Lietuvos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis

Planas:
Vilniaus praradimo (1920 m.) aplinkybės.
Klaipėdos krašto prisijungimo (1923 m.) aplinkybės.
Šių kraštų raidos pagrindiniai bruožai.
Svarbiausios Lietuvos užsienio politikos problemos: santykiai su Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Lenkija.
Mėginimai sudaryti Baltijos antantę.

Datos:
1920-07-12 - Maskvos taikos sutartis su Lietuva.
1920 -10-07 - Suvalkų sutartis.
1921 -09-22 - Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.
1922 - Lenkijos seimas paskelbė, kad Vilniaus kraštas įjungiamas į Lenkijos valstybę.
1923 m. - Ambasadorių konferencija nustatė sieną su Lenkija.
1924 m. - Paryžiuje pasirašyta konvencija dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai.
1925 m. - Vatikano ir Lenkijos konkordatu Vilniaus vyskupija įjungta į Lenkijos bažnytinę provinciją.
1926 m. - Pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS, kuria abi šalys įsipareigojo gerbti viena kitos
suverenumą ir teritoriją, bei susilaikyti nuo agresyvių veiksmų viena kitos atžvilgiu.
1927 m. - Konkordatas su Vatikanu, nustatęs santykius su šv. Sostu ir katalikų Bažnyčios laisves
Lietuvoje.
1928 m. - Sutartis su Vokietija dėl sienų.
1934 m. – Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė Baltijos antantės sutartį.

Sąvokos:
Direktorija - Klaipėdos krašto vietos valdymo institucija, veikusi 1920-1939 metais.
Konvencija - specialiu reikalu sudaryta tarpvalstybinė sutartis.

Lietuvos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis

1920 m. rudenį kovomis su Lenkija baigėsi beveik dvejus metus trukusios Lietuvos nepriklausomybės ko-
vos (1,2), kurios nusinešė daugiau nei tris su puse tūkstančio Lietuvos gyventojų gyvybių. Dėl patriotizmo,
taip pat ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus pažado skirti žemės už savanorių stojimą j Lietuvos
kariuomenę (1918 m. pabaigoje bolševikams artėjant prie Lietuvos, Lietuvos Valstybės Tarybos
pirmininkas A. Smetona ir vyriausybės vadovas A. Voldemaras išvyko į Vakarus ieškoti pagalbos) ir gavus
vokiečių paramą Lietuvai pavyko apsiginti. Latvija, Estija, Suomija taip pat apgynė savo valstybingumą ir
įrodė, kad yra vertos savarankiškai tvarkyti savo tautos likimą.
Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, didžiosios Vakarų valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybingumo.
Paryžiaus taikos konferencijoje ir vėliau Vakarai mieliau rėmė nepriklausomą Lenkiją, tikėdamiesi jos gretose išvysti
ir buvusią lenkų sąjungininkę Abiejų Tautų Respublikoje - Lietuvą. Tačiau, kai ši sėkmingai apsigynė ir nuo lenkų, kai
Rusijos valdžioje galutinai įsitvirtino V. Lenino vadovaujami bolševikai, 1922 m. Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos
didžiosios pasaulio valstybės teisiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę (3). 1922 m. liepos mėn. JAV bendru
pareiškimu pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes. Lietuva, praėjus beveik ketveriems metams nuo
valstybingumo atkūrimo, pagaliau tapo lygiateisė Europos valstybė.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. Versalio nutarimu rytinis Mažosios
Lietuvos pakraštys - Klaipėdos kraštas - nuo Vokietijos buvo atskirtas ir perduotas Antantei. Vakarų valstybių
sprendimu, Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti prancūzai. Krašte iš esmės dar galiojo Vokietijos teisė, kartais
papildoma Prancūzijos valdžios įsakais. Be prancūzų administracijos, veikė ir vietinė Direktorija. Klaipėdos krašto
gyventojų daugumą sudarė vokiečiai, todėl tik dalis vietos lietuvių tikrai norėjo, kad Klaipėdos kraštas būtų
prijungtas prie Lietuvos.
Valdant prancūzams nebuvo muitų kertant sieną su Vokietija, o siena su Lietuva buvo prastokai saugoma. Sparčiai
plito „laisvojo krašto" idėja, kurią palaikė Prancūzija, taip pat ir kitos Antantės šalys. Ypač tuo suinteresuota buvo
Lenkija, kuri turėjo ribotą priėjimą prie Baltijos jūros ir jau buvo gavusi tarptautinių pažadų, kad galės naudotis
Klaipėdos uostu ir Nemuno upe.
Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, nutarė
prijungti Klaipėdos kraštą jėga. 1922 m. gruodžio viduryje buvo paskelbta, kad Klaipėdoje susikūrė Vyriausiasis
Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK), vadovaujamas pirmininko Martyno Jankaus. Į Klaipėdos
susigrąžinimo operaciją buvo įtraukta Lietuvos kariuomenė ir Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS).
Per karinę operaciją lietuvių kariuomenės daliniams ir šaulių žygiui vadovavo Lietuvos kariuomenės Generalinis
štabas. Ginkluoto sukilimo karinis vadovas buvo Jonas Polovinskas, dar vadinamas Jonu Budriu. Jam vadovaujant,
inicijuojant tariamą vietos gyventojų sukilimą, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo užimtas Lietuvos karinių
pajėgų. 1924 m. pradžioje Paryžiuje pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, Klaipėdos kraštas autonominiais
pagrindais atiteko Lietuvai. Tarpukariu Klaipėdos kraštas turėjo plačią autonomiją, kurią apibrėžė minėta
konvencija. Tačiau tarpukariu Lietuvos valdžiai nepavyko Klaipėdos krašto iki galo integruoti ir jos gyventojų padaryti
visiškai lojalių Lietuvai. Tam priešinosi Klaipėdos krašto gyventojai, kurių daugumą sudarė vokiečiai ar suvokietėję
lietuviai. Juos rėmė kaimyninė Vokietija, ypač 4-ajame dešimtmetyje siekusi Klaipėdos kraštą prijungti prie A. Hitlerio
valdomo Trečiojo reicho. Dėl šių priežasčių Lietuvos valdymas Klaipėdos krašte buvo sudėtingas. 1939 m. kovo mėn.
Vokietijai Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos, krašto autonomija buvo panaikinta ir jame įsigalėjo toks pat
totalitarinis valdymas kaip ir nacistinėje Vokietijoje.
Siekdama atkurti ATR, 1919 m. balandžio mėn. lenkų kariuomenė užpuolė Raudonąją armiją ir užėmė Vilnių.
Raudonarmiečiai buvo priversti trauktis, o lenkai veržėsi toliau j Lietuvą. Prasidėjusias lietuvių ir lenkų kovas
pristabdė į konfliktą įsikišusios Didžioji Britanija ir Prancūzija. Lietuvių prašymu Vakarų valstybės 1919 m. liepos
mėn. nustatė demarkacijos liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos. Pastaroji buvo nepatenkinta, nes Punskas ir Seinai liko
Lenkijos pusėje. Tuo metu slapta lenkų karinė organizacija - Polska organizacja wojskowa (POW) siekė Lietuvoje
įvykdyti valstybės perversmą. Lietuvos saugumui atskleidus sąmokslininkų planus, šios organizacijos planuotas
perversmas 1919 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje neįvyko.
1920 m. balandžio pabaigoje Lenkija pradėjo pulti bolševikinę Rusiją. Netrukus Lenkijos kariuomenė užėmė
Kijevą. Tačiau bolševikams pavyko pereiti į kontrpuolimą ir nustumti lenkų kariuomenę iki Lenkijos. Bolševikai
užėmė Vilnių ir perleido Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažintas teritorijas, tačiau tikėjosi
okupuoti Lietuvą laimėję karą su Lenkija. Tuomet Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis būtų neturėjusi jokios
galios. Tačiau 1920 m. rugpjūčio mėn. Lenkijos kariuomenė nugalėjo bolševikų karines pajėgas prie Vyslos.
Vydama nugalėtus bolševikus, ji užėmė dalį Lietuvos teritorijos - lietuviai ir lenkai vėl pradėjo kovoti. Įsikišus
Vakarų valstybėms abi šalys pradėjo derybas; jas užbaigė 1920 m. spalio 7 d. pasirašydamos Suvalkų sutartį,
pagal kurią Vilnius liko Lietuvos teritorijoje. Šalys sutarė baigti karą ir laikytis demarkacijos linijos. Tačiau Lietuvos
delegacijai dar nespėjus grįžti namo, buvo gauta žinia, kad į Vilniaus pusę žygiuoja generolo Liucjano Želigovskio
(Želigovvski) vadovaujama kariuomenė. Lenkų kariuomenė užėmė Vilniaus kraštą ir veržėsi toliau Kauno link.
1920 m. lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenė mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių pasiekė pergalę. Įsikišus Vakarų
valstybėms, lietuvių kariuomenė kovas turėjo nutraukti. Nors pergalė ir buvo pasiekta, Vilniaus kraštas, lenkų
okupacijos pradžioje įvardytas kaip nauja valstybė Vidurio Lietuva, 1922 m. buvo prijungtas prie Lenkijos.
Tarpukariu Vilniaus kraštas buvo Lenkijos provincija: vietos gyventojai turėjo laikytis lenkiškų įstatymų,
valstybinė kalba buvo lenkų. Dėl Lenkijos ir Lietuvos konflikto lietuvių padėtis buvo komplikuota: Lenkijos
valdžia varžė bent kiek aktyvesnę Vilniaus krašto lietuvių tautinę veiklą, persekiojo jų veikėjus, lietuviškas
mokyklas stengėsi paversti lenkiškomis (panaši lenkų mažumos padėtis buvo Lietuvoje). Lietuvių padėtis buvo
sunki ir dėl to, kad jie, pirmiausia Vilniuje, sudarė gyventojų mažumą: 1909 m. iš 205,2 tūkst. Vilniaus (kartu su
7,3 tūkst. gyventojų turėjusia Naująja Vilnia) gyventojų lenkų buvo 77,5 tūkst. (37,7 proc), žydų - 75,5 tūkst.
(36,8 proc), rusų (kartu su baltarusiais) - 37,3 tūkst. (18,3 proc), lietuvių - 2,5 tūkst. (1,2 proc). Įvairiais
duomenimis, 1930 m. visame Vilniaus krašte gyveno apie 25 proc. lietuvių. 1939 m. spalio pabaigoje Vilniaus
kraštą prijungus prie Lietuvos, vietos lietuvių padėtis iš esmės pagerėjo, o krašte pamažu buvo įvesti lietuviški
įstatymai.

Ambasadorių konferencija - nuo 1920 m. sausio mėn. nuolat veikusi tarptautinė institucija, kurią sudarė
Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Paryžiuje. Jai vadovavo Prancūzijos užsienio
reikalu ministras. Konferencija kontroliavo Versalio taikos sutarties vykdymą, taip pat sprendė
tarptautines problemas. Veikė iki 1931 metų.
Ekonominė blokada - valstybės teritorijos (ar jos dalies) ekonominė izoliacija siekiant priversti valstybę
paklusti tam tikriems reikalavimams.
Nors Lietuvos valdžia tarpukariu kovojo prieš komunistuojančius asmenis ir pogrindyje veikusią Lietuvos komunistų
partiją (LKP), oficialūs santykiai su Sovietų Sąjunga išliko draugiški (1). Tam įtakos turėjo Sovietų Sąjungos reiškiama
pozicija dėl Vilniaus krašto. SSRS vyriausybė, Vakarų valstybėms pripažinus šį kraštą Lenkijai, palaikė Lietuvą. Vakarų
Europai 1923 m. pripažinus Vilnių Lenkijai, Sovietų Sąjunga balandžio 5 d. nota protestavo prieš Ambasadorių
konferencijos nutarimą, tarptautiniu mastu pabrėžė nesutinkanti su tokia Vakarų demokratinių valstybių nuostata
ir remianti lietuvius dėl Vilniaus. Tokia padėtis išliko ir vėlesniu laikotarpiu. Antai 1926 m. rugsėjo 28 d. tarp
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudaryta Nepuolimo sutartimi (ji buvo pratęsta 1934 m.) sovietai pripažino Vilniaus
kraštą Lietuvai. Be sutarties, buvo pasirašytas ir slaptas protokolas, vadinamasis džentelmeniškas susitarimas,
kuriuo Lietuva įsipareigojo informuoti Sovietų Sąjungos vadovybę visais savo santykių su Baltijos šalimis, Lenkija,
Vokietija ir Vakarų valstybėmis klausimais, jeigu jie rūpėtų sovietams ir būtų susiję su bendra tarptautine arba
Lietuvos tarptautine padėtimi. Lietuva taip pat įsipareigojo SSRS vyriausybei pagal galimybes teikti diplomatinę
pagalbą tais atvejais, kai tai galėtų būti reikšminga Sovietų Sąjungos tarptautinei padėčiai.
Nors slaptų įsipareigojimų abi valstybės rimtai nesilaikė, diplomatiniai Lietuvos ir SSRS santykiai išliko draugiški iki
pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tikrieji SSRS kėslai Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu paaiškėjo
prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuva, Latvija ir Estija per keletą mėnesių buvo prievarta prijungtos
prie Sovietų Sąjungos.
Lietuvos ir Vokietijos santykiai tarpukariu klostėsi prieštaringai. 1928 m. pradžioje buvo pasirašyta Lietuvos ir
Vokietijos sienų sutartis, kurioje Berlynas pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Abi valstybės taip pat pasirašė svarbią
prekybos sutartį: Lietuva palankiomis sąlygomis galėjo eksportuoti žemės ūkio produktų į Vokietiją.
1933 m. pradžioje Vokietijos kancleriu paskyrus A. Hitlerį, Lietuvos ir Vokietijos santykiai labai pablogėjo. Tam
lemiamą įtaką turėjo suaktyvėję nacionalsocialistų veiksmai Klaipėdos krašte. Lietuvos valdžia laikėsi griežtos
politikos vietos nacių atžvilgiu. Pagal 1934 m. vasario 8 d. išleistą Tautai ir valstybei saugoti įstatymą numatyta
bausti visus, kurie niekins ir įžeidinės lietuvių tautą, Lietuvos vyriausybę, valstybinius ženklus vėliavą, be Lietuvos
vyriausybės sutikimo ves derybas su svetimų valstybių vyriausybėmis bei jų įstaigomis ir agentais, panaudos
ekonomines priemones prieš Lietuvą bei lietuvių tautos interesus ir pan. Remiantis šiuo įstatymu netrukus buvo
suimti pagrindiniai vietos nacių aktyvistai bei jų lyderiai Ernstas Noimanas (Neu-mann) ir Teodoras Zasas (Sass).
Tų pačių metų vasarą uždraustos nacistinės partijos.
Vokietija, reaguodama į ryžtingą Lietuvos valdžios politiką, 1934 m. kovo 14 d. paskelbė ekonominę blokadą -
uždarė savo sieną Lietuvos žemės ūkio produktams. Turint mintyje, kad iki santykių paaštrėjimo daugiau kaip pusė
Lietuvos eksportuojamų prekių būdavo išvežama į Vokietiją, Vokietijos ekonominės sankcijos sudavė skaudų
smūgį Lietuvos ekonomikai.
Nesiliaujant nacių siautėjimams Klaipėdos krašte, Lietuvos valdžia toliau taikė griežtas priemones - darė kratas,
rinko įkalčius, suiminėjo aktyviausius hitlerininkus. Daugiausia dėmesio sulaukė 1934 m. gruodžio viduryje Kaune
Lietuvos valdžios pradėtas Klaipėdos krašto nacių vadų E. Noimano ir T. Zaso bei jų šalininkų teismas, trukęs iki kitų
metų kovo pabaigos. Tai buvo pirmasis teismas Europoje prieš nacių partijos vadus. Teisiamieji buvo apkaltinti
antivalstybine veikla prieš Lietuvą, ginkluoto sukilimo organizavimu, siekiant Klaipėdos kraštą atplėšti nuo
Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos.
Bylos svarstymas baigėsi 1935 m. kovo mėn. pabaigoje Klaipėdos krašto nacių vadų pralaimėjimu. Kariuomenės
teismo sprendimu nuteisti 87 asmenys, 35 išteisinti, dar 7 atliko bausmę teismo proceso metu. Į kalėjimą
pasodinti 76 nacionalsocialistai.
Tokie valdžios veiksmai papiktino Vokietiją - ji nutraukė su Lietuva ekonominius santykius. A. Hitlerio valdžia darė
didelį politinį spaudimą, todėl Lietuvos valdžia turėjo nusileisti ir padaryti didelių nuolaidų Kaune nuteistiems nacių
vadams. Prezidentas A. Smetona mirties bausmę nuteistiesiems pakeitė laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o 1937
m. paskelbė amnestiją vienam iš Klaipėdos krašto nacių lyderių T. Zasui ir dar 35 nuteistiesiems. Kiek vėliau į laisvę
buvo paleistas ir kitas nacių lyderis E. Noimanas. Per likusius metus Lietuvos ir Vokietijos santykiai išliko
komplikuoti.
Dar sudėtingiau tarpukariu klostėsi Lietuvos santykiai su Lenkija. 1920 m. spalio 9 d. netekusi Vilniaus krašto
Lietuva laikėsi nuostatos, kad kol nebus atgauta istorinė šalies sostinė, negali būti palaikomi santykiai su Lenkija (iki
1938 m. kovo mėn. šios valstybės nepalaikė diplomatinių santykių). Lietuvos tarptautinę padėtį sunkino tai, kad
Vakarų demokratinės valstybės, pirmiausia Prancūzija, Vilniaus konflikte palaikė Lenkiją. Maža to, 1925 m.
Vatikanas Vilniaus vyskupiją pripažino Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi. Todėl keleriems metams pašlijo
Lietuvos ir popiežiaus santykiai. Tik 1927 m. rudenį A. Voldemaras pasirašė konkordatą su Vatikanu, buvo
normalizuoti santykiai su Šventuoju Sostu.
Lietuvių tauta skaudžiai išgyveno savo istorinės sostinės netektį. Lietuvoje spalio 9-oji buvo paskelbta gedulo diena
- tauta gedėjo lenkų užgrobtojo Vilniaus. Vidudienį, lygiai 12 valandą, pasigirsdavo fabrikų sirenos, bažnyčių varpai,
žmonių judėjimas apmirdavo, sustodavo transporto priemonės, vyrai nusiimdavo kepures -gedulo minutę
sustodavo visas Lietuvos gyvenimas. Taip norėta parodyti, kad lietuvių tauta yra vieninga, pasiryžusi atsikovoti
senąją sostinę. Spalio 9 d. pirmuosiuose laikraščių puslapiuose buvo spausdinamos užuojautos, įvadiniai
redakcijų straipsniai, reiškiantys neapykantą lenkams.
Istorinei sostinei atgauti į kovą telkėsi Lietuvos valdžia ir visuomenė. Išskirtinis vaidmuo šioje istorijoje teko
Vilniaus vadavimo sąjungai (VVS), įkurtai 1925 metais. VVS 1928 m. pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Mūsų
Vilnius". Per keletą metų VVS sugebėjo paveikti ir į savo pusę patraukti nemažai visuomeninių organizacijų, sąjungų
ir korporacijų. Savo ruožtu sparčiai augo VVS narių, daugiausia lietuvių, skaičius ir apėmė visą nepriklausomos
Lietuvos teritoriją.
Báltijos antántė, Báltijos sántarvė, Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinė bei diplomatinė sąjunga, sudaryta
1934 09 12 Ženevoje. Santarvės ir bendradarbiavimo sutartis pasirašyta dešimčiai metų. Siekta stiprinti
šių valstybių tarptautinę padėtį, plėsti ekonominį, socialinį, teisinį ir administracinį bendradarbiavimą,
spręsti visoms trims valstybėms bendrus klausimus. Sąjunga negarantavo Estijos ir Latvijos pagalbos
Lietuvai konflikto su Vokietija dėl Klaipėdos krašto ar su Lenkija Vilniaus krašto atveju. Baltijos antantės
valstybėms sutikus, į ją galėjo įstoti ir daugiau šalių. Sąjungai vadovavo užsienio reikalų ministrų
konferencijos, šaukiamos du kartus per metus (sušaukta 11).
Baltijos antantė sustiprino Rytų Europos šalių bendradarbiavimą, jai priklausančių valstybių tarptautinį
autoritetą (1936 Latvija buvo išrinkta į Tautų Sąjungos
 tarybą). SSRS okupuotų Lietuvos, Latvijos, Estijos vadinamosios liaudies vyriausybės (neturėdamos tam
teisės) 1940 07 03 Baltijos antantės sutartį anuliavo.