Klaipėdos kraštas (vok.

Memelland) – šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno

žemupį bei Baltijos jūrą 1919–1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas 2416 km², ilgis
140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių
savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje,
po 1871 m. – Vokietijos imperijoje. Antantės pavedimu 1920–1923 m. krašte buvo Prancūzijos
kariuomenė, 1923 m. kraštą prisijungė Lietuva.1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos
kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji Armija įžengė į
Klaipėdą, o vasario 4 d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos TSR dalimi.
1912 m. Klaipėdos mieste ir krašte gyveno 131 100 gyventojų (2848 km² plote), 47,0 proc. –
miestuose.1925 m. sausio 20 d. surašymo metu gyveno 141 650 gyventojų, iš jų 50,8 proc. lietuviai,
tačiau 34 340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo Didžiosios
Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais. Vokiečiais užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais. 94,1
proc. buvo evangelikai (vyravo liuteronai). Miestuose ir miesteliuose gyveno 55,3 proc.
Kaip istorinė sritis Klaipėdos kraštas atsirado 1919 m., kai Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos
atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abidvi kartu prijungti prie
Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris kol
Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas
buvo priimtas.Versalio taikos sutartis 1919 m. numatė kraštą atskirti nuo Vokietijos, jį laikinai
perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion; Nemuną nuo Gardino iki
žiočių iternacionalizuoti. Iki sutarties ratifikavimo Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos globoje,
vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe (vok. Freistaat) arba kad jis liktų Vokietijos dalis.
1920 m. sausio 10 d. įsigaliojus taikos sutarčiai, vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai
pasitraukė iš Klaipėdos.Pagal Versalio sutartį, krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių
valstybių žinion. Antantės vardu jį valdė Prancūzija. Iki oficialaus perėmimo kraštą administravo
Vokietijos vyriausybės įgaliotinis grafas V. Lambsdorfas. 1920 m. vasario 15 d. krašto valdymą
perėmė Prancūzijos paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. D. Ž. Odri. 1921 m.
gegužės 1 d. nauju vyriausiuoju komisaru tapo Ž. G. Petisnė. Kraštą valdė direktorija, kurios
pirmininku tapo buvęs Klaipėdos vyr. burmistras A. Altenbergas, nuo 1921 m. rugpjūčio 6 d. –
Vilius Steputaitis ir 20 narių Valstybės taryba, kuriai vadovavo vyr. komisaras. Klaipėdos kraštas
buvo suskirstytas į: 3 apskritis: Klaipėdos apskritis, Šilutės apskritis, Pagėgių apskritis ir Klaipėdos
miestas.1920–1923 m. dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto
gyventojų interesai. Dar 1919 m. liepos 16 d. susirinkę 107 viso krašto politiniai veikėjai sušaukė
steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo parengti atskiros Klaipėdos krašto valstybės konstituciją.
Vadinamojo Freistaato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant
konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos, Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos
turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis Dancigo miestas, prižiūrimas Tautų
Sąjungos. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte. Freistaato idėja buvo nukreipta ir prieš
galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro:
ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia
šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Su Petisné žinia dešiniosios jėgos
1921 m. gruodžio 1 d. įkūrė Freistaato talkininkų sąjungą, kurios esminis uždavinys buvo įvairiais
būdais skleisti krašte Freistaato privalumus. Idėjos šalininkų 1921 m. gruodžio 15 d. surengtame
neoficialiame Klaipėdos krašto plebiscite šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54492
gyventojai iš 71856). Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi
ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uoste
kontrolės svertų, per jį eksportuoti savo produkciją, be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo
Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos
konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per
karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai
suvokė Ernesto Galvanausko vyriausybė. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos
valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. 1921 m. Lietuva taip pat įsteigė Klaipėdoje
konsulatą, dar 1920 m. kovą, spaudžiant Lietuvai, lietuvininkų veikėjai Erdmonas Simonaitis ir
Mikelis Reidys buvo priimti į Klaipėdos krašto direktoriją. Suradusi savo kampanijai atramą
lietuvininkų terpėje, 1922 m. vyriausybė Klaipėdos krašte pradėjo aktyviau propaguoti susijungimo
su Lietuva idėją, o slaptas Užsienio reikalų ministerijos fondas per konsulatą Klaipėdoje finansavo
lietuvininkų politikų, palankiai žiūrinčių į susijungimą su Lietuva, veiklą. Prastėjant ekonominei
situacijai Klaipėdos krašte, Galvanausko vyriausybė vykdė spaudimą, neleisdama įvežti į kraštą
maisto produktų, o derybose nuolat reikalavo nukelti muitų sieną su Vokietija prie Nemuno. Tuo
būdu, Lietuva, panašiai kaip Lenkija, siekė paveikti klaipėdiškių opiniją, diskredituoti Freistaato
šalininkus ir įgauti kuo daugiau susijungimo su Lietuva rėmėjų.1922 m. Ambasadorių konferencija
Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė Jules Laroche, kuris, labiau paveiktas Freistaato idėjos
šalininkų, jau 1923 sausio 10 d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės
statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi
Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjunga ir
Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį
Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą (1923 m. sausio 10-15
d.). Tačiau po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo, Lietuva sutiko, kad Klaipėdos prijungimo
jėga legalizavimas neįvyktų, o vietoj to kraštas būtų perduotas Lietuvai iš sąjungininkų rankų.
Ambasadorių konferencija, atsižvelgdama į Lietuvos nuolaidas, 1923 m. vasario 17 d. sutiko, kad
Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte, bet tik jei sutiktų su sąjungininkų iškeltomis
autonomijos sąlygomis. Jos numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus
Klaipėdoje, be to, autonomijos sąlygas reglamentuosiančią konvenciją turėjo parengti pati
Ambasadorių konferencija. Galvanausko vyriausybė, kaip tai ir numatė sąjungininkai, kovo 13 d.
pripažindama šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytus saugiklius. Tačiau kovo 24 d. Paryžiuje
prasidėjusiose derybose dėl konvencijos Lietuvos diplomatams galiausiai pavyko išvengti daugelio
Lenkijos interesus tenkinančių punktų įrašymo į konvenciją (šiai sėkmei buvo palanku tai, kad nuo
1923 m. vidurio vis labiau komplikavosi Prancūzijos ir Britanijos santykiai). Klaipėdos konvencija
buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių
konferencijos valstybių. Nuo 1923 m. vasario 19 d. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas
autonomijos pagrindais, kuriuos reglamentavo Konvencija, priklausė Lietuvos Respublikai. Tačiau
Lietuvos bandymai integruoti Klaipėdos kraštą nebuvo sėkmingi. Autonominės vietinių gyventojų
renkamos krašto institucijos (direktorija, seimelis) Lietuvos veiksmus dažnai traktavo kaip kišimąsi
į jų kompetenciją, todėl įtarė Lietuvą siekiant peržengti autonomijos ribas ir visiškai prijungti
Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė, nesuprasdama galimo skubotos integracijos pavojaus, įtarė
krašto institucijas bandymu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos. Tokiam įtarimui buvo palankus ir gana
atviras Vokietijos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus maždaug nuo 1930 m. Todėl Lietuvos
valdymas Klaipėdos krašte politiškai buvo nepaprastai įtemptas, o kraštas tarpukariu tapo vienu iš
Europos konfliktinių židinių.Lietuva faktiškai pralaimėjo 1925 m. kilusį bažnytinį ginčą, kai
Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčią norėta įjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją.
Vietinė liuteronų bažnyčia liko autonomine Rytų Prūsijos bažnytinės provincijos dalimi. Prieš pat
III seimelio rinkimus, 1930 m., Lietuva pakeitė Rinkimų įstatymą ir sukėlė negatyvią Klaipėdos
krašto institucijų ir Vokietijos reakciją. Šis Vokietijos įsikišimas po to veikusių direktorijų, atrodo,
buvo suvoktas kaip bandymas susigrąžinti įtaką prarastose teritorijose, todėl beveik visos vėliau
dirbusios direktorijos jau atvirai priešinosi krašto integracijai į Lietuvos valstybę. 1932 m. vasario 6
d. gubernatoriui Antanui Merkiui atstatydinus direktorijos pirmininką Otto Böttcher'į iš pareigų,
Vokietija, apeliuodama į esą neteisėtus Lietuvos veiksmus, pasiekė, kad Lietuvai būtų iškelta byla
Tautų Sąjungoje. Tarptautinis Tautų sąjungos Haagos tribunolas, svarstęs bylą dėl Klaipėdos krašto
statuto pažeidimo, 1932 m. rugpjūčio 11 d. paskelbė verdiktą, kuriuo iš esmės apgynė Lietuvos
veiksmus. Šis Lietuvos laimėjimas demonstravo, kad ji veikė teisėtomis priemonėmis. Todėl kai
1933 m. Adolfas Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, ir Klaipėdos krašte prasidėjo
agresyvus pronacistinis judėjimas, Lietuva drąsiai veikė bandydama jį pažaboti. 1934–1935 m., kai
krašto pronacistinių organizacijų veikėjai buvo teisiami Kaune (Neumanno-Sasso byla), buvo
didžiausios įtampos krašte metai. Visgi maždaug nuo 1936 m. Lietuva akivaizdžiai ėmė
nuolaidžiauti stiprėjančiai Vokietijai. Nuo 1936 m. pabaigos buvo amnestuota dauguma Neumanno-
Sasso byloje nuteistųjų veikėjų. Gubernatoriaus paskyrimą ėmė lemti konsultacijos su Vokietija, po
Vokietijos spaudimo 1938 m. lapkričio 1 d. prezidentas Antanas Smetona privalėjo atšaukti karo
padėtį Klaipėdos krašte.1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys gavo
Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribbentropo ultimatumą. Vokietija pareikalavo
grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo
šį reikalavimą priimti. Vėlyvą 1939 m. kovo 22 d. vakarą Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas
ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė penkių straipsnių Vokietijos-Lietuvos
sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. 1939 m. kovo 23 d. pagal iš anksto paruoštą planą
Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Hitlerio įsakymu, iki 1939 m. gegužės 1 d.
kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos Reicho administracinę bei juridinę sistemą. 1945 m.
pradžioje kraštą užėmė Raudonoji armija, jis prijungtas prie Lietuvos TSR.
Administraciniu-teritoriniu požiūriu apskričių ir valsčių tinklas buvusiame Klaipėdos krašte
egzistavo iki 1948 m., kai Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių valsčiai buvo padidinti. Pagal
dabartinį (2008 m.) administracinį-teritorinį suskirstymą Klaipėdos kraštas apima dalį Jurbarko
rajono, dalį Klaipėdos rajono, dalį Kretingos rajono, dalį Palangos savivaldybės, dalį Šilutės rajono,
dalį Tauragės rajono, visą Klaipėdos ir Neringos miestų savivaldybių bei Pagėgių savivaldybės
teritoriją.