Steigiamojo seimo sušaukimas

Lietuva, kaip ir daugelis po Pirmojo pasaulinio karo įkurtų ar atkurtų Euro­

pos valstybių, pasirinko demokratinį valdymo būdą. Valdžia, kylanti iš visuome­
nės daugumos valios, turėjo telkti tautą, stiprinti valstybę, padėti išvengti diktatū-
ros pavojų. Valstybės kūrėjų demokratines nuostatas liudija 1918 m. vasario 16 d.
Lietuvos Tarybos Nepriklausomybės Aktas. Jis skelbė, kad Lietuvos valstybės
santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis nustatys demokratiškai išrinktas
Steigiamasis seimas.
Nepriklausomybės Aktas buvo pirmasis žingsnis į valstybingumo atkūrimą. Ne­
turėta svarbiausio šalies įstatymo - Konstitucijos. Pagal 1918 m. lapkričio mėn.
priimtą laikinąją Konstituciją iki Seimo rinkimų šaliai turėjo vadovauti Valstybės
(buvusi Lietuvos) Taryba. Vėliau įvesta prezidento institucija. Pirmuoju preziden­
tu Taryba išrinko Nepriklausomybės Akto signatarą Antaną Smetoną.
Greitai sušaukti Steigiamąjį seimą trukdė Nepriklausomybės kovos. Tik 1920 m.
pradž. po pergalės prieš bolševikus ir bermontininkus ryžtasi skelbti rinkimų datą.
Tai buvo pirmieji laisvi, visuotiniai, tiesioginiai ir slapti rinkimai Lietuvoje. Teisę
rinkti turėjo 21-erių metų sulaukę piliečiai, būti renkami - nuo 24-erių metų. Kan­
didatų sąrašus teikė ne tik politinės partijos, bet ir tautinės mažumos. Rinkimuose
pirmą kartą galėjo dalyvauti moterys. Tai buvo didelis demokratijos laimėjimas,
leidžiantis lietuvėms vienoms iš pirmųjų Europoje aktyviai dalyvauti politinėje vei­
kloje. Steigiamojo seimo išrinkimu Lietuvos Respublikos politinėje raidoje prasi­
dėjo parlamentinės demokratijos laikotarpis.
Svarbiausi Steigiamojo seimo darbai
steigiamojo seimo pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sos­
tinėje Kaune. Tą pačią dieną vieningai priimtas iškilmingas pareiškimas pasauliui,
patvirtinantis Vasario 16-osios Aktą. Steigiamojo seimo pirmininku išrinktas dau­
giausia atstovų jame turinčios krikščionių demokratų partijos atstovas Aleksandras
Stulginskis, kuris 1922-1926 m. ėjo valstybės prezidento pareigas.
Vienas iš svarbiausių Seimo darbų buvo 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Kons­
titucija. Piliečiams ji užtikrino lygybę įstatymams, turto neliečiamybę, panaikino
bet kokias luomines privilegijas, taip pat garantavo tikėjimo, susirinkimų ir žodžio
laisvę. Lietuva paskelbta demokratine respublika, kurioje aukščiausioji valdžia pri­
klauso piliečiams - tautai. Konstitucija įtvirtino pagrindinį demokratinio valdymo
bruožą - valdžių padalijimą. Ji atskyrė valdžias: įstatymų leidžiamąją - parlamen­
tą (Seimą), vykdomąją - Seimo renkamą Prezidentą ir ministrų kabinetą, užtikri­
no teismų nepriklausomumą. Aukščiausia valdžios institucija buvo parlamentas -
Seimas. Jis leido įstatymus, rinko šalies Prezidentą, kontroliavo ministrų kabinetą.
Patvirtinta ir valstybės simbolika: himnas - V Kudirkos „Tautiška giesmė", herbas -
Vytis, vėliava - Trispalvė. Lietuvių kalba paskelbta valstybine.
Kitas ne mažiau reikšmingas Seimo darbas - priimtas Žemės reformos įstaty­
mas. Jį kartu su bendražygiais rengė vienas iš krikščionių demokratų partijos lyde­
rių kunigas Mykolas Krupavičius. Pagal šį dokumentą už atlygį nusavintos 80 ha
viršijančios dvarų žemės. Jos nemokamai dalytos kariams savanoriams, kiti turėjo
išsipirkti per 36 metus. Reforma teigiamai paveikė ūkio raidą, pakilo žemdirbys­
tės kultūra, žemės gavo ir savarankiškai ūkininkauti pradėjo 65 tūkst. valstiečių.
Labai svarbus buvo ir savos valiutos įvedimas. Šalyje vietoj kursuojančių vo­
kiškų pinigų 1922 m. Steigiamojo seimo sprendimu įvestas naujas Lietuvos pi­
niginis vienetas - litas. Auksu garantuotas litas tarpukariu tapo viena iš stabi­
liausių pasaulio valiutų. Net prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, jo vertė
beveik nekrito.
Steigiamojo seimo nutarimai baigė atkurti Lietuv5s valstybę. Jie panaikino
luominės visuomenės ir baudžiavos liekanas, padėjo pagrindus pilietinei visuo­
menei kurtis. Seimo priimta Konstitucija laikoma viena iš demokratiškiausių to
meto Europoje.
Tarptautinis pripažinimas. Vidaus politikos raida
Kitos, ypač didžiosios valstybės ilgą laiką neskubėjo pripažinti Lietuvos
Respublikos nepriklausomybės ir užmegzti su ja diplomatinių santykių. 1919 m.
Paryžiaus taikos konferencijoje Lietuvos delegacija nesėkmingai siekė, kad šalis
taptų jos dalyve, kad būtų pripažinta Lietuvos valstybė su jos sienomis ir suteikta
pagalba kovai su bolševikais. Tai, kad Lietuva ilgai nelaikyta lygiaverte partnere,
lėmė tarptautinės aplinkybės. Užsienyje klaidingai manyta, jog bolševikai Rusijoje
neišsilaikys, bus sukurta demokratinė Rusija, kuri apims savo carinės pirmtakės te­
ritoriją. Kitos valstybės, ypač Prancūzija, palaikė stiprios Lenkijos valstybės, kaip
atsvaros Vokietijai, sudarymą. Mažai Lietuvos valstybei jos planuose vietos neat­
sirado. Į Lietuvos prašymą pripažinti nepriklausomybę didžiųjų to meto valstybių
diplomatai atsakydavo, kad nestabilus jos vidaus gyvenimas: sunki ekonominė pa­
dėtis, dažnai keičiasi vyriausybės.
Pokyčių įvyko tik tada, kai buvo sušauktas Steigiamasis seimas. 1920-1922 metai
tapo masinio Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure laikotarpiu. Vienas iš svarbiau­
sių Lietuvos diplomatų laimėjimų - šalies priėmimas į Tautų Sąjungą 1921 metais.
Išsiskirsčius Steigiamajam seimui, vidaus politikoje tęsėsi parlamentinės demo­
kratijos laikotarpis. Piliečiai beveik nevaržomai naudojosi 1922 m. Konstitucijos su­
teiktomis teisėmis ir laisvėmis. Tačiau dėl karo su Lenkija ir Sovietų Rusija grėsmių
galiojo žmonių pilietines teises varžantys karo padėties įstatymai. Karo komendan­
tai galėjo savo nuožiūra uždrausti viešus renginius, bausti neįtinkančius laikraščius.
Didžiausią įtaką šalies politiniame gyvenime turėjo krikščionių demokratų par­
tija. Jos politinės nuostatos atrodė priimtiniausios gyventojų daugumai - valstie­
tijai. Partijos įtaką stiprino ir tai, jog to meto visuomenei Katalikų bažnyčia buvo
didžiausias autoritetas. Dvasininkai nevengė politikuoti, atvirai rėmė krikščionis
demokratus ir ragino balsuoti už juos.
Parlamentinės demokratijos laikotarpiu nuolat veikė aukščiausioji įstatymų lei­
džiamoji institucija - Seimas. Iki 1926 m. įvyko treji rinkimai. I ir II Seimo rinki­
muose daugiausia balsų gavo dešiniesiems skiriami krikščionys demokratai. 1926 m.
111 Seimo rinkimuose daugumą turėjo kairiosios partijos: valstiečiai liaudininkai ir
socialdemokratai. Prezidentu jie išrinko valstiečių liaudininkų partijos lyderį Kazį
Grinių. Buvo atšaukta karo padėtis, panaikinta cenzūra.
Vilniaus krašto problema
Bene svarbiausia Lietuvos problema liko Vilniaus klausimas. Po L. Želigovskio
akcijos Lietuvos ir Lenkijos ginčas dėl Vilniaus persikėlė į diplomatijos sritį. Vyko
Tautų Sąjungos prižiūrimos derybos. Vadinamajame Himanso projekte siūlyta su­
daryti federacinę Lietuvos valstybę iš dviejų autonomijų - Kauno ir Vilniaus. Vals­
tybėje turėjo būti dvi oficialios kalbos: lietuvių ir lenkų. Antrajame projekto vari­
ante atsisakyta federacinės valstybės idėjos, o Vilnijai numatyta plati autonomija
Lietuvos valstybėje. Lenkija nesutiko priimti projekto, nes jau buvo apsisprendusi
prisijungti Vilniją. Lietuva negalėjo patvirtinti Himanso projekto, nes jis kėlė pa­
vojų valstybingumui. Lietuvos nepriklausomybė būtų tik tariama - Lenkija naujai
valstybei galėtų diktuoti savo valią. Be to, lenkų kalbai tapus vienai iš valstybinių,
tautai grėstų lenkėjimas. Tautų Sąjunga nutarė atsisakyti spręsti šių šalių ginčą,
padalyti abi puses skiriančią neutraliąją zoną ir išvesti naują valstybių sieną. Lie­
tuvių viltis diplomatinėmis priemonėmis atgauti Vilnių žlugo.
Dar vykstant diplomatinėms deryboms, Lenkijos valdžia griebėsi klastos. Pa­
skelbė rinkimus į Vidurio Lietuvos Vilniaus seimą, kuris nuspręstų, kam turi pri­
klausyti Vilnija. Laisvi, demokratiški rinkimai krašte, kai čia stovėjo L. Želigovs­
kio kariuomenė, buvo neįmanomi, todėl 1922 m. juos boikotavo didžioji lietuvių,
baltarusių, žydų dalis. Lenkų tautybės gyventojai nei Vilniuje, nei Vilniaus krašte
daugumos nesudarė. Į Seimą išrinkti lenkai be jokių įgaliojimų kalbėjo visų Rytų
Lietuvos gyventojų vardu. Jie paskelbė, kad Vilniaus kraštas prijungiamas prie
Lenkijos. Vakarų didžiosios valstybės nuolaidžiavo galingesnei Lenkijai. Jos pri­
tarė Vilniaus seimo nutarimui, nors Lietuva ir protestavo. Vilnija pirmą kartą isto­
rijoje pateko į Lenkijos valstybę (žr. 95 p. 4).
Lietuviai niekada nepripažino Vilniaus krašto Lenkijos dalimi. Laikė jį okupuota
ir aneksuota Lietuvos teritorija, o Tautų Sąjungos išvestą sieną - demarkacine lini­
ja. Šalies Konstitucijos Vilnių skelbė valstybės sostine. Tauta negalėjo susitaikyti su
sostinės praradimu, jis uždėjo antspaudą visam nepriklausomos Lietuvos Respublikos
gyvenimui. Spalio 9-oji, sostinės užgrobimo data, paskelbta Gedulo ir protesto die­
na. Visuomenėje puoselėta Vilniaus krašto atgavimo idėja. Sostinės netektis, pa­
stangos ją atgauti telkė tautą, stiprino valstybingumo idėją, skatino patriotizmą.
Vakarų didžiųjų valstybių nutarimas Vilniją palikti Lenkijai ne tik neišsprendė
ginčo, bet ir sudarė sąlygas konfliktams ateityje. Tarp kitados taikiai gyvenusių
lietuvių ir lenkų pasėta neapykanta, baimė. Vilniaus klausimas tapo ir regioninės
įtampos židiniu. Valstybių tarpusavio prieštaravimai neleido sukurti Rytų bei Vidu­
rio Europos valstybių gynybinės sąjungos prieš Sovietų Sąjungą. Tik dabar pripa­
žįstama, kad J. Pilsudskio sprendimas užimti Vilnių buvo Lenkijos istorinė klaida.
 Tačiau Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos atskirta tik nedidelė Mažosios Lie-
tuv5s dalis - Klaipėdos kraštas. Čia gyveno 140 tūkst. žmonių, apylygiai lietuvių
ir vokiečių. Lietuviai vyravo kaimuose, vokiečiai - Klaipėdoje. Antantės sprendi­
mu krašto kontrolę laikinai perėmė Prancūzija.
Lietuvai reikėjo Klaipėdos krašto. Be Klaipėdos uosto jauna valstybė nebūtų eko­
nomiškai nepriklausoma. Praradusi viltį derybomis gauti šį miestą Lietuvos valdžia
nutarė slapta suorganizuoti krašte sukilimą. Oficialiai jam vadovauti ėmėsi, tačiau
realios įtakos krašto užėmimo operacijai neturėjo Vyriausiasis Mažosios Lietuvos
gelbėjimo komitetas, vadovaujamas įžymaus lietuvininko Martyno Jankaus. Vokie­
čiai nenorėjo, kad Klaipėdą valdytų už Lietuvą stipresnės valstybės, todėl neprieš­
taravo dėl lietuvių sukilimo ir net skatino jį. Iš savanorių Lietuvos karių, sukarin­
tos šaulių organizacijos narių ir klaipėdiečių sutelktas būrys, 1923 m. sausio mėn.
nesutikdamas didesnio prancūzų pasipriešinimo, užėmė Klaipėdą. Paskelbta apie
krašto jungimąsi prie Lietuvos. Bet tik po ilgų ginčų Ambasadorių konferencija
perdavė Klaipėdos kraštą Lietuvai (žr. 95 p. 4). Kraštui suteikta plati autonomija.
Vykdomoji valdžia atiteko savotiškai vyriausybei - direktorijai. Oficialiomis pri­
pažintos lietuvių ir vokiečių kalbos.
1923 m. Klaipėdos sukilimas parodė, kad atkurta Lietuvos valstybė subrendo su­
vokti ir ginti savo interesus. Lietuva įgijo jai itin ekonomiškai naudingą Klaipėdos
uostą - vartus j Europą.