Istorijos konspektai

II skyrius

1. Nepriklausomybės kovos su Sovietų Rusija ir bermontininkais:

1918m. lapkričio mėnesį suformuota pirmoji Lietuvos vyriausybė. Jie naiviai tikėjosi
valstybės sienų, tarptautinio pripažinimo ir saugumo problemas išspręsti be didelio vargo.
Netgi manyta, kad nereikia kariuomenės. Besitraukiant Vokietijos kariuomenei, o paskui ją
sekantant Raudonajai(Sovietų Rusijos)kariuomenei, Lietuva pateko į mirtiną pavojų, todėl
1918m. lapkričio 23-ąją buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Ji buvo kuriama sunkiai:
trukdė Vokietija, trūko ginklų, karininkų, drabužių, maisto, pinigų.

Kadangi vyrų, kurie galėjo ginti savo valstybę viso buvo tik 100, valdžia išvyko į užsienį
ieškoti finansinės paramos, tačiau Lietuvai likus be vadovų, lietuviai buvo priversti trauktis iš
Vilniaus be kovos. Nesutikdama pasipriešinimo Raudonoji armija užėmė nemažą Lietuvos
dalį. Vėliau, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujami komunistai įkūrė Sovietų Lietuvos
respubliką. 1919m. V. Lenino nurodymu buvo įkurtas Lietbelas( sujungtų Sovietų Lietuvos ir
Baltarusijos respublikų valstybė). Užgrobtose teritorijose įvesta komunistų diktatūra,
uždrausti visi nekomunistiniai laikraščiai, nacionalizuotos dvarininkų, bažnyčių, ūkininkų
žemės, pramonės įmonės. Valstiečiai pradėti varyti į kolūkių pirmatakus-,,liaudies ūkius”.
Lietuvoje nesigriebta raudonojo teroro, nebuvo uždrausta smulkioji privati pramonė, laisva
prekyba.

Mykolo Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė nusprendė gelbėti šalį. Surinkti savanoriai,

paskelbta mobilizacija, pagalbą suteikė ir Vokietija, ji atsiuntė patyrusių karininkų
vadovaujamus gerai ginkluotus saksų savanorių padalinius. savanoriams buvo pažadėta
žemės. Iki 1919m. rugpjūčio pabaigos Raudonoji armija buvo išvyta. 1920m. 07mėn. 12d.
pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Sovietų Rusija visiems laikams atsisakė
teisių į Lietuvos teritoriją, grąžino Vilnių. Sovietų Rusija sutartį pasirašė tik tam, kad lietuva
su lenkija nesusitartų, nes manyta, kad Lietuvai su Lenkija ginčijantis Sovietų Rusija galės
nuversti Lietuvos valdžią ir sovietizuoti šalį.

Radviliškio mūšį su bermontininkais lietuviai laimėjo ir gavo daug karo trofėjų: lėktuvų,
patrankų, šautuvų, šovinių.
2. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas:
Iš carizmo išsivadavusios Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis siekė sukurti valstybę,
apimančią visą buvusios ATR teritoriją. Įdėją siekta įgyvendinti prievarta. jis nepripažino nei
1918m. nepriklausomybę paskelbusių Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos, nei jų tautų teisės į
politinį savarankiškumą. Utopišką ATR atkūrimo idėją palaikė dalis lenkakalbių lietuvių.

1919m. J. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė iš Vilniaus išvijo Raudonąją armiją,

tačiau miesto Lietuvos valdžiai neperdavė. Tikinta, kad Vilnija lenkija priklauso dėl neva ten
 gyvenančių lenkakalbių. Stichiškai prasidėjusias Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovas
sustabdė Antantės įsikišimas. Nustatomų demarkacinių linijų Lenkija nepaisė, todėl 1919m.
pabaigoje Antantė nustatė laikiną Lenkijos rytinę sieną, vadinamą Kerzono linija, Vilnius liko
Lietuvai. Lenkija buvo priversta nenaudoti ginkluotos jėgos, ji skelbėsi su Lietuva turinti tik
teritorinių ginčų, tačiau vis tiek nesutiko jos pripažinti nepriklausoma. Slapta karinė lenkų
organizacija POW organizavo perversmą Kaune, siekė užgrobti valdžią, Lietuvą prijungti prie
Lenkijos. 1920m. liepą Vilnius atsidūrė vėl raudonarmiečių rankose. Šiuose konfliktuose
Sovietų Rusija, turėdama savanaudiškų tikslų, palaikė Lietuvą. Atiduoti užimto Vilniaus
Lietuvai sovietai neskubėjo, nes planavo, kad greitai visa šalis bus jų. Tik pralaimėję
Varšuvos mūšį sovietai perleido Vilnių Lietuvai. Netrukus vėl kilusius nesutarimus tarp
Lietuvos ir Lenkijos sustabdė Tautų Sąjunga. 1920m. spalio 7d. Suvalkuose pasirašyta laikina
taikos sutartis, nustatyta demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, Vilnius atiteko Lietuvai.

Rytojaus dieną Lenkijos kariuomenė vedama Liucijano Želigovskio žaibiškai užėmė Vilnių.
Paskelbta, kad užimtoje teritorijoje įkuriama tariamai savarankiška Vidurio Lietuvos valstybė.
L. želigovskis planavo užimti visą šalies teritoriją, tačiau lietuviai ties Širvintomis ir
Giedraičiais jį sustabdė. Tautų Sąjunga reikalavo konfliktą spręsti derybomis. Lietuva turėjo
sutikti ir 1920.11.19 pasirašė paliaubas. Lietuva apgynė valstybingumą, bet prarado Vilnių.
Prasidėjo diplomatinis ginčas dėl Vilniaus. Vykstant diplomatinėms deryboms, lenkijos
valdžia paskelbė rinkimus į Vidurio Lietuvos seimą, kuris spręstų kam priklauso Vilnius. Į
Seimą išrinkti deputatai prijungė Vilnių prie Lenkijos. Didžiosios Vakarų valstybės pritarė.

Vilnijos mokslo ir kultūros centras-Vilniaus(Stepono Batoro) universitetas, atkurtas 1919m.

Buvo ribojama lietuviškų draugijų, mokyklų, laikraščių veikla, menkintos galimybės įgyti
išsimokslinimą lietuvių kalba. Dėl lenkinimo nemaža dalis Vilnijos krašto lietuvių perėmė
lenkų savimonę, tapo lenkų tautos dalimi.

Lietuviai niekada nepripažino Vilniaus Lenkijos dalimi. įkurta sąjunga vaduoti miesto.
Sostinės netektis, pastangos ją atgauti telkė tautą, skatino patriotizmą, stiprino valstybingumo
idėją. Vilniaus klausimas kėlė įtampą regione ir neleido suvienyti Baltijos šalių ir Lenkijos
prie totalitarinių kaimynių grėsmę.
3. Steigiamasis seimas:
1918.02.16-osios Nepriklausomybės Aktas buvo pirmasis realus žingsnis į valstybingumo
atkūrimą. Neturėta Konstitucijos. Lietuvos taryba sudaryta ne visuotiniuose, laisvuosiuose
rinkimuose. Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo darbus turėjo atlikti Steigiamasis Seimas,
sušauktas 1920.05.15 laikinosios sostinės Kauno valstybės teatro salėje. Jį sušaukti numatyta
1918. Vasario 16-osios Akte. Pagal 1918m. lapkričio mėnesį priimtą Laikinąją Konstituciją
iki Seimo rinkimų šaliai vadovauti turėjo Valstybės(buvusi Lietuvos) Taryba. Pirmuoju
prezidentu Taryba išrinko Antaną Smetoną.

Steigiamojo Seimo rinkimai buvo pirmieji laisvi, visuotiniai, tiesioginiai ir slapti rinkimai,
kuriuose galėjo dalyvauti ir moterys. Išrinktame Seime buvo ir žydų, lenkų, vokiečių atstovų.
Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičiūtė-Bitė. Tądien Steigiamsis Seimas
savo pirmininku išrinko Aleksandrą Stulginskį. Seimas veikė iki 1922m., jo veiklą nutraukė l.
Želigovskio žygis, tačiau buvo Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši Steigiamojo
Seimo nariai.
 Steigiamojo Seimo darbai:
-priimta nuolatinė Konstitucija;
-M. Krupavičiaus parengtas, patvirtintas žemės reformos įstatymas;
-įvestas litas sukurtas Vlado Jurgučio;
-patvirtintas Nepriklausomybės Aktas;
-Kaune įkurtas universitetas;
-Lietuva įgavo tautinį pripažinimą;
-lietuvių kalba paskelbta valstybine;
-patvirtinta Vinco Kudirkos ,,Tautiška giesmė” kaip valstybės himnas ;
-patvirtintas herbas - Vytis;
-paskelbta vėliava - trisplavė;
-patvirtintas Lietuvos universiteto statutas;
- įvestas valdžios paskirstymas.
Ūkininkų sluoksnis tapo svarbiausiu nepriklausomos Lietuvos valstybės rėmėju. 1921m.
Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.
4. Klaipėdos krašto prijungimas:
Tautinio atgimimo veikėjai svajojo į vieną valstybę sujungti visas lietuvių gyvenamas žemes,
tarp jų ir Vokietijos imperijos valdomą raštijos ir grožinės literatūros lietuvių kalba lopšį,
knygnešystės ir tautinio atgimino židinį - Mažąją Lietuvą. Lietuvininkų įkurta Mažosios
Lietuvos(Prūsų Lietuvos) tautos taryba žengė drąsų žingsnį ir 1918m. lapkričio 30d. paskelbė
garsųjį Tilžės aktą. Jame, remiantis V. Vilsono 14 punktų, pareikštas Mažosios Lietuvos
lietuvių noras prisiglausti prie savo tautos kamieno - Didžiosios Lietuvos.

1920m. Klaipėdos krašto kontrolę laikinai perėmė Prancūzija. Čia ji laivais atplukdė ir
įkurdino karinę įgulą bei įsteigė Klaipėdos krašto valdžios instituciją - direktoriją kraštui
valdyti. Vokietija manė, kad bus naudingiau, jei Klaipėdos kraštas atitektų Lietuvai, nes
sulaukus palankios progos, iš mažos valstybės jį bus lengviau atsiimti. 1922m. Ernesto
Galvanausko vadovaujama Lietuvos vyriausybė nusprendė užimti Klaipėdos kraštą jėga.

Klaipėdos sukilimas prasidėjo 1923m. sausio 9d. Šilutėje Vyriausiajam Mažosios Lietuvos
gelbėjimo komitetui paskelbus direktorijos nuvertimo manifestą. Sausio 15d. po trumpos
kovos prancūzai pasirašė paliaubas. Šis sukilimas laikomas sėkmingiausia tarpukario
Lietuvos kariuomenės įvykdyta operacija. Po ilgų ginčų, 1924m. didžiosios Vakarų valstybės
oficialiai Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai. Nesėkmės atveju, Lietuva rizikavo būti
pasmerkta ir net sulaukti Antantės karinio atsako.
5. Nuo Seimų iki Smetonos Lietuvos:
Išrinkus Steigiamąjį Seimą, tarpukario Lietuvos vidaus politinėje raidoje prasidėjo
parlamentinės demokratijos laikotarpis. Svarbiausia valdžios institucija - Seimas. Šalies
vadovus Aleksandrą Stulginskį ir jį pakeitusį Kazį Grinių rinko ne tik piliečiai, bet ir Seimas.
Jų buvo keturi: Steigiamasis(1920-1922m.); I (1922-1923m.); II(1923-1926m.); III(1926-
1927m.). Parlamentinės demokratijos laikotarpiu laisvai veikė įvairios politinės partijos. Būta
politinio gyvenimo suvaržymų. Dėl konflikto su Lenkija galiojo karinė padėtis, spaudos
cenzūra, susirinkimų draudimas. Lietuvos komunistų partija nepripažino nepriklausomos
Lietuvos ir veikė neteisėtai.

Seimų darbą trukdė korupcijos skandalai, nuolatinės partijų rietenos, dažna vyriausybių kaita.
Visuomenėje didėjo žmonių nusivylimas vadinamąja seimokratija. Dalis gyventojų
 norėjo ,,tvirtos rankos” valdžios, kuri užtikrintų tvarką šalyje. Socialdemokratų ir valstybės
liaudininkų partijos ėmėsi ryžtingų demokratiją sustiprinti turinčių reformų. Panaikinta karo
padėtis, spaudos cenzūra, atšaukti susirinkimų laisvės ribojimai, pagerinta tautinių mažumų
padėtis, amnestuoti politiniai kaliniai komunistai, ketinta mažinti kariuomenę, mažinti
valdininkų, karininkų algas, nustoti mokėti kunigams. Lietuvos karininkai, užsitikrinę
dešiniųjų partijų paramą nusprendė jėga nuversti valdžią. Perversmas įvyko 1926m. gruodžio
17-osios naktį Kaune.

Po šio perversmo įsitvirtino Antano Smetonos autoritarinė, kitaip tariant, ,,aksominė”

diktatūra, prezidentas ministru pirmininku paskyrė Juozą Tūbelį. Prezidentas paleido Seimą,
ėmė stiprinti autoritarizmą. Jam buvo ištikima tautininkų partija. Jis paskelbė naują pagrindinį
valstybės įstatymą, valdžia buvo sutelkta jo rankose, leido įstatymus, skyrė ir paleisdavo
Seimą. A. Smetonos vienvaldystė įteisinta po 9 metų pertraukos nedemokratiškai išrinkto IV
Seimo priimtoje 1938m. Konstitucijoje. Įsigalėjus A. Smetonos valdžiai, apribotos piliečių
politinės teisės, įvesta cenzūra, paskelbta karinė padėtis, slopinta kitų partijų veikla.

Antano Smetonos tikslai buvo patys kilniausi-sutelkti tautą, stiprinti valstybę, tačiau
pasirinktos valdymo priemonės davė priešingų rezultatų. Silpnėjo jo ryšys su tauta. Prezidento
valdymas varžė politinį gyvenimą, tačiau netrukdė plėtotis ūkiui, kultūrai ir mokslui.
6. Nepriklausomos Lietuvos visuomenė:
Nepaisant augančios pramonės, Lietuva liko valstietiškas žemės ūkio kraštas. Dėl siplnos
pramonės į miestus kaimo gyventojai kėlėsi negausiai. Ekonominiai nepritekliai skatino
emigraciją. Daugiausia lietuvių emigravo į Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Vienas ryškiausių
pokyčių visuomenėje - jos lietuvėjimas. Lietuviškos inteligentijos branduoliu tapo mokslus
baigę ir išsilavinę lietuviai, kurių dauguma kilę iš valstiečių. Žmonės pradėti vertinti pagal
išsilavinimo lygį. Ypatingą pagarbą pelnė mokytojai, kariškiai, gydytojai, dvasininkai.
Lietuvių inteligentija ir valdininkija keitė miestų tautinę sudėtį, miestuose plito lietuvių kalba,
puoselėtos lietuviškos tautinės vertybės.

Lietuvoje buvo gerbiama tautinių mažumų kultūra, vyriausybė skyrė lėšų jų mokykloms
išlaikyti. tautinės mažumos dalyvavo politiniame gyvenime, turėjo plačią kultūrinę
autonomiją, mokyklų gimtąja kalba, netrukdomos veikė organizacijos. Lietuvoje nevaržomos
veikė (gausiausios Lietuvoje tautinės mažumos) žydų mokyklos, organizacijos. Dėl
draugiškumo jiems, A. Smetona laikomas ,,žydų karaliumi”. Žydai pagrinde glaudėsi
Vilniuje, kuris nuo seno buvo vadinamas ,,Lietuvos Jeruzale”.

Patriotizmas - žmogaus asmeninis suvokimas ir atsakomybės prisiėmimas už savo valstybę

bei jos ateitį. Didžiausias patriotizmo priešas buvo materializmas - Tėvynės meilės pakeitimas
į meilę pinigams ir malonumams. Patriotizmą skatino švietimo sistema, kariuomenė,
didžiausios to meto organizacijos: skautai, šaulių, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų sąjunga.
Gausiai rengti patriotiniai ir kultūriniai renginiai. Modernios lietuvių tautos susiformavimas
buvo bene didžiausias to meto laimėjimas. Ją vienijo lietuvybė, tautinė ir valstybinė savimonė
- pasitikėjimas savimi kaip tauta, kuri pajėgia pati valdyti.
7. Nepriklausomos Lietuvos ūkio ir kultūros laimėjimai:
Ypač suklestėjo žemės ūkis. Nepriklausomoje Lietuvoje vyravo vidutinio dydžio ūkiai.
Siekdama stiprinti ūkininkus valdžia skatino žemdirbių bendradarbiavimą. Lietuvių ūkininkų
išauginti bekonai, linai, pagamintas sviestas eksportuoti į užsienį. Lietuvos žemės ūkį
 skaudžiai paveikė pasaulinė ekonominė krizė. Kritus maisto produktų kainoms, labai
sumažėjo ūkininkų pajamos, apie 30% naujakurių ūkių bankrutavo. Krizė 1935m. sukėlė
Suvalkijos ūkininkų streiką. Prekybos, pramonės, amatų srityse labiau sekėsi tautinių mažumų
atstovams: žydams ir vokiečiams. Svarbiausia pramonės šaka - maisto pramonė. Iš užsienio
importuoti daugiausiai prabangos daiktai, modernios mašinos ir įrenginiai, sudėtinga
aparatūra. Per Klaipėdos uostą ėjo apie 80% viso Lietuvos transporto.

Nutiesus naujų geležinkelių, plentų, tiltų, palengvėjo susisiekimas. Pradėjo kursuoti

tarpmiestiniai autobusai. Kaunas tapo tarptautinių oro susisiekimo centru: lėktuvai skraidino į
Maskvą, Helsinkį, Berlyną. 1938m. atidaryta pirmoji vietinė oro susisiekimo linija Kaunas-
Palanga. Išaugo ir telefonų abonentų skaičius. 1926m. radijas pirmą kartą prakalbo
lietuviškai-iš laikinosios sostinės laidas pradėjo transliuoti Kauno radiofonas.

Išplėtus mokyklų tinklą ir įvedus pradinį privalomą išsilavinimą, beveik visai panaikintas
neraštingumas. Nepriklausomybės laikotarpiu, kaip niekad anksčiau, suklestėjo kūryba
lietuviškai. Ėmė veikti profesionalūs teatrai, atsirado orkestrų, tautinė estrada, muziejų,
nepaprastai padidėjo knygų ir periodikos leidyba. 1922m. Kaune įkurtas universitetas(1930m.
pervadintas į Vytauto Didžiojo). Aukštasis mokslas buvo prieinamas ne tik turtingiesiems.
Prie liaudies dainų ir šokių populiarumo, tautiškumo ugdymo ypač prisidėjo pradėtos rengti
Dainų ir šokių šventės. ,,Lietuvos istorijos” išleidimas kėlė didžiavimąsį lietuvių tautos
istorija, tapo tarpukariu išaugusios kartos tautiškumo šaltiniu.

Imta suvokti, kad sportas ir kūno kultūra stiprina tautą. Lietuvos sportininkai ir sportininkės
dalyvavo olimpinėse žaidynėse, Europos čempionatuose. Didžiausių laimėjimų pasiekė
lietuvių krepšininkai. Žmonių energijos, ryžto, atsidavimo kraštui dėka atkurta valstybė, savas
ūkis, pramonė, mokslas ir kultūra. Lietuva tapo kultūriškai ir ekonomiškai nepriklausoma ir
klestinčia šalimi.
8. Kasdienis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje:
Netekus Lietuvos sostinės Vilniaus, laikinąja sostine tapo Kaunas. Mieste iškilo daugybė
modernių pastatų, sukurta naujų gatvių, kvartalų bei rajonų. Šalia arklių tramvajaus konkės
ėmė kursuoti autobusai. Mieste įrengtas funikulierius. Mieste virė kultūrinis gyvenimas:
teatruose buvo rodomi dramos bei muzikiniai spektakliai, nuolat vyko parodos, koncertai.
Kaunas, vadinamas šalies širdimi, tapo nepriklausomos Lietuvos simboliu.

Didžiulę įtaką kaimui atsinaujinti turėjo žemės reformos įtvirtintas ūkių skirstymas į
vienkiemius. Gavę žemės ir paskolą ūkininkai stiprino savo ūkius, statėsi modernesnių
trobesių. Tarpukario metais vienas iš svarbiausių pokyčių įvyko valstiečių virtuvėje: greta
miltinių patiekalų įsigalėjo bulvės, iš kurių galima pagaminti pigių ir maistingų patiekalų.

Vedant ar tekant vis mažiau imta žiūrėti turtinės naudos ar visuomeninės padėties, dažniau
tuoktasi iš meilės. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui, stengėsi bent vieną išleisti į
mokslus. Nuo mažų dienų vaikams diegtos svarbiausios vertybės: darbštumas, sąžiningumas,
pagarba vyresniems, tėvui ir motinai. Šeimą ir bendruomenę itin glaudžiai siejo religingumas.
Didžiausia garbė šeimai būdavo, jeigu jų sūnus tapdavo kunigu.

Tarp žmonių, ypač kaime, buvo itin stiprus bendruomeniškumas. Jie vieni kitais pasitikėdavo,
dažnai net durys nebuvo rakinamos, nes vagysčių pasitaikydavo retai. Iškilus bėdai padėti
 skubėdavo visi. Vagystės, girtavimas, paleistuvystės, apsileidimas sulaukdavo viso kaimo
pasmerkimo.

Lietuviškoje spaudoje pradėta rašyti mados ir kūno priežiūros temomis. Mada, aprangos
stilius, rengimosi kultūra ir įvaizdis tapo svarbūs dalykai ne tik moterų, bet ir vyrų gyvenime.
Itin išaugo asmens higienos priemonių - muilo, dantų balinimo miltelių ir kt. - naudojimas.
Kaimo žmonės vilkėjo drabužiais daugiausia iš namie austų vilnonių, lininių audinių.
Tradiciniai drabužiai nebuvo užmiršti, jie buvo dėvimi tautinių švenčių metu, per vestuves.
9. Baltijos šalys:
1917.12.06d. - Suomijos nepriklausomybės paskelbimo diena;
1918.02.24d. - Estijos nepriklausomybės paskelbimo diena;
1918.11.18 - Latvijos nepriklausomybės paskelbimo diena;
1918.02.16 - Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena.
Suomija, Latvija ir Estija pirmą kartą sukūrė savo valstybę, tačiau Lietuva savo valstybę yra
turėjusi ir anksčiau. Karas tarp nepriklausomybės šalininkų baltųjų ir Sovietų Rusijos
raudonųjų įsiliepsnojo Suomijoje. Estai, Didžiosios Britanijos laivyno, kaimynų suomių
savanorių padedeami, subūrė stiprią kariuomenę, kuri išvijo blolševikus ir vokiečius.

Greta estų, suomių, latvių ir lietuvių gyveno nemažai kitų tautų žmonių. Pagal šių šalių
Konstitucijas tautinės mažumos naudojosi visomis piliečių teisėmis ir laisvėmis. Daliai
žmonių atrodė, kad tvarka ir teisingumas bus garantuoti tik sutelkus valdžią vieno asmens
rankose. Valstybės perversmas pirmiausia įvyko Lietuvoje, o 1934m. - Estijoje ir Latvijoje.
Demokratiją pavyko išsaugoti Suomijai. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, Latvijos -
Karlis Ulmanis bei Estijos - Konstantinas Piatsas įvedė autoritarinį valdymą, bet priešininkų
niekas masiškai ir žiauriai nepersekiojo.

Didelę įtaką lietuvių, latvių, estų ir suomių kultūrai, tautos mentalitetui(žmonių mąstymo
būdui) turėjo religija. Estijoje, Latvijoje, Suomijoje vyravo liuteronybė, Lietuvoje -
katalikybė. Nepriklausomybės metais netrukdoma skleidėsi Baltijos šalių kultūra.
Kiekvienoje tautoje iškilo garsių menininkų, rašytojų. Žmonės mokslus ėjo, rašė, kalbėjo savo
kalbomis. Į Baltijos šalių gyvenimą ypač kišosi SSRS, kuri finansavo savo interesams
naudingus politikus, partijas, kultūros ir meno veikėjus, draugijas, žiniasklaidos priemones.
Visomis priemonėmis bandė veikti Baltijos šalių gyventojų viešąją nuomonę. Propaganda,
papirktų žurnalistų, rašytojų straipsniais, knygomis stengėsi įteigti melagingą įvaizdį, esą
SSRS yra taiki ir klestinti šalis. Tik 1934m. sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjunga -
Baltijos Antantė, kurios dalyvės sutarė stiprinti šalių bendradarbiavimą, bet tai nepadėjo
išvengti nenumaldomai artėjančios katastrofos.

Papildomai:
● 1918.02.16d. - Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę;
● 1920 m. - sušauktas pirmasis Steigiamasis Seimas Kaune, karo tarp Lietuvos ir
Sovietų Rusijos karo pabaiga, Suvalkų tautos sutartis, nustatyta demarkacinė linija
tarp Lietuvos ir Lenkijos, Tautų Sąjungos reikalavimu Lietuva pasirašė paliaubas;
● 1921 m. - Lietuva priimta į Tautų sąjungą;
● 1922 m. - nutraukta Steigiamojo Seimo veikla, Ernesto Galvanausko vadovaujama
Lietuvos vyriausybė nusprendė užimti Klaipėdos kraštą jėga, įkuriamas
 Lietuvos(vėliau Vytauto Didžiojo) universitetas, Lenkijos seimas įjungia Vidurio
Lietuvą į Lenkiją
● 1924 m. - didžiosios Vakarų valstybės oficialiai Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai.
● 1926 m. - gruodžio 17-osios perversmas, A. smetonos atėjimas į valdžią,
autoritarizmas Lietuvoje.
● Antanas Smetona - pirmasis Lietuvos prezidentas;
● Aleksandras Stulginskis - antrasis Lietuvos prezidentas, Steigiamojo Seimo
pirmininkas;
● Kazys Grinius - trečiasis Lietuvos prezidentas;
● Mykolas Krupavičius - parengė žemės reformos įstatymą;
● Vladas Jurgutis - sukūrė litą;
● Juozas Tūbelis - A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvęs ministras pirmininkas(A.
Smetonos žmonos sesers vyras).