Vilniaus krašto praradimas 1920 metais. 1918 m.

atkūrus Lietuvos valstybę, sostine buvo paskelbtas

Vilnius. Tačiau Lietuvos kaimynė pietuose – Lenkija siekė atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos
teritoriją. Pirmą kartą Lenkijai užimti Vilnių pavyko 1919 m. balandį.

1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, kuria numatytos karo paliaubos tarp Lietuvos ir
Lenkijos bei nubrėžta demarkacinė linija Lietuvos pietuose. Tačiau jau kitą dieną, spalio 8-ąją, lenkų kariai,
vadovaujami gen. Lucijano Želigovskio, pradėjo pulti Lietuvą, greitai užėmė Vilnių ir ketino pulti
toliau. Lenkijos vyriausybė gen. L. Želigovskį paskelbė maištininku, taip siekdama užmaskuoti savo
tikruosius veiksmus. Užėmus Vilnių buvo paskelbta apie Vidurinės Lietuvos laikinosios vyriausybės
sudarymą. 1922 m. ši teritorija oficialiai prijungta prie Lenkijos.

Sustabdyti lenkų kontrpuolimą pavyko tik 1920 m. lapkritį mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais.
Po šių mūšių Lietuvos kariuomenė ėmė pulti ir stumti lenkus iš Lietuvos, tačiau Tautų Sąjungos
Kontrolės komisija pareikalavo karinius veiksmus nutraukti. Lietuvos vyriausybė sutiko. 1920 m.
lapkričio 29 d. tarp Lietuvos ir L. Želigovskio pasirašytas paliaubų protokolas, pagal kurį abi pusės turėjo
atsitraukti po 3 km, taip sudarydamos 6 km pločio neutralią zoną. Vilniaus kraštas liko lenkų valdžioje iki
1939 metų. Kiekvienais metais spalio 9-ąją buvo minima Vilniaus praradimo diena, visoje Lietuvoje
vykdavo gedulingi renginiai. Lietuvos visuomenė buvo stipriai antilenkiška, dėl pagrobto Vilniaus krašto
išpopuliarėjo šūkis: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“

Klaipėdos krašto prisijungimas 1923 metais. Klaipėdos kraštas buvo sudėtinė Mažosios Lietuvos teritorijos,
kuri priklausė Vokietijos imperijai, dalis. 1919 m. Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atimtas iš
Vokietijos ir paskirtas administruoti Tautų Sąjungai. Lietuvoje idėja prisijungti Mažąją Lietuvą buvo gana
sena. 1918 m. Tilžėje buvo įsteigta Prūsų Lietuvos tautinė taryba (Mažosios Lietuvos tautinė taryba), kuri
paskelbė, jog Mažosios Lietuvos lietuviai nori prisijungti prie Lietuvos.

1923 m. sausį Lietuvos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją.
Jos esmė – inscenizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą prieš kraštą administravusius prancūzus
ir prijungti teritoriją prie Lietuvos. Sausio 7 d. Klaipėdos krašte įkurtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos
gelbėjimo komitetas, kurį sudarė Mažosios Lietuvos lietuviai, paskelbė atsišaukimą į Lietuvos šaulius,
kuriuo kvietė juos padėti sukilime. Operacijoje dalyvavo civiliniais drabužiais persirengę ginkluoti
Lietuvos kariuomenės kariai ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai iš Didžiosios Lietuvos, o Klaipėdos
krašto gyventojų tarp „sukilėlių“ buvo labai nedaug.

Sausio 15 d. „sukilėlių“ pajėgoms pavyko užimti Klaipėdos miestą, o prancūzų įgula buvo priversta
kapituliuoti. Ši diena minima kaip Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena. Tautų Sąjunga ir
Didžiosios Europos valstybės nesiėmė veiksmų prieš Lietuvą. 1924 m. buvo pasirašyta Klaipėdos krašto
konvencija, suteikusi Klaipėdos kraštui autonomiją Lietuvos Respublikos sudėtyje.
 Pagrindinę Vilniaus netekimo priežastis- Lietuvos vyriausybės neryžtingumas, nes mūšiuose
įveikus bolševikus ir bermontininkus nebuvo imtasi priemonių kariuomenei sustiprinti ir naujam
lenkų puolimui pasirengti