Italijos

suvienijimas
Edgaras Mikelevicius
• Ankstyvoji revoliucinė veikla (1820–1830 m.)

Sukilimas Abiejų Sicilijų karalystėje

1820 m. ispanai sėkmingai sukilo per ginčus dėl konstitucijos, tad panašus
judėjimas prasidėjo Italijoje. Įkvėpta ispanų sukilo Abiejų Sicilijų karalystės
armija, vadovaujama Guglielmo Pepe (karbonaro), ir užėmė šalį.
Karalius Ferdinandas I sutiko įvesti naują konstituciją. Tačiau sukilėliai nepelnė
liaudies paramos ir pralaimėjo Šventosios sąjungos austrų kariams. Karalius
panaikino konstituciją ir pradėjo sistemingai persekioti sukilėlių vadus. Daug
jų, įskaitant mokslininką Michele Amari, turėjo emigruoti.
 Pjemonto
sukilimas
• 1823 m. Pjemonto revoliucijos vadas
buvo Santorre di Santarosa, kuris
norėjo išvyti austrus ir suvienyti Italiją
Savojos dinastijos vardu. Sukilimas
prasidėjo Alesandrijoje, kur kariai
panaudojo Cizalpinės respublikos
trispalvę (raudona, balta, žalia).
Karaliaus regentas princas Karolis
Albertas, vadovavęs šaliai, kol karalius
Karolis Feliksas buvo išvykęs, patvirtino
naują konstituciją taip nusileisdamas
revoliucionieriams. Grįžęs Sardinijos
karalius panaikino konstituciją ir
kreipėsi į Šventąją sąjungą pagalbos.
Santaroso kariai buvo nugalėti, o jis
pabėgo į Paryžių.
 Italijos valstybės sukūrimas

1859 m. karas ir jo
pasekmės
• Net po pralaimėjimo ir karaliaus
atsistatydinimo Sardinijos
karalystė neatsisakė ambicijų. Kamilas
Kavūras, kuris tapo ministrų tarybos
prezidentu 1852 m., norėjo išplėsti
teritoriją, bet suprato, kad vienas
Pjemontas nieko nepadarys. Jis tikėjosi
britų ir prancūzų pagalbos išvejant austrus
iš Italijos pusiasalio. Pastangos gauti jų
paramą įstojant į Krymo karą buvo
nesėkmingos, nes Paryžiaus kongrese į
Sardinijos norus nebuvo kreipiamas
dėmesys. Tačiau Austrija liko izoliuota, nes
per karą laviravo tarp abiejų pusių.
Neapolio karalystės
nugalėjimas
• Nors D. Garibaldis lengvai užėmė sostinę, Neapolio
armija masiškai nepasidavė ir laikėsi už Volturno
upės. Jo netreniruoti 25 tūkst. karių negalėjo išvyti
karaliaus ir užimti Kapujos bei Getos tvirtovių be
Sardinijos armijos įsikišimo.
• Sardinijos armija galėjo atvykti tik kirtusi popiežiaus
valstybę, kuri tęsėsi skersai per pusiasalį Centrinėje
Italijoje. Nekreipdamas dėmesio į Šventojo Sosto
politinę valią, D. Garibaldis pareiškę, kad paskelbs
„Italijos karalystę“ iš Romos. Laikydamas tai grėsme
Bažnyčios valdoms, popiežius Pijus IX pagrasino
ekskomunikuoti tuos, kurie parems tokius D.
Garibaldžio siekius. Bijodami, kad D. Garibaldis puls
Romą viso pasaulio katalikai siuntė pinigus ir
savanorius į popiežiaus armiją, kuriai vadovavo
ištremtas prancūzų generolas Louis Lamoricière.
Tūkstantinės žygis

• 1860 m. pavasarį tik 4 valstybės buvo Italijos pusiasalyje:

Venecijos karalystė, Popiežiaus valstybė, Pjemonto-Sardinijos
karalystė ir Dviejų Sicilijų karalystė.
• Pranciškus II turėjo gerai organizuotą 150 tūkst. karių armiją. Bet
jo tėvo tironija sukurstė daugybę slaptų organizacijų, o šveicarų
samdiniai buvo atšaukti, nes naujas Šveicarijos įstatymas
uždraudė jos piliečiams tarnauti samdiniais užsienyje. Tad
Pranciškus II liko su nepatikimiausiais vietiniais kariais. 1860 m.
balandį Mesinoje ir Palerme Sicilijoje kilo sukilimai, kurie buvo
greitai numalšinti.
• K. Kavūras, bijodamas, kad D. Garibaldis sukels karą su Prancūzija,
įtikino jį nukreipti savo karius į Siciliją. 1860 m. gegužės 6 d. D.
Garibaldis ir jo tūkstantis savanorių (vadinamų I Mille) išvyko iš
Kvatro prie Genujos ir po trumpo sustojimo Talamonėje gegužės
11 d. išsilaipino prie Marsalos vakarų Sicilijoje.