VĖLYVIEJI VIDURAMŽIAI XIV – XV

PERĖJIMAS IŠ VIDURAMŽIŲ Į NAUJUOSIUS

AMŽIUS

POLITIKA
 EUROPA XV A.

XV a. laikomas pereinamuoju laikotarpiu tarp viduramžių ir

renesanso.
Kai kurios srityse – švietime, mene ir politikoje įvyko stiprūs
pokyčiai. Baigėsi centralizacijos procesai, stiprėjo nacionalinės
monarchijos, didėjo miestų vaidmuo.
Labiausiai socialiniai ir kultūriniai pokyčiai matomi Italijos ir
Nyderlandų miestuose.
EUROPA XV A.
 KRIKŠČIONIŠKOJO IR ISLAMIŠKOJO PASAULIO
KONFRONTACIJA

1400 m. Europa vis dar juto islamiškojo pasaulio spaudimą iš dviejų

pusių – iš Vakarų (jau gerokai silpniau nei anksčiau) vis dar išlikusi
musulmoniška Granados valstybė, Rytuose - (vis stipriau ir agresyviau)
Bizantijai grąsinantys turkai.
1500 m. situacija jau buvo stipriai pasikeitusi. Kai maurai vakaruose
visiškai nusilpo (Ispanija užėmė Granadą), turkai Rytuose triumfavo užėmę
Bizantiją.
Krikščionys Lotynų Vakaruose šventė pergalę, krikščionys stačiatikių
Rytuose – apverkė “savo pasaulio” griūtį.
 KRIKŠČIONIŠKOJO IR ISLAMIŠKOJO PASAULIO
KONFRONTACIJA

Strateginio svorio centro pasislinkimą į Vakarus žymėjo du

svarbūs įvykiai : Konstantinopolio užėmimas (1453 m.) ir
Granados pasidavimas ispanams (1492 m.).
Religijos srityje tai paskatino ieškoti Rytų ir Vakarų
krikščionių vienybės, ekonomikoje – naujų prekybos kelių,
politikoje – naujas galimybes Ispanijai ir … Maskvai.
 FLORENCIJOS UNIJA
POPIEŽIUS EUGENIJUS IV IR BIZANTIJOS IMPERATORIUS JONAS VIII
PALEOLOGAS
 FLORENCIJOS UNIJA

1438 m. Popiežius Eugenijus IV pradėjo derybas su Bizantijos

imperatorium Jonu VIII Paleologu ir jo Patriarchu, dėl
krikščionių bažnyčios sujungimo (unijos).
Vienybė turėjo būti atkurta Popiežiaus pateiktomis sąlygomis.
Graikai nusileido visais esminiais klausimais - dėl popiežiaus
viršenybės, skaistyklos, Eucharistijos ir Šventosios Trejybės.
 FLORENCIJOS UNIJOS NESĖKMĖ
KATALIKŲ PASAULIS

Deja, nei viena iš pasirašiusiųjų pusių neturėjo pakankamai jėgos ir

priemonių šią uniją įgyvendinti.

Bazelyje susirinkę katalikų vyskupai ne tik atmetė uniją, bet ir išrinko

naują popiežių – Feliksą V.
Bandymas suvienyti Rytų ir Vakarų bažnyčias vos nesibaigė pastarosios
skilimu. Tik laikinai pavyko to išvengti.

.
 FLORENCIJOS UNIJOS NESĖKMĖ
STAČIATIKIŲ PASAULIS

Uniją pasirašiusieji stačiatikiai taip pat sulaukė didžiulio

priešiškumo. Aleksandrijoje sušauktas Rytų patriarchų sinodas
uniją griežtai atmetė.
Su katalikišku kryžiumi grįžęs, Maskvos metropolitas Isidoras
buvo pasmerktas ir uždarytas į kalėjimą. Naujasis Maskvos
metropolitas buvo išrinktas be Konstantinopolio patriarcho
pritarimo. O tai jau buvo savarankiškos rusų stačiatikių
bažnyčios pradžia.
 OSMANŲ GALIOS AUGIMAS

Juodosios jūros pakrantėje prie Varnos 1444 m. Osmanų

sultonas Muradas II sutriuškino paskiutinius kryžininkus. Šiame
mūšyje žuvo ir Lenkijos karalius, Jogailos vyresnysis sūnus
Vladislovas III Varnietis.
1448 m. musulmonai atrėmė vengrų puolimą,
Konstantinopolis laukė savo eilės.
KONSTANTINOPOLIO ŽLUGIMAS

Konstantinopolis
Constantinopolis civitas – Buondelmonti
Cristoforo 1420
KONSTANTINOPOLIO ŽLUGIMAS
 KONSTANTINOPOLIO ŽLUGIMAS

Konstantinopolio apgultis prasidėjo 1453 m. balandžio 2 d.

Velykų rytą ir truko aštuonias savaites.
Turkai puolimui buvo puikiai pasiruošę – nusiaubti aplinkiniai
miestai, sutelktas didžiulis laivynas, o ties siauriausia Bosforo
įlankos vieta, pastatyta pilis. Atvilkta 7,9 m. patranka svaidė 600
kg. sveriančius akmeninius sviedinius.
Konstantinopolio gynėju buvo tik 7 tūkstančiai (į pagalbą
suskubo tik 700 Genujos karių), turkai turėjo 80 tūkstančių armiją.
TURKAI OSMANAI
 TURKAI OSMANAI

Užkariavę Rytinį Viduržemio jūros regioną, turkai osmanai

pamažu stabilizavo prekybos santykius tame regione, kontroliavo
prekybos kelius, jungiančius Europą su Levantu ir Indija.
Turkai buvo tolerantiški krikščionių pirkliams, todėl italų
pirkliai, bent jau pradžioje, nepajautė didelio pasikeitimo. Tuo
greičiausiai galima paaiškinti italų poziciją, neskubant siųsti
pagalbos žlungančiam Konstantinopoliui.
PIRĖNŲ PUSIASALIS
 PORTUGALIJA

Osmanų iškilimas tradiciškai siejamas su krikščionių lyderių

vakaruose, visų pimą Portugalijos, mėginimais rasti naują kelią į
Indiją. Portugalai venecijiečiams buvo ne mažiau nepageidaujami
nei turkai. Be to, portugalus viliojo Afrikos vergai ir puikios salos.
Valdovas Henrikas Jūreivis (1394 – 1460 m.) siuntė ekspedicijas
prie Vakarų Afrikos krantų, ankstesniais arabų keliautojų keliais. Jo
laivai atrado Porto Santo, Madeirą, Kanarų salas (vėliau perleido
Kastilijai), Azorus, Kabo blanco ir Kabo Verde salas.
HENRIKAS JŪREIVIS (1394 – 1460 M.)
 PORTUGALIJA

1437 m. Sagre buvo įkurtas Kolonijų ir jūrų institutas –

pirmoji jūrininkų mokykla.
1486 m. keliaudamas iš portugalų gyvenviečių Aukso krante,
Bartalomėjas Diasas apiplaukė Cabo Tormentoso (vėliau
pavadinta Gerosios Vilties ragu), o 1497 m. Vasco da Gama
baigė kelionę iš Lisabonos į Kalkutą, aplenkdamas Osmanų
įtakos sferoje esančias teritorijas.
PORTUGALIJA
PORTUGALIJA
VASCO DA GAMA
 ISPANIJA

1469 m. Valadolide įvyko Kastilijos princesės Izabelės

“Katalikės” ir Aragono princo Ferdinando “Kataliko” vedybos.
1474 m. Izabelė tapo Kastilijos valdove, o Ferdinandas - tapo
Aragono karaliumi.
Kurį laiką Kastilijos ir Aragono unija liko personalinė (abi
šalys išlaikėnsavo įstatymus ir vyriausybes), tačiau buvo įvesti
bendri pinigai, pašalinti prekybiniai barjerai, įvesta
ultrakatalikiška ideologija.
ISPANIJA
 ISPANIJA IR GRANADA

1483 m. buvo įkurta pirmoji suvienytos Ispanijos institucija –

Karališkoji Šventoji inkvizicija, persekiojusi nonkonformistus, žydus
ir disidentus.
1481 m. prasidėjo dešimt metų trukęs Granados nukariavimas.
Granada – tai 70 sienomis apjuostų miestų, derlingos žemės, todėl
galėjo priešintis ilgai. Silpnoji vieta buvo maurų valdovų nesutarimai.
1492 m. sausio 2 d. Granada pasidavė. Krikščionių entuziastų
manymu – už Konstantinopolį buvo atkeršyta.
ISPANIJA IR GRANADA
 ISPANIJA IR GRANADA

Užėmus Granadą, prasidėjo susidorojimas, religinės

tolerancijos pažadų nebuvo paisoma – pradžioje išleistas
dekretas prieš žydus, kiek vėliau ir prieš musulmonus.
Visoje Ispanijoje liepsnojo auto-da-fe laužai, ispanus apėmė
“kraujo švarumo” manija.
 KRISTUPAS KOLUMBAS

Granados žlugimą stebėjo Genujos jūreivis Kristupas Kolumbas

(Christobalis Colonas), įtikinęs Ispanijos valdovus finansuoti jo jūrinę
ekspediciją. Šį planą jau buvo atmetę Anglijos, Prancūzijos ir Portugalijos
valdovai.
1492 m. jis kaip “Jūrų admirolas” išplaukė iš Palos uosto trimis
nedideliais laivais – Santa Maria, Pinta ir Nina. Po dešimties savaičių buvo
pasiekta Naujoji žemė, kuri iškart buvo paskelbta Kastilijos ir Leono valda.
Kitais metais K.Kolumbas grįžo į Ispaniją, įsitikinęs, kad surado kelią į
Indiją.
KRISTUPAS KOLUMBAS
 TORDESILJOS SUTARTIS

1493 m. atkakliai prašant Ispanijai ir Portugalijai, Popiežius

Aleksandras VI sutiko nustatyti ribą tarp jų interesų sferų
užjūryje. 1494 m. Tordesiljos sutartimi, remiantis popiežiaus
autoritetu pasaulis buvo padalintas pusiau. (Panaikinta 1777 m.)
1529 m. pasirašyta dar viena - Saragosos sutartis, kuria
pasidalinamos įtakos sferos tarp Ispanijos ir Portugalijos Azijoje.
TORDESILJOS SUTARTIS
KANTINO PLANISFERA
 ŠIMTAMETIS KARAS
1337-1453 M.
1453 m. baigėsi vienas skausmingiausių Vėlyvųjų viduramžių įvykių –
Šimtametis karas. Šis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos nebuvo ištisinis, karo
veiksmai nutrūkdavo ir vėl atsinaujindavo.
Karas kilo dėl šių šalių politinių, ekonominių ir socialinių peripetijų. Turėdamas
didžiules valdas Prancūzijoje, Anglijos karalius buvo ir Prancūzijos karaliau
vasalas. Abi šalys varžėsi dėl Flandrijos.
Kariniu požiūriu šis karas buvo takoskyra tarp feodalinės riterių kariuomenės ir
Renesanse išplitusios samdytosios kariuomenės.
Šimtametį karą galime vadinti ištisa epocha, per kurią užaugo trys kartos
žmonių,
 ŠIMTAMETIS KARAS
1337-1453 M.
Nors karinį pranašumą turėjo Angliją, vis tik karo pabaigoje
pergalę šventė Prancūzija.
Tai lėmė ne tik Anglijos vidaus problemos, bet ir stiprėjanti
prancūzų savimonė. Čia išskirtinis vaidmuo tenka Žanai D’Ark.

1453 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo pasirašyta taikos

sutartis, anglai prarado visas valdas Prancūzijoje, išsaugodami tik
Kale uostą.
ŠIMTAMETIS KARAS
1337-1453 M.
 PRANCŪZIJA XV A.

Po Šimtamečio karo politiškai Prancūziją suvienijo Liudvikas

XI (1461 – 1483 m.) Didžiausia problema buvo Burgundija.
Prancūzijai pavyko prisijungti didžiąją Burgundijos
kunigaikštystės dalį, tačiau kita dalis teko Austrijai.
Loiudvikas XI padėjo nacionalinės valstybės pagrindus, o jo
sūnus Karolis VIII pabaigė Prancūzijos suvienijimą.
 PRANCŪZIJA XV A.
LIUDVIKAS XI IR KAROLIS VIII VALUA
 ANGLIJA XV A.

Pasibaigus Šimtamečiui karui, Anglijoje prasidėjo Pilietiniai karai, vėliau

pavadinti ROŽIŲ karais.
Juose dėl valdžios kovojo Lankasterių (Raudonoji rožė) ir Jorkų (Baltoji
rožė) dinastijos. 1485 m. karaliumi tapęs Henrikas VII Lankasteris, vedė
Edvardo IV Jorko dukterį Elžbietą. Buvo pradėta Tiudorų dinastija.
Karų metu išsižudė senoji diduomenė, ją pakeitė nauja, palaikiusi
karaliaus valdžios stiprinimo politiką. Pradėjo formuotis anglų savimonė,
anglų kalba tapo rašto kalba, išstumdama prancūzų iš aristokratų aplinkos.
LANKASTERIŲ, JORKŲ IR TIUDORŲ ROŽĖS
ŠVENTOJI ROMOS IMPERIJA
 ŠVENTOJI ROMOS IMPERIJA

Nuo XV a. vidurio Šv.Romos imperija pradėtos vadinti tik

vokiškos imperijos teritorijos. Nuo 1485 m. politinė sąjunga
vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija. Tačiau ši
imperija neturėjo nacionalinės dinastijos ir tuo metu, kai Vakarų
Europoje vyko centralizacija, šioje valstybėje vis labiau stiprėjo
decentralizacija.
Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno
centro. XV a. pab. buvo suformuotas Reichstagas.
 ŠVENTOJI ROMOS IMPERIJA

Nuo XV a. vidurio Šventąją Romos imperiją valdė Habsburgų

dinastija. Pirmuoju šios dinastijos imperatoriumi buvo
Albrechtas II (taip pat buvo Vengrijos ir Čekijos karaliumi).
Imperatorius Frydrichas III (1452– 1493 m.) buvo paskutinis
imperatorius, karūnuotas Popiežiaus, ir tas, kuris po
Konstantinopolio žlugimo, ėmė vadovauti kovai su turkais
musulmonais.
ŠVENTOJI ROMOS IMPERIJA
HABSBURGAI
ITALIJOS MIESTAI VALSTYBĖS XV A.
 ITALIJOS MIESTAI- VALSTYBĖS

Italijoje, kaip ir Vokietijoje viduramžiais nesusikūrė

centralizuota tautinė valstybė.
Pietuose buvo Neapolio ir Sicilijos karalystė. Centrinėje
Italijoje – Popiežiaus valdoma bažnytinė valstybė. Šiaurės
Italijoje, XIV – XV a. iškilo trys pagrindiniai miestai – valstybės
Milanas, Florencija ir Venecija.
Pradžioje jas valdė imperatoriaus skirti podestai, tačiau
palaipsniui aukščiausią valdžią įgijo galingos giminės.
 ITALIJOS MIESTAI -VALSTYBĖS

Nuo XIII a. pabaigos valdžia Milane atiteko tironams (sukurtas

absoliutizmas).
Venecija liko oligarchinė respublika, kurioje valdžia buvo
sutelkta iki gyvos galvos renkamų Dodžų rankose. Tačiau jų veiklą
kontroliavo kolegialios respublikinės valdžios institucijos.
Florencija taip pat išlaikė demokratines valdymo tradicijas.
Nuo 1434 m. čia įsitvirtino Medičių giminė.
 MEDIČIAI

Nuo XV a. Medičiai tapo Florencijos respublikos senjorais.

Jiems priklausė didžiausias Europoje bankas. Ši ekonominė galia
Medičius padarė galingiausia politine jėga Florencijoje.
Kaip ypatingas menų mecenatas išsiskyrė Lorencas I de
Mediči (Lorencas Nuostabusis)
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ

Konstantinopoliui žlugus, atrodė, kad Europos stačiatikius

ištiks toks pats likimas, kaip ir jų religijos brolius Azijoje ir
Afrikoje.
Graikus nukariavo turkai, slavus stačiatikius valdė totoriai,
vengrai ir lietuviai.
Išimtis buvo kylanti Maskvos kunigaikštystė.
MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.

XV a. viduryje Maskva nominaliai vis dar buvo pavaldi totorių

chanui, tačiau jau turėjo didžiulę autonomiją. Vasilijus III
Tamsusis (1425 – 1462 m.) stojo prieš Florencijos uniją.
Vasilijaus III įpėdinis Ivanas III (1462 – 1505 m.) jau
nemokėjo duoklės nuolat silpstantiems totoriams. Jo propagandos
ašimi tapo teiginys, kad Maskva yra stačiatikių pasaulio gynėja
nuo islamo (totorių) pietuose ir katalikybės (lietuvių) vakaruose.
MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
VASILIJUS TAMSUSIS IR IVANAS III
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
TREČIOJI ROMA

Po 1453 m., Romos popiežius globojo paskutiniojo Bizantijos

imperatoriaus Konstantino Poleologo dukterėčią ir dinastijos palikuonę
Sofiją. Popiežius Paulius II tikėjosi atgaivinti Florencijos uniją ir
padaryti Maskvą savo sąjungininke kovoje prieš turkus. Todėl 1472 m.
buvo sudaryta santuoka tarp Maskvos kunigaikščio Ivano III ir Sofijos.
Maskvos kunigaikštystei ši santuoka suteikė didžiulį prestižą. Ji
perėmė buvusios Bizantijos imperijos herbą - dvigalvį erelį, įkomponavus
senąjįį Maskvos herbą – Šv.Jurgį.
MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
TREČIOJI ROMA
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
TREČIOJI ROMA

Ivanas III prisijungė penkis kartus didesnį Novgorodą, Pskovą,

Viatką. Visur vyko egzekucijos ir trėmimai. 1480 m. galutinai nutraukė
priklausomybę nuo Aukso Ordos (jam pagelbėjo Krymo Chanatas).
Maskvos kunigaikštis ėmė save tituluoti caru (cezariu) ir
“samoderžavcu” (autokratu). Kaip prieš 700 metų Karolis Didysis,
pusiau barbariškas kunigaikštis kūrė savo įvaizdį ne kaip naujoviškos
(modernios) valstybės kūrėjas, bet labiau kaip senosios, žlugusios
Romos imperijos gaivintojas ir įpėdinis.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
1492 M.“PASAULIO PABAIGA”

1492 m. Maskvoje buvo ypač neramu. Mokyti vienuoliai

pranašavo, kad artinasi pasaulio pabaiga. Rugpjūčio 31 d.
(vėliausiai gruodžio 31 d.) reiškė septintojo tūkstantmečio nuo
pasaulio sutvėrimo pabaigą, laukta Paskutiniojo Teismo valandos
(net nebuvo sudarytas Bažnytinis kalendorius ateinantiems
metams).
Tačiau pasaulio pabaiga neatėjo, o Maskva stovėjo ant naujo
savo istorijos etapo slenksčio.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
TREČIOJI ROMA

Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III buvo tipiškas totorių finansinių,

karinių ir politinių metodų atstovas. T.y. iš Bizantijos perėmė prestižą ir
simbolius, bet visa kita buvo panašiau į totorių tradiciją.
1489 m. derybose su Habsburgais, Ivanui III buvo siūlomas karaliaus
titulas (iš Popiežiaus rankų), bet tai būtų reiškia menamą “tikrojo
tikėjimo” išdavystę, kokią graikai buvo padarę Florencijoje.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
MASKVOS PATRIARCHAS

Atsisakyta ne tik karaliaus titulo, bet ir nutraukti ryšiai su

Konstantinopolio patriarchu. Skirtingai nuo Kijevo metropolito,
kuris gyveno LDK ir pakluso Konstantinopolio patriarchui,
Maskvos metropolitą rinko savi vyskupai, o jo vadovaujama
bažnyčia nebuvo niekam pavaldi.
1492 m. Maskvos metropolitas pateikė Bažnyčios istorijos
apžvalgą, kurį pagrindė Maskvos kaip Trečiosios Romos idėją.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
TREČIOJI ROMA

1493 m. buvo suformuoti trys svarbiausios Trečiosios Romos

imperijos ideologijos elemantai:
I. Maskva – stačiatikių bažnyčios autonominė šaka;
II. Kunigaikštis susigiminevęs su Bizantijos imperatorių
dinastiją ir tituluojantis save caru (cezariu);
III. Pretenzijos į visos Rusijos valdovo titulą (konflikatas su
LDK)
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
DIPLOMATIJA

XV a. pabaigoje svarbiausiu Maskvos tikslu buvo LDK

“sutramdymas”. Visos pastangos buvo nukreiptos į Jogailaičių
silpninimą. Tačiau nesėkme baigėsi tiek bandymas į savo pusę
patraukti Moldovą ir Vengriją, tiek susitarimas su Jogailaičių
konkurentais Habsburgais. Bendradarbiauti sekėsi tik su Krymo
chanatu, kuris intensyviai puldinėjo LDK teritoriją.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
MODERNIZACIJA

Šiame atradimų amžiuje Maskva, nors ir buvo toli, neliko

visiškai izoliuota. Visas grįžtančias Maskvos pasiuntinybes lydėjo
užsienio inžinieriai, architektai, artileristai. Kasmet atvykdavo
pirkliai (svarbiausia prekė, kuirios ieškota Maskvoje - kailiai),
tačiau tiesioginių kontaktų su Anglija, Prancūzija bei Ispanija
dar nebuvo.
 MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A.
GEOGRAFINIAI ATRADIMAI

XV a. geografiniuose atradimuose dalyvavo ir Maskva. 1466– 1472 m.

Tverės pirklys Afanasijus Nikitinas šešerius metus keliavo po Persiją ir
Indiją, o savo nuotykius aprašė vienoje pirmųjų kelionių knygelių “Kelionė
už trijų marių”.
1482 m. Saltykovo ir Kurbskio karinės ekspedicijos perėjo Uralo kalnus
ir pasiekė Irtyšiaus ir Obės upes (ši teritorija buvo žinoma Novgorodo
pirkliams) ir prijungė prie Maskvos kunigaikštystės Vakarų Sibirą.
Žinios apie K.Kolumbo atradimą Maskvą pasiekė tik po ketvirčio
amžiaus, per Maksimą Graiką.