V ėlyviesiems viduramžiams būdingas karalių valdžios stiprėjimas ir centralizuotų

valstybių kūrimasis. Valstybių centralizacija vyko jau nuo XI a., sustiprėjo XIII a.,
o XV a. pabaigoje kai kuriose šalyse ir pasibaigė. Feodalinių monarchijų jungima­
sis, karaliaus valdžios stiprėjimas lėmė tautinių valstybių susikūrimą. Tokios valstybės
valdžios pagrindas - ne prisiekti ištikimybę konkrečiam vasalui, bet paklusti vienam
monarchui. Centralizacijos procesas įvairiose valstybėse vyko skirtingu metu. Jį lėmė
stiprėjanti valdovo valdžia ir tai, kad į valstybės valdymą buvo įtraukti ir luomų atsto­
vai. Monarchas tapo valstybės vadovu ir rėmėsi ne feodaline hierarchija, bet tik nuo jo
priklausančiais valdininkais. XIII-XIV a. į valstybės valdymą įtraukus įvairių sluoksnių
atstovus, valstybė iš dalies ėmė atsižvelgti į tų sluoksnių interesus.
Viduramžiais susiskaldęs Pirėnų pusiasalis XV a. pabaigoje, sėkmingai pasibaigus
rekonkistai, tapo dviejų karalysčių - Portugalijos ir Ispanijos - teritorija. Vokiečių že­
mių padėtis buvo kitokia - čia buvo daugybė beveik savarankiškų valstybėlių, bet, kaip
ir šiaurinė Italijos žemė, jos bent formaliai priklausė Šventosios Romos imperijai, kuri
niekada netapo centralizuota valstybe. Skandinavijos šalys buvo beveik centralizuo­
tos, daugelį jų valdė vienas valdovas. Ypač permainingai centralizacijos procesas vyko
Anglijoje ir Prancūzijoje.
 Nuo XII iki XV a. valstybių teritorijos gerokai pakito. XII a. pabaigoje Prancūziją
sudarė didesnės ir mažesnės valdos, o karaliaus domenas užėmė tik nedidelę teritoriją
tarp Paryžiaus ir Orleano. XV a. pabaigoje beveik visa Prancūzija jau buvo pavaldi
vienam monarchui. To per kelis šimtmečius pasiekta kariaujant, vedybomis, perimant
iš mirusių savininkų turtą, pasisavinant žemes už sulaužytą priesaiką ir pan. Jau nuo
XII a. karaliaus sąjungininkai buvo smulkūs riteriai, siekę būti priklausomi ne nuo vie­
tinės, bet nuo aukščiausios valdžios, kuri buvo toliau nuo jų. Bažnyčia norėjo išsivaduo­
ti iš vietinių kunigaikščių valdžios, todėl iš pradžių rėmė karalių. Be to, ji monarchams
parengdavo išsilavinusių, gabių, šalies reikalus galinčių tvarkyti žmonių (pvz., XII a.
valstybės kancleris buvo Sen Deni kunigas Sugerijus, XVII a. - kardinolas Rišeljė).
Viena iš Prancūzijos vienijimosi priežasčių buvo ir nuolatiniai karai su Anglija. Kai
Normandijos hercogas Vilhelmas užvaldė Angliją, jis prisijungė ir kai kurias anglams
priklausiusias Prancūzijos žemes. Vilhelmo įpėdiniai Plantagenetai Prancūzijos žemių
prijungė dar daugiau, nes jas valdė Vilhelmo provaikaitis Henrikas iš Anžu (Prancūzija).
Vėliau vedybomis buvo prijungta ir Akvitanija. Tada Anglijos karaliui priklausė net du
trečdaliai Prancūzijos žemių. XII a. Anglijos karaliai išsikovojo, kad karaliaus teismas
būtų aukščiausia teisminė šalies institucija, kad visoje šalyje iš karinės tarnybos ven­
giančių vasalų būtų renkami ypatingi mokesčiai - skydo pinigai - ir už juos valdovas
įsigytų riterių, tarnaujančių ne už žemę, o už pinigus. Gerai tuo metu dirbo ir kara­
liaus administracija. Bet XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje valdant Pilypui II Augus­
tui (valdė 1180-1223 m.), Prancūzija pradėjo atsiiminėti savo sritis iš anglų. 1215 m.
ji užvaldė Normandiją, Anžu, didžiąją dalį Akvitanijos, prisidengus erezijų naikini­
mo dingstimi, prijungtos ir Pietų Prancūzijos žemės. Valdant Liudvikui IX (valdė
1226-1270 m.), šalis buvo centralizuojama teisiškai ir finansiškai: įsteigtas aukščiau­
sias teisminis organas - Paryžiaus parlamentas, valdovo įstatymai tapo privalomi visai
šaliai, visoje valstybėje į apyvartą buvo paleistos karaliaus monetos. 1302 m. sušauktas
pirmasis luomų atstovų susirinkimas - Generaliniai luomai. Prancūzijos centraliza­
cijos procesą pristabdė prasidėjęs Šimtametis karas (1337-1453 m.) (l) su Anglija:
Prancūzija norėjo prisijungti visas Anglijos valdas, esančias joje (dalį Akvitanijos), ir
formaliai vasalinę, bet iš tikrųjų nepriklausomą Flandriją.

Karo dingstis buvo ginčas, kilęs dėl Prancūzijos sosto paveldėjimo. Kadangi
Prancūzija, remdamasi dar Salijų teisynu, nepripažino paveldėjimo teisės pagal mo­
teriškąją liniją (į Prancūzijos sostą pretendavęs Anglijos karalius Eduardas III (val­
dė 1327-1377 m.) buvo mirusio karaliaus Pilypo IV (valdė 1285-1314 m.) vaikaitis
pagal moteriškąją liniją), tai Anglija ir Prancūzija pradėjo karą, kuris buvo labai per­
mainingas, pareikalavo daug aukų, sukėlė ne vieną krizę. Jau karo pradžioje laisvieji
anglų lankininkai pasirodė pranašesni už nedrausmingus prancūzų riterius. Pirmame
didesniame mūšyje - Kresi (1346 m.) (1)- žuvo net 1500 prancūzų riterių. Prancūzų
kariuomenėje nebuvo pėstininkų, vyravo bloga drausmė, veiksmai buvo nesuderin­
ti. Dėl to 1356 m. prancūzai patyrė antrą skaudų pralaimėjimą prie Puatjė. Karalius
Jonas II (valdė 1350-1364 m.) buvo paimtas j nelaisvę. Anglija užvaldė vakarines ir
šiaurines Prancūzijos teritorijas: Gijenę, Akvitaniją, Kalė. Ir nors XIV a. pabaigoje
Prancūzijai pavyko atsikovoti kai kurias žemes, vėlesni karo veiksmai, iš dalies ir dėl
vidinių prieštaravimų,buvo visai nesėkmingi (3). Karo eiga iš esmės pasikeitė, kai iš Lota­
ringijos kaimo prie Orleano atvyko aštuoniolikmetė mergina Žana d'Ark (apie 1412-
1431 m.) (2), kuri teigė girdėjusi Dievo balsą, kuris ragino gelbėti tėvynę. Jos įkvėpta
Prancūzijos kariuomenė 1429 m. išvadavo Orleaną ir toliau žygiavo j šiaurę. Netoli
Paryžiaus Žana d'Ark pateko į anglų sąjungininkų burgundų nelaisvę, buvo perduota
anglams, nuteista ir sudeginta kaip ragana. Galiausiai prancūzai karą laimėjo, todėl an­
glams Prancūzijoje liko tik Kalė uostas. Prancūzijos karalius po šio karo įgijo daugiau
galių, be senosios riterių kariuomenės, jis sukūrė nedidelę reguliariąją pėstininkų
armiją, įvedė pastovius mokesčius gyventojams. Tai buvo svarbu kuriant centralizuotą
valstybę. XV a. pabaigoje po karo su Burgundijos hercogu Karoliu Drąsiuoju (valdė
1467-1477 m.) Prancūzijos karalius Liudvikas XI (valdė 1461-1483 m.) (3) prisijungė
ilgai buvusią nepriklausomą Burgundijos kunigaikštystę, o jo sūnus Karolis VIII (valdė
1483-1498 m.) po vedybų gavo Bretanę ir galutinai suvienijo valstybę.
Anglijoje centralizacija sėkmingai vyko nuo XI a. (2). 1215 m. Anglijos karalius
buvo priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją (5), kuri tapo Anglijos konstitucinės
santvarkos pagrindu. Ji apribojo karaliaus valdžią ir apibrėžė visuomenės narių teises
bei laisves. 1265 m. Anglijoje atsirado nuolat veikiantis luomų atstovaujamasis organas
parlamentas (4), kurį nuo XIV a. sudarė dveji rūmai (Lordų ir Bendruomenių). Bet
dėl karalių ambicijų šalis įsitraukė į Šimtametį karą su Prancūzija, todėl monarchija
silpnėjo. Pralaimėjimas kare sukėlė dar daugiau vidaus prieštaravimų: dėl karūnos kovo­
jo kunigaikščių grupuotės - kilo Baltosios ir Raudonosios rožės karas (1455-1485 m.).
Jorkai (Baltoji rožė) ir Lankasteriai (Raudonoji rožė) padalijo šalį į du priešiškus klanus.
Karą laimėjo Lankasteriai, karaliumi tapo Lankasterių šakos atstovas Henrikas VII
(valdė 1485-1509 m.) (4), pradėjęs Tiudorų dinastiją
(valdė 1485-1603 m.)Jis vedė mirusio Jorkų dinastijos
karaliaus Eduardo IV (valdė 1461-1483 m.) dukterį ir
sujungė abi dinastines šakas. Henrikas VII uždraudė
feodalams turėti karinių būrių, o nepaklusniųjų pi­
lis sugriovė patrankomis. XV a. pabaigoje Anglijos
karaliaus valdžia smarkiai sustiprėjo. Anglija, kaip ir
Prancūzija, tapo centralizuota valstybe.
Taigi Europos politinė geografija XIV-XV a. iš
esmės pasikeitė. Teritorinius pokyčius lėmė tai, kad
atsirado nauja valstybės valdymo forma (luominė mo­
narchija). Svarbūs tapo luomų susirinkimai, kuriuose
dalyvavo ir trečiojo luomo, daugiausia buržuazijos,
atstovai. Išaugo karališkųjų valdymo institucijų įtaka,
vis didesnę reikšmę turėjo išsilavinę žmonės, buvo
kuriama nuolatinė kariuomenė.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS:
1. Kodėl vėlyvaisiais viduramžiais kūrėsi centralizuotos valstybės?
2. Kas ir kodėl rėmė valdovus centralizuojant šalį?
3. Kas prieštaravo šalių centralizacijos procesui ir kodėl?
4. Kas rodo, kad luomų atstovai buvo įtraukti į valstybės valdymą vyks­
tant centralizacijai? Kaip tai veikė valstybės valdymą?
5. Kodėl Šventosios Romos imperijos negalima vadinti centralizuota vals­
tybe? Kuo ji skyrėsi nuo kitų to meto Europos valstybių?
ŠALTINIAI:

3. Iš Sen Deni kronikos:

Priemiesčių ir kaimų gyventojai verčiau ieškojo prieglobsčio uždaruose miestuose arba slėpė­
si miškų gilumoje kaip laukiniai žvėrys su žmonomis, vaikais ir visu savo geru, negu rizikavo
susidurti su karaliaus žmonėmis (mokesčių rinkėjais), kurių bijojo labiau negu paties priešo.
Jie, savo nelaimei, netrukus suprato, kad tarp tų žmonių ir anglų nėra jokio skirtumo arba,
tiksliau, pirmieji labiau lupa iš jų pinigus, apgrobia juos ir plėšikauja dar nepakenčiamiau.
Europos istorija, Vilnius, 2001, p. 174.

4. Iš 1295 m. dokumento:
Karalius Northamptonširo šerifui.
Kadangi mes norime surengti pasitarimą ir svarstymą su grafais, baronais ir kitais mūsų
karalystės didikais, kad būtų pasirūpinta priemonėmis prieš pavojus, kurie šiomis dienomis
gresia mūsų karalystei, dėl to paliepėme jiems, kad jie atvyktų pas mus į Vestminsterį ap-
 svarstyti, nutarti ir vykdyti tai, kam padedant turės būti pašalintas tas pavojus. Mes liepiame
tau, kad tu nedelsdamas įsakytumei išrinkti ir minėtą dieną į nurodytą vietą pas mus atsiųsti
iš minėtos grafystės du riterius ir iš kiekvieno minėtosios grafystės miesto du piliečius, ir iš
kiekvienos pilies du miestiečius, įžymiausius ir tinkamiausius darbui.
Pagal: Vidurinių amžių istorijos chrestomatija, d. 2, Kaunas, 1977, p. 2

5. 1. Davėme savo sutikimą ir šia mūsų chartija patvirtinome už mus ir mūsų paveldėtojus vi­
siems laikams, kad Anglijos bažnyčia būtų laisva ir naudotųsi savo teisėmis.
12. Nei skydo pinigai, nei [kokia nors kita] rinkliava neturi būti imama mūsų karalystėje kitaip,
kaip tik bendrai nutarus mūsų karalystei.
13. Ir Londono miestas privalo turėti visas senąsias laisves ir laisvuosius savo papročius tiek sau­
sumoje, tiek ir vandenyse. Be to, mes pageidaujame ir maloniai leidžiame, kad visi kiti miestai
ir pilys, ir miesteliai, ir uostai turėtų visas laisves ir savo laisvuosius papročius.
39. Nė vienas laisvasis žmogus nebus suimtas ir pasodintas į kalėjimą arba atimtas iš jo turtas,
arba paskelbtas už įstatymo ribų, arba ištremtas kitaip, kaip pagal teisėtą šalies įstatymą.
Pagal: Vidurinių amžių istorijos chrestomatija, d. 2, Kaunas, 1977, p. 287-2

DARBAS SU ŠALTINIAIS:
1. Naudodamiesi 1 šaltiniu, apibūdinkite Prancūzijos padėties kaitą per
Šimtametį karą. Kokius svarbius mūšius laimėjo anglai pirmuoju karo
etapu? Kas buvo anglų sąjungininkas šiame kare? Koks asmuo pakėlė
prancūzų kovinę dvasią kritišku karo momentu?
2. Pagalvokite, kodėl Anglijos karaliams reikėjo tokios rezidencijos kaip
Taueris (2 šaltinis). Pasidomėkite, kokias dar funkcijas jis atliko.
3. Kokie įvykiai aprašyti 3 šaltinyje? Kokioje šalyje jie vyko? Kodėl taip
manote? Kodėl žmonės mokesčių rinkėjų „bijojo labiau negu paties
priešo"? Kas tas priešas? Kam buvo renkami mokesčiai?
4. Kokioje šalyje parašytas 4 šaltinis? Kodėl taip manote? Kur ir kodėl
kviečiami atvykti šaltinyje minimi atstovai? Kaip jie turi būti atrinkti?
Kada pirmą kartą šioje šalyje rinkosi tokie atstovai? Kokia buvo tokio
susirinkimo reikšmė šiai ir kitoms šalims?
5. Kokio dokumento ištrauka pateikta 5 šaltinyje? Kodėl taip manote?
Kokias gyvenimo sritis jis reguliuoja?
6. Kuris šaltinis - 4 ar 5 - atsirado anksčiau? Atsakymą pagrįskite. Kaip
jie susiję? Tai pirminiai ar antriniai istorijos šaltiniai?
7. Kurie pateikti šaltiniai (1-5) susiję su Anglija? Kurie iš jų pirminiai?
Atsakymą pagrįskite.