Povilas Plikūnas IIIg.

A
Istorijos esė
„LDK ir ATR XVI-XVIIIA.“
Viduramžiais Europa skendėjo karų, religijos ir pažinimo tamsoje. Noras atgimti, keisti
ir pažinti vedė prie didelių permainų ir reformų politiniame ir kultūriniame kontekste
visoje Europoje. Šis laikotarpis Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei taip pat buvo
pereinamasis, tačiau ji judėjo ne į šviesą ar į geresnį gyvenimą, bet atvirkščiai, iš didžios
šalies, kuri driekėsi tarp dviejų jūrų, į ilgus metus tamsos ir nelaisvės.
Pirmasis vinis į LDK karstą buvo 1569m. pasirašytoji Liublino unija. Pasirašiusiems ji
buvo reikalinga dėl skirtingų priežasčių. Lietuvos bajorai norėjo turėti daugiau galių ir
įtakos valstybės valdyme, Lenkų bajorai norėjo prisijungti Lietuvai priklausančias
Ukrainos žemes ir bijojo, kad po įpėdinių neturinčio karaliaus mirties LDK išsirinks
sau naują valdovą ir nutrauks ryšius su Lenkija. Taip pat, spaudė ir sunkus, daug jėgų ir
gyvybių reikalaujantis Livonijos karas prieš Maskvos kunigaikštystę. Žinoma, ne visi
LDK atstovai sutiko su unija, nes jautė kultūros, valstybingumo, nepriklausomybės
išnykimo grėsmę Lietuvai. Jų baimės pasitvirtino. Jau bendrosios valstybės valdymo
klausimais LDK balsas ir nuomonė buvo gerokai menkesnė už Lenkijos, ATR
politiniam gyvenimui daugiausiai vadovavo Lenkijos ponai. Ženkliai pradėjo stiprėti
lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, prasidėjo Lietuvos bajorų „lenkėjimas“.
Mirus Žygimantui Augustui ATR Seimui atėjo laikas pasirinkti pirmąjį iš daugelio
nelietuvių valdovų. Pirmasis iš jų buvo 1573 metais išrinktas prancūzas Henrikas
Valua. Tapdamas karaliumi jis turėjo pasirašyti „Henriko artikulus“ ir „Pacta
Conventa“ dokumentus, kurie apribojo jo kaip karaliaus galias. Šiuos dokumentus po
jo pasirašė visi karaliai užsieniečiai, tas leido seimui išlaikyti savo galią ir įtaką.
Valdovas, kuris mažai rūpinosi valstybės reikalais ir daug laiko skyrė pokyliams ir
pasilinksminimams, oficialiai šalį valdė tik dvejus metus, bet šalyje išbuvo vos ketverius
mėnesius.
1576 metais pacta conventa pasirašė tikriausiai geriausias užsienietis karalius, kokį
Lietuva ir Lenkija yra turėjusios- Steponas Batoras. Būdamas solidarus valdovas jis
leido Lietuvoje kurtis Protestantams. S. Batorui turime būti dėkingi už daug jo nuveiktų
darbų, Jis suteikė privilegiją Vilniaus Jėzuitų kolegijai, kuri tapo Vilniaus universitetu.
Jo dėka buvo pertvarkyta ATR kariuomenė ir laimėtas Livonijos karas, buvo įkurtas
Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. A. Šapoka sako: „Steponas Batoras buvo paskutinysis
garbingas Lietuvos valdovas.“ Valdovas, kuris sutramdė užsienio grėsmes, įvedė tvarką
šalies viduje ir kėlė išsilavinusių žmonių skaičių.
Po S. Batoro ATR karaliai keitėsi labai greitai. Dalis valdovų nenorėjo valdyti dėl šalies
gerovės, bet sėdo į sostą tik iš savų ambicijų ir noro praturtėti. Tokie karaliai keitėsi, o
respublikoje išliko tik vienas pastovus dalykas- karai. Karalius Zigmantas Vaza ATR
įtraukė į dinastinius karus dėl Švedijos sosto. Karas buvo varginantis ir sunkus, tuo
metu slogią nuotaiką pakėlė kariuomenės vado Jono Karolio Chodkevičiaus pasiekta
pergalė ties Salaspiliu. Šalis buvo niokojama, žuvo žmonės, tuštėjo iždai, o ATR įsivėlė į
dar vieną konfliktą, konfliktą su Rusija. Nesugebėdama gerai atsilaikyti dviejuose
frontuose ATR kariuomenė turėjo trauktis ir užleisti plotus abejoms karalystėms.
Padėtis Respublikoje pasidarė tokia kritinė, kad istorijos amžininkai ją vadina „tvanu“.
ATR, išskyrus siaurą ruoželį ties Turkijos siena, buvo užimta. Nebeturėjusi kur trauktis
valstybė pripažino Rusijos ir Švedijos galią ir pasirašė taikos aktus: Kėdainių ir
Andrusovo sutartis, kurios leido pradėti sulaužytos valstybės atstatinėjimo darbus.
Nesibaigiantys mūšiai skaudžiai atsiliepė Lietuvai ir jos žmonėms. Švedų ir Rusų
kariuomenės nusiaubė ATR žemes, degino kaimus, žudė ir prievartavo žmones. Per
karus buvo išgrobti Vilniaus universiteto lobiai ir rankraščiai, išplėštas iždas,
sunaikintas Vilniaus katedra ir rotušė. Žinoma, jau ir atsitraukus priešui LDK prarado
didelius žemės plotus.
Tačiau, kol Lietuva kaip politinis vienetas kentėjo nuo valdovų nekompetencijos, seimo
savanaudiškumo ir švaistymosi liberum veto teise bei nesibaigiančių karinių konfliktų,
lietuvių tauta pradėjo kultūros, religijos ir mokslo pažinimo kelią iš Viduramžių
tamsumos. Į Lietuvą Renesansas ir jo nešama kultūra atėjo panašiu laiku, kaip ir visoje
Europoje. Tas leido LDK žmonėms išsilaisvinti nuo ilgus metus trukusios atskirties nuo
vakarų kultūros ir mokslo pasiekimų. Renesanso ir humanizmo idėjos Respublikoje
labiausiai sklido diduomenės pagalba. Vienas svarbiausių veiksnių, kuris užtikrino
Lietuvos kultūros lygio didėjimą buvo Žygimanto Senojo vedybos su Italijos
aukštuomenės atstove Bona Sforca. Ji iš Italijos kvietė Renesanso menininkus,
intelektualus. Jos dėka mūsų protėviai iš „laukinių“ pradėjo virsti į padorius žmones,
jos dėka pradėjome naudoti stalo įrankius. Renesanso metu Lietuva pradėjo griauti per
šimtmečius stovėjusias sienas tarp vakarų, jų kultūros, mokslo ir religijos.
Kalbamuoju laikotarpiu Lietuvą, kaip ir viso to meto Europą, pasiekė religinių judėjimų
konfliktas. Su jaunuolių, kurie studijavo Europos universitetuose, protestantiškų
kaimyninių šalių ir diduomenės pagalba, Lietuvoje pradėjo plisti Reformacijos idėjos.
Mintys, kurios kardinaliai prieštaravo oficialiajam bažnyčios mokymui įgijo didelį
pagreitį ir mūsų šalyje. Protestantais pasiryžo tapti svarbūs LDK žmonės. Tarp jų buvo
Mikalojus Radvila Juodasis, kuris steigė protestantiškas bažnyčias, įkūrė spaustuves,
bei Mikalojus Radvila Rudasis, kuris Biržuose įsteigė protestantų mokyklą. Tačiau
žymiausią ir svarbiausią mokyklą įkūrė reformatas Abraomas Kulvietis. Turime būti
labai dėkingi reformacijai už tai, kad steigė mokyklas, statė maldos namus, sakė
pamokslus mūsų kalba, tačiau mano nuomone svarbiausia ką mums davė reformacija
visi suprantame iš vieno sakinio: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit/ Ir tatai
skaitydami permanykit.“ Būtent reformacijos dėka 1547m. Martynas Mažvydas išleido
pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Lietuvą užplūdusi reformacijos banga Lietuvai
atplukdė mokyklas, spaudą ir kitokį požiūrį į religiją.
Žinoma, ATR, kaip ir visoje Europoje, atsakas į eretikų protestantų veiklą buvo
kontrreformacija. Lietuvoje ji buvo stipri ir galinga, nes už katalikybę pasisakė šalies
valdovas, Vilniaus vyskupas ir didžioji dalis konservatyvios bajorijos.
Kontrreformacijos veikla buvo naudinga lietuviams, nes jos veikėjai vykdė plačią
švietėjiškąją veiklą. Didžiausias šio judėjimo darbas buvo jėzuitų ordino įkurta kolegija,
kuri 1579m. gavo universiteto statusą. Tuo pačiu laikotarpiu naujoms bažnyčioms
statyti architektai pradėjo naudoti puošnų, prabangų ir didingą statymo stilių, kuris
turėjo parodytų žmonių meilę ir atsidavimą Dievui ir pačio Dievo galybę. Tokiu būdu
Lietuvoje gimė įspūdingi architektūriniai paminklai kaip Pažaislio vienuolynas, Šv.
Kazimiero bažnyčia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir pats Barokinis meno stilius.
Dviejų priešingų ideologijų konfliktas lietuviams buvo labai naudingas. Visų pirma,
lietuvių kalba buvo pradėtos spausdinti knygos. Buvo steigiamos gimnazijos, įkurtas
pirmasis Lietuvos universitetas, kuris kėlė šalies prestižą ir išsilavinusių žmonių kiekį.
Lietuvoje išplito barokinis meno stilius. Žinoma, konfliktas turėjo ir neigiamų aspektų,
nes padidėjo atskirtis tarp stipriai katalikiškos Didžiosios Lietuvos lietuvių ir
protestantizmą labiau protegavusios Mažosios Lietuvos.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad XVIa.-XVIIIa. buvo geras laikas lietuvių tautai, nes buvo
susirūpinta gimtąją kalba, žmonių švietimu, tautinio identiteto išsaugojimu. Tačiau šis
laikotarpis turėjo daugiau neigiamų pusių. Su Valakų reformos pasirašymu buvo
galutinai įtvirtinta valstiečių baudžiava. Lietuvai, kaip politiniam vienetui, kertinis
keitimosi ir perėjimo laikotarpis buvo sunkus ir nevykęs. Praradome daug teritorijų,
žuvo daug žmonių, valstybės vairą atidavėme nekompetentingiems valdovams,
kariavome karuose, kurių neturėjome šansų laimėti, pradėjome leisti į savo šalies
valdymą nosį kišti tiems, kam neturėtume. Mano nuomone prastas politinis valdymas,
valdžios organų savanaudiškumas ir nesirūpinimas valstybe, šiuo ypač svarbiu
laikotarpiu, privedė prie žiauriųjų ATR padalijimų, po kurių ilgam išnykome iš pasaulio
politinio žemėlapio.