Juozas Brazauskas. Istorinė Konrado Kavinė

JUOZAS BRAZAUSKAS
Apybraiža apie bohemą Lietuvoje
Leidykla „Rūta“
Knygos leidybą parėmė:
Šveicarijos lietuvė Janina Survilaitė-Vaitkevičius
Veronika ir Jonas Sabai
Paulius Martinaitis
Stanislovas Petrauskas
Eglė ir Vaclovas Šleinotos
Augustinas Riškus
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos
XI laidos 4 gc auklėtiniai:
Vytenis Janušonis, Lauras Kuodis, Dominykas Antanavičius,
Algirdas Ramonas.
Nuoširdžiai dėkojame.
Kūrybiniame darbe turėjau tik kelis knygų redaktorius. Pernai

susipažinau su lituaniste, leidyklos „Vokietijos lietuvis“ savininke
ir vadove, šios knygos redaktore Angele Digaityte. Jos dėka pirmi-
nis mano knygos rankraštis apie legendinę „Konrado“ kavinę įgavo
kitą pavidalą. Redaktorė kruopščiu, atsakingu ir reikliu darbu sutei-
kė knygai tarpukario Lietuvos kultūros dvasią, pagarbą asmenybei.
Džiaugiuosi, jog atsivėrė nauji kūrybos klodai.
Istorikas, publicistas Juozas Brazauskas
ISBN 978-3-00-069373-1
© Juozas Brazauskas, 2022

© „Vokietijos lietuvis“, 2022
TURINYS
PRATARMĖ /5
KAIP VISKAS PRASIDĖJO /7
DVASINĖS PRABANGOS PAIEŠKOS / 29
APIE JUOZAPĄ ALBINĄ HERBAČIAUSKĄ IR KITUS / 42
AKTORIAUS JUOZO MILTINIO PAŠĖLIOJIMAI / 120
LEGENDINĖS „TULPĖS“ LAIKAIS / 134
VIETOJ PABAIGOS / 148
NAUDOTA LITERATŪRA / 150

„Kauno dvasios aristokratų seklyčia,
kur svarstomos meno, literatūros ir politikos problemos.“
H A L I N A KO R S A K I E N Ė
P R ATA R M Ė
Buvusios Rusijos imperijos pasienio tvirtovė tapo miestu, vėliau
išaugo iki Lietuvos laikinosios sostinės lygio. Tai fenomenalus reiški-
nys Lietuvos istorijoje ir jos kultūroje.
Fenomenu galima vadinti ir menininkų bohemą, kuri telkėsi ka-
vinėse, restoranuose ir kitose miesto erdvėse. Tačiau iki šiol ginčija-
masi, ar bohema – prancūziškos kilmės žodžiu nusakomas reiškinys,
suvokiamas kaip meninės visuomenės aplinka, apimanti kultūros
atstovus: dainininkus, aktorius, dailininkus, rašytojus, muzikus ir
kitus, išsiskyrusius savo gyvensena ir menine terpe (Tarptautinių žo-
džių žodynas 2008: 199), – egzistavo Lietuvoje. Populiarioje spaudoje
ji apibūdinama kaip „neaiški gyvybės forma“ ar „iš Paryžiaus impor-
tuota imitacija“. Iki šiol neturime gilesnės lietuviškos bohemos anali-
zės. Tačiau pirmieji bandymai nuteikia viltingai.
Rašiau nematęs tų žmonių ir tiesiogiai nepajutęs šių reiškinių.
Knyga savotiškai iliustruojama įvairių tarpukario Lietuvoje gyvenu-
sių asmenų prisiminimais, laiškais, periodinės spaudos ištraukomis.
Viena iš bohemiškumo apraiškų viešose miesto erdvėse buvo su-
sitikimų kavinėse tradicija. Šiame darbe apsistosime ties garsiausia
intelektualų susibūrimo vieta – Laisvės alėjoje 45 buvusia „Konrado“
kavine, pokario metais pakeitusia pavadinimą ir tapusia „Tulpe“, iš
viso gyvavusia apie 140 metų. Tai ir yra paskata imtis šios aktyvaus
intelektualinio gyvenimo reiškimosi erdvės paieškos.
Pažinimo kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones. Jų gyvenime
buvo daug svajota, ieškota, kurta. Metas buvo sunkus, pilnas audrų ir
K A IP V ISK A S PR A SI DĖJO 5
didelių pokyčių, kuriuos privalu užrašyti. Laikas bėga. Jo kasdien vis
mažiau lieka. Išeina karta žmonių, galinčių liudyti tą gyvenimą ir jo
dvasią. Ne visi aprašyti žmonės buvo be priekaištų. Bet jie liudija. O
tai svarbiausia mūsų dienoms apie praeitį, kurios ilgimės.
Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė, jos gyvybės arterija – Laisvės
alėja, Žaliakalnis, „Konrado“ kavinė. Šie pavadinimai grąžina mums
praeitį, audrina vaizduotę, žadina sentimentus.
Kūrybiniame darbe turėjau tik kelis knygų redaktorius. Pernai
susipažinau su lituaniste, leidyklos „Vokietijos lietuvis“ savininke ir
vadove, šios knygos redaktore Angele Digaityte. Jos dėka pirminis
mano knygos rankraštis apie legendinę „Konrado“ kavinę įgavo kitą
pavidalą. Redaktorė kruopščiu, atsakingu ir reikliu darbu suteikė
knygai tarpukario Lietuvos kultūros dvasią, pagarbą asmenybei.
Džiaugiuosi, jog atsivėrė nauji kūrybos klodai.
AU T O R I U S
6 L E G E N D I N Ė „ KO N R A D O “ K AV I N Ė
KAIP VISKAS
PRASIDĖJO
19 amžiaus pirmoje pusėje dabartinės Kauno Laisvės alėjos vietoje

ošė miškas. 1843 metais Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I-ojo įsaky-
mu įsteigta Kauno gubernija. Buvo parengtas Kauno miesto planas.
1847 metais pradėti statyti pirmieji namai. Pagrindinė miesto gatvė
iš pradžių pavadinta Nikolajaus prospektu. Tik 1919 metų vasario 16
dieną, pažymint pirmąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, ji
tapo Laisvės alėja.
1850 metais carinės valdžios aktyvus veikėjas, kolegijos sekreto-
rius Aleksejus Dubenkinas Nikolajaus prospekte (dabar Laisvės alė-
joje 45) iš Karlo Košero įsigijo didelį žemės sklypą ir pastatė mūrinį
dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos architektas
Teodoras Helmholcas. Tiesa, jo suprojektuotas namas turėjo būti vie-
naaukštis, bet valstybinis Turto bankas, kuriam buvo pažadėta namą
Nikolajaus prospektas. 1915 m. Facebook.com grupės „Senasis Kaunas“

nuotrauka
išnuomoti, pareikalavo pristatyti antrą aukštą. 1852 metais pirmame
aukšte įsikūrė kepėjo vokiečio Richardo Konrado cukrainė, 1862-ai-
siais tapusi kavine. Antrą aukštą nuomojo valstybinė įstaiga – Turto
bankas. 1864 metais namą įsigijo pirklys Šavelis Vainšteinas, vertęsis
namų supirkinėjimu ir nuoma. Jis, jo našlė Šprinca ir įpėdiniai tarp
1877–1890 metų pastatė kelis namus (dabar Laisvės al. 45, 49a, 47).
1907-aisiais namas su Konrado cukraine buvo užstatytas Žemės ūkio
bankui ir jį nupirko Jankelis Žižmorskis ir Rasia Dveira Oržechovska.
Šie savininkai ir jų palikuonys pastatą valdė iki 1940-ųjų. Antrame
aukšte 20 amžiaus pradžioje vietoje anksčiau čia buvusių Turto rūmų
veikė vadinamasis Inteligentų klubas („Kovenskij obsčedostupnij
klub dlia lic inteligentnych profesij“), kuriame buvo draudžiama kal-
bėti lenkiškai (apie lietuvių kalbą išvis neužsiminta), 1913 metais vie-
toje jo atsirado Valdininkų klubas (klub činovnikov).
Ir dabar tą pagrindinę pastato dalį lengva atpažinti iš tiesių san-
drikų juostelių virš pusapskričių arkų langų (kai jį supančių korpusų
langai turi archivoltus su raktais).
Kaiserio-Vilhelmo-gatvė.1914–1918 m. Kauno IX forto muziejaus fondo

nuotrauka
Ir dabar tą pagrindinę pastato dalį lengva atpažinti iš tiesių sandrikų juoste-
lių virš pusapskričių arkų langų... Autorius nežinomas. Facebook.com grupės
„Senasis Kaunas“ nuotrauka
Europoje praūžęs Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) ne tik

keitė valstybių sienas, nusistovėjusias santvarkas, bet ir darė įtaką pi-
lietinės visuomenės formavimuisi su iš to kylančiomis pasekmėmis.
Lietuva neliko nuošalyje: iš skurdaus ir užguito Rusijos imperijos
pakraščio pamažu virto modernia Europos valstybe su savita kultū-
ra, tradicijomis. Bet politiniai ir ekonominiai prioritetai gožė kultū-
ros reikmes. Tačiau dar amžiaus pradžioje bijota, kad, persikėlus gy-
venti į miestus, tauta pražus. Apie tai rašė daugelis spaudos leidinių,
nuogąstauta, kad iš to miesčionėjimo vargu ar bus kokios naudos, nes
miestas nepriimtinas nei lietuvio kūnui, nei sielai...
Dar visai neseniai, 1915 metais prasidėjus kaizerinės Vokietijos
okupacijai, Kaunas atrodė siaubingai: „Krautuvės uždarytos, stiklai
išdaužyti, visur matosi kulkų ir sprogusių sviedinių žymės <...> Einu
Laisvės alėja toliau. Pamatau vienintelę atidarytą krautuvę, prie ku-
rios įėjimo stovi ištisa kareivių grandinė. Tai kariška kantina, kurioje
Kauno Laisvės alėja ir „Metropolio“ viešbutis. XX a. I p. Autorius nežinomas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas, limis.lt.
kareiviai gali gauti nusipirkti marmelados, cigarečių, šokolodo ir kitų

panašių dalykų. Tai vienintelė atdara krautuvė Kaune“ (Jankevičiū-
tė 1998: 20). Apie kavines ar restoranus ir rimtesnės kalbos negalėjo
būti, nors, padėčiai šiek tiek aprimus, garsusis viešbutis ir restoranas
„Metropolis“, pastatytas 1899 metais žydų Izidoriaus ir Rachilės Vol-
kovyskių, jau veikė – čia buvo atšvęstas ir Kauno tvirtovės bei viso
miesto užėmimas. Iškilmingų pietų metu buvo perskaitytas kaizerio
Vilhelmo II sveikinimas ir linkėjimai vokiečių kariuomenei, kai ku-
rie karininkai, pasižymėję paimant tvirtovę, apdovanoti. Okupacijos
metais šie rūmai daug matė visokių nuotykių, naktinių orgijų, kurias
keldavo vokiečių karininkai su visokio plauko bardamomis. Jų ypač
padaugėjo kariuomenei išsikraustant ir nesibaigdavo nei dieną, nei
naktį.
1918 metais Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Kaunas plė-
tėsi, modernėjo, daugėjo gyventojų. Tam įtakos turėjo Vilniaus už-
ėmimas. 1919 metų sausio 2 dienos ankstų rytą Lietuvos laikinoji
vyriausybė, traukdamasi nuo Raudonosios armijos, paskutiniuoju iš
Vilniaus išvykstančiu vokiečių kariniu traukiniu iš lenkų savisaugos
būrių užimtos istorinės sostinės persikėlė į Kauną. Nuo to momen-
to visas Lietuvos Respublikos politinis, visuomeninis, ekonominis ir
kultūrinis gyvenimas telksis laikinojoje sostinėje – valstybinės įstai-
gos, užsienio valstybių pasiuntinybės, didžiausios šalies pramonės ir
prekybos bendrovės įsikurs Kaune. Į traukos centru tapusį miestą
plūs grįžtantys iš Rusijos pabėgėliai bei geresnio gyvenimo ieškan-
tys kaimiečiai. Intensyviai formavosi naujas visuomenės sluoks-
nis – „pirmoji karta nuo žagrės“ – miestietija ir miesto kultūra.
Perkėlus Lietuvos sostinę į Kauną, jaunai valstybei iškilo sunkus
uždavinys – vidutinio dydžio karinės tvirtovės miestą skubiai pavers-
ti modernia vakarietiška sostine, kuri užimtų prarasto Vilniaus vietą.
1922 metais atidarytas Kauno universitetas, 1930 metais pavadin-
tas Vytauto Didžiojo vardu, Meno mokykla, 1924 metais – Žemės
„Konkė“. 1925 m.
Autorius nežinomas.
Facebook.com gru-
pės „Senasis Kaunas“
nuotrauka
ūkio akademija, 1933 metais – Konservatorija, 1936 metais – Veteri-
narijos akademija. Veikė Valstybės teatras, atidaryta M. K.Čiurlionio
dailės galerija.
20 amžiaus trečio dešimtmečio pradžios amžininkų atsiminimai
liudija apie ne itin patrauklią Kauno aplinką: miestas dviaukštis, pu-
siau medinis, su netašytų akmenų grindiniu, nebuvo šaligatvių, vie-
toj jų sudėtos medinės lentos, kurios palijus praeiviams tvojo purvu
į akis, nebuvo kanalizacijos, šlykščios mėsinių ir krautuvių iškabos,
bjaurūs kvapai, padugnių landynės, apytuštės gatvės, apsiblausę
praeiviai, įvairiakalbė, tik ne lietuviška, šneka. Iki 1929 metų svarbus
miesto transportas vis dar buvo arklių traukiama „konkė“.
Kaune buvo dar ryškūs gubernijos provincijos požymiai: miesto
centre ir senamiestyje daugiausiai buvo įsikūrę amatininkai ir pir-
kliai, o priemiesčiuose apsigyveno smulkūs valdininkai.
Trečiame dešimtmetyje būta nuomonių, jog neverta investuoti į
purvino provincijos miesto moderninimą, nes tai būtų ir siekio susi-
grąžinti Vilnių atsisakymas.
Tautiniu atžvilgiu Kaunas buvo margas: be didesnių susidūrimų
sugyveno lietuviai, žydai, vokiečiai, rusai, lenkai ir dar kitos tautinės
mažumos. 1923 metais Kaune buvo 92 446 gyventojų: 58,97 % (54 520)
lietuvių, 27,09 % (25 044) žydų, 4,54 % (4 193) lenkų, 3,54 % (3 269) vo-
kiečių, 3,15 % (2 914) rusų, 0,18 % (171) baltarusių, 0,13 % (123) latvių ir
2,39 % (2 212) kitų tautybių žmonių. Augant miesto gyventojų skaičiui,
tautinė sudėtis kito nedaug: 1937 metų duomenimis, mieste gyveno
61,1% lietuvių, 25,5% žydų, 3,9 % lenkų, 3,3 % vokiečių, 3,3 % rusų.
Visi Kauno gyventojai, nepriklausomai nuo tautybės, kūrė ekono-
minę šalies gerovę ir kultūrą. Marga buvo ir „Konrado“ kavinės publi-
ka. Savo galia ir įtaka dominavo valdininkija ir karininkija. Jai buvo
artima tradiciją turinti inteligentija. Kiekvienas bent kiek labiau pra-
silavinęs žmogus, turįs geresnę tarnybą ar prestižinę profesiją, ėmė
vadintis inteligentu.
Žmonės turėjo mažai pinigų, todėl nebuvo ir gerų kavinių, vieš-
bučių, kultūros įstaigų. Po turiningo gyvenimo Petrograde, Paryžiuje
ar Varšuvoje kai kuriems sugrįžusiems į Lietuvą norėjosi tik verkti...
Apmaudui dėl Vilniaus praradimo sumišus su nusivylimu dėl pir-
mųjų nepriklausomybės metų sunkumų, vis labiau ryškėjant sociali-
niam susiskaldymui, didėjant ekonominei atskirčiai tarp prakutusios
miestietijos ir atsilikusio kaimo, kultūrinėje tarpukario sąmonėje
Kaunas vis labiau buvo priešpastatomas Vilniui, pirmojo nenaudai.
Kaunas kolektyvinėje sąmonėje virto visų socialinių ir dvasinių blo-
gybių šaltiniu.
Kaunas „buvo be romantikos, be mitų, be gyvybės mistikos, be
dvasios. Gerėjant gyvenimo sąlygoms, jis tik smarkiai miesčionėjo,
pasidarė patogi dirva siausti politinėms rietenoms ir karjerizmui“, –
teigė Juozas Keliuotis autobiografinėje knygoje „Mano autobiografija:
atsiminimai“.
Taigi laikinoji sostinė sparčiai įgijo miesčioniškų bruožų. Su-
sidarius tokiai oficialiai ideologijai ir visuomenės vertybinėms
orientacijoms, menininkai su savo „visuomenei nenaudinga“ vei-
kla neturėjo aukšto socialinio statuso, o kūrybinis darbas nebuvo
pripažįstamas savarankiška profesija. Nuolatinė tarnyba su nusta-
tytomis darbo valandomis bei sistemingas darbas daugumai atro-
dė nesuderinama su bohemišku gyvenimo būdu ar suderinami tik
laikinai. Negalintys išgyventi iš kūrybos menininkai buvo priversti
ieškoti kito pajamų šaltinio. Populiariausias buvo pedagoginis dar-
bas. Nemažai rašytojų dirbo žurnalistais. Iš kūrybinio darbo išgy-
venti galėjo tik oficialiajai ideologijai neprieštaravę ar pagal ją kūrę
rašytojai. O pasirinkti neprisitaikėliškos kūrybos kelią jau buvo bo-
hemiško gyvenimo bruožas.
Menininkai siekė gyventi laisvai, neeikvojant laiko dėl uždarbio,
būti bendraminčių kompanijoje, kavinėje ar tiesiog mieste. J.Jan-
kauskienės nuomone, „viešai matomas nieko neveikimas taip pat iš-
skyrė literatus kaip kitokius, prieštaraujančius visuomenės požiūriui,
jog materialinė gerovė yra svarbiausia. Be to, bohemos atstovams bū-
dingas maištingumas gali būti išreikštas ir kaip opozicija nuobodu-
liui, rutinai“ (Jankauskienė 2013: 67). Vienas pagrindinių bohemos
bruožų buvo ir finansinis nestabilumas, materialinės gerovės nesu-
reikšminimas.
Daugelio rašytojų biografijos liudija, kad geriausi kūriniai buvo
sukurti materialinio nepritekliaus, net skurdo sąlygomis. Savęs kaip
atstumtojo ir nesuprastojo suvoktį lydėjo noras nesutapti su tokia vi-
suomene, jai priešintis. Menininkai siekė išsiskirti savo išvaizda, el-
gesiu. Jiems patiko cinikų ir miesčionijos pabaisų poza. Visuomenė
juos kaltino manierizmu, maivymusi ir panašiais dalykais. Tai skati-
no boheminę menininkų savivoką.
Kuriantis valstybės elitui, daugėjo ir įvairių kultūros institucijų. Kau-
ne ėmė rastis visuomeninis kultūrinis gyvenimas: steigėsi kultūros leidi-
niai, veikė literatūriniai ir meniniai salonai ir klubai – Sofijos Čiurlionie-
nės-Kymantaitės, keturvėjininkų, „Naujosios Romuvos“, bibliofilų...
Pirmą kartą istorijoje kuriančiam asmeniui atsirado galimybė iš-
silaisvinti iš visuomeninių, patriotinių įsipareigojimų, atsidėti tik kū-
rybai ir realiai įgyvendinti dar amžiaus pradžioje Sofijos Kymantai-
tės-Čiurlionienės, Juozapo Albino Herbačiausko ir kitų autorių keltą
mintį, kad kūrėjas – tai pirmiausia menui, o ne valstybei pasiaukojęs
menininkas. Laisvos, individualios kuriančio, mąstančio žmogaus
laikysenos problema ne vieno buvo skaudžiai juntama.
Ketvirtajame dešimtmetyje pasikeitė nuostata dėl Kauno moderniza-
vimo. Imta aktyviai tvarkyti miesto ūkį: 1924 metais pradėta vesti kana-
lizaciją, 1928 metais – vandentiekį, pradėję kursuoti miesto autobusai ir
atsiradę taksi netrukus išstūmė iš Kauno gatvių „konkę“, įrengti Žalia-
kalnio (1931) ir Aleksoto (1935) funikulieriai, pastatyti du nauji tiltai per
Nemuną ir Nerį – Vytauto Didžiojo (1930) ir Petro Vileišio (1929).
Laikinojoje sostinėje daugėjo pramogų. Iš Europos plūstelėjo po-
puliarus art deco stilius, kuriuo Lietuvoje ypač susižavėta, plito nau-
jos mados. Atsirado elito vakarėliai. Skleidėsi materialinių vertybių
reikšmė. Ypač tai svarbu tapo moterims. Pasirodė europinėmis avan-
gardizmo nuostatomis grindžiama lietuviška menininkų kūryba.
Tačiau sąlygos atsirasti bohemai nebuvo lengvos – miesto erdvė
buvo per siaura.
1934 metais Kaune veikė 11 gimnazijų, dvi komercijos mokyklos,
trys mokytojų seminarijos, mokytojų kursai, 8 muziejai, keli bankai
ir 265 įstaigos, prekiaujančios alkoholiu.
Kauno „Saulės“ gimnazija. Savanorių pr. 46. XX a. I p. Autorius nežinomas.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, limis.lt
Nepriklausomos Lietuvos Kaune veikę restoranai ir kavinės buvo

suskirstyti į grupes. Bet pirmos grupės restoranai nebūtinai buvo
aukštesnės kokybės – tai tereiškė, jog jie buvo įsikūrę centrinėse
miesto gatvėse ir mokėjo valstybei daugiau mokesčių.
Pirmos rūšies užeigos dirbo iki 24 valandos, o antros – iki 22 va-
landos. Be to, turtingesni restoranai ir kavinės, kurių dauguma buvo
įsikūrę Laisvės alėjoje, turėjo daugiau klientų.
Pramogos mieste negalėjo būti apibūdinamos vien sausais skai-
čiais – už jų slėpėsi gyvi žmonės su savo įpročiais ir pomėgiais, liki-
mais. Salomėja Nėris ir Petronėlė Orintaitė, išsiųstos mokytojauti į
provinciją, pasijuto visiškai atkirstos nuo kultūrinio, intelektualinio
gyvenimo ir visomis išgalėmis veržėsi atgal į laikinąją sostinę. Ge-
riausiai apie tai kalba amžininkų prisiminimai.
...Laisvės alėjoje 25 (dabar – 45) stovėjusio, istorizmo formų tu-
rėjusio dviaukščio pastato pirmame aukšte gyvavusi kavinė-cukrai-
nė 1920 metais atiteko ją įkūrusio Richardo palikuonims – broliams
konditeriams Leonidui ir Maksui Konradams. Jie nuomojo ir dviejų
aukštų raudonų plytų flygelyje buvusią Satkevičiaus kepyklą bei dvi
patalpas centrinio namo rūsyje. M.Konradas gyveno flygelyje virš ke-
pyklos, kur buvo įrengtas keturių kambarių butas.
Konrado kavinė-cukrainė tapo kauniečių pamėgta vieta. Prasidėjo
jos šlovės laikai.
Tame pačiame pirmame aukšte buvo V.Aronštamo ir A.Rezo vais-
tinė ir Jechielio Levino, didžiojo filosofo Emanuelio Levino tėvo, po-
pieriaus, rašomosios ir braižybos medžiagos krautuvė, kurioje po I
pasaulinio karo jau buvo knygynas ir laikraščių bei žurnalų prenu-
meratos agentūra.
Buvusias Valdininkų klubo patalpas antrame namo aukšte išsi-
nuomavo viešbutis „Kęstutis“, vėliau pasivadinęs „Aušra“. Virš kavi-
nės buvo butai. Viename jų gyveno dirigentas, chorvedys Antanas
Makačinas, pas jį mažame kambarėlyje kurį laiką, grįžęs iš Pary-
žiaus, gyveno tapytojas Antanas Gudaitis. Šiame bute 1932 metais
buvo rašomas grupės „Ars“ manifestas. Čia lankydavosi ir Petras
Cvirka.
Kiemo gilumoje apie 1921–1922 metus dar stovėjo medinis name-
lis, kuriame gyveno jaunas dailininkas Juozas Pautienius. Čia lankėsi
Antanas Samuolis, Teofilis Tilvytis, Adomas Galdikas.
1923 metų vasaros pabaigoje kavinėje buvo atliktas patalpų re-
montas, įsigyta naujų kėdžių bei stalų, tačiau nei orkestro, nei radijo
aparato dar neturėjo. Vėliau ši palyginti kukli Laisvės alėjos užeiga
jau turėjo kambarį patefonui, kur dažnai rymodavo ilgesingų Alek-
sandro Vertinskio romansų besiklausantis poetas Kazys Binkis.
1931 metais įvestas vandentiekis ir kanalizacija.
1929–1933 metų pasaulinė ekonominė krizė nepraėjo be pėdsako
ir Kaune. Iki 1933 metų Konradai dar šiaip taip laikėsi, bet galiausiai
bankrutavo ir jie. Apie Konrado kavinės-cukrainės bankrotą rašė lai-
kraštis „Lapas“ (1933, nr. 10: 1).
Naujaisiais savininkais tapo dviejų bankų ir Volfo-Engelmano
alaus daryklos atstovai. Dar vėliau kavinėje šeimininkavo žydė Rėzie-
nė. Nepaisant savininkų kaitos, kavinė išsaugojo savo vardą, tapusiu
prekės ženklu. Išsaugojo ir šlovę.
„Konrado“ kavinė po rekonstrukcijos 1938 m. Autorius nežinomas.
Iš knygos „Kauno architektūros gidas“
Pasikeitus savininkams, „Konrado“ kavinėje atsirado naujovė –

nuo 1933 metų rugpjūčio pabaigos čia su savo orkestru pradėjo groti
žinomas muzikas Mošė (Michelis) Hofmekleris, anksčiau muzikavęs
„Metropolyje“.
1938-aisiais „Konrado“ kavinė buvo rekonstruota. Iš kiemo pu-
sės buvo pristatyta vieno aukšto rotonda, kurioje lankytojus traukė
apskriti vienakojai staliukai marmuro viršumi. Puslankiu išsirikia-
vusių langų eilėje įrengti šviestuvai. Kavinė-cukrainė tapo erdvesnė,
prabangesnė, paryžietišką „prieskonį“ sustiprino fontanėlis ir gipsinė
mergaitės statula – skulptoriaus Broniaus Pundziaus (1907–1959) kū-
rinys „Prie šaltinėlio“ (dabar saugoma Nacionaliniame M.K.Čiurlio-
nio muziejuje). Čia pasimatymus skyrė įsimylėję jauni ir vyresni vyrai
ir moterys. Vasarą staliukus pastatydavo ir kieme, todėl atsirado daug
daugiau jaukios erdvės...
Trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo formuotis ir stiprėti
pilietinė visuomenė ir jos savimonė. Iškilo naudingo savo valstybei
piliečio idėja, kurią visuomenė buvo linkusi taikyti ir saviems kūrė-
jams.
1929 metais laikraštyje „Diena“ pasirodė Alfonso Šimėno straips-
nis „Meno kankiniai“. Jame rašoma: „Yra mūsų inteligentų tarpe ne-
maža žmonių, sergančių <...> meniško gumbo liga. Visi jie kur nors
tarnauja, valdininkauja, mokytojauja, bet į savo amatą žiūri su pa-
niekinimu ir jaučiasi be galo nelaimingi ir nuskriausti. <...> Mes tad
nuoširdžiai palinkėtumėm meno gumbu sergantiems, kaip galima
greičiau pasveikti ir atmetus šalin juokingą megalpomaniją, pasida-
ryti naudingais savo krašto piliečiais“ (1929 m. gegužės 5 d., nr. 24).
Taigi valstybės kultūros politikoje dominavo siekis literatūrą ir
meną pajungti oficialiai ideologijai ar atskirų politikų interesams.
Toks visuomenės noras menininkams kėlė diskomforto jausmą, įtam-
pą bei skatino priešintis, išsiskirti iš visumos. Ypač tai tapo aktualu
ketvirto dešimtmečio pabaigoje.
Vienos rašytojų grupės turėjo oficialių organizacinių struktūrų
pagrindą ir galėjo nevaržomai rašyti, o kitų žodžio laisvė buvo suvar-
žyta, kadangi jų pažiūros neatitiko oficialios ideologijos. Tuometinę
padėtį puikiai iliustruoja „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo
Keliuočio papasakotas anekdotinis pokalbis su propagandos valdybos
direktoriumi, bandant išsiaiškinti, ką reiškia toji politika, apie kurią
jam uždrausta rašyti:
– Jei taip, tai dabar susitarkim, ką laikysime politika. Jei aš at-
spausdinsiu N.Romuvoj pono prezidento politinę kalbą, ar tai jau bus
politika?
– Ne, tai nebus politika! – atsakė juokdamasis direktorius.
– O jei aš paskelbsiu straipsnius apie mūsų kovas dėl Vilniaus ir
Klaipėdos ir įdėsiu straipsnį apie Tautų Sąjungą, ar tai jau bus poli-
tika?
– Oi ne! Tai nebus politika!
– O jei aš įdėsiu straipsnį, kad švietimo ministerija nevykusiai
tvarko Lietuvos kultūros reikalus, jei nurodysiu, kokioj sunkioj, tra-
giškoj būklėj yra atsidūrę mūsų valstiečiai ir kas reikia daryti jų šiai
būklei pagerinti, – tai tas ar jau bus politika?
– Čia jau bus politika ir po to mėlyni lakštai automatiškai jums
taps privalomi! (XX amžius, 2008 m. kovo 19 d., nr. 22: 11)
Universitete taip pat buvo analogiška situacija. Ryškiausias atotrū-
kis buvo tarp ateitininkų ir kairiųjų.
Tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smeto-
na dažnai kaltinamas diktatoriškumu. Bet istorikės J.Jankauskienės
nuomone, vis dėlto jis „nesiūlė jokios kultūros politikos koncepcijos
ir mažai kišosi į kultūros reikalų tvarkymą, nesiekė veikti nei literatū-
ros, nei meno, o kūrėjus bandė kreipti tautinės kūrybos linkme, regu-
liavo spaudos turinį cenzūra, bet neprimetė menininkams kūrybinio
gyvenimo normų. A.Smetona yra sakęs: „Ne tiek svarbu, ar menas
tarnauja kokiai idėjai, svarbiausia, kad menas kurtų meną. <...> Kada
menas reiškiamas tautiškomis ir meniškomis priemonėmis, tai jis ir
bus tikras menas. Ir bolševikų menas, jei jis bus nuoširdus, gali palik-
ti amžinas“ (Jankauskienė 2013: 60)
Poetas Jonas Aistis rašė, kad mes „turime pirma būti kultūringi, o
tik po to tautiški“ (Aistis 1991: 117). Negalima daryti iš tautiškų jaus-
mų juodosios biržos nei teatre, nei gyvenime...
Spaudoje daugėjo kultūros žmonių straipsnių, ginančių meninin-
ko (ir apskritai žmogaus) teisę į individualumą. Vienas iš Lietuvos
inteligentijos atstovų, žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis 1937
metais rašė: „Žmogaus asmenybė yra vertybė, kuri pati savy turi tiks-
lą, <...> nėra pasaulyje jėgos, kuri būtų už ją aukštesnė ir kuri galėtų
ją paneigti. <...> Ji turi būti laisva. Ji – neprilygstamoji vertybė ir jo-
kiai kitai šio pasaulio vertybei negali būti palenkta“ (Naujoji Romuva,
1937, nr. 20: 441). Tarpukario literatų siekį geriausiai išreiškia tre-
čiafrontininko Kazio Borutos požiūris į kūrybą ir gyvenimą: „Kad ką
dirbti, tai dirbti, kad ne, tai ne! [...] Man rodos, kad gyvent – tai taip,
kaip ta audra: nuūžt, nugriaut visa sau nuo kelio ir prieit, prie ko rei-
kia: arba prie dievo, arba prie velnio! [...] Aš rašysiu, kaip aš norėsiu, ir
man to nieks neuždraus!“ (Boruta 1976: 66–67).
Artėjantis karas to meto jauniems egzistencialistams turėjo būti
didžiulė neganda. Jis grąsino nušluoti idėjas ir asmeninius rūpesčius.
1938 metais jau mažai kas tikėjosi, kad karo bus išvengta. Kovo mėnesį
Hitleris užėmė Austriją, rugsėjį nukreipė jėgas į vokiškai kalbantį Če-
koslovakijos Sudetų kraštą. Jaunieji egzistencalistai ėmė domėtis, kodėl
galingos jėgos gali blaškyti žmogiškąsias būtybes ir vis dėlto kiekviena
jų geba išlikti laisva ir nepakartojama. Išlikti nepriklausomam nuo vi-
suomenės skverbimosi į privačius žmogaus reikalus Lietuvoje pasidarė
sunkiau negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai lietuviškos miestietiškos
tradicijos tik klostėsi, bet dar negalėjo komanduoti. Susidarė įspūdis, kad
nepriklausomoje Lietuvoje vyko ne žmogaus laisvėjimo, o visuomenės
„kraujagyslių kalkėjimo, sustabarėjimo“ procesas (Kavolis 1994: 159).
Reikėjo ginti žmogaus teisę egzistuoti pagal savo paties prigimtį.
Visuomenės spaudimą itin jautriai jautė kūrėjai, gyvenę provincijoje.
Mano gimtuosiuose Kėdainiuose daugelis inteligentų į literatus žiū-
rėjo su nepasitenkinimu, smerkė jų norą išsiskirti iš visumos...
Meno istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, Kaune „stigo gilesnių
miestietiškų tradicijų, rafinuotesnių manierų“ (Mulevičiūtė 2001: 52).
Bohemiška gyvensena pamažu įsitvirtino ketvirtojo dešimtmečio me-
niniame gyvenime ir tapo net jo sinonimu. Kavinės – neatsiejama bohe-
miško gyvenimo dalis. Stasys Anglickis, 1938 metais dovanodamas savo
knygą kitam poetui, įrašė: „Įdomiam „Metropolio“ gyventojui“ (Katilius
1997: 316). O žurnalistas Petras Babickas taip apibūdino literatūros bū-
klę: „Mūsų literatūros autobusas su įvairiaplaukiais Konrado kava ir ci-
garetais kvepiančiais pasažirais stovi vietoje“ (Keliuotis 1998: 368).
1939 metais „Lietuvos aidas“ teigė, kad Kaune veikė 60 restoranų,
juose kasdien apsilankydavo apie 3 tūkstančius klientų, kur per dieną
buvo išleidžiama 50-60 tūkstančių litų (1939 m. kovo 4 d., nr. 30).
Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos viešame gyvenime buvo
pabrėžiamas lietuviškumas. Laikraščiuose net raginta nesilankyti
kavinėse ir restoranuose, kurių savininkai – ne lietuviai. „Konrado“
kavinė tuo metu priklausė žydei Rėzienei. Kai ji uždraudė šeštadie-
niais – nes šabas! – žaisti kavinėje domino ir šachmatais, užsitraukė
lietuviškos spaudos rūstybę.
„Konrado“ kavinė – pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje stichiškai
atsiradęs Kauno kultūros, meno ir spaudos atstovų neoficialaus ben-
dravimo bei traukos centras, turėjęs pretenzijų į analogiją su Paryžiaus
„Rotonda“ bei Krokuvos „Žaliuoju balionėliu“. Į šią kavinę, buvusią kone
pačiame Laisvės alėjos centre, rinkdavosi įvairių pažiūrų ir skirtingų
kartų rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai. Ryškiausios
„Konradą“ pamėgusios asmenybės buvo Juozapas Albinas Herbačiaus-
kas, Juozas Keliuotis, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Justinas
Vienožinskis, Juozas Miltinis, Liudas Truikys, Petras Cvirka, Jonas
Marcinkevičius, Antanas Venclova, Bronys Raila ir kiti intelektualai
ar save taip vadinantys.
Lankymasis kavinėse ir restoranuose buvo intelektualų nerūpes-
tingas laisvalaikio praleidimo būdas, paveiktas bohemos mito, išpo-
puliarėjusio Paryžiuje dar 19 amžiuje. Laisvųjų profesijų atstovams
tapo įprasta bendrauti kavinėse atsipalaidavus, maištaujant prieš ofi-
cialią visuomenės etiką. Toks ekscentriškas elgesys ir sukūrė mitą,
jog, norėdamas būti menininku, turi tapti pastoviu kavinių lankyto-
ju, gerti absentą ir neįprastai elgtis.
Tačiau Kauno menininkai elgėsi triukšmingiau nei Paryžiaus. Juo-
zas Keliuotis prisiminė savo ir Justino Vienožinskio apsilankymą bare
„Pale-Ale“: „Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią gir-
tą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkalioja, kumš-
čiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane ap-
ėmė siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio
triukšmo nebuvau matęs. Beveik visa prancūzų tauta kasdien išgeria,
bet gero vyno ir niekad nepraranda santūrumo ir pusiausvyros jausmo.
[...] O čia jau nebėra nei linksmumo, nei draugiškumo, o tik padūkimo
siaubas“ (Jankauskienė 2013: 68). Ne kitaip būdavo ir „Konrado“ kavi-
nėje. Tiesa, joje dieną buvo ramu ir gera ramiai aptarti dienos naujienas
bei padiskutuoti. O vakarais, kai grodavo orkestras, čia būdavo sau-
sakimša žmonių, kabojo debesis cigarečių dūmų, sumišusių su begale
kitų įvairių kvapų, tada ir kalbėtis būdavo sunku arba visiškai neįma-
noma.
Čia dainavo Antanas Dvarionas, Juozas Indra, Romanas Marijošius,
romansus traukdavo rusų tautybės poetas ir dainininkas Aleksandras
Vertinskis (1889–1957). Kaip minėta, nuo 1933 metų rugpjūčio 29 dienos
publiką virtuozišku grojimu užburdavo smuikininkas, žydas Michelis
Kauno restorano orkestras. Apie 1930 m. Vilniaus Gaono žydų muziejus
(Moišė) Hofmekleris (1898–1965) – brolių Hofmeklerių ansamblio va-

dovas, už nuopelnus apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedi-
mino ordinu (1932), su populiariąja kapela anksčiau linksminęs „Metro-
polio“ restorano lankytojus. M.Hofmeklerio, beje, puikiai mokėjusio
lietuviškai, vadovaujamo kolektyvo repertuare buvo Juozo Pakalnio,
Emeriko Gailevičiaus, Juozo Tallat-Kelpšos, Stasio Šimkaus, Juozo
Gruodžio, taip pat užsienio autorių kompozicijos.
Apie Hofmeklerius būtina papasakoti šiek tiek daugiau. Ši talen-
tinga šešių asmenų šeima kilusi iš Suvalkų. Ten buvo subūrę orkes-
trą, grojo viename geriausių miesto restoranų. Lenkų armijai užėmus
Vilniaus kraštą, Hofmekleriai pasitraukė į Kauną. Šeimos tėvas Mor-
duchajus, Ašmenos kantoriaus sūnus, grojo smuiku, altu, violončele,
kontrabosu, keliais pučiamaisiais instrumentais. Jo sūnus Danielius
grojo violončele, antras sūnus Leiba buvo pianistas, operos dirigen-
tas, o trečiasis, Moišė, – smuikininkas, baigęs pedagogo, talentingo
smuikininko Elijahu Malkino smuiko klasę Vilniaus imperatorinė-
je muzikos mokykloje. M.Hofmekleris subūrė pirmąjį profesionalų
lietuvių pramoginės muzikos orkestrą. Jo koncertus iš „Metropolio“
restorano ir „Konrado“ kavinės transliavo Kauno radiofonas. Antrojo
pasaulinio karo pradžioje M.Hofmekleris pakliuvo į Kauno getą, ku-
riame kartu su kolega Danieliumi Pomerancu subūrė 40 muzikalių
kalinių ir įkūrė orkestrą. Vėliau M.Hofmekleris buvo perkeltas į Da-
chau koncentracijos stovyklą. Iš konclagerio išlaisvintą Moišę sura-
do ir aplankė brolis Ruvimas (Robertas). Tai buvo nepaprastas brolių
susitikimas 1945 metų birželį Sent Otilieno perkeltųjų asmenų ligo-
ninės stovykloje Bavarijoje. 1938 metais emigravęs iš Lietuvos, Ruvi-
mas buvo JAV kariškis, pašauktas į karinę tarnybą 1941 metų sausį
ir tarnavęs Europoje 9-ojoje pėstininkų ir 10-ojoje šarvuočių divizi-
joje. Jo dalinys išgelbėjo Dachau kalinius. Taigi vieninteliai likę gyvi
Hofmeklerio šeimos nariai susitiko pirmą kartą po septynerių metų.
Kitas brolis – Leiba Hofmekleris, talentingas pianistas, Kauno operos
dirigentas, dirigavęs pirmųjų lietuvių baleto gastrolių metu Monte
Karle ir Londone, sovietmečiu, prieš Antrąjį pasaulinį karą, dirbęs
dirigentu Vilniaus radiofone, žuvo pačioje nacių okupacijos pradžioje.
Moišė Hofmekleris, po karo atsidūręs Vokietijoje, perkeltųjų asme-
nų stovykloje, po išlaisvinimo subūrė buvusius konclagerių kalinius žy-
dus į Jewish Ex- Concentration Camp Orchestra. Įsikūręs St. Otilieno
vienuolyne, Bavarijoje, 1945 metų gegužės 27 dieną orkestras čia atliko
iškilmingą „Laisvės koncertą“. Jo programą sudarė dvi dalys – religinė
ir muzikinė. Religinei daliai vadovavo Samuelis Sniegas iš konclagerio
Kaufering I – tas pats garsusis Kauno rabinas, karininkas, nepriklau-
somos Lietuvos kariuomenėje tarnavęs vyriausiuoju rabinu, ilgai lai-
kytas žuvusiu. Muzikinei daliai dirigavo M.Hofmekleris. 1948 metais į
Miuncheną atvykęs didysis kompozitorius ir dirigentas Leonardas Ber-
nsteinas (angl. Leonard Bernštein)grojo su Jewish Ex-Concentration
Camp Orchestra. 1949–1955 metais M.Hofmekleris griežė Izrae-
lyje, Jeruzalės radijuje, vadovavo „King David“ orkestrui. 1955 me-
tais Maestro apsigyveno Vokietijoje, Miunchene. M.Hofmekleris
mirė 1965 metų vasario 2-ąją.
Grįžkim atgal į Kauną. Vėliau „Konrado“ kavinėje svinguojančia ma-
niera grojo smuikininko Danieliaus Pomeranco (1904–1981), vadinamo
džiazo Lietuvoje pradininku, vadovaujamas multiinstrumentininkų
Michelis Hofmekleris
subūrė buvusius konclage-
rių kalinius žydus į Jewish
Ex-Concentration Camp
Orchestra. JAV Holokausto
muziejaus archyvas, atla-
sobscura.com
ansamblis. D.Pomerancas, meistriškumu varžęsis su M.Hofmekleriu,

muzikavimo paslaptis krimtęs Berlyne ir Vienoje, mėgo smuikuoti solo,
grieždamas bemaž visą populiariąją smuiko klasiką, stebindamas
klausytojus virtuoziškais pasažais bei improvizacijomis. 1936-aisiais
Londono muzikos įrašų kompanijoje „Columbia“ D.Pomeranco va-
dovaujamas orkestras su solistu Antanu Dvarionu įrašė 11 plokšte-
lių – madingų tango, valsų, fokstrotų rinkinį... D.Pomerancas grojo
Londone, vadovavo garsaus Berlyno viešbučio „Adlon“ orkestrui, bet,
į valdžią atėjus hitlerininkams, turėjo bėgti iš Vokietijos. Deja, po
kiek laiko naciai buvo ir Kaune. Smuikininkas buvo uždarytas į getą
ir 1942 metais išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Po išlaisvi-
nimo D.Pomerancas pėsčias parėjo iš Vokietijos į Lietuvą. Kaune jis
surado mirties išvengusią žmoną Rivą. Jų dukterį Danutę, gimusią
Kauno gete ir vos pusantrų sulaukusią išneštą iš geto, vaistais užmig-
dytą bulvių maiše, išgelbėjo pasaulinio garso tenoro Kipro Petrausko
šeima. Su ja ir trim savo vaikais, mama bei seserimi Elena Žalinkevi-
čaitė-Petrauskienė pasislėpė toliau nuo pašalinių akių – Žemaitijoje,
o 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją. Tik 1948 metais E.Žalinkevičai-
tė-Petrauskienė su savo dukterimi Aušra ir D.Pomerancaite grįžo į
Lietuvą, kur buvo likęs K.Petrauskas. E.Žalinkevičaitės-Petrauskie-
nės tėvai ir vaikai Leonas ir Guoda išvyko į Australiją.
Po karo D.Pomerancas grojo Kauno operetėje, kavinėje „Tul-
pė“ (buvusioje „Konrado“ kavinėje), Radijo simfoniniame orkestre,
Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. 1974 metais D.Pome-
rancas su šeima emigravo į Kanadą.
D.Pomeranco įkalbėtas, į Kauną 1927 metais iš Berlyno atsikėlė
gyventi ir kitas muzikas, dainininkas, Vilniaus žydų verslininko Mi-
chaelio Brojdės sūnus Danielius, pasivadinęs Dolskiu (1891–1931),
taip pat kurį laiką dainavęs „Konrado“ kavinėje.
Lietuvių estrados pradininkas D.Dolskis buvo plačiai išsilavinęs:
Sankt Peterburge mokėsi Teisės fakultete, studijavo filosofiją, lankė
privačią vaidybos studiją, mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų,
ispanų, italų, serbų kalbas. Sankt Peterburge jis buvo populiarus dai-
nininkas, koncertavo garsiajame „Vila Rode“ restorane, kur lanky-
davosi net caro artimieji, taip pat ir Grigorijus Rasputinas. Vėliau
D. Dolskis gastroliavo Kijeve, Odesoje, Maskvoje. Emigravęs iš
Sovietų Rusijos, 1920 metais apsistojo Konstantinopolyje, vėliau
persikėlė į Bulgariją, vaidino Sofijos teatre „Maksim“. 1923 me-
tais sėkmingai pradėjo gana ilgą parodisto, aktoriaus, dainininko
karjerą Berlyne. Vokietijos sostinėje D.Dolskis vedė garsiojo rusų
rašytojo Antono Čechovo sūnėno, aktoriaus Michailo Čechovo
Danielius Pomerancas (I-as iš kairės) ir jo džiasbendas apie 1930 m.

Vilniaus Gaono žydų muziejus
Danielius Dolskis. Facebook.com
grupė „Kauno muzikianis judėjimas“
buvusią žmoną, populiarią vokiečių aktorę Olgą Čechovą. D.Dols-

kio ir D.Pomeranco keliai susikirto tame pačiame Berlyno viešbutyje
„Adlon“, kuriame abu rodė savo programas. D. Dolskio dainos „Pa-
langos jūroj“, „Leisk man“, „Lietuvaitė“, „Su armonika į Braziliją“, „Aš
myliu vasaros rugiagėles“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Elyte,
tu meili“ tapo klasika.
To meto spauda rašė: „Koncertas tapo prieinamu malonumu. Dar
daugiau, jis tapo mada. Geram tonui palaikyti yra būtina praleisti va-
karas kavinėj prie muzikos. <...> Muzika tapo privaloma kavinei. <...>
Pas Perkauską ar Konradą dabar einama kas vakaras. Kavinėj matyti
naujų žmonių, kuriems muzika patinka labiau nei kava ir pyragaičiai.
Seni kavinės lankytojai dabar nepažįsta salės veido. Viskas sumišo,
pakitėjo. <...> Visa pakitėjo todėl, kad prie kavos ir arbatos dar prisi-
dėjo muzika. Dar ir dėl to, kad muziką klausyti tapo pigiu, prieinamu
malonumu. O pigumas mūsų dienomis aukšta kokybė“ (Atmintiesvie-
tos.lt).
„Konrado“ kavinėje plėtojosi šio kultūrinio visuomenės sluoksnio
diskusinė atmosfera, mezgėsi pažintys ir ilgalaikiai kontaktai. Čia buvo
dalijamasi dienos naujienomis, išsakomos asmeninės nuomonės, karš-
tai ir gaivališkai kritikuojami net kai kurie valdžios poelgiai... Save bo-
hemai priskyrė ir „dažniausiai laisvųjų profesijų asmenys, kurie gyve-
na palaidai ir netvarkingai“ (Tarptautinių žodžių žodynas 2008: 119).
Šiandien šis apibūdinimas ne visai vykęs. Bet vis dar gyvuoja su bo-
hema susiję stereotipai. Bohemai suteikiama neigiamų atspalvių, sie-
jant ją su psichotropinių medžiagų vartojimu, amoralumo reiškiniais
ar nekrikščioniškų vertybių propagavimu. Tai buvo kraštutinis bohe-
mos variantas. Menotyrininkas, akademikas Algirdas Gaižutis pastebi:
„Menininkas – tegu ir būdamas tikras bohemos vaikis ar elitinių idėjų
šauklys – kuria anaiptol neišgrynintoje erdvėje“ (Gaižutis 1998: 10).
Taigi ir šiandien gyvuoja su bohema susiję stereotipai. Šios intektua-
linio gyvenimo erdvės paieškoms ir sutelkime savo dėmesį.
Vietų, kur žmonės galėjo susitikti ir pabendrauti, tarpukario Kau-
ne buvo ne viena. Prieškarinis lietuviškasis Kaunas spietėsi apie Rotu-
šės aikštę. Ten vaiščiojo Maironis, Vaižgantas, Adomas Jakštas, veikė
Saliamono Banaičio spaustuvė, skambėjo Juozo Naujalio vargonai. Iš
šios Kauno vietos išėjo daug šviesos į Lietuvą.
Senamiestyje visada žmogus jautė daugiau dvasinės šilumos. Čia
buvo ir menininkų gyvenimo centras. Daugelis jų, gyvenę Krokuvoje
ir Peterburge, iš ten atsivežė bohemiško gyvenimo įpročius. Susibūrusi
linksma kompanija vaikščiodavo į bevardes kavines, kurias praminė
„Belka” ir „Belaja Veniora”– tie pavadinimai prigijo menininkų tarpe.
VDU studentų ateitininkų draugijos „Šatrija“ nariai buvo pamėgę Če-
purnos restoranėlį Kęstučio gatvėje, kuriame rinkdavosi penktadie-
niais. Ši draugija buvo vadinama „rašytojų kalve“, nes ankstyvieji jos
nariai S.Nėris, P.Orintaitė, B.Brazdžionis, Antanas Augustinas Vai-
čiulaitis, Vincas Ramonas ir kiti jau buvo išleidę savo knygas. Poetas
K.Bradūnas prisiminė poeto Vytauto Mačernio gimtadienio šventimą
1940 metų birželio 5 dieną Čepurnos restoranėlyje šešiese (Kazys Bra-
dūnas, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Mamertas Indriliūnas,
Bronius Krivickas ir Vytautas Mačernis – J.B.): „<...> su kone apeigi-
nėmis ceremonijomis pakėlėme Vytautą į vyrus dvidešimties jo metų
proga. <...> Ir mums tas vakaras buvo pilnas pokštų ir dainų“. Draugai
padovanojo V.Mačerniui kelnes ir barzdos skutimo rinkinį – mat poe-
tas buvo prasitaręs norįs auginti ūsus. Dėžutėje buvo išgraviruota:
Barzdą skusti vyrui tinka,
Tai pagražina aplinką –
Tik neskuski niekad ūsų,
Vytautai Mačerni mūsų.
Vyrų būta balsingų. Kai V.Mačernis ir K.Bradūnas užtraukdavo
dainą „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau?“, aplinkiniai lyg užbur-
ti klausydavosi (Bradūnas 2016: 22).
1944 metų spalio 6 dieną Vytautas Mačernis kartu su Pauliumi
Jurkumi turėjo trauktis į Vakarus, bet netikėtai žuvo.
DVA S I N Ė S P R A B A N G O S
PAIEŠKOS
Garsioje „Konrado“ kavinėje Laisvės alėjoje susirinkdavo jaunie-
ji Kauno intelektualai: rašytojai, menininkai, spaudos darbuotojai.
Nemažai jų buvo studijavę Paryžiuje, pažinę bohemišką gyvenimą.
Užtenka paminėti Juozą Keliuotį, Juozą Miltinį – mūsų apybraižos
herojus. Juozapas Albinas Herbačiauskas bendravo su Krokuvos bo-
hemininkais. Kelios dešimtys kitų, save priskyrusių prie rašančių,
bet kol kas nepripažintų, godžiai mokėsi iš jų... „Konrade“ lankėsi
dauguma Lietuvos meno, kultūros, visuomenės veikėjų. Vienas iš
jų – Lietuvos specialiosios misijos vadovas (1920–1922), nepaprasta-
sis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje (1922–1939)
Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), kuris, atvykęs į Kauną ir suradęs lais-
vą valandėlę tarp tarnybinių bei privačių vizitų, iki 1928–1929 metais
mėgdavo buvoti „Konrado“ kavinėje, o vėlesniais metais lankydavo-
si „Metropolyje“. Čia susitikdavo su rašytojais bei įvairiais kultūros
žmonėmis, kolegomis diplomatais.
„Konrado“ kavinės kasdienybę 1931 metais aprašė Teofilis Tilvytis:
Pas Konradą pilna svieto,
sunku rasti tuščią vietą.
Kai pusiaudienis ateina,
visa buržua sueina.
Herbačiauskas, Faustas Kirša,
urmininkas Kacas Girša,
eksmajoras ponas Kmitas
čia ateina kožnas rytas –
Ką jie čia kasdieną veikia,
dargi pagalvoti reikia;
vieni kalba apie meną,
antri – kas su kuo gyvena.
Kurie neturi ką veikti,
baisiai mėgsta viską peikti.
D VA S I N Ė S PRABANGOS PA I E Š KO S 29
Laisvės alėja prieš II pasaulinį karą. Balzeko lietuvių kultūros muziejus,
facebook.com grupės „Senasis Kaunas“ nuotrauka
... Įdomus istorijos liudijimas yra vieno žymiausių tarpukario Lie-

tuvos šaržistų ir karikatūristų Juozo Olinardo Penčylos (1908–1979)
1938 metais pieštas šaržas „Konrado kavinės lankytojai“. Jame tarp
pagrindinių bohemiškos kavinės lankytojų vaizduojami Vytauto
Didžiojo universiteto profesorius, advokatas Kazys Šalkauskis, di-
plomatas, žurnalistas, vertėjas Karolis Račkauskas-Vairas. Kituo-
se šaltiniuose apie cyganerijos centrą – „Konrado“ kavinę – minimi
profesorius Mykolas Biržiška, diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis,
net kunigas Mykolas Vaitkus. Tiesa, dailininkas Vytautas Bičiūnas
teigė, kad šie asmenys niekada nesilankę „Konrade“ (Lietuvos aidas,
1931, nr. 62: 2). Tačiau V.Bičiūnas galėjo apsirikti. 1932 metais žurna-
lo „Vapsvos“ šeštame numeryje pasirodė dailininko Janimegi pieštas
šaržas, kuriame prie atskirų „Konrado“ kavinės staliukų pavaizduoti
sėdintys žinomi Kauno mokslo ir meno veikėjai. Jų tarpe – burmis-
tras Jonas Vileišis, profesorius Levas Karsavinas, Petras Vaičiūnas,
Liudas Gira ir kiti.
Paprastai lankytojai, kurie čia užeidavo pirmiausia dėl patogios vie-
tos – Laisvės alėjos, „Konrado“ kavinėje rinkdavosi du kartus per dieną.
Konrado kavinės lankytojai. 1938, šaržas, dail. Juozas Olinardas Penčyla
Pirmąkart – apie pietus, maždaug 12–15 valandą, antrą kartą – vaka-
re, apie 19 ar 20 valandą.
Svečiai ir pastovieji klientai keisdavosi. Dieną rinkdavosi daugiau-
sia menininkai. Tuo metu prašalaičiai beveik neužsukdavo. Staliukus
apsėsdavo rašytojai ir žurnalistai, dailininkai ir aktoriai, ir ši užeiga
virsdavo savotišku intelektualų klubu. „Konrado“ kavinė buvo „Kau-
no dvasios aristokratų seklyčia, kur svarstomos meno, literatūros ir
politikos problemos“ (Korsakienė 1982: 247). Tai, ko gero, vertingiau-
sias apibūdinimas. Po pietų, apie 17 valandą, čia dar pasirodydavo tos
pačios priešpietinės kategorijos dalyviai, dalis jaunimo ir šiaip marga
publika. Vakarais susirinkdavo visai kitokia miesčioniška diduome-
nė, valdininkai, prekybos ir pramonės įstaigų tarnautojai, ypač žydai
su gražiomis jų poniomis. Dieną ir vakare kavinė buvo pilna „rūkalo
dūmų, lėkštelių ir šaukštukų tarškėjimo, gerai išmankštintų ir išsisa-
kyti norinčių liežuvių traškėjimo, stiprios kavos aromato ir gardžių
„namie keptų“ pyragaičių kvepėjimo“ (Raila 1991: 137).
„Konrado“ kavinė buvo neįsivaizduojama be literatų. Žurnalistas
Kauno restorano orkestras. Apie 1930 m. Vilniaus Gaono žydų muziejus
Juozas Kazys Beleckas (1905–1942), dviejų pagarsėjusių žurnalistinių apy-
braižų – „Nuodėmių gatvė“ (1930 m.) ir „Kostas Olšauskas“ (1931 m.) – au-
torius, vėliau nacių sušaudytas už lojalumą sovietinei santvarkai, ironizuo-
damas bandė atskleisti to meto literatų santykį su kavine: Menininkai ir
tariamieji menininkai ištikimai lanko kavinę. Žurnalistai, reporteriai
ir juos pamėgdžiojantys amžini nuomininkai Konrado kavinės staliu-
kų amžinai lieka skolingi patarnaujančioms panaitėms.
– Mykolaitis-Putinas yra žymus rašytojas ir poetas, – sako vienas
kavinės lankytojas keliems kitiems.
– Kas tai per rašytojas? Negirdėjau! Nė karto tokio nemačiau Kon-
rado kavinėj. Turbūt koks nors pradedantis?...
Tai yra tikrai. Jei nori, kad tave skaitytų rašytoju, poetu, dailinin-
ku, žurnalistu, eik kasdien Konrado kavinėn ir kelias valandas sėdėk
šios paskirties pavardžių savininkų tarpe. Bet tokia nuotaika vyrauja
ne tik Konrado kavinėj, bet ir aplamai Kaune. Tie žmonės yra nuomo-
nės, kad kas ten nesėdi, jau be talento žmogus, nežiba jo žvaigždelė
(Sakalauskas 2005: 45).
Žurnalo „Pavasaris“ redakcijos nariai (Iš kairės): rašytojas Juozas Grušas,

žurnalistas Juozas Keliuotis, K. Meškauskas. Fotoateljė interjere.
Apie 1924–1925 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas, limis.lt
Trečiafrontininkai. Iš kairės
pirmas stovi Kazys Boruta,
Vytautas Montvila (?), An-
tanas Venclova. Sėdi: Leonas
Skabeika, Petras Cvirka.
Venclovų namai-muziejus,
limis.lt
Rašytoju gali tapti tik prieš tai susikūręs tam tikrą viziją, kas yra
rašytojas ir ką jis veikia. Tokios apibrėžtys niekada nebūna vien tik iš-
galvotos, bet formuojasi atsiremiant į konkrečioje kultūrinėje erdvėje
egzistuojančius vaidmens supratimus ar jiems priešinantis (Richard
H. Brodhead, 1993).
Čia buvo galima rašyti, susitikti su kolegomis, duoti perskaityti
savo rankraštį draugams ar paviešinti jį lankytojams.
Sunku paaiškinti, kuo vadovaudamasis laikinosios sostinės kavi-
nių kultūros tyrinėtojas Andrius Zeigis tvirtina, jog bohema „Kon-
rado“ kavinėje sėdėdavo tik dieną, o vakare rinkdavosi kitur (Zeigis
2015: 44).
Neginčijama, kad rinkdavosi ir kitur, ten, kur buvo patogu ne tik
gerti kavą, bet ir pasišokti. „Konrado“ kavinė prisiminimuose daž-
niausiai minima vieta, nors „Metropolis“ populiarumu nedaug tenu-
sileido. Pastarajame J.Keliuotis ir J.A.Herbačiauskas mėgo pietauti.
Jame lankydavosi ir Balys Sruoga, Kazys Binkis, Kipras Petrauskas.
Dėl aukštų kainų ten burdavosi labiau aukštuomenė, profesūra. „Me-
tropolyje“ buvo galima išmokti gerų manierų, pažinti visuomenės
elitą. Anot Pulgio Andriušio, „Metropolis“ ilgainiui tapo „profeso-
ryne“ – pasidarė pusiau uždara poilsiaviete, kurios lankytojai tu-
rėjo turėti tam tikras kvalifikacijas: būti pažįstami su profesoriais,
pasižymėti sąmoju, mokslumu ar originalumu – tai nebuvo būtina pas
„Konradą“ ar „Perkauską“ (Balys Sruoga mūsų atsiminimuose 1996:
266–267). Halina Korsakienė „Metropolį“ pavadino „senių klubu“. Bet
pastarasis ketvirto dešimtmečio pradžioje tapęs universalesnis ir jį pa-
mėgo vis daugiau menininkų. „Konrado“ kavinėje sėdėdavo daugiausia
jaunieji kūrėjai, bet lankydavosi čia ir profesoriai. Kitas vietas rink-
davosi ir mėgstantys dieną pasilinksminti. Juliaus Būtėno liudijimu,
1938–1939 metais kairiųjų pažiūrų literatai taip pat pradėjo dažniau
rinktis nebe „Konrado“ kavinę, o „Metropolį“ (Būtėnas 1978: 68–69).
Bet vis dėlto „Konrado“ kavinė buvo mėgiamiausia menininkų
vieta, kai kurių vadinama net meno parlamentu. Tarp kavinės lan-
kytojų bastydavosi įvairūs „meno mėgėjai“ – tie, kurie mėgdavo pa-
siklausyti rašytojų ar menininkų kalbų, anekdotų, istorijų. Parduo-
davo pas „Konradą“ tik juodą pupelių kavą su labai gardžiais, įvairių
skonių pyragaičiais: šokoladiniais, avietiniais, vyšniniais, su pistaci-
jomis ar obuoliais – čia nebūdavo nei karštų valgių, nei stiprių gėri-
mų (tiesa, kai kurie amžininkai teigė, jog kažkuriuo metu prekiauta
ir alkoholiu). Prie staliukų burdavosi paprastai artimesnių pažiūrų
draugai. Štai kampe stovėjęs „Parnasas“ priklausė Vincui Krėvei ir
Baliui Sruogai. Prie jų kartais prisėsdavo Vincas Mykolaitis-Putinas,
Faustas Kirša, Petras Vaičiūnas, Liudas Gira ir kiti.
Rašytojas ir žurnalistas Augustinas Gricius tvirtino, kad „Konra-
do“ kavinėje buvo galima pamatyti beveik „visą Kauną“, tačiau lan-
kytojai būdavo susiskirstę grupėmis pagal kūrybines kryptis: prie
vienų staliukų sėdėjo aktoriai, prie kitų – dailininkai, laikraštinin-
kai, rašytojai, Kauno poniutės, spekuliantai (Gricius 1973: 221). Kai
kurie menininkai šioje kavinėje turėdavo „nuosavus“ staliukus. Net
laiškai ateidavo su nuoroda konkrečiam staliukui: „Mister‘is Kazi-
mieras Kiela. Konrado Kavinė (staliukas kairiajame kampe). Kaunas.
Lietuva“ (L.Janušytės laiškas K. Kielai iš Milano, Lietuvos literatūros
ir meno archyvas, f.30 ap. 1, b. 20)
Trečiafrontininkai niekada nesėsdavo prie kompanijos, kur būda-
vo Vytautas Alantas (1902–1990) iš „Lietuvos aido“ ir Petras Babic-
kas (1903–1991) iš Kauno radiofono, o taip pat redakorius J.Keliuotis iš
„Naujosios Romuvos“ ir profesorius J.A.Herbačiauskas iš Kauno uni-
versiteto. Juozas Tysliava, kuriam „kaip įtartinam žmogui“ (Darbai ir
dienos 2007, t. 47: 206) trečiafrontininkai parodė duris, „Lietuvos aide“
pranašavo „Trečią Frontą“ būsiant „šluba moteriške“. Šis poetas ir žur-
nalistas, 1926–1932 metais daugiausia laiko praleidęs Paryžiuje, be to,
keliavęs po Europą, vienintelis iš avangardistinių literatų įsiveržė į va-
karietišką miesto kultūrą ir ruošėsi visam išvažiuoti iš Lietuvos.
Valstybės saugumo departamento vadovai įpareigojo septynis sla-
pyvardžiais pridengtus informatorius stebėti žurnalo leidėjus ir ben-
draautorius. Dalis jų trečiafrontininkų nepažino, todėl rėmėsi an-
triniais šaltiniais. Informatoriaus „Bartkaus“ ataskaitose atsispindi
bohemiškas ekscentriškas trečiafrontininkų gyvenimo būdas, nors
spalvos galbūt ir sutirštintos:
Antanas Venclova (pirmas iš kairės) ir Petras Cvirka (pirmas iš dešinės) su

draugais gegužinėje. Pažaislis, 1931 m. Maironio lietuvių literatūros muzie-
jus, limis.lt
A.Venclova mėgsta išgerti, „palinkęs į komunizmą“, R. [B.] Raila
„komunistuojantis, stengiasi viešai tokiuo pasirodyt. Drazdauskas –
studentas, aiškus komunistas – aktyvus, baustas už komunistines de-
monstracijas“. Šimkus nebaigęs gimnazijos, „šalinasi nuo Drazdaus-
ko ir Railos, neaiškių pažiūrų, nekomunistas. Labai ne vietoj jaučiasi
„trečiam fronte“. Cvirka, veikiamas Venclovos ir Railos, „jaunas vyras
ir dar pažiūros nenusistovėjusios“. „Bendrai trečiafrontininkai rodo
save komunistais, darbo masių gynėjais, bet nei vienas Rusijoj nebu-
vęs. Žmonės visi jauni, gana gabūs, kuriems daugiau rūpi reklama
nei komunizmas. Gyvena visi iš korektūrų taisymo, tai Žemės Ūkio
Rūmų, Žemės Ūkio M[inisteri]jos, tai atskirų agronomų ar kitų paša-
linių žmonių (Darbai ir dienos 2007, t. 47: 212).
Anot istorikės J.Jankauskienės, rašytojai, matydami politikos spra-
gas, naudojosi galimybėmis ir nišomis išreikšti įvairias savo pažiūras,
kritiką. Štai trečiafrontininkai gana aiškiai reiškė kairiąsias politi-
nes pažiūras, savo kūryboje smerkė Lietuvos valdžioje buvusius tiek
krikščionis demokratus, tiek tautininkus, vadino A.Smetonos valdžią
fašistine diktatūra ir aukštino Sovietų Sąjungą, pasisakė prieš darbi-
ninkų išnaudojimą, skundėsi dėl nepakankamos kūrybinės laisvės. Be
to, vykdytos policinės priemonės bei cenzūra literatus ne tik mažai
stabdė ir netgi, priešingai, skatino provokuoti. Neigiamas požiūris į
bet kurią valdžią suteikė dar didesnį literato išskirtinumą bei kūrė jo
kaip visuomenės autsaiderio įvaizdį.
Atvirai savo prosovietines pažiūras reiškė poetas Antanas Venclo-
va, savo prisiminimuose tuometinę valdžią kaltinęs korupcija, vals-
tybės turto grobstymu, spekuliacijomis ir už tai smarkiai nukentėjęs.
Už Maironio kritiką bei studentų himno „Gaudeamus“ parodiją, iš-
spausdintą laikraštyje „Socialistų atstovas“, A.Venclova buvo atleistas
iš tarnybos Žemės ūkio ministerijoje. Vėliau jam buvo sunkiau gauti
darbo vietą bei rasti, kas išspausdintų jo kūrinius. A.Venclovos teigi-
mu, dėl savo politinių pažiūrų jis, baigęs universitetą, negalėjo įsidar-
binti Kaune, lietuviškoje gimnazijoje, bei negavo stipendijos studijuo-
ti užsienio universitetuose (Venclova 1981: 355).
Kita maištininkų srovė buvo keturvėjininkai, 1924−1928 metais
leidę žurnalą „Keturi vėjai“. Tai jie įkvėpė susiburti trečiafrontinin-
kus. Keturvėjininkai buvo laikomi gabiais literatais, bet esą jų este-
tizmas, simbolizmas, romantizmas sunyko ir jie pasinėrė į bulvari-
nę spaudą. A.Venclova juos kaltino aiškių idėjų nebuvimu, stilistiniu
įmantrumu, formalizmu, girtavimu, bohema, negebėjimu atlikti už-
sibrėžto darbo iki galo. Jis pats ir jo bendraminčiai Leonas Skabeika,
Jonas Šimkus, Kazys Boruta, Kostas Korsakas, Butkų Juzė, Kazys Ja-
kubėnas, Bronys Raila ieškojo kitokių kelių.
Leonas Skabeika (1904–1931) – talentingas poetas, simbolistas,
pasirašinėjęs Miško Aido slapyvaržiu, gaila, šiandien beveik nežino-
mas. Jo supratimu, žmogaus „kūrybos gelmės glūdi intuicijoj, pasą-
monėj, jausmuose, o ne prote“. 1925–1930 metais L.Skabeika Kauno
universitete studijavo lietuvių, prancūzų literatūrą ir pedagogiką.
Susirgo džiova. Būdamas ateistas, poetas norėjo būti palaidotas lais-
vamanių kapinėse, bet prieš mirtį išgyveno, jog taip suteiks „savo
mamytei tokio širdies skausmo ir nemalonumo“ (iš laiško bičiuliui
inžinieriui, žurnalo „Mūsų sparnai“ redaktoriui Jokūbui Kregždei
(1903–1980) 1935-ųjų pabaigoje). Gavęs vietos kunigo paskutinį pa-
tepimą, kaip įprasta, L.Skabeika buvo palaidotas Viekšnių kapinėse
su bažnytinėmis apeigomis.
„Konrado“ kavinėj būdavo ne vienas nuolatinis lankytojas. Kiekvie-
nas stalelis turėjo savo vardą, stilių, įpročius, tikslus: vieni politikavo
ir ginčijosi dėl meno raidos bei perspektyvų, kiti keitėsi reporteriška
informacija ar šiaip laikinosios sostinės gandais, treti sudarinėjo nau-
dingus sandėrius, ketvirti tiesiog sėdėjo, rūkė ir nužiūrinėjo dailiąją
lytį, atėjusią čia patrumpinti dieną įspūdžiais ar naujomis pažintimis.
Žurnalistas, redaktorius ir visuomenės veikėjas Juozas Kazys
Beleckas, aprašydamas „Konrado“ kavinę laikraštyje „Diena“, teigė,
kad šioje kavinėje susirenka tie, kurie „neturi ką veikti ir tie, kurie
perdaug veikia, kurie turi daug pinigų ir kurie visai neturi pinigų“
(1934 m. sausio 14 d.: 3).
Čia kavą gurkšnojo manieringas, putlus, ilgaplaukis lietuviškojo
„Holivudo“ – kino ir teatro studijos – steigėjas Juozas Vaičkus, Jung-
tinėse Amerikos Valstijose studijavęs kino meną ir vaidinęs dviejuose
filmuose, sukinėjosi pasipūtusios jo studijos auklėtinės. Dienai atvy-
kę į laikinąją sostinę, čia lankydavosi provincijoje mokytojaujantys
kolegos. Jie didžiavosi matydami ne vieną Kauno įžymybę...
„Konrade“ kava buvo skani, bet nebrangi, tačiau į kavinę ateida-
vo nemažai ir tokių, kuriems... užsimokėti būdavo problema. Bet jie
visą dieną būdavo pasiryžę sėdėti šiltoje patalpoje, kur renkasi Kauno
garsenybės. Sako, buvo atsiradę net tokių gudruolių, kurie, užsisa-
kę kavos ir ją išgėrę, iš degtukų dėžučių išsiimdavo atsineštą musę
ar vorą, įmesdavo tą gyvį į išgertą puoduką, šaukdami savininką ar
padavėją ir keldavo skandalą, grasindami, kad apie „nešvarą“ rašysią
į laikraščius... Savininkas dėl šventos ramybės skandalistams pasta-
tydavo kavos... dovanai. Anot literatūrologo J.Būtėno, čia buvo galima
pamatyti ir neturinčių ką veikti Kauno poniučių, nevengiančių „pa-
demonstruoti savo tualetų, paliežuvauti“ (Būtėnas 1978: 68).
Čia visi užsiimdavo savo reikalais: poniutės „sėdi, gurkšnoja kavą,
akimis šaudo. Kiti, kampe susigūžę, valandų valandas lošė kauliukus“
(Būtėnas, ten pat). Čia retokai pasitaikydavo susipažinti su nauju as-
meniu. Dažniausiai kampe atsisėsdavo koks nors liūdnas, vienišas
žmogus. Kai prisiartindavo padavėjas, tik tuomet jis išdrąsėdavo ir
paprašydavo puodelio kavos.
„Konrado“ kavinėje rinkdavosi gausus būrys žydų prekybininkų ir
menininkų, tarp jų – ir Vakaruose išgarsėjęs tapytojas, skuptorius
Neemija Arbit Blatas (1908– 1999). Jis gimęs Kaune, Pirmojo pasau-
linio karo metais atsidūręs Poltavoje, Ukrainoje, kur pradėję piešti.
1922 metais su tėvais sugrįžęs į Kauną, baigė Žydų realinę gimnazi-
ją. Jo mokytojas buvo Jokūbas Mesenbliumas (1894–1933), mokęsis
Paryžiuje (pasivadinęs Žaku Missene). 1924 metais N.Arbit Blatas
išvyko mokytis į užsienį. Jis studijavo tapybą privačiose dailės mo-
kyklose iš pradžių Berlyne, 1926-aisiais pradėjo studijas Paryžiuje.
Nuo 1929 metų N. Arbit Blatas rengė parodas, bendravo su žymiausiais
to meto dailininkais Soutinu, Picasso, Utrillo ir kt. Atostogų metu jis
grįždavo į Kauną. N.Arbit Blatas įsteigė pirmąją privačią Kauno dailės
galeriją, kuri atvėrė duris 1932 metais Nepriklausomybės aikštėje 3. Dai-
lininkas tikėjosi laikinojon sostinėn perkelti paryžietiškas ekspozicijų
salių tradicijas, išplėtoti kosmopolitišką organizacinę veiklą. Kaip
tik taip sumanytoje pirmojoje galerijos parodoje dalyvavo lietuviai
Stasys Ušinskas, Adolfas Valeška, Mečislovas Bulaka, taip pat Kau-
no tapytojai žydai Maksas Bandas, Jokūbas Kazlauskas, Šolomas Le-
vinsonas, Ch.Štreichmanas bei jų tautiečai iš Prancūzijos ir Italijos.
N.Arbit Blatas mėgo lankytis „Konrado“ kavinėje, bendravo su vietos
menininkais. Išeivio lietuvio poeto, kino prodiuserio, buvusio „Ame-
rikos balso“ redaktoriaus Jurgio Blekaičio (1917–2007) liudijimu, šis
dailininkas Kauną pavadino mažuoju Paryžiumi.
B.Raila kavinę praminė plepalų klubu, kur dienas ir vakarus leido
spauda, literatūra ir visi menai. Jis stebėjosi, kaip tokiame klegesy,
triukšme ir aidint juokui galima svarstyti svarbius reikalus (kavinė
buvo „tarsi kimšte prikimšta“). Visur tik ūžė, šaukė, ginčijosi, kai
kur net kumščiais stalelius daužė. Bet „Konradas“ reiškė daugiau nei
Kritikas, rašytojas, dėstytojas J. A. Herbačiauskas (priekyje su balta apykakle)

tarp maištaujančių Lietuvos universiteto studentų. 1928 10 17. Autorius –
Ekonominės karių bendrovės fotoateljė. Maironio lietuvių literatūros muzie-
jus, limis.lt
įprastą susitikimų vietą. Tai buvo nepakartojama dvasinė erdvė, soci-
alinio statuso ženklas.
Dėl nuomonių skirtumų nebūtinai žmonės turėjo būti priešai.
Anuo metu tai buvo suprantama kaip tolerancija. „Naujoji Romu-
va“ neigiamai vertino „Trečią frontą“, bet tai nereiškė, kad J.Keliuotis
buvo trečiafrontininkų priešas. Prieškaryje buvo mažiau tulžingos
neapykantos, mažiau tarpusavio priešybių tarp skirtingai galvojančių
kūrėjų, negu mūsų laikais.
APIE J U OZ APĄ
ALBINĄ HERBAČIAUSK Ą
IR KITUS
... Dar būdamas moksleiviu, Juozas Keliuotis (1902–1983) perskai-
tė Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) redaguotą literatūros
almanachą „Gabija“ ir jo literatūrinių bei filosofinių apybraižų rinki-
nį „Erškėčių vainikas“. Tuo pačiu metu perskaitė aštrias sarkastiškas
Adomo Jakšto ( 1860–1938) satyras, nukreiptas prieš J.A.Herbačiaus-
ką, jo kūrybą ir jo filosofiją. A.Jakšto racionalistinė, intelektualinė ir
dogmatinė kritika J.Keliuočio neįtikino, o tik visam gyvenimui nu-
statė prieš ją. O jo racionalistinis skonis, demagogiškai „sveiko proto“
vardu ginamas, jo kritikos šiurkštumas, reikalavimas, kad literatūra
būtų didaktinė, moralizuojanti, visiškai atgrasė nuo jo ir skatino ieš-
koti naujų kelių.
J.A.Herbačiauskas, priešingai, atrodė J. Keliuočiui esąs intuicijos,
jausmų, širdies ir fantazijos žmogus, kovojęs už kūrybos ir minties
laisvę, už literatūros nepriklausomumą ir originalumą. Ieškoti lietu-
vių tautos dvasios, kovoti su viskuo, kas jai trukdo reikštis, bet kartu
saugoti savo individualybę, nepriklausomybę – tokia bendrais bruo-
žais būtų ankstyvojo J.A.Herbačiausko programa. Jį palaikė Sofija
Kymantaitė-Čiurlionienė, Petras Rimša, Adomas Varnas. Tai buvo
dviejų kartų polemika, kuri lydėjo lietuvių literatūros modernėjimą
porą dešimtmečių.
Visa J.A.Herbačiausko asmenybė – vienas dinamizmas, vulkaniš-
ka lava, audra, svaidanti žaibus. Todėl taip įvairiai jis yra vertinamas.
J.A.Herbačiausko stilius tikrai moderniškas: sintetinis ir dinamiškas,
sugestyvinis ir muzikalus. Jame vyrauja emocionalinis ir muzikinis
pradas. Todėl žmonėms be kuriamosios vaizduotės, be emociona-
linio turtingumo ir be muzikalinio pajautimo, jis sunkiai „įkanda-
mas“ (Keliuotis 1997: 345). Tik J.Keliuočiui ne visur buvo suprantama
J.A.Herbačiausko astrologija, kabalistika ir okultizmas...
J.A.Herbačiauskas buvo naujas, originalus ir įdomus reiškinys at-
gimstančios Lietuvos gyvenime. Jo filosofija buvo gimininga egzis-
tencializmui ir personalizmui, o jo literatūrinė estetika – po Pirmojo
pasaulinio karo gimusiam siurrealizmui. J.Keliuotis J.A.Herbačiauską
laikė „absoliučiu siurrealistu Lietuvoje, integralų siurrealizmą prak-
tikavusį ne tik savo raštuose, bet ir savo konkrečiame gyvenime. Čia
glūdėjo drauge ir jo didybė, ir jo silpnybė. Savo siurrealistiniu metodu
jis laimėdavo nepasikartojantį originalumą ir savo gyvenime, ir savo
kūryboje, bet juo jis užsidirbdavo ir „pamišėlio“ bei „keistuolio“ var-
dus. Siurrealizmas buvo vienas didžiausių jo gyvenimo ir jo kūrybos
tragizmo priežasčių ir šaltinių, kai iš pasąmonės gelmių išplaukia nei
proto, nei visuomenės nekontroliuojama medžiaga, tai joje pasitaiko
tikrų perlų, bet ne mažiau ir tikro dumblo“ (XXI amžius 2008 m.
balandžio 2 d., nr. 25: 15). Kartais J.A.Herbačiauskas tėkšdavo tokio
dumblo, kad net artimiausiems jo draugams būdavo nejauku. Jis ver-
tino tik tai, kas gimdavo pasąmoningai, neleido kitiems savęs kontro-
liuoti, nekontroliavo savęs ir pats.
1923 metų pabaigoje J.A.Herbačiauskas atvyko į Kauną ir čia
gyveno iki 1933-ųjų. Jis debiutavo kaip rašytojas 1908 metais Kro-
kuvoje išleista knyga „Erškėčių vainikas“, kurią caro vyriausybė už-
draudė įsileisti į Lietuvą. Tik po Pirmojo pasaulinio karo žurnale
„Baras“ paskelbti jo straipsniai ir jo „Kapinyno simfonijos“ galėjo būti
pasiekiami platesnei visuomenei.
Daug kam imponavo vykusiai pasirinktas J.A.Herbačiausko sla-
pyvardis – Jaunutis Vienuolis. Rašytojas, kunigas Mykolas Vaitkus
vėliau apie J.A. Herbačiauską rašė: „Daugeliui savo bendralaikių, o
ypač jaunesniajai kartai, jis stipriai imponavo“ (Aidai 1953 m. gruo-
džio 10 d.: 443).
J.A.Herbačiauskas vietinę reikšmę turinčią to meto lietuvių litera-
tūrą bandė išvesti į europietiškos literatūros vieškelius. Šį vaidmenį
jam pripažino 1927 metais rašytojas ir literatūros istorikas V.Myko-
laitis-Putinas, J.A.Herbačiauską laikęs naujosios lietuvių literatūros
pionieriumi: „Drįstu manyti, kad Herbačiauskas kaip tada, taip ir
lig šiol, savo keisto tono raštuose bus pagavęs kuone visus opiausius
A PI E J U OZ A PĄ A L B I N Ą H E R B AČ I AU S K Ą IR KITUS 43
mūsų kultūrinio gyvenimo reikalus... iš ano meto literatūriniame są-
jūdy naujojo laikotarpio obalsius garsiausiai išsukdino...“ (Mykolai-
tis-Putinas 1937: 92). Juozo Keliuočio nuomone, J.A.Herbačiauskas
pirmasis „paskelbė uždavinį literatūrą pagrįsti liaudies kūryba, lietu-
vių liaudies kūryba“ (XXI amžius 2008 m. balandžio 2 d., nr. 25: 15).
V.Mykolaitis-Putinas nurodė, kad J.A.Herbačiauskui artimu keliu
ėjęs ne tik Liudas Gira ir Vincas Krėvė, bet ir Vydūnas, Sofija Kyman-
taitė-Čiurlionienė. Minimi žurnalai „Vaivorykštė“, „Pirmasis baras“,
net „Keturi vėjai“. Anot J.Keliuočio, „jis norėjo atnaujinti lietuvių lite-
ratūrą, jos turinį ir formą ir daugeliu atžvilgiu jam tai pasisekė“ (Ke-
liuotis 1997: 345).
Praktiškai kiekvienas Juozapo Albino Herbačiausko pasirody-
mas viešumoje tapdavo nedideliu spektakliu. Pasak literatūrologės
Eugenijos Vaitkevičiūtės, tokia elgsena J.A.Herbačiauskas siekė sau
reklamos, mat naujai atvykusiam į Lietuvą rašytojui reikėjo kažkaip
pritraukti žmonių dėmesį, tapti žinomam. Jis sąmoningai ir nuose-
kliai kūręs laisvojo menininko, skandalisto reputaciją – taip jis jautėsi
išskirtinis, galbūt vienintelis toks (Lituanistica 2003, nr. 1: 94). Bet
kitos literatūrologės Viktorijos Daujotytės nuomone, J.A.Herbačiaus-
kas yra nuo realybės atitrūkusio, itin „nežemiško“ žmogaus tipas. To-
dėl nei jo paties, nei jo kūrybos neįmanoma vertinti įprastais matais.
Vincas Mykolai-
tis-Putinas (sėdi
centre), Stasys Šal-
kauskis (sėdi dešinėje),
tekstologas, vertėjas
Aleksandras Žirgulys
(stovi kairėje), kiti du
nežinomi asmenys.
Kitoje pusėje fotoatel-
jė spaudas. Maironio
lietuvių literatūros
muziejus, limis.lt
Rašytojas, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius J.Keliuotis ir lie-
tuvių ir lenkų rašytojas, modernistinio romantizmo Lietuvoje pradi-
ninkas, kultūros veikėjas J.A.Herbačiauskas, kurio gyvenimo kelias
ir kūryba visuomenei mažai žinomi, vėliau tapo draugais. Jų pažintis,
peraugusi į draugystę, prasidėjo, kai J.Keliuotis, baigęs mokslus Pary-
žiuje, grįžo į Lietuvą ir ėmė leisti naują žurnalą „Naujoji Romuva“.
1930 metų pabaigoje jis pakvietė J.A.Herbačiauską būti nuolatiniu
bendradarbiu ir netrukus sulaukė straipsnio „Mano linkėjimai (jo-
kie būrimai)“, kuris buvo išspausdintas 2-ame „Naujosios Romuvos“
numeryje 1931 metais. Neužilgo redaktorius nusiuntė naujam ben-
dradarbiui anketą tema „Reikalingos mūsų spaudai reformos“, pra-
šydamas apibūdinti to laiko spaudą, nurodyti trūkumus ir pasiūlyti,
kaip ją pagerinti.
J.A.Herbačiauskas po kelių dienų atsiuntė originalų straipsnį. Bet
reikalą gadino pavojinga išvada: „Mūsų spauda – tai pasiutusi kalė,
Žurnalistai Juozas Keliuotis (antras iš kairės), Augustinas Gricius (pirmas iš

dešinės) ir kt. susitikime su operos solistu Fiodoru Šaliapinu (sėdi)
Kaunas,1934 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus, limis.lt
kuri be apynasrio visiems doriems žmonėms blauzdas kandžioja“.
Tuo metu cenzūra labai prižiūrėjo laisvąją spaudą. Bet savavališkai
išbraukti to sakinio J.Keliuotis nesiryžo, todėl nuėjo pas J.A.Herba-
čiauską į namus, kad paprašytų autorių taip tą nelemtą išvadą ištai-
syti, kad cenzūra ir valdančioji partija negalėtų prikibti. Tuo metu
J.A.Herbačiauskas gyvenęs, „rodos, Kęstučio gatvėj labai kukliame,
beveik skurdžiame bute“ (XXI amžius 2008 m. kovo 12 d., nr. 20: 7).
Tik J.Keliuočiui spėjus įeiti pro duris, dar nei nusivilkus palto, nei
nusiėmus skrybėlės, „atsidarė jo kabineto durys ir jose pasirodė lie-
sas, išdžiūvęs, rodos, vien iš kaulų sudarytas žmogus, aukštoko ūgio,
ilgais garbanotais ir žilstelėjusiais plaukais, didelėmis, ugningomis,
žaibais žybčiojančiomis akimis. Aš tada pirmąkart jį pamačiau. Ap-
sirengęs buvo juodai. Visa jo figūra ir išraiška man padarė gilų ir ne-
užmirštamą įspūdį“. J.Keliuotis prisistatė. J.A.Herbačiauskas be jokių
įžangų prapliupo: „Jau aš žinau, ko atėjai pas mane! Žinau! Nieko man
nesakyk! Perskaitei mano straipsnį ir išsigandai! Išsigandai, jaunuoli!
Visi išsigąsta mane paskaitę! Tai taisyklė! Tai visiškai normalu! <...>
Bijai paliesti tos pasiutusios kalės, kad ji tau blauzdų neapkandžiotų!
Bet niekad nieko nereikia bijoti! <...> O tu išsigandai ir atbėgai pas
mane prašyti straipsnį sušvelninti! Oi ne! Aš nesutinku! Aš nė vieno
žodžio nesutinku iš jo išbraukti!“
J.Keliuotis nieko nepešė. Jų pirmasis pasimatymas parodė, kad su
J.A.Herbačiausku nebus lengva – redaktorius arba turės absoliučiai
visur ir visada jam nusileisti, arba atsisakyti jo straipsnių. Tačiau
bendradarbiavimas nenutrūko. J.Keliuotis spausdindavo viską, ką tik
J.A.Herbačiauskas parašydavo, bet kartais pagudraudamas: „tik kai
jis pavartodavo visiškai neleistiną posakį, tai aš nieko jam nesakyda-
mas jį praleisdavau, visą bėdą suversdamas korektūrai.“
O J.Keliuotis su J.A.Herbačiausku vis labiau susigyveno. Jis irgi
jautėsi vienišas, arčiau nebuvo susisaistęs nė su viena literatūrine
srove, nors ne viena jį savinosi, bet ir stengėsi paveikti „Naujosios Ro-
muvos“ redaktorių savo naudai ir kontroliuoti jo veiksmus... J.Keliuo-
tis stengėsi būti laisvas, veikti savarankiškai, tai sukeldavo nuolatinius
nesusipratimus ir konfliktus. Jis stengėsi atsistoti aukščiau visų srovių,
Albinas Juozaspas
Herbačiauskas karikatū-
risto O. Penčylos akimis
nei vienai jų nepriklausyti, nei vienos jų drausmei nepasiduoti, nei

vienai jų netarnauti, o, priešingai, iš kiekvienos jų pasirinkti sau tin-
kamus pradus ir bendradarbius ir kurti kitokią piliečių visuomenę.
Judviejų vienišumas ir noras būti savarankiškais juos suartino ir
pradėjo jie beveik kasdien susitikinėti. J.Keliuotis, užuot sėdėjęs re-
dakcijoje, nueidavo į „Konradą“ ir taip bendradarbius versdavo jo
ieškoti ne redakcijoje, bet šioje kavinėje ar „Metropolio“ restorane.
Daugiausia J.A.Herbačiauskas jį ir pripratino ten lankytis... Kavinės,
pasak paties J.A.Herbačiausko, kuris jose beveik gyveno, jam buvo ge-
resnė gyvenimo mokykla negu universitetas, kurio jis taip ir nebaigė
(Herbačiauskas 1992: 399). Rašytojas beveik kasdien sėdėdavo jose. Jis
buvo jau populiarus kaip autorius ir kaip dėstytojas. J.A.Herbačiauskas
labai gyvai, keistai, o kartais ir triukšmingai dalyvaudavo pokalbiuo-
se. Juoda plačiabrylė skrybėlė dengė jo gana vešlius, ilgus, širmus plaukus.
Juodas platus šilkinis bantas, kaip tai buvo madinga nešioti menininkams
19 amžiaus pabaigoje, pūpsojo jo pakaklėje. Drabužiai būdavo juodos
ar labai tamsios spalvos. Vidutinio ūgio jo stotas buvo lieknas, primin-
davo įsivaizduojamo asketo figūrą (Gustainis 1991: 157).
J.A.Herbačiauskas buvo labai greitos orientacijos, turėjo aštrų ir
gilų sąmojį, niekad nepristigdavo drąsios vaizduotės ir karštų jaus-
mų. Dėl šių ypatumų juo visada buvo domimasi, jo gyvai klausomasi,
jam mielai pasakojami savi vargai, pergyvenimai, spėliojimai. Kar-
tais, pagautas įkvėpimo, J.A.Herbačiauskas labai sąmojingai komen-
tuodavo dienos naujienas ir pašnekovų jam pasakojamus dalykus,
gaivališkai improvizuodavo įvairias ateities vizijas, berdavo tikrus
ir drąsius kūrybos perlus, kurių jis niekada vėliau ir neužrašydavo.
Jie taip ir palikdavo gyvi žmonių širdyse arba beprasmiškai žūda-
vo čia pat, sutrypiami purvinomis profanų kojomis. Gerai įvaldęs
raiškaus balso tonacijas, pasižymėjęs lakia vaizduote, jaunystėje
treniravęsis retorikos triušmingose Krokuvos kavinėse, J.A.Herba-
čiauskas per keletą metų Kaune įgijo puikaus oratoriaus reputaciją.
Jis labiau mėgo kalbėti žmonėms, nei rašyti į popieriaus lapą. Štai
kodėl daugelio raštų mes ir neturime. Anot J.Keliuočio „publika jo
klausydavos kaip užhipnotizuota, nors joje būdavo ir priešiškai jam
nusiteikusių žmonių. Tik po valandos kitos vėl šie atgaudavo pilną
savo sąmonę ir vėl imdavo jį kritiškai vertinti“ (XXI amžius 2008 m.
balandžio 2 d., nr. 25: 7).
J.Keliuotis pasakojo matęs, kaip J.A.Herbačiauskas garsioje kavi-
nėje užhipnotizavęs vieno dailininko žmoną. Nusigandęs jos vyras
ėmęs maldauti tuojau nutraukti jo žmonos hipnozę... Herbačiauskas
triumfuodamas ir šypsodamasis liovėsi hipnotizavęs ir moteris ėmusi
vėl normaliai elgtis ir kalbėti. O „Raganius“ patenkintas kartojo, kad
dabar aplinkiniai mokės gerbti Herbačiauską ir liausis jį moralizavę
(„Su Herbačiausku nejuokaujama!“).
Dėl šio įvykio neverta mėginti suteikti rašytojui pernelyg egzotiš-
kos aureolės – amžių sandūroje žmogaus psichologija domėjosi daž-
nas praprusęs, hipnozės reiškiniams tyrinėti Vakarų Europoje veikė
ne viena mokslinė draugija, nebūtum nustebinęs tokiu dalyku nei ko-
kio brito ar vokiečio (Vaitkevičiūtė 2007: 112).
„Konrado“ kavinėje J.A.Herbačiauskas iš dalies susigrąžino autori-
tetą ir, geidė jis to ar ne, pagausino legendų apie savo asmenį. Kas no-
rėjo, tas skelbė, kad J.A.Herbačiauskas esąs tikras magas, o poniutės
vėl turėjo ką aptarinėti prie kavos puodelio. Jo asmuo ir gyvenimas
buvo visuomenei didelė mįslė. J.A.Herbačiauskas gimnazijos nebaigė,
nes iš šeštos klasės buvo pašalintas už draudžiamų knygų laikymą
pas save. Krokuvoje jis įstojo į universitetą laisvuoju klausytoju, nes
neturėjo brandos atestato. Teko jam gyventi romantišką bohemos gy-
venimą. J.A.Herbačiauskas universitete pirmą kartą ten kalbėjo apie
lietuvių pasakas ir dainas ir ši paskaita lenkus labai sudomino, nors
ne vienas paniekinančiai atsiliepė apie tikruosius lietuvius. Jis iš kar-
to tapo populiarus. J.A. Herbačiauskas buvo gyvas lietuviškos dvasios
reprezentantas.
J.A.Herbačiausko manymu, mums reikalinga dvasios aristokratija:
„Joks genijus nieko negali padaryti, jei neranda tinkamų bendradar-
bių savo idėjoms vykinti.
Pas mus talentingų žmonių nestinga, bet jie nesusiorganizavę, jie
žūsta nekultūringoje aplinkoje, besigrumdami su per didelėmis kliū-
timis“ (Keliuotis 1997: 350). Mykolas Biržiška J.A. Herbačiauską pra-
minė „boheminiu šnekučiu“.
Rašytojo populiarumo viršūnė buvo 1932 metų pirmoje pusėje.
Minint J.A.Herbačiausko 25 metų literatūrinio darbo jubiliejų, į mi-
nėjimą universitete prisirinko virš tūkstančio žmonių.
Poetas ir dramaturgas Petras Vaičiūnas (1890–1959) nemėgo iš-
gerti, bet mielai dalyvaudavo kavinėse pasėdėti su bičiuliais ir dažnai
už juos sąskaitas apmokėdavo: ,,Buvo šitame būrelyje ir tokių kaip,
pavyzdžiui, J. A. Herbačiauskas, kuris iš principo savo sąskaitų ne-
apmokėdavo. Jo manymu, garbė tam, kas už jį sumoka. Būdavo, prieš
spektaklio pabaigą J. A. Herbačiauskas jau stovi už kulisų ir laukia,
kol baigsis spektaklis ir šios brolijos nariai bus laisvi“ (Mūsų savaitė
2020 m. birželio 22 d.).
Juozo Keliuočio teigimu, „V.Krėvė ir B.Sruoga, o ne kas kitas, pasi-
kvietė J.A.Herbačiauską iš Krokuvos į Lietuvą. Aš pats skaičiau ir turė-
jau savo archyve jų laiškus J.A.Herbačiauskui, kuriuose juodu karštai
kvietė būtinai atvykti į Lietuvą [...]. Deja, šie laiškai karo metu žuvo“
(Balys Didysis 1997: 253). B.Sruogai imponavo šio asmens veržlumas,
energija, sugebėjimas išjudinti aplinką, jis buvo net numatęs J.A.Her-
bačiauskui užduotį – kovoti su klerikalizmu.
Vincas Krėvė-Mickevičius kelioliką metų (1925–1937) buvo Lietu-
vos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Nemažas
jo nuopelnas, kad fakultete buvo sutelkti visi geriausi ano meto moks-
lininkai. Kai Juozas Tumas-Vaižgantas išėjo iš universiteto, V.Krė-
vė-Mickevičius iš Teologijos-filosofijos fakulteto atsiviliojo profesorių
V.Mykolaitį-Putiną. Kai neužteko savųjų mokslininkų, surado žymių
kitataučių. Taip universitete atsidūrė pasaulinio garso mokslininkai:
filosofas ir kultūros istorikas Levas Karsavinas iš Paryžiaus, filosofas
Vasilijus Sezemanas iš Berlyno. Per profesorių Maksą Nydermaną
iš Nešatelio (Šveicarija) universiteto V.Krėvė-Mickevičius pasikvietė
Alfredą Seną dėstyti antikinių kalbų ir literatūrų, po to – kalbininką
Francą Brenderį. Epizodinių kursų skaityti metus ar pusmetį kvies-
davosi kitas įžymybes – indoeuropeistą ir baltistą Ernstą Frenkelį iš
Berlyno, baltistą Jurgį Gerulį iš Leipcigo, meno istoriką Jurgį Baltru-
šaitį jaunesnįjį iš Paryžiaus.
Grįžęs į Lietuvą, J.A.Herbačiauskas su V.Krėve-Mickevičiumi ir
B.Sruoga nesugyveno, nes nesuderino savo kūrybinių siekių, o ilgainiui
jie pasidarė tiesiog priešai. Šiedu praeidami „Konrado“ kavinėje pro
staliuką, prie kurio sėdėdavo J.A.Herbačiauskas, jo adresu kaip kulką
paleisdavo pašaipią repliką, o Herbačiauskas piktai jiems atsikirsda-
vo: „Ana! Jau Patas ir Patašonas atėjo!“ ar dar kaip kitaip.
1932 metų balandį „Naujosios Romuvos” žurnale buvo paskelb-
tas J.A.Herbačiausko straipsnis „Mūsų teatro opiausiuoju klausi-
mu”, kuriame kritikuojamas to meto teatras, prikišamos rusiškumo
ir blefavimo tendencijos, reikalaujama grynai lietuviško ir autentiš-
ko teatro. Straipsnio pradžioje buvo parašyta: „Keistu tabu jau vir-
to mūsų teatras, o ypač jo vadovybė: kas išdrįs jo skverno prisiliesti,
stips prakeiktas! Ar nebaisu bailiams? Sruogizmu ginkluoti mūsų
teatro „garbės gynėjai” honoluliškai gąsdina visus kritikus keistai
mistiška (mano įtaka aiški!) bausme: boa-smauglio būt pasmaugtam
Balys Sruoga. 1932 m. Nežínomas
autorius. Maironio lietuvių literatūros
muziejus, limis.lt
pavojum!” Ir čia pat išnašoj paaškinta: „Sruogizmas – manija ano-

nimiškai apsidirbti su priešu, pirma gerokai jį apšmeižus!” (Naujoji
Romuva 1932 m. balandžio 17 d., nr. 16: 1, 362, 363). Dramaturgas,
profesorius B.Sruoga įsižeidė (visuomenei tada buvo žinomi keturi
Sruogos), ir per savo bičiulį, tuometinį humanitarinių mokslų dekaną
profesorių V.Krėvę-Mickevičių pareikalavo, kad J.A.Herbačiauskas
atšauktų šį „sruogizmą“. Tarp dviejų dėstytojų kilęs konfliktas buvo
apsvarstytas Humanitarinių mokslų fakulteto taryboje. Fakulteto
taryba stengėsi būti objektyvi: ji išbarė ir įspėjo abu savo fakulteto
dėstytojus (XXI amžius 2008 m. gegužės 14 d., nr. 36: 15).
Profesorius B.Sruoga buvo apkaltintas, jog jis, polemizuodamas su
savo idėjiniais ir asmeniniais priešais, besinaudojąs neleistinomis po-
lemikos priemonėmis, ir įspėtas, kad daugiau nevartotų anonimato ir
spaudoj ginčytųsi kaip dera profesoriui. Iš tiesų, B.Sruoga polemizuo-
damas pasivadindavo pseudonimais, o kartais net išgirdavo ar sukri-
tikuodavo savo paties anonimiškai paskelbtus straipsnius. B.Sruoga
turėjo išskirtinį stilių ir, kad ir kaip bepasirašytų, jo neatpažinti buvo
neįmanoma. Taigi J.A.Herbačiausko sukurtas „sruogizmo“ terminas tu-
rėjo realų pagrindą. J.Keliuočio nuomone, tokio B.Sruogos elgesio prie-
žasčių buvo keletas – taip „pasireiškė jo kaip dramaturgo talentas: tuo
metu nerašydamas pjesių, jis mėgo įsikūnyti įvairiuose personažuose ir
organizuoti tarp jų konfliktus“, taip pat tuo buvo maskuojamas rašy-
tojo pavydo jausmas ir, trečia, profesorius buvo nuotaikos ir jausmų
žmogus, todėl greitai reaguodavo, o paskui atvėsęs pats išsigąsdavo,
ką pridaręs. Iš tokios keblios situacijos B.Sruoga ir išsipainiodavo pa-
sirašydamas anonimiškai.
Fakulteto taryba J.A.Herbačiauską apkaltino spaudoje straipsnius
ir pareiškimus rašant neleistinu tonu, įvairiems žmonėms siuntinė-
jant įžeidžiančius laiškus, savo viešose paskaitose vartojant vulgarius
posakius ir taip esant blogu pavyzdžiu studentams. Buvo pagrasinta,
jei tai ir toliau kartosis, J.A.Herbačiauskas būsiąs atleistas iš lenkų
kalbos ir literatūros lektoriaus pareigų. B.Sruogai darbas universitete
buvo labai svarbus ir jis sutiko su viskuo, o štai J.A.Herbačiauskas,
anot J.Keliuočio, „jausmų, širdies ir fantazijos žmogus, kovoje nie-
kad nesivadovaująs praktiškais sumetimais, beatodairiškai, kartais
net donkichotiškai kovojąs už savo idėjas, nuolat pasiilgstąs kovų ir
audrų“, nė neketino nusileisti. Jis atmetė visus fakulteto tarybos kal-
tinimus ir įspėjimus, grąžino jos nutarimą kaip visiškai nepriimti-
ną, savo raštą baigdamas šiais žodžiais: „darysiu, veiksiu, kursiu taip,
kaip man mano sąžinė liepia“.
Ir nusiuntė universiteto rektoriui atsistatydinimo raštą. Po to J.A.Her-
bačiauskas beveik visuose laikraščiuose paskelbė, kad jis, „gindamas savo
sąžinės ir savo kūrybos laisvę, išeinąs iš universiteto ir dabar darysiąs
taip, kaip Gandis ir, jei reikėsią, mirsiąs badu“ (XXI amžius 2008 m.
gegužės 7 d., nr. 34: 11). Universiteto rektorius dar delsė atleisti, bet
lektoriui neatvėsus, po kelių mėnesių pasirašė V. Krėvės-Mickevi-
čiaus rezoliuciją, siūlančią J.A.Herbačiauską atleisti. Jam buvo paža-
dėta 400 litų pensija. Tačiau rašytojas atsisakė ją priimti, nes ši jam,
garsiam rašytojui ir veikėjui, esanti per maža. Prezidentas A.Smetona
pažadėjo jam 600 litų pensiją, bet taip savo pažado ir netesėjo. J.A.Her-
bačiauskas rašinėjo visur tūžmingus laiškus, išliedamas susikaupu-
sią nuoskaudą.
Rašytojui net spaudoje pranešus, kad ruošiasi mirti badu, J.Keliuo-
tis bandė pasikalbėti su jo žmona. Tačiau ši pasirodė beesanti dar
radikalesnė, atrėžusi, jog juodu su vyru yra „amžini ir neišskiriami
draugai“ ir, jei jis mirs, mirsianti ir ji drauge, jei jis, gyvens, tai ir ji;
niekada nevaržanti jo laisvės, nebandžiusi vyro gyvenimo pakreip-
ti kitu keliu. J.A.Herbačiauskas tikėjosi, jog jo mirtis nuo bado su-
krės visuomenę, „Lietuvoje kils neregėta negirdėta revoliucija ir nuo
žemės paviršiaus nušluos visą šią neteisingą santvarką ir visą šią
egoizmu ir miesčioniškumu persisunkusią visuomenę“ (XXI amžius
2008 m. gegužės 14 d., nr. 36: 15).
J.Keliuotis suabejojo, ar vieno rašytojo mirtis sukels tokius pokyčius
visuomenėje, tad aiškino, jog nieko panašaus nebus... Žmonės pama-
nys, kad keistuolis buvo tas Herbačiauskas. O gal būsią ir tokių, ku-
rie pareikš, kad žuvęs dar vienas „variotas“... Visa tai Herbačiauską dar
labiau įkaitino. Teko kažkaip ramintis. Abu išėjo pasivaikščioti. Suti-
kus Faustą Kiršą, rašytojas kiek pragiedrėjo ir jau savo įprastu, lyrinio
įkvėpimo tonu bičiuliams ėmė toliau pasakoti: „Aš tikrai badausiu ir
tikrai mirsiu badu. Ir man mirštant užaugs man arkangelo sparnai, ir
tokio dydžio, kaip visas Kaunas... Ir šiame Babilone neliks akmens ant
akmens, ir žus visi niekšai, visi skriaudėjai, visi išnaudotojai, visi netei-
singi ir tamsūs žmonės...“ (Naujoji Romuva 1997, nr. 2: 24–26).
1933 metais iš Lietuvos į Varšuvą išvykęs J.A.Herbačiauskas jautė-
si neįvertintas, nesuprastas. Varšuvoje jo bičiuliai laukė, kada prabils
pabėgėlis iš Lietuvos. Bet šis taip nieko ypatingo spaudoje ir nepa-
skelbė. Bičiuliai net nežinojo, kaip jis jaučiasi, kuo verčiasi. J.A.Her-
bačiauskas gyveno vargingai palėpėje, susitikęs tautiečius garsiai
kritikavo Antano Smetonos režimą... Jis pažadėjo sugrįžti į Vilnių
tik tada, kai čia „karaliaus Adomo Mickevičiaus Dvasios karaliaus –
Dvasia amžinojo Demokrato, Tadeuszo Kosciuszkos“. Kaip pats teigė,
jis tapo intrigų Lietuvoje auka. Buvo kupinas jėgų ir noro dirbti, bet
kone prievarta išvarytas į pensiją...
Senas kavinių kultūros vilkas buvo J.A.Herbačiauskas, menan-
tis Krokuvos kabareto laikus. Ten jis vengė pasirinkti kokią nors
„stovyklą“ ar įsipareigoti politiškai: „visos tos naujovės kaip dvasios
puvėsiai – tai židinė fikcija! Yra ką ir kuo apdrabstyti <...> Argi tik
aklas ar pablūdęs esti „sveikas“ visuomenės veiksnys“ (Polski Slownik
Biograficzny 1990, t. 9/1: 432).
Tokiu nepriklausomu būti J.A.Herbačiauskas siekė ir Lietuvoje. „Iš
mano asmens norėjo padaryti tik taraną lenkiškam arba lietuviškam mū-
rui sugriauti. Dovanokit, ponai intrigantai, bet aš – žmogus, nuo anksty-
vos jaunystės pasišventęs vertam, naudingam darbui, riteriškai tarnystei
<...> turiu tokius šarvus, kokius jūs, ponai, žemų instinktų kurstytojai,
niekinate šiandie kaip „romantizmą“ (Vaitkevičiūtė 2007: 91).
19 amžiaus pabaiga – 20 amžiaus pradžia buvo lūžių, fundamen-
talių reformų žmonijos sąmonėje, moksle, mene laikas. Išsiplėtė žmo-
gaus gyvenimo, būties, jos individualioji vertė. Viso to nematyti, ne-
jausti – vadinasi, užsimerkti prieš realybę...
J.Keliuotis ne kartą klausė J.A.Herbačiausko, kodėl jis nesugy-
vena su kitais rašytojais. Šis „piktai juos tada apibūdindavo, tvir-
tindamas, jog jie jam labai pavydi populiarumo ir originalumo ir
todėl jį persekioją; jie nori jį paversti savo „klapčiuku“, o kadangi jis
niekad ir niekam tokiu nebuvęs ir nebūsiąs, tai jie ir laiką jį priešu
ir persekioja, ir persekiosią iki pat mirties...“ (XXI amžius 2008 m.
balandžio 9 d., nr. 27: 11).
Varšuvoje J.A.Herbačiauskas ketino paprašyti tuometinį Lenkijos
vadovą Juzefą Pilsudskį, kurį asmeniškai pažinojo – su Pilsudskiu
netgi kurį laiką lankėsi tame pačiame Krokuvos „Žaliajame Balionė-
lyje“, – sugrąžinti Lietuvai Vilnių, bet niekas jo prie mirštančio Pil-
sudskio neprileido. Taip baigė savo atsiminimus J.Keliuotis. Tai dar
vienas Herbačiausko mitas ar svajonė.
J.Keliuotis, lyg apibendrindamas J.A.Herbačiausko gyvenimą ir kū-
rybą, rašė: „Taip visą jo gyvenimą lydįs materialinis skurdas, carinės
valdžios persekiojimai, prasidėję nuo pat jo vaikystės, buržuazinės vi-
suomenės bukaprotiškumas sužalojo šį tikrai talentingą rašytoją, pa-
stūmėjo jį vienašališkumų ir ekstravagancijų kryptimi, suardė jo fi-
zinę ir psichinę sveikatą, neleido jam nurimti, susitelkti ir sukurti
didelių ir originalių literatūros veikalų. Jis turėjo pasitenkinti tik
aktualiais, vaisingais ir originaliais šūkiais, aštriais ir audringais iš-
puoliais, kurie atliko savo nemažą vaidmenį literatūrai ir visuome-
nei išjudinti, bet nevirto nemirtingais meno kūriniais“ (XXI amžius
2008 m. balandžio 2 d., nr. 25: 16).
Juozas Keliuotis. 1931 m.
Maironio lietuvių literatūros
muziejus, limis.lt
Tenka pripažinti, kad Kaune gyveno įdomus, dviejų kultūrų žmo-

gus, dviejų skirtingų epochų liudytojas. Po J.A.Herbačiausko išvyki-
mo „Konrado“ kavinėje jo staliuką pasikeisdami užėmė Petras Vai-
čiūnas ir Faustas Kirša. Apie tai net rašė laikraštis „Diena“: „Kas
Konrado kavinėj pakeičia daugel metų buvusį ištikimą klijentą, vi-
siems būsiantį ilgai atminty prof. Herbačiauską? Turbūt galėtume
surinkti didžiausią balsų skaičių (tik ne už vieną, bet) už du jo pase-
kėjus (bent „Konrado“ kavinėj), populiariausius rašytojus – poetus
Petrą Vaičiūną ir Faustą Kiršą. Juodu pasikeisdami kasdien užima
prof. Herbačiausko staliuką“ (Diena 1934: 3).
Juozas Keliuotis išliko toks, koks buvo. Nepraradęs asmenybės

orumo ir savo tikėjimo. Jis turėjo tvirtą nuomonę, kurią skleidė savo
leidžiamo ir redaguojamo savaitinio kultūros žurnalo „Naujoji Ro-
muva“ (1931–1940) puslapiuose.
Anot J.Keliuočio, svetimų kultūrų įtaka, lietuvių kultūros ir savo tau-
tinės civilizacijos nepaisymas buvo pagrindinė Lietuvos valstybės žlugi-
mo, lietuvių tautos kultūrinio atsilikimo ir milžiniško jos nutautėjimo
priežastis. Vos tik atslūgo Nepriklausomybės kovos, vėl atgijo tradicinės
lietuviškos kultūros ir jos tautos civilizacijos ignoravimas, savo kultūri-
nių poreikių tenkinimas svetimomis kultūromis ir miesčioniškas pomė-
gis puoštis svetimomis plunksnomis (Keliuotis 2003: 174). Lietuvišką
kultūrą ugdyti ir jai vadovauti privalo tik patys lietuviai. Svetimšaliai gali
tik kai ko pamokyti (pvz., kaip industrializuoti ir elektifikuoti šalį), bet
jie negali išmokyti kurti ir galvoti lietuviškai. Mes patys turime būti savo
valstybės ir savo tautos šeimininkai. Tik tuomet ji prasiskins kelią į pa-
saulio kultūrą (Keliuotis 2003: 214–215). Tik per laisvę ir originalumą
atsiskleis Lietuvos genijus ir išsikovos teisę egzistuoti bei dalyvauti pa-
saulinės kultūros procese (Brazauskas 2017: 59).
Tokia lietuviškumo samprata neturėjo nieko bendro nei su šovi-
nistiniu nacionalizmu, nei su miesčionišku kosmopolizmu. Bet gin-
damas tokią lietuviškos kultūros sampratą, J. Keliuotis turėjo nuolat
kovoti su autoritarine valdžia, su klerikalizmu, rusicizmu, polonizmu
ir germanizmu.
Greta „Naujosios Romuvos” susikūrė kitas, oficialaus vardo netu-
rintis sambūris –„kultūrininkai“, „jaunieji krikščionys demokratai“,
„16-os daktarų klubas”. Apie šį būrelį švietimo ministras Juozas Ton-
kūnas buvo išsitaręs, kad kiekvienas jo narys vertas bent pusės mi-
lijono litų. Šis vertinimas pernelyg materialistiškas, bet parodo, kad
būrelis buvo neįkainuojamos dvasinės vertės šeima. Nors jie rinkosi
pas K.Pakštą, bet tikrasis dvasinis vadas buvo profesorius Stasys Šal-
kauskis, nes kone visi sambūrio nariai buvo jo studentai.
1934 metų kovo 3–6 dienomis Vytauto Didžiojo universitete J.Ke-
liuotis organizavo pirmąjį ir vienintelį Lietuviškos kultūros kongre-
są. Kultūra J.Keliuočiui buvo kolektyvinis veiksmas, kuriame visiems
užteko vietos. Kongrese bandyta lietuviškos kultūros problemas ap-
tarti pasaulinės kultūros ir civilizacijos kontekste.
1935–1937 metais J.Keliuotis dėstė Vytauto Didžiojo universi-
tete žurnalistiką. Jam išėjus iš universiteto, 1939 metų rudenį iki
1940 metų pavasario semestro jo dėstomą discipliną perėmė jos
pradininkas Lietuvoje profesorius Juozas Eretas.
Didžiuliame meninių įspūdžių ir visuomeninių interesų sraute
Juozo Keliuočio intelektas veržėsi į priekį, skubėdamas pastebėti kaž-
ką naujo ir įteisinti. Jis drąsiai kritikavo, bet dar dažniau siekė palai-
kyti, žadinti, telkti kylančias jėgas, iškovoti joms „gyvybinę erdvę“,
formuluoti jų uždavinius lietuvių kultūroje.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, J.Keliuočiui buvo pasiū-
lyta tapti „Kultūros“ leidyklos techniniu redaktoriumi. Apsispręsti tu-
rėjo padėti pagrasinimas kelione į Sibirą („Mane šiam darbui paskyrė
prievarta, prieš mano valią ir mano interesus“. Keliuotis 2003: 296).
Vokiečių okupacijos metais, nieko gero nesitikėdamas iš dar vie-
nų atėjūnų, Juozas Keliuotis pasiryžo atsidėti vien literatūriniams
darbui. Dar bandė atgaivinti „Naujosios Romuvos“ leidybą, deja, ne-
sėkmingai. Vokiečių žodžiais tariant, negalima atkurti „bolševikų
uždaryto“ žurnalo.
Kaune veikusi Lietuvos laikinoji vyriausybė, vadovaujama einan-
čio ministro pirmininko ir švietimo ministro pareigas Juozo Am-
brazevičiaus (Brazaičio), patikėjo J.Keliuočiui vadovauti Meno reikalų
valdybai prie vyriausybės. Šio darbo žurnalistas ėmėsi iš patriotinių
ir humanistinių paskatų.
Lietuvos laikinoji vyriausybė nutarė iš visų valstybinių įstaigų iš-
vyti bolševikus. Ketinta atleisti daug menininkų. Tam buvo reikalin-
gas Menų reikalų valdybos viršininko pritarimas. „Kaip bolševikas
buvo iš Panevėžio teatro direktoriaus pareigų atleistas ir Juozas Mil-
tinis. Į jo vietą paskyrė... krautuvininką Vincą Kurdzikauską. Teatre
kilo chaosas. Abu direktoriai atvyko pas J.Keliuotį ir paprašė įvesti
tvarką. J.Keliuotis pasakė, kad tokių kaip šis krautuvininkas galim
rasti kiekvienoje krautuvėje, o tokį Juozą Miltinį Lietuva tik vieną
turi... V.Kurdzikauskas buvo atleistas, o teatro direktoriumi vėl pa-
skirtas J.Miltinis.
Tokių atvejų būta ir daugiau. Lietuvos laikinajai vyriausybei ne-
patiko J.Keliuočio savarankiškumas. Siekiant jį sutramdyti, buvo už-
daryta Meno reikalų valdyba, turėjusi ministerijos teises, ir vietoj jos
įkurtas Meno reikalų departamentas, pavaldus Švietimo ministeri-
jai. J.Keliuotis tapo departemento direktoriumi ir turėjo persikelti į
Kauną. Jo dėka šimtai menininkų buvo išgelbėti nuo nacių teroro, o
gal ir nuo mirties, sudeginus jų asmens kartotekas, kuriose buvo likę
jų nuopelnų komunizmui įrašai (Keliuotis 2003: 330). Vėliau sovie-
tiniam teismui buvo primintas šis J.Keliuočio poelgis ir jis išvengė
bausmės už darbą vokiečių okupacijos metais.
Matydama, kad tolesnis jos egzistavimas yra beprasmis, Lietuvos
laikinoji vyriausybė 1941 metų rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustab-
dė. Vietoj jos vokiečių karinė administracija įkūrė tarėjų tarnybas
prie vyriausiojo Lietuvos komisaro Teodoro Adriano von Rentelno.
Juozo Keliuočio likimas buvo tragiškas. Nors ir raginamas trauk-
tis į Vakarus, jis liko Lietuvoje. Vienintelis iš 40 Kauno universiteto
Teologijos-Filosofijos fakulteto dėstytojų. Kad čia ugdytų ir skleistų
kultūrą, kuri bus reikalinga nelaimingai tautai... (Keliuotis 1997: 552).
1945 metų kovo 9 dieną J.Keliuotis buvo pašalintas iš Rašytojų są-
jungos, netrukus suimtas, tardytas ir ištremtas 3 metams į Pečioros
lagerius. Karui pasibaigus, buvo amnestuoti visi dezertyrai ir politi-
niai kaliniai, nuteisti iki 3 metų. 1947 metais iš pirmosios tremties
grįžo ir J.Keliuotis.
1947–1952 metais rašytojas buvo Grožinės literatūros leidyklos
Vilniuje ir Kaune vertėjas. Bet 1952 metų sausio 28 dieną jis buvo vėl
suimtas. Naujos bylos įkalčiais tapo Nepriklausomoje Lietuvoje rašy-
ti straipsniai į „Naująją Romuvą“ ir „Kūrybą“. Bylą sufabrikuoti padė-
jo buvę geri pažįstami – rašytojas Antanas Venclova ir Kostas Korsa-
kas. A.Venclova saugumui parašė charakteristiką, kurioje J.Keliuočiui
primetė visus galimus politinius nusikaltimus (Keliuotis 2003: 397).
Žurnalistas buvo kaltinamas bendradarbiavimu su naciais, pataikavi-
mu jiems. Byloje minima, kad Juozas Keliuotis skleidė antisovietines
pažiūras. Sovietinis teismas rašytojui skyrė 25 metus ir išsiuntė į So-
likamsko lagerius. Į laisvę J.Keliuotis būtų išėjęs tik 75-erių. Tikėtina,
jog ten būtų ir atgulęs amžinojo poilsio.
Bet mirus Stalinui, Juozui Keliuočiui bausmė buvo sutrumpinta
iki 10 metų. Po poros metų Lietuvoje likę J.Keliuočio bičiuliai ir šiaip
pažįstami literatai, menininkai ir mokslininkai Juozas Miltinis, Jonas
Kabelka, Stasys Dabušis, Antanas Venclova, Antanas Žukauskas-Vie-
nuolis, Kipras Petrauskas, Vytautas Sirijos Gira ir Antanas Purėnas
nutarė pamėginti ištraukti rašytoją iš Solikamsko pragaro. Jie parašė
laišką SSRS Aukščiausiajam Teismui (Lietuvos žinios 2016 m. balan-
džio 15 d.). 1956 metų rugpjūčio 11 dieną Juozas Keliuotis buvo išleis-
tas į laisvę ir grįžo į Vilnių.
Ir iš karto rašytojas pateko į nepageidaujamų asmenų sąrašą. J.Ke-
liuočiui nepavyko įsilieti į sovietinės Lietuvos literatūrinį gyvenimą
ir įtikinti savo „globėjus“ iš KGB, kad jis – ne politikas, o tik kul-
tūros žmogus... O būtų užtekę tik viešai atgailauti, muštis į krūtinę
(„kaltas“) ir pradėti garbinti sovietų valdžią. Tačiau Juozas Keliuotis
neatgailavo: „Aš tokiu keliu neisiu“. Tai prieštaravo jo nusistatymams
prieš nieką nekeliaklupsčiauti, nedaryti kompromisų su savo sąžine,
turėti savigarbos.
Kultūrininkui buvo du keliai: veikti sovietų sistemoje arba į ją ne-
įsitraukti. Juozas Keliuotis pasirinko antrąjį. Kaimo žmogus, grįžęs
iš tremties, bandė verstis iš likusios jam žemės. Žymus intelektualas,
plačiai žinomas kultūrininkas, nepratęs dirbti fizinio darbo ir gyve-
nęs dvasinį tautos gyvenimą, kentė sovietų valdžios priespaudą. Rašė,
nes nemokėjo nieko daugiau daryti. Tai išgelbėjo nuo kraštutinės de-
presijos. Visomis priemonėmis stengėsi nepalūžti.
Nuo 1950 metų 28 metus J.Keliuotį sekė 56 agentai. Tarp jų
būta menininkų, rašytojų ir net buvusių politinių kalinių. J.Ke-
liuotis reaguodavo į agentų bandymus įkalbėti jį pareikšti palan-
kumo sovietams ironiškai, aiškindamas, kad gali būti jai dėkin-
gas nebent už dvi „ekskursijas“ į Sibirą ir 15 rublių pensijos. O
1961-aisiais, oficialiai tapęs invalidu ir pagaliau gavęs iš valdžios
kuklų būstą, teištarė: „Dabar galėsiu balsuoti ir už komunizmą“
(Lietuvos žinios, ten pat).
Kagėbistai pasitelkdavo išmonę, kad tik galėtų paveikti disidentą.
1958-aisiais, rašytojui susirgus, vienas agentas ateidavęs suleisti jam
vaistų. „Apsilankęs vadinamasis daktaras teiraudavosi įvairių daly-
kų, stebėjo, ar nesikeičia intelektualo požiūris į tarptautinę politiką,
ir pan. Tačiau nuolatinis įkyrus „daktaro“ kvotimas ir neaiškus vaistų
poveikis sukėlė J.Keliuočiui įtarimą. Intelektualas nujautė, kad „dak-
taras“ gali būti KGB agentas, ir pablogėjus sveikatai jo paslaugų atsi-
sakė: „Matyt, nori nunuodyti“ (Lietuvos žinios, ten pat).
Šantažuojamas, sekamas, apstatytas agentais, J.Keliuotis suprato
visiškai susipainiojęs: jis nebeskyrė priešų nuo draugų. Jam atrodė,
kad visi jį seka... Spaudimas rašytojui buvo neįtikėtinas: jis buvo visur
užblokuotas. Jo menotyros ir estetikos darbų nespausdino nei žurna-
lai, nei leidyklos.
Svarbiausias saugumiečių tikslas buvo priversti disidentą viešai
pasisakyti sovietinėje spaudoje. Ir jiems tai pavyko. Išsekęs nuo nuo-
latinio persekiojimo ir terorizavimo, J.Keliuotis sutiko parašyti po-
litiškai gana neutralius apmąstymus, kuriuos pavadino „Dabartinė
Lietuva. Šiandieninės mano mintys“, kuriame iškėlė ekonominius ir
kultūrinius sovietinės Lietuvos pranašumus ir pasmerkė emigrantų
veiklą, ragino nutiesti tarp lietuvių ir išeivijos „kultūrinio bendravi-
mo tiltą, paremtą kūrybos ir gilios atsakomybės už gimtojo krašto
kultūrą konstrukcijomis“, pabrėždamas, kad „bet kurie kultūriniai
ryšiai, kontaktai neturėtų būti nukreipti prieš Tarybų Lietuvą“. Ra-
šytojas turbūt tikėjosi, jog saugumiečiai tiesiog paskelbs jo straipsnį
ir pagaliau paliks jį ramybėje. O tie pakeitė pavadinimą – „Kultūros
baruose“ buvo išspausdintas „Tiltas, kurio dar nėra“ (Kultūros barai
1971, nr. 12: 21-23). 1972 metais savaitraštis „Literatūra ir menas“
pasveikino J.Keliuotį 70-ečio proga. Atrodė, kad disidentas pagaliau
nusilenkė sovietų valdžiai. Daug išeivių pasmerkė J.Keliuotį, bet ne
visi. Ne vienas suprato, kad tai KGB provokacija. 70-ečio proga J.Ke-
liuotį nuoširdžiai pasveikino JAV gyvenęs filosofas egzistencialistas
Juozas Girnius.
Ši KGB provokacija rašytojui vos nekainavo gyvybės – jį beveik
ištiko infarktas. O saugumiečių voratinklis dar labiau smaugė ligotą
žmogų. Jie bandė senuką sukiršininti su kolegomis menininkais.
Ne tik KGB nedavė J.Keliuočiui ramybės – jis pats meistriškai ve-
džiojo saugumą už nosies, su jais flirtavo, žaidė, kas ką apgaus. Rašy-
tojas kūrė apie save legendas, prasimanymus.
J.Keliuotis mėgo būti dėmesio centre ir kalbėti. Kaip ir jaunystėje,
mielai lankydavosi kavinėse. Šalia namų Antakalnyje buvusioje kavi-
nėje „Kregždutė“ jis dažnai su kuo nors gėrė kavą ir kalbėjosi. Du treč-
daliai kavos gėrėjų ir pokalbių dalyvių buvo su užduotimis atsiųsti KGB
Žurnalistas Juozas Keliuotis 1977 m.
Nidoje. Autorius Bernardas Alekna-
vičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės
viešoji biblioteka, limis.lt
agentai. Jie ypač mėgdavo pasikviesti J.Keliuotį į „Neringos“ kavinę,

garsėjusią kaip disidentų susibūrimo vieta.
1978 metų gegužę jo byloje įrašomas nutarimas: „J.Keliuotis prie-
šiškai nebeveikia. Jau senas (76 m.), silpnos sveikatos, beveik negirdi,
iš namų toli neina. Sumažėjo jį lankančių žmonių. Jis nustojo reikšti
pavojų tarybinei tėvynei“ (Keliuotis 2003: 174). Keturių tomų byla ati-
duota į archyvą. Beliko laukti intelektualo mirties...
1981 metais su Juozu Keliuočiu susipažįsta jaunas filosofas Ar-
vydas Juozaitis. Anot filosofo, tų metų „rudenį žengiau į cigarečių
dūmais, neskalbtų drabužių tvaiku ir knygų dulkėmis pridvisusį
prieškambarį. Duris atidarė aukštas akiniuotas vyras ir, atkišęs ap-
atinę lūpą, liepė sekti paskui jį. Gavau tarsi maišu per galvą: tai buvo
„mano“ kampas. Būtent taip. Tame Antakalnio gatvės name panirau
į pasaulį, kurio ieškojau, kurio geidžiau ir kurio kvapais norėjau al-
suoti. Tai buvo prieškario, nepriklausomos Lietuvos pasaulis. Palie-
čiamas ir uodžiamas. Kampas komunistinėje, svetimoje mums tikro-
vėje socializmo stagnacijos metais“ (Naujoji Romuva 2014, nr. 3: 8).
Prasidėjo jo „vakarai pas Juozą Keliuotį“, kurie tęsėsi pusantrų metų.
A.Juozaitis vėliau prisipažino, jog lėkdavo pas tą „žmogų-mitą“, vieną
„iš paskutiniųjų laisvos Lietuvos kultūros šulų“ vieno kambario bute
trečiame aukšte virš tuometinės kavinės „Kregždutė“ Vilniuje, „kaip į
pirmuosius pasimatymus su mylimąja. Nuo trijų sienų į metalinį lem-
pos gaubtą, pakibusį virš žemo stalelio, žvelgė keli tūkstančiai knygų.
Aš alpėjau iš laimės. Nuo sienos, paliktos paveikslams, iš nuotraukos virš
rašomojo stalo žvelgė Juozapas Albinas Herbačiauskas. Ir aš stingau
iš baimės: ar ne mane seka ta Mefisto šypsena? Sėdėdamas jausdavau
ją kartais net pakaušiu. Dievuliau, ko tik neišgyvenau tame pasaulyje
per pusantrų metų! Prie to stalelio, tuose bulgariškų cigarečių dūmų
debesyse; po Mefisto šypsniu; užklotas begalinių Keliuočio monolo-
gų“ (Naujoji Romuva, ten pat). Paskutinį kartą J.Keliuotis, lydimas
A.Juozaičio, lankėsi Kaune 1982 metų gegužės 9 dieną. Laisvės alė-
joje, prie buvusių „Naujosios Romuvos“ redakcijos sienų (Laisvės alė-
joje 31b – J.B.) jis pakėlė galvą ir žvelgė erelio žvilgsniu. Po to sėdėjome
Tulpėje – buvusioje Konrado kavinėje, ir jis vėl pasakojo. Pasakojo ne
tik tai, kas buvę čia Konrado laikais, bet jau ir tarybiniais. Šventovė
čia buvusi visad (Naujoji Romuva, ten pat). Nusilpusi profesoriaus
klausa apsunkino bendravimą ir versdavo jį leistis į ilgus monologus.
Bet laisvė, demokratija, tolerancija buvo nuolatiniai Juozo Keliuočio
kalbų žodžiai. Net didžiausios depresijos ir persekiojimo manijos va-
landomis (Juozaitis 1993: 100).
Juozas Keliuotis mirė 1983 metų kovo 25 dieną Vilniuje. Palaidotas
Vilniaus Rokantiškių kapinėse. 1988 metų gruodžio 16 dieną LTSR
Aukščiausiasis Teismas reabilitavo intelektualą. Oficialiai nustota jį
laikyti sovietinės santvarkos priešu.
Pasak Vytauto Kubiliaus, kažin ar turime moralinę teisę smerkti
aukas dėl jų pažeminimo ar nusižeminimo, kai lieka nepasmerkti bu-
deliai (Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos 2003: 199).
Pasak J.Keliuočio pokarinį gyvenimo laikotarpį nagrinėjusios isto-
rikės Linos Okuličiūtės, rašytojo atsiminimų knyga „Mano biografija:
atsiminimai“, išleista 2003 metais, – turbūt vertingiausias jo izoliaci-
jos metų darbas (Genocidas ir rezistencija 2009: 127).
Rašytojas, poetas, dramaturgas profesorius Balys Sruoga

(1896–1947), jo amžininkės Halinos Korsakienės nuomone, buvo
iškili asmenybė, jo originalumas netilpo į jokio šabloniškumo rėmus,
kaip ir savaranki laikysena (Korsakienė 1982: 69). Išskirtinė buvo ir
rašytojo apranga: žiemą – ilgaskvernis surdukas, dryžuotos „diplo-
matinės“ kelnės, o po kaklu pasirišdavo juodą kaspiną, kuris jo stu-
Sruogų šeima apie 1926 m. Sėdi iš kairės: diplomatas, juristas Juozas Sruoga
(1886–1957), tėvai Agota (1867–1930) ir Pranciškus (1846–1931). Stovi: Ka-
zys Sruoga (1899–1974) – ekonomistas, spaudos darbuotojas, Aniolas Sruoga
(1890–1936), Baibokų ūkio paveldėtojas, tvarkytojas, ūkininkas.
Autorius J.Daubaras. Biržų krašto muziejus „Sėla“.
dentams asocijavosi su artistiška siela. Pavasarį – sportinė eilutė gol-

fui su languoto audinio žemiau kelių apdribusiomis kelnėmis. Ant
galvos užsidėdavo beretę. Tokia išvaizda universiteto aplinkoje ir vie-
šose buvo neįprasta ir kėlė smalsumą. B.Sruogos apranga itin atitiko
to meto madas. Galima spėti, kad ši moderni sportinė išvaizda yra
susijusi su profesoriaus aistringu susižavėjimu alpinizmu. Jis organi-
zuodavo keliones į Alpių kalnus.
B.Sruogos gyvensena taip pat pasižymėjo bohemiškumu: jis
mėgo lankytis kavinėse ir restoranuose. Artimesnių bičiulių turėjo
nedaug. Ypač artimai bendravo su keliolika metų vyresniu Vincu
Krėve-Mickevičiumi, perleidusiu B.Sruogai savo skaitytą rusų lite-
ratūros kursą.
Rašytojus profesorius Balį Sruogą ir Vincą Krėvę-Mickevičių
(1882–1954) dažnai buvo galima pamatyti drauge – universiteto fa-
kultete, pakeliui į namus, o kartais einančius ir besišnekučiuojančius
Laisvės alėjoje link „Konrado“ kavinės ar jau joje prie Parnaso sta-
liuko. Kai vaikščiodavo su V.Krėve-Mickevičiumi, B.Sruoga atrodė
dar didesnis. Praeivius traukė ne tik jų, garsių rašytojų, vardai, bet ir
ryškūs ūgio skirtumai: V.Krėvė-Mickevičius – nedidukas, judrus, vis
atvertęs savo stambią galvą, greta žengė lėtesnių judesių B.Sruoga:
beveik dvimetrinį ūgį dar labiau pabrėždavo neįprasta pusiau sporti-
nė apranga (Miškinis 1996: 321). Dėl to kontrasto kartais buvo palygi-
nami su garsia to meto kino komikų pora – Patu ir Patašonu. Kartais
ir patys prisigalvodavo pokštų – pavyzdžiui, kartą prisistatydami
nepažįstamai damai, B.Sruoga pasisakė esąs Krėvė, o V.Krėvė-Mic-
kevičius – Sruoga. Atsirado net anekdotas. Eina jiedu Laisvės alėja.
Krėvė paklausė:
– Baly, koks ten viršuje oras?
– Nieko, gražus. Saulė šviečia.
– O čia lyja, – atsakė Krėvė.
Kartą sėdėjo kavinėje. Buvo B.Sruoga, K.Binkis, A.Miškinis ir dar
du ar trys bičiuliai. Kalbėta apie tai, kaip dažnai kompozitoriai pa-
sirenka dainų komponavimui nevykusius, neskoningus tekstus, kad
blogi literatai pražudo gerą muziką. K.Binkis tvirtino, jog blogam
tekstui geros muzikos nesukursi. Neprieštaravo ir B.Sruoga. Vienas
iš pašnekovų vaizdžiai įsiterpė: Grįžtu aną vakarą povėliai namo.
Išeina iš restorano dvi naktinės paukštytės, įkaušusios, šlitinėdamos
tuščioje gatvėje, ėmė ir užtraukė:
Balys Sruoga. Autorius nežinomas.
Apie 1946 m. Biržų krašto muziejus „Sėla“.
Mano sieloj šiandien šventė,

Skambink, sese, dar linksmiau!
Kita jai pritarė:
Ei, šalin, vylingos mintys,
Siela, džiaukis dar labiau.
Tik suvirpėjo B. Sruoga, paraudo, maniau sau, dės pašnekovui į
tarpuragę. Bet pasakotojas taip baigė savo mintį:
– Kai geras tekstas, gero kompozitoriaus, tai ir populiarumas užti-
krintas – visi sluoksniai dainuoja.
B.Sruoga pratrūko juoktis paskutinis, laiku susivokęs, kad tai buvo
komplimentas (Samulionis 1986: 229).
Pasak rašytojo A.Miškinio, su B.Sruoga visada būdavo įdomu su-
sitikti, net kai ir paniuręs atrodė. Tada jis kalbėdavo tik replikomis,
taikliomis ir aštriomis, nesivaržydamas. Niekas nenustebdavo, jei B.
Sruoga tardavo apie kurį nors spaudoje išaukštintą poetą „avinas“, apie
režisierių – „bezdarnost“ (negabuolis, be talento) ar apie politinį rėks-
nį – „išeikvotojas“. Su kandžia pašaipa jis daug ką panašaus lyg neju-
čiomis yra pasakęs šen ir ten įvairiomis progomis atvirumo valandą...
Balys Sruoga buvo jautrus, kai jį patį kiti pašiepdavo, kritikuodavo.
Poetas Teofilis Tilvytis satyrinių eilėraščių cikle „Parnasas parodijo-
se“ pasišaipė ir iš B.Sruogos. Susitikęs T.Tilvytį vos ne su ašaromis
akyse papriekaištavo: „Sakyk, ką aš tau padariau blogo, kad tu mane
taip išjuokei?“
Balio Sruogos kūrinius retai kas recenzuodavo, nes nenorėdavo
įskaudinti. bet ir ta tyla rašytojui nepatiko – mat ignoruoja...
Aktorius, poetas, vertėjas, pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje di-
plomuotas teatrologas, kritikas Jurgis Blekaitis (1917–2007) prisimi-
nė, jog „nenuostabu, kad „patamsininkai“ jam didelės meilės nejautė.
Jiems jis buvo ne šviesus protas ir talentingas kūrėjas, ne kovotojas už
už aukštesnę savo krašto kultūrą, bet piktas intrigantas, šsišokėlis, sa-
vanaudis, arogantas“ (Balys Sruoga mūsų atsiminimuose 1996: 326).
Ginčų su kolegomis metu B.Sruoga vienam užvožė ant galvos
tortą, su kitu pamėgino išspręsti literatūrines problemas jėga, kar-
tą atėjus į svečius pas Vincą Mykolaitį-Putiną, kai jo žmona Emilija
Mykolaitienė padarė sumuštinių, į atėjusį Petrą Juodelį B.Sruoga ėmė
mėtyti tuos sumuštinius... (Brazauskas 2021: 78)
Rašytojas aštriai reaguodavo į falšą, nemėgo santykiuose su žmonėmis
pozos, išorinio rafinuotumo. Tokių žmonių vengė. Tik patikėjęs žmogu-
mi, jo nuoširdumu ir talentu, B.Sruoga atsiverdavo, siekdavo draugystės
ir ją brangino: „Jei ką gerbė, mėgo ar mylėjo, to niekad neapvildavo, neį-
žeisdavo“ (iš Vandos Sruogienės laiško A.Samulioniui 1978 m.).
Labiausiai Balį Sruogą išgarsino autobiografinis romanas „Dievų
miškas“. Bet rašytojas buvo ilgai verčiamas jį taisyti. Mat sovietiniai
cenzoriai pasigedo tiesioginio fašizmo pasmerkimo, o pagrindinis
pasakotojąs esąs visai neherojiškas, tesirūpinąs fiziologiniais reika-
lais ir nekovojąs su priešais. B.Sruoga turėjo viešai pripažinti savo
„klaidas“. Kaip ir daugelis to meto rašytojų... „Dievų miškas“ buvo
išleistas tik 1957 metais.
Jau po B.Sruogos mirties, būdamas toli nuo Lietuvos, V.Krėvė
laiškuose Vandai Sruogienei ne kartą skundėsi, kad jam trūksta Ba-
lio žodžio, patarimo, paguodos, tiesiog buvimo greta: „Juk iš tikrųjų
Lietuvoje tik Jį vieną turėjau tikrą ir nuoširdų draugą. Jis buvo man
tikras draugas, kaip ir aš Jam, ir ne todėl, kad vienas antram buvome
reikalingi kažkokių gėrybių pasiekti. Mus jungė tik mūsų sielos ir nie-
kas kitas“ (Balys Sruoga mūsų atsiminimuose 1996: 375).
Vinco Krėvės-Mickevičiaus
fotografija. 1954 m.
Autorius nežinomas. V. Krė-
vės-Mickevičiaus memoriali-
nis butas-muziejus, limis.lt
Vincas Krėvė-Mickevius (pasitraukęs į Vakarus, pasirašinėjo tik

Krėve) buvo ir realistas, ir romantikas, bandęs savo tautą suvokti isto-
riniame vyksme. Apie jį Algirdas Julius Greimas rašė: „Vincas Krėvė
buvo ir savo epochos žmogus, ir naujų mitų kūrėjas. Jo karta – tai
atoslūgio karta, išsigandusi 1904 metų revoliucijos ir apsidžiaugusi
labai menkute caro duota kultūrine autonomija Lietuvai“ (Greimas
2019: 123). Valstybė V.Krėvei nebuvo pati sau tikslas, o tiktai priemo-
nė tautoje glūdinčiam genijui istoriškai realizuotis.
Literatūrologo Alberto Zalatoriaus (1932–1999), Vinco Mickevi-
čiaus-Krėvės gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams paskyrusio daugiau nei
25-erius savo gyvenimo metus, nuomone, rašytojas buvo šakočiausia ir
prieštaringiausia lietuvių literatūros asmenybė, sudėtingiausiais Lietuvai
metais gelbėjusi Lietuvos nepriklausomybę. V.Krėvė-Mickevičius buvęs
„pirmiausia patriotas praktikas, norėjęs ką nors vis dėlto padaryti. Tai ne
išdidus ir garbėtroška Šarūnas, tai pragmatikas ir kenčiantis Skirgaila,
bet epocha buvo daug klastingesnė už Skirgailos. Gal dėl to, vėliau puo-
lamas, jis per daug neeikvojo jėgų atsišaudyti, kas rodo jo vidinę jėgą,
platesnį požiūrį ir nenorą veltis į demagogiją“ (Zalatorius 2003: 513).
Tačiau buvo manančių ir priešingai – kad V.Krėvės-Mickevičiaus
dalyvavimą politikoje lėmė asmeninės ambicijos, noras išsiskirti,
valdyti. Algis Samulionis (1936–1994) spėjo, jog būtent dėl to V.Krė-
vė-Mickevičius buvęs toks artimas B.Sruogai – „gaivališkai, giliai as-
menybei, didelių užmojų menininkui, naujų kelių ieškotojui“.
Literatūros kritikai nelepino V.Krėvės-Mickevičiaus. Dažnai jo
naujausių kūrinių „nepastebėdavo“, o kartais ir itin puldavo. Pasak
Halinos Korsakienės, rašytojas išsamiu Kosto Korsako straipsniu apie
„Raganių“ atrodė labai patenkintas, netgi sujaudintas. Netrukus po
to V.Krėvei-Mickevičiui buvo paskirta literatūrinė „Spaudos“ fondo
premija – „jis nė neslėpė savo pasitenkinimo ir džiūgavo, kaip jis pats
sakė, „vsiem vragam na zlo“ („visų priešų pykčiui“).
V.Krėvė-Mickevičius buvo aštrialiežuvis, mėgdavo būti dėmesio
centre, juokauti, šaipytis iš kitų. V.Sruogienė apie jį yra pasakiusi:
„Jame sėdėjo kažkoks trolis. Jam buvo malonu kiršinti ir provokuoti“
(Zalatorius 1998: 276).
Štai kartą V.Krėvė-Mickevičius pristojo prie dėstytojo Karsavino
pavardės: „<...> tau, Lev Platonovič, labai lengva atsilietuvinti. Mu-
dviem štai su Putinu tai – gyvas vargas. Mykolaitį arba Mickevičių
kaip bevartytum arba karpytum, iš abiejų galų – vis viena dar liks
svetimo pamušalo. O tavo, Leonai, gryniausia, tiesiog pavyzdinė lie-
tuviška pavardė. Tik numesk šalin tą kartuvių priedėlį KARS- ir liksi
AVINAS“ (Orintaitė 1993: 231–232).
Kitą kartą V.Krėvė-Mickevičius kitų dėstytojų akivaizdoje pašiepė
bičiulį Vincą Mykolaitį-Putiną: „Mums tikrai įdomu: kai Putinas bu-
čiuojasi, ar nusiima akinius? Gal nespėja?..“ (Orintaitė, ten pat).
Yra išlikę keletas humoristinių pasakojimų apie Vincą Krėvę, už-
rašytų aktorės Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės (1899–1995), po-
eto ir dramaturgo Petro Vaičiūno žmonos, bendravusios su daugeliu
tarpukario Kauno garsenybių – Maironiu, V.Krėve-Mickevičiumi,
B.Sruoga, Vaižgantu, A.J.Herbačiausku, prezidentu Antanu Smetonu.
Gyveno V.Krėvė tada Laisvės alėjoje nr. 2, mediniame namelyje
(kurio dabar jau ir nėra). Naujokas studentėlis, neradęs jo universite-
te, atėjo į namus. Prie durų paskambino vieną kartą, antrą – niekas
neatidaro. Žiūri pro tvorą, darželyje kažkas triūsia. Nieko nelaukda-
mas, ir šaukia:
– Berniuk, berniuk, ar čia gyvena profesorius Krėvė?
Tas atsako:
– Čia!
Studentas klausia:
– Ar jis yra namie?
Krėvė atsako:
– Namie, namie! Prašom užeiti!
Nuėjo į butą ir atidarė duris. Tas įėjęs klausia:
– Ar galiu pamatyti poną profesorių?
V.Krėvė ramiai atsako:
– Gali gali, tai aš tas pats, kurio tamystai reikia.
Ir pasakodamas juokėsi:
– Reikėjo, brolukai, pamatyti, kas pasidarė tam vargšui jaunuoliui.
Jis net pabalo. Maniau, kad nualps. Aš pradėjau raminti ir sakau:
„Nusiramink, tamysta, čia nieko ypatingo. Dažnai taip atsitinka“
(Vaičiūnienė 1986: 231–232).
Kartą, parėjęs iš Tautosakos komisijos, Vaičiūnas prasitarė, kaip
Krėvė juokėsi iš savo žmonos taupumo.
– Daviau žmonai pastabą, - sakęs Krėvė, - kad daug pinigų išlei-
džia pragyvenimui, tai ji, broluk, nutarė taupyti. Vieną dieną, kitą
dieną beveik pusbadžiu marino, o trečią, broluk tu mano, žiūriu, kad
pareina apsikrovusi ryšuliais, net jos pačios nematyt. Aš nustebęs
klausiu: „Ko tu čia tiek daug prisipirkai?“ O ji man atrėžė: „Aš gi dvi
dienas taupiau, tai turėjau teisę šiandien nusipirkti daugiau, ar ne?“
Ir užtikrinu tave, broluk, kad ji išleido dešimt kartų daugiau, negu
sutaupė per tas dvi dienas (Vaičiūnienė 1986: 188).
[Buvusi studentė klausia Vinco Mickevičiaus-Krėvės]
– Kokį įdomų veikalą dabar rašote?
„Užkeiktos mergos“ autorius, nė mirksnio netrukęs, bukai nukerta:
– Jokio!
– Kodėl?
– Nebegaliu daugiau. Uždrausta! Mano vienturtė dukrelė subarė,
sako: tėveli, neberašyk daugiau knygų! Bent kolei aš mokslus užbaig-
siu. Girdi, tavo ir taip daugiausia tų veikalų pripilta, visokiausių
rūšių – mokyklų programos prigrūstos. O mokytojai verčia viską
smulkiai išnagrinėti, įsidėmėti, raštu išklostyti... Dvejetukus kerta,
jei tik ne taip pasakai... Taigi, matote, dėl šventos ramybės šeimoje
– daugiau jokių kūrinių nebedrįstu... – ir jis vaidina nuoširdžiai
nusiminusį veidą, padilbom į mus žvilgčiodamas (Orintaitė 1993:
140–141).
Gal tas V. Krėvės-Mickeviaus noras lyderiauti, pomėgis traukti ki-
tus per dantį buvo savotiška kompensacija dėl žemo ūgio ir nepropor-
cingo kūno sudėjimo?..
Neapsieita be nuotykių ir meilės reikaluose. Savo tada dar būsimai
žmonai piršosi su pistoletu rankoje:
Vieną kartą sėdžiu savo sodelyje ir skaitau knygą, tik staiga Vitia
(ji visuomet taip vadindavo savo vyrą) peršoko per tvorą, priėjo prie
manęs, išsitraukė iš kišenės brauningą ir grėsmingai sako: „Tekėsi už
manęs ar ne? Jeigu netekėsi, tuojau nušausiu.“ Jūs tik pagalvokit, koks
siaubas! <...> Na, ką aš turėjau daryti, ir ištekėjau.
Taip pasakojo vėliau rašytojo žmona (Literatūra ir kalba 1981, t.17:
498–499).
Poros santykiai buvo ramūs, pagarbūs, bet profesorius nebuvo pa-
tenkintas vedęs tą moterį ir turėjo ne vieną meilės romaną su kitomis.
Viena jų – bibliotekininkė Stefanija – net pagimdė jo nesantuokinę
dukrą. V.Krėvė-Mickevičius intymių santykių nė neslėpė, ypač po
dukters gimimo. Vaikščiodavo su mergaitės motina gatvėmis, važi-
nėdavo rašytojo automobiliu. Aplinkinių žmonių nuomonės nepaisė,
nes, jo nuomone, „niekas neprivaląs kištis į jo privatų gyvenimą ir
nurodinėti, kaip reikia gyventi“ (Tamošaitis 2012: 241).
„Konrado“ kavinėje buvo galima matyti tarp staliukų laisvai vaikš-

tinėjantį imponuojančios išvaizdos Kazį Binkį. Tiesa, poetas moder-
nistas, mėgęs triukšmingai leisti laiką, buvo prisiekęs, jog niekada į tą
„bezdalyną“ („Konrado“ kavinę – J.B.) nekels kojos, – matyt, todėl, kad
joje tuo metu nebuvo prekiaujama alkoholiu. Poetas tik nuo 1936 metų
Kazys Binkis. Fotoateljė nuotrauka.
Apie 1920 m.
Maironio lietuvių literatūros muziejus,
limis.lt
čia pradėjo lankytis, nes tai sutapo su jo dalyvavimu „Jaunoje Karto-

je“, kur nauji žmonės neturėjo boheminių polinkių. K.Binkiui teko
prisiderinti.
Tamsaus gymio, griežtų bruožų poeto veide pirmiausia atkreipda-
vo dėmesį didelės, smigios akys. Laikysenoje buvo pabrėžiamo įgimto
išdidaus grakštumo, nors kiekvienas judesys rodė valdomą nervingu-
mą. Kazys Binkis užkabindavo čia vieną, čia kitą kavinės lankytoją.
Netoliese sėdintis Kostas Korsakas, palinkęs į žmoną Haliną, visus
juos patyliukais trumpai ir taikliai apibūdindavo...
Su K.Binkiu Halina buvo pažįstama iš gimnazijos laikų. Jai teko
poetą sutikti Balsiuose, netoli Pakruojo, jos buvusios mokytojos Ve-
ros Krestjanovienės dvare, kuriame pirmą kartą Halina išvydo laiki-
nosios sostinės literatūrines garsenybes.
Balsių dvare pirmą kartą poetas K.Binkis ir jo būsimoji antroji
žmona Sofija Kudrevičiūtė-Nacevičienė susitiko ir vienas kitam iš
karto patiko. Tarp jų nusitęsė nematomas, bet stiprus dvasinis ryšys,
kuris tolydžio stiprėjo. Žmona Pranutė buvo dar gyva...
Ūkininkavimas šiame dvarelyje, dar ir šiandien Binkyne vadina-
mame, buvo vienas spalvingiausių rašytojo gyvenimo laikotarpių,
apipintas kartais ir išgalvotais pasakojimais.
Pranutė Adomonytė, 1920 09 27.
Biržų krašto muziejus „Sėla“.
K.Binkis mokėjo poetiškai gyventi, buvo sukūręs buvimo poetu

etaloną. Kito poeto avangardisto Salio Šemerio (1898–1981) liudiji-
mu, jis niekados nebuvo K.Binkio matęs „susivėlusio ar netvarkingai
apsirengusio. Visada nusiskutęs, švariai apsitaisęs, išilgai dryžuo-
tom, juodom, tvarkingai sulygintom kelnėm, it veidrodis nublizgin-
tais bateliais, juodu vizitiniu švarku, dailiai parištu kaklaraiščiu,
fetrine tamsia skrybėle, labai tiesus mikliai žingsniuodavo Laisvės
alėja“ (Kuzminskas 1977:16). Panašiai poetą apibūdino ir Jonas Ais-
tis: „O kaip aš tada norėjau jo viską turėti: talentą ir išvaizdą, polėkį
ir drąsą. Jis buvo lygiai šaunus ir didelis, kaip ir visa tai, ką rašė“
Aistis 1991: 213–214). Kiti jo amžininkai prisimena poeto stilingą,
griežto sklastymo šukuoseną. Tai visiškai prieštarauja stereotipinei
nuomonei, kad menininkas turi būti netvarkingos šukuosenos, il-
gaplaukis. Ilgi plaukai laikomi bohemos mada.
K.Binkis buvo to meto Laisvės alėjos karalius, svarbiausia, cen-
trinė A.Smetonos laikų Kauno bohemos figūra, kurio jauni, prade-
dantys poetai net prisibijojo. Nors taip ir nebaigė jokios aukštosios
mokyklos, poetas visus žavėjo originaliu ir įžvalgiu mąstymu, savo
kūrybine laisve. K. Binkis buvo visada šmaikštus, vėjavaikiškas. Nie-
kas jo nematė pikto, bet poetas nemėgo liaupsių. K. Binkio buvo pilna
visur – pradedant „Konrado“ kavine, baigiant „Metropoliu“. Rašytojas
draugavo su visais – tiek su jaunu literatu, tiek su profesoriais ir to
meto įžymybėmis – Baliu Sruoga, Borisu Dauguviečiu, Kipru Pe-
trausku.
Būtent šį asmenį ketvirto dešimtmečio karta pasirinko savo „kul-
tūriniu vadu“ (Jonas Aistis). Ne F.Kirša, ne B.Sruoga, bet jis buvo jau-
nosios poetų kartos stabas (Jakonytė 2005: 199), taršęs maironiško-
sios poetinės tradicijos pasekėjus ir savo plunksna kėlęs sumaištį.
Rašytojo vardą minėjo restorane, valdiškoje įstaigoje ir net prezi-
dentūroje. Bet jis iš pastarosios atsisakė priimti valstybinį apdovano-
jimą. Literatūrologė Loreta Jakonytė apibūdina poetą kaip maištingą
asmenybę, vadindama jį „akiplėšišku bohemistu“ (Jakonytė Literatūra,
1999, nr. 37: 43). Kazys Binkis galėjo susikurti tokį įvaizdį savo maiš-
tingomis kūrybinėmis idėjomis bei įvairiais išsišokimais kavinėse.
K.Binkį traukė linksmas ir triukšmingas menininkų gyvenimas.
Poetas mėgo ir išgerti. Kazys Binkis, net ir turėdamas širdies proble-
mų ir daktaro raginamas atsisakyti alkoholio, to nepajėgė, kadangi,
kaip jo žodžius perfrazavo Jonas Aistis, vienas artimiausių draugų,
tai buvo vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas, kuris ir be alkoholio
būtų netekęs prasmės (Aistis 1991: 215). Bet tai buvo beveik visų bo-
hemiečių bėda, anot literatūrologės Loretos Jakonytės, profesiniame
Kazys Binkis su žmona

Sofija. Apie 1930–1934 m.
Maironio lietuvių literatū-
ros muziejus, limis.lt
bohemiečio kodekse alkoholis yra esminis rašytojo atributas, mūzų
vilioklis (Jakonytė 2005: 199).
Anot Teofilio Tilvyčio, „tikras poetas ne tik valgo ir geria, kai
jam siūlo, bet stačiai lipa ant stalo ir deklamuoja savo eiles“ (Tilvytis
LLMA, f. 153, ap.1, b. 91,I.7). Na, kad Kazys Binkis buvo užlipęs ant
stalo ir deklamavo savo eiles, drįstu abejoti. Visa kita buvo, ir gana
gausiai.
Apie K.Binkį su meile kalbėjo kaimo gryčioje, mokykloje, šeimoje.
Pagarsėjęs poetas „Metropolio“ restorane vakarais mėgdavo žaisti bi-
lijardą su pačia Lietuvos operos pažiba – Kipru Petrausku. K.Binkio
bohemiškumas buvo taurus, nežeminantis žmogaus orumo. Niekada
jis nebuvo nusigėręs. Išgėręs būdavo dažnai, bet tuomet būdavo są-
mojingas, pilnas visokių iniciatyvų. Sunku jam būdavo atsisakyti kur
nors užeiti, jei kviesdavo... Apie Kazį Binkį jo bičiulis poetas Antanas
Miškinis yra pasakęs, kad jis buvo „paprastas kaip sodietis, elegantiš-
kas kaip diplomatas ir išdidus kaip kunigaikštis“ (Valatkienė. Gimta-
sis kraštas, 2010 m. spalio 2 d., nr. 32: 11).
Apie Kazį Binkį sklido legendos.
Mokytojaudamas Pakalnynės pradinėje mokykloje, poetas pa-
milo jauną, mėlynakę, ilgakasę ramią ir tylią Čypėnų pradinės mo-
kyklos mokytoją Pranutę Adomonytę. Po vieno vakarėlio K.Binkis
paprašęs Pranutės likti nakvoti jo kaime. Pranutė nuskynusi dar-
želyje gėlę, padavusi ją Kaziui, o pati išvažiavusi su savo broliais
Jonu ir Antanu bei Baliu Sruoga į Vabalninką. Taip gimęs labai
liūdnas K.Binkio eilėraštis „Nuskintoji gėlė“, vėliau virtęs aštuonių
meilės eilėraščių ciklu „Be tavęs“. Poetas atkakliai siekė mylimo-
sios rankos – net penkerius metus ją mergino. Pasakojama, Pranu-
tei pirmą kartą atsisakius už Kazio tekėti, jis norėjęs nusižudyti.
Pridėtą pistoletą nuo smilkinio atitraukusi Mikalojaus Konstanti-
no Čiurlionio sesuo.
Sėdėjo kartą K.Binkis su žurnalistu A.Bružu „Rambyno“ res-
torane, Kaune. Žmonių buvo nedaug. K.Binkis dėstė savo pažiūras
vidaus ir užsienio politikos klausimais. Atsisukęs žiūri, kad netoliese
sėdi „tautos žiedas“. Šį terminą žvalgybininkams prisegė Vaižgantas, o
Kazio Binkio portretas. Apie 1938 m.
Maironio lietuvių literatūros muziejus,
limis.lt
K.Binkis jį išpopuliarino. Mato, kad vyras pokalbį kone stenografuoja.

K.Binkis priėjo prie jo ir klausia: „Tai ką gersi, tautieti, paprastą ar
pagerintą?“ Tasai suglumęs spoksojo. K.Binkis neatstojo: „Taip, taip,
išgerk ir galėsi sau eiti. Tamstos tarnyba pasibaigė. Mes jau baigėm
šnekėti prieš valdžią ir perėjom prie anekdotų...“
Kazys Binkis ir Balys Sruoga buvo geri draugai. Juozas Petrulis
prisiminė, kaip iki 1927 metų jiedu pastoviai rinkęsi „Božegraikoj“
išgerti firminio K.Binkio gėrimo – spirito su citrina ir cukrumi. Bet
rašytojai nuolat pykdavosi, net pešdavosi. Nors ir žemesnis, bet ne-
sutramdomas peštukas Kazys nenusileisdavo aukštaūgiui Baliui – ne
kartą iš „Konrado“ kavinės grįždavo sugūrinta nosim. „Salionų liū-
tų“ draugystė iširo dėl skirtingų literatūrinių pažiūrų – B.Sruoga liko
simbolistas, neoromantikas, o K.Binkis tapo avangardistu.
1929 ar 1930 metais prezidentūroje buvo rašytojų pobūvis, kad
„suartėtų su valdžia”. Dalyvavo seni ir jauni rašytojai. Bet suartėti
nepavyko. Viską sugadino Herbačiauskas ir Binkis. Kažkam reikėjo
kalbėti. Pakilo J.A.Herbačiauskas ir pareiškė: „Literatūra – ne elgeta,
kad jai mėtytų trupinius. Valdiškame darže geros literatūros neužau-
ginsi.“ V.Krėvė-Mickevičius kalbėjo saldžiai. Tai Herbačiauskas jam
atsikirto... Prie vieno staliuko sėdėjo K.Binkis ir Maironis. Pirma-
sis buvo tos nuomonės, kad reikia ir daugiau kam pasisakyti. Kitaip
Petras Cvirka (pirmas iš dešinės), šalia jo Bronys Raila, kiti nežinomi asmenys
Palangos paplūdimyje 1936 m. Nežinomas fotografas. Maironio lietuvių
literatūros muziejus, limis.lt
atrodys, kad tik vienas Herbačiauskas nepritaria… K.Binkis pasiūlė

kalbėti Maironiui. Jis atsisakė: „Aš per senas ginčytis, kalbėkite jūs,
jaunieji.“ Tai Kazys Binkis ir įpylė dar vieną deguto šaukštą... Net po
kelerių metų poetas prisiminė šį nuotykį su valdžia…
Vieną istoriją yra užrašęs rytinio „Lietuvos aido“ redaktoriaus, ra-
šytojo Augustino Griciaus sūnus kino operatorius Jonas Gricius:
Paūturiavęs kažkokioje senamiesčio užeigoje, tėvas [...] su būreliu
draugų, kuriame, galiu tik spėti, galėjo būti Teofilis Tilvytis, Kazys
Binkis, na, ir dar vienas kitas „prietelis“, prieš išsiskirdami sustojo
vienoje Kauno senamiesčio gatvelių sankryžoje baigti neužbaigiamų
kalbų. Atsisveikinimas kiek užtruko, buvo gana temperamentingas,
pasitelkiant rankų skeryčiojimą. Aplink pradėjo būriuotis publika,
daugiausia šio rajono gyventojai – žydai. Pagaliau vienas iš stebėju-
sių išdrįso prieiti ir paklausė: „Ką, ponai, čia rengiatės daryti?“ Tik
tada „prieteliai“ pamatė, kad jie stovi prie pat senamiesčio sinagogos.
Kažkuris žaibiškai susiorientavo ir pakelta kažkokiam teiginiui ar-
gumentuoti ranka mostelėjo sinagogos link: „Čia mes ruošiamės tiesti
gatvę į Laisvės alėją...“ – improvizavo jis, o visi kiti nedelsiant įsitrau-
kė į miesto projektavimo diskusiją.
Netrukus Kauno miesto savivaldybės darbuotojus ėmė lankyti
žydų pasiuntiniai, kurie teiravosi apie būsimą gatvių perplana-
vimą ir minėjo, kad žydų bendruomenė galėtų vienaip ar kitaip
atsidėkoti, jei planai būtų pakoreguoti taip, kad naujos gatvės ap-
lenktų senamiesčio sinagogą. Įvairaus rango savivaldybės darbuo-
tojai tik trūkčiojo pečiais ir kuo labiau įtikinėjo prašytojus, kad
jokio miesto perplanavimo projekto apskritai nėra, tuo prašytojai
darėsi labiau atkaklūs. Senamiesčio gyventojų pastangos, galimas
dalykas, remiamos ir kitų žydų, pagaliau pasiekė tokį įkarštį, kad
apie tai sužinojo ir laikraščių redakcijos (Lietuvos rytas 1998 m.
rugpjūčio 11 d., nr. 185: 3).
Poeto, pasirašinėjusio Alijošiaus pseudonimu, kūriniai buvo apkal-
bami ir kumečių lūšnose, ir tuometinio Kauno elito namuose. K.Bin-
kiui už eilutę buvo mokama po litą, o tai anuomet buvo neįtikėtino
dydžio honoraras. Režisierius Borisas Dauguvietis tik du žmones va-
dino genijais – Balį Sruogą ir Kazį Binkį. O režisieriaus duktė Galina
Dauguvietytė Binkį pavadino „amžinu bohema“.
Kazys Binkis užsidegdavęs kuria nors idėja, kokius šešis mėnesius
vien apie tai visur ir visada bekalbėdavo. Bet kaip greitai užsiliepsno-
davo, taip greitai ir užgesdavo – lyg nebuvę. Taip jis buvo užsidegęs
kurti liaudies universitetus, pirkti dvarą, sodinti runkelių ūkį...
Rašytojas buvo išdidus ir principingas, vertėsi iš atsitiktinių ho-
norarų, sunkiai išlaikė šeimą. Kai už operos „Faustas“ libreto vertimą
gavo 3000 litų, nusprendė savo praktiškiems svainiams, kažkada at-
kalbinėjusiems seserį tekėti už skurdžiaus, parodyti, kad ir iš plunks-
nos galima puikiai gyventi, dar paėmęs paskolą iš banko, Kazys
Binkis išsimokėtinai nusipirko prabangų, pačiam carinės ministrų
tarybos pirmininkui Piotrui Stolypinui priklausiusį Kalnaberžės dva-
rą. Poetas tikėjosi kasmet teatrui išversti po libretą, gauti pinigų už
eilėraščius, vertimus, straipsnius, išnuomoti dvaro žemę, sodą – taip
per penkerius metus atsiskaityti su skolomis. Jonas Adomonis nauja-
jam dvarininkui padovanojo dvi karves, dvikinkį vežimą su arkliais.
Tačiau bankas pradėjo reikalauti grąžinti paskolą, mokėti procentus,
tačiau iš dvaro nebuvo jokio pelno. Galima sakyti, kad ką tik iškeptą
dvarininką pražudė aistra žvejoti. Prie Nevėžio K.Binkis užmiršdavo
viską.
K.Binkis buvo dosnus, išlaidus, netgi lengvabūdiškas, „pinigas de-
gino jo delnus: vos tik jis atsirasdavo, poetas pajusdavo savotišką
maudulį ir nenusiramindavo tol, kol visiškai ištuštėdavo kišenę“.
Nors namuose laukdavo didelė šeima, K.Binkis mėgdavo kitus pa-
vaišinti, tačiau pats nemėgo būti vaišinamas (Šiaurės rytai 2013 m.
lapkričio 12 d.). Halina Korsakienė prisiminė, jog poetas mėgo platų
mostą, nepaisant to, turėjo pinigų ar ne.
Kazys Binkis niekada nepamiršdavo pasveikinti žmonos gimta-
dienio ar kita proga, būtinai įteikdavo brangią dovaną, pirktą dažnai
skolon.
Bet pirmąjai žmonai Pranutei Adomonytei-Binkienei, kol vyras
uliavodavo, tekdavo vienai tvarkytis skolose paskendusiame dvare ir
auginti vieną po kito gimusius du vaikus. Ji sukosi, kaip išmanydavo,
net tiekdavo Kėdainių turgui braškes. Pranutei buvo svetimas Kazio
polėkis, nuolatinės jo kelionės, šėliojimai, nenoras taikstytis prie si-
tuacijos. Galiausiai moteris paliko savo talentingąjį vyrą ir su vaikais
apsigyveno pas savo brolius. Tuo metu Kazys Binkis jau rėžė sparną
apie jauną advokato Nacevičiaus našlę Sofiją. P.Binkienė mirė per-
sišaldžiusi, sulaukusi 28-erių, 1927 metų gegužės 8-ąją. Dėl to daug
kas kaltino vyrą. Be motinos liko du maži vaikai – sūnus Gerardas ir
dukra Eleonora. Kartu pragyventi tik šešeri metai. Kaltė dėl žmonos
mirties graužė poetą visą likusį gyvenimą.
Netrukus K.Binkis vedė antrą kartą – Balsių dvaro savininkę Sofiją
Nacevičienę, su kuria bendrų vaikų nesusilaukė. Rašytojas įsidukrino dvi
Sofijos dukras Ireną ir Lilijaną iš pirmosios santuokos. Nors poeto skola
sudarė 40 000 litų, jis bandė su antrąja žmona ūkininkauti Balsių dvare.
Apie 1938 metus, pasiėmęs iš banko dar 40 000 litų, prisipirkęs mašinų,
arklių, inventoriaus, prisisamdęs darbininkų, pradeda auginti cukrinius
runkelius. Bet nebuvo lemta jam būti ūkininku, nebuvo – tai cukriniai
runkeliai iššalo, tai žąsiukus išpjovė žiurkės, o ko neišpjovė, dauguma
krito nuo K.Binkio paleistos kulkos. Mat pasiėmęs šautuvą, dvarininkas
bandė žiurkes šaudyti. Ne kartą už skolas buvo aprašyti baldai, įkeistas
pianinas. Kartą jį iš lombardo išpirko rašytojas Petras Cvirka.
Algirdas Julius Greimas apie šį lietuvių literatūros avangardistą
sakė: „Žmogų, apdovanotą tokiu temperamentu, turbūt pats Dievas
siuntė į mūsų jauną, laisve apstulbintą tėvynę. Ir pačiais pirmaisiais
metais jis iškyla kaip centrinė ir centralizuojanti figūra, kaip jaunųjų
kultūrinio fronto vadas“ (Greimas 2019: 101).
K.Binkis mirė sulaukęs 49-erių 1942 metų balandžio 27 dieną.
Sunkiai sirgdamas poetas palaikė žmoną Sofiją, gelbėjusią nuo nacių
siautėjimo žydus, kuriuos šeima slėpė savo bute. Po mirties Kaziui ir
Sofijai Binkiams suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, o Izraelyje,
Teisuolių alėjoje, pasodintas jų atminimui skirtas medis.
Maištingos pozos jaunų rašytojų būta ir daugiau. Visiška priešin-
gybė Kaziui Binkiui buvo jo bendravardis Kazys Boruta, vaikščiojęs
nesiprausęs, neskalbtomis kojinėmis, niekada neryšėjęs kalaraiščio
arba pasirišdavęs jį netvarkingai. Jo nuomone, skirti dėmesio išvaiz-
dai – labai miesčioniška. O tai netiko bohemos atstovui...
„Konrado“ kavinėje lankydavosi ir kita spalvinga, dabar priešta-

ringai vertinama asmenybė – Petras Cvirka (1909–1947).
„Gyvendamas Klaipėdoje, – rašė prisiminimuose Antanas Ven-
clova. – dažnai prisimindavau „Konrado“ kavinę. Galvodavau, ką
rasčiau į ją staiga įėjęs. Be abejo, prie staliuko sėdėtų Petras Cvirka
ir ginčytųsi su Bernardu Brazdžioniu, įrodinėdamas, kad vis tiek
ateis laikai, kai bobos klausyklose perins viščiukus“. Aplink susėdę
pažįstami geografas Peliksas Šinkūnas, Valys Drazdauskas, Stepo-
nas Zobarskas leiptų juokais... O gal P.Cvirka kirstųsi su kokiu „fa-
šistu“, sakydamas, kad „dabartinė politika veda Lietuvą į bedugnę “
(Venclova 1981: 355).
Bet tai jau buvo kitokio lygio politinės kultūros demonstravimas.
P.Cvirka nepasižymėjo nei veržlumu, nei dideliu atsargumu ir buvo
pasiryžęs kiekvienam rimtai ar juokais įrodinėti savo teisybę.
„Konrado“ kavinėje menininkai burdavosi pasiklausyti, ką apie
meną ir gyvenimą samprotauja skulptorius Juozas Mikėnas. Klausy-
tojų tarpe atsirasdavo ir P.Cvirka, temperamentingas, daug kalbantis
jaunas rašytojas. Laisvės alėjoje laisvo, dažniausiai prasegto apsiaus-
to skvernai ir su artistišku nerūpestingumu užmestas ant kaklo ša-
likas, jam žengiant, plevėsuodavo pavėjui. Veide visuomet šypsena.
Anot avangardisto, muziko Vytauto Bacevičiaus, jis mėgo kritikuoti
atsilikėlius, bet jo sarkazmas nebūdavo piktas, tačiau ne visuomet ir
geranoriškas ir atlaidus. P.Cvirka net savo gerus draugus neretai kandžiai,
aštriai ir visada labai sąmojingai pajuokdavo. Kai pavargdavo nuo rimtų
diskusijų, pradėdavo krėsti pokštus. Jis puikiai pamėgdžiodavo žmones,
Petras Cvirka. 1940 m.

Nežinomas fotografas.
Venclovų namai-muziejus, limis.lt
nes turėjo ne tik literato, bet ir aktoriaus sugebėjimų. Draugai jam
sakydavo, kad P. Cvirka galėtų būti linksmų komedijų aktorius. Ra-
šytojas siekė būti dėmesio centre – šmaikštavo, visus stebino są-
moju, kartais pakritikuodavo valdininkiją. Pasak H. Korsakienės,
rašytojas būdavo ypač negailestingas bet kokio miesčioniškumo,
banalybės ar blogo skonio apraiškoms (Korsakienė 1977: 62).
Tarpukario menininkų gyvenime buvo svarbu ironija ir parodija,
besireiškusios tiek viešose, tiek ir privačiose erdvėse, netgi akademi-
nėje aplinkoje. Kvailiojimai buvo ne tik išskirtinė saviraiškos forma,
bet ir lengvai prieinamas visuomeninės kritikos įrankis. Visi meni-
ninkai mėgo pasilinksminti, tik vieni jų linksmindavosi tyliai, savoje
kompanijoje, o kiti – viešai ir triukšmingai. Visuomenė buvo jiems
gana atlaidi: na, ko dar galima tikėtis iš menininko.
Anot V.Bacevičiaus, Petras Cvirka ironiškai pamėgdžiodavo pasi-
pūtusius valdininkus, juos kaltino individualumo stoka, prisitaikymu
(Minelgaitė 2012: 130). Bet, atrodo, šios nuodėmės buvo ir pačiam ra-
šytojui nesvetimos.
Atvykęs iš kaimo į laikinąją sostinę, P.Cvirka visiems įsiminė iš-
vaizda ir stiliumi. Siekdamas įsitvirtinti menininkų bendruomenė-
je, jis rinkosi ryškius aksesuarus, kartais jo elgesys ir poza turėdavo
aristokratiškumo užuominų, nors rašytojas kilęs iš Klangių kaimo
šalia Veliuonos... Anot meno istorikės Jolitos Mulevičiūtės, meni-
ninkai „per egzotiškus apdarus, kilnią pozą, dramatišką judesį, su-
dvasintą veido išraišką siekė papasakoti apie nekasdienišką kūrėjo
būtį ir pasišventimą aukštesniems meno uždaviniams“ (Mulevičiūtė
2001: 74).
P.Cvirka norėjo būti visur ir visur jam atsirasdavo vieta. Vieną
dieną prisėsdavo prie „klasikų“ ir, nelaukdamas garbiųjų profesorių
nuomonės, pats imdavo dėstyti savo pažiūras, energingai mosta-
guodamas rankomis! Net B.Sruoga, pats žodžio kišenėje neieškan-
tis, nutildavo ir kiek atlaidžiai, iš aukšto žvelgė į jauną pašnekovą.
V.Krėvė-Mickevičius, pripratęs prie akademinio jaunimo išlaiko-
mos pagarbios distancijos, tyliai žavėjosi plunksnos broliu (Bražė-
nas 1998: 102).
Bet šiandien sunku patvirtinti šį V.Krėvės vertinimą. Greičiau
taip P.Cvirka demonstravo savo... prastas manieras. „Konrado“ ka-
vinėje rašytojas ilsėdavosi po sunkaus darbo („tai pasiutusiai sun-
kus akmenskaldžio darbas“). Pasak paties P.Cvirkos, jis dirbdavo po
dvylika ir net keturiolika valandų: rašydavo, braukydavo, taisydavo,
ieškojo tinkamos frazės, žodžio. Tačiau jo žmonos Marijos liudijimu,
rašytojas nemokėjo sistemingai dirbti: „darbe griežtos tvarkos neturi.
Rašo kokius tris mėnesius per metus“ (Cvirkienė 1969: 170). P. Cvir-
ka laiką leisdavo Laisvės alėjos kavinėse, važiuodavo žvejoti, susitikti
su bičiuliais į kaimą, paskui dviem ar trims savaitėms užsidarydavo
namuose ir įtemptai dirbdavo, o tada ir vėl pasirodydavo kavinėse ir
tęsdavo savo bohemiško gyvenimo odisėją.
Nemokėdamas sistemingai dirbti, neturėjo P.Cvirka ir pastovių
pajamų. Iš skurdo gniaužtų rašytojas sukdavosi kartais ir ne visai pa-
doriais būdais.
Šiandien jau žinome, kad P.Cvirka tuomet bandė plagijuoti kitų
kūrybą... 1932 metų rugpjūčio 31 dieną „Lietuvos žinios“ demas-
kuoja P.Cvirką, tų metų liepą ir rugpjūtį „Lietuvos aide“ J.K.Pavi-
lionio slapyvardžiu paskelbusį apysakėlę „Kaip tekanti upė…“: „[...]
Bet iš tikrųjų tai nėra Pavilionio rašyta apysaka, o Rumunijos žydo,
gyvenančio Amerikoje ir rašančio anglų kalba Konrado Berkovi-
čiaus apysaka. Anonimas straipsnyje „Akiplėšiškai drąsus plagiato-
rius“ demaskuoja ir pasmerkia [...]“ (Musteikis Šiaurės Atėnai 2008
m. gruodžio 21 d.).
Rugsėjo 2 dieną „Lietuvos žinios“ suduoda antrą smūgį: Čiupra pasiva-
dinęs žmogus demaskavo kūrybinį sukčių. Prispaustas, sučiuptas P.Cvirka
kaltes pripažįsta, teisinasi, kad tai nutinka „dėl duonos“. Bet nepasimoko,
sukčiauja ir toliau. 1937 metais išvykdamas į Paryžių, P.Cvirka palieka
„Lietuvos žinioms“ kūrinį „Žvejojančio katino gatvės“ ir prašo duoti
jį suredaguoti Juliui Būtėnui. J.Būtėnui rašytojas leidžia daryti vis-
ką, ką reikės: „Kur reikia – drąsiai taisyk. Svarbu, kad būtų sklandu,
lengva. Na, taisyk kaip Kazimieras Būga!“ Vėliau „Lietuvos žinioms“
P.Cvirka sakosi redaktoriui sumokėsiąs pats, o šiam aiškina, kad su
juo atsiskaitysiančios „Lietuvos žinios“...
Petras Cvirka buvo jautrus, dėl kiekvieno menkniekio skaudžiai
išgyvendavo, ilgai nepamiršdavo įžeidimų.
– Tegul ją velniai, tą kavinę! – sakydavo. – Daugiau neisiu.
Kurį laiką iškentėdavo, bet pasigesdavo žmonių susibūrimų ir vėl
užsukdavo čia vienur, čia kitur.
– Nesilaikai pažado.
– Daugiau viena kojos nekelsiu. Jei eisiu, tai tik su tavim.
Eidavo kartu, bet ne į „Konrado“ kavinę, o į kitas, daugiau į „Aldo-
nos“ kavinę, kurioje rinkdavosi... kita publika, nes joje buvo šokama.
Įžeidusią jį kritiką Petras Cvirka ilgai atsimindavo („kuo teisinges-
nė kritika, tuo labiau ji mane pjauna“)... Tuomet jis būdavo baltas kaip
kreida. Atrodė kaip ligonis, susirgęs sunkia dvasios liga.
1940 metų liepos 5 dieną sovietų jau okupuotoje Lietuvoje paskel-
bus vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, apie šimtas rašytojų, ak-
torių, režisierių, muzikų ir dailininkų, susirinkusių Valstybės teatre,
reiškė padėką „didžiajai ir visada mums draugiškai“ Sovietų Sąjungai
ir žadėjo padėti naujajai valdžiai, „kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą
išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“. Dauguma
jų nuoširdžiai tikėjo prisidedą prie šviesios Lietuvos ateities. Tų metų
rugpjūtį, vykdamas drauge su kitais į Maskvą parvežti Stalino saulės,
Liaudies seimo deputatas Petras Cvirka buvo apimtas nesuvaidintos
euforijos ir nesijautė esąs savo valstybės duobkasys (Lukšas. Lietuvos
žinios 2009 m. spalio 16 d.).
1920 metais J.Ereto įsteigta Lietuvos telegramų agentūra ELTA
1940 metais buvo paversta sovietinio TASS skyriumi. ELTA tarnyba
po II pasaulinio karo VLIKo pastangomis buvo atkurta Vakaruose.
1945 metų gruodžio 15 dieną ELTA paskelbia:
CVIRKA TVARKO LIETUVOS RAŠYTOJUS. Šį rudenį buvo su-
šauktas Lietuvos rašytojų suvažiavimas. J. Korsakas-Radžvilas smar-
kiai išbarė rašytojus už neveiklumą, neprisidėjimą prie komunistinės
kūrybos, silpną bendradarbiavimą „Pergalės“ žurnale. Rašytojų pir-
mininku ir toliau liko senas Sniečkaus patikėtinis Petras Cvirka.
Petras Cvirka savo valia ir galia buvo pasidaręs Lietuvos Rašy-
tojų Sąjungos pirmininku jau pirmosios sovietinės okupacijos metu.
Antanas Miškinis
(kairėje) ir Jonas
Aistis. 1935 m.
Fotoateljė „Zinaida“,
Kaunas. Maironio
lietuvių literatūros
muziejus, limis.lt
Jo „lietuviškumą“ vaizdžiai parodo įvykis 1940 m. vasarą, kai Lietuva

jau buvo rusų okupuota ir Lietuvos Himną giedoti buvo griežčiausiai
uždrausta. Bolševikinės valdžios Kaune sušaukto mokytojų suvažia-
vimo metu, suvažiavimui baigiantis, 10.000 mokytojų minia pradėjo
giedoti Lietuvos Himną. Senu įpratimu atsistojo ir visi suvažiavimui
vadovavę tarybinės valdžios žmonės, nors ir jautėsi labai nepatogiai.
Petras Cvirka pasielgė kitaip. Jis, Lietuvos Himną giedant, demonstra-
tyviai vienas atsisėdo prie prezidiumo stalo ir pradėjo rūkyti cigaretę.
Visos pirmosios okupacijos laikais Cvirka buvo galingas žmogus ir
prisidėjo prie didžiojo lietuvių išvežimo 1941 metų birželio 14-15 die-
nomis. Sovietų vokiečių karui prasidėjus ir bolševikams bėgant iš Lietu-
vos, Petras Cvirka išbėgo su jais. Grįžęs į Lietuvą, dabar jis ir vėl tvarko
Lietuvos rašytojus.
Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka, sulaukęs 38-erių,
paslaptingai mirė 1947 metų gegužės 2-ąją. Sklandė gandai, kad buvo
nunuodytas. Izraelyje 2021 metų kovo 31 dieną, eidamas 103-iuosius
gyvenimo metus, mirė praeityje garsus lengvaatletis, Lietuvos bėgi-
mo čempionas, vienas iš Lietuvos sporto medicinos pradininkų My-
kolas Preisas. Jo dukters Tali Chaimski, irgi gydytojos, teigimu, tėvas
yra ne kartą minėjęs, kad P.Cvirka mirė per jo budėjimą Vilniuje, Ro-
žių alėjoje, įkurtoje specialiojoje, sovietiniam elitui skirtoje ligoninė-
je. M.Preisas būgštavęs, kad jo neapkaltintų dėl rašytojo mirties. Anot
žurnalistės Dalios Gudavičiūtės, šioje ligoninėje dirbusio garsaus
chirurgo Šilemo Ptašeko dukra Maja Ptašek irgi yra girdėjusi, kad
P.Cvirką atvežė naktį į ligoninę iš vakaronės Rašytojų sąjungoje su
„aštriu“ pilvu. M.Preisas, apžiūrėjęs P.Cvirką, nusprendė paguldyti jį į
palatą ir laukti, kol atvyks chirurgai. Rašytojo palata buvusi pirmame
aukšte ir jis naktį išlipęs pro langą. P.Cvirka grįžęs į vakaronę ir spėjęs
pasiskųsti, kad labai skauda pilvą, o medikai jo negydo. Greičiausiai
taip kilo gandas, kad P.Cvirka buvo nunuodytas. Kai tą pačią naktį P.
Cvirką vėl atvežė į ligoninę, jam gydytojai jau nebegalėjo padėti. Me-
dikai kalbėjo apie trūkusį apendiksą ir prasidėjusį kraujo užkrėtimą
(Gudavičiūtė. Lietuvos rytas, 2017 m. gruodžio 14 d.).
D.Gudavičiūtei P.Cvirkos bičiulio Antano Venclovos sūnus rašy-
tojas Tomas Venclova, kurio motinos Elizos Venclovienės sesuo Ma-
rija buvo ištekėjusi už P.Cvirkos, prasitarė skeptiškai vertinąs versiją,
kad P.Cvirkai trūko apendiksas. 1947-ųjų gegužės 2-osios paryčiais
į Venclovų namus atėjo LTSR komunistų partijos pirmojo sekreto-
riaus Antano Sniečkaus siųstas žmogus ir pranešė, kad prieš kelias
valandas mirė P.Cvirka. Jokių oficialių dokumentų dėl rašytojo mir-
ties T.Venclova nebuvo matęs, tačiau iš motinos girdėjo, kad P.Cvir-
ka mirė nuo širdies smūgio. Šeimoje buvo pasakojama, kad P.Cvirkai
prieš mirtį buvo nustatyta kirmėlių infekcija ir jis buvo gydomas vais-
tu „Santoninas“, kentė pilvo skausmus.
Yra išlikę toje pačioje palatoje gulėjusio Leono Vilko prisiminimai,
kuriuose rašoma, kad P.Cvirka pradėjęs kriokti, atbėgo daktarai, bet
jiems nepavyko jo atgaivinti. T.Venclova Izraelyje lankėsi pas gydy-
toją M.Preisą ir matė iki šiol saugomą P.Cvirkos padėką už gydymą.
P.Cvirkos mirtis prisiminta, kai Maskvoje prasidėjo kenkėjų žydų
daktarų byla. Lietuvoje bandyta irgi panašią bylą sukurti. 1953-iųjų
vasarį A.Sniečkus buvo informuotas, kad medikai žydai kaltinami ir
dėl rašytojo P.Cvirkos mirties. M.Preisas ir Š.Ptašekas vos išvengė ka-
meros.
Istorikas Mindaugas Tamošaitis yra skaitęs KGB archyve P.Cvir-
kos mirties bylą. Ekspertizės Kaune metu tirti keli organai, bet nenu-
statyta, kad rašytojas nunuodytas. M.Tamošaičio nuomone, P.Cvirka
greičiausiai mirė nuo infarkto („Nebuvo prasmės jo nuodyti, jis mirė
nuo širdies. Visi buvo be sveikatos, visi matė, kad sistema juos išnau-
dojo.“ – Gudavičiūtė, ten pat).
Filosofas Arvydas Juozaitis socialiniame tinkle Facebook prisimi-
nė, jog aktorius Laimonas Noreika pasakojęs (man asmeniškai, nors aš
nebuvau išimtis, pasakojęs jis ir kitiems) taip: toje 1947 metų gegužės
2-osios vakaronėje Rašytojų sąjungoje jis (L. Noreika buvęs 21 metų)
dalyvavęs ir daug matęs. Petras Cvirka tą vakarą asistavęs širdies da-
mai, buvo „stipriai prilipęs“ prie jos. Ir štai šokių metu mūza atstū-
musi P.Cvirką. Šis užbėgęs į rašytnamio pastogę, kur tuo metu gyve-
nęs ne vienas plunksnos brolis, ir atsinešęs į pobūvį saują migdomųjų
(ar raminamųjų) tablečių. Ir čia pat, prišokęs prie savo mūzos, ėmęs
jas ryte ryti „kaip muilą“. Tą savo akciją lydėjęs maždaug tokiais žo-
džiais: „Va, žiūrėk, ką tu su manimi darai, žiūrėk!“
Norite – tikėkite, norite – ne.
Bet... Sprendžiant iš liudijimų, Petras Cvirka buvęs labai impulsy-
vus ir meilės medui neatsparus.
Ir dar, jau pats liudiju: Laimonas Noreika niekuomet nėra sklei-
dęs jokių gandų, jis sąžiningai prisimindavo įvykius, net pedantiš-
kai. (Nuo 1970 metų jis rašęs išsamų kultūros gyvenimo dienoraštį,
kuris, manau, laukia leidybos valandos ir bus itin vertingas, gal net
svarbesnis už J.Baltušio užrašus, neseniai išleistus trimis dideliais
tomais. L.Noreikos užrašai sudarytų, matyt, 10 tokių tomų.)
A.Juozaitis pridūrė, jog jį stebina, kad įvykis, t.y. 1947 metų gegu-
žės 2-osios vakaronė, buvęs viešas, „žudymosi meile“ aktas buvęs vie-
šas, liudininkas buvęs ne vienas – ir kur jie, istorijos dalyviai? Broliai,
sesės! Matyt, ir vėl gyvas lietuviškas susitaikėliškumas: geriau jau pri-
tarsiu mitams, sąmokslų teorijoms, bet neginsiu sveiko prisiminimo.
Kaip tas Lenino anūkas – „Visuomet pasiruošęs...“ Kam?
Po Petro Cvirkos mirties jo gimtojoje sodyboje nuspręsta steigti
memorialinį muziejų. Kad rašytojas neatrodytų visai vargšas, muzie-
jaus kūrimui panaudota rezistento, Lietuvos laisvės armijos vado ir
ideologo Kazio Veverskio tėviškės klėtis. Atitempta į Klangius iš Kal-
vių kaimo apie 1947–1949 metus. Kiti daiktai surinkti iš apylinkių,
daugiausia Klangių kaimo. 1953 metais atidarytas rašytojo memoria-
linis muziejus, dabar memorialinė rašytojo sodyba, priklausanti Jur-
barko krašto muziejui.
Poetas Jonas Aistis vėliau prisiminė vieną paskutinių susitikimų
su P.Cvirka dar nepriklausomybės metais „Konrado“ kavinėje. Jam
Cvirka nepatiko nei kaip žmogus, nei kaip rašytojas. Užėjus kalbai
apie artėjančias permainas, J.Aistis jam pradėjo priekaištauti dėl aiš-
kiai rodomų simpatijų rusams. P.Cvirka jam tiesiai pasakęs: „Aš irgi
nenoriu, kad čia rusas ateitų, bet jei čia ateitų Hitleris, tai aš bėgčiau
Rusijon.“ Tuomet J.Aistis jam atsakė: „Aš nebėgčiau nei nuo vieno, nei
nuo kito, aš likčiau Lietuvoje“ (Būtėnas 1978:68).
Tiesa, poetas Lietuvoje neliko. 1940 metų birželio 12 dieną J.Aistis
tapo Grenoblio universiteto licencijatu. Birželio 14 dienos vakarą jis
per Maskvos radiją išgirdo baisius kaltinimus Lietuvai, o kitą dieną
rusų tankai įvažiavo į Kauną. Grįžti į Tėvynę tapo neįmanoma. Dar
būdamas Grenoblyje, poetas buvo pasiruošęs grįžti į numylėtą Lietu-
vą. Bet pakako prisiminti savimi patenkinto P.Cvirkos veidą, grįžimo
entuziasmas bemat išblėsdavo. (Lipskis 2019: 113–114). Sugrįžimas
reiškė savižudybę: pačiam pakliūti į okupanto rankas...
Bet apie poetą Joną Aleksandravičių, tarpukariu pasirašinėjusį
Kossu-Aleksandravičiumi, Kuosa-Aleksandriškiu, nuo 1952 metų ofi-
cialiai pasivadinusį Aisčiu, verta papasakoti daugiau.
1936 metų spalio 15 dieną į Kauno geležinkelio stotį atėjo grupė draugų
išlydėti J.Aleksandravičių į pirmą kelionę užsienin – studijuoti prancūzų
kalbos ir literatūros. Susirūpinusį Joną ramino poetų autoritetas Kazys
Binkis: „Pasidairyk po Europos didmiesčius, pauostyk Vakarų kvapo, tik
nesismauk dėl mokslo, mažai naudingo laisvai poeto dvasiai“. Taip prisi-
minė kitas poeto draugas Antanas Miškinis. Panašiai galvojo ir Švietimo
ministras Juozas Tonkūnas, departamento direktoriaus Motiejaus Miški-
nio įkalbėtas skirti stipendiją, – jis nesitikėjo, kad Jonas Aleksandravičius
sugrįš su aukštojo mokslo diplomu, nes nebaigė studijų Kaune. Lietuvos
valdžia siuntė jaunus menininkus pasisemti modernios dvasios.
Pats Jonas Aleksandravičius visai nesiruošė ilgam išsiskyrimui su
gimtuoju kraštu. Poetas 1935 metų žiemą nusipirko rąstų ir ruošėsi
pradėti statyti namą ir čia gyventi iki mirties.
Pasiūlyta stipendija buvo didelė valdžios malonė. 1936 metų rude-
nį, Lietuvoje įvedus prancūzų kalbą kaip pagrindinę užsienio kalbą,
tokių valstybės remiamų studentų, vykstančių studijuoti į Prancūzi-
ją, padaugėjo. Jaunai valstybei labai trūko prancūzų kalbos žino-
vų. Švietimo ministerija ieškojo kandidatų studijoms Grenoblyje
ir Paryžiuje. Jonui Aleksandravičiui buvo išduotas užsienio pasas ir ne-
mokama viza kelionei į Grenoblį. Paskirta 275 litų mėnesinė stipendija,
išmokėta 500 litų kelionpinigių vienam pusmečiui. Studentų mo-
kymąsi ir privatų gyvenimą prižiūrėjo Lietuvos pasiuntinybė. Buvo
draudžiama be Švietimo ministro leidimo studijuojantiems vesti ar
tekėti – draudimo nepaisiusiam nutraukiama stipendija. Stipendi-
ninkas įsipareigodavo atidirbti valstybės tarnyboje pusantrų metų už
kiekvienus stipendijos metus ir grąžinti 30 procentų gautos stipendi-
jos, jei mėnesinis atlyginimas būtų ne didesnis kaip 400 litų, arba visą
stipendijos sumą per 10 metų, o savo noru nutraukus mokslus – grąžinti
per 6 metus. Štai 1940 metų balandžio 18 dieną Finansų departamen-
tas davė nurodymą policijos nuovadai išieškoti iš dailininko Bernardo
Bučo prieš trejus metus gautą stipendiją...
Perkirtus sieną ties Virbaliu, įspūdis buvo slegiantis: Berlynas – „ištisa
kareivinė“, Belgija – vienas nesibaigiantis miestas, Paryžius – kosmopoli-
tinis, „kur viską perka ir viską parduoda“, Grenoblis – „miestas nešvarus,
gatvės daugumoje siauros, šaligatviai tik vienam eiti ir tie apkrauti dvi-
račiais ir kitokiu šlamštu“. Gyventi pramoniniame mieste poetui atrodė
šiurpu. Lietuva prisiminimuose liko idilė, o Kaunas – puikus miestas.
Grenoblio universitete tarpukariu mokėsi daug svetimšalių. Po
kelių mėnesių sunkių kalbos pratybų J. Aistis jau sugebėjo klausyti ir
užsirašinėti paskaitas. Jonas sau prisiekė juo netikintiems parodysiąs,
parveždamas daug pažymėjimų, diplomų ir doktoratų.
1937 metais gauta 5000 litų valstybinė premija už rinkinį „Užgesę
chimeros akys“ sutirpo greitai giminių rankose... Po premijos sutei-
kimo Grenoblyje Jono laukė mokslo draugai. Jis buvo pristatytas kaip
„garsus lietuvių poetas“. J.Aistis buvo drovus, užsidaręs, greitai už-
sigaunantis. Dėvėjo angliško bostono kostiumą, kaklaraištį ir juodą
skrybėlę, kaip buvo privalu oriam 34 metų studentui. Nedalyvaudavo
studentų pasilinksminimuose, mėgo išvykas į kalnus kartu su profe-
soriumi Antoninu Duraffouru, globojusiu lietuvių studentus.
Grenoblis – Prancūzijos Alpių sostinė. J.Aistis mielai bendravo
su A.J.Greimu – skvarbaus proto intelektualu. Jonas mokėjo kalbėti, o
Algirdas Julius mėgo jo klausytis: „Klausiausi ir mokiausi gyvenimo iš
žmogaus, kuris pats nemokėjo gyventi, mokiausi Lietuvos iš žmo-
gaus, kuris sirgo Lietuva, mokiausi suprasti lietuvišką kultūrinį gyve-
nimą, kaip jį suprato pirmoji Lietuvoje išaugusi karta“.
Jiedu trejus metus nešė tą patį mokslo jungą, gyveno tame pačia-
me bute, kuriame patys gaminosi valgį. Laukdavo literatūrinių nau-
jienų iš gyvenimo Lietuvoje. Negaudavo lietuviškų laikraščių. J.Ais-
tis skundėsi K.Binkiui: „Gyvenu, gali sakyti, kaip varna, Viešpaties
globojama, ant didžiojo vieškelio“. Kiek atsigaudavo vasarą, Lietuvoje
pasinėręs į lietuvišką literatūrinį pasaulį.
1939 metų vasara, paskutinė Jono Aisčio vasara Lietuvoje, buvo
aptraukta nežinios ir nerimo. Politikos apžvalgininkai aliarmavo:
„Esame didelių tragedijų išvakarėse”. Ką daryti studentams, valsty-
bės stipendininkams, praūžus karo gaisrui vienu Europos pakraščiu,
bet dar nesuliepsnojus visame kontinente? Lietuvos užsienio reikalų
ministerija išsiuntinėjo telegramas visoms atstovybėms: patarė stu-
dentams grįžti ir paskolinti pinigų kelionei. Tačiau leista pasilikti
studentams ir doktorantams, baigiantiems mokslus. Prancūzijoje
dauguma lietuvių studentų liko be darbo ir pragyvenimo šaltinių, nes
įstaigos mieliau davė darbo prancūzams.
J.Aistis blaškėsi neapsisprendęs: ar grįžti į Grenoblį, kur tiek ne-
daug beliko iki išsvajoto diplomo, ar grįžti į gimtinę. Poetas norėjo
tęsti studijas Lietuvoje, net buvo įteikęs pareiškimą VDU rektoratui.
Tačiau tėvas, ūkiškai apvarstęs reikalą (tiek įdėta pinigų ir pastangų!),
vis dėlto sūnui patarė važiuoti į Grenoblį ir grįžti su diplomu.
Ties Girstupiu, jau veždamas iš Kauno sūnaus knygas ir daiktus
į tėviškę, tėvas netikėtai sustabdė arklius ir „jau atsisveikindamas
pasakė, kad niekad daugiau nesimatysime gyvi”. Jonas Aistis, susi-
graudinęs norėjo suplėšyti Užsienio reikalų ministerijos išduotą di-
plomatinį pasą ir pasilikti. Draugai (K.Binkis, A.Miškinis, Antanas
Rimvydis) atkalbėjo, iškėlė smagias išleistuves, paskutinį kartą nu-
lydėjo Vytauto prospektu iki geležinkelio stoties. J.Aistis buvo įsiti-
kinęs, kad grįš. Jam galvoje netilpo mintis, kad galėtų didesnę savo
gyvenimo dalį praleisti svetur...
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sujaukė planus.
Būtent per karą J.Aleksandravičius pradėjo vadintis Aisčiu – taip
jis susiejo save su tautos istorine lemtimi. Žinią apie sovietinę Lietu-
vos okupaciją poetas sutiko nacių užimtoje Prancūzijoje. Teko rinktis
tremtinio dalią. 1944 metais J.Aistis Grenoblio universitete apgynė
daktaro disertaciją, o 1946-aisiais kartu su žmona persikėlė gyventi
į JAV.
Lemtis atskyrė J. Aistį nuo Lietuvos. Žinia apie prarastą nepriklau-
somybę skaudžiai smogė jo sielai visam likusiam gyvenimui svetur.
„Konrado“ kavinėje vidudienį galėjai matyti sėdinčių artisčių –

Alę Žalinkevičiūtę, Oną Kurmytę, Antaniną Vainiūnaitę, Teofiliją
Vaičiūnienę, kai ką iš balerinų. Jos atrodė elegantiškos ir buvo smai-
lialiežuvės. Dailininkų ir žurnalistų tarpe dažnai sutinkama Janina
Strazdienė, Antano Venclovos pirmosios knygos leidėjo žmona. Tai
įdomi, elegantiška, linksma, daug mačiusi moteris. Ji dalyvavo Balio
Sruogos ekskursijose po Vokietiją ir Austriją, lankėsi Alpių kalnuose,
pabuvojo ir Paryžiuje...
Už staliuko sėdėjo jaunas poetas Antanas Jasiūnas, pagarsėjęs po-
sakiu „Mano velnias mane gundo, mano Dievas neištraukia kalavijo“.
Prie kito staliuko – nusigėręs aukštas, liesas, akiniuotas rašytojas
Klemensas Baltutis-Dulkė (1909–1944) ir dar kažkokie nepripažinti
plunksnagraužiai...
Vis dažniau į „Konradą“ užsukdavo vyresniosios kartos literatas
Kazys Puida (1883–1945), kultūros riteris, bet nemėgstamas „Trečio-
jo fronto“ veikėjų už romaną „Geležinis vilkas“.
Užeidavo ir Vladas Karolis Račkauskas-Vairas (1882–1970), pana-
šus į anglą, išvertęs į lietuvių kalbą keliasdešimt knygų, 1923-iaisiais
sugrįžęs iš Amerikos ir 1923–1928 metais ėjęs diplomatines pareigas
Lietuvos atstovybėje Anglijoje. V.K.Račkauskas-Vairas tapo pirmuoju
Vladas Karolis Račkauskas-Vairas.
XX a. 4 deš. Nežinomas fotografas.
Lietuvos diplomatu Afrikoje – 1930 metų pradžioje Jo Didenybė ka-

ralius Jurgis V maloniai patvirtino jį kaip Lietuvos konsulą Keiptaune
Pietų Rodezijos kolonijai, Bečuanalendo protektoratui, Kenijos koloni-
jai ir protektoratui, Šiaurės Rodezijos protektoratui, Tanganikos terito-
rijai, Ugandos protektoratui, Pietų Vakarų Afrikos mandato teritorijai ir
visai Pietų Afrikos Sąjungai. Stalo kalno papėdėje, viename gražiausių ir
brangiausių Keiptauno rajonų, apgyvendintų išimtinai baltaisiais, duris
atvėrė viena pirmųjų Rytų Europos pasiuntinybių Afrikoje. Anksčiau
tik Rusija buvo užmezgusi diplomatinius santykius su Pietų Afrikos
Sąjungos pirmtake Transvalio Respublika. Lenkija nuo 1929-ųjų turėjo
konsulatą, bet 1930 metais jis jau buvo uždaromas dėl per brangaus
išlaikymo, paliekant tik garbės konsulą. Nuo 1929-ųjų tris garbės kon-
sulus Johanesburge, Durbane ir Keiptaune turėjo ir Latvija. Lietuvos
konsulate pradėjo darbuotis Augustino Voldemaro paskirtas ir nese-
niai iš Lietuvos pasiuntinybės Londone atplaukęs K.Račkauskas-Vai-
ras, jo sekretorius Aleksandras Rudzinskas bei vietoje prisijungęs
sekretorius Avee Sanas (Simonson. Bernardinai.lt) Tuo metu Pietų
Afrikoje jau gyveno apie 70–80 tūkstančių išeivių iš Lietuvos, tarp
jų – ir 300 lietuvių. Johanesburge V.K.Račkauskas-Vairas rado Pietų
Afrikos lietuvių draugiją, sujungusią kelias lietuviškas šeimas, dir-
bančias vietinėse siuvyklose ir restoranuose.
Konsulas siūlė prekiauti lietuviškomis prekėmis – saldainiais,
džiovintais ir marinuotais grybais, raugintais agurkais ir kopūstais,
obuoliais, bulvėmis, audiniais, avalyne. Tikėtasi sulaukti ir iš Lietu-
vos kilusių žydų kapitalų investicijų Lietuvoje.
Tačiau jau 1932 metų pavasarį konsulatą nuspręsta uždaryti – pa-
aiškėjo, jog jis ten nereikalingas ir nuostolingas.
Diplomatinė V.K.Račkausko-Vairo karjera baigėsi skandalingai. Jis
turėjo grįžti į Lietuvą ir parvežti likusius, reprezentacijai bei kitiems
konsulato reikalams skirtus pinigus. Bet diplomatas grįžo be pinigų.
Teisinosi, kad kelionėje jį apvogė (nuostolis – apie 50 tūkstančių litų).
Tačiau jam buvo iškelta byla. V.K.Račkauskas-Vairas buvo apkaltintas
finansinėmis machinacijomis ir valstybės pinigų iššvaistymu ir nu-
teistas trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
V.K.Račkauskas-Vairas buvo matęs Džoną Golsvortį, 1932 metais lai-
mėjusį Nobelio premiją už literatūros pasiekimus, Bernardą Šo ir net
patį Vinstoną Čerčilį... Profesorius Tomas Venclova juokaudamas pažy-
mėjo, jog jo senelio brolis „buvo avantiūristas, kaip ir visa mūsų giminė
ir savotiškai aš pats“. Jis savo 1986 metais kelionės metu po Pietų Afriką
senose adresų knygose surado konsulato adresą ir aplankė tą vietą. Pro-
fesoriui artimieji pasakoję, kad Karolio antroji žmona anglė gražuolė Ida
Harris buvo labai išlaidi ir vyras niekaip negalėjo atsispirti jos norams.
Tikėtina, kad todėl jis susigundė įkišti ranką į valstybės „kišenę“.
V.K.Račkausko-Vairo palikti pėdsakai ne tik kultūros, bet ir politi-
nės bei visuomeninės veiklos srityse laukia dar savo tyrinėtojų.
„Konrado“ kavinėje galėjai sutikti gražuolį Juozą Mikėną (1901–

1964), puikų skulptorių, ramių, tylių, primerktų mėlynų akių, į aplin-
ką žiūrinčių ironišku žvilgsniu.
Čia sėdėdavo ir įdomus grafikas Mečislovas Bulaka (1907–1994).
Paklaustas, kaip gyvuojąs, patylėjęs lygiai 45 minutes, paskui nesku-
bėdamas ranka perbraukęs ilgus lininius plaukus, patylėjęs dar pen-
kioliką minučių, atsakydavo trumpai: „Tai nieko, neblogai...“ (Venclo-
va1981: 356).
Kauno bohemos „šventovėje“ lankėsi ir rašytojas Jonas Marcin-
kevičius (1900–1953), amžinai skubantis, amžinai kalbantis apie
Ida Cecil Harris-Račkauskienė
1926 m. Nežinomas autorius.
savo reportažus, romanus, susitikimus... Jis rašė greitai ir kaip pa-

kliuvo. Jeigu P.Cvirka gana greitai susipažindavo ir susidraugaudavo
su naujais žmonėmis, tai dar nepalyginamai greičiau ir lengviau tai
pavykdavo J.Marcinkevičiui. Sunku buvo įsivaizduoti kavinėse, res-
toranuose ar Kauno gatvėse įdomesnį pilietį, kurio Jonas Marcinke-
vičius nepažinotų. Iš jų jis išgirsdavo daugybę keistų įvykių, linksmų
ir tragiškų istorijų, kurios, gerokai perdirbtos ir padailintos, atsidur-
davo jo reportažuose. Tuos reportažus Ripkos ir kitais slapyvardžiais
spausdino bulvarinė ir kitokia spauda. J.Marcinkevičius buvo tikras
spaudos vergas, dirbo iki devinto prakaito. Apsilankęs „Konrado“ ka-
vinėje, rašytojas amžinai tikėjosi iš kiekvieno sutiktojo stikliuko deg-
tinės, šnicelio ar bokalo alaus...
1938 metais J.Marcinkevičius buvo gavęs literatūrinę premiją. Ka-
zys Binkis nusivedė Joną į lombardą ir jiedu išsinuomojo frakus. Lie-
knam K.Binkiui frakas tiko, o J.Marcinkevičius, nepratęs prie tokių
parėdų, muistėsi, jautėsi kaip nesavas. Jis vaikščiojo po salę įkaušęs ir
išprakaitavęs, bet linksmas (iš A Miškinio prisiminimų)... Ne pajuokai
K.Binkis taip aprėdė draugą. Jis vertino Joną kaip talentingą žmogų.
Kartą Jonas Marcinkevičius turėjo nemalonumų dėl vieno vekse-
lio. Sužinojęs apie tai K.Binkis, viską pametęs, turėjo bėgioti į ban-
kus, kol tas reikalas buvo sutvarkytas...
J.Marcinkevičius buvo vienas iš pirmųjų lietuvių erotikos rašytojų,
atvirai prabilęs apie seksualines visuomenės problemas: prostituciją,
venerines ligas...
„Konrado“ kavinėje buvo sprendžiamas ir Lietuvos bei pasaulio li-
kimas. Apie tai diskutuodavo „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juo-
zas Keliuotis drauge su Vytautu Alantu iš „Lietuvos aido“ ir Petru
Babicku iš Kauno radiofono.
Petras Babickas (1903-1991) – Lietuvos radijo žurnalistikos pradi-
ninkas, pirmasis lietuvių radijo diktorius, vaikų valandėlių organiza-
torius, sukūręs virš 20 radijo vaidinimų, pagarbiai tituluotas „Radijo
dėde“. Jis buvo labai įvairiapusiškas žmogus, jo kūryba – daugiašakė:
tai ir žurnalistas, rašytojas, ir fotografas, filmų kūrėjas, dailininkas, ir
vertėjas, keliautojas, diplomatas. P.Babickas 1932 metais surengė pir-
mąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą, 1933-iaisiais
kartu su kolegomis įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. 1937 metais
jis eksponavo savo fotografiją Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos
parodoje ir pelnė aukso medalį.
P.Babickas karo metu pasitraukė į Vokietiją, vėliau per Italiją pa-
siekė Ameriką, nuo 1946 metų gyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire.
1948 metais Buenos Airėse jis išleido Jurgio Manto slapyvardžiu
autentiškų įspūdžių iš 1940-ųjų birželio Lietuvoje knygą „Lietuva
bolševikų okupacijoje“, tapusią bibliografine retenybe. Niekur ir
niekada nebuvo paminėta tikroji autoriaus pavardė.
Nuo 1958 metų rudens iki 1970-ųjų Brazilijoje, Rio de Žaneire,
P.Babickas vedė savaitinę radijo valandėlę portugalų kalba „Atvir-
laiškis. VOZ da Lituania“ (Lietuvos balsas); 1950–1965 metais dirbo
Lietuvos pasiuntinybėje sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė. Kai
Brazilija uždarė Lietuvos pasiuntinybę, P.Babickas liko be darbo.
Išdidus lietuvis, svajojęs grįžti į Tėvynę, kai „Lietuvos sienas sau-
gos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“, iki gyvenimo pabaigos
Sesuo ir brolis Unė Babickaitė ir
rašytojas Petras Babickas
Paryžiuje. 1934 m.
Maironio lietuvių literatūros
muziejus, limis.lt
nepriėmęs jokios kitos šalies pilietybės, mirė vienišas, prasiskolinęs,

visiškame skurde portugališkoje lūšnoje. 2006 metais P. Babicko pa-
laikai buvo parvežti iš Brazilijos ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapi-
nėse (Žeimantas Mokslo Lietuva, 2012 m. spalio 16 d.).
P.Babicko šešeriais metais vyresnė sesuo, nuolat parėmusi brolį, –
talentinga nepriklausomos Lietuvos teatro ir kino aktorė, vaidinusi ir
JAV (Niujorko, Vašingtono) bei Europos (Londono, Paryžiaus) teatrų
scenoje, Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė (angl. Une Baye; 1897–1961).
Kalbininkas profesorius Pranas Skardžius (1899–1975) prisėsdavo
„Konrade“ prie J.Miltinio staliuko, kur bematant įsiliepsnodavo dis-
putas. Jau nebematyti J.A.Herbačiausko. Bet jis dar čia prisimenamas,
kaip ir jo maksimalistiniai monologai ir paradoksalios pranašystės.
Į „Konrado“ kavinę dažnai užsukdavo Justinas Vienožinskis, Vladas
Didžiokas, Liudas Truikys, Adolfas Valeška, Kazys Jakubėnas ir kt.
„Konrado“ kavinėje mėgdavo lankytis garsi, temperamentinga
Karmen – operos solistė Marijona Rakauskaitė (1892–1975) ir jos
intymus draugas, poetas, žurnalistas Faustas Kirša (1891–1964). Dai-
nininkės tėvas Lietuvoje buvo knygnešys, nuo caro represijų pabėgęs
į JAV. Vėliau pasikvietė būsimą žmoną, su kuria sulaukė septynių vai-
kų. Čikagoje gimusi Marijona nuo mažų dienų mėgo dainuoti, bet,
tėvų paraginta, iš pradžių baigė ekonomiką ir įsidarbino vienoje mu-
zikos įrašų studijoje, kurioje susipažino su savo vokalo mokytoja. Jos
paskatinta būsimoji primadona studijavo dainavimą bei lankė dra-
mos studiją. 1923 metų pavasarį dramatinis sopranas M.Rakauskai-
tė, gavusi Kaune besikuriančio Valstybės teatro direktoriaus Antano
Sodeikos kvietimą, laivu atplaukė į Lietuvą – kartu su savo J.Becker
firmos fortepionu ir įspūdingo dydžio bei turinio lagaminu.
Beje, keleriais metais anksčiau, 1920-aisiais, į Lietuvą atvyko Ma-
rijonos sesuo Jozefina Magdelena Rakauskaitė (1894–1989) – vienuolė
Ana Marija – kartu su kitomis keturiomis seserimis vienuolėmis su
misija buvusiame vienuolių kamaldulių Pažaislio vienuolyne įkurti
kazimieriečių seserų vienuolyną ir steigti mokyklas. Ji Pažaislyje
gyveno ketverius metus – 1924 metais grįžo į JAV. Marijonos Ra-
kauskaitės ir Liudo Truikio namuose-muziejuje saugomas dailus eks-
ponatas – Marijonos nosinaitė, apnerta kilpinėliais. Spėjama, Mari-
jona atsivežusi iš Paryžiaus, bet jokių tikslesnių žinių apie šį artefaktą
nėra. Gali būti, jog ji nunerta vienos iš Pažaislio vienuolyno seserų
rankomis (Filigrania.lt).
1924 metų vasario 28 dieną Marijona Rakauskaitė debiutavo Ge-
orges Bizet operoje „Karmen“. Šiam vaidmeniui ji užsisakė suknelę
Ispanijoje, o į sceną išbėgo basa, nusilakavusi raudonai kojų ir rankų
nagus, įsikandusi gyvą raudoną rožę. Kaunas to dar nebuvo regėjęs.
Marijona Rakauskaitė
(1892–1975) – Karmen
Džordžo Bize operoje
„Karmen“, 1923 m.
vasario 28 d. Valstybės
teatro operoje Kaune.
M.K.Čiurlionio nacio-
nalinis muziejus.
Marijona Rakauskaitė (1892–1975),
1933 m. kovo 21 diena, Kaunas.
M.K.Čiurlionio nacionalinis muziejus.
Viena buvusi M.K.Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus darbuo-

toja, mačiusi vieną iš premjerinių „Karmen“ spektaklių, pasakojo
operą stebėjusi sėdėdama parteryje, beveik po balkonu. Netikėtai pa-
jutusi, kad kažkas kapsi ant jos galvos. Pažvelgusi aukštyn, pamatė
kapsėjimo šaltinį – per balkoną persisvėrusį, išsižiojusį iš nuostabos
vyrą (Skučaitė Kauno diena, 2019 m. lapkričio 30 d.).
M.Rakauskaitė tapo viena ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių.
Išsipildė sena jos svajonė. Dainininkė, atsivežusi galybę sveikos gy-
vensenos, fizinių pratimų knygų, ekstravagantiškų drabužių, neregė-
tos kosmetikos, aksesuarų, antikvarinių kūrinių, iš pradžių dešimt
metų gyveno „Metropolio“ viešbučio kambaryje – su savo baldais,
fortepijonu.
Į Marijoną žmonės žiūrėjo kaip į keistą būtybę. Ji, užaugusi Či-
kagoje, į Kauną atvežė tokių naujovių, kurių net Paryžiuje tuo metu
nebuvo. Pavyzdžiui, 1924 metais Marijona visus stebino raudonai la-
kuotais kojų ir rankų pirštų nagais. Europoje nagų lakas paplito tik
1935 metais. Dainininkė mėgo ryškiai atrodyti. Ji dažė plaukus ar
jų sruogas tokia spalva, kokios spalvos drabužį vilkėjo. Moteris kos-
metiką atsiveždavo iš JAV, Paryžiaus. Marijona mėgo priklijuojamas
blakstienas, kuriomis puošdavosi ne tik scenoje, bet ir kasdien.
Dėl primadonos daug kas dūsavo, žvilgčiojo į ją, kalbino, norėjo
drauge pabūti, pabendrauti. Ši nuostabi moteris ypač patiko poetui,
dideliam operos mylėtojui ir žinovui Faustui Kiršai, beje, parašiusiam
G.Bizet operai „Karmen“ libretą. Jis ne vieną eilėrašį dedikavo savo
mylimajai:
Tu mano būsi mylima,
Tu būsi amžius mylima,
Gėlių vainikuos ir kvapuos, –
Tu būsi mylima kapuos!..
M.Rakauskaitė buvo talentinga ir individualistė, savarankiško cha-
rakterio moteris. Kavinėje ji sėdėjo be galo ori, elegantiška, aristokratiš-
kos išvaizdos. Išpuoselėtame jos veide su iškilia kakta krito į akis tarsi
plonyčiu teptuku nubrėžti judrūs, kiek pailginti antakiai. Retkarčiais
pakeldama prie lūpų mažytį kavos puoduką, toli nuklydusiu žvilgsniu ji
peržvelgdavo gausius kavinės lankytojus ir kažką labai intymiai sukuž-
dėdavo priešais sėdinčiam poetui (Korsakienė 1982: 248).
Primadona labai gerbė J.A.Herbačiauską, pritardama visiems jo tei-
giniams ir metodams, girdavo net visus jo paradoksus ir erkstravagan-
cijas. M.Rakauskaitė ypač žavėjosi J.A.Herbačiausko individualumu.
Faustas Kirša (1891–1964), vyras aukšta kakta, pačiame viršugal-
vyje tiesiu sklastymu perskirtais, jau gerokai praretėjusiais, bet rū-
pestingai sušukuotais plaukais buvo svajotojas, idealistas ir individu-
alistas. Jis nesistengė daryti jokios karjeros, nepritapo nė prie vienos
politinės srovės, nors atrodė artimas tautininkams ar krikščionims
demokratams. F.Kirša taip pat jautėsi vienišas poetas, bet ne aktyvus
visuomenės veikėjas, ne jos reformatorius. Už senamadiško pensnė
su auksiniu lankeliu tarpuakyje – susikaupusio, savyje paskendusio
žmogaus žvilgsnis. Dantyse smilko pypkė, su kuria, matyt, niekada
nesiskyrė. Buvo surinkęs ištisą pypkių kolekciją (Korsakienė, ten pat).
Poetas siekė išlikti laisvu menininku, nesusaistytas nei tarny-
ba, nei materialine nuosavybe, nei partine priklausomybe. F.Kirša
1938 metais rašė: „Aš noriu laisvai alsuoti ir reikšti savo mintis
taip, kaip noriu ir kada noriu“. Kaune gyveno itin kukliai – nuo-
mojosi kambarėlį, pagrindinis pajamų šaltinis buvo kultūros ir
su poetu Faustu Kirša.
M.K.Čiurlionio
nacionalinis muziejus.
meno leidžiama spauda, knygų vertimas. Jam nuolat stigo pinigų

(Babonaitė-Paplauskienė Naujoji Romuva, 2017, nr. 1: 50).
F.Kirša buvo ramaus charakterio, neliepsnodavo ir nedegdavo kaip
Herbačiauskas. Jam buvo įdomu stebėti, klausytis diskusijų, tik kar-
tais imdavo ironizuoti savo karštą pašnekovą, bet ne iš piktumo, bet
daugiau dėl įdomumo, nuoboduliui ir monotonijai išblaškyti. J.A.Her-
bačiauską ši ironija dar labiau įaudrindavo ir jis imdavo tiesiog šaukte
šaukti, tiesiog rėkti. F.Kiršai tai buvo labai įdomu ir jis toliau ramiai,
patenkintas rūkydavo savo pypkutę, o M.Rakauskaitė entuziastingai
pritarinėjo ir drąsino Herbačiauską imtis ekstravagantiškų žygių ir
subjektyvių paradoksų...
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugomi F.Kiršos
laiškai M.Rakauskaitei, atskleidžiantys dviejų jaunų menininkų drau-
gystę ir ilgiau nei dešimtmetį trukusią meilę.
Marijona Rakauskaitė Valstybės teatro kavinėje 1934 metais susi-
pažino su dešimčia metų jaunesniu, talentingu scenografu Liudu Trui-
kiu (1904–1987), kuris 1932 metais persikėlė gyventi į Kauną ir dirbo
Marijona Rakauskai-
tė (1892–1975) savo
kambaryje „Metropo-
lio“ viešbutyje Kaune
1932 rugpjūčio 3 d.
M.K.Čiurlionio nacio-
nalinis muziejus.
Valstybės teatre dailininku. 42 metų primadona užkalbino 30-etį tea-

tro scenografą, kuris sėdėjo nusiminęs po konflikto su teatro admini-
stracija dėl jo vėluojančių scenografijos eskizų. L.Truikys vėliau tapo
ištikimu elegantiškosios dainininkės gyvenimo draugu. F.Kiršai tai
buvo nepakeliamas skausmas, bet Marijona ir toliau įkvėpė jį kūrybai
(eilėraščių ciklas „Žydinti meilė“). Kai primadona pradėjo draugauti su
L.Truikiu, poetas viename laiškų parašė, kad L.Truikys yra puikus jau-
nas žmogus, o pats F.Kirša yra nepratęs trukdyti, todėl jis traukiasi iš jų
draugystės (Milkova Kauno diena, 2019 m. vasario 16 d.).
„Kas lanko „Konrado“ kavinę, – rašyta „Laiko žodyje“ apie kauniš-
kių pamėgtą sueigos vietą, kuri neorganizuotai menininkų bohemai
buvo virtusi kaip ir „nuosavas klūbas“, pastebėjo asmenybę: vidutinio
ūgio, vidutinės sudėties, gyvo žvilgsnio, su juodais ala Menžu ūsais,
jauną džentelmeną...“ (Ašmys Laiko žodis, 1934 m. kovo 15, nr. 10: 10).
Liudas Truikys kavinėje sėdėdavo vienas arba su draugais, papsėjo
anglišką pypkę ilgu „cibuku“, užsigerdamas juoda kava. Ir kone kiekvie-
ną kartą kavinėn atsinešdavo didžiulį, būtinai iliustruotą, teatrališkų
prajovų tomą...Tai buvo teatrališkas iki kaulo smegenų dailininkas.
Jo asmenybę gaubia savotiška legenda. Pirmą kartą teatre pasiro-
dė dėka nuolatinio jaunųjų sielų „gundytojo“ režisieriaus Boriso Dau-
guviečio, kuris jaunam dailininkui pavedė dekoruoti Petro Vaičiūno
pjesę „Aukso žaismas“. Nuo tada Liudas Truikys galutinai buvo pa-
vergtas teatro (Sakalauskas 2005: 40).
L.Truikys ir asmeniniame gyvenime kūrė savo individualų, iš-
skirtinį kostiumą bei bendravimo su kitais žmonėmis stilių. Nešiojo
rytietišką, labai ploną barzdelę ir ūselius. L.Truikys kaip teatro daili-
ninkas turėjo specifinį polinkį – iki beprotybės įsimylėjęs Rytų tautų,
ypač indų, architektūrą ir toms studijoms pašventė labai daug laiko.
Orientalizmas buvo tikrasis jo pašaukimas (Truikys Kultūros barai,
1968, nr. 11: 40). Nors Rytų šalyse nesilankė nė karto.
Didžiausi L.Truikio atradimai vyko muziejuose ir šventyklose („Įė-
jau į Luvrą ir neišėjau iš jo visą gyvenimą“). Liudas Truikys į kūrybos
prasmę žvelgė giliai tikinčio žmogaus akimis. Individuali saviraiška jį
mažai jaudino. Dailininkas minėjo, kad pajuto Egipto magijos paslap-
tis, žavėjosi jo kultūra, mėlyna spalva, kuri, pasak L.Trukio, sugrąžina
kūrybines jėgas. Dailininkas labai vertino M.K.Čiurlionio kūrybą, jį
vadino savo mokytoju. Turėjusį gerą klausą scenografą labai žavėjo
tai, kad lietuvių genijaus paveikslus jis gali ne tik matyti, bet ir girdėti
(Andriušis 1992: 88).
Liudas Truikys (1904–1987) dešinėje ir Antanas Račiūnas (1905–1984) prie

L. Truikio scenovaizdžio eskizo A. Račiūno operai „Trys talismanai“, kurios
premjera įvyko Valstybės operos teatre Kaune 1936 03 19.
Nežinomas fotografas. M.K.Čiurlionio nacionalinis muziejus.
1932 metais Valstybės teatre Liudas Truikys sutiko dailininką Ms-
tislavą Dobužinskį (1875–1957). Tai buvo lemtingas jų susitikimas. Il-
gam neužmirštamas ir dažnai prisimenamas: „Dobužinskiui aš daug
už ką dėkingas, nors nesėdėjau jo mokinių suole. Mačiau daug didžių
pasaulio meistrų, bet niekas kitas tiek daug man nėra davęs. Ir tai
pasakyti galėčiau ne tiktai aš“.
Kaune praleisti metai buvo kūrybinės M.Dobužinskio metamor-
fozės periodas, kada nuo ankstyvosios tapybinės dekoracijos formos
jis perėjo prie savo prigimčiai organiškesnės grafikos. Geriausiu visų
laikų savo pastatymu laikė V.A.Mocarto operą „Don Žuaną“(1933),
kurią kartu su režisieriumi Teofanu Pavlovskiu sukūrė kaip sunkią
tragediją. Į Kauną diriguoti „Don Žuano“ 1933 metais buvo atvykęs
garsus mocartistas Francas fon Heslinas. Išvydęs sceną, jis neišlaikė:
„Aš niekada nesitikėjau pamatyti tokio stebuklo“. Dabar „Don Žuano“
dekoracijų eskizai kabo Britų muziejuje Londone. 1934 metais Lietu-
voje lankėsi Igoris Stravinskis, žiūrėjo Kaune M.Dobužinskio apipa-
vidalintą L.Delibo baletą „Kopelija“ ir žavėjosi jo meniškumu, lengvu
ir humoristiniu prancūzų baleto traktavimu.
Pats M.Dobužinskis prisipažino, kad savo stichija laikė baletą.
Pirmasis jo darbas lietuvių teatre – dekoracijos ir kostiumai Pio-
tro Čaikovskio operai „Pikų dama“ (1925) – pradėjo lietuviškos sce-
nografijos subrendimo laikotarpį. Po to netrukus dailininkui buvo
suteikta Lietuvos pilietybė. M.Dobužinskis keletą metų praleido
užsienyje, kur kūrė dekoracijas, rengė parodas, o 1929 metais vėl
sugrįžo į Lietuvą. Meno mokyklos direktoriaus pakviestas, sceno-
grafas vadovavo grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms, kūrė
dekoracijas Valstybės teatrui. Europinio masto dailininkas Meno
mokyklą praturtino naujais dalykais. Pulgio Andriušio nuomone,
tai buvo geriausias tuometinės Kauno meno mokyklos pedagogas
(Grafikos studijoje jisai pratino mus tušu ir plunksna atvaizduoti
įvairias medžiagas, neprimesdamas mokiniams jokios technikos, rei-
kalaudamas ją susirasti kiekvienam individualiai, kad tik būtų at-
siektas tikslas, duodant progos pasireikšti originalumui (Sakalauskas,
ten pat). Bet mokykla buvo atsilikusi nuo šiuolaikinių gyvenimiškų
ir kultūrinių reikalavimų. Atvežtos naujos įdėjos greitai susidūrė su
galvojimo inercija, provincijos rutina.
Paėmęs paskolą, L.Truikys 1934–1935 metais ir 1937 metais sava-
rankiškai tobulinosi Berlyne bei Paryžiuje.
1937-aisiais scenografas sulaukė geros žinios iš Paryžiaus Pa-
saulinės meno ir technikos šiuolaikiniame gyvenime parodos – už
Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ (režisierius T.Pavlovskis)
apipavidalinimą apdovanotas Garbės diplomu. Tos operos scenogra-
fijos maketas ir dabar tebesaugomas dailininko darbo kambaryje jo
name-muziejuje Kaune. Ten tebegyvenant menininkų porai, jas sce-
nografas parodydavo tik artimiems draugams, kurie nuoširdžiai do-
mėjosi teatru.
Tais 1937 metais L.Truikio darbų reprodukcijos publikuotos Pary-
žiaus ir Londono meno spaudoje ir teatro leidiniuose, taip pat latvių,
estų, lenkų, švedų, čekoslovakų meno spaudoje. Dailininkui atsivėrė
visiškai naujų galimybių horizontai. L.Truikys bandė tapyti akvarele,
nors daugiausia dirbo tempera ir aliejiniais dažais.
Paulius ir Adelė Galaunės. Apie

1926. Nežinomas XX a. I p. foto-
grafas. M.K.Čiurlionio naciona-
linis muziejus.
Liudo Truikio kelias buvo originalus ir kupinas paradoksų: „atka-
kliai ėjęs prieš vėją, laužęs normų rėmus, nenorėjęs paklusti pilkos
tiesos skleidėjams, stengęsis būti laisvas asmeniniame gyvenime ir
kūryboje, dailininkas sukaustė save paties griežtai sukomponuotu
scenarijumi, kuriame nedaug vietos buvo likę improvizacijai“. Sukū-
ręs savo gyvenimo viziją, Liudas Truikys sugebėjo jį įvykdyti tiksliai
iki detalių ir iki pat savo gyvenimo pabaigos (Girdzijauskaitė Šiaurės
Atėnai, 2010 m. gruodžio 23 d, nr. 48: 3).
1944 metais Marijona Rakauskaitė ir Liudas Truikys įsikūrė Kau-
no Žaliakalnyje, E.Fryko gatvėje. Tuo metu šalimais dar niekas ne-
gyveno, buvo pakankamai nuošalu. Bet žmonės ne kartą yra matę
juos jaunus lyg tikrus gamtos kūdikius nuogus vaikštinėjant po sodą
(Skučaitė Kauno diena, 2019 m. lapkričio 30 d.).
Marijona kasdien mankštindavosi. Ji mėgdavo rytais keletą valan-
dų vaikščioti nuoga, taip maitindama, kaip ji sakydavo, savo kūno odą
deguonimi. Vieną ankstų rytą <…> į šių namų duris pasibeldė taip
pat neseniai atsikraustęs kaimynas, žmonos atsiųstas pasiskolinti
druskos. Naujakuriai nieko nebuvo girdėję apie sovietmečiu neįprastą
M.Rakauskaitės įprotį mankštintis namuose Ievos kostiumu. Išgirdusi
ankstyvą rytą atkaklų beldimą į duris, dainininkė jas atidarė, ma-
tyt, užmiršusi savo „aprangos kodą“. Pamatytas vaizdas vyriškį taip
paveikė, kad jis net užmiršo ko atėjęs... Jį, sėdintį ant laiptų, surado
ieškoti jo atėjusi žmona (Girdzijauskaitė, ten pat).
Kartais prie Marijonos Rakauskaitės ir jos draugų kompanijos
prisijungdavo kita operos dainininkė Adelė Galaunienė (1895–1962),
1920 metų gruodžio 31 dieną pirmajame Džiuzepės Verdi operos
„Traviata“ (režisierius Konstantinas Glinskis) spektaklyje atlikusi
Violetos vaidmenį. Iš Žemaitijos, Salantų valsčiaus, kilusi, operinio
dainavimo mokslus baigusi Maskvoje, ji 1918 metais grįžo į Lietuvą,
į Vilnių. Dailininko Adomo Varno namuose susipažino su dailininku
Pauliumi Galaune (1890–1988). Jiedu susituokė 1919 metų sausį
ir tų pačių metų balandį jaunų menininkų pora iš lenkų okupuo-
to Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Nelengva buvo įsikurti. Iki
1923 metų P.Galaunė dirbo Kauno miesto muziejuje.
Tuo metu tai buvo ypač reikšmingas Lietuvos kultūros laiko-
tarpis. 1920–1922 metais kūrėsi Kauno universitetas, Dramos
ir Operos vaidyklos, paskatinusios kurtis Valstybės teatrą. Įkurta
Meno mokykla. Rengiamos dailės parodos.
Pora kurį laiką gyveno viešbutyje Ukmergės plente, paskui
persikėlė į „Birutės“ viešbutį Rotušės aikštėje, kol dainininkės Adelės
Galaunienės talento gerbėjas, kanklių meistras J.Garalevičius užleido
jiems savo name Daugirdo gatvėje trijų kambarių butą.
1923 metais Adelė ir Paulius Galaunės gavo Švietimo ministerijos
skirtas stipendijas ir išvyko studijuoti į Paryžių. Tokia buvo pradėjusi
formuotis jaunos, nepriklausomos Lietuvos valstybės politika – siun-
tė jaunus žmones „į Prancūziją „įsigyti“ kultūros ir ją „parvežti“ į Lie-
tuvą“ (Greimas Kultūros barai, 1991, nr. 10: 9). Bet praprusę lietuviai
norėjo „jau nebe „lietuviškos“ kultūros, o paprasčiausiai – kultūros“
(Greimas, ten pat). P.Galaunė studijavo Paryžiuje meno ir architek-
tūros istoriją, A.Galaunienė – soprano subtilybes pas garsiąją Feliją
Litvin (1860–1936), rusų kilmės prancūzų dainininkę, kuri dainavo
garsiausiose pasaulio scenose. Be A.Galaunienės, pas įžymiąją pe-
dagogę tobulinosi ir dainininkė Veronika Podėnaitė (1902–1933),
pirmoji lietuvaitė, dainavusi Milano „La Scala“ teatre. Adelei teko
dainuoti daugelyje koncertų kartu su žymiais įvairių šalių solistais,
tačiau ji rasdavo laiko dar vis sugrįžti į Kauną ir čia aktyviai dirb-
ti kūrybinį darbą. Tuo pačiu metu sutuoktiniai susipažino su kitais
Europos meno centrais. Per pusę metų P.Galaunė aplankė visas Par-
yžiaus meno vietas, kur galima buvo rasti senosios kultūros reliktų,
įsigijo per 40 vertingų eksponatų, kurie, parvežti į Lietuvą, tapo Vals-
tybės muziejaus, vėliau – Vytauto Didžiojo kultūros muziejų neįkai-
nuojamu turtu.
1924 metų kovo 15 dieną, ką tik grįžęs iš Paryžiaus, P.Galaunė tapo
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijos direktoriumi. Iš
karto teko rūpintis galerijos patalpomis. Netrukus buvo patvirtintas
V.Dubeneckio sukurtas laikinosios galerijos projektas. Liepos viduryje
pradėto sprogdinti Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės, vadinamos
IX fortu, baterijos ir iš gautų plytų pastatyti galerijos laikinieji rūmai.
P.Galaunė norėjo, minint pastatyti M.K.Čiurlionio 50-ųjų gimimo me-
tines, ir 1925 metų rugsėjo 22-ąją surengti joje jubiliejinę dailininko
darbų parodą.
Kitas didelis P.Galaunės rūpestis buvo sutvarkyti M.K.Čiurlionio
kūrinius, kurie daug kartų vežioti, ilgus metus laikyti be tinkamos
priežiūros ir dėl to labai nukentėjo. Galerijos kolekciją sudarė iš Sofijos
Kymantaitės-Čurlionienės įsigyti darbai. 1922 metų vasario 27 dieną
Švietimo ministerija įvertino 183 dailininko našlei priklausiusius dar-
bus 65 tūkstančiais vokiečių aukso markių. Nemažai darbų teko res-
tauruoti.
Galerijos darbai vyko sparčiai ir 1925 metų rugsėjo 24 dieną, nors
rūmai buvo dar neužbaigti, juose atidaryta jubiliejinė K.M.Čiurlio-
nio darbų paroda, veikusi vos kelias dienas – iki rugsėjo 29-osios.
Iki gruodžio mėnesio buvo įrengta nuolatinė dailininko kūrinių
ekspozicija. 1925 metų gruodžio 13 dieną galerija buvo atidaryta
lankytojams, nors rūmų statyba galutinai užbaigta tik 1926 metų
spalio 7 dieną. Tai buvo svarbus kultūros įvykis – pirmoji nuolatinė
K.M.Čiurlionio kūrinių ekspozicija Lietuvoje.
M. K. Čiurlionio galerijos laikinųjų rūmų atidarymas.

Nežinomas autorius. Nacionalinis M. K Čiurlionio dailės muziejus.
1930 metais Galaunių penkių asmenų šeima (jau augo šeimoje
Dievainis ir Marija Adelė, vadinama Dalia, kurių auklėjimu rūpinosi
vyresnioji Pauliaus sesuo Stefanija) įsikėlė į šešių kambarių butą Fiše-
rio name Rotušės aikštėje.
1930-ieji buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais. Reikėjo kaip
nors ypatingai juos pažymėti. Komiteto pirmininkas kunigaikštis Jo-
nas Gediminas Klausutis-Beržanskis siūlė Kaune pastatyti paminklą
Vytautui Didžiajam. Komiteto narių manymu, tinkamiausia vieta –
Vytauto kalnas. Didysis Lietuvos valdovas su ištiestu kardu rankoje
turėjo būti atsigręžęs į Vilnių. Tai turėjo simbolizuoti Vilniaus išva-
davimą. Bet greitai paaiškėjo, kad grandiozinio paminklo pastatymas
Vytauto kalne su Vytauto Didžiojo figūra, atsukta į Vilnių, – neįma-
nomas. Mat paminklai dažniausiai statyti miestų aikštėse. Jei pamin-
klas Vytautui Didžiajam iškiltų Vytauto kalne, aplink būtų miškas,
o fonas – dangaus skliautas... Paminklas nebūtų matomas iš miesto
svarbiausios vietos – Laisvės alėjos. Jį užstotų ir soboro pastatas. Pa-
minklui reikėjo kito fono... Bet labiau prigijo mintis pagerbti Vytautą
Didįjį pastatant jo vardo muziejų. 1930 metais muziejus pradėtas sta-
tyti ir užbaigtas 1936-aisiais. Vytauto Didžiojo muziejus įkurtas 1936
metais, pertvarkius laikinąją M.K.Čiurlionio galeriją.
1932 metais Galaunių šeima kėlėsi į Vydūno alėją, į numeriu 2A
pažymėtą nuosavą, vieno funkcionalizmo architektūros kūrėjų Lie-
tuvoje architekto Arno Funko (1898–1957) projektuotą namą, kurį
statant Galaunės įklimpo į skolas, šeimos galva dėl to „vos nenusišo-
vęs“ (Žemaitytė 1988: 73).
Galaunių namai visur, kur jie gyveno, buvo savotiškas kultūros ži-
dinys. Pas juos lankydavosi žymūs svečiai – nepriklausomos Lietuvos
kultūros, meno, literatūros, visuomeninės veiklos ir politikos veikėjai.
Tai operos dirigentas, kompozitorius, pedagogas Juozas Tallat-Kelp-
ša, balerina bei dailininkė Olga Dubeneckienė ir jos vyras architektas
ir dailininkas Vladimiras Dubeneckis, rašytojai, profesoriai Vincas
Krėvė, Balys Sruoga, istorikas ir filosofas, Kauno universiteto profe-
sorius Levas Karsavinas, Juozapas Albinas Herbačiauskas, filosofas,
rašytojas, kultūros veikėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas, rašytojas,
profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Iš dailininkų lankydavosi
Adomas Galdikas, Vytautas Kairiūkštis, Adomas Varnas, su kuriais
Paulių Galaunę siejo gana artima draugystė. Pas Galaunes lankyda-
vosi ir Adelės Galaunienės bičiuliai teatro aktoriai. P.Galaunė dažnai
susitikdavo su kunigu, rašytoju, kutūros ir politikos veikėju Juozu Tu-
mu-Vaižgantu, kai Lietuvių meno kūrėjų draugija pavedė jam deko-
ruoti Vytauto Didžiojo bažnyčią.
Pirmoji lietuviškos operos primadona 1931 metais susirgusi pik-
tybine anemija ir dėl nusilpusio balso buvo atleista iš Valstybės te-
atro. A.Galaunienė tai laikė moraline mirtimi. Ji niekaip negalėjo
susitaikyti su bedarbės aktorės būkle. Atėjusi į „Konrado“ kavinę ir
čia sutikusi savo bičiulius, moteris nuolat dėl to skųsdavosi, kažkodėl
kaltindama „ją pražudžiusį“ Kiprą Petrauską (ją atleido tuometinis te-
atro direktorius režisierius Andrius Oleka-Žilinskas), ir aimanuodavo.
Paulius ir Adelė
Galaunės su savo vai-
kais ir giminaite.
Apie 1926 m.
Nežinomas XX a. I p.
fotografas.
M.K.Čiurlionio
Tačiau ne veltui sakoma, jog užsidarius vienoms durims, atsiveria ki-
tos. Primadona tuo metu dar nežinojo, jog ateityje taps solinio ir an-
samblinio dainavimo dėstytoja, žinoma moterų chorų dirigente, už
aktyvų dalyvavimą Lietuvių-prancūzų draugijos veikloje 1937 metais
bus apdovanota Prancūzijos ordinu. A.Galaunienė pokalbiams „Kon-
rado“ kavinėje suteikdavo sentimentalumo. Retkarčiai čia pasirody-
davo ir jos vyras, meno istorikas ir dailininkas P. Galaunė. Jis ironiš-
kai kritikavo visuomenės tamsuoliškumą, bet buvo ypač susirūpinęs
kultūros paveldo likimu.
Kartą Paulius Galaunė su dailininku ir dailėtyrininku, Lietuvos
dailininkų sąjungos pirmininku Justinu Vienožinskiu (1886–1960)
nuėjo pas švietimo ministrą pasikalbėti dėl Lietuvos kultūros turtų
likimo ir vandališko elgesio su jais. Spauda nerimo, rašė. Net Adomas
Jakštas P.Galaunės rūpestį pavadino „liguistai isterišku“. Gavo švie-
timo ministro atsakymą: „Baigėm su dvarais, nereikia ir jų kultūros“
(Jakštas Baras, 1925, nr. 5: 54).
Tokių pažiūrų turėjo ne tik ministras. Iš kaimo kilusiems lietuvių
valdininkams ir inteligentams dvarai visų pirma buvo išnaudojimo
ir nutautinimo židiniai. Jų manymu, dvarai trukdė formuotis tauti-
niam lietuvių susipratimui, kurti valstybingumą. Dalis dvarininkų
buvo priešiški jaunai Lietuvos valstybei (anot jų, „chamų valdžiai“).
Tik nedaugelis lietuvių inteligentų sugebėjo pažvelgti plačiau, pakilti
aukščiau to meto politinės situacijos ir dvarų kultūrą vertino kaip
integralią Lietuvos praeities dalį (Žemaitytė, ten pat).
Daug karčių žodžių savo straipsniuose P.Galaunė adresavo vy-
riausybei: griaunami piliakalniai, senoji statyba moderninama, se-
nas bažnytinis turtas deginamas, įvairūs senovės daiktai gabenami
į užsienį. Padėčiai pagerinti P.Galaunė siūlė, kad kultūros bei meno
įstaigoms vadovautų ne vienas kuris nors valdininkas, nieko bendro
su šia sritimi neturintis, bet kad būtų sudaryta nors maža kolegija ar
tarnyba, sugebanti autoritetingai spręsti meno ir kultūros reikalus.
Kaip jau minėta, kiti menininkai pasilinksminimui rinkdavosi skir-

tingas vietas. Kauno meno mokyklos dailininkai plastikai mėgdavo
burtis senamiesčio karčiamėlėse prie turgelio. Ten buvo arčiau ir ra-
miau, o kai lankytojų kišenėse „švilpavo vėjai“, patirtas išlaidas pada-
lindavo pats mokyklos direktorius Justinas Vienožinskis. Jis išskaičiuo-
davo iš atlyginimo – tiek, kiek kartų tą mėnesį jis buvo ten lankęsis.
Kiek išeidavo „ant galvos“, pobūvio dalyviai sužinodavo tik atsiimdami
algas. Tokia buhalterija buvo nepatenkintos menininkų žmonos.
Justinas Vienožinskis priklauso prie tų tvirtų ir veiklių asmeny-
bių, kurios įrėžė ryškų pėdsaką meniniame gyvenime. Tai buvo įdo-
mus, originalios mąstysenos, tvirtų principų žmogus.
Jo asmenybe daug kas žavėjosi. Pirmiausia daugialypiu talentu. Tai
buvo gilus menininkas, geras pedagogas, įžvalgus meno kritikas, te-
oretikas, energingas dailės gyvenimo organizatorius. Jau vien Kauno
meno mokyklos įkūrimas ir jai vadovavimas galėtų įprasminti vieno
žmogaus gyvenimą.
Adelė Galaunienė
ir J.Bieliūnas operoje
„Sevilijos kirpėjas“.
Nežinomas XX a. I p.
fotografas. M.K.Čiurlionio
Dailininko kūryba, jo veikla ir mintys – gyva lietuvių dailės is-
torija. Kova su diletantiška kritika bei to meto valdininkijos meno
nesupratimu buvo netikslingas Justino Vienožinskio energijos eikvo-
jimas, neigiamai atsiliepęs jo kūrybai. J.Vienožinskis buvo veiksmo, o
ne žodžio žmogus. Pastebėjęs kokią negerovę, nepraeidavo pro šalį, ją
ignoruodamas ar palikdamas kitam atitaisyti, o pats imdavosi darbo.
Bet J.Vienožinskio liežuvis taip pat turėjo darbo. Dailininkas gebė-
jo kandžiai, ironiškai kalbėti. Įgėlęs tuoj paguosdavo: „Nieko, nieko! –
storesnė oda bus!“ (Gudaitis 1970: 299). Bet pats J.Vienožinskis buvo
jautrus ir sentimentalus. Jis stengėsi būti tolerantiškas – gerbė kito
nuomonę, net jei ir nesutiko su ja. Su kitais elgėsi humaniškai – už-
jautė žmogų ir skubėjo jam į pagalbą, ne kartą save nuskriausdamas...
J.Vienožinskis nekreipė dėmesio į smulkmenas, gal todėl ne vie-
nas jį patį išnaudojo savanaudiškais tikslais. Dailininkas 1956 me-
tais prisipažino: „Teko apsivilti ir draugais, savo buvusiais mokiniais,
daug neteisybės patirti“. 1957-aisiais, eidamas 71-uosius, Justinas
Vienožinskis buvo gyvenimo išvargintas ir fizinių bei dvasinių jėgų
palaužtas, bet aprūpintas finansiškai – pradėjo gauti pensiją...
Dailininkas buvo staigaus būdo – greitai užpykdavo, bet pyktis
greitai ir praeidavo. Kai nesutarimai būdavo principų reikalas, galė-
jo nutraukti ryšius su artimais žmonėmis. Taip atsitiko su Kajetonu
Sklėriumi, kai pastarasis buvo Meno mokyklos direktorius ir moky-
kloje kilo streikas. Jo dalyviai reikalavo reformų Meno mokyklos gy-
venime. Tuomet buvo pašalinti net 36 aktyviausi studentai.
Tada J.Vienožinskis įkūrė privačią studiją Parodos paviljone – Vy-
tauto kalne. Visas būrys išvarytų studentų – Antanas Gudaitis, Liu-
dvikas Strolis ir kiti – perėjo pas jį. Dirbo iki vasaros. 1935 metais
J.Vienožinskis vėl grįžo dėstyti į Kauno meno mokyklą.
Progai pasitaikius, menininkai mėgdavo pasilinksminti, „išmesti
taurelę“. Tai buvo jų temperamento poreikis, „savęs išmėtymas“. Vi-
suomenė vadindavo tokius pasilinksminimus skandalais. Jų būdavo
įvairių, pradedant neįprastais, „grėsmingais“ ir baigiant humoristi-
niais. Jų atgarsiai visuomenėje buvo sutirštinami ar nudažomi kito-
mis, dažniausiai pačiomis tamsiausiomis spalvomis ir neretai klai-
dindavo net rimtus visuomenės atstovus (Galaunė 1970: 298).
Ne vieną skandalą patyrė ir Justinas Vienožinskis. Kartą per po-
būvį pas vieną Kauno kunigų seminarijos profesorių Meno mokyklos
direktorius iškrėtė išdaigą. Jis apsirengė kunigo sutana ir išėjo iš se-
minarijos teritorijos. Prie studentų bažnyčios jį sulaikė policininkas.
Tarp jo ir J. Vienožinskio prasidėjo dialogas:
– Kas tamsta esi?
– O kas jums rūpi?Ko jūs norite iš manęs?
– Koks iš tamstos kunigas, kad su ūsais?
Tik dabar J.Vienožinskis susigriebė, kad jis vilki kunigo sutaną. Po-
būvyje, be kelių vyrų, dalyvavo gana linksmo būdo profesoriaus sesuo
ir jos draugė studentė. Abi tos moterys prasitarė – kaip J.Vienožinskis
atrodytų su kunigo sutana? Sumanyta – padaryta. J.Vienožinskis per-
sirengė kunigo rūbais ir pobūvio triukšme apie tai pamiršo. Kai pri-
trūko gėrimo, jis kaip stovi pasišovė eiti į miestą jo ieškoti ir buvo po-
licininko sustabdytas. Viskas baigėsi juoku, tačiau visuomenė šį įvykį
interpretavo kaip neįprastą skandalą ir kurį laiką Kaune gandas apie
jį sklido net su keliomis gana pikantiškomis versijomis (Galaunė, ten
pat).
Prie „Konrado“ kavinės staliuko Justinas Vienožinskis, rimtas,
išmintingas žmogus, virsdavo tarsi kita, neatpažįstama asmenybe.
Mėgdavo ne tik šokti, bet ir nepaprastai temperamentingai šokiams
vadovauti. Kai blaivas – ramus, taktiškas, išgėręs – net brutalus. Rei-
kėjo žiūrėti, ant kokio pataikysi. Įsilinksminęs savo mokiniams didelę
meilę rodydavo, „bučiuodamas“ juos savo tvirtos kaktos trinktelėji-
mu. Viktorui Vizgirdai kartą net gerokas guzas iššokęs nuo smūgio, o
Rimtui Kalpokui išsigandus net teko bėgti (Kalpokas 1970: 319).
Nuotykių J.Vienožinskio gyvenime netrūko ir vėliau. Kartą, vaikš-
čiojant po Meno mokyklos kiemą, iš kažkur atsiradęs tipas, pardavinė-
jęs... gyvates. „Perku vieną, suleisk į bonką“, – ėmė derėtis J.Vienožins-
kis. Pasirodė Laura Karūžaitė-Šlapelienė. Klausė, kam gi tos gyvatės.
„Labai vyrams padeda“, – išgirdo atsakymą. L.Šlapelienė nupirko.
J.Vienožinskis gardžiai juokiesi... Ignas Šlapelis 1929–1940 metais buvo
Kauno meno mokyklos direktorius. 1944-aisiais kartu su žmona pasi-
traukė į Vakarus.
Maža, bet įdomi istorija. Buvo du prisigėrę Petras Kalpokas ir Jus-
tinas Vienožinskis. Vieną sykį jie girti nusidangino į Mickevičiaus slė-
nį. Ten pabaigė gerti butelį, išėjo iš slėnio į gatvę svyruodami, o jiems
labai toli eiti, per visą Ąžuolyną. Gatve atsidursi į Kipro Petrausko
namą. Važiavo koks tai diedukas. Jie sustabdė jį ir pasakė jam iškin-
kyti arklį. Įsakė pririšti arklį prie galo vežimo, Vienožinskis įsikinkė
ir liepė Kalpokui su bizūnu mušti, plakti ir varyti, ėmėsi tempti visą
vežimą į kalną. Atitempė iki Kipro Petrausko namo. Pamatė, kad nie-
ko gero neišeis, toliau netempė vežimo ir nuėjo pas Petrauską išsipa-
girioti. Beveik anekdotas. Traukė vežimą nuo Zoologijos sodo. Taip
jie atgailavo už nuodėmes! Pasižadėjo daugiau negerti. Iškilmingai
pasižadėjo toje vietoje, kur sustabdė žmogų. Jie skyrė sau tokią baus-
mę už visus savo „nusikaltimus“ – traukti vežimą į kalną... (Landsber-
gis-Žemkalnis 2009: 305).
Netradicišką, gal kiek šokiruojantį įvaizdį turėjo vyresniosios kartos

aktorius ir režisierius Borisas Dauguvietis (1885–1949). Jis buvo vienas
pirmųjų vyrų, įsivėrusių auksinį auskarą. Pažymėtina, kad tais laikais
auskarais mėgo puoštis romų tautybės vyrai. B.Dauguviečio auskaras lai-
kinojoje Lietuvos sostinėje daug ką stebino ir todėl režisierius visuomet su
juo buvo pastebimas... Sunku pasakyti, kodėl jis lyg vizitinę kortelę
pasirinko auskarą. B.Dauguvietis Kaune siekė gyventi laisvą ir niekie-
no nevaržomą bohemininko gyvenimą.
B.Dauguviečio tėvas buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Pa-
nevėžio apskrities viršininkas, taikos teisėjas. Motina – olandė, iš
jos, matyt, režisierius paveldėjo aukštą ūgį, mėlynas akis ir šviesius
plaukus. Į tėvą atsigimė ir charizmatiškoji jo duktė, režisierė Galina
Dauguvietytė (1926–2015).
Borisas Dauguvietis buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona Olga
Kuzmina-Dauguvietienė (1884–1967), aktorė, Pasaulio tautų teisuolė,
per II pasaulinį karą gelbėjusi žydus. Jiedu susilaukė penkių dukterų,
iš kurių dvi taip pat tapo aktorėmis. Pasakojama, kad B.Dauguvietis
labai troško sūnaus, tad išsiskyrė ir antrąkart vedė – vėl aktorę –
Petronėlę Vosyliūtę (1899–1986). Vėl gimė mergaitė, padūkėlė Galina.
Į Valstybės teatrą Borisas Daugu-
vietis buvo pakviestas 1923 metų gruo-
dį. Jis, pasak žmonos aktorės Petronė-
lės Vosyliūtės-Dauguvietienės, į teatrą
įnešė tikrą vėtrą. Jo režisūra irgi buvo
viena ugnis. Aktorius per repeticijas
negalėdavo netgi kvėpuoti – turėjo
visas atsiduoti tam gyvenimui, kuris
vyko scenoje.
Anot mokinio, aktoriaus ir reži-
sieriaus Aleksandro Kernagio, Boriso
Dauguviečio veržlus temperamentas
B. Dauguviečio šaržas. negalėjo pakęsti neemocionaliai iš-
tartos frazės, neišraiškingo veido, ne-
žėrinčio vidine liepsna žvilgsnio.
Išgėręs vieną kitą taurelę B.Dau-
guvietis atsiskleidė. Atsistojo, išsitiesė visu ūgiu ir kiaurą naktį dekla-
mavo A.Puškiną, M.Lermontovą, sakė iš vaidintų veikalų monologus,
dainavo senas biržiečių, rusų, čigonų dainas, pasakojo anekdotus.
Vėliau Teofilija [Vaičiūnienė], parašys: ,,Jeigu aktoriui sekasi ir vai-
dina jis pagal režisieriaus skonį, B.Dauguvietis jį pagirdavo, į padan-
ges iškeldavo, bet, neduok Dieve, jeigu tam pačiam aktoriui šiek tiek
nesiseka, jis tik ranka numos ir tėkš: e, tu, šūde, ir gana. Bet niekas,
išgirdęs tokį komplimentą, neįsižeisdavo, tik gardžiai pasijuokdavo. O
aktorių rėksnių, kaip P.Kubertavičiaus, O.Rymaitės, pats prisibijoda-
vo“ (Dauguvietytė 2002: 28).
Režisierius septyniolika metų praleido Kaune, ketverius metus
gyveno Šiauliuose, penkerius – Vilniuje ir per tą laiką pastatė dau-
giau kaip šimtą veikalų. Jis nespėdavo spektaklių „nušlifuoti“, todėl jie
kaip greitai buvo sukuriami, taip greitai ir užmirštami. Balys Sruoga
tai įvertino kaip „spektaklių blynų kepimą“... B.Dauguvietis ieškojo
originaliosios šiuolaikinės pjesės ir atrado tikrą lobį – dramaturgą
Petrą Vaičiūną. Režisierius suprato, jog tai nėra vienkartinės pjesės ir
pastatė bene dvylika dramaturgo veikalų... Pasak aktorės Kazimieros
Kymantaitės, režisierius nesudegė, o sutvisko jo talento liepsna.
Likimo ironija, kad režisierius savo karjerą pradėjo ir baigė ta pa-
čia A.Puškino tragedija „Šykštusis riteris“.
Borisas Dauguvietis buvo linksmo būdo žmogus, humorą mėgęs
tiek scenoje, tiek ir gyvenime. Jo duktė Galina Dauguvietytė apie savo
tėvo krėstus pokštus yra papasakojusi savo atsiminimų knygose.
Kartą mama [Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė], kai gyvenome
Kaune, Kęstučio gatvėje, netoli teatro, išsiuntė tėvą parnešti medi-
nio kryžiaus formos stovo eglutei. Tėvas [Borisas Dauguvietis] išėjo
į teatrą parnešti stovo, o mama ruošė visokius valgius. Kepiniams
pritrūko riešutų. Tėvo nėra ir nėra, nėra ir nėra, tad pati susiruošė
į parduotuvę. Bėga ji Kęstučio gatve ir mato: priešais ateina minia.
Priekyje jos vyras, nešdamas kryžių, gieda, visus žegnoja. Iš paskos
seka žioplių minia. Mama įlėkė į pirmą pasitaikiusią tarpuvartę, prie
tvoros prisispaudė, kad tik niekas nepamatytų, jog ji tą žmogų pažįs-
ta, kad tik jis prie jos neprieitų.
Tai buvo vienas iš tėvo „šposų“. Jie, ko gero, teatre išgėrė ir nuspren-
dė pajuokauti. Tėvas visą gyvenimą buvo „šposininkas“.
Yra išlikę pasakojimų ir apie dar vieną nuolatinį „Konrado“ kavinės

lankytoją – dailininką, pedagogą Vladą Didžioką (1889–1942). Keletą
jų papasakojo Teofilija Vaičiūnienė, V.Didžioko bičiulio dramaturgo
Petro Vaičiūno žmona.
Kartą kažkokios [...] šventės proga V.Didžiokas buvo apdovanotas
labai reikšmingu ordinu. Parėjęs namo, padėjo jį ant stalo, atsigulė ir
užmigo. Rytą atsikėlęs sūnus rado ant stalo tėvo ordiną, parišo šuniui
ir paleido į gatvę. O tas po visą rajoną gracuoja su ordinu po kaklu
ir linksmina vaikus. Kažkas pamatęs pranešė V.Didžiokui. Šis puolė
šuns gaudyti, tas nepasiduoda. Į pagalbą atskubėjo kaimynai. Persi-
gandęs šuo dar labiau blaškosi ir nieko neprisileidžia. Vieni juokėsi,
kiti piktinosi, o V.Didžiokas, rodosi, turėjo nemalonumų (Žilinskas
Mūsų savaitė, 2020 m. birželio 22 d.).
Vieną vasarą grįžau [Teofilija Vaičiūnienė] iš Palangos labai nude-
gusi. Autobusu važiuoju į senamiestį. Staiga matau, įlipa V.Didžiokas.
Susigūžiau, nusisukau į kitą pusę – bijau, kad tik manęs nepastebėtų,
nes bus linksmybių visiems keleiviams. Bet kur ten, pamatė ir iš tolo
šaukia:
– Tak što ty tak pod mumiju jegipetskuju namazalas? (Ko nusite-
pei kaip egiptiečių mumija?)
– Keleiviai sužiuro į mane. Išraudusi pradėjau aiškintis, jog ką tik
grįžau iš Palangos ir esu taip nudegusi. Jis netiki ir vis priekaištau-
ja: „Namazalas“, ir gana. Neprivažiavau iki man reikalingos stotelės,
iššokau pirmoje. Parėjusi namo pasiskundžiau P. Vaičiūnui, kad jo
draugas man gėdą padarė, o tas tik juokiasi:
– Ko tu jaudiniesi, visi Didžioką pažįsta ir žino, koks jis juokdarys.
Tais laikais visame pasaulyje buvo mada rinkti kurortines, vals-
tybines ir net pasaulines gražuoles. Mes irgi nenorėjom atsilikti nuo
mados, ir beveik kiekvienais metais mūsų kurortas turėdavo grožio
karalienę. Sykį restorane rinko Palangos gražuolę. V.Didžiokas buvo
žiuri pirmininkas, o mano kandidatūrą kažkas įrašė į gražuolių są-
rašą.
V.Didžiokas, pamatęs mano pavardę, pradėjo šaukti:
– Ką, Vaičiūnienę į gražuoles? Niekada šito nebus! Jeigu ją išrink-
sit, visi pradės iš paskos lakstyt, tai ką darys Petka? (Jis P.Vaičiūną
dažnai taip vadindavo.) šaudys juos, ar ką? Juk jis ir šaudyti nemoka.
Ne, kol aš pirmininkas, šito nebus! – Paėmė pieštuką – brūkšt ir iš-
braukė mano pavardę.
Taip ir netapau Palangos grožio karaliene. Išrinko tuomet vieną
dailininkę.
Iš moterų dailininkių su bohema galėtų būti siejamos ne lietuvių

kilmės, tačiau Lietuvos kultūrai svarbios moterys: Barbora Didžio-
kienė, baleto artistė ir dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, iš
dalies – dailininkė Marija Račkauskaitė-Cvirkienė, aktorė ir poetė
Elena Žalinkevičiūtė-Petrauskienė.
Iš netekėjusių moterų kiek aktyviau į bohemiškumą pretendavo rašy-

toja Liucija (pasirašinėjo Liūne) Janušytė (1909–1965). Iš Kretingos kilusi
Liūnė Janušytė. 1930. I. 23.
Nežinomas fotografas. Panevėžio
kraštotyros muziejus, limis.lt
ir Kaune studijavusi mergina jau buvo žinoma kaip spaudos bendradar-

bė, prisidengusi įvairiais vyriškais slapyvardžiais. Ji vėliau studijas nu-
traukė ir atsidavė tik rašymui. Moters likimas klostėsi nelengvai. Liūnės
Janušytės kūrybai buvo palankiausias Nepriklausomybės metas.
Bet už aštrų liežuvį moteris yra kentėjusi. L. Janušytės gyvenimo
būdas buvo ekscentriškas. Ji išgarsėjo parašiusi autobiografinį roma-
ną „Korektūros klaida“, kuriame ironiškai pasakoja apie lietuvių me-
nininkus, atsidūrusius pasaulio kultūros sostinėje Paryžiuje.
L.Janušytė liko nieko ypatingo nepasiekusi. Lietuvoje ji laikyta
prieškario bohemininke, nors bandė žengti nauju gyvenimo keliu.
Jos satyrinis romanas mūsų dienomis laikomas feministiniu romanu.
Šiuo požiūriu L.Janušytė pralenkė laiką ir buvo artima postmodernia-
jam feminizmui, atmetančiam ankstesnių dešimtmečių polinkį dra-
matizuoti ir raginančiu džiaugtis, kurti, mėgautis, užuot rūpinantis.
Namus Kretingoje sovietų valdžia atėmė, nors gatvė buvo pa-
vadinta jos tėvo Felikso Janušo vardu, Panevėžyje suteiktas namas
L.Janušytei nepriklausė, dėl buto Vilniuje, Labdarių gatvėje, teko
ilgai bylinėtis iki gyvenimo pabaigos... Likusi ligota, buvusi per-
pektyvi rašytoja gyvenimą leido ligoninėje, o bute šeimininkavo rusų
kariškio šeima...
Tik septintame dešimtmetyje rašančios moterys grįžo į literatūrą
ir jautėsi gana patogiai šalia vyrų.
„Konrado“ kavinėje galėjai matyti ir Valstybės teatro artistes: Alę
Žalinkevičiūtę, Oną Kurmytę, Antaniną Vainiūnaitę, Teofilę Vaičiū-
nienę ir kt. Tradiciškai moterys apkalbėdavo konkurentes artistes,
guosdavosi dėl patirtų skriaudų...
Dauguma moterų vienu ar kitu metu mėgo trumpus plaukus –
tokia šukuosena tapo madinga tarpukariu. Meno pasaulio moterys
Kaune turėjo būti drąsios dėl tuo metu vyravusio konservatyvaus po-
žiūrio į moteris, ypač menininkes: moters prigimtis esanti būti įkvė-
pėja, mūza vyrams, bet ne kūrėja. Kurianti moteris tarsi suvyriškėja.
Vienintelė meno sritis, kurioje moteris gali tinkamai reikštis, yra te-
atras. Todėl tikėtis, kad moterys bus aktyvios meniniame gyvenime,
buvo sunku. Rašytoja Petronėlė Orintaitė 1932 metais „Naujojoje vai-
dilutėje“ teigė, kad menininkės niekuo nenusileidžia vyrams (Orin-
taitė Naujoji vaidilutė, 1932, nr. 2: 66-78). Bet tragiškas dailininkės
Marcės Katiliūtės likimas liudija tą moterų menininkių dramą. Ilgą
laiką ji girdėjo, kad moteris neprivalanti siekti meno aukštumų, nes
tai jai nepasiekiama. Dailininkė tai pabandė, bet dėl savo kaip mo-
ters prigimties, uždaro charakterio, saugomo nuo pašalinių ir smal-
suolių žvilgsnių gyvenimo būdo palūžo ir, nesulaukusi 25-ojo gim-
tadienio – gimusi 1912 metų balandžio 24 dieną, – nusižudė 1937
metų balandžio 5-ąją.
1940 metais, kaip prisiminė Juozas Keliuotis, „niekas nenori ir

rimtai pasvarstyti, kaip sutikti naują bolševikų okupaciją. Ar ją
sveikinti, ar jai priešintis? Ar prie jos taikytis, ar laviruoti? Visi
mes ne politikai ir grynai politiškai nemokame ir nenorime gal-
voti. Rūpinamės tik Lietuvos meno likimu ir savo individualiu
gyvenimu. Kiti visi klausimai mums svetimi, tolimi, neįkandami.
Žinoma, mes visi norėtume, kad vėl susikurtų laisva ir nepriklau-
soma Lietuva. Bet kaip dabar to pasiekti – mes nežinome. Tad šiuo
klausimu visi ir tylime.Tai mūsų giliausia kruvina žaizda“ (Keliuo-
tis 1986: 63).
Vieną 1944-ųjų vakarą pas Marijoną ir Liudą Truikius Vytauto
kalno šlaite esančiame name bendravo Adelė Galaunienė ir Paulius
Galaunė, aktorė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė ir jos vyras inžinie-
rius Andrius Graičiūnas, redaktorius Juozas Keliuotis. Sėdėjo prie
juodos kavos staliuko. Kalbos buvo nedrąsios. Būta daugiau nerimo
nei vilties... Dangus dažėsi raudonai.
AK TORIAUS
J U O Z O M I LT I N I O
PA ŠĖLIOJIMAI
1931 metų pavasarį trys bičiuliai – Cecilija Griniūtė, Valerijonas
Derkintis ir Juozas Miltinis – baigė Valstybės teatro Vaidybos stu-
diją ir, prasidedant vasarai, išvažinėjo kas kur. C.Griniūtė liko Kau-
ne ir pradėjo dirbti Vytauto Bičiūno įsteigtame „Žvaigždiklio“ teatre
(1931–1932), Laisvės alėjoje 3.
Abu jauni vyrai išvyko į gimtąsias vietas. Turėjo paskyrimus į
teatrą, bet svajonės siekė toliau – vėl kada nors sueiti, būti kartu,
kurti savo teatrą, kokį geidžia, kokį įsivaizdavo... Baigiantis vasarai,
J.Miltinis ir V.Derkintis atvyko į steigiamą Šiaulių dramos teatrą.
J.Miltinis spėjo susibarti su vienu „senu“ artistu, kuris pasakė, kad
J.Miltinis esąs ką tik iš studijos ir neprivaląs ką nors aiškinti vyres-
niam, nors tuo metu ir jis pats dar tik treti metai teatre vaidino. Tas
turėjo fraką, o J.Miltinis ne... Rudenį lietus kasdien drėkino žemę ir
sunkino jauno aktoriaus nuotaiką. J.Miltinis buvo nepatenkintas Šiau-
liais. Per daug monotonijos, publika teatrališkai neišauklėta. J.Miltinis
negali su niekuo susigyventi. Aktoriui atrodė, kad visi juo nepatenkinti.
Juozas Miltinis – Šiaulių dramos teatro

aktorius. Šiauliai, 1932 03 19,
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės
viešoji biblioteka, Juozo Miltinio fondas
Prisižada būti tuo, kuo turi būti iš tikrųjų. J.Miltinis teatre vaidino
nedaug. Užtat laisvu laiku, kurio turėjo pakankamai, mokėsi užsienio
kalbų – prancūzų, vokiečių, graikų – ir muzikos...
1932 metų birželio 18 dieną, dar tebedirbdamas Šiaulių teatre,
J.Miltinis išvyko iš Lietuvos – į Paryžių. Kauno stotyje jį palydėjo
Cecilija Griniūtė.
Pakeliui J.Miltinis dvi savaites praleido Vokietijoje – Miunchene
ir Berlyne žiūrėjo spektaklius. Berlyno „Volksbühne“ ir „Kammers-
spiele“ teatruose susipažino su Šekspyro, Vakarų klasikos geriausiais
pastatytais veikalais.Tai buvo jo mokykla. „Kammersspiele“ teatras
Roberto Šumano gatvėje 12 priklausė Maksui Reinhartui.
Juozas Miltinis nevengė nuotykių, mėgo avantiūras, norėjo dau-
giau patirti. Mokėsi įvairiose mokyklose ir niekur „neprieina iki di-
plomo“ – jam rūpi žinios, pats mokymosi procesas, „pats ėjimas į at-
radimus“. Aktorius susipažįsta su įvairiomis įžymybėmis, bet iš šių
susitikimų nelieka jokių įrodymų – autografų, laiškų: ima, kas nepra-
eina, ko negali atiduoti kitam, kas savyje lieka (Sakalauskas 1992: 43).
Paryžiuje J.Miltinis apsigyveno Frenel krantinėje, kitapus Senos,
priešais Eifelio bokštą, madam Korbefen namo trečiame aukšte, tar-
naitės kambarėlyje. Žinių trokštantis lietuvis lankė Luvro meno mo-
kyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete. Europos kultūros cen-
tre jo laukė daug teatrų, muziejų, paminklų. J.Miltinis kaip laukinis
puolė į visus atsivėrusius įėjimus, kur tik tikėjosi rasti medžiagos savo
rašiniams žurnalui „Naujoji Romuva“ – jis buvo žurnalo korespon-
dentas ir su žurnalisto pažymėjimu galėjo veltui įeiti į spektaklius,
parodas. Aktorius svaigdavo nuo įspūdžių. Gyvendamas Paryžiuje,
J.Miltinis išėjo ir etiketo universitetą.
Nors daug kur įeidavo nemokamai, bet ne visur. Pinigai tirpte
tirpo. Pirmaisiais metais J.Miltinis, kol neturėjo jokio pelningo už-
siėmimo ir darbo, gyveno labai sunkiai. Kartais visą dieną išbūdavo
alkanas, vakare įkvėpimo pagautas, pradėdavo fantazuoti: grįžta Lie-
tuvon, sukuria savo trupę, jai vadovauja, ieško naujų kelių mene, gy-
vena nesirūpindamas kasdieniniu duonos kąsniu. Svajojimą baigdavo
pesimistišku rankos numojimu ir žodžiais: „Ką čia kalbėti. Nebus to.
A K TOR I AUS J UOZ O M I LT I N IO PA Š Ė L I O J I M A I 121

Niekados nebus“ (Janušytė 1969: 428-429). 1933 metais J.Miltinis
dirbo „Lietuvos aido“ korespondentu. Pinigų reikėjo ne tik kursams,
bet ir spektaklių lankymams, knygoms. Paryžiuje tuo metu buvo
režisierius, aktorius Andrius Oleka-Žilinskas, gavęs iš valdžios tris
tūkstančius litų dviem ar trim savaitėm, o J.Miltinis turėjo su keliais
šimtais tris mėnesius pragyventi ir mokytis teatro paslapčių – vaidy-
bos, režisūros. Būsimoji lietuviško teatro „žvaigždė“ daug ir atvirai
kalbėjo su kitais apie teatro reikalus.
Šiaulių dramos teatro artistas Juozas Miltinis, išvykdamas į Paryžių
1932 metų vasarą studijuoti vaidybos meną, neišėjo iš darbo teatre.
Buvo viliojamas sugrįžti. Iš Paryžiaus J.Miltinis rašė teatro direktoriui:
„Labai dėkui ponui Direktoriui, bet sugrįžti (iki rupgjūčio 15 dienos)
negaliu, nes neturiu kelionei pinigų“ (Sakalauskas 1992: 91). Aktorius
Juozas Miltinis (dešinėje) ir Madeleine Renaud filme „Helena“ („Hélène“),

rež. Jeanas Benoît–Lévy, Marie Epstein), 1936 m. Panevėžio apskrities
G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Juozo Miltinio fondas
dar laiške rašo, kad nori mokytis, bet iš direktoriaus laiško supranta,
kad taip trokštamos stipendijos negaus. J.Miltinis nusprendė į Lietu-
vą negrįžti, bet mokytis toliau. Vis dėlto vos ne vos gavo iš Švietimo
ministerijos stipendiją. Dar kiek galėjo, padėjo aktorius Valerijonas
Derkintis, bet ir jis pats ne kažkiek teuždirbo... Po Šarlio Duleno vai-
dybos studijos stogu Montmartre, Dorselio gatvėje 43, buvo kuklus
„Ateljė“ teatras... Jame J.Miltinis mokėsi ketverius metus. Tuo pačiu
vaidino Pathé Nathan kino studijos sukurtuose filmuose, taip pat Ka-
pucinų bulvaro teatre.
Paskutinis J.Miltinio laiškas Cecilijai Griniūtei iš Paryžiaus – be
datos, matyt, rašytas 1934 metų vasaros pradžioje: „Moraliai esu be-
veik patenkintas, nes turiu galimybės naudotis visokiais dvasios tur-
tais, kokie mano troškimams artimesni ir mano žinojimui prieinami“.
Dar rašė, kad jam bus didelis džiaugsmas, jeigu galės grįžęs su Cecili-
ja ir kitais pasidalyti tais įspūdžiais, kuriuos patyrė Paryžiuje.
1937 metų pavasarį J.Miltinis, Kultūros departamento kviečia-
mas, sugrįžo į Kauną, o Cecilija jau dvejus metus buvo ištekėjusi...
Aktorius tikėjosi vaidinti ir statyti spektaklius Valstybės teatre...
Grįžęs J.Miltinis Kauno menininkų gyvenime rado gana prieš-
taringą situaciją. Jaunose galvose formavosi naujos idėjos, naujas
požiūris į meninę kūrybą. Dailininkų, kurių ne vienas taip pat bu-
vęs Paryžiuje, paveikslai vyresniesiems atrodė keisti, nesuprantami.
Vyresni rašytojai nuo savo pjedestalų aukštybės žiūrėjo į jaunuosius
kaip į menkystes, o jaunimas už tai niekino juos – vargu ar tokią bū-
klę galima vadinti normalia.
Anot žurnalisto Petro Babicko, „tik inteligencija suteiks daug kam
saiko ir takto nuovokos, kurios šiandien dažnas stokoja“ (Keliuotis
1997: 368). Jaunieji arba pataikauja vyresniesiems, kad galėtų kilti
karjeros laiptais, arba juos visiškai neigia. Daugelis senųjų persisunkę
egoizmu, skandina talentingus jaunosios kartos atstovus, o proteguo-
ja pataikūnus, karjeristus, nors ir jokio talento neturinčius...
Sugrįžęs iš Paryžiaus, J.Miltinis padovanojo muzikantui Danieliui
Pomerancui meksikiečio kompozitoriaus Tata Načo sukurtą dainos
„La Cucuracha“ partitūrą. Po to, kai tik J.Miltinis užeidavo į „Konrado“

kavinę, orkestras nutraukdavo savo programą ir jo garbei sugrodavo
populiariąją „La Cucuracha“...
Kaune Juozas Miltinis kurį laiką gyveno pas bendravardį Juo-
zą Grušą. Tada rašytojas neseniai buvo Kalniečių gatvėje pasistatęs
namą, kuris dar nebuvo visiškai įrengtas, bet gyventi galima. J.Mil-
tinis įsikūrė nedideliame kambarėlyje. Guli, rūko, o degančias nuo-
rūkas mėto už lovos... Šeimininkas ne juokais išsigąsta: „Tu man
namą sudeginsi!“. J.Miltinis atsikirto: „O ką, tau namas vertesnis už
draugystę?“ Draugai susipyko. Teko Miltiniui išeiti ir apsigyventi pas
K.Ambrozaitį, pažįstamą iš tų laikų, kai dirbo „Žaibo“ spaustuvėje.
Kambario šeimininkui patiko klausytis „negailestingos kritikos apie
miesčionis ir snobus“. Jį traukė aktoriaus „chuliganiškas žavesys ir
vakarietiškas intelektualumas“ (Sakalauskas 1981: 90).
1938 metais, iš privačių asmenų gavęs paramą, J.Miltinis išvyko
į Londoną. Čia lankė teatrus, mokėsi anglų kalbos, daug skaitė, rašė
įspūdžius iš tos nesibaigiančios „proto mugės“ Paryžiuje ir Londo-
ne. J.Miltinis susiformavo savo būsimo teatro repertuarą – aštuonias
pjeses. Tai programa ištisam teatro laikotarpiui, gal net visam gyve-
nimui teatre. Bet visi „žygiai dar galvoje“...
...Grįžęs iš Londono, aktorius apsistojo pas dailininką, scenografą
Liudą Truikį, nes jo draugė Marija Rakauskaitė buvo išvykusi aplankyti
artimųjų ir gastrolių į Ameriką. Vieną rytą išėjęs į balkoną, L.Truikys
pranešė savo gyventojui, jog iš Marijonos gavęs telegramą – grįžta.
„Gaila, – atsakęs J.Miltinis, bet jam kilo tuoj nauja mintis. Jis papa-
sakojo sapnavęs, kad laivas, plaukiantis iš Amerikos, nuskendęs. Kitą
dieną aktorius vėl grįžo prie tos pačios temos: „Nematysi tu savo drau-
gės: kaip susapnuoju, taip paprastai ir įvyksta.“ L.Truikys susijaudi-
no. Išmoningas aktorius neatstojo. Pasiūlė skubiai nusiųsti laišką ir
paprašyti, kad M.Rakauskaitė dar susiturėtų nuo kelionės. Kad būtų
įtikinamiau, pasakė, jog jau sudarytas gelbėjimo komitetas, kuris yra
surinkęs 3000 litų. Tūkstantį duosią Truikiui, o už kitus esą jis, Mil-
tinis, studijuos Londone – vis tiek Kaune nėra ką veikti...
Ko galima buvo tikėtis iš tokio pokalbio? Teko aktoriui J.Milti-
niui kitur ieškoti kampo. Vėliau jau, 1978 metų sausį, dailininkas
prisipažino bijojęs jo („Aš jo bijau. Jei jam nepatikai, tavęs jis nepasi-
gailės...“). Bet jų bičiulystė nenutrūko.
Vieną J.Miltinio pašėliojimo epizodą prisiminė Juozo Keliuočio
jaunesnysis brolis Alfonsas. Kartą Miltinis pas M.Rakauskaitę ir
L.Truikį atėjo su bičiuliais. Šie buvo dideli Rytų meno garbintojai,
ypač senojo Egipto. Labai domėjosi joga, krišnaitais. Jie buvo pasidarę
pagal rytietišką receptą smilkalų ir, kai tik svečiai pasirodydavo, tuoj
abu puldavo į svetainę smilkytis. Miltinis ėmė tyčia biauriai čiaudėti:
„Fui! Negaliu pakęsti tokios smarvės!“ Čiaudėjo taip mestriškai, kad
šeimininkai visiškai tuo patikėjo. Triukys žiūrėjo į jį gailėdamasis ir
su užuojauta, o Rakauskaitė – su panieka, tikriausiai stėbėdamasi,
kaip Miltinis, gyvenęs Paryžiuje ir Londone, gali nemėgti tokių nuos-
tabių smilkalų kvapo... (Sakalauskas 1981: 91).
Juozas Miltinis nebuvo priimtas į Valstybės teatrą. Jam buvo pa-
sakyta, jog galės kurti spektaklius, bet ne savarankiškai, jis neturėsiąs
teisės pats rinktis nei pjesės, nei aktorių, dirbti galės tik kito režisie-
riaus prižiūrimas. Todėl jo polemika dėl kai kurių šio teatro veiklos
principų, taip pat ir su savo buvusiu mokytoju Borisu Dauguviečiu,
pasireiškė ne spektakliais, kurių jis tuomet taip ir negavo pastatyti,
o viešais pasisakymais ir straipsniais spaudoje. Joje J.Miltinis vienaip
ar kitaip kritikavo iš esmės tas pačias Valstybės teatro ligas, kaip ir
kiti teatro veikėjai.
Aktorius tuo metu vilkėjo žalią anglišką kostiumą, kurio trumpi
vilnos plaukučiai šviesoje mainėsi įvairiomis spalvomis, ryšėjo gel-
toną kaklaraištį, avėjo raudonus verstos odos batus. Taip pasipuošęs
ateidavo ir į „Konrado“ kavinę. J.Miltinis, sveikindamasis su dailinin-
kais, mėgo pajuokauti: „Už rankos paspaudimą – penki litai.“ Ir tuoj
pat pridurdavo, kad tą jo ranką „du kartus spaudė Picasso“.
J.Miltinis grįžo turėdamas galvoje savo teatro repertuarą, bet
to teatro, kur galėtų panaudoti savo žinias, dar nebuvo. Jis lankėsi
įvairiuose salonuose, dalyvavo vakaruose, disputuose. Čia jis jautė-
si laisvai ir nesivaržydamas. Tapo ginčų ir diskusijų specialistu, rašė
čaižančias recenzijas, poleminius straipsnius. Jis gyveno „skrybėlės
metą“, ieškodamas nuotykių ir susidūrimų.

J.Miltinį kviesdavosi moterys į savo „Moterų seklyčią“ Kaune,
A.Mickevičiaus gatvėje, kur jos rindavosi kiekvieną ketvirtadienį
20 valandą. Salėje būdavo keliolika šešiakampių staliukų, kampe –
pianinas, sienos nukabinėtos žymesnių moterų portretais, salę puo-
šė keturios skulptūros. Ant kiekvieno stalo padėta po didelę peleni-
nę (Keliuotis 2015: 390). Po audringos paskaitos aktorių apspitusios
moterys kartais išstumdavo jį pro duris kaip... ramybės drumstėją.
„Moterų seklyčia“ būsimąjį maestro gėlė iš visų pusių. Vieną ketvirta-
dienio vakarą J.Miltinis čia angliškai deklamavo Baironą, prancūziš-
kai Bodlerą. Ponios buvo sužavėtos. Moterys vėl norėjo jį matyti savo
klube, klausytis apie teatrą. Kalba dažnai pakrypdavo iki žemiškų ir
kasdienių reikalų – Kauno publiką, jos madą, skonį, įpročius ir pa-
pročius. J.Miltinis kalbėjo, ką galvojo, nesilaikydamas svečiui leistinų
etikos normų.
Visuomenė miesčionėjo ne dėlto, kad gyveno mieste, bet todėl, jog
gyveno pagal tam tikrą miesčionišką toną: rūpinosi savimi ir savo šei-
ma bei giminėmis. Aktorių siutino iškilmingos kalbos apie patriotiz-
mą, už tai gaunant atlyginimą... Ponios iki pietų sėdėdavo kavinėse,
užimtos visuomenės reikalais arba lakstydavo po krautuves, kirpy-
klas. Jų ponai apie dešimtą valandą eidavo įstaigon ir pagal nuotaiką
bendraudavo su atėjusiais... Po pietų laikraštis, vienas ar du telefo-
niniai pasikalbėjimai apie gandus ar sensacijas ir poilsis minkštoje
lovoje prie atdaros orlaidės. Vakare gyvenimas jau audringesnis: klu-
bas, pulkas arba padorūs dvasinio bendravimo ir visuomeninio susi-
telkimo pobūviai. Didžiuojasi, jei į senatvę suserga podagra ir visiems
apie tai pasakoja. Savo aiškios nuomonės neturėdamas, visada prita-
ria kitam...
Pasitaikydavo, kad poniutės, ruošdamos prašmatnesnę arbatėlę,
pirko pirma rėmus, o paskui, nusinešusios juos į dailininko dirbtuvę,
prašė pritaikyti paveikslą arba vienam vakarui išnuomoti paveikslą
su rėmais... Dar J.Miltinis primindavo pudrą, šilkus ir už tai sulauk-
davo ne aplodismentų: „Storžievis! Ir ko gali laukti, jei jis, gyvenda-
mas Paryžiuje, tik to išmoko...“ Ir grūsdavo aktorių pro duris. „Kol
nebaigsiu – neišeisiu“, – atsikirsdavo Juozas Miltinis.
Apie žmones, „bėgančius paskui daiktus“, aktorius nenustoda-
vo kalbėjęs ne tik moterims. Dažni susidūrimai, diskusijos, nuolat
įsiplieskiančios aistros. J.Miltinis drąsiai reikšdavo savo nuomonę:
„Žmonės patenka į pavojų per savo kvailumą todėl, kad jie – daiktų
vergai. Tai vabalai be sparnų, nuolat kalbą apie skridimą. Tai sustin-
gęs siautėjimas. Stabilizavęsis gyvybingumas. Jie gyvena, manydami,
kad po savo mirties sėdės ant savo kapo, skaitys savo antkapio užrašą
ir skaičiuos, kiek jiems atneš gėlių... Ne, sako Volponė, jūsų karste ne-
bus lango. Valdininkai, žinoma, nori aukštos kultūros, bet ją sugeba
kurti tie, kuriems neleidžiama, kurie drumsčia jų ramybę“(Sakalaus-
kas 1981: 77). J.Miltinis palaikė jaunas, modernias idėjas. Jis kartais
skaitydavo „Konrado“ kavinėje savo poleminius straipsnius meno,
dailės klausimais.
J.Miltinio charakteris buvo nepakenčiamas. Absoliutus egocentri-
kas. Neturėjo nei noro, nei kantrybės kitą išklausyti. Bet jo paties klau-
sytis buvo būtinybė... Kai kas bandė prieštarauti, J.Miltinis bematant
įsiplieskdavo, būdavo, išleidžia spyglius ir puola, lyg tai būtų pasikėsini-
mas į jo laisvę. Jis buvo sarkastiškas, besišaipantis, tačiau niekam pikta
nenorėjo daryti. Išbara, išrėkia čia pat, bet nekerštauja... Į akis sakė, ką
galvojo, koneveikė, bet už akių nieko nešmeižė, neapkalbėjo.
„Autoriteto nepripažįstu, – yra sakęs J.Miltinis. – Tik diskutuoda-
mas galiu laimėti ar pralaimėti. Žmogus tik savo protu gali pralenkti
kitą žmogų“ (Sakalauskas 1981: 81–82).
To meto spaudoje buvo rašoma, kad modernus menas, išaugęs di-
delio miesto chaose, fabrikų, barų, afrikietiško džiazo, kino atmosfe-
roje, nutolęs nuo gamtos taisyklingumo dėsnio, veržiasi į Lietuvą iš
sumiesčionėjusio Paryžiaus arba oficialaus prancūzų meno. J.Milti-
nis atkirto: „Ne modernusis menas nutolo nuo gamtos taisyklingumo
dėsnio, bet daugelio žmonių protas nebemiklinamas pasidarė klasi-
kinis... Kas yra oficialus menas? Gal geriau tiktų oficiozinis menas
arba valdžios spausdinami plakatai ir aukštų pareigūnų portretai?
<…> Kiekvienas menininkas, jeigu jis iš tikrųjų menininkas, kuria,
dviejų motyvų veikiamas: jis arba, nusivylęs gyvenimu, verkia, arba
grūmoja spalvomis, marmuro ar akmens blokais, garsais, žodžiais, arba,

pasiilgęs kitokio gyvenimo, džiūgauja ir idealizuoja jį tomis pačiomis
priemonėmis...“
Anot Juozo Miltinio, „visuomenė – didžiulė drobė, kurioje me-
nininkai įrašo arba nupiešia visa, ką jie mąsto, pajunta ir pergyvena
kartu su ja. Nė viena visuomenė savo genijų nebuvo prašokusi, o jeigu
jų nėra, kas kaltas? Tik ne tie, kurių nėra“ (Sakalauskas 1981: 87).
Nenurimstantis aktorius toliau aiškino, jog peizažus piešiantys
dailininkai „nepadaugina nei miškų, nei upių, nei žemės plotų. Nors
ir natūraliausiai nupieštų vaisius ar daržoves, jų negalima valgyti. Ta-
pybos elementas yra linijos, šviesos šešėliai ir spalvos, bet ne modelis.
Smerkiant moderniąją kūrybą, pasmerkiamas visas dvasinės nepri-
klausomybės gyvenimas“ (Sakalauskas 1981: 88).
Drąsios ir originalios J.Miltinio mintys nepaliko abejingų – vieni
juo žavėjosi, kiti pyko. O aktorius skelbė savo tiesas, ir tiek: „Aš ži-
nau, kad visi Žemės rutulio gyventojai yra urvinės kilmės. Kaip tada
skonis? Jeigu jūsų skonis kaimiškas, tai kodėl ponai dailininkai ir
ponai architektai nedirba kaime? Ten nėra erdvių mokyklų, operų,
ligoninių, o kaimiečiai jų taip norėtų! <…> Džiūgaudami, kad kai ku-
rie jaunieji eina jų pėdomis, jūs jaunuosius jau guldote gyvus į karstą.
Nelaimė tam menininkui, kuris eina ne savo pėdomis. Jeigu meni-
ninkas nusileidžia iki jūsų propaguojamo skonio, visa jo tapyba virs-
ta oleodrukais, muzika – šlageriais, tangais. Daugiau yra šokančiųjų
negu klausančiųjų muzikos. Kas gali geriau už patį kūrėją suprasti ir
nulemti kūrybą?“ (Sakalauskas 1981: 88–89).
...Palikęs „Konrado“ kavinę, J.Miltinis eidavo ieškoti nuotykių, nes
vis dar neturėjo vietos, kur galėtų skaidytis jame susiformavęs bran-
duolys. Didžiąsias pjeses, savo būsimo teatro repertuarą, jis tebene-
šiojo galvoje – įgytos žinios ir idėjos ją tiesiog plėšė. J.Miltiniui buvo
gaila savęs. Bet ramiai gyventi negalėjo, nes žmogus tik „žaisdamas“,
bet ne įsitvirtindamas vienoje vietoje, esąs šio to vertas. Nenuoramai
būsimam maestro rūpėjo viską patirti.
Atvykęs iš užsienių į Kauną, jis buvo visiems didelė atrakcija. J.Mil-
tinio išorė, gausios žinios, drąsa, neapykanta miesčionijai daugeliui
labai imponavo. Kaip jis rašė ir kalbėjo, buvo labai nauja...
Daug abejonių jam kėlė Valstybės teatro spektaklių režisūriniai
sprendimai. Jis negalėjo praeiti pro šalį, išvydęs eklektinį spektalį,
kai režisierius nekvaršina sau galvos jokiomis stiliaus problemomis
ir ypač kai pasigenda statytojo koncepcijos. Kalbėdamas apie tokius
spektaklius, J.Miltinis ironiškai prisiminė režisierių, kuris per repe-
ticiją aktoriams taip apibūdina vienos pjesės sceną: „Pamėginkite įsi-
vaizduoti, kad kažkas kažkur kažkokį šokį šoka“. Šią ironija jis skyrė...
režisieriui, savo mokytojui B.Dauguviečiui.
J.Miltinis ilgai ir atsidėjęs nagrinėjo „Makbeto“ pastatymą. Šią
Vilhelmo Šekspyro tragediją jis išsirinko būsimam teatrui, apie kurį
daug galvojo, stebėjo, kaip ją interpretuoja net Londono režisieriai...
J.Miltinis buvo įsitikinęs, kad tragedijoje galima kalbėti apie žmogaus
esmę, vertikaliai einančią per laiką ir erdvę, jog tai žmoniškumo la-
boratorija, kur atsiskleidžia personažų sudėtingumas, o jų tragizmas
kelia klausimus, kurie liečia žmogaus ribas.
Valstybės teatre J.Miltinis išvydo šios tragedijos sceninę formą,
kuri buvo nepanaši į jo įsivaizduojamą: „Tokio pastatymo negali-
ma pavadinti nei kūryba, nei klasikų populiarizavimu, o tik klaikia
mūsų vienintelio Kauno dramos teatro agonija“. Jo nuomone, „teatras
pasidarė tik įstaiga, nebejaučianti savo tikrosios paskirties, o tik ve-
getuojanti diena iš dienos, kol valstybė maitina“. J.Miltinio išsakyta
kritika buvo paskelbta žurnalo „Naujoji Romuva“ 1939 metų 6-ame
numeryje. Po šio straipsnio teatralai, atėję į „Konrado“ kavinę, norėjo
„užmušti Miltinį“ („Parodykit tą gandrą, kuris varles ryja!“).
Pagaliau, siekdamas įgyvendinti savo sumanymus, 1938 metais
J.Miltinis ėmė vadovauti Darbo rūmų Kauno kultūros klubo scenos
mėgėjų kuopelei.
1939 metais J.Miltinis dirbo švietimo ministerijos referentu: tu-
rėjo recenzuoti dramos veikalus – privalėjo atidirbti už kelionei į
Londoną gautą paskolą. Vaikščiojo po Kauną be aiškios vietos su
„negailestingumu ir garsiomis ydomis“ – lyg gėle ant skrybėlės.
Reikėjo iš teatro išvaryti nuobodulį, rasti „naujų teatrinių kūnų“, o
Miltiniui – savo teatrą. Juokinga buvo prašyti visuomenės patarimų,
kokiais keliais turėtų eiti teatras...

J.Miltinis pasidarė žinomas, gąsdinantis ir drumsčiantis nusisto-
vėjusią ramybę. Dailininkas, scenografas Adomas Galdikas (1893–
1969), sutikęs jį Laisvės alėjoje, pereidavo į kitą gatvės pusę ir, že-
gnodamasis kaire ranka, juokais sakydavo: „Atitolinkite nuo manęs
tą šėtoną!“. Dailininkui patiko teatralo drąsa, bet ji ne visiems buvo
maloni... Pasigirdo balsų, kad J.Miltinis yra... nepageidaujama perso-
na Kaune. Valstybės teatro direktorius, įsižeidęs dėl žurnale išspaus-
dintų straipsnių apie teatrą, atėmė iš „Naujosios Romuvos“ redakcijos
teatro bilietus...
Visiškai įgyvendinti savo svajones J.Miltiniui pavyko tik tuomet,
kai 1940 metų lapkričio 18 dieną buvo įsteigtas Panevėžio dramos
teatras. 1940-ųjų gruodžio 1 dieną, sėkmingai įveikęs režisierių at-
ranką, Juozas Miltinis su trupe atvyko iš Kauno į Panevėžį. Atėjau
į Panevėžį su kuprine. Daugiau nieko nereikėjo... Tik blogo tegul niekas
nedaro, galvojau, o gera aš pats čia pasidarysiu. Kad tik gerai prasidėtų:
Juozas Miltinis ir Vaclovas

Blėdis. 1956 06 30. Foto-
grafas Kazimieras Vitkus.
Panevėžio apskrities
G. Petkevičaitės-Bitės
viešoji biblioteka, Juozo
Miltinio fondas
baigtis turbūt gerai negali... (XXI amžius 2007 m. rugsėjo 9 d., nr.
70). Panevėžio dramos teatras oficialiai atidarytas 1941 metų kovo
15 dieną, kai naujo kūrybinio kolektyvo veiklai skirtame pastate Res-
publikos gatvėje įvyko pirmoji premjera – pagal Nikolajaus Pogodino
pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“.
Publika ir spauda iš karto įvertino teatro išskirtinumą, pažymėda-
ma jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliš-
kumą: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena“. Taigi
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro istorija susijusi su vienu as-
meniu, viena nepaprastai ryškia talentingo ir nepakartojamo meni-
ninko asmenybe.
Režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės nuomone, Juozas Mil-
tinis buvo vienas originaliausių jos gyvenime sutiktų žmonių: „Jo įdo-
mūs darbai, ne mažiau įdomi asmenybė. Jis patvirtino taisyklę, kol
yra režisierius, tol yra teatras. Buvo Miltinis – buvo Miltinio teatras.
O dabar Panevėžio teatras ne toks. Dauguvietis, Juknevičius – buvo
jų teatras. Ir publikos nestigo, ir badauti nereikėjo, ir aktoriai turėjo
vaidmenų“ (Dauguvietytė 2009: 171).
Juozo Miltinio gyvenimas apipintas istorijomis, tapusiomis legen-
domis. Bet mažai kas žino, jog tas užkietėjęs viengungis, retą moterį
laikęs lygiaverte pašnekove ar bendraminte, buvo... vedęs. Ir ne bet
ką, o tarpukario bohemos atstovę, koketę, nenuoramą lėbautoją, ke-
liautoją, aštrialiežuvę feljetonistę Liūnę Janušytę (1909–1965).
Jiedu bendravo ir gyvendami Paryžiuje. Apie tai rašė L.Janušytė
savo romane „Korektūros klaida“, kuris prasideda šiomis eilutėmis:
„Kelinta diena slankioju po Paryžių ir vis dar negaliu įsisąmoninti,
kad esu Paryžiuje. Atrodo, kad vis dar Kaune, kad tuoj iš už kurio
nors kampo išners kuris pažįstamas ir pakvies į „Konrado“ kavinę“
(Musteikis Lietuvos žinios, 2003 m. rugpjūčio 16 d.: 20). L.Janušytė
gyveno viename viešbutyje kartu su dailininkais Viktoru Petravi-
čiumi, Pauliumi Augiu ir aktoriumi Juozu Miltiniu. Kaip jau minėta,
pastarasis grįžo iš Paryžiaus 1937-ųjų pavasarį, V.Petravičius mokėsi
Paryžiuje nuo 1935 iki 1938 metų. Taigi Janušytės ir Miltinio drau-
gystė tęsėsi ir Paryžiuje. Čia jiedu susipažino. „Jis baisiai žvėriškos
LEGENDINĖS „T U L PĖ S “ LAIKAIS 131

išvaizdos, suveltais plaukais ir tokia pat suvelta barzda, bet akys geros
ir atrodo, kad su juo susidraugausiu“ (Janušytė 2011: 10).
Amžininkų teigimu, ta santuoka tebuvo alkoholiu apsvaigęs „pokš-
tas“, bohemiško gyvenimo atspindys. Anot G.Dauguvietytės, ji truku-
si tik vieną dieną ir jiedu „patys nežinojo, kam tos vestuvės. Miltinis
išvažiavo, o mes pas Liūnę (dabartinėje Vilniaus gatvėje) baliavojome
toliau“ (Dauguvietytė 2009: 171). Bet santuoka buvo tikra. Yra išlikęs
ir santuokos liudijimas, kuriame rašoma, kad pilietis Miltinis Juozas,
Jono, gimęs 1907 metais Mažeikių apskrityje, LTSR, ir pilietė Liucija
Janušytė, Felikso, gimusi 1909 metais Kretingos mieste, LTSR, susi-
tuokė 1949 metų sausio 15 dieną. Sutuoktuvės įregistruotos šiomis
pavardėmis: vyrui Miltinis, žmonai Miltinienė. Santuokos įregistra-
vimo vieta: Vilniaus miesto 1-asis civilinės būklės aktų įrašų biuras.
Vertėjas, publicistas Audrius Musteikis suabejojo „vedybų kaip
pokšto versija“. Jo nuomone, „1949-ieji – rūstūs metai. Galbūt tuo
sunkiu, nenuspėjamu laiku emancipuota Liūnė pasijuto pavargusi
Juozo Miltinio ir Liūnės Janušytės santuokos liudijimas
Juozas Miltinis. 1989 m.
Fotografas Kazimieras Vitkus.
Panevėžio apskrities G. Petke-
vičaitės-Bitės viešoji biblioteka,
Juozo Miltinio fondas
kliautis vien savimi ir ieškojo tvirtesnio peties, patikimos užuovėjos.

Miltinis atkakliai žengiąs įsitvirtinimo keliu, atrodė esąs tinkama
partija.“ Juolab, jog vienos jų amžininkės nuomone, „Liūnė būtų su
juo gyvenusi, tik jam šito nereikėjo“. O režisieriui Juozui Miltiniui
„sužaista santuoka tikriausiai turėjo išsklaidyti ant jo krintančių įta-
rimų šešėlius. Sovietų valdžia galėjo rimtai prikibti ir grėsmingai pa-
siteirauti, kodėl šis neveda, gyvena vienas, kaip kad buvo prikibusi
prie kitų meno žmonių.“
O poros skyrybų priežastį paaiškinęs aktorius Donatas Banionis.
Jo žmona Miltinį pusiau juokais perspėjusi: „O jeigu Liūnė įsitaisys
vaiką, jums reikės mokėti alimentus“. Režisierius nusprendė santuoką
nutraukti (Musteikis Lietuvos žinios, 2003 m. rugpjūčio 16 d.: 20).

L E G E N D I N Ė S „T U L P Ė S “
LAIKAIS
...Sovietmečiu „Konrado“ kavinė buvo uždaryta, o jos vietoje

1948 metais įkurta kavinė „Tulpė“, jos vidus buvo pertvarkytas pagal
Jono Virako projektą. 1961 metais interjeras vėl atnaujintas, patalpos
praplėstos. Projekto autoriai – Vytautas Dičius ir Algimantas Mikė-
nas. Istoriniame „Konrado“ kavinės pastate neliko nei autentiškos
materijos, nei dvasios. Bet ta vieta išliko populiariausia menininkų,
literatų pasisėdėjimo vieta, ten buvo skiriami pasimatymai. Tačiau po
karo jos lankytojai jau buvo kiti. Ir kitokie.
„Tulpės“ kavinei daug metų vadovavo Jonas Vobolevičius. Jo anū-
kė kardiologė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Jolanta Justina
Vaškelytė savo senelį prisimena „kaip labai gerą ankstyvosios vaikys-
tės draugą, labai linksmą pokštininką, siurprizų, netikėtumų mėgėją,
vėlesniu laikotarpiu – kaip ypatingai išmintingą šeimos patriarchą,
globėją ir kaip žmogų, labai mylintį savo darbą. Konditerija užėmė
turbūt daugiau nei pusę ar dar daugiau jo gyvenimo. Nors pradžia
ir pažintis su konditerija buvo gan vingiuota ir sunki. Anksti, trejų
metukų, likęs be mamos, jauniausias penkių vaikų šeimoje, užau-
gintas savo dešimčia metų vyresnės sesers Elenos, kurią laikė savo
mama, labai anksti, būdamas trylikos metų, pradėjo dirbti pagal-
biniu darbininku konditerijos ceche Kaune: nešiojo prekes, šveitė
skardas ir t.t.“.
Ilgainiui jaunuolio darbštumas, sumanumas ir imlumas buvo
pastebėtas ir J. Vobolevičius, išmokęs konditerijos pradmenų, buvo
išsiųstas mokytis ir tobulintis į Varšuvą. Grįžęs į Kauną, jis dirbo
„Konrado“ kavinės konditerijos ceche, net buvo jo vadovu, vėliau dir-
bo duonos ir konditerijos fabrike „Parama“, kituose konditerijos ce-
chuose. Po karo J.Vobolevičiui buvo pasiūlyta vadovauti konditerijos
cechui buvusioje „Konrado“ kavinėje ir pačiai kavinei. Reikėjo keisti
kavinės pavadinimą. Profesorė J.J.Vaškelytė atskleidė paslaptį, kaip
„Konrado“ kavinė tapo „Tulpe“: „kartu su savo žmona (mano sene-
le) Emilija surado gražiausios jiems abiems gėlės pavadinimą“. Net
ir tapęs kavinės vadovu, J.Vobolevičius nepamiršo konditerijos. Jis „
gamindavo pagal storas receptų knygas ir užrašus, bet visada ragau-
davo ir įdėdavo savo skonių, improvizuodavo, ir tortai, pyragaičiai,
pyragai, saldainiai visada būdavo truputį skirtingi, bet nepaprasto,
nepamirštamo, dieviško skonio.
Senelis Jonas Vobolevičius visada mano atminty išliks kaip ypa-
tingas žmogus – labai jautrus, truputį karštakošis, greit užsidegan-
tis, bet ypatingai geras, nuoširdus, šiltas ir protingas, kurio ne viena
pasakyta mintis lydi mane visą gyvenimą. Dažniausiai jis man pri-
mindavo, kad į kiekvieną darbą būtina įdėti dalelytę savo širdies –
ar plausi grindis, ar kepsi pyragą, ar rašysi straipsnį. Dalelytė širdies
tavo atliekamą darbą padarys tikru ir nepakartojamu.“
Iki aštuntojo dešimtmečio „Tulpės“ kavinės direktorius Jonas Vo-
bolevičius, turėjęs gerą muzikinį skonį, kviesdavosi groti profesiona-
lius džiazo atlikėjus, todėl čia, kaip ir tarpukariu „Konrado“ kavinėje,
rinkosi solidi publika – ir intelektualai, menininkai, ir aukšti partiniai
veikėjai.
Jonas Vobolevičius.1938 m.
Prof. J.J.Vaškelytės asmeninio
archyvo nuotrauka

1964 metais „Tulpėje“ grojo profesionalūs džiazo atlikėjai, vado-
vaujami Romualdo Grabšto. J.Vobolevičius pakvietė į savo vadovau-
jamą kavinę dainuoti anuomet populiariomis itališkomis dainelėmis
kavinėje „Tartu“, veikusioje K.Petrausko gatvėje, savo estrados daini-
ninkės karjerą pradėjusią Nijolę Talat-Kelpšaitę. Legendinė daininin-
kė prisimena tuometinius kavinės lankytojus: „Ateidavo mįslingoji
Kauno pora – dailininkas Liudas Truikys su dainininke Marijona Ra-
kauskaite. Jie visada sėdėdavo prie sienos, priešais nedidelę kavinės
sceną, įrengtą viduryje didelės kavinės salės, suskirstytos į tris zonas.
Užsukdavo vakarais ir rašytojas Juozas Grušas, kuris po programos
pavaišindavo mane ir orkestre grojusią Vidą Rekienę taure vyno. Jei į
Kauną atvažiuodavo Lietuvos kino studija, tai režisieriai Raimundas
Vabalas, Marijonas Giedrys, operatorius Jonas Gricius ir kiti kinema-
tografininkai būtinai užsukdavo pavakaroti į „Tulpę“. Lankėsi „Tul-
pėje“ ir keli garso režisieriai iš Lietuvos radijo. Matyt, jiems patiko
R.Grabšto kolektyvo grojimas, ir netrukus mano dainos kartu su
orkestro įrašais pradėjo skambėti per radiją“ (Skučaitė Diena.lt,
2014 m. birželio 1 d.).
Iš senųjų klientų išliko nedaug kas. Vieni iš jų – jau minėta le-
gendinė operos dainininkės Marijonos Rakauskaitės ir dailininko,
scenografo Liudo Truikio pora, tiek „Konrado“ kavinėje, tiek vėliau
„Tulpėje“ turėjusi savo staliuką. Jiedu išlaikė savo senąją eleganciją
ir stilių.
Teatrologė, dailėtyrininkė Audronė Girdzijauskaitė, asmeniškai
pažinojusi įžymiąją porą, prisimena: „Dėmesį traukė nepakartoja-
ma Truikių pora. Ponas Liudas languotu švarku ir šviesiom kelnėm,
minkštais prieškariniais drobės su oda batais, su „fantazija“ švarko
kišenaitėje ir berete; o ponia Marijona – visa balta: balta šilkine pa-
laidinuke, balintos rupios drobės paltu, balta megzta mulinė siūlų
berete, baltom patogiom basutėm apsiavusi apdegusias, vos pabrin-
kusias kojas ryškiai dažytais nagais, taip pat melsvo atspalvio baltais
plaukais – viskas turi būti suderinta!“ (Girdzijauskaitė Šiaurės Atė-
nai, 2010 m. gruodžio 23 d., nr. 48: 3). Tiesa, taip pora atrodė atosto-
gaudama Palangoje. Bet turbūt ir Kauno gatvėse – ne ką kitaip.
Liudas Truikys buvo džentelmenas, garsėjęs pagarbiu elgesiu su
moterimis. Jis, pasitikdamas viešnias namuose, visuomet bučiuodavo
jų rankas ir vadindavo visas panelėmis, nepriklausomai nuo jų am-
žiaus.
Kartais L.Truikys dalyvaudavo parodose ir jas palydinčiose kon-
ferencijose. Pasak A.Girdzijauskaitės, jis „laikydavosi gan arogantiš-
kai, pabrėždamas savo kitoniškumą, didžiuodamasis tuo, kad niekam
nenusileidžia, neina į kompromisus, visuomet iriasi prieš vėją. Žinia,
ne kartą buvo kaltintas formalizmu, kas sovietmečiu laikyta viena
didžiausių nuodėmių“. Glotniai sušukuoti poilgiai plaukai, juodai
dažyti ūseliai, varlytė po kaklu ir akis didinantys akiniai visą jo po-
vyzą darė grafišką, raiškią, skvarbią. Jis buvo panašus į kokį Vaičiūno
dramos personažą, šiek tiek manieringą menininką. Tarpais atrodė,
kad jame slypi ir kažkas velniška... A. Girdzijauskaitė stebėjosi, kaip
Marijona Rakauskaitė (1892–1975) ir Liudas Truikys (1904–1987) savo

namuose Kaune prie operos scenografijos eskizo.
Nežinomas fotografas. M.K.Čiurlionio nacionalinis muziejus.

sovietų vadžia nesudorojo, neįveikė Truikio („o Truikys, užsispyręs
žemaitis, išlaikė tiesų stuburą“). Pora gyveno nesusituokusi, neturėjo
ir netroško vaikų. Jiedu atsidavė kūrybai. Abu teikdavo vienas kitam
daug laisvės ir pagarbos, saugojo abipusį privatumą. Jei reikėjo, padė-
jo vienas kitam. M.Rakauskaitė pasibelsdavo eidama į L.Truikio dar-
bo kambarį, o šis – į jų bendrą miegamąjį. L.Truikys lydėdavo savo
mylimąją į jos spektaklius, iškvėpindavo jos persirengimo kambarį
smilkalais, pristatydavo iš namų kolekcijos atsineštų rytietiškų skulp-
tūrėlių.
Dailininkas, savo mūzos itališkai Truikini vadinamas, sakyda-
vo, kad Marijona – jo gyvenimo draugė, be kurios jis nebūtų tiek
pasiekęs, kiek pasiekė menų – muzikos ir dailės – sintezės srityje.
M.Rakauskaitė buvo vienintelis žmogus, kuriam L.Truikys rodyda-
vo savo kūrinį, klausdamas, ar tas eskizas skamba, t.y. ar kuria
muziką, ją pratęsia. Marijona jam kartais atsakydavo: „Ne taip,
Truikini, kažkas ne taip“ (Skučaitė Kauno diena, 2019 m. lapkri-
čio 30 d.). Ir tada jie kartu ieškodavo sprendimo, kad scenografija
suskambėtų.
M.Rakauskaitė buvo jų bendrų namų karalienė. L.Truikys, labai
preciziškai, kaip mėgo jo draugė, atliko beveik visus buities darbus.
Ryte anksčiau atsikėlęs, eidavo į Stoties turgų pirkti šviežių salotų ir
kiaušinių, paskui plaudavo tas salotas atidžiai po vieną lapelį ir ruoš-
davo savo draugei lengvus pusryčius. Pietaudavo jie mieste, daugiau-
sia „Konrado“, vėliau – „Tulpės“ kavinėje. Rakauskaitė – su didžiule
skrybėle, Truikys – su tamsia berete, siaurais ūseliais, abu pasitempę,
išdidūs, traukiantys visų dėmesį. Praeiviai retai matydavo juos šne-
kantis – dažnai pora būdavo kartu tyloje. Jiems einant gatve, L.Trui-
kys, kiek atsilikęs, sekdavo jai iš paskos. Jo rankose kartais būdavo
koks pirkinys.
Išskirtinė pora sovietmečiu namuose rengdavo teminius vakarus,
į kuriuos kviesdavosi keturis penkis draugus. Vienas jų paprastai
jau būdavo lankęsis šiuose namuose ir žinodavo, kaip dera čia elg-
tis. Besirenkančius svečius pasitikdavo labai garsi, pagal vakaro temą
parinkta muzika. Jau vien pagal ją buvo galima surasti poros namą.
ir Liudas Truikys.
M.K.Čiurlionio nacionalinis
muziejus.
Įėję svečiai patekdavo į tirštą smilkalų debesį – L.Truikys smilkyda-

vo kadagį ir gintarą, kurie išskiria labai daug dūmų. Viešnios būda-
vo sodinamos į krėslus, o svečiai vyrai sėsdavosi ant žemės. Vakaro
metu galiojo keletas taisyklių. Viena jų – skambant muzikai nekal-
bėti. L.Truikys sakydavo: „Verdi kalba, o kai kalba vienas, kiti šiuose
namuose tyli“ (Milkova Kauno diena, 2019 m. vasario 16 d.).
Apsilankymą tokiame vakare aprašė vienas psichologas. Visų pir-
ma, jį šokiravo tai, kad, skirtingai nei žmonai, jam buvo pasiūlyta
sėstis ant žemės. Vakaro tema tąkart buvo Atlantida. Svaiginantis
smilkalų kvapas, itin stipri arbata ir nepaprastai įtaigus L.Truikio
pasakojimas apie nuskendusią Atlantidą ir jos civilizaciją psichologą
paveikė taip, kad po to dvi savaites kolegos turėjo su juo dirbti, kol šis
patikėjo, kad Atlantida neegzistuoja (Milkova, ten pat).
L.Truikys laikydavosi griežtos dienotvarkės. Jis keldavosi 4 valan-
dą ryto ir skirdavo porą valandų meditacijai. Dailininkas domėjosi
įvairiomis religijomis, taip pat Vydūno, savo buvusio mokytojo, fi-
losofinėmis įžvalgomis. Jo draugė irgi buvo labai plačių religinių pa-
žiūrų.

Kai, sulaukusi garbaus amžiaus, M.Rakauskaitė susirgo Parkinso-
no liga, būdingą šiai ligai simptomą – rankų virpėjimą – mažai kas
pastebėdavo, nes primadona viešumoje visada būdavo pasitempusi,
sėdėdavo tiesi kaip styga. L.Truikys kiekvieną rytą darydavo jai ma-
kiažą. Primadonai tai buvo labai svarbu. Moteris sakydavo, kad jos
kūnas yra įrankis tarnauti Dievui, dėl to ji ir skirianti ypatingą dėme-
sį savo išvaizdai.
Primadona būdavo visada elegantiška, saikingai puošdavosi ju-
velyriniais dirbiniais. Tačiau brangiausių papuošalų moteris neteko
dramatiškomis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais Marijona nesutiko
pasikeisti savo JAV pilietės paso į sovietinį, todėl buvo pasodinta į
kalėjimą. L.Truikys surinko vertingiausius mylimosios papuošalus ir
nunešė kaip kyšį saugumiečiams. Dar tą pačią dieną M.Rakauskai-
tė atgavo laisvę. Bet primadona buvo priversta anksčiau laiko išeiti į
pensiją. O dvylika metų jaunesnis L.Truikys buvo atleistas iš darbo
dėl savo pasaulėžiūros ir nesitaikstymo prie sistemos. Jis savo stu-
dentams Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (iki An-
trojo pasaulinio karo – Kauno meno mokykla) dėstė ne socrealizmą,
o propagavo senovės Egipto kultūrą. Neteko talentingas scenografas
ir Valstybinio operos ir baleto teatro Vilniuje vyriausiojo dailinin-
ko pareigų. Buvo pašalintas ir iš Dailininkų sąjungos. Dešimt metų
L.Truikys buvo bedarbis. Vėliau jo buvęs mokinys Zenonas Varnaus-
kas padėjo Truikiui vėl gauti darbą.
Pora gyveno iš mažytės dainininkės pensijos, taip pat pardavinė-
dami savo gausios bibliotekos knygas ir savo meno kolekciją. Jiems
padėjo ir JAV gyvenę Marijonos giminaičiai, siųsdami maistą, drabu-
žius ir dažus.
Sovietų valdžia planavo į poros butą atkelti rusų karininką, tačiau
šis atsisakė gyventi tarp smilkalų ir garsiai griaudinčios muzikos.
Marijona Rakauskaitė mirė sulaukusi 83-ejų. Lygiai po dvylikos
metų, to paties amžiaus Anapilin išėjo ir Liudas Truikys. Po Marijo-
nos mirties jam tapo dar sunkiau gyventi ir išgyventi. Jam mirus, pri-
madona buvo perlaidota iš Romainių į Petrašiūnų kapines, kur ilsisi
ir jos ištikimasis gyvenimo draugas.
Kai L.Truikio kas nors paklausdavo, ar jam nėra sunku atlaikyti
jaunų studenčių žvilgsnius, jis atsakydavo: nelengva, kai jaunos stu-
dentės žiūri savo gražiomis akimis, tačiau jis jau ne viename gyveni-
me susitinka su Marijona tam, kad įgyvendintų menų sintezę. Jų ryšys
buvo nepaprastai stiprus, kur kas daugiau nei paprasta draugystė.
Gavęs gėlių po premjeros, scenografas nešdavo jas M.Rakauskaitei ir
dėdavo jai prie kojų. Mylimajai mirus, jis merkdavo gėles prie jos fo-
tografijos. Kai Liudas po Marijonos mirties priimdavo svečius, tame
kambaryje pastatydavo ir jos fotografiją. Eidamas į kitą kambarį, ją
nešdavosi kartu.
Teatrologei Audronei Girdzijauskaitei tik kartą, 9 dešimtmečio vi-
duryje, teko lankytis Liudo Truikio namuose Žaliakalnyje, šiandien
vadinamuose Truikyne. Jie dviese susiruošė aplankyti dailininką.
Nors susitikimas buvo sutartas iš anksto, paskambinus ilgai niekas
neįleido. Paskui durys atsivėrė, pro plyšį svečiai pamatė Liudą Trui-
kį, „vilkintį didelį pilką minkštų vilnų megztinį, šaliku apvyniota
gerkle“. Pamatęs atvykėlius, dailininkas atšoko nuo durų, prisiden-
gė rankomis ir pradėjo šaukti, jog dabar, taip atrodantis, negalįs
priimti, mat esąs po ligos, ir liepė ateiti vėliau, už poros valandų.
A.Girdzijauskaitė su kolega tradiciškai pasėdėjo „Tulpėje“, papietavo
(„šilta, jauku, šmėsteli vienas kitas pažįstamas“) ir vėl kilo į kalną.
Antrąkart duris atidarė „neatpažįstamai persimainęs ponas Trui-
kys – pasitempęs, atjaunėjęs, kostiumuotas. Vedžioja po butą, rodo
Marijonos daiktus, pirštų galais liečia jos fortepijoną, uždega žvakes
prie portreto, kuris stovi mažojo kambario viduryje ant kėdės, at-
remtas į atlošą. Deda švarią nosinę prie akių... Kalba apie vienatvę,
apie tai, kad nebeturi ūpo dirbti, kai jos nėra. Bet rodo eskizus, var-
to eskizų aplankus. <…> Ramus, bet tvirtas Truikio kalbėjimas teka
įprastine vaga lyg upė be intakų. Tezėmis, pakopomis jis išdėsto savo
požiūrį. Šiek tiek girgždanti įsakmi balso intonacija sako, kad iš tos
vagos jo niekas neiškreips. Nė nebandykit“.
Net po savo mirties operos solistė Marijona Rakauskaitė išliko dai-
lininko Liudo Truikio mūza. Vieną brandžiausių savo kūrinių – sceno-
grafiją Dž.Verdžio operai „Don Karlas“ (1978) – L.Truikys sukūrė, kai

pabudęs iš sapno apie M. Rakauskaitę, jis pamatė, kaip saulės spin-
duliai suformuoja kryžių. Ši akimirka įkvėpė dailininką kryžių pasi-
telkti kaip pagrindinį scenografijos motyvą, leidusį vizualiai pratęsti
kompozitoriaus muziką scenoje.
Autentiškas teatras „Arbatvakariai“ prikėlė garsųjį scenografą –
2020 metais bute, kuriame gyveno dailininkas ir jo „geriausias drau-
gas“ Marijona Rakauskaitė, dabar tapusiame poros memorealiniu
muziejumi, buvo bene keturis kartus rodomas spektaklis „Tu mano
ilgesy...“ Tarpukario publika taip mylėjo Liudą Truikį, kad jo sceno-
grafijas lydėdavo dešimties minučių aplodismentai. Pakilus teatro
uždangai, operai dar nė neprasidėjus, žmonės atsistoję plodavo vaiz-
dui, kurį išvysdavo scenoje.
Nebuvo paprasta prisiliesti prie tokios iškilios asmenybės. Tea-
tro „Arbatvakariai“ direktorius Kristijonas Siparis ir režisierė Eglė
Tulevičiūtė spektakliui ruošėsi ne vienerius metus: rinko medžia-
gą, kalbino dailininką pažinojusius žmones, bendravo su L.Truikio
ir M.Rakauskaitės namo-muziejaus įkūrėja R.J.Ruibikiene. Sukurtą
spektaklį paprastai rodo savo teatre Vilniuje, šalia Aušros vartų.
K.Sipario tėvas, operos solistas Rimantas Siparis dirbo operos ir
baleto teatro Vilniuje vyriausiuoju režisieriumi, kai buvo priimtas
sprendimas atšaukti L.Truikiui duotą užsakymą sukurti operos „Ote-
las“ scenografijas (R.Siparis buvo ir šio pastatymo režisierius). Sce-
nografas kurdavo tol, kol eskizai suskambėdavo, pratęsdami muziką.
Kartais šio skambesio L.Truikiui tekdavo laukti ilgiau, nei galėdavo
to laukti teatras, nerizikuodamas, kad reikės atidėti premjerą. Tą sykį
„Otelas“ buvo perduotas estų dailininkui Eldorui Renteriui.
K.Siparis sakosi jaučiąs su L.Truikiu karminį ryšį ir spektaklio
metu žiūrovams atvirai prisipažįsta, kad džiaugiasi, galėdamas šiais
pasirodymais garsinti L.Truikio vardą ir skleisti jo viduje rusenu-
sią kūrybinę ugnį. Autentiškoje aplinkoje atliekamas K.Sipario mo-
nospektaklis įtraukia žiūrovus į vyksmą. Per spektaklį-patyrimą
K.Siparis prisuka mechaninį patefoną. Suskamba aukcione jo pirktos
M.Rakauskaitės šelako plokštelės, įrašytos 1921 metais, Marijonai
dar gyvenant JAV, muzika. Paklausę įrašo, žiūrovai ir vėl grąžinami į
šių dienų pasaulį (Bieliūnaitė Kauno diena, 2003 m. spalio 22 d.).
Skulptorius Robertas Antinis irgi turi ką apie legendinę „Tulpės“
kavinę papasakoti, nes jo tėvas, taip pat skulptorius, Robertas Antinis
(1898–1981), beje, studijavęs Paryžiaus aukštojoje dekoratyvinės dai-
lės mokykloje, čia dažnai lankydavosi:
Na, o mano pirmieji susidūrimai su bohema (nors aš ir tiksliai ne-
žinau, ar tai bohema) buvo dar vaikystėje. Nuo seniausių laikų mes,
vaikai, buvom savo tėvą praminę „tulpininku“, nes jis vis mėgdavo
„Tulpėje“ sėdėti. Mes gyvenom kitoj pusėj Laisvės nuo „Tulpės“, mus
ten dar vaikus vakarais nusivesdavo. Tais laikais dar buvo galima va-
karais vaikus vestis į kavines. Nupirkdavo mums pyragaičių, o pats
gerdavo kavą. Ir bendraudavo su žmonėmis. Mano tėvas dirbdavo
savo studijoje vienas, taigi, vakare po darbų norėdavo pabendrauti su
žmonėmis. Ir ne su bet kuo. Aišku, ateidavo Truikys, ir kitokių žmo-
nių, bet mano tėvui labiausiai imponavo gražios, protingos moterys.
Jis mėgo su jomis kalbėtis, kad pagerėtų nuotaika po sunkaus darbo.
Ar tai bohema, aš nežinau. Bet prie kavinių kultūros aš pratęs jau nuo
mažens (Atmintiesvietos.lt).
Išlikę ir daugiau prisiminimų apie „Tulpę“, tik jau vėlesnių laikų.
Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis pasakoja:
Jeigu jau mes kur nors nueidavom Kaune, tai į „Tulpę“. [...] Ten
rinkdavosi visi to meto Kauno menininkai. Mes, aišku, išsiskirdavome
iš kitų: ilgi plaukai, kitokie nei visų drabužiai. Taip rengdavomės spe-
cialiai, nes mums tai buvo įdomus malonumas. Norėjom. Specialiai
plaukų neaugindavom, tiesiog taip išeidavo. Tų laikų muzika – The
Rolling Stones – „We can‘t get no satisfaction“. Ilgi plaukai prie to kaž-
kaip pritapo, nors tada jų niekur netoleravo. Taip mums reikėjo. Jeigu
visi į „Tulpę“ ateina normaliai, tai aš mėgau apsirengti kitaip nei visi.
Užsivilkdavau dryžuotą „telnešką“ [apgludusią trikotažinę palaidinę,
pavadinimas kilo iš rusiško žodžio „telo“ – kūnas] ir baltas drobines
platėjančias kelnes. Taip išsiskirdavau iš kitų, bet man tai būdavo
kasdieninis rūbas (Ten pat).
„Tulpėje“ lankydavosi ir rašytoja Aleksandra Fomina:
Labai svarbi vieta buvo „Tulpė“, šalia kurios tada veikė ir piratinių

Audronės Vaitkutės asmeninio
archyvo nuotrauka
kasečių parduotuvėlė: sėdėjo toks amžinai nuliūdęs vyrukas, kurį

praminėm Broliu Triušiu, ir pardavinėjo savo įrašytas kasetes po
5 litus. Didžiausia šventė buvo susitaupyti tuos 5 litus ir su draugė-
mis eiti pasižvalgyti muzikos naujienų: Ace of Base, Pet shop Boys,
Bryano Adamso, Madonnos, Michaelo Jacksono – tos kasetės leisdavo
prisiliesti prie bauginančiai didelio ir paslaptingo populiarios muzi-
kos pasaulio, susijusio su magiškais žodžiais „Amerika“ ir „Europa“
(ten pat).
Deja, pasibaigė ir „Tulpės“ epocha. 140 metų būrusi žmones, kavi-
nė mirė. Jos vietoje atsirado šiuolaikiška parduotuvė.
Žymūs Kauno architektai piktinosi, kad, saugant miesto istorinį
paveldą, sprendžia ne valdininkams patariantys paveldo, architektū-
ros, istorijos specialistai, bet pinigingi užsakovai. „Negi tapome ame-
rikonais, negailestingai griaunančiais viską, kas „išėjo iš mados?“–
klausė architektas Rimas Palys. „Neturiu jokių sentimentų prieškario
ir tarpukario žydų nameliams Laisvės alėjoje – vietoj jų galima būtų
pastatyti naujus pastatus“, – oponavo jaunesnės kartos architektas
Gintas Natkevičius, „Tulpės“ rekonstrukcijos bendraautorius
(Petrauskaitė Kauno diena, 2003 m. gegužės 10 d.).
Rekonstruojant „Tulpę”, buvo išpildyti visi paminklosauginiai rei-
kalavimai. Deja, mirusios „Konrado“ dvasios nebeprikelsi. Jos pasi-
gendantys inteligentai turėjo sukrusti anksčiau. Dar „Tulpei“ tebe-
gyvuojant, buvo galima pareikalauti Savivaldybės miesto reikmėms
išpirkti šį pastatą. Dabar jau šaukštai – po pietų.
Seniau buvusią kavinę dar priminė juodo granito plokštė su
užrašu „Tulpė“ Laisvės alėjos šaligatvyje (idėjos autoriai – archi-
tektas Rimas Adomaitis ir skulptorius Kęstutis Lanauskas). Po
2018–2019 metais vykusios gatvės rekonstrukcijos ir tas paskutinis
atminimo ženklas išnyko.
Pabaigai – kauniečio, pirmojo Salomėjos Nėries muziejaus direk-
toriaus, buvusio Kauno miesto Panemunės rajono Vykdomojo ko-
miteto pirmininko pavaduotojo kultūrai ir švietimui Stanislovo Pe-
trausko pasakojimas, užrašytas 2021 metų vasario mėnesį.
Dažnas kaunietis atsidūsta: „Ak, mūsų „Tulpė“, mūsų „Metropolis“
ir „Versalis“. Kas iš jų beliko?.. Mes, senieji kauniečiai, „Tulpės“ vardą
retai minėdavome. Mums ta garsioji kavinė buvo ir lieka „Konrado“ ka-
vine, kokia ji garsėjo tarpukariu Kaune. Ir dabar, kai „Tulpės“ neliko nė
pėdsako, kai su įniršiu ji buvo sunaikinta su visu inventoriumi ir patal-
pomis jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuviję šalin graudulį, su
pasigardžiavimu prisimeni tikros kavos kvapą, sklidusį iš tos legendinės
kavinės visą sovietmetį. Tai buvo Laisvės alėjos didysis traukos centras.
Aš, pradėjęs dirbti Salomėjos Nėries memorialininio muziejaus
direktoriumi, vos ne kas antrą dieną iš darbovietės Palemone trauki-
niu atriedėdavau su muziejaus steigimo reikalais į Kauną, kur rinkau
medžiagą muziejaus ekspozicijai. Kaune tebegyveno daugybė Salo-
mėjos Nėries jaunystės ir studijų draugų, bendradarbių. O ir poetės
vyras, skulptorius Bernardas Bučas kartu su sūneliu Sauliumi gyveno
Kaune. Per dienas pabėgiojęs po miestą su tais reikalais, nusiplūkda-
vau, praalkdavau. Nepaaiškinamai atsirado trauka retkarčiais pasi-
lepinti skaniu patiekalu ir gera kava būtent kavinėje „Tulpė“. Suvalgęs
145
kokybiškų salotų ar kepsniuką, sumokėdavau ne ką brangiau kaip val-
gykloje už gausius, bet apetito nežadinančius pietus...
Dažnai mieste buvo, o ir dabar tebėra asmenybių, kurios dauge-
liui metų prisiriša prie savo pamėgtos kavinės ar restorano ir tampa
savotišku to objekto simboliu, suteikiančiu tam tikros romantikos ir
žavesio. Be abejo, tai yra asmenys, aukštesnio lygio, gilesnio intelekto
ir išsiskiriantys savo kūrybiniu potencialu.
Ne vieną dešimtmetį Kauno Laisvės alėją nuobodžiu pokariu puo-
šė nepakartojamo žavesio meninės išmonės įkvėptą scenografiją operų
pastatymams kūręs Liudas Truikys su impozantiškomis paryžietiško-
mis manieromis iš visų išsiskiriančia buvusia operos primadona Ma-
rija Rakauskaite, ilgaamže jo žmona. Dažniausiai dėvėdami tamsios
medžiagos, bet labai elegantiško kirpimo rūbais. Vienas kitą susiėmę
už rankų, oriai žengdami Laisvės alėja, jie norom nenorom į save at-
kreipdavo visų dėmesį. O kur dar gražiai suformuota plati beretė ant
dailininko galvos ir neapsakomo dailumo ploni, juodi ūsiukai!
Mus, karo ir pokario vaikus, ugdė ir didelę įtaką darė iš Rytų at-
vežta kultūringo elgesio samprata ir santykis su visuomene. Joje daž-
nokai jau nebuvo paisoma pagarbos originaliai, kūrybingai ar pra-
bangiau gyvenančiai asmenybei... Šią dailią porą neretai sutikdavau
pietaujančius „Kauno svetainėje“, buvusioje dietinės valgyklos salėje.
Čia buvo išlaikyta švara, aptarnavimo kultūra ir patiekalų kokybė.
Retsykiais užsukęs į kavinę „Tulpė“ pasimėgauti nepakartojamo sko-
nio „Kijevo kotletu“ ir siurbtelėti aromatingos kavos, čia užtikdavau
tą žavią porą. Kažkaip dabar netenka pastebėti, kad valgantysis ka-
vinėje mokėtų taip subtiliai, delikačiai laikyti šakutę ir peilį, kaip tai
darė tie senosios kartos meno atstovai kauniečiai Truikiai. Prisimenu,
kad peilį ir šakutę laikydavo būtinai šiek tiek pakėlę penktąjį, plonąjį
pirštelį... Jų gražių manierų, darbuojantis prie stalo, nei pakartosi,
nei išmoksi. Tai jiems buvo įgimta. O tai, kaip jie susidauždavo po
stiklelį konjako, nupasakoti neįmanoma.
„Tulpei“ suteikdavo žavesio čia rinkdavęsi dar Smetonos laikus
menanti aukštuomenė: dailininkai, rašytojai, artistai. Jie dažniau-
siai įsikurdavo salės gilumoje esančiame pusiau apvaliame tarytum
146
priestate, kurio visos sienos buvo įstiklintos ir matydavai kavinės kie-
mą. Čia pat būdavo ir pakyla orkestrui, kuris vakarais grodavo sva-
jingas šokių melodijas...
Ir vis dėlto išskirčiau vieną asmenybę. Tai amžinuoju Vytauto Di-
džiojo universiteto studentu save vadinęs įžymiojo kompozitoriaus
Juozo Naujalio sūnus Tadas. Tai buvo aukšto ūgio, labai lieknas,
gilių raukšlių išvagotu labai savitu rusvos odos veidu. Iš rankų ne-
paleidžiantis cigaretės, dailiai apsirengęs ir pasitempęs pagyvenęs
inteligentas. Jis visiems skųsdavęsis dėl nežinomų priežasčių nutrū-
kusiomis studijomis universitete. Jam čia priklausė atskiras staliukas,
prie kurio vos prisėdęs, sulaukdavo stiklelio konjako, puodelio kavos,
už kuriuos atsiskaityti nereikėdavo – greitai atsirasdavo jo kavinės
bendražygis, neretai mecenavęs tolimesnį pasisėdėjimą...
Paprastai garbingi miesto svečiai būdavo kviečiami pietauti užda-
roje aplinkoje – antrame „Tulpės“ aukšte buvusioje nedidelėje banketi-
nėje salėje. Pamenu, kai pietavome su S.Nėries poezijos vertėju Vikto-
ru Falkenhanu (vok. Viktor Falkenhahn) iš Vakarų Vokietijos. Svečias
nepašykštėjo pasakyti didžiausių komplimentų patiekalų grynumui
ir skoniui. O šiupininę sriubą, vadinamą „Solianka“, jis titulavo pačiu
skaniausiu pastarųjų metų patiekalu. „Tulpės“ patiekalus – ypač šalti-
barščius ir pyragaičius – laikė skaniausiais pasaulyje čia viešėję daugu-
ma JAV lietuvių, kurie po truputį būdavo įleidžiami į sovietinį Kauną.
Neabejotina, kad kavinės statusą ir tradicijų palaikymą lėmė ir
tai, kad šiai kavinei, jos darbo kultūrai lemiamos įtakos turėjo ilga-
metis jos direktorius Jonas Vobolevičius. Mano žmona su jo dukra
Irena Vobolevičiūte-Vaškeliene tapo artimiausimis draugėmis, studi-
juodamos tuometiniame Kauno medicinos institute. Žmona ne kartą
pasakojo apie šiltus, labai aukšto lygio, pagarbius santykius, europi-
nes manieras jų šeimoje. Nėra kuo stebėtis, kad tokie ryšiai tarp žmo-
nių buvo diegiami ir kavinėje „Tulpė“.
Na, o apie lietuvių nesugebėjimą išsaugoti kai kuriuos paveldo
objektus, negailestingą jų naikinimą, paniekinant senąsias tradicijas,
turėtų drąsiai ir konkrečiai kalbėti praeities tyrinėtojai, nes tai vyksta
būtent Nepriklausomybės metais, kai įsisuko privatizacijos smagratis.
147
VIE TOJ PABAIGOS
Kaunas ketvirtame dešimtmetyje prilygo daugeliui Europos miestų

ne savo didumu, bet gyvenimo įvairumu. Gal tik iki Paryžius buvo
tolokai, o iki Šveicarijos miestų buvo visai nepakeliui. Bet jie buvo
gerai žinomi. Kaunas net vadintas mažuoju Paryžiumi. Matyt, pasi-
turintys, save priskiriantys „aukštajai visuomenei“, turėjo supratimą
apie tikrąjį Paryžių. Jau vien tai, kad rūbai iš Paryžiaus patekdavo į
Kauno salonus, o poniutės mielai juose apsipirkdavo, kad galėtų pa-
sirodyti teatre ar kitoje viešoje vietoje. Labiausiai trūko estrados te-
atrų ir kabaretų, kurie neatsiejami nuo Paryžiaus įvaizdžio. Anais laikais
visi, kas vienokiu ar kitokiu būdu susidurdavo su menu, literatūra, teatru,
spauda, progai pasitaikius, mėgdavo pasilinksminti bei „išmesti bur-
nelę”. Vieni tai padarydavo tyliai, kukliai, kiti – viešai ir triukšmin-
gai. Visuomenė tokius pasilinksminimus vadindavo „skandalais”. Bet
tai tebuvo nepriklausomos valstybės piliečių laisvalaikio praleidi-
mo forma. Kiekvienas rinkosi pagal savo skonį. O dėl jo galime tik
pasiginčyti…
Bet nesinori iki galo nusipiginti. Laisva prancūzų egzistencial-
istų mintis sklandė Kauno kavinėse ir restoranuose. Tai buvo kur kas
svarbiau ir prasmingiau. Kauniečiai garsėja sentimentais tarpukario
laikams. Tada mieste klestėjo bohemiškas gyvenimas ir veikė iki šiol
legendomis apipinti restoranai ir kavinės. Pagrindinės bohemos raiškos
prielaidos tarpukario Kaune buvo modernėjanti sostinės aplinka ir
miesto infrastruktūra (restoranai, kavinės, teatrai) bei išsilavinusių,
kūrybingų menininkų, turėjusių ryšių su Vakarų Europos bohemiška
aplinka, atsiradimas. Tačiau bohemininko įvaizdis buvo nevienalyt-
is. Jiems būdingas praeities idealizavimas, nostalgija praeičiai. Vy-
resnieji prisimena, kad Kauno aukštuomenė laisvalaikiu rinkdavosi
į kavines, restoranus, teatrą. Ir būtinai pasipuošę.
Kunigui Juozui Tumui-Vaižgandui, nelankiusiam nei klubų, nei
restoranų, nei kavinių, net nė pas pažįstamus nesisvečiavusiam, te-
atras buvo vienintelė gyvenimą paįvairinanti ir daug sielai grožio
148
teikianti pramoga. Bet jis suprato, jog „ne visiems teatras pavaduoja
įtartino gerumo pramogas”. Jo nuomone, „dauguma nėra nei alko-
holikai ligoniai, nei kortininkai lotininkai pamišėliai – jie paprasti
pusiausvyros ieškotojai“ (Merkelis 1989: 276).
Moterų dalyvavimas bohemiškoje aplinkoje, dominuojant vyrams,
buvo negausus ir komplikuotas. Gaji buvo patriarchališka tradicija.
Bet bohemos tradicijos buvo saugomos ir sovietmečiu. Į restoraną ar
kavinę gerai praleisti laiką buvo būtina eiti ne tik pasipuošus, bet ir
gerai nusiteikus… Tačiau šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas dik-
tuoja naujas taisykles. Bet verta prisiminti ir neužmiršti tarpukario
dvasinio gyvenimo.
Norėjau rašyti taip, kaip iš tiesų buvo, o ne kaip norėtume, kad
būtų buvę. Šie žodžiai priklauso Kostui Ostrauskui (Egzodo rašytojai
1994: 579).
Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas
Panevėžys, 2022 metų žiema
149
NAUDOTA LITERATŪRA
1923 m. surašymo duomenys. Internetinė prieiga: https://lt.wikipedia.org/wiki/1923_m._Lie-

tuvos_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas žiūrėta 2021 m. sausio 7 d.
1930 01 18 Kensingtonas. Janušytė L. Laiško Kazimierui Kielai vokas. Lietuvos literatūros ir
meno archyvas, f. 30, ap. 1, b. 20.
AISTIS, Jonas. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991,
p. 117, 214–215.
ANDRIUŠIS, Pulgis. Septinton įleidus. Kaunas: Spindulys, 1992, p. 88.
ANDRIUŠIS, Pulgis. Šis tas apie milžiną. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Sudarė V. Sruo-
gienė. Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 266-267.
AŠMYS, Vilius. Jaunas teatro dailininkas L. Truikys. Laiko žodis, 1934 m. kovo 15 d. nr. 10,
p. 10.
BABONAITĖ-PAPLAUSKIENĖ, Virginija. Dvasia visuomet liks didinga. Naujoji Romuva,
2017, nr. 1, p. 50.
BACEVIČIUS, Vytautas. Konrado kavinėje. Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Vilnius: Vaga,
1969, p. 214.
BAKEWELL, Sarah. Egzistencialistų kavinėje. Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis. Vilnius:
Tyto alba, 2019, p. 141.
BELECKAS, Juozas Kazys Beleckas. Kaip Kaunas juokiasi ir verkia. Diena, 1934 m.
sausio 14 d., p. 3.
BIČIŪNAS, Vytautas. Apie moterys menininkes. Židinys, 1930, nr. 8-9, p. 165-167.
BIČIŪNAS, Vytautas. Tipinga lenko nuomonė apie Lietuvą. Lietuvos aidas, nr.62, 1931, p. 2.
BIELIŪNAITĖ, Dalia. „Arbatvakariuose“ sužibo L. Truikio dvasios ugnis. Kauno diena, 2020
m. spalio 22 d. Internetinė prieiga: https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pra-
mogos/arbatvakariuose-suzibo-l-truikio-dvasios-ugnis-992018?fbclid=IwAR1E6EQBejIE-
VagqUk6VatYw2XS72dD8kIKc-6eJyO-q8whCjRPS2JmAWng, žiūrėta 2021-04-07.
BORUTA, Kazys. Drauge su draugais. Sudarė ir paaiškinimus parašė V. Vilnonytė. Vilnius:
Vaga, 1976, p. 66–67.
BRADŪNAS, Kazys. Archyvai. Sudarė Virginija Baubonytė-Paplauskienė. Kaunas: Maironio
lietuvių literatūros muziejus, 2016, p. 22.
BRAZAUSKAS, Juozas. Juozo Keliuočio drama. Vilnius: Margi raštai, 2017, p. 59, 62.
BRAZAUSKAS, Juozas. Mano kelias. Panevėžys, 2018, p. 111-189.
BRAZAUSKAS, Juozas. Trumpas žydėjimas. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2017, p. 49.
BRAŽĖNAS, Petras. Petras Cvirka: monografija. Vilnius: Vaga, 1998, p. 102.
BUTKEVIČIUS, Algirdas. Dainavęs, kaip niekas nedainavo. Šiaurės rytai, 2013 m. lapkri-
čio 12 d. Internetinė prieiga: http://siaure.lt/main/turinys/kultura_ir_bendruomene/1/11515,
žiūrėta 2021 m. kovo 18 d.
BŪTĖNAS, Julius. Žmonės, kuriuos pažinojau. Vilnius: Vaga, 1978, p. 68–69.
CVIRKIENĖ Marija. Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Vilnius: Vaga, 1969, p. 170.
DAMBRAUSKAS, Antanas. Viskas praeina: mokslo dienų, lagerio ir tremties atsiminimų
nuotrupos. Vilnius: Vaga, 1991, p. 44-45.
DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, Vanda. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose:
Balio Sruogos 100-ečio gimimo sukakčiai. Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 375.
DAUGUVIETYTĖ, Galina. Perpetuum mobile. Vilnius: Tyto Alba, 2002, p. 28.
DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ, Deimantė. A. Galaunienė – pirmoji lietuviškos ope-
ros primadona. Kauno diena, 2020 m. vasario 16 d. Internetinė prieiga: https://m.kauno.die-
na.lt/naujienos/laisvalaikisirkultura/kultura/galaunienepirmojilietuviskosoperos-primado-
na-952785, žiūrėta 2020 m. gruodžio 31 d.
Egzodo rašytojai: autobiografijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 579.
150
Filigranija. Internetinė prieiga: http://www.filigrania.lt/lt/articles/seivute_lietuvoje?fbcli-
d=IwAR0u2-4RMw0iyV-OWEVJxzHDcYXPqUARP68xu8tIHWNY24cWcoCQWzerRm0
GAIŽUTIS, Algirdas. Meno sociologija. Vilnius: Enciklopedija, 1998, p. 10.
GALAUNĖ, Paulius. Muziejininko novelės. Vilnius: Vaga, 1967, p. 111.
GALAUNĖ, Paulius. Neišsenkančios energijos žmogus. Justinas Vienožinskis: straipniai, do-
kumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970,
p. 298–299.
GIRDZIJAUSKAITĖ, Audronė. Liudas ir Marijona: prieš vėją. Šiaurės Atėnai, 2010 m. gruo-
džio 23 d., nr. 48, p. 3.
GREIMAS, Algirdas Julius. Apie viską ir apie nieką: žmogus, visuomenė, kultūra. Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 101, 123.
GREIMAS, Algirdas Julius. Šis tas apie kultūrą. Kultūros barai, 1991, nr. 10, p. 9.
GRICIUS, Augustinas. Keliai keleliai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 221.
GRICIUS, Jonas. „Amarcord“ iš mano prieškarinio Kauno. Lietuvos rytas, 1998,
rugpjūčio 11 d., nr. 185, priedas „Mūzų malūnas“, p. 3.
GUDAITIS, Antanas. Menas gyventi. Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai,
amžininkų atsiminimai. Sudarė Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970, p. 329.
GUDAITIS, Leonas. „Trečio fronto“ agonija: paskutinio numerio paieškos. Darbai ir dienos,
2007, t. 47, p. 206, 212.
GUDAVIČIŪTĖ Dalia. „Lietuvos rytas“ surado gydytoją, ant kurio rankų užgeso Petras Cvir-
ka. Lrytas, 2017 m. gruodžio 14 d. Internetinė prieiga:
https://kultura.lrytas.lt/istorija/2018/12/08/news/-lietuvos-rytas-surado-gydytoja-ant-ku-
rio-ranku-uzgeso-petras-cvirka-3815019/, žiūrėta 2021 m. balandžio 7 d.
GUSTAINIS, Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Kaunas: Spindulys, 1991, p. 157.
HERBAČIAUSKAS, Juozas Albinas. Erškėčių vainikas. Sudarė V. Daujotytė. Vilnius: Vaga,
1992, p. 399.
HERBAČIAUSKAS, Juozas Albinas. Mūsų teatro opiausiuoju klausimu. Naujoji Romuva,
1932 m. balandžio 17 d., nr. 16, p. 1, 362–363.
JAKONYTĖ, Loreta. XX amžiaus ketvirto dešimtmečio kartos poetų savivoka. Literatūra,
Nr. 37, 1999, p. 43, 47.
JAKONYTĖ, Loreta. Rašytojo socialumas. Naujosios literatūros studijos. Vilnius: Lietuvių li-
teratūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 199.
JAKŠTAS, Adomas. Mano kritikams. Baras, 1925, nr.5, p. 54.
JANKAUSKIENĖ, Jovita. Keli „Konrado“ kavinės bohemiškos kasdienybės štrichai. Kauno
istorijos metraštis, 2012, nr. 12, p. 221-232.
JANKAUSKIENĖ, Jovita. Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste
1919–1940 m. Istorija, 2013, t. 90, nr. 2, p. 60–62, 64, 67–68.
JANKAUSKIENĖ, Jovita. Materialinė laikinosios sostinės literatų bohemiškojo gyvenimo
pusė. Česlovo Milošo skaitymai, 2013, nr. 6, p. 135.
JANKEVIČIŪTĖ, Giedrė. Art deco Lietuvoje. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muzie-
jus, 1998, p. 20.
JANUŠYTĖ, Liūnė. Korektūros klaida. Vilnius: Studija be pykčio, 2011, p. 10.
JANUŠYTĖ, Liūnė. Lotynų kvartale. Atsiminimai apie Petrą Cvirką. Sudarė A. Mickienė. Vil-
nius: Vaga, 1969, p. 428-429.
JUOZAITIS, Arvydas. Juozas Keliuotis – kultūros žvaigždė epochų vėjyje. Naujoji Romuva,
2014, nr. 3, p. 8.
JUOZAITIS, Arvydas. Tarp žmonių: publicistiniai portretai. Vilnius: Diena, 1993, p. 100.
KALPOKAS, Rimtas. Mokytoją prisimenat. Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai,
laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970, p. 319.
KARTUKAS, Vincas. Laisvės alėjos vaizdai. Diena, 1931 m. spalio 24 d., p. 3.
151
Kauno miesto kolektyvinės atminties saugykla. Internetinė prieiga: https://www.atmintie-
svietos.lt, žiūrėta 2021 m. kovo 30 d.
KATILIUS, Viktoras. Židiniai ir žmonės. Vilnius: Vaga, 1997, p. 316.
KAVOLIS, Vytautas. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 159.
KELIUOTIS, Alfonsas. Atsiminimai apie bendradarbius ir draugus. Kūrybos rinktinė. Sudarė
Audronė Tupalskienė, Rita Viskaitienė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 390.
KELIUOTIS, Juozas. // Balys Didysis: prisiminimai apie. Balį Sruogą. Vilnius: Lietuvių litera-
tūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 253.
KELIUOTIS, Juozas. Dangus nusidažo raudonai. Chicago, 1986, p. 63.
KELIUOTIS, Juozas. Faustas Kirša: Iš atsiminimų. Naujoji Romuva, 1997, nr.2, p. 24-26.
KELIUOTIS, Juozas. Mano atsiminimai apie Juozapą Albiną Herbačiauską. XXI amžius,
2008 m. kovo 12 d., nr. 20, p. 7.
KELIUOTIS, Juozas. Mano atsiminimai apie Juozapą Albiną Herbačiauską. XXI amžius.
2008 m. kovo 19 d., nr. 22 (1614), p. 11.
2008 m. balandžio 2 d., nr. 25, p. 7, 15–16.
2008 m. balandžio 9 d., nr. 27, p. 11.
2008 m. balandžio 16 d., nr. 29, p. 15.
2008 m. gegužės 7 d., nr. 34, p. 11.
KELIUOTIS, Juozas. Mano atsiminimai apie Juozą Albiną Herbačiauską. XXI amžius,
2008 m. gegužės 14 d., nr. 36, p. 15.
KELIUOTIS, Juozas. Mano autobiografija: Atsiminimai. Vilnius: Spindulys, 2003, p. 174, 204,
214–215, 296–297, 326–327, 330, 396–297.
KELIUOTIS, Juozas. Meno tragizmas. Vilnius, 1997, p. 113, 345, 350, 368.
KELIUOTIS, Juozas. Žmogaus asmenybė. Naujoji Romuva, 1937, Nr. 20, p. 441.
KORSAKAS, Kostas, DOVEIKA, Kostas ir kt. Literatūra ir kalba. Vilnius: Vaga, 1981, t. XVII,
p. 498-499.
KORSAKIENĖ, Halina. Sugrįžusi praeitis: autentiški pasakojimai ir portretai. Vilnius: Vaga,
1985, p. 156.
KORSAKIENĖ, Halina. Susitikimai: įspūdžiai ir mintys. Vilnius: Vaga, 1977, p. 59, 62.
KORSAKIENĖ, Halina. Veidai ir likimai: praeities vaizdai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 69, 90,
247–248.
Kosto Korsako laiškas Antanui Venclovai. 1930 m. sausio 26 d., Nemunas, 1967, nr. 8, p. 28.
KRUKAUSKIENĖ, Eugenija ir kt. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas.
Vilnius: Eugrimas, 2003, p. 61-78.
KUBILIUS, Vytautas. Keli apibendrinimai. Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos proble-
mos: Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Keliuočio gimimo 100 metų jubiliejui ir įvykusios
2002-ųjų rugsėjo 24 dieną, medžiaga. Vilnius: Lietuvių literaturos ir tautosakos institutas,
2003, p. 199.
KUDIRKIENE, Gailutė. Galina Dauguvietytė bičiulei rėžė itin nepatogius žodžius apie
savo tėvą. Lrytas, 2020 m. rugpjūčio 4 d. Internetinė prieiga: https://www.lrytas.lt/gyveni-
mo-budas/likimai/2020/08/04/news/galina-dauguvietyte-biciulei-reze-itin-nepatogius-zo-
dzius-apie-savo-teva-15527813/, žiūrėta 2021 m. kovo 29 d.
KUZMINSKAS, Vincas. Kazys Binkis: Biografinė apybraiža. Vilnius: Šviesa, 1977, p. 16.
LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS, Vytautas. Iš atminties ekrano. Sudarė ir parengė Vytautas
Landsbergis. Vilnius: Versus Aureus, 2009, p. 305.
LIETUVNINKAITĖ, Nijolė. Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843-1918 metais. Vilnius:
Versus aureus, 2006, p. 115.
152
Lietuvos muzikos informacijos centras. Internetinė prieiga:
https://www.mic.lt/lt/baze/senoji-estrada/kompozitoriai-atlikejai/, žiūrėta 2021 m. sausio 7 d.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba. Internetinė prieiga: https://www.archyvai.lt/lt/kaa_
virtualios-parodos/tautines-mazumos-laikinojoje-sostineje.html, žiūrėta 2021 m. sausio 7 d.
LIPSKIS, Stasys. Ilgesio elegijos: Biografinė knyga apie žymaus lietuvių poeto Jono Aisčio gyve-
nimo dramą. Vilnius: Žuvėdra, 2019, p. 113-114.
LUKŠAS, Aras. Juozas Keliuotis tarp KGB girnų. Lietuvos žinios, 2016 m. balandžio 15 d.
Internetinė prieiga: https://luksas.blog/2016/04/15/juozas-keliuotis-tarp-kgb-girnu/, žiūrėta
2021 m. balandžio 28 d.
LUKŠAS, Aras. Stalino saulės apakinti. Lietuvos žinios, 2009 m. spalio 16 d. Internetinė pri-
eiga: https://luksas.wordpress.com/2009/10/16/stalino-saules-apakinti/, žiūrėta 2021 m. ba-
landžio 7 d.
MERKELIS, Aleksandras. Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius: Vaga, 1989, p. 276.
MEŠKAUSKIENĖ, Michalina. Tolimi artimi metai. Vilnius: Vaga, 1979, p. 257.
MILKOVA, Vaida. Menininkų pora aplinkinius šokiravo ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Kau-
no diena, 2019 m. vasario 16 d. Internetinė prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/kau-
nas/menas-ir-pramogos/menininku-pora-aplinkinius-sokiravo-ir-tarpukariu-ir-sovietme-
ciu-901321, žiūrėta 2021 m. kovo 24 d.
MINELGAITĖ, Justina. Tarpukario Kauno bohemos ypatumai. Kauno istorijos metraštis,
2012, nr.12, p. 130.
MIŠKINIS, Antanas. Darbai apie literatūrą, rašytojus, autobiografijos, laiškai. Raštai, t. 3,
Vilnius: Vaga, 1996, p. 229, 321.
MYKOLAITIS-PUTINAS, Vincas. Literatūros etiudai. Kaunas: Sakalas, 1937, p. 92.
MULEVIČIŪTĖ, Jolita. Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940.
Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, 2001, p. 24, 54, 74.
MUSTEIKIS, Audrius. Petras Cvirka, graikas Zorba, Kyra Kyralina. Šiaurės Atėnai, 2008 m.
gruodžio 21 d., inernetinė prieiga: http://www.satenai.lt/2018/12/21/petras-cvirka-grai-
kas-zorba-kyra-kyralina/, žiūrėta 2020 m. gruodžio 30 d.
MUSTEIKIS, Audrius. Sužaista vienadienė Miltinio ir Janušytės santuoka. Lietuvos žinios,
2003-08-16, p. 20.
OKULIČIŪTĖ, Lina. Juozas Keliuotis KGB taikinyje 1956–1978 m. Genocidas ir rezistencija,
2009, p. 127.
ONIŠČIK, Marijos svetainė. Internetinė prieiga: https://marijosblogas.blogspot.
com/2018/03/laisvesalejos-nostalgija-nuo-konrado.html?fbclid=IwAR0pfmCUHV2eRCsan-
WTt6kKarCrUj1xw6int2srZsv6RZLDLL482Rs3IPs, žiūrėta 2021 m. sausio 16 d..
ORINTAITĖ, Petronėlė. Ką laumės lėmė. Liepalotų medynuose. Vilnius: Vaga, 1993,
p. 140-141, 231-232, 234.
ORINTAITĖ, Petronėlė. Mūsų moterų kūrybos galia. Naujoji vaidilutė, 1932, nr. 2, p. 66-78.
PAKŠTALIS, Arvydas. Bohemos gyvenimo atspindžiai XX amžiaus ketvirto dešimtmečio
Kaune. Kauno istorijos metraštis, 2008, nr. 9, p. 237.
PETRAUSKAITĖ, Živilė. Maksas Konradas drabužių parduotuvėje nesivaidena. Kauno die-
na, 2003 m. gegužės 10 d. Internetinė prieiga: https://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/mak-
sas-konradas-drabuziu-parduotuveje-nesivaidena-8696#ixzz208uocFIf, žiūrėta 2021-03-30.
PETRULIS J. Atsiminimai apie K.Binkį.1965, Kražiai. LLTI, F. 45 – 284, l. 13.
Polski Slownik Biograficzny. 1990, t. 9/1, p. 432.
PETUCHAUSKAS, Markas. Litvakų sugrįžimai. Kultūros barai, 2014, Nr. 5, p. 79-82.
PUKELYTĖ, Ina. Žydų teatras tarpukario Lietuvoje: Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo
universitetas, 2017, p. 27–28, 156.
RAILA, Bronys. Kodėl antraip? Literatūrinės kronikos su išgyvenimais. Vilnius: Vaga, 1991,
p. 136-137.
153
SAKALAUSKAS, Tomas. Antanas Gudaitis. Septyni vakarai su dailininku. Vilnius: Mintis,
1989. P. 77.
SAKALAUSKAS, Tomas. Išmintingųjų puota. Kaunas: Spindulys, 1992, p. 43–45, 91, 95.
SAKALAUSKAS, Tomas. Monologai: Miltinio gyvenimas. Vilnius: Mintis, 1981, p. 77, 81–82,
86–91, 95,
SAKALAUSKAS, Tomas. Liudas Truikys: scenos alchemikas. Vilnius: Vaga, 2005, p. 40, 45.
SALDUKAS, Linas. Laikinosios sostinės pramogos. Veidas, 2005, nr.13, p. 49.
SAMULIONIS, Algis. Balys Sruoga. Vilnius: Vaga, 1986, p. 229.
SIMONSON, Karina. Karolis Račkauskas-Vairas ir Lietuvos pasiuntinybė Pietų Afrikoje. Ber-
nardinai.lt. Internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/karolis-rackauskas-vairas-ir-lie-
tuvos-pasiuntinybe-pietu-afrikoje/, žiūrėta 2021 m. kovo 5 d.
SKUČAITĖ, Virginija. Gyvenimo dramos: mėlynakė žydaitė Danutė, dviejų mamų dukra.
Kauno diena, 2013-11-23, internetinė prieiga: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalai-
kis-ir-kultura/kultura/melynake-zydaite-danute-dvieju-mamu-dukra-429976, žiūrėta 2021 m.
sausio 19 d.
SKUČAITĖ, Virginija. Kava ir degtinė – pažinčių ir originalių idėjų sąvadautojos. Kauno
diena, 2007 m. rugpjūčio 11 d., internetinė prieiga: https://kauno.diena.lt/dienrastis/sokoladas/
kava-ir-degtine-%E2%80%94-pazinciu-ir-originaliu-ideju-savadautojos-49646 , žiūrėta 2021 m.
sausio 19 d.
SKUČAITĖ, Virginija. Lietuvos estrados primadonos N. Tallat-Kelpšaitės gyvenimas po aly-
vų ženklu. Diena.lt, 2014 m. birželio 1 d. Internetinė prieiga: https://www.diena.lt/naujienos/
laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/lietuvos-estrados-primadonos-n-tallat-kelp-
saites-gyvenimas-po-alyvu-zenklu-632540?full
SKUČAITĖ, Virginija. L.Truikys ir M.Rakauskaitė – unikalus scenos alchemiko ir karalie-
nės duetas. Kauno diena, 2019 m. lapkričio 30 d. Internetinė prieiga: https://kauno.diena.lt/
naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/l-truikys-ir-m-rakauskaite-unikalus-scenos-alchemi-
ko-ir-karalienes-duetas-941547, žiūrėta 2021-03-24.
ŠEINA, Viktorija. Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto-
sakos institutas, 2014, p. 60, 63, 65–66.
ŠIMĖNAS, Alfonsas. Meno kankiniai. Diena, Nr. 24, 1929 m. gegužės 5 d.
Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių.
Sudarė ir parengė Rasa Andrašiūnaitė. Vilnius: Scena, 1995, p. 63.
Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė Irena
Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 1970, p. 299.
TAMOŠAITIS, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: Rašytojo tragedija
politikoje. Vilnius: Lietuvos ekologijos universitetas, 2012, p. 241.
Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2008, p. 199.
TILVYTIS, Teofilis. Atsiminimai apie Kazį Binkį, J.Mikėną, V.Montvilą, S.Nėrį, A.Šinkūną,
J.Tysliavą, P.Tryčių, V.Valsiūnienę ruoštam rinkiniui „Su jais gyventa“, „Kelio žiburiai“, „Aš
juos matau“. LLMA, f. 153, ap.1, b. 91, l.7.
TRUIKYS, Liudas. Prisiminimai apie Dobužinskį. Kultūros barai, 1968, nr. 11, p. 40.
TŪTLYTĖ, Rita. Juozo Keliuočio antroji sekimo byla. Juozas Keliuotis. Mano autobiografija:
Atsiminimai. Vilnius: Spindulys, 2003, p. 536.
VAIČIŪNIENĖ, Teofilija. Literatūros ir meno pasaulyje. Vilnius: Vaga, 1986, p. 186-188.
VAITKEVIČIŪTĖ, Eugenija. J. A. Herbačiausko asmenybė ir kūryba XX a. pradžios literatū-
rologiniame-kultūrologiniame kontekste. Lituanistica, 2003, nr. 1, p. 94.
VAITKEVIČIŪTĖ, Eugenija. Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Kaunas:
Naujasis lankas, 2007, p. 91, 112.
VAITKUS, Mykolas. Juozas Albinas Herbačiauskas. Žiupsnelis atsiminimų. Aidai, 1953 m.
gruodžio 10 d., p. 443.
154
VAITKŪNAS, Gytis. J. Vienožinskio estetinių pažiūrų bruožai. J. Vienožinskis: straipsniai,
dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Sudarė Irena Kostkevičiūtė. Vilnius: Vaga,
1970, p. 1.
VALATKIENĖ, Lilija. K.Binkis - poezijos burtininkas. Gimtasis kraštas, 2010 m. spalio 2 d.,
nr. 32, p. 11–12.
VENCLOVA, Antanas. Jaunystės atradimas: autobiografinis romanas. Kaunas: Šviesa, 1981,
p. 353–356.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 24, Vilnius, 2013, p. 101.
ZALATORIUS, Albertas. Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai. Vilnius: Baltos lankos,
1998. p. 276.
ZALATORIUS, Albertas. Nebaigta monografija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2003, p. 513.
ŽEIMANTAS, Vytautas. Petras Babickas – žurnalistas, fotografas, „Radijo dėdė“. Mokslo Lie-
tuva, 2012 m. spalio 16 d. Internetinė prieiga: http://mokslolietuva.lt/2012/10/petras-babic-
kas-zurnalistas-fotografas-radijo-dede/, žiūrėta 2021 m. kovo 23 d.
ŽEMAITYTĖ, Zita. Paulius Galaunė: Monografija. Vilnius: Vaga, 1988, p. 73–74, 96–97.
ŽILINSKAS, Antanas. Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie aktorę Teofiliją Vaičiūnienę. Mūsų
savaitė, 2020 m. birželio 22 d. Internetinė prieiga: http://www.msavaite.lt/vinco-pasikalbe-
jimai-su-jonu-apie-bendrazygius-ir-biciulius-is-miskingosios-dzukijos-aktore-teofilija-vai-
ciuniene/, žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.
Žmogaus-legendos pėdomis: Režisieriaus Juozo Miltinio 100-osioms gimimo metinėms. XXI
amžius, 2007 m. rugsėjo 19 d., nr. 70. Internetinė prieiga: http://www.xxiamzius.lt/nume-
riai/2007/09/19/atmi_01.html, žiūrėta 2021 m. kovo 31 d.
155
LEGENDINĖ „KONRADO“ KAVINĖ
Juozas Brazauskas. Hambruecken, 2022. – 156 p.: iliustr.
Istorinė apybraia apie bohemą Lietuvoje Nepriklausomoje Lietuvoje ir

sovietmečiu. Tai fenomenalus reiškinys Lietuvos istorijoje ir jos kultūroje.
ISBN 978-3-00-069373-1
Juozas Brazauskas
LEGENDINĖ „KONRADO“ KAVINĖ
Istorinė apybraiža
Redaktorė Angelė Digaitytė

Maketuotoja Elytė Žirkauskienė
Leidykla „Vokietijos lietuvis“

Hauptstrasse 71,
76707 Hambruecken
Vokietija
Spausdino D.Rudžio IĮ
J.Žemgulio g. 46-109, 35239 Panevėžys
www.print4you.lt
Tiražas 200 egz.

Juozas Brazauskas. Istorinė Konrado Kavinė

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Juozas Brazauskas. Istorinė Konrado Kavinė

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

JUOZAS BRAZAUSKAS

Apybraiža apie bohemą Lietuvoje

Kūrybiniame darbe turėjau tik kelis knygų redaktorius. Pernai

© Juozas Brazauskas, 2022

KAIP VISKAS PRASIDĖJO /7

DVASINĖS PRABANGOS PAIEŠKOS / 29

APIE JUOZAPĄ ALBINĄ HERBAČIAUSKĄ IR KITUS / 42

AKTORIAUS JUOZO MILTINIO PAŠĖLIOJIMAI / 120

LEGENDINĖS „TULPĖS“ LAIKAIS / 134

VIETOJ PABAIGOS / 148

NAUDOTA LITERATŪRA / 150

19 amžiaus pirmoje pusėje dabartinės Kauno Laisvės alėjos vietoje

Nikolajaus prospektas. 1915 m. Facebook.com grupės „Senasis Kaunas“

Kaiserio-Vilhelmo-gatvė.1914–1918 m. Kauno IX forto muziejaus fondo

Europoje praūžęs Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) ne tik

kareiviai gali gauti nusipirkti marmelados, cigarečių, šokolodo ir kitų

Nepriklausomos Lietuvos Kaune veikę restoranai ir kavinės buvo

Pasikeitus savininkams, „Konrado“ kavinėje atsirado naujovė –

(Moišė) Hofmekleris (1898–1965) – brolių Hofmeklerių ansamblio va-

ansamblis. D.Pomerancas, meistriškumu varžęsis su M.Hofmekleriu,

Danielius Pomerancas (I-as iš kairės) ir jo džiasbendas apie 1930 m.

buvusią žmoną, populiarią vokiečių aktorę Olgą Čechovą. D.Dols-

... Įdomus istorijos liudijimas yra vieno žymiausių tarpukario Lie-

Kauno restorano orkestras. Apie 1930 m. Vilniaus Gaono žydų muziejus

Žurnalo „Pavasaris“ redakcijos nariai (Iš kairės): rašytojas Juozas Grušas,

Antanas Venclova (pirmas iš kairės) ir Petras Cvirka (pirmas iš dešinės) su

Kritikas, rašytojas, dėstytojas J. A. Herbačiauskas (priekyje su balta apykakle)

Žurnalistai Juozas Keliuotis (antras iš kairės), Augustinas Gricius (pirmas iš

nei vienai jų nepriklausyti, nei vienos jų drausmei nepasiduoti, nei

pavojum!” Ir čia pat išnašoj paaškinta: „Sruogizmas – manija ano-

Tenka pripažinti, kad Kaune gyveno įdomus, dviejų kultūrų žmo-

Juozas Keliuotis išliko toks, koks buvo. Nepraradęs asmenybės

agentai. Jie ypač mėgdavo pasikviesti J.Keliuotį į „Neringos“ kavinę,

Rašytojas, poetas, dramaturgas profesorius Balys Sruoga

dentams asocijavosi su artistiška siela. Pavasarį – sportinė eilutė gol-

Mano sieloj šiandien šventė,

Vincas Krėvė-Mickevius (pasitraukęs į Vakarus, pasirašinėjo tik

„Konrado“ kavinėje buvo galima matyti tarp staliukų laisvai vaikš-

čia pradėjo lankytis, nes tai sutapo su jo dalyvavimu „Jaunoje Karto-

K.Binkis mokėjo poetiškai gyventi, buvo sukūręs buvimo poetu

Kazys Binkis su žmona

K.Binkis jį išpopuliarino. Mato, kad vyras pokalbį kone stenografuoja.

atrodys, kad tik vienas Herbačiauskas nepritaria… K.Binkis pasiūlė

„Konrado“ kavinėje lankydavosi ir kita spalvinga, dabar priešta-

Petras Cvirka. 1940 m.

Jo „lietuviškumą“ vaizdžiai parodo įvykis 1940 m. vasarą, kai Lietuva

„Konrado“ kavinėje vidudienį galėjai matyti sėdinčių artisčių –

Lietuvos diplomatu Afrikoje – 1930 metų pradžioje Jo Didenybė ka-

„Konrado“ kavinėje galėjai sutikti gražuolį Juozą Mikėną (1901–

savo reportažus, romanus, susitikimus... Jis rašė greitai ir kaip pa-

nepriėmęs jokios kitos šalies pilietybės, mirė vienišas, prasiskolinęs,

Viena buvusi M.K.Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus darbuo-

meno leidžiama spauda, knygų vertimas. Jam nuolat stigo pinigų

Valstybės teatre dailininku. 42 metų primadona užkalbino 30-etį tea-

Liudas Truikys (1904–1987) dešinėje ir Antanas Račiūnas (1905–1984) prie

Paulius ir Adelė Galaunės. Apie

M. K. Čiurlionio galerijos laikinųjų rūmų atidarymas.

Kaip jau minėta, kiti menininkai pasilinksminimui rinkdavosi skir-

Netradicišką, gal kiek šokiruojantį įvaizdį turėjo vyresniosios kartos

Yra išlikę pasakojimų ir apie dar vieną nuolatinį „Konrado“ kavinės

Iš moterų dailininkių su bohema galėtų būti siejamos ne lietuvių

Iš netekėjusių moterų kiek aktyviau į bohemiškumą pretendavo rašy-

ir Kaune studijavusi mergina jau buvo žinoma kaip spaudos bendradar-