ISTORIJA – GYVENIMO MOKYTOJA:

ISTORIJOS SAMPRATA IR RAIDA

NUO ANTIKOS IKI XIX A.
 Pamokos tikslas: susipažinti su istorijos samprata ir
raida nuo antikos iki XIX a.
 Pamokos uždaviniai: 1) išsiaiškinti Antikos poveikį
Vakarų Europai; 2) susipažinti su iškiliausiais
istorikais; 3) suvokti sąvokas istoriografija, kronika,
tautos kilmės legenda
 Pamokos metodai: darbas grupėse, teksto analizė,
diskusija, individualus darbas
 Pamokos integravimas su etnologija
 Pamokos priemonės: projektorius
 ISTORIJOS PRAGMATIKA ANTIKOJE:
DIDŽIŲJŲ ŽMONIŲ DARBAI IR ISTORIJOS PAMOKOS

 Graikų filosofas Platonas (V-IV a. pr. Kr.) apie 380 m. pr. m. e. sukūrė veikalą „Valstybė“. Jame autorius svarsto
apie tai, ar naudingas yra teisingumas, ir sukuria tobulo miesto-valstybės, valdomo teisingumo principais,
modelį. Knygoje aptariama daug įvairių klausimų: tikrovės lygmenys, daiktai ir idėjos, skirtingos žmogaus
prigimtys bei sielos pradai, teisingas gyvenimo būdas, menas, Gėrio idėja, skirtingos valstybės valdymo formos.
 Platonas Valstybėje bandė apibūdinti idealią valstybę. Jo manymu, tinkamai tvarkomos valstybės požymis yra
stabilumas. Jį turi garantuoti trijų luomų struktūra: 1) išlaikantys darbininkai, 2) saugantys kariai, 3) valdantys
filosofai;
 Šią trijų pakopų valstybės struktūrą brandžiaisiais viduramžiais perėmė Europos luominės visuomenės struktūrą
aiškinę teoretikai;
 TARP ISTORIKO KRONIKININKO IR TAUTOS
ISTORIJOS RAŠYMO UŽUOMAZGŲ

 Kronika nuo istorinio pasakojimo skiriasi tuo, kad vienoda reikšmė teikiama tiek
svarbiems, tiek nesvarbiems įvykiams, pasakojimo struktūra įvairesnė, įvykius
dažniausiai siekiama fiksuoti tiksliai;
 Skiriamos vadinamosios mirusiosios kronikos (autorius surašo įvykius, kurie atsitiko
iki jam pradedant rašyti) ir vadinamosios gyvosios kronikos (vienas ar keli autoriai
pažymi ką tik praėjusius įvykius);
 Kronikos pradėtos rašyti antikos laikais, daugiausia jų atsirado viduriniais amžiais ir
Renesanso laikotarpiu;
 PROFESIONALAUS ISTORIJOS MOKSLO PRADŽIA
• Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos
metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija
universitetuose, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t.
y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama,
kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki
tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras.

• Ten, kur iki XIX amžiaus istorija buvo dėstoma

universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet
asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai
istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezijos,
retorikos dėstymu.

• Leopoldas fon Ranke teigia, kad kiekvienas profesionalus

istorikas, dirbdamas su konkrečia istoriografine medžiaga,
turi regėti praeitį ir dabartį kaip vieningo pasaulinio
vyksmo sistemą.
ASMENYBĖS
 TUKIDIDAS
 Tukididas iš Atėnų  – senovės Graikijos istorikas, gimė apie 471–455 m. pr.
m.e, mirė apie 404 m. pr. m.e – 393 m. pr. m. e.
 Peloponeso karo metu (431 m. pr. m.e – 404 m. pr. m.e) Tukididas buvo
paskirtas Tasos salos strategu. Tačiau jam nespėjus laiku atvykti į pagalbą
apgultam Amfipoliui, buvo ištremtas iš šalies dvidešimčiai metų, kuriuos
praleido Trakijoje bei Peloponese. Ten rašė veikalą „Peloponeso karas“. Į
Atėnus Tukididas grįžo tik karui pasibaigus;
 Veikale „Peloponeso karas“ Tukididas įvykius aprašo nuosekliai, metai po
metų, pradėdamas nuo 411 m. pr. m. e. ir labiausiai susitelkdamas ties
konflikto eiga bei priežastimis. Veikalą jis rašė norėdamas būsimiems
politikams suteikti objektyvių žinių apie įvykius;
 Tukidido „Peloponeso karas“ išverstas į lotynų kalbą ir 1502 m.
išspausdintas;
 Šiame veikale Tukididas novatoriškai sprendė religingumo problemą, visiškai
atmesdamas betarpišką dievų ir orakulų poveikį istorijos tėkmei. Aprašomus
įvykius jis gretina su išvadomis, ir grindžia jas remdamasis šaltiniais bei
sulyginimais. Šie Tukidido darbuose pritaikyti moksliniai medžiagos
pateikimo elementai tapo gairėmis tolimesniam istorijos mokslo vystymuisi;
 Tukidido „Peloponeso karas“ – istorinis šaltinis, padaręs didelę įtaką net
šiuolaikinei istoriografijai.
 PETRAS DUSBURGIETIS
 Gimė XIII a.pab. - XIV a.pr. – mirė po 1326 m.);
 Vokiečių ordino metraštininkas, 1326 m. parašęs
lotynišką Prūsijos žemės kroniką (Chronicon terrae
Prussiae), kurioje daugiausia rašė apie kryžiuočių
kovas su prūsais, pateikė detalią Prūsijos
nukariavimo istoriją, taip pat apie kovų prieš
Lietuvą pradžią;
 Kronikoje Petras Dusburgietis aprašo XIII a. –
1330 m. įvykius Prūsijoje ir Lietuvoje. Rašo
apie Romovės kulto centrą Prūsijoje kuriame
gyvena krivis (vyriausiasis žynys), o jam paklūsta
ne tik prūsai, bet ir kitos aplinkinės baltų gentys.
Aprašo Vokiečių ordino įsikūrimą
Prūsijoje, Durbės mūšį, Didžiojo prūsų
sukilimo eigą ir kitus prūsų sukilimus. Pažymi,
kad 1283 m. pasibaigė karas su prūsais ir prasidėjo
karas su lietuviais. Kalba apie kryžiuočių
antpuolius į Lietuvą.
 MOTIEJUS STRIJKOVSKIS
 Gimė 1547 m.  – mirė 1593 m.;
 Mozūrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas,
rašytojas ir poetas, pagarsėjęs savo kūriniu „Lenkijos, Lietuvos,
Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582 m.);
 Šis veikalas laikomas pirmąja spausdinta knyga apie LDK istoriją,
bet parašytas lenkų kalba. Ši kronika iki XIX a. buvo vienas
svarbiausių žinių apie Lietuvą šaltinių;
 Istorijos procesą nagrinėjo ir aiškino jau ne religiniu, o valstybės
požiūriu, atkakliai gynė LDK savarankiškumą, kėlė
lietuvių patriotinius jausmus, kritikavo lenkų ponus, kurie siekė
karais nuo LDK atplėšti Podolę ir Voluinę;
 Pirmasis iškėlė faktus, kad XIV a. Lietuva kariavo ne tik
su Vokiečių ir Livonijos ordinais, bet ir su Vakarų ir Vidurio
Europos kryžininkais (tų šalių diduomenės kariaunomis);
 M. Srijkovskis kronikoje pirmą kartą LDK istorijoje rašo
apie lietuvių kalbos viešo vartojimo būtinybę
 ALBERTAS VIJŪKAS KOJALAVIČIUS
 Gimė 1609 m. Romainiauose prie Kauno – mirė
1677 m. Varšuvoje;
 Lietuvos istorikas, vienuolis jėzuitas, teologas;
 Vilniaus universiteto rektorius 1653-1655 m.;
 Svarbiausias jo veikalas – pirmoji spausdinta
Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki Lietuvos
Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties
(1572 m.). I dalis išspausdinta 1650 m. Dancige,
II dalis
– 1669 m. Antverpene, lietuviškai – 1988 m.
 Svarbiausias jo šaltinis – M. Strijkovskio kronika
(1582 m., lenkų k.), naudojosi Petro
Dusburgiečio kronika, istoriniais dokumentais
iš Radvilų archyvo Nesvyžiuje, Lietuvos
metraščių išrašais;
 Jėzuitui Kojalavičiui didelę reikšmę turėjo religija,
todėl smerkė pavergtų pagonių baltų sukilimus
prieš kryžiuočius bei kalavijuočius, kartu – ir
prūsų užkariavimą, kolonizatorių žiaurumus
JOACHIMAS LELEVELIS
 Gimė1786 m.  Varšuvoje, mirė1861 m. Paryžiuje;
 Lenkų istorikas, kartografas, geografas, kultūros mecenatas,
vienas iš Europos numizmatikos pradininkų,
pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų
profesorius, graviūrų meistras, revoliucionierius;
 1815 m. J. Lelevelis užėmė Vilniaus universiteto visuotinės
istorijos katedros profesoriaus pavaduotojo vietą. Į jo
visuotinės istorijos kurso paskaitas susirinkdavo nuo 150 iki
400 klausytojų, studentai stovėdavo ir klausydavo net
sausakimšame koridoriuje;
 1859 m. Paryžiuje jau sunkiai sirgdamas J. Lelevelis savo per
visą gyvenimą surinktą senųjų žemėlapių, atlasų kolekciją
testamentu užrašė Vilniaus universitetui, kai šis bus atkurtas.
Šią kolekciją iš Paryžiaus Vilniaus universiteto biblioteka gavo
1925–1926 metais.
SIMONAS DAUKANTAS
 Gimė 1793 m. Kalviuose, netoli Lenkimų, mirė 1864 m. Papilėje;
 Vertė antikinės literatūros kūrinius, domėjosi literatūros istorija
ir kritika, tyrinėjo bei rinko tautosaką, sudarinėjo lietuvių-lenkų
žodyną, paliko šio žodyno trijų tomų rankraštį;
 Visą savo gyvenimą S. Daukantas rinko ir nurašinėjo Lietuvos
istorijos dokumentus, saugomus Karaliaučiaus Vokiečių ordino
archyve, Rygoje, Peterburge;
 Pirmasis Lietuvos istoriją parašė lietuvių kalba. Net 4 veikalus:
 a) „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“;
 b) „Istorija žemaitiška“;
 c) „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (pirmoji
lietuvių kultūros istorija, kurią S. Daukantui pavyko
išleisti iki mirties);
 d) „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
LEOPOLDAS FON RANKE
 Gimė 1795 m., mirė 1886 m.
 Prūsijos istorikas, laikomas vienu iš svarbiausių mokslinės
istoriografijos pradininkų.
 Esminiai principai, kuriuos taikė Ranke istorijos studijose:

Istorinės tiesos objektyvumas – jis pabandė skrupulingai nagrinėdamas

pirminius šaltinius, pateikti nepadailintą faktų paveikslą. Kritikavo
tuometinę istoriografiją, smerkdamas jos pasikliovimą tradicija ir
vietoj to siūlė objektyvųjį metodą;
Faktų pirmenybė prieš koncepcijas – savo „Visuotinėje istorijoje“
(Weltgeschichte, 1881–88) teigia, kad nuo bendrybių pradeda filosofai,
o istorikai privalo pradėti nuo įvykių individualumo, svarstyti faktus
ir tik taip prieiti prie bendro požiūrio į įvykius;
Istorija turi būti suvokiama jos pačios kontekste – siekė rekonstruoti
konkrečius praeities periodus tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų:
kiekviena praeities epocha turi būti vertinama atsižvelgiant į jos
pačios kontekstą, vengiant praeities aprašymo dabartinių laikų
dvasia. Šis požiūris įvardijamas istorizmu.
Politikos centrinė padėtis – suvokdamas politinę jėgą kaip pagrindinį
istorijos veikėją, jis akcentavo politinę istoriją, plačiau nagrinėdamas
karalių ir lyderių veiklą, karus, sutartis, sąjungas ir beveik
ignoruodamas ekonominius ir socialinius faktorius
SĄVOKOS
 ISTORIOGRAFIJA

 Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti)

siaurąja prasme yra istorijos tyrimų, skirtų vienai
temai ar istorinei epochai, visuma (pvz., Kryžiaus
žygių istoriografija), arba istorinių darbų, siejamų
bendros ideologijos, kalbos ar teritorijos, visuma
(pvz., marksistinė, anglakalbė ar prancūzų
istoriografija);
 Plačiąja prasme istoriografija taip pat suprantama
kaip pagalbinė istorijos disciplina, tyrinėjanti
istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos
istorija“);
 Istoriografija tikrina ar rašant istorinį darbą teisingai
taikomas mokslinis metodas, dėmesį fokusuoja į
autorių, jo šaltinius, faktų atskyrimą nuo
interpretacijos, stilistiką, kokiai auditorijai skirtas
istorinis darbas.
 KRONIKA

 Kronika (gr. chronikos – susijęs su laiku), dažniausiai

nepertraukiamas chronologine tvarka išdėstytas istorinių
įvykių pasakojimas be analizės ar vertinimo;
 Gali būti surašyta tautos, karalių dinastijos valdymo ar
pavienės institucijos, pvz., vienuolyno steigimo, kronika;
 Prūsijos, Latvijos, Lietuvos bei Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės istorijai labai svarbios vakarietiška tradicija
rašytos Livonijos kronikos ir Vokiečių ordino,
arba kryžiuočių kronikos: Henriko Latvio kronika (13 a.
pirma pusė), Eiliuotoji Livonijos kronika (13 a.
pabaiga), Dusburgiečio kronika (14 a. pirma
pusė), Wartberge’s kronika (14 a. antra pusė), Vygando
Marburgiečio kronika (14 a. pabaiga).
TAUTOS/GIMINĖS/DINASTIJOS KILMĖS LEGENDOS
 Tautų kilmės legendos – įvairiose Europos šalyse nuo ankstyvųjų viduramžių iki Naujųjų laikų
sukurtos legendinės teorijos apie tautos kilmę;
 Krikščioniškoje istoriografijoje siekta surasti visų tautų kilmę nuo pasaulio sukūrimo, tačiau dažnos
sąsajos ir su Antikiniu pasauliu. Keleto tautų kilmė sieta su Trojos karu ir po to sekusiais įvykiais –
kildino savo tautą iš Enėjo, pabėgusio iš Trojos, palikuonimis. Trojos kilmės legenda VII a. pritaikyta
frankams, X a. britams ir XI a. pradžioje – normanams;
 Lenkai, kaip ir senrusiai, kildino save iš biblinio Jafeto, kurio sūnus Panas, kilęs iš Panonijos, pagal
„Didžiąją Lenkijos kroniką“ turėjo 3 sūnus: Čeką (čekų protėvį), Lechą (lenkų protėvį) ir Rusą (rusų
protėvį). Apie legendinio rusų protėvio egzistavimą užsimena tik ši Lenkijos kronika. Tuo tarpu apie
čekų tautos pirmtaką Bohemą čekų šaltiniai užsimena jau IX a.;
 Tokiu pačiu principu buvo kuriamos ir lietuvių kilmės legendos, kurios lietuvių kilmę siejo su keliais
šimtais romėnų pabėgėlių atvykusių į Lietuvą Nerono arba Atilos laikais.
APIE LIETUVIŲ KILMĘ IŠ ROMĖNŲ
„Ir kai susiruošė vienas romėnų kunigaikštis, vardu
Polemonas, kuris buvo imperatoriaus Nerono
giminaitis, su tuo kunigaikščiu susirengė penki šimtai
bajorų su žmonomis ir vaikais, ir su dideliu skaičiumi
žmonių... O su tais bajorais buvo ketvertas iškiliausių
giminių – Kentaurų, Kolonų, Rožių, Urgų. (...) ir tą
žemę praminė slaviškai pakrantės žeme, o lietuviškai –
Žemaičių žeme. (...) Tais laikais, kai Kernius viešpatavo
Užnerio pusėje, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie
grodavo ąžuoliniais vamzdžiais, ir Kernius italų kalba
pavadino krantą, kuriame žmonių vis daugėjo,
lotyniškai litus, o vamzdžius – tuba, ir praminė juos
[tuos žmones] litustuba. O prasti žmonės nemokėjo
lotyniškai ir ėmė vadinti Lietuva, ir nuo to laiko
valstybė ėmė vadintis Lietuva ir plėstis nuo Žemaičių“
(Polnoje sobranije russkich letopisei, t. 17: Zapadnorusskije leto- pisi, Sankt-Peterburg, 1907)