ISSN 1392-0448. L I E T U V O S ISTORIJOS S T U D I J O S .

2005 15

SENOJI KULTŪROS ISTORIJA

IR NAUJOJI KULTŪRINĖ ISTORIJA

Zenonas Norkus
Profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras
Vilniaus universiteto
Filosofijos fakulteto
Sociologijos katedra
Universiteto g. 9/1
Vilnius LT-01513
EI. paštas: Zenonas.Norkus@fsf.vu.lt

Siame straipsnyje analizuojamas paskutinių dalyje. Straipsnis parašytas kaip istoriografinė

dviejų trijų dešimtmečių Vakarų istoriografi­
jos reiškinys, literatūroje vadinamas „kultūri­
1
nės istorijos iškilimu" . Pirmoje straipsnio da­
lyje aprašomos šio iškilimo apraiškos ir socia-
'inės-kultūrinės sąlygos. Antroje dalyje prisi­
menama šiuolaikinės („naujosios") kultūrinės
istorijos pirmtakė: XIX a. pradžios-XX a. pir­
mosios pusės „senoji" kultūros istorija, taip pat
kultūros filosofija, su kuria ji buvo glaudžiai
susijusi. Šiuolaikinė kultūros istorija orientuo­
jasi į kultūros sampratas, kurias vartoja socia­
liniai mokslai ir postmodernistinė humanisti-
ka. Šie naujosios kultūrinės istorijos sąvokų šal­
tiniai aptariami trečioje ir ketvirtoje straipsnio
' Žr., pavyzdžiui: Appleby J., Hunt L., Jacob M, Tiesos
sakymas apie istorija.. Vilnius: Margi raštai, 1998, p. 2 1 7 -
223. Verting;) giminingos naujajai kultūrinei istorijai kul­
tūros sociologijos laimėjimų, problemų ir diskusijų apžval-
64 pateikia Vytautas Kavolis. Žr.: Kavolis V. Kultūros dirb­
tuvė. Vilnius: Baltos lankos, 1996. Šių knygų rekomenduo­
tame visiems pageidaujantiems plačiau ir giliau susipažin­
ot su šiame straipsnyje aptariama problematika.
apžvalga su transdisciplininiais ekskursais j so­
ciologijos ir kultūrinės antropologijos sritis, va­
dovaujantis rekomendacija, kurią Richard
Rorty adresuoja filosofams: tarpininkauti tarp
skirtingų disciplinų ar teorinių diskursų („po­
kalbių"), skatinti tų „pokalbių" dalyvių dialo­
gą, tuo pat metu vengiant arbitro vaidmens.
Toks dialogas yra ypač svarbus „kultūros" at­
veju, nes toks transdisciplininis pokalbis arba
visai nevyksta, arba labai primena „Babelio
bokšto" situaciją.
1. Kultūrinės istorijos iškilimas
Kultūrinės istorijos iškilimu toliau vadinsime
permainą, kuri prieš du tris dešimtmečius pra­
sidėjo Vakarų šalių nacionalinėse istorikų ben­
druomenėse. Pasikeitė vyraujantys pažintiniai
interesai (supratimas apie tai, kokios temos ar
problemos yra „svarbios" ar „įdomios"), teori­
nės koncepcijos, tiriamojo darbo rezultatų li­
teratūrinio dėstymo formos. Pasikeitė požiū­
ris į tai, ką reiškia būti „pažangiu" istoriku, žen-
giančiu cecho avangarde. Skaičiuojant nuo
mokslinės ar akademiškai institucionalizuotos
istoriografijos gyvavimo pradžios, šią permai­
ną galima lyginti tik su ta, kuri lėmė, kad XIX
a. ir XX a. pirmojoje pusėje dominavusią poli-
tinę-diplomatinę (istoristinę) istoriografiją iš
lyderio pozicijų išstūmė socialinė istorija. Ret­
rospektyviai žvelgiant iš naujosios kultūrinės
istorijos pozicijų, marksistinė istoriografija,
„Analų" mokykla, vokiškoji integralinė socia­
linė istorija (vok. historische Sozialwissens-
2
chaft) yra skirtingos to paties socialinės isto­
rijos projekto versijos.
Socialinės istorijos iškilimo pokario laikais
dokumentas yra neseniai j lietuvių kalbą išvers­
ta Edwardo Halletto Carro knyga Kas yra isto­
rija?, pirmą kartą paskelbta 1961 m. Tada
E. H. Carras rašė: „o dėl viso kito, manyčiau,
jog kuo daugiau istorijoje yra sociologijos ir
kuo daugiau sociologijoje - istorijos, tuo ge­
3
riau joms abiem" . Socialinės istorijos iškilimą
tais laikais atspindėjo ne vien istorikų reiškia­
ma pagarba socialiniams mokslams, bet ir ty­
rimų tematikos pokyčiai. „Įdomiomis" ir „ak­
tualiomis" buvo laikomos temos, susijusios su
klasių ir kitų socialinių grupių istorija, visuo­
menių transformacijos (visų pirma moderniza­
cijos) istorija, socialinių sąjūdžių ir socialinio
4
protesto istorija ir pan. 1958-1977 m. daktaro
disertacijų, apgintų iš socialinės istorijos, skai­
čius JAV padidėjo keturis kartus ir pranoko dak­
5
taro disertacijų iš politinės istorijos skaičių .
2
Žr.: Norkus Z. Istoriką. Istorinis įvadas Vilnius: Tau­
ra, 1996, p. 159-174.
1
Can E. H. Kas yra istorija? Vilnius: Vaga, 1999,
p. 67.
4
Žr.: Hohsbawm E. J. O n History. N e w York: T h e
N e w Press, 1997, p. 83.
5
Žr.: Damton R. Intellectual and Cultural History //
M. Kämmen (Ed.). The Past Before U s . Contemporary
Historical Writing in the United States Ithaca and Lon­
don: Cornell UP, 1980, p. 334.
Dabartinio kultūrinės istorijos iškilimo do­
kumentas yra kitas neseniai lietuvių skaitytoją
pasiekęs vertimas - amerikiečių istorikių Joy­
ce Appleby, Lynn Hunt ir Margaret Jacob kny­
ga Tiesos sakymas apie istoriją. Autorės, kurios
yra aktyvios šio proceso dalyvės, pateikia to­
kius faktus: „1976-1990 metais publikacijų apie
Prancūzijos istoriją, parašytų anglų kalba ir
skirtų politikos bei diplomatijos istorijai, su­
mažėjo perpus, atitinkamų publikacijų eko­
nominės ir socialinės istorijos klausimais suma­
žėjo ketvirtadaliu, o publikacijų intelektualinės
ir kultūros istorijos tematika skaičius išaugo dvi­
gubai. Socialinės istorijos populiarumo mažė­
jimo tendencija dar ryškesnė Prancūzijoje, ana­
lų mokyklos tėvynėje. Čia publikacijų apie
Prancūzijos istoriją, parašytų prancūzų kalba
ir skirtų politikos bei diplomatijos istorijai, su­
mažėjo ketvirtadaliu, publikacijų ekonomikos
ir socialinės istorijos klausimais - perpus, o
publikacijų intelektualinės ir kultūros istorijos
6
tematika skaičius padidėjo dvigubai" .
Kultūrinės istorijos iškilimą paženklino me­
todologinės diskusijos „Amerikos istorinės ap­
žvalgos" (American Historical Review) - paties
prestižiškiausio JAV istorijos žurnalo - „foru­
7
muose" bei kituose įtakinguose JAV istorikų
3
periodiniuose leidiniuose ; savikritiškos „Ana­
lų" mokyklos istorikų publikacijos bei temi- 9
6
Appleby J., Hunt L., Jacob M. Tiesos sakymas apie
istoriją, p. 219.
7
Žr., pavyzdžiui: A H R Forum: The Old History and
the N e w // American Historical Review. 1989, vol. 94,
no 3, kur skelbiami Th. S. Hamcrowo, G. Himmclfarbo,
L. W. Lcvinc'o, J. W. Scotto, J. E. Tocwso straipsniai.
8
Žr., pavyzdžiui: Special Issue: German Histories:
Challenges in Theory, Practice, Technique // Central Eu­
ropean History. 1989, vol. 22, no 3/4.
' Žr., pavyzdžiui, Jacqucs'o Rcvclio, Gerardo Noirie-
lio ir kt. straipsnius knygoje Rexvl J., Hunt L. (Eds.). His­
tories. French Constructions of the Past. N e w York: 'Die
N e w Press, 1995.
niai rinkiniai, iš kurių verta išskirti amerikie­
čių istorikės Lynn Hunt išleistą knygą Naujoji
10
kultūrinė istorija" bei vokiečių istorikų Wolf-
gango Hardtwigo ir Hanso Ulricho Wehlerio
11
išleistą Kultūros istorija šiandien . Kaip nuro­
do šios knygos leidėjai, „vargu ar galima ir ar
prasminga tiksliai konceptualiai skirti kultūri­
nę istoriją, istorinį kultūros mokslą, naująją
idėjų arba intelektualinę istoriją, kasdienybės
istoriją ir istorinę antropologiją. Skirtingi pro­
graminiai apmatai, tyrimo strategijos ir pavyz­
diniai tyrimai pagrindiniais klausimais daug
12
kur konverguoja" . Naujosios kultūrinės isto­
rijos, suprantamos šia plačia prasme (tokios jos
sampratos laikomasi ir šiame straipsnyje), iš­
kilimas kartais įspūdingai pasireiškia ir atski­
rų istorikų kūrybinėse biografijose. 1968 m.
vienas žymiausių „Analų" mokyklos istorikų
Emmanuelis Le Roy Ladurie pranašavo: „ry­
tojaus istorikas turės mokėti sudaryti kompiu­
terio programą, kad išgyventų"; „nekvalifi­
kuojama istorija negali reikšti pretenzijų į
13
mokslo vardą" . Praėjus keleriems metams, iš­
ėjo jo paties garsioji mikroistorijaMo/ito/7/ом ,
kuri netruko tapti vienu naujosios kultūrinės
istorijos pavyzdžių.
10
Žr.- Hunt L. (Ed.). T h e N e w Cultural History. Ber­
keley: Un-ty of California Press, 1989. Žr. taip pat: Bon-
"ell V. E., Hunt L. A. (Eds.). Beyond the Cultural Turn:
New Directions in the Study of Society and Culture. Ber­
keley: Un-ty of California Press, 1999.
" Žr.: Hardtwig W, WehlcrH. U. (Hrsg.). Kultur­
geschichte heute. Göttingen: Vandcnhocck & Ruprecht,
1996. Žr. taip pat: Schulze W. (Hrsg.). Sozialgcschichtc,
Alltagsgcschichtc, Mikrohistoric. Eine Diskussion. Göttin­
gen: Vandcnhocck & Ruprecht, 1994.
12
Hardtwig W., Wehler H. U. Einleitung // Kulturges­
chichte heute, S. 7.
13
Le Roy Ladurie E. T h e Territory of the Historian.
Chicago: The University of Chicago Press, 1979, p. 6, 15.
14
Žr.: Le Roy Ladurie E. Montaillou, village occitan
«'c 1294 a 1324. Paris: Gallimard, 1975.
Su kultūrinės istorijos iškilimu yra susijusi
ir tokia akademinės humanistikos organizaci­
jos naujovė, kaip vadinamųjų cultural studies
centrų bei studijų programų atsiradimas. Jų
prototipu tapo 1964 m. Birminghamo univer­
sitete įsteigtas Šiuolaikinių kultūros studijų
centras (Centerfor Contemporary Cultural Stu­
15
dies) . „Kultūros studijos" labiausiai išpopulia­
rėjo šalyse, kurių humanistika yra glaudžiausiai
susijusi su Didžiosios Britanijos universitetais
(visų pirma Australijoje ir Skandinavijos šaly­
se). „Kultūros studijos" nėra tapačios „kultūri­
nei istorijai", nes instituciškai su jomis susiję
tyrinėtojai daugiausia tiria šiuolaikinę (poka­
rio laikų) masinę („populiariąją") kultūrą, gy­
vuojančią šiuolaikinių masinės komunikacijos
priemonių terpėje. „Kultūros studijas" ir nau­
jąją kultūrinę istoriją vienija orientacija į tuos
pačius teorijos autoritetus (žr. 4-ą dalį). Pro­
duktyvus dialogas naująją kultūrinę istoriją sie­
ja ir su vadinamosiomis „giminės studijomis"
(angl. gender studies) bei feministine istoriog­
16
rafija apskritai .
14 Kultūrinės istorijos iškilimas gali būti aiš­
kinamas kaip istoriografijos atsakymas į „iššū­
kius", susijusius su jos socialinės-kultūrines
aplinkos pakitimais. Populiarią tų pakitimų si­
noptinę diagnozę išreiškia „postmoderno" ar
„postmodernaus būvio" sąvoka. Šiame straips-
, nyje nėra nei galimybės, nei reikalo gilintis į
šios sąvokos turinį bei svarstyti „postmoderno",
„vėlyvojo moderno" ir kitų šiuolaikinėje socia­
linėje teorijoje diskutuojamų alternatyvių glo­
balinių diagnostinių sąvokų lyginamuosius pra-
" Žr.: GrossbcrgL, Nelson C, TreichlerP. (Eds.). Cul­
tural Studies. N e w York: Routlcdgc, 1992.
16
Žr„ pavyzdžiui, Scott J. W. Gender and the Politics
of History. N e w York: Columbia UP, 1988 ir kitas Colum­
bia University Press serijoje Gender and Culture išleistas
knygas.
našumus bei trūkumus. Nurodysime tik kelis
konkrečius veiksnius, kurie prisidėjo prie „mo­
dernistinės" socialinės istorijos diskreditacijos,
pakeitė į praeitį nukreiptus pažintinius intere­
sus ir taip sudarė kultūrinės istorijos iškilimo
prielaidas.
Visų pirma socialinės istorijos autoritetui
rikošetu smogė didžioji socialinių mokslų „ne­
sėkmė", ištikusi juos 1989 m.: nesugebėjimas
numatyti „realaus socializmo" krachą Vidurio
ir Rytų Europos kraštuose. Ši įspūdinga socio­
logijos ir ekonomikos nesėkmė įgyvendinti
„scientistinius" aiškinimo ir numatymo idea­
lus padėjo humanistikai atsikratyti nevisaver-
tiškumo komplekso. Sociologines ir ekonomi­
nes teorijas kaip pagrindinę istorikų „teorinio
importo" prekę pakeitė literatūros teoretikų
bei kritikų, taip pat kultūrinių antropologų są­
vokos bei koncepcijos.
Be to, pasikeitė socialinės ir kultūrinės Va­
karų visuomenių realijos, pirminės jų „gyveni­
mo pasaulių" akivaizdybės. Tuos pasikeitimus
nusako „masinio vartojimo visuomenės", „mul-
tikultūrinės visuomenės", „informacinės visuo­
menės" terminai. Santykinis gerovės kilimas
Vakarų šalyse ir vartotojiškos pasiūlos diversi-
fikacija išplėtė vartotojiško pasirinkimo gali­
mybes. Vartojimas iš tradicinio gyvenimo bū­
do tapo pasirinkimo ir eksperimento sritimi.
Socialinė istorija atskleidė nuosavybės formų,
darbo organizacijos ir produkcijos paskirsty­
mo formų istoriškumą. „Masinio vartojimo vi­
suomenės" įsigalėjimas sensibilizavo vartojimo
sferos („buities") istoriškumui ir skatino do­
mėtis jos formų įvairove bei kaita. Visuome­
nėje, kurioje gausu žmonių, eksperimentuojan­
čių su alternatyviais „gyvenimo stiliais", italų
virtuvė ir jos istorija yra ne mažiau įdomus da­
lykas už italų Renesanso tapybos istoriją, o
miego (jau nekalbant apie seksualumą) istori­
ja savo svarba gali prilygti ginčo dėl investitū­
ros istorijai.
Prabilti apie šiuolaikinių visuomenių „mul-
tikultūriškumą" šiuolaikinius socialinius teore­
tikus paskatino intensyvėjanti žmonių migra­
cija, kurios padarinių nebespėja perdirbti netgi
garsusis JAV „tautų lydimosi" katilas. Tie pa­
dariniai - tai didesnių ar mažesnių „kitų kultū­
rų" mažumų, ištisų „visuomenių visuomenėse"
susidarymas palyginti homogeniškose senosio­
se „nacijose". Šie procesai sensibilizavo istori­
kus šio homogeniškumo istoriškumui, paska­
tino domėtis „kultūrinės mažumos", „kultūrų
kontakto", „kitoniškumo" ir pan. problemo­
mis. Socialinei (dabar jau „tradicinei") istori­
jai labiausiai rūpėjo „didumos" - „pagrindi­
nės", „svarbiausios", „kylančios", „pažangios"
ir pan. klasės bei luomai, jų įtaka ir likimas pla­
taus masto politiniuose ir socialiniuose-ekono-
miniuose procesuose. Šiuolaikinei istoriografijai
vis labiau rūpi mažumos - „paribio" („margina­
linės") ir „užribio" (valkatos, homoseksualistai,
čigonai) grupės su savo kultūromis ir subkul­
tūromis.
Pagaliau svarbi postmoderniųjų (ar „vėly­
vųjų moderniųjų") visuomenių „akivaizdybė",
lėmusi kultūrinės istorijos iškilimą, yra infor­
macinių technologijų revoliucija, kurios mastą
ir padarinius galima lyginti tik su tomis revoliu­
cijomis, kurias reiškė rašto ir knygų spausdini­
mo išradimai bei visuotinio raštingumo įsiga­
lėjimas. Istoriografijos raidai ši naujausia in­
formacinių technologijų revoliucija yra
reikšminga dviem atžvilgiais. Viena vertus, ji
sensibilizuoja analogiškų komunikacijų techno­
logijos pokyčių praeityje padariniams, perša
mintį, kad „komunikacijos būdo" ir „komuni­
kacijos priemonių" pakitimai yra ne mažiau
reikšmingi už „gamybos būdo" ir „gamybos
priemonių" kaitą. Kita vertus, ji sudaro prie­
laidas to istoriografinės praktikos aspekto, kurį
Jörnas Rusenąs vadina „dėstymo formomis",
surevoliucinimut . Vokiečių teoretiko koncep­ jie stengėsi reflektuoti savo istoriografinę prak­
17

cija implikuoja, kad dėstymo formos gali dary­ tiką, daugiau ar mažiau eksplicitiškai apibrėž­ 19

ti grįžtamąjį poveikį pažintiniams interesams dami kultūros istorijos koncepciją .

H" netiesiogiai pačiai istorinės praeities sampra­ J. Burckhardtas kultūrą suprato kaip „visą
tai. Galimybė ir poreikis „rodyti" ir „matyti" sumą tų dvasios reiškinių, kurie vyksta spon­
istoriją reiškia palankią konjunktūrą būtent taniškai ir nekelia jokių universalaus prievar­
kultūrinei istorijai, nes daugelis jos ir tradici­ tinio galiojimo pretenzijų (keine universale
20

nių, ir netradicinių objektų yra vaizdūs, „feno- Zwangsgeltung in Anspruch nehmen)" . Prie­
menologiški". Naujos informacinės technolo­ vartinio galiojimo pretenzijų nebuvimu kultū­
gijos leidžia „pamatyti" ir „parodyti" istorijos ra skiriasi nuo kitų dviejų istorijos „potencijų"
daugiau, greičiau ir pigiau. - religijos ir valstybės. Dėl „prievartinio galio­
jimo" pretenzijų kultūros santykiai su kitomis
istorijos „potencijomis" yra konfliktiški.
2. Senoji kultūros istorija
J. Burckhardtas aptaria šešis istorijos potenci­
h kultūros filosofija jų tarpusavio santykius, kuriuos vadina „sąly­
Dabartinis kultūrinės istorijos iškilimas nėra gotumais": 1) valstybė sąlygoja kultūrą, 2) re­
Pirmas kartas istoriografijos istorijoje, kai kul­ ligija sąlygoja kultūrą, 3) religija sąlygoja
tūrinė istorija prisiima opozicijos vaidmenį vy­ valstybę, 4) kultūra sąlygoja valstybę, 5) vals­
raujančios srovės (angl. mainstream) atžvilgiu. tybė sąlygoja religiją, 6) kultūra sąlygoja reli­
Šiuolaikinė ar naujoji kultūrinė istorija yra at­ giją. Mažose valstybėse labiau tikėtini 6) ir 4)
svara ar heterodoksija socialinei istorijai. sąlygotumai, o didelėse valstybėse vyrauja pir­
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje ji buvo at­ masis sąlygotumas, kuris nepalankus kultūrai,
svara ar opozicija tais laikais vyravusiai politi- kadangi „valdžia pati savaime yra blogis" (die
21
nei-diplomatinei istoriografijai. Ryškiausi šios Macht an sich böse ist) . Šie J. Burckhardto
senosios kultūrinės istorijos paminklai yra švei­ teiginiai buvo nukreipti prieš vyraujančią isto­
carų istoriko Jacobo Burckhardto (1818-1897) rinę istoriografiją, kuri pagrindiniu istorijos tu­
kultūros istorijos veikalai (garsioji Renesanso riniu laikė didvalstybių kovą dėl hegemonijos.
kultūra Italijoje (I860)) bei keturių tomų Grai­ Abu svarbiausi J. Burckhardto kultūros istori­
kų kultūros istorija (1898-1902) ir vokiečių is­ jos veikalai skirti istorijos epochoms, kai
toriko Karlo Lamprechto (1856-1915) dvyli- smulkių valstybių (Senovės Graikijos polių
katomė Vokiečių istorija (Deutsche Geschichte, ir Renesanso laikų Italijos miestų-valstybių)
1891-1909). Iš daugelio kitų „senųjų" kultū­ terpėje kultūra (tiksliau: „Vakarų kultūra")
18
ros istorikų juos išskiriame dar ir todėl, kad pasiekė didžiausių aukštumų, sukurdama sa­
vo „klasikinius" paminklus.
17 "
ZT.: RüscnJ. Grundzüge einer Historik. Bd. 1. His­
torische Vernunft: die Grundlagen der Geschichtswissens­
chaft. Güttingen: Vandenhocck&Ruprccht, 19S3, S. 29.
18
" Žr.: Burckhardt J. Weltgeschichtliche Bcrtrachtun-
Jiems priklauso Kurtas Breysigas, Georgas Stein-
gen. Historische Fragmente. Leipzig: Dicterich'sche Ver­
hausenas, Eberhardas Gothcinas, Fricdrichas Woltersas,
Johanas Huizinga ir, žinoma, „mūsų" Levas Karsavinas lagsbuchhandlung, 1985; Lamprecht K. Alternative zu
su savo „Europos kultūros istorija". Žr.: Haas S. Historis­ Ranke. Schriften zur Geschichtsthcorrie. Leipzig: Reč­
che Kulturforschung in Deutschland 1880-1930. Geschich­ iam, 1988.
tswissenschaft zwischen Synthese und Pluralität Köln: *° Burckhardt J. Weltgeschichtliche Betrachtungen.
Bühlau Verlag, 1994. Ankstyvosios (iki 1800 m.) kultūros Historische Fragmente, S. 66.
istoriografijos apybraižų žr.: Burke P. Varieties of Cultural : l
Ibidem, S. 46.
History. Ithaca, N e w York: Cornell UP, 1997, p. 1-22.
 Kultūros sąvoka, kuria operuoja Burck­
hardtas, yra klasikinė-humanistinė. Joje „kul­
tūra" yra „dvasinės kultūros" sinonimas, o
„dvasinė kultūra" savo ruožtu yra tapatinama
su „aukštojo" meno ir literatūros kūriniais,
„dvasinės kūrybos" procesais bei panašia „neu-
tilitarine" („laisva") veikla. Su šia „siaurąja"
kultūros samprata vakarietiškoje leksikoje nuo
22
seno koegzistuoja „plačioji", kurioje „kultū­
ra" yra vadinama viskas, kas nėra gamta. „Pla­
čiojoje" kultūros sampratoje kultūrai taip pat
priklauso „materialioji" kultūra. K. Lamprech-
to kultūros istorijos koncepcija yra orientuota
j šią „plačiąją" kultūros sampratą.
K. Lamprechto kultūros istorija - tai tam
tikras „istorinės sintezės" projektas, alterna­
tyvus istoristinei politinei-diplomatinei istori­
jai. Kaip ir istorikai istoristai (o vėliau - ir is­
torikai „modernistai"), K. Lamprechtas svar­
biausiu istoriografijos uždaviniu laikė istorinę
sintezę, kuri realizuojama objektyviu ir visa­
pusišku pasakojimu, jungiančiu, „sintetinan­
čiu" „specialiųjų" istorijos tyrimų rezultatus.
XIX a. istorikai buvo vis naujų specialiųjų
istorijos tyrimų šakų (ekonomikos, teisės, reli­
gijos, literatūros ir pan.) išsiskyrimo ir spartaus
jų rezultatų gausėjimo amžininkai. Tuos rezul­
tatus gausino ne tik tie tyrinėtojai, kurie užėmė
„istorijos" katedras, bet ir tie, kurių edukaci­
niuose kredencialuose buvo jrašytos „teisės",
„ekonomikos", „teologijos" ir pan. specialybės,
o jie dirbo už institucinių universitetinio „isto­
rijos mokslo" ribų. Instituciniame „istorijos
moksle" vyravo „politikos" istorikai. Jie sinteti­
nę istoriją įsivaizdavo kaip „tautinės valstybės"
tapsmo ir likimo istoriją, kurioje „materialinė"
ir „dvasinė" kultūra yra jos specialūs skyriai.
2
" Žr.: Fisk J. Zivilisation, Kultur // Bntnncr
Conze IV, Koselleck R. (Hrsg.). Geschichtliche Grundbeg­
riffe. Stuttgart: Klctt Cotta, 1992, Bd. 7, S. 679-774.
K. Lamprechto kultūros istorijos koncep­
ciją galima suprasti kaip bandymą išpainioti
tam tikrus keblumus, su kuriais susidūrė isto-
ristinė istorijos sintezės koncepcija, kai buvo
taikoma Vokietijos istorijai. Susidūrė dvi alter­
natyvios „politinės" istorijos sintezės koncep­
cijos: Vokietijos istoriją buvo galima rašyti ar­
ba iš „mažavokiškos" (Prūsijos), arba iš „di-
džiavokiškos" (Habsburgu dinastijos) perspek­
tyvos. K. Lamprechtas manė, kad šio keblumo
galima išvengti rašant ne vokiečių valstybės
(vokiečiai niekada negyveno vienoje valstybė­
je), bet vokiečių tautos kultūros istoriją.
Kaip teigė K. Lamprechtas, kiekvienos
„normalios tautos" (taigi ir vokiečių) kultūra
rutuliojasi, nuosekliai pereidama tam tikras
„kultūros būsenas" (vok. Kulturzustände) arba
„kultūrines epochas", kurių K. Lamprechtas
išskyrė šešias: animizmą, simbolizmą, tipizmą,
konvencionalizmą, individualizmą ir subjekty­
vizmą. Kad ir kokia būtų materialinės ir dvasi­
nės tautos kultūros apraiškų tam tikroje „kul­
tūros epochoje" įvairovė, visas jas vienija tam
tikri bendri bruožai. Aprašyti bei paaiškinti
tuos bendrus bruožus, bendrą tautos materia­
linės ir dvasinės kultūros stilių ar išraišką tam
tikroje „kultūrinėje būsenoje" ir yra „sinteti­
nis" kultūros istoriko uždavinys.
Tautos kultūros bruožų tam tikroje „kultū­
ros būsenoje" vienovę K. Lamprechtas aiški­
no tam tikrais psichologijos („psichikos diapa­
zono") ypatumais, kurie būdingi tam tikroje
kultūros epochoje gyvenantiems žmonėms.
„Kultūros istorija yra žmonių bendruomenių
23
sielos gyvenimo istorija" . Kultūros būsenų
kaitą K. Lamprechtas taip pat aiškino žmonių
21
Lamprecht K. D i e Kernpunkte der geschichtswis-
scnschaftlichcn Erörterungen der Gegenwart//Zeitschrift
O.,
für Socialwisscnschaft. 1899, Bd. 2, S. 17. Cit. pagal: Haas S.
Historische Kulturforschung in Deutschland 1880-1930,
S. 401.
psichinės organizacijos pakitimais: „ekonomi­
nio gyvenimo pažanga, ne mažiau (o gal ir
labiau) kaip smarkūs socialinio susisluoksnia­
vimo pokyčiai, sukuria neįprastai stiprias psi­
chikos dirgiklių (vok. seelische Reizen) mases.
Šios dirgiklių sumos paveikia bendrą sielos bū­
seną: pasidaroma „nervingais". Jeigu tautinė
bendruomenė sėkmingai žengia pirmyn, iš pa­
žeistos pusiausvyros atsiranda kažkas nauja:
naujas sielos laikotarpis (seelische Periode), jei­
gu ne nauja vidinės istorijos (innerster Ges­
24
chichte) epocha" .
„Psichika", „siela", „dvasia", „tautos dva­
sia", „kūryba", „stilius", „gyvenimo forma",
»visuma", „sintezė" - visa tai yra svarbiausi se­
nosios kultūrinės istorijos žodyno žodžiai. Jie
kartojasi ir kitų „senųjų" kultūros istorikų pa­
teikiamuose kultūros istorijos apibūdinimuose.
E. Gotheinas ir G. Steinhausenas apibrėžė kul­
tūros istoriją kaip istorinę psichologiją (vok.
historische Psychologie), K. Breysigas vadino ją
„sielos istorija" (vok. Geschichte der Seele) *. 2
J- Burckhardtas ieškojo savo tirtų kultūros epo­
chų vienybės tam tikruose „žmogaus tipuose",
skirdamas graikų kultūros istorijoje „heroji­
nio", „kolonijinio", „agonalinio" ir pan. „žmo­
gaus" vyravimo laikus, o kultūros pakilimus
aiškino tam tikrais reikšmingais „vidinio gyve­
nimo" pokyčiais, kuriuose tame „gyvenime"
išsidiferencijuoja subjektyvūs ir objektyvūs pra­
dai. „Viduramžiais abi sąmonės pusės (ta, ku­
ri yra nukreipta į pasaulį, ir ta, kuri nukreipta į
Paties žmogaus vidų) buvo tarsi pridengtos vie­
nu sapno ar snaudulio šydu. Tas šydas buvo iš­
austas iš tikėjimo, vaikiško ribotumo ir bepro­
tybės. Per jį žiūrint pasaulis ir istorija atrodė
24
Lamprecht K. Deutscher Aufstieg 1750-1914.8 Aufl.
Gotha, 1914, S. 34. Cit. pagal: Haas S. Historische Kultur­
forschung in Deutschland 1880-1930, S. 426.
25
Žr.: Ibidem, S. 390.
lyg nudažyti stebuklingomis spalvomis, o pats
žmogus suvokė save tik kokios nors visuotiny-
bės (rasės, tautos, partijos, korporacijos, šei­
mos ir pan.) forma. Italijoje šis šydas ištirpsta
ore; atsiranda objektyvus požiūris į valstybę ir į
visus šio pasaulio dalykus. O kartu visa savo
galia iškyla subjektyvumas, žmogus tampa dva­
siniu individu ir pažįsta save kaip tokį. Taip ka­
daise graikas iškilo prieš barbarus, o individu­
alus arabas - prieš kitus azijatus, kurie buvo
26
rasės žmonės (vok. Rassenmenschen)" .
Tie patys žodžiai ir konceptai vyrauja ir
XIX a. pabaigos-XX a. pradžios kultūros filo­
sofijoje, kurios darbotvarkės pagrindinis klau­
27
simas buvo „kultūros krizės" problematika .
Kultūros filosofija buvo intelektualinė galia, tu­
rėjusi didžiausią įtaką senajai kultūros istorijai.
Dėl jos įtakos „materialiosios" ir „dvasinės" kul­
tūros antitezę kultūros istorijos žodyne ilgainiui
pakeitė „civilizacijos" ir „kultūros" priešstata,
kurioje „civilizacija" apėmė ne vien „materia­
liąją" kultūrą, bet ir gamtotyrą bei technologi­
ją: visus „utilitarinius" ir „instrumentinius"
žmogaus veiklos artefaktus. Vokiečių sociolo­
gas Alfredas Vveberis (1868-1958) išplėtė šią
priešstatą į „civilizacinio", „socialinio" ir „kul­
28
tūrinio" procesų triadą . Osvaldas Spengle-
ris (1880-1936) ją dinamizavo, interpretuo­
damas „kultūrą" ir „civilizaciją" kaip nuosek­
29
lias to paties proceso fazes . Georgas Sim-
26
BurckltardtJ. Die Kultur der Renaissance in Italien.
18 Aufl. Leipzig: Alfred Kröner Verlag, 1928, S. 123.
7
' Žr.: Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos
metmenys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993;
jo paties: Moderniosios sąmonės konfigūracijos: Kultūra
tarp mito ir diskursą Vilnius: Baltos lankos, 1994.
s
"" Žr.: WeberA. Prinzipielles zur Kultursoziologic (Gc-
scllschaftsprozcss, Zivilisationsprozess und Kulturbcwc-
gung) // Archiv für Sozialwisscnschaft und Sozialpolitik.
1920/21, Bd. 47, S. 1-49.
Žr.: Spengler O. Der Untergang des Abendlandes:
Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte, Bd. 1-2.
München: Beck, 1924.
 melis (1858-1918) savo kultūros filosofijos šer­
dimi padarė „subjektyvios" ir „objektyvios"
30
kultūros antitezę .
Vertingi XX a. pirmosios pusės kultūros fi­
losofijos, kurios paunksmėje tarpo „senoji"
kultūrinė istorija, dokumentai yra ir tarpuka­
31
rio Lietuvos filosofų Stasio Šalkauskio
(1886-1941) ir Antano Maceinos (1908-1987)
darbai. A. Maceinos Kultūros filosofijos įvade
skiriami trys kultūros sampratų tipai. Pirma­
jam priklauso kultūros apibrėžimai, kuriuose
ji įvardijama kaip „gamtos formavimas" arba
„apipavidalinimas". Antrojo tipo kultūros api­
brėžimuose ji yra „dvasios objektyvavimas",
trečiojo - „vertybių realizavimas" . Pats 33
A. Maceina pasisako už „sintetinę" kultūros
sampratą, kurioje jis, sekdamas rusų filosofu
Nikolajumi Berdiajevu (1874-1948), kultūrą
34
apibrėžia kaip žmogiškąją kūrybą . Būdingi
kultūros sampratų senojoje kultūros istorijoje
ir kultūros filosofijoje bruožai yra mentalizmas
arba psichologizmas, holizmas, organicizmas
ir esencializmas.
3. Kultūra kaip socialinių mokslų
kategorija
Skirtingai nuo senosios kultūros istorijos, nau­
joji kultūrinė istorija orientuojasi ne į filosofi­
nę kultūros teorijos tradiciją, o į tą, kuri susi­
klostė socialinių ir nefilosofinių humanitarinių
mokslų kontekste. Kultūros sampratą, būdin­
gą kultūros filosofijai, galima pavadinti visu-
3 0
Žr.: Sinunel G. Der Begriff und die Tragödie der
Kultur // jo paties: D a s individuelle Gesetz. Philosophis­
che Exkurse. Hrsg. Landmann M. Frankfurt am Main:
Suhrkamp, 1968, S. 116-147.
31
Apie „Kauno kultūros filosofiją" žr.: Svcrdiolas
Kultūros filosofija Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1983.
3 2
Žr.: Šalkauskis S. Kultūros filosofija // Raštai.
T. 1. Vilnius: Mintis, 1990, p. 159-342.
3 3
Žr.: Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas // Raštai.
T. 1. Vilnius: Mintis, 1991, p. 8 0 - 8 4 .
3 4
Žr.: ten pat, p. 85-88.
mine arba totalizuojančia. Socialiniai mokslai
orientuojasi į kultūros sampratą, kurią galima
pavadinti analitine. Taip suprantant „kultūra"
tapatinama su tam tikra specifine kintamųjų
ar veiksnių kategorija, stengiantis ją analitiš­
kai atskirti nuo kitokio tipo kintamųjų ar veiks­
32
nių. Tik tokia kultūros samprata yra „naudin­
ga" socialiniams mokslams. Ji tarnauja arba
atskirų socialinių mokslų kompetencijos sferų
atribojimui, arba tam tikrų kintamųjų (priklau­
somų ar nepriklausomų) identifikacijai, arba
iškart dviem šiems tikslams. Kiekvienas „di­
džiųjų" socialinių mokslų - ekonomika (kuri
mūsų laikais gali būti tapatinama su vadina­
mąja neoklasikine ekonomika), sociologija,
kultūrinė (socialinė) antropologija turi savo sa­
vitą kultūros teorinės refleksijos tradiciją.
Ekonomikoje kultūra yra tapatinama su
vartotojų „preferencijomis" ar pirmenybėmis
(„skoniais"). Kultūros sąvoką aptinkame vie­
noje iš dviejų pagrindinių neoklasikinės mik-
roekonomikos dalių - vartotojo pasirinkimo
teorijoje (kita jos dalis yra firmos arba gamin­
tojo pasirinkimo teorija). Faktas, kad, pa­
vyzdžiui, kinai (kitaip nei lietuviai) negeria
pieno, tačiau valgo šunieną, vartotojo pasirin­
kimo teorijoje aiškinamas „kinų kultūros" ypa­
tumais. Kodėl vartotojų preferencijos yra
tokios, o ne kitokios, neoklasikinis ekonomis­
tas neaiškina, traktuodamas jas kaip išoriškai
duotą („egzogeninį") faktą. Jis apsiima paaiš­
kinti tik tuos vartotojo elgesio pakitimus, ku­
riuos sąlygoja apribojimų ar suvaržymų (kainų
ir pajamų) pakitimai. Apie pirmenybes (kultū­
rą) neoklasikinis ekonomistas arba suponuoja,
kad jos yra duotos ir nekintamos, arba sako, kad
35
jas turi aiškinti koks nors kitas mokslas . Ga-
A.
3 5
Žr., pavyzdžiui: Lindenbcrg S. Rational Choice and
Sociological Theory: N e w Pressures on Economics as a
Social Science // Journal of Institutional and Theoretical
Economics. 1985, vol. 141, p. 244-255. Žr. taip pat: Nor­
kus Z. Žmogaus modeliai socialiniuose moksluose // Ž m o ­
gus ir visuomenė. 1996, Nr. 3, p. 13-19.
mybos (firmos) teorijoje tokį pat („egzogeniš-
kos duoties") statusą turi technologija, kuri
ekonomisto „konceptualiniame karkase" tokiu
būdu yra skiriama nuo kultūros.
Sociologijos žodyne „kultūra" yra „sociali­
nės struktūros" antitezė. Analizuodami socia­
linę struktūrą, sociologai vartoja institutų, so­
cialinės padėties, grupinės priklausomybės,
Profesijos, klasės, statuso ir pan. terminus. Kul­
tūra sociologams reiškia „simbolines klasifika­
cijas, kategorijų schemas, reiškinių rinkinius,
kurie egzistuoja daugelio žmonių galvose ir gali
būti suprantamai perduoti kitiems" . 36
Svarbiausiu savo objektu dauguma socio­
logų laiko socialinės struktūros analizę, nors
sociologijoje egzistuoja ir heterodoksinė „kul­
tūros sociologų" mažuma (jai priklausė ir Vy­
tautas Kavolis). Tai vadinamieji „kultūralistai",
kultūrą laikantys autonomišku socialinės struk­
tūros atžvilgiu veiksniu, turinčiu savo vidinę lo­
giką ir kaitos potencialą. Pats posakis „kultū­
ros sociologija" sociologijoje turi dvi reikšmes.
Pirma, „kultūros sociologais" vadinami socio­
logai, „kultūralistiškai" suprantantys kultūros
ir socialinės struktūros santykius. Antra, „kul­
tūros sociologais" vadinami tyrinėtojai, socio-
logiškai tiriantys meną, mokslą, švietimą ir pan.
tam tikroje visuomenėje (pvz., menininkų ben­
druomenes, meno įstaigas, meno kūrinių rinką
37
ir pan.) . „Kultūros sociologija" šia prasme ga­
li būti ir kultūralistinė, ir nekultūralistinė.
Iš visų sociologijos teoretikų bene sistemin-
giausią, rafinuočiausią ir įtakingiausią kultū­
ros sąvokos analizę pateikė Talcottas Parson-
Kavolis V. Kultūros dirbtuve, p. 45.
37
Lietuvių skaitytojas solidų tokio tipo tyrimo pavyz­
r
dį gali rasti G. Viliūno knygos pavidalu. Žr.: \ iliūnas G.
Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje ( 1 9 1 8 -
l'-MO). Vilnius: Alma litera, 1998.
33
sas (1902-1979) . Tos analizės išeities taškas
yra tezė, kad kiekvienos sistemos išlikimo są­
lyga yra keturių funkcinių imperatyvų paten­
kinimas. Sistema turi: 1) prisitaikyti prie ap­
linkos, paversdama jos energinius išteklius sa­
vo aktyvumo išteklais (angl. adaptation);
2) sugebėti pasiekti tikslus (angl. goal attain­
ment); 3) integruoti savo elementus (angl. in­
tegration); 4) išsaugoti tam tikrą latentišką
pavyzdį, kuris yra tos sistemos tapatumo sau
laidas (angl. latent pattern maintenance). At­
skiras tokio „latentiško pavyzdžio" atvejis ir
kartu geriausias pavyzdys yra gyvų organizmų
genotipas.
Taikant šias sąvokas žmogaus veiklai, ji ana­
litiškai išsiskaido į keturis posistemius: orga­
nizmą, kuris atlieka prisitaikymo prie aplinkos
funkciją; asmenybę, atliekančią tikslo pasieki­
mo funkciją; socialinę sistemą (ar socialinę
struktūrą), atliekančią integracijos funkciją;
kultūrą, kuriai atitenka latentiško pavyzdžio iš­
saugojimo funkcija. Šių posistemių santykius
T. Parsonsas nusako „kontrolinės hierarchijos"
sąvoka. Posistemiai, užimantys šioje hierar­
chijoje „žemesnę" padėtį, tiekia energiją
„aukštesniesiems", gaunantiems iš jų informa­
ciją ir taip yra jų kontroliuojami. Organizmas
yra energijos šaltinis asmenybei ir yra jos kon­
troliuojamas; socialinė sistema kontroliuoja as­
menybę, panaudodama jos energiją, ir savo
ruožtu yra kontroliuojama kultūros, kuriai tie­
kia energiją. Asmenybė pajungia sau organiz­
mą per mokymosi procesus; socialinė sistema
3
* Žr.: Parsons T. T h e Social System. N e w York: The
Free Press, 1951;/о paties: Gesellschaften. Evolutionäre
und komparative Perspektiven. Frankfurt am Main: Suhr-
kamp, 1975, S. 9 - 5 3 . Žr. taip pat: Wenzel H. Die Ordnung
des Handelns. Talcott Parsons' Theorie des allgemeinen
Handlungssystems Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1990;
Lackey P. N. Invitation to Talcott Parsons Theory. Hous­
ton: Cap and Gown Press, 1987.
 asmenybę - ją socializuodama; kultūra susisieja - pagal pirmiau išvardytų funkcijų angliškų pa­
su socialine sistema per institucionalizaciją. vadinimų pirmąsias raides) analitinę schemą.
Taigi kultūra kontrolinėje veiklos sistemos Pagal jų atliekamas funkcijas ir kodus, kultū­
hierarchijoje užima aukščiausią padėtį: joje roje, kaip veiklos sistemos posistemyje, T. Par-
daugiausia informacijos ir mažiausia energijos. sonsas skiria pažintinius, „ekspresyvinius", re­
Ta informacija yra koduojama simbolių siste­ guliacinius („moralinius") ir konstitucinius (re­
mose ir yra jų reikšmė. „Kultūriniai objektai liginius) simbolizmus.
yra simboliniai kultūrinės tradicijos elementai, AGIL schema gali būti taikoma ir kitiems
idėjos arba tikėjimai, ekspresyviniai simboliai veiklos sistemos posistemiams analizuoti. Tai­
39
arba vertybiniai pavyzdžiai (...)." Cliffordas kydamas ją socialinei sistemai, T. Parsonsas jos
Geertzas, kuris T. Parsonso kultūros teoriją va­ sudėtyje skiria ekonomiką (adaptacijos funk­
dina „mūsų vienu galingiausių intelektualinių cija), politiką (tikslo pasiekimo funkcija), ben­
40
įrankių" , taip aprašo T. Parsonso indėlį į kul­ druomenę (integracijos funkcija) ir socialinės
tūros teoriją: jis „sukūrė kultūros, kaip simbo­ sistemos kultūrą, kurią techniškai dar vadina
lių sistemos, sąvoką, kuria žmogus suteikia „fidueiarine sistema", - kad kultūra kaip so­
reikšmę savo patirčiai. Simbolių sistemos, ku­ cialinės sistemos posistemis nebūtų painioja­
rios yra žmogaus sukurtos, bendros (angl. sha­ ma su kultūra kaip veiklos sistemos posistemiu.
red), konvencionalios, struktūrintos ir, žinoma, Diferencijuotose socialinėse sistemose fidueia­
išmoktos, suteikia žmonėms reikšminį karka­ rine sistemą reprezentuoja specializuotos kul­
są (angl. meaningful framework) orientacijai tūrinės institucijos ir specializuoti socialiniai
vienas kito atžvilgiu pasaulyje ir savyje. Būda­ „intelektualų" vaidmenys (seniausi jų yra žy­
mos tuo pačiu metu ir socialinės sąveikos pro­ nio, raštininko, mokytojo). T. Parsonso veik­
duktai, ir determinantės, jos santykiauja su so­ los (ir socialinės sistemos) struktūros analizę
cialinio gyvenimo procesu taip, kaip kompiu­ reziumuoja paveikslas.
terio programa santykiauja su jo operacijomis,
genetinė spiralė - su organizmo vystymusi, brė­
A G
žiniai - su tilto statyba, partitūra - su simfoni­
jos atlikimu, arba (naudojant proziškesnę ana­
logiją) receptas su pyrago kepimu: simbolių sis­
tema yra informacijos šaltinis, kuris tam tikru ORGANIZMAS ASMENYBĖ
išmatuojamu mastu suteikia formą, kryptį, spe­
cifiką ir prasmę (angl. shape, direction, parti­
cularity, and point) nenutrūkstamam veiklos
41 kognityvi- ekspresyvinė ekonomika politika
srautui" .
nė simbolika

T. Parsonso požiūriu, kultūra kaip veiklos simbolika

JL- SOČIA LINĖ
sistemos posistemis pati yra sistema. Taigi ir KJ
TI ) R A S I S T E 1 ЛА
jai galima taikyti keturių funkcijų (arba AGIL
religinė moralinė fidueiarine bendruome­
simbolika simbolika sistema nė
31
Parsons T. The Social System, p. 4.
4 0
Gccrtz C. The Interpretation of Cultures. New York: L I
Basic Books, 1973, p. 254.
4 1
Ibidem, p. 250.
 T. Parsonso funkcinės analizės schema gali
būti taikoma ir atskiriems kultūros ir sociali­
nės sistemos posistemiams, jų pačių posiste-
niiams ir 1.1. Ją galima taikyti ir tokioms socia­
linėms sistemoms, kurias {prasta vadinti
"Visuomenėmis", ir tokioms, kurios dažniau
įvardijamos organizacijomis (firma, universi­
tetas, kariuomenės dalinys ir pan.). Ji impli­
kuoja, kad kultūra yra kiekvieno tokio tyrimo
objekto aspektas. Atsižvelgiant j tai, kuris so­
cialinės mokslinės analizės objekto aspektas
sureikšminamas, tas objektas gali būti nagri­
nėjamas „ekonomiškai", „politiškai", „socio-
logiškai", „kultūralistiškai". Pavyzdžiui, tirda­
mi tam tikrą konkrečią firmą ekonominiu
aspektu klausime, kaip ji įgyja ir naudoja iš­
teklius („gamybos veiksnius"). Nagrinėdami ją
„politiškai", tirsime vidinių ir išorinių galios
santykių požiūriu, ieškosime jos viduje tam tik­
rų interesų grupių, jų konfliktų ir pan. Nagri­
nėdami ją sociologiškai, traktuosime kaip tam
tikrą struktūrą, kurią sudaro vieni su kitais vie­
naip ar kitaip suderinti socialiniai vaidmenys
(padėtys). Pagaliau galėtume klausti apie „fir­
mos kultūrą" - jos vertybes, tradicijas, simbo­
liką, technologiją.
Savąją veiklos kaip sistemos analizę T. Par-
sonsas dar 1951 m. panaudojo ir mokslų klasi­
fikacijos tikslams. Šios analizės perspektyvoje
Psichologija yra mokslas apie asmenybę, o
sociologija - apie socialines sistemas, nagrinė­
jamas jų bendruomeninės integracijos (insti­
tucinės organizacijos) aspektu. Kultūrą T. Par-
sonsas priskyrė mokslo, JAV vadinamo
kultūrine antropologija, kompetencijos sri­
42
čiai . Tai atitiko šio mokslo savivoką, kurią iš­
reiškia būdvardis „kultūrinė" jo pavadinime.
Tačiau tuometinė kultūrinė antropologija va­
dovavosi kultūros samprata, nesiskiriančia nuo
visuminių („totalizuojančių") kultūros sampra-
4 2
Žr. Parsons T. The Social System, p. 545-555.
tų, naudotų senojoje kultūros istorijoje ir kul­
tūros filosofijoje. Būtent tokią sampratą išreiš­
kia kultūrantropologų „klasikiniu" laikomas
Eduardo B. Tyloro kultūros apibrėžimas, pa­
siūlytas dar 1871 m.: „Kultūra arba civilizacija
(...) yra ta sudėtinė visuma (angl. complex who­
le), kurią sudaro žinojimas, tikėjimai, menas,
teisė, papročiai ir visi kiti sugebėjimai bei įgū­
džiai, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės
43
narys." T. Parsonsas kritikavo tokią kultūros
sampratą kaip pernelyg neapibrėžtą ir nearti­
kuliuotą. Jis teigė, kad tik vadovaudamasi jo
siūloma „analitine" kultūros samprata „antro­
pologija gali tapti analitiniu empiriniu moks­
lu, nepriklausomu ir nuo sociologijos, ir nuo
44
psichologijos" .
45
T. Parsono kritika paskatino du žymius to
meto antropologus - Alfredą L. Kroeberį ir
T. Parsonso kolegą amerikiečių sociologą 1946 m.
Harvardo universitete sukurtoje transdiscipli-
ninėje socialinių santykių katedroje (Depart­
ment of Social Relations) Clyde'ą Kluckhohną
- imtis nuodugnios kultūros apibrėžimų apžval­
gos ir kritinės analizės. Šio darbo vaisius yra jų
garsioji knyga Kultūra. Kritinė sąvokų ir apibrė­
žimų apžvalga. Retai pasitaiko rašantis „apie
kultūrą" autorius, kuris neprisimintų šios kny­
gos, nes joje „užregistruoti" 164 kultūros api­
brėžimai. Tas prisiminimas dažniausiai yra kaip
licencija susikurti dar vieną kultūros apibrėži­
mą (suprask, kiekvienas yra laisvas apibrėžti
„kultūrą" kaip tik nori). Patiems legendinės
" Tylor E. B. Primitive Culture. Boston, 1871, p. 1.
Cit. pagal: KroeberA. L, Kluckliohn C. Culture. A Criti­
cal Review of Concepts and Definitions New York: Vin­
tage Books, 1952, p. 81.
" Parsons T. The Social System, p. 554.
45
Taip šio legendinio darbo atsiradimo istoriją pasa­
koja Adamas Kuperis. Žr.: Kuper A. Culture. The Ant­
hropologists' Account. Cambridge, Mass.: Harvard UP.
1999, p. 4 7 - 7 2 .
knygos autoriams rūpėjo rasti kultūros apibrė­
žimą, leidžiantį kuo tiksliau nustatyti jų discip­
linos objektą ir jos santykius su kitais
mokslais. „Visuminis" E. Tyloro ir panašūs api­
brėžimai neleido aiškiai atskirti sociologijos ir
antropologijos tyrimų objektų. Šiam apibrėži­
mui ištikimi liko Didžiosios Britanijos antro­
pologai, kurie laiko socialinės struktūros
analizę neatsiejama nuo antropologijos užda­
vinių. Šią britų tradiciją atspindi ir kitoks čia
vartojamas disciplinos pavadinimas - sociali­
46
nė antropologija .
Aptariamos knygos autoriai (ypač C. Kluc-
khohnas) irgi nenorėjo visiškai eliminuoti so­
cialinės struktūros analizės iš kultūrinės
antropologijos probleminės sferos. Todėl jie
dar gana kritiškai vertino T. Parsonso pasiūly­
47
mus . Vėliau bendraautorių keliai išsiskyrė:
C. Kluckhohnas liko opozicijoje T. Parsonsui,
o A. L. Kroeberis 1958 m. kartu su T. Parson-
su paskelbė straipsnį, kuriame suformuluota
kultūros samprata (su tam tikromis variacijo­
mis) tebevyrauja JAV kultūrinėje antropologi­
joje: „mes manome, kad daugumai vartosenų
yra naudinga kultūros sąvoką apibrėžti siauriau,
negu buvo įprasta Amerikos antropologinėje
tradicijoje, apribojant jos referenciją perduo-
Britų socialinės antropologijos tradiciją atspindi ir
plačiai pripažįstama Anthony Giddenso sociologijos ob­
jekto samprata. A . Giddenso įsitikinimu, sociologija visų
pirma tiria „modernias visuomenes". „Tradicinės" ir „pri­
mityvios" visuomenės kartu implicitiSkai pripažįstamos so­
cialinės ir kultūrinės antropologijos sfera. Žr., pavyzdžiui:
Giddens A. In Defence of Sociology. Essays, Interpreta­
tions and Rejoinders. Cambridge: Polity, 1996, p. 3. Ta­
čiau šis pasiūlymas turi savo trūkumų. Viena vertus, jis
implikuoja, kad dėl „modernizacijos" ir „globalizacijos"
socialinės antropologijos objektas nyksta (jeigu jau neiš­
nyko). Kita vertus, jis neatspindi socialinės antropologi­
jos tyrimų praktikos, kuri anaiptol neapsiriboja „primity­
viomis" ir „tradicinėmis" visuomenėmis.
4 7
Žr.: Kroebcr A. L., Kluckhohn C. Culture,
p. 268-269.
tu ir sukurtu vertybių, idėjų turiniu, pavyzdžiais
bei kitomis simboliškai reikšmingomis sistemo­
mis kaip veiksniais, formuojančiais žmogaus
elgesį, taip pat elgesio sukurtais artefaktais. Ki­
ta vertus, mes siūlome, kad terminas visuome­
nė arba, bendriau, socialinė sistema, - būtų var­
tojamas designuoti specifiškai santykinę sąvei­
kos tarp individų ir kolektyvų sistemą." 48
4. Naujosios kultūrinės istorijos
savitumai ir teorinės afiliacijos
Kaip ir socialiniai mokslai, naujoji kultūrinė
istorija orientuojasi į analitinę arba siaurąją
kultūros sampratą. Tradiciniu požiūriu rašyti
kultūros istoriją reiškė rašyti tam tikrų specifi­
nių žmogaus veiklos sričių, susijusių su tam tik­
rų išskirtinių autoritetingų semiotinių artefaktų
(meno, literatūros, filosofijos, mokslo ir pan.)
kūrimu ir recepcija istoriją arba realizuoti tam
tikrą istorinės sintezės projektą, ieškant tam
tikros „kultūros epochos" kaip visumos ben­
drų, esminių bruožų. Savaime suprantama, kad
pirmo tipo tyrimai daromi ir naujosios kultū­
rinės istorijos rėmuose. Šiuo atveju naujosios
kultūrinės istorijos „naujumas" reiškia daugiau
ar mažiau nuoseklų metodologinių idėjų, aso­
cijuojamų su „poststruktūralizmo" ir „postmo­
dernizmo" vardais (žr. toliau) taikymą.
Ryškiausiai naujosios kultūrinės istorijos
specifiką išreiškia istorinės sintezės projekto
atsisakymas. Skirtingai nuo istoristinės, socia­
linės (plg. „Analų" mokyklos „totalinės istori­
jos" koncepciją) ir senosios kultūros istorijos,
naujoji kultūrinė istorija nėra naujas istorinės
sintezės projektas. Ji neturi istorinio proceso
vizijos ar „metanaratyvo", išreiškiančio tam tik­
rą įžvalgą, kas „istorijoje yra svarbiausia". Nau-
Parsons Т., KroeberA. L. The Concepts of Culture
and of Social System // American Sociological Review.
1958, vol. 23, p. 583.
jieji kultūriniai istorikai nerašo didingų pano­
raminių pasakojimų, kuriuos būtų galima ly­
ginti su J. Burckhardto ar K. Lamprechto vei­
kalais.
Naująją kultūrinę istoriją ryškiausiai rep­
rezentuoja darbai, kuriuose tokie reiškiniai (ar
„temos"), kurie tradiciškai buvo laikomi poli­
tinės, socialinės, demografinės ar ekonominės
istorijos objektu, nagrinėjami „kultūriniu" as­
pektu. Tokios istorijos galimybę suponuoja
Pirmiau aptarta analitinė kultūros samprata.
Šiuo požiūriu galima kultūrinė politikos , dar­ 44
50 51
bo , karo , atradimų bei kolonizacijos ir pan. 52
4 4
Žr.: Hunt L. Politics, Culture, and Class in the
French Revolution. Berkeley: Un-ty of California Press,
1984; Joyce P. Work, Society and Politics: The Culture of
'he Factory in Later Victorian England. Brighton: Har­
vester Press, 1980; jo paties: Visions of the People: In­
dustrial England and the Question of Class 1848-1914.
Cambridge: Cambridge UP, 1991; jo paties: Democratic
Subjects. The Self and the Social in Nineteenth-Century
England. Cambridge: Cambridge UP, 1994; Kcenan E. L.
Muscovite Political Folkways / / T h e Russian Review. 1986,
v
o l . 45, p. 115-181; Kallmann N. S. Kinship and Politics:
The Making of the Muscovite Political System, 1345-1547.
Stanford: Stanford UP, 1987; Kivekon V. Autocracy in the
Provinces: The Muscovite Gentry and Political Culture
•n the Seventeenth Century. Stanford: Stanford UP, 1996;
Žr. taip pat: Кром M. М. Антропологический подход к
И з у ч е н и ю р у с с к о г о средневековья ( з а м е т к и о н о в о м
Н а п р а в л е н и и в а м е р и к а н с к о й и с т о р и о г р а ф и
Отечественная история. 1999, № 6, С . 90-100.
5 0
Žr.: Berlanstein L. R. (Ed.). Rethinking Labor His­
tory. Urbana: Univ. of Illinois Press, 1993; RancicrcJ. T h e
eights of Labor: T h e Worker's Dream in Ninctccnth-Ccn-
'ury France. Philadelphia: Temple UP, 1991; Rcid D. Pa­
ris Sewers and Scwcrmcn: Realities and Representations.
Cambridge, Mass.: Harvard UP, 1991; Biernacki R. The
Fabrication of Labor: Germany and Britain, 1640-1914.
Berkeley: Un-ty of California Press, 1995.
" Žr: Todorov T. The Conquest of America: T h e Qu­
estion of the Other. N e w York: Harper Collins, 1985.
52
Saldins M. Historical Metaphors and Mythical Re­
alities: Stnicturc in the Early History of the Sandwich Is­
lands. Ann Arbor: University of Michigan Press, 1981;/o
Paties: Islands of History. London: Tavistock Publications,
!987; Grccnblatt S. (Ed.). N e w World Encounters. Ber­
keley, Un-ty of California Press, 1993; jo palies: Marvel-
istorija. Jos „kultūriškumas" reiškia simboli­
nių, ekspresyvinių, ritualinių, vertybinių aspek­
tų tokiuose reiškiniuose nušvietimą. Būtent
todėl šio tipo darbams geriau tinka kultūrinės
istorijos, o ne kultūros istorijos pavadinimas.
Daugelis tokių darbų (žr. 48-51 išnašose nu­
rodomus tyrinėjimus) į nusistovėjusias istoriog­
rafijos žanrų klasifikacijas tiesiog netelpa: juos
galima laikyti ir kultūros istorijos, ir politinės,
socialinės ar ekonominės istorijos tyrimais, tai­
kančiais ypatingą „kultūralistinę" ar „antropo­
loginę" prieigą. Tuos pačius darbus, kuriuos
vienas istoriografas vadina kultūrine istorija,
kitas gali klasifikuoti kaip „naująją socialinę
53
istoriją" ar „sociokultūrinę istoriją" (angl. so-
54
cio-cultural history)" , - skirdamas ją nuo „se­
nosios" socialinės istorijos, kuri buvo „sociali­
nė-ekonominė". Naujieji kultūriniai istorikai
„teigia, kad jie siūlo veikiau ne naujas temas,
o naujas prieigas (vok. Zugänge) prie senų te­
mų; kad jie siūlo, taip sakant, naujai skaityti
senus tekstus. Tačiau iš tikrųjų dauguma jų el­
giasi daug pragmatiškiau. Savo konkrečius ob­
jektus jie ima daugiausia iš tų žmogaus gyve­
nimo sričių, kuriose prasminis ir simbolinis
matmuo yra akivaizdžiausias. Tai tekstai, liau­
dies tikėjimai ir bendravimas šeimoje, seksualu­
mas ir 'papročiai'; tokios kultūrinės objektyvaci-
jos
и / / kaip teatras arba paminklai, taip pat tokios
socialinės kontrolės formos, kurios šiandien
mums yra svetimos (pvz., 'kačių muzika'). Jos
Ious Possessions: T h e Wonder of the N e w World. Oxford:
Clarendon Press, 1991; Carter P. The Road to Botany Bay:
A n Essay in Spatial History. London: Faber and Fabcr,
1987; jo paties: Living in a N e w Country: History, Travel­
ling and Language. London: Fabcr and Faber, 1992.
ч
" Spiegel G. History, Historicism and the Social Lo­
gic of the Text in the Middle Ages // K. Jenkins (Ed.). The
Postmodern History Reader. London, N e w York: Rout-
ledge, 1997, p. 187.
M
Charticr R. Cultural History. Between Practices and
Representations Oxford: Polity, 1988, p. 29, 35.

aprašomos kaip pasaulis, turintis savitą komu­
nikacinę logiką" . 55
Šį Thomaso Mergellio sąrašą galima papildyti
ir kai kuriomis kitomis temomis, kurias pamėgo
„naujieji" kultūriniai istorikai. Tai vartojimo , 56
57 53 59
gamtovaizdžio , kūno , pojūčių , ligų , rekla- 60
55
Mergeli Th. Kulturgeschichte - die n e u e große
Erzalung? // W. Hardtwig, H. U . Wehler (Hrsg.). Kultur­
geschichte heute, S. 60.
5 6
Žr.: Miller D. Consumption and Commodities // A n ­
nual Review of Anthropology. 1995, vol. 24, p. 141-161;
Brewer J., Porter R. (Eds.). Consumption in the World of
Goods. London: Routlcdge, 1993; Berminglwm A., Bre­
wer J. (Eds.). T h e Consumption of Culture 1600-1800:
Image, Object, Text. London: Routledgc, 1997; Schama
S. T h e Embarrassment of Riches: A n Interpretation of
Dutch Culture in the Golden Age. N e w York: Vintage Bo­
oks, 1997.
5 7
Žr.: Schama S. Landscape and Memory. N e w York:
Knopf, 1995; Corbin A. T h e Lure of the Sea: T h e Disco­
very of the Seaside in the Western World 1750-1840. Ber­
keley: Un-ty of California Press, 1994; Cronon W. A Place
for Stories: Nature, History and Narrative // Journal of
American History. 1992, vol. 78, p. 1347-1376.
5 8
Žr.: Feher M., NadaffR., TaziN. (Eds.). Fragments
for a History of the Human Body. Cambridge (Mass): MIT
Press, 1989; Gallagher C, Laqueur T. (Eds.). T h e Making
of the Modern Body: Sexuality and Society in the Ninete­
enth-Century. Berkeley: Un-ty of California Press, 1989;
Laqueur T. Making Sex: Body and Gender from Greeks
to Freud. Cambridge, Mass.: Harvard UP, 1990; Scnnett
R. Flesh and Stone: The Body and the City in Western
Civilization. N e w York: W. W. Norton, 1994; Rabinbach
A. T h e Human Motor: Energy, Fatigne, and the Origins
of Modernity. Berkeley: Un-ty of California Press, 1992.
59
Camporesi P. T h e Anatomy of the Senses: Natural
Symbols in Medieval and Early Modern Italy. Cambrid­
ge: Polity, 1994; Corbin A. Time, Desire and Horror: To­
wards a History of the S e n s e s Cambridge: Polity, 1995; j'o
paties: The Foul and the Flagrant: Odor and the French
Social Imagination. Cambridge, Mass.: Harvard UP, 1986;
Classen G, HowesD., SynnottA. Aroma: The Cultural His­
tory of Smell London: Routlcdge, 1994.
00
Dclaporte F. Disease and Civilization: The Cholera
in Paris, 1832 Cambridge, Mass.: MIT Press, 1986; Pat­
terson J. T. T h e Dread Disease: Cancer and Modern A m e ­
rican Culture. Cambridge, Mass.: Harvard UP, 1987; G/7-
man S. L. Picturing Health and Illness: Images of Identity
and Difference. Baltimore: Johns Hopkins UP, 1995; Bar­
nes D. S. The Making of a Social Disease: Tuberculosis in
61 62 63 64 65
mos , aprangos , spalvų , maisto , cukraus ,
66 67
tabako , narkotikų kultūrinės istorijos. Dau­
gelis jų ypač gerai derinasi su minėta kultūros
kaip vartojimo pirmenybių („preferencijų")
samprata, priimta neoklasikinėje ekonomiko­
je. Naujajai kultūrinei istorijai gali būti priskirti
'(kaip jos anticipacijos) ir daugelis „Analų" is-
Nineteenth-Century France. Berkeley: Un-ty of Califor­
nia Press, 1995; Bates B. Bargaining for Life: A Social His­
tory of Tuberculosis, 1876-1931. Philadelphia: Un-ty of
Pennsylvania Press, 1992; Rothman S. M. Living in the Sha­
dow of Death: Tuberculosis and the Social Experience of
Illness in American History. Baltimore: Johns Hopkins
UP, 1995.
61
Lears T.J. Fables of Abundance: A Cultural Histo­
ry of Advertising in America. N e w York: Basic Books,
1994.
62
Roche D. T h e Culture of Clothing: Dress and Fas­
hion in the Ancien Regime. Cambridge: Cambridge UP,
1994; Perrot P. Fashioning the Bourgeoisie. A History of
Clothing in the Nineteenth Century. Princeton: Prince­
ton UP, 1994; Weiner А. В., Schneider J. (Eds.). Cloth and
Human Experience. Washington D C : Smithsonian Insti­
tution Press, 1989; Žr. taip p a t Schneider J. T h e Anthro-
pology of Cloth // Annual Review of Anthropology. 1987,
vol. 16, p. 409^148.
63
Gage J. Colour and Culture: Practice and Meaning
From Antiquity to Abstraction. London: T h a m e s and
Hudson, 1993; Pastoreau M. Couleurs, images, symboles:
etudes d'histoire et d'anthropologie. Paris, 1988. Žr. taip
pat: Sahlins M. Color and Culture // Scmiotica. 1976,
vol. 16, p. 1-22.
6 4
Žr.: Camporesi P. Le Gout du chocolat Paris, 1992;
jo paties: The Magic Harvest: Food, Folklore and Society.
Cambridge: Polity, 1993; Mcnnell S. All Manners of Fo-
od: Eating and Taste in England and France from the Mid-
n J
dle Ages to the Present 2 cd. Urbana: Un-ty of Illinois
Press, 1995; Žr. taip pat: MenncllS., MurcoltA., van Otter-
loo A. H. The Sociology of Food: Eating, Diet and Cultu-
re // Current Sociology. 1992, vol. 40: special number,
issue 2.
0 5
Žr.: Minti S. Sweetness and Power: T h e Place of
Sugar in Modern History. N e w York: Viking Press, 1995.
1,6
Žr.: Goodman J. Tobacco in History: The Cultures
of Dependence. London: Routlcdge, 1993.
7
* Žr.: Camporesi P. Bread of Dreams: Food and Fan-
tasy in Early Modern Europe. Chicago: Un-ty of Chicago
Press, 1989; Goodman J., Lovejoy P. £., SheiraltA. (Eds.).
Consuming Habits: Drugs in History and Anthropology.
London: Routlcdge, 1995.
torikų parašytų „mentalitetų" istorijos darbų .
Tai, tiesa, negalioja tiems šio žanro tyrimams,
kurie remiasi kiekybine („serijine") metodika .
Plačiausiai skaitomos naujosios kultūrinės is­
torijos knygos yra garsiosios E. Le Roy Lądu­
j e , C. Ginzburgo, N. Z. Davis „mikroistori-
jos"™.
Socialinė istorija teorinės inspiracijos šal­
tinių ieškojo sociologijoje (suprantančioje sa­
ve kaip socialinių struktūrų analizę) ir (kur kas
mažesniu mastu) ekonomikoje. Pagrindiniai
naujosios kultūrinės istorijos teorinio „impor­
to" šaltiniai yra kultūrinė antropologija (ypač
ta jos kryptis, kuri vadinama simboline antro­
pologija), taip pat poststruktūralistinė huma-
nistika (literatūros kritika ar „mokslas").
Naujosios kultūrinės istorijos simpatijas
kultūrinei antropologijai lemia ne vien objek­
to ar analitinio požiūrio kampo j nagrinėjamus
reiškinius bendrumas. Naujoji kultūrinė isto­
rija kultūrinės antropologijos empirinių tyri­
mų metodikoje atranda socialinės istorijos me­
todų alternatyvų. Nuo XX a. pradžios kultūri-
6 8
Mentalitetų istorijos ištakos siekia jau pirmosios
»Analų" istorikų kartos darbus. Žr.: Блок M. Короли-
ч
Удотворцы. Москва: Языки русской культуры, 1998; Feb-
vr
e L. L e p r o b l e m e d e l ' i n c r o y a n c e au 1 6 s i ė c l e : la
religion d e Rabelais. Paris: A . M i c h e l , 1 9 4 2 . Plačiau
a
P i e mentalitetų istoriją žr.: Raphael L. Die Erben von
Bloch und Febvrc. Annales - Geschichtsschreibung und
nouvclle histoire in Frankreich 1945-1980. Stuttgart: Klctt-
Cotta, 1994, S. 327-389. Žr. taip pat: DinzelbachcrP.
Europos mentaliteto istorija. Pagrindinių temų apybraižos.
Vilnius: Aidai, 1998.
w
Žr., pavyzdžiui: Mandrou R. D e la culture populai-
f е
c аих 17 ct 18' siėcles. Paris: Stock, 1964; Vovcllc M. Pietė
baroque ct dechristianisalion en Provence au 18 sićclc.
p
aris: Plon, 1973.
7 0
Žr.: Le Roy Ladurie E. L e carnaval dc Romans: dc
a
' Chandclcur au mereredi des Cendrcs, 1579-1580. Pa­
rts: Gallimard, 1979; Ginzburg C. T h e Cheese and the
Worms: T h e Cosmos of a Sixteenth - Century Miller. Bal-
Чпюгс: T h e Johns Hopkins UP, 1992; Davis N. Z. T h e Re-
,l
'rn of Martin Guerre. Cambridge (Mass.): Harvard UP,
1983.
68 nė antropologija savo metodinę specifiką sie­
ja su vadinamaisiais „lauko tyrimais" arba, ki­
69 taip, „dalyvaujančio stebėjimo" metodu. Tyri­
nėtojas apsigyvena tiriamoje mikrovisuo-
menėje visuomenėje, išmokdamas dalyvauti ti­
riamoje gyvenimo formoje, t. y. sukaupdamas
tą „parankinę žinių atsargą", kuria būtina dis­
ponuoti tos bendruomenės socialinių praktikų
dalyviui.
Tipiškas antropologo empirinio tyrimo pro­
jektas yra orientuotas „į gylį" - kuo daugiau
sužinoti apie tą konkretų socialinį mikropasau­
71
lį, kurį mokslininkas tiria . Kokybinė, lokali­
nė, intensyvi antropologinio tyrimo metodika
yra priešinga sociologijoje vyraujančiai kieky­
binei metodikai, pagrįstai anketinėmis apklau­
somis (angl. survey research), kai užduodami
vadinamieji uždari klausimai, ir orientuotai į
„plotį". Sociologas yra linkęs gauti kad ir ne­
daug, bet užtat patikimos informacijos apie
daugelį: jam labiausiai rūpi duomenų repre-
zentatyvumas, galimybė juos interlokaliai ag-
reguoti ir kiekybiškai apdoroti analitinės (dau-
giavariacinės) statistikos metodais. Tipiškas
antropologinio tyrimo projektas yra „atskiro
atvejo studija" (angl. case study), kuriame sie­
kiama gauti kuo daugiau informacijos apie ne­
е
daugelį, nors ir rizikos, kad ta informacija bus
nereprezentatyvi, kaina.
Socialinė istorija (visų pirma jos kilometri­
nė atmaina) orientavosi į kiekybinį, interloka-
(sud.). linį, ekstensyvųjį, makroskopinį prototipą
sociologijoje. Dėl orientacijos į kultūrinės ant­
ropologijos empirinio tyrimo praktiką kaip me­
todinį idealą naujųjų kultūrinių istorikų
е
darbai dažnai vadinami „istorine antropologi­
ja". Naujasis kultūrinis istorikas ar istorinis ant-
" Antropologijos ir sociologijos empirinio tyrimo me­
todikų priešingybė toliau nušviečiama idealiai tipiškai „pa­
ryškintu" pavidalu. Nors antropologai beveik netaiko an­
ketinių apklausų, kai užduodami uždari klausimai, meto­
do, kokybiniai metodai sociologijoje yra plačiai pripažinti.
ropologas stengiasi žiūrėti į praeitį taip, lyg ji Struktūralistinėje antropologijoje etnologi­
būtų „svetima šalis" (angl. foreign corantry), o nė teorija įsivaizduojama struktūralistinių ling­
savo problemas ir uždavinius laiko analogiš­ vistikos teorijų (visų pirma fonologijos) pavyz­
kais profesionalaus svetimų šalių ar kultūrų ty­ džiu. Panašiai kaip fonologas ieško reikšminio
rinėtojo - antropologo - uždaviniams. Si orien­ kalbos kodo, kurį sudaro garsų opozicijų siste­
tacija ypač ryški mikroistorijoje ir vadinamo­ ma, struktūralistinė antropologija ieško tam
joje „kasdienybės istorijoje", kurią galima pa­ 'tikromis elementariomis opozicijomis pagrįs­
vadinti vokiškąja naujosios kultūrinės istorijos to mito ar giminystės kodo, kurio santykį su
atmaina . 72 lauko tyrinėtojo (etnografo) aprašomais mitais
Kaip ir sociologai, antropologai kur kas ge­ ar giminystės santykiais struktūralistai laiko at­
riau sutaria dėl empirinių tyrimų (antropologai skiru Ferdinando de Saussure'o aprašyto sin-
juos vadina etnografija) metodinių standartų, chronijos (sistemos, struktūros) ir diachroni­ 75

nei dėl empirinių duomenų teorinės analizės jos (istorijos) santykio atveju .
(ji antropologijoje vadinama etnologija) prin­ Funkcionalizmas (žymiausi atstovai - Bro-
cipų . Iš visų antropologijos teorinių prieigų nislawas Malinowskis ir Alfredas R. Radclif-
73

naujajai kultūrinei istorijai didžiausią įtaką tu­ fe-Brownas) įtakingiausias buvo Didžiosios
rėjo kryptis, žinoma „simbolinės" arba „inter­ Britanijos (socialinėje) antropologijoje, kurioje
pretuojančiosios" antropologijos pavadinimu. kultūra tradiciškai suprantama „visumine"
Žymiausi jos atstovai - amerikiečių antropo­ prasme. Funkcionalizmas laiko kultūras (visuo­
logai Cliffordas Geertzas, Victoras Turneris ir menes) gerai integruotomis visumomis, o jų pa­
Davidas M. Schneideris . Simbolinė antropo­ žinimą sieja su atskirų kultūros (visuomenės)
74

logija atsirado kaip antitezė funkcionalizmui elementų priežastinio indėlio („funkcijos") į

ir struktūralizmui - teorinėms prieigoms, ku­ jos stabilumo („pusiausvyros") išlaikymą at­
rios antropologijoje vyravo iki aštuntojo ką tik skleidimu. Abiem šioms kryptims bendras pro-
pasibaigusio amžiaus dešimtmečio. natūralizmas - siekis padaryti antropologiją
kuo griežtesniu - prilygstančiu matematikai
7 2
Žr.: Liidtke A. (Hrsg.). Alltagsgeschichte: zur Re­ (tokia buvo struktūralizmo programa) arba
konstruktion historischer Erfahrungen und Lebensweisea bent jau biologijai (funkcionalizmo idealas)
Frankfurt am Main: Campus, 1989; Eley G. Labor Histo­ mokslu.
ry, Social History, Alltagsgeschichte: Experience, Culture,
and the Politics of the Everyday - a N e w Direction for Simbolinė antropologija yra antinatūralis-
German Social History? // T h e Journal of Modern Histo­ tinė kryptis. Jos atstovų požiūriu, kultūros ana­
ry. 1989, vol. 6 1 , no 2, p. 297-343.
7 3
lizei netinka priežasties, pasekmės ir priežas­
Apie antropologinės teorijos kryptis ir problemas
žr.: Gendrolis E. Socialinė ir kultūrinė antropologija. Pa­
tinio ryšio sąvokos, kuriomis operuoja gamtos
grindinių krypčių ir m e t o d ų apžvalga. Vilnius: Mintis, ir socialiniai mokslai. Šios sąvokos netaikomos
1984. nei kultūros elementų - simbolių ir reikšmių -
7 4
Žr.: Gccrtz C. T h e Interpretation of Cultures N e w
tarpusavio santykiams, nei jų ryšiui su žmonių
York: Basic Books, 1973; jo paties: Local Knowledge: Furt­
her Essays in Interpretive Anthropology. New York: Ba­ socialine veikla analizuoti. Kultūrą galima tik
sic Books, 1983; jo paties: Ncgara: T h e Theater State in interpretuoti. Antropologija turi orientuotis ne
Ninctccnth-Ccntury Bali. Princeton: Princeton UP, 1980;
Turner k"The Forest of Symbols Ithaca: Cornell UP, 1974;
Schneider D. M. American Kinship. Chicago: Chicago UP,
75
1968; Schneider D. M. (Ed.). Symbolic Anthropology. N e w Žr.: С о с с ю р Р. Т р у д ы п о языкознанию.
York, 1977. Москва: П р о г р е с с , 1977, с. 1 3 3 - 1 4 3 .
i socialinius mokslus, kurie patys imituoja gam­ Kultūrinė antropologija ir ypač simbolinė
totyrą, bet j tradicinę humanistiką, kuri vado­ antropologija didžiausią įtaką naujajai kultū­
vavosi hermeneutine metodologija. „Kultūra rinei istorijai darė jos „iškilimo" pradžioje -
nėra jėga, kurią būtų galima laikyti socialinių aštuntajame dešimtmetyje. Kuo toliau, tuo la­
įvykių, elgesio, institutų arba procesų priežas­ biau autoritetu bei įtaka su ja lyginosi post-
timi; jį yra kontekstas, kuriame išvardyti daly­ struktūralizmas - filosofijos ir humanistikos
kai gali būti suprantamai, - tai yra tankiai (angl. srovė, kuri literatūroje dažnai yra vadinama tie­
79

thickly), - aprašyti." 76 siog „postmodernizmu" . Žymiausi poststruk-

C. Geertzo minimas „tankus (turiningas, tūralizmo atstovai yra prancūzų filosofas
esamus) aprašymas" (angl. thick description) Jacques Derrida (g. 1930), filosofas ir istori­
У а galutinis antropologinio tyrimo, kaip jį su­ kas Michelis Foucault (1916-1984), taip pat va­
г

pranta simboliniai antropologai, tikslas. Šią dinamoji „dekonstruktyvistinė" literatūros

C. Geertzo sąvoką itin pamėgo naujieji kultū­ kritikos mokykla JAV (Paul de Man, Harold 80

riniai istorikai, ja atsiribodami nuo orientuo­ Bloom, Geoffrey Hartman, J. Hillis Miller) .
tos į priežastinį aiškinimą socialinės istorijos. Veikiant poststruktūralizmui „diskurso", „teks­
Kiti populiarūs naujojoje kultūrinėje istorijo­ to" ir pan. sąvokos bei metaforos, perimtos iš
je konceptualiniai skoliniai iš simbolinės ant­ simbolinės antropologijos, naujojoje kultūrinė­
ropologijos yra vadinamoji „teksto metafora", je istorijoje įgijo dar didesnį svorį, o pats kul­
»socialinio diskurso" ir „socialinės dramos" są­ tūrinės istorijos iškilimas buvo pavadintas
vokos. Sekdamas Paulu Ricoeura, C. Geert- „lingvistiniu" ar „literatūriniu" posūkiu isto­
2
as pažymi, kad socialinis žmonių gyvenimas riografijoje.
yra „tekstualus", t. y. gali būti interpretuoja­ Poststruktūralizmas kritiškai žiūri ir į tra­
mas, „skaitomas" kaip ir rašytiniai tekstai. Ta­ dicinę („humanistinę") hermeneutiką (taigi, jo
čiau antropologas (ar kultūrinis istorikas) nė­ požiūriu, C. Geertzas su savo prohermeneuti-
ra vienintelis jo interpretatorius: socialinis nėmis simpatijomis yra pernelyg „konservaty­
2 vus"), ir į scientistinį struktūralizmą, ieškoda­
monių gyvenimas yra nesibaigiantis „sociali­
mas būdų transcenduoti jų priešingybę. Nuo
nis diskursas", kuriame žmonės nepaliaujamai
au 77 struktūralizmo poststruktūralizmą skiria atsi­
d ž i a „reikšmės audeklus" , interpretuoda­
sakymas prielaidos, kad egzistuoja toks daly­
mi vieni kitų veiksmus. Antropologas yra šių
kas kaip simbolių, tekstų ir kitokių kultūros ob­
interpretacijų interpretatorius. „Žmonių kul­
jektų „reikšmė savyje", savo apibrėžtumu irsta-
tūra yra ansamblis tekstų, kurie patys yra an­
sambliai, ir kuriuos antropologas stengiasi skai-.
tyti per petį tų, kuriems jie iš tikrųjų priklau­
78
" Žr.: Culler J. O n Deconstruction Theory and Criti­
s o " „Socialinės dramos" metafora, kuriai tei­ cism öfter Structuralism. London: Routlcdge, 1983; Eagle-
kia pirmenybę Victoras Türncris, nurodo siu­ ton T. Einführung in die Literaturwissenschaft. Stuttgart:
žeto tipą, dažnai pasitaikantį gyvenimo „socia­ J. B. Mctzicrsche Vcrlagsbuchhandung, 1992, S. 110-137.
8,1
Lietuvių skaitytojui lengviausiai prieinami M. Fou­
liniuose tekstuose". cault, kurio „archeologinė" ir „genealoginė" istorija gali
būti laikomos atskira naujosios kultūrinės istorijos atmai­
na, darbai. Žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Kalė­
76 jimo gimimas Vilnius: Baltos lankos, 1998; jo paties: Dis­
Gccrtz C. T h e Interpretation of Cultures, p. 14.
77
kurso tvarka. Vilnius: Baltos lankos, 1998; jo paties: Sek­
Ibidem, p. 4.
sualumo istorija. Vilnius: Vaga, 1999.
78
Ibidem, p. 452.
bilumu palyginama su realistinės epistemolo-
gijos „daiktais savyje". Nuo hermeneutikos
poststruktūralizmas atsiriboja, atmesdamas
klasikinės hermeneutikos prielaidą, kad galu­
tinė instancija, kuri determinuoja tą reikšmę,
yra to objekto „kūrėjas" ar „autorius", t. y. jo
tuo objektu „išreikšta" reikšmė. Šia subjekto
„ekspropriacija" poststruktūralizmas susisieja
ir su ideologijos teorijos (K. Marxas) bei „gel­
minės psichologijos" (S. Freudas) tradicija. Ta­
čiau ir ideologijos teorijos, ir „gelminė psicho­
logija" suponuoja, kad galima aiškiai ir viena­
reikšmiškai atskirti tekstą (semiotinį kultūros
artefaktą) nuo jo konteksto - socialinės-eko­
nominės ar psichologinės „tikrovės", kuri atsi­
spindi tekste. Poststruktūralistinėje perspekty­
voje tekste intertekstualiai atsispindi tik kiti
tekstai, kurie savo ruožtu yra kitų tekstų at­
spindžiai ir t. t. Pati teksto ir konteksto opo­
zicija yra viena iš daugelio opozicijų, kurias
poststruktūralistai traktuoja kaip tam tikrų dis­
kursų rėmuose sukurtas „socialines konstruk­
cijas". Prie tokių opozicijų priklauso šnekos ir
rašto, gamtos ir kultūros, dvasios ir materijos,
vyro ir moters, logikos ir retorikos opozicijos.
Atskleisdama šių ir panašių opozicijų nestabi­
lumą, arbitralumą ir konvencionalumą,
poststruktūralistinė kritika jas „dekonstruoja".
Tokios dekonstrukcijos pavyzdžiu gali būti
Williamo H. Sewello pateikiama „materialių"
ir „idealių" reiškinių opozicijos sociologinia­
me ir kultūrologiniame diskurse analizė . Kai 81
operuojama šia opozicija, tam tikri reiškiniai
kvalifikuojami kaip „materialūs" (taigi ir „tik­
roviškesni", „realesni", labiau „pirminiai" ir
pan.). Pavyzdžiui, „materialios" ir „dvasinės"
81
Žr.: Sewell W. H. Towards a Post-Materialist Rhe­
toric for Labour History // Bcrlanstein L. R. (Ed.). Rethin­
king Labor History: Essays on Discourse and Class Ana­
lysis Urbana: Un-ty of Illinois Press, 1993, p. 2 1 - 2 3 .
kultūros, ekonomikos kaip „materialios bazės"
ir „ideologinio antstato" perskyra. W. H. Se-
wellas šias tarsi savaime suprantamas, „akivaiz­
džias" priešstatas kompromituoja ir dekonst­
ruoja, nurodydamas jų šaknis tradiciniame
krikščioniškosios teologijos diskurse, kuriame
buvo sukonstruota „kūno" ir „sielos" priešsta­
ta. Šiame diskurse „siela" (ar „idealybė") bu­
vo vyraujantis, „privilegijuotas" (ir pozityviai
vertinamas) terminas, o „kūnas" - jo papildi­
2 83
nys (turbūt J. Derrtda supplement* prasme) .
XIX a. „privilegijuotas" terminas ir papildinys
susikeitė vietomis, o „materialybė" (marksis­
tiniame diskurse) buvo tapatinama su ekono­
mika. Šį tapatinimą Sewellas skelbia visiškai
arbitraliu, kaip ir visą „materialių" ir „idealių"
pradų visuomenėje ir kultūroje santykio pro­
blematiką.
Žvelgiant iš postmodernistinio ir poststruk-
tūralistinio diskurso perspektyvos, pats susirū­
pinimas klausimais - kas yra kultūrinė istorija,
kas yra kultūra, kokie kultūrinės istorijos san­
tykiai su kitomis istorijos šakomis, - yra pats
tikriausias „modernistinio mąstymo" požymis.
Tai mąstymas, įsipareigojęs opozicijoms (kul­
tūra ir socialinė struktūra, kultūra ir visuome­
nė, materiali ir dvasinė kultūra), kurios nėra ir
negali būti aiškios. Poststruktūralistas siekia
tuos neaiškumus ir nestabilumus atskleisti ir
kartu dekonstruoti pamatines „pozityvaus" so­
ciologinio ir kultūrologinio mąstymo pagrindus.
Tuo pat metu poststruktūralistinis (postmo­
dernistinis) diskursas tėra diskursas tarp dis­
kursų. Žvelgiant į šį „diskursų diskursą" iš kon-
8 2
Žr.: Derrida J. Of Grammatology. Baltimore: John
Hopkins University Press, 1974, p. 141-164; Culler J. On
Dcconstruction, p. 103-107.
8 3
W. H. Sewello idėjos dėstomos remiantis: Joyce P.
T h e End of Social History?// K. Jenkins (Ed.). The Post­
m o d e r n History R e a d e r . L o n d o n : R o u t l c d g e , 1997,
p. 344-345.
servatyvesnių (modernistinių) pozicijų, galima buvo socialiai konstruojami, - kalba, sąvokos,
konstatuoti, kad visų įmanomų konceptualinių klasifikacijos, kuriomis XIX a. anglai naudo­
opozicijų dekonstrukcija veda atgal prie visu­ josi, aprašydami socialinius skirtumus ir jų pa­
minės, nediferencijuotos kultūros sampratos. kitimus. Žvelgiant iš „tradicinės" socialinės is­
Maža to, kultūra, sutapatinta su tekstais ir dis­ torijos pozicijų tai reiškia socialinės istorijos
kursais, tampa vienintele realybe, nes ir „gam­ likvidaciją, jos redukciją į kultūrinę (diskursų,
ta" poststruktūralistiniu požiūriu tėra sociali­ klasifikacijų, kalbos, simbolių) istoriją.
nė konstrukcija. Tai ne kas kita kaip panteks- Postmodernistinių idėjų recepcija naujojoje
tualizmas ir pankultūralizmas arba, tiksliau, kultūrinėje istorijoje buvo ir lieka selektyvi. Di­
Pantekstualistinis (ar pandiskursyvistinis) pan­ džiausią įtaką jos turėjo specializuotoms jos ša­
kultūralizmas. koms, kurios tiria autoritetingus semiotinius
Iliustracija, kuri parodo naujojo pankultū- artefaktus - intelektualinei istorijai, literatū­
ralizmo implikacijas istoriografijos praktikai, ros ir meno istorijai. Dauguma kultūros istori­
gali būti anglų istorikų diskusija dėl „sociali­ kų liko ištikimi tradicinei istorikų pragmatinio
nės istorijos" pabaigos, vykusi dešimtojo de­ empirizmo nuostatai, kurią taikliai aprašo Jor­
šimtmečio pradžioje . „Tradiciniai" socialiniai danas Goodmanas: „istorikai geriausiai gali bū­
84

istorikai laikė savo uždaviniu, pavyzdžiui, ti aprašyti kaip bricoleurs (knebinėtojai; visų
Pažinti Anglijos klasinę struktūrą XIX a. ir jos amatų meistrai, gaminantys savo pačių varto­
kaitą. „Postmoderniai" mąstantys istorikai sie­ jimui - Z. N.) arba chiffoniers (sendaiktininkai -
kė parodyti „klasės" sąvokos neaiškumą, ne­ Z. A/.), kurie siekia realizuoti savo interesus,
stabilumą, arbitralumą ir sukompromituoti pa­ šen ir ten nugriebdami mažus teorijos kąsne­
čią nepriklausomai nuo „socialinio diskurso" lius (angl.picking up little theoretical titbits), ži­
egzistuojančių socialinių skirtumų idėją. Juos no tą vardą ir aną teoriją, tačiau iš esmės
domino ne „klasės" ar „luomai" patys savai­ vadovaujasi pragmatiniu kredo - kiekvienam
85

me, o diskursai, kuriuose tos klasės ar luomai darbui reikia tinkamų įrankių." Postmo-
derniųjų teorijų „kąsneliai" ir teoretikų var­
dai daugelyje naujosios kultūrinės istorijos
darbų atlieka tik ornamentinę funkciją. Ne­
Žr.: Patterson Th. Poststructuralism, Postmodernism: trūksta nei pripažintų naujųjų kultūrintų isto­
8 4

Implications for Historians // Social History. 1989, vol. 14,

rikų, kurie ryžtingai atsiriboja nuo postmo­
P- 83-87; May field D., Thome S. Social History and its Dis-
CQ
n t c n t s : Garcth Stcdman-Jones and the Politics of Lan­ dernizmo, nei aršios jo teorinės kritikos .
guage // Social History. 1992, vol. 17, p. 165-88; Vernon J.
Who's Afraid of the 'Linguistic Turn'?.. // Social History.
1 9
9 4 , vol. 19, p. 81-97; Kirk N. History, Language, Ideas
a
n d Postmodernism: A Materialist View II Jenkins K. T h e
Postmodern History Reader, p. 315-340; Joyce P. T h e End
°f Social History // Ibidem, p. 341-365; Eley G, Nield K.
Starting over: T h e Present, the Postmodern and the Mo­
ment of Social History // Ibidem, p. 366-379. Žr. taip pat:
Jones G. S. K l a s s e n , Politik und S p r a c h e . Münster:
Westfälisches Dampfboot, 1988; Eley G. Is All the World
a
Text? From Social History to the History of Society Two
Decades Later / / T . J . McDonald (Ed.). The I listoric Turn
m
the Human Sciences. Ann Arbor: The University of Mi-
c
higan Press, 1996, p. 193-244.
86
85
Goodman J. History and Anthropology // M. Bent-
ley (Ed.). Companion to Historiography. London: Rout­
lcdge, 1997, p. 796. Istoriko kaip bricolcur ir chiffonier Cha­
rakteristik:] J. Goodmanas perima iš I. Wohlfahrtho. Žr.:
Wohlfahrth I. Et cetera? T h e Historian as chiffonier II New
German Critique. 1986, vol. 39, p. 143-168.
M
Žr., pavyzdžiui: Windschuttie К. T h e Killing of His­
tory. I low a Discipline is Being Murdered by Literary Cri­
tics and Social Theorists. Paddington: Maclcay, 1994;
Evans R. J. In Defence of History. London: Granta Bo­
oks, 1997; Palmer B. D. Descent into Discourse: T h e Rel­
ocation of Language and the Writing of Social History.
Philadelphia: Temple UP, 1990.
 Kad ir kokie būtų naujosios kultūrinės is­ perspektyvos . Šias permainas skatina ir at­ 88

torijos santykiai su postmodernistine teorija, spindi ir lyginamųjų tyrimų metodologijos pa­

jos iškilimas tereiškia tolesnį šiuolaikinės isto­ žanga . 89

riografijos krypčių ir srovių įvairovės didėjimą. Svarbiausias veiksnys, lėmęs naujosios kul- '
Kaip nurodo vienas žymiausių šiuolaikinių Vo­ tūrinės istorijos „sėkmę", buvo jos sugebėjimas
87
kietijos socialinių istorikų Jürgenas Kocka , atsiliepti į pirmoje straipsnio dalyje aptartus
šiuolaikinė istoriografija panaši į daugiabutį socialinės-kultūrines aplinkos „poreikius", jos
namą, kuriame pakanka vietos pačių įvairiau­ šedevrų patrauklumas platesnei skaitančiajai
sių interesų ir polinkių gyventojams. Atskirų publikai. Galbūt ir Lietuvos istorikai origina­
„butų" gyventojai tęsia savo įprastus darbus, liais kultūrinės istorijos darbais spės sueuro-
tačiau ten netrūksta ir naujovių. Socialinėje pinti nacionalinės istoriografijos landšaftą dar
(makro)istorijoje pereinama nuo nacionalinės iki kol išgirsime apie naują istoriografinės kon­
istorijos prie komparatyvistinės ir regioninės junktūros Vakaruose vingį.

8 7
Žr.: Kocka J, D a s Haus der Geschichte hat viele
Zimmer: Über tastende Versuche der Nachkriegszeit, Pio­
nierleistungen und zukunftsweisende Neugründungen:
Thesen zur Geschichtswissenschaft // Frankfurter Rund­
schau. 20. Juni 1989, S. 9.
8 8
Žr.: Haupt H.-G., Kocka J. (Hrsg.) Geschichte und
Vergleich: Ansätze und Ergebnisse international verglei­
chender Geschichtsschreibung. Frankfurt am Main, 1996;
Frederickson G. T h e Comparative Imagination: O n the
History of Racism, Nationalism, and Social Movements.
Berkeley: Un-ty of California Press, 1997; Kaclble H. Der
historische Vergleich: Eine Einführung zum 19. und 20.
Jahrhundert. Frankfurt am Main: Campus, 1998. Lygina­
muoju m e t o d u gali naudotis ir kultūrinė ar kultūralistinė
istorija. Pavyzdžiu gali būti sulaukusi plataus atgarsio Ri­
chardo Bicrnacki'o knyga (žr. 49-ą išnašą) „The Fabrica­
tion of Labor: Germany and Britain, 1640-1914".
8 9
Žr.: Ragin Cli. С. The Comparative Method: M o ­
ving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies. Ber­
keley: University of California Press, 1989; Tilly Cli. Big
Structures, Large Processes, H u g e Comparisons. N e w
York: Russell Sage Foundation, 1984; Ragin Cli. G, Bec­
ker H. S. (Eds.). What is a Case? Exploring the Founda­
tions of Social Inquiry. Cambridge: Cambridge UP, 1992.
Žr. taip pat: Forum: Comparative Historiography: Pro­
b l e m s and Perspectives // History and T h e o r y . 1999,
vol. 38, no 1, p. 25-99.

O L D H I S T O R Y O F C U L T U R E A N D N E W CULTURAL HISTORY

Zenonas Norkus
Summary

T h e article c o m p a r e s two e p o c h s in the history of the of t h e m e m e r g e d as challengers: the o l d history o f

Western cultural history writing, with main attention
paid to their theoretical assumptions: that o f the late
t h l h
1 9 - early 2 0 century (called in the article „old
l h
history o f culture") and that of the late 2 0 - early
t h
2 1 century ( k n o w n as „ n e w cultural history"). B o t h
culture w a s c o n c e i v e d as the alternative to the o n c e
d o m i n a n t political history, and the n e w cultural his­
tory c h a l l e n g e d the social history that d o m i n a t e d in
the Western history writing since 1960s. H o w e v e r ,
the theoretical s o u r c e s of their respective c o n c e p t s o f
culture are very different. T h e old history o f culture
shares its p s y c h o l o g i s t s , holistic, organicist and e s -
sentialist ideas o f culture with the philosophy o f cul­
l h t h
ture of the late 1 9 - early 2 0 century. N e w cultu­
ral history u s e s analytical c o n c e p t of culture peculiar
for the c o n t e m p o r a r y social science as its theoretical
Point of reference, and considers the m e t h o d s o f field
research in the cultural anthropology as its m e t h o d i ­
cal p a r a d i g m . F r o m the analytical p o i n t o f v i e w
(T. Parsons, C. G e e r t z ) , culture is an aspect of the
social reality, represented by the authoritative patterns
for action and symbols. This idea of culture invites an
historian to consider culture not as a specific set of social
p h e n o m e n a that are concentrated in the particular „cul-
tural institutions" or segment of society, but the aspect
which can b e detected in any social phenomena. This
idea of culture opens the prospect of the cultural history
of politics, cultural history of economy and so on.
Įteikta 2005 01 05
Priimta spaudai 2005 06 23