ISSN 1392–1126. PROBLEMOS.

2005 67

Kultûros, mokslo ir teisës filosofija

JÖRNO RÜSENO ISTORINËS KULTÛROS STUDIJØ

TEORINËS IDËJOS

Zenonas Norkus
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto
Sociologijos katedra
Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius
El. paðtas: Zenonas.Norkus@fsf.vu.lt

Straipsnyje aptariama vokieèiø istoriko ir filosofo Jörno Rüseno (g. 1938) istorinës kultûros samprata,
nagrinëjama ðia samprata grásto istorinës kultûros studijø projekto genezë ið istorikos, suprantamos kaip
istoriografijos metateorija. Istorikos objektas yra istoriografijos paradigma kaip penkiø tarpusavyje susi-
jusiø veiksniø (interesø, poþiûriø á praeitá, tyrimo metodø, reprezentacijos formø, gyvenimo praktinës
orientacijos funkcijø) sistema, turinti hermeneutinio rato struktûrà. Istorinë kultûra aprëpia visas praei-
ties socialinës reprezentacijos, vieðosios kolektyvinës atminties apraiðkas, kuriomis pasireiðkia visuome-
nës ar tam tikros socialinës grupës istorinë sàmonë, o jos struktûrà bei specifikà apibrëþia kognityvinio,
politinio ir estetinio matmens santykis. Nei ankstesnëje istorikos koncepcijoje, nei vëlesniame istorinës
kultûros studijø projekte Rüsenas nepateikia patenkinamo apibendrinamøjø teiginiø apie istorijà ir jos
reprezentacijà epistemologinio statuso problemos sprendimo. Jo istorinës kultûros studijø koncepcija
yra vienpusiðkai orientuota á elitinæ istorinæ kultûrà ir ignoruoja populiariosios istorinës kultûros gamy-
bos, vartojimo, komercializacijos, ideologiniø funkcijø problematikà. Originaliø bruoþø Rüseno istori-
nës kultûros koncepcijai suteikia istorijos etikos ir istorijos religijos idëjos.
Prasminiai þodþiai: Jörnas Rüsenas, istorika, istorinë kultûra, istorinës kultûros studijos.

Vokieèiø istoriko ir istoriografijos teoretiko
Jörno Rüseno pavardë daugeliui Lietuvos skai-
tytojø, o ypaè istorikø, gali bûti gerai þinoma, nes
jo tekstai ne pirmà kartà verèiami ir skelbiami
mûsø ðalyje. 1997 metais Arûno Poviliûno pa-
rengtame leidinyje „Istorikos didaktika“ buvo
paskelbti net trys vokieèiø profesoriaus straips-
niai (Rüsen 1997 (1987), 1997 (1989), 1997
(1993)). 2000 metais Evaldo Bakonio iðleistoje
rinktinëje buvo paskelbtas (rusø kalba, bet Lie-
tuvoje) dar vieno Rüseno straipsnio vertimas
(Ðþçåí 2000 (1992)). Kiek anksèiau iðleistame
mokslinës konferencijos medþiagos rinkinyje ga-
lima aptikti dar vieno, ðá kartà skirto ne istorijos
didaktikai, bet pamatiniams bûtovës naratyvinës
reprezentacijos dabartyje epistemologiniams
klausimams, straipsnio vertimà (Rüsen 1998
(1996)). Ðiame rinkinyje, kurio antraðtiniame la-
pe greta Ursulos A. J. Becher ir Alfredo Bum-
blausko skaitome (kaip vieno ið sudarytojø) ir
Rüseno pavardæ, skelbiama 1996 m. rugsëjo 24–
29 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vy-

1
kusios tarptautinës mokslinës konferencijos „Is-
toriografija ir atvira visuomenë“ medþiaga. Kon-
ferencijà, kurià finansiðkai parëmë George’o So-
roso Atviros Lietuvos fondas, surengë Vilniaus
universiteto Istorijos fakultetas, Ðiaurës Reino–
Vestfalijos þemës mokslo centro Kultûros moks-
lø institutas (Essenas) ir George’o Eckerto mo-
kykliniø vadovëliø tarptautinio tyrimo institutas.
Ðio renginio metu J. Rüsenas pirmà (bet ne pas-
kutiná) kartà apsilankë Lietuvoje, ne tik labai ak-
tyviai dalyvavo konferencijos darbe, bet ir susiti-
ko su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto stu-
dentais.
Ðio straipsnio tikslas yra átraukti Jörno Rüse-
no intelektinæ individualybæ ir idëjas á platesná
– sociologø, socialiniø teoretikø, filosofø akira-
tá. Kuo ir kodël jis tokio dëmesio nusipelno? Á
klausimà atsako ðio straipsnio antraðtë, kurioje
yra du svorio centrai: „istorinë kultûra“ ir „kul-
tûros studijos“. Jeigu trumpai drûtai, tai nors
istorijos, „kokia ji buvo ið tikrøjø“, paþinimà fi-
losofas ir sociologas gali ramiai patikëti kole-
goms ið istorijos fakulteto ar istorijos instituto,
taip nëra esamybiø ar diskursø, kuriuos nurodo
ðie du pasakymai, atveju. Èionai priklauso klau-
simai, kuriuos svarsto ne vien istorikai: kà ir
kaip prisiminti (po mirties apdovanoti ordinu,
pastatyti paminklà, suteikti vardà gatvei ar mo-
kyklai), o kà uþmirðti; kà ir kaip iðsaugoti ar
atstatyti ir pan. Bet ðtai klausimas, kuriuo
J. Rüsenas pradeda straipsná „Auðvicas – auten-
tiðkumo simbolika“ (Rüsen 2001: 181–215):
kà daryti su apgriuvusiais (ir dël natûralaus lai-
ko poveikio toliau griûvanèiais) buvusios na-
cistinës koncentracijos stovyklos pastatais ir
„árengimais“: leisti „natûraliai“ griûti toliau?
Uþkonservuoti? O gal atstatyti? O jeigu atstaty-
ti, tai kodël neárengus kaþko panaðaus á Disnë-
jaus (ar Grûto) parkà, kad bûtø gaunama ko-
mercinë nauda, o pats objektas ne tik „atsipirk-
tø“, bet ir neðtø pelnà?1 Kuris ið ðiø bûdø uþtik-
rina didesná „autentiðkumà“?
Kaip ir dera teoretikui, Rüsenui rûpi ne tiek
pagrásti tam tikrà konkretø problemos sprendimo
pasiûlymà (nors jis ir toká pateikia), kiek sukonst-
ruoti tam tikrà bendrà konceptualø rëmà, apibrëþti
ir aptarti sàvokas, kuriomis tokie klausimai galëtø
bûti „teoretizuojami“, ir taip sukurti bendrà logi-
næ erdvæ intelektualiai diskusijai. Pateikto pavyz-
dþio turëtø pakakti ir susidaryti pirmam áspûdþiui,
kas yra ta „istorinë kultûra“ (ði sàvoka detaliau
aiðkinama antrame straipsnio skirsnyje) ir kuo ga-
li bûti ádomûs vokieèiø teoretiko darbai. Nors is-
torinës kultûros problemas mûsø vieðieji intelek-
tualai intensyviai diskutuoja, taèiau pasigendame
kaip tik mëginimø teoretizuoti ðiø diskusijø logi-
næ erdvæ. Paþintis su vokieèiø teoretiko ádirbiu
gali smarkiai pakylëti Lietuvoje kartkartëmis ási-
plieskianèiø diskusijø paveldosaugos, paminklo-
saugos, istorinës atminties klausimais intelektua-
liná lygá. Kai dël „kultûros studijø“, dabar bûtø
sunku rasti intelektualà ar intelektualæ, kuriai ðis
pasakymas bûtø visiðkai negirdëtas. Kaip ir bet
kokia kultûra, vieðosios atminties kultûra gali bû-
ti ir yra tyrinëjama. Tik klausimas – kaip? Rüse-
nas pateikia vienà ið galimø ðio intelektualinio pro-
jekto – istorinës kultûros studijø versijø. Ðios ver-
sijos tapsmo ir savitumo bruoþø iðryðkinimas yra
pagrindinis straipsnio uþdavinys2.
1 Pastarosios galimybës J. Rüsenas, tiesà sakant, ne-
svarsto, taèiau ji nebûtø laikoma nesvarstytina, jeigu Auð-
vicas bûtø kur nors Amerikoje (JAV).
2 Ðio teksto þanras ápareigoja pateikti ir pagrindinius
aptariamo teoretiko biografijos faktus. J. Rüsenas gimë
1938 m. spalio 19 d. Duisburge. 1958–1966 m. Kölno
universitete studijavo istorijà, filosofijà, germanistikà ir
pedagogikà. 1966 m. apgynë daktaro disertacijà „Suvok-
toji istorija. Johanno Gustavo Droyseno istorijos teorijos
genezë ir pagrindimas“. 1969–1972 m. dëstë filosofijà
Braunschweigo technikos universitete. 1972–1974 m. –
istorijos teorijos asistentas ir profesorius Friedricho Mei-
necke’s istorijos institute Laisvajame Berlyno universi-
2
Nuo istoriografijos metateorijos torikà – rezultatus (Droysen 1937 (1858)). Pa-
link istorinës kultûros studijø grindinis ðios modernizacijos árankis – istoriog-
rafijos paradigmos sàvoka.
Ðio teksto autoriui jau yra tekæ pamëginti supa-
„Paradigmos“ terminà Rüsenas perima ið
þindinti lietuviø skaitytojà su J. Rüseno istori-
garsiojo amerikieèiø mokslo filosofo ir istoriko
kos koncepcija (Norkus 1996: 213–221). Nors
Thomaso Kuhno (Kuhn 2003 (1962)). Taèiau
dar ir dabar galiu ðià aptartá rekomenduoti skai-
paèià paradigmos sàvokà jis apibrëþia savaip,
tytojui, norinèiam á ðià koncepcijà ásigilinti, ji
ádomiai ir originaliai sujungdamas Kuhno „dis-
atspindi tik koncepcijos bûklæ prieð kokius de-
ciplinarinës matricos“ ir klasikinæ vokieèiø hu-
ðimt metø. Tuo metu J. Rüsenas istorikà supra-
manistikos „hermeneutinio rato“ idëjas. Kuh-
to kaip istoriografijos metateorijà3 . Ði istorikos
nas paradigmos kaip „disciplinarinës matricos“
samprata bûdinga jo darbams, paraðytiems
elementais (1) laikë tam tikros tyrëjø bendruo-
8-uoju ir 9-uoju jau praëjusio amþiaus deðimt-
menës naudojamus simbolinius apibendrini-
meèiais. Pagrindinis tokios jos sampratos do-
mus, (2) visø tos bendruomenës nariø priima-
kumentas – trijø daliø „Istorikos bruoþai“, kur
mà pamatinæ tiriamos reiðkiniø srities sampra-
vienareikðmiðkai teigiama, kad „istorikos ob-
tà, (3) visiems jiems bendras paþintines verty-
jektas yra istorijos mokslo disciplinarinë matri-
bes, (4) visø bendruomenës nariø pavyzdiniais
ca“ (Rüsen 1986: 9). „Istorikos bruoþuose“ vo-
ar klasikiniais laikomus konkreèius problemø
kieèiø teoretikas dësto pastangø, skirtø jo pa-
sprendimo pavyzdþius („paradigmas“ siauràja
grindiniam ðiø deðimtmeèiø projektui – moder-
prasme). Rüsenas istoriografinës paradigmos
nizuoti klasikinæ XIX amþiaus vokieèiø istori-
elementais laiko atskiras fazes hermeneutinia-
ko Johanno Gustavo Droyseno (1808–1884) is-
me rate, kuris jungia tos visuomenës, kurioje is-
torikai gyvena, „gyvenimo praktikà“ ar „prakti-
ná gyvenimà“4 (Lebenspraxis) ir jø veiklà.
tete (tada dar Vakarø Berlynas). 1974–1989 m. naujøjø
laikø istorijos ir istorijos didaktikos profesorius Ruhro
Kaip ir kiekvienas ratas, jis neturi nei pra-
universitete Bochume. 1989–1997 m. – Bendrosios is- dþios, nei galo. Pats Rüsenas jo analizæ pradeda
torijos ir istorijos teorijos profesorius Bielefeldo univer- nuo atkarpos ar elemento, kuris yra bendras is-
sitete, kur buvo pakviestas pakeisti iðeinantá á pensijà
vienà þymiausiø pokario Vokietijos istorikø Reinhartà toriografijai kaip tam tikrai intelektualiajai prak-
Koselleckà. 1994–1997 m. dirbo dar ir Bielefeldo uni- tikai ir tai sociokultûrinei aplinkai (Lebenspra-
versiteto tarpdisciplininiø tyrimø centro direktoriumi.
Nuo 1997 m. yra jau minëto Kultûros mokslø instituto
xis), kurioje ji tarpsta. Tai yra (1) paþintiniai in-
Essene prezidentas, o nuo 1996–1997 m. – dar ir Wit- teresai, kylantys ið poreikio susiorientuoti lai-
ten/Herdecke universiteto bendrosios istorijos ir istori- ke, apibrëþti gyvenamojo laikmeèio vietà praei-
nës kultûros profesorius. Rüseno mokslo darbai iðversti
á anglø, bulgarø, islandø, ispanø, italø, japonø, kinø, ties ir ateities atþvilgiu. Toliau (2) seka jau pa-
korëjieèiø, portugalø, prancûzø, rumunø, rusø, slovënø, èiai istoriografijai kaip savitam reiðkiniui bû-
suomiø, ðvedø kalbas. Svarbus ðaltinis J. Rüseno màsty-
mo sklaidai paþinti yra Rüseno 60-meèio proga iðleistas
dingi „interpretacijos poþiûriai“ (teorijos, per-
Festschrift‘as Blanke, Jaeger und Sandkühler 1998. spektyvos, kategorijos) – daugiau ar maþiau im-
3 Atrodo, kad Rüsenas dar nëra visiðkai apsisprendæs
plicitiðkos istorijos filosofijos; (3) tyrimo me-
terminologijos klausimais, nes kartais „istorikos“ termi-
nà vartoja senàja prasme – kaip vien istoriografijos te-
orijos pavadinimà, o ji yra platesnës „istorinës kultûros“
4 Tiktø ir E. Husserlio „gyvenimo pasaulio“ (Le-
teorijos dalis.
benswelt) terminas ir jo referentas.

3
 Refleksyvi
Metodai
(empirinio tyrimo taisyklės) istorinė
sąmonė
2 2 Reprezentacijos
Interpretacijos požiūriai formos
(teorijos, perspektyvos, kategorijos)
Sp ecialus mokslas Operatyvi
3
istorinė

Gyvenimo praktika (Lebenspraxis) sąmonė

Interesai (poreikiai orientuotis Kultūrinės orientacijos funkcijos Funkcionuo-

šiuolaikinio pasaulio (žmonių veiklos nukreipimas laiko
pokyčiuose laiko atžvilgiu) 1 atžvilgiu ir istorinio tapatumo janti istorinė
sąvokos) sąmonė
1: Kolektyvinės atminties politinė strategija
2: Istorinio žinojimo sukūrimo kognityvinė strategija
3: Istorinės reprezentacijos poetikos bei retorikos estetinė strategija

Pav. Istorijos mokslo disciplininës matricos schema

todai, formuluojami empirinio tyrimo taisykliø
pavidalu; (4) tyrimo rezultatø dëstymo formos,
kurios kartu yra ir to tyrimo objekto reprezen-
tacijos formos. Paskutinioji paradigmos rato at-
karpa vël yra bendra istoriografijai kaip savitam
intelektiniam reiðkiniui ir jà palaikanèiai (bei
iðlaikanèiai) visuomenei – tai (5) Lebenspraxis
orientavimo funkcijos. Tas funkcijas atlikdama
istoriografija patenkina jà pagimdþiusius ir ins-
piravusius paþintinius interesus.
Nors visuomenës kaità ir raidà (taigi ir pa-
þintiniø interesø pokyèius) lemia jëgos, kurios
nuo istorikø norø ir valios maþai priklauso, vis
dëlto tai, kà jie raðo ir sako, daro tam tikrà átakà
platesniam socialiniam gyvenimui, taigi ir esa-
mø paþintiniø interesø reprodukcijai ar jø trans-
formacijai. Pristatydamas naujausià „paradigmi-
nio rato“ redakcijà (Rüsen 2002: 135), kurioje
to rato analizë toliau sukonkretinama trijø isto-
riografijos strategijø (politinës, paþintinës bei
estetinës) ir trijø istorinës sàmonës lygmenø
(funkcionuojanti, operatyvi ir refleksyvi istori-
jos sàmonë), Rüsenas kiek konkreèiau paaiðki-
na, kokiu bûdu istoriografija tai daro (þr. pav.).
O bûtent – prisidëdama prie tam tikrø valdþios
ar dominavimo (vok. Herrschaft) formø legiti-
macijos ar delegitimacijos, t. y. pagrásdama ar
griaudama tam tikro politinio reþimo, sociali-
nës santvarkos, valstybës ar tautos egzistavimo
teisëtumà, tam tikros politikos racionalumà ir
pan. (ðioje vietoje iðkyla ir „istorijos etikos“ pro-
blematika).
Rüseno istoriografinës paradigmos koncep-
cija sugestionavo poþiûrá á istoriografijos istori-
jà kaip istoriografiniø paradigmø kaitos proce-
sà ir pateikë sàvokø tinklelá, kuris gali bûti pa-
naudotas iðskiriant ir lyginant paradigmas kaip
stambiausius istoriografinio proceso vienetus.
Kartu ji yra paranki kaip toks identifikaciniø
formuliø („etikeèiø“ ar greièiau ðabloniniø

4
blankø, kuriuos uþpildæ gauname etiketes) rin-
kinys istorikø metodologinëse diskusijose, ku-
riomis istorikø nesutarimai gali bûti interpre-
tuojami kaip skirtingø istoriografiniø paradig-
mø konflikto iðraiðka. Bûtent ðiomis savo gali-
mybëmis Rüseno koncepcija patraukë grupës
Vokietijos istorikø, þinomø kaip Bielefeldo mo-
kykla (þymiausi jos atstovai yra Jürgenas Kok-
ka ir Hansas Ulrichas Wehleris) dëmesá. Siek-
dama átvirtinti socialinës istorijos, orientuotos
á socialiniø struktûrø ir anoniminiø procesø
tyrimà, dominuojantá statusà, Bielefeldo mo-
kykla (jos „aukso amþius“ buvo 8-asis jau pra-
ëjusio amþiaus deðimtmetis bei 9-ojo deðimt-
meèio pradþia) rëmësi istoriografinës situaci-
jos apibrëþimu, kuriame ta situacija buvo in-
terpretuojama kaip naujos, paþangios istoriog-
rafinës paradigmos (t. y. paèios socialinës isto-
rijos ar istorinio socialinio mokslo; vok. histo-
rische Sozialwissenschaft) iðkilimas ir kova su
tradicine „istoristine“ istoriografija, kuri svar-
biausius mokslinës istoriografijos paþintinius
interesus siejo su valstybiø uþsienio ir vidaus
politika, galios elitø ir „valdþios vyrø“ veikla
(Kocka 1986, Wehler 1973, Wehler 1980, Nor-
kus 1996: 167–169).
Nors Rüsenas glaudþiai bendradarbiavo su
Bielefeldo mokykla ir todël daþnai laikomas vie-
nu ið jos nariø, netgi „Istorikos buoþuose“ aið-
kiai matyti jo pastangos pabrëþti savo atskiru-
mà ir savarankiðkumà. Ryðkiausiai tas pastan-
gas rodo antrasis ðio veikalo tomas. J. G. Droy-
seno pavyzdþiu Rüsenas istoriniame tyrime ski-
ria tris metodinio darbo pakopas: euristikà (me-
dþiagos paieðkas ir rinkimà), kritikà ir interpre-
tacijà. Jis skiria dvi – hermeneutinæ ir analitinæ
– istorinio tyrimo metodologijas, pirmàjà ið jø
susiedamas su istorizmu kaip istoriografijos pa-
radigma, o antràjà – su tokiomis istorizmo al-
ternatyvomis, kaip Bielefeldo socialinë istorija,
prancûziðkoji Analø mokykla ir kitos ðiuolaiki-
nës istoriografijos kryptys, kuriose jos paþangos
perspektyvas sieja su socialiniø mokslø teorijø
ir tyrimo metodø taikymu. Taèiau bûdinga, kad
pats Rüsenas nesitapatino su antràja, bet pasisa-
kë uþ treèiàjà – „dialektinæ“ metodologijà, su-
jungianèià istorizmo ir jo alternatyvø pranaðu-
mus. Be to, skirtingai nuo bylefeldieèiø, kurie
istoriografijos paþangà siejo su pasakojimo ávei-
ka ir perëjimu prie modeliuojanèios bei argu-
mentuojanèios istoriografijos, Rüsenas visada
manë ir teigë, kad kiekviename veikale istorijos
yra tiek, kiek jame yra pasakojimo.
Taigi kai paskutiniuoju jau praëjusio amþiaus
deðimtmeèiu Rüsenas, uþuot ëmæsis detalizuo-
ti vien punktyriðkai nuþymëtà „dialektinës“ is-
torikos mokslo metodologijos kontûrà, pradëjo
istorikos iðplëtimo á istorinës kultûros teorijà ir
á istorinës kultûros studijas darbus, tai buvo ne
vien atsakymas á pasikeitusià istoriografinæ ir
filosofinæ konjunktûrà, dël kurios aljansas su ið-
einanèia ið mados socialine istorija nustojo bûti
iðmintingas dalykas, bet ir glûdëjusiø pradinia-
me jo koncepcijos pavidale potencijø realizavi-
mas. Konjunktûros pokyèius lëmë kultûrinës (ar
„naujosios kultûrinës“) istorijos iðkilimas bei
su tuo susijusi pasakojimo reabilitacija, stiprë-
janti „europocentrizmo“ kritika, taip pat didë-
jantis postmodernistinës filosofijos apskritai ir
postmodernistiniø istoriografijos teoretikø (vi-
sø pirma Haydeno White’o ir Franko Anker-
smito) idëjø populiarumas. Tie pokyèiai tiesiog
paskatino Rüsenà sutelkti savo pastangas á tas
„paradigminio rato“ fazes, kurios atsidûrë post-
modernistiniø teorijø dëmesio centre.
Tai visø pirma yra „interfeisai“ tarp istoriog-
rafijos ir visuomenës Lebenspraxis, ypaè jos san-
tykiai su savo adresatu – tekstø skaitytoju (rea-
liu ar numanomu). Mat skirtingai nuo istoristi-
niø, kritiniø ir analitiniø istoriografijos metate-
5
orijø, kuriø dëmesio centre yra istorijos paþini-
mas, t. y. tyrimas ir jo produktø santykis su jo
objektu (referentu), vertinamas pagrástumo ir
tiesos (epistemologiniu) poþiûriu, postmo-
dernistinëms teorijoms labiausiai rûpi istorijos
reprezentacija, vertinama pagal jos santyká su
adresatu (t. y. retoriniu ar estetiniu). Postmo-
dernistai traktuoja istorikø tekstus visø pirma
kaip tam tikrà literatûros þanrà – kaip tekstus,
artimus daugybei kitø (á tiesà nepretenduojan-
èiø) tekstiniø ir netekstiniø reprezentacijos for-
mø, nagrinëjamø literatûrologijoje ir „medijø
studijose“. O ðiø tekstø pretenzijos á tiesà ir pa-
grástumà jiems ádomios kaip tam tikra retorinë
strategija, kuri realizuojama tam tikrais teksto
konstravimo bûdais (paratekstai, vadinami
„moksliniu aparatu“, visaþinio beaistrio pasa-
kotojo balsas ir pan.). Lengvà ir greità Rüseno
posûká istorinës kultûros studijø kryptimi lëmë
ir jo, kaip vieno ið þymiausiø Vokietijos istori-
jos didaktikos teoretikø, ádirbis 8-uoju ir 9-uoju
deðimtmeèiais.
Kaip ir dera solidþiam vokieèiø profesoriui,
Rüsenas nesiduoda sugundomas postmo-
dernistiniø sirenø balsø ir neðoka á reliatyviz-
mo balà. Jis nenuilstamai deklaruoja savo tikë-
jimà istorijos mokslo galiomis paþinti objekty-
vià tiesà. Tas galias, Rüseno ásitikinimu, jam uþ-
tikrina metodinio racionalumo taisyklës kaip
istoriografijos objektyvumo laidas. Tuo pat me-
tu jis nelieka tiems balsams kurèias ir pripaþásta
tam tikrus epistemologiðkai orientuotos isto-
riografijos teorijos vienpusiðkumus, kuriems ið-
taisyti ir skirtas istorikos iðplëtimas iki istori-
nës kultûros teorijos. Svarbiausias ið tø episte-
mologinës istorikos trûkumø yra kognityvinio
istorinës kultûros matmens hipertrofavimas ar-
ba absoliutinimas. Jis pasireiðkia, pirma, paèio-
je istoriografijoje – dëmesio telkimu á istorijos
metodo dalykus, iðskirtiniu rûpinimusi meto-
diniu istoriniu tyrimo grieþtumu, estetiniø ir eti-
niø istoriografijos aspektø sàskaita. Ðie vokie-
èiø teoretiko priekaiðtai kiek primena garsiàjà
Friedricho Nietzsche’s kritikà mokslinës isto-
riografijos adresu antrajame „Nesavalaikiame
apmàstyme“, „Apie istorijos naudingumà ir þa-
là“5 , tik Rüsenas laiku ir iðmintingai sustoja,
perspëdamas apie kitos prieðingybës – estetiz-
mo ir estetizavimo pavojus.
Antra, kognityvinio istoriografijos matmens
racionalistinë hipertrofija pasireiðkia kitø nei
mokslinë istoriografija bûtovës reprezentaci-
jos formø, daþniausiai nurodomø „istorinës sà-
monës“, „istorinës atminties“, „istorinës kul-
tûros“ (Geschichtskultur) terminais, ignoravi-
mu arba nuvertinimu dël jø menko ir nepatiki-
mo (istorijos mokslo poþiûriu) paþintinio tu-
rinio. Mokslinë istoriografija tëra tik tam tik-
ra, egzistuojanti tik kai kuriose visuomenëse,
bet ir jose nebûtinai pati átakingiausia istori-
nës atminties galia.
Istorinës kultûros sàvoka
Istorinæ atmintá ir istorinæ kultûrà6 turi visos
visuomenës, istoriografijà – tik tos, kurios turi
raðtà, o mokslinæ ar „istorijos mokslu“ save va-
dinanèià istoriografijà – tik tos, kurias sociolo-
gai klasifikuoja kaip „modernëjanèias“, „moder-
nias“ ir „postmodernias“. Masinës ar populia-
riosios istorinës atminties turinys gali ið esmës
skirtis nuo to, kà raðo „aukðtàjà“ ar „mokslinæ“
istoriografijà reprezentuojantys istorikai ar kiti
5 Þr. Nietzsche 1996 (1874). Ádomø Nietzsche’s ir
Rüseno palyginimà þr.: De Jong 1997.
6 „Istorinës kultûros“ terminà bene pirmasis á moks-
linæ apyvartà ávedë amerikieèiø filosofas Sande Cohenas
(1996). Ið jo „istorinës kultûros“ terminà (bet ne juo
designuojamà sàvokà) perëmë ir Rüsenas.
6
kolektyvinës atminties specialistai7 . Èia svarbu
pabrëþti, kad istorinæ atmintá sudaro ne indivi-
dualiø tos atminties subjektø subjektyvûs, gal-
bût niekada neiðsakomi intymûs prisiminimai
apie asmeniðkai jiems nutikusius laimingus ar
nelaimingus ir asmeniðkai jiems svarbius ávy-
kius. Istorinë atmintis yra bendra, kolektyvinë,
vienaip ar kitaip objektyvuota ar objektyvuoja-
ma tam tikros þmoniø grupës atmintis, kuri da-
ro juos vieno „mes“ nariais. Jai gali priklausyti
reprezentacijos tokiø ávykiø, kuriø në vienas ið
tø „mes“ asmeniðkai nepatyrë ir kurie moksli-
nës istoriografijos poþiûriu yra mitai. Lietuvið-
ku pavyzdþiu gali bûti Palemono legenda, kuri
ilgà laikà buvo Lietuvos Didþiosios Kunigaikð-
tystës valdanèiojo elito (aristokratijos, ponø)
kaip Palemono ir jo palydos ainiø tapatumo
(identiteto) pagrindas.
Tam tikras kolektyvines reprezentacijas is-
torine atmintimi daro bûtent jø indëlis á tam tik-
ro tapatumo ar „identiteto“ formavimà. Jeigu vël
pateiktume lietuviðkà pavyzdá, tai á tokiø formuo-
janèiø ðiuolaikinio lietuvio identitetà kolektyvi-
niø prisiminimø kompleksà tikriausiai patektø8
Mindaugo Lietuvos valstybës ákûrimo, Þalgirio
mûðio, spaudos draudimo, 1940–1941 me-
tø ir pokario laikø represijø bei kitø ávykiø re-
miniscencijos, iðreiðkianèios tam tikro „mes“
7 Iki profesionalios istoriografijos atsiradimo ðá vaid-
mená atliko dvasininkai – ðventøjø knygø saugotojai, met-
raðèiø ir kronikø raðytojai. O viduramþiø vienuoliai ap-
skritai gali bûti laikomi tiesioginiais ðiuolaikiniø istorikø
pirmtakais, juolab kad bûtent XVII a. jëzuitø ir bene-
diktinø ordinams priklausiusiø vienuoliø (vadinamøjø
bolandistø ir mauristø) darbuose istoriografijos istorikai
aptinka pirmuosius, ðiuolaikinius standartus atitinkan-
èius ðaltiniø kritikos pavyzdþius.
8 Toliau iðsakomos pastabos yra hipotezës, kurias ga-
lima paneigti ar patvirtinti tik sociologiniø tyrimø meto-
dais – sociologinëmis apklausomis, þiniasklaidos prie-
moniø ir populiarios istorinës literatûros turinio analizës
ir kt.
kaip nugalëtojo ar aukos reprezentacijas. Iðkal-
bingiausi istorinës atminties ir kolektyvinio
identiteto dokumentai yra ne istorikø istorikams
raðomos knygos ar straipsniai, bet vieðos atmi-
nimo ceremonijos (atmintinos datos, minëjimai,
ðventës), toponiminë politika (kokie vardai su-
teikiami naujoms, o kartais – ir senoms gatvëms
ar miestams), paveldosaugos ir paminklosaugos
praktika (kas patenka á globotino ir saugotino
paveldo sàraðà, kas ne), paminklø statymo, mu-
ziejø steigimo, jø fondø kaupimo ir eksponavi-
mo praktika. Èionai priklauso ir istorinë belet-
ristika, populiarioji istorinë literatûra, kinas ir
t. t., kurie daugeliu atveju net nepretenduoja, kad
jø pateikiamø ávykiø versijos atitiktø istorikø
mokslininkø pateikiamà vaizdà, taèiau savo pa-
veikumu istorinei atminèiai gali toli pranokti tà
vaizdà. Tiesa, nors visi ðie dokumentai yra ið-
kalbingi, jie nebûtinai yra patikimi, nes oficia-
lios ðventës ar memorialinë praktika nebûtinai
atitinka tikràjá tam tikro meto istorinës atmin-
ties bûvá – prisiminkime ir palyginkime kad ir
Vasario 16-osios, kaip visiems lietuviams þino-
mos, o daugumai jø brangios (jø tapatumui pri-
klausanèios), taèiau sovietmeèiu grieþtai uþ-
draustos ðvæsti datos, statusà su oficialiosiomis
to meto ðventëmis – balandþio 22-àja (Vladimi-
ro Lenino gimtadienis) ar lapkrièio 7-àja, ku-
rios turëjo tapti „tarybinio lietuvio“ tapatumo
elementais.
Kadangi kiekvienà asmená ar grupæ tuo, kas
jis ar ji yra, daro tai, kà kartu su kitais prisimena
ar ðvenèia, istorinë atmintis ir tapatumas yra po-
litikos ir politiniø kovø objektas. Politinis reþi-
mas ar santvarka neágyja stabilumo tol, kol jo
nelegitimuoja tam tikros bendruomenës atmin-
timi, jos nariø tapatumo dalimi tapusios bendrø
kovø, laimëjimø, kanèiø ar sudëtø aukø repre-
zentacijos. Nebûdami absoliuèiai plastiðki ir pa-
veikûs iðorinëms manipuliacijoms, istorinë at-
7
mintis ir identitetas vis dëlto kinta ir bûna kryp-
tingai formuojami. Todël politiniø kovø ir kon-
fliktø, vykstanèiø kiekvienoje visuomenëje, da-
lis yra istorijos politika – kova dël galios veikti
istorinæ atmintá ir tapatumà bei tos galios pa-
naudojimas. Ta istorijos (ar istorinës atminties)
politika yra tam tikru metu tam tikroje vietoje
vykstanèiø vidaus ir uþsienio politiniø kovø ir
santykiø aspektas ar baras. Pratæsiant lietuvið-
kus pavyzdþius, ginèai dël to, ar (ir kaip) turi
bûti prisimenamos datos, susijusios su tam tik-
rø sovietmeèio veikëjø (pvz., Antano Snieèkaus)
veikla, yra bûdingas lietuviðkos vidaus istorijos
politikos kazusas. Pagal tokiø ginèø baigmæ (kas
juos laimi, kas pralaimi, t. y. yra nutildomas)
galima gana patikimai spræsti apie politiniø jë-
gø galios santyká klausimais, susijusiais su da-
bartimi ir ateitimi. Ginèai dël holokausto Lie-
tuvoje ypatumø ir eigos apima ir Lietuvos vi-
daus, ir uþsienio istorijos politikà: taps ar ne
lietuviðkos istorinës atminties, identiteto dali-
mi pasakojimas apie „mûsiðkiø“ aktyvø ir pasy-
vø (tylomis pritariant ir vengiant padëti) daly-
vavimà þydø genocide Lietuvoje Antrojo pasau-
linio karo metais, kaip atkakliomis, kryptingo-
mis, ilgametëmis pastangomis tai ávyko su ðiuo-
laikiniø vokieèiø (maþø maþiausia, Vakarø Vo-
kietijoje) istorine atmintimi ir tapatumu?
Ar tam tikros praeities reprezentacijos tam-
pa ir iðlieka istorinës atminties bei identiteto
dalimi, priklauso ne vien nuo to, ar jos yra tei-
singos (o postmodernistiniø teoretikø poþiûriu,
ði jø savybë ið viso neturi jokios reikðmës – svar-
bi yra tik jais suinteresuotos ðalies galia), bet ir
nuo to, kiek jos yra pajëgios paveikti tai, kà Im-
manuelis Kantas kadaise vadino vaizduotës ga-
lia. Bûtent su ja daugelis filosofø sieja estetiná
suvokimà. Tokio suvokimo, estetinës reprezen-
tacijos objektu gali bûti ir istorinë praeitis, jos
liekanos ir paminklai dabartyje. Èia kalbama
ne vien apie istoriniø ávykiø vaizdavimà mene
ir apie skirtumà tarp vaizdinga ir „medine“ ar
kanceliariðkai biurokratine kalba paraðyto isto-
rinio teksto, bet ir apie tà estetinæ kokybæ, kurià
laikas suteikia seniems („antikvariniams“) daik-
tams; apie tà naujà kokybæ, kurià mûsø þinioms
apie tam tikrà istoriná laikotarpá suteikia gali-
mybë pasiremti ikonografiniais ðaltiniais; apie
skirtumà tarp suþinotos vien ið dokumentø ar
istorikø pasakojimø istorinës praeities (taigi
vien „protu“) ir tos, kurià subjektyviai jauèia-
mës paþinæ taip pat klausa (turiu omenyje senus
garso áraðus) ir regëjimu (taigi „juslëmis“). Kal-
bama apie skirtumà tarp, pavyzdþiui, tokio isto-
rija prisodrinto kraðtovaizdþio, koká galima ið-
vysti Reino slënyje ar daugelyje Graikijos vieto-
viø, ir modernaus pramonës rajono ar to, kà
áprasta vadinti „laukine gamta“. Èia kalbama
apie tai, kà galima metaforiðkai pavadinti „lan-
gais“ á istorinæ praeitá, pro kuriuos tà praeitá ga-
lima matyti, girdëti arba, tiksliau (grieþtu epis-
temologiniu poþiûriu), ásivaizduoti, kad jà regi-
me ar girdime.
Atsiþvelgdamas á ðias aplinkybes, Rüsenas
ir áveda „istorinës kultûros“ sàvokà, kuri tampa
naujos, platesnës istorikos sampratos atramine
kategorija: „taigi istorinë kultûra yra istorinës
sàmonës realizuota istorinë atmintis, kuri vyk-
do gyvenimo praktikos orientacijà laiko atþvil-
giu, nulemdama veiklos kryptis ir jos subjektø
savivokà (Rüsen 1994a: 219). Jis skiria tris is-
torinës kultûros matmenis – kognityviná, politi-
ná ir estetiná. Verta pabrëþti, kad tie matmenys
egzistuoja visose empiriðkai konkreèiose istori-
nës kultûros apraiðkose, tik nëra jose visose vie-
nodu mastu iðreikðti. Taip pat ir akademinës is-
toriografijos veikaluose galima aptikti estetiná
ir politiná matmená, tik já èia stelbia kognityvi-
nis. Kita vertus, tos istorinës reprezentacijos, ku-
rios cirkuliuoja masinës informacijos priemo-
8
nëse ar yra kartojamos vieðøjø atminimo rengi-
niø metu, gali turëti labai menkà (ar net jokio,
jeigu jos yra mitai) paþintiná turiná, taèiau bûti
kertiniai tam tikros kolektyvinës tapatybës ak-
menys arba iðsiskirti didele retorine átaiga ir da-
ryti stiprø estetiná áspûdá (tai visø pirma bûdin-
ga reprezentacijoms, tapusioms simboliais).
Trumpai drûtai: istorinë kultûra yra tam tikros
visuomenës istorinë kultûra, jos santykiavimo
su istorine praeitimi bûdas – kà ir kaip ta visuo-
menë ar grupë su ja daro.
Rüsenas nurodo, kad istorinës kultûros gali
bûti labiau ar maþiau iðsivysèiusios (Rüsen
2002: 257). Kalbëti apie istorinës kultûros pa-
þangà suteikia pagrindà, pirma, komunikacijos
technologijø raida, kuri reiðkia naujø informa-
cijos saugojimo, perdavimo bûdø iðradimà, lei-
dþiantá naujais bûdais reprezentuoti praeitá. Ðia
prasme visuomenës, kurioje vartojamas raðtas,
istorinë kultûra potencialiai yra labiau iðsivys-
èiusi nei tos, kurios istorinë atmintis turi pasi-
kliauti vien sakytine tradicija; garso ir vaizdo
áraðymo priemoniø iðradimas ir tobulinimas gali
bûti siejamas ir su naujo etapo istorinës kultû-
ros raidoje pradþia. Vienoje ið nedaugelio vietø,
kur Rüsenas, regis, vis dëlto leidosi sugundo-
mas postmodernistiniø sirenø balsø, jis su elek-
troniniø informacijos priemoniø atsiradimu ir
iðplitimu netgi sieja naujos „istorinio màstymo“
epochos, jo vadinamos „postistorine“, pradþià.
Tai esanti tokia epocha, kai „nëra jokios visa
apimanèios laiko tvarkos, kuri aprëpia praeitá,
dabartá ir ateitá. Praeitis yra atskilusi á laikà sa-
vyje. Praeities faktai tampa elementais arbitra-
lioje konsteliacijoje, kurios joks paþástamas ry-
ðys nesieja su praeitimi ir dabartimi. Þmogiðko-
ji praeitis yra iðlaikinta (entzeitlicht). Atsitikti-
numas praranda savo reikðmæ laiko vaizdiniuo-
se, kurie galioja dabarèiai ir ateièiai“ (Rüsen
2002: 263).
Antra, istorinës kultûros iðsivystymo lygá
galima sieti ir su tam tikromis jos turinio ypa-
tybëmis, pavyzdþiui, fiktyviø ir pretenduojan-
èiø á tikroviðkumà jos reprezentacijø iðsidife-
rencijavimu, kurá galima sieti su istoriografi-
jos kaip iðskirtinio literatûros þanro, o ypaè –
su mokslinës istoriografijos atsiradimu. Rüse-
nas istorinës kultûros paþangà taip pat sieja su
istorinës sàmonës (taip pat ir masinës) turinio
supozityvinimu, kuris reiðkia jos empiriðkai
tikslesná ir adekvatesná turiná (pvz., maþai kas
bepriima uþ grynà pinigà Biblijoje dëstomà
þmonijos istorijos pradþios versijà). Rüsenas
paþymi ðio proceso ambivalentiðkumà: nors is-
torijos mokslas atneða gerokai daugiau empi-
riniø þiniø (kurios per mokyklà galø gale bent
ðiek tiek tampa ir masinës sàmonës bei popu-
liariosios istorijos kultûros dalimi), palyginti
su tuo, kà þmonës galëjo þinoti apie praeitá iki
jo atsiradimo, jis tos praeities nepadaro tokia
pat prasminga ar ápareigojanèia, kokia ji buvo
kultûrose ir civilizacijose, kuriose istorijos
mokslo dar nebuvo. Istorijos mokslas tà pras-
mæ veikiau griauna ir naikina – èia Rüseno sam-
protavimuose vël suskamba Nietzsche’s kaþ-
kada pirmà kartà sugrota gaida9.
Taèiau ar tikrai egzistuoja universalios isto-
rinës kultûros raidos tendencijos? Ar mëgini-
mai skirstyti istorines kultûras (kaip ir kultûras
apskritai) pagal jø iðsivystymo lygá nereiðkia eu-
ropocentrizmo – neeuropiniø kultûrø (ið jø ir
istoriniø) matavimo tam tikro lokalinës (vaka-
rietiðkos) istorinës kultûros masteliu, suteikiant
jai normatyviná etalono statusà? Smarkiai su-
stiprëjæs susirûpinimas ðia (etnocentrizmo) pro-
blema yra dar vienas naujas akcentas Rüseno
pastarojo deðimtmeèio darbuose. „Istorikos
9
Þr. Rüsen 2002: 9–41.
9
bruoþuose“ jis reiðkë Jürgeno Habermaso filo-
sofijos inspiruotà ásitikinimà, kad istoriografi-
jai yra pasiekiamas ne vien metodiðko istorijos
ðaltiniø tyrimo laiduojamas empirinis ar „pa-
grindimo objektyvumas“ (Begründungsobjekti-
vität), kuris pasireiðkia skirtingoms istoriogra-
finëms mokykloms, tautoms, kultûroms atsto-
vaujanèiø istorikø gebëjimu prieiti sutarimà dël
tø paèiø teiginiø apie faktus tiesos. Jis ten raðë
apie taip pat „santarviná objektyvumà“ (Kon-
sensusobjektivität) – istorikø (ir ne vien istori-
kø) sugebëjimà laisvos ir geranoriðkos diskusi-
jos bûdu sutarti dël tam tikrø visuotinai pripa-
þástamø normatyviniø principø (Rüsen 1983).
Naujausiuose darbuose jis galutine skirtingø ci-
vilizacijø ir kultûrø dialogo tiesa skelbia jø „skir-
tumø abipusio pripaþinimo principà“ (Rüsen
2002: 192). Tai jau labiau primena ankstyvojo
vokieèiø istorizmo atstovø (ypaè Johanno Got-
friedo Herderio), o ne J. Habermaso paþiûras.
Vis dëlto – kaip ir diskutuodamas su postmo-
dernistiniais teoretikais – Rüsenas paskutinæ se-
kundæ iðmintingai sustoja ties reliatyvizmo pra-
raja, nes anaiptol neteigia, kad tai yra vienintelis
neepisteminis normatyvinis principas, kuris ga-
li bûti pripaþintas universaliai galiojanèiu. Tai-
gi jis neiðsiþada savo anksèiau reikðto ásitikini-
mo, kad Vakarø kultûros tradicijoje iðsikristali-
zavæ þmogaus teisiø kodeksai taip pat universa-
liai galioja kaip potencialus habermasiðko kon-
senso turinys.
Neiðspræstos problemos,
atviri klausimai
Kiekviena teorinë koncepcija apie mokslo, me-
no, dorovës ir pan. prigimtá turi pateikti ataskaità
apie savo paèios teiginiø ðaltinius ir pagrindus.
Taip pat ir Rüseno istorika tiek savo pirminiu
(istoriografijos teorijos), tiek iðplëstiniu pavi-
dalu turi atsakyti á klausimà: koks yra paèios
istorikos teiginiø apie istoriografijos arba isto-
rinës kultûros prigimtá statusas? Rüsenas atsa-
ko á ðá klausimà, apibûdindamas savo istorinës
kultûros teorijà kaip antropologiðkai pagrástà te-
orijà. Tai reiðkia, kad jos pamatinës tiesos kyla
ið antistoriðkø þmogaus bûties pasaulyje, o ypaè
laiko iðgyvenimo apibrëþèiø – tokiø, kaip tos
bûties baigtinumas, atsitiktiniø ávykiø, suþlug-
danèiø paèius geriausius planus ir sumanymus,
patirtis. Istorinë sàmonë ir istorinë kultûra at-
sako á ðià patirtá, mëgindamos áprasminti tokiø
atsitiktinumø patirtá. Ta prasmë randama ar su-
teikiama apie problemiðkus, „traumuojanèius“
ar „krizinius“ ávykius pasakojant. Be to, nepri-
klausomai nuo to, kas ir kada tuos ávykius pasa-
kotø, egzistuoja tam tikros antropologinës uni-
versalijos, áprasminamos patirties turinyje (jas
Rüsenas vadina „istorinëmis kategorijomis“,
pvz.: „paþanga“, „nuosmukis“, „vystymasis“,
„evoliucija“, „revoliucija“ ir pan.), áprasmini-
mo formose (jas vokieèiø teoretikas fiksuoja sa-
vo istorinio pasakojimo tipologijoje, kuri apima
tradicinio, pavyzdþiø, kritinio ir genetinio pa-
sakojimo tipus) ir jo funkcijose. Taèiau antro-
pologiðkai pagrásdamas savo istorinës kultûros
teorijà, vokieèiø teoretikas susiduria su proble-
ma, prie kurios anksèiau jau plûkësi (ir neið-
sprendë) kritinës istorijos filosofijos atstovai,
pradedant Wilhelmu Dilthey’umi: kaip galima
iðsakyti kokius nors teiginius, kurie galiotø vi-
sai istorijai (áskaitant ir istoriografijos bei isto-
rinës kultûros istorijà), kol (arba jeigu) ji nesi-
baigë, t. y. yra atviras, neiðsemtas kûrybinis pro-
cesas?10
10 Kaip þinoma, Georgas Hegelis ðià problemà „ið-
sprendë“ tiesiog paskelbdamas, kad istorija jau pasibai-
gë (t. y. nieko ið esmës nauja þmogiðkajame pasaulyje
nebeatsitiks), tokiu bûdu suteikdamas sau teisæ paskelbti,
kokia gi yra tikroji meno, filosofijos ir pan. prigimtis.
10
 Problemos esmæ taikliai apibûdina Alanas
Megillas: „viena vertus, jeigu nesuponuojamas tam
tikras pamatinis istorijos veikëjø ir kentëtojø
(agents and sufferers) pamatinis tapatumas, tai is-
torija kaip visuma niekada negali bûti papasakota
(told), iðskyrus laiko pabaigà, nes visada yra gali-
mi nukrypimai nuo to, kà mes laikome þmogið-
kàja prigimtimi. Kita vertus, jeigu mes kaip aksio-
mà priimtume tà þmogiðkàjà prigimtá, kurios pa-
matinës modifikacijos yra dabar þinomos, tai mes
artikuliuotume substratà, kuris bûtø apsaugotas
nuo istorinio laiko netikëtumø, ir mes tuo paèiu
metu ið istoriografijos atimtume galimybæ suteik-
ti þiniø, kurios bûtø vienu ir tuo paèiu metu nau-
jos, teisingos ir svarbios. <...>. Taigi liekame su
paradoksu, kad priimame vienos vienintelës isto-
rijos idëjà, bet kad ta viena vienintelë istorija nie-
kada neartikuliuojama kaip istorija, vietoj to lik-
dama anapus istorijos kaip pagrindþianti teorija.
„Didysis naratyvas“, kurá suponuoja Rüsenas, ið
esmës yra vëberiðkasis pasakojimas apie moder-
nizacijà ir sekuliarizacijà <...>“ (Megill 1994:
54). Ðá paradoksà galima ir apibendrinti: jeigu tam
tikrame procese gali atsirasti ið esmës naujo (jis
yra „istoriðkas“ visa to þodþio prasme), tai jis ne-
turi „prigimties“ ar „esmës“, kuri galëtø bûti þi-
noma – ir todël tà reiðkiná paþástame tik tiek, kiek
þinome jo istorijà; o jeigu þinome jo „prigimtá“ ar
„esmæ“, tai ið jo istorijos (minimalia – ávykiø lai-
kinës sekos – prasme) paþinimo nesuþinosime
apie já nieko svarbaus ar nauja.
Kitas Rüseno darbø kritiniuose aptarimuo-
se pasitaikantis leitmotyvas yra nusiskundimas,
tam tikras jø autoriaus „netaupumas“ ar arbit-
ralumas pasirenkant prielaidas savo argumen-
tams (taip pat ir suteikiant joms antropologiniø
aksiomø statusà). Antai Peteris Munzas, recen-
zuodamas pirmàjà „Istorikos bruoþø“ dalá, nu-
siskundþia: „kiekviename skirsnyje Rüsenas ima
svarstyti svarbius klausimus. Taèiau kiekvienà
kartà svarstymas uþbaigiamas ir klausimas nu-
sprendþiamas ið anksto dël jo pavirðutiniðkos
manieros laikyti lemiamus klausimus jau ið-
spræstus (facile manner of taking crucial issues
for granted)“ (Munz 1985: 93). Jam pritaria
straipsniø rinktinës „Istorinis orientavimas“ re-
cenzentas: „Ðios mokytos knygos skaitytojas kar-
tais jauèiasi nusivylæs dël Rüseno polinkio nu-
traukti analizæ tuo Tantalo kanèias kelianèiu mo-
mentu, kai klausimas pasidaro ið tiesø ádomus“
(De Jong 1997: 286).
F. Ankersmitas pateikia ganëtinai átikinamà
paaiðkinimà, ið kur kyla ði profesionalius filo-
sofus kiek erzinanti Rüseno maniera „of taking
crucial issues for granted“ (Ankersmit 1988).
Ankersmitas jà sieja su bûdinga vokiðkajai isto-
rikos tradicijai tendencija iðlaikyti kuo glaudes-
ná ryðá su istoriografijos praktika. Kitaip nei an-
glosaksoniðkose ðalyse plëtojama istorika (ana-
litinës istorijos filosofija), vokiðkosios istorikos
teoretikai (J. G. Droysenas, Jacobas Burckhard-
tas, J. Rüsenas) þvelgia á istoriografijà ne ið ið-
orës, bet ið vidaus, traktuodami jà kaip ið esmës
sëkmingà ir sveikà intelektinæ praktikà, kuriai
filosofinë refleksija gali suteikti daugiau skaid-
rumo ar aiðkesnæ savimonæ, bet ne pateisinti ar
legitimuoti tam tikrø iðoriniø epistemologiniø
standartø poþiûriu. Ankersmito nuomone, to-
kios istorikos santykis su istoriografija (ir, gali-
ma pridurti, istorine kultûra) yra hermeneuti-
nis, t. y. turi hermeneutinio rato struktûrà. Isto-
rika pradeda nuo istoriografijos ir istorikos su
visomis jø prielaidomis (ar, anot Gadamerio,
„prietarais“) ir kai kurias ið jø artikuliuoja ar
perðvieèia.
Taèiau ji tai daro priimdama kai kuriuos kitus
tos konkreèios istoriografijos ar istorinës kultû-
ros formos, kuriai „egzistenciðkai“ priklauso pats
istorikos teoretikas (pvz., XX a. pabaigos–XXI a.
pradþios vokieèiø istoriografijos ir istorinës kul-
11
tûros), „prietarus“, kuriø visø jis ið principo ne-
mëgina iðtirti, kad ágyvendintø dekartiðkàjá idea-
là: atliktø visø prielaidø apskaità, kiekvienà jø kri-
tiðkai apsvarstytø ir pagrástø istoriografijos prak-
tikà minimaliai pakankama aksiomø statusà tu-
rinèiø prielaidø aibe. „Visø pirma dël to, kad ji
nori iðlikti kiek galima arèiau istoriografijos prak-
tikos ir iðvengti istoriografijos kaip atskiro uþ mû-
sø esanèio objekto objektyvavimo, istorika yra pa-
sirengusi priimti nemaþa dalykø kaip duotybæ.
Kaip ir patys istorikai, istorikos teoretikai, regis,
nelaikys naudingais ginèus dël praeities egzistavi-
mo ar epistemologinius istorinio þinojimo gali-
mybës tyrinëjimus. Ðiuo atþvilgiu labai bûdingas
yra Rüseno siûlymas vengti nagrinëti istorinës tie-
sos problemà iðoriniu paèiai istoriografijos prak-
tikai poþiûriu: ‘jeigu nenorime pradëti nuo vie-
nos ar kitos eksplicitiðkos tiesos teorijos, tai ge-
riausia leisti paèioms istorijoms pasakyti, kas turi
bûti suprantama kaip istorinë tiesa’‘“ (Ankersmit
1988: 86)11.
Vis dëlto galima abejoti, ar tokia Rüseno te-
oretizavimo maniera visada pasiteisina. Antai
Rüseno ásitikinimas, kad istoriografijoje áma-
nomas ne vien empirinis (matuojamas pateikia-
mos faktinës informacijos pagrástumu) objekty-
vumas, taèiau ir toks objektyvumas, kuris lei-
dþia pasakyti, kurio pasakojimo vertybinës bei
normatyvinës prielaidos yra racionaliai priim-
tinos, o kurios – ne, prielaidauja „konsensusi-
næ“ tiesos sampratà, kurioje tiesa apibrëþiama
ne realistiðkai – objektyvios tikrovës atitikimo
terminais, o ið esmës antirealistiðkai – kaip ri-
ba, prie kurios artëja laisva nuo bet kokiø suvar-
þymø (iðskyrus tuos, kurie kyla ið tokios disku-
sijos „formaliøjø pragmatiniø“ imperatyvø) dis-
kusija. Taèiau labai abejotina, ar tokia tiesos sam-
11Ankersmitas cituoja pirmàjà J. Rüseno „Istorikos
bruoþø“ dalá (Rüsen 1983: 77).
prata tikrai suderinama su naiviai realistiniu
„dirbanèiø istorikø“ ásitikinimu (kurá klasiki-
niu pavidalu savo garsiàja fraze iðreiðkë Leopol-
das Ranke), kad jø pasakojimai, kai jie yra tei-
singi, tiesiog vaizduoja, „kaip ið tikrøjø buvo“.
Kita problema ta, kad Rüseno tekstuose ne
visada galima aiðkiai atskirti, kur jo teiginiai tu-
ri bûti suprantami deskriptyvine prasme – kaip
tezës apie tai, kokia yra faktiðkai egzistuojanti
istoriografija ar istorinë kultûra, o kur jis kalba
apie tai, kokia galëtø ar turëtø bûti geresnë isto-
riografija ar istorijos kultûra. Galima suprasti ir
tà Peterio Munzo priekaiðtà, kad vokieèiø te-
oretikas pernelyg ðykðti pavyzdþiø, iliustruojan-
èiø jo teorines tezes bei parodanèiø jø vaisingu-
mà (Munz 1985: 96–98)12.
Lyginant Rüseno idëjas su ta sparèiai augan-
èia publikacijø mase, kuri þinoma „kultûros stu-
dijø“ (cultural studies) pavadinimu (Blundell,
Sheperd and Taylor 1993; Ferguson and Gol-
ding 1997; Grossberg, Nelson and Treichler
1992; Harrington and Bielby 2001; Long 1997;
Storey 1996 ir kt.), jo þingsniai link platesnës
istorikos sampratos daþnai atrodo itin atsargûs,
o ir pati jo „istorinës kultûros“ samprata – ganë-
tinai konservatyvi. Regis, kad jis su savimi á tà
naujai atrastà „niekieno þemæ“13 neðasi nema-
þai nereikalingos árangos, o kai kuriø svarbiø
tos þemës plotø ásisavinimui árankiø tiesiog ne-
turi. Galimas ir visai kitoks nei Rüseno siûlo-
mas istorinës kultûros dimensionavimas ir po-
12 Tiesa, ðis priekaiðtas geriau tinka Rüseno sampro-
tavimams, skirtiems epistemologinei ir metodologinei
istoriografijos problematikai. Jo apmàstymams vadina-
mosios „istorijos etikos“ ir „istorijos politikos“ klausi-
mais ðis trûkumas tikrai nëra bûdingas – juolab kad kai
kurie ið jø yra „vieno atvejo“ studijos.
13 Bûtent tokia antraðte – „Þingsniai á niekieno þe-
mæ“ (Schritte ins Niemandsland) – papuoðtas vienas
Rüseno knygos (Rüsen 2001) skirsnis, kuriame nagrinë-
jama istorinës kultûros problematika.
12
zicionavimas, ryðkiau skiriant elitinæ, ar aukð-
tàjà, ir populiariàjà istorinæ kultûrà, taip pat jos
gamybà ir vartojimà, pasiûlà ir paklausà. Bûtø
galima ryðkiau ir aiðkiau kelti populiariosios is-
torinës kultûros kaip ideologinës kontrolës áran-
kio ir jos kaip pasiprieðinimo tokiai kontrolei
„ið apaèios“ lauko temas. Rüsenas nesigilina á
galios ir hegemonijos istorinëje kultûroje klau-
simus ir visiðkai nelieèia ekonominiø istorinës
kultûros gamybos, paskirstymo, vartojimo as-
pektø (istorinë atmintis kartais bûna ekonomið-
kai nuostolinga, o kartais duoda gerà pelnà), is-
torinës atminties komercializavimo klausimø.
Ðios „aklos dëmës“ Rüseno istorinës kultû-
ros koncepcijoje tikriausiai gali bûti paaiðkin-
tos jos kilme bûtent ið istoriografijos teorijos,
kuri lemia jos orientacijà á aukðtàjà ar elitinæ
(simfoninës muzikos mëgëjø, t. y. profesionaliø
istorikø) istorinæ kultûrà ir vokieèiø teoretiko
neslûgstantá susirûpinimà epistemologine ir eti-
ne problematika. Ðiuo atþvilgiu Rüseno koncep-
cija þenkliai skiriasi nuo anglosaksiðkø „kultû-
ros studijø“ stiliaus, kuriam bûdinga orientacija
á masinës ar populiariosios kultûros (Stasio Po-
vilaièio ir Ryèio Cicino dainø mëgëjø) gamy-
bos ir vartojimo tyrimus. Kita vertus, potencia-
liu Rüseno istorinës kultûros studijø projekto
pranaðumu gali bûti bûtent mëginimas organið-
kai já susieti su istorijos etikos problematika.
Taèiau kai kurie ið ðiø Rüseno istorinës kul-
tûros studijø koncepcijos savitumø, paaiðkinamø
jos kilmës ypatybëmis, gali bûti laikomi ir jos
lyginamaisiais pranaðumais. „Pranaðumais“ bent
jau ta prasme, kad jie atveria naujus teorinio dis-
kurso apie praeities reprezentacijà matmenis. Bû-
tent tos koncepcijos dalis yra tai, kà bûtø galima
pavadinti istorijos tyrimo ar istoriko profesinës
etikos pradmenimis. Tokios etikos bûtinumas ið-
kyla todël, kad istorikai, kaip kolektyvinës atmin-
ties specialistai, – nepriklausomai nuo to, ar jie
to sàmoningai siekia, ar ne – savo profesine veik-
la veikia savo visuomenës (Rüsen 2003: 17–87),
þymûs, átakingi istorikai – ir kitø visuomeniø is-
torinæ kultûrà, taèiau savo profesinëje veikloje
susiduria su tuo, kà vokieèiø teoretikas vadina
galimu istoriografijos „praktinës tiesos“ ir „te-
orinës tiesos“ prieðtaravimu. Ðià problematikà
Rüsenas gvildena kaip istoriko atsakomybës pro-
blematikà. Jos istorikai negali iðvengti bûtent to-
dël (arba tiek, kiek), kad jie modernios istorinës
kultûros kontekste pretenduoja á iðskirtinæ vietà
– galutinës instancijos ar aukðèiausio autoriteto
istorinës tiesos klausimais.
Dar labiau intriguoja Rüseno punktyriðkai nu-
þymëta kultûrinio projekto, kurá bûtø galima pa-
vadinti „istorijos religija“, galimybë (Rüsen 2001:
145–215, 279–324). Tai bûtø dar vienas istorinës
kultûros matmuo ar aspektas, papildantis kitus –
kognityviná, politiná ir etiná, estetiná. Ið tikrøjø ga-
lima nurodyti precedentø, kai istorinë kultûra to-
ká sakraliná aspektà ar religinæ funkcijà turëjo. Pa-
vyzdþiais gali bûti XIX amþiaus vokieèiø istoriz-
mas ar net marksizmas, kuriame Istorija, kuri kaþ-
ko ið þmoniø reikalauja, kuri gali net baisiausius
þiaurumus pateisinti („istorinio bûtinumo“ var-
du), buvo Dievo ekvivalentas. Tokià istorijos reli-
gijà galima vadinti „pozityvia“ – jos ðerdis yra ti-
këjimas tam tikra gilesne ar galutine imanentiðka
istorijos prasme, pranokstanèia tai, kà apie istori-
jà galime suþinoti mokslinio tyrimo priemonë-
mis. Rüsenas turi omenyje kitokià – negatyvià is-
torijos religijà, kurios iðtakos yra „katastrofiniø
kriziø“ patirtis. Tai tokie „traumuojantys“ istori-
jos ávykiai, kurie nesutelpa á jokiø „didþiøjø pasa-
kojimø“ rëmus ir meta iððûká paèiai galimybei
áprasminti istorinæ tikrovæ istorinio pasakojimo
priemonëmis. Jie tokie siaubingi, kad tiesiog në-
ra su kuo palyginti. Joks jø reprezentavimo bûdas
nëra adekvatus. Lieka tik liûdëti ir tylëti. Paradig-
miniu tokios katastrofinës krizës, kuri galëtø bûti
13
ir á jà vienaip ar kitaip átrauktø tautø (visø pirma
vokieèiø) istorijos religijos centru, Rüsenas laiko
þydø holokaustà Antrojo pasaulinio karo metais14.
14 Kadangi Rüsenas naujoviðkos istorijos religijos te-
mà palieèia tik probëgðmais, jis beveik nepateikia siûly-
mø, kaip turëtø atrodyti tokios liûdesio ir atgailos dël
holokausto aukø pilietinës religijos kulto apeigos.
LITERATÛRA
Ankersmit, Franklin R. 1988. Review on: Grundzü-
ge einer Historik II: Rekonstruktion der Vergangen-
heit. By Jörn Rüsen. Göttingen: Vandenhoeck und
Rupprecht, 1986, History and Theory, 27(1): 81–94.
Blanke, Horst Walter; Jaeger, Friedrich; Sandkühler,
Thomas. (Hrsg.) Dimensionen der Historik. Geschich-
tstheorie, Wissenschaftsgeschichte und Geschichtskul-
tur heute. Jörn Rüsen zum 60. Geburtstag. Wien:
Böhlau Verlag, 1998.
Blundell, Valda; Sheperd, John; Taylor, Ian (Eds.)
1993. Relocating Cultural Studies: Developments in
Theory and Research. London: Routledge.
Cohen, Sande. 1986. Historical Culture: on the
Recoding of an Academic Discipline. Berkeley: Uni-
versity of California Press.
De Jong, Henk. 1997. „Historical Orientation: Jörn
Rüsen’s Answer to Nietzsche and His Followers” (Re-
view on: Historische Orientierung. Über die Arbeit
des Geschichtsbewußtseins, sich in der Zeit zurech-
tzufinden. By Jorn Rüsen. Köln: Böhlau Verlag, 1994),
History and Theory 36(2): 270–288.
Droysen, Johann Gustav. 1937 (1858). Historik.
Vorlesungen über die Enzyklopädie und Methodologie
der Geschichte. München: R. Oldenbourg.
Ferguson, Marjorie; Golding, Peter (Eds.) 1997.
Cultural Studies in Question. London: Sage.
Grossberg, Lawrence; Nelson, Cary; Treichler, Pau-
la (Eds.) 1992. Cultural Studies. London: Routledge.
Harrington, Lee. C.; and Bielby, Denise D. (Eds).
2001. Popular Culture. Production and Consump-
tion. Oxford: Blackwell.
Kocka, Jürgen. 1986. Sozialgeschichte: Begriff, Ent-
wicklung, Probleme. Göttingen: Vandenhoeck & Rup-
recht.
Þingsniai á niekieno þemæ anksèiau ar vë-
liau atveda ten, kur galima tik spëlioti: gal isto-
rinës kultûros studijø ateitis priklausys nuo to,
kiek seksis sujungti ar vaisingai suderinti Rüse-
no idëjas, paþenklintas kilmës ið ezoteriniø vo-
kiðkø teorijø þenklu, su tomis, kurios anglosak-
sø ðalyse buvo iðplëtotos tiriant populiariàjà kul-
tûrà?
Long, Elisabeth E. (Ed.) 1997. From Sociology to
Cultural Studies. Oxford: Blackwell.
Kuhn, Thomas. 2003 (1962). Mokslo revoliucijø
struktûra. Vilnius: Pradai.
Megill, Alan. 1994. „Jörn Rüsen’s Theory of His-
toriography between Modernism and Rhetoric of In-
quiry“, History and Theory 33(1): 39–60.
Munz, Peter. 1985. Review on : Grundzüge einer
Historik I: Historische Vernunft. By Jörn Rüsen.
Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1983, History
and Theory 24(1): 92–100.
Nietzsche, Friedrich. 1996 (1874). „Apie istorijos
naudingumà ir þalà“, in Kultûra ir istorija. Sud.
V. Berenis. Vilnius: Gervelë, 43–109.
Norkus, Zenonas. 1996. Istorika. Istorinis ávadas.
Vilnius: Taura.
Rüsen, Jörn. 1983. Grundzüge einer Historik. Bd.1.
Historische Vernunft. Göttingen: Vandenhoeck und
Rupprecht.
Rüsen, Jörn. 1986. Grundzüge einer Historik. Bd.
2. Rekonstruktion der Vergengenheit: die Prinzipien
der historischen Forschung. Göttingen: Vandenhoeck
& Ruprecht.
Rüsen, Jörn. 1987. „Historical Narration: Founda-
tion, Types, Reason“, History and Theory 26: 87–97.
Rüsen, Jörn. 1990. Zeit und Sinn : Strategien
historischen Denkens. Fr. a. M.: Fischer.
Rüsen, Jörn. 1993. Konfigurationen des Historis-
mus. Fr. a. M.: Suhrkamp.
Rüsen, Jörn. 1994a. Historische Orientierung. Über
die Arbeit des Geschichtsbewußtseins, sich in der Zeit
zurechtzufinden. Köln: Böhlau.
Rüsen, Jörn. 1994b. Historisches Lernen. Grund-
lagen und Paradigmen. Köln: Böhlau.
14
 Rüsen, Jörn. 1997 (1987). „Istorijos didaktika Va-
karø Vokietijoje: Nauji istorijos tyrinëjimai saviþinos
link“, in Istorinë sàmonë ir istorijos didaktika (Ðvie-
timo studijø sàsiuvinis Nr. 2). Sudarë A. Poviliûnas.
Vilnius: Solertija, 14–27.
Rüsen, Jörn. 1997 (1989). „Pasakojamosios galios
raida, mokantis istorijos. Moralinës sàmonës ontoge-
nezës hipotezë“, in Istorinë sàmonë ir istorijos didak-
tika (Ðvietimo studijø sàsiuvinis Nr. 2). Sudarë A.
Poviliûnas. Vilnius: Solertija, 28–47.
Rüsen, Jörn. 1997 (1993). „Patirtis, aiðkinimas,
orientacija: trys istorijos mokymosi matmenys“, in Is-
torinë sàmonë ir istorijos didaktika (Ðvietimo studijø
sàsiuvinis Nr. 2). Sudarë A. Poviliûnas. Vilnius: Soler-
tija, 48–57.
Rüsenas, Jörn. 1998 (1996). „Istorijos mokslo na-
ratyvumas ir objektyvumas“, in Istoriografija ir atvira
visuomenë. Leidiná parengë U. A. J. Becher, A. Bum-
blauskas, J. Rüsen. Vilnius: Vaga, 36–67.
JÖRN RÜSEN’S THEORETICAL IDEAS
F O R T H E H I S T O R I C A L C U LT U R E S T U D I E S
Zenonas Norkus
Summary
The article discusses the concept of historical culture
of German historian and philosopher Jörn Rüsen (b.
1938). This discussion includes the analysis of the
idea of the historical culture studies that evolved
from theory of historiography or metahistory (Histo-
rik). Rüsen considered as the object of Historik
paradigms of historical studies conceived as herme-
neutical-circle-like structures including interests, view-
points upon the past, methods of research, forms of
representation, and functions of the practical orien-
tation of life. Historical culture includes all pheno-
mena of the social representation of the past, public
collective memory considered as expression of the
historical consciousness of society or some particular
social group. The structure of historical culture is
defined by the interrelated cognitive, political, and
aesthetic dimensions. However, neither in his earlier
Áteikta 2005 01 05
Rüsen, Jörn. 2001. Zerbrechende Zeit. Über Sinn
der Geschichte. Köln: Böhlau Verlag.
Rüsen, Jörn. 2002. Geschichte im Kulturprozeß.
Köln: Böhlau Verlag.
Rüsen, Jörn. 2003. Kann Gestern besser werden?
Essays über das Bedenken der Geschichte. Berlin:
Kulturverlag Kadmos.
Storey, John (ed.) 1996. What Is Cultural Studies?
A Reader. London: Arnold.
Wehler, Hans Ulrich. 1973. Geschichte als histo-
rische Sozialwissenschaft. Frankfurt a. M.: Suhrkamp.
Wehler, Hans Ulrich. 1980. Historische Sozialwis-
senschaft und Geschichtsschreibung. Göttingen: Van-
denhoeck & Ruprecht.
Ðþçåí, Éîðí. 2000. „Èäåàëüíûé ó÷åáíèê“, in
Ó÷åáíèê: äåñÿòü ðàçíûõ ìíåíèé. Ñîñò. Áàêîíèñ Ý.
Âèëüíþñ: Ýñèíèÿ, 31–51.
concept of Historik nor in the later project of the
historical culture studies Rüsen provides satisfactory
solution of the problems concerning epistemological
status of his universal statements about the history
and its representations. Are they descriptive or nor-
mative statements? A priori or empirical statements?
His idea of the historical culture studies is one-
sidedly oriented towards the elite historical culture at
the cost of neglecting the issues related to the pro-
duction, consumption, commercialization of popular
historical culture and its ideological functions. The
ideas of the ethics of history and that of religion of
history are considered as the original and bold pro-
posals how to extend the field of the historical cul-
ture studies.
Keywords: Jörn Rüsen, metahistory (Historik),
historical culture, historical culture studies.
15