ARISTOTELIS

\ PI E SIEL

PO L IT IN S

IR

V A L S T Y B IN
M O K S L I N E S LI TERA TOR OS
V I L N I U S 1959

LEI DY KLA

I graik kalbos vert

prof. V. SEZEMANAS

ARISTOTELIS

I. ARISTOTELIO FILOSOFIJOS VIETA FILOSOFIJOS ISTORIJOJE

Aristotelio gyvenimas ir filosofin kryba (384

322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu, kai graik
valstybs miestai pergyveno labai sunki kriz. Nepa
liaujami tarpusavio karai, kurie nuo 431 m. pr. m. e. tssi
beveik vis imtmet, pakirto Graikijos valstybi ekono
min baz. Be to, atskiruose miestuose politini partij
(aristokrat ir demokrat) vidin kova vis atrjo. Taip
pat stiprjo antagonizmas tarp vergvaldi ir verg. Visos
itos aplinkybs taip sukrt graik valstybi politin
santvark, kad jos nepajg prieintis makedoniei
monarchijos verliam puolimui, neteko savo savaranki
kumo ir buvo jungtos Aleksandro Didiojo imperij.
Aristotelis buvo vienas i t filosof, kuris suprato, kokia
rimta yra ekonomin ir politin kriz. Besirpindamas
savo tautos likimu, jis msi udavinio: pasilyti tokias
reformas, kurios galt veikti kriz (veikalas Politika").
Bet kaip tik ia aikiai pasirodo Aristotelio politinio aki
raio istorinis ribotumas. Nesuprats vergvaldysts esmi
ni trkum, jis man, jog esamsias socialinio ir politi
nio gyvenimo blogybes galima paalinti ir paliekant
vergovin santvark. Aristotelis savo reformomis norjo
jai suteikti tik didesn pastovum bei atsparum. Jo poli
tinis idealas tai ingsnis atgal ir reikia jis ne k kit, kaip
nor atgaivinti primityvi vergvaldins demokratijos for
m, kuri tais laikais buvo jau atgyvenusi. Taiau ypatinga
3

Aristotelio filosofijos reikm gldi ne jo pairose eko

nominius ir politinius klausimus. Ji ikyla pirmiausia
tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidia pagrin
din savo mstymo umoj sukurti tok universal
moksl, kuris suvest visus jo pirmtak iekojimus ir
laimjimus sisteming vienyb. Jo sistema ir ubaigia
t klasikin senovs filosofijos laikotarp, kuriame ji pasie
k savo apogj ir praydo daugeliu originali bei vai
sing teorij. Helenizme, kuris buvo klasikins kultros
pdinis, filosofins minties krybikumas labai nusilpo.
io laikotarpio mstytojai sutelkia savo dmes pirmiausia
individualios etikos klausimus ir skiria teorinms proble
moms tiktai tiek vietos, kiek reikalinga etikos mokslui
pagrsti; teorinius pagrindus jie pasiima i vienos arba ki
tos klasikinio periodo filosofins sistemos.
Antra vertus, nuo helenizmo pradios filosofin mintis
nukrypsta kruopt fakt tyrinjim. Toks polinkis jau
yra bdingas ir Aristotelio mstysenai. Jo asmenybje
susijung filosofas-sistematikas ir valgus mokslininkastyrintojas, nuodugniai susipains su visais t laik moks
lo sukauptais duomenimis. Kaip tik dl to Marksas vadina
Aristotel didiausiu senovs mstytoju.
Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo
ir idealizmo. Materialistins tendencijos sudaro t gyv,
verting didiojo senovs filosofo pus, kuri ypa ver
tino marksizmo klasikai. Tuo tarpu idealistins tendenci
jos giliai prietarauja teigiamam Aristotelio idj turiniui.
Kaip tik ias Aristotelio pasauliros puses plaiai
panaudojo vidurami scholastai, umu t gyv
turin, kuris trykta i kiekvieno senovs mstytojo
veikalo.
X r*
Aristotelio valgaus tyrintojo ir gilaus filosofo-sistematiko bruoai, jo svyravimas tarp materializmo ir
idealizmo rykiai pasirodo ir traktate Apie siel,r.

D. TRAKTATO APIE SIEL" REIKM

IR JO VIETA ARISTOTELIO FILOSOFINJE SISTEMOJE

Aristotelio veikalas Apie siel" yra vienas i jo y

miausi veikal, turjs takos ne tik psichologijos moks
lui senovje ir viduramiais, bet ir naujausiais laikais
psichikos supratimui. Tai pirmas sistemingas veikalas,
skirtas psichologijos klausimams nagrinti, prisilaikant
i anksto apgalvoto metodo bei plano. Tyrinjimo akira
tis iame traktate yra labai platus. Jis aprpia ne tik
psichologijos glaud ry su biologija ir su painimo
teorija, bet ir nustato viet, kuri psichologija uima bend
roje Aristotelio pasauliroje. Antra vertus, veikalas
Apie siel" parodo, kad Aristoteliui pavyko surinkti
gana gausi tiek stebjim, tiek ir eksperiment empi
rin mediag savo teoriniams teiginiams paremti bei pa
vaizduoti. Skaitydamas traktato Apie siel" vertim, s
vok realumo klausimu (Apie siel" III, 4) Marksas pa
ra toki pastab: Aristotelio imintingumas labai
stebtinai atskleidia spekuliatyviausius klausimus. Jis yra
tarsi koks lobi iekotojas. Kad ir kur po krmais
trykt gyva altinio versm, visur jo uburtoji lazdel
neklysdama j suranda" l.
Engelsas vadina Aristotel universaliausia galva seno
vs graik filosof tarpe 2. Panaiai atsiliepia apie Aristo
tel ir Leninas. Susipains su jo Metafizikos" vokiku
vertimu, jis paymi, kad Aristotelis yra ireiks nepa
prastai domi, gyv, naivi (nauj) mini, vedani
filosofij. O kitoje vietoje Leninas nurodo, kad Aristotelio
logika yra poreikis, iekojimas, artjimas prie Hegelio
logikos, bet j, Aristotelio logik (visur, kiekviename
ingsnyje keliani kaip tik dialektikos klausim), vidur
ami teologai pavert negyva scholastika, paalin visus
1 K. Marx, W erke und Schriften bis Anfang 1844, Berlin, 1929,
'S. 107.
2 F. Engelsas, Anti-Diuringas, Vilnius, 1958, 18 psl.
5

iekojimus, svyravimus ir bdingus jam problem formu

lavimo metodus *. Ne pro al ia paminti ir Darvino
atsiliepim apie Aristotel: ,,Mano dievai, rao jis vie
name laike, nors ir labai skirtingai, buvo Linjus ir
Kiuvj, bet jie, palyginus su senuoju Aristoteliu, tik
mokinukai" 2.
Tiksliai nustatyti laik, kada Aristotelis yra paras
traktat Apie siel", mes negalime, nes trksta chronolo
gini duomen. Sprendiant i io veikalo turinio, tenka
manyti, kad jis priklauso tam Aristotelio mokslins bei
filosofins veiklos laikotarpiui, kai jis, sugrs i Makedo
nijos Atnus 335/4 m. pr. m. e., steig savo vadinamj
peripatetin mokykl ir jau nebebuvo Platono Akademi
jos nariu. Tuo laiku jis sukr savarankik filosofijos
sistem, kuri gerokai nutolsta nuo Platono idealizmo ir
kurioje vis labiau stiprja materialistins tendencijos. Si
tas Aristotelio krybos laikotarpis baigiasi 323 m. pr. m. e.,
kai jis, Aleksandrui Didiajam mirus, turjo dl politini
intrig pasialinti i Atn. Prof. V. Jegerio tyrinjim ai3
akivaizdiai rod, kad ilikusius Aristotelio ratus
negalima irti kaip atskiras vienos ubaigtos sistemos
dalis. Juose atsispindi Aristotelio mstysenos vystymasis.
Net atskiruose veikaluose tenka skirti dalis, priklausanias
skirtingiems vystymosi proceso laipsniams arba laikotar
piams. Taip yra ypa su ,,Metafizika", bet ir traktate
Apie siel" mes randame toki pasisakym ir formula
vim, kurie dar yra artimi platonizmui ir nesiderina su
subrendusio Aristotelio vlesnmis pairomis.
I Aristotelio rat, kuriuos jis mini savo traktate
,,Apie siel" ir kuriuose raoma apie jo veikal, ga1 B. M. JlenuH, OHJioco(j)CKHe T e T p a / m , KoHcneKT k h h fh ApncTOTejifl MeTa(j 3H3 HKa, Tocno^HTH3^aT, 1947, CTp. 303, 304.
2 */. JJapeun, H 3 6 p a H H b ie rrncbM a, MocKBa, 1950, CTp. 289.
3 Jager, Aristoteles,
wicklung, Berlin, 1923.
6

Grundlegung einer Geschichte seiner Ent-

ima iek tiek sprsti apie traktato chronologin viet

Aristotelio kryboje. Tiesa, tokiais nurodymais ne visuo
met galima pasikliauti, nes tai gali bti ir vlesni
komentatori interpoliacijos. Remiantis iuo ir kitais kri
terijais, tiktina, kad traktatas Apie siel" yra vliau
paraytas u Aristotelio loginius bei etinius veikalus ir
u jo Fizik", bet anksiau u paskutin Metafizikos"
redakcij. Su veikalu Apie siel" yra susij daugelis
smulkesni darb, kurie, tyrindami atskirus psichologi
jos, fiziologijos ir biologijos klausimus, papildo traktato
Apie siel" nagrinjimus. I j pamintini: Apie ju
tim", Apie atmint", Apie mieg", Apie sapnus",
Apie kvpavim", Apie gyvuli atsiradim".
Kaip ir kituose Aristotelio veikaluose, ilikusiame
Apie siel" tekste yra daug neaiki viet, klaid, gal
bt ir sprag, kurios apsunkina turinio supratim. Toli
grau ne visas jas galima pataisyti, nes danai jos yra
kilusios ne tik dl perraintoj kalts, bet ir dl vles
ni redaktori, komentatori pastab, nevykusi pa
aikinim, kurie paskum perrainjant buvo traukti |
pat tekst.
Be vadinamosios Vulgatos", t. y. teksto, kuris padtas
pagrindan visiems Aristotelio veikal leidiniams, iliko
Paryiaus ir Vatikano kodeks fragmentai. ie fragmen
tai apima tiktai kelet II knygos skyri. Turinio atvilgiu
jie neduoda nieko naujo, palyginus su Vulgata". Vis
dlto Bilis (Biehl), kuris ileido nauj, ypa kruopiai
paruot Apie siel" tekst, panaudojo mintuosius
fragmentus kai kuriems Vulgatos" netikslumams patai
syti (I leidimas 1884, antras 1911). lietuvi kalb
ir versta i jo antrojo leidimo. Taiau kai kur remiamasi
kit komentatori pasilytais teksto variantais.
Citatos kit Aristotelio rat vartojamos i Bekerio
teksto (Berlyno Akademijos leidinys 1831 m.).

III. ARTIMIAUSI ARISTOTELIO PIRMTAKAI SOKRATAS

IR PLATONAS

Norint iaikinti traktato Apie siel" vedamsias min

tis, reikia vis pirma atkreipti dmes Aristotelio filo
sofijos pradmenis, j ry su Aristotelio pirmtak
Sokrato ir Platono filosofinmis pairomis. Kovodamas
prie sofist skepticizm morals srityje, Sokratas kl
sau udavin surasti dorovs objektyv pagrind, nuo
kurio priklauso jos bendra ir neabejotina reikm. Kaip
nurodo Aristotelis, sprsdamas t klausim, Sokratas
naudojosi indukcijos metodu, sugretindamas bei palygin
damas vairius konkreius dorybs pasireikimus, ikel
damas aiktn, kas jiems yra bendra ir suteikia etin
vert. Tokiu bdu Sokratas pirmas ikl bendro ir atski
ro problem ir nurod bendrj svok ir j tikslaus
apibrimo esmin reikm painimui. Tai jo negini
jamas nuopelnas filosofins minties istoriniame vysty
mesi.
it tiesos iekojimo metod Platonas pasim i
Sokrato kaip pagrind savo idealistinei filosofijai. Plato
nas teigia, kad tikra daikto prigimtis gldi svokos api
brime, o bendras daikt svokas daikt esm mes
galime suprasti tik mstydami. it teigin Platonas jun
gia su Heraklito teze apie juntamojo pasaulio nesiliauja
m tapsm, tik jis i tez aikina ne materialistikai, kaip
pats Heraklitas, o idealistikai. Jutiminis painimas yra,
Platono nuomone, netikras, painus ir apgaulingas, nes
juntamuose daiktuose nra nieko pastovaus bei apibrto,
kuo painimas galt remtis. Taigi Platonas grietai ski
ria, i vienos puss, jutimin ir svokin painim, o i
antros puss, i dviej painimo bd objektus, junta
muosius reikinius ir daikt esmes arba idjas. Tai du
skirtingi pasauliai, kurie santykiauja vienas su antru kaip
atvaizdas su savo originalu. Tiktai idjoms priklauso tikra
nelygstama btis, tik idjos yra tobulos, nekintamos ir
teprieinamos grynam mstymui. Juntamieji daiktai, prie
8

ingai, yra netobuli atvaizdai (eliai), j buvimas pri

klauso nuo t idj, kurios juose atsispindi. Jie yra kin
tami ir stengiasi prilygti idjoms, bet niekuomet negali
pasiekti pastarj tobulumo. Taigi Platonas klaidingai pri
skiria juntamiesiems daiktams nepriklausom nuo poji
paintin reikm, o jutimin painim pripasta tik tiek,
kiek suvoktas daiktas yra panaus idj. Vos tik pajuts
it panaum, mogus turi nusigrti nuo juntamojo pa
saulio ir atsidti mstymui, kuris atskleidia jam idj
pasaul ir tuo paiu jo sielos tikr prigimt jos giminin
gum su idjomis. Todl idj painimas yra nenutrksta
mai susijs su paties savs painimu. Siela, kaip mstan
ioji btyb, esanti dievikos prigimties ir nemirtinga.
IV. ARISTOTELIO FILOSOFIJOS PAGRINDAI

1. Platono idealizmo kritika

Bdamas septyniolikos met jaunuolis, Aristotelis
stojo Platono akademij, kurioje moksi dvideimt me
t. Platonui mirus, jis pasitrauk i ios mokyklos ir pra
djo skelbti savarankik filosofijos sistem, kurios iei
ties takas buvo Platono idealistins dviej pasauli teori
jos kritika. Aristoteliui, kaip blaiviam bei valgiam
stebtoj ui-tyrintoj ui, buvo svetima Platono mistin ms
tysena, kuri empirin pasaul ir jutimin painim laik
menkaveriais, o bties ir inojimo pradus perkl
ant jutimin (transcendentin) sfer. iuo atvilgiu Aristo
teliui yra bdingas vienas pasakymas, kuriame jis nurodo,
kad tai, kas dievika monms yra maiau prieinama u
ms ems daikt painim, kuris ess daug isamesnis
bei turtingesnis. Ir ms pasaulyje, i ariau siirjus,
net menkas daiktas gali pasidaryti pasigerjimo objektu,
nustebinti savo graumu l. Aristotelis neabejoja materia1 (De partibus animalium I, 6, 644b, 22.)
9

laus pasaulio objektyviu, nepriklausomu nuo painimo

akto egzistavimu ir yra tos nuomons, kad bties prad
reikia iekoti paiuose daiktuose, nes Platono dviej pa
sauli teorija susiduria su nenugalimais sunkumais bei
prietaravimais. Aristotelis tai rodo iais argumentais:
1) Pasak Platono, juntamojo pasaulio daiktai, bdami ne
tobuli idj atvaizdai, egzistuoja tik to dka, kad kiek
vienas j dalyvauja" toje idjoje, kuri sudaro jo esm.
Bet tas dalyvavimas nemanomas, jei idjos egzistuoja
visai atskirai nuo daikt; kaip daikto esm idja turi tu
rti kak bendro su daiktu, vadinasi, tada reikia teigti,
kad yra dar kita auktesn idja, kuri suria daikt su
jo idja. Bet ios auktesns idjos ryys su daiktu ir su
pirmja idja galt atsirasti tik treiajai dar auktesnei
idjai tarpininkaujant ir taip toliau, odiu, siejant daikto
ry su jo idja niekuomet negalima bt prieiti prie
galo. 2) Kadangi konkrets daiktai yra sudtingi ir turi
daug savybi, tai kiekvienas daiktas kartu turi dalyvau
ti" daugelyje idj. 3) Jei kiekvien idj atitinka tam
tikra idja, tai reikt teigti, kad ir mogaus pagaminti
daiktai taip pat turi idjas, o tai prietaraut idj am
inumui. 4) Taip pat negalima teigti, kad idjas turi nei
giami objektai, nes tai nesiderint su idj tobulumu. I
to aikja: pasaulio sudvejinimas nieko neiaikina, o tik
supainioja painimo klausim. Atskirta nuo daikto idja
negali bti jo esm arba prieastis. Leninas paymjo, kad
Platono idj teorijos kritika Aristotelio veikaluose yra
bet kokio idealizmo k ritik a 1 apskritai. Pagaliau painimo
kilms ir raidos nagrinjimas tikino Aristotel, kad ms
tymas nra visikai savarankus painimo altinis ir ne
gali apsieiti be jutiminio suvokimo paramos. Visa tai ir
paragino Aristotel padaryti sprendiamj ingsn, kuris

CTp.

10

1 B. H.
264.

J le n u H ,

O n jio c o jcK H e

T eT p a A H ,

rocnojiH T H 3A aT ,

1947,

atskyr jo pasaulir nuo platonizmo: jis atsisak nuo

dviej pasauli teorijos ir pripaino idjas (daikt esmes)
imanentinmis formomis, t. y. formomis gldiniomis pa
iuose daiktuose ir reikiniuose.
2. Forma ir materija
Taigi Aristotelis prieina ivad, kad esti du pradai, nuo
kuri priklauso visa mus supanio pasaulio sranga
tai forma ir jos apiforminama materija. iame formos ir
materijos santikyje rykiai ikyla Aristotelio mstymo
idealistin tendencija: formai jis priskiria aktyvi, o ma
te rija i pasyvi, neapibrt reikm. ia tendencija
plaiai naudojosi vidurami scholastai. Formos ir ma
terijos savitarpio ryys aikja vis pirma i painimo
proceso analizs.
Painimo objektai yra konkrets tikrovs daiktai. Pa
inti daikt, reikia atsakyti klausim, kas jis yra.
Atsakym duoda tos bendrosios svokos, kurios pagrindia
daikto apibrtum, t. y., kad jis yra kaip tik tas (jo esm)
ir toks (jo savybs, bsenos ir kiti poymiai). Aristotelis
ir Vadina ias bendrsias svokas, nusakanias daiktus,
formomis (eidos, marf). Bet forma dar nra pats daiktas;
ji yra kieno nors forma, kitaip sakant, forma btinai san
tykiauja su tuo, kam ji priklauso ir kam suteikia api
brtum, o tai kaip tik yra materija formos prieyb
ir kartu jos btinas koreliatas ir pamatas. Taigi pats daik
tas yra formos ir materijos junginys, ta konkreti realyb,
kuri yra nukreiptas ms painimas. Aristotelis vadina
j substancija (sia) ta prasme, kad ji yra savaranki btis,
kuriai priklauso visi poymiai ir savybs, bet kuri pati
negali bti niekieno poymiu. Todl forma ir materija
Aristotelio sistemoje turi ne tik gnoseologin, bet ir onto
login reikm, arba tiksliau i veiksni reikm pa
inimui priklauso nuo to, kad jie apsprendia paios rea
lios bties srang. Pati materija yra visikai neapibrta,
11

nes visk, kas j apibria, ji gauna i formos. Todl

painti materij galima tiktai analogikai, t. y., atsivel
giant tai, kaip ji suprantama mogaus praktinje
veikloje.
3. Potencija ir aktualyb
Vien formos ir materijos santykio neutenka realiai
biai apibdinti. itie du pradai duoda tiktai statik
tikrovs vaizd. Mus supant pasaul sudaro ne tik at
skir daikt visuma, bet ir vairs procesai, daikt pasi
keitimai ir judesiai. Aristotelis stengiasi iaikinti gl
dini ituose vyksmuose vidin dialektik. Jis pirmasis
graik filosofijoje dav skirting pasikeitim ri kla
sifikacij pagal tas kategorijas, su kuriomis jie yra su
sij. Jis skiria kitim: 1) pagal substancij atsiradim
ir nykim, 2) pagal kokyb savybi pasikeitim, 3) pa
gal kiekyb didjim ir majim, 4) pagal viet
judjim erdvje. itiems vyksmams aikinti Aristotelis
nustato dviej bties skirtybi bdus, btent p o t e n
c i j o s ir a k t u a l y b s prieingum. Tai nra skirtingi
nuo formos ir materijos pradai, tik jie imami dinamiku
(judjimo) aspektu.
Kokie tikrovs reikiniai pastmjo Aristotel savo
sistemos pagrindu padti potencijos ir aktualybs priey
bes, aikja i t pavyzdi, kuriais jis nuvieia j reik
m ir savitarpio santykius: tai, i vienos puss, organins
gyvybs vyksmai, gyvi gimimas, klestjimas ir nykimas,
i antros mogaus praktin veikla, arba gamyba, kuri,
pagamindama tam tikr mediag, suteikia jai vien arba
kit tiksling form. Tai, kas suartina ias dvi proces
ris, yra j teleologinis pobdis: jos siekia tam tikro
tikslo ir vykdo j. iais atvejais potencija yra arba ta
materija, kuri i prigimties linkusi tam tikr form
(kaip antai gemalas linksta pasidaryti suaugusiu gyviu),
arba materija, kuri gali gyti vien arba kit api
12

brt form, iorinei jgai veikiant; pavyzdiui, akmuo,

i kurio menininkas kala statul. Formos siknijimas ma
terijoje, imamas tiek proceso, tiek jo rezultato prasme,
yra tai, k Aristotelis vadina aktu arba aktualybe (enrgeia-entelcheia). Tokiu bdu aikja, kad ta forma, kuri
nurodytieji procesai vykdo arba aktualina, sutampa su
j tikslu. Maa to, bdama tikslu, forma kartu yra ir ta
veikianioji prieastis, kuri ijudina materij ir paver
ia gldini joje potencij aktualybe. Aristotelio many
mu, tai rodo mogaus gamybin veikla. Statydamas nam,
statybininkas yra veikiamas tos namo idjos arba to pla
no, kuris susidar jo galvoje, ir itas planas (forma) yra
veiksniu, kuris nulemia statybininko darbus, derina juos
taip, kad palaida statybin mediaga apsiformina ir pa
virsta realiu namu. T pat tikslingum, kuris yra bdin
gas mogaus smoningai gamybai, Aristotelis priskiria ne
tik organinei gyvybei, bet ir apskritai visiems fiziniams
procesams, kuriais reikiasi gamtos veiklumas. Gamta,
sako jis, nieko nekuria veltui, ir viskas vyksta joje
tam tikru tikslu l. Pavyzdiui, visi negyvi knai siekia
uimti pasaulyje t viet, kuri atitinka j prigimt: leng
vieji kyla auktyn, sunkieji krinta emyn, ems centro
link.* Todl Aristotelis skiria prigimtinius kno judesius
nuo priverstini, kuriuos sukelia iorins prieastys, be
siprieinanios kn prigimtiniams siekimams. I tof kas
pasakyta, aikja, kad valdantis Aristotelio pasaulir
tikslingumo principas suteikia jai grietai teleologin ir
net antropomorfistin pobd, nes jis aikina gamtos di
namik, remdamasis mogaus smoningos veiklos ana
logija. iuo atvilgiu jis nenukrypsta nuo to kelio, kur
buvo usibrs Platonas. Aristotelio formai priklauso
tie patys esminiai poymiai, kuriuos Platonas priskiria
idjoms: forma apsprendia ne tik daikto esm, bet ir
nustato jo buvimo tiksl visikai suaktualinti savo
1 (m, 9, 12.)
13

prigimt, ir tuo pat sukelia jame atitinkam siekim

vykdyti t tiksl.
Kadangi priklausomai nuo bties dinamiko pobdio
forma yra prieastis trejopa prasme kaip daikto esm,
jo tikslas ir judesio arba pasikeitimo variklis tai ma
terija, kuri Aristotelis apibdina kaip ketvirtj prie
asties r, turi skirtingus aspektus. Pirmiausia, mate
rija yra tas pamatas, kuris ilieka, kai besikeisdamas
daiktas pereina i vienos bsenos kit, t. y., kai jis
gauna nauj form arba netenka tos, kuri turjo, arba,
pagaliau, kai pakeiia vien form kita, skirtinga arba
net prieinga. Bet itas bendras materialus pamatas ne
gali bti visur tas pats; skirtinguose procesuose jis bus
skirtingas, nes gauti tam tikr nauj form gali tik tas
daiktas, kuris j potencijoje jau turi, kitaip sakant, ku
rio prigimtyje gldi reikalingos formos primimui (ak
tualinimui) slygos. Vadinasi, bdamas potencija, daik
tas turi pasiymti tam tikru apibrtumu, o apibrtu
m jam gali suteikti tik forma; kitaip jis nebt realus,
nes visikai beform materija yra nebtis. Todl ir
daiktas, kuris neteko tam tikros formos, pavyzdiui
mogus, kuris apako, dl to dar nenustoja juo buvs,
nes ilieka ta forma, arba form visuma, kurios- dka
jis yra mogus. Iimtis bna tik tais atvejais, kai daik
tas netenka tos formos, kuri apsprendia jo esm, pa
vyzdiui, mogui mirus, nors ir tada tebelieka kakas
realaus, iek tiek apiforminto ne mogus, o lavonas.
4. Form ir potencij hierarchija
ir individuacijos pradai
I formos ir materijos savitarpio santyki iplaukia
dvi ivados, turinios ypatingos svarbos gilesniam Aris
totelio filosofijos ir ypa jo psichologijos supratimui:
1) tiek suaktualintos formos (entelechijos), tiek ir atitin
kanios jas potencijos gali bti skirting laipsni; tuos
14

laipsnius valdo tam tikra hierarchin tvarka, kuri juos

taip ria vienus su kitais, kad emesnioji, suaktualinta
materijoje forma, yra kartu sekanios, auktesniosios,
potencija. Tai reikia, kad tas pats daiktas kartu yra
aktualyb ir potencija, tiktai skirtingais atvilgiais. B
damas aktualyb, jis yra kakas realaus bei apibrto;
turdamas savyje auktesnij form potencijas, jis
turi ir tam tikr neapibrtum, nes potencija yra ne
vien tik sugebjimas arba palinkimas vienai tam tikrai
formai. Ji yra ir daugiareikm galimyb, kuri gali suaktualti skirtingose ir net prieingose tos paios ries
arba gimins formose. O kuri i galim form pasida
rys aktualyb, priklauso nuo esam konkrei aplinky
bi, pavyzdiui, i to paties marmuro gabalo gali bti
ikaltos skirtingos statulos, tas pats mogus gali pasi
rinkti skirtingas profesijas.
2)
Formos ir materijos prieingumas, kuriuo Aristo
telis apibdina realij bt, nra toks grietas, koks jis
i pirmo vilgsnio atrodo. Imant ias prieybes ne
abstrakiai, o taip, kaip jos pasireikia konkreioje rea
lybje, j prieingumas reliatyvja ir pasirodo, kad jos
gali net dialektikai sutapti tame paiame dalyke. Tai
itin aikiai galima matyti i to, kaip Aristotelis supranta
bendro ir atskiro santyk realybje ir painimo srityje.
Mokslo udavinys yra painti konkrei tikrov.
udavin jis gali isprsti tik bendroms svokoms pade
dant. Todl loginiu atvilgiu painim galima apib
dinti kaip apibrimo proces, kuris ingsnis po ings
nio engia pirmyn konkreios realybs link. Jis praside
da nuo bendriausi svok kategorij, kurios nustato
pagrindines objekto ypatybes (jo substancialum, koky
b, kiekyb, santykius su kitais objektais ir kitas jo
bsenas) ir vystosi toliau, priddamas vis naujus api
brimo poymius ir tuo suteikdamas susidaraniam
ms prote objekto vaizdui vis didesn apibrtum ir
tikslum. Bet itos apibrianios svokos yra ne kas
15

kita, kaip tos vairios formos, nuo kuri priklauso pa

stamo objekto bendra prigimtis ir jo savybins ypaty
bs. Kitaip sakant, painimo procesas eina nuo bendresni
giminini form prie maiau bendr, nuo giminini for
m prie rini, ir pagaliau prieina t konkreiausi, ne
dalom emesns ries form (atomon eidos), kuri isa
miai apibria objekto esm (to ti n einai). Tai ir yr
mokslinio painimo riba ir galutinis jo tikslas. Tolesni
konkrets poymiai, kuriais nedalomosios ries ribose
skiriasi vienas individas nuo kito, pavyzdiui, Sokratas
nuo kit moni, yra atsitiktinio pobdio ir teprieina
mi manymui (doksa), o ne moksliniam painimui, nes jk
priklauso nuo toki aplinkybi, kurios negali bti i
vestos i bendros teleologins pasaulio santvarkos.
Jei dabar pavelgsime painimo proces i materi
jos bei potencijos puss, tai vis pirma tursime .ntsi
velgti, kad kiekvien aktualjimo laipsn atitink i
tam tikras, apibrtas potencijos laipsnis. O kokia yr
nedalomosios ries potencija? Kadangi painimas v
objekto apibrimo procesas, kuris vyksta s\roko
arba formoms padedant, tai kiekvienas naujas ap; -i-rf
mas vis tiksliau apibdina objekt ir tuo paiu v
r&c
giau siaurina tas daugiareikmes galimybes arba
'frk
cijas, kurios gldi objekto materialiame pamate. -
apibrimo procesas yra usibaigs nedalomosios r
apibrimu, kuris apima ir suvienija visus esminius
mos elementus, potencijos neapibrtumui nebe!
vietos, ir potencija sutampa su aktualybe. ia pi
Aristotelis ir tvirtina, kad paskutin materija yra
.
kuri, pasiekusi aukiausi apiforminimo lyg, nebesiski
ria nuo konkreiausios formos, kuri yra nedaloma. Ant
ra vertus, i to galima suprasti, kodl Aristotelis logikos
ir matematikos, t. y. abstraki svok srityje vartoja
termin materija dar kita prasme, negu fizikoje, tai
kydamas j bendrosioms gimininms svokoms t siau
resni rini svok atvilgiu, kurios suteikia joms rei
16

kaling objekto painimui formos apibrtum. Juo

bendresn yra svoka, tuo platesnis jos potencialumas,
t. y. tuo daugiau gldi joje potencialiai skirting reik
mi (form), kurias gali suaktualinti priklausanios gi
minei rys ir poriai.
Taip atsispindi mstymo (svokinio painimo) sfe
roje bdingas gamtai (realiai biai) potencijos ir ak
tualybs prieingumas ir koreliatyvumas. Daug gin
sukl ne tik senovje, bet ir viduramiais bei nau
jaisiais laikais klausimas, kas yra Aristotelio filosofijos
Tn d i v i d u a c i j o s principas, t. y. tas pradas, kuris lei
dia bendroms formoms aktualintis neribotame skirting
konkrei individ skaiiuje: ar jis yra forma, ar ma
terija? Remiantis paties Aristotelio pasisakymais, tenka
^prinainti, kad jo sistemoje individuacijos pradas yra
vt-jopas. Nors formos savo esme yra kakas bendra,
{afau j bendrumas turi skirtingus laipsnius, ir form
^ipusavio santykiai ir junginiai utikrina nenutrkstam
ir perjim nuo bendriausi form kategorij iki
J*nkr Jiausi nedalomj ri. iuo atvilgiu indi1
' ^ija yra form suskirstymo idava. Taiau indivi& . a i tikrj nesibaigia nedalomja rimi, nes pas1<T ,ji yra dar kakas reliatyviai bendra, kas aktualja
ibotame skaiiuje atskir individ, kurie skiriasi tiek
*o materialia sudtimi, tiek erdvs bei laiko atvilgiu,
t erdv ir laikas pasaulyje yra tapsmo ir kitjimo bti' slygos, o ie vyksmai savo ruotu priklauso nuo
Arijos. I to ieina, kad ir materija, kaip btinas veiks
nys, dalyvauja individuacijoje, t. y. realizuojant formas
atskiruose individuose.
5. Materija Aristotelio pasauliroje netobulumo
ir atsitiktinumo prieastis
Ivada, kad materija, kaip btinas veiksnys, dalyvau
ja individuacijoje, yra reikminga dar kitokiu atvilgiu.
Ji rodo, kad materija nra vien tik neapibrtas bties
'2

Apie s ie l

17

pamatas, neturs joki specifini poymi. Ji nra visi

kai pasyvus form imtuvas, bet yra ir tam tikra jga, prie
inga bendrai visatos teleologinei santvarkai, ir trukdo
jos visik bei tobul realizavimsi tikrovje, odiu, ji
yra pasaulio netobulumo prieastis. Materijai besipriei
nant formos poveikiui, organinje gamtoje atsiranda luo
ir isigimli; irint kiek materija apsprendia ir
mogaus prigimt, nuo jos priklauso ir jo palinkimas
blog, jo mstymo neaikumas bei nenuoseklumas, lygiai
kaip ir tos vidins ir iorins aplinkybs, kurios kliudo
jo prigimiai visikai isivystyti ir pasireikti. Pagaliau
ir vis gyvi mirtingumas yra mediagos pasekm, nes
kur yra mediaga, ten yra ir tapsmas bei kitimas, o kiek
vienas sudtingo daikto kitimas pasaulyje anksiau ar
vliau baigsis jo suirimu.
Kitaip sakant, materija yra viso, kas gamtoje netobula
ir netikslinga, paskutin prieastis, o forma, prieingai,
yra tobulumo bei tikslingumo pagrindas. itoje mintyje
aikiai girdisi Platono idj teorijos atbalsiai. I platoniz
mo Aristotelis pasim dar kit klaiding pair, b
tent tobulumas neatskiriamas nuo absoliutaus pasto
vumo (aminumo), o tai kas keiiasi, yra netobula ir
parodo, kad priklauso nuo materijos.
Bet jei netobula yra viskas, kas nesiderina su visatos
tikslinga ir racionalia santvarka, tai reikia pripainti,
kad pasaulio netobulumai negali bti aikinami, remian
tis ia santvarka, ir ia prasme jie yra iracionals, t. y.
j konkreios prieastys yra racionaliam moksliniam
painimui neprieinamos, kitaip sakant, tie netobulumai
yra a t s i t i k t i n u m a i . Tokiu bdu pasirodo, kad i
tie atsitiktinumai, Aristotelio supratimu, priklauso nuo
materijos, o atsitiktinumo sfera pasaulyje yra gana plati:
ji apima ne tik anksiau nurodytuosius anormalius rei
kinius, bet ir visus tuos nenumatomus konkreius atve
jus, kai tikrovje susiduria du ar keli vyksmai arba
vykiai, kurie neturi jokio vidinio ryio, ir netiktai
18

veikia vieni kitus. Priklausomai nuo to, ar j idava yra

monms naudinga, ar pragaitinga, jiems priskiriama
laims arba nelaims pavadinimas. O tiek, kiek materija
pasireikia kaip aktyvus veiksnys, kuris prieinasi teleo
loginei pasaulio santvarkai ir j iek tiek iardo, ji tuo
paiu silpnina ir jos griet reguliarum bei btinum.
Todl, pastebi Aristotelis, nagrinjant gamtos rei
kinius ir j dsningum, paprastai tenka susidurti ne su
tuo, kas v i s u o m e t ir btinai vyksta, o su tuo, kas
realybje d a n i a u s i a i ir daugeliu atvej pasitaiko.
Atsivelgiant nurodyt aktyv vaidmen, kur Aristo
telis skiria materijai gamtos reikiniuose, galima
suprasti, kad jis kartais linksta ir materij pripainti
substancija. Pavyzdiui, Metafizikoje" (VIII, 1, 1042a
3134) jis nurodo, kad materija yra tas pamatas, kuris
slygoja visus daikt pasikeitimo procesus ir juose i
silaiko. Bet jei yra taip, jei materija yra aktyvus veiks
nys,tai, kaip teisingai paymi Achmanovas \ reikt pri
painti, kad atskirus konkreius daiktus apsprendia ne
tik forma, bet ir materija. Taiau tokiam materijos su
pratimui aikiai prietarauja kiti Aristotelio pasisaky
mai, .pavyzdiui, kad juntamj pavieni substancij
(daikt-individ) negalima apibrti ir rodyti, nes joms
priklauso ir materija, o materijos prigimtis yra tokia,
kad ji gali bti ir nebti. Aiku, kad materijos visikas
neapibrtumas nesiderina su jos aktyviu vaidmeniu
konkreioje realybje. I it svyravim, dvejopai ir
prietaringai suprantant materij, kyla ta painiava, ku
ri, Lenino nurodymu, bdinga Aristotelio bendro ir at
skiro, t. y. svokos ir atskiro daikto, dialektikai2.

1 A . A xmho 6, JIorHHecKoe y^etm e

MocKBa, 1954, cTp. 32.
2 B.

H.

JlenuH,

3>HJi0C0(j)CKHe

ApncroT ejia,

TeTpaAH,

H3A. M O FIH ,

rocnojiHTHS^aT,

1947,

cTp. 304.
19

6. Substancijos svoka. Pirminis judintojas.

Kosmologija
Su nurodytaisiais svyravimais materijos klausimu
siejasi dar kitas neaikumas Aristotelio sistemos pagrin
duose, btent substancijos svokos daugiareikmiku
mas. Aristotelio pasisakymuose mes aptinkame tris
poymius, kuriais jis apibdina substancij. Kaip jau
nurodme, substancija yra: 1) savaranki btis, kuriai pri
klauso visi poymiai, bet kuri pati negali bti kieno
nors kito poymiu, arba, kitaip sakant, ji gali sprendime
uimti tiktai subjekto, o ne predikato viet; 2) tai, kas
apsprendia daikto esm (jo specifin apibrtum);
3) tai, kas nekintama ir ilaiko savo tapatum visuose
kitimuose. Remdamasis pirmuoju poymiu, Aristotelis
pripasta konkret daikt (formos ir materijos jungin)
substancija. Taiau konkretaus daikto buvimas (existentia) nesutampa su jo esme arba esmine forma (essen
tia) ir, be to, kinta: jis atsiranda, inyksta ir pereina i
vienos bsenos kit. Todl galima substancialum pri
skirti atskiram daiktui tiktai reliatyvia prasme. Formai,
prieingai, priklauso 2-sis ir 3-sis poymis: ji yra nekin
tama ir apsprendia daikto esm. Stai kodl Aristotelis
ir vadina form antrja substancija, pirmiausia atsivelg
damas konkreiausi nedalomj r, kuri isamiai
atskleidia daikto esm (vidurami scholast terminolo
g ija quidditas). Taiau ir quidditas yra kakas bendro,
kas realizuojasi tiktai pavieniuose daiktuose, ir todl
iame pasaulyje ji nra savaranki btis. Ji pasirodo,
daiktui atsiradus arba perjus kit bsen, o daik
tui inykus arba pasikeitus, vl dingsta. O tai, kas
aktualina tam tikr apibrt form, yra visuomet tokia
pat forma, suaktualinta kitame daikte arba individe pa
gal bendr gamtos dsningum: mogus gimdo mog,
namo forma statybininko galvoje sukuria nam, vieno
daikto judesys sukelia kito daikto judes ir t. t. Taigi
20

iuo atvilgiu pirmenyb priklauso aktualybei, o ne po

tencijai. Bet, antra vertus, kiekviena aktuali forma pri
klauso nuo kitos aktualios formos ir iuo atvilgiu
substancija yra tiktai reliatyvi. Ar negalima bt tada
pripainti valdani pasaul bendr teleologin santvar
k absoliuia substancija? Taiau ir toks substancijos
klausimo sprendimas nesiderint su Aristotelio siste
mos pagrindais, nes ta santvarka yra kakas bendra,
tas bendras dsningumas, pagal kur nepaliaujamai besi
kartojaniuose procesuose atskiros nekintamos formos
vis i naujo siknija atitinkamoje materijoje ir tuo pa
iu gauna konkret individualum. Tokiu bdu atrodo,
kad substancija savarankios bties prasme gali bti tik
tai entelechija, kaip konkreti aktualioji forma, t. y. in
dividualyb. Tai aikja ir ariau siirjus form
hierarchij. I tikrj pereinant nuo emesnij form
prie auktesnij, materijos, kaip formos prieybs,
vaidmuo vis maja. Juo auktesn yra forma, juo la
biau jos potencija (atitinkama materija) yra apiforminta,
juo daugiau ji tarsi atsiskiedia formoje ir jai prilygsta.
Todl form hierarchij turi vainikuoti tokia aukiau
sia forma, kur materijos neapibrtumas (potencialumas)
visikai inyksta ir kur forma yra gryna, nepriklauso
ma nuo materijos, aktualyb. ita individualyb bus ir
vienintel savo ries individualyb, nes, kur nebra
materijos, ten negali bti ir individ daugybs. iai ne
lygstamai materialiai substancijai yra svetimas kitjimas
ir nykimas; ji yra amina btis, kuri negali nebti (ne
egzistuoti). Kaip ubaigta aktualyb, ji yra nepaliaujamas
veiklumas. Tas veiklumas pasireikia vis pirma tuo, kad
toji substancija yra paskutin vis judesi prieastis arba,
kaip Aristotelis sako, pirminis visatos judintojas. Bet,
bdamas toks, jis pats yra nejudamas, nes savo veiklumu
jis vykdo visos bties teleologin santvark, t. y. judina
pasaul kaip aukiausias tikslas, kurio visi daiktai ir
21

btybs siekia, besistengdami savo galimybi ribose prie

jo prisiartinti ir j j panati.
Taigi pirminio judintojo teorijoje Aristotelio idealiz
mas perauga j teologij. itomis idealistinmis ir teolo
ginmis pairomis, prietaraujaniomis paangioms se
novs mstytojo mintims, remdavosi vidurami scholastai
dievo buvimui rodyti. Pirminio judintojo klausimu itin
aikiai pasirodo Platono idealizmo taka Aristoteliui.
Mes matme, kad pirminis judintojas yra nekintama
ir nepriklausoma nuo materijos aktualyb (entelechija),
kuri judina visat, kaip jos siekim aukiausias tikslas.
Bet jei yra taip, tai pirminio judintojo santykis su visata
yra, taip sakant, vienaalikas: jis veikia visat, bet i
jos nepatiria jokio atoveiksmio. Kitaip sakant, savo pri
gimtimi jis neturi nieko bendro su visata, jis yra anapus
jos arba jai transcendentikas. iuo atvilgiu pirminis
judintojas niekuo nesiskiria nuo Platono idj, o ypa
nuo aukiausios idjos grio idjos. Atsivelgiant
tai, kaip Aristotelis apibdina pirminio judintojo vidin
veiklum, galima sakyti, kad jis dar primygtiniau pabr
ia bties pirmapradio transcendentikum. Kaip mo
gaus tikslinga ir prasminga veikla kyla i proto, taip ir
visatos teleologin santvarka gali priklausyti tik nuo
aukiausio protingo prado nuo intelekto (ns). Kaip
ir Platonas, Aristotelis teikia pirmenyb teoriniam ms
tymui prie praktin. Todl ir pirminio judintojo veiklu
mas turi bti ne kas kita, kaip teorinis mstymas, kuriam
utenka savs. To mstymo objektu gali bti tik pats
pirminis judintojas, nes jei objektas skirtsi nuo jo, tai
judintojas priklausyt nuo ko nors kito ir netekt savo
nelygstamo savarankikumo ir tobulumo. Todl nemano
ma, kad pirminio judintojo mstymas pereit nuo vieno
objekto prie kito arba kad to mstymo objektas bt
kakas maiau tobula u j pat, nekalbant jau apie jam
svetim blog. Vadinasi, jo vidinis veiklumas yra nekin
tamas ir ribojasi tuo, kad jis pasta ir velgia tiktai
22

pats save. Bet i to iplaukia neivengiama ivada, kad

ir visatos tikslinga santvarka negali bti nejudamo ju
dintojo mstoma ir tas poveikis, kur visata gauna i jo,
nepareina nuo jo mstymo. Nejudamam judintojui u
tenka savs, ir jo veiklumas neturi jokio ryio su visu
tuo, kuo jis pats nra. Gamtos siekimas jam prilygti ne
palieia nei jo esms, nei jo buvimo, nes viena ir kita
jame sutampa. Todl Aristotelio pirminis judintojas nra
nei visatos krjas, nei jos tvarkytojas bei valdytojas;
visos vidurami teolog ir j pasekj pastangos Aristo
telio pair diev suvesti krikionik teizm pasi
liko bergdios ir objektyviai nepagrstos. Taip Aristo
telio moksle apie pirmin judintoj ikyla aiktn visos
jo sistemos vidinis prietaringumas. Pripains pirminio
judintojo, tos aukiausios vis form formos, transcendentikum pasauliui, jis sugriov pagrindin savo filoso
fijos tez, kuri teigia formos imanentikum materijai.
Aristotelis ia teze turjo veikti bei paalinti nedermes,
gldinias platonizmo dviej pasauli teorijoje. Tie prie
kaitai, kuriuos jis padar Platono idealizmui, gali bti
didele dalimi panaudoti jam paiam kritikuoti. Kai
vienas idealistas kritikuoja kito idealisto idealizmo pa
grindus, sako V. I. Leninas, i to visuomet laimi ma
terializmas. Plg. Aristotelis prie Platon ir t. t. Hegelis
prie Kant ir t. t." \
Suvesdamas savo pirmtak pairas visat sisteminn vienybn, Aristotelis sukr kosmologin geocentri
nio pobdio teorij.
Pasak Aristotelio, visata susidaro i dviej nelygi
dali, kurios skiriasi savo sudtimi, savo judesiu ir to
bulumo laipsniu, tai yra virmnulinis ir pomnulinis
pasauliai. Pirmasis susideda i daugelio koncentrik

CTp.

1 B. H. JlenuH,
264.

OHJioco<>cKHe

T eT paan,

o ciio jih th 3 A 3 T ,

1947,

23

dangaus sfer, kuriose yra paeiliui idstytos nejudan

iosios vaigds, planetos, pagaliau saul ir mnulis.
Visos ios sferos sukasi ratu aplink visatos nejudant
centr ms em. Toks judjimas pasiymi aukiau
siu tobulumo laipsniu, nes jis yra pastovus, nenutrks
tamas bei aminas ir tuo paiu savo prigimtimi artimiau
sias nejudaniam pirminiam judintojui. Cikliko judesio
nejas arba pagrindas yra ypatingas elementas eteris,
kuris pripildo visas dangaus sferas. Savo tobulumu jis
irgi pranoksta visus pomnulinio pasaulio elementus ir
skiriasi nuo j tuo, kad yra nekintamas ir neturi priey
bs. Visatos judjimas vyksta taip: pirminis judintojas
judina kratutin nejudanij vaigdi sfer, o ita
sfera savo ruotu judina visas kitas sferas. Vidurini
dangaus sfer judesio takoje atsiranda ir bdingi emi
kiems elementams (emei, vandeniui, orui ir ugniai) tie
ss ir nepastovs judesiai, kaip ir visi tie vairs kitjimo
procesai, kurie yra t judesi slygojami.
Aristotelio kosmologins pairos remiasi garsiojo
astronomo Eudokso sfer teorija, kuri turjo aikinti dan
gaus kn judesius ir t judesi tarpusavio santykius.
Taiau Aristotelis ne j tam tikrus pakeitimus, kurie,
jo nuomone, labiau derinasi su stebjimo duomenimis.
Vliau i kosmologin teorij papild Ptolomjus
(II a.).
Aristotelio Ptolomjaus geocentrin sistema vie
patavo viduramiais. J nuvainikavo didysis lenk moks
lininkas Kopernikas, rods, kad em su kitomis plane
tomis sukasi aplink saul. Nepaisant savo naivumo ir
eksperimentini duomen nepakankamumo, Aristotelio
natrfilosofija vis dlto suvaidino rimt vaidmen gamtos
painimo istorijoje, nes ji dav daugiau ar maiau vien
tis pasaulio vaizd l.

1 HcTopHH 4>hjioco(J)hh, t . I, MocKBa, 1957, cTp. 125.

24

V. ARISTOTELIO PSICHOLOGIJA IR PAINIMO TEORIJA

1. Psichologijos ryys su biologija ir fizika

(gamtos filosofija)
Aristotelio psichologija ir glaudiai su ja susijusi pa
inimo teorija remiasi tais bendrais pagrindais, kuriuos
yra nustaiusi jo filosofija. Galima1net sakyti, kad kaip
tik psichologijoje aikiausiai pasirodo bdingi jo msty
senos bruoai su visomis jos teigiamybmis ir neigiamy
bmis, su visais jo svyravimais tarp materializmo ir idea
lizmo pozicij. Ir tai suprantama, atsivelgiant, kad tie
empiriniai duomenys, i kuri jis yra sudars savo filo
sofijos principus, kaip mes jau nurodme, pirmiausia
priklauso biologijos ir mogaus gyvenimo bei veiklos
sritims. iame anginiame straipsnyje mes sustosime
tiktai ties kai kuri svarbesni klausim aikinimu,
kuris galt palengvinti traktato Apie siel" skaitym
bei supratim. Paaikinimus, reikalingus atskiroms trak
tato vietoms nuviesti, skaitytojas ras komentaruose.
Aristotelis aikina psichin gyvenim ir painimo
proces, remdamasis tais paiais pradais, kuriuos jis
deda pagrindan visiems gamtos vyksmams, tiek neorga
niniams, tiek ir organiniams aikinti. Tokie pradai yra
materija ir forma, potencija ir aktas. Gamtos veikla rei
kiasi vairiais judesiais, kiekvienas judesys slygojamas
dviej veiksni to, kas judina (forma, entelechija) ir
to, kas judinama (materija, potencija). Organin gyvyb
ir psichinis gyvenimas skiriasi vienas nuo kito ir nuo
negyvosios gamtos ne pagrindianiais juos pradais, o
savo judesiais ir t judesi kokybiniu vairiopumu, arba,
kitaip sakant, tais vairiais bdais, kuriais pasireikia
formos ir materijos (arba akto ir potencijos) sveika.
O itie sveikos skirtumai priklauso nuo formos ir ma
terijos skirting laipsni, nuo valdanios gamt hierar
chins form santvarkos, kurioje kiekviena emesnioji
forma yra kartu sekanios auktesniosios formos pamatas
25

ir potencija. Aristotelis dar nesilaik pairos, kad auk

tesns formos isivysto evoliucijos keliu i emesni.
Form hierarchija yra, Aristotelio supratimu, sta
tika, nekintama; i btybs, turinios tam tikr apibr
t form, gali atsirasti kita btyb, kuri turi tiktai toki
pat form, nors Aristotelis ir pripasta, kad atskiri indi
vidai savo gyvenime pereina skirtingas vystymosi arba
apiforminimo stadijas ir, kad, pavyzdiui, vaiko psichika
beveik nesiskiria nuo auktesnij gyvuli psichikos.
Aristotelis visur pabria gamtos vieningum ir nurodo,
kad perjimas nuo negyvo prie gyvo vyksta nenu
trkstamai, kad negalima tiksliai nustatyti j rib ir tarpi
ninkaujani nari eils. Vir negyvos gamtos ikyla
augalija, kurioje utinkama visoki ri, besiskiriani
savo gyvybikumo laipsniais. Imama kaip gimin, ji,
palyginus su neorganine gamta, atrodo esanti gyva, o
palyginus su gyvnija negyva. Be to, ir perjimas nuo
augal prie gyvuli yra nenutrkstamas; dl kai kuri
vandens gyvi galima abejoti, ar jie yra gyvnai, ar
augalai, nes jie priaug prie dugno, o atplti nuo jo
nustoja gyvybs. iuo form perjimo nenutrkstamumu
remiasi analogijos principas, kuris Aristotelio gamtos fi
losofijoje vaidina labai svarb vaidmen. Pasak Aristote
lio, analogija yra tas panaumas, kuris jungia skirtingas
kn arba gyvi gimins, nepaisant to, kad jos neturi
bendr element arba poymi. Itin aiki analogijos
reikm yra gyvojoje gamtoje, augal ir gyvuli kno
organizacijoje, j veiksenoje ir gyvenime. Pavyzdiui,
kno organai, kurie skiriasi savo sudtimi, forma ir pa
dtimi, atlieka panaias reikmingas organizmo gyvybei
funkcijas: kas mogui yra ranka, tas paukiui yra
sparnas, uviai pelekai ir t. t. ias analogijas nustaty
ti Aristoteliui padeda viepataujantis visoje gamtoje
tikslingumas. Nors Aristotelis kartais links perdti
iorini panaum reali reikm ir, .aikindamas gyvu
li psichik analogikai su mogaus psichiniu gyvenimu,
26

pasiduoda antropomorfizmo pagundai, vis dlto naudoji

masis analogijos principu pasirod labai vaisingas. Todl
Aristotelis teisingai yra laikomas biologijos lyginamojo
metodo krju.
2. Sielos apibrimas. Maitinanioji siela
Aristotelio moksle apie siel itin vertingas yra mgi
nimas iaikinti kokybin gyvosios ir negyvosios gamtos
skirtum, apibrti augal ir gyvn specifines ypaty
bes ir pagaliau nustatyti, kokie mogaus esminiai skir
tumai nuo gyvosios gamtos. Aristotelio pairos iais
klausimais viepatavo psichologijoje ilgus imtmeius.
Bet iuolaikinis mokslas nepripasta tokio grieto auga
lijos ir gyvnijos skirtingumo ir ikelia, prieingai Aris
toteliui, j esmin vienyb, teigdamas, jog itos dvi
gamtos karalijos remiasi tos paios auktai organizuotos
materijos judjimo formomis, kurios pasireikia esmine
gyvybs savybe mediag apykaita. Gyvyb skiriasi,
pasak Aristotelio, nuo negyvosios gamtos savo ypatinga
forma ir tos formos vieta form hierarchijoje. Bet, rem
damasis savo teleologine pasaulira, jis klaidingai pri
skiria visai gyvajai gamtai tikslo siekim, tai yra toki
savyb, kuri yra bdinga tik smoningam mogui. Ta
ypatinga forma, kuri skiria gyva nuo negyva, ir esanti
siela. Ta materija, kuri siela apiformina ir aktualina,
yra organinis knas, t. y. toks knas, kuris turi reikalin
gus gyvybei isaugoti organus. Todl bendras ir reikia
paymti provizorinis sielos apibrimas skamba taip:
siela yra organinio kno, turinio potencijoje gyvyb,
pirmin aktualyb. I io apibrimo galima matyti, kad
siela, palyginus su negyv kn formomis, yra auktesnio
laipsnio forma; jos potencija yra sudtinga materija, kuri
jau turi daug poymi. Siela jungia ir derina vairius
organus, kurie skiriasi savo pavidalais, savo funkcijomis
ir susideda i nevienod element. Todl ir tie judesiai,
27

kurie yra bdingi gyviems knams, ne tik pasiymi

didesniu sudtingumu, negu negyv kn judesiai, bet ir
skiriasi nuo j savo tikslu. I tikrj pastarieji siekia u
imti t viet pasaulyje, kuri atitinka j prigimt: sunkie
j i jo centr, lengvieji periferij. Pasiek t viet, jie
nustoja judj ir rimsta. Gyvi prigimtiniai judesiai, prie
ingai, yra susij su kokybiniais pasikeitimais ir turi
tiksl isaugoti gyvyb (tiek atskiro individo, tiek ir
visos gimins), o gyvyb isilaiko tik tol, kol tie judesiai
vyksta ir kartojasi. Gyvyb yra nepaliaujamas veiklumas,
nesuderinamas su rimtimi. Taigi siela1yra, pasak Aristo
telio, gyvybs pradas, vis pirma grynai biologine
prasme. Ji pasireikia dviem sugebjimais, kurie utikri
na tiek atskiro gyvio, tiek visos gimins buvim ir i
silaikym, btent sugebjimu misti ir gimdyti. itie
sugebjimai pirmiausia skiria gyva nuo negyva ir apib
dina t primityvi sielos form, kuri priklauso augalams.
Nors jie turi labai paprast organizacij, negali keltis i
vietos viet ir gauna maist i tos mediagins aplinkos,
su kuria jie yra suaug, j mitimas ir augimas negali bti
aikinami, remiantis tiktai sudarani j kn element
sveika, nes itie procesai valdomi tam tikro mato bei
proporcingumo, kurie apsprendia j dyd ir pavidal.
Siela veikia gimt visiems gyviams ilum, kuriai
padedant vyksta gaunamo maisto pasisavinimo procesas.
Bet augal sielai, Aristotelio vadinamai maitinanija,
arba gimdanija, siela, stinga dar to gyvybs centro,
bdingo gyviams, ypa auktesniesiems, kuris suteikia
jiems grietai apibrt vieningum. Tai parodo, tarp
kitko, tas faktas, kad atskiros nupiautos augalo dalys gali
nenustoti gyvybs ir isivystyti sveik augal. iuo
atvilgiu augalas aktualybje teturi vien siel, o poten
cijoje daugel.
Bdama visokios gyvybs pradas, maitinanioji, arba
gimdanioji, siela priklauso ne tik augalams, bet ir
visiems auktesniesiems gyvnams tiek gyvuliams,
28

tiek ir mogui. J i yra vis auktesnij sielos ri b

tinas pamatas bei slyga. J i santykiauja su pastarosio
mis form hierarchijoje taip, kaip emesnioji forma su
auktesnija. Todl tiktai maitinanioji siela gali veikti
ir egzistuoti nesant auktesni sielos ri. Tiesa, Aristote
lis danai kalba apie skirtingas sielos dalis, tarsi visos
sielos rys bt atskiros savarankios jgos, kurios ga
li reiktis nepriklausomai vienos nuo kit. Taiau nagri
ndamas i sielos dali savitarpio santykius, Aristote
lis aikiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas
pradas, pasireikis skirtingais sugebjimais, kuriuos
galima tik logikai, o ne realiai atskirti vien nuo kito.
Todl ir skirtingos sielos rys yra ne kas kita, kaip to
paties prado auktesni arba emesni isivystymo arba
tobulumo ir diferenciavimosi laipsniai.
3. Juntanioji siela
a) Y p a t i n g o j i l y t j i m o r e i k m
Sekant auktesn isivystymo laipsn siela pasiekia
gyvno sieloje. Be mitimo ir gimdymo ji pasiymi dar
kitais naujais sugebjimais, kurie ymiai ipleia ir
vairina sielos veikl ir santykius su aplinkiniu pasauliu.
Tokie sugebjimai yra jusl, judrumas, jautrumas, vai
ri ri siekimai bei potraukiai. Laikydamas jusl
svarbiausiu gyvn sielos sugebjimu, su kuriuo yra
glaudiai susij visi kiti, Aristotelis vadina j juntanija siela. Su maitinanija siela ji santykiauja, kaip for
ma su savo potencija. Tai rodo ir ta ypatinga reikm,
kuri Aristotelis priskiria lytjimo juslei. Augalai gauna
maist i tos .iorins mediagins aplinkos, su kuria
jie tiesiog susilieia. O lytjimas yra kaip tik ta jusl,
kurios pagalba gyvnai suvokia bendriausias fizinio pa
saulio prieybes ilum ir alt, sausum ir drgm;
be to, ir kno esmines savybes: kietum, minktum,
svor ir kt. Lytjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybs
29

btina slyga; j turi visi gyvnai, net ir emiausieji,

kurie kit jusli neturi. Be to, lytjimas suvokia ne vie
n, o daugel prieybi, kuri negalima sujungti vier
bendr gimin. Pagaliau ji skiriasi nuo kit jusli ir
tuo, kad lytjimo specifinis organas sutampa su tuo centri
niu organu irdies srityje, kur sueina vis atskir jusli
spdiai ir kuris yra tuo paiu vadinamosios bendrosios
jusls t. y. ms laik terminologija smons vie
nybs mediaginis pagrindas. tai kodl Aristotelis vadina
lytjim pirmine jusle ir, kaip galima matyti i jo pasi
sakym kituose biologiniuose veikaluose, linksta pripa
inti itin glaud lytjimo ry su bendrja jusle ir net
laikyti i pastarj pirmosios idava. Visa tai rodo, kad
klysta tie Aristotelio komentatoriai, kurie aikina bendr
j jusl smon idealistikai, kaip apriorin veiksn,
nepriklausant nuo patirties ir sielos sveikos su fiziniu
pasauliu. Aristotelio pasisakymai kaip tik iuo klausimu
numato, nors ir nerykia forma, tas ivadas, kurias prijo
ms laik evoliucin ir fiziologija pagrsta psichologija.
b) P o j i r y s i r j o b j e k t a i .
Bendroji j u s l 1
Aristotelio jutiminio painimo teorija pasiymi rykia
materialistine tendencija. Paneigs Platono idj pasaul,
Aristotelis pripaino, kad poji altinis yra materialus
1 Aristotelis aikiai skiria sugebjim justi (aisthtikon), kuriuo
pasireikia juntanioj i siela, nuo kno organo (aisthterion), veikia
mo iorini juntam objekt. itam sugebjimui paymti vertime
vartojamas atskiras terminas Jusl, atsivelgiant tradicij, sigal
jusi tiek lotyn kalboje, tiek ir dabartinse Europos kalbose. Nuo
jusls sugebjimo justi skiriamas jutimas, kaip jutiminio suvokimo
aktas, ir pojtis, kaip to akto idava. Kadangi tarybinje filosofinje
literatroje lietuvi kalba terminas jutimas vartojamas ir sugebjimo
justi prasme, tai jusls terminas vartojamas tik tada, kai svarbu pa
brti, kad kalbama kaip tik apie sugebjim justi, o visais kitais atve
jais vartojamas jutimo terminas, kaip jusls termino sinonimas.
30

pasaulis. Jusl yra nukreipta atskirus daiktus, esanius

nepriklausomai nuo moni smons. ,,Esm ia yra
iorje" u mogaus, nepriklausomai nuo jo. Tai mate
rializmas" l.
Aristotelio jutiminio painimo teorijos supratim kiek
apsunkina ta aplinkyb, kad vartojamas jo terminas
a'istesis turi dvi reikmes, kurias ms laik psichologija
aikiai skiria. Aistesis ymi: 1) pojt tikslia to odio
prasme, t. y. atskiros jutimins savybs suvokim (rusi
kai omym,eHHe, vokikai Empfindung, anglikai ir
pranczikai sensation) ir 2) konkretaus daikto suvo
kim, kuris susideda i viso komplekso suvest dalykin
vienyb poji (rusikai BocnpHflrae, vokikai Wahrnehmung, anglikai ir pranczikai perception). Taiau
bt klaidinga manyti, kad Aristotelis nebuvo pastebjs
io skirtumo. Nors ir terminologikai neufiksuotas, jis
gldi jo poji klasifikacijoje, kurioje skiriamos trys
grups: 1. Savybiniai arba specifiniai pojiai, kurie bu
dingi atskiroms jusls rims (regjimui, klausai, lytji
mui ir t. t.) ir tiktai jutimo organams padedant gali bti
suvokiami. Tai tie pojiai, kuriuos iuo terminu ymi
ir ms laik psichologija. 2. Lydimieji arba atsitiktiniai
pojiai. Pastarieji yra atskiri specifiniai pojiai arba
poji dalykiniai kompleksai, kuri dirginamas jutimas
tiesiog nesuvokia esamuoju momentu, bet kurie ikyla
ms galvoje j asociacinio ryio su gautu spdiu dka.
Taip bna tais atvejais, kai praeities patyrimas mums yra
suteiks ini apie dviej skirting specifini jutimini
savybi jungin tame paiame daikte arba apie savybs
ry su daiktu, kuriam ji priklauso. 3. Pagaliau trei
grup sudaro pojiai t savybi, kurios yra glaudiai
susijusios su savybiniais pojiais ir suvokiamos beveik
vis atskir jutim organais (judesys, rimtis, figra, dydis,
1 B. M. JlenuH,
(Tp. 267.

OnjiocojcKHe

TeTpa^H,

rocnoJiHTH3,naT,

1947,

31

skaiius). Aiku, kad antrosios grups pojiai nra vie-*

niniai pojiai, o vairs paprast jutim junginiai, kur
juntamosios savybs suvokiamos kaip priklausanios daik
tams, ir tiesioginis jutiminis spdis papildomas praeities
patyrimo (atminties, vaizduots) duomenimis. Taip pat ir
treiosios grups bendrj savybi pojiai yra sudtingi
suvokimo aktai, kuriuose sprendiamoji reikm priklauso
vairiems juntamj element santykiams.
Pats Aristotelis daro esmin skirtum tarp pirmosios
poji grups, i vienos puss, ir dviej likusi grupi,
i antros, nurodydamas, kad skirting jusli savybiniai
pojiai yra visuomet teisingi, nes to fakto, kad a turiu
tok, o ne kitok pojt, negalima paneigti. Atsitiktini
(lydimj) ir bendrj savybi suvokimas, prieingai, gali
bti ir teisingas, ir klaidingas, nes, priskirdamas suvokt
savyb tam tikram daiktui arba jungdamas j su kita
aktualiai nesuvokta savybe, a tuo paiu tvirtinu, kad tie
ryiai arba santykiai i .tikro yra, o itas tvirtinimas gali
ir neatitikti realybs. Tas pat galioja ir tiems santykiams,
kurie gldi judesio, dydio ir kit bendrj savybi su
vokime. I to aikja, kad antrosios ir treiosios grups
pojiai remiasi tam tikra skirting juntamj element
sinteze, o it sintezs akt galim priskirti tiktai ypatin
gam sprendiamajam sugebjimui, kur Aristotelis ymi
bendrosios jusls terminu. Bendroji jusl nra atskira jus
ls ris, kuri galt veikti atskirai nuo kit specifini
jusli. Ji yra ta bendra visoms juslms vienijamoji funk
cija, kuri galina jutimin suvokim atvaizduoti tikrovs
daikt bei reikini santykius ir ryius. odiu, ji yra ne
kas kita kaip smons vienyb, pasireikianti jutiminio
painimo ribose. Kaip jau minjome, bendrosios jusls
organas kno viduje yra tas centrinis takas, kur sueina
ir baigiasi visi atskir jutimo organ judesiai, sukelti i
orini objekt. Pasak Aristotelio, bendroji jusl atlieka
tokias sintetines funkcijas: 1. Ji suvokia tas bendras daik
t savybes, kurios yra nenutrkstamai susijusios su atski
32

r jusli savybinmis ypatybmis ma maiausiai re

gjimo ir lytjimo srityse. 2. Ji leidia suvokti ir tas
atsitiktines savybes, kuri painimas naujj laik psi
chologijoje remiasi atmintimi ir asociaciniais ryiais.
3. Ji galina mog painti skirtum tarp dviej daikt
savybi tiek tuo atveju, kai ios savybs suvokiamos ta
paia jusle, tiek ir tuo, kai jos priklauso skirtingoms
juslms; nes palyginimo akt gali atlikti tiktai toks auk
tesnis sugebjimas, kuris nesutampa n su viena specifi
ne jusle. 4. Pagaliau Aristotelis bendrj jusl laiko ir
savs suvokimo arba savivokos altiniu. Suvokdami kur
nors objekt, mes tuo paiu kartu suvokiame ir pat
suvokimo akt. Kadangi itas nusimanymas apie akt
neivengiamai lydimas objekto suvokimo ir juo remiasi,
tai Aristotelis j laiko momentu, priklausaniu kiekvie
nam jutiminiam suvokimui.
Tiesa, kitame savo veikale Aristotelis nurodo \ kad
savivoka lydi taip pat ir mstymo aktus, ir mogaus
iorinius veiksmus (jo praktin veikl), taiau jis nie
kur tiesiog neaikina, i kur atsiranda savivokos tapa
tyb, kuri vienija ne tik skirtingus aktus, bet ir skirtin
gus sielos sugebjimus. Atrodyt, kad savivokos funk
cija turt priklausyti intelektui, kuriam Aristotelis
priskiria saviin.
Tas svarbus vaidmuo, kur Aristotelis skiria bendrajai
juslei jutiminiame suvokime, aikiai parodo, kad tai nra,
kaip man daugelis jo pirmtak, grynai pasyvus vyksmas,
kuriame objektas vien jutimo organo bsen pakeiia
kita. Jutiminis suvokimas vis pirma yra jutimo organo
suaktualjimo procesas, t. y. jo perjimas auktesn,
tobulesn bsen. Be to, organo potencijos pavirtimas
aktualybe i esms skiriasi nuo t fiziologini proces,
kurie slygoja augal gyvyb: besimaitindamas augalas
pasisavina maisto form kartu su jo mediaga, o gyvn
1 (Eth. Nie. IX, 9, 1070, 29.)
:i - A p i e s i e l

33

jutiminis suvokimas pasiima tiktai daikto form be

mediagos. Tatai ir rodo, kad jutiminis suvokimas yra
ne tik materialus, bet ir psichinis vyksmas, nes forma
atskirta nuo mediagos yra kakas nematerialaus. Aristo
telis pavaizduoja it jutimo ypatyb, palygindamas j su
tuo, kaip vakas gauna iedo atspaud, nepasisavindamas
vario arba aukso mediagos. Bet itas palyginimas ne
paalina vis t neaikum, kurie gldi Aristotelio pa
irose apie sielos ir kno savitarpio santykius. I io
palyginimo matome, kad objektas, veikdamas jutimo or
gan, suteikia jam t savo form, prie kurios tas organas
yra priderintas, turdamas j potencialiai. Bet jutimo
organas pats yra knas ir objekto forma, siknydama
jame (organe), vl susijungia su mediaga. O toks juti
mo organo kokybinis pasikeitimas yra grynai mediagi
nis procesas. Jei taip yra, tai kyla klausimas, ar itas
jutimo organo pasikeitimas arba jo idava objektp
formos siknijimas organe ir yra pats pojtis, pavyz
diui, spalvos, garso arba skonio. Toks palyginimo aikini
mas prietaraut vis pirma tam, kad, pasak Aristotelio,
kiekvienas pojtis yra atskirtos nuo mediaginio pamato
formos suvokimas. Be to, jis yra nesuderinamas su kitais
Aristotelio pasisakymais. Pavyzdiui, vienoje vietoje
jis taip isireikia: ,,Ta kno dalis, kurioje gldi toks
sugebjimas (t. y. jusl. V. S.), yra pirminis jutimo or
ganas. Paiame organizme jutim sugebjimas ir jo or
ganas sutampa, bet skiriasi savo esme. Prieingu atveju,
pati jusl bt tam tikras dydis. Taiau nei jusls esm,
nei pats pojtis nra dydiai, o pasireikia tam tikra
forma ir jutimo organo pajgumu" \ ia Aristotelis ai
kiai nurodo, kad jusl, nors ir yra susijus su tam tikru
kno organu, bet savo esme skiriasi nuo jo, ir kad poj
tis nra dydis, vadinasi, jis nra mediagikos prigimties.
Ryium su tuo svarbu paymti, kad Aristotelis jusli
buveine laiko ne tuos iorinius organus, kuriais skiriasi
1 (II, 12.)
34

atskiros specifins jusls, o bendrosios jusls centrin

organ. Tuo jis pabria jusli ypating aktyvum, ku
ris jas skiria nuo augal gyvybini sugebjim ir jas
sieja su auktesniais painimo sugebjimais. Kadangi
specifins juntamos savybs kiekvienos atskiros jusls
ribose sudaro tam tikr eil tarp dviej prieybi, ku
rios tarpiniai nariai yra t prieybi skirtingo propor
cingumo miiniai, tai pati jusl uima, taip sakant, cent
rin viet tarp t prieybi ir santykiauja su jomis taip,
kad potencijoje nesutampa nei su viena, nei su kita, bet
aktualybje pavirsta arba viena, arba kita. ita cent
rin padtis leidia juslei skirti tiek vien prieyb nuo
kitos, tiek ir tarpini savybi ypatybes. Kitaip sakant,
Aristotelis tuo nurodo, kad ir kiekvienos specifins jus
ls veikime dalyvauja ir bendrosios jusls sprendiamoji
(vienijamoji ir skiriamoji) funkcija. Reikia nepamirti,
kad Aristotelis aikina t fizin proces, kuriuo objektas
paveikia jutimo organ, ne taip, kaip ms laik fizika,
nors i pirmo vilgsnio atrodo, kad bendra aikinimo
schema yra ta pati. Pavyzdiui, garso pojtis atsiranda,
kai du kieti knai susidau sujudina aplinkin or, ku
ris savo ruotu sukelia atitinkam judes klausos organe.
Taiau Aristotelis netapatina garso fizinio pagrindo su
tarpins aplinkos (oro arba vandens) judesiu. Jo many
mu, garsas tam tikra skambanio kno savyb arba
forma, kuri gldi jame potencialiai ir yra aktualinama,
tam knui susidauus su kitu knu. it form pasiima
tarpin aplinka ir savo judesiu perduoda ausiai. Todl
Aristotelis atmeta kai kuri savo pirmtak pair, kad
be regjimo akto nra spalvos, o be girdjimo nra gar
so. Jis priskiria garsui, spalvai ir kitoms juntamoms sa
vybms objektyvi, nepriklausom nuo suvokimo akto
realyb ne tik ta prasme, kad j fizinis pamatas (tarpi
ns aplinkos judesys) nepriklauso nuo jutimo akto, bet
ir ta prasme, kad ir suvokiama pojiu forma potencia
liai egzistuoja paiame objekte ir suvokimo akto dka
35

pavirsta aktualybe. Taigi pojio aktualjimas ir atitin

kamos objekto savybs (formos) aktualjimas sutampa.
Ir jei mes skiriame aktual girdjim ir aktual gars,
tai atsivelgiame du skirtingus paties fakto aspektus:
kas juntaniam subjektui yra girdima, tas objektui yra
garsas.
c) V a i z d u o t
Tolesnis jusli isivystymo arba tobuljimo ingsnis
pasireikia naujo sugebjimo vaizduots atsiradimu.
Ji aikiai pasirodo auktesnij gyvuli ir moni psi
chiniame gyvenime, bet Aristotelis linksta manyti, kad
neapibrtoje ir nerykioje formoje ji priklauso ir e
mesniesiems gyvuliams. Tiesa, Aristotelis ne visur vieno
dai apibdina vaizduots veikl. Kai kur jis priskiria vaiz
duotei t funkcij, kuri pagal jo jusls teorij atlieka
bendroji jusl. Jis teigia, kad ji dalyvauja atsitiktini
ir bendrj savybi suvokime, pavyzdiui, kai mums
atrodo, kad saul yra vienos pdos didumo. Bet daniau
siai Aristotelis apibria vaizduot, kaip t sugebjim,
kurio dka sieloje atsiranda ir isilaiko objekt vaizdi
niai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo.
Fiziologikai Aristotelis aikina vaizdavim tuo, kad tas
judesys, kuris slygoja aktual jutim, sukelia jutimo or
gane antrin, pana j judes, kuris tebevyksta, suvo
kimo aktui pasibaigus. itas antrinis judesys ir yra vaiz
dini atsiradimo ir isilaikymo prieastis. Vaizdiniai ski
riasi ir savo tiktinumo laipsniais, irint ar jie atgamina
savybini ypatybi ar atsitiktini ar, pagaliau, bendrj
savybi jutimus. Ypatinga vaizduots ris yra atmintis,
kurioje vaizdinys gauna papildom apibrim laik ir
yra suvokiamas kaip anksiau patirto spdio atvaizdas.
Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gaut praeityje
spdi atgaminimas, kuris remiasi panaumo, kontrasto
ir gretimumo asociacijomis. Pagaliau vaizduot gali ga
minti ir tokius vaizdinius ir vaizdini derinius, kuriems
neatitinka joks realus objektas. Tai bna tais atvejais,
36

kai sukelti jutiminio suvokimo antriniai vaizdiniai susi

jungia ir susimaio centriniame organe su kit poji
ilikusiais pdsakais. itai vaizduots kuriama j ai veiklai
ypatingai yra palanki miego bsena, kada, ioriniams
jutimo organams nebeveikiant, ikyla tie spdiai, kurie
budjimo metu buvo stipresni jutim nustumti al
ir negaljo pasireikti.
Toks yra vaizduots vaidmuo jutiminio painimo sri
tyje. Bet nuo itos jutimins vaizduots Aristotelis ski
ria dar protin vaizduot, kuri yra susijusi su mstymu.
Jos ypating funkcij galima iaikinti tik ryium su
Aristotelio paira aukiausi painimo sugebjim
prot. Protu skiriasi mstanioji siela nuo juntaniosios,
ir protas priklauso tiktai mogui.
4. Mstanioji siela
a) P a s y v u s i s i r a k t y v u s i s p r o t a s
Proto objektai yra paios daikt formos, atskirtos nuo
bet kokios materijos. Tiktai protas sugeba painti daikt
esm. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo, kuriam
teprieinamos jutimins formos, t. y. tokios konkrei daik
t savybs, kurios gali bti suvokiamos tiktai tam tikram
materialiam organui padedant. iuo atvilgiu jutimins
formos yra tik mstomj form potencijos, i kuri turi
bti ivestos grynos formos. O it darb, gryn form
aktualinim, atlieka protas. Jis yra vis form talpintojas.
Aristotelis klaidingai teig, kad protas negali turti jokio
ryio su materija ir nereikalingas jokio materialaus organo
formoms painti. Jis pagauna jas, taip sakant, tiesioginiu
slyiu. Protas, kiek jis atskirtas nuo materijos, yra nekin
tamas ir pats neturi jokios apibrtos formos, nes kitaip
negalt bti vis form imtuvu, t. y. negalt painti jas
tokias, kokios jos i tikrj yra. Potencijoje jis apima visas
formas ir gali bti palyginamas su lentele, kurioje dar nie
ko nra rayta. Bet, paindamas tam tikr form, jis tuo
37

paiu su ja sutampa. Sprendiant i tokio proto apibdini

mo, atrodyt, kad jis visikai pasyvus bei receptyvus su
gebjimas, toks pat beformis ir neapibrtas, kaip ir ma
terija. Bet tada kyla klausimas, kas paveria prot-potencij aktualybe? To atlikti negali jo objektai-formos, nes
protas, pasak Aristotelio, yra nekintamas ir negali patirti
jokio poveikio i kitur. Aristotelis sprendia it klausim
analogikai jutiminiam suvokimui. Protas santykiauja su
savo objektu panaiu bdu, kaip jutiminis suvokimas su
savuoju. Bet jusl nra, kaip mes matme, grynai pasyvus
sugebjimas dl to, kad ji yra potencijos aktualjimas,
t. y. perjimas auktesn buvimo laipsn entelechij.
Be to, jos savaimingas aktyvumas reikiasi tuo, kad ji yra
sprendiamasis sugebjimas tiek, kiek jutiminio suvokimo
susidaryme dalyvauja bendroji jusl ir vaizduot. Pana
iai randame ir prote du veiksnius, kurie mstaniojoje
sieloje vaidina tok pat vaidmen, kaip visoje gamtoje ma
terija ir forma arba, kitaip sakant, kaip potencija ir aktu
alyb. Todl ir tenka skirti, i vienos puss, pasyvj prot,
kuris potencialiai apima visas formas, ir i kitos akty
vj prot, kuris jas aktualina. Tiktai aktyviajame prote
arba intelekte pilnai atsiskleidia proto tikrai dievika
prigimtis ir tie esminiai poymiai, kuriais Aristotelis klai
dingai apibdina prot, nekintamumas ir atskirumas
nuo materijos. ie esminiai poymiai utikrina ir akty
viojo proto nemirtingum, taip pat nepaliaujam, amin
veiklum, t. y. vis form mstym. Aktyvusis protas,
mstydamas formas, msto ir pats save, nes mstymo akte
jis sutampa su savo objektu, o pasyvusis prieingai, be
aktyviojo negali veikti, jis yra mirtingas ir va kartu su
mogaus knu. Taigi mes matome, kad Aristotelio mstan
iosios sielos analiz baigiasi madaug tomis paiomis
klaidingomis ivadomis, kurios yra ir jo idealistinje pir
mojo judintojo teorijoje. Tai suprantama, nes ir pirmasis
judintojas savo esme yra intelektas, ir visatoje jis vaidina
pana vaidmen, kaip protas moguje.
38

Aktyvusis protas mogaus sieloje yra vis form forma

ir aukiausias nejudamas pradas, kuris aktualina visas
gldinias sieloje potencijas. Bet ryium su tuo Aristotelio
pairoje prot kyla tie patys prietaravimai, kuriuos
jau radome pirmojo judintojo teorijoje. I vienos puss,
protas yra tas veiksnys, kuris apiformina mstanij siel
kartu su priklausaniu jai knu, o i antros puss at
skirta nuo materijos ir transcendentika knui substancin
aktualyb, kuri ne gimsta kaip emesnieji sielos sugebji
mai, kartu su knu, bet kuri, kaip Aristotelis isireikia,
lenda kn (Gen. an., II, 3, 763a, 31) 1 i oro. Skiriant
aktyvj ir pasyvj intelekt, tas prietaravimas ne i
nyksta, o prieingai, dar gilja. Jei pasyvusis protas va
kartu su individu ir jo knu, tai tenka pripainti, kad jis
yra susijs su materija, ir materija yra btina jo buvimo
slyga. Bet kaip tai suderinti su proto prigimtiniu nepri
klausomumu nuo materijos? Juk protas tada suskilt dvi
visikai skirtingas dalis ir nustot savo vienybs. Akty
viojo proto transcendentikumas yra nuolaida Platono
dviej pasauli idealizmui, nuolaida, kuri nea Aristo
telio psichologij prieing jos empirinei linkmei idealis
tin moment ir tuo iardo jos sistemin nuoseklum. I
tikrj yra nesuprantama, kaip protas, neturdamas nieko
bendro su materija, gali sikurti individualiame kne ir tuo
paiu gauti individualum? iuo klausimu komentatori
nuomons tiek skiriasi, kad jokiu bdu negalima j su
derinti.
b)

Proto funkcijos: sprendimas

ir i n t e l e k t i n i n t u i c i j a

Jei atkreipsime dmes tai, kaip Aristotelis apib

dina proto veiksmus ir jo vaidmen painimo procese,
tai suprasime, kad protas remiasi idavomis to darbo,
kur atlieka jutiminis suvokimas ir vaizduot, ir kad jo
1 (De generatione animalium, II, 3, 763a, 31.)
39

specifin funkcija yra ne kas kita, kaip auktesnis isi

vystymo laipsnis t funkcij, kuriomis pasireikia e
mesnieji painimo sugebjimai. Protas, kaip ir jusl, pa
sta savo objektus (grynas formas) dvejopu bdu: arba
tiesiogine intuicija, arba sprendimo aktu. Sprendimas
kyla i sudtingos objekto analizs ir sujungia dvi s
vokas taip, kad viena nurodo kitos poym. Sprendimas
ir protinio painimo sferoje gali bti ir teisingas, ir klai
dingas. Kodl taip yra, Aristotelis neaikina, bet, matyt,
tai gali priklausyti vien nuo to, kad proto sintetinis ak
tas grindiamas tais duomenimis, kuriuos jam suteikia
jutiminis painimas, o tie duomenys gali bti ir klaidin
gi, nes protas igauna grynas formas i t suvokim,
kuriuose jos gldi potencialiai. Be to, mstymas visuo
met yra lydimas tam tikr vaizdini, ir jis negali apsi
eiti be tos auktesns vaizduots paramos, kuri Aristo
telis vadina protine vaizduote. Tai reikia, protas
remiasi patyrimo sukauptais atminties vaizdiniais ir,
palygindamas juos, nustato bei ikelia, kas juose yra*
bendra. Vaizdini reikm painimui itin tikima geo
metrijoje, kai, vedant kuri nors bendr teorem, imama
pavyzdiu atskira konkreti figra, bet samprotaujant tu
rima galvoje ne jos individualus didumas ir pavidalas,
o tai, k ji turi bendra su tomis figromis, kurioms tai
koma rodomoji teorema.
Taiau tos inios, kurios gaunamos nurodytu netie
sioginiu bdu, t. y. protaujant, dar nra tikras mokslinis
inojimas (epistm), o tiktai manymas (doksa); mat, moks
linis painimas pasiymi btinumu, mums suprantant,
kad kitaip negali bti, ir todl jis yra visuomet teisingas.
Manymas, prieingai, apima ir atsitiktinumo sfer, reikia,
tai, kas gali bti taip arba kitaip. Vadinasi, manymas gali
bti ir klaidingas, ir jam priklauso tiktai tam tikras di
desnis arba maesnis tiktinumas. Tuo, kad jis yra lydi
mas tikjimo, manymas skiriasi nuo paprasto vaizdavimosi, nes manymas remiasi visuomet tam tikrais, nors
40

ir nepakankamais pagrindais, kurie leidia mums tikti,

kad susidariusi mumyse nuomon yra teisinga. Tatai
rodo, kad manymas yra protavimo idava. Jis negali bti
priskirtas net ir tiems gyvuliams, kurie plaiai naudo
jasi vaizduote.
Antroji protinio painimo ris yra tiesiogin inte
lektin intuicija. Jos objektai yra vienins abstrakios
svokos arba formos, neskirstomos ir mstomos vienu
laiku nedalomu aktu. Prie intelektins intuicijos objekt
priklauso: 1) matematikos vientisiniai dydiai, kurie ak
tualiai yra nedalomi ir tik potencijoje dalomi; 2) visos
abstrakios formos, kurios mstomos be jokio ryio su
materija, j tarpe ir tos paskutins rys, kurios ap
sprendia objekt esm; 3) tos neigiamos svokos, kurios
mstomos, paneigiant j pozityvin prieyb, pavyzdiui,
takas mstomas kaip tai, kas neturi n vieno matavimo,
laiko momentas mstomas kaip neturs jokios trukms,
blogis, kaip grio neigimas ir t. t. inojimas, kuris gau
na pradi i intelektins intuicijos, atitinka savybini
ypatybi suvokim jusli srityje; jis yra visuomet tei
singas, kaip is pastarasis, bet skiriasi nuo jo tuo, kad
yra. btinas, t. y. galioja visur ir visuomet teikdamas
moksliniam rodymui tas bendras premisas, kurios j lo
gikai pagrindia.
c)

Protinio painimo ryys

su j u t i m i n i u p a i n i m u

Bet ir intelektin intuicija, ita aukiausia protinio

painimo ris, nra visikai savarankus sugebjimas,
neturintis jokio ryio su jutiminiu painimu. Intelektins
intuicijos objektai abstrakios formos, neegzistuoja
savarankikai; jos gldi potencialiai jutiminse formose,
jusli objektuose, ir tiktai indukcija, kuri surenka konkre
ius faktus, juos sugretina bei palygina, galina intelek
tin intuicij ikelti aiktn ir suaktualinti abstrakias
41

formas. Vadinasi, aiku, kad jutiminis painimas yra viso

protinio painimo btinas pamatas. Tiktai logikai gali
ma atskirti vien nuo antro, realiai jie yra organikai
suaug. Tai galima matyti ir i to, kad mes jau jutimi
niame painime randame protinio painimo uuomazg.
I tikrj, sprendiamasis pajgumas yra bendras tiek
juslei, tiek protui. Bendroji jusl atlieka savo srityje
panai prot vienijamj funkcij. Be to, ir atskir
jusli savybiniai objektai jutimins daikt savybs
taip pat, kaip ir proto objektai, yra formos, vadinasi,
kakas bendra. Pagaliau reikia paminti dar vien ypa
tyb, kuri yra bendra juntaniajai ir mstaniajai sielai,
bet skiria jas nuo maitinaniosios sielos. Apie abiej
i siel sugebjimus galima kalbti dvejopa prasme,
irint tai, ar mes imame juos kaip tam tikrus gimtus
pajgumus, taip sakant, j buvimo pradin moment, ar
kur nors auktesn j isivystymo laipsn, kur gryna
potencija jau pavirto tam tikra apibrta aktualybe. Pir
muoju atveju siela turi sigyti ini ir jas sukaupti, vaiz
duots ir atminties padedama, kad pereit auktesn
buvimo bsen ir gyt tam tikr painimo gd (hexis,
habitus). Tatai ir bus pastanios btybs pirmin entelechija (pavyzdiui, mogus, imoks gramatik). Bet, tur
damas it inojim, mogus gali juo naudotis arba nesi
naudoti. Kai jis naudojasi juo (pavyzdiui, mokydamas kit
mog), vyksta antrinis inojimo aktualinimas. iuo
atveju siela nepereina nauj auktesn bsen, bet
atskleidia vien tai, kas joje jau yra sukaupta.
vairi painimo ri santykius Aristotelio psichologijoje galima pavaizduoti madaug itokia schema
(r. 44 psl.).
Visa tai, kas pasakyta, rodyte rodo, kad jusls ir
protas yra isikeroj vienos ir tos paios sielos prigim
tyje. J skirtybs pareina pirmiausia nuo to, kad bdin
gi mogui painimo sugebjimai pasiekia prote auktes
n tobulumo ir diferenciavimosi laipsn. Todl, norint
42

iaikinti, k i tikro reikia pasyvusis protas, ir kaip

suderinti priskirt jam funkcij su bendra vedamja
Aristotelio paira painimo psichologij, galima bt
sutikti su Trendelenburgo pasilyta interpretacija, kad
pasyviojo proto terminu Aristotelis paymi visum t
emesnij painimo sugebjim, kuriais remiasi proto
savybin funkcija abstraktusis mstymas
5.
Sielos siekimai
gyv btybi judjimo prieastis
Toki pasyviojo proto interpretacij patvirtina i da
lies ir tas vaidmuo, kur Aristotelis priskiria siekimams
sielos gyvenime. Be mitimo, jutimo ir mstymo, sielai,
jo manymu, priklauso dar ketvirta esmin funkcija, b
te n t sugebjimas judinti kn ir tuo vadovauti jo prak
tinei veiklai. Aristotelis klaidingai teigia, kad vis gyv
btybi prigimtiniai judesiai yra tikslingi, t. y. nukreipti
tam tikr tiksl. Tikslu bna kiekvienas objektas, kuris
yra reikmingas gyvno isilaikymui bei gerovei. Jo vaiz
das sukelia sieloje malonumo arba nemalonumo jausmus,
irint, ar jis ada gyvnui kak gera arba bloga; o tie
jausmai neivengiamai lydimi atitinkam siekim pasi
savinti gr arba paalinti blog. Vadinasi, pirmin gyvn
ir moni judesi prieastis yra siekiamieji objektai (g
rybs arba blogybs). Jie sujaudina siel siekimais, o sie
kimai savo ruotu judina kn. Bet itie siekimai labai ski
riasi vieni nuo kit priklausomai nuo to, ar jie ikyla gy
vno juntaniojoje ar mogaus mstaniojoje sieloje, ar
juos sukelia tiesiog juslmis suvoktas objektas ar atgai
vintas atminties vaizdas, ar pagaliau praktinio proto sam
protavimai, kurie numato ir ateit, nes ir instinktyviki
kno potraukiai, ir sielos aistros, ir protingi norai yra
siekimai, o j skirtybs priklauso nuo to, kuriems sielos
1 Trendelenburg, Aristotelis de anima, Berlin, 1877, S. 493.
43

Painimai

veiksniams racionaliems ar iracionaliems priklauso

sprendiamoji reikm. Pasak Aristotelio, mogaus protin
gos valios aktai iplaukia i svarstymo, kaip ivada i
toki silogizmo premis, kuri didioji premisa nustato
tam tikr bendr veiklos bd, o maoji t konkret
atvej, kuriam ita elgesio norma taikoma. Vis dlto ir
mogaus veiksenoje emesnieji painimo sugebjimai ir
iracionals siekimai vaidina svarb vaidmen, nes danai
mogus klauso ne proto nurodym, o savo geism, kurie
sigali sieloje, jutiminei vaizduotei padedant. odiu, ir
sielos praktinje veikloje auktesnieji ir emesnieji jos
sugebjimai siskverbia vieni kitus panaiu bdu kaip
ir teorinio painimo srityje. Antra vertus, tas prietara
vimas, kuris gldi pasyviojo proto svokoje, palieia ir
bendr sielos supratim Aristotelio sistemoje. Tai mums
parodo, tarp kitko, ir sielos praktins veiklos arba jos
judinaniosios jgos aikinimas. Siela savo esme yra
forma, o formos yra nejudamos. Su it sielos apibrimu
nesutaikomas Aristotelio teiginys, kad siela gali judinti
kn ta slyga, jei jos siekianioji jga judinama siekia
mojo objekto. ia Aristotelis aikiau priskiria sielai ju
des ir net apibdina siekim, kaip aktual judes. Kri
tikuodamas savo pirmtak (Empedoklo, Demokrito ir
kit) pairas, Aristotelis stengiasi rodyti, kad sielai
negali priklausyti n viena judesio ris, nes visi koky
biniai ir kiekybiniai pasikeitimai yra neivengiamai su
riti su kno (materiali) element persiklimu i vienos
vietos kit. Laikydami, kad siela yra kakas knika,
kas juda erdvje, mes paklivame nenugalimus prie
taravimus. Taiau Aristotelis niekur nekelia klausimo,
ar galimi alia materiali judesi erdvje dar kiti nema
terials judesiai. Apskritai yra nesuprantama, kaip e
mesniosios sielos rys, kurios form hierarchine san
tvarka santykiauja su auktesniosiomis, kaip potencija
su aktualybe, gali likti nekintamos, kada jos patiria
auktesnij sielos form poveik. Tiesa, Aristotelis
45

nurodo, kad potencijos pavirtim aktualybe reikia skirti

nuo t proces arba judesi, kai daiktas pereina i vie
nos bsenos j kit, jam prieing, ir keiia savo form.
Taiau i to negalima padaryti ivados, kad potencijos
perjimas aktualyb nra pasikeitimas ir visikai nelie
ia sielos. Kalbdamas apie sielos emocijas ir kitas jos
bsenas (I, 4), Aristotelis teisingai pabria, kad jos yra
glaudiai susijusios su kno bsenomis ir danai patiria
i pastarj poveik, bet kartu priduria, kad tai nerei
kia suprasti, tarsi sieloje vykt judesys; galima tiktai
tvirtinti, kad kno judesys arba pasiekia siel, arba prasi
deda nuo jos. Todl bt tiksliau pasakyti, kad ne siela
gailisi, mokosi arba protauja, o mogus, sielos padeda
mas. Taiau toks aikinimas nesprendia pagrindinio klau
simo, btent kaip nekintamas ir nematerialus dalykas
gali judinti material kn ir kaip tada apibrti sielos
bsen kitimus, nes, mogui pykstant arba k nors
jauiant, keiiasi tiek kno, tiek ir sielos bsena.
VI. ARISTOTELIO FILOSOFIJOS VERTINIMAS

Trumpai suglaudus visas Aristotelio mintis, tiek tas,

kurios marksistiniu poiriu turi teigiam reikm, tiek
ir tas, kurios yra nepriimtinos, galima jas taip apibdinti:
1. Formos ir materijos problematika
Aristotelis atmeta Platono dviej pasauli (idj ir
juntamj daikt) teorij ir rodo, kad ji nepajgia iai
kinti daikt esms (idjos) ryio su paiais daiktais.
Aristotelis pripasta, kad materialus pasaulis eg
zistuoja objektyviai, savarankikai ir nepriklausomai
nuo pastanio subjekto ir kad jo bendra struktra
yra galima painti. ita tez pirmiausia yra nukreipta
tiek prie platonizm, tiek prie sofist skeptik agnos
ticizm.
46

Aristotelis teigia, kad visas ms painimas atsiranda

materialiems daiktams veikiant mogaus jusles, kitaip
sakant, kad ms pojiuose tam tikru bdu atsispindi
pats objektyvus pasaulis. Todl ir mstymas nra, kaip
man Platonas, atitrks nuo jutiminio painimo altinis
jis remiasi jutiminiu suvokimu ir yra su juo glaudiai su
sijs. I to aikja, kad ir daikt bendra esm, j forma
objektyviai gldi paiuose daiktuose ir gali bti nuo j
atsieta tiktai loginei abstrakcijai padedant.
Kadangi forma apsprendia daikto esm, t. y. visas jo
prigimties esmines savybes, tai nuo formos priklausd ir
daikt kokybiniai ir kiekybiniai skirtumai, j prigimties
sudtingumas. Aristotelis skiria vairi laipsni formas:
knas, turs (paprastesn) emesn form, gali gauti auk
tesn (sudtingesn), kai prie jo turimos formos prisijungia
nauji auktesnio laipsnio forminiai momentai (pavyzdiui,
kai i marmuro kalama statula). i mint ms laikais ga
lima itaip ireikti: knai, kurie turi skirting laipsni
formas, skiriasi sudaranios juos mediagos organizuotu
mo laipsniais. iuo atvilgiu ir siela, kaip organinio, t. y.
sudtingo ir labai diferencijuoto kno forma, reikia ne k
kit, kaip t auktesn materijos organizuotumo laipsn,
kuriuo skiriasi gyva nuo negyva. Traktuojant siel ia
prasme kad ji apsprendia kno form, tenka pripa
inti, kad ji yra taip surita su savo knu, jog kartu su juo
turi atsirasti ir inykti. O tai yra grynai materialistinis
sielos aikinimas, i kurio galima suprasti, kodl Aristotelis
pripasta psichologij fizikos (gamtos filosofijos) dalimi.
Forma, kaip daikto esm, apsprendia tik realios bties
struktr, jos pastovum. iuo poiriu atrodo, kad ma
terija, nors pati yra neapibrta, turi bti apibdinama
kaip formos substratas, nes tiktai formos ir materijos susi
jungimas utikrina daikto realum. Bet forma Aristotelio
filosofijoje atlieka dar ir kit funkcij: ji yra vis judesi
ir pasikeitim pagrindin prieastis ir ia prasme sly
goja judjim, kitim. Forma iuo atvilgiu yra aktyvus
M

pradas, ta e n e r g e i a, kuri sukelia daikto perjim i

vienos bsenos kit, i vieno apiforminimo bdo kit.
Formos imamos akto arba energijos prasme, koreliatas yra
potencija, t. y. materija tiek, kiek ji sugeba gauti vien
arba kit form. Bet materija nra visikai tapati poten
cija, nes realia potencija gali bti tik iek tiek apifor
minta mediaga, t. y. daiktas formos ir materijos jun
ginys. Atskirai pamus, materija yra gryna potencija,
kuriai be formos negali bti priskirtas joks realumas. Bet
jei yra taip, jei gryna materija neturi nieko bendro su for
ma, tai iardomas tas formos ir materijos koreliatyvus ry
ys, kuriuo grindiasi objektyvaus pasaulio struktra, be
to, nustoja savo pagrindo form hierarchijos principas,
pagal kur skirtumas tarp akto ir potencijos yra reliatyvus.
Suteikdamas formai, o ne materijai sprendiamj reik
m, Aristotelio mstymas eina prieinga materializmui
kryptimi, nes pastarajam forma reikia tik materijos orga
nizuotumo laipsn arba bd. Aristotelis, prieingai, pri
pasta, kad yra form, kurios egzistuoja nepriklausomai
nuo materijos. Antra vertus, Aristotelio sistemos proble
matika neleidia jam sustoti prie materijos kaip grynos
potencijos supratimo, o veria jai priskirti dar kit reali
reikm. Bet ir ita nauja materijos interpretacija yra
idealistika. Forma yra ne tik gamtos vyksm reali prie
astis, bet ir j tikslas. Gamta pasiekia savo tiksl tik tada,
kai, pasikeitimo procesui pasibaigus, forma yra visikai
ir tobulai knyta atitinkamoje materijoje. Bet i tikrj
formos siknijimas realizuojasi tik i dalies ir ikraipytu
bdu. Tai priklauso, Aristotelio manymu, nuo to, kad ma
terija yra ne tik gryna pasyvi potencija, bet ir tam tikras
realus pradas, kuris sugeba prieintis ir trukdyti apifor
minimo proces. Visikai tobula gali bti tik ta forma,
kuri neturi nieko bendro su materija ir egzistuoja sava
rankikai. Tokios grynai dvasins formos substanci
jo s Aristotelio filosofijoje yra aktyvusis protas (inte
lektas) ir pirmasis judintojas dievas.
48

2. Bendro ir atskiro, butinumo

ir atsitiktinumo dialektika
Panai svyravim ir nedermi mes. randame ir kit
dialektikos problem interpretacijoje. Paimkime, pavyz
diui, atskiro ir bendro arba btinumo ir atsitiktinumo
problem. I vienos puss, Aristotelis pripasta, kad daik
to esm (forma) yra kakas bendro, kas gldi konkreiuose
(atskiruose) daiktuose ir gali bti proto painta tik su
abstrakcijos pagalba, atsiejant form nuo daikto indivi
duali ypatybi.^ Vadinasi, tarp bendro ir atskiro yra abi
pusikas btinas ryys. Bendra gali bti painta i atskiro
(induktyviai), o atskira tiktai bendram padedant. Bet,
antra vertus, Aristotelis teigia, kad mokslo objektu gali
bti tik tai, kas bendra, ir kad mokslinis painimas pasie
kia savo galutin tiksl, kai jam pavyksta tiksliai api
brti konkreiausi nedalomj rin form, kuria bai
giasi form pasaulis. Visa tai, kas yra u it paskutini
form rib, vadinamos daikt individualios ypatybs,
mokslikai painti negalima, nes jos priklauso ne nuo for
m, bet nuo materijos ir iuo atvilgiu yra ne btinos, o tik
atsitiktins ir todl prieinamos vien manymui, o ne tikram
painimui. Taiau tokiu atveju ne tik nutraukiamas bti
nas painimui bendro ir atskiro ryys, bet ir iardomas
btinumo ir atsitiktinumo koreliatyvus santykis. Ieina,
kad atsitiktinumas nra, kaip moko dialektinis materializ
mas, btinumo konkretus pasireikimo bdas, o atskira
tikrovs sfera, kurioje viepatauja materijos neapibrtu
mas ir galimumo daugiareikmikumas.
Taigi," mes matome: Aristotelis nuvokia realios bties
dialektik, jis kelia prieybi vidinio ryio problem, bet
nepajgia j nuosekliai sprsti, nes tam kliudo i Platono
paveldta mintis apie proto pirmum ir jo nepriklauso
mum nuo materijos. Kaip tik i mintis slygoja jo filo
sofijos idealistin tendencij, kuria naudojosi vidurami
teologai, stengdamiesi logikai pagrsti krikionybs
4 A p ie sie l

49

moksl su Stagirieio filosofijos pagalba. Utuuodami

materialistines ir vienaalikai ipsdami idealistines Aris
totelio tendencijas, jie imet, kaip paymi V. I. Leninas,
visk, kas io filosofo moksle yra gyva ir reikminga. Pa
galiau, reikia nurodyti, kad tie prietaravimai, kurie i
plaukia i Aristotelio pirmosios filosofijos idealistins
krypties palieia ir jo pair individuacijos pagrind.
Jei mokslinis painimas gali apimti vien tai, kas daiktuose
yra bendra, tai nuo individualybs j atskiria absoliuti ne
perengiama riba. Lig tik mokslinis painimas yra pasie
ks daikt nedalomsias formas, jis turi sustoti, nes pri
klausanios nuo materijos daikt individualios ypatybs
jam nebeprieinamos. Bet itas Aristotelio teiginys ne tik
sumenkina jutiminio suvokimo paintin vert, bet ir ne
siderina su jo paties pripaintais mstymo priklausomumo
nuo jusli duomenimis. Dialektinis materializmas nepri
pasta jokios absoliuios ribos tarp bendro ir indivi
dualaus. Jis teigia, kad pati materija yra vis bendr for
m, ryi ir santyki turtoja (pamatas) ir kaip tik i
bendrybi susipynimas slygoja konkrei daikt indivi
dualias ypatybes. Juo tiksliau ir visapusikiau painime
atsispindi realaus pasaulio bendri ryiai ir santykiai, juo
giliau suvokiamas ir reali objekt individualumas. itas
painimo artjimas prie tikrovs konkretumo yra nesi
baigiantis procesas, bet ne dl mogaus proto ribotumo, o
dl to, kad realus pasaulis savo esme yra neisemiamas
kokybin ir kiekybin begalyb.
3. Forma dsningumo principas
Mes matme, kad Aristoteliui nepavyko nuveikti pla
toniko kno ir sielos dualizmo, nes jis nesugebjo dia
lektikai ir materialistikai isprsti formos ir materijos
ryio. Tiesa, reikia pabrti, kad, tyrindamas konkreius
psichologijos klausimus, pavyzdiui, jutimin suvokim ir
jo skirtingas ris, jis daniausiai naudojosi empiriniu ir
50

materialistiniu aikinimo bdu. Jo psichologija didele da

limi remiasi fiziologija. Tiek pojiai ir vaizdiniai, tiek
jausmai ir siekimai yra, pasak Aristotelio, slygojami tam
tikr vykstani kne proces. Bet jam siela tai ne mate
rijos aukto organizuotumo idava, o nekintama ir neju
dama forma savo esme prieinga materijai. Vis dlto ten
ka pripainti, kad ir tuose jo filosofijos principuose, kurie
i pirmo vilgsnio atrodo idealistiniai, gldi tam tikras
racionalus grdas. Pavyzdiui, forma apsprendia daikto
esm, tai, kas jo prigimtyje yra bendra ir btina. ia pras
me forma atstoja Aristotelio sistemoje tai, k naujj
laik moksle reikia d s n i n g u m a s . O j e i Aristotelis
teigia, kad organin gyvyb ir psichinis gyvenimas turi
savo ypating form, tai jis ireikia teising mint, kad
itos realios bties sritys valdomos savo specifinio dsnin
gumo, kuris negali bti suvestas neorganins gamtos
vyksm dsningum. Bet it sveik mint jis ikreipia
savo formos teleologine interpretacija, priskirdamas jai
tikslo reikm ir tapatindamas tikslingum, kuris pasi
reikia organinje gamtoje, su tuo tikslingumu, kuriuo
pasiymi smoningas psichinis gyvenimas. Toks nukrypi
mas teleologij baigiasi nemoksliku antropomorfizmu.
4. Aristotelio paira prieastingum
Forma, be abejo, ireikia dsningumo princip dar
labai netobulai, ir jos daugiareikmikumas yra susijs
su kai kuriomis kitomis Aristotelio mstysenos ypatybmis;
jomis ji ymiai skiriasi nuo ms laik mokslins ms
tysenos. Forma ne tik apsprendia daikto esm ir jo bu
vimo tiksl, bet yra ir jo potencijos pavirtimo entelechija
veikiamoji prieastis. Bet graikikas terminas aitia turi
dvejop reikm: jis ymi tiek login pagrind, tiek reali
prieast, tai, kas slygoja ir sukelia tam tikro daikto
arba reikinio atsiradim. Aristotelis skiria prieastingum
kitokiu poiriu, btent irdamas, ar prieastinis
51

ryys priklauso nuo materijos ir to atsitiktinumo, kur ji

nea gamtos vyksmus, ar nuo formos bei daikto esms.
Pirmuoju atveju mes stebime tiktai tam tikr atskir fakt,
t. y. tarp dviej konkrei reikini ry, kuris yra neb
tinas, nes io fakto galt ir nebti, pavyzdiui, stebint,
kad mnulio aptemimas vyksta tuo momentu, kai em
uima toki padt tarp mnulio ir sauls, jog sauls spin
duliai negali pasiekti mnulio. itas stebjimas, kaip atski
ras faktas, neturi jokios reikms moksliniam painimui.
Bendra ir btina yra tik ta prieastis, kuri gldi objekto
formoje, jo esmje. Todl mokslinis apibrimas turi i
kelti aiktn ne tik tai, kas yra daiktas, bet ir k o d l jis
toks yra. Mokslinio rodymo udavinys yra silogistiniais
protavimais atskleisti daikto esm arba bent vien arba
kit jo esmin ypatyb. O silogizme prieast nurodo vidu
rinis terminas, kuris tarpininkauja tarp kratutini ter
min ir ivadoje, suria juos btinu ryiu (jei A yra B,
o B btina C prieastis, tai ir A bus C). I to aikja,
kad, Aristotelio supratimu, prieastingumas mokslinio
inojimo prasme pirmiausia yra l o g i n i s pagrindas,
o loginis pagrindas, kuris gldi esminje formoje, kar
tu yra ir reali veikianioji prieastis. Toks prieastingu
mo aikinimas neivengiamai veda idealistin pair,
kuri teigia, kad mstymas apsprendia bt, o svok logi
niai ryiai slygoja reali daikt bei reikini ryius.* To
lesniam filosofijos ir moksl vystymuisi ita tendencija
padar lemiamos takos, nes ji nukreip dmes nuo gam
tos tyrimo ir apribojo filosof ir mokslinink darb abst
raki svok ir j savitarpio santyki nagrinjimu. Paties
Aristotelio sistemoje ji aikiai prietarauja tai sprendia^
majai reikmei, kuri jis priskiria patyrimui, fakt analizei
ir indukcijai. Taigi prieastingumo klausimu Aristotelio
filosofijoje yra tokios pat nederms, kaip ir kitose psicho
logijos problemose. ios nederms kyla i jo nuolatinio
svyravimo tarp materializmo ir idealizmo.
52

5. Substancijos
ir santykio kategorij reikm Aristotelio filosofijoje
Nagrinjant Aristotelio sistemos bendrus pagrindus,
jau teko nurodyti skirtingas reikmes, kurias joje gyja
substancijos terminas. Ryium su tuo reikt atkreipti
dmes ir kit substancijos problemos aspekt, btent
tai, kaip substancijos kategorija santykiauja su kitomis
kategorijomis, ypa su paties santykio kategorija. Prie
pastatydamas substancij jos poymiams, Aristotelis re
miasi ta natralia gyvenimo praktikos paira, kuri ski
ria daiktus ir priklausanias jiems savybes, bsenas bei
j savitarpio santykius. Atrodo, kad daiktai egzistuoja
savarankikai, o poymiai tik tiek, kiek juos turi daiktai.
Bet pai daikt nepriklausomumas nuo poymi ir san
tyki yra tiktai tariamas. I tikrj daiktai ne tik kitja,
poymiams ir santykiams kintant, bet ir daikto.prigimtis,
jo esm apsprendiama ir pastama poymi dka. To
dl ir Aristotelio sistemoje substancijos ir jos poymi
prieingumas i tikro nra toks grietas, kaip i pirmo
vilgsnio atrodo. Nors jis ir pripasta individual daikt
substancija, taiau skiria nuo itos pirmosios substanci
jos antrj daikto esm arba form. O forma yra ne
kas kita, kaip daikto esmini poymi objektyvi vienyb.
Bet ir poymiai turi savo esmines ypatybes, kuriomis
jie skiriasi vieni nuo kit. Todl alia substancini for
m esti ir akcidencini form, vadinasi, forma yra tas
aukiausias pradas, kuris jungia bei vienija substanci
jas ir akcidencijas. Gali atrodyti, kad tiktai santykis yra
ta kategorija, kuri nra taip glaudiai susijusi su substan
cija, kaip kitos akcidencijos. Bet ariau siirjus, yra
ne taip. Empiriniame pasaulyje forma yra surita su
materija btinos koreliacijos santykiu, taip, kaip aktualy
b su potencija. Nekalbant apie tai, kad Aristotelis ir
pai form daugeliu atvej apibdina kaip tam tikr
element proporcingum, gilesn analiz parodo, kad
53

skirtingos kategorijos konkreiuose daiktuose ir vyks

muose taip prasiskverbia, kad jas galima apibrti, tik
atsivelgiant j savitarpio santykius. odiu, santykio
kategorija vaidina bties ir mstymo struktroje daug
didesn vaidmen u t, kur jai Aristotelis skiria savo
filosofinje sistemoje. Jo galvosenoje pirmenyb pri
klauso ne santykiniam bties momentui, o s u b s t a n
c i n i a m , kuris greiiau skiria, negu jungia. Su substancialumo persvara siejasi dar kitos Aristoteliui bdingos
pairos, pavyzdiui, jo teiginys, kad tarp aukiausi
bties ir inojimo giminini svok negali bti jokio ry
io, iskyrus analogij.
Pripaindamas, kad pasaulyje viskas juda ir kinta,
Aristotelis savo fizikoje stengiasi iaikinti judesio ir ki
timo prieastis bei skirtingas ris. Jis apibdina kitji
m, kaip daikto perjim i vienos bsenos kit skir
ting arba net prieing (kiekybs, kokybs arba erdvs
atvilgiu), arba kaip tok proces, kuriame daiktas ne
tenka vienos savybs ir gyja kit. Kitaip sakant, jis
apibria ne pat proces (judes), o nurodo tik jo pra
din tak ir galutin idav. Pat judes, kol jis tebe
vyksta, Aristotelis laiko potencijos, kiek ji yra potencija,
aktualybe. Tai reikia: pats aktualiai vykstantis judesys
jau nra gryna potencija, bet dar nra ir aktualyb tikra
prasme, vadinasi, jis yra kakas neubaigta ir todl neapi
brta. O bdamas neapibrtas, judesys negali bti
mokslinio inojimo objektu. Apibrtum jis gauna tik
savo rezultate, t. y. tada, kai jis jau yra baigtas. Be to,
Aristotelio manymu, santykio kategorijos ribose nevyksta
joki judesi. Patys santykiai atsiranda arba inyksta,
bet nekitj, nebent tik atsitiktinai, kai jie lydi kitimus,
priklausanius kitoms kategorijoms. it Aristotelio pa
ir galima apibdinti kaip jo gamtos filosofijos statikj
dinamizm.
Trumpai suglaudus, kas buvo pasakyta apie Aristo
telio galvosenos ypatybes, galima padaryti toki ivad.
54

Teikdamas pirmenyb substancinms svokoms prie

santykines, pripaindamas, kad tarp aukiausi gimini
(kategorij) nra jokio vidinio ryio (pavyzdiui, tarp
kiekybs ir kokybs), manydamas, kad santykiai nekit
j, apibrdamas judesio dinamik su jo dviej statik
moment pradios ir pabaigos pagalba, Aristotelis pa
sidav metafizikai galvosenai ir usikirto keli moksli
kai aikinti judesio dsningum ir suprasti kiekybs bei
kokybs vidin dialektin ry. Aristotelio formos yra vis
pirmiausia substancij ir j kokybi apibrimai, kuriuo
se santykiai su kitomis kategorijomis nra pabrti. Dl to
suprantama, kodl mokslins metodikos atvilgiu forma
pasirod ess bergdias principas, kuris ne tik neprisi
djo prie gamtos mokslini tyrinjim paangos, bet ir
trukd j laisvam vystymuisi.
6. Form hierarchijos teigiama reikm.
Evoliucijos idjos uuomazga
Aristotelio moksle gldi labai vaisingos mintys ir apie
form hierarchij. I tikrj hierarchijos principas e
miausia sielos forma maitinanioji siela sudaro vis
auktesnij sielos form bendr ir btin pagrind: ji
isilaiko juntanioj oje sieloje, bet kartu gyja naujas funk
cijas, naujus ryius su savo aplinka, vadinasi, pasiekia
auktesn diferenciavimosi ir organizavimosi laipsn. Pa
naiu bdu santykiauja ir juntanioj i siela su mstanija.
odiu, i to galima matyti, kad Aristotelio psichologijoje
skirtingos sielos yra ne kas kita, kaip skirtingi to paties
gyvybs ir psichikos prado vystymosi laipsniai. iuo at
vilgiu Aristotelis praskyn keli ms laik gyvybs
evoliucinei teorijai. Tai patvirtina ir tas faktas, kad Aris
totelis savo zoologijos tyrinjimuose plaiai vartodavo
lyginamj metod, atskleisdamas tai, kas bendra vairioms
organizacijos formoms ir kuo pasireikia visos gyvosios,
gamtos vidin vienyb.
55

Bet ir tie Aristotelio veikalai, kuriuose jis nagrinja

socialin gyvenim ir jo vairias sritis bei idavas (pavyz
diui, (ekonomik, politin santvark, moral, teis, men
ir kt.) rodo, kad jam nebuvo svetima istorinio vystymosi
idja. Jis supranta, kad esamoji Graikijoje visuomenin
santvarka nra kakas nekintamo bei pastovaus ir kad ji
neatsirado atsitiktinai. Prieingai, jo nuomone, sudtin
gesns ir auktesns bendruomens formos yra isivysiu
sios i paprastesni ir emesni form (pavyzdiui, vals
tyb i eimos ir eim susijungimo kaimuose). Jis nurodo,
kad visos moni bendravimo formos yra pagrstos visuo
menika mogaus prigimtimi. Bet nagrinjant iuos klausi
mus, jo vilgsnis yra nukreiptas tiktai praeit. Jis dar
nesuvok to bendro dsningumo, kuris valdo vis istorin
proces ir galioja ne tik praeiiai, bet ir ateiiai.
7. Aristotelio logikos reikm, jos udaviniai
ir tiesos kriterijus
Aristotelis yra logikos mokslo krjas. io mokslo ds
niais bei taisyklmis ir ms laikais remiasi tiek praktinis,
tiek ir mokslinis painimas. Nors Aristotelio logika ir buvo
vliau, ypa XIX ir XX a. ymiai praplsta, papildyta ir
apibendrinta, taiau jos pagrindai ir dabar nenustoja savo
reikms. Aristotelio logika yra formali ta prasme, kad ji
nagrinja bendras mstymo formas atsiedama nuo kon
kretaus turinio, bet ji nra formalistin, nes Aristotelio
nustatyti mstymo dsniai ir formos yra sikeroj objekty
vios realybs struktroje, kuri tam tikru ypatingu bdu
juose atsispindi. Tai rodo, kad jo logika yra glaudiai su
sijusi su jo painimo teorija.
Savo logikos traktatuose Aristotelis nustato tuos rei
kalavimus, kuriuos turi patenkinti mokslinis inojimas,
t. y. toks inojimas, kuris atitinka nepriklausom nuo pa
stanio subjekto realyb, ir ia prasme yra objektyviai
teisingas.
56

inojimo objektyvij ir btin ties pagrindia rody

mas (apodeixis), t. y. toks protavimas arba silogizmas:
1) kurio premisos yra bendriausi teisingi teiginiai arba i
plaukianios i j btinos ivados; 2) kuriame ivada seka
i premis pagal tam tikrus bendrus mini ryi princi
pus. itie principai arba loginiai dsniai jungia mintis
taip, kad j ryiai atitinka paios tikrovs objektyvius
daikt ir vyksm ryius. Kartu jie pagrindia tiesos ir
netiesos kontradiktorin prieingum, kuris nustato, kad
tiesos neigimas yra netiesos teigimas, ir atvirkiai, netie
sos neigimas yra tiesos teigimas.
Nuo apodiktini arba rodani j protavim Aristo
telis skiria d i a l e k t i n i u s protavimus, kuri premisos
yra tiktai tiktinos, t. y. turi tam tikr dar logikai nepa
kankam teisingumo pagrind. Todl i protavim iva
dos priklauso ne tikro inojimo (mokslo), o manymo
sferai.
Kai premis tiktinumas yra tik tariamas arba ivada
daroma, nusikalstant loginiams dsniams, tai toks prota
vimas yra sofistinis ir painimui neturi jokios verts. Prak
tiniame gyvenime mogus, apskritai, tenkinasi manymu,
bet mokslininkas turi pakilti i manymo srities ligi tikro
inojimo. O kadangi rodymas skiriasi nuo dialektinio silo
gizmo savo premis teisingumu, tai mokslininko svarbiau
sias udavinys yra surasti tokias premisas, kuri teisin
gumas bt neabejotinas ir utikrintas. Tai gali bti:
1) bendriausi principai aksiomos, kurios galioja arba
daugeliui moksl, arba vienai atskirai mokslo disciplinai,
ir 2) arba objekt realieji apibrimai. itie aukiausi
mokslo pradai nerodomi, jie pastami tiesiogine intelek
tine intuicija ir dl savo akivaizdumo vis pripastami.
Vadinasi, paskutiniu painimo tiesos kriterijumi Aristo
telis laiko a k i v a i z d u m , kuris atsiskleidia intelek
tinje intuicijoje. Jam dar nebuvo inomas praktikos
kriterijus, kuriam marksizmas priskiria sprendiamj
reikm. Nors Aristotelis ir skiria teorinius ir praktinius
57

(pritaikomuosius) mokslus, bet j login santyk jis supran

ta vienaalikai; teorinis inojimas pagrindia praktin, bet
pats nesiremia pastaruoju. iuo atvilgiu jis seka Platono
pavyzdiu, laikydamas teorij, t. y. kontempliacin tiesos
irjim, vertingesni u praktin veikl. Mokslinio pa
inimo objektyvum ir login btinum jis aikina, kaip ir
Platonas, pavyzdiais i matematikos.
Taiau, antra vertus, Aristotelis stengiasi Platono pa
ir suderinti su viso inojimo neginijamuoju pagrin
d u su empirik. Todl ir intelektin intuicija gali pasi
reikti tik ta slyga, jeigu jai yra paruousi dirv induk
cija, kuri suveda daugel atskir atvej tam tikr juos
apimani login vienyb.
Jei paklausime, kaip vertinti Aristotelio filosofinius
veikalus, pavyzdiui, traktat Apie siel" arba Metafi
zik" j logins struktros atvilgiu, tai teks pasakyti, kad
idstytos ia teorijos labai nutolsta nuo paties Aristotelio
nubrto mokslinio inojimo idealo. Tie bendri teiginiai,
kuriais remiasi Aristotelio samprotavimai, daniausiai ne
pasiymi tuo tiesioginiu ir neginijamu akivaizdumu bei
btinumu, kur, pasak Aristotelio, turi turti pradins ro
dymo premisos. Tai ne aksiomos, o prielaidos, be kuri
atskirais atvejais negali apsieiti ir matematika tam tikroms
teoremoms rodyti. Aristotelio filosofijoje ir psichologi
joje prielaid viet uima provizoriniai induktyviniai api
bendrinimai ir apibrimai, kuri reikm painimui gali
bti patikrinta tiek, kiek jie leidia suriti ir iaikinti
empirini duomen gausyb. Bet jei yra taip, tai faktikai
apodiktin (rodomj) silogizm pakeiia dialektinis, ku
rio premisos, o tuo paiu ir ivados yra tik tiktinos. Prie
laid tiktinum galima iek tiek padidinti ir pagrsti tik
vienu keliu: padarant jas svarstymo arba diskusijos objek
tu ir ikeliant aiktn visa, kas kalba u arba prie jas.
Tai yra kaip tik tas nagrinjimo bdas, kuriuo naudoda
vosi Sokratas savo pasikalbjimuose filosofijos klausimais.
Aristotelis j vadina d i a l e k t i k a . Bet dialektika, pasi
58

remdama ne btinomis aksiomomis, o patyrimu, pavyz

diais ir empiriniais apibendrinimais, priklauso dar ne
mokslinio inojimo, o m a n y m o sferai.
Taiau bt neteisinga daryti Aristoteliui priekait
dl to, kad jis nesugebjo savo filosofijoje patenkinti t
reikalavim, kuriuos, jo supratimu, turi atitikti tikras
mokslinis inojimas. Tas mokslo idealas, kur jis usibr,
buvo ne tik jo laikais, bet ir apskritai, nepasiekiamas. Tam
kliud ne tik istorins aplinkybs, Aristotelio inojimo
ribotumas arba anksiau nurodyti jo galvosenos neigiami
bruoai (pavyzdiui, jo pairos prieastingum, kokybs
ir kiekybs dialektinio ryio nesupratimas ir kt.), bet vis
pirma kita daug svarbesn aplinkyb: Aristotelio mokslo
idealo apibrimas yra susijs su dogmatine prielaida,
kad absoliui ties galima pasiekti ir apimti vienoje u
baigtoje mini sistemoje. Antikiniam mstymui dar buvo
svetima absoliuios ir reliatyvios tiesos dialektika. ita
problema ikilo tik naujj laik filosofijoje ir buvo
mokslikai iaikinta dialektinio materializmo krj.
8. Kas yra gyva Aristotelio traktate Apie siel"?
Nepaisant vis t prietaravim ir nedermi, kuriuos
mes randame Aristotelio psichologijoje, nepaisant viso,
kas joje yra jau pasen, nepaisant jos nukrypim idea
lizm, Aristotelio traktatas Apie siel" nenustojo ir dabar
aktualios reikms, jau nekalbant apie jo istorin vert.
Skaitytojas, kuris rimtai domisi filosofijos ir psichologi
jos klausimais, ras jame daug ko pasimokyti. iuo atvilgiu
reikmingi ir pamokomi yra ne tiek Aristotelio tyrinjimo
rezultatai, kiek paties tyrinjimo keliai ir bdai tai, kas,
pasak V. I. Lenino, Aristotelio pairose yra g y v a , ko
kius klausimus jis kelia ir kaip juos formuluoja, kaip
svarsto vairias problemas ir j sprendimo galimybes, ko
kios ta proga jam kyla abejons ir sunkumai ir kokiu bdu
jis mgina juos nugalti. Aristotelio tyrinjimuose atsi
59

skleidia prie ms akis visa senovs filosofijos proble

matika, jos laimjimai ir nepasisekimai; o ta problematika
tebra gyva ir naujj laik filosofijoje; ji yra glaudiai
susijusi su nepaliaujama materializmo ir idealizmo kova.
Itin paymtinas taip pat Aristotelio dmesys filoso
fijos t e r m i n o l o g i j a i . Prie nagrindamas kur nors
klausim, jis vis pirma nustato, kokias skirtingas reik
mes gali turti jo vartojami terminai ir kuria prasme jie
turi bti taikomi, sprendiant vien arba kit klausim.
Be abejo, i vis senovs filosof Aristotelis yra daugiau
sia prisidjs prie tikslios filosofins terminologijos suk
rimo. Taiau termin tikslumas ir vienareikmikumas
Aristoteliui nra tiktai semantikos klausimas. Jam pirmiau
sia rpi, kad filosofin kalba sugebt ufiksuoti ir ikelti
aiktn visas esmines konkrei, reali daikt ypatybes
bei skirtybes. Jo nustatytos terminologijos tikslumas lei
dia jam kartais dialektiniu metodu veikti tuos sunkumus,
kuri neveik jo pirmtakai.
V. Sezemanas

PIRMOJI

KNYGA

I SKYRIUS
PSICHOLOGIJOS REIKME.
PAGRINDINES PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS
IR J NAGRINJIMO SUNKUMAI

Pripaindami inojim graiu bei vertingu dalyku,

vis dlto vienai jo sriiai galime duoti pirmenyb prie
kit ar dl nagrinjimo gilumo, ar dl to, kad jo objek
tas yra daug reikmingesnis. Dl i abiej prieasi
bt teisinga sielos tyrinjimui skirti vien i pirmesnij viet. Be to, atrodo, kad sielos painimas daug
kuo padeda' ties pasiekti ir ypa gamt painti. Juk
siela, rodos, yra viso, kas gyva, pradas. Mes pirmiau
pamginsime igvildenti bei iaikinti sielos prigimt ir
esm1, o paskui ir visas jos ypatybes. I j, man atrodo,
vienos yra tik sielai bdingos, o kitos sielos dka pri
klauso ir gyviams. Bet igauti tikr ini apie siel
visais atvejais ir atvilgiais yra labai sunku, nes toks
tyrinjimas, btent, kuris lieia substancij ir esm2,
yra bendras ir daugeliui kit moksl, ir todl galima
bt manyti, kad visiems objektams, kuri substancij
mes norime painti, tinka tik vienas metodas, panaiai,
kaip ivestinms objekt ypatybms3 rodyti tra vienas
svarstymo bdas. iuo atveju reikt t metod surasti.
O jeigu nra tokio bendro esmei nagrinti metodo, tai
ms udavinys pasidaro dar sunkesnis; tada teks dl
kiekvieno objekto atskirai isiaikinti, koks svarstymo
bdas turi bti vartojamas. Taiau jei ir paaiks, kad
tai yra rodymas ar skirstymas4, ar dar koks kitas me
todas5, vis dlto liks dar daug sunkum ir abejoni, nuo
ko reikia pradti svarstym, nes skirtingiems objektams
61

tinka ir skirtingi pradai, pavyzdiui, skaiiams ir plok

tumoms6.
Gal bt, vis pirma reikia nustatyti, kuriai objekt
giminei siela priklauso ir kas ji yra, btent ar ji in
dividualus daiktas ir substancija, kokyb ar kiekyb,
ar dar kuri nors kita ms nustatyt kategorij7; be to,
ar ji priklauso potencijai, ar gal, greiiausiai, yra tam
tikra aktualyb8, nes tai nemaas skirtumas. Taip pat
reikalinga iaikinti, ar siela yra dali ar nedali; ar vi
sos sielos vienars ar ne; o jei nevienars, tai ar
jos skiriasi gimine, ar rimi9, nes visi tyrintojai, ku
rie iki iol yra kl ir nagrinj sielos problem, matyt,
domjosi tiktai mogaus siela10. Antra vertus, taip pat
reikia irti, kad nepalikt nuoaliai dar kitas klausi
mas, btent ar sielos svoka yra viena, kaip, pavyz
diui, gyvio svoka, ar kiekvienai siplos riai priklau
so ir skirtinga svoka, kaip arkliui, uniui, mogui,
dievui. Pastaruoju atveju bendra gyvio svoka bt be
reikm arba bent antrin11. Tas pats klausimas kyla ir
dl bet kurio kito bendro predikato, kur mes taikome
objektui. Toliau. Jei pasirodys, kad nra daugelio siel
ir kad tenka kalbti tik apie skirtingas sielos dalis, tai
reikia nustatyti, ar mes turime i pradios tyrinti vis
siel, ar jos dalis. Taip pat nelengva iaikinti, kurios
t dali savo prigimtimi skiriasi vienos nuo kit, be to,
ar pirmiau reikia nagrinti paias sielos dalis ar j
veiksmus mstym ar prot, jutim ar jusl ir t. t.
O jeigu pirmenyb turi bti teikiama veiksmams, tai vl
galt kilti abejon, ar nereikt objektus12 nagrinti
dar pirmiau negu veiksmus, pavyzdiui, tai, kas junta
ma, pirmiau negu jutim, o tai kas mstoma, anksiau
u mstym13.
Matyt, ne tik esms inojimas yra mums naudingas,
norint susekti prieastis viso to, kas itinka substanci
jas, kaip, pavyzdiui, matematikoje inojimas, kas yra
tiesu ir kas kreiva arba, kas yra linija ir kas ploktuma,
62

leidia nustatyti, kiek staij kamp prilygsta trikam

pio vidini kamp sumai. Atvirkiai, ivestini ypaty
bi inojimas taip pat daug prisideda prie daikto esms
painimo. I tikrj, kai mes, besinaudodami vaizduo
te 14, stengiame irti daikto ivestines ypatybes (akcidencijas) visas ar j daugum, tai tiksliau galime
nusakyti ir objekto esm15, nes kiekvieno rodymo pra
das yra daikto svokos apibrimas ir todl aiku, kad
visus apibrimus, kurie neleidia painti objekto i
vestini ypatybi arba bent splioti, kokios jos gali bti,
reikia laikyti dialektikais ir tuiais16.
Sunkum sudaro ir sielos bsenos: ar jos visos pri
klauso ir sielos turtojui (knui), ar esama ir toki,
kurios yra paios sielos ypatybs17. Tatai iaikinti yra
btina, bet nelengva. Atrodo, kad daugeliu atvej siela
nieko nepatiria ir nieko neveikia nepriklausomai nuo
kno, pavyzdiui, pykdama, drsindamasi, geisdama ir,
apskritai jusdama18. Atrodo, kad mstymas yra savy
bin sielos bsena. O jeigu mstymas yra tam tikras
vaizdavimosi bdas ir negali atsirasti vaizduotei neda
lyvaujant, tai ir mstymo negali bti be kno. Priein
gai, jeigu yra koki nors savybini sielos veiksm arba
pasyvi bsen, ji gali atsiskirti nuo kno. O jei siela neturi
joki savybini ypatybi, tai ji neatskiriama nuo jo ir
iuo atvilgiu gali bti lyginama su tiese, kuri, bdama
ties, gali turti visoki savybi, pavyzdiui, ji gali pa
liesti viename take varin rutul; bet to negali bti, kai
ties imama abstrakiai19, nes ji neatskiriama (nuo ma
terijos), jei visuomet yra susijusi su tam tikru knu.
Atrodo, kad ir visas sielos emocines bsenas lydi tam
tikri kno reikiniai, pavyzdiui, pykt, romum, baim,
gailest, drsum, taip pat diaugsm, meil ir neapykan
t. ioms emocijoms atsiradus, ir knas kak patiria.
Tai galima matyti i to, jog kartais, stipriems ir ry
kiems dirgikliams20 veikiant, siela nesuirzta ir nepabgsta, o kartais, prieingai, dl menk ir nesvarbi
63

prieasi susijaudina; tatai bna, kai knas yra labai

sukrstas ir patenka toki bsen, kuri atsiranda pyks
tant. Tai dar labiau iaikja, kai baim apima mogaus
siel, nors nra nieko, ko reikt bijotis. Jei yra taip,
tai aiku, kad sielos emocijos yra sumaterialintos svo
kos21. Todl, apibriant tokias emocijas, pavyzdiui,
pykt, nurodoma, kad jis yra kaip tik to kno arba tos
jo dalies, ar to sugebjimo judesys, kyls kaip tik dl
tos prieasties ir siekis kaip tik to tikslo. Ir tai kodl
sielos nagrinjimas ar visos, ar tos dalies, apie kuri
tik k kalbjome, yra fiziko reikalas22. Mat, gamti:
ninkas ir dialektikas kiekvien t emocij apibrt
skirtingai, pavyzdiui, kas yra pyktis? Vienas pasakyt,
kad tai yra siekimas atkeryti u eidim arba kakas
panaaus, o antrasis kad tai uvirs kraujas irdyje
arba sikariavimas. Pirmas ikelia aiktn materij, o
antras form bei svok. O svoka yra daikto forma,
kuri, kad likt reali, turi siknyti materijoje. Pavyz
diui, namo svoka taip apibriama: tai apsauga prie
alingus vj, lietaus ir kario poveikius. Bet vienas
nurodys tiktai akmenis, plytas ir rstus, o kitas pasakys,
kad tai forma, knyta toje materijoje, siekiant minto
tikslo. Katras j fizikas? Ar tas, kuris atsivelgia tik
materij, nepaisydamas formos, ar tas, kuris kreipia d
mes form? Ar, greiiau, gal tas, kuris kreipia dme
s abudu pradus?23 Bet k pasakyti apie du pirmuosius
apibrimo bdus?24 Gal nra tokio mokslininko, kuris
nagrint daikt neatskiriamas bsenas, net neimdamas
j atskirai? Bet fiziko udavinys yra tyrinti visus tuos
veiksmus ir pasyvias bsenas, kurios priklauso tam tik
ram kokybikai apibrtam knui ir tam tikrai konkre
iai materijai. Tas savybes, kuri ryys su knu yra
kitoks, tenka tyrinti kitam specialistui; kai kuriais at
v ejais praktikui, pavyzdiui, statybininkui arba gydy
tojui25. Bet esama dar kit neatskiriam savybi, ku
rios, nebdamos konkretaus kno ypatybmis, ikelia
64

mos aiktn abstrakcijos keliu: tai matematikos objek

tai.26 Pagaliau, tuos dalykus, kuri buvimas visikai
nepriklauso nuo materijos, turi nagrinti metafizika.27
Bet grkime prie ms samprotavim pradios. Kaip
nurodme, sielos bsen negalima atskirti nuo gyvi
prigimtins materijos, bet ne ta prasme, kuria priskiria
me poym linijai arba ploktumai, o ta prasme, ku
ria mes j taikome pykiui ir baimei.28
II SKYRIUS
ISTORIN APVALGA.
ARISTOTELIO PIRMTAK PAIROS SIEL

Svarstant sielos problem, reikia kartu ikelti tuos

sunkumus, kurie, tyrinjimui engiant pirmyn, turi bti
sprendiami. Dl to bus ne pro al surinkti bei peri
rti visas pirmtak iuo klausimu pareiktas nuomones,
kad galtume pasinaudoti tuo, kas teisinga, ir apsisau
goti nuo klaid. Praddami svarstym vis pirma nu
rodysime tai, kas pagal sivyravusi nuomon sielai i
prigimties yra bdingiausia. Atrodo, kad visa, kas turi
siel, skiriasi nuo to, kas neturi sielos, daugiausia dviem
poymiais: judjimu ir jutimu. Tai madaug tie du po
iriai, kuriuos mes esame pasim i senesnij tyrin
toj. Kai kurie j teigia, kad siela vis pirma ir ypatin
gai yra tai, kas judina; o manydami, jog tai, kas pats
nejuda, negali judinti ko nors kito, jie pripaino, kad
siela, priklauso tam, kas juda. tai kodl ir Demokri
tas1 sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir iluma.
Pripaindamas, kad atom ir j pavidal yra be galo
daug, jis mano, jog ugnis ir siela susidaro i t atom,
kurie turi rutulio form. Jie es panas tas dulkeles,
kurias matome ore, sauls spinduliams besiskverbiant
pro lang. vairi skl ri miinius2, kurie susidaro
i atom, Demokritas laiko visos gamtos elementais. Pa
nai nuomon yra pareiks ir Leukipas3. Mintieji fi5 A p ie siel

65

losofai tapatina siel su rutulio formos atomais dl to,

kad jie savo formos dka lengviausiai visur prasiskver
bia ir, patys juddami, judina visus kitus. Tuo remda
miesi filosofai tvirtina, kad siela suteikia gyviams jud
jim. Todl kvpavimas ess gyvybs pagrindas. Ka
dangi supanti gyvius aplinka slegia j knus ir stumia
i j tuos atomus, kurie, nuolat nerimdami, teikia gy
viams judjim, tai kvpuojant atomai gauna param i
t, kurie ateina i oro, nes pastarieji neleidia isisklai
dyti kno viduje esantiesiems, trukdydami iorinei ap
linkai, kuri slegia ir tankina kn. Stai kodl gyvyb
laikosi tol, kol tie atomai pajgia taip veikti. Atrodo,
kad ir ta paira, kuri kilo i pitagoriei mokslo, turi
t pai prasm. Kai kurie ios mokyklos atstovai tvir
tina, kad siela susidaro i judani ore dulkeli, o kiti
kad siela yra tai, kas jas judina. it pair jie grin
dia tuo, kad dulkels juda net visai nesant vjo. Tos
paios nuomons laikosi ir tie tyrintojai, kurie teigia,
kad siela yra tai, kas pats save judina4. Matyt, jie visi
pripasta judjim svarbiausia savybine sielos ypatybe
ir mano, kad visi kiti knai juda sielos dka. O siela
judanti savaimingai, nes niekuomet netenka matyti to
kio judintojo, 'kuris pats nejudt. Panaiai vadina sie
l judintoja ir Anaksagoras; o be jo, rodos, kakas ki
tas5 yra pareiks, kad protas sujudino visat. Taiau
Anaksagoro teiginiai ne visai sutampa su Demokrito
paira, btent pastarasis tiesiog tapatina siel su
protu; teisinga yra tai, kas ikyla juslms. Todl De
mokritas mano, kad Homeras graiai isireikia saky
damas: Hektoras guli be ado"6. I tikrj Demokritas
nevartoja termino protas" tiesos painimo sugebjimui
paymti, bet mano, kad siela ir protas yra tas pats da
lykas7. Anaksagoras iuo klausimu pasisako ne taip
aikiai. Daugelyje viet jis vadina prot groio ir tobu
lumo prieastimi; o kitur prot jis tapatina su siela, tvir
tindamas, kad prot turi visi gyvuliai, tiek dideli, tiek
66

ir mai, tiek auktesnieji, tiek ir emesnieji8. Taiau, at

rodo, kad prot, kaip imint, turi ne visi gyviai ir net
ne visi mons9.
Vadinasi, tie tyrintojai, kurie kreipia dmes tu
rini siel kn judrum, siel laik judriausiu knu.
Prieingai, tie, kuriems pirmiausia rpjo kn, turini
siel, sugebjimas painti ir suvokti tikrov, tvirtina,
kad siela turi savyje daikt pradus; vieni mano, kad
toki prad yra daug, kiti kad yra tik vienas pradas.
Pavyzdiui, Empedoklo nuomone, siela susidaro i vis
element, ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai i
reikia tokiais odiais:
em mes matom per em, per vanden vanden matom,
Dievik or per or, naikinani ugn per ugn,
Meil gi matom per meil, o vaidper vaid grauding.10

Tokiu pat bdu ir Platonas Timajaus dialoge vaiz

duoja siel, sudaryt i element, nes panaus pasta
mas per pana; o daiktai susidaro i element.11 Pana
apibrim jis dav ir filosofijos paskaitose12, kur
pasakyta, kad gyvis savyje13 susidaro i vienio idjos ir
pirminio ilgio, ploio bei gylio ir kad visi kiti gyviai
yra panaios sudties. Bet jis pasisako ten dar kitaip,
btent, kad protas ess vienis, inojimas dvejyb, nes
jis viena kryptimi eina prie vienio. Paviriaus ploto
skaiius (trejyb) ess manymo (nuovokos) pagrindas,
o jutimas trij matmen skaiius. Skaiius Platonas
laiko paiomis idjomis ir pradais, sudarytais i elemen
t. Kalbdamas apie daikt painim, Platonas taip sa
ko: apie vienus daiktus sprendia protas, apie kitus
mokslas, dar apie kitus manymas ir pagaliau dar apie
kitus pojiai. ie skaiiai yra daikt formos14. Ka
dangi kai kuriems mintiesiems filosofams atrod, kad
sielai priklauso tiek judjimas, tiek ir painimas, tai
jie15 sujung tuodu sugebjimus vien ir pareik, kad
siela yra skaiius, kuris pats save judina. Bet j nuo
mons skiriasi, kai jie sprendia klausim, kokie yra
67

tie pradai ir kiek j yra. Itin nesutaria tie filosofai, ku

rie priskiria pradams knik prigimt, su tais, kurie
laiko juos bekniais, ir pagaliau su tais, kurie sudaro
juos i prieing element miinio ir element savitar
pio santykiu aikina bties pradus16. Kalbdami apie
prad skaii, vieni pripasta tik vien prad, kiti
kelis. O pagal nustatytus pradus jie apibdina ir siel.
Ir ne be pagrindo jie mano, kad tai, kas judina, i pri
gimties reikia priskirti prie prad. Dl to kai kurie siel
laik ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susida
ro i smulkiausi daleli ir yra labiausiai neknikas,
be to, ji pati juda ir judina visa kita. Nurodydamas,
kodl siela turi tuos du sugebjimus, aikiau iuo klau
simu pasisak Demokritas. Pasak jo, siela sutampa su
protu, o protas susidaro i pirmapradi bei nedalom
kn ir gali judti dl j sudarani daleli maumo ir dl
j formos; bet, jo nuomone, i vis form judriausia yra
rutulin, ir todl kaip tik ji yra proto ir ugnies forma.
Atrodo, kad Anaksagoras, kaip mes anksiau minjome,
skiria prot nuo sielos, bet i tikrj jis vartoja abu
iuos terminus, tarytum jie ymt vienodos prigimties
daiktus, nors, antra vertus, i vis prad pirmenyb jis
teikia protui i vis btybi jis vienas ess vientisas,
nemirus ir grynas. Be to, Anaksagoras priskiria tam
paiam pradui abu sugebjimus, btent painim ir
judjim, sakydamas, kad protas ijudins visat. Spren
diant i to, kas pasakojama apie Tales, atrodo, kad jis
irgi laik siel judinania jga, nes priskyr magnetui
siel dl to, kad is traukia gele.
Kaip ir kai kurie kiti filosofai17, Diogenas tapatina
siel su oru, laikydamasis tos nuomons, kad oras susi
deda i smulkiausi daleli ir yra vis daikt pradas.
Dl to siela pasta ir judina: ji pasta, nes oras yra
pirmapradis ir i jo atsiranda visa kita, o kadangi jis
yra lengviausias knas siela yra judintoja. Ir Herak
litas pripasta siel pirmaprade, tapatindamas j su
68

garavimu18, i kurio susidaro visi kiti daiktai. Be to, jo

manymu, siela yra labiausiai neknika ir nuolat juda,
o juddama ji pasta. Kaip ir dauguma filosof19, He
raklitas skelbia, kad visa, kas yra, nuolat juda. ioms
nuomonms, atrodo, yra artima ir Alkmeono20 paira
siel. Pasak jo, siela yra nemirtinga todl, kad ji pa
nai nemirtingas esybes, o tas panaumas priklauso
nuo to, kad ji aminai juda, nes visa, kas dievika, ne
paliaujamai juda saul, mnulis, vaigds ir visas
dangus. Kai kurie vulgaresns galvosenos filosofai tapa
tino siel su vandeniu, pavyzdiui, Hiponas21. Toki i
vad, matyt, jie prijo dl to, kad vis gyvi skla yra
drgna. Tuo remdamasis, Hiponas griauna pair t
filosof, kurie tapatina siel su krauju, nes skla ne
kraujas, ir kaip tik skloje gldi pirmin siela. Kiti ms
tytojai, pavyzdiui, Kriti j as22 laiko jutim bdingiausia
sielos ypatybe, o .jutimas, jo manymu, priklauso nuo
kraujo prigimties. Vadinasi, visi elementai turjo savo
alininkus, iskyrus em. Pastarosios niekas netapatina
su siela, nebent tik tie, kurie yra link manyti, jog siela
susideda i vis element arba gldi visuose.
Taigi galima sakyti, kad beveik visi filosofai apib
dina siel trimis savybmis: judjimu, jutimu ir beknikumu ir kiekvien i savybi suveda j nustaty
tus pradus. Dl to ir visi, kurie vadina siel painimo
sugebjimu, laiko j tam tikru elementu arba element
junginiu ir iuo atvilgiu turi artimas pairas, iskyrus
vien mstytoj. Jie visi tvirtina, kad panaus pasta
mas per pana, o kadangi siela visk pasta, ji turi
susidti i vis element. Tie, kurie pripasta tik vie
n prad ir vien element ugn arba or, tapatina
ir siel su vienu elementu. Prieingai, tie, kurie pripa
sta daug element, laiko siel sudtingu dalyku. Tik
tai vienas Anaksagoras sako, kad protas yra nekinta
mas ir neturi nieko bendro su kitais daiktais. Bet kaip ir
dl kokios prieasties protas, bdamas toks, gals k
69

nors painti to jis pats nra pasaks, ir negalima i

siaikinti i jo pasisakym. Tie filosofai, kuriems pradai
yra prieybs, ir siel sudaro i prieybi23. O tie, kurie
pripasta pradu tik vien prieyb, pavyzdiui, ilta
arba alta arba kuri nors kit kokyb, tapatina j su
siela24. tai dl ko jie sieja savo pairas ir su daikt
pavadinimais. Tie, kurie teigia, kad siela yra iluma,
mano, kad i odio dzeln (virti) atsirado ir odis dzn
(gyventi). O tie, kurie tapatina siel su aliu, mano, kad
siela (psich) yra gavusi savo pavadinim nuo kvpavi
mo ir j lydinio atalimo (psichros altas)25. Tokios
yra senovs pairos siel, ir tokie i pair pa
grindai.
III SKYRIUS
DEMOKRITO, PLATONO
IR KIT SENOVS FILOSOF PAIR KRITIKA:
SIELA NRA PATS SAVE JUDINS PRADAS

Vis pirma reikia apsvarstyti judjimo klausim. Gal

bt, t filosof paira, kad siela savo esme pati save
judina arba sugeba judinti, yra ne tik klaidinga, bet ja
remiantis net visikai nemanoma priskirti sielai judji
mo1. Jau anksiau mes nustatme, kad tai, kas judina,
nebtinai turi pats judti2. Kiekvienas knas juda dve
jopu bdu: arba pats savaime, arba kitam knui pade
dant3. Pastaruoju atveju jis juda, bdamas kitame ju
daniame kne, pavyzdiui, laive jrininkai: jie nejuda
taip kaip laivas. Laivas juda pats, o jrininkai tik tiek,
kiek jie yra laive. Tai aikja ir i kno dali; jimas
yra koj savybinis judjimas, bet jis kartu priklauso ir
visam mogui. Taiau ia prasme jo negalima priskirti
jrininkams anksiau duotajame pavyzdyje. Kadangi
judjimas suprantamas dvejopai, tai pirma svarstysime,
ar siela pati save judina ir ar ji dalyvauja judjime. Ka
dangi yra keturios judjimo rys: persiklimas, kitimas,
majimas ir didjimas, tai sielai gali priklausyti arba
70

viena i ri arba kelios, arba visos. Jei sielos judji

mas nra atsitiktinis, tai ji turi turti j i prigimties. O
jei yra taip, tai ji turi bti tam tikroje vietoje, nes visos
mintos judjimo rys vyksta erdvje4. Ir toliau, jei
savaimingas judjimas yra susijs su sielos esme, tai jis
priskiriamas jai neatsitiktinai kaip, pavyzdiui, baltumo
arba trij alkni dydio savybms, nes ir itos savybs
juda, bet atsitiktinai tiek, kiek juda knas, kuriam jos
priklauso. Todl nurodytosios savybs negali uimti tam
tikros vietos, o siela, prieingai, uima, jei jos prigim
iai bdingas judjimas5. Be to, jei siela juda i prigim
ties, tai ji gali bti judinama ir prievarta; o jeigu judi
nama prievarta, tai ji gali judti ir i prigimties. T pat
reikia pasakyti ir apie ramyb. Ten, kur knas i pri
gimties juda, ten jis i prigimties ir rimsta, ir ten, kur
knas juda prievarta, ten jis prievarta ir rimsta6.
Bet kokie gali bti sielos priverstiniai judesiai ir ra
mybs momentai sunku atsakyti net ir spliojant. To
liau, jei siela kyla auktyn, ji bus ugnis, o jei leidiasi
em yn em. Tokie yra i element prigimtiniai ju
desiai. Tas pats tinka ir tarpini element judesiams7.
Bet kyla dar kitas sunkumas. Kadangi atrodo, kad siela
judina kn, tai aiku, kad ji judina j tais paiais jude
siais, kuriais ir pati juda. Bet jei yra taip, tai teisingas
bus ir atvirktinis teiginys, kad ji juda tuo paiu jude
siu, kuriuo judina kn. O knas juda i vienos vietos
kit8. Vadinasi, iuo atveju siela turt keisti viet
taip kaip knas: arba visa persikeldama, ar tik tam tik
romis dalimis9. Jei taip galt bti, tai ijusi i kno
siela galt vl sugrti j ir mirusieji galt vl at
gyti. Tiesa, galima bt priskirti sielai atsitiktin jud
jim, irint, kiek ji dalyvauja gyvio judjime, kai j
stumia iorin jga. Taiau neleistina teigti, kad tai,
kas savo esme pats save judina, bt kieno nors kito
judinamas, iskyrus tuos atvejus, kai judjimas yra visi
kai atsitiktinis, lygiai kaip ir tai, kas pats savaime yra
71.

gera, negali bti gera del iorins prieasties ^arba i

orinio tikslo10. Greiiausiai, galima bt manyti, kad
siela judinama juntamj objekt, jei ji i tikro juda.
Bet ir tai bt ne prigimtinis, o atsitiktinis judjimas. Ir
toliau jei siela pati save judina, tai tuo paiu mes tu
rtume pripainti, kad ji pati savo esme juda. O kadangi
kiekvienas judesys yra judanio daikto persiklimas,
kiek jis juda, tai ir siela nebetekt savo esms, jei jos
judjimas nebt atsitiktinis, o liest pai jos esm11.
Kai kurie filosofai tvirtina, kad siela judina kn, ku
riame ji yra, taip pat, kaip juda ir ji pati. Pavyzdiui,
Demokrito paira beveik sutampa su komedij auto
riaus Pilypo12 pasisakymu, kuris pasakoja, kad Dedalas
suteiks judjim Afrodits medinei statulai, pildamas

gyvsidabrio. Panaiai isireikia ir Demokritas. Jo

manymu, rutuliniai atomai, kurie i prigimties niekuo
met nerimsta, savo judjimu judina ir velka paskui sa
ve vis kn. Bet mes paklausime ar tie patys atomai
gali bti ir ramybs prieastimi? Kaip tai galt vyk
ti sunku ir net nemanoma atsakyti. Apskritai atrodo,
kad siela judina kn padedant tam tikram pasirinkimui
ir mstymui, o ne kitaip13.
Tuo paiu bdu ir Timajus" fizikai aikina, kaip
siela judina kn. Pati juddama, ji judina ir kn dl
to, kad yra su juo susijusi. Sudars pasaulio siel i ele
ment ir padalijs j pagal harmoningus skaiius tam,
kad jai bt gimtas harmonijos jausmas ir kad visata
suktsi darniu judesiu, demiurgas paskui sulenk tiesi
sielos linkm apskritim ir padar i to vieno apskri
timo du apskritimus, susilieianius dviejuose takuose;
paskui, savo ruotu, padalijo vien t apskritim j sep
tynis apskritimus taip, kad dangaus sukimasis atitikt
sielos judjim14.
Vis pirma bt neteisinga laikyti siel dydiu. Be
to, yra aiku, kad Platonas links prilyginti pasaulio sie
l ne juntania j ai ir geidianiajai sielai, o vadinama
72

jam intelektui, nes juntaniosios ir geidianiosios sie

los judjimas nra sukimasis. Intelektas, prieingai, yra
vienas ir vientisinis, kaip ir mstymas, o mstymas su
tampa su tuo, kas yra mstoma; mintys sueina vieny
b, sudarydamos grandin taip, kaip skaiiai, bet ne
taip, kaip dydiai15. Todl ir pats intelektas nra vien
tisas taip, kaip dydis, bet yra arba nedalus, arba bent jo
vientisumas tam tikru bdu skiriasi nuo erdvinio dydio.
I tikrj, kaip jis galt mstyti, bdamas dydiu ar
kuria jo dalimi? Bet ita dalimi tada galt bti tiktai
tam tikras dydis arba takas, jei tik galima laikyti tak
dalimi16. Jei dalis yra takas, tai j bt be galo daug,
ir intelektas mstydamas niekuomet nepasiekt galo. O
jeigu jo dalys yra dydiai, tai intelektas kelet arba
net be galo daug kart mstyt t pat dalyk. Taiau
atrodo, kad painti objekt galima ir vien syk j ms
tant. O jei utenka tik vienos dalies susiliesti su objek
tu, kam intelektas turi tada suktis ratu ir apskritai
turti dyd? Antra vertus, jei mstymui btinai reikalin
ga, kad visas apskritimas susiliest su objektu, tai k
tada galt reikti susilietimas su atskiromis dalimis?
Kyla dar ir kitas sunkumas: kokiu bdu protas mstys
nedal, padedamas dalaus, ir dal, padedamas neda
laus17. Ir vis dlto pagal Platono moksl intelektas ir mi
ntasis apskritimas turi bti tas pats, nes proto judji
mas yra mstymas, o apskritimo judjimas sukimasis
ratu. Vadinasi, jei mstymas yra sukimasis ratu, tai in
telektas ir bus tas apskritimas, kurio sukimasis sutampa
su mstymu. Bet jei taip yra, tai k intelektas aminai
mstys? Tok objekt jis btinai turi turti, jei sukimasis
ratu vyksta aminai18. Bet visos praktiko pobdio min
tys turi tam tikras ribas, nes jos siekia ko nors kito.
Panaiu bdu ir teorins mintys apsiriboja loginiais sam
protavimais, nes kiekvienas samprotavimas yra arba
apibrimas, arba rodymas, o rodymas prasideda prin
cipu ir usibaigia savo tikslu silogizmu arba ivada.
73

Bet ir tada, kai samprotavimas lieka neubaigtas, jis vis

dlto negrta savo pradin tak, o engia tiesiu keliu
pirmyn, jungdamas vis naujus vidinius ir kratutinius
terminus. Sukimasis ratu, prieingai, grta vl atgal
pradi. Taip pat ir apibrimai visi yra apriboti. Be to,
jei tas pats sukimasis ratu kartojasi ne syk, tai intelek
tui reiks daug kart mstyti t pat dalyk; sidmti
na, kad mintis yra labiau panai tam tikr ramyb ir
sustojim negu judjim19. T pat galima pasakyti ir
apie protavim. Savaime suprantama, kad tai, kas yra
sunku ir atliekama tik prievarta, nesuteikia laims. O
jeigu judjimas nepriklauso sielos esmei, jis yra priein
gas jos prigimiai. Ir tada sielai turi bti sunku, kad ji
negali atsikratyti sujungto su ja kno. Maa to, tada
ji turs vengti kno, jei intelektui, kaip paprastai sako
ma, i tikro yra geriau bti nesuritam su knu. Yra
daug moni, kurie , tai nuomonei pritaria20. Neiaikinta
yra, kodl dangus sukasi ratu; nei sielos esm negali
bti to judjimo prieastimi juk ji tik atsitiktinai ju
da tokiu bdu, nei pats knas, atsivelgiant tai, kad
greiiau jis yra sielos judinamas. Pagaliau sielos judji
mo negalima aikinti net tuo, kad jis ess tobulesnis,
nors ir bt geriau pasakyti, kad dievas leidia sielai
suktis ratu todl, kad jai geriau judti negu rimti, ir ju
dti kaip tik tokiu bdu, o ne kitokiu21. Bet i klausim
svarstymas yra artimesnis kitiems tyrinjimams, ir todl
mes j dabar nutrauksime.
Nurodysim dar vien nederm, kuri yra ir tik k i
nagrintoje teorijoje ir daugumoje kit rat, kurie
svarsto sielos klausim; i teorij atstovai veda siel
kn ir jungia j su juo, tiksliau nenusakydami, kuo
grindiamas itas ryys ir kokia yra kno padtis. O
atrodo, kad reikt tai padaryti, nes itame junginyje
vienas jo narys veikia, o antras yra veikiamas, vienas
judinamas, o antras judina. Bet tokios savitarpio svei
kos nebna dviem daiktams sujus tik atsitiktinai. Vl
74

kiti tenkinasi nusakydami, kokia yra sielos prigimtis;

apie kn, kuris turi priimti siel, jie neduoda joki
papildom nurodym, tarytum, pagal pitagoriei mi
tus, bet kuri siela galt apsivilkti bet kuriuo knu.
Taiau atrodo, kad kiekvienas knas turi savo ypating
pavidal bei form. Laikytis tokios nuomons bt ma
daug tokia pat nesmon, kaip tvirtinti, kad statybinin
ko menas gali siknyti fleitoje, nes i tikro kiekvienas
menas turi naudotis savo tinkamais rankiais, o siela
knu.
IV SKYRIUS
PITAGORIEI
IR KAI KURI PLATONIZMO TEORIJ KRITIKA:
SIELA NRA NEI HARMONIJA,
NEI PATS SAVE JUDINS SKAIIUS

Yra ilikusi dar kita paira siel, kuri daug kam

atrodo ne maiau tikima u anksiau mintas ir kuri
jau Yra sukritikuota vieai paskelbtuose ratuose, b
tent, kai kuri filosof nuomone, siela esanti tam tikra
harmonija1, nes harmonij jie laiko kakokiu prieybi
miiniu ir junginiu; o knas irgi yra susidjs i priey
bi. Taiau harmonija yra tam tikra miri dali pro
porcija ir ssaja, o siela negali bti nei viena, nei antra.
Be to, judjimas nra harmonijos savyb, o sielai it
savyb visi priskiria, taip sakant, pirmiausia. Harmonija
labiau tikt sveikatai ir apskritai kno geroms savy
bms apibdinti, o ne sielai2. Tai bt labai akivaizdu,
jei kas pamgint aikinti sielos pasyvias bsenas ir
veiksmus, remdamasis tam tikra harmonija. Vargu ar
galima bt suderinti tok aikinim su sielos bsen
ypatybmis3. Ir toliau. Kalbdami apie harmonij, mes
atsivelgiame dvi jos prasmes: pirmja, pagrindine
prasme, harmonija reikia judani arba ramybs bvy
je esani dydi ssaj, kurioje jie taip yra suderinti,
kad neleidia n vienam tos paios ries elementui pri
sijungti prie j. Antrja, ivestine prasme, harmonija
75

yra miri daikt proporcija4. Nei viena, nei antra pras

me neteisinga bt pavadinti siel harmonija.
Pair, kad siela yra kno dali ssaja, galima la
bai lengvai sugriauti. I tikrj kno dali ssaj yra
daug ir vairi. Kuri dali ir kokios ries ssaja rei
kia laikyti prot? Tas pats klausimas kyla dl juntaniosios ir geidianiosios sielos. Taip pat nesmon yra
pripainti siel miinio proporcija, nes element mii
niai, i kuri atsiranda msa ir kaulai, turi skirtingas
proporcijas. Jei viskas susidaro i element, tai tekt
manyti, kad visame kne yra daug siel, o miini pro
porcijos yra harmonijos ir sielos. Galima bt pareika
lauti paaikinimo ir i Empedoklo, kuris irgi tvirtina,
kad kiekvieno kno nario prigimtis priklauso nuo su
darani j element proporcingumo. Ar siela yra tas
proporcingumas? O gal, bdama kakas kita, ji sikuria
kno nariuose? Ir toliau: ar meil yra bet kurio ele
ment miinio prieastis, ar tiktai to, kuris atitinka tam
tikr proporcingum? O iuo paskutiniu atveju ar
pati meil yra proporcija, ar kakas kita? Tokie yra
sunkumai, kurie atsiranda ryium su ita teorija. Bet,
antra vertus, jeigu siela yra kakas skirtinga nuo ele
ment miinio, kodl ji nyksta, msai ir kitoms gyvio
dalims netekus savo esmini ypatybi? Be to, jei ne
kiekviena kno dalis turi siel, ir jei, vadinasi, siela ne
sutampa su miinio proporcija, kas tada va, sielai palie
kant kn?5
I to, kas anksiau pasakyta, aikja, kad siela ne
gali bti harmonija ir nejuda ratu. Bet, kaip nurodme,
siela gali judti atsitiktinai ir judinti pati save, nes juda
knas, kuriame ji gldi, o kn judina siela. Erdvje
jokiu kitu bdu ji judti negali. Labiau pateisintina b
t ta abejon ar siela pati save judina, jei kreipsi
me dmes tai k. Mes sakome, kad siela lidi, diau
giasi, drsja, bijosi, be to, dar, kad ji pyksta, junta ir
protauja. Atrodo, kad visos itos bsenos yra judesiai.
76

I to galima bt padaryti ivad, kad siela pati save

judina. Bet tokia ivada yra nebtina6. Sakykim, kad
lidesys, diaugsmas, protavimas yra pirmiausia jude
siai ir kad kiekvien tok judes sukelia siela, pavyz
diui, kad pykstant arba bijant, irdis kakaip juda,
kad protaujant irgi atsiranda tam tikras irdies arba ki
to organo judesys. Reikia dar pridurti, jog kai kurie t
kno dali judesiai yra erdviniai, o kiti kokybiniai
pasikeitimai (kokie, btent, ir kaip jie vyksta tai yra
jau kitas klausimas). Bet kad ir kaip bebt, kiekvienu
atveju teiginys, kad siela pyksta, reikt madaug t
pat, jei kas pasakyt, kad siela audia arba stato nam.
Tiksliau bt pasakyti, kad ne siela gailisi, mokosi arba
protauja, o mogus, sielos padedamas7. Tai reikia su
prasti ne taip, tarsi judjimas vykt sieloje, bet taip,
kad kartais jis prieina iki sielos, o kartais prasideda
nuo jos, pavyzdiui, jutimas prasideda nuo iorini
konkrei daikt, o prisiminimas, prieingai, nuo sie
los ir pasiekia judesius arba j liekanas, vykstanias
jutimo organuose8.
Kalbant apie prot, atrodo, kad jis sikuria kne kaip
tam tikra substancija ir neva. Greiiausiai, jis galt
ti senatvje, nusilps. Bet, gal bt, j itinka tas pat,
kas itinka jutimo organus. Jeigu senis atgaut jaunuo
lio ak, jis regt kaip jaunuolis. Taigi senumas atsiran
da ne dl to, kad siela yra kieno nors paveikta, bet dl
to, kad knas, kuriame ji yra, pasikeit, pavyzdiui,
mogui apsvaigus arba susirgus. Tokiu bdu ir msty
mas, ir teorinis painimas irsta, kai va kuris nors vi
dinis organas, o pats protas tebelieka nepakits. Kaip
ir mstymas, meil arba neapykanta, diskursyvinis pro
tavimas yra ne proto bsenos, o to konkretaus subjekto,
kiuris j turi, ir kiek j turi. tai kodl iam subjektui
uvus, va ir atmintis, ir meil tai buvo ne proto
bsenos, o tos sudtins btybs, kuri uvo. Protas
greiiausiai yra dievikesns prigimties ir nekintamas9.
77

I to, kas pasakyta, aiku, kad siela negali bti judi

nama. O jei ji visai nejudinama, tai, be abejo, ir pati
savs nejudina.
Bet didiausia nesmon yra ta paira, pagal kuri
siela yra pats save judinantis skaiius. ios pairos a
lininkai pakliva ne tik tuos prietaravimus, kurie sie
jasi su teiginiu, kad siela yTa judinama, bet ir kitus,
kurie kaip tik iai teorijai yra bdingi ir kyla i to, kad
siela tapatinama su skaiiumi. I tikrj, kaip reikia
suprasti, kad vienetas, bdamas nedalus ir nesuskaldy
tas, yra judinamas? Kieno ir kaip jis judinamas? Jei jis
kartu judina ir juda, jame turi gldti ita skirtyb10.
Kadangi, pasak i filosof, linija juddama sudaro
ploktum, o takas linij, tai ir sielos vienet jude
siai bus linijos, nes takas yra vienetas, kuris uima tam
tikr viet; todl ir sielos skaiius turi bti kur nors ir
uimti viet". Be to, atmus nuo skaiiaus kur nors
skaii arba vienet, bus jau kitas skaiius. Augalai ir
daugelis gyvuli, net bdami supiaustyti dalis, tebe
lieka gyvi ir atrodo, kad tebeturi tokios pat formos sie
l, kaip ir anksiau12. Be to, atrodo, kad nebus jokio
skirtumo, ar mes kalbsime apie vienetus, ar apie maus
knelius, nes jei Demokrito atomai virs takais, j kie
kiui nepasikeitus, tai vis tiek itoje aibje, kaip ir ne
nutrkstamame dydyje, turi bti tiek judanij tak,
kiek ir judinamj, nes nulemia ne atom skirtumas
pagal didum arba maum, o tik j kiekis. Todl bti
nai turi bti kakas, kas judina tuos vienetus. O jei
siela yra judintoja gyviuose, tai ji turi bti judintoja ir
skaiiuose, vadinasi, ji negali bti kartu judintoja ir ju
dinamja, o tiktai judintoja. Bet kaip vienetas galt
bti judjimo varikliu?,Tada jis turt skirtis kuo nors
nuo kit vienet. O kuo galt skirtis vieninis takas
nuo kit, jei ne savo padtimi erdvje? Jei dabar sielos
vienetai, kurie gldi kne, nesutampa su kno takais,
tai jie vis dlto turi bti toje paioje vietoje, nes kiek
78

vienas sielos vienetas uims tam tikro tako viet. Bet

jei du takai gali bti toje paioje vietoje, kas gali su
kliudyti tam, kad j nebt ten be galo daug? I tikr
j tie daiktai, kuri vietos nesiskiria, nesiskiria ir patys.
Antra vertus, jei kno tak visuma reikia sielos skai
i arba, kitaip sakant, jei esani kno tak skaiius
yra siela, tai kodl ne visi knai turi siel? Juk atrodo,
kad tak esti visuose knuose ir net be galo daug.13
Be to, kaip takai galt atsiskirti nuo kno ir palikti
j, jei net ir linijos negalima suskaidyti takus?14
V SKYRIUS
EMPEDOKLO IR DEMOKRITO TEORIJ KRITIKA:
SIELOS NEGALIMA TAPATINTI SU MATERIJOS ELEMENTAIS

Kaip jau buvo pasakyta, tie filosofai, kurie teigia,

kad siela yra pats save judinantis skaiius, kartais i
reikia pairas, sutampanias su mokslu t tyrintoj,
kurie sudaro siel i lengviausi daleli. Bet, antra ver
tus, kai jie moko, sekdami Demokrito pavyzdiu, kad
gyvius judina siela, jie pakliva dar kitus, jiems b
dingus prietaravimus. I tikrj, jei siela yra paplitusi
visame juntaniame kne, tai, pripainus, kad siela
knas, toje paioje vietoje turi tilpti du knai. O tie fi
losofai, kurie laiko siel skaiiumi, turi pripainti, kad
viename ir tame paiame take turi bti daug tak,
arba kad kiekvienas knas turi siel. Iskirtinas tik tas
atvejis, kai prisijungia dar koks nors ypatingas skai
ius, kuris skiriasi nuo vis esani kne tak. I ios
teorijos iplaukia dar kita ivada, btent, kad skaiius
judina gyv taip pat, kaip aikina Demokritas anksiau
ms idstytoje pairoje. I tikrj, koks skirtumas
ar kalbama apie maus rutuliukus, ar apie didelius vie
netus, ar apskritai apie slenkanius erdvje vienetus.
Abiem atvejais gyvi judjimas priklauso nuo t vie
net judjimo. Tie filosofai, kurie savo moksle jungia
79

judjim ir skaii vien princip, be nurodyt sun

kum susiduria dar su daugeliu kit panai prietara
vim. nes, remiantis iuo principu, negalima ne tik api
brti sielos esms, bet ir nustatyti jos ivestini ypaty
bi. Tai pasidaryt visikai aiku, jei kas pamgint
remdamasis ia teorija aikinti sielos veiksmus ir pasy
vias bsenas, pavyzdiui, samprotavimus, jutimus,
diaugsmus, lidesius ir kita. Besilaikant itos pozi
cijos, net ir spti k nors apie sielos bsenas bt
nelengva l.
Tradicija mums yra palikusi tris skirtingus bdus,
kuriais yra siela apibriama. Vieni laiko siel auk
iausiu judjimo varikliu todl, kad ji judina pati save;
kiti teigia, kad siela susideda i smulkiausi daleli ir
u visus kitus daiktus yra labiausiai neknika.
Mes esame idst beveik isamiai tuos sunkumus ir
prietaravimus, kuriuose atsiduria itos pairos. Belieka
dar apsvarstyti kuo grindiama ta paira, kad siela
susideda i element. Tat es reikalinga tam, kad siela
pajgt suvokti visus realius daiktus ir painti kiekvie
n j. Taiau ir ita nuomon neivengiamai veda
daugel logini prietaravim. Pripaindami, kad pana
us pastamas per pana, anie tyrintojai, tarsi sutin
ka, kad siela sutampa su daikt elementais2. Taiau sie
los objektai yra ne tik elementai, bet ir daugelis kit
dalyk, ir j, tiksliau sakant, yra begalyb, b ten t visa,
kas yra sudaryta i t element. Sakykim, kad siela pa
sta ir suvokia kiekvieno sudtinio daikto elementus.
Bet kuo ji pains -ir suvoks pai sudtin visum, pa
vyzdiui, diev, mog, ms arba kaulus ir bet
kur sudtin daikt? Juk ne bet kaip jie susidaro i
element, o pagal tam tikr proporcij ir sandar, kaip
ir Empedoklas yra isireiks, kalbdamas apie kaulus:
Prim em naioji aizdr plaiosios krtins
I atuoni dvi dalis to Nestids spindjimo vaiskaus,
Keturias dar i Hefaisto. Taip kaulai balti atsirado.3
80

Jokios naudos nebus i to, kad visi elementai gldi

sieloje, jei joje kartu nebus ir proporcingumo ir darnu
mo, nes kiekvienas elementas pains tik pana j, bet
n vienas j nepains kaulo arba mogaus, nebent tik
tuo atveju, jei ie objektai gldt sieloje. O kad tai
nemanoma, ir kalbti neverta. Kas gi galt pamanyti,
kad sieloje gldi akmuo arba mogus. Panaiai yra ir su
gera ir negera bei su visu kuo kitu4. Kadangi bties
terminas turi daug skirting reikmi (jis ymi konkre
i substancij, kiekyb, kokyb arba kuri nors kit
ms nustatyt kategorij), tai kyla klausimas, ar siela
susideda i vis i kategorij, ar ne. Bet atrodo, kad
nra element, kurie bt bendri visoms kategorijoms.
Ar, gal bt, siela susideda tiktai i t, kurie priklauso
substancijai? Kaip ji galt tada painti kiekvien kit
kategorij? Bet, gal bt, jie pasakys, kad kiekviena gi
min (kategorija) turi savo ypatingus elementus ir pra
dus, i kuri ir susidaro siela. Ji bus tada kartu ir
kiekyb, ir kokyb, ir substancija. Bet negalimas daik
tas, kad i priklausani kiekybei element atsirast
substancija, o ne kiekyb. Tokie yra be daugelio kit
tie sunkumai, su kuriais susiduria visi, kurie laiko siel
susidariusi i vis element5.
Taip pat yra nesmon tvirtinti, kad, i vienos puss,
panaus negali bti veikiamas panaaus, o i antros,
kad panaus suvokiamas panaaus ir yra pastamas pa
naaus, nes t filosof manymu, suvokimas yra pasyvi
bsena, kuri jusl patiria, kieno nors judinama. Taip
pat jie supranta ir mstym bei painim6.
Jei pripainsime, sekdami Empedoklu, jog kiekvie
nas daiktas pastamas padedant tiems kno elementams,
kurie yra panas j, atsiranda daug nedermi bei sun
kum. Tuo galima sitikinti ir taip samprotaujant: atro
do, kad visos kno dalys, kurios susideda tiktai i vieno
elemento, btent ems, pavyzdiui, kaulai, gyslos,
plaukai, nieko nejauia, vadinasi, nejauia ir save pa6 Apie sie l

81

nai element. Pagal tik k mint teorij turt bti

kitaip7. Be to, kiekviename elemente bus daugiau ne
inojimo, negu inojimo, nes jis pains tik vien daikt
ir daug ko nepains, btent vis kit. I Empedoklo
mokslo iplaukia net tokia ivada, kad ta btyb, kuri
turi maiausiai ini, yra dievas, nes jis vienas nepa
sta vieno prado, btent vaido.8 Mirtingosios btybs
prieingai gali visk painti, nes kiekviena j sudaryta
i vis element. Ir apskritai galima paklausti, dl ko
kios prieasties ne visi daiktai turi siel, jei kiekvienas
yra arba elementas, arba sudarytas i vieno, ar i dau
gelio, ar i vis element; todl kiekvienas daiktas b
tinai turi painti arba vien, arba kai kuriuos, arba visus
daiktus. Galt kilti abejon ir dl to, kas yra tas pra
das, kuris gyvyje suvienija visus elementus, nes tie
elementai yra panas materij. Koks tas pradas bebt,
sprendiamj reikm turi tas, kuris juos jungia. Bet
nemanoma, kad kas bt galingesnis u siel ir j val
dyt. Ir dar labiau nemanoma, kad kas pranokt inte
lekt. Todl racionaliau yra pripainti intelekt pirminiu
ir i prigimties aukiausiu principu, nepritariant tiems,
kurie laiko elementus vis daikt pirmapradiu.9
Visi, kurie, atsivelgdami sielos sugebjim pain
ti ir suvokti daiktus, tvirtina, kad siela sudaryta i ele
ment, lygiai kaip ir tie, kurie apibdina j kaip auk
iausi judintoj, kalba ne apie visas sielos ris. I
tikrj ne visos btybs, kurios junta, sugeba judti;
atrodo, kad bta ir toki, kurios nejuda.; O kaip tik
vietos pakeitimas yra vienintelis judjimas, kur siela
gali suteikti gyvuliams. T pat priekait galima pada
ryti ir tiems, kurie aikina proto ir jusli atsiradim i
element, nes aiku, kad augalai yra gyvi, bet nesugeba
nei judti, nei justi; proto neturi ir daugelis gyvuli.
Jei kas ir pripains ir sutiks, kad protas, lygiai kaip ir
jusls, yra tam tikros sielos dalys, tai vis dlto toks
apibrimas netikt nei kiekvienai sielai apskritai, nei
82

vienai kuriai nors atskirai sielai, kaip visumai. T pat

tenka pasakyti ir apie idstyt iuo klausimu pair
vadinamuose Orfjaus himnuose. Sako, neama vjo, sie
la i supanio pasaulio lenda kn, gyviui kvpuojant.
Bet taip negali atsitikti nei su augalais, nei su kai kuriais
gyviais, nes jie ne visi kvpuoja. To nepastebjo tie mo
ns, kurie yra pareik mintj nuomon. 10
Jeigu mes turtumme pripainti, kad siela sudaryta
i element, tai vis dlto nebtina tvirtinti, kad ji esan
ti atsiradusi i vis element, nes, esant prieingumo
santykiui, pakanka vieno nario, kad jis paint pats save
ir savo prieyb; juk su tiess pagalba matuojame tai,
kas tiesu ir kas kreiva. Liniuot yra abiej prieybi
matas: tiek tiess, tiek ir kreivs; kreiv, prieingai, ne
gali bti nei paios savs, nei tiess matu. 11 Kai kurie
filosofai tvirtina, kad siela yra paplitusi visatoje, todl
ir Talesas man, jog visata pilna diev. Taiau i nuomon
susiduria su tam tikrais sunkumais i tikrj, kodl
siela, bdama ore arba ugnyje, nekuria gyvi, o kuria
juos vien mirioje aplinkoje 12, nors atrodyt, kad kaip
tik tuose dviejuose elementuose ji turt bti tobulesn.
Tiesa, dar galima bt paklausti, kodl siela, esanti ore,
bus tobulesn ir maiau mirtinga u t, kuri turi gyviai.
Abiem atvejais mes paklivame nedermes ir prieta
ravimus. I tikrj pripainti ugn ir or gyviais bt
didel nesmon, bet, antra vertus, paneigti tai, priski
riant tiems elementams siel, bt irgi nesmon. Ma
tyt, ios pairos alininkai priskiria ugniai ir orui siel
dl to, kad, j nuomone, visata ir jos dalys yra tokios
pat sudties. Vadinasi, jie turi neivengiamai pripainti,
kad ir visatos siela turi t pai sudt, kaip ir jos dalys,
jei tiesa, kad gyviai gauna siel, pasiimdami k nors i
supanios juos aplinkos. O jei oras, isisklaidydamas,
tebelieka vienodas, tai siela, prieingai, susidaro i ne
vienod dali. Aiku, kad kai kur ore atsiras viena arba
kita sielos dalis, o kai kur jos nebus. Vadinasi, siela turi
83

arba btinai susidti i vienod dali, arba netilpti visa

kurioje nors visatos dalyje. 13
Taigi i to, kas pasakyta, aikja, kad siela sugeba
mstyti ne dl to, kad ji susideda i element, ir kad
teiginys, jog siela juda, yra painus ir neteisingas.
Kadangi sielai priklauso mstymas, jutimas ir manymas,
taip pat ir geismas, norjimas ir apskritai visi siekimai,
kadangi ir gyvi persiklimas i vietos viet, be to, ir
augimas, klestjimas bei nykimas vyksta sielos takoje
kyla klausimas, ar visa tai, btent mstym, jutim,
judjim ir kitas gyvio pasyvias ir aktyvias bsenas,
reikia priskirti visai sielai, ar duoti kiekvienai jos daliai
skirtingus sugebjimus? Taip pat ir gyvyb ar ji gldi
tiktai vienoje atskiroje dalyje, ar kai kuriose j, ar vi
sose, ar pagaliau ji priklauso nuo kitos prieasties? Kai
kurie filosofai sako, kad siela yra daloma, kad viena jos
dalis msto, o kita junta. Bet kas iuo atveju sujungia tas
sielos dalis? Tai negali bti knas. Prieingai, atrodo,
kad greiiau siela suvienija kn, nes, sielai pasitraukus,
knas suyra ir pva. Jei koks kitas pradas suveda sie
los dalis vienyb, tai tas pradas pirmiausia ir bus siela.
Bet tada savo ruotu reiks iaikinti, ar jis vienas, ar
susidaro i daugelio dali. Jei tas pradas yra vienas, tai
kodl ir siela negali bti viena? Ir, prieingai, jei jis yra
dalus, tai vl kyla klausimas, kas j suveda vienyb
ir taip toliau, odiu, ms iekojimas niekuomet nepri
eis iki galo. Abejon gali sukelti ir toks klausimas: kok
darb atlieka kne kiekviena atskira sielos dalis? Jei
visa siela palaiko viso kno vienyb, tai ir kiekviena
jos dalis turt remti tam tikros kno dalies vienum.
Bet tai, rodos, yra nemanoma, nes, kuri kno dal lai
kys protas ir kokiu bdu jis tai padarys, sunku net si
vaizduoti. 14
Pasirodo, kad augalai, kaip ir tam tikri vabzdiai, net
ir supiaustyti pasilieka gyvi taip, kad visos dalys ries,
nors ir ne skaiiaus atvilgiu, turi t pai siel, nes
84

kiekviena dalis junta ir juda erdvje tam tikr laikotar

p. Ir jei tokia bsena netrunka ilgiau nra ko steb
tis: juk tos dalys neteko t organ, kurie reikalingi j
prigimiai apsaugoti. Vis dlto kiekvienoje dalyje gldi
visos sielos dalys ir atskir dali sielos yra visos tapaios
tiek viena su kita, tiek ir su visa siela, nes sielos dalys
neatskiriamos viena nuo kitos, nors vis siel ir galima
skirstyti dalis. Atrodo, kad ir augal gyvybs pradas
yra tam tikra siela, juk tai vienintelis pradas, kuris yra
bendras gyvuliams ir augalams. Ir jis gali bti atskiriamas
nuo juntanio prado, bet pastarasis negali atsirasti be
pirmojo.

ANTROJI

KNYGA

I SKYRIUS
BENDRAS SIELOS APIBRIMAS

Tiek apie tas pairas siel, kurias mums yra pali

k ms pirmtakai. Dabar vl persvarstysime nuo paios
pradios vis klausim ir pamginsime tiksliai nustatyti,
kas yra siela ir koks yra bendriausias 1 jos apibrimas.
Substancija 2 mes vadiname tam tikr vien bties r.
Substancijoje skiriame, pirma materij, kuri pati dar
nra tam tikras konkretus daiktas, antra form 3 bei
svok, kuri leidia mums apibrti konkret daikt, ir
treia tai, kas susideda i materijos ir formos (pat
konkret daikt). Materija yra potencija, o forma ak
tualyb (entelechija)4 ir tai dvejopa prasme: kaip gytas
inojimas arba kaip pats mstymo aktas. Substancijo
mis daniausiai laikomi knai, i j ypa gamtos knai,
nes jie yra vis kit k n 5 pradai. Vieni gamtos knai
turi gyvyb, kiti ne. Gyvybe mes vadiname mitimo,
augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savaime. I to
iplaukia, kad kiekvienas gamtos knas, kuris turi gyvy
b, yra substancija ir dargi sudtin6. Bet nors gyvis
yra tam tikras kokybikai apibrtas knas, btent, toks,
kuris turi gyvyb, vis dlto knas nra tapatus su siela,
nes jis negali bti priskirtas daiktui, kaip tam tikra jo
savyb; greiiau jis yra pamatas, kuriam ji (savyb) gali
bti priskiriama, t. y., mediaga. Vadinasi, siel reikia
pripainti substancija ta prasme, kad ji yra gamtos kno,
potencialiai turinio gyvyb, forma.7 Bet substancija,
imama formos prasme, yra aktualioji btis (entelechija),
86

t. y., tam tikro konkretaus kno aktualyb. Entelechija

gali bti suprantama dvejopai: arba kaip gytas inoji
mas, arba kaip aktualiai vykstantis mstymas.8 Aiku,
kad siela yra aktualyb (entelechija) inojimo prasme,
nes su sielos buvimu yra susijs miegas ir budjimas;
budjimas analogikai atitinka aktual mstym, o mie
g a s neaktyv inojim. Jei atsivelgiama t pat sub
je k t inojimui priklauso pirmenyb pagal kilm.9 To
dl siela yra gamtos kno, potencialiai turinio gyvyb,
pirmin aktualyb.10 O tokiu knu gali bti tiktai orga
nizmas.11 Organai yra ir augal dalys, bet jie yra labai
paprasti. Pavyzdiui, lapas yra apyvaisio apsauga, o apyvaisis vaisiaus apsauga. aknys analogikai atitinka
burn: ir viena ir antra traukia maist. Taigi jei reikia
nurodyti bendr apibrim, kuris galt tikti bet kokiai
sielai, tai mes pasakysime: siela yra gamtos organiko
kno pirmin aktualyb (entelechija). Todl nra reika
lo svarstyti, ar knas ir siela yra vienas ir tas pats da
lykas, lygiai kaip ir negalima tapatinti vako su padarytu
jame atspaudu arba aplamai kurio nors daikto materijos
su tuo daiktu, kurio materija ji yra. Mat, vienio ir bties
terminai vartojami skirtinga reikme, bet pirmiausia jie
taikomi aktualybei (entelechijai).12
Taigi mes esame nustat, kas yra siela. Ji yra subs
tancija svokos prasme, t. y., tam tikro kokybikai api
brto kno esm. sivaizduokime 13, kad tam tikras ran
kis, sakykim, kirvis, yra gamtos knas. Tokiu atveju,
jo esm ir tuo paiu siela bus tai, kieno dka jis yra
kirvis. Ir jei siela atsiskirt nuo jo, tai jis nustot buvs
kirviu ir likt tik jo pavadinimas. Bet i tikrj tai
yra tik kirvis, o ne gamtos knas, nes siela yra esm ir
svoka ne sukurto daikto, o tokio gamtos kno, kuris
turi savyje judjimo ir ramybs prad. Tai, kas pasakyta,
reikia pritaikyti ir kno dalims. Jeigu akis bt gyvis, tai
regjimas bt jo siela, nes regjimas yra akies esm
ir forma. Akies llyt yra regjimo mediaga. Netekusi
87

regjimo, akis nebra akis, jai liks tik akies pavadinimas,

panaiai, kaip ikaltos i akmens arba nupietos akies.
Kas pasakyta apie dal, turi bti dabar taikoma ir Visam
gyvam knui. Kaip atskiro organo jutimai santykiauja
su paiu organu, taip analogikai santykiauja ir jutim
visuma su visu juntaniu knu tiek, kiek jis sugeba jus
ti. Bet, antra vertus, potencijoje yra gyvas ne tas knas,
kuris yra neteks sielos, o tas, kuris j tebeturi. Kalbant
apie skl ir vaisi, reikia pasakyti, kad jie yra poten
cijos tokio kno, kuris gali sigyti siel.14 Budjimas yra
aktuali btis (entelechija) ta paia prasme, kaip kirtimas
ir regjimas. Siel mes vadiname entelechija ta prasme,
kaip laikom entelechija sugebjim regti ir rankio pa
jgum. Knas, prieingai, yra tiktai potencialioji btis.
Pagaliau kaip i llyts ir regjimo susidaro akis, taip
i kno ir sielos gyvis. Taigi neabejotina, kad siela,
jei j tikrai galima skirstyti, neatskiriama nuo kno, ar
ba ma maiausiai neatskiriamos tam tikros jos dalys.
I tikrj, kai kuri kno dali entelechija priklauso
joms paioms. Taiau niekas nekliudo, kad bt ir kitos
atskkiamos sielos dalys, bet tik tuo atveju, jei ios dalys
nra jokio kno entelechijos. Tebelieka neaiku ar sie
la, bdama entelechija, santykiauja su knu taip pat,
kaip jrininkas su laivu. Tegul tiek uteks bendram sie
los apibrimui bei apibdinimui.
II SKYRIUS
SIELOS APIBRIMO AIKINIMAS.
PAGRINDINIAI SIELOS SUGEBJIMAI ARBA DALYS

Kadangi tyrinjant tuos duomenis, kurie yra dar ne

aiks, bet greiiau krinta ak, gaunama toki aiki
ini, kurias galima lengviau logikai suprasti, tai mes
pamginsime iuo keliu vl persvarstyti vis sielos
problem. Loginio apibrimo udavinys ne tik ikelti
aiktn, kas yra daiktas tuo daniausiai tenkinasi tra
diciniai apibrimai, bet ir aprpti bei iaikinti objek88

to prieast.1 I tikrj iki iol* apibrimas paprastai

buvo gryna ivada. Pavyzdiui, kas yra kvadratra? Tai
tokio staiakampio lygiomis kratinmis keturkampio
konstrukcija, kuris yra lygus nelygiakraiui keturkam
piui. Bet toks apibrimas reikia tiktai galutin ivad.
Prieingai, kas pasako, kad kvadratra yra vidurins
proporcijos suradimas, tas nurodo ir apibriamojo ob
jekto prieast.2 Taigi ms nagrinjimo pradiniu taku
mes pateiksime teigin: gyvyb yra tai, kuo turinti
siel btyb skiriasi nuo to, kas yra be sielos. Nors ter
minas gyvyb vartojamas nevienoda prasme, mes vis
dlto priskiriame kuriam nors objektui gyvyb, jei jam
priklauso bent vienas gyvybs poymis, pavyzdiui, su
gebjimas mstyti, justi, judti arba rimti erdvje, ly
giai kaip ir misti, augti ir nykti.3 Todl atrodo, kad visi
augalai yra gyvi, nes mes matome, kad juose gldi toks
pajgumas, kurio dka jie sugeba augti arba nykti
prieingomis linkmmis. Nebna taip, kad augalas augt
auktyn ir neaugt emyn; jo augimas yra abipusikas ir
vyksta net visomis kryptimis taip, kaip jis gyvena tol,
kol gali gauti maisto. is sugebjimas gali reiktis sky
rium nuo kit sielos sugebjim; pastarieji, prieingai,
negali veikti be jo bent mirtingose btybse. Tai aikiai
pasirodo augaluose, kurie neturi jokio kito sielos suge
bjimo. Taigi gyvyb priklauso gyviams kaip tik nuro
dytojo prado dka, o gyvuliai pasirodo tiktai juslms
atsiradus, nes ir tas btybes, kurios nejuda, nekeiia vie
tos, bet turi jutimus, mes vadiname gyvuliais, o ne gy
viais. I jusls ri pirmiausia atsiranda lytjimas.
Panaiai kaip maitinantis pradas gali veikti atskirai nuo
lytjimo ir apskritai nuo vis jusli, taip ir lytjimas
atsiranda skyrium nuo kit jusli, o maitinaniu pradu
mes vadiname t sielos dal, kuri turi ir augalai. Gyvu
liai, rodos, visi apdovanoti lytjimu. Apie prieast, ko
dl taip yra, kalbsime vliau. Tuo tarpu pasitenkinsime
tik pasak, kad siela yra vis nurodytj sugebjim
89

pradas ir apibriama tokiais veiksmais: maitinimu, ju

timu, mstymu ir judjimu. Bet ar kiekvienas t sugeb
jim yra visa siela, ar tik tam tikra jos dalis jei tik
dalis, tai ar tokia, kuri galima atskirti tik abstrakcijos
keliu, ar ir vietos atvilgiu. it klausim nagrinjant,
vien dali atvilgiu j galima lengviau isprsti, bet
kit atvilgiu atsiranda abejoni.4 Pavyzdiui, pasirodo,
kad kai kurie augalai, bdami supiaustyti, nenustoja gy
vybs, nors j dalys ir atsiskiria vienos nuo kit. I to
galima sprsti, kad kiekviename tokiame augale siela,
imama kaip entelechija, yra viena, bet potencialiai j
yra daug. T pat galima pastebti atsivelgiant ir ki
tas sielos specifines ypatybes, pavyzdiui, supiausius
kur nors vabzd dalis, kiekviena dalis net ir tada ne
nustoja justi ir judti erdvje, o jusdama, ji vaizduojasi
bei geidia, nes kur yra jutimas, ten atsiranda ir daugsmas bei skausmas, o kur yra itie jausmai, ten neiven
giamai gimsta ir siekimas. Bet apie prot ir teorin ms
tym tuo tarpu dar negalima pasakyti nieko aikaus,
taiau atrodo, kad jie yra visai kitokios ries sielos
sugebjimai, vieninteliai, kurie gali reiktis be materijos,
panaiai, kaip amina nepriklauso nuo laikina. iaip ar
taip, i to, kas pasakyta, visikai aiku, kad vis kit
sielos dali negalima atskirti nuo materijos, kaip tvir
tina kai kurie tyrintojais. Bet, antra vertus, yra neabe
jotina, kad loginiu atvilgiu jos yra skirtingos. I tikrj,
jutimo esm skiriasi nuo manymo esms todl, kad skir
tingi yra jutimo ir manymo aktai.6 T pat galima pasa
kyti ir apie kiekvien anksiau mint sugebjim. Rei
kia dar pridurti, kad kai kurie gyviai turi visus nurody
tuosius sugebjimus, kiti kelis, ir dar kiti tiktai
vien. Tuo kaip tik ir pasireikia gyvuli skirtybs. Ko
dl taip yra reikia apsvarstyti vliau.7 Tas pats galio
ja ir pojiams. Vieni gyvuliai turi visas poji ris,
kiti kai kurias, o dar kiti tiktai vien, reikalingiausi
lytjim. Tai, kuo mes esame gyvi ir kuo juntame
90

suprantama dvejopai, kaip ir tai, kuo pastame. Tatai

yra, pirma inojimas, o antra siela, nes apie abu
sakome, kad jie galina mus sigyti ini. Panaiai mes
pripastame, kad tai, kuo mes esame sveiki, i vienos
puss, yra sveikata, i antros puss, tam tikra kno dalis
arba ir visas knas. Nurodytuose pavyzdiuose inojimas
ir sveikata yra forma arba tam tikra svoka ir aktualioji
btis to subjekto, kuris gali pirmuoju atveju pasisavinti
inojim, o antruoju bti sveikas, nes atrodo, kad
veikianij jg aktas vyksta tame, kas t akt patiria
ir linksta j patirti. Antra vertus, pirmin siela yra tas
pradas, kurio dka mes gyvename, juntame ir mstome.
I to iplaukia, kad ji yra tam tikra svoka ir forma,
o ne materija ir pamatas. I tikrj, kaip buvo pasakyta,
substancija imama trejopa prasme: pirma formos, ant
r a materijos ir treia formos ir materijos junginio
prasme. itame junginyje materija yra potencija, o for
m a tos potencijos suaktualjimas (entelechija). Ir to
liau. Kadangi formos ir materijos junginys yra btyb,
turinti siel, tai ne knas yra sielos entelechija, o at
virkiai, siela tam tikros ries kno entelechija. tai
kodl teisinga yra nuomon t filosof, kurie tvirtina,
kad siela negali bti be kno, lygiai kaip ir negali bti
knu, nes ji yra ne knas, o kakas, priklauss knui
ir glds jame, irint kiek jis yra tam tikras konkretus,
kokybikai apibrtas daiktas. Vadinasi, yra ne taip, kaip
man kai kurie ms pirmtakai, kurie priskyr siel
knui, tiksliau nenurodydami, kuriam ir kokios ries
knui ji tinka, nors yra aiku, kad bet koks knas ne
gali sigyti bet kokios sielos. T pai ivad mes priei
name ir logiko samprotavimo keliu, nes kiekvieno daik
to entelechija vyksta tik tame, kas yra tas daiktas po
tencijoje, t. y., vyksta atitinkamos prigimties materijoje.
I to, kas pasakyta, aikja, kad siela yra tam tikra ente
lechija ir esmin forma tokio kno, kuris potencijoje su
geba bti tokios prigimties daiktu.8
91

III SKYRIUS

SIELOS SUGEBJIM SAVITARPIO SANTYKIAI

IR J HIERARCHIN SANTVARKA

Kaip mes jau esame nurod, mintieji sielos sugeb

jimai vieniems gyviams priklauso visi, kitiems keli, dar
kitiems tik vienas. Tie sugebjimai, kaip buvo pasa
kyta, yra tokie: maitinimasis, jutimas, judjimas erdvje,
siekimas ir mstymas. Augalams priklauso tik maitinan
tysis sugebjimas, kitiems gyviams be jo ir juntantysis.
Bet tie gyviai, kurie junta, kartu ir ko nors siekia, nes
siekimas pasireikia ir geismu, ir aistra, ir n o ru '. Visi
gyvuliai turi bent vien jutim r, btent lytjim.
Kur yra jutimas, ten atsiranda ir diaugsmas bei skaus
mas, malonumas ir nemalonumas, kartu su tais jausmais
pasirodo ir geismas, nes geismas yra malonumo siekimas.
Reikia dar pridurti, kad gyviai junta ir maist, nes lyt
jimas yra ir maisto jutimas; visi gyvuliai minta sausu
ir drgnu, iltu ir altu 2 maistu, o itos savybs suvokia
mos lytjimui padedant. Vis kit jutim objektai sie
jasi su mitimu tik atsitiktinai, nes nei garsai, nei spalvos,
nei kvapai neprisideda prie jo; skonis, prieingai, pri
klauso prie lytjimo objekt. Alkis ir trokulys yra sie
kimai, pirmasis to, kas sausa ir ilta, antrasis to kas
alta ir drgna; skonis yra, taip sakant, i savybi prie
skonis. Vliau mes tursime dar smulkiau nuviesti i
tuos klausimuss, tuo tarpu tik tiek pasakysime, kad tiems
gyvuliams, kurie turi lytjim, yra bdingi ir siekimai.
Vaizduots klausimas, btent ar ji priklauso visiems
gyvuliams yra dar neaikus. Tas klausimas bus svars
tomas vliau. Kai kurie gyvuliai sugeba judti, kiti
protauti ir mstyti, pavyzdiui, mogus ir, gal bt, dar
kitos, tos paios arba auktesns prigimties, btybs.
Taigi yra aiku, kad sielos svoka yra viena ir, be
to, tokia paia prasme, kaip ir geometrins figros s92

vok. I tikrj, kaip geometrijoje be trikampio ir kit

figr, kurias galime ivesti i trikampio, nra figros
apskritai, taip negali bti ir sielos skyrium nuo mintj
sielos sugebjim. Ir jei figros turi vien bendr s
vok, kuri, nebdama n vienos atskiros figros savy
bin ypatyb, tinka visoms figroms, tai ir siela taip pat
santykiauja su nurodytais anksiau sugebjimais. Todl
bt juokinga stengtis surasti tik k mintiems arba ir
kitiems objektams toki bendr svok, kuri netikt tam
tikros ries apibrimui, paliekant nuoaliai tiek daikto
savybines ypatybes, tiek ir nedalomj r 4. Tam tikras
sielos ir geometrini figr panaumas pasireikia dar
ir itaip: tiek figr, tiek ir turini siel btybi pas
kesnje ir sudtingesnje ryje potencialiai gldi pir
miau einanti ir prastesn: pavyzdiui, keturkampyje
trikampis, o juntaniojoje sieloje maitinanioji. Todl
tenka atskirai isiaikinti kiekvien gyvi r kokia
yra jo siela, pavyzdiui, kokia augalo, mogaus arba gy
vulio siela. Bet reikia dar nustatyti ios sielos ri eils
prieast 5. I tikrj be maitinaniosios sielos negali at
sirasti juntanioji; augaluose, prieingai, maitinanioji
siela veikia be juntaniosios. Be lytjimo neatsiranda n
viena poji ris, o lytjimas gali bti skyrium nuo j,
nes yra daug gyvi, kurie neturi nei regjimo, nei klau
sos, nei uosls. Toliau. Juntani j gyvuli tarpe kai
kurie sugeba judti erdvje, o kiti ne. Pagaliau ma
iausia yra t, kurie apdovanoti mstymu ir protavimu.
Bet toms mirtingoms btybms, kurios msto, priklauso
ir visi kiti sielos sugebjimai. Prieingai, ne visi gyvuliai,
kurie turi visus kitus sugebjimus, gali mstyti; kai ku
riems trksta net ir vaizduots, o kiti, kol bna gyvi,
naudojasi tik vaizduote. Teorinio intelekto klausim rei
ks nagrinti atskirai6. Taigi aikja, kad kiekvieno at
skiro sielos sugebjimo tyrinjimas bus ir tinkamiausias
visos sielos nagrinjimo bdas.
93

IV SKYRIUS

MAITINANIOJI SIELA

Norint nagrinti skirtingus sielos sugebjimus, reikia

vis pirma nustatyti, kas yra kiekvienas sugebjimas,
o paskum, kokios yra j ivestins savybs, ir kokias
dar mes be t aptinkame K Bet jei mes turime apibrti
kiekvieno sugebjimo esm, pavyzdiui, kas yra mstan
ioji arba juntanioj i arba maitinanioji siela, tai anks
iau tenka nusakyti, kas yra mstymas ir jutimas, lies
aktai ir veiksmai loginiu poiriu turi pirmenyb prie
potencijas. O jei yra taip ir jei dar anksiau turi bti
inagrinti atitinkantieji juos objektai, tai atrodo, kad
dl tos paios prieasties pirmiausia yra svarstytina it
objekt prigimtis, pavyzdiui, maisto, juntamj ir ms
tomj daikt esm 2. Taigi pirmiausia mes turime kalbti
apie mitim ir gimdym, nes maitinanioji siela priklau
so ne tik augalams, bet ir kitoms btybms; ji yra pir
myktis ir bendriausias sielos sugebjimas, kurio dka
visos btybs gali gyventi. io sugebjimo veiksena yra
gimdymas ir naudojimasis maistu. Visiems gyviams, ku
rie yra susiformav, nesuluointi ir neatsirad savaime 3,
natraliausia veiksena yra gimdyti kit panai save
btyb, pavyzdiui, gyvuliui gyvul, augalui augal
tam, kad jie dalyvaut, kiek galdami tame, kas amina
ir dievika; tai ir yra tas tikslas, kurio visos btybs
siekia, ir kur nukreiptas j gimtas veiklumas.
Bet terminas tikslas turi dvejop prasm: jis paymi,
pirma pat siekin, o antra t btyb, kuriai tas sie
kinys yra tikslas. Kadangi n viena mirtinga btyb nie
kuomet negali pasilikti viena ir ta pati skaiiaus atvil
giu, tai ji nepajgia nepaliaujamai bendrauti su tuo, kas
amina ir dievika. Dl to kiekviena j bendrauja tiktai
pagal savo sugebjim: viena daugiau, kita maiau.
Mirtinga btyb niekuomet negali pasilikti ta pati. Ji
94

gali ilikti tik kaip btyb panai save ir ilaikyti save

ne skaiiaus, o tik ries atvilgiu4.
Siela yra gyvo kno prieastis bei pradas. itie ter
minai (prieastis ir pradas) yra daugiareikmiai. Atsi
velgiant ms nustatytus skirtingus poirius, pana
iai ir siela yra prieastis trejopa prasme: pirma kaip
judjimo altinis, antra kaip tikslas ir treia kaip
turini siel kn esm 5. Kad ji yra prieastis, kaip
substancin forma (esm), yra aiku, nes vis daikt bu
vimo prieastis yra esm, gyvyb yra gyvi buvimo b
das, o gyvybs prieastis bei pradas yra siela. Be to,
potencialios bties forma yra entelechija (aktuali btis).
Taip pat nekelia abejoni tai, kad siela yra prieastis
tikslo prasme. Kaip veikia protas kuriam nors dalykui,
taip veikia ir gamta, o tatai yra jos tikslas. Toks tikslas
gyviuose yra siela, btent tikslas, atitinks j prigim
t, nes visi gyvi gamtos knai yra sielos organai tiek
gyvnijoje, tiek ir augmenijoje, vadinasi, siela yra j
buvimo tikslas. Terminas tikslas vartojamas dvejopa
prasme: pirma, jis reikia daikt, dl kurio kas nors vyks
ta, o antra, t btyb, kuriai tas daiktas yra tikslas. Bet,
be to, siela yra ir ta pirmaprad, i kurios kyla judji
mas erdvje. Tiesa, ne visi gyviai turi sugebjim.
Taiau ir kitjimas, kaip ir augimas, prasideda i sielos.
I tikrj, atrodo, kad jutimas yra tam tikras kitimas,
o justi nesugeba niekas, kas neturi sielos. Taip pat yra
ir su augimo bei nykimo vyksmais, nes neauga ir ne
nyksta tas, kas negauna atitinkanio prigimt maisto, o
kur nra gyvybs, negali bti ir mitimo.
Neteisingai sprendia klausim Empedoklas, tvir
tindamas, kad augalai auga, i vienos puss, emyn, nes
em, i prigimties slinkdama ia kryptimi, traukia pas
kui save sikibusias j aknis, o i antros puss, augalai
auga auktyn, todl, kad ugnies judjimas eina ia link
me. Jis netiksliai supranta, kas yra auktyn ir kas e
myn: ios kryptys nra tos paios nei visoms btybms,
95

nei visatai. I tikrj, sprendiant apie organ tapatum

arba skirtingum i j veiklos, kas gyvuliams yra gal
v a augalams yra aknys. Be to, galima paklausti: kas
sulaiko ems ir ugnies jungin, jei jis slenka priein
gomis kryptimis? Aiku, kad jos isiskirt, jei nebt to
veiksnio, kuris tam kliudyt6. Bet jei yra toks veiks
nys, tai jis lygiai kaip ir augimo ir mitimo prieastis
yra siela. Taiau kai kurie filosofai7 laikosi tos nuomo
ns, kad tiesiog ugnies prigimtis yra maitinimosi ir au
gimo prieastis, nes atrodo, kad ugnis yra vienintelis
knas arba elementas, kuris savaime minta ir auga. To
dl galima bt manyti, kad ir augaluose ir gyvuliuose
kaip tik ugnis yra tas veiksnys. Bet jei ugnis ir prisi
deda kaip nors prie mint proces, tai tik kaip lydimo
ji 8, o ne kaip tiesiogin prieastis; ta prieastis grei
iausiai yra siela. Ugnies augimas niekieno neribotas
tol, kol yra degamosios mediagos; prieingai, visoms
btybms, kurios susidaro natraliu bdu, lemta tam
tikra didumo ir augimo riba bei proporcija. it ypaty
bi prieastis yra siela, o ne ugnis, ir jos priklauso grei
iau nuo formos, nei nuo materijos.
Kadangi maitinimo ir gimdymo veiksmai priklauso
tam paiam sielos sugebjimui, tai mums i pradi rei
kia igvildenti maitinim, nes jis yra tas veiksmas, ku
riuo itas sugebjimas pirmiausia skiriasi nuo kit sielos
sugebjim. I karto atrodo, kad prieinga minta priein
gu, bet ne ta prasme, kad bet kokia prieyb yra bet
kokios kitos prieybs maistas; mes atsivelgiame tiktai
tas prieybes, kurios ne tik i kit atsiranda, bet ir
auga. Taip santykiaujani prieybi yra daug, bet ne
visos jos yra kiekybins prigimties, pavyzdiui, kai
sveika atsiranda i nesveika. Taiau mes matome, kad
ir jos nemaitina viena kitos taip pat. Vanduo, pavyzdiui,
yra ugnies maistas, o ugnis vandens nemaitina. Vis dlto
paprasiausi kn srityje, rodos, daniausiai yra taip,
kad vienas maitina, o antras yra maitinamas. Taiau ia
96

kyla abejon: i tikrj kai kurie tyrintojai tvirtina,

kad panas knai minta panaiais ir auga panai dka,
o kiti, prieingai, kaip jau minjome, laikosi tos nuo
mons, jog kaip tik prieybs viena kit maitina. Jie
remiasi tuo, kad panaus neveikia panaaus, o maistas,
prieingai, keiiamas ir virkinamas taip, kad visuomet
pereina savo prieyb arba kuri nors tarpin bsen.
Toliau jie sako, kad maistas pasikeiis, kai j virkina,
bet organizmas nekinta nuo maisto, panaiai kaip ir sta
tybininkas, kurio neveikia statomoji mediaga, o media
ga, prieingai ji yra veikiama statybininko. Statybi
ninkas tiktai pereina i pasyviosios bsenos aktyvij.
Bet yra skirtumas, apie k mes galvojame: ar apie maisto
paskutin bsen, kurioje jis pasisavinamas organizmo,
ar apie jo pirmykt bsen. O jei atsivelgiame vien
ir antr, t. y., tiek nesuvirkint, tiek ir suvirkint mais
t, tai jam galima bt taikyti abudu prieingus poymius.
irint, kiek maistas dar nra suvirkintas, prieinga
maitinama prieingo, o irint, kiek jis jau suvirkintas
panaus maitinamas panaaus 9. Taigi aikja, kad abi tos
pairos vienu atvilgiu teisingos, o kitu klaidingos.
Kadangi niekas, kas neturi gyvybs, nesimaitina, tai tu
rintis siel knas, kiek jis j turi, ir bus tai, kas maiti
nasi; vadinasi, maistas santykiauja su turiniu siel knu
btinai, o ne atsitiktinai10. Bet bti maitinimo priemone
ir bti augimo priemone yra skirtingi dalykai. Atsivel
giant tai, kiek turs siel knas yra tam tikra kiekyb
maistas yra augimo priemon, o kiek gyvas knas yra
individuali substancija 11 maistas yra maitinimo prie
mon, nes maitinimas ilaiko gyvio substancij, ir ji
gyvuoja, kol maitinasi. Be to, maitinimas yra gimdymo
veiksnys; bet gimsta ne tas knas, kuris maitinasi, o
kitas, kuris yra panaus pirmj. I tikrj maitinan
iojo kno substancija12 jau egzistuoja, ir n vienas
gyvis negimdo pats savs, o tiktai isilaiko. Taigi i
tas sielos maitinantysis pradas yra sugebjimas ilaikyti
7 A p ie sie l

97

savo organizm, kiek jis j turi, o maistas galina t prad

veikti. Todl, neteks maisto, gyvis nebegali gyventi.
Taigi tenka skirti tris dalykus: pirma kas maitinasi,
antra kuo maitinasi, ir treia kas maitina. Tai, kas
maitina, yra pirmin 18 siela, kas maitinasi turintis j
knas, o kuo maitinasi maistas.
Kadangi teisinga kiekvien daikt pavadinti pagal jo
tiksl ir kadangi iuo atveju tikslas yra gimdyti panai
save btyb, tai pirmin siela ir bus sugebjimas gim
dyti pana gyv. odiai kuo maitinama turi dvejop
prasm, panaiai kaip ir kuo vairuojama gali reikti
ir rank, ir vair, bet skirtumas tas, kad ranka yra ju
dinama ir judina, o vairas tiktai judinamas. Taip ir
kiekvienas maistas turi bti virkinamas, o virkinim
sukelia iluma. Todl visos turinios siel btybs turi
savyje ilumos 14.
Stai k bendrais bruoais galima pasakyti apie maiti
nimsi. Kiek smulkiau mes tursime apsvarstyti it
klausim vliau atitinkamuose tyrinjimuose 15.
v SKYRIUS
JUNTANCIOJI SIELA

Isiaikin iuos klausimus, mes duosime dabar bend

r vis jutim apvalg ]. Kaip jau buvo pasakyta, juti
mas reikiasi judjimu ir tam tikra pasyvia bsena, nes
atrodo, kad jis yra tam tikras pasikeitimas. Kai kurie
filosofai mano, kad tik panaus patiria panaaus povei
k. Kaip tai yra galima ar negalima, mes esame iaikin
bendruose samprotavimuose apie veiksm ir pasyvi
bsen 2. Bet ionai kyla toks sunkumas: kodl nejuntami
patys jutimo organai ir kodl, ioriniams daiktams ne
veikiant, jie nesukelia poji, nors turi savyje ir ugn,
ir em, ir kitus elementus, kurie juntami arba patys
dl savo esmini, arba dl atsitiktini savybi3. Aiku,
kad pati jusl ne aktuali, o tiktai potenciali btis. iuo
98

atvilgiu ji yra panai degamj mediag, kuri be

udegjo savaime neusidega; jei ji pati usidegt, tai
nereikt ir aktualiai veikianios j ugnies. Kadangi ju
timo, jutiminio suvokimo termin mes vartojame dve
jopa prasme, nes kartais sakome, kad tas, kuris poten
cijoje turi regjim ir klaus, regi arba girdi net ir tuo
metu, kai jis miega, o kartais paymime iais odiais
tuos aktus, kurie tikrai vyksta, kadangi taip yra, tai ir
terminas jutimas suprantamas dvejopai: kaip potenciali
arba kaip aktuali btis.
Tuo tarpu sakykim, kad odiai k nors patirti, bti
judinamam ir veikti ymi t pai dalyk padt, nes,
kaip mes esame nustat kituose ratuose, judjimas yra
tam tikra aktualyb, kad ir neubaigta. Antra vertus,
visi daiktai judinami ir patiria k nors i to, kas veikia
ir kas yra aktualu. Todl, kaip mes jau nurodme, vie
nu atvilgiu pasyvi bsena pareina nuo to, kas panau,
o kitu atvilgiu nuo to, kas nepanau, nes tai, kas pati
ria poveik, yra nepanau, o tai, kas jau yra j patyrs,
panau.
Bet reikia tiksliau apibrti, kas yra potencija ir kas
aktualyb, nes iki iol kalbjome apie tai tik bendrais
bruoais. Kartais mes vadiname k nors nusimananiu
ta prasme, kuria taikome mogui it poym, atsivelg
dami, kad mogus priklauso nusimanani ir inani
btybi klasei; bet kartais vadiname nusimananiu t
mog, kuris yra imoks gramatik. Ne ta paia pras
me ir potencij priskiriame kiekvienam t dviej. Pir
majam ji priskirtina todl, kad tokios prigimties yra tiek
ta gimin, kuriai jis priklauso, tiek ir ta materija, kuri
atitinka mogaus form. Antrajam dl to, kad panorjs
jis gali, jei jo netrukdo kuri nors iorin klitis, suak
tualinti t inojim, kur yra sigijs. Pagaliau tas, kuris
jau samprotauja, i tikrj aktualiai yra nusimanantis
tikra to odio prasme ino it A. Taigi abudu pirmieji
yra tik potencialiai nusimanantieji, bet skiriasi tuo, kad
99

pirmasis taps aktualiai nusimananiuoju, kai besimoky

damas pasikeis ir daug kart pereis i vienos bsenos
kit, o antrasis, kuris jau yra sigijs aritmetikos ir gra
matikos inojim, bet juo nesinaudoja, kitokiu bdu ak
tualina savo inias. Bet ir terminas pasyvi bsena nra
vienareikmis: kartais jis ymi tam tikr nykim, vei
kiant prieingai jgai, o kartais tai reikia, kad poten
ciali btis ilaikoma tos aktualios bties, kuri surita su
ja tuo paiu panaumo santykiu, kaip ir apskritai poten
cija su entelechija. I tikrj, kai mogus aktualina savo
sigyt inojim, jis arba visikai nesikeiia, nes jis
pats engia pirmyn savo entelechijos link, arba tai
yra visai kitokio pobdio pasikeitimas. Todl bt ne
teisinga sakyti, kad btyb, kuri sugeba mstyti, msty
dama kinta, taip pat neteisinga sakyti, kad statybininkas
keiiasi, statydamas nam. Todl t vyksm, kuris ga
lina mstani j ir samprotaujani j btyb pereiti i
potencialiosios bties aktualij, reikt paymti ne
mokymusi, o kuriuo nors kitu terminu. Kalbant apie t
proces, kuriuo mogus pereina i inojimo potencialio
sios bsenos jo aktualij bsen, besimokydamas ir
gaudamas ini i to, kuris jas aktualiai turi ir moka mo
kyti, tai ir to proceso negalima vadinti pasyvia bsena,
arba, kaip jau buvo pasakyta, tenka skirti dvi keitimosi
ris: t pasikeitim, kuris veda tam tikros bsenos
netekim, ir t, kuris atskleidia ir ikelia aiktn daik
to prigimtines savybes. Pirmykt pasikeitim juntanti
btyb patiria i gimdytojo, gimusi ji jau turi jutimin
suvokim kaip tam tikr inojim. Aktualiojoje bseno
je jutimin suvokim reikia suprasti panaiai kaip ir ak
tual samprotavim. Skirtumas yra tik tas, kad tai, kas
aktualina suvokim, yra ioriniai daiktai, pavyzdiui,
regimieji ir girdimieji, panaiai ir kiti jusli objektai.
Tai priklauso nuo to, kad jutiminis suvokimas pagauna
atskirus daiktus, o mokslas (svokinis inojimas) tai,
kas bendra, t. y., kas gldi paioje sieloje. Todl msty100

mas priklauso nuo paio mstanio subjekto, nuo jo no

ro, o jutiminis suvokimas vyksta ne savaimingai; jam
reikia, kad jusls objektas bt ia pat. T pat reikia
pasakyti ir apie techninius pritaikomuosius mokslus, ku
rie turi reikalo su juntamaisiais daiktais, nes ie pasta
rieji priklauso iorini individuali objekt sriiai. Bet
iems klausimams smulkiau iaikinti tinkama proga at
siras vliau. Dabar pasitenkinsime tik nustat, kad
potencialioji btis nra vienareikmis terminas kartais
mes vartojame j sakydami, kad vaikas gali bti karve
dys, o kartais taikome t pat teigin suaugusiam. itaip
dvejopai galima kalbti ir apie jutimus. Bet kadangi n
ra atskiro termino iam skirtumui paymti ir kadangi
mes esame jau iaikin, kad tos prasms yra skirtingos
ir kuo jos skiriasi, tai turime naudotis terminais ksti ir
keistis kaip tinkamiausiais. Taigi, kaip jau buvo sakyta,
jutimas potencijoje yra tai, kas entelechijoje yra jusls
objektas. Patirdamas savo objekto poveik, jis nra pa
naus j, bet patyrs, jau panaja ir pasidaro toks,
koks yra objektas4.
VI S K Y R I U S
JUSLI OBJEKTAI:
DAIKT SAVYBINS YPATYBS, ATSITIKTINS
IR BENDROSIOS JUNTAMOSIOS SAVYBS

Nagrinjant kiekvieno jutiminio suvokimo r atski

rai, reikia pirmiausia apsvarstyti j objektus. Tuos ob
jektus galima skirstyti tris grupes1. I j dvi grups,
ms manymu, apima tuos objektus, kurie, bdami to
kiais, suvokiami, o treiajai priklauso tie, kurie suvokiami
tik atsitiktinai. I pirmesnij dviej grupi vien sudaro
kiekvienos jusls ries savybins ypatybs, o antr
kas visoms rims yra bendra.
Savybinmis ypatybmis a vadinu tas, kurios negali
bti suvokiamos kitu jutimo organu ir dl kuri negalima
suklysti. Pavyzdiui, spalvas suvokia regjimas, garsus
101

klausa, skanybes skonis, o lytjimas daugel skirtin

g objekt. Bet kiekviena atskira jusl sprendia tik apie
savo objektus ir neapsirinka suvokdama, kad tai spalva
arba garsas; ji gali apsirikti tik dl to, kas yra ir kur yra
tai, kas turi spalv, arba kas yra ir kur yra tai, kas sklei
dia gars. Tokie objektai yra priskiriami kiekvienai jus
lei, o bendri (judjimas, ramyb, skaiius, figra ir
dydis) prieingai, bdingi ne vienai atskirai juslei, o pri
klauso visoms judjim suvokia tiek lytjimas, tiek ir
regjimas2. Atsitiktiniu vadinamas tas objektas, kuris,
mums matant, pavyzdiui, kakas balta, pasirodo ess
Diaro snus. Tatai suvokiama netiesiogiai, nes iam bal
tajam priklauso atsitiktinai3. iuo atveju jusl nepatiria
jokio poveikio i juntamojo objekto. I t objekt, kurie
patys yra tiesiog suvokiami, kiekvienos jusls savybins
ypatybs yra pojiai, tikslia to odio prasme, ir kaip
tik ioms ypatybms yra priderinta i prigimties kiekvie
nos jusls esm.
v ii

sKy Ri u s

REGJIMAS IR JO OBJEKTAI1

Regjimo objektas yra tai, kas matoma; o matoma, pir

miausia, yra spalva, ir taip pat kakas, k galima odiais
paaikinti, bet kas neturi savo pavadinimo2. Apie k mes
galvojame, paaiks i ms tolesnio nagrinjimo. Taigi,
kas matoma, yra spalva, o spalva pasirodo paviriuje to,
kas savaime matoma. Savaime11 ia imama ne logine
prasme, bet reikia tai, kas savyje turi savo matomumo
prieast3. Kiekviena spalva yra judintojas to, kas aktua
liai permatoma, ir tokia yra kaip tik jos prigimtis. Todl
spalva nematoma be viesos kiekvieno objekto spalva
matoma viesoje. tai dl ko vis pirma reikia nusakyti,
kas yra viesa. Ji yra kakas permatoma. Permatoma a
vadinu tai, kas matoma, bet ne savaime, tikslia to o
dio prasme, o per kurio nors kito kno spalv; tokie k
nai yra oras, vanduo ir daugelis kietj kn. Jie perma102

tomi ne dl to, kad vienas yra vanduo, antras oras, bet

dl to, kad abiejuose gldi ta pati prigimtin ypatyb,
kuri priklauso ir aminam knui visatos auktumoje4. O
viesa yra io prado, t. y. permatomybs, kiek ji yra per
matoma, veiklos altinis. Kur tas pradas yra tik potenci
joje, ten atsiranda tamsa. viesa yra tarsi permatomybs
spalva, kai ji gauna aktualum i ugnies arba kako pa
naaus an element auktumoje, nes ir iam elementui
(eteriui) priklauso tam tikra savyb, kuri yra viena ir ta
pati ir ugnyje. Taigi mes esame nusak, kas yra permatomyb ir viesa viesa nra nei ugnis, nei apskritai joks
kitas knas, nei kno emanacija5 (nes ir iuo atveju ji
bt knas), bet ji yra ugnies arba kako panaaus esa
mumas permatomybje, juk du knai negali bti toje pa
ioje vietoje. Apskritai viesa laikoma tamsos prieybe.
Bet i tikrj tamsa atsiranda permatomybei netekus savo
aktualybs. Vadinasi, yra aiku, kad jinai (ta bsena) pri
klauso nuo ugnies esamumo permatomybje. Ir todl ne
galima pritarti Empedoklui arba bet kuriam kitam filo
sofui, kuris pareikia t pai nuomon, kai tvirtina, kad
viesa sklinda per tam tikr laiko tarp erdvje tarp
dangaus ir ems, bet, es, mes to vyksmo nepastebime.
ita teorija i tikrj prietarauja tiek loginiam aiku
mui, tiek ir stebimiems faktams. Maam atstumui esant,
tas judesys galt likti nepastebtas, bet, kad jis bt ne
pastebimas erdvje nuo ryt iki vakar bt jau per
didelis reikalavimas6. Spalvos imtuvas yra bespalvis, o
gars imtuvas begarsis. Bespalvis yra tai,* kas perma
toma ir kas nematoma arba vos vos matoma; taip mums
atrodo ir tai, kas tamsu. Tamsumas yra permatomybs sa
vyb, kai ji yra ne aktualioje, bet tik potencialioje bse
noje, nes ta pati prigimtis pasireikia kartais kaip tamsa,
kartais kaip viesa. Taiau ne viskas yra matoma vie
soje tiktai kiekvieno daikto savybins spalvos, nes esti
daikt, kurie viesoje nematomi ir tik tamsoje jie suke
lia regjimo pojius. Tokios prigimties yra ugniniai ir
103

ibantieji knai (bet jie neturi bendro pavadinimo),

grybai, ragai, uv galvos, vynai ir akys, bet n vieno
i i daikt savybins spalvos negalima matyti. Kodl
mintieji objektai matomi tamsoje kitas klausimas7.
Tuo tarpu tik tiek yra aiku, kad tai, kas matoma vie
soje, yra spalva. Jos nesimato be viesos, nes spalvos
esm yra kaip tik ta, kad ji sugeba judinti, kas aktualiai
permatoma, o permatomo aktualyb yra viesa. T mums
rodo toks eksperimentas. Jei padsime spalvot daikt
ant paios akies, tai nieko nematysime. I tikrj spalva
judina permatom aplink, pavyzdiui, or, o kadangi
oras yra tolydinis knas, tai jis savo ruotu judina jutimo
organ. tai dl ko ir Demokritas neteisingai sprendia,
tvirtindamas, kad jei tarpin erdv bt tuia, tai galima
bt rykiai pamatyti net danguje esani skruzdl.
Bet tatai nemanoma, nes regjimas vyksta tik tada, kai
regjimo organas patiria tam tikr poveik. Bet to po
veikio jis negali gauti tiesiog i paios matomos spalvos.
Lieka tik viena galimyb kad tas poveikis gaunamas
i to, kas yra tarp jutimo organo ir objekto. Jei tas erd
vs tarpas bt tuias, tai matomumas bt ne tik nery
kus, bet jo visikai nebt8. Taigi kodl spalva btinai
matoma tik viesoje, mes esame iaikin. Ugnis, priein
gai, matosi abiem atvejais ir tamsoje, ir viesoje9. Ta
tai kitaip ir bti negali, nes, kas potencialiai permatoma,
aktualiai permatomu pasidaro ugnies dka. Tas pats sam
protavimas galioja klausos ir uosls objektams. Nei vie
ni, nei antri nesukelia pojio, tiesiog paliesdami jutimo
organ, sukelia tik, judinama kvap ir gars, tarpin ap
linka, kuri savo ruotu judina atitinkam jutimo organ.
Prieingai, padjus skambant arba kvepiant daikt ant
paio organo, neatsiras jokio pojio. Panaiu bdu atsi
randa ir lytjimo bei skonio pojiai, nors i pirmo
vilgsnio atrodo, kad yra ne taip; kodl paaiks v
liau10. Gars tarpin aplinka yra oras, o kvap tarpin
aplinka neturi pavadinimo. Mat, yra tam tikra bendra
104

orui ir vandeniui bsena, kuri, priklausydama abiem

tiems elementams, atlieka kvepiantiems objektams t pa
i funkcij, kuri spalvai atlieka tai, kas permatoma.
Atrodo, kad ir gyvenantieji vandenyje gyvuliai turi
uosl; bet mons ir sausumos gyvuliai, kurie kvpuoja,
nesugeba uostyti nekvpuodami. Ir i fakt prieastis
bus iaikinta vliau11.
VIII S K Y R I U S
KLAUSA IR JOS OBJEKTAI. BALSAS

Dabar mes pradsime smulkiau svarstyti garso ir klau

sos klausim. Garsas bna dvejopas: arba aktualus, arba
potencialus. I tikrj, kai kurie daiktai visai neturi gar
so, kaip antai, kempin, vilna, o kiti turi j, pavyzdiui,
varis ir kiti kieti bei lygs daiktai, nes jie gali skleisti
gars, t. y. sukelti esanioje tarp j ir klausos organo
aplinkoje aktual gars. Toks garsas visuomet atsiranda,
kai tam tikras daiktas veikia kur nors kit tam tikroje
aplinkoje. Gars sukelia dis. Todl esant tiktai vienam
daiktui, garsas negali atsirasti, nes tai, kas dauia ir kas
yra dauiama skirtingi dalykai. Vadinasi, skleidiantis
gars daiktas skleidia j, veikiamas kurio nors kito daik
to. Bet dis yra negalimas be judesio. Taiau, kaip mes
jau paymjome, garsas neatsiranda bet kuriems daik
tams susiduriant vilna dauiama neskleidia jokio gar
so; varis ir visi lygs bei kiauri knai skleidia gars.
Varis skamba dl to, kad yra lygus, o kiaurieji daiktai
atokdami sukelia po pirmo dio vis eil pakartotini
di, todl, kad sujudintam orui nra kur ieiti. Toliau.
Garsas girdimas ne tik ore, bet ir vandenyje, taiau ne
taip aikiai. Bet reikia pastebti, kad nei oras, nei vanduo
nra lemiamoji garso prieastis. Jo atsiradimo btina
slyga yra kiet kn susidauimas tarpusavyje ir su oru.
Tai vyksta, kai oras, gavs smg, atsispiria ir neisi
sklaido1. Todl, kad jis skleist gars, reikia dauti greit
ir smarkiai. Vadinasi, dauaniojo judesys turi ubgti
105

u aki oro isisklaidymui, panaiai kaip dauant greit

slenkant smlio stulp arba krv2. Aidas atsiranda tuo
atveju, kai iorinis oras atsitrenkia kaip sviedinys nuo
oro, telpanio kiaurame kne, kuris j laiko suglaust
vienoje masje ir neleidia jam isisklaidyti. Atrodo, kad
aidas visuomet atsiranda, bet jis ne visuomet yra aikus.
Su garsu bna taip, kaip su viesa, nes viesa visuomet
atsimua (kitaip ne visur bt viesu, ir u t rib, kur
vieia saul, bt tamsu), bet ne visur taip pat, kaip
nuo vandens arba vario, arba kurio nors kito lygaus
kno, t. y., ne taip, kad atsirast elis, kuris leist mums
atskirti apviestas vietas. Tutuma teisingai laikoma svar
biausia girdjimo slyga, nes oras paprastai yra laiko
mas tutuma, bet kaip tik jis, judinamas kaip viena to
lydin mas, sukelia girdjim3. Bet dl savo sklidumo
oras neskamba, nebent tik tada, kai dauiamas daiktas
yra lygus. Tokiu atveju, veikiamas daikto paviriaus, jis
pasidaro vientisesnis, nes lygaus daikto pavirius yra vie
nodas. Taigi skambus yra tas knas, kuris sugeba su
glaust vienoje masje or ijudinti ir nuvaryti j iki
klausos organo. itas organas yra artimai susijs su oru.
Kadangi jis yra oro apsuptas, tai laukujam judant, juda
ir tas, kuris yra viduje. Todl gyvulys girdi ne visu savo
knu ir oras prasiskverbia j ne pro visur. Oras ne vi
sur yra net ir toje kno dalyje, kuri turi bti sujudinta,
kad atsirast garso pojtis. Pats oras yra begarsis, nes
lengvai isisklaido. Kai jam kas nors trukdo sklaidytis,
jo judesys tampa garsu. Bet ausyse ess oras yra tvirtai
udarytas4, kad negalt isisklaidyti ir kad tokiu bdu
galt atsiliepti visas judesio atmainas. Dl to mes girdi
me ir vandenyje, nes vanduo neprasisunkia iki susijusio
su ausimi oro, per jos vingius net nepasiekia paios au
sies. Jei tai atsitinka ausis nebegirdi. Taip pat ji nu
stoja girdjusi, kai jos bgnelis yra sualotas, panaiai
kaip negalimas regjimas llyts plvelei sugedus. Ar
mes girdime, ar ne, parodo ir tai, kad ausys nuolat aidi,
106

panaiai kaip ragai5. Mat udarytas ausyse oras nenu

trkstamai juda savuoju ypatingu judesiu. Bet garsas yra
iorinis veiksnys ir nepriklauso ausiai. Todl ir sakoma,
kad mes girdime tutumos, aidinio daikto dka; vadinasi,
i tikrj mus galina girdti ausyje ess ir joje atsiribojs oras. Bet kas pagaliau skleidia gars ar tas knas,
kuris dauia, ar tas, kuris yra dauiamas? Ar, gal bt,
abudu, tik nevienodai?6 Garsas yra tokio kno judesys,
kuris sugeba judti taip, kaip atoka nuo lygaus pavir
iaus smarkiai metami daiktai. Taiau, kaip jau buvo pa
sakyta, ne kiekvienas knas skleidia gars, kai jis dauia
arba yra dauiamas, pavyzdiui, smaigaliui susidauiant
su smaigaliu. Dauiamasis knas turi bti lygus, kad visa
oro mas kartu atsimut ir susvyruot. Garsus skleidian
i kn skirtybs reikiasi aktualiu garsu. Kaip be vie
sos nematomos spalvos, taip be garso negali bti girdimas
tono auktumas ir emumas. itie terminai vartojami ana
logikai su lytjimo poji terminais. Kas atru (auktas
tonas) judina jutimo organ smarkiai ir trump laikotarp,
o kas sunku (emas tonas) judina j ne taip stipriai ir il
gesn laik. Taiau tai nereikia, kad atru yra greita, o
sunku lta: garso auktumas (atrumas) atsiranda dl
judjimo greitumo, o garso emumas (sunkumas) dl
judjimo ltumo. iuo atvilgiu ir yra analogija su lytji
mo pojiais, btent su atrumu ir bukumu. Atru, tarsi
duria, o buka, lyg stumia, nes atrumas judina jusl trum
p laik, o bukumas ilgesn laik. Vadinasi, greitumas
vienu atveju, o ltumas kitu atveju tra tik ivestinis, ly
dimasis reikinys7.
Tiek apie gars. Kalbant apie bals, reikia pasakyti,
kad jis yra garsas, kur skleidia siel turinios btybs.
Kas neturi sielos, neturi ir balso; negyviems daiktams tik
tai analogikai priskiriamas balsas, pavyzdiui, sakoma,
kad lyra, fleita ir kiti instrumentai turi tam tikr diapa
zon, melodikum ir artikuliacij. Taip atrodo todl, kad
ir balsas pasiymi tokiomis ypatybmis. Daugelis gyvuli
107

neturi balso, pavyzdiui, bekraujai, o i turinij krau

j uvys. Ir tai suprantama, atsivelgiant, kad garsas
yra tam tikras oro judesys. Jei pasakojama, kad, pavyz
diui, Achelojo upje esama uv, kurios turi bals8, tai
i tikrj jos skleidia garsus iaunomis arba kuriuo nors
kitu panaiu organu. Balsas yra garsas, kur kuria pats
gyvis ir ne bet kokia savo kno dalimi9. Kadangi garsas
atsiranda tik tada, kai vienas knas dauia kit tam tik
roje aplinkoje ir kadangi ta aplinka yra oras, tai, rodos,
suprantama, kad bals gali skleisti tiktai tie gyvuliai, ku
rie kvpuoja oru. Panaiai kaip gamta naudojasi lieuviu
tiek ragavimui, tiek ir kalbai i i dviej veiksm
pirmasis yra reikalingas gyvybei ir todl j turi didesnis
gyvi skaiius, o antrasis gerovs priemon taip ir
kvepiamj or ji vartoja dvejopai: i vienos puss, vi
dinei ilumai palaikyti (kam tai reikalinga organizmui
bus paaikinta kitur10), i antros balsui sukurti ir tuo
utikrinti gyvio gerov. Kvpavimo organas yra gerkl;
ji yra kno dalis, kuri aptarnauja plauius. io organo
dka sausumos gyvuliai turi savyje daugiau ilumos u
kitus. Kvpavimas vis pirma yra reikalingas irdies sri
iai. Todl kvepiamas oras turi prasiskverbti kvpuo
janio organizmo vid11. Taigi balsas atsiranda siskver
busiam orui atsimuant vadinamosios kvpuojamosios
gerkls12 sieneles, o t atsimuim sukelia valdanioji
ias kno dalis siela. Kaip jau nurodme, ne kiekvienas
gyvulio garsas yra balsas (juk galima sukelti gars ir lie
uviu arba kosint). Tam reikalinga, kad garso skleidjas
bt turinti siel btyb ir, be to, tokia, kurios veikla
bt lydima tam tikr vaizdini, nes balsas yra garsas,
kuris turi tam tikr prasm. Jis nepriklauso tiktai nuo
kvepiamojo oro, kaip kosjimas, o atsiranda, kai oras
stumia esant gerklje or ir is atsimua jos sieneles.
Tai mums rodo tas faktas, kad negalima kalbti nei kve
piant, nei ikvepiant, bet tik sulaikant kvpavim, nes
tada galima kvptam orui suteikti atitinkam judes.
108

Dabar aikja, kodl uvys yra bebalss jos neturi

gerkls, nes nekvepia oro ir nekvpuoja. Kodl taip yra,
tai jau kitas klausimas13.
IX SKYRIUS
UOSL IR JOS OBJEKTAI

Uosl ir jos objektai ne taip lengvai apibriami, kaip

tos jusls, apie kurias iki iol esame kalbj, nes uosls
prigimtis nra tokia aiki, kaip garso ir spalvos esmins
ypatybs. Tai priklauso nuo to, kad mogaus uoslei trks
ta tikslumo ir kad iuo atvilgiu ji net negali lygintis su
daugelio gyvuli uosle. I tikrj mogus silpnai suvo
kia kvapus, ir kvpuojani objekt suvokimas visuomet
yra lydimas malonumo arba nemalonumo jausm todl,
kad uosls organas nra pakankamai jautrus1. Ne be pa
grindo sakoma, kad ir kietaakiai gyvuliai2 taip pat pa
prastai junta spalvas ir kad spalv atmainas jie pajunta
tiktai tiek, kiek jos yra susijusios su baims ar bebaimi
kumo jausmais. Panaiu bdu ir moni gimin suvokia
kvapus. Atrodo, kad ia yra tam tikra analogija su sko
niu* ir kad skonio rys yra panaios kvapo ris, taiau
ms skonis yra daug tikslesnis dl to, kad skonis yra
tam tikra lytjimo ris, o lytjimas moguje yra labiau
siai isivysiusi jusl. Nors mogaus kitos jusls yra atsi
likusios nuo daugelio gyvuli, bet, palyginus lytjimo
jautrum, jis yra daug pranaesnis. Todl mogus ir yra
i vis gyvuli protingiausias. Tai mums parodo ir tas
faktas, kad moni giminje kaip tik su ituo organu, o
ne su kitais susijs skirtumas tarp gabij ir negabij:
kietakniai mons mstymui yra negabs, o minktak
niai gabs. Panaiai kaip vieni skonio objektai yra
salds, o kiti karts, taip ir kvapai. Kai kurie daiktai turi
t pat kvap ir skon, pavyzdiui, sald skon ir sald
kvap, o kiti prieingai. Taip pat yra kari, aitri,
rgi ir riebi kvap. Kadangi, kaip mes esame nurod,
kvap negalima taip tiksliai painti, kaip skon, tai jie
109

pasiskolino i pastarj pagal objekt analogij savo

pavadinimus. Saldus kvapas gavo pavadinim nuo afrano
ir medaus, kartusis kvapas nuo tymo ir panai kn3.
T pat galima pasakyti ir apie kitus kvapus. Kaip klausa
(ir kiekvienas pojtis) yra girdimo ir negirdimo pojtis,
kaip regjimas yra matomo ir nematomo pojtis, taip ir
uosl yra uostomo ir neuostomo pojtis4. Neuostomu mes
vadiname ir tai, kas visikai negali turti kvapo ir kas
teturi silpn ir menk kvap. Ta paia prasme mes kal
bame ir apie tai, kas neturi skonio.
Uostoma tarpinei aplinkai padedant, btent orui
arba vandeniui, nes atrodo, kad ir vandenyje gyvenan
tieji gyvuliai, tiek bekraujai, tiek ir turintieji krauj, su
uodia kvapus, taip pat ir tie, kurie gyvena ore. I tik
rj kai kurie vandens gyvuliai, pajut kvap, i tolo
puola prie maisto. Todl ionai kyla abejon, ar visi
gyvuliai vienodu bdu uodia, nes mogus junta kvap
tik kvpdamas, o ikvpdamas arba sulaikydamas kv
pavim nebe junta nei i toli, nei i arti, net djus jam
kvepiant daikt nerves. Tarp kitko reikia pastebti,
kad nepajgumas justi kvap, padjus kvepiant objekt
ant paio jutimo organo, yra bendras visiems gyvu
liams poymis; prieingai, nesugebjimas suvokti kvapo
nekvepiant mogaus bdinga ypatyb5. Tai paaikina
patirtis. I to galima bt padaryti ivad, kad bekraujai
gyvuliai, kurie nekvpuoja, turi turti dar kit jusl be
t, apie kurias buvo kalbta. Taiau tai nemanoma, jei
tai, k jie pajunta, yra kvapai; nes kvepianio objekto
jutimas vis tiek ar jo kvapas yra geras, ar blogas
yra ne kas kita, kaip uostymas6. Be to, pasirodo, kad gy
vuliai Va nuo stipri kvap, kurie ir monms yra a
lingi, pavyzdiui, smalos, sieros ir kit panai kvap. Va
dinasi, btinai pripaintina, kad anie gyvuliai (bekraujai)
sugeba uostyti nekvpuodami. itas moni jutimo orga
nas, matyt, skiriasi nuo kit gyvuli uosls organo pa
naiai, kaip ir mogaus akys nuo kietaaki gyvuli aki;
110

mogaus akims vokai yra tam tikra apsauga ir tarsi ap

valkalas, ir todl, j nejudinant ir nekeliant, negalima
regti. Kietaakiai gyvuliai, prieingai, neturi toki prie
moni ir mato tiesiog visa, kas vyksta permatomoje aplin
koje. Kai kuri gyvuli uosls organas yra neapdengtas
taip pat kaip ir akis kit, kvpuojani gyvuli, uosls
organas turi apdang; ji atsidaro, gyslelms bei poroms
besipleiant. Stai kodl kvpuojantieji gyvuliai vandenyje
negali uosti, mat, uodiant reikia kvpuoti, o kvpuoti
vandenyje jie negali. Kvapas yra sausj kn savyb7,
o skonis drgnj. Toks yra ir uosls organas potenci
joje8.
X SKYRIUS
SKONIS IR JO OBJEKTAI

Skonio objektas yra kakas lieiamo, kaip tik dl to

jo negalima pajusti kitam knui tarpininkaujant1; iuo
atveju negali atsirasti ir lytjimas. Mediaga to kno, ku
ris turi skon, t. y. kur galima ragauti, yra drgna, o
drgm yra lieiama. Todl, jei btume vandenyje, mes
pajustume saldum to kno, kuris ten buvo mestas. Ir
skonio pojtis atsirast ne tarpins aplinkos dka, bet dl
to, kad saldus knas susimaiyt su skysiu, kaip bna
mums geriant. Bet spalvos matomos ne taip, lyg vykt tam
tikras susimaiymo arba isiliejimo procesas2. Vadinasi,
skonio pojiuose nedalyvauja jokia tarpin aplinka. Ta
iau kaip spalva yra tai, kas matoma, taip ir skonis yra
tai, kas ragaujama. Bet nra nieko, kas be drgms galt
sukelti skonio pojt; kas ragaujama, turi savyje drgm
arba potencialiai arba aktualiai, pavyzdiui, srumas (s
rs knai) lengvai tirpsta ir susijungia su lieuvio drg
me. Bet, antra vertus, tarp skonio ir regjimo arba
klausos pastebimas ir tam tikras panaumas. I tikrj
regjimo objektu gali bti ir tai, kas matoma, ir tai, kas
nematoma (nes tamsa yra nematoma, o vis dlto regji
mas apie j sprendia), be to, ir tai, kas per viesu (nes
111

nesimato ir viesos, nors ir kitaip, nei tamsos). Panaiai ir

klausa suvokia tiek gars, tiek ir tyl, t. y., kas girdima ir
negirdima, be to, ir pernelyg stipr gars, kuris veikia
klaus taip pat, kaip per didel viesa veikia regjim,
nes kaip yra negirdimas labai silpnas garsas, taip lyg ne
girdimas ir per stiprus bei atrus garsas. Nematomu mes
vadiname pirma tai, ko visikai negalima matyti ta
paia prasme, kuria mes taikome termin negalima ir ki
toms objekt sritims; antra kas i prigimties galt
bti matoma, bet i tikrj yra nematoma arba tiktai blo
gai matoma, panaiai kaip mes trumpakoj gyvul vadi
name bekoju arba maomis sklomis vaisi beskliu3.
Ta paia prasme skonio objektu yra ir tai, kas turi skon
ir kas yra be skonio, atsivelgiant tiek neymaus arba
silpno skonio knus, tiek ir tuos, kurie skonio organ
aloja. Atrodo, kad skonio pagrindas4 yra tai, kas grimui
tinka ir kas netinka, nes skonio organas suvokia abi prie
ybes. Skirtumas toks: vieni grimai sukelia silpn pojt
arba organui alingi, kiti atitinka jo prigimt. Kas tinka
gerti, prieinama yra tiek skoniui, tiek ir lytjimui. Ka
dangi skonio objektas yra drgnas, tai jo organas, nors ir
neturi bti aktualiai drgnas, vis dlto turi turti galimy
b sudrkti5, nes skonio organas patiria tam tikr poveik
i ragaujamo daikto. Vadinasi, skonio organas, kuris nra
drgnas, bet sugeba drkti, nenustodamas savo prigimties,
turi likti drgnu dl to poveikio. Tai patvirtina mums tas
faktas, kad lieuvis netenka jutimo, kai jis yra per sau
sas arba per lapias. Pastaruoju atveju juntame pirmyki paio lieuvio drgm, panaiai kaip bna tiems, ku
rie, paragav k nors atraus, paskum ragauja ko nors
kito, arba ir sergantiems, kuriems viskas atrodo kartu
todl, kad jie junta lieuviu, kuris permirks tuo kar
tumu.
Paprasto skonio rys, kaip ir spalv, yra prieingos
vis pirma saldumas ir kartumas6; nuo j priklauso kita
prieyb riebumas ir srumas, artimi saldumui ir kar112

tumui. Tarpin viet uima rgtumas, aitrumas, laikumas, atrumas. Tokios, rodos, yra madaug skirtingos
skonio rys. Skonio sugebjimas jas turi savyje poten
cialiai aktualia btimi jas paveria tik ragaujam ob
jekt poveikis.
XI SKYRIUS
LYTJIMAS IR JO OBJEKTAI

K galima pasakyti apie lieiamuosius objektus

galima pasakyti ir apie lytjim. Jei lytjimas yra ne vie
na jusl, o aprpia daugel skirting tai turi bti ir
daug skirting lieiamj objekt (savybi). Bet abejon
kyla ne tik tuo klausimu ar lytjimas yra viena jusl,
ar daugelis bet ir kitu: kas yra lytjimo organas, ar jis
yra msa ir dar kakas, kas j atitinka kituose gyvuliuo
se, ar ne; ir ar msa tra tik tarpininkas, o tikras lytjimo
organas yra kakas kita gyvulio kno viduje. Atrodo,
kad kiekviena jusl yra tik vieno prieingumo jusl, pa
vyzdiui, regjimas juodo ir balto, klausa aukto ir
emo, skonis kartaus ir saldaus. Lytjime, prieingai,
gldi daug prieybi: alta ir ilta, sausa ir drgna, kieta
ir minkta ir kitos panaios prieybs. it klausim ga
lima i dalies atsakyti, atsivelgiant tai, kad ir kitose
juslse mes randame daugel prieybi, pavyzdiui, balse
ne tik auktum ir emum, bet ir stiprum ir silpnum,
velnum ir iurktum bei kitas prieingas balso savy
bes. Panaias skirtybes mes randame ir spalvose. Bet kas
yra lytjimo skirtybi bendras pagrindas kaip pavyzdiui,
klausoje garsas, tebelieka neaiku1. Ar lytjimo organas
yra kno viduje, ar ne ir ar jis yra pati msa ito klau
simo negalima isprsti, remiantis vien tuo, kad lytjimo
pojtis atsiranda tuo paiu metu, kai lieiama2. I tikrj
jei kas padaryt kak panaaus apvalkal ir aptraukt
juo ms, tai jis (tas apvalkalas) vienu akies mirksniu
perduot pojt, vos tik vyks susilietimas. Taiau aiku,
kad lytjimo organas negali gldti tame apvalkale. Jei
8 Apie siela

113

jis suaugt su msa pojtis vykt dar greiiau. Todl

atrodo, kad ita kno dalis (t. y. msa) atlieka tok pat
darb, kur atlikt supantis mus oro sluoksnis, jei jis
bt suaugs su ms knu. Tada mes manytume, jog
suvokiame garsus, spalvas ir kvapus vienu ir tuo paiu
organu ir kad regjimas, klausa ir uosl yra viena ir ta
pati jusl. Bet kadangi ta tarpin aplinka, kuri perduo
da juntam objekt judesius, yra atskirta nuo ms kno,
tai aiku, kad mintieji jutimo organai yra skirtingi. Ta
iau is lytjimo klausimas yra dar neiaikintas, nes
turs siel knas negali bti sudarytas tiktai i oro arba
vandens; jis turi bti kakas kieto. Belieka manyti, kad
ms knas yra tam tikras miinys, sudarytas i an ele
ment ir ems, madaug tos paios sudties kaip msa
ir panas j knai. I to iplaukia btina ivada, kad
tas knas, kuris yra suaugs su ms organizmo lytjimo
organais sudaro t tarpin aplink, kuriai padedant atsi
randa vairs lytjimo pojiai. T vairum mes aptin
kame tuose pojiuose, kuriuos mums teikia lieuvis; ta
paia savo dalimi jis junta tiek visus lytjimo objektus,
tiek ir skon. Jeigu ir kitos msos dalys suvokt skonius,
mums atrodyt, kad lytjimas ir skonis yra tas pat. Vis
dlto ios jusls yra skirtingos, nes j organai negali
pakeisti vienas kito3.
Taiau gali kilti dar kita abejon: jei kiekvienas k
nas turi gyl, t. y. trei matmen, ir jei tarp dviej
kn yra (terptas) treias knas, anie negali vienas kito
paliesti. Toliau kas skysta, negali bti bekniu, lygiai
kaip ir drgna4; tas knas btinai bus vanduo arba turs
savyje vandens, t. y. bus oras. Jei du knai susilieia
vandenyje ir j paviriai nra sausi, tai tarp j btinai
bus vanduo, kuris apdengia j kratus. Jei tai yra tiesa
vandenyje negali vykti dviej kn tiesioginio susilie
timo. Bet taip pat ir ore to slyio negali bti, nes tarp
oro ir daikto yra ta pati sveika, kaip ir tarp vandens ir
daikto, kuris yra panertas, bet to mes taip greit nepaste114

bime panaiai kaip bna ir su gyvuliais, gyvenaniais

vandenyje; jie nepastebi, kai drgna susilieia su drg
na. Taigi kyla klausimas: ar vis juntamj objekt su
vokimas vyksta vienodai, ar taip, kaip dabar paprastai
manoma, kad vieni objektai suvokiami vienaip, kiti ki
taip, btent kad skonio ir lytjimo poji pagrindas
yra tiesioginis susilietimas, o kit veikimas i toli. Ta
iau i tikrj taip nra prieingai: ir kieta, ir minkta
suvokiama kitiems knams tarpininkaujant, t. y. taip pat,
kaip ir klausos, regjimo ir uosls objektai. Skirtumas tik
tas, kad vieni juntamieji objektai suvokiami i arti5, o
kiti i toli. Dl to pirmuoju atveju mes tos tarpins ap
linkos nepastebime. Nors visi pojiai atsiranda aplinkai
tarpininkaujant, lytjimo pojiuose tas tarpininkavimas
vyksta nejuiomis. Net tuo atveju, kur minjome anks
iau, jei mes suvoktume visus lytjimo objektus pro tam
tikr apvalkal, nepaisydami to, kad jis atskiria ms
kn nuo suvokiamo objekto, tai mes btume toje paioje
padtyje, kurioje esame tada, kada suvokiame objekt
vandenyje arba ore, nes mes esame sitikin suvoki tie
siog paius objektus be jokios tarpins aplinkos. Taiau
lytjimo objektai skiriasi nuo regjimo ir klausos objek
t pastaruosius mes suvokiame patyr tam tikr tarpi
ns aplinkos poveik, o lytjimo objektus, prieingai, su
vokiame ne kaip tarpins aplinkos poveikio pasekm, o
kartu su tuo poveikiu, panaiai kaip bna, kai mogus
gauna smg per skyd, nes iuo atveju ne skydas, ga
vs smg, savo ruotu sutrenkia ir mog, bet abu kar
tu vienas kit susitrenkia. Apskritai atrodo, kad t pat
darb, kur atlieka oras ir vanduo regjimo, klausos ir
uosls organ atvilgiu, atitinkamo jutimo organo atvil
giu atlieka msa bei lieuvis. O jeigu jutimo organas tie
siogiai susilies su savo objektu, suvokimo aktas nevyks,
pavyzdiui, jei padsime balt kn ant akies paviriaus.
I to aikja, kad lytjimo organas gldi ms kno
115

viduje, nes tiktai iuo atveju jis reaguos taip pat, kaip ir
kiti jutimo organai. I tikrj objektas, padtas ant paties
jutimo organo, nejuntamas; bet padtas ant msos jun
tamas. Vadinasi, lytjimo tarpin aplinka yra msa6.
Tokiu bdu lytjimo skirtybs yra tos, kurios priklau
so knui, kaip tokiam. A kalbu apie tas skirtybes, kurios
apibdina elementus alt ir ilum, sausum ir drgm,
t. y. tas savybes, kurias mes esame anksiau apsvarst
rate apie elementus7. Organas, kuris suvokia ias savy
bes, yra lytjimo organas, kitaip sakant kno dalis, ku
rioje pirmiausia potencialiai gldi vadinamasis lytjimo
pojtis8, nes jutiminis suvokimas yra tam tikra pasyvi
bsena ta prasme, kad veikiantis objektas paveria ju
timo organo potencij tokia aktualybe, kokia jis pats yra.
Todl mes nejuntame altumo bei iltumo arba kietumo
bei minktumo t objekt, kurie turi t pat i savybi
laipsn, kaip ir pats organas suvokiame tik j pertekli;
i to galima matyti, kad jusl yra lyg tam tikras vidurkis
tarp esani juntamuose objektuose prieybi. Todl vi
durkis ir sprendia apie juntamuosius objektus; mat, kas
yra viduryje, sugeba atskirti prieybes, nes kiekvienos
kratutinybs atvilgiu jis tampa jos prieybe9. Ir taip pat
kaip tai, kam skirta suvokti balta ir juoda, aktualiai ne
turi bti nei viena, nei antra, o potencialiai turi bti ir
viena ir antra, taip ir lytjimo atvilgiu pats organas ne
turi bti aktualiai nei altas, nei iltas. T pat reikia pa
sakyti ir apie visus kitus jutimo organus. Be to, kaip re
gjimas suvokia, kas matoma ir nematoma, kaip panaiu
bdu ir visos kitos jusls suvokia atitinkanias jas prie
ybes, taip ir lytjimas yra pojtis to, kas lieiama ir ne
lieiama. Nelieiama yra i vienos puss kas turi labai
ma lieiamumo laipsn, pavyzdiui, oras, i antros pu
ss kas per stipriai veikia lytjimo organ, kas j a
loja. tai k galima buvo pasakyti apie kiekvien jusl,
apibdinant j bendrais bruoais.
116

XII SKYRIUS

JUTIMINIO SUVOKIMO ESM

Kalbant apskritai apie visas jusls ris, reikia pripa

inti, kad kiekviena jusl yra daikt jutimins formos be
materijos imtuvas vakas gauna iedo atspaud be ge
leies arba aukso mediagos, vadinasi, pasiima geleies
arba aukso atspaud, nepaisant ar jis bt geleinis, ar
auksinis1. Panaiai veikia jusl kiekvienas daiktas, kuris
turi spalv, skon arba gars ne kiek jis yra itas
konkretus daiktas, o kiek jis turi anas savybes. Vadinasi,
atsivelgiame jo form. Toji kno dalis, kurioje gldi
toks sugebjimas, yra pirminis jutimo organas. Paiame
organizme jusl ir jos organas sutampa, bet skiriasi savo
esme. Prieingu atveju pati jusl bt tam tikras dydis.
Taiau nei jusls esm, nei pats pojtis nra dydiai, o
pasireikia tam tikra forma (santykiu) ir jutimo organo
pajgumu. Todl galima suprasti, kodl per stiprus ob
jekto poveikis naikina jutimo organ, nes irsta jo forma,
kai objekto sukeltas judesys veikia organo patvarum,
taip pat kaip irsta ir tonas ir ton sandara, per stipriai
ugavus stygas2.
Dabar aiku, kodl augalai negali justi, nors jiems ir
priklauso tam tikra sielos dalis, ir juos i dalies veikia
lytjimo objektai jie gali suilti ir atauti. Taip yra to
dl, kad jie neturi centrinio organo ir to prado, kuris
sugebt priimti juntamj objekt formas3; patirdami
lytjimo objekto poveik, augalai pasisavina to objekto
materij4.
Dar gali kilti ir toks klausimas: ar gali pajusti k
nors kvepiant tas, kas neuuodia, ir ar gali paveikti
spalvos t, kas neregi? Tok pat klausim galima kelti ir
kitiems pojiams. Jei tai, kas uostoma, yra kvapas jis
gali sukelti tik uosls pojt, o ne k kit. Vadinasi, kas
nesugeba uostyti, negali patirti kvapo poveikio. T pat
galima pasakyti ir apie kitas jusles. Net ir tos btybs,
117

kurios apdovanotos juslmis, negali pajusti nieko, kas

neprieinama kiekvienai atitinkamai juslei. it klausim
galima paaikinti dar tokiu samprotavimu: nei pati vie
sa, nei tamsa, nei garsas, nei kvapas neveikia kn, o vei
kia juos tik tie objektai, kuriems ios savybs priklauso.
Pavyzdiui, ne griausmas perskelia med, o sujudintas
oras. Taiau ar tam neprietarauja faktas, kad lytjimo
ir uosls objektai veikia negyvus knus? Jei bt ki
taip, kas tada veikia juos, kai jie k nors patiria ir ki
tja? Ar nereikt tada pripainti, kad ir kit jusli ob
jektai daro tok poveik? Arba, gal bt, tiksliau bt pa
sakyti, kad ne visi knai patiria kvapo ir garso poveik,
kad tie, kurie j patiria, neturi apibrtos formos ir pasi
ymi kintamumu, pavyzdiui, oras. I tikrj jis gali
kvepti, lyg patyrs tam tikr pasikeitim (atmain). Bet
tada k gali reikti uostyti, jei ne k nors patirti? Mes
atsakysime: taip, bet uostyti reikia ir k nors justi, o
oras po tam tikro pasikeitimo bematant pasidaro ir jun
tamas5.

TREIOJI KNYGA

I SKYRIUS
KODL YRA TIK PENKIOS JUSLI RYS?
BENDROSIOS JUSLS SRYIS SU KITOMIS JUSLMIS
IR JOS PIRMIN FUNKCIJA. ATSKIR JUSLI SKIRTUMAI
IR REIKM DAIKT PAINIMUI

Kad nra kit jusli, be t penki ri, kurias esame

igvilden, btent regjimo, klausos, uosls, skonio ir
lytjimo, tuo galima sitikinti taip samprotaujant. Jei
tiesa, kad mes i tikrj suvokiame objektus, kurie su
kelia lytjimo pojt (nes visos i objekt bsenos su
vokiamos lytjimo organu) reikia pripainti, jog, trks
tant tam tikro pojio, mums stinga ir atitinkamo jutimo
organo. Toliau jei i vienos puss, visa, k juntame
tiesioginiu palietimu, suvokiame lytjimo organu, kur
i tikrj turime, tai, antra vertus, visi tie objektai, ku
riuos mes suvokiame be tiesioginio slyio, dalyvaujant
tam tikram tarpininkui, adina jutimo organ, padedant
paprastiems elementams, t. y. orui ir vandeniui. Taigi yra
taip: jei tik viena tarpin aplinka galina mus suvokti
daugel juntamj objekt, kurie skiriasi savo gimine,
tai turintis tok organ btinai sugebs suvokti ir vien,
ir antr objekt, pavyzdiui, jei jutimo organas yra su
darytas i oro, kuris yra garso ir spalvos tarpin aplinka.
O jei, prieingai, vien ir t pat objekt galima suvokti
kelioms skirtingoms aplinkoms tarpininkaujant, pavyz
diui, spalva suvokiama tiek ore, tiek vandenyje (nes jie
abu yra permatomi), tai tas, kuris turi jutimo organ, su
daryt tik i vieno t dviej element, sugebs suvokti
visa, k leidia pajusti tie abu elementai. Vienini ele
ment tarpe tra tik du, kurie eina jutimo organ su
dt, btent oras ir vanduo. I tikrj llyt yra su
119

daryta i vandens, klausos organas i oro, o uosls or

ganas i abiej element. Ugnis arba neeina n vieno
jutimo organo sudt, arba yra visiems bendra (nes be
ilumos negali atsirasti n vienas pojtis). Pagaliau em
kaip elementas arba visikai neeina jutimo organus,
arba maiyta tam tikru bdu tiktai lytjimo organ.
Atrodo, kad nebelieka n vieno jutimo organo, kuris
bt sudarytas be oro ir vandens. iuos organus i tikrj
turi kai kurie gyviai. Taigi gyviai, jei jie nra netobuli
ir yra nesualoti, turi visus jutimo organus. Pasirodo, kad
net ir kurmis turi po oda akis. Vadinasi, matome, kad
mums netrksta n vieno organo, nebent yra dar koks
kitas elementas arba kokia bsena, kuri nepriklauso n
vienam io pasaulio knui1.
Bet negali bti ir atskiro ypatingo organo toms bend
roms savybms suvokti2, kurias kiekviena jusl suvokt
atsitiktinai3. Tos bendros savybs yra: judjimas, ramyb,
pavidalas, dydis, skaiius, vienyb. Jos visos suvokiamos
judesiui padedant, pavyzdiui, dydis, o jei dydis, tai ir
pavidalas, nes jis yra tam tikras dydis. Ramyb suvokia
me kaip judjimo nebuvim, skaii tiek paneigdami
tolydum, tiek ir padedami savybini ypatybi, nes kiek
viena atskira jusl suvokia kak vien. I to aikja,
kad negali bti jokio atskiro organo kuriai nors bendrai
savybei painti, pavyzdiui, judjimui, nes iuo atveju
mes suvoktume bendras savybes taip, kaip suvokiame
akimis saldum. Tai atsitinka todl, kad mes sugebame
pajusti ir vien ir antr savyb ir suvokiame jas kartu,
kad ir kiek kart jos pasitaiko tame paiame objekte.
Prieingu atveju (t. y., jei mes turtume atskir jutimo
organ bendroms savybms painti), mes sugebtume jas
painti kitais jutimo organais tik atsitiktinai, panaiai
kaip Kleono sn mes pastame ne todl, kad jis yra
Kleono snus, bet todl, kad jis yra baltas, o baltam
kart pasitaik bti Kleono snumi. Taigi bendrj sa
vybi suvokimas yra bendras visoms juslms ir, be to,
120

visai neatsitiktinis. Vadinasi, nra atskiro organo, kuris jas

suvokt; prieingu atveju jos bt prieinamos kitoms
juslms tik ta prasme, kuria minjome, kad matome Kleono sn. Apie savybines ypatybes ir j skirtumus reikia
pasakyti, kad kiekviena atskira jusl suvokia kit jusli
ypatybes tik atsitiktinai, vadinasi, ne kiek ji yra kaip tik
tokia, o kiek ji susijungia su kita jusle, paindama t
pat objekt, pavyzdiui, kaip mes suvokiame, kad tulis
yra karti ir geltona. Kiekvienai atskirai juslei i prigim
ties neskirta nustatyti, kad dvi skirtingos savybs sudaro
vienyb4. Todl mes ir galime apsirikti, kai, pavyzdiui,
pamat gelton daikt palaikome j tulimi. Galima bt
paklausti, kam mes turime ne vien, o daugel jusli. Ar
ne tam, kad bendrosios ir lydimosios daikt savybs bt
greiiau pastebimos, kaip antai, judjimas, dydis ir skai
ius; i tikrj jei turtume tik regjimo jusl ir ji su
vokt vien balta, tai daug kas pasilikt nepastebta ir
mums atrodyt, kad visi juntamieji objektai susilieja
vien, nes spalva ir dydis visuomet lydi vienas antr.
Bet kadangi i tikrj bendrosios savybs pasireikia ir
kituose juntamuosiuose objektuose, tai aikja, kad kiek
vien t bendr savybi skiriasi nuo savybini ypatybi.

II SKYRIUS
KITOS BENDROSIOS JUSLJ FUNKCIJOS. AKTUALAUS POJIO
IR JUNTAMOJO OBJEKTO FORMOS SUTAPIMAS.
KURIA PRASME JUTIMAMS YRA BUDINGAS
TAM TIKRAS PROPORCINGUMAS?

Kadangi mes suvokiame, kad matome ir girdime,

suvokiame arba regjimo, arba su kurios nors kitos jus
ls pagalba. iuo atveju tai bus ta pati jusl, kuri suvokia
pat regjim, ir regjimo objekt spalv. I to ieina,
kad arba dvi skirtingos jusls turi t pat juntamj ob
jekt, arba kad jusls objektu gali bti ir ji pati. Be to,
jei ta jusl, kuri suvokia pat regjim, yra skirtinga nuo
121

regjimo jusls, tai arba i skirting jusli eil bt ne

baigiama, arba paskutin ios eils jusl bus kaip tik
tokia, kuri suvokia pati save. Todl tikslingiau bus pri
skirti it sugebjim jau pirmajai juslei1. Bet kyla dar
kitas sunkumas: jei mes pripastame, kad suvokti reg
jimu reikia matyti ir kad tai, kas matoma, yra spalva ar
turintis spalv objektas, tai ir pirminis regjimo sugeb
jimas turi turti spalv, kad jis galt bti matomas.
Taigi yra aiku, kad regti turi ne vien prasm. Juk
ir nieko nematydami, mes regjimu skiriame tams ir
vies, bet ne taip, kaip matome spalv. Antra vertus, re
gjimo organas yra tam tikru bdu spalvotas, nes kiek
vienas jutimo organas suvokia savo objekt be materijos2.
Todl ir juntamiesiems objektams pasialinus, jutimo or
ganuose tebelieka tam tikri pojiai ir vaizdai. Aktualioje
bsenoje juntamasis objektas ir jutiminis suvokimas su
tampa, bet jie skiriasi savo esme. A galvoju, pavyzdiui,
apie aktual gars ir aktuali klaus. Kartais turs klau
s gali ir negirdti, lygiai kaip sugebs skleisti gars ne
visuomet j skleidia. Bet jei kas gali girdti, i tikrj
girdi, ir kas gali skleisti gars, i tikrj j skleidia
tiek aktuali klausa, tiek ir aktualus garsas atsiranda
kartu. Pirmj galima pavadinti girdjimu, o antrj ai
djimu. Jei judjimas ir veiksmas, ir pasyvi bsena yra
tame, kas patiria poveik, tai ir aktualus garsas ir aktua
lus girdjimas btinai turi gldti tame, kas potencijoje
yra klausa, nes veikianio ir judinanio prado aktualyb
atsiranda tame, kas patiria poveik. Todl nebtina, kad
judintojas pats judt. Aidinio kno aktualyb yra gar
sas ir aidjimas, o klausos organo aktualyb yra gird
jimas, nes klausa suprantama dvejopai, lygiai kaip ir gar
sas. T pat reikia pasakyti ir apie kitus pojius ir jun
tamuosius objektus. Kaip veiksmas ir veiksmo patyrimas
vyksta tame, kas yra veikiamas, o ne tame, kas veikia,
taip ir juntamo objekto ir jutimo organo aktualyb vyksta
juntanioje btybje. Kai kuriais atvejais abi aktualybs
122

gauna atskir pavadinim, pavyzdiui, aidjimas ir gir

djimas, o kitais atvejais vienas j pasilieka be pavadi
nimo. Regjimo aktualyb yra vadinama regjimu, o
spalvos aktualybei paymti atitinkamo termino nra.
Ragavimu vadinama skonio jusls aktualyb, o ragaujamo
objekto aktualyb pavadinimo taip pat neturi. Kadangi
juntaniojo objekto aktualyb ir jusls aktualyb sutam
pa, nors j esms yra skirtingos, tai vadinamasis girdji
mas ir garsas btinai va ir atsiranda tuo paiu metu
taip pat kaip ragavimas, skonis ir visi kiti jusls aktai bei
atitinkami pojiai3. Bet jei mes imsime jusles ir atitinka
mus pojius potencialiai, tai tarp j nebus tokio btino
savitarpio sryio. Neteisingai sprend it klausim se
novs gamtos filosofai tvirtindami, jog be regjimo nra
nei balto, nei juodo, ir be ragavimo skonio. Vienu at
vilgiu tai tiesa, o kitu netiesa. Apie jusl ir jos ob
jekt kalbama dvejopai vien kart potencialiai, antr
kart aktualiai (entelechijos prasme). Atsivelgiant
aktualyb, an gamtinink paira yra teisinga, o po
tencij neteisinga. Jie priskyr vien vienintel reik
m tam, kas i tikrj turi dvi skirtingas reikmes.
Kai harmonija yra tam tikras balsas, o balsas ir klausa
vienu atvilgiu yra tas pats, o kitu ne, ir kai harmo
nija pagrsta tam tikra proporcija, tada taip pat ir klausa
turi bti pagrsta tam tikra proporcija. Dl to ir per aukti
arba per emi tonai gadina klaus. Taip pat ir skonio jus
lei kiekvienas perteklius yra kenksmingas, regjim a
loja per didel viesa arba per didl tamsa, o uosl
per stiprs kvapai, tiek salds, tiek ir karts. Taip yra
todl, kad visas jusles valdo tam tikra proporcija. tai
kodl ir gryni bei nesumaiyti jusls objektai, kai jie su
vedami tam tikr proporcij, yra mums ypa malons,
pavyzdiui, kartumas, saldumas arba srumas. Tik tada
jie i tikrj yra malons. Bet, apskritai, mirs tonai la
biau tinka harmonijai, nei atskirai aukti ir emi. Lytji
mui yra malonu tai, kas gali suilti arba atauti. Pojtis
123

yra pagrstas proporcija, bet jei jis per stiprus yra ne

pakeniamas ir alingas4. Taigi kiekviena jusl yra to
objekto jusl, kuris yra jos pamatas. Ji gldi savo orga
ne, kiek jis yra jutimo organas, ir sprendia apie skirty
bes t objekt, kurie j veikia, pavyzdiui, regjimas ski
ria balta ir juoda, o skonis saldu ir kartu. Taip pat
sprendia ir kitos jusls apie savo objektus. Bet kadangi
mes skiriame ir balta nuo saldaus ir apskritai kiekvien
juntamj objekt nuo bet kokio kito juntamojo objekto
kyla klausimas, kurio prado padedami mes suvokiame i
tuos skirtumus? Nra abejons, kad tai turi bti tam tikra
jusl, todl, kad tie skirtumai yra juntami. I to taip pat
aikja, kad msa negali bti svarbiausias jutimo orga:
nas, nes iuo atveju pradas, kuris nustato mintuosius
skirtumus, turt sueiti slyt su savo objektais. Bet
saldaus ir balto skirtumui nustatyti negalima naudotis
skirtingais sugebjimais; btinai turi bti vienas ir tas
pats sugebjimas, kuris suvokia abi savybes. Jei bt ne
taip, galima bt sakyti, kad dviej nevienari junta-i
mj savybi skirtumas ikilt aiktn ir tuo atveju, jei
a suvokiau vien savyb, o tu antr. Vadinasi, tik
vienas sugebjimas gali sprsti apie t skirtum, nes bal
tumas ir saldumas yra skirtingos savybs. Taigi apie tai
sprendia tas pats sugebjimas. O kaip jis sprendia, taip
jis* ir msto bei suvokia. Tokiu bdu paaikjo, kad atski
ru jutimo organu negalima sprsti apie skirtingas objekt
savybes. Taip pat aiku, kad skyrimo aktas negali vykti
ne tuo paiu laiku. I tikrj kaip tas pats sugebjimas
nustato skirtum tarp gero ir blogo, taip jis ir apskritai
sprendia, kad tuo paiu laiku, kai jis sprendia, viena
savyb skiriasi nuo kitos, ir kad i pastaroji skiriasi nuo
pirmosios. iuo atveju odiai tuo laiku vartojami ne at
sitiktinai. Jie bt vartojami tik atsitiktinai, jei a dabar
tvirtiniau, kad vienas daiktas skiriasi nuo kito, nepaisy
damas, ar is skirtumas aktualiai pasirodo iuo metu. Bet
mintuoju atveju yra kitaip: tvirtinama ne tik, kad a
124

sprendiu d a b a r (iuo metu), bet ir kad nustatomas skir

tumas yra d a b a r aktualus; taip kad ir vienas ir antras
sprendimo aktas vyksta kartu. Vadinasi, tas sugebjimas,
kuris sprendia apie juntamj savybi skirtumus, yra
neskaidoma vienyb, ir jo sprendimo aktas vyksta neda
lomame laikotarpyje. Taiau ia galima padaryti tok
priekait: tas pats daiktas, kiek jis yra nedalomas ir vei
kia nedalomame laikotarpyje, negali judti tuo paiu metu
prieingais judesiais. Jei, pavyzdiui, jutimo objektas yra
saldus, tai jis judina jusl ir mstym tam tikru bdu, o
jei kartus judina juos prieingu bdu, o jei baltas
dar kitokiu bdu. A r negali bti taip, kad sugebjimas,
kuris sprendia apie poji skirtumus skaiiaus atvilgiu
yra nedalomas ir neskiriamas, o esms atvilgiu, priein
g a i yra dalomas? I vienos puss jis (sugebjimas) su
vokia skirtingus objektus, pats bdamas dalomu, bet ant
ra vertus, jis veikia ir kaip neskiriama vienyb, nes savo
esme jis yra dalomas, o erdvs ir skaiiaus atvilgiu ne
dalomas. Ar, gal bt, yra ne taip ir tik potencialiai, bet
ne i esms tas pats nedalomas daiktas gali turti priein
gas savybes. Tik pereidamas aktuali bt, jis pasidaro
dalomas ir nebegali bti kartu baltas ir juodas, t. y. negali
gyti atitinkam form, jei yra tiesa, kad suvokdami ir
mstydami mes gyjame daikt formas. I tikrj is klau
simas (ar sprendiantysis sugebjimas yra dalomas, ar ne)
turi bti sprendiamas panaiu bdu, kaip kai kurie filo
sofai aikina vadinamj geometrin tak. Vienu atvil
giu jis yra vienyb, o kitu atvilgiu dvejyb, ir dl to
jis yra dalomas. Toks yra ir sprendiantysis sugebjimas.
Bdamas nedalomas, jis yra vienas ir kartu sprendia apie
du objektus, o bdamas dalomas, jis yra ne vienas, nes
tuo paiu laiku dukart naudojasi tuo paiu taku. Vadi
nasi, naudodamasis taku dvejopa prasme, jis sprendia
apie du atskirus objektus taip, tarytum jie suvokiami
dviej skirting sugebjim. Bet imdamas t tak kaip
vien ir t pat dalyk, jis sprendia apie vien dalyk
125

ir, be to, tuo paiu metu. tai k reikjo pasakyti apie t

prad, kuris galina gyvulius suvokti juntamuosius ob
jektus ir apie juos sprsti5.
III SKYRIUS
KUO SKIRIASI MSTYMAS NUO JUTIMINIO SUVOKIMO?
VAIZDUOT, JOS FUNKCIJOS
IR SKIRTUMAS NUO JUTIMINIO SUVOKIMO IR NUO MSTYMO

Siela apibriama pirmiausia dviem specifiniais poy

miais, btent i vienos puss, judjimu erdvje, i ant
ro s mstymu1, sprendimu ir jutiminiu suvokimu. Todl
gali atrodyti, kad mstymas ir samprotavimas tra tik tam
tikra jutiminio suvokimo ris, nes tiek mstydama, tiek
sprsdama, siela pasta kur nors tikrovs daikt. Ir se
novs filosofai i tikrj teig, kad mstymas ir jutimi
nis suvokimas yra tapatus, pavyzdiui, Empedoklas taip
isireikia: Kyla mintis monse, kai daiktai j akims
pasirodo112. Dl to visad keiiasi j mintys113. T pat
Homeras taip ireikia: nes toks yra protas114. Visi ie
mstytojai laiko mstym tokiu pat materialiu vyksmu
kaip ir jutimin suvokim ir laikosi tos pairos, kuri
esame idst savo samprotavim pradioje5, kad pana
s dalykai suvokiami ir'pastami per panaius dalykus.
Taiau jie bt turj inagrinti kartu ir klaid, kuri
gyviai turi dar didesn palinkim ir kurioje ir siela ilgesn
laik pasilieka6. Pripainus tik k mintj pair, rei
kt prieiti ivad, kad arba viskas, kas pasirodo juslei,
yra teisinga, arba klaida atsiranda i slyio su tuo, kas
nepanau, nes itas teiginys yra prieingas tam, pagal kur
panaus pastamas per pana. Be to atrodo, kad klaidin
gas ir teisingas prieybi painimas remiasi tuo paiu
mstymo vyksmu. Taigi yra aiku, kad jutiminis suvoki
mas ir mstymas nra tas pats dalykas. Jutiminis suvoki
mas priklauso visiems gyviams, o mstymas tiktai ne
dideliam skaiiui. Bet ir mstymas, kuris gali bti teisin126

gas arba klaidingas, pirmuoju atveju reikiasi samprota

vimu, inojimu ir teisingu manymu, o antruoju atveju
j prieybmis, ir mstymas, sakau, nesutampa su jutimi
niu suvokimu, nes savybini ypatybi suvokimas yra
visuomet teisingas ir priklauso visiems gyviams, protavi
mas prieingai gali ir klysti ir priklauso vien toms b
tybms, kurios turi prot7. Tuo tarpu vaizduot8 skiriasi
tiek nuo jutiminio suvokimo, tiek nuo protavimo. Ji ne
gali atsirasti be jutiminio suvokimo, o be jos jokia nuo
voka. Kad vaizduot nesutampa nei su mstymu, nei su
nuovoka, yra aiku ji yra vidin bsena, kuri priklauso
nuo ms, nuo ms nuoiros, nes mes sugebame bet
kur objekt atkurti prie savo akis, kaip tai daro tie mo
ns, kurie, nordami k nors siminti, suskirsto tam tikru
bdu vaizdinius ir sujungia juos paveikslus; nuovokos
susidarymas, prieingai, nuo ms nuoiros nepriklauso,
nes kiekviena nuovoka bus neivengiamai arba klaidinga,
arba teisinga. Be to, reikia ir tai k sidmti: kai mu
myse susidar nuovoka, kad kakas yra baisaus arba bau
ginanio, mes bematant susijaudiname; panaiai bna ir
tada, kai daiktas mums atrodo drsinantis. O besinaudojant vaizduote, ms bsena nesiskiria nuo tos, kuri
mes patiriame irdami paveiksl, vaizduojant kak
baisaus arba kak drsinanio9. Bet ir nuovokoje esti
skirtybi inojimas, manymas, galvojimas ir j priey
b s jas reiks vliau atskirai apsvarstyti10.
Kadangi mstymas skiriasi nuo jutiminio suvokimo ir,
rodos, yra, i vienos puss, susijs su vaizduote, i ant
ros su nuovoka, tai vis pirma reikia apibrti vaizduo
t, o paskum ir nuovok. Jei mes vadinsime vaizduote t
sugebjim, kurio dka mumyse atsiranda vaizdiniai, ir
jei mes nevarto j ame ito termino perkelta (metaforine)
prasme, tai vaizduot yra tiktai vienas t sugebjim
arba bsen, kuri leidia mums sprsti, teigti ties arba
klysti. Prie i sugebjim priklauso ir jutiminis suvoki
mas, manymas, inojimas ir mstymas11. Kad vaizduot
127

skiriasi nuo jutiminio suvokimo, aikja tai i ko: juti

minis suvokimas gali bti arba potencialioje arba aktua
lioje bsenoje, pavyzdiui, sugebjimas regti ir regji
mas. Vaizdinys, prieingai gali ikilti, nors jutiminio
suvokimo nei potencijoje, nei aktualybje nra, pavyz
diui, vaizdiniai, kurie atsiranda sapnuojant. Toliau ju
timinio suvokimo sugebjim turi visi gyvuliai, o vaiz
d u o t ne. Jei vaizdavimas sutapt su aktualiu jutiminiu
suvokimu, jis turt priklausyti visiems gyvuliams. Bet,
atrodo, kad taip nra. Pavyzdiui, skruzdl, bit arba
sliekas vaizduots neturi. Be to, pojiai visuomet yra
teisingi, o vaizdiniai daniausiai klaidingi. Reikia dar
paymti tai k: kai ms pojiai yra ryks, tai mes
nesakome mums atrodo, kad tai mogus". Atvirkiai,
mes greiiau taip isireikiame, kai ms pojiams trks
ta rykumo ir mes svyruojame, ar vaizdinys teisingas, ar
klaidingas. Pagaliau, kaip jau anksiau minjome, vaizdi
niai atsiranda ir umerkus akis. Antra vertus, vaizduot
nesutampa n su vienu t sugebjim, kurie niekuomet
neklysta su mokslu arba su intelektu; vaizdiniai bna
ir klaidingi. Taigi belieka tik pairti, ar jie nesutampa
su manymu, nes manymas gali bti ir teisingas, ir klaidin
gas. Bet manym lydi tikjimas, nes negali bti, kad ma
nantysis netikt tuo, k jis mano. Be to, tikjimas ne
bdingas n vienam gyvuliui, vaizduot, prieingai
daugeliui gyvuli. Reikia dar pridurti, kad panaiai kaip
manym lydi tikjimas, taip tikjim lydi sitikinimas, o
sitikinim svokinis painimas. Pastarojo neturi n
vienas gyvulys, o vaizduot kai kurie turi. Taigi i to,
kas anksiau buvo pasakyta, dabar yra visikai aiku, kad
vaizduot negali bti nei nuomon sujungta su poj
iais, nei nuomon kilusi i poji, nei joks nuomons ir
poji derinys. I svarstomosios teorijos aiku, kad
nuomons objektas nesiskiria nuo suvokimo objekto, o
sutampa su juo. A noriu pasakyti, kad vaizduot galima
bt apibrti kaip nuomons ir jutiminio suvokimo jun
128

gin vien tuo atveju, kai abiej objektas yra, pavyzdiui,

balta, o ne tuo atveju, kai nuomons objektas yra, pa
vyzdiui, gera, o suvokimo objektas balta. Vadinasi,
sivaizduoti susidaryti nuomon apie t, k esame su
vok ir, be to, suvok neatsitiktinai. Bet vaizduotei gali
pasirodyti klaidinga ir tai, k mes esame suvok teisin
gai. Pavyzdiui, mums atrodo, kad saul yra tik vienos
pdos platumo; vis dlto mes esame sitikin, kad ji yra
didesn u vis em. Taigi tenka arba atsisakyti tos
teisingos nuomons, kuri turjome, nors daiktas nepasi
keit ir mes nieko neumirome ir nepakeitme savo
nuomons, arba mes tebesilaikome susidarytos nuomo
ns, ir tada ta pati nuomon bus kartu teisinga ir klai
dinga. Bet nuomon pasidarys klaidinga tik tada, jei
objektas nejuiomis pasikeis. Vadinasi, vaizduot ne
gali sutapti n su vienu nurodytj sugebjim ir negali
atsirasti jiems susijungus 12.
Norint vaizduot tiksliai apibrti, reikia atsivelgti
i tai k: daiktas, kuris pats juda, gali pajudinti ir kit
daikt. Atrodo, kad vaizdavimasis yra tam tikras ju
djimas, kuris negali atsirasti nepriklausomai nuo juti
mo, ir tas judjimas vyksta tik juntaniose btybse ir
ryium su juntamaisiais objektais. Be to, kiekvienas ak
tualus jutimas gali sukelti tam tikr nauj judes, kuris
bus panaus pirmykio jutimo judes. Aiku, kad i
tas naujas judesys negali atsirasti be jutimo ir negali
priklausyti ne juntanioms btybms; o ten, kur jis atsi
ran d a leidia turiniam j gyviui daug k veikti ir
ksti13. Pagaliau judjimas gali bti ir teisingas, ir klaidin
gas. Tai priklauso nuo i aplinkybi: vis pirma atsi
randa savybini ypatybi suvokimas, kuris yra arba tei
singas, arba vos vos nukrypsta nuo tiesos. Paskui eina
atsitiktinis suvokimas t daikt, kuriems tos ypatybs
priklauso. ionai jau galima lengvai suklysti. Mes ne
klystame, kai suvokiame kak balt, bet sprsdami, kad
suvoktas baltumas priklauso kaip tik itam arba kuriam
9 Apie siel

129

nors kitam daiktui galime apsirikti. Pagaliau trei

viet uima bendr ir lydimj savybi suvokimas, t. y.,
t savybi, kurios yra susijusios su jas turinio objekto
suvokimu, pavyzdiui, judesio, didumo. i savybi su
vokimas daniausiai yra klaidingas. Judjimas, kuris at
siranda i aktualaus jutimo, skirsis tuo, kuriai i t trij
suvokimo ri jis priklausys. Kai jis kyla i pirmosios
ries suvokimo, pirminiam judesiui tebevykstant, jis bus
teisingas. Likusios dvi rys gali bti ir klaidingos nepri
klausomai nuo to, ar pirmyktis suvokimo aktas vyksta,
ar ne, ypa tais atvejais, kai objektas suvokiamas i
tolo 14. Taigi jei vaizduotei nepriklauso jokie kiti poy
miai, iskyrus tuos, kurie buvo nurodyti, ir jei ji yra kaip
tik tai, apie k mes kalbjome reikia j apibrti kaip
aktualaus jutimo sukelt judjim.
Kadangi regjimas yra svarbiausia jusls ris, tai
vaizduot (fantazija) gavo savo pavadinim nuo viesos
(phaos), nes be viesos negalima regti. Atsivelgiant
tai, kad vaizdiniai isilaiko ir yra panas pojius, gy
vosios btybs daug k veikia j takoje i dalies dl
to, kad jos neturi proto, pavyzdiui, gyvuliai, i dalies ir
dl to, kad j protas yra aptemdytas aistr, lig arba
miego taip bna su monmis. Tiek apie vaizduot, jos
prigimt ir kilm.
IV SKYRIUS
PROTO NEKINTAMUMAS
IR NEPRIKLAUSOMUMAS NUO KONO.
KUO SKIRIASI PROTO OBJEKTAI NUO JUNTAMJ OBJEKT?
MSTYMO AKTO SUTAPIMAS SU MSTOMUOJU OBJEKTU

Dabar mes turime panagrinti t sielos dal, kuria mes

pastame ir protaujame vis tiek, ar ji atskiriama nuo
kno, ar ne; jei ji atskiriama1, tai ar tik logikai, ar kaip
tam tikras dydis. Be to, turime isiaikinti, ir koks yra
jos specifinis skirtumas, kaip vyksta mstymas. Jei msty
mas yra panaus jutimin suvokim2 tai mstyti rei130

kia patirti kur nors poveik i mstomojo objekto arba

kak artim iam vyksmui. Vadinasi, protas negali bti
kieno nors veikiamas3, bet kartu potencialiai jis turi su
gebti gyti objekto form ir bti tapai su ja, nors su
formos aktualiu buvimu konkreioje mediagoje protas
ir nesutampa. Apskritai protas turi santykiauti su savo
mstomuoju objektu taip, kaip jusl su juntamuoju ob
jektu. O kadangi protas visk pasta, tai, kaip sako
Anaksagoras, jis, kad galt viepatauti, reikia painti,
turi bti su niekuo nesumaiytas4. I tikrj jei protas
turt savo ypating form ir j irykint paindamas
objekt, tai objekto formos aktualizavimas bt sutruk
dytas. I to aikja, kad ir protas (panaiai kaip ir jusl)
turi tik vien prigimt bti potencija. Taigi vadinama
sis protas, t. y. tas sugebjimas, kuriuo siela protauja ir
sprendia, nra jokia aktualyb, kol jis nemsto. Todl
bt neteisinga manyti, kad jis yra susimais su knu,
nes iuo atveju jis turt gauti tam tikr kokyb, pavyz
diui, altum arba iltum arba, panaiai kaip jusl, pri
valt turti kok nors organ. Bet i tikrj taip nra.
Taiau mes galime visikai pritarti tiems filosofams, kurie
laiko.siel form (idj) talpintoja5. Tiktai reikia pridurti,
kad tai galioja ne visai sielai, o vien mstaniajai, ir kad
ji turi savyje visas formas ne aktualiai, o tik potencialiai.
Be to, mstymo sugebjimas ir jusl skiriasi savo nekin
tamumu. Tai galima matyti, dmiau siirjus jusl ir
jos organus. I tikrj jusl nepajgia suvokti savo objek
to, kai j anksiau yra paveiks koks nors per stiprus
spdis, pavyzdiui, tiek nepaprastai smarks kvapai bei
garsai, tiek ir labai rykios spalvos. Prieingai protas
msts k nors ypatingai sunkaus, lengvesn dalyk ms
to po to ne blogiau, bet, gal bt, dar geriau. I tikrj
jusl yra susijusi su knu, o protas yra atskirtas nuo jo.
Ir kai protas sutampa su kiekvienu savo objektu ta pras
me, kuria kalbama apie mokslinink, suaktualinus savo
inojim (o tai atsitinka, kai protas gali pereiti aktuali
131

bsen), tada protas yra tam tikra prasme potencija, skir

tinga nuo tos, kuria jis buvo prie pramoks ar sigijs
ini, ir tada jis sugeba pats save mstyti6.
Tarp dydio ir dydio esms, tarp vandens ir vandens
esms yra skirtumas; taip pat yra ir su daugeliu kit
daikt, bet ne su visais. Kai kuriais atvejais daiktas ir jo
esm sutampa7, mes sprendiame apie ms ir msos
esm arba skirtingais sugebjimais, arba tuo paiu, tik
kitaip pasireikianiu. Juk msos buvimas priklauso nuo
materijos; iuo atvilgiu ms galima palyginti su riestanosikumu konkreti forma, knyta konkreioje ma
terijoje. Apie alta ir ilta kaip ir apie tas savybes, ku
ri junginys ir proporcingumas apibdina ms mes
sprendiame jusle. Apie msos esm, prieingai, siela
sprendia arba tokiu sugebjimu, kuris yra atskirtas nuo
kno, arba bent tokiu, kuris santykiauja su jutiminiu su
vokimu taip, kaip lautin linij atitiesus atsiradusi tie
sioji linija santykiauja su paia lautine linija8. Tiesum
galima palyginti su riestanosikumu ir kalbant apie
abstrakius objektus, nes tiesioji linija yra susijusi su
erdvs vientisumu. Vadinasi, jei tiesiosios linijos esm
nesutampa su paia tiesija ji yra kakas kita. Pavyz
diui, sutikime, kad ji yra dvejyb9. Taigi apie daikto
esm ir real daikt mes sprendiame arba skirtingais su
gebjimais, arba tuo paiu tik kitaip pasireikianiu. Pa
naiai kaip juntamj daikt savybes, taip ir proto ab
strakius objektus galima atskirti nuo materijos.
Bet galima bt dar taip paklausti: jei, kaip tvirtina
Anaksagoras, protas yra vieninis, niekas jo neveikia ir
su niekuo jis neturi nieko bendro kaip jis mstys, jei
mstymas yra tam tikra pasyvi bsena 10. Kai du daiktai
turi kak bendra, tai visuomet atrodo, kad vienas vei
kia, o antras yra veikiamas. Be to, dar galima paklausti
ar pats protas gali bti mstomas n . I tikrj atrodo, kad
yra tik dvi galimybs: arba protas priklauso ir kitiems
mstymo objektams, jei jis mstomas ne kito dalyko,
132

o savo specifins prigimties dka ir jei visa, kas msto

ma, savo forma yra vieninga, arba prot yra maiyta
kakas, kas padaro j, kaip ir kitus mstomuosius objek
tus, prieinam mstymui. Ar, gal bt, reikt, sprendiant
mint klausim, remtis tuo, kas buvo nustatyta anksiau,
btent kad vienas daiktas gali patirti k nors i kito
tik tada, kai jis turi kak bendra su juo? Tada pasakysi
me, kad potencijoje protas yra visi mstomi objektai, bet
aktualiai jis nra n vienas j, kol mstymo aktas dar
nevyko. iuo atvilgiu prot galima palyginti su lentele,
kurioje dar nra nieko aktualiai rayto. Taip yra ir su
protu. Be to, protas yra mstomas taip, kaip ir kiti ms
tymo objektai. Nemateriali dalyk srityje tai, kas msto,
sutampa su tuo, kas mstoma; teorinis mokslas ir jo ob
jektai yra vienas ir tas pats dalykas. O kodl protas ne
nuolat msto, it klausim reikia inagrinti dar at
skirai. Be to, visuose daiktuose, susijusiuose su materija,
mstymo objektai gldi potencijoje. Vadinasi, iems daik
tams protas nepriklauso (nes protas yra j potencija be
materijos), bet jam priklauso visi mstymo objektai.
V SKYRIUS
PASYVUSIS IR AKTYVUSIS PROTAS1

Kadangi visoje gamtoje mes randame du dalyku, i

vienos puss, tai, kas visoms daikt giminms2 yra ma
terija ir potencialiai apima jas visas, i antros prie
ast ir veikiantj prad, kuris visk gamina ir santykiau
ja su pirmuoju, kaip menas su mediaga, ios skirtybs3
turi pasireikti sieloje. Ir i tikrj mes randame joje:
pirma prot, kuris tampa viskuo, o antra prot, kuris
visk gamina ir veikia panaiai kaip viesa. viesa tam
tikru bd paveria potencialias spalvas aktualiomis. i
tas protas yra atskirtas nuo kno, nekintamas, nemirus
ir i esms aktualyb4. Tai, kas veikia, visuomet yra ver
tingesnis u t, kuris yra veikiamas, lygiai kaip ir pradas
133

vertingesnis u materij5. O aktualus inojimas sutampa

su savo objektu. Tiesa, potencialus inojimas laiko at
vilgiu yra ankstyvesnis atskirame konkreiame indivi
de, bet atsivelgiant visum, jis ir laiko atvilgiu neturi
pirmenybs6, dl to negalima sakyti, kad veikiantysis pro
tas kartais msto, o kartais nemsto. Tik atsiskyrs jis
yra tuo, kas jis yra, ir tik toks bdamas jis yra nemir
tingas ir aminas7. Mes to neatsimename todl, kad akty
viajam protui yra svetima pasyvioji bsena8; pasyvusis
protas yra nykstantis ir be veikianiojo pagalbos nepa
jgia mstyti.
VI SKYRIUS
DVI PROTINIO PAINIMO RYS IR J OBJEKTAI:
1) DISKURSYVINIS MSTYMAS,
2) INTELEKTIN INTUICIJA

Nedalomj dalyk painimas priklauso tai bties sri

iai, kurioje negali bti netiesos1. Prieingai, ten, kur gali
atsirasti ir tiesa ir netiesa, jau vyksta tam tikra mini
sintez, kuri suveda jas vienyb. Panaiai isireik ir
Empedoklas, sakydamas: ,,Jei ir trksta kakl, bet galvos
juk gali iaugti11. ias atskiras galvas meil sujung2. Taip
sujungiamos ir atskiros svokos, kaip antai nebendramatis11 ir striain113. O jei atsivelgsime tai, kas buvo
arba bus, tada jungiame ir laik, kuriuo papildome sin
tez. Netiesa (klaida) atsiranda tik ten, kur vyksta sintez.
Kakas tvirtindamas, kad balta yra nebalta, jung nebal
ta su balta. Bet galima visa tai pavadinti ir skirstymu4.
Taigi teisinga arba klaidinga gali bti ne tik tai, kad Kleonas yra baltas, bet ir tai, kad jis buvo arba bus baltas. O
sugebjimas, kuris suveda vienybn atskiras mintis, yra
protas. Kadangi nedaloma suprantama dvejopai poten
cialiai ir aktualiai niekas netrukdo, kad mstydami ilg,
kuris yra aktualiai nedalomas, mes kartu mstytume ne
daloma ir, be to, nedalomame laikotarpyje, nes ir laikas,
taip kaip ir ilgis, yra dalomas ir nedalomas. Todl ir ne
134

galima nustatyti, k protas msto kiekvienoje laikotarpio

dalyje, nes, kol dar ilgis nepadalytas, tos dalys yra tik
potencijoje. Kai protas msto kiekvien ilgio dal atskirai,
kartu jis dalija ir laik ir tada msto lyg du ilgius. O
jei atvirkiai msto ilg lyg sudaryt i dviej ilgi
protas mstys j ir laikotarpyje, sudarytame i dviej
dali5. Toliau kas nedaloma ne kiekybs, o formos at
vilgiu protas msto nedalomame laikotarpyje ir neda
lomam sielos veiksmui padedant. Bet iuo atveju (t. y.,
mstant formas), sielos veiksmas ir tas laikotarpis, kada
jis vyksta, yra dalomi tik atsitiktinai, t. y. ne taip, kaip
yra dalomi tolydiniai dydiai, o taip, kaip jie yra neda
lomi, nes ir iuose pagal dyd dalomuose daiktuose yra
kakas nedaloma ir, gal bt, neatskiriama, kas ir laikui
bei ilgiui suteikia vienyb. Ir tas nedalomumas vienodai
priklauso visiems daiktams, kurie yra vientisi laiko ir il
gio atvilgiu6. Pagaliau takas, lygiai kaip ir kiekviena
riba ir kas apskritai tokia pat prasme nedaloma, pasirei
kia mums kaip stoka tam tikros savybs. Tas pats apibr
imo bdas tinka ir kitiems panaiems atvejams, pavyz
diui, klausiant, kaip pastama bloga arba juoda. ia
pastama prieybei padedant. Bet pastantysis potencia
liai turi turti savyje t prieyb ir, paindamas j,
turi aktualiai su- ja sutapti7. O jei kuri nors prieastis ne
turi prieybs, tai ji pati save pasta ir , yra gryna su
niekuo nesusijusi aktualyb (entelecbija)8.
Sprendimas yra ko nors priskyrimas kam nors. Pavyz
diui, teiginys jis visuomet yra teisingas arba klaidin
gas. Taiau protui tai taikoma ne visada. Paindamas pa
i daikto esm9, o ne vien arba kit jo savyb, jis vi
suomet teigia ties. Kaip regjimo objekto savybini
ypatybi suvokimas yra visuomet teisingas, o sprendi
mas kad is baltas daiktas yra arba nra mogus
gali bti ir klaidingas; taip yra ir pastant objektus, ku
rie nra susij su materija.
135

VII SKYRIUS

JUTIMINIO IR PROTINIO PAINIMO RYYS

SU GYVI VEIKLA.
VAIZDUOTS VAIDMUO PRAKTINIAME PAINIME

Aktualusis inojimas sutampa su savo objektu, o po

tencialusis laiko atvilgiu atskirame individe yra pirmes
nis, bet absoliuia prasme jis ir pagal laik nepirmesnis,
nes i aktualios bties atsiranda visa, kas yra1. Nra abe
jons, kad juntamieji objektai paveria jusls potencia
lij bsen aktualija taip, kad jusl nieko nepatiria ir
nesikeiia, nes tai yra kitokios ries judjimas. I tikrj
judjimas (prastai) yra neubaigto judjimo aktualyb,
o aktualyb absoliuia prasme yra kitokia, btent pasi
baigusio ir pasiekusio savo tiksl judjimo aktualyb2.
Jutiminis suvokimas yra panaus paprast teigim ir
galvojim. Bet kai juntamasis objektas yra malonus arba
nemalonus, tai siela, lyg teigdama arba neigdama j, jo
siekia arba vengia. Diaugsmo ir lidesio jausmai kyla i
jusli centro aktualaus pakrypimo gera ir bloga tiek,
kiek tai pasireikia mintais jausmais. Ir blogo vengimas
ir gero siekimas yra to paties sugebjimo aktai. Vadinasi,
kitaip sakant, sugebjimas ko nors vengti ir sugebjimas
siekti nei vienas nuo antro, nei nuo jutim apskritai savo
aktais nesiskiria, bet skiriasi savo esme3.Tada, kai siela samprotauja, pojius pakeiia vaizdi
niai; kai ji teigia gera arba neigia bloga siekia pirmo
arba vengia antro niekuomet nesamprotauja be vaizdi
ni4. Kaip regint tam tikru bdu oras veikia llyt, o l
ly t kak kita, taip vyksta ir girdjimas. Bet abiem
atvejais sukelti judesiai pasiekia t pai rib, btent
vien ir t pat jusli centr, nors jo aktualios bsenos
savo esme ir skiriasi5. Jei yra taip, kyla klausimas
kaip tas centrinis organas skiria saldum ir iltum. Apie
tai jau buvo kalbta anksiau, bet dabar reikia paaikinti
dar itaip: jusls centras yra vienas, panaiai kaip ir riba.
O bdamas vienas analogikai ir skaiiaus atvilgiu jis
136

turi savyje abu pojius, esanius tame paiame santy

kyje, kuriame yra atitinkami juntamieji objektai6. Ir kuo
gali skirtis tas sunkumas, kuris kyla sprendiant klausi
m apie nevienarius pojius nuo to, kuris lieia prie
ing jutim, pavyzdiui, balto ir juodo skirtybes? Te
gul A balta santykiauja su B juoda taip pat, kaip G
santykiauja su D. Tada ir atvirktinis santykis bus toks
pat, t. y., A santykiaus su G, kaip B su D. Jei G ir D
priklauso tam paiam daiktui, tai j savitarpio santykis
bus tas pats kaip ir santykis tarp A ir B, t. y. jie bus
vienas ir tas pats dalykas, nors savo esme ir skirsis. T
pai ivad mes gausime ir tada, jei A yra saldumas, o
B baltumas7.
Taigi mstantysis sugebjimas msto formas, naudo
damasis vaizdiniais. Kai jam aikja, kas juose sektina ir
kas vengtina, jis pradeda judti ir jutimui nesant j a
dina vaizdiniai. Pavyzdiui, pastebj fakelo ugn, ma
tydami j judant, mes sprendiame, bendrajai juslei
padedant, kad artinasi prieas. Kartais, svarstydami ir
besitardami dl bsimo laiko ryio su esamuoju, mes
naudojams esaniais sieloje vaizdiniais ir mintimis, tarsi
jie bt prie ms akis. Ir kai protas mums pasakys, kad
ten ms laukia malonumas arba skausmas mes siekia
me arba vengiame to, kas yra susij su mintaisiais jaus
mais. Ir taip yra apskritai mums k nors veikiant8. O tai,
kas nra susij su praktine veikla, btent pati tiesa ir
netiesa, priklauso tai paiai sriiai, kaip gera ir bloga.
Skirtumas yra tik tas, kad pirmoji prieyb turi absoliui
reikm, o antroji tik tam tikram subjektui arba daik
tui9. Vadinamsias abstrakias svokas protas msto taip,
kaip riestanosikum: arba kartu su materija, kai galvo
jame apie pat riestanosikum, arba kaip tam tikr lin
kim. Pastaruoju atveju mes mstytume j aktualiai be
tos msos, su kuria tas linkimas yra susietas. Kaip tik to
kiu bdu protas msto matematikos objektus, t. y. jis
msto juos atskirai nuo materijos, nors tikrovje jie yra
137

neatskiriami nuo jos10. Apskritai, protas, aktualiai msty

damas, sutampa su savo objektais. Bet ar protas, nebda
mas atskirtas nuo tsumo, pajgia mstyti tai, kas visai
nepriklauso nuo materijos, ar nepajgia it klausim
svarstysime vliau11.
VIII SKYRIUS
JUTIMINIS PAINIMAS
BTINA PROTINIO PAINIMO SLYGA

Dabar padarysime to, kas buvo pasakyta apie siel,

santrauk. Dar pakartosime, kad tam tikra prasme siela
apima visa tai, kas egzistuoja. I tikrj visi daiktai yra
arba jutimo objektai, arba proto objektai: jutimas tam
tikru bdu sutampa su juntamuoju daiktu, o inojimas
su pastamuoju objektu. Kaip tai gali bti reikia dar
inagrinti. Aktualusis inojimas ir aktualusis jutimas (su
vokimas) siejasi su aktualiaisiais objektais, o potencialu
sis inojimas ir suvokimas su potencialiaisiais objektais.
Sieloje jutimas ir mstymo sugebjimas potencialiai su
tampa su savo objektais; pirmasis su juntamaisiais,
antrasis su mstomaisiais objektais. O itie sugebjimai
turi sutapti su paiais daiktais, arba bent su j formomis.
Bet jie negali bti patys daiktai, nes sieloje yra ne pats
akmuo, o jo forma. Todl siel galima palyginti su ran
k a kaip ranka yra vis ranki rankis, taip protas
vis form forma ir pojtis juntamj daikt forma1.
Bet kadangi tikrovje, kaip atrodo, nra n vieno daik
to, kuris egzistuot alia tsij dydi ir atskirai nuo j,
tai mstomieji objektai turi gldti juntamuosiuose2, tiek
vadinamosios abstrakios svokos3, tiek ir visos junta
mj daikt savybs ir bsenos. tai kodl tas, kuris nie
ko nejunta, negali nieko nei imokti, nei suprasti; o tas,
kuris protu velgia k nors, btinai turi naudotis vaizdi
niais, nes vaizdiniai yra panas pojius, kuriems trks
ta tik materijos4. Vaizduot skiriasi nuo teigimo ir nei
gimo teisinga ir klaidinga yra tam tikr svok jun
/38

ginys. Bet galima bt paklausti: kuo skiriasi pirmins

svokos nuo vidini vaizdini? Ar, gal bt, ir itos min
tys, kaip ir anksiau mintosios, nesutampa su vaizdiniais,
nors ir negali be j apsieiti5.
IX SKYRIUS
KURIA PRASME GALIMA SKIRTI ATSKIRAS SIELOS DALIS?
KURI SIELOS DALIS GALI BOTI JUDJIMO VARIKLIU?

Gyvj btybi siel mes apibdiname dviem suge

bjimais: pirma, sugebjimu sprsti1 darb atlieka
diskursyvinis protas ir jusls ir antra, sugebjimu ju
dinti. Tuo tarpu pakaks, k esam pasak apie jusl ir pro
t. Bet mums reikia dar isiaikinti, kas sieloje yra jud
jimo variklis: ar tai yra tam tikra sielos dalis, kuri
galima atskirti arba erdvs atvilgiu, arba tik logikai,
ar visa siela; jei tai yra tam tikra sielos dalis, tai ar ji
priklauso prie t dali, apie kurias paprastai kalbama, ar
ji skiriasi nuo i pastarj kuriuo nors ypatingu poy
miu. Taiau ionai tuojau kyla abejon kuria prasme
reikia kalbti apie sielos dalis ir kiek j yra2. Tam tikru
atvilgiu atrodo, kad j yra be galo daug ir kad negalima
pasitenkinti skiriant vien tas, kurias nurodo kai kurie fi
losofai3, btent vieni skirsto sielos dalis tris ris:
protingj, aistringj ir geidianij, o kiti dvi pro
tingj ir neprotingj. I tikrj atsivelgiant tuos po
ymius, pagal kuriuos itaip skirstoma, pasirodo, kad esti
dar kitoki dali, kuri skirtybs didesns u tik k nu
rodytas. Tai dalys, apie kurias anksiau kalbjome, b
te n t maitinanioji siela, kuri turi tiek augalai, tiek visi
gyvuliai, ir juntanioj i siela, kuri vargu ar galima pri
skirti prie protingosios arba neprotingosios sielos dalies.
Toliau vaizduojanioji siela, kuri skiriasi savo esme nuo
vis kit; jei teigsim atskir sielos dali buvim, labai
sunku nustatyti, su kuriomis kitomis dalimis ji sutampa
arba nuo kuri ji skiriasi. Be to, reikia dar paminti
139

siekim sugebjim, kuris tiek savo esme, tiek savo paj

gumu turt bti laikomas skirtingu nuo vis kit suge
bjim. Ir bt nesmon skaldyti j, priskiriant skirtin
goms sielos dalims, nes protingojoje sieloje gimsta nor
jimas, o neprotingojoje geismas ir aistra. Taigi jei yra
trys sielos dalys kiekvienai j priklausys ir siekimas4.
Tokiu pat bdu kyla ir tas klausimas, prie kurio mes
tik k sustojome: kas yra tas pradas, kuris judina gyvul
erdvje? Judjim, kuris yra augimo ir nykimo prieastis
ir yra bdingas visiems gyvuliams, atrodyt, turi sukelti
bendras visiems sugebjimas gimdanioji bei maitinan
ioji sielos dalis. Nuo ko priklauso kvpimas bei ikv
pimas, miegas bei budjimas it klausim mes apsvars
tysime vliau, nes jis yra susijs su daugeliu sunkum5.
Kalbant apie judjim, vykstant erdvje, reikia dar isi
aikinti kas galina gyvul judti i vienos vietos kit.
Aiku, kad tuo pradu negali bti maitinantysis sugebji
mas, nes judjimas erdvje visuomet vyksta dl kokio
nors tikslo ir jis yra lydimas arba vaizdinio, arba sieki
mo. Kas nieko nesiekia ir nieko nevengia, tas nejuda,
nebent tik prievarta. Jei bt kitaip augalai sugebt
judti ir turt judjimo organ. Juntanioj i siela taip
pat negali bti judjimo pradu. Esama daug gyvuli, ku
rie junta, bet vis savo gyvenim pasilieka toje paioje
vietoje ir nejuda. Gamta nieko nedaro veltui ir nepa
mirta to, kas reikalinga, iskyrus atvejus, kai gyvulys
yra sualotas arba nepakankamai isivysts. Bet gyvuliai,
apie kuriuos mes kalbame, nra nei sualoti, nei netobuli.
Tai rodo mums faktas, kad jie gimdo, aug ir nyksta. Va
dinasi, jie turt turti ir tinkamus judjimui erdvje or
ganus. Pagaliau ir protingoji sielos dalis, ir vadinamasis
intelektas negali bti judjimo pradu, nes teorinis inte
lektas nemsto nieko, kas yra susij su praktine veikla,
nenurodo, kas yra vengtina ir kas siektina, o persiklimas
erdvje visuomet priklauso btybei, kuri ko nors siekia
arba vengia. Net ir tada, kai intelektas velgia k nors
140

panaaus, jis neliepia ko nors siekti arba vengti. Pa

vyzdiui, jis danai samprotauja apie kur nors bais
arba malon dalyk, taiau neveria bijoti, isijudina tik
irdis, o jei dalykas, kur intelektas svarsto, yra malo
nus ima judti kuri nors kita kno dalis. Maa to, bna
ir taip, kad intelektas sako ir samprotavimas pataria ko
nors vengti arba siekti, bet mogus, to neirdamas, taip
nedaro, pasielgia nesantriai ir klauso savo geidulio. Ir
apskritai, mes matome, kad ir tas, kuris nusimano teori
kai apie medicin, nesiima gydyti, nes, moksl praktikai
pritaikant, nulemia ne pats mokslas, o koks nors kitas
auktesnis veiksnys6. Taiau tokio judjimo sprendia
moji prieastis ne visuomet yra siekimas. Ir santrs mo
ns patiria tam tikrus potraukius ir geismus, vis dlto
nedaro to, ko geidia, o seka intelekto nurodymais7.
X SKYRIUS
JUDJIMO VARIKLIAI SIEKIMAI IR J OBJEKTAI.
PROTO VAIDMUO MOGAUS PRAKTINJE VEIKLOJE

Taigi dabar aiku, kad yra du judjimo varikliai

arba siekimas, arba protas, jei vaizduot laikysime tam
tikra mstymo rimi, nes danai, neirdami proto nu
rodym, mons klauso vaizdini, o kiti gyvuliai visai
nemsto ir neprotauja naudojasi tik vaizduote. Taigi
abu protas ir siekimas sukelia judjim erdvje1. A
galvoju apie prot (intelekt), kuris yra nukreiptas prak
tin veikl ir samprotauja apie tiksl, tuo jis ir skiriasi
nuo teorinio proto. Taip pat ir kiekvienas siekimas atsi
randa dl kokio nors tikslo. Siekimo objektas yra prakti
nio proto pradas, o protavimo galutin ivada veiksmo
pradinis takas. Vadinasi, tenka pripainti visai teisinga
t pair, kad yra du judjimo varikliai: siekimas ir
praktinis protas. Siekiamasis objektas sukelia judjim ir
todl judina praktin prot, kuriam siekiamasis objektas
yra ieities takas. Taip pat ir vaizduot, kai judina,
141

judina ko nors siekdama. Vadinasi, pagaliau yra tik vie

nas judjimo pradas: siekimas. Jei judjimo pradai bt
du protas ir siekimas*tai judindami jie sukelt vie
nodos formos judesius. Bet pasirodo, kad i tikrj protas
nejudina be siekimo, nes ir norjimas yra siekimas. Ir kas
kart, kai judjimas vyksta protaujant, jis vyksta ir no
rint. Bet, antra vertus, siekimas gali judinti kn ir prie
inga proto nurodymams kryptimi, nes ir geismas yra
tam tikras siekimas2. Protas visuomet sprendia teisingai,
o siekimas ir vaizduot kartais teisingai, o kartais klai
dingai. Todl tikras judintojas visuomet yra pats sie
kiamasis objektas. Ir jis yra arba tikras gris, arba tik
tariamas, taiau ne bet koks gris, o tik toks, kuris susie
tas su veiksmu. Tokiu griu bna vien tai, kas gali bti ir
tuo ir kitu3. Taigi dabar yra visikai aiku, kad ta sie
los jga, kuri judina kn, yra vadinama siekimu. Skirs
tant siel atskiras dalis pagal jos sugebjimus, gaunamas
labai didelis skaiius skirting dali, btent maitinan
ioji, juntanioj i, mstanioji, svarstanioji ir, be to, dar
siekianioji dalis. ios ivardintos dalys skiriasi viena nuo
kitos daugiau, nei geidianioj i ir aistringoji siela. Gali
atsirasti ir prieingi vienas antram siekimai; taip bna
tada, kai protas ir geismas yra prieingi vienas kitam
tose btybse, kurios suvokia laik. Mat, atsivelgdamas
ateit, protas liepia spirtis prie geism, kuris iri tik
esamosios padties. O nenumatant ateities, mums atrodo,
jog kas dabar malonu, bus malonu ir visuomet ir kad tai
yra beslyginis gris4. Formos atvilgiu siekimas, kaip
judjimo variklis, yra vienas, bet skaiiaus atvilgiu ju
dinani veiksni esti daugelis5. O pirminiu judintoju
yra siekimo objektas, nes jis judina, pats nejuddamas,
protui ir vaizduotei tarpininkaujant. Taigi tenka skirti
tris veiksnius: pirma kuris judina, antra kuo judi
nama, ir treia kuris judinamas; pats judintojas yra
dvejopas: vienas nejuda, o antras judinamas judina.
Nejudamas yra tas gris, kuris turi bti vykdytas; kas
142

pats juda ir judina yra siekimo jga, nes kas siekia

juda tiek, kiek siekia, ir pats siekimas yra tam tikras ju
djimas arba, greiiau, aktas6. O tai, kas judinama, yra
pats gyvis. Pagaliau organas, kuriuo siekimas judina, yra
jau kakas knika7. Apie j kalbsime, nagrindami k
nui ir sielai bendrus veiksmus. Dabar tik trumpai nuro
dysime tai, kas svarbiausia: veiksnys, kuris sukelia jud
jim tam tikram organui tarpininkaujant, pasiymi tuo,
kad jame kaip snaryje sutampa pradia ir galas, nes i
kilimo ir lenkimo junginyje ikilimas yra galas, o len
kim as pradia. Todl lenkimas rimsta, o ikilimas ju
da; logikai jie yra skirtingi, bet erdvje neatskiriami.
Viskas judinama stmimu ir traukimu. Todl ia (sna
ryje) turi bti, kaip ir apskritime, tam tikras takas, kuris
rimsta ir i kurio prasideda judjimas8. Taigi apibendri
nant, kaip jau buvo pasakyta gyvulys judina pats save
tiek, kiek jis sugeba (ko nors) siekti. O kur yra sieki
mas, ten atsiranda ir vaizduot. Vaizduot yra protins
arba jutimins prigimties; pastaroji priklauso ir kitiems
gyvuliams9.
XI SKYRIUS
VAIZDUOTS VAIDMUO GYVULI VEIKSMUOSE.
JUTIMIN IR PROTIN VAIZDUOT

Reikia d a r, apsvarstyti, kas yra emesns ries gy

vuli judinantysis pradas1. A kalbu apie tuos gyvulius,
kurie turi tik lytjimo jusl. Ar galima teigti, kad ir jie
turi vaizduot ir geism, ar ne? Aiku, kad jie patiria
skausm ir diaugsm. O iems jausmams esant, turi at
sirasti ir geismas. Bet kaip gali jiems priklausyti ir vaiz
duot? Gal bt, taip pat neapibrtai, kaip neapibrtai
jie juda? Jutimin vaizduot, kaip sakyta, bdinga ir
kitiems gyvuliams, o svarstanioji tiktai protingiems,
nes sprsti klausim reikia veikti taip ar kitaip yra jau
proto udavinys. Sprendiant tenka naudotis tik vienu
bendru matu, nes siekiama to, kas yra didesns verts. Ir
143

todl svarstanioji vaizduot sugeba suvesti daugel vaiz

dini vien2. O prieastis, kodl gyvuliai nepajgia
sprsti, rodos, yra ta, kad jiems trksta to manymo, kuris
kyla i protavimo, nes pirmasis remiasi antruoju3. Todl
siekimas, kaip paprastas potraukis, dar nesugeba svars
tyti. Pasitaiko net, kad siekimas nugali proting vali ir
j judina. O kartais atvirkiai nugali valia, panaiai
kaip viena dangaus sfera traukia paskui save kit4, arba
vienas siekimas nuveikia kit, ir tada atsiranda nesant
rumas. Pagal prigimt auktesnis pradas visuomet yra ga
lingesnis ir vadovauja judjimui. Taigi judjimas, kur
sukelia siekimas, gali bti trejopas5. Paintinis sugebji
mas nejuda, bet rimsta6. Nuovoka ir protavimas lieia
arba tai, kas bendra, arba tai, kas individualu. Pirmuoju
atveju teigiama, kad koks nors mogus turi tokiu bdu
veikti, antruoju, esant tam tikrai padiai, a esu tas,
kuriam taip reikia veikti. Judjim sukelia tiktai tas
sprendimas, kuris turi individuali reikm, o ne tas,
kurio reikm yra bendra; arba, gal bt, abu sukelia ju
djim; skirtumas tik tas, kad greiiausiai pirmasis esti
ramybs bvyje, o antrasis ne7.
XII SKYRIUS
BIOLOGIN ATSKIR JUSLI REIKM

Taigi maitinani j siel turi turti kiekvienas gyvis1,

koks jis bebt; ir i tikrj jis turi siel nuo pat gi
mimo iki mirties, nes gims organizmas btinai pereina
augimo, brendimo ir nykimo periodus, o itie procesai
negali vykti be maisto. Vadinasi, maitinanioji siela b
tinai turi priklausyti visoms btybms, kurios auga ir
nyksta. Jutimai, prieingai, nebtina gyvi buvimo s
lyga, nes nei tie gyviai, kuri knas yra nesudtinis, nei
tie, kurie nesugeba suvokti form be materijos2, negali
turti lytjimo3 (o be lytjimo n vienas gyvis negali
gyventi). Jei yra tiesa, kad gamta nieko nekuria veltui,
nes gamtoje viskas vyksta tikslingai arba bent yra atsi
144

tiktin tikslingumo idava4 gyvuliai btinai turi turti

jutimin suvokim. Mat, kiekvienas organinis knas, ku
ris sugebt keltis i vietos viet, bet neturt jutim,
t ir nepasiekt tikslo, kur gamta jam yra skyrusi
nes kaip jis galt maitintis? Prieingai tie gyviai, kurie
nejuda, minta tuo, i ko yra iaug5. Vadinasi, nemano
ma, kad knas, kuris turi siel ir sugeba sprsti bei pro
tauti, neturt jutim, ypa jei jis gali judti ir yra (kito
kno) pagimdytas (taiau tai netaikytina aminiems dan
gaus knams). Bet kodl taip bt? Todl, kad bt tam
tikra nauda arba sielai, arba knui. Bet i tikrj tos
naudos nra nei vienam, nei antram: be jutim nei siela
geriau nemstys, nei knas ilgiau negyvens6. Vadinasi,
nra tokio judanio kno, kuris turt siel ir neturt
jutimo.
Bet, turdamas jutimus, knas turi bti arba vieninis,
arba sudtinis. Vis dlto vieniniu jis negali bti, nes tada
jam stigt lytjimo, be kurio jis negalt gyventi. Tai ai
kja i toki samprotavim: kadangi gyvulys yra siel
turintis knas ir kadangi kiekvien kn galima paliesti
o paliesti galima tai, kas suvokiama lytjimu tai ir
gyvulio knas btinai turi turti lytjimo sugebjim, jei
jam lemta isaugoti savo gyvyb. Kitos jusls, pavyzdiui,
uosl, regjimas ir klausa suvokia savo objektus kitiems
veiksniams tarpininkaujant. Bet jei gyvulys negali pajusti
to, su kuo jis susilieia, jis negals vengti vien ob
jekt ir siekti kit. Jei taip yra gyvulys nepajgs i
laikyti savo gyvybs. Tam tikra lytjimo ris yra ir sko
n is jis yra susijs su maistu, o maistas yra lieiamas
knas. Prieingai, nei garsai, nei spalvos, nei kvapai ne
maitina ir nesukelia nei augimo, nei nykimo. I to iplau
kia, kad ir skonis yra tam tikra lytjimo ris, nes jis
suvokia tai, k galima paliesti ir kas maitina. itos jusls
yra gyvuliui reikalingos ir visikai aiku, kad be lytjimo
gyvulys negali gyventi. Kitos jusls reikalingos gyvulio
gerovei ir priklauso ne kiekvienai gyvuli giminei, o
10 A p i e s i e l

145

tiktai kai kurioms, pavyzdiui, be j negali apsieiti tie

gyvuliai, kurie juda. Kad gyvulys galt gyventi, jis turi
suvokti ne tik tai, su kuo jis susilieia, bet ir tai, kas
yra toli nuo jo7. Tai yra galima, jei gyvulys suvokia
daiktus tam tikro tarpininko padedamas taip, kad jusls
objektas veikt ir judint tarpinink, o pastarasis juti
mo organ. Panaiai bna tada, kai knas, juddamas erd
vje, veikia tol, kol sukelia tam tikr pakeitim ir, stum
damas kit kn, veria j stumti dar trei kn; taip
judjimas plinta per daugel tarpinink. Be to pirmasis
knas judina ir stumia pats niekieno nestumiamas, o pas
kutinis tos eils knas, prieingai, yra tik stumiamas ir
pats nieko nestumia. Pagaliau visi viduriniai eils knai
ir stumia, ir patys yra stumiami t vidurini kn yra
daug8. Panaiai vyksta ir kokybinis pasikeitimas, skirtu
mas yra tik tas, kad tai, kas keiiasi, pasilieka toje pa
ioje vietoje. Pavyzdiui, jei panersime tam tikr daikt
vak, tai vakas bus sujudintas iki to tako, iki kurio
daiktas buvo panertas; toms paioms slygoms esant,
akmuo pasiliks nejuddamas, o judjimas vandenyje
plis daug toliau. Bet didiausiu judrumu pasiymi oras
tiek pats veikdamas, tiek veikiamas, nes jis tveria ir su
daro vientis mas9. Todl viesos lim bt geriau
aikinti tuo, kad oras, kol jis yra vientisas, yra veikia
mas objekto formos ir spalvos, uuot teigus, kad viesa,
kuri eina i akies, atsimua matom daikt. Ant lygaus
daikto paviriaus oras yra vientisas, todl jis judina re
gjimo organ taip, lyg enklas vake bt spaustas iki
pat dugno10.
XIII SKYRIUS
KODL GYVIEJI KONAI YRA SUDTINGI?
YPATINGOJI LYTJIMO SVARBA GYVYBEI ISAUGOTI

Yra visikai aiku, kad gyvulio knas negali bti vieninis, t. y., sudarytas, pavyzdiui, tik i ugnies arba i
oro. I tikrj gyvulys neturs lytjimo negali turti n
146

jokios kitos jusls, nes kiekvienas siel turs knas, kaip

buvo pasakyta, turi lytjim. Visi kiti elementai, isky
rus em, gali tapti jutimo organais. Taiau pojiai tuose
organuose atsiranda tik tiek, kiek jie suvokia objektus
skirtingo nuo j veiksnio tarpins aplinkos padeda
mi. Lytjimo pojiai, prieingai, atsiranda knui susilie
tus su paiais objektais, todl jie ir turi tok pavadinim.
Tiesa, ir kiti organai suvokia savo objektus susiliesdami
su jais, taiau jie susilieia skirtingam organo knui tar
pininkaujant. Atrodo (pagal bendr nuomon), kad tik
lytjimas suvokia pats, be tarpinink. Taigi ieina, kad
jokio gyvulio knas negali bti sudarytas tik i vieno
kurio nors elemento. Bet jis negali susidaryti ir i ems,
nes lytjimo jusl yra lyg vis lieiamj savybi cent
ras ir jos organas sugeba suvokti ne tik ems skirtybes,
bet ir alt bei ilum ir apskritai vis kit lieiamj
daikt ypatybes. Kodl mes negalime justi kaulais, plau
kais ir panaiomis kno dalimis kaip tik todl, kad jie
yra sudaryti i ems. Dl to ir augalai neturi joki po
ji, nes yra susidar i ems. Be lytjimo negali atsi
rasti n viena jusls ris, o lytjimo organas nesusidaro
nei vien tik i ems, nei vien tik i kurio nors kito at
skiro elemento1.
Dabar aikja, kad, neteks vienos ios jusls, gyvulys
neivengiamai turi ti, nes lytjimas negali priklausyti
ne gyviui ir, antra vertus, gyvuliui nebtinai reikalinga
kita jusl, iskyrus lytjim. I to galima suprasti, kodl
kit jusli objektai, pavyzdiui, spalvos, garsai ir kvapai,
bdami per stiprs, nenaikina paio gyvulio, o tik a
loja jo jutimo organus; naikina nebent atsitiktinai, pavyz
diui, kai gars lydi stmis arba dis, arba kai regjimo
arba uosls2 objektai sujudina tokius daiktus, kurie pa
liesti udo. Taip pat pragaitingas gali bti ir skonis3
tiek, kiek jis palieiamas. O lytjimo poji perteklius,
pavyzdiui, alio, ilumos ir kietumo prieingai, naiki
na pat gyvul, nes kiekvienas juntamasis objektas, kuris
147

yra pernelyg stiprus, naikina jutimo organ, vadinasi, ir

pernelyg stiprus prisilietimas naikina lytjimo organ, o
lytjimas yra jusl, kuri slygoja gyvyb, nes mes esame
rod, kad, neteks lytjimo, gyvulys negali gyventi. To
dl pernelyg stiprus lytjimo objekt poveikis naikina
ne tik jutimo organ, bet ir pat gyvul, nes tik lytjimas
yra jam btinai reikalingas. Kaip jau buvo pasakyta, vi
sas kitas jusles gyvulys turi ne gyvybei, o savo gerovei.
Pavyzdiui, regjimas jam reikalingas, kad jis, gyvenda
mas ore arba vandenyje ir, apskritai, kokioje nors perma
tomoje aplinkoje, galt regti, skonis tam, kad jis pa
int, kas maiste yra malonu arba nemalonu ir kad tie
jausmai sukelt jame geism ir j sujudint, klausa
tam, kad galt suvokti, k kiti jam pranea, o lieuvis
tam, kad pats sugebt praneti k nors kitiems.

KOMENTARAI1

PIRMOJI KNYGA

I
1. Terminus pradas arch (16), prigimtis physis (87) ir esm
si'a (112) r. odynlyje.
2. Termin ti esti esm plaiau odynlyje einai-f- (33).
3. Ivestins objekto ypatybs kata symbebkos, fdia (96, 61).
4. rodymas apodeiksis (14) remiasi protavimu [silogizmu, gaunamu
i tam tikr princip (arch)]. Skirstymas (diairesis) svok
skirstymas, Platono vestas loginis metodas.
5. Tai gali bti indukcija (epagoge).
6. Aritmetikos ir geometrijos objektai priklauso skirtingoms objek
t giminms. I gimins ir specifini skirtum junginio yra gau
namas objekto apibrimas, kuriuo ir turi prasidti kiekvieno
mokslinio objekto nagrinjimas.
7. Kategorijos yra aukiausios arba bendriausios bties gimins.
r. Cat. IV, 1 ir odynl (63).
8. Apie potencij ir aktualyb plaiau odynlyje (37, 39) ir an
giniame straipsnyje.
9. Gimini skirtumas yra didesnis bei gilesnis nei ri skirtumas.
2r. Met. I, 8, 1057 b, 35.
10. Matyt, Aristotelis ia galvoja apie Demokrit ir kitus gamtos
filosofus.
11. Aristotelis ia usimena apie t problem, kuri jis sprendia
vliau II, 3. Atskiros sielos dalys santykiauja viena su kita ne
tik kaip rys, priklausanios tai paiai giminei, bet, be to, jos
sudaro hierarchin eil, kurioje emesnioji ris gldi auktes
niojoje, kaip jos pamatas. Todl i bendro sielos apibrimo ne
galima ivesti atskir ri savybini ypatybi, ir, tik iaikinus
ias pastarsias, galima pagrsti ir tiksliai nustatyti bendr sielos
supratim. ia prasme bendra sielos svoka yra antrin ir pri
1 Skaitmenys skliausteliuose paymi atitinkamo graikiko odio
numer pridtame odynlyje.
149

12.

13.
14.
15.

16.

17.
18.
19.
20.
21.

22.

23.

150

klauso nuo atskir sielos ri apibrimo. Tuia arba bereik

m bendroji sielos svoka bt vien tuo atveju, jei sielos dalys
neturt nieko bendro tarp savs, iskyrus pavadinim, t. y., jei
jos bt tik homonimai.
odiu objektas ia iverstas terminas antikeimenon (8), nes
prieybmis Aristotelis vadina ir tas svokas, kurios yra suri
tos koreliatyvumo santykiu. is santykis ia reikia painimo su
gebjim ir jo objekt pastam daikt.
Koks turi bti sielos dali arba sugebjim nagrinjimo planas,
Aristotelis aikina ir pagrindia II, 4.
Vaizduots (fantazijos) vaidmen painimo procese Aristotelis ai
kina III, 3, 7, 8.
Greiiausiai it Aristotelio pasisakym reikia taip suprasti, kad
daikt akcidencij painimas leidia mums patikrinti hipotetikai
nustatyt daikto esms apibrim.
Kuria prasme Aristotelis vartoja dialektikos termin, r. odyn
l (25) ir angin straipsn. Dialektinis painimas priklauso ne
mokslinio
inojimo,
bet manymo doksa (30) sriiai; o
manymas gali bti ir klaidingas, nes jis nesiremia tokiais pagrin
dais, kuri teisingumas yra tvirtai nustatytas.
Tai yra tos ypatybs, kurios priklauso sielai, arba gyvai btybei,
kaip sielos ir kno junginiui.
Nurodytos emocijos priklauso juntaniajai sielai, kuri neatskiria
ma nuo kno.
Ties, imama abstrakiai, atskirai nuo kno, kuriam ji priklauso,
negali paliesti varinio rutulio.
Pathema (81), pasak Bonitzo, reikia tam tikros pasyvios bse
nos prieast.
Emocijos yra sumaterialintos formos ta prasme, kad j reakcijos
moguje pirmiausia priklauso ne nuo iorini aplinkybi, o nuo
jo fizins prigimties ypatybi. Todl, kaip psichins bsenos,
emocijos yra glaudiai susijusios su mogaus kno bsenomis.
Isamus emocijos apibrimas turi aprpti tiek jos fizin dal
(kno bsen), tiek ir psichin (jos form bei tiksl). Todl,
Aristotelio manymu, psichologij, kiek ji tyrinja sielos bsenas,
susijusias su kno bsenomis, reikia laikyti fizikos dalimi, nes
fizika nagrinja kn prigimt, kuri priklauso tiek nuo j mate
rijos, tiek ir nuo formos, r. Met. 1037a, 16.
I to aikja, kad tas apibrimas, kuris nurodo kno ma
teriali sudt, yra toks pat vienaalikas, kaip ir tas, kuris at
sivelgia tiktai kno form.
Tai ir yra paties Aristotelio atsakymas ikelt klausim: fizi
kas traukia savo tyrinjimus abu pradus tiek materij, tiek
form.

24. Aristotelis neduoda tiesioginio atsakymo it klausim, bet

jis iplaukia i ankstesni samprotavim. Dl savo vienaaliku
mo nei tas apibrimas, kur Aristotelis primeta fizikui, nei
dialektiko apibrimas neturi jokios mokslins verts. Be to, nra
tokio mokslo, kuris nagrint atskirai, kas daiktuose yra taip
sujungta, kad negali bti atskirta nei realiai, nei su abstrak
cijos pagalba, pavyzdiui, gyvj btybi kno ir psichikos b
senos.
25. Tai gali bti atsitiktins daikt savybs, kurios turi kokios nore
praktins reikms.
26. Matematikos objektai, kurie realiai yra neatskiriami nuo materi
jos, vis dlto, abstrakcijai padedant, gali bti tyrinjami atskirai
nuo jos, nes matematini objekt materija skiriasi i esms nuo
konkrei juntamj objekt materijos. 2r. Phys. II, 2, 194b, 9.
27. Kokie yra metafizikos arba pirmins filosofijos savybiniai objek
tai, Aristotelis aikina Met. VI, 1, 1026a.
28. Plg. pastab 24.
II
1. Demokritas (460370 pr. m. e.) ymiausias antikinio materia
lizmo ir atomizmo atstovas.
2. Vis skl miinys panspermija. termin Demokritas nau
doja savo atomistikoje.
3. Leukipas filosofas materialistas, Anaksagoro ir Empedoklo am
ininkas, Demokrito pirmtakas ir mokytojas. Horos riba; ia
tai, kas apriboja, apibria gyvyb, plg. horismos (52) apibr
imas.
4. Pasak komentatoriaus Filopono, Aristotelis ia galvoja apie Pla
ton, jo mokin Ksenokrat ir pitagoriet Alkmeon.
5. Apie kok filosof Aristotelis ia galvoja neaiku; gal bt,
apie Hermotin Klazomeniet, kur mini Met. I, 3. 984b, 19, arba,
pasak Filopono, apie Archelaj, Anaksagoro mokin.
6. II. XVIII, 698. Paodiui: galvodamas kitaip, t. y. nenormaliai.
ia citata Aristotelis pavaizduoja Demokrito materialistin pa
ir, pagal kuri sielos bsenos (pavyzdiui galvojimas) priklau
so nuo kno sudties ir jo bsenos. Sunkus Hektoro kno suei
dimas pakeit ir jo sielos bsen, aptemd jo smon. Reikia
paymti, kad ia, kaip ir kai kuriais kitais atvejais, Aristotelis
cituoja kitus autorius ne visai tiksliai.
7. Aristotelis neteisingai idsto Demokrito materialistin pair.
Demokritas aikina tiek jutimin suvokim, tiek mstym, rem
damasis fiziniais vyksmais ir prieastimis, taiau jis pripasta
151

8.

9.
10.

11.
12.

13.

14.

152

ir net pabria skirtum tarp tiesos ir netiesos, tarp jutiminio ir

protinio painimo.
Diels, fragm. 12, Arist. Met. I, 3r 9841b, 823. Pripaindamas
prot visatos santvarkos pradu, Anaksagoras skiria prot nuo
sielos; bet, antra vertus, priskirdamas prot visiems gyvuliams,
jis tapatina prot su siela.
Fronsis Aristoteliui praktinis protas, kuris yra mogui bdin
gas ir vykdo tai, kas gera. Eth. Nie. VI5 1140b, 20.
Diels, fragm. 109. Empedoklas pripaino keturis vieninius knus
arba elementus: em, vanden, or ir ugn, o be to, dar du
prieingus dinaminius pradus (jgas) meil ir neapykant, nuo
kuri priklauso element susijungimas ir isiskyrimas.
Plat. Timajus 34, 35: stoicheia (95) yra materijos elementai;
archai (16) pradai, t. y. idjos, kurios tapatinamos su skaiiais.
Apie kok rat Aristotelis ia kalba, ar apie savo paties vei
kal, kur jis, pasak Filopono, nagrinja Platono ir pitagoriei
pairas, ar, kaip spja kiti komentatoriai, neinom mums Pla
tono rat neaiku.
Vieni komentatoriai mano, kad gyvis savyje (auto to dzoon) yra
ne kas kita, kaip gyvio idja, imama antjutimins realybs pras
me, kiti, pavyzdiui, Simplicijus, Temistijus spja, kad Platonas
ia kalba apie visatos idj, kuri pati yra gyva ir intelekto intuityvikai pastama. Taip pat neaiku, ar ta loipa reikia kitus
gyvius, ar aplamai visus kitus jutiminio ir protinio painimo ob
jektus, kurie priklauso nuo visatos idjos.
Paskutin Platono idj teorijos redakcija, kurioje jis tapatina
idjas su skaiiais, mums yra inoma tik i Aristotelio trumpo
idstymo ir kritikos Metafizikos I, XIII ir XIV knygose. ios
teorijos aikinimas susiduria su nenugalimais sunkumais ne tik
dl to, kad trksta tiksli duomen, bet ir dl to, kad ji yra
artimai susijusi su pitagoriei mistine skaii ir geometrini
figr simbolika. Norint kiek tiksliau suprasti ios teorijos pa
grindus, reikia atsivelgti tai, kad antikos matematikai dar
buvo svetimas abstraktus skaii supratimas, bdingas ms lai
k matematikai. Nors skaiiai ir senovje buvo mstomi nepri
klausomai nuo j dalykins reikms, taiau jie suprantami dar
kaip tam tikros erdvins schemos bei figros arba bent sugre
tinami su jomis. Tokiu bdu vienetas sugretinamas su taku,
dvejyb su linija, trejyb su paviriumi, ketveryb su trij
matmen knu. Toks skaii suerdvinimas turi, be abejo, tam
tikr objektyv pagrind. Taiau kai itie suerdvinti skaiiai
siejami ir net sulyginami su atskirais painimo bdais (intelek
tine intuicija, su moksliniu painimu, manymu ir jutiminiu su-

15.
16.

17.
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
25.

vokimu), remiamasi jau grynai iorinmis atsitiktinmis analogi

jomis.
2r. L. Robin . . . la thorie platonicienne des ides et des
nombres d'aprs Aristote. Paris, 1908.
Pasak Simplicijaus ir Filopono, Aristotelis ia miniKsenokrat.
Materiali prigimt pradams priskiria Talesas, Demokritas, Anaksimenas, Anaksimandras, Heraklitas; nematerial pitagorieiai,
Platonas ir Ksenokratas. Abu pradus, t. y. materialius ir nema
terialius, pripasta Empedoklas ir Anaksagoras.
T. y. Anaksimenas, Anaksagoras, Archelajas.
iltas garavimas, t. y. pirmin ugnis, r. Met. I, 3, 983a, 7.
Ypa Kratilas ir kiti Heraklito mokiniai.
Alkmeonas gydytojas krotonietis. Pasak Diogeno Laerto, jis
buvo Pitagoro pasekjas.
Hiponas filosofas materialistas, Periklio amininkas, plg. Met.
I, 3, 983 b.
Kritijas Sokrato mokinys, dalyvavs 30-ties tiron valdioje.
Pavyzdiui Empedoklas.
Pavyzdiui Heraklitas.
Tokius etimologinius aikinimus Platonas ijuokia dialoge Kratilas", 399 e.
III

1. Kas vienu atveju klaidinga, kitu gali bti teisinga. Negalima

arba nemanoma yra tai, kas prietarauja daikto prigimiai
lesmei). 2r. Met. IX, 4, 1047 b 12.
2. Fizikos VIII, 5 Aristotelis rodo, kad pirminis judintojas pats
nejuda.
3. Judjimas yra arba esminga daikto savyb, arba jo atsitiktin
bsena.
4. Paprastai Aristotelis skiria keturias kitim ris, atsivelgdamas
tai, ar kitimas (metabole, 73) lieia daikto substancij, jo ko
kyb, kiekyb arba viet. Tai galima pavaizduoti tokia schema
Kitimas aplamai (judjimas)
1) atsiradimas ir
2) didjimas ir
3) pasikeiti4) persiklinykimas pagal
majimas pagal
mas pagal
mas pagal
substancij
kiekyb
kokyb
viet
ia minimos tiktai antroji, treioji ir ketvirtoji kitimo rys,
nes atsiradimas ir nykimas yra momento aktas, nesusijs su ju
djimu. Persiklimas i vienos vietos kit yra vis kit kitim
arba judjim ri btina slyga.
5. Pagal Aristotelio fizik pasaulyje kiekvienas materialus elementas
turi savo prigimtin viet, kurios jis siekia, o ums, pasieks
153

6.

7.

8.
9.
10.

11.
12.
13.
14.

154

j rimsta. Pavyzdiui, ugnis kyla auktyn, o em emyn

(pasaulio centro link). Jei siela juda i prigimties, tai ji irgi
turi turti savo prigimtin viet.
Kiekvieno kno judjimas
gali bti ir
priverstinis, kai j veikia
iorin jga, prieinga jo prigimiai kryptimi. Vadinasi, kno
judjimas gali bti priverstinis tik tiek, kiek jam yra bdingas
prigimtinis judjimas ir prigimtin vieta. T pat galima pasa
kyti ir apie siel, tariant, kad ji juda i prigimties.
Jei siela i prigimties juda, jos judjimas sutaps su vieno
arba
kito mums inom element judjimu, kitaip sakant, pati siela
sutaps su vienu i i element. Tarpiniai elementai yra vanduo
ir oras.
(Persiklimas i vienos vietos kit slygoja ir visus kitus
kno pasikeitimus.) Plg. pastab 4.
Taip bna tada, kai visam knui nejudant, vienos dalys keiia
viet kit dali atvilgiu.
Visi komentatoriai pripasta, kad ito Aristotelio samprotavimo
negalima kaip reikiant logikai iaikinti. Atrodo, jog, Aristote
lio manymu, negalima sielai priskirti atsitiktinio judjimo, tei
giant, kad ji i prigimties pati save judina. Taiau tai nesideri
na su tuo, kas anksiau buvo pasakyta apie prigimtinio ir pri
verstinio judjimo savitarpio santykius.
iuo atveju sielos savaimingas judjimas bt ne kas kita, kaip
sielos nykimas.
Pilypas Aristofano snus.
Tok problemos sprendim Aristotelis giliau pagrindia III, 9.
Platono dialogo Timajus" kosmogonijoje, kuri yra suklusi daug
gin komentatori tarpe, susipina savitu bdu mitiniai vaizdai
su fizikos matematikos samprotavimais (hipotezmis). Negalda
mi jos smulkiau idstyti, paymsime tik tuos momentus, kurie
palengvint suprasti Aristotelio kritik. Pasaulis, pasak Platono,
yra gyva btyb, kurios tvarkingas judjimas ir darni santvarka
priklauso nuo valdanios j pasaulins sielos.
mogaus prigimtyje (mikrokosmose) atsispindi visatos (makrokosmoso) sranga, t. y. mogaus siela santykiauja su knu tokiu
pat bdu, kaip pasaulio siela su visata. Tapatindamas su pasau
line siela aukiausi mogaus sielos dal intelekt, Platonas
priskiria alegorine prasme pastarajam tok pat judjimo bd,
kuriuo pasaulin siela judina dangaus sferas (sukimsi ratu).
Kritikuodamas it Platono kosmogonijos teorij, Aristotelis vi
sikai nesiskaito su alegoriniu idstymo bdu, kuriuo naudo
jasi Platonas, ir ima visus jo pasisakymus tiesiogine odi pras
me, t. y., supranta juos taip, tarsi Platonas i tikrj aikina

intelekto veiksen mstym ir painim pagal sukimsi ratu.

iuo atvilgiu Aristotelio kritika yra labai vienaalika. (Plg.:
Aristotelis de anima, d. Trendelenburg, Berlin, 1877; G. Rodier,
Aristote, trait de l'ame, Paris 1900. L. Robin, . . . la thorie
platonicienne des ides et des nombres d'aprs Aristote.
Paris, 1908).
Visos nederms ir nesmons, kurias Aristotelis randa Pla
tono teorijoje, priklauso nuo to, kad Platonas sugretina ir net
tapatina skirtingus savo esme dalykus fizin judjim erdv
je ir intelekto judjim mstant.
15. Mini ryius mstyme negalima sugretinti su dydi vientisu
mu, kur vienos dalys neatskirtos nuo kit. Greiiau juos tenka
gretinti su skaiiais, kurie priklauso nuo eils tvarkos ir kurie,
nepaisant j ryio, yra diskretiki.
16. Pasak Aristotelio, takas ne linijos dalis, o tiktai jos riba.
17.^Medalomos yra grynos (abstrakios) daikt formos, plg. III, 6.
18. Kaip itas klausimas turi bti isprstas Aristotelio filosofijoje
r. III, 5.
19. Ir savo Fizikos VII, 3, 217 b, 10 Aristotelis pabria,
kad pa
inimo aflfe mstymo aktas yra ne judjimas, o sustojimas prie
objekto.
20. Platonas (ypa Faidono" dialoge) ir jo mokiniai pitagorieiai.
21. Tiek Aristotelis, tiek ir Platonas aikina visos bties srang
teleologikai, t. y. remdamiesi tikslingumo principu, r. an
gin straipsn.
IV
1. Tiktina, kad Aristotelis ia kalba apie t pitagoriei teorij,
kuri Platonas idsto ir kritikuoja ,,Faidono" dialoge. Bet yra
ini, kad pats Aristotelis kritikai nuviets i pitagoriei
pair viename neilikusiame rate.
2. 2r. Metafizik, Z. 7. 1032 b, 6, kur Aristotelis aikina, kad svei
kata esanti kno ilumos ir alio pusiausvyra.
3. Pavyzdiui, pritaikyti it teorij meils arba neapykantos ai
kinimui.
4. Harmonija pirmja prasme yra bdinga gyvo kno organams
(pavyzdiui, akiai, rankai, ausiai), kurie susidaro i nevienari
element arba dali ssajos. Antrj harmonijos prasm pavaiz
duoja kno audiniai, kurie susideda i vienari dali ir kuri
ypatybs priklauso nuo juos sudaranio keturi element miinio
(ems, vandens, oro ir ugnies) proporcingumo.
155

5. Ikeldamas ituos klausimus, Aristotelis, matyt, taip samprotauja:

teorija, kuri apibdina siel, kaip kno dali harmonij, yra
mginimas iaikinti sielos ir kno glaud sry, kuris pasirei
kia tuo, kad knui irstant nyksta ir siela, ir atvirkiai, sielai
nykstant, irsta ir knas. Bet harmonijos teorija, kaip aikja i
to, kas anksiau pasakyta, nepriimtina. Todl reikt surasti
toki teorij, kuri tikrai isprst sielos ir kno glaudios ssa
jos problem.
6. Aristotelis ia kalba apie bendr nuomon, kuri laiko sielos
bsenas ir aktus judesiais, neatsivelgdama tai, kad sielos
veiksmai pirmiausia apsprendiami to tikslo, kurio jie siekia.
7. I ariau siirjus, pasirodo, kad tie judesiai, kuriuos bendra
nuomon tapatina su sielos bsenomis arba aktais, i tikrj
yra vairs kno ir jo organ judesiai, kurie visuomet lydi sie
los veiksmus, bet nesutampa su jais. Taigi, pasak Aristotelio, va
dinamieji psichiniai reikiniai, kaip antai, emocijos ir painimo
aktai realiai neatskiriami nuo tam tikr vykstani kne pasi
keitim ir, imami konkreiai, turi bti priskiriami ne sielai, bet
tai gyvajai btybei, kuri sudaro sielos ir kno junginys, ta pa
ia prasme, kaip ir gyvi ioriniai veiksmai. i< ^ Aristotelio
pairoje siel aikiai pasirodo tam tikra materialistin tenden
cija, kuri j skiria nuo Platono spiritualizmo. Taiau Aristote
liui nepavyko itos koncepcijos ivystyti nuosekliai, nes jis vis
dlto pripasta proto, t. y. aukiausios sielos jgos visik ne
priklausomum nuo kno. 2r. angin straipsn.
8. Aristotelis ia teisingai paymi skirtum tarp centrini ir icent
rini judesi, i kuri pirmieji vyksta organizme, suvokiant i
orinius daiktus, o pastarieji k nors prisimenant. Bet itas
skirtumas suprantamas tiktai materialistiniu poiriu, o pripa
stant sielos nematerial prigimt, lieka neaiku, k reikia, kad
tie judesiai prieina ligi sielos arba prasideda nuo jos, nepalies
dami paios sielos.
9. Savo idealistin pair proto prigimt ir veiksen Aristotelis i
dsto III, 48. ionai jis mgina suderinti proto nepriklauso
mum nuo kno bei jo nekintamum ir psichinio gyvenimo ne
nutrkstam ry su knu, nurodydamas, kad kno pasikeitimai
nepalieia proto esms (substancijos), o slygoja tiktai jo veik
sen ir pasireikimus gyvame organizme.
10. Jei siela yra skaiius ir juda, tai ir sudarantieji j vienetai turi
judti. Bet vienet nedalumas nesiderina su judjimo prigimtimi,
kuri grindiama skirtumu tarp to, kas judina ir to, kas judinama.
Todl vienet judjimas galt bti tiktai atsitiktinis, t. y. galt
156

11.

12.

13.

14.

priklausyti nuo iorins prieasties ir nebt susijs su sielos

esme.
Laikyti vienet geometriniu taku nsmon, nes takas, pa
gal pitagoriei moksl, juddamas sudaro linij, vadinasi, ir
sielos vienet judjimas sudaryt linij. O kadangi geometrinis
takas uima tam tikr viet, tai ir siela turt bti kur nors
erdvje, t. y. turt bti erdvinis dydis.
I pitagoriei teorijos iplaukia, kad tarp skaii skirtybi ir
sielos form skirtybi turt bti grietas paralelizmas. Bet i
tikrj jo nra. Skaiius, imamas erdvinio dydio prasme, gali
pasikeisti, o sielos forma pasilikti ta pati.
Aristotelis sugretina pitagoriei pair siel su Demokrito
atomistine koncepcija, nurodydamas, kad pitagoriei sielos vie
netai madaug sutampa su Demokrito rutuliniais atomais, ta
riant, kad tie atomai yra ne kneliai, tur tam tikr didum ir
form, o tiktai takai. Tokia prielaida, Aristotelio manymu, yra
galima, nes pitagoriei teorijoje sprendiamj reikm turi
ne vienet kokyb, o tiktai j skaiius. I to suprantama, kad
abi teorijos susiduria madaug su tais paiais sunkumais. Vis
pirma sielos vienetai, bdami judintojais, turi kuo nors skirtis
nuo t vienet, kurie yra j judinami. Bet atsivelgiant tai,
kad tie vienetai takai yra nedalomi ir tesiskiria vietos at
vilgiu, tokio esminio (kokybinio) skirtumo tarp j negali bti.
Be to, pitagoriei pair siel galima suprasti dvejopai:
1. arba sielos vienetai skiriasi nuo kno tak, bet, bdami ta
kais, sielos vienetai btinai uims tam tikr viet, t. y. sutaps
vietos atvilgiu su tam tikrais kno takais. Taiau nemanoma,
kad du skirtingi dalykai uimt t pai viet; 2. arba sielos
vienetai nesiskiria nuo kno tak ir tada kiekvienas knas
turi turti tiek siel, kiek jis turi tak.
Pagal pitagoriei moksl, siela yra nemirtinga ir gali atsiskir
ti nuo kno.
V

1. ia Aristotelis duoda santrauk to, kas buvo idstyta pirmesniuose skyriuose.

2. itas painimo supratimas (panaus pastamas per pana) yra
bendras daugeliui antikins filosofijos sistem tiek materia
listinms, tiek idealistinms, pradedant nuo ikisokratins filoso
fijos ir baigiant neoplatonizmu ir, filosofiniam mstymui vys
tantis, vairiausiai interpretuojamas. Jo kilms, matyt, reikia ie
koti dar mitinje ir, gal bt, maginje galvosenoje. I pradi
painimas suprantamas primityvaus materializmo prasme, analo157

gikai su maitinimosi ir virkinimo procesu, btent, kaip veiks

mas, kuriame subjektas pasisavina objekt ir jo reikmingas
savybes. Kad itas aktas vykt, turi bti kakas bendra tarp
subjekto ir objekto arba, kitaip sakant, kad subjekte bt ka
kas giminingo objektui, kas j patraukt ir susivienyt su juo.
Tai ir ireikia principas: panaus pastamas per pana. it
princip pripasta ir Aristotelis, nors ir apriboja j tam tikra
ilyga. 2r. II, 5 ir II, 12. Ta paira, kuri Aristotelis kritikai
nagrinja iame skyriuje, remiasi teiginiu, kad siela gali painti
vis supant pasaul todl, kad ji susideda i t pai element,
i kuri yra sudaryti ir
daiktai.
3. Diels, fragm. 9, 1, 13. Nestid vandens dievait Sicilijoje.
Hefaistas ugnies dievas.
4. Remiantis nurodytuoju panaumo principu, kad galima bt pa
inti daiktus, siela nebtinai turi susidaryti i vis element,
nebtinai joje turi gldti tai, kas sujungt juos vienyb, ir
bti atitinkanti daikto prigimt proporcija, kitaip sakant sie
loje nebtinai turi gldti pats konkretus daiktas. Tai ir nema
noma. Kaip Aristotelis sprendia klausim, r. II, 12, III, 8.
5. Pagal panaumo princip siela turi turti visas kategorijas, kad
sugebt painti visus daiktus ir j buvimo bd. Bet itas rei
kalavimas nesiderina su Empedoklo ir kit filosof mokslu, ku
ris teigia, kad siela susideda i materiali element. Vis pirma
negali bti tokio elemento, kuris atstovaut kartu visoms kate
gorijoms, nes kategorijos, bdamos aukiausios bties gimins,
neturi nieko bendro tarp savs ir alina viena kit. O jei sie
los elementuose gldt ne visos kategorijos, bet tik viena, pa
vyzdiui substancijos kategorija, tai siela nepajgt painti t
objekt, kuri buvimo bdas priklauso nuo kit kategorij. To
kia yra Aristotelio samprotavim vedamoji mintis. Tekstas ioje
vietoje yra sugadintas ir galima tik splioti, koki papildym
ia reikt.
6. Aristotelis mini savo veikale De generatione et corruptione,
I, 7, 323 b, kad daugelis filosof, j tarpe ir Empedoklas, pripa
sta, jog panaus negali bti veikjamas panaaus. Jie remiasi
tuo, kad panas dalykai nesiskiria savo aktyvumo arba pasy
vumo laipsniu. Bet itas teiginys prietarauja principui, kad pa
naus pastamas per pana, nes, mintj filosof manymu,
suvokimas yra vyksmas, kuris atsiranda ioriniams daiktams vei
kiant jutimo organus.
7. Aristotelis nurodo faktus, kurie nesiderina su principo panaus
pastamas per pana bendra reikme; is principas galioja ne
visiems kno elementams.
158

8. Dievas gali bti tapatinamas su meils dinaminiu principu, kuris

Empedoklo sistemoje jungia visus elementus, o vaidas juos ski
ria, vadinasi, jis yra prieingas dievo prigimiai.
9. Iki iol Aristotelis kritikavo Empedoklo ir artimas jam pairas
siel, atskleisdamas gldinius juose nenuoseklumus ir prie
taravimus. Vadinasi, jo kritika buvo imanentinio pobdio. To
liau Aristotelio argumentai remiasi didele dalimi jau tokiais
samprotavimais, kurie grindiami jo paties filosofine pozicija ir
sielos supratimu, idstytu II ir III knygose. Vis pirma jis nu
stato, kad gyvoje btybje materialius elementus gali sujungti
tiktai galingesnis u juos nematerialus pradas. Toks pradas gali
bti tik siela ir ypa" aukiausias jos sugebjimas protas.
10. Toliau Aristotelis nurodo, kad mintj filosof pavyzdiu ne
galima apibdinti sielos apskritai kaip judjimo variklio arba
kaip proto ir jusli prado, nes skirtingieips gyviams priklauso ir
skirtingos ries sielos. Pavyzdiui, augalai turi siel, bet nesu
geba judti, o daugelis gyvuli neturi proto, bet juda.
11. Pasak Aristotelio, prieybs, priklausydamos tai paiai giminei,
yra suritos tokiu savitarpio santykiu, kad, paindami vien i
j, mes pastame ir antr.
12. Tai reikia, jog gyvi knai susidaro i element miinio, o ne
i vieno elemento, pavyzdiui, i oro arba ugnies daleli.
13. T. y. jei visatos (makrokosmoso) siela ir atskir gyvi (mikrokosmoso) sielos yra vienodos prigimties, tai ir gyvi sielos tu
rt susidaryti i to paties elemento daleli, i kuri susideda,
pagal an filosof pair, ir visatos siela (i oro arba ugnies).
Ret i tikrj taip negali bti, nes, kaip Aristotelis toliau rodo,
gyvj btybi sielos yra nevienodos arba jos susidaro i ne
vienod dali (maitinanioji, juntanioji, mstanioji siela).
14. Trumpai suglauds t ivad, kuri iplaukia i kit filosof pa
ir siel, po kritikos apvalgos Aristotelis nurodo visas tas
problemas, kurios kyla i ios analizs ir kurias jis nagrinja
sekaniose savo traktato knygose.

ANTROJI KNYGA

I
1. Bendriausias apibrimas vartojamas ta prasme, jog jis tinka ne
tik mogaus, bet ir kit gyvi (augal, gyvuli) sielai apibdinti.
2. Substancijos termin (sia, 112) Aristotelis vartoja nevienoda
prasme. Skirtingos io termino reikms smulkiau iaikintos an
giniame straipsnyje.
159

3. Svoka ir forma eidos (32) ir morf (77) ymi t pat daly

k, t. y. daikto esm. 2r. angin straipsn.
4. Apie terminus potencij dynamis (31) ir aktualyb entelcheia
(39) r. angin . straipsn.
5. T. y. mogaus padirbt daikt.
6. Reikia sudaryta i kno ir sielos.
7. Siela yra forma, kuri suteikia atitinkamam knui (potencijai) gy
vyb. ionai terminai siela ir gyvyb imam ta paia prasme.
8. Kitaip sakant, kaip turimas inojimas ir kaip naudojimasis iuo
inojimu, hic et nunc. 2r. angin straipsn.
9. T. y., jei galvojame apie vien ir t pat subjekt (mog), yra
aiku, kad is gali naudotis inojimu tik tada,kai jau yra j
sigijs. Smulkiau it klausim Aristotelis aikina II, 5 ir III, 4.
10. Pirmin aktualyb vartojama ta prasme, kad siela yra tokia
gyvos btybs bsena, kuri gali ir nesireikti tam tikrais aktua
liais veiksmais, pavyzdiui, mogui miegant.
11. Organai tai gyvo kno dalys, kurios skiriasi savo mediagine
sudtimi ir atlieka skirtingas gyvybeireikalingas
funkcijas. Sie
la jiems suteikia organ struktr ir funkcij, t. y. form ir vis
kn paveria organizmu.
12. Vienio ir bties terminai gauna skirting reikm, atsivel
giant tai, kuriai kategorijai priklauso tie painimo objektai,
kuriems jie taikomi. Bet pirmine ir pagrindine prasme vienio
ir bties predikatai taikomi substancijai todl, kad visa, kas pri
klauso kitoms kategorijoms, apsprendia j sryis su substancija.
13. Toliau Aristotelis, naudodamasis atskirais konkreiais pavyzdiais,
aikina, kuria prasme siela gali bti tiksliai apibriama kaip
gyvo kno forma. Form turi ir mogaus padirbti daiktai, bet t
form jiems suteikia iorinis veiksnys (j gamintojas) ir nuo
jo priklauso tiek padirbt daikt veiksena, tiek judesiai, pavyz
diui kirvio. Siela, prieingai, yra imanentin gyvo kno forma,
kuri pati j apiformina ir yra jo gyvybinio veiklumo vidinis va
riklis. Artimesn sielai yra atskiro organo forma, nes ji pasirei
kia ne tik organo mediagine sranga, bet ir jo ypatingu suge
bjimu arba funkcija (pavyzdiui ekies sugebjimu regti). Bet
ir atskiro organo formos negalima laikyti jo siela tikslia to o
dio prasme, nes organas nra savaranki btis, kaip gyvis (orga
nizmas), ir jo forma priklauso nuo gyvio formos, t. y. nuo sie
los, kuri viena tra s u b s t a n c i n forma. Taigi i nustatyto
anksiau sielos apibrimo aikja: 1. siela yra gyvybs pradas
ir todl knas, neteks sielos, negali bti laikomas gyvu net ir
potencialiai, 2. siela aktualios bties (entelechijos) prasme ne
gali bti tapatinama su knu, kuris, kaip apiforminama sielos
160

materija, yra tiktai potencija. 3. Siela* nurodyta prasme, yra ne

atskiriama nuo kno. Taiau it paskutin teigin Aristotelis ap
riboja tam tikra ilyga: siela, bdama kno entelechija, ne
atskiriama nuo jo. Bet jei pasirodys, kad siela susidaro i skir
ting dali, tai gali bti ir taip* kad ne visos sielos dalys yra
susijusios su knu, bet kad esama ir toki, kurios neturi nieko
bendro su knu. Kol is klausimas neiaikintas, negalima tvir
tinti, kad duotas sielos apibrimas isamiai apibdina sielos pri
gimt. Tik isiaikinus tai, paaiks ir kitas klausimas, btent
ar siela santykiauja su knu taip, kaip jrininkas su laivu.
2r. III, 4.
14. Metafizikoje VIII, 1048 a, 120 Aristotelis aikina, kad skla
negali bti laikoma mogaus potencija, kol ji nepatirs tam tik
r esmini pasikeitim, kaip ir ems negalima pavadinti poten
cialiai statula, kol ji nepavirto variu.
II
1. io skyriaus pradioje Aristotelis trumpai nurodo t nagrinjimo
metod, kuriuo jis pasinaudos duotajam sielos apibrimui patei
sinti ir j logikai pagrsti. Loginiu ir ontologiniu poiriu bendra
turi pirmenyb prie atskirus konkreius duomenis, kuriuos mums
suteikia jutiminis suvokimas, nes bendri principai arba pradai
atskleidia mums t tiesiogini patyrimo duomen prieastis ar
ba pagrindus. Bet, atsivelgiant ins painimo eig ir vysty
msi, jutiminio patyrimo duomenys eina pirmiau u bendr pra
d painim, kuris gaunamas i empirini fakt apibendrinimo.
io bendro metodinio principo reikia prisilaikyti ir sielos prigim
t aikinant. O kadangi siela yra gyvybs pradas, tai reikia vi
s pirma inagrinti tas vairias gyvj btybi ypatybes, ku
riomis pasireikia gyvyb ir kurias Aristotelis vadina atskiromis
sielos dalimis. Einant tiktai tokiu empiriniu keliu, galima patei
sinti aukiau duot bendr sielos apibrim. Be to, Aristotelis
pabria, kad tikras mokslinis apibrimas turi nurodyti, ir koks
yra nagrinjamasis objektas, ir k o d l jis toks yra, nes tas pra
das, kuris atskleidia objekto esm, kartu yra ir jo prieastis
arba pagrindas. tai kodl tiksliame (tobulame) apibrime turi
gldti silogizmas, kuriame daikto pradas vaidina vidurinio ter
mino vaidmen, tarpininkaujanio tarp dviej kratutini termi
n (t. y., objekto ir jo savybi).
2. Jei paymsime kvadrato kratin raide x, o staiakampio rai
dmis a ir b, tai pagal udavinio slygas turi bti x2= a.b ir
x = | / a . b , o ita lygtis bus teisinga, Jei^- =
11 Apie siel

161

3. I tolesni Aristotelio 'pasisakym aikja, kad ne visi ivardin

tieji sielos sugebjimai gali priklausyti organizmui, o tiktai vie
nas, emiausiasis, btent sugebjimas misti, augti ir gimdyti,
t. y. maitinanioji siela. Vjsi kiti sugebjimai gali atsirasti tik
tada, jei organizmas jau turi maitinanij siel. Vadinasi, pasak
Aristotelio, negalima irti vairius sielos sugebjimus arba
dalis tiktai kaip skirtingas tos paios gimins ris. i suge
bjim savitarpio santykiai remiasi tuo, kad jie sudaro hierar
chin eil, kur kiekvienas ankstyvesnysis sugebjimas slygo
jamas pirmiau einaniojo, emesniojo (maitinanioji siela jun
tanioj i siela mstanioji siela).
4. Vietos atvilgiu reikia: realiai, realybje tuo paiu bdu, kaip
skirtingos kno dalys. Ikeltus ia klausimus Aristotelis spren
dia ta prasme, kad siela turi skirtingas dalis, bet kad ias d a
lis galima atskirti vien nuo kitos ir nuo kno ne realiai, o tik
tai logikai. Tai patvirtina tam tikri eksperimentai su augalais
ir emesniaisiais gyvuliais, i kuri aikja, kad tiek maitinan
ioji, tiek ir juntanioj i siela yra nedaloma vienyb, kuri yra
paplitusi visame kne ir negali bti lokalizuota tam tikroje kno
dalyje. Bet ar mstanioji siela yra tokiu pat bdu susijusi su
knu, kaip emesniosios sielos dalys, itas klausimas reika
lingas dar gilesnio nagrinjimo. Aristotelis duoda atsakym j
III, 45.
5. Aristotelis ia turi omenyje ypa Platon.
6. Manymas doxa (30) yra ypatingas mstaniosios sielos aktas.
Apie jo skirtum nuo mokslinio inojimo r. angin straipsn
ir III, 3.
7. 2r. III, 12, 13.
8. io skyriaus pabaigoje Aristotelis vl grta prie savo teorijos
pagrindins tezs, pagal kuri siela, bdama tas pradas, nuo ku
rio pirmiausia priklauso gyvyb, jutiminis suvokimas bei ms
tymas, gali bti apibriama tiktai kaip forma ir svoka. O for
mos prasme siela yra ir atitinkanio kno potencijos entelechija
(aktualumas). I to galima matyti, kad pitagoriei metempsicho
zs teorija, pagal kuri siela gali persikelti i vieno kno ki
t, neturi jokio pagrindo.
III
1. Kaip ir Platonas, Aristotelis skiria tris pagrindines siekim ris:
1) geismus (epithymia, 40), kuriais pasireikia organizmo poreikiai,
2) aistras (thymos, 108) t. y. tuos stiprius siekimus, afektus,
kurie yra susij su mogaus visuomeniniu gyvenimu, 3) norus
16 2

2.

3.
4.

5.
6.

(bulgsis, 21), t. y. smoningus siekimus, susijusius su svarstymo

ir protavimo aktais. iuo atvilgiu noras yra racionalus (protin
gas) ir priepastatomas geism ir aistr neracionaliai prigimiai.
alto ir ilto, lygiai kaip ir drgno ir sauso prieybs yra tos
pirmins kn savybs, nuo kuri priklauso ir visos kitos knams
bdingos prieybs. Jos yra lytjimo objektai.
2r. III, 11.
itas Aristotelio pasisakymas komentatori aikinamas nevieno
dai, ir sunku surasti tok vertim, kuris tiksliai atitikt Aristo
telio mint ir visikai atskleist jos turin. iaip ar taip i bend
ro io skyriaus mini konteksto, rodos, aikja, kad Aristotelis
ia galvoja apie du dalykus; vis pirma jis pasisako prie Pla
tono pair, kuris priskiria bendroms svokoms (idjoms) atski
r ir nepriklausom nuo konkrei daikt buvim (egzistavim);
bendra gldi konkreiame individualiame ir tiktai juo pasirei
kia. Todl ir bendroji sielos svoka kaip gimin eina atskir
sielos ri arba dali apibrim. Taiau sielos esmei iaikinti,
neutenka nurodyti, kad skirtingos sielos rys priklauso vienai
bendrai giminei ir kad jos kai kuriomis savybmis skiriasi vienos
nuo kit. Be to, reikia atsivelgti tai, kad jos sudaro tam
tikr hierarchin eil taip, kad kiekvienoje auktesniojoje ry
je kaip pagrindas gldi pirmiau einanti emesnioji. Todl ir bendr
sielos problem galima visapusikai nuviesti tik nagrinjant jos
atskiras ris ir j savitarpio santykius. itiems sielos ri san
tykiams paaikinti Aristotelis nurodo, kad analoginiais santykiais
yra suritos ir tos geometrins figros,' kurios apribojamos tie
sij. Ir ia paprastesn figra potencialiai gldi sudtingesnse.
Pavyzdiui, keturkampis gali bti padalytas du trikampius. Plg.
pastab prie II, 2.
klausim Aristotelis sprs III, 12,13.
Zi. III, 48.
IV

1. Aristotelis ia skiria ivestines savybes, kurias galima logikai

ivesti i daikto esms apibrimo, ir tas, kurios priklauso daik
tui atsitiktinai.
2. Aristotelis ia vl nubria jau I, 1 numatyt nagrinjimo plan
ir nurodo jo login pagrind: aktas arba veiksmas turi pirmeny
b prie sugebjim ne tik dl to, kad aktas, kaip entelechija,
realiai eina pirmiau u potencij, bet ir todl, kad sugebjimus mes
galime painti tik i to, kaip jie pasireikia veiksmais. Bet sielos
aktai yra pagal Aristotelio teorij kartu ir pasyvios bsenos,
t. y., jie priklauso nuo t objekt, kurie veikia siel. Todl
163

3.

4.

5.

6.

7.
8.

9.

10.
11.

12.
16 4

nagrinjimas turi prasidti nuo an objekt, o paskum pereiti

prie sielos veiksm ir jos sugebjim.
Aristotelis mano, kad kai kurie emesnieji gyvuliai, kaip antai,
tam tikros uvys ir kirmls, gali atsirasti savaime, spontanikai
i negyvos materijos.
Kiekvieno gyvio buvimo tikslas yra ilaikyti savo gyvyb. Bet
gyvybs aminumas prieinamas ne atskiram individui, kuris yra
mirtingas, o tiktai riai arba giminei. Apie Aristotelio pasau
liros teleologin pobd r. angin straipsn.
Aristotelis ia apibdina siel trejopu poiriu: 1) kaip gyvo
kno form arba esm; 2) kaip gyvio veiksm ir judesi prie
ast ir 3) kaip gyvio buvimo tiksl. Terminai pradas (arche) ir
prieastis (aitfa) turi ia t pai reikm. Pig. Met. V, 2, 1026 b.
2r. angin straipsn.
Aristotelis pastebi, kad Empedoklas: 1) suplaka dvi skirtingas
emumo ir auktumo prieybs reikmes. Visatos atvilgiu i
prieyb turi absoliui reikm (pasaulio centras ir periferija),
o atskir individuali gyvi atvilgiu ji yra r e l i a t y v i , nes
priklauso nuo j organini funkcij srangos, 2) savo mechanistine
teorija negali iaikinti, kodl ugnis ir em, i kuri susideda
augalai, slinkdami prieingomis kryptimis, neisiskiria, o sudaro
pastov jungin. Apie Empedoklo teorij r. Aristotelio De ge
neratione et corruptione II, 6.
Aristotelis ia galvoja vis pirma apie Heraklit.
Lydimoji prieastis (synaition, 99) ia reikia, pasak Trendelenburgo, augimo ir mitimo vyksm btin slyg, bet ne j pirmin
varikl, kuriuo gali bti tiktai siela, kaip forma.
Pasak Aristotelio, teiginys, kad prieinga maitinasi prieingu, tin
ka ne visoms prieybms, o tiktai toms, kurios yra kiekybins
prigimties ir kuri nariai yra paprasiausi knai (em, vanduo,
oras ir ugnis). Bet, antra vertus, kiti filosofai palaiko prieing
tez, btent, kad panas knai maitinasi panaiais (Empedoklas
ir Demokritas). ias dvi prieingas pairas Aristotelis suderina,
dialektikai nurodydamas, kad jose maisto terminas imamas ne
ta paia prasme: ar kalbama apie dar nesuvirkint maist, ar
apie jau suvirkint. Ir viena ir antra paira yra teisinga
ir todl iuo atvilgiu tarp j nra prietaravimo.
Tai reikia: mitimas yra susijs su paia gyvos btybs esme ir
prigimtimi.
Augimas yra kiekybinis pasikeitimas, o mitimas kokybinis vyks
mas, kuris galina gyv visikai suaktualinti savo prigimt (entelechij).
Substancija individo (sielos ir kno junginio) prasme.

13. Pirmin siela maitinanioji siela.

14. odiai kuo maitinama pagal komentatori aikinim gali bti
taikomi tiek maitinania j ai sielai, tiek ir ilumai, kuri turi kiek
vienas gyvis. Gyvybin iluma judina maist, kaip jrininko
ranka judina vair ir tuo sukelia virkinimo proces. O iluma
judinama maitinaniosios sielos, kuri pati nejuda, kaip pavyz
diui, jrininko ranka, judinama jrininko.
15. Tur bt, Aristotelis ia mini rat apie augim ir mitim, kuris
nra iliks.
V
1. Pereidamas prie juntaniosios sielos nagrinjimo, Aristotelis vis
pirma nustato, kad pojtis yra to judesio idava, kur juntamasis
objektas sukelia jutimo organe. Vadinasi, ir jutimas, kaip ir mitimas, yra toks vyksmas, kuriame vienas daiktas veikia kit daikt
(jutimo objektas jutimo organ), t. y. kur vyksta tam tikras
pasikeitimas. I to aikja, kad terminai k nors patirti, bti ju
dinamam ir veikti ymi t pai dalyk padt, iuo atveju juti
min suvokim, ir skiriasi tik tuo, kad nuvieia j skirtingais
poiriais: juntanio subjekto atvilgiu suvokimas yra tam
tikra pasyvi bsena, suvokiamo objekto
atvilgiu veiks
mas, o kartu pamus, suvokimas yra judjimas, kuris pa
veria jutiminio
sugebjimo
potencialij
bt * aktualija.
I to aiku: 1. kodl jutim organai nesuvokia patys savs, nors
ir susideda i t pai element, i kuri yra sudaryti j suvo
ki ami ioriniai daiktai, mat, jutiminis sugebjimas yra potencija,
kuri pavirsta aktualybe vien tuo atveju, kai ji veikiama skirtin
go aktualaus d aik t Tai mums rodo degamoji mediaga, kuri
pati neusidega, jei nra udegjo aktualios ugnies. 2. Klausi
mas, ar panaus suvokiamas per pana, ar prieingai nepana
us per nepana, turi bti isprstas tuo paiu dialektiniu bdu,
kuriuo jis buvo isprstas mitimo proceso atvilgiu; terminas su
vokimas (jutimas) vartojamas dvejopa prasme potencijos ir
aktualybs prasme. Imamas potencijos prasme, kaip sugebjimas,
kuris dar nepasireikia, jutimas nepanaus savo objekt. Bet
kai jutimo aktas jau vyko, tai jutimas, taps aktualybe, pasidar
panaus suvokt objekt. Kaip tiksliau suprasti, Aristotelis ai
kina II, 12.
2. 2r. II. 4 ir De gener, et corr. I, 7.
3. Pavyzdiui, em pastama ne tik i jos esmini savybi, kaip
antai i svorio, bet ir i atsitiktini poymi, pavyzdiui i
spalvos.
165

4. Tikslesniam sielos gyvenimo supratimui pasiekti, Aristotelio ma

nymu, negalima pasitenkinti nurodant potencijos ir aktualybs
prieingumo ir j savitarpio ssajos; reikia atkreipti dmes ir
i dviej buvimo bd skirtingus laipsnius. Pavyzdiui, at
skiras mogus sugeba suvokti ir painti daiktus, nes jis priklauso
moni giminei ir turi bendr visiems monms prigimt. Tai
ir yra pirminis, emesnis potencijos laipsnis. Bet kai mogus
mokydamasis (t. y. suvokdamas ir mstydamas) jau yra sigijs
tam tikr ini, jo sielos bsena yra pasikeitusi ir jis yra pa
sieks auktesn, labiau apibrt potencijos laipsn, kuris j
galina savo noru aktualinti tai, k jis ino. ituos du potencijos
laipsnius atitinka ir du skirtingi aktualjimo vyksmai. Besimoky
damas mogus patiria esmin pasikeitim: jis pereina i nei
nanioj o bsenos prieing jai inanioj o bsen. Bet, kai
inantysis aktualina savo inias (vaizdavimosi arba mstymo ak
tais), jis i esms nesikeiia, tik pareikia bei atskleidia tai, k
jis turi, savo vidin bsen. T pat galima pasakyti tiek apie
jutimin suvokim, tiek ir mstym, nepaisant to, kad suvokimo
objektas yra tai, kas konkretu bei individualu, o mstymo ob
je k ta s kas bendra. Pasikeitimo proces, kuris veda gyv
auktesn bsen (hexis, 48), atitinkani jo prigimt, Aristotelis
priepastato tam procesui, kuris eina atvirktine kryptimi nuo
savybs turjimo prie jos neturjimo bsenos arba net prie pa
ties gyvio uvimo.
Smulkiau apie viso io skyriaus mini principin reikm
r. angin straipsn.
VI

1. ia Aristotelis nustato tarp trij poji ri skirtum, kuris

pasidar klasiku psichologijoje ir iki iol nenustojo mokslins
reikms: tai skirtumas tarp savybini arba prigimtini poji,
kuriuos atstovauja atskiri jutimo organai; tarp atsitiktini poji,
kurie remiasi gytomis skirting poji asociacijomis, ir tarp
bendrj poji, kurie priklauso visoms jutim arba bent kelioms
j rims. Tai judesio bei ramybs, skaiiaus, figros ir dydio
pojiai (suvokimai). (2r. angin straipsn.)
2. Bendrj jusli klausim Aristotelis nagrinja smulkiai dar
III, 1, 2.
3. Tai reikia: nurodytame pavyzdyje regjimo organas patiria ob
jekto spalvos baltumo tiesiogin poveik, o ne tai, kad tas
baltas objektas yra Diaro snus. Tai mes pastame tik netiesio
giniu bdu i to asociacinio ryio, kuris jungia baltum su kito
mis Diaro snaus ypatybmis.
166

VII

1. Aristotelio spalvos ir viesos teorijoje, idstytoje iame skyriuje,

gldi daug esmini, neaikum, kuriuos paalinti nepavyko n
vienam komentatoriui, jau nekalbant apie tai, kad i teorija yra
visikai pasenusi ir kad sunku bt surasti, kas j rit su tomis
pairomis, kuriomis grindiama ms laik optika. Centrin viet
savo teorijoje Aristotelis skiria permatomumo pradui (diafans),
bet i t poymi, kuriais jis apibdina it prad, vargu ar ga
lima susidaryti viening ir neprietaring vaizd. I vienos puss,
tai, kas permatoma, yra ta aplinka, kuri tarpininkauja tarp
matomo objekto ir regjimo organo ir kuri perduoda iam pasta
rajam objekto sukelt judes. Bet, antra vertus, permatomyb nra
knas, tik bendra orui ir vandeniui p r i g i m t i s arba s a v y b
priklausanti visiems sudtingiems knams, kuri sudt eina
du mintieji elementai. Pati permatomyb yra potencija, kuri
gauna aktualum veikiant ugniai. Suaktualinta permatomyb yra
daikt ir j spalv matomumo prieastis, kitaip sakant, ji yra
viesa. Pati viesa neturi spalvos, spalvos atvilgiu ji yra neapi
brta, tam tikr spalvotum jai suteikia spalvos t kn, ku
riuos ji apvieia. Kn spalvos priklauso nuo gldinios juose
permatomybs, o spalv skirtybs arba atmainos slygojamos
kno sudt einanios ugnies ir ems proporcijos (viesusis ir
tamsusis elementas). Kn spalvos sukelia viesoje, t. y. aplinkos
aktualioje permatomybje, tam tikr kokybin pasikeitim ir to
dka jos pasidaro matomomis. Permatomyb grynos potencijos
bsenoje, t. y. netekusi aktualinanios j formos, ms suvokia
ma kaip tamsa. Toks yra bendrais bruoais Aristotelio spalvos
ir viesos mokslas.
2. Aristotelis mini tuos knus, kurie pasiymi fosforescencijos su
gebjimu ir matomi tik tamsoje. emiau jis ivardina kai kuriuos
i j.
3. Tai reikia: kno matomumas nra susijs su jo esme, bet pri
klauso nuo tos permatomybs, kuri gldi knuose ir pasireikia
j paviriuje spalva.
4. Aristotelis ia kalba apie eter element, i kurio sudarytos
dangaus sferos ir kuris skiriasi nuo vis kit element savo to
bulumu ir nekintamumu.
5. Aristotelis ia atsiriboja nuo Platono ir Empedoklo pair apie
vies (Platonui viesa ugnis, Empedoklui plaukiani i i
banio kno daleli srov).
6. Atmesdamas Empedoklo pair, pagal kuri viesos sklidimas
vyksta palaipsniui ir priklauso nuo laiko, Aristotelis savo teorijoje
dar daugiau nutolsta nuo tiesos.
167

7. Gal bt, Aristotelis ia galvoja apie savo rat De sensu, 2, 438a, 25

8. Pasak Demokrito, oras, kurio pripildyta visa erdv tarp matoma
objekto ir regjimo organo, apsunkina regjim ir maina objekto
matomum. Aristotelis teigia prieingai, kad orui netarpininkau
jant, visikai negaltume regti.
9. Taigi Aristotelis skiria tris skirtingus regjimo objektus: spalvas,
ibanius tamsoje daiktus ir ugn.
10. 2r. II, 10, 11.
11. 2r. II, 9, 10.
VIII

1. Reikia pastebti, nurodo Trendelenburgas, kad Aristotelis neta

patina garso su oro arba vandens judjimu. Garsas yra tam tikra
kokyb arba forma, kuri tarpin aplinka (oras, vanduo) gauna
i skambanio kno ir kuri jis savo judjimu perduoda klausos
organui. Vadinasi, garsas, kaip tam tikra ypatinga suaktualinta
materijoje forma, egzistuoja jau prie subjektui j suvokiant ir
nepriklausomai nuo ito akto. Tai iplaukia i to, kaip Aristotelis
aikina (II, 12) bendr jutiminio suvokimo prigimt. iuo atvilgiu
Aristotelio paira i esms skiriasi nuo mechanistins suvokimo
interpretacijos.
2. Aristotelio komentatorius Filoponas taip aikina it pavyzd:
i piltuvlio bga smlio srov, sudavus jai i apaios smg,
jei jis bus greitesnis u smlio judes atsiras garsas, o jei
smgis bus ltas garso nebus, nes smlis isisklaidys. Tas pat
bna ir su oru, nes jis lengvai sklinda.
3. Bet ne pat gars. 2r. pastab 8.
4. Paodiui: nejudamas ta prasme, kad oras negali ieiti i ausies,
bet tai nekliudo jam judti ausies viduje.
5. Tai jauiama, udengus aus ranka. Ragai ia,tur bt,muzikos
instrumentas.
6. Taip klausim sprendia Aristotelis.
7. ionai Aristotelis primygtinai pabria, kad gars auktumas ir
emumas negali bti tapatinami su skambanio kno judjimo
greitumu arba ltumu, ns tai yra ypatingDS gars kokybins
formos, kurios yra susijusios su to judjimo greitumu arba l
tumu, bet nesutampa su juo. 2r. pastab. 8.
8. Achelojas up, kuri skiria Akarnanij nuo Etolijos. ios ups
uvys neva turinios bals. Aristotelis mini jas ir savo rate
Historia animalium, IV, 9, 535b, 1820.
9. T. y., balsas yra toks prasmintas garsas, kuris k nors ymi arba
ireikia.
10. 2r. Aristotelio De respiratione, 8, 474 b, 1020.
11. T. y., iki irdies, kuri yra centrinis gyvybs organas.
168

12. Aristoteliui dar neinomas skirtumas tarp farynx stempls ir

larynx kvpuojamosios gerkls. skirtum nustat tik Galenas.
13. 2r. De partibus animalium, III, 6, 669 a, 25.
IX
1. Kitaip sakant, mogus junta tiktai tokio stiprumo kvapus, kurie
gali sukelti malonumo arba nemalonumo jausmus. Tokia yra uos
ls utilitarin reikm.
2. Aristotelis ia galvoja ypa apie vabzdius. Plg. De partibus ani
malium, II, 13, 657 b, 2930.
3. Skonio atvilgiu.
4. Pasak Aristotelio, prieingos daikt savybs suvokiamos ir pa
stamos tuo paiu sugebjimu.
5. Kaip aikina Filoponas, Aristotelis ia kalba apie mog, kaip
vis kvpuojani gyvuli atstov.
6. Pagal Tom Akviniet, Aristotelis ia taip samprotauja: apie skir
tingas jusli prigimtis mes sprendiame i t objekt ypatybi,
kurias mes suvokiame. Kadangi bekraujai reaguoja tuos paius
objektus, kuriuos mes suvokiame uosle, tai ir jie suvokia iuos
objektus uosle, o ne kuria nors kita jusle.
7. Todl kvapas nejuntamas vandenyje, o juntamas drgnoje aplin
koje, kur vanduo sumaiytas su oru.
8. Pagal bendr Aristotelio psichologijos princip, kuris teigia, kad
jutimo organas potencijoje yra tas pats, kas jo objektas yra ak
tualybje.
X
1. Kitas knas t. y. iorin, nesuaugusi su gyvulio knu aplinka
oras arba vanduo, kurie perduoda regjimo arba klausos objekto
form atitinkamam jutimo organui. Kuria prasme lytjimo ir sko
nio pojiams reikalinga tam tikra tarpin aplinka Aristotelis
aikina II, 11.
2. Filoponas taip aikina Aristotelio mint: skonis yra tam tikra
drgno kno savyb, kitaip sakant, drgm yra ta mediaga,
kuriai skonis suteikia ypating form. Todl kietieji knai gau
na skon tik tada, kai jie skiediasi ir susimaio su tam tikru
skysiu ir su lieuvio seilmis.
3. Aristotelis ia nurodo, kuriomis skirtingomis reikmmis neigimas
gali bti taikomas juntamosioms savybms arba reikiniams:
1. neigimas gali ymti tam tikros juntamosios savybs prieyb,
kuri suvokiama tuo paiu jutimo organu, kaip ir pati savyb.
Taip tams suvokia regjimu, o tyl klausa. 2. Neigimas var
tojamas ir ta prasme, jog suvokimo aktas yra sutrukdytas arba
169

net sustabdytas dl to, kad juntamojo objekto poveikis yra arba

per silpnas, arba per stiprus. 3. Pagaliau, neigimas gali reikti
ir tai, kad juntamasis objektas negali bti suvokiamas jutimo
organu, kuris nepriderintas prie to objekto savybins ypatybs.
ia prasme garsas yra nematomas, kvapas negirdimas. ia nei
gimas ireikia negalimum (neigiam btinum) ir turi nereliatyvi
reikm. Pirmuoju ir antruoju atveju neigimas yra tik reliatyvus.
r. Met. V, 22, 1022 b.
4. Skonio pagrindas vartojamas ia ta prasme, kad tai, kas tinka
arba netinka grimui, yra pirmins skonio diferenciacijos, nuo
kuri priklauso visos kitos.
5. Reikia turi bti drgnas potencialiai.
6. Saldaus ir kartaus prieyb atitinka balto ir juodo prieyb re
gjime.
XI
1. Tas vairias skirtybes, kurios yra bdingos regjimui, klausai,
uoslei ir skoniui, galima suvesti vien gimin. Kiekvienoje jus
lje ji yra vis i skirtybi bendras pagrindas. Reikia iaikinti,
ar ir lytjimo skirtingos prieybs turi tok bendr pagrind.
2. T. y. objekto susilietimas su gyvulio knu, su jo msa.
3. Tolesn Aristotelio argumentacija yra paini, nes jis mgina kartu
isprsti du skirtingus klausimus: 1) ar lytjimas yra viena jusl
taip kaip kitos, ar ji apima daugel skirting jusli, kurias mes
ymime vienu ir tuo paiu terminu; 2) ar msa yra lytjimo or
ganas, ar tiktai ta aplinka, kuri perduoda lieiamojo objekto
poveik lytjimo organui. pastarj klausim Aristotelis atsako
neigiamai: msa nra lytjimo organas; lieiant ji atlieka t pa
i funkcij, kuri regjime, klausoje ir uoslje suvaidina tarpin
aplinka (oras, vanduo). Aristotelis tai rodo, naudodamasis min
tiniu eksperimentu: jei teigsime, kad ms knas yra aptrauktas
apvalkalu, sitikinsime, jog. iuo atveju lytjimo pojtis atsirast
taip pat kaip ir tikrovje (apvalkalui nesant), nors dabar lytji
mo objektas palieia ne pat kn, o veikia j, tarpininkaujant
apvalkalui, kurio negalima laikyti lytjimo organu. Todl iuo
organu negali bti ir msa, jis turi gldti kur nors kno viduje.
Be io skirtumo lytjimas skiriasi nuo regjimo, klausos ir uosls
dar tuo: 1) jo tarpininkas msa yra ne iorinis daiktas, o su
augs su paiu juntaniu knu ir 2) itas tarpininkas yra sud
tingas kietas knas, kurio sudt eina be oro ir vandens dar
ir em. Pirmajam klausimui isprsti Aristotelis naudojasi pa
naiu mintiniu eksperimentu. Jei supantis ms kn oro sluoks
nis bt suaugs su juo, tai regjimo, klausos ir uosls pojiai
170

4.
5.
6.

7.

8.
9.

bt toje paioje padtyje, kurioje i tikrj yra lytjimas. Mes

negaltume atskirti j skirting organ, nes jie bt kno viduje,
ir mums atrodyt, kad vis i jutim objektai veikia ms kn
vienodai ir kad juos suvokia viena ir ta pati jusl. Vadinasi, ta
aplinkyb, kad regjimo, klausos ir uosls tarpininkas yra iori
nis elementas ir kad j organai yra kno paviriuje, yra btina
slyga, kad galima bt skirti ias jusles vien nuo kitos. O
lytjimo tarpininkas (msa) priklauso gyvulio knui, ir jo organas
gldi kno viduje. I to aikja, kad lytjimas gali bti ne viena
jusl, o apimti kelet skirting jusli. Tai patvirtina mums ir
lieuvis, jis teikia mums tiek lytjimo, tiek ir skonio pojius.
Jei visa ms kno msa sugebt suvokti skon, tai mes lai
kytume lytjim ir skon ta paia jusle. Bet i tikro ios jusls
yra skirtingos, nes j organai negali pakeisti vienas kito. O ka
dangi negalima surasti bendro pagrindo vis t prieybi, kurios
suvokiamos lytjimu, tai ir tenka pripainti, kad lytjimas apima
daugel skirting jusli.
Aristotelis ia kalba apie kno paviriaus drgm (dieron).
Tai kietieji ir minktieji knai.
Nordamas labiau pagrsti savo tez, kad visi juntamieji objektai,
j tarpe ir lieiamieji, veikia atitinkam organ, tiktai tam tik
rai aplinkai tarpininkaujant, Aristotelis nurodo: 1) tiesioginis ob
jekto su jutimo organu susilietimas ore arba vandenyje tra
tariamas, 2) objektui susilietus su jutimo organu (arba tiksliau
per daug susiartinus su juo), jokio jutimo neatsiranda. Ms laik
psichofiziologijos poiriu itas Aristotelio aikinimas yra klai
dingas.
Reikia, kad lytjimu suvokiamos esmins vis kn prieybs
savybs, kuriomis pasiymi sudar tuos knus elementai: iltumas
ir altumas, sausumas ir drgnumas. 2r. De gen. et corr. II, 2, 3.
Pirminis jutimo organas irdis.
it jusls ypatyb Aristotelis mini ir II, 12 ir smulkiau aikina
kartu ir bendrosios jusls problem, kuri jis nagrinja III, 2.
XII

1. Siame palyginime, kuris sugretina jutimin suvokim su grynai

materialiu procesu, aikiai matyti Aristotelio mstysenos mate
rialistin tendencija. Bet kadangi Aristotelio filosofijos pozicija
yra nevienareikm ir, kaip paymjo Leninas, svyruoja tarp
idealizmo ir materializmo, tai suprantama, kad tie komentatoriai,
kurie prisilaiko idealistins pairos, stengiasi ir Aristote
lio palyginim aikinti idealistikai. Taiau visi ie mginimai
171

2.
3.

4.
5.

17 2

(pavyzdiui, Regelio interpretacija) nepasiekia savo tikslo ir aikiai

ikreipia Aristotelio mint. Reikia tiktai pastebti tai k: pripa
indamas, kad jutiminio suvokimo pagrindas yra materialus vyks
mas, btent iorinio daikto poveikis ms knui, Aristotelis
vis dlto netapatina suvokimo su iuo procesu. Tai galima matyti
i tolesni Aristotelio aikinim: 1. jis skiria pai jusl, kaip
sugebjim, nuo to organo, kuriame ji gldi. Tai du skirtingi tos
paios konkreios realybs esminiai aspektai (arba alys), kurie
santykiauja vienas su antru, kaip forma ir materija. Jusl ir
pojtis ne knas, kaip jutimo organas ir pats gyvulys, kurie
turi tam tikr dyd. 2. Jusl suvokia ne pat konkret daikt,
kaip individualyb, o tiktai tam tikr bendr jo savyb arba
form. Galima sakyti, kad Aristotelis dar su netobulos savo ter
minologijos pagalba ia stengiasi ireikti t skirtum, kur dia
lektinis materializmas nustato tarp daikto ir jo atspindio smo
nje. Apie tuos sunkumus, kurie kyla ryium su Aristotelio
paira jutimin suvokim, r. angin straipsn.
Daikt formas suvokti galima tik tada, kai objekto poveikio
stiprumas atitinka jutimo organo patvarum.
Centrinis organas, kuris sugeba suvokti daikt formas be mate
rijos, yra kartu ir bendrosios jusls organas, t. y. organas to
psichinio veiksnio, kuris i dalies atitinka tai, k mes dabar va
diname smone.
Augalai patiria ne tik vienos formos, bet viso daikto formos
ir materijos junginio poveik.
Klausimai, kuriuos Aristotelis kelia ir sprendia io skyriaus
pabaigoje, turi tiksl dar rykiau atriboti jutimin suvokim,
kaip pasyvi bsen, nuo kit pasyvi bsen, kurios atsiranda,
vienam daiktui veikiant kit. Kadangi prisilietimas gali sukelti
tam tikr lytjimo pojt, sakysime ilumos pojt, bet kartu ga
li ir j pakeisti, tai kyla klausimas, ar knas, kuris neturi tam
tikros jusls, pavyzdiui uosls organo, gali patirti kur nors
kit poveik savybs (pavyzdiui kvapo), kuri suvokiama kaip
tik ituo organu? Aristotelis atsako klausim taip: kiekviena
juntamoji savyb arba forma gali bti suvokiama tik tuo organu,
kuris yra jai pritaikytas. Todl, pavyzdiui, daikto kvapas gali
sukelti tiktai kvapo pojt, veikdamas tiktai uosls, o ne kur
nors kit jutimo organ. Bet tai nekliudo, kad tas objektas, ku
riame gldi i savyb, kaip konkreti visuma, gali veikti ir kitaip,
btent tiesiogiai paliesdamas. Bet kaip tada aikinti tok fakt,
kodl pavyzdiui oras, paveiktas kvepianio daikto, pats kvepia?
Ar negalima padaryti ivados, kad ir kvapo pojtis yra ne kas
kita, kaip tam tikras ms kno kitjimas, t. y. grynai pasyvi

bsena? Aristotelio manymu, tokia ivada bt klaidinga, nes

kvepiantis oras pasidaro uostymo objektu, bet tai nereikia, kad
jis tuo paiu ir junta kvap. Kiekvienas jutimas yra ir pasyvi
bsena, bet ne kiekviena pasyvi bsena yra jutimas. Kad itas
atsakymas nepaalina vis sunkum, matyt, supranta ir pats
Aristotelis, nes jis duoda dar kit toli grau netikim paaikini
m, nurodydamas, kad kvapas ir garsas gali paveikti tiktai tokius
knus, kurie, kaip oras, neturi apibrtos formos ir pasiymi
kintamumu.
TREIOJI KNYGA
I
1. io skyriaus pirmoje dalyje Aristotelis nori rodyti, kad be t
penki jusls ri, kurias jis yra nurods ir inagrinjs, kit
negali bti ir, kad j padedamas, mogus sugeba painti visas
daikt jutimines savybes. Bet visi komentatoriai paymi, kad
Aristotelio argumentacija yra gana paini ir labai sunku inarplioti
ir ikelti aiktn jos tiksli login eig. Tuos teiginius, kuriais
remiasi Aristotelio samprotavimai ir kurie, jo manymu, iplaukia
i ms patyrimo analizs, trumpai galima madaug taip sufor
muluoti: 1. visi knai, j tarpe ir gyvi knai, susideda i ketu
ri mums inom element i ems, vandens, oro ir ugnies
ir nra jokio pagrindo manyti, kad be i element pasaulyje
egzistuot dar koks nors mums neinomas elementas. 2. Visas
juntamsias daikt savybes mes suvokiame atitinkamais jutim
organais. Mes pastame tiek skirting savybi, kiek turime skir
ting organ. Vadinasi, jei koks juntamasis objektas mums nei
nomas, reikia, mums trksta atitinkamo organo. Toliau Aristo
telis rodo, kad taip bti negali, samprotaudamas: jutimo organai
skirstomi dvi skirtingas grupes atsivelgiant tai, ar mes suvo
kiame daiktus juos paliesdami (anksiau nurodyta prasme), ar
iorinei aplinkai padedant. Pirmajai grupei priklauso lytjimas ir
skonis, antrajai regjimas, klausa ir uosl. Nuo i dviej gru
pi skirtumo priklauso ir atitinkam organ materialin sudtis.
I keturi pirmini element em eina tiktai lytjimo ir ar
timos jai uosls organo sudt. Ugnis priklauso visiems jutimo
organams tiktai tiek, kiek jie turi savyje gyvybins ilumos. Li
kusieji jutimo organai susidaro i t pai element, kurie atlieka
tarpins aplinkos funkcij, btent: regjimo organas i vandens,
klausos organas i oro ir uosls organas i vandens ir oro,
nes knai-tarpininkai, t. y. oras ir vanduo, gali perduoti gaut
i objekto judjim tik tiems organams, kurie susidaro i
173

element, priklausani tai paiai giminei (kaip aikina Aristotelis

De gen. et corr. I, 7, 323 b, 18). Kadangi daugiau element nra,
tai negali bti nei kit jutimo organ, nei kit tarpini aplink
be t, kurie buvo ivardinti.
Nekalbant apie tai, kad keturi pirmini element teorija, ku
ri Aristotelis yra pasims i savo pirmtak, yra gana primityvi,
tenka pastebti, kad Aristotelio argumentacija neduoda jo ginamajai tezei pakankamo pagrindo, nes ji nepastebi, kad skirtingos
struktros gyvuliai gali turti ir toki organ, kurie suvokia
mogui neprieinamas daikt savybes. Pamintina, kad Aristotelis
kitame savo rate (De sensu, 2, 438 b, 2030) idsto iek tiek kito
ki pair jutimo organ materiali sudt.
2. rods, kad be penki mums inom jusli nra joki kit, kurios
suvokt savybines (specifines) daikt ypatybes, Aristotelis antro
joje io skyriaus dalyje nagrinja kit klausim, kuris neiven
giamai jungiasi su pirmuoju; gal yra ypatinga atskira jusl, kuri
suvokia bendrsias daikt savybes? Aristotelis atsako neigiamai,
argumentuodamas taip: jei mes turtume toki atskir jusl bend
rosioms savybms painti, tai kiekviena specifin jusl turt
suvokti ias savybes taip pat atsitiktinai, kaip ji suvokia kitos
specifins jusls savybinius objektus, t. y. to asociacinio ryio
dka, kuris susidaro tarp dviej skirting savybi, priklausani
tam paiam daiktui (pavyzdiui, tarp daikto spalvos ir jo skonio).
Taiau i tikrj taip nra. Vienos jusls specifiniai objektai vi
sikai neveikia kitos jusls. Bendrosios daikt savybs, prieingai,
kiekviename specifiniame jutimo organe sukelia tam tikr jud
jim, kuris ir leidia mums jas suvokti. Bendrosios savybs, i
vienos puss, yra glaudiai susijusios su savybinmis daikto ypa
tybmis, pavyzdiui daiktas, turdamas tam tikr spalv, btinai
turi ir tam tikr dyd. I antros puss, bendrsias savybes jungia
ir btinas tarpusavio ryys taip, kad vien j suvokti padeda kita,
pavyzdiui, figros suvokimas neatskiriamas nuo dydio suvokimo,
ramyb suvokiama kaip jos prieybs judesio nebuvimas, skai
ius kaip vientisumo prieyb ir kartu kaip vienet daugyb,
nes kiekvienas pojtis yra tam tikra vienyb.
io skyriaus pabaigoje Aristotelis taip pat aikina, dl ko
mes turime ne vien, o daugel skirting jusli. Kadangi bend
rj savybi suvokimas visuomet lydi savybini ypatybi suvo
kim, tai, turint tik vien jusl, bendrosios ir specifins savybs
susiliet vien bendr spd. J skirtingum mes galime pa
stebti vien tuo atveju, kai suvokiame, kad bendrosios savybs
gali sietis su skirting jusli savybinmis ypatybmis.
174

3. Graikikas terminas symbebkos (96) reikia kas lydi k nors

kit arba atsitiktinai bna kartu. Aristotelis termin vartoja dve
jopai, btent arba vienas reikinys lydi kit atsitiktinai, arba
pirmasis yra tam tikru bdu susijs su antruoju. iuo atveju
dar neaiku, kaip ikeltame Aristotelio klausime is terminas
turi bti suprantamas. tai privalo atsivelgti ir vertimas. iaip
ar taip symbebkos ia negalima iversti odiais atsitiktiniu b
du, nes tai prietaraut tolesniems Aristotelio aikinimams.
4. Kalbdamas apie dviej skirting jusli susijungim vien jusl,
Aristotelis galvoja apie t bendrj jusl (sensus communis), ku
rios ypatingas funkcijas jis nagrinja sekaniame skyriuje. Tuo
tarpu tik tiek paaikjo, kad bendroji jusl, kaip bendrj sa
vybi suvokimas, dalyvauja kiekvienos atskiros jusls suvokime.
II
1. Aristotelis ia kelia klausim, kaip reikia aikinti t fakt, kad,
suvokdami kuria nors jusle tam tikr objekt, mes kartu suvo
kiame ir pat suvokimo akt; ar akt suvokia ta pati jusl
(pavyzdiui, regjimas, kuris suvokia ir juntamj objekt spal
v), ar kuri nors kita ypatinga jusl? Jei tai bt kita jusl, tai
ji turt suvokti kartu su suvokimo aktu ir jo objekt, pavyz
diui spalv, kitaip sakant dvi skirtingos jusls suvokt t
pat objekt (spalv), bet tai jau yra nesmon. Be to, dl ios
jusls ikilt tas pats klausimas, kuris ikilo dl anksiau mintos,
kuri suvokia juntamj objekt, t. y. ar ir ia akto suvokimas
turi bti priskirtas dar kitai, treiai juslei. Taip samprotaudami
mes niekuomet klausimo neisprstume, nes ir treiosios jusls akto
suvokimui aikinti reikt imtis dar ketvirtosios ir taip bt be
galo. Norint ivengti tokios nesmons, Aristotelio manymu, tenka
pripainti, kad jau ta jusl, kuri suvokia juntamj objekt, kartu
suvokia ir pati save (savo akt). Ms laik psichologijos termi
nologij vartojant, ieina, kad jutiminis suvokimas yra smonin
gas, kad jis suvokia pat suvokimo akt.
2. Aristotelis teigia, kad, sprendiant klausim nurodyta prasme, rei
kia paalinti dar vien neaikum, kuris atsiranda dl to, kad
jutiminio suvokimo terminas vartojamas skirtingai. Pavyzdiui,
mes matome ne tik spalvas, bet ir tams, taiau ne taip pat,
kaip spalvas. Todl ir negalima i io teiginio kad regjimas
suvokia pats save padaryti ivad, jog iuo atveju pats reg
jimas turi turti spalv. Tai prietaraut regjimo prigimiai.
Regjimas potencialiai, kaip regim form imtuvas, turi bti be
spalvis. Spalvas galima priskirti tik regjimo organui (akiai) tiek,
kiek jis gauna daikto spalv j matydamas.
175

3. ia Aristotelis vl grta prie tos tezs, kuriai jis priskiria princi

pin reikm, btent aktualiame pojtyje sutampa tiek jusls,
tiek ir veikianio j objekto aktualumas, bet potencialiai veikian
tis objektas bei jo veikiama jusl yra skirtingi. Todl aktualiame
jutime tenka skirti jo subjektyvj ir objektyvj aspekt arba al
ir it skirtum galima ufiksuoti atitinkamais terminais, skiriant,
pavyzdiui girdjimu (subjektyvi al) ir aidjimu (objektyvi
al) tos paios aktualybs, t. y. aktualaus garso. Todl girdji
mas ir garso pojtis atsiranda ir nyksta kartu; t pat galima
pasakyti ir apie visas kitas jusles. Taiau, sako Aristotelis, i
to negalima padaryti ivados, kuri prijo ikisokratins gamtos
filosofijos atstovai (kaip antai, Empedoklas, Anaksagoras, Leukipas, Demokritas), btent nra nei balto, nei juodo be regjimo
ir aplamai nra juntamj savybi be atitinkamo suvokimo akto.
Sis teiginys yra teisingas tik reliatyviai tiek, kiek jis taikomas
aktualiems jutimams. Bet jis bus klaidingas, jei mes imsime jusl
ir juntamj objekt potencialiai. Juntamosios savybs arba for
mos kaip spalvos egzistuoja nepriklausomai nuo suvokimo akto
tuose daiktuose, kuriems jos priklauso. Ir tvirtindamas, kad vei
kianio ir judinanio prado aktualyb atsiranda tame, kas yra
veikiamas, Aristotelis atsivelgia ne paius daiktus, o tas
juntamsias savybes, kurias jusl suvokia. ia prasme jis ir
sako, kad judintojas neturi btinai pats judti, nes tos formos
veikia jusl kaip tikslas, kur ji stengiasi savyje suaktualinti.
4. Aristotelis aikina, kad savybini ypatybi pojiams yra b
dingas tam tikras proporcingumas: j intensyvumas turi bti su
derintas su jutimo organo struktra ir patvarumu. Todl pojio
intensyvumo perteklius organui yra alingas. Antra vertus, tas
proporcingumas suteikia malonumo atspalv tiek atskiriems papras
tiems pojiams, tiek ir j deriniams.
5. io skyriaus paskutinje dalyje Aristotelis vl kelia bendrosios
jusls problem ir smulkiau gvildena jos vaidmen suvokimo ak
tuose. Kiekviena jusl, turdama savo ypating objekt, ne tik
j suvokia, bet ir sprendia apie j, t. y. skiria vieno objekto
specifin ypatyb nuo kito, priklausanio tai paiai giminei (pa
vyzdiui skiria balta nuo juodo). Bet itas sprendimo arba skyrimo
aktas vyksta ne tik atskirose juslse jis lieia ir esanias tarp
dviej skirting jusli skirtybes (pavyzdiui, tarp balto ir saldaus).
Aiku, kad nustato iuos skirtumus vienas ir tas pats sugebjimas,
ir, be to, tik toks sugebjimas, kuris nesutampa n su viena
specifine jusle, o veikia visose vienodai. Tatai ir yra bendroji
jusl, kuri vienu ir .. tuo paiu kartu aprpia ir sugretina du
17 6

skirtingus aktualius jutimus. Skirdama vien nuo antro, ji tuo

paiu skiria ir antr nuo pirmo. Aristotelis primygtinai pabria,
kad itas skyrimo (sprendimo) aktas yra nedaloma vienyb ir
vyksta nedalomame laikotarpyje. Tuo jis apibdina tai, k mes
dabar vadiname smons vienybe, kuri pagrsta organizmo kaip
visumos vienybe. Taiau itas bendrosios jusls aikinimas susi
duria su tam tikru sunkumu: tos juntamosios savybs, apie kurias
sprendia bendroji jusl, bdamos skirtingos, suteikia ir organui
skirtingus judesius. O jei bendroj^jusl yra viena ir nedaloma,
tai ji negali bti judinama dviej skirting judesi. itos neder
ms negalima paalinti nurodant, kad sprendiantysis sugebjimas
potencijoje yra dalomas, nes jis gali pasireikti kartu su skir
tingomis specifinmis juslmis, bet kaip aktualyb, jis yra vienas
ir nedalomas, nes sugretina ir skiria dvi aktualias juntamsias sa
vybes. Aristotelis sprendia klausim, remdamasis analogija apie
geometrin tak, kur matematikai supranta dvejopai. Atskirai
takas yra vienas ir nedalomas, bet, atsivelgiant jo santyk su
linija, kuriai jis priklauso ir kuri jis dalija dvi dalis, j galima
laikyti ir dviem skirtingais takais: i vienos puss, jis yra tas
takas, kuriuo baigiasi viena linijos atkarpa, i antros puss, jis
yra tas takas, kuria prasideda jos antroji atkarpa. Taip elgiasi
sprendiantysis sugebjimas, t. y. bendroji jusl su savo objek
tu skirtingumu tarp dviej juntamj savybi. Vienu ir tuo
paiu aktu jis suvokia it skirtum dvejopai: 1) kaip balto skir
tum nuo saldaus ir 2) kaip saldaus skirtum nuo balto. ia
prasme bendroji jusl yra tarsi riba, kuri kartu skiria ir jungia
dvi skirtingas specifines jusles. Taigi, pasak Aristotelio, bendroji
jusl atlieka tris funkcijas: 1) ji galina mus atskirti bendrsias
juntamsias savybes nuo savybini ypatybi, 2) ji suvokia pat
suvokimo akt ir 3) ji leidia mums suvokti savybini ypatybi
tiek rines, tiek ir giminines skirtybes.
III
1. Apie termin noein ir fronein reikmes Aristotelio ratuose r.
odynl: nosis ir phronsis (78 ir 86).
2. Diels, fragm. 106 2, kur Aristotelis cituoja ir Met. IV, 5,
1009 b, 18.
3. Fragm. 108 D.
4. 2r. Odys. XVIII, 136.
5. 2r. I, 2.
6. Negalima iaikinti netiesos kilms pripainus jutiminio suvokimo
ir mstymo tapatum. (2r. Met. IV, 5 1009 b, 3.) Aristotelis sako,
kad itos sensualistins teorijos arba turi prieiti ivad, kad
12 Apie siel

177

7.

8.

9.

10.
11.

178

klaidos visai negali bti (kaip tvirtina Protagoras), o tai prie

tarauja faktams, arba, besiremdamos principu panaus pasta
mas per pana", turi aikinti klaidos atsiradim tuo, kad nepa
naus veikiamas nepanaaus. Bet jei bt taip, tai tekt tikti,
kad prieybi teisingas painimas ir prieybi neteisingas paini
mas remiasi ne vienodais, o skirtingais^mstymo aktais. Bet i
tikrj taip nra. Reikia dar priminti, kad pagal Aristotelio moks
l, atsivelgiant skirtum tarp painimo potencialios ir aktua
lios bsenos, tiek panaumas, tiek ir napanaumas gali bti
taikomi pastaniajam subjektui ir pastamajam objektui tik
reliatyviai, o ne absoliuiai.
rods, kad painimas, kuriame dalyvauja mstymas, ir jutiminis
suvokimas nesutampa, Aristotelis dar priduria, kad apskritai gal
vojimas bendra prasme (hpolepsis, 59), kuiis apima tiek prota
vim, tiek inojim ir manym, skiriasi nuo suvokimo savybini
ypatybi (tikslia jutimo prasme) tuo, kad pastarasis yra visuomet
teisingas ir priklauso visiems gyvuliams, o galvojimas, prieingai,
gali bti ir teisingas, ir klaidingas ir juo gali naudotis tik tos
btybs, kurios turi prot.
Aristotelis dabar pereina prie vaizduots nagrinjimo. Atrodo,
kad ilikusi rankrai tekstas ia yra sugadintas arba kad ja
me yra tam tikra spraga, ir todl neaiku, kaip vaizduots ana
liz siejasi su pirmiau einaniais samprotavimais. iaip ar taip
Aristotelis nurodo, kad negalima pasitenkinti priepastaius juti
min suvokim mstymui (galvojimui). Situos du sugebjimus
jungia treias, vaizduot, kuri remiasi jutimu, bet be kurios
negali atsirasti ir nuovoka, t. y. sprendimas, kur mes pripas
tame teisingu.
Vaizduot skiriasi nuo vis galvojimo akt (mstymo, manymo)
1) tuo, kad vaizdiniai priklauso nuo subjekto nuoiros, o ne
nuo objektyvios tikrovs, verianios mus sprsti taip, o ne kitaip
ir nulemianios sprendimo teisingum arba klaidingum, 2) tuo,
kad vaizdini nelydi toks emocinis susijaudinimas, kuris gali
sukelti manym, kad pavyzdiui, i tikrj yra kakas baisaus
arba kakas patrauklaus.
Gal bt, Aristotelis ia turi omenyje savo pasisakymus iuo klau
simu Eth. Nie. VI, 3, 1139 b, 15.
Aristotelis ia aikina, kad vaizdiniai gali bti pavieniai, gali
bti j junginiai. Todl vaizduot reikia priskirti prie t suge
bjim, kurie apie k nors sprendia ir kuri sprendimai gali
bti arba teisingi, arba klaidingi. Ir tai suprantama, nes vaizduot,
kaip parodo tolesn analiz, remiasi jutiminiu suvokimu, o pasta
rasis yra jau sprendiantysis sugebjimas tiek, kiek jame daly
vauja anksiau nurodytos bendrosios jusls funkcijos (aktai).

12. Toliau Aristotelis dar smulkiau nuvieia tas ypatybes, kuriomis

vaizduot skiriasi nuo kit sprendianij sielos sugebjim:
1. vaizduot nesutampa su jutiminiu suvokimu, nes a) vaizduots
gaminiai atsiranda ir tada, kai jutiminis suvokimas neveikia, pa
vyzdiui, mums miegant arba umerkus akis, b) jutim sugebji
m turi visi gyvuliai, bet vaizduot, atrodo, kad ne visi, c) savy
bini ypatybi pojiai yra visuomet teisingi, o vaizdiniai, da
niausiai klaidingi, d) vaizdiniams trksta to tikjimo momento,
kuris yra bdingas kiekvienam rykiam jutiminiam suvokimui.
Todl neryk spd, kurio teisingumu abejojame, mes link
laikyti vaizdiniu. 2. Nuo mokslinio inojimo ir intelekto intuicinio
painimo, kurie yra visuomet teisingi, vaizduot skiriasi tuo, kad
ji gali klysti. 3. Nuo manymo vaizduot skiriasi tuo, kad jai
stinga: a) tikjimo momento ir kad b) vaizdavimesi nedalyvauja
tie auktesni proto veiksmai, kaip diskursyvinis mstymas, kurie
prisideda prie nuomons susidarymo ir paveria tikjim racio
naliai pagrstu sitikinimu. Tai rodo ir tas faktas, kad kai kurie
gyvuliai turi vaizduot, bet neturi proto. Todl klaidinga Platono
idstyta Timajaus ir Sofisto" dialoguose teorija, kuri mgina
aikinti vaizduot remdamasi tam tikru nuomons ir jutiminio
suvokimo sryiu. Toks sryis yra galimas tik tuo atveju, kai
nuomon ir jutiminis suvokimas turi t pat objekt. Bet bna ir
taip tai galima matyti i Aristotelio duoto pavyzdio kad
nuomon ir jusls parodymas prietarauja vienas kitam. Tokiu
atveju vaizdinys, pagal Platono teorij, bt prietaringas dalykas,
o tai nemanoma.
13. Iaikins vaizduots skirtum nuo kit sielos sugebjim, Aristo
telis duoda ir vaizduots apibrim, nurodydamas jos kilm. Tas
judesys, kuriuo juntamasis objektas sujudina jutimo organ ir
sukelia pojt, savo ruotu sukelia organe pana judes, kuris
tsiasi objektui ir neveikiant. itas antrinis judesys ir yra vaizdavimosi pagrindas. I to aikja, kad vaizdavimasis negali atsirasti
be jutiminio suvokimo ir kad vaizduot priklauso tik toms bty
bms, kurios turi jutimus.
14. Vaizdiniai, bdami panas tuos suvokimus, kurie yra juos su
kl, gali bti, kaip ie pastarieji, teisingi ir klaidingi, bet ne
vienodu laipsniu. Tie vaizdiniai, kurie atsirado i poji savybini
ypatybi, yra teisingi, ypa tada, kai jutimas tebeveikia ir jie
maiausiai ikreipia savo objekt. Daniau nukrypsta nuo tiesos
tie vaizdiniai, kurie remiasi savybini poymi turtojo atsitik
tiniu suvokimu, t. y. suvokimu, pagrstu asociaciniu ryiu. Paga
liau, tie vaizdiniai, kurie atstovauja bendrj savybi suvokim,
lengviausiai gali bti ikreipiami, ypa suvokiant objekt i tolo.
13 Apie siel

179

IV

1. Mstanioji siela yra atskiriama nuo kit emesnij sielos dali

ir tuo paiu nuo kno.
2. Protas ir jutiminis suvokimas yra panas tuo, kad abu yra sprendiantieji sugebjimai ir daikt form imtuvai.
3. Protas nekintamas ta prasme, kad jis niekieno neveikiamas ir
nekeiia t form, kurias gauna i savo objekt.
4. Protas yra nesumaiytas su materija ir apskritai su savo objektais.
5. Aristotelis, be abejo, ia galvoja apie Platon, nors Platono vei
kaluose form talpintojo termino mes neutinkame.
6. Aristotelis ia primena anksiau nustatyt II, 5 skirtum tarp dviej
potencijos laipsni: pirmajame laipsnyje protas yra grynas su
gebjimas, kuris dar nra sigijs joki ini. Pasieks antrj
laipsn su mokymosi pagalba, protas pereina auktesn bsen
ini turjim; i bsena j galina savo noru aktualinti gytas
inias. Bet jas aktualindamas, protas sutampa su mstomojo ob
jekto forma tada jis msto pats save.
7. Esm (si'a, essentia) ir buvimas (to einai, existentia) sutampa
tose abstrakiose formose arba svokose, kurios imamos skyrium
nuo bet kokio materialaus substrato, pavyzdiui, kreivumo, grio,
bties ir kt.
io poskyrio samprotavimuose yra daug neaikum, kuriuos
galutinai iaikinti dar nepavyko n vienam komentatoriui. Matyt,
pats Aristotelis svyruoja, kaip i tikrj reikia apibdinti juti
minio suvokimo ir proto santyk: ar tai yra du atskiri sielos
sugebjimai, ar vienas ir tas pats sugebjimas, kuris pasireikia
dviem skirtingais bdais. I tikrj, pasak Aristotelio, jutiminis
suvokimas ir protas turi tam tikrus bendrus poymius: abu, kaip
jau buvo nurodyta, yra sprendiantieji sugebjimai ir pasta
daikt formas. Skirtumas tarp j gali bti tik toks, kad jutiminio
suvokimo objektai yra jutimins yp aty b s tiek savybins, tiek
ir bendrosios, o proto objektai yra daikt esmins formos arba
esms, t. y. tos auktesnio laipsnio formos, kurios gldi potencia
liai jutiminse formose, kaip j loginis ir ontologinis pagrindas
arba prieastis. Smulkiau itas klausimas yra inagrintas angi
niame straipsnyje.
8. io palyginimo tiksli prasm yra neaiki. Temistijas j taip ai
kina: jutiminis suvokimas yra sudtingas, kaip lautin linija,
nes jo objektai, jutimins daikt savybs, bdamos susijusios su
materija, yra sudtingos. O protas yra vieninis, kaip ties, nes,
atskirdamas formas nuo materijos, jis alina ir jutiminio suvokimo
sudtingum.
180

9. Jei tiesa, kad tiesioji linija ir jos esm yra skirtingi dalykai, tai,
sekant pitagoriei ir Platono pavyzdiu, galima teigti, kad tiess
esm yra dvejyb, nes j apsprendia erdv tarp dviej tak.
10. Jei mstymas yra tam tikra pasyvi bsena, kuri galima tik tada,
kai prot veikia jo objektas, tai kaip protas, bdamas nekintamas
ir su niekuo nesumaiytas, sugeba mstyti? Be to, protas turt
turti tada kak bendra su veikianiu j objektu. it klausim
Aristotelis sprendia ta prasme, kad protas, imamas potencialiai,
nra sujungtas su savo objektais jokiu aktualiu ryiu, o vis dlto
turi su jais kak bendra tiek, kiek jis sugeba sutapatti su jais,
aktualindamas savo potencijas. ia prasme mstymas yra ne tik
pasyvi bsena, bet ir veiksmas, kuris atskleidia tikrj proto
prigimt.
11. Antrj klausim, kaip protas gali mstyti pats save, Aristotelis
aikina taip samprotaudamas. Atsakant klausim, i pirmo
vilgsnio mums silosi dvi galimybs: 1. gal bt, protas msto
pats save i prigimties. Jei mstomumas yra bendras ir tas pats
visiems mstymo objektams, tai iuo atveju reikt teigti, kad
protas priklauso ir kitiems mstymo objektams, kitaip sakant,
kad jie yra mstanios btybs. O tai nesmon. 2. Gal bt,
galima teigti, kad protas, kaip ir kiti mstymo objektai, yra ms
tomas kieno nors kito dka, kuris yra su juo sumaiytas. Taiau
ia prietaraujama tam, kad protas yra nekintamas ir atskirtas
nuo viso, kas jam yra svetima. Aristotelis sprendia klausim
tokiu bdu. Kai mstymo objektas yra gryna nuo materijos
atskirta forma, tai, mstymo aktui vykus, mstantysis pradas
(protas) sutampa su savo objektu, vadinasi, msto pats save.
Prieingai, tos konkreios formos, kurios yra susijusios su atitin
kama materija, tik potencialiai yra mstymo objektai ir nesutampa
su protu tol, kol, abstrakcijai padedant, jos nepavirsta aktualy
bmis.
V
1. Pats Aristotelis nevartoja aktyviojo proto termino, j ved se
novje jo komentatoriai. Pasyviojo proto termin Aristotelio ra
tuose randame tik vienoje vietoje (io skyriaus pabaigoje).
2. Gimins tai kategorijos.
3. Materija ir veikiantysis pradas veiksniai, kurie nulemia gamtos
veikl, meno (technikos) gamyb ir sielos veiksmus bei pasyvias
bsenas. Sieloje jie pasireikia kaip pasyvusis ir aktyvusis protas.
I to, kad Aristotelis sugretina gamtos veikl ir meno darb, ai
kja, kad jis priskiria veikianiajam pradui ne tik prieasties
(causa efficiens), bet ir tikslo (causa finalis) reikm.
181

4. Tas protas, kur Aristotelis apibdina III, 4 atskirumo, nekinta

mumo ir nemirumo poymiais, yra kaip tik aktyvusis protas
arba intelektas. Intelektas yra gryna aktualyb, nesusijusi nei su
potencija, nei su materija.
5. Aktyvusis protas (intelektas) yra tas pradas, kuris sukelia mate
rijos judjim, t. y. sujudina pasyvj prot.
6. Tai reikia, kad aktual inojim gali sigyti tik toks individas,
kuris jau yra apdovanotas painimo sugebjimu. Bet tok indi
vid gimdo visuomet kitas suaugs individas, kuriame jau veikia
aktyvusis protas (intelektas). ia prasme protas nuolat veikia, ir
negalima sakyti, kad jis kartais nemsto, kaip tai bna su pasy
viuoju.
7. Vadinasi, protas (intelektas) yra vienintel nemirtinga mogaus
sielos dalis arba jga. Bet kaip suprasti t nemirtingum? Ar taip,
kaip yra link manyti tie komentatoriai, kurie suartina Aristote
lio filosofij su platonizmu, kad proto (intelekto) aminumas
utikrina ir mogaus asmenybs nemirtingum ar taip, kaip
aikina, pavyzdiui averoistai, kurie tapatina prot su antindividualiniu dievo protu, siknijusiu moguje? itas klausimas yra
ginytinas ir negali bti isprstas vienaalikai. Paties Aristotelio
samprotavimuose susiduria bei susipina dvi prieingos tendenci
jos: viena idealistin, kilusi i platonizmo metafizikos, ir antra
materialistin, kuri remiasi paties Aristotelio moksliniais tyrinji
mais biologijos ir psichofiziologijos srityse.
8. Dl savo neaikumo ir itas Aristotelio pasisakymas yra suk
ls daug g in . tiek senovs, tiek ir ms laik interpretatori
tarpe. Vieni ria j su Platono metempsichozs mokslu ir aikina
taip, kad mogus neatsimena iame gyvenime to, k jis yra pa
tyrs ankstyvesnio savo sielos buvimo metu. Kit komentatori
nuomone Aristotelis ia ireikia mint, kad po mirties negalima
nieko atsiminti, nes atmintis priklauso pasyviajam protui ir va
kartu su juo.
VI
1. Pagal Aristotelio painimo teorij, nedalomieji objektai, kuri ne
galima skirstyti dalis arba elementus, pastami ne diskursyviniu
mstymu, o tiesiogine intelekto intuicija, kuri visuomet yra tei
singa. Todl i objekt atvilgiu galima skirti tiktai inojim ir
neinojim, o ne teising ir klaiding painim. Teisingum ir
klaidingum galima priskirti tik sprendimams, kai dvi svokos
yra sujungtos vienyb.
2. Diels, fragm. 57 D.
182

3. Originale terminas diametras reikia ne skritulio diametr, o paralelogramo striain.

4. Skirstymas t. y. sudtinio objekto mstomasis skaidymas jo
elementus yra prieingas sintezs aktui. Bet tiek vienas, tiek
antras yra sprendimai, diskursyvinio mstymo veiksmai.
5. Nedalomumas priskiriamas objektams aktualija ir potencialija
prasme. Aktualiai nedalomi yra vis pirma tolydiniai dydiai; jie
mstomi vienu aktu, kuris vyksta viename nedalomame laikotar
pyje, nes ir laikas yra toks pats tolydinis dydis, kaip ir pavyz
diui ilgis. Bet potencijoje tiek ilgis, tiek ir laikas yra dalomi.
tai kodl, dalijimo procesui vykstant, kiekviena dydio dalis
mstoma per tam tikr atskir laikotarp, kaip atskiras aktas.
6. Nuo tolydini dydi Aristotelis skiria dar kit nedalomj ob
jekt r, daikt formas, kurios irgi mstomos vienu nedalomu
proto aktu, vykstaniu nedalomame laikotarpyje. Bet daikt for
mos skiriasi nuo tolydini dydi tuo, kad savo esme yra neda
lomos, t. y. nedalomos ne tik aktualiai, bet ir potencialiai, nes
formos yra tai, kas daiktams suteikia apibrt vienyb. Dalomum galima joms priskirti tik atsitiktinai, o ne i* esms, kaip to
lydiniams dydiams, btent ta prasme, kad tas laikotarpis, ku
riame vyksta formos mstymas, yra dalomas, t. y. gali bti ilges
nis arba trumpesnis. Taiau toks esminis nedalomumas pastebi
Aristotelis gldi tam tikru bdu ir tolydiniuose dydiuose, tu
riniuose savo specifin form. Laiko arba ilgio forma arba bend
ra svoka yra tai, kas pagrindia kiekvieno atskiro laikotarpio
arba ilgio vienyb.
7. Pagaliau treij nedalomj objekt r sudaro tos prieybs
ir neigiamos svokos, kurios paymi tam tikros savybs netur
jim. iai riai priklauso vis pirma tolydini dydi skiriamo
sios ribos takas arba akimirka. Abiem iais atvejais paneigia
mas tolydumas ir tokios prieybs kaip bloga arba juoda, kurias
protas pasta tiktai tiek, kiek jie pasta ir teigiam prieyb
(gera, balta). Vadinasi, potencialiai protas turi turti savyje abi
prieybes ir, paindamas neigiamj, turi sutapti su ja.
8. Pirmasis judintojas dievas neturi prieybs, nes jis yra nekintamas,
o prieybs gali atsirasti tiktai ten, kur yra kitjimas, t. y. vie
nos prieybs perjimas kit. Dl tos paios prieasties jis yra
gryna aktualyb, nesurita su jokia materija (potencija), ir jo
mstymo objektu gali bti tiktai jis pats.
9. Daikt esms yra grynos abstrakios formos, kuriose nebra jun
tamj (susijusi su materija) poymi. Tatai (intelekto) savybi
niai objektai, kuriuos jis pasta tiesiogine intuicija, kuri nie
kuomet neklysta.
183

V II.

1. Aristotelis ia primena tai, kas jau buvo pasakyta III, 5.

2. Aristotelis pabria, kad negalima tapatinti jutiminio suvokimo
su judjimu (plg. Met. 2 79), kuris yra neubaigtas procesas,
neubaigta aktualyb. Jis apibdina jutimin suvokim kaip
vyksm, kur sugebjimas auktesns (antrins) potencijos prasme
nepatiria esminio pasikeitimo, o tik atskleidia ir aktualina tai,
kas potencialiai jau gldi jo bsenoje, ir tokiu bdu pasiekia sa
vo prigimtin tiksl.
3. Jutiminis suvokimas yra taip pat, kaip ir paprastas galvojimas,
tam tikras sprendimo aktas, kuris k nors teigia arba neigia. Bet
kai suvokim lydi malonumo arba nemalonumo jausmas, tai tei
gimas ir neigimas gyja kitoki specifin reikm, btent kas
siektina arba vengtina praktiniu atvilgiu, t. y. kas gera arba
bloga. Taigi siekimas ir vengimas yra skirtingos to paties suge
bjimo aktualybs.
4. Diskursyvinis mstymas skiriasi nuo jutiminio suvokimo tuo, kad
jis msto, remdamasis vaizdiniais, kurie iuo atveju pakeiia po
jius. Ir diskursyvinis protavimas gali gyti praktin pobd ir
gali skirti tai, kas gero ir blogo atvilgiu yra siektina arba veng
tina. Apskritai protavimas negali vykti be vaizdini pagalbos.
5. Dauguma komentatori pripasta, kad arba iame ilikusiame
tekste yra spraga, arba kad jis yra iek tiek sugadintas. Todl
neaiku, kaip Aristotelio nurodytas pavyzdys (regjimo ir girdji
mo vyksmai) turi iaikinti ankstesnius samprotavimus. Galima
tiktai spti, kad Aristotelis nori ikelti aiktn t ry, kuris,
vaizdiniams tarpininkaujant, jungia diskursyvin mstym su ju
timiniu suvokimu. Pastarasis, sprsdamas vienija ir skiria atskirus
jutimus, jis gali atlikti it darb dl to, kad tie skirtingi jude
siai, kuriuos juntamieji objektai sukelia atitinkamuose kno pavir
iaus organuose, pagaliau sueina vien centrin organ ird.
O kadangi vaizdiniai i prigimties nesiskiria nuo poji, kaip j
atbalsiai arba atspindiai, tai diskursyvinis mstymas, jiems pa
dedant, gali remti savo abstraki veikl tuo darbu, kur yra at
likusi bendroji jusl.
6. Aristotelis ia trumpai kartoja t pat aikinim, kur yra davs
III. 2: bendroji jusl skiria skirtingus pojius, priklausanius tai
paiai riai (balta ir juoda) arba skirtingoms rims (saldu ir
ilta) ta paia prasme, kaip takas skiria dvi tos paios linijos
atkarpas. Ji (bendroji jusl), kaip sprendiantysis sugebjimas, yra
viena analogikai ribai, bet ji yra dvejopa, daugiareikm tiek,
kiek ji santykiauja su dviem skirtingais pojiais, taiau ne ta
paia prasme, kaip suvokiami jos juntamieji objektai, nes skai1*4

iaus atvilgiu tie objektai yra du dalykai, o bendroji jusl

viena.
iam painiam tekstui aikinti Aristotelio komentatori buvo
pasilyta daug skirting interpretacij, i j labiausiai tiktina,
ms manymu yra ta, kuri tik k esame idst.
7. Kad bendroji jusl sprendia apie vienari ir nevienari
poji skirtingum vienu ir tuo paiu bdu, Aristotelis aikina
dar tokiu samprotavimu: jei vienos jusls prieybs santykiauja
tarp savs tuo paiu bdu kaip kitos jusls prieybs, galima nuA (balta)
C (saldu)
J apvert
statyti toki proporcij: ---- - = ---- -
B (juoda)
D (kartu)
A (balta)
B (juoda)
gausim ------------------ == ------------------. Pateiktoji interpretacija yra
C (saldu)
D (kartu)

8.

9.

10.

11.

Rodiero ir Christo; nors aplamai itas pavyzdys yra aikinamas ir

kitaip.
Aristotelis ia pavyzdiais aikina, kaip praktinis protas sudaro
gero (siektino) ir blogo (vengtino) svokas: jis pagauna jas ne
tiesioginiu bdu, o itraukia i juntamj duomen. Tai gali bti arba
jutiminiai spdiai, kaip rodo judanio fakelo pavyzdys arba
vaizdiniai, gaunami mums svarstant, kokios bsimos pasekms
gali iplaukti i esamosios padties.
Bdamas nukreiptas gera ir bloga, praktinis protas priklauso
nuo teorinio proto, nes skirti gera ir bloga galima tiktai pai
nus, kas yra teisinga arba klaidinga. Skirtumas yra tik tas,
kad teisingo ir klaidingo prieyb turi absoliui reikm, o gero
ir blogo prieyb reliatyvi.
Atsivelgdamas konkrei padt, praktinis protas msto daik
tus (j formas) kartu su atitinkama materija. Teorinis protas ga
li mstyti daikt formas tiek ryium su materija, tiek abstrak
iai. Riestanosikumas yra forma, knyta nosies materijoje.
Atskyr form nuo materijos, gausime abstraki linkimo svo
k. Abstrakioms svokoms padedant, mstomi matematikos ob
jektai, nors realybje jie savarankikai neegzistuoja ir visuomet
yra susij su tam tikros materijos tsumu.
Ilikusiuose Aristotelio ratuose mes niekur neaptinkame io
klausimo nagrinjimo.

VIII
1. Ranka yra vis ranki rankis ta prasme, kad ji galina mog
naudotis visais jo padarytais rankiais.
2. Jutiminis painimas yra svokinio painimo btina slyga ir jo
pagrindas. Plg. Loko formul: nihil est in intellectu, quod non
prius fuerit in sensu.
185

3. T. y. matematikos svokos.
4. Vaizdiniai yra nematerials ta prasme, kad jie gali atsirasti, kai
j neatitinka joks materialus objektas. Tuo jie skiriasi nuo poji.
5. Atskiruose vaizdiniuose dar nra tos sintezs, kuri yra bdinga
diskursyviniam mstymui (teigimo ir neigimo aktams). Bet i to
negalima sprsti, kad vaizdiniai sutampa su tomis vieninmis s
vokomis, kurias intelektas pasta tiesiogine intuicija, nors itas
intuicinis intelekto aktas ir yra lydimas tam tikr vaizdini.
IX
1. Plg. III, 2.
2. Atsakydamas it klausim Aristotelis vl pabria: apie atski
ras sielos dalis galima kalbti tik ta prasme, kad jos yra tos pa
ios sielos sugebjimai, kurie skiriasi savo funkcijomis ir taip
santykiauja vieni su kitais, kad auktesnieji sugebjimai remiasi
emesniaisiais. Todl juos galima skirstyti tik logine, o ne realia
prasme.
3. ia turima omenyje Platonas ir jo mokykla.
4. Geismas, aistra ir noras yra tos paios gimins siekimo skir
tingos rys.
5. 2r. Aristotelio ratus: De somno, De respiratione.
6. Apie kok kit prad Aristotelis ia galvoja, komentatoriai ai
kina skirtingai. Greiiausiai tai mogaus laisvas pasirinkimas arba
apsisprendimas pritaikyti savo teorines inias praktikai.
7. Sprsdamas klausim, koks sielos sugebjimas gali bti pirmi
nis judjimo variklis organizmuose, Aristotelis nagrinja kiekvie
n sugebjim atskirai ir prieina ivad, kad tai negali bti nei
maitinanioji, nei juntanioj i siela; tam prietarauja neginytini
faktai. Nagrindamas mstantj sugebjim (prot), Aristotelis
tuo tarpu neduoda galutinio atsakymo. Jis tik nurodo, kad teori
nis protas (intelektas) nra susijs su praktine veikla, o prakti
nis protas, kuris svarsto tai, kas yra sektina arba vengtina, toli
grau ne visuomet nulemia mogaus elges, danai j veikia ms
neprotingi geismai. Bet bna ir toki atvej, kai mogaus emes
nieji siekimai turi nusilenkti praktinio proto nurodymams. Todl,
sprendiant klausim, kas yra gyvuli judjimo pirminis variklis,
belieka dar iaikinti, kuriam i mint dviej veiksni reikia
priskirti pirmenyb. it klausim Aristotelis atsako sekaniame
skyriuje.
X
1. Skiriant du judjimo variklius siekiantj ir mstantj sugeb
jim, reikia pastarj imti platesne prasme. Jis aprpia ne tik
186

prot, bet ir vaizduot. Tie gyvuliai, kurie neturi proto, naudoja

si savo veikloje vaizduote, o monms ji kartais pakeiia prakti
n prot.
2. Tas tikslas, kur yra nukreiptas praktinis protas ir kuris prot
judina, yra siekiamasis objektas. I to aikja, kad praktinis pro
tas pradeda veikti tik tam tikro siekimo takoje, vis vien ar tas
siekimas bus geismas, aistra ar noras. Vadinasi, pirminis jud
jimo variklis yra siekimas, arba tiksliau siekiamasis objektas,
t. y. tikras arba tik tariamas gris. Praktinio proto vaidmuo yra
antrinis, jis turi surasti tinkamas priemones pasiekti siekiam
tiksl ir todl jo samprotavim galutin ivada sutampa su veiks
mo (judjimo) pradia.
3. Kadangi tai, kas yra gera ir siektina, teturi reliatyvi reikm,
t. y. priklauso nuo esam konkrei aplinkybi, tai praktinis g
ris priklauso ne btinumui, o atsitiktinumui.
4. Tiktai protas sugeba skirti esamj ir busimj laik ir tuo pra
plsti gyvos btybs laiko suvokimo akirat.
5. Tai reikia: siekiamieji objektai yra vairs.
6. T. y. judesys, kuris aktualina savo entelechij.
7. Situos santykius galima pavaizduoti tokia schema.

S iek ia m a sis o b je k ta s

gris

^ S ie k im a s
judinam as
judintojas

Jutimo
judjim as

Gyvulio
[judjimas
tik
judinamas

nejudam as
Judintojas -

8. Aristotelis ia galvoja apie snar, kuriame du kaulai yra taip

sujungti, kad vieno ikilus pavirius glaudiai sueina su antro
lenktu paviriumi. Ikiliajam paviriui judant, lenktasis rimsta,
atlikdamas atramos tako funkcij. Tokiu bdu vieno kaulo ra
mybs bsena, o antro judjimas slygoja vienas kit, vadinasi,
organo veikimas grindiamas ramybs ir judjimo koreliatyvikumu. ia prasme Aristotelis ir tvirtina, kad judjimo pradia ir
pabaiga sutampa. ituo pavyzdiu Aristotelis aikina, kaip tas or
ganas, kuris siekia, ijudina kitas kno dalis ir pagaliau vis k
n. Kitame veikale, Motus animalium, Aristotelis nurodo, kad
siekimo ir lydinij j jausm poveikis knui pasireikia pir
miausia atitinkamo organo suilimu arba atalimu.
9. skirtum Aristotelis tiksliau apibria sekaniame skyriuje.
187

XI

1. Aristotelis vadina emesniuosius gyvulius netobulais ta prasme,

kad j organai, kuriais jie santykiauja su iorine aplinka, ir ypa
painimo organai, yra maiau isivyst.
2. Tokiu bdu Aristotelis skiria tris vaizduots ris: a) svarstanij vaizduot, kuri yra susijusi su protu ir galina mog palyginti skir
tingus grius ir pasirinkti t, kuris turi didesn vert; b) jutimin
vaizduot, kuri dar nesugeba protauti ir todl danai klysta, pa
sirinkdama ne t elgesio bd, kuris tam tikru atveju yra tinka
miausias. Si vaizduots ris priklauso auktesniesiems gyvuliams;
c) emesnij gyvuli vaizduot, kuri yra neryki ir gali su
kelti tiktai neapibrtus judesius, netobulai atitinkanius siekiam
tiksl.
3. Tai reikia: tam tikra nuomon iplaukia sprendimo forma i
protavimo kaip pastarojo ivada, o protavimas vyksta konkre
iais vaizdiniais.
4. Aristotelis turi omenyje kratutin nejudanij vaigdi sfe
r, kuri savo sukimusi judina ir visas kitas vidujines dangaus
sferas.
5. Siekim takoje mogaus siel gali sujudinti trys skirtingi jude
siai, kai a) arba protingas noras nugali neproting geism,
b) arba geismas nugali praktin prot, c) arba vienas neprotin
gas siekimas veikia antrj.
6. Praktinis protas turi remtis teoriniu protu (intelektu) todl, kad
pastarasis jam nurodo siekiamj objekt gr, o paindamas
gr, teorinis protas (intelektas) pats nejuda, nesikeiia, nes ak
tualina tik gldinias jame potencijas.
7. Aristotelis paymi, kad praktiniame silogizme, kuris nukreiptas
mogaus veikl, sprendiamj reikm turi maoji premisa, nu
rodanti t individual atvej, kuriam turi bti taikoma suformu
luota didiojoje premisoje bendra elgesio norma, nes kaip tik ma
oji premisa nustato, kam ir kokiu bdu reikia veikti (judti).
Didioji premisa yra surita su veiksmu (judjimu), tik maajai
tarpininkaujant.
XII
1. ia apie gyvulius ir augalus.
2. T. y. augalai.
3. Tie gyviai, kuri knas yra sudarytas tik i vieno elemento, pa
vyzdiui augalai, sudaryti i ems, negali turti lytjimo jusls,
o be lytjimo jiems negali priklausyti ir visos kitos jusls.
188

4. Tai pagrindinis Aristotelio teleologins pasauliros principas.

Apie atsitiktinumo reikm Aristotelio filosofijoje r. Phys., II,
8, 198, 1, 35.
5. Galvojama apie augalus ir kai kuriuos emesniuosius gyvulius.
6. Jei protas nesiremt jutimais, jis neturt jokio ryio su iori
niu pasauliu.
7. Plg. De sensu, I, 436 b, 18.
8. Aristotelis ia pavaizduoja jutimo vyksm, palygindamas j su me
chaniniu veiksmu, kai vienas knas juddamas stumia antr, o
antrasis ijudintas stumia trei ir taip toliau.
9. 2r. II, 8.
10. Aristotelis ia turi omenyje Empedokl ir ypa Platon, kuris
aikina regjim tuo, kad viesa, sklindanti i matomo daikto, su
sitinka su ugnimi, ieinania i akies.
XIII
1. Aristotelis rodo, kad gyvulio knas negali susidti tik i vieno
elemento, o turi bti sudarytas i daugelio. Visi gyvuliai turi ly
tjimo jusl, todl ir j knai turi turti toki savyb, kuri leist gy
vuliui justi lietim. Lytjimo organas negali bti sudarytas tiktai
i ugnies, oro arba vandens, nes tie jutimo organai, kurie susi
deda i i element, suvokia objektus .ne tiesiog juos palietus,
o tik iorinei aplinkai tarpininkaujant. Lytjimo organas negali
susidti ir i vienos ems dl to, kad, pirma, jis suvokia ne tik
ems specifines ypatybes, bet ir kitas lieiamsias savybes;
antra, kad tos kno dalys, kurios yra sudarytos daugiausia i
ems, kaip antai, kaulai ir plaukai, nieko nejunta. Dl tos pa
ios prieasties ir augalai neturi lytjimb jusls. I to aikja,
kad lytjimo organas turi susidti i daugelio element, kaip ir
visas gyvulio knas.
2. Pavyzdiui apnuodytas oras.
3. Pavyzdiui nuodai.

14 Apie siel

ODYNLIS

1. adiairetos

nedalomas, neskaidomas realia ir logine pras

me; sinonimas amers.

2. aisthesis, aisthema
to aisthtikon
to aisthton
to aistheterion
3. aitia = to dioti
lotynikai cau
sa

pojtis, jutimas, jutiminis suvokimas,

4. alloiosis
5. to alogon
6. amers
7.

analogia

8. antikeimena
9. anti'phasis
10. antithesis

11. apaths
12. apeiron
to apeiron
13. aphairesis
14. apodeixis
15. apophansis

jusl, sugebjimas justi,

jusls objektas,
jutimo organas.
1) realioji prieastis; 2) loginis pagrindas;
3) kartais aitfa arch pradas,
causa materialis hyle; causa formalis
eidos; causa finalis
tlos.
kokybinis pasikeitimas, r. metabole.
neracionalioji arba neprotingoji sielos dalis.
neturs dali, be dali, r. adiairetos.
analogija, toki dviej santyki panaum as arba
tapatum as, kuri nariai priklauso skirtin
goms giminms.
prieingumo nariai, prieybs, r. antithesis
prietaraujanti tez, prietaravimas.
prieingas teiginys, prieingumas, kuris gali
bti: 1) kontrarinis; 2) kontradiktorinis;
3) santykio nari prieingumas (pvz., pai
nimo subjekto ir objekto).
nekintamas, neveikiamas kito.
beribis, nebaigiamas;
nebaigiamyb, beribikumas.
abstrakcija lpginio veiksmo prasme.
mokslinis rodymas, paremtas teisingomis pre
misomis.
neigimas; neigiamas pasakymas.
191

16. arche
17. ateles
18

atomos
ta atoma
atomon eidos

19. automaton
to automaton

pradia, pradas realia arba logine

r. aitia.
neubaigtas, netobulas, r. tleios.

prasme;
^

nedalus, neskaidomas,
atomai,
paskutin arba konkreiausia ris, kuri ne
skirstoma emesnes ris.
1) savaiminga, savaime; 2) atsitiktinis,
be racionalios prieasties, r. tyche.
B

20. bi'aios
bia
21. btilesis
bleutik 1 fanlogistik Jtazi'a

priverstinis,
priverstinai, prievarta, jga.
noras; racionalus arba protingas siekimas, pa
remtas protu,
svarstanioji arba protin vaizduot.
C

22. choridzein
choristos
achoristos

atskirti realia arba logine prasme,

atskirtas,
neatskirtas, neatskiriamas.

23. dektikos

sugebs k nors pasiimti, pasisavinti (pvz.,

formas, prieingas savybes), imtuvas.

24. diairesis
diairetos
25. he dialektik

skirtumas loginio veiksmo prasme;

dalus, skirstomas.
dialektika, sugebjimas svarstyti ir sprsti i
keltas problemas, remiantis tam tikromis
prielaidomis; dialektinis inojimas priklauso
manymo sferai, nes remiasi teiginiais, kuri
teisingumas dar nepatikrintas, r. doxa.
dispozicija, palinkimas,
kartais d. hexis.
diskursyvinis mstymas, vyksts protaujant,
sugebjimas protauti,
protingoji arba mstanioji sielos dalis.
skirtyb, skirtumas, log. prasme specifinis skir
tumas, skiris r nuo gimins,
paskutinis skirtumas sutampa su daikto esme.

26. diathesis
27. dianoia
to dianoetikon
28. diafora
teleutaia dia
fora
29. to dioti
192

dl ko, prieastis, r. aitia.

30.

doxa
doxadzein

nuomon, manymas, nuovoka, inojimas, kuris

yra dar netikras, tik tiktinas ir neturi moks
lins verts,
turti nuomon, manyti.

31.

dynamis

1. potencija, gim tas arba gytas sugebjimas

k nors veikti arba patirti ir tuo paiu per
eiti auktesn (tobulesn) bsen aktua
lyb. 2. galimumas vykdyti skirtingus ir net
prieingus veiksmus; vykdyta potencija
entelechija.

32.

eidos

1. forma (sinon. morfe, logos), apsprendianti

daikto esm, jo savybes ir bsenas; daikto
formalioji prieastis.
2. ris log. prasme, kuri priepastatoma g i
minei.
bti, egzistuoti; c. dat. pvz. bti mogumi
= mogaus esm formalioji substancija,
r. sia,
btis, kas yra, egzistuoja,
realieji daiktai,
nepilnas apibrimas, n u ro d s. daikto gimin
arba tam tikr savybin ypatyb,
daikto esms apibrimas,
turinti siel btyb,
prieyb, r. antithesis, antikeimenon.
kas gali bti (sinon. dynaton, prieyb: anank a io n kas btina).
veiksmas, aktas arba jo idava aktualyb =
tikrov; potencijos vykdymas, potencijos
prieyb.
forma arba knyta m aterijoje svoka.
entelechija energijos
sinonimas,
daniau
siai akto idava, potencijos pavirtimas ak
tualybe.
geismas, geidulys, siekimas susijs su kno po
reikiais,
geidianioji siela.

33. einai
to on
ta onta
to ti esti
to ti en einai
34. to mpsychon
35. to enantion
36. endechomenon
37. enrgeia

38. nhylos logos

39. entelcheia

40. epithymia
to epithymtikon
41. epistlm
episteton
to epistmonikon
42. to ephexes

mokslas, inojimas, kurio teisingum as yra u

tikrintas, prieyb-manymas (doxa),
mokslinio painimo objektas,
protinio painimo sugebjimas.
eins eilje paskum kit.
193

43. to schaton
(eidos)
schatos horos
44. chein
ta echomena
to echomenon

log. konkreiausia ris, kuri nebeskirstom

atomon eidos,
silogizmo kratutinis maasis terminas.
turti tam tikr savyb arba bsen,
ivestins savybs,
kas gretima, gretimumas.
G .

45. gnesis
gignesthai
to gentikon
gnos
46. gign6skeln

tapsmas, atsiradim as (sinon. kinsis arba metabole),

tapti, atsirasti, gimti,
sugebjimas gimdyti, priklauss maitinaniajai
sielai,
gimin log. prasme, priepastatoma riai
(eidos).
painti plaija prasme, tiek mokslinio paini
mo, tiek manymo atvilgiu.
H

47.

hapltis

48.
49.
50.
51.

hexis
homogens
homoeids
ta homoiomere
ta anomoiomere
52. horismos

53. to h hneka

vieninis, paprastas fizine arba logine prasme

(sinon. adiaireton, asyntheton).
gyta pastovi bsena, lot. habitus, r. diathesis.
tos paios gimins.
vienaris, tos paios ries.
vienodos sudties (prigimties) dalys,
nevienodos sudties dalys, kno organai,
log. apibrimas.
dl ko kas nors yra, tikslas, lot. causa finalis
(sinon. tlos).

54. historia

apraymas, mokslinis tyrinjimas.

55. hyle
hyle, aisthet
hyle not
prote hyl
eschate hyl

mediaga, materija,
juntamoji materija,
intelektin materija,
pirmin, visikai neapiforminta m aterija arti
miausia formai, t. y. tinkanti tam tikrai for
mai gauti.
priklausyti kam, bti, egzistuoti.
hipotez, prielaida, pagrindianti kur nors
moksl.

56. hyparchein
57. hypothesis
58.
194

hypokeimenon

substratas, subjektas, prieybi pam atas da

niausiai ymi materij arba konkret daikt.

59.

hypolpsis

nuovoka, nuomon, susidariusi i daugelio su

vienyt patirties duomen. Bendra, nedife
rencijuota prasme galvojimas.

I
60. idea

61. idios

62. kataphasis
63. kategoria

64. to k a thauto

65. to k at hkaston
66. to kathol
67. kinesis
to kintikon
to kintin
68. krinein
to kritikon
69. kyrios

70. logos
logismos
to lcgistikon

idja, forma, pavidalas, log. ris; sinon. eidos,

morf. Platono idjos tobuli daikt pirm a
vaizdiai.
savybinis poymis, kuriuo vienas daiktas ski
riasi nuo kito; log. specifinis skirtumas
(sinon. oikeios).

tvirtinimas, teigimas.
kategorija, predikatas; log. bendriausios gimi
ns, apsprendianios skirtingus bties b
dus.
1) daiktas kaip toks (jo esm); 2) esmin daikto
savyb; 3) su kuo daikto esm susijusi b
tinu santykiu; prieyb: symbebkos.
atskiras, pavienis daiktas, individas, prieyb:
to kathol.
kas bendra, taikoma daugeliui objekt.
judesys, judjimas; kartais pasikeitimo sinoni
mas (metabol).
judintojas, judjimo variklis arba
prieastis,
sprsti, skirti.
sprendiantysis sugebjimas,
sprendiamasis, pirmasis veiksnys.

1) odis; 2) svoka; 3) formos ir apibrimo

sinonimas; 4) loginis pagrindas, argumentas;
5) proporcija, daikto sudties dsningumas,
protavimas, samprotavimas,
protingoji sielos dalis.
M

71. mthodos
72. to mson

metodas; tyrinjimo bdas.

vidurys tarp dviej prieybi,
vidurinis terminas.

73. metabol

pasikeitimas bendra prasme, apimania tiek

tapsm, tiek visas judjimo ris.

log. silogizmo

195

74.

to metaxy

75. mi'xis

tarpininkas, tarpin aplinka.

maiymas, miinys.

76.

monas

vienetas, neskaidomas kiekis.

77.

morf

forma (sinon. eidos).

78.

ns1

1) plaiausia prasme sugebjimas painti ap

skritai,
pasireikis mstymu,
manymu,
vaizdavimusi ir jutiminiu suvokimu; 2) siau
resne prasme sielos m stantysis sugeb
jimas, protin intuicija; 3) siauriausia pras
m e protins intuicijos pradas. Zr. dianoia,
1) mstymas bendra prasme; 2)
intuityvus
mstymas,
mstymo objektas, mstomasis dalykas,
mintis, idja,
m stantysis sugebjimas.

nosis
to noton
noma
to noetikon

79

oikeios

80. orexis
to orekton
to orektikon

81. pathos
pathema
paschein
pathetikos
82. to pan
83. peras
84. phantasia
phantasm a
to phantastikon
85. phora

savasis, savybinis, priklauss daikto prigimiai,

log. prasme sinon. idios.
siekimas bendra prasme; jo rys epithymia,
thymos ir blesis,
siekiamasis objektas,
siekiantysis sugebjimas priklauso juntaniajai
sielai.

kintama, pasyvi bsena arba pasikeitimas, kur

daiktas patiria kito daikto veikiamas,
pathoso sinonimas; kartais ymi pasyvios b
senos prieast,
bti kito daikto veikiamam,
pasyvus,
visuma, visata,
riba.
vaizduot, vaizdavimasis,
vaizdinys,
sugebjimas vaizduotis, vaizdavimasis.
judjimas erdvje, persiklimas i vietos viet.

1 Pirmoji ir antroji ns reikm veriama odiu protas, o treio

ji intelektas. Ten, kur ns gali turti ir 2-j ir 3-j reikm, vartoja
mas odis protas, pridjus skliausteliuose intelektas.
J 96

86. phronsis

87. physis
ta phyta
ta phyomena

1) protingumas plaia prasme; 2) siauresne

prasme protingumas, pasireikis, vykdant
gr.
1) gamta plaia prasme, reali daikt visuma;
2)
gamtos teleologin santvarka; 3) atskiro
daikto prigimtis,
gyviai, ypa augalai,
augalai.

88. polesis

daikto gaminimas, gamyba, kryba.

89. poion
90. poson
91. praxis

kokyb (kat.).

92. proairesis
93. pros ti

94. stresis
95. stoicheion
96. symbainein
symbebkos

97.
98.
99.
100.
101.
102.

symbebkos
k at hauto
symprasma
symphysis
synaition
to synechs
synthesis
to synolon

103. schma
ta schemata

104. tlos
tleios
105. thesis
thetos
106. thon'a

kiekyb (kat.).
veikimas, veiksmas.
laisvas apgalvotas pasirinkimas.
reliatyvus, santykinis, santykis (kat.).

kurios nors savybs arba bsenos netekimas,

turjimo (hexis) prieyb; lot. privatio.
fizinis elementas,
atsitikti, pasitaikyti, log. sekti,
atsitiktinis, neesminis, lydimasis,
ivestinis,
lot. akcidencija (bsena, savyb),
daikto esmin ypatyb.
silogizmo ivada.
organin, glaudi ssaja.
pagalbin, padedamoji prieastis, slyga.
tolydumas, vientisumas.
junginys.
konkreti formos ir materijos visuma arba ju n
ginys, individas.
iorin figra, pavidalas; kartais eidos'o sino
nimas.
Demokrito atomai.

tikslas,
pasieks savo entelechij, tobulas,
teiginys, prielaida,
uims viet erdvje.
protin kontempliacija, aktualus mstymas; teo
rinis inojimas.
197

107. to threptikon
108. thymos
to thymikon
109. to toionde
110. tode ti
111. tych

maitinanioji siela.
drsumas, aistra, siekimo ris,
aistringoji sielos dalis,
tam tikros kokybs daiktas,
konkretus daiktas, individas,
atsitiktinumas (sinon. automaton).
U

112. Osia

1) substancija, savaranki btis, bties pradas;

2) pirmin substancija tode ti (individas),
konkretus daiktas, materijos ir formos ju n
ginys; 3) antroji substancija forma, daik
to esm, lot. essentia; 4) hypokeimenon
materija.

BIBLIO GR AFIJA

T e k s t a s ir v e r t i m a i
1. Aristotelis opera d. Bekker, Berlin 1831. graik. originalas
2.

lot. vertimas
3. Aristotelis de anima ed. Biehl und Apelt, Leipzig, 1926.
4. Aristoteles ber die Seele, bersetzt von Dr. A. Busse, Leipzig,
1922.
5. ApHCTOTejib o nyuie, npeaHCJi. B. K- CepeacHHKOBa, nepeBOA h npnMenaHHH n. C. llonoBa, MocKBa, 1937.
6. Aristote de Tarne trad, et notes par I. Tricot, Paris, 1934.
7. Aristote Trait de Tame, d. G. Rodier, Paris, 1900, avec comm. fr.
PANAUDOTA LITERATORA

1. B. H. JleHHH, OHJioeo(j)CKHe TeTpa^H, rocnojiHTH3AaT, 1947.

2. pHCTOTejib, MeTa(J)H3HKa,
nepeB. h np H M eq.
A. B. Ky^HUKoro,
OrH3 1934.
3. A. C. AxMaHOB, JIorHMecKoe yeHHe ApHCTOTejin, m n. MOFIH,
MocKBa, 1954.
4. W. Jager, Aristoteles, Berlin. 1923.
5. C. Piat, Aristote, Paris, 1912.
6. L. Robin, La pense greque, Paris, 1932.
7. L. Robin, Aristote, 1944, Paris.
8. W. D. Ross, Aristotle, London, 1923.
9. E. Zeller, Phil. d. Griechen, Band II, 2. Leipzig.
10. H. Bonitz, Index Aristotelicus, Berlin, 1955.

TURINYS

I. Aristotelio filosofijos
II.

vieta filosofijos istorijoje .................

Traktato Apie siel reikm ir vieta Aristotelio filosofin

je sistemoje

III. Artimiausi Aristotelio pirmtakai Sokratas ir Platonas . . . .

IV. Aristotelio filosofijos pagrindai ..................................................
1.
2.
3.
4.
5.

Platono idealizmo kritika ...........................................................

Forma ir m aterija ................
Potencija ir aktualyb ...............................................................
Form ir potencij hierarchijos ir individuacijos pradai . .
M aterija Aristotelio pasauliroje netobulumo ir atsi
tiktinumo prieastis ...................................................................
6. Substancijos svoka. Pirminis judintojas. Kosmologija

8
9
9
11
12
14
17
20

V. Aristotelio psichologija ir painimo teorija ...............................

25

1. Psichologijos ryys su biologija ir fizika ..........................

2. Sielos apibrimas. Maitinanioji siela ..............................
3. Juntanioji siela
.......................................................................

25
27
29

a) Ypatingoji lytjimo reikm ...............

b) Poji rys ir j objektai. Bendroji j u s l ......
30
c) Vaizduot ..............................................................................

29
36

4. Mstanioji siela ...........................................................................

37

a) Pasyvusis ir aktyvusis p r o t a s ...............................

b) Proto funkcijos: sprendimas ir intelektin intuicija . .
c) Protinio painimo ryys su jutiminiu painimu . . . .

37
39
41

5. Sielos siekimai gyv btybi judjimo prieastis . . . .

VI. Aristotelio filosofijos vertinimas ..................................................
1. Formos ir materijos problematika ...........................................
2. Bendro ir atskiro, btinumo ir atsitiktinumo dialektika . .
3. Forma dsningumo principas ...........................................k.

43
46
46
49
50
201

4. Aristotelio paira prieastingum .......................................

5. Substancijos ir santykio kategorij reikm Aristotelio filo
sofijoje
....................
6. Form hierarchijos teigiama reikm. Evoliucijos idjos
uuomazga
.........
7. Aristotelio logikos reikm, jos udaviniai ir tiesos kri
terijus ...............................................................................................
8. Kas yra gyva Aristotelio traktate Apie siel? .................

51
53
55
56
59

Pirmoji knyga
I skyrius. Psichologijos reikm. Pagrindins psichologijos
problemos ir j nagrinjimo sunkumai ...................................
II skyrius. Istorin apvalga. Aristotelio pirmtak pairos
siel .......................................................................................................

61
65

III skyrius. Demokrito, Platono ir kit senovs filosof pair

kritika: siela nra pats save judins pradas ...........................
IV skyrius. Pitagoriei ir kai kuri platonizmo teorij kritika:
siela nra nei harmonija, nei pats save judins skaiius

75

V skyrius. Empedoklo ir Demokrito teorij kritika: sielos ne

galima tapatinti su materijos elementais ...............................

79

70

Antroji knyga
I skyrius. Bendras sielos apibrimas .......................................
II skyrius. Sielos apibrimo aikinimas. Pagrindiniai sielos
sugebjimai arba dalys ...............................................................
III skyrius. Sielos sugebjim savitarpio santykiai ir j hierar
chin santvarka ...............................................................................
IV skyrius. Maitinanioji siela ..........................................................
V skyrius. Juntanioji siela ..............................................................

86
88
92
94
98

VI skyrius. Jusli objektai: daikt savybins ypatybs, atsitik

tins ir bendrosios juntamosios savybs ............................... 101
VII skyrius. Regjimas ir jo objektai .............................................. 102
VIII skyrius. Klausa ir jos objektai. B a l s a s .....................................
IX skyrius. Uosl ir jos objektai ............
X skyrius. Skonis ir jo objektai ......................................................
XI skyrius.

Lytjimas ir jo objektai ..............................................

X II skyrius. Jutiminio suvokimo esm

202

..........................................

105
109
111
113
117

Treioji k n yga

I skyrius. Kodl yra tik penkios jusli rys? Bendrosios ju s

ls sryis su kitomis juslmis ir jos pirmin funkcija.
Atskir jusli skirtumai ir reikm daikt painimui . . . .
II skyrius. Kitos bendrosios jusls funkcijos. Aktualaus pojio
ir juntamojo objekto formos sutapimas. Kuria prasme juti
mams yra bdingas tam tikras proporcingumas ...................
III skyrius. Kuo skiriasi mstymas nuo jutiminio suvokimo?
Vaizduot, jos funkcijos ir skirtumas nuo jutiminio suvoki
mo ir nuo mstymo ...................................................................
IV skyrius. Proto nekintamumas ir nepriklausomumus nuo k
no. Kuo skirasi proto objektai nuo juntamj objekt? Mas
tymo akto sutapimas su mstomuoju o b je k tu ...........................
V skyrius. Pasyvusis ir aktyvusis protas ...................................
VI skyrius. Dvi protinio painimo rys ir j objektui; I) Dis
kursyvinis mstymas, 2) Intelektin intuicija .......................
VII skyrius. Jutiminio ir protinio painimo ryys su tfyvl veik
la. Vaizduots vaidmuo praktiniame painimo .......................
VIII skyrius.
slyga

Jutiminis painimas btina protinio painimo

...............................................................................................

IX skyrius. Kuria prasme galima skirti atskiras nIoIom dalis?

Kuri sielos dalis gali bti judjimo varikliu? .......................
X skyrius. Judjimo varikliai siekimai ir j objektui. Proto
vaidmuo mogaus praktinje veikloje .......................................
X I skyrius. Vaizduots vaidmuo gyvuli veiksmuose. Jutimin
ir protin vaizduot .......................................................................
X II skyrius. Biologin atskir jusli reikm ...............................
X III skyrius. Kodl gyvieji knai yra sudtingi? Ypatingoji lyt
jimo svarba gyvybei isaugoti ............. . ...................................

119

121

126

130
133
134
136
138
139
141
143
144
146

Komentarai
Pirmoji knyga ...........................................................................................
Antroji knyga
.................................................................................
Treioji knyga ...........................................................................................
odynlis
...................................................................................................
Bibliografija ........................................

149
159
173
191
199

203

Ap H CT OTe JI b

o ^yniE
H a JIHTOBCKOM H3bIKe
ro c n o jiH T H a y q H 3 A a T

J Ih to b c k o J I

C CP ,

1959 r .

Spec, reda k to rius B. Kazlauskas

R ed aktor G. Gustait
V ir e lis dail. K- Dokaus
Techn . redak torius J. Anaitis
Korektors G. Dominien ir A. Petrueviien
L e id in y s Nr. 5293.
T ir a a s 4000 eg z .
P a s ir a y t a s p a u s d in t i 1959. V II. 29. LV 08781
Po p ie riu s 8 4 X l0 8 y 32=3,1875 pop. lap o, 10,45 sp. 1.
+ 1 k lija, 11,57 ap sk . leid. la n k o , 44 410 e nk lai
1 sp. 1.
K aina 4,25 Rb.
S p a u s d in o V a ls t . , .V a izd o" sp. V iln iu je, S tra zd elio 1
U s a k y m o Nr. 526.