ČARLZAS DARVINAS

RŪŠIŲ ATSIRADIMAS
NATŪRALIOSIOS ATRANKOS BŪDU
$

____________ __________1 9 5 9 ______________________

VALSTYBINE POLITINES IR MOKSLINK LITERATŪROS LEIDYKLA
 T H E O R IG IN O F SFECIES
DY MEANS OF KATLlRAL SELItCTlON

ÖY
CH AR LES DA R W IN , LL,Ü.

i • t г ö i x JJ ij £ и : ю »

LON POS:
WATTS * CO4
5 * 1 IOtCNlON1S COUÄT. FLBET fiTHEET. E C4

IS ANGLŲ KALBOS VERTĖ:

K. BĖ&U6, J. DAGYS, M NATKEVICAITĖ-IVANAUSKIENĖ,
J. MANTUKAS, PR. MANTVYDAS, V. POVILAITIS
VERTIMA REDAGAVO
V . KAUNECKAS
 PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI
1959 metų vasario mėnesio 12 dieną sukanka 150 metų,
kai gimė garsiausias pasaulio biologas Čarlzas Darvinas
(Charles Darwin). Sis didysis žmogus, tikras tyrinėtojas ir mąs­
tytojas, vertas didžiausios pagarbos. Vargiai kuris kitas moks­
lininkas sukūrė tokį galingą akstiną savo mokslo šakai kles­
tėti, kaip sukūrė Darvinas biologijoje. Jo paskelbtos mintys ne
tiktai padarė perversmą šioje mokslo šakoje, bet turėjo at­
garsį ir žmonijos pasaulėžiūrai.
Senesni gamtininkai mažai tesirėmė faktais bei eksperimen­
tais, o jų išvados dažniausiai būdavo spekuliatyvaus pobūdžio.
Sio trūkumo neišvengė net toks rimtas mokslininkas kaip La-
markas, pripažindamas fantastinius veiksnius. Palyginus su se­
nesniais mokslininkais, didelis Darvino nuopelnas pirmiausia
yra tai, kad jis rėmėsi faktais. Tačiau šis trumpas posakis dar
neduoda supratimo apie tai, kaip sunku yra kartais nustatyti
faktą, net tokį, dėl kurio dabar nė kiek neabejojame. Kaip pa­
vyzdį priminsime, kiek pastangų, ginčų buvo reikalinga įrody­
mui, kad gyvulinis ir augalinis organizmas susideda iš ląstelių.
Sį faktą dabar išreiškiame trumpu posakiu, tačiau jame glūdi
ilgo galvojimo sintezė. Darvinas pats tiksliausiai mokėjo nusta­
tyti faktus, be to, sugebėjo iš milžiniškos daugybės jo panau­
dotos literatūros atrinkti patikimus faktus.
Bet Darvinas, nepasitenkinęs faktų nustatymu, ėmė juos
sintetinti. Tai buvo kruopštus ir ne mažiau sunkus darbas, ne­
gu faktų nustatymas. Savo sukurtas hipotezes jis pakartotinai
bandydavo, vis nepasitikėdamas savimi, ir priimdavo tik tuo­
met, kai visi faktai jas patvirtindavo. Jo sukurtos hipotezės ne­
buvo laikina galvosenos priemonė, skirta vien teorijos pasta­
tui palaikyti. Priešingai, jos įėjo į pačią teoriją tarytum gele­
žis į gelžbetoninį pastatą.
Vargiai kuris kitas naujai skelbiamas mokslas buvo taip
puolamas, kaip Darvino paskelbtos idėjos. Kritika buvo vienais
atvejais neobjektyvi, idealistinio pobūdžio, bet kitais atvejais —
5
6 PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI

pagrindinė ir bešališka. Tačiau Darvino mokslas atlaikė visus

ugninius bandymus ir nūdien yra stipresnis negu bet kada.
Darvino skelbiamos mintys peraugo hipotezes bei teorijas ir
virto darnia mokslo sistema. Ją remia ne tik jo paties surinkti
faktai, bet ir kitos mokslo disciplinos, kaip sistematika, ly­
ginamoji anatomija, embriologija, zoogeografija, fitogeogra-
fija ir paleontologija.
Kai kas daro priekaištą evoliucijos mokslui, kad jis operuo­
ja daugiausia tarpiniais įrodymais, o tie įrodymai turi vien re­
liatyvią Vertę. Atsirado net tokių Darvino veikalų kritikų, ku­
rie teigė, kad negali sutikti su jo išvadomis, nes patys nėra
matę organinio pasaulio keitimosi. Tokia nuomonė neturi pa­
grindo ir yra net absurdiška.
Iš tikrųjų vienos mokslo disciplinos operuoja betarpiškais
faktais, aprašydamos reiškinių būklę, kūno išvaizdą, jų san­
tykius ertmėje ir tarp savęs. Si biologijos mokslų grupė vadi­
nama biostatika; jai priklauso, pavyzdžiui, anatomija, histolo­
gija, sistematika ir kt. Kitos mokslo disciplinos operuoja dau­
giausia tarpiniais įrodymais, ypač dėl to, kad jų nagrinėjamas
objektas vystėsi tolimoje praeityje. Tokios mokslo discipli­
nos — archeologija, priešistorija. Tie tarpiniai įrodymai — tai
skeletų nuotrupos, priešistorinio žmogaus šiukšlynai (Kjökken­
möddinger), akmeniniai kirvukai, titnago durtuvai, peiliukai,
senovinė bronzinė ornamentika ir kt. Tie daiktai tiesiogiai nie­
ko nesako, ir senovėje žmonės laikė juos net gamtos jėgų pa­
dariniais arba, priešingai, dabartinio žmogaus dirbiniais, bet
mokslininkas specialistas, remdamasis vienokiomis ar kitokio­
mis detalėmis, nustato laikotarpį, kuriam šie daiktai priklausė,
nurodo jų pritaikymą ir šio laikotarpio žmonių grupės kultūros
laipsnį. Tą patį galima pasakyti apie istorinę medžiagą, nes se­
noviniai pastatai, ornamentika, paveikslai, ginklai ir raštai —
tai vis tarpiniai įrodymai, kuriuose reikia mokėti susivokti, nes
gali būti ir falsifikuotų. Žmogus dėl savo trumpo gyvenimo ne­
gali įžiūrėti to, kas buvo praeityje, bet, remdamasis aukščiau
minėtais tarpiniais įrodymais, praeities istoriją atstato taip
tiksliai, lyg būtų ją pats pergyvenęs.
Tą patį galime pasakyti apie paleontologiją. Neseni tie lai­
kai, kai iškasenos buvo laikomos „gamtos žaidimo" padarais.
Vėliau, Darvinui paskelbus savo mokslą, paleontologija virto
svarbiausiu rūšių kitimo įrodymu, tačiau net rimti gamtinin­
kai manė, kad jos vaidmuo yra ribotas. Žymus Amerikos zoolo­
gas ir evoliucionistas George Gaybord Simpson savo veikale
„Tempo and Mode in Evolution" 1944 m. rašo: „Genetikai sa­
ko, kad paleontologija yra per daug aprašomojo pobūdžio ir
 PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI 7

todėl neverta vadintis tikru mokslu. Genetikai mano, kad pa­

leontologas yra panašus į žmogų, kuris, norėdamas ištirti mo­
toro sandaros principus, atsistoja gatvės kampe ir stebi prava­
žiuojančius automobilius11.
Tokiam grubiam paleontologijos sumenkinimui prieštarauja
milžiniška pažanga, kurią šis mokslas padarė pastaraisiais lai­
kais. Dollo, o ypač Abelio, darbais pasisekė ne tik atstatyti
(rekonstruoti) seniai išmirusių gyvūnų formas, bet dargi atspė­
ti jų gyvenimo būdą. Tai padaryta remiantis netiesioginiais įro­
dymais arba, kaip sakoma, indicijomis. Įrodymai iš lyginamo­
sios anatomijos ir embriologijos yra taip pat vien indicijos,
bet tai nė kiek nemažina jų vertės. Homologinių organų palygi­
nimas ir buvimas provizorinių organų aiškiai rodo organizmų
raidos etapus. Iki Darvino laikų prisirinko daugybė faktinės
medžiagos, bet nebuvo tokio apibendrinančio proto, kuris ga­
lėtų ją sutvarkyti. Ir tik Darvinas, būdamas nepaprastai pasta­
bus ir mokėdamas sintetinti faktus, sugebėjo tai padaryti. Nuo
jo laikų evoliucijos arba transformizmo problema stojo į nau­
jas vėžes, virto galinga mokslo sistema, apimančia vis naujus
ir naujus žmogaus galvosenos horizontus.
Nuo seniausių laikų biologijoje vyko smarkios kovos tarp
materialistinių ir idealistinių pažiūrų. Idealistinių idėjų šalinin­
kai ne tik skelbė, kad viskas yra aukštesnės būtybės sukurta,
bet kad toji būtybė aprūpino visus gyvuosius padarus tiksliai
sukurtais organais (teleologinė pažiūra). Darvino mokslas su­
davė tokioms pažiūroms triuškinantį smūgį, įrodęs, kad visa
gyvoji gamta, neišskiriant ir žmogaus, yra išdava raidos, vyks­
tančios nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Maža to, Darvinas
sukūrė darnią teoriją, kurios dėka suprantamas tikslingų požy­
mių atsiradimas (natūraliosios atrankos teorija). Taigi materia­
listinės Darvino pažiūros, pagrįstos įvairių mokslo šakų faktais,
tapo aštriu ginklu prieš kreacionizmą, religinius prietarus ir
aplamai prieš idealistinę pasaulėžiūrą.
Bet klaidinga būtų manyti, kad Darvino mokslas turi vien
teoretinę reikšmę. Jo paskelbtoji natūraliosios atrankos teori­
ja sukėlė atgarsį žemės ūkyje, sodininkystėje, zootechnikoje,
net gamtos apsaugoje ir medžioklėje. Darvino idėjos buvo pa­
matas, nulėmęs augalininkystės ir gyvulininkystės pasiekimus.
Baigdamas norėčiau pacituoti profesoriaus Menzbiero žodžius:
„Pažvelgęs į tai, kas mokslo padaryta per pastaruosius dešimt­
mečius, prieini išvadą, kad nėra tokios žmonių žinijos šakos,
kurioje neatsispindėtų Darvino įtaka. Ji ne tik aprėpė visas
mokslo šakas, bet ir pritaikė savo tyrimo metodą meno srityje.
Trumpai kalbant, evoliucijos mokslas pakeitė visą žmogaus
8 PRATARMĖ LIETUVIŠKAJAM LEIDIMUI

pasaulėžiūrą, nepaprastai praplėtė jo galvojimą ir suteikė

mokslui naują gyvenimą ir naujas jėgas".
Darvino veikalai buvo išversti j daugelį kalbų. Ši knyga yra
pirmas Darvino veikalų lietuviškas vertimas. Tikimės, kad šis
veikalas bus vertingas indėlis į mūsų kultūros lobyną. ICnyga
reikalinga ne tik gamtininkui, bet ir kiekvienam išsilavinusiam
žmogui.
Prof. T. IVA NAU SKAS
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO ŠIŲ DIENŲ
GAMTOS MOKSLUOSE REIKŠME
K. A. T I M l R I A Z E V A S i

Kai ateis laikas susumuoti, kas gamtos mokslų pasiekta

per XIX šimtmetį, tai, be abejo, visų ryškiausiu šio sąjū­
džio bruožu teks pripažinti veržimąsi į suvienijimą, stengian­
tis atskiras, padrikas šio mokslo sritis susieti į darnią bendrą vi­
sumą. Verta prisiminti, kas buvo fizika šio amžiaus pradžioje,
su jos beveik nesusijusiomis tarp savęs disciplinomis, ir kuo ji
tapo, atradus fizikos jėgų savitarpio transformaciją, iškilus
energijos tvarumo teorijai ir nustačius analogiją tarp šviesos ir
elektros reiškinių. Kas buvo šio amžiaus pradžioje chemija, ku­
riai tekdavo pripažinti, kad esanti neperžengiama praraja tarp
neorganinės ir organinės gamtos reiškinių, palyginus su šių
laikų chemija, kuri savo laimėjimais sintezės srityje visiškai
užpildė šią prarają. Kas buvo ir kuo pavirto fiziologija, visiems
laikams išsivadavusi nuo gyvybinės jėgos tuščiavidurės šmėk­
los ir kaskart vis sėkmingiau progresuojanti, stengdamasi su­
artinti ir identifikuoti procesus, vykstančius organizmuose, su
reiškiniais, stebimais už jų ribų.
Tačiau bene dar didesnis žingsnis šios filosofinės sintezės,
šio pažiūrų į gamtą ir jos tyrimo būdus susivienijimo kelyje
buvo tas mokslo sąjūdis, kuris suartino dvi plačias gamtos
mokslų šakas, iki tol neturėjusias, rodos, nieko bendra nei savo
uždaviniuose, nei išeities taškuose. Vienos šio mokslo šakos
uždavinys buvo stebimuosius dalykus aiškinti, o kitos — vien
tik juos aprašyti. Tuo tarpu fizikas, chemikas, pamažėliais ir fi­
ziologas, įprato laikyti savo pareiga tiriamuosius reiškinius
išaiškinti, zoologas ir botanikas apsiribojo jų aprašymu, laiky­
dami, kad visos pastangos juos suprasti yra bergždžios. Nuo
senų laikų buvo susidaręs toks vaizdinys, kad neorganinės
gamtos srityje galima ir reikia ieškoti fizinių priežasčių (causae
' Versta iš Чарлз Дарвин, «Происхождение видов», Москва, 1952 г.

9
10 K. A. TIMIRlAZEVAS

efficientes), bet organinės gamtos srityje galima ir reikia pasi­

tenkinti vien tik nurodant metafizines priežastis (causae fina­
les)1. Esminė organizmo savybė, glūdinti jau pačiame žodyje,
yra ta, kad jis sudarytas ne tik iš dalių, bet ir iš organų, t. y.
įrankių, atliekančių tam tikras pareigas. Buvo paplitęs toks
įsitikinimas, kad tyrinėtojai gali tik nurodinėti tuos tikslus, ku­
rių pasiekia organizacija, neliesdami klausimo, kaip pasireiškia
šis atitikimas tarp įrankio ir jo funkcijos. Kam tarnauja orga­
n a s— štai kuo apsiribojo zoologo ir botaniko uždavinys. O
klausimą, kodėl organas sudarytas kaip tik taip, kad gali sėk­
mingai atlikti savo funkciją, laikė esančiu už šio uždavinio
ribų. Taigi gamtos reiškiniai buvo skirstomi į dvi kategorijas —
pirma, kurių aiškinimas buvo laikomas visai teisėtu, ir antra,
kurie dėl pačios savo esmės atrodė nesiduodą aiškinami. Tokia
padėtis buvo, galima sakyti, iki XIX šimtmečio antrosios pusės.
Lygiagrečiai su neaiškiai numanomu būtinumu padaryti ga­
lą tokiam gamtos mokslų skirstymui į išaiškinamus ir neišaiški­
namus dalykus, iškilo ir kitas, gal būt, ne toks bendras, bet
dar svarbesnis poreikis — paaiškinti faktą, su kuriuo susidur­
davo visos palaipsniui iškylančios ir besivystančios aprašomo­
jo gamtos mokslo šakos. Natūralioji klasifikacijos sistema, ly­
ginamoji anatomija, embriologija, paleontologija ir organizmų
geografija nuostabiai sutartinai prieidavo vieną išvadą — kons­
tatuodavo visų dabar esančių ir anksčiau buvusių organizmų
bendrą panašumą, būtinumą manyti esant viso gyvojo pasaulio
vienybę erdvės ir laiko atžvilgiu. Šią bendrą organizmų savybę
buvo galima išaiškinti tarus, jog yra faktinė, realioji vienybė,
t. y. visų gyvųjų būtybių kraujo ryšys. Tačiau prieš šią logiškai
nesugriaunamą daugelio mokslų galutinę išvadą iškildavo ki­
tas, berods, ne mažiau neabejotinas, akivaizdus faktas. Norint
įsitikinti organizmų kilmės bendrumu, reikia įrodyti, kad vie­
nas organizmas gali virsti kitu, jam labiausiai artimu, organiz­
mu. Tokios labiausiai tarp savęs artimų būtybių, augalų arba
gyvūnų, grupės pavadintos rūšimis. Pasirodė, kad šios rūšys ne­
kinta, vienos kitomis nevirsta, neduoda pradžios naujoms rū­
šims. Tokiu būdu visos, netgi labiausiai viena nuo kitos nuto­
lusios, būtybės turi akivaizdžių bendros kilmės pėdsakų, ir tuo
pat metu panašiausios viena į kitą būtybės yra išskirtos, ne­
galėjo viena iš kitos kilti.
1 Būtinumas griežtai skirti šias fizinio ir metafizinio aiškinimo sritis ir
išguiti metafizinį aiškinimą iš fizikos srities buvo jau Bekono puikiai išdės­
tytas (De Dignitate et Augmentis Scientiarum. Lib. IIIf Cap. IV. — Apie mokslų
reikšmę ir išsivystymą. III knyga, IV skyrius). Vėliau Niutonas perspėdavo:
«•Fizika, bijokis metafizikos1'.
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO REIKŠMĖ 11

Kai kurie mokslininkai, sutinkamai su savo galvosena, bū­

dami slapčia patenkinti šiuo nesuderinamu prieštaravimu gam­
toje, stengėsi rasti iš jo išeitį tokiu būdu:— vienybės nebuvi­
mas organiniame pasaulyje esąs faktas, o jo tariamoji vienybė
esanti tik ideali— tai tik idėjos, sudarančios mūsų tiriamosios
gamtos sąrangos pagrindą, išraiška. Pavyzdžiui, išmirusiųjų
formų panašumas į dabar egzistuojančias nesąs faktiškas pana­
šumas tarp protėvio ir palikuonies, o panašumas tarp pranaša­
vim o ir jo išsipildymo: šie išmirusieji tipai pasirodydavę tik
todėl, kad išpranašautų (kam?) dabartinių gyvųjų būtybių tipų
atsiradimą. Suprantama, ko verti tokie aiškinimai logikos at­
žvilgiu1. Tačiau, iš antros pusės, ir tie mokslininkai, kurie orga­
ninio pasaulio vienybę laikė taip pat faktu, o ne abstrakčia idė­
ja, nematė galimumo suderinti prieštaravimų tarp šio fakto
ir tarytum ne mažiau akivaizdaus fakto — rūšinių formų
pastovumo. Vargu ar kada nors žmogaus protui teko kovoti su
tokia neišsprendžiama ir, berods, visomis savo smulkmenomis
akivaizdžia antinomija: organinio pasaulio vienybė neabejo­
tina, tačiau faktiškai negalima. Visuose gamtininkų pasisaky­
muose XIX šimtmečio pirmojoje pusėje, išskyrus retas išimtis,
randame šį nesutaikomą prieštaravimą, ir jis galėjo tilpti gal­
voje tik atsisakius logiško nuoseklumo.
Ir štai 1859 metų pabaigoje pasirodo teorija, kuri kartu iš­
aiškina tai, kas buvo pripažinta neišaiškinamu, t. y. tikslingumą
organizmų sandaroje, ir pašalina prieštaravimą tarp organinio
pasaulio vidinės vienybės ir tariamojo rūšių pastovumo, prieš
kurį mokslas bejėgiškai buvo sustojęs. Tad suprantama, kokią
vietą buvo lemta užimti šiai knygai („Rūšių atsiradimas ") žmo­
nių minties istorijoje ir kaip ją sutiko visi protaujantieji žmo­
nės. Galima sakyti, kad nuo pat pirmosios jos pasirodymo die­
nos, kurią buvo išpirktas visas leidimas, — atvejis, berods, ne­
turįs pavyzdžio mokslinės literatūros istorijoje, — ji pasidarė
klasikinė. Suprantamas ir tas iki įsiutimo priėjęs pasipriešini­
mas, kuriuo naująsias idėjas sutiko senosios pasaulėžiūros gy­
nėjai2.
Nepraėjo nė dešimt metų, o Darvino iškeltosios idėjos jau
įėjo į dabartinio gamtos mokslo kūną ir kraują, jų atspindys
1 Idėja apie pranašiškus tipus, kaip žinome, priklauso Agaai. Pastaruoju
laiku (1895 m. spalio mėn.) Blanšaras Paryžiaus akademijoje pareiškė esąs
įsi tikinęs, kad jeigu Agasi būtų gyvas, tai jis sugriautų darvinizmą. Tačdau
yra žinoma, kad jis gyveno dar ilgą laiką darvinizmui pasirodžius ir, nors
aistringai to norėjo, nejstengė jo sugriauti.
2 Pakanka, pavyzdžiui, priminti, kad 1865 metais kai kurie šios teorijos
priešininkai Vokietijoje nukalė medalį, tiesa, ekonomijos sumetimais švdninį,
Icuriame Darvinas buvo užgauliai sukarikatūrintas.
12 K. A. TtMJRlAZEVAS

pasireiškė netgi toli už biologijos ribų1. Tačiau praėjo dar vie­

nas ar du dešimtmečiai, ir ėmė reikštis naujos pastangos su­
menkinti šio neregėtai plataus masto mokslinio laimėjimo
reikšmę. Kas dar tik neseniai buvo laikyta nevykusia naujove,
ten stengiamasi įžiūrėti seniai žinomą, visų pripažintą tiesą.
Siekiant šio tikslo, mėginama šią darnią vientisą teoriją suskal­
dyti į du ką tik nurodytus pagrindinius uždavinius. Mėginama
atskirti teoriją apie organinio pasaulio vienybę, arba aplamai
evoliucijos teoriją, nuo aiškinimo, kokiu būdu vyko šis evoliu­
cijos procesas, o tai faktiškai sudaro pagrindinį darvinizmo
turinį. Stengiamasi įrodyti, kad šioje knygoje svarbu tiktai evo­
liucijos buvimo įrodymas, ne paties jos proceso aiškinimas, o
kadangi mintys apie evoliucijos galimumą buvo skelbiamos ir
anksčiau, pavyzdžiui, Lamarko, tai išeitų, kad gera šioje kny­
goje yra tik tai, kas ne nauja, o tai, kas nauja — arba negera,
arba bent jau ne esminis dalykas. Tai sena, amžinai pasikarto­
janti istorija: iš pradžių nauja idėja pripažįstama nevykusia,
o kai ji po atkaklios kovos išeina nugalėtoja, pasirodo, kad visi
jau seniai jai pritardavo.
Tačiau Darvinas jau pirmuose savo įvado puslapiuose aiš­
kina, kad negalima atskirai nagrinėti šių dviejų bet kurios evo­
liucijos teorijos pusių. Evoliucinio proceso egzistavimą ir anks­
čiau teigė beveik visi tie samprotavimai, kuriuos įsakmiau ir
įtikinamiau jis taip pat pareiškė. Ir jeigu šie įrodymai nieko
neįtikino — netgi tų, kurie tik ir laukė, kad juos įtikintų,—
tai kaip tik dėl to, kad iki jo niekas negalėjo atskleisti pačios
proceso eigos, kaip vyko ši evoliucija. Gamtininkai įsitikino
evoliucijos egzistavimu tik tuomet, kai Darvinas parodė, kaip ji
realizuojasi. Geriausias to fakto įrodymas gali būti persiorien­
tavimas tokio pirmaujančio ir prietarais nusikračiusio mąsty­
tojo, koks buvo Lajelis: Lamarko įrodinėjimai jo neįtikino
kaip tik dėl to, kad jo nepatenkino Lamarko pateiktasis paties
proceso aiškinimas.
Tik darvinizmas, pašalinęs dvi pagrindines kliūtis, trukdžiu­
sias pripažinti bet kurią evoliucijos teoriją, tik darvinizmas,
vadovaudamasis tuo pačiu natūraliosios atrankos pradmeniu,
išaiškinęs ir mįslingą bet kurios organizacijos tikslingumą,
ir tariamą rūšinių bei kitokių grupių atskirumą, jų izoliuo­
tumą, pirmą kartą įgalino ne tik teigti esant, bet ir suprasti or­
ganinio pasaulio vieningumą ir tobulumą tokį, kokį jį dabar
stebime.
1 Pavyzdžiui, astronomas Normanas Lofcijeras po kelerių metų ėmė kalbėti
apie evoliuciją ir neorganiniame pasaulyje.
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO REIKŠMĖ 13

Nors šios teorijos pagrindą sudaranti idėja ir labai origina­

li, bet, gal būt, dar originalesnis yra tas kelias, kuriuo ji forma­
vosi. Kelionė „Biglio" laivu ir ,,Auiobiografija" atskleidžia
mums vieną didingiausių reiškinių, kuriuos tik žmogui tenka
stebėti, — kaip kūrėjo prote gimsta didis mokslinis atradimas.
Gilūs mąstymai, stebint įvairias gamtos sritis įvairiuose žemės
rutulio taškuose, Darviną įtikina, kad dogma apie rūšių pasto­
vumą ir atskirą rūšinių formų sutvėrimą niekuo nepagrįsta. Ir
štai, užuot iškėlęs, panašiai kaip darydavo jo pirmtakai, pasku­
bomis sugalvotą teoriją, jis, „vadovaudamasis grynai Bekono
principais", dešimtis metų renka faktus, palikdamas pačiam
laikui paruošti teoriją, kuri juos suriš į darnią visumą. Būdas,
kuriuo Darvinas priėjo savo teoriją, nejučiomis primena jo di­
džiojo tėvynainio minčių dėstymą. Žinomas trečiasis Bekono
aforizmas apie tai, kaip susiję tarp savęs Scientia ir Potentia,
t. y. mokslas ir žmogaus galia valdyti gamtą. Mokslas atsklei­
džia reiškinių priežastis, o šių priežasčių žinojimas yra priem o­
nė, įrankis šiuos reiškinius sau pajungti. Darvinas apgręžė šį
įprastinį logišką nuoseklumą; j am kilo klausimas, kokia prie­
mone naudojasi žmogus, siekdamas savo tikslo — pakeisti ir
patobulinti organines būtybes, ir tos priemonės mokslinė ana­
lizė padėjo jam nustatyti šio reiškinio priežastį. Tokia priemo­
ne pasirodė esąs vadinamasis atrankos metodas — Selection.
Beliko surasti atrankos analogą gamtoje. Darvinas pats mums
praneša, kad jis ilgai jo ieškojęs, kol, atsitiktinai susipažinęs
su Maltuso knyga „Apie gyventojų prieauglį", pagalvojo, kad
gamtoje atrankos, šios „natūraliosios atrankos", priežastimi
reikia pripažinti milžinišku mastu vykstantį mažiau tobulų bū­
tybių naikinimo procesą — kaip išdavą bendro dėsnio, kad or­
ganizmų gimsta nepalyginti daugiau negu jų gali išgyventi1.
Tokiu būdu buvo užtiktas raktas tai pagrindinei kliūčiai išaiš­
kinti, prieš kurią sustodavo ankstesnės evoliucinės teorijos, iš­
aiškinti, kodėl šis procesas aplamai turi progreso pobūdį, t. y.
organizmų tobulėjimo, jų prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų,
prasme. Išaiškinęs šį pagrindinį visų organizmų bruožą, atitiki­
mą tarp formos ir jos funkcijos, Darvinas dar ilgai stovėjo prieš
kitą kliūtį, prioš tą antinomiją, kuri, kaip sakėme, sudaro viso
organinio pasaulio santvarkos pagrindą: jo nenutrūkstamu­
mas, imant visumą, ir susiskaldymas paskirybėse. Kaip jis pats
pasakoja savo autobiografijoje, aiškinimas pasirodė esąs pa­
prastas, kaip Kolumbo kiaušinis: jis buvo viena iš būtinųjų

1 Įdomu, kad, skaitydamas tą pačią Maltuso knygą, ir Uolesas, neprir

klausomai nuo Darvino, padalė tą pačią išvadą
14 K. A. TlMlRlAZEVAS

natūraliosios atrankos, t. y. naudingų požymių išsilaikymo ir

susitelkimo proceso, pasekmių. Veržimasis į įvairumą, j išsi­
skyrimą savo požymiais, pasirodo esąs naudingas visiems or­
ganizmams, kadangi bet kuris žemės sklypelis gali sutalpinti ir
išmaitinti tuo daugiau gyvųjų būtybių, kuo jos įvairesnės, kuo
mažiau tarp savęs susiduria jų poreikiai, interesai.
Natūraliosios atrankos principas vienu metu pašalino abi
kliūtis, stovėjusias skersai kelio visiems ankstesniųjų evoliuci­
jos teorijų bandymams, — regimąjį organinių formų tikslingu­
mą ir faktinį perėjimų tarp jų nebuvimą.
Bet jeigu šios pereinamosios formos dėl paties atrankos pro­
ceso turėjo nykti, užleisdamos vietą tobulesniems ir labiau spe­
cializuotiems palikuonims, tai jos vis tik turėjo kada nors eg­
zistuoti, ir jų pėdsakai turėjo išlikti paleontologijos metraštyje.
Ir tikrai galima pasakyti, kad niekur darvinizmas nerado tokio
neabejotino patvirtinimo, kaip paleontologijos srityje. Tuo lai­
ku, kai išėjo į pasaulį pirmasis jo knygos leidimas, Darvinas
buvo priverstas daugiausia įtikinėti geologus tuo, kad jie ne­
privalo, neturi teisės tikėtis rasią labai gausiai faktinių įrody­
m ų,— turint galvoje natūralų paleontologinių paminklų nepil-
numą. Šių laikų paleontologija jau turi surinkusi tokią daugybę
pereinamųjų, rišančiųjų grandžių tarp pačių įvairiausių sis-
tematinių vienetų, pradedant rūšimis ir baigiant klasėmis, kad
ši Darvino argumentacija jau žymiai pasenusi. Jeigu ji dar ne­
pasidarė nereikalinga, tai įgijo visai kitokią reikšmę; ji tik pa­
brėžia, sustiprina naujausių geologijos laimėjimų svarbą. Ga­
lima pasakyti, kad šiuo pačiu esminiu, faktiniu požiūriu darvi­
nizmas, kaip evoliucijos teorija, per praėjusius dešimtmečius
įgijo tokią daugybę neabejotinų įrodymų, kokios beveik ir ne­
sitikėjo jos kūrėjas'.
Visa vėlesnioji Darvino veikla, kaip jis tai paaiškina savo
autobiografijoje, buvo skirta kai kuriems pagrindiniams jo teo­
rijos teiginiams išvystyti ir gausiai pagrįsti faktais, taip pat iš­
aiškinti, kaip natūralioji atranka veikia, pritaikant ją įdomiau­
siems specialiems atvejams. Kuo labiau pagausėja literatūros,
liečiančios pagrindinius evoliucijos veiksnius — kintamumą ir
paveldimumą, tuo labiau tenka stebėtis minties gilumu, įžval­
gumu ir visapusiškumu, taip pat beveik pilnai dalyką išsemian-
1 Nuostabiausias paleontologinis atradimas buvo padarytas 1903 m. anglų
botaniko Skoto, kai jis surado iškastinius paparčius su sėklomis, t. y. įrodė
esant ryši tarp augalų pasaulio dviejų didžiųjų skyrių — tą ryšj, kurį buvo
iš anksto pramatęs vokiečių botanikas Hofmeisteris 1851 m. Zr. mano straipsnį
„Botanikos pasiekimai XX amžiuje'', įdėtą leidinyje „История нашего вре­
мени", Granato leid., Nr. 23. 1918.
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO REIKŠMĖ 15

čiu faktų gausumu, kuriais pasižymi jo knyga, skirtoji šiems

klausimams („N am inių g yvu lių ir k u ltū rin ių augalų kitim as").
Vėlesnieji rašytojai, stengdamiesi parodyti savo minčių sava­
rankiškumą, tiktai jklimpdavo į siaurą vienašališkumą (neola-
markistai ir veismanistai), kuris Darvinui buvo visai svetimas1.
Tačiau didesnioji vėlesniųjų Darvino veikalų dalis buvo
skiriama kitam tikslui — puikiai monografiškai apdoroti jo
teorijos taikymo pavyzdžius, sąmoningai paimtus iš augalų pa­
saulio. Šie tyrimai davė pagrindą naujai, pastaraisiais dešimt­
mečiais susiformavusiai mokslo šakai, gavusiai ne visai vyku­
sį „augalų biologijos" pavadinimą. Pakanka jau peržvelgti vie­
no panašių bendrųjų traktatų antraštes, kad įsitikintume, jog
beveik kiekvienas jų skyrius atitinka kurią Darvino monogra­
fiją arba toliau išvysto kurią nors jo bendruosiuose veikaluose
pareikštą idėją. Darvinas apsistojo ties pavyzdžiais, išimtinai
paimtais iš augalų pasaulio, nes vadinamieji Lamarko evo­
liucijos veiksniai jiems arba beveik nepritaikomi, pvz., organų
mankštinimas, arba visiškai nepritaikomi, pvz., psichiniai
veiksniai, valia, noras, veržimasis ir t. t. Taigi uždaviniui paly­
ginamai suprastėjus, su augaliniu organizmu pavyksta sėkmin­
giau išaiškinti veikimą trijų darvinizmo veiksnių — kintamumą
(įgimto arba sukelto gyvenimo sąlygų), paveldimumo ir at­
rankos.
Tačiau, išaiškinęs savo teorijos pritaikomumą paprasčiau­
siems atvejams, Darvinas nesustojo pusiaukelėje ir drąsiai ry­
žosi pabandyti išplėsti jos galiojimą ir pačiam sudėtingiausiam
atvejui — žmogui. Tiesa, kaip tik šis jo veikalas („Žmogaus k il­
mė ir ly tin ė atranka")2 daugiau negu visa kita veikla davė
progą tiems atkakliems ir sąmoningiems šmeižtams, kuriais jį
apibėrė ir iki šiol tebedrabsto nesiskaitą su priemonėmis prie­
šai ir tie, kurie tokius atsiliepimus kartoja iš kitų lūpų, nesi­
stengdami kreipti dėmesio į pačius didžiojo gamtininko veika­
lus. Aš kalbu apie sąmoningą šmeižtą, nes, be abejo, negalima
aiškinti vien tik nesusipratimu tvirtinimų, kad Darvinas pro­
paguojąs žmogėdrų idealus, kad jis esąs atsakingas, pavyzdžiui,
už šių laikų militarizmo sužadinimą bei už kitus jėgos triumfo-
prieš teisę pasireiškimus ir taip toliau, — panašiais nebūtais da­
lykais negalima kaltinti autoriaus knygos, kuri išversta į visas
Europos kalbas ir kiekvienam prieinama. Kadcmgi šiuo reikalu
man tektų tik kartoti savo žodžius, tai, manau, labiau tiks
1 Įdomu, kad netgi faktai, aplink kuriuos sukasi polemika, beveik ištisai
pasiskolinti iš Darvino.
2 „Pojūčių ISraiSka žmoguje Sr gyvuliuose", yra, kaip žinoma, „Žmogaus
kilmės" skyrius, išaugęs iki savarankiško veikalo apimties.
16 K. A. TIMIRIAZEV AS

pacituoti čia tai, ką man yra tekę sakyti jau per dešimtis
metų1.
„Iš dalies neprotingai uolūs Darvino idėjų šalininkai2, bet
dar labiau — nesąžiningi ar obskurantiški jų priešininkai, pa­
skubėjo primesti jam mintį, neva kova dėl būvio3, jų supranta­
ma pačia šiurkščiąja, gyvuliška forma, turėtų būti ir žmonių
santykiuose pripažinta svarbiausiuoju dėsniu ir valdyti žmoni­
jos likimą, visiškai pašalindama žmonijos sąmoningą po­
veikį, jos sąmoningą refleksą savo tolesniam likimui. Tačiau
suprantama, kad Darvinas nieko panašaus negalėjo pasakyti.
Argi jis, kurio kiekvienas žodis dvelkia didžiausiu humanišku­
mu, būtų ėmęsis žmogėdros idealų propagandos? Argi jis, nu­
rodęs netgi gyvulių veislių pagerinimo atžvilgiu, kad sąmonin­
ga atranka duoda greitesnius ir geresnius rezultatus, palyginus
su nesąmoningos atrankos rezultatais, būtų ėmęsis įrodinėti sti­
chinės kovos pranašumų prieš sąmoningą žmonijos progresą?
Žinoma, jis nurodinėjo tuos duomenis, kurie gauti dėl nesąmo­
ningo rungtyniavimo tarp gyvųjų būtybių per daugybę amžių,
bet iš to netenka daryti išvados, kad žmogus turėtų atsisakyti
bet kurios sąmoningos veiklos, norėdamas didžiausios „gero­
vės didžiausiam žmonių skaičiui", — lygiai kaip iš to, kad jis
nurodė esant gamtoje prisitaikymų natūraliam sėklų išnešio­
jimui vėjo ir gyvūnų pagalba, dar neseka išvada, jog žmogus
neprivalo rūpintis sėja ir arimu. O svarbiausia, niekur, išsky­
rus keletą savo veikalo vietų, apie kurias kalbėsime žemiau, jis
ir neliečia šių klausimų; jie yra už jo uždavinio ribų: jis ne tik
nenustatinėja jokių taisyklių žmonijai vadovautis dabartyje ir
ateityje, bet beveik ir nelietė nei vieno, nei kito dalyko, apsi­
ribodamas tik žmonijos tamsios praeities aiškinimu. Kaip mąs­

1 Ta pačia prasme aš pasisakiau savo kalbose „Darvinas, kaip mokslininko

tipas" ir „Ar sugriautas darvinizmas?''. Iš esmės panašią pažiūrą išdėstė ir
Bekslis savo kalboje „Evoliucija ir etika", o tai, be abejo, ir suprantama,
kadangi mes abu tik teisingai perteikėme pagrindinę Darvino idėją — kad na­
tūraliosios atrankos teorija, išaiškindama miglotą žmogaus praeit), jokiu būdu
nebuvo siūloma kaip etikos teorija, kuria būtų galima vadovautis dabar ir
ateityje.
2 Pavyzdžiui, jo raštų vertėja i prancūzų kalbą Klemans Roję.
3 Organizmų sugebėjimą atsispirti žalingoms įtakoms ir naudotis palankio­
mis sąlygomis — konkurentų varžybas dėl tų pačių vietų gamtoje — ir pagaliau
nepalyginti mažesniu laipsniu pasitaikantį reiškinį, kad vieni organizmai su­
naikina kitus organizmus, visą šią sudėtingą gyvųjų būtybių savitarpio santy­
kių ir jų santykių su aplinka visumą Darvinas perkeltine prasme ir trumpumo
dėlei pavadino kova dėl būvio. Niekas, tur būt, nepadarė jo mokslui: tiek
žalos, kiek ši metafora, be kurios jis būtų galėjęs išsiversti, jeigu būtų numa­
tęs, kokios išvados bus iš jos padarytos. „Natūraliosios atrankos" terminas
šiam reikalui būtų buvęs visai pakankamas.
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO REIKŠMĖ 17

tytojas, turėjęs progą stebėti pusiau gyvulišką laukinių buitį,

jis tik sustojo ties klausimu, kokiu būdu iš šios menkavertės
medžiagos galėjo susikurti civilizuoto žmogaus fizinis ir mora­
linis tipas, kaip galėjo atsitikti, kad ceci a tuė ce la \ — ir priėjo
išvadą, kad ir čia pirmapradis veiksnys buvo natūralioji atran­
ka. Štai kaip jis pats aprašo šios minties atsiradimo procesą.
„Apgailestaudamas galvoju, kad pagrindinė šio veikalo išvada,
būtent, jog žmogus kilęs iš mažiau tobulos organinės formos,
daugeliui nepatiks. Bet juk negalima nuneigti, kad mes kilę iš
laukinių. Niekuomet neužmiršiu, kaip sumišau, pirmą kartą pa­
matęs niūrioje, išraustoje Ugnies Žemės pakrantėje tos šalies
pirminius gyventojus. Pirmiausia man į galvą atėjo mintis —
tokie tat buvo mūsų protėviai. Tie žmonės vaikščiojo visiškai
nuogi ir išsitepę dažais; jų Hgi plaukai buvo susivėlę, lūpose
ištiškusios putos, pasirodžiusios nuo susijaudinimo; veiduose
buvo matyti laukinė išgąstis ir įtarimas. Jie neturėjo supratimo
apie kokius nors amatus ir maitinosi kaip laukiniai gyvūnai —
tik tuo, ką įstengė sugauti; jie neturėjo jokios vyriausybės ir
visiems, nepriklausantiems jų mažai genčiai, nežinojo pasigai­
lėjimo. Tas, kas yra matęs laukinį jo natūralioje aplinkoje, ne­
jaus gėdos priėjęs išvadą, kad jo gyslose teka paprastesnės bū­
tybės kraujas. Kai dėl manęs, tai sutinku vesti savo genealogiją
tiek iš tos didvyriškos mažos beždžioniukės, kuri šoko ant savo
baisiausio priešo, norėdama išgelbėti gyvybę savo sargui, arba
iš tos senos beždžionės, kuri nusileido nuo kalnų ir triumfuoda­
ma nusinešė savo mažąjį draugą, paveržusi jį nuo visos gaujos
sumišusių šunų, — tiek ir iš laukinio, atnašaujančio kruvinas
aukas, negailestingai nugalabijančio savo vaikus, besielgiančio
su savo žmonomis kaip su vergėmis, nežinančio gėdos ir tikin­
čio šiurkščiausiais prietarais".
Su ypatingu dėmesiu Darvinas apsistoja ties klausimu apie
dorovės jausmo, arba sąžinės, atsiradimą. „Aš visiškai palaikau
tų mąstytojų nuomonę, kurie tvirtina, kad iš visų skirtumų tarp
žmogaus ir gyvūnų svarbiausias yra dorovės jausmas, arba są­
žinė»,— taip jis pradeda šiam klausimui skirtąjį skirsnį ir
toliau rašo: „Sis jausmas, — pasak Makintošo, — teisingai
viešpataujantis ant visų kitų pradmenų, kurie valdo žmogaus
poelgius", sueina į šį trumpą, bet prasmingą liepiamąjį žodį —
privalai. Tai kilniausias iš žmogaus atributų, verčiąs jį nė
minutės nesvyruojant rizikuoti savo gyvybe kitų į save panašių
gyvybei išgelbėti; arba gerai apsvarsčius, giliam tiesos ar
pareigos jausmui veikiant, paaukoti tą gyvybę, pasitarnaujant
1 Vienas dalykas užmušė kitą. — Vert.
18 K. A TIMIRlAZEVAS

didžiam reikalui. Emanuelis Kantas sušunka: „Pareiga!

Nuostabioji mintie, tu, kuri veiki ne vylingu pažadu, ne patai­
kavimu, ne grąsinimu, o tiesiog uždedama sielai savo įstatymą;
tu, kuri priverti save gerbti, jeigu ir ne visada — tau paklusti;
tu, prieš kurią nutyla visi geismai, nors ir kaip jie slapčia maiš­
tautų, — iš kur atsirado tavo pirmavaizdis? „Sis klausimas bu­
vo svarstomas daugelio talentingų rašytojų, ir jeigu aš ryž­
tuosi jį paliesti, tai tik todėl, kad negaliu jo apeiti, ir todėl,
kad, kiek man žinoma, dar niekas jo nenagrinėjo grynai biolo-
giniu-istoriniu požiūriu’'.
Darvinas pareiškia pagrindinę mintį, kad dorovės jausmas,
tam tikru laipsniu paveldimas, atsirado kaip instinktas ir pa­
laipsniui perėjo į sąmoningą jausmą. Toks instinktas buvo so­
cialinis instinktas, visuomeninio gyvenimo siekimas, taip gi­
liai -įleidęs šaknis žmogaus prigimtyje. Po savisaugos instinkto
tai — bene pats stipriausias instinktas; juk ne veltui po mirties
bausmės sunkiausia bausmė yra kalinimas vienutėje. Darvinas
stengėsi įrodyti bendrą teiginį: kad būtybė su taip labai išvys­
tytais protiniais gabumais kaip žmogus ir tuo pat metu su stip­
riai išreikštais socialiniais instinktais neišvengiamai turėjo
įgauti ir dorovės jausmą, arba sąžinę. Sąžinė yra ne kas kita,
kaip vidinė kova tarp daugiau ar mažiau įsišaknijusių instinktų;
tarp egoizmo, susidariusio individualinėje kovoje, ir altruizmo,
kaip išdava socialinio instinkto, kuris savo ruožtu susidarė iš
motinos meilės instinkto. Kad buvo toks dorovės vystymosi
nuoseklumas, tai rodo faktas, jog visuomeninės dorybės išsi­
vystė anksčiau negu grynai asmeninės dorovinės savybės, pa­
vyzdžiui, santūrumas, drovumas ir kt. Toliau vystydamas savo
mintį, Darvinas stengiasi parodyti, kad natūralioji atranka ga­
lingai prisidėjo prie aukštesniųjų instinktų pergalės prieš že­
mesniuosius, prie jų įsišaknijimo ir išsivystymo. Uolesas, kaip
pastebi Darvinas, išreiškė gilią mintį sakydamas, kad, kai žmo­
gus tik pasiekė žymų pranašumą prieš gyvūnus protiniu ir do­
roviniu atžvilgiu, tolesnė atranka turėjo vykti daugiausia šia
kryptimi, nes kokią gi naudą galėjo teikti kokie nors kūno pri­
sitaikymai tai būtybei, kuri protinių savybių dėka sugebėjo „su
savo nekintamu kūnu prisitaikyti prie jį supančios visatos kin­
tančių sąlygų”. Savaime suprantama, kad bet koks protinis
pranašumas tyrėjo suteikti persvarą kovoje, bet nesunku su­
prasti, kad ir dorovinės savybės galėjo išsilaikyti ir vystytis
natūraliosios atrankos poveikiu. Tiek motinos instinktas, tėvų
rūpinimasis vaikais galėjo būti galinga priemonė individuali-,
nėję kovoje, tiek visuomeniniai instinktai turėjo užtikrinti pa­
sisekimą kovoje tarp genčių ir, vienai genčiai nugalint kitą,
 DARVINO PADARYTO PERVERSMO REIKŠMĖ 19

turėjo augti dorovės idealas, ir čia nemažas akstinas buvo savo

genties narių pagyrimas, garbės jausmas ir kt. Žinoma, šios
pirmapradės dorybės apsiribojo tik vienos genties narių savi­
tarpio santykiais; priešų atžvilgiu galiojo visiškai kitas dorovės
mastas. Tačiau ir tas patriotinių idealų garbinimas visos žmoni­
jos idealų nenaudai, kuris dar taip dažnai pasigirsta mūsų lai­
kais, argi jis neįrodo, kad ir dabartiniai supratimai apie dorovę
tebėra pereinamoje stadijoje, kad jie dar toli nuo to išbaigto,
nejudamo idealo, kokį jį norėtų pavaizduoti vystymosi teorijos
priešininkai1.
Tokia tat bendraisiais bruožais yra Darvino pažiūra į tam­
siąją žmogaus praeitį; jis pats ne kartą sakė, kad tai tėra tik
drąsus mėginimas, tik užuomina į galimą šio kolosalinio užda­
vinio išsprendimą, bet, pakartoju, visur jis turi galvoje tik pra­
eitį, stengiasi paaiškinti civilizuoto žmogaus protinių ir dorovi­
nių savybių atsiradimą, turėdamas galvoje laukinio žmogaus
savybes arba gyvūnų pasaulio aukštesniųjų tipų pagrindines
savybes,— jis niekuomet nesiima pranašo arba moralisto
vaidmens, nors dėl tokio santūrumo jam ir daro priekaištų kai
kurie kritikai, matyt, nesuprantantieji visos jo veiklos pagrin­
dinės prasmės. Aplamai kaip maža pagrindo teturi užsipuoli­
mai prieš jį tų jo priešininkų, kurie mano, kad jis esąs linkęs
propaguoti beširdišką gyvulišką kovą, kaip dėsnį žmonių savi­
tarpio santykiams pagrįsti, galima suprasti iš šių jo veikalo pa­
skutinio skirsnio žodžių: „Dorovinių savybių vystymąsi daug
labiau sąlygoja tarpiškas ar betarpiškas įpročio, protinių gabu­
mų poveikis, švietimas, religija ir kt., negu natūraliosios atran­
kos poveikis; tačiau šiai pastarajai drąsiai galima priskirti so­
cialinio instinkto kilmę, o šis instinktas įbuvo tas pagrindas, iš
kurio išsivystė dorovės jausmas" 2.
Argi įmanoma, turint prieš akis šias eilutes, toliau atkakliai
tvirtinti, kad Darvinas propaguojąs žmogaus sužvėrėjimą ir
esąs kaltas dėl tų aiškaus anachronizmo reiškinių, kurie mus
kartais apstulbina šių dienų gyvenime? Tačiau gal kai kas vis
tik padarys pastabą, kad, pripažindamas grynai etikos veiks­
niams pagrindinę reikšmę, jis betgi skiria, nors ir kuklų, vaid­
menį kovai kaip priemonei, neduodančiai žmogui nugrimzti į
tinginystę ir t. t., bet manau, kad tokiai šios minties išraiškai,
su visais jo padarytais rezervais, neprieštaraus ir joks moralis­
1 Prisiminkime neseniai girdėtą Edisono pareiškimą, kad iš meilės tėvynei
jis sugalvosiąs tokius mirt) nešančius pabūklus, prieš kuriuos sudrebėsianti visa
žmonija.
2 Carteas Darvinas ir jo mokslas. Rinktiniai raštai, IV tomas, 214—215 psl.,
rus. leid.
20 K. A. TIMIRlAZEVAS

tas, jeigu jis tik nepropaguoja visiško kvietizmo, pasinėrimo i

nirvaną ir t. t. Šią mintį gerokai anksčiau negu Darvinas ir, gal
■būt, dar energingiau yra paskelbęs didysis poetas baigiamaja­
me Fausto monologe:
Das ist der Weisheit letzter Schluss:
Nur der verdient sich Freiheit, wie das Lebaif
Der täglich sie errobem muss1.
Ir, rodos, dar niekas nedarė Gėtei priekaišto dėl šių žodžių.
Suprantama, kad šioje trumpoje apybraižoje tik stambiai­
siais bruožais tegalėjau nurodyti vieno iš didžiausių visais lai­
kais gamtos mokslų atstovo pagrindinį mokslinį nuopelną, taip
pat stengiausi parodyti, kaip nepagrįstai mėgina iš anksto nei­
giamai nustatyti prieš šį didįjį mokslininką žmones, kurie yra
nuošalyje nuo mokslo.
1 Stai galutinis išminties sprendimas: tik tas vertas laisvės ir gyvybės,
kuriam kasdien jas tenka iškovoti.
ČARLZAS DARVINAS
1809 — 1882

A U T O B IO G R A F I3A
Čarlzas Darvinas maždaug 45 metų amžiaus
(fotografuota 1854 m.)
< s£ 2 2 eS = ö 2 a 5
t ■ ! ■ ■ ■ ■ ■ ■ ■ I— ■ ■ — — — — — — — —

C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA
VAIKYSTE
WWienas vokietis leidėjas kreipėsi į mane, prašydamas papa-
W šakoti savo proto ir būdo raidą, o kartu pateikti kai ku­
rias autobiografines smulkmenas. Pagalvojau, kad toks mėgi­
nimas man pačiam suteiktų malonumą ir, galimas daiktas, būtų
įdomus mano vaikams bei anūkams. 2inau, kad ir man būtų
labai įdomu pasiskaityti net ir tokią pat trumpą ir nuobodžią
mano senelio paties parašytą gyvenimo apybraižą, — ką jis
mąstė, ką darė ir kaip dirbo. Šį pasakojimą apie save bandžiau
rašyti taip, tarsi jau būčiau miręs ir iš kito pasaulio žvelgčiau
į savo praėjusį gyvenimą. Taip rašyti man nesunku, nes mano
gyvenimas beveik jau baigtas. Stiliumi aš nesirūpinau.
Gimiau Srusberyje (Shrewsbury) 1809 m. vasario 12 d., ir
mano ankstyviausi atsiminimai tesiekia ketverių metų ir ke­
leto mėnesių amžių. Mes tada vykdavome į jūros maudykles
prie Aberdželo ir, nors ne visai aiškiai, prisimenu kai kuriuos
įvykius bei vietoves, susijusius su šiomis kelionėmis.
Mano motina mirė 1817 m. liepos mėn., kai man buvo tru­
putį daugiau kaip aštuoneri metai, ir keista, kad vargiai ką
apie ją tegaliu prisiminti, išskyrus tik jos mirties patalą, juodą
aksomo suknelę ir įmantriai padarytą darbo staliuką. Tų pačių
metų pavasarį buvau atiduotas į vieną mokyklą Srusberyj e,
kurioje išbuvau metus laiko. Man pasakojo, kad moksle aš žy­
miai atsilikdavęs nuo savo jaunesnės sesers Katrinos, ir dauge­
liu atžvilgių, rodos, nebuvau labai pavyzdingas berniukas!
Jau belankant tą mokyklą, aiškiai išryškėjo mano palinki­
mas į gamtos mokslus, o ypač į kolekcionavimą. Stengiausi
susivokti augalų pavadinimuose ir rinkau visokeriausius
dalykus: kriaukles, antspaudus, monetas ir mineralus. Kolek­
cionavimo aistra, kuri žmogų padaro gamtininku-sistematiku,
mėgėju arba šykštuoliu, buvo manyje labai stipri ir aiškiai
įgimta, nes nei mano seserys, nei brolis tokio palinkimo
neturėjo.

23
24 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

Vienas nedidelis to meto įvykis labai įstrigo man atmin­

tin— reikia manyti, dėl to, kad paskui jis ilgai kankino man
sąžinę. Jis įdomus tuo, kad iš jo lyg ir matyti, jog jau šiame
ankstyvame amžiuje mano domėtasi augalų kitimo klausimu.
Įtikinėjau kitą berniuką (berods, Leitoną *, vėliau žinomą
botaniką-lichenologą), kad galiu gauti įvairių spalvų tuberozų
ir raktažolių, laistydamas jas tam tikrais spalvotais skiediniais.
Žinoma, tai buvo baisus prasimanymas, niekuomet tokių da­
lykų ir nebandžiau. Šia proga prisipažinsiu, kad, būdamas vai­
kas, dažnai sąmoningai išsigalvodavau nebūtų dalykų, vien
tik norėdamas kitus nustebinti. Pavyzdžiui, kartą priskynęs
tėvo sode daug rinktinių vaisių, paslėpiau juos krūmuose ir
uždusęs atlėkiau pranešti, kad aptikau visą sandėlį vogtų
vaisių.
Tur būt, buvau dar labai didelis lengvatikis, kai įstojau
į mokyklą. Vienas berniukas, vardu Garnetas, kartą nusivedė
mane į cukrainę ir nupirko kelis pyragaičius, nieko už juos
nemokėdamas, — krautuvininkas, matyt, jam duodavo skolon.
Kai išėjome iš krautuvės, aš jį paklausiau, kodėl jis nieko
nesumokėjo, o šis man tuoj atsakė: „Argi nežinai, kad mano
dėdė paskyrė miestui didelę sumą su sąlyga, kad kiekvienas
krautuvininkas duos veltui savo prekių kiekvienam, kuris tik
užeis užsidėjęs seną dėdės skrybėlę ir tam tikru būdu ją kils­
telės?“ — Čia jis padarė sutartą ženklą. Paskui jis įėjo į kitą
krautuvę, kur jam, matyt, irgi duodavo skolon, paprašė kaž­
kokio mažmožio, kilstelėjo nurodytu būdu skrybėlę, ir taip
pat gavo prašomą prekę nieko nesumokėjęs. Kai išėjom į gat­
vę, jis man tarė: „Jei nori, gali tu pats nueiti štai į aną cuk­
rainę (kaip puikiai aš ją iki šiol prisimenu), aš tau paskolinsiu
savo skrybėlę ir gausi ką tik nori, jei kilstelėsi ją taip, kaip
rodžiau". Su džiaugsmu priėmiau kilniaširdį pasiūlymą, įėjau
į cukrainę, paėmiau kelis pyragaičius, kilstelėjau seną skry­
bėlę ir buvau beeinąs pro duris, tik staiga krautuvininkas šoko
man iš paskos. Aš mečiau pyragaičius, kaip žaibas leidausi iš
cukrainės ir visai suglumau išgirdęs džiūgaujantį savo klas­
tingojo draugo Garneto kvatojimą.
Palankiai apie save galiu pasakyti tiek, kad buvau geros
širdies, humaniškas berniukas; tačiau už tai turiu būti dėkin­
gas savo seserų pamokymams ir jų duotajam pavyzdžiui. Tik­
rai abejoju, ar humaniškumas natūrali ir įgimta savybė. La­
bai mėgau rinkti kiaušinius, bet niekuomet neimdavau dau­
giau kaip vieną kiaušinį iš lizdo, išskyrus tik vieną vienintelį

1 Leigbton
 VAIKYSTĖ 25

atvejį, kai išėmiau visus kiaušinius, bet ne pasipelnymo tiks­

lu, o tik norėdamas pasigirti.
Labai mėgau meškerioti, stebėdamas plūdę, galėdavau iš­
tisas valandas išsėdėti upelio ar tvenkinio krante. Kai, gyve­
nant Mere ', mane pamokė, kad sliekus galima nugalabyti sūriu
vandeniu, nuo to laiko niekad neužmaudavau gyvo slieko,
nors dėl to gal turėdavau ir nuostolių.
Kartą būdamas visai mažas, mokyklinio amžiaus, o gal dar
ir nepradėjęs mokytis, pasielgiau žiauriai — apmušiau šuniu­
ką, rodos, tik dėl smagumo, kad parodyčiau savo galią. Ta­
čiau mušiau jį neskaudžiai, nes necypė, tuo esu tikras, kadangi
tatai įvyko netoli namų. Bet šis poelgis sunkiai slėgė man są­
žinę, nes ir iki šiol tiksliai prisimenu nusikaltimo vietą. Tas
sąžinės graužimas, tur būt, buvo ypač sunkus dėl to, kad ir
tada, ir ilgą laiką po to nepaprastai mėgau šunis. Ir šunys tai,
matyt, jautė, nes man visada pavykdavo pavilioti juos nuo
šeimininkų.
Aiškiai prisimenu dar vieną įvykį, kuris atsitiko tais me­
tais, kai lankiau misterio Keizo (Case) mokyklą, būtent, vieno
dragūno laidotuves. Kaip dabar matau arklį su kabančiais prie
balno vyriškais batais bei karabinu ir girdžiu šūvius palei ka­
pą. Sis reginys labai išjudino mano tų laikų poetinę vaizduotę.
1818 m. vasarą įstojau į didelę dr. Batlerio (Butler) mokyklą
Šrusberyje ir joje išbuvau septynerius metus, iki 1825 m. vi­
durvasario, t. y. iki šešiolikos metų amžiaus. Čia gyvenau in­
ternate, taigi naudojausi visais didžiausiais tikrojo mokinio
gyvenimo privalumais. Bet kadangi nuo mokyklos iki mano
namų buvo gal ne ką daugiau kaip mylia, tai per didžiuosius
tarpus tarp patikrinimų ir prieš uždarant mokyklą nakčiai
dažnai nubėgdavau namo. Tatai, manau, man daugeliu atžvil­
gių buvo naudinga, nes nenutrūko prisirišimas prie namų ir
interesas jiems. Prisimenu, kad iš pradžių, kai ėjau į mokyklą,
tekdavo labai smarkiai bėgti, kad nepavėluočiau, o kadangi
bėgikas buvau geras, tai dažniausiai ir nepavėluodavau; ta­
čiau kai mane apimdavo abejonė, ar besuspėsiu, uoliai mels-
davau dievą, kad man padėtų, ir gerai prisimenu, kad many­
davau, jog man padėjo ne greitas bėgimas, bet meldimasis,
ir stebėdavausi, kad beveik visuomet būdavau išklausomas.
Iš tėvo ir vyresniosios sesers girdėjau, kad dar visai mažas
tebebūdamas labai mėgdavau ilgai vienas vaikštinėti; bet apie
ką tada galvojau — nežinau. Dažnai būdavau visiškai pasken­
dęs mintyse, ir kartą, grįždamas į mokyklą Šrusberio senovi-

1 Savo dėdės Džozaijo Uedžvudo (Josiah. Wedgwood) namuose.

26 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

nės tvirtovės pylimu, kur ėjo takas, bet vienoje pusėje nebuvo
turėklų, netyčiomis žengiau į šalį ir nuriedėjau žemyn; bet
aukščio čia tebuvo septynios ar aštuonios pėdos. Ir vis tik
to trumpo, bet staigaus ir visiškai netikėto kritimo metu mano
sąmone praskriejo nuostabi gausybė minčių; tatai vargiai be-
atitiko tą fiziologų, berods, nustatytą faktą, kad kiekvienai
minčiai reikalingas visiškai apibrėžtas laiko tarpas.
Niekas negalėjo labiau pakenkti mano proto raidai, kaip
dr. Batlerio mokykla. Ji buvo griežtai klasikinė; be senovinių
kalbų, joje buvo dar kiek mokoma senovės geografijos ir
istorijos. Mokykla kaip auklėjimo priemonė mano gyvenime
buvo tuščia vieta. Per visą gyvenimą negalėjau įveikti nė vie­
nos svetimos kalbos. Ypač daug dėmesio buvo kreipiama j ei­
lėraščių kūrimą, o su jais aš niekuomet neįstengdavau susi­
doroti. Turėjau daug draugų ir surinkau gerą senų eilėraščių
rinkinį; derindamas atitinkamas jų ištraukas vienas prie kitų,
kartais, draugų padedamas, galėdavau parašyti apie bet kokį
dalyką. Daug dėmesio buvo kreipiama ir į tai, kad mokinys
mintinai mokėtų vakarykščią pamoką. Tatai man būdavo visai
lengva: galėdavau mintinai išmokti keturiasdešimt ar penkias­
dešimt Virgilijaus bei Homero eilučių bažnyčioje rytmetinių
pamaldų metu. Tačiau tokie pratimai būdavo visai beprasmiš­
ki: nė vienas eilėraštis nepasilikdavo atmintyje ilgiau kaip
keturiasdešimt aštuonias valandas. Tinginys nebuvau ir, išsky­
rus eilėraščių kūrimą, dirbau prie klasikų sąžiningai, nesinau­
dodamas pažodiniais vertimais. Vienintelis malonumas, kurį
turėjau iš to viso mokymosi, buvo kai kurios Horacijaus odės;
jomis labai žavėdavausi.
Palikdamas mokyklą, pagal savo amžių buvau nei geriau­
siųjų, nei blogiausiųjų mokinių tarpe. Manau, kad visi mano
mokytojai ir tėvas mane laikė visiškai eiliniu berniuku, gal
net žemiau vidutinio lygio. Prisimenu, kaip kartą tėvas, giliai
mane įskaudindamas, tarė: „Niekas tau daugiau nerūpi, kaip
tik medžioklė, šunys ir žiurkių gaudymas; padarysi gėdą ir
sau, ir visai mūsų šeimai". Tačiau mano tėvas buvo kuo ge­
riausias žmogus ir jį visa širdimi mylėjau; taip sakydamas, jis,
tur būt, buvo kuo nors supykintas ir, pavartodamas tokius
žodžius, buvo ne visai teisus.
Apsvarstęs mokyklinio gyvenimo metu pasireiškusius mano
būdo savitumus, kiek juos galiu prisiminti, manau, kad vie­
ninteliai ką nors gera ateityje žadantieji įgymiai, pasireiškę
šiame periode, buvo tai, jog turėjau ryškius ir įvairialyčius
polinkius, uoliai atsidėdavau tam, kuo domėdavausi, ir jaus­
davau didelį malonumą, kai pavykdavo suprasti kokį nors
 VAIKYSTE 27

sudėtingą dalyką. Euklidą mokiausi pas privatų mokytoją ir

gerai prisimenu, kokį begalinį pasitenkinimą man teikdavo aiš­
kūs geometriniai įrodymai. Taip pat, prisimenu, džiaugiausi,
kai mano dėdė (Frensiso Goltono tėvas) paaiškino, kaip nau­
dotis prie barometro įtaisytu nonijumi. Kalbant apie kitus,
ne mokslo srities, polinkius, galiu pasakyti, kad mėgau skai­
tyti įvairias knygas, ir ištisas valandas išsėdėdavau skaityda­
mas Šekspyro istorines dramas, dažniausiai įsitaisęs senovinių
mokyklos sienų gilioje lango ambrazūroje. Skaitydavau ir
šiaip poezijos kūrinius, pavyzdžiui, Tomsono „Metų laikus'1
ir ką tik pasirodžiusias Bairono ir Valterio Skoto poemas. Ta­
tai paminiu dėl to, kad vėliau gyvenime, didžiai man apgai­
lestaujant, visiškai netekau bet kokios poezijos pomėgio, neiš­
skiriant ir Šekspyro. Kalbėdamas apie pomėgį poezijai, galiu
pridurti, kad pirmą kartą tikrą pasigėrėjimą gamtos vaizdais
pajutau 1822 m., kai raitas jodinėjau Uelso apylinkėse, ir to­
kio grožio pajautimas manyje išliko ilgiau negu kiti estetiniai
jausmai.
Dar gana anksti mokyklos laikais vienas berniukas turėjo
„Gamtos stebuklų“ tomą, kurį daug kartų skaičiau ir ginči-
jausi su kitais berniukais dėl kai kurių čia duodamų aiškinimų
teisingumo. Manau, kad ši knyga pirmą kartą sukėlė manyje
norą keliauti į tolimus kraštus, kuris pagaliau išsipildė keliau­
jant laivu ,,Bigl". Paskutiniais mokyklinio gyvenimo metais
aistringai pamėgau medžioklę; nemanau, kad kas nors būtų
daugiau uolumo parodęs ir šventesniam reikalui, negu paro­
džiau paukščių medžioklei. Kaip puikiai prisimenu pirmąją
savo nukautą slanką; buvau taip susijaudinęs, kad vos bega­
lėjau vėl užtaisyti šautuvą — taip man drebėjo rankos. Šioji
aistra truko ilgai ir tapau geru šauliu. Vėliau, būdamas
Kembridže, pratindavausi kelti šautuvą prie peties žiūrėdamas
j veidrodį, kad matyčiau, ar taisyklingai taikau. Kitas dar ge­
resnis būdas buvo šaudyti tuščiu šoviniu į draugo mojuojamą
degančią žvakę; jei šūvis būdavo taiklus, oro srovė užgesin­
davo žvakę. Pistonai sprogdami garsiai pokšėdavo, ir man pra­
nešė, kad auklėtojas pastebėjo: „Keistas dalykas, misteris
Darvinas, matyt, ištisas valandas praleidžia savo kambaryje
pliaukšėdamas botagu; dažnai, eidamas pro jo langus, girdžiu
pokšėjimą".
Mokinių tarpe turėjau daug draugų ir juos karštai mylė­
jau; manau, kad tada aplamai lengvai prisirišdavau prie
žmonių.
Kai dėl mokslo, galiu pasakyti, kad ir toliau labai uoliai,
tačiau visiškai nemoksliškai, rinkau mineralus — man terūpėjo
28 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

mineralai nauju pavadinimu, ir nė nebandžiau jų klasifikuoti.

Vabzdžius, matyt, kiek atidžiau stebėjau, nes kai dešimties
metų (1819 m.) išvykau trim savaitėms į Plas Edverdo vietovę
UeIsel prie jūros kranto, labai susidomėjau ir nustebau išvy­
dęs stambią, juodai raudoną blakę (Hemiptera būrio), keletą
drugių (Zygaena) ir cicindelę (Cicindela ), nepasitaikančių Srop-
šire. Buvau beveik nusprendęs rinkti tik tuos vabzdžius, ku­
riuos rasiu negyvus, nes, pasitaręs su seserimi, padariau iš­
vadą, kad žudyti vabzdžius kolekcijų sudarymui nedera. Per­
skaitęs Uaito (White) knygą ,,Selborn'', su malonumu ėmiau
stebėti paukščių gyvenimo būdą ir net vedžiau atitinkamus
užrašus. Prisimenu, buvau toks naivus — stebėdavausi, kodėl
kiekvienas džentelmenas netampa ornitologu.
Baigiantis mano mokykliniam gyvenimui, brolis uoliai
ėmėsi chemijos ir sode, įrankių sandėlyje, įsitaisė gražią la­
boratoriją su paties pagaminta aparatūra; man buvo leista da­
lyvauti, atliekant daugumą eksperimentų, kaip pagalbininkui.
Jis gamindavo įvairias dujas ir kai kuriuos junginius, ir aš
atidžiai perskaičiau keletą chemijos knygų, pavyzdžiui, Henri
ir Parkeso „Chemijos katekizmą". Šis dalykas mane labai su­
domino, ir mūsų užsiėmimai dažnai užtrukdavo iki vėlyvos
nakties. Tai buvo geriausia, ką man galėjo duoti mokyklinis
lavinimas: čia man praktiškai paaiškėjo eksperimentinio moks­
lo reikšmė. Žinia, kad užsiimame chemija, kažkokiu būdu
pasiekė mokyklą, ir kadangi tuo laiku tat buvo negirdėtas
dalykas, mane praminė ,,Gazu''. Mokyklos direktorius dr. Batle-
ris kartą mane viešai papeikė dėl tokio beprasmiško laiko
gaišimo; čia jis mane visai neteisingai pavadino „poco
curante" \ kadangi nesupratau ką tai reiškia, tat pamaniau,
kad tai, tur būt, baisus pasmerkimas.

EDINBURGE
Kadangi mano buvimas mokykloje jau nieko doro nedavė,
tai tėvas protingai pasielgė, paimdamas mane iš mokyklos kiek
anksčiau negu tat buvo paprastai daroma, ir kartu su broliu
pasiuntė (1825 m. spalio mėn.) į Edinburgo universitetą. Ten
išbuvau dvejus metus. Brolis baigė medicinos studijas, nors,
abejoju, kad jis kada nors būtų manęs užsiimti praktika; o aš
čia buvau pasiųstas pradėti šių studijų. Tačiau netrukus,
spręsdamas iš kai kurių smulkių aplinkybių, įsitikinau, kad
tėvas paliks man turtą, kurio pakaks pasiturimai gyventi, nors

1 „Mažai rūpestingas". — Vert.

 EDINBURGE 29

niekuomet nemaniau, kad būsiu toks turtingas, koks esu; to

įsitikinimo pakako, kad noras studijuoti mediciną manyje at­
vėstų.
Mokymasis Edinburge apsiribojo tik paskaitomis, o jos,
išskyrus Houpo (Hope) chemijos paskaitas, buvo nepaken­
čiamai nuobodžios; mano supratimu, paskaitos, palyginus su
skaitymu, ne tik nėra naudingesnės, bet, priešingai, mažiau
duoda naudos. Tiesiog baisu, kai prisimenu dr. Dankeno
(Duncan) paskaitas apie Mateiia Medica ', žiemą 8 val. ryto.
Dr. Munro žmogaus anatomijos paskaitos būdavo tokios pat
nuobodžios, kaip ir jis pats, ir šiuo dalyku pasišlykštėjau. Vė­
liau gyvenime labai gailėjausi, kad nebuvau priverstas skrosti
lavonų, greit būčiau nugalėjęs savo pasibiaurėjimą, o tokia
praktika būtų nepaprastai pravertusi mano ateities darbe.
Tas dalykas, kaip ir mano nesugebėjimas paišyti, buvo nebe­
pataisoma blogybė. Taip pat reguliariai lankiau klinikas. Ke­
letas atsitikimų mane labai sukrėtė, ir kai kurių jų vaizdas
man iki šiol tebestovi akyse; tačiau nebuvau toks kvailas,
kad dėl to būčiau vengęs lankyti klinikas. Negaliu suprasti,
kodėl ši mano medicinos studijų dalis manęs nesudomino la­
biau, nes dar vasarą, prieš išvykdamas į Edinburgą, Šrusbe-
ryje pradėjau lankyti kai kuriuos vargšus, daugiausia moteris
ir vaikus. Parašydavau kiek galėdamas išsamesnę kiekvieno
atsitikimo ataskaitą su visais simptomais ir perskaitydavau ją
tėvui; jis nurodydavo, ką reikia dar išaiškinti ir patardavo,
kokius vaistus duoti. Vaistus gamindavau pats. Vienu tarpu
turėjau apie tuziną pacientų ir labai domėjausi šiuo darbu.
Tėvas, kuris geriau negu kas kitas pažinojo žmonių charak­
terius, sakydavo, kad iš manęs išeitų vykęs gydytojas, turė­
damas čia galvoje tokį, kuris turėtų daug pacientų. Jis visada
tvirtindavo, kad svarbiausioji sėkmės sąlyga — sukelti pasi­
tikėjimą; bet ką jis manyje matė tokio, kas galėtų sukelti pa­
sitikėjimą, nežinau. Du kartus dalyvavau darant Edinburgo
ligoninėje labai pavojingas operacijas, vieną — vaikui, bet iš­
bėgau nesulaukęs jų pabaigos. Niekada daugiau į operacijas
nėjau, ir vargiai kas būtų galėjęs mane į jas nuvilioti; tai
buvo dar kur kas prieš palaimingus chloroformo laikus. Tie
du matyti atvejai mane persekiojo daug metų.
Mano brolis buvo universitete dar tik vienerius metus,
taigi antraisiais metais buvau paliktas savo paties žinioje; ir
tasai man išėjo į naudą, nes per tą laiką susibičiuliavau su
keliais jaunais žmonėmis, aistringai atsidavusiais gamtos moks­

1 Vaistus. — Vert.
30 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

lams. Vienas jų buvo Ensvortas (Ainsworth), kuris vėliau iš­

leido savo kelionių po Asiriją aprašymą; jis buvo Vernerio
geologinių teorijų šalininkas ir šį bei tą žinojo apie įvairiau­
sius dalykus. Visai kitokio būdo buvo dr. Koldstrimas (Cold-
stream) — korektiškas, ceremoningas, giliai tikintis ir labai ge­
ros širdies: vėliau jis išspausdino keletą gerų zoologijos dar­
bų. Trečias mano draugas buvo Hardi (Hardie); iš jo, manau,
būtų išėjęs geras botanikas, bet jis anksti mirė, Indijoje. Pas­
kutinis buvo dr. Grantas; jis buvo vyresnis už mane keleriais
metais; kaip su juo susipažinau, negaliu prisiminti. Jis išleido
keletą puikių zoologijos darbų, tačiau, tapęs universiteto ko­
ledžo profesoriumi Londone, nieko daugiau nebenuveikė
mokslo srityje,— faktas, kurio niekad negalėjau išaiškinti. Jį
labai gerai pažinojau; jis atrodė sausas ir manieringas, tačiau
po šia išorine skraiste slypėjo tikras entuziastas. Vieno mūsų
pasivaikščiojimo metu jis staiga su dideliu susižavėjimu ėmė
kalbėti apie Lamarką ir jo evoliucines pažiūras. Klausiausi jo
su tyliu nusistebėjimu, tačiau, kiek pamenu, tai visiškai nepa­
veikė mano galvosenos. Dar prieš tai buvau perskaitęs savo
senelio „Zoonomiją", kurioje palaikomos panašios pažiūros;
bet jos manęs nė kiek nepaveikė. Tačiau, gal būt, ta aplin­
kybė, kad dar ankstyvame amžiuje girdėdavau, kaip ginamos
ir keliamos tokios pažiūros, mane paskatino vėliau jas palai­
kyti, nors ir kitokia forma, savo „Rūšių atsiradime". Tuo savo
gyvenimo laikotarpiu labai žavėjausi ,,Zoonomija1'. Tačiau,
perskaitęs šj veikalą po dešimties ar penkiolikos metu antrą
kartą, labai nusivyliau: atitrauktinių samprotavimų čia nepa­
lyginti daugiau kaip faktų. ‘
Grantas ir Koldstrimas nemaža tyrinėjo jūrų gyvūnus; aš
dažnai padėdavau Grantui juos rinkti po atoslūgio pasiliku­
siose balose ir pats, kiek sugebėdamas, juos skrosdavau. Su­
sidraugavau su kai kuriais Niuheveno žvejais, kartais vyk-
davau su jais gaudyti austrių ir tokiu būdu surinkau daug
rūšių. Tačiau mano pastangos maža tedavė naudos, nes skrosti
nebuvau reikiamai prityręs ir naudojausi menku mikroskopu.
Vis dėlto padariau vieną įdomų nedidelį atradimą ir maždaug
1826 m. pradžioje Plinijaus draugijoje (Plinian Society) per­
skaičiau trumpą pranešimą tuo klausimu. Pranešimas lietė va­
dinamuosius Flustra genties kiaušinėlius, galinčius judėti blaks-
tienėlių dėka, o iš tikrųjų čia pasirodė besančios lervos. Kitame
trumpame straipsnyje parodžiau, kad maži rutuliški kūneliai,
kurie buvo laikomi jaunomis Fucus loreus stadijomis, iš tik­
rųjų tebuvo kirmėlės Pontobdella muricata kiaušinių apdan­
galai.
 EDINBURGE 31

PIinijaus draugijai, kuri buvo globojama ir, berods, net

įsteigta profesoriaus Džemsono (Jameson), priklausė studentai;
jie ruošdavo susirinkimus viename universiteto pusrūsio kam­
baryje; čia skaitydavo ir aptardavo darbus gamtos mokslų
klausimais. Aš reguliariai lankydavau susirinkimus ir jie man
turėjo teigiamą įtaką; paskatindavo uoliau dirbti ir sueidavau
su žmonėmis, turinčiais panašių interesų. Kartą vienas varg­
šas jaunuolis pakilo iš vietos ir, be galo ilgai mikčiojęs, raus­
damas iš gėdos, pagaliau iš lėto pratarė: „Ponas pirmininke,
užmiršau, ką norėjau pasakyti". Vargšas atrodė visiškai pri­
blokštas, o susirinkimo dalyviai taip suglumo, kad nė vienas
nerado žodžio, kuriuo jį būtų galėję išvaduoti iš keblios pa­
dėties. Pranešimai, skaitomi mūsų nedidelėje draugijoje, ne­
buvo spausdinami, taigi neturėjau malonumo pamatyti savo
darbo išspausdinto. Tačiau dr. Grantas mano mažą atradimą,
berods, mini savo puikiuose Flustra genties tyrimuose.
Buvau taip pat Karališkosios medicinos draugijos narys ir
gana reguliariai lankydavau susirinkimus; bet kadangi čia
buvo nagrinėjami tik medicinos klausimai, jais per daug nesi­
domėjau. Daug niekų čia prišnekėdavo; bet buvo ir gerų kal­
bėtojų, ypač seras J. Kei-Šatlevertas (J. Kay-Shuttleworth).
Dr. Grantas mane kartais nusivesdavo į Vemerio draugijos
susirinkimus, kur būdavo skaitomi ir svarstomi įvairūs prane­
šimai gamtos mokslų klausimais; paskui jie būdavo spausdi­
nami „Darbuose1'. Ten kartą girdėjau kalbant Odiuboną (Au-
dubon), kuris dėstė kai kuriuos įdomius samprotavimus apie
Šiaurės Amerikos paukščių gyvenimo būdą ir ne visai teisin­
gai šaipėsi iš Uotertono (Waterton). Beje, Edinburge tuo laiku
gyveno vienas negras, kuris keliaudavo kartu su Uotertonu
ir užsidirbdavo pragyvenimui darydamas paukščių iškamšas;
tą darbą jis atlikdavo puikiai. Aš iš jo imdavau apmokamas
pamokas, ir dažnai su malonumu pas jį užtrukdavau, nes buvo
labai malonus ir inteligentiškas žmogus.
Misteris Leonardas Homeris kartą irgi nusivedė mane į
Edinburgo Karališkosios draugijos susirinkimą. Cia pamačiau
serą Valterį Skotą; jis pirmininkavo ir susirinkimo dalyvius
tikino, kad nesijaučiąs vertas užimti tokią aukštą vietą. Žiū­
rėjau į jį ir į visa, kas vyko su didžiu nuolankumu bei pa­
garba, ir manau, kad kaip tik dėl to, jog jaunystėje buvau
atėjęs į šį posėdį, taip pat ir todėl, kad lankiausi Karališkoje
medicinos draugijoje, ypač įvertinau man suteiktą garbę, kai
prieš kelerius metus buvau išrinktas šių abiejų draugijų
garbės nariu. Jei tada kas būtų pasakęs, kad vieną gražią
dieną.mane taip pagerbs, man tai būtų atrodę tiesiog juokinga,.
32 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

neįmanoma, tarsi mane būtų pažadėję išrinkti Anglijos

karaliumi.
Antraisiais savo buvimo Edinburge metais lankiau Dzem-
sono (Jameson) skaitomas geologijos ir zoologijos paskaitas;
bet jos buvo neapsakomai nuobodžios. Jos man tepadarė tiek
įtakos, kad nusprendžiau niekuomet gyvenime neimti į ran­
kas geologijos knygos ir aplamai šio mokslo nestudijuoti. Ta­
čiau esu tikras, kad buvau tiek pasiruošęs, jog šį dalyką ty­
rinėdamas jau galėjau jį traktuoti filosofiškai. Dar prieš dve­
jus ar trejus metus vienas Šropšire gyvenęs senukas, misteris
Kotonas (Cotton), geras uolienų žinovas, atkreipė mano dė­
mesį į visiems žinomą didelį eratinį riedulį Srusberyj e, vadi­
namą „akmuo varpas", ir pasakė, kad iki pat Kamberlendo bei
Škotijos nerasi tokios uolienos, kartu reikšmingai pridurda­
mas, kad iki pasaulio pabaigos niekas nesugebės išaiškinti,
kaip atsirado šis akmuo ten, kur dabar guli. Ta mintis man
padarė didelį įspūdį, ir vis galvodavau apie tą nuostabų akme­
nį. Už tat pajutau didelį džiaugsmą, kai pirmą kartą perskai­
čiau apie ledynų vaidmenį riedulių pernešime, ir labai didžia-
vausi geologijos laimėjimais! Pažymėsiu vieną nuostabų faktą.
Man dabar turint jau šešiasdešimt septynerius metus amžiaus,
teko girdėti, kaip vienas profesorius per ekskursiją į Salisberį
Kregs, kalbėdamas apie trapitoę daiką su migdoliškais kraš­
tais ir sukietėjusiais aplinkui sluoksniais, nepaisydamas tai,
kad mus iš visų pusių supo vulkaninės uolienos, teigė, kad
čia esama plyšio, pripildyto iš viršaus patekusių nuosėdų.
Kartu jis pasišaipydamas pridūrė, kad esą žmonių, kurie tvir­
tiną, jog taip susidarę įsiterpus išlydytai masei iš apačios. Kai
prisimenu tą paskaitą, nesistebiu, kad buvau nusprendęs nie­
kuomet nebeužsiiminėti geologija.
Lankydamas Džemsono paskaitas, susipažinau su muziejaus
globotoju P. Makgilivreju (Macgillivray), kuris vėliau išleido
didelę ir puikią knygą apie Škotijos paukščius. Mudu su juo
labai įdomiai pasikalbėdavome gamtos mokslų klausimais ir
jis man buvo labai malonus. Jis davė man keletą retų kriauk­
lių, nes tuo metu, nors ir ne per daug stropiai, rinkau jūrų
moliuskus.
Šių dvejų metų vasaros atostogas skyriau vien tik malo­
numams, tačiau visuomet turėdavau rankose kokią nors kny­
gą, kurią susidomėjęs skaitydavau. 1826 m. vasarą kartu su
dviem draugais, užsidėję ant pečių kuprines, atlikome ilgą ke­
lionę po Šiaurės Uelsą. Beveik kasdien nukeliaudavome po
trisdešimt mylių, o vieną dieną įkopėme į Snoudoną. Kitą
kartą po Šiaurės Uelsą keliavome raiti abu su seserimi; prie
 EDINBURGE 33

balno pritvirtintus ryšulius su mūsų drabužiais gabeno tarnas.

Ruduo buvo skiriamas medžioklei; dažniausiai vykdąvau me­
džioti j Vudhauzą pas p. Oueną (Owen) arba į Merą pas dėdę
Džosą1. Mano aistra medžioklei buvo tokia didelė, kad, eida­
mas gulti, pasidėdavau medžioklinius batus visiškai paruoštus
prie pat lovos, kad rytą nesugaiščiau nė minutės besiauda­
mas. Kartą, rugpiūčio 20 d., medžiodamas tetervinus, dar prieš
švintant pasiekiau tolimą Mero dvaro žemių pakraštį ir pas­
kui visą dieną prasibasčiau su eiguliu jaunų pušų ir viržių
tankumynuose.
Vedžiau medžioklės užrašus, tiksliai pažymėdamas kiekvie­
ną sezono metu nušautą paukštį. Kartą, medžiodamas Vudhau-
ze su vyresniuoju savininko sūnumi kapitonu Ouenu ir jo
pusbroliu majoru Hiliu (Hill), vėliau tapusiu lordu Berviku
(Berwick)1 kuriuos abu labai mylėjau, tapau štai kokio pokšto
auka. Kiekvieną kartą, kai iššaudavau ir įsitikindavau patai­
kęs į paukštį, vienas iš judviejų dėdavosi užtaisąs šautuvą ir
sakydavo: „Šito paukščio neskaityk, nes ir aš tuo pačiu metu
iššoviau!", o eigulys, supratęs pokštą, patvirtindavo jų žodžius.
Po kelių valandų jie prisipažindavo iškrėtę išdaigą, bet man
tai būdavo menki juokai, nes nušoviau daug paukščių, tačiau
nežinojau kiek ir negalėjau jų įtraukti į savo sąrašą. O jų
skaičių pažymėdavau užmegzdamas mazgelius per švarko
kilpą pervertoje virvutėje. Mano nedorėliai draugai tatai ir
pastebėjo.
Baisiai mėgau medžioti! Tačiau manau, kad pasąmonėje
truputį ir gėdinausi savo aistros; bandydavau save įtikinti, kad
medžioklė esąs beveik protinis darbas: juk kiek reikią suma­
numo, kad galėtum žinoti, kur bus daugiausia medžiojamųjų
paukščių, kad sugebėtum gerai apmokyti šunis.
Vienas iš rudeninių apsilankymų Mere įstrigo man į at­
mintį, nes ten sutikau serą J. Makintošą (J. Mackintosh). Dar
nebuvo tekę girdėti nė vieno, kuris taip puikiai kalbėtų! Ne­
apsakomai didžiavausi sužinojęs, kad jis apie mane pasakė:
„Siame jaunuolyje yra kažkas tokio, kas mane sudomino“. Jis,
tur būt, tiesiog pastebejo, kaip susidomėjęs klausiausi jo žo­
džių, nes visais tais istorijos, politikos ir dorovinės filosofijos
klausimais, kuriuos jis nagrinėjo, tenusivokiau tiek, kiek par­
šiukas. Manau, kad jaunam žmogui naudinga, jei įžymus žmo­
gus jį pagiria, nes tatai jam padeda laikytis tinkamos krypties,
nors kartu, be abejo, gali sukelti tuščią puikybę.

1 Džozaijas Uedžvudas (Josiah Wedgwood), „Etruria” keramikos fabriko

įsteigėjo sūnus.
34 С. DARjVINO AUTOBIOGRAPUA

Мало apsilankymai Mere šių dvejų ar trejų metų laikotar­

pyje buvo tikrai žavingi, net ir nekalbant apie rudens medžiok­
les. Gyvenimas ten buvo visiškai laisvas; vietovė labai tiko
išvykoms pėsčiomis bei raitomis; o vakarais turėdavome daug
malonių pasikalbėjimų — ne tokio asmeniško pobūdžio, kaip
paprastai didelėse šeimose — ir klausydavomės muzikos. Va­
sarą visa šeima dažnai susėsdavo ant seno portiko laiptelių;
priešais driekėsi gėlynas, tiesiai prieš namą ežere atsispindėjo
status, mišku apaugęs, krantas, vienur kitur pliukšteldavo žu­
vis, šmėkšteldavo vandens paukštis. Niekas man nepaliko ryš­
kesnio prisiminimo, kaip šie vakarai Mere. Labai mylėjau ir
gerbiau dėdę Džosą. Jis buvo labai santūrus ir nekalbus, tad
sukeldavo tam tikro baimingo pagarbumo jausmą, bet kartais
kalbėdavo su manim visai atvirai. Tai buvo pavyzdys nepa­
prastai doro žmogaus su aiškiomis pažiūromis. Esu tikras, kad
jokia jėga pasaulyje nebūtų jo privertusi nors per žingsnį nu­
krypti nuo kelio, kurį jis laikė teisingu. Mintyse jam taikiau
žodžius žinomos, dabar jau mano užmirštos, Horacijaus odės,
kur sakoma: „nec vultus tyranni“ 1 (ne tirono veidas) ir t. t.

KEMBRIDŽAS (1828— 1831 m.)

Po dvejų metų, praleistų Edinburge, tėvas pastebėjo ar su­
žinojo iš seserų, kad mintis būti gydytoju manęs visai nevi­
lioja, ir pasiūlė man ruoštis į pastorius. Jis visai teisingai pik­
tinosi, manydamas, kad galiu tapti dykaduoniu sportsmenu, o
kad tuo gali ir baigtis, tada atrodė visiškai tikėtina. Paprašiau,
kad man duotų truputį laiko pagalvoti, nes kad ir nedaug šiuo
klausimu girdėjau bei mąsčiau, vis tik man kilo abejonių, ar
galiu tvirtinti, jog tikiu visomis anglikonų bažnyčios dogmo­
mis, nors aplamai mintis tapti kaimo pastoriumi man patiko.
Ryšium su tuo labai atidžiai perskaičiau Pirsono (Peeirson)
knygą apie tikėjimą ir daugiau teologijos knygų, o kadangi
tuo metu neabejojau visišku kiekvieno biblijos žodžio teisin­
gumu, tai greit save įtikinau, kad mūsų tikėjimas pripažin-
tinas ištisai.

1 Justmn et tenacem propositi virum

Non civium ardor prava jubentium,
Non vultus instantis tyranni —
Mente quatit solida.
(Teisingą ir tvirto nusistatymo vyrą
Ne melą skelbiančių piliečių užsidegimas,
Ne žiauraus tirono veidas —
Mintis kieta sukrečia.]
 KEMBRIDZAS 35

Kai pagalvoji, kaip nirtulingai vėliau buvau puolamas baž­

nytinių ortodoksų, tai net juokinga, kad pats kadaise ketinau
tapti pastoriumi. Ir šis ketinimas, taip pat ir mano tėvo noras
niekad nebuvo net formaliai atmesti, o tiesiog mirė natūralia
mirtimi, kai, palikęs Kembridžą, kaip gamtininkas išvykau j
ekspediciją laivu „Bigl". Jei tikėti frenologais, tai vienu at­
žvilgiu visiškai tikau būti pastoriumi. Prieš kelerius metus
vienos vokiečių psichologų draugijos sekretoriai mane pri­
mygtinai prašė, kad atsiųsčiau savo fotografiją. Po kiek laiko
gavau posėdžio protokolą, iš kurio paaiškėjo, kad buvo vie­
šai aptariama mano galvos forma, ir vienas posėdžio dalyvis
pareiškė, esą, aš turįs taip gerai išsivysčiusį pagarbumo kau­
burį, kad jo pakaktų ir dešimčiai pastorių.
Kai jau buvo nuspręsta, kad tapsiu pastoriumi, būtinai rei­
kėjo įstoti į kurį nors Anglijos universitetą ir gauti mokslo
laipsnį. Bet kadangi nuo pat tos dienos, kai baigiau mokyklą,
nebuvau ėmęs į rankas jokios klasikinės knygos, tai su pa­
sibaisėjimu įsitikinau, kad per pastaruosius dvejus metus, nors
tai, rodos, ir neįtikėtina, užmiršau beveik viską, ką mokiausi,
net ir kelias graikų abėcėlės raides. Dėl to neišvykau į Kem­
bridžą įprastu metu, spalio mėnesį, o mokiausi pas privatų
mokytoją Srusberyje. I Kembridžą išvykau tik po kalėdų
atostogų, 1828 m. pradžioje. Netrukus vėl pasiekiau mokyklinį
žinių lygį ir galėjau palyginti lengvai versti nesunkias graikų
kalba parašytas knygas, pavyzdžiui, Homerą arba Naująjį
testamentą.
Treji metai praleisti Kembridže akademinių studijų atžvil­
giu man praėjo taip pat veltui, kaip ir laikas, išbūtas Edin­
burge bei mokykloje. Bandžiau mokytis matematikos ir 1828 m.
vasarą ėmiau net pamokas iš privataus mokytojo Barmute,
tačiau pažangą padariau labai menką. Tuo mokymusi labai bo-
dėjausi, svarbiausia dėl to, kad negalėjau rasti jokios prasmės
algebros pradmenyse. Tas mano nekantrumas buvo labai kvai­
las ir vėliau labai apgailestavau, kad nesusipažinau su ma­
tematika nors tiek, kad galėčiau suprasti jos svarbiausius va­
dovaujamuosius pagrindus, nes tie, kurie juos įsisavina, turi
lyg ir vienu pojūčiu daugiau. Tačiau nemanau, kad kada nors
būčiau bent kiek toliau pažengęs šioje srityje. Klasikams te-
atsidėjau tiek, kad lankiau kelias būtinas paskaitas — ir tai
beveik tik nominaliai. Antraisiais metais padirbėjau mėnesį ar
du besiruošdamas egzaminams, vadinamiems little-go, kuriuos
lengvai išlaikiau. Taip pat ir paskutiniaisiais metais gana
stropiai ruošiami baigiamiesiems egzaminams bakalauro laips­
niui gauti; kiek atnaujinau savo žinias apie klasikus, taip
36 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

pat truputį iš algebros ir Euklido; pastarasis, kaip ir anksčiau

būnant mokykloje, man teikė daug pasitenkinimo. Norint iš­
laikyti bakalauro egzaminus, būtinai reikėjo mokėti Palėjaus
(Paley) „Krikščionybės įrodymus" ir jo „Dorovinę filosofiją".
Tatai mokiausi itin stropiai, ir esu įsitikinęs, kad būčiau ga­
lėjęs visiškai tiksliai surašyti visus „Įrodymus“ , tik, žinoma,
ne tokia aiškia, kaip Palėjaus, kalba. Sios knygos logika, taip
pat ir jo „Natūralios teologijos" logika, man suteikė malo­
numo tiek pat, kaip ir Euklidas. Uolus šių veikalų studija­
vimas, nesistengiant nieko kalte iškalti, buvo vienintelė aka­
deminių studijų dalis, turėjusi bent kiek reikšmės mano proto
lavinimui — tą jaučiau tada, tuo ir dabar esu įsitikinęs. Tuo
laiku nesigilinau į Palėjaus prielaidas; bet jomis patikėjęs, bu­
vau sužavėtas, ir mane įtikino visa ta ilga argumentacijos
gija. Gerai atsakęs į egzaminų klausimus iš Palėjaus, parodęs
nuodugniai mokąs Euklidą ir per daug nesuklydęs klasikų sri­
tyje, pasiekiau padorią vietą o«to AAoi, arba būryje žmonių,
kurie nesivaiko ypatingos garbės. Gana keista, bet negaliu
prisiminti, kelintas buvau sąraše — penktas, dešimtas ar dvy­
liktas '.
Tuo metu universitete buvo skaitomos viešos paskaitos iš
įvairių mokslo šakų, kurių lankymas buvo visiškai laisvano­
riškas; bet man jau taip pašleikšto edinburgiškės paskaitos,
kad net nelankiau gražiai skaitomų ir įdomių Sedžviko
(Sedgwick) paskaitų. Jei būčiau jas lankęs, tai, tur būt, geo­
logu būčiau tapęs anksčiau negu tapau. Vis tik lankiau
Henslou (Henslow) botanikos paskaitas; jos man labai patiko
ir dėl nepaprastai aiškaus dėstymo, ir dėl puikaus medžiagos
demonstravimo. Tačiau botanikos vis tik nestudijavau. Henslou
ruošdavo su savo mokiniais ir kai kuriais vyresniais univer­
siteto nariais tolimas ekskursijas pėsčiomis arba karietomis,
taip pat laivais žemyn upe. Čia jis skaitydavo paskaitas apie
pastebėtus retesnius augalus bei gyvūnus. Sios ekskursijos
buvo žavingos.
Nors mano gyvenimas Kembridže ir turėjo, kaip tuoj pa­
matysime, kai kurių šviesesnių bruožų, atlyginusių veltui su­
gaištą laiką, vis dėlto ten išbūtas laikas buvo apgailėtinai
prarastas — ir net blogiau kaip prarastas. Dėl savo aistros šau­
dyti, medžioti, o jei ne, tai jodinėti po apylinkes, patekau į
sporto mėgėjų ratelį, kuriame buvo ir keletas ūžaujančių bei
neaukštos dorovės jaunuolių. Mes dažnai susirinkdavome kar­
tu pietauti vakarais, ir nors tokių pietų metu būdavo ir rim­

1 1831 m. sausio mėn. sąraše dešimtuoju.

 KEMBRID2AS 37

tesnių žmonių, tačiau kartais be saiko išgerdavome, o paskui

sekdavo linksmos dainos ir kortos. Žinau, kad man reiktų gė­
dytis taip praleistų dienų ir vakarų, tačiau kai kurie mano
draugai buvo tokie malonūs ir visi būdavome taip puikiai nu­
siteikę, kad ir dabar negaliu susilaikyti su malonumu nepa­
žvelgęs atgal į tuos laikus.
Tačiau man džiugu pagalvojus, kad turėjau daug kitų, vi­
sai kitokio būdo, draugų. Buvome labai artimi su Uitli
(Whitley)1, kuris vėliau gavo pirmą premiją, ir mudu nuolat
eidavome pasivaikščioti. Jo dėka pamėgau paveikslus ir geras
graviūras, keletą jų net įsigijau. Dažnai lankydavausi Ficuil-
jamo (Fitzwilliam) galerijoje, ir, matyt, turėjau gana gerą sko­
nį, nes tikrai žavėdavausi geriausiais paveikslais ir aptardavau
juos su senu muziejaus saugotoju. Su dideliu susidomėjimu
perskaičiau sero Džošua Reinoldso (Joshua Reynolds) knygą.
Sis patraukimas prie meno, nors man ir nebuvo įgimtas, truko
keletą metų, ir daugelis Nacionalinės galerijos Londone pa­
veikslų man teikė tikrą malonumą, o vienas Sebastijono dėl
Piombo paveikslas manyje sužadindavo prakilnumo jausmą.
Patekau ir į muzikos ratelį, berods, savo geraširdžio draugo
Herberto dėka, kuris universitetą baigė aukštesniu mokslo
laipsniu. Bendraujant su šiais žmonėmis ir klausantis jų gro­
jimo, manyje atsirado muzikos pajautimas, ir dažnai savo
laiką paskirstydavau taip, kad galėčiau šiokiadieniais klau­
sytis giedojimo King koledžo koplyčioje. Malonumas, kurį
jausdavau, buvo toks didelis, kad kartais net šiurpulys nu­
bėgdavo nugara. Esu įsitikinęs, kad šiame muzikos pamė­
gime nebuvo nieko dirbtinio bei pamėgdžiojamo, nes į King
koledžą dažniausiai eidavau visai vienas, o kartais net pa-
sisamaydavau giesmininkus, kad ateitų į namus. O vis dėlto
klausos visiškai neturiu — net nepastebiu disonanso, ne­
galiu išlaikyti takto bei paniūniuoti teisingai melodijos;
taigi, rodos, visiškai nesuprantama, kaip galėdavau gėrėtis
muzika.
Mano muzikalūs draugai tatai greit pastebėjo ir turėdavo
gardaus juoko, suruošdami man kartais savotišką egzaminą:
patikrindavo, kiek motyvų galiu atpažinti, kai jie grojami
kiek greičiau arba lėčiau negu paprastai. Taip atliekamas
„God save the K in g"2 man sudarydavo baisių keblumų.-
Buvo dar vienas žmogus, turėjęs tokią pat blogą klausą kaip

1 Č. Uitli — vėliau gamtos mokslų dėstytojas Daremo (Duriham) uni­

versitete.
2 „Dieve saugok karalių" — anglų tautos himnas. — Vert.
38 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

mano ir, keistas dalykas, jis grojo šiek tiek fleita. Kartą labai
džiūgavau, nugalėjęs jį per vienus tokius egzaminus.
Tačiau joks kitas dalykas Kembridže mano nebuvo atlie­
kamas su tokiu užsidegimu ir neteikė tiek pomėgio, kaip va­
balų rinkimas. Tai buvo tiesiog tik kolekcionavimo aistra,
nes netyrinėdavau jų vidaus sandaros, ir jų išorinius požy­
mius retai telygindavau su aprašymais, o šiaip kaip nors
susirasdavau jų pavadinimus. Čia duosiu vieną savo uolumo
pavyzdį. Kartą, atplėšęs seną medžio žievę, pamačiau du
retus vabalus ir griebiau abiem rankomis po vieną; bet čia
išvydau dar trečią, man visiškai naują, kurio jokiu būdu
neturėjau prarasti. Taigi tą, kurį laikiau dešinėje rankoje,
įsikišau į burną. O vargas! Jis paleido kažkokį nepaprastai
aitrų skystį, kuris man taip apdegino liežuvį, kad buvau
priverstas išspiauti tą vabalą. Netekau jo, o kartu ir trečiojo.
Man labai sekėsi kolekcionuoti ir sugalvojau du naujus
rinkimo metodus: pasamdydavau darbininką, kuris žiemą
nugramdydavo samanas nuo senų medžių ir sukišdavo jas į
didelį maišą, taip pat sušluodavo šiukšles iš dugno laivų,
kuriais iš pelkių buvo vežamos nendrės, tokiu būdu surinkau
keletą labai retų rūšių. Nė vienas poetas, išvydęs spaudoje
savo pirmąją poemą, niekad nepatyrė didesnio džiaugsmo,
kaip aš, pamatęs Stefenso (Stephens) knygoje „Illustrations
of British Insectsn 1 magiškus žodžius: „sugautas Č. Darvino".
Su entomologija mane supažindino mano antros eilės pus­
brolis U. Darvinas Foksas (W. Darwin Fox), protingas ir
labai malonus žmogus, kuris tada mokėsi Kristaus (Christ)
koledže ir su kuriuo ypatingai suartėjau. Vėliau artimai susi­
pažinau ir dažnai ekskursuodavau su Albertu Ueju (Albert
Way), kuris mokėsi Trejybės (Trinity) koledže ir vėliau tapo
žinomu archeologu, taip pat su H. Tomsonu (H. Thompson2),
iš to paties koledžo, kuris paskui buvo įžymus agronomas,
stambios geležinkelio įmonės direktorius ir parlamento narys.
Taigi tarytum išeina taip, kad pamėgimas rinkti vabalus yra
kažkoks busimosios sėkmės gyvenime ženklas!
Visada stebiuosi tuo neišdildomu įspūdžiu, kurį man pa­
liko daugelis Kembridže pagautų vabalų. Labai tiksliai pri­
simenu, kaip atrodė tam tikri stulpai, seni medžiai bei skar­
džiai, kuriuose aptikdavau gerą grobį. Dailusis Panagaeus
crux-majoi anais laikais buvo tikras lobis. Jau būdamas čia,
Daune, kartą pastebėjau vabalą, bėgantį skersai keliuko, ir,

1 „D. Britanijos vabzdžių paveikslai". — Ver/.

2 Vėliau seras H. Tomsonas, pirmasis baronetas.
 KEMBRIDZAS 39

pagavęs jį, iškart pastebėjau, kad jis šiek tiek skiriasi nuo
P. crux~major. Ir tikrai, tai buvo P. quadripunctatus, kuris yra
tik varietetas, arba labai artima P. crux-mafor rūšis, savo
išore labai mažai nuo jo tesiskirąs. Jau anais tolimais laikais
nė karto nebuvau matęs gyvo Lictnusl kurį neprityrusi akis
vos tegalėtų atskirti nuo kitų juodų Carabidae būrio vabalų;
bet kai mano sūnūs čia vieną pagavo, tuoj pažinau, kad tai
esama man naujo vabalo, o tačiau jau dvidešimt metų ne­
buvau domėjęsis jokiu britų vabalu.
Iki šiol nepaminėjau vienos aplinkybės, kuri labiau negu
kas kita paveikė visą mano karjerą. Turiu galvoje savo
draugystę su profesoriumi Henslou. Dar prieš atvykdamas į
Kembridžą, iš brolio buvau girdėjęs, kad tai žmogus, nusi­
manąs visose gamtos mokslų srityse, ir buvau atitinkamai
pagarbiai nusiteikęs jo atžvilgiu. Jo namai būdavo kartą
savaitėje atviri svečiams, ir vakarais čia susitikdavo visi
gamtos mokslais besidomintieji studentai bei senesnieji univer­
siteto nariai. Tarpininkaujant Foksui, netrukus buvau pa­
kviestas j šiuos namus ir reguliariai čia lankydavausi. Su
Henslou greit susibičiuliavau, ir pastaraisiais mano gyvenimo
Kembridže metais beveik kasdien eidavome su juo toli pasi­
vaikščioti, todėl kai kas mane ėmė vadinti: „Tas, kuris vaikšto
su Henslou". Vakarais labai dažnai būdavau kviečiamas pie­
tauti jo šeimoje. Jis turėjo daug žinių iš botanikos, entomo-
logijos, chemijos, mineralogijos ir geologijos. Ryškiausias jo
bruožas buvo daryti išvadas iš ilgai trukmių smulkių ste­
bėjimų. Jo sprendimai būdavo nuostabiai teisingi, ir visa
galvosena pasižymėjo pavyzdinga pusiausvyra. Tačiau ne­
manau, kad kas nors būtų pripažinęs jį turint originalaus
genialumo.
Jis buvo labai religingas ir toks ortodoksas, kad kartą
man pasisakė, esą, didžiai nuliūstų, jei trisdešimt devyniose
anglikonų bažnyčios dogmose būtų pakeistas bent vienas
žodis. Jo dorovinės savybės buvo visais atžvilgiais puikios.
Jame nebuvo nė šešėlio tuščio išdidumo ar kitokių menkų
jausmų. Niekad nemačiau kito tokio žmogaus, kuris taip
mažai tebūtų galvojęs apie save ir savo asmeninius reikalus.
Jo būdas buvo vienodas, geras, elgesys nepaprastai mandagus
ir patrauklus. Ir vis dėlto man teko matyti, kaip, sujaudintas
kokio nors blogo poelgio, jis užsidegdavo pykčiu ir smarkiai
reaguodavo.
Kartą, eidamas su juo Kembridžo gatvėmis, buvau liudinin­
kas beveik tokios pat baisios scenos, kokias būdavo galima
pamatyti prancūzų revoliucijos metu. Buvo suimti ir vedami
40 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

į kalėjimą du kapinių apiplėšėjai; įtūžusi minia juos atėmė

iš policijos ir ėmė tempti už kojų purvinu grindiniu. Jie buvo
nuo galvos iki kojų aplipę purvais, o veidai — kruvini, gal
dėl to, kad minia juos spardė, ar gal nuo smūgių į grindinio
akmenis. Jie atrodė kaip lavonai; tiesą pasakius, juos supo
tokia tiršta minia, kad tik akimirką mačiau tas pasigailėtinas
būtybes. Niekuomet savo gyvenime nebuvau regėjęs tokio
įniršimo, koks užsiliepsnojo Henslou veide, išvydus šią biaurią
sceną. Jis kelis kartus bandė prasigrūsti pro minią, tačiau tai
buvo neįmanoma. Tada jis nuskubėjo pas miesto merą, sušu­
kęs, kad nesekčiau paskui jį, o pasistengčiau rasti daugiau
policininkų. Jau nebepamenu, kuo visa tai baigėsi, žinau tiek,
kad šiedu žmonės buvo atgabenti į kalėjimą anksčiau negu
juos spėta užmušti.
Henslou labdaringumas neturėjo ribų; vėliau, tapęs pa­
storiumi Hitčeme, jis tat puikiai įrodė besirūpindamas savo
parapijos varguomene. Artimas bendravimas su tokiu žmo­
gumi turėjo mane paveikti nepaprastai teigiamai, tikiuos, kad
taip ir atsitiko. Negaliu nepaminėti vieno nedidelio įvykio,
kuris rodo, kaip jo švelniai elgtasi. Įsižiūrėjęs į žiedadulkes,
buvusias drėgnoje vietoje, pastebėjau, kad iš kai kurių jų
išsikiša vamzdeliai, ir tuoj nuskubėjau pranešti jam apie savo
nuostabų atradimą. Dabar negaliu įsivaizduoti, kad kuris nors
kitas botanikos profesorius būtų galėjęs susilaikyti nesijuo­
kęs, kai atskubėjau su tokiu pranešimu. Bet jis visiškai sutiko
su manim, kad čia esama įdomaus reiškinio, paaiškino man
jo prasmę ir čia pat davė suprasti, kad tat labai gerai žino­
mas dalykas. Aš parėjau iš jo nė kiek neužsigavęs, priešingai,
labai patenkintas, kad man pačiam pavyko atrasti tokį nuo­
stabų faktą, bet nusprendžiau ateityje savo atradimų taip
skubiai neskelbti.
Daktaras Uivelis (Whewell) buvo vienas iš senesnių ir
žymesnių žmonių, lankiusių Henslou, ir kelis kartus naktį
ėjau kartu su juo namo. Išskyrus serą J. Makintošą, man
neteko girdėti, kad kas nors puikiau už jį būtų kalbėjęs rim­
tais klausimais. Leonardas Dženinsas (J e n y n s )išleidęs vėliau
keletą gerų gamtamokslio darbų, dažnai viešėdavo pas Hens­
lou, kuris jam buvo svainis. Aš jį aplankydavau; jis buvo
pastorius ir gyveno prie didelės pelkės (the Tens Swaffham
Bulbeck); prisimenu, turėjome su juo daug įdomių pasivaikš­
čiojimų ir pasikalbėjimų gamtos mokslų klausimais. Susipa-

1 Dženinsas, vėliau Blomfildas (Blomefield), aprašė Darvino surinktą žuvų

kolekciją veikale „Zoology of the Voyage of H. M. S. Beagle".
 KEMBR1DZAS 41

žinau ir dar su keletu vyresnių už save žmonių, kurie mažai

tesidomėjo mokslu, bet buvo Henslou draugai. Vienas jų
buvo škotas, sero Aleksandro Remsi (Ramsay) brolis, ir dirbo
kaip auklėtojas Jėzaus koledže; tai buvo puikus žmogus, bet
neilgai tegyveno. Kitas buvo misteris Douzas (Dawes), vėliau
tapęs dekanu Hereforde ir pagarsėjęs varguomenės švietimo
srityje. Sie ir kiti to paties ratelio žmonės darydavo kartais
su Henslou gana tolimas ekskursijas, kuriose buvo leista ir
man dalyvauti, ir jos būdavo labai malonios.
Prisimindamas visa tai, pagalvoju, kad manyje būta kažko
tokio, kuo išsiskirdavau iš kitų jaunuolių tarpo, nes jei to
nebūtų buvę, tai čia nurodytieji žmonės, kurie buvo ir žymiai
vyresni už mane, ir savo akademine padėtimi stovėjo aukš­
čiau, nebūtų su manim taip artimai bendravę. Žinoma, aš pats
apie save nemaniau, kad esu kuo nors pranašesnis ir, prisi­
menu, palaikiau tiesiog nesąmone, kai vienas mano sporto
draugas, Terneris (Turner), matydamas mane betriūsiant su
vabalais, pasakė, kad vieną gražią dieną aš būsiąs Karališ­
kosios draugijos narys.
Paskutiniaisiais buvimo Kembridže metais rūpestingai ir
su giliu susidomėjimu perskaičiau Humbolto (Humboldt)
„Asmeninius pasakojimus". Šioji knyga, taip pat ir sero
J. Heršelio (J. Herschel) „Įvadas j gamtos mokslų filosofijos
studijas" manyje sužadino karštą troškimą nors ir menku
įnašu įsijungti į didingo Gamtos mokslų pastato statybos dar­
bą. Jokia kita knyga, nors daug jų perskaičiau, nepaliko man
tokio įspūdžio, kaip šios dvi. Padariau ilgą išrašą iš Hum­
bolto apie Tenerifą ir jį garsiai perskaičiau per vieną minė­
tųjų ekskursijų, berods, Henslou, Remsi ir Douzui, nes dar
anksčiau, man pasakojant apie Tenerifo įžymybes, kai kurie
ekskursijos dalyviai pareiškė norą tenai nuvykti. Tačiau ma­
nau, kad šie norai tebuvo tik pusiau rimti. O aš vis dėlto
ten veržiausi visiškai rimtai ir net prašiau mane supažindinti
su vienu Londono pirkliu, kad sužinočiau apie laivus. Bet šis
planas, žinoma, sugriuvo, kai tik iškilo kelionės „Bigliu"
reikalas.
Vasaros atostogos praeidavo berenkant vabalus, kiek
paskaitant ir atliekant netolimas ekskursijas. Visas ruduo
būdavo skiriamas medžioklei, daugiausia Vudhauze ir Me­
re, o kartais su jaunuoju Eitonu (Eyton) nuvykdavome
ir kitur. Aplamai visi treji metai, kuriuos praleidau Kembri­
dže, buvo džiaugsmingiausieji mano laimingo gyvenimo metai,
buvau tada puikios sveikatos ir beveik visą laiką geros
nuotaikos.
42 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

Kadangi į Kembridžą atvykau tik per kalėdas, tai po

paskutiniųjų egzaminų, 1831 m. pradžioje, dar turėjau čia
išbūti du semestrus, ir Henslou mane įkalbėjo imtis studijuoti
geologiją. Todėl, sugrįžęs į Šropširą, ėmiau tyrinėti atodangas
ir paruošiau spalvotą Šrusberio apylinkių geologinį žemėlapį.
Prof. Sedžvikas (Sedgwick) ruošėsi rugpiūčio mėn. pradžioje
aplankyti Šiaurės Uelsą ir čia tęsti savo garsiuosius senesnių
formacijų geologinius tyrimus. Henslou jį paprašė, kad mane
priimtų keliauti kartu. Ryšium su tuo jis atvykęs vieną naktį
nakvojo mano tėvo namuose.
Neilgas pokalbis, kurį tą vakarą su juo turėjau, man pa­
darė didelį įspūdį. Vienas darbininkas man buvo pasakęs, kad
senoje smėlio duobėje, netoli Šrusberio, radęs didelę, apsi­
trynusią atogrąžų kriauklę, panašią į tas sraiges (volutae ),
kurios dažnai koledžuose puošia židinius. Kadangi jis nesu­
tiko man jos parduoti, tai buvau įsitikinęs, kad jis tikrai ją
rado toje duobėje. Kai apie tai papasakojau Sedžvikui, jis
tuoj nedvejodamas (ir, be abejo, teisingai) pasakė, kad ją
tikriausiai kas nors išmetė į duobę, ir tuojau pat pridūrė, kad
jeigu ji čia tikrai būtų iš seno gulėjusi, tai tat būtų tikra
nelaimė geologijai, nes apverstų aukštyn kojomis visa, ką
iki šiol žinome apie Vidurinės Anglijos grafysčių paviršines
nuosėdas. Šie smėlio klodai iš tikrųjų yra užsilikę iš ledynų
periodo, ir vėlesniais metais juose radau arktikinių kriauklių.
Bet tada buvau baisiai nustebęs, kad Sedžviko nenudžiugino
toks nuostabus faktas — atogrąžų kriauklės radimas Anglijos
centre, paviršiuje esančiuose sluoksniuose. Iki to laiko buvau
perskaitęs nemaža mokslinių knygų, tačiau man dar nebuvo
vaizdžiai išryškėję, kad mokslas yra toks faktų grupavimas,
iš kurio galima daryti išvadas ir nustatyti bendrus dėsnius.
Kitą rytą vykome į Langoleną, Konuejų, Bangorą ir Kapel-
Kiurigą. Ši kelionė turėjo tą lemiamą reikšmę, kad išmokau
bent kiek susivokti krašto geologijoje. Sedžvikas mane daž­
nai pasiųsdavo kryptimi, lygiagrete su ta, kurią pasirinkdavo
pats, pavesdamas rinkti uolienų pavyzdžius ir žymėti žemė­
lapyje nuosėdų susisluoksniavimą. Aš įsitikinęs, kad jis tai
darė mano paties naudai, nes dar per mažai tenusimaniau,
kad būčiau galėjęs jam padėti. Tos kelionės metu aiškiai įsiti­
kinau tuo, kaip lengva nepastebėti nors ir labai akivaizdaus
reiškinio, jei prieš tai niekas į jį neatkreipė dėmesio. Keletą
valandų išbuvome Kvim-Idvale, stropiai tirdami visas uolie­
nas, nes Sedžvikas labai norėjo čia rasti iškasenų, tačiau nė
vienas nepastebėjome nuostabių ledyno reiškinių pėdsakų: ne­
matėme aiškiai išraižyto uolų paviršiaus, styrančių riedulių,
 KELIONĖ „BIGUU" 43

šoninių ir galinių morenų. O tačiau tie reiškiniai čia tokie

akivaizdūs, kad, kartojant mano žodžius, žymiai vėliau at­
spausdintus žurnale „Philosophical Magazine" gaisro sunai­
kintas neimąs nebyloja aiškiau apie tai, kas jį ištiko, kaip šis
slėnis. Jei jis ir iki šiol dar būtų pripildytas ledyno, tai šie
visi reiškiniai nebūtų tokie ryškūs, kaip dabar.
Kapel-Kiurige su Sėdžviku išsiskyriau ir nuėjau per kalnus
tiesia linija į Bermutą, vadovaudamasis žemėlapiu bei kom­
pasu ir naudodamasis kalnų takais tik tuomet, kai jie sutap­
davo su mano kelionės kryptimi. Taip keliaudamas, patekau
į nuostabias pirmykštės gamtos vietoves ir buvau labai pa­
tenkintas tokia kelione. Bermute aplankiau keletą savo Kem-
bridžo draugų, kurie čia mane mokė, paskui grįžau medžioti
Į Srusberį ir Merą, nes tuo metu būčiau save palaikęs pami­
šėliu, jei dėl geologijos ar kurio nors kito mokslo būčiau pra­
leidęs pirmąsias kurapkų medžioklės dienas.

KELIONĖ ,MIGLIU"
(Nuo 1831 m. gruodžio 27 d. iki 1836 m. spalio 2 d.)

Sugrįžęs namo iš trumpos geologinės kelionės po Šiaurės

Uelsą, radau Henslou laišką, kuriame jis pranešė, kad kapi­
tonas Fitz-Rojus (Fitz-Roy) sutinka užleisti dalį savo kajutės
jaunuoliui, kuris panorėtų kaip gamtininkas, be atlyginimo,
vykti kartu su juo kelionėn „Bigliu". Savo dienyne, berods,
aprašiau visas aplinkybes, susijusias su mano išvykimu. Cia
tik pasakysiu tiek, kad nė minutės negalvodamas buvau pa­
siruošęs priimti šį pasiūlymą; tačiau tėvas tam griežtai pasi­
priešino, tik, mano laimei, pridūrė šiuos žodžius. ,Jei rasi bent
vieną blaivaus proto žmogų, kuris tau patartų vykti, tai su­
tiksiu’’. Tą pat vakarą parašiau neigiamą atsakymą į gautąjį
pasiūlymą. Kitą rytą išvykau į Merą pasiruošti rugsėjo pir­
majai dienai — medžioklės pradžiai. Bet, išvykus man me­
džioti, dėdė2 atsiuntė žmogų, siūlydamas nuvažiuoti su manim
į Šrūsberį ir pakalbėti su tėvu, nes dėdė manė, kad pasielgčiau
išmintingai, priimdamas gautąjį pasiūlymą. Mano tėvas dėdę
visuomet laikė vienu protingiausių žmonių pasaulyje ir iškart
kuo maloniausiai sutiko. Gyvendamas Kembridže, gerokai
švaisčiau pinigus, todėl, norėdamas tėvą nuraminti, pasakiau:
„Būčiau pasiutusiai apsukrus, jei „Biglyje" sugebėčiau pinigų

1 Filosofinis žurnalas (1842 m.).

2 Džozaijas Uedžvudas.
44 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

išleisti daugiau negu man skirta", o jis nusišypsodamas atsa­

kė: „Nagi sako, kad tu ir dabar esąs labai apsukrus".
Kitą dieną išvykau į Kembridžą pasimatyti su Henslou, o
iš ten į Londoną, susipažinti su Fitz-Rojumi, ir greit viskas
buvo sutvarkyta. Vėliau, kai jau visai susidraugavome su
Fitz-Rojumi, sužinojau, jog nedaug betrūko, kad būtų buvę
atsisakyta priimti mane keliauti „Bigliu" dėl mano nosies for­
mos. Mat, jis buvo karštas Lavatero sekėjas ir įsitikinęs, kad
iš veido bruožų galima spręsti apie žmogaus būdą, taigi su­
abejojo, ar žmogus su tokia nosimi kaip mano turėsiąs ener­
gijos ir pasiryžimo, reikalingo tokiai kelionei. Bet vėliau,
manau, jis įsitikino, kad mano nosis jį apgavo.
Fitz-Rojaus būdas buvo savotiškas; jis turėjo daug kilnių
bruožų: buvo atsidavęs savo pareigoms, net pernelyg kilnia­
širdis, drąsus, ryžtingas, nepalaužiamai energingas ir ištiki­
mas draugas kiekvieno, kuris nuo jo priklausė; nepagailėdavo
jokio triūso, kad padėtų tam, kuris, jo manymu, buvo vertas
pagalbos. Jis buvo gražus vyras, džentelmenas tikra to žodžio
prasme ir pasižymėjo nepaprastu mandagumu bei dailia laiky­
sena, kuri (kaip esu girdėjęs iš mūsų pasiuntinio Rio mieste)
priminė jo dėdės iš motinos pusės, garsaus lordo Kestelri
(Castlereagh), laikyseną. Bet kartu jo išvaizdoje buvo daug
kas paveldėta iš Karolio II: kartą, žiūrėdamas dr. Valicho
(Wallich) man duotą nuotraukų kolekciją, nustebau vieno
atvaizdo panašumu į Fitz-Rojų ir pasirodė, kad tai yra C. E. So­
bieskio Stiuarto, to paties monarcho palikuonies, portretas.
Tačiau Fitz-Rojus turėjo ir netikusių charakterio ypatybių.
Pikčiausias jis būdavo anksti rytą; savo erelio žvilgsniu visa­
da įžiūrėdavo ką nors bloga laive ir tada užsipuldavo negai­
lestingai. Mano atžvilgiu jis buvo labai malonus, bet gyventi
su tokiu žmogumi taip artimai, kaip teko man, atskirai nuo
kitų valgant kajutėje, buvo labai sunku. Kartais susiginčyda­
vome. Pavyzdžiui, dar kelionės pradžioje, nuvykus į Bahia,
Brazilijoje, jis ėmė teisinti ir girti vergiją, kuria aš biauriuosi,
ir papasakojo, kad tik ką aplankęs vieną stambų vergų savi­
ninką, kuris jo akivaizdoje sušaukęs daugybę savo vergų ir
juos paklausęs, gal nesą patenkinti ir ar norėtų būti laisvi,
ir visi atsakę: „Ne". Tada aš jį paklausiau, — tur būt, kiek
pašiepiamai, — ar jis mano, kad toks vergų atsakymas jų
šeimininko akivaizdoje yra bent ko vertas? Jis labai užpyko
ir pareiškė, kad jei abejoju jo žodžiais, tai toliau nebegalime
kartu gyventi. Maniau, kad būsiu priverstas palikti laivą. Bet
kai tik pasklido žinia apie mudviejų kivirčą, o tai įvyko greit,
nes kapitonas pasišaukė vyresnįjį karininką ir prie jo išliejo
 KELIONĖ „ BIGUU" 45

man visą savo pyktį. Su dideliu pasitenkinimu gavau visų

laivo karininkų pakvietimą pietauti su jais. Bet po kelių
valandų Fitz-Rojus parodė man įprastą kilniaširdiškumą —
atsiuntė pas mane karininką atsiprašydamas ir kviesdamas
mane ir toliau su juo gyventi.
Kai kuriomis būdo ypatybėmis jis buvo vienas garbin­
giausių žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime.
Kelionė ,,Bigliu'1 buvo neabejotinai svarbiausias mano gy­
venime įvykis, nulėmęs visą mano tolesnę veiklą. O tačiau
ji priklausė nuo tokios menkos aplinkybės — dėdės pasiūlymo
pavažiuoti su manim 30 mylių į Šrusberį (tikriausiai ne­
daugelis dėdžių būtų taip pasielgę), taip pat ir nuo tokio
menkniekio, kaip mano nosies forma. Visada jaučiau, kad ši
kelionė man pirmąkart užtikrino proto drausmę bei tikrąjį
auklėjimą. Buvau priverstas atidžiai gilintis į įvairias gamtos
mokslų šakas, ir tai toliau lavino mano gebėjimą stebėti, nors
šio gebėjimo man ir anksčiau nestigo.
Didžiausią reikšmę turėjo geologiniai aplankytųjų vieto­
vių tyrimai, nes čia kaip tik buvo puiki dirva platesniems
samprotavimams. Niekas neatrodo taip beviltiška, kaip tas
uolienų chaosas, su kuriuo susiduriama pirmąkart apžvelgiant
kurią nors vietovę. Bet toliau, daugelyje vietų tiriant uolienų
susisluoksniavimą bei jų prigimtį, taip pat ir iškasenas, visą
laiką svarstant bei besistengiant numatyti, kas dar turėtų būti
surasta, reikalas ima ryškėti, ir pagaliau visos vietovės san­
dara tampa mažiau ar daugiau aiški. Pasiėmiau su savim
Lajelio (Lyell) „Principles of Geology" („Geologijos pagrin­
dai“) pirmąjį tomą, kurį atidžiai studijavau; ši knyga man
buvo nepaprastai naudinga daugeliu atžvilgių. Jau pati pir­
moji vietovė, kurią man teko tirti, būtent, Sant Jago, Žaliojo
Rago salose, aiškiai parodė, kad Lajelio priėjimas prie geo­
loginių klausimų sprendimo yrą daug pranašesnis negu pri­
ėjimas kitų autorių, kurių veikalus su savim turėjau arba
vėliau skaičiau.
Kitas mano užsiėmimas buvo rinkimas įvairioms klasėms
priklausančių gyvūnų, jų trumpas aprašymas bei apgrabus jū­
ros gyvūnų skrodimas. Tačiau dėl nemokėjimo paišyti ir
nepakankamų žinių iš anatomijos didelės krūvos kelionės
metu susikaupusių rankraščių liko beveik be vertės. Taigi
daug laiko praleidau veltui, išskyrus tik tą, kurį sunaudojau
vėžiagyviams (Crustacea) giliau pažinti. Tai man pravertė
vėlesniais metais, kai ėmiau rašyti ūsakojų (Cinipedia) mo­
nografiją.
46 С. DAiiV INO AUTOBIOGRAFIJA

Tam tikrą dienos dalį skyriau dienoraščiui rašyti ir daug

vargo turėjau stengdamasis rūpestingai ir gyvai aprašyti visa
tai, ką mačiau; tatai buvo gera praktika. Mano dienoraštis iš
dalies pasitarnavo ir kaip laiškai į namus, mat, progai pasi­
taikius, jį dalimis siųsdavau į Angliją.
Tačiau šie specialūs užsiėmimai maža teturėjo reikšmės,
palyginus su įgytu įpročiu energingai dirbti ir telkti dėmesį
ten, kur buvau užsibrėžęs. Visa, ką begalvojau ar beskaičiau,
betarpiškai siejosi su tuo, ką mačiau arba tariausi matąs; ir
tokio galvojimo įpročio nepalikau per penkerius savo kelio­
nės metus. Esu įsitikinęs, kad kaip tik dėl to, jog įgijau šiuos
įpročius, ir galėjau nuveikti mokslo srityje visa tai, ką nu­
veikiau.
Žvelgdamas į praeitį, matau, kaip meilė mokslui vis la­
biau ir labiau nugalėjo visus kitus mano pomėgius. Pirmuo­
sius dvejus metus mano senoji medžioklės aistra dar buvo
beveik tokia pat, kaip anksčiau, nes pats medžiodavau visus
paukščius bei gyvulius savo kolekcijoms. Bet pamažu vis daž­
niau ir dažniau šautuvą pavesdavau savo tarnui, o pagaliau
jį ir visai jam perdaviau, nes medžioklė trukdė darbui, ypač
geologiniams krašto tyrimams. Taip, nors nežymiai ir nety­
čiomis, man paaiškėjo, kad stebėjimas ir dalyko aiškinimas
teikia kur kas didesnį malonumą negu sportas. Kad mano
protas tikrai patobulėjo kelionės metu atliktų užsiėmimų dėka,
iš dalies galima spręsti ir iš pastabos, kurią padarė mano
tėvas. Jis buvo vienas įžvalgiausių stebėtojų, kokius man
teko matyti, buvo linkęs greičiau į skepticizmą ir jau tikrai
netikėjo frenologija. Pamatęs mane pirmą kartą po kelionės,
jis, kreipdamasis į seseris, sušuko: „Žiūrėkite, jo galvos forma
visai pasikeitė".
Tačiau grįšime prie kelionės. Rugsėjo 11d. (1831) nusku­
bėjau su Fitz-Rojum į Plimutą apžiūrėti „Biglio", o iš ten j
Šrusberį — ilgam atsisveikinti su tėvu ir seserimis. Spalio 24 d.
apsigyvenau Plimute ir ten išbuvau iki gruodžio 27 d., kada
„Biglis" pagaliau paliko Anglijos krantus ir išvyko kelionėn
aplink pasaulį. Du kartus bandėme išplaukti dar anksčiau, bet
didelės audros kiekvieną kartą mus nuvarydavo atgal į uostą.
Sie du mėnesiai, praleisti Plimute, buvo nelaimingiausi mano
gyvenime, nors ir stengiausi visokiais būdais nepasiduoti. Ne
kokia nuotaika apimdavo, pagalvojus, kad ilgam laikui išsi­
skirsiu su šeima ir draugais; taip pat ir oras tą nuotaiką ne­
apsakomai gadino. Be to, man kėlė nerimą širdies plakimas
ir skausmai. Kaip ir daugelis menkai nusimanančių jaunuolių,
ypač turėjusių kiek reikalo su medicina, tariausi sergąs šir-
 KELIONĖ „BIGUU- 47

dies liga. Į gydytoją nesikreipiau, nes buvau įsitikinęs, kad

jis man uždraus keliauti, o buvau pasiryžęs išvykti, nors ir
kažin kas bebūtų.
Nėra reikalo čia pasakoti kelionės įvykių, kur buvome ir
ką darėme, apie tai pakankamai išsami ataskaita duota mano
išspausdintame dienoraštyje. Puiki atogrąžų augalija dabar
iškyla man prieš akis ryškiau negu bet kas kita; bet ir didžiu­
lės Patagonijos dykumos bei miškais apaugusių Ugnies Žemės
kalnų didingumas paliko man neišdildomą įspūdį. Nuogo pir­
mykščio žmogaus vaizdas gimtajame krašte — tai įvykis, ku­
rio niekuomet neužmiršiu. Mano ekskursijos raitomis ar lai­
veliu po laukinius kraštus, kartais trukusios po keletą savai­
čių, buvo labai įdomios; su jomis susiję nepatogumai ir kai
kurie pavojai manęs tuo metu nebaidė, net ir vėliau neturėjo
reikšmės. Su dideliu pasitenkinimu prisimenu kai kuriuos
savo mokslinius darbus, kaip koralinių rifų problemos išspren­
dimą, kai kurių salų, pavyzdžiui, Šv. Elenos, geologinės san­
daros išaiškinimą. Turiu taip pat paminėti savotiškų ryšių
tarp gyvūnų ir augalų, gyvenančių kai kuriose Galapagų
archipelago salose, taip pat ir tarp šiose salose ir Pietų Ame­
rikoje gyvenančiųjų, nustatymą.
Kiek galiu spręsti pats apie save, kelionės metu taip
įtemptai dirbau tik dėl to, kad jaučiau tikrą pomėgį tiria­
majam darbui ir labai troškau pridėti dar bent keletą naujų
faktų prie visos gamtamokslio faktų gausybės. Tačiau ne­
tvirtinsiu, kad man būtų buvęs svetimas ir garbės troškimas —
noras užimti deramą vietą mokslo žmonių tarpe; ar tos garbės
troškau daugiau ar mažiau kaip kiti mano kolegos moksli­
ninkai, nesiimu spręsti.
St. Jago geologija labai nuostabi ir vis dėlto paprasta:
lavos srautas, kadaise išsiliejęs jūros dugne, kuris buvo pa­
dengtas sutrintomis kriauklėmis ir koralais, juos sukepino, ir
susidarė kieta, balta uoliena. O paskui visa sala iškilo virš
jūros lygio. Bet baltos uolienos juosta man atskleidė naują
svarbų faktą, būtent, kad paskui aplink kraterius susidarė
įdubimai, o krateriai vėl veikė — vėl išsiliedavo lava. Tada
man pirmą kartą kilo mintis, kad, gal būt, galėčiau parašyti
knygą apie įvairių aplankytųjų kraštų geologiją, ir, taip pa­
galvojus, mane užliejo džiaugsmo banga. Niekad neužmiršiu
tos valandos — dar ir dabar aiškiai prisimenu žemą lavos
skliautą, po kuriuo tada ilsėjausi; spigino saulė, netoliese
vienur kitur augo nuostabūs dykumų augalai, o prie mano
kojų, po atoslūgio pasilikusiose balose, buvo matyti gyvi
koralai. Vėliau kelionės metu Fitz-Rojus paprašė, kad jam
48 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

paskaityčiau ką nors iš savo dienoraščio, ir pareiškė, kad jį

vertėtų išspausdinti. Tad štai buvo numatoma jau ir antroji
knygai
Kelionei baigiantis, kai buvome Dangun Žengimo saloje,
gavau laišką iš sesers, kuriame ji pranešė, kad pas tėvą buvo
apsilankęs Sedžvikas ir pareiškė, jog aš užimsiąs deramą
vietą įžymių mokslininkų tarpe. Tada negalėjau suprasti, iš
kur jis galėjo ką nors žinoti apie mano užsiėmimus, bet paskui
(berods, gerokai vėliau) sužinojau, kad Henslou Kembridžo
filosofų draugijos susirinkime perskaitė keletą mano jam ra­
šytų laiškų ir juos išspausdino išplatinti atskirų asmenų tarpe.
Fosilinių kaulų kolekcija, kurią buvau pasiuntęs Henslou,
irgi susilaukė nemažo paleontologų susidomėjimo. Perskaitęs
šį laišką, vos liesdamas kojomis žemę, pasileidau per Dangun
Žengimo salos kalnus, ir vulkaninės uolos garsiai suskambėjo
mano geologinio kūjo daužomos. Visa tai rodo, kaip geidžiau
garbės; bet tikrai nepameluosiu pasakęs, kad vėlesniaisiais
metais, nors ir nepaprastai vertinau tokių žmonių, kaip La-
jelis ir Hukeris (Hooker), kurie buvo mano draugai, pritarimą,
šiaip publikos nuomonė man maža terūpėjo. Tuo nenoriu pa­
sakyti, kad palankus atsiliepimas spaudoje bei spartus mano
knygų išpardavimas manęs nebūtų džiuginę, bet tas džiaugs­
mas buvo trumpalaikis, ir esu įsitikinęs, kad niekuomet nė
per sprindį nenukrypau nuo savo kelio dėl noro pagarsėti.

NUO MANO GRĮŽIMO Į ANGLIJĄ (1836 m. spalio 2 d.)

IKI VEDYBŲ (1839 m. sausio 29 d.)
Per šiuos dvejus metus ir tris mėnesius buvau veiklesnis
negu bet kada, nors kartkartėmis ir sutrukdydavo ligos. Pas­
kiau kiek pabuvęs Šrusberyje, Mere, Kembridže ir Londone,
nuo gruodžio 13 d. apsigyvenau Kembridže, kur Henslou
priežiūroje buvo visos mano kolekcijos. Cia išbuvau tris mė­
nesius ir, profesoriaus Milerio (Miller) padedamas, patikrinau
savo mineralus ir uolienas.
Pradėjau ruošti spaudai savo „Kelionės dienoraštį"; tatai
nebuvo sunkus darbas, nes mano dienoraštis buvo rūpestin­
gai rašomas ir tereikėjo svarbiausia apibendrinti įdomesnius
mokslinius duomenis. Lajelio prašomas pasiunčiau taip pat
trumpą ataskaitą Geologijos draugijai apie atliktuosius Čilės
krantų kilimo stebėjimus.
1837 m. kovo 7 d. įsikūriau Londone Great Marlborough
gatvėje ir ten išgyvenau beveik dvejus metus, iki vedybų.
Per šiuos dvejus metus baigiau savo dienoraštį, perskaičiau
 NUO M A NO GRĮŽIMO Į ANGLIJĄ IKI VEDYBŲ 49

keletą pranešimų Geologijos draugijai, pradėjau ruošti „Geo­

loginių stebėjimų" rankraštį ir tvarkiau medžiagą veikalui
„Kelionės „Bigliu" zoologija". Liepos mėnesį pradėjau rašyti
pirmąjį užrašų sąsiuvinį, skirtą su „Rūšių atsiradimu" susi­
jusiems faktams registruoti; jau ir anksčiau apie tą dalyką
nemaža galvojau, o nuo šiol atsidėjau šiam klausimui, nuo jo
neatitrūkdamas per dvidešimt metų.
Per šiuos dvejus metus šiek tiek buvojau visuomenėje ir
ėjau Geologų draugijos garbės sekretoriaus pareigas. Dažnai
matydavausi su Lajeliu. Ryškus jo būdo bruožas buvo domėtis
kitų darbais; mane ir nustebino, ir kartu nudžiugino susido­
mėjimas, kurį jis parodė, kai, grįžęs į Angliją, jam išdėsčiau
savo pažiūras apie koralinius rifus. Tatai man buvo didelis
paskatinimas, ir jo patarimai bei duodamas pavyzdys man
padarė didelę įtaką. Tame laikotarpyje gana dažnai matyda­
vausi ir su Robertu Braunu (Brown); jį paprastai lankydavau
sekmadieniais, pusryčių metu; jo kalba būdavo kupina įdo­
mių stebėjimų ir taiklių pastabų, tačiau visada lietė smulkius
dalykus, ir jis niekuomet su manim nesvarstydavo stambių
ir bendrų mokslo klausimų.
Per šiuos dvejus metus pramogos dėlei atlikau keletą trum­
pų ekskursijų, be to, vieną ilgesnę — į Glen Rojaus Lygia­
grečius kelius; jos ataskaitą paskelbiau žurnale „Philosophical
Transactions" '. Šis straipsnis buvo labai nevykęs ir man iki
šiol gėda dėl jo. Būdamas labai paveiktas to įspūdžio, kurį
susidariau stebėdamas Pietų Amerikos krantų pakilimą, aš ir
šių lygiagrečių linijų susidarymą priskyriau jūros poveikiui;
tačiau po to, kai Agasi (Agassiz) iškėlė savo glacialinių2
ežerų teoriją, šios pažiūros atsisakiau. Bet tuometinių žinių
šviesoje joks kitas aiškinimas nebuvo galimas, tai ir ėmiau
vystyti pažiūrą apie jūros poveikį; ši klaida kartu buvo ir
gera man pamoka, kad moksle niekuomet nereikia vadovautis
išskirties metodu.
Negalėjau visą dieną ištisai dirbti mokslinio darbo, ir
todėl šiame laikotarpyje daug skaičiau įvairiausiais klausi­
mais, tarp kitko perskaičiau ir keletą metafizinio turinio kny­
gų; bet tokiems klausimams gvildenti ne visai tikau. Tuo
metu daug malonumo man teikė Uerdsuerto (Wordsworth) ir
Kolridžo (Coleridge) poezija, ir galiu pasigirti, kad „The
Excursion"3 perskaičiau du kartus nuo pradžios iki galo.

1 „Filosofijos darbai”. — Red.

2 Niao ledynmečio pasilikusių. — Red.
3 „Kelionė" Uerdsuerto poetinis veikalas. — Red.
50 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

Dar anksčiau — labiausiai mėgau Miltono „Prarastąjį rojų" ir

kai kelionės „Bigliu" metu darydavau ekskursijas, į kurias
tegalėdavau pasiimti kurią vieną knygą, visuomet duodavau
pirmenybę Miltonui.

NUO MANO VEDYBŲ (1839 m. sausio 29 d.)

IR GYVENIMO UPPER GOWER GATVĖJE
IKI IŠVYKIMO IŠ LONDONO IR ĮSIKŪRIMO
DAUNE (1842 m. rugsėjo 14 d.)
Taręs keletą žodžių apie savo laimingą vedybini gyvenimą
ir savo vaikus, Č. Darvinas toliau tęsia: *
Per šį trejų metų ir aštuonių mėnesių laikotarpį, kurį
išbuvome Londone, nors ir dirbau kiek tik galėdamas, tačiau
mokslo srityje nuveikiau mažiau negu bet kuriuo kitu, tiek
pat trukusiu, savo gyvenimo laikotarpiu. Taip atsitiko dėl
dažnų negalavimų, taip pat ir dėl vieną kartą užėjusios ilgos,
rimtos ligos. Kai galėdavau išvis dirbti, daugiausia laiko skir­
davau savo veikalui „Koralų rifai“, kurį pradėjau dar prieš
vedybas ir kurio paskutinę korektūrą baigiau tikrinti 1842 m.
gegužės 6 d. Šioji, nors ir nedidelė, knyga pareikalavo iš
manęs dvylikos atkaklaus darbo mėnesių, — perskaičiau visus
darbus apie Ramiojo vandenyno salas ir patikrinau daugybę
žemėlapių. Mokslo žmonių ji buvo aukštai įvertinta, ir joje
išdėstytą teoriją, berods, galima laikyti tvirtai nustatyta.
Nė vienas mano darbas nebuvo pradėtas tokiu dedukty­
viniu būdu, kaip šis, nes visa ta teorija mano buvo apgal­
vota dar esant vakariniame Pietų Amerikos krante, kai tikrų
koralų rifų visai nebuvau matęs. Taigi, rūpestingai ištyręs
gyvus rifus, tik patikrinau ir praplėčiau jau prieš tai susida­
riusias savo pažiūras. Tačiau turiu pastebėti, kad dar prieš
tai Pietų Amerikos krantuose per dvejus metus nuolat ste­
bėjau su besikaitaliojančiu žemyno pakilimu susijusį nuosė­
dinių sluoksnių iškilimą bei jų susidarymą. Tatai mane neiš­
vengiamai vertė giliai susimąstyti apie nugrimzdimo pada­
rinius, ir nuolat vykstantį nuosėdinių sluoksnių susidarymą
jau buvo nesunku vaizduotėje pakeisti koralų augimu. Tatai
atlikti ir reiškė sukurti mano barjerinių rifų ir atolų susida­
rymo teoriją.
Būdamas Londone, be šio darbo apie koralinius rifus, Geo­
logų draugijoje padariau pranešimus apie Pietų Amerikos

1 C. Darvino sūnaus Frensiso Darvino intarpas.

 NUO MANO VEDYBŲ IKI ĮSIKŪRIMO DAUNE 51

eretinius riedulius, žemės drebėjimus ir puvenų susidarymą

dalyvaujant sliekams. Taip pat prižiūrėjau tebevykstantį vei­
kalo „Kelionės „Bigliu" zoologija" spausdinimą. Nenustojau
rinkęs ir faktų, susijusių su rūšių kilmės klausimu; tą darbą
kartais galėdavau dirbti net ir tada, kai dėl ligos nieko kito
neįstengdavau veikti.
1842 m. vasarą jaučiausi sveikesnis negu ilgą laiką prieš
tai ir pats vienas atlikau nedidelę kelionę į Šiaurės Uelsą,
norėdamas stebėti poveikį senų ledynų, kadaise užpildžiusių
visus didesnius slėnius. Apie tai, ką mačiau, paskelbiau trum­
pą ataskaitą žurnale „Philosophical Magazine". Ši ekskursija
buvo man labai įdomi, ir paskutinį kartą savo gyvenime dar
buvau toks stiprus, kad galėjau laipioti kalnais ir aplamai
atlikti ilgas keliones, kokios reikalingos darant geologinius
tyrimus.
Ankstesniais mūsų gyvenimo Londone metais dar buvau
pakankamai stiprus — galėdavau lankytis žmonių draugijoje
ir dažnai matydavausi su įvairiais mokslo bei šiaip įžymesniais
žmonėmis. Pateiksiu savo įspūdžius apie kai kuriuos iš šių
žmonių, nors vargiai tepasakysiu ką nors tokio, kas tikrai
būtų verta dėmesio.
Ir prieš vedybas, ir po jų dažniau negu su bet kuo kitu
matydavausi su Lajeliu. Jo protas, kaip man visada atrodė,
pasižymėjo aiškumu, atsargumu, sprendimo blaivumu ir ne­
mažu originalumu. Kai atkreipdavau jo dėmesį į kokį nors
geologijos klausimą, jis nenusiramindavo tol, kol klausimas
visiškai nepaaiškėdavo, ir dažnai jis ir man išryškėdavo daug
labiau negu prieš tai. Jis iškeldavo įvairiausių, kokių tik
begalėdavo, prieštaravimų prieš mano pareikštas mintis, ir
net tada, kai atrodė, kad visi prieštaravimai pagaliau išsi-
semdavo, dar ilgai abejodavo. Kitas jam būdingas bruožas
buvo nuoširdus palankumas kitų mokslininkų darbui
Grįžęs iš kelionės „Bigliu", jam išdėsčiau savo pažiūras
apie koralų rifus, kurios skyrėsi nuo jo paties pažiūrų; mane
labai nustebino ir padrąsino jo man parodytas didelis susi­
domėjimas. Lajelis nepaprastai žavėjosi mokslu ir rodė di­
džiausią susidomėjimą visu tuo, kas lietė žmonijos progresą.
Jis buvo labai nuoširdus ir perdėm liberalus religinių įsiti­
kinimų, teisingiau tarus, netikėjimo, atžvilgiu; tačiau buvo
aiškus deistas. Pažymėtinas jo tiesumas. Tai matyti ir iš to,

1 Čia pastebimas nežymus pasikartojimas aiškintinas tuo. kad pastabos

apie LajeIj ir k t buvo pridėtos 1881 m. balandžio mėn., t. y. keleri metai
po to, kai buvo parašyti „Atsiminimai". — Frensfso Darirma pastabi
52 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

kad, jau sulaukęs senatvės, tapo evoliucijos teorijos šalinin­

ku, nors buvo labai išgarsėjęs kaip Lamarko pažiūrų priešas.
Ryšium su tuo jis man priminė, kad dar prieš daugelį metų,
kai kalbėjome apie senosios geologų mokyklos opoziciją jo
naujoms pažiūroms, aš pasakiau: „Būtų gerai, jei kiekvienas
mokslininkas mirtų sulaukęs šešiasdešimt metų, nes po to
amžiaus jis tikriausiai tik prieštarautų kiekvienam naujam
mokslui". Cia jis pridūrė, kad dabar galįs tikėtis, jog jam
būsią leista ir ilgiau gyventi.
Lajelio nuopelnai geologijai yra nepaprasti — didesni,
mano manymu, negu bet kurio kito mokslininko. Kai jau
turėjau vykti kelionėn „Bigliu", nuoregus Henslou, kuris,
kaip ir kiti to meto geologai, tikėjo, kad žemėje vienos po
kitų sekė kataklizmos, man patarė gauti ir įdėmiai pasiskaityti
tik ką pasirodžiusį pirmąjį „Principles" tomą, tačiau jokiu
būdu nepersiimti ten skelbiamomis pažiūromis. Visai kitaip
kalbėtų apie „Principles“ bet kuris geologas dabar! Su pasi­
didžiavimu prisimenu, kad pirmoje vietoje, kurioje kelionės
metu atlikau geologinius tyrimus, būtent, Sant Jago, Žaliojo
Rago archipelage, įsitikinau, kad Lajelio pažiūros yra kur kas
pranašesnės už visa tai, kas skelbiama bet kuriame kitame
man žinomam geologijos veikale.
Kokią galingą įtaką savo laiku padarė Lajelio veikalai,
aiškiai matyti iš skirtumo tarp geologijos pažangos Prancūzi­
joje ir Anglijoje. Jeigu nevykusios Eli de Bomono (Elie
de Beaumont) hipotezės, pavyzdžiui, apie „Pakilimo kraterius",
„Pakilimo linijas" (girdėjau, kaip šią pastarąją hipotezę
Sedžvikas garbino Geologų draugijoje, keldamas ją iki dan­
gaus), dabar yra visiškai užmirštos, tai tat įvyko svarbiausia
Lajelio dėka.
Dažnai matydavausi ir su Robertu Braunu, šiuo „facile
Princeps Botanicorum''', kaip jį pavadino Humboltas. Mano
dėmesį patraukė nepaprastas jo stebėjimų tikslumas ir su­
gebėjimas pagauti mažiausias smulkmenas. Jis turėjo nepa­
prastai daug žinių ir daugelis jų žuvo jam mirus, nes jis vis
pernelyg bijodavo suklysti. Jis pasidalydavo su manim savo
žiniomis ničnieko nenuslėpdamas, bet kai kuriais atžvilgiais
būdavo labai nepasitikįs. Aplankiau jį du ar tris kartus prieš
išvykdamas „Bigliu", ir vieną kartą jis man pasiūlė pažiūrėti
pro mikroskopą ir pasakyti, ką matau. Pasižiūrėjau ir, kiek
dabar prisimenu, išvydau nuostabų protoplazmos judėjimą

1 Tikras botanikų vadovas. — Vert.

 NUO MANO VEDYBŲ IKI ĮSIKŪRIMO DAUNE 53

kažkokioje augalo ląstelėje. Paklausiau, kas gi čia yra, o jis

tik atsakė „Tai mano mažutė paslaptis".
Jis galėdavo parodyti didžiausią dvasios kilnumą. Būda­
mas jau visai senas, ne kokios sveikatos ir visiškai silpnas,
kasdien lankydavo savo išlaikomą seną tarną (apie tai man
papasakojo Hukeris), gyvenusį gana atokiai, ir jam garsiai
skaitydavo. To jau pakanka, kad būtų galima atleisti už kai
kurį šykštumą bei pavydulingumą mokslo srityje.
Cia galėčiau paminėti ir keletą kitų įžymių žmonių, su
kuriais man teko susitikti, bet maža ką galiu pasakyti, kas
būtų verta dėmesio. Didelę pagarbą jaučiau serui Dž. Heršeliui
(J. Herschel) ir labai džiaugiausi, kai teko su juo pietauti jo
žavingame name, Gerosios Vilties iškyšulyje, o vėliau ir jo
namuose, Londone. Teko su juo susitikti ir dar keletą kartų
kitokiomis progomis. Jis niekad daug nekalbėdavo, bet kiek­
vieno jo ištarto žodžio buvo verta pasiklausyti.
Kartą, pusryčiaudamas sero R. Merčisono (R. Murchison)
namuose, susitikau su garsiuoju Humboltu, kuris suteikė man
garbę — pareiškė norįs mane matyti. Kiek nusivyliau susi­
tikęs su šiuo įžymiu žmogum, tur būt, dėl to, kad laukiau
kažko jau pernelyg didelio. Nieko aiškiai neprisimenu apie šį
susitikimą, išskyrus tik tai, kad Humboltas buvo labai links­
mas ir daug kalbėjo.
X.1 priminė man Baklį (Buckle), kurį kartą sutikau pas
Henslėjų Uedžvudą (Hensleigh Wedgwood). Labai džiaugiausi,
kad susipažinau su jo (Baklio) sistema rinkti faktus. Jis man
paaiškino, kad perka visas knygas, kurias tik skaito, ir kiek­
vienai jų sudaro pilną rodyklę tų faktų, kurie jam gali pra­
versti; pasakė, kad visuomet prisimena, kokioje knygoje ką
perskaitęs, nes turėjo nuostabią atmintį. Aš jį paklausiau,
kaip jis galįs iš anksto žinoti, kurie faktai jam pravers. Jis
atsakė, kad ir pats tikrai nežinąs, bet vadovaująsis kažkokiu
instinktu. Toks įpratimas sudarinėti rodykles kiekvienai kny­
gai jį ir įgalino remtis visa tąja šaltinių gausybe, kurią jis
įvairiausiais klausimais pateikia savo „Civilizacijos istorijoje".
Šią knygą laikiau labai įdomia ir perskaičiau du kartus,
bet abejoju, kad jo apibendrinimai būtų bent ko verti. Baklis
buvo mėgėjas kalbėti; klausiausi jo beveik nė žodžio nepra­
tardamas; bet ir negalėjau kalbėti, nes nebuvo kaip beįterpti
žodį. Kai ponia Farer pradėjo dainuoti, pašokau sakydamas,
kad noriu jos pasiklausyti. Man nuėjus šalin, jis pasisuko į

1 Vieta, kur kalbama apie X., čia praleista. —Frpnsiso Darvino pastaba.
54 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

kaimyną ir tarė (jo žodžius girdėjo mano brolis): „Na, pono

Darvino knygos kur kas įdomesnės negu pokalbis su juo".
Iš kitų žinomų rašytojų kartą dekano Milmano namuose
teko susitikti su Sidnėjų Smitu (Sydney Smith). Kiekviename
jo tartame žodyje buvo kažkas neapsakomai žaismingo. Gal
būt, iš dalies taip buvo dėl to, kad iš jo vis buvo laukiama
ko nors smagaus. Pavyzdžiui, jis papasakojo apie senutę
Kork (Cork), kad ją kartą taip paveikęs jo pamokslas apie
artimo meilę, jog ji pasiskolinusi iš kaimynės vieną ginėją
ir įmetusi į aukų dėžutę. Cia jis pridūrė: „Aplamai manoma,
kad mano brangioji sena bičiulė ledi Kork yra užmiršta” ;
šiuos žodžius jis pasakė taip, kad niekas nė akimirkai nesu­
abejojo, jog jo norėta pasakyti, kad velnias užmiršo jo bran­
gią seną bičiulę. Kaip jis sugebėjo duoti tokį atspalvį savo
žodžiams, nežinau.
Lordo Stenhopo (Stanhop, istorikas) namuose kartą susiti­
kau su Makolėju (Macaulay), o kadangi prie pietų stalo be
mudviejų tebuvo dar vienas žmogus, tai turėjau puikią progą
pasiklausyti jį kalbant, ir tai buvo didelis malonumas. Apla­
mai jis per daug nekalbėdavo; žmogus, kuris leidžia nukreipti
kalbą pašnekovui pageidaujama linkme, tikriausiai ir negali
per daug kalbėti, o jis tatai kaip tik leisdavo.
Kartą lordas Stenhopas man suteikė įdomią progą išban­
dyti, kokia Makolėjaus tiksli ir tobula atmintis. Lordo Sten­
hopo namuose dažnai susitikdavo daug istorikų; svarstant
įvairiausius klausimus, jų ir Makolėjaus nuomonės kartais
skirdavosi, ir iš pradžių jie griebdavosi knygų, kad patikrintų,
kurio teisybė; tačiau vėliau, pasak lordo Stenhopo, nė vienas
istorikas jau nebesivargino, nes visuomet teisus būdavo Ma-
kolėjus.
Kitą kartą lordo Stenhopo namuose apsilankiusiųjų isto­
rikų bei rašytojų būryje sutikau Motli (Motley) ir Grote
(Grote). Po pusryčių beveik valandą laiko vaikščiojau su
Grote Seveningo parke; jis labai įdomiai kalbėjo ir man
patiko savo paprastumu; jo elgesyje nebuvo jokio preten­
zingumo.
Daug metų prieš tai kartais pietaudavau su senuoju grafu,
istoriko tėvu. Jis buvo keistuolis, bet kiek jį pažinau, labai
man patiko. Buvo nuoširdus, linksmas ir malonus. Turėjo
ryškius veido bruožus, tamsią odą ir visada, kada tik jį be­
mačiau, vilkėdavo tamsius drabužius. Atrodo, kad jis tikėjo
įvairiais tokiais dalykais, kurie kitiems buvo visiškai neįti­
kėtini. Kartą jis man pasakė: „Kodėl jūs nemetate tų visų
savo geologinių ir zoologinių niekų ir neužsiimate okultizmo
 NUO MANO VEDYBŲ IKI ĮSIK0RIMO DAUNE 55

mokslais" '. Istorikas, tada buvęs lordas Mehonas (Mahon),

baisiai pasipiktino tokiu pasakymu, o jo žavingą žmoną tatai
labai pralinksmino.
Paskutinis žmogus, kurį noriu paminėti, yra Karleilis
(Carlyle); su juo susitikdavau savo brolio namuose ir du ar
tris kartus jį mačiau savo name. Jo kalba buvo taip pat įdomi
ir kupina sąmojaus, kaip ir jo raštai; bet kartais jis jau per­
nelyg plačiai gvildendavo kokį nors klausimą. Prisimenu vie­
nus malonius pietus pas brolį, į kuriuos, be keleto kitų svečių,
buvo pakviesti Babedžas (Babbage) ir Lajelis — abu mėgėjai
kalbėti. Tačiau Karleilis juos abu privertė tylėti, nes per visus
pietus be jokios pertraukos aiškino tylėjimo privalumus. Po
pietų Babedžas su nekalčiausia veido išraiška padėkojo Kar-
leiliui už labai įdomią paskaitą apie tylėjimą.
Karleilis beveik kiekvieną žmogų pašiepdavo. Kartą, bū­
damas pas mane, jis Grotės „Istoriją" pavadino „dvokiančiu
liūnu, kuriame nėra nieko doresnio“ . Kol nebuvo išėję jo
„Atsiminimai“ , manydavau, kad jis tyčiojasi tik pusiau juo­
kais; bet dabar tuo abejoju. Jis darė įspūdį prislėgto, beveik
visai nusiminusio, bet vis dėlto gero žmogaus, ir visiems buvo
žinomas jo nuoširdus juokas. Tikiu, kad jo geraširdiškumas
buvo tikras, nors ir su nemaža pavydo priemaiša. Niekas,
žinoma, neabejojo jo nepaprastu sugebėjimu vaizduoti žmo­
nes ir dalykus; čia jis, mano manymu, žymiai pralenkė Ma-
kolėjų. Tačiau ar jo pateikti žmonių paveikslai buvo tikri,
tai jau kitas klausimas.
Jis pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu žmonėms įteigti di­
džiąsias moralines tiesas. Kita vertus, jo pažiūros į vergovę
buvo pasibaisėtinos. Jo akimis — jėga yra teisė. Jo galvosena,
mano manymu, buvo labai siaura, net ir nekreipiant dėmesio
į tas mokslo šakas, į kurias jis žiūrėjo su panieka. Stebiuosi,
kad Kingslėjus (Kingsley) apie jį pasisakė kaip apie žmogų,
kuris itin galėtų pastūmėti į priekį mokslą. Jis su panieka ty­
čiojosi iš mano pareikštos minties, kad matematikas, toks kaip
Uivelis (Whewell), galėtų spręsti apie Gėtės pažiūras į švie­
są. Jis laikė tiesiog juokinga, kad kažkam rūpi, ar ledynai
slinko kiek greičiau, ar kiek lėčiau, ar jie iš viso slinko. Kiek
galiu spręsti, savo gyvenime nesutikau žmogaus, kurio gal­
vosena būtų taip nesuderinama su moksliniu tyrimu.
Gyvendamas Londone, kiek galėdamas reguliariau lankiau­
si kai kurių mokslinių draugijų susirinkimuose ir buvau Geo-

1 „Mokslai", kurie tyrinėja ,,antgamtinius" reiškinius: spiritizmas, teoso­

fija ir t. t. — Red.
56 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

logų draugijos sekretoriumi. Bet tų susirinkimų lankymas ir

išvis buvojimas visuomenėje taip netiko mano sveikatai, kad
nusprendėme apsigyventi kaime, kurį abu labiau mėgome, ir
niekuomet nesigailėjome čia apsigyvenę.

GYVENIMAS DAUNE (nuo 1842 m. rugsėjo 14 d.)

IKI DABAR (1876 m.)

Kurį laiką bergždžiai ieškoję Sari (Surrey) grafystėje ii ki­

tur, pagaliau susiradome ir pirkome savo dabartinį namą. Bu­
vau patenkintas augalijos įvairumu, kuri čia atitiko kalkingą
dirvožemį ir buvo visai nepanaši į tą, prie kurios buvau
pripratęs gyvendamas Vidurinės Anglijos grafystėse; dar la­
biau man patiko nepaprasta ramybė ir tikrai kaimiškas vieto­
vės paprastumas. Tačiau ši vietovė nėra jau toks užkampis,
kaip kad rašo vienas rašytojas kažkuriame vokiškame žurna­
le: esą, j mano namus tegalima patekti tik mulų einamu taku!
Mūsų pasirinkimas buvo nuostabiai vykęs vienu atžvilgiu, ku­
rio nebuvome ir numatę, būtent, čia buvo patogu dažnai lan­
kytis mūsų vaikams.
Nedaugeliui žmonių teko gyventi taip nuošaliai kaip mums.
Išskyrus trumpalaikes išvykas pas gimines, kartkartėmis prie
jūros ar šiaip kai kur, daugiau niekur nebuvodavome. Pir­
maisiais savo čia gyvenimo metais dar kiek lankydavomės
visuomenėje ir priiminėdavome savo namuose nedaugelį drau­
gų; bet mano sveikatai beveik visuomet pakenkdavo susijau­
dinimas dėl žmonių draugijos, dėl to mane ištikdavo drebulys
bei vėmimo priepuoliai. Taigi daugelį metų teko atsisakyti nuo
pietavimo svečiuose, ir to aš tikrai pasigesdavau, nes besisve­
čiuojant man visuomet pagerėdavo nuotaika. Dėl tos pat prie­
žasties tik labai retai tegalėdavau pasikviesti į savo namus
pažįstamus mokslininkus.
Didžiausias mano malonumas ir vienintelis užsiėmimas per
visą gyvenimą buvo mokslinių darbų ruošimas, ir džiaugsmas
kurį dėl jų patirdavau, mane priversdavo laikinai užmiršti
arba net ir visai pašalindavo įprastus negalavimus. Taigi apie
savo likusį gyvenimą negaliu papasakoti nieko kito, o tik tai,
kas liečia mano atskirų veikalų leidimą. Kai kurias smulkme­
nas apie tai, kaip jie atsirado, gal bus ir verta pateikti.
A t s k i r i m a n o l e i d i n i a i . 1844 m. pradžioje buvo
išleisti mano atlikti stebėjimai vulkaninių salų, kurias aplan­
kiau keliaudamas ,,Bigliu". 1845 m. turėjau daug vargo ruoš­
damas savo „Dienoraščio" leidimą; iš pradžių jis buvo paskelb­
 GYVENIMAS DAUNE 57

tas 1839 m. kaip atskiras skyrius Fitz-Rojaus veikale. Šio lite­

ratūrinio pirmagimio pasisekimas ir iki šiol tebekutena man
savimylą labiau negu kurio nors kito mano veikalo teigiamas
įvertinimas. Net ir dabar šiam veikalui yra nuolatinė paklausa
Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose; jis antrą kartą

Č. Darvino namas Daune

išverstas į vokiečių ir prancūzų kalbas, be to, išverstas ir į ki­

tas kalbas. Toks pasisekimas kelionių knygos, ypač dar moks­
linės, praėjus daugeliui metų po jos pasirodymo, yra tikrai
įstabus. Anglijoje buvo parduota dešimt tūkstančių antrojo
leidimo egzempliorių. 1846 m. išėjo mano „Geologiniai stebėji­
mai Pietų Amerikoje". Nedideliame dienoraštyje, kurį nuolat
vedžiau, pažymėta, kad mano trys geologinės knygos (įskai­
tant ir „Koralų rifus” ) pareikalavo ketverių su puse metų at­
kaklaus darbo, „o dabar jau sukako dešimt metų, kaip grįžau
į Angliją. Kiek laiko praradau dėl ligos!" Šiaip apie šias tris
knygas neturiu ko pasakyti, nebent tiek, kad pastaruoju me­
tu prireikė antrojo jų leidimo, ir mane tai nustebino.
1846 m. spalio mėn. pradėjau ruošti veikalą apie ,,Cirripe-
dia" (ūsakojus). Čilės pakrantėse radau labai keistą formą,
įsigręžusią į ConchoIepas kriauklę, kuri nuo visų kitų ūsakojų
58 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

skyrėsi taip, kad ją teko išskirti į atskirą pobūrį. Vėliau panaši

įsigręžianti gentis buvo rasta Portugalijos krantuose. Norėda­
mas išsiaiškinti naujo ūsakojo sandarą, ištyriau ir išskrodžiau
daugelį paprastų formų; taigi pamažu ėmiau tirti visą šią gru­
pę. Sį darbą atkakliai dirbau aštuonerius metus, ir pagaliau
buvo išspausdinti du stori tomai, kuriuose aprašyta visos ži­
nomos gyvenančios rūšys, ir du ploni, in quarto1, kur buvo
aprašyta iškastinės rūšys. Neabejoju, kad seras Liton BuIveris
(Litton Bulwer) turėjo galvoj mane, kai viename savo apsaky­
me pavaizdavo profesorių Longą, parašiusį du didžiulius to­
mus apie kriaukliukes.
Nors šis darbas ir truko aštuonerius metus, tačiau savo
dienoraštyje pažymėjau, kad beveik dveji to laikotarpio me­
tai nuėjo veltui dėl ligos. Dėl to 1848 m. buvau išvykęs kele­
tui mėnesių pasigydyti į Malverno vandens gydyklą. Tai man
labai padėjo, ir grįžęs vėl galėjau imtis darbo. Tačiau svei­
kata buvo tokia menka, kad, 1848 m. lapkričio mėn. .13 d. mi­
rus mano brangiajam tėvui, negalėjau nei dalyvauti laidotuvė­
se, nei veikti kaip jo testamento vykdytojas.
Mano darbas apie Cirripedia, yra, berods, gana vertingas:
čia ne tik aprašiau keletą naujų bei įdomių formų, bet kartu
išaiškinau ir atskirų organų homologiją, atradau cementinį
aparatą, nors ir baisiai pripainiojau apie cementines liaukas,
ir pagaliau įrodžiau, kad kai kuriose gentyse esama mažučių
papildomų patinų, parazituojančių ant hermafroditų. Pastarasis
atradimas vėliau visiškai pasitvirtino, o tačiau buvo laikas,
kai vienas vokiečių rašytojas_visą šį dalyką malonėjo priskirti
mano vaisingai vaizduotei. Usakojams priklauso daugybė la­
bai įvairuojančių rūšių, kurias sunku suklasifikuoti, ir šis
darbas man labai pravertė aptariant „Rūšių atsiradime" natū­
ralios klasifikacijos principus. O vis dėto abejoju, ar šis veika­
las buvo vertas tiek daug sugaišto laiko.
Nuo 1854 m. rugsėjo mėn. visą savo laiką paskyriau tvar­
kyti didžiulei krūvai susikaupusių užrašų rūšių kitimo klausi­
mu, taip pat atlikau ir tolesnius su šiuo klausimu susijusius
stebėjimus bei bandymus. Keliaujant „Bigliu", man padarė di­
delį įspūdį pampų formacijose aptikti didžiuliai iškastiniai
gyvūnai, apsidengę šarvu, panašiai kaip dabartiniai armadi-
lai. Antra, atkreipiau dėmesį į tai, kaip artimai giminingi gy­
vūnai laipsniškai pakeičia vieni kitus einant žemynu į pietus.
Ir trečias dalykas, pastebėjau, kad daugumas Galapagų ar­
chipelago rūšių turi daug bendra su Pietų Amerikos rūšimis,

1 Ketvirtadalį lanko turįs formatas. — Vert.

 GYVENIMAS DAUNE 59

o svarbiausia įdomu buvo tai, kaip po truputį skiriasi kiekvie­

nos šių salų rūšys, nors neatrodė, kad pačios salos būtų buvu­
sios labai senos geologine prasme.
Buvo aišku, kad šiuos faktus ir daugelį kitų galima paaiš­
kinti tik tarus, kad rūšys laipsniškai kinta, ir šis klausimas ma­
ne persekiojo. Bet buvo taip pat aišku, kad nei aplinkos sąly­
gų poveikiu, nei pačių organizmų valia (ypač augalų atveju)
negalima paaiškinti visos tos gausybės atvejų, kai įvairūs or­
ganizmai esti puikiausiai prisitaikę prie savo gyvenimo būdo,
pavyzdžiui, genio arba medvarlės prisitaikymas laipioti me­
džiais arba daugelio sėklų prisitaikymas pasklisti kabių bei lė­
kių dėka. Mane visada nepaprastai stebino tokie prisitaikymai,
ir kol nebuvo galima jų paaiškinti, tol, mano manymu, buvo
beveik beprasmiška stengtis kaupti netiesioginius įrodymus,
kalbančius už rūšių kitimą.
Paskui, kai grįžau į Angliją, ėmiau galvoti, kad, sekant La-
jelio duotuoju pavyzdžiu geologijoje, būtent, renkant visus
faktus, kuriuo nors būdu susijusius su gyvūnų ir augalų kitimu
dirbtinėje ir natūralioje aplinkoje, galėtų bent kiek paaiškėti
ir šis klausimas. Pirmasis užrašų sąsiuvinis buvo pradėtas ves­
ti 1837 m. liepos mėn. Dirbau pagal Bekono principą, — ne­
turėdamas jokios išankstinės teorijos, plačiausiu mastu rinkau
faktus, ypač liečiančius naminius gyvulius bei kultūrinius au­
galus. Cia naudojausi spausdintomis žiniomis, palaikiau ry­
šius su prityrusiais gyvulių augintojais bei sodininkais, daug
skaičiau. Kai peržvelgiu sąrašą įvairiausių knygų, kurias skai­
čiau ir iš kurių dariau ištraukas, įskaitant čia ir ištisas serijas
žurnalų bei mokslo draugijų Darbų, pats stebiuosi savo darbš­
tumu. Greit man paaiškėjo, kad žmogaus sėkmės raktas, išve­
dant naudingas gyvulių bei augalų veisles, yra atranka. Ta­
čiau tas dalykas, kaip atranką būtų galima taikyti natūraliose
sąlygose gyvenantiems organizmams, man kurį laiką dar buvo
mįslė.
1838 m. spalio mėn., t. y. praėjus penkiolikai mėnesių po
to, kai pradėjau sistemingus tyrimus, pramogos dėlei man pa­
sitaikė paskaityti Maltuso veikalą „Apie gyventojus". Ilgai
stebėjęs gyvūnų bei augalų gyvenimo būdą, buvau tinkamai
pasiruošęs įvertinti visur vykstančias kovas dėl gyvavimo, ir
čia staiga man tvykstelėjo mintis, kad tokiomis aplinkybėmis
palankūs kitimai turėtų išsilaikyti, o nepalankūs — būti išnai­
kinami. Kaip to išdava turėtų susidaryti naujos rūšys. Štai pa­
galiau turėjau teoriją, kuria galėjau vadovautis savo darbe.
Bet man taip rūpėjo išvengti iš anksto susidarytos nuomo­
nės, kad nusprendžiau kurį laiką nerašyti nė trumpiausios
60 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

apybraižos tuo klausimu. 1842 m. birželio mėn. pirmą kartą su­

teikiau sau tą malonumą — sudariau labai trumpą savo teori'
jos apybraižą — 35 pieštuku rašytus puslapius, o 1844 m. va­
sarą ji jau padidėjo iki 230 puslapių, kuriuos švariai perra­
šiau ir iki šiol tebeturiu.
Bet tuo metu išleidau iš akių vieną labai svarbų klausimą,
ir iki šiol stebiuosi, kaip man neatėjo į galvą ir pats klausi­
mas, ir jo sprendimas, tai panašu į Kolumbo kiaušinio istoriją.
Tas klausimas — tai gyvųjų būtybių, kilusių iš to paties ka­
mieno, linkimas bekintant išsiskirti požymiais. Kad tikrai vy­
ko žymus išsiskyrimas, aišku iš to, kad įvairiausias rūšis ga­
lima grupuoti į gentis, gentis — į šeimas, šeimas — į poeiles bei
pobūrius ir 1.1. Prisimenu tą vietą, kur, važiuojant karieta, man
atėjo į galvą šio klausimo sprendimas, ir kaip nudžiugau;
tatai buvo įvykę daug metų po to, kai persikėliau į Dauną.
Klausimas, mano įsitikinimu, išsprendžiamas taip, kad pakitę
vyraujančių bei daugėjančių formų palikuonys turi tendenci­
ją prisitaikyti prie didesnių ir prie įvairesnių buveinių gamtos
ekonomikoje.
1856 m. pradžioje Lajelis man patarė išdėstyti savo pažiūras
kiek galint smulkiau, ir aš tuoj pradėjau rašyti. Sis darbas bū­
tų turėjęs būti tris ar keturis kartus didesnis už mano vėliau
išleistą „Rūšių atsiradimą", ir vis dėlto čia tebūtų buvusi tik
trumpa mano surinktosios medžiagos apžvalga. Taip parašiau
beveik pusę veikalo. Bet mano užsibrėžtas planas suiro, nes
1858 m. vasaros pradžioje p. Uolesas (Wallace), kuris tuo me­
tu buvo Malajų archipelage, man atsiuntė apybraižą „Apie
varietetų tendenciją neribotai nutolti nuo pirmykščio tipo” ;
šioje apybraižoje buvo pateikta visiškai ta pati teorija, kaip
ir mano. Uolesas pareiškė norą, kad tuo atveju, jei būsiu ge­
ros nuomonės apie jo apybraižą, pasiųsčiau ją perskaityti La-
jeliui.
„Linėjaus draugijos posėdžių žurnale" (1858 m., 45 psl.) nu­
šviestos aplinkybės, kuriomis, Lajelio ir Hukerio raginamas,
sutikau, kad kartu su Uoleso apybraiža būtų atspausdinta ir
ištrauka iš mano rankraščio, taip pat ir mano laiškas, rašytas
Aza Grejui (Asą Gray), pažymėtas 1857 m. rugsėjo 5 d. data.
Iš pradžių visiškai nenorėjau su tuo sutikti, kadangi galvojau,
kad p. Uolesas tokį mano pasielgimą gali palaikyti niekuo ne­
pateisinamu, nes tada dar.nežinojau, koks jis buvo kilnus ir
puikus žmogus. Nei ištrauka iš mano rankraščio, nei laiškas
Aza Grejui nebuvo skiriami spaudai ir buvo parašyti prastai.
Bet p. Uoleso apybraižoje viskas buvo išdėstyta puikiai ir be
galo aiškiai. Ir vis tik mudviejų bendros mintys labai maža
 GYVENIMAS DAUNE

tesukėlė susidomėjimo. Vienintelį atsiliepimą apie tai, kiek pa­

menu, paskelbė profesorius Hotonas (Haughton) Dubline; jo
sprendimas buvo toks: visa, kas čia yra nauja — klaidinga, o
kas teisinga — sena. Iš to matyti, kad kiekvieną naują pažiūrą
tenka gana plačiai nušviesti, jei norima patraukti visų dė­
mesį.
1858 m. rugsėjo mėn., Lajelio ir Hukerio energingai pata­
riamas, stvėriausi darbo — ėmiau ruošti tomą apie rūšių raidą;
bet mano darbą dažnai pertraukdavo liga ir trumpos kelionės
j puikią dr. Leno (Lane) hidroterapinę gydyklą Mur-Parke.
Padariau trumpesnę santrauką rankraščio, pradėto ruošti pla­
tesniu mastu 1856 m., ir užbaigiau tomą, kuris, kaip ir numa­
čiau, išėjo mažesnės apimties. Tatcii man kainavo trylika mė­
nesių ir dešimt dienų atkaklaus darbo. Jis buvo išleistas
1859 m. lapkričio mėn. pavadinimu „Rūšių atsiradimas". Nors
vėlesni leidimai buvo pataisyti ir žymiai papildyti, veikalas
savo esme liko tas pats.
Nėra abejonės, kad tai svarbiausias mano gyvenimo vei­
kalas. Jis iškart turėjo didelį pasisekimą. Pirmasis nedidelis
1250 egzempliorių leidimas buvo išparduotas tą pačią išleidi­
mo dieną, o tuoj po to — ir antrasis 3000 egzempliorių leidi­
mas. Dabar (iki 1876 m.) Anglijoje parduota šešiolika tūks­
tančių egzempliorių; turint galvoje tai, kad knyga sunkiai
skaitoma, tatai didelis skaičius. Ji buvo išversta beveik į visas
Europos kalbas, net ir į ispanų, čekų, lenkų ir rusų. Kaip nu­
rodo mis Berd, ji išversta ir į japonų kalbą1 ir ten daugelio
studijuojama. Pasirodė ir knygos apybraiža hebrajų kalba,
kur įrodinėjama, kad šią teoriją galima aptikti ir Senajame
testamente! Atsiliepimų apie ją buvo daugybė; kurį laiką visa,
kas tik buvo parašyta apie „Rūšių atsiradimą" bei kitas su juo
susijusias mano knygas, rinkau, ir tų atsiliepimų (neskaitant
paskelbtų laikraščiuose) buvo iki 265; tada, nevilties pagautas,
lioviausi juos rinkęs. Šiuo klausimu pasirodė daug atskirų apy­
braižų bei knygų, o Vokietijoje pradėta leisti kasmet arba kas
antri metai katalogus bei bibliografinius leidinius, skirtus
„darvinizmui".
„Rūšių atsiradimo” pasisekimas, mano manymu, daugiausia
priklausė nuo to, kad dar kur kas prieš tai buvau parašęs dvi
suglaustas apybraižas ir kad, rašydamas pačią knygą, dariau
santrauką prieš tai parašyto daug platesnio rankraščio, kuris

1 Kaip patyriau iš profesoriaus Mitsukuri, mis Berd bus apsirikusi. —

Frenslso Darvino pastaba.
62 C. D A R V IN O AUTOBIOG RAFIJA

ir pats jau buvo santraukinio pobūdžio. Vadinasi, turėjau ga­

limybės atrinkti ryškiausius faktus ir išvadas. Be to, daugelį
metų vadovavausi auksine taisykle, būtent, kai tik man tek­
davo susidurti su spaudoje paskelbtu faktu, su nauju stebėji­
mu bei samprotavimu, kurie prieštaravo mano bendroms iš­
vadoms, tuoj pat visus juos pasižymėdavau, nes iš patyrimo

C. Darvino kabinetas Daune

žinojau, kad tokie faktai bei samprotavimai iš atminties iš­

slysta kur kas greičiau negu palankieji. Tokio įpročio dėka
labai mažai tebuvo iškelta tokių prieštaravimų mano pažiū­
roms, į kuriuos dar prieš tai nebūčiau atkreipęs dėmesio ir ne­
būčiau bandęs rasti atsakymo.
Kartais tekdavo išgirsti, kad „Rūšių atsiradimo" pasiseki­
mas parodęs, jog „klausimas jau tvyrojo ore" arba kad „žmo­
nių protai jau buvo tam pasiruošę”. Nemanau, kad tikrai taip
buvo, nes, progai pasitaikius, bandydavau patirti nuomonę
daugelio gamtininkų ir nesusidūriau nė su vienu, kuris bent
būtų suabejojęs rūšių pastovumu. Net Lajelis ir Hukeris, nors
ir klausydavosi manęs susidomėję, vis tik niekuomet neatrodė
visai su manim sutinką. Kartą ar porą kartų bandžiau labai
 GYVENIMAS DAUNE 63

gabiems žmonėms išaiškinti, kaip aš suprantu „natūraliąją at­

ranką", bet visiškai bergždžiai. Neabejotina, manau, tėra tai,
kad gamtininkų protuose jau buvo susikaupę begalės tikrai
nustatytų faktų, kurie, kai tik atsirado juos pakankamai ge­
rai paaiškinanti teorija, ir užėmė joje atitinkamas vietas. Kita
knygos pasisekimo sąlyga buvo jos ribotas dydis; o už tai tu­
riu būt dėkingas p. Uoleso apybraižos pasirodymui. Jei bū­
čiau savo knygą išleidęs tokios apimties, kurią pradėjau rašy­
ti 1856 m., ji būtų buvusi keturis ar penkis kartus didesnė
negu „Rūšių atsiradimas”, ir nedaug kas būtų turėjęs kantrybės
ją perskaityti.
Daug laimėjau atidėdamas teorijos paskelbimą nuo 1839 m.,
kada ji jau buvo visiškai man paaiškėjusi, iki 1859 m. ir dėl
to ničnieko nenustojau, nes labai maža man terūpėjo, katras —
aš ar Uolesas būsime palaikytas originalesniu, o jo apybraiža,
nėra abejonės, prisidėjo prie palankaus teorijos sutikimo. Man
tik buvo užbėgta už akių vienu svarbiu klausimu, ir savimyla
mane visada vertė tai apgailestauti, būtent, dėl tų pačių au­
galų rūšių ir kai kurių gyvūnų rūšių buvimo atskirai esan­
čiuose kalnuose ir Arktikos srityse aiškinimo ledynmečio po­
veikiu. Ši pažiūra man taip patiko, kad ją smulkiai išdėsčiau
raštu, ir Hukeris, berods, ją perskaitė dar keleri metai prieš
pasirodant žinomam E. Forbso {E. Forbes) darbui šiuo klausi­
mu. Mudviejų pažiūros tesiskiria labai nedaugeliu atvejų, ir
iki šiol manau, kad tais atvejais buvau teisus aš. Žinoma, spau­
doje niekuomet nesu užsiminęs, kad šį klausimą išsprendžiau
pats nepriklausomai.
Berašant „Rūšių atsiradimą", vargiai dar kas nors man
suteikė tiek pasitenkinimo, kaip išaiškinimas to reiškinio, kad
daugelyje klasių gemalas žymiai skiriasi nuo suaugusio gy­
vūno, o kartu tos pačios klasės atstovų gemalai yra labai tarp
savęs panašūs. Ankstesniuose „Rūšių atsiradimo" aptarimuose
šis dalykas, kiek pamenu, nė karto nebuvo pažymėtas, ir
prisimenu, kad laiške Aza Grejui išreiškiau dėl to nusiste­
bėjimą. Pastaruoju metu atskiri kritikai visą šio reiškinio
išaiškinimą priskiria Fricui Miuleriui (Fritz Müller) ir Hekeliui
(Häckel), kurie, nėra abejonės, šį klausimą nušvietė kur kas
pilniau, o kai kuriais atžvilgiais ir tiksliau negu aš. Medžiagos
šiuo klausimu turėjau visam skyriui, ir reikėjo plačiau ją iš­
nagrinėti; man nepavyko, aišku, padaryti reikiamo įspūdžio
skaitytojui, o kas sugebėjo tatai padaryti, manau, nusipelnė
ir visos garbės.
Cia turiu pastebėti, kad kritikai mano veikalus beveik
visuomet nagrinėdavo sąžiningai, neskaitant, žinoma, tik tų,
64 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

kurie neturėjo reikiamų mokslo žinių, bet tokių kritikų neverta

nė minėti. Mano pažiūros dažnai būdavo šiurkščiai iškraipo­
mos, piktai ginčijamos, išjuokiamos, bet aplamai, manau, kad
tai buvo daroma be apgaulės, tikint savo teisingumu. Bendrai
neabejoju, kad mano veikalai buvo per dažnai giriami ir per
daug vertinami. Džiaugiuosi išvengęs polemikos, ir už tai tu­
riu būti dėkingas Lajeliui; jis man dar prieš daugelį metų, ry­
šium su mano geologiniais darbais, primygtinai patarinėjo nie­
kuomet neįsivelti į polemiką, nes ji retai ką gero teduoda, o
tik veltui gaišina laiką ir gadina nuotaiką.
Kiekvieną kartą, kai išsiaiškindavau kur nors suklydęs arba
ne visai tinkamai atlikęs kokį darbą, kai niekinamai kritikuo­
jamas, taip pat ir pernelyg giriamas pasijusdavau įžeistas, di­
džiausią paguodą man teikdavo, kaip tatai šimtą kartų esu pa­
tyręs, šie sau pačiam tariami žodžiai: „Dirbau taip atkakliai
ir taip stropiai, kaip tik galėjau, ir joks žmogus nebūtų įsten­
gęs daugiau". Prisimenu, kaip, būdamas Ugnies Žemėje, Ge­
rosios Sėkmės įlankoje, galvojau (ir, berods, apie tai rašiau į
namus), kad negalėčiau geriau panaudoti savo gyvenimo, kaip
bent kiek prisidėdamas prie gamtos mokslų pažangos. Tatai,
kiek pajėgdamas, ir dariau, o kritikai gali sakyti visa, kas
tik jiems patinka, tačiau šio mano įsitikinimo jie tikriausiai
nesugriaus.
1859 m. paskutinius du mėnesius buvau visiškai užimtas
antrojo „Rūšių atsiradimo” leidimo ruošimu ir nepaprastai
gausiu susirašinėjimu. 1860 m. sausio 1 d. pradėjau tvarkyti
savo užrašus veikalui „Naminių gyvulių ir kultūrinių augalų
kitimas"; bet šis veikalas tebuvo išspausdintas 1868 m. pra­
džioje. Tokio užvilkinimo priežastis iš dalies buvo dažni su­
sirgimai (kartą sirgau net septynis mėnesius), o iš dalies ir
tai, kad susigundžiau spausdinti kitus darbus, kurie tuo metu
mane labiau domino.
1862 m. gegužės mėn. 15 d. išėjo iš spaudos mano nedi­
delė knygelė „Apie orchidinių apvaisinimą"; prie jos padirbė­
jau dešimt mėnesių, bet daugumas čia pateiktų faktų buvo
pamažu kaupiami jau keletą metų prieš tai. 1839 m. vasarą,
berods, jau ir prieš tai buvusią vasarą, ėmiau tirti kryžminį
žiedų apdulkinimą tarpininkaujant vabzdžiams, nes, sampro­
taudamas apie rūšių kilmę, padariau išvadą, kad kryžmini­
mas atliko žymų vaidmenį palaikant tam tikro tipo pastovumą.
Mažiau ar daugiau užsiiminėjau šiuo klausimu ir kiekvieną po
to sekusią vasarą; susidomėjimas juo ypač pakilo tada, kai
1841 m. lapkričio mėn., Roberto Brauno patariamas, gavau ir
perskaičiau nuostabią C. K. Šprengelio (C. K. Sprengel) knygą
 GYVENIMAS DAUNE 65

„Das entdeckte Geheimniss der Natur" ’ . Keletą metų prieš

1862 metus specialiai užsiėmiau mūsų D. Britanijos orchidinių
apvaisinimo tyrimu; man atrodė, kad teisingesnis planas bus
kiek galint išsamiau ištirti šią augalų grupę, o ne pasinaudoti
visa tąja gausia medžiaga, kurią pamažu buvau sukaupęs tir­
damas kitus augalus.
Šio nutarimo būta teisingo, nes po to, kai išėjo mano kny­
ga, pasirodė nuostabiai daug straipsnių ir atskirų veikalų apie
įvairiausių žiedų apvaisinimą, ir jie buvo daug geriau paruoš­
ti negu būčiau galėjęs padaryti aš. Vargšo senojo Sprengelio
nuopelnas, taip ilgai niekieno nepripažintas, dabar, praėjus
daugeliui metų po jo mirties, yra visiškai įvertintas.
Tais pačiais metais „Linėjaus draugijos žurnale’’ išspausdi­
nau straipsnį „Apie dvi raktažolės formas, arba jos dimorfinį
pobūdį", o per kitus penkerius metus parašiau dar penkis
straipsnius apie dimorfinius ir trimorfinius augalus. Nemanau,
kad kas nors mano moksliniame gyvenime man būtų suteikęs
tiek daug pasitenkinimo, kaip šių augalų sandaros reikšmės
išaiškinimas. 1838 m. ar 1839 m. pastebėjau dimorfizmą Linum
IIavum augaluose ir iš pradžių pamaniau, kad čia esama tik
nežymaus kintamumo. Tačiau, patyrinėjęs paprastą raktažo­
lės rūšį, įsitikinau, kad dvi jos formos buvo per daug taisyk­
lingos ir per daug pastovios, kad jas būtų galima taip paaiš­
kinti. Jau tada buvau beįsitikinąs, kad mūsų raktažolės yra
beišvirstančios dvinamiais augalais, kad trumpoji vienos for­
mos piestelė ir trumpieji kitos formos kuokeliai yra linkę abor-
tuotis, sunykti. Turėdamas tatai galvoje, atlikau atitinkamus
bandymus; bet kai tik patyriau, kad trumpas piesteles turin­
tieji žiedai, apdulkinti trumpųjų kuokelių žiedadulkėmis, sėk­
lų davė daugiau negu kitokiu būdu (iš keturių galimų atvejų)
apdulkintieji, abortavimo teorijai buvo suduotas galutinis
smūgis. Po kelių papildomų bandymų paaiškėjo, kad abi for­
mos, nors ir būdamos visiškai hermafroditinės, yra susijusios
viena su kita panašiai kaip eilinių gyvulių skirtingos lytys.
Lythrum (raudoklė) augaluose susiduriame su dar nuostabes­
niu trijų formų buvimo atveju, kurios taip pat panašiai susi­
jusios viena su kita. Vėliau nustačiau, kad dviejų tai pačiai
formai priklausančių augalų palikuonys rodo artimą ir įdomią
analogiją su dviejų skirtingų rūšių hibridais.
1864 m. rudenį baigiau ilgą straipsnį „Laipiojantieji auga­
lai” ir pasiunčiau jį Linėjaus draugijai. Šiam darbui parašyti

* „Atidengta gamtos paslaptis'". — Red.

66 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

prireikė keturių mėnesių; bet kai gavau korektūrą, jaučiausi

toks nesveikas, kad šį straipsnį ir palikau labai prastai, vieto­
mis visai miglotai, parašytą. Į šį straipsnį mažai tebuvo at­
kreipta dėmesio, bet kai 1875 m. jis buvo pataisytas ir išleis­
tas atskira knyga, turėjo pasisekimo. Užsiimti šiuo klausimu
sumaniau perskaitęs trumpą Aza Grejaus straipsnį, paskelbtą
1858 m. Jis man atsiuntė sėklų. Išauginęs keletą augalų, buvau
taip sužavėtas ir nustebintas ūselių ir stiebų judesiais ratu
(šie judesiai iš tikrųjų visai paprasti, tačiau iš pirmo žvilgs­
nio atrodo labai sudėtingi), kad įsigijau įvairių kitokių rūšių
laipiojančių bei vijoklinių augalų ir ėmiau tirti visą šį da­
lyką. Siuo klausimu ypač domėjausi dar ir dėl to, kad per
Henslou paskaitas pateiktasis aiškinimas apie vijoklinius au­
galus manęs nepatenkino, — jis, būtent, teigė, kad šie augalai,
esą, natūraliai linkę augti spirališkai. Toks aiškinimas pasirodė
esąs visiškai klaidingas. Kai kurie laipiojančių augalų prisi­
taikymai yra tokie pat puikūs, kaip ir orchidinių kryžminiam
apvaisinimui užtikrinti.
„Naminių gyvulių ir kultūrinių augalų kitimas", kaip jau
minėjau, buvo pradėtas rašyti 1860 m. pradžioje, bet nebuvo
išspausdintas iki 1868 m. pradžios. Tai buvo stambus veikalas,
ir jam parašyti prireikė ketverių metų ir dviejų mėnesių at­
kaklaus darbo. Jame pateikiau visus savo stebėjimus ir bega­
les faktų, surinktų iš įvairių šaltinių apie mūsų naminius gy­
vulius bei kultūrinius augalus. Antrajame tome nagrinėjama,
kiek tatai galima dabartinių mokslo žinių šviesoje, kitimo, pa­
veldimumo ir kt. priežastys bei dėsniai. Veikalo pabaigoje
pateikiu savo pangenezės hipotezę, kurią taip smarkiai išbarė.
Nepatikrintos hipotezės maža teturi reikšmės arba ir visai ne­
turi; bet jei kas nors ateityje imtųsi daryti stebėjimus, kurie
patvirtintų kai kurias iš tokių hipotezių, tai mano čia būtų
gerai pasitarnauta, nes tokiu būdu buvo galima susieti ir pada­
ryti suprantamus daugelį atskirų faktų. 1875 m. išėjo antrasis,
žymiai pataisytas, šio veikalo leidimas, kurį ruošiant teko gero­
kai padirbėti.
„Žmogaus atsiradimas" išėjo iš spaudos 1871 m. vasario
mėn. Kai tik .1837 ar 1838 m. įsitikinau, kad rūšys yra kintą
dariniai, negalėjau nepadaryti išvados, kad ir žmogui galioja
tas pats dėsnis. Ryšium su tuo ėmiau rinkti žinias šiuo klausi­
mu vien tik savo malonumui, ilgą laiką visiškai neketinda­
mas apie tai pasisakyti spaudoje. Nors „Rūšių atsiradime”
niekur nenagrinėjamas kurios nors atskiros rūšies atsiradimo
klausimas, tačiau nenorėdamas, kad kuris nors doras žmogus
man galėtų prikišti slėpus savo pažiūras, laikiau reikalinga
 GYVENIMAS DAUNE

šiame veikale pridurti: „bus nušviesta žmogaus kilmė ir jo

istorija". Būtų buvę visiškai bergždžia, o veikalo pasisekimui
net ir žalinga, viešai rodytis su savo pažiūromis apie žmogaus
kilmę, čia pat nepateikiant jokių įrodymų.
Bet kai pamačiau, kad daugelis gamtininkų visiškai sutiko
su rūšių evoliucijos mokslu, pagalvojau, kad pravartu bus
apdoroti tas žinias, kurias turėjau surinkęs, ir parašyti atski­
rą veikalą apie žmogaus kilmę. Ypač noriai to ėmiausi, nes čia
man buvo proga išsamiai panagrinėti lytinės atrankos vyks­
mą— klausimą, kuris mane visuomet labai domino. Šis klau­
simas, taip pat ir naminių gyvulių bei kultūrinių augalų kitimo
klausimas, kartu su kitimo ir paveldimumo priežastimis bei
dėsniais ir augalų tarpusavio kryžminimusi, yra vieninteliai
klausimai, kuriais galėjau visiškai išsamiai rašyti, panaudoda­
mas visą savo surinktąją medžiagą. „Žmogaus atsiradimui" pa­
rašyti prireikė trejų metų, bet, kaip ir paprastai, dalis šio lai­
ko dingo dėl ligos, o dalis buvo panaudota ruošiant kitų vei­
kalų naujus leidimus ir šiaip mažesnius darbus. Antrasis,
gerokai pataisytas, „Žmogaus atsiradimo" leidimas pasirodė
1874 m.
Knyga „Pojūčių išraiška žmoguje ir gyvuliuose" išėjo iš
spaudos 1872 m. rudenį. Ketinau duoti tik atskirą skyrių šiuo
klausimu veikale „Žmogaus atsiradimas", bet kai tik pradėjau
tvarkyti sukauptąsias pastabas, įsitikinau, kad čia prireiks at­
skiro nagrinėjimo.
Mano pirmasis vaikas gimė 1839 m. gruodžio mėn. 27 d.,
ir tuoj pradėjau rašyti pastabas apie pirmąsias įvairių jaus­
mų išraiškas, nes jau tada buvau įsitikinęs, kad visi sudėtin­
giausi ir tiksliausi išraiškos atspalviai turėjo atsirasti natūra­
liai, laipsniškai. Kitų (1840) metų vasarą perskaičiau puikų
sero C. Belo (C. Bell) veikalą apie jausmų išraišką ir dar la­
biau susidomėjau šiuo klausimu, nors ir negalėjau sutikti su
jo nuomone, esą įvairūs raumenys buvę specialiai sutverti
vienokiai ar kitokiai išraiškai sudaryti. Nuo šiol, progai pasi­
taikius, vis užsiimdavau šiuo klausimu, tirdamas ir žmogaus,
ir gyvulių jausmų išraišką. Mano knyga turėjo pasisekimo:
pirmąją jos pasirodymo dieną buvo išparduoti 5267 eg-:
zemplioriai.
1860 m. vasarą, nieko nedirbdamas, ilsėjausi prie Hartfildo;1
čia gausiai auga dvi saulašarės rūšys, ir pastebėjau, kad jų
lapai pagauna daug vabzdžių. Parsinešiau keletą augalų namo
ir, davęs jiems kelis vabzdžius, pastebėjau liaukinių plaukelių
judesius; tada man kilo mintis, kad vabzdžiai, gal būt, gaiido-
68 Č. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

mi tam tikru tikslu. Laimė, man pasitaikė experimentum cm-

cis\ būtent, patalpinau daug lapų į įvairius azotinius ir beazo-
tinius tirpalus vienodo lyginamojo svorio, ir kai pastebėjau,
kad tik pirmieji sužadino smarkius judesius, man tuoj paaiškė­
jo, kad čia atsiveria puikus naujas tyrimų baras.
Vėlesniais metais, kada tik turėdamas laisvo laiko, tęsiau
bandymus, ir knyga „Vabzdžiaėdžiai augalai” išėjo iš spaudos
1875 m. liepos mėn., t. y. praėjus šešiolikai metų nuo mano
pirmųjų stebėjimų. Šis nudelsimas, kaip ir visų kitų knygų
atveju, man buvo naudingas, nes po tokios ilgos pertraukos
žmogus į savo veikalą gali žiūrėti beveik taip pat kritiškai,
lyg jį būtų parašęs kitas asmuo. Faktas, kad augalai, atitinka­
mai sudirginti, išskiria skystį, kuriame yra rūgšties ir fermen­
tų, visiškai panašiai kaip virškinamosiose gyvulių sultyse, bu­
vo, be abejo, žymus atradimas.
1876 m. rudenį išleisiu knygą „Kryžminio apvaisinimo ir
savivaisos poveikis augalų pasaulyje". Šioji knyga bus papil­
dymas knygos „Orchidinių apvaisinimas", kurioje parodžiau,
kokie tobuli yra būdai kryžminiam apvaisinimui pasiekti, o
čia parodysiu, kokie svarbūs yra jo padariniai. Šiame darbe
aprašiau daug bandymų, atliktų per vienuolika metų, o juos
atlikti paskatino vien tik paprastas atsitiktinis stebėjimas; jis
tiesa, turėjo dar atsitiktinai pasikartoti, ir tik tada mano dė­
mesį visiškai patraukė įstabus faktas, būtent, kad savivaisos
būdu gautieji augalai, net ir pirmosios kartos, yra žemesni ir
menkesni negu gautieji kryžminiu apvaisinimu. Tikiuosi taip
pat išleisti antrąjį patikrintą leidimą knygos apie orchidinius,
o paskui ir straipsnius apie dimorfinius ir trimorfinius augalus
ir kai kuriuos papildomus stebėjimus šiuo klausimu, kurių vis
dar neturėjau laiko sutvarkyti. O tada mano jėgos, tur būt,
išseks ir būsiu pasiruošęs sušukti: ,,Nunc dimittis"2.
P a p i l d y t a 1881 m. g e g u ž ė s mėn. 1 d. — „Kryžmi-
tiio apvaisinimo ir savivaisos poveikis" išėjo iš spaudos 1876 m.
rudenį; gautieji rezultatai, manau, paaiškina begales nuostabių
žiedo sandaros ypatybių, susijusių su žiedadulkių pernešimu
nuo vieno tos pačios rūšies augalo ant kito. Bet dabar, manau,
daugiausia Hermano Miulerio (Müller) stebėjimų dėka, kad
man vertėjo ryškiau negu tat padariau, parodyti, jog daug
esama prisitaikymų ir savidulkai; o juk ir pats gerai ži­
nojau, kad esama daug tokių prisitaikymų. Žymiai papildytas

, Lemtingas bandymas. — Red.

2 „Dabar atleidi*'. — Red
 GYVENIMAS DAUNE 69

veikalo „Apie orchidinių apvaisinimą'* leidimas išėjo iš spau­

dos 1877 m.
Tais pačiais metais išėjo iš spaudos „Skirtingos žiedų for­
mos", o 1880 m. ir antrasis šio veikalo leidimas. Šioje kny­
goje daugiausia pateikti mano straipsniai apie heterostilinius
žiedus, anksčiau išspausdintieji Linėjaus draugijos žurnale;
dabar jie buvo pataisyti, papildyti naujais faktais ir stebėji­
mais tokių atvejų, kai tas pats augalas turi dvejopus žiedus.
Kaip jau aukščiau minėjau, nė vienas iš mažesniųjų atradimų
man nesuteikė tiek malonumo, kaip šis heterostilinių žiedų
prasmės išaiškinimas. Tokių žiedų neįprastinio („neteisėto")
sukryžminimo rezultatai, nors į juos nedaugelis teatkreipė dė­
mesį, mano manymu, yra labai svarbūs, nes jie susiję su hibri­
dų nevaisingumu. 1879 m. išleidau dr. Ernsto Krauzės (Emst
Krause) parašyto „Erazmo Darvino gyvenimo" vertimą ir, pa­
sinaudodamas turimąja medžiaga, jį papildžiau savo senelio
būdo bei papročių apybraiža. Daugelis labai domėjosi šia ne­
didele biografija, ir stebiuosi, kad šios knygos parduota tik
800 ar 900 egzempliorių.
1880 m., savo sūnaus Frensiso padedamas, išleidau knygą
„Augalų sugebėjimas judėti". Tai buvo sunkus darbas. Šis vei­
kalas turi maždaug tokį pat ryšį su mano nedidele knyga „Lai-
piojantieji augalai", kokį turi „Kryžminis apvaisinimas" su
„Orchidinių apvaisinimu". Laikydamiesi evoliucijos teorijos,
laipiojančiųjų augalų atsiradimo daugelyje visiškai skirtingų
augalų grupių negalėsime paaiškinti nepripažinę, kad visi au­
galai sugeba panašiu būdu nežymiai judėti. Tatai ir įrodžiau.
Priėjau dar platesnį apibendrinimą, būtent, kad didelės ir svar­
bios judesių kategorijos, pavyzdžiui, šviesos, svorio jėgos
ir kt. sukeltieji judesiai, yra tik pakitimai pagrindinio jude­
sio— rotavimo (sukamosios) nutacijos. Man visuomet būdavo
malonu labiau iškelti augalus gyvųjų būtybių eilėje, ir dėl to
jaučiau ypatingą pasitenkinimą parodydamas, kiek daug ir ko­
kių nuostabiai suderintų judesių esama šaknies galelyje.
Dabar (1881m. gegužės 1 d.) pasiunčiau spaustuvėn nedide­
lės knygos „Puvenų susidarymas veikiant sliekams" rankraštį.
Šis klausimas nėra didelės svarbos ir nežinau, ar jis sudomins
skaitytojus1, bet mane jis domino. Ta knygelė tai pilniau iš­
vystytas trumpas straipsnis, kurį daugiau kaip prieš keturias­
dešimt metų perskaičiau Geologų draugijoje; ji atgaivino ma­
nyje senas geologines mintis.

1 Nuo 1881 m. lapkričio mėn. iki 1884 m. vasario mėn. buvo parduota
8500 šios knygos egzempliorių. — FrensIsas Darvinas.
70 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

Išvardijau visas iš spaudos išėjusias savo knygas, o kadan­

gi jos ir buvo mano gyvenimo keliarodžiai, tai labai mažai
kas beliko dar pasakyti. Nepastebėjau, kad mano galvosenoje
per pastaruosius trisdešimt metų būtų įvykęs koks nors paki­
timas, išskyrus vieną dalyką, kurį tuoj nurodysiu; tiesą sa­
kant, jokio pakitimo ir nebuvo galima laukti, išskyrus tik
bendrą jėgų išsekimą. Bet mano tėvas, išgyvenęs iki aštuonias­
dešimt trejų metų, buvo vis tokio pat gyvo proto ir nesumen-
kėjusių gabumų, ir tikiuosi, kad mirsiu pirma negu mano pro­
tas pastebimai susilpnės. Manau, kad ilgainiui įgijau daugiau
sumanumo rasti teisingus aiškinimus bei sugalvoti eksperimen­
tinius patikrinimus; bet, gal būt, tai tik didesnio patyrimo bei
žinių gausumo išdava. Kaip ir visada, man sunku aiškiai ir su­
glaustai reikšti savo mintis; dėl to esu sugaišęs labai daug
laiko, bet tai atlygino nauda, kad būdavau priverstas ilgai ir
įtemptai apgalvoti kiekvieną sakinį, o dėl to galėdavau paste­
bėti klaidas ir savo, ir kitų samprotavimuose bei pastabose.
Atrodo, kad mano galvosenos yra kažkokia lemtinga ypa­
tybė, kuri mane verčia savo teigimus ar aiškinimus iš pradžių
pateikti neteisinga arba nevykusia forma. Anksčiau ilgai ap­
galvodavau kiekvieną sakinį prieš jį parašydamas, bet pasta­
raisiais metais įsitikinau, kad daugiau laiko sutaupau, jei
bet kaip ir kiek galėdamas greičiau prikeverzoju ištisus
puslapius, perpus sutrumpindamas žodžius, o paskui visa per-
svarstau ir pataisau. Taip greitomis parašyti sakiniai dažnai
išeina geresni už tuos, kuriuos būčiau parašęs visa atsargiai
svarstydamas.
Pasipasakojęs čia apie savo rašymo būdą dar pridursiu, kad,
rašydamas stambiąsias knygas, daug laiko sugaišdavau bend­
rajam turinio sutvarkymui. Pirmiausia darau visiškai apgra-
bius dviejų ar trijų puslapių apimties matmenis, o paskui jau
kiek platesnę, keleto puslapių, apybraižą, vos keliais ar net
vienu žodžiu tepažymėdamas visą klausimo svarstymą bei dau­
gybę faktų. Kiekviena iš šių antraščių vėl praplečiama, o daž­
nai perkeliama į kitą vietą, ir tik paskui jau imuosi rašyti in
extenso'. Kadangi kai kuriose mano knygose labai plačiai pa­
naudojami kitų stebėtieji faktai ir kadangi tuo pačiu metu
visuomet užsiiminėdavau keliais skirtingais dalykais, tai čia
nurodysiu, kad nuolat turiu nuo trisdešimt iki keturiasdešimt
stambių aplankalų, kuriuos laikau spintelėse, o jų lentynos
pažymėtos etiketėmis. Į šiuos aplankalus tuojau galiu įdėti
reikiamą išrašą ar kokią pastabą. Perku daug knygų ir jų pa­

1 Ištisai. — Red.
 GYVENIMAS DAUNE 71

baigoje sudarau rodyklę visų faktų, liečiančių mano darbą, o

jei knyga ne nuosava, tai išrašau atskiras ištraukas, ir tokių
ištraukų turiu pririnkęs pilną didelį stalčių. Prieš pradėdamas
darbą kuriuo nors klausimu, patikrinu visas trumpąsias rodyk­
les ir sudarau vieną bendrą sisteminę rodyklę, o paėmęs vieną
arba kelis atitinkamus aplankalus, jau ir turiu reikiamas ži­
nias, surinktas per visą savo gyvenimą.
Sakiau, kad vienu atžvilgiu mano protas per pastaruosius
dvidešimt ar trisdešimt metų pasikeitė. Iki trisdešimt metų ar
dar kiek ir po to man daug malonumo teikė įvairios rūšies
poezija, pavyzdžiui, Miltono, Grejaus, Bairono, Uerdsuerto,
Kolridžo ir Sėlio kūriniai, ir net mokiniu būdamas didelį
džiaugsmą patirdavau skaitydamas Šekspyrą, ypač jo istori­
nes dramas. Sakiau taip pat, kad anksčiau nemaža gėrėdavau­
si paveikslais, o muzika — net labai. Bet štai jau daug metų
neturiu kantrybės perskaityti nė vienos eilutės poezijos; nese­
niai bandžiau skaityti Šekspyrą, bet jis man pasirodė toks ne­
pakenčiamai nuobodus, kad mane tiesiog pykino. Beveik vi­
siškai nustojau žavėtis tapyba bei muzika. Užuot teikusi malo­
numo, muzika ihane paprastai verčia dar atkakliau galvoti
apie dalykus, kuriuos tuo metu sprendžiu. Dar šiek tiek su­
gebu grožėtis žavingais gamtos vaizdais; bet tokio gilaus
džiaugsmo, kokį teikdavo anksčiau, dabar jie man jau nebe-
teikia. Kita vertus, romanai, irgi vaizduotės padariniai, net ir
nelabai aukšto lygio, pastaraisiais metais man teikia nuosta­
baus nuraminimo bei malonumo, ir dažnai laiminu visus ro­
manistus. Gausybė jų mano yra perskaityta, ir jie visi man pa­
tiko, jei tik buvo bent vidutiniškai parašyti ir nesibaigė blo­
gai, o blogai užsibaigią romanai turėtų būti įstatymo uždrausti.
Joks romanas pagal mano skonį nebus pirmarūšis kūrinys,
jeigu jame nebus bent vieno asmens, kurį galima visiškai pa­
milti; o jei toks asmuo yra graži moteris — tai juo geriau.
Šis nuostabus ir apgailėtinas visų aukštesnių estetinių
jausmų netekimas ypač keistas dar ir dėl to, kad istorinės, bio­
grafinės ir kelionių knygos (nepriklausomai nuo jose esančių
mokslinių faktų), taip pat ir įvairūs straipsniai mane tebedo-
mina kaip ir anksčiau. Mano protas tapo lyg ir kokia mašina,
permalančia gausybę faktų į bendruosius dėsnius; bet kodėl
tatai sukėlė atrofiją tik tos smegenų dalies, nuo kurios pri­
klauso aukštesnieji estetiniai jausmai — to negaliu suprasti.
Žmogus, esąs aukštesnės organizacijos, turįs geriau sudarytą
protą negu mano, tur būt, nebūtų taip nukentėjęs; ir jei man
tektų pradėti iš naujo gyventi, nusistatyčiau taisyklę bent kar­
tą savaitėje paskaityti kiek poezijos bei paklausyti muzikos,
72 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

tada, gal būt, tos mano smegenų dalys, kurios dabar atrofavosi,
kadangi būtų naudojamos, ir toliau tebeveiktų. Šių jausmų ne­
tekimas yra kartu ir tam tikros laimės dalies netekimas; jis, gal
būt, kenkia ir mąstymo sugebėjimui, o juo labiau turėtų atsi­
liepti žmogaus doroviniam charakteriui, nes nusilpsta mūsų
prigimties emocinė pusė.
Mano knygos labai paplito Anglijoje, buvo išverstos į dau­
gelį kalbų ir susilaukė keleto leidimų kituose kraštuose. Teko
girdėti, kad veikalo pasisekimas svetimuose kraštuose esąs
geriausias jo vertės įrodymas. Abejoju, ar tai tiesa, bet jeigu
jau spręsti pagal tai, tai mano vardas turėtų būti žinomas ke­
letą metų. Dėl to gal vertėtų bandyti paanalizuoti protines
ypatybes ir sąlygas, nuo kurių priklausė tas pasisekimas, nors
žinau, kad joks žmogus negali tokios analizės atlikti kaip rei­
kiant.
Neturiu nei didelio sugebėjimo greitai suvokti, nei aštraus
proto, kuriuo pasižymi kai kurie protingi žmonės, pavyzdžiui,
Haksli (Huxley). Dėl to esu blogas kritikas: tik ką perskaitytas
straipsnis bei knyga manyje paprastai sukelia susižavėjimą,
ir tik gerokai visa apgalvojęs pastebiu silpnąsias puses. Mano
sugebėjimas sekti ilgą grynai atitrauktinių minčių virtinę —
labai ribotas, ir dėl to niekuomet negalėčiau sėkmingai užsi­
iminėti metafizika bei matematika. Mano atmintis — nebloga,
tačiau gana miglota: jos pakanka, kad aplamai mane įspėtų,
jog stebėjau ar skaičiau ką nors prieštaraujančio mano daro­
moms išvadoms arba, priešingai, ką nors joms palankaus, ir
po kurio laiko paprastai prisimenu reikiamą šaltinį. Kai kuriais
atžvilgiais mano atmintis tokia silpna, kad niekuomet negalė­
davau ilgiau kaip keletą dienų atsiminti paprasčiausios datos
ar eilėraščio.
Kai kurie mano kritikai apie mane sakė: „Taip, jis geras
stebėtojas, bet nemoka samprotauti". Nemanau, kad tai tiesa,
nes „Rūšių atsiradimas" yra nuo pradžios iki galo vienas ilgas
argumentas, ir jis įtikino ne vieną protingą žmogų. Niekas
nebūtų galėjęs parašyti šios knygos, neturėdamas tam tikro
sugebėjimo samprotauti. Turiu gana daug išradingumo, taip
pat sveiko proto bei sprendimo galios tiek, kiek kiekvienas
sėkmingai dirbąs savo darbą, advokatas bei gydytojas, bet,
tur būt, ir ne daugiau.
Kalbant apie savybes, kurios man užtikrino pasisekimą dar­
be, manyčiau, kad esu pranašesnis už eilinių gabumų žmogų
tuo, kad sugebu atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kurių kiti
nelabai pamato, ir moku juos atidžiai stebėti. Mano darbštu­
mas, stebint ir kaupiant faktus, berods, negalėjo ir būti didės-
 GYVENIMAS DAUNE 73

nis už tą, koks buvo. Bet svarbiausia yra tai, kad mane traukė
į gamtos mokslus nesiliaujanti ir aistringa meilė.
Prie šios tyros meilės tačiau žymiai prisidėjo ir savimyliš­
kas siekimas įsigyti draugų-gamtininkų pagarbą. Nuo pat
ankstyvos jaunystės jaučiau didelį norą suprasti bei išaiškinti
visa, ką stebėjau, t. y. grupuoti faktus bendrų dėsnių pagrindu.
Visos šios priežastys mane vertė daugelį metų kantriai apgal­
voti bei svarstyti kurį nors neišaiškintą klausimą. Kiek pats

* L**® t" (u~, j ,Д,«Л

Puslapis iš C. Darvino 1837 metų užrašų knygutės 1

galiu spręsti, nesu linkęs aklai pasiduoti kito žmogaus įtakai.

Nuolat stengdavausi išlaikyti galvojimo laisvę ir atsisakydavau
nors ir labiausiai pamėgtos hipotezės (o negaliu susilaikyti
nekūręs jų kiekvienu klausimu), kai tik paaiškėdavo, kad
faktai jai prieštarauja. Iš tikrųjų man ir nebūdavo kito­
kios išeities, nes, išskyrus koralų rifus, negaliu prisiminti
nė vienos kuriuo nors klausimu mano sukurtos hipotezės,
1 ... atvedė į tikrojo giminingumo supratimą. Mano teorija duotų po­
stūmį dabartinių ir iškasamų (organizmų. — Ver/.) lyginamajai anatomijai; ji
paskatintų studijuoti instinktų paveldimumą, proto paveldimumą, visą meta­
fiziką,— ji vestų prie kruopštaus hibridizacijos nagrinėjimo ir kitimo prie­
žasčių išryškinimo, toliau, kad žinotume, iš kur mes esame atsiradę ir į kur
linkstame — kokios aplinkybės yra palankios kryžminimuisi dr kokios jam
kliudo, šie ir betarpiški stebėjimai tiesioginių perėjimų rūšių sandaroje
galėtų atvesti prie kitimo dėsnių, kurie taptų pagrindiniu studijavimo objektu,
vadovautų mūsų samprotavimams.
74 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

kurios vėliau nebūčiau turėjęs atmesti arba žymiai pakeis­

ti. Tatai, suprantama, mane privertė labai nepasitikėti
deduktyviniais sprendimais mišraus pobūdžio moksluose. Kita
vertus, nesu labai skeptiškas, toks proto polinkis, mano ma­
nymu, kenkia mokslo pažangai. Mokslininkui naudinga būti
šiek tiek skeptikų, kad išvengtų nereikalingo laiko gaišimo;
bet man teko sutikti nemaža žmonių, kuriuos skepticizmas su­
laikydavo nuo bandymo bei stebėjimo, o esu tikras, kad jie
būtų jiems tik davę naudos — tiesioginiu ar netiesioginiu būdu.
Kaip iliustraciją pateiksiu keisčiausią, kokį tik žinau,
atsitikimą. Vienas džentelmenas (kaip vėliau sužinojau, geras
vietinės floros žinovas) iš vienos rytų grafystės man parašė,
kad paprastų pupų sėklos (pupos) tais metais visur išaugusios
priešingoje, negu paprastai būna, ankšties pusėje. Aš jam atsilie­
piau, prašydamas, kad suteiktų smulkesnių žinių, nes nesupra­
tau, kas čia turima galvoje; bet labai ilgai negavau atsakymo.
Paskui dviejuose laikraščiuose (vienas iš jų ėjo Kente, kitas —
Jorkšire) užtikau žinutes, skelbiančias labai įstabų faktą, bū­
tent, kad „šiais metais visos pupos išaugo ne toje pusėje". Ta­
da pagalvojau, kad toks visų tvirtinimas turėtų būti kuo nors
pagrįstas. Nuėjau pas savo senį sodininką, irgi kilusį iš Kento,
ir paklausiau, ar jis apie tokį dalyką ką nors girdėjęs; bet jis
man atsakė: „O ne, serai, čia, matyt, klaida. Pupos išauga ne
iš tos pusės tik keliamaisiais metais". Tada ėmiau jį klausinė­
ti, kaip gi jos auga paprastaisiais ir kaip keliamaisiais metais,
ir netrukus įsitikinau, kad jis neturi jokio supratimo, kaip jos
iš viso kada auga; tačiau jis vis tiek atkakliai laikėsi savo
nuomonės.
Po kiek laiko gavau laišką iš savo pirmojo korespondento;
jis labai atsiprašinėjo ir aiškino, kad nebūtų man rašęs, jei ne­
būtų to dalyko girdėjęs bent iš kelių gerai nusimanančių fer­
merių; bet paskui su kiekvienu iš jų pakalbėjęs dar kartą ir
įsitikinęs, kad nė vienas tikrai nežinąs, ką turėjo galvoje, taip
kalbėdami apie pupas. Taigi beveik visoje Anglijoje patikė­
jo — jei tik žodį tikėjimas galima taikyti manymui, kuris nėra
susijęs su jokiu apibrėžtu vaizdiniu — dalyku, kuriam nėra nė
menkiausio įrodymo.
Per visą gyvenimą man teko susidurti tik su trimis žino­
mais melagingais pranešimais, o vieno iš jų būta tyčia pa­
skleisto prasimanymo (tokių mokslinių spaudos ančių buvo pa­
leista nė viena), kuris vis dėlto prasiskverbė į vieną amerikie­
čių žemdirbystės žurnalą. Čia buvo tvirtinama, esą, Olandijoje
išvesta nauja jaučių veislė, kryžminant skirtingas Bos genties
rūšis (kai kurios iš jų, aiškiai žinojau, yra nevaisingos tarpu-
 GYVENIMAS DAVNE 75

-avyje kergiant), ir autorius nepasidrovėjo teigti, esą, jis susi­

rašinėjęs su manimi, ir mane labai paveikęs gautas toks svar­
bus rezultatas. Šį straipsnį man atsiuntė vieno anglų žemdir­
bystės žurnalo redaktorius, — atsiklausė mano nuomonės, ruoš­
damasis jį perspausdinti.
Antras atvejis — tai pranešimas apie tai, esą, autorius iš­
auginęs kai kurių PrimuIa rūšių atmainas, kurios visai norma­
liai davusios sėklas, nors augalai buvę rūpestingai apsaugoti
nuo vabzdžių lankymosi. Sis pranešimas buvo išspausdintas
dar prieš tai, kai nustačiau heterostilijos reikšmę, ir arba vi­
sas šis tvirtinimas turėjo būti apgaulė, arba autoriaus nerū­
pestingumas, apsaugant augalus nuo vabzdžių, buvo neįtiki­
mai didelis.
Trečias atvejis buvo įdomesnis: Hetas (Huth) savo knygoje
„Kraujomaišinė santuoka” pateikė ilgą ištrauką iš vieno belgų
autoriaus straipsnio, kur buvo teigiama, kad jis per kartų
kartas leido tarpusavyje veistis artimai giminingiems krali-
kams, ir tatai neturėję jokių žalingų padarinių. Minėtasis
straipsnis buvo paskelbtas labai gerą vardą turinčiame belgų
Karališkosios draugijos žurnale; bet negalėjau susilaikyti tais
tvirtinimais nesuabejojęs, nors pats nežinau kodėl, nebent tik
dėl to, kad taip gyvuliuose paprastai nebūna, ir mano patyri­
mas, auginant gyvulius, vertė manyti, kad tas dalykas nėra ga­
limas.
Taigi, nors ir ilgai svyravęs, parašiau profesoriui Van Be-
nedenui, klausdamas, ar minėtojo straipsnio autorius vertas pa­
sitikėjimo. Netrukus sužinojau, jog Karališkoji draugija buvo
labai pasipiktinusi, kai išaiškino, kad visas šis pranešimas —
apgaulė *. Žurnalo skiltyse iš autoriaus buvo viešai pareika­
lauta pranešti, kur jis gyveno ir augino tą gausybę kralikų,
kurių būtų reikėję jo ilgus metus daromiems bandymams; bet
iš jo nebuvo galima išgauti jokio atsakymo.
Aš įpratęs gyventi labai tvarkingai, ir tatai man ne maža
pravertė dirbant savo ypatingą darbą. Pagaliau turėjau ir pa­
kankamai daug laisvo laiko, nes nereikėjo pačiam užsidirbti
duonos. Net nesveika vimas, atėmęs man keletą gyvenimo me­
tų, apsaugojo nuo gyvenimo triukšmo bei tuščių pramogų.
Taigi mano, kaip mokslininko, pasisekimas, kokio dydžio jis
bebūtų, priklausė, kiek pats apie tai galiu spręsti, nuo sudėtingų

1 Hetas vėliau pats pripažino, kad tvirtinimas, kuriuo jis patikėjo,

buvo pagrįstas netiksliais duomenimis, ir visuose dar neišparduotuose jo
knygos egzemplioriuose buvo įdėtas atitinkamas pataisymas. — Frensisas Dar­
vinas.
76 C. DARVINO AUTOBIOGRAFIJA

ir įvairialyčių protinių ypatybių bei tam tikrų sąlygų. Svar­

biausios tų ypatybių — tai meilė mokslui, begalinė kantrybė
ilgai svarstant kurį nors klausimą, darbštumas stebint ir ren­
kant faktus, ir geroka dalis išradingumo bei sveiko proto.
Tikrai nuostabu, kad, būdamas tokių vidutiniškų gabumų, žy­
miai paveikiau mokslo žmonių įsitikinimus kai kuriais klausi­
mais.
Pirm ojo leidimo „Rūšių atsiradimas" titu lin is puslapis.
 ČARLZAS DARVINAS

RUSIŲ ATSIRADIMAS
NATŪRALIOSIOS ATRANKOS BŪDU
arba
PRANAŠESNIU VEISLIŲ IŠLIKIMAS
KOVOJE DĖL BŪVIO
 „Tačiau materialinio pasaulio atžvilgiu galime mažiausia pa­
sakyti štai ką: galime suvokti, kad atsitikimai įvyksta ne dėl
dieviškosios galybės įsikišimo kiekvienu paskiru atveju, bet vei­
kiant nustat^iem s bendriesiems dėsniams".
Uevelis. „Bridžuoterio traktatas"
(Whewell. Bridgewater Treatise)
Vienintelė apibrėžta žodžio „natūralus'* reikšmė yra: nusta­
tytas, įtvirtintas ar sutvarkytas, nes natūralus yra tas dalykas,
kuris reikalauja, kad būtų ir taria, kad yra protinga priežastis,
kuri jj tokį padaro, tai yra pastoviai arba nustatytu laiku jį su*
kelia, o antgamtinis arba stebuklingas yra toks dalykas, kurį ji
sukelia tik vieną kartą11.
Batleris. „Apreikštosios religijos analogija”
(Butler. Anatogy oi Reveaied Religion)
„Todėl darome išvadą, tegul niekas, klaidingai vertindamas
sveiko proto reikšmę arba neteisingai suprasdamas nuosaikumą,
nemano ir netvirtina, kad žmogus, betyrinėdamas arba bestudi­
juodamas dievo žodžio knygą arba dievo kūrinių knygą — teolo­
giją arba filosofiją, galįs per toli nueiti, bet verčiau tegu žmonės
be paliovos siekia pažangos ir sėkmės vienoje ir antroje srityje1*.
Bekonas. „Mokslo pažanga ’
(Bacon. Advancement oi Learning)
 PAŽIŪRŲ A P IE R Ū SIŲ ATSIRADIMĄ,
IKI PA SIRO DANT
PIRMAJAM SIO VEIKALO LEIDIM UI,
ISTORINE APYBRAIŽA
Vr
ia trumpai apžvelgsiu, kaip plėtojosi pažiūros apie rū­
C šių atsiradimą. Dar visai neseniai daugelis gamtininkų
buvo įsitikinę, kad rūšys esančios kažkas nekintama ir kad
jos buvusios sutvertos nepriklausomai viena nuo kitos. Šitą
pažiūrą sumaniai gynė daugelis gabių rašytojų. Iš kitos pusės,
nedidelis būrelis gamtininkų manė, kad rūšys kinta ir kad da­
bartinės gyvybės formos yra lytinio veisimoei būdu kilusios iš
seniau egzistavusių formų. Neaiškiai šia prasme išsitaria jau kai
kurie klasikiniai rašytojai1, tačiau pirmasis, kuris naujaisiais
laikais ėmė šį klausimą svarstyti grynai moksliniu požiūriu,
buvo Biufonas. Bet kadangi jo nuomonės šiuo klausimu žy­
miai keitėsi ir kadangi jis nelietė tų priežasčių bei būdų, ku­
riais vyko rūšių kitimas, tai jo pažiūrų galiu čia smulkiau ne­
svarstyti.

1 Aristotelis savo „Physicae Auscultationes (2 kn., 8 sk., 2 psl.), paste­

bėjęs, kad lietus lyja ne tam, kad padėtų augti javams, kaip ir ne tam, kad
gadintų grūdus, kai javai kuliami po atviru dangumi,— tą patį argumentą
taiko ir organizmams; paskui priduria (taip šią vietą išverčia Kleras Gresasr
kuris pirmasis atkreipė į ją mano dėmesį): „Kas gi kliudo gamtoje atskiroms
(kūno) dalims būti tik tokiame atsitiktiniame santykyje viena su kita? Pa­
vyzdžiui, dantys išauga pagal reikalą: priekiniai — aštrūs, pritaikyti plėšyti
maistui, o krūminiai — plokšti, tinkami susmulkinti maistui, ne todėl, kad jie
būtų tam sukurti, bet kaip atsitiktinumo padarinys. Tą pat galima pasakyti
ir apie kitas dalis, kurios mums atrodo pritaikytos kokiam nors tikslui. To­
kiu būdu visruv kur daiktai, paimti drauge (tai yra visos vienos pilnaties
dalys), mums atrodo tarytum būtų padaryti kokiam nors tikslui, jie iš tik­
rųjų yra tik tokie išsilaikę, nes kažkokios vidinės tendencijos dėka pasirodė
esą atitinkamai sudaryti, o visi kiti daiktai, kurie nebuvo tokiu būdu suda­
ryti, išnyko ar tebenyksta". Cia galime įžiūrėti kaip ir kokią natūraliosios
atrankos principo prošvaistę, bet iš jo pastabų apie dantis matyti, kaip dar
neaiškiai Aristotelis tesuprato šio pradmens esmę.
80 RŪSIU ATSIRADIMAS

Pirmas žmogus, kurio išvados šiuo klausimu sukėlė dides­

nį susidomėjimą, buvo Lamarkas. Sis tikrai įžymus mokslinin­
kas pirmą kartą savo pažiūras išdėstė 1801 m., žymiai jas iš­
plėtė savo 1815 m. išleistoje „Zoologijos filosofijoje” („Phi­
losophie Zoologique” ) ir vėliau, 1815 m.t — prakalboje
„Bestuburių gyvūnų gamtamoksliui (Histoire Naturelle des Ani-
maux sans Vertėbres). Šiuose veikaluose jis gina pažiūrą, kad
visos rūšys, neišskiriant nė žmogaus, yra kilusios iš kitų
rūšių.
Didžiulis jo nuopelnas mokslui yra tai, kad jis pirmasis
atkreipė visų dėmesį į tikimumą pažiūros, jog visi kitimai, tiek
organiniame, tiek neorganiniame pasaulyje, vyksta pagal gam­
tos dėsnius, o ne dėl kokio stebuklingo įsikišimo. Mintį apie
laipsnišką rūsių kitimą Lamarkui, matyt, svarbiausia pakišo
tie sunkumai, kurie iškyla norint atskirti rūšį nuo atmainos
(varieteto); beveik nepastebimi formų perėjimai tarp kai kurių
grupių atstovų, taip pat ir analogija su prijaukintais gyvuliais
bei kultūriniais augalais. Priežastimis, dėl kurių įvyksta mo­
difikacijos, kitimai, jis laikė iš dalies betarpišką fizinių sąlygų
poveikį, iš dalies — jau egzistuojančių formų kryžminimąsi sa­
vo tarpe, o ypač — organų naudojimą ar nenaudojimą, t. y.
įprotį. Siuo pastaruoju veiksniu jis, rodos, aiškino visus tuos
puikius prisitaikymus, kuriuos užtinkame gamtoje, pavyzdžiui,
ilgas žirafos kaklas, padedantis jai misti medžių lapais. Bet jis
dar tikėjo veikiant ir tam tikrą progresyvaus vystymosi dėsnį,
o kadangi pagal šį dėsnį visos gyvybės formos einančios to­
bulėjimo kryptimi, tai dabar egzistuojančias paprastąsias for­
mas jis aiškino savaiminiu gyvybės atsiradimu1.

1 Pirmojo Lamarko veikalo išleidimo datą paėmiau iš Izidoriaus 2ofrua

Sent-Ilero (Is. Geoffroy Saint-HiIaire) knygos „Histoire Nat. Generale" (II t.,
405 psl., 1859 m.), kurioje jis pateikia puikią istorinę įvairių pažiūrų šiuo
klausimu apžvalgą. Šiame veikale galima rasti ir išsamią Biufono pažiūrų
apybraižą. Įdomu pastebėti, kokiu plačiu mastu mano senelis, Erazmas Dar­
vinas, savo „Zoonomijoje" (I t., 500—510 psl.), išspausdintoje 1794 m., pra­
noko Lamarką, skelbdamas tas pačias pažiūras ir tuos pačius klaidingus prin­
cipus, kuriais vėliau vadovavosi šis mokslininkas. Iz. Zofrua manymu, nėra
jokios abejonės, kad Gėtė buvo aiškus panašių pažiūrų šalininkas; tai nia-
tyti iš prakalbos apie veikalą, parašytą 1794 ir 1795 m., bet išspausdintą
daug vėliau; čia jis visai aiškiai reiškia nuomonę (žr. Karlo (fedingo „Goethe
als Naturforscher“, 34 psl.), kad ateityje gamtininką turės dominti klausimas,
kokiu būdu, pavyzdžiui, raguočiai įgijo ragus, bet ne klausimas, kam rei­
kalingi jiems ragai. Įsidėmėtinas pavyzdys, kaip panašios idėjos gali gimti
tuo pačiu laiku nepriklausomai viena nuo kitos, yra faktas, kad Gėtė Vo­
kietijoje, E. Darvinas Anglijoje ir Zofrua Sent-Ileras (kaip tuojau pamatysi­
me) Prancūzijoje priėjo tas pačias išvadas apie rūšių kilmę per trumpą
1794—1795 m. laiko tarpą.
 PAZIORU APIE ROSIU ATSIRADIMĄ ISTORINE APYBRAIŽA 81

Zofrua Sent-Ileras (Geoffroy St. Hilaire), kaip matyti iš jo

„Gyvenimo", parašyto jo sūnaus, jau 1795 m. spėjo, kad vadi­
namosios rūšys yra tik įvairūs nukrypimai nuo vieno bendro
pirmykščio tipo, bet tik 1828 metais jis pareiškė spaudoje sa­
vo įsitikinimą, kad formos neišliko nepakitusios nuo pasaulio
pradžios. Svarbiausia kitimų priežastimi Žofrua, atrodo, laikė
gyvenimo sąlygas arba, kaip jis jas vadino, „le monde am-
biant" (apsupantysis pasaulis. — Vert.). Tačiau, būdamas at­
sargus su išvadomis, jis negalvojo, kad ir dabar egzistuojan­
čios rūšys toliau kinta, o jo sūnaus žodžiais „c'est donc un prob-
lėme ä rėserver entiėrement ä l'avenir, supposė mėme que
l’avenir doive avoir prise sur lui"
1813 metais dr. V. S. Uelsas (Wells) Karališkojoje draugi­
joje perskaitė pranešimą „Apie baltosios rasės moterį, kurios
oda iš dalies buvo panaši į negro odą", tačiau šis pranešimas
nebuvo išspausdintas tol, kol nepasirodė garsusis jo veikalas
„Du tyrinėjimai: Apie rasą ir apie paprastą regėjimą" (Two
Ėssays upon Dew and Single Vision), išėjęs 1818 metais. Šia­
me tyrinėjime jis aiškiai pripažįsta gamtinės atrankos reikšmę
ir, kiek žinoma, jis yra pirmasis, pripažinęs šį pradmenį; ta­
čiau Uelgas mano, kad tas pradmuo galiojąs tik žmonių ra­
sėms— ir tai tik kai kuriems požymiams. Nurodęs, kad neg­
rai ir mulatai neserga kai kuriomis tropikų kraštų ligomis, jis
pažymi, viena, kad visi gyvuliai linkę šiek tiek kitėti, o antra,
kad valstiečiai gerina savo naminius gyvulius atrankos būdu,
ir pagaliau priduria: „Tai, kas šiuo pastaruoju atveju pasie­
kiama dirbtiniu būdu, matyti, lygiai sėkmingaif kad ir lėčiau,
vyksta gamtoje, kai formuojasi žmonių rasės, prisitaikyda­
mos prie tų kraštų, kuriuose jos gyvena. Iš atsitiktinai susida­
riusių žmonių rasių, kurios pasirodo tarp pirmųjų nedauge­
lio retai išsimėčiusių Vidurinės Afrikos gyventojų, viena kuri
gali būti atsparesnė vietinėms ligoms. Todėl ši rasė vis dau­
gės, tuo tarpu likusios tolydžio mažės — ne tik dėl neatsparu­
mo toms ligoms, bet ir dėl nepajėgumo konkuruoti su stipres­
niais kaimynais. Sios stipresnės rasės spalva pagal tai, kas sa­
kyta, bus juoda. Bet kadangi ši rasių formavimosi tenden­
cija veikia nenutrūkstamai, tai ilgainiui toji rasė tamsės, o
kadangi .tamsioji bus geriausiai prisitaikiusi prie klimatinių
sąlygų, tai pagaliau ji ir taps vyraujanti, o gal ir vienintelė
rasė tame krašte, kuriame ji atsirado". Tą pat atvejį auto­
rius toliau taiko ir baltiesiems šaltesniųjų kraštų gyventojams.

1 Šitą problemą reikia visiškai palikti ateičiai, jei tik ir ateitis pajėgs :ją
išspręsti. — Vert. ■
82 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

Už šias žinias aš turiu būti dėkingas p. Rouli (RowIey), iš Jung­

tinių Amerikos Valstijų, kuris per p. Breisą (Brace) atkreipė
mano dėmesį į dr. Uelso veikalus.
Gerbiamasis кип. V. Herbertas (Herbert), vėliau Mančes­
terio dekanas, savo „Sodininkystės studijų" (Horticultural
Transactions) 1822 metų ketvirtajame tome ir savo veikale
„Amariliniai" ( AmaryIlidaceae, 1837 m., 19, 339 psl.) sakosi
įsitikinęs, kad „sodininkų bandymai neginčijamai patvirtino,
jog botaninės rūšys yra ne kas kita, kaip aukštesnio laipsnio,
tik pastovesnės, atmainos” . Šią pažiūrą jis taiko ir gyvuliams.
Dekanas mano, kad kiekvienoje gentyje iš pradžių buvo su­
tvertos pavienės rūšys, kurios iš kitų išsiskyrė ypatingu plas­
tiškumu, o jau iš šių rūšių — daugiausia kryžminimosi, bet taip
pat ir kitimo būdu — atsirado visos dabartinės rūšys. 1826 me­
tais prof. Grantas savo gerai žinomo tyrinėjimo apie Spongllla
(„Edinbourgh Philosophical Journal, XIV t. 283 psl.) baigia­
majame skyriuje visai aiškiai pasisako esąs įsitikinęs, kad rū­
šys yra kilusios iš kitų rūšių ir kad kitimo eigoje jos tobulė­
jančios. Tą pačią mintį jis kartoja savo 55-oje paskaitoje, at­
spausdintoje žurnale „Lancet" 1834 m.
1831 metais p. Petrikas Metju (Patrick Matthev) išleido vei­
kalą „Apie laivams statyti mišką ir medžių auginimą" („Navai
Timber and Arboriculture"), kur išreiškia pažiūrą apie rūšių
kilmę, visiškai sutampančią (kaip tuojau matysim) su Uoleso
ir mano pažiūromis, išreikštomis „Linėjaus žurnale*' (Linnean
Journal) ir mano plačiau išvystytomis šitame tome. Deja, šią
savo pažiūrą p. Metju išreiškė labai trumpų, padrikų pastabų
forma priede prie veikalo, skirto visai kitam klausimui, todėl
ji liko ilgai nepastebėta, kol pats p. Metju atkreipė į ją dėmėsi
žurnale „Gardener’s Chronicle" 1860 m. balandžio 7 d. Skir­
tumai taip p. Metju ir mano pažiūrų nėra esminiai: jis, matyt,
taria, kad pasaulyje gyvybė tarpais išnykdavo, paskui vėl at­
sirasdavo, o aiškindamas naujų gyvybės formų iškilimą, jis
taria, kad šios galėjo gimti „nebesant jokioms seniau egzis­
tavusių agregatų formoms ar jų gemalams". Nesu tikras, ar
teisingai supratau kai kurias jo knygos vietas, bet atrodo, kad
jis daug reikšmės skiria betarpiškam gyvenimo sąlygų veiki­
mui. Kaip ten bebūtų, jis visai aiškiai suprato visą natūralio­
sios atrankos reikšmę.
Garsusis geologas ir gamtininkas fon Buchas savo puikioje
knygoje „Fizinis Kanarų salų aprašymas" („Description phy-
sique des Isles Canariens", 1836 m. 147 psl.) aiškiai išreiškia
įsitikinimą, kad atmainos (varietetai) palengva virsta pastovio­
mis rūšimis, kurios jau nebesikryžmina savo tarpe.
 PAŽIŪRŲ APIE RŪŠIŲ ATSIRADIMĄ ISTORINĖ APYBRAIŽA 83

Rafineskas (Rafinesque) „Naujojoje Šiaurės Amerikos flo­

roje" (NewFloraofNorth America"), išėjusioje 1836 m. (6 psl.).
rašo: „Visos rūšys galėjo kadaise būti kaip atmainos, o dau­
gelis atmainų pamažu virsta rūšimis, įgydamos savitas ir pa­
stovias žymes", bet toliau (18 psl.) priduria: „išskiriant kilmi-
nius tipus, arba kiekvienos genties protėvius".
1843— 1844 m. prof. Holdmenas („Boston Journal of Na­
tural History of U. States", IV t., 468 psl.) labai sumaniai
sugretino argumentus už ir prieš hipotezę apie rūšių kitimą ir
vystymąsi; jis pats, matyti, taip pat linksta į tos hipote­
zės pusę.
1849 m. pasirodė veikalas „Tvėrimo pėdsakai" (Vestiges
of Creation). Dešimtajame ir žymiai praplėstame šios knygos
leidime (1853 m.) nežinomas autorius rašo (155 psl.): „Vado­
vaudamiesi daugeliu sumetimų, prieiname tą bendrą išvadą,
kad įvairios gyvųjų būtybių eilės, pradedant paprasčiausio­
mis bei seniausiomis ir baigiant sudėtingiausiomis ir vėliau­
siomis, atsirado iš dieviškosios apvaizdos valios, veikiant dviem
akstinams: pirmas akstinas, suteiktas gyvoms būtybėms, stu­
mia jas tam tikrais laikotarpiais dauginimosi būdu pereiti
įvairius organizacijos laipsnius, baigiant tobuliausiais dviskil-
čiais augalais ir stuburiniais gyvūnais; tų laipsnių yra nedaug,
ir jie paprastai atitrūksta vienas nuo kito organizacijos grandi­
nėje, — štai kodėl sunku praktiškai nustatyti formų savitarpio
panašumą. Antras akstinas, susijęs su gyvybinėmis jėgomis,
turi tendenciją generacijų eigoje keisti organizmų sandarą, kad
šios atitiktų aplinkos sąlygas, tokias kaip maistas, gyvenamoji
vieta ir meteorologiniai veiksniai; šiuos pastaruosius pakiti­
mus gamtos teologijoje galima vadinti „prisitaikymais". —
Matyti, autorius mano, kad organizacijos tobulėjimas vyko
šuoliais, bet egzistencijos sąlygos veikė nenutrūkstamai, pa­
laipsniui. Jo bendro pobūdžio argumentai už tai, kad rūšys
nėra nekintami dariniai, yra itin svarūs. Bet nematau, kaip
tais dviem jo tariamaisiais „akstinais" galima moksliškai iš­
aiškinti daugybę puikių prisitaikymų, kuriuos užtinkame visur
gamtoje; taip pat nemanau, kad iš to mums bent kiek paaiš­
kėtų, kokiu būdu, pavyzdžiui, genys įgijo visus prisitaikymus,
reikalingus jo ypatingam gyvenimo būdui. Toji knyga, para­
šyta stipriu ir puikiu stiliumi, nepaisant kai kurių pirmuosiuo­
se leidimuose pateiktų žinių netikslumo ir mokslinio apdairu­
mo stokos, iš karto labai paplito. Mano manymu, ji šitame
krašte labai puikiai pasitarnavo; atkreipdama dėmesį į joje
svarstomąjį dalyką ir šalindama įsisenėiusius prietarus, ji pa­
ruošė dirvą analogiškoms pažiūroms gimti.
84 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

'• 1846 m. geologas veteranas 2. d'Omalius d’Alua (d’Hal-

Iby) nedideliame, bet puikiame straipsnyje, įdėtame Briuselio
Karališkosios akademijos biuletenyje („Bulletins de l'Acad.
Roy. Bruxelles", XIII ., 581 psl.), išreiškė nuomonę, jog kur kas
labiau tikėtina, kad naujos rūšys yra kilusios modifikacijos
būdu iš senesnių formų, negu tikėti, kad jos atsiradusios atski­
rų tvėrimo aktų dėka; šią nuomonę autorius pirmą kartą iš­
reiškė dar 1831 metais.
Prof. Ouenas (Owen) 1849 m. savo knygoje „Galūnių pri­
gimtis" („Nature of Limbs", 86 psl.) rašė „Archetipų (pirmi­
nių tipų) idėja mūsų planetoje buvo įsikūnijusi įvairių modifi­
kacijų paVidalu daug anksčiau negu atsirado tos gyvūnų rū­
šys, kurios jai dabar yra pavyzdžiu. Tačiau iki šiol nežinome,
kokie gajntos dėsniai ar antrinės priežastys tvarkė šių organi­
nių apraiškų kaitą ir vystymąsi". Savo kalboje, pasakytoje Bri­
tanijos Asociacijos posėdyje 1858 m., jis kalba (LI psl.) apie
„nenutrūkstamo tveriamosios galios veikimo arba iš anks­
to užbrėžto gyvųjų būtybių atsiradimo aksiomą". Toliau
(XC psl.), kalbėdamas apie geografinį gyvūnų pasiskirstymą,
jis priduria: „Šitie reiškiniai verčia mus suabejoti, kad rau­
donasis anglų tetervinas ir naujazelandinis apteriksas buvo
sutverti atskirai kiekvienoje iš šių salų ir specialiai šitoms sa­
loms. Kita vertus, visada reikia atminti, kad žodžiu „sutverti''
zoologas pažymi tik „nežinomą jam procesą". Plėtodamas šią
mintį toliau, jis priduria, kad visuose pavyzdžiuose,, panašiuo­
se į pavyzdį su raudonuoju tetervinu, „kurie imami patvirtin­
ti spėliojimui apie atskirą to paukščio sutvėrimą tam tikrose
salose ir šitoms saloms, zoologas nori tik pasakyti nežinąs,
kokiu būdu raudonasis tetervinas atsidūrė ten ir išimtinai ten,
kur jį dabar randame; išreikšdamas šiuo būdu savo nežinoji­
mą, zoologas kartu išreiškia manymą, kad ir paukštis, ir sala
dėl savo atsiradimo turi būti dėkingi didžiajai pirminei tveria­
mai ai priežasčiai". Jei šitas dvi frazes, kurias aptinkame toje
pačioje kalboje, mėginsime išsiaiškinti sugretindami jas vieną
su antra, tai turėsime prieiti išvadą, kad įžymusis mokslinin­
kas 1858 m. nebebuvo tikras, jog apteriksas arba raudonasis
tetervinas pirmiausia atsirado ten, kur juos dabar randame,
„nežinomu būdu" arba „nežinomo jam proceso" dėka.
Ši kalba buvo pasakyta po to, kai Linėjaus draugijoje bu­
vo perskaityti p. Ųoleso ir mano pranešimai, apie kuriuos že­
miau kalbėsime. Pasirodžius pirmajam šios knygos leidimui,
aš, kaip ir daugelis kitų, buvau taip Suklaidintas tokių pasa­
kymų kaip „nuolatinis tveriamosios galios veikimas", kad prof.
Oueną drauge su kitais paleontologais priskyriau prie moksli­
 PAŽIŪRŲ APIE RŪSIŲ ATSIRADIMĄ ISTORINĖ APYBRAIŽA 85

ninku, giliai įsitikinusių rūšinių formų nekintamumu; bet pasi­

rodo („Anat. of Vertebrates”, III t., 796 psl.). kad tai buvo di­
delė mano klaida. Paskutiniame šio veikalo leidime, remdat
masis jo knygos ta vieta, kuri prasideda žodžiais: „Nėra abe­
jonės, kad tipiška forma” ir t. t. (Ibid., I t., XXXV psl.), pada­
riau išvadą, kurią ir dabar laikau teisinga, kad prof. Ouenas
pripažįsta, jog natūralioji atranka galėjo atlikti kai kurį vaidr
menį formuojantis naujoms rūšims; bet šitokia išvada pasirodė
esanti netiksli ir nepagrįsta (Ibid., III t., 798 psl.). Taip pat pa­
teikiau ištraukas iš susirašinėjimo tarp prof. Oueno ir „Londo­
no Apžvalgos" („London Review'') leidėjo, iš kurių tam leidė-;
jui, lygiai kaip ir man, atrodė aišku, kad prof. Ouenas tvirtinot
jog jis paskelbęs natūraliosios atrankos teoriją anksčiau už
mane. Aš išreiškiau dėl to savo nusistebėjimą ir kartu pasi­
tenkinimą; bet, kiek galiu spręsti iš keleto neseniai paskelbtų
jo veikalo vietų (Ibid., III t., 798 psl.), vėl, gal būt, iš dalies ar
visiškai suklydau. Galiu tačiau ramintis tuo, kad ne tik man
vienam, bet ir kitiems šie poleminiai prof. Oueno raštai atrodo
sunkiai suprantami ir vargiai besuderinti vienas su kitu. O kai
dėl to, kas pirmasis paskelbė natūraliosios atrankos principąj
tai visai nesvarbu, ar prof. Ouenas čia mane pralenkė, ar ne­
pralenkė, nes iš aukščiau pateiktos istorinės apybraižos matė­
me, kad-mudu sepiai buvo pralenkę dr. Uelsas ir p. Metj u.
Izidorius Žofrua Sent-Ileras savo paskaitose, skaitytose
1850 metais (jų santraukos buvo įdėtos žurnale „Revue et Ma­
gazine. de Zoologie", 1851 m. sausio mėn.), sutrauktai pateikia
argumentus, kurie jį verčia manyti, kad rūšiniai požymiai
„sont fixes poųr chaque espėce, tant qu’ eile se perpėtue au
milieu de mėmes circonstances: ils se modifient, si les circonsi
tances ambiantes viennent ä changer". „En resumė, I'observa*
tion des animaux sauvages, dėmontre deja Ia variabilitė limitėė
des espėces. Les expeiiences sur les animaux sauvages deve-
nus domestiques, e,t sur les animaux. domestiques redevenus
sauvages Ia dėmontrent plus clairement encore. Ces mėmes
experiences prouvent, de plus, que Ies differences produites
peuvent ėtre de valeur gėnėriąue” ’. Savo rlHistoire Nat Gene*
rale” (II t., 480 psl., 1850 m.) jis plačiau išvysto visai panašias
išvadas.

1 „yra įsitvirtinę kiekvienai rūšiai, kol ši pastoviai gyvena tose pačiose

sąlygose; jie kinta, jei ima kisti ją supanti aplinka". „Apskritai jau stebėdami
laukinius gyvūnus, aiškiai pastebime tam tikrą ribotą rūšių kintamumą’ Tai
dar aiškiau parodo bandymai su prijaukintais laukiniais ir sulaukėjusiais na*
miniais gyvūnais. Dar daugiau, tie patys bandymai parodo, kad atsiradę skir­
tingumai gali būti gentinio laipsnio. — Vert.
86 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Iš vieno neseniai išleisto rašto sužinome, kad dr. Frikas

(Freke) 1851 metais (žurnale „Dublin Medical Press", 332 psl.)
paskelbė teoriją, jog visos organinės būtybės yra kilusios iš vie­
nos pirmykštės formos. Svarbiausios jo premisos ir pats dalyko
svarstymo būdas iš pagrindų skiriasi nuo mano, o kadangi dr.
Frikas neseniai (1861 m.) išleido studiją „Rūšių atsiradimas or­
ganinio giminingumo būdu", tai nebematau reikalo imtis sun­
kaus darbo dėstyti jo mintis.
Herbertas Spenseris savo studijoje (pirmą kartą išspausdin­
toje žurnale „Leader” 1852 m. kovo mėn. ir vėl įdėtoje jo kny­
goje „Essays, 1858 m.) nepaprastai ryškiai ir įtikinamai sugreti­
na teorijas, kurių viena stoja už organinių būtybių sutvėrimą,
o antroji — už jų išsivystymą. Remdamasis naminių gyvulių
ir kultūrinių augalų analogija, taip pat ir pakitimais, ku­
riuos pereina daugelio rūšių embrionai; turėdamas galvoje
tai, kaip sunku esti atskirti rūšis nuo atmainų (varietetų), ir pa­
galiau tai, kad esama laipsniškų perėjimų tarp organinių būty­
bių, jis daro išvadą, kad rūšys kito ir kad tas kitimas vyko dėl
jų gyvenimo sąlygų kitimo. Tas pats autorius ir savo veikale
apie psichologiją (1855 m.) vadovavosi tuo dėsniu, kad proti­
nės savybės ir gabumai buvo neišvengiamai įgyti palaipsniui.
1852 m. įžymus botanikas Nodenas (Nodin) puikiame straips­
nyje apie rūšių atsiradimą („Revue Horticole", 102 psl.; jo dalis
vėliau buvo įdėta leidinyje „Nouvelles Archives du Museum'',
1 1., 171 psl.) sakosi įsitikinęs, kad rūšys susidaro panašiai kaip
ir kultūrinės atmainos, o šį pastarąjį procesą jis aiškina žmo­
gaus praktikuojama atranka. Tačiau jis neparodo, kaip vyksta
ši atranka gamtoje. Kaip ir dekanas Herbertas, jis mano, kad
besiformuodamos rūšys buvo plastiškesnės negu dabar. Jis daug
reikšmės skiria jo vadinamajam galutinės priežasties principui,
kuris esąs „puissance mystėrieuse, indėterminėe; fatalitė pour
les uns; pour les autres, volontė providentielle dont l'action
incessante sur les ėtres vivants dėtermine ä toutes les ėpoąues
de l'existence du monde 1а forme, Ie volume et Ia durėe de
chacun d'eux en raison de sa destinėe dans l'ordre des choses
dont il fait partie. C'est cette puissance qui harmonise chaque
membre ä l'ensemble, en l'appropriant ä Ia fonction qu'il doit
remplir dans Torganisme gėnėral de Ia nature, fonction, qui est
pour Iui sa raison d’etre'' ’.

1 „paslaptinga, neapibrėžta jėga, kuri vieniems yra likimas, kitiems — ap-

vaizdos valia; nepaliaujamai veikdama gyvas būtybes, visomis pasaulio gy­
vavimo epochomis apsprendžia kiekvienos iS jų formą, dydį ir amžių — pagal
jų paskirtį dalykų santvarkoje, kurios dalį jos sudaro. Si jėga derina kiek-
 PAŽIŪRŲ APIE RUSIŲ ATSIRADIMĄ ISTORINĖ APYBRAIŽA 87

1853 metais įžymus geologas grafas Keizerlingas (Keyser­

ling) („Buletin de Ia Societė Geolog", 2 ser., X t., 357 psl.) išreiš­
kia mintį, jog, panašiai kaip kai kurios ligos, kurias, kaip mano­
ma, sukelia tam tikri miazmai, staiga pasirodydavo ir greitai pa­
plisdavo po visą pasaulį, taip ir jau egzistuojančių rūšių užuo­
mazgas tam tikrais laikotarpiais galėjo chemiškai paveikti kai
kurios specifinės jas apsupančios molekulės ir duoti pradžią
naujoms formoms.
Tais pačiais 1853 metais dr. Šaihauzenas (Schaaffhausen)
(„Verhandlungen des Naturhist. Vereins der Preuss. Rheinlands“
etc.) išspausdino puikią monografiją, kurioje pasisako už laips­
nišką organinių formų išsivystymą žemėje. Jis daro išvadą, kad
daugelis rūšių išliko nepakitėjusios per ilgus laikus, o kai kurios
pakito. Rūšių atskirumą vieną nuo kitos jis aiškina tarpinių for­
mų išnykimu. „Tokių būdu dabartiniai augalai ir gyvūnai nesi­
skiria nuo išnykusių, kaip nauji tvėrimo aktų padariniai, bet turi
būti laikomi jų palikuonimis, kilusiais iš jų tolygaus daugini­
mosi būdu.
Plačiai žinomas prancūzų botanikas Lekokas (Lecoq) 1854
metais rašo („Etudes sur Geograph. Bot., 1 1., 250 psl.): „On voit
que nos recherches sur Ia fixite ou sur Ia Variation de l'espėce
aous conduisent directement aux idėes ėmises par deux hommes
justement cėlėbres, Geoffroy Saint-Hilaire et Goethe'' *. Tačiau
įvairūs kiti sakiniai, pasitaikantieji Lekoko veikale, verčia
suabejoti, kaip plačiai jis taikė rūšių kitimo principą.
„Tvėrimo filosofiją" meistriškai išdėsto kun. Baden-Pouelis
(Baden-Powell) savo knygoje „Tyrinėjimas apie pasaulių vie­
ningumą" (Essay on the Unity of the World), išėjusioje 1855

vieną narį su visuma, pritaikydama jį tai funkcijai, kurią jis turi atlikti visuo­
tiniame gamtos organizme, funkcijai; kuri yra jo buvimo prasmė11.
Iš Brono „Untersuchungen über die Entwicklungsgesetze" nurodymų maty­
ti, kad žinomas botanikas ir paleontologas Ungeris 1852 m. pareiškė esąs
įsitikinęs, kad rūšys kinta ir vystosi. Panašų įsitikinimą išreiškė (1821 m.) ir
Daltonas savo ir Panderio kolektyviniame tyrinėjime apie iškasamus gyvūnus,
vadinamus tinginiais. Panašias pažiūras reiškė, kaip žinome, ir Okenas savo
mistinėje „Gamtos filosofijoje" (Natur-Philosophie). Sprendžiant iš kitų nun>
dymų, kuriuos aptinkame O. Godrono knygoje ,,Sur I1Espece", atrodo, jog Bori
Sen-Vensanas (Bory St. Vincent), Burdachasl Puare (Poiret) ir Frizas (Fries)
pripažino, kad gamtoje nuolat susidaro naujos rūšys. Galiu pridurti, kad iš tri­
jų dešimtų keturių rašytojų, suminėtų šioje istorinėje apybraižoje ir išreiškusių
įsitikinimą rūšių kintamumu ar bent netikinčių, kad būta atskirų tvėrimo aktų,
dvidešimt septyni yra taip pat parašę specialių veikalų iš įvairių gamtamoks­
lio ar geologijos sričių.
1 Iš čia matyti, kad, tyrinėdami rūšių pastovumą ar kintamumą, tiesiog
prieiname tas idėjas, kurias buvo skelbę du tikrai įžymūs žmonės — Zofrua
Sent-Ileras ir Gėtė. — Vert,
88 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

metais. Jis nuostabiai aiškiai įrodo, kad į naujų rūšių atsiradimą

reikia žiūrėti kaip į „dėsningą, o ne kaip į atsitiktinį reiškinį",
arba, sero Džono Heršelio (Herschel) žodžiais betariant, kaip į
„natūralų procesą, kurį reikia statyti prieš stebuklingąjį".
Trečiajame „Linėjaus Draugijos žurnalo" tome įdėti mano
ir p. Uoleso pranešimai, skaityti 1858 m. liepos 1 d., ir čia, kaip
pažymėta šios knygos įvade, nepaprastai aiškiai ir įtikinamai
dėstoma p. Uoleso išvystytoji natūraliosios atrankos teorija.
Fon Beras (Baer), visų zoologų didžiai gerbiamas mokslinin­
kas, maždaug apie 1859 metus (žr. prof. Rudolfo Vagnerio
„Zoologisch-Antropologische Untersuchungen” , 1861 m.,
51 psl.), vadovaudamasis daugiausia geografinio organizmų pa­
siskirstymo dėsniais, išreiškė įsitikinimą, kad tos formos, kurios
dabar atrodo visai skirtingos, yra kilusios iš bendrų protėvių.
1859 metų liepos mėnesį prof. Heksli (Huxley) Karališka­
jame Institute perskaitė paskaitą „Apie pastovius gyvūnų ti­
pus”. Atkreipęs dėmesį į panašius faktus, jis pastebi: „Sunku
išaiškinti tokių faktų reikšmę, tarus, kad visos gyvūnų ir au­
galų rūšys arba pagrindiniai organizmų tipai buvo sudaryti ir
išskirstyti mūsų planetos paviršiuje ilgais laiko tarpais atskirų
tvėrimo aktų dėka. Nereikia pamiršti, kad tokio manymo ne­
patvirtina padavimas ar apreiškimas, ir jis yra priešingas bend­
roms analogijoms, kurias matome gamtoje. Iš kitos pusės, jei
pažvelgsime į „pastovius tipus" vadovaudamiesi ta hipoteze,
kuri teigia, kad kuriuo nors laiku gyvenančios rūšys yra ki­
lusios palaipsniui kintant seniau egzistavusioms rūšims, — hi­
potezės, nors dar .neįrodytos ir gerokai sudarkytos kai kurių
jos šalininkų, tačiau kol kas dar vienintelės, kuri fiziologiškai
bent kiek pagrįsta, — tai šių tipų egzistavimas, berods, tiktai
įrodytų, kad visi pakitimai, kuriuos patyrė gyvūnai geologiniu
laikotarpiu, yra labai nežymūs, palyginus su tais pakitimais,
kuriuos jie iš viso perėjo".
1859 metų gruodžio mėnesį dr. Hukeris (Hooker) išleido
savo „Įvadą į Australijos florą” (Introduction to the Australian
Flora). Pirmojoje šio kapitalinio veikalo dalyje jis pasisako už
tai, kad rūšys yra kilusios kitimo būdu, ir paremia tą teoriją
daugeliu savo stebėjimų.
Pirmasis šio veikalo leidimas išėjo 1859 metų lapkričio 24
dieną, o antrasis — 1860 metų sausio 7 dieną.
 [VADAS
eliaujant kaip gamtininkui laivu „Bigl", man labai kri­
K to į akį kai kurie faktai, liečią organinių būtybių pasi­
skirstymą Pietų Amerikoje ir geologinius santykius tarp bu­
vusių ir ,dabartinių šio kontinento gyventojų. Šie faktai, kaip
pamatysime žemiau esančiuose šios knygos skyriuose, atro­
dė, įneša šiek tiek šviesos į rūšių kilmės klausimą tą paslap­
čių paslaptį, kaip yra pasakęs vienas mūsų didžiausiųjų filoso­
fų. Grįžęs 1837 metais namo, pagalvojau, jog, kantriai renkant
ir svarstant įvairius faktus, turinčius vienokį ar kitokį, ryšį su
minėtuoju klausimu, jį, gal būt, galima šiek tiek išsiaiškinti.
Padirbėjęs taip penkerius metus, padariau kai kuriuos api­
bendrinimus šiuo klausimu ir surašiau juos trumpų pastabų
forma. 1844 metais šiuos apmatus išplėčiau į bendrą apybrai­
žą, kur išdėsčiau tas išvadas, kurios tuo metų. man atrodė ti­
kėtinos. Nuo to laiko ir iki šiolei atsidėjęs gilinausi į šį klausi­
mą. Tikiuos, kad skaitantieji man atleis už šias grynai asme­
niškas smulkmenas, nes jas čia pateikiu tik norėdamas paro­
dyti, kad neskubėjau darydamas išvadas.
Dabar (1859 m.) mano darbas beveik užbaigtas; bet kadangi
galutinai jam apdoroti reikės užtrukti dar kelerius metus, o
mano sveikata ne per stipriausia, tai leidausi prikalbamas iš­
leisti šitą Ištrauką. Mane dar ypač paskatino ta aplinkybė,
kad p. Uolesas (Wallace)1 kuris dabar tyrinėja Malajų salyno
gamtą, rūšių kilmės klausimu priėjo visiškai tokias pat bend­
ras išvadas, kaip ir aš. 1858 metais jis man atsiuntė šiuo klau­
simu straipsnį, prašydamas persiųsti serui Čarlzui Lajeliui
(Charles Lyell), kuris jį įteikė Linėjaus Draugijai (jis buvo iš­
spausdintas trečiajame šios Draugijos žurnalo tome). Seras
Čarlzas Lajelis ir dr. Hukeris (Hooker), žinojusieji apie mano
darbą, — pastarasis buvo skaitęs mano 1844 metų apybraižą, —
pądarė man garbę, patardami atspausdinti drauge su puikiu
p. Uoleso straipsniu ir trumpas ištraukas iš mano rankraščio.
Dabar spausdinamoji Ištrauka negali būti tobula. Cia
negaliu pateikti visų nuorodų, nei sužymėti žinių šaltinių.
90 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kurie patvirtintų vieną ar kitą mano teiginį; tikiuosi, kad skai­

tytojas pasikliaus mano rūpestingumu. Į mano darbą bus, be
abejo, įsiskverbę ir klaidų, nors man atrodo, kad stengiausi vi­
sada būti atsargus ir remtis patikimais žinių šaltiniais. Cia galė­
jau pateikti tik bendras mano prieitas išvadas, pavaizduoda­
mas jas nedaugeliu faktų, tačiau tikiuosi, kad daugeliu atvejų
jų pakaks. Niekas geriau už mane nesupranta, kaip reikalinga
vėliau smulkiai pateikti visus faktus, nurodant jų šaltinius,
kuriais pagrįstos mano išvados, ir tikiuosi, jog tai galėsiu pa­
daryti vėlesniame darbe. Labai gerai žinau, kad šioje knygoje
nėra svarstoma beveik nė vieno tokio teiginio, kad nebūtų ga­
lima pateikti faktų, iš kurių dažnai, rodos, darytinos priešingos
išvados, negu tos, kurias aš priėjau. Tikrą išvadą galima gauti
tik pilnutinai išdėsčius visus faktus ir pasvėrus visus argumen­
tus, kalbančius už tą ar kitą pusę, o tatai padaryti čia, žinoma,
neįmanoma.
Aš labai apgailestauju, kad vietos stoka man atima mo­
ralinį pasitenkinimą išreikšti savo dėkingumą už kilniaširdišką
paramą, suteiktą daugelio gamtininkų, kurių didesnė dalis
man buvo asmeniškai net nepažįstami. Tačiau negaliu praleisti
šios progos nepareiškęs, kaip didžiai esu dėkingas dr. Hukeriui,
kuris per pastaruosius penkiolika metų man visokeriopai pa­
dėjo savo gausiomis žiniomis ir sugebėjimu teisingai spręsti.
Kai dėl rūšių kilmės klausimo, tai visiškai suprantama, kad
gamtininkas, remdamasis organinių būtybių savitarpio gimi­
nyste, jų embriologiniais santykiais, geografiniu pasiskirstymu,
geologine kaita ir kitais panašiais faktais, gali daryti išvadą,
kad rūšys nebuvo sutvertos nepriklausomai viena nuo kitos,
bet atsirado, kaip ir atmainos (varietetai), iš kitų rūšių. Vis
dėlto tokia išvada, net jeigu ji ir gerai pagrįsta, dar nebūtų
patenkinama tol, kol nepaaiškėtų, kodėl begalinė daugybė rū-
šių, gyvenančių mūsų žemėje, kito, būtent, taip, kad naujai
atsiradę gyvūnai buvo tokie tobuli sandaros ir įvairių prisi­
taikymų atžvilgiu, jog visa tai ne be reikalo mums kelia nuo­
stabą. Gamtininkai čia nuolat nurodo išorinių sąlygų, pavyz­
džiui, maisto, klimato ir kt., veikimą, laikydami jas vienintele
kitimų priežastimi. Tam tikra, ribota prasme, kaip pamatysime
žemiau, tai gali būti ir teisinga, bet būtų tiesiog nesąmonė
aiškinti vienu tik išorinių sąlygų poveikiu, pavyzdžiui, genio
sandarą, kurio kojos, uodega, snapas ir liežuvis yra nuosta­
biai pritaikyti gaudyti vabzdžiams po medžio žieve. Tą pat
galima pasakyti ir apie amalą, kuris ima maistą iš kai kurių
medžių, kurio sėklas turi išnešioti kai kurie paukščiai, ir kurio
skirtalyčiams žiedams apsivaisinti būtinai reikalingi tam tikri
 ĮVADAS 91

vabzdžiai, kad jo žiedadulkes perneštų nuo vieno žiedo ant

kito: būtų absurdiška šito parazito sandarą ir jo ryšius su to­
mis įvairiomis organinėmis būtybėmis aiškinti tik išorinių są­
lygų poveikiu ar įpročiu arba paties augalo valios aktu.
Taigi nepaprastai svarbu aiškiai suprasti, kokiu būdu orga­
nizmai kito ir taikėsi prie gyvenimo sąlygų. Kai pradėjau savo
stebėjimus, man atrodė tikėtina, kad geriausias būdas susi­
vokti šiame painiame klausime — tai kruopščiai tirti naminius
gyvulius ir kultūrinius augalus. Ir neapsirikau; tiek šiuo, tiek
ir visais kitais painiais atvejais įsitikindavau, kad mūsų žinios
apie naminių veislių kitimą, nepaisant tų žinių nepilnumo, v i­
sada esti geriausias ir patikimiausias raktas. Sia proga galiu iš­
reikšti savo įsitikinimą, kad toks tyrinėjimas yra ypač vertin­
gas, nors gamtininkai jį paprastai gerokai niekindavo.
Vadovaudamasis tais sumetimais, pirmajame šios Ištraukos
skyriuje kalbėsiu apie naminių gyvulių bei kultūrinių augalų
kintamumą. Cia pamatysime, kokiu plačiu mastu gali susida­
ryti paveldimi kitimai, taip pat sužinosime, o tai, gal būt, dar
svarbiau, kiek daug čia įstengia pasiekti žmogus savo vykdo­
ma atranka, kaupdamas vieną po kito pasireiškiančius smul­
kius įvairavimus. Paskui imsiuosi svarstyti rūšių kintamumą
natūralioje aplinkoje; šį klausimą, deja, man teks paliesti per­
nelyg trumpai, nes, norint jį tinkamai nušviesti, reikėtų pa­
teikti daugybę faktų. Vis dėlto galėsime panagrinėti, kokios
sąlygos ypač palankios kitimui. Sekančiame skyriuje pasvars­
tysime kovą dėl būvio, kuri vyksta visame pasaulyje tarp visų
organinių būtybių ir neišvengiamai kyla iš to fakto, kad gy­
vūnai dauginasi pagal geometrinę progresiją. Tatai yra Maltu-
so teorija, taikoma tiek gyvūnų, tiek augalų pasauliui. Ka­
dangi kiekvienoje rūšyje individų visada gimsta kur kas dau­
giau negu gali išgyventi ir kadangi dėl to vyksta kova dėl
būvio, tai kiekvienas organizmas, kuris kad ir nežymiai pakis
palankia sau kryptimi sudėtingų ir kartais nepastovių gyveni­
mo sąlygų atžvilgiu, turės daugiau šansų išlikti, vadinasi, bus
gamtos atrinktas. O pagal galingą paveldimumo dėsnį kiek­
viena atrinktoji atmaina savo naują, pakitėjusią formą steng­
sis perteikti vėlesnėms kartoms.
Ši pagrindinė tema— natūralioji atranka — bus plačiau
svarstoma ketvirtajame skyriuje. Ten pamatysime, kokiu būdu
natūraliąją atranką beveik neišvengiamai lydi mažiau tobulų
gyvybės formų išmirimas ir tai, ką pavadinau požymių išsi­
skyrimu, arba divergencija. Sekančiame skyriuje nagrinėsiu
sudėtingus ir dar mažai težinomus kitimo dėsnius. Tolesniuose
penkiuose skyriuose bus nagrinėjami akivaizdžiausi ir esmi­
92 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

niai sunkumai, su kuriais susiduria mano teorija, būtent: vie­

na, pereigos sunkumai, t. y. kokiu būdu nesudėtinga būtybė
ar paprastas organas virsta aukštos organizacijos būtybe arba
sudėtingu organu, antra, instinktas, arba psichiniai gyvūno
sugebėjimai, trečia, hibridizacija, arba nevaisingumas kryž­
minant savo tarpe rūšis, ir vaisingumas kryžminant tarp sa­
vęs atmainas (varietetus), ir ketvirta, geologinės kronikos ne-
pilnumas. Sekančiame skyriuje svarstysiu geologinę organinių
būtybių kaitą laiko atžvilgiu, dvyliktajame ir tryliktajame —
jų geografinį paplitimą erdvėje, keturioliktajame — jų klasifi­
kaciją ir savitarpio giminystę gemalo (embriono) ir suaugusio
periode. Paskutiniame skyriuje duosiu visos knygos santrauką,
pridėdamas keletą baigiamųjų pastabų.
Niekas neturi stebėtis, kad daug kas rūšių ir atmainų kil­
mės klausimu dar tebėra neišaiškinta, nes reikia atminti, kad
nieko nežinome apie tuos ryšius, kurie sieja vienas su kitomis
daugybę mus supančių gyvųjų būtybių. Kas paaiškins, kodėl
viena rūšis yra nepaprastai paplitusi ir labai gausi, o kita, jai
gimininga, — siaurai paplitusi bei reta. O juk žinoti apie tuos
ryšius labai svarbu, nes jie apsprendžia kiekvieno šios žemės
gyventojo gerovę ir, kaip man atrodo, jo busimąją sėkmę ir
tolesnį kitimą. Dar mažiau težinome, kokie buvo savitarpio
santykiai tarp begalinės daugybės mūsų planetos gyventojų
buvusiomis jos istorijos geologinėmis epochomis. Tačiau kad
ir daug kas mums tebėra neaišku ir dar ilgai pasiliks neaišku,
bet, kruopščiausiai ištyręs ir bešališkai, kiek tai man buvo
įmanoma, apsvarstęs turimus faktus, dabar nė kiek neabejoju,
kad toji pažiūra, kurios iki dar nesenų laikų laikėsi daugumas
gamtininkų, o lygiai ir aš pats, būtent, pažiūra, kad kiekviena
rūšis buvo sutverta nepriklausomai nuo kitų rūšių, yra klaidin­
ga. Esu visiškai įsitikinęs, kad rūšys nėra nekintamos ir kad
visos rūšys, priklausančios vienai vadinamajai genčiai, yra
tiesia linija kilusios iš kurios nors vienos, dažniausiai jau iš­
mirusios, rūšies, lygiai kaip pripažintos vienos kurios rūšies
atmainos yra kilusios iš tos rūšies. Be to, esu įsitikinęs, kad na­
tūralioji atranka buvo, jeigu ir ne vienintelis, tai bent svar­
biausias šio kitimo veiksnys.
 I SKYRIUS

KITIMAS NAM INĖJE B Ū S E N O JE

Kintamumo priežastys. — Įpratimo ir organų naudojimo ar nenau­
dojimo poveikis. — Koreliacinis (santykinė) kitimas. Paveldimu­
mas. — Naminių atmainų požymiai — Apie tai, kaip rūšis sunku
atskirti nuo atmainų. Naminių atmainų kilmė iš vienos ar dau­
giau rūšių. — Naminiai karveiiair jų kilmė ir skirtumai. — A t­
rankos taikymo būdai nuo senovės laikų; jos išdavos. — Siste­
mingoji ir nesąmoningoji atranka. — Nežinoma mūsą naminių
veislių kilmė. Sąlygos, palankios žmogaus atrenkamajai veiklai.

KINTAMUMO PRIEŽASTYS
I yginant kurių nors iš seno žinomų naminių gyvulių ar
B kultūrinių augalų tos pat atmainos (varieteto) ar poat-
mainio (subvarieteto) individus savo tarpe, pirmiausia krinta į
ak| tas faktas, kad jie aplamai vienas nuo kito skiriasi daugiau
negu tos pat rūšies ar atmainos gyvūnai ar augalai, esą
natūralioje būsenoje. Nepaprastas įvairumas, kurį matome
mūsų naminiuose gyvuliuose ir kultūriniuose augaluose, kitu-
siuose per ilgus amžius įvairiausiame klimate ir kuo įvairiau­
siai su jais elgiantis, mus verčia manyti, kad šis didelis kinta­
mumas priklauso nuo to, kad tų naminių gyvulių bei augalų
gyvenimo sąlygos buvo ne tokios vienodos ir žymiai skyrėsi
nuo tų, kuriomis natūralioje aplinkoje gyveno jų protėvinės
rūšys. Gana tikėtina taip pat ir Endriu Naito (Knight) išreikš­
toji pažiūra, kad tas kintamumas iš dalies susijęs su maisto
pertekliumi. Aišku, rodos, tai, jog organinės būtybės turėjo
būti veikiamos naujų sąlygų per keletą kartų, kad jose susi­
darytų žymesnių pakitimų, kaip lygiai aišku ir tai, kad pra­
dėję kartą kisti organizmai aplamai kinta toliau per daugelį
kartų. Nėra pastebėta nė vieno tokio atvejo, kad kintąs or­
ganizmas nustotų kitęs kultūrinėmis sąlygomis. Seniausi mū­
sų kultūriniai augalai, pavyzdžiui, kviečiai, vis dar duoda nau­
jų atmainų; mūsų seniausi naminiai gyvuliai taip pat dar pa­
jėgia sparčiai kisti ir tobulėti.
94 RUSlU ATSIRADIMAS

Kiek po ilgų tyrinėjimų galiu spręsti, gyvenimo sąlygos,

matyti, veikia dviem kryptimis: jos veikia arba tiesiogiai visą
organizmą ar kai kurias atskiras jo dalis, arba netiesiogiai,
darydamos įtaką dauginimosi sistemai. Kalbant apie tiesioginę
įtaką, reikia turėti galvoje tai, kad čia, "kaip neseniai primygti­
nai pareiškė profesorius Veismanas ir kaip pats tarp ko kita
pažymėjau savo veikale ,,Kitėjimas naminėje būsenoje" (Va­
riation under Domestication) — kiekvienu atveju veikia du
veiksniai, būtent, paties organizmo prigimtis ir sąlygų prigim­
tis. Pirmasis, rodos, yra daug svarbesnis, nes kartais visiškai
panašūs kitimai vyksta, kiek galima spręsti, visai nepanašio­
mis sąlygomis ir, iš kitos pusės, nepanašūs kitimai vyksta be­
veik vienodomis sąlygomis. Poveikis palikuonims gali būti arba
apibrėžtas, arba neapibrėžtas. Jį galima pavadinti apibrėžtu,
jeigu visi ar beveik visi palikuonys, palikti tose pat sąlygose,
per keletą kartų modifikuojasi, pakinta tuo pat būdu. Nepa­
prastai sunku prieiti kokią nors tikrą išvadą, kiek toli gali eiti
tie pakitimai, kuriuos sukelia apibrėžtasis poveikis. Tačiau ne­
abejotina, kad daugelis smulkių pakitimų priklauso nuo šitų,
būtent, poveikių, sakysime, stambumas — nuo maisto gausumo,
spalva nuo maisto kokybės, odos storumas ir plaukuotumas —
nuo klimato ir t. t. Kiekvienas iš nesuskaitomų niuansų, ku­
riais skiriasi mūsų naminių paukščių plunksnų spalva, be abe­
jo, turėjo tam tikrą priežastį. Ir jeigu ta pati priežastis veik­
tų pastoviai per ilgą eilę kartų daugelį individų, jie tikriau­
siai visi kištų tuo pačiu būdu. Tokie faktai, kaip nepaprastos
ir sudėtingos antaugos, įvairiais pavidalais iškylančios nuo
menko lašelio nuodų, kurį įleidžia galiniai vabzdžiai, rodo, ko­
kie nepaprasti pakitimai gali vykti augaluose nuo cheminių
pakitimų sulčių sudėtyje.
Neapibrėžtasis kintamumas sąlygų kitimo padarinys yra
dažnesnis negu apibrėžtasis, ir jis tikriausiai atliko svarbiau­
sią vaidmenį formuojantis naminėms veislėms. Jis pasireiškia
begaliniu įvairumu smulkių ypatybių, kuriomis tos pačios rū­
šies individai skiriasi vienas nuo kito ir kurių negalima pri­
skirti paveldėjimui nei iš tiesioginių tėvų, nei iš tolimesnių pro­
tėvių. Kartais pasirodo net ryškūs skirtumai jaunuose gyvu­
liuose, kilusiuose iš tos pat vados, ir augaluose, išaugusiuose
iš tos pačios sėklų dėžutės. Kartkartėmis iš milijonų individų,
augusių tame pat krašte ir mitusių maždaug tuo pačiu maistu,
iškyla individai su tokiais nukrypimais sandaroje, kad juos
būtų galima pavadinti apsigimėliais, tačiau tarp apsigimimų
ir menkesnių pakitimų negalima išvesti jokios griežtos demar­
kacinės linijos. Visi tokie sandaros pakitimai — ir visai nežy­
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 95

mūs, ir ryškiai išreikšti, kurie pasirodo tarp drauge gyvenan­

čių individų, gali būti laikomi gyvenimo sąlygų neapibrėžto
veikimo padariniais atskiriems organizmams, panašiai kaip
peršalimas įvairius žmones veikia įvairiai, nelygu jų organiz­
mo būsena ir sandara, vieniems sukeldamas kosulį ar slogą, ki­
tiems— reumatizmą ar įvairių organų uždegimą.
Kalbant apie tą pakitėjusių sąlygų poveikį, kurį pavadinau
netiesioginiu, būtent, apie jų veikimą per dauginimosi sistemą,
kad toks poveikis turi įtaką kintamumui, galima spręsti dali­
nai iš nepaprasto tos sistemos jautrumo bet kokioms sąlygų
permainoms, dalinai iš panašumo — jį pastebėjo Kelroiteris
(Kolreuter) ir kiti — tarp kintamumo, atsirandančio kryžminant
skirtingas rūšis, ir to kintamumo, kurį galima pastebėti auga­
luose ir gyvūnuose, kai jie auginami naujose arba nenatūra­
liose sąlygose. Daugybė faktų aiškiai rodo, kokia nepaprastai
jautri yra dauginimosi sistema mažiausioms permainoms ap­
linkoje. Nėra nieko lengviau, kaip prijaukinti laukinį gyvū­
ną, ir nieko sunkiau, kaip pasiekti, kad jis laisvai veistųsi ne­
laisvėje, net tuo atveju, kai patinus ir pateles laikoma drauge.
Kiek daug yra tokių gyvūnų, kurie nesiveisia net tada, kai
jie laikomi pusiau laisvi jų gimtajame krašte! Paprastai tat
aiškinama, tačiau klaidingai, instinktų iškrypimu. Daugelis kul­
tūrinių augalų puikiai auga, bet retai teduoda arba visai ne­
duoda sėklųl Kai kuriais atvejais buvo pastebėta, kad visai ne­
žymios permainos, pvz., didesnis ar mažesnis vandens gausumas
tam tikru augalo augimo periodu, nulemia, ar augalas duos,
ar neduos sėklų. Siuo įdomiu klausimu negaliu čia pateikti visų
smulkių duomenų, kuriuos esu surinkęs ir paskelbęs kitoje
vietoje; bet, kad parodyčiau, kokie keisti ir savotiški yra dės­
niai, kurie valdo gyvūnų veisimąsi nelaisvėje, galiu pažymėti,
kad plėšrieji žinduoliai, net iš tropikų atgabenti, išskyrus Iete-
nuočių, arba lokių, šeimą, kuri čia retai teveda vaikus, palyginti
lengvai mūsų šalyje veisiasi, kai tuo tarpu plėšrieji paukščiai,
išskyrus retas išimtis, beveik niekuomet nededa apvaisintų, tin­
kamų perėti kiaušinių. Daugelio egzotinių augalų žiedadulkės
visiškai netinka apvaisinimui, panašiai kaip ir daugiausia ne­
vaisingų hibridų. Matydami, kaip, iš vienos pusės, naminiai gy­
vuliai ir kultūriniai augalai, nors dažnai būdami silpni ir pa­
liegę, dauginasi nelaisvėje, o iš kitos pusės, kaip individai,
dar jauni paimti iš natūralios aplinkos ir visiškai prijaukinti,
ilgai gyvenantieji ir sveiki (tam galėčiau duoti daug pavyz­
džių), turi veisimosi sistemą taip paliestą nesuvokiamų mums
priežasčių, kad ji visiškai nebefunkcionuoja, neturime stebė­
tis, kad ši sistema, veikdama nelaisvoje būsenoje, funkcionuoja
96 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

netaisyklingai, ir kad palikuonys esti šiek tiek nepanašūs

į savo tėvus. Galiu dar pridurti, kad jei vieni organizmai lais­
vai veisiasi nenatūraliausiose sąlygose (pvz., triušiai ir šeš­
kai, laikomi narvuose), tuo įrodydami savo veisimosi organų
atsparumą aplinkos permainoms, tai kiti gyvūnai ir augalai
sunkiai tesiduoda prijaukinami ar sukultūrinami ir kinta labai
pamažu — gal būt, nė kiek ne daugiau kaip natūralioje bū­
senoje.
Kai kurie gamtininkai tvirtino, kad visi kitimai yra susiję
su lytinio veisimosi aktu; tačiau tai tikriausiai netiesa, nes
kitame veikale esu davęs ilgą sąrašą reiškinių, kuriuos
sodininkai vadina „gamtos žaismu" (sporting-plants), t. y. tokių
atvejų, kada augalas staiga išaugina naują keistą pumpurą su
visai naujais požymiais, kartais žymiai besiskiriančiais nuo ki­
tų to paties augalo pumpurų. Šios pumpurinės variacijos, kaip
jas galima pavadinti, gali būti dauginamos skiepais, atlanko­
mis ir t. t., o kartais — ir sėklomis. Gamtoje jų reta, tačiau
tarp kultūrinių augalų tokių atvejų pasitaiko anaiptol nemaža.
Turėdami prieš akis tokius faktus, kada, iš vienos pusės, vie­
nas iš tūkstančių pumpurų, kasmet išaugančių ant to paties
medžio vienodomis sąlygomis, staiga įgauna naują požymį ir,
kada, iš kitos pusės, pumpurai ant įvairių medžių, išaugę skir­
tingomis sąlygomis, kartais duoda pradžią beveik tokiai pat at­
mainai — pavyzdžiais čia gali būti nektarinų atsiradimas ant
persikinių medžių arba samaninių (purietųjų) rožių atsiradi­
mas tarp paprastųjų rožių, — aiškiai matome, jog kiekvieną
atskirą kitimo formą nulemia ne tiek aplinkos sąlygų prigim­
tis, kiek paties organizmo prigimtis. Pirmoji čia teturi, gal būt,
ne didesnę reikšmę kaip degamąją medžiagą uždegusios ki­
birkšties prigimtis liepsnos prigimčiai.

ĮPRATIMO IR ORGANŲ NAUDOJIMO AR NENAUDOJIMO

POVEIKIS.
KORELIACINIS (SANTYKINIS) KITIMAS.
PAVELDIMUMAS
Įpročių pakeitimas turi įtakos paveldimosioms organizmo
ypatybėms; pavyzdžiui, augalų, perkeltų' iš vieno klimato į
kitą, pakinta žydėjimo periodas. Gyvūnams didesnis organų
naudojimas ar nenaudojimas turi dar ryškesnę įtaką; pavyz­
džiui, pastebėjau, kad naminių ančių sparnų kaulai, palyginus
su visu skeletu, sveria mažiau, o kojų kaulai — daugiau negu
tie patys laukinių ančių kaulai, ir šį pakitimą, nesibijant su­
klysti, galima aiškinti tuo, kad naminės antys kur kas mažiau
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 97

lakioja, o daugiau vaikščioja už savo laukinius protėvius. Di­

desnis ir paveldimas karvių bei ožkų tešmens išsivystymas
tuose kraštuose, kuriuose šiuos gyvulius įprasta melžti, paly­
ginus. su tais kraštais, kuriuose šie gyvuliai nemelžiami, yra,
berods, kitas pavyzdys, rodąs organų naudojimo poveikį. Ne­
rasime nė vieno mūsų naminio gyvulio, kuris kokiame nors
krašte neturėtų nuluzgusių (nudribusių) ausų, ir minėtasis po­
žiūris, pagal kurį šį faktą galima aiškinti ausies raumenų ne­
naudojimu, nes šiems gyvuliams retai tenka smarkiau išsigąsti,
atrodo tikėtinas.
Organizmų kitimą valdo daug dėsnių; kai kurie jų jau šiek
tiek aiškiau nustatyti ir juos vėliau trumpai pasvarstysime.
Cia sustosiu tik ties ta kitimo forma, kuri gali būti pavadinta
koreliaciniu (santykiniu) kitimu. Svarbūs esminiai pakitimai
gemale ar lervoje, tur būt, sukels pakitimus ir suaugusiame
gyvūne. Apsigimimuose santykiavimas (koreliacija) tarp visai
skirtingų organų esti labai įdomus; daug tokių pavyzdžių šiuo
klausimu pateikiama didžiajame Izidoriaus Zofrua Sent-Ilero
veikale. Gyvulių augintojai yra įsitikinę, kad ilgas kojas v i­
sada atitinka pailga galva. Kai kurie koreliacijos atvejai yra
tiesiog nuostabūs: sakysime, katės, kurios visiškai baltos ir
turi mėlynas akis, paprastai būna kurčios; tačiau p. Teitas
(Tait) neseniai konstatavo, jog ši taisyklė galioja tik katinams.
Spalva esti susijusi su sandaros ypatybėmis, — daug pažymė­
tinų tam pavyzdžių galima rasti gyvūnuose ir augaluose. Hoi-
zingerio (Heusinger) surinkti faktai rodo, kad kai kurie augalai
yra žalingi baltoms avims ir kiaulėms, bet nekenkia tamsios
spalvos individams. Įsidėmėtiną panašaus fakto pavyzdį man
neseniai pranešė prof. Uimenas (Wyman): kai kurie Virginijos
fermeriai, jo paklausti, kodėl visos jų kiaulės juodos, atsakė,
kad jos ėdančios dažomąją šaknį (Lachnantes), ir ši šaknis
nudažanti jų kaulus rausvai, gi visiems nejuodiems gyvūnams
nukrintą nagai; o vienas iš kolonistų (Virginijoje vadinamų
„krakeriais") pridūrė: „Po kiekvieno apsiparšiavimo atrenka­
me auginti tik juodus paršiukus, nes jie vieni teturi šansų iš­
likti". Beplauktai šunys turi neišsivysčiusius dantis; gyvuliai
su ilgais ir šiurkščiais plaukais, paprastai sakoma, turi ilgus
arba išsišakojusius ragus; karveliai su plunksnuotomis kojo­
mis tarp vidurinių pirštų turi plėvelę, trumpasnapiai kar­
veliai turi mažas kojas, o ilgasnapiai —dideles. Taigi žmogus,
nuolat atrinkdamas ir kaupdamas vieną kurią gyvūno ypa­
tybę, beveik tikrai, pats to nenorėdamas, vadovaudamasis
paslaptingais koreliacijos dėsniais, pakeis ir kitas organiz­
mo dalis.
98

Be galo painios ir sudėtingos yra įvairių nežinomų arba dar

tik neaiškiai tenuvokiamų kitimo dėsnių išdavos. Labai nau­
dinga uoliai pastudijuoti įvairius traktatus apie kai kuriuos
mūsų senus kultūrinius augalus, pavyzdžiui, hiacintą, bulves,
net jurginus ir kt.; tiesiog stebiesi ta begaline įvairybe smul­
kių skirtumų augalų sandaroje ir ypatybėse, kuriais atmai­
nos (varietetai) ir poatmainiai (subvarietetai) nežymiai ski­
riasi vieni nuo kitų. Visa organizacija tarytum pasidaro plas­
tiška ir pamažu, nežymiais laipsniais tolsta nuo tėvinio tipo.
Nepaveldimi kitimai mūsų čia nedomina. Tačiau paveldimų
struktūros nukrypimų — ir mažiau svarbių, ir fiziologiniu at­
žvilgiu labai reikšmingų,— kiekis ir įvairumas yra begaliniai.
Geriausias ir pilniausias traktatas šituo klausimu yra dr.
Prospero Liuko (Lucas) veikalas (du dideli tomai). Kiekvie­
nas selekcininkas žino, kokia jėga veikia paveldimumo dės­
nis; „panašus gimdo panašų" — toks yra jo pagrindinis įsitiki­
nimas; tik rašytojai-teoretikai reiškė abejonių šio pradmens
teisingumu. Jei kuris nors nukrypimas organizmo sandaroje
įvyksta dažnai ir pasirodo tėvuose bei vaikuose, tai dar nega­
lime sakyti, ar jis nėra sukeltas tos pačios priežasties, veiku­
sios juodu abu; bet jeigu tarp individų, gyvenančių vienodo­
se iš pažiūros sąlygose, koks nors itin retas nukrypimas, su­
keltas išimtinio aplinkybių susidėstymo, pasirodo, sakysime,
viename individe iš kelių milijonų ir paskui pasikartoja jo
vaikuose, tai jau pati tikimybių teorija beveik verčia mus šį
pasikartojimą aiškinti paveldimumu. Kiekvienas mūsų bus
girdėjęs apie tokius reiškinius, kaip albinizmas, dygi oda, plau­
kuotas kūnas, pasirodančius įvairiuose tos pačios šeimos na­
riuose. Jei esti paveldimi keisti ir reti nukrypimai nuo bend­
ros sandaros, tai tuo labiau galima pripažinti paveldimumą ne
tokių keistų, įprastinių nukrypimų. Gal būt, teisingiausias
nusistatymas šiuo klausimu bus tas, kad bet kokio požymio
paveldimumą laikysime taisykle, o nepaveldimumą — išimtimi.
Paveldimumo dėsniai dažnai tebėra nežinomi. Niekas nega­
li pasakyti, kodėl ta pati ypatybė įvairiuose vienos rūšies arba
įvairių rūšių individuose vienu atveju paveldima, kitu— ne;
kodėl vaikas dažnai kai kuriais požymiais atsigimsta į senelį,
bobutę ar į dar tolesnį protėvį; kodėl kuri nors ypatybė dažnai
pereina nuo vienos lyties abiem arba tik vienai, nors ir ne
visada tai pačiai, lyčiai? Mums didelę reikšmę turi tas faktas,
kad ypatybės, priklausančios mūsų naminių gyvulių patinams,
daugiausia, jei ne išimtinai, yra peveldimos tik vyriškosios ly­
ties individų. Dar didesnės reikšmės dėsnis, kuriuo, mano ma­
nymu, tikrai galima tikėti, yra tai, kad jei kokia nors ypatybė
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 99

pirmą kartą pasirodo tam tikrame organizmo gyvenimo pe­

riode, tai ji ir palikuonyse linkusi pasireikšti 'atitinkamu laiku
arba kartais šiek tiek anksčiau. Daugeliu atvejų kitaip ir ne­
galėtų būti: sakysime, paveldimos galvijų ragų ypatybės gali
pasireikšti palikuonyse tik šiems maždaug suaugus; šilkaver­
pio ypatybės, kaip žinoma, pasireiškia atitinkamoje vikšro arba
kokono stadijoje. Tačiau paveldimosios ligos ir kai kurie kiti
faktai verčia mane manyti, kad šis dėsnis taikytinas plačiau, ir
net tuo atveju, kai nematyti tikro pagrindo kokiai nors ypa­
tybei pasireikšti tam tikrame organizmo amžiaus tarpe, ji rodo
tendenciją pasireikšti palikuonyse tuo pat laiku, kuriuo ji pir­
mą kartą buvo pasirodžiusi jų protėviuose. Man atrodo, kad ši
taisyklė turi didžiausią reikšmę aiškinant embriologijos dėsnius.
Šitomis pastabomis, žinoma, turime galvoje tik pirmą ypaty­
bės pasireiškimą, o ne jos pirminę priežastį, kuri galėjo
veikti jau kiaušialąstę arba vyriškąjį elementą, — panašiai
kaip ragų pailgėjimas veršiukuose, kilusiuose iš trumparagės
karvės ir ilgaragio buliaus, nors įvyksta vėlesniame jau­
nojo gyvulio amžiuje, tačiau, aišku, priklauso nuo vyriškojo
elemento. .
Palietus seniai prarastų požymių grįžimo (reversijos) klau­
simą, manau, bus pravartu sustoti ,prie dažnai gamtininkų
reiškiamos nuomonės, kad mūsų naminės veislės, sulaukėda-
mos,, pamažu, bet neišvengiamai, grįžta prie savo kilminių for­
mų požymių. Iš čia buvo daroma išvada, kad iš tyrinėjimų su
naminėmis veislėmis nieko negalima spręsti apie laukines
rūšis. Veltui stengiausi nustatyti, kuriais įtikinamais faktais
pagrįstas šis taip dažnai ir drąsiai reiškiamas tvirtinimas. Būtų
tikrai sunku įrodyti jo teisingumą; lengva suprasti, kad. dau­
gybė pačių ryškiausių naminių atmainų negalėtų net išsilaikyti
laukinėje aplinkoje. Daugeliu atvejų nežinome, kokie buvo tie
jų laukiniai protėviai, taigi negalėtume pasakyti, įvyko ar ne­
įvyko beveik visiškas grįžimas į pirmykštes formas, Norint
išvengti kryžminimosi įtakos, reikėtų leisti atskirai sulaukėti
tik vienai kuriai atmainai. Vis dėlto, kadangi mūsų atmainos
kartais kai kuriais savo požymiais iš tikro grįžta į savo pir­
mykštes formas, tai man neatrodo netikėtina, kad jei mums
pavyktų natūralizuotį ar tektų kultivuoti per daugelį kartų kai
kurias veisles, pavyzdžiui, kopūstų, labai liesoje dirvoje (ši­
tuo atveju, tiesa, dalį įtakos tektų priskirti apibrėžtajam lie­
sos dirvos veikimui), tai šios daugiausia, o gal ir visiškai,
sugrįžtų prie savo primityvinių formų. Bet mūsų argumentaci­
jai nelabai svarbu, ar toks bandymas pavyktų ar ne, nes
čia pats bandymas būtų ne kas kita, kaip gyvenimo sąlygų
löo RUŠrŲ ATSIRADIMAS

pakeitimas. Jeigu būtų galima įrodyti, kad mūsų naminės

atmainos turi stiprų palinkimą grįžti prie pirmykščių požymių,
t. y. prarasti įsigytus požymius, laikomos tose pačiose sąlygose ir
dideliais kiekiais taip, kad laisvas kryžminimasis, susimaišant
požymiams, neleistų įsigalėti smulkiems nukrypimams jų san­
daroje, tada, žinoma, sutikčiau, kad iš mūsų naminių atmainų
nieko negalima spręsti apie laukines rūšis. Tačiau šitokiam
teigimui nematyti nė mažiausio įrodymo; tvirtinti, kad negalė­
tume per neribotą kartų skaičių išlaikyti savo sunkiųjų ir lenk­
tynių arklių, ilgaragių ir trumparagių galvijų, įvairių atmai­
nų naminių paukščių ir kultūrinių augalų, reikštų prieštarauti
visai mūsų patirčiai.

NAMINIŲ ATMAINŲ POŽYMIAI.

SUNKUMAI, SKIRIANT ATM AINĄ NUO RŪŠIES.
NAMINIŲ ATMAINŲ KILMĖ IŠ VIENOS
AR DAUGELIO RŪŠIŲ
Lygindami mūsų naminių gyvulių ar kultūrinių augalų pa­
veldimąsias veisles, arba atmainas, su artimai giminingomis
rūšimis, pastebime, kad aplamai kiekvienoje naminėje veislė­
je, kaip jau aukščiau kalbėjome, esama mažesnio požymių vie­
nodumo negu tikrosiose rūšyse. Naminės veislės dažnai atro­
do kaip ir kokie apsigimėliai; tuo noriu pasakyti, kad jos, pa­
prastai tesiskirdamos viena nuo kitos ir nuo kitų tos pat gen­
ties rūšių tik kai kuriais smulkiais požymiais, dažnai ryškiai
skiriasi vienu kuriuo požymiu ir viena nuo kitos, o ypač —
nuo artimiausių joms laukinių rūšių. Atmetus tą išimtį (taip
pat ir visišką jų vaisingumą kryžminimo atveju, apie kurį kal­
bėsime žemiau), tos pačios rūšies naminės veislės viena nuo
kitos skiriasi taip pat, kaip skiriasi viena nuo kitos tos pačios
genties artimai giminingos rūšys natūralioje būsenoje, tik tie
skirtumai dažniausiai būna mažesnio laipsnio. Tai tenka pripa­
žinti teisinga, nes kai vieni kompetentingi žinovai daugelio gy­
vūnų ar augalų namines veisles laiko kilusias iš skirtingų lau­
kinių rūšių, kiti jas laiko tik tos pat rūšies atmainomis. Tokių
nuolatinių abejojimų nekiltų, jeigu būtų aiški riba tarp nami­
nės veislės ir rūšies. Dažnai buvo reiškiama nuomonė, kad na­
minės veislės nesiskiria viena nuo kitos tokiais požymiais,
kurie turėtų gentinę reikšmę. Galima įrodyti, kad tokia nuo­
monė nėra teisinga; tačiau gamtininkai nesutaria, kurie požy­
miai turi gentinę reikšmę, tad visi panašūs vertinimai kol kas
tėra empirinio pobūdžio. Kai išsiaiškinsime, kaip atsiranda
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 101

gentys natūralioje būsenoje, tada mums paaiškės, jog netu­

rime jokio pagrindo nė tikėtis, kad mūsų naminėse veislėse
dažnai rasime skirtumų, turinčių gentinę reikšmę.
Kai mėginame nustatyti struktūrinio skirtumo laipsni tarp
mūsų artimai giminingų naminių veislių, tuojau mums iškyla
neaiškumas, ar jos kilusios iš vienos, ar iš keleto protėvinių
rūšių. Šį klausimą būtų labai įdomu išaiškinti; jei, pavyzdžiui,
pasirodytų, kad kurtas, pėdsekys, terjeras, spanielis ir buldo­
gas, kurie visi, kaip žinome, gerai perteikia savo požymius
palikuonims, yra kilę iš tos pačios rūšies, — toks faktas mus
priverstų suabejoti daugelio artimai giminingų laukinių rūšių
nekintamumu, pavyzdžiui, nekintamumu daugelio rūšių lapių,
gyvenančių įvairiose pasaulio srityse. Aš, kaip tuojau pama­
tysime, netikiu, kad ta visa suma skirtumų, kuriuos matome
tarp įvairių veislių šunų, susidarė prijaukinimo sąlygomis;
priešingai, manau, kad nedidelę dalį tų skirtumų tenka aiškin­
ti tuo, kad jie kilo iš skirtingų rūšių. Užtat dėl kai kurių kitų
labai ryškių mūsų naminių veislių galima manyti, ir net būti
tikrai įsitikinusiam, kad jos visos yra kilusios iš to paties lau­
kinio kamieno.
Dažnai būdavo tvirtinama, kad, norėdamas jaukinti gyvulį
ar kultūrinti augalą, žmogus pasirinkdavo tokius, kurie turė­
davo ypatingą įgimtą palinkimą kisti, o kartu — ir pakęsti įvai­
rius klimatus. Neginčiju, kad šios dvi savybės nemaža prisi­
dėjo gerinant daugelio mūsų naminių gyvulių ir kultūrinių
augalų kokybę; bet, pirmą kartą imdamas jaukinti kurį gyvulį,
iš kur pirmykštis žmogus galėjo žinoti, ar šis kitės vėlesnėse
kartose ir ar bus atsparus kitiems klimatams? Argi menkas asilo
ir žąsies kintamumas, šiaurės elnio jautrumas šilumai arba
kupranugario šalčiui kliudė juos prijaukinti? Jeigu kitų lau­
kinių gyvūnų bei augalų būtų buvę paimta iš gamtinių sąlygų
toks pat skaičius, kaip ir mūsų naminių veislių, iš taip pat
įvairių klasių bei kraštų ir jie būtų buvę jaukinami bei kultū­
rinami per tiek pat generacijų, — tai, neabejoju, jie būtų v i­
dutiniškai tiek pat pakitę, kaip ir tos rūšys, iš kurių kilo mūsų
dabartinės naminės veislės.
Neįmanoma visai tikrai pasakyti, ar dauguma mūsų seniau­
sių naminių gyvulių ir kultūrinių augalų yra kilę iš vienos,
ar iš keleto laukinių rūšių. Tie, kurie tvirtina juos kilus iš ke­
leto rūšių, remiasi svarbiausia tuo argumentu, kad jau seniau­
siais laikais Egipto paminkluose arba ežero polių pastatuose
Šveicarijoje užtinkame didelį veislių įvairumą ir kad kai ku­
rios iš tų senųjų veislių yra labai panašios į dabar tebegyve­
nančias ir net su jomis tapatingos. Tačiau šie samprotavimai
102 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tik. nukelia civilizacijos pradžią gerokai atgal ir rodo, kad gy­

vūnai buvo prijaukinti dar seniau negu iki šiol buvo manyta.
Šveicarijos ežerų gyventojai kultivavo keletą atmainų kvie­
čių bei miežių, žirnių, aguonų aliejui ir linų; jie laikė ir keletą
veislių naminių gyvulių. Jie taip pat vedė prekybą su kitomis
tautomis. Visa tai aiškiai rodo, kaip pažymėjo Heras, kad jau
ankstyvaisiais amžiais jų civilizacija buvo gerokai pažengusi
į priekį, o tai vėl mus verčia spėti, kad prieš tai jie turėjo
gyventi ilgą žemesnės kultūros periodą, per kurį naminiai gy­
vuliai, laikomi įvairių genčių ir įvairiose vietovėse, gedėjo
kisti ir duoti pradžią skirtingoms veislėms. Nuo to laiko, kai
daugelyje pasaulio vietų viršutiniuose žemės sluoksniuose at­
rasti titnaginiai įrankiai, visi geologai yra įsitikinę, kad pir­
mykštis žmogus gyveno labai tolimoje senovėje; kita vertus,
žinome, kad šiais laikais beveik nėra tokios tautos, kuri ne­
turėtų prisijaukinusi nors ir šunies.
Daugumos mūsų naminių gyvulių kilmė mums tikriausiai
visuomet liks neaiški. Tačiau galiu čia pažymėti, jog, stebė­
damas viso žemės rutulio naminius šunis ir kruopščiai surin­
kęs apie juos faktus, priėjau išvadą, kad buvo prijaukinta
keletas laukinių Canidae rūšių, ir kad šių rūšių kraujas, kai
kuriais atvejais sumišęs tarpusavyje, teka mūsų naminių veis-
lių gyslomis. Dėl avių ir ožkų sunku pasakyti ką nors tikra.
Iš faktų, kuriuos man pranešė Blitas (Blyth) apie kuprotųjų
Indijos galvijų (zebu) įpročius, balsą, konstituciją ir struktū­
rą, atrodo beveik tikra, kad jie yra kilę iš kitokių pirmykščių
formų negu mūsų europiniai galvijai, o kai kurie kompeten­
tingi žinovai mano, kad ir šie pastarieji turi dvejus ar trejus
laukinius protėvius, nors ir nežinia, ar šie gali būti laikomi at­
skiromis rūšimis. Šią išvadą, taip pat ir išvadą apie rūšinį skir­
tingumą tarp kuprotųjų ir paprastųjų galvijų, dabar, po pui­
kių prof. Riutimejerio (Rūtimeyer) tyrinėjimų, galima laikyti
įrodytas. Kai dėl arklių, tai, remdamasis sumetimais, kurių čia
negaliu išdėstyti, esu, kad ir kiek svyruodamas, linkęs manyti
(nors keti kurie autoriai mano priešingai), kad visos jų veis­
lės priklauso tai pačiai rūšiai. Palyginęs visas Anglijos
veislių vištas, kurias pats auginau, kryžminau savo tarpe ir
tyriau jų skeletus, esu beveik tikras, kad jos visos yra kilu­
sios iš laukinių Indijos vištų (Gailus bankiva); panašiai mano
ir p. Blitas bei kiti, tyrinėję šituos paukščius Indijoje. Dėl an­
čių ir triušių, nors kai kurios šių gyvūnų veislės ir žymiai ski­
riasi viena nuo kitos, visai aišku, kad jos yra kilusios iš tų
pačių protėvių — laukinės anties ir laukinio triušio.
Skelbdami teoriją apie įvairių mūsų naminių veislių kili­
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 103

mą iš kelių skirtingų laukinių kamienų, kai kurie autoriai pri­

ėjo absurdišką kraštutinumą. Jie mano, kad kiekviena naminė
veislė, paveldėjimo būdu perteikianti savo atskiriamuosius po­
žymius, kokie nežymūs jie bebūtų, turi savo laukinį prototipą.
Taip galvojant, galima prieiti išvadą, kad tik vienoje Europoje
turėjo egzistuoti mažiausiai apie dvidešimt rūšių laukinių gal­
vijų, tiek pat rūšių laukinių avių, keletas rūšių laukinių ožkų,
ir po keletą tų pat laukinių gyvūnų rūšių Didžiojoje Britani­
joje. Vienas autorius tvirtina, kad Didžiojoje Britanijoje se­
niau būta vienuolikos jai savitų laukinių avių rūšių! Jei pri­
siminsime, kad Didžioji Britanija neturi nė vieno tik jai vienai
būdingo žinduolio, kad Prancūzijoje maža tėra tokių žinduolių,
kurių nebūtų ir Vokietijoje, ir kad tą pat galima pasakyti apie
Vengriją, Ispaniją ir kitus kraštus, tuo tarpu kiekvienas šių
kraštų turi po keletą būdingų veislių naminių galvijų, avių
ir kt., tai turėsime manyti, kad daugelis naminių veislių bus
kilę iš Europos, nes iš kurgi šiaip jos galėjo atsirasti? Tą pat
matome ir Indijoje. Net dėl naminio šuns veislių, kurios yra
paplitusios po visą pasaulį ir, mano manymu, kilusios iš keleto
laukinių rūšių, nėra abejonės, kad ir čia paveldimasis kinta­
mumas atliko labai didelį vaidmenį, nes kas patikės, kad gy­
vūnai, taip panašūs į italų kurtą, pėdsekį, buldogą, mopsą,
blenheįminį spanielį etc., ir visi tokie nepanašūs į laukinius
Canidae genties atstovus, yra kada nors gyvenę natūralioje
būsenoje? Daug kas spėlioja, kad visos mūsų šunų veislės at­
siradusios kryžminant keletą pirmykščių rūšių; bet kryžminant
gaunamos tik daugiau ar mažiau tarpinės formos, užimančios
vidurį tarp savo tėvų formų; ir jeigu šiuo būdu panorėsime
aiškinti mūsų naminių veislių kilmę, turėsime tarti, kad anks­
čiau yra egzistavusios laukinėje būsenoje tokios kraštutinės
šunų formos, kaip italų kurtas, pėdsekys, buldogas ir kt. Be
to, kryžminimo reikšmė, išvedant skirtingas veisles, buvo la­
bai perdedama. Tiesa, turime daug pavyzdžių, rodančių, kad
veislė kartais gali būti pakeista kryžminimo būdu, rūpestingai
atrenkant kryžmintinus individus, pasižyminčius norimomis
ypatybėmis; tačiau gauti vidurinę veislę tarp dviejų visiškai
skirtingų veislių būtų labai sunku. Seras J. Sebraitas (Sebright)
šituo klausimu darė specialius bandymus, bet nieko iš jų ne­
išėjo. Vaikai, atsiradę pirmą kartą sukryžminus dvi grynas
veisles, yra pusėtinai, o kartais (kaip įsitikinau tyrinėdamas
karvelius) ir visiškai vienodi, ir dalykas atrodo labai papras­
tas; bet, kryžmindami šiuos hibridus tarp savęs per keletą kar­
tų, pagaliau nebegausime gal nė dviejų visiškai panašių indi­
vidų, ir tada paaiškėja visas uždavinio sunkumas;
104 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

NAMINIŲ KARVELIŲ VEISLĖS, JŲ KILME

IR SKIRTUMAI
Būdamas įsitikinęs, kad, norint tirti bet kurį klausimą, vi­
sada geriau pasirinkti vieną kurią reiškinių sritį, — po ilgų
svarstymų, pasirinkau naminius karvelius. Auginau visas jų
veisles, kurias tik galėjau nusipirkti ar kaip kitaip įsigyti; be
to, daug kas atsiųsdavo man iš įvairių pasaulio šalių jų iškam­
šas; iš tokių žmonių ypač paminėtini gerbiamasis C. Mari
(Murray) iš Persijos ir gerbiamasis U. EIiotas (Elliot) iš Indi­
jos. Apie karvelius įvairiomis kalbomis yra parašyta daug
traktatų; kai kurie jų labai svarbūs, nes liečia gilią senovę.
Užmezgiau ryšius su keletu žinomų karvelių augintojų ir buvau
priimtas nariu į du Londono karvelių augintojų klubus. Šių
paukščių veislių įvairumas tikrai nuostabus. Palyginkite ang­
lų pašto karvelį (carrier) su trumpasnapiu kūlvartu ir atkreip­
kite akį į nepaprastą jų snapą ir su tuo susi.tįsį jų kaukolių
skirtumą. Pašto karveliai, ypač patinai, išsiskiria taip pat ne­
paprastai išsivysčiusiomis mėsinėmis antaugomis — karpomis
ant galvos, o šią ypatybę lydi žymus akies vokų pailgėjimas,
labai didelės šnervės ir plačiai atsiveriantis snapas. Trumpa-
snapis kūlvartas turi snapą, savo forma primenantį kikilio sna­
pą, o paprastieji kūlvartai turi keistą paveldėtą įprotį iškilti
glaudžiais būriais labai aukštai į orą ir kristi iš viršaus žemyn
kūliavirsčia. Ispanų arba romėnų karvelis (runt) — labai stam­
bus paukštis, su ilgu masyviu snapu ir didelėmis kojomis; kai
kurie šio karvelio poveisliai turi labai ilgus kaklus, kiti —
labai ilgus sparnus ir uodegą, dar kiti, — nepaprastai trumpą
uodegą. Indų arba lenkų karvelis (barb) — artimas pašto kar­
veliui, bet vietoj ilgo snapo turi trumpą ir platų. Pamplys, bur-
kuonas (pouter) turi labai ištįsusį liemenį, sparnus ir kojas, o
jo nenormaliai išsivystęs gūžys, kurį jis išdidžiai išpučia, kelia
nuostabą ir net juoką. Afrikos pelėdinis (turbit) turi trumpą,
konuso pavidalo snapą ir eilę pasišiaušusių plunksnų išilgai
krūtinės; be to, jis turi įprotį nuolat laikyti šiek tiek patempęs
viršutinę stemplės dalį. Karvelio jakobino (jakobin) kaklo
plunksnos taip pasišiaušusios, kad atrodo it gobtuvas; be to,
jis turi, proporcingai savo ūgiui, ilgas sparnų ir uodegos
plunksnas. Karveliai trimitininkai (trumpeter) ir karveliai pa­
šaipūnai (laugher), kaip rodo patys jų vardai, iš kitų veislių
išsiskiria savotišku burkavimu. Povinio karvelio (fantail) uo­
degoje yra trisdešimt ar keturiasdešimt plunksnų, vietoj nor­
malių dvylikos ar keturiolikos visoje didelėje karvelių šeimo­
je; šios plunksnos visada statmenai išskleistos, ir geruose šios
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 105

veislės atstovuose pasiekia galvą; riebalinė liauka visiškai

atrofavusi. Būtų galima paminėti ir dar keletą, mažiau išryš­
kėjusių, veislių.
Įvairių veislių skeletuose veido kaulai savo ilgiu, pločiu ir
išlinkimu nepaprastai ryškiai skiriasi. Taip pat žymiai skiriasi
įvairiose veislėse ir apatinių žandikaulių šakos forma, ilgis ir
plotis. Uodegos ir kryžkaulio slankstelių skaičius skirtingose
veislėse yra įvairus, taip pat ir skaičius šonkaulių, kurie skiria­
si dar savo palyginamuoju, pločiu ir antaugų buvimu ar nebu­
vimu. Nepaprastai įvairus yra krūtinės kaulo angų dydis ir
forma, o lygiai ir abiejų lankelio šakų prasiskėtimo laipsnis bei
lyginamasis dydis. Lyginamasis snapo prasižiojimo plotis, ly­
ginamasis akies vokų, šnervių, liežuvio ilgis (kuris ne visada
proporcingas snapo ilgiui), gūžio ir stemplės viršutinės dalies
dydis, riebalinės liaukos išsivystymas ar atrofija, didžiųjų uo­
degos ir sparnų plunksnų skaičius, santykinis sparno ir uode­
gos ilgis, tiek savo tarpe, tiek ir palyginus su visu kūno ilgiu,
lyginamasis kojos staibio ir pėdos ilgis, žvynelių (scutellae)
skaičius ant kojos pirštų ir odos išsivystymas tarpupirščiuo­
se,— visa tai yra struktūrinės žymės, kurios skirtingose veis­
lėse įvairios. Nevienodas yra pilno apsiplunksnavimo laikas,
taip pat ir būklė pūkelių, dengiančių išsiritusius paukščiukus.
Svyruoja kiaušinio forma ir dydis. Žymiai skiriasi lėksena, o
kai kuriose veislėse — balsas bei psichinės savybės. Pagaliau
kai kuriose veislėse patinai šiek tiek skiriasi nuo patelių.
Žodžiu, būtų galima pririnkti porą dešimčių įvairių karve­
lių, kuriuos bet koks ornitologas, jeigu jam pasakytume radę
juos laukinėje būsenoje, palaikytų atskiromis rūšimis. Be to,
nemanau, kad atsirastų ornitologas, kuris anglų pašto, trumpa-
snapį kūlvartą, ispanų, indų, pamplį ir povinį karvelius skirtų
net į vieną gentį, tuo labiau, kad kiekvienoje iš šių veislių jam
būtų galima parodyti po keletą poveislių su tiksliai paveldi­
momis savybėmis, kurias jis pavadintų rūšimis.
Kokie dideli bebūtų skirtumai tarp įvairių karvelių veis­
lių, esu visiškai įsitikinęs teisingumu tos gamtininkų nuomo­
nės, kad visi šie paukščiai yra kilę iš uolinio, arba kalnų, kar­
velio (Columba llvia), šiuo terminu apimant keletą geografi­
nių veislių, arba porūšių, kurios nežymiai skiriasi savo tarpe.
Kadangi kai kurie tų motyvų, kuriais remiantis padariau šias
išvadas, daugiau ar mažiau taikytini ir kitais atvejais, tai čia
juos trumpai suminėsiu. Jeigu įvairios šių paukščių naminės
veislės būtų ne varietetai ir nebūtų kilusios iš uolinio karve­
lio, tai jos būtų turėjusios kilti mažiausiai iš septynių ar aštuo­
nių laukinių rūšių, nes neįmanoma kryžminimo būdu gauti
106 ROSIU ATSIRADIMAS

dabartinių naminių veislių iš mažesnio skaičiaus pirminių for­

mų. Kokiu būdu, kryžmindami dvi veisles, galėtume gauti pvz.,
pamplį, jeigu bent vienas iš tėvų neturėtų būdingo šiai veislei
milžiniško gūžio? Spėjamieji laukiniai protėviai visi turėjo bū­
ti uoliniai karveliai, tai yra tokie paukščiai, kurie nesuka
lizdų ir net nenoromis tūpia ant medžių. Tačiau, be Columba
livia, su jos geografiniais porūšiais, tėra žinomos dar tik dvi
ar trys uolinių karvelių rūšys, ir nė viena iš jų neturi požymių,
būdingų naminėms veislėms. Todėl tektų daryti išvadą, kad
spėjamieji laukiniai protėviai arba dar gyvena kraštuose, ku­
riuose jie buvo pirmiausia prijaukinti, tik liko ornitologų ne­
pastebėti (o tai, turint galvoje šių paukščių stambumą, gyve­
nimo būdą ir įstabias žymes, atrodo neįtikėtina), arba tektų
tarti, kad jie kaip laukiniai visi išnyko. Tačiau paukščius, ku­
rie suka lizdus viršum bedugnių ir puikiai lakioja, ne taip
jau lengva išnaikinti; juk net paprastasis uolinis karvelis, ku­
rio gyvenimo būdas yra toks pat kaip ir mūsų naminių veis­
lių, dar tebėra neišnaikintas net kai kuriose Didžiosios Britani­
jos salelėse bei Viduržemio jūros pakraščiuose. Taigi būtų ne­
pagrįsta kalbėti apie išnaikinimą tokios daugybės rūšių, savo
gyvenimo būdu taip panašių į paprastuosius uolinius karve­
lius. Be to, daugelis iš aukščiau minėtųjų naminių veislių buvo
išvežiotos į visas pasaulio šalis, taigi kai kurios turėjo ir vėl
patekti į savo gimtąjį kraštą, tačiau nė viena nesulaukėjo,
nors paprastasis laukų karvelis (dovecot pigeon), kuris yra tik
nežymiai pakitėjęs uolinis karvelis, kai kuriose vietose vėl
sulaukėjo. Pagaliau visi pastarųjų laikų tyrinėjimai rodo, kad
labai sunku priversti laukinius gyvūnus laisvai daugintis na­
minėje būsenoje, o laikantis hipotezės apie daugialypę mūsų
karvelių kilmę, tektų manyti, kad jau gilioje senovėje pus­
laukinių žmonių buvo prijaukintos mažiausiai septynios ar
aštuonios karvelių rūšys — ir prijaukintos iki tokio laipsnio,
kad pasidarė itin vislios nelaisvėje.
Labai svarbus argumentas, kurį galima pritaikyti ir kai ku­
riais kitais atvejais, yra tas faktas, kad visos minėtosios veis­
lės, kad ir aplamai būdamos panašios į laukinį uolinį karvelį
savo bendra sandara, gyvenimo būdu, balsu, spalva ir dau­
geliu struktūros dalių, turi vis dėlto nenormaliai išsivysčiusias
kai kurias kitas dalis; sakysime, veltui ieškotume visoje Co-
lumbidae šeimoje karvelio su tokiu snapu, kokį turi anglų
pašto karvelis ir trumpasnapis kūlvartas arba indų karvelis,
arba.karvelio su tokiomis pasišiaušusiomis plunksnomis, kaip
jakobinas, su tokiu gūžiu, kokį turi pamplys, su tokia uodega,
kaip;povinio. Taigi tektų manyti, kad puslaukinis žmogus ne
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE Ю7

tik sugebėjo visiškai prijaukinti keletą tų paukščių rūšių, bet

ir tai, kad jis sąmoningai arba atsitiktinai išsirinko visų nenor­
maliausias, ir pagaliau manyti, kad vsos šios rūšys išnyko arba
liko mums nežinomos. Tokiu dideliu ir keistu aplinkybių su­
tapimu tikrai labai sunku patikėti.
Verti dėmesio ir kai kurie faktai, liečiantys karvelių spal­
vą. Uolinis karvelis yra melsvai pilkos spalvos, turi baltą pa­
pilvę, bet jo indų porūšis (Striklendo CoIumba intermedia) —
šią dalį turi melsvą. Per uodegos galą paprastai eina tamsi
skersinė juosta, viršutinės jos plunksnos iš viršaus ir nuo pa­
mato su baltu apvadu. Skersai sparnus eina dvi juodos juoste­
lės; kai kurių pusiau naminių ir kai kurių aiškiai laukinių
veislių sparnai, be dviejų juodų juostų, dar išmarginti juodo­
mis dėmėmis. Visos šios žymės drauge neužtinkamos joikioje
kitoje kalbamosios šeimos rūšyje, tuo tarpu bet kurioje mūsų
naminėje veislėje, jei imsime ir visai grynas, tos žymės, ne­
išskiriant nė baltojo viršutinių uodegos plunksnų apvado, kar­
tais pasitaiko visos drauge ir gerai išsivysčiusios. Dar daugiau:
jei sukryžminsime dvi ar daugiau skirtingų veislių, iš kurių
nė viena nebus mėlynos spalvos ar neturės kitų čia minėtųjų
žymių, hibridiniame prieauglyje gali staiga pasirodyti visos
šios žymės. Cia pateiksiu tik vieną pavyzdį iš keleto, kuriuos
man teko pastebėti. Sukryžminau keletą baltų povinių, kurie
nuostabiai pastoviai perteikia savo žymes, su keletu juodų
indų karvelių (barb), — pasirodo, kad mėlynosios šio paukščio
atmainos yra tokios retos, jog man neteko nė vienos jų ap­
tikti Anglijoje, — ir gavau juodus, rudus ir keršus hibridus.
Paskui sukryžminau indų karvelį (barb) su keršuoju (spot);
pastarasis paukštis yra baltas su rausva uodega ir rausva dė­
me ant kaktos ir, kaip žinoma, pasižymi dideliu pastovumu;
hibridai išėjo tamsiai pilki bei kerši. Tada pirmuosius hibri­
dus sukryžminau su antraisiais ir gavau gražų paukštį melsvai
pilkos spalvos, balta papilve, dviguba juoda juostele skersai
sparnų ir juostuota su baltais pakraščiais uodega — visiškai
panašų į laukinį kalnų karvelį! Šiuos faktus galime išsiaiškinti
taikydami žinomąjį grįžimo į protėvių požymius principą, tik­
tai tardami, kad visos naminės veislės yra kilusios iš uolinio
karvelio. Kitaip turėtume sutikti su vienu iš sekančių dviejų,
labai neįtikimų prielaidų: arba, pirma, kad visos tos spėjamo­
sios kilminės rūšys buvo tokios pat spalvos ir turėjo takias
pat žymes kaip ir uolinis karvelis, nors nė viena iš dabar esa­
mųjų rūšių neturi nei tokios spalvos, nei kitų tokių žymių,—
ir tada kiekviena veislė turėtų tendenciją grįžti prie pirmykš­
čių požymių, arba, antra, kad kiekviena veislė, net gryniau-
108 RCSlU ATSIRADIMAS

šia, per dvylika ar daugiausia per dvidešimt paskutinių kartų

buvo kryžminama su uoliniu karveliu; sakau, per dvylika ar
dvidešimt kartų, nes nėra žinoma nė vieno atvejo, kad sve­
timas kraujas turėtų įtakos dar vėlesnėse kartose. Veislėje,
kuri buvo kryžminta tik vieną kartą, tendencija grįžti prie tų
požymių, kurie buvo įgyti sukryžminus, turi ilgainiui, aišku,
vis mažėti, nes į kiekvieną vėlesnę kartą pereis vis mažiau
svetimo kraujo. Tačiau jeigu kryžminimo nebuvo, o veislėje
matyti palinkimas grįžti prie požymio, kurio ji buvo netekusi
ankstesnėje kartoje, tai nematome priežasties, kodėl tas pa­
linkimas negalėtų veikti nesilpnėdamas neribotą laiką. Šiuos
du skirtingus grįžimo prie senolių požymių atvejus dažnai ne­
teisingai supainiodavo tie, kurie rašė apie paveldimumą.
Pagaliau mišrūnai, gauti sukryžminus vieną kurią karvelių
veislę su kuria nors kita, yra visiškai vaisingi; tai patvirtina
mano paties specialūs bandymai su veislėmis, labiausiai nepa­
našiomis viena į kitą. Tačiau vargu ar galima rasti bent vieną
tikrai patvirtintą atvejį visiškai vaisingo hibrido, kilusio iš
dviejų aiškiai skirtingų rūšių sukryžminimo. Tiesa, kai kurie
autoriai mano, kad nuo ilgo buvimo naminėje būsenoje griež­
tas palinkimas į nevaisingumą išnyksta. Šunų ir kai kurių kitų
mūsų naminių gyvulių istorija tokią išvadą, rodos, patvirtina,
jeigu ją taikysime labai artimoms viena kitai rūšims. Bet ją iš­
plėsti taip, kad galėtume tvirtinti, jog hibridai iš tokių skir­
tingų savo kilme rūšių, kaip anglų pašto karveliai, kūlvartai,
pampliai ar poviniai karveliai, yra vaisingi inter se, būtų per
drąsu.
Vadovaudamiesi visais šiais samprotavimais, būtent: kad
neįtikėtina, jog žmogus būtų galėjęs kadaise tas spėjamas
septynias ar aštuonias karvelių rūšis priversti laisvai daugin­
tis nelaisvėje; kad neįmanoma sakyti, jog šios spėjamosios
rūšys būtų likusios visiškai nežinomos laukinėje būsenoje ir
į ją nebūtų vėl sugrįžusios; kad šios rūšys, išsiskirdamos kai ku­
riais, visai nenormaliais, požymiais iš kitų Columbidae šeimos
narių, kartu daugeliu atžvilgių yra panašios į uolinį karvelį;
kad būdingos uoliniam karveliui melsvai pilka spalva ir juo­
dos žymės kartkartėmis vėl pasirodo visose veislėse, tiek gry­
nose, tiek maišytose, ir pagaliau kad palikuonys, kilę iš bet
kurios veislės mišrūnų, yra visiškai vaisingi; remdamiesi v i­
sais šiais sumetimais, galime nedvejodami daryti išvadą, kad
visos mūsų naminių karvelių veislės yra kilusios iš uolinio,
arba kalnų, karvelio (Columba Iivia) ir jo geografinių porūšių.
Siai pažiūrai paremti dar galiu pridėti, viena, tą faktą, kad
laukinis Columba livia pasirodė prijaukinamas tiek Europoje,
 1 sfc. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 109

tiek ir Indijoje ir kad jis tiek savo gyvenimo būdu, tiek dau­
geliu sandaros ypatybių panašus j visas mūsų namines veis­
les. Antra, nors anglų pašto karvelis ir trumpasnapis kūlvar-
tas kai kuriais požymiais labai skiriasi nuo uolinio karvelio,
tačiau, lygindami kai kuriuos šių dviejų rasių poveislius,
ypač paimtus iš tolimų kraštų, galėtume iš jų sudaryti beveik
nenutrūkstamą eilę, viename gale besibaigiančią uoliniu kar­
veliu; tą pat galima pasakyti apie kai kurias kitas veisles, ta­
čiau ne apie visas. Trečia, tos ypatybės, kuriomis kiekviena
veislė svarbiausia išsiskiria iš kitų, pasižymi dideliu nepasto­
vumu; tokie būdingi požymiai yra: pašto karveliui snapo ilgis
ir skiauterė, kūlvartui — snapo trumpumas, poviniam karve­
liui— uodegos plunksnų skaičius; šių faktų reikšmė mums pa­
aiškės vėliau, kada kalbėsime apie atranką. Ketvirta, karveliai
buvo ypač rūpestingai prižiūrimi ir mylimi paukščiai dauge­
lyje tautų. Įvairiose pasaulio šalyse jie buvo jaukinami jau
prieš daug «tūkstančių metų. Seniausių žinių apie karvelius
turime iš penktosios Egipto dinastijos, t. y. maždaug 3000 me­
tų prieš mūsų erą; jas man nurodė prof. Lepsius, bet p. Ber-
čas (Birch) man praneša, kad karveliai minimi valgių sąraše
dar viena dinastija anksčiau. Iš PIinijaus žinome, kad Romos
laikais už karvelius mokėta dideli pinigai; dar daugiau, „pri­
eidavo iki to, — sako jis, — kad jie apskaičiuodavo jų genea­
logiją ir rasę". Indijoje apie 1600 metus karvelius labai bran­
gino Akbar-Chanas; kelionėse jo dvarą visada lydėdavo apie
20 000 karvelių. „Irano ir Turano monarchai nusiuntė jam ke­
letą labai retų paukščių, — tęsia toliau istorikas dvariškis, —
ir Jo Didenybė, sukryžminęs jų veisles, nors prieš jį to nie­
kuomet nebuvo daroma, nuostabiai juos patobulino". Apie tą
pat laiką Olandijoje karveliai buvo taip pat mėgstami kaip ir
senovės Romoje. Be galo didelė šių faktų reikšmė, aiškinant
tuos didžiulius pakitimus, kuriuos patyrė karveliai, mums taip
pat paaiškės vėliau, kai kalbėsime apie atranką. Paaiškės, ko­
dėl kai kurios veislės taip dažnai atrodo kaip ir kokie apsigi­
mėliai. Labai palanki aplinkybė, išvedant naujas karvelių veis­
les, yra ta, kad patinėlis ir patelė lengvai gali būti suporinti
visam amžiui; tai įgalina laikyti įvairias veisles drauge vie­
noje paukštidėje.
Čia kiek plačiau, nors toli gražu nepakankamai, sustojau
ties klausimu, iš kur gali būti kilusios įvairios mūsų naminių
karvelių veislės; tai dariau todėl, kad, imdamas veisti šiuos
paukščius ir gerai žinodamas, kokios pastovios yra jų veislės,
taip pat nelabai tebuvau linkęs manyti, kad nuo pat savo pri­
jaukinimo pradžios jie yra kilę iš vieno bendro protėvio, kaip
110 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

ir bet kuriam gamtininkui būtų sunku padaryti panašią išva­

dą dėl daugelio įvairių kikilio rūšių ar kitų laukinių paukščių.
Man labai krito į akį viena aplinkybė, būtent, kad beveik visi
naminių gyvulių ir kultūrinių augalų augintojai, su kuriais
man teko kalbėtis ar kurių veikalus skaityti, yra tvirtai įsiti­
kinę, jog įvairios veislės, kurias jie augina, visos, esą, kilusios
iš tokio pat skaičiaus atskirų laukinių rūšių. Paklauskite, kaip
aš nekartą klausdavau kokį nors žinomą herefordinės veislės
galvijų augintoją, ar jo auginamoji veislė negalėtų būti kilusi
iš longhomų (ilgaragių galvijų), arba abi šios veislės negali
turėti bendro protėvio, — ir jis iš jūsų tik pasijuoks. Dar ne­
sutikau nė vieno karvelių, vištų, ančių, triušių augintojo, ku­
ris nebūtų giliai įsitikinęs, kad kiekviena jo auginamoji pa­
grindinė veislė yra kilusi iš atskiros rūšies. Van Monsas savo
traktate apie kriaušes ir obuolius sakosi jokiu būdu negalįs
tikėti, kad įvairios veislės, pavyzdžiui, Ribston pippin arba
Codlin-apple, galėtų būti kada nors kilusios iš to paties medžio
sėklų. Panašių pavyzdžių galėčiau duoti labai daug. Paaiškinti
juos, man atrodo, galima visai paprastai: ilgai betyrinėdami
vieną dalyką, s p e c i a l i s t a i giliai įsikala į galvą smulkius
skirtumus tarp įvairių veislių, ir nors jie gerai žino, kad kiek­
viena veislė šiek tiek įvairuoja, — juk jie gauna premijas už
šių nukrypimų atrinkimą, — tačiau jie ignoruoja visus bendrus
argumentus ir neįstengia savo prote susumuoti tų smulkių
skirtumų, kurie tolydžio kaupiasi per daugelį generacijų. Ar
čia nėra a/tsargumo pamoka tiems gamtininkams, kurie, daug
mažiau pažindami paveldimumo dėsnius negu anie gyvulių
augintojai ir ne daugiau kaip jie težinodami apie tarpines gran­
dis ilgoje mūsų naminių veislių protėvių grandinėje, vis dėlto
mano daugelį šių veislių kilus iš bendrų protėvių, o tuo tarpu
šaiposi išgirdę kalbant, kad ir laukinės rūšys tiesia linija yra
kilusios iš kitų rūšių?

ATRANKOS PRADMENS TAIKYMAS NUO SENOVĖS LAIKŲ

IR ŠIO TAIKYMO IŠDAVOS
Dabar trumpai perbėgsime akimis tas pakopas, kuriomis
vyko naminių veislių formavimasis, — vis tiek, ar jos vystėsi
iš vienos, ar iš keleto artimų rūšių. Tam tikrą vaidmenį čia
galima pripažinti tiesioginiam ir apibrėžtam išorinių gyvenimo
sąlygų veikimui, taip pat ir įpročiui. Bet būtų per drąsu tik vie­
nais šiais veiksniais aiškinti skirtumus tarp sunkiojo ir lenk­
tynių arklio, tarp kurto ir pėdsekio šunies, tarp pašto ir kūl-
varto karvelių. Viena labiausiai pažymėtinų mūsų naminių
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 111

veislių ypatybė yra ta, kad čia matome prisitaikymą, bet pri­
sitaikymą ne gyvūno ar augalo naudai, o kokiam nors žmogaus
reikalui ar kokiai jo užgaidai. Kai kurie žmogui naudingi pa­
kitimai galėjo atsirasti staiga arba vienu šuoliu, pavyzdžiui,
daugelis botanikų mano, kad karšulis su savo kabliukais, ku­
riems negali prilygti jokie mechaniniai prietaisai, yra tik vie­
na iš laukinio augalo Dipsacus atmainų, ir kad tokio laipsnio
nukrypimas galėjo susidaryti staiga sėjinuke. Panašiai, tur būt,
yra atsiradęs ir šuo taksis, ir visai aiškiai žinome panašiu bū­
du atsiradus Ankonos avių veislę. Tačiau, lygindami sunkųjį
arklį su lenktynių, vienkuprį kupranugarį su dvikupriu, įvai­
rias veisles avių, kurių vienos ganomos kultivuojamoje žemėje,
kitos — kalnų ganyklose, turinčias vilną, vienos veislės — tin­
kančią vienam reikalui, kitos veislės — kitam; lygindami įvai­
rias šunų veisles, kurių kiekviena yra naudinga žmogui kito­
kiu atžvilgiu; palyginę kovinį gaidį, tokį atkaklų peštynėse su
kitomis, visiškai taikingomis veislėmis, su „amžinai dedančio­
mis" vištomis, niekad nenorinčiomis perėti, ir su mažomis dai­
liomis bentaminėmis vištelėmis; lygindami pagaliau tą gausybę
grūdinių, daržovinių, vaisinių ir gėlinių augalų veislių, nau­
dingų žmogui įvairiais metų laikais ir tarnaujančių įvairiems
jo praktiniams poreikiams arba teikiančių malonumo jo
akiai, — visa tai lygindami, turime, manau, ieškoti paaiškinimo
giliau, negu tik paprastame kintamume. Neįmanoma sutikti,
kad visos veislės staiga atsirado tokios tobulos ir tokios nau­
dingos, kokias jas dabar matome; be to, daugeliu atvejų tik­
rai žinome, kad jų istorija buvo ne tokia. Raktas čia yra —
žmogaus sugebėjimas atrankos būdu kaupti atsirandančius ki­
timus; gamta vieną po kito teikia kitimus, o žmogus juos tel­
kia tam tikromis, jam naudingomis kryptimis. Sia prasme ga­
lima sakyti, kad jis pats sukūrė naudingas sau veisles.
Didžiulė šio atrankos pradmens reikšmė nėra tik hipotezė.
Žinomas faktas, kad kai kurie pagarsėję gyvulių augintojai net
vieno žmogaus amžiaus būvyje žymiai pakeitė galvijų bei
avių veisles. Norint pilnai suprasti, ką jie yra padarę, šiuo
klausimu reikia perskaityti keletą traktatų ir pačiam pamatyti
kalbamuosius gyvulius. Paprastai augintojai apie gyvulio or­
ganizaciją kalba kaip apie tam tikrą plastišką masę, iš kurios
jie gali lipdyti beveik ką norėdami. Jei čia būtų daugiau vie­
tos, galėčiau šita prasme pateikti daugelį citatų iš kompeten­
tingų autorių raštų. Juatas (Youatt), kuriam, tur būt, daugiau
negu kam nors kitam buvo pažįstama žemės ūkio literatūra ir
kuris buvo labai geras gyvulių žinovas, apie atrankos pradme­
nį kalba kaip apie priemonę, „kuri leidžia gyvulių augintojui
112 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ne tik veikti savo kaimenės pobūdį, bet ir visiškai ją pakeisti,

Tai magiška lazdelė, kurios padedamas jis gali įkvėpti gyvybę
bet kokiai norimai formai". Lordas Somervilis (Sommerville),
kalbėdamas apie tai, ką yra pasiekę avių augintojai, sako:
„Atrodo, lyg jie būtų nupiešę kreida lentoje visiškai tobulą
formą ir paskui suteikę jai gyvybę". Saksonijoje atrankos
pradmens reikšmė merinosinių avių atžvilgiu yra taip visų
pripažinta, kad kai kuriems žmonėms iš čia susidarė net verslo
objektas: jie avį pasiguldo ant stalo ir ją tiria taip, kaip meno
žinovas tiria paveikslą; tatai daroma trejetą kartų su keleto
mėnesių protarpiais, kiekvieną kartą paženklinant atrinktuo­
sius gyvulius, kol pagaliau atrenkami veislei geriausieji.
Apie Anglijos gyvulių augintojų pasiektuosius laimėjimus
kalba milžiniškos kainos, mokamos už geros genealogijos gy­
vulius, taip pat ir faktas, kad jie paplitę beveik po visas pa­
saulio šalis. Pagerinimai pasiekiami anaiptol ne vien tik kryž­
minimu; visi žymieji gyvulių augintojai yra griežtai priešingi
šiai priemonei, kartais darydami išimtį tik artimai giminin­
giems poveisliams. O tuo atveju, kai panaudojamas kryžmini­
mas, pasirodo reikalinga atranka dar griežtesnė negu papras­
tais atvejais. Jeigu selekcionuoti reikštų tik atskirti kurią ypa­
tingą atmainą ir ją dauginti, tai šis pradmuo būtų toks aiškus,
kad apie jį vargu būtų verta ir kalbėti; bet jis svarbus tais
didžiuliais rezultatais, kurie pasiekiami kaupiant per daugelį
kartų viena linkme tam tikrus smulkius, neįgudusiai akiai
visiškai nepagaunamus skirtumus, kuriuos bent aš veltui sten­
giausi pastebėti. Iš tūkstančio žmonių ne visada atsiras ir vie­
nas, kuris turėtų tokią gerą akį bei nuovoką, kad galėtų būti
geras gyvulių augintojas. Jeigu jis apdovanotas minėtomis sa­
vybėmis ir ilgus metus atsidėjo šiam darbui, su nepalenkiamu
atkaklumu paskyręs tam visą savo gyvenimą, tai jam pavyks
ir jis gali pasiekti labai gerų rezultatų; jeigu jam bent vienos
iš tų savybių trūksta, jis tikriausiai nieko nepasieks. Nedaug
kas patikės, kokių įgimtų gabumų reikia ir kiek metų uolaus
darbo turi padėti žmogus, kad išmoktų, sakysime, bent gerai
auginti karvelius.
Tuos pačius pradmenis taiko ir sodininkai, tik čia pakiti­
mai dažnai būna staigesni. Niekas, žinoma, negalvos, kad ge­
riausios mūsų vaismedžių atmainos atsirado tik dėl vieno ko­
kio netikėto pakitimo laukinėje rūšyje. Galime įrodyti, kad
daugeliu atvejų, apie kuriuos turime tikslių duomenų, taip ne­
buvo; pasitenkindami menku pavyzdžiu, čia paminėsime tik
paprastojo agrasto nepaliaujamą vaisių didėjimą. Palydinę
dabar mūsų daržininkų auginamas gėles su dar tik prieš 20 ar
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 113

30 metų augintų gėlių piešiniais, matome nuostabią pažangą.

Kai augalo veislė jau pakankamai nusistovi, sodininkai sėklai
neberankioja geresnių egzempliorių, o pasitenkina išraustyda-
mi „nenaudėlius" („rogues"), — taip jie vadina visus egzemp­
liorius, kurie nukrypsta nuo jų nustatyto standarto. Tų pačių
atrankos metodų faktinai laikosi ir gyvulių augintojai, nes
vargu ar atsiras jų tarpe bent vienas toks nerūpestingas, kuris
veislei imtų blogiausius gyvulius.
Augaluose tolydžio besikaupianti atrankos veikimą galima
pastebėti dar kitokiu būdu, būtent, lyginant gėlių žiedų įvairu­
mą skirtingose tos pat rūšies atmainose, lyginant lapų, ankš­
čių, gumbų ar kitų daržininkystėje vertinamų dalių įvairumą
su to paties augalo žiedais, pagaliau — lyginant sode tos pat
rūšies vaisių įvairumą su daugelio tų pačių atmainų lapais ir
žiedais. Pažiūrėkite tik, kokie įvairūs esti kopūstų lapai ir ko­
kie panašūs jų žiedai; kokie įvairūs našlaičių žiedai ir kokie
panašūs jų lapai; kaip ryškiai skiriasi stambumu, spalva, forma
ir plaukučiais agrastų uogos, kai tuo tarpu jų žiedai tesiskiria
visai nežymiai! Žinoma, nėra taip, kad kuri nors atmaina, la­
bai išsiskirianti vienu kuriuo atžvilgiu, visai nesiskirtų kitais
atžvilgiais; taip vargu ar kada esti (aš tai kalbu po ilgų, ati­
džių stebėjimų), tikriausiai nesti niekuomet. Pagal koreliacinio
(santykinio) kitėjimo dėsnį, kurio reikšmės niekuomet nereikia
pamiršti, atsiras ir dar kai kurių pakitimų; tačiau aplamai ne­
abejotina, kad pastoviai atrinkdami vieną kurį nedidelį nu­
krypimą lapuose, žieduose ar vaisiuose, pagaliau gausime
veislę, kuri ypač skirsis nuo kitų kaip tik tuo požymiu.
Cia kai kas gali pastebėti, kad atrankos pradmuo sistemin­
gai tepradėtas taikyti dar tik prieš kokius tris ketvirtadalius
amžiaus. Tiesa, daugiau imta juo domėtis tik pastaraisiais lai­
kais; šiuo klausimu išleista nemaža veikalų ir atitinkamai gau­
ta greitų bei didesnio masto praktinių duomenų. Tačiau būtų
visiškai neteisinga atrankos pradmenį laikyti naujųjų laikų
atradimu. Galėčiau nurodyti keletą labai senų veikalų, kuriuo­
se aiškiai pripažįstama šio principo reikšmė. Šiurkščiais, bar­
bariškaisiais Anglijos istorijos laikais į ją būdavo įvežami
rinktiniai gyvuliai iš kitur, ir įstatymai draudė tokius gyvu­
lius išvežti; buvo įsakyta naikinti arklius, žemesnius negu tam
tikro nustatyto ūgio, ir tai mums primena augalininkų prak­
tikuojamą „nenaudėlių" šalinimą iš sėklinių augalų. Aiškiai
išdėstytą atrankos principą radau senoje kiniečių enciklopedi­
joje. Įsakmiai pateiktas atrankos taisykles randame kai kurių
klasikinių Romos rašytojų raštuose. Iš kai kurių Genezės kny­
gos vietų matyti, kad jau ankstyvaisiais laikais mokėta atrink­
114 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ti gyvulius pagal jų plauką. Mūsų laikais laukiniai, norėdami

pagerinti šunų veislę, kartais juos kryžmina su laukiniais šu­
nų giminės atstovais; taip buvo daroma ir seniau, kaip tat ma­
tome iš Plinijaus raštų. Pietų Afrikos negrai savo darbinius
galvijus poruoja pagal plauką, lygiai taip pat daro ir kai ku­
rie eskimai su šunimis. Livingstonas pažymi, kad geras nami­
nių gyvulių veisles labai vertina vidurinės Afrikos negrai, nie­
kuomet neturėję jokio kontakto su europiečiais. Kai kurie iš
šių faktų dar neliudija apie tikrą atranką, tačiau jie vis dėlto
rodo, kad jau seniausiais laikais buvo labai rūpinamasi nami­
nių gyvulių veisimu bei gerinimu, ir kad juo ir dabar tebesi­
rūpina net menkiausiai teišsivystę laukiniai. Ir būtų tikrai keis­
ta, jeigu niekas nebūtų kreipęs dėmesio j savo naminių veis­
lių kokybę, nes juk gerų ar blogų ypatybių paveldimumas yra
labai akivaizdus faktas.

NESĄMONINGA ATRANKA
Šiais laikais žymūs gyvulių augintojai stengiasi sistemingos
atrankos būdu, pasirinkdami aiškiai apibrėžtą tikslą, išvesti
naujas atmainas arba poveislius, pranešančius savo ypatybė­
mis visa, kas iki šiol kalbamąja linkme jų kraštuose buvo pa­
siekta. Tačiau mūsų atveju svarbesnė yra toji atrankos forma,
kurią galima pavadinti nesąmoninga ir kuri vyksta taip, kad
kiekvienas stengiasi turėti geriausius gyvulius ir iš jų palikti
veislei geriausius individus. Sakysime, kas ketina laikyti poin­
terius (medžioklinius šunis), tas, aišku, stengiasi įsigyti kuo
geresnius tos veislės šunis ir paskui veisti prieaugli iš geriau­
siųjų individų, bet jis čia dar neturi tikslo ar vilties pagerinti
pačią veislę. Vis dėlto galime daryti išvadą, kad panašus pro­
cesas, trukdamas ištisus šimtmečius, gali pakeisti ir patobulinti
bet kurią veislę, kaip kad Beikuelis (Bakewell), Kolinsas (Col-
lins) ir kiti tokiu būdu, tik. sistemingiau, jau net savo gyvenimo
būvyje žymiai pakeitė galvijų formą bei kokybę. Lėtai vyks­
tančius, nežymius šios rūšies pakitimus galima konstatuoti tik
turint iš seniau atlikto matavimo duomenis arba tikslius pie­
šinius ir lyginant juos su dabartiniais gyvūnais ar augalais.
Tačiau kai kuriais atvejais žemesnės civilizacijos kraštuose,
kur mažiau buvo išsivystęs rasių gerinimas, dar galima aptikti
nepakitusių arba visai nedaug tepakitusių tos pat veislės indi­
vidų. Yra pagrindo manyti, kad karaliaus Karolio spanielis
(King Charles's spaniel) tokios nesąmoningos atrankos dėka
žymiai pakito nuo monarcho laikų. Itin kompetentingi specia­
listai įsitikinę, kad mūsų seteris yra tiesia linija kilęs iš spa­
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE Ц5

nielio, pastarajam per ilgą laiką pamažu kintant. Žinoma, kad

anglų pointeris labai smarkiai pakito per pastarąjį šimtmetį, —
ir pakito šiuo atveju, manoma, ypač dėl kryžminimo su skaliku
(fox hound); bet mus čia domina tik tai, kad tas kitimas, vykęs
nesąmoningai ir palaipsniui, vis dėlto buvo toks efektyvus, jog,
nors ispanų pointeris tikriausiai pateko pas mus iš Ispanijos,
p. Borou (Borrow), kaip jis mein praneša, dabar Ispanijoje ne­
matęs jokio vietinio šuns, kuris panėšėtų į mūsų pointerį.
Panašios atrankos ir rūpestingo treniravimo dėka anglų
lenktynių arkliai ir stambumu, ir greitumu pralenkė savo ara­
biškus protėvius, taigi Godvudo (Godwood) arklių lenktynių
taisyklės pastariesiems suteikia tam tikrą lengvatą jojiko wo-
iio atžvilgiu. Lordas Spenseris ir kiti parodė, kaip ištobulėjo
svorio ir ankstesnio subrendimo atžvilgiu Anglijos raguočiai,
palyginus su senesnėmis šio krašto veislėmis, iš kurių jie buvo
kilę. Lygindami tas žinias apie karvelius, kurias randame įvai­
riuose senuose traktatuose, su dabartinių pašto karvelių ir
kūlvartų pavidalu Britanijoje, Indijoje ir Persijoje, galime pa­
sekti tarpines stadijas, kurias nepastebimai perėjo šitos veis­
lės, kol pasidarė tokios skirtingos nuo uolinio karvelio.
Juatas pateikia puikų pavyzdį atrankos, kurią galima lai­
kyti nesąmoninga ta prasme, kad patys augintojai visai ne­
laukė ir net nesiekė tų išdavų, kurias jie gavo, būtent, dviejų
skirtingų veislių atsiradimo. Dvi Leicesterio veislės avių
bandos, kurių viena priklauso p. Bakli (Buckley), antra —
p. Bargesui (Burgess), „buvo išvestos, kaip pažymi Juatas, iš
vienos kilminės Beikuelo (Bakewell) veislės ir daugiau kaip
penkiasdešimt metų buvo auginamos visai atskirai, nemaišant
su kitomis veislėmis. Niekam, kas supranta šiuos reikalus, ne­
kils nė mažiausios abejonės, kad abu savininkai stengėsi iš­
saugoti p. Beikuelo veislės grynakrauj iškurną,— o vis dėlto
skirtumas tarp šių dviejų savininkų laikomų avių dabar yra
toks didelis, kad jos atrodo priklausančios dviem varietetams".
Jeigu kur nors dar gyventų tokie tamsūs nekultūringi žmo­
nės, kurie nepastebėtų savo naminių gyvulių požymių pa?
veldimumo, tai vis dėlto ir tie žmonės, sakysime, bado ar kitų
kokių nelaimių metu, taip dažnai ištinkančių laukinių gentis,
visada stengtųsi išsaugoti tuos gyvulius, kurie jiems labiau­
siai kuo nors naudingi, ir tie rinktiniai gyvuliai aplamai prie-
auglį paliktų gausesnį negu už juos menkesnieji, vadinasi, ir
čia turėtume tam tikrą nesąmoningos atrankos atvejį. Kaip ne­
paprastai brangina savo gyvulius netgi Ugnies Žemės gyven­
tojai, galime spręsti iš to, kada bado metais jie užmuša ir
suvalgo senas moteris, vertindami jas mažiau negu savo šunis.
116 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

Augalų pasaulyje matome tokį pat laipsnišką tobulėjimo

procesą; geriausieji egzemplioriai, skirdamiesi ar nesiskirdami
nuo kitų tiek, kad juos būtų galima, tuoj jiems. pasirodžius,
laikyti atskiromis atmainomis, gali atsitiktinai išlikti, vis tiek,
kryžminantis ar nesikryžminant savo tarpe dviem ar daugiau
veislėms ar rūšims; tokiu tobulėjimu galime aiškiai įsitikinti,
matydami, pavyzdžiui, kaip padidėjo ir pagražėjo įvairios naš­
laičių, rožių, pelargonijų, jurginų ir kitų augalų atmainos, pa­
lyginus su jų senomis atmainomis ar jų laukiniais protėviais.
Niekas netikės, kad galima išauginti gerą jurginą ar našlaitę
iš laukinės rūšies sėklų. Niekas taip pat nelauks iš laukinės
kriaušės sėklų gero, sultingo vaisiaus, nors jį ir būtų galima
gauti iš laukinėse sąlygose išaugusios sodinės kriaušės sėjinuko.
Kriaušė, nors jau buvo auginama soduose ir antikos laikais,
tačiau, sprendžiant iš Plinijaus aprašymo, buvo gana blogos
kokybės. Sodininkystės veikaluose skaičiau, kad labai stebi­
masi sodininkų sumanumu, gavusių tokių puikių rezultatų iš
tokios skurdžios medžiagos; tačiau šis jų menas buvo visai
paprastas dalykas ir galutinio rezultato atžvilgiu taikomas be­
veik nesąmoningai: iš žinomų atmainų buvo vis kultivuojama
kuri geriausia, sodinamos jos sėklos, ir, jei tik pasirodydavo
bent kiek geresnė atmaina, ji būdavo atrenkama veislei; ir
taip buvo daroma iš kartos į kartą. Tačiau antikos sodininkai,
augindami geriausias kriaušių veisles, kokios tik jiems buvo
prieinamos, nė sapnuote nesapnavo apie tuos puikius vaisius,
Kuriuos dabar valgome, nors už tuos vaisius daugiau ar ma­
žiau turime būti dėkingi šiems augintojams, kurie atrinko ir
augino geriausias jiems prieinamas atmainas.
Tokia daugybė pakitimų, pamažu ir nesąmoningai sukaup­
tų, paaiškina^ manau, gerai žinomą faktą, kad daugeliu atve­
jų negalime nustatyti, taigi ir nežinome, kas buvo laukiniai
protėviai mūsų daržovių bei gėlių, kurias iš seno auginame
daržuose bei gėlynuose. Jeigu turėjo praeiti šimtai ar tūkstan­
čiai metų, kol daug mūsų kultivuojamų augalų pagerėjo ar
pakito iki tokio laipsnio, kokiu jie pasižymi šiuo laiku, tai
lengva suprasti, kodėl nei Australija, nei Gerosios Vilties iš­
kyšulys, nei kitas panašus visiškai necivilizuotų genčių gyve­
namas kraštas nedavė mums nė vieno augalo, kuris tiktų kulti­
vuoti. Taip yra ne dėl to, kad tie kraštai, tokie turtingi įvairių
augalų rūšių, dėl kokio keisto atsitiktinumo nebūtų turėję nė
vieno tokio laukinio augalo, iš kurio būtų buvę galima išvesti
kokią naudingą rūšį, bet todėl, kad vietiniai augalai nuolatinės
atrankos būdu nebuvo pagerinti iki tokio tubulumo laipsnio,
kokį pasiekė augalai senos civilizacijos kraštuose.
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 117

Kalbant apie necivilizuotų genčių laikomus naminius gyvu­

lius, nereikia pamiršti, kad jie beveik visada, bent tam tik-
rais metų laikais, turi kovoti dėl pragyvenimo. O iš dviejų
kraštų su labai skirtingomis sąlygomis tos pat rūšies indivi­
dai, šiek tiek besiskirią savo kūno sudėjimu -ar sandara, daž­
nai geriau tarps viename, o ne kitame iš tų kraštų; taigi „na­
tūraliosios atrankos" būdu (apie tai plačiau kalbėsime žemiau)
gali susidaryti du poveisliai. Ši aplinkybė, gal būt, iš dalies
paaiškina daugelio autorių pastebėtą faktą, kad Iaxikiniu žmo­
nių auginamos atmainos daugiau yra tikrųjų rūšių pobūdžio,
negu atmainos, užtinkamos civilizuotuose kraštuose.
Turint galvoje čia išdėstytą pažiūrą į svarbų vaidmenį, kurį
atliko žmogaus daroma atranka, iš karto paaiškėja, kodėl mū­
sų naminės veislės savo sandara ir įpročiais yra prisitaikiu­
sios prie žmogaus poreikių ar užgaidų. Galime, manau, taip
pat suprasti, kodėl mūsų naminės veislės dažnai yra tokios ne­
normalios, o, be to, kodėl, taip ryškiai skirdamos! išoriniais
požymiais, jos savo vidinėmis dalimis bei organais skiriasi vie­
na nuo kitos palyginti visai nežymiai. Žmogus beveik negali
arba labai sunkiai tegali atrinkti tuos gyvulių ar augalų san­
daros pakitimus, kurie nepastebimi iš išorės; kita vertus, jam
retai ir terūpi, kas yra organizmo viduje. Jis gali taikyti at^
ranką tik tų kitimų atžvilgiu, kuriems pradžią, kad ir nežymią,
yra davusi gamta. Niekuomet, be abejo, žmogui nebūtų atėję
į galvą imtis ugdyti povinį karvelį, jei jis nebūtų pamatęs kar­
velio su šiek tiek didesne negu paprastai uodega arba kūlvari
to, jei jis nebūtų pastebėjęs paukščio su didesniu negu papras­
tai gūžiu; ir juo nenormalesnė ar nepaprastesnė yra pirmą
kartą pasirodžiusi ypatybė, tuo greičiau ji atkreips į save
žmogaus dėmesį. Tačiau sakyti, pavyzdžiui, „sukurti karvelį",
daugeliu atvejų, bus, be abejo, visiškai netikslu. Žmogus, pir­
mą kartą atrinkęs karvelį su šiek tiek platesne uodega, nė ne­
sapnavo, kuo pavirs šio paukščio palikuonys per daugelį me­
tų, veikiami iš dalies nesąmoningos, iš dalies sistemingos at­
rankos. Gali būti, kad visų povinių karvelių protėvis turėjo
viso tik keturiolika šiek tiek išsiskėtusių uodegos plunksnų;
panašiai kaip šių dienų Javos povinis karvelis arba kai kurie
kiti įvairių veislių individai, kuriuose pasitaiko iki septynioli­
kos plunksnų. Galimas daiktas, kad pirmasis pamplys ne ką
daugiau gūžį tegalėjo išpūsti, kaip šiandien išpučia viršutinę
stemplės dalį Afrikos pelėdinis karvelis (turbit) — įprotis, į
kurį karvelių mėgėjai nekreipia ir dėmesio, nes tai nėra bū­
dinga tos veislės savybė.
:Nereikia manyti, kad struktūriniai nukrypimai turi būti
118 R ū š ių ATSIRADIMAS

labai dideli, kad galėtų patraukti mėgėjo dėmesj; jis pastebi

mažiausią nukrypimą, o žmogus yra pratęs branginti kiekvie­
ną, kad ir smulkiausią, naujenybę, jeigu jis pats ją surado.
Be to, apie vertę, kurią žmogus seniau galėjo teikti smulkiam
individualiam nukrypimui, nereikia spręsti pagal šių dienų
reikalavimus, kada ja u egzistuoja keletas visiškai nusistovėju­
sių grynų veislių. Žinoma, kad karveliuose ir dabar kartkar­
tėmis pasirodo daug nedidelių pakitimų, bet augintojai juos
atmeta kaip ydas arba nukrypimus nuo priimto tai veislei
standarto. Paprastoji žąsis neturi jokių ryškių varietetų, todėl
neseniai mūsų naminių paukščių parodose paprastoji ir tulūzi-
nė žąsys, tesiskiriančios tik plunksnų spalva, tai nepastoviausiu
iš paukščio požymių, figūravo kaip atskiros veislės.
Iš to, kas aukščiau pasakyta, aiškėja, berods, tas kartais
pastebimas faktas, kad beveik nieko nežinome apie mūsų na­
minių veislių atsiradimą, arba istoriją. Kita vertus, vargu ar
galima pasakyti, kad kuri nors gyvūnų ar augalų veislė, kaip
ir kurios nors kalbos dialektas, turėjo aiškią pradžią. Žmogus
parenka ir naudoja veislei individus su kokiu nors nedideliu
nukrypimu arba stengiasi poruoti geriausius gyvulius; taip jis
juos pagerina, ir jie paskui plinta po artimiausią apylinkę.
Tačiau taip pagerinti gyvuliai kol kas dar vargiai beturės at­
skirą pavadinimą ir kadangi jie nebus pakankamai vertinami,
tai į jų kilmės istoriją niekas nekreips dėmesio. Tiktai vėliau,
kai pamažu ir laipsniškai tobulėdami jie paplinta didesniame
plote, kai žmonės įžiūri, kas juose savotiška ir vertinga, — tik
tuomet, gal būt, jie gauna kokį vietinį pavadinimą. Pusiau ci­
vilizuotuose kraštuose, kur menkas susisiekimas, naujasis po-
veislis gali plisti tik labai iš lėto. Tačiau, kai tik jo naudingo­
sios ypatybės tampa deramai įvertintos, tuojau pradeda veikti,
kaip tat pavadinau, nesąmoningos atrankos pradmuo; jis, gal
būt, vienu laiko tarpu veikia intensyviau, kitu lėčiau, žiūrint,
ar kalbamoji veislė madoje ar ne, vienoje vietoje pasireiškia
gal būt stipriau, kitoje — silpniau, žiūrint, koks gyventojų ci­
vilizacijos lygis, bet jis veikia palengva kaupdamas būdingas
naujosios veislės savybes, kokios jos bebūtų. Tačiau labai
sunku tikėti, kad galėtų išlikti bet kokių žinių apie tokį lėtą,
svyruojantį ir sunkiai pastebimą procesą.

APLINKYBĖS, PALANKIOS ŽMOGAUS ATRENKAM AJ AI

VEIKLAI
Dabar pasakysiu keletą žodžių apie aplinkybes, kurios pa­
deda ar trukdo žmogaus atrenkamajai veiklai. Didelis kinta­
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE BŪSENOJE 119

mumo laipsnis, aišku, yra palanki aplinkybė, nes duoda aps­

čiai medžiagos selekciniam darbui; tačiau nereikia manyti, kad
vien tik individualinių skirtumų, jeigu rūpestingai juos atrink­
sime, nepakaktų sukaupti dideliam kiekiui pakitimų beveik
kiekviena norima linkme. Bet kadangi žmogui naudingos ar
malonios variacijos įvyksta tik atsitiktinai, tai tikimybės joms
pasirodyti bus žymiai daugiau laikant daugiau individų. Taigi
didesnis individų kiekis yra labai svarbi pasisekimo sąlyga.
Todėl Maršalas (Marschall), kalbėdamas apie kai kurių
vietovių Jorkširo avis, pastebėjo: „Kadangi jos priklauso dau­
giausia neturtingiems žmonėms ir laikomos mažomis partijo­
mis, jų niekuomet nebus galima pagerinti". Iš kitos pusės, so-
dinmkai-verslininkai, augindami gausiai vieną kurį augalą,
paprastai lengviau už augintojus-mėgėjus gali išvesti naujas
ir vertingas atmainas. Laikyti bei auginti daugiau gyvulių ir
augalų galima tik ten, kur yra palankios sąlygos jiems dau­
gintis. Esant mažam individų skaičiui, jie visi, nepaisant kokia
bebūtų jų kokybė, bus paliekami veislei, ir tuo faktinai bus
užkertamas kelias atrankai. Bet svarbiausia sąlyga, tur būt,
yra ta, kad gyvulys ar augalas turėtų žmogui tokią vertę, jog
šis akylai sektų kiekvieną, kad ir mažiausią, jo ypatybių ar
sandaros nukrypimą. Be tokio stebėjimo nieko teigiama nega­
lima pasiekti. Man teko nugirsti rimtu tonu pasakytą pastabą:
koks, girdi, laimingas sutapimas, kad žemuogė ėmė kitėti kaip
tik nuo to laiko, kai sodininkai atkreipė į ją dėmesį! Be abejo,
žemuogė kito visą laiką, kai buvo pradėta ją auginti, tik į tuos
menkus kitimus niekas nekreipė dėmesio. Tačiau kai sodinin­
kai pradėjo sėklai atrinkti tokius augalo egzempliorius, ku­
rie išsiskirdavo iš kitų šiek tiek stambesnėmis, greičiau pri­
nokstančiomis ar skanesnėmis uogomis, kai ėmė auginti iš jų
sėklų sėjinukus ir vėl atrinkti geriausius iš jų tarpo vienetus
sėklai, tai, prisidėjus dar kryžminimui tarp skirtingų rūšių, ir
buvo gautos tos nuostabios žemuogių atmainos, kurios pasi­
rodė per pastaruosius penkiasdešimt metų.
Gyvulių atžvilgiu, išvedant naujas veisles, labai svarbu pa­
šalinti galimybę jiems kryžmintis, — bent tokiame krašte, kur
jau pilna kitų veislių. Šituo atžvilgiu turi reikšmę vietovės
aptvėrimas. Laukiniai klajokliai ar atvirų lygumų gyventojai
retai kada turi daugiau kaip po vieną tos pat rūšies gyvulio
veislę. ICarvelius galima suporuoti visam amžiui, ir tai yra di­
delis patogumas šių paukščių mėgėjams, nes vienoje paukšti-
dėje galima kartu gerinti daug rasių, išlaikant jų grynakrau-
jiškurną; ši aplinkybė, be abejo, labai daug padėjo išvedant
naujas tų paukščių veisles. Galiu dar pridėti, kad karveliai
120 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

veisiasi labai greitai ir duoda gausų prieauglį, todėl blogesnės

kokybės individai gali būti lengvai pašalinami, nes juos ga­
lima suvartoti maistui. Iš kitos pusės, katės, kad ir labai mote­
rų ir vaikų mylimos, dėl savo naktinių klajonių sunkiai tesi-
duoda iš šalies suporinamos, todėl gryna šių gyvūnų veislė
labai retai ilgiau teišsilaiko, o tos, kurias kartais užtinkame,
dažniausiai esti atvežtos iš kitų kraštų. Nors ir neabejoju, kad
vieni naminiai gyvuliai kinta mažiau už kitus, vis dėlto retumą
arba visišką nebuvimą ryškių veislių tarp kačių, asilų, povų,
žąsų ir kit. svarbiausia galima aiškinti nepakankama atranka,
kurią čia buvo sunku taikyti dėl įvairių aplinkybių: katėms —
todėl, kad joms sunku parinkti reproduktorius, asilams — kad
jų laiko neturtingi žmonės tik po mažai ir nekreipia dėmesio
į veislės gerinimą; tik pastaruoju metu kai kuriose Ispanijos
ir Jungtinių Amerikos Valstijų vietose rūpestingos atrankos
dėka šie gyvūnai buvo nuostabiai pakeisti bei pagerinti; po­
vams— todėl, kad juos nelengva auginti ir kad jų paprastai
laikoma ne po daug, žąsims — kad jos naudingos tik dviem
atžvilgiais: mėsa ir plunksnomis, o ypač todėl, kad įvairių
veislių auginimas neteikė malonumo; kita vertus, žąsis nami­
nėje aplinkoje, rodos, pasižymi nepaprastu organizacijos pa­
stovumu, nors ir ji nežymiai kinta, kaip esu parodęs kitoje
vietoje.
Kai kurie autoriai reiškė nuomonę, kad mūsų naminių veis­
lių kintamumas greit prieinąs ribą ir kad anapus šios ribos jų
kitimas turįs sustoti. Tačiau būtų per drąsu tvirtinti, kad toji
riba kuriuo nors atveju jau pasiekta, nes beveik visi mūsų na­
miniai gyvuliai ir kultūriniai augalai buvo įvairiais atžvilgiais
žymiai pagerinti tik pastaruoju metu, o tai reiškia, kad jie dar
kinta. Būtų taip pat per drąsu tvirtinti, kad požymiai, pasiekę
kraštutinę savo išsivystymo ribą, negalėtų, išbuvę keletą šimt­
mečių pastovūs, susidarius naujoms gyvenimo sąlygoms, pra­
dėti iš naujo kisti. Be abejo, riba, kaip visai teisingai yra pa­
stebėjęs p. Uolesas, bus vieną kartą pasiekta. Sakysime, turi
būti riba kiekvieno sausumos gyvūno greitumui, nes jis pri­
klauso nuo organizmo trynimosi į žemės paviršių, kurį reikia
nugalėti, nuo judančiojo kūno svorio ir raumenų susitraukimo
jėgos. Bet mus šiuo atveju domina tik tas faktas, kad tos pat
rūšies naminės atmainos viena nuo kitos skiriasi beveik viso­
mis ypatybėmis, kuriomis žmogus rūpinosi ir kurioms yra taikęs
atranką, daugiau negu viena nuo kitos skiriasi laukinės tos pat
giminės rūšys. I. Zofrua Sent-Ileras tai įrodė gyvulių ūgio
atžvilgių, bet. tą pat galima pasakyti dėl jų spalvos ir, gal būt,
dėl plaukų ilgumo. Kai dėl greitumo, kuris priklauso'nuo dau­
 I sk. KITIMAS NAMINĖJE EŪSENOJE 121

gelio fizinių ypatybių, tai arklys Eklipsas buvo kur kas grei­
tesnis, o mūsų sunkusis arklys yra nepalyginti stipresnis už bet
kurį tos pat genties laukinės rūšies gyvulį. Tą pat galima pa­
sakyti ir apie augalus: pupų ar kukurūzų įvairių atmainų sėk­
los savo dydžiu, tur būt, viena nuo kitos skiriasi labiau negu
sėklos atskirų rūšių, priklausančių bet kuriai tų dviejų šeimų
genčiai. Tos pačios pastabos taikytinos ir įvairioms slyvų, o
dar daugiau — melionų (aguročių) atmainoms ir daugeliui kitų
panašių atvejų.
Apibendrinsime išvadas apie mūsų naminių gyvulių ir kul­
tūrinių augalų veislių kilmę. Didžiausią reikšmę turi gyvenimo
sąlygų kitimas; jos sukelia organizmų kintamumą, veikdamos
šiuos arba tiesiogiai, arba netiesiogiai per dauginimosi siste­
mą. Netikėtina, kad kintamumas yra neatsiejama ir būtina or­
ganizmų savybė bet kuriomis sąlygomis. Kitimų patvarumas,
stabilumas priklauso nuo didesnės ar mažesnės paveldimumo
galios ir nuo tendencijos grįžti prie ankstyvesnių požymių
stiprumo. Kintamumą valdo daugelis nežinomų dėsnių, iš ku­
rių svarbiausias, rodos, bus koreliacinio (santykinio) augimo
dėsnis. Tam tikrą (nežinome kokią) dalį įtakos tenka priskirti
apibrėžtam gyvenimo sąlygų veikimui; gal būt, žymų poveikį
tenka pripažinti didėjančiam organų naudojimui ar nenaudo­
jimui. Taigi galutinis rezultatas gaunamas be galo sudėtingas.
Matyt, kai kuriais atvejais didelę reikšmę naminėms veislėms
susidaryti turėjo skirtingų pirmykščių rūšių kryžminimas. Kai
kuriame nors krašte jau yra susiformavę keletas veislių, tada
kartkartėmis įvykstantis kryžminimasis, prisidedant atrankai, be
abejo, daug padeda atsirasti naujiems poveisliams; tačiau kryž­
minimo reikšmė buvo labai perdedama tiek gyvulių atžvilgiu,
tiek ir augalų, besidauginančių sėklomis. Tačiau augalams,
kurie kartkartėmis dauginami atlankomis, pumpurais ir t.t.,
kryžminimo reikšmė yra milžiniška, nes čia augintojui nėra
reikalo atsižvelgti nei į nepaprastą hibridų ir mišrūnų nepa­
stovumą, nei į jų nevaisingumą; bet augalai, kurie nesidaugi-
na sėklomis, mums čia neturi reikšmės, nes jų amžius yra lai­
kinas. Tačiau tarp tų visų kitėjimo priežasčių vyraujanti
galia, rodos, bus akumuliuojamasis veikimas atrankos, taiko­
mos sistemingai ir greitai arba nesąmoningai ir lėtai, bet už­
tat efektyviau.
 II S K Y R I U S

KITIMAS NATŪRALIO JE B Ū S E N O JE
Kintamumas. — Individualūs skirtingumai. — Abejotinos rūšys. —
Smarkiai paplitusios, dažnai užtinkamos ir Įprastinės rūšys labiau­
siai kinta. — Didesnių genčių rūšys kiekviename krašte kinta
dažniau negu smulkesnių genčių rūšys. — Daugelis didesnėms
gentims priklausančių rūšių yra panašios Į atmainas tuo atžvil­
giu, kad įos labai artimai, tačiau nevienodai viena kitai gimi­
ningos ir ribotai paplitusios. — Santrauka.

rieš taikydami ankstesniame skyriuje išryškėjusius prad­

P menis organizmams, esantiems natūralioje būsenoje,
turime trumpai aptarti, ar juose pasireiškia koks nors kiti­
mas. Norint šį dalyką tinkamai išgvildenti, reiktų pateikti dau­
gybę sausų faktų, tačiau tatai atidėsiu ateityje numatytam dar­
bui. Neaptarinėsiu čia nė įvairių apibrėžimų, kurie buvo pa­
teikti „rūšies" terminui. Nė vienas apibrėžimas nepatenkino
visų gamtininkų; betgi kiekvienas gamtininkas miglotai žino,
ką jis supranta kalbėdamas apie rūšį. Aplamai šiuo terminu
nusakoma nežinomas atskiro tvėrimo akto elementas. Terminą
„atmaina", „varietetas'', beveik taip pat sunku apibrėžti, ta­
čiau beveik visada čia turima galvoje kilmės bendrumą, nors
ją retai tegalima įrodyti. Turime dar vadinamuosius apsigimi­
mus, tačiau jie laipsniškai pereina į atmainas. Apsigimimu, be­
rods, laikomas žymus sandaros nukrypimas, rūšiai paprastai
žalingas arba neteikiąs naudos. Kai kurie autoriai vartoja ter­
miną „variacija" tam tikra technine prasme, nusakydami juo
fizinių gyvenimo sąlygų poveikio betarpiškai sukeltą modifi­
kaciją, nukrypimą; „variacijos" ta prasme laikomos nepaveldi-
momis, tačiau kas užtikrins, kad menkas moliuskų dydis gė­
luose Baltijos jūrų vandenyse, arba augalų žemaūgiškumas
Alpių aukštumose, arba tolimos šiaurės gyvulių tankesnis kai­
lis nebus kai kuriais atvejais paveldimi bent keliose kartose?
O tokiu atveju, manau, šios formos būtų pavadintos atmaino­
mis, varietetais.

122
 II sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 123

Abejotina, kad tokie staigūs ir žymūs sandaros nukrypimai,

kokius kartais matome mūsų naminėse veislėse, ypač augalų
tarpe, būtų galėję pastoviai daugintis natūralioje būsenoje.
Beveik kiekviena dalis kiekvienoje organinėje būtybėje taip
puikiai atitinka savo gyvenimo sąlygų visumą, kad, rodos, tiek
pat neįtikėtina, jog ji staiga atsirado tokia tobula, kaip ir ne­
įtikėtina, kad žmogus iškart tobuliausia forma būtų išradęs
kokį nors sudėtingą mechanizmą. Naminiuose gyvuliuose kar­
tais atsiranda apsigimimai, panašūs į kitų, visiškai skirtingų,
gyvulių normalią sandarą. Pavyzdžiui, paršiukai kartais gimsta
su savotišku straubliu, ir jei kuri nors laukinė tos pačios gen­
ties rūšis normaliai turėtų straublį, tai būtų galima daryti iš­
vadą, kad tas straublys atsirado kaip apsigimimas; tačiau iki
šiol, nors ir kaip stropiai ieškojau, man dar nepavyko rasti
tokių apsigimimo atvejų, kurie būtų panašūs į artimai gimi­
ningų formų normalią sandarą, o tik tokie atvejai būtų susiję
su svarstomu klausimu. Jei tokie apsigimimai net ir atsirastų
natūralioje būsenoje ir galėtų būti atgaminami (o tai toli gra­
žu ne visada esti), tai, kadangi jie pasitaiko retai ir pavieniui,
jų išsilaikymas būtų galimas tik esant nepaprastai palankioms
aplinkybėms. Be to, pirmoje ir sekančiose kartose jie kryžmin­
tus! su įprastinėmis formomis, ir jų nenormalus pobūdis be­
veik neišvengiamai nyktų. Tačiau viename tolesnių skyrių grį­
šiu prie pavienių bei atsitiktinių kitimų išsilaikymo ir įsitvir­
tinimo klausimo.

INDIVIDUALŪS SKIRTINGUMAI
Daugelis nežymių skirtingumų, kurie atsiranda tų pačių tė­
vų palikuonyse, ar bent spėjama, kad tų pačių, nes jie stebimi
vienos rūšies individuose, gyvenančiuose toje pat ribotoje vie­
tovėje, gali būti pavadinti individualiais skirtingumais. Nie­
kas negalvoja, kad visi tos pačios rūšies individai būtų tarsi
nulieti pagal tam tikrą vieną formą. Sie individualūs skirtin­
gumai mums turi labai didelę reikšmę, nes jie dažnai esti
paveldimi, tai kiekvienas galėjo patirti; taigi jie teikia medžia­
gos, kurią natūrali atranka veikia ir kaupia taip pat, kaip
žmogus kaupia bet kuria kryptimi individualius skirtingumus
naminiuose dariniuose, šie individualūs skirtingumai paprastai
liečia tokias dalis, kurias gamtininkai laiko nesvarbiomis, tačiau
daugybe faktų galėčiau patvirtinti, kad ir tokios dalys, kurias
tenka pripažinti svarbiomis fiziologiniu ar sistematiniu požiū­
riu, taip pat kartais įvairuoja tos pačios rūšies individuose. Aš
įsitikinęs, kad ir labiausiai prityręs gamtininkas nustebtų, ko­
124 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kią gausybę net svarbių sandaros dalių kintamumo atvejų ga­

lima pririnkti remiantis neabejotinais šaltiniais, kaip jų surin­
kau per daugelį metų. Nepamirština, kad sistematikai toli gra­
žu nesidžiaugia aptikę svarbių požymių kintamumą, ir kad ne­
daug tėra žmonių, kurie imtųsi kruopščiai tyrinėti ir lyginti
vidinius svarbius organus daugelyje tos pačios rūšies egzemp­
liorių. Niekas nebūtų tikėjęsis, kad vabzdžių pagrindinių nervų
išsišakojimas prie pat didžiojo centrinio mazgo būtų nevieno­
das tos pačios rūšies atstovuose; reikėtų manyti, kad tokio po­
būdžio pakitimai gali susidaryti tik nežymiai laipsniškai; vis
dėlto seras Dž. Labokas (Lubbock) parodė, kad šiuose pagrin­
diniuose Coccus genties nervuose pastebimas toks žymus kin­
tamumas, kad jį beveik galėtume lyginti su nevienodu medžio
stiebo šakojimusi. Galima dar pažymėti, kad šis gamtininkas-
mąstytojas parodė, jog kai kurių vabzdžių lervų raumenys toli
gražu nepasižymi vienodumu. Autoriai kartais samprotauja
ydingame rate, tvirtindami, kad, esą, svarbieji organai niekuo­
met nekinta ir neįvairuoja, nes iš tikrųjų šie autoriai svarbio­
mis laiko tokias dalis (kaip nedaugelis gamtininkų atvirai ir
prisipažįsta), kurios neįvairuoja; laikantis •ir tokio požiūrio,
žinoma, negalima surasti jokios svarbios dalies kitimo, įvaira-
vimo atvejo; tačiau, remiantis bet kuriuo kitu požiūriu, tokių
pavyzdžių būtų galima duoti nemaža.
Yra vienas be galo gluminantis dalykas, susijęs su indivi­
dualiais skirtingumais; turiu galvoje gentis, kurias vadiname
„protejinėmis" arba „polimorfinėmis"; jų rūšys pasižymi ne­
paprastai dideliu kintamumu. Dėl daugelio šių formų du gam­
tininkai vargiai besutartų, ar jas laikyti rūšimis, ar varietetais.
Kaip pavyzdį galima nurodyti Rubus, Rosa ir Hieracium gentis
augalų tarpe ir kai kurias vabzdžių bei moliuskų (Braehiopoda)
gentis. Daugelyje polimorfinių genčių kai kurios rūšys turi pas­
tovius ir apibrėžtus požymius. Gentys, kurios yra polimorfi-
nės viename krašte, išskyrus retas išimtis, esti polimorfinės ii'
kituose kraštuose, taip pat, sprendžiant pagal Braehiopoda
kriaukles, buvo polimorfinės ir ankstesniuose perioduose. Sie
faktai yra labai keblūs, nes verčia manyti, kad šitoks kinta­
mumas nepriklauso nuo gyvenimo sąlygų. Linkęs spėti, kad
bent kai kuriose polimorfinėse gentyse susiduriame su pakiti­
mais, kurie rūšiai nėra nei naudingi, nei nenaudingi, todėl jie
nepakliuvo į natūraliosios atrankos poveikį ir neįsitvirtino,
kaip tatai vėliau bus išaiškinta.
Tos pačios rūšies individuose, kaip tai kiekvienam žinoma,
dažnai esama sandaros skirtingumų, nepriklausančių nuo kiti­
mo, pavyzdžiui, įvairių gyvulių dviejų lyčių, vabzdžių dviejų
 II sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 125

ar trijų kastų nevaisingų patelių bei darbininkių ir daugelio

žemesniųjų gyvūnų nesubrendusių organizmų bei lervų tarpe.
Taip pat esama dimorfizmo ir trimorfizmo atvejų augaluose ir
gyvūnuose. Antai, p. Uolesas (WalIace), kuris pastaruoju me­
tu atkreipė dėmesį į šį reiškinį, parodė, kad Malajų archipe­
lage tam tikrų drugių rūšių patelės reguliariai atsiranda dvie­
jų ar net trijų ryškiai skirtingų formų, kurios nesti susijusios
tarpiniais varietetais. Fricas Miuleris (Fritz Müller) aprašė pa­
našius, tačiau dar nuostabesnius, atvejus kai kurių Brazilijos
vėžiagyvių patinėliuose, pavyzdžiui, Tanais patinėliai nuolat
pasitaiko dviejų įvairių formų, kurių viena turi stiprias ir skir­
tingo pavidalo žnyples, o kita — antenas, žymiai gausiau nu­
sagstytas uoslės plaukeliais. Nors daugumoje šių atvejų tokios
dvi ar trys augalų bei gyvūnų formos dabar nėra susijusios
laipsniškais perėjimais, tačiau, galimas dalykas, kad kadaise jos
buvo taip susijusios. Pavyzdžiui, p. Uolesas aprašo tam tikrą
drugių rūšį, kuriai vienoje saloje atstovauja daugelis varietetų,
susijusių tarpinėmis grandimis, o kraštinės grandys šioje gran­
dinėje labai panašios į dvi formas giminingos dimorfinės rūšies,
gyvenančios kitoje Malajų archipelago dalyje. Taip pat ir
skruzdėlių atskiros darbininkių kastos paprastai esti visiškai
skirtingos, tačiau kai kuriais atvejais, kaip vėliau matysime,
šios kastos tarpusavyje susijusios smulkiais, tarpinę padėtį už­
imančiais varietetais. Tas pat yra, kaip tatai stebėjau, ir kai
kuriuose dimorfiniuose augaluose. Žinoma, iš pradžių labai
stebina tas faktas, kad iš tos pačios drugio patelės vienu metu
gali išsivystyti trys skirtingos patelių formos ir vienas pati­
nas ar kad vienas hermafroditinis augalas iš tos pat sėklų dė­
žutės gali duoti tris skirtingas hermafroditines formas, turin­
čias trijų skirtingų rūšių piesteles it trijų ar net ir šešių skir­
tingų rūšių kuokelius. O tačiau tai tėra tik labiau išryškėję at­
vejai to paprasto fakto, kad patelė duoda dviejų lyčių, kurios
kartais nuostabiai viena nuo kitos skiriasi, palikuonis.

ABEJOTINOS RŪSYS
Formos, kuriose aiškiai pasireiškia rūšies savybės, kurios
tačiau yra labai panašios į kitas formas arba taip susijusios su
jomis laipsniškais perėjimais, kad gamtininkai nemėgsta jų iš­
skirti kaip atskiras rūšis, daugeliu atžvilgių mums yra ypač
svarbios. Turime pagrindo manyti, kad daugelis šių abejotinų
ir artimai tarpusavyje giminingų formų ilgą laiką pastoviai iš­
laiko savo savybes, — taip ilgai, kaip jas išlaiko, kiek tai mums
žinoma, ir gerosios, tikrosios rūšys. Praktikoje, kai gamtinin­
126 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kas tarpinėmis grandimis gali susieti kurias nors dvi formas,

i vieną jų jis žiūri kaip į kitos atmainą, labiau įprastinę, kar­
tais jau vien aukščiau aprašytąją laikydamas rūšimi, o kitą—-
atmaina. Tačiau kartais esti atvejų, kurių čia neskaičiuosiu,
kai susiduriame su dideliais sunkumais, spręsdami klausimą, ar
kurią nors formą galime laikyti kitos atmaina, — net jei tos
formos ir artimai susijusios tarpinėmis grandimis. Ne visada
šiuos sunkumus pašalina ir įprastinis tokiais atvejais aiškini­
mas, kad tarpinės formos esančios hibridinės prigimties. Ta­
čiau labai daugeliu atvejų viena forma esti laikoma kitos at­
maina ne todėl, kad tikrai būtų buvusios surastos tarpinės
grandys, o todėl, kad, vadovaudamasis analogijomis, stebėto­
jas mano arba dabar kur nors esant tokias tarpines formas,
arba anksčiau buvus, ir čia plačiai atsiveria durys abejonėms
ir spėliojimams.
Taigi, rodos, kad vienintelis dalykas, kuriuo vadovaujama­
si sprendžiant, ar kuri nors forma laikytina rūšimi ar atmaina
(varietetu), yra nuomonė gamtininkų, sugebančių sveikai
spręsti ir turinčių didelį prityrimą. Vis dėlto daugeliu atvejų
klausimas sprendžiamas gamtininkų balsų dauguma, nes ma­
ža tegalėtume nurodyti aiškiai išreikštų ir gerai žinomų atmai­
nų, kurias bent kai kurie kompetentingi teisėjai nebūtų laikę
rūšimis.
Kad tokios abejotinos prigimties atmainų toli gražu nereta,
vargiai begalima ginčyti. Palyginkite įvairias Didžiosios Brita­
nijos, Prancūzijos arba Jungtinių Amerikos Valstijų floras,
sudarytas įvairių botanikų, ir pamatysime, kiek nuostabiai
daug formų vienų botanikų laikoma geromis, aiškiomis rūši­
mis, o kitų — tik atmainomis. H. C. Uotsonas (Watson), kuriam
Jabai dėkingas už visokeriopą pagalbą, man sužymėjo 182
Didž. Britanijos augalus, į kuriuos paprastai žiūrima kaip į
atmainas, tačiau kai kurių botanikų jie buvo laikomi rūši­
mis; sudarinėdamas šį sąrašą, jis į jį neįtraukė daugelio men­
kesnių atmainų, kurios betgi kai kurių botanikų buvo pripa­
žintos rūšimis, ir visiškai praleido keletą labai polimorfinių
genčių. Gentims, kurioms priklauso polimorfiškiausios formos,
p. Babingtonas priskiria 251 rūšį, o p. Bentemas (Bentham) —
tik 112: skirtumas — 139 abejotinos formos! Gyvuliuose, kurie
poruojasi prieš kiekvieną gimdymą ir kurie gyvena labai pa­
slankų gyvenimą, abejotinų formų, vienų zoologų laikomų rū­
šimis, o kitų — varietetais, retai tegalima aptikti tame pat
krašte, tačiau viena nuo kitos atskirtose srityse jos esti įpras­
tinės. Kokia gausybė paukščių ir vabzdžių, gyvenančių Šiau­
rės Amerikoje bei Europoje ir labai menkai savo tarpe tesi­
 I! sk. KlTfMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 127

skiriančių, vieno žinomo gamtininko buvo pripažinta neabejo­

tinomis rūšimis, o kito — varietetais, arba, kaip jie dažnai va­
dinami, geografinėmis rasėmis! Uolesas (Wallace) keliuose
vertinguose darbuose apie įvairius gyvūnus, ir ypač apie dru­
gius, gyvenančius Didžiojo Malajų archipelago salose, nurodo,
kad juos galima pavadinti: varijuojančios formos, vietinės
formos, geografinės rasės, arba geografiniai porūšiai, ir tikro­
sios pavaduojančios rūšys. Pirmosios, arba varijuojančios,
formos labai nevienodos tos pačios salos ribose. Vietinės for­
mos yra palyginti pastovios ir jos skirtingos kiekvienoje at­
skiroje saloje, bet, jeigu jas visas iš daugelio salų palygin­
tume tarpusavyje, skirtumai pasirodo esą tokie menki ir laips­
niški, kad neįmanoma jų nusakyti arba aprašyti, nors tuo pat
metu kraštutinės formos yra pakankamai skirtingos. Geogra­
finės rasės, arba geografiniai porūšiai, yra visiškai apibrėžtos
ir izoliuotos vietinės formos; tačiau kadangi jos viena nuo ki­
tos nesiskiria ryškiai pastebimais ir svarbiais požymiais, „tai,
norint nustatyti, kurią jų reikia laikyti rūšimi ir kurią atmai­
na (varietetu), išskyrus asmenišką nuomonę, nėra jokio kito
kriterijaus". Pagaliau pavaduojančios rūšys kiekvienos salos
gamtos ekonomikoje užima tą pačią vietą kaip ir- lokalinės
formos ir porūšiai; bet kadangi jos viena nuo kitos skiriasi
žymiai labiau negu skiriasi savo tarpe vietinės formos arba
porūšiai, tai beveik visų gamtininkų yra laikomos tikromis
rūšimis. Vis dėlto negalima pateikti jokio tikro kriterijaus va­
rijuojančioms formoms, vietinėms rūšims, porūšiams ir pava­
duojančioms rūšims išskirti.
Prieš daugelį metų, pats lygindamas arba stebėdamas, kaip
kiti lygino paukščius iš artimų kaimyninių Galapagų archi­
pelago salų tarpusavyje, taip pat ir su Amerikos žemyno
paukščiais, aš labai nustebau, koks visiškai neapibrėžtas ir
kaip savavališkai nusakomas yra skirtumas tarp rūšies ir at­
mainos. Madeiros mažosios grupės salelėse yra daug vabz­
džių, kurie puikiame p. Uolastono (Wollaston) darbe yra lai­
komi varietetais, tačiau daugelis entomologų juos tikriausiai
pripažintų atskiromis rūšimis. Net Airijoje esama nedaugelio
gyvūnų, kurie dabar visų pripažįstami varietetais, tačiau kai
kurie zoologai juos laiko rūšimis. Kai kurie prityrę ornitolo­
gai mūsų britų raudonąjį teterviną laiko tik ryškiai išsiskirian­
čiu norvegiškosios rūšies varietetu, bet daugumas jį pripažįsta
neabejotina, Didžiajai Britanijai būdinga, rūšimi. Didelis nuo­
tolis tarp dviejų abejotinų formų gyvenamųjų kraštų duoda
pagrindo daugeliui gamtininkų jas laikyti atskiromis rūšimis;
tačiau kyla klausimas, kokį nuotolį tokiu atveju reikia laikyti
128 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pakankamu; jei nuotolis tarp Amerikos ir Europos yra tikrai

pakankamas, tai ar jis bus pakankamas tarp Europos ir Azorų,
Madeiros arba Kanarų salų, arba tarp atskirų šių mažų archi­
pelagų salelių?
B. D. Uolšas (Walsh), žinomas Jungtinių Amerikos Valsti­
jų entomologas, yra aprašęs tai, ką jis pavadino fitofaginiais
varietetais ir fitofaginėmis rūšimis. Daugumas augalais min­
tančių vabzdžių laikosi kurios vienos augalų veislės arba ku­
rios vienos augalų grupės; kai kurie maitinasi, nedarydami
skirtumo, įvairiais augalais, bet ryšium su tuo juose nepasi­
reiškia kokių nors pakitimų. Tačiau kai kuriais atvejais skir­
tinguose augaluose aptinkami vabzdžiai, kaip tatai stebėjo
Uolšas, kurie lervos ar subrendusio organizmo būklėje, arba ir
vienu, ir antru atveju turi nežymius, tačiau pastovius spalvos,
didumo bei jų išskiriamų medžiagų skirtingumus. Vienais at­
vejais tokių nežymių skirtingumų turėjo tik patinėliai, kitais —
ir patinėliai, ir patelės. Kai skirtumai kiek labiau išryškėja ir
paliečia abi lytis ir visokio amžiaus individus, šias formas visi
entomologai laiko aiškiomis rūšimis. Tačiau nė vienas stebė­
tojas negalėtų nustatyti kam nors kitam, net jeigu pats sau ir
galėtų, kurias fitofagines formas reikia vadinti rūšimis ir ku­
rias— varietetais.. Uolšas varietetais laiko tokias formas, apie
kurias galima spėti, kad jos laisvai savo tarpe kryžmintųsi, o
tokias, kurios, matyt, neteko tokio gebėjimo, laiko rūšimis. Ka­
dangi skirtumai priklauso nuo to, kad vabzdžiai ilgą laiką mi­
to skirtingais augalais, tai negalima nė laukti, kad atskiras for­
mas rišančios tarpinės grandys galėtų dabar būti surastos. Tai­
gi gamtininkas netenka savo geriausios gairės, spręsdamas klau­
simą, ar abejotiną formą laikyti varietetu, ar rūšimi. Tas pat
neišvengiamai atsitinka ir su artimai giminingais organizmais,
kurie gyvena atskiruose kontinentuose bei salose. Kita vertus,
jei gyvūnas arba augalas yra paplitęs tame pačiame kontinen­
te arba gyvena daugelyje to paties archipelago salų ir skirtin­
gose srityse esti atstovaujamas įvairių formų, tai visuomet ga­
lime tikėtis rasti tarpines grandis, siejančias kraštutines for­
mas vieną su kita, ir tada tos formos laikomos varietetais.
Nedaugelis gamtininkų teigia, kad gyvūnuose nebūna at­
mainų, varietetu; bet užtat tie patys gamtininkai mažiausią
skirtumą jau laiko rūšiniu skirtumu; o kai ta pati forma ap­
tinkama dviejuose vienas nuo kito nutolusiuose kraštuose
arba skirtingose geologinėse formacijose, jie tvirtina, esą dvi
skirtingos rūšys slypinčios vienodu pavidalu. Taigi terminas
„rūšis" tampa tik bergždžia atitrauktinė sąvoka, kuria pažy­
mima bei turima galvoje atskiras tvėrimo aktas. Iš tikrųjų yra
 II sk. KITIMAS NATDRAUOJE BŪSENOJE 129

taip, kad daugelis formų, kurias vieni labai kompetentingi ži­

novai pripažįsta atmainomis, visais savo savitumais taip pa­
našios į rūšis, kad kiti kompetentingi žinovai jas ir laiko
rūšimis. Bet svarstyti klausimą, ar jas vadinti rūšimis, ar atmai­
nomis, kol visų nepripažintas šių terminų apibrėžimas, reikš­
tų tik veltui žodžius svaidyti.
Daugelis stipriai išryškėjusių atmainų ar abejotinų rūšių
atvejų yra verti dėmesio, nes, stengiantis nustatyti jų takso­
nominę padėtį, buvo iškelti kai kurie įdomūs geografinio pa­
siskirstymo, analoginio kitėjimo, hibridizacijos ir kt. argumen­
tai; tačiau vietos stoka man neleidžia jų čia svarstyti. Nėra
abejonės, kad, nuodugniai tyrinėdami, daugeliu atvejų gamti­
ninkai prieis vieningą nuomonę abejotinų rūšių taksonomi­
nės padėties klausimu. Tačiau reikia pastebėti, kad kaip tik
geriausiai ištirtuose kraštuose randame didžiausią jų skaičių.
Man įstrigdavo tas faktas, kad jei kuris gyvūnas ar augalas
natūralioje būsenoje yra labai naudingas žmogui ar dėl kurios
nors priežasties patraukia jo dėmesį, tai beveik visais tokiais
atvejais jis pažymėtas kaip atmaina, varietetas. Negana to,
šios atmainos kai kurių mokslininkų dažnai bus laikomos rūši­
mis. Imkime paprastą ąžuolą, kaip kruopščiai jis buvo ištir­
tas! Ir vis dėlto vienas vokiečių mokslininkas išskyrė daugiau
kaip tuziną rūšių iš tų formų, kurios beveik visų kitų botani­
kų laikomos atmainomis; o Anglijoje, remdamiesi didžiau­
siais botanikos autoritetais bei praktikos žinovais, galime tvir­
tinti, kad bekotis ir paprastasis ąžuolas (Quercus sessiliiloia ir
Quercus pedunculata) yra dvi gerai atskirtos rūšys, ir, prie­
šingai, tvirtindami, kad tai — tik dvi atmainos.
Nurodysiu čia puikų, neseniai išleistą A. de Kandolio
(A. de Candolle) veikalą apie viso pasaulio ąžuolus. Niekas ir
niekad neturėjo gausesnės medžiagos rūšims išskirti ir nedo­
rojo jos stropiau bei įžvalgiau, kaip šis mokslininkas. Pirmiau­
sia jis smulkiai pateikia gausybę visų tų sandaros bruožų, ku­
rie įvairuoja atskirose rūšyse, ir skaičiais įvertina šių įvaira-
vimų santykinį dažnumą. Jis išvardija apie tuziną požymių,
kurie gali įvairuoti net toje pačioje šakoje — kartais ryšium
su am žiumi arba išsivystymo laipsniu, o kartais ir be jokios
aiškios priežasties. Tokie požymiai, žinoma, neįeina į rūšies
požymių kategoriją, tačiau jie, kaip pastebi atsiliepdamas apie
šį veikalą Aza Grejus (Asa-Gray), paprastai esti naudojami
rūšių apibrėžimuose. De Kandolis toliau paaiškina, kad rūšimis
jis laiko formas, kurios viena nuo kitos skiriasi tokiais požy­
miais, kurie niekuomet neįvairuoja tame pačiame medyje ir
niekuomet nėra susiję tarpinio pobūdžio požymiais.. Po tokio
130 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

aptarimo, didžiulio darbo vaisiaus, jis daro aiškią pastabą:

„Klysta tie, kurie kartoja, kad didesnė dalis mūsų rūšių esą
aiškiai viena nuo kitos atsiribojusios ir kad abejotinos rūšys
tesudarančios tik menką mažumą. Tatai galėjo atrodyti teisin­
ga tol, kol kuri nors gentis nebuvo pakankamai pažinta ir kol
jos rūšys, nustatytos remiantis nedaugeliu pavyzdžių, tebuvo,
galima sakyti, laikinos. Vos tik pradedame jas geriau paginti,
tuoj iškyla tarpinės formos, ir kyla abejonės dėl rūšių ribų".
Jis taip pat priduria, kad kaip tik geriausiai pažįstamos rūšys
pasižymi didžiausiu savaiminių atmainų ir poatmainių (subva-
rietetų) skaičiumi. Pavyzdžiui, Ouercus robur yra dvidešimt aš­
tuonios atmainos; jos visos, išskyrus šešias, susitelkia trijuo­
se porūšiuose, būtent, O- pedunculata, sessiliilora ir pubescens.
Formos, kurios sieja šiuos tris porūšius, yra palyginti retos, ir,
kaip vėl pastebi Aza Grejus, jei šios siejančios formos, kurios
dabar retos, visiškai išnyktų, tai trys porūšiai turėtų tokj pat
savitarpio ryšį, kokį turi keturios ar penkios laikinai pripa­
žintosios rūšys, glaudžiai besitelkiančios aplink tipingąjį Quer-
Ciis tobur. Pagaliau de Kandolis pripažįsta, kad iš 300 rūšių,
kurios jo veikale Prodromus1 bus nurodytos kaip priklausan­
čios ąžuolinių šeimai, bent du trečdaliai yra laikinos, provizo­
rinės rūšys, atseit, nėra žinoma, ar jos tikrai atitinka aukščiau
duotąjį tikrosios rūšies apibrėžimą. Reikia pridurti, kad de Kan-
dolis nebetiki, jog rūšys — nekintami tvariniai, o prieina iš­
vadą, kad „kilmės vieningumo teorija yra pati natūralioji" ir
„labiau atitinka žinomus paleontologijos, augalų ir gyvūnų
geografijos, anatomijos ir klasifikacijos faktus”.
Kai jaunas gamtininkas pradeda tirti visai jam nežinomų
organizmų grupę, tai pirmiausia jis labai suglumsta, kuriuos
skirtingumus taikyti rūšių išskyrimui ir kuriuos — atmainų, nes
jis nieko nežino, kokio masto ir pobūdžio įvairavimo esama
šioje grupėje; tai bent jau parodo, kad tam tikras įv a ira v i-
mas — labai paplitęs reiškinys. Tačiau jei jis sutelks dėmesį
ties viena kurio nors krašto klase, tai netrukus prieis atitin­
kamą išvadą, kur priskirti daugumą abejotinų formų. Aplamai
jis bus linkęs išskirti daug rūšių, nes, kaip ir aukščiau minė­
tuosius karvelių bei naminių paukščių mėgėjus, jį bus pavei­
kusi toji formų įvairovė, su kuria jis nuolat susiduria tyrimų
metu, o šalia to, dar maža turės žinių apie analoginį kitimą
kitose grupėse ir kituose kraštuose, tokios žinios padarytų
pataisų jo pirmuosiuose įspūdžiuose. Plečiant stebėjimus, jam

1 Prodromus yra sutrumpintas de Kandolio veikalo ,,Prodromus systema-

tis natūralia regnt vegetabllis" pavadinimas. — Vert.
 II sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 131

pasitaikys vis daugiau keblių atvejų, nes susidurs su didesniu

skaičiumi artimai tarp savęs susijusių formų. Dar labiau pra-
plėsdamas savo stebėjimus, jis pagaliau pats sugebės išsiaiš­
kinti visus tokius atvejus, bet tatai jam pavyks tik pripažinus,
kad esama didelio formų kitimo, įvairavimo, o šio pripažinimo
teisingumą kiti gamtininkai neretai ginčys. Jei jis imsis tirti ar­
timas formas, gautas iš tokių kraštų, kurie šiuo metu nesusi­
siekia, o tokiu atveju nesitikės rasiąs tarpinių grandžių, tai
bus priverstas remtis beveik vien tik analogijomis, ir sunku­
mai pasieks didžiausią laipsnį.
Iki šiol tikrai nėra nustatyta aiškios ribos tarp rūšies ir po­
rūšio, t. y. tokių formų, kurios, kaip mano kai kurie gamtinin­
kai, labai priartėja prie rūšies, tačiau ne visai tokį laipsnį pa­
siekia, arba — tarp porūšio ir aiškiai išreikštos atmainos, arba
vėl — tarp silpniau išreikštos atmainos ir individualinių skir­
tingumų. Sie skirtingumai siejasi vieni su kitais, nejučiomis
susiliedami į vieną eilę, o eilės mums sudaro tikro perėjimo
įspūdį.
Taigi individualius skirtingumus, nors jie sistematikams ir
nelabai įdomūs, laikau labai svarbiais, nes jie yra pirmieji
žingsniai į tas nežymias atmainas, kurias jie vos tesiteikia
pažymėti gamtamokslio veikaluose. Atmainas, šiek tiek labiau
išryškėjusias ir pastovesnes, laikau žingsniais į dar labiau išsi­
skiriančias ir pastovesnes atmainas, o pastarąsias — žingsniais
į porūšius ir pagaliau į rūšis. Perėjimas iš vienos skirtingumo
pakopos į kitą daugeliu atvejų galėjo įvykti paprastu būdu dėl
organizmo prigimties ir ilgą laiką jį veikusių skirtingų fizi­
nių sąlygų; tačiau, turėdami galvoje svarbesnius, prisitaikomo
pobūdžio požymius, galime tikrai manyti, kad perėjimai iš
vienos skirtingumo pakopos į kitą vyko dėl natūraliosios at­
rankos telkiamojo veikimo, — kaip tatai vėliau bus išaiškin­
ta,— taip pat ir dėl padidėjusio organų naudojimo ar nenau­
dojimo. Todėl gerai išryškėjusią atmainą (varietetą) galima
pavadinti užsimezgančia rūšimi; kiek šitoks teigimas pagrįs­
tas, bus galima spręsti iš daugelio svarių faktų ir samprota­
vimų, kurie pateikiami visame šiame veikale.
Nereikia manyti, kad visos atmainos, arba Užsimezgančios
rūšys, pasiekia rūšies laipsnį. Jos gali išmirti arba likti kaip
atmainos per labai ilgą periodą, kaip tatai nurodo Uolastonas
(Wollaston), kalbėdamas apie kai kurias Madeiros iškastinių
gėlųjų vandenų moliuskų atmainas, o Gastonas de Saporta—
apie augalus. Jei atmaina suklestėtų taip, kad savo kiekiu pra­
lenktų tėvinę rūšį, tai ji būtų laikoma rūšimi, o rūšis — atmai­
na, arba atmaina galėtų nustelbti ir išnaikinti tėvinę rūšį, arba
 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

abi galėtų gyventi kartu, ir abi būtų laikomos nepriklausomo­

mis rūšimis. Tačiau prie šio klausimo vėliau dar grįšime.
Taigi laikau, kad „rūšies" terminas pasirinktas savavališ­
kai, dėl patogumo, vienas į kitą labai panašių individų rinki­
niui žymėti, ir manau, kad iš esmės jis nesiskiria nuo termino
„atmaina", „varietetas", taikomo mažiau atsiskiriančioms ir
menkiau nusistovėjusioms formoms. Taip pat ir terminas „at­
maina" („varietetas"), palyginus su paprastais individualiais
skirtingumais, irgi taikomas savavališkai, dėl patogumo.

SMARKIAI PAPLITUSIOS, DAŽNAI UŽTINKAMOS

IR ĮPRASTINES RŪSYS LABIAUSIAI KINTA
Vadovaudamasis teoriniais samprotavimais, galvojau, kad
Įdomių išvadų apie labiausiai kintančių, įvairuojančių rūšių
prigimtį bei saitus būtų galima gauti surašant iš atskirų gerai
apdorotų florų visas atmainas. Iš pradžių reikalas atrodė pa­
prastas, tačiau Uotsonas (Watson), kuriam esu labai dėkingas
už vertingus nurodymus ir pagalbą šiuo reikalu, greit mane
įtikino, kad čia esama daug sunkumų; vėliau tą pat, dar griež­
tesne prasme pareiškė ir dr. Hukeris (Hooker). Šiuos sunku­
mus paliksiu aptarti ateityje numatomame darbe, kur bus ir
sąrašai su pažymėtais įvairuojančių rūšių santykiniais kiekiais.
Dr. Hukeris man leidžia dar pridurti, kad, atidžiai perskaitęs
mano rankraštį ir peržiūrėjęs lenteles, jis mano, kad toliau ma­
no pateikiamos išvados yra visiškai pagrįstos. Tačiau šis da­
lykas, kurį čia tenka išdėstyti labai trumpai, yra gana painus,
ir nebuvo galima apseiti nenurodant „kovos dėl būvio", „požy­
mių išsiskyrimo" ir kitų dalykų, kurie dar bus nagrinėjami
vėliau.
A. de Kandolis ir kiti parodė, kad labai paplitę augalai pa­
prastai turi atmainas, ir šito buvo galima laukti, nes jie esti
veikiami skirtingų fizinių sąlygų ir turi rungtis su skirtingomis
gyvųjų būtybių grupėmis (o tai, kaip vėliau matysime, yra
lygiai tokia pat svarbi ar net ir svarbesnė aplinkybė). Tačiau
mano lentelės, be to, rodo, kad bet kurioje ribotoje srityje
Įprastinės rūšys, t. y. turinčios daugiausia individų, ir rūšys,
dažniausiai toje srityje aptinkamos (tatai reikia skirti nuo di­
delio paplitimo, o kai kuriuo atžvilgiu ir nuo įprastinės rūšies
sąvokos), duoda pakankamai ryškias, kad jas būtų galima pa­
žymėti botanikos veikaluose, atmainas. Vadinasi, labiausiai
klestinčios, arba, kaip jas galima pavadinti, vyraujančios rū­
šys, tos, kurios labai paplitusios, gausiausiai jų gyvenamoje
•srityje aptinkamos ir turi daugiausia individų — dažniausiai
 Il sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 133

duoda gerai išreikštas atmainas, arba, mano požiūriu, užsimez­

gančias rūšis. Ir tai, gal būt, buvo galima pramatyti; kadangi
atmainos, kad tokiu ar tokiu laipsniu galėtų įsitvirtinti, būti­
nai turi rungtis su kitais krašto gyventojais, tai rūšys, kurios
jau yra vyraujančios, tikriausiai duos palikuonis, kurie nors ir
bus kiek — nežymiai — pakitę, tačiau vis tik paveldės tuos pri­
valumus, kurių dėka jų tėvai įsivyravo, pralenkdami savo tė­
vynainius. Kalbėdamas apie vyravimą, turiu galvoje tik to­
kias formas, kurios vienos su kitomis konkuruoja, o ypač tos
pačios genties arba klasės narius, turinčius panašų gyvenimo
būdą. Individų gausumo atžvilgiu, kitaip tariant, tuo atžvilgiu,
kad rūšis yra įprastinė, lyginami, aišku, tik tos pačios grupės
nariai. Kurį nors aukštesnįjį augalą galima pavadinti vyrau­
jančiu, jei jis yra gausiau atstovaujamas ir dažniau aptinka­
mas negu kiti to paties krašto augalai, augą maždaug tokiose
pat sąlygose. Toks augalas nebus mažiau vyraujantis dėlto,
kad šalimais koks nors vandenyje gyvenąs siūlinis dumblis
arba koks parazitinis grybas yra kur kas gausiau atstovauja;
mi ir dažniau aptinkami. Tačiau, jei tas siūlinis dumblis ar pa­
razitinis grybas pralenkia čia nurodytąja prasme jiems arti­
mas formas, tai jie bus savo klasėje vyraujantieji.

KIEKVIENAME KRAŠTE DIDESNIŲ GENČIŲ RŪŠYS

KINTA DAŽNIAU NEGU MAŽESNIŲ GENČIŲ RŪŠYS •
Jei kurio nors krašto augalus, aprašytus bet kurioje flo­
roje, suskirstytume į dvi lygias grupes taip, kad į vieną iš jų
patektų didesnių genčių (t. y. tokių, kurios apima daug rūšių)
atstovai, o į kitą — mažesnių, tai paaiškės, kad pirmojoje gru­
pėje esama kiek didesnio skaičiaus visiškai įprastinių ir dažnai
aptinkamų, vadinasi, vyraujančių rūšių. Tatai buvo galima nu­
matyti; jau vien tas faktas, kad kuriame nors krašte gyvena
daugelis tos pačios genties rūšių, rodo, jog to krašto organi­
nėje ar neorganinėje aplinkoje esama kažko palankaus tai
genčiai; vadinasi, galime tikėtis, kad didesnėse gentyse, t. y.
tokiose, kuriose yra daug rūšių, susidursime su palyginti di­
desniu vyraujančių rūšių kiekiu. Tačiau yra tiek daug prie­
žasčių, dėl kurių šie duomenys gali pasidaryti neaiškūs, kad
nustebau radęs savo lentelėse nors ir nedidelę persvarą di­
desnių genčių pusėje. Nurodysiu čia tik dvi tokio neaiškumo
priežastis. Gėlųjų vandenų ir druskožemių augalai paprastai
esti labai paplitę ir dažnai aptinkami, tačiau tai, matyt, sie­
jasi su jų augimo vietų pobūdžiu ir maža teturi ryšio arba ir
jokio ryšio neturi su genties, kuriai toji rūšis priklauso, apim­
134 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

timi. Be to, žemos organizacijos augalai paprastai yra pasklidę

žymiai plačiau kaip aukštesnės organizacijos, ir čia taip pat ne­
sama glaudaus ryšio su genties apimtimi. Žemesnės organiza­
cijos augalų smarkaus paplitimo priežastį panagrinėsime sky­
riuje apie geografinį paplitimą.
Laikydamas rūšis tik stipriai išryškėjusiomis ir aiškiai api­
brėžtomis atmainomis, iš anksto spėjau, kad kiekviename kraš­
te didesnių genčių rūšys turėtų atmainas duoti dažniau negu
mažesnių genčių rūšys, nes visur, kur tik susidarė daug arti­
mai giminingų rūšių (t. y. tos pačios genties rūšių), turi apla­
mai ir dabar vykti daugelio atmainų bei užsimezgančių rūšių
susidarymas. Kur yra daug suaugusių medžių, ten tikimės
rasti ir jaunų medelių. Kur kitimo dėka susidarė daug tos pa­
čios genties rūšių, ten būta palankių kitimui aplinkybių; va­
dinasi, galime tikėtis, kad aplinkybės aplamai ir toliau bus
palankios kitimui. Kita vertus, jei kiekvieną rūšį laikysime
esant atskiro tvėrimo akto išdava, tada nematyti jokios aiš­
kios priežasties, kodėl daug rūšių turinčiose grupėse atmainų
esama daugiau negu mažai rūšių turinčiose.
Norėdamas patikrinti, ar toks spėjimas teisingas, dvylikos
kraštų augalus ir dviejų sričių kietasparnius vabzdžius suskirs­
čiau į dvi beveik lygias grupes: didesnių genčių rūšis vienoje
pusėje, mažesnių— kitoje pusėje, ir visais atvejais pasitvir­
tino tai, kad didesnių genčių pusėje atmainas turėjo didesnis
rūšių nuošimtis negu mažesnių genčių pusėje. Be to, didesnių
genčių rūšys, kuriose esama atmainų (varietetų), visuomet pa­
sižymi vidutiniškai didesniu atmainų kiekiu negu mažųjų
genčių rūšys. Abiem atvejais šie rezultatai gaunami ir skirsty­
mą atlikus kiek kitaip bei išėmus iš lentelių visas mažąsias
gentis, būtent, tokias, kuriose tesama nuo vienos iki keturių
rūšių. Šių faktų prasmė visai aiški, jei pripažinsime, kad rū­
šys yra tik griežtai išryškėjusios ir pastovios atmainos; visur,
kur susidarė daug tos pačios genties rūšių arba kur rūšių ga­
myba, jei taip galima pasakyti, vyko gerai, ten aplamai tu­
rėtume rasti tą gamybą ir dabar tebevykstant, juo labiau, kad
yra visiškas pagrindas manyti, jog naujų rūšių susidarymas
vyksta iš lėto. Ir toks manymas visiškai pasiteisina, jei atmai­
nas laikysime užsimezgančiomis rūšimis, nes iš mano lentelių
paaiškėja toji bendra taisyklė, kad visur, kur gentyje yra su­
sidarę daug rūšių, tose rūšyse esama ir daugiau negu viduti­
niškai atmainų, t. y. užsimezgančių rūšių. Tatai nereiškia, kad
visos didelės gentys dabar smarkiai tebekinta ir kad tokiu bū­
du daugėja jų rūšių ar kad jokia maža gentis dabar nebekinta
ir nebedidėja; toks faktas būtų pragaištingas manajai teorijai,
 II sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 135

nes geologija mums aiškiai byloja, kad mažos gentys ilgainiui

dažnai žymiai išaugdavo, o didelės gentys dažnai pasiekdavo
savo dydžio maksimumą, paskui menkėdavo ir išnykdavo. Mes
tik norėjome parodyti, kad tais atvejais, kai gentyje susidarė
daug rūšių, aplamai ir dabar daug jų tebesusidaro, ir tatai ne­
abejotinai pasitvirtina.

DAUGELIS DIDESNĖMS GENTIMS PRIKLAUSANČIŲ RŪSIŲ —

PANAŠIOS Į ATMAINAS TUO ATŽVILGIU, KAD YRA LABAI
ARTIMAI, TAČIAU NEVIENODAI VIENA KITAI
GIMININGOS IR RIBOTAI PAPLITUSIOS
Didelėms gentims priklausančių rūšių ir jų pažymėtųjų at­
mainų tarpe esama ir kitokių santykių, į kuriuos verta atkreip­
ti dėmesį. Jau matėme, kad nėra jokio tikro kriterijaus, kuriuo
vadovaudamiesi galėtume rūšį atskirti nuo aiškiai išreikštos
atmainos; ir kai tarp abejotinų formų nesurandama tarpinių
grandžių, tai gamtininkai, darydami išvadas, priversti vadovau­
tis tarp tų formų pasireiškiančių skirtingumų dydžiu, spręs­
dami iš analogijos, ar esamas skirtingumo dydis pakankamas,
kad vieną iš tų formų arba jas abi būtų galima pakelti iki rū­
šies laipsnio. Vadinasi, skirtingumo dydis yra labai svarbus
kriterijus sprendžiant klausimą, ar kurias dvi formas tenka
laikyti rūšimis ar tik atmainomis (varietetais). Betgi Frisas
(Fries) augalų atžvilgiu, o Vestvudas (Westwood) vabzdžių
atžvilgiu pastebėjo, kad didelėse gentyse skirtingumo dydis
tarp atskirų rūšių dažnai esti be galo mažas. Aš tatai sten­
giausi patikrinti apskaičiuodamas vidurkius ir, kiek galima
spręsti iš mano gautų nepilnų rezultatų, šioji nuomonė pasi­
tvirtina. Kreipiausi taip pat ir į keletą įžvalgių bei prityrusių
stebėtojų, ir, atidžiai apsvarstę klausimą, jie sutiko su šiąja
išvada. Taigi šiuo atžvilgiu didesnių genčių rūšys į atmainas
yra labiau panašios negu mažesnių genčių rūšys. Arba, kitaip
tariant, didesnėse gentyse, kuriose atmainų ir užsimezgančių
rūšių skaičius prašoka vidutiniškąjį skaičių, daugelis jau susi­
dariusių rūšių kai kuriuo atžvilgiu dar esti panašios į atmainas,
nes skirtingumo dydžiai jų tarpe mažesni už įprastinius skir­
tingumo dydžius.
Be to, didesnių genčių rūšys tarp savęs siejasi taip pat, kaip
ir kurios nors rūšies atmainos. Joks gamtininkas netvirtina,
kad visos kurios nors genties rūšys viena nuo kitos skiriasi
vienodai; jas paprastai galima grupuoti į pogenčius, į sekci­
jas arba į smulkesnes grupes. Kaip visai teisingai pastebėjo
136 ROSIU ATSIRADIMAS

Frisas, mažos rūšių grupės paprastai, nelyginant kokie palydo­

vai, telkiasi aplink kitas rūšis. O kas yra atmainos, variete-
tai, jei ne grupės formų, nevienodai tarp savęs susijusių ir
susitelkusių aplink kai kurias formas — savo tėvines rūšis?
Neabejotina, kad tarp atmainų ir rūšių yra vienas labai svar­
bus skirtumas, būtent: skirtingumo dydis tarp atmainų, paly­
ginus jas vieną su kita ar su jų tėvine rūšimi, yra kur kas
mažesnis negu tarp tos pačios genties rūšių. Tačiau, kai nagri­
nėsime tai, ką vadinu požymių išsiskyrimu, matysime, kaip
tas dalykas gali būti paaiškintas ir kaip mažesnio pobūdžio
atmainų skirtingumai yra linkę išaugti į didesnius rūšių
skirtingumus.
Yra dar vienas vertas pažymėti dalykas. Atmainos papras­
tai esti labai ribotai paplitusios. Šis teigimas iš tikrųjų tėra
ne kas kita, kaip triuizmas, t. y. savaime aiškus dalykas, nes
jei paaiškėtų, kad atmaina yra labiau paplitusi negu jos spė­
jamoji tėvinė rūšis, tai pavadinimus tektų sukeisti. Tačiau yra
pagrindo manyti, kad rūšys, kurios labai artimai giminingos ki­
toms rūšims ir tuo panašios j atmainas, dažnai esti labai ribo­
tai paplitusios. Pavyzdžiui, Uotsonas atidžiai paruoštame
Londone išėjusiame augalų kataloge (4-sis leidimas) man nu­
rodė 63 augalus, kurie ten pažymėti kaip rūšys, tačiau jis pats
juos laiko taip artimai giminingus kitoms rūšims, kad dėl jų,
kaip atskirų rūšių, laipsnio tenka abejoti; šios 63 tariamosios
rūšys vidutiniškai yra paplitusios 6,9 tų apygardų, į kurias
Uotsonas suskirstė Didžiąją Britaniją. O tame pačiame katalo1
ge nurodytosios 53 visų pripažįstamos atmainos yra paplitu­
sios maždaug 7,7 apygardų, tuo tarpu rūšys, kurioms priklauso
tos atmainos, paplitusios truputį daugiau negu 14,3 apygardų.
Taigi visų pripažįstamos atmainos vidutiniškai paplitusios
maždaug taip pat ribotai, kaip ir kitoms rūšims artimai gimi­
ningos formos, kurias p. Uotsonas man pažymėjo kaip abejo­
tinas rūšis, kurias tačiau beveik visi anglų botanikai pripažįs­
ta aiškiai išreikštomis, tikromis rūšimis.

SANTRAUKA
Taigi atmainas, varietetus nuo rūšių tegalima atskirti, pir­
ma, tik susekus tarpines jungiamąsias formas, antra, išryškėjus,
kad tarp jų yra tam tikras, neapibrėžto dydžio, skirtingumas,
nes dvi labai mažai viena nuo kitos tesiskiriančios formos
paprastai esti laikomos atmainomis, net jeigu jų ir negalima
betarpiškai vienos su kita susieti. Tačiau kokio dydžio skir­
tingumai būtini tam, kad kurioms nors dviem formoms pripa­
 II sk. KITIMAS NATŪRALIOJE BŪSENOJE 137

žintume rūšies laipsnį, — šitai neįmanoma nusakyti. Jei gen­

tys kuriame nors krašte turi didesnį negu vidutiniškas rūšių
skaičių, tai ir tų genčių rūšys turi didesnį negu vidutiniškas
atmainų skaičių. Didesnėse gentyse pasireiškia artimas, tačiau
nevienodas rūšių savitarpio giminingumas ir nedaug jų susitel­
kia aplink kitas rūšis. Rūšys, kurios labai artimai giminiuojasi
su kitomis rūšimis, matyt, yra ribotai paplitusios. Visais šiais
atžvilgiais didelių genčių rūšys labai atitinka atmainas. Ir šis
atitikimas visiškai suprantamas, jei rūšys atsirado tokiu būdu,
kad kadaise pačios buvo atmainos, tačiau jis visiškai neišaiš­
kinamas, jei rūšys yra nepriklausomi tvariniai.
Taip pat matėme, kad kaip tik labiausiai klestinčios bei vy­
raujančios didesnių genčių rūšys kiekvienoje klasėje sudaro
vidutiniškai didžiausią atmainų skaičių, o atmainos, kaip vė­
liau pamatysime, yra linkusios virsti naujomis, atskiromis rū­
šimis. Taigi didesnės gentys yra linkusios dar labiau didėti, ir
visur gamtoje tos gyvenimo formos, kurios dabar vyrauja,
linkusios dar labiau įsivyrauti, palikdamos daugelį pakitusių
ir vyraujančių palikuonių. Tačiau didžiosios gentys taip pat
esti linkusios susiskaidyti į mažesnes gentis, — kaip tai vyksta,
vėliau paaiškinsime. Taigi gyvybės formos visur kur pasaulyje
susiskirsto į grupes, priklausančias savo ruožtu kitoms grupėms.
 III S K Y R I U S

KOVA DEL BŪ V IO
Jos ryšys su natūraliąja atranka. — Sis terminas vartojamas pla­
čiąja prasme*— Geometrinė dauginimosi progresija. — Spartus
natūralizuotų gyvūnų ir augalų dauginimasis. — Dauginimąsi stab­
dančių kliūčių prigimtis. — Visuotinės varžybos. — Klimato po­
veikis. — Individų gausumo teikiama apsauga. — Gamtoje visur
pasireiškia sudėtingi santykiai tarp gyvūnų ir augalų. — Smar­
kiausia gyvenimo kova vyksta tarp tos pačios rūšies individų
ir atmainų; ji dažnai smarki tarp tos pačios genties rūšių. —
Organizmų tarpusavio santykiai — visų svarbiausi santykiai.

rieš pradėdamas aiškinti šio skyriaus klausimus, turiu

P padaryti kai kurias parengtines pastabas, kad parody­
čiau, kokio esama ryšio tarp kovos dėl būvio ir natūraliosio
atrankos. Ankstesniame skyriuje matėme, kad natūralioje bū­
senoje gyvosiose būtybėse pasireiškia tam tikras individualus
kintamumas; tiesą sakant, nemanau, kad tatai kada nors būtų
buvę ginčijama. Mums visai nesvarbu, ar rūšimis, ar porū­
šiais, ar atmainomis, varietetais vadinsime daugybę abejotinų
formų, pavyzdžiui, kad ir tuos du ar tris šimtus Britanijos flo­
ros abejotinų formų, — svarbu tai, kad išvis pripažįstama
esant ryškiai išreikštas atmainas. Tačiau vien tai, kad esama
individualaus kintamumo ir keleto ryškiai išreikštų atmainų,
nors ir reikalinga klausimui pagrįsti, vis dėlto maža tepadeda
suprasti, kaip rūšys atsiranda gamtoje. Kaip pasiekė tokį to­
bulumą visas šis nuostabus vienų organizmo dalių prisitaiky­
mas prie kitų ar prie gyvenimo sąlygų arba vienų gyvųjų bū­
tybių— prie kitų gyvųjų būtybių? Labai ryškūs tokio puikaus
tarpusavio atitikimo pavyzdžiai yra genys bei amalas ir ne
toks akivaizdus pavyzdys — menkas parazitas, įsikibęs į ke­
turkojo plauką ar į paukščio plunksną; tokį atitikimą matome
vandenyje narstančio vabalo sandaroje, Ieke aprūpintoje,
lengviausio vėjelio nešamoje sėkloje — žodžiu, matome pui­
kius prisiderinimus visur ir kiekvienoje organinio pasaulio
dalyje.

138
 III sk. KOVA DĖL BŪVIO 139

Be to, galima paklausti, kokiu būdu atmainos, kurias pa­

vadinau užsimezgančiomis rūšimis, pagaliau išvirto geromis
ir atsiribojusiomis rūšimis, kurios dauguma atvejų, aišku, ski­
riasi viena nuo kitos kur kas labiau negu tos pačios rūšies
atmainos? Kaip atsiranda grupės rūšių, kurios sudaro tai, kas
yra vadinama atskiromis gentimis, ir kurios skiriasi vienos
nuo kitų labiau negu tos pačios genties rūšys? Visi šie pada­
riniai, kaip aiškiau matysime sekančiame skyriuje, seka iš ko­
vos dėl gyvybės. Šios kovos dėka kitimai, kokie maži ir ko­
kių priežasčių bebūtų sukelti, jei tik jie bent kiek naudingi
kurios nors rūšies individams jų be galo painiuose santykiuose
su kitomis gyvomis būtybėmis bei su fizinėmis gyvenimo są­
lygomis, pasitarnaus tokių individų išsaugojimui ir dauguma
atvejų bus perteikti palikuonims. Sie palikuonys taip pat tu*
rėš daugiau tikimumo išlikti gyvi, nes iš daugelio periodiškai
gemančių bet kurios rūšies individų tik nedaugelis telieka
gyventi. Sį pradmenį, kurio dėka kiekvienas nedidelis kitimas,
jei tik jis naudingas, yra išsaugojamas, pavadinau natūraliąja
atranka, tuo norėdamas pažymėti jo ryšį su žmogaus gebėjimu
daryti atranką. Tačiau Herberto Spenserio dažnai vartojamas
posakis „labiausiai prisitaikiusiojo išlikimas" yra tikslesnis,
o kartais ir vienodai patogus. Matėme, kad atrankos dėka
žmogus tikrai gali pasiekti gerų rezultatų ir gyvąsias būtybes
pritaikyti savo poreikiams, kaupdamas nežymius, bet naudin­
gus kitimus, kuriuos jam teikia gamta. Tačiau natūralioji at­
ranka, kaip vėliau pamatysime, yra galia, visada pasiruošusi
veikti ir taip begaliniai pralenkianti silpnas žmogaus pastan­
gas, kaip gamtos kūriniai pralenkia meno kūrinius.
Dabar kiek smulkiau panagrinėsime kovos dėl būvio klau­
simą. Mano busimajame darbe šis dalykas, kaip jis to ir ver­
tas, bus plačiau išdėstytas. Vyresnysis de Kandolis ir Lajelis
išsamiai ir su filosofišku gilumu nurodinėjo, kad visos orga­
ninės būtybės turi atlaikyti smarkias varžybas. Augalų atžvil­
giu niekas šio dalyko nenagrinėjo taip gyvai ir supratingai,
kaip U. Herbertas (W. Herbert), Mančesterio dekanas,— ma­
tyti, savo gilių žinių sodininkystės srityje dėka. Nieko nėra
lengviau kaip žodžiais pripažinti, kad tikrai vyksta visuotinė
kova dėl būties, ir nieko sunkiau — bent aš tatai patyriau, —
kaip visą laiką turėti šią išvadą galvoje. Tačiau jeigu ji ne­
persunks perdėm mūsų galvosenos, visa gamtos ekonomika,
su įvairiais pasiskirstymo, retumo, nykimo ir kitimo faktais,
bus mums miglota arba mes ją visiškai klaidingai suprasime.
Gamta mums atrodo spindinti džiaugsmu; dažnai matome mais­
to perteklių, nematome arba užmirštame, kad paukščiai, nerū­
140 ROBlŲ ATSIRADIMAS

pestingai čiulbantieji aplink mus, daugiausia minta vabzdžiais

ir sėklomis, taigi nuolat naikina gyvybę; užmirštame, kaip
dažnai tie giesmininkai ar jų kiaušiniai ir jaunikliai naikinami
plėšriųjų paukščių bei žvėrelių; ne visada turime galvoje, kad
jei šiuo metu esama maisto pertekliaus, tai tatai dar nereiškia,
jog taip esti kiekvienais metais ir visais metų laikais.

„KOVOS DĖL BŪVIO" TERMINAS

VARTOJAMAS PLAČIĄJA PRASME
Turiu įspėti, kad šį terminą vartoju plačia ir metaforine
prasme, juo apimdamas vienos būtybės priklausomybę nuo ki­
tos, taip pat ir turėdamas galvoje (o tai dar svarbiau) ne tik
atskiro individo gyvenimą, bet ir tai, kad jam pasisekė palikti
palikuonis. Du šunų (Canis) genties gyvūnai bado metu, tikrai
galima sakyti, kovoja, rungiasi vienas su kitu dėl maisto, taigi
ir dėl gyvybės. Tačiau ir apie augalą, augantį kur nors dy­
kumos pakraštyje, sakoma, kad jis kovoja dėl gyvybės su
sausra, nors tiksliau būtų sakyti, kad jis yra priklausomas
nuo drėgmės. Apie augalą, prinokinantį per metus tūkstantį
sėklų, iš kurių vidutiniškai tik viena duoda naują subrendusį
augalą, tikrai.galime sakyti, kad jis rungiasi su tokiais kaip
jis ir kitais, jau dengiančiais tą plotą, augalais. Amalas yra
priklausomas nuo obelies ir nedaugelio kitų medžių, tačiau
nebūtų visai tikslu sakyti jį kovojant su tais medžiais tik dėl
to, kad tuo atveju, kai viename medyje per daug išauga šių
parazitų, šis medis silps ir žus. Tačiau daugelį amalo sėjinukų,
augančių kartu toje pačioje šakoje, visiškai tikrai galime tarti
kovojant vieną su kitu. Kadangi amalą platina paukščiai, tai
nuo jų priklauso jo gyvavimas, ir metaforine prasme galime
tarti, kad, viliodamas paukščius lesti, o kartu ir platinti jo
sėklas, jis kovoja su kitais, vaisius nokinančiais augalais. Šio­
mis įvairiomis prasmėmis, kurios pereina viena į kitą, aš dėl
patogumo vartoju bendrą posakį „kova dėl būvio".

GEOMETRINĖ DAUGINIMOSI PROGRESIJA

Kova dėl būvio neišvengiamai seka iš organinių būtybių
palinkimo sparčiai daugintis. Kiekviena būtybė, per savo nor­
malų gyvenimo laiką duodanti keletą kiaušinių ar sėklų, ku­
riuo nors savo gyvenimo laikotarpiu ir kuriuo nors metų lai­
ku ar kuriais atsitiktiniais metais turi patirti išnaikinimą, nes
priešingu atveju dėl geometrinės dauginimosi progresijos jos
greit pasidarytų tiek nepaprastai daug, kad joks kraštas nega­
 ItI sk. KOVA DĖL BŪVIO 141

lėtų išlaikyti jos palikuonių. Vadinasi, kadangi privysta indi­

vidų daugiau negu jų gali išgyventi, tai kiekvienu atveju turi
vykti kova dėl būvio — arba tarp tos pačios rūšies individų,
arba tarp. skirtingų rūšių individų, arba su fizinėmis gyvenimo
sąlygomis. Tai Maltuso doktrina, dar didesne jėga taikytina
visam gyvūnų ir augalų pasauliui, nes šiuo atveju nėra gali­
mas nei dirbtinis maisto išteklių padidinimas, nei protingas
susilaikymas nuo vedybų. Jei kai kurių rūšių individų dabar,
gal būt, lėčiau ar sparčiau ir daugėja, tai visos rūšys negali
taip daugėti, nes netilptų žemėje.
Nėra jokios išimties tai taisyklei, pagal kurią kiekviena
organinė būtybė natūraliai dauginasi tokia progresija, kad jei
ji nebūtų naikinama, tai žemę greit aptektų vienos poros pa­
likuonys. Net lėtai besidauginančio žmogaus per dvidešimt
penkerius metus dvigubai padidėja individų, ir, besidauginant
tokiu spartumu, nepraėjus nė tūkstančiui metų, jo palikuonys
neturėtų net vietos kur atsistoti. Linėjus yra apskaičiavęs, kad
jei vienametis augalas duotų tik dvi sėklas (o taip menkai de­
rančio augalo nė nėra) ir jo sėjinukai sekančiais metais su­
brendę vėl duotų dvi sėklas ir t. t., tai po dvidešimties metų
jau būtų milijonas augalų. Dramblys laikomas lėčiausiai besi-
veisiančiu iš visų žinomų gyvūnų, ir aš pasistengiau apskai­
čiuoti jo natūralaus dauginimosi galimą minimalinį spartumą;
tikriausiai galima manyti, kad jis pradeda veistis būdamas tris­
dešimties metų ir veisiasi iki devyniasdešimties metų amžiaus,
atvesdamas per tą laiką šešis jauniklius ir gyvendamas iki
šimto metų; jei taip yra, tai po 740—750 metų gyventų maž­
daug devyniolika milijonų dramblių, kilusių iš vienos poros.
Tačiau šio dalyko įrodymų turime geresnių negu vien tik
teoriniai apskaičiavimai, būtent, yra pažymėti įvairių gyvūnų
nepaprastai smarkaus padaugėjimo atvejai natūralioje būse­
noje, kai aplinkybės per du ar tris prieš tai buvusius sezonus
jiems buvo ypač palankios. Dar nuostabesnių pavyzdžių tei­
kia kai kurie mūsų naminiai gyvuliai, virtę laukiniais įvai­
riuose pasaulio kraštuose; jei pranešimai apie lėtai besivei­
siančių raguočių gyvulių bei arklio dauginimosi spartumą
Pietų Amerikoje, o vėliau ir Australijoje, nebūtų tikrai patvir­
tinti, tai atrodytų visiškai neįtikimi. Tas pat yra ir su auga­
lais; būtų galima nurodyti pavyzdžius įvežtinių augalų, ma­
žiau kaip per dešimtį metų virtusių įprastiniais ištisose sa­
lose. Kai kurie augalai, pavyzdžiui, kardonas ir aukštasis da­
gys, dabar įprastiniai plačiose La Platos lygumose, dengiantieji
čia ištisus kelių kvadratinių mylių plotus ir beveik išstūmę
visus kitus augalus, yra įvežti iš Europos, o kiti augalai, dabar
142 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

paplitę Indijoje, kaip esu girdėjęs iš dr. Fokonerio (Falconer),

nuo Komorino rago iki Himalajų, yra įvežti jš Amerikos po to,
kai ji buvo atrasta. Tokiais atvejais, o jų būtų galima pateikti
begales, niekas negalvoja, kad čia staiga ir laikinai kiek žy­
mesniu laipsniu būtų padidėjęs gyvūnų bei augalų vaisingu­
mas. Tatai, be abejo, paaiškinama tuo, kad gyvenimo sąlygos
čia buvo labeii palankios, dėl to vyko mažesnis senių bei jau­
niklių naikinimas, ir beveik visi jaunikliai galėjo subręsti ir
veistis. Geometrinė jų dauginimosi progresija, kurios duome­
nys mus visada stebina, visiškai paprastai paaiškina ypatingą
ir spartų jų pagausėjimą bei platų pasklidimą naujoje tėvynėje.
Natūralioje būsenoje beveik kiekvienas subrendęs augalas
kasmet duoda sėklas, o gyvūnų tarpe labai maža esama tokių,
kurie poruojasi ne kiekvienais metais. Taigi galime tikrai
teigti, kad visi augalai ir gyvūnai yra linkę daugėti geometri­
ne progresija, kad jie visi greitai apgyventų kiekvieną, bent
kiek jiems tinkamą vietovę, ir kad šį palinkimą daugėti geo­
metrine progresija turi sutrukdyti kuriuo nors gyvenimo pe­
riodu pasireiškęs naikinimas. Stebėdami paprastai tik stambes­
nius naminius gyvulius, manau, susidarome klaidingą vaizdą;
nematome, kad jie būtų kiek žymiau naikinami, — tačiau už­
mirštame, kad tūkstančius jų kasmet skerdžiama maistui, ir
kad natūralioje būsenoje toks pat skaičius vienaip ar kitaip
irgi taptų pašalintas.
Vienintelis skirtumas tarp tokių organizmų, kurie kasmet
duoda tūkstančius kiaušinių ar sėklų, ir tokių, kurie jų duoda
labai maža, yra tas, kad lėtai besiveisiantiems prireiktų kiek
daugiau metų tam, kad, esant palankioms sąlygoms, jie apgy­
ventų visą, kad ir koks jis bebūtų didelis, kraštą. Kondoras
deda porą kiaušinių, o strutis — dvidešimt, ir vis dėlto tame
pačiame krašte kondoras gali būti gausiau atstovaujamas kaip
strutis. Audrapaukštis petrelis deda tik vieną kiaušinį, tačiau
manoma, kad jis gausiausiai atstovaujamas paukštis žemėje.
Viena musė deda šimtus kiaušinių, o kita, pavyzdžiui, Hippo-
bosca, — tik vieną. Tačiau šis skirtumas nenulemia vienos ar
kitos rūšies individų kiekio, galinčio išsilaikyti atitinkamame
krašte. Daugelis kiaušinių turi tam tikrą reikšmę tokioms rū­
šims, kurios yra priklausomos nuo nevienodai gausiai pasitai­
kančio maisto, nes tatai joms teikia galimumą greitai padau­
gėti. Tačiau tikroji daugelio kiaušinių ar sėklų reikšmė yra
išlyginti kuriuo nors gyvenimo periodu pasireiškiančio naiki­
nimo padarytus nuostolius; o šis periodas didele dauguma at­
vejų esti ankstyvas. Jei gyvūnas gali kokiu nors būdu apsau-«
goti savo kiaušinius bei jauniklius, tai, net ir nedaugeliui
 III sk. K O VA DĖL BŪVIO 143

palikuonių esant, jų vidutiniškas kiekis gali pilnai išlikti; tačiau

jei daugelis kiaušinių ar jauniklių esti išnaikinama, tai daug
jų turi būti ir priveisiama, o jei to nebus, toji rūšis išnyks.
Medis, gyvenąs vidutiniškai tūkstantį metų, galėtų pastoviai
išlaikyti esamą savo individų kiekį, duodamas tik vienui vieną
sėklą per tūkstantį metų,— jei toji sėkla niekuomet nebūtų
sunaikinama ir jei būtų užtikrinta, kad ji sudygs tinkamoje vie­
toje. Vadinasi, visais atvejais vidutiniškas gyvūnų bei augalų
skaičius tik netiesiogiai priklauso nuo kiaušinių ar sėklų
skaičiaus.
Žvelgdami į gamtą, būtinai turime atkreipti dėmesį į čia
iškeltuosius samprotavimus; niekuomet neturime pamiršti, kad
kiekviena atskira organinė būtybė, galima sakyti, iki kraštu­
tinio laipsnio įtempia jėgas, kad pasidaugintų; kad kiekviena
jų gyvena tik atlaikydama didelę kovą kuriuo nors savo gy­
venimo periodu; kad žiaurus išnaikinimas neišvengiamai už­
griūva jauną ar seną kiekvienoje kartoje arba tam tikrais pa­
sikartojančiais laikotarpiais. Palengvinkite kliūtis, susilpnin­
kite bent kiek naikinimą — ir rūšies individų beveik tuoj pat
padidės iki bet kokio dydžio.

DAUGĖJIMĄ STABDANČIŲ KLIŪČIŲ PRIGIMTIS

Priežastys, stabdančios natūralų kiekvienos rūšies palinkimą
daugėti, yra labai neaiškios. Žvilgterėkite į stipriausią rūšį,
kiek gausiai knibžda jos atstovų, taip smarkiai ji linkusi dar
labiau daugėti. Nė vienu atskiru atveju nieko tiksliai nežinome
apie daugėjimą stabdančių kliūčių esmę. Ir tatai visai ne­
nuostabu, prisimenant, kaip maža šiuo klausimu težinome —
net apie žmogų, nors jį ir pažįstame nepalyginti geriau negu
bet kurį kitą gyvūną. Šį dauginimosi kliūčių klausimą itin vy­
kusiai nagrinėjo keletas autorių, ir numatau jį išsamiai panagri­
nėti viename savo busimųjų darbų, ypač turėdamas galvoje su­
laukėjusius gyvulius Pietų Amerikoje. Čia teapsiribosiu kelio­
mis pastabomis, norėdamas tik atkreipti skaitytojo dėmesį
j kai kuriuos esminius klausimus. Paprastai labiausiai nuken­
čia kiaušiniai ar labai jauni gyvūnai, bet čia esama ir išimčių.
Augaluose dideliu mastu vyksta sėklų naikinimas, tačiau iš kai
kurių mano darytųjų stebėjimų matyti, kad sudygusios sėklos
dažniausiai žūva dėl to, kad sudygo tokioje dirvoje, kuri jau
tankiai apgyventa kitų augalų. Daug daigų taip pat sunaikina
įvairūs priešai; pavyzdžiui, trijų pėdų ilgio ir dviejų pėdų plo­
čio žemės sklypelyje, kuris buvo sukastas ir nuvalytas, vadi­
nasi, sudygę augalai čia negalėjo būti kitų stelbiami, suskai­
144 ROSIU ATSIRADIMAS

čiavau sudygusius mūsų vietinių piktžolių daigus, ir pasirodė,

kad iš 357 daigų ne mažiau kaip 295 buvo sunaikinti — dau­
giausia moliuskų ir vabzdžių. Jei leisime atželti velėnai, kuri
susidaro ilgesnį laiką pakartotinai šienaujant arba trumpai nu­
ganant pievą, tai stipresnieji augalai pamažu išnaikins silpnes­
niuosius, nors ir visiškai subrendusius, augalus; pavyzdžiui,
iš dvidešimties rūšių, augusių nedideliame plotelyje (trys pė­
dos pločio, keturios — ilgio) nuolat šienaujamos pievos, devy­
nios rūsys žuvo tik dėl to, kad kitoms rūšims buvo leista lais­
vai augti.
Maisto kiekis, būtinas kiekvienai rūšiai, žinoma, nustato
kraštutinę jos daugėjimo ribą; tačiau labai dažnai ne gaunamas
maistas, o buvimas grobiu kitiems gyvūnams apsprendžia vi­
dutinišką rūšies gausumą. Pavyzdžiui, berods, vargiai galima
abejoti, kad kurapkų, tetervinų bei kiškių kiekis bet kurio
stambaus dvaro plotuose daugiausia priklauso nuo smulkiųjų
plėšrūnų išnaikinimo. Jei per dvidešimt sekančių metų Angli­
joje nebūtų nušautas nė vienas medžiojamas paukštis bei smul­
kus žvėris ir tuo pačiu metu nebūtų sunaikintas joks plėšrū­
nas, tai medžiojamų paukščių bei smulkių žvėrių dėl to tik­
riausiai būtų mažiau negu dabar yra, nepaisant to, kad dabar
šimtai tūkstančių medžiojamųjų gyvūnų kasmet iššaudoma. Kita
vertus, kai kuriais atvejais — pavyzdžiu gedi būti dramblys —
nė vienas individas nežūva kaip plėšraus žvėries grobis; net
ir tigras Indijoje labai retai tesiryžta užpulti jauną, motinos
saugomą dramblį.
Klimatas atlieka žymų vaidmenį nulemdamas vidutinišką
rūšies gausumą, ir periodiškai pasireiškią šalti bei sausringi
metų laikai, matyt, yra veiksmingiausios iš visų daugėjimo
kliūčių. Apskaičiavau (svarbiausia remdamasis smarkiu lizdų
sumažėjimu pavasarį), kad 1854— 1855 m. žiema sunaikino
keturis penktadalius visų paukščių mano dvare, ir tai — tikrai
baisus išnaikinimas, jei prisiminsime, kad dešimties nuošimčių
mirtingumas žmonėse nuo epidemijų jau laikomas nepapras­
tai dideliu. Klimato poveikis iš pradžių gali atrodyti visiškai
nepriklausomas nuo kovos dėl būvio; tačiau kadangi dėl kli­
mato poveikio paprastai sumažėja maisto, tai dėl jo ir kyla
smarkiausios rungčios tarp tos pačios bei skirtingų rūšių in­
dividų, mintančių vienodu maistu. Net jei klimatas; pavyz­
džiui, ypač didelis šaltis, veikia ir betarpiškai, tai labiausiai
nukentės silpniausi ar žiemos būvyje mažiausiai maisto susi-
radusieji individai. Keliaudami iš pietų į šiaurę arba iš drėgnų
sričių į sausringas, nuolat matome, kad kai kurios rūšys pa­
mažu vis retėja ir retėja, kol pagaliau išnyksta, o kadangi
 III sk. KOVA DĖL BŪVIO 145

klimato kitimas yra akivaizdus, tai ir pasiduodame pagundai

visą tą reiškinį priskirti betarpiškam klimato veikimui. Bet
tai klaidinga pažiūra; užmirštame, kad kiekviena rūšis, net ir
ten, kur ji gausiausiai atstovaujama, kuriuo nors savo gyve­
nimo periodu nuolat esti nepaprastai naikinama arba priešų,
arba konkurentų į tą pat vietą bei maistą; ir jei šiems prie­
šams bei konkurentams kad ir nežymus klimato pakitimas
bus bent kiek palankus, jie ims daugėti, o kadangi kiekviena
sritis jau apgyvendinta, tai kitų rūšių gausumas turi mažėti.
Kai keliaujame į pietus ir matome kurią nors rūšį individų
skaičiumi mažėjant, tai galime būti tikri, kad tai lygiai pri­
klauso tiek nuo sąlygų palankumo kitoms rūšims, tiek ir nuo
jų kenksmingumo nykstančiajai rūšiai. Tas pat, tik kiek ma­
žesniu laipsniu, pastebima keliaujant į šiaurę, nes rūšių ap­
lamai, taigi ir konkurentų, einant į šiaurę, mažėja. Žengdami
į šiaurę bei kildami į kalnus, kur kas dažniau negu eidami į
pietus arba leisdamiesi nuo kalnų, aptinkame skurdžias, že­
maūges formas, susidariusias klimatui betarpiškai kenksmingai
veikiant. Kai pasiekiame Arktikos sritį arba sniegu apdengtas
viršūnes, arba visiškas dykumas, tai gyvenimo kovą čia ma­
tome vykstant beveik vien tik su gamtos gaivalais.
Kad klimatas daugiausia pasireiškia ne tiesiogiai, o tik tuo,
kad palankiai veikia kitas rūšis, — tatai aiškiai matome stebė­
dami, kiek daug augalų, augančių mūsų soduose, puikiausiai
pakelia mūsų klimatą, tačiau niekuomet nenatūralizuojasi, nes
negali rungtis su mūsų vietiniais augalais bei atsispirti vietinių
gyvulių naikinimui.
Kai kokia nors rūšis, esant ypač palankioms sąlygoms,
nepaprastai pagausėja kurioje nedidelėje srityje, tai dažnai
pasireiškia epidemijos — taip bent, berods, paprastai atsitinka
su mūsų medžiojamaisiais gyvūnais; ir čia pasireiškia daugė­
jimą ribojanti kliūtis, kuri nepriklauso nuo kovos dėl gyvy­
bės. Bet net ir kai kurios vadinamosios epidemijos, matyt, yra
sukeliamos parazitinių kirmėlių, kurioms dėl tam tikrų prie­
žasčių, iš dalies, galimas daiktas, palengvėjus plisti susitel­
kusiųjų gyvūnų tarpe, susidarė nepaprastai palankios sąlygos;
taigi ir čia esama tam tikro pobūdžio kovos tarp parazito ir
jo aukos.
Kita vertus, daugeliu atvejų didelis tos pačios rūšies indi­
vidų kiekis, palyginus su jos priešų skaičiumi, yra būtinas
rūšiai išsaugoti. Taigi gausybes grūdų bei aliejinio griežčio ir
kitų augalų sėklų galime nuimti laukuose dėl to, kad esama
didžiulio sėklų pertekliaus, palyginus su jomis mintančių
paukščių skaičiumi; bet paukščiai, nors ir turėdami šiuo metų
 146 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

laiku maisto perteklių, negali daugėti proporcingai sėklų iš­

tekliams, nes jų gausėjimą sulaiko žiemos metas. Tačiau kiek­
vienas, kas tatai bandė, žino, kaip sunku pririnkti sėklų iš
nedaugelio kviečių bei kitų panašių augalų, auginamų sode;
aš tai bandydamas netekau visų sėklų iki paskutinės. Tuo
požiūriu, kad rūšiai išsilaikyti reikalinga daug individų, mano
manymu, galima paaiškinti kai kuriuos atskirus reiškinius
gamtoje, pavyzdžui, tai, kad kai kurie labai reti augalai esti
ypač gausūs nedaugelyje jų buvimo vietų, arba tą faktą, kad
socialiniai augalai lieka socialiniais, t. y. pasižymi individų
gausumu net ir kraštutinėse jų paplitimo ribose. Tokiais at­
vejais tenka manyti, kad augalas galėjo gyvuoti tik ten, kur
sąlygos jam buvo tokios palankios, jog daugelis individų ga­
lėjo gyventi kartu ir tokiu būdu išsaugoti rūšį nuo visiško
žuvimo. Turiu pridurti, kad geras kryžminimosi poveikis ir
blogas artimai giminingų individų tarpusavio poravimosi po­
veikis, be abejo, atliko tam tikrą vaidmenį daugeliu tokių
atvejų; tačiau čia šiuo klausimu plačiau nekalbėsiu.

SUDĖTINGI VISŲ GYVŪNŲ IR AUGALŲ

TARPUSAVIO SANTYKIAI KOVOJE DĖL BŪVIO
Žinoma daug atvejų, iš kurių matyti, kokių sudėtingų ir ne­
tikėtų kliūčių ir santykių esama tarp organinių būtybių, ku­
rioms tenka kovoti gyvenant kartu tame pačiame krašte. Duo­
siu tik vieną pavyzdį, kuris, nors ir visai paprastas, mane su­
domino. Stafordšire, vieno mano giminaičio dvare, kur turėjau
visus patogumus atsidėti tyrimams, buvo didelis ir visai ne­
vaisingas viržynas, kurio niekad nebuvo palietusi žmogaus
ranka; bet keletas šimtų akrų visiškai tokios pat žemės prieš
dvidešimt penkis metus buvo aptverta ir apsodinta pušimi.
Pakitimas natūralioje apsodintosios viržyno dalies augalijoje
buvo tikrai nuostabus, didesnis už tą, kokį paprastai matome
pereidami iš vieno dirvožemio į kitą, visai skirtingą dirvo­
žemį; ne tik visiškai pakito viržyno augalų kiekybiniai santy­
kiai, bet apsodintame plote klestėjo dvylika augalų rūšių (ne­
įskaitant varpinių bei viksvų), kurių viržyne visai nebuvo.
Vabzdžius šis pakitimas dar labiau turėjo paveikti, nes apso­
dintame plote buvo paplitusios šešios vabzdžiais mintančių
paukščių rūšys, tačiau jų visai nebuvo matyti likusioje vir­
žyno dalyje, kurią dažnai lankė kitos dvi ar trys vabzdžiais
mintančių paukščių rūšys. Čia matome, kokį stiprų poveikį
sukėlė tik vienos medžio rūšies įveisimas, nes daugiau nie­
ko nebuvo padaryta, tik, apsaugant nuo galvijų, plotas buvo
 Hl sk. KOVA DĖL BOVlO 147

aptvertas. Tačiau kokią didelę reikšmę turi aptvėrimas, aiškiai

pamačiau netoli Famemo, Sarejuje (Farnham in Surrey). Čia
yra dideli viržynų plotai su nedaugeliu senų pušies medynų,
išaugusių atokiai viena nuo kitos esančių kalvų viršūnėse;
per pastaruosius dešimt metų dideli plotai buvo aptverti, ir
savaime išsisėjusi pušis dabar sudygo taip tankiai, kad ne vi­
sos pušaitės begali gyventi. Kai tikrai įsitikinau, kad šie jauni
medeliai nebuvo nei sėti, nei sodinti, taip nustebau jų gau­
sumu, jog įkopiau į keletą aukštesnių vietų, iš kurių galėjau
apžvelgti šimtus akrų neaptvertų viržynų, — bet niekur ne­
buvo matyti nė vienos pušies, išskyrus tuos senus sodintinius
medynus. Tačiau gerai įsižiūrėjęs, tarp viržio stiebų radau
daugybę sėjinukų ir mažų medelių, kurie būdavo nuolat gy­
vulių nuėdami-. Viename kvadratiniame jarde, porą šimtų jardų
atstu nuo vieno iš senų medynų, suskaičiavau trisdešimt du
mažus medelius; vienas iš jų turėjo dvidešimt šešias metines
rieves, vadinasi, daugelį metų bandė iškilti aukščiau viržio
stiebų, tačiau veltui. Nenuostabu, kad, vos tik aptvėrus žemę,
ją tuoj tirštai apdengė smarkiai augančios pušaitės. O juk šie
viržynai buvo tokie visiškai nederlingi, ir jų plotai buvo tokie
dideli, kad niekam nebūtų kada nors atėję į galvą, jog gal­
vijai besiganydami galėtų juos taip kruopščiai ir nuodugniai
išskabinėti.
Čia matėme, kad galvijai, be abejo, riboja pušies gyvavi­
mą; tačiau kai kuriose žemės dalyse vabzdžiai apsprendžia
galvijų gyvavimą. Puikiausią to pavyzdį mums, tur būt, teikia
Paragvajus: čia nei galvijai, nei arkliai, nei šunys netapo lau­
kiniais, nors į pietus ir į šiaurę nuo Paragvajaus jų knibždėte
knibžda laukinėje aplinkoje; Azara ir Rengeris (Rengger) pa­
rodė, jog taip yra dėl to, kad Paragvajuje labai gausiai užtin­
kama tam tikra musė, kuri deda kiaušinius į tik gimusių šių
gyvūnų bambas. Šios musės tolesnį daugėjimą, nors ji ir labai
gausi, paprastai, tur būt, sulaiko tam tikros kliūtys, tikriau­
siai . kiti parazitai vabzdžiai. Vadinasi, jei kai kurių vabzdžiais
mintančių paukščių Paragvajuje sumažėtų, tai parazitinių vabz­
džių, tur būt, padaugėtų, o dėl to sumažėtų ir bambose besi-
veisiančios musės kiekis, tada galvijai ir arkliai galėtų tapti
laukiniais; dėl to, aišku, žymiai pakistų augalija (tatai stebė­
jau kai kuriose Pietų Amerikos dalyse), o tai vėl stipriai pa­
veiktų vabzdžius, kurie savo ruožtu kaip tik ką matėme
Stafordšire, paveiktų vabzdžiais mintančius paukščius, ir taip
toliau — vis sudėtingesniais ratais. Tačiau nereikia manyti,
Icad gamtoje santykiai kada nors būtų tokie paprasti, kaip čia
nubrėžtieji. Nuolat, su besikaitaliojančia sėkme, kartojasi vie­
148 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

na kova kitos viduje, ir vis dėlto ilgainiui jėgos yra pasie­

kusios tokią puikią pusiausvyrą, kad gamtos veidas per ilgus
periodus lieka vienodas, nors paprasčiausias menkniekis gali
nulemti vienos gyvosios būtybės pergalę prieš kitą. Tačiau
mūsų neišmanymas yra toks gilus ir mūsų pasitikėjimas savimi
toks perdėtas, kad stebimės išgirdę apie kurios nors organi­
nės būtybės išmirimą ir, nematydami to priežasties, tariame,
jog kataklizmos nuniokojo pasaulį, arba išgalvojame gyvenimo
formų trukmės dėsnius!
Mane ima pagunda duoti dar vieną pavyzdį, rodantį, kaip
augalai bei gyvūnai, esantieji viena nuo kitos nutolusiose or­
ganinių būtybių eilės pakopose, yra vieni su kitais susiję
sudėtingų savitarpio santykių tinklu. Vėliau turėsiu progą įro­
dyti, kad egzotinė LobeIia SuIgens mano sode niekuomet ne­
lankoma vabzdžių ir todėl, būdama ypatingos sandaros, nie­
kuomet neduoda sėklų. Beveik visiems mūsų orchidiniams
augalams būtinai reikalinga, kad juos lankytų vabzdžiai, kurie
perneša jų žiedadulkes ir tokiu būdu juos apdulkina. Padaręs
atitinkamus bandymus, nustačiau, kad kamanės beveik būti­
nos tam, kad apvaisintų augalą, vadinamą našlaite (Viola
tricolor), nes kitos bitės šios gėlės nelanko. Taip pat patyriau,
kad bičių lankymasis yra būtinas kai kurioms dobilo rūšims
apvaisinti; pavyzdžiui, dvidešimt galvučių baltojo dobilo (Tri­
folium repens) davė 2290 sėklų, o dvidešimt kitų jo galvučių,
apsaugotų nuo bičių lankymosi, nedavė nė vienos sėklos. Ki­
tame pavyzdyje 100 galvučių raudonojo dobilo (T. pratense)
davė 2700 sėklų, o toks pat skaičius apsaugotų galvučių ne­
davė nė vienos. Raudonąjį dobilą lanko tik kamanės, nes ki­
tos bitės negali pasiekti jo nektaro. Buvo reiškiama nuomonė,
kad raudonąjį dobilą galį apvaisinti kandžių grupės vabz­
džiai; bet abejoju, ar raudonųjų dobilų atveju tatai įmanoma,
nes šių vabzdžių svoris nepakankamas, kad jie galėtų pri­
spausti vainiklapius, vadinamus sparneliais. Vadinasi, galime
daryti labai įtikimą išvadą, kad jei visa kamanių gentis iš­
nyktų arba Anglijoje jos retai tepasitaikytų, tai našlaitė bei
raudonasis dobilas taptų labai reti arba ir visai išnyktų. Ka­
manių gausumas krašte daug priklauso nuo laukinių pelių,
naikinančių jų korius bei lizdus, kiekio; pulkininkas Niumenas
(Newman), kuris ilgą laiką stebėjo kamanių gyvenimą, mano,
kad „Anglijoje daugiau negu du trečdaliai jų išnaikinama
taip". Bet pelių skaičius, kaip kiekvienam žinoma, labai pri­
klauso nuo kačių skaičiaus, ir pulkininkas Niumenas sako:
„Arti kaimų ir miestelių kamanių lizdų rasdavau daug dau­
giau negu šiaip kur, ir tai aiškinu kačių, naikinančių peles,
 III sk. K O V A DĖL BŪVIO 149

kiekiu". Taigi visiškai tikėtinas dalykas, kad jei kurioje nors

srityje esama daug kačių veislės gyvūnų, tat gali nulemti, tar­
pininkaujant pirmiausia pelėms, o paskui — kamanėms, kai
kurių gėlių dažnumą toje srityje!
Kiekvienai rūšiai, matyt, daro įtakos daugelis įvairių kliū­
čių, pasireiškiančių įvairiais jos gyvenimo periodais ir įvairių
sezonų ar metų būvyje; viena kuri šių kliūčių arba nedaugelis
jų paprastai būna veiksmingiausios, tačiau vidutiniškas rūšies
gausumas arba net ir jos gyvavimas, priklauso nuo bendro
jų veikimo. Kai kuriais atvejais galima parodyti, kad skirtin­
gose srityse tą pačią rūšį veikia visiškai skirtingos kliūtys. Kai
žvelgiame į žoles ir krūmus, tankiu raizgynu dengiančius kran­
tą, tai jų sudėtį bei kiekybinius santykius esame linkę aiškinti
vadinamuoju atsitiktinumu. Bet koks klaidingas yra toks po­
žiūris! Kiekvienas girdėjo, kad, iškirtus Amerikoje mišką, jo
vietoj atsiranda visai kitokia augalija; tačiau pastebėta, kad
Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėje dalyje, senoviniuose in­
dėnų statinių griuvėsiuose, kur kadaise, be abejo, medžiai buvo
iškirsti, dabar matyti toks pat puikus rūšių įvairumas ir tokie
pat jų kiekybiniai santykiai, kaip ir aplinkiniuose, žmogaus neJ
paliestuose, miškuose. Kokios rungčios per ilgus amžius turėjo
vykti tarp atskirų medžių rūšių, kurių kiekviena per metus pa-*
skleisdavo tūkstančius sėklų: koks karas vabzdžio su vabzdžiu,
kova tarp vabzdžių, sraigių ir kitų gyvūnų, tarp paukščių ir
plėšriųjų žvėrių; visi stengiasi daugėti, minta vieni kitais arba
medžiais, jų sėklomis bei daigais arba kitais augalais, kurie
pirmiau dengė dirvą ir todėl trukdė medžiams augti. Meskite
saują plunksnų ir jos visos, pagal tam tikrus dėsnius, kris že­
mėn; betgi kaip paprasta išspręsti klausimą, kur nukris kiek­
viena plunksna, palyginus su uždaviniu susekti visus tuos
veiksmus ir atoveiksmius nesuskaitomos daugybės augalų bei
gyvūnų, kurie amžių būvyje nulėmė tai, kokie medžiai ir ku­
riais kiekybiniais santykiais išaugo senoviniuose indėnų griu­
vėsiuose!
Tokia vienos organinės būtybės priklausomybė nuo kitos,
kaip parazito — nuo jo aukos, paprastai pasireiškia viena nuo
kitos nutolusiose organinių būtybių eilės pakopose. Panašų da­
lyką kartais matome ir organizmuose, apie kuriuos tiesiogine
to žodžio prasme galime tarti, kad jie rungiasi vienas su kitu
dėl būvio, pavyzdžiui, skėrių ir žoliaėdžių galvijų atveju. Ta­
čiau beveik visuomet smarkios rungčios vyksta tarp tos pa­
čios rūšies individų, nes jie laikosi tose pačiose srityse, yra
reikalingi tokio pat maisto ir jiems gresia tie patys pavojai.
Tarp tos pačios rūšies atmainų kova paprastai būna beveik
'150 ROSIU ATSIRADIMAS

tokia pat arši, ir kartais matome greitą tos kovos baigtį: pa­
vyzdžiui, jei kartu išsėsime keletą kviečių atmainų ir gau­
tąją mišrią sėklą vėl pasėsime, tai kai kurios atmainos, geriau
atitinkančios dirvožemio bei klimato sąlygas ar pasižyminčios
didesniu vaisingumu, duos daugiau sėklų ir per nedaugelį me­
tų pamažu išstums kitas atmainas. Norėdami išlaikyti pasto­
vaus santykio mišinį net tokių artimų atmainų, kaip kvapiojo
pelėžirnio skirtingaspalviai atstovai, jų sėklas kiekvienais me­
tais turime nurinkti atskirai ir paskui jas atitinkama propor­
cija sumaišyti, nes priešingu atveju silpnesnių atmainų visą
laiką mažės, ir jos pagaliau išnyks. Tas pat atsitinka ir su avių
varietetais: nurodoma, kad kai kurie kalnuose gyvenantieji
avių varietetai taip stelbia kitus kalnų varietetus, kad šie ba­
dauja, ir dėl to jų negalima kartu laikyti. Tas pat gauta laikant
kartu skirtingus medicininės dėlės varietetus. Galima net abe­
joti, ar kurių nors mūsų kultūrinių augalų bei naminių gyvu­
lių atmainos yra tokios visiškai vienodos pajėgomis, papro­
čiais ir kūno sudėjimu, kad, laikant jas kartu, jų pirmykštis
kiekybinis santykis išsilaikytų (užkirtus kelią kryžminimuisi)
bent pustuzinyje kartų, jeigu joms savo tarpe būtų leista rung­
tis panašiai kaip rungiasi gyvosios būtybės natūralioje būse­
noje, ir jeigu jų sėklos bei jaunikliai nebūtų kasmet reikiama
proporcija išsaugomi.

SMARKIAUSIA KOVA DĖL GYVENIMO VYKSTA

TARP TOS PAČIOS RŪŠIES INDIVIDŲ
BEI ATMAINŲ (VARIETETŲ)
Kadangi tos pačios genties rūšys paprastai, nors toli gražu
ne visuomet, yra labai panašios papročiais bei kūno sudėjimu
ir visuomet beveik tokios pat sandaros, tai kova jų tarpe, jei
ji tik pasireiškia, paprastai būna smarkesnė negu tarp rūšių,
priklausančių skirtingoms gentims. Tai matome, pavyzdžiui, iš
pastaruoju metu kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų da­
lyse vienos kregždžių rūšies išplitimo, kuris sukėlė kitos kregž­
džių rūšies nykimą. Dabar, pagausėjus kai kuriose Škotijos
dalyse amaliniam strazdui (missel-thrush), ėmė nykti strazdas
giesmininkas (song-thrush). Dažnai tenka girdėti, kad viena
žiurkių rūšis išstumia kitą įvairiausiomis klimato sąlygomis!
Rusijoje mažasis rudasis tarakonas visur išstumia didįjį juo­
dąjį tarakoną. Australijoje įvežtinė paprastoji bitė greit iš­
stumia mažą, neturinčią geluonies, vietinę bitę. Viena laukinės
garstyčios rūšis išstumia kitą ir t. t. Nors ir blankiai, bet su­
prantame, kodėl rungtys turi būti smarkiausios tarp giminingų
 III sk. KOVA DEL BŪVIO 151

formų, užimančių beveik tą pačią vietą gamtos ekonomikoje;

tačiau, tur būt, nė vienu atveju negalėtume tiksliai pasakyti,
kodėl didžiojoje gyvenimo kovoje vienai rūšiai teko pergalė
prieš kitą.
Iš pateiktųjų pastabų galima daryti labai svarbią išvadą,
būtent, kad kiekvienos organinės būtybės sandara esmingiausiu,
nors dažnai paslėptu, būdu yra susijusi su sandara visų tų kitų
organinių būtybių, su kuriomis jai tenka rungtyniauti dėl mais­
to bei gyvenvietės, nuo kurių ji gelbstisi arba kurias pati gro­
bia. Tai aiškiai matyti iš tigro dantų bei nagų sandaros ir į
tigro kailį įsikibusio parazito kibių galūnių sandaros. Tačiau
puikioje kiaulpienės sėklos lėkėje ir suplotose dusės (vandens
vabalo) kojytėse pirmiausia teįžvelgiame ryšį su oro bei van­
dens aplinka. O vis dėlto Ieke aprūpintos sėklos pranašumas,
be abejo, tampriausiai siejasi su tąja aplinkybe, kad vietovė
jau yra tirštai padengta kitų augalų, ir tokios sėklos gali labai
pasklisti ir patekti į dar neužimtą dirvą. Dusės kojyčių sanda­
ra, taip gerai pritaikyta nardymui, leidžia rungtyniauti su ki­
tais vandens vabzdžiais — pačiai medžioti grobį ir pasprukti
nuo pavojaus tapti kitų grobiu.
Maisto atsargos, sukrautos daugelio augalų sėklose, iš pir­
mo žvilgsnio tarsi neturi jokio ryšio su kitais augalais. Tačiau
iš to, kaip sparčiai auga jauni augaliukai, išaugę iš sėklų, pa­
vyzdžiui, žirnio bei pupos, pasėtų tarp aukštų žolių, galima
numanyti, kad svarbiausioji sėkloje sukrauto maisto paskirtis
yra palaikyti daigų augimą tuo metu, kai jie rungiasi su ki­
tais, čia pat aplinkui sparčiai augančiais augalais.
Pažvelkite į augalą, esantį savo išplitimo centre! Kodėl jam
nepadaugėti dvigubai ar keturgubai? Žinome, kad jis tikrai
gali pakelti ir bent kiek daugiau šilumos ar šalčio, drėgmės ar
sausros, nes, artėdamas prie savo paplitimo ribų, gyvena ir
kiek šiltesnėse ar šaltesnėse, drėgnesnėse ar sausesnėse sri­
tyse. Iš šio pavyzdžio aiškiai matome, kad jei savo vaizduo­
tėje norime augalui suteikti galią daugėti, tai turime jam su­
teikti ir kai kurį pranašumą prieš jo varžovus arba prieš jį gro­
biančius gyvūnus. Savo geografinio paplitimo ribose augalas
įgautų aiškų pranašumą, jei bendra jo kūno sudėtis pakistų
taip, kad geriau atitiktų klimato sąlygas; tačiau turime pagrin­
do manyti, kad tik nedaugelis augalų ar gyvūnų yra taip la­
bai paplitę, kad prie savo išplitimo ribų jie būtų naikinami
išimtinai atšiauraus klimato. Tik pasiekus kraštutines gyveni­
mo ribas, Arktikos srityse bei visiškos dykumos pakraščiais
varžybos liaujasi. Kraštas gali būti ypač šaltas ar sausas, ir
vis dėlto tarp nedaugelio čia gyvenančių rūšių ar tos pačios
152 ROSIU ATSIRADIMAS

rūšies individų vyks varžybos dėl pačių šiltųjų ar drėgnų­

jų vietų.
Taigi galime suprasti, kad jei augalas ar gyvūnas perkelia­
mas į naują kraštą, atsiduria ten tarp naujų varžovų, tai jo
gyvenimo sąlygos aplamai iš esmės pasikeis, nors klimatas ir
būtų visiškai toks pat kaip jo tėvynėje. Kad jo vidutinis kiekis
naujojoje tėvynėje padidėtų, turėtume tą augalą ar gyvūną
modifikuoti, keisti kitaip, negu būtume keitę jo gimtajame
krašte, nes turėtume jam suteikti kai kurį pranašumą prieš
kitokių varžovų ar priešų santalką.
Naudinga pabandyti vaizduotėje suteikti pranašumą vie­
nai kuriai nors rūšiai prieš kitą rūšį. Tur būt, nė vienu atveju
nežinotume, kaip tai padaryti. Iš to turėtume įsitikinti, kad
nieko nežinome, kokie yra organinių būtybių savitarpio san­
tykiai; šis įsitikinimas yra būtinas taip pat, kaip ir sunkiai įgy­
jamas. Visa, ką galime padaryti, tai nuolat turėti galvoje, kad
kiekviena organinė būtybė stengiasi daugėti geometrine progre­
sija, kad kiekvienai jai kuriuo nors savo gyvenimo periodu,
kurio nors metų laiko būvyje, kiekvienoje kartoje — ištisai ar
su pertraukomis — tenka kovoti dėl gyvenimo ir patirti didelį
naikinimą. Mąstydami apie šią kovą, galime guostis ta mintimi,
kad ši kova gamtoje nevyksta tolydžio, kad jokios baimės ne­
jaučiama, jog mirtis paprastai esti staigi, ir kad stiprūs, sveiki
bei laimingi išlieka gyvi ir dauginasi.
 IV S K Y R I U S

NATŪRALIOJI ATRANKA, ARBA LABIAUSIAI

PRISITAIKIUSIŲJŲ IŠLIKIMAS
Natūralio ji atranka ; įos jėga, palyginus su žmogaus vykdoma
atranka ; įos galingas poveikis mažos reikšmės požymiams ; įos
galio f imas bet kurio amžiaus ir abiejų tyčių organizmams. —
Lytinė atranka . — Kryim m im osi visuotinumas tarp tos pačios rū­
šies individų. — Palankjos ir nepalankios aplinkybės natūraliajai
atrankai pasireikšti , būtent, kryžmfnimasis, izoliacija , individų
skaičius. — Poveikio lėtumas. — Išm rimas , kaip natūraliosios at­
rankos išdava. — Požymių išsiskyrimas, jo ryšys su kurio nors
mažo ploto gyventojų įvairumu ir su natūralizacija. — Natūralio­
sios atrankos poveikis bendrų protėvių palikuonims ryš'um su
požymių išsiskyrimu ir išmirimu; jis paaiškina visų organinių
būtybių grupavimąsi.— Organizacijos tobulėjimas.— Žemesniųjų
formų išlikimas. — Požymių konvergencija (suartėjimas) . — N e ri­
botas rūšių dauginimasis. — Santrauka.

okiu būdu kova dėl būvio, kurią trumpai nagrinėjome

K praeitame skyriuje, turi įtakos kitimui? Ar atrankos prad­
muo, kuris, kaip matėme, yra toks galingas žmogaus rankose,
gali pasireikšti gamtoje? Manau, jog pamatysime, kad gali — ir
labai efektyviai. Prisiminkime, kiek daug nedidelių įvairavimų
ir individualių skirtumų užtinkame mūsų naminėse veislėse,
o mažesniu laipsniu — taip pat ir gamtos sąlygomis; nepamirš­
kime, koks galingas yra paveldimumo polinkis. Naminėje bū­
senoje, tai galima tikrai pasakyti, visa organizacija darosi tam
tikru laipsniu plastiška. Tačiau tas kintamumas, kur} beveik vi­
sur aptinkame mūsų naminėse veislėse, nėra tiesiogiai žmogaus
sukeltas, kaip teisingai yra pastebėję Hukeris (Hooker) ir Aza
Grejus (Asą Gray); žmogus negali nei sukelti įvairavimų, nei
sulaikyti jų; jis gali tik išlaikyti ir sutelkti pakitimus, kurie
patys pasireiškia. Jis nesąmoningai sudaro organinėms būty­
bėms naujas ir kintančias gyvenimo sąlygas, ir atsiranda įvai-
ravimas, bet panašūs sąlygų pakitimai gali vykti, ir tikrai įvyks­
ta, ir gamtoje. Reikia taip pat atkreipti dėmesį į tai, kokie be
galo sudėtingi ir glaudžiai susiję yra visų organinių būtybių

153
154 RUSIŲ ATSIRADIMAS

savitarpio santykiai ir jų santykiai su fizinėmis gyvenimo są­

lygomis; o iš to seka, kokie be galo įvairūs yra tie struktūros
skirtumai, kurie gali pasirodyti esą naudingi bet kuriai būty­
bei kitėjančiomis gyvenimo sąlygomis. Matant, kad žmogui
naudingi pakitimai neabejotinai pasitaiko, argi galima laikyti
neįtikėtina, jog ir kitokie pakitimai, kuriuo nors būdu nau­
dingi organizmams didelėje ir sudėtingoje jų gyvenimo kovoje,
taip pat turėtų pasitaikyti daugelio viena po kitos sekančių
kartų būvyje? O jei tokių dalykų pasitaiko, tai ar galime abe­
joti (prisimindami, kad individų gimsta daug daugiau negu
gali išgyventi), jog individai, turintieji kai kurių, nors ir men­
kų, pranašūmų prieš kitus, turės daugiau šansų išgyventi ir
padauginti savo veislę? Kita vertus, galime būti tikri, kad kiek­
vienas pakitimas, nors mažiausiai žalingas, bus neišvengiamai
sunaikintas. Šį naudingų individualių skirtumų ir pakitimų iš­
likimą ir tų, kurie žalingi, sunaikinimą, pavadinau natūraliąja
atranka, arba labiausiai p risita ikiu sių jų išlikim u. Pakitimų, ku­
rie nei naudingi, nei žalingi, natūralioji atranka neturėtų pa­
liesti, ir jie turėtų likti arba kaip nepastovūs elementai, ko­
kius, gal būt, matome kai kuriose polimorfinėse rūšyse, arba
pagaliau turėtų įsitvirtinti, žiūrint, kokia organizmo prigimtis ir
koks aplinkos sąlygų pobūdis.
Kai kurie rašytojai posakį „natūralioji atranka" suprato
klaidingai arba pasisakė prieš jį. Keletas netgi tarė, kad na­
tūralioji atranka sukelianti kintamumą, — kai iš tikrųjų čia
turima galvoje tik išlikimas pakitimų, kurie atsiranda ir pasi­
rodo esą naudingi organizmui esamose jo gyvenimo sąlygose.
Niekas neprieštarauja agronomams, kai jie kalba apie galingą
žmogaus daromos atrankos poveikį; bet ir šiuo atveju gamtos
teikiamieji individualūs skirtumai, kuriuos žmogus tam tikrais
sumetimais atrenka, pirma juk turi atsirasti. Kiti darė prie­
kaištą, kad, vartojant žodį „atranka", turima galvoje, jog kitė-
jantieji gyvūnai patys ką nors sąmoningai pasirenka, ir netgi
buvo nurodoma, kad natūraliosios atrankos sąvoka nevartotina
augalams, kadangi jie neturi valios. Be abejo, suprantant šį
posakį paraidžiui, natūraliosios atrankos terminas būtų neti­
kęs; bet argi kas prieštarauja chemikams, kai jie kalba apie
įvairių elementų „pasirenkamąjį giminingumą"? — o griežtai
kalbant, ir apie rūgštį negalima juk pasakyti, kad ji pasirenka
bazę, su kuria ji pirmiausia jungiasi. Buvo sakoma, kad aš kal­
bąs apie natūraliąją atranką kaip apie kažkokią aktyvią jėgą
arba dievybę; bet ar kas prieštarauja, kai autorių kalbama
apie visuotinės traukos jėgą, kaip reguliuojančią planetų ju­
dėjimą? Kiekvienas gi žino, kas turima galvoje, vartojant
 /V sk. NATORAUOJI ATRANKA 155

tokius metaforinius posakius; ir jie beveik būtini kalbos trum­

pumo sumetimais. Juk sunku išvengti suasmeninimo ir varto­
jant žodį „gamta"; bet žodžiu „gamta" suprantu tik daugelio
gamtos dėsnių sutelktinį veikimą ir padarini, o dėsniais vadinu
mūsų nustatytąjį reiškinių nuoseklumą. Arčiau susipažinus su
reikalu, tokie "paviršutiniški priekaištai bus užmiršti.
Natūraliosios atrankos galimą kryptį geriausia išsiaiškinsi­
me paėmę tokį atvejį, kai šalyje įvyksta koks nors nežymus
fizinių sąlygų, pavyzdžiui, klimato, pakitimas. Jos gyventojų
kiekybiniai santykiai beveik tuoj pat pasikeis, o kai kurios
rūšys tikriausiai visiškai išmirs. Kadangi, kaip matėme, kiek­
vienos šalies gyventojai yra glaudžiai ir sudėtingai tarp savęs
susiję, tai galime daryti išvadą, kad jau bet kuris vienų gy­
ventojų lyginamojo kiekio pakitimas, nepriklausomai nuo pa­
ties klimato pakitimo, rimtai paveiks ir kitus gyventojus. Jeigu
šalies ribos būtų atviros, tai tikriausiai įsibrautų naujos for­
mos, o tai irgi rimtai sutrikdytų kai kurių ankstesniųjų gy­
ventojų santykius. Prisiminkime, kokia galinga įtaka pasireiš­
kia introdukavus į kurią nors šalį tik vieną medį arba vieną
žinduolį. Bet jeigu kalbamuoju atveju turime salą arba sritį,
dalinai atskirtą užtvarų, į kurią naujos ir geriau prisitaikiusios
formos negali laisvai patekti, tada gamtos ekonomikoje atsi­
rastų vietos, kurios tikriausiai būtų geriau užpildytos, jei kai
kurie iš vietinių gyventojų kokiu nors būdu pakitėtų, nes jeigu
toji erdvė būtų atvira imigracijai, tos pačios vietos būtų buvę
užimtos įsibrovėlių. Tokiais atvejais net maži pakitimai, kurie
kokiu nors būdu būtų naudingi kurios nors rūšies individams,
leisdami jiems geriau prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, turėtų
palinkimą išsilaikyti, ir čia natūralioji atranka turėtų laisvą
erdvę tobulinimo darbui vystyti.
Turime visišką pagrindą manyti, kaip buvo minėta pirma­
jame skyriuje, kad gyvenimo sąlygų pakitimai duoda impulsą
didesniam įvairavimui; minėtais atvejais sąlygos keitėsi, ir tai
aiškiai turėjo būti palanku natūraliajai atrankai, nes sudarė
geresnius šansus naudingiems pakitimams pasireikšti. Kol tų
pakitimų nėra, natūralioji atranka nieko negali padaryti. Ne­
reikia pamiršti, kad „įvairavimų“ ar „kitimų" terminu apimame
tik individualius skirtingumus. Tiek žmogus gali gauti gerų
rezultatų su naminiais gyvuliais ir augalais, telkdamas kuria
nors kryptimi individualius skirtingumus, tiek galėtų pasiekti
ir natūralioji atranka,— netgi daug lengviau, nes ji nepalygi­
namai ilgiau veikia. Ir nemanau, jog reikalingas koks nors di­
delis fizinių sąlygų, pavyzdžiui, klimato, pakitimas arba kokia
nors labai griežta izoliacija imigracijai užkirsti, kad atsirastų
156 ROS/Ų ATSIRADIMAS

naujos, neužimtos vietos, kurias galėtų užpildyti natūralioji at­

ranka, patobulindama kai kuriuos iš įvairuojančių gyventojų.
Kadangi visi bet kurios šalies gyventojai kovoja tarp savęs
tiksliai išlygintomis jėgomis, tai net labai maži pakitimai vie­
nos rūšies struktūroje arba įpročiuose dažnai galėtų jai su­
teikti pranašumą prieš kitas; o tolesni to pat pobūdžio pakiti­
mai dažnai dar labiau sustiprintų tą pranašumą, ir tai truktų
tol, kol ta rūšis pasiliktų tose pat gyvenimo sąlygose ir nau­
dotųsi panašiomis priemonėmis gyvybei palaikyti ir apsiginti.
Negalima nurodyti nė vienos šalies, kurioje visi vietiniai gy­
ventojai dabar būtų taip tobulai prisitaikę vieni prie kitų ir
prie fizinių sąlygų, kuriose jie gyvena, kad nė vienas negalėtų
dar geriau prisitaikyti atba dar labiau patobulėti, nes visose
šalyse vietiniai gyventojai būdavo taip spaudžiami natūrali-
zuotų būtybių, kad kai kuriems ateiviams leisdavo tvirtai
įsikurti savo žemėje. Ir kadangi ateiviai bet kurioje šalyje nu­
galėdavo kai kuriuos vietinius, tai galime drąsiai daryti išva­
dą, jog ir vietiniai gyventojai būtų galėję savo naudai pasi­
keisti taip, kad būtų įstengę geriau atsispirti įsibrovėliams.
Jeigu žmogus, naudodamas sistemingą ar nesąmoningą at­
rankos būdą, gali gauti ir iš tikrųjų yra gavęs gerų rezultatų,
tai ko tik neįstengia atlikti natūralioji atranka! Žmogus gali
veikti tik išorinius ir matomuosius požymius: gamta gi, jei
man leistina suasmeninti ir šiuo terminu vadinti organizmų na­
tūralų išlikimą, arba geriausiai prisitaikiusiųjų išgyvenimą, iš­
oriniais požymiais tesirūpina tik tiek, kiek jie naudingi kuriai
nors būtybei. Ji gali veikti kiekvieną vidinį organą, kiekvieną
menkiausią kūno sudėties skirtumą, visą gyvybės mechanizmą.
Žmogus daro atranką tik savo naudai: gamta gi — tik tos bū­
tybės naudai, kurią ji globoja. Kiekvienas atrinktasis požymis
jos pilnai panaudojamas, nes tai išplaukia iš paties jo atrin­
kimo fakto. Žmogus laiko toje pat šalyje iš įvairių klimatų ki­
lusius organizmus; jis retai telavina kiekvieną atrinktąjį po­
žymį kuriuo nors ypatingu ir jam prideramu būdu; jis tiek il­
gasnapį, tiek trumpasnapį karvelį maitina tuo pačiu maistu;
nelavina kokiu ypatingu būdu keturkojų gyvūnų, turinčių ilgas
nugaras arba ilgas kojas; laiko ilgavilnes ir trumpavilnes avis
tame pačiame klimate. Jis neleidžia stipresniems patinams ko­
voti dėl patelių, griežtai nenaikina visų menkaverčių gyvūnų,
bet, kiek tik galėdamas, per kiekvieną besikeičiantį metų lai­
ką globoja visas savo būtybes. Jis dažnai pradinėmis atrankos
formomis ima kai kurias pusiau apsigimusias formas arba bent
tokius ryškius nukrypėlius, kurie krinta į akį arba jam atrodo
aiškiai naudingi. O gamtos sąlygose mažiausi struktūros arba
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 15?

kūno sudėties skirtumai gali gerokai išvesti iš pusiausvyros

taško tiksliai išlygintas svarstykles kovoje dėl gyvybės ir tokiu
būdu išsilaikyti. Kokie nepatvarūs žmogaus norai ir pastangos!
Koks trumpas jo žinioje esąs laikas! Ir todėl kokie menki bus
jo rezultatai, palyginus su tais, kuriuos sutelkia gamta per išti­
sus geologinius periodus! Ar galima tad stebėtis, kad gamtos
dariniai savo pobūdžiu yra kur kas „tikresni" negu žmogaus
gaminiai; kad jie daug geriau prisitaikę prie be galo sudėtingų
gyvenimo sąlygų ir aiškiai pažymėti žymiai didesnio meistriš­
kumo antspaudu?
Metaforiškai kalbant, galima sakyti, kad natūralioji atranka
kasdien ir kas valandą ieškinėja po visą pasaulį mažiausių pa­
kitimų, atmesdama bloguosius, išlaikydama ir sudėliodama v i­
sus geruosius; tylomis ir nejučiomis dirbdama, k u r i r kada t ik
pasitaikys tam proga, ji stengiasi patobulinti kiekvieną gyvą
būtybę jos organinių ir neorganinių gyvenimo sąlygų atžvil­
giu. Visai nepastebime šių lėtų pakitimų eigos tol, kol laiko
ranka neatžymi praslinkusių amžių, ir netgi tada mūsų susida­
rytas vaizdas apie seniai praslinkusius geologinius amžius yra
toks netobulas, kad mes tik tiek tematome, jog gyvybės formos
dabar yra skirtingos nuo tų, kokios buvo anksčiau.
Kad rūšyje susidarytų daugelis pakitimų, vieną kartą su­
sidariusi atmaina (varietetas) turi vėl, gal būt, po ilgo laiko
tarpo, įvairuoti arba duoti individualių nukrypimų ta pačia
palankia linkme kaip anksčiau; šie pakitimai turi savo ruožtu
išlikti, ir taip žingsnis po žingsnio vis pirmyn. Matant, kaip
individualūs to paties pobūdžio pakitimai nuolat pasikartoja,
šią mintj vargu ar galima laikyti neįtikima. Tačiau ar tai tik­
ra, apie tai galime spręsti tik pažiūrėję, kiek ši hipotezė deri­
nasi su bendraisiais gamtos reiškiniais ir juos paaiškina. Iš
kitos pusės, įprastinė pažiūra, kad galimų įvairavimų, kitimų
dydis yra griežtai ribotas, taip pat yra tik paprasta prielaida.
Nors natūralioji atranka gali veikti tik kiekvieno organiz­
mo naudai ir tik to naudingumo dėka, tačiau ji gali paliesti ir
požymius bei struktūras, kuriuos esame linkę laikyti labai ma­
žareikšmiais. Kai matome, jog lapais mintantieji vabzdžiai yra
žali, o žieve mintantieji — dėmėtai pilki, jog alpinė kurapka
žiemą yra balta, o Škotijos raudonasis tetervinas yra viržių
spalvos, tai turime patikėti, kad šios spalvos yra naudingos
tiems paukščiams ir vabzdžiams, nes juos apsaugo nuo pavo­
jaus. Tetervinų, jei jie tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu
nebūtų naikinami, labai pagausėtų; kaip žinoma, jie nukenčia
nuo plėšriųjų paukščių; vanagai, ieškodami grobio, vadovau­
jasi regėjimu, todėl kai kuriose žemyno vietose žmonės per­
 158 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

spėjami, kad nelaikytų baltų karvelių, nes jiems labiausiai

gręsia išnaikinimas. Vadinasi, natūralioji atranka gali pasi­
reikšti tuo, kad ji nulemia tinkamą spalvą kiekvienai tetervinų
rūšiai ir išlaiko šią spalvą, kai ji jau įgyta, tikrą ir pastovią.
Nereikia manyti, kad atsitiktinis sunaikinimas gyvulio, turin­
čio kokią nors ypatingą spalvą, neturi daug reikšmės: atmin­
kime, kaip svarbu baltų avių kaimenėje sunaikinti ėriuką, tu­
rintį nors ir nežymius juodos vilnos pėdsakus. Esame matę,
kaip šerių spalva kiaulėms, kurios Virginijoje maitinasi „da­
žančiomis šaknimis", nulemia tai, ar jos liks gyvos, ar pastips.
Augaluose vaisių pūkuotumą ir jų minkštimo spalvą botani­
kai laiko visai nereikšmingu požymiu; tačiau iš įžymaus sodi­
ninko Doxmingo sužinojome, kad Jungtinėse Amerikos Vals­
tijose vaisiai su plika odele nuo C urcuIio genties vabalo nu­
kenčia daug labiau negu pūkuotieji; kad raudonosios slyvos
nuo tam tikrų ligų nukenčia daug labiau negu geltonosios;
tuo tarpu kita liga geltonos spalvos persikus užpuola žymiai
smarkiau negu kitokią minkštimo spalvą turinčius. Jeigu, net:
panaudojant visas dirbtines priemones, šie menki požymių
skirtumai turi didelę reikšmę atskirų atmainų (varietetų) au­
ginimui, tai neabejotina, kad gamtos sąlygose, kur medžiams
tenka kovoti su kitais medžiais ir su daugybe priešų, tokie
skirtumai turi efektyviai nulemti, kuri atmaina — plikais ar
pūkuotais vaisiais, geltonu ar raudonu vaisių minkštimu —
laimės pergalę.
Peržvelgdami daugelį smulkių skirtumų tarp rūšių, kurie,
kiek tai leidžia mums spręsti mūsų nežinojimas, atrodo visai
nesvarbūs, neturime pamiršti, kad klimatas, maistas ir t. t.,
be abejo, yra jiems padarę tam tikrą tiesioginę įtaką. Taip pat
reikia nepamiršti, kad, veikiant koreliacijos dėsniui, kai viena
dalis pakinta ir tie pakitimai natūraliosios atrankos būdu tel­
kiasi, atsiranda ir kiti pakitimai, dažnai visai nenumatyto
pobūdžio.
Jeigu matome, kad kitimai, kurie naminėse veislėse pasi­
rodo tam tikru gyvenimo periodu, palikuonyse linkę vėl pasi­
reikšti tuo pačiu periodu, — tai liečia daugelio mūsų daržovių
ir lauko kultūrų veislių sėklų formą, dydį ir skonį, šilkaverpio
veislių vikšro ir kokono stadijas, naminių paukščių kiaušinių
ir jų jauniklių pūkelių spalvą, mūsų avių ir galvijų ragus, kai
jie beveik suaugę, — tai ir gamtos sąlygomis natūralioji at­
ranka galės organizmus veikti ir juos keisti bet kuriame am­
žiuje, sutelkdama naudingus šiame amžiuje kitimus ir įtvir­
tindama jų paveldimumą atitinkamame amžiuje. Jei augalui
naudinga vis plačiau ir. plačiau išsėti vėjo pagalba savo sėk-
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 159

las, tai nematau, kodėl tat būtų sunkiau pasiekti natūraliosios

atrankos būdu, kaip medvilnės augintojui atrankos būdu pa­
ilginti ir patobulinti pūkelius medvilnės augalo sėklų dėžu­
tėje. Natūralioji atranka gali pakeisti ir pritaikyti vabzdžio
lervą daugybei sąlygų, visai skirtingų nuo tų, kuriose gyvena
suaugęs vabzdys; o šie pakitimai koreliacijos dėka gali pa­
veikti ir suaugusiojo struktūrą. Ir priešingai — pakitimai su­
augusiame gali paveikti lervos struktūrą; tačiau natūralioji
atranka visais atvejais užtikrina tų pakitimų nekenksmingumą,
nes jei jie būtų žalingi, tai rūšis išmirtų.
Natūralioji atranka modifikuoja, pakeičia jauniklių struk­
tūrą tėvų atžvilgiu ir tėvų struktūrą — jauniklių atžvilgiu. V i­
suomeniškuose gyvuliuose ji pritaiko kiekvieno individo
struktūrą visos bendruomenės labui, jei tik bendruomenė turi
naudos iš atrinktojo pakitimo. Ko natūralioji atranka negali
padaryti — tai modifikuoti kurios nors rūšies struktūrą, neduo­
dama jai pačiai jokios naudos, kitos rūšies labui, ir nors tvir­
tinimų, kad tokių faktų esą aptinkame gamtos mokslų veika­
luose, tačiau negaliu rasti nė vieno atvejo, kur toks teiginys
būtų pagrjstas tyrinėjimais. Struktūrą, kuri gyvulio panaudo­
jama tik vieną kartą per. gyvenimą, jei tik ji tūri labai didelę
reikšmę, natūralioji atranka gali pakeisti iki bet kurio laips­
nio, pavyzdžiui, kai kurių vabzdžių dideli žandai, kurie pa­
naudojami tik kokonui atidaryti, arba dar neišsiritusių iš kiau­
šinio paukščiukų snapo kietas galiukas panaudojamas kiau­
šinio kevalui prakalti. Tvirtinama, kad daugumas geriausių
trumpasnapių kūlvartų karvelių žūva kiaušinyje, nes nėįsten-
gia jo kevalo pralaužti; todėl karvelių auginimo žinovai pa­
deda jiems iš kiaušinių išsiristi. Jeigu gamta turėtų reikalą
suaugusį karvelį jo paties naudai aprūpinti labai trumpu sna­
pu, tai tas pakitimo procesas vyktų labai lėtai, ir lygiagrečiai
jau turėtų vykti griežta atranka dar kiaušinio viduje jaunų
paukščiukų, turinčių labai stiprius ir kietus snapus, nes visi,
turintieji silpnus snapus, neišvengiamai žūtų; arba atranka ga­
lėtų vykti plonesnių ir lengviau pralaužiamų kevalų kryptimi,
nes žinoma, kad kevalo storumas įvairuoja, kaip ir bet kuri
kita struktūra.
Čia ged pravartu pastebėti, kad visoms būtybėms dažnai
pasitaiko ir atsitiktinai žūti, ir tatai maža teturi arba ir visai
neturi įtakos natūraliosios atrankos eigai. Pavyzdžiui, daug
kiaušinių ir sėklų kasmet suėdama, ir jie, natūraliajai atran­
kai veikiant, galėtų pakitėti tik tuo atveju, jeigu įvairuotų ko­
kiu nors būdu taip, kad tai juos apsaugotų nuo priešų. O juk
iš daugelio tų kiaušinių arba sėklų, jei jie nebūtų buvę sunai­
160 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kinti, gal būtų išaugę individai, prisitaikę prie savo gyvenimo

sąlygų geriau negu tie, kuriems atsitiktinai pavyko išlikti. Taip
pat daug suaugusių augalų ir gyvūnų, nepriklausomai nuo to,
ar jie gerai prisitaikę prie aplinkos sąlygų ar ne, kasmet žūva
dėl atsitiktinių priežasčių; ir šių priežasčių poveikio nė kiek
nesusvelnintų kurie nors kūno struktūros arba sudėties pakiti­
mai, kurie kitais atvejais būtų buvę tai rūšiai naudingi. Tačiau
tegu ir daug suaugusiųjų žūva, kad tik organizmų, galinčių
egzistuoti esamoje srityje, dėl tų priežasčių visiškai nesuma­
žėtų, arba tegu kiaušinių ir sėklų išnyksta tiek, kad tik šimtoji
arba tūkstantoji jų dalis tegaus išsivystyti, ir vis dėlto iš tų,
kurie liks gyvi, geriausiai prisitaikiusieji individai, tarus, kad
juose reiškiasi koks nors kitimas palankia kryptimi, savo gi­
minę stengsis padauginti gausiau negu mažiau prisitaikiusieji.
Jeigu dėl nurodytųjų priežasčių organizmų visai sumažėtų,
kaip kad dažnai ir pasitaiko, tada natūralioji atranka būtų
bejėgė veikti tam tikromis naudingomis kryptimis; tačiau tai
nėra rimtas argumentas prieš jos efektyvumą kitu laiku ir
kitokiais būdais, nes neturime jokio pagrindo manyti, kad
daug rūšių būtų kada nors pakitusios ir patobulėjusios tuo
pačiu laiku ir toje pat vietoje.

LYTINĖ ATRANKA
Kadangi naminėse veislėse dažnai išryškėja kai kurios ypa­
tybės, būdingos tik vienai lyčiai, ir jos paveldimai susijusios
su ta lytimi, tai tas pat, be abejo, bus ir gamtoje. Taigi susi­
daro galimybė abiem lytims kitėti natūraliosios atrankos po­
veikyje, priklausomai nuo skirtingo gyvenimo būdo, o tai
kartais ir atsitinka, arba — vienai lyčiai kitėti priklausomai
nuo kitos lyties, kaip dažniausiai pasitaiko. Tatai mane ska­
tina pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadinu „lytine atran­
ka". Si atrankos forma priklauso ne nuo kovos dėl būvio su
kitomis gyvomis būtybėmis arba su išorinėmis sąlygomis, bet
nuo kovos tarp vienos lyties individų, paprastai tarp patinų,
konkuruojančių dėl kitos lyties. Tokios kovos išdava nebūna
pralaimėjusio varžovo mirtis, bet tai, kad jis mažai teturi arba
visiškai neturi palikuonių. Vadinasi, lytinė atranka ne tokia
žiauri kaip natūralioji atranka. Paprastai stipriausieji patinai,
kurie geriausiai prisitaikę prie savo užimamų vietų gamtoje,
palieka daugiausia palikuonių. Tačiau daugeliu atvejų pergalė
priklauso ne tiek nuo bendros jėgos, kiek nuo turėjimo apsi­
gynimui tam tikrų ginklų, būdingų patinams. Beragis elnias
arba gaidys be pentinų mažai turėtų šansų palikti gausių pa­
 JV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 161

likuonių. Lytinė atranka, visuomet suteikdama nugalėtojui ga­

limybę veistis, gali, be abejo, palikuonyse išvystyti nesuval­
domą narsumą, pentinų ilgumą ir sparno jėgą — smogti į pen­
tinuotą koją — beveik tokiu pat būdu, kaip pasiekia brutalus
gaidžių kautynių mėgėjas, rūpestingai atrinkdamas geriausius
gaidžius. Kaip žemai nusileidžia gamtos sistemos laiptais šis
patinų kautynių dėl patelių dėsnis, nežinau; aprašyta, kaip
aligatorių patinai kaunasi, staugia ir sukinėjasi aplink, kovo­
dami dėl patelių, lyg indėnai savo karo šokiuose; pastebėta,
kad lašišų patinai kaunasi per visą dieną; elniaragių vabalų
patinai kartais būna žaizdoti, kitų patinų milžiniškų žandų su­
kandžioti; neprilygstamas stebėtojas Fabras yra dažnai matęs,
kaip kai kurių plėviasparnių vabzdžių (H ym enoptera ) patinai
kaunasi dėl vienos kurios ypatingos patelės, kuri tupi netolie­
se, tartum abejingas šios kovos žiūrovas, o paskui pasišalina
su nugalėtoju. Tokios kautynės esti, gal būt, žiauriausios tarp
poligaminių gyvūnų patinų, o šie dažniausiai turi ypatingus
ginklus. Plėšriųjų gyvūnų patinai jau ir taip gerai ginkluoti;
tačiau jiems, kaip ir kitiems, veikiant natūraliajai atrankai,
gali susidaryti dar ypatingų apsigynimo priemonių, pavyzdžiui,
liūto karčiai arba lašišų patinų kablio pavidalo žandas; juk
skydas pergalei gali būti toks pat svarbus kaip kardas arba
ietis.
Paukščių tarpe šios varžybos dažnai būna taikingesnio po­
būdžio. Visi tyrinėtojai, kurie domėjosi šiuo klausimu, tvir­
tina, kad daugelyje rūšių praktikuojamos atkakliausios varžy­
bos tarp patinų, norint privilioti pateles giedojimu. Gvianos
kalniniai strazdai, rojaus paukščiai ir kai kurie kiti paukščiai
susirenka būriais, ir čia patinai vienas po kito rūpestingiausiai
išskleidžia ir įvairiomis pozomis demonstruoja savo puošnią­
sias plunksnas; be to, jie daro keistus kūno judesius prieš pa­
teles, kurios, tam tikrą laiką pastovėjusios kaip žiūrovai, pa­
galiau išsirenka joms patraukliausią partnerį. Tie, kuriems
teko iš arti įsižiūrėti nelaisvėje esančių paukščių įpročius, ge­
rai žino, kad jie dažnai turi individualių simpatijų ir antipa­
tijų; pavyzdžiui, seras R. Heronas aprašo, kaip vienas marga­
spalvis povas buvo ypatingai patrauklus visoms to paukštyno
povų patelėms. Negaliu čia įsileisti į visas to reikalo smulk­
menas, bet man* atrodo, kad jeigu žmogus per trumpą laiką
įstengia suteikti grožį ir elegantišką išvaizdą bentaminėms
vištelems atitinkamai savo turimai grožio sąvokai, tai nėra
pagrindo abejoti, kad ir paukščių patelės, per tūkstančius ge­
neracijų rinkdamosi užvis melodingiausius ir gražiausius pa­
tinus pagal savo grožio idealą, taip pat gali pasiekti žymių
 162 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

rezultatų. Kai kurie gerai žinomi dėsniai, liečiantieji suaugusių

paukščių patinų ir patelių plunksnų pavidalą, palyginus su jų
jauniklių plunksnomis, gali būti iš dalies paaiškinti lytinės
atrankos poveikiu plunksnų įvairumui, pasireiškiančiam tam
tikrame amžiuje ir perduodamam arba vien patinams, arba
abiem lytims, sulaukus atitinkamo amžiaus; tačiau neturiu čia
vietos plačiau šiam dalykui nagrinėti.
Taigi man atrodo, kad tuomet, kai kurio nors gyvūno pa­
tinai ir patelės turi tą patį bendrą gyvenimo būdą, bet skiriasi
savo struktūra, spalva arba puošmenomis, tokie skirtumai yra
dažniausiai atsiradę lytinės atrankos būdu; tai yra atskiri pa­
tinai per daugelį generacijų turėdavo prieš kitus patinus kai
kurių nežymių pranašumų, — ar tai apsiginklavimu, ar apsigy­
nimo priemonėmis, ar savo ypatingu žavumu, — kuriuos jie
perteikdavo tik savo vyriškiems palikuonims. Tačiau nenorė­
čiau šios priežasties veikimu aiškinti visų lyčių skirtumų; juk
mūsų naminiuose gyvuliuose matome atsirandant savotišku­
mų, pereinančių tik vyriškai lyčiai, kurie aiškiai nesustiprė-
davo nuo žmogaus daromos atrankos. Plaukų kuokštas ant lau­
kinio kalakuto krūtinės negali būti kam nors naudingas; taip
pat abejotina, ar jis gali būti laikomas puošniu, žiūrint to
paukščio patelės akimis; jei toks kuokštas atsirastų naminiuo­
se paukščiuose, jis tikrai būtų palaikytas apsigimimu.

NATŪRALIOSIOS ATRANKOS VEIKIMO,

ARBA LABIAUSIAI PRISITAIKIUSIŲJŲ IŠLIKIMO,
PAVYZDŽIAI
Kad galėčiau išaiškinti, kaip, mano supratimu, veikia na­
tūralioji atranka, turiu prašyti leidimo pateikti vieną kitą įsi­
vaizduojamą pavyzdį. Paimkime, pavyzdžiui, vilką, kuris minta
įvairiais gyvūnais, vienus nugalėdamas gudrumu, kitus— jėga,
dar kitus — greitumu; tarkime, kad greičiausias jo grobis, pa­
vyzdžiui, elniai, dėl kurių nors permainų, įvykusių šalyje, pa­
gausėjo arba, atvirkščiai, kitoks grobis sumažėjo kaip tik tuo
metų laiku, kai vilkams ypač stokoja maisto. Tokiomis aplin­
kybėmis greičiausieji ir vikriausieji vilkai turėtų daugiausia
šansų išlikti gyvi ir tokiu būdu išsilaikyti, būti atrinkti, — be
abejo, su sąlyga, kad jie neprarastų jėgų, reikalingų nugalėti
savo aukai vienu ar kitu metų laiku, kada būtų priversti me­
džioti kitokius gyvūnus. Nematau pagrindo abejoti, kad tai duo­
tų tokį pat rezultatą, kokį gauna ir žmogus, tobulindamas savo
medžioklinių šunų — kurtų greitumą rūpestinga ir sisteminga
atranka, arba tuo nesąmoningos atrankos būdu, kuri seka jau
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 163

iš to, kad kiekvienas žmogus stengiasi laikyti geriausią šunį,

neturėdamas jokios minties apie veislės pagerinimą. Galiu dar
pridurti, kad, pagal Pirso žodžius, Katskilo kalnuose, Jungti­
nėse Amerikos Valstijose, esama dviejų vilkų varietetų: vienas
lengvas, kurto formos, kuris persekioja elnius, o antras —
stambesnis, trumpesnėmis kojomis, kuris dažniau užpuola avių
kaimenes.
Reikia pastebėti, kad aukščiau pateiktame pavyzdyje kalbu
apie vikriausius individualius vilkus, o ne apie kurios nors
vienos, labai ryškios variacijos išsilaikymą. Ankstesniuose šio
veikalo leidimuose kartais kalbėdavau taip, tartum ši pasta­
roji alternatyva dažnai pasitaikytų. Mačiau, kokią didelę reikš­
mę turi individualiniai skirtumai, ir tai mane paskatino itin
gerai apsvarstyti padarinius žmogaus vykdomos nesąmoningos
atrankos, priklausančios nuo visų daugiau ar mažiau vertingų
individų išlaikymo ir blogesniųjų išnaikinimo. Man taip pat
buvo aišku, kad kokio nors atsitiktinio struktūros nukrypimo,
pavyzdžiui, apsigimimo, išsilaikymas natūralioje būsenoje tu­
rėtų būti retas reiškinys ir kad tas nukrypimas, nors iš pradžių
ir išsilaikys, vėliau dėl susikryžminimo su paprastais indivi­
dais pradings. Nepaisant to, kol neperskaičiau vieno labai vy­
kusio ir vertingo straipsnio žurnale North British Review
(Siaurės B rita n ijo s apžvalga, 1867 m.), nebuvau įsisąmoninus,
kaip retai palikuonyse tegali išsilaikyti paskiri, tiek silpni, tiek
labai ryškūs nukrypimai. Autorius nagrinėja atvejį, kai viena
gyvūnų pora per savo gyvenimą duoda du šimtus palikuonių,
iš kurių tarpo dėl įvairių ardomųjų veiksnių vidutiniškai tik
du išlieka gyvi ir savo ruožtu duoda palikuonių. Toks vertini­
mas yra gana kraštutinis daugumai aukštesniųjų gyvūnų, bet
anaiptol ne daugelio žemesniųjų organizmų atžvilgiu. Autorius
toliau parodo, kad jeigu būtų gimęs tik vienas individas, kuris
būtų pakitęs tiek, jog tatai jam duotų dvigubai daugiau šansų
išlikti gyvam negu kitiems individams, tai ir tuo atveju tiki­
mybė nebūtų palanki jam išgyventi. Bet tarkime, kad jis išgy­
veno ir davė palikuonių, kurių pusė paveldėjo tą naudingą
pakitimą; ir vis tiek, kaip straipsnio autorius toliau pažymi, ši
jaunoji karta turės mažai ką geresnių šansų išlikti ir veistis,
ir šie šansai sekančiose kartose vis mažės. Šių pastabų teisin­
gumo, mano manymu, negalima nuginčyti. Jeigu, pavyzdžiui,
kuris nors paukštis galėtų lengviau susirasti maistą, turėdamas
kablio pavidalu išlenktą snapą, ir jeigu atsirastų vienas paukš­
tis, su tokiu labai lenktu snapu, o todėl jam ir gerai sektųsi,
tai vis tiek labai maža tebūtų šansų tam vienam individui įam­
žinti savo pavidalą palikuonyse ir išstumti įprastinę formą;
164 RUBlŲ ATSIRADIMAS

tačiau, sprendžiant iš to, ką matome naminių gyvulių veislėse,

vargiai gali kilti abejonė, kad toks rezultatas tikrai būtų gau­
tas, jeigu per daugelį generacijų išliktų daug individų su dau­
giau ar mažiau lenktais snapais ir kartu dar daugiau individų
su visai tiesiais snapais būtų išnaikinta.
Nereiktų betgi išleisti iš akių tai, jog kai kurie gana smar­
kiai išreikštieji pakitimai, kurių niekas nepalaikytų paprastais
individualiais skirtumais, dažnai pasikartoja dėl tos priežas­
ties, kad panaši organizacija esti panašiai ir aplinkos veikia­
ma— šį faktą galima patvirtinti daugeliu pavyzdžių iš mūsų
naminių veislių. Tokiais atvejais, jeigu įvairuojantis individas
iš tikrųjų ir neperduotų palikuonims savo naujai įgytųjų sa­
vybių, tai jis neabejotinai jiems perduotų, kol esamosios są­
lygos liktų tos pačios, dar stipresnį palinkimą kitėti ta pačia
kryptimi. Taip pat mažai abejotina, kad palinkimas kitėti ta
pačia kryptimi dažnai būdavo toks smarkus, jog visi tos pačios
rūšies individai modifikuodavosi panašiu būdu, nedalyvaujant
jokiai atrankos formai. Šitaip paveikti būdavo arba tik vienas
trečdalis, penktadalis arba dešimtoji dalis visų individų — fak­
tas, apie kurį liudija nemaža pavyzdžių. Pavyzdžiui, Graba tvir­
tina, kad maždaug vieno penktadalio visų Farerų salose gyve­
nančių narūnėlių yra taip gerai išreikštas varietetas, kad jis
anksčiau buvo vertinamas kaip atskira rūšis ir vadinamas U ria
laciimans. Tokio pobūdžio atvejais, jeigu pakitimas būtų nau­
dingas, tai pradinė forma būtų greit naujosios pakitusios for­
mos išstumta, nes išlieka labiausiai prisitaikiusieji.
Prie kryžminimosi padarinių, kaip eliminuojančių visokio
pobūdžio pakitimus, progai pasitaikius dar sugrįšiu; bet ir čia
reikia pastebėti, kad daugumas gyvūnų ir augalų laikosi savo
įprastose gyvenimo vietose ir be reikalo jų nepalieka; tai ma­
tome netgi paukščiuose keleiviuose, kurie beveik visuomet grįž­
ta į tą pačią vietą. Taigi kiekviena naujai susidariusi atmaina
iš pradžių paprastai bus vietinė, o tai, rodos, galima pripažinti
kaip bendrą taisyklę atmainoms, aptinkamoms gamtoje; taigi
panašiai pakitusieji individai greit turėtų susiburti į nedidelę
grupę ir dažnai turėtų kartu veistis. Jei pasirodytų, kad naujai
atmainai kovoje dėl būvio sekasi, tai ji imtų iš lėto plėstis iš
savo centrinės srities, konkuruodama su nepakitusiais indivi­
dais ir nugalėdama juos nuolat didėjančio rato pakraščiuose.
Gal būt, pravartu duoti dar kitą, sudėtingesnį pavyzdį na­
tūraliosios atrankos veikimui pavaizduoti. Kai kurie augalai
išskiria saldų skystį, tur būt, stengdamiesi pašalinti iš savo sul­
čių kažką kenksminga: tai vyksta, pavyzdžiui, kai kuriuose
ankštiniuose augaluose pro liaukas, esančias prielapių pamate,
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 165

arba pro apatinę lapų pusę, kaip laurų medyje. Šį skystį, nors
jo teišsiskiria mažai, godžiai siurbia vabzdžiai, tačiau jų lan­
kymasis augalui neduoda jokios naudos. Dabar tarkime, kad
toks skystis arba nektaras ėmė išsiskirti kurios nors rūšies tam
tikro skaičiaus augalų žiedų viduje. Vabzdžiai, ieškodami nek­
taro, apsidulkintų žiedadulkėmis ir dažnai perneštų jas iš vieno
žiedo į kitą. Taigi dviejų skirtingų tos pat rūšies individų žie­
dai būtų kryžmiškai apdulkinti; o kryžminimo veiksmas, kaip
tat gali būti pilnutinai įrodyta, duotų pradžią vešlesniems dai­
gams, kurie dėl tos priežasties turėtų daugiau šansų tarpti ir
išsilaikyti. Augalai, kurie išaugino žiedus su didesnėmis liau­
komis, arba nektarinėmis, išskiriančiomis daugiau nektaro, tu­
rėtų būti dažniau lankomi vabzdžių ir todėl dažniau susikryž­
mintų; ilgainiui jie laimėtų konkurenciją ir sudarytų vietinę
atmainą (varietetą). Taip pat pasirodytų esą pranašesni ir žie­
dai, kurių kuokeliai ir piestelės būtų išsidėstę taip, kad atitiktų
tam tikrą juos lankančio vabzdžio stambumą ir įpročius, o tai
sudarytų tam tikru laipsniu palankesnes sąlygas žiedadulkėms
pernešti. Galėtume paimti ir kitą atvejį su vabzdžiais, kurie
lanko žiedus, rinkdami vietoj nektaro žiedadulkes. Kadangi
žiedadulkės gaminamos tik apvaisinimui, tai jų naikinimas, ro­
dos, turėtų būti tikras nuostolis augalui; tačiau jeigu nors ne­
daug žiedadulkių, iš pradžių atsitiktinai, o paskui pastoviai, bū­
tų pernešama tų žiedadulkėmis mintančių vabzdžių nuo vieno
žiedo ant kito ir tokiu būdu vyktų kryžminimas, tai, nors ir
devynios dešimtosios visų žiedadulkių būtų sunaikintos, auga­
lui iš tokio apiplėšimo vis tiek būtų didelis laimėjimas, ir in­
dividai, kurie gamintų daugiau ir daugiau žiedadulkių ir turėtų
stambesnes dulkinės, būtų atrenkami.
Kai mūsų augalas dėl aukščiau minėtojo ilgą laiką besikar­
tojusio proceso būtų pasidaręs labai patrauklus vabzdžiams,
jie, visai to nenorėdami, imtų reguliariai nešioti žiedadulkes
nuo vieno žiedo ant kito; o kad jie tai iš tikrųjų ir daro, galiu
lengvai įrodyti daugeliu nuostabių pavyzdžių. Duosiu tiktai vie­
ną, kuris taip pat pavaizduos pirmą lyčių išsiskyrimo proceso
žingsnį augaluose. Kai kurie bugienio (//ex) medžiai yra tik
su vyriškais žiedais; jų žiedai turi keturis kuokelius, gaminan-
čiu& palyginti mažai žiedadulkių, ir vieną rudimentinę piestelę;
kituose bugienio medžiuose randame tik moteriškus žiedus; šie
turi normalaus dydžio piestelę ir keturis kuokelius susiraukš­
lėjusiomis dulkinėmis, kuriose negalima rasti nė vieno žieda­
dulkių grūdelio. Suradęs vieną medį su moteriškais žiedais še­
šių dešimtų jardų atstume nuo medžio su vyriškais žiedais,
ėmiau tirti dvidešimties žiedų, paimtų iš įvairių šakų, purkas,
166 RUSIŲ ATSIRADIMAS

ir visose buvo rasta nedaug žiedadulkių, o ant kai kurių netgi

jų perteklius. Kadangi vėjas keletą dienų pūtė nuo medžio su
moteriškais žiedais prie medžio su vyriškais žiedais, tai žieda­
dulkės negalėjo būti vėjo atneštos. Oras buvo šaltas bei aud­
ringas ir dėl to nepalankus bitėms, tačiau, nežiūrint to, kiek­
vienas mano tyrinėtasis moteriškas žiedas iš tikrųjų buvo
apdulkintas bičių, kurios skrajojo nuo vieno medžio ant kito,
ieškodamos nektaro. Tačiau grįžkime prie mūsų įsivaizduo­
tojo atvejo: kai tik augalas pasidarė vabzdžiams toks
patrauklus, kad jie ėmė reguliariai nešioti žiedadulkes nuo
žiedo ant žiedo, prasidėjo kitas procesas. Joks gamtininkas
neabejoja, kokių pliusų turi tas pradmuo, kuris vadinamas
,,fiziologiniu darbo pasiskirstymu"; taigi galėtume manyti,
kad augalui būtų naudingiau viename žiede arba viename
kuriame augale gaminti tik kuokelius, o kitame žiede arba ki­
tame augale — tik piesteles. Kultūriniuose augaluose, pateku­
siuose į naujas gyvenimo sąlygas, kartais vyriškieji, o kartais
moteriškieji organai tampa daugiau ar mažiau nevaisingi, jei
dabar tarsime, kad tas pat, nors ir visai nežymiu laipsniu, pa­
sitaiko ir gamtoje, kadangi žiedadulkės jau reguliariai per­
nešamos nuo žiedo ant žiedo, ir kadangi, remiantis darbo pasi­
skirstymo principu, pilnesnis lyčių atsiskyrimas mūsų augalams
būtų tik naudingas, tai individai su šia vis labiau ir labiau stip­
rėjančia kitimo tendencija būtų nuolat privilegijuojami, arba
atrenkami, kol pagaliau įvyktų pilnutinis lyčių atsiskyrimas.
Norint parodyti tuos įvairius laipsnius, — dimorfizmas ir kiti
būdai, — kuriais dabar įvairiuose augaluose matomai vyksta
lyčių išsiskyrimas, prireiktų per daug vietos; tačiau galiu pri­
durti, kad kai kurie Šiaurės Amerikos bugieniai, pasak Aza
Grejaus (Asą Gray), dabar yra kaip tik pereinamoje būklėje,
arba, kaip jis tai nusako, jie — daugiau ar mažiau dvinamiai-
poligaminiai.
Grįžkime dabar prie nektaru mintančių vabzdžių; tarkime,
kad augalas, kuriame ilgalaikės selekcijos būdu pamažu di­
dinome nektaro kiekį, yra vienas iš įprastinių augalų ir kad kai
kuriems vabzdžiams to augalo nektaras sudaro pagrindinį mais­
tą. Galėčiau pateikti daug faktų, rodančių, kaip bitės stengiasi
taupyti laiką: pavyzdžiui, jų įprotis — prakąsti skylutes ir
čiulpti nektarą pamate kai kurių žiedų, į kuriuos su mažai ką
didesniu vargu galėtų įeiti ir pro angą. Atsižvelgiant į tokius
faktus, galima manyti, kad tam tikromis aplinkybėmis indivi­
dualūs straublelio kreivumo arba jo ilgumo skirtumai ir kt., —
tokie maži, kad mes jų ir nepastebėtume, — bitei arba kitam
kuriam nors vabzdžiui gali būti naudingi, ir kai kurie individai
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 167

įstengs gauti sau maistą lengviau negu kiti; taigi bendruome­

nės, kurioms jie priklauso, klestės ir išleis daug spiečių, pa­
veldėjusių tas pačias savybes. Paprasto raudonojo dobilo ir
inkarnatinio dobilo (T rifo liu m pratense ir T. incarnatum) vai­
nikėlių vamzdeliai, paviršutiniškai apžiūrėjus, neatrodo, esą,
skirtingo ilgio; tačiau paprastoji bitė gali lengvai iščiulpti nek­
tarą iš inkarnatinio dobilo, bet neįstengia iščiulpti iš paprasto
raudonojo dobilo, kuris lankomas tik kamanių; taigi ištisi rau­
donųjų dobilų laukai veltui siūlo paprastajai bitei gausų savo
vertingo nektaro išteklių. Kad šis nektaras paprastų bičių la­
bai mėgiamas, nėra abejonės, nes ne kartą esu matęs, bet tik­
tai rudenį, kaip paprastosios bitės čiulpia dobilo žiedus pro
kamanių prakąstas skylutes žiedų vamzdelių pamate. Šių dviejų
dobilo rūšių vainikėlio ilgio skirtumas, kuris nulemia papras­
tųjų bičių lankymąsi, turi būti labai menkas, nes man buvo
tvirtinama, kad, kai raudonieji dobilai nuplaunami, antrojo
derliaus žiedai būna truputį smulkesni, ir jie jau yra lankomi
daugelio paprastųjų bičių. Nežinau, ar šis tvirtinimas visai
tikslus; taip pat nežinau, ar patikimas kitas, spaudoje paskelb­
tais teigimas, būtent, kad Ligurijos bitė, kuri aplamai laikoma
paprastosios bitės varietetu ir su ja laisvai kryžminasi, suge­
banti pasiekti ir iščiulpti raudonųjų dobilų nektarą. Taigi ša­
lyje, kurioje gausu šios rūšies dobilų, paprastajai bitei būtų
labai pravartu turėti truputį ilgesnį arba kitaip sudarytą
straublelį. Iš kitos pusės, kadangi šio dobilo vaisingumas abso­
liučiai priklauso nuo bičių lankymosi jo žieduose, tai, jeigu
kamanių kurioje nors šalyje sumažėtų, šiam augalui būtų la­
bai pravartu turėti trumpesnį arba giliau suskaldytą vainikėlį,
kad ir paprastosios bitės įstengtų čiulpti jo žiedus. Taigi man
suprantama, kaip žiedas ir bitė gali pamažu arba abu kartu,
arba vienas po kito pakisti ir kuo tobuliausiai prisitaikyti vie­
nas prie kito, nuolat išsilaikant visiems tiems individams, kurie
turėjo mažų struktūroj nukrypimų vienam ir kitam naudinga
linkme.
Gerai žinau, kad ši natūraliosios atrankos teorija, išaiškinta
aukščiau pateiktaisiais pavyzdžiais, gali susilaukti tų pačių
priekaištų, kokie iš pradžių buvo keliami ir prieš didžias sero
Čarlzo Lajelio idėjas apie „šių laikų žemės paviršiaus pakiti­
mus, aiškinančius geologijos reiškinius"; bet dabar jau retai
tegirdime kalbant, kad tie veiksniai, kuriuos ir dabar matome
tebeveikiant, būtų menki ir bereikšmiai, kada jais remiantis
aiškinama, kaip buvo išgraužti giliausi slėniai arba susidarė
ilgos uolų keteros sausažemyje. Natūralioji atranka veikia tik
išlaikydama ir sutelkdama mažus paveldimus pakitimus, kurių
168 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kiekvienas yra naudingas išlikusiai būtybei. Kaip šių laikų

geologija beveik išvijo iš mokslo tokias pažiūras, kaip gilių
slėnių išgraužimas viena diliuvine banga, taip ir natūralioji
atranka išstums pažiūras apie nuolatinį naujų organinių būty­
bių tvėrimą arba apie kokius nors didelius ir staigius jų struk­
tūros pakitimus.
APIE INDIVIDŲ KRYŽMINIMĄSI
Čia turiu truputį nukrypti į šalį. Kai esama skirtingalyčių
gyvūnų ar augalų, tai savaime aišku, jog kiekvienam gimimui
visuomet būtina, kad susijungtų du individai (išskyrus keistus
ir ne visuomet suprantamus partenogenezės atvejus); tik her­
mafroditų atžvilgiu tai toli gražu ne taip akivaizdu. Tačiau vis
dėlto yra pagrindo manyti, kad ir visuose hermafrodituose
kartkartėmis arba nuolatos, kad padaugėtų jų rūšis, susieina
du individai. Si pažiūra, nors ir rezervuotai, buvo jau seniai
pareikšta Sprengelio (Sprengel), Naito (Knight) ir Kelroiterio
(Kölreuter). Tuojau pamatysime, kokia ji svarbi; tačiau čia šį
dalyką teks paliesti labai trumpai, nors ir turiu gausiai medžia­
gos jį plačiau pasvarstyti. Visi stuburiniai gyvūnai, vabzdžiai
ir kai kurios kitos gausios gyvūnų grupės poruojasi prieš kiek­
vieną dauginimąsi. Naujausieji tyrimai labai sumažino taria­
mųjų hermafroditų skaičių, o ir tikrųjų hermafroditų daugelis
poruojasi, tai yra du individai reguliariai susijungia daugini­
muisi, — tai visa, kas mums čia rūpi. Tačiau vis tik yra daug
hermafroditinių gyvūnų, kurie paprastai, be abejo, nesiporuo-
ja, ir daug augalų — hermafroditų. Galima paklausti, koks gi
pagrindas yra manyti, kad ir šiais atvejais kada nors daugini­
muisi susitinka du individai. Kadangi čia neįmanoma leistis
į smulkmenas, tai turiu apsiriboti tik kai kuriais bendrais
samprotavimais.
Pirmiausia esu surinkęs gausybę faktų ir pats atlikęs daug
eksperimentų, rodančių, sutinkamai su beveik visuotiniu selek­
cininkų įsitikinimu, kad gyvūnams ir augalams kryžminimas
tarp skirtingų varietetų arba tarp to paties varieteto, bet skir­
tingos veislės individų, užtikrina stiprius ir vaisingus palikuo­
nis, o iš kitos pusės, dėl artim os giminystės individų kryžmini-
mosi sumažėja stiprumas ir vaisingumas; jau vien šie faktai
mane verčia manyti, jog yra toks visuotinis gamtos dėsnis, kad
nė viena organinė būtybė nesidaugina vien savivaisos būdu per
begalinę kartų eilę, bet kad kryžminimasis su kitu individu,
bent kartkartėmis, gal būt, po ilgų laikotarpių, yra būtinas.
Vadovaudamiesi įsitikinimu, kad yra toks gamtos dėsnis, ga­
lime, manau, suprasti gausybę faktų, kaip žemiau pateiktieji,
 IV sk. NATVRALIOJ I ATRANKA 169

kurie liktų neišaiškinami, laikantis kitokių pažiūrų. Kiekvienas

hibridizatorius žino, kaip nepalankiai žiedų apvaisinimą veikia
drėgmė, o vis dėlto kokia gausybė žiedų visiškai išstato savo
dulkinės ir purkas oro atmainų atsitiktinumams! Jeigu kryž-
minimasis kartkartėmis yra būtinas, nepaisant to, kad augalo
nuosavos dulkinės ir piestelės yra taip arti vienos nuo kitų, jog
beveik užtikrina savidulką, tai aukščiau kalbamąją žiedo or­
ganų padėtį tegalima aiškinti tik laisvo kelio užtikrinimu žie­
dadulkėms patekti iš kito individo. Antra vertus, daugelio žiedų
veisimosi organai yra sandariai uždaryti, pavyzdžiui, didelėje
ankštinių šeimoje; tačiau jie beveik visuomet aprūpinti gra­
žiais ir nuostabiais prisitaikymais vabzdžių lankymuisi. Dau­
geliui ankštinių augalų bičių lankymasis reikalingas taip, kad
šių augalų derlumas labai sumažėja, jei bitės nustoja juos lan­
kyti. O vargu ar įmanoma vabzdžiams skrajoti nuo žiedo prie
žiedo ir nepernešti iš vieno į kitą žiedadulkių, ir tai augalui
labai naudinga. Vabzdžiai veikia panašiai kaip sodininko var­
tojamas kupranugario plaukų šepetėlis: pakanka tuo pačiu še­
petėliu palytėti vieno žiedo dulkinės, o paskui — kito žiedo
purką, kad būtų užtikrintas apvaisinimas; tačiau nereikia ma­
nyti, kad bitės tokiu būdu duoda daugybę hibridų tarp skir­
tingų rūšių, nes jei augalo savos žiedadulkės ir kitos rūšies
žiedadulkės patenka ant tos pat purkos, tai pirmosios yra tiek
stipresnės už antrąsias, kad jos, kaip yra parodęs Gertneris
(Gärtner), visuomet ir pilnai pašalina svetimų žiedadulkių
įtaką.
Kai kurio nors žiedo kuokeliai staigiai pasvyra į piestelę
arba iš lėto vienas po kito juda jos kryptimi, tai toks me­
chanizmas atrodo esąs pritaikytas tik savidulkai užtikrinti;
ir, be abejo, jis šia prasme yra naudingas; tačiau vabzdžių
tarpininkavimo dažnai prireikia kuokelių judesiui sukelti, kaip
tat yra parodęs Kelroiteris raugerškio atveju; ir kaip tik apie
šią pačią gentį, kuri, rodos, turi specialų prisitaikymą sa­
vidulkai, yra gerai žinoma, kad jei jos artimos formos arba
atmainos pasodinamos viena arti kitos, tai labai sunku išau­
ginti grynų sėjinukų — taip gausiai jos savaime kryžminasi.
Daugeliu kitų atvejų, kaip galiu parodyti iš Šprengelio darbų
ir iš savo paties stebėjimų, žiedų sandara ne tik nėra palanki
savidulkai, bet yra net specialūs prisitaikymai, kurie atitinka­
mai sutrukdo žiedadulkių iš savo žiedo patekimą ant purkos;
pavyzdžiui, LobeIia iulgens turi iš tikrųjų nuostabų ir gerai iš­
vystytą prisitaikymą, o dėl to visos be galo gausios žieda­
dulkės iššluojamos iš suaugusių kiekvieno žiedo dulkinių
anksčiau, negu to paties žiedo purka esti pasiruošusi jas
 170 RŪSIŲ a t s ir a d im a s

priimti; ir kadangi ši gėlė, bent jau mano sode, niekuomet nelan­

koma vabzdžių, tai ji niekuomet neduoda ir sėklų, nors, per-
nešęs žiedadulkes iš vieno žiedo ant kito žiedo purkų, gavau
daugybę daigų. Kita lobelijos rūšis mano sode, kuri lankoma
bičių, laisvai duoda ir sėklų. Daugeliu kitų atvejų, nors nėra
jokių specialių mechaninių pritaikymų, trukdančių purkai
auti žiedadulkes iš to paties žiedo, tačiau, kaip yra parodęs
f prengelis, o ne taip seniai Hildebrandas ir kiti, ką ir aš pats
galiu patvirtinti, arba jų dulkinės plyšta anksčiau negu purka
yra pribrendusi apvaisinimui, arba purka pribręsta pirma negu
to žiedo žiedadulkės yra pribrendusios, taigi šie, vadinamieji
dichogaminiais, augalai faktiškai esti skirtingų lyčių ir papras­
tai turi kryžmintis. Tas pat galioja dimorfiniams ir trimorfi-
niams augalams, apie kuriuos jau buvo kalbėta. Kokie keisti
šie faktai! Kaip keista, kad to paties žiedo žiedadulkės ir pur­
kos paviršius, nors būdami taip arti vienas kito, tartum kaip tik
savidulkai, daugeliu atvejų esti vienas kitam nenaudingi. Ir
kaip paprastai išaiškėja tie faktai, vadovaujantis požiūriu, kad
tarpais įvykstąs kryžminimasis su skirtingu individu yra nau­
dingas arba net būtinas!
Jeigu įvairioms kopūstų, ridikėlių, svogūnų ir kai kurių kitų
augalų atmainoms leisime augti ir išsisėti arti vienas kito, tai
daugelis tokiu būdu išaugusių daigų, kaip nustačiau, pasirodys
esą mišrios veislės: pavyzdžiui, kartą išauginau 233 kopūstų
sėjinukus, kilusius iš keleto arti viena kitos augusių atmainų,
ir iš jų tik 78 liko savo veislės, ir tai kai kurie buvo ne visai
gryni. O juk kiekvieno kopūsto žiedo piestelė apsupta ne tik
savo žiedo šešių kuokelių, bet ir daugelio kitų to pat augalo
žiedų kuokelių; ir kiekvieno žiedo dulkelės lengvai, be vabz­
džių pagalbos, patenka ant savo purkos, nes mačiau, kad auga­
lai, rūpestingai apsaugoti nuo vabzdžių, duoda normalų ankš-
tarėlių skaičių. Kaip tad pasidaro, kad tiek daug sėjinukų yra
hibridai? Tai, matyt, priklauso nuo to, kad skirtingos atmainos
žiedadulkės turi didesnę galią negu savojo žiedo dulkelės ir kad
čia taip pat pasireiškia vienas atvejis to bendro dėsnio, jog tos
pačios rūšies skirtingiems individams yra naudinga susikryž­
minti. Kai susikryžmina skirtingos rūšys, tai rezultatas esti prie­
šingas, nes to paties augalo žiedadulkės beveik visuomet stip­
resnės už svetimas žiedadulkes; bet šį klausimą dar nagrinė­
sime žemesniame skyrelyje.
Jei kaip pavyzdį paimsime didelį medį, turintį labai daug
žiedų, tai mums gali būti priekaištu, kad žiedadulkės retai te-
-gali būti perneštos nuo vieno medžio ant kito ir dažniausiai
pateks tik nuo vieno to paties medžio žiedo ant kito, — o to
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 171

paties augalo žiedus tik labai ribota prasme galima laikyti skir­
tingais individais. Šis priekaištas, manau, yra pagrįstas, tačiau
gamta jį dažniausiai atremia, duodama medžiams didelę ten­
denciją gaminti skirtingų lyčių žiedus. Kada jų lytys perskir­
tos, tai, nors vyriški ir moteriški žiedai susidaro tame pat me­
dyje, žiedadulkės vis tik turės būti pernešamos nuo vieno žie­
do ant kito ir turės daugiau šansų kartkartėmis patekti ir nuo
vieno medžio ant kito. Mano manymu, Anglijoje galioja tai­
syklė, jog įvairioms eilėms priklausą medžiai skirtingas lytis
turi dažniau negu šiaip augalai; man prašant, dr. Hukeris su­
darė Naujosios Zelandijos medžių sąrašą, o dr. Aza Grejus —
Jungtinių Valstijų medžių, ir rezultatas buvo toks, kokio aš ir
laukiau. Iš kitos pusės, dr. Hukeris man pranešė, kad ši tai­
syklė negalioja Australijai: bet kadangi daugumas Australijos
medžių yra dichogaminiai, tai rezultatas gaunamas toks pat
kaip ir tuo atveju, jei jie turėtų skirtingų lyčių žiedus. Sias
kelias pastabas apie medžius padariau tik tam, kad būtų at­
kreiptas dėmesys į šį klausimą.
Pažvelkime trumpai į gyvūnus: įvairios sausažemio rūšys,
pavyzdžiui, sausumos moliuskai ir žemėje gyvenantieji kirmi­
nai, yra hermafroditai; bet jie visi poruojasi. Ligšiol nesu ra­
dęs nė vieno sausumos gyvūno, kuris galėtų pats apsivaisinti.
3į pažymėtiną faktą, kuris yra toks griežtas kontrastas sausu­
mos augalams, galima suprasti, laikantis požiūrio apie atsitik­
tinio kryžminimosi būtinumą, nes dėl kitokios apvaisinančio
pradmens prigimties nėra jokių priemonių, analogiškų vabz­
džių arba vėjo poveikiui augaluose, kurių pagalba sausumos
gyvūnuose kartkartėmis galėtų įvykti susikryžminimas be dvie­
jų individų suartėjimo. Tarp vandeninių gyvūnų yra daug sa-
vivaisių hermafroditų, bet čia vandens srovės yra akivaizdi
priemonė atsitiktiniam susikryžminimui. Kaip ir žiedų atveju,
net pasikonsultavus su vienų iš didžiausių autoritetų, būtent,
profesoriumi Haksli (Huxley), man ligšiol nepavyko rasti nė
vieno hermafroditinio gyvūno su taip tobulai uždarytais veisi-
mosi organais, kad būtų galima įrodyti, jog priėjimas prie jų
iš lauko ir atsitiktinė skirtingo individo įtaka fiziškai negalima.
Ilgą laiką man atrodė, kad šiuo požiūriu labai sunkiai išspren­
džiamas atvejis yra ūsakojai vėžiagyviai (C in ip e d ia ); tačiau
laimingo atsitiktinumo dėka man pavyko įrodyti, kad ir jų du
individai, nors abu yra savivaisiai hermafroditai, kartais susi­
kryžmina.
Daugelį gamtininkų turėjo nustebinti, kaip keista anomalija,
tas faktas, kad tiek gyvūnų, tiek augalų tarpe tos pačios šei­
mos ir net tos pačios genties ribose vienos rūšys, nors visa
172 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

savo organizacija glaudžiai viena kitą atitikdamos, yra herma­

froditės, o kitos — vienalytės. Tačiau jei iš tikrųjų visi herma­
froditai kartkartėmis susikryžmina, tai skirtumas tarp jų ir vie­
nalyčių rūšių, kiek tai liečia jų funkciją, yra labai mažas.
Iš visų šių samprotavimų ir iš daugybės specialių faktų, ku­
riuos esu surinkęs, bet kurių čia dėl vietos stokos negaliu pa­
teikti, atrodo, kad tiek gyvūnuose, tiek augaluose kartkartė­
mis įvykstąs susikryžminimas tarp skirtingų individų yra labai
paplitęs, jeigu ne visuotinis gamtos dėsnis.

APLINKYBĖS, PALANKIOS NAUJŲ FORMŲ SUSIDARYMUI

NATŪRALIOSIOS ATRANKOS BŪDU
Tai nepaprastai painus dalykas. Didelis kintamumo laips­
nis, o į šį terminą visada įeina individualiniai skirtumai, bus,
be abejo, palanki aplinkybė. Daugybė individų, duodami dau­
giau šansų per tam tikrą laikotarpį naudingiems pakitimams
atsirasti, gali kompensuoti mažesnį kiekvieno atskiro individo
kintamumo laipsnį, ir tai, manau, yra labai svarbus pasisekimo
elementas. Nors gamta natūraliosios atrankos veikimui pasi­
reikšti duoda ilgus laiko periodus, bet jie nėra neapibrėžtai
ilgi; kadangi visos organinės būtybės stengiasi užimti kiekvieną
vietą gamtos ekonomikoje, tai, jeigu kuri nors rūšis nekitės ir
netobulės taip pat kaip ir jos konkurentai, ji bus išnaikinta.
Natūralioji atranka nieko negalėtų padaryti, jeigu naudingi pa­
kitimai nebūtų paveldimi nors kai kurių palikuonių. Palinki­
mas grįžti į pradinę formą dažnai gali sulaikyti arba trukdyti
natūraliosios atrankos veikimą; bet jeigu šis palinkimas nesu­
trukdė žmogui selekcijos būdu išvesti gausias namines veisles,
tai kodėl gi jis turėtų labiau trukdyti natūraliąją atranką?
Sistemingos atrankos atveju selekcininkas daro atranką, no­
rėdamas tam tikro apibrėžto objekto, ir jeigu individams būtų
leista laisvai kryžmintis, tai jo darbas visiškai sužlugtų. Jeigu
daugelis žmonių, nors ir neužsibrėždami tikslo keisti veislę,
vadovaujasi maždaug vienodu tobulumo standartu ir visi sten­
giasi įsigyti bei dauginti geriausius gyvulius, tai iš šio nesą­
moningo atrankos proceso užtikrintai, bet lėtai, seks veislės
pagerėjimas, — nors atrinktieji individai ir nebuvo izoliuojami.
Tas pat vyks ir gamtoje: kurioje nors ribotoje srityje, kurioje
dar yra šiek tiek jos natūraliųjų gyventojų ne visiškai užimtos
vietos, visi individai, kintantieji tinkama kryptimi, nors ir skir­
tingu laipsniu, turės tendenciją išlikti. Tačiau jei toji sritis yra
didelė, tai jos atskiri rajonai beveik tikrai turės skirtingas gy­
venimo sąlygas, ir tuomet, jeigu ta pati rūšis bus pakitusi skir­
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 173

tinguose rajonuose, tai naujai susidariusios atmainos kryžmin-

sis tų rajonų pasienio zonose. Tačiau šeštajame skyriuje ma­
tysime, kad tarpinės atmainos, gyvenančios pereinamose zo­
nose, per ilgesnį laiką paprastai būna išstumiamos kurios nors
iš gretimų atmainų. Kryžminimasis daugiausia paveiks tuos gy­
vūnus, kurie poruojasi prieš kiekvieną gimdymą, gyvena kla-
joklinj gyvenimą ir nelabai sparčiai veisiasi. Iš to seka, kad to­
kios prigimties gyvūnų, pavyzdžiui, paukščių, varietetai papras­
tai bus aptinkami tik atskirtose šalyse; taip, rodos, iš tikrųjų
ir yra. Hermafroditinių organizmų, kurie kryžminasi tik atsi­
tiktinai, o taip pat gyvūnų, kurie poruojasi prieš kiekvieną
gimdymą, bet mažai klajoja ir gali greitu tempu daugintis,
naujas ir tobulesnis varietetas gali greit susidaryti bet kurioje
vietoje, ten išlaikyti savo sudėtį, o paskui išplisti, ir to naujo
varieteto individai dažniausiai kryžminsis tarp savęs. Tuo va­
dovaudamiesi, sodininkai-specialistai, rinkdami sėklas, visuomet
suteikia pirmenybę tiems augalams, kurie auga didelėmis gru­
pėmis, nes tuo būdu sumažėja kryžminimosi galimumai.
Netgi tų gyvūnų.atžvilgiu, kurie poruojasi prieš kiekvieną
gimdymą ir kurie ne taip sparčiai dauginasi, neturime pagrindo
manyti, kad laisvas kryžminimasis visuomet panaikins natūra­
liosios atrankos poveikį, nes galiu pateikti gerokai faktų, ro­
dančių, kad toje pat srityje du to paties gyvūno varietetai gedi
ilgai išlikti skirtingi ar tai dėl to, kad jie telkiasi skirtingose
vietovėse, ar kad veisiasi truputį kitokiu metų laiku, ar gal
dėl to, kad kiekvieno varieteto individai yra labiau linkę po­
ruotis tarp savęs.
Kryžminimasis atlieka labai žymų vaidmenį gamtoje, nes
palaiko vienodumą ir požymių pastovumą tarp tos pat rūšies
arba tos pat atmainos, varieteto individų. Be abejo, jo povei­
kis yra daug veiksmingesnis tuose gyvūnuose, kurie poruojasi
prieš kiekvieną gimdymą; tačiau, kaip jau buvo sakyta, turime
pagrindo tvirtinti, kad protarpiais kryžminimasis įvyksta v i­
suose gyvūnuose ir augaluose. Netgi jei kryžminamasi tik po
ilgų laikotarpių, vis tiek atsiradę jaunikliai jėgos ir vaisingumo
atžvilgiu bus už palikuonis, kilusius iš ilgai trukusios savivai-
sos, pranašesni tiek, kad jie turės daugiau šansų išsilaikyti ir
padauginti savo rūšį; ir tokiu būdu ilgainiui net retkarčiais
įvykstančių susikryžminimų įtaka bus didelė. Kai dėl žemiau-
šiųjų organinių būtybių, kurios lytiniu būdu nesidaugina, nei
konjuguoja ir kurios, atseit, negali susikryžminti, tai jų požy­
mių vienodumas gali išsilaikyti tose pat gyvenimo sąlygose tik
dėl paveldimumo pradmenų ir natūraliosios atrankos, kuri su­
naikins visus individus, nukrypstančius nuo tikrojo tipo. Jeigu
174 RUSIU ATSIRADIMAS

gyvenimo sąlygos pasikeičia ir tų būtybių forma modifikuojasi*

tai pakitusiems palikuonims požymių vienodumą gali suteikti
tik natūralioji atranka, išlaikydama panašius naudingus paki­
timus.
Izoliacija — taip pat svarbus elementas rūšių kitimo procese
natūraliosios atrankos būdu. Ribotoje arba izoliuotoje srityje,
jeigu ji nelabai plati, organinės ir neorganinės gyvenimo są­
lygos aplamai bus beveik vienodos; taigi natūralioji atranka
turės tendenciją keisti visus tos pačios rūšies kintančius indi­
vidus tuo pačiu būdu. Kryžminimasis su aplinkinių rajonų gy­
ventojais taip pat nutrūks. Moricas Vagneris neseniai šiuo
klausimu išleido įdomų veikaliuką ir parodė, kad izoliacijos,
kliudančios naujai susidariusioms atmainoms kryžmintis, reikš­
mė yra, gal būt, dar didesnė negu maniau. Bet dėl mano nu­
rodytų priežasčių su šiuo gamtininku jokiu būdu negaliu su­
tikti, kad migracija ir izoliacija yra būtini elementai naujoms
rūšims susidaryti. Izoliacija reikšminga dar ir tuo, kad, įvykus
kokiems nors fiziniams pakitimams aplinkoje, pavyzdžiui, kli­
matui pakitus, sausažemiui pakilus ir t. t., ji sutrukdo geriau
prisitaikiusių organizmų imigraciją, ir, vadinasi naujos vietos
to rajono gamtos ekonomikoje lieka neužimtos, kad jas galėtų
papildyti senųjų gyventojų pakitusieji palikuonys. Pagaliau
izoliuotai naujai atmainai pakaks laiko pamažu ištobulėti, o tai
kartais gali turėti didelę reikšmę. Tačiau jeigu izoliuotoji sri­
tis bus labai maža, — ar dėl to, kad ji apsupta kliūčių, ar kad
joje esama labai specialių fizinių sąlygų, — bendras gyventojų
skaičius bus mažas; o tai sulėtins naujų rūšių susidarymą na­
tūraliosios atrankos būdu, nes sumažės galimybės naudingiems
pakitimams atsirasti.
Laiko trukmė pati savaime neveikia nei už, nei prieš natū­
raliąją atranką. Tai pabrėžiu, nes buvo klaidingai tvirtinama,
neva aš laiko elementui skiriąs visagalę reikšmę rūšių kitimo-
eigoje, tarytum visos gyvybės formos neišvengiamai kintan­
čios pagal kažkokį joms įgimtą dėsnį. Laiko trukmė svarbi tik
tiek, — ir jos reikšmė šiuo atžvilgiu yra didelė, — kad duoda
daugiau šansų naudingiems pakitimams atsirasti, taip pat ir
sudaro sąlygas jų atrankai, susitelkimui ir įsitvirtinimui. Be to,
laiko trukmė pagamina fizinių gyvenimo sąlygų tiesioginį po­
veikį kiekvieno organizmo bendrajai sandarai.
Jeigu, norėdami patikrinti šių pastabų teisingumą, pažvelg­
sime į kokį nors mažą izoliuotą žemės plotą, pavyzdžiui, Į kurią
nors vandenyno salą, tai, nors joje gyvenančių rūšių, kaip ma­
tysime šios knygos skyriuje apie geografinį pasiskirstymą, yra
maža, tačiau šios rūšys daugiausia esti endeminės, t. y. susida-
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 175

riusios čia pat, o ne kur kitur pasaulyje. Vadinasi, vandenyno

sala iš pirmo žvilgsnio, rodos, buvo labai palanki naujoms rū­
šims susidarinėti. Tačiau, darydami tokią išvadą, galime apsi­
rikti, nes, norėdami įsitikinti, ar mažas izoliuotas plotas, ar plati
atvira erdvė, pavyzdžiui, kontinentas, yra palankesnis naujoms
organinėms formoms susidaryti, palyginimą turėtume atlikti per
vienodą laiko tarpą, o tai mums neįmanoma padaryti.
Nors izoliacija turi didelę reikšmę naujoms rūšims susida­
ryti, tačiau aplamai esu linkęs manyti, kad erdvės didumas yra
dar svarbesnis, ypač susidarant tokioms rūšims, kurios galėtų
išlikti ilgą laiką ir labai išplisti. Didelėje ir atviroje erdvėje
ne tik geresnė dirva naudingiems pakitimams atsirasti dėl gau­
saus joje išsilaikančio tos pat rūšies individų skaičiaus, bet ir
pačios gyvenimo sąlygos dėl daugelio jau egzistuojančių rūšių
yra daug sudėtingesnės; o jeigu kai kurios iš šių gausių rūšių
pakinta ir patobulėja, tai ir kitos atitinkamai turės tobulėti
arba jos bus išnaikintos. Kiekviena nauja forma, kai tik ji bus
■žym iai pagerėjusi, turės galimybę išplisti po atvirą ištisinę
erdvę ir tokiu būdu stos į varžybas su daugeliu kitų formų. Be
to, plačios sritys, kurios dabar yra ištisinės, praeityje dėl že­
mės paviršiaus svyravimų galėjo būti viena nuo kitos atsisky­
rusios, — taigi galėjo iki tam tikro laipsnio pasireikšti ir geri
izoliacijos poveikiai. Pagaliau prieinu išvadą, kad, nors maži
izoliuoti plotai kai kuriais atžvilgiais buvo labai palankūs nau­
joms rūšims susidarinėti, tačiau pakitimų eiga plačiose srityse
paprastai būdavo greitesnė, ir — kas dar svarbiau — naujos
formos, susidariusios plačiose srityse ir jau nugalėjusios dau­
gelį konkurentų, bus buvę pajėgesnės labiau išplisti ir duoti
pradžią daugeliui naujų atmainų (varietetų) ir rūšių. Taigi jos
bus atlikę svarbesnį vaidmenį permainingoje organinio pasau­
lio istorijoje.
Laikydamiesi šios pažiūros, gal būt, galėsime suprasti tam
tikrus faktus, kurie taip pat bus nagrinėjami skyriuje apie
geografinį pasiskirstymą, pavyzdžiui, faktą, kad mažesnio
Australijos kontinento gyventojai dabar neišlaiko spaudimo
prieš ateivius iš platesnių Europos—Azijos sričių. Cia paaiškėja
ir tai, kodėl kontinento gyventojai visur taip lengvai natūra-
lizavosi salose. Mažoje saloje varžybos dėl gyvenimo yra bu­
vusios ne tokios žiaurios, dėl to čia buvo mažiau pakitimų ir
mažiau naikinimo. Iš čia galime suprasti, kodėl Madeiros flora,
pagal Osvaldo Heero duomenis, iki tam tikro laipsnio yra pa­
naši į išnykusią terciaro periodo Europos florą. Visi gėlųjų
vandenų baseinai sudaro tik mažą plotą, palyginus su jūrų arba
sausažemio plotu. Vadinasi, varžybos tarp gėlųjų vandenų
176 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

gyventojų turėjo būti ne tokios žiaurios kaip tarp kitų; naujos

iormos ten turėjo lėčiau susidarinėti, o senos — lėčiau išmirti.
Ir iš tikrųjų gėluose vandenyse aptinkame septynias ganoidinių
žuvų gentis — likučius kadaise vyravusio būrio. Gėluose van­
denyse taip pat randame kai kurias anomališkiausias iš dabar
esamų pasaulyje gyvūnų formas, pavyzdžiui, ančiasnapj
(O rnithorhynchus) ir dvikvapę žuvį Lepidosiren, kurios, kaip
ir fosilijos, iki tam tikro laipsnio sieja būrius, šiuo metu gero­
kai atitolusius savo padėtimi organizmų sistemoje. Sias anoma-
liškas formas galima pavadinti gyvomis iškasenomis; jos išliko
iki šios dienos, nes gyveno ribotame plote ir gavo patirti ne
tokią įvairią ir todėl ne tokią žiaurią konkurenciją.
Apibendrinsime, kiek tai leidžia nepaprastas šio klausimo
painumas, palankias ir nepalankias aplinkybes naujoms rūšims
susidaryti natūraliosios atrankos būdu. Prieinu išvadą, kad sau­
sumos gyventojams plati kontinentinė sritis, patyrusi daug ly­
gio svyravimų, turėjo būti palankiausia susidaryti gausybei
naujų' gyvybės formų, prisitaikiusių ilgą laiką išlikti ir labai
paplisti. Kol ši sritis egzistavo kaip vienas kontinentas, jos gy­
ventojai turėjo skirtis individų bei formų gausumu ir turėjo
žiauriai konkuruoti. Kai dėl įvykstančių nugrimzdimų konti­
nentas susiskaldydavo į atskiras dideles salas, tai kiekvienoje
saloje vis tiek dar turėdavo likti daugybė tos pat rūšies indi­
vidų; kryžminimasis palei kiekvienos naujai atsirandančios
rūšies išplitimo ribas susilaikydavo; pakitus kai kurioms fizi­
nėms sąlygoms, sustodavo ir imigracija, ir naujos vietos, atsi­
radusios kiekvienos salos gamtos ekonomikoje, turėdavo būti
užpildomos senųjų gyventojų pakitusiais palikuonimis, laiko
gi buvo tiek, kad kiekvienos salos varietetai, atmainos, spėdavo
pakankamai pakisti ir patobulėti. Kada, iš naujo žemei pakilus,
salos vėl susiliedavo į vieną žemyną, vėl turėdavo kilti labai
smarki konkurencija: labiausiai prisitaikiusios ištobulėjusios
atmainos turėdavo galimybę labai išplisti, įvykdavo smarkus
mažiau tobulų formų nykimas, ir naujai susidariusio kontinento
įvairių gyventojų santykiniai kiekiai vėl pasikeisdavo; vėl at­
siverdavo galimybė natūraliajai atrankai toliau tobulinti gy­
ventojus ir tokiu būdu sudarinėti naujas rūšis.
Visiškai sutinku, kad natūralioji atranka paprastai veikia
labai lėtai. Ji gali veikti tik tada, kai tam tikro rajono gamtos
ekonomikoje atsiranda laisvų vietų, kurias gali sėkmingiau už­
imti kai kurių esamųjų gyventojų pakitusios formos. Tokių vie­
tų atsiradimas dažnai priklausys nuo fizinių sąlygų pakitimo, o
tai paprastai vyksta labai palengva, ir nuo labiau prisitaikiusių
formų imigracijos sutrukdymo. Kai tik kai kurie iš senųjų gy­
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 177

ventojų pradeda kitėti, dažnai sutrinka tarpusavio santykiai ir

tarp kitų; dėl to susidaro naujos vietos, kurias užpildo geriau
prisitaikiusios formos; bet visa tai vyksta labai lėtai. Nors visi
tos pačios rūšies individai vienas nuo kito šiek tiek skiriasi,
tačiau dažnai praeina daug laiko, kol įvairiose organizmo da­
lyse pasireiškia naudingo pobūdžio pakitimai. Šį reiškinį daž­
nai žymiai sulėtina laisvas kryžminimasis. Daug kas pasakys,
kad visų šių priežasčių visiškai pakanka natūraliosios atrankos
jėgai neutralizuoti. Aš taip nemanau. Tačiau galvoju, kad na­
tūralioji atranka paprastai veiks labai lėtai, tik per ilgus lai­
kotarpius ir tik mažą kurios nors šalies gyventojų skaičių. Be
to, mano manymu, šie lėti protarpiais vykstantieji reiškiniai
gerai derinasi su tuo, ką mums byloja geologija apie anks­
tesniųjų pasaulio gyventojų kitėjimo greitį ir būdą.
Nors ir kaip lėtai bevyktų atrankos procesas, bet jeigu silp­
nas žmogus gali tiek daug pasiekti dirbtine atranka, tai nema­
tau ribos tai gausybei pakitimų, tam visų organizmų prisitai­
kymo vienas prie kito ir prie fizinių gyvenimo sąlygų grožiui
ir sudėtingumui, kuris per ilgą laiką galėjo būti pasiektas
gamtos vykdomos atrankos, tai yra prisitaikiusiųjų išlikimo,
dėka.

IŠMIRIMAS, KAIP NATŪRALIOSIOS ATRANKOS PASEKMĖ

Šis klausimas bus plačiau nagrinėjamas skyriuje apie gec-
logiją, tačiau, dėl jo glaudaus ryšio su natūraliąja atranka
tenka jį jau ir čia paliesti. Natūralioji atranka veikia tik iš­
laikydama pakitimus, kurie kuriuo nors atžvilgiu naudingi ir
dėl to yra patvarūs. Dėl visų organinių būtybių greito daugė­
jimo pagal geometrinę progresiją kiekviena sritis jau yra vi­
siškai užpildyta gyventojų; o iš to seka, kad kai tobulesnių
formų padaugėja, tai mažiau tobulų — sumažėja, ir jos darosi
retos. Retumas, kaip mums byloja geologija, yra išmirimo pra­
našautojas. Aišku, kad bet kuri forma, kuriai atstovauja ne­
daugelis individų, turi daugiau šansų visiškai išnykti, — esant
dideliems sezoniniams klimato svyravimams arba laikinai pa­
gausėjus jų priešų. Bet galime eiti dar toliau; susidarant nau­
joms formoms, daug senų formų turi išmirti, jei tik netariame,
kad rūšinių formų gali daugėti neribotai. Kad rūšinių formų
nėra neribotai padidėję, tai mums aiškiai rodo geologija, ir
tuojau pasistengsime išaiškinti, kodėl rūšių pasaulyje nepa­
sidarė be galo daug.
Matėme, kad rūšys, kuriose yra gausiausia individų, turi
daugiau galimybės per tam tikrą laikotarpį duoti naudingų
178 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pakitimų. Tuo įsitikinome iš antrajame skyriuje suminėtųjų fak­

tų, rodančių, kad įprastinės ir dažnai aptinkamos, arba vyrau­
jančios, rūšys yra davusios daugiausia užregistruotų atmainų.
Iš to seka, kad retos rūšys per tam tikrą periodą mažiau pakis
ir ištobulės, todėl pakitę ir patobulėję labiau įprastinių rūšių
palikuonys gyvenimo kovoje jas nugalės.
Manau, kad iš šių samprotavimų neišvengiamai seka išva­
da, kad laiko būvyje natūraliosios atrankos būdu susidarant
naujoms rūšims, kitos rūšys darosi vis retesnės ir pagaliau iš­
nyksta. Formos, kurios artimiau konkuruoja su kintančiomis
bei tobulėjančiomis, nukentės, be abejo, daugiausia. Skyriuje
apie kovą dėl būvio matėme, kad tarp artimai giminingų for­
mų— tos pačios rūšies varietetų, tos pačios genties rūšių arba
artimų genčių, kaip turinčių beveik tokią pat struktūrą, kūno
sudėtį ir įpročius, paprastai išsivysto smarkiausia savitarpio
konkurencija; taigi kiekvienas naujas varietetas arba rūšis sa­
vo formavimosi eigoje paprastai užvis atkakliau spaus arti­
miausius giminaičius ir stengsis juos išnaikinti. Tą patį naiki­
nimo reiškinį matome ir tarp mūsų naminių veislių, žmogui
atrenkant pagerintas formas. Galima suminėti daug įdomių pa­
vyzdžių, rodančių, kaip greitai naujos galvijų, avių ir kitų gy­
vūnų veislės arba gėlių atmainos išstūmė senesnes ir menkes­
nes veisles, užimdamos jų vietą. Žinomas istorinis faktas, kad
buvusius senovėje Jorkšire juoduosius galvijus pakeitė Iong-
homai (ilgaragiai), o šie savo ruožtu „buvo nušluoti šorthornų
(trumparagių) (cituoju vieno rašytojo žemės ūkio klausimais
žodžius), tarsi kokiam niokojančiam marui užėjus".

POŽYMIŲ IŠSISKYRIMAS
Pradmuo, kurį pavadinau šiuo terminu, turi didelę reikšmę
ir, mano manymu, paaiškina kai kuriuos svarbius faktus. Pir­
miausia, varietetai, netgi griežtai išreikštieji, nors ir turi kai
kuriuos rūšiai būdingus bruožus, — kaip tai matyti iš to, kad
dažnai kyla abejonės, kur juos priskirti, tačiau jie tikriausiai
vienas nuo kito skiriasi daug mažiau negu geros, aiškios rū­
šys. Nežiūrint to, varietetai, atmainos, manau, yra besiformuo­
jančios rūšys, arba, kaip jas pavadinau, užsimezgančios rūšys.
Kokiu gi būdu maži skirtumai tarp varietetų išauga į dides­
nius skirtumus tarp rūšių. Kad taip paprastai įvyksta, tenka
spręsti iš to fakto, jog daugumas rūšių, užtinkamų gamtoje,
turi gerai išreikštus skirtumus; tuo tarpu varietetai, kuriuos
laikome būsimų gerai išreikštų rūšių prototipais ir protėviais,
turi tik silpnus ir neaiškiai apibrėžtus skirtumus. Tik atsitik­
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 179

tinumas, kaip paprastai sakoma, gali būti priežastis to, kad

tam tikras varietetas kuriuo nors požymiu nukrypsta nuo savo
protėvių, o šio varieteto palikuonys savo ruožtu dar labiau
nukrypsta nuo savo protėvių ta pačia kryptimi; bet vien tik
šito proceso jokiu būdu nepakanka paaiškinti tam įprastiniam
ir dideliam skirtingumui, koks esti tarp tos pačios genties rūšių.
Kaip ir visuomet darau, šį klausimą stengiausi nušviesti va­
dovaudamasis faktais, liečiančiais mūsų namines veisles. Mes ir
čia rasime kai ką analogiško. Kiekvienas, manau, sutiks, kad
išvesti tokias skirtingas veisles, kaip šorthornai (trumparagiai)
ir Herefordo galvijai, lenktynių žirgas ir sunkusis arklys, įvai­
rios karvelių veislės ir kt., niekuomet nebūtų pavykę vien tik
betelkiant per daugybę viena po kitos sekančių generacijų
atsitiktinius panašius kitimus. Iš tikrųjų praktikoje esti, kad
vienas karvelių mėgėjas, pavyzdžiui, atkreipia dėmesį į kar­
velius, turinčius bent kiek trumpesnį snapą, kitas j karvelius,
su šiek tiek ilgesniu, negu įprastas, snapu, o turint galvoje ži­
nomą taisyklę, kad „mėgėjas nevertina ir nenori vertinti vi­
dutiniškų normų, bet mėgsta kraštutines", jie abu ir toliau at-
rinkinės ir veis paukščius vis ilgesniais ir ilgesniais arba vis
trumpesniais ir trumpesniais snapais (kaip tat iš tikrųjų yra
įvykę su karvelių kūlvartų poveisliais). Galime taip pat tarti,
kad labai ankstyvame istorijos periode vienos tautos arba vie­
no kurio rajono žmonėms buvo reikalingi greitakojai arkliai,
o kitiems ir skirtingame rajone — stipresni ir stambesni ark­
liai. Iš pradžių skirtumai galėjo būti labai maži, bet ilgainiui
nuolat atrenkant, iš vienos pusės, greitesnius arklius, o iš ki­
tos — stipresnius, skirtumas galėjo pasidaryti didesnis ir duoti
pradžią dviem poveisliams. Pagaliau, praslinkus šimtmečiams,
šie du poveisliai galėjo pavirsti dviem nusistovėjusiomis ir aiš­
kiai skirtingomis veislėmis. Kai skirtumai darėsi didesni, blo­
gesni gyvuliai, su tarpiniais požymias — nei labai greiti, nei
labai stiprūs — jau nebebuvo paliekami veislei ir taip pamažu
nyko. Taigi čia žmogaus išvestose veislėse matome pasireiš­
kiant tai, ką būtų galima pavadinti divergencijos pradmeniu,
pagal kurį iš pradžių atsiradę vos pastebimi skirtumai nuolat
didėja, ir veislės vis labiau išsiskiria požymiais, — tiek viena
nuo kitos, tiek ir nuo savo bendro protėvio.
Tačiau mus, tur būt, paklaus, kokiu būdu panašus principas
god i pasireikšti gamtoje? Manau, kad gali pasireikšti ir tikrai
labai efektyviai pasireiškia (nors daug laiko praėjo, kol pa­
mačiau, kaip). Jis pasireiškia dėl tos paprastos aplinkybės, kad
kuo labiau vienos kurios rūšies palikuonys ims skirtis vieni
nuo kitų struktūra, kūno sudėjimu ir įpročiais, tuo lengviau
180 ROSIU ATSIRADIMAS

jie galės užimti daugiau ir įvairesnių vietų gamtos ekonomiko­

je ir tuo pačiu galės labiau pagausėti.
Tuo galime aiškiai įsitikinti paėmę pavyzdžiu gyvūnus su
paprastais įpročiais; tai gali būti keturkojai plėšrieji, kurių
skaičius jau seniai pasiekė tą vidutinę ribą, kurią atitinkama
šalis gali sutalpinti. Jeigu bus leista pasireikšti jų natūraliai
dauginimosi galiai, tai šis dauginimasis iš tikrųjų gali vykti
(jeigu šalyje nepasikeis kurios nors sąlygos) tik tada, kai jų
įvairuojantieji palikuonys užims vietas, kurios lig tol buvo už­
imtos kitų gyvūnų: kai kuriems iš jų įgijus, pavyzdžiui, gali­
mybę maitintis kitokio pobūdžio mirusiu arba gyvu grobiu,
kitiems vėl apsigyvenus naujose sąlygose, išmokus laipioti me­
džiais, buvoti vandenyje, o dar kitiems, gal būt, pasidarius ma­
žiau mėsėdžiais. Kuo skirtingesni savo įpročiais ir kūno san­
dara bus pasidarę mūsų plėšriųjų gyvūnų palikuonys, tuo dau­
giau vietų jie galės užimti. Kas tinka vienam gyvūnui, taip pat
tiks bet kuriuo laiku ir kitiems gyvūnams, — su sąlyga, kad
jie kitės, nes šiaip natūralioji atranka nieko negali padaryti.
Tas pat galioja ir augalams. Bandymais įrodyta, kad jeigu vie­
nas žemės sklypas apsėjamas viena rūšimi žolės, o kitas pana­
šus sklypas — įvairiomis skirtingų genčių žolėmis, tai antruoju
atveju bus gauta augalų daugiau ir šieno derlius bus geresnis
negu pirmuoju. Tas pat buvo gauta pasėjus vieną kviečių veis­
lę ir kelių veislių mišinį vienoduose žemės sklypuose. Iš to
seka, kad jeigu kuri nors žolių rūšis imtų kitėti ir jei būtų nuo­
lat atrenkamos tos atmainos, kurios viena nuo kitos skirtųsi
nors daug mažiau, bet tuo pačiu būdu, kaip skiriasi atskiros
žolių rūšys ir gentys, tai tame pačiame žemės sklype įstengtų
įsikurti ir gyventi daugiau šios rūšies augalų, įskaitant ir jų
pakitusius palikuonis. O mes žinome, kad kiekviena žolės rū­
šis ir kiekviena jos atmaina kasmet pasėja beveik nesuskaito­
mai sėklų ir, galima sakyti, deda pastangas kuo labiausiai
pagausėti. Taigi per daugelį tūkstančių generacijų bet kurios
žolių rūšies skirtingiausios atmainos turės daugiausia šansų
laimėti bei pagausėti ir taip išstumti mažiau skirtingas atmai­
nas; o kai atmainos ima viena nuo kitos labai skirtis, jos
gauna atskirų rūšių pavadinimą.
Teisingumas principo, kad daugiausia gyvųjų būtybių gali
įsikurti esant dideliam sandaros įvairumui, pasitvirtina dau­
geliu atvejų natūraliose sąlygose. Labai mažuose plotuose,
ypač jeigu jie atviri imigracijai, kur konkurencija tarp atskirų
individų turi būti labai smarki, visuomet matome didelį gy­
ventojų įvairumą. Pavyzdžiui, nustačiau, kad viename velėnos
gabalėlyje, keturių pėdų ilgumo ir trijų pėdų platumo, kuris
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 181

daugelį metų buvo tose pat sąlygose, augo dvidešimt augalų

rūšių, — šios rūšys priklausė 18 genčių ir 8 šeimoms, o tai ro­
do, kaip smarkiai šie augalai skyrėsi vienas nuo kito. Tas
pats reiškinys pastebimas mažų ir vienodų salelių augaluose
ir vabzdžiuose, taip pat yra mažuose gėlo vandens baseinuose.
Žemdirbiai žino, kad didžiausią derlių jie gali išauginti taiky­
dami augalų, priklausančių pačioms skirtingosioms šeimoms,
sėjomainą: gamta atlieka, galima sakyti, vienalaikę sėjomainą.
Daugumas gyvūnų ir augalų, kurie gyvena visai arti aplink
kurį nors mažą žemės sklypą, galėtų gyventi ir jame (tarus,
kad jo prigimtis nėra kokia nors ypatinga), ir jie, galima sa­
kyti, kiek galėdami net stengiasi ten apsigyventi, ir štai ma­
tome, kad visur, kur tik jie sueina į betarpiškas varžybas,
struktūros įvairumo pranašumai ir su juo susiję įpročių ir
kūno sudėjimo skirtumai nulemia tai, kad organizmai, kurie
vienas kitą užvis labiau spaudžia, priklauso skirtingoms gen­
tinis ir šeimoms.
Tas pats pradmuo pasireiškia ir tada, kai žmogus natūrali-
zuoj a augalus svetimose šalyse. Būtų galima laukti, kad auga­
lai, kuriems pavyksta natūralizuotis kurioje nors šalyje, bus
artimai giminingi vietiniams augalams, nes į pastaruosius pa­
prastai žiūrima kaip į specialiai sutvertus ir pritaikytus sava­
jai šaliai. Taip pat būtų galima laukti, kad natūralizuotieji
augalai priklausys nedaugeliui grupių, kurios yra prisitaikiu­
sios prie tam tikrų jų naujosios tėvynės augimviečių. Tačiau
iš tikrųjų yra visai kitaip, ir A. de Kandolis teisingai pastebi
savo didžiajame ir puikiame veikale, kad natūralizacijos būdu
flora įgyja, palyginus su atitinkamu vietinių genčių ir rūšių
skaičiumi, naujų genčių žymiai daugiau negu naujų rūšių. Duo­
sime vieną pavyzdį.
Dr. Aza Grejaus „Siaurės Amerikos Jungtinių Valstijų flo­
ros vadovo" paskutiniame leidime išvardyta 260 natūralizuotų
augalų, ir jie priklauso 162 gentims. Iš to matome, kad šie na­
tūralizuotieji augalai yra labai įvairios prigimties. Be to, jie
žymiai skiriasi nuo vietinių augalų, nes iš 162 natūralizuotųjų
genčių ne mažiau kaip 100 genčių — nevietinės; taigi iš jų
susidarė palyginti gausus priedas prie dabar Jungtinėse Vals­
tijose egzistuojančių genčių.
Išnagrinėję tų augalų arba gyvūnų prigimtį, kurie tam tik­
roje šalyje sėkmingai laimėjo kovą su vietiniais ir spėjo joje
natūralizuotis, galima susidaryti bent apytikrę nuomonę apie
tai, kokiu būdu kai kurie iš vietinių organizmų būtų turėję
pakisti, kad įgytų pranašumą prieš savo tėvynainius, ir galime
bent tiek pasakyti, kad tiems organizmams būtų buvę naudinga
182 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

Įgyti struktūros skirtumus, siekiančius iki naujų gentinių

skirtumų.
Struktūros įvairavimo tarp tos pačios šalies gyventojų pra­
našumas faktinai yra toks pat, kokį bet kuriam individualiam
organizmui teikia fiziologinis darbo pasiskirstymas tarp jo or­
ganų. Šį klausimą puikiai nušvietė Milnas Eduardsas (Milne
Edwards). Nė vienas fiziologas neabejoja, kad skrandis, prisi­
taikęs virškinti vien tik augalinę medžiagą arba vien tik mė­
są, ištraukia daugiausia maistinių medžiagų iš vienų ar kitų.
Taip yra ir kurios nors šalies bendroje ekonomikoje: kuo la­
biau ir tobuliau jos gyvūnai bei augalai įvairuos savo skirtingo
gyvenimo būdo atžvilgiu, tuo daugiau individų galės toji šalis
sutalpinti. Gyvulių grupė su mažai įvairuojančiomis organiza­
cijomis vargu ar galėtų konkuruoti su kita grupe, turinčia la­
biau įvairuojančias struktūras. Galima, pavyzdžiui, abejoti, ar
Australijos sterbliniai, kurie yra susiskirstę į grupes, mažai
kuo tesiskiriančias viena nuo kitos ir, kaip nurodo Uoterhauzas
(Waterhause) ir kiti, tik menkai teatitinkančias mūsų plėšriuo­
sius, atrajotojus ir graužikus, galėtų sėkmingai konkuruoti su
šiais gerai išsivysčiusiais žinduolių būriais. Australijos žinduo­
liuose matome diferenciacijos procesą ankstyvoje ir nepilnoje
išsivystymo stadijoje.

NATŪRALIOSIOS ATRANKOS POVEIKIO

BENDRO PROTĖVIO PALIKUONIMS GAUMI REZULTATAI
RYŠIUM SU POŽYMIŲ IŠSISKYRIMU 1 IR IŠMIRIMU
Remiantis aukščiau išdėstytais samprotavimais, kurie buvo
pateikti labai suglaustai, galima tvirtinti, kad bet kurios rūšies
pakitę palikuonys turės tuo daugiau sėkmės, kuo nevienodesnė
bus jų struktūra, nes ji juos įgalins prasiskverbti į vietas, už­
imamas kitų organizmų. Dabar pažiūrėkime, kaip šis požymių
išsiskyrimo naudingumo pradmuo veiks ryšium su natūraliąja
atranka ir su išmirimu.
Pridedamoji diagrama mums padės išsiaiškinti šį gana su­
dėtingą klausimą. Tegu raidės nuo A iki L žymi kurias nors
savo gyvenamame krašte didelės genties rūšis; tarkime, kad
šios rūšys nevienodai viena į kitą panašios, kaip tat paprastai
būna gamtoje, o tai diagramoje pažymėta nevienodais atstu­
mais tarp raidžių; pasakiau — didelės genties, nes antrajame
' Požymių išsiskyrimas dainai vadinamas „divergencijos" terminu. Šiuo
terminu suprantamas vis skirtingesnių būtybių atsiradimas bendros kilminės
formos palikuonyse.
 IV sk, NATŪRALIOJI ATRANKA 183

skyriuje matėme, kad vidutiniškai didesnėse gentyse rūšių kin­

ta, įvairuoja daugiau negu mažesnėse, o kintanti, įvairuojanti
didelės genties rūšis turi daugiau atmainų. Taip pat matėme,
kad įprastinės ir dažniausiai aptinkamos rūšys kinta labiau ne­
gu retos ir ribotai išplitusios. Tegu A bus įprastinė, dažnai ap­
tinkama ir įvairuojanti rūšis, priklausanti didelei savo šalyje
genčiai. Išsišakojusios ir prasiskyrusios nevienodo ilgumo
punktyrinės linijos, išeinančios iš A, vaizduoja jos įvairuojan­
čius palikuonis. Sakysime, kad įvairavimai yra labai maži, ta­
čiau labai skirtingos prigimties, kad jie atsiranda ne visi vienu
laiku, bet dažnai tik po ilgų protarpių ir, be to, išlieka nevie­
nodai ilgai. Tiktai pakitimai, kurie yra kuo nors naudingi, išsi­
laikys arba bus natūraliai atrinkti. Ir čia pasireikš požymių
išsiskyrimo naudingumo principas, nes pagal tą principą dau­
giausia išlieka ir natūraliosios atrankos sutelkiami tie pakiti­
mai, kurie labiausiai vienas nuo kito skiriasi, arba diverguoja
(pažymėti kraštinėmis punktyro linijomis). Kada punktyras pa­
siekia vieną iš horizontalinių linijų, ta vieta pažymėta mažąja
raide su skaitmenimi, ir turima galvoje, jog jau yra susitelkę
tiek pakitimų, kad jų pakanka tai formai pripažinti visai gerai
išreikštu varietetu, kuris jau būtų registruotinas sistematikos
veikale.
Kiekvienas protarpis tarp horizontalinių linijų diagramoje
gali atitikti tūkstantį arba daugiau generacijų. Tarkime, kad
po tūkstanties generacijų rūšis A davė pradžią dviem visai aiš­
kiai išreikštoms atmainoms, būtent, a1 ir m1. Šios dvi atmainos
tebebus veikiamos tų pačių sąlygų, kurios sukeldavo jų tėvų
kintamumą, o palinkimas kitėti yra savaime paveldimas; taigi
jos taip pat turės palinkimą kitėti, ir paprastai maždaug ta pa­
čia kryptimi, kaip jų tėvai. Be to, šios dvi atmainos, būdamos
tik truputį pakitusios formos, turės polinkį paveldėti tuos pra­
našumus, kurie leido jų protėviams A tapti gausingesniais negu
daugumas kitų tos pat šalies gyventojų; jos taip pat turės ir
bendresnių pranašumų, leidžiančių genčiai, kuriai ta tėvinė rū­
šis priklausė, būti gausinga savo šalies gentimi. O visos šios
aplinkybės yra palankios naujoms atmainoms susidaryti.
Jeigu toliau šios dvi atmainos bus kintamos, tai vėl labiau­
siai išsiskiriantieji jų pakitimai paprastai išsilaikys per sekantį
tūkstanti generacijų. O šiam laikui praslinkus, atmaina a1, kaip
matyti iš diagramos, bus davusi pradžią atmainai a2, kuri, pa­
gal divergencijos pradmenį, nuo Л skirsis daugiau negu atmai­
na a1. Tariame, kad atmaina m1 davė pradžią dviem atmainoms,
būtent, m2 ir s2, kurios skiriasi viena nuo kitos ir dar labiau
skiriasi nuo savo bendro protėvio (A). Panašiomis pakopomis
184 RŪSIŲ a t s ir a d im a s

>
X x x x ^ ? ? 5 > > > > = = —
ЪГ" 1 !
$
N . о» ■%
гм
*--л И

-¾ ч-N
'5Tv •vN
įj*4»
«14

o-t*
r*

- b s .
Л
Ж -■* .
-¾ %
5 --

s
u, tb,"-
*
£
tg-~*
r
4J - S1 &
r * -įsi...- E
t Q ^
4T
E

- • įr
■Ч
ęj —
f
:::* ¾ - .£ t
•r* u 'ir /■ ’ -.5 QQ ^
4 •;.Г7> •M
4 i «о

i :^>t
St:
-¾

J Tf
"a
t ;з * Ts
O.

-¾
%
*
Cf i I
 JV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 185

šis procesas gali trukti neribotai ilgą laiką; kai kurios atmai­
nos po kiekvieno tūkstančio generacijų duos tik vieną, bet vis
labiau ir labiau pakitusią, atmainą, kitos — dvi arba tris at­
mainas, o kai kurios neduos nė vienos. Tokiu būdu šios at­
mainos, arba bendro protėvio A pakitusieji palikuonys, pa­
prastai vis gausės ir vis labiau skirsis požymiais. Diagramoje
šis procesas pavaizduotas iki dešimttūkstantosios generacijos,
o suglausta ir suprastinta forma — iki keturiolikatūkstantosios
generacijos.
Tačiau turiu pastebėti, kad nemanau, jog šis procesas kuo­
met nors vyktų taip taisyklingai, kaip pavaizduota diagramoje,
nors ir joje yra kai kurių netaisyklingumų; taip pat negalvoju,
kad jis vyktų nenutrūkstamai; kur kas įtikimiau, kad kiek­
viena forma ilgą laiką išlieka nepakitusi, o paskui vėl ima ki-
tėti. Taip pat nemanau, kad labiausiai išsiskyrusios atmainos
visuomet būtinai išsilaiko: vidutinė forma dažnai gali ilgą lai­
ką išlikti, duodama arba neduodama daugiau kaip vieną pa­
kitusį palikuonį, nes natūraliosios atrankos veikimas visuomet
atitinka prigimtį tų vietų, kurios arba kitų būtybių neužimtos,
arba nepilnai užimtos, o tai priklauso nuo be galo sudėtingų
santykių. Tačiau yra tokia bendra taisyklė, kad kuo labiau ku­
rios nors rūšies palikuonys skiriasi savo struktūra vienas nuo
kito, tuo daugiau vietos jie įstengs užimti ir tuo labiau padidės
jų pakitusių palikuonių visuma. Mūsų diagramoje genealogijos
Uniją taisyklingais tarpais pertraukia mažos numeruotos raidės,
pažyminčios nuosekliai viena po kitos einančias formas, kurios
yra tapusios pakankamai skirtingomis, kad būtų įregistruotos
kaip atmainos. Tačiau šie pertrūkiai yra tik įsivaizduojami, ir
jie galėtų būti įterpti bet kur, praslinkus tokio ilgumo laiko­
tarpiui, kurio pakaktų susitelkti žymiam kiekiui išsiskiriančių
pakitimų.
Kadangi visi kurios nors įprastinės ir dažnai aptinkamos rū­
šies, priklausančios didelei genčiai, pakitusieji palikuonys bus
linkę išlaikyti tuos pranašumus, kurie jų protėviui užtikrino
sėkmę gyvenime, tai jie aplamai ir toliau gausės ir kartu didės
jų požymių išsiskyrimas; tatai ir pavaizduota diagramoje ke­
letu išsiskiriančių šakų, išeinančių iš A . Vėlesniųjų ir labiau
patobulėjusiu genealogijos šakų pakitusieji palikuonys dažnai,
gal būt, užims ankstyvesniųjų ir mažiau tobulų šakų vietas ir
•taip jas sunaikins: tai pavaizduota diagramoje taip, kad kai
kurios apatinės šakos nesiekia viršutinių horizontalinių linijų.
Kai kuriais atvejais, be abejo, kitimo eiga apsiribos tik viena
genealogijos linija, ir pakitusių palikuonių skaičius nepadidės,
nors pakitimo ir išsiskyrimo laipsnis gali būti padidėjęs. Š į
186 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

atvejį būtų galima pavaizduoti diagramoje, jeigu visos linijos,

išeinančios iš A , būtų pašalintos, išskyrus liniją, einančią nuo
a1 iki a10. Tokiu pat būdu anglų lenktynių arklys ir anglų
pointeris, matyti, požymiais bus palengva vis labiau nutolę nuo
savo kilminių formų, nė vienu atveju nedavę kokių nors naujų
šakų arba veislių.
Sakysime, kad po dešimties tūkstančių generacijų rūšis A
yra davusi tris formas: a10, f10 ir m10, kurios, išsiskirdamos po­
žymiais per daugelį vieną po kitos sekančių generacijų, tapo
žymiai, nors gal ir nevienodai, skirtingos viena nuo kitos ir
nuo savo bendro protėvio. Jeigu sakysime, kad pakitėjimo
laipsnis tarp dviejų mūsų diagramos horizontalinių linijų yra
labai mažas, tai šios trys formos gali būti tik gerai išreikštos
atmainos (varietetai); bet jei tik tarsime, kad pakopos modi­
fikacijos procese buvo gausingesnės arba labiau išreikštos, tai
šios trys formos pavirs abejotinomis arba pagaliau gerai api­
brėžtomis rūšimis. Taigi ši diagrama vaizduoja pakopas,
kuriomis maži skirtumai tarp atmainų (varietetų) pereina į di­
desnius skirtumus tarp rūšių. Trunkant tam pačiam procesui
daugiau generacijų (o tai diagramoje parodyta suglausta ir
suprastinta forma), gaunamos aštuonios rūšys, pažymėtos rai­
dėmis nuo a14 iki mH, visos kilusios iš A . Tokiu būdu, manau,
pagausėja rūšys ir susidaro gentys.
Didelėje gentyje įvairuos greičiausiai daugiau negu viena
rūšis. Diagramoje tariama, kad ir antra rūšis (/), panašiomis
pakopomis kitėdama, po dešimties tūkstančių generacijų yra
davusi arba dvi gerai išreikštas atmainas (w10 ir z10), arba dvi
rūšis, priklausomai nuo to, koks pakitimo laipsnis vaizduoja­
mas atstumu tarp horizontalinių linijų. Sakysime, kad po ke­
turiolikos tūkstančių generacijų susidarė šešios naujos rūšys,
pažymėtos raidėmis nuo n14 iki zu. Bet kurioje gentyje rūšys,
kurios jau viena nuo kitos savo požymiais labai skiriasi, pa­
prastai bus linkusios sudaryti daugiausia pakitusių palikuonių,
nes jie turės visus galimumus užimti naujas ir labai skirtin­
gas vietas gamtos ekonomikoje: todėl ir išrinkau diagramoje
pačią kraštinę rūšį (Д) ir antrą beveik kraštinę rūšį (I) kaip
tokias, kurios plačiausiai įvairavo ir davė pradžią naujoms at­
mainoms ir rūšims. Kitos devynios mūsų kilminės genties rū­
šys (pažymėtos didžiosiomis raidėmis) gali per ilgus, bet ne­
vienodus periodus perdavinėti palikuonims beveik nepakitu­
sius požymius, ir tai diagramoje pažymėta nelygaus ilgumo
aukštyn pratęstomis punktyro linijomis.
Tačiau diagramoje pavaizduoto kitimo proceso metu ir ant­
ras mūsų pradmuo, būtent, išmirimo pradmuo, bus atlikęs žymų
 IV sk. NATURAUOJf ATRANKA 187

vaidmenį. Kadangi kiekvienoje pilnai apgyventoje šalyje na­

tūralioji atranka būtinai veikia tik turint atrenkamoms for­
moms kai kurių pranašumų kovoje dėl būvio prieš kitas for­
mas, tai patobulėjusiuose bet kurios rūšies palikuonyse kiek­
vienoje jų vystymosi stadijoje pasireikš palinkimas išstumti
ir išnaikinti savo pirmtakus ir jų pirmapradį protėvį. Reikia
atminti, kad konkurencija paprastai bus užvis smarkiausia tarp
tų formų, kurios viena kitai labiausiai artimos savo gyvenimo
būdu, kūno sudėjimu ir struktūra. Todėl visos tarpinės formos
tarp ankstesnių ir vėlesnių, tai yra tarp daugiau ir mažiau iš-
tobulėjusių tos pačios rūšies formų, taip pat ir pati pirmapradė
protėvinė rūšis paprastai turės tendenciją išnykti. Tas pat, tur
būt, atsitiks ir su daugeliu ištisų šoninių linijų, kurios bus nu­
galėtos vėlesniųjų ir labiau ištobulėjusių linijų. Tačiau jeigu
pakitusieji kurios nors rūšies palikuonys pateks į kurią nors
skirtingą šalį arba greitai prisitaikys prie kurios nors visiškai
naujos gyvenvietės, kur palikuonis ir jo protėvis tarp savęs
nekonkuruos, tai abu galės toliau gyvuoti.
Jeigu mūsų diagramoje turima galvoje pavaizduoti di­
desnio masto pakitėjimus, tai rūšis A ir visi jos ankstesnieji
varietetai bus išmirę ir pakeisti aštuonių naujų rūšių (nuo a14
iki m14), taip pat rūšis I bus pakeista šešių naujų rūšių (nuo
л 14 iki z14).
Bet galime eiti dar toliau. Tarėme, kad mūsų genties pirma­
pradės rūšys yra nevienodai viena į kitą panašios, kaip tat pa­
prastai ir būna gamtoje; rūšis A — artimesnė rūšims B, C ir D
negu kitoms rūšims, o rūšis I — artimesnė G, H 1 K, L negu ki­
toms. Taip pat tarėme, kad šios dvi rūšys A i r I yra visai įpras­
tinės ir dažnai užtinkamos, taigi jos pradžioje bus turėjusios
kai kurių pranašumų prieš daugumą kitų tos pačios genties
rūšių. Keturiolika jų pakitusių palikuonių keturiolikatūkstan-
tojoje generacijoje tikriausiai bus paveldėję kai kuriuos iš tų
pačių pranašumų: jie taip pat bus pakitę ir patobulėję įvairiais
būdais kiekvienoje vystymosi stadijoje, taigi spėję prisitaikyti
prie daugelio atitinkamų vietų savo šalies gamtos ekonomikoje.
Todėl atrodo labai galimas dalykas, kad jie bus užėmę ne tik
savo protėvių A ir I vietas ir juos tokiu būdu išnaikinę, bet
tas pat bus įvykę ir su kai kuriomis pradinėmis rūšimis, arti­
miausiomis jų protėviams. Taigi tik nedaugelis pradinių rūšių
bus davę palikuonis iki keturiolikatūkstantosios generacijos.
Galime manyti, kad tik viena (F) iš tų dviejų rūšių (E ir F), ku­
rios buvo mažiausiai artimos kitoms devynioms pradinėms rū­
šims, yra palikusi palikuonis iki šios paskutinės evoliucijos
stadijos.
188 ROšlŲ ATSIRADIMAS

Naujų rūšių, išsivysčiusių iš pradinių vienuolikos rūšių, mū­

sų nurodytoje diagramoje dabar bus penkiolika. Dėl palinkimo
išsiskirti, būdingo natūraliajai atrankai, kraštutinis požymių
skirtumo laipsnis tarp rūšių a14 ir z14 bus jau žymiai didesnis
negu skirtumas tarp labiausiai nutolusių pradinių vienuolikos
rūšių. Be to, naujosios rūšys bus susijusios tarp savęs visai ki­
tokiu būdu. Iš aštuonių rūšies A palikuonių trys, pažymėtieji
a14, <714, P14< bus artimai giminingi, nes jie neseniai atsišakojo
nuo a10, gi b14 ir f 14, kaip atsiskyrusieji ankstesniame periode
nuo a5, bus šiek tiek skirtingi nuo trijų pradžioje minėtųjų rū­
šių, ir pagaliau o14, e14 ir m14 bus artimai giminingi tarp savęs,
bet kadangi jie atsiskyrė nuo kitų pačioje kitimo proceso pra­
džioje, tai bus žymiai skirtingi nuo kitų penkių rūšių ir gali
sudaryti pogentį arba visai atskirą gentį.
Šeši rūšies I palikuonys sudarys du pogenčius arba dvi gen­
tis. Bet kadangi jų pradinė rūšis (J) labai skyrėsi nuo A 1 s to v i r
dama beveik priešingame pirmapradės genties gale, tai šeši
I palikuonys jau vien dėl paveldimumo žymiai skiriasi nuo
aštuonių A palikuonių; be to, tarėme, kad šios dvi grupės iš­
siskyrė vystydamosi skirtingomis kryptimis. Taip pat tarpinės
rūšys (ir tai labai svarbus argumentas), kurios rišo pradines
rūšis A ir /, visos, išskyrus F, išmirė ir nepaliko jokių pali­
kuonių. Todėl šešios naujosios rūšys, kilusios iš I 1 ir aštuonios,
kilusios iš A , turės būti vertinamos kaip labai skirtingos gen­
tys arba net kaip atskiri pošeimiai.
Taip, manau, iš dviejų arba daugiau tos pat genties rūšių
įpėdinystės ir įvykstančių pakitimų dėka gali susidaryti dvi arba
daugiau genčių. O šios dvi arba daugiau protėvinių rūšių, ga­
lima tarti, yra kilusios iš kurios nors vienos rūšies, priklausiu­
sios ankstyvesnei genčiai. Mūsų diagramoje tai pavaizduota
punktyrinėmis linijomis, žemiau didžiųjų raidžių šakų pluošte­
liais sueinančiomis žemyn į vieną tašką; šis taškas vaizduoja
tą rūšį, kuri, manoma, buvo įvairių mūsų naujųjų pogenčių
ir genčių pradininkė.
Verta valandėlę sustoti ir apsvarstyti naujosios rūšies Fu
savybes, kurios atžvilgiu tarėme, kad ji nedaug teišsiskyrė po­
žymiais, bet išlaikė F pavidalą arba nepakitusi, arba tik tru­
putį pakitusi. Šiuo atveju jos giminystės ryšiai su kitomis ketu­
riolika naujų rūšių turės labai įdomų ir kažkokį aplinkinį po­
būdį. Būdama kilusi iš formos, stovėjusios tarp protėvinių
lūšių A ir /, kurias sakėme esant išmirusias ir mums nebežino­
mas, ji savo požymiais bus tam tikru laipsniu tarpinė tarp abie­
jų grupių, kilusių iš tų dviejų rūšių. Bet kadangi šios abi gru­
pės ir toliau savo požymiais vis labiau skyrėsi nuo savo
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 189

protėvių tipo, tai naujoji rūšis (Pu) bus ne tiesiogiai tarpinė

forma tarp jų, bet greičiau tarpinė tarp tų dviejų grupių tipų,
ir kiekvienas gamtininkas, be abejo, tokių atvejų prisimins.
Iki šiol tarėme, kad kiekviena horizontalinė linija mūsų
diagramoje vaizduoja tūkstantį generacijų; bet kiekviena jų
gali vaizduoti ir milijoną arba daugiau generacijų, ji taip pat
gali vaizduoti žemės plutos nuosekliai išsidėsčiusių sluoksnių,
kuriuose yra išmirusių organizmų likučiai, piūvį. Geologijos
skyriuje dar grįšime prie šio dalyko ir, manau, tada įsitikin­
sime, kad ši diagrama gerai nušviečia išmirusių būtybių gi­
miningumo ryšius su dabar gyvenančiomis; tos būtybės, nors
paprastai priklauso tiems pat būriams, šeimoms arba gentims,
tačiau dažnai kai kuriais atžvilgiais esti tarpinio pobūdžio tarp
dabar egzistuojančių grupių; ir šį faktą galima suprasti, nes
išmirusios rūšys gyveno tais tolimais praeities laikais, kada jų
genealogijos besišakojančios linijos dar nebuvo taip išsisky­
rusios.
Nematou jokio pagrindo čia išaiškintąjį kitimo procesą ap­
riboti vien tik genčių susidarymu. Jeigu sakysime, kad kiti­
mas, pavaizduotas mūsų diagramoje prasiskiriančių punktyri­
nių linijų grupėmis, yra didelis, tai formos, pažymėtos a14 iki
P141 taip pat — b14 iki /14 ir o14 iki m14, sudarys tris tarp savęs
labai skirtingas gentis. Turėsime taip pat dvi labai skirtingas
gentis, kilusias iš I ir labai besiskiriančias nuo A palikuonių.
Taigi šios dvi genčių grupės sudarys dvi skirtingas šeimas arba
būrius, žiūrint kokį išsiskyrimo ir pakitimo laipsnį tarėme
esant pavaizduotą diagramoje. O šios dvi naujos šeimos arba
būriai yra kilę iš dviejų pradinės genties rūšių, gi šios savo
ruožtu, mūsų manymu, kilo iš kurios nors dar ankstesnės ir ne­
žinomos formos.
Matėme, kad kiekvienoje šalyje rūšys, priklausančios dide­
lėms gentims, dažniausiai duoda atmainas (varietetus) arba už­
simezgančias rūšis. To iš tikrųjų buvo galima ir laukti; kadan­
gi natūralioji atranka veikia dėka pranašumo, kurį tam tikra
forma turi prieš kitas formas kovoje dėl būvio, tai ji labiausiai
ir veiks tų formų naudai, kurios jau turi kai kuriuos pranašu­
mus; kurios nors grupės gausumas rodo, kad jos rūšys pavel­
dėjo iš savo bendro protėvio kokį nors joms visoms bendrą
pranašumą. Taigi konkurencija dėl naujų pakitusių palikuonių
susidarymo daugiausia vyks tarp didžiųjų grupių, kurios sten­
giasi padidinti savo skaičių. Viena didžioji grupė pamažu nu­
galės antrąją, sumažindama jos skaičių ir tokiu būdu susilpnin­
dama jos tolesnį kitimą ir tobulėjimą. Tos didžiosios grupės
ribose vėliau susidariusieji ir labiau ištobulėję pogrupiai, savo
190 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ruožtu besišakodami ir užimdami daugelį naujų vietų gamtos

ekonomikoje, stengsis palaipsniui išstumti ir sunaikinti ankstes­
nius ir mažiau ištobulėjusius pogrupius. Smulkios ir pairusios
grupės ir pogrupiai pagaliau visai išnyks. Žvelgdami į ateitį,
galime iš anksto numatyti, kad tos organinių būtybių grupės,
kurios dabar yra gausios bei klestinčios ir kartu — mažiausiai
pairusios, t. y. kurios mažiausiai tepaliestos išmirimo, dar ilgą
laiką didės. Tačiau kurios grupės galutinai nugalės, to niekas
negali numatyti, nes žinoma, kad daugelis grupių, kurios anks­
čiau buvo labai plačiai išsivysčiusios, dabar jau yra išmirusios.
Žvelgdami į dar tolesnę ateitį, galime iš anksto numatyti, tu­
rėdami galvoje nuolatinį ir pastovų didžiųjų grupių gausėjimą,
kad daugumas mažųjų grupių bus galutinai išnaikintos ir nepa­
liks jokių pakitusių palikuonių; taigi išeina, kad iš rūšių, gy­
venančių kuriuo nors periodu, tik labai mažas skaičius duos
palikuonis tolimai ateičiai. Man dar teks grįžti prie šio klau­
simo skyriuje apie klasifikaciją; bet galiu ir čia pridurti: ka­
dangi, sutinkamai su šia pažiūra, labai maža ankstesniųjų rūšių
tepaliko savo palikuonis iki šios dienos ir visi tos pačios
rūšies palikuonys sudaro vieną klasę, paaiškėja, kodėl kiekvie­
name dideliame gyvūnų arba augalų pasaulio skyriuje taip ma­
žai klasių. Nors labai nedaugelis iš seniausiųjų rūšių tėra pali­
kusios savo pakitusių palikuonių, tačiau tolimaisiais geologi­
niais periodais žemėje galėjo beveik taip pat gausiai gyventi
daugelio genčių, šeimų, būrių ir klasių rūšys, kaip ir pastaruoju
metu.

APIE AUKŠČIAUSIĄ PAKOPĄ, KURIOS SIEKIA

ORGANIZACIJA
Natūralioji atranka veikia vien tik išsaugodama ir sukaup­
dama pakitimus, kurie yra naudingi organizmui tose organi­
nėse ir neorganinėse sąlygose, su kuriomis jis susiduria visais
savo gyvenimo periodais. Galutinis rezultatas yra tai, kad kiek­
vienas organizmas stengiasi pasidary ti vis tobulesnis savo ap­
linkos sąlygų atžvilgiu. Dėl šio tobulėjimo neišvengiamai vyks­
ta laipsniškas kuo didesnio gyvų būtybių skaičiaus organiza­
cijos progresavimas visame pasaulyje. Bet čia susiduriame su
labai painiu klausimu, nes gamtininkai dar nėra pateikę vi­
siems priimtino apibrėžimo, kaip reikia suprasti aukštesnės or ­
ganizacijos sąvoką. Stuburinių atžvilgiu neabejotinai reikia
žiūrėti psichinių gabumų išsivystymo laipsnio ir struktūros pri­
artėjimo prie žmogaus sandaros. Būtų galima manyti, kad pa­
kitimai, kuriuos pereina įvairios kūno dalys ir organai savo
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 191

vystymosi eigoje nuo gemalo iki suaugusio organizmo, galėtų

būti panaudoti palyginimo mastu, tačiau yra tokių atvejų, pa­
vyzdžiui, kai kuriuose parazitiniuose vėžiagyviuose, kur įvai­
rios struktūros dalys besivystydamos darosi mažiau tobulos,
taigi suaugęs gyvūnas negali būti pavadintas aukštesniu už
savo lervą. Fon Bero (Von Baer) pasiūlytasis mastas, rodos, yra
užvis plačiausiai pritaikomas ir geriausias, būtent: organizmo
dalių diferenciacijos laipsnis (dar būčiau linkęs pridėti — su­
augusioje būsenoje) ir jų specializacija įvairioms funkcijoms,
arba, Milno Eduardso žodžiais tariant, fiziologinio darbo pasi­
skirstymo pilnumas. Koks tačiau šis klausimas miglotas, pa­
matysime pažiūrėję, pavyzdžiui, į žuvis, iš kurių vieni gamti­
ninkai aukščiausiomis laiko tas, kurios, kaip rykliai, labiausiai
priartėja prie varliagyvių (amfibijų); tuo tarpu kiti gamtininkai
aukščiausiomis laiko paprastas kaulingąsias žuvis, kadangi jose
aiškiausiai išreikšti žuvims būdingi bruožai ir jos labiausiai
skiriasi nuo kitų stuburinių gyvūnų klasių. Šio klausimo pai­
numas dar labiau paaiškės, pažvelgus į augalus, kuriems pro­
tinių gabumų mastas, aišku, visai netinka; čia kai kurie bota­
nikai aukščiausiais laiko tuos augalus, kurių kiekviename žiede
pilnai išsivystę visi organai, pavyzdžiui, taurėlapiai, vainikla­
piai, kuokeliai ir piestelės; tuo tarpu kiti botanikai, tur būt,
būdami daugiau teisūs, pripažįsta aukščiausiais tuos augalus,
kurių įvairūs organai paprastai labiau pakitę ir jų skaičius
redukuotas.
Jeigu aukštos organizacijos mastu imame diferenciacijos ir
įvairių organų specializacijos laipsnį suaugusio organizme (čia
įskaitomas ir smegenų išsivystymo laipsnis, nulemiąs protinius
gabumus), tai šia kryptimi natūraliosios atrankos veikimas bus
aiškus, nes visi fiziologai pripažįsta, kad organų specializacija
yra naudinga kiekvienam organizmui, kadangi šiuo atveju jie
geriau atlieka savo funkcijas; iš to seka, kad specializacijos
kryptimi einančių pakitimų telkimas ir įeina į natūraliosios
atrankos veikimo apimtį. Iš kitos pusės, turėdami galvoje tai,
kad visi organizmai stengiasi greit daugintis ir užimti kiekvieną
laisvą arba nepakankamai užimtą vietą gamtos ekonomikoje,
lengvai suprasime, jog visiškai įmanoma, kad natūralioji at­
ranka laipsniškai pritaikys organizmą ir tokiai padėčiai, kurioje
kai kurie organai pasidarys atliekami arba nenaudingi: tokiais
atvejais įvyks grįžtamasis judėjimas prie žemesnio organiza­
cijos laipsnio. Ar iš tikrųjų organizacija aplamai pasistūmėjo
į priekį nuo seniausių geologinių periodų iki šios dienos, labiau
tiks nagrinėti skyriuje apie organizmų geologinę kaitą (vys­
tymosi eigą).
192 RŪSIU ATSIRADIMAS

Tačiau gali paklausti: jeigu visos organinės būtybės turi ten­

denciją tapti aukštesnės organizacijos, tai kaip suprasti tą reiš­
kinį, kad visame pasaulyje dar egzistuoja tokia gausybė že­
mesniųjų formų ir kodėl kiekvienoje didelėje klasėje kai kurios
formos išsivysčiusios žymiai labiau negu kitos? Kodėl labiau
išsivysčiusios formos neišstūmė iš visur ir neišnaikino žemes­
niųjų? Lamarkas, kuris buvo įsitikinęs, jog visose organinėse
būtybėse glūdįs įgimtas nepalenkiamas veržimasis tobulėti, be­
rods, taip stipriai jautė, koks šis klausimas keblus, kad buvo
priverstas padaryti prielaidą, jog naujos paprastos formos
nuolat atsirandančios savaiminio susidarymo būdu. Nors ir ne­
žinia, ką atskleis ateitis, tačiau mokslas ligšiol dar nėra įrodęs
šios pažiūros teisingumo; mūsų teorijos požiūriu nuolatinis
žemesniųjų organizmų egzistavimas nesudaro jokio keblumo,
nes natūraliąja atranka, arba labiausiai prisitaikiusiųjų išli­
kimu, ne būtinai turima galvoje vien progresyvų vystymąsi, —
ji tik duoda pirmenybę tiems pakitimams, kurie naudingi juos
turintiems organizmams sudėtingose jų gyvenimo sąlygose.
Būtų galima paklausti, kokią naudą galėtų turėti, kiek apie tai
galime spręsti, infuzorija arba žarnų kirmėlė arba net slie­
kas iš aukštos organizacijos? O jeigu iš jos jokios naudos nė­
ra, tai natūralioji atranka šių formų arba visai netobulins,
arba tik mažai patobulins ir jos liks neribotą laiką savo da­
bartiniame žemame išsivystymo laipsnyje. Ir geologija liudija,
kad kai kurios iš žemesniųjų formų, pavyzdžiui, infuzorijos ir
šakniakojai, išliko per ilgiausius laikotarpius beveik tokios pat,
kokios yra šiuo metu. Tačiau manyti, kad daugumas dabar eg­
zistuojančių žemesniųjų formų nė kiek nėra pažengę pirmyn
nuo pat gyvybės aušros, būtų per didelis kraštutinumas, nes
kiekvienas gamtininkas, kuriam teko preparuoti kuriuos nors
iš šių gyvių, dabar laikomų labai žemo lygio, turėjo iš tikrųjų
nustebti jų nuostabia ir gražia organizacija.
Beveik tos pačios pastabos tinka ir pažvelgus į skirtingus
organizacijos laipsnius tos pačios didelės grupės ribose; pa­
vyzdžiui, stuburinių tarpe kartu egzistuoja žinduoliai ir žuvys,
žinduolių tarpe kartu egzistuoja žmogus ir ančiasnapis, žuvų
tarpe — ryklys ir iešmutis (Am phioxus), kuris dėl savo sanda­
ros paprastumo priartėja prie bestuburių klasės. Tačiau žin­
duoliams ir žuvims vargu ar tenka konkuruoti tarp savęs; visa
žinduolių klasė arba atskiri šios klasės nariai, progresuodami
iki aukščiausio laipsnio, vis tiek neprieitų prie to, kad galėtų
užimti žuvų vietą. Fiziologai tvirtina, jog smegenys turi būti
vilgomos šiltu krauju, kad pasiektų didelį aktyvumą, o tam rei­
kalinga kvėpuoti oru; taigi šiltakraujai žinduoliai, gyvenantieji
 /V sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 193

vandenyje, turi tą nepatogumą, kad jiems reikia nuolat išlįsti

į paviršių oro įkvėpti. Kalbant apie žuvis, tai ryklių šeimos na­
riai visai neturi užmačių išstumti iešmutį, nes iešmutis, kaip
sužinojau iš Frico Miulerio (Müller), turi vienintelį bendrininką
ir varžovą nevaisinguose Pietų Brazilijos smėlėtuose krantuo­
se — tokią iškrypusią žieduotąją kirmėlę. Trys žemesnieji žin­
duolių būriai, būtent, sterbliniai, nepilnadančiai ir graužikai,
Pietų Amerikoje kartu gyvena tose pat srityse su daugybe bež­
džionių, ir jie, tur būt, mažai teužkliūva vieni kitiems. Nors
organizacija aplamai yra pažengusi pirmyn ir nuolat dar
progresuoja visame pasaulyje, bet organizmų sistema visuomet
turės daugelį tobulumo pakopų, nes jei kuri nors visa klasė ar­
ba tam tikri kurios klasės nariai yra labai išsivystę, tai dėl to
nebūtinai turi išnykti grupės, su kuriomis jie nesueina į tiesio­
ginę konkurenciją. Kai kuriais atvejais, kaip toliau pamatysime,
žemos organizacijos formos, rodos, todėl yra išlikusios iki šios
dienos, kad jos gyveno apribotose arba ypatingose vietose,
kur patyrė ne tokią žiaurią konkurenciją ir kur dėl jų negau-
sumo buvo žymiai mažiau galimybės teigiamiems kitimams
atsirasti.
Pagaliau manau, kad daugelio žemos organizacijos formų
egzistavimas visame pasaulyje priklauso nuo įvairių priežas­
čių. Kai kuriais atvejais galėjo ir visai nepasireikšti teigiamų
pakitimų arba individualių skirtumų, kuriuos būtų veikusi na­
tūralioji atranka ir juos sutelkusi. Nė vienu atveju, tur būt,
nepakako laiko aukščiausiam galimam vystymosi lygiui pa­
siekti. Kai kuriais retais atvejais pasireiškė tai, ką galime pa­
vadinti organizacijos regresu. Bet svarbiausia priežastis yra
ta, kad, esant labai paprastoms gyvenimo sąlygoms, aukšta
organizacija neduotų jokios naudos, ji, gal būt, net blogai pa­
sitarnautų, nes dėl jos opesnės prigimties būtų lengviau ją pa­
žeisti ar jai pakenkti.
Žvelgiant į pačią gyvenimo aušrą, kada visos organinės bū­
tybės, kaip tenka manyti, turėjo paprasčiausią struktūrą, iškyla
klausimas, kaip galėjo būti žengti pirmieji žingsniai tobulėjimo
ir kūno dalių diferenciacijos keliu? Herbertas Spenseris, tur
būt, atsakytų taip: kai tik paprastas vienaląstis organizmas, aug­
damas arba dalindamasis, tapo daugialąsčiu, sudarytu iš įvairių
ląstelių, arba prisitvirtino prie kokios nors atramos paviršiaus,
tuojau pradėjo veikti jo suformuluotasis dėsnis, kad „bet kurios
eilės homologmiai vienetai tuo labiau diferencijuojasi, kuo
įvairesni darosi jų santykiai su juos veikiančiomis jėgomis".
Bet kadangi neturime faktų, kuriais galėtume vadovautis, tai
samprotauti šiuo klausimu — beveik beprasmiška. Tačiau būtų
194 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

klaidinga manyti, kad kol nesusidarė daugelio formų, tol ne­

buvo jokios kovos dėl būvio nė iš jos išplaukiančios natūralio­
sios atrankos: įvairavimai, pasireiškę kurioje nors atskiroje rū­
šyje, gyvenančioje izoliuotoje vietoje, galėjo pasirodyti esą
naudingi, ir tokiu būdu galėjo pakitėti visa individų masė arba
galėjo atsirasti dvi skirtingos formos. Betgi, kaip jau esu pa­
žymėjęs savo įvado pabaigoje, niekas neturėtų stebėtis, kad
apie rūšių kilmę dar daug kas lieka neišaiškinta, atsižvelgiant
j tai, kokios menkos yra mūsų žinios apie pasaulio gyventojų
savitarpio santykius pastaruoju metu, o tuo labiau — praeityje.

POŽYMIŲ SUARTĖJIMAS
H. C. Uotsonas (Watson) mano, kad aš esu perdėjęs, kal­
bėdamas apie požymių išsiskyrimo reikšmę (kiurių buvimą jis
vis tik, rodos, pripažįsta), ir kad požymių suartėjimas (konver­
gencija), kaip tą reiškinį būtų galima pavadinti, taip pat at­
liko tam tikrą vaidmenį. Jeigu dvi rūšys, priklausančios dviem
skirtingoms, nors ir artimoms gentims, kiekviena yra davusi
daug naujų ir skirtingų formų, tai įmanomas dalykas, kad kai
kurios iš tų formų gali taip glaudžiai tarp savęs suartėti, jog
jas visas būtų galima priskirti prie tos pačios genties; taigi
dviejų skirtingų genčių palikuonys sueitų į vieną gentį. Tačiau
dauguma atvejų būtų labai rizikinga artimą bendrą struktūros
panašumą laikyti suartėjimu labai skirtingų formų pakitusiuo­
se palikuonyse. Kristalų pavidalą nulemia vien tik molekuli­
nės jėgos, taigi nėra ko stebėtis, jei skirtingos medžiagos kar­
tais įgauna tą pačią formą; bet, kalbant apie organines būty­
bes, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienos iš jų forma priklauso
nuo begalinės daugybės sudėtingų sąlygų, būtent: nuo atsira­
dusių kitimų, o juos sukėlusios priežastys yra pernelyg painios,
kad jas galėtume išnarplioti; nuo prigimties pakitimų, kurie iš­
silaikė arba buvo atrinkti, o tai priklauso nuo fizinių aplinkos
sąlygų ir dar labiau — nuo aplinkoje esančių organizmų, su
kuriais kiekvienai būtybei tenka konkuruoti; pagaliau — nuo
nesuskaitomų protėvių savybių paveldimumo (savo prigimtinu
nepastovaus elemento), o tų protėvių formas savo ruožtu buvo
nulėmę tokie pat sudėtingi ryšiai. Todėl neįtikėtina, kad pali­
kuonys dviejų organizmų, kurie iš pradžių žymiai tarp savęs
skyrėsi, vėliau galėjo suartėti taip glaudžiai, jog jų organiza­
cija taptų bemaž visiškai ta pati. Jeigu taip būtų, tai tą pačią
formą, nepriklausomai nuo genetinio ryšio, turėtume pakarto­
tinai aptikti toli viena nuo kitos gulinčiose geologinėse forma­
cijose; tačiau įrodymų balansas prieštarauja tokiai prielaidai.
 IV sk. NATŪRALIOJI ATRANKA 195

Uotsonas taip pat padarė pastabą, kad dėl nuolatinio natū­

raliosios atrankos veikimo, kartu su požymių išsiskyrimu, rū­
šinių formų padaugėtų neribotai. Kiek tat liečia vien neorga­
nines sąlygas, atrodo galimas dalykas, kad pakankamai daug
rūšių greit spėtų prisitaikyti prie visų žymesnių šilumos, drėg­
mės ir kt. įvairavimų; bet aš visiškai pripažįstu, kad organinių
būtybių savitarpio santykiai yra svarbesnis dalykas, o kai tik
rūšių kurioje nors šalyje ima daugėti, tai ir organinės gyve­
nimo sąlygos darosi vis sudėtingesnės. Taigi iš pirmo žvilgsnio
atrodytų, kad nėra ribų naudingiems struktūros įvairavimams
daugėti, ir dėl to nėra ribų rūšių skaičiui, kurios gali atsirasti.
Nežinome netgi apie vaisingiausias sritis, ar jos jau pilnai už­
pildytos rūšinių formų. Gerosios Vilties iškyšulyje ir Austra­
lijoje, kur yra nuostabiai daug rūšių, dar įstengė natūralizuo­
tis daugelis europinių augalų. Tačiau geologija rodo, kad nuo
terciaro periodo pradžios moliuskų rūšių, o nuo to paties pe­
riodo vidurio ir žinduolių rūšių, nedaug tepadaugėjo arba net
visai nepadaugėjo. Tai kas gi trukdo neribotai daugėti rūšims?
Gyvybių kiekis (čia neturiu galvoje rūšinių formų skaičiaus),
kurį gali išlaikyti tam tikras plotas, turi turėti ribas, kurios
itin priklauso nuo fizinių sąlygų; todėl jeigu šis plotas būtų
apgyventas labai daugelio rūšių, tai kiekvienai arba beveik
kiekvienai rūšiai atstovautų maža individų, o tokioms rūšims
grėstų išnaikinimo pavojus dėl klimatinių sąlygų atsitiktinių
svyravimų arba jų priešų skaičiaus pakitimų. Išnaikinimo pro­
cesas tokiais atvejais vyktų greitai, tuo tarpu naujos rūšys vi­
suomet susidaro iš lėto. įsivaizduokite kraštutinį atvejį, jei Ang­
lijoje rūšių būtų tiek pat, kiek individų: tada pirmoji žiauri
žiema arba labai sausa vasara išnaikintų tūkstančių ir tūks­
tančius rūšių. Retosios rūšys, o juk kiekviena rūšis taps reta,
jeigu rūšių kurioje nors šalyje ims neribotai daugėti, pagal jau
ne kartą aiškintą pradmenį per tam tikrą periodą duoda maža
naudingų pakitimų, taigi naujų rūšinių formų atsiradimo pro­
cesas sulėtėtų. Kuomet kuri nors rūšis tampa labai reta, kryž­
minimasis artimos giminystės narių tarpe prisidės prie jos iš­
naikinimo; kai kurie autoriai yra pareiškę mintį, kad tas faktas
turi reikšmės aiškinant stumbro nykimą Lietuvoje, tauriojo el­
nio — Škotijoje, meškos — Norvegijoje ir kt. Pagaliau — ir tai,
mano manymu, yra svarbiausias elementas — vyraujanti rūšis,
kuri jau nugalėjo daug konkurentų savo tėvynėje, stengsis iš­
siplėsti ir išstumti daugelį kitų. A. de Kandolis yra parodęs,
kad smarkiai išplitusios rūšys paprastai turi tendenciją labai
sm arkiai išplisti; vadinasi, jos stengsis išstumti ir išnaikinti įvai­
rias rūšis keliose srityse, ir taip užkirs kelią rūšinėms formoms
196 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

neaprėžtai gausėti visoje žemėje. Dr. Hukeris neseniai parodė,

kad pietrytiniame Australijos kampe, kur, rodos, atsirado daug
ateivių iš įvairių žemės rutulio vietų, endeminių Australijos
rūšių žymiai sumažėjo. Nesiimu pasakyti, kiek svorio tenka
pripažinti šiems įvairiems samprotavimams, tačiau aplamai šios
aplinkybės turi apriboti kiekvienoje šalyje rūšinių formų ten­
denciją neribotai gausėti.

SANTRAUKA
Jeigu kintančiomis gyvenimo sąlygomis organinės būtybės
rodo individualių skirtumų beveik kiekvienoje savo sandaros
dalyje, o tai negalima nuginčyti; jeigu dėl organizmų daugė­
jimo pagal geometrinę progresiją kuriame nors amžiuje, ku­
riuo nors metų laiku ar kuriais nors metais iškyla smarki kova
dėl gyvybės, o tai tikriausiai negalima užginčyti; be to, jeigu
atkreipsime dėmesį į tai, kokie be galo sudėtingi yra organinių
būtybių santykiai tiek vienų su kitomis, tiek ir su gyvenimo
sąlygomis, ir koks čia susidaro begalinis joms palankių struk­
tūros, kūno sudėties ir įpročių įvairumas, tai būtų labai neįti­
kima, kad niekad neatsirastų kitimų, naudingų tų pačių orga­
nizmų gerovei, panašiai kaip atsirasdavo labai daug žmogui
naudingų kitimų. O jeigu kitimai, naudingi kuriai nors orga­
ninei būtybei, atsiranda, tai, be abejo, jų turintiems individams
bus daugiausia šansų išlikti kovoje dėl gyvybės; o pagal ga­
lingą paveldimumo pradmenį šie individai turės tendenciją tuos
pačius požymius perduoti palikuonims. Sį išlikimo pradmenį,
arba geriausiai prisitaikiusiųjų išgyvenimo pradmenį, pavadi­
nau natūraliąja atranka. Dėl jo kiekviena būtybė tobulėja tiek
organinių, tiek neorganinių jos gyvenimo sąlygų atžvilgiu ir,
vadinasi, dauguma atvejų tenka laikyti, jog organizacija pa­
kyla į aukštesnį lygį. Nežiūrint to, ilgai išliks ir žemesniosios
bei paprastos formos, jeigu jos yra gerai prisitaikiusios prie
savo paprastų gyvenimo sąlygų.
Natūralioji atranka, sutinkamai su principu, kad savybės
esti paveldimos atitinkamame amžiuje, gali taip pat lengvai
pakeisti kiaušinį, sėklą arba jauniklį kaip ir suaugusį. Daugelio
gyvūnų atžvilgiu į pagalbą paprastajai atrankai tikriausiai bus
atėjusi lytinė atranka, užtikrindama stipriausiems ir geriausiai
prisitaikiusiems patinams daugiausia palikuonių. Lytinė atran­
ka, be to, išvysto požymius, naudingus vien tik patinams jų
kovoje arba varžybose su kitais patinais, ir šie požymiai, pri­
klausomai nuo vyraujančios paveldimumo formos, perduodami
vienai lyčiai arba abiem lytims.
 IV як. NATŪRALIOJI ATRANKA 197

Ar natūralioji atranka iš tikrųjų taip veikė, pritaikydama

įvairias gyvybės formas prie įvairių sąlygų ir gyvenimo vietų,
bus galima spręsti iš kitų skyrių bendro turinio ir juose pa­
teiktų įrodymų. Tačiau jau matėme, kaip natūralioji atranka
veda prie išmirimo; o kokį didelį vaidmenį atliko išmirimas
pasaulio istorijoje, aiškiai liudija geologija. Dėl natūraliosios
atrankos veikimo taip pat išsiskiria požymiai, nes kuo labiau
organinės būtybės skiriasi savo struktūra, įpročiais ir kūno su­
dėjimu, tuo daugiau jų gali išsilaikyti tam tikrame plote, tai
matome pažvelgę į bet kurio mažo sklypelio gyventojų sudėtį
ir į svetimose šalyse natūralizuotų organizmų išplitimą. Taigi,
kintant bet kurios rūšies palikuonims ir nenutrūkstamai kovo­
jant visoms rūšims dėl savo padaugėjimo, — juo įvairesni bus
tie palikuonys, tuo daugiau šansų jie turės laimėti kovą dėl
gyvybės. Šitaip maži skirtumai — tarp tos pačios rūšies varie-
tetų — nepaliaujamai stengiasi didėti, iki išauga į didesnius
skirtumus tarp tos pat genties rūšių arba net tarp skirtingų
genčių.
Matėme, kad labiausiai kinta įprastinės, dažnai aptinkamos
ir labai paplitusios rūšys, priklausančios kiekvienos klasės di­
džiosioms gentims; jos turi tendenciją perduoti savo pakitu­
siems palikuonims tą pranašumą, kuris jas įgalina vyrauti savo
šalyje. Veikiant natūraliajai atrankai, kaip ką tik buvo pažy­
mėta, išsiskiria požymiai, išnyksta daugelis mažiau patobulė-
jusių ir tarpinių gyvybės formų. Sutinkamai su šiais pradme­
nimis, gali būti išaiškinta ir vadinamojo giminingumo prigim­
tis, ir tie paprastai aiškiai apibrėžti skirtumai tarp nesuskaitomų
kiekvienos klasės organinių būtybių visoje žemėje. Iš tikrųjų
yra nuostabus faktas — jo nuostabumo mes net nepastebime,
taip su juo apsipratome, — kad visi gyvūnai ir augalai laike ir
erdvėje yra tarp savęs susisieję į grupes, subordinuotas viena
kitai, ir, būtent, kaip visur kur tai matome, glaudžiausiai
tarp savęs susisieję yra tos pačios rūšies varietetai (atmainos),
jau ne taip glaudžiai ir nevienodai susijusios tos pačios gen­
ties rūšys, sudarydamos sekcijas ir pogentes, dar mažiau. tarp
savęs susijusios — skirtingų genčių rūšys, ir pagaliau gentys
turi įvairaus laipsnio savitarpio ryšius, sudarydamos pošei-
mius, šeimas, būrius, poklasius ir klases. Įvairių subordinuotų
grupių kurioje nors klasėje negalima išrikiuoti į vieną eilę,
bet jos atrodo lyg susitelkusios aplink taškus, o šie taškai —
aplink kitus taškus, ir taip toliau — beveik begaliniais ciklais.
Jeigu rūšys būtų buvusios sūtyertos viena nuo kitos nepriklau­
somai, tai tokio klasifikacijos pobūdžio niekaip nebūtų galima
išaiškinti; bet jis duodasi išaiškinamas paveldimumu ir komplek-
198 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

siniu natūraliosios atrankos veikimu, sukeliančiu išmirimą ir

požymių išsiskyrimą, kaip tat buvo pavaizduota diagramoje.
Visų tos pačios klasės būtybių giminingumo ryšiai kartais
vaizduojami didelio medžio pavidalu. Manau, kad šis palygi­
nimas labai atitinka tiesą. Žalios pumpuruojančios šakelės vaiz­
duoja tebegyvenančias rūšis, o ankstesniųjų metų šakelės —
ilgą išmirusių rūšių įpėdinystės eilę. Kiekvienu augimo periodu
visos augančios šakelės mėgina šakotis j visas puses, steng­
damosi pralenkti ir nustelbti aplinkui esančias šakas ir šake­
les, — panašiai kaip rūšys ir rūšių grupės visais laikais nu­
veikdavo kitas rūšis smarkioje kovoje dėl gyvybės. Kamieno
dalys išsiskaidžiusios į stambias šakas, o šios — į vis mažes­
nes ir mažesnes šakeles, kadaise pačios buvo — medžiui
tebesant jaunam — pumpuruojančios šakelės; ir šie ryšiai tarp
ankstesnių ir dabartinių pumpurų, tarpininkaujant besišako-
jančioms šakoms, gerai pavaizduoja išmirusiųjų ir gyvųjų rū­
šių klasifikaciją, jungiančią jas į grupes, subordinuotas kitoms
grupėms. Iš daugybės šakelių, kurios vešliai augo tol, kol me­
dis tebuvo tiktai krūmas, tik dvi arba trys, dabar išaugusios
į stambias šakas, dar tebegyvena ir neša kitas šakas; tas pat
atsitiko su rūšimis, kurios gyveno seniai praėjusiais geologi­
niais periodais, — tik labai mažai jų paliko iki šiol tebegyve­
nančius pakitusius palikuonis. Nuo to laiko, kai tas medis pra­
dėjo augti, daug šakų ir šakelių nudžiūvo ir nukrito; ir šios
nukritusios įvairaus dydžio šakos gali vaizduoti tas ištisas ei­
les, šeimas ir gentis, kurios dabar nebeturi gyvų atstovų ir
mums težinomos tik iškasenų pavidalu. Ir kaip medžio apa­
čioje iš liemens išsišakojimo šen bei ten matome augant ploną
šakelę, kuri atsitiktinai išliko gyva ir dar žaliuoja viršūnėje,
taip pat atsitiktinai aptinkame tokius gyvūnus, kaip ančiasna­
pis (O rnithorhychus) arba dvikvapė žuvis (Lepidosiren), kurie
savo giminingumo dėka tam tikru laipsniu sujungia dvi stam­
bias gyvybės Sakas ir kurie, matyt, išvengė lemtingų rungtynių
apsigyvendami saugioje vietoje. Kaip pumpurai beaugdami
duoda pradžią naujiems pumpurams, o šie, jeigu yra stiprūs,
išauga j auglius, išsišakoja į visas puses ir nustelbia daugelį
silpnesnių šakelių, taip pat, mano manymu, veisimosi dėka yra
atsitikę ir su didžiuoju gyvybės medžiu, kuris užpildo žemės
plutą savo apmirusiomis ir nulūžusiomis šakomis ir dengia jos
paviršių daugybe savo amžinai besišakojančių ir gražių šakelių.
 V SKYRIUS

KITIMO DĖSNIAI
Pakitėjusių sąlygų poveikis. — Naudo f imas ir nenaudojimas r y ­
šium su natūraliąja atranka; skraidymo ir regėjimo organai. —
Aklim atizacija . — Koreliacinis kitimas . — Augimo kompensacija
ir ekonomija. — Netikros koreliacijos. — Pasikartojančios, ru d i­
mentinės Jr žemos organizacijos struktūros — kintamos. — N e ­
įprastu būdu išsivysčiusios dalys yra ypač kintamos; rūšies po-
žym iai kinta labiau negu genties; antriniai lytin ia i požymiai —
k in ta m i — Tos pačios genties rūšys kinta analogiškai. — Seniai
prarastų požymių grįžimas. — Santrauka.

ki šiol kartais kalbėdavau taip, tartum kitimai, jvaira­

I vimai, — toks įprastas ir įvairiomis formomis stebimas
reiškinys organinėse būtybėse naminėje būsenoje, o mažesniu
laipsniu ir gamtos sąlygomis, — priklausytų nuo atsitiktinumo.
Šitoks posakis, žinoma, visiškai netikęs, bet jis parodo, kad
nežinome kiekvieno atskiro kitimo priežasties. Kai kurie au­
toriai mano, kad veisimosi sistemos funkcija yra tiek realizuoti
individualius skirtumus bei nežymius struktūros nukrypimus,
tiek ir išlaikyti vaikų panašumą į tėvus. Tačiau iš fakto, kad
variacijos ir apsigimimai tarp naminių veislių pasitaiko daž­
niau negu gamtoje, taip pat ir iš to, kad kintamumas tarp la­
bai paplitusių rūšių yra didesnis negu tarp ribotai paplitusių,
daroma išvada, kad kintamumas aplamai yra glaudžiai susijęs
su gyvenimo sąlygomis, veikusiomis rūšį per daugelį genera­
cijų. Pirmajame skyriuje bandžiau parodyti, kad pakitėjusios
gyvenimo sąlygos veikia dvejopai: tiesiogiai,— visą organiza­
ciją ar kurią nors jos dalį, — ir netiesiogiai — per veisimosi
sistemą. Visais atvejais pasireiškia du veiksniai: organizmo
prigimtis, kuri tų dviejų veiksnių yra žymiai svarbesnis, ir gy­
venimo sąlygų prigimtis. Tiesioginis pakitėjusių sąlygų veiki­
mas duoda apibrėžtus arba neapibrėžtus rezultatus. Antruoju
atveju visa organizacija tampa tarytum plastiška, ir gauname
gana žymų, tačiau svyruojantį kintamumą. Pirmuoju atveju
organizmo prigimtis tokia, kad jis lengvai pasiduoda tam tikrų
200 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

sąlygų poveikiui ir visi arba beveik visi individai pakinta vie­

nodu būdu.
Nepaprastai sunku spręsti, kaip pasireiškė tokių pakitusių
sąlygų, kaip klimato, maisto ir kt., veikimas šia apibrėžta
kryptimi. Yra pagrindo manyti, kad jų poveikiai laikui bėgant
buvo didesni, negu tai galima aiškiai įrodyti. Tačiau galime
drąsiai daryti išvadą, kad begalinė daugybė sudėtingų sanda­
ros prisitaikymų, kuriuos stebime visur gamtoje įvairiose or­
ganinėse būtybėse, negalima priskirti tik šitų poveikių išdavai.
Žemiau kalbamais atvejais, rodos, gyvenimo sąlygos turėjo
kai kurį, nors ir silpną, bet apibrėžtą poveikį: E. Forbsas
(Forbes) tvirtina, kad moliuskų kriauklė pietinėse jų paplitimo
ribose, gyvenančių sekliuose vandenyse, yra ryškesnės spal­
vos negu tų pačių rūšių, gyvenančių toliau į šiaurę arba di­
desnėse gelmėse; tačiau tat, žinoma, negalima laikyti taisykle.
Guldas (Gould) mano, kad tos pačios rūšies paukščių, gyve­
nančių vietovėse su skaidria atmosfera, spalvos esti marges­
nės negu gyvenančių arti pakrančių arba salose; o Uolastonas
(Wollaston) įsitikinęs, kad jūra turi įtakos vabzdžių spalvai.
Moken Tandonas (Moquin-Tandon) pateikia sąrašą augalų, ku­
rie, augdami arti jūros kranto, turi kiek mėsingesnius lapus,
o šiaip jų lapai nemėsingi. Šie silpnai įvairuojantieji organiz­
mai įdomūs tuo atžvilgiu, kad juose pasireiškia požymiai, pa­
našūs į tų rūšių, kurios tokiose sąlygose pastoviai gyvena.
Jei koks kitimas yra bent kiek naudingas kuriai nors bū­
tybei, tai sunku pasakyti, kiek jis aiškintinas kaupiamuoju
natūraliosios atrankos veikimu ir kiek apibrėžtu gyvenimo sąly­
gų poveikiu. Kailininkams gerai žinoma, kad juo tos pačios rū­
šies gyvūnai yra toliau į šiaurę, tuo tankesnį ir geresnį turi
kailį; tačiau kas galėtų pasakyti, kiek šis skirtumas priklauso
nuo to, kad individai šiltesniu kailiu per daugelį generacijų
geriau išsilaikė, ir kiek nuo atšiauraus klimato poveikio, nes
klimatas iš tikrųjų, rodos, kažkaip tiesiogiai veikia mūsų na­
minių keturkojų plaukus.
Galima būtų duoti pavyzdžių, kaip tos pačios rūšies pana­
šios atmainos susidaro tokiomis skirtingomis gyvenimo sąly­
gomis, kokias tik begalima įsivaizduoti, ir, iš kitos pusės, kaip
nepanašios atmainos susidaro iš pažiūros visiškai vienodomis
sąlygomis. Kiekvienam gamtininkui taip pat žinoma daugybė
pavyzdžių, kad rūšys išlieka grynos, arba visiškai nekitėją,
nors gyvena visai priešinguose klimatuose. Šie samprotavimai
verčia mane. mažiau reikšmės teikti tiesioginiam aplinkos są-
lygų poveikiui, negu kažkokiai tendencijai kitėti, pareinančiai
nuo mums dar visiškai nežinomų priežasčių.
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 201

Viena prasme tačiau galima pasakyti, jog gyvenimo sąly­

gos ne tik tiesiogiai arba netiesiogiai sukelia kintamumą, bet
apima ir natūraliąją atranką, nes jos nulemia tai, ar išgyvens
ta arba kita atmaina. Tačiau kai atranką daro žmogus, tada aiš­
kiai pastebime, kad abu kitimo elementai yra nepriklausomi;
vienokiu ar kitokiu būdu kintamumas beatsirastų, bet tik nuo
žmogaus valios priklauso, kuria kryptimi kaupsis kitimai; gam­
toje šį pastarąjį veiksnį kaip tik atitinka labiausiai prisitaikiu­
siojo išlikimas.

DIDĖJANČIO ORGANŲ NAUDOJIMO IR NENAUDOJIMO

POVEIKIS RYŠIUM SU NATŪRALIĄJA ATRANKA
Turint galvoje faktus, minėtus pirmajame skyriuje, man
atrodo, netenka abejoti, kad mūsų naminiai gyvuliai, naudo­
dami tam tikrus organus, juos sustiprino ir padidino jų mat­
menis, o nenaudojimas, priešingai, juos sumažino ir susilpnino,
ir kad tie pakitėjimai yra paveldimi. Laisvoje gamtoje netu­
rime palyginamųjų pavyzdžių, pagal kuriuos galėtume spręsti
apie ilgai trunkančio organų naudojimo ar nenaudojimo pa­
sekmes, nes mums nežinomos kilminės formos; tačiau dauge­
lis gyvūnų turi sandarą, kurią geriausiai galima išaiškinti kaip
nenaudojimo pasekmę. Kaip pastebėjo profesorius Ouenas
(Owen), gamtoje nėra didesnės anomalijos kaip toji, kad paukš­
tis negali skristi, o tokių atvejų turime nemaža. Pietų Ameri­
kos storgalvė antis (logger-headed duck) gali plasdenti tik virš
vandens paviršiaus, nors jos sparnai sudaryti beveik kaip na­
minės elsberinės anties (Aylesbury duck); nuostabi yra toji
aplinkybė, kad, kaip nurodo Keningemas (Cunninghem)r jų
jaunikliai gali skraidyti, o suaugę tą sugebėjimą praranda.
Kadangi stambieji besiganantieji paukščiai retai teskraido, iš­
skyrus atvejus, kai sprunka nuo priešų, tai, galimas dalykas,
kad kai kurie paukščiai, gyvenantieji ar kadaise gyvenę Ra­
miojo vandenyno salose, kur jų nepersekioja plėšrieji žvėrys,
beveik visiškai neteko sparnų dėl jų nenaudojimo. Strutis,
tiesa, gyvena žemyne ir turi priešų, nuo kurių negali paspruk­
ti nuskrisdamas; tačiau kojų smūgiu sugeba gintis nuo priešų
ne blogiau kaip daugelis keturkojų. Galime spėti, kad stručio
protėviai gyveno panašų gyvenimą kaip einis (Otis) ir kad, per
daugelį generacijų pamažu didėdami ir sunkėdami, jie vis
daugiau naudojo kojas ir vis mažiau— sparnus, iki pagaliau
visai nebegalėjo paskristi. Kerbi (Kirby) pastebėjo (ir aš tą
faktą patvirtinu), kad priekiniai taršai {kojelių galai) daugeliui
mėšlavabalių patinų dažniausiai esti nulūžę; apžiūrėjęs savo
2 02 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

rinkinyje septyniolika veislių, jis nė vienoje neužtiko nė

ženklo tos kojelių dalies. Onites apelles taip dažnai aptinkamas
savo tarsus praradęs, kad šis vabzdys aprašytas kaip tarsų
iš viso neturįs. Kai kuriose kitose gentyse jie yra išlikę tik
kaip rudimentai. Ateuchus, arba šventasis egiptiečių vabalas,
jų visiškai neturi. Ligšiol nėra tikrų įrodymų, kad atsitiktiniai
sužalojimai būtų paveldimi; tačiau įdomūs Braun Sekaro
(Brown—Sequard) jūrų kiaulytėse pastebėti atvejai, būtent,
operacijų padarinių paveldimumas, verčia mus būti atsargiais
nuneigiant šią galimybę. Taigi bene tikriausia būtų laikyti
visišką priekinių kojų galų nebuvimą Ateuchus ir rudimentinį
jų stovį kai kuriose kitose gentyse ne paveldėto sužalojimo
atsitikimais, bet ilgai trukusio nenaudojimo išdava. Kadangi
tiek daug mėšlavabalių randama be tarsų, tai reiškia, kad jie
prarandami anksti, dėl to nebeturi šiems vabzdžiams didesnės
reikšmės arba visai maža jų benaudojami.
Kai kuriais atvejais galime lengvai priskirti nenaudojimui
tokius struktūros pakitėjimus, kurie visiškai arba daugiausia
priklauso nuo natūraliosios atrankos. Uolastonas pastebėjo
vertą dėmesio faktą, kad iš Madeiroje gyvenančių 550 rūšių
vabalų (dabar jau žinome jų daugiau) 220 rūšių turi tokius
menkus sparnus, jog visai nepajėgia skraidyti; iš 29 vietinių
genčių ne mažiau kaip 23 gentyse tokią ypatybę turi visos rū­
šys! Kai kurie faktai, būtent, kad vabalai daugelyje pasaulio
kraštų dažnai nupučiami į jūrą ir žūva; kad vabalai Madei-
roje, kaip pastebėjo Uolastonas, guli pasislėpę, kol nutyla
vėjas ir ima šviesti saulė; kad vėjų pučiamoje Dezertos saloje
besparnių vabzdžių palyginti dar gausiau negu pačioje Madei-
roje; ir ypač nepaprastas tas faktas, Uolastono pabrėžiamas,
kad kai kurių vabalų didelių grupių, kurios kitur nepaprastai
gausios ir kurioms būtina naudotis sparnais, Madeiroje beveik
visiškai nėra. Visos tos aplinkybės mane verčia tikėti, kad
tokios daugybės Madeiros vabzdžių besparniškumas svarbiau­
sia priklauso nuo natūraliosios atrankos ir, tur būt, taip pat
susijęs su nenaudojimu, nes per daugelį viena po kitos seku­
sių generacijų kiekvienas atskiras vabalas, mažiausiai skrai­
dęs— ar tai dėl to, kad jo sparnai buvo bent kiek menkiau
išsivystę arba dėl tingesnio gyvenimo būdo, bus turėjęs dau­
giau galimybių išlikti gyvas, mažiau rizikavo likti nupūstas
į jūrą; iš antros pusės, tie vabalai, kurie mieliau leisdavosi
skristi, dažniausiai būdavo nupučiami jūron ir žūdavo.
Madeiros vabzdžiai, kurie neminta žemės paviršiuje ir ku­
rie, panašiai kaip anie gėles lankantieji vabalai bei drugiai,
kad galėtų pramisti, turi naudotis sparnais, — tokie vabzdžiai,
 V sk. K IT IM O DĖSNIAI 203

Uolastono nuomone, turi sparnus ne tik nesusilpnėjusius, bet,

priešingai, sustiprėjusius. Tatai visiškai derinasi su natūralio­
sios atrankos veikimu, nes kai pirmąkart pakliūdavo salon
naujas vabzdys, tai natūraliosios atrankos tendencija padidinti
ar mažinti sparnus priklausydavo nuo to, ar daugiau tos rū­
šies individų išsilaikydavo sėkmingai kovodami su vėju, ar
-visai nemėgindami tai daryti ir retai arba visiškai neskrai­
dydami. Panašiai esti ir su netoli kranto sudužusio laivo jū­
reiviais: geriems plaukikams būtų geriau, jei jie galėtų plaukti
juo toliau, o prastiems plaukikams — geriau, jei jie visai ne­
mokėtų plaukti ir laikytųsi Įsikibę į lūženas.
Kurmio ir kai kurių į žemę įsirausiančių graužikų akys
savo didumu yra rudimentinės ir atskirais atvejais visai pa­
dengtos oda ir kailiu. Tokia akių būklė, matyt, yra susijusi su
laipsniška redukcija dėl nenaudojimo, tur būt, sąveikoje ir
su natūraliąja atranka. Vienas Pietų Amerikos rausiantis grau­
žikas tuku-tukas, arba Ctenomys, yra dar labiau pratęs gyventi
po žemėmis negu kurmis, ir tūlas ispanas, kuris dažnai tokių
gyvūnų sugaudavęs, man tvirtino, kad jie dažnai esti visai
akli. Vienas jų, kurį neilgai laikiau gyvą, buvo iš tikrųjų ak­
las, ir kaip parodė skrodimas, to priežastis buvo mirkčioja-
mosios plėvelės uždegimas. Kadangi dažni akių uždegimai bet
kuriam gyvūnui yra žalingi ir po žemėmis gyvenantiems gy­
vūnams akys tikrai nereikalingos, tai jų sumažėjimas, suau­
gant akių vokams ir apželiant kailiu, gali būti tik naudingas;
o jei taip, tai nenaudojimo pasekmes palaikys ir natūralioji
atranka.
Gerai žinoma, kad daugelis įvairiausioms klasėms priklau­
sančių gyvūnų, gyvenančių Karniolijos (Krainos) ir Kentcikio
urvuose, yra akli. Kai kurių krabų akių stiebelis dar išlikęs,
nors akys ir dingo, atseit, teleskopo pastovas tebėra, o pats
teleskopas su stiklais išnyko. Kadangi sunku manyti, kad akys,
nors ir nereikalingos tamsoje gyvenantiems gyvūnams, galėtų
jiems vienaip ar kitaip būti žalingos, tai jų praradimą tenka
aiškinti nenaudojimu. Vieno tų aklųjų gyvūnų, būtent, urvinės
žiurkės (Neotoma), kurių dvi buvo pagautos profesoriaus Sili-
meno (Silliman) apie pusę mylios nuo urvo angos, — vadinasi,
ne pačioje jo gilumoje, — akys buvo blizgančios ir didelės;
šie gyvūnai, kaip man pranešė prof. Silimenas, po to, kai jie
visą mėnesį buvo veikiami palaipsniui stiprėjančios šviesos,
ėmė neaiškiai matyti daiktus.
Sunku įsivaizduoti panašesnes gyvenimo sąlygas negu tos,
kokios yra giliuose klintiniuose urvuose su beveik vienodu
klimatu; tad, sutinkamai su senąja pažiūra, kad aklieji gyvūnai
204 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

buvę sutverti kiekvienas atskirai, Europos ir Amerikos urvuo­

se būtų galima tikėtis rasti labai didelį jų organizacijos pana­
šumą ir giminingumą. Tačiau metę žvilgsnį į abi faunas, paste­
bime, kad taip nėra; kalbėdamas vien apie vabzdžius, Siedte
(Schiodte) pastebi: „Taigi mums tenka visą šį reiškinį laikyti
ne kokiu kitu, kaip grynai vietiniu, o panašumas, pastebimas
tarp nedaugelio formų Mamuto urve (Kentakyje) ir Karnioli-
jos urvuose, yra ne kas kita, kaip paprastas pasireiškimas tos
analogijos, kuri iš viso yra tarp Europos ir Siaurės Amerikos
faunų". Mano požiūriu, reikia manyti, kad amerikiniai gyvū­
nai, turėję dauguma atvejų įprastą regėjimo galią, palengva,
per daugelį generacijų, migravo iš išorinio pasaulio vis giliau
ir giliau į Kentakio urvus, o europiniai gyvūnai — į Europos
urvus. Turime ir kai kurių įrodymų, kaip čia palaipsniui ki­
tėjo gyvenimo būdas, nes Siedte toliau pastebi: „Šią požeminę
fauną laikome mažomis į žemes nuslinkusiomis gretimųjų vie­
tovių geografiškai atribotų faunų atšakomis, kurios, paplitu­
sios tamsoje, prisitaikė prie jas supančios aplinkos. Gyvūnai,
mažai nutolę nuo paprastų formų, sudaro pereinamąją grandį
iš šviesos į tamsą. Toliau eina pagal savo sandarą tikę gy­
venti prieblandoje ir pagaliau tie, kurie prisitaikę gyventi
visiškoje tamsoje; jų ir sandara paprastai esti visiškai kito­
niška” . Šios Šiedte pastabos, reikia atminti, liečia ne tą pačią,
bet skirtingas rūšis. Per tą laiką, kai gyvūnas po daugelio
generacijų pasieks pačias urvo gelmes, akys, sutinkamai su
šia pažiūra, dėl nenaudojimo bus daugiau ar mažiau prarastos,
ir natūralioji atranka dažnai bus privedusi, kompensuodama
apakimą, prie kitų pakitėjimų, pavyzdžiui, antenų arba palpų
pailgėjimo. Nežiūrėdami tokių pakitimų, galėtume vis dėlto
laukti, kad Amerikos urviniai gyvūnai pasirodys esą giminin­
gi kitiems to kontinento gyvūnams, o tokie pat Europos gyvū­
nai — kitiems Europos gyvūnams. Ir taip iš tikrųjų yra kai
kurių Amerikos urvinių gyvūnų atveju, kaip man teko pa­
tirti iš prof. Deinos (Dana); taip pat kai kurie Europos urviniai
vabzdžiai yra artimai giminingi jų gyvenamosios apylinkės
vabzdžiams. Sunku būtų kaip nors protingai paaiškinti, kodėl
aklieji urviniai gyvūnai giminingi kitiems abiejų kontinentų
gyventojams, laikantis įprastinio požiūrio, kad jie kiekvienas
buvęs atskirai sutvertas. Kad kai kurie Senojo ir Naujojo pa­
saulio urviniai gyventojai bus artimai giminingi, galėjome nu­
matyti iš gerai žinomo daugumos kitų jų darinių panašumo.
Kadangi viena akla Bathyscia rūšis yra gausiai randama ant
uolų, šešėlyje, toli nuo urvų, tai reikia manyti, kad regėjimo
praradimas šios vienintelės genties urvinėse rūšyse neturėjo
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 205

nieko bendra su gyvenimu tamsoje, nes aišku, kad jau regė­

jimo netekęs vabzdys greit apsipras su landos tamsa. Kita akla
gentis (AnophthaIm us) turi tą pažymėtiną ypatumą, kad jos
rūšys, kaip pastebi Marejus (Murray), iki šiol niekur, išskyrus
urvus, nerastos, ir vis dėlto rūšys, kurios gyvena kai kuriuose
Europos ir Amerikos urvuose, yra skirtingos. Tačiau galimas
dalykas, kad tų įvairių rūšių protėviai, kadaise, kai dar turėjo
akis, buvo paplitę abiejuose kontinentuose, paskui visur išmi­
rė, išskyrus savo dabartines atsiskyrėlių buveines. Aš anaip­
tol nesistebiu, kad kai kurie urvų gyventojai yra labai anoma-
liškos sandaros, — kaip tat pastebėjo Agasi (Agassiz) aklos
žuvies A m bIyopsis atžvilgiu ir kaip tat yra aklo Proteus atve­
ju, palyginus su kitomis Europos reptilijomis. Aš tik stebiuosi,
kad neišliko dar daugiau ankstesnės gyvybės likučių, turint
galvoje tai, kad negausiems tų tamsių buveinių gyventojams
bus tekę atlaikyti ne tokias žiaurias varžybas.

AKLIMATIZACIJA
Augalai turi įgimtąsias savybes, pasireiškiančias žydėjimo
periodu, miegojimo laiku, sėklų dygimui reikalingu lietaus
kiekiu ir t. t. Tat verčia mane pasakyti keletą žodžių apie
aklimatizaciją. Kadangi labai dažnai pasitaiko, kad vienai
genčiai priklausančios įvairios rūšys gyvena ir šiltuose, ir šal­
tuose kraštuose, tai, laikant teisingu tvirtinimą, kad visos tos
pat genties rūšys yra kilusios iš vienos protėvinės formos, ten­
ka manyti, jog per ilgą generacijų eilę joms nesunku aklima­
tizuotis. Visiems žinoma, kad kiekviena rūšis yra prisitaikiusi
prie savo gimtinės klimato: arktinės arba net vidutinės zonos
rūšys negali pakęsti tropikų klimato ir atvirkščiai. Taip pat
kai kurie sukulentiniai augalai negali pakęsti drėgno klimato.
Tačiau rūšių prisitaikymo laipsnis gyventi tik savo įprastame
klimate dažnai esti perdedamas. Apie tai galime spręsti nors
ir iš to, kad dažnai nepajėgiame iš anksto pasakyti, ar atga­
bentasis augalas mūsų klimatą išlaikys ar ne, ir iš nemažo
skaičiaus augalų bei gyvūnų, kurie, atgabenti iš įvairių kraštų,
čia gerai jaučiasi. Turime pagrindo manyti, kad natūralioje
būsenoje rūšys savo išplitimo ribose lieka tiek, jei ne dau­
giau, dėl varžybų su kitomis organinėmis būtybėmis, tiek ir
dėl prisitaikymo prie tam tikro klimato. Tačiau, ar tas prisi­
taikymas dauguma atvejų esti visiškas ar ne, iš kai kurių
atskirų augalų vis dėlto matyti, kad jie iki tam tikro laipsnio
natūraliai pripranta prie įvairių temperatūrų, t. y. sugeba
aklimatizuotis. Pavyzdžiui, pasirodė, kad pušys ir rododendrai,
206 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

išauginti iš sėklų, surinktų dr. Hukerio iš tų pačių, tik įvai­

riose Himalajų aukštumose augančių rūšių, Anglijoje tu­
rėjo įvairų įgimtą atsparumo šalčiui laipsnį. Tveitsas (Tbwai-
tes) man pranešė, kad panašius faktus jis pastebėjęs Ceilone;
panašūs stebėjimai buvo atlikti Uotsono su europiniais aug­
menimis, atgabentais iš Azorų į Angliją, o aš galėčiau duoti
dar ir kitų pavyzdžių. Kalbant apie gyvūnus, būtų galima
pateikti keletą autentiškų pavyzdžių, kad nė viena rūšis is­
toriniais laikais iš šiltųjų kraštų gausiai paplito šaltesniuose
kraštuose ir atvirkščiai. Tačiau tikrai nežinome, ar tie gyvū­
nai buvo pilnai prisitaikę prie savo gimtinės klimato, — nors
paprastai taip manome; taip pat nežinome, ar jie ilgainiui spe­
cialiai aklimatizavosi savo naujoje tėvynėje, prisitaikydami
prie jos geriau negu pradžioje.
Kadangi turime pagrindo manyti, kad mūsų naminiai gy­
vuliai iš pradžių dar necivilizuoto žmogaus buvo pasirinkti
dėl to, kad jam buvo naudingi ir kad nelaisvėje galėjo lengvai
daugintis, o ne todėl, kad paskui pasirodė tinkami bet kur,
toli perkeldinėti, tai itin jiems visiems bendrą ir nuostabią
mūsų naminių gyvulių savybę, — ne tik pakęsti įvairius skir­
tingiausius klimatus, bet ir išlaikyti juose vislumą (tatai jau
daug griežtesnis išbandymas), būtų galima pateikti kaip ar­
gumentą, kad didelė dalis ir kitų gyvūnų, esančių dabar natū­
ralioje būsenoje, lengvai galėtų egzistuoti įvairiausiose klima­
tinėse sąlygose. Tačiau neturime perdaug plačiai šiuo argu­
mentu naudotis prisimindami, kad kai kurie mūsų naminiai
gyvuliai bene bus kilę iš keleto laukinių kamienų; pavyzdžiui,
mūsų šunyse gali būti susimaišęs tropikinio ir arktinio vilko
kraujas. Nors pelių ir žiurkių negalime laikyti naminiais gy­
vūnais, tačiau žmogus jas išvežioja po įvairius pasaulio kraš­
tus, ir jos dabar paplitusios labiau negu bet kuris kitas grau­
žikas; jos gyvena ir šiaurėje — šaltame Farerų salų klimate,
ir pietuose— Folklendo salose, ir daugelyje karštosios zonos
salų. Vadinasi, prisitaikymą prie kurio nors klimato būtų ga­
lima laikyti lyg kokia lengvai įsiskiepyjančia ypatybe, kai yra
žymus įgimtas konstitucijos plastiškumas, kuriuo pasižymi
daugumas gyvulių. Šiuo požiūriu paties žmogaus ir jo naminių
gyvulių ypatybė pakęsti įvairiausią klimatą, taip pat ir faktas,
kad išgaišę drambliai ir raganosiai anksčiau pakęsdavo ledyn­
mečio klimatą, kai tuo tarpu šiuo metu gyvenančios rūšys
savo poreikiais priklauso išimtinai tropikiniam arba subtropi-
kiniam klimatui, — tie faktai turi būti laikomi ne anomalijo­
mis, bet labai paprasto organizmų prigimties plastiškumo, pa­
sireiškiančio ypatingose aplinkybėse, pavyzdžiais.
 V sk. KiTmo DĖSNIAI 207

Kiek rūšies aklimatizavimasis kuriame nors ypatingame

klimate priklauso vien tik nuo įpročio, kiek nuo skirtingas
įgimtas konstitucijas turinčių atmainų natūraliosios atrankos
ir kokiu mastu nuo abiejų priežasčių kartu, dar labai neaiškus
klausimas. Kad įprotis, arba įgudimas, turi kiek įtakos, tenka
sutikti remiantis ne tik analogija, bet ir visur agronominiuose
veikaluose ir net seniausiose kiniečių enciklopedijose duoda­
mais patarimais — būti labai atsargiems pervežant gyvūnus iš
vienos vietos į kitą. Kadangi neįtikima, kad žmogus būtų spė­
jęs atrinkti tiek daug veislių ir poveislių su specialiai tik
prie tam tikros savo vietovės pritaikytomis sandaromis, tai šį
reiškinį, manau, tenka priskirti įpročiui. Antra vertus, natū­
ralioji atranka bus neišvengiamai siekusi išsaugoti tuos indi­
vidus, kurie gimdavo su labiausiai pritaikyta tame krašte gy­
venti prigimtimi. Specialiuose veikaluose apie kultivuojamų
augalų veisles nurodoma, kad vienos kurios atmainos tam tik­
rą klimatą išlaiko geriau negu kitos; tat ypač įsakmiai pažy­
mima Jungtinėse Valstijose išleidžiamuose veikaluose apie
vaismedžius; čia paprastai vienos atmainos rekomenduojamos
šiaurinėms, kitos — pietinėms valstijoms, ir kadangi daugelis
atmainų yra šiuolaikinės kilmės, tai jų konstitucijos skirtumai
negali būti susiję su įpročiu. Bulvinė saulėgrąža (topinambas)
niekuomet Anglijoje nebuvo išauginta iš sėklų, tad, supran­
tama, ji negalėjo duoti ir naujų atmainų; tai neva esąs įrody­
mas, kad aklimatizacija iš viso negalima, nes tas augalas ir
dabar toks pat jautrus kaip kadaise! Tuo pačiu tikslu, tik la­
biau pagrįstai, dažnai būdavo nurodomas ir kitas pavyzdys —
pupelės; tačiau ligi kas nors nepamėgins sodinti pupelių bent
per dvidešimt generacijų, — ir taip anksti, kad daugumas jų
žūtų nuo šalčio, nesurinks sėklų iš išlikusių egzempliorių,
stropiai vengdamas nepadaryti atsitiktinių sukryžminimų, ir
negaus antrąkart sėklų iš tų sėjinukų, laikydamasis vis to pa­
ties atsargumo, — iki tolei dar nebus galima sakyti, kad ban­
dymas buvo atliktas. Ir nereikia manyti, kad pupelių sėjinukų
sandaroje niekuomet nepasireiškia kurie nors skirtingumai.
Nurodymus, koks skirtingas būna to augalo įvairių sėjinukų
atsparumas, aptinkame spaudoje; ryškius to fakto pavyzdžius
aš ir pats stebėjau.
Aplamai galime daryti išvadą, kad įprotis, arba naudoji­
mas ir nenaudojimas, kai kuriais atvejais atliko žymų vaidme­
nį, pakintant konstitucijai ir sandarai; tačiau tų priežasčių
pasekmės dažnai žymiu mastu jungėsi su įgimtų kitimų na­
tūraliąja atranka, o kartais net būdavo jos nustelbiamos.
208 RCSių ATSIRADIMAS

KORELIACINIS KITIMAS
Sia sąvoka suprantu, kad visa organizacija augimo ir vys­
tymosi metu yra taip glaudžiai susijusi, kad kai vienoje ku­
rioje dalyje pasireiškia nedideli kitimai ir jie natūraliosios
atrankos dėka telkiasi, tai ir kitos dalys taip pat pakinta. Tat
labai svarbus dalykas, dar itin mažai tesuprantamas, ir, be
abejo, čia gali būti supainiotos visiškai skirtingos faktų kate­
gorijos. Tuojau įsitikinsime, kad paprastą paveldimumą dažnai
galima klaidingai palaikyti koreliacija. Vienas akivaizdžiau­
sių atvejų yra tas, kad struktūrų pakitimai, susidarę jauniklyje
ar lervoje, natūraliai stengiasi paveikti ir subrendusio gyvulio
struktūrą. Įvairios homologinės kūno dalys, kurios ankstyvame
embrioniniame periode turi identišką sandarą ir kurios esti ne­
išvengiamai veikiamos panašių sąlygų, rodos, yra ypač linku­
sios kitėti vienodu būdu; tat matome kūno dešinėje ir kairė­
je pusėje, kitėjančių vienodai, priekinių bei užpakalinių kojų
ir net žandikaulių bei sąnarių kitėjimo sąveikoje, nes apatiniai
žandikauliai, kai kurių anatomų nuomone, yra sąnarių homo-
logai. Neabejoju, kad šios tendencijos daugiau ar mažiau gali
būti nustelbiamos natūraliosios atrankos; pavyzdžiui, kadaise
egzistavo ištisa elnių šeima su ragais tik vienoje pusėje; jei šis
požymis būtų turėjęs veislei kokią nors naudą, tai, veikiant na­
tūraliajai atrankai, jis tikriausiai būtų įsitvirtinęs.
Homologinės dalys, kaip pastebėjo kai kurie autoriai, lin­
kusios suaugti; tat dažniausiai pastebima apsigimusiuose auga­
luose; ir nieko nėra paprastesnio, kaip homologinių dalių su­
augimas į normalias sandaras, pavyzdžiui, vainiklapių — į
vamzdelį. Rodos, kad kietosios dalys paveikia šalinių minkštų­
jų dalių formą; kai kurie autoriai mano, kad paukščių dubens
kaulo formos įvairumas apsprendžia pažymėtiną jų inkstų for­
mos įvairumą. Kiti vėl mano, kad žmoguje motinos dubens
forma savo spaudimu paveikia kūdikio galvos formą. Gyvatėse
kai kurių svarbiausių vidaus organų padėtis ir forma apspren­
džiama, Slegelio (Schlegel) nuomonę, jų kūno formos ir ryjimo
būdo.
Šio sąryšio prigimtis dažnai visiškai neaiški. Iz. 2ofrua Sent-
Ileras primygtinai tvirtino, kad kai kurie apgamai dažnai, o
kiti retai, egzistuoja kartu, tačiau šio fakto paaiškinti neįsten­
giama. Kas galėtų būti keistesnio, kaip pastebimas kačių tarpe
ryšys tarp visiško kailio baltumo ir mėlynų akių, iš vienos
pusės, su kurtumu, iš kitos pusės, arba tarp margos, vėžlio
šarvą primenančios, spalvos ir-—moteriškosios lyties*, arba
karveliuose — tarp jų plunksnotų kojų ir plėvelės, jungiančios
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 209

išorinius pirštus; arba tarp tik ką išsiritusio karvelio jaunik­

lio pūkuotumo laipsnio ir busimosios jo plunksnų spalvos; ar­
ba pagaliau — ryšys tarp turkinio plikojo šunies plaukuotumo
ir dantų, nors čia, be abejo, pasireiškia ir homologija? Kal­
bant apie šį pastarąjį koreliacijos atvejį, manau, kad vargiai
galima laikyti atsitiktinumu, jog, pavyzdžiui, du būriai žinduo­
lių, būtent, Cetacea (banginiai) ir Edentata (armadilai, skruzd­
ėdos ir kt.), būdami daugiausia nenormalūs savo kūno danga,
tokie pat yra ir dantų sandaros atžvilgiu. Tačiau šis dėsnis,
kaip pažymėjo Maivartas (Mivart), išimčių turi tiek daug, kad
jo vertė nėra didelė.
Nežinau pavyzdžio, kuris labiau tiktų parodyti koreliacijos
ir kitimo dėsnių svarbumą, nepriklausomai nuo naudingumo,
o todėl ir nuo natūraliosios atrankos, kaip skirtumas tarp vi­
dinių ir pakraštinių žiedų kai kuriuose graižažiedžiuose (Com-
positae) ir skėtiniuose (U m belliierae). Kiekvienam žinomas
skirtumas tarp kraštinių ir centrinių žiedelių tokio, pavyzdžiui,
žiedo, kaip saulutės; šis skirtumas dažnai lydimas dalinio arba
visiško dauginimosi organų abortavimo. Kai kurių šių augalų
ir sėklos skiriasi savo forma ir paviršiaus skulptūra. Šių skir­
tumų kilmė kartais aiškinama skraistės spaudimu į žiedelius
arba jų savitarpiniu spaudimu, ir iš tikrųjų sėklų forma kai
kurių graižažiedžių kraštiniuose žiedeliuose pateisina šį sam­
protavimą. Tačiau skėtiniuose, kaip man praneša dr. Hukeris,
anaiptol ne tos rūšys, kurių tankiausios žiedynų galvelės, daž­
niausiai skiriasi savo kraštiniais ir vidiniais žiedais. Būtų gali­
ma manyti, kad kraštinių vainiklapių vystymasis, atitraukiant
maisto medžiagas nuo veisimosi organų, nulemia šių sunyki­
mą; tačiau vargu ar tai vienintelė priežastis, nes kai kurių
graižažiedžių kraštinių ir vidinių žiedelių sėklos skiriasi, nors
vainikėliuose jokio skirtumo nėra. Galimas dalykas, kad tie
įvairūs skirtumai susiję su skirtingu maisto medžiagų pateki­
mu į vidinius ir kraštinius žiedus; žinome bent tiek, kad auga­
luose su netaisyklingais žiedais artimiausieji prie žiedo vir­
šūnės ašies žiedeliai dažniausiai primena peloriją, t. y. jie tam­
pa nenormaliai simetriški. Galiu dar pridurti kaip pavyzdį tam
faktui ir kaip ryškų koreliacijos atvejį, kad daugelyje pelar­
gonijų du viršutiniai vainiklapiai žiedyno viduriniame žiede
gana dažnai praranda savo tamsias dėmes, ir tais atvejais ša­
lia esanti nektarine lieka visiškai nebeišsivysčiusi, tokiu būdu
vidurinis žiedas tampa peloriniu, arba taisyklingu. Jei tam­
siosios dėmės nėra tik viename iš abiejų vainiklapių, tada
nektarine visiškai neabortuoja, bet tik žymiai sutrumpėja.
Kalbant apie vainikėlio išsivystymą, visiškai įtikimas Spren-
 210 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

gelio (Sprengel) samprotavimas, kad kraštiniai žiedeliai tar­

nauja privilioti vabzdžiams, kurių lankymasis labai naudin­
gas arba net būtinas tiems augalams apsivaisinti, o jei taip,
tai čia galėjo pasireikšti ir natūralioji atranka. Tačiau, kal­
bant apie sėklas, atrodo neįtikima, kad jų formos skirtumai,
kurie ne visada yra koreliuoti su kuriais nors skirtumais vai­
nikėlyje, gąlėtų būti kuo nors naudingi. Ir vis dėlto skėtiniuo­
se šie skirtumai yra taip akivaizdžiai svarbūs, kraštiniai žie­
dai yra kartais ortosperminiai, o vidiniai celosperminiai, kad
A. de Kandolis vyresnysis tuos požymius ėmė pagrindu,
skirstydamas skėtinių šeimą į grupes. Taigi struktūrų pakiti­
mai, sistematikų pripažįstami itin svarbiais, gali visiškai pri­
klausyti tik nuo kitimo ir koreliacijos dėsnių, neteikdami, kiek
mes apie tai galime spręsti, nė menkiausios naudos rūšiai.
Koreliaciniams kitimams dažnai galime klaidingai priskirti
struktūras, bendras ištisoms rūšių grupėms ir iš tikrųjų susi­
jusias tik su paveldėjimu. Kuris nors tolimas protėvis dėl na­
tūraliosios atrankos galėjo įgauti tą ar kitą struktūros pakiti­
mą, o paskui, po tūkstančių generacijų, — kitą, visiškai nepri­
klausomą pakitimą; ir tiedu pakitimai, perduoti visai grupei
palikuonių su skirtingu gyvenimo būdu, mums, aišku, atrody­
tų tarsi esą būtinai tam tikru būdu koreliuoti. Kai kurios kitos
koreliacijos, matyti, gali būti kilusios dėl poveikių, išimtinai
būdingų tik natūraliajai atrankai. Pavyzdžiui, A. de Kandolis
nurodė, kad sparnuotos sėklos niekada nepasitaiko neatsida­
rančiuose vaisiuose; šią taisyklę aš linkęs aiškinti tuo, kad,
veikiant natūraliajai atrankai, palaipsniui gali susidaryti spar­
nuotosios sėklos tik tada, kai dėžutės atviros, nes tik tuo atve­
ju sėklos, kurios geriau prisitaikė būti nešiojamos vėjo, taptų
pranašesnės prieš kitas, mažiau prisitaikiusias gausiai paplisti.

AUGIMO KOMPENSACIJA IR EKONOMIJA

Zofrua vyresnysis ir Gėtė (Goethe) beveik tuo pačiu laiku
paskelbė augimo kompensacijos, arba pusiausvyros, dėsnį, pa­
gal kurį, anot Gėtės, „gamta, kad galėtų būti dosni viena kryp­
timi, turi būti taupi kita kryptimi". Manau, kad tatai tam tik­
ra prasme tinka ir mūsų naminėms veislėms: jei maisto me­
džiagų gausiai gauna viena dalis ar organas, tai saikiau, ar
bent ne pertektinai, gauna kita dalis; sunku pasiekti, kad kar­
vė- ir pieno daug duotų, ir kartu lengvai riebėtų. Tos pačios
kopūstų atmainos neduoda tuo pat metu daug maistingų lapų
ir — gausiai aliejingų sėklų. Mūsų vaisiuose, atrofuojantis sėk­
loms,^ žymiai padidėja apyvaisis ir j<? kokybė. Kai ant mūsų
 V sk. KITIMO DĖSNIA I 211

vištų galvos esti didelis plunksnų kuokštas, tai paprastai esti

sumažėjusi skiauterė, o kai didelė plunksnų barzda, tai — su­
mažėję pasmakrės pakabučiai. Šį dėsnį vargiai galima laikyti
visuotiniu tų rūšių atžvilgiu, kurios yra natūralioje būsenoje,
bet daugelis kruopščių tyrinėtojų, ypač botanikų, laiko jį tei­
singu. Aš čia vis dėlto nebandysiu duoti pavyzdžių, nes beveik
nematau tai, kad būtų galima atskirti dviejų reiškinių padari­
nius: iš vienos pusės, žymus organo išsivystymas dėl natūra­
liosios atrankos ir nepakankamas išsivytymas dėl tos pat prie­
žasties arba dėl nelavinimo kito, kaimyninio organo, o, iš antros
pusės, tokie patys padariniai, kai atitraukiamos maisto me­
džiagos nuo vieno kurio organo dėl kito, kaimyninio organo,
padidėjusio augimo.
Man taip pat rodos, kad tam tikrus iškeltuosius kompen­
sacijos atvejus ir kai kuriuos kitus faktus galima suvesti Į
bendresnį principą, būtent, į tai, kad natūralioji atranka nuo­
lat siekia ekonomijos kiekvienos organizacijos dalies atžvil­
giu. Jei anksčiau naudinga struktūra, pasikeitus gyvenimo
sąlygoms, pasidaro mažiau naudinga, tai bus skatinamas jos su­
mažėjimas, nes individui bus naudinga neeikvoti maisto me­
džiagų nenaudojamos struktūros statybai. Tik šiuo požiūriu
galiu išaiškinti faktą, kuris mane nepaprastai nustebino tyri­
nėjant ūsakojus (C irripedia), ir daug kitų analoginių pavyz­
džių, būtent, — kai vienas ūsakojis vėžiagyvis parazituoja ki­
to kūne ir tokiu būdu randa sau apsaugą, daugiau ar mažiau
prarasdamas savo kriauklę, arba apdangalą. Toks atvejis būna
IbIa patinuose ir tikrai nepaprasta forma — ProteoIepas : šiaip
visų ūsakojų kriauklė sudaryta iš trijų itin svarbių priekinių
galvos segmentų, nepaprastai išaugusių ir turinčių stiprius
raumenis bei nervus; tačiau parazituojančio ir taip apsaugoto
Proteolepas visa priekinė galvos dalis redukuota į menkutį
rudimentą, kuris prisitvirtinęs prie čiupiklių pagrindo. Gali­
mumas išsiversti be didelio ir sudėtingo organo, tapus jam
atliekamu, teiktų neabejotiną naudą kiekvienam viena po kitos
sekančių kartų individui toje rūšyje, kadangi kovoje dėl bū­
vio, kuri neaplenkia nė vieno gyvūno, kiekvienas galėtų tuo
geriau išsilaikyti, kuo mažiau be reikalo eikvotų maisto.
Taigi, manau, ilgainiui natūralioji atranka stengiasi redu­
kuoti bet kurią organizacijos dalį, kai tik šioji, pasikeitus gy­
venimo būdui, tampa nebereikalinga, nors atitinkamai stip­
riau ir neišvysto kurios nors kitos dalies. Ir, atvirkščiai, natū­
ralioji atranka itin gali padėti žymiai išsivystyti kuriam nors
organui, nereikalaudama, kaip būtinos kompensacijos, kitos
kurios gretimos dalies redukavimo.
212 ROSlŲ ATSIRADIMAS

PASIKARTOJANČIOS, RUDIMENTINĖS
IR ŽEMOS ORGANIZACIJOS STRUKTŪROS
YRA KINTAMOS
Rodos, reikia pripažinti dėsniu, kaip tat pastebėjo Iz. Žof-
rua Sent Ileras, kad varietetuose ir rūšyse daug kartų tame
pačiame individe pasikartojančių organų (pavyzdžiui, gyvačių
nugaros slanksteliai, poliandrinių žiedų kuokeliai) skaičius yra
kintamas, bet kai tų pačių organų arba tų pačių dalių yra
mažiau, tai jų skaičius esti pastovus. Toliau tas pats autorius,
taip pat ir kai kurie botanikai pastebėjo, kad pasikartojan­
čios dalys yra labai linkusios įvairuoti ir savo struktūra. Ka­
dangi „vegetatyvinis kartojimasis", pasak prof. Oueno, yra
žemesnės organizacijos požymis, tai aukščiau pažymėtas tei­
gimas sutampa su gamtininkų tarpe paplitusia pažiūra, kad
būtybės, esančios žemesnėje organizmų sistemos pakopoje,
yra kintamos labiau negu aukštesnės organizacijos. Manau,
kad „žemumas" čia reiškia, jog įvairios organizacijos dalys
yra per mažai specializuotos atskiroms funkcijoms atlikti, o
kadangi toji pati dalis turi atlikinėti įvairius darbus, tai, be­
rods, galima suprasti, kodėl ji išlieka kintama, tai yra, kodėl
natūralioji atranka neišlaiko arba neatmeta kiekvieno nedi­
delio formos nukrypimo taip rūpestingai, kaip tuo atveju, kai
šiai daliai tenka atlikinėti kurį nors vieną specialų darbą.
Todėl, pavyzdžiui, ir peilis, kuriuo piaustomi įvairiausi daiktai,
gali būti bet kokios formos, tuo tarpu įrankis, skiriamas ku­
riam nors atskiram reikalui, turi būti atskiros, ypatingos for­
mos. Natūralioji atranka— niekuomet nereikia pamiršti —
veikia tik kurio nors atitinkamo organizmo naudai ir tos nau­
dos dėka.
Rudimentinės dalys, kaip visų pripažįstama, yra ypač lin­
kusios įvairuoti. Prie šio dalyko mums dar teks grįžti; čia tik
pastebėsiu, kad jų kintamumas, rodos, susijęs su jų nereikš­
mingumu, o todėl ir natūralioji atranka nepajėgė apriboti jų
sandaros nukrypimų.
KURIOS NORS RŪŠIES NEPAPRASTU LAIPSNIU
AR YPATINGU BŪDU IŠSIVYSČIUSI DALIS, PALYGINUS
SU GIMININGŲ RŪSIŲ TOMIS PAČIOMIS DALIMIS,
YRA LINKUSI LABAI ĮVAIRUOTI
Prieš kelerius metus mane labai nustebino Uoterhauzo pada­
ryta pastaba apie aukščiau kalbamą reiškinį. Atrodo, kad ir
prof. Ouenas priėjo panašią išvadą. Tačiau beviltiška bus mė­
 V sU. KITIMO DĖSNIAI 213

ginti ką nors įtikinti, kad šis teigimas yra teisingas, nepatei­

kiant daugybės mano surinktų faktų, kurių čia, aišku, neįma­
noma suminėti. Galiu tik pareikšti savo įsitikinimą, kad ši
taisyklė yra kuo plačiausiai taikytina. Aš gerai žinau, kokios
čia daromos klaidos, tačiau tikiuos, esu į jas atkreipęs dėmesį.
Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad ši taisyklė anaiptol ne­
taikytina dalims, nors ir nepaprastai išsivysčiusioms, jeigu jas
turinti rūšis arba rūšys tuo nesiskiria nuo daugelio kitų la­
bai giminingų rūšių. Pavyzdžiui, nors šikšnosparnio sparnas
yra visiškai nenormali žinduolių klasėje struktūra, tačiau
šioji taisyklė čia netaikytina, nes visa šikšnosparnių grupė turi
sparnus; ją būtų galima taikyti tik tuo atveju, jei viena kuri
nors rūšis turėtų ypatingai išsivysčiusius sparnus, palyginus su
kitomis tos pačios genties rūšimis. Ypač griežtai ši taisyklė
taikytina antrinių lytinių požymių atžvilgiu, kai jie pasireiš­
kia tam tikru būdu. Hanterio vartojamas terminas „antriniai
lytiniai požymiai” liečia tik vienos lyties individams priklau­
sančius požymius, tiesiogiai nesusijusius su veisimosi aktu. Ši
taisyklė taikoma patinams ir patelėms, tačiau patelėms —
mažiau, nes jose retai tepasitaiko išsiskiriančių antrinių lytinių
požymių. Kad šioji taisyklė taip aiškiai taikytina antriniams
lytiniams požymiams, priklauso nuo didelio tų požymių kin­
tamumo, nepaisant to, ar jie išsivystę paprastai, ar nepaprastai,
šiuo faktu, manau, vargiai tegalima abejoti. Bet kad mūsų tai­
syklė gali būti taikoma ne tik antriniams lytiniams požymiams,
aiškiai matome iš hermafroditinių ūsakojų pavyzdžio; tyrinė­
damas šį būrį, specialiai turėjau galvoje Uoterhauzo pastabą,
ir esu visiškai įsitikinęs, kad ši taisyklė beveik visada pasitvir­
tina. Kitame veikale duosiu visų ypatingesnių atvejų sąrašą,
čia apsiribosiu tik vienu pavyzdžiu, vaizduojančiu šios taisyk­
lės galiojimą plačiąja prasme. Sėsliųjų ūsakojų (balanų)
kriauklės varstomieji skydeliai yra itin svarbios struktūros ir
net įvairiose gentyse labai mažai tesiskiria, tačiau kai kurių
Pyrgom a genties rūšių šie skydeliai yra tiesiog nuostabiai įvai­
rūs; atskirų rūšių organizmų homologiškieji skydeliai dažnai
esti visiškai skirtingos formos; tos pačios rūšies individuose
skirtingumo laipsnis toks didelis, kad neperdedant galima
tvirtinti, jog tų svarbių organų skirtingumas tarp tos pačios
rūšies varietetų yra didesnis negu tarp skirtingoms gentims
priklausančių rūšių.
Kadangi tos pačios rūšies paukščiai, gyvenantieji toje pat
šalyje, labai mažai vienas nuo kito skiriasi, tai atkreipiau į
juos ypatingą dėmesį, ir kalbamoji taisyklė, rodos, tikrai pasi­
tvirtina šios klasės atžvilgiu. Man dar nepavyko įsitikinti,
214 r OSi ų a t s ir a d im a s

kad ši taisyklė tinka ir augalams, o tai, žinoma, rimtai sukrės­

tų mano tikėjimą jos teisingumu,— jei tik dėl didelio bendro­
jo augalų kintamumo nebūtų Iaaai sunku palyginti jų santyki­
nio kintamumo laipsnius.
Jei pastebime, kad kurioje nors rūšyje tam tikra dalis arba
organas išsivystė nepaprastu laipsniu ar ypatingu būdu, tai
natūralu manyti, kad tatai yra labai svarbu tai rūšiai, ir vis
dėlto kaip tik tokioje dalyje ar organe pasireiškia didelis pa­
linkimas įvairuoti. Kodėl taip yra? Vadovaudamasis tokia pa­
žiūra, kad kiekviena rūšis su visomis savo, kokias dabar
matome, dalimis buvusi sutverta nepriklausomai nuo kitų, ne­
įstengčiau rasti paaiškinimo. Tačiau galvojant, kad rūšių gru­
pės yra kilusios iš kažkokių kitų rūšių ir, veikiant natūralia­
jai atrankai, pakitėjo, reikalas, manau, tampa kiek aiškesnis.
Pirmiausia leiskite man padaryti keletą parengiamųjų pastabų.
Jei, sakysim, nebus kreipiama dėmesio į mūsų naminių gyvu­
lių visą organizmą ar kurią jo atskirą dalį ir veisimas bus
atliekamas be atrankos, tada to4 dalis (pavyzdžiui, dorkingi-
nių vištų skiauterė) arba ir visa veislė neteks vienalytiškumo
ir pradės, galima sakyti, išsigimti. Rudimentiniuose organuose,
taip pat tuose, kurie nepakankamai kuriam nors darbui spe­
cializavosi, o, gal būt, ir polimcrfinėse grupėse, matome be­
veik lygiagretų šiam atvejį, kadangi čia natūralioji atranka
arba negalėjo pasireikšti, arba pasireiškė nepilnai, palikdama
organizaciją kažkokioje svyruojančioje būsenoje. Tačiau mums
čia labiau rūpi kitas faktas, būtent, kad ir naminių gyvulių
organizacijoje tos savybės, kurios dabartiniu metu greitai
kinta dėl nuolatinės atrankos, taip pat nepaprastai linkusios
įvairuoti. Pažvelkime į tos pačios veislės karvelius: kokia nuo­
stabi gausybė skirtumų esti kūlvartų snapuose, pašto karvelių
snapuose ir pasmakrės pakabučiuose, povinių karvelių laiky­
senoje bei uodegoje ir t. t., būtent, tose dalyje, į kurias dabar
daugiausia kreipia dėmesį karvelių mėgėjai anglai. Net toje
pačioje poveislėje, pavyzdžiui, trumpasnapiuose kūlvartuose,
kaip žinoma, labai sunku išauginti mrždaug tobulos išvaizdos
paukščius, nes daugelis gana žymiai nutolsta nuo pagrindinio
tipo. Tikrai galima pasakyti, kad vyksta nuolatinė kova, iš
vienos pusės, tarp organizmų palinkimo grįžti į mažiau tobulą
formą, lygiai ir įgimto veržlumo sudarinėti naujus nukrypi­
mus, o iš antros pusės, tarp nepalenkiamos atrankos galios,
išlaikančios veislės grynumą. Ilgainiui nugali atranka, ir
mums netenka baimintis, kad susilauksime tokios nesėkmės,
jog iš tikrojo trumpasnapio kūlvarto išeis toks nedailus paukš­
tis, koks yra paprastasis kūlvdrtas. Tačiau kol atranka spar-
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 215

čiai tebevyksta toliau, visuomet galima laukti, kad jos veikia­

mos dalys žymiai įvairuos.
O dabar vėl grįžkime į gamtą. Kai kurioje nors rūšyje tam
tikra dalis, palyginus su kitomis tos pačios genties rūšimis,
esti nepaprastai išsivysčiusi, tai galime daryti išvadą, kad nuo
to laiko, kai tos rūšys atsišakojo nuo bendro genties protėvio,
ši dalis praėjo be galo daug pakitimų. Tas periodas negali
būti labai tolimoje praeityje, nes rūšys retai teišsilaiko ilgiau
kaip vieną geologinį periodą. Nepaprasta gausybė pakitimų
lydima ir nepaprastai didelio, ilgai trunkančio įvairavimo,
kurį natūralioji atranka nuolat telkė rūšies naudai. O kadangi
nepaprastai išsivysčiusios dalies arba organo kintamumas bu­
vo toks žymus ir taip ilgai reiškėsi dar ne per daug tolimoje
praeityje, tai aplamai tokiose dalyse galime tikėtis kintamu­
mo didesnio negu likusiose dalyse, kurios ilgesnį laiką išbuvo
beveik nepakitusios. Mano giliu įsitikinimu taip ir yra. Netu­
riu jokio pagrindo abejoti tuo, kad kova tarp natūraliosios
atrankos, iš vienos pusės, ir palinkimo į reversiją bei kinta­
mumą, iš antros pusės, ilgainiui pasiliaus ir kad net nenorma­
liausiai išsivystę organai gali pasidaryti pastovūs. Todėl jei
kuris nors organas, koks jis bebūtų nenormalus, beveik nepa-
kitusio pavidalo perduotas daugeliui pakitėjusių palikuonių,
kaip tat yra šikšnosparnių sparnų atveju, tai, pagal mūsų teo­
riją, jam reikėjo išsilaikai beveik toje pačioje būsenoje ne­
paprastai ilgą laiką, ir todėl jis dabar pasidarė kintamas ne
daugiau kaip bet kuri kita organizmo dalis. Tik tais atvejais,
kai pakitimas yra įvykęs palyginti neseniai ir nepaprastai dide­
lis, dar turėtume aptikti ir aukšto laipsnio įg im tą kintam um ą
(generative variability), kaip jį galėtume pavadinti. Nes tais
atvejais kintamumas dar retai tebus įsitvirtinęs bevykstant
nuolatinei atrankai individų, įvairuojančių reikiama kryptimi'
bei laipsniu, ir nuolat pašalinant individus, linkusius grįžti į
ankstesnę, mažiau pakitusią, būseną.

RŪŠIES POŽYMIAI KINTA LABIAU

NEGU GENTIES
Pradmuo, kurį aptarėme praėjusiame skyrelyje, gali būti
taikomas ir čia mūsų svarstomam klausimui. Visiems žinoma,
kad rūšies požymiai yra kintami labiau negu gentiniai. Ką tuo
norime pasakyti, paaiškinsime paprastu pavyzdžiu. Jei didelės
augalų genties kai kurios rūšys turėtų mėlynus žiedus, o kai
kurios— raudonus, tai tos spalvos būtų tik rūšies požymis, ir
niekas nenustebtų, jei mėlynžiedė rūšis pasikeistų į raudonžiedę
216 RUŠIŲ ATSIRADIMAS

ir atvirkščiai; tačiau jei visos rūšys turėtų mėlynus žiedus,

tai ši spalva reikštų jau genties požymį, ir jos pasikeitimas bū­
tų jau neįprastinis reiškinys. Sį pavyzdį pasirinkau todėl, kad
čia negali būti taikomas aiškinimas, kurį tokiais atvejais siū­
lytų daugelis gamtininkų, būtent, kad rūšies požymiai kinta
labiau negu genties todėl, kad jie liečia dalis, kurios fiziolo­
giniu atžvilgiu mažiau svarbios už tas, kurios paprastai imamos
gentims nustatyti. Manau, kad tas aiškinimas iš dalies teisin­
gas, nors ir netiesiogine prasme; prie šio dalyko dar grįšiu
skyriuje apie klasifikaciją. Būtų beveik ir nereikalinga duoti
įrodymų, patvirtinančių tai, kad paprasti rūšies požymiai yra
kintamesni negu genties; tačiau, kalbant apie svarbius požy­
mius, gamtamokslio veikaluose ne kartą teko pastebėti, kad
jei autorius nustebęs įsitikina, jog kuris nors svarbus organas
arba dalis didelėje rūšių grupėje yra visiškai pastovus, o arti­
mai giminingose rūšyse žymiai įv a iru o ja , tai jis dažniausiai
esti kintam as ir tos pat rūšies individuose. O šis faktas rodo,
kad kuris nors požymis, būdamas paprastai genties laipsnio,
tais atvejais, kai jo laipsnis sumažėja ir jis pavirsta tik rū­
šies požymiu, dažnai pasidaro kintamas, nors jo fiziologinė
reikšmė lieka ta pati. Kai kas panašaus taikytina ir apsigimi­
mams; bent Iz. Žofrua Sent-Ileras, matyt, neabejoja, kad juo
labiau kuris normalus organas skiriasi įvairiose tos pat grupės
rūšyse, tuo labiau jis linkęs į anomaliją individuose.
Kaip išaiškinti, laikantis požiūrio, kad visos rūšys neva
esančios sutvertos nepriklausomai, jog kuri nors sandaros
dalis, besiskirianti nuo tokios pat dalies kitose nepriklauso­
mai sutvertose tos pat genties rūšyse, yra kintamesnė negu tos
dalys, kurios įvairiose rūšyse yra artimai panašios?. Nematau,
kokį čia būtų galima duoti paaiškinimą. Tačiau, vadovauda­
miesi požiūriu, kad rūšys yra tik labiau išryškėjusios ir fik­
suotos atmainos, dažnai galima laukti, kad jos tebekis toliau,
būtent, tose sandaros dalyse, kurios palyginti dar neseniai
pakitėjo ir dėl to ėmė viena nuo kitos skirtis. Sį klausimą ga­
lima išdėstyti dar ir kitaip. Požymiai, kuriais visos vienos gen­
ties rūšys yra tarp savęs panašios ir kuriais jos skiriasi nuo
giminingų genčių, vadinami genties požymiais; šie požymiai
galėjo būti įgyti iš vieno bendro protėvio, nes retai tebus pa­
sitaikę, kad natūralioji atranka skirtingas rūšis, prisitaikiu­
sias prie daugiau ar mažiau įvairaus gyvenimo būdo, pakeis­
tų visiškai vienodai; o kadangi vadinamieji genties požymiai
buvo paveldėti dar iki to periodo, kai nuo bendro protėvio
kamieno pirmąkart atsišakojo įvairios rūšys, ir jie po to visiš­
kai nekito arba labai mažai kito ir skyrėsi, todėl mažai įtikima,
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 217

kad jie ir dabartiniu laiku kitėtų. Iš antros pusės, tie požymiai,

kuriais rūšys skiriasi nuo kitų tos pačios genties rūšių, vadi­
nami rūšies, ir kadangi šie rūšies požymiai dar kitėjo ir
skyrėsi po to, kai rūšys atsišakojo nuo bendro protėvio ka­
mieno, tai įtikėtina, kad jie dažnai dar ir dabar tam tikru
laipsniu bus kintami, bent kintami labiau negu tos organiza­
cijos dalys, kurios labai ilgą laiką išbuvo pastovios.

ANTRINIAI LYTINIAI POŽYMIAI KINTAMI

Manau, gamtininkai sutiks, nesileidžiant į smulkmenas, kad
antriniai lytiniai požymiai yra ypač kintami. Taip pat galima
sutikti, kad tos pačios grupės rūšys savitarpyje antriniais lyti­
niais požymiais skiriasi daug labiau negu kitomis savo organi­
zacijos dalimis. Palyginkime, pavyzdžiui, skirtumų visumą tarp
vištinių paukščių patinų, kurių antriniai lytiniai požymiai labai
išsivystę, su skirtumų visuma tarp patelių. Šių požymių pirmi­
nio kintamumo priežastys neaiškios, tačiau galime suprasti, ko­
dėl jie nepasidarė tokie pastovūs ir vienodi kaip kiti požymiai;
juos sukaupia lytinė atranka, kurios veikimas nėra toks griež­
tas, kaip paprastosios atrankos, nes menkesnieji patinai nesu­
naikinami, o tik apribojamas jų palikuonių skaičius. Kokia
bebūtų antrinių lytinių požymių kintamumo priežastis, kadangi
jie labai kintami, tai lytinė atranka bus turėjusi platų savo
veiklai lauką ir todėl ji tos pat grupės rūšims galėjo suteikti
skirtumų šiais atžvilgiais daugiau negu kitais.
Pažymėtinas tas faktas, kad antriniai skirtumai tarp abiejų
vienos rūšies lyčių paprastai pasireiškia kaip tik tose organi­
zacijos dalyse, kuriomis tos pačios genties rūšys skiriasi vie­
na nuo kitos. Tam faktui pailiustruoti pateiksiu du pirmuosius
pavyzdžius, kurie atsitiktinai yra mano sąrašo pradžioje, ir
kadangi šiais atvejais skirtumai yra labai neįprasto pobūdžio,
tai ryšys vargiai gali būti atsitiktinis. Tas pats narelių skai­
čius tarsuose yra požymis, bendras didelėms vabalų grupėms,
tačiau Engidae, kaip pastebėjo Vestvudas, jų skaičius žymiai
įvairuoja ir taip pat žymiai skiriasi abiejose tos pačios rū­
šies lytyse. Taip pat ir rausiančių plėviasparnių (Hym enoptera)
sparneliuose gyslelių pasiskirstymas yra labai didelės svarbos
požymis, nes bendras didelėms grupėms; tačiau kai kuriose
gentyse gyslotumas skiriasi įvairiose rūšyse, taip pat ir tos
pačios rūšies abiejose lytyse. Seras Dž. Labokas neseniai paste­
bėjo, kad kai kurie smulkūs vėžiagyviai puikiai pailiustruoja tą
dėsnį. „Pavyzdžiui, Pontella lytiniai požymiai susiję daugiausia
su priekinėmis antenomis ir su kojų penktąja pora; rūšies skir­
218 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tumai taip pat daugiausia apsiriboja tais organais". Šis ryšys,

mano požiūriu, turi aiškią prasmę: laikau, kad visos tos pačios
genties rūšys yra kilusios iš vieno bendro protėvio, kaip ir
abi tos pačios rūšies lytys. Atseit, jei kuri nors bendro protė­
vio arba jo pirmųjų palikuonių sandaros dalis pasidarė kinta­
ma, tai jos įvairavimais tikriausiai buvo pasinaudota natūra­
liosios ir lytinės atrankos, kad šios rūšys geriau prisitaikytų
prie savo vietų gamtos ekonomikoje, kad prisitaikytų viena
prie antros abi tos pačios rūšies lytys arba pagaliau— kad
patinai prisitaikytų kovai dėl patelių su kitais patinais.
Baigdamas prieinu tokią išvadą: didesnis kintamumas rūšies
požymių, t. y. tokių, pagal kuriuos viena rūšis atskiriama nuo
kitos, palyginus su genties požymių kintamumu, t. y. tokių,
kurie yra bendri vienos genties rūšims; dažnai pasireiškiąs
ypatingas kintamumas kokios nors dalies, nepaprastai išsivys­
čiusios tam tikroje rūšyje, palyginus su ta dalimi gretimose
rūšyse, ir nedidelis kintamumas dalies, kuri nors ir nepaprastai
išsivysčiusi, bet yra tai rūšių grupei bendra; smarkus antrinių
lytinių požymių kintamumas ir didelis jų skirtingumas artimai
giminingose grupėse; pagaliau antrinių lytinių ir paprastų
rūšies skirtumų pasireiškimas tose pačiose organizacijos da­
lyse — visa tai yra glaudžiai tarp savęs susiję pradmenys. Visi
jie daugiausia priklauso nuo to fakto, kad tos pačios grupės
rūšys yra kilusios iš vieno bendro protėvio ir iš jo paveldėju­
sios daug bendrų savybių; nuo to, kad neseniai ir žymiai ki-
tėjusios dalys kitės veikiau negu jau seniai paveldėtos ir ne­
pakitėjusios dalys; nuo to, kad, priklausomai nuo praeito laiko
tarpo, natūralioji atranka daugiau ar mažiau apvaldo reversijos
ir tolesnio kintamumo tendenciją; nuo to, kad lytinė atranka
veikia ne taip griežtai kaip paprastoji atranka, ir pagaliau nuo
to, kad natūraliosios ir lytinės atrankos poveikyje tose pačiose
dalyse sukauptieji pakitimai buvo pritaikyti prie antrinių lyti­
nių ir bendrų organizmo poreikių.

SKIRTINGOSE RŪŠYSE ESTI ANALOGINIŲ KITIMŲ,

TAIGI KURIOS NORS RŪŠIES ATM AINA
DAŽNAI ĮGYJA GIMININGOS RŪŠIES POŽYMIŲ
ARBA GRĮŽTA PRIE KAI KURIŲ ANKSTYVO PROTĖVIO
POŽYMIŲ
Šiuos teigimus už vis geriausiai suprasime, pažvelgę j mū­
sų namines veisles. Įvairiausiose karvelių veislėse toli vienas
nuo kito esančiuose kraštuose aptinkami subvarietetai (poat-
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 219

mainės) su pašiauštomis plunksnomis ant galvos, su plunksno­

tomis kojomis — požymiai, kurių neturi kilminis uolų karve­
lis; tatai ir yra analoginiai kitimai dviejose ar keliose
skirtingose veislėse. Kad pamplio (burkuono) uodegoje daž­
nai esti keturiolika ar šešiolika plunksnų — galima laikyti
įvairavimu, atitinkančiu kitos veislės, povinio karvelio, nor­
malią sandarą. Manau, niekas neabejos, kad visi tokie analo­
giniai kitimai susiję su tuo, kad įvairios karvelių veislės, vei­
kiamos panašių nežinomų įtakų, paveldėjo iš vienos tėvų po­
ros tą pačią konstituciją ir kitėjimo tendenciją. Analoginio
kintamumo atvejį turime taip pat augalijoje, būtent, sustorė­
jusiuose stiebuose, arba paprastai vadinamuose šakniastiebiuo­
se, turnepso (stambių pašarinių ropių rūšis) ir Ruta baga,
kuriuos kai kurie botanikai laiko kultivuotomis iš bendro
protėvio atmainomis; tačiau jei tai būtų ne taip, tai ir čia turė­
tume analoginio kitimo atvejį dviejose, vadinamosiose skir­
tingose, rūšyse, prie kurių būtų galima priskirti ir trečią,
būtent, paprastąją ropę. Vadovaudamiesi įprastine pažiūra,
kad kiekviena rūšis buvusi sutverta nepriklausomai, negalime
laikyti, kad šių trijų augalų šakniastiebių panašaus sustorėji-
шо tikroji priežastis slypi jų bendroje kilmėje ir su tuo susi­
jusiame palinkime panašiu būdu kitėti, bet turėtume manyti,
kad būta trijų atskirų, nors ir labai vienas kitam artimų, tvė­
rimo aktų. Daug panašių analoginio kintamumo atsitikimų
pastebėjo Nodenas didelėje agurkinių augalų šeimoje, o įvai­
rūs kiti autoriai — varpiniuose. Panašūs pavyzdžiai aptin­
kami natūraliose sąlygose vabzdžių tarpe, neseniai buvo labai
sumaniai išaiškinti Uolšo, kuris tuos reiškinius sugrupavo kaip
vykstančius pagal jo „tolyginio kintamumo" (equable variabi-
lity) dėsnį.
Tačiau karveliuose aptinkame ir kitą atvejį, būtent, kad
visose veislėse kartkartėmis pasirodo šiferinės, pilkai melsvos
spalvos paukščiai, su dviem juodomis skersinėmis juostelėmis
sparnuose, baltais šonais, skersine juostele uodegos gale ir
baltu apvadu prie kraštinių plunksnų pagrindo. Kadangi visi
šie požymiai būdingi kilminei rūšiai — uoliniams karveliams,
tai niekas neabejos, kad čia turime reversijos atvejį, o ne
naują bei analoginį kitimą, pasireiškiantį kai kuriose veislėse.
Galime, manau, drąsiai laikyti šią išvadą teisinga, nes, kaip
matėme, šie spalvoti ruožai labiausiai pasireiškia sukryžminus
dvi skirtingas ir nevienodos spalvos veisles, o šiuo atveju
išorinėse gyvenimo sąlygose nėra nieko, dėl ko galėtų pasi­
rodyti pilkai mėlyna spalva kartu su kitomis žymėmis, išsky­
rus tik paveldėjimo dėsnius veikusį sukryžminimo aktą.
220 RŪSIU AT SIRADIMAS

Iš tikrųjų labai nuostabus faktas, kad vėl pasireiškia požy­

miai, kurie buvo jau išnykę prieš daugelį, tur būt, prieš šimtus
generacijų. Tačiau vieną veislę bent kartą sukryžminus su
kuria kita veisle, palikuonys kartkartėmis rodo palinkimą
grįžti prie tos svetimos veislės požymių, kai kas tvirtina, kad
iki dvyliktos ir net iki dvidešimtos kartos. Po dvylikos gene­
racijų palikuonyse liks, vartojant šį įprastinį posakį, tik
1 : 2048 vieno protėvio „kraujo” , ir vis dėlto, kaip matome,
visų nuomone, šis svetimo kraujo likutis užtikrina palinkimą
į reversiją. Veislėje, kuri nebuvo kryžminama, tačiau kurio­
je abu tėvai prarado požymius, kuriuos turėjo jų protėviai,
stipresnis ar silpnesnis palinkimas atkurti prarastą požymį
gali, kaip nurodėme aukščiau, išsilaikyti per neribotą genera­
cijų eilę, nors galime pastebėti ir atvirkščią reiškinį. Tuo at­
veju, kai kuris nors požymis, kuris veislėje buvo išnykęs, po
daugelio generacijų vėl atsiranda, bene įtikimiausia hipotezė
bus toji, kad ne atskiras individas po keleto šimtų generacijų
vėl atsigimė į protėvį, bet kad kiekvienoje viena po kitos
sekusioje generacijoje šis požymis glūdėjo ir pagaliau dėl ne­
žinomų palankių sąlygų vėl pasireiškė. Taip, pavyzdžiui, indų
karvelis (Barb-pigeon), kuris labai retai teduoda mėlynus indi­
vidus, visiškai galimas dalykas, kiekvienoje generacijoje
turi paslėptą polinkį produkuoti mėlynas plunksnas. Abstrak­
čiai galvojant, galimumas perduoti tokį polinkį per daugelį
generacijų nėra nė kiek mažesnis, kaip ir panašiai perduoti
visiškai nenaudingą, arba rudimentinį, organą. O palinkimas
produkuoti rudimentus kartais iš tikrųjų esti paveldimas.
Kadangi manoma, kad visos tos pačios genties rūšys yra
kilusios iš vieno bendro protėvio, tai galima laukti, kad jos
kartais kitės analoginiu būdu, taigi dviejų ar daugiau rūšių
atmainos bus viena į kitą panašios arba vienos rūšies atmaina
tam tikrais požymiais bus panaši į kitą, skirtingą rūšį, kuri
pati, mūsų požiūriu, yra tik labiau išryškėjusi ir pastovi atmai­
na. Tačiau požymiai, kurie yra kilę išimtinai iš analoginių ki­
timų, tikriausiai bus nedidelės svarbos, nes visų funkciniu
atžvilgiu svarbių organizmo požymių išlikimą bus apsprendusi
natūralioji atranka, sutinkamai su įvairiu rūšių gyvenimo bū­
du. Toliau galima laukti, kad tos pačios genties rūšyse kartais
pasireikš grįžimas prie seniai prarastų požymių. Tačiau kadan­
gi mums nežinomas kurios nors natūralios grupės bendras
protėvis, tai analoginių požymių nepajėgiame atskirti nuo
grįžtamųjų požymių. Jei, pavyzdžiui, nežinotume, kad uolinio
karvelio protėvis neturėjo plunksnotų kojų ir pasišiaušusių
plunksnų galvoje, tai negalėtume pasakyti, ar tokie požymiai
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 221

mūsų naminių karvelių veislėse yra reversija, arba tik analo­

giniai pakitimai; kad mėlyna spalva yra reversijos atvejis, ga­
lėtume tačiau spręsti iš daugelio kitų žymių, susijusių su ta
mėlyna spalva, kurios tikriausiai nebūtų visos kartu pasiro­
džiusios tik kaip paprastos variacijos pasekmė. Tokią išvadą
ypač dar būtume padarę iš to fakto, kad mėlyna spalva ir tam
tikros žymės dažniausiai atsiranda kryžminant skirtingos spal­
vos veisles. Taigi nors natūralioje būsenoje paprastai dar abe­
jotina, kurie atvejai gali būti laikomi grįžimu prie buvusių
požymių ir kurie yra nauji analoginiai kitimai, vis dėlto, su­
tinkamai su mūsų teorija, turėtume kartais matyti, kad įvai­
ruojantieji vienos rūšies palikuonys įgyja požymius, kurie
jau randami kituose tos grupės individuose. Ir, be abejo, taip
iš tikrųjų yra.
Atskirti įvairuojančias rūšis esti sunku daugiausia dėl to,
kad atmainos, sakytumei, pamėgdžioja kitas tos genties rūšis.
Galima taip pat pateikti ilgoką sąrašą formų, užimančių tarpinę
padėtį tarp kitų dviejų formų, kurios ir pačios tik abejotinai
gali būti priskirtos prie kurių nors rūšių; o tai įrodo, jei tik
visų šių tarp savęs artimų formų nelaikysime atskirų tvėrimo
aktų rezultatu, kad jos kitėdamos įgijo panašius į kitų formų
požymius. Tačiau geriausią analoginių kitimų buvimo įrody­
mą teikia tos dalys ar organai, kurie šiaip pasižymi pastovu­
mu, bet kartais kitėja taip, kad pradeda tam tikru laipsniu
darytis panašūs į giminingos rūšies atitinkamą dalį ar orga­
ną. Esu surinkęs tokių atvejų ilgą sąrašą, tik labai nepatogu,
kad čia, kaip ir anksčiau, negaliu jo pateikti. Galiu tik pa­
kartoti, kad tokie atvejai tikrai esti, ir jie man atrodo itin pa­
žymėtini.
Noriu vis dėlto pateikti vieną įdomų ir sudėtingą atvejį, ne
dėl to, kad jis liestų kurį nors svarbų požymį, bet todėl, kad
jis randamas keletoje tos pačios genties rūšių, esančių dalinai
laukinėje, dalinai naminėje būsenoje. Šį atvejį beveik tikrai
galima laikyti reversija. Asilas kartais turi ant kojų visai aiš­
kius skersinius ruožus, panašius kaip ir ant zebro kojų; tvir­
tinama, kad jie kuo aiškiausi yra asiliuko, ir pagal surinktas
žinias atrodo, kad tai tiesa. Dryžiai ant pečių kartais yra dvi­
gubi ir labai įvairuoja tiek ilgio,-tiek ir formos atžvilgiais.
Buvo taip pat aprašytas baltas asilas, tačiau ne albinosas, ku­
rio nei pečiai, nei nugara nebuvo dryžuoti, o tamsaus plauko
asiluose šie dryžiai kartais matyti nelabai ryškiai arba jų ir
visiškai nėra. Sakoma, kad Palaso kulanas turėjęs dvigubą
pečių dryžį. Blitas matė vieną hemiono (Hem ionus) egzemp­
liorių su ryškiu dryžiu ant pečių, nors paprastai ši rūšis jo
2 22 RŪSIŲ a t s ir a d im a s

neturi; o pulkininkas Pulis (Poole) man pranešė, kad šios

rūšies jaunikliai paprastai turi dryžuotas kojas ir neaiškiai
dryžuotus pečius. Kvaga, nors turėdama visiškai ruožuotą
kūną, panašiai kaip zebro, tačiau neturi ruožų ant kojų, bei
dr. Grejus (Gray) pavaizdavo vieną egzempliorių su aiškiais,
primenančiais zebrą, ruožais strėnose.
Kai dėl arklio, tai Anglijoje esu surinkęs faktus apie nu­
garos dryžius įvairiausių veislių ir viso kio plauko arkliuose;
skersiniai ruožai ne reti ant rudų ir rudai pelekų arklių kojų,
o vienu atveju pastebėta, kad juos turi ir juodbėris; neryškų
pečių dryžį kartais turi rudikis; kartą mačiau, kad tokio dry­
žio pėdsakus turi bėras arklys. Mano sūnus atidžiai apžiūrėjo
ir nupiešė man vieną rudą sunkiasvorį belgų arklį, turėjusį
dvigubą dryžį ant pečių ir dryžuotas kojas. Pats mačiau gelsvą
devonširinį poni, o mažas gelsvas uelsinis poni buvo mau
smulkiai aprašytas: jiedu turėjo po tris lygiagrečius dryžius ant
kiekvieno peties.
Siaurės vakarų Indijoje kativarinė arklių veislė visada yra
tokia dryžuota, kad, kaip girdėjau iš pulkininko Pulio, kuris
Indijos vyriausybės pavedimu šią veislę tyrinėjo, arklys be
dryžių nelaikomas grynakrauju. Nugara esti visada dryžuota,
kojos paprastai ruožuotos, o du ar trys dryžiai ant pečių — taip
pat gana dažni; be to, skruostai — dryžuoti. Dryžiai dažnai
ryškiausi esti kumelių, o senų arklių kartais visiškai išnyksta.
Pulk. Pulis pastebėjo, kad kativarinės kumelės, ir širmos, ir
bėros, pirmą kartą kumeliuodamosi atvesdavo dryžuotus ku­
meliukus. Remdamasis iš Eduardso (W. Edwards) gautomis ži­
niomis, turiu pagrindo manyti, kad anglų lenktynių arklio
nugaros dryžius kumeliukas turi kur kas dažniau negu suau­
gęs arklys. Neseniai gavau kumeliuką iš bėros kumelės (kilu­
sios iš turkų eržilo ir flamandų kumelės) ir bėro anglų lenkty­
nių žirgo; kai šiam kumeliukui buvo apie savaitę amžiaus,
ant jo užpakalinės kūno dalies ir kaktos atsirado daugybė la­
bai siaurų tamsių, panašių į zebro, ruoželių, o kojos buvo ne­
ryškiai dryžuotos; tačiau visi šie dryželiai greit išnyko. Nesi­
gilindamas į smulkmenas, norėčiau nurodyti, kad esu surinkęs
faktų apie kojų ir pečių dryžumą įvairiausių veislių arklių iš
įvairiausių kraštų, nuo Britanijos iki rytinės Kinijos ir nuo
Norvegijos, šiaurėje, iki Malajų salyno, pietuose. Visuose pa­
saulio kraštuose šie dryžiai daugiausia randami ruduose ir ru­
dai pelekuose arkliuose; terminu r u d a s žymime gana didelę
plauko spalvų gamą — nuo tamsiai rudos iki beveik kreminės
spalvos.
Gerai žinau, kad pulk. Hamiltonas Smitas (Smith), kuris.
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 223

yra apie šį dalyką rašęs, galvoja, kad įvairios arklių veislės

yra kilusios iš kelių pirmykščių rūšių, kurių viena, rudoji,
buvusi dryžuota, ir kad aukščiau aprašytosios savybės pri­
klausančios nuo to, kad senovėje įvykęs sukryžminimas su
šia rudąja paderme. Tačiau šią pažiūrą galime drąsiai atmes­
ti, nes visiškai neįtikima, kad sunkusis belgų arklys, uelsinis
poni, norvegų arklys, lieknas kativarų veislės žirgas ir t. t.,
gyvenantieji vieni nuo kitų tolimiausiose pasaulio dalyse, visi
būtų susikryžminę su viena tariamąja kilmine paderme.
Pažvelkime dabar į arklių genties įvairių rūšių kryžmi-
nimosi rezultatus. Rolenas (Rollin) tvirtina, kad paprastasis
mulas, asilo ir arklio mišinys, ypač dažnai turi ruožuotas ko­
jas; pasak Goso (Gosse), kai kuriose Jungtinių Valstijų dalyse
apie devynis mulus iš dešimties yra dryžiakojai. Kartą mačiau
mulą, kurio kojos buvo taip ryškiai dryžuotos, kad kiekvienas
būtų pamanęs, kad tai zebro hibridas, o W. C. Mertinas savo
puikiame veikale apie arklius duoda panašaus mulo atvaizdą.
Keturiuose spalvotuose asilo ir zebro hibridų piešiniuose, ku­
riuos man teko matyti, kojos buvo dryžuotos labiau negu kitos
kūno dalys, o vienas jų turėjo dvigubą dryžį ant pečių. Gar­
sus lordo Mortono gautas hibridas iš kvagos patino ir kašta-
ninės kumelės, taip pat ir vėliau gautasis iš tos pačios kumelės
ir juodo arabų eržilo grynakraujis kumeliukas turėjo kojas net
labiau dryžuotas negu grynakraujė kvaga. Neseniai — ir tat
yra irgi labai pažymėtinas faktas — dr. Grejus nupiešė hibridą,
gautą iš asilo ir hemiono (ir jis man pranešė, kad žinąs ir kitą
tokį atsitikimą). Nors asilas tik retkarčiais turi dryžuotas ko­
jas, o hemionas dryžių visai neturi — net ant pečių, šio hibrido
visos keturios kojos buvo su skersiniais ruožais, o pečiai— su
trim trumpais dryžiais, panašiai kaip gelsvų devonširinių ir
uelsinių poni; be to, šis hibridas turėjo dar keletą dryžių ant
skruostų, kaip zebras. Šis pastarasis faktas mane visiškai įti­
kino, jog net paprastas spalvotas ruoželis nepriklauso nuo va­
dinamojo atsitiktinumo, taigi dėl tų dryžių buvimo asilo ir
hemiono hibridų skruostuose kreipiausi į pulk. Pulį, klausdamas,
ar tokių veido dryžių nepasitaiko ir ypač dryžuotoje kativa-
rinėje arklių veislėje; į tai man buvo atsakyta, kaip aukščiau
matėme, teigiamai.
Ką gi tenka sakyti dėl tų įvairių faktų? Matome keletą
skirtingų arklių genties rūšių, kuriose paprasto įvairavimo dė­
ka kojos pasidaro ruožuotos kaip zebro arba pečiai dryžuoti
kaip asilo. Arkliuose šioji tendencija, matome, pasireiškia stip­
riau, kai jų plauko spalva artėja prie rados, būtent, tos, kuri
yra artimesnė bendrai kitų tos genties rūšių spalvai. Dryžių
224 RUSIŲ ATSIRADIMAS

pasirodymo nelydi joks formos, nė kurių nors kitų požymių

pakitimas. Matome, kad tendencija įgauti dryžius daugiausia
pasireiškia tada, kai sukryžminamos kurios nors labiausiai
viena nuo kitos skirtingos rūšys. Pažvelkime dabar dar į fak­
tus, susijusius su įvairiomis karvelių veislėmis: jie kilę iš
melsvos spalvos karvelių (įskiriant čia du ar tris porūšius, arba
geografines rases), su tam tikrais ruoželiais ir kitomis žymė­
mis; ir jei kurioje nors veislėje pasirodo ši melsva spalva, tai
būtinai atsiranda ir tie skersiniai ruožai bei kitos žymės, ta­
čiau be jokių kitų formos ir požymių pakitimų. Kai savitarpyje
susikryžmina seniausios ir gryniausios įvairių spalvų veislės,
tai pastebime, kad hibriduose atsiranda stipri tendencija at­
gauti mėlyną spalvą, ruožus ir kitas žymes. Jau esu sakęs, kad
pati įtikimiausia hipotezė labai senų požymių pasireiškimui
išaiškinti yra bene ši: viena po kitos sekančiose generacijose
jauname amžiuje pasireiškia tendencija atgauti seniai prarastus
požymius, ir toji tendencija dėl nežinomų priežasčių kartais
pradeda vyrauti. Ir kaip tik matėme, kad dryžiai įvairiose
arklių genties rūšyse jaunuose individuose pasireiškia aiškiau
ir dažniau negu senuose. Pavadinkime kai kurias karvelių
veisles, kurios šimtmečiais išsilaikė grynos, rūšimis, — ir kaip
tiksliai tada šis atvejis galės būti gretinamas su tuo, kurį ma­
tome arklių genties rūšyse! Kai dėl manęs, tai su pasitikėjimu
žvelgiu į tolimą praeitį, nuo kurios mus skiria tūkstančių
tūkstančiai generacijų, ir matau dryžuotą kaip zebrą, bet šiaip
atrodo visai kitokios sandaros, gyvūną — bendrą protėvį
mūsų naminio arklio (nesvarbu, ar jis kilęs iš vienos, ar kelių
laukinių formų), asilo, hemiono, kvagos ir zebro.
Tačiau tie, kurie tiki, kad kiekviena arklių rūšis buvo su­
tverta viena nuo kitos nepriklausomai, tur būt, tvirtins, jog
kiekviena rūšis, ir laukinėje, ir naminėje būsenoje, buvusi
sutverta su palinkimu kitėti tam tikra kryptimi, kad kartais
taptų dryžuota, kaip ir kitos tos genties rūšys, ir, be to, kad
kiekviena rūšis buvusi sutverta su stipriu palinkimu, kryž­
minant su rūšimis, gyvenančiomis tolimuose pasaulio kam­
puose, duoti hibridus, primenančius dryžumu ne savo gim­
dytojus, o kitas tos genties rūšis. Laikytis tokios pažiūros,
manau, reikštų vietoj realios priežasties pasirinkti nerealią
arba iš viso nežinomą priežastį. Tatai reikštų dievo tvariniuo­
se matyti vien pajuoką ir apgaulę; tada jau man beveik rei­
kėtų tikėti, drauge su anais neišmanėliais senovės kosmogo-
nistais, kad iškastinės kriauklės niekada nebuvę gyvi molius­
kai, bet tik, esą, tokios sutvertos iš akmens, pamėgdžiojant
moliuskus, gyvenančius jūros krante.
 V sk. KITIMO DĖSNIAI 225

SANTRAUKA
Kintamumo dėsniai mums dar labai mažai tėra žinomi. Nė
vienu atveju iš šimto neįstengiame nurodyti priežasties, ko­
dėl ši ar kita dalis pakitėjo. Tačiau tais atvejais, kur įmano­
ma padaryti palyginimą, įsitikiname, kad tie patys dėsniai
veikia ir pasireiškiant mažesniems kitimams tarp tos pat rū­
šies atmainų, ir didesniems kitimams — tarp tos pačios genties
rūšių. Pasikeitusios sąlygos paprastai sukelia tik tam tikrą
svyruojantį kintamumą, tačiau kartais jų esti tiesioginiai ir
apibrėžti poveikiai, kurie ilgainiui gali smarkiai išryškėti,—
nors šiuo reikalu ir neturime pakankamai įrodymų. Daugeliu
atvejų atrodo, kad įprotis stipriai paveikia konstitucinių sa­
vybių susidarymą, organų naudojimas — tų organų sustiprė­
jimą, nenaudojimas — jų susilpnėjimą ar sumažėjimą. Homo-
loginės dalys yra linkusios kitėti vienodai, taip pat ir suaugti.
Kietiy ų ir išorinių dalių pakitimai kartais turi įtakos minkš­
tosioms ir vidinėms dalims. Jei kuri nors dalis vystosi stip­
riau, tai ji, galimas dalykas, atitraukia maistines medžiagas
nuo gretimųjų dalių, ir kiekviena sandaros dalis, kuri gali
būti be nuostolio pašalinta, paprastai pašalinama. Sandaros
pakitimai, įvykę jauname amžiuje, gali atsiliepti toms dalims,
kurios išsivysto vėliau; taip pat, be abejo, pasitaiko ne maža
ir koreliacinio kitimo atvejų, kurių priežastys mums dar ne­
suprantamos. Pasikartojančios organizmo dalys yra kintamos
ir skaičiaus, ir sandaros atžvilgiais; tai, galimas dalykas, pri­
klauso nuo to, kad jos nėra tiksliai išsispecializavusios atlikti
kurias paskiras funkcijas, todėl jų pakitimai nebuvo griežtai
kontroliuojami natūraliosios atrankos. Gal būt, dėl tos pačios
priežasties žemesnės organizacijos būtybės yra kintamos la­
biau kaip esančios aukštesnėje organinės sistemos pakopoje
ir turinčios labiau specializuotą organizaciją. Rudimentiniai
organai dėl jų nereikšmingumo natūraliosios atrankos nere­
guliuojami ir todėl yra kintami. Rūšies požymiai, t. y. požy­
miai, kurie ėmė skirtis tik nuo to laiko, kai įvairios vienos
genties rūšys atsišakojo nuo bendro protėvių kamieno, yra
kintami labiau negu genties požymiai, arba tokie, kurie pa­
veldėti tolimoje praeityje ir per tą laikotarpį nepasikeitė.
Šiose pastabose lietėme tik atskirus organus arba atskiras
dalis, kurie dar tebėra kintami, nes dar nesenai kitėjo ir tuo
būdu tarpusavyje ėmė skirtis; tačiau antrajame skyriuje ma­
tėme. kad tas pats pradmuo taikytinas ir visam individui, nes
rajone, kur randama daugelis vienos genties rūšių, t. y. kur
anksčiau vyko dideli kitimai ir diferenciavimasis, arba kur
226 ROSIU ATSIRADIMAS

smarkiai vyko naujų rūšių gamyba, tame rajone tose rūšyse

paprastai aptinkame daugiausia atmainų. Antriniai lytiniai
požymiai yra ypač kintami ir jie labai skiriasi tos pačios
grupės rūšyse. Kintamumas tose pat organizacijos dalyse
padėjo bendrai susidaryti dviejų tos pačios rūšies lyčių antri­
nių požymių skirtumams, taip pat ir tos pačios genties įvairių
rūšių rūšiniams skirtumams. Nepaprasto didumo arba ypa­
tingu būdu išsivysčiusi dalis ar organas, palyginus su tomis
pat giminingos rūšies dalimis ar organais, turėjo praeiti nuo
genties atsiradimo pradžios daugybę pakitimų, ir dėl to su­
prantama, kodėl tokia dalis dažnai tebėra žymiai kintamesnė
negu kitos dalys, nes kitimas yra ilgai trunkantis lėtas pro­
cesas, ir natūralioji atranka tokiais atvejais dar nebus spėjusi
įveikti polinkio į tolesnį kitėjimą ir grįžimo į mažiau modi­
fikuotą stovį. Tačiau kai rūšis su nepaprastai išsivysčiusiu
organu yra tapusi daugelio modifikuotų palikuonių kamienu,
o tai, mūsų požiūriu, turi būti lėtas ir labai ilgai trunkąs pro­
cesas, -— tuo atveju natūralioji atranka jau spėjo šiam orga­
nui suteikti pastovų pobūdį, nors ir kaip nepaprastai jis būtų
išsivystęs. Rūšys, paveldėjusios iš savo bendrųjų protėvių
beveik tą pačią konstituciją ir gyvenusios panašiomis sąly­
gomis, suprantama, yra linkusios analogiškai kitėti arba kar­
tais grįžta prie kai kurių savo tolimųjų protėvių savybių. Nors
reversijos ir analoginio kitimo dėlei neatsiranda naujų bei
svarbių modifikacijų, tačiau ir tokios modifikacijos vis dėlto
prisideda prie gražaus ir harmoningo gamtos įvairumo.
Kokia bebūtų kiekvieno, nors ir nežymaus, skirtumo tarp
tėvų ir palikuonių priežastis, o tokia priežastis visada turi
būti, yra pagrindo manyti, kad kaip tik nuolatinis naudingų
nukrypimų telkimasis padėjo atsirasti visiems svarbiausiems
sandarų pakitimams — sutinkamai su kiekvienos rūšies gyveni­
mo būdu.
 VI S K Y R I U S

TEORIJOS SUNKUMAI
Sunkumai , kurie iškyla teorijai apie rūšių atsiradimą kitėjim o
būdu. — Pereinamųjų atmainų nebuvimas arba retumas. — P e r
eigos gyvenim o būde. — Įpročių toje pačioje rūšyje įvairumas . —
Rūšys su įpročiais , ryškiai besiskiriančiais nuo artimiausių rūšių
įpročių . — Aukščiausio tobulumo o rg a n a i.— Perėjimo būdai . —
Painūs atvejai. N atū ra nori lacit šaltum. — Nedidelės svarbos
org an ai.— N e visais atvejais absoliučiai tobuli organai . — N a tū ­
raliosios atrankos teorija apima tipo vieningumo i r gyvenime
sąlygų dėsnius.

IEftries skaitytoją, dar toli nepriėjus iki šios mano veikalo

I r dalies, bus iškilę daugybė sunkumų. Kai kurie jų tokie rim­
ti, kad apie juos ir iki šiol negaliu pagalvoti be tam tikro svy­
ravimo;. tačiau, kiek galiu spręsti, daugumas jų tėra tik taria­
mi, o tie, kurie tikrai realūs, manau, negali būti lemtingi
mano teorijai. Tuos sunkumus ir daromas pastabas būtų gali­
ma suskirstyti taip.
Pirma, jei rūšys palaipsniui yra atsiradusios iš kitų rūšių,
tai kodėl nematome visur daugybės pereinamųjų formų? Ko­
dėl gamtoje nėra visur painiavos, bet, priešingai, matome,
kad rūšys aiškiai atsiskyrusios, apibrėžtos?
Antra, ar įmanoma, kad gyvūnas, tokios sandaros ir įpročių
kaip šikšnosparnis, galėjo susidaryti pakitėjus kuriam kitam
gyvūnui, visiškai skirtingos sandaros ir įpročių? Ar įtikėtina,
kad natūralioji atranka galėjo sudaryti, iš vienos pusės,
tokį mažareikšmį organą, kaip žirafos uodega, kuria ji tik
atbaido muses, ir, iš antros pusės, tokį nuostabų organą, kaip
akis?
Trečia, ar natūraliosios atrankos poveikyje gali būti įgyti
ir ar gali pakisti instinktai? Ką tenka sakyti apie bičių instink­
tą, kurio dėka jos lipdo korius ir praktikoje pranoko net
išmaningų matematikų atradimus?
Ketvirta, kaip paaiškinti tą faktą, kad rūšys, jas sukryž­
minant pasirodo nevaisingos arba duoda nevaisingus palikuo­

227
228

nis, tuo tarpu sukryžmintų atmainų vaisingumas lieka ne­

pakitęs?
Pirmieji du klausimai bus nagrinėjami šiame skyriuje,
kai kurios įvairios pastabos — sekančiame skyriuje, o instink­
to ir hibridizacijos klausimai — dviejuose tolesniuose sky­
riuose.

APIE PEREINAMŲJŲ ATMAINŲ NEBUVIMĄ

ARBA RETUMĄ
Kadangi natūralioji atranka veikia tik tuo, kad išlaiko
naudingus pakitimus, tai kiekviena naujai susidariusi forma
organinių būtybių gyvenamame krašte stengsis užimti savo
mažiau tobulų tėvinių formų ar kitų mažiau palankioje padė­
tyje esančių formų vietą, sueidama su jomis į varžybas ir
pagaliau priversdama jas išnykti. Vadinasi, išmirimas ir na­
tūralioji atranka eina ranka rankon. Taigi jei j rūšį žiūrėsime
kaip į kurios nors nežinomos formos palikuonį, tai jau pa­
čiame naujų formų formavimosi ir tobulėjimo procese ir kil-
minės, ir visos pereinamosios atmainos dažniausiai turėjo
būti išnaikintos.
Tačiau kadangi, pagal mūsų teoriją, vis dėlto turėjo eg­
zistuoti nesuskaitoma daugybė pereinamųjų formų, tai kodėl
daugybės jų nerandame glūdinčių žemės plutoje? Šį klausimą
bus patogiau svarstyti skyriuje apie geologinės kronikos ne­
tobulumą, čia tik pažymėsiu, kad, duodant atsakymą, mano
nuomone, reiktų bene daugiausia pabrėžti, jog geologinė
kronika yra toli gražu ne tokia pilna, kaip paprastai manoma.
Žemės pluta yra didžiulis muziejus, tačiau jo kolekcijos buvo
renkamos labai prastai ir su ilgais laiko protarpiais.
Tačiau gal kas pasakys, kad tais atvejais, kai keletas ar­
timai giminingų rūšių gyvena vienoje teritorijoje, turėtume
ir dabar tikrai rasti daug pereinamųjų formų. Imkime papras­
tą pavyzdį. Keliaudami kuriuo nors žemynu iš šiaurės į pietus,
paprastai protarpiais aptinkame vis kitas — artimai giminingas,
arba pavaduojančias, rūšis, kurios, matyti, užima irgi beveik
tas pačias vietas tos teritorijos gamtos ekonomikoje. Šios
pavaduojančios rūšys neretai aptinkamos kartu arba susimaišo
tarp savęs, ir kai viena tampa vis retesnė, tai antroji vis daž­
nėja, kol visai pakeičia pirmąją. Tačiau palyginę šias rūšis
tose vietose, kur jos susimaišiusios, paprastai matysime, kad
visomis savo sandaros detalėmis jos taip pilnutinai vienos nuo
kitų skiriasi, kaip ir egzemplioriai, paimtieji iš savo gyvena­
mosios teritorijos centro. Pagal mano teoriją, tos giminingos
 V / sk. TEORIJOS W N K U M A I 229

rūšys yra kilusios iš bendro protėvio ir kiekviena jų kitėjimo

proceso eigoje prisitaikė prie savo gyvenamosios vietos sąly­
gų, išstūmusi ir privertusi išnykti savo kilminę formą bei vi­
sas tarpines atmainas tarp jų ankstesniojo ir dabartinio pavida­
lo. Todėl pastaruoju metu negalime tikėtis rasti kiekvienoje
teritorijoje daug tarpinių atmainų, nors jos čia vis dėl­
to turėjo egzistuoti ir galėtų būti išlikusios fosilijų pavidalu.
Tačiau kodėl dabar nerandame glaudžiai besisiejančių per­
einamųjų atmainų tarpinėje zonoje, kur buvo ir tarpinės gy­
venimo sąlygos? Šis keblus klausimas mane ilgai glumino.
Tačiau, manau, jį vis dėlto galima išaiškinti.
Pirmiausia, turime būti labai atsargūs darydami išvadą,
kad teritorija, kuri dabar yra ištisinė, tokia pat ištisinė buvo
ilgą laikotarpį. Geologija mums rodo, kad beveik kiekvienas
žemynas, net terciaro periodo pabaigoje, buvo pasidalijęs
į salas; o tokiose salose galėjo nepriklausomai atsirasti įvai­
rios rūšys, be galimumo susidaryti tarpinėms atmainoms, eg­
zistuojančioms tarpinėse zonose. Keičiantis sausumos formai
ir klimatui, jūrinės sritys, kurios dabar yra ištisinės, dar ne­
seniai galėjo būti atidalytos ir turėti ne tokias vienodas są­
lygas, kaip pastaruoju metu. Tačiau nenoriu tokiu būdu apeiti
sunkumų, nes manau, kad daugelis aiškiai apibrėžtų rūšių
susiformavo visai vientisose teritorijose,— nors ir nė kiek ne­
abejoju, kad buvęs kadaise dabartinių vientisų plotų susiskai­
dymas atliko svarbų vaidmenį naujų rūšių formavimosi pro­
cese, ypač laisvai savitarpyje susikryžminančių ir klajojančių
gyvūnų tarpe.
Stebėdami, kaip rūšys pastaruoju metu pasiskirsčiusios ku­
riame nors dideliame plote, paprastai matome, kad jų gana
gausu didelėje teritorijos dalyje, tačiau periferijos link jų
staiga ima mažėti ir pagaliau jos visiškai išnyksta. Vadinasi,
neutralioji tarp dviejų reprezentacinių rūšių zona paprastai
yra siaura, palyginus su pagrindine, kiekvienai jų priklausan­
čia, teritorija. Tą patį faktą pastebime kopdami į kalnus, ir
kartais tikrai nuostabu, kaip staiga, pasak A. de Kandolio
stebėjimų, išnyksta paprastosios alpinės rūšys. Toks pat fak­
tas buvo pažymėtas ir E. Forbso1 atliekant jam su draga jūros
gelmių tyrinėjimus. Tuos, kurie klimatą ir fizines gyvenimo
sąlygas laiko visų svarbiausiais organizmų pasiskirstymo
veiksniais, tokie faktai turėtų nustebinti, nes klimatas ir aukš­
tis arba gylis kinta palaipsniui, visai nežymiai. Tačiau jei
prisiminsime, kad beveik kiekviena rūšis, net savo metropolijo­
je, pagausėtų milžinišku mastu, jei jai nereikėtų stoti į var­
žybas su kitomis rūšimis, kad beveik visos gyvena iš grobio
230 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

arba pačios esti kitų grobiu, kad, trumpai kalbant, kiekviena

organinė būtybė yra tiesiogiai ar netiesiogiai labai glaudžiai
susijusi su kitomis būtybėmis, tada įsitikiname, kad kurio
nors krašto gyventojų paplitimas priklauso anaiptol ne vien
tik nuo nežymiai pakintančių fizinių sąlygų, bet — ir bene
daugiausia nuo buvimo kitų rūšių, iš kurių jie gyvena, kurių
patys esti naikinami arba su kuriomis turi konkuruoti, ir ka­
dangi tos rūšys jau yra visai apibrėžti, atsiriboję objektai,
nesusiliejantieji nepastebima gradacija vieni su kitais, tai ir
bet kurios rūšies paplitimo ribos, priklausydamos nuo kitų
rūšių paplitimo ribų, bus aiškiai apibrėžtos. Be to, kiekvienai
rūšiai palei savo išplitimo srities ribas, kur jos esti mažiau,
svyruojant jos priešų arba aukų skaičiui ar klimatinėms są­
lygoms, grės itin didelis pavojus visiškai išnykti, ir dėl to
jos geografinio išplitimo ribos dar griežčiau išryškėtų.
Kadangi giminingos, arba pavaduojančios, rūšys, gyven­
damos ištisiniame krašte, paprastai pasiskirsto taip, kad kiek­
viena užima didelį plotą, atskirtą nuo kito tarpine, palyginti
siaura neutralia zona, kurioje jų gana staigiai praretėja, tai ir
vdrietetams, atmainoms, iš esmės nesiskiriančioms nuo rūšių,
tur būt, galios ta pati taisyklė; ir jei paimsime kintančią ir
labai didelį plotą užimančią rūšį, tai turėsime manyti, kad
dvi äftnäinos bus prisitaikiusios gyventi dviejuose dideliuose
plotuose, o trečioji atmaina — siauroje tarpinėje zonoje. Šioji
atmaina, gyvendama mažesniame plote, turės ir mažiau indi­
vidų; praktiškai šis dėsnis, kiek galiu spręsti, tikrai taikyti­
nas atmainoms, esančioms natūralioje būsenoje. Puikūs tam
dėsniui pavyzdžiai mano buvo aptikti varietetuose, tarpiniuo­
se tarp ryškių varietetų BaIanus gentyje. Ir, remiantis duome­
nimis, kiurių gavau iš Uotsono, dr. Aza Grejaus ir Uolastono,
atrodytų, kad, susidarant tarpinėms tarp dviejų formų atmai­
noms, jų skaičius esti žymiai mažesnis negu tų formų, kurias
jos jungia. O jei tik patikėsime tiems faktams bei toms išva­
doms ir nuspręsime, kad atmainų, siejančių kitas dvi atmai­
nas, paprastai būdavo mažiau negu tų formų, kurias jos jun­
gė, tada suprasime, kodėl tarpinės formos negali egzistuoti
ilgesnį periodą, kodėl jos aplamai sunaikinamos ir išnyksta
žymiai anksčiau negu tos formos, kurias jos iš pradžių jungė
į krūvą.
Kaip jau aukščiau pažymėjome, kiekviena negausiai atsto­
vaujamoji forma gali būti išnaikinta daug veikiau negu gau­
sesnė forma, o čia kalbamuoju atveju tarpinei formai reikės
dar ypač spirtis prieš aplink gyvenančių formų skverbimąsi.
Tačiau dar svarbesnė yra ta aplinkybė, kad tolesnio kitimo
 VI sk. TEORIJOS SUNKUMAI 231

procese, kurio metu, kaip tenka manyti, dvi atmainos pakinta

ir ištobulėja į dvi skirtingas rūšis, tos dvi atmainos, kurios
yra gausingesnės ir užima didesnį plotą, bus pranašesnės
prieš tas tarpines atmainas, kurios yra negausios ir gyvena
siauroje tarpinėje zonoje, nes gausesnės individų formos per
tam tikrą periodą turės daugiau šansų patiekti natūraliajai
atrankai dar kitų naudingų įvairavimų, negu retesnės ir ne
tokios gausios individų formos. Todėl kovoje dėl būvio labiau
įprastinės formos bus linkusios mažiau įprastines formas nu­
galėti ir pakeisti, nes šios lėčiau kitėja ir tobulėja. Mano
įsitikinimu, tat yra tas pats pradmuo, pagal kurį, kaip nurody­
ta antrajame skyriuje, įprastinės rūšys kiekviename
krašte tiekia, vidutiniškai imant, ryškių atmainų daugiau ne­
gu retesnės. Paaiškinsiu tai pavyzdžiu. Sakysime, laikomos
trys avių veislės: viena jų prisitaikiusi gyventi erdvioje kal­
nuotoje srityje, antroji — palyginti siauroje kalvotoje zono­
je, o trečioji — plačioje tų kalnų papėdės lygumoje. Saky­
kim, kad visi savininkai vienodomis pastangomis ir sugebė­
jimu stengiasi savo bandas pagerinti atrankos būdu. Tomis
sąlygomis daugiau šansų turės stambių kaimenių savininkai
kalnuose ir slėnyje, nes jie savo avių veisles galės pagerin­
ti greičiau negu smulkūs avių laikytojai siauroje kalvotoje
tarpinėje zonoje; vadinasi, pagerintosios kalnų arba slėnių
veislės greit išstums mažiau pagerintą kalvotos zonos avių
veislę, ir taip iš pradžių buvusios dvi gausingesnės veislės
sueis į artimą kontaktą, ir jų jau nebeskirs išstumtoji kalvo­
tosios zonos tarpinė veislė.
Susumuodamas tai, kas pasakyta, manau, kad rūšys yra
aiškiai apibrėžti objektai ir jos niekuomet nėra koks neišpai­
niojamas kitėjančių ir tarpinių grandžių chaosas dėl šių prie­
žasčių: pirmiausia, dėl to, kad naujos atmainos (varietetai)
labai lėtai tesusidaro, nes kitimas yra lėtas procesas, ir natūra­
lioji atranka nieko negali padaryti, kol nepasireiškia palan­
kūs individualiniai skirtumai, arba įvairavimai, arba kol ati­
tinkamo krašto gamtos ekonomikoje neatsiranda vieta, kurią
galėtų sėkmingiau užimti vienas arba keli jo pakitėję gyven­
tojai. O tokių naujų vietų atsiradimas priklausys nuo lėtų kli­
mato keitimųsi arba nuo atsitiktinio naujų formų imigravimo
ir, tur būt, dar didesniu mastu nuo to, kad, kai kuriems senie­
siems gyventojams palengva kitėjant, tuo būdu atsirandan­
čios naujos formos ir senosios veiks vienos kitas. Taigi ku­
riame nors krašte ir kuriuo nors laiku turėtume matyti, kad
tik nedaugelyje rūšių pasireikš nedidelis bent kiek pastoves­
nio pobūdžio sandaros kitimas — ir tai tikrai pastebime.
232 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Antra, plotai, kurie šiuo metu yra ištisiniai, neretai dar

netolimoje praeityje buvo susiskaidę į atskiras dalis, kurio­
se daugelis formų, gyvendamos paskirai, galėjo pasidaryti
tokios skirtingos, kad būtų laikytinos pavaduojančiomis rū­
šimis, ypač iš tų klasių tarpo, kuriose poruojamasi prieš
kiekvieną gimdymą ir gyvenama klajoklinį gyvenimą. Siuo
atveju kiekvienoje izoliuotoje krašto dalyje turėjo egzistuoti
tarpinės atmainos tarp tų pavaduojančių rūšių ir jų bendros
tėvinės formos, tačiau tos grandys, veikiant natūraliajai at­
rankai, buvo išstumtos ir sunaikintos, taigi jų gyvų jau ne­
begalima rasti.
Trečia, kai įvairiose vientiso ploto dalyse susiformuoda­
vo dvejetas ar daugiau atmainų, tai iš pradžių, tur būt, tarpi­
nėse zonose susiformuodavo tarpinės atmainos, kurios tačiau
neilgai teišsilaikydavo, nes tų tarpinių atmainų dėl aukščiau
nurodytų priežasčių (būtent, remiantis mūsų žiniomis apie
dabartinį artimai giminingų, arba pavaduojančių, rūšių, taip
pat pripažintų atmainų, pasiskirstymą) tarpinėse zonose eg­
zistavo daug mažiau, negu atmainų, kurias jos jungė. Jau
vien dėl tos priežasties tarpinės atmainos yra pasmerktos kart­
kartėmis išnykti, o tolesnio kitimo eigoje, natūraliajai atran­
kai veikiant, jos beveik tikrai bus nugalėtos ir išstumtos tų
formų, kurias jos jungia, nes šios, būdamos gausingesnės,
turės daugiau atmainų ir tokiu būdu, veikiant natūraliajai
atrankai, toliau tobulės ir įgaus pranašumų.
Ir pagaliau, kalbant ne tik apie vieną laikotarpį, bet
aplamai apie visus laikus, jei tik mano teorija teisinga, tik­
rai turėjo egzistuoti begalės tarpinių atmainų, glaudžiai
siejusių visas vienos grupės rūšis; tačiau pats natūraliosios
atrankos procesas, kaip jau ne kartą pažymėjome, nuolat sten­
giasi kilmines formas ir tarpines grandis išnaikinti. Jų anks­
tesnės egzistencijos įrodymą būtų galima rasti tik tarp išliku­
sių fosilinių liekanų, kurios, kaip tat bandysime parodyti vie­
name iš tolesnių skyrių, tėra tik labai netobula, su pertrūkiais,
kronika.

APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ

SU SAVOTIŠKAIS ĮPROČIAIS IR SANDAROMIS
ATSIRADIMĄ IR APIE PERĖJIMĄ TARP JŲ
Tų pažiūrų, kurių aš laikausi, priešininkai klausė, kaipf
pavyzdžiui, sausumos mėsėdis gyvūnas galėjo pasikeisti į
vandeninį, nes kaip toks gyvūnas būtų pajėgęs egzistuoti per­
einamoje stadijoje? Nesunku būtų parodyti, kad ir dabar
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 233

egzistuoja mėsėdžiai gyvūnai, atstovaujantieji visoms pereina­

mosioms formoms tarp grynai sausumos ir vandeninių gyvū­
nų, o kadangi kiekvienas jų egzistuoja tik išlaikydamas kovą
dėl būvio, tai, suprantama, turi būti gerai prisitaikęs prie sa­
vo vietos gamtoje. Pažvelkime į šiaurinės Amerikos audinę
(Mustela vison), turinčią tarp pirštų plėvę ir savo kailiu,
trumpomis kojomis ir uodegos forma primenančią ūdrą. Va­
saros metu šis gyvūnas, nardydamas į vandenį, gaudo žuvis,
o ilgos žiemos metu užšalusį vandenį palieka ir kaip šeškai
medžioja peles bei kitus sausumos gyvūnus. Jei, paėmę visai
skirtingą atvejį, paklaustume, kaip keturkojis vabzdžiaėdis
galėjo pasikeisti į skraidantį gyvūną, šikšnosparnį, — j tokį
klausimą jau būtų daug sunkiau atsakyti. Tačiau, manau, to­
kie keblumai nėra jau taip svarūs.
Tiesa, ir šį kartą, kaip kitais atvejais, atsiduriu nepatogio­
je padėtyje, nes iš daugelio mano surinktų ryškių pavyzdžių
galiu pateikti tik vieną ar du, paaiškinančius perėjimą arti­
mai giminingų rūšių sandaroje ir gyvenimo būde, taip pat ir
kartais arba nuolat matomą papročių įvairavimą tos pačios
rūšies atstovuose. O man atrodo, kad tik pateikus daug tokių
pavyzdžių, galėtų pakankamai sumažėti sunkumai, aiškinant
tokį ypatingą objektą, kaip šikšnosparnis.
Pažvelkime į voverių šeimą. Čia turime švelniausią gra­
daciją, pradedant gyvūnais, tik truputį priplotomis uodegomis
arba tokiais, kurių užpakalinė kūno dalis, kaip pastebėjo se­
ras Dž. Ričarsonas (Richardson), gana plati ir oda šonuose su
nusvirusiomis raukšlėmis, ir baigiant vadinamosiomis vove­
rėmis skraiduolėmis; šių užpakalinės kojos tarp savęs ir net
su uodegos pagrindu sujungtos plačia odos raukšle, kuri,
kaip ir parašiutas, padeda nusklęsti nuostabiai didelius
atstumus iš vieno medžio į kitą. Netenka abejoti, kad kiek­
vienai voverių veislei jos gyvenamame krašte yra naudinga
tam tikra sandara, nes padeda pasprukti nuo plėšriųjų paukš­
čių arba plėšriųjų žvėrių, greičiau prisirinkti maisto arba,
kaip yra pagrindo manyti, sumažina staigaus kritimo pavojų.
Tačiau iš to netenka daryti išvados, kad kiekvienos voverės
sandara yra geriausia visomis ir galimomis aplinkybėmis. Te­
gu tik pasikeičia klimatas ir augalija, tegu tik imigruoja kiti
rungtyniaujantieji graužikai arba nauji plėšrūs žvėrys arba
tegu senieji modifikuojasi, tada, pagal visą analogiją, teks
daryti išvadą, kad bent kai kurių voverių sumažės arba jos
visai išnyks, jeigu irgi nepakitės ir atitinkamu būdu ne-
patobulės jų sandara. Todėl ir nematau, kodėl negalima gal­
voti, kad, ypač kitėjant gyvenimo sąlygoms, nuolat išliks
234 RUSIŲ ATSIRADIMAS

individai su vis didėjančiomis šoninėmis plėvėmis, nes kiek­

vienas naudingas pakitimas bus perduodamas tol, kol san­
kaupos ir natūraliosios atrankos būdu susidarytų visiškai to­
bula vadinamoji voverė skraiduolė.
O dabar pažvelkime j vadinamąjį skraiduolį lemūrą (Ga-
leopithecus), kuris anksčiau būdavo priskiriamas prie šikš­
nosparnių, o dabar manoma, kad jis priklauso vabzdžia­
ėdžiams (Insectivora). Nepaprastai plati šoninė plėvė nusitę­
sia nuo žandikaulių kampų iki uodegos ir apima kojas su
pailgėjusiais pirštais. Šioji šoninė plėvė turi ištempiantį rau­
menį. Nors pastaruoju metu nėra išlikusių tokio ore sklandy­
ti pritaikyto organo tarpinių grandžių, kurios galeopiteką
sietų su kitais vabzdžiaėdžiais, tačiau nėra jokio keblumo ma­
nyti, kad tokios grandys anksčiau egzistavo ir kad jos susi­
darė taip pat, kaip ir menkiau sklandančių voverių grupėje,
ir kiekvienas tokios sandaros tobulėjimo laipsnis buvo nau­
dingas jos savininkui. Be to, nematau, kodėl negalima galvo­
ti, kad plėve sujungti galeopiteko pirštai ir dilbis, veikiant
natūraliajai atrankai, žymiai pailgėjo, o tat, kiek tai liečia
skridimo organus, šį gyvūną jau pakeistų į šikšnosparnį. Kai
kuriuose šikšnosparniuose, kurių skraidomoji plėvė tęsiasi
nuo pečių viršūnės iki uodegos, apimdama ir užpakalines ko­
jas, matome, gal būt, pėdsakus tokio įrengimo, kuris iš pra­
džių veikiau buvo pritaikytas ore sklandyti negu skristi.
Jeigu apie tuziną paukščių genčių visai išnyktų, tai kam
ateitų į galvą, kad galėjo egzistuoti, paukščiai, kurie naudo­
jo sparnus tik plasnojimui, kaip storagalvės antys (Aitono
M icTopterus), arba jais naudojosi kaip pelekais-— vandenyje
ir kaip priekinėmis kojomis — sausumoje, panašiai kaip ping­
vinai, arba — vietoj būrių, kaip stručiai, ar pagaliau jų ne­
naudojo jokiam reikalui, kaip kad A p te ry x t Ir vis dėlto kiek­
vieno tų paukščių sandara jiems yra naudinga tose gyvenimo
sąlygose, kuriose jie gyvena, nes kiekvienas gyvendamas
kovoja dėl būvio; tačiau ši sandara nebūtinai yra pati geriau­
sia bet kokioms galimoms sąlygoms. Iš to, kas pasakyta, ne­
reikia daryti išvados, kad bet kuri čia minėtoji sparnų san­
dara, kurios visos gal tėra tik naudojimo rezultatas, reiškia
pakopas, kuriomis iš tikrųjų vystėsi tobulas paukščių sugebė­
jimas skraidyti; tačiau tie pavyzdžiai parodo bent tiek, kokie
yra galimi įvairialypiai pereigos būdai.
Matome, kad iš vandenyje kvėpuojančių vėžiagyvių ir
moliuskų klasių kai kurios formos esti prisitaikiusios gyventi
sausumoje, matome, kad egzistuoja skraidantieji paukščiai ir
žinduoliai, taip pat ir skraidantieji įvairiausių tipų vabzdžiai,
 V i sk. TEORIJOS SUNKUMAI 235

o kadaise, žinome, egzistavo skraidantieji ropliai, — taigi visiš­

kai galimas daiktas, kad ir skraidančios žuvys, kurios dabar
tik tolokai nusklendžia ore, lėtai pasikeldamos ir pasisukda-
mos savo plazdančių pelekų dėka, galėjo pasikeisti j tikruo­
sius sparnuotus gyvūnus. Jei tai tikrai būtų įvykę, tai kas ga­
lėtų kada nors pamanyti, kad šie sparnuoti gyvūnai kadaise,
savo ankstyvoje pereinamoje stadijoje, yra buvę atvirų van­
denynų gyventojai ir savo pradedančius susidaryti skrajojimo
aparatus naudojo, kiek mums žinoma, tik tam, kad išsigelbė­
tų nuo plėšriųjų žuvų persekiojimo?
Jei tam tikra sandara kokiam nors tikslui labai ištobulin­
ta, pavyzdžiui paukščio sparnas — skraidymui, neturime pa­
miršti, kad gyvūnai, turėję tą sandarą jos pirmoje pereina­
moje stadijoje, tik retais atvejais galėjo išsilaikyti iki šių
dienų, nes jie buvo išstumti savo palikuonių, kurie natūra­
liosios atrankos dėka palengva darėsi vis tobulesni. Be to,
galime daryti išvadą, kad pereinamosios stadijos tarp dviejų
sandarų, pritaikytų visiškai skirtingiems gyvenimo įpročiams,
ankstyvame periode tik retais atvejais bus galėjusios pasi­
reikšti gausiai ir daugeliu antraeilių formų. Taigi, vėl grįž­
tant prie mūsų įsivaizduotinio skraidančios žuvies pavyzdžio,
neatrodo tikėtina, kad žuvys, galinčios tikrai skraidyti, būtų
galėjusios išsivystyti daugeliu atraeilių formų, prisitaikiusių
skirtingais būdais persekioti sausumoje ir vandenyje įvairias
aukas, kol jų skraidymo organai būtų pasiekę tokį tobulumo
laipsnį, kuris joms užtikrintų lemiamą persvarą kovoje dėl
būvio su kitais gyvūnais. Todėl tikimybė rasti rūšis pereina­
mose sandaros stadijose iškasenų pavidalu visada bus mažes­
nė, negu rasti rūšis jau pilnai išsivysčiusios sandaros, nes
pirmųjų būdavo ne taip gausu.
Dabar duosiu du ar tris tos pačios rūšies individų įpročių
įvairumo ir pakitėjimo pavyzdžius. Kiekvienu atveju natūra­
liajai atrankai būtų nesunku pritaikyti gyvūno sandarą prie
jo pakitusių įpročių, ar bent prie vieno iš jo kelių įpro­
čių. Tačiau sunku nuspręsti, be to, mums tat ir neturi reikš­
mės, ar paprastai pirma kinta įpročiai ir tik paskui sandara,
arba dėl nedidelių sandaros pakitimų kinta įpročiai, — san­
dara ir įpročiai dažnai, tur būt, kinta tuo pat laiku. Kaip pa­
kitusių įpročių pavyzdį užtektų nurodyti daugelį Britanijos
vabzdžių, kurie dabar maitinasi egzotiniais augalais arba
vien tik dirbtiniais produktais. Apie įpročių įvairumą galima
duoti daugybę pavyzdžių. Pietų Amerikoje dažnai stebėda­
vau musinukę (Sauiophagus sulphuratus), kuri čia sklandy­
davo ore vienoje vietoje, paskui perskrisdavo kitur, panašiai
236 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kaip pelėsakalis, čia vėl stovėdavo krante ir staigiai puldavo

į vandenį ant žuvies, kaip tulžys. Mūsų krašte (Anglijoje) di­
džiąją zylę (Parus m a jo r) galima pastebėti laipiojančią šako­
mis, beveik kaip liputis, arba. panašiai kaip plėšrioji medšar­
kė, užmušančią mažus paukščiukus snapo smūgiu į galvą;
daug kartų taip pat mačiau ir girdėjau, kaip ji kalena į ša­
kas kukmedžio sėklas, skaldydama jas panašiai kaip bukutis.
Siaurės Amerikoje Hemas (Hearne) stebėjo juodąjį Iokj, plau­
kiojantį ištisas valandas su atvertais nasrais ir tokiu būdu,
beveik kaip banginis, gaudantį vandeninius vabzdžius.
Kadangi kartais aptinkame individus, kurių įpročiai visiš­
kai skiriasi nuo įpročių, būdingų jų rūšiai ir kitoms tos pa­
čios genties rūšims, tai galime manyti, kad tokie individai
kartais gali duoti pradžią naujoms rūšims su anomaliniais
įpročiais ir sandara, nežymiai, o kartais ir ryškiau, besiski­
riančiais nuo to tipo sandaros. Ir tokie atvejai tikrai aptinka­
mi gamtoje. Ar būtų galima duoti ryškesnį prisitaikymo pa­
vyzdį, kaip genys, laipiojantis medžiais ir renkantis iš
žievės plyšių vabzdžius? Ir vis dėlto Siaurės Amerikoje pasitai­
ko genių, mintančių vaisiais, ir kitokių, ilgesniais sparnais,
kurie skraidydami gaudo vabzdžius. La Platos lygumoje, kur
vargiai berasime augant bent vieną medį, pasitaiko genys
(Colaptes campestris), kurio du pirštai atgręžti į priekį, o
du — į užpakalį, liežuvis ilgas ir susmailėjęs, uodegos plunks­
nos nusmailėjusios ir pakankamai standžios, kad išlaikytų
paukštį vertikalioje padėtyje ant medžio kamieno, tačiau ne
tiek standžios, kaip tipingo genio, be to, stiprus, tiesus sna­
pas. Tiesa, snapas ne toks stiprus kaip tipingo genio, bet vis
dėlto pakankamai stiprus, kad galėtų įsigręžti į žievę. Taigi
šis Colaptes visomis pagrindinėmis savo sandaros dalimis yra
tikras genys. Net tokie smulkūs požymiai, pavyzdžiui, spalva,
spiegiamas balso tonas ir banguotas skridimas, rodo jo arti­
mą kraujo giminystę su mūsų paprastuoju geniu. Tačiau,
remdamasis ne tik savo, bet ir kruopščiais bei tiksliais Azaros
stebėjimais, galiu užtikrinti, kad tam tikruose plačiuose ra­
jonuose šis paukštis niekuomet nelaipioja medžiais ir lizdą
krauna upių krantų skardžiuose. Kai kuriuose kituose rajo­
nuose tas pats genys lankosi, kaip nurodo Hudsonas (Hudson),
medžiuose ir išgręžia juose skylę lizdui. Galiu pateikti dar
kitą įpročio įvairumo toje gentyje pavyzdį, būtent, kad de
Sosiuro (De Saussure) aprašytasis meksikinis Colaptes gręžia
skyles kietame medyje ir jas pripildo gilių atsargų.
Audrapaukščiai petreliai yra daugiausia už visus ore ir
vandenyje gyvenantieji paukščiai; tačiau viena rūšis, P u IIin u ria
 VI sk. TEORIJOS SUNKUMAI 237

berardi, aptinkama ramiuose Ugnies Žemės sąsiauriuose, savo

gyvenimo būdu, nuostabiu sugebėjimu nardyti, pagal tai, kaip
ji plaukioja ir skraido ją pabaidžius, kiekvieną suklaidins ir
bus palaikyta alka arba kragu; ir vis dėlto tai — tikras audra-
paukštis; tik daugelis jo organizacijos dalių yra labai pasikei­
tę ryšium su nauju gyvenimo būdu, tuo tarpu La Platos ge­
nio sandara tėra tik nežymiai pakitusi. Vandeninio strazdo
atžvilgiu net akyliausias stebėtojas, žiūrinėdamas negyvą
paukštį, niekad nespėliotų, kad jis įpratęs gyventi vandenyje,
o vis dėlto šis strazdų šeimai giminingas paukštis apsirūpina
maistu tik nardydamas, panaudodamas tam reikalui po van­
deniu savo sparnus ir kabindamasis kojomis prie akmenų.
Visi didelio plėviasparnių būrio vabzdžiai gyvena sausumoje,
išskyrus Proctotrupes, kurie, kaip pastebėjo seras Džonas
Labokas, turi įpročius vandeninių vabzdžių; jie dažnai įeina
į vandenį ir nardo, panaudodami tam ne kojas, bet spar­
nus, ir pasilieka vandenyje net keturias valandas; vis dėlto
juose nepastebima jokių sandaros pakitimų, kurie atitiktų jų
nenormalius įpročius.
Kas tiki, kad kiekviena būtybė buvo sutverta tokia, kokią
ją dabar matome, stebėdamas gyvūną turės kartais nustebti,
kad jo įpročiai neatitinka jo sandaros. Kas gali būti aiškes­
nio kaip tai, kad ančių ir žąsų kojos su plaukiojamąja plė­
v e le — pritaikytos plaukiojimui? Ir vis dėlto yra aukštumų
žąsų, turinčių kojas su plaukiojamąja plėvele, kurios retai ka­
da prisiartina prie vandens. Ir niekas, išskyrus Odiuboną
(Audubon), nematė, kad paukštis fregatas, kurio visi keturi
kojų pirštai sujungti plėvėta skiautele, kada nors nutūptų ant
vandenyno paviršiaus. Iš kitos pusės, kragai ir juodosios žu­
vėdros yra puikūs vandeniniai paukščiai, nors plaukiojamo-
sios plėvelės riša vien tik jų pirštų pamatus. Kas gali būti
akivaizdžiau negu tai, kad ilgi be plaukiojamosios plėvelės
stibynuočių (GraiIatores) pirštai — pritaikyti braidžioti pelkė­
se ir po plūduriuojančius augalus? Ir vis dėlto nendrinė viš­
telė ir griežlė priklauso tam būriui, nors pirmoji yra beveik
toks pats vandeninis paukštis, kaip juodoji žuvėdra, o antro­
j i — beveik toks pats sausumos paukštis, kaip putpelė arba
kurapka. Šiais atvejais, panašių pavyzdžių būtų galima duoti
daugiau, įprotis pasikeitė sandarai atitinkamai nepasikeitus.
Aukštumų žąsies su plaukiojamąja plėvele kojos, galima sa­
kyti, pasidarė beveik jau rudimentinės tik funkcijos, bet
ne struktūros atžvilgiu. Paukščio fregato gilios išpiovos
pirštų plėvėtoje skiautelėje rodo, kad čia ir sandara pradėjo
kitėti.
238 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

Kas tiki nesuskaitomais atskirais tvėrimo aktais, tas, su­

prantama, gali pasakyti, jog tvėrėjui taip patikę, kad vieno
kurio tipo būtybė užimtų kito tipo vietą; tačiau man atrodo,
kad tai būtų tik paprastas fakto kartojimas aukštesniu stiliu­
mi. Tačiau kas pripažįsta kovą dėl būvio ir natūraliosios at­
rankos pradmenį, tas sutiks, kad kiekviena organinė būtybė
nuolat stengiasi padidinti savo palikuonių skaičių, ir jei kuri
nors būtybė pakinta savo sandara ir įpročiais, įgydama nors
ir nežymų pranašumą prieš kurį kitą to paties krašto gyven­
toją, tai ji užims jo vietą, nors ta vieta būtų ir labai nepa­
naši į jos pačios užimamą. Todėl jis nenustebs, kad esama
žąsų ir paukščių fregatų, gyvenančių sausumoje ir retai tenu-
sileidžiančių į vandenį, nors jie turi kojas su plaukiojamąja
plėvele, kad esama ilgakojų griežlių, gyvenančių ne balose,
genių — tokiose vietose, kur beveik neauga medžiai, nardan­
čių į vandenį strazdų bei plėviasparnių vabzdžių, taip pat
audrapaukščių — su alkų įpročiais.

NEPAPRASTO TOBULUMO IR SUDĖTINGUMO

ORGANAI
Kad akis su visais savo neprilygstamais įtaisymais — keisti
fokusinį atstumą atitinkamai objekto nuotoliui, reguliuoti pa­
tenkančios šviesos kiekį ir koreguoti sferinę bei chromatinę
aberacijas — būtų galėjusi susidaryti veikiant natūraliajai at­
rankai, tokia pažiūra, atvirai prisipažįstu, rodos, didžiausias
absurdas. Tačiau kai pirmą kartą buvo pasakyta, kad saule
stovi, o žemė sukasi, visuotine žmonijos nuomone šis moks­
las buvo klaidingas, bet senovinis posakis ,,Vox populi, vox
Dei” (liaudies balsas — dievo balsas) negali būti taikomas —
tat gerai žino kiekvienas tyrinėtojas — moksle. Protas man
sako, kad jei galima įrodyti, jog esama daugybės pereinamų­
jų formų nuo paprastos ir netobulos akies iki sudėtingos bei
tobulos ir jei kiekviena tokia forma esti naudinga jo savinin­
kui, o tuo netenka abejoti, jei toliau akys kitėja ir tie kiti­
mai yra paveldimi, tatai irgi nekelia abejojimo, jei pagaliau
tie kitimai galėjo būti naudingi atitinkamam gyvūnui keičian­
tis jo gyvenimo sąlygoms, tada sunkumai, kylantieji galvo­
jant, kad sudėtinga ir tobula akis galėjo susiformuoti vei­
kiant natūraliajai atrankai, nors mūsų vaizduotei atrodytų ir
neįveikiami, vis dėlto negali būti laikomi lemiamais ir griau­
nančiais visą teoriją» Kokiu būdu nervas pasidarė jautrus
šviesai, tatai mus.beveik tiek pat maža teliečia, kiek ir klau­
simas, kaip atsirado gyvybė; pastebėsiu tiktai, kad jei kai
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 239

kurie žemiausiejiorganizmai, kuriuose nervų dar negalima

rasti, yra jautrūs šviesai, tai neatrodo neįmanoma,kad kai
kurie jautrieji elementai jų sarkodoje (protoplazmoje) galė­
jo susitelkti ir išsivystyti į nervus, turinčius šį specialų
jaudrumą.
Ieškant pakopų, kuriose tam tikras organas kurioje nors
rūšyje ištobulėjo, mums reikėtų žvelgti vien tik į jo protė­
vius tiesia linija, tačiau tai vargu įmanoma, ir todėl tenka su­
stoti prie kitų tos pačios grupės genčių ir rūšių, t. y. prie tų
pačių protėvių šoninių palikuonių, kad galėtume nustatyti,
kokie laipsniški kitėjimai galimi ir kokia yra tikimybė, kad
jie bus perduoti pakitusiu arba mažai pakitusiu pavidalu. Ta­
čiau to paties organo būklė net ir įvairiose klasėse gali mums
kartais nušviesti jo tobulėjimo raidą.
Paprasčiausias organas, kurį dar būtų galima pavadinti
akimi, sudarytas iš optinio nervo, kurį supa pigmentinės ląs­
telės ir dengia skaidri plėvelė, tačiau dar nėra jokio lęšiuko
ar kito spindulius laužiančio kūno. Zurdeno (Jourdain) nuo­
mone, galime nusileisti dar pakopa žemiau, ir rasime pigmen­
tinių ląstelių telkinį, matyti, sudarančių regėjimo organą, ta­
čiau be regėjimo nervo ir esančių tik ant protoplazmos.
Tokios paprastos struktūros akys negali aiškiai matyti ir tin­
ka tik atskirti šviesą ir tamsą. Kai kuriose jūrų žvaigždėse,
pagal to paties autoriaus aprašymą, mažos duobutės, esančios
nervą supančiame pigmentiniame sluoksnyje, pripildytos
skaidrios drebutinės masės, kuri, panašiai kaip aukštesniųjų
gyvūnų ragena, turi išgaubtą paviršių. Jis mano, kad šis or­
ganas nesuformuoja vaizdo, bet tik sukoncentruoja šviesos
spindulius ir įgalina juos lengviau pajusti. Toks spindulių
surinkimas reiškia pirmą ir, tur būt, svarbiausią žingsnį, for­
muojantis tikrajai vaizdus atkuriančiai akiai; užtenka vien
tik apnuogintą galūnę optinio nervo — kai kuriuose žemes­
niuose gyvūnuose jis yra giliai kūne, o daugelyje kitų išeina
arti paviršiaus — tinkamu atstumu priartinti prie koncentruo­
jamojo aparato, ir toje galūnėje, kaip žinome, jau susidarys
vaizdas.
Didelėje nariuotakojų klasėje galime pradėti nuo optinio
nervo, padengto paprastai tik pigmentu, kuris kartais sudaro
lyg vyzdį, tačiau nėra ir pėdsako nei lęšiuko, nei kitų regė­
jimo aparato įtaisų. Apie vabzdžius dabar žinoma, kad dau­
gybė facetų jų didelių sudėtinių akių ragenoje sudaro tikrus
lęšiukus, o konusai apima savotiškai pakitusias nervų skai­
dulas. Tačiau tie nariuotakojų organai yra tokie įvairūs, kad
jau Miuleris (Müller) juos skirstė į tris pagrindines klases-
240 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

su septyniais poskyriais ir, be to, dar išskyrė ketvirtą klasę

su sutelktinėmis paprastomis akimis.
Jei pagalvosime apie šiuos, čia pernelyg trumpai tepažy-
mėtus, faktus, žvelgdami į didelę, įvairią ir laipsnišką žemes­
niųjų gyvūnų akių struktūros eilę, ir jei prisiminsime, koks
menkas turi būti visų dabar gyvenančių formų skaičius, pa­
lyginus su jau išmirusiomis, tai nebus per daug sunku įtikėti,
kad natūraliosios atrankos poveikyje paprastas aparatas, su­
darytas iš pigmentu nukloto optinio nervo ir skaidrios plėve­
lės, galėjo pasikeisti į tokį tobulą regėjimo prietaisą, kokį tu­
ri bet kuris nariuotakojų klasės atstovas.
Tas, kuris jau bus taip toli nuėjęs, tegu nesvyruodamas žen­
gia ir tolesnį žingsnį. Jei perskaitęs šią knygą jis įsitikins,
kad daugelis faktų, neišaiškinamų kitais požiūriais, gali būti
išaiškinti remiantis teorija apie kitimą veikiant natūraliajai
atrankai, tai jis turi pripažinti, kad net tokia tobula sandara,
kaip erelio akis, gali būti susiformavusi tokiu pat būdu, nors
tarpinės stadijos šiuo atveju jam ir nebus žinomos. Buvo da­
roma dar ir tokia pastaba: kad akis galėtų modifikuotis, kartu
vis likdama tobulas instrumentas, būtų turėję įvykti daug
pakitimų vienu metu, o tai, buvo sakoma, negalėjo padaryti
natūralioji atranka, tačiau, kaip esu bandęs parodyti savo
knygoje apie naminių gyvulių kitimą, nėra reikalo manyti,
kad visi tie pakitimai, jeigu jie buvo visai nežymūs ir laips­
niški, įvykdavo vienu metu. Ir, be to, įvairaus pobūdžio pa­
kitimai galėdavo tarnauti tam pačiam bendram tikslui, nes,
kaip yra pastebėjęs Uolesas: „Jei lęšiukas turi per trumpą ar­
ba per ilgą fokusą, tai jį galima ištaisyti arba pakeičiant jo
kreivumą, arba pakeičiant jo medžiagos tankumą; jei kreivu­
mas netaisyklingas ir spinduliai nesusirenka į vieną tašką,
tada bet kuris kreivumo taisyklingumo padidinimas reikš pa­
gerinimą. Nei akies vyzdžio susitraukimas, nei raumenų ju­
desiai regėjimui nėra esminiai, o reiškia tik patobulinimus,
kurie galėjo būti prisidėję ir pagerėję bet kurioje formavi­
mosi stadijoje". Aukščiausiame gyvūnų pasaulio skyriuje,
būtent, stuburiniuose, galime pradėti nuo tokios paprastos akies
kaip iešmučio, kuri susidariusi tik iš mažo permatomos odos
maišelio, turinčio nervą ir iškloto pigmentu, tačiau be jokio
kito aparato. Žuvyse ir reptilijose, kaip pastebėjo Ouenas,
„dioptrinių struktūrų gradacijos ribos yra labai plačios” . Pa­
žymėtinas faktas, kad net žmogaus, autoritetingu Virchovo
tvirtinimu, embrione gražus kristalinis akies lęšiukas susidaro
susitelkus epiderminėms ląstelėms, esančioms maišelio pavi­
dalo odos raukšlėje, o stiklakūnis susidaro iš embrioninio sub-
 Vi sk. TEORIJOS SUNKUMAI

kutaninio audinio. Tačiau, norint prieiti teisingą išvadą apie

akies su visomis jos nuostabiomis, nors dar ir ne absoliučiai
tobulomis, savybėmis formavimąsi, reikia, kad protas nuga­
lėtų vaizduotę; tačiau kadangi ir aš pats pemelig stipriai
jaučiu tuos sunkumus, tad nesistebiu, kad ir kiti gali abejoti,
ar natūraliosios atrankos pradmuo taip nuostabiai plačiai tai­
kytinas.
Sunku susilaikyti nepalyginus akies su teleskopu. Žinome,
kad šis instrumentas buvo ilgai tobulinamas didelėmis geriau­
sių žmonijos protų pastangomis, todėl natūralu, jei darome
išvadą, kad ir akis formavosi pagal kurį nors analoginį pro­
cesą. Tačiau ar tokia išvada nebus per skubi? Ar turime teisę
priskirti tvėrėjui tokias pat proto ypatybes, kokias turi žmo­
gus? Jei akį norime lyginti su optiniu instrumentu, tai turime
įsivaizduoti storą permatomo audinio sluoksnį su skystimo
pripildytomis ertmėmis ir po juo — šviesai jautrų nervą, paskui
įsivaizduoti, kad kiekvienos to sluoksnio dalies pamažu to­
lydžio keičiasi tankumas taip, kad susidaro skirtingo tanku­
mo ir storumo sluoksniai, kurie vienas nuo kito įvairiai nu­
tolę, ir kad pamažu keičiasi kiekvieno sluoksnio paviršiaus
forma. Toliau turime tarti, kad egzistuoja jėga natūralinės
atrankos, arba labiausiai prisitaikiusiojo išlikimo, pavidalu,
kuri atidžiai seka kiekvieną menkiausią tų permatomų sluoks­
nių pakitimą ir rūpestingai išsaugo kiekvieną, kuris, kintant
sąlygoms, kuriuo nors būdu arba kuriuo nors laipsniu yra lin­
kęs padėti gauti tikslesnį vaizdą. Turime manyti, kad kiek­
viena nauja instrumento stadija sutinkama milijonus kartų ir
kiekviena ta stadija išlieka tol, kol susidaro geresnė, o pas­
kui visos senosios išnyksta. Gyvuose kūnuose dėl kintamumo
susidarys nedideli pakitimai, organizmų veisimasis juos be­
veik neribotai daugins, o natūralioji atranka su neklystamu
mitrumu pagaus kiekvieną patobulėjimą. Sakysime, šis pro­
cesas vyksta milijonus metų ir kas metai, — milijonuose dau­
gybės gyvų būtybių individų, tad argi sunku patikėti, kad
tokiu būdu susidaręs gyvas optinis instrumentas savo tobulu­
mu stiklinį pralenkia taip, kaip tvėrėjo darbai pralenkia žmo­
gaus kūrinius?

PEREJIMO BODAI
Jei būtų galima įrodyti, kad yra koks sudėtingas organas,
kuris galėjo susidaryti be daugybės vienas po kito sekančių
nežymių pakitimų, tada mano teorija tikriausiai sugriūtų. Ta­
čiau aš tokio atsitikimo nežinau. Nėra abejonės, kad esama
242 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

daugybės organų, kurių perėjimo laipsnių nežinome, ypač

jei atkreipsime dėmesį į labai izoliuotas rūšis, apie kurias, pa­
gal mano teoriją, daug formų išmirė. Arba vėl, jei imsime
organą, bendrą visiems kurios nors klasės nariams, tai ir šiuo
atveju bus tas pat, nes šis organas turėjo būti susidaręs labai
tolimame periode, po kurio išsivystė visi gausūs tos klasės
nariai, ir, beieškant ankstyvųjų pereinamųjų formų, kurias
praėjo organas, reikėtų net siekti pačios seniausios, jau seniai
išnykusios, protėvių formos.
Turime būti labai atsargūs darydami išvadą, kad kuris
nors organas negalėjo susidaryti pereinamosios gradacijos
būdu. Būtų galima duoti daugybę pavyzdžių, kaip žemesniuo­
siuose gyvūnuose tas pats organas tuo pačiu metu atlieka
visiškai skirtingas funkcijas, pavyzdžiui, skėtės lervos ir žu­
vies kirtiklio (Cobitis) virškinamasis kanalas kvėpuoja, virš­
kina ir ekskretuoja. Hidra gali būti išversta, ir tada išorinis
paviršius virškins maistą, o buvusioji virškinamoji sistema
kvėpuos. Tokiais atvejais natūralioji atranka galėtų, jei tai
būtų naudinga, visą organą arba jo dalį, atliekantį iki šiol
dvi funkcijas, išspecializuoti tik vienai funkcijai ir tokiu bū­
du nepastebimais žingsniais žymiai pakeisti organo prigimtį.
Žinoma daug augalų, kurie pastoviai vienu metu produkuoja
skirtingos konstrukcijos žiedus; jei tie augalai imtų produ­
kuoti tik vienos formos žiedus, tai palyginti labai staigiai
įvyktų žymus rūšies požymių pakitimas. Tačiau, galimas
dalykas, kad abi šios žiedų rūšys, atsiradusios ant to pa­
ties augalo, iš pradžių diferencijavosi palaipsniui, labai nežy­
miais perėjimais, kuriuos nedaugeliu atvejų galima pastebėti
ir dabar.
Be to, du skirtingi organai arba tas pats organas dviem vi­
sai skirtingomis formomis tuo pačiu metu tame pačiame in­
divide gali atlikti tą pačią funkciją, ir tat reiškia nepaprastai
svarbų perėjimo būdą. Imkime vieną pavyzdį. Yra žuvų, ku­
rios žiaunomis kvėpuoja vandenyje ištirpusiu oru ir tuo pa­
čiu metu — laisvu oru, esančiu plaukiojamoje pūslėje; dėl to
šis organas padalytas pertvaromis, kuriose yra gausu krauja­
gyslių, ir turi orui praeiti kanalą (duetus pneumaticus). Imki­
me kitą pavyzdį iš augalijos. Augalai laipioja trim skirtingais
būdais: spirališkai vyniodamiesi, prisikabindami prie atramos
savo jautriais ūseliais ar spygliais ir išleisdami orines šaknis;
šie trys būdai paprastai aptinkami skirtingose grupėse, tačiau
kai kurios rūšys naudojasi dviem ar net visais trim būdais,
sujungtais tame pat individe. Visais tokiais atvejais vienas
organas gali pakitėti ir ištobulėti taip, kad pats atliktų visą
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 243

darbą, kitimo proceso metu padedamas kito organo, o paskui

šis gali modifikuotis kitiems ir visiškai skirtingiems tikslams
arba visai išnykti.
Žuvų plaukiojamosios pūslės pavyzdys geras tuo, kad vaiz­
džiai parodo labai svarbų faktą, jog organas, iš pradžių su­
konstruotas vienam tikslui, būtent, plaukioti, gali prisitaikyti
visiškai kitai funkcijai, būtent, kvėpuoti. Plaiikiojamoji pūs­
lė kai kuriose žuvyse gali pasidaryti taip pat klausos organo
papildomuoju aparatu. Visi fiziologai pripažįsta, kad plaukio-
jamoji pūslė savo padėtimi ir struktūra yra homologiška, arba
„idealiai panaši" į aukštesniųjų stuburinių gyvūnų plau­
čius, — taigi nėra pagrindo abejoti, kad plaukiojamoji pūslė
tikrai pasikeitė į plaučius, arba organą, naudojamą tiktai kvė­
puoti.
Sutinkamai su šiuo požiūriu, galima daryti išvadą, kad visi
stuburiniai gyvūnai su tikrais plaučiais yra paprasto veisimosi
būdu kilę iš seno nežinomo prototipo, kuris turėjo plaukioja-
mąjį aparatą arba plaukiojamąją pūslę. Tokiu būdu galime pa­
aiškinti, kaip tai išvedu iš Oueno pateikto įdomaus šių dalių
aprašymo, tą keistą faktą, kad kiekvienas kąsnis maisto arba
gurkšnis gėrimo, kuriuos ryjame, turi praeiti virš kvėpuoja­
mosios gerklės angos ne be pavojaus pakliūti į plaučius, ne­
paisant puikaus įtaisymo, kuriuo uždaromas gerklų plyšys.
Aukštesniuose stuburiniuose žiaunos visiškai išnyko, tačiau
plyšiai embrionų kaklo šonuose ir arterijų kilpiniai posūkiai
vis dar rodo jų ankstesnę padėtį. Galimas dalykas, kad pra­
rastosios žiaunos natūraliosios atrankos buvo palaipsniui per­
dirbtos kitam tikslui: Landua (Landois), pavyzdžiui, parodė,
kad vabzdžių sparnai yra išsivystę iš trachėjų; tad visiškai
galimas dalykas, kad šioje didelėje klasėje tie organai, kurie
kadaise tarnavo kvėpavimui, iš tikrųjų galėjo pasikeisti į
skraidymo organus.
Aptariant organų perėjimo klausimą, ypač svarbu neiš­
leisti iš akių galimybės vienai organo funkcijai pasikeisti ki­
ta, todėl duosiu čia dar vieną pavyzdį. Stiebuotieji ūsakojai
turi dvi mažas odos klosteles, kurias vadinu kiaušinių saite-
liais, išskiriančias kibų, sulaikantį kiaušinius, sekretą, kol jie
perimi kiaušinių maišelyje. Sie ūsakojai neturi jokių žiaunų,
kvėpuoja viso kūno ir maišelio paviršiumi, įskaitant ir kiauši­
nių saitelius. Balanai, arba sėslieji ūsakojai, tokių kiaušiniams
saitelių neturi; kiaušiniai guli palaidi gerai uždaromos gelde­
lės dugne; tačiau jie turi atitinkančioje saitelius vietoje dide­
les, labcū klostėtas plėves, kurios laisvai jungiasi su maišelio
ir kūno cirkuliacinėmis ertmėmis ir visų gamtininkų ;laiko­
244 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

mos žiaunomis. Manau niekas neginčys, kad kiaušinių saite-

Iiai vienoje šeimoje yra visiškai homologiški kitos šeimos
žiaunoms, ir tikrai šie organai palaipsniui, nežymiomis pako­
pomis, pereina vienas į antrą. Taigi nėra pagrindo abejoti,
kad tos dvi mažos odos klostelės, iš pradžių buvusios kiau­
šinių saiteliais ir kartu šiek tiek dalyvavusios kvėpavime,
veikiant natūraliajai atrankai, pamažu pasikeitė į žiaunas,
vien tik padidėdamos ir prarasdamos savo lipiąsias liaukutes.
Jei visi stiebuotieji ūsakojai išmirtų, o jų tikrai išmirė dau­
giau negu sėsliųjų, tai kas galėtų pamanyti, kad sėsliųjų ūsa-
kojų šeimoje žiaunos atsirado iš organų, pradžioje buvusių
reikalingų tik tam, kad kliudytų išplauti iš maišelio kiauši­
nėlius?
Yra ir kitas galimas perėjimo būdas, būtent, pagreitėjant
arba sulėtėjant veisimosi periodui. Tatai pastaruoju metu ypač
pabrėžia prof. Koupas (Cope) ir kt. Jungtinėse Amerikos Vals­
tijose. Dabar žinoma, kad kai kurie gyvūnai gali veistis la­
bai jauname amžiuje, net anksčiau negu pilnai išsivysto jų
požymiai. Jei šioji savybė kurioje nors rūšyje gerai įsitvir­
tintų, tai, galimas dalykas, kad aukštesniosios vystymosi sta­
dijos būtų anksčiau ar vėliau prarastos ir tokiu būdu, ypač
jei lervos ryškiai skiriasi nuo suaugusio gyvūno, rūšies požy­
miai žymiai pasikeistų ir degraduotų. Be to, nemaža gyvūnų, jau
pasiekę lytinį subrendimą, požymių atžvilgiu toliau kinta
beveik per visą savo gyvenimą. Pavyzdžiui, žinduolių kau­
kolės forma dažnai žymiai keičiasi priklausomai nuo amžiaus;
tai ryškiais pavyzdžiais ruoniuose įrodė dr. Miuri (Murie).
Kiekvienas žino, kad elnių ragai begyvenant vis labiau ša­
kojasi, lygiai ir kai kurių paukščių plunksnotumas puikiau
išsivysto. Prof. Koupas nustatė, kad kai kurių driežų dantų
forma begyvenant žymiai pakinta. Vėžiagyviuose, kaip paste­
bėjo Fricas Miuleris, ne tik daugybė nereikšmingų, bet ir kai
kurios svarbios dalys subrendusios įgyja naujų požymių. V i­
sais šiais atvejais, o jų būtų galima dar daugiau suminėti, jei
sugebėjimas veistis atsirastų vėliau, rūšių savybės, bent su­
brendusių stadijoje, pakitėtų; taip pat nėra neįtikima, kad
pirmesnės ir ankstesnės vystymosi stadijos kai kuriais at­
vejais prabėgtų greičiau ir pagaliau visiškai atkristų. Ar daž­
nai rūšys kitėjo taip palyginti staigiai ir ar iš viso jos kada
nors tokiu būdu kitėjo, apie tai nesiimu spręsti; bet jeigu taip
buvo, tai reikia manyti, kad skirtumai tarp jauno ir subren­
dusio, tarp subrendusio ir seno iš pradžių buvo įgyjami tik
palaipsniui.
 V i ьк. TEORIJOS SUNKUMAI 245

NATŪRALIOSIOS ATRANKOS TEORIJOS

DIDESNI SUNKUMAI
Nors turime būti be galo atsargūs darydami išvadą, kad
kuris nors organas negalėjo susidaryti viena po kitos einan­
čiomis nežymiomis pakopomis, vis dėlto pasitaiko atvejų, ne­
abejotinai rimtų ir sunkių.
Vienas iš sunkiausių atvejų yra tai, kad belyčiai vabzdžiai
dažnai yra kitokios konstrukcijos negu tos rūšies patinai arba
vaisingos patelės; tačiau šis klausimas bus nagrinėjamas sekan­
čiame skyriuje. Kitas ypač sunkus atvejis yra žuvų elektrinis
organas, nes neįmanoma įsivaizduoti, kokių laipsniškų kitėjimų
dėka šie nuostabūs organai buvo produkuoti. Tačiau nėra ko
stebėtis, nes net nežinome, kam jie reikalingi. Neabejoti­
na, kad G ym notus ir Torpedo juos panaudoja kaip galingą
priemonę apsiginti ir, gal būt, grobiui pagauti; tačiau analo­
ginis organas rajos uodegoje, kaip pastebėjo Mateuči (Mat-
teucci), elektros išskiria tiek mažai, net kai gyvūnas smarkiai
suerzintas, kad jos vargiai užtektų aukščiau nurodytiems
reikalams. Be to, raja, be aukščiau minėtojo organo, turi,
kaip parodė dr. R. Mak Donelis (M' Donnell), dar kitą orga­
ną arti galvos, kuris, nors ir nežinoma, kad būtų elektrinis,
rodos, yra tikras Torpedo elektrinės baterijos homologas. V i­
sų pripažįstama, kad tarp tų organų bei paprastų raumenų
yra artima analogija smulkiosios vidaus sandaros, nervų pa­
siskirstymo ir įvairių reagentų veikimo būdo atžvilgiais. Rei­
kia taip pat pažymėti, kad raumenų susitraukimą iš viso ly­
di elektrinis išlydis, ir, dr. Radklifo (Radcliffe) tvirtinimu,
,,Torpedo elektrinis aparatas ramybės būvyje turi įlydį, v i­
sais atžvilgiais panašų į tą, kuris ramybės būvyje esti raume­
nyse ir nerve, o išlydis Torpedo, niekuo neišsiskirdamas, gali
būti tiktai kitokia forma išlydžio, susidarančio dėl raumenų ir
motorinių nervų veikimo". Toliau su savo aiškinimais kol
kas negalime eiti, tačiau kadangi labai maža težinome apie
šių organų naudojimą ir beveik nieko nežinome apie egzis­
tuojančių elektrinių žuvų protėvių įpročius bei sandarą, tai
būtų per drąsu tvirtinti, kad negalėjo būti jokių kam nors
naudingų pereinamųjų stadijų, kuriomis tie organai būtų
laipsniškai vystęsi.
Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dėl šių organų
kyla dar kitas, daug rimtesnis keblumas, nes jie randami be­
veik tuzine įvairios rūšies žuvų, kurių daugelis yra tik labai
tolimai giminingos. Jei tas pats organas randamas keletoje
tos pačios klasės atstovų, ypač tokiuose, kurie labai skiriasi
246 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

gyvenimo būdu, tai aplamai galime j j laikyti esant paveldėtą

iš bendro protėvio; o to organo stoka kai kuriuose atstovuo­
se reiškia, kad jis buvo prarastas dėl nenaudojimo arba na­
tūraliosios atrankos. Taigi jei elektrinis organas būtų pavel­
dėtas iš kokio seno protėvio, reikėtų laukti, kad visos elektri­
nės žuvys bus artimai tarpusavyje giminingos; tačiau iš
tikrųjų taip nėra. Taip pat ir geologija neduoda pagrindo ma­
nyti, kad kadaise daugumas žuvų būtų turėjusios elektrinius or­
ganus, kuriuos jų pakitę palikuonys prarado. Tačiau pažvel­
gę j reikalą giliau, pamatysime, kad įvairiose elektrinius
organus turinčiose žuvyse jie lokalisnioti skirtingose kūno
dalyse, kad. jie skiriasi ir savo konstrukcija, ir plokštelių san­
tvarka, taip pat, pasak Pačinio (Paeini), — elektros sužadini­
mo procesu arba priemonėmis ir pagaliau tuo, kad į juos atei­
na nervai, kilę iš įvairių centrų,— o tat yra bene svarbiau­
sias skirtumas. Užtat įvairių žuvų elektriniai organai negali
būti laikomi homologiniais, o tik analoginiais funkciniu atžvil­
giu. Vadinasi, nėra pagrindo manyti, kad jie paveldėti iš vie­
no bendro protėvio, nes jei taip būtų, tai jie visais atžvilgiais
turėtų būti labai panašūs. Taigi atpuola neaiškumas, susijęs
su tuo, kad pažiūrėti tas pats organas galėjo atsirasti keleto-
je tolimai giminingų rūšių, ir lieka jau tiktai mažesnis, bet
vis dėlto dar pakankamai keblus neaiškumas, būtent, kokio­
mis laipsniškomis pakopomis šie organai kiekvienoje atski­
roje žuvų grupėje išsivystė.
Šviečiamieji organai, pasitaikantieji kai kurių vabzdžių,
priklausančių visiškai skirtingoms šeimoms, įvairiose kūno
dalyse, teikia, kadangi mūsų žinios šiuo atžvilgiu dar menkos,
beveik visiškai lygiagrečių su elektriniais organais sunkumų.
Galima nurodyti dar ir kitus panašius atsitikimus; pavyzdžiui,
augaluose nepaprastai savotiškas žiedadulkių įtaisas, turįs
stulpelį su lipnia liaukute, yra, berods, beveik toks pat orchi­
dėjoje (Orchis) ir klemalyje (Asclepias), vadinasi, dviejose
gentyse, tiek viena nuo antros tolimose, kiek tat iš viso įma­
noma tarp dviejų žiedinių augalų; tačiau ir šiuo atveju tos
dalys ne homologiškos. Visais atvejais, kai būtybės organiz­
mų sistemoje yra toli viena nuo kitos, bet turi panašius ypa­
tingus organus, galima pastebėti, kad, nepaisant tų organų
panašumo struktūros ir funkcijos atžvilgiais, tarp jų visada
galima rasti ir pagrindinių skirtumų. Pavyzdžiui, cefalopodų,
arba sepijų, akys ir stuburinių gyvūnų akys atrodo nepapras­
tai panašios, tačiau tokiose tolimose grupėse nė mažiausios
to panašumo dalelės negalima priskirti paveldėjimui iš bend­
ro protėvio. Maivartas (Mivart) iškėlė šį pavyzdį kaip ypač
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 247

keblų, tačiau nepajėgiu įžvelgti jo argumentų svarumo. Bet

kuris regėjimo organas turi būti sudarytas iš permatomo au­
dinio ir turėti tam tikrą lęšiuką, kad galėtų susidaryti vaizdas
tamsios kameros užpakalinėje sienoje. Be šio paviršutinio pa­
našumo, vargiai tegalima rasti daugiau ką bendro tarp sepijos
ir stuburinių gyvūnų akių, kaip tuo aiškiai įsitikiname per­
žvelgę puikų Henzeno tyrinėjimą apie šį cefalopodų organą.
Negaliu čia leistis į smulkmenas, tačiau vis dėlto nurodysiu
kai kuriuos skirtumus. Aukštesniųjų cefalopodų kristalinis lę­
šiukas sudarytas iš dviejų dalių, gulinčių viena ant antros
kaip du lęšiai; abu ir struktūros, ir padėties atžvilgiais iš pa­
grindų skiriasi nuo tokių pat organų stuburiniuose. Tinklainė
(retina) visiškai skirtinga, jos elementarinės dalys yra atvirkš­
čioje padėtyje, ir nervinis mazgas įterptas tarp akies plėve­
lių. Raumenų santykiai yra be galo skirtingi, tą pat galima
pasakyti ir apie kitas dalis. Taigi nelengva nuspręsti, kokiu
mastu net vartotini tie patys terminai, aprašant cefalopodų ir
stuburinių akis. Žinoma, kiekvienam leistina neigti, kad akis
vienu ir antru atveju būtų galėjusi susidaryti vykstant vienas
po kito ėjusių nedidelių laipsniškų pakitimų natūraliajai at­
rankai; tačiau jei tai pripažįstama vienu atveju, tad, aišku,
tenka pripažinti ir antruoju; ir regėjimo organų struktūros
pagrindinį skirtumą abiejose grupėse, sutinkamai su šiuo po­
žiūriu apie jų susidarymo būdą, būtų galima net ir pramatyti.
Panašiai kaip kartais du žmonės, nepriklausomai vienas nuo
antro, padaro tą patį išradimą, taip, rodos, keliuose aukš­
čiau duotuose pavyzdžiuose ir natūralioji atranka, veikdama
kiekvieno gyvūno gerovei ir panaudodama kiekvieną naudin­
gą kitimą, sudarė, kiek tai liečia funkciją, panašius organus
skirtingose organinėse būtybėse, kurios nė vienos savo bend­
ros struktūros paveldėjimu nėra susietos su vienu bendru
protėviu.
Fricas Miuleris, norėdamas patikrinti išvadas, kurias pa­
dariau šioje knygoje, labai stropiai išvedė beveik tokią pat
argumentacijos liniją. Kai kuriose vėžiagyvių šeimose yra
atskiros rūšys, galinčios kvėpuoti ore ir prisitaikiusios gyven­
ti ne vandenyje. Dviejose tų šeimų, kurias Miuleris specialiai
giliau ištyrė ir kurios yra artimai giminingos, rūšys yra la­
bai viena į kitą panašios visais svarbiais požymiais, būtent,
jutimo organais, kraujotakos sistema, plaukelių kuokštelio
padėtimi sudėtingame skrandyje ir pagaliau — visa vandeny­
je kvėpuojančių žiaunų struktūra, įskaitant net mikroskopi­
nius vąšelius, kuriais jos valomos. Tad reikėtų laukti, kad
nedaugelyje abiem šeimoms priklausančių rūšių, gyvenančių
248 ROSIU ATSIRADIMAS

sausumoje, taip pat ir svarbus aparatas kvėpuoti ore bus toks

pat; kodėl, rodos, tik tas vienas aparatas, tarnaujantis tam
pačiam tikslui, turėtų skirtis, kai tuo tarpu visi kiti svarbūs
organai yra visiškai panašūs arba, tikriau, identiški.
Fricas Miuleris įrodinėja, kad šis daugeliu atžvilgių toks
artimas struktūros panašumas turi būti, sutinkamai su mano
iškeltomis pažiūromis, aiškinamas paveldimumu iš vieno bend­
ro protėvio. Tačiau kadangi daugumas tų dviejų šeimų rūšių,
kaip ir daugumas kitų vėžiagyvių, yra vandens gyvento­
jai, tad visiškai neįtikima, kad jų bendri protėviai buvo pri­
sitaikę kvėpuoti ore. Šioji aplinkybė paskatino Miulerį stro­
piai ištirti tokių kvėpuojančių ore rūšių aparatus; jis nustatė,
kad kiekvienas jų skyrėsi kai kuriais svarbiais požymiais, pa­
vyzdžiui, angų padėtimi, jų atidarymo ir uždarymo būdu ir
kai kuriomis antraeilėmis detalėmis. Tokie skirtingumai yra
visiškai suprantami, jų net buvo galima laukti samprotaujant,
kad skirtingoms šeimoms priklausančios rūšys pamažu vis la­
biau prisitaikydavo gyventi ne vandenyje ir kvėpuoti ore.
Kadangi visos tos rūšys, priklausydamos skirtingoms šei­
moms, tam tikru mastu skyrėsi ir, sutinkamai su principu, kad
kiekvieno pakitimo prigimtis priklauso nuo dviejų veiksnių,
būtent, nuo organizmo prigimties ir nuo supančių gyvenimo
sąlygų prigimties, jų ir kintamumas negalėjo būti tolygus.
Vadinasi, natūraliajai atrankai teko veikti skirtingą medžia­
gą, arba skirtingas variacijas, kad gautų vienodus funkcinius
rezultatus; tad ir įgytosios tokiu būdu struktūros būtinai tu­
rėjo viena nuo kitos skirtis. Laikantis hipotezės apie atskirus
tvėrimo aktus, visas šis pavyzdys lieka visiškai nesupranta­
mas. Si argumentacija, matyt, atrodė labai svari ir Fricą Miu­
lerį paskatino sutikti su tomis pažiūromis, kurios, mano pa­
teikiamos šioje knygoje.
Kitas žymus zoologas, velionis prof. Klaparedas (Clapare-
de), samprotavo taip pat ir gavo tuos pačius duomenis. Jis
nurodo, kad esama parazitinių erkių (Acaridae ), priklausan­
čių įvairiems pošeimiams ir šeimoms, kurios turi plaukams
aprėpti gnybtus. Sie organai turėjo išsivystyti nepriklauso­
mai vieni nuo kitų, пез negalėjo būti paveldėti iš bendrų
protėvių; įvairiose grupėse jie yra susidarę iš pakitusių prie­
kinių kojų, užpakalinių kojų, maksilų, arba lūpų, ir paga­
liau— kūno užpakalinės dalies apatinės pusės priedėlių.
Aukščiau duotuose pavyzdžiuose matėme, kaip pasiekia­
mas tas pats tikslas ir atliekama ta pati funkcija visiškai ne-
giminingose arba labai mažai giminingose būtybėse organais,
kurie labai panašūs išore, bet ne vystymosi būdu. Iš kitos
 V / Sk. TEORIJOS SUNKUMAI 249

pusės, gamtoje plačiai galioja taisyklė, kad kartais net ir la­

bai artimai giminingų organizmų tas pats tikslas pasiekiamas
įvairiomis priemonėmis. Kaip skirtingai yra sukonstruoti
plunksnoti paukščių sparnai ir plėvėti šikšnosparnių sparnai
arba ypač— keturi peteliškių sparnai, du musės sparnai ir
antsparniais (elitromis) pridengti du vabalų sparnai! Dvikiau-
čiai moliuskai sudaryti taip, kad gali atsidaryti ir užsidaryti;
tačiau kokių įvairiausių konstrukcijų yra tas varstomas prie­
taisas: pradedant ilga virtine sandariai j tarpus sueinančių dan­
telių, kaip N ucula, ir baigiant paprastu raiščiu, kaip bedantės
(Anodonla). Sėklos dažnai išsisklaido vien dėl savo mažumo,
arba jų dėžutė pasikeičia tarsi į lengvą balioną, arba jos esti
apsuptos maistingu, ryškių spalvų įvairiausiai susidariusiu
apyvaisiu, priviliojančiu paukščius, kad jį sulestų; arba jos
aprūpintos įvairiausio pavidalo kabiais bei dantytais akuotais
įsikabinti į keturkojų kailį; arba pagaliau— įvairiausios for­
mos ir elegantiškiausios struktūros sparneliais ir plunksnelė­
mis, kurių dėka sėklos silpniausio vėjelio pakeliamos į orą.
Noriu duoti dar kitą pavyzdį, nes toji aplinkybė, kad tikslas
pasiekiamas įvairiausiomis priemonėmis, yra verta dėmesio.
Kai kurie autoriai teigia, kad organinės būtybės buvusios su­
darytos įvairiausio pavidalo vien tik įvairumo dėlei — beveik
kaip žaislai žaislų krautuvėje; tačiau tokia pažiūra į gamtą
yra visiškai neįtikinanti. Skirtalyčiams augalams ir tokiems,
kurie nors ir yra hermafroditai, bet kurių žiedadulkės savaime
nenukrinta ant purkos, apsivaisinti reikalinga pašalinė pagalba.
Kai kuriuose augaluose tat pasiekiama taip, kad žiedadulkės,
būdamos lengvos ir birios, pagaunamos vėjo ir atsitiktinai
patenka ant purkos; ir tai bene bus paprasčiausias, kokį tik
galime įsivaizduoti, būdas. Beveik toks pat paprastas, nors
ir visiškai kitoks, įtaisymas yra daugelyje augalų, kuriuose
simetriniai žiedai išskiria keletą lašų nektaro ir dėl to lan­
komi vabzdžių, kurie perneša žiedadulkes nuo dulkinių ant
purkų.
Pradedant ta paprasta forma, galime pastebėti begales pri­
sitaikymų, turinčių tą patį tikslą ir iš esmės panašių, tačiau
susijusių su beveik visų žiedo dalių pakitimu. Nektaras gali
susirinkti įvairiai suformuotose talpyklose, kuokeliai ir pies­
telės gali įvairiai pakisti, kartais sudarydamos savotiškas gau-
dykles, kartais jaudrumo ar elastiškumo dėka atlikdamos gerai
prisitaikančius judesius. Nuo šių struktūrų galime žengti dar
toliau, kol pasieksime tokį nepaprastą prisitaikymą, kurį ne­
seniai aprašė dr. Kriugeris (Crūger) Coryanthes. Sios orchidė­
jos labettum, arba apatinės lūpos, dalis įdumba, sudarydama
250 RUSIŲ ATSIRADIMAS

lyg ąsotėlj, i kurį iš dviejų aukščiau esančių rago pavidalo

ataugėlių nuolat laša beveik grynas vanduo, ir, kai indelis
prisipildo iki pusės, vanduo iš jo nuteka šoniniu latakėliu.
Bazinė apatinės lūpos dalis yra aukščiau ąsotėlio, sudaryda­
ma tuščią ertmę su dviem šoninėmis angomis, be to, toje ert­
mėje yra du įdomūs mėsingi rumbeliai. Net įžvalgiausias
žmogus, nematęs, kas vyksta šiame žiede, neatspėtų, kam rei­
kalingos tos dalys. Tačiau dr. Kriugeris matė daug didelių
kamanių, lankančių milžiniškus tos orchidėjos žiedus ne dėl
to, kad čiulptų nektarą, bet kad pagraužtų viršutinėje kame­
roje aukščiau ąsotėlio esančius rumbelius. Susibūrusios jos
dažnai nustumia viena kitą į ąsotėlį, čia sušlampa sparnus ir,
nebegalėdamos skristi, priverstos lįsti pro išvedamojo latakė­
lio angą. Dr. Kriugeris matęs „nenutrūkstamą procesiją" ka­
manių, išlendančių iš savo priverstinės maudyklės. Praėjimas
čia siauras ir iš viršaus padengtas lyg skliautu ta žiedo dali­
mi, kurioje yra dulkinės ir purka; užtat kamanė, skverbda­
masi iš žiedo laukan, priversta trintis nugara iš pradžių į
lipnią purką, o paskui — į lipnias žiedadulkių masės liaukeles.
Tokiu būdu žiedadulkės, prisiklijavusios prie kamanės nuga­
ros, sėkmingai ištrūkusios iš neseniai prasiskleidusio žiedo,
išnešamos iš žiedo laukan. Dr. Kriugeris man atsiuntė spirite
vieną žiedą su kamane, užmušta jai dar visai neišlindus su žie­
dadulkėmis ant nugaros. Kai tokia kamanė nuskrenda prie
kito žiedo arba grįžta vėl į tą patį ir kaimynės ją įstumia į
ąsotėlį, tada, šliaužiant jai latakėliu, žiedadulkės paliečia lip­
nią purką, prie jos prikimba, ir žiedas — apvaisintas. Paga­
liau mums paaiškėja kiekvienos žiedo dalies paskirtis: vande­
nį išskiriančių ragelių, pusiau vandens pripildyto ąsotėlio,
kliudančio kamanėms nuskristi šalin, priverčiančio jas šliauž­
ti pro angą ir trintis į atitinkamai išsidėsčiusias lipnias žie­
dadulkes ir lipnią purką.
Kitos artimai giminingos orchidėjos, būtent, Catasetum,
žiedo konstrukcija yra visiškai skirtinga, nors turi tą pačią
paskirtį ir yra ne mažiau įdomi. Kamanės jos žiedus lanko taip
pat kaip ir Coryanthes žiedus, kad pagraužtų lūpas, o tai
darydamos, jos būtinai turi paliesti ilgą, nusmailėjančią jautrią
ataugą, kurią pavadinau antena. Šioji antena, kai tik paliečia­
ma, perduoda dirginimą tam tikrai membranai, kuri tuoj plyš­
ta; tada atsipalaiduoja spyruoklė, kuri išmeta žiedadulkes lyg
strėlę tokia kryptimi, kad lipnusis galas prikimba prie kama­
nės nugaros. Vyriškojo augalo žiedadulkės (tos orchidėjos
yra skirtalytės) tokiu būdu pernešamos ant moteriškojo
augalo žiedų; ten jos liečiasi prie purkos, kurios paviršius
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 251

yra pakankamai lipnus, kad suardytų tam tikrus elastiškus

siūlelius ir užlaikytų žiedadulkes, ir taip tat įvyksta apvai­
sinimas.
Kyla klausimas, kaip galima paaiškinti aukščiau duotuose
pavyzdžiuose ir daugybėje kitų atsitikimų laipsnišką organi­
zacijos komplikavimąsi ir įvairiausius būdus tam pačiam
tikslui pasiekti. Atsakymas yra neabejotinai, kaip jau aukščiau
pažymėta, tas, kad, įvairuojant dviem formoms, kurios viena
nuo antros jau šiek tiek skiriasi, kintamumas nebus tiksliai
tokios pat prigimties, vadinasi, ir gautieji natūraliosios atran­
kos dėka duomenys, nors ir skirti tam pačiam tikslui, nebus
vienodi. Nereikia taip pat pamiršti, kad kiekvienas labai išsi­
vystęs organizmas yra praėjęs daug kitėjimų ir kad kiekviena
pakitusi struktūra linkusi būti paveldima, ir joks pakitimas
negali būti lengvai prarastas, bet vis toliau kitės. Vadinasi,
kiekviena bet kurios rūšies sandara, nepaisant jos paskirties,
yra suma paveldėtų pakitimų, kuriuos praėjo šioji rūšis, nuo­
lat besitaikydama prie kitėjusio gyvenimo būdo ir prie jo
sąlygų.
Pagaliau, nors daugeliu atsitikimų sunku net įsivaizduoti,
per kokias tarpines formas organai yra pasiekę savo dabartinį
būvį, vis dėlto, turėdamas galvoje tai, kaip mažai tėra gyve­
nančių ir žinomų formų, palyginus su išmirusiomis ir mums ne­
žinomomis, galiu tik stebėtis, kiek nedaug tegalima nurodyti
tokių organų, kurių nežinomos jokios tarpinės pereinamosios
stadijos. Aišku, kad retai arba niekuomet vienoje kurioje bū­
tybėje neatsiranda nauji organai taip, tarsi būtų sutverti kuriai
nors specialiai paskirčiai, — kaip tai išreikšta sename, bet kiek
perdėtame, gamtamokslio dėsnyje „Natura non facit šaltum"
(Gamta nedaro šuolio). Su tuo sutinkama beveik visų prity­
rusių gamtininkų veikaluose. Milnas Eduardsas šią mintį pui­
kiai išreiškė žodžiais: gamta dosni įvairovių, bet labai šykšti
naujovių. Kodėl, sutinkamai su tvėrimo teorija, turėtų būti tiek
daug įvairumo ir tiek maža tikrai naujo? Kodėl tokios daugy­
bės nepriklausomų būtybių visos dalys ir organai paprastai
•esti savitarpyje susiję laipsniškomis pakopomis, tariant, kad
kiekviena būtybė esanti atskirai sutverta savą vietą gamto­
je užimti? Kodėl gamta negali daryti staigaus šuolio nuo vie­
nos sandaros į kitą? Remdamiesi natūraliosios atrankos teo­
rija, aiškiai suprantame, kodėl — ne; natūralioji atranka veikia
tik panaudodama vieną po kito sekančius nedidelius kitimus:
ji niekuomet negali daryti staigių, didelių šuolių, o visada
slenka į priekį mažais, nors ir lėtais, tačiau tikrais žings­
niais.
252 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

NATŪRALIOSIOS ATRANKOS POVEIKIS ORGANAMS,

KURIE ATRODO NEDIDELĖS SVARBOS
Kadangi natūralioji atranka veikia per gyvybę ir mirtį, —
kad geriausiai prisitaikiusieji išgyvena ir mažiau prisitaikę
individai sunaikinami, tai man kartais būdavo labai sunku
suprasti, kaip atsirado arba susidarė nedidelės svarbos da­
lys; šis keblumas, nors ir kitokio pobūdžio, yra beveik toks
pat didelis, kaip ir pačių tobulųjų ir komplikuotųjų organų
atveju.
Pirmiausia, pernelig maža težinome apie visą kurios nors
organinės būtybės ekonomiką, kad galėtume tikrai pasakyti,
kurie nedideli pakitimai yra svarbūs, kurie — nesvarbūs. Vie­
name iš ankstesniųjų skyrių daviau pavyzdžius visai menkų
požymių, — vaisių pūkuotumas ir apyvaisio spalva, keturkojų
odos ir plaukų spalva, — kurie ar dėl koreliacijos su kitomis
bendromis klasės savybėmis, ar kaip apsauga nuo vabzdžių
užpuolimo, tikrai galėjo pasidaryti natūraliosios atrankos ob­
jektu. Žirafos uodega primena lyg kokį dirbtinį musėms tauš­
kutį, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neįtikima, kad šis or­
ganas būtų galėjęs prisitaikyti prie savo dabartinės paskirties
daugeliu nuosekliai vykusių nežymių pakitimų, kurių kiekvienas
kaskart vis labiau būtų jį daręs tinkamą tokiam menkam rei­
kalui, kaip musių nuvaikymas. Vis dėlto net ir šiuo atveju
nereikia daryti per skubiai sprendimo, kadangi žinome, kad
Pietų Amerikoje galvijų ir kitų gyvulių pasiskirstymas ir eg­
zistavimas tiesiog priklauso nuo jų sugebėjimo gintis nuo
vabzdžių puolimo, — taigi individai, kurie įstengtų kokiu nors
būdu apsiginti nuo šių smulkiųjų priešų, galėtų paplisti nau­
jose ganiavose ir tokiu būdu atsidurti žymiai geresnėje būk­
lėje. Nėra taip, kad musės stambius keturkojus galėtų tiesiog
sunaikinti (išskyrus keletą retų atsitikimų), bet šie priešai
gyvulius nuolat vargina bei juos nusilpnina, ir jie pasidaro
mažiau atsparūs ligoms arba menkiau beįstengia susirasti mais­
to nepritekliaus metu arba, esant pavojui, ištrūkti nuo plėš­
riųjų žvėrių.
Organai, kurie pastaruoju metu yra mažareikšmiai, galėjo
būti kai kuriais atvejais labai naudingi tolimiems protėviams
ir, pamažu ištobulėję ankstesniuose perioduose, galėjo beveik
tame pačiame stovyje pereiti egzistuojančioms rūšims, kurioms
dabar beveik visai mažai tėra naudingi; tačiau bet kuriam
tikrai žalingam struktūros nukrypimui natūralioji atranka bu­
tų užkirtusi kelią. Matydami, koks svarbus judėjimo organas
ута uodega daugumai vandeninių gyvūnų, tuo, gal būt, ga-
 Vl sk. TEORIJOS SUNKUMAI 253

Iime paaiškinti, kad ją visur turi ir naudoja įvairiausiems rei­

kalams tokia daugybė sausumoje gyvenančių gyvūnų, kurių
plaučiai arba pasikeitusi plaukiojamoji pūslė rodo juos kilus
iš vandens gyvūnų. Uodega, jau kartą gerai išsivysčiusi van­
dens gyvūne, vėliau galėjo būti pritaikyta įvairiausiems rei­
kalams: kaip tauškutis — gintis nuo musių, kaip čiupimo or­
ganas arba pagalbinė priemonė pasisukant, pavyzdžiui, šu­
nyse, nors šiuo paskutiniu atveju jos vaidmuo ne labai didelis,
nes kiškis, teturėdamas visai ne kokią uodegą, gali pasisukti
dukart greičiau.
Antra, galime lengvai suklysti, teikdami reikšmę tam tik­
riems požymiams ir manydami, kad jie susidarė veikiant na­
tūraliajai atrankai. Jokiu būdu negalima pamiršti ir kitų po­
veikių, pavyzdžiui, apibrėžtojo pakitusių gyvenimo sąlygų
veikimo arba vadinamųjų savaiminių kitimų, kurie, rodos, vi­
sai nedaug tepriklauso nuo gyvenimo sąlygų, tendencijos
grįžti prie seniai prarastų požymių, sudėtingų augimo dėsnių,
pavyzdžiui, koreliacijos, kompensacijos, vienų dalių slėgimo
į kitas ir t. t., ir pagaliau — lytinės atrankos įtakos, kurios
dėka vienai lyčiai naudingi požymiai dažnai mažiau ar dau­
giau perduodami ir kitai lyčiai, nors jai esti ir nenaudingi.
Tačiau struktūros, įgytos šitaip netiesiogiai ir iš pradžių ne­
naudingos rūšiai, vėliau galėjo tapti naudingos jos pakitu­
siems palikuonims, esant jiems naujose gyvenimo sąlygose su
naujai įgytais įpročiais.
Jei egzistuotų tik žalieji geniai ir nežinotume, kad esama
daug juodų ir raibų, tai, sakyčiau, mums reiktų galvoti, jog
žalioji spalva yra bene geriausia paslėpti tą medžių paukštį
nuo priešų, vadinasi, kad j i yra svarbi ir natūraliosios atrankos
dėka įgyta savybė; iš tikrųjų gi šioji spalva yra, tur būt, dau­
giausia lytinės atrankos pasekmė. Viena Malajų salyno lai­
piojančioj i palmė dėl puikiai sukonstruotų kabių, sutelktų
šakų galuose, įsiraizgo į aukščiausius medžius, ir šis įtaisymas,
be abejo, augalui daug padeda; tačiau kadangi beveik tokius
pat kabius randame daugelyje nelaipiojančių augalų, kuriais
jie, kiek galima spręsti iš dygiųjų augalų rūšių išplitimo A f­
rikoje ir Pietų Amerikoje, apsigina nuo besiganančių ketur­
kojų,— tai ir palmės kabiai iš pradžių galėjo turėti tą pačią
reikšmę, ir tik vėliau augalas, dar pakitėjęs ir tapęs laipio­
jančiu, jais pasinaudojo ir juos ištobulino. Plika peslio galvos
oda paprastai laikoma tiesioginiu prisitaikvmu knaisiotis
dvėselienoje; tai gali taip ir būti arba gal šioji savybė pri­
klauso nuo tiesioginio pūvančių medžiagų poveikio; tačiau,
darydami tokią išvadą, turime būti atsargūs, nes matome, kad
254 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

ir švariai besimaitinančio kalakuto gaivos oda yra plika. Siū­

lės jaunų žinduolių kaukolėse laikomos puikiu prisitaikymu
gimdymui palengvinti, ir, be abejo, jį palengvina arba yra
net šiam aktui būtinos; tačiau kadangi šios siūlės yra kauko­
lėse ir jaunų paukščių bei reptilijų, kuriems reikia tik išlįsti
iš prasikalusio kiaušinio, tai galime manyti, kad ši struktūra
yra susijusi su augimo dėsniu ir kad ja vėliau pasinaudojo,
aukštesnieji gyvūnai gimdymo akte.
Beveik nieko nežinome apie kurio nors nedidelio įvaira-
vimo, arba individualaus skirtingumo, priežastį; kad taip tik­
rai yra, galime įsitikinti atkreipę dėmesį į skirtumą tarp mūsų
naminių gyvulių veislių įvairiuose kraštuose, ypač mažai ci­
vilizuotose šalyse, kur sisteminga atranka beveik nebuvo
daroma. Gyvuliai, auginami įvairiuose kraštuose laukinių žmo­
nių, dažnai turi patys kovoti, kad išsilaikytų, ir jie tam tikru
laipsniu paliekami tiesioginiam natūraliosios atrankos povei­
kiui; tad individai su šiek tiek skirtingu kūno sudėjimu galė­
davo geriau išsilaikyti skirtingose klimatinėse sąlygose. Ra­
guočių galvijų- sugebėjimas išlaikyti vabzdžių antpuolį, taip
pat ir nuodingųjų augalų veikimą, susijęs su jų spalva; vadi­
nasi, net gyvulio kūno spalva yra pajungta natūraliosios at­
rankos poveikiui. Kai kurie stebėtojai yra tos nuomonės, kad
drėgnas klimatas prisideda prie plaukų augimo ir kad ragų
augimas yra susijęs su plaukų augimu. Kalnų veislės papras­
tai skiriasi nuo veislių slėniuose; kalnuotos vietovės, reikia
manyti, gali paveikti užpakalines kojas, kadangi šios esti dau­
giau lavinamos, ir, gal būt, dubens kaulų formą, o sutinkamai
su homologinio kitimo dėsniu, tas pakitimas, tur būt, atsilieps
ir priekinėms kojoms bei gal ved. Taip pat ir motinos du­
bens forma savo spaudimu gali paveikti jos kūne esančių,
embrionų kai kurių dalių formą. Intensyvus, pasunkėjęs kvė­
pavimas aukštose vietovėse, yra pagrindo manyti, gali prisi­
dėti prie krūtinės ląstos padidėjimo, o dėl to įvyks vėl atitin­
kamos koreliacijos. Sumažėjusio lavinimo kartu su apsčiu
maistu poveikiai visai organizacijai yra, gal būt, dar reikšmin­
gesni; ir tat, kaip neseniai savo puikiame veikale parodė
H. fon Natuzijus (von Nathusius), yra bene pagrindinė prie­
žastis tų didelių modifikacijų, kurias praėjo kiaulių veislės.
Tačiau per maža težinome, kad galėtume samprotauti apie
įvairių žinomų ir nežinomų kitėjimo priežasčių reliatyvią
reikšmę, ir šias pastabas padariau vien tik dėlto, kad parody­
čiau, jog jei dar nepajėgiame išaiškinti būdingų skirtumų
mūsų naminių gyvulių veislėse, kurias vis dėlto visi pripa­
žįsta atsiradus paprasto veisimosi būdu iš vienos arba kelių
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 255

kilminių formų, tai neturėtume pagrindo skirti ypatingą reikš­

mę tam, kad nežinome, kokios yra tikrosios nedidelių analo­
ginių skirtumų tarp tikrųjų rūšių priežastys.

KIEK TEISINGA UTILITARINE DOKTRINA;

KAIP ĮGIJAMAS GROŽIS
Aukščiau padarytos pastabos mane verčia pasakyti keletą
žodžių dėl neseniai daugelio gamtininkų iškelto protesto prieš
utilitarinę doktriną, pagal kurią visos sandaros detalės susi­
darė jų savininko labui. Jie mano, kad daugelis struktūrų bu­
vo sutvertos tik grožio dėlei — pasigėrėti žmogui arba tvėrė­
jui (pastarasis samprotavimas išeina iš mokslinio svarstymo
ribų) arba tiesiog jvairumo dėlei; pastarąjį požiūrį jau aukš­
čiau esame minėję. Jei tokios doktrinos būtų teisingos, tai
jos tikriausiai reikštų pragaištį mano teorijai. Visiškai sutin­
ku, kad daugelis struktūrų neduoda tiesioginės naudos jų sa­
vininkui ir, gal būt, nedavė naudos nė jų protėviams; tačiau
tai nereiškia, kad jos sudarytos tik grožio arba įvairumo dėlei.
Nėra abejonės, kad apibrėžtas pakitusių sąlygų veikimas ir
įvairios aukščiau minėtosios kitimo priežastys padarė savo
įtaką, gal būt, net labai didelę, nepriklausomai nuo susidaran­
čios naudos. Tačiau dar svarbesnis yra tas samprotavimas, kad
svarbiausieji kiekvienos gyvos būtybės organizacijos bruožai
yra įgyti paveldėjimu; iš to seka, kad nors kiekviena būtybė
yra, be abejo, puikiai prisitaikiusi prie savo vietos gamtoje,
daugelis struktūros dalių dabar nebeturi labai glaudaus ir tie­
sioginio ryšio su esamomis jos gyvenimo sąlygomis. Tad var­
giai galime manyti, kad aukštumų žąsų arba paukščio fregato
kojos su plaukiojamąja plėvele yra specialiai naudingos šiems
paukščiams; negalime taip pat manyti, kad buvimas panašių
kaulų beždžionės rankoje, arklių priekinėje kojoje, šikšno­
sparnio sparne ir ruonio plaukmenyse visiems šiems gyvūnams
yra naudingas. Tas sandaras visiškai galime aiškinti paveldė­
jimu. Tačiau, be abejo, aukštumų žąsies ir-paukščio fregato
protėviams kojos su plaukiojamąja plėvele buvo taip pat nau­
dingos, kaip ir dabar gyvenantiems tikriesiems vandeniniams
paukščiams. Be to, galime tvirtinti, kad ruonio protėvis turėjo
ne plaukmenis, bet penkiapirštę koją vaikščioti arba čiuopti;
galime toliau net galvoti, kad įvairūs beždžionės, arklio ir
šikšnosparnio galūnių kaulai iš pradžių vystėsi pagal naudin­
gumo principą, galimas dalykas, redukuojantis didesniam kau­
lų skaičiui kokio nors seno, panašaus į žuvį, visos klasės pro­
tėvio peleke. Sunku spręsti, kokį poveikį reikia skirti tokioms
256 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pakitimų priežastims, kaip apibrėžtoji išorinių sąlygų įtaka,

vadinamieji savaiminiai kitimai ir sudėtingi augimo dėsniai;
tačiau, turint galvoje šias svarbias išimtis, galime manyti, kad
visos kiekvienos gyvos būtybės sandaros yra arba anksčiau
buvo tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos jų savininkui.
Kai dėl pažiūros, kad organinės būtybės esančios sutver­
tos gražios žmogaus džiaugsmui — pažiūra, kuri, kai kieno
nuomonė, iš pagrindų griaunanti mano teoriją, tai, pirmiausia,
noriu pastebėti, kad grožio jausmas, be abejo, priklauso nuo
proto prigimties, nepaisant, kokie yra realūs pasigerėjimą ke­
liančio objekto privalumai, ir kad grožio idėja nėra nei įgimta,
nei nekintama. To įrodymas yra, pavyzdžiui, tas faktas, kad
įvairių rasių vyrai gėrisi visiškai skirtingais moteries grožio ti­
pais. Jei gražūs dalykai būtų sutverti tik žmogaus džiaugsmui,
tai reikėtų įrodyti, kad žemėje prieš žmogaus atsiradimą gro­
žio būta mažiau negu tada, kai jis pasirodė scenoje. Negi
dailios eoceno epochos Conus ir V o lu ta kriauklės arba mezo-
zoinio periodo grakščių formų amonitai buvo sukurti tam, kad
žmogus, praėjus amžiams, jais gėrėtųsi gamtamokslio kabi­
netuose? Mažai rasime objektų, kurie būtų gražesni negu
smulkiausi diatominių dumblių titnaginiai kiauteliai: nejaugi
jie sukurti tam, kad juos stebėtume ir jais gėrėtumėmės pro
stipriausiai didinantį mikroskopą? Grožis šiais atvejais, kaip
ir daugeliu kitų atvejų, matyt, visiškai priklauso nuo simet­
rinio augimo. Gėlės laikomos gražiausiais gamtos dariniais;
bet jos, kontrastuodamos su žaliais taurėlapiais, krinta į akis,
o tuo pačiu yra ir gražios, kad lengvai galėtų būti pastebimos
vabzdžių. Šią išvadą priėjau įsitikinęs, jog yra nekintama tai­
syklė, kad žiedas, apvaisinamas vėjo, niekuomet neturi ryškiai
spalvotų vainiklapių. Kai kurie augalai pastoviai produkuoja
dvejopus žiedus: vieni jų yra atdari ir spalvoti, kad priviliotų
vabzdžius, kiti — uždari, nespalvoti, neturi nektaro ir vabzdžių
niekuomet nelankomi. Iš čia galime daryti išvadą, kad jei že­
mės paviršiuje nebūtų vabzdžių, tai mūsų augalai nebūtų api­
berti gražiais žiedais, o turėtų tik tokius paprastus žiedus,
kokius matome ant eglės, ąžuolo, lazdyno ir uosio, ant varpinių,
špinato, rūgštynių ir dilgėlių, kurie visi apvaisinami vėjo. Pa­
naši argumentacija tinka ir vaisiams; kad prinokusi žemuogė
arba vyšnia lygiai maloni akiai ir gomuriui, kad ryškios spal­
vos ožekšnio (Evonymus) vaisius ir raudonos dygialapio bu­
gienio (Ile x ) uogos yra gražūs dalykai, manau, su tuo sutiks
kiekvienas. Tačiau šis grožis tarnauja tik paukščiams ir žvė­
rims privilioti, — kad jie suėstų vaisių ir išplatintų prinoku­
sias sėklas. Tą išvadą prieinu remdamasis taisykle, kuriai lig
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 257

šiol neradau išimčių, kad sėklos, esančios vaisiuje (t y. apsup­

tos mėsingo ar sultingo apyvaisio), šitokiu būdu išnešiojamos
tik tada, kai esti ryškios spalvos arba krinta į akis tuo, kad
būna baltos ar juodos.
Iš antros pusės, noriai pripažįstu, kad žymus gyvūnų pa­
tinų skaičius, pavyzdžiui, visi mūsų gražiausieji paukščiai, kai
kurios žuvys, ropliai ir žinduoliai bei daugybė puikiausių spal­
vų peteliškių, yra gražūs tik grožio dėlei; tačiau tat pasiekta
lytine atranka, t. y. dėl to, kad patelės atiduoda pirmenybę
gražiems patinams, o ne žmogaus malonumui. Tas pat yra ir
su paukščių giedojimu. Iš viso to galime daryti išvadą, kad
polinkis į gražias spalvas ir muzikalius garsus maždaug vie­
nodai pasireiškia didelėje gyvūnijos dalyje. Kai patelės yra
tokių pat gražių spalvų kaip ir patinai, o tat ne retai pasitaiko
paukščiuose ir peteliškėse, tai priežastis, matyt, yra toji, kad
lytinės atrankos dėka įgytoji spalva buvo perduodama abiem
lytims, neapsiribojant vien tik patinais.. Kaip grožio jutimas
savo paprasčiausia forma, t. y. jutimas ypatingo pasitenkinimo
tam tikromis spalvomis, formomis ir garsais, pirmąkart atsi­
rado žmogaus ir žemesniųjų gyvūnų sąmonėje, — tatai visiš­
kai neaiškus dalykas. Tos pat rūšies sunkumas kyla ir norint
atsakyti į klausimą, kodėl vienas skonis ir kvapas malonus, o
kitas — nemalonus. Pripratimas visais šiais atvejais, matyt, at­
lieka tam tikrą vaidmenį, tačiau turi būti ir gilesnė priežastis,
slypinti kiekvienos gyvūnų rūšies nervų sistemos konstituci­
joje.
Dėl natūraliosios atrankos jokiu budu negali rūšyje kilti
kokie nors kitimai, kurie būtų naudingi tik kitai rūšiai, nors
visur gamtoje viena rūšis nuolat atsiduria geresnėje būklėje
ir gauna naudos iš kitų rūšių organizacijos. Tačiau, veikiant
natūraliajai atrankai, gali susidaryti ir dažnai susidaro organai,
teikiantieji tiesioginę žalą kitiems gyvūnams, pavyzdžiui, gy­
vatės nuodingi dantys arba ichneumono kiaušdėtis (ovipositor),
kuria kiaušiniai dedami į kitų vabzdžių gyvus kūnus. Jei būtų
galima įrodyti, kad kuri nors tos ar kitos gyvūno rūšies san­
daros dalis susiformavo tik kitos rūšies naudai, tai toks atvejis
mano teoriją sugriautų, kadangi tokio organo nebūtų galėju­
si produkuoti natūralioji atranka. Nors gamtamokslio veika­
luose tvirtinimų ta prasme pasitaiko nemaža, tačiau nerandu jų
tarpe nė vieno, kuris man atrodytų turįs bent kiek svorio. Ma­
noma, kad barškuolei gyvatei nuodingi dantys reikalingi sa­
visaugai ir savo aukoms nudobti; tačiau kai kurie autoriai
spėja, kad jos uodegoje esąs barškalas — jai žalingas, nes juo
perspėjamos aukos. Tada beveik patikėčiau, kad katė, pasiruo-
258 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

susi šuoliui, vizgina uodegos galiuką tam, kad įspėtų mirčiai

pasmerktą pelę. Daug įtikimesnė bus ta nuomonė, kad barš­
kuolė gyvatė panaudoja savo barškalą, kobra išplečia api-
kaklę, o akiniuotė gyvatė išsipučia, garsiai ir veriančiai šnypš­
dama, kad atbaidytų paukščius ir žvėris, kurių daugelis, kaip
žinoma, užpuola net ir nuodingiausias gyvates. Gyvatės čia va­
dovaujasi tuo pačiu principu, kuris priverčia vištą pašiaušti
plunksnas ir išplėsti sparnus, kai prie viščiukų artėja šuo; ta­
čiau čia ne vieta plačiau kalbėti apie tuos įvairiausius būdus,
kuriuos gyvūnai naudoja savo priešams atbaidyti.
• Natūralioji atranka niekada nesudarys gyvūne jokios struk­
tūros, kuri jam būtų labiau žalinga negu naudinga, nes natū­
ralioji atranka veikia tik kiekvienos būtybės gerovei ir tos ge­
rovės dėka. Niekuomet nesusiformuos organas, kaip pažymėjo
Pali (Paley), tam, kad jo savininkui sukeltų skausmą ar da­
rytų kokią nors žalą. Tiksliai subalansavus, ką gera ir bloga
teikia bet kuri kūno dalis, išeis, kad ji naudinga. Jei ilgainiui,
besikeičiant gyvenimo sąlygoms, kuri nors dalis pasidarys ža­
linga, tai ji pakitęs, o jei ne,— tai būtybė išnyks, kaip jau yra
išnykę miriadai.
Natūralioji atranka stengiasi kiekvieną organinę būtybę
padaryti tokią pat tobulą arba truputį tobulesnę negu kiti to
paties krašto gyventojai, su kuriais jai tenka rungtis. Ir mato­
me, kad tatai yra gamtoje pasiekiamo tobulumo standartas.
Pavyzdžiui, vietinė Naujosios Zelandijos produkcija, palyginus
tarpusavyje, yra tobula; tačiau dabar ji greit užleidžia vietą
veržliems iš Europos atvežtiesiems augalų ir gyvūnų legio­
nams. Natūraliosios atrankos pasekmė nebus absoliuti tobuly­
bė, ir iš tikrųjų, kiek galime spręsti, su tokiu aukštu jos lygiu
ir nesusiduriame visada gamtoje. Šviesos aberacijos pataisa,
kaip pažymėjo Miuleris (Johann Müller), nėra tobula net to­
kiame tobuliausiame organe, kaip žmogaus akis. Helmholcas
(Helmholtz), kurio sugebėjimo teisingai spręsti niekas negin­
čys, aprašęs stipriausiais posakiais nuostabias žmogaus akies
savybes, prideda šiuos įsidėmėtinus žodžius: „Tas netikslu­
mas ir netobulumas, kurį radome regėjimo aparate, taip pat
ir tinklainėje susidarančiame vaizde, yra niekis, palyginus su
nesiderinimu, kurį aptinkame pojūčių srityje. Sakytumei,
gamta tarsi džiaugėsi kaupdama prieštaringumus, kad galėtų
atimti bet kurį pagrindą teorijai apie preegzistuojantį harmo­
ningumą tarp išorinio ir vidinio pasaulio”. Jei protas mus
verčia su entuziazmu stebėtis tokia daugybe neprilygstamų
prisitaikymų gamtoje, tai tas pats protas mums sako,— nors
galime lengvai ir suklysti į vieną ar į kitą pusę, — kad esama
 VI sk. TEORIJOS SUNKUMAI 259

ir kitokių, mažiau tobulų prisitaikymų. Ar galime laikyti to­

bulu bitės geluonį, kuris, panaudotas prieš kurį nors iš dau­
gybės priešų, dėl atgal atgręžtų dantukų nebegali būti ištrauk­
tas ir, išplėšdamas vabzdžiui vidurius, atneša jam mirtį.
Jei tarsime, kad bitės geluonis egzistavo kuriame nors to­
limame protėvyje kaip dantytas gręžimo įtaisas, į kurį panašų
randame daugelyje to didelio būrio atstovų; kad jis nuo to
laiko pakitėjo, tačiau nebuvo ištobulėjęs savo dabartinei pa­
skirčiai; kad nuodai, iš pradžių skiriami visiškai kitiems
tikslams, pavyzdžiui, sudaryti galams, ilgainiui sustiprėjo, ta­
da, gal būt, suprasime, kodėl vabzdys, panaudojęs geluonį,
taip dažnai gali prarasti gyvybę: jei sugebėjimas gelti apla­
mai yra naudingas bičių bendruomenei, tai jis atitinka visus
natūraliosios atrankos reikalavimus, nors ir mirtų atskiri tos
bendruomenės nariai. Jei stebimės tikrai nepaprasta uodimo
galia, kurios dėka kai kurių vabzdžių patinai susiranda pate­
les, tai ar galime lygiai gėrėtis ir tuo, kad vienam vieninte­
liam tikslui — veisimuisi — produkuojama tūkstančiai tranų,
kurie visais kitais atžvilgiais yra visiškai nenaudingi tai
bendruomenei ir kuriuos jų darbščios, bet nevaisingos
seserys pagaliau nugalabija? Nors tai, gal būt, ir sunku, ta­
čiau turime gėrėtis laukine instinktyviška bičių motinos ne­
apykanta, skatinančia ją naikinti jaunas motinas, savo duk­
teris, vos joms gimus, arba pačiai žūti kovoje, nes tai, be
abejo, naudinga visai bandruomenei. Motiniška meilė arba
motiniška neapykanta, nors pastaroji pasireiškia žymiai re­
čiau, yra tolygios prieš nenumaldomą natūraliosios atrankos
pradmenį. Jei stebimės įvairiais nuostabiais prisitaikymais,
kurių dėka orchidėjos ir daugelis kitų augalų apsivaisina
vabzdžiams padedant, tai ar galime laikyti lygiai tobulu tokį
reiškinį, kad mūsų pušys produkuoja debesis žiedadulkių vien
tik tam, kad, padedant vėjui, keletas dulkelių atsitiktinai pa­
siektų vieną kurį sėklapradį?

SANTRAUKA. NATŪRALIOSIOS ATRANKOS TEORIJA

APIMA TIPO VIENINGUMO IR EGZISTAVIMO
SĄLYGŲ DĖSNIUS
Siame skyriuje apsvarstėme kai kuriuos sunkumus ir tuos
priekaištus, kurie gali būti daromi mūsų teorijai. Daugelis jų
rimti; tačiau manau, kad, juos besvarstant, mums pavyko nu­
šviesti kai kuriuos faktus, kurie šiaip, tikint atskirais tvėrimo
aktais, liktų visiškai nesuprantami. Matėme, kad rūšių kin­
tamumas kuriuo nors periodu nėra neribotas ir jos nėra
260 ROSIU ATSIRADIMAS

savitarpyje susijusios daugybe tarpinių grandžių dalinai dėl

to, kad natūraliosios atrankos procesas visada yra lėtas ir ku­
riuo nors laikotarpiu veikia tik nedidelį formų skaičių, ir iš da­
lies dėl to, kad pats natūraliosios atrankos procesas reiškia, jog
nuolat išstumiamos ir sunaikinamos ankstesnės bei tarpinės
gradacijos. Tarpusavyje artimai giminingos formos, dabar už­
imančios ištisinį plotą, dažnai bus susidariusios dar tada, kai
tas plotas dar nebuvo ištisinis ir kai gyvenimo sąlygos ne­
siskyrė nežymiomis pakopomis, pereinant iš vienos jo dalies
į kitą. Kai dviejose vientiso ploto srityse susiformuoja dvi
atmainos, dažniausiai susiformuoja ir tarpinė atmaina, prisi­
taikiusi prie tarpinės zonos; tačiau dėl aukščiau išdėstytų
priežasčių tarpinių atmainų paprastai egzistuoja mažiau negu
tų dviejų formų, kurias ji jungia; šiosgi, būdamos gausesnės,
tolesnio kitimo eigoje turės pirmenybę prieš ne tokias gau­
sias tarpines atmainas, ir todėl joms paprastai pavyks anas
išstumti ir sunaikinti.
Siame skyriuje matėme, kad reikia būti labai atsargiems
darant išvadą, kad kuo skirtingiausi gyvenimo būdai negalė­
jo laipsniškai pereiti vieni į kitus, kad, pavyzdžiui, šikš­
nosparnis, veikiant natūraliajai atrankai, nebūtų galėjęs kilti
iš gyvūno, kuris iš pradžių tik sklandė ore.
Taip pat matėme, kad rūšys naujose gyvenimo sąlygose
gali pakeisti savo įpročius arba gali turėti įvairius įpročius,
kartais visiškai nepanašius į savo artimiausiųjų giminaičių.
Turėdami galvoje tai, kad kiekviena organinė būtybė sten­
giasi gyventi ten, kur ji gali gyventi, galime suprasti, kodėl
yra aukštumų žąsys su plėvėtomis kojomis, žemės paviršiuje
gyvenantieji geniai, vandenin pasineriantieji strazdai ir
audrapaukščiai petreliai alkų papročių.
Požiūris, kad toks tobulas organas, kaip akis, galėjo susi­
formuoti veikiant natūraliajai atrankai, gali bet ką suglumin­
ti; tačiau kokį beimtume organą, jei tik žinome ilgą eilę jo
komplikavimosi pakopų, kurių kiekviena yra naudinga savi­
ninkui, negalime logiškai galvodami nesutikti, kad šis orga­
nas, nuolat kintant gyvenimo sąlygoms, natūraliosios atran­
kos dėka galėjo pasiekti bet kurį įmanomą tobulumo laipsnį.
Tais atvejais, kai mums nežinomos tarpinės arba pereinamo­
sios stadijos, turime būti labai atsargūs tvirtindami, kad jų
niekuomet ir nebūta, nes daugelio organų metamorfozės pa­
rodo, kokios nepaprastos yra galimos funkcijų pakaitos. Pa­
vyzdžiui, plaukiojamoji pūslė neabejotinai pasikeitė į oru
kvėpuojančius plaučius. Perėjimus daugeliu atvejų bus labai
palengvinę tai, kad tas pats organas atlikinėjo vienu metu
 V / sk. TEORIJOS SUNKUMAI 261

labai skirtingas funkcijas, o paskui iš dalies ar visiškai prisi­

taikė atlikti vieną jų arba kai du skirtingi organai tuo pačiu
laiku atlikinėjo tą pačią funkciją ir kai vienas patobulėjo
padedamas kito.
Matėme, kad dviejų būtybių, labai nutolusių viena nuo
antros organizmų sistemoje, organai, turintieji tą pačią pa­
skirtį ir labai panašūs savo išore, galėjo susidaryti vienas
nuo antro atskirai ir nepriklausomai. Tačiau, tokius organus
stropiau patyrinėjus, jų struktūroje beveik visada galima ras­
ti esminių skirtumų, ir tat, aišku, susiję su natūraliosios at­
rankos pradmeniu. Iš antros pusės, visur gamtoje plačiai pa­
sireiškia bendras dėsnis, kad naudojama begalinė sandarų
įvairovė tam pačiam tikslui pasiekti, ir tai, aišku, taip pat
susiję su tuo pačiu svarbiausiu pradmeniu.
Dauguma atvejų mūsų žinios pernelyg menkos, kad galėtu­
me tvirtinti, jog kuri nors dalis arba organus yra tokie nesvar­
būs rūšies gerovei, kad jų sandaros pakitimai negalėjo pa­
mažu susikaupti veikiant natūraliajai atrankai. Daugeliu kitų
atvejų modifikacijos, reikia manyti, yra tiesioginis kitimo ir
augimo dėsnių rezultatas, nepriklausomai nuo to, ar jos duo­
da kokią naudą. Tačiau galime būti tikri, kad ir tokios struk­
tūros naujose gyvenimo sąlygose dažnai galėjo būti naudin­
gos rūšies gerovei ir modifikuotis toliau. Galime taip pat
manyti, kad dalis, kadaise buvusi labai svarbi, dažnai pasi­
lieka (pvz., vandens gyvūnų uodega jų sausumoje gyvenan­
čiuose palikuonyse), nors jos reikšmė sumažėja taip, kad sa­
vo dabartiniame stovyje ji ir nebegalėtų būti įgyta veikiant
natūraliajai atrankai.
Natūralioji atranka negali vienoje rūšyje produkuoti to,
kas būtų naudinga ar žalinga tik kitai rūšiai, nors gali pro­
dukuoti dalis, organus arba ekskretus, labai naudingus ar
net būtinus arba, atvirkščiai, labai žalingus kitai rūšiai, ta­
čiau visais tais atsitikimais jie kartu bus naudingi ir jų sa­
vininkui. Kiekviename pilnutinai apgyventame krašte natū­
ralioji atranka veikia dėl jo gyventojų varžybų ir, vadinasi,
užtikrina sėkmę kovoje dėl būvio tik sutinkamai su to kraš­
to savitu standartu. Todėl vieno kurio krašto, paprastai ma­
žesnio, gyventojai dažnai turi pasitraukti nuo kito krašto,
paprastai didesnio, gyventojų. EHdesniame krašte turėjo eg­
zistuoti daugiau individų ir daugiau įvairių formų, tarp kurių
varžybos buvo smarkesnės, o dėl to ir tobulumas pasiekė di­
desnį laipsnį. Natūralioji atranka nebūtinai veda į absoliutų
tobulumą, ir, kiek mums iš savo ribotų duomenų įmanoma
spręsti, negalime tvirtinti, kad jis iš tikrųjų visur pasiekiamas.
262 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Sutinkamai su natūraliosios atrankos teorija, galime aiš­

kiai suprasti senas gamtamokslio taisykles: „Natura non fa-
cit šaltum" reikšmę. Ši taisyklė, jei apsiribosime tik šių lai­
kų žemės gyventojais, ne visai teisinga; bet jeigu ją išplėši­
me į visas žinomas ir nežinomas būtybes, gyvenusias praei­
tyje, tai, sutinkamai su mūsų teorija, ji bus teisinga.
Visų pripažįstama, kad visos gyvosios būtybės susiforma­
vo pagal du svarbiausius dėsnius — tipo vieningumo ir eg­
zistencijos sąlygų dėsnį. Tipo vieningumu suprantamas tas
pagrindinis sutapimas sandaroje, kurį matome tos pačios kla­
sės organinėse būtybėse ir kuris yra visiškai nepriklausomas
nuo jų gyvenimo būdo. Mano teorijoje tipo vieningumas aiš­
kinamas kilmės vieningumu. Posakį „būvio sąlygos", kurį
taip dažnai primygtinai vartojo garsusis Kiuvje (Cuvier), ap­
ima natūraliosios atrankos pradmuo. Natūraliosios atrankos
veikimas pasireiškia tuo, kad ji bet kurios būtybės kintan­
čias dalis pritaiko prie organinių arba neorganinių jos gyve­
nimo sąlygų arba jas pritaikė praeityje; tie prisitaikymai dau­
geliu atvejų buvo palaikomi labiau naudojant ar nenaudojant
organizmo dalis, jie buvo taip pat tiesiogiai veikiami išori­
nių gyvenimo sąlygų ir visais atvejais pajungti įvairiems au­
gimo ir kitimo dėsniams. Vadinasi, būvio sąlygų dėsnis yra
svarbiausias dėsnis, kadangi jis dėl ankstesniųjų kitimų ir
prisitaikymų paveldėjimo apima ir tipo vieningumo dėsnį.
 VII SKYRIUS

ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI,
DAROMI NATŪRALIOSIOS ATRANKOS
TEORIJAI
Ilgaamžiškumas . — M o d lfIkac!jos nebūtinai pasirodo vienu me­
tu . — M o difikacijos, pažiūrėti, neduodančios tiesioginės п а и -
dos. — Progresyvus vystymasis. — Nedidelės funkcinės reikšmės
požym iai y ra pastoviausi. — Spėjamas natūraliosios atrankos ne­
pajėgumas išaiškinti naudingų sandaros ypatybių pradines stadi­
jas . — Priežastys, trukdančios natūraliosios atrankos būdu įg y ti
naudingas sandaros ypatybes. — Laipsniškas struktūros k 't imas
funkcijoms kintant . — Tos pačios klasės atstovų labai skirtingi
organai, kilę iš vieno to paties šaltinio . — Mofyva/, v e rč ia m ieji
neigti buvus dideles ir staigias modifikacijas
v
iame skyriuje aptarsiu įvairaus pobūdžio priekaištus,
S kurie buvo padaryti mano pažiūroms, nes šiuo būdu bus
galima kai ką geriau išsiaiškinti, kas aukščiau buvo svarsty­
ta. Tačiau būtų bergždžia nagrinėti visus šiuos priekaištus, ka­
dangi daugelį iš jų padarė rašytojai, kurie nepasistengė daly­
ko suprasti. Pavyzdžiui, vienas rimtas vokiečių gamtininkas
tvirtino, kad silpniausioji mano teorijos vieta esanti tai, jog
aš visas organines būtybes laikąs netobulomis, iš tikrųjų esu
pasakęs, kad jos nėratokios tobulos, kokios galėtų būti ap­
linkos sąlygų atžvilgiu, ir tatai rodo tas faktas, kad daugelis
vietinių formų įvairiuose žemės rutulio taškuose užleido savo
vietas įsibrovėlėms svetimšalėms. Be to, jeigu organinės bū­
tybės ir būtų kuriuo nors metu visiškai prisitaikiusios prie
savo gyvenimo sąlygų, tai jos nebegalėtų likti prisitaikiusios
sąlygoms pasikeitus, jei pačios atitinkamai nepakitėtų, o nie­
kas neginčys, kad tiek kiekvienos šalies fizinėssąlygos, tiek
jos gyventojų kiekis ir pobūdis patyrė pakitimų.
Neseniai vienas kritikas, demonstruodamas neva matema­
tišką tikslumą, primygtinai įrodinėjo, kad ilgaamžiškumas la­
bai naudingas visoms rūšims, ir kad tas, kuris tiki, jog esama
263
264 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

natūraliosios atrankos, „turi sudaryti genealoginį medį" tokiu

būdu, kad visų palikuonių amžius būtų ilgesnis negu jų pirm­
takų! Nejaugi mūsų kritikas negali suprasti to, kad kuris
nors dvimetis augalas arba žemesnis gyvūnas gali paplisti šal­
tame klimate ir ten kiekvieną žiemą žūti, ir vis tik dėl na­
tūraliosios atrankos įgytų naudingų ypatybių metai iš metų
įstengs išgyventi — savo sėklų ar kiaušinėlių dėka? Neseniai
p. Rei Lankesteris (Ray Lankester) nagrinėjo šį klausimą ir,
kiek nepaprastas dalyko sudėtingumas leidžiąs ką nors spręs­
ti, daro išvadą, kad ilgaamžiškumas paprastai susijęs su tuo,
kokioje organizmų sistemos pakopoje yra atitinkama rūšis, taip
pat ir su tuo, kiek organizmas susinaudoja reprodukavimui ir
bendrai gyvenimo veiklai, — o šios sąlygos, reikia manyti,
labai daug priklauso nuo natūraliosios atrankos.
Buvo nurodoma, jog kadangi nė vienas Egipto gyvūnas
ar augalas, apie kuriuos ką nors žinome, per pastaruosius tris
ar keturis tūkstančius metų nepakito, tai jie tikriausiai nepa­
kito ir jokioje kitoje pasaulio šalyje. Tačiau, kaip pastebi
p. Dz. H. Liuis (G. H. Lewes), ši argumentacija nieko neįrodo,
kadangi pavaizduotos Egipto paminkluose arba rastos užbalza-
muotos senovinės naminių gyvulių rasės yra labai panašios
arba visiškai tokios pat kaip ir tos, kurios gyvena pastaruoju
metu; tuo tarpu visi natūralistai pripažįsta, kad tokios rasės
yra atsiradusios jų kilminiam tipui modifikuojantis. Daugelis
gyvūnų, kurie išliko nepakitę nuo ledynų periodo pradžios, ga­
li būti nepalyginti svaresnis įrodymas, kadangi jie buvo vei­
kiami didelių klimato pakitimų ir paslinko didelius atstumus,
kai tuo tarpu Egipte gyvenimo sąlygos per keliolika pastarų­
jų tūkstančių metų, kiek mums žinoma, liko visiškai vienodos.
Tas faktas, kad nuo ledynų periodo laikų teįvyko nedideli pa­
kitimai arba jų visai neįvyko, galėtų būti panaudojamas prieš
tuos, kurie tiki, jog esama kažkokio įgimto, nepalenkiamo
vystymosi dėsnio, bet jis visiškai bejėgis prieš natūraliosios
atrankos, arba prieš labiausiai prisitaikiusiųjų išgyvenimo,
teoriją, — jog atsitiktinai pasirodę naudingi įvairavimai ar
individualūs skirtumai išliks, bet tik esant tam tikroms pa­
lankioms aplinkybėms.
Įžymusis paleontologas Bronas (Bronn) mano knygos vo­
kiškojo vertimo pabaigoje klausia, kokiu būdu, sutinkamai su
natūraliosios atrankos principais, atmaina (varietetas) gali gy­
venti šalia savo tėvinės rūšies? Jei jos abi yra prisitaikiusios
prie truputį kitokių gyvenimo sąlygų ar gyvenimo būdo, tai
gali gyventi kartu; jei paliksime nuošalyje polimorfines rūšis,
kurių kintamumas, rodos, yra ypatingo pobūdžio, ir visus
 V II sk. ĮV A IR Ū S PRIEKAIŠTAI 265

grynai Ieukino pobūdžio kitimus, kaip didumas, albinizmas ir kt.,

tai pastoviausios atmainos, kiek galiu spręsti, paprastai randa­
mos skirtingose augimvietėse (stotyse), pavyzdžiui, aukštumose
arba žemumose, sausose arba drėgnose vietose. Be to, jei gy­
vūnai daug klajoja ir laisvai kryžminasi, tai jų varietetai, ro­
dos, paprastai esti aptinkami skirtingose vietovėse.
Bronas taip pat primygtinai tvirtina, kad atskiros rūšys nie­
kada nesiskiria viena nuo kitos paskirais požymiais, bet visa­
da — daugeliu požymių; jis klausia, kokiu būdu visada išeina
taip, kad kitimo ir natūraliosios atrankos dėka vienu metu
modifikuojasi keliolika organizmo dalių? Tačiau nėra reikalo
manyti, kad visos kurio nors organizmo dalys modifikavosi
vienu metu. Patys nuostabieji pakitimai, puikiai pritaikyti ku­
riam nors tikslui, gali būti įgyti, kaip jau aukščiau pažymėjo­
me, vienas po kito sekusių nedidelių kitimų eile, pirma — vie­
noje, paskui — kitoje dalyje; kai jie visi perduodami kartu, tai
mums atrodo, tarsi jie būtų staigiai pasirodę vienu metu. Ge­
riausias atsakymas į aukščiau nurodytas pastabas gali vis tik
būti tos naminės veislės, kurios modifikavosi svarbiausia žmo­
gaus atrankos įtakoje kuriam nors tikslui. Pažiūrėkime į lenk­
tynių ir sunkųjį arklį arba šunį kurtą ir dogą (mastiff). Visas
jų sudėjimas ir netgi psichinės savybės yra modifikuotos; tuo
tarpu jei galėtume pasekti kiekvieną jų pakitimų istorijos sta­
diją, — o paskutiniąją stadiją galima pasekti, tai nematytume
didelių ir vienkartinių pakitimų, bet pamatytume, kaip iš pra­
džių nežymiai modifikuojasi ir tobulėja viena dalis, o paskui —
kita dalis. Netgi tokiu atsitikimu, kai atranka žmogaus buvo
taikoma tik kuriam nors vienam požymiui, — čia geriausias pa­
vyzdys gali būti mūsų kultūriniai augalai, — visada pastebime,
kad nors viena dalis — ar tai žiedas, ar vaisius, ar lapai — la­
bai smarkiai pasikeitė, visos kitos dalys tik nedaug modifika­
vosi. Iš dalies tai gali būti koreliacinio augimo, o iš dalies —
vadinamųjų savaiminių kitimų padarinys.
Daug rimtesnė pastaba, padaryta Brono, o neseniai — taip
pat ir Broką (Broca), yra toji, kad daugelis požymių neduoda
jų savininkams jokios naudos, ir todėl jie negalėjo būti natū­
raliosios atrankos paveikti. Pavyzdžiui, Bronas nurodo ausų ir
uodegų ilgumą įvairiose zuikių ir pelių rūšyse, sudėtingas ema­
lio klostes daugelio gyvūnų dantyse ir daugybę analoginių
atvejų. Augalų atžvilgiu šį klausimą labai gerai išnagrinėjo
Negelis (Nageli). Jis pripažįsta, kad natūralioji atranka daug
padarė, bet tvirtina, kad augalų šeimos viena nuo kitos ski­
riasi svarbiausia morfologiniais požymiais, kurie, matyt, yra
visiškai nesvarbūs rūšių išsilaikymui. Todėl jis tiki prigimtu
266 ROSlŲ ATSIRADIMAS

rūšių polinkiu progresuoti ir tobulėti. Jis nurodo ląstelių išsi­

dėstymą audiniuose ir lapų ant ašies kaip pavyzdžius, kada
natūralioji atranka negalėjo veikti. Prie to galima taip pat pri­
dėti žiedo dalelių skaičių, sėklapradžio padėtį, sėklų formą,
kai jos neduoda jokios naudos apsėklinimui ir t. t.
Čia kalbamoji pastaba yra itin svari. Tačiau, pirmiausia,
turime būti labai atsargūs, imdamiesi spręsti, kokie struktūros
bruožai pastaruoju metu yra arba anksčiau buvo naudingi
vienai ar kitai rūšiai. Antra, reikia visada prisiminti, kad kai
modifikuojasi viena dalis, tai tas pat atsitinka ir su kitomis dėl
ne visai išaiškintų priežasčių, pavyzdžiui, sustiprėjęs arba su­
silpnėjęs maisto medžiagų tiekimas vienai kuriai daliai, tar­
pusavio dalelių spaudimas, kai anksčiau išaugusi dalis stelbia
vėliau užaugusią, ir kt., taip pat ir dėl kitų priežasčių, kurios
sukelia gausių ir paslaptingų koreliacijų, mums visai nesupran­
tamų. Visus šiuos faktus trumpumo dėlei galima vadinti bend­
ru pavadinimu „augimo dėsniai". Trečia, turime pripažinti
esant tiesioginį ir apibrėžtą pakitusių gyvenimo sąlygų veiki­
mą, taip pat ir vadinamus savaiminius kitimus, kuriuose sąly­
gų prigimčiai tenka atlikti visai pavaldus vaidmuo. Pumpurų
variacijos, kaip samaninių rožių pasirodymas ant paprastų ro­
žių arba nektarinų (lygių persikų) — ant persikų medžių, yra
geri savaiminių kitimų pavyzdžiai; bet dargi šiais atsitikimais,
jei prisiminsime, kaip stipriai veikia menkutis nuodų lašelis,
išugdydamas sudėtingas galines išaugas, negalime būti visai
tikri, kad kalbamieji kitimai nėra kokio nors vietinio sulčių
prigimties pakitimo rezultatas, priklausąs nuo sąlygų pakitimo.
Kiekvienam nedideliam individualiam skirtumui turi būti kokia
nors efektyvi priežastis, lygiai kaip ir kartais pasireiškiančiai
stipresnei variacijai; ir jeigu nežinoma priežastis veiks pasto­
viai, tai beveik tikra, kad visi tam tikros rūšies individai pa­
kitęs panašiu būdu.
Ankstesniuose šios knygos leidimuose nepakankamai, kaip
man dabar atrodo, įvertinau modifikacijų, priklausančių nuo
savaiminių kitimų, dažnumą ir svarbą. Tačiau šia priežastimi
negalima išaiškinti nesuskaitomos daugybės struktūrų, kurios
taip gerai prisitaikiusios prie kiekvienai rūšiai įprasto gyveni­
mo. Tatai man atrodo tiek pat neįtikima, kaip ir tai, kad taip
būtų galima išaiškinti, kaip atsirado gerai prisitaikiusios lenk­
tynių arklio ar kurto formos, kurios, kol dar nebuvo -gerai išsi­
aiškinti žmogaus daromos atrankos pagrindai, kėlė tokią nuo­
stabą senesniesiems gamtininkams.
Kai kurias aukščiau pateiktas pastabas vertėtų paaiškinti
pavyzdžiais. Dėl spėjamo įvairių dalių ir organų nenaudingumo
 VII sk. !VAIRDs PRIEKAIŠTAI 267

vargu ar bereikia pažymėti, kad net aukštesniųjų ir geriausiai

žinomų gyvūnų yra sandaros ypatybių, kurios taip išsivysčiu­
sios, jog niekas neabejoja jų svarbumu, o vis dėlto jų naudin­
gumas ligi šiol neišaiškintas arba tik neseniai tebuvo išaiškin­
tas. Kadangi Bronas nurodo ausų ir uodegos ilgumą įvairiose
pelių rūšyse kaip pavyzdį, nors ir menkų struktūros skirtumų,
kurie neduoda jokios specialios naudos, tai galiu priminti, kad,
pasak dr. Seblio (Schobl), paprastosios pelės išorinėje ausyje
yra be galo gausu nervų, taigi tos ausys, be abejo, tarnauja ir
kaip lytėjimo organas; išeina, kad ausų ilgumas vargu ar ga­
li būti visiškai nesvarbus požymis. Taip pat pamatysime, kad
kai kuriose rūšyse uodega yra labai naudingas čiumpamasis
organas, — o tokiu atveju jos naudingumas itin priklauso nuo
ilgumo.
Kai dėl augalų, tai, ryšium su Negelio straipsniu, teapsiri-
bosiu šiomis pastabomis: visi sutiks, jog orchidėjų žieduose
yra gausybė įdomių struktūros smulkmenų, į kurias prieš ke­
lerius metus būtų buvę žiūrima kaip į paprastas morfologines
ypatybes, neturinčias jokių specialių funkcijų, tuo tarpu pasta­
ruoju metu žinoma, kad jos turi didžiausią reikšmę rūšims ap­
sivaisinti vabzdžių pagalba ir, tur būt, buvo įgytos natūralio­
sios" atrankos būdu. Ligi pastarojo meto niekam nebūtų atėję
į galvą, kad dimorfinių ir trimorfinių augalų nevienodas kuo­
kelių ir piestelių ilgumas bei jų išsidėstymas galėtų turėti ko­
kią nors reikšmę, o dabar žinome, kad taip yra.
Kai kuriose augalų grupėse visų rūšių sėklapradis yra sta­
tus, kitose — kabantis, o kai kurių nedaugelio augalų toje
pačioje mezginėje vienas sėklapradis yra vienokios, o antras —
kitokios padėties. Si padėtis iš pirmo žvilgsnio atrodo grynai
morfologinis požymis, tai yra neturįs jokios fiziologinės reikš­
mės, tačiau dr. Hukeris man nurodo, kad toje pačioje mezgi­
nėje kartais apsivaisina tik viršutiniai sėklapradžiai, o kitais
atsitikimais — tik apatinieji, ir jis reiškia nuomonę, kad tai,
tur būt, priklauso nuo krypties, kuria dulkiadaigiai prasiskver­
bia į mezginę. Jeigu taip, tai sėklapradžių padėtis, netgi kai ir
toje pat mezginėje vienas iš jų yra status, o kitas kabantis,
galėjo priklausyti nuo to, kad atranka palietė nedidelius nu­
krypimus padėtyje, kurie buvo palankesni apsivaisinti ir sėk­
loms megzti.
Kai kurių augalų, priklausančių įvairioms šeimoms, papras­
tai yra dvejopi žiedai: vieni — atdari, paprastos sandaros, o
kiti — uždari ir nepilnai išsivystę. Sios dvi žiedų rūšys kartais
pagal sandarą nuostabiai viena nuo kitos skiriasi, tačiau gali­
ma matyti, kaip jos tame pačiame augale pamažu pereina
268 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

vienos į kitas. Paprasti atdari žiedai gali tarp savęs kryžmintis,

ir taip užtikrinami neabejotinai iš šio proceso susidarantieji
pranašumai. Tačiau uždari ir nepilnai išsivystę žiedai, matyt,
•turi itin didelę reikšmę, kadangi jie užtikrintai duoda daug
sėklų, sunaudodami nuostabiai mažai dulkelių. Sios dvi žiedų
rūšys, kaip jau buvo sakyta, dažnai labai skiriasi savo sanda­
ra. Nepilnų žiedų vainiklapiai beveik visada susideda iš vienų
rudimentų, o žiedadulkių grūdeliai yra sumažėjusio diametro.
Ononis columnae penki iš pakaitom išsidėsčiusių dešimties
kuokelių yra rudimentiniai; kai kuriose V io la rūšyse tokioje
pat padėtyje yra trys kuokeliai, taigi tik du išlaikė savo nor­
malią funkciją, bet ir tie yra labai maži. Viena Indijos našlaitė
(pavadinimo nežinau, nes šie augalai man niekada nedavė pil­
nai išsivysčiusių žiedų) šešiuose iš trisdešimties uždarų žiedų iš­
augino tik po tris taurėlapius — vietoj normalaus skaičiaus
penkių. Viename M alpighiaceae pošeimyje uždari žiedai, pa­
sak A. de Žiusje, dar labiau modifikuoti, kadangi penki kuoke­
liai, kurie yra prieš taurėlapius, visi atrofavęsi, ir išsivystęs
tėra vienas šeštasis, esantis ties vainiklapiu (šių rūšių paprasti
žiedai neturi šio kuokelio); liemenėlis neišaugęs, o mezginių
sumažėję iki dviejų — vietoj trijų. Ir nors natūralioji atranka,
be abejo, būtų itin galėjusi sukliudyti kai kurių šių žiedų atsi­
darymą ir sumažinti dulkelių sunaudojimą, nes uždaruose žie­
duose toks dulkelių kiekis būtų per didelis, tačiau vargu ar
kuri nors aukščiau minėta speciali modifikacija atsirado dėl
jos, bet tikriausiai parėjo nuo augimo dėsnių poveikio, įskai­
tant čia kai kurių dalių funkcinį neveiklumą, — palaipsniui
mažėjant dulkelių skaičiui ir užsidarant žiedams.
Kadangi itin reikalinga įvertinti svarbų augimo dėsnių po­
veikį, tai dar papildomai pateiksiu keletą skirtingo pobūdžio
atvejų, būtent, pavyzdžius tų pačių dalių ar organų skirtingu­
mo, priklausančio nuo jų santykinės padėties skirtumo atitin­
kamame augale. Ispaninio kaštano ir kai kurių spygliuočių
medžių lapų išsiskyrimo kampai ant beveik horizontalių ir ant
statmeniškų šakelių, pasak Sachto, yra nevienodi. Paprasto­
sios rūtos ir kai kurių kitų augalų vienas žiedas, dažniausiai
centrinis arba viršūninis, prasiskleidžia pirmiausia ir turi pen­
kis taurėlapius bei vainiklapius ir penkiaskyrę mezginę, tuo
tarpu visi likusieji to paties augalo žiedai yra keturnariai. Bri­
tų A doxa viršūninis žiedas paprastai turi dviskiautę taurelę ir
kitus organus — keturnarius, tuo tarpu aplinkinių žiedų tau­
relės paprastai būna triskiautės, o likusios dalys — penkiana-
rės. Daugelio Compositae ir V m belliieieae, taip pat ir kai ku­
rių kitų augalų kraštinių žiedų vainikėliai išsivystę žymiai Ia-
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 269

biau negu vidurinių, ir tai, matyti, dažnai susiję su dauginimosi

organų abortavimu. Dar įdomesnis yra vienas, mūsų aukščiau
paliestas faktas, būtent, kad kraštiniai ir viduriniai lukštavai-
siai, arba sėklos, kartais labai skiriasi forma, spalva ir kitais
požymiais. Carthamus (dygmino) ir kai kurių kitų Compositae
tik centriniai lukštąvaisiai turi skristukus, o Hyoseris viename
graižė būna trijų skirtingų formų lukštavaisiai. Kai kurių Um-
b elliierae augalų išorinės sėklos, pasak Taušo (Tausch), esti
ortosperminės, o centrinės — celosperminės, ir tai yra požy­
mis, kurį de Kandolis kitose rūšyse laiko turint labai didelę
reikšmę sistematikoje. Profesorius Braunas mini vieną Fuma-
riaceae gentį, kurioje apatiniai kekės žiedai duoda ovalinius,
briaunotus, vienasėklius riešutėlius, o viršutiniai — lancetines,
dvilypes ir dvisėkles ankšteles. Šiais keliais atvejais, išskyrus
atsitikimą, kai kraštiniai žiedeliai gerai išsivystę ir yra tuo
naudingi, kad patraukia vabzdžių dėmesį, natūralioji atranka,
kiek galime spręsti, negalėjo atlikti jokio vaidmens ar atliko
tik antraeilį vaidmenį. Visos šios modifikacijos yra dalių san­
tykinės padėties bei savitarpio veikimo padarinys, ir vargu ar
galima abejoti, kad jei visi to paties augalo žiedai ir lapai būtų
buvę veikiami tų pačių vidinių ir išorinių sąlygų, kaip tai bū­
na su žiedais ir lapais, esančiais tam tikros padėties, tai jie
visi būtų modifikavęsi tuo pačiu būdu.
Daugeliu kitų atsitikimų matome, kad modifikacijos san­
darose, kurioms botanikai paprastai skiria labai didelę reikš­
mę, liečia tik kai kuriuos žiedus tame pačiame augale arba jas
aptinkame skirtinguose augaluose, augančiuose greta tokiose
pat sąlygose. Kadangi tie įvairavimai, rodos, augalui neduoda
ypatingos naudos, tai jiems negalėjo turėti įtakos natūralioji
atranka. Jų priežastis mums visiškai nežinoma; mes dargi ne­
galime jų priskirti, kaip prieš tai minėtais atsitikimais, kurio
nors artimiausio veiksnio, kaip tarpusavio padėties, įtakai.
Paminėsiu tik keletą pavyzdžių. Užtikti tame pačiame augale
ir ketumarius, ir penkianarius, ir kt. žiedus yra toks papras­
tas reiškinys, kad man nėra reikalo net pavyzdžių nurodinėti;
bet kadangi skaitmeniniai įvairavimai esti palyginti reti, kai
dalelių maža, tai galiu pažymėti, kad Papaver bracteatum žie­
dai, kaip nurodo de Kandolis, turi arba du taurėlapius ir ke­
turis vainiklapius (paprasto tipo aguonos), arba tris taurėlapius
su šešiais vainiklapiais. Vainiklapių išsidėstymo būdas žiedo
pumpure daugumai grupių yra labai pastovus morfologinis po­
žymis; tačiau prof. Aza Grejus nurodo, kad kai kuriose M im u-
Ius genties rūšyse pumpurų susidarymas beveik taip pat daž­
nai esti ir Rhinanthideae tipo, ir A n tirrh in id e a e tipo, prie ku-
270 ROSIU ATSIRADIMAS

rios grupės ir priklauso kalbamoji gentis. Aug. St. Ileras (Hi-

laire) pateikia šiuos pavyzdžius: Z anthoxyIon gentis priklauso
Rutaceae šeimos grupei, kurioje yra tik viena mezginė, bet
kai kuriose rūšyse tame pat augale arba net toje pačioje šluo­
telėje galima rasti žiedus ir su viena, ir su dviem mezginėmis.
H elianthem um sėklų dėžutė buvo aprašyta ir kaip vienalizdė,
ir kaip trilizdė, o H. m utabile „ une lame, plus ou moins large,
s'ėtend entre Ie p ė iic a ip e et Ie p la ce n ta "1. Saponaria o fiicin a -
Iis žieduose dr. Mastersas stebėjo ir kraštinės, ir laisvos cent­
rinės placentos pavyzdžius. Neseniai St. Heras prie Gomphia
oleaeiorm is pietinės paplitimo ribos aptiko dvi formas, kurias
jis iš pradžių neabejodamas laikė skirtingomis rūšimis; tik
paskui pamatė, kad jos auga ant vienų šaknų, ir čia jis pridu­
ria: „ V o ila donc dans un т ё т е in d iv id u des loges et un style
q u i se rattachent tantot d un axe ve rtica l, et tantöt a. un gyno-
base" 2.
Taigi matome, kad augaluose daugelis morfologinių paki­
timų gali būti aiškinama augimo dėsniais ir dalelių tarpusavio
veikimu, nepriklausomai nuo natūraliosios atrankos. Tačiau ar
galima, laikantis Negelio doktrinos apie įgimtą polinkį tobu­
lėti, arba progresyviai vystytis, kalbant apie aiškiai išreikštas
variacijas, pasakyti, kad augalai čia buvo aptikti pereinant
jienft į aukštesnį išsivystymo laipsnį? Priešingai, jau vien iš to
fakto , kad dalelės, apie kurias čia kalbama, tame pačiame au­
gale labai skiriasi, arba įvairuoja, turiu daryti išvadą, kad to­
kios modifikacijos, nors jos mums klasifikacijai galėtų būti ir
labai svarbios, patiems augalams teturi nedidelę reikšmę. Var­
gu ar galima sakyti, kad organizmas, įgydamas kurią nors ne­
naudingą dalį, pakyla į aukštesnę gamtoje pakopą, ir iš tikrų­
jų, jei ir galėtume nurodyti kokį nors naują pradmenį, aiškin­
dami aukščiau pateiktą nepilnai išsivysčiusių uždarų žiedų pa­
vyzdį, tai veikiau — tik regreso, o ne progreso pradmenį; tas
pat, be abejo, bus ir su daugeliu parazitinių bei degraduotų
gyvūnų. Mes nežinome, kokia priežastis sukelia minėtus spe­
cifinius pakitimus, bet jeigu ši nežinoma priežastis veiktų maž­
daug vienodai ilgą laiką, tai galima manyti, kad ir rezultatas
būtų beveik vienodas, o tokiu atveju visi atitinkamos rūšies
individai modifikuotųsi vienodai.
Kadangi minėtieji požymiai yra nesvarbūs rūšies išsilaiky­
mui, tai kurie nors nedideli juose pasitaikantieji įvairavimai
1 „Tarp apyvaisio ir placentos yra siauresnė ar platesnė pertvara” . —
Vert.
2 Taigi štai tame pat individe lizdai ir liemenėlis kartais pritvirtinti prie
vertikalinės ašies, o kartais — prie ginobazės (ginecejos pagrindo). — Vert.
 V II sk. ĮV A IR Ū S PRIEKAIŠTAI 271

nesikaups ir nedidės natūraliosios atrankos įtakoje. Kai tam

tikros struktūros, išsivysčiusios ilgos natūraliosios atrankos
būdu, nustoja davusios rūšiai naudą, tai jos paprastai pasidaro
kintamos, kaip tat matome iš rudimentinių organų pavyzdžio,
nes jų jau nebereguliuoja tos pačios atrankos jėgos. Tačiau
kai dėl organizmo prigimties ir aplinkos sąlygų įtakos atsiras­
davo tokios modifikacijos, kurios rūšies gerovei nesvarbios,
tai jos galėjo būti ir dažnai, matyti, būdavo beveik tokiu pat
pavidalu perduodamos jau kitais atžvilgiais pakitusiems pa­
likuonims. Daugumai žinduolių, paukščių arba roplių negalėjo
būti ypatingai svarbu, ar juos dengia plaukai, plunksnos ar
žvyneliai, o vis dėlto plaukai buvo perduodami paveldėjimu
beveik visiems žinduoliams, plunksnos — visiems paukščiams
ir žvyneliai— visiems tikriesiems ropliams. Kai struktūros ypa­
tybės, kokios jos bebūtų, yra bendros daugeliui giminingų for­
mų, tai joms pripažįstame didelę sistematinę reikšmę ir todėl
dažnai manome, kad jos turi ir labai didelę gyvybinę reikšmę
rūšiai. Taigi linkęs manyti, kad morfologiniai skirtumai, ku­
riuos laikome svarbiais, pavyzdžiui, lapų išsidėstymas, dalelių
kiekis žiede ir mezginėje, sėklapradžio padėtis ir kt., daugeliu
atvejų iš pradžių pasirodė kaip nepastovios variacijos, kurios
anksčiau ar vėliau virto pastoviomis organizmo prigimties ir
aplinkos sąlygų arba atskirų individų tarpusavio kryžminimo-
si dėka — tačiau ne dėl natūraliosios atrankos poveikio. Ka­
dangi tie morfologiniai požymiai neturi įtakos rūšies gerovei,
tai įvairių nedidelių nukrypimų juose negalėjo apspręsti arba
didinti atranka. Taigi prieiname keistą išvadą, kad požymiai,
teturintieji rūšiai nedidelę gyvybinę reikšmę, tuo pat metu turi
labai didelę reikšmę sistematikui; tačiau, kaip pamatysime vė­
liau, nagrinėdami klasifikacijos genetinius principus, tatai anaip­
tol nėra toks paradoksas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Nors nėra įrodymų, kad organiniame pasaulyje esama įgim­
to polinkio progresyviai vystytis, tačiau, kaip tai jau mėgi­
nau ketvirtajame skyriuje parodyti, šis polinkis būtinai išplau­
kia iš nepaliaujamo natūraliosios atrankos veikimo. Iš tikrųjų
geriausias, kuris kada nors buvo duotas, organizacijos aukš­
tumo apibrėžimas yra dalių specializacijos arba diferenciavi-
mosi laipsnis, o natūralioji atranka kaip tik ir siekia šio tikslo,
kadangi tokiu būdu atskiros dalys įgali sėkmingiau atlikti savo
funkcijas.

Žinomas zoologas p. St. Džordžas Maivartas (St. George

Mivart) neseniai surinko visus priekaištus, kurie mano ir kitų
buvo kada nors padaryti prieš natūraliosios atrankos teoriją —
272 RUSIŲ ATSIRADIMAS

ta forma, kaip ją paskelbėme p. Uolesas ir aš, — ir nuostabiai

sumaniai bei įtikinamai juos pailiustravo pavyzdžiais. Tokiu
būdu išdėstyti šie priekaištai daro didelį įspūdį, o kadangi į
p. 4Maivarto sumetimus visai neįeina pateikti faktus ir nuomo­
nes, prieštaraujančius jo išvadoms, tai skaitytojas, kuris no­
rėtų pasverti argumentus už ir prieš, būtų priverstas daryti ne­
mažas proto ir atminties pastangas. Nagrinėdamas paskirus at­
vejus, p. Maivartas apeina tylomis didėjančio ar mažėjančio
organų naudojimo ir nenaudojimo poveikį, kurį visada lai­
kydavau itin svarbia aplinkybe, ir kuris mano veikale „Va­
riation under Domestication" (Kitėjimas naminėje būsenoje),
manau, buvo išnagrinėtas pilniau negu kieno nors kito. Jis taip
pat dažnai tvirtina, kad aš neteikiąs reikšmės kitimui, nepri­
klausomam nuo natūraliosios atrankos, tuo tarpu čia minėta­
me rinkinyje sutelkiau šia kryptimi tvirtai nustatytų duome­
nų daugiau negu jų galima rasti bet kuriame man žinomame
darbe. Mano nuomonė gali atrodyti ir neįtikinanti, bet ati­
džiai paskaitęs p. Maivarto knygą ir palyginęs kiekvieną jos
skyrių su tuo, kas mano buvo pasakyta tuo pat klausimu, nie­
kad nesijaučiau taip giliai įsitikinęs bendru teisingumu tų iš­
vadų, kurias čia priėjau, nors, žinoma, tokiu painiu klausimu
atskirais atvejais galėjau padaryti ir didelių klaidų.
Visos Maivarto pastabos arba jau buvo, arba dar bus iš­
nagrinėtos šiame tome. Vienintelis naujas dalykas, kuris, ro­
dos, nustebino kai kuriuos skaitytojus, yra tai, kad „natūralio­
ji atranka negali išaiškinti naudingų struktūros ypatybių pra­
dinių stadijų". Sis klausimas glaudžiai susijęs su laipsnišku po­
žymių kitėjimu, kuris dažnai lydimas funkcijų pakitimo,—
pavyzdžiui, plaukiojamosios pūslės pavirtimas plaučiais, — da­
lykai, kurie jau buvo aiškinti dviejuose praeituose skyriuose.
Vis dėlto panagrinėsiu čia kiek smulkiau kai kuriuos p. Mai-
varto pateiktus atvejus, išrinkęs iš jų būdingesnius, nes dėl
vietos stokos visų išnagrinėti negalima.
Žirafa dėl savo aukšto ūgio, labai ilgo kaklo, ilgų priekinių
kojų, galvos ir liežuvio yra puikiai prisitaikiusi ėsti lapus nuo
viršutinių medžio šakų. Vadinasi, ji gali gauti maisto iš tokių
šaltinių, kuriais kiti kanopočiai, gyvenantieji toje pat šalyje,
negali naudotis, ir tai jai, be abejo, yra didelis pranašumas
sausrų periodais. Pietų Amerikos raguočių galvijų niata pavyz­
dys mums rodo, kad ir iš nedidelių sandaros skirtumų tokiais
periodais gali susidaryti dideli skirtumai, apsaugant gyvulių
gyvybę. Sie galvijai gali maitintis žole, kaip ir kiti, bet dėl iš­
sikišusio apatinio žandikaulio dažnai pasikartojančiais sausrų
periodais negali maitintis medžių šakelėmis, meldais ir kt., ku­
 VIi sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 273

riais yra priversti maitintis paprasti galvijai ir arkliai; todėl

niata tokiais periodais, jei žemininkai jų nešeria, žūva. Prieš
pereinant prie p. Maivarto pastabų, bus pravartu dar kartą pa­
aiškinti, kokiu būdu natūralioji atranka veikia visais papras­
tais atvejais. Žmogus modifikavo kai kuriuos gyvūnus, specia­
liai nesirūpindamas vienomis ar kitomis sandaros ypatybėmis,
o tiesiog išsaugodavo ir daugindavo greičiausius individus —
pavyzdžiui, išvesdamas lenktynių arklį ir kurtą šunį — arba
daugindavo nugalėtojus paukščius, — išvesdamas kovinius gai­
džius. Lygiai tas pat buvo ir natūraliose sąlygose besiformuo­
jant žirafai: tokie individai, kurie galėdavo skinti lapus nuo
aukščiausių šakų ir sausrų metu galėdavo pasiekti nors vienu
ar dviem coliais aukščiau negu kiti, dažnai išlikdavo, apkeliau­
dami visą kraštą ir ieškodamiesi maisto. Kad tos pat rūšies
individai dažnai vienas nuo kito kiek skiriasi visų savo kūno
dalių palyginamuoju ilgumu, apie tai galima paskaityti dau­
gelyje gamtamokslio veikalų, kuriuose pateikiami tikslūs mat­
menys. Šie nežymūs dydžio skirtumai, priklausą nuo augimo
dėsnių ir variacijų, daugeliui rūšių neturi nė mažiausios nau­
dos arba reikšmės. Tačiau visai kitaip bus buvę su beatsiran­
dančia žirafa, turint galvoje jos spėjamąjį gyvenimo būdą, —
kadangi tie individai, kurių kokia nors viena arba keletas at­
skirų kūno dalių būdavo ilgesnės negu šiaip, paprastai galė­
davo išlikti. Kryžmindamiesi jie palikdavo palikuonis su to­
mis pat kūno ypatybėmis arba paveldinčius polinkį vėl kitėti
ta pačia linkme, kai šiuo atžvilgiu mažiau palankioje būklėje
esą individai būdavo labiausiai linkę žūti.
Iš to matome, kad nėra jokio reikalo atrinkti atskiras po­
ras, kaip tai daro žmogus, sistemingai gerindamas veisles; na­
tūralioji atranka išlaiko ir tuo būdu atskiria visus pranašesnius
individus, duodama jiems galimumą laisvai savitarpyje kryž­
mintis, ir sunaikina visus menkesnius individus. Jei šis procesas,
kuris visiškai atitinka tai, ką aš pavadinau žmogaus nesąmo­
ningai daroma atranka, ir kurį, be abejo, daugiausia lydi pa­
veldėjimu perduodami kai kurių organų didėjančio naudojimo
poveikiai, trunka ilgą laiką, tai, man rodos, yra beveik tikra,
kad paprastas kanopotis gyvulys tokiu būdu gali virsti žirafa.
Dėl tokios išvados p. Maivartas daro dvi pastabas. Viena,
kad, padidėjus kūno apimčiai, aišku, reiktų daugiau maisto, ir
jis dėl to laiko „labai abejotina, ar nepritekliaus metu iš to
kylanti žala žymiai nepersvers naudos". Bet kadangi Pietų A f­
rikoje žirafų iš tikrųjų egzistuoja daug ir kadangi čia gausu
kai kurių didžiausių pasaulyje antilopių, stambesnių už jau­
čius, tai kodėl turėtume abejoti, kad čia pirmiau egzistavo,
274 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

kiek'tai liečia didumą, tarpinės formos, veikiamos, kaip ir da­

bar, žiaurių sausrų. Be abejo, sugebėjimas vis didėjančio ūgio
dėka pasiekti maisto išteklius, kurie likdavo nepaliesti kitų to
krašto keturkojų kanopočių, beatsirandančiai žirafai galėjo
turėti tam tikrų pliusų. Neturime pamiršti ir tai, kad kūno ma­
sės didėjimas buvo apsaugos priemonė beveik nuo visų plėš­
riųjų žvėrių, išskyrus liūtą, o jo atžvilgiu ilgas kaklas — ir juo
ilgesnis, tuo geriau — galėjo tarnauti, kaip pažymi p. Čonsi
Raitas (Chaunsey Wright), lyg koks stebėjimo bokštas. Dėl to,
kaip pažymi seras S. Beikeris (Baker), prie žirafos prisėlinti
sunkiau negu prie bet kurio kito gyvūno. Savo ilgą kaklą ji
taip pat naudoja puolimui ir apsaugai, smarkiai siūbuodama
galvą su. bukais rageliais. Kiekvienos rūšies išsilaikymą retai
tegali nulemti tik viena kuri nors pranašesnė ypatybė, bet
dažniausiai visų jų — didelių ir mažų — visuma..
Ponas Maivartas toliau klausia (ir tat yra jo antroji pa­
staba), ar natūraliosios atrankos įtaka iš tikrųjų tokia didelė,
ir jeigu sugebėjimas pasiekti aukščiau esančius lapus yra tokia
pranaši ypatybė, tai kodėl kiti keturkojai kanopočiai, išskyrus
žirafą ir iš dalies kupranugarį, guanako, lamą, neįgijo ilgo kak­
lo ir aukšto ūgio? Arba vėl — kodėl nė vienas iš šios gyvūnų
grupės neįgavo, ilgo straublio? Pietų Afrikos atžvilgiu, kurio­
je anksčiau gyveno gausingos žirafų bandos, atsakymą duoti
nesunku, ir jį geriausia duoti atitinkamu pavyzdžiu. Bet kurio­
je Anglijos ganykloje, kur auga medžiai, jų apatinės šakos
yra lyg nupiaustytos vienodu lygiu, nes jas nugraužia arkliai
ir galvijai. Kokį pranašumą galėtų turėti, pavyzdžiui, čia laiko­
mos avys, jei jos įgytų kiek ilgesnius kaklus? Kiekviename
rajone kuri nors gyvūnų veislė beveik tikrai lapus gali nuska­
byti aukščiau negu kitos, ir beveik tiek pat tikra, kad tik to­
kiai veislei ir galėtų pailgėti kaklas — natūraliosios atrankos
ir nuolat didėjančio organo naudojimo įtakos dėka. Pietų A f­
rikoje lenktyniauti, skabydamos lapus nuo akacijų ir kitų me­
džių aukštesniųjų šakų, gali tik žirafos su žirafomis, bet ne ži­
rafos su kitais kanopočiais.
Kodėl įvairūs gyvūnai, gyvenantieji kitose pasaulio šalyse,
neįgijo nei ilgo kaklo, nei straublio, tikrai negalima pasakyti,
tačiau laukti į šį klausimą atsakymo būtų taip pat be prasmės,
kaip ir. laukti atsakymo į klausimą, kodėl kokie nors įvykiai
žmonijos istorijoje įvyko viename krašte, bet ne kitarme. Ne­
žinome, kokios sąlygos nulemia kiekvienos rūšies gausumą
bei paplitimo ribas, ir negalime net numanyti, kokie sandaros
pakitimai galėtų būti palankūs rūšiai daugėti kurioje nors nau­
joje šalyje. Tačiau iš viso galima .galvoti, kad ilgo kaklo ir
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 275

straublio išsivystymui galėjo turėti įtakos įvairios priežastys.

Kad gyvūnas galėtų pasiekti lapus, esančius gana aukštai (ne­
įsilipdamas, nes laipioti kanopočiai gyvūnai yra visiškai ne­
prisilaikę), jam reikia turėti itin didelį kūną; bet žinome, kad
kai kurios sritys, pavyzdžiui, Pietų Amerika, nežiūrint jų gam­
tos vešlumo, įstabiai mažai teturi stambių žinduolių, tuo tarpu
Pietų Afrikoje jų yra neprilygstama gausybė. Kodėl taip yra —
nežinome, taip pat nežinome, kodėl stambiems žinduoliams
vėlesnis terciaro (tretinis) periodas buvo žymiai palankesnis ne­
gu dabartiniai laikai. Kokios priežastys čia bebūtų, matome, kad
tam tikros sritys ir tam tikri laikotarpiai yra buvę žymiai pa­
lankesni negu kiti išsivystyti tokiems stambiems keturkojams,
kaip žirafa.
Kai kuri nors gyvūno sandaros dalis, prisitaikydama specia­
liai paskirčiai, labai išsivysto, tai beveik būtina, kad ir įvairios
kitos dalys taip pat atitinkamai pakitėtų ir prisitaikytų. Nors
kiekviena kūno dalis kitėja palaipsniui, iš to neseka, kad būti­
nos dalys visada kitės reikiama kryptimi ir iki reikiamo laips­
nio. Žinome, kad įvairių rūšių mūsų naminių gyvulių kūno da­
lys kinta skirtingu būdu bei skirtingu laipsniu ir kad vienos
rūšys linkusios kitėti žymiai labiau negu kitos. Jei net pasi­
reiškia ir naudingos variacijos, tai iš to dar neseka, kad natū­
ralioji atranka visada jas gali paveikti ir duoti tokią sandarą,
kuri būtų rūšiai naudinga. Pavyzdžiui, jei gyvenančių kuriame
nors krašte individų skaičius svarbiausia priklauso nuo to, kiek
jų sunaikina plėšrieji gyvūnai, išoriniai arba vidiniai parazitai
ir kt., — o tai, matyti, iš tikrųjų dažnai pasitaiko, — tai natū­
ralioji atranka gali turėti arba labai mažai įtakos, arba veiks
labai pavėluotai, modifikuojantis kuriai nors ypatingai kūno
daliai, padedančiai apsirūpinti maistu. Pagaliau natūraliosios
atrankos procesas yra labai lėtas, ir tos pačios palankios sąly­
gos turi trukti labai ilgai, kad jų įtaka pasireikštų pastebimai.
Išskyrus tik paaiškinimą visai bendra forma, negalime rasti
kitokio atsakymo į klausimą, kodėl kai kuriuose pasaulio kraš­
tuose kanopočiai keturkojai neįgavo labai ilgo kaklo arba kitų
ypatybių, padedančių nuskabyti lapus nuo viršutinių medžio
šakų.
Panašaus pobūdžio pastabų buvo pateikta ir daugelio kitų
autorių. Salia dabar nurodytų bendrų priežasčių, kiekvienu
atsitikimu tikriausiai pasireiškė ir kitos priežastys, įgyjant na­
tūraliosios atrankos būdu sandaros ypatybes, kurios, galima
manyti, buvo naudingos tam tikroms rūšims. Vienas autorius
klausia, kodėl strutis neįgijo sugebėjimo skraidyti. Tačiau pa­
kanka tik truputį pagalvoti, kad suprastume, kiek daug reik­
276 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tų sunaudoti maisto, kad šis dykumų paukštis įgautų jėgų iš­

laikyti ore savo sunkų kūną. Vandenynų salos gyvenamos
šikšnosparnių ir ruonių, bet ne žemės paviršiaus žinduolių; ta­
čiau kadangi kai kurie šių šikšnosparnių yra ypatingos rū­
šys, tai jie turėjo ilgą laiką išgyventi savo dabartinėse vieto­
vėse. Todėl seras C. Lajelis, pateikdamas atitinkamus motyvus,
klausia, kodėl ruoniai ir šikšnosparniai nedavė šiose salose
palikuonių, galinčių gyventi sausumoje. Tačiau ruoniai būtų
neišvengiamai turėję iš pradžių pavirsti plėšriaisiais stambo­
kais sausumos gyvūnais, o šikšnosparniai — vabzdžiais mintan­
čiais žemės paviršiaus gyvūnais; pirmiesiems tenai nebūtų
grobio, o šikšnosparniams maistas būtų — sausumos vabzdžiai,
bet pastarieji jau yra svarbiausias grobis ropuonims ir paukš­
čiams, kurie pirmieji apsigyvena ir vyrauja daugumoje vande­
nyno salų. Laipsniški kūno struktūros pakitimai, kurių kiek­
vienas būtų naudingas bekintančiai rūšiai, gali sėkmingai vykti
tik esant ypatingoms sąlygoms. Sausumos gyvūnas, atsitiktinai
rasdamas maisto negiliame vandenyje, o paskui — upėse ir eže­
ruose, pagaliau galėjo pavirsti tokiu vandens gyvūnu, kad
įstengė gyventi atvirame vandenyne. Tačiau ruoniai negalėtų
vandenynų salose rasti sąlygų, palankių jiems laipsniškai vėl
virsti sausumos forma. Šikšnosparniai, kaip jau buvo minėta,
sparnus tikriausiai įgavo iš pradžių sklandydami nuo vieno me­
džio ant kito, panašiai kaip vadinamosios- voverės skraiduolės,
tiek besįgelbėdami nuo priešų, tiek ir vengdami nukristi; bet
kai sugebėjimas tikrai skraidyti buvo įgytas, jis jau niekada
nebepavirstų, bent aukščiau minėtam reikalui, mažiau naudin­
ga ypatybe — tik sklandyti ore. Žinoma, šikšnosparnių spar­
nai, kaip ir daugelio paukščių, galėtų arba nežymiai sutrum­
pėti arba visai pranykti dėl nenaudojimo, bet tokiu atveju šie
gyvūnai pirmiausia būtinai turėtų įgyti sugebėjimą greitai bė­
gioti žeme vien tik užpakalinėmis kojomis, kad galėtų konku­
ruoti su paukščiais ir kitais žemės paviršiaus gyvūnais; o to­
kiam pasikeitimui šikšnosparnis ypač mažai tinkamas. Šias
prielaidas padarėme išimtinai tam, kad parodytume, jog per­
einamosios sandaros, tokios, kurių kiekviena stadija būtų nau­
dinga, yra labai sudėtingas reikalas, ir kad nėra nieko nuo­
stabaus, jei kuriuo nors paskiru atveju pereinamoji forma ne­
aptinkama.
Pagaliau ne vienas autorius klausia, kodėl kai kurių gyvūnų
psichinės ypatybės išsivysčiusios labiau negu kitų, — nes jų iš­
sivystymas esą būtų naudingas visiems. Kodėl beždžionės ne­
pasiekė tokio protingumo laipsnio kaip žmogus? Cia būtų gali­
ma nurodyti įvairias priežastis, bet kadangi jos visos pagrįstos
 VII sk. ĮVAIRUS PRIEKAIŠTAI 277

tik spėliojimais ir jų reliatyvios tikimybės neįmanoma nusta­

tyti, tai būtų bergždžia jas čia ir pateikti. Aiškiai apibrėžto
atsakymo j pastarąjį klausimą netenka laukti, nes niekas ne­
gali išspręsti net ir daug paprastesnio klausimo, kodėl iš dvie­
jų laukinių žmogaus rasių viena pasiekė aukštesnį civilizacijos
laipsnį negu antroji, o tatai aiškiai reikalauja padidėjusios
smegenų veiklos.
Grįžkime prie kitų p. Maivarto daromų pastabų. Vabzdžiai
apsaugos dėlei dažnai pasidaro panašūs į įvairius daiktus, pa­
vyzdžiui, į žalius arba pūvančius lapus, nudžiūvusias šakeles, -ga­
baliukus kerpės, žiedus, spyglius, paukščių ekskrementus ir į ki­
tus gyvus vabzdžius; tačiau prie šio klausimo vėliau dar grįšiu.
Sis panašumas dažnai būna nuostabiai artimas ir neapsiriboja
tik spalva, bet liečia formą ir netgi laikyseną. Vikšras, kuris
kaba nejudėdamas kaip sausa šakelė krūme, kuriame jis mai­
tinasi, yra puikus tokio panašumo pavyzdys. Tokių daiktų, kaip
paukščių ekskrementai, imitavimo atvejai yra reti ir išimtini.
Siuo klausimu p. Maivartas pastebi: „Kadangi, remiantis Dar­
vino teorija, yra nuolatinė tendencija į neapibrėžtą kitimą, ir
kadangi maži kitimai iš pradžių vyks visom is k ry p tim is , tai
jie turi stengtis neutralizuoti vienas kitą ir iš pat pradžių su­
kelti tokias nepastovias modifikacijas, kad būtų sunku ir netgi
negalima suprasti, kaip dėl tokių neapibrėžtų be galo mažų
pradmenų svyravimo kada nors galėtų susidaryti panašumas
į lapą, bambuką ar kurį nors kitą daiktą — pakankamai aiškus,
kad natūralioji atranka jį pagautų ir įtvirtintų".
Tačiau visais minėtais atvejais vabzdžiai jau savo pirmykš­
tėje būklėje, be abejo, buvo atsitiktinai šiek tiek panašūs į
kuriuos nors paprastus jų aplinkoje dažnai užtinkamus daik­
tus. Tai nėra visai neįtikima, turint galvoje beveik neribotą
aplink esančių daiktų kiekį ir egzistuojančių vabzdžių formos
ir spalvos įvairumą. Kadangi šioks toks.bendras panašumas iš
pradžių yra būtinas, tai suprantama, kodėl stambesni ir labiau
organizuoti gyvūnai (išskyrus, kiek žinau, vieną žuvį) apsaugos
tikslais nebūna panašūs į tam tikrus daiktus, o tik į paprastą,
juos supantį, paviršių, — ir tai tik pagal spalvą. Jei, sakysime,
kad atsitiktinai kuris nors vabzdys buvo kiek panašus į sausą
šakelę arba pūvantį lapą ir kad šis vabzdys nežymiai įvairavo
kuriomis nors kryptimis, tai, aišku, visi tie įvairavimai, dėl
kurių jis darėsi panašesnis į tokį daiktą ir kurie todėl buvo
naudingi jo apsaugai, išlikdavo, tuo tarpu kiti kitimai likdavo
nepanaudoti ir pagaliau išnykdavo. Jei šie kitimai darydavo
vabzdį iš viso mažai panašų į pamėgdžiojamą daiktą, tai jie
visai pradingdavo. Maivarto pastabos tikrai turėtų pagrindą,
278 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

jei aukščiau minėtąjį panašumą mėgintume aiškinti be natū­

raliosios atrankos pagalbos, vien tik neapibrėžtu kintamumu;
tačiau kadangi taip nėra, jos neturi pagrindo.
Negaliu taip pat teikti reikšmės ir tam keblumui, kurį Mai-
vartas užtinka „paskutinėse mimikrijos tobulėjimo stadijose",
pavyzdžiui, p. Uoleso pateiktu atveju su lazdelės pavidalo
vabzdžiu, C e ioxyIus Iaceratusl panašiu į „šliaužiančiomis sa­
manomis, arba Jungerm annia, apaugusią lazdelę". Sis panašu­
mas toks didelis, kad vienas čiabuvis dajakas tvirtino, jog į
lapus panašios išaugos tikrai esančios samanos. Vabzdžiai yra
grobis paukščiams ir kitiems jų priešams, kurių regėjimas yra,
tur būt, geresnis negu mūsų, ir bet koks panašumas, padedąs
vabzdžiui būti nepastebėtam arba nesurastam, padeda jam iš­
likti, ir juo panašumas didesnis, tuo vabzdžiui geriau. Nagri­
nėjant tos grupės, kuriai priklauso aukščiau minėtasis Cerox y-
Ius, rūšinių skirtumų pobūdį, visai neatrodo neįtikima, kad
tie vabzdžiai įvairavo savo paviršiaus netaisyklingumais ir kad
jie įgavo daugiau ar mažiau žalią spalvą, — todėl, kad bet
kurioje grupėje tie požymiai, kurie yra skirtingi įvairiose rū­
šyse, linkę daugiausia kitėti, tuo tarpu gentiniai, tai yra bend­
ri visoms rūšims požymiai, yra patys pastovieji.

Grenlandijos banginis yra vienas iš nuostabiausių gyvūnų

pasaulyje, ir vadinamieji „banginio ūsai" — jo žandikaulio
plokštelės yra viena iš jo įžymiausių ypatybių. Banginio „ūsai"
susideda iš eilės raginių plokštelių, kurių yra maždaug po
300 kiekvienoje viršutinio žandikaulio pusėje; jos išsidėsčiu­
sios glaudžiai viena šalia kitos, skersai išilginės burnos ert­
mės ašies. Šalia pagrindinės eilės yra keletas papildomų eilių.
Plokštelių galai ir vidiniai kraštai susiskaldę į stangrius šerius,
kurie dengia visą didžiulį gomurį ir tarnauja vandeniui pra­
sunkti ar iškošti ir sulaikyti smulkiam grobiui, kuriuo minta šis
didžiulis gyvūnas. Vidutinė, visų ilgiausia, Grenlandijos ban­
ginio plokštelė siekia 10, 12 ir net 15 pėdų ilgumo, bet skir­
tingų banginių rūšių šis ilgumas yra įvairus. Pasak Skoursbi
(Scoresby), vienos rūšies vidurinė plokštelė siekia keturias pė­
das, antros — tris pėdas, trečios — aštuoniolika colių, o BaIae-
noptera rostrata — apytikriai tik devynis colius ilgumo. Įvairių
rūšių banginių plokštelių kokybė taip pat skirtinga.
Apie banginio plokšteles p. Maivartas pastebi, kad „kartą
pasiekusios tokio didumo ir tokio išsivystymo, jog iš viso
pasidarė naudingos, jos galėjo išsilaikyti ir vystytis iki rei­
kiamo didumo jau vienai tik natūraliajai atrankai veikiant.
Tačiau kaip gauti tokio naudingo vystymosi pradžią?" Atsa-
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 279

kymo vietoj galima paklausti, kodėl tolimi banginio prosene­

liai negalėjo vietoj banginio plokštelių turėti burnos, sudary­
tos maždaug panašiai kaip anties dantytas snapas? Antys, kaip
ir banginiai, maitinasi prakošdamos purvą ir vandenį, ir tokia
šeima kartais būdavo vadinama Criblatores, arba košiančiais.
Tikiuosi, jog nebūsiu klaidingai suprastas, tarytum sakyčiau,
kad banginių proseniai tikrai turėjo burną su plokštelėmis, pa­
našią į anties snapą. Tik noriu parodyti, kad tai nėra neįtiki­
ma ir kad didžiulės Grenlandijos banginio „ūsų" plokštelės ga­
lėjo palaipsniui išsivystyti iš tokių plokštelių, kurios kiekvie­
noje savo vystymosi stadijoje buvo naudingos jas turėjusiam
gyvūnui.
Šaukštasnapės anties (Spatula clypeata) snapas savo suda­
rymu yra įstabesnis ir sudėtingesnis negu banginio burna.
Viršutiniame žandikaulyje iš kiekvieno šono eina eilė iš 188
plonų, elastingų plokštelių (mano tyrinėtame egzemplioriuje),
nurėžtų įstrižai taip, kad jos yra aštrios, ir išsidėsčiusių sker­
sai burnos išilginės ašies. Jos atsiknojusios nuo gomurio ir
lanksčia plėvele pritvirtintos prie žandikaulio šonų. Viduri­
niosios siekia apie vieną trečdalį colio ilgumo ir apie 0,14 co­
lio1 yra išsikišusios žemiau krašto. Jų pagrinde yra trumpa
papildoma eilė iš palinkusių skersų plokštelių. Taigi jos įvai­
riais atžvilgiais primena banginio burnos plokšteles, tačiau į
snapo galą labai skiriasi, nes nesvyra žemyn, bet nukreiptos į
vidų. Visa šaukštasnapės anties galva, nors žymiai mažesnė,
siekia apie vieną aštuonioliktąją vidutinio didumo Balaenop-
tėra rostrata galvos ilgio, kurio burnos plokštelės teturi devy­
nis colius; vadinasi, jei šaukštasnapės anties galvą įsivaizduo­
tume vienodo ilgumo su banginio galva, tai jos plokštelės
būtų šešių colių ilgio, t. y. sudarytų du trečdalius šitos ban­
ginio rūšies „ūsų" ilgumo. Apatinis šaukštasnapės anties žandi­
kaulis aprūpintas tokio pat ilgumo plokštelėmis kaip ir viršuti­
nis, tik plonesnėmis, ir šiuo atžvilgiu ryškiai skiriasi nuo ban­
ginio apatinio žandikaulio, kuriame nėra raginių plokštelių.
Iš kitos pusės, šių apatinių plokštelių kraštai susiskaidę į plo­
nas šerių pavidalo išaugas, o tuo jos įstabiai panašios į bangi­
nio ragines plokšteles. Prion gentyje, kuri priklauso ypatin­
gai audrapaukščių petrelių šeimai, tik viršutinis žandikaulis
turi plokšteles, kurios gerai išsivysčiusios ir nusileidžia že­
miau krašto, todėl šių paukščių snapas aukščiau minėtuoju
atžvilgiu panašus į banginio bumą.

• Vienas trečdalis colio lygus 8— 9 mm; 0,14 colio =3,3 m m .— V ert.

280 RUSIŲ ATSIRADIMAS

Nuo taip labai išsivysčiusios sandaros, kaip šaukštasnapės

anties snapas, galima (kiek tai žinau iš p. Salvino man prisiųs­
tų pranešimų ir pavyzdžių) be didelio pertrūkio pereiti, bent
pagal tinkamumą prakošti, per M erganetta armata ir kai ku­
riais atžvilgiais — per A ix Sponsa snapą prie paprastosios an­
ties snapo. Sios rūšies plokštelės žymiai trumpesnės negu
šaukštasnapės ir tvirtai priaugusios prie žandikaulio šonų;
kiekvienoje pusėje plokštelių yra apie 50, ir jos nenusileidžia
žemiau kraštų. Šių plokštelių kvadratinės viršūnės kraštuose
pereina į skaidrų tvirtą audinį, tinkamą maistui smulkinti. Apa­
tinio žandikaulio kraštai išraižyti daugybe smulkių rumbelių.
kurie labai maža teišsišovę. Nors tokio sudėjimo snapas yra
prastesnis sietas negu šaukštasnapės anties snapas, tačiau šie
paukščiai, kaip visiems žinoma, šiam tikslui nuolat jį naudoja.
Kaip man pranešė p. Salvinas, yra rūšių, kurių plokštelės išsi­
vysčiusios net žymiai blogiau negu paprastosios anties, bet ne­
žinau, ar jos savo snapą panaudoja vandeniui košti.
Pažvelkime į kitą grupę toje pat šeimoje. Egipto žąsies
(Chenalopex) snapas labai panašus į paprastosios anties snapą,
bet jo plokštelių ne taip gausu, jos ne taip griežtai viena nuo
kitos atskirtos ir ne taip išsikišusios į vidų kaip anties; tačiau
ši žąsis, kaip man pranešė p. E. Bartletas (E. Bartlett), „panau­
doja savo snapą kaip «uitis — vandeniui prakošti pro plokš­
telių kampus", nors jos pagrindinis maistas yra žolė, kurią ji
peša panašiai kaip paprastosios žąsys. Sio paukščio viršutinio
žandikaulio plokštelės žymiai stambesnės negu naminės anties;
jos beveik susilieja; kiekvienoje pusėje jų yra po 27, ir jos
baigiasi danties pavidalo kauburėliais. Gomurį taip pat dengia
kieti buki iškyšulėliai. Apatinio žandikaulio kraštai pilni žy­
miai labiau išsivysčiusių dantelių, kurie ir stambesni, ir ašt­
resni negu anties. Paprastoji žąsis vandens nekošia, bet pa­
naudoja savo snapą išimtinai tik žolei pešti, o tam reikalui
snapas taip gerai pritaikytas, jog žąsis gali žolę nupešti trum­
piau negu kuris kitas gyvūnas. Kaip man pranešė p. Bartletas,
yra žąsų rūšių, kurių plokštelės mažiau išsivysčiusios negu pa­
prastosios žąsies.
Taigi matome, kad vienos ančių šeimos narys, turintis sna­
pą panašios sandaros kaip paprastosios žąsies, pritaikytą tik
žolei pešti, arba net ir toks, kuris turi snapą su mažiau išsi­
vysčiusiomis plokštelėmis, nedidelių pakitimų būdu gali virsti
rūšimi, kaip Egipto žąsis, pastaroji — panašia į paprastąją žąsį,
o ši — į rūšį su šaukštasnapės anties snapu, pritaikytu beveik
išimtinai tik vandeniui prakošti, nes vargu ar ši paukščių rū­
šis galėtų panaudoti kurią nors savo snapo dalį, išskyrus jo
 V/J sk. ĮVAIRŪS PRlEKAtSTAf 281

lenktą galiuką, kietam maistui nutverti ar atplėšti. Prie to ga­

liu pridurti, kad žąsies snapas, nedaug tepasikeitęs, gali virsti
snapu su išsikišusiais, atgal palinkusiais danteliais, panašiu
kaip M erganser (tos pačios šeimos vienas narys), tinkamu vi­
sai kitiems reikalams — gyvai žuviai sugauti.
Grįžkime prie banginių. H yperoodon bidens neturi tikrų
dantų, kuriuos galėtų panaudoti, bet jo gomurys, pasak Lase-
pedo (Lacepėde), nusagstytas nedideliais, nevienodai išsidės­
čiusiais kietais raginiais guburėliais. Todėl nebus neįtikėtina,
jei tarsime, kad kuri nors pirmykštė banginių forma turėjo go­
murį, nusagstytą panašiais raginiais guburėliais, tik daug tai-
syklingiau išsidėsčiusiais, kurie, kaip ir žąsies snapo kauburė­
liai, padėdavo maistą nutverti ar plėšyti. Tačiau jeigu taip, tai
vargu ar būtų galima nuneigti, kad minėtieji raginiai guburė-
Iiai kitimo — variacijų — ir natūraliosios atrankos dėka galėjo
pavirsti plokštelėmis, išsivysčiusiomis taip, kaip Egipto žąsies,
tinkamomis ir kam nors nutverti, ir vandeniui prakošti, pas­
kui — plokštelėmis, panašiomis į naminės anties, ir taip toliau,
ligi jų sandara pasidarė tokia tobula, kaip šaukštasnapės an­
ties, pavirsdama šiuo atveju išimtinai košiamuoju aparatu.
Pradedant stadija, kurioje plokštelės turi du trečdalius Balae-
noptera rostrata raginių plokštelių ilgio, jų laipsniški perėjimai
matomi dar tebegyvenančiuose Cetaceae (banginiuose), priei­
na ligi Grenlandijos banginio didžiulių raginių plokštelių. Nėra
taip pat nė mažiausio pagrindo abejoti, kad laipsniško vysty­
mosi eigoje, pamažu bekintant organų funkcijoms, kiekviena
pakopa šioje eilėje galėjo būti taip pat naudinga kuriems nors
senesniųjų laikotarpių banginiams, kaip yra naudingos įvairios
snapo gradacijos įvairiems dabartiniams ančių šeimos nariams.
Reikia turėti galvoje tai, kad kiekvienai ančių rūšiai tenka
smarkiai kovoti dėl būvio ir kad kiekvienas to paukščio kūno
organas turi būti gerai prisitaikęs prie jo gyvenimo sąlygų.
Pleuronectidae, arba plekšnės, pasižymi kūno asimetrišku-
mu. Jos guli dugne ant vieno šono, daugumas rūšių — ant kai­
riojo, o kai kurios — ant dešiniojo šono, ir pasitaiko suaugusių
individų su reveršiniais požymiais. Apatinioji pusė, ant ku­
rios žuvis guli, iš pirmo žvilgsnio panaši į paprastos žuvies
pilvo pusę; ji yra baltos spalvos, daugeliu atžvilgių išsivysčiu­
si mažiau negu viršutinė, dažnai su mažesniais šoniniais pele­
kais. Pagrindinė ypatybė — tai akys, kurios abi yra viršutinėje
galvos pusėje. Tačiau jaunutės plekšnės akys yra viena prieš
kitą, ir visas kūnas tada būna simetriškas, su vienodai dažyto­
mis abiem pusėmis. Apatinės pusės akis netrukus palaipsniui
pradeda slinkti į viršutinę galvos pusę, bet nepereina tiesiog
282 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

per kiaušą, kaip anksčiau buvo manyta. Aišku, kad, kol apati­
nė akis pereina į viršutinę pusę, žuvis, gulėdama savo įprasti­
nėje padėtyje, ant vieno šono, negali ja naudotis. Be to, ši akis,
būdama apatinėje pusėje, būtų smėlėto dugno trinama. Kad
Pleuronectidae savo plokščia forma ir asimetriška struktūra
nuostabiai prisitaikiusios prie savo gyvenimo būdo, matyti iš
to, kad įvairios jų rūšys, pavyzdžiui, Solea („jūrų liežuviai"),
Pleuronectes liesus (upinės plekšnės) ir kt. yra labai dažnos.
Svarbiausia jų sandaros teikiama nauda yra, matyt, sugebėji­
mas apsisaugoti nuo priešų ir lengviau pramisti dugne. Tačiau,
kaip pažymi Šiedte (Schiodte), įvairūs šios šeimos nariai sudaro
,,ilgą eilę formų, laipsniškai pereinančių viena į kitą, pradedant
Hippoglossus pinguis, kurio išvaizda tik labai mažai tepasikei-
čia išsiritus iš kiaušinio, ir baigiant Solea („jūrų liežuviais"),
kurie visą laiką guli ant vieno šono".
Maivartas apsistoja prie šio atvejo ir pastebi, kad vargiai
galima įsivaizduoti, jog būtų įvykęs staigus savaiminis akies
padėties pasikeitimas, ir čia visai su juo sutinku. Paskui jis
priduria: „Jei šis akies persikėlimas vyko palaipsniui, tai vi­
sai neaišku, kaip galėjo būti individui naudingas kiekvienas
nedidelis akies poslinkis į kitą galvos šoną. Atrodo net, kad
tokia pradinė transformacija veikiau būtų turėjusi būti tik ža­
linga". Tačiau atsakymą į šią pastabą jis būtų galėjęs rasti pui­
kiuose Malmo 1867 metais paskelbtuose stebėjimuose. Pleuro-
nectidae, kol jos dar visai jaunutės ir tebėra simetriškos, su
akimis, esančiomis priešingose galvos pusėse, negali ilgai
išlaikyti vertikalinės padėties dėl didelio savo kūno aukštumo,
mažų šoninių pelekų ir nepakankamai išsivysčiusios plaukia­
mosios pūslės. Todėl jos greitai pavargsta ir krinta į dugną
ant vieno šono. Būdamos tokioje padėtyje, jos, kaip pastebėjo
Malimas, dažnai apatinę akį pakreipia į viršų, kad galėtų ma­
tyti viršum savęs, ir tatai jos daro taip energingai, kad akis
tvirtai prisispaudžia prie viršutinio akies duobutės krašto. Ga­
lima aiškiai matyti, kad čia priekinė galvos dalis, esanti tarp
dviejų akių, laikinai susiaurėja. Vienu atveju Malmas matė,
kaip jauna žuvis pakeldavo ir nuleisdavo apatinę akį kampu,
kuris siekdavo apie septyniasdešimt laipsnių.
Turime prisiminti, kad kaukolė jauname amžiuje yra kremz-
linė bei lanksti ir lengvai pasiduoda raumenų veikimui. Žino­
ma taip pat, kad net po ankstyvos jaunystės periodo aukštes­
niųjų gyvūnų kaukolės forma gali pakitėti, jei oda ar raumenys
dėl ligos ar kitų nenormalių aplinkybių būna nuolat susitraukę.
Jei ilgaausių triušių viena ausis nusvyra pirmyn ir žemyn, tai
jos svoris patraukia ton pusėn į priekį visus kaukolės kau-
 VI! sk. ĮVAIROS PRIEKAIŠTAI 283

lūs, — kaip tat parodžiau piešinėlyje. Malmas pažymi, kad tik

ką gimę ešeriukai, lašišos ir daugelis kitų simetriškų žuvų turi
įprotį kartais ilsėtis gulėdamos dugne ant šono; jis stebėjo, kad
jos čia dažnai pasuka apatinę akį į viršų, ir jų kaukolė tada
kiek iškrypsta. Tačiau šios žuvys netrukus pasidaro pajėgios
nuolat laikytis statmenoje padėtyje, ir tas jų laikinas įprotis
nesukelia jokių pastovių padarinių. Iš antros pusės, PIeuronecti-
dae, vis labiau plokštėjant jų kūnui, kuo tampa vyresnės, tuo
ilgiau yra linkusios gulėti ant vieno šono, ir tatai sudaro pa­
stovią įtaką jų galvos formai bei akių padėčiai. Sprendžiant
pagal analogiją, palinkimas iškrypti neabejotinai stiprėja vei­
kiant paveldimumo dėsniui. Šiedte, priešingai kai kuriems ki­
tiems gamtininkams, mano, kad Pleuroneetidae nesti visiškai
simetriškos netgi gemalo būklėje, ir jei tat tiesa, tai galime
suprasti, kodėl vienų rūšių jaunos žuvelės paprastai krinta ir
ilsisi ant kairiojo šono, o kitų — ant dešiniojo. Malmas, norė­
damas minėtąją nuomonę patvirtinti, priduria, kad suaugusi
Traehipterus arcticus, nepriklausanti PIeuronectidae šeimai,
guli dugne ant kairiojo šono, o vandeniu plaukia įstriža, ir
šios žuvies abi galvos pusės, sakoma, yra kiek nesimetriškos.
Mūsų įžymusis autoritetas žuvų klausimu, dr. Giunteris (Günt­
her), savo pateiktą ištrauką iš Malmo straipsnio baigia paste­
bėdamas, kad „autorius labai paprastai išaiškina nenormalią
PIeuronectidae būklę".
Taigi matome, kad akies persikėlimo iš vieno galvos šono
i kitą pirmąsias stadijas, kurios, p. Maivarto nuomone, būtų
žalingos, galima paaiškinti įpratimu, be abejo, naudingu indi­
vidui ir rūšiai, pakreipti abi akis į viršų ir jomis žiūrėti, gu­
lint dugne ant vieno šono. Galime taip pat laikyti paveldimu
naudojimo poveikiu tą faktą, kad kai kurių plokščiųjų žuvų
burna yra pakreipta žemyn ir kad šioje beakėje galvos pusėje
Yandikauliai yra tvirtesni ir pajėgesni negu kitoje pusėje —
todėl, kaip dr. Trakveris (Traquair) mano, kad būtų lengviau
paimti maistą nuo dugno. Iš antros pusės, nenaudojimu aiškin­
tinas menkesnis visos apatinės kūno dalies ir šoninių pelekų
išsivystymas, nors Jarelis (Yarrell) mano, kad apatinės pelekų
pusės sumažėjimas yra naudingas žuviai, kadangi „apatinėje
pusėje jiems judėti vietos yra žymiai mažiau negu viršutinėje".
Gali būti, kad ir mažesnis jūrinės plekšnės (P. platessa) dantų
skaičius, būtent, 4 ir 7 abiejose viršutinėse žandikaulių pusė­
se, palyginus su 25 ir 30 — apatinėse, taip pat aiškintinas ne­
naudojimu. Kadangi daugumos žuvų ir daugelio kitų gyvūnų
pilvo pusės yra bespalvės, tai visai pagrįstai galime galvoti,
kad plekšnių apatinės pusės, vis tiek, ar tai būtų kairioji, ar
284 ROBlŲ ATSIRADIMAS

dešinioji, bespalviškumas priklauso nuo šviesos stokos. Tačiau

negalima manyti, kad savotiškai dėmėta viršutinė Solea („jūrų
liežuvio") pusė, labai primenanti smėlėtą jūros dugną, taip pat
ir neseniai Pusės (Pouchet) įrodytas kai kurių rūšių sugebėji­
mas keisti savo spalvą pagal aplinkos paviršių arba uoto
(Rhombus m axim us ) viršutinėje pusėje esą kauliniai kaubu­
rėliai priklauso nuo šviesos įtakos. Šiais atvejais tikriausiai
pasireiškė natūralioji atranka, kuri, iš vienos pusės, pakeitė
šių žuvų kūno bendrą formą, o iš antros — ir daugelį specialių
jų organizmo ypatybių, atitinkamai jų gyvenimo būdui. Turi­
me prisiminti, kaip aukščiau pabrėžiau, kad paveldimos orga­
nų naudojimo, o, gal būt, ir jų nenaudojimo ypatybės stiprėja
natūraliosios atrankos įtakoje, nes čia išlieka visi naudingi sa­
vaiminiai kitimai ir kartu tie individai, kurie daugiausia pa­
veldėjo kurio nors organo sustiprėjusio palankaus naudojimo
ypatybes. Kas aiškintina naudojimo poveikiu ir kas — natūra­
liosios atrankos, nustatyti kiekvienu atskiru atveju, rodos,
neįmanoma.
Galiu pateikti ir kitą pavyzdį tokio sandaros pakitimo, ku­
lis, matyti, prasidėjo vien tik dėl organo naudojimo arba dėl
įpročio. Kai kurių amerikinių beždžionių uodegos galas yra pasi­
keitęs į nuostabiai tobulą čiupimo organą ir tarnauja kaip
penkta ranka. Vienas recenzentas, kuris dėl kiekvienos smulk­
menos sutinka su p. Maivartu, apie šią sandarą pastebi:
,,Neįmanoma patikėti, kad kurioje nors epochoje pirmas vos
pasireiškiantis polinkis griebti būtų galėjęs padėti išsaugo­
ti gyvybę individui, turinčiam tokį polinkį, arba būtų jam pa­
dėjęs turėti ir išauginti palikuonis". Tačiau nėra nė reikalo
tuo patikėti. Šiuo atsitikimu tikriausiai pakanka įpročio, ku­
ris jau beveik savaime verčia manyti, kad su juo siejasi di­
desnė arba mažesnė nauda. Bremas (Brehm) matė, kad vienos
Afrikos beždžionės (Cercopithecus) vaikai kabinosi ranko­
mis už motinos kūno apatinės dalies, tuo pat metu savo uode­
gaitėmis apvyniodami motinos uodegą. Profesorius Henslou
(Henslow) laikė nelaisvėje keletą lauko pelių (Mus messorius),
kurios neturi atitinkamai sudarytos čiumpamosios uodegos,
bet jis dažnai pastebėdavo, kad jos savo uodegomis apsivy­
niodavo aplink narvelyje padėto krūmo šakelę, ir tat joms
padėdavo laipioti. Panašių žinių esu gavęs iš dr. Giunterio,
kuris matė, kaip pelė tokiu būdu pasikabina. Jei lauko pelė
būtų labiau prisitaikiusi gyventi medžiuose, tai jos uodegos
struktūra gal būtų pasidariusi čiumpamoji, kaip tat yra su
kai kuriais kitais to paties būrio nariais. Sunku pasakyti, ko­
dėl Cercopilhecus, turint galvoje jo įpročius jauname amžių-
 VII sk. ĮVAIRUS PRIEKAIŠTAI 285

je, neįgavo tokios ypatybės. Tačiau, galimas dalykas, kad

šios beždžionės ilga uodega jai daugiau padeda kaip balan­
savimo organas, atliekant nuostabius šuolius, negu kaip čium­
pamasis organas.

Pieno liaukos užtinkamos visoje žinduolių klasėje ir reika­

lingos jiems egzistuoti; dėl to jos, matyt, yra išsivysčiusios la­
bai tolimame periode, ir mes nieko pozityvaus nežinome, kaip
jos vystėsi. Maivartas klausia: „Ar galima įsivaizduoti, kad
kurio nors gyvūno jauniklis kada nors išsigelbėjo nuo pražū­
ties dėl -to, kad atsitiktinai iščiulpė vargu ar maistingo skys­
čio lašelį iš atsitiktinai hipertrofuotų savo motinos odos liau­
kų? O jeigu kam taip ir būtų atsitikę, tai kokie yra šansai, kad
panaši variacija išsilaikys?" Tačiau reikalas čia yra ne toks.
Daugumas evoliucionistų pripažįsta, kad žinduoliai kilo iš sterb­
linės formos, o jeigu taip, tai liaukos pirmiausia išsivystė sterb­
linio maišo viduje. Vienos žuvies (Hippocampus — jūrų ark­
liuko) kiaušinėliai perimi ir jaunikliai kurį laiką auga taip pat
panašiame maiše, ir amerikiečių gamtininkas Lokvudas (Lock-
wood), stebėjęs jauniklių vystymąsi, mano, kad žuvytės minta
maišo odinių liaukų išskyromis. Ar negalėjo, sakysime, būti
taip, kad tolimieji žinduolių protėviai dar tada, kai juos var­
giai tebuvo galima ir šiuo vardu vadinti, maitino savo jaunik­
lius panašiu būdu? O šiuo atveju individai, išskirdavę skystį,
kuris vienaip ar kitaip būdavo maistingesnis ir turėdavo pie­
no savybių, ilgainiui bus išauginę gerai maitinamų palikuonių
daugiau negu tie individai, kurie išskirdavo mažiau maistingą
skystį; taigi odos liaukos, homologinės pieno liaukoms, galėjo
tobulėti ir darytis veiksmingesnės. Kad liaukos, buvusios tam
tikrame maišo plote, išsivystė geriau negu kitos, — tatai visiš­
kai sutinka su plačiai taikytinu specializacijos principu; iš jų
tad galėjo susidaryti ir krūtis, — iš pradžių be spenelio, kaip
ančiasnapio (O rnilhorhynchus), esančio žemiausiame žinduo­
lių būryje. Aš nesiimu spręsti, nuo ko parėjo, kad liaukos tam
tikrame plote išsispecializavo labiau negu kitur, — gal būt, iš
dalies čia pasireiškė augimo kompensacija, iš dalies — naudo­
jimas ar natūraliosios atrankos įtaka.
Pieno liaukų vystymasis nebūtų turėjęs reikšmės ir nebūtų
buvęs natūraliosios atrankos veikiamas, jei naujagimiai tuo
pačiu metu nebūtų galėję naudotis jų išskyromis. Suprasti,
kaip jaunikliai instinktyviai išmoko čiulpti krūtį, nėra sunkiau
negu suprasti, kaip neišsiritę viščiukai išmoko pramušti kiau­
šinio lukštą, kaldami jį specialiai pritaikytu snapu, arba kaip
jie išmoko rankioti maistą, praėjus vos kelioms valandoms po
286 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

to, kai išsirita iš kiaušinio. Šiais atvejais įtikimiausias klausi­

mo sprendimas, rodos, bus toks, kad kuris nors įprotis iš pra­
džių praktikos dėka buvo įgytas vyresniame amžiuje, o paskui
perduodamas palikuonims jaunesniame amžiuje. Tačiau sako­
ma, kad kengūros naujagimis ne žinda, bet tik laiko įsikandęs
motinos spenelį, o ši pati švirkščia pieną į savo bejėgio, pu­
siau tesusiformavusio vaiko burną. Dėl šio dalyko p. Maivar-
tas pastebi: „Jeigu nebūtų specialios apsaugos, tai jaunikliai
neišvengiamai turėtų užtrokšti, patekus pienui į kvėpuojamuo­
sius takus. Tačiau yra speciali apsauga. Gerklų kraštai yra
prailgėję taip, ikad jie pasiekia nosies angos galą, dėl to oras
gali laisvai patekti į plaučius, tuo tarpu pienas netrukdomai
teka prailgintų gerklų šonais ir toliau saugiai patenka į stemp­
lę". P. Maivartas klausia, kokiu būdu natūralioji atranka paša­
lino suaugusioje kengūroje (ir daugumoje kitų žinduolių, ta­
rus, kad jie yra kilę iš sterblinių formų) „šitą bent visiškai ne­
kaltą ir nežalingą struktūros ypatybę?" Atsakant į tai, galima
nurodyti, kad balsą, kuris tikrai turi didelę reikšmę daugeliui
gyvūnų, vargiai būtų buvę galima naudoti visa jėga, kol gerk-
Ios įsiterpdavo į nosies angą; o prof. Flaueris (Flower) man dar
pažymi, kad tokia sandara labai trukdytų gyvūnui ryjant kie­
tą maistą.
Dabar valandėlę pažvelkime į pasaulio žemesniuosius gy­
vūnus. Echinodermata (jūros žvaigždės, jūros ežiai ir kt.) turi
įstabius organus, vadinamus pediceliarijomis, kurie pilnai išsi­
vystę sudaro trišakes žnypleles, t. y. tris dantytas išaugas,
glaudžiai susijusias viena su kita ir pritvirtintas viršūnėje-
lankstaus stiebelio, kuris judinamas raumenų. Šios žnyplelės
gali tvirtai suimti įvairius daiktus, ir Aleksandras Agasi matė,
kaip jūros ežys (EcMnus) greitai perdavinėjo ekskrementų da­
leles nuo žnyplių ant žnyplių tam tikra kryptimi per savo kū­
ną, kad nesusiteptų kiauto. Tačiau nėra abejonės, kad šios iš­
augos tarnauja ne tik įvairiems nešvarumams pašalinti, bet jos
atlieka ir kitas funkcijas, kurių viena, atrodo, yra apsauga.
Dėl šių organų p. Maivartas, kaip ir daugeliu ankstesnių
atvejų, klausia: „Kokią naudą galėjo turėti tokios struktūros
p irm ie ji užuomazginiai pradmenys ir kaip tokios menkos užuo­
mazgos galėjo apsaugoti kurio nors atskiro jūros ežio gyvy­
bę?" Ir jis priduria: „netgi staigus čiumpamojo aparato išsi­
vystymas nebūtų davęs naudos be laisvai judančio stiebelio,
kaip ir pastarasis neturėtų reikšmės be suimamųjų žnyplių, ta­
čiau tam sudėtingam struktūros santykiui išsivystyti negalėjo
pakakti vienkartinių be galo mažų neapibrėžtų kitimų; tatai
neigti — reikštų ginti visišką paradoksą". Vis dėlto, kad ir kaip-
 VII sk. !VAIRŪS PRIEKAIŠTAI 287

tai. p. Maivartul atrodytų paradoksalu, žnyplelės su trimis ša­

kutėmis, nejudamai pritvirtintos ties pagrindu, bet sugebančios
čiupti, neabejotinai esti ir kai kuriose jūros žvaigždėse; ir tat
visiškai suprantama, jeigu tos žnyplelės, bent iš dalies,, tarnau­
ja apsaugai. Agasi, kuriam esu labai dėkingas už daugelį duo­
menų šiuo klausimu, man pranešė, kad yra kitų jūros žvaigž­
džių, kurių žnyplių trečioji šakutė yra redukuota ir tarnauja
tik kitoms dviem šakutėms palaikyti; tačiau esama ir tokių
genčių, kurios trečiosios šakutės visiškai neturi. Echinoneus
pediceliarijos, pagal Perje (Perrier) aprašymą, yra dvejopos:
vienos — panašios j Echinus pediceliarijas, kitos — į Spatan-
gus; tokie atvejai yra visada įdomūs, nes rodo, kad yra gali­
mi pažiūrėti staigūs perėjimai, ir dingstant vienai arba dviem
kurio nors organo būklėms.
Kai dėl pakopų, kuriomis vystėsi šie įdomūs organai, tai
Agasi, remdamasis savo ir Miulerio tyrimais, priėjo išvadą,
kad tiek į jūros žvaigždės, tiek į jūros ežio pediceliarijas, be
abejo, galima žiūrėti kaip į modifikuotus dyglius. Tuo galima
įsitikinti ir iš jų vystymosi būdo atskiruose individuose, ir iš
ilgos ištisinės perėjimų eilės, kuri įvairiose rūšyse ir gentyse
eina nuo paprasčiausio kauburėlio iki dyglių ir nuo dyglių —
iki pilnai išsivysčiusių trišakių pediceliarijų. Laipsniški per­
ėjimai matyti netgi iš to, kaip paprasti dygliai ir pediceliari­
jos . prisitvirtinę prie jas palaikančių kalkinių plokštelių. Kai
kuriose jūros žvaigždžių gentyse galima rasti „kaip tik tokių
kombinacijų, kurios reikalingos įrodyti, kad pediceliarijos tėra
tik modifikuoti išsišakoję dygliai". Tų genčių esti. nejudami
dygliai su trimis dantytomis vienodais tarpeliais padalytomis
judamomis ir prie pagrindo besilankstančiomis šakelėmis, o
aukščiau ant to paties dyglio yra dar trys judamos šakelės.
Jei pastarosios atsiskyrusios nuo dyglio viršūnės, tai tada iš
tikrųjų turime stambią trišakę pediceliariją, kokią galime ir
matyti ant dyglio kartu su trimis apatinėmis šakelėmis. Šiuo
atveju prigimties identiškumas tarp pediceliarijos šakelių ir
judamų dyglio šakelių yra neabejotinas. Visų pripažįstama,
jog paprasti dygliai tarnauja apsaugai, o jei taip, tai nėra pa­
grindo abejoti, kad ir tie dygliai, kurie turi dantytas ir juda­
mas šakeles, irgi tarnauja tam pačiam reikalui; bet jų reikšmė
šiuo atžvilgiu bus dar didesnė, jeigu susiglausdami jie veiks
kaip imamasis ar čiumpamasis aparatas. Taigi visi perėjimai
nuo paprasto nejudamo dyglio iki nejudamų pediceliarijų yra
naudingi.
Kai kuriose jūros žvaigždės gentyse šie organai nėra pri­
tvirtinti prie nejudamo pagrindo, bet yra lankstaus raumenin­
288 RUSIŲ ATSIRADIMAS

go, nors ir trumpo stiebo viršūnėje; šiuo atveju jie, be apsau­

gos, tikriausiai atlieka ir kurią nors kitą papildomą funkciją.
Jūros ežiuose galima pasekti, kaip standus dyglys ima lenktis
palei kiautą ir tokiu būdu pavirsta judamu. Norėčiau čia turėti
vietos pateikti pilnesnes ištraukas iš įdomių Agasi stebėjimų
apie pediceliarijų vystymąsi. Jis dar pažymi, kad galima taip
pat rasti visus, kokie tik įmanomi, perėjimus tarp jūros žvaigž­
dės pediceliarijų ir kitos Echinodeim ala grupės, O phiuriae,
kabliukų, taip pat ir tarp jūros ežių pediceliarijų ir tarp Ho-
lothuriae, priklausančių tai pačiai didžiulei -klasei, inkarų.

Kai kurie kolonijiniai gyvūnai, arba zoofitai, kaip jie va­

dinami, būtent, PoIyzoa , yra aprūpinti įdomiais organais, va­
dinamais avikuliarijomis. Pastarosios atskirose rūšyse esti
labai skirtingos sandaros. Tobuliausia forma jos labai panašios
į maitvanagio miniatiūrinio dydžio galvą ir snapą, stypsanti
ant kaklo ir galintį judėti, lygiai kaip apatinis žandas. Vienos
rūšies, kurią stebėjau, ant tos pat šakelės esančios avikuliari-
jos dažnai penkių sekundžių būvyje, plačiai atvėrusios apatinį
žandą maždaug 90 laipsnių kampu, visos kartu judėdavo čia
pirmyn, čia atgal, ir nuo šio judėjimo drebėdavo visa Polyzoa
kolonija. Paliesti adata žandai ją taip stipriai sugriebdavo, kad
būdavo galima purtyti net visą šakelę.
Maivartas.šį pavyzdį pateikia svarbiausia todėl, kad, esą,
sunku išaiškinti, jog tokie organai, kaip Polyzoa avikuliarijos
ir Eehinodermata pediceliarijos, kuriuos jis laiko „iš esmės
panašiais", būtų išsivystę natūraliosios atrankos būdu itin
skirtingose gyvūnų pasaulio grupėse. Tačiau, kiek tai liečia
sandarą, nematau panašumo tarp trišakių pediceliarijų ir avi-
kuliarijų. Pastarosios žymiai panašesnės į vėžiagyvių žnyples,
ehelae, ir p. Maivartas su nė kiek nemažesniu pagrindu būtų
galėjęs šį jų panašumą nurodyti kaip sunkiai paaiškinamą at­
vejį arba — net ir jų panašumą į paukščio galvą bei snapą.
Avikuliarijos, pasak gamtininkų p. Basko (Busk), dr. Smito ir
dr. Ničės (Nitsche), kruopščiai ištyrinėjusių šių gyvūnų grupę,
yra homologinės zooidams ir ląstelėms, iš kurių susidarę
zoofitai; ląstelės judama lūpa, arba vokas, atitinka avikulia­
rijos apatinį judamą žandą. Tačiau p. Baskas nežino perėjimų,
kurie dabartiniu metu egzistuotų tarp zooido ir avikuliarijos.
Todėl neįmanoma spręsti, kokiomis" naudingomis gradacijomis
plėtodamasis vienas galėjo pavirsti kitu; bet tai dar visai ne­
reiškia, kad tokių gradacijų nėra buvę.
Kadangi vėžiagyvių žnyplės tam tikru laipsniu panašios į
PoIyzoa avikuliarijas ir abu organai tarnauja kaip žnyplės, tai
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 289

vertėtų parodyti, kad žnyplių dar egzistuoja daugybė naudingų

gradacijų. Pirmoje ir paprasčiausioje stadijoje paskutinis ga­
lūnės segmentas prilinksta arba prie plataus priešpaskutinio
segmento tiesiai nurėžto galo, arba prie jo viso šono ir tokiu
būdu pajėgia tvirtai suimti kurį nors daiktą, — tačiau galūnės
dar tebetarnauja kaip persikėlimo organas. Kitoje stadijoje
ant plataus priešpaskutinio segmento randame truputį atsiki­
šusią išaugą, kartais turinčią netaisyklingų dantelių, ir paskuti­
nis segmentas nulinksta prie šios išaugos. Didėjant šios išau­
gos matmenims, taip pat šieik tiek modifikuojantis bei gerėjant
jos formai ir paskutinio segmento formai, žnyplės tampa vis
tobulesnės, kol pavirsta tokiu veiksmingu įrankiu, kaip jūros vė­
žio (omaro) žnyplės; visas šias gradacijas galima ir tikrai rasti.
Be avikuliarijų, Polyzoa turi dar įdomius organus, vadina­
mus vibrakulomis. Jos paprastai susideda iš ilgų šerių, kurie
gali judėti ir yra labai jaudrūs. Vienos mano tyrinėtos rūšies
vibrakulos buvo truputį išlenktos ir išoriniame krašte danty­
tos, visos vienos kolonijos vibrakulos dažnai imdavo judėti
vienu metu; jos lyg ilgais irklais greit pernešdavo šakutę pro
mano mikroskopo objektyvą. Jei šakutė būdavo padedama
priekine puse, vibrakulos susipindavo ir su didelėmis pastan­
gomis mėgindavo išsilaisvinti. Manoma, kad šie organai reika­
lingi apsaugai, ir, pasak p. Basko, galima matyti, „kaip jie
pamažu ir atsargiai nubraukia ir pašalina nuo kolonijos pavir­
šiaus tai, kas g^i būti kenksminga gležniems ląstelių gyvento­
jams, kai jų čiuptuvėliai išsikišę". Avikuliarijos, panašiai kaip
vibrakulos, tikriausiai tarnauja apsaugai, bet jos taip pat pa­
gauna ir užmuša smulkius gyvūnėlius, kurie paskui, manoma,
vandens srovės nunešami toliau, kur jų jau nesiekia zooidų
čiuptuvėliai. Kai kurios rūšys yra aprūpintos avikuliarijomis
ir vibrakulomis, kai kurios — tik avikuliarijomis ir nedauge­
lis— vien vibrakulomis.
Sunku įsivaizduoti du pagal išvaizdą skirtingesnius dalykus,
kaip šerio pavidalo vibrakula ir avikuliari ja, panaši į paukščio
galvą; tačiau jos beveik tikrai yra homologišikos ir išsivysčiu­
sios iš to paties bendro pradmens, būtent — iš zooido su jo
ląstelėmis. Tad galime suprasti, kaip šie organai kai kuriais
atvejais, kaip man praneša p. Baskas, pamažu pereina vienas
į kitą. Pavyzdžiui, kai kuriose LepraIia rūšyse avikuliarijų ju­
damasis žandas taip ištįsęs ir taip panašus į šerį, kad tik iš
viršutinės arba nejudamosios snapo dalies buvimo galima
spręsti, kad šis organas yra avikuliarija. Vibrakulos galėjo iš­
sivystyti ir tiesiog iš ląstelių viršutinio krašto, jų lūpų, nepra­
eidamas tarpinės, avikuliarijų, stadijos, bet labiau tikėtina,
290 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kad jos praėjo avikuliarijų stadiją, nes ankstyvosiomis trans­

formacijos stadijomis kitos ląstelių dalys su įsijungusiais į jas
zooidais vargu ar galėjo iš karto pranykti. Daugeliu atvejų
vibrakulos turi tam tikrą išskobtą atramą, lyg ir nejudamą
snapo dalį, nors kai kuriose rūšyse šios atramos visai nėra. Šis
požiūris vibrakulų atžvilgiu, jeigu tikėtinas, yra įdomus, nes
jei tarsime, kad visos rūšys, turėjusios avikuliarij-as, išmirė, tai
niekas, net su labai lakia vaizduote, niekada nepagalvotų, kad
vibrakulos iš pradžių egzistavo kaip dalys organo, panašaus į
paukščio galvą, netaisyklingą dėžę ar gobtuvą. Įdomu pama­
tyti, kaip du tokie skirtingi organai yra išsivystę iš bendro
pradmens; kadangi ląstelės judamas viršutinis dangtis yra
zooidui kaip apsauga, tai nesunku patikėti, kad visos gradaci­
jos, kuriomis viršutinis ląstelės dangtis pirma pavirto aviku-
liarijos apatiniu žandu, o paskui— ištįsusiu šeriu, taip pat tar­
navo apsaugai, nors ir skirtingu būdu bei skirtingomis aplin­
kybėmis.

Augalijos pasaulyje p. Maivartas apsistoja tik ties dviem

atvejais, būtent, ties orchidėjų žiedų struktūra ir laipiojančiųjų
augalų judėjimu. Pirmuoju atveju, sako jis, „jų kilm ės aiški­
nimą tenka pripažinti visiškai nepatenkinamu — toli gražu ne­
pakankamu išaiškinti vos teprasidedantiems, be galo mažiems
sandaros pakitimams, kurie gali būti naudingi tik tada, kai jau
esti žymiai išsivystę". Kadangi šį klausimą esu išsamiai nagri­
nėjęs kitame veikale, tai čia tepateiksiu keletą smulkmenų tik
apie vieną iš ryšikiausių orchidėjos žiedų ypatybių, būtent, jų
polinijos sandarą. Visiškai išsivysčiusi polinija susideda iš gu­
mulo žiedadulkių grūdelių, prisitvirtinusio prie elastingos ko­
jelės (kaudikulos), o ši — prie truputėlio labai lipnios medžia­
gos. Tokiu būdu šios žiedadulkių masės, polinijos, esti vabz­
džių pernešamos nuo vieno žiedo ant kito žiedo purkos. Kai
kurių orchidėjų žiedadulkių masės neturi kojelių, ir žiedadul­
kių grūdeliai tik surišti tarp savęs plonomis gijelėmis; bet
kadangi šios nėra vienų tik orchidėjų ypatybė, tai nebūtų
reikalo čia jų nagrinėti; tačiau pažymėsiu, kad, tyrinėjant
C ypripedium , kuri yra pačioje orchidėjų sistemos apačioje,
galima suprasti, kaip galėjo šios gijelės pradžioje išsivystyti.
Kitose orchidėjose šios gijelės sueina viename žiedadulkių
masės gale, ir tat sudaro pirmąją arba pradinę kojelės stadiją.
Kad tokia yra kojelės (kaudikulos) kilmė, net jeigu ta kojelė
esti gana ilga ir itin išsivysčiusi, tatai aiškiai rodo neišsivystę
žiedadulkių grūdeliai, kurių kartais galima rasti jos vidurinėse
ir kietose dalyse.
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 291

Kai dėl antros svarbiausios ypatybės, būtent, dėl nedidelių

lipnios medžiagos gumulėlių kaudikulų galuose, tai čia galima
nurodyti ilgą vystymosi pakopų eilę, kurių kiekviena aiškiai
naudinga augalui. Daugumos žiedų, priklausančių kitoms šei­
moms, purka išskiria truputį lipnios medžiagos. Kai kuriose
orchidėjose panašią klampią medžiagą išskiria, bet kur kas
didesniais kiekiais, tik viena iš trijų purkų, kuri, tux būt, dėl
šių gausių išskyrų pasidaro sterili. Vabzdys, lankydamas pana­
šų žiedą, nušluosto dalį šios lipnios medžiagos ir tokiu būdu
nusineša tam tikrą žiedadulkių grūdelių kiekį. Pradedant šia
paprasta būkle, visai maža tesiskiriančia nuo to, kas užtinkama
šiaip daugybėje žiedų, randame begales perėjimų į tokias rū­
šis, kuriose žiedadulkių masė baigiasi labai trumpa laisva kau-
dikula, ir į kitas, kuriose kaudikula pasirodo esanti tvirtai pri­
tapusi prie lipnios medžiagos, o dėl to pati sterili purka yra
labai pakitusi. Pastaruoju atveju polinija yra labiausiai išsivys­
čiusi ir tobula. Tas, kuris pats gerai susipažins su orchidėjų
žiedais, neneigs, kad egzistuoja aukščiau minėtųjų laipsniškų
perėjimų eilė, pradedant žiedadulkių mase, kuri susijusi tik gi­
jelėmis, ir purkos, nedaug tesiskiriančios nuo paprasto žiedo
purkos ir baigiant itin sudėtinga polinija, nuostabiai pritaikyta
vabzdžiams ją pernešti; jis neneigs ir to, jog tos visos grada­
cijos atitinkamose rūšyse yra nuostabiai pritaikytos prie kiek­
vieno žiedo bendros struktūros, kad įvairūs vabzdžiai galėtų
juos apdulkinti. Šiuo, kaip ir beveik kiekvienu atveju, tyrinėji­
mą galima išplėsti, žvelgiant dar toliau atgal, ir galima pa­
klausti, kokiu būdu paprasto žiedo purka pasidarė lipni; ta­
čiau kadangi mums nežinoma nė vienos kurios nors būtybių
grupės pilna istorija, tai beprasmiška klausti, taip pat ir be­
viltiška laukti atsakymo į tokius klausimus.

Dabar grįžkime prie laipiojančiųjų augalų; jie gali sudaryti

ilgą eilę, pradedant tais, kurie tiesiog vyniojasi aplink kokią
nors atramą, pereinant prie tų, kurie įsikimba lapais, ir bai­
giant tokiais, kurie turi ūselius. Pastarųjų dviejų klasių stie­
bai paprastai, nors nevisada, yra praradę ypatybę vyniotis, bet
išlaikę ypatybę suktis viršūnėmis, kurią turi ir ūseliai. Perėji­
mai nuo kimbančių lapais į turinčius ūselius yra nuostabiai
laipsniški, ir kai kuriuos augalus būtų galima vienodai skirti
prie bet kurios iš šių dviejų klasių. Tačiau, kylant pakopomis
aukštyn nuo paprastų vijoklinių augalų prie kimbančių lapais,
prisideda viena svarbi ypatybė, būtent, dirglumas prisiliečiant,
dėl kurio lapkočiai ir žiedkočiai arba šie organai, pavirtę ūse­
liais, sudirginti susisuka ir apkabina prie jų prisilietusį daiktą.
292 RUSIŲ ATSIRADIMAS

Kuris perskaitys mano tyrinėjimą apie šiuos augalus, manau,

sutiks, kad visi gausūs perėjimai sandaroje ir funkcijose tarp
paprastų vijoklinių ir augalų, turinčių ūselius, kiekvienu at­
skiru atveju yra labai naudingi juos turinčiai rūšiai. Pavyz­
džiui, vijokliniam augalui, aišku, labai naudinga įgyti sugebė­
jimą kibti lapais, ir, galimas dalykas, kad kiekvienas vijoklinis
augalas, turėjęs lapus su ilgais kotais, būtų išsivystęs į augalą
su kibiais lapais, jei tik šie lapų koteliai būtų buvę pakanka­
mai jautrūs prisilietimams.
Kadangi vyniojimasis yra paprasčiausias būdas lipti atra­
ma ir augalai su šia ypatybe sudaro mūsų kalbamosios eilės
pagrindą, tai savaime kyla klausimas, kaip augalai įgavo pa­
čią užuomazgą šio sugebėjimo, kurį vėliau jau išvystė ir išto­
bulino natūralioji atranka? Sugebėjimas vyniotis, pirma, pri­
klauso nuo to, kad jaunų augalų stiebai yra labai lankstūs
(ši ypatybė bendra daugeliui ir nelaipiojančiųjų augalų), antra,
nuo to, kad jie nuolat svyra vienas po kito į visas puses, visi
ta pačia tvarka; tokiu būdu jie palinksta į visus šonus, o jų
viršūnės padaro ratą. Kai apatinė stiebo dalis atsiremia į kokį
nors daiktą ir nustoja judėti, tai viršūnė tebelinksta toliau ir
pasisuka, taigi jai tenka vyniotis aukštyn aplink esančią at­
ramą. Vyniojamasis judėjimas sustoja, pradėjus stiebui leisti
pirmuosius auglius. Kadangi ypatybę suktis turi atskiros gen­
tys ir atskiros rūšys toli viena nuo kitos esančiose augalų šei­
mose, tokiu būdu tapdamos vijoklinėmis, tai šią ypatybę jos,
matyt, įgijo visiškai nepriklausomai vienos nuo kitų ir nega­
lėjo jos paveldėti iš bendrų protėvių. Kai padariau tokį spėji­
mą, man buvo žinomas tik vienas labai netobulas atvejis, bū­
tent, jauni M aurandia žiedkočiai, kurie sukasi iš lėto ir netai­
syklingai, panašiai kaip vijoklinių augalų stiebai, bet pačiam
augalui tai neduoda jokios naudos. Netrukus po to Fricas Miu­
leris pastebėjo, kad A lism a ir linų, nelaipiojančiųjų augalų,
natūralioje sistemoje užimančių tolimas viena nuo kitos vie­
tas, jauni stiebai aiškiai sukasi, nors ir netaisyklingai; jis pa­
žymi, kad turįs pagrindą įtarti, jog toks reiškinys pasitaiko ir
kai kuriuose kituose augaluose. Šie lėti judesiai, matyt, neturi
jokios reikšmės minėtiems augalams; kiekvienu atveju jie ne­
turi jokio ryšio su augalų ypatybe laipioti, o tatai mus tik ir
domina. Kaip ten bebūtų, galime suprasti, kad jeigu šių au­
galų stiebai būtų lankstūs ir jeigu jiems gyvenime būtų buvę
naudinga kopti į viršų, tai šį įprotį iš lėto ir netaisyklingai
suktis natūralioji atranka būtų galėjusi sustiprinti ir panaudoti
ligi tokio laipsnio, Jcad šios rūšys būtų pasidariusios tikrais
vijokliniais augalais.
 VII sk. ĮVAIRŪS PRIEKAIŠTAI 293

Lapkočių, žiedkočių ir ūselių dirglumui tinka beveik tos

pačios pastabos, kurios buvo padarytos ir apie vijoklinių au­
galų sukamąjį judesį. Kadangi daugelis rūšių, priklausančių
toli viena nuo kitos esančioms grupėms, turi tokio pobūdžio
dirglumą, tai turėtume laukti, kad jį aptiksime pradinėje būk­
lėje ir tokiuose augaluose, kurie nepasidarė laipiojančiais. Taip
iš tikrųjų ir yra. Stebėjau, kad aukščiau minėtos M aurandia
jauni žiedkočiai truputį pakrypdavo į tą pusę, iš kurios prie jų
būdavo liečiamasi. Morenas (Morren) nustatė, kad įvairių kiš­
kio kopūstų rūšių lapai ir jų koteliai juda, ypač po to, kai bu­
vo veikiami karštos saulės, jeigu jie atsargiai pakartotinai lie­
čiami ar kai augalai sukrečiami. Šiuos stebėjimus pakartojau
su kita kiškio kopūstų rūšimi ir gavau tokius pat duomenis;
kai kurių judėjimas buvo aiškiai pastebimas, bet geriausiai
buvo matyti jaunuose lapuose; kitų judėjimas buvo labai ne­
žymus. Svarbesnis faktas, kurį paliudija toks autoritetas, kaip
Hofmeisteris, yra tai, kad visų augalų jauni augliai bei lapai
juda, kai jie sukrečiami; o laipiojančiųjų augalų koteliai bei
ūsai, kaip žinome, yra dirglūs tik ankstyvose savo augimo sta­
dijose.
Vargiai gali būti, kad panašūs lėti judesiai, kilę jaunų, au­
gančių augalų organuose nuo palytėjimo ar sukrėtimo, jiems
turėtų funkcionalinę reikšmę. Tačiau augalai sugeba judėti,
atsiliepdami į įvairius dirginimus, ir tas sugebėjimas jiems yra
aiškiai svarbus, pavyzdžiui, judėjimas šviesos link ir rečiau —
nuo šviesos, priešingai gravitacijos jėgos krypčiai ir rečiau —
jos kryptimi. Kai gyvūno nervai ir raumenys yra sudirgina­
mi galvanizacija ar davus strichnino, tai dėl to kilusius jude­
sius galima pavadinti atsitiktiniais, kadangi nervai ir rnume-
nys, aišku, nėra specialiai pritaikyti, kad būtų šių dirgiklių
veikiami. Taip atrodo ir augalai, turėdami ypatybę pradėti ju­
dėti veikiami tam tikrų dirgiklių, atsitiktinai sudirgsta ir nuo
palytėjimo arba sukrėtimo. Taigi be didelių sunkumų galima
tarti ir dėl augalų, įsikimbančių lapais ir ūseliais, kad tas jų
polinkis buvo natūraliosios atrankos paliestas ir išvystytas.
Tačiau, turint galvoje priežastis, kurias nurodžiau savo tyri­
nėjime, visa tai greičiausiai bus įvykę tik su augalais, kurie
jau sugebėjo suktis ir tokiu būdu jau buvo pasidarę vijokliniai.
Jau mėginau išaiškinti, kaip augalai pasidarė vijokliniai,
būtent, stiprėjant silpniems netaisyklingiems sukimosi jude­
siams, kurie iš pradžių nedavė jokios naudos augalui; šie ju­
desiai, kaip ir palytėjimo arba sukrėtimo sukelti judesiai, buvo
atsitiktiniai rezultatai bendro sugebėjimo judėti, įgyto visiškai
kitiems, naudingiems tikslams. Nesiimu spręsti, ar, laipiojan-
294 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tiesiems augalams laipsniškai besivystant, prie natūraliosios

atrankos poveikio prisidėjo ir paveldimas naudojimo povei­
kis,— tačiau žinome, kad tam tikras periodiškai įvykstantis
judėjimas, pavyzdžiui, vadinamasis augalų miegas, yra pa­
grįstas įpročiu.

Išnagrinėjau pakankamai, o gal ir daugiau negu pakanka­

mai, atvejų, kuriuos kruopščiai parinko sumaningi gamtinin­
kai kaip įrodymą, kad natūralioji atranka esanti nepajėgi iš­
aiškinti pradines naudingos sandaros stadijas, ir tikiuosi, kad
įrodžiau, jog dėl to jokių didesnių sunkumų nekyla; kartu su­
sidarė gera proga kiek smulkiau paliesti struktūros gradacijas,
neretai susijusias su pakitusiomis funkcijomis — svarbus klau­
simas, kuris nebuvo pakankamai smulkiai išnagrinėtas ankstes­
niuose šio veikalo leidimuose. Dabar gi trumpai pakartosiu kai
kuriuos čia pateiktus atvejus.
Kalbant apie žirafą — nuolatinis išlikimas kažkurio išnyku­
sio aukštaūgio atrajotojo individo, turėjusio ilgiausią kaklą,
ilgiausias kojas etc., ir įstengdavusio nuėsti augalus bent kiek
aukščiau vidutiniško lygio, ir nuolatinis nykimas tokių indi­
vidų, kurie neįstengdavo augalų taip aukštai nuėsti, — visiš­
kai išaiškina šio įstabaus keturkojo atsiradimą; ilgai trukęs
šių.visų organų naudojimas, ryšium su paveldėjimu, bus pa­
dėję juos koordinuoti. Kai dėl vabzdžių, kurie savo išvaizda
primena įvairius daiktus, tai nėra neįtikėtina, kad pradinė me­
džiaga natūraliajai atrankai buvo atsitiktinis panašumas į kokį
nors paprastą daiktą. Tas panašumas galėjo toliau vis didėti,
išliekant nedideliems kitimams, kurie jį darė vis glaudesnį,—
ir šis procesas truko tol, kol vabzdys tebekito ir kol vis to­
bulesnis panašumas galėjo būti apsaugos priemone nuo žvalgių
priešų persekiojimo. Kai kurių banginių rūšyse matoma ten­
dencija gomuryje formuotis nedideliems netaisyklingai išsi­
dėsčiusiems raginiams taškeliams; rodos, itin galimas dalykas,
kad natūralioji atranka išlaikydavo visus palankius kitimus,
kol šie taškeliai pasikeitė iš pradžių į pailgus guburėlius, arba
dantelius, panašius į tuos, kurie randami žąsies snape, paskui —
j trumpas plokšteles, kaip naminės anties, toliau — į plokšte­
les, tobulas kaip šaukštasnapės anties, ir pagaliau — į milžiniš­
kas ragines plokšteles, kaip Grenlandijos banginio burnoje.
Ančių šeimoje šios plokštelės iš pradžių naudojamos kaip dan­
tys, paskui — iš dalies kaip dantys, iš dalies kaip košiamasis
aparatas ir pagaliau — išimtinai tik pastarajam reikalui.
Tokių organų, kaip aukščiau minėtos raginės plokštelės
arba banginio „ūsai", išsivystymui įprotis ar naudojimas, kiek
 VII №k. IVAiROS PRIEKAIŠTAI 295

galime spręsti, galėjo turėti maža įtakos arba visai neturėti.

Iš antros pusės, apatinės akies persikėlimas į viršutinę galvos
pusę arba čiumpamos uodegos susiformavimas gali būti be­
veik visiškai aiškinami ilgai trunkančiu naudojimu, ryšium su
paveldėjimu. Dėl aukštųjų gyvūnų spenelių — visų įtikimiau-
sia prielaida yra ta, kad iš pradžių poodinės liaukos visame
sterblinių maišo paviršiuje išskirdavo maistingą skystį, kad
paskui šių liaukų funkcija natūraliosios atrankos dėka išto­
bulėjo, ir jos susikoncentravo tam tikrame apibrėžtame plote,
sudarydamos čia spenelius. Kokiu būdu kai kurių senovinių
dygiaodžių šakoti dygliai, tarnavę apsaugai, natūraliosios at­
rankos poveikyje išsivystė į dabartines trišakes pediceliarijas,
nėra nė kiek sunkiau suprasti, kaip ir tai, kad vėžiagyvių
žnyplės nedidelių naudingų modifikacijų dėka išsivystė iš pa­
skutinio ir priešpaskutinio segmentų galūnės, kuri pirmiausia
buvo naudojama tik kilnotis iš vienos vietos į kitą. Polyzoa
avikuliarijos ir vibrakulos savo išore yra labai skirtingi orga­
nai, tačiau ir jie išsivystė iš to pat pradmens; o iš vibrakulų
galime suprasti, kokią naudą duodavo tarpinės vystymosi sta­
dijos. Kai dėl orchidėjų polinijų, tai galime pasekti, kaip gi­
jelės, iš pradžių rišusios žiedadulkių grūdelius, gali susilieti
tarp savęs į kaudikulas; taip pat galima pasekti ir stadijas, ku­
riomis lipni medžiaga, panaši į tą, kurią išskiria paprastų žie­
dų purkos, ir tarnaujanti panašiam, bet ne visai tam pačiam
reikalui, ėmė rišti laisvus kaudikulų galus, — o visos šios sta­
dijos yra aiškiai naudingos atitinkamiems augalams. Apie lai­
piojančius augalus, manau, nėra reikalo kartoti, kas jau buvo
pasakyta dar tik visai neseniai.
Dažnai būdavo klausiama: jei natūralioji atranka tokia
galinga, tai kodėl ji nesuteikė kuriai nors rūšiai vienokio ar
kitokio organo, kuris jai būtų aiškiai naudingas? Tačau neiš­
mintinga laukti aiškaus atsakymo į tokius klausimus, turint
galvoje tai, kad neturime žinių apie jokios rūšies praeities is­
toriją ir apie tas sąlygas, kurios ir šiuo metu apsprendžia jų
kiekį bei paplitimą. Dauguma atvejų galima nurodyti tik bend­
ras ir labai retais atsitikimais specialias šių reiškinių priežastis.
Kad kuri nors rūšis prisitaikytų prie naujo gyvenimo būdo, rei­
kalinga, kad įvyktų daug vienas su kitu suderintų pakitimų
(modifikacijų), ir dažnai galėjo atsitikti, kad atitinkamas da­
lys reikiamai nekito, neįvairavo. Daugelio rūšių dauginimasis
galėjo būti stabdomas ardomų veiksnių veikimo, neturėjusių
jokio ryšio su tomis sandaromis, kurios, rodos, galėjo būti rū­
siai naudingos ir būtų galėjusios susidaryti dėl natūraliosios
atrankos. Tokiais atvejais, kadangi kovą dėl būvio apsprendė
 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ne tos sandaros, jos negalėjo būti įgytos dėl natūraliosios at­

rankos. Daugeliu atvejų tam tikros sandaros išsivystymui ga­
lėjo būtinai prireikti sudėtingų ir ilgai trunkančių, dažnai vi­
sai specialių, sąlygų, o jos galėjo tik labai retai tesusidaryti.
Manymas, kad kiekviena tam tikra sandara, kuri, mūsų dažnai
klaidinga nuomone, galėjo būti rūšiai naudinga, būtų turėjusi
bet kuriomis sąlygomis išsivystyti veikiant natūraliajai atran­
kai,— toks manymas prieštarauja tam, kas mums žinoma apie
šio pradmens veikimą. Maivartas neneigia, kad natūralioji at­
ranka vis dėlto yra kai ką padariusi, bet jis mano, kad jos
„aiškiai nepakanka" išaiškinti daugeliui reiškinių, kuriuos
aiškinu jos veikimu. Svarbiausi jo argumentai čia buvo išna­
grinėti, o kiti bus apsvarstyti žemiau. Man atrodo, kad jie ne­
pasižymi dideliu įtikinamumu ir maža teturi reikšmės, paly­
ginus su tais, kurie kalba už natūraliąją atranką, remiamą ir
Įeitų dažnai nurodomų veiksnių. Turiu pridurti, kad kai kurie
čia mano naudojami faktai ir argumentai jau buvo tuo pačiu
tikslu pateikti išsamiame straipsnyje, neseniai paskelbtame
„Medico-Chirurgicai Review” (Medicinos-chirurgijos apžvalga).
Šiandien beveik visi gamtininkai kuria nors forma pripa­
žįsta evoliuciją. Maivartas mano, kad rūšys kinta ir kad šį ki­
timą sukelianti kažkokia „vidinė jėga arba tendencija", — bet
netvirtina, kad kas nors apie tą jėgą žinoma. Kad rūšys suge­
ba kisti, su tuo sutinka visi evoliucionistai, bet man atrodo
nėra reikalo šauktis kažkokios vidinės jėgos, išskyrus polinkį
į paprastą kintamumą, kuris žmogaus vykdomos atrankos dė­
ka davė pradžią puikiai pritaikytoms naminėms veislėms, o
natūraliosios atrankos dėka taip pat galėjo palaipsniui sudary­
ti natūralines veisles arba rūšis. Pagaliau, kaip jau aiškinome,
buvo bendras organizacijos progresas, o nedaugeliu atvejų —
ir regresas.
P. Maivartas toliau yra linkęs tikėti, ir kai kurie natūralis­
tai su juo sutinka, kad naujos rūšys pasirodė „staiga ir modi­
fikacijoms atsiradus iš karto". Jis, pavyzdžiui, taria, kad skir­
tumai tarp išmirusio tripirščio hipariono ir arklio atsirado
staiga. Jis mano, kad sunku tikėti, jog paukščio sparnai „būtų
galėję susidaryti kitokiu būdu negu palyginti staiga, ryškaus
ir svarbaus pobūdžio modifikacija"; šią pažiūrą jis, matyt, no­
rėtų taikyti ir šikšnosparnių bei pterodaktilių sparnams. Si iš­
vada, kuri verčia manyti, kad būta didelių šuolių bei pertrū­
kių vystymosi eigoje, man atrodo labai neįtikinama.
Kiekvienas, kuris tiki lėta ir laipsniška evoliucija, žinoma,
sutiks, kad rūšių pakitimai galėjo būti tokie pat staigūs bei di­
deli, kaip ir tie paskiri kitimai, įvairavimai, kuriuos aptinka­
 VII ak. ĮVAIRŪS PRiEKAlSTAI 297

me gamtoje arba net naminėje būsenoje. Bet kadangi prijau­

kintos, arba sukultūrintos, rūšys kinta žymiai labiau negu natū­
ralioje būsenoje, tai neįtikima, kad gamtoje dažnai pasitaiky­
davo tokių didelių ir staigių kitimų, kurie tarpais užtinkami
naminėse bei kultūrinėse formose. Daugelį šių kitimų galima
laikyti grįžimu į pirmykščius požymius, o šie daugeliu atvejų
tikriausiai buvo įgauti pamažu. Dar daugiau kitimų tenka va­
dinti apsigimimais, pavyzdžiui, žmonės su šešiais pirštais, plau­
kuoti žmonės, Ankonos avys, niata galvijai ir kt., ir kadangi
jie labai skiriasi nuo natūralių rūšių, tai mažai tenušviečia
mūsų klausimą. Jei išskirsime panašius staigių kitimų atvejus,
tai nedaugelis likusių atsitikimų, jeigu jie buvo aptikti gamto­
je, yra abejotinos rūšys, glaudžiai susijusios su jų tėviniais
tipais.
Priežastys, dėl kurių abejoju, ar natūraliosios rūšys kitėjo
taip staigiai, kaip kartais pakinta naminės veislės, ir dėl kurių
aš priverstas visiškai atmesti tą nuostabų kitimo būdą, kurį siū­
lo p. Maivartas, yra šios. Remiantis mūsų patyrimu, staigūs ir
ryškūs kitimai pasitaiko mūsų naminėse veislėse kaip paskiri
atsitikimai ir per gana ilgus laiko tarpus. Jei tokie kitimai pa­
sirodo natūralioje būsenoje, tai jie, kaip jau aukščiau buvo
aiškinta, yra linkę išnykti dėl atsitiktinių ardomųjų priežasčių
ir dėl įvykstančio formų kryžminimosi; tas pat, kaip žinoma,
yra ir su naminėmis veislėmis, jei tik šie staigūs kitimai nesti
žmogaus rūpesčiu kruopščiai apsaugomi ir atrenkami. Taigi,
jeigu nauja rūšis staigiai atsirastų tokiu būdu, kaip spėja
p. Maivartas, tektų manyti, priešingai bet kuriai analogijai,
kad keletas taip nuostabiai pakitusių individų atsirado vienu
metu toje pačioje srityje. Šis keblumas, kaip ir nesąmoningos,
žmogaus daromos, atrankos atveju, atpuola, laikantis laipsniš­
ko vystymosi teorijos, t. y. manant, kad daug individų, kurie
daugiau ar mažiau kitėjo teigiama kryptimi, išlieka, ir daug in­
dividų, jeigu jie kitėjo priešingu būdu, — sunaikinama.
Kad daugelis rūšių yra susidarę be galo lėto kitimo būdu,
vargu ar galima abejoti. Daugelio didelių natūralių šeimų rū­
šys ir net gentys yra tarp savęs taip artimai giminingos, kad
nemaža iš jų net sunku atskirti. Kiekviename kontinente, jei ke­
liaujame iš šiaurės į pietus, iš žemumų — į aukštumas etc., už­
tinkame daugybę artimai giminingų, arba pavaduojančių, rū­
šių; tas pat randama ir kai kuriuose izoliuotuose kontinentuose,
kurie kadaise, kaip turime pagrindo manyti, buvo susijungę.
Darydamas šias ir tolesnes pastabas, esu priverstas remtis kai
kuriais duomenimis, kurie bus tik vėliau nagrinėjami. Pažvel­
kite į daugelį salų, esančių toliau nuo kranto, aplink kurį nors
298 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

žemyną, ir pamatysite, kiek daug jų gyventojų galima priskir­

ti prie abejotinų rūšių. Tas pat būtų, jei pažvelgtume į pra­
eitį ir palygintume tik ką išnykusias rūšis su tebegyvenančio­
mis toje pačioje srityje, arba jei palygintume iškastines rūšis,
randamas įvairiuose tų pačių geologinių formacijų sluoksniuo­
se. Aiškiai matyti, kad gausybė rūšių artimiausiai giminingos
egzistuojančioms arba dar neseniai egzistavusioms rūšims, ir
vargu ar kas mėgins tvirtinti, kad tokios rūšys yra staigiai,
ūmai atsiradusios. Nereikia taip pat pamiršti, kad jeigu žvel­
giame į atskiras giminingų rūšių kūno sandaros dalis, bet ne į
atskiras rūšis, tai galime rasti daug nuostabiai smulkių grada­
cijų, siejančių tarp savęs itin skirtingas sandaras.
Daugelis šių faktų grupių suprantama tik vadovaujantis
principu, kad rūšys yra išsivysčiusios visai nežymiais laips­
niais. Pavyzdžiui, faktas, kad rūšys, priklausančios didelėms
gentims, yra giminingesnės tarp savęs ir turi atmainų, varie-
tetų, daugiau negu mažesnių genčių rūšys. Šios pirmosios ka­
tegorijos rūšys susiskirsčiusios nedidelėmis grupėmis, pana­
šiai kaip varietetai, grupuojasi aplink tipingas rūšines formas;
jos turi taip pat ir kitokių analogijų su varietetais, — kaip jau
buvo parodyta šios knygos antrajame skyriuje. Vadovauda­
miesi tuo pačiu principu, galime suprasti, kodėl rūšiniai požy­
miai yra kintami labiau negu gentiniai ir kodėl dalys, išsivys­
čiusios neįprastu būdu, yra labiau kintamos negu kitos dalys
toje pačioje rūšyje. Būtų galima suminėti ir daugiau analogi­
nių faktų, kurie visi rodo tą pat.
Nors beveik tikra, kad labai daug rūšių susidarė nežymio­
mis pakopomis, tarp kurių skirtumai ne didesni kaip tarp
smulkiausių varietetų, bet gali būti tvirtinama, kad kai kurios
išsivystė kitokiu, staigiu būdu. Tačiau tokia prielaida neturė­
tų būti daroma nepateikiant tvirtų įrodymų. Neaiškios ir kai
kuriais atžvilgiais klaidingos analogijos, kaip tai yra parodęs
p. Consi Raitas (Chauncey Wright), pateiktos ginant tokį po­
žiūrį, pavyzdžiui, staigi neorganinių medžiagų kristalizacija
arba vieno briaunainio pavirtimas kitu, pasikeitus jo briau­
noms,— vargu ar vertos dėmesio. Tik viena faktų kategorija,
būtent, staigus pasirodymas naujų skirtingų gyvybės formų
geologinėse formacijose, iš pirmo žvilgsnio lyg ir palaiko tą
pažiūrą apie staigius pakitimus. Tačiau šių įrodymų vertė vi­
siškai priklauso nuo to, kiek tobula yra geologinė kronika, lie­
čianti tolimuosius Žemės istorijos periodus. Jei ši kronika yra
tokia fragmentinė, kaip daugelis geologų primygtinai tvirtina,
tai nieko nuostabaus, kad tokios naujos formos mums atrodo,
lyg būtų staiga išsivysčiusios.
 VII sk. !VAIRŪS PRIEKAIŠTAI 299

Jei tik nepripažinsime tokių stebuklingų transformacijų, ku­

rias gina p. Maivartas, — staigus paukščio ar šikšnosparnio
sparno atsiradimas, arba staigus hipariono pavirtimas arkliu, —
tai nemanau, kad tikėjimas staigiais pakitimais įneštų kokios
nors šviesos į jungiamųjų grandžių nebuvimą mūsų geologi­
nėse formacijose. Prieš tikėjimą tokiais staigiais pakitimais
griežtai protestuoja ir embriologija. Visiems žinoma, kad anks­
tyvoje embrioninėje būklėje negalima atskirti paukščio spar­
nų nuo šikšnosparnio sparnų, arklio kojų — nuo kitų žinduo­
lių kojų ir kad jie ima diferencijuotis tik visai nežymiai, pa­
laipsniui. Visus embriologinio panašumo bruožus, kaip toliau
matysime, galima aiškinti tuo, kad egzistuojančių rūšių pirm­
takai kitėjo jau po savo ankstyvosios jaunystės periodo ir nau­
jai įgytus požymius perdavė palikuonims atitinkamame amžiu­
je. Taigi poveikis beveik nepaliečia ankstyvų gemalo vysty­
mosi stadijų, ir jis lieka tarsi koks praeitų padėčių, per ku­
rias praėjo rūšis, liudininkas. Tuo aiškintinas tas faktas, kad
egzistuojančios rūšys ankstyvose vystymosi stadijose labai
dažnai yra panašios į senovines išnykusias tos pačios klasės
formas. Pagal šitokį embriologinio panašumo požiūrį, o iš es­
mės— ir pagal bet kurį kitą požiūrį, neįtikima, kad gyvūnas
būtų galėjęs patirti tokias staigias transformacijas, kaip tas,
kurias anksčiau minėjome, ir kad jo embriologinėse vystymosi
stadijose nebūtų vis dėlto išlikę nė pėdsakų šių staigių paki­
timų. Kiekvienas mažiausias jo sandaros bruožas vystėsi nežy­
miomis, smulkiomis pakopomis.
Kuris mano, kad kokia nors senovinė forma, veikiama kaž­
kokios vidinės jėgos ar polinkio, pasikeitė staigiai, pavyzdžiui,
jgavo sparnus, priešingai bet kuriai analogijai, turi tarti, kad
šis pakitimas vienu metu apėmė daug individų. Neįmanoma
neigti, kad panašūs staigūs ir dideli sandaros pakitimai labai
skiriasi nuo tų, kuriuos daugumas rūšių, matyt, iš tikrųjų yra
patyrusios. Toliau jis bus priverstas tarti, kad daugelis sanda­
ros ypatybių, puikiai priderintų prie kitų to paties padaro
organizacijos dalių ir prie aplinkos sąlygų, atsirado taip pat
staigiai, bet jis negalės pateikti nė šešėlio paaiškinimo šiems
sudėtingiems ir nuostabiai savitarpyje suderintiems prisitaiky­
mams. Jam teks pripažinti, kad šios didelės ir staigios trans­
formacijos nepaliko embrionui nė mažiausių savo poveikio
žymių. Visa tai pripažinti, manau, reiškia įžengti į stebuklų
pasaulį — palikus mokslo sritį.
 VIII S K Y R I U S

INSTINKTAS
Instinktai yra lygintini su įpročiais, bet skiriasi nuo jų kilme. —
Instinktų gradacijos. — Amarai ir skruzdėlės. — Instinktai kinta­
mi. — Naminių gyvulių instinktai, jų kilmė. — Gegutės, Mo-
lothrus, stručio ir parazitinių bičių natūralūs instinktai. — Skruz­
dėlės, kurios laiko vergus. — Bitės, jų korių lipdomasis instink­
tas. — Instinkto ir struktūros pakitimai nebūtinai Įvyksta vienu
metu. — Keblumai, susiję su natūraliosios atrankos teorijos tai­
kymu instinktams.— Belyčiai, arba nevaisingi, vabzdžiai — San­
trauka.

augelis instinktų yra tokie nuostabūs, kad, norint pa­

D aiškinti jų išsivystymą, skaitytojui, tur būt, susidarys
keblumų, nuo kurių, atrodys, griūva visa mano teorija. Galiu
čia iš fenksto pasakyti, kad nenagrinėju psichinių sugebėjimų
atsiradimo, kaip nenagrinėjau ir pačios gyvybės atsiradimo.
Mums čia rūpi tik instinktų ir kitų psichinių sugebėjimų įvai­
rumas tos pačios klasės gyvūnuose.
Nesistengsiu duoti kurio nors instinkto apibrėžimo. Būtų
lengva parodyti, jog šiuo pavadinimu paprastai suprantame
daugelį skirtingų psichinių veiksmų, bet kiekvienam aišku, ką
norima pasakyti, kai kalbama, kad instinktas verčia gegutes
persikelti ir dėti kiaušinius j kitų paukščių lizdus. Toks veiks­
mas, kuris mūsų pačių gali būti atliktas tik turint tam tikrą
patyrimą, o gyvūnų, ypač labai jaunų, esti atliekamas be jo ­
kio patyrimo ir daugelio individų vienodai, nežinant tikslo,
kodėl jis daromas, — paprastai vadinamas instinktyviniu. Ta­
čiau galėčiau įrodyti, kad nė vienas iš šių požymių nėra bend­
ras. Nedidelė nusimanymo arba supratingumo dozė, anot
Pjero Huberio, dažnai pastebima gyvūnuose, esančiuose net
žemoje organizmų sistemos pakopoje.
Frederikas Kiuvje (Cuvier) ir kai kurie senesnieji metafi­
zikai instinktą lygino su įpročiu. Sis palyginimas, manau, duo­
da tikslų supratimą apie tą psichikos būseną, kuria atliekamas
300
 V III sk. INSTINKTAS 301

instinktyvinis veiksmas, bet nebūtinai — apie jo kilmę. Dau­

gelį įprastinių judesių atliekame visiškai nesąmoningai ir daž­
nai net tiesiog priešingai sąmoningam norui, bet jie gali būti
keičiami veikiant valiai ir protui. Vieni įpročiai dažnai esti
susiję su kitais, su tam tikrais laiko periodais, su tam tikra
organizmo būkle. Kartą įgyti jie dažnai lieka pastovūs visą
gyvenimą. Būtų galima nurodyti ir kitus instinktų ir įpročių
panašumo bruožus. Tiek kartojant gerai žinomą dainą, tiek ir
instinktyviai ką darant, vienas veiksmas seka kitą lyg pagal
tam tikrą ritmą; nutraukus žmogaus dainą ar išmokta ką nors
mechaniškai kartoti, jis paprastai priverstas grįžti atgal, at­
kurti įprastą minčių eigą; P. Huberis tą dalyką pastebėjo
vikšre, darančiame labai sudėtingą kokoną. Jei jis imdavo
vikšrą, kuris kokoną būdavo padaręs, sakysime, iki šeštosios
stadijos, ir perkeldavo jį į kokoną, padarytą tik iki trečiosios
stadijos, tai vikšras tiesiog tik iš naujo padarydavo ketvirto­
sios, penktosios ir šeštosios stadijų darbą. O jei vikšras, pa­
vyzdžiui, būdavo paimtas iš trečiosios stadijos kokono ir per­
keliamas į kokoną, padarytą iki šeštosios stadijos, kuriame
didžioji darbo dalis jau būdavo atlikta, tai, užuot radęs čia
sau kokį palengvinimą, jis patekdavo į didelį keblumą, ir,
kad galėtų darbą užbaigti, atrodydavo verčiamas pradėti nuo
trečios stadijos, kurioje jį buvo sulaikę, ir nuo jos mėginda­
vo vesti iki galo jau užbaigtą darbą.
Jei tarsime, kad koks nors įprastinis veiksmas pasidaro pa­
veldimas, o galima įrodyti, jog kartais iš tikro taip būna, tai
tokiu atveju panašumas tarp to, kas iš pradžių buvo įprotis,
ir tarp instinkto yra toks artimas, kad jų nebegalima atskirti.
Jei trejų metų Mocartas nebūtų pradėjęs skambinti fortepio-
nu nuostabiai trumpai tepasimokęs, bet būtų paskambinęs ko­
kią nors melodiją visai nieko nesimokęs, tai būtų buvę gali­
ma teisingai sakyti, kad jis tai darė instinktyviai. Tačiau bū­
tų didelė klaida manyti, kad žymi dalis instinktų buvo įgyti
Įpročiu vienoje kartoje ir paskui buvo perduoti paveldėjimu
tolesnėms kartoms. Galima aiškiai įrodyti, kad nuostabiausi
instinktai, kuriuos pažįstame, būtent, bičių ir skruzdėlių ins­
tinktai, negalėjo būti įgyti įpročio dėka.
Visų pripažįstama, kad instinktas kiekvienai rūšiai esa­
momis jos gyvenimo sąlygomis yra taip pat svarbus kaip ir
kūno sandaros ypatybės. Kintant gyvenimo sąlygoms, nedideli
instinkto pakitimai, kaip tenka manyti, gali būti rūšiai naudin­
gi, ir jeigu galima įrodyti, kad instinktas nors ir labai nežy­
miai kinta, tai nematau priežasties, kodėl natūralioji atranka,
išlaikydama ir nuolat kaupdama instinktų kitimus, negali jų
302 RCŠIŲ ATSIRADIMAS

išvystyti iki bet kurio naudingumo laipsnio. Tokiu būdu, ma­

nau, atsirado sudėtingiausi ir nuostabiausi instinktai. Pana­
šiai kaip kūno sandaros pakitimai atsiranka ir didėja nuo
naudojimo arba įpratimo, o mažėja arba išnyksta nuo nenau­
dojimo, lygiai taip pat, neabejoju, buvo ir su instinktais. Ta­
čiau manau, kad įpročių poveikis daugeliu atvejų buvo ant­
raeilės reikšmės, palyginus su natūraliąja atranka to, ką gali­
ma pavadinti savaiminiais instinktų kitimais, t. y. kitimais,
atsirandančiais dėl tų pačių nežinomų priežasčių, kurios ap­
sprendžia nedidelius kūno sandaros nukrypimus.
Vargu ar kuris nors sudėtingas instinktas gali išsivystyti
natūraliosios atrankos įtakoje kitaip, negu lėtai, palaipsniui
kaupiantis daugeliui silpnų, bet naudingų kitimų. Todėl, kaip
ir kūno sandaros atveju, gamtoje turėtume rasti ne laipsniš­
kus perėjimus, kuriais vystėsi kiekvienas sudėtingas instink­
tas, — nes juos būtų galima aptikti tik kiekvienos rūšies tie­
sioginių protėvių eilėje, — bet turėtume rasti kai kurių šio
laipsniškumo įrodymų šalutinėse palikuonių linijose ar bent
turėtume sugebėti įrodyti, kad tam tikras laipsniškumas yra
galimas, ir tatai iš tikro pajėgiame įrodyti. Turėdamas galvo­
je tai, kad gyvūnų instinktai mažai tėra ištirti už Europos ir
Siaurės Amerikos ribų, o išmirusių rūšių instinktai mums vi­
siškai nežinomi, nustebau, kiek daug galima rasti laipsniški}
perėjimų iki sudėtingiausių instinktų. Instinktų kitimą gali
palengvinti tai, kad ta pati rūšis turi įvairius instinktus
skirtinguose savo gyvenimo perioduose, skirtingais metų lai­
kais, skirtingose egzistavimo sąlygose ir t. t.; tokiu atveju na­
tūralioji atranka gali išlaikyti čia vieną, čia kitą instinktą. Ir
tokie instinkto įvairumo toje pat rūšyje atvejai, kaip galima
įrodyti, gamtoje iš tikro aptinkami.
Toliau, pagal mano teoriją, kiekvienos rūšies instinktas,
kaip ir organizmo struktūros atveju, yra naudingas pačiai rū­
šiai, bet, kiek galime spręsti, jis niekada neišsivystė vien tik­
tai kitų rūšių naudai. Vienas iš ryškiausių man žinomų pa­
vyzdžių, kada gyvūnai atlieka veiksmą, matyt, naudingą tik
kitiems, yra, kaip tat buvo pirmą kartą pastebėta Huberiol
amarai, savanoriškai atiduodantieji savo saldžias išskyras
skruzdėlėms; kad jie tai atlieka laisvu noru, rodo toks fak­
tas. Pašalinau visas skruzdėles nuo grupės, maždaug tuzino
amarų, buvusių ant rūgštynės lapo, ir keletą valandų nelei­
dau skruzdėlėms prie jų prieiti. Buvau įsitikinęs, kad, praėjus
tam laikui, amarai kenčia nuo to, jog neišskiria saldžių išsky­
rų. Stebėjau juos pro didinamąjį stiklą, bet nė vienas nega­
mino išskyrų; tada juos ėmiau braukyti ir kutenti su plauku,.
 V III sk. INSTINKTAS 303

stengdamasis tai daryti panašiai kaip skruzdėlės savo anteno­

mis, bet nė vienas nedavė išskyrų. Paskiau prie jų prileidau
skruzdėlę, ir iš jos uolaus bėginėjimo tuoj buvo matyti, kad
ji gerai žino, kokią produktyvią bandą atrado; ji pradėjo
liesti ūseliais iš pradžių vieno amaro pilvelį, paskui kito, ir
kiekvienas, pajutęs ūselių prisilietimą, tuojau pakeldavo pil­
velį ir išskirdavo lašiuką saldaus skystimo, kurį skruzdėlė
godžiai siurbdavo. Netgi visai jauni amarai elgėsi lygiai taip
pat, įrodydami, kad tas jų veiksmas yra instinktyvmis, bet
neįgytas įpročiu. Iš Huberio stebėjimų žinoma, kad amarai
nejaučia priešiškumo skruzdėlėms; jei pastarųjų nėra, tai jie
būna priversti pagaliau išleisti savo išskyras be jų. Kadangi
šios išskyros nepaprastai lipnios, tai jų pašalinimas amarams
yra, be abejo, naudingas, o todėl jie tikriausiai ekskretuoja
ne vien tik skruzdėlių naudai. Nors nėra įrodymų, kad kuris
nors gyvūnas atlikinėtų veiksmus, kurie naudingi vien tik ki­
tai rūšiai, tačiau kiekvienas stengiasi turėti naudos iš kito gy­
vūno instinktų, lygiai kaip kiekvienas išnaudoja pranašumus,
susidarančius jam dėl kitų rūšių silpnesnės kūno sandaros.
Vadinasi, ir kai kurių instinktų negalima laikyti absoliučiai
tobulais, bet kadangi dėl šito ir kitų panašių klausimų smulk­
menos nebūtina pateikti, tai prie jų čia galima ir neapsistoti.
Kadangi tam tikras instinktų kintamumas natūralioje bū­
senoje ir tų kitimų perdavimas paveldėjimo būdu yra būti­
ni, kad galėtų pasireikšti natūralioji atranka, tai šiuo reikalu
tektų duoti kiek galint daugiau pavyzdžių; tačiau dėl vietos
stokos man tat neįmanoma. Galiu tik užtikrinti, kad instinktai
neabejotinai kinta; pavyzdžiui, keliavimo (migracijos) instink­
tas gali kitėti tiek didėjimo kryptimi, tiek ir iki visiško pra­
nykimo. Taip pat esti ir su paukščių lizdais, kurie iš dalies
kinta pagal parenkamą vietą, gyvenamo krašto pobūdį ir tem­
peratūrą, bet dažnai — dėl mums visai nežinomų priežasčių;
Odiubonas (Audubon) pateikė daug pavyzdžių, kaip skiriasi
tos pačios rūšies paukščių lizdai šiaurinėje ir pietinėje Jung­
tinių Amerikos Valstijų dalyse. Tačiau jei instinktas yra kin­
tamas, tai kodėl, buvo klausiama, jis neužtikrina bitėms „su­
gebėjimo naudotis kuria nors kita medžiaga, kai nėra vaško?"
Kokią gi kitą natūralią medžiagą bitės gali panaudoti? Jos
gali naudoti, kaip mačiau, vašką, sukietėjusį nuo kinoberio,
ir minkštą, sumaišytą su taukais. Endrju Naitas (Knight) ste­
bėjo, kaip bitės, užuot stropiai rinkusios vaškines medžia­
gas, naudojo vaško ir terpentino mišinį, kuriuo buvo ištepti
medžių žievės pažeidimai. Pastaruoju metu buvo įrodyta, kad
bitės, užuot rinkusios žiedadulkes, mielai naudoja visiškai
304 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kitą medžiagą, būtent, avižinius miltus. Kurio nors priešo bai­

mė yra, be abejo, instinktyvi savybė, kaip tat galima matyti
paukščių jaunikliuose, bet ji sustiprėja įgyjant patyrimo ir
stebint, kaip to paties priešo bijo kiti gyvūnai. Žmogaus bai­
mė įgyjama pamažu, kaip tat parodžiau kitoje vietoje įvairių
gyvūnų, gyvenančių salų dykumose, atžvilgiu, ir tokį pavyz­
dį matome netgi Anglijoje, kur stambieji paukščiai bijo žmo­
gaus labiau negu smulkieji, nes pirmuosius jis labiau perse­
kioja. Didesnį mūsų stambių paukščių baikštumą drąsiai ga­
lima aiškinti šia priežastimi, nes negyvenamose salose stam­
būs paukščiai nėra baikštesni už mažuosius, ir šarka, tokia
atsargi Anglijoje, yra tokia pat jauki Norvegijoje, kaip ir
pilkoji varna Egipte.
Kad tos pačios rūšies gyvūnų, gimusių natūralioje būse­
noje, psichinės savybės labai įvairuoja, galima įrodyti
daugeliu faktų. Galima taip pat pateikti nemaža pavyzdžių
laukiniuose gyvūnuose atsitiktinai pasitaikančių keistų įpročių,
kurie, jei būtų pasirodę naudingi rūšiai, būtų galėję natū­
raliosios atrankos dėka duoti pradžią naujiems instinktams.
Tačiau gerai žinau, kad tokie bendri tvirtinimai, be detalaus
faktų išdėstymo, skaitytojui nepadarys didelio įspūdžio, ir tik
galiu pakartoti savo užtikrinimą, kad nekalbu, neturėdamas
svarių įrodymų.

PAVELDIMI ĮPROČIO ARBA INSTINKTO PAKITIMAI

NAMINIUOSE GYVULIUOSE
Paveldimų instinkto kitimų natūraliose sąlygose galimu­
mą ar net tikėtinumą patvirtinsime trumpai apsvarstę keletą
atvejų, liečiančių naminę būseną. Tokiu būdu mums paaiš­
kės, kokį vaidmenį atliko įpročiai ir savaiminiai kitimai mū­
sų naminių gyvulių psichinėms savybėms modifikuojantis. Vi­
siems žinoma, kad prijaukintų gyvulių psichinės savybės labai
įvairuoja. Pavyzdžiui, katės — vienos iš prigimties gaudo
žiurkes, kitos — peles, ir žinoma, kad šie palinkimai perduo­
dami paveldėjimu. Viena katė, St. Džono (St. John) tvirtini­
mu, visada parnešdavo į namus medžiojamųjų paukščių, ki­
ta — kiškių ar triušių, trečia — medžiodavo pelkėtame skly­
pe ir beveik kas naktį pagaudavo girių slankų ir perkūno
oželių. Būtų galima pateikti daug įdomių ir neabejotinų atve­
jų, kai paveldėjimo būdu perduodami įvairūs polinkių niuan­
sai, skoniai ir įstabiausios keistybės, susijusios su tam tikra
psichine būsena arba laiko periodais. Tačiau pažvelkime į vi­
siems žinomą atvejį — šunų veisles: nėra abejonės, kad jau­
 V III sk. INSTINKTAS 305

ni pointeriai (pats mačiau šį ryškų pavyzdį), kartais vos pir­

mą kartą išvesti į medžioklę, jau sugeba ,,nutilkti" (užėję
paukštį) ir netgi geriau kaip kiti suaugę šunys; aportavimas
(grobio atnešimas medžiotojui) yra, be abejo, tam tikru laipsniu
paveldimas aportuojančių šunų; aviganis šuo paveldi įprotį
bėgioti aplink bandą, užuot puolęs priešais avis. Negaliu pri­
pažinti, kad šie veiksmai, kuriuos be jokio patyrimo beveik
vienodai sugeba atlikti jauni individai, be to, su dideliu ma­
lonumu ir nežinodami tikslo, nes jaunutis pointeris taip pat
nesupranta, jog ,,nutilkdamas" jis padeda savo šeimininkui,
kaip ir baltas drugelis nežino, kodėl jis deda kiaušinėlius ant
kopūsto lapo, — negaliu pripažinti, kad šie veiksmai iš esmės
skiriasi nuo tikrų instinktų. Stebėdami, kaip vienas jaunas,
neįgudęs medžioti vilkas, užuodęs grobį, sustoja kaip įbestas
ir paskui pamažu, ypatinga eisena slenka pirmyn, o kitas vil­
kas, užuot puolęs į elnių bandą, bėgioja aplink, kad ją suvary­
tų į vieną vietą, — šiuos veiksmus visai tikrai galime pavadinti
instinktyviais. Naminiai instinktai, kaip juos galima pavadin­
ti, yra, žinoma, kur kas mažiau pastovūs negu natūralūs; bet
jie buvo veikiami kur kas mažiau griežtos atrankos ir per­
davinėjami nepalyginti trumpesnį periodą, esant mažiau pa­
stovioms gyvenimo sąlygoms.
Koks stiprus yra šių naminių instinktų, įpročių ir polinkių
paveldimumas ir kaip įdomiai jie kartais susimaišo, aiškiai
galima matyti kryžminant skirtingas šunų veisles. Žinoma,
kad dėl kryžminimo su buldogu daugelyje generacijų padi­
dėjo kurto drąsa ir ištvermė; kryžminant su kurtu, visa avi­
ganių šunų šeima įgavo polinkį medžioti kiškius. Šie naminiai
instinktai, sustiprinami kryžminimo būdu, yra panašūs į na­
tūralius instinktus, kurie taip pat įstabiai tarpusavyje susi­
maišo, ir ilgą laiką išlieka kiekvieno tėvinio instinkto pėdsa­
kai. Pavyzdžiui, Lerua aprašo šunį, kurio prosenelis buvo vil­
kas ir kuris išlaikė savo laukinio kraujo pėdsakus tik Ueki
kad jis, šeimininko šaukiamas, niekada neidavo prie jo tiesia
linija.
Į naminius instinktus kartais žiūrima kaip į veiksmus, ku­
rie pasidarė paveldimi tik dėl ilgai trukusio priverstinio pra­
tinimo, bet tai netiesa. Niekas nebūtų kada nors pagalvojęs
mokyti — ir tikriausiai nebūtų išmokęs — kūlvartą karvelį
vartytis ore — atlikti tokius judesius, kuriuos, pats esu pa­
stebėjęs, gali atlikti ir jaunikliai, niekada nemačiusieji karve­
lio besivartaliojant. Galime manyti, kad kuris nors karvelis
parodė nedidelį polinkį šiam keistam įpročiui, ir dėl nuolati­
nės per daugelį kartų trukusios geriausių individų atrankos
 306 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kūlvartas pasidarė toks, kokį matome dabar. Netoli Glazgovo

yra kūlvartų, kurie, kaip girdėjau iš p. Brentor negali pakilti
nė aštuoniolikos colių nepersivertę. Galima abejoti, ar kas
nors būtų sugalvojęs mokyti šunį „nutilkti", jei kuris nors
šuo nebūtų natūraliai turėjęs tokio polinkio, — o žinoma, kad
šitoks polinkis kartais pasireiškia, kaip pats tat pastebėjau
viename grynakraujyje terjere. „Nutilkimas", kaip daugelis
mano, tikriausiai yra tik ilgesnis gyvūno stabtelėjimas, ruo­
šiantis pulti grobį. Kai jau kartą pasireiškė polinkis ,,nutilk­
ti", tai sisteminga atranka ir šios ypatybės priverstinio lavi­
nimo kiekvienoje kartoje paveldimas poveikis galėjo greit
baigti ją ištobulinti; čia taip pat dar visada prisideda ir ne­
sąmoninga atranka, nes kiekvienas, nesirūpindamas veislės
pagerinimu, stengiasi įsigyti tokius šunis, kurie yra ištver­
mingi ir geriausiai medžioja. Iš antros pusės, kai kuriais at­
vejais pakako ir vieno įpročio; vargu kurį nors gyvūną pri­
jaukinti sunkiau kaip laukinio triušio jauniklį, ir vargu
kuris kitas gyvūnas bus jaukesnis, kaip prijaukinto triušio jau ­
niklis; tačiau vargiai galiu sutikti, kad naminiai triušiai ka­
da nors buvo atrankos objektu vien jaukumo dėlei, todėl bent
didžiąją dalį jų paveldimo pakitimo, nuo visiškai laukinio li­
gi labai jaukaus, tenka aiškinti įpročiu ir ilgu laikymu ne­
laisvėje.
Natūralūs instinktai pranyksta prijaukinimo įtakoje; pa­
žymėtinas toks pavyzdys yra vištos, kurios labai retai arba
netgi niekada nenori perėti. Tik daugelio reiškinių kasdie­
niškumas mums neleidžia pastebėti, kokiu laipsniu ir kaip
pastoviai pakito mūsų naminių gyvūnų psichinės ypatybės.
Vargu ar galima abejoti, kad šuns prisirišimas prie žmogaus
yra pasidaręs instinktyvinis. Visi vilkai, lapės, šakalai ir įvai­
rios kačių giminės rūšys, nors ir prijaukinami, vis tiek lin­
kę pulti naminius paukščius, avis ir kiaules, ir šis polinkis
pasirodė esąs neišdildomas šunyse, kurie dar jauni buvo at­
vežti iš tokių kraštų, kaip Ugnies Žemė ir Australija, kuriuo­
se laukiniai nelaiko šių naminių gyvulių. Iš antros pusės, kaip
retai mūsų prijaukintus šunis, net visai jauniklius, tereikalin-
ga mokyti, kad jie nepultų naminių paukščių, avių, kiaulių!
Be abejo, kartais jie daro tokius puolimus, bet tada jie
mušami, o jei tat nepadeda, sunaikinami; taigi įprotis ir tam
tikra atranka paveldimumo dėka bus tikriausiai padėję
prijaukinti mūsų šunis. Iš antros pusės, viščiukai grynai tik dėl
pripratimo nustojo bijoti šuns ir katės, nors ta baimė iš pra­
džių, be abejo, juose buvo instinktyvi, nes, kaip man praneša'
kapitonas Hatonas, vištų kilminės formos, Galius bankiva,
 V III sk. INSTINKTAS 307

jaunikliai, jei juos Indijoje išperina višta, iš pradžių būna ne­

paprastai baikštūs. Tas pat esti ir su fazaniukais, išperintais
Anglijos vištos. Nėra taip, kad jaunikliai iš viso nustoja bai­
mės jausmo, bet jie nebijo tik šuns ir katės, nes kai motina
juos perspėja apie pavojų, jie išbėgioja (ypač kalakučiukai)
iš po motinos ir slepiasi aplinkui augančioje žolėje ar krū­
muose; jie tai daro, matyt, instinktyviai, kad motina galėtų
nuskristi, — o tai matome laukiniuose vištinių būrio atsto­
vuose. Tačiau šis instinktas, išlikęs mūsų viščiukuose, nami­
nėje būsenoje pasidarė nebereikalingas, kadangi višta, nebe­
naudodama sparnų, beveik visai prarado sugebėjimą skrai­
dyti.
Taigi galima daryti išvadą, kad domestikacijos sąlygomis
kai kurie instinktai buvo įgyti, o natūralūs — prarasti iš da­
lies dėl įpratimo, iš dalies — dėl to, kad žmogaus per daugelį
viena po kitos sekusių kartų buvo atrenkami ir kaupiami ypa­
tingi psichiniai polinkiai ir sugebėjimai, kurie išsivysto iš to,
ką dėl savo nežinojimo vadiname atsitiktinėmis priežastimis.
Kai kuriais atvejais pakako ir prievarta sukelto įpročio, kad
susidarytų paveldimas psichinių ypatybių pakitimas; kitais
atvejais priverstinis įprotis neturėjo reikšmės, ir viskas buvo
tiek sistemingos, tiek ir nesąmoningos atrankos išdava; tačiau
dauguma atvejų įprotis bei atranka greičiausiai veikė kartu.

SPECIALŪS INSTINKTAI
Susipažinę su kai kuriais pavyzdžais, gal būt, galėsime ge­
riau suprasti, kaip modifikuojasi instinktai natūralioje būse­
noje veikiant atrankai. Pasirinkau tik tris pavyzdžius, būtent:
instinktą, kuris verčia gegutę dėti kiaušinius į svetimus liz­
dus, kai kurių skruzdėlių-vergintojų instinktą ir bičių staty­
binius sugebėjimus.
G e g u t ė s i n s t i n k t a i . Kai kurie natūralistai mano,
kad šio gegutės instinkto tiesioginė priežastis yra tai, kad ji
kiaušinius deda ne kas dieną, bet su dviejų ar trijų dienų
protarpiais; todėl jeigu ji darytų lizdą ir pati perėtų kiau­
šinius, tai arba pirmiau sudėti kiaušiniai kurį laiką liktų ne­
perimi, arba tame pačiame lizde būtų kiaušinių ir jauniklių
įvairaus amžiaus. Tokiu atveju dėjimo ir perėjimo periodas
būtų nepatogus ir ilgas, tuo labiau, kad gegutė išskrenda
(migruoja) labai anksti, o pirmus išperėtus jauniklius turėtų
maitinti vien tik patinėlis. Tačiau amerikinė gegutė kaip tik
ir priklauso šiai kategorijai, kadangi ji pati suka lizdą ir v ė­
liau tuo pat metu yra ir kiaušinių, ir vienas po kito išsipe-
308 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

rėjusių jauniklių. Vieni tvirtina, kiti neigia, kad amerikinė

gegutė tarpais deda kiaušinius ir į svetimus lizdus; bet aš ne­
seniai girdėjau iš dr. Merelio, iš Ajovos (Yowa), kad sykį
Uinoise jis radęs jauniklę gegutę kartu su jaunikliu kėkštu
mėlynojo kėkšto (Garrulus cristatus) lizde; kadangi abu paukš­
teliai buvo jau beveik visai apsiplunksnavę, tai juos identi­
fikuojant nebebuvo galima suklysti. Galėčiau duoti dar keletą
pavyzdžių tokių paukščių, kurie kartkartėmis deda kiaušinius
į svetimus lizdus. Tarkime dabar, kad tolimi mūsų europinės
gegutės protėviai turėjo amerikinės gegutės įpročius ir
atsitiktinai padėjo kiaušinių į svetimą lizdą. Jei dėl šios
atsitiktinės aplinkybės senajam paukščiui susidarė tas pato­
gumas, kad jis galėjo anksčiau išskristi į Pietus, arba jeigu
jauni paukščiukai pasidarė tvirtesni, atsidūrę palankesnėse
sąlygose, apgavus kitos rūšies paukščio instinktą, negu būtų
buvę penimi savo motinos, kuriai vienu metu būtų reikėję
rūpintis ir kiaušiniais, ir įvairaus amžiaus jaunikliais, — tokiu
atveju ir seniesiems paukščiams, ir jų išmaitintiems jaunik­
liams būtų išėję daug naudingiau. Analogija gi mus verčia
manyti, kad tokiu būdu išauginti jaunikliai paveldimumo dė­
ka galėjo įgyti tą atsitiktinį nukrypstantį savo motinos įprotį,
galėjo savo ruožtu dėti kiaušinius į svetimus lizdus ir dėl to
sėkmingiau išauginti vaikus. Ilgainiui tokiam procesui nuo­
lat vykstant, manau, savotiškas mūsų gegutės instinktas ga­
lėjo pasidaryti įgimtas. Neseniai, beje, Adolfas Miuleris pa­
kankamai įtikinamai įrodė, kad gegutė kartais padeda kiau­
šinius ant plikos žemės, peri juos ir maitina jauniklius. Toks
retas atvejis yra, tur būt, seniai prarasto instinkto lizdus da­
lyti grįžimas.
Man buvo padaryta pastaba, kad aš neatkreipęs dėmesio
į kai kuriuos gegutės instinktus ir jos sandaros prisitaikymus,
kurie neabejotinai tam tikru būdu santykiauja vieni su ki­
tais. Tačiau teoretiniai samprotavimai apie instinktą, kuris tuo
tarpu mums žinomas tik vienoje rūšyje, yra šiaip ar taip
bergždi, nes dar neturime duomenų, kuriais galėtume vado­
vautis. Ligi pastarojo meto buvo žinomi tik europinės gegu­
tės ir neparazitinės amerikinės yegutės instinktai; dabar Rem­
se j aus (Ramsay) stebėjimų dėka Iunme kai kurių žinių apie
tris Australijos paukščių lūšis, kurios deda kiaušinius į kitų
lizdus. Reikia kreipti dėmesį j Iris aplinkybes. Pirmiausia, pa­
prastoji gegutė su retomis išimtimis d-ida tik po vieną kiau­
šinį į lizdą, todėl stambus ir ėdrus jauniklis maisto gauna so­
čiai. Antra, jos kiaušiniai yra žymiai mažesni, ne didesni už
vieversėlio, kuris pats keturis kartus mažesnis negu gegutė.
 VlU sk. INSTINKTAS 309

Kad kiaušinių mažumas yra tiktai prisitaikymo reiškinys, ga­

lime matyti iš to, jog neparazitinė amerikinė gegutė deda di­
delius kiaušinius. Trečia, jauna gegutė, netrukus po to, kai
išsirita iš kiaušinio, turi instinktą, jėgą ir atitinkamai sudary­
tą nugarą, kad galėtų išmesti savo tariamuosius brolius, kurie
paskui žūva nuo bado ir šalčio. Ir tai drąsiai vadinama geru
prisitaikymu, vedančiu į tai, kad jauna gegutė gauna pakan­
kamai maisto, o jos tariamieji broliai žūva dar vos tik pra­
dėję ką jausti!
Dabar pažvelkime j australines rūšis; nors šie paukščiai
paprastai deda po vieną kiaušinį į lizdą, tačiau ne retenybė
rasti po du ir dargi po tris kiaušinius tame pačiame lizde.
Bronzinės gegutės kiaušinių didumas labai įvairuoja — jie esti
nuo aštuonių ligi dešimties linijų ilgio. Jei pasirodytų, jog
rūšiai naudinga dėti dar smulkesnius kiaušinius negu tie, ku­
riuos ji dabar deda, — kad apgautų kai kuriuos įtėvius arba,
kas įtikimiau, kad jaunikliai greičiau išsiristų (nes tvirtinama,
kad yra ryšys tarp kiaušinių stambumo ir jų perėjimo ilgu­
m o),— tokiu atveju galima tarti, jog gali susidaryti veislė
arba rūšis, kurios dėtų vis smulkesnius ir smulkesnius kiau­
šinius, nes būtų daugiau vilčių juos išperėti ir išauginti.
Remsejus pažymi, kad dvi australines gegutės, dedamos
kiaušinius į atvirus lizdus, aiškiai duoda pirmenybę tokiems
lizdams, kuriuose kiaušiniai pagal spalvą panašūs į jų. Europi­
nė rūšis nors neabejotinai rodo kai kurią panašaus instinkto
tendenciją, tačiau neretai nuo jo nutolsta, kaip tai matyti iš
to, kad ji savo blankius, blyškios spalvos kiaušinius deda į
erškėtžvirblių lizdus su gana ryškiais, žalsvai melsvais kiau­
šiniais. Jei mūsų gegutė nekintamai reikštų savo minėtą ins­
tinktą, tai tas instinktas, žinoma, būtų skiriamas prie tokių,
dėl kurių manoma, kad jie visi esą įgyti vienu metu. A ustra­
lines bronzinės gegutės kiaušiniai, Remsejaus žodžiais, nepa­
prastai įvairuoja spalva; todėl natūralioji atranka galėjo iš­
ugdyti ir įtvirtinti bet kurį palankų kitimą tiek šia kryptimi,
tiek ir stambumo atžvilgiu.
Europinės gegutės įtėvių vaikai iš lizdo išmetami paprastai
per tris dienas po to, kai gegutės jaunikliai išsirita, o kadan­
gi gegutė šiame amžiuje yra dar visai bejėgė, tai p. Guldas
anksčiau buvo linkęs manyti, kad šis jauniklių išmetimas at­
liekamas pačių įtėvių. Tačiau dabar jis gavo patikimų žinių,
jog buvo tikrai pastebėta, kad jauna gegutė, nors dar būda­
ma akla ir nepajėgdama nė galvos pakelti, pati išmetė savo
suvestinius brolius. Vieną jų stebėtojas iš naujo įdėjo į liz­
dą, ir jis buvo vėl iš lizdo išmestas. Kai dėl to, kokiu būdu
310 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

galėjo išsivystyti šis keistas ir šlykštus instinktas, tai, jeigu

jaunai gegutei būtų labai svarbu (kaip tai, tur būt, ir yra) tuoj
užgimus gauti kiek galint daugiau maisto, nematau ypatingos
kliūties, kodėl ji per daugelį viena po kitos sekusių kartų ne­
galėjo palaipsniui įgauti aklo siekimo, jėgos ir sandaros, kurie
reikalingi atlikti išmetimo aktui, nes jaunos gegutės su geriau­
siai išsivysčiusiais tokiais įpročiais ir atitinkama struktūra ga­
lėdavo lengviau išaugti. Pirmasis žingsnis įgauti atitinkamą in­
stinktą galėjo būti paprastas jaunų paukštelių nerimavimas,
jiems paaugus ir sustiprėjus, be kokio nors tikslo, o paskui šis
įprotis galėjo vystytis ir atsirasti vis jaunesniame amžiuje.
Man atrodo, kad taip pasidaryti buvo nė kiek nesunkiau, kaip
ir neišsiritusiam paukšteliui įgauti instinktą pramušti kiaušinio
lukštą arba gyvačiūkščiui, pagal Oueno stebėjimus, įgyti vir­
šutiniame žandikaulyje laikiną aštrų dantį tvirtam savo kiauši­
nio kevalui praplėšti. Jeigu kiekvienoje organizmo dalyje bet
kuriame amžiuje yra individualinių įvairavimų ir tos variacijos
yra linkusios persiduoti paveldėjimo būdu atitinkamame arba
ankstesniame amžiuje, — teigimai, kurių negalima ginčyti, —
tai jaunų individų instinktai bei struktūra gali palaipsniui keis­
tis, kaip ir senų; abu šie aiškinimai turi arba išsilaikyti, arba
griūti kartu su visa natūraliosios atrankos teorija.
M o lo th ru sr itin savotiškos amerikinės paukščių genties,
artimos mūsų varnėnams, kai kurios rūšys turi parazitinius
įpročius, panašius kaip gegutės, ir juose matyti įdomi jų instink­
tų tobulėjimo gradacija. M olothrus badius abi lytys, kaip pažymi
puikus stebėtojas p. Hudsonas, gyvena ir būriais, ir poromis.
Tie paukščiai kartais suka lizdus, kartais užima svetimus, pri­
klausančius kuriems nors kitiems paukščiams, retkarčiais iš­
mesdami ir svetimus vaikus. K aik uriaisatvejaisjiededa kiauši­
nius į užgrobtą lizdą, o kitais atvejais — gana keistai — pasida­
ro savo lizdą ant jo viršaus. Paprastai šie paukščiai patys peri
savo kiaušinius ir patys augina vaikus, tačiau p. Hudsonas
sako, kad jie kartais, tur būt, parazituoja, nes jis matė, kaip
šios rūšies paukščių jaunikliai sekdavo paskui kitos rūšies
suaugusį paukštį ir riksmu reikalaudavo, kad juos papenėtų.
Kitos rūšies M olothrus, M. bonariensis, parazitiniai įpročiai
išsivystę žymiai labiau negu pastarosios, tačiau jie dar toli
gražu netobuli. Sis paukštis, kiek žinoma, pastoviai deda kiau­
šinius į svetimus lizdus; tačiau pažymėtina, kad kartais kele­
tas paukščių drauge pradeda statyti netvarkingą, netaisyklingą
lizdą, įruošdami jį ypatingai nepatogioje vietoje, pavyzdžiui,
ant stambaus dagio lapų. Tačiau, kiek p. Hudsonas galėjo
įsitikinti, jie tokio savo lizdo niekada neužbaigia. Dažnai jie
 V III sk. INSTINKTAS 311

i svetimą lizdą deda kiaušinių tiek daug (nuo penkiolikos ligi

dvidešimties), kad iš jų tikriausiai išsiperi tik labai nedaugelis
arba neišsiperi nė vienas. Be to, jie turi įprotį prakirsti sky­
les užgrobiamojo lizdo kiaušiniuose, nežiūrėdami, ar jie pri­
klauso savai ar įtėvių rūšiai. Daug kiaušinių jie taip pat pa­
deda ant plikos žemės, kur jie ir žūva. Trečioji rūšis, Siaurės
Amerikos M . pecoris, įgavo tokius pat tobulus instinktus kaip
gegutė ir niekada nededa į svetimą lizdą daugiau kaip vieno
kiaušinio, dėl to jaunas paukščiukas užtikrintai išperimas.
P. Hudsonas yra didelis evoliucijos priešininkas, tačiau, rodos,
buvo taip nustebintas netobulų M oIothrus bonariensis instink­
tų, kad cituoja mano žodžius klausdamas: „Ar tik neturime
šių įpročių laikyti ne specialiai pritaikytais arba sutvertais
instinktais, bet nedideliais padariniais, kylančiais iš vieno
bendro dėsnio, būtent, iš laipsniško perėjimo dėsnio?''.
Kaip jau buvo pažymėta, įvairūs paukščiai kartais deda
kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Šis įprotis nėra labai retas
vištiniuose (GaJIinaceae), ir jis kiek nušviečia savotišką stručio
instinktą. Šioje šeimoje keletas patelių susibūrusios pirma
padeda nedaugelį kiaušinių į vieną lizdą, paskui — j kitą; kiau­
šinius peri patinėliai. Šis instinktas, matyt, atsirado iš to, kad
patelės dėdavo po daugelį kiaušinių, bet, panašiai kaip gegu­
tė — protarpiais, kas dvi arba trys dienos. Tačiau amerikinio
stručio, kaip ir M oIothrus bonariensis, instinktas dar nėra iš-
tobulėjęs, nes nuostabiai daug šių paukščių kiaušinių išmėtoma
lygumose, ir medžiodamas per vieną dieną radau ne mažiau
kaip dvidešimt pamestų ir sugedusių kiaušinių.
Daugelis bičių parazituoja ir reguliariai deda savo kiauši­
nėlius į kitų bičių lizdus. Sis atvejis yra dar įstabesnis negu
gegutės parazitizmas, nes, priklausomai nuo šių bičių parazi­
tinių įpročių, pasikeitė ne tik jų instinktai, bet ir struktūra:
jos neturi įrengimo žiedadulkėms rinkti, kuris būtų reikalingas,
jeigu jos pačios ruoštų maisto atsargas savo jauniklėms. Kai
kurios Sphegidae (vabzdžių, panašių į vapsvas) rūšys taip pat
parazituoja, ir p. Fabras neseniai pateikė gerų įrodymų pa­
tvirtinti faktui, kad nors Tachytes nigra paprastai daro sau
urvelius ir į juos prineša paraližuoto grobio savo lervoms,
betgi jei randa paruoštą, aprūpintą atsargomis kitos Sphex
urvą, tai naudojasi grobiu ir pasidaro parazitu. Šiuo atveju,
kaip ir M oIothrus arba gegutės atžvilgiu, nematau kliūties,
kodėl natūralioji atranka atsitiktinio įpročio negalėtų padaryti
pastoviu, jeigu jis rūšiai yra naudingas ir jeigu vabzdžiai, ku­
rių lizdas ir maisto atsargos šitaip klastingai pagrobiami, dėl
to neišmiršta.
312 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

V e r g i n i m o i n s t i n k t a s . Šį instinktą pirmą kartą

aptiko Formica (Polyerges) rufescerts Pjeras Huberis — dar
geresnis stebėtojas negu jo garsusis tėvas. Skruzdėlės, apie
kurias čia kalbama, visiškai priklauso nuo savo vergų; be jų
pagalbos rūšis tikriausiai išmirtų jau per vienerius metus. Pa­
tinėliai ir vaisingos patelės visiškai nedirba, o darbininkės
arba nevaisingos patelės, nors esti labai energingos ir drąsios
grobdamos vergus, šiaip nieko kito neveikia. Jos nepajėgia
pačios įsirengti skruzdėlyno arba išmaitinti savo lervų. Kai
senas lizdas pasidaro nebetinkamas ir joms tenka keltis kitur,
tai tą atlieka vergai, kurie perneša ponus savo žandais. Seimi­
ninkai yra tokie bejėgiai, kad, kai Huberis uždarė jų apie
trisdešimt be vergų, aprūpinęs gausybe mėgiamiausio maisto, ir
paliko prie jų lervas bei lėliukes, kad sukeltų jų veiklumą —
jos nieko neveikė, negalėjo netgi pačios maitintis, ir daugelis
mirė badu. Tada Huberis įleido į jas vieną vergą (Formica ius-
ca); pastarasis tuojau ėmėsi darbo, pamaitino ir išgelbėjo tas,
kurios dar buvo gyvos, padarė keletą narvelių, pasirūpino
lervomis ir viską sutvarkė. Ar gali kas nors būti dar nuosta­
besnio negu šie visiškai tikri faktai? Jeigu nežinotume jokių
kitų skruzdėlių vergintojų, tai būtų visiškai beviltiška spėlioti,
kokiu būdu galėjo išsivystyti toks nuostabus instinktas.
P. Huberis pirmas nustatė, kad vergintoja yra ir kita rūšis,
Formica sanguinea. Ši rūšis randama Anglijos pietinėje dalyje,
ir jos gyvenimo būdą ištyrė p. T. Smitas (Smith) iš Britanijos
muziejaus, kuriam aš labai dėkingas ir už šitą, ir už kitus fak­
tus. Nors visiškai tikėdamas Huberio ir Smito pateiktomis ži­
niomis, vis tik į dalyką stengiausi žvelgti skeptiškai, nes
kiekvienam atleistina, jeigu jis suabejos, ar vabzdžiuose gali
egzistuoti toks nepaprastas instinktas kaip verginimo. Taigi
pateiksiu čia savo paties atliktus stebėjimus šiek tiek smulkiau.
Atvėriau keturiolika Formica sanguinea lizdų ir visuose radau
po nedaug vergų. Vergų rūšies (F. iusca) patinėliai ir vaisin­
gos patelės buvo rastos tik jų nuosavuose lizduose, bet nie­
kada nebuvo rastos F. sanguinea lizduose. Vergai — juodi it
du kartus smulkesni už savo raudonus ponus, taigi išoriniais
požymiais šios rūšys labai skiriasi. Jei skruzdėlynas tik šiek
tiek apardomas, tai vergai kartais išbėga, lygiai kaip šeiminin­
kai esti labai sujaudinti ir gina lizdą; jeigu skruzdėlynas suardo­
mas smarkiai, kad net lervos ir lėliukės atsiduria lauke, vergai
kartu su šeimininkais energingai triūsia, pernešdami jas į sau­
gią vietą. Iš to aišku, kad vergai jaučiasi visai kaip namuose.
Trejetą metų iš eilės, birželio ir liepos mėnesiais, po daugelį va­
landų stebėjau įvairius lizdus Sarėjuje (Surrey) bei Sasekse
 V III sk. INSTINKTAS 313

(Sussex) ir nė sykio nemačiau vergo įeinant arba išeinant.

Kadangi šiais mėnesiais vergų esti labai nedaug, tai maniau,
kad jie gali elgtis kitaip, kai jų būna gausiau; tačiau p. Smi­
tas man praneša, kad per gegužės, birželio ir rugpiūčio mė­
nesius ir Sari, ir Hempšire (Hampshire) jis stebėjo lizdus
dienos metu įvairiomis valandomis, bet niekada nematė, kad
vergai būtų įėję į lizdus arba iš jų išėję, nors rugpiūčio mė­
nesį jų būna gausu. Tad jis juos laiko grynai naminiais vergais.
Šeimininkus, priešingai, galima nuolat matyti atnešant į lizdus
medžiagą arba įvairų maistą. Tačiau 1860 metų liepos mėnesį
aptikau bendruomenę su nepaprastai daugeliu vergų ir stebė­
jau, kaip nedaugelis jų kartu su šeimininkais paliko lizdą ir
ėjo kartu išilgai vieno kelio prie aukštos pušies, stovėjusios
už 25 jardų, į kurią jie visi ėmė kopti, tur būt, ieškodami
amarų ar boružių. Pasak Huberio, kuris turėjo galimumą ste­
bėjimus atlikti plačiu mastu, Šveicarijoje vergai dirba papras­
tai kartu su šeimininkais, statydami lizdą, tačiau įėjimo angas
ryte ir vakare atidaro ir uždaro tik jie vieni; svarbiausia jų.
pareiga, Huberio tvirtinimu, yra amarų ieškojimas. Seiminin­
kų ir vergų gyvenimo būdo skirtumas tuose dviejuose kraš­
tuose priklauso, tur būt, nuo to, kad vergų Šveicarijoje pagau­
nama daugiau negu Anglijoje.
Sykį turėjau progos stebėti F. sanguinea persikėlimą iš
vieno skruzdėlyno į kitą, ir buvo be galo įdomu matyti, kaip
šeimininkai rūpestingai pernešinėjo žandais savo vergus, —-
užuot patys būtų jų pernešami, kaip esti F. ruiescens atveju.
Kitą kartą mano dėmesį patraukė pora dešimčių vergų laiky­
tojų, bėgiojusių ta pačia vieta, aiškiai ne maisto ieškant; jie
puolė, o juos energingai varė šalin nepriklausoma vergų rū­
šies (F. iusca) kolonija; kartais ne mažiau kaip po tris pasta­
rosios rūšies skruzdėlių sukibdavo į vergintojo, F. sanguinea,
kojas. Sie negailestingai užmušdavo savo mažuosius priešinin­
kus ir persinešdavo jų lavonus maistui į savo lizdą, esantį
už dvidešimt devynių jardų, tačiau vergintojams nedavė pa­
grobti nė vienos lėliukės, iš kurių būtų išsiauginę vergus. Tada
išėmiau keletą F. iusca lėliukių iš kito skruzdėlyno ir padėjau
jas aikštelėje netoli kautynių vietos; tironai godžiai puolė ir
pagrobė jas, tikriausiai įsivaizduodami, kad jie liko nugalėto­
jais tik ką pasibaigusiose kautynėse.
Tuo pat metu padėjau ton pačion vieton keletą kitos rū­
šies, F. Ila v a l lėliukių kartu su keletu šios mažutės geltonos
skruzdėlės individų, įsikibusių į savo lizdo gabalą. Si rūšis,
kaip tat aprašyta p. Smito, kartais, nors retai, taip pat esti
pavergiama. Nors ir būdamos mažos, geltonosios skruzdėlės
314 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pasižymi dideliu narsumu, ir mačiau, kaip jos atkakliai puolė

kitas skruzdėles. Sykj aš labai nustebau radęs nepriklausomą
F. ila v a koloniją po akmeniu, vergintojų rūšies, F. sanguinea,
lizdo apačioje, ir kai atsitiktinai abu lizdus pajudinau, mažo­
sios skruzdėlės nuostabiai narsiai puolė savo stambius kaimy­
nus. Man buvo įdomu įsitikinti, ar F. sanguinea gali atskirti
lėliukes F. iusca, kurias jos paprastai pavergia, nuo mažų, žiau­
rių F. ila v a lėliukių, kurios jų tik labai retai pavergiamos, ir
buvo aiškiai matyti, kad jos atskiria jas iš karto. Matėme, kad
jos smarkiai, nedelsdamos griebdavo F. fusca lėliukes, bet la­
bai išsigąsdavo ir bėgdavo šalin, kai užeidavo F. ila v a lėliukes
ar net žemių trupinius nuo jų lizdo; bet po kokio ketvirčio va­
landos, kai visos geltonosios skruzdėlės pasišalindavo, jos įsi­
drąsindavo ir nusigabendavo lėliukes.
Vieną vakarą aplankiau kitą F. sanguinea bendriją ir paste­
bėjau, kad daugelis šių skruzdėlių grįžta namo ir įeina į liz­
dą, nešdamosi F. iusca lavonus (tai rodė, kad mano stebimas
ne persikraustymas) ir gausybę lėliukių. Pasekiau ilgą grobiu
apsikrovusių skruzdėlių grandinę, beveik per 40 jardų, ligi tan­
kiai sužėlusio viržyno, iš kurio pamačiau išeinant paskutiniąją
F. sanguinea skruzdėlę, besinešančią lėliukę; tačiau tankiame
viržyne man nepasisekė rasti nuniokoto lizdo, nors jis turėjo
būti visai arti, kadangi du ar trys F. iusca individai labai susi­
jaudinę bėgiojo aplinkui, o vienas iš jų su šios rūšies lėliuke
burnoje nejudėdamas tupėjo viržio šakelės viršūnėje ir atrodė
kupinas nevilties, kad sunaikinti jo namai.
Tokie tat yra faktai,— nereikalingi, beje, nė mano patvirti­
nim o,— liečiantieji nuostabų verginimo instinktą. Atkreipkite
dėmesį į tai, koks kontrastas yra tarp F. sanguinea instinktyvi-
nių įpročių ir kontinentinio F. iuiescens įpročių. Pastarasis ne­
daro sau lizdo, nesikrausto, nerenka maisto nei sau, nei vai­
kams ir negali net pats maitintis: jis visiškai priklauso nuo
savo gausių vergų. Iš antros pusės, Formica sanguinea vergų
turi žymiai mažiau, o vasaros pradžioje — netgi visiškai maža;
patys šeimininkai nusprendžia, kada ir kur turi būti rengiama
nauja buveinė, ir persikraustydami perneša savo vergus. Tiek
Šveicarijoje, tiek ir Anglijoje lėliukėmis, rodos, išimtinai rū­
pinasi tik vergai, šeimininkai vieni atlieka ekspedicijas ver­
gams gaudyti. Šveicarijoje vergai ir šeimininkai dirba kartu,
rinkdami ir nešdami lizdui medžiagą; ir vieni ir kiti, bet dau­
giausia vergai, prižiūri ir melžia, jei taip galima sakyti,
amarus; ir vieni, ir kiti renka maistą bendrijai. Anglijoje
paprastai vieni tik šeimininkai eina iš lizdų rinkti statybinės
medžiagos ir maisto tiek sau, tiek vergams ir lėliukėms. Taigi
 VIII sk. INSTINKTAS 315

Anglijoje šeimininkai iš savo vergų gauna paslaugų daug

mažiau negu Šveicarijoje.
Nespėliosiu, kaip išsivystė F. sanguinea instinktas. Tačiau
kadangi ir šiaip skruzdėlės, neturinčios vergintoj ų instinkto,
kaip pastebėjau, grobia kitos rūšies lėliukes, jei pastarosios
išmėtytos arti jų lizdo, tai, galimas dalykas, kad lėliukės, ku­
rios iš pradžių būdavo pagrobiamos maistui, spėdavo išsivys­
tyti iki suaugusių vabzdžių, ir tokiu būdu visai nesąmoningai
išaugintos pašalinės skruzdėlės, sekdamos savo instinktais, im-
-davo ką galėdamos dirbti. Jei jų buvimas pasirodydavo nau­
dingas pagrobusiai rūšiai, jeigu jai pasirodydavo naudingiau
pagrobti darbininkes, negu jas pačiai gamintis, tai įprotis grob­
ti lėliukes, iš pradžių — tik maistui, natūraliosios atrankos įta­
koje galėjo sustiprėti ir įsitvirtinti visiškai skirtingam tiks­
lui — auginti vergus. Kartą įgytas instinktas, — būdamas net
silpnesnis negu mūsų britaninės F. sanguinea, kuri, kaip matė­
me, iš savo vergų paslaugų susilaukia mažiau negu tokia pat
rūšis Šveicarijoje, natūraliosios atrankos dėka gali sustiprėti
ir pakitėti, suprantama, su sąlyga, kad kiekvienas pakitimas
bus naudingas rūšiai, kol susidarys tokia skruzdėlė kaip For-
m ica rulescens, niekingai priklausanti nuo savo vergų.
B i č i ų s t a t y b i n i s i n s t i n k t a s . Čia nenagrinėsiu
visų šio klausimo smulkmenų, o tik bendrais bruožais pateiksiu
išvadas, kurias priėjau. Tiktai bukaprotis gali nejausti entu­
ziastiško pasigėrėjimo, žiūrėdamas į nuostabią korio sandarą,
taip gražiai pritaikytą savo paskirčiai. Matematikų tvirtinimu,
bitės praktiškai išsprendė keblų uždavinį — padaryti akelę to­
kios formos, kad į ją tilptų kiek galima daugiau medaus, su­
naudojant jos statybai kuo mažiau brangaus vaško. Buvo taip
pat pažymėta, kad net ir mitriam darbininkui, turinčiam rei­
kiamus įrankius ir matavimo priemones, būtų labai sunku pa­
daryti taisyklingo pavidalo vaškines akeles, tuo tarpu darbi­
ninkės bitės jas padaro, besispiesdamos tamsiame avilyje. Į
instinktus galime žiūrėti kaip norime, bet iš pradžių atrodo
visiškai nesuprantama ne tik tai, kaip bitės gali padaryti v i­
sus reikiamus kampus ir briaunas, bet net ir tai, kaip jos suge­
ba žinoti, kad visa tinkamai padaryta. Tačiau reikalas čia
anaiptol nėra toks keblus, koks iš karto atrodo: galima, manau,
įrodyti, kad visa ši puiki statyba atliekama padedant papras­
tiems instinktams.
Šį klausimą tyrinėti mane paskatino p. Uoterhauzas (Wa-
terhouse). kuris parodė, kad akelės forma yra glaudžiai susijusi
su kaimyninių akelių buvimu; taigi šiuo atžvilgiu mano reiš­
kiamas pažiūras, gal būt, tenka laikyti tik pakeisto pavidalo
316 ROSIU ATSIRADIMAS

jo teorija. Prisiminkime didįjį laipsniškos raidos pradmenį

ir žiūrėkime, ar pati gamta mums čia neatskleidžia savo
darbo metodų. Viename neilgos eilės gale turime kamanes,
kurios savo medui laikyti naudoja senus kokonus, kartais prie
jų prilipdydamos iš vaško trumpus vamzdelius; jos taip pat
nulipdo atskiras ir visai netaisyklingai nuapvalintas vaškines
akeles. Kitame šios eilės gale yra bičių akelės, išdėstytos
dviem sluoksniais; kiekviena akelė, kaip žinoma, yra šešia­
kampė prizmė, su pagrindu, nurėžtu taip, kad susidaro a p ­
versta piramidė iš trijų rombų. Šie rombai turi tam tikrus kam­
pus, ir trys rombai, sudarantieji piramidės pavidalo atskiros,
akelės pagrindą viename korio šone, įeina į priešingos pusės
trijų gretimų akelių pagrindo sudėtį. Šioje eilėje tarp visiškai
tobulų bičių akelių ir paprastų kamanių akelių turime meksi-
kinės M elipona domestica akeles, Huberio smulkiai aprašytas
ir nupieštas. Pati M elipona pagal savo sandarą užima tarpinę
vietą tarp bitės ir kamanės, bet yra daug arčiau pastarosios. Ji
lipdo gana taisyklingus vaško korius su cilindrinėmis akelė­
mis, kuriose auginamos jų lervos ir, be to, su keletu stambių
akelių medui laikyti. Pastarosios yra beveik rutulio formos,
maždaug vienodo didumo, sujungtos į netaisyklingą masę.
Reikia ypač atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad tos akelės
visada lipdomos viena kitos taip arti, kad jeigu būtų daromos
visai rutuliškos, tai jos perkirstų arba pralaužtų viena kitą,
tačiau taip niekada nebūna, nes tose vietose, kur rutuliai turė ­
tų susikirsti, bitės pastato tarp jų visiškai plokščias vaško sie­
neles. Todėl kiekviena akelė susideda iš išorinės apvalios da­
lies ir dviejų, trijų ir t. t. plokščių paviršių — pagal tai, ar ji
prieina prie dviejų, trijų ar daugiau kitų akelių. Kai viena
akelė atsiremia į tris kitas, o tai esti labai dažnai, nes akelės-
yra maždaug vienodo didumo, tai trys plokšti paviršiai susi­
siekdami sudaro piramidę, kuri, kaip pažymi Huberis, yra
neabejotinai kai kas panašaus j bičių akelių trišonį piramidinį
pagrindą. Kaip bičių akelių atveju, taip ir čia vienos akelės
trys plokštumos būtinai įeina j trijų gretimų akelių sandarą.
Aišku, kad tokiu statybos būdu M elipona taupo vašką ir, kas
dar svarbiau,— darbą, nes plokščios sienelės tarp dviejų akelių,
yra ne dvigubos, o tokio pat storumo, kaip ir išorinės rutulio
dalys, ir kiekviena plokščia sienelė sudaro dviejų akelių dalį.
Svarstydamas tą dalyką, priėjau išvadą, kad jei M elipona
savo rutulius lipdytų tam tikrais atstumais vieną nuo kito, da­
rytų juos vienodo didumo ir išdėstytų simetriškai dviem sluoks­
niais, tai darinys išeitų toks pat tobulas, kaip ir bičių koriai.
Tuo remdamasis parašiau profesoriui Mileriui į Kembridžą, ir
 V III sk. INSTINKTAS 317

šis geometras maloniai patikrino žemiau pateiktus mano ap­

skaičiavimus, padarytus pagal jo nurodymus; jis sako, kad jie
visiškai teisingi.
Apibrėžkime kurį nors kiekį vienodų rutulių, kurių centrai
būtų išdėstyti dviejose lygiagretėse plokštumose taip, kad
kiekvienas rutulys būtų nutolęs spindulys x V 2, arba spindulys
X1,41421, atstumu (arba dar mažesniu) nuo šešių aplinkinių to
paties sluoksnio rutulių centrų ir tuo pačiu atstumu nuo susi­
siekiančių su jais rutulių centrų kitame, lygiagrečiame, sluoks­
nyje; tada, išvedę plokštumas ten, kur tarp savęs susikerta
abiejų sluoksnių rutuliai, gausime dvigubą sluoksnį šešiakam­
pių prizmių, susijungusių tarp savęs piramidiniais pagrindais,
kurių kiekvieną sudaro trys rombai; ir tiek rombų, tiek še-
šiašonių prizmių šonai, kuo tiksliausiai matuojant, turės visus
atitinkamus kampus, tolygius bičių korių akelių kampams. Ta­
čiau iš profesoriaus Uaimeno (Wyman)1 atlikusio daugybę
kruopščių matavimų, sužinojau, kad bičių darbo tikslumas yra
labai perdedamas, ir, kokia bebūtų tipinė akutės forma, ji la­
bai retai esti tokia išlipdoma, jeigu tai iš viso kada nors būna.
Taigi galime drąsiai daryti išvadą, kad jei galėtume tik šiek
tiek pakeisti M eIipona instinktus, kuriuose nėra nieko ypa­
tingo, tai šie vabzdžiai lipdytų lygiai tokias pat nuostabiai to­
bulas akeles kaip ir bitės. Tarkime, kad M eIipona sugeba lip­
dyti akeles taisyklingai rutuliškas, vienodo didumo, — o tai
nebūtų didelis netikėtumas, nes ji tat jau ir daro, be to, žino­
me, kad daugelis kitų vabzdžių išgręžia visiškai cilindriškas
skylutes medyje, matyt, sukdamiesi aplink tam tikrą pastovų
tašką. Turėtume taip pat tarti, kad M eIipona savo akeles išdės­
to lygiais sluoksniais,— kaip ji tat jau ir daro su savo cilind­
riškomis akelėmis; toliau turėtume sutikti, ir čia yra rimčiau­
sias sunkumas, kad vabzdys kokiu nors būdu sugeba tiksliai
nustatyti, kokiu atstumu atsistoti nuo kaimynės darbininkės,
kai akeles lipdo keletas individų greta vienas kito; tačiau juk
jos jau taip tiksliai sugeba spręsti apie atstumą, jog rutulius
visada padaro taip, kad jie susikerta tam tikrais plotais, ir
susikirtimo taškus sujungia visai tiesiomis plokštumomis. M a­
nau, kad šitaip modifikuojantis instinktams, kurie patys savai­
me nėra nuostabūs, vargu ar nuostabesni už tuos, kurie paukš­
tį verčia suktis lizdą, bitė natūraliosios atrankos dėka ir įgijo
savo neprilygstamus architektūrinius sugebėjimus.
Tačiau šią teoriją galima patikrinti bandymu. Sekdamas
p. Tegetmejerio pavyzdį, atskyriau du korius, įstatydamas tarp
jų ilgą storą stačiakampį vaško gabaliuką; bitės tuoj pradėjo
jame rausti mažas apskritas duobutes ir jas gilindamos kartu
318 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ir platino, kol jos pavirto negiliomis išdubomis, atrodančiomis

taisyklingų rutulių dalimis, diametro — maždaug lygaus akelės
diametrui. Buvo labai įdomu stebėti, kaip keletas bičių ėmė
rausti duobutes arti viena kitos; jos pradėjo dirbti tokiu atstu­
mu, kad duobutės ilgainiui pasidarytų aukščiau minėtojo pla­
tumo (t. y. maždaug paprastos akelės platumo), o gilumo ~~
apie vieną šeštadalį diametro to rutulio, kurio dalį jos čia da­
rė; duobučių kraštai susikirsdavo ir pereidavo vienas į kitą.
Kai tik tat įvykdavo, bitės nustodavo gilinusios duobutes ir
imdavo statyti plokščias sieneles iš vaško palei duobučių su­
sikirtimo linijas; taigi kiekviena šešiabriaunė prizmė būdavo
sudaroma ant negilios išrantytos duobutės krašto, bet ne ant
tiesių trišonės piramidės kraštų, kaip tai būna darant papras­
tas akeles.
Paskui įdėjau į avilį vietoj storo stačiakampio vaško gabalo
siaurą, ploną, peilio storumo, juostelę, kuri buvo nudažyta
raudonai kinoberiu. Bitės tuojau ėmė joje rausti iš abiejų šo­
nų mažas duobutes, vieną šalia kitos, kaip ir anksčiau; bet
vaškas buvo toks plonas, kad priešingų pusių duobučių dug­
nai, jei jos būtų buvę išraustos tokio pat gilumo kaip ankstes­
niame bandyme, būtų iš abiejų pusių pratrūkę. Bitės prie to
vis tik neprileisdavo ir laiku sustodavo raususios duobutes;
šiek tiek jas pagilinusios, padarydavo jose plokščius dugnus, o
šie plokšti dugnai, susidarę iš likusios nepragraužtos plonos
raudono vaško plokštelės, kiek buvo galima spręsti iš akies,
kaip tik atitiko abiejose vaškinės juostelės pusėse priešprie­
šais esančių įdubų įsivaizduotinas susikirtimo plokštumas. Vie­
tomis tarp priešpriešais esančių įdubų likdavo nedideli rom­
binių plokštelių ploteliai, vietomis — stambesnės jų dalelės;
tačiau dėl nenatūralių sąlygų darbas buvo nešvariai atliktas.
Kad, užbaigiant darbą, susidūrimo vietose tarp įdubų pasiliktų
tiesios plokštelės, bitės, gręždamos ir gilindamos duobutes, tu­
rėjo dirbti beveik vienodu greitumu iš abiejų raudonojo vaško
juostelės pusių.
Turint galvoje tai, kokia lanksti yra plona vaško plokšte­
lė, nemanau, kad bitėms būtų sunku, dirbant netgi abiejose
plokštelės pusėse, pastebėti, jog jos nugraužė ją ligi reikiamos
ribos ir sustoti dirbus. Man atrodo, kad paprastų korių atveju
bitės ne visada sugeba dirbti visiškai vienodu greičiu abiejo­
se pusėse, — nes matydavau tik ką pradėtos akelės pagrinde
pusiau baigtus rombus, kurie būdavo kiek įlinkę vienoje pu­
sėje, kur, gilinimas, manau, vyko greičiau, ir iškilę kitoje pu­
sėje, — kur bitės lėčiau dirbo. Vienu labai įdomiu atveju pa­
dėjau korį atgal į avilį, leisdamas bitėms dar kiek laiko prie
 V III sk. INSTINKTAS 319

jo padirbėti, paskui vėl ištyriau akelę ir pamačiau, kad rom­

binė plokštelė buvo užbaigta ir pasidarė visiškai tiesi; kadangi
plokštelė buvo visai plonutė, neįmanoma tarti, kad bitės ją
padarė tiesią, nugrauždamos iškilusią pusę; spėju, kad tokiais
atvejais jos sustoja priešingose pusėse, stumia ir spaudžia
minkštą apšilusį vašką (o tai, kaip išmėginau, nesunku) iki
atitinkamos padėties ir tokiu būdu jį išlygina.
Iš bandymo su kinoberiu dažyta vaško juostele galima ma­
tyti, kad jeigu bitės pačios darytų ploną vaškinę sienelę, tai
akeles galėtų daryti tinkamo didumo, išsidėsčiusias reikiamu
atstumu viena nuo kitos, dirbdamos vienodu greičiu, stengda­
mosi padaryti vienodas rutuliškas įdubas ir neduodamos vienai
įdubai prasilaužti į kitą. Įsižiūrint į siuvamo korio kraštą, ga­
lima aiškiai matyti, kad bitės aplinkui korį padaro storą lan­
ką, arba sienelę, ir paskui ją graužia iš priešingų pusiu, vis
darydamos kiekvienai akelei apskritas įdubas. Trišonį pirami­
dinį akelės pagrindą jos daro ne visą iš karto, bet — čia vieną,
čia dvi rombines plokšteles — pagal tai, viena ar dvi iš jų pri­
eina prie paties siuvamojo korio krašto, ir niekada neužbaigia
rombinių plokštelių viršutiniųjų kraštų anksčiau, negu prade­
damos daryti prizminės sienelės. Kai kurie iš šių stebėjimų
skiriasi nuo nusipelnytai garsaus Huberio vyresniojo stebėji­
mų, bet esu įsitikinęs jų teisingumu ir, jeigu turėčiau pakan­
kamai vietos, galėčiau įrodyti, kad jie atitinka ir mano teoriją.
Huberio tvirtinimas, kad pati pirmoji akelė siuvama nedi­
delėje vaško plokštelėje su lygiagrečiais šonais, pagal mano
stebėjimus, nėra visiškai teisingas, nes korio pradžia visada
būdavo nedidelis vaško gaubtelis, bet nesileisiu čia į smulk­
menas. Matėme, koks didelis vaidmuo akučių susidaryme ten­
ka įdubų rausimui; tačiau būtų didelė klaida manyti, kad bi­
tės negali iškart išvesti grubių pertvarėlių reikiamose vietose,
t. y. pagal dviejų gretimųjų rutulių susikirtimo plokštumas.
Turiu keletą pavyzdžių, neabejotinai įrodančių, kad bitės gali
dirbti kitaip. Netgi grubiai padarytame vaškiniame lanke, ar­
ba siuvamo korio sienelėje kartais galima matyti įlinkimus,
atitinkančius rombinių plokštelių padėtį būsimų akelių pagrin­
duose. Tačiau grubios, storos vaškinės sienelės kiekvienu atveju
padaromos nugraužiant nemažai vaško iš abiejų pusių. Bičių
statybos būdas yra labai įdomus; pirmąją grubią sienelę jos
visada stato 10—20 kartų storesnę negu visai plonutė užbaig­
tos akelės sienelė, kuri galop paliekama. J ų darbas mums pa­
sidarys suprantamas, jei tarsime, kad mūrininkai iš pradžių
pastato labai storą sieną iš cemento, o paskui pradeda ją nu-
daužinėti nuo apačios iš abiejų pusių, kol tarp jų lieka visai
320 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

plona lygi siena; numuštą cementą mūrininkai surenka ir jį

vis deda ant viršutinio sienos krašto. Taigi prieš mus bus plo­
na siena, pamažu auganti į aukštį ir vis apvainikuota milžiniš­
ka atbraila. Kadangi visas akeles — ir tik ką pradėtas, ir vi­
siškai užbaigtas pridengia didelė vaško masė, tai bitės gali
susiburti krūvomis ir ropinėti koriais, neapgadindamos plonų
prizmių sienelių. Šių sienelių storis, pagal skaičiavimus, ku­
riuos man maloniai atliko prof. Mileris, labai įvairuoja; pa­
gal vidurkį, išvestą iš dvylikos matavimų, atliktų arti korio
krašto, jų storumas čia yra 1/352 colio, tuo tarpu rombinės pa­
grindo plokštelės yra storesnės — maždaug santykiu trys su
dviem, ir jų storumo vidurkis, išvestas iš dvidešimt vieno ma­
tavimo, yra apie 1/229 colio. Dėl tokio savotiško statybos bū­
do koriui visada užtikrinamas tvirtumas, kuo ekonomiškiausiai
naudojant vašką.
Kaip siuvamos akelės, iš pirmo žvilgsnio atrodo dar sun­
kiau suprasti todėl, kad daugybė bičių dirba kartu; viena bi­
tė, padirbėjusi truputį prie vienos akelės, pereina prie kitos,
taigi, pasak Huberio, dešimt individų dirba netgi pradedant
pirmą akelę. Man pavyko tat įrodyti praktiškai, apdengiant
vienintelės akelės šešiabriaunių sienelių kraštus arba siuvamo
korio išorinius kraštus visai plonu sluoksniu raudonai dažyto
vaško; tokiais atvejais visada matydavau, kad dažai bičių vi­
sai vienodai išnešioti po visą korį taip vienodai, lyg dailinin­
kas būtų juos tapęs teptuku: dažyto vaško dalelės buvo ima­
mos iš tų vietų, kuriose jis buvo užteptas, ir įlipdomos į visų
daromų akelių kraštus. Visas statybos darbas atrodo savos rū­
šies pusiausvyra, palaikoma tarp daugelio bičių; jos visos ins­
tinktyviai sustoja vienodais atstumais, stengiasi daryti aplink
save vienodus apskritimus ir padaro arba palieka nepra grauž­
tas pertvarėles rutulių susikirtimo vietose. Buvo tikrai įdomu
žiūrėti, kaip sunkiais atvejais, pavyzdžiui, susiėjus dviem ko­
riams vienokiu ar kitokiu kampu, bitės būdavo priverstos po
keletą kartų ardyti ir kitaip perstatyti akeles, kartais vėl grįž­
damos prie tokios pat formos, kokią pirma buvo atmetusios.
Kai bitės turi pakankamai vietos, kur jos darbo metu gali
tinkamai tilpti, pavyzdžiui, ant gabaliuko medžio ties pačiu
žemyn daromo korio viduriu, ir korys turi būti pasiūtas
viršum vienos šio gabaliuko pusės, — tokiu atveju bitės gali
padaryti naujos akelės vienos sienelės pagrindą ten, kur rei­
kia, ir už kitų baigtų akelių ribų. Pakanka, kad bitės galėtų
užimti reikiamą padėtį tiek viena kitos atžvilgiu, tiek ir pas­
kutinių baigtų akelių sienelių atžvilgiu, ir tada, išbrėždamos
įsivaizduotinius rutulius, jos gali siūti tarpines sieneles
 V III sk. INSTINKTAS 321

tarp dviejų kaimyninių rutulių; tačiau kiek man teko pastebėti,

jos niekad neišgraužia ir nebaigia akelės kampų, kol nėra
baigta didžioji tiek šios, tiek ir gretimųjų akelių dalis. Šis bi­
čių sugebėjimas — siūti tam tikromis aplinkybėmis grubaus,
pradinio pavidalo pertvarą reikiamoje vietoje tarp dviejų vos
pradėtų akelių, yra labai svarbus, kadangi jis pagrįstas faktu,
kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo pragaištingas aukščiau išdės­
tytai teorijai, būtent, kad vapsvų korio išorinio krašto akelės
kartais būna tiksliai šešiakampės; tačiau čia per maža vietos
šiam klausimui smulkiau nagrinėti. Nematau didelio keblumo
ir tame fakte, kad paskiras vabzdys (pavyzdžiui, vapsvų mo­
tina) padaro šešiakampes akeles, kai jis dirbo vienu metu pra­
dėtas dvi arba tris akeles kaitomis čia iš vidaus, čia iš lauko
pusės, nuolat stovėdamas atitinkamu santykiniu atstumu nuo
pradėtų akelių dalių, išbrėždamas rutulius arba cilindrus ir
siūdamas tarpinių sienelių plokštumas.
Kadangi natūralioji atranka veikia išimtinai tuo, kad kau­
pia nedidelius struktūros arba instinktų pakitimus, kurių kiek­
vienas yra naudingas individui esamomis jo gyvenimo sąly­
gomis, tai galima visiškai pagrįstai paklausti, kodėl bičių pro­
tėviams buvo naudinga ilga vienas po kito sekusių statybinio
instinkto pakitimų eilė, kurių dėka išsivystė dabartinis tobu­
las statybos būdas? Manau, kad į šį klausimą nesunku atsa­
kyti: akelės, lipdomos taip, kaip bičių arba vapsvų akelės, tu­
rėdavo tą pliusą, kad būdavo patvaresnės ir kartu, iš vienos
pusės, sutaupydavo daug darbo bei vietos, iš antros pusės, me­
džiagos, iš kurios būdavo lipdomos. Kai dėl vaško susidary­
mo, tai yra žinoma, kad bitėms dažnai labai nelengva gauti
pakankamai nektaro, ir Tegetmejeris man praneša, jog bandy­
mais įrodyta, kad vienam aviliui sunaudojama nuo dvylikos li­
gi penkiolikos svarų sauso cukraus vienam svarui vaško išskirti;
taigi išeina, kad išskirti vaškui, kuris reikalingas avilyje ko­
riams siūti, bitės turi surinkti ir sunaudoti daug skysto nekta­
ro. Be to, vaško išskyrimo proceso metu daugelis bičių turi
būti nemaža dienų nedarbingos. Kad per žiemą išsilaikytų kuo
daugiau bičių, reikalingos didelės medaus atsargos, o avilio
egzistavimo užtikrinimas, kaip žinoma, svarbiausia priklauso
nuo to, kad išliktų daug bičių. Taigi vaško taupymas, labai tau­
pant medų, taip pat ir laiką, skiriamą medui rinkti, turi būti
pagrindinis bet kurios bičių šeimos sėkmės elementas. Žinoma,
rūšies sėkmė gali priklausyti nuo jos priešų, parazitų kiekio
ar nuo kokių ypatingų priežasčių ir tuo būdu nepriklausyti
nuo to, kokį kiekį medaus bitės gali surinkti. Tačiau tarkime,
kad pastaroji aplinkybė nulemia, o dažnai, tur būt, ir iš tikro
322 ROSIU ATSIRADIMAS

nulemdavo, kad bitė, artima mūsų kamanei, galėdavo kuria­

me nors krašte gausiai egzistuoti; tarkime toliau, kad bičių
bendruomenė išgyveno per žiemą ir, vadinasi, jai buvo rei­
kalinga medaus atsarga; tokiu atveju negali būti abejonės,
jog mūsų tariamai kamanei būtų buvę naudinga, jeigu jos
instinktuose būtų įvykęs nedidelis pakitimas, nukreiptas į tai,
kad ji vaškines akeles lipdytų viena nuo kitos taip arti, jog
jos kiek susikirstų, — kadangi bendra sienelė jau ir dviem
greta esančioms akelėms gali sutaupyti ir darbo, ir vaško.
Taigi mūsų kamanėms būtų buvę vis daugiau naudos, jei sa­
vo korių akeles jos būtų daręsi vis taisyklingesnes, arčiau
viena prie kitos ir jas jungę | masę, panašiai kaip M elipona
akelės, nes tokiu atveju didelė kiekvieną akelę ribojančio pa­
viršiaus dalis drauge tarnautų ir gretimoms akelėms riboti,
ir būtų sutaupoma daug darbo. Dėl tos pat priežasties ir M e-
Iipona turėtų naudos, jei savo akeles darytų arčiau viena ki­
tos ir taisyklingiau negu ligšiol, nes tada, kaip matėme, rutu­
liški paviršiai visiškai dingtų ir juos pakeistų tiesūs paviršiai;
tada M eIipona lipdytų tokį pat tobulą korį, kokį siuva bitės.
Daugiau negu šis architektūrinis tobulumas natūralioji atranka
negalėtų padaryti, nes bičių koriai, kiek galima spręsti, yra
visiškai tobuli ir darbo, ir vaško taupymo atžvilgiu.
Taigi, mano manymu, nuostabiausią iš visų žinomų instink­
tų — bičių statybinį instinktą — galima išaiškinti veikimu na­
tūraliosios atrankos, kuri panaudojo daugelį vienas po kito
sekiosiu nedidelių pakitimų, įvykusių paprastesniuose instink­
tuose, ir palaipsniui bitė ėmė vis tobuliau ir tobuliau brėžti
vienodus rutulius tam tikru atstumu vienas nuo kito dviem
sluoksniais ir lipdyti vaškines sieneles bei duobti vašką pa­
gal rutulių susikirtimo plokštumas, bitės, aišku, tiek pat teži­
no, kad jos duobia tam tikru atstumu vieną nuo kito rutulius,
kiek ir tai, kokie yra šešiakampių prizmių ir jų pagrindų
rombų kampai; kadangi natūraliosios atrankos proceso moty­
vai buvo sudaryti lėliukėms akeles, kurios, kuo daugiau su­
taupant vaško ir darbo, būtų pakankamai tvirtos, reikiamo
dydžio ir formos, tai tas spiečius, kuris padirba geriausias
akeles, mažiausiai sunaudodamas darbo ir mažiausiai išeikvo­
damas medaus vaškui išskirti, turi daugiausia sėkmės ir savo
naujai įgytus taupymo instinktus perduoda naujiems spie­
čiams, kurie savo ruožtu turės geriausius šansus kovoje dėl
būvio.
 V III sk. INSTINKTAS 323

PRIEŠTARAVIMAI PRIEŠ NATŪRALIOSIOS ATRANKOS

TEORIJOS TAIKYMĄ INSTINKTAMS:
BELYČIAI IR NEVAISINGI VABZDŽIAI
Prieš aukščiau išdėstytą pažiūrą apie instinktų kilmę buvo
padaryta pastaba, kad „sandaros ir instinkto kitimai turėjo
vykti vienu metu ir tiksliai atitikti vienas kitą, kadangi vieno
pakitimas, atitinkamai nepakintant kitam, būtų buvęs pragaiš­
tingas". Šios pastabos išimtinai pareina nuo prielaidos, kad
instinkto ir sandaros pakitimai įvyksta staiga. Kaip iliustraci­
ją imkime praeitame skyriuje pateiktą didžiosios zylės (Parus
m ajor) pavyzdį; šis paukštis, dažnai ant šakelės suspaudęs ko­
jomis kukmedžio sėklas, snapu tol jas daužo, kol pasiekia bran-
duolėlį. Kas gi čia atrodo ypač keblu, kad natūralioji atranka
išlaiko nedidelius individualinius ivairavimus snapo sandaro­
je, vis geriau ir geriau prisitaikančioje sėkloms išlukštenti,
kol susidaro snapas, taip gerai pritaikytas šiam tikslui, kaip
bukučio snapas, ir kad tuo pačiu metu įprotis, priverstinis
arba savaiminis skonio kitimas daro paukštį vis didesniu
grūdlesiu? Šiuo atveju tariame, kad snapas dėl atrankos iš
lėto ir palaipsniui kinta, pamažu kintant įpročiams arba
skoniui; tačiau, sakysime, tegu zylės kojos taip pat
kinta ir padidėja, arba ryšium su snapo pakitimu, arba
dėl kurių nors kitų nežinomų priežasčių; tokiu atveju nebus
neįtikima, kad, turėdamas padidėjusias, tvirtesnes kojas,
paukštis bus linkęs vis daugiau ir daugiau laipioti, kol jis
įgaus nuostabų bukučio instinktą ir sugebėjimą. Šiuo atveju
tariama, kad laipsniškas sandaros pakitimas veda į instinkty-
vinių įpročių pakitimą. Imkime dar vieną pavyzdį. Nedaug tė ­
ra įstabesnių instinktų, kaip instinktas, kuris verčia Ramiojo
vandenyno salų čiurlį susisukti lizdą vien iš sutirštėjusių sei­
lių. Kai kurie paukščiai lipdo sau lizdus iš dumblo, su-
vilgomo, kaip manoma, seilėmis; vienas iš šiaurinės Amerikos
čiurlių, kaip pats mačiau, daro lizdą iš žagarėlių, sulipdomų
seilėmis, arba net iš šios substancijos driekanų. Argi tad labai
neįtikima, kad, natūraliajai atrankai veikiant, iš atskirų čiur­
lių, kurie vis daugiau išskirdavo seilių, pagaliau galėjo susi­
daryti rūšis su tokiais instinktais, kurie ją skatintų, aplenkiant
visas kitas medžiagas, susisukti lizdą vien tik iš seilių? Tas
pat — ir kitais atvejais. Tačiau tenka pripažinti, kad daugeliu
atvejų negalime nuspręsti, nuo ko prasidėjo kitim as,— nuo
instinkto ar nuo sandaros.
Nėra abejonės, kad daugelis instinktų, kurie labai sunkiai
teišaiškinami, gali būti priešpastatomi natūraliosios atrankos
324 RŪŠIlį ATSIRADIMAS

teorijai; t a i — arba tokie atvejai, kai negalime pasekti, kaip

instinktas išsivystė, arba tokie, kai nežinomos tarpinės pako­
pos, kuriomis instinktas darėsi sudėtingesnis, arba atvejai,
kai instinktas yra tokios menkos reikšmės, kad jis vargu ar
galėjo išsivystyti natūraliosios atrankos būdu, ir pagaliau —
tokie atvejai, kai beveik tolygius instinktus turi gyvūnai, ku­
rie organizmų sistemoje yra vienas nuo kito taip toli, kad jų
instinktų panašumo negalime aiškinti paveldėjimu iš bendro
protėvio, ir todėl turime pripažinti, kad jie buvo įgyti natū­
raliosios atrankos įtakoje nepriklausomai vieni nuo kitų. Ne­
sigilinsiu čia į šiuos įvairius atvejus ir apsiribosiu tik išnagri­
nėjęs vieną ypatingą keblumą, kuris iš pradžių man atrodė
neįveikiamas ir tikrai lemtingas visai teorijai. Aš kalbu apie
belyčius vabzdžius arba nevaisingas pateles vabzdžių bend­
ruomenėse. — nes instinktu ir kūno sandara tie vabzdžiai daž­
nai labai skiriasi ir nuo patinėlių, ir nuo vaisingų patelių, bet
kadangi ута nevaisingi, negali daugindamiesi perteikti savo
ypatybių.
Šį klausimą verta plačiau išnagrinėti, tačiau čia paliesiu tik
vieną atvejį — darbininkes, arba nevaisingas, skruzdėles. Kaip
darbininkės pasidarė nevaisingos, išaiškinti nelengva, bet ne­
sunkiau kaip kurį nors kitą ryškų sandaros pakitimą, nes
galima įrodyti, kad kai kurie vabzdžiai ir kiti nariuotakojai
gyvūnai kartais pasidaro nevaisingi natūraliose sąlygose, o
jei tokie vabzdžiai priklauso visuomeniniams ir jei visuome­
nei yra naudinga, kad kasmet gimsta tam tikras skaičius in­
dividų, galinčių dirbti, bet negalinčių daugintis, tai nematau
ypatingos kliūties, kodėl jų negalėjo paliesti natūralioji at­
ranka. Tačiau prie šio pradinio keblumo galima neapsistoti.
Didelis keblumas yra tai, kad darbininkės skruzdėlės labai
skiriasi tiek nuo patinėlių, tiek ir nuo vaisingų patelių san­
dara, krūtinės forma, sparnų, o kartais ir akių neturėjimu ir
instinktu. Kiek tai liečia tik instinktą, tai įstabų skirtumą,
esantį šiuo atžvilgiu tarp darbininkių ir normalių patelių, ge­
riausiai galima matyti bitėse. Jeigu darbininkės skruzdėlės
arba kiti belyčiai vabzdžiai būtų paprasti gyvūnai, nesvyruo­
damas tvirtinčiau, kad visos jų ypatybės buvo įgytos palaips­
niui, veikiant natūraliajai atrankai. Būtent, iš pradžių galėjo
gimti individai su naudingais nežymiais pakitimais, kuriuos
jie perdavė savo palikuonims; šie vėl kitėjo ir savo ruožtu
buvo atrinkti ir t. t. Tačiau darbininkė skruzdėlė labai skiria­
si nuo tėvų ir tuo pat metu yra visiškai nevaisinga; išeina,
kad ji niekad negalėjo perduoti įgytų sandaros ir instinkto
pakitimų savo palikuonims, — todėl galima visiškai pagrįstai
 Vlll sk. INSTINKTAS 325

klausti, kokiu būdu toks atvejis derinamas su natūraliosios

atrankos teorija?
Pirmiausia, prisiminkime, kad naminiuose, taip pat ir lau­
kiniuose gyvūnuose yra begalinė daugybė atvejų, kai įvairūs
paveldimi sandaros skirtingumai esti susiję arba su kuriuo
nors amžiumi, arba su kuria nors lytimi. Yra skirtumų, susiju­
sių ne tik su atitinkama lytimi, bet ir su tuo trumpu periodu,
kuriuo veikia dauginimosi sistema, kaip tai matome daugelio
paukščių vestuvinėse plunksnose arba lašišos patinėlio kab-
liškame žande. Matome, kad net nedideli ragų skirtumai įvai­
riose naminių galvijų veislėse priklauso nuo dirbtinai iššaukto
nepilnutinumo patinuose, — nes vienos kurios veislės jaučių
ragai yra ilgesni negu kitos, palyginus su tų pačių veislių
bulių ir karvių ragais. Todėl nematau, jog būtų ypač sunku,
kad kuris nors požymis sietųsi su vabzdžių bendruomenės kai
kurių narių nevaisingumu; sunku tėra tik suprasti, kaip to­
kius nežymius santykinius sandaros pakitimus natūralioji atran­
ka galėjo pamažu sukaupti.
Tačiau šis neaiškumas, nors atrodo neįveikiamas, sumažės
ir, manau, net visiškai dings, jei prisiminsime, kad atranka
gali būti taikoma tiek šeimai, tiek ir individui, ir tiek vienu,
tiek kitu atveju gali siekti reikiamo tikslo. Gyvulininkai pa­
geidauja, kad mėsa ir riebalai tam tikru būdu derintųsi, ir
nors gyvuliai, turintieji šias ypatybes, paskerdžiami, gyvuli-
ninkas visiškai pasitikėdamas naudoja vėl tą pat veislę, ir tat
jam pavyksta. Tiek jau turime tikėti atrankos jėga, kad pri­
pažintume, jog stambių raguočių veislė, visada duodanti jau­
čius su ypač ilgais ragais, buvo, tur būt, išvesta rūpestingai
atrenkant tokius bulių ir karvių individus, kurie poruojami
duodavo jaučius su kuo ilgesniais ragais, nors pats jautis ir
negali tęsti savo veislės. Tačiau šiuo atžvilgiu galima duoti
dar geresnį ir labiau įtikinamą pavyzdį. Kai kurios vienmečių
leukonijų atmainos, pasak Verlo (Verlot), dėl ilgos ir rūpes­
tingos atrankos pasiekusios tam tikrą tobulumo laipsnį, visa­
da duoda žymų skaičių daigų, duodančių visiškai nevaisingus
pilnavidurius žiedus, bet lygiagrečiai duoda ir tam tikrą kiekį
paprastų vaisingų augalų. Pastarieji, kurių dėka atmaina tik
ir gali daugintis, galima lyginti su vaisingomis skruzdėlių
patelėmis ir patinėliais; nevaisingi pilna viduriai žiedai atitin­
ka tos pačios bendrijos belyčius individus. Tiek leukonijų at­
mainų, tiek vabzdžių bendrijų atžvilgiu atranka, siekianti tam
tikro tikslo, buvo taikoma šeimai, bet ne individui. Iš to
turime daryti išvadą, kad nedideli sandaros ir instinkto
pakitimai, susiję su bendrijų kai kiurių narių nevaisingumu.
326 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pasirodė naudingi; vaisingi patinėliai ir patelės to dėka tarpo ir

savo vaisingiems palikuonims perdavė polinkį duoti nevaisin­
gus individus su tais pačiais pakitimais. Šis procesas turėjo
pasikartoti daugelį kartų, kol skirtumai tarp vaisingų ir nevai­
singų patelių toje pat rūšyje pasiekė tokį didžiulį mastą, kokį
pastebime įvairiose vabzdžių bendrijose.
Tačiau dar nepasiekėme pačios nagrinėjamo keblumo
viršūnės, būtent, kad kai kurių skruzdėlių belyčiai individai
skiriasi ne tik nuo vaisingų patelių bei patinėlių, bet skiriasi
ir savo tarpe — kartais iki beveik neįtikimo laipsnio, dalin­
damiesi į dvi ir dargi į tris kategorijas. Be to, šios kastos ne­
pereina palaipsniui viena į kitą, bet esti ryškiai apibrėžtos ir
viena nuo kitos skiriasi taip, kaip vienos genties dvi rūšys
arba dargi vienos šeimos dvi gentys. Taip Eciton turi belyčių
darbininkų ir kareivių su itin skirtingais žandais ir instinktais;
Cryptocerus vienos kastos darbininkai ant galvos turi savo­
tišką skydą, kurio paskirtis visiškai nežinoma; Meksikos Myr-
mecocystus vienos kastos darbininkai niekada nepalieka lizdo,
jie maitinami kitos kastos darbininkų, tačiau turi nepaprastai
išsivysčiusį pilvelį ir duoda į medų panašių išskyrų, pavaduo­
jančių sirupą, ekskretuojamą amarų, arba „raguočių", kaip
juos būtų galima pavadinti, kuriuos gano ir laiko nelaisvėje
mūsų europinės skruzdėlės.
Galima, berods, pamanyti, kad tikrai per daug įtikėjau
natūraliosios atrankos pradmeniu, jeigu nepripažįstu, kad to­
kie neabejotinai nustatyti nuostabūs faktai iškart paverčia
niekais mano teoriją. Daug paprastesnių atveju — vienos be­
lyčių vabzdžių kastos, susidariusios, mano manymu, iš vaisingų
patelių ir patinėlių, veikiant natūraliajai atrankai, pagal ana­
logiją su paprastais kitimais galime daryti išvadą, kad vienas
po kito sekantieji nedideli palankūs kitimai pasireiškė ne iš
karto visuose vieno lizdo belyčiuose individuose, bet iš pra­
džių pasirodė tik nedaugelyje, ir kad išliekant bendrijoms su
tokiomis patelėmis, kurios duodavo daugiausia belyčių indi­
vidų su palankiais pakitimais, pagaliau visi belyčiai individai
įgavo šias ypatybes. Sutinkamai su šia pažiūra, galime kartais
tikėtis viename lizde rasti belyčių vabzdžių, kuriuose matyti
jų sandaros kitimo pakopos, ir jų iš tikro randame — dargi
neretai, turint galvoje tai, kaip retai šie belyčiai vabzdžiai
tėra rūpestingiau ištirti už Europos ribų. T. Smitas įrodė, kad
įvairių britų skruzdėlių belyčiai individai nuostabiai skiriasi
vienas nuo kito didumu, o kartais ir spalva, ir kad tokios
kraštutinės formos gali būti susietos viena su kita individais,
paimtais iš to paties lizdo: pats stebėjau glaudžius tokio po­
 V III sk. INSTINKTAS 327

būdžio perėiimus. Kartais atsitinka, kad ypač gausios esti

stambesnės arba smulkesnės darbininkės, arba kad yra gausu
ir vienų, ir kitų, o tarpinio dydžio individų — reta. Formica
flava turi stambesnių ir smulkesnių darbininkių su nedaugeliu
pereinamo didumo individų, ir remiantis Smito stebėjimais,
šios rūšies stambiosios darbininkės turi paprastas akis (ocelli),
kurios, nors nedidelės, bet — aiškiai išskiriamos; tuo tarpu
smulkiosios teturi jų rudimentus. Kruopščiai išskrodęs keletą
šių darbininkių, galiu tvirtinti, kad smulkesniųjų darbininkių
akys yra žymiai didesni rudimentai, negu tai būtų galima lauk­
ti tik dėl jų menkesnio didumo; ir esu visiškai įsitikinęs, nors
ir negaliu tai tikrai tvirtinti, kad tarpinio didumo darbininkių
paprastos akys pagal savo išsivystymą kaip tik užima tarpinę
vietą. Taigi šiuo atveju viename lizde turime dvi nevaisingų
darbininkių grupes, besiskiriančias ne tik didumu, bet ir re­
gėjimo organais, taip pat ir susijusias nedaugeliu individų,
užimančių tarpinę padėtį. Baigdamas galiu dar pridurti, kad
jeigu smulkesnės darbininkės būtų buvusios naudingiausios
bendruomenei ir būtų vykusi nuolatinė atranka patelių ir pa­
tinėlių, duodančių vis daugiau ir daugiau smulkių darbininkių,
kol visos darbininkės būtų pasidariusios tokios, tai turėtume
skruzdėlių rūšį su belyčiais individais, maždaug panašiais į
M yrm ica: čia darbininkės neturi net ocelli rudimentų, nors
tos genties patelėse ir patinėliuose jos gerai išsivysčiusios.
Galiu duoti dar kitą pavyzdį. Būdamas giliai įsitikinęs, kad
kartais galima rasti laipsniškus svarbių sandaros dalių perėji­
mus tarp skirtingų kastų belyčių formų vienoje rūšyje, mielai
pasinaudojau p. Smito iš vakarų Afrikos atvežtais gausiais
Anom m a skruzdėlių individais, paimtais iš vieno lizdo. Skaityto­
jas, gal būt, geriau įsivaizduos šių darbininkių didumų skir­
tumus, jeigu vietoj tikrųjų matmenų vaizdumo dėlei duosiu
tokį palyginimą. Įsivaizduokime, kad matome darbininkus,
statančius namą, kurių vieni yra penkių pėdų ir keturių colių
aukštumo, kiti — šešiolikos pėdų; prie to dar pridėkime, kad
didžiųjų darbininkų galva ne tris, bet keturis kartus didesnė
už mažųjų, o žandai — penkis kartus didesni. Darbininkių
skruzdėlių žandai yra ypač įvairūs didumu, forma ir dantukų
skaičiumi. Tačiau mums svarbu, kad nors darbininkės pagal
didumą gali būti dalijamos į kelias kastas, bet vis tik tarp jų
yra laipsniškų perėjimų eilė, kaip yra perėjimai ir tarp jų
nuostabiai įvairių žandų. Drąsiai kalbu apie pastarąjį dalyką
todėl, kad seras Dž. Labokas kameros liucidos pagalba paga­
mino įvairaus dydžio skruzdėlių darbininkių mano išpiautų
žandų piešinius. Beitsas savo įdomioie knygoje „Naturalist
328 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

on the Amazons“ („Gamtininkas prie Amazonės") aprašo

analoginius atvejus.
Turėdamas prieš akis tokius faktus, neabejoju, kad
natūralioji atranka, veikdama vaisingas skruzdėles arba
jų tėvus, galėjo sudaryti tokią rūšį, kuri nuolat duotų ir be­
lyčius individus — visus stambius, su vienos formos žandais,
arba visus — smulkesnius, su visai skirtingais žandais, arba
pagaliau, o tai atrodo didžiausias keblumas, vieną darbininkių
grupę gamintų vienokio didumo ir tokios pat sandaros ir tuo
pat metu kitą darbininkių grupę — visai skirtingo dydžio ir
skirtingos sandaros; čia iš pradžių susidarytų eilė perėjimų,
o tai matome Afrikos Anom a skruzdėlėse, o paskui vis gau­
siau ir gausiau būtų gaminama kraštutinių formų, — išgyvenant
jas gimdantiems tėvams, — kol tarpiniai individai visai nustotų
pasirodyti.
Analoginį aiškinimą pateikė p. Uolesas vienu tokiu pat
sudėtingu atveju, kad tam tikrose M alajų peteliškėse nuolat
pasirodo dvi ar netgi trys skirtingos patelių formos, ir Fricas
Miuleris dėl kai kurių Brazilijos vėžiagyvių su dviem labai
skirtingomis patinėlių formomis. Tačiau čia nėra reikalo šiuos
reiškinius svarstyti.
Taigi manau, kad pavyko išaiškinti nuostabų faktą, kokiu
būdu atsirado dvi ryškiai skirtingos nevaisingų darbininkų
kastos viename lizde, smarkiai besiskiriančios ir viena nuo
kitos, ir nuo savo tėvų. Kiek tat naudinga skruzdėlių bendri­
jai, galime suprasti iš to, kad tas pats darbo pasiskirstymo
pradmuo užtikrina didelę naudą civilizuotam žmogui. Skruz­
dėlės betgi dirba padedamos paveldimų instinktų ir paveldi­
mų organų arba įrankių, tuo tarpu žmogus dirba padedamas
įgytų žinių ir specialiai pagamintų instrumentų. Tačiau turiu
prisipažinti, kad, nors ir labai tikėdamas natūraliąja atranka,
niekada nebūčiau taręs, kad šis pradmuo gali pasireikšti taip
ryškiai, jei tokios išvados nebūčiau padaręs remdamasis šitų
belyčių vabzdžių pavyzdžiu. Taigi šį klausimą panagrinėjau
kiek ilgėliau, nors dar ir nepakankamai smulkiai, kad paro­
dyčiau natūraliosios atrankos reikšmę, taip pat ir todėl, kad
šie atvejai yra vieni iš kebliausių mano teorijai. Šie atvejai
dar labai įdomūs ir tuo, kad jie įrodo, jog gyvūnuose, kaip
ir augaluose, gali įvykti bet kokio laipsnio pakitimai, besi­
kaupiant daugybei nedidelių savaiminių kitimų, jei tik jie yra
kuo nors naudingi, — be jokios įpročio ar naudojimo įtakos.
Juk ypatingi įpročiai, būdingi tik darbininkėms ir nevaisin­
goms patelėms, kaip ilgai jų bebūtų laikomasi, aišku, negali
paveikti patinėlių arba vaisingų patelių, kurie vieni tegali
 VIII sk. INSTINKTAS 329

duoti palikuonis. Ir stebiuosi, kad ligi šiol niekas nesinaudojo

šiuo demonstratyviu belyčių vabzdžių pavyzdžiu prieš gerai
žinomą doktriną apie paveldimus įpročius, iškeltą Lamarko.

SANTRAUKA
Siame skyriuje stengiausi trumpai parodyti, kad mūsų n a­
minių gyvulių psichinės ypatybės kinta ir kad šie kitimai yra
paveldimi. Dar trumpiau mėginau įrodyti, kad natūraliose
sąlygose instinktai kinta lėtai. Niekas neginčys, kad instinktai
turi didžiulę reikšmę kiekvienam gyvūnui. Todėl iš tikrųjų
nematyti jokio keblumo, kad, gyvenimo sąlygoms kintant, na­
tūralioji atranka iki bet kurio laipsnio sukauptų nedidelius
instinktų pakitimus, kurie vienaip ar kitaip yra naudingi. Dau­
geliu atvejų turėjo įtakos įprotis, arba vienų ar kitų ypatybių
naudojimas ir nenaudojimas. Netvirtinu, kad šiame skyriuje
pateiktieji faktai būtų žymiai parėmę mano teoriją, bet nė vie­
nas iš nurodytųjų keblių atvejų, kiek galiu spręsti, jos nesu­
griauna. Iš kitos pusės, tokie faktai, kad instinktas ne visuomet
būna absoliučiai tobulas, bet gali būti klaidinantis, kad nė
vieno instinkto atžvilgiu negalima įrodyti, jog jis būtų susi­
daręs kitų gyvūnų naudai, nors vieni gyvūnai ir pasinaudoja
kitų gyvūnų instinktais, kad gamtamokslio taisyklė „Natura
non facit šaltum" yra taikytina tiek instinktams, tiek ir kūno
sandarai, ir ji visiškai suprantama aukščiau išdėstytų pažiūrų
šviesoje, bet būtų neišaiškinama žiūrint kuriuo nors kitu po­
žiūriu, visa tai tik patvirtina natūraliosios atrankos teoriją.
Šią teoriją patvirtina dar keli kiti faktai, liečiantieji in­
stinktus, pavyzdžiui, įprastinis reiškinys, kad artimai giminin­
gos, bet skirtingos rūšys, gyvenančios toli viena nuo kitos
esančiose pasaulio dalyse ir gana skirtingose gyvenimo są­
lygose, dažnai vis dėlto yra išlaikiusios beveik tuos pačius
instinktus. Pavyzdžiui, turint galvoje paveldėjimo pradmenį,
galima suprasti, kodėl yra taip, kad atogrąžų Pietų Amerikos
strazdas ištepa savo lizdą dumblu, visiškai kaip ir D. Britani­
jos strazdas; kodėl ir Afrikos ir Indijos paukščiai raganosiai
turi tą įstabų instinktą, — užglaisto savo pateles medžių dre­
vėse, palikdami glaiste tik nedidelę skylutę, pro kurią jie mai­
tina jas ir jų išperėtus vaikučius; kodėl Šiaurės Amerikos
TrogIodytes patinėliai suka vadinamus „gaidžio lizdus" tupėti,
kaip tai daro ir mūsų šio paukščio patinėliai, — įprotis, kuris
kituose žinomuose paukščiuose nepasitaiko. Pagaliau, nors te­
gul tai ir nebus logiška išvada, jaučiu daug didesnį pasi­
tenkinimą, galvodamas, kad tokie instinktai, kaip, pavyzdžiui,..
330 RUSIŲ ATSIRADIMAS

jaunos gegutės, išmetančios savo tariamuosius brolius, skruz­

dėlių verginimas, ichneumono lervos maitinimasis gyvo vikšro
kūne, — nėra specialiai gyvai būtybei suteikti arba sutverti in­
stinktai, bet tik nedideli padariniai vieno bendro dėsnio, pa­
gal kurj visos organinės būtybės žengia į priekį, būtent, dau­
ginasi, kinta, stipriausios išgyvena, o silpniausios — žūva.
 IX S K Y R I U S

H IBRIDIZACIJA
Skirtumas tarp pirmų kryžmfnimų iP hibridų nevaisingumo. — Ne­
vaisingumas esti Įvairių laipsnių• JIs nėra bendras reiškinys ; fis
stiprėja kryžminant artimus giminaičius Ir pašalinamas prijauki­
nus bei sukultūrinus. — Dėsniai, apsprendžiantieji hibridų nevai­
singumą. — Nevaisingumas nėra specialiai suteikta ypatybė, bet
siejasi su kitais skirtumais ir nesikaupė veikiant natūraliajai at­
rankai. — Pirmų kryžminimų ir hibridų nevaisingumo priežas­
tys. — Lyg'agretumas tarp gyvenimo sąlygų pakitimo ir kryžmini-
• т о padarinių. — Dimoriizmas Ir trimoriizmas. — Kryžminamų va~
riet e tų ir jų palikuonių vaisingumas nėra bendras reiškinys. -
Hibridų ir mišrūnų palyginimas, nepriklausomai nuo jų vaisin­
gumo. — Skyriaus santrauka.

augumas gamtininkų yra tos nuomonės, kad tarpusavyje

D kryžminamoms rūšims suteikta nevaisingumo ypatybė —
specialiai tam, kad jos negalėtų susimaišyti. Tokia nuomonė iš
pirmo žvilgsnio atrodo, žinoma, labai įtikima, nes rūšys, kartu
gyvendamos, vargu ar būtų galėjusios išlikti atskiros, jeigu
būtų sugebėjusios laisvai kryžmintis. Šis dalykas mums svar­
bus daugeliu požiūrių, ypač dėl to, kad rūšių, kai jos pirmą
kartą kryžminamos, ir jų hibridinių palikuonių nevaisingumas
negalėjo būti įgytas, kaip tai įrodysiu, išliekant vienas po kito
sekusiems naudingiems nevaisingumo laipsniams. Jis yra ša­
lutinis tėvinių rūšių dauginimosi sistemos skirtingumų pada­
rinys.
Svarstant šį klausimą, paprastai būdavo maišomos dvi ka­
tegorijos faktų, kurie iš esmės labai skirtingi, būtent, rūšių
nevaisingumas pirmąkart kryžminant ir iš jų kilusių hibridų
nevaisingumas.
Grynų rūšių dauginimosi organų būklė yra, žinoma, tobula,
tačiau šios rūšys kryžminamos duoda arba labai mažai pali­
kuonių, arba visai neduoda. Iš antros pusės, hibridų daugini­
mosi organai nepajėgūs atlikti savo funkcijos, kaip tat galima
aiškiai matyti iš vyriškojo elemento būklės tiek augaluose, tiek
331
 RUSIŲ ATSIRADIMAS

ir gyvūnuose, nors patys organai, kiek galima sprąsti žiūrint

pro mikroskopą, pagal struktūrą yra visai tobuli. Pirmuoju at­
veju abu lytiniai elementai, iš kurių susidarys busimasis emb­
rionas, yra visai tobuli; antruoju atveju — jie arba visai neiš­
sivystę, arba nepilnai išsivystę. Tas skirtingumas yra svarbus,
kai tenka nagrinėti nevaisingumo priežastis, kurios yra bend­
ros abiem atvejais. Sis skirtumas, tur būt, buvo išleistas iš akių
todėl, kad abiem atsitikimais į nevaisingumą buvo žiūrima kaip į
specialiai suteiktą ypatybę, kuri yra už mūsų išmanymo ribų.
Vaisingumas kryžminamų varietetų (atmainų), t. y. formų,
apie kurias žinome arba spėjame, kad jos kilusios iš bendrų
tėvų, taip pat ir iš jų kilusių mišrūnų vaisingumas, mano
teorijos požiūriu, yra toks pat svarbus kaip ir rūšių nevaisin­
gumas, kadangi, rodos, čia yra stambus ir aiškus skirtumo tarp
atmainų ir rūšių rodiklis.

NEVAISINGUMO LAIPSNIAI
Pirmiausia — dėl kryžminamų rūšių ir iš jų kylančių hibri­
dų nevaisingumo. Kai studijuoji dviejų sąžiningų ir puikių
stebėtojų — Kelroiterio ir Gertnerio, kurie beveik visą savo
gyvenimą paskyrė šiam klausimui, atskirus tyrinėjimus bei
veikalus, negali nesusidaryti gilaus įspūdžio, kad tarprūšiniai
kryžminimai iki tam tikro laipsnio yra nevaisingi. Kelroiteris
tą nevaisingumą laiko bendra taisykle, bet kartu jis perkerta
m azgą,— todėl, kad dešimtyje atvejų, kai dvi formos, daugu­
mos autorių laikomos skirtingomis rūšimis, pasirodė visai vai­
singos, jis šias formas nesvyruodamas skiria prie varietetų.
Gertneris taip pat iš to daro bendrą taisyklę ir ginčija visišką
vaisingumą dešimtyje atvejų, kuriuos nurodo Kelroiteris. Ta­
čiau šiais ir daugeliu kitų atsitikimų Gertneris priverstas
kruopščiai skaičiuoti sėklas, norėdamas parodyti, kad esama
tam tikro nevaisingumo laipsnio. Jis visada lygina didžiausią
sėklų skaičių, kurį duoda dvi pirmąkart kryžminamos rūšys
ir jų hibridiniai palikuonys, su vidutinišku sėklų skaičiumi,
kurį duoda abi rūšys natūralioje būsenoje. Tačiau čia susidaro
rimtos klaidos priežastis: augalus kryžminant, juos reikia kast*
ruoti ir, o tai dažnai dar svarbiau, reikia izoliuoti, kad vabz­
džiai negalėtų atnešti dulkelių nuo kitų augalų. Beveik visi
augalai, su kuriais Kelroiteris darė bandymus, buvo pasodinti
puodeliuose, ir jie buvo laikomi jo name, kambaryje. Kad
tokie metodai dažnai žalingai veikia augalų vaisingumą, dėl
to negali būti abejonės. Pats Gertneris savo lentelėje pateikia
porą dešimčių atsitikimų su augalais, kuriuos jis kastravo ir
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 333

dirbtinai apvaisino paimtomis dulkelėmis, ir čia pusės iš tų

dvidešimties augalų (neskaitant bandymų su tokiais augalais,
kaip ankštiniai, su kuriais dirbti labai sunku) vaisingumas
pasirodė kiek susilpnėjęs. Be to, Gertneris ne kartą kryžmino
tokias formas, kaip raudonasis ir mėlynasis progailis (Ana-
galis arvensis, A. coerulea), kuriuos geriausi botanikai laiko
atmainomis, ir nustatė, kad jie visiškai nevaisingi; todėl ga­
lime abejoti, ar daugelis kryžminamų rūšių tikrai tokios ne­
vaisingos, kaip jis galvojo.
Neabejotina, iš vienos pusės, kad įvairių rūšių nevaisin­
gumas, jas kryžminant, yra tokio nevienodo laipsnio ir jame
yra tokių nežymių perėjimų, o iš antros pusės, grynų rūšių
vaisingumą taip lengvai paveikia įvairios aplinkybės, jog vi­
sais praktiškais tikslais yra labai sunku pasakyti, kur baigiasi
visiškas vaisingumas ir prasideda nevaisingumas. Mano ma­
nymu, šiuo atžvilgiu negalima čia reikalauti geresnio įrodymo,
kaip tas faktas, kad du labiausiai prityrę iš kada nors gyve­
nusių tyrinėtojų, būtent, Kelroiteris ir Gertneris, priėjo diamet-
rališkai priešingas išvadas keletu atvejų, tyrinėdami tas pa­
čias formas. Labai pamokomas dalykas yra taip pat palygi­
nimas, tačiau dėl vietos stokos čia negaliu gilintis į
smulkmenas, įrodymų, kuriuos pateikia mūsų geriausi botani­
kai klausimu, ar tam tikros abejotinos formos laikytinos rūši­
mis ar atmainomis, su įrodymais, kurie imami iš vaisingumo
faktų ir pateikiami įvairių tyrinėtojų, kryžminusių formas,
arba pateikiami vieno to paties tyrinėtojo remiantis bandy­
mais, kurie jo buvo atliekami per daugelį skirtingų metų. To­
kiu būdu galima parodyti, kad nei nevaisingumas, nei vaisin­
gumas nėra patikimi požymiai, pagal kuriuos būtų galima
rūšis atskirti nuo atmainų. Įrodymai, imami iš šio šaltinio, yra
taip pat nežymaus laipsnio ir abejotini, kaip ir įrodymai, pa­
grįsti kitais konstitucijos ir struktūros skirtumais.
Panagrinėkime dabar hibridų nevaisingumą viena po kitos
einančiose kartose. Nors Gertneriui ir pasisekė išvesti kelio­
lika hibridų per šešias, septynias ir vienu atsitikimu netgi per
dešimt kartų, rūpestingai saugant nuo susikryžminimo su
grynomis tėvinėmis formomis, tačiau jis įsakmiai tvirtina, kad
jų vaisingumas niekad nedidėja, bet paprastai smarkiai ir stai­
giai mažėja. Dėl šio vaisingumo mažėjimo pirmiausia galima
pastebėti, kad, kai koks nors konstitucijos ir struktūros nu­
krypimas yra bendras abiem tėviniams augalams, jis dažnai
perduodamas palikuonims sustiprintu laipsniu, o hibridinių
augalų abu lytiniai elementai yra jau kiek nukentėję. Tačiau
manau« kad jų vaisingumas beveik visais šiais atsitikimais
334 ROSIU ATStRADIMAS

sumažėjo dėl nepriklausomos priežasties, būtent, dėl to, kad

buvo kryžminami labai artimai giminingi individai. Atlikau
tiek bandymų ir surinkau tiek faktų, rodančių, iš vienos pu­
sės, kad tarpais įvykstantis kryžminimas su kitu individu arba
kita atmaina padidina palikuonių energiją ir vaisingumą, ir,
iš antros pusės, kad labai giminingų individų kryžminimas
mažina jų energiją ir vaisingumą, kad negaliu abejoti dėl šios
išvados teisingumo. Eksperimentatoriai retai išveda daug hibri­
dų, o kadangi tėvinės rūšys ar kiti giminingi hibridai papras­
tai auga tame pačiame sode, tai reikalinga rūpestingai apsau­
goti juos nuo vabzdžių lankymosi žydėjimo metu, nes, palie­
kant juos neapsaugotus, jie kiekvienos kartos būvyje paprastai
bus apvaisinami to paties žiedo dulkelėmis, o tai tikriausiai
gali turėti žalingą įtaką jų vaisingumui, jau apsilpnintam jų
hibridinės kilmės. Šitą mano įsitikinimą sustiprina pažymėtinas
nurodymas, kurį ne sykį darė Gertneris, būtent, jeigu dirbti­
nai apvaisinami dargi mažiausiai vaisingi hibridai tos pat kil­
mės hibrido dulkelėmis, tai jų vaisingumas, nežiūrint dažnai
pastebimos pačios operacijos žalingo poveikio, neretai žymiai
padidėja ir toliau vis didėja. O kadangi, dirbtinai apdulkinant,
dulkelės dažnai imamos kaip pakliūva (man tat žinoma iš savo
paties bandymų) nuo kito žiedo dulkinių, lygiai kaip ir nuo
dulkinių to paties žiedo, kurį reikalinga apdulkinti, tai čia
įvyksta kryžminimasis tarp dviejų žiedų, nors dažnai, tur būt,
ir nuo to paties augalo. Be to, visada, kai būdavo atliekami
panašūs sudėtingi bandymai, toks rūpestingas stebėtojas, kaip
Gertneris, tikriausiai kastruodavo savo hibridus ir tuo užtik­
rindavo kiekvienoje kartoje kryžmišką apvaisinimą dulkelė­
mis kito žiedo, priklausančio tam pačiam augalui arba kitam
augalui, turinčiam tas pat hibridines ypatybes. Taigi tas keis­
tas faktas, kai d irb tin a i apdulkinant vaisingumas viena po
kitos sekančiose hibridų kartose didėja, priešingai savidul-
kiams hibridams, mano manymu, gali būti paaiškintas tuo,
jog čia buvo išvengta per daug artimai giminingų individų
kryžminimosi.
Dabar pažiūrėkime, kokius rezultatus gavo trečias, ypač
prityręs, kryžmintojas selekcininkas, gerbiamasis кип. V. Her­
bertas. Jis tvirtina, kad kai kurie hibridai, esą, visiškai vai­
singi, kaip ir grynos tėvinės rūšys, ir tai tvirtina taip pat
primygtinai, kaip Kelroiteris ir Gertneris tikina, jog tam tik­
ras rūšių nevaisingumo laipsnis kryžminant yra bendras gam­
tos dėsnis. Jis atliko bandymus su kai kuriais tais pačiais
augalais, kuriuos ėmė ir Gertneris. Rezultatų skirtumai, manau,
gali būti iš dalies aiškinami dideliu Herberto, kaip sodininko,
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 335

sugebėjimu ir iš dalies tuo, kad jis turėjo savo žinioje šiltna­

mius. Iš daugelio jo svarbių nurodymų čia pavyzdžio dėlei
pateiksiu tik vieną, būtent, kad „C rin u m capense mezginėje
kiekvienas sėklapradis, apvaisintas C rin um revolu tum dulke­
lėmis, davė augalą, o to niekada nepastebėjau jam natūraliai
apsivaisinant". Taigi čia turime dviejų skirtingų rūšių pirmo
kryžminimo pilnutinį arba dargi daugiau negu paprastai pil­
nutinį vaisingumą.
Sis atsitikimas su C rinum duoda man progos paminėti vie­
ną Jstabų faktą, būtent, kad kai kurių Lobeiia, Verbascum ir
PassiIIora rūšių paskiri augalai gali būti lengvai apvaisinami
kitų rūšių dulkelėmis, bet ne to paties augalo dulkelėmis, nors,
apvaisinant kitus augalus arba rūšis, galima įsitikinti, kol šios
dulkelės yra visiškai sveikos. Hippeastrum genties, Corydalis,
kaip parodė prof. Hildebrandas, įvairių orchidėjų, kaip parodė
Skotas ir Fricas Miuleris, visi individai pasižymi šia ypatybe.
Tokiu būdu kai kurių rūšių tiktai nenormalūs individai, o
kitų — visi individai hibridinius palikuonis gali duoti leng­
viau negu apvaisinti dulkelėmis, paimtomis iš to paties in­
divido! Imkime vieną pavyzdį: Hippeastrum aulicum svogūnas
išaugino keturis žiedus; iš jų tris Herbertas apvaisino savo­
mis dulkelėmis, o ketvirtasis paskui buvo apvaisintas dulke­
lėmis sudėtingo- hibrido, kilusio iš trijų skirtingų rūšių; pa­
aiškėjo, kad „pirmųjų trijų žiedų mezginės greit nustojo
augusios ir po keleto dienų visiškai žuvo, tuo tarpu dėžutė,
apvaisinta hibrido dulkelėmis, pradėjo smarkiai augti, subren­
do ir davė sėklų, kurios gerai dygo". Herbertas panašius ban­
dymus atliko kelerius metus ir visada su vienodais padariniais;
šie atsitikimai rodo, nuo kokių menkų ir paslaptingų priežas­
čių kartais priklauso rūšies didesnis arba mažesnis vaisin­
gumas.
Praktiški sodininkų bandymai, nors jie moksliniu atžvilgiu
ir nebuvo atlikti tiksliai, tačiau verti kai kurio dėmesio. Vi­
siems žinoma, kaip sudėtingai buvo kryžminamos Pelargonium,
Fuchsia, Calceolaria, Petunia, Rhododendron ir kitų rūšys, o
vis dėlto daugelis tų hibridų laisvai duoda sėklų. Herbertas,
pavyzdžiui, tvirtina, kad 'C alceolaria in te g riio lia ir C. planta-
ginea, savo bendromis ypatybėmis labai nepanašių tarp savęs
rūšių, hibridas „dauginasi taip pat puikiai, lyg tai būtų na­
tūrali rūšis iš Čilės kalnų". Padėjau nemaža pastangų, kad
įsitikinčiau, koks yra kai kurių rododendrų sudėtingų kryž­
minimų vaisingumo laipsnis, ir nustačiau, kad daugelis jų —
visiškai vaisingi. S. Noublis (Noble), pavyzdžiui, man pranešė,
kad jis augina skiepams hibridą tarp Rhododendron ponticum
336 ROSIU ATSIRADIMAS

ir Rh. catawbiense, ir kad šis hibridas „sėklų gausybę

duoda tokią, kokią tik begalima įsivaizduoti". Jei gerai pri­
žiūrimų hibridų vaisingumas kiekvienoje sekančioje kartoje
pastoviai mažėtų, kaip tai manė Gertneris, tai šis faktas būtų
gerai žinomas sodininkams, turintiems reikalą su medelynais.
Sodininkai vienų ir tų pačių hibridų veisia dideles lysves, o
juk tik čia jie randa atitinkamą aplinką, nes atskiri individai
vabzdžių padedami gali laisvai kryžmintis su bet kuriuo kitu
individu, ir tokiu būdu išvengiama artimai giminingo apdulki­
nimo žalingos įtakos. Kad vabzdžiai tikrai tarpininkauja, kiek­
vienas gali lengvai įsitikinti tyrinėdamas nevaisingiaųsių
rododendrų hibridų žiedus, visai neduodančius dulkelių: jis
ras ant jų purkų gausybę dulkelių, perneštų iš kitų žiedų.
Su gyvūnais kruopščių bandymų buvo atlikta žymiai ma­
žiau negu su augalais. Jeigu galima pasitikėti mūsų sistema-
tiniu padalijimu, atseit, jei gyvūnų gentys taip pat skirtingos
kaip ir augalų, tai galime daryti išvadą, kad gyvūnai, organi­
nių būtybių eilėje esantieji vienas nuo kito toliau negu auga­
lai, tarp savęs gali kryžmintis lengviau negu šie; tačiau patys
hibridai, man atrodo, yra nevaisingesni. Tačiau nereikia pa­
miršti, kad su gyvūnais tinkamomis sąlygomis buvo atlikta
maža bandymų, kadangi tik nedaugelis gyvūnų nelaisvėje lais­
vai veisiasi, pavyzdžiui, kanarėlė buvo kryžminama su devy­
niomis skirtingomis kikilių šeimos rūšimis, tačiau kadangi nė
viena iš šių nelaisvėje nesiveisia laisvai, tai neturime teisės
laukti, kad pirmi kryžminimai tarp jų ir kanarėlės arba iš čia
kilę hibridai būtų visiškai vaisingi. Kai dėl vaisingesnių hib­
ridinių gyvūnų vaisingumo viena po kitos sekančiose kartose,
tai vargiai žinau nors vieną atsitikimą, kai dvi to paties hibrido
šeimos buvo vienu metu išvestos iš skirtingų tėvų, kad būtų
išvengta kryžminimo tarp artimų giminaičių žalingo poveikio.
Priešingai, kiekvienoje sekančioje kartoje paprastai buvo kryž­
minami broliai su seserimis, nepaisant įspėjimo, kuris nuolat
kartojamas visų gyvulininkų. O tokiu atveju visai nenuostabu,
kad savybingas hibridams nevaisingumas vis didėjo.
Nors nežinau beveik nė vieno tikrai patikimo atvejo, kad
gyvūno hibridai būtų pilnutinai vaisingi, tačiau turiu pagrin­
do manyti, kad C e ivu lu s vaginalis ir C. reevesii hibridai, taip
pat Phasianus colchicus ir Ph. torquatus hibridai yra visiškai
vaisingi. Katrfažas (Quatrefages) nurodo, kad dviejų šilkaver­
pių (Bombyx cynthia ir B. a rrindia) hibridai Paryžiuje pasiro­
d ė vaisingi in te r se per aštuonias kartas. Neseniai buvo tvirti­
nama, kad dvi tokios skirtingos rūšys, kaip kiškis ir kralikas,
jeigu jos priverčiamos viena su kita veistis, duoda palikuonis,
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 337

kurie yra labai vaisingi juos kryžminant su viena iš tėvinių

rūšių. Hibridai, gauti sukryžminus paprastąją ir kininę žąsį
(A nser cygnoides) — tokias skirtingas rūšis, kad jos paprastai
skiriamos prie atskirų genčių, Anglijoje dažnai yra davę pa­
likuonių kryžminami su viena ar antra gryna tėvine rūšimi, o
vienu atveju — net kryžminami in ter se. Tatai pavyko p. Aito-
nui, kuris išvedė du hibridus iš tų pačių tėvų, bet iš skirtingos
vados; o iš šių dviejų paukščių vieno lizdo jis išvedė ne ma­
žiau kaip aštuonius hibridus {grynų žąsų anūkus). Tačiau Indi­
joje kryžminimo būdu išvestosios žąsys turi būti žymiai vai­
singesnės todėl, kad, kaip mane užtikrina tokie labai
kvalifikuoti teisėjai, pavyzdžiui, p. Blitas (Blyth) ir kapitonas
Hatonas (Hutton), įvairiose šios šalies vietose laikomi būriai
tokių kryžminimo būdu gautų žąsų; o kadangi jos veisiamos
dėl naudos, dargi ten, kur neaptinkama nei viena,- nei antra
grynoji tėvinė rūšis, tai jos turi būti itin arba pilnutinai
vaisingos.
Mūsų naminių gyvulių skirtingos veislės tarpusavyje kryž­
minamos esti visiškai vaisingos, tuo tarpu daugeliu atsitikimų
jos yra kilusios iš dviejų arba daugiau laukinių rūšių. Iš šito
fakto turime daryti išvadą, kad pirmykštės tėvinės rūšys iš
pat pradžių davė visiškai vaisingus hibridus arba kad hibridai,
išvesti vėliau, naminėje būsenoje pasidarė visiškai vaisingi. Si
pastaroji alternatyva, pirmąkart pasiūlyta Palaso, atrodo žy­
miai įtikimesnė ir tikrai vargu ar gali sukelti kokių nors abe­
jonių. Pavyzdžiui, beveik neabejotina, kad mūsų šunys kilo
iš keleto laukinių kamienų, ir vis dėlto, išskyrus, gal būt, kai
kuriuos vietinius naminius Pietų Amerikos šunis, visi jie tarp
savęs visiškai vaisingi; tačiau analogija verčia mane smarkiai
abejoti, ar įvairios pradinės rūšys galėjo laisvai tarp savęs
poruotis ir duoti visiškai vaisingus hibridus. Be to, neseniai tik­
rai įsitikinau, kad palikuonys, gauti kryžminant indų kupro­
tos ir paprastos veislės galvijus, yra visiškai vaisingi in te r se;
o remiantis Riutimejerio vienos ir kitos formos svarbių osteo-
loginių skirtumų stebėjimais, taip pat ir Blito jų įpročių, bal­
so, kūno sudėjimo ir kt. stebėjimais, į šias dvi formas reikia
žiūrėti kaip į tikras, skirtingas rūšis. Tą pat galima pastebėti
ir dėl dviejų svarbiausių kiaulių veislių. Vadinasi, turime arba
atsisakyti tikėję bendru rūšių nevaisingumu kryžminant, arba
į gyvulių nevaisingumą turime žiūrėti ne kaip į neišdildomą
požymį, o kaip į tokį, kurį galima pašalinti prijaukinant ar
sukultūrinant.
Pagaliau, atsižvelgiant į visus patvirtintus faktus apie
augalų ir gyvūnų kryžminimą, galima daryti išvadą, kad kaip
338 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

pirmoje kartoje, taip ir hibriduose tam tikras sterilumo laipsnis

yra ypač dažnas reiškinys; tačiau pagal tai, kiek šiuo metu ži­
nome, negalime laikyti, kad jis yra absoliučiai bendras.

d ė s n i a i , a p s p r e n d ž ia n t ie j i p ir m ų k r y ž m in im ų
ir h ib r id ų n e v a i s i n g u m ą
Dabar kiek smulkiau panagrinėkime dėsnius, kurie apspren­
džia pirmų kryžminimų ir hibridų nevaisingumą. Svarbiausia,
pažiūrėkime, ar iš šių dėsnių seka, jog rūšims būtų tyčia su­
teikta tokia ypatybė, kad būtų užkirstas kelias joms kryžmintis
ir visiškai tarp savęs susimaišyti. Žemiau pateiktos išvados
yra svarbiausia paimtos iš puikaus Gertnerio veikalo apie
augalų hibridų susidarymą. Padėjau nemaža pastangų, kad
įsitikinčiau, kaip jos taikytinos gyvūnams, ir, turėdamas galvoje
duomenų apie gyvūnų hibridų negausumą, nustebau, pamatęs,
kokie bendri yra vieni tie patys dėsniai abiem gamtos pasau­
liams.
Jau buvo pažymėta, kad tiek pirmų kryžminimų, tiek ir hib­
ridų vaisingumas yra laipsniškas ir svyruoja tarp nulio ir
pilnutinio vaisingumo. Nuostabu, kiek daug yra įdomių būdų
parodyti tam laipsniškumui, bet čia galiu išdėstyti tuos faktus
tik bendriausiais bruožais. Jei dulkeles iš kurio nors augalo,
priklausančio vienai šeimai, patalpintume ant kitos šeimos
augalo purkos, jos taip pat mažai teveiks, kaip ir neorganinės
dulkės. Pradedant šiuo nevaisingumo absoliučiu nuliu, įvairių
rūšių dulkelėms pereinant ant kurios nors rūšies toje pat gen­
tyje purkos, pastebime visą gradaciją pagaminamų sėklų skai­
čiaus atžvilgiu ligi beveik pilnutinio arba visai pilnutinio vai­
singumo, o kai kuriais nenormaliais atsitikimais dargi, kaip
matėme, — ligi perteklinio vaisingumo, didesnio negu apsivai­
sinus augalui savomis dulkelėmis. Tarp hibridų taip pat užtin­
kama tokių, kurie niekuomet nedavė, tikriausiai net ir negali
duoti, nė vienos daigios sėklelės dargi apvaisinus grynų tėvi-
nių formų dulkelėmis; tačiau kai kuriuose iš šių atvejų galima
rasti pirmus vaisingumo pėdsakus, — kai vienos iš grynų tė-
vinių rūšių dulkelės hibrido žiedo nuvytimą sukelia anksčiau
negu tai būtų be jų įtakos, o ankstyvas žiedo vytimas yra, kaip
žinoma, prasidėjusio apsivaisinimo požymis. Pradedant šiuo
kraštutiniu nevaisingumu, aptinkame kitus savidulkius hibri­
dus, kurie, duodami vis daugiau ir daugiau sėklų, pasiekia pil­
nutinį vaisingumą.
Hibridai, gauti iš dviejų rūšių, kurios sunkiai kryžminasi
ir retai duoda palikuonis, paprastai būna itin nevaisingi. Ta-
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 339

čiau paralelizmas tarp sunkumo pasiekti pirmąjį kryžminimą

ir iš čia kilusių hibridų nevaisingumo (dvi veiksnių kategori:
jos, kurios paprastai maišomos) anaiptol nėra griežtas. Yra
daug atsitikimų, kai dvi grynos rūšys, pavyzdžiui, Verbascum
gentyje, gali kryžmintis nepaprastai lengvai ir duoti gausius
hibridinius palikuonis, tačiau patys hibridai esti pažymėtinai
nevaisingi. Iš kitos pusės, yra rūšių, kurias labai retai arba su
ypatingu vargu tepavyksta sukryžminti, bet jų hibridai, jei:
gu jie gaunami, yra visiškai vaisingi. Dargi vienos tos pačios
rūšies, pavyzdžiui, Dianthus, ribose pasitaiko abu šie priešingi
atvejai.
Tiek pirmų kryžminimų, tiek ir hibridų vaisingumas nuo
nepalankių sąlygų veikimo nukenčia daugiau negu grynų rū­
šių vaisingumas. Tačiau pirmų kryžminimų vaisingumas yra
taip pat iš prigimties kintamas, jis ne visada būna tokio pat
laipsnio, jei tos pačios rūšys yra kryžminamos tokiose pat ap­
linkybėse; jis iš dalies priklauso nuo organizmo, kuris buvo
paimtas bandymams, konstitucijos. Tas pat pastebima ir hib­
ridų atžvilgiu: veikiant toms pačioms sąlygoms, įvairių indi­
vidų, išaugintų iš tos pačios sėklų dėžutės, vaisingumo laips­
nis dažnai pasirodo esąs labai skirtingas.
Terminu „sistematinis giminingumas” suprantama bendras
panašumas tarp rūšių konstitucijos ir struktūros atžvilgiu. O
pirmų kryžminimų ir iš jų kilusių hibridų vaisingumą žymiai
apsprendžia jų sistematinis giminingumas. Tai aiškiai matyti
iš to, kad hibridai niekada negaunami iš dviejų rūšių, kurios
sistematikų skiriamos prie skirtingų šeimų, ir kad, iš antros
pusės, artimai giminingos rūšys paprastai lengvai tarp savęs
kryžminasi. Tačiau atitikimas tarp sistematinio giminingumo ir
lengvo kryžminimosi anaiptol nėra griežtas. Būtų galima sumi­
nėti daug pavyzdžių, kai artimai giminingos rūšys tarp savęs
nesikryžmina arba labai sunkiai kryžminasi, o, iš antros pu­
sės, nurodyti daug pavyzdžių, kai labai skirtingos rūšys visai
lengvai kryžminasi. Toje pat šeimoje gali būti tokia gentis,
pavyzdžiui, Dianthus, kurioje daug rūšių kryžminasi geriausiai,
o iš antros pusės, gentis, kaip SiIenel iš kurios, nežiūrint at­
kakliausių pastangų, nepasiseka gauti netgi tarp labai artimų
rūšių nė vieno hibrido. Tą pat skirtumą aptinkame netgi tos
pačios genties ribose; pavyzdžiui, daugelis N icotiana rūšių
kryžminosi dažniau negu kurios nors kitos genties rūšys; ta­
čiau Gertneris nustatė, kad N. acuminata rūšis, ne ypatingai
išsiskirianti iš kitų, atkakliai nesidavė apvaisinama arba ne­
apvaisino, kryžminant ją ne mažiau kaip su aštuoniomis
340 RŪSIŲ ATSfRADIMAS

kitomis N icotiana rūšimis. Būtų galima suminėti dar daug

analogiškų faktų.
Niekam nepavyko aiškiai nustatyti, kokio pobūdžio ir ko­
kio laipsnio skirtumų kuriame nors pastebimame požymyje
pakanka dviejų rūšių kryžminimuisi sustabdyti. Galima pa­
rodyti, kad augalai, ypač skirtingi sudėjimu bei bendra išvaiz­
da ir turintieji ryškių skirtumų kiekvienoje žiedo dalyje, dargi
dulkelėse, vaisiuje ir sėklaskiltyse, gali kryžmintis. Viename­
čiai ir daugiamečiai augalai, medžiai su nukrintančiais lapais ir
amžinai žaliuojantieji augalai, augantieji įvairiose vietose ir
prisitaikę prie labai skirtingų klimatų, dažnai gali būti lengvai
tarp savęs kryžminami.
Kalbėdamas apie dviejų rūšių abipusį kryžminimą, turiu
galvoje tokį atvejį, kai, pavyzdžiui, iš pradžių asilė buvo kryž­
minama su eržilu, o paskui — kumelė su asilu; tokiu atveju
galima sakyti, kad šios dvi rūšys buvo kryžmintos abipusiškai.
Dažnai pastebimi didžiausi skirtumai tuo atžvilgiu, kaip leng­
vai pavyko atlikti abipusi kryžminimą. Tokie atvejai yra ypač
svarbūs dėl to, kad jie įrodo, jog galimumas sukryžminti ku­
rias nors dvi rūšis dažnai visiškai nepriklauso nuo jų sistema-
tinės giminystės, t. y. nuo kurių nors konstitucijos ir struktūros
skirtumų, išskyrus jų reprodukcijos sistemos skirtumus. Skir­
tumą tarp tų pačių rūšių abipusio kryžminimo rezultatų jau
seniai pastebėjo Kelroiteris. Imkime pavyzdį. M ira b ilis falapa
gali būti lengvai apvaisinta M . IongUlora dulkelėmis ir tokiu
būdu gauti hibridai yra pakankamai vaisingi; tačiau Kelroite­
ris per 8 metus iš eilės padarė daugiau negu du šimtus mėgi­
nimų apvaisinti M . IongU loia M . falapa dulkelėmis — ir vi­
siškai nesėkmingai. Būtų galima pateikti keletą kitų ryškių
pavyzdžių. Tiure stebėjo tą patį faktą su jūrų dumbliais Fukus.
Be to, Gertneris nustatė, kad šis skirtumas, kaip lengvai gau­
nami abipusiai sukryžminimai, yra, tiesa, menkesniu laipsniu,
labai įprastinis reiškinys. Jis tat pastebėjo artimai giminingose
formose (pavyzdžiui, M a tth io la annua ir M . glabra), kurias
daugelis botanikų laiko tik varietetais. Pažymėtinas taip pat
ir tas faktas, kad, nors hibridai, kilę iš abipusių kryžminimų,
yra, žinoma, tų pačių rūšių sujungimas (čia viena rūšis iš pra­
džių buvo tėvinė, o paskui motininė), nors jie retai skiriasi
vienas nuo kito išoriniais požymiais, tačiau paprastai nežymiai,
o kartais ir labai skiriasi savo vaisingumu.
Iš Gertnerio stebėjimų būtų galima nustatyti keletą kitų
savotiškų dėsnių: pavyzdžiui, kai kurios rūšys puikiai sugeba
kryžmintis su kitomis rūšimis, kitos tos pat genties rūšys ski­
riasi sugebėjimu perteikti savo išorines ypatybes hibridiniams
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 341

palikuonims. Tačiau šie du sugebėjimai nebūtinai sutampa.

Kai kurie hibridai, užuot turėję, kaip tai paprastai būna, tar­
pinius požymius tarp dviejų tėvinių formų, visada būna labai
panašūs į vieną iš jų, ir tokie hibridai, nors išore tokie pana­
šūs į kurią nors gryną tėvinę rūšį, su retomis išimtimis būna
ypač nevaisingi. Taip pat ir hibriduose, kurie savo struktūra
paprastai būna tarpiniai tarp savo tėvų, kartais gema išimtini
ir nenormalūs individai, kurie labai panašūs į vieną iš savo
grynų tėvinių formų; šie hibridai beveik visada būna labai ne­
vaisingi, netgi jei kiti hibridai, išauginti iš tos pačios sėklų
dėžutės, turi žymaus laipsnio vaisingumą. Šie faktai rodo, kad
hibridų vaisingumas gali visai nepriklausyti nuo jų išorinio
panašumo į kurią nors gryną tėvinę formą.
Iš aukščiau minėtųjų įvairių dėsnių, apsprendžiančių pir­
mų kryžminimų ir hibridų vaisingumą, išeina, kad jeigu kryž­
minamos formos, kurias tenka laikyti tikromis, aiškiomis rū­
šimis, tai jų vaisingumas svyruoja nuo nulio ligi visiško vai­
singumo, o esant tam tikroms sąlygoms — net ligi perteklinio
vaisingumo; kad jų vaisingumas ne tik be galo jautrus palan­
kioms arba nepalankioms sąlygoms, bet yra iš prigimties kin­
tamas; kad jis anaiptol ne visada pasireiškia vienodai pirmame
kryžminime ir šiuo kryžminimu gautuose hibriduose; kad hib­
ridų vaisingumas nepareina nuo to, kokiu laipsniu jie panašūs
išoriniais požymiais į vieną iš tėvinių formų, ir kad pagaliau
dviejų rūšių pirmojo kryžminimo lengvumas ne visada priklau­
so nuo jų sistematinio giminingumo arba nuo jų tarpusavio pa­
našumo laipsnio. Šį pastarąjį teigimą aiškiai įrodo skirtingi
rezultatai, gaunami abipusiškai kryžminant dvi tas pačias rū­
šis, — nes pagal tai, ar viena ar antra rūšis yra motininė arba
tėvinė, paprastai matyti kai kuris skirtumas, kartais net labai
didelis, kaip lengvai pasiekiamas sukryžminimas. Be to, abipu­
siu kryžminimu gautų hibridų vaisingumas dažnai būna skir­
tingas.
Argi šie sudėtingi ir įstabūs dėsniai rodo, kad kryžmina­
moms rūšims buvo suteiktas nevaisingumas vien tam, kad jos
gamtoje negalėtų susimaišyti? Nemanau, nes kodėl nevaisin­
gumas yra toks skirtingas, kai kryžminamos įvairios rūšys,
kurias, turėtume manyti, visas vienodai svarbu apsaugoti nuo
susimaišymo? Kodėl nevaisingumo laipsnis yra iš prigimties
kintamas tos pačios rūšies individuose? Kodėl kai kurios rū­
šys kryžminamos lengvai, o duoda visai nevaisingus hibridus,
tuo tarpu kitos nepaprastai sunkiai kryžminasi, duoda gana
vaisingus hibridus? Kodėl dažnai gaunami tokie skirtingi pada­
riniai, kryžminant abipusiai tas pačias dvi rūšis? Kodėl — būtų
342 ROBIU a t s ir a d im a s

net galima paklausti — iš viso leidžiama susidaryti hibridams?

Suteikti rūšims ypatingą savybę gaminti hibridus, o paskui
sulaikyti šių tolesnį dauginimąsi įvairaus laipsnio nevaisingu­
mu, neturinčiu griežto ryšio su tuo lengvumu, kuriuo įvyko
pirmasis jų tėvinių formų kryžminimasis, — atrodo labai keis­
tas sutvarkymas.
Manau, minėtieji dėsniai ir faktai aiškiai rodo, kad ir pir­
mų kryžminimų, ir hibridų nevaisingumas yra grynai šalutinis
arba nuo reprodukcijos sistemų nežinomų skirtumų pareinan­
tis reiškinys; šie skirtumai yra tokios savotiškos ir ribotos
!prigimties, kad, abipusiai kryžminant dvi tas pačias rūšis, vie­
nos rūšies Vyriškasis elementas dažnai visai normaliai veikia
antrosios moteriškąjį elementą, bet ne priešingai. Ne pro šalį
bus bent kiek smulkiau paaiškinti, ką turiu galvoje, šaky da­
irieis, kad nevaisingumas yra šalutinis, lydimasis kitų skirtingu­
mų, reiškinys, bet ne kokia specialiai suteikta ypatybė. Ka­
dangi vienų augalų sugebėjimas būti įskiepytiems arba oku­
puotiems į kitus natūralioje būsenoje neturi jokios reikšmės
jų gerovei, tai niekas, manau, šio sugebėjimo nelaikys spe­
cialiai suteikta savybe, bet pripažins, kad jis — šalutinis reiš­
kinys, susijęs su abiejų augalų augimo dėsnių skirtumais. Kar­
tais yra suprantama, kodėl vienas medis skiepijamas neprigyja
prie kito,, nės abiejų augimo greitis, medienos kietumas, sul­
čių judėjimo periodai bei ypatybės ir t. t. yra skirtingi; tačiau
daugybe atsitikimų negalime nurodyti jokios priežasties. La­
bai skirtingi dviejų augalų dydžiai arba tai, kad vienas augalas
yra medžių tipo, o a n tra s— žolinis, kad vieno lapai nukrinta,
o antras — amžinai žaliuoja, ir jų prisitaikymas prie labai skir­
tingų klimatinių sąlygų ne visada trukdo vieną augalą įskiepy­
ti į antrą. Tiek kryžminimo, tiek ir skiepijimo pasisekimą ri­
boja sistematinis giminingumas, nes niekas ligi šiol negalėjo
įskiepyti vieną į kitą medžių, kurie priklauso visiškai skirtin­
goms šeimoms; ir priešingai, artimai giminingos rūšys ir tos
pačios rūšies atmainos paprastai, nors ir ne visada, gali būti
lengvai viena į kitą skiepijamos. Tačiau šį sugebėjimą, kaip ir
kryžminimą, vis tik ne absoliučiai apsprendžia sistematinis gi­
miningumas, nors daugelis skirtingų genčių toje pat šeimoje
viena į kitą yra įskiepijama, tačiau kitais atvejais tos pačios
genties rūšys nepriaugdavo viena prie kitos. Kriaušę daug
lengviau įskiepyti į svarainį, kuris yra kitos genties, negu į
obelį, kuri yra tos pačios genties. Netgi skirtingos kriaušių at­
mainos nevienodai lengvai skiepijamos prie svarainio; tą pat
galima pasakyti ir apie įvairias abrikosų bei persikų atmainas,
skiepijant jas į kai kurias slyvų atmainas.
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 343

Kaip matėme, pasak Gertnerio, kartais dviejų rūšių skirtingi

i n d i v i d a i turi iš prigimties skirtingą sugebėjimą kryž­
mintis. Pasak Sažere (Sageret)1 tą pat galima pastebėti ir skie­
pijant dviejų rūšių individus. Kaip abipusis kryžminimas daž­
nai labai nevienodai pasiseka, taip kartais esti ir skiepijant. Pa­
vyzdžiui, paprasto agrasto negalima įskiepyti į serbentą, tuo
tarpu serbentą, nors ir sunkiai, paprastai jau galima įskiepyti
į agrastą.
Matėme, kad nevaisingumas hibridų, turinčių netobulai išsi­
vysčiusius dauginimosi organus, ir sunkumai, aptinkami kryž­
minant dvi grynas rūšis su tobulais dauginimosi organais, yra
du skirtingi dalykai; tačiau tarp šių dviejų skirtingų atvejų
kategorijų yra daug lygiagretumo. Kai kas panašaus kartais
pastebima ir skiepijant; pavyzdžiui, Tuenas (Thouin) nustatė,
kad trys Robinia (baltosios akacijos) rūšys, kurios auginamos
ant savų šaknų duodavo gausiai sėklų ir kurias be ypatingo
sunkumo buvo galima įskiepyti į ketvirtą rūšį, į ją įskiepytos
pasidarydavo visai nevaisingos. Iš kitos pusės, tam tikros Sor-
bus rūšys, įskiepytos į kitas rūšis, vaisių duodavo du kartus
daugiau, negu ant savų šaknų. Pastarasis faktas mums primena
nepaprastą atvejį su Hippeastrum, Passiilora ir kitais augalais,
kurie apvaisinti svetimos rūšies dulkelėmis sėklų dažniau­
siai duoda kur kas gausiau negu apvaisinti to paties augalo
dulkelėmis.
Taigi matome, kad nors yra didelis ir aiškus skirtumas tarp
paprasto suaugimo skiepijant ir tarp vyriškos bei moteriškos
lyties elementų susijungimo veisimosi akte, vis tik tarp dviejų
skirtingų rūšių skiepijimo ir kryžminimo rezultatų esama kai
kurio bendro paralelizmo. Ir kaip įdomius bei sudėtingus dės­
nius, kuriais remiantis medžiai gali būti lengvai skiepijami
vienas į kitą, turime laikyti šalutiniais nežinomų skirtumų jų
vegetatyvinėje sistemoje rezultatais, taip manau, kad dar su­
dėtingesni dėsniai, apsprendžiantieji pirmų kryžminimų leng­
vumą, yra šalutiniai nežinomų skirtumų jų reprodukcinėje
sistemoje reiškiniai. Šie skirtumai abiem atvejais, kaip ir rei­
kėjo laukti, iki tam tikro laipsnio yra susiję su sistematiniu
giminingumu, terminas, kuriuo mėginama išreikšti bet koks
organinių būtybių panašumas arba nepanašumas. Šie faktai,
manau, anaiptol nerodo, kad didesni ar mažesni sunkumai, ap­
tinkami skiepijant arba kryžminant įvairias rūšis, būtų kažko­
kia joms specialiai suteikta ypatybė, nors kryžminimo atveju
šie sunkumai yra taip pat svarbūs rūšinėms formoms išlikti ir
jų pastovumui išsilaikyti, kaip skiepijimo atveju jie yra ne­
svarbūs jų gerovei;
344 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

PIRMŲ KRY2MINIMŲ IR HIBRIDŲ NEVAISINGUMO

KILMĖ IR PRIEŽASTYS
Kadaise man, kaip ir daugeliui, atrodė įtikėtina, kad pirmų
kryžminimų ir hibridų nevaisingumas galėjo būti pamažu įgy­
tas vykstant natūraliajai atrankai šiek tiek sumažėjusio vai­
singumo laipsnių, kurie, kaip ir šiaip kitimai, savaime pasi­
reiškia atskiruose vieno varieteto individuose, kryžminant juos
su kito varieteto individais. Iš tikrųjų dviem varietetams, arba
beprasidedančioms rūšims, būtų aiškiai naudinga, jeigu jie
galėtų apsisaugoti nuo susimaišymo, — naudinga tuo pačiu
pagrindu, kuriuo žmogus, vienu metu atrinkdamas du variete-
tus, būtinai turi juos laikyti atskirai vieną nuo kito. Pirmiausia,
galima pastebėti, kad rūšys, gyvenančios skirtingose vietovė­
se, kryžminamos dažnai būna nevaisingos, o juk aišku, kad
tokioms viena nuo antros atskirtoms rūšims nebuvo jokios
naudos pasidaryti tarpusavyje nevaisingomis, taigi išeina, kad
jų tarpusavio nevaisingumas negalėjo būti natūraliosios a t­
rankos padarinys; tačiau gal būtų galima nurodyti, kad jeigu
kuri nors rūšis pasidarė nevaisinga kryžminama su kuria kai­
mynine rūšimi, tai ji jau iš viso bus nevaisinga ir su kitomis
rūšimis. Antra, beveik taip pat prieštarautų natūraliosios atran­
kos teorijai, kaip ir specialaus tvėrimo teorijai, kad abipu­
siuose kryžminimuose vienos formos vyriškasis elementas yra
pasidaręs visiškai impotentiškas antrai formai, kai tuo pačiu
metu antros formos vyriškasis elementas gali laisvai apvaisinti
pirmąją formą, nes tokia savotiška reprodukcinės sistemos
būklė vargu ar galėjo būti naudinga kuriai nors iš dviejų
rūšių.
Jei sutiktume su tuo, kad dvi rūšys pasidarė tarp savęs
nevaisingos dėl natūraliosios atrankos poveikio, tai būtų ypač
sunku išaiškinti, kodėl yra daug pereinamųjų laipsnių tarp
truputį sumažėjusio vaisingumo ir tarp absoliutaus nevaisin­
gumo. Galima tarti, kad užsimezgančiai rūšiai būtų naudinga,
jei ji, kryžminama su savo tėvine forma arba su kitu variete-
tu, būtų pasidariusi šiek tiek nevaisinga, nes dėl to, supranta­
ma, bus mažiau persikryžminusių ir pablogėjusių palikuonių,
kurių kraujas galėtų įsimaišyti j naują rūšį jos susidarymo
eigoje. Tačiau jei kas nepasigailės pastangų pagalvoti apie tas
pakopas, kuriomis šis pirmas nevaisingumo laipsnis galėjo na­
tūraliosios atrankos dėka padidėti ir pasiekti tokį aukštą
laipsnį, kuris yra bendras daugeliui rūšių ir yra visuotinis rū­
šims, išsidiferenciavusioms iki genties ar šeimos, tas įsitikins,
jog šis klausimas yra nepaprastai painus. Viską gerai apsvars­
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 345

čius, man atrodo, kad tai negalėjo įvykti natūraliosios atran­

kos būdu. Imkime tokį atvejį, kai dvi rūšys kryžminamos da­
vė negausius ir nevaisingus palikuonis. Kas šiuo atveju ga­
lėjo padėti išgyventi tiems individams, kurie atsitiktinai pasi­
rodė esą truputį daugiau tarpusavyje nevaisingi ir kurie tokiu
būdu labai nežymiai priartėjo prie absoliutaus nevaisingumo?
O tuo tarpu, jeigu čia būtų taikytina natūraliosios atrankos
teorija, tai pažangą šia kryptimi turėtume sutikti daugelyje
rūšių, nes daugybė jų tarpusavyje yra visai nevaisingos. Dėl
nevaisingų belyčių vabzdžių turime pagrindo manyti, kad pa­
kitimai jų struktūroje ir vaisingume ilgainiui susikaupė vei­
kiant natūraliajai atrankai todėl, kad bendruomenė, kuriai
jie priklauso, tokiu būdu įgijo netiesioginį pranašumą prieš
kitas tos pačios rūšies bendruomenes; tačiau vienas individua­
lus gyvūnas, nepriklausąs jokiai socialinei bendruomenei, ne­
turėtų pats jokios naudos, jei būtų pasidaręs truputį nevai­
singas kryžminamas su kuriuo nors kitu varietetų, arba jo
nevaisingumas neduotų ir netiesiogiai jokios naudos kitiems
to paties varieteto (atmainos) individams, kuri padėtų jiems
išsilaikyti.
Tačiau nebūtų prasmės šį klausimą smulkiau nagrinėti, ka­
dangi, kiek tai liečia augalus, turime aiškų įrodymą, kad kryž­
minamų rūšių nevaisingumą tenka priskirti kažkokiam prad­
menim, visai nepriklausančiam nuo natūraliosios atrankos. Ir
Gertneris, ir Kelroiteris įrodė, kad gentyse, kuriose gausu rū­
šių, galima sudaryti nuoseklią eilę, pradedant rūšimis, kurios
kryžminamos duoda vis mažiau ir mažiau sėklų, ir baigiant
tokiomis rūšimis, kurios niekada neduoda nė vienos sėklos,
nors vis dėlto tam tikrų kitų rūšių dulkelės jas veikia, nes jų
mezginės išbrinksta. Aišku, kad čia jau nebegalima atrinkti
dar nevaisingesnių individų, kurie jau visai nustojo davę sėk­
las, taigi šis didžiausias nevaisingumas, kai tik mezginė tepa­
tiria dulkelių veikimą, negalėjo būti pasiektas atrankos būdu;
o iš to, kad dėsniai, apsprendžiantieji įvairius nevaisingumo
laipsnius, yra tokie vienodi gyvūnų ir augalų pasaulyje, gali­
me daryti išvadą, jog priežastis, kokia ji bebūtų, yra vienoda
arba beveik vienoda visais atvejais.
Dabar kiek atidžiau pažvelkime į tikrąją prigimtį skirtumo
tarp rūšių, dėl kurio atsiranda pirmų kryžminimų ir hibridų
nevaisingumas. Pirmų kryžminimų atveju didesnis ar mažes­
nis sunkumas gauti palikuonis, matyt, priklauso nuo keleto
įvairių priežasčių. Kartais vyriškajam elementui, tur būt, fi­
ziškai neįmanoma pasiekti kiaušinėlį, pavyzdžiui, jei augalo
piestelė tokia ilga, kad dulkiadaigiai negali prasiskverbti į
346 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

mezginės ertmę. Buvo taip pat pastebėta, kad kai vienos rū­
šies dulkelės patenka ant purkos kitos rūšies, kuri yra tolimai
gimininga pirmajai, tai nors dulkiadaigiai ir išsikiša, bet jie
neprasiskverbia pro purkos paviršių. Toliau vyriškasis ele­
mentas gali pasiekti moteriškąjį elementą, bet gali pasirodyti
nepajėgus sukelti gemalo vystymąsi; tai, matyt, ir atsitiko kai
kuriuose Tiure bandymuose su fukusais. Šių faktų lygiai taip
pat negalima paaiškinti, kaip ir priežasčių, kodėl tam tikri me­
džiai negali būti įskiepyti į kitus. Pagaliau gemalas gali susi­
daryti, bet paskui žūti ankstyvoje stadijoje. Į pastarąją alter­
natyvą nebuvo atkreipta reikiamo dėmesio, bet, remdamasis
stebėjimais, apie kuriuos man pranešė p. Hiuitas (Hewitt),
įgijęs didelį patyrimą kryžmindamas fazanus ir naminius
paukščius, manau, kad ankstyva gemalo mirtis labai dažnai
yra pirmų kryžminimų nevaisingumo priežastis. Solteris ne­
seniai paskelbė rezultatus tyrimo, atlikto su penkiais šimtais
kiaušinių, gautų iš įvairių kryžminimų tarp trijų Gailus rūšių
ir jų hibridų. Daugumas šių kiaušinių buvo apvaisinti, ir dau­
gumoje apvaisintų kiaušinių gemalas arba iš dalies išsivystė
ir paskui žuvo, arba beveik visiškai subrendo, bet jaunikliai
buvo nepajėgūs pramušti lukštą. Iš jauniklių, išvydusių pa­
saulį, daugiau kaip keturi penktadaliai žuvo pirmųjų dienų
arba, vėliausiai, savaičių būvyje „be jokios akivaizdžios prie­
žasties, matyt, tiesiog nepajėgdami gyventi", — taigi iš 500
kiaušinių buvo gauta tik 12 jauniklių. Augalų gemalas, gau­
tas kryžminant, tur būt, dažnai žūva tokiu pat būdu; žinoma
bent tiek, kad hibridai, gauti iš labai skirtingų rūšių, kartais
būna labai silpni, žemaūgiai ir anksti žūva. Maksas Vichura
neseniai paskelbė keletą įstabių šio fakto pavyzdžių iš savo
tyrimų su gluosnių hibridais. Pravartu čia pažymėti, kad kai
kuriais partenogenezės atvejais tų šilkaverpių kiaušinėlių, ku­
rie nebuvo apvaisinti, gemalai praeina ankstyvas vystymosi
stadijas ir paskui žūva, kaip ir gemalai, kilę iš skirtingų rū­
šių kryžminimo. Kol nebuvau susipažinęs su šiais faktais,
nelabai norėjau tikėti, kad ankstyvas hibridinių gemalų žuvi­
m a s— dažnas reiškinys, nes hibridai, jeigu jie gimsta, papras­
tai būna sveiki ir ilgaamžiai, o tai matome iš paprastojo asilė­
no pavyzdžio. Tačiau hibridai prieš gimstant ir po gimimo bū­
na skirtingose gyvenimo sąlygose. Gimę ir gyvendami krašte,
kuriame gyvena abu jų tėvai, jie paprastai patenka į tinkamas
gyvenimo sąlygas. Tačiau hibridas teturi tik pusę savo moti­
nos prigimties ir kūno sudėjimo; dėl to iki gimdamas, kol jis
minta motinos įsčiose arba kiaušinyje arba motinos išaugin­
toje sėkloje, jis tam tikru atveju gali būti nepalankiose sąly-
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 347

gose ir, vadinasi, jam gresia pavojus anksti žūti, tuo labiau,
kad visi jauni organizmai nepaprastai jautrūs žalingoms ir ne­
natūralioms gyvenimo sąlygoms, bet pagaliau — įtikimiau,
kad priežastis glūdi kuriame nors pradinio apvaisinimo akto
netobulume, dėl kurio nenormaliai vystėsi gemalas, bet ne
sąlygose, kurios vėliau jį veikė.
Kalbant apie nevaisingumą tų hibridų, kurių lytiniai ele­
mentai yra ne visiškai išsivystę, reikalas atrodo kiek kitaip.
Ne syk j pateikiau gausiai faktų, rodančių, kad jeigu gyvūnai
ir augalai iškeliami iš savo natūralių sąlygų, tai jų dauginimosi
sistema yra itin linkusi rimtai sutrikti. Tatai iš tikrųjų ir yra
didžiausia kliūtis gyvūnams prijaukinti. Tarp šiuo būdu susi­
dariusio nevaisingumo ir hibridų nevaisingumo yra daug pa­
našumo. Abiem atsitikimais nevaisingumas nepriklauso nuo
bendros sveikatos būklės ir dažnai aptinkamas greta ūgio pa­
didėjimo ar labai gero bendro išsivystymo. Be to, abiem atve­
jais nevaisingumas pasireiškia nevienodai. Šiais atsitikimais
daugiau nukenčia vyriškasis elementas, nors kartais būna ir
priešingai. Abiem atvejais šis polinkis iki tam tikro laipsnio
siejasi su sistematiniu giminingumu, kaip tai matyti iš to, kad
ištisos gyvūnų ir augalų grupės pasidaro lytiškai nepajėgios,
veikiant vienoms toms pačioms nenatūralioms sąlygoms, ir
ištisos rūšių grupės įgyja polinkį duoti nevaisingus hibridus. Iš
kitos pusės, kartais visoje grupėje viena rūšis ištveria didelius
sąlygų pakitimus, neprarasdama savo vaisingumo, o tam tik­
ros rūšys kurioje nors grupėje duoda nepaprastai vaisingus
hibridus. Niekas negali pasakyti, nepadaręs bandymo, ar tam
tikras gyvūnas, būdamas nelaisvėje, veisis arba kuris nors
egzotinis augalas kultūrinėse sąlygose laisvai duos sėklų, ir
taip pat negalima pasakyti, ar dvi kurios nors genties rūšys
duos labiau ar mažiau vaisingus hibridus. Pagaliau jeigu or­
ganinės būtybės keleto kartų būvyje būna joms svetimų są-
lygų įtakoje, tai jos pasidaro nepaprastai kintamos, tai, ma­
tyt, iš dalies priklauso nuo to, kad ypatingu būdu paveikiama
jų dauginimosi sistema, nors ir mažiau negu tokiu atsitikimu,
kai atsiranda nevaisingumas. Tas pat esti ir hibriduose, nes jų
palikuonys per eilę vieną po kitos sekančių kartu yra ypač
linkę kitėti, tai buvo pastebėta visų eksperimentatorių.
Taigi matome, kad jeigu organinės būtybės patenka į nau­
jas ir nenatūralias sąlygas ir kai nenatūraliai kryžminant dvi
rūšis gaunami hibridai, tai dauginimosi sistema, nepriklauso­
mai nuo bendros sveikatos būklės, abiem atvejais sutrinka
itin panašiu būdu. Pirmuoju atveju sutrinka pačios gyvenimo
sąlygos, nors dažnai taip mažai, jog to visai nepastebime;
348 RŪSIU ATSIRADIMAS

antruoju atsitikimu hibridų aplinkos sąlygos lieka tos pačios,

bet organizacija jau pažeista, sujungiant į vieną dvi skirtingas
struktūras ir konstitucijas, įskaitant ir dauginimosi sistemą.
Juk iš tikro vargu ar įmanoma, kad dvi organizacijos susijung­
tų į vieną ir nebūtų tam tikru laipsniu sutrikdyti jų vys­
tymasis, periodinė veikta arba jų įvairių dalių bei organų san­
tykiai vieno su kitu ar su gyvenimo sąlygomis. Jei hibridai
esti pajėgūs kryžmindamiesi veistis tarp savęs, jie perduoda
savo palikuonims iš kartos į kartą tą pačią maišytą organiza­
ciją, ir todėl neturime stebėtis, kad jų nevaisingumas, nors
kiek įvairuoja, vis dėlto nesumažėja; jis net gali didėti, o tai
paprastai esti, kaip jau aukščiau aiškinome, per daug artimų
giminių kryžminimo padarinys. Aukščiau išdėstyta pažiūra,
kad hibridų nevaisingumą sukelia dviejų organizacijų sujungi­
mas į vieną, buvo smarkiai ginama Makso Vichuros.
Tenka vis tik prisipažinti, kad nei aukščiau išdėstytu, nei
kuriuo nors kitu požiūriu neįstengiame suprasti tam tikrų fak­
tų, liečiančių hibridų nevaisingumą; tokie reiškiniai yra, pa­
vyzdžiui, abipusiu kryžminimu gautų hibridų nevaisingumas
arba padidėjęs nevaisingumas tokių hibridų, kurie atsitikti­
nai arba išimtinai yra labai panašūs į vieną kurią gryną tė-
vinę formą. Taip pat anaiptol netvirtinu, kad anksčiau pa­
teiktos pastabos pasiekia klausimo esmę, gerai suprasdamas,
kad jomis visai neišaiškinama, kodėl organizmai, patekę į ne­
natūralias sąlygas, pasidaro nevaisingi. Tik mėginau parodyti,
kad dviem tam tikru atžvilgiu panašiais atvejais nevaisingu­
mas yra bendras rezultatas, vienu atveju — todėl, kad buvo
sutrikdytos gyvenimo sąlygos, o antru — kad, sujungus dvi
organizacijas į vieną, buvo sutrikdyta organizacija.
Panašus lygiagretumas taikytinas ir kitoje giminingoje, bet
vis tik labai skirtingoje faktų kategorijoje. Yra toks senas ir
beveik visuotinis įsitikinimas, pagrįstas gausiais įrodymais,
kuriuos kitoje vietoje pateikiau, kad nedideli gyvenimo są­
lygų pakitimai yra naudingi kiekvienai gyvai būtybei. Mato­
me, kad tuo įsitikinimu vadovaujasi fermeriai ir daržininkai,
kurie dažnai keičiasi sėklomis, gumbais ir kt., gaudami ir
siųsdami jas iš vienokių klimato bei dirvožemio sąlygų į kito­
kias. Susirgusiam gyvūnui gyjant, didelę naudą duoda beveik
bet koks jo gyvenimo būdo pakeitimas. Toliau, tiek gyvūnų,
tiek ir augalų atžvilgiu yra aiškiausių įrodymų, kad, kryžmi­
nant tarpusavyje vienos rūšies individus, kurie tam tikru
laipsniu skiriasi vienas nuo kito, palikuonys būna stiprūs ir
vaisingi ir kad, iš antros pusės, dėl nuolatinio, per keletą kar­
tų trunkančio kryžminimo artimų giminaičių tarpe, jeigu jie
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 349

laikomi tose pat gyvenimo sąlygose, beveik visada mažėja

ūgis, stiprumas ir vaisingumas.
Taigi man atrodo, kad, iš vienos pusės, nedideli gyvenimo
sąlygų pakitimai yra naudingi visoms gyvoms būtybėms, o, iš
antros pusės, kad nedideli kryžminimai, t. y. kryžminimai tarp
tos pačios rūšies patinėlių ir patelių, kurie buvo kiek skirtin­
gose aplinkos sąlygose arba truputį įvairavo, užtikrina palikuo­
nims energiją ir vaisingumą. Tačiau, kaip matėme, organizmai,
per ilgą laiką pripratę prie tam tikrų .vienodų gyvenimo
sąlygų natūralioje būsenoje, jei jų gyvenimo sąlygos žy­
miai pakeičiamos, kaip tat esti nelaisvėje, itin dažnai pasidaro
daugiau ar mažiau nevaisingi, ir žinome, kad, kryžminant dvi
formas, kurios yra įgijusios didelių, arba rūšinių, skirtumų,
gaunami hibridai beveik visada esti iki tam tikro laipsnio ne­
vaisingi. Esu visiškai įsitikinęs, kad šis dvigubas paraleliz­
m as— anaiptol ne atsitiktinis ir ne iliuzija. Tas, kas gali iš­
aiškinti, kodėJ dramblys ir daugybė kitų gyvūnų yra nepajė­
gūs veistis netgi ne visiškoje nelaisvėje, savo tėvynėje, tas
galės išaiškinti ir pirminę priežastį, kodėl, hibridai paprastai
būna tokie nevaisingi. Jis galės taip pat paaiškinti, kodėl kai
kurių mūsų naminių gyvulių veislės, kurios dažnai buvo vei­
kiamos naujų ir dargi nevienodų sąlygų, tarpusavyje yra vi­
siškai vaisingos, nors ir kilusios iš skirtingų rūšių, kurios tik­
riausiai būtų buvusios nevaisingos kryžminamos pirmykštėje
būsenoje. Aukščiau minėtos dvi faktų eilės, rodos, tarpusa­
vyje susijusios tam tikru bendru, bet nežinomu ryšiu, kuris
yra iš esmės susijęs su gyvybiniu' pradmeniu. Šis pradmuo,
pasak Herberto Spenserio, yra tai, kad gyvenimas priklauso
arba net susideda iš įvairių jėgų veikimo ir atoveikio, kurios,
kaip ir visur gamtoje, nuolat siekia pusiausvyros; o jei šis
siekimas kurio nors pakitimo bent kiek sutrikdomas, tai gy­
vybinės jėgos įgyja didelę galybę.

ABIPUSIS DIMORFIZMAS IR TRIMORFIZMAS

Čia trumpai panagrinėsime klausimą, kuris, kaip matysime,
bent kiek nušviečia hibridų susidarymą. Kai kurie augalai,
priklausą skirtingoms šeimoms, būna dviejų formų, kurių ap­
tinkama beveik vienodai ir kurios niekuo nesiskiria viena
nuo antros, išskyrus dauginimosi organus, būtent, viena for­
ma turi ilgą piestelę su trumpais kuokeliais, antra — trumpą
piestelę ir ilgus kuokelius, o abiejų žiedadulkių grūdeliai
nevienodo stambumo. Trimorfinių aiigalų aptinkamos trys
formos, taip pat besiskiriančios piestelių ir kuokelių ilgumu,
350 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

žiedadulkių grūdelių stambumu bei spalva ir kai kuriais kitais

atžvilgiais, ir kadangi kiekvienoje iš šių trijų formų būna dvi
kuokelių grupės, tai trys formos iš viso turi šešias kuokelių
grupes ir tris piestelių tipus. Šie organai pagal ilgumą tarp
savęs santykiauja taip, kad pusė dviejų formų piestelių bū­
na vienodo aukštumo su trečios formos purka. Ir aš parodžiau,
o kiti stebėtojai tai patvirtino, kad šių augalų pilnam vaisingu­
mui užtikrinti reikia, jog vienos formos purka apsidulkintų
kitos formos dulkelėmis, paimtomis iš šios formos kuokelių,
kurie yra atitinkamo, vienodo aukštumo. Taigi dimorfinėse
rūšyse dvi jungtuvės, kurias būtų galima pavadinti teisėto­
mis, yra visiškai vaisingos ii dvi, kurias galima vadinti ne­
teisėtomis, — daugiau ar mažiau nevaisingos. Trimorfinių rū­
šių šešios jungtuvės yra teisėtos, arba visiškai vaisingos, ir
12 — neteisėtų, arba labiau ar mažiau nevaisingų.
Nevaisingumas, stebimas įvairiuose dimorfiniuose ir trimor-
finiuose augaluose, kai jie apsivaisina neteisėtu būdu, tai yra
dulkelėmis, gautomis iš kuokelių, neatitinkančių piestelės
aukštumo, yra labai įvairaus laipsnio, ligi visiško ir kraštuti­
nio nevaisingumo, žodžiu, visai taip pat, kaip ir kryžminant
skirtingas rūšis. Ir kaip šiuo pastaruoju atveju nevaisingumo
laipsnis itin priklauso nuo daugiau ar mažiau palankių gyve­
nimo sąlygų, taip pat, pagal mano stebėjimus, būna ir netei­
sėtose jungtuvėse. Gerai žinoma, kad jeigu ant kurio nors
žiedo purkos patenka kitos rūšies žiedadulkė, o paskui, nors
ir po ilgoko laiko tarpo, ant šios purkos pernešama savo žiedo
dulkelė, tai šios veikimas pasirodo esąs toks vyraujantis, kad
paprastai jis panaikina svetimos dulkelės poveikį. Tą pat ga­
lima pasakyti ir apie skirtingų vienos rūšies formų dulkeles:
teisėta dulkelė aiškiai vyrauja prieš neteisėtą, kai jos abi
patenka ant tos pačios purkos. Aš tuo įsitikinau vaisindamas
įvairius žiedus, pirma — neteisėtu būdu, o paskui, po 24 va­
landų, — teisėtu būdu, dulkelėmis, paimtomis iš atmainos, tu ­
rinčios savotišką spalvą, ir visi augalai, išauginti iš tokiu bū­
du gautų sėklų, pasirodė taip pat turį panašią spalvą. Tai rodo,
kad teisėtos dulkelės, nors jos buvo patalpintos po 24 valan­
dų, visiškai panaikino arba sustabdė anksčiau uždėtų netei­
sėtų dulkelių veikimą. Toliau, kaip abipusiai kryžminant dvi
rūšis, kartais būna didelis rezultatų skirtumas, tas pat paste­
bima ir trimorfinių augalų atveju; pavyzdžiui, Lythrum
salicaria forma su vidutinio ilgumo liemenėliais labai leng­
vai apsivaisina neteisėtu būdu dulkelėmis nuo ilgesnių kuoke­
lių formų, turinčių trumpą liemenėlį, ir davė daug sėklų, tuo
tarpu ši forma, vaisinama dulkelėmis nuo ilgesnių kuokelių
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 351

formų, turinčių vidutiniško ilgumo liemenėlius, nedavė nė

vienos sėklos.
Visais šiais, o, be to, ir kitais atžvilgiais, kuriuos dar būtų
galima nurodyti, vienos tos pačios neabejotinos rūšies formos,
neteisėtu būdu jungiamos, elgiasi visiškai taip pat, kaip ir
kryžminamos dvi skirtingos rūšys. Tai mane privertė rūpes­
tingai stebėti ketverių metų būvyje augalus, išaugintus iš sėklų,
gautų jvairiais neteisėtais jungimais. Svarbiausias rezultatas bu­
vo tai, kad tie „neteisėtai" gauti augalai, kaip juos galima pa­
vadinti, yra ne visiškai vaisingi. Iš dimorfinių rūšių galima
gauti neteisėtų augalų tiek su ilgais, tiek su trumpais lieme­
nėliais, ir iš trimorfinių — visas tris neteisėtas formas. Šias
pastarąsias paskui galima normaliai sujungti teisėtu būdu. Kai
tat padaryta, tai nematyti priežasties, kodėi jos neturėtų duoti
tiek pat sėklų, kiek davė jų teisėtu būdu apvaisinti tėvai. Tačiau
taip nebūna. Jos visos esti įvairiu laipsniu nevaisingos, kai
kurios taip nepataisomai ir visiškai nevaisingos, kad per ketve­
rius metus nedavė nė vienos sėklelės ar net sėklų dėžutės. Šių
neteisėtų augalų nevaisingumą, kai jie vienas su kitu jungiami
teisėtu būdu, galima lyginti su in te r se kryžminamų hibridų
nevaisingumu. Iš antros pusės, jeigu hibridas kryžminamas
su vienu iš grynų tėvinių rūšių, tai nevaisingumas paprastai
žymiai sumažėja; tas pat atsitinka ir tada, kai neteisėti auga­
lai esti apvaisinami teisėtų. Kaip hibridų nevaisingumas ne
visada eina lygiagrečiai su sunkumu gauti pirmą kryžminimą
tarp dviejų tėvinių rūšių, lygiai ir tam tikrų neteisėtų augalų
nevaisingumas pasirodydavo esąs nepaprastai didelis, kai tuo
tarpu to jungimo, iš kurio jie kilę, nevaisingumas būdavo vi­
sai nedidelis. Hibridų, išaugintų iš sėklų, imtų iš vienos sėkla-
dėžės, vaisingumo laipsnis — iš prigimties kintamas; tas pat
aiškiai pastebima ir neteisėtų augalų atžvilgiu. Pagaliau dau­
gelis hibridų žydi labai gausiai ir ilgai, tuo tarpu kiti, labiau
nevaisingi hibridai teturi maža žiedų ir yra silpni bei suvargę
neužaugos;. visiškai panašūs atvejai pasitaiko įvairių dimorfi­
nių ir trimorfinių augalų neteisėtuose palikuonyse.
Iš viso tarp neteisėtų augalų ir hibridų yra labai glaudus
atitikimas jų pobūdyje ir laikysenoje. Vargu ar būtų perdėta,
jei sakytume, kad neteisėti augalai yra hibridai, susidarę vie­
nos tos pačios rūšies ribose dėl tam tikrų formų nenatūralaus
sujungimo, tuo tarpu paprasti hibridai gaunami nenatūraliai
susijungiant vadinamoms skirtingoms rūšims. Taip pat jau ma­
tėme, kad visais atžvilgiais yra labai didelis panašumas tarp pir­
mų neteisėtų sujungimų ir tarp atskirų rūšių pirmų kryžminimų.
Tai bus gal aiškiau matyti iš tokio pavyzdžio; sakysime, kuris
352 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

nors botanikas rado dvi ryškias trimorfinio L ythrum salicaria

atmainas (o tokios aptinkamos) su ilgomis piestelėmis, ir jis
kryžminimo būdu ėmė tirti, ar jos nėra atskiros rūšys. Jis nu­
statytų, kad čia gaunama tik apie vieną penktadalį normalaus
sėklų skaičiaus ir kad iš viso šie du augalai visais aukščiau
minėtais atžvilgiais yra kaip atskiros rūšys. Tačiau, norėda­
mas galutinai šį klausimą išaiškinti, jis išaugintų augalus iš
tariamų hibridinių sėklų ir įsitikintų, kad jie — skurdūs ne­
ūžaugos, visiškai nevaisingi ir visais kitais atžvilgiais panašūs
į paprastus hibridus. Jis tada galėtų tvirtinti, kad tikrai įrodė,
sutinkamai su priimta pažiūra, jog jo dvi atmainos — tokios
pat tikros, atskiros rūšys, kaip ir bet kuri kita rūšis, tačiau
tai būtų iš jo pusės visiška klaida.
Cia minėtieji faktai apie dimorfinius ir trimorfinius auga­
lus yra svarbūs dėl to, kad, pirma, jie mums parodo, jog fizio­
loginis požymis — tiek pirmų kryžminimų, tiek ir hibridų vaisin­
gumo sumažėjimas — negali būti patikimas kriterijus rūšims at­
skirti; antra, dėl to, kad galime daryti išvadą, jog yra kažkoks
nežinomas ryšys tarp neteisėtų jungimų nevaisingumo ir tarp
jų neteisėtų palikuonių nevaisingumo, ir tai verčia tą pačią
pažiūrą išplėsti taip pat į pirmus kryžminimus ir į hibridus;
trečia, dėl to, kad įsitikiname, o tai man atrodo ypač svarbu,
jog gali egzistuoti dvi arba trys tos pačios rūšies formos, ku­
rios savo struktūra ir konstitucija aplinkos sąlygų atžvilgiu
niekuo nesiskiria viena nuo kitos — ir vis tik yra nevaisingos,
kai jos tam tikru būdu jungiamos. Juk turime atminti, kad
šiuo atveju nevaisingumą sukelia tos pačios formos individų
(pavyzdžiui, abiejų ilgaliemenių individų) dviejų lytinių ele­
mentų sujungimas, kai dviejų skirtingų formų lytinių elementų
sujungimas pasirodo vaisingas.
Vadinasi, šis pavyzdys iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška
priešingybė tam, kas vyksta, kai paprastai jungiasi tos pat
rūšies individai ir kryžminasi skirtingos rūšys. Tačiau abejotina,
ar iš tikrųjų taip yra, bet šio neaiškaus klausimo plačiau ne­
nagrinėsiu.
Kaip ten bebūtų, peržvelgę dimorfinius ir trimorfinius au­
galus, galime daryti tokią tikėtiną išvadą, jog kryžminamų
skirtingų rūšių ir jų hibridinių palikuonių nevaisingumas iš­
imtinai priklauso nuo jų lytinių elementų prigimties, o ne nuo
kurių nors jų struktūros ar bendros konstitucijos skirtumų.
Tokią pat išvadą gauname žvelgdami į abipusius kryžminimus,
kuriuose vienos rūšies vyriškasis individas negali būti sujun­
giamas arba tik labai sunkiai tesijungia su kitos rūšies mote­
riškuoju individu, tuo tarpu priešingas kryžminimas gali įvykti
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 353

visiškai lengvai. Toks puikus stebėtojas, kaip Gertneris, taip

pat priėjo išvadą, kad kryžminamos rūšys yra nevaisingos tik
dėl jų reprodukcijos sistemos skirtumų.

KRYŽMINAMŲ VARIETETŲ IR JŲ MIŠRŪNŲ

VAISINGUMAS NĖRA BENDRAS REIŠKINYS
Kaip lemiamą argumentą, kad tarp rūšių ir varietetų yra
esminis skirtumas, galima nurodinėti tai, jog pastarosios, kaip
jos viena nuo kitos besiskirtų išorine išvaizda, kryžminasi tarp
savęs visai lengvai ir duoda visiškai vaisingus palikuonis. Iš­
skyrus kai kurias išimtis, kurias čia tuojau nurodysiu, visiškai
sutinku, kad tai yra bendra taisyklė. Tačiau šįs klausimas yra
gana keblus, nes, žvelgdami į atmainas, susidariusias gamtoje,
matome, kad kai tik dvi formos, kurios ligi tol buvo laikomos
varietetais, kryžminamos pasirodo nors kiek nevaisingos, tuoj
daugumas gamtininkų jas pradeda laikyti rūšimis. Pavyzdžiui,
raudonasis ir mėlynasis progailiai, daugumos botanikų laikomi
atmainomis, Gertnerio kryžminami pasirodė .visiškai nevaisingi,
ir todėl jis juos skiria prie neabejotinų rūšių. Jei šitaip sam­
protausime ydingame rate, tai, aišku, teks tarti, kad visos na­
tūralioje būsenoje susidariusios atmainos yra tikrai vaisingos.
Jei pažvelgsime į atmainas, kurios yra susidariusios arba
laikomos susidariusiomis naminėje būsenoje, tai ir čia neiš­
vengsime kai kurių abejonių. Iš tikrųjų, jeigu, pavyzdžiui, nu­
rodoma, kad kai kurie Pietų Amerikos vietinės kilmės nami­
niai šunys nelengvai tesikryžmina su europiniais šunimis, tai
savaime kiekvienam kyla mintis (ir ji yra tikriausiai teisinga),
kad taip yra dėl to, jog jie yra kilę iš skirtingų pirmykščių
rūšių. Betgi daugelio naminių veislių, kurios išore labai skiria­
si viena nuo kitos, pavyzdžiui, įvairios balandžių ar kopūstų
veislės, visiškas vaisingumas yra labai įstabus faktas, ypač atsi­
žvelgiant į tai, kiek daug yra rūšių, kurios, nors labai tarp savęs
panašios, kryžminamos būna visiškai nevaisingos. Tačiau įvai­
rūs samprotavimai mus verčia šį naminių atmainų (varietetų)
vaisingumą laikyti ne tokiu jau įstabiu. Pirmiausia, galima
pastebėti, kad dviejų rūšių išorinių skirtumų laipsnis visai nėra
patikimas jų tarpusavio nevaisingumo rodiklis, o todėl ir pa­
našūs varietetų skirtumai taip pat negali būti patikimas rodik­
lis. Galima laikyti tikru dalyku, kad rūšių atžvilgiu priežastis
glūdi jų lytinės konstitucijos skirtumuose. Kintamos gyvenimo
sąlygos, kurios veikė naminius gyvuliui ir kultūrinius auga­
lus, taip maža teturėjo tendencijos pakeisti jų dauginimosi
sistemą ta kryptimi, kad atsirastų tarpusavis nevaisingumas,
354 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

jog turime pakankamai pagrindo priimti tiesiog priešingą

Palaso pažiūrą, būtent, kad tokios sąlygos paprastai eliminuo­
ja šią tendenciją, taigi prijaukinti palikuonys tų rūšių, kurios
savo natūraliose sąlygose kryžminamos būtų tikriausiai buvu­
sios iki tam tikro laipsnio nevaisingos, pasidaro tarpusavyje
visiškai vaisingi. Kai dėl augalų, tai sukultūrinimas taip mažai
tęsukelia juose tendenciją į nevaisingumą tarp skirtingų rūšių,
kad daugelyje visiškai patikimų atsitikimų, kuriuos jau truputį
palietėme, tam tikri augalai kultūrinami pakito tiesiog prie­
šingu būdu: jie pasidarė nepajėgūs patys apsivaisinti, bet iš­
laikė sugebėjimą apvaisinti kitas rūšis arba nuo jų apsivaisin­
ti. Jeigu sutiksime su Palaso doktrina, kad nevaisingumas
dingsta ilgai trunkančios domestikacijos įtakoje (o tai vargiai
galima užginčyti), darosi visiškai neįtikima, kad panašios sąly­
gos, ilgai trukdamos, galėjo sukelti tokią tendenciją, — nors
atskirais atvejais jos ir galėjo būti nevaisingumo priežastis
rūšyse, pasižyminčiose savotiška konstitucija. Taigi, mano
manymu, galima paaiškinti, kodėl iš naminių gyvulių negau­
nama tarpusavyje nevaisingų varietetų ir kodėl augaluose tai
buvo pastebėta tik nedaugeliu atsitikimų, kurie tuojau bus
nurodyti.
Mūsų čia nagrinėjamojo klausimo didžiausias keblumas,
rodos, ne tas, kad naminiai varietetai nepasidarė kryžminami
tarpusavyje nevaisingi, o tai, kodėl nevaisingumas pasidary­
davo toks įprastinis reiškinys natūraliuose varietetuose, kai
jie ilgainiui pakitėdavo taip, kad juos jau būdavo galima lai­
kyti rūšimis. Mes toli gražu tiksliai nežinome tikrosios prie­
žasties, ir tai nenuostabu, turint galvoje tai, kokios menkos
yra mūsų žinios apie normalų ir nenormalų dauginimosi si­
stemos veikimą. Tačiau galime suprasti, kad rūšys kovoje dėl
būvio su gausiais konkurentais per ilgą laiką buvo veikiamos
sąlygų daug vienodesnių, negu tos, kuriose yra naminiai va­
rietetai, o tai, suprantama, galėjo duoti ir labai skirtingus
duomenis. Juk žinome, kaip dažnai laukiniai gyvūnai ir auga­
lai, jei jie yra perkeliami iš savo natūralių sąlygų ir laikomi
nelaisvėje, tampa nevaisingi, o nuolat gyvenusių natūraliose
sąlygose organinių būtybių veisimosi funkcijos tikriausiai taip
pat bus ypač jautrios nenatūralaus kryžminimo įtakai. Iš ant­
ros pusės, buvo galima iš anksto laukti, kad naminės veislės,
kurios, kaip rodo pats prijaukinimo faktas, iš pat pradžių ne­
buvo labai jautrios jų gyvenimo sąlygų pakitimams ir kurios
paprastai dabar gali pakelti pakartotinius sąlygų pakitimus,
nesumažėjant vaisingumui, kad jos produkuos varietetus, kurių
dauginimosi sistemos mažai tebus linkusios pavojingai sutrik-
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 355

ti, kryžminantis su kitais, panašiu būdu susidariusiais varie-

tetais.
Aš ligi šiol kalbėjau taip, tarsi tos pačios rūšies atmainos,
tarp savęs kryžminamos, visada būtų vaisingos. Tačiau nega­
lima nuneigti faktų, rodančių, kad esama tam tikro nevaisin­
gumo laipsnio nedaugelyje atvejų, kuriuos čia trumpai pami­
nėsiu. Tie faktai, šiaip ar taip, ne menkesni už tuos, kuriais
remdamiesi tikime daugumos rūšių nevaisingumu. Be to, jie
paliudijami mūsų priešininkų, kurie visais kitais atsitikimais į
vaisingumą ir nevaisingumą žiūri kaip į patikimus rūšinių
skirtumų kriterijus. Gertneris daugelį metų savo sode augino
vieną šalia kitos žemaūgę kukurūzų veislę su geltonomis sėk­
lomis ir aukštaūgę atmainą su raudonomis sėklomis; ir nors
abu augalai yra skirtalyčiai, jie natūraliu būdu niekada ne-
susikryžmindavo. Paskui jis apdulkino vienos veislės trisde­
šimt žiedų kitos veislės dulkelėmis, ir pasirodė, kad tik viena
burbuolė davė iš viso vos penkis sėklų grūdelius. Šiuo atsi­
tikimu pats apdulkinimo veiksmas negalėjo turėti žalingos
įtakos, kadangi kukurūzas yra skirtalytis augalas. Manau, kad
niekam nekils mintis, jog šios kukurūzų atmainos yra atskiros
rūšys, ir svarbu pažymėti, kad tokiu būdu gauti hibridiniai
augalai pasirodė visiškai vaisingi, taigi net Gertneris nedrįso
šių dviejų atmainų laikyti skirtingomis rūšimis.
Ziru de Biuzarengas (Girou de Buzareingues) kryžmino tn s
moliūgų atmainas, kurios, kaip ir kukurūzai, yra skirtalytės,
ir jis tvirtina, kad jas tarpusavyje apvaisinti yra tuo lengviau,
kuo jos viena nuo antros daugiau skiriasi. Nežinau, kiek šiais
bandymais galima tikėti, bet formas, kurios čia buvo naudoja­
mos, Sažere (Sageret) laiko atmainomis, o jis savo klasifikaciją
svarbiausia remia nevaisingumo požymiu; panašią išvadą pri­
ėjo ir Nodenas (Naudin).
Kitas atsitikimas yra kur kas įstabesnis ir iš pirmo žvilgs­
nio atrodo neįtikimas; bet čia duomenys yra labai daugelio
bandymų, kuriuos ilgus metus darė su devyniomis tūbės (Ver-
bascum) rūšimis toks puikus stebėtojas bei mums priešiškai
nusiteikęs liudininkas, kaip Gertneris, būtent, kryžminant tar­
pusavyje geltonas ir baltas vienos rūšies atmainas, sėklų gau­
nama mažiau negu kryžminant tos pačios rūšies panašių spal­
vų atmainas. Be to, jis tvirtina, kad kai vienos rūšies geltonos
ir baldos atmainos kryžminamos su kitos rūšies geltonomis ir
baltomis atmainomis, tai, kryžminant panašios spalvos žiedus,
sėklų gaunama daugiau negu kryžminant skirtingų spalvų.
Skotas taip pat darė bandymus su Verbascum rūšimis bei at­
mainomis, ir nors jis nelaiko, kad galima patvirtinti Gertnerio
356 ROSIU ATSIRADIMAS

gautus rezultatus kryžminant skirtingas rūšis, betgi prieina iš­

vadą, kad, kryžminant tos pat rūšies nepanašių spalvų atmai­
nas, sėklų gauname santykiu 86 : 100 mažiau, negu kryžminant
panašios spalvos atmainas. Tačiau šios atmainos niekuo ne­
siskiria, išskyrus tik žiedų spalvą, ir viena atmaina kartais
gali būti išvesta iš kitos sėklų.
Kelroiteris, kurio bandymų tikslumas buvo patvirtintas visų
vėlesnių stebėtojų, įrodė pažymėtiną faktą, kad viena ypatin­
ga paprasto tabako atmaina yra vaisingesnė negu kitos atmai­
nos, kai kryžminama su kita, visai skirtinga rūšimi. Jis darė
bandymus su penkiomis formomis, kurios paprastai laikomos
atmainomis ir kurias jis labai tiksliai ištyręs, būtent, abipu­
siais kryžminimais, priėjo išvadą, kad jų hibridiniai palikuo­
nys yra visiškai vaisingi. Tačiau viena iš tų penkių atmainų,
vis tiek, ar ji kryžminant su N icotiana glutinosa būdavo tė-
vinė ar motininė, visada duodavo mažiau nevaisingus hibridus
negu tie, kurie būdavo gaunami kryžminant su N. g lu tin o ­
sa kitas keturias atmainas. Taigi, matyt, šios vienos atmainos
dauginimosi sistema buvo kokiu nors būdu ir kokiu nors laips­
niu pakitusi.
Atsižvelgiant į šiuos faktus, nebegalima tvirtinti, kad at­
mainos (varietetai) kryžminamos visuomet būna visiškai vai­
singos. Kadangi natūraliose sąlygose sunku nustatyti atmainų
nevaisingumą, nes kiekvienas tariamas varietetas, kuris pasi­
rodo bent kiek nevaisingas, beveik visada priskiriamas prie
rūšių; toliau, kadangi žmogus rūpinasi tik išoriniais naminių
varietetų (atmainų) požymiais ir kadangi tokie varietetai per
ilgus laikotarpius nebuvo veikiami vienodų gyvenimo sąlygų,
atsižvelgiant į šiuos įvairius faktus, galima daryti išvadą, kad
vaisingumas kryžminant nėra pagrindinis skirtumo rodiklis
tarp varietetų ir rūšių. Kryžminamų rūšių bendrąjį nevaisin­
gumą galima tikrai laikyti ne kokia įgyta arba suteikta savy­
be, bet šalutiniu rezultatu, išplaukiančiu iš pakitimų jų ly­
tinėje sistemoje, kurių prigimtis — nežinoma.

HIBRIDŲ IR MIŠRŪNŲ PALYGINIMAS,

NEPRIKLAUSOMAI NUO JŲ VAISINGUMO
Sukryžmintų rūšių ir varietetų palikuonis, nepriklausomai
nuo vaisingumo, galima tarpusavyje lyginti dar ir kai kuriais
kitais atžvilgiais. Gertneris, kuris labai norėjo nustatyti aiškią
ribą tarp rūšies ir varieteto, tegalėjo rasti labai maža ir, kaip
man atrodo, visai nesvarbius skirtumus tarp rūšių palikuonių,
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 357

arba vadinamųjų hibridų, ir tarp varietetų palikuonių, arba

vadinamųjų mišrūnų.
Cia tik labai trumpai tenagrinėsiu šį klausimą. Visų svar­
biausias skirtumas yra .tai, kad mišrūnai pirmoje kartoje yra
kintami labiau negu hibridai. Tačiau Gertneris pripažįsta, kad
hibridai, gauti iš rūšių, kurios ilgą laiką buvo kultūrinėje bū­
senoje, dažnai esti kintami pirmoje kartoje, ir pats esu matęs
ryškių ta prasme pavyzdžių. Gertneris toliau pripažįsta, kad
hibridai, gauti iš dviejų labai artimai giminingų rūšių, yra
kintami labiau negu kilę iš labai skirtingų rūšių, o tai rodo,
kad kintamumo dydžio skirtumai eina pakopomis. Kai mišrū­
nai ir vaisingesni hibridai dauginasi keleto kartų būvyje, tai
abiem atvejais gausūs pakitimai jų palikuonyse yra visiems
žinomas faktas; tačiau būtų galima duoti nedaugelį atskirų
pavyzdžių, kai ir hibridai, ir mišrūnai ilgai išlaiko savo požy­
mius vienodus. Vis dėlto mišrūnų kintamumas viena po kitos
sekančiose kartose yra, tur būt, didesnis negu hibridų.
Šis didesnis mišrūnų kintamumas, palyginus su hibridais,
visai neatrodo nuostabus. Ju k mišrūnų tėvinės formos — tai
varietetai ir, be to, dauguma atvejų — naminiai (tik nedaug
bandymų tebuvo atlikta su natūraliais varietetais), o tai reiš­
kia, kad ir pačiose tėvinėse formose dar neseniai yra vykęs
kitimas, kuris tęsis toliau ir stiprins kintamumą, atsirandantį
kryžminant. Nežymus pirmos kartos hibridų kintamumas, prie­
šingai dideliam kintamumui sekančiose kartose, yra įdomus
faktas ir vertas dėmesio, nes jis patvirtina mano pažiūrą, kad
viena iš paprasto kintamumo priežasčių yra tai, jog daugini­
mosi sistema, būdama nepaprastai jautri gyvenimo sąlygų pa­
kitimams, šiomis aplinkybėmis neatlieka savo normalios funk­
cijos — neduoda palikuonių, visais atžvilgiais artimai panašių
į tėvines formas. Pirmos kartos hibridai yra kilę iš rūšių, ku­
rių dauginimosi sistema (išskyrus seniai sukultūrintas rūšis)
nebuvo kokiu nors būdu sutrikdyta ir kurios nėra kintamos;
tačiau pačių hibridų reprodukcinė sistema rimtai pažeista ir
jų palikuonys labai kintami.
Tačiau grįžkime prie mūsų mišrūnų ir hibridų palyginimo.
Gertneris nurodo, kad mišrūnai labiau negu hibridai linkę
grįžti į vieną iš tėvinių formų; bet jei tai tiesa, tai skirtumas
čia tik laipsnyje. Be to, Gertneris įsakmiai tvirtina, kad seniai
kultivuojamų augalų hibridai į savo tėvines formas yra linkę
grįžti labiau negu hibridai, kilę iš laukinių rūšių; ir tuo, tur
būt, galima paaiškinti savotišką duomenų skirtumą, kurį gavo
įvairūs tyrinėtojai; pavyzdžiui, Maksas Vichura abejoja, ar
hibridai kada nors grįžta į savo tėvines formas, o jis darė
358

bandymus su nekultūrinių gluosnių rūšimis; iš antros pusės,

Nodenas įsakmiai tvirtina, kad hibridų grįžimas į tėvines for­
mas yra beveik bendra tendencija, o jis tyrinėjo daugiausia
kultūrinius augalus. Toliau Gertneris pažymi, kad jeigu dvi
rūšys, nors ir labai giminingos, yra kryžminamos su trečia
rūšimi, tai gaunami hibridai yra labai skirtingi, tuo tarpu
kai du labai skirtingi vienos rūšies varietetai yra kryžminami
su kita rūšimi, jų hibridai nedaug tesiskiria. Tačiau ši išvada,
kiek man žinoma, pagrįsta tik vienu bandymu ir, rodos, visiš­
kai prieštarauja Kelroiterio darytų bandymų rezultatams.
Tokie ir tėra tie nesvarbūs skirtumai, kuriuos Gertneris ga­
lėjo nurodyti tarp augalų hibridų ir mišrūnų. Iš kitos pusės,
mišrūnų ir hibridų panašumo į jų tėvus laipsnis ir pobūdis,
ypač hibridų, kurie yra kilę iš artimai giminingų rūšių, priklau­
so, pasak Gertnerio, nuo tų pačių dėsnių. Kryžminant dvi rūšis,
viena iš jų yra kartais pajėgesnė suteikti hibridui panašumą į
save. Manau, tai yra būdinga ir augalų atmainoms, o gyvū­
nuose vienas varietetas, be abejo, dažnai turi vyraujančią galią
prieš kitą varietetą. Hibridiniai augalai, gauti abipusio kryž­
minimo būdu, paprastai labai tarp savęs panašūs; tą pat galima
pasakyti ir apie augalus mišrūnus, gautus iš abipusio kryžmi­
nimo. Ir hibridus, ir mišrūnus, pakartotinai kryžminant viena
po kitos sekančiose kartose su viena iš tėvinių formų, galima
grąžinti į gryną tėvinę formą.
Sios įvairios pastabos, aišku, taikomos ir gyvuliams, bet čia
reikalas žymiai komplikuojasi, — iš dalies dėl to, kad esama
antrinių lytinių požymių, bet ypač todėl, kad viena lytis esti
pajėgesnė už kitą paveldėjimo būdu perduoti savo požymius
tiek kryžminant vieną rūšį su kita, tiek ir vieną varietetą su
kitu. Pavyzdžiui, manau, kad teisūs tie autoriai, kurie tvirtina,
jog asilas turi vyraujančią galią prieš arklį, dėl to ir mulas,
ir arklenas yra panašesni į asilą negu į arklį; tačiau vyravi­
mas yra ryškesnis iš asilo negu iš asilės pusės, taigi mulas,
kilęs iš asilo ir kumelės, į asilą yra panašesnis negu arklenas,
kilęs iš asilės ir eržilo.
Kai kurie autoriai teikė daug reikšmės tam tariamam fak­
tui, kad tik mišrūnai neturi tarpinių požymių tarp abiejų tėvų,
bet esą artimai panašūs į vieną kurį iš tėvinių formų. Tačiau
kartais taip atsitinka ir su hibridais, nors žymiai rečiau negu
su mišrūnais. Arčiau įsižiūrėjus į mano surinktus pavyzdžius,
kai gyvuliai, kilę iš tarpusavio kryžminimo, yra labai panašūs
į vieną iš tėvinių, rodos, kad panašumas svarbiausia apsiriboja
požymiais, beveik apsigimėliškos prigimties ir pasirodžiusiais
staiga, pavyzdžiui: albinizmas, melanizmas, uodegos arba ragų
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 359

nebuvimas, per didelis pirštų kiekis priekinėse arba užpakali­

nėse galūnėse, ir tai neliečia požymių, kurie yra igyti pamažu,
veikiant atrankai. Palinkimas staiga grįžti į grynus kurios
nors tėvinės formos požymius turi būti taip pat aptinkamas
dažniau mišrūnuose, kurie yra kilę iš varietetų, dažnai atsiran­
dančių staigiai ir esančių pusiau apsigimėliško pobūdžio, negu
hibriduose, kurie kilę iš rūšių, susidariusių pamažu ir natūra­
liai. Aplamai visiškai sutinku su dr. Prosperu Liuku (Lucas),
kuris, išnagrinėjęs labai daug faktų, liečiančių gyvūnus, pri­
eina išvadą, kad panašumo tarp vaikų ir tėvų dėsniai yra tie
patys, vis tiek, ar abu tėvai tarpusavyje daugiau ar mažiau ski­
riasi, tai yra, ar poruojami individai to paties varieteto, ar
skirtingų varietetų arba skirtingų rūšių.
Nepriklausomai nuo vaisingumo ar nevaisingumo, visais
kitais atžvilgiais esama, rodos, bendro ir didelio panašumo tarp
kryžmintų rūšių ir kryžmintų varietetų palikuonių. Jei į rūšis
žiūrėtume kaip į atskirų tvėrimo aktų padarinius, o į variete-
tus, atmainas, kaip į antrinių dėsnių padarinį, tai šis panašumas
būtų nuostabus faktas. Bet jis visiškai derinasi su pažiūra, kad
tarp rūšių ir varietetų nėra esminio skirtumo.

SANTRAUKA
Pirmi kryžminimai tarp formų, kurios tarpusavyje skiriasi
taip, kad gali būti laikomos rūšimis, ir jų hibridai yra itin
dažnai, bet ne visada, nevaisingi. Sis nevaisingumas būna įvai­
raus laipsnio ir dažnai toks nežymus, kad ir labai atsargūs
tyrinėtojai, klasifikuodami formas pagal šį požymį, prieidavo
diametrališkai priešingas išvadas. Tos pačios rūšies individų
nevaisingumas iš prigimties yra kintamas ir labai jautrus pa­
lankių ir nepalankių sąlygų įtakai. Nevaisingumo laipsnis
griežtai neatitinka sistematinio giminingumo, bet jį apsprendžia
daugelis įdomių ir sudėtingų dėsnių. Nevaisingumas paprastai
būna skirtingas, o kartais net labai skirtingas, kai vyksta abi­
pusiai kryžminimai tarp dviejų tų pačių rūšių. Jis ne visada
«sti vienodas pirmame kryžminime ir iš jo gautuose hibriduose.
Kaip skiepijant medelius vienos rūšies ar atmainos suge­
bėjimas prigyti yra šalutinis padarinys skirtumų, paprastai ne­
žinomos prigimties, vegetatyviniuose organuose, taip ir rūšims
kryžminantis didesnis ar mažesnis lengvumas, kuriuo viena
rūšis jungiasi su kita, yra šalutinis rezultatas nežinomų skir­
tumų jų dauginimosi sistemoje. Galvoti, kad rūšims buvo spe­
cialiai suteiktas įvairių laipsnių vaisingumas, norint užkirsti
kelią jų kryžminimuisi bei mišrinimuisi gamtoje, taip pat
360

maža tėra pagrindo, kaip ir manyti, jog medžiams buvo suteikti

įvairūs ir kai kada analogiški laipsniai nesugebėjimo vienam
į kitą skiepytis tam tikslui, kad būtų išvengta jų suaugimo
vienas su kitu miškuose.
Pirmų kryžminimų ir jų hibridinių palikuonių nevaisingu­
mas nebuvo įgytas dėl natūraliosios atrankos. Pirmo kryžmi*
nimo atveju jis, rodos, priklauso nuo įvairių aplinkybių; kai
kuriais atsitikimais svarbiausia — nuo ankstyvos embriono
mirties. Hibridų nevaisingumas, matyt, priklauso nuo to, kad
sutriko jų visa organizacija, susijungus joje dviem skirtingoms
formoms; jis, rodos, labai artimas tam nevaisingumui, kuris
dažnai pasitaiko grynose rūšyse, jei jos veikiamos naujų ir
nenatūralių gyvenimo sąlygų. Kas gali išaiškinti šiuos pasta­
ruosius atvejus, galės išaiškinti ir hibridų nevaisingumą. Šią
pažiūrą labai pagrindžia ir kitokio pobūdžio sugretinimas, bū­
tent, pirma, kad nedideli gyvenimo sąlygų pakitimai didina
visų organinių būtybių jėgą ir vaisingumą ir, antra, kad kryž­
minimas formų, kurios buvo veikiamos truputį skirtingų gyve­
nimo sąlygų arba kurios kitėjo, teigiamai atsiliepia jų pali­
kuonių didumui, jėgai ir vaisingumui. Aukščiau pateikti faktai
apie dimorfinių ir trimorfinių augalų neteisėtų kryžminimų ne­
vaisingumą ir apie jų neteisėtus palikuonis, gal būt, rodo, kad
visais šiais atvejais tikrai yra kažkoks nežinomas ryšys, kuris
sieja pirmų kryžminimų nevaisingumo laipsnį su iš jų kilusių
palikuonių nevaisingumo laipsniu. Apsvarsčius šiuos dimor-
fizmo faktus, taip pat ir abipusio kryžminimo rezultatus, aiškiai
seka išvada, kad kryžminamų rūšių nevaisingumo pirminė
priežastis glūdi tik jų lytinių elementų skirtumuose. Tačiau
kai kalbama apie skirtingas rūšis, nežinome, kodėl didesni ar
mažesni jų lytinių elementų pakitimai, sukeliantieji tarpusavio
nevaisingumą, pasidarė toks įprastinis reiškinys; bet atrodo,
kad tai kažkaip tampriai siejasi su tuo, jog rūšys per ilgus
periodus buvo veikiamos beveik vienodų gyvenimo sąlygų.
Nenuostabu, kad sunkumas sukryžminti kurias nors dvi
rūšis ir jų hibridinių palikuonių nevaisingumas dauguma atve­
jų atitinka vienas kitą, nors priklauso ir nuo skirtingų prie­
žasčių, nes ir vienas, ir antras priklauso nuo skirtumų tarp
kryžmintų rūšių visumos. Taip pat nenuostabu, kad lengvumas,
kuriuo įvyksta pirmas kryžminimas, šiuo būdu gautų hibridų
vaisingumas ir sugebėjimas skiepytis (nors pastaroji ypatybė,
matyt, priklauso nuo labai įvairių aplinkybių), kad visa tai
iki tam tikrų ribų eina lygiagrečiai su sistematiniu giminingu­
mu formų, kurios imamos bandymams, kadangi sistematinio
giminingumo sąvoka apima visus galimus panašumo bruožus.
 IX sk. HIBRIDIZACIJA 361

Pirmi kryžminimai tarp formų, kurios yra žinomos kaip at­

mainos arba pakankamai panašios, kad gali būti laikomos
atmainomis, ir iš jų kilę mišrūnai yra dažniausiai, bet ne visa­
da, kaip tat buvo dažnai tvirtinama, vaisingi. Tas beveik
bendras ir visiškas vaisingumas nėra ir nuostabus, turint gal­
voje tai, kaip lengvai patenkame į argumentavimo ydingą ra­
tą natūralioje būsenoje esančių varietetų atžvilgiu, ir, atsižvel­
giant į tai, kad daugumas varietetų naminėje būsenoje atsirado
darant atranką pagal grynai išorinius skirtumus ir kad jie
nebuvo ilgą laiką veikiami vienodų gyvenimo sąlygų. Reikia
ypač turėti galvoje ir tai, kad ilgai trunkanti domestikacija —
sukultūrinimas bei prijaukinimas — turi tendenciją šalinti ne­
vaisingumą, ir todėl nelabai tikėtina, kad ji gali sukelti tą ypa­
tybę (nevaisingumą). Nepriklausomai nuo vaisingumo klau­
simo, visais kitais požiūriais pasireiškia labai artimas bendras
panašumas tarp hibridų ir mišrūnų: jų kintamumu, subegėji-
mu pakartotinai kryžminantis absorbuoti vienas kitą ir jų su­
gebėjimu paveldėti abiejų tėvinių formų požymius. Pagaliau,
nors taip pat maža težinome, kokia yra tiksli pirmų kryžmini­
mų ir hibridų nevaisingumo priežastis, kaip ir tai, kodėl auga­
lai ir gyvūnai, atitrūkę nuo savo natūralių sąlygų, pasidaro
nevaisingi, vis dėlto faktai, kurie buvo pateikti šiame skyriu­
je, rodos, neprieštarauja įsitikinimui, kad rūšys iš pradžių
egzistavo kaip atmainos.
 X SKYRIUS

A P IE G EO LO GINES KRONIKOS N E P IL N U M Ą
Apie tarpinių varietetų (atmainų) nebuvimą dabartiniu metu. —
Apie išmirusių tarpinių varietetų prigimtį; apie jų skaičių. —
Apie praėjusio laiko nustatymą, sprendžiant iš denudacijos ir
nuosėdų susidarymo. — Apie praėjusio laiko apskaičiavimą me­
lais. — Apie mūsų paleontologinių kolekcijų menkumą. — Apie
pertrūkius geologinėse formacijose. — Apie granitinių plotų de­
nudaciją. — Apie tarpinių varietetų nebuvimą jokioje formacijo-
įe. — Apie staigų rūšių grupių pasirodymą. — Apie jų staigų
pasirodymą žemiausiuose mums žinomuose fosiliniuose sluoks
niuose. — Gyvenamosios žemės senumas.

eštajame skyriuje išvardijau svarbiausius priekaištus,

Š kuriuos būtų galima pagrįstai daryti šioje knygoje reiš­
kiamoms pažiūroms.
Daugumas jų jau aptarti. Vienas šių priekaištų, būtent,
nurodymas rūšinių formų atskirumo ir tai, kad jų vienų su ki­
tomis nesieja nesuskaitoma daugybė jungiamųjų grandžių,
yra neabejotinai rimtas sunkumas. Nurodžiau priežastis, kodėl
tokios jungiamosios grandys paprastai nepasitaiko šiandien
tokiomis aplinkybėmis, kurios atrodytų itin palankios jų buvi­
mui, būtent, plačioje ir ištisinėje srityje su laipsniškai įvairuo­
jančiomis gyvenimo sąlygomis. Stengiausi parodyti, kad kiek­
vienos rūšies gyvenimas kur kas labiau priklauso nuo kitų,
jau apibrėžtų organinių formų buvimo, negu nuo klimato ir
kad, vadinasi, tikrai sprendžiamosios gyvenimo sąlygos nekin­
ta taip palaipsniui, kaip kinta šiluma arba drėgmė. Taip pat
stengiausi parodyti, jog varietetai, būdami ne tokie gausūs kaip
formos, kurias jie riša, tolesnių pakitimų ir tobulėjimo eigoje
paprastai lieka nugalėti ir išnaikinami. Tačiau pagrindinė prie­
žastis, kodėl dabar visur gamtoje neaptinkame begalinės dau­
gybės tarpinių grandžių, glūdi pačiame natūraliosios atrankos
procese, kurio metu nauji varietetai nuolat išstumia savo tėvi-
aies formas ir užima jų vietą.
362
 X sk. APIE GEOLOGINES KRONIKOS NEPILN ŪMĄ 363

Tačiau atitinkamai tam milžiniškam mastui, kuriuo vyko

naikinimo procesas, tikrai nepaprastai daug turėjo būti ir
anksčiau egzistavusių tarpinių varietetų. Kodėl gi tad kiekvie­
na geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti
tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatsklei­
džia visai nenutrūkstamos, su smulkiais perėjimais, organinės
grandinės, ir čia, gal būt, glūdi akivaizdžiausias ir rimčiausias
priekaištas, kurį galima padaryti mano teorijai. Tą aplinkybę,
manau, tenka aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo
nepilna.
Pirmiausia, reikia atsižvelgti į tai, kokios tarpinės formos,
remiantis, mano teorija, anksčiau egzistavo. Man būdavo sun­
ku neįsivaizduoti, žiūrint į bet kokias dvi rūšis, jog tarp jų
nebuvo tiesiogiai tarpinių formų. Tačiau tatai visai neteisinga
pažiūra; visados turime įsivaizduoti tokias formas, kurios yra
tarpinės tarp kiekvienos rūšies ir bendro, bet nežinomo protė­
vio, o šis protėvis paprastai kai kuriais atžvilgiais turėjo skir­
tis nuo visų savo pakitusių palikuonių. Pateiksiu paprastą pa­
vyzdį. Povinis karvelis ir burkuonas (pamplys) yra kilę iš to
paties uolinio karvelio. Jeigu turėtume tuos tarpinius variete-
tus, kurie anksčiau gyveno, tai susidarytų dvi nenutrūkstan­
čios eilės tarp tų dviejų karvelių ir tarp uolinio karvelio, ta­
čiau neturėtume tiesiogiai tarpinių varietetų tarp povinio kar­
velio ir burkuono, pavyzdžiui, neturėtume varietetų su šiek
tiek išplėsta uodega ir šiek tiek padidėjusiu gurkliu, kurie yra
abiem minėtoms veislėms būdingi požymiai. Be to, šios dvi
veislės pakito taip, jog jei neturėtume jokių istorinių arba
šalutinių įrodymų, liudijančių jų kilmę, tai nebūtų buvę įma­
noma nustatyti, palyginus jų sandarą su uolinio karvelio (Co­
lumba liv ia ) sandara, ar jie kilo iš šitos rūšies, ar iš kurios
nors kitos giminingos formos, pavyzdžiui, iš C. oenas.
Tas pat yra ir su natūraliomis rūšimis. Jei žvelgsime į labai
skirtingas formas, pavyzdžiui, į arklį ir į tapyrą, tai neturime
jokio pagrindo galvoti, jog kada nors egzistavo tarpinės
grandys tiesiog tarp šių dviejų rūšių, bet galime manyti, kad
jos egzistavo tarp kiekvienos iš jų ir nežinomo bendro protė­
vio. Sis bendras protėvis visa savo organizacija turėjo būti
labai panašus į tapyrą ir į arklį, tačiau kai kuriais atžvilgiais
galėjo žymiai skirtis nuo abiejų, gal būt, dar daugiau negu
jie skiriasi vienas nuo antro. Taigi visais tokiais atvejais ne­
galėtume atpažinti jokių dviejų ar daugiau rūšių kilminės for­
mos, net jei atidžiai lygintume protėvio sandarą su jo pakitu­
sių palikuonių sandara, nebent tuo pačiu metu turėtume be­
veik pilną tarpinių grandžių grandinę.
3 64 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

Remiantis mano teorija, visiškai įmanoma, jog viena iš dvie­

jų gyvenančių formų yra kilusi iš antros; pavyzdžiui, arklys ga­
lėjo kilti iš tapyro, ir šiuo atveju tarp jų būtų turėjusios
egzistuoti tiesioginės tarpinės grandys. Tačiau toks atvejis
reikštų, jog viena forma labai ilgą laikotarpį liko nepakitusi,
tuo tarpu jos palikuonys ypač smarkiai pakito, o turint galvoje
konkurenciją tarp vieno organizmo ir kito, tarp vaikų ir tėvų,
toks atvejis būtų labai didelė retenybė, kadangi naujos ir to­
bulesnės gyvybės formos visada stengiasi išstumti senas ir ne-
patobulėjusias formas.
Pagal natūraliosios atrankos teoriją, visos gyvenančios
rūšys jungėsi kiekviena su savo genties prote vine rūšimi for­
momis, kurių skirtumai nebuvo didesni už skirtingumus, ma­
tomus šiandien tarp tos pačios rūšies laukinių ir naminių
varietetų; šios dabar jau daugiausia išmirusios protėvinės rūšys
savo ruožtu panašiai siejosi su dar senesnėmis formomis, ir taip
toliau į praeitį iki bendro kiekvienos didelės klasės protėvio.
Vadinasi, tarpinių ir pereinamųjų grandžių tarp visų gyvenan­
čių ir išmirusių rūšių turėjo būti neįsivaizduojamai daug. Ir
jei mano teorija teisinga, tai jos visos anksčiau neabejotinai ir
gyveno žemėje.

APIE PRAĖJUSIO LAIKO NUSTATYMĄ,

SPRENDŽIANT IS NUOSĖDŲ SUSIDARYMO GREIČIO
IR DENUDACIJOS APIMTIES
Nepriklausomai nuo to, kad nerandama begalės jungiamų­
jų grandžių fosilinių liekanų, gal dar būtų galima padaryti ir
tą pastabą, jog visiems tiems didžiuliams organiniams pakiti­
mams įvykti negalėjo užtekti laiko, kadangi šie pakitimai vyko
labai iš lėto. Vargu ar įstengsiu suminėti skaitytojui, kuris pats
praktiškai neužsiima geologija, tuos faktus, kuriais remiantis
įmanoma susidaryti bent menką nuovoką apie praėjusių laiko­
tarpių trukmę. Kas, sugebėjęs perskaityti didįjį sero Čarlzo La-
jelio veikalą „The Principles of Geology" („Geologijos pradme­
nys”), kurį ateities istorikas įvertins kaip kūrinį, sukėlusį revo­
liuciją gamtos moksluose, nepripažins, kokie neapskaičiuojamai
ilgi yra praėję geologiniai laikotarpiai, tas tegu iš karto užverčia
šią mano knygą. Tačiau neužtenka vien išstudijuoti „ The Prin-
ciples o i G eology" ar perskaityti specialius įvairių stebėtojų
traktatus apie atskiras formacijas, įsitikinant, kaip kiekvienas
autorius stengiasi pateikti apytikrį kiekvienos formacijos arba
net kiekvieno sluoksnio amžiaus supratimą. Kad susidarytume
 X s/v. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 365

šiokią tokią nuovoką apie praėjusius geologinius laikotarpius,

turime pažinti tuos veiksnius, kurie veikė, išsiaiškinti, kokio
gylio žemės paviršių palietė denudacija ir kiek nuosėdų ant jo
nugulė. Kaip teisingai pastebėjo Lajelis, nuosėdinių formacijų
storis ir jų nutįsimas yra kitų žemės plutos vietų denudacijos
išdava ir matmuo. Todėl pačiam savo akimis reikia pamatyti
didžiules mases vienas ant kito gulinčių sluoksnių, pačiam ste­
bėti, kaip maži upeliukai neša žemyn dumblą, kaip bangos pa­
mažu dilina pajūrio uolas, kad galėtume bent šiek tiek įsivaiz­
duoti trukmę to praėjusio laiko, kurio paminklus matome visur
aplink save.
Pravartu pavaikštinėti jūros pakrante, kuri susidariusi iš ne
per daug kietų uolienų, ir stebėti pastarųjų irimo procesą.
Potvynis dauguma atvejų uolas tepasiekia tik trumpam laikui
du kartus per dieną, ir bangos jas dilina tik tada, kai vandeny­
je yra smėlio arba gargždo, nes tyras vanduo, savaime aišku,
neardo uolienos. Pagaliau uolos pagrindas paplaunamas, stam­
bios nuolaužos griūva žemėn ir čia gulėdamos dyla po vieną
dulkelę, kol pagaliau sumažėja taip, kad bangos jas ima varta­
lioti ir dar greičiau sutrina į gargždą, smėlį ar dumblą. Tačiau
kaip dažnai nuo jūros atitolstančių uolų papėdėse matome
gulint nuzulintus apvalius luistus, iš visų pusių apaugusius
storu jūros organizmų sluoksniu, bylojančius apie tai, kaip ne­
žymiai juos tepaliečia abrazija ir kaip retai juos vartalioja
bangos I
Dar daugiau: keletą mylių paėję kuria uolėta jūros pakrante,
ardoma bangų, įsitikinsime, kad pajūrio uolų irimas pastaruoju
metu tevyksta tik vienur kitur, kuriame nedideliame tarpe ar
apie kokį iškyšulį. Kitose gi vietose paviršiaus ir augmenijos
išvaizda kalba apie tai, jog praėjo daugybė metų nuo to laiko,
kai vandenys ėmė plauti uolų papėdes.
Tačiau visai neseniai iš Remsejaus1 Džiukso (Jukes), Geiki
(Geikie), Kroulio (CroIl) ir kitų įžymių stebėtojų darbų suži­
nojome, jog atmosferos atliekamas ardymo darbas yra žymiai
svarbesnis veiksnys už jūros pakrantėje vykstantį irimą ar
bangų poveikį. Visą žemės paviršių chemiškai veikia oras ir
lietaus vanduo ištirpusiu jame anglies dvideginiu, o šaltes-
niuöse kraštuose — ir šaltis; suirusią medžiagą nuneša smar­
kus lietus net nenuolaidžiais šlaitais ir didesniu mastu negu
galėtume pagalvoti, ypač sausringuose rajonuose, taip pat ir
vėjas. Paskui ši medžiaga nešama srautų ir upių, kurios, jeigu
esti sraunios, gilina savo vagas ir dar labiau ją smulkina. Lie­
tingą dieną net nelabai kalvotose vietovėse matome atmosfe­
rinio ardymo padarinius dumblą nešančiuose srautuose, kurie
366 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

teka nuo kiekvieno šlaito. Remsejus ir Uiteikeris (Whitaker) įro­

dė, ir šis jų stebėjimas yra ypač įdomus, kad didžiulės skar­
džių virtinės Uildeno (Wealden) apygardoje, taip pat ir kitur,
einančios skersai Angliją, į kurias anksčiau buvo žiūrima kaip
į senovinius jūros krantus, negalėjo taip susidaryti, kadangi
kiekviena virtinė yra susidariusi iš tos pačios formacijos, tuo
tarpu mūsų pajūrio uolos visur susideda iš įvairių besikaita­
liojančių formacijų. Taigi tenka pripažinti, jog skardžių kilmė
svarbiausia priklauso nuo to, kad uolienos, iš kurių jie susida­
rė, buvo atsparesnės atmosferinei denudacijai negu aplinkinis
paviršius, todėl jo lygis kaskart žemėjo, ir liko bekyšančios
kietesnių uolienų virtinės. Niekas mūsų sąmonėje nepalieka
stipresnio įspūdžio apie nepaprastą praėjusio laiko trukmę,
palyginus su mūsų turima laiko sąvoka, kaip tai, kad, rodos,
tokie silpni ir taip lėtai pasireiškiantieji atmosferiniai veiks­
niai galėjo sukelti tokius didelius pakitimus.
Paskui, kai įsitikinome, kaip lėtai dėl atmosferinių veiks­
nių ir jūros bangų poveikio yra žemės paviršius, norėdami
suvokti praėjusio laiko trukmę, pagalvokime, iš vienos pusės,
apie tai, kokios uolienų masės buvo pašalintos nuo daugybės
didelių žemės plotų, o iš kitos pusės, apie mūsų nuosėdinių
uolienų storumą. Prisimenu, jog labai nustebau, pamatęs vul­
kanines salas, kurių krantai, bangų apardyti, iš visų pusių
leidosi žemyn stačiomis uolomis, turinčiomis 1000—2000 pėdų
aukščio; nuolaidus šlaitas, susidaręs iš anksčiau tekėjusių
skystų lavos srovių, vos pažvelgus, rodė, kaip toli į atvirą
vandenyną kadaise tęsėsi kieti uolienų sluoksniai. Tą pačią
istoriją, bet dar aiškiau, pasakoja sprūdžiai — šie didieji že­
mės įtrūkiai, išilgai kurių, iš vienos pusės, uolienų sluoksniai
arba tūkstančius pėdų pakilo į viršų, arba, iš kitos pusės, tiek
pat nusmuko žemyn, kadangi nuo to laiko, kai įtrūko žemės
pluta (o čia nėra didelio skirtumo, a r sluoksnių poslinkis bu­
vo staigus, ar, kaip dabar daugumas geologų mano, lėtas ir
susidėjo iš daugelio nedidelių judesių), vietovės paviršius taip
nusilygino, jog nebebuvo matyti nė žymės tų didžiulių dislo­
kacijų. Kreiveno (Craven) sprūdis, pavyzdžiui, turi daugiau
kaip 30 mylių ilgio, ir išilgai šios linijos vertikalinis sluoksnių
poslinkis svyruoja tarp 600 ir 1000 pėdų. Profesorius Rems'ejus
aprašė Engelsi (Anglesea) saloje esantį 2300 pėdų grabeną, ir
jis man praneša, jog esąs visiškai įsitikinęs, kad Merionetšire
(Merionethshire) esama 12 000 pėdų gylio grabeno. Ir vis dėl­
to visais šiais atvejais žemės paviršiuje nėra nieko, iš ko bū­
tų matyti, kad įvyko tokie didžiuliai poslinkiai, — uolienų sto­
rymės iš abiejų įtrūkio šonų visiškai susilygino.
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 367

Iš kitos pusės, visose pasaulio dalyse nuosėdinių sluoksnių

masės yra nuostabiai storos. Kordiljeruose mačiau vieną
konglomerato sluoksnį, kuris galėjo būti apie 10 000 pėdų sto­
rio, ir nors konglomeratai, galimas dalykas, kaupėsi grei­
tesniu tempu negu smulkesnio grūdėtumo nuosėdos, tačiau,
būdami susidarę iš nuzulintų ir apvalių gargždo gabalėlių,
kurių kiekvienas turi laiko antspaudą, jie mums vaizdžiai pa­
rodo, kaip lėtai turėjo kauptis jų masė. Prof. Remsejus man
pranešė, koks yra maksimalus vienų paskui kitas sekančių
formacijų storis Įvairiose Didžiosios Britanijos dalyse, daugu­
ma atvejų nustatytas tiesiogiai matuojant; štai tų matavimų
duomenys:
Paleozoiniai sluoksniai (be eruptyvinių uolienų) 57 154 pėdos
Mezozoiniai s lu o k s n ia i................................................. 13190
Terciariniai s lu o k s n ia i................................... . 2 240_____
Viso 72 584 pėdos

Tatai sudaro apie 133A anglų mylios (23,6 km. — Verf.).

Kai kurios formacijos, kurių Anglijoje tėra tik ploni
sluoksniai, kontinente yra tūkstančių pėdų storio. Be to, tarp
kiekvienos sekančios formacijos, daugumos geologų nuomo­
ne, įsiterpė be galo ilgi tušti periodai, kurių metu nesusidarė
jokių nuosėdų. Taigi didžiulės nuosėdinių uolienų storymės
Anglijoje teduoda mums tik nepilną supratimą, kiek laiko
reikėjo joms susidaryti. Mąstant apie šiuos įvairius faktus,
mūsų sąmonėje lieka maždaug panašus įspūdis, kaip ir darant
tuščias pastangas suvokti amžinybę.
Tačiau tas įspūdis ne visai teisingas. Kroulis (Croll)
viename įdomiame straipsnyje pažymi, jog klystame ne „susi­
darydami perdėtą supratimą apie „geologinių periodų" truk-
mę”, bet klystame įvertindami juos metais. Kai geologai žvel­
gia į didžiulius ir sudėtingus reiškinius, o paskui — į skaitmenis,
vaizduojančius keletą milijonų metų, tai abu šie dalykai są­
monėje sukelia visiškai skirtingą įspūdį, ir skaitmenys iš kar­
to pasirodo per maži. Kai dėl atmosferinės denudacijos, tai,
apskaičiuodamas žinomą nuosėdų kiekį, kurį kasmet nune­
ša kai kurios upės, atitinkamai tam plotui, nuo kurio tos nuo­
sėdos susirenka, Kroulis įrodo, jog 1000 pėdų storio kietos
uolienos sluoksnis, palaipsniui irdamas, susilygintų su viduti­
niu viso aplinkinio ploto paviršiumi per 6 mil. metų. Tokia
išvada atrodo nuostabi, ir kai kurie stebėjimai verčia įtarti,
jog šis skaitmuo turėtų būti per didelis, tačiau, sumažintas,
net dvigubai ar keturgubai, jis vis dar lieka labai įstabus.
Mažai kas iš mūsų, beje, žino, ką iš tikrųjų reiškia vienas.
368 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

milijonas. Kroulis šiam skaitmenį ui pailiustruoti duoda

tokį pavyzdį: imama siaura popieriaus juosta, 83 pėdų ir
4 inčų (25,7 m) ilgio, ir nutiesiama didelės salės pasieniais;
paskui viename tos juostos gale atmatuojama dešimtoji dalis
inčo (2,5 mm). Ta dešimtoji inčo dalis vaizduos 100 metų, o
visa juosta — milijoną metų. Bet prisiminkime, ką reiškia, ry­
šium su šioje knygoje nagrinėjamu klausimu, šimtas metų,
kuriuos tevaizduoja toks visiškai menkutis matmuo aukš­
čiau nurodyto dydžio salėje. Kai kurie pasižymėję gyvulių
augintojai tik per vieno žmogaus amžių taip žymiai pakeitė
kai kuriuos aukštesnės organizacijos gyvulius, kurie dauginasi
daug lėčiau už daugumą žemesnės organizacijos gyvūnų, jog
jie sukūrė tai, ką galima teisingai pavadinti nauja poveisle.
Nedaug žmonių augina kurią nors gyvulių veislę su reikiamu
rūpestingumu ilgiau negu pusę šimtmečio, taigi šimtmetis yra
dviejų vienas kitą pakeitusių gyvulių augintojų darbo laiko­
tarpis. Netenka tačiau manyti, jog natūralioje būsenoje rūšys
kada nors kito taip greitai, kaip kinta naminiai gyvuliai siste­
mingos atrankos dėka. Palyginimą čia visais atžvilgiais bus
teisingiau daryti imant tuos poveikius, kuriuos duoda nesą­
moninga atranka, t. y. naudingiausių ir gražiausių gyvulių
išsaugojimas, visai neketinant pakeisti veislės, o juk šios
nesąmoningos atrankos dėka į vai r i&s veislės žymiai pakito
dviejų ar trijų šimtmečių būvyje.
Tačiau rūšys, tur būt, kinta daug lėčiau, ir tame pačiame
krašte tiktai nedaugelis jų pakinta tuo pačiu laiku. Sio lėtu­
mo priežastis yra ta, kad visi to paties krašto gyventojai pa­
prastai būna jau taip gerai prisitaikę vienas prie kito, kad
naujos vietos gamtos ekonomikoje atsiranda dėl kurių nors
fizinių pakitimų arba dėl naujų formų imigracijos tik po ilgų
laiko tarpų. Be to, kitimai, įvairavimai, arba tinkamos kryp­
ties individualūs skirtumai, dėl kurių tam tikri gyventojai
gali geriau prisitaikyti prie savo naujų vietų pakitus sąly­
goms, ne visuomet gali tuoj pasireikšti. Deja, neturime jokių
priemonių apskaičiuoti, kokio ilgumo periodas reikalingas
rūšiai pakisti; tačiau prie laiko klausimo mums vėliau dar teks
grįžti.

APIE PALEONTOLOGINIŲ KOLEKCIJŲ MENKUMĄ

Pažvelkime į mūsų turtingiausius geologinius muziejus:
kokį liūdną vaizdą čia matome! Kiekvienas pripažins, kad mū­
sų kolekcijos yra menkos. Niekad nereikia pamiršti, ką ута
pažymėjęs puikus paleontologas Eduardas Forbsas, būtent, jog
 X Sk. APIE GEOLOGINES KRONIKOS NEPILNUMĄ 369

labai daug fosilinių rūšių yra nustatyta ir pavadinta remiantis

vieninteliais ir dažnai tik fragmentiniais pavyzdžiais arba ne­
daugeliu pavyzdžių, surinktų kur nors vienoje vietoje. Tiktai
nedidelė žemės paviršiaus dalis jau yra geologiškai ištirta, ir
jokia vieta nėra ištirta pakankamai nuodugniai, o tai matyti
iš kiekvienais metais aptinkamų svarbių radinių Europoje.
Visai minkštas organizmas negali išlikti. Kriauklės ir kaulai
yra ir nyksta, jeigu jie guli jūros dugne ten, kur nesikaupia
nuosėdos. Mes tikriausiai visai neteisingai galvojame, many­
dami, jog nuosėdos nugula beveik visame jūros dugne — tokiu
greičiu, kad jos gali fosilines liekanas uždengti ir jas išsaugo­
ti. Milžiniškuose vandenynų plotuose skaisčiai mėlyna van­
dens spalva liudija, koks jis yra tyras. Žinomi gausūs atvejai,
kai kuri nors formacija po nepaprastai ilgo laikotarpio būda­
vo normaliai užklojama kita formacija, ir kad ši ją apdeng­
davo laikui slenkant nesuardytą, rodos, galima paaiškinti
tik tuo, jog jūros dugnas neretai per ilgus amžius lieka ne­
pakitęs. Kai sluoksniai pakyla virš jūros paviršiaus, liekanos,
palaidotos smėlyje arba žvyre, paprastai sudūla nuo prasisun­
kiančio lietaus vandens su ištirpusiu jame anglies dvideginiu.
Kai kurie iš daugelio jūros krante potvynio ir atoslūgio ri­
bose gyvenančių gyvūnų, rodos, labai retai tegalėjo išlikti
fosiliniame būvyje. Pavyzdžiui, keletas ChthamaIinae (vieno
sėsliųjų ūsakojų pošeimio) rūšių labai gausiai dengia visame
pasaulyje pakrančių uolas. Visos tos rūšys yra tikri pakran­
čių gyventojai, išskyrus vieną Viduržemio jūros rūšį, kuri
gyvena didelėje gelmėje ir buvo rasta Sicilijoje kaip fosilijos.
Be šios rūšies, terciare iki šiol nebuvo rasta jokios kitos rū­
šies, nors ir yra žinoma, kad ChiamaIus gentis tikrai egzista­
vo kreidos periode. Pagaliau daugelyje didžiųjų nuosėdų sto­
rymių, kurioms susidaryti reikėjo labai daug laiko, nėra jokių
organinių liekanų, ir visiškai negalime paaiškinti, kodėl taip
yra. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių — tai flišo formacija, su­
sidedanti iš skalūno ir smiltainio, keleto tūkstančių, o vie­
tomis net 6000 pėdų storio, besitęsianti mažiausia 300 mylių,
nuo Vienos iki Šveicarijos. Nors ši didžiulė masė buvo labai
nuodugniai ištyrinėta, joje nebuvö rasta jokių fosilijų, išsky­
rus nedaugelį augalinės kilmės liekanų.
Kai dėl organizmų, gyvenusių mezozoinės ir paleozoinės
erų perioduose, tai nėra reikalo ir sakyti, jog mūsų žinios
apie juos yra nepaprastai fragmentinės. Pavyzdžiui, iki pat
paskutinio laiko nebuvo žinoma jokio sausumos moliusko,
kuris būtų priklausęs vienam iš tų nepaprastai ilgų periodų,
išskyrus vieną rūšį, atrastą sero C. Lajelio ir dr. Dosono
370 RŪSTŲ ATSIRADIMAS

(Dawson) akmens anglies sluoksniuose Šiaurės Amerikoje. T a­

čiau dabar sausumos moliuskai buvo rasti ir liaso nuogulose.
Užtenka tik žvilgterėti j istorinę lentelę, išspausdintą Lajelio
vadovėlyje, kad įsitikintume geriau negu perskaitę ištisus
puslapius smulkių aprašymų, kaip atsitiktinai ir kaip retai
išlieka žinduolių fosilinės liekanos. Ir nenuostabu, kad jos taip
retai išlieka, prisimenant, kiek daug terciaro periodo žinduo­
lių kaulų buvo atrasta arba urvuose, arba ežerų nuosėdose, ir
kad nežinoma nė vieno urvo, nė vienos tikros ežerinės nuosė­
dos, kurie būtų priklausę mezozoiniams arba paleozoiniams
laikotarpiams.
Tačiau kad mūsų geologinėse kolekcijose yra tiek daug
spragų, daugiausia priklauso nuo kitos, daug svarbesnės prie­
žasties negu visos aukščiau minėtos, būtent, nuo to, kad įvai­
rias formacijas vieną nuo kitos skyrė dideli laiko protarpiai.
Šios nuomonės tvirtai laikosi daugelis geologų ir paleontologų,
kurie, kaip E. Forbsas, visiškai netiki rūšių kitimu. Kai žiūri­
me į formacijas, išdėstytas veikaluose lentelių tvarka arba kai
pasekame jas gamtoje, sunku atsisakyti nuo minties, kad jos
eina nepertraukiamai viena paskui kitą. Tačiau, pavyzdžiui,
iš sero R. Merčisono (Murchison) garsaus veikalo apie Rusiją
žinome, kokios didelės spragos aptinkamos šioje šalyje tarp
viena ant kitos gulinčių formacijų. Tokia pati padėtis yra
Šiaurės Amerikoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Net la­
biausiai prityręs geologas, jeigu jis savo dėmesį išimtinai su­
koncentruotų į šias plačiąsias teritorijas, niekuomet nepagalvo­
tų, jog tais laikotarpiais, kurie jo krašte nepaliko jokio
pėdsako, kitur galėjo susidaryti didžiulės nuosėdų storymės,
turtingos naujų, savotiškų gyvybės formų. Ir jei kiekvienoje
atskiroje teritorijoje vargiai tegalime susidaryti kokią nors
nuomonę apie laikotarpio trukmę tarp viena po kitos sekusių
formacijų, tai iš to tenka daryti išvadą, kad niekur ir ne­
galima jo tikrai nustatyti. Dažni ir dideli vienų paskui kitas
einančių formacijų mineraloginės sudėties pakitimai, papras­
tai rodantieji žymius pakitimus aplinkinių sričių, iš kurių
pateko nuosėdos, geografijoje, patvirtina nuomonę, jog tarp
kiekvienos formacijos susidarymo praėjo nepaprastai ilgi
protarpiai.
Man, rodos, nesunku suprasti, kodėl kiekvienos srities
geologinėse formacijose beveik visuomet yra pertrūkiai, t. y.
kodėl jos neseka tuojau viena paskui kitą. Vargu ar kas nors
mane taip nustebino, tyrinėjant daugelį šimtų mylių K etų
Amerikos krantus, dar nesenoje praeityje iškilusius aukštyn
keletą šimtų pėdų, kaip tas faktas, jog čia nėra jokių nesenos
 X sh. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 371

kilmės nuosėdų klodų, pakankamai didelių, kad jie butų gar

Įėję išsilaikyti nors trumpą geologinj laikotarpį. Išilgai viso»
vakarinės pakrantės, kurioje gyvena savotiška juros faunai,
terciariniai sluoksniai yra tokie menki, kad nuo įvairių viena
po kitos sekusių savotiškų jūros faunų tikriausiai neišliks jo­
kių pėdsakų ateinantiems amžiams. Truputį pagalvojus pa*
aiškės, kodėl palei kylančią Pietų Amerikos vakarinę pakran­
tę niekur negalima rasti stambesnių formacijų su naujo arba
terciarinio laikotarpio liekanomis, nors nuosėdų kiekis, su­
nešamas per ilgus amžius, turėjo būti itin didelis, milžinišku
mastu, yrant pakrantės uoloms ir tekant į jūrą drumzlino van­
dens srautams. Šį reiškinį, be abejo, tenka aiškinti tik tuo;
jog litoralinės ir sublitoralinės zonos nuosėdos esti nuolat
nuskalaujamos, kai tik jos lėtai, pavyzdžiui, palaipsniui išky*
Iant žemei, jau tampa prieinamos ardomam pakrantės bangų
veikimui.
Manau, galima daryti išvadą, jog nuosėdos turi susikaupti
ypač stora, kieta ir didžiulė mase, kad jos atsilaikytų ir prieš
nuolatinį bangų veikimą tuojau po iškilimo bei vienas kitą
sekusių paviršiaus svyravimų metu, ir prieš atmosferinės
denudacijos poveikį. Tokios storos ir didelės nuosėdų sankau­
pos gali susidaryti dviem būdais: arba didelėse jūrų gelmėse,
ir tuo atveju jūros dugne negalės gyventi tokių gausių ir
skirtingų gyvybės formų kaip seklesnėse jūrose, taigi ir iš­
kilusi nuosėdų masė teduos tik nepilną vaizdą tų organizmų,
kurie gyveno apie šias vietas nuosėdų kaupimosi laikotarpyje,
arba bet kokio storio ir ploto nuosėdos gali susikaupti negi­
liame vandenyje, kai dugnas visą laiką lėtai grimzta. Pasta­
ruoju atveju tol, kol tarp dugno grimzdimo ir nuosėdų kaupi­
mosi greičio bus maždaug pusiausvyra, jūra liks negili ir
sudarys palankias sąlygas daugeliui įvairių gyvybės formų;
vadinasi, gali susidaryti turtinga fosilijų pakankamai stora
formacija, kuri, iškilusi virš jūros paviršiaus, ilgą laiką pa­
jėgtų priešintis denudacijos veikimui.
Esu įsitikinęs, jog beveik visos mūsų senosios formacijos,
kurios didesnėje savo storymės dalyje yra turtingos fosilijų ,
susidarė tokiu būdu grimztant dugnui. Nuo 1845 metų, ka>
paskelbiau savo pažiūras šiu o ' klausimu, nenustojau sekęs
geologijos mokslo pažangos ir stebėdamasis mačiau, kaip įvai­
rūs autoriai, kalbėdami apie vieną ar kitą didžiulę formaciją,
prieidavo išvadą, jog šios formacijos kaupėsi atitinkamų že­
mės vietų grimzdimo laikotarpiais. Galiu pridurti, kad vienin­
telė senoji terciaro formacija, esanti vakarinėje Pietų Ameri­
kos pakrantėje, kuri buvo pakankamai stambi, kad galėjo
372 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

atsilaikyti prieš ją iki šiol veikusią degradaciją, bet kuri

vargu ar sulauks nesuirusi tolimų geologinių periodų, suside­
rinėjo žemės paviršiaus grimzdimo laikotarpyje ir todėl p a­
siekė geroką storį.
Visi geologiniai faktai mums aiškiai byloja tai, kad kiek­
vienoje žemės rutulio dalyje vyko paviršiaus daugkartiniai
svyravimai, kurie, matyt, palietė didelius plotus. Vadinasi,
dideliuose plotuose grimzdimo laikotarpiais paprastai galėjo
susidaryti formacijos, turtingos fosilijų ir tokios storos bei
taip plačiai nutįsusios, jog vėliau pajėgė išsilaikyti vykstant
irimo procesui, bet tik tose vietose, kur nuosėdų nugulimas
vykdavo pakankamai dideliu mastu, — tokiu, kad jūra likda­
vo sekli ir organinės liekanos būdavo apnešamos ir apsaugo­
mos anksčiau negu spėdavo sudūlėti. Iš kitos pusės, kol jūros
dugnas lieka nejudamas, s to ri nuosėdų sluoksniai negali susi­
kaupti sekliose vietose, kurios yra palankiausios gyvybei. Dar
mažiau tatai įmanoma tarpiniais kilimo periodais, arba, tiks­
liau sakant, sluoksniai, kurie susikauptų, dažniausiai būtų su­
ardyti, kai, kildami aukštyn, pasidarytų prieinami pakrantės
bangų veikimui.
Sios pastabos daugiausia taikomos litoralinėms ir sublito-
ralinėms nuosėdoms. Didelio ploto ir seklioje jūroje, pavyz­
džiui, didelėje M alajų archipelago dalyje, kur gylis svyruoja
nuo 30 ar 40 iki 60 jūros sieksnių1, kaip dugno kilimo proceso
išdava galėjo susidaryti formacija, plačiai nutįsusi, ir, nežiū­
rint to, savo lėto kilimo laikotarpyje per daug nenukentėjusi
nuo denudacijos; tačiau tokios formacijos negalėjo būti sto­
ros, nes dėl dugno kilimo formacijos storis neįstengs viršyti
vandenų, kuriuose ji susidarė, gylio; šios nuosėdos taip pat
nebus ir labai susislėgusios bei uždengtos viršum esančių for­
macijų; taigi bus daug šansų, kad jos taps nuneštos atmosfe­
rinės denudacijos ir jūros bangų, bevykstant vienam po kito
paviršiaus svyravimams. Tačiau p. Hopkinsas pareiškė nuo­
monę, kad jeigu pakilusi, bet dar denudacijos nepaveikta ku­
rios nors srities dalis vėl įgrimzdo, tai net ir nestoras nuosėdų
sluoksnis, susidaręs kilimo laikotarpyje, paskui galėjo būti
apsaugotas naujų sąnašų ir tokiu būdu išlikti ilgus laikus.
> Hopkinsas taip pat reiškia nuomonę, kad nuosėdiniai
sluoksniai, kurie turi žymią horizontalinę tįsą, retai kada vi­
siškai tesuirdavo. Tačiau visi geologai, išskyrus tik nedaugelį,
kurie galvoja, kad mūsų dabartiniai metamorfiniai skalūnai ir
piutoninės uolienos kadaise sudarė pradinį žemės rutulio bran-
JūrOst sieksnis (fathom) =* 1,829 m. — Red.
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 373

duolį, sutiks, jog šios uolienos neteko milžiniško savo pavir­

šiaus ploto; juk vargu, ar galima manyti, jog panašios uolie­
nos būtų sukietėjusios ir išsikristalizavusios, būdamos atvira­
me žemės paviršiuje; tiesa, jei metamorfizacijos procesas vyko
didelėse vandenyno gelmėse, tai ankstesnioji apsauginė
uolienų danga galėjo ir nebūti labai stora. Taigi tariant, kad
gneisas, žėrutinis skalūnas, granitas, dioritas ir kt. anksčiau
būtinai turėjo būti apdengti, kaip paaiškinsime tą faktą, jog
daugelyje pasaulio dalių tos uolienos aptinkamos plikos di­
džiuliuose plotuose, jei ne prielaida, kad jos ilgainiui buvo
visiškai denuduotos — dingo ant jų gulėję sluoksniai? Kad
tokie didžiuliai plotai egzistuoja, nėra abejonės: granitinė
Parimos sritis, kaip ją aprašė Humboltas, yra mažiausia de­
vyniolika kartų didesnė už Šveicariją. Į pietus nuo Amazonės
upės Buė (Bouė) žemėlapyje vaizduojamas plotas, susidedan­
tis iš šios prigimties uolienų, kuris yra lygus kartu paimtoms
Ispanijai, Prancūzijai, Italijai, Vokietijos daliai ir Britų saloms.
Si sritis nebuvo nuodugniai ištirta, tačiau, remiantis keliau­
tojų tvirtinimu, ten esantieji granitiniai plotai yra labai di­
deli; pavyzdžiui, fon Ešvege (von Eschwege) pateikia detalų
piūvj šių uolienų, besitęsiančių nuo Rio de Žaneiro 260 geogra­
finių mylių tiesia linija j krašto gilumą; keliavau 150 mylių
kita kryptimi ir nemačiau nieko kita, išskyrus granitines
uolienas. Apžiūrėjau daugelio uolienų pavyzdžius, surinktus
visa vandenyno pakrante, nuo Rio de Žaneiro iki La Platos
žiočių, 1100 geografinių mylių ilgio ruože, ir jie visi priklau­
sė tai pačiai uolienų klasei. Giliau j krašto vidų, išilgai viso
šiaurinio La Platos kranto, mačiau, neskaitant naujų terciaro
periodo sluoksnių, tik vieną nedidelį plotą šiek tiek metamor-
fozuotų uolienų, kurios vienos tik ir galėjo būti pirmykštės
granitinės eilės dangos dalimi. Pažvelkime į geriau žinomas
sritis, būtent, į Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą. Pasi­
naudojęs puikiu profesoriaus H. D. Rodžerso (Rogers) žemė­
lapiu, apskaičiavau plotus, iškirpęs atitinkamas vietas bei
pasvėręs popierių, ir nustačiau, jog metamorfinės (neskaitant
pusiau metamorfinių) ir granitinės uolienos pralenkia visas
naujesniąsias paleozoines formacijas santykiu 19 : 12,5. Dau­
gelyje sričių metamorfinės ir granitinės uolienos atrodytų iš­
plitusios žymiai labiau negu dabar atrodo, jeigu būtų paša­
linti tie visi nuosėdiniai sluoksniai, kurie ant jų guli čia
nepriklausydami ir kurie negalėjo sudaryti dalies pradinės
dangos, po kuria tos uolienos kristalizavosi. Taigi įtikėtina,
jog kai kuriose pasaulio dalyse ištisos formacijos buvo v i­
siškai denuduotos, nepaliekant nė pėdsako.
374 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Cia verta trumpai pažymėti dar vieną dalyką. Kilimo pe­

riodais padidėja sausumos, taip pat ir gretimųjų seklių jūros
dalių plotas, ir dažnai susidaro naujos organizmų gyvenamos
vietos, o todėl, kaip jau buvo aukščiau aiškinta, susidaro pa­
lankios aplinkybės naujiems varietetams ir rūšims formuotis;
tačiau apie šitokius periodus geologinėje kronikoje paprastai
neišlieka jokių duomenų. Iš kitos pusės, grimzdimo metu gy­
venamasis plotas ir gyventojų skaičius mažėja (išskyrus gy­
ventojus pakrantėse kontinento, pradedančio skaidytis j archi­
pelagą). Vadinasi, grimzdimo laikotarpiais daugelis gyvybės
formų žūva, ir tegali susidaryti tik mažai naujų varietetų arba
rūšių; o kaip tik šiais grimzdimo laikotarpiais ir susikaupdavo
nuosėdos, turtingiausios fosilijų.

APIE GAUSIŲ TARPINIŲ VARIETETŲ NEBUVIMĄ

NH VIENOJE FORMACIJOJE
Atsižvelgiant į šiuos įvairius samprotavimus, netenka abe­
joti, jog geologinė kronika aplamai yra be galo nepilna;
tačiau jeigu domėsimės tik viena kuria nors formacija, tai
bus dar sunkiau suprasti, kodėl joje nerandame laipsniais iš­
sidėsčiusių varietetų tarp giminingų rūšių, kurios gyveno ati­
tinkamo laikotarpio pradžioje ir jo pabaigoje. Žinoma keletas
atvejų, kai buvo rasta tos pat rūšies varietetų tos pačios formaci­
jos aukštesniuosiuose ir žemesniuosiuose sluoksniuose. Trau-
čoldas (Trantschold) pateikia nemaža pavyzdžių su amonitais,
о Hilgendorfas (Hilgendorf) aprašė ypač įdomų atvejį, kai
vienoje Šveicarijos gėlojo vandens formacijoje vienas po kito
esančiuose sluoksniuose buvo rasta dešimt laipsniškai kitė-
jusių PIanorbis m u ltilo rm is formų. Nors kiekvienai formacijai
susidaryti, be abejo, reikėjo daugybės metų, galima nurodyti
daugybę priežasčių, kodėl vis dėlto kiekvienoje formacijoje
paprastai nerandama laipsniškų grandžių eilės tarp rūšių, gy­
venusių formacijos pradžioje ir jos pabaigoje; tačiau kiek
kuris tų samprotavimų, kuriuos čia žemiau pateiksiu, yra tei­
singi, tikrai pasakyti negaliu.
Nors kiekvienai formacijai susidaryti, matyt, reikėjo labai
ilgo laikotarpio, tačiau kiekvienas toks laikotarpis tikriausiai
tėra trumpas, palyginus jį su tuo periodu, kuris reikalingas
vienai rūšiai pasikeisti kita. Man gerai žinoma, jog du pa­
leontologai, kurių nuomones tenka itin vertinti, būtent, Bro-
nas ir Vudvordas (Woodward)1 padarė išvadą, kad vidutiniš­
ka kiekvienos formacijos susidarymo trukmė yra dvigubai
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPlLNUMĄ 375

ar trigubai ilgesnė už vidutinišką rūšinių formų gyvavimą.

Tačiau neįveikiami sunkumai mums neleidžia, rodos, prieiti
šiuo atžvilgiu kurios nors priimtinos išvados. Kai pastebime,
kad kuri nors rūšis pirmą kartą pasirodo atitinkamos forma­
cijos viduryje, tai būtų be galo neatsargu daryti išvadą, kad
ta rūšis kur nors neegzistavo jau ir anksčiau. Taip pat pa­
stebėjus, jog rūšis išnyksta anksčiau negu susikaupia pasku­
tiniai sluoksniai, būtų labai neapgalvota tvirtinti, kad ta rūšis
kaip tik tuo laiku išmirė. Užmirštame, koks mažas yra Euro­
pos plotas, palyginus jį su visu žemės paviršiumi, taip pat
ir tai, kad Europos ribose įvairūs tos pačios formacijos sluoks­
niai anaiptol dar nėra tiksliai ištirti.
Galime drąsiai daryti išvadą, kad įvairūs jūros gyvūnai
dėl klimatinių ir kitų sąlygų pasikeitimo atliko didelę migra­
ciją; todėl, kai pastebime, kad "tam tikra rūšis pirmą kartą
pasirodo kurioje nors formacijoje, galimas dalykas, jog ši
rūšis tada tik pirmą kartą imigravo į tą sritį. Pavyzdžiui, ge­
rai žinoma, kad kai kurios rūšys paleozoiniuose Šiaurės
Amerikos sluoksniuose pasirodė šiek tiek anksčiau negu ati­
tinkamuose Europos sluoksniuose, kadangi, matyt, reikėjo
tam tikro laiko toms rūšims imigruoti iš Amerikos į Europos
jūras. Tiriant paskutiniąsias nuosėdas įvairiose pasaulio da­
lyse, visur buvo pastebėta, jog kai kurios dar tebegyvenan­
čios rūšys dažnai pasitaiko atitinkamose nuosėdose, tačiau
yra išnykusios čia pat aplink esančioje jūroje, arba, atvirkš­
čiai, tam tikros rūšys, kurios dabar gausiai pasitaiko aplin­
kinėje jūroje, yra retos arba visai nerandamos atitinkamose
nuosėdose. Labai pamokomas dalykas yra pagalvoti apie aiš­
kiai įrodytą Europos gyventojų migracijos mastą ledynų lai­
kotarpyje, kuris sudaro tik dalį vieno ištiso geologinio pe­
riodo; taip pat verta pagalvoti apie žemės lygio pakitimus,
apie ypač didelius klimato pasikeitimus ir apie ilgą laiko
trukmę — vis to paties ledynmečio ribose. Tačiau galima abe­
joti, ar kokioje nors žemės dalyje nuosėdiniai sluoksniai su
fosilinėm is liekanom is tebesikaupė per visą ledynų laikotarpį
toje pat srityje. Pavyzdžiui, neįtikima, kad nuosėdos kaupėsi
per visą ledynmetį ties Misisipės žiotimis, būtent, tokiame
gylyje, kuriame jūros gyvūnai gali geriausiai tarpti, nes ži­
nome, jog tuo laikotarpiu įvyko dideli geografiniai pakitimai
kitose Amerikos dalyse. Kai tokie sluoksniai, kokie tam tik­
rame ledynmečio periode nugulė sekliame vandenyje ties
Misisipės žiotimis, kada nors vėliau kiltų aukštyn, tai juose
esančios organinės liekanos, tur būt, pasirodytų ir išnyktų
Įvairiuose lygiuose, priklausomai nuo rūšių migracijos ir nuo
376 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

geografinių pasikeitimų. Ir tolimoje ateityje geologas, tyri­

nėdamas šiuos sluoksnius, gal būtų linkęs daryti išvadą, jog
vidutiniškas sluoksniuose randamų organizmų amžius buvo
trumpesnis už ledynų laikotarpį, nors iš tikrųjų jų amžius
buvo žymiai ilgesnis, nes šie organizmai atsirado dar prieš
ledynmetį ir egzistuoja iki mūsų dienų.
Kad galėtume rasti pilną gradaciją tarp dviejų formų,
esančių viršutinėje ir žemutinėje tos pačios formacijos dalyse,
nuosėdos turėjo nenutrūkstamai kauptis per ilgą laiko tarpą,
pakankamą lėtam pakitimo procesui įvykti. Vadinasi, nuosė­
dų sluoksnis turėjo būti labai storas, ir kintančios rūšys tu­
rėjo per visą šį laikotarpį gyventi toje pačioje vietoje. Ta­
čiau jau matėme, jog stora formacija, kurioje yra fosilijų
visame skersiniame piūvyje, gali susikaupti tik tuo laikotar­
piu, kai grimzta dugnas; kad gelmė liktų maždaug tokia pat,
o tai reikalinga tam, kad tos pačios jūros organizmų rūšys
galėtų gyventi toje pačioje vietoje, nuosėdų kaupimasis turi
beveik išlaikyti pusiausvyrą su grimzdimo laipsniu. Tačiau,
vykstant šiam procesui, gali nugrimzti sritis, iš kurios atne­
šamos nuosėdos, ir tokiu būdu sumažės nuosėdų kaupimasis
tebegrimztant dugnui. Iš tikrųjų beveik tikslios pusiausvyros
išsilaikymas tarp nuosėdų susidarymo ir grimzdimo laipsnio
yra, tur būt, retas atvejis, nes daugelis paleontologų yra pa­
stebėję, jog labai storuose nuosėdų sluoksniuose, išskyrus tik
jų viršutinę ir apatinę ribas, paprastai visai nesti organinių
liekanų.
Atrodo, kad ir kiekviena atskira formacija, kaip daugelis
formacijų kurioje nors šalyje, aplamai kaupėsi su pertrau­
komis. Kai matome, o tatai dažnai būna, formaciją, sudarytą
iš labai įvairios mineraloginės sudėties sluoksnių, tai turime
pagrindo galvoti, jog nuosėdų susidarymo procesas vyko su
didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis. Ir net labai kruopš­
čiai formaciją tyrinėdami, nesusidarysime jokios nuovokos
apie tą laiką, kuris buvo reikalingas jai susikaupti. Galima
išvardyti daug tokių atvejų, kai vienur formacijos tėra vos
kelių pėdų storio sluoksniai, tuo tarpu kitose vietose jos esti
tūkstančių pėdų storio, ir joms susidaryti reikėjo milžiniškai
daug laiko; tačiau, nežinodamas to fakto, niekas nebūtų pa­
galvojęs, jog toks milžiniškas laikas buvo reikalingas ir plo­
nesnei formacijai susikaupti. Būtų galima pateikti daugelį
pavyzdžių, kai žemesnieji kurios nors formacijos sluoksniai
buvo iškelti į viršų, denuduoti, paskui pasinėrė ir buvo iš
naujo padengti viršutinių tos pačios formacijos sluoksnių, —
faktai, iš kurių matyti, kad tarp sluoksnių susidarymo būta
 JC sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 377

didelių pertraukų, į kurias galima ir neatkreipti dėmesio. Ki­

tais atvejais dideli fosiliniai medžiai, išlikę toje pat statmeno­
je padėtyje kaip jie augo, mums aiškiai kalba apie daugelį
ilgų pertraukų ir įvykusių žemės lygio svyravimų nuosėdų
kaupimosi laikotarpyje, apie kuriuos nebūtume net pagalvoję,
jeigu nebūtų išlikę šie medžiai. Pavyzdžiui, seras C. Lajelis
ir dr. Dosonas Naujojoje Škotijoje rado 1400 pėdų storio ak­
mens anglies klodus, turinčius medžių šaknų ir gulinčius vie­
nas ant kito mažiausia šešiasdešimt aštuoniais skirtingais
sluoksniais. Taigi kai ta pati rūšis aptinkama kurios nors for­
macijos apačioje, viduryje ir viršuje, tai labai tikėtina, jog ji
negyveno toje pačioje vietoje per visą nuosėdų susidarymo
laikotarpį, bet pranykdavo ir vėl atsirasdavo, gal būt, daug
kartų to paties geologinio periodo būvyje. Vadinasi, jei ati­
tinkama rūšis kurios nors geologinės formacijos susidarymo
metu patyrė didelių pakitimų, tai tokios formacijos piūvyje ne­
bus matyti visų smulkių tarpinių formų, kurios, remiantis mū­
sų teorija, turėjo egzistuoti, o bus matyti tik staigūs, nors, gal
būt, ir nedideli formų pakitimai.
Labai svarbu prisiminti, kad gamtininkai neturi jokios
„auksinės taisyklės", kuria remdamiesi galėtų rūšis atskirti
nuo varietetų; jie yra tos nuomonės, kad kiekviena rūšis gali
šiek tiek įvairuoti, bet kai jie randa kiek daugiau skirtingu­
mo tarp kurių nors dviejų formų, tai žiūri į jas kaip į dvi
atskiras rūšis, jeigu šių formų negali tarpusavyje surišti glau­
džiausiomis tarpinėmis grandimis; o dėl aukščiau minėtų prie­
žasčių labai retai tegalima tikėtis rasti tokias tarpines gran­
dis kuriame nors geologinės formacijos piūvyje. Sakykime,
kad yra dvi rūšys — B ir C, ir trečioji — A — rasta senesnia-
me, žemiau gulinčiame sluoksnyje; jeigu A rūšis būtų net ir
griežtai tarpinė tarp B ir C, ji būtų pripažinta trečia, atskira
rūšimi, nebent ją būtų galima susieti tarpiniais varietetais
su viena kuria ar su abiem formomis. Nereikia tačiau pamiršti,
kaip tat jau buvo aiškinta, jog A gali būti tikrasis B ir
C formų protėvis ir vis dėlto ji nebūtinai turi būti visais
atžvilgiais griežtai tarpinė forma tarp B ir C. Taigi galime
rasti kilminę rūšį ir įvairius jos pakitusius palikuonis tos
pačios formacijos apatiniuose ir viršutiniuose sluoksniuose,
ir vis tik, neturėdami daugelio jas rišančių tarpinių formų,
galime neatpažinti jų kraujo giminystės ryšio ir jas palaikyti
atskiromis rūšimis.
Gerai žinoma, pagal kokius visai nežymius skirtumus dau­
gelis paleontologų nustatė jų atrastas rūšis, ir jie ypač linkę
naujomis rūšimis laikyti tuos egzempliorius, kurie aptinkami
378 RUSIŲ a t s ir a d im a s

įvairiuose tos pačios formacijos aukštuose. Keletas prityrusių

konchiologų dabar daugelį d'Orbinji (d'Orbigny) ir kitų ty­
rinėtojų nustatytų labai smulkios gradacijos rūšių nužemina
iki varietetų laipsnio, ir čia, žinoma, randame kaip tik tokį
kitimo įrodymą, kokį, remiantis mano teorija, turėtume ir
rasti. Pažvelkime taip pat ir į vėlesniąsias terciaro nuosė­
das, turinčias daugybę kriauklių moliuskų, kuriuos daugumas
gamtininkų laiko identiškais su dabar egzistuojančiomis rū­
šimis, tuo tarpu kiti įžymūs mokslininkai, pavyzdžiui, Agasi
ir Piktė, tvirtina, kad visos šios terciaro rūšys yra specifiškai
skirtingos, nors ir pripažįsta, kad jų skirtingumas, palyginus
su dabartinėmis, yra labai nedidelis: taigi jei negalvosime,
kad šiuos įžymius gamtininkus suklaidino jų vaizduotė ir kad
tos vėlesniojo terciaro rūšys iš tikro niekuo nesiskiria nuo
savo dabar gyvenančių atstovų, arba jeigu, priešingai dau­
gumos natūralistų nuomonei, netarsime, jog šios terciaro rū­
šys tikrai visos skiriasi nuo dabartinių rūšių, tai čia kaip tik
turime tą įrodymą, jog dažnai pasitaiko nedidelių pakitimų,
kurie kaip tik reikalingi mano teorijai. Jei žvelgsime į bent
kiek didesnius laiko tarpus, būtent, j skirtingus, bet vienas
po kito sekančius tos pačios didelės formacijos aukštus, tai
pamatysime, jog randamos juose iškasenos, nors joms pripa­
žįstamas rūšinio skirtingumo laipsnis, iš tikrųjų yra tarpusa­
vyje daug giminingesnės negu rūšys, atrastos viena nuo kitos
labiau nutolusiose formacijose; taigi čia vėl turime neabejo­
tiną tokio kitimo įrodymą, kuris reikalingas mano teorijai
pagrįsti. Tačiau prie pastarojo klausimo dar grįšiu sekančiame
skyriuje.
Dėl gyvūnų ir. augalų, kurie sparčiai dauginasi ir gyvena
daugiau ar mažiau sėsliai, yra pagrindo manyti, kaip jau aukš­
čiau matėme, kad jų varietetai (atmainos) paprastai iš pra­
džių būna susiję su kuria nors vieta ir kad tokie vietiniai
varietetai plačiai nepaplinta ir neišstumia savo tėvinių for­
mų anksčiau negu jie patys žymiai pakinta ir patobulėja.
Taip galvojant, tikimybė rasti vienoje kurio nors krašto for­
macijoje ankstyvąsias pereinamąsias pakopas tarp kurių nors
dviejų formų yra tikrai nedidelė, kadangi manoma, kad vie­
nas po kito vykę pakitimai buvo vietiniai, arba apsiribojo
tam tikra viena vietove. Daugumas jūros gyvūnų yra labai
išplitę, o dėl augalų — jau matėme, kad tie, kurie labiausiai
paplitę, dažniausiai turi atmainų; taigi, kalbant apie molius­
kus ir kitus jūros gyvūnus, visiškai galimas dalykas, kad
dažniausiai sudarydavo iš pradžių vietinius varietetus, o vė­
liau — ir naujas rūšis tie iš jų, kurie būdavo išplitę didelėse
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 379

srityse, žymiai peržengiančiose žinomų Europos geologinių

formacijų ribas; o ši aplinkybė vėl žymiai sumažina galimybę
aptikti pereinamąsias stadijas bet kurioje geologinėje forma­
cijoje.
Yra dar vienas svarbesnis samprotavimas, kuriuo remian­
tis prieinama ta pati išvada, neseniai pareikštas dr. Fokonerio,
būtent, kad periodas, per kurį kiekviena rūšis kitėjo, nors ir
buvo ilgas, nustatant jį praslinkusiais metais, bet buvo, tur
būt, trumpas, palyginus jį su tuo laikotarpiu, per kurį rūšys
nepatyrė jokio pakitimo.
Nereikia pamiršti, jog dabartiniu metu, turint tyrimui
net pilnutinius egzempliorius, tik retai dvi formas tegalima
tarpusavyje susieti tarpiniais varietetais ir tuo būdu įrodyti,
kad jos abi priklauso tai pačiai rūšiai, kol neturima daug eg­
zempliorių iš įvairių vietų, o iškastinių rūšių atžvilgiu tatai
labai retai teįmanoma. Tur būt, geriausiai suprasime, kad nėra
jokios tikimybės, jog mums pavyks susieti rūšis daugybe tarpi­
nių, tik nežymiai tesiskiriančių fosilinių grandžių, jei save
paklausime, ar, pavyzdžiui, tolimosios ateities geologai galės
įrodyti, kad mūsų įvairios galvijų, avių, arklių ir šunų veislės
buvo kilusios iš vieno kamieno — ar iš kelių skirtingų ka­
mienų; taip pat, pavyzdžiui, ar tam tikri jūros moliuskai,
gyvenantieji šiaurinės Amerikos pakrantėse, vienų konchiolo-
gų laikomi atskiromis rūšimis, visai skirtingomis nuo jų atsto­
vu. gyvenančių Europoje, o kitų konchiologų — tiktai skirtin­
gais vienos rūšies varietetais, iš tikrųjų yra varietetai ar
visai atskiros rūšys. Ateities geologas į tokį klausimą ga­
lėtų atsakyti tik radęs fosilijų stovyje daugybę pereinamųjų
formų, tačiau kad jam tatai pavyks, yra, galima sakyti, visiškai
neįtikima.
Autoriai, kurie įsitikinę rūšių nekintamumu, nuolat tvir­
tindavo, kad geologija mums nepateikianti jokių tarpinių
jungiamųjų formų. Sis tvirtinimas, kaip matysime sekančia­
me skyriuje, yra, be abejo, klaidingas. Kaip pažymėjo seras
Dž. Labokas, „kiekviena rūšis yra grandis tarp kitų giminin­
gų formų". Jeigu paimsime gentį, turinčią dvidešimt tiek
dabartinių, tiek jau išmirusių rūšių, ir sunaikinsime jų ke­
turis penktadalius, tai nėra abejonės, jog likusios formos
žymiai labiau vienos nuo kitų skirsis. Jeigu atsitiktų taip,
kad būtų sunaikintos kaip tik kraštutinės genties formos,
tai visa gentis imtų labiau skirtis nuo kitų giminingų gen­
čių. Darant geologinius tyrimus, dar neatskleista, kad buvo
begalinė daugybė laipsniškų perėjimų, tokių nežymių, kaip
dabartiniai varietetai, perėjimų, kurie sietų tarp savęs be­
380 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

veik visas egzistuojančias ir jau išmirusias rūšis. Tačiau to

ir negalima tikėtis, nors kaip tik tokių perėjimų nebuvimas
kiekvieną kartą nurodomas kaip rimčiausias priekaištas ma­
no teorijai.
Rezitunuojant aukščiau išdėstytas pastabas apie geologi­
nės kronikos nepilnumo priežastis, gal bus pravartu pateikti
tokį įsivaizduotinį pavyzdį. M alajų archipelagas yra maž­
daug tokio didumo kaip Europa nuo Nordkapo iki Vidur­
žemio jūros ir nuo Anglijos iki Rusijos, taigi plotu lygus
visoms geologinėms formacijoms, kurios buvo kiek nuodug­
niau ištirtos, išskyrus Jungtinių Amerikos Valstijų formaci­
jas. Visiškai sutinku su p. Godvin-Ostinu (Godwin-Austen),
jog dabartinis M alajų archipelagas su daugybe didelių salų,
kurias vieną nuo kitos skiria plačios, bet negilios jūros, ati­
tinka, tur būt, ankstesnę Europą tuo laiku, kai joje kaupėsi
daugumas mūsų geologinių formacijų. M alajų archipelagas
organinių būtybių atžvilgiu yra viena turtingiausių žemės
sričių; tačiau, net jeigu surinktume visas rūšis, kurios čia
bet kada gyveno, kaip nepilnai jos teatstovautų gyvajai pa­
saulio gamtai!
Tačiau turime visišką pagrindą manyti, jog archipelago
sausumos gyventojai be galo nepilnutinai teišliktų tose for­
macijose, kurias tariame dabar ten kaupiantis. Iš griežtai Iito-
ralinių gyvūnų arba tokių, kurie gyvena ant plikų povandeni­
nių uolų, tik nedaugelis tebūtų išlikę susidarančiose forma­
cijose; o gyvūnų liekanos, palaidotos žvyre ar smėlyje, ne­
pajėgtų išsilaikyti iki tolimosios ateities. Visur, kur nuosėdos,
nesikaupė jūros dugne, arba ten, kur jos nesikaupė tokiu
greičiu, kad organiniai kūnai nespėtų sudūlėti, ten organi­
nių liekanų visai neišliktų.
Formacijos, turtingos įvairių iškasenų ir pakankamai
storos, kad galėtų išlikti iki tokios tolimos epochos ateityje,
kokios tolimos nuo mūsų praeityje yra mezozoinės formaci­
jos, archipelage aplamai tegalėtų susidaryti tik grimzdimo
laikotarpiais. Šiuos grimzdimo laikotarpius vienus nuo kitų
skiria ilgi laiko tarpai, per kuriuos atitinkama sritis arba
lieka tokia pat, arba kyla į viršų. Kilimo laikotarpiais sta-
tesniųjų krantų formacijos, kuriose yra fosilijų, būtų pakran­
tės bangų ardomos beveik tokiu pat greičiu, kokiu jos
kauptųsi, o tai matyti iš Pietų Amerikos krantų pavyzdžio.
Net plačiose ir sekliose viso archipelago jūrose dugno kili­
mo laikotarpiais vargu ar nuosėdiniai sluoksniai galėtų su­
sikaupti didelio storio arba būti uždengti bei apsaugoti kitų
nuosėdų sluoksnių ir tokiu būdu išlikti iki labai tolimos
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 381

ateities. Grimzdimo laikotarpiais tikriausiai vykdavo didelis

gyvybės išmirimo procesas, tuo tarpu kilimo laikotarpiais
bus vykęs gana didelis formų kitimas, tačiau pastaruoju atveju
mums išlikusi to laikotarpio geologinė medžiaga yra žymiai
skurdesnė.
Galima abejoti, ar kurio nors didžiulio grimzdimo laiko­
tarpis visame archipelage arba jo dalyje ir tuo pačiu me­
tu vykstančio nuosėdų kaupimosi laikotarpis bus ilgesnis už
vidutinišką tų pačių rūšinių formų gyvavimo laikotarpį, o
tokių sąlygų visuma būtinai reikalinga visoms pereinamo­
sioms tarpinėms formoms tarp dviejų ar daugiau rūšių išlikti.
Jei tokios tarpinės formos pilnutinai neišliktų, tai visi tar­
piniai varietetai mums tada teatrodytų tik naujos, nors ir
artimai giminingos, rūšys. Taip pat gali būti, kad kiekvienas
ilgas grimzdimo periodas būdavo pertraukiamas žemės lygio
svyravimų ir kad tokiais ilgais laikotarpiais pasireikšdavo ir
nedidelių klimato pasikeitimų; tokiais atvejais archipelago
gyventojai migruodavo ir jokioje formacijoje negalėdavo
išlikti griežtai nuoseklios jų pakitimų kronikos.
Labai daug archipelago jūrų gyventojų dabar yra išplitę
tūkstančius mylių už savo salų ribų, ir, sutinkamai su analo­
gija, tenka galvoti, jog kaip tik daugiausia šios smarkiai
išplitusios rūšys — arba gal bent kai kurios iš jų — dažniau­
siai ir duoda naujus varietetus; šie varietetai iš pradžių bū­
davo vietiniai arba apsiriboję kuria nors viena vietove,
tačiau jeigu jie turėdavo kokį nors aiškų pranašumą arba
jei toliau kišdavo ir tobulėdavo, tada jie pamažu išpūsdavo
ir išstumdavo savo kilmines formas. Kadangi tokie variete­
tai, grįžę į senas kilimo vietas, beveik visi vienodai, nors
ir labai menkai, skyrėsi nuo savo ankstesniųjų formų
ir kadangi jie geologų randami truputį skirtiguose tos pačios
formacijos sluoksniuose, tai, remiantis tomis taisyklėmis,
kurių laikosi daugelis paleontologų, bus laikomi naujomis,
skirtingomis rūšimis.
Taigi, jei šiose pastabose yra bent dalis tiesos, nėra jo­
kio pagrindo tikėtis, kad geologinėse formacijose rasime
begalybę tų smulkių pereinamųjų formų, kurios, pagal mūsų
teoriją, visas praeities ir dabartinio laiko tos pačios grupės
rūšis siejo į vieną ilgą išsišakojusią gyvybės grandinę. Tu­
rėtume pagrindo ieškoti tik nedaugelio grandžių, ir jas iš
tikrųjų randame — vienas tarpusavyje artimiau giminingas,
kitas —- daugiau nutolusias, o ir tokios grandys, nors jos bū­
tų ir labai artimos, jei tik randamos skirtinguose tos pačios
formacijos aukštuose, daugelio paleontologų palaikomos
382 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

atskiromis rūšimis. Tačiau prisipažįstu, niekada nebūčiau ir

numanęs, kokia menka yra kronika, randama net geriausiai
išlikusiuose geologiniuose sluoksniuose, jeigu daugybės tar­
pinių pereinamųjų formų tarp rūšių, gyvenusių kiekvienos
formacijos pradžioje ir pabaigoje, nebuvimą nebūtų panau­
doję kaip tokj svarbų argumentą prieš mano teoriją.

APIE STAIGŲ IŠTISŲ GIMININGŲ RŪSIŲ

GRUPIŲ PASIRODYMĄ
Staigus ištisų rūšių grupių pasirodymas tam tikrose for­
macijose įvairių paleontologų, pavyzdžiui, Agasi, Piktė ir
Sedžviko (Sedgwick), buvo laikomas svarbiausiu argumentu
prieš rūšių kintamumą. Jeigu gausios rūšys, priklausančios
toms pačioms gentims ar šeimoms, iš tikrųjų staiga pradėdavo
gyventi, tai šis faktas būtų pragaištingas evoliucijos natūra­
liosios atrankos būdu teorijai, nes iš kurio nors bendro pro­
tėvio kilusių formų grupės vystymasis turėjo būti be galo
lėtas procesas, ir atitinkamų formų protėviai turėjo gyventi
žymiai anksčiau negu jų pakitę palikuonys. Tačiau visada
pervertiname geologinės medžiagos pilnutinumo laipsnį, ir
iš to fakto, kad žemiau tam tikro geologinio aukšto nesu­
randame vienų ar kitų genčių bei šeimų, darome klaidingą
išvadą, jog jos visai ir neegzistavo ligi to aukšto. Visais atve­
jais reikalinga tikėti teigiamais paleontologijos nurodymais, o
neigiami duomenys, pagrįsti tuo, kas nesurasta, yra, kaip pa­
tyrimas mums jau daugelį kartų įrodė, visiškai beverčiai.
Nuolat pamirštame, koks didelis yra pasaulis, palyginus jį
su ta sritimi, kurioje mūsų geologinės formacijos buvo nuo­
dugniai ištirtos; pamirštame, jog rūšių grupės galėjo ilgai
gyventi ir lėtai daugintis kur nors kitur anksčiau negu jos
užplūdo senovinius Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų
archipelagus. Nepakankamai įvertiname tuos protarpius,
kurie skiria mūsų vieną po kitos sekusias formacijas ir
kurie, galimas dalykas, daugeliu atvejų buvo ilgesni negu
laikas, reikalingas atitinkamai formacijai susidaryti. Šie pro­
tarpiai bus buvę pakankamai ilgi padaugėti rūšims, kilusioms
iš kurios nors protėvinės formos, ir todėl sekančioje forma­
cijoje atrodys, lyg tam tikros grupės ar rūšys buvo staiga
sutvertos.
Priminsiu čia vieną pastabą, kurią padariau aukščiau,
būtent, gali prireikti labai daug amžių, kol organizmas pri­
sitaikys prie kurio nors naujo ir ypatingo gyvenimo būdo,
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 383

pavyzdžiui, skraidyti ore. Vadinasi, pereinamosios formos

dažnai turėdavo apsiriboti vienu kuriuo nors regionu, tačiau
kai ši adaptacija jau įvykdavo ir keletas rūšių įgydavo di­
delį pranašumą prieš kitus organizmus, jau tereikdavo tik
palyginti trumpo laiko susidaryti įvairioms diverguojan-
čioms (išsiskiriančioms) formoms, kurios greit ir plačiai
pasklisdavo po visą žemę. Profesorius Piktė savo puikioje
šio veikalo recenzijoje, kalbėdamas apie ankstyvąsias per­
einamąsias formas ir imdamas kaip pavyzdį paukščius, sa­
kosi negalįs įsivaizduoti, kokiu būdu vienas paskui kitą vy-
kusieji spėjamo prototipo priekinių galūnių pakitimai galėjo
suteikti kokį nors pranašumą. Tačiau pažvelkime į pingvi­
nus pietų vandenynuose. Argi šių paukščių priekinės galū­
nės kaip tik nėra toje tarpinėje stadijoje, kad jo s —'„nei
tikros rankos, nei tikri sparnai”? Tačiau šie paukščiai per­
galingai išlaiko savo vietą kovoje dėl būvio, nes jų gyvena
be galo daug ir yra įvairiausių formų. Nesakau, kad čia
matome tikrąsias pereinamąsias grandis, kurias praėjo besi-
vystydami paukščių sparnai, tačiau koks čia gali būti ypa­
tingas keblumas — manyti, jog pakitusiems pingvinų pali­
kuonims galėjo būti naudinga įgyti sugebėjimą iš pradžių
varytis, plakant sparnais, jūros paviršiumi, panašiai kaip
storagalvė antis, o pagaliau jau imti pakilti nuo vandens ir
sklandyti ore?
Pateiksiu keletą' pavyzdžių aukščiau darytoms pastaboms
pailiustruoti ir parodysiu, kaip lengvai galime suklysti, gal­
vodami, jog ištisos rūšių grupės atsirasdavo staiga. Net per
tokį trumpą laiko tarpą, kuris praėjo išspausdinus pirmąjį ir
antrąjį Piktė didžiojo veikalo apie paleontologiją leidimus,
išėjusius 1844—1846 metais ir 1853—1857 metais, nuomonės
apie pirminį įvairių gyvūnų grupių pasirodymą ir išnykimą
žymiai pakito, o trečiasis leidimas pareikalaus dar tolesnių
pakitimų. Galiu priminti gerai žinomą faktą, jog geologijos
veikaluose, išspausdintuose vos prieš keletą metų, apie žin­
duolius visur buvo kalbama, jog jie staiga pasirodę tik ter­
ciaro pradžioje. O dabar viena iš turtingiausių iškastinių
žinduolių radimo vietų priklauso mezozoinės eros viduri­
niams sluoksniams, be to, tikri žinduoliai buvo rasti naujame
raudoname smiltainyje beveik pačioje šios didžiosios eros
pradžioje. Kiuvje dažnai primygtinai tvirtindavo, jog nė viena­
me terciaro sluoksnyje nesą jokių beždžionės fosilijų, tačiau
dabar išmirusios jų rūšys buvo atrastos Indijoje, Pietų Ame­
rikoje ir Europoje net mioceno sluoksniuose. Jeigu ne šito­
kie reti atvejai, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Vals-
384 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tijose naujame raudoname smiltainyje išlikę kojų atspaudai,

tai kas būtų pamanęs, kad tame periode egzistavo mažiau­
sia trisdešimt įvairių į paukštį panašių gyvūnų ir kai kurie
iš jų buvo milžiniško dydžio? Šiuose sluoksniuose nebuvo
rasta nė mažiausios kaulo nuolaužos. Dar neseniai paleon­
tologai laikėsi nuomonės, jog visa paukščių klasė staiga
pasirodė eoceno periode, tačiau dabar, profesoriaus Oueno
liudijimu, žinome, jog paukštis, be abejo, gyveno taip pat
ir glaukonitinio smėlio viršutinio sluoksnio susidarymo metu;
o pastaruoju laiku oolitiniuose ZoIenhofeno skalūnuose bu­
vo atrastas keistas paukštis, archeopteriksas, su ilga, pana­
šia į driežo, uodega, ant kurios kiekvieno slankstelio buvo
pora plunksnų, ir su sparnais, iš kurių kyšojo po du nagus.
Vargu ar kuris nors pastarojo meto radinys vaizdžiau už
šitą parodo, kaip mažai težinome apie buvusius pasaulio
gyventojus.
Galia pateikti dar vieną pavyzdį, kurį mačiau pats savo
akimis, todėl ypač nustebau. Viename savo straipsnyje apie
fosilinius sėsliuosius ūsakojus (C irripedia), spręsdamas iš
to, kiek daug yra jų dabar gyvenančių ir jau išmirusių ter­
ciaro rūšių, kaip nepaprastai gausu yra individų daugelyje
jų rūšių, išplitusių visame pasaulyje, nuo Arktikos sričių iki
ekvatoriaus, ir gyvenančių įvairiame gylyje, nuo viršutinių
potvynio ribų iki 50 jūros sieksnių gilumo, turėdamas galvo­
je tai, kaip puikiai išsilaikė jų egzemplioriai seniausiuose
terciaro sluoksniuose ir pagaliau, kaip lengvai galime atpa­
žinti dargi to gyvūno kriauklių nuolaužas, atsižvelgdamas
į visa tai, padariau išvadą, kad jeigu sėslieji ūsakojai būtų
egzistavę mezozoinėje eroje, tai tikriausiai būtų išsilaikę ir
buvę atrasti; bet kadangi nė viename šios eros sluoksnyje
nebuvo rasta jokia tų gyvūnų rūšis, padariau išvadą, jog
šita didžiulė grupė išsivystė staiga terciaro periodo pradžio­
je. Tatai mane labai glumino, nes galvojau, kad čia yra dar
vienas faktas, kalbąs apie staigų didelės rūšių grupės pasi­
rodymą. Tačiau vos spėjo mano darbą išspausdinti, kai pri­
tyręs paleontologas p. Boskė (Bosquet) man atsiuntė piešinį
puikiai išsilaikiusio neabejotino sėslaus ūsakojo, kurį jis
pats rado kreidos periodo formacijoje Belgijoje. Ir dar la­
biau mane nustebino tai, kad rastasis ūsakojis buvo Chtha-
malus genties, kuri yra labai įprastinė, stambi ir visur papli­
tusi. Nežiūrint to, iki šiol tos genties nebuvo rasta nė vieno
atstovo net jokiame terciaro periodo sluoksnyje. Šiek tiek
vėliau p. Vudvordas viršutiniuose kreidos formacijos sluoks­
niuose rado Pyrgoma — skirtingo sėsliųjų ūsąkojų pošeimio
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 385

atstovą; taigi dabar turime gausių įrodymų, kad ši gyvūnų

grupė egzistavo mezozoinėje eroje.
Pavyzdys, kurį paleontologai dažniausiai primygtinai nu­
rodo kaip tariamai staigų ištisos rūšių grupės pasirodymą,
yra kaulingųjų žuvų grupės atsiradimas, pasak Agasi, jau
apatiniuose kreidos periodo sluoksniuose. Į šią grupę įeina di­
desnė dauguma dabar egzistuojančių rūšių. Tačiau kai kurios
juros ir triaso periodų formos šiuo metu yra visų laikomos
kaulingosiomis žuvimis, ir net kai kurias paleozoines formas
vienas žymus autoritetas buvo priskyręs tai grupei. Jeigu
kaulingosios žuvys būtų tikrai staiga pasirodžiusios šiauri­
niame žemės pusrutulyje kreidos formacijos pradžioje, tai
šį faktą reikėtų laikyti labai reikšmingu, tačiau jisai nesu­
darytų mano teorijai neįveikiamų sunkumų, nebent tik tuo
atveju, jei būtų galima įrodyti, jog tame pat periode rūšys
staiga ir vienu metu išsivystė ir kitose pasaulio dalyse. Ka­
žin ar bereikia- pažymėti, kad vargu ar kurios nors fosilinės
žuvys yra atrastos į pietus nuo ekvatoriaus, peržvelgę Pik-
tė ,,Paleontologiją" galime įsitikinti, jog ir įvairiose Europos
formacijose tėra žinoma tik visai nedaug iškastinių žuvų
rūšių. Kai kurios žuvų šeimos dabar turi ribotą arealą; kau­
lingosios žuvys anksčiau irgi galėjo būti ribotai paplitusios
ir, smarkiai išsivysčiusios kurioje nors jūroje, galėjo labai
visur išplisti. Be to, neturime jokio pagrindo galvoti, kad
pasaulio jūros visada buvo tokios atviros nuo pietų iki šiau­
rės, kokios yra dabartiniu metu. Net šiuo laiku, jei Malajų
archipelagas virstų kontinentu, tropinės Indijos vandenyno
dalys taptų didžiuliu uždaru baseinu, kuriame galėtų daugin­
tis bet kuri didžiulė jūros gyvūnų grupė; šie gyvūnai lik­
tų uždaryti tame baseine tol, kol kai kurios jų rūšys prisi­
taikytų prie šaltesnio klimato ir, aplenkę pietinius Afrikos
arba Australijos iškyšulius, sugebėtų pasiekti kitas tolesnes
jūras.
Remiantis šiais samprotavimais ir atsižvelgiant j tai, kad
nepažįstame kitų kraštų, esančių ne Europoje ir ne Jungti­
nėse Amerikos Valstijose, geologijos, taip pat turint galvoje
tą revoliuciją, kurią sukėlė mūsų paleontologijos moksle
pastarųjų dvylikos metų atradimai, man atrodo, jog laikytis
dogmos apie vieną po kitos pasirodančias pasaulyje organi­
nes formas, yra lygiai taip pat per drąsu, kaip gamtininkui,
penkioms minutėms išsikėlusiam į tuščią Australijos dyku­
mos kampą, paskui samprotauti apie šio kontinento gamtos
darinių kiekius ir jų paplitimą.
386 RŪSIU ATSIRADIMAS

APIE STAIGŲ GIMININGŲ RŪŠIŲ GRUPIŲ

PASIRODYMĄ ŽEMIAUSIUOSE MUMS ŽINOMUOSE
FOSILINIUOSE SLUOKSNIUOSE
Yra dar kitas panašus, bet žymiai rimtesnis keblumas. Tu­
riu galvoje tai, kaip įvairiems pagrindiniams gyvūnų sky­
riams priklausančios rūšys staiga pasirodo žemiausiose mums
žinomose uolienose, kuriose yra iškastinių liekanų. Daugu­
mas argumentų, kurie mane įtikino, jog visos egzistuojan­
čios tos pačios grupės rūšys yra kilusios iš vieno bendro
protėvio, lygiai taikytini ir ankstyviausioms žinomoms rū­
šims. Pavyzdžiui, negali būti abejonės, jog visi kambro ir
silūro periodų trilobitai yra kilę iš kurio nors vėžiagyvio,
kuris turėjo gyventi daug anksčiau prieš kambro periodą ir
kuris, tur būt, žymiai skyrėsi nuo bet kurio mums žinomo
gyvūno. Kai kurie iš seniausiųjų gyvūnų, pavyzdžiui, N a u­
tilus, Lingula ir kt., nedaug kuo tesiskiria nuo gyvenančiųjų
rūšių, ir remiantis mūsų teorija, negalima manyti, jog šios
senosios rūšys buvo bendrieji protėviai visų rūšių, priklau­
sančių toms pačioms grupėms, pasirodžiusių vėliau, nes
šios rūšys visai neturi atitinkamų tarpinių požymių.
Vadinasi, jei mano teorija teisinga, tai neginčytina, jog,
kol susidarė seniausias kambro sluoksnis, praėjo nepaprastai
daug laik o — tiek pat arba dar žymiai daugiau negu visas
laiko tarpas nuo kambro iki mūsų dienų, ir kad per visus
šiuos nepaprastai ilgus laikotarpius pasaulyje knibždėte
knibždėjo įvairiausių gyvūnų. Cia susiduriame su grėsmingu
prieštaravimu, nes, rodos, abejotina, ar žemėje taip ilgai gy­
voms būtybėms buvo tinkamos gyvenimo sąlygos. Seras
U. Tompsonas (Thompson) prieina išvadą, jog žemės plutos
kietėjimas vargu ar vyko mažiau kaip prieš 20 ir daugiau
kaip prieš 400 milijonų metų, tačiau tikriausiai ne mažiau
kaip prieš 98 ir ne daugiau kaip prieš 200 milijonų metų.
Šios labai plačios ribos rodo, kokie abejotini yra patys duo­
menys, ir, galimas dalykas, jog vėliau į šio uždavinio spren­
dimą dar reikia įvesti ir kitų elementų. Kroulis galvoja, jog
nuo kambro periodo praėjo apie 60 milijonų metų, tačiau,
sprendžiant pagal tai, kiek nedaug tepakito organinės for­
mos nuo ledynmečio pradžios, tatai, rodos, tėra labai trum­
pas laikas tiems nepaprastai gausiems ir didžiuliams gyvybės
formų pasikeitimams, kurie neabejotinai įvyko nuo kambro
laikotarpio, ir ankstesniuosius 140 milijonų metų vargu ar
galima laikyti pakankamai ilgu laiku išsivystyti toms įvai­
rioms gyvybės formoms, kurios jau egzistavo kambro perio-
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEP1LNUMĄ 387

de. Tačiau, galimas dalykas, kaip primygtinai tvirtina seras

Uiljamas Tompsonas, jog pačiame ankstyvajame periode fi­
zinės sąlygos pasaulyje keitėsi žymiai greičiau ir staigiau
negu dabar, ir tokie pakitimai, tur būt, sukeldavo atitinkamo
greičio pakitimus ir tada egzistavusiuose organizmuose.
Į klausimą, kodėl nerandame nuosėdų su gausiomis fosi­
lijomis, priklausančių šiems spėjamiems ankstyviausiems
periodams, buvusiems dar prieš kambro periodą, negaliu
duoti patenkinamo atsakymo. Keletas įžymių geologų, su
seru R. Merčisonu priešakyje, dar visai neseniai buvo įsiti­
kinę, jog žemiausio silūro sluoksnio organinėse liekanose
matome pačią gyvybės aušrą. Kiti kompetentingi žinovai,
kaip Lajelis ir E. Forbsas, su šia išvada nesutiko. Neturime
pamiršti, kad tik maža pasaulio dalis yra nuodugniai ištirta.
Nelabai seniai p. Barandas silūro sistemoje, kokia ji buvo
ligtol žinoma, pridėjo dar vieną aukštą, gausų naujų savitų
rūšių, o štai dabar p. Hiksas (Hicks) Pietų Uelse, dar žemiau,
apatinėje kambro formacijoje, rado sluoksnius, turtingus
trilobitų ir turinčius įvairių moliuskų ir žieduotųjų Idrmeliul
Fosfatinių konkrecijų ir bituminės medžiagos buvimas net
kai kuriose žemiausiose azoinėse uolienose tikriausiai rodo,
jog tais laikotarpiais egzistavo gyvybė, ir visi pripažįsta, kad
Kanados laurentiškoje formacijoje esama eozoono. Kanado­
je žemiau silūrinės sistemos yra trys didžiulės sluoksnių ei­
lės, ir eozoonas buvo aptiktas žemiausioje iš jų. Seras
U. Lougenas (Logan) konstatuoja, jog jų „bendras storis tik­
riausiai gali būti žymiai didesnis už visų sekančiųjų uolienų,
pradedant paleozoine sistema ir baigiant mūsų dienomis,
storį. Tokiu būdu persikeliame į tokį tolimą periodą, kad
vadinamosios primordialinės (Barando) faunos pasirodymas
kai kurių tyrinėtojų gali būti palaikytas palyginti nesenu
įvykiu''. Eozoonas priklauso pačios žemiausios organizacijos
gyvūnų klasei, tačiau, nežiūrint to, jis yra puikiai organizuo­
tas. Jo buvo labai daug atstovų, ir, kaip pažymėjo dr. Do-
sonas, jis, be abejo, maitinosi kitomis smulkiomis organinė­
mis būtybėmis, kurių, tur būt, taip pat gyveno labai daug.
Taigi žodžiai, kuriais 1859 metais rašiau apie tai, kad gyvų
būtybių egzistuota žymiai anksčiau prieš kambro periodą ir
kurie beveik sutampa su sero U. Lougeno vėliau pasakytais
žodžiais, pasirodė esą teisingi. Vis dėlto labai sunku rasti
kokį nors įmanomą paaiškinimą, kodėl žemiau kambro
sistemos nerandame didelių nuosėdų storymių su gausiomis
fosilijomis. Neatrodo įtikėtina, kad seniausieji sluoksniai bū­
tų visiškai suirę, veikiami denudacijos proceso, arba kad jų
388 RUSIŲ ATSIRADIMAS

fosilijos būtų visai sunykusios dėl metamorfinio veikimo,

nes jeigu būtų taip, tai terastume tik negausius po jų seku­
sių formacijų likučius, ir pastarosios visada turėtų būti iš
dalies metamorfozuotos. Tačiau mūsų turimieji silūro nuo­
sėdų, išplitusių didžiuliais plotais Rusijoje ir Siaurės Ameri­
koje, aprašymai nepatvirtina nuomonės, kad juo senesnė
formacija, juo labiau ji yra visada nukentėjusi nuo ypač di­
delės denudacijos ir metamorfizmo.
Sis faktas kol kas lieka neišaiškinamas, ir jį galima nu­
rodyti kaip rimtą argumentą prieš čia ginamas pažiūras.
Norėdamas parodyti, kad vėliau šis klausimas gali bent kiek
paaiškėti, pateiksiu tokią hipotezę. Sprendžiant iš prigimties
organizmų, randamų įvairiose Europos ir Jungtinių Am eri­
kos Valstijų formacijose ir, matyti, negyvenusių didelėse
gelmėse, taip pat ir iš storumo nuosėdų, iš kurių susideda tos
formacijos, galime daryti išvadą, jog dabartinių Europos ir
Siaurės Amerikos kontinentų kaimynystėje visą laiką buvo
didelės salos ar žemės plotai, iš kurių ir buvo suneštos
nuosėdos. Tokią pat nuomonę neseniai pareiškė Agasi ir ki­
ti. Tačiau nežinome, kokia buvo padėtis tarp įvairių viena
paskui kitą sekusių formacijų susidarymo: ar Europa ir
Jungtinės Amerikos Valstijos šių laikotarpių būvyje buvo
sausuma, ar netoli nuo sausumos esantis povandeninis pavir­
šius, ant kurio nesusidarydavo nuosėdos, ar atviros ir neiš­
matuojamai gilios jūros dugnas.
Žvelgdami į dabartinius vandenynus, kurių plotas yra
tris kartus didesnis už sausumos, matome, kad jie nusėti
daugybe salų, tačiau vargu ar žinoma bent viena tikra
okeaninė sala (neskaitant Naujosios Zelandijos, jeigu ją ga­
lima pavadinti tikra okeanine sala), kurioje būtų nors ko­
kios paleozoinės ar mezozoinės formacijos liekanų. Iš čia,
gal būt, galime daryti išvadą, jog paleozoinių ir mezozoinių
periodų būvyje tose vietose, kur dabar plyti vandenynai, ne­
buvo nei žemynų, nei žemyninių salų, nes jeigu tokios sau­
sumos būtų egzistavusios, tai paleozoinės ir mezozoinės for­
macijos tikriausiai būtų susikaupusios iš nuosėdų, susida­
riusių toms sausumoms yrant, ir tos formacijos būtų nors iš
dalies iškilusios į viršų dėl žemės paviršiaus svyravimų, ku­
rie būtinai turėjo įvykti per šiuos labai ilgus laikotarpius.
Vadinasi, jeigu iš tų faktų galime padaryti kokią nors išva­
dą, tai turime pripažinti, jog ten, kur dabar plyti mūsų van­
denynai, šie vandenynai plytėjo jau nuo seniausių mums
žinomų laikų ir kad, iš kitos pusės, ten, kur dabar yra kon­
tinentai, anksčiau buvo didžiuliai žemės plotai, kuriuose
 X sk. APIE GEOLOGINĖS KRONIKOS NEPILNUMĄ 389

nuo kambro periodo, be abejo, įvyko didelių lygio svyravi­

mų. Spalvotas žemėlapis, pridėtas prie mano veikalo apie
koralų rifus, leido man padaryti išvadą, jog didieji vande­
nynai ir dabar tebėra pagrindinės grimzdimo sritys, didieji
archipelagai — paviršiaus lygio svyravimo, o kontinentai —
paviršiaus kilimo sritys. Tačiau neturime pagrindo manyti,
kad tokia padėtis buvo nuo pat pasaulio pradžios. Mūsų
žemynai, rodos, susidarė todėl, kad, daug kartų svyruojant
žemės lygiui, dominuodavo keliamoji jėga; tačiau ar tokios
dominuojančio kilimo sritys negalėdavo amžių būvyje keis­
tis? Žymiai anksčiau prieš kambro periodą kontinentai galė­
jo egzistuoti ten, kur dabar tyvuliuoja vandenynai, ir atviri
vandenynai galėjo egzistuoti ten, kur dabar plyti mūsų kon­
tinentai. Ir neturime pagrindo manyti, kad jei, pavyzdžiui,
Ramiojo vandenyno dugnas dabar pavirstų kontinentu, tai
ten surastume pažįstamas nuosėdines formacijas, senesnes už
kambro periodo sluoksnius, tardami, kad tos formacijos čia
kadaise buvo susidariusios, nes itin lengvai galėjo atsitikti,
jog sluoksniai, kurie nusėdo keletą mylių arčiau žemės
centro ir kuriuos veikė milžiniškas viršum esančio vandens
svoris, galėjo metamorfozuotis kur kas labiau negu sluoks­
niai visą laiką buvę arčiau žemės paviršiaus. Man visuomet
atrodė, kad kai kuriose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Pietų
Amerikoje, esantieji - milžiniški plotai plikų metamorfinių
uolienų, kurios, matyt, buvo slegiamos labai aukštoje tem­
peratūroje, reikalauja kai kurių specialių paaiškinimų, ir,
berods, yra pagrindo manyti, jog šiose didžiulėse srityse
matome daugelį visiškai metamorfozuotų ir denuduotų for­
macijų, susidariusių kur kas anksčiau negu kambro periode.
Įvairūs keblumai, kuriuos čia svarstėme, būtent, tai, kad
nors mūsų geologinėse formacijose randame daugelį tarpi­
nių grandžių tarp dabar egzistuojančių ir anksčiau gyvenu­
sių rūšių, tačiau nerandame nesuskaitomų smulkių pereina­
mųjų formų,, glaudžiai siejančių jas visas kartu. Kad įvai­
rios rūšių grupės mūsų europinėse formacijose pirmąkart
pasirodo staiga, kad beveik visiškai nėra, kiek dabar žinoma,
•formacijų su gausiomis fosilijomis žemiau kambro periodo
sluoksnių, visi šitie keblumai yra, be abejo, itin rimti. Ta­
tai matome iš to fakto, kad žymiausi paleontologai, pavyz­
džiui, Kiuvje, Agasi1 Barandas, Piktė, Fokoneris, E. Forb-
sas ir kt., ir visi mūsų žymiausieji geologai, kaip Lajelis1
Merčisonas, Sedžvikas ir kt„ vienbalsiai ir dažnai aistringai
laikėsi rūšių nekintamumo pažiūros. Tačiau dabar seras
Čarlzas Lajelis savo dideliu autoritetu remia priešingą pusę.
390 RUŠIŲ ATSIRADIMAS

ir daugumos geologų bei paleontologų ankstesnės nuomo­

nės ima labai svyruoti. Kurie galvoja, kad geologinė kro­
nika yra daugiau ar mažiau pilnutinė, be abejo, iš karto
atmes mano teoriją. Į geologinę kroniką, panaudojant La-
jelio metaforą, žiūriu kaip j nepilnai sudarytą pasaulio isto­
riją, rašytą visą laiką besikeitusia tarme, istoriją, kurios
teturime vos paskutinį tomą, liečiantį tik dvi ar tris šalis.
Šio tomo yra vienas kitas išlikęs tik trumpas skyrius, ir iš
kiekvieno puslapio tik vietomis keletas eilučių. Kiekvienas
žodis lėtai besikeitusios tarmės, daugiau ar mažiau skirtin­
gos vienas po kito einančiuose skyriuose, pavaizduoja
gyvybės formas, kurios palaidotos mūsų vienos po kitų seku­
siose formacijose ir kurios klaidingai atrodo staiga atsira­
dusios. Laikantis tokio požiūrio, tie keblumai, kuriuos aukš­
čiau svarstėme, žymiai sumažėja ar net visai dingsta.
 XI S K Y R I U S

APIE O R G A N IN IŲ BŪTYBIŲ
GEOLOGINĘ SEKĄ
Apie lėtą ir nuoseklų naujų rūšių pasirodymą. — Apie skirtingą
jų kitėjimo greitį. — Kartą išmirusios rūšys nebepasirodo. —
Rūšių grupės pasirodo ir išnyksta pagal tas pačias bendrąsias
taisykles, kaip ir pavienės rūšys. — Apie išmirimą. — Apie gy­
vybės formų* pakitimus vienu laiku visame pasaulyje. — Apie
išmirusių rūšių giminystės ryšius savo tarpe ir su egzistuojan­
čiomis rūšimis. — Apie senovinių iormų išsivystymo laipsnį. —
Apie nuoseklų tų pačių tipų atsiradimą tose pačiose srityse. —
Ankstesniojo ir šio skyriaus santrauka.

V A a b a r pažiūrėkime, su kuo geriau derinasi įvairūs faktai

B ^ i r dėsniai, liečiantieji organinių būtybių geologinę seką,
suįprastine rūšių nekintamumo pažiūra ar su pažiūra, kad
šios rūšys kitimo ir natūraliosios atrankos dėka lėtai ir laips­
niškai modifikuojasi.
Tiek vandenyje, tiek ir sausumoje naujos rūšys pasirody­
davo labai lėtai — viena po kitos. Lajelis įvairių terciaro aukš­
tų atžvilgiu įrodė, jog šį tvirtinimą vargu ar įmanoma nuneig­
ti. Kiekvieni metai vis labiau užpildo spragas tarp šių aukštų
ir vis mažina kiekio santykį tarp išmirusių ir egzistuojančių
formų. Kai kuriuose vėliausiuose sluoksniuose, nors jie, skai­
čiuojant laiką metais, yra labai seni, tik viena ar dvi rūšys yra
išmirusios ir tiktai viena ar dvi rūšys naujos ir pasirodė juose
pirmą kartą arba šioje vietoje, arba, kiek žinome, iš viso pirmą
kartą žemėje pasirodė. Mezozoinėse formacijose yra daugiau
pertrūkių, tačiau, kaip pastebėjo Bronas, daugybė rūšių, glū­
dinčių kiekvienoje formacijoje, atsiranda ir išnyksta ne tuo
pačiu laiku.
Rūšys, priklausančios skirtingoms gentims ir klasėms, kei­
tėsi nevienodu greičiu ir nevienodu laipsniu. Senesniuose ter­
ciaro sluoksniuose tarp gausybės jau išmirusių formų dar ga­
lima rasti pavienių dabar egzistuojančių moliuskų kriauklių.
391
392 ROStŲ ATSIRADIMAS

Fokoneris pateikia įstabų panašaus fakto pavyzdį, būtent, kad

dabar gyvenantis krokodilas randamas kartu su daugeliu iš­
mirusių žinduolių ir roplių Himalajų prieškalnių nuosėdose.
Silūrinė LinguIa tik nežymiai skiriasi nuo egzistuojančių šios
genties rūšių, tuo tarpu daugumas kitų silūrinių moliuskų ir
visi vėžiagyviai labai žymiai pakitėjo. Sausumos gyventojai,
rodos, keitėsi greitesniu tempu už jūros gyvūnus; ryškus toks
pavyzdys buvo pastebėtas Šveicarijoje. Yra pagrindo manyti,
jog labai išsivystę organizmai kinta greičiau negu žemosios
formos, nors šis dėsnis turi ir išimčių. Organinių pakitimų su­
ma, kaip pastebi Piktė, nėra tokia pat viena paskui kitą se­
kančiose vadinamosiose formacijose. Tačiau, jeigu palyginsi­
me, nesvarbu kokias, bet tik ne artimai tarpusavyje giminin­
gas formacijas, pamatysime, kad visos rūšys yra šiek tiek
pakitusios. Jei sykį kuri nors rūšis dingo nuo žemės paviršiaus,
tai neturime pagrindo galvoti, kad kada nors vėl pasirodys
tokia pati identiška forma. Ryškiausia, rodos, šio dėsnio išim­
tis yra vadinamosios Barando „kolonijos", kurios įsiterpia tam
tikram laikui į senesnę formaciją ir paskui vėl užleidžia vietą
anksčiau gyvenusiai faunai, tačiau LajeIio aiškinimas, jog čia
tėra tik laikinos migracijos iš kitos geografinės provincijos
atvejis, atrodo patenkinamas.
Šie įvairūs faktai gerai derinasi su mūsų teorija, nenuma-
tančia kurio nors tvirto vystymosi dėsnio, pagal kurį visi tam
tikros srities gyventojai turėtų kitėti staigiai, tuo pačiu metu
arba vienodu laipsniu. Pakitimo procesas turėjo vykti lėtai,
ir jis paprastai paliesdavo tuo pačiu laiku tik nedaugelį rū­
šių, kadangi kiekvienos rūšies kintamumas yra nepriklauso­
mas nuo kitų rūšių kintamumo. Ar tokie galintieji pasireikšti
įvairavimai, arba individualūs skirtumai, natūraliosios atrankos
dėka didesniu ar mažesniu laipsniu kaupsis, tuo būdu sudary­
dami didesnę ar mažesnę pastovių pakitimų sumą, tatai pri­
klausys nuo daugelio sudėtingų atsitiktinumų: nuo to, ar kiti­
mai buvo naudingo pobūdžio, ar laisvai galėjo vykti kryžmi-
nimasis, nuo lėtai besikeičiančių krašto fizinių sąlygų, nuo
naujų kolonistų imigravimo ir nuo prigimties kitų gyventojų, su
kuriais kovoje dėl būvio sueina į varžybas kintančios rūšys.
Taigi visiškai nenuostabu, jei vienos rūšys išlaiko tą pačią for­
mą daug ilgiau negu kitos rūšys arba kitėdamos pakinta ma­
žesniu laipsniu už kitas rūšis. Panašius santykius matome tarp
šiuo metu egzistuojančių gyventojų įvairiuose kraštuose, pa­
vyzdžiui, sausumos moliuskai ir kietasparniai vabzdžiai Ma-
deiroje žymiai nutolo nuo savo artimiausių giminaičių, gyve­
nančių Europos žemyne, tuo tarpu jūrų moliuskai ir paukščiai
 X l sk. APIB ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 393

liko nepakitę. Aiškiai greitesnis sausumoje gyvenančių ir aukš­

tesnės organizacijos būtybių kitimo tempas, palyginus su jūrų
ir žemesnės organizacijos būtybėmis, aiškintinas, gal būt, tuo,
kad aukštesniųjų gyvūnų santykiai su organinėmis ir neorga­
ninėmis gyvenimo sąlygomis yra daug sudėtingesni — kaip tat
jau buvo aiškinta viename iš praeitų skyrių. Kai daugelis ku­
rios nors srities gyventojų pakito ir patobulėjo, tai, atsižvelg­
dami j konkurencijos pradmenį ir didžiulės reikšmės organiz­
mų tarpusavio santykius kovoje dėl būvio, galime suprasti,
kad kiekviena forma, kuriuo nors laipsniu nepakitusi ir nepa-
tobulėjusi, yra pasmerkta išnykti. Taigi, žvelgiant į pakanka­
mai ilgus laikotarpius, aišku, kodėl visos to paties regiono
rūšys pagaliau pakito, nes priešingu atveju jos būtų turėjusios
išmirti.
Tos pačios klasės atstovuose vidutinė pakitimų suma per
ilgus ir vienodus periodus, berods, gali pasirodyti besanti be­
veik tokia pat, tačiau kadangi ilgai tveriančių formacijų su
gausiomis fosilijomis kaupimasis priklauso nuo to, kad didelės
nuosėdų masės nugrimzta dumbančiose srityse, tai beveik vi­
sos mūsų formacijos bus tikrai susikaupusios per labai ilgus ir
nevienodus protarpius, o todėl, vadinasi, ir organinių pakitimų
suma, pasireiškianti viena paskui kitą sekančiose formacijose,
nėra vienoda. Remiantis šiuo požiūriu, kiekviena formacija ne­
reiškia kurio nors naujo ir užbaigto tvėrimo akto, bet tėra tik
atsitiktinė scena, paimta beveik kur pakliuvo iš lėtai ir nuolat
besikeičiančios dramos.
Nesunku suprasti, kodėl rūšis, kartą dingusi, daugiau ne­
besirodo, net jeigu ir vėl susidarytų visai tos pačios organinės
ir neorganinės gyvenimo sąlygos. Nors vienos rūšies palikuo­
nys ir galėdavo prisitaikyti (o tai, be abejo, įvykdavo daugybe
atvejų) užimti gamtos ekonomikoje kitos rūšies vietą ir tokiu
budu ją išstumdavo, tačiau abi formos, senoji ir naujoji, nie­
kuomet nebus identiškos, nes jos abi tikriausiai bus paveldė­
jusios iš savo skirtingų protėvių skirtingus požymius, o jau
skirtingi organizmai ir keisis skirtingu būdu. Pavyzdžiui, gali­
mas dalykas, kad jeigu visi mūsų poviniai karveliai išnyktų,
tai karvelių augintojai išvestų naują veislę, beveik neatskiria­
mą nuo dabartinės veislės; tačiau jeigu panašiai išnyktų ir kil-
minis, uolinis, karvelis, o turime visišką pagrindą manyti, kad
gamtos sąlygose protėvių formos paprastai išstumiamos ir su­
naikinamos jų patobulėjusių palikuonių, tai neįtikėtina, jog iš
kurios nors kitos karvelių rūšies arba net iš kurios nors kitos
aiškiai apibrėžtos naminių karvelių veislės būtų galima išvesti
povinį karvelį, tapatingą dabartiniam, nes vienas paskui kitą
394 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

einantieji kitimai beveik tikrai būtų kuriuo nors laipsniu

skirtingi ir naujai susidariusi atmaina (varietetas) būtų grei­
čiausiai paveldėjusi iš savo protėvio kai kuriuos labai būdingus
skirtingumus.
Rūšių grupės, tai yra gentys ir šeimos, atsiranda ir išnyks­
ta pagal tuos pačius bendrus dėsnius, kaip ir pavienės rūšys,
kitėdamos greičiau ar lėčiau ir didesniu ar mažesniu laipsniu.
Grupė, kuri kartą išnyko, niekuomet vėl nebepasirodo, kitaip
sakant, jos egzistavimas tol, kol jis trunka, yra nenutrūkstan­
tis. Žinau, jog šis dėsnis turi kai kurių išimčių, tačiau tų iš­
imčių esama nuostabiai maža, taip maža, jog E. Forbsas, Piktė
ir Vudvordas (nors jie visi itin priešingi toms pažiūroms, ku­
rių aš laikausi) ji pripažįsta esant teisingu. O šis dėsnis visiš­
kai derinasi su mano teorija, kadangi visos rūšys toje pačioje
grupėje, nepaisant to, kaip ilgai ji gyveno, yra modifikuoti pa­
likuonys, kilusieji vieni iš kitų ir iš to paties bendro protėvio.
Pavyzdžiui, gentyje LinguIa rūšys, kurios pasirodydavo vienos
po kitų visuose amžiuose, turėjo būti susijusios savo tarpe
nenutrūkstama generacijų eile — nuo seniausiojo silūro sluoks­
nių iki mūsų dienų.
Praėjusiame skyriuje matėme, jog kartais klaidingai atro-
do, lyg ištisos rūšių grupės būtų atsiradusios staiga; stengiausi
paaiškinti šį faktą, kuris, jeigu būtų tikras, visiškai sugriautų
mano teoriją. Tačiau tokie atvejai tikriausiai tėra tik išimtys.
Aplamai yra laipsniškas rūšių daugėjimas, kol grupė pasiekia
maksimumą, o paskui, anksčiau ar vėliau, prasideda laipsniš­
kas mažėjimas. Jeigu rūšių, esančių gentyje, arba genčių,
esančių šeimoje, skaičių pavaizduotume vertikaline nevieno­
do storumo linija, kylančia per viena paskui kitą sekančias
geologines formacijas, kuriose randamos rūšys, tai kartais klai­
dingai pasirodytų, jog ta linija prasideda apačioje ne smailiai,
bet iškart plačiai; paskui, kildama aukštyn, ji palaipsniui storė-
ja, dažnai likdama vienodo storio didesnėje ar mažesnėje laiko
atkarpoje ir pagaliau suplonėja viršutiniuose sluoksniuose, žy­
mėdama rūšių sumažėjimą ir galutinį jų išnykimą. Sis laipsniš­
kas rūšių grupėje daugėjimas visiškai sutinka su mano teorija,
kadangi tos pačios genties rūšys ir tos pačios šeimos gentys
gali daugėti tik lėtai ir palaipsniui, nes modifikacijos procesas
ir gausių giminingų formų susidarymas taip pat yra lėtas ir
laipsniškas procesas: viena rūšis pirma duoda pradžią dviem
ar trims varietetams, kurie pamažu virsta rūšimis, o šios savo
ruožtu taip pat laipsniškai sudaro kitus varietetus, rūšis ir 1.1.,
panašiai lyg didelio medžio šakos atsišakoja iš vieno bendro
kamieno, kol pagaliau susidaro didelė grupė.
 XJ sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 395

APIE IŠMIRIMĄ
Iki šiol tik tarp kitko kalbėjome apie rūšių ir rūšių grupių
išmirimą. Sutinkamai su natūraliosios atrankos teorija, senųjų
formų išmirimas ir naujų, tobulesnių formų susidarymas yra
glaudžiai susiję reiškiniai. Senoji pažiūra, kad visi žemės gy­
ventojai būdavo sunaikinami periodiškai įvykdavusių katastro­
fų, dabar bendrai beveik visų atmetama, net tokių geologų,
kaip Eli de Bomonas (Elie de Beaumont), Merčisonas, Baran­
čias ir kt., kuriems tokios išvados galėjo kilti savaime dėl jų
bendrų pažiūrų. Priešingai, remdamiesi terciaro periodo for­
macijų tyrimais, turime pagrindo manyti, jog rūšys ir rūšių
grupės išnyksta palaipsniui, vienos paskui kitas, iš pradžių —
vienoje vietoje, paskui — kitoje, kol pagaliau visai dingsta
žemėje. Tačiau kai kuriais retais atvejais, pavyzdžiui, trūkus
sąsmaukai ir paskui įsiveržus daugybei naujų gyventojų į gre­
timą jūrą arba nugrimztant salai, išmirimo procesas galėjo
vykti greitai. Tiek atskiros rūšys, tiek ištisos rūšių grupės gy­
vena labai nevienodą laiką. Kai kurios grupės, kaip matėme,
egzistuoja nuo pat gyvybės aušros žemėje iki mūsų dienų, ki­
tos išnyko dar prieš baigiantis paleozoinei erai. Atrodo, kad
jokie dėsniai neapsprendžia tai, kokio ilgumo periodą išsilaiko
kuri nors atskira rūšis ar atskira gentis. Yra pagrindo manyti,
jog visos rūšių grupės išmirimas paprastai vyksta lėčiau negu
jų susidarymas, jeigu jų pasirodymą ir išnykimą pavaizduo­
tume, kaip tai darėme aukščiau, vertikaline kintančio storumo
linija, tai ši linija viršutiniame gale, žyminčiame išmirimo
eigą, plonės lėčiau negu apatiniame gale, vaizduojančiame
pirmąjį rūšių pasirodymą ir pradinį jų daugėjimą. Tačiau kai
kuriais atvejais ištisų grupių išnykimas, pavyzdžiui, amonitų
išmirimas mezozoinės eros pabaigoje, tikrai yra nuostabiai
staigus.
Rūšių išmirimo klausimas buvo visai be pagrindo apgaub­
tas paslaptingumo skraiste. Kai kurie autoriai net galvojo,
Ttad, panašiai kaip individas gyvena atitinkamą amžių, taip ir
rūšys egzistuoja tik tam tikrą laiką. Niekas kitas taip nesi­
stebėjo rūšių išmirimo faktu, kaip aš. Nepaprastai nustebau,
kai La Platoje radau arklio dantį kartu su mastodonto, mega-
terio, toksodonto ir kitų išmirusių pabaisų likučiais, kurios vi­
sos gyveno kartu su dabar tebeegzistuojančiais moliuskais dar
nesename geologiniame periode. Žinodamas, kad arklys nuo to
laiko, kai jį ispanai atvežė į Pietų Ameriką, tapo ten laukiniu
ir nepaprastai pagausėjo visame žemyne, aš klausiau save, dėl
kurių veiksnių ten dar taip neseniai galėjo, išnykti ankstesnis
396 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

arklys, turėdamas tokias aiškiai palankias gyvenimo sąlygas.

Tačiau mano nustebimas buvo be pagrindo. Profesoriiis Ouenas
netrukus išaiškino, kad šis dantis, nors buvo ir labai panašus į
dabar gyvenančio arklio dantį, priklausė jau išmirusiai rūšiai.
Jei šis arklys dar tebegyventų, bet būtų gana retas gyvulys,
tai joks gamtininkas nesistebėtų jo retumu, kadangi retumas
yra ypatybė, būdinga daugybei visų klasių rūšių visose šalyse.
Jei save klausiame, kodėl viena a r kita rūšis yra reta, tai at­
sakome, jog tatai yra kai kurių nepalankių gyvenimo sąlygų
išdava; tačiau kas, būtent, tose sąlygose buvo nepalankaus,
vargiai ar galime kada pasakyti. Jei šis iškastinis arklys dar ir
dabar egzistuotų kaip reta rūšis, tai, remdamiesi jo analogija
su visais kitais žinduoliais ir net su lėtai besidauginančiu
drambliu, taip pat ir turėdami galvoje prijaukinto arklio na­
tūralizacijos istoriją Pietų Amerikoje, galėtume būti tikri, jog,
esant palankesnėms sąlygoms, arkliai, praėjus nedaugeliui
metų, apgyventų visą šį kontinentą. Tačiau negalėtume pa­
sakyti, kokios buvo tos nepalankios sąlygos, kurios trukdė
arkliams daugėti: « r čia veikė tik kuri viena, ar keletas prie­
žasčių, taip pat kuriuo arklio gyvenimo periodu jos veikė ir
kokiu laipsniu kiekviena iš jų atskirai veikė. Jeigu sąlygos
gyventi, nors ir pamažu, būtų daręsi vis nepalankesnės, mes
šio fakto tikriausiai nebūtume pastebėję; tačiau fosilinis ark­
lys, būtų, be abejo, vis retėjęs ir pagaliau visai išmiręs, užleis­
damas vietą kuriam nors laimingesniam varžovui.
Itin sunku visuomet turėti galvoje tai, jog kiekvieno pa­
daro daugėjimą nuolat stabdo nepastebimi priešingi veiksniai
ir jog šių nepastebimų veiksnių visai pakanka, kad gyvų bū­
tybių praretėtų ir jos pagaliau išmirtų. Šis momentas taip ma­
žai tėra paaiškėjęs, kad daug kartų esu girdėjęs besistebint,
jog išmirė tokios didžiulės pabaisos, kaip mastodontas ir dar
senesni dinozaurai, tartum tik viena fizinė jėga gali užtikrinti
pergalę kovoje dėl būvio. Priešingai, organizmo stambumas,
kaip pažymėjo Ouenas, kai kuriais atvejais apsprendžia grei­
tesnį gyvūno išnykimą, kadangi reikalauja daugiau maisto.
Dar prieš žmogui pasirodant Indijoje ar Afrikoje, buvo, ma­
tyt, kažkokia priežastis, kuri sulaikydavo dabar tebegyvenan­
čio dramblio daugėjimą. Dr. Fokoneris, ypač kompetentingas
autoritetas šiuo klausimu, mano, jog vabzdžiai, nuolat vargin­
dami bei silpnindami Indijos dramblį, kaip tik daugiausia su­
laiko jo dauginimąsi. Tokią pat išvadą priėjo Brusas (Bruce)
Afrikos dramblio Abisinijoje atžvilgiu. Neabejotina, jog vabz­
džiai ir vampyrai apsprendžia didesniųjų natūralizuotų ketur­
kojų egzistavimą įvairiose Pietų Amerikos dalyse.
 X I sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 3Q7

Paskesnėse terciaro formacijose daugeliu atvejų matome,

kad po gyvūnų praretėjimo seka jų išmirimas, ir žinome, kad
panašiai būdavo ir su tais gyvūnais, kuriuos savo veikla iš­
naikino žmogus kurioje nors žemės zonoje arba visame pa­
saulyje. Galiu čia pakartoti tai, kas mano buvo parašyta 1845
metais, būtent, jog pripažinti, kad rūšis paprastai prieš išmir-
dama pasidaro retesnė ir nesistebėti rūšies retumu, o paskui
labai nustebti, kai ši rūšis išmiršta, yra beveik tas pat, kaip
pripažinti, jog, sergant individui, liga yra mirties pranokėjas,
ir nesistebėti girdint apie ligą, o kai sergąs žmogus numirė, la­
bai nustebti ir įtarti, kad jis mirė dėl kokio nors smurto.
Natūraliosios atrankos teorija yra pagrįsta įsitikinimu, kad
kiekvienas naujas varietetas ir pagaliau kiekviena nauja rū­
šis susidaro ir išsilaiko dėl to, kad turi kokį nors pranašumą
prieš tuos, su kuriais varžosi, ir čia beveik neišvengiama pa­
sek m ė— mažiau prisitaikiusių formų išmirimas. Tas pat pa­
stebima ir mūsų naminių gyvulių bei augalų atžvilgiu. Kai tik
išvedamas naujas, bent kiek tobulesnis varietetas, jis iš pra­
džių išstumia mažiau tobulus varietetus savo kaimynystėje.
Kai varietetas žymiai patobulėja, tai, kaip ir mūsų šorthornai —
trum paragiai' galvijai, — visur paplinta ir užima kitų veislių
vietą net kitose šalyse. Taigi naujų formų pasirodymas ir se­
nų formų išnykimas — vis tiek, ar šios formos atsirado natū­
raliu ar dirbtiniu būdu, yra du tarpusavyje tampriai susiję
procesai. Tarpstančiose grupėse per tam tikrą laiką susidariu­
sių naujų rūšinių formų skaičius kai kuriais periodais būdavo,
tur būt, didesnis už senų, nykstančių rūšinių formų skaičių;
tačiau žinome, jog rūšių kiekis, bent vėlesnėse geologinėse
epochose, nedidėjo neribotai, taigi, žvelgdami į naujesnius
periodus, galime manyti, kad, susidarant naujoms formoms,
išmirdavo maždaug tiek pat senų formų.
Konkurencija, kaip jau buvo aukščiau aiškinta ir iliustruo­
ta pavyzdžiais, paprastai esti atkakliausia tarp tų formų, ku­
rios visais atžvilgiais labiausiai panašios vienos į kitas; todėl,
atsirandant kurios nors rūšies tobulesniems modifikuotiems
palikuonims, paprastai nyksta rūšies kilminės formos, ir jeigu
iš kurios nors rūšies išsivysto daugelis naujų formų, tai labiau­
siai pasmerkti išmirti bus artimiausieji šios rūšies giminaičiai,
t. y. tos pačios genties rūšys. Šitaip, manau, tam tikras skai­
čius naujų rūšių, kilusių iš vienos rūšies, tai yra nauja gentis,
išstums senąją gentį, priklausančią tai pačiai šeimai. Tačiau
dažnai, tur būt, būdavo ir taip, kad nauja rūšis, priklausanti
kuriai nors vienai grupei, įsibraudavo į vietą, užimtą rūšies,
priklausančios skirtingai grupei, ir taip apspręsdavo pastaro­
398 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

sios rūšies išmirimą. Jeigu iš tokio pergalingo įsibrovėlio išsi­

vystė daug giminingų formų, tada ir daugelis kitų formų tu ­
rėjo joms užleisti vietą ir paprastai tat buvo kaip tik giminin­
gos išstumtajai formos, kurios drauge su ja nukentėdavo dėl
kurio nors bendro paveldėto trūkumo. Tačiau vis tiek, ar rū­
šys, užleidusios savo vietas kitoms modifikuotoms ir patobu-
lėjusioms rūšims, priklausys tai pačiai, ar skirtingai klasei, kai
kurie nugalėtosios rūšies atstovai kartais dar gali ilgą laiką
išsilaikyti, nes bus prisitaikę prie kurių nors ypatingų gyve­
nimo sąlygų arba dėl to, kad gyveno kur nors nutolusioje ir
izoliuotoje srityje, kur išvengė smarkios konkurencijos. Pa­
-vyzdžiui, kai kurios Trigoniar stambios mezozoinės moliuskų
genties, rūšys išliko ir tebegyvena Australijos jūrose, nedau­
gelis stambios ir beveik išmirusios ganoidinių žuvų grupės
atstovų iki šiol tebegyvena mūsų gėluose vandenyse. Taigi vi­
siškas kurios nors grupės išmirimas, kaip matome, paprastai
vyksta lėčiau negu jos susidarymas.
Dėl tariamai staigaus ištisų šeimų ir būrių mirimo, pavyz­
džiui, trilobitų paleozoinės eros pabaigoje ir amonitų mezozoi­
nės eros pabaigoje, turime čia prisiminti tai, kas jau buvo sa­
kyta apie spėtinius milžiniškus pertrūkius, kurie skiria vieną
po kitos sekančias formacijas. Šių pertrūkių metu daugeliu at­
vejų galėjo vykti lėtas, bet plataus masto išmirimo procesas.
Be to, jei kaip išdava staigios imigracijos arba nepaprastai
greito vystymosi daugelis kurios nors naujos grupės rūšių už­
imdavo kurią nors sritį, tai daugelis senesniųjų rūšių turėdavo
atitinkamai greit nykti, o formos, kurios tuo būdu užleidžia
savo vietas, paprastai būna artimos viena kitai, kadangi jos
visos turi kokį nors bendrą organizmo netobulumą.
Taigi man atrodo, jog tai, kaip išnyksta atskiros rūšys ir
rūšių grupės, visiškai derinasi su natūraliosios atrankos teorija.
Išmirimu netenka stebėtis, jeigu ir yra kuo nors stebėtis, tai
tik mūsų per dideliu pasitikėjimu savimi, kai įsivaizduojam,
jog suprantame visą tą daugelį atsitiktinumų, nuo kurių pri­
klauso kiekvienos rūšies egzistencija. Jei bent valandėlę pa­
miršime, kad kiekviena rūšis stengiasi neribotai padaugėti ir
kad jos daugėjimo kelyje visada yra kokia kliūtis, nors ją ir
retai tepastebime, tai visa gamtos ekonomika mums pasidarys
visiškai nesuprantama. Kai galėsime tiksliai pasakyti, kodėl
viena rūšis turi daugiau individų negu kita, kodėl ta, o ne kuri
nors kita rūšis gali natūralizuotis tam tikroje šalyje, tik tada, o
ne anksčiau, turėsime teisę stebėtis, kad nesuprantame, kodėl
išmiršta kuri nors atskira rūšis arba rūšių grupė.
 X I sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 399

APIE GYVYBĖS FORMŲ PAKITIMUS,

ĮVYKSTANČIUS BEVEIK VIENU LAIKU
VISAME PASAULYJE
Vargu ar kuris nors paleontologinis atradimas yra įstabes­
nis už faktą, kad gyvybės formos kinta beveik vienu laiku vi­
same pasaulyje. Pavyzdžiui, mūsų europinę kreidos periodo
formaciją galima atpažinti daugelyje viena nuo kitos nutolu­
sių sričių įvairiausiose klimato zonose, kur negalima rasti nė
gabalėlio kreidos kaip mineralo, būtent, Šiaurės Amerikoje,
ekvatorinėje Pietų Amerikoje, Ugnies Žemėje, Gerosios Vilties
iškyšulyje ir Indijos pusiasalyje. Šitose viena nuo kitos nuto­
lusiose vietose organinės liekanos, aptinkamos tam tikruose
sluoksniuose, yra neginčijamai panašios į organines liekanas,
randamas kreidos periodo sluoksniuose. Negalima pasakyti, kad
ten užtinkame tas pačįas rūšis, nes kai kuriais atvejais nė vie­
na rūšis nėra identiškai tokia pat; tačiau šios rūšys priklauso
toms pačioms šeimoms, gentims ir genčių grupėms, o kartais
yra panašios net tokiais nesvarbiais požymiais, kaip paviršiaus
skulptūra. Be to, kitos formos, kurių nėra Europos kreidos for­
macijoje, bet kurios aptinkamos formacijose, esančiose aukš­
čiau ar žemiau už ją, randamos išsidėsčiusios irgi panašia tvar­
ka šiose nutolusiose žemės vietose. Įvairiose viena po kitos
sekančiose paleozoinės eros formacijose Rusijoje, Vakarų Eu­
ropoje ir Šiaurės Amerikoje įvairūs autoriai stebėjo panašų
gyvybės formų paralelizmą, ir tą pat matome, pasak Lajelio, ir
Europos bei Šiaurės Amerikos terciaro sluoksniuose. Nekal­
bant apie nedaugelį fosilinių rūšių, bendrų Senajam ir Nau­
jajam Pasauliui, vis tiek galima aiškiai matyti bendrą paraleliz­
mą tarp nuosekliai einančių gyvybės formų paleozoinės eros
ir terciaro sluoksniuose, ir įvairias formacijas galima lengvai
sugretinti tarpusavyje.
Tačiau šie stebėjimai liečia žemės rutulio jūrų gyventojus;
neturime pakankamai duomenų, kad galėtume spręsti, ar sau­
sumos bei gėlųjų vandenų būtybės viena nuo kitos nutolusiose
vietose kinta tokiu pat lygiagrečiu būdu. Yra pagrindo tuo
suabejoti: jeigu M egatherium , M ylodo n, M acrauchenia ir To-
xodon būtų atgabenti iš La Platos į Europą be jokių nurodymų
apie jų geologinę padėtį, tai niekas ir nepagalvotų, kad visos
šios formos egzistavo vienu metu su tais jūros moliuskais, ku­
rie ir dabar dar visi tebegyvena; tačiau kadangi šios pabaisos
egzistavo kartu su mastodontu ir arkliu, tai blogiausiu atveju
būtų galima padaryti išvadą, kad jos gyveno viename vėles­
niojo terciaro periode.
400 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Kai apie jūrose gyvenančias gyvybės formas kalbame, kad

jos pakito vienu laiku visame pasaulyje, tai nereikia manyti,
jog čia turimi galvoje tie patys metai ar tas pats šimtmetis,
arba jog tai reikia suprasti visiškai tikslia geologine prasme,
nes jei visus jūros gyvūnus, dabar gyvenančius Europoje, ir
visus, gyvenusius Europoje pleistoceno laikotarpyje (metais
skaičiuojant, labai tolimoje epochoje, į kurią jeina visas ledyn­
metis), palyginsime su tais, kurie šiuo metu gyvena Pietų Ame­
rikoje arba Australijoje, tai net labiausiai prityręs gamtininkas
vargiai galės pasakyti, ar dabartiniai ar pleistoceno Europos
gyventojai buvo labiau panašūs į Pietų pusrutulio gyventojus.
Be to, keletas labai kompetentingų stebėtojų tvirtina, jog bū­
tybės, gyvenančios dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra
giminingesnės tiems organizmams, kurie gyveno Europoje tam
tikrame vėlyvojo terciaro laikotarpyje, negu dabartiniams Eu­
ropos gyventojams, o jeigu taip, tai aišku, kad sluoksnius su
fosilijomis, kurie dabar susidaro Šiaurės Amerikos krantuose,
vėliau tektų gretinti su šiek tiek senesniais Europos sluoks­
niais. Tačiau vis dėlto vargiai tegalima abejoti, jog tolimoje
ateityje visas vėlesnes jū rin e s formacijas, būtent, viršutinį plio­
ceną, pleistoceną ir pačius naujausius Europos, Šiaurės ir Pie­
tų Amerikos bei Australijos sluoksnius, kaip turinčius tam tik­
ru laipsniu giminingas fosilines liekanas ir jau nebeturinčius
formų, randamų tiktai senesnėse, žemiau gulinčiose nuosėdose,
geologine prasme teks laikyti vienalaikiais sluoksniais.
Faktas, kad gyvybės formos nutolusiose pasaulio vietose
keičiasi aukščiau nurodyta plačiąja prasme vienu metu, la­
bai nustebino tokius puikius stebėtojus, kaip Vernei (Verneuil)
ir d'Aršiakas (d'Archiac). Nurodę paleozoinių gyvybės formų
lygiagretumą įvairiose Europos dalyse, jie priduria: „Jeigu
nustebę šiuo keistu nuoseklumu pasidomėsime Šiaurės Amerika
ir ten rasime nemaža analoginių reiškinių, tai mums atrodys
neabejotina, jog tuos visus rūšių pakitimus, jų išmirimą ir nau­
jų rūšių atsiradimą negalima aiškinti vien tik jūros srovių pa­
sikeitimu arba kitomis daugiau ar mažiau vietinėmis bei lai­
kinomis priežastimis, bet jie priklauso nuo bendrų dėsnių,
kurie valdo visą gyvūnijos pasaulį". Barandas padarė svarias
pastabas ta pačia prasme. Iš tikrųjų, visiškai bergždžias daly­
kas yra srovių, klimato ar kitų fizinių sąlygų pasikeitimuose
ieškoti šio didžiojo gyvybės formų kitimo priežasties — kitimo,
vykstančio visur žemėje, įvairiausiuose klimatuose. Mums čia
reikia ieškoti, kaip pastebėjo Barandas, kažkokio specialaus dės­
nio. Tai suprasime dar aiškiau, kai kalbėsime apie dabartinį
organinių būtybių pasiskirstymą ir pamatysime, kokių silpnų
 X l sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 401

ryšių esama tarp įvairių kraštų fizinių sąlygų ir jų gyventojų

prigimties.
Šis gyvybės formų paralelinio nuoseklumo faktas lengvai
paaiškinamas remiantis natūraliosios atrankos teorija. Naujos
rūšys susidaro dėl to, kad jos turi kokį nors pranašumą prieš
senesnes formas, o formos, kurios jau vyrauja arba kuo nors
pranašesnės už kitas formas, gyvenančias jų šalyje, duoda
pradžią daugybei naujų varietetų, arba gimstančių rūšių. Šiuo
atžvilgiu turime aiškų įrodymą, būtent, kad augalai, kurie vy­
rauja kalbamoje vietoje, t. y., kurie yra įprastiniai ir dažniau­
siai aptinkami, duoda pradžią daugybei naujų varietetų. Taip
pat natūralu, kad vyraujančios, kintančios ir labai išplitusios
rūšys, kurios tam tikru laipsniu jau įsiveržė į kitų rūšių teri­
toriją, turės daugiausia šansų išplisti dar toliau ir nauįose ša­
lyse duoti pradžią naujiems varietetams bei rūšims. Išplitimo
procesas dažnai bus labai lėtas; jis priklauso nuo klimatinių
ir geografinių pasikeitimų, nuo kurių nors keistų atsitiktinumų
ir nuo laipsniškos naujų rūšių aklimatizacijos įvairiose klimato
sąlygose, į kurias joms tenka pakliūti; tačiau ilgainiui vyrau­
jančioms formoms paprastai pavyksta išplisti ir pagaliau įsi­
viešpatauti. Sausumos gyventojai, esą skirtinguose kontinen­
tuose, plis, tur būt, lėčiau kaip susisiekiančių jūrų gyventojai.
Todėl sausumos organizmų nuoseklioje kaitoje rasime — ir iš
tikrųjų randame — ne tokį griežtą lygiagretumą kaip jūrų gy­
ventojų kaitoje.
Taigi paralelinė ir plačiąja prasme vienalaikė tų pačių
gyvybės formų visame pasaulyje seka, man atrodo, visiškai
derinasi su tuo teigimu, kad naujos rūšys susidarydavo iš vy­
raujančių, šioms gausiai išplintant ir kitėįant; taip kilusios
naujos rūšys ir pačios bus vyraujančios, kadangi bus įgijusios
kai kuriuos pranašumus prieš savo jau dominuojančius tėvus, o
lygiai ir prieš kitas rūšis; jos dar toliau plėsis, kitės ir duos
naujas formas. Senosios formos, pralaiminčios ir užleidžian­
čios savo vietą naujoms, pergalingoms formoms, paprastai su­
daro giminingas grupes, nes jos paveldėjo kurį nors bendrą
trūkumą; todėl, kai naujos tobulesnės grupės paplito visame
pasaulyje, senosios grupės išnyko nuo žemės paviršiaus, ir
formų seka išlaikė pusiausvyrą tiek jų pirmojo pasirodymo,
tiek ir galutinio išnykimo atžvilgiu.
Yra dar vienas dalykas, susijęs su šiuo klausimu, kurį čia
verta paminėti. Nurodžiau priežastis, kodėl galvoįu, kad dau­
gumas mūsų didžiųjų formacijų su gausiomis fosilijomis susi­
darė grimzdimo laikotarpiais ir kad labai ilgi tuštieji — iška­
senų atžvilgiu — laiko tarpai sutapdavo su tais periodais, kai
402 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

jūros dugnas būdavo arba ramybės būklėje, arba kildavo, taip

pat kai nuosėdos susidarydavo nepakankamai greitai, kad iš­
saugotų organinius likučius. Spėju, kad šių ilgų tuščių tarpinių
periodų būvyje kiekvieno regiono gyventojai žymiai modifi-
kuodavosi bei išmirdavo ir kad įvykdavo žymaus masto mi­
gracija iš kitų pasaulio dalių. Kadangi turime pagrindo gal­
voti, jog tokio pat judėjimo būdavo paliestos didelės sritys, tai
tikėtina, kad griežtai vienalaikės formacijos neretai kaupda­
vosi labai plačiose ribose toje pat pasaulio dalyje; tačiau
anaiptol neturime teisės daryti išvados, jog visada būdavo taip
ir kad didelėse srityse visada įvykdavo tokie pat judėjimai.
Jei dvi formacijos susidarinėjo dviejuose regionuose maždaug,
bet ne visiškai tuo pat laiku, tai dėl aukščiau kituose skyriuo­
se išdėstytų priežasčių jose turėtume rasti tą patį bendrą gy­
vybės formų vystymosi nuoseklumą, tačiau rūšys visiškai tiks­
liai neatitiks vienos kitų, kadangi viename iš regionų rūšių
pakitimas, išmirimas ir imigracija galėjo trukti bent kiek ilgiau
negu kitame regione.
Manau, kad panašūs atvejai pasitaiko ir Europoje. Prestvi-
čas (Prestwich) savo puikiuose straipsniuose apie eoceno nuo­
sėdas Anglijoje ir Prancūzijoje įrodo bendrą paralelizmą tarp
vienas po kito einančių aukštų tuose abiejuose kraštuose, ta­
čiau, lygindamas tam tikrus Anglijos aukštus su atitinkamais
Prancūzijos aukštais, jis, nors abiejuose randa įdomų atitikimą
tarp rūšių, priklausančių toms pačioms gentims, skaičiaus, bet
šios rūšys vienos nuo kitų skiriasi taip, kad, atsižvelgiant į tai,
jog abi sritys yra arti viena kitos, labai sunku paaiškinti šį
skirtumą, nebent tik tariant, kad dvi jūras, gyvenamas skir­
tingos, nors vieno laiko, faunos, vieną nuo kitos skyrė sąsmau­
ka. Panašius faktus pastebėjo ir Lajelis, tyrinėdamas kai kurias
vėlesnes terciaro formacijas. Barandas taip pat nurodo, kad
esama bendro paralelizmo tarp viena paskui kitą sekančių
silūro nuosėdų Bohemijoje ir Skandinavijoje, tačiau jis aptin­
ka ir nuostabius skirtumus tarp pačių rūšių. Jei įvairios forma­
cijos šiuose regionuose ir nesusidarinėjo tiksliai tuo pačiu lai­
ku (viename regione susidariusią formaciją dažnai atitikdavo
tuščias tarpas kitame regione) ir jeigu abiejuose regionuose
rūšys šių formacijų kaupimosi bei ilgų protarpių būvyje pa­
mažu ir toliau kitėjo, tokiu atveju įvairias formacijas šiuose
regionuose būtų galima išdėstyti vienoda tvarka, sutinkamai
su bendru gyvybės formų vystymosi nuoseklumu, ir tokia
tvarka galėtų klaidingai atrodyti griežtai paralelinė, o vis dėl­
to rūšys, randamos tariamai vienas kitą atitinkančiuose abiejų
kraštų aukštuose, nebūtų visai tokios pačios.
 X I sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 403

APIE IŠMIRUSIŲ RŪŠIŲ GIMININGUMĄ TARPUSAVYJE

IR SU DABAR GYVENANČIOMIS FORMOMIS
Dabar pažvelkime į išmirusių ir gyvenančių rūšių tarpu­
savio giminingumo ryšius. Jos visos priklauso keletai didelių
klasių, ir šį faktą iš karto galima paaiškinti išsivystymo prad­
meniu. Kuo senesnė yra kuri nors forma, tuo labiau ji bendrai
skiriasi nuo dabar gyvenančių formų. Tačiau visos išmirusios
rūšys, kaip jau seniai pažymėjo Baklendas (Buckland), gali
būti sutalpintos arba į dar egzistuojančias grupes, arba j tar­
pus tarp jų. Tai, kad išmirusios gyvybės formos padeda užpil­
dyti tarpus tarp dabartinių genčių, šeimų ir būrių, yra, be
abejo, visiškai teisinga; tačiau kadangi šis teiginys dažnai buvo
ignoruojamas arba net neigiamas, tai šiuo reikalu bus pravartu
padaryti kai kurias pastabas ir pateikti keletą pavyzdžių. Jei­
gu žvelgsime atskirai tik j gyvenančias arba išmirusias tos pa­
čios klasės rūšis, tai eilė bus kur kas mažiau tobula negu ta,
kurią turėsime sujungę išmirusias ir gyvenančias rūšis į vieną
bendrą sistemą. Profesoriaus Oueno raštuose nuolat užtinkame
posakį „apibendrintos formos”, taikomą išmirusiems gyvū­
nams, o Agasi raštuose — posakį „pranašingieji ir sintetiniai
tipai"; ir šie išsireiškimai rodo, kad tokios formos iš tikrųjų
yra tarpinės arba jungiamosios grandys. Kitas įžymus paleon­
tologas Godri (Gaudry) labai įtikinamai parodė, kad daugelis
fosilinių žinduolių, kuriuos jis atrado Atikoje, užpildo tarpus,
esančius tarp egzistuojančių genčių. Kiuvje atrajotojus ir sto­
raodžius laikė dviem visiškai skirtingais žinduolių būriais, bet
vėliau buvo iškasta tokia daugybė fosilinių tarpinių grandžių,
jog Ouenui teko pakeisti visą klasifikaciją ir kai kuriuos sto­
raodžius gyvūnus priskirti į vieną pobūrį su atrajotojais; pa­
vyzdžiui, laipsniškais perėjimais jis užpildė tariamai didelį at­
stumą tarp kiaulės ir kupranugario. Ungulata, arba kanopiniai
keturkojai, dabar yra skirstomi į liekapirščių ir porapirščių
grupes, tačiau Pietų Amerikos Macrauchenia tam tikru laips­
niu sujungia šias dvi dideles grupes. Niekas neneigs, kad M-
parionas yra tarpinė forma tarp dabartinio arklio ir tam tikrų
senesnių kanopinių formų. Kokia nuostabi jungiamoji grandis
žinduolių grandinėje yra Pietų Amerikos Typo the rium, kaip
rodo ir pats vardas, suteiktas jam profesoriaus Zerve (Ger­
vais), — forma, kurios negalima priskirti jokiam dabar gyve­
nančiam būriui! Sirenos yra visiškai atskira žinduolių grupė,
ir viena iš nuostabiausių dabartinių diugonio ir lamantino sa­
vybių yra visiškas užpakalinių galūnių nebuvimas, kurių ne­
liko net jokių rudimentų; tačiau išmiręs H a litheriu m , pasak
404 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

profesoriaus Flauerio (Flower), turėjo sukaulėjusį šlaunikaulį,

„įnertą dubenyje į puikiai išsivysčiusią dubens acetabulum ",
ir tokiu būdu šis gyvūnas šiek tiek priartėja prie paprastų ka­
nopinių keturkojų, kuriems sirenos kitais atžvilgiais yra gi­
miningos. Cetacea, arba banginiai, labai skiriasi nuo visų kitų
žinduolių, tačiau terciaro periodo ZeugIodon ir SquaIodon, kai
kurių gamtininkų išskirti į atskirą būrį, profesoriaus Heksli
nuomone, yra neabejotinai Cetacea ir „sudaro jungiamąsias
grandis su vandenyje gyvenančiais plėšrūnais".
Tas pats profesorius Haksli parodė, kad net didžiulį tarpą,
kuris skiria paukščius nuo roplių, iš dalies užpildo visiškai ne­
lauktu būdu, iš vienos pusės, strutis ir išmiręs archeopterik-
sas, o iš kitos pusės, Compsognathus, priklausantis dinozaurų
grupei, į kurią įeina milžiniški sausumos ropliai. Kai dėl be­
stuburių, tai Barandas, didžiausias autoritetas šiuo klausimu,
tvirtina, jog jis kiekvieną dieną vis labiau įsitikina, kad nors
paleozojaus gyvūnai gali, žinoma, būti priskirti dabar egzis­
tuojančioms grupėms, tačiau tolimuoju periodu pačios grupės
viena nuo kitos nebuvo taip aiškiai atsiribojusios kaip dabar.
Kai kurie autoriai neigė, kad į kurią nors išmirusią rūšį ar
rūšių grupę galima žiūrėti kaip į tarpines formas tarp atitin­
kamų dviejų dabar gyvenančių rūšių ar rūšių grupių. Jei ši­
taip sakant turima galvoje tai, kad išmirusi forma visais savo
požymiais yra tiesiogiai tarpinė tarp dviejų dabar gyvenan­
čių formų ar grupių, tai toks neigimas yra, tur būt, pagrįstas.
Tačiau natūralioje klasifikacijoje daugelis iškastinių rūšių ne­
abejotinai yra tarp gyvenančių rūšių, ir kai kurios išmirusios
gentys esti tarp dar tebegyvenančių genčių, net tarp genčių,
priklausančių skirtingoms šeimoms. Paprasčiausias atvejis, tai­
kytinas ypač labai skirtingų grupių, pavyzdžiui, žuvų ir roplių,
atžvilgiu, rodos, bus toks: jei šios abi grupės dabar skiriasi,
sakysime, dvejetu dešimčių požymių, tai senieji jų nariai sky­
rėsi vieni nuo kitų šiek tiek mažesniu požymių skaičiumi, taigi
anksčiau šios dvi grupės buvo viena nuo kitos šiek tiek arčiau
negu dabar.
Paprastai manoma, kad juo senesnė yra kuri nors forma,
tuo daugiau joje yra požymių, siejančių ją su grupėmis, ku­
rios dabartiniu metu yra labai skirtingos vienos nuo kitų. Šią
pastabą, be abejo, tenka apriboti tik tomis grupėmis, kurios
labai pakito geologinių amžių laikotarpyje ir sunku beįrodyti
šio tvirtinimo teisingumą, kadangi retkarčiais randamas net ir
dabar gyvenantis gyvūnas, pavyzdžiui, Lepidosiien, kuris turi
giminystės ryšių su labai skirtingomis grupėmis. Tačiau, jeigu
palyginsime senesniuosius roplius ir amfibijas, senesniąsias
 X l sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 405

žuvis, senovinius galvakojus ir eoceno žinduolius su tų pačių

klasių naujesniaisiais atstovais, tai turėsime pripažinti, kad
šioje pastaboje esama tiesos.
Dabar pažiūrėkime, kaip šie įvairūs faktai ir išvados
derinasi su teorija apie rūšių atsiradimą kitimo būdu. Kadangi
dalykas yra gana komplikuotas, tai paprašysiu skaitytoją pa­
žvelgti į diagramą, įdėtą ketvirtame skyriuje. Raidės, išspaus­
dintos kursyvu ir su skaitlinėmis, reiškia gentis, o nuo jų atsi-
šakojančios punktyrinės linijos — kiekvienos genties rūšis.
Diagrama yra per daug paprasta, ji vaizduoja tik visai nedau­
gelį genčių ir nedaugelį rūšių, tačiau mūsų reikalui tatai ne­
turi reikšmės. Tegu horizontalinės linijos reiškia viena paskui
kitą sekančias geologines formacijas, ir visos formos, esančios
žemiau aukščiausios linijos, tegu bus laikomos išmirusiomis.
Trys dabar egzistuojančios gentys a 14, q 14, p u sudaro nedidelę
šeimą; b u ir f 14— artimai giminingą šeimą, arba pošeimį, ir
o 14, e 14 ir jn14 — trečią šeimą. Šios trys šeimos, kartu su dau­
geliu išmirusių genčių, esančių įvairiose genealogijos linijose,
išeinančiose iš kilminės formos (A), sudaro būrį, kadangi jos
visos turėjo paveldėti ką nors bendra iš savo senojo protėvio.
Dėl nuolat pasireiškiančios požymių išsiskyrimo tendencijos,
kuriai pailiustruoti buvo pateikta ši diagrama, paprastai kuo
naujesnė yra kuri nors forma, tuo labiau ji skirsis nuo savo
senojo protėvio. Todėl suprantama, kad seniausios iškastinės
formos daugiausia skiriasi nuo dabar gyvenančių formų. Ta­
čiau neturime manyti, kad požymių išsiskyrimas (divergencija)
yra neišvengiama būtinybė, jis priklauso tik nuo to, kad taip
kurios nors rūšies palikuonys įstengia užimti daugelį ir skir­
tingų vietų gamtos ekonomikoje. Todėl, kaip jau matėme kai
kurių silūro formų atveju, visiškai tikėtina, kad rūšis gali pa­
mažu kitėti, priklausomai nuo lėtai besikeičiančių gyvenimo
sąlygų, ir vis tik didžiulio periodo būvyje išlaikyti tuos pačius
bendrus požymius. Tatai pavaizduota diagramoje raide F 11.
Visos gausios išmirusios ir dabartinės formos, kilusios iš
formos (A), sudaro, kaip jau buvo pažymėta, vieną būrį, ir
šis būrys dėl nuolat veikusios išmirimo ir požymių išsiskyrimo
įtakos susiskaidę į eilę pošeimių ir šeimų, iš kurių vienos, kaip
yra manoma, įvairiais laikotarpiais žuvo, o kitos išsilaikė iki
mūsų dienų.
Žiūrėdami į diagramą, matome, kad jeigu daugelis išmiru­
sių formų, kurias tariame glūdint viena po kitos sekančiose
formacijose, būtų atrastos įvairiose vietose apatinėje eilės daly­
je, tai trys dabartinės šeimos, esančios pačioje viršutinėje lini­
joje, ne taip skirtųsi vienos nuo kitų. Jeigu, pavyzdžiui, būtų
406 ROBIU ATSIRADIMAS

iškastos gentys a \ a5, a 10, /*, m 3, m6, m9, tai šios trys šeimos
tarpusavyje būtų susijusios taip glaudžiai, kad jas, tur būt,
tektų jungti į vieną didelę šeimą, maždaug panašiai kaip tat
įvyko su atrajotojais ir kai kuriais storaodžiais. Tačiau kas
nesutinka žiūrėti į išmirusias gentis, kurios šiuo būdu jungia
dabar gyvenančių trijų šeimų gentis, kaip į tarpines, gali
būti iš dalies teisus, nes šios gentys yra tarpinės ne tiesiogiai,
bet tik ilgu, aplinkiniu keliu, per daugelio labai skirtingų for­
mų grandinę. Jeigu daugelis išmirusių formų būtų surasta
aukščiau vienos iš vidurinių horizontalinių linijų, vaizduojan­
čių geologines formacijas, pavyzdžiui, aukščiau VI linijos, ir
jokia forma nebūtų rasta žemiau šios linijos, tada dvi šeimos
(esančios kairėje, būtent, a14 ir t. t. bei b 14 ir t. t.) galėtų būti
sujungtos j vieną, ir liktų dvi šeimos, kurios viena nuo kitos
skirtųsi mažiau, negu skyrėsi iki fosilijų atradimo. Ir toliau,
jei tarsime, kad trys šeimos, esančios pačioje viršutinėje
linijoje ir susidedančios iš aštuonių genčių (nuo a14 iki m 14),
skiriasi vienos nuo kitų puse tuzino svarbių požymių, tuo at­
veju šeimos, kurios egzistavo periode, pažymėtame skaitmeniu
VI, tikriausiai tesiskirtų vienos nuo kitų dar mažesniu požy­
mių kiekiu — todėl, kad šioje ankstyvoje savo kilmės susida­
rymo stadijoje jos bus mažiau atsiskyrusios nuo savo bendro
protėvio. Taigi senosios ir išmirusios gentys savo požymiais
dažnai yra daugiau ar mažiau tarpinės tarp jų modifikuotų
palikuonių arba tarp jų šoninių giminaičių.
Gamtoje šis procesas bus nepalyginti sudėtingesnis negu
tat pavaizduota diagramoje, kadangi iš tikrųjų grupių buvo
daugiau, jos egzistuodavo labai nevienodą laiką ir kitėjo itin
skirtingais laipsniais. Kadangi teturime tik paskutinį geologi­
nės kronikos tomą — ir tą patį toli gražu nepilną, tai mums
visai nėra pagrindo tikėtis, išskyrus tik retus atvejus, kad ga­
lėtume užpildyti dideles spragas natūraliojoje sistemoje ir tuo
būdu sujungti atskiras šeimas arba būrius. Visa, ko galime ti­
kėtis, yra tai, kad grupės, kurios tam tikrais geologiniais pe­
riodais labai pakito, senesnėse formacijose bus šiek tiek arti­
mesnės vienos kitoms, taigi senesnieji grupių atstovai kai ku­
riais savo požymiais vieni nuo kitų skirsis mažiau negu dabar
gyvenantieji tų pačių grupių atstovai, o tai, kaip vieningai
pripažįsta mūsų geriausieji paleontologai, itin dažnai ir esti.
Taigi, sutinkamai su teorija apie rūšių atsiradimą kitimo
būdu, pagrindiniai faktai, liečiantieji išmirusių gyvybės formų
giminystės ryšius savo tarpe ir su dabar gyvenančiomis for­
momis, yra išaiškinami patenkinamai, tuo tarpu laikantis ku­
rio nors kito požiūrio, jie visiškai neišaiškinami.
 X I sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 407

Tos pačios teorijos požiūriu suprantama, jog fauna, egzis­

tavusi kurio nors didelio žemės istorijos periodo būvyje, savo
bendrais požymiais turi būti tarpinė tarp faunos, kuri buvo
prieš tai ir kuri buvo vėliau. Taigi rūšys, kurios gyveno pa­
vaizduotos diagramos šeštajame išsivystymo periode, yra mo­
difikuoti palikuonys tų rūšių, kurios gyveno penktajame pe­
riode ir yra pradininkai rūšių, kurios dar labiau modifikavosi
septintajame periode; vadinasi, kalbamos rūšys savo požymiais
vargu ar galėjo nebūti beveik tarpinės tarp ankstesnių ir vė­
lesnių gyvybės formų. Tačiau reikia įsidėmėti, kad kai kurios
ankstesnės gyvybės formos galėjo visiškai išmirti, kad į kurį
nors regioną galėjo imigruoti naujos formos iš kitų regionų
ir kad galėjo įvykti didelės modifikacijos ilguose tuščiuose
tarpuose tarp viena paskui kitą sekusių geologinių formacijų.
Įsidėmėję šiuos apribojimus, galime sakyti, kad kiekvieno
geologinio laikotarpio fauna savo požymiais yra neabejotinai
tarpinė tarp anksčiau ir vėliau jos egzistavusių faunų. Pateik­
siu čia tik vieną pavyzdį, būtent, tai, kad devono sistemos fo­
silijas, kai ši sistema buvo pirmąkart atrasta, paleontologai
pagal jų požymius iškart pripažino tarpinėmis tarp fosilijų
aukščiau esančioje akmens anglies ir žemiau esančioje silūro
sistemose. Tačiau nebūtinai kiekviena fauna turi būti griežtai
tarpinė, kadangi protarpiai tarp formacijų galėjo būti ne­
vienodi.
Aplinkybė, kad kai kurios gentys yra išimtis iš bendros
taisyklės, rimtai neprieštarauja teigimui, jog kiekvieno periodo
fauna, imant jos visumą, savo požymiais yra maždaug tarpinė
tarp prieš ją ir po jos egzistavusių faunų. Pavyzdžiui, kai
dr. Fokoneris mastodontų ir dramblių rūšis suskirstė į dvi ei­
les: į vieną — pagal jų tarpusavio giminystės ryšius, o į ki­
t ą — pagal jų egzistavimo periodus, tai paaiškėjo, kad šios dvi
eilės viena su kita nesiderina formų išdėstymu. Rūšys su kraš­
tutiniais požymiais, pasirodo, nėra nei seniausios, nei pačios
naujausios, o rūšys su tarpiniais požymiais nėra tarpinės am­
žiaus atžvilgiu. Tačiau jeigu valandėlę tarsime, kad šiuo ir
kitais panašiais atvejais yra tikslių duomenų apie tai, kada
rūšys pirmąkart pasirodė ir kada jo s išnyko — o jų iš tikrųjų
toli gražu nėra, — tai neturime pagrindo manyti, jog formos,
atsirandančios vienos po kitų, būtinai išgyvena atitinkamus
laiko tarpus. Labai sena forma kai kuriais atvejais gali gyventi
daug ilgiau negu kur nors kitur vėliau atsiradusi forma; ypač
tat liečia sausumos būtybes, gyvenusias viena nuo kitos at­
skirtose srityse. Palyginimo dėlei vietoj stambių būtybių im­
kime smulkesnes: jei pagrindinės dabar gyvenančios ir jau
 408 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

išmirusios naminio karvelio veislės būtų išdėstytos į eilę pa­

gal jų giminingumą, tai ši eilė tiksliai nesutaptų su ta tvarka,
kuria tos veislės atsirado laiko atžvilgiu ir dar mažiau — su jų
išnykimo tvarka, kadangi kilminis, uolinis karvelis dar ir da­
bar tebegyvena, o daugelis varietetų tarp uolinio karvelio ir
pašto karvelio šiuo metu jau yra išmirę. Pašto karveliai, ku­
rie svarbiu požymiu — snapo ilgumu — užima kraštutinę padėtį,
atsirado anksčiau negu trumpasnapiai kūlvartai, kurie tuo at­
žvilgiu yra priešingame eilės gale.
Teigimas, jog kurios nors tarpinės formacijos organinės
liekanos tam tikru laipsniu yra tarpinės ir savo požymiais,
yra glaudžiai susijęs su tuo visų paleontologų patvirtintu faktu,
kad dviejų viena paskui kitą sekusių formacijų fosilijos savo
tarpe yra daug giminingesnės negu dviejų nutolusių formacijų.
Piktė pateikia gerai žinomą pavyzdį — bendrą organinių lie­
kanų panašumą įvairiuose kreidos formacijos aukštuose, nors
rūšys kiekviename aukšte skirtingos. Jau tas vienas faktas dėl
savo bendrumo, rodos, sukrėtė profesoriaus Piktė įsitikinimą
rūšių nekintamumu. Tas, kam pažįstamas dabar gyvenančių
rūšių pasiskirstymas žemės rutulyje, nemėgins aiškinti glau­
daus skirtingų rūšių panašumo viena po kitos einančiose for­
macijose tuo, kad fizinės sąlygos senose srityse likdavo beveik
visai nepasikeitusios. Prisiminkime, jog gyvybės formos, bent
tos, kurios gyveno jūrose, keitėsi beveik vienu laiku visame
pasaulyje, taigi visai skirtingomis klimato ir kitomis sąlygo­
mis. Prisiminkime, kokie nepaprasti klimato pasikeitimai vyko
pleistoceno periode, kuris apėmė visą ledynmetį, ir pastebė­
kime, kaip maža jie tepa veikė jūros gyventojų rūšines formas.
Išsivystymo teorijos požiūriu visiškai suprantama, kad iškas­
tiniai likučiai glaudžiai viena po kitos sekančiose formacijose
yra artimai giminingi, nors jie ir klasifikuojami kaip skirtingos
rūšys. Kadangi kiekvienos formacijos kaupimasis dažnai
nutrūkdavo ir kadangi tarp viena po kitos sekusių forma­
cijų įsiterpdavo ilgi tušti tarpai, tai, kaip jau mėginau paro­
dyti praėjusiame skyriuje, negalima tikėtis, kad kurioje nors
vienoje arba dviejose formacijose rasime visus tarpinius varie-
tetus tarp rūšių, kurios pasirodydavo tų periodų pradžioje ir
pabaigoje; tačiau po tokių pertrūkių — labai ilgų, matuojant
juos metais, ir nelabai ilgų, juos vertinant geologiniu mastu,
turėtume rasti artimai giminingas formas, arba, kaip jas pa­
vadino kai kurie autoriai, pavaduojančias, atstovaujamas rū­
šis, ir mes jas tikrai randame. 2odžiu, randame kaip tik tokius
lėto ir vos pastebimo rūšinių formų pakitimo įrodymus, ko­
kius visiškai pagrįstai ir galėjome tikėtis aptiksią.
 X I sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 409

APIE SENOVINIŲ FORMŲ ISSIVYSTYMO LAIPSNĮ,

PALYGINUS SU GYVENANČIOMIS FORMOMIS
Ketvirtajame skyriuje jau matėme, kad organinių būtybių,
pasiekusių subrendimo stadiją, kūno dalių diferenciacijos ir
specializacijos laipsnis yra geriausias iki šiol taikomas jų to­
bulumo, arba išsivystymo lygio, matmuo. Taip pat matėme,
jog kadangi dalių specializacija yra naudinga kiekvienai bū­
tybei, tai natūralioji atranka yra nukreipta j tai, kad kiekvie­
nos būtybės organizacija pasidarytų labiau specializuota bei
ištobulėtų ir ta prasme taptų aukštesnė; be to, natūralioji at­
ranka daugelį būtybių gali palikti paprastos ir nepatobulėju-
sios sandaros, prisitaikiusios prie paprastų gyvenimo sąlygų,
ir kai kuriais atvejais natūralioji atranka gali organizaciją net
ir degraduoti, padaryti ją žemesnę, tačiau šiuo būdu geriau
pritaikydama tokias .būtybes prie jų naujų gyvenimo sąlygų.
Kitais, bendresniais atvejais naujos rūšys tampa pranašesnės
už savo pirmtakus, kadangi kovoje dėl būvio joms tenka nu­
galėti visas senesniąsias formas, su kuriomis jos sueina į be­
tarpiškas varžybas. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu,
esant maždaug tokioms pat klimato sąlygoms, eoceno žemės
rutulio gyventojams tektų stoti į varžybas su dabartiniais gy­
ventojais, tai pirmieji būtų nugalėti ir sunaikinti pastarųjų,
panašiai kaip būtų nugalėti ir sunaikinti mezozomės eros gy­
ventojai eoceno gyventojų ir paleozoinės eros formos — mezo-
zoinių formų. Taigi, vadovaujantis šiuo pagrindiniu, pergalės
kovoje dėl būvio, rodikliu, taip pat atsižvelgiant į organų spe­
cializacijos laipsnį, dabartinės formos, sutinkamai su natūra­
liosios atrankos teorija, turėtų stovėti aukščiau už senąsias
formas. Ar taip ir yra? Didžioji paleontologų dauguma į tai
atsakys teigiamai, ir atrodo, kad tokį atsakymą tenka pripa­
žinti teisingu, nors įrodyti tatai ir sunku.
Tai, kad kai kurie pečiakojai (brachiopodai) mažai tepakito
nuo labai tolimos geologinės epochos ir kad kai kurie sausu­
mos bei gėlųjų vandenų moliuskai išliko beveik tokie patys
nuo tų laikų, kada, kiek žinome, jie pirmą kartą pasirodė že­
mėje, negalima laikyti rimtu argumentu prieš šitą išvadą.
Nėra joks neįveikiamas keblumas ir tai, kad foraminiferai, kaip
tikina dr. Karpenteris (Carpentėr), savo organizacijos atžvilgiu
neprogresavo net nuo laurentiškosios epochos, — todėl, kad kai
kurie organizmai turėdavo likti prisitaikę prie paprastų gyve­
nimo sąlygų, o kas galėjo būti geriau prie jų prisitaikę, jei ne
šie žemos organizacijos Protozoa? Tokie priekaištai, kaip
aukščiau nurodytieji, būtų pražūtingi mano teorijai, jeigu
410 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

organizacijos pažanga joje būtų laikoma būtina sąlyga. Jie būtų

taip pat pražūtingi, jeigu, pavyzdžiui, galėtų būti įrodyta, kad
minėtieji foraminiferai pirmą kartą pasirodė laurentiškoje
•epochoje arba kad aukščiau minėtieji pečiakojai atsirado
kambro periodo metu, nes nebūtų buvę pakankamai laiko
šiems organizmams išsivystyti iki to laipsnio, kurį jie tada pa­
siekė. Tačiau, kai jie jau išsivystė iki tam tikro taško, tai, su­
tinkamai su natūraliosios atrankos teorija, visai nėra reikalo,
kad jie ir toliau nuolat vystytųsi, nors jiems ir tekdavo tru­
putį kitėti viena po kitos sekančiose epochose, kad išsilaikytų
savo ankstesnėse vietose, šiek tiek besikeičiant gyvenimo są­
lygoms. Aukščiau nurodyti priekaištai susiję su klausimu, ar
iš tikrųjų žinome, koks senas yra mūsų pasaulis ir kokiais
laikotarpiais pirmą kartą pasirodė įvairios gyvybės formos; o
apie tai dar galima labai daug ginčytis.
Klausimas, ar gyvybės formų organizacija iš viso pažengė
į priekį, daugeliu atžvilgių yra be galo painus. Geologinė kro­
nika, visais laikais būdama nepilnutinė, nesiekia tokios gilios
praeities, kad neabejotinai aiškiai įrodytų, jog mums pažįsta­
mos pasaulio istorijos eigoje organizacija yra žymiai pažen­
gusi į priekį. Net ir dabartiniu metu, žiūrėdami į tos pačios
klasės narius, gamtininkai nesusidaro vieningos nuomonės,
kokias formas reikėtų laikyti tobuliausiomis. Pavyzdžiui, kai
kurie tyrinėtojai selachijas, arba ryklius, dėl keleto svarbių
sandaros ypatumų, priartinančių juos prie roplių, laiko tobu­
liausios organizacijos žuvų atstovais; kiti tobuliausiomis laiko
kaulingąsias žuvis. Ganoidinės žuvys yra tarp selachijų ir kau-
lingųjų; pastarosios dabartiniu metu žymiai vyrauja, bet anks­
čiau egzistavo tiktai selachinės ir ganoidinės žuvys, ir šiuo
atveju tik galime pasakyti, ar, priklausomai nuo to, kokį orga­
nizacijos aukštumo matą nutarsime pasirinkti, žuvys organi­
zacijos atžvilgiu progresavo arba regresavo. Mėginti palyginti
■organizacijos tobulumo atžvilgiu įvairių skirtingų tipų atsto­
vus yra, rodos, beviltiškas dalykas. Kas gali nuspręsti, ar sepi­
ja yra aukštesnės organizacijos už bitę — tą vabzdį, kurį di­
dysis fon Beras laikė esant „iš tikrųjų tobulesniu už žuvį, nors
ir priklauso kitam tipui". Sudėtingoje kovoje dėl būvio visiš­
kai įtikėtina, kad vėžiagyviai, nelabai aukštos organizacijos
atstovai savo klasėje, nugalės galvakojus, aukščiausios organi­
zacijos moliuskus, ir kad tokie vėžiagyviai, nors ir nelabai iš­
sivystę, gali būti itin aukštoje bestuburių gradacijos pakopoje,
jeigu, juos vertindami, taikysime jiems lemiamiausią kriterijų,
būtent, kovos dėsnį. Be šių esminių sunkumų, sprendžiant, ku­
rios formos organizacijos atžvilgiu yra toliausia pažengusios
 X l sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 4 Ц

į priekį, mums re ik ė tų . ne tiktai lyginti tobuliausius kurios

nors klasės narius, gyvenusius dviem skirtingais laikotarpiais,
nors tatai, be abejo, yra svarbus ir, gal būt, svarbiausias ele­
mentas nustatant duomenis, bet taip pat lyginti visus aukštos
ir žemos organizacijos atstovus abiejuose perioduose. Tam
tikroje tolimos praeities epochoje aukščiausios ir žemiausios
organizacijos moliuskų, būtent, galvakojų ir pečiakojų, knibž­
dėte knibždėjo žemėje; pastaruoju metu abi šios grupės labai
sumažėjo, tuo tarpu kitos, organizacijos atžvilgiu tarpinės, gru­
pės žymiai padidėjo, ir todėl kai kurie gamtininkai yra tos
nuomonės, jog kadaise moliuskai buvo tobulesni negu dabar;
tačiau priešingai nuomonei paremti galima pateikti svaresnį
argumentą, pavyzdžiui, nurodyti didelį pečiakojų kiekio su­
mažėjimą ir tą faktą, jog mūsų dabartiniai galvakojai, nors ir
negausūs, yra tobulesni negu senoviniai tos klasės atstovai.
Mums taip pat reikėtų palyginti santykinius skaičius aukštųjų
ir žemųjų klasių atstovų, gyvenusių visame pasaulyje kurių
nors dviejų periodų būvyje. Jei, pavyzdžiui, dabartiniu metu
žemėje gyvena penkiasdešimt tūkstančių stuburinių gyvūnų
formų ir jeigu žinotume, kad kuriuo nors ankstesniu laikotar­
piu gyveno tik dešimt tūkstančių formų, tai į šį aukščiausios
klasės atstovų padaugėjimą, kuris reiškia, kad buvo išstumta
daug žemesniųjų formų, turėtume žiūrėti kaip į aiškią gyvy­
bės organizacijos pažangą žemės rutulyje. Taigi matome, kaip
beviltiškai sunku, esant tokioms nepaprastai sudėtingoms są­
lygoms, visiškai teisingai palyginti taip nepilnutinai težinomų
faunų vienas paskui kitas sekusiais periodais organizacijos
aukštumą.
Kaip tatai sunku, suprasime dar aiškiau, žvelgdami į kai
kurias dabar egzistuojančias faunas ir floras. Pagal tai, kaip
nepaprastai greitai Europos gyvybės formos neseniai išplito
Naujojoje Zelandijoje ir užgrobė vietas, kurios anksčiau buvo
užimtos čiabuvių gyvybės formų, turime pagrindo galvoti, kad
jeigu visi Didžiosios Britanijos gyvūnai ir augalai būtų per­
kelti į N aująją Zelandiją, tai ilgainiui daugybė angliškų for­
mų ten visiškai natūralizuotųsi ir išnaikintų daugelį vietinių
formų. Iš kitos pusės, spręsdami pagal tai, kad vargu ar nors
vienas Pietų pusrutulio gyventojas sulaukėjo kur nors Euro­
poje, tikrai turime pagrindo abejoti, kad visos Naujosios Ze­
landijos gyvybės formos, perkeltos į Didžiąją Britaniją, ga­
lėtų čia šiek tiek daugiau užgrobti vietų, kurios dabar užimtos
mūsų vietinių gyvūnų ir augalų. Šiuo požiūriu Didžiosios Bri­
tanijos gyvybės formos yra kur kas aukštesnėje organizmų
eilės pakopoje negu Naujosios Zelandijos gyvybės formos.
412 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Tačiau nežiūrint to, net labiausiai prityręs gamtininkas, ištyręs

abiejų kraštų rūšis, negalėtų iš anksto numatyti tokio rezultato.
Agasi ir keletas kitų kompetentingų žinovų primygtinai
tvirtina, jog senovės laikų gyvūnai tam tikru laipsniu primena
naujųjų laikų gyvūnų, priklausančių toms pačioms klasėms,
embrionus ir kad išmirusių formų geologinė seka yra beveik
lygiagreti su egzistuojančių formų embriologiniu vystymusi. Ši
nuomonė puikiai sutinka su mūsų teorija. Viename sekančių
skyrių pasistengsiu parodyti, kad suaugęs gyvūnas skiriasi
nuo savo embriono dėl tų kitimų, kurie įvyko ne pačiame
ankstyvame amžiuje ir kurie buvo atitinkamame amžiuje pa­
veldėti. Šiuo procesu, nors embrionas lieka beveik nepakitęs,
besikeičiančių generacijų būvyje suaugusioje formoje nuolat
kaupiasi vis daugiau skirtingumų. Taigi embrionas lieka lyg
savotiškas gamtos išsaugojamas ankstesnio ir mažiau pakitu­
sio rūšies būvio paveikslas. Tokia nuomonė gali būti teisinga,
ir vis dėlto, gal būt, niekuomet nepavyks jos įrodyti. Jei, pa­
vyzdžiui, matome, kad seniausieji mums žinomi žinduoliai,
ropliai ir žuvys griežtai priklauso savo klasėms, nors kai ku­
rios iš jų senųjų formų vienos nuo kitų skiriasi šiek tiek ma­
žiau negu tipiški dabartiniai tų pačių grupių atstovai, — būtų
bergždžia ieškoti gyvūnų, kurie turėtų bendrus stuburinių
embriologinius bruožus, kol nebus atrasti sluoksniai su gau­
siomis fosilijomis, gulį daug žemiau už žemiausius kambro
sluoksnius; tačiau tokio atradimo tikėtis yra labai sunku.

APIE NUOSEKLŲ TŲ PAČIŲ TIPŲ ATSIRADIMĄ

TOSE PAT SRITYSE VĖLESNIAIS TERCIARO PERIODO
AMŽIAIS
Jau prieš daugelį metų p. Kliftas (Clift) įrodė, jog fosili­
niai žinduoliai, rasti Australijos urvuose, yra artimai giminin­
gi to kontinento sterbliniams. Pietų Amerikoje panašų santykį
pastebi net neprityręs stebėtojas, matydamas gabalus gigan­
tiškų šarvų, panašių į dabartinio šarvuočio (armadilo), atras­
tų įvairiose vietovėse palei La Platą, o profesorius Ouenas
įtikinamai įrodė, kad daugumas gausiai tose vietose aptiktų
fosilinių žinduolių yra giminingi Pietų Amerikos tipams. Šis
giminingumas dar aiškiau pastebimas puikioje iškastinių kaulų
kolekcijoje, kurią surinko p. Lundas (Lund) ir Klauzenas (Clau­
sen) Brazilijos urvuose. Šie faktai man padarė tokį įspūdį, kad
1839 ir 1845 metais aš primygtinai pasisakiau už tą „nuosek­
laus tipų atsiradimo dėsnį", už „tą nuostabų giminingumą tarp-
 X I sk. APiE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 413

to paties kontinento išmirusių ir egzistuojančių formų". Pro­

fesorius Ouenas tą patį apibendrinimą vėliau išplėtė ir Seno­
jo Pasaulio žinduoliams. Tas pats dėsnis matyti ir išmirusiuose
gigantiškuose Naujosios Zelandijos paukščiuose, kuriuos šis
autorius restauravo. Jį taip pat matome ir paukščiuose, kurie
buvo atrasti Brazilijos urvuose. Vudvordas įrodė, jog tas pats
dėsnis taikytinas jūros moliuskams, tačiau kadangi daugumas
šių organizmų gyvena plačiai pasiskirstę, tai juose jis nelabai
ryškiai tepastebimas. Galima dar nurodyti ir kitus atvejus,
pavyzdžiui, giminingumą tarp išmirusių ir gyvenančių Ma-
deiros sausumos moliuskų arba tarp išmirusių ir gyvenančių
pusiau sūriųjų Aralo—Kaspijos jūros moliuskų. ,
Ką gi, būtent, reiškia šis pažymėtinas tų pačių tipų tose
pat srityse nuoseklaus atsiradimo dėsnis? Reikia būti labai
drąsiam, kad, palyginus dabartinį Australijos ir to pat geogra­
finio pločio Pietų Amerikos dalių klimatą, ryžtumeis, iš vie­
nos pusės, aiškinti tų dviejų kontinentų gyventojų nepanašu­
mą nepanašiomis fizinėmis sąlygomis, o, iš kitos pusės, sąlygų
panašumu aiškinti tų pačių tipų kiekviename kontinente pa­
našumą vėlesniais terciaro periodo laikotarpiais. Negalima
taip pat nurodyti, jog esama nepalenkiamo dėsnio, kad sterb­
liniai gyvūnai būtų turėję daugiausia arba išimtinai susidaryti
Australijoje, arba kad nepilnadančiai ir kiti amerikiniai ti­
pai tegalėjo susidaryti tik Pietų Amerikoje, nes žinome, jog
senaisiais laikais Europoje gausiai gyventa sterblinių gyvūnų;
aukščiau minėtuose darbuose parodžiau, kad Amerikoje sau­
sumos žinduolių pasiskirstymo dėsnis kadaise buvo kitoks
negu dabar. Anksčiau Siaurės Amerika turėjo daug bendrų
bruožų su pietine kontinento dalimi, ir pietinė dalis su šiau­
rine dalimi anksčiau buvo susijusi daug glaudžiau negu da­
bar. Iš Fokonerio ir Kotli (Cautley) atradimų žinome, jog šiau­
rinės Indijos žinduoliai anksčiau Afrikos žinduoliams buvo gi-
miningesni negu šiuo metu. Panašių faktų galima pateikti ir
jūros gyvūnų pasiskirstymo atžvilgiu.
Remiantis teorija apie rūšių išsivystymą kitėjimo būdu, vi­
sai lengva paaiškinti šį didįjį ilgai, tačiau ne visai nekintamai
pasireiškiančio tų pačių tipų nuoseklaus atsiradimo tose pat
srityse dėsnį, — todėl, kad kiekvienos pasaulio dalies gyvento­
jai, aišku, stengsis palikti toje pat dalyje artimai sau giminin­
gus, nors tam tikru laipsniu pakitusius, palikuonis ir sekan­
čiais artimiausiais laikotarpiais. Jeigu vieno kontinento gyven­
tojai anksčiau žymiai skyrėsi nuo kito kontinento gyventojų,
tai ir jų pakitę palikuonys panašiu laipsniu ir būdu tebesiskirs
vieni nuo kitų. Tačiau praėjus labai ilgiems laiko tarpams ir
414 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

įvykus dideliems geografiniams pakitimams, dėl kurių įvyk­

davo žymi abipusė migracija, silpnesnės formos turės užleisti
vietą labiau vyraujančioms formos; taigi organinių būtybių
pasiskirstyme nebus ko nors nekintamo.
Kai kas gali juokais paklausti, gal aš manau, kad megate-
ris ir kitos jam giminingos milžiniškos pabaisos, gyvenusios
kadaise Pietų Amerikoje, paliko kaip savo degeneruotus pa­
likuonis tinginį, šarvuotį ir skruzdėdą. Šitai negalima galvoti
nė minutės. Šie milžiniški gyvūnai visiškai išmirė ir nepaliko
jokių įpėdinių. Tačiau Brazilijos urvuose aptikta daugelis iš­
mirusių rūšių, kurios didumu ir visais kitais požymiais artimai
susijusios su rūšimis, dar tebegyvenančiomis Pietų Amerikoje,
ir kai kurios iš tų fosilijų galėjo būti tikri dabar egzistuojančių
rūšių protėviai. Nereikia pamiršti, kad iš mūsų teorijos išei­
na, jog visos tos pačios genties rūšys yra kurios nors vienos
rūšies palikuonys, taigi jei kurioje nors geologinėje formaci­
joje bus rastos šešios gentys, kurių kiekvienoje yra po aštuo­
nias rūšis, ir sekančioje po jos formacijoje — šešios kitos gi­
miningos, arba pavaduojančios, gentys su tiek pat rūšių
kiekvienoje, tai iš čia galime daryti išvadą, jog aplamai tik
viena rūšis iš kiekvienos senesnės genties paliko pakitusius
palikuonis, kurie ir sudaro naujas gentis, susidedančias iš įvai­
rių rūšių; kitos septynios kiekvienos senosios genties rūšys
bus išmirusios ir nepalikusios palikuonių; arba, ir tatai bus
kur kas dažnesnis atvejis, tik dvi ar trys rūšys dviejose ar
trijose iš šešių senesniųjų genčių bus pasidariusios naujų
genčių pradininkai, o kitos tų genčių rūšys ir kitos senosios
gentys visiškai išmirs. Nykstančiuose būriuose, kurių gentys
ir rūšys vis mažėja, pavyzdžiui, Pietų Amerikos nepilnadan-
čiai, dar mažiau genčių ir rūšių paliks tiesios linijos pakitusių
palikuonių.

PRAEITOJO IR ŠIO SKYRIAUS SANTRAUKA

Stengiausi parodyti, kad geologinė kronika yra labai ne­
pilna; kad tik nedidelė žemės rutulio dalis geologiniu atžvil­
giu yra rūpestingai ištirta; kad tik kai kurios organinių būty­
bių klasės gausiai išliko kaip fosilijos; kad ir atskirų egzemp­
liorių, ir rūšių, saugojamų mūsų muziejuose, skaičius yra
visiškai menkas, palyginus jį su skaičiumi generacijų, kurios
pakeitė viena kitą net vienos kurios nors formacijos susida­
rymo būvyje; stengiausi parodyti, jog kadangi jūrų dugno
grimzdimas buvo beveik būtina sąlyga susidaryti nuosėdoms,
turtingoms įvairių fosilinių rūšių ir pakankamai storoms, kad
 X l sk. APIE ORGANINIŲ BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 415

jos galėtų išsilaikyti vėliau dūlėjimo procese, tai, matyt, tarp

daugumos mūsų viena po kitos sekusių formacijų susidarymo
praėjo dideli laiko tarpai; kad gyvų būtybių mirdavo, tur būt,
daugiau grimzdimo laikotarpiais, kitėjimai vykdavo daugiau jū­
ros dugno kilimo periodais, ir šių pastarųjų geologinė kronika
mums išliko ypač nepilna; kad nė vienos formacijos susi­
darymas nevyko tolydžiai; kad kiekvienos formacijos trukmė
yra, tur būt, nedidelė, palyginus su vidutinišku rūšinių formų
egzistavimo laiku; toliau, stengiausi įrodyti, kad migracija
atliko svarbų vaidmenį pirmąkart pasirodant naujoms formoms
kurioje nors srityje ir formacijoje; kad kaip tik plačiai išpli­
tusios rūšys dažniausiai kitėdavo ir dažniausiai duodavo pra­
džią naujoms rūšims; kad varietetai iš pradžių būdavo vieti­
niai ir pagaliau kad, nors kiekviena rūšis turėdavo praeiti
daugybę tarpinių stadijų, vis dėlto tie periodai, kurių metu
kiekviena rūšis pakitėdavo, nors jų būdavo daug ir jie truk­
davo labai ilgai, skaičiuojant laiką metais, buvo, tur
būt, trumpi, palyginus su tais laikotarpiais, per kuriuos
kiekviena rūšis likdavo nepakitusi. Visos šios priežastys dau­
giausia išaiškina, kodėl mes, nors ir randame daugelį gran­
džių, vis tik nerandame nepaprastai daug varietetų, kurie laips­
niškais perėjimais sietų tarp savęs visas išmirusias ir egzis­
tuojančias formas. Reikia taip pat nuolat turėti galvoje tai,
kad kuris nors jungiamasis varietetas tarp dviejų formų, kurį
aptiktume, būtų palaikytas nauja, atskira rūšimi, jei tik ne­
pavyktų pilnutinai atstatyti visą perėjimų grandinę, nes juk
negalime sakyti, jog turime kokį nors tikrą kriterijų, kad ga­
lėtume rūšis atskirti nuo varietetų.
Kas nepripažįsta, kad geologinė kronika yra nepilna, turi
pagrindo atmesti visą mano teoriją, kadangi jis veltui klaus,
kur yra nesuskaitomos tarpinės grandys, kurios kadaise turėjo
susieti artimai giminingas, arba pavaduojančias, rūšis, randamas
tos pačios didelės formacijos vienas paskui kitą sekančiuose
aukštuose. Jis gali nepatikėti, kad be galo ilgi protarpiai
įsiterpdavo tarp susidariusių formacijų; jis gali neatkreip­
ti dėmesio į tai, koks svarbus reiškinys yra migracija, susida­
rant kurio nors didelio regiono, pavyzdžiui, Europos,
formacijoms, jis gali primygtinai nurodinėti matomą, tačiau
dažnai klaidingai matomą, staigų ištisų rūšių grupių pasiro­
dymą. Jis gali paklausti, kurgi yra liekanos tų nesuskaitomų
organizmų, kurie turėjo egzistuoti kur kas anksčiau negu su­
sidarė kambro sistemos sluoksniai. Dabar žinome, kad bent
vienas gyvūnas tada tikrai egzistavo; tačiau galiu atsakyti į
šį pastarąjį klausimą tik tardamas, jog ten, kur dabar tyvu­
416

liuoja mūsų okeanai, jie tyvuliavo jau milžiniškai ilgą periodą,

ir ten, kur dabar yra mūsų nepastovūs, svyruojantieji konti­
nentai, jie buvo jau nuo kambro sistemos pradžios; bet kad
daug anksčiau prieš kalbamąją epochą pasaulis atrodė visai
kitaip ir senovės kontinentai, susidarę iš formacijų, senesnių
už bet kurias mums žinomas formacijas, dabar egzistuoja me-
tamorfiniame stovyje tiktai kaip liekanos to, kas buvo arba
lig šiol tebeguli palaidota po vandenynais.
Palikdami nuošalyje šiuos sunkumus, matome, kad kiti
pagrindiniai paleontologijos faktai puikiai derinasi su teorija
apie rūšių atsiradimą modifikacijos būdu, veikiant kintamumui
ir natūraliajai atrankai. Taigi galime suprasti, kodėl naujos
rūšys atsiranda lėtai ir nuosekliai vienos po kitų; kodėl
skirtingų klasių rūšys nebūtinai keičiasi kartu, vienodu grei­
čiu arba tokiu pat laipsniu, tačiau ilgainiui vis tiek visos šiek
tiek pakinta. Senų formų išmirimas yra beveik neišvengiama
naujų formų susidarymo išdava. Galime suprasti, kodėl rūšis,
vieną kartą dingusi, niekuomet nebepasirodo. Rūšių grupės
daugėja lėtai ir egzistuoja nevienodai ilgus laikotarpius todėl,
kad pakitimo procesas būtinai vyksta iš lėto ir priklauso nuo
daugelio sudėtingų atsitiktinumų. Vyraujančios rūšys, priklau­
sančios didelėms ir dominuojančioms grupėms, turi tenden­
ciją palikti daugelį modifikuotų palikuonių, kurie sudaro nau­
jus pogrupius ir grupes. Jiems besusidarant, silpnesnių grupių
rūšys dėl savo iš bendro protėvio paveldėtos menkesnės orga­
nizacijos reiškia tendenciją išmirti ir nepalikti žemėje jokių
pakitusių palikuonių. Tačiau galutinis visos rūšių grupės išmiri­
mas kartais gali vykti labai lėtai, dėl to kad nedaugelis pali­
kuonių, gyvendami apsaugotose ir izoliuotose vietose, išlieka.
Jei kartą kuri nors grupė visai išnyksta, ji jau daugiau nebe­
pasirodo, nes generacijų grandinė pertrūksta.
Galime suprasti, kodėl vyraujančios formos, labai išplintan­
čios ir duodančios daugiausia varietetų, turi tendenciją apgy­
vendinti pasaulį sau giminingais, bet pakitusiais palikuonimis;
o šie paprastai sėkmingai išstumia grupes, kurios pasirodo už
juos menkesnės kovoje dėl būvio. Todėl tad po ilgų laiko
tarpų žemės rutulio organiniai dariniai ir atrodo lyg būtų visi
vienu metu pasikeitę.
Taigi paaiškėja, kodėl visos gyvybės formos — ir senosios,
ir dabartinės — kartu sudaro nedaugelį didelių klasių. Turėda­
mi galvoje nuolatinę tendenciją į požymių išsiskyrimą (diver-
genciją), galime suprasti, kodėl juo kuri nors forma yra se­
nesnė, tuo ji paprastai labiau skiriasi nuo dabar gyvenančių
formų; kodėl senosios ir išmirusios formos dažnai užpildo
 X l sk. APIE ORGANINIU BŪTYBIŲ GEOLOGINĘ SEKĄ 417

spragas tarp egzistuojančių formų, kartais sujungdamos į vie­

ną visumą dvi grupes, anksčiau laikytas skirtingomis, tačiau
dažniau tik šiek tiek priartindamos jas vieną prie kitos. Kuo
senesnė yra kuri nors forma, tuo dažniau ji tam tikru laipsniu
užima tarpinę padėtį tarp grupių, kurios dabar yra skirtin­
gos,— todėl, kad kuo senesnė yra forma, tuo ji bus giminin-
gesnė ir, vadinasi, panašesnė į nuo to laiko labai išsiskyrusių
grupių bendrą protėvį. Išmirusios formos tik retais atvejais
yra tiesiogiai tarpinės tarp dabar gyvenančių formų, o yra
tarpinės tik ilgu ir aplinkiniu keliu, per įvairias kitas išmiru­
sias ir nuo jų skirtingas formas. Paaiškėja, kodėl viena po
kitos sekančių formacijų organinės liekanos yra glaudžiai tarp
savęs susijusios, kadangi tarp jų yra glaudūs kilminiai ryšiai.
Aiškiai suprantama, kodėl kurios nors tarpinės formacijos or­
ganinės liekanos yra tarpinės ir savo požymiais.
Pasaulio gyventojai kiekvienu iš eilės einančiu jo istorijos
periodu nugalėdavo savo pirmtakus kovoje dėl būvio; ta pras­
me organinių būtybių gradacijoje jie yra aukščiau už juos, ir
jų sandara paprastai labiau specializuota; tuo, gal būt, galima
paaiškinti tą bendrąją nuomonę, kurios laikosi daugelis pa­
leontologų, kad organizacija iš viso pasaulyje pažengė į prie­
kį. Išmirusieji ir senovės gyvūnai tam tikru laipsniu primena
naujesniųjų gyvūnų, priklausančių toms pačioms klasėms,
embrionus, ir šis įstabus faktas mūsų teorijos požiūriu pa­
aiškinamas visai paprastai. Nuoseklus tokios pat sandaros tipų
tose pačiose srityse atsiradimas vėlesniųjų geologinių periodų
būvyje nustoja paslaptingumo ir pasidaro suprantamas tai­
kant paveldimumo pradmenį.
Taigi jei geologinė kronika yra tokia nepilna, kaip dauge­
lis galvoja, o galima bent tvirtinti, kad tikrai niekas neįrodys
ją esant pilną, tai svarbiausieji prieštaravimai, keliami prieš
natūraliosios atrankos teoriją, labai sumenkėja arba ir visai
dingsta. Iš kitos pusės, kaip man atrodo, visi pagrindiniai pa­
leontologijos dėsniai aiškiai kalba tai, jog rūšys susidarė pa­
prasto veisimosi būdu, senąsias formas išstumiant naujoms ir
patobulėjusioms gyvybės formoms, atsirandančioms kaip la­
biausiai prisitaikiusiųjų išlikimo padarinys.
 XII S K Y R I U S

GEOGRAFINIS PAPLITIMAS
Dabartinio paplitimo negalima aiškinti fizinių sąlygų skirtin­
gumais.— Ват/erų reikšmė.— To paties kontinento gyventojų
g'miningumas.— Tvėrimo centrai.— Pasklidimas dėl klimato bei
žemės lygio pasikeitimų ir kitų atsitiktinių veiksnių.— Paskli­
dimas ledynų periode.— Pasikarto (antie Įi ledynmečiai Siaurės
ir Pietų pusrutulyje.
tebint organinių būtybių pasiskirstymą žemės rutulio
S paviršiuje, pirmiausia mums krinta j akis svarbus fak­
tas, jog nei įvairių regionų gyventojų panašumo, nei jų nepa
našumo negalima pilnutinai paaiškinti klimatinėmis ir kitomis
fizinėmis sąlygomis. Pastaruoju metu tokią išvadą priėjo be­
veik visi autoriai, kurie tyrė šį klausimą. Kad įsitikintume, jog
ji teisinga, užtektų jau beveik nurodyti tik Amerikos pavyzdį.
Jeigu išskirsime jos arktines ir vidutinio klimato šiaurines
zonas, tai visi autoriai sutinka, kad vienas iš pagrindinių dali­
jim ų geografinio paplitimo atžvilgiu yra pasaulio dalijimas j
Naująjį ir Senąjį. Tačiau, keliaudami per didžiulį Amerikos
kontinentą, nuo Jungtinių Valstijų centrinės dalies iki pat
jo pietinio taško, užtinkame labai įvairias sąlygas: drėgnus ra ­
jonus, bevandenes dykumas, aukštus kalnus, žole apaugusias
lygumas, miškus, pelkes, ežerus ir dideles upes; taip pat ir
beveik įvairias temperatūras. Vargu ar Senajame Pasaulyje
yra tokios klimatinės ar kurios nors kitos fizinės sąlygos, ku­
rioms nebūtų galima rasti lygiagrečių Naujajame Pasaulyje,
bent tiek, kiek tat paprastai reikalauja tos pačios rūšys. Be
abejo, Senajame Pasaulyje galima nurodyti nedideles sritis,
kuriose yra karščiau negu bet kurioje Naujojo Pasaulio vie­
toje; tačiau šiose srityse esanti fauna nesiskiria nuo aplinkinių
sričių faunos, kadangi retai tegalima pastebėti, kad kuri orga­
nizmų grupė gyventų apsiribojusi nedidele sritimi, kurios
sąlygos tik truputį skirtųsi nuo aplinkinių sričių sąlygų. Ne­
žiūrint šio bendro paralelizmo tarp Senojo ir*Naujojo Pasaulio
418
 XII sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 419

fizinių sąlygų, koks didžiulis skirtumas yra tarp juose gyve;

nančių būtybių!
Jeigu pietiniame pusrutulyje palyginsime didžiulius Austra­
lijos, Pietų Afrikos ir vakarinės Pietų Amerikos žemės plotus
tarp 25° ir 35° pietų geografinio pločio, tai čia rasime sritis,
visiškai panašias fizinėmis sąlygomis, tačiau sunku būtų nuro­
dyti trejopą florą ir fauną, kuri viena nuo kitos taip radikaliai
skirtųsi. Arba galime palyginti Pietų Amerikos gyvybės for­
mas į pietus nuo 35° geografinio pločio su Pietų Amerikos
gyvybės formomis į šiaurę nuo 25° geografinio pločio, kurias,
vadinasi, skiria dešimt laipsnių geografinio pločio erdvė ir
kurios gyvena labai skirtingose sąlygose, tačiau tarpusavyje
jos yra nepalyginamai giminingesnės negu maždaug tame pat
klimate gyvenančios Australijos arba Afrikos gyvybės formos.
Būtų galima pateikti analoginių faktų, liečiančių ir jūros gy­
ventojus.
Antras svarbus faktas, kuris krinta j akis, darant bendrą
šiuo klausimu apžvalgą, yra tai, kad kurio nors pobūdžio bar­
jerai, užtvaros laisvai migracijai yra glaudžiai susiję su tais
skirtingumais, kurių esama tarp įvairių regionų gyventojų;
Tai matome iš didelio skirtumo tarp beveik visų sausumos
organizmų Naujajame ir Senajame Pasaulyje, išskyrus jų šiau­
rines dalis, kur kontinentai beveik susisiekia ir kur anksčiau*
esant šiek tiek kitokiam klimatui, galėjo laisvai vykti viduti­
nio klimato šiaurinės zonos gyventojų migracija, kaip dabai
migruoj'a grynai Arkties dariniai. Tas pats faktas pasireiškia
tuo, kad Australijos, Afrikos ir Pietų Amerikos gyventojai
vienodame geografiniame plotyje labai skiriasi, kadangi šie
kraštai yra vienas nuo kito izoliuoti kiek tik beįmanoma. Tokj
pat reiškinį matome ir kiekviename kontinente: aukštų išvien
besitęsiančių kalnų grandinių, didelių dykumų ir net plačių
upių priešingose pusėse randame skirtingus gyventojus; bet
kadangi kalnų grandinės, dykumos ir kt. nėra tokios neper­
žengiamos užtvaros ir tikriausiai neegzistavo taip ilgai kaip
vandenynai, skiriantieji kontinentus, tai šiais atvejais skirtu­
mai yra mažesni, palyginus su skirtumais tarp atskirų konti­
nentų gyventojų.
Jei imsime tyrinėti jūrą, tai irgi gausime tą patį dėsnį. Pie­
tų Amerikos rytinių ir vakarinių pakrančių jūrų gyventojai
tarp savęs labai skiriasi, ir čia yra visai mažai bendrų molius­
kų, vėžiagyvių arba dygiaodžių; tačiau dr. Giunteris (Günther)
neseniai įrodė, kad abiejose Panamos sąsmaukos pusėse maž­
daug 30% žuvų yra tokios pačios, ir tas faktas gamtininkus
privertė daryti išvadą, kad anksčiau šioje vietoje sąsmaukos
420 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

nebuvo. Į vakarus nuo Amerikos pakrančių tęsiasi platus van­

denynas, kuriame nėra nė vienos salos, galinčios priglausti
emigruojančius gyvūnus; čia turime kitokios rūšies barjerą,
ir kai tik jį praeiname, Ramiojo vandenyno rytinėse salose
randame jau kitą, visiškai skirtingą fauną. Vadinasi, išplitu­
si lygiagretėmis linijomis į šiaurę ir į pietus, viena netoli
nuo kitos, atitinkamose klimatinėse sąlygose, yra trejopa jūrų
fauna, tačiau, būdama atskirta neįveikiamų barjerų, sausumos
ar atviros jūros, ji yra beveik visai skirtinga. Iš kitos pusės,
einant nuo rytinių tropinės Ramiojo vandenyno dalies salų
toliau į vakarus, neaptinkame jokių neįveikiamų barjerų ir
randame arba begales salų, kurios tinka kaip sustojimo vieta
migruojantiems gyvūnams, arba ištisines pakrantes, kol paga­
liau, praėję visą pusrutulį, pasiekiame Afrikos krantus. Ir vi­
same šiame didžiuliame plote neužtinkame jokios aiškiai atsi­
ribojusios skirtingos jūros faunos. Nors visai nedaug jūros
gyvūnų priklauso trejopai aukščiau minėtai kaimyninei faunai,
gyvenančiai rytinėse ir vakarinėse Amerikos pakrantėse bei
Ramiojo vandenyno rytinėse salose, tačiau daugelis žuvų yra
išplitusios nuo Ramiojo iki Indijos vandenynų, ir daugelis mo­
liuskų yra bendri Ramiojo vandenyno rytinėms saloms ir ry­
tinėms Afrikos pakrantėms, esančioms beveik visai skirtingo
ilgio meridianuose.
Trečias svarbus, bet iš dalies jau aukščiau aptartas, fak­
tas yra to paties kontinento arba tos pačios jūros gyventojų
giminingumas, nors pačios rūšys ir esti skirtingos atskirose
vietose ir arealuose. Tatai — itin bendras dėsnis, ir kiekvie­
name kontinente yra gausybė jo pavyzdžių. Nežiūrint to, gam­
tininkas, keliaudamas, pavyzdžiui, iš šiaurės į pietus, visuomet
labai nustemba, matydamas, kaip rūšiniu atžvilgiu skirtingų,
nors ir artimai giminingų, būtybių nuosekliai einančios grupės
pakeičia viena kitą. Jis girdi, kad labai giminingi, nors vis
tik skirtingi, paukščiai turi tokius pat balsus, mato, kad jų
lizdai daromi, nors ir ne visai vienodai, bet panašiai, o kiauši­
nių spalva — beveik tokia pati. Lygumose prie Magelano są­
siaurio gyvena viena Rhea (Amerikos stručio) rūšis, o į šiaurę,
La Platos lygumose, kita tos pačios genties rūšis; tačiau čia
nėra- tikro stručio arba emu, panašių į tuos, kurie gyvena to­
kiame pat geografiniame plotyje Afrikoje ir Australijoje. Tose
pat La Platos lygumose aptinkame agutį ir viskačą, gyvūnus,
kurių gyvenimo būdas yra beveik kaip mūsų kiškių ir triušių
ir kurie priklauso tam pačiam graužikų būriui, bet aiškiai
skiriasi savo amerikiniu sandaros tipu. Užkopę į aukštas Kor­
diljerų viršūnes, randame alpinę viskačos rūšį; pažvelgę į
 X lI sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 421

vandenis, vietoj bebro ar muskusinės žiurkės užtinkame koipu

ir kapibarą — Pietų Amerikos tipo graužikus. Galima pateikti
ir daugybę kitų pavyzdžių. Jeigu pažvelgsime j salas, esan­
čias Amerikos pakrantėse, tai kaip jos besiskirtų savo geolo­
gine struktūra, jų gyventojai yra aiškiai amerikinio tipo, nors
jie visi gali priklausyti ypatingoms savitoms rūšims. Pažvelgę
į tolimus amžius, kaip tat buvo parodyta praeitame skyriuje,
pamatysime, kad ir tada Amerikos kontinente ir Amerikos
jūrose gyveno amerikiniai gyvūnų tipai. Iš tų faktų paaiškėja,
kad yra gilus organinis ryšys, pasireiškiantis erdvėje ir laike
tuose pat sausumos ir vandens plotuose, nepriklausomai nuo
fizinių sąlygų. Tik visai nesmalsiam gamtininkui gali nekilti
klausimas, ką reiškia šis ryšys.
Šis ryšys yra paprastas paveldimumas, dėl kurio vieno,
kaip tat tikrai žinome, susidaro organizmai, visiškai panašūs
vienas į kitą arba, kaip tat matome varietetų atveju, — maž­
daug panašūs. Atskirų sričių gyventojų nepanašumą galima
aiškinti jų modifikacija, įvykusia dėl kitimų bei natūralios jos
atrankos ir, galimas dalykas, mažesniu laipsniu — dėl apibrėž­
tos skirtingų fizinių sąlygų įtakos. Nepanašumo laipsnis pri­
klausys nuo to, kaip efektyviai įvairiais praeities laikotarpiais
buvo trukdoma vyraujančių gyvybės formų migracija iš vie­
nos srities į kitą sritį; nuo ankstesniųjų imigrantų prigimties
ir nuo jų skaičiaus, taip pat nuo gyventojų vienų kitiems da­
romo poveikio, išsaugojant įvairius atsiradusius pakitimus,
kadangi, kaip jau ne kartą pažymėjau, organizmų tarpusavio
santykiai kovoje dėl būvio yra svarbiausi santykiai. Vadinasi,
svarbų vaidmenį atlieka barjerai, užtvaros, stabdantieji migra­
ciją, taip pat ir laikas, vykstant lėtam pakitimo procesui na­
tūraliosios atrankos įtakoje.- Gausiai išplitusios, turinčios daug
individų, rūšys, kurios jau nugalėjo daugelį varžovų savo
plačiai nutįsusiose kilminėse srityse, turės daugiausia galimy­
bių užimti naujas vietas, besiplėsdamos ir į naujus kraštus.
Savo naujose gyvenamose vietose jos atsidurs naujų sąlygų
įtakoje ir dažnai toliau keisis ir tobulės; vadinasi, jos bus dar
pergalingesnės ir duos pakitusių palikuonių grupes. Šis pa­
veldimumo kartu su pakitimais principas mums išaiškina tokį
įprastinį ir gerai žinomą faktą, kad genčių dalys, ištisos gen­
tys ir net šeimos gyvena apsiribojusios tomis pačiomis sri­
timis.
Kaip jau pažymėjau paskutiniame skyriuie, nėra jokio įro­
dymo, kad egzistuoja koks nors būtino vystymosi dėsnis. Ka­
dangi kiekvienos rūšies kintamumas yra nepriklausoma sa­
vybė ir ji panaudojama natūraliosios atrankos tik tiek, kiek
'422 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

tatai naudinga kiekvienam individui jo sudėtingoje kovoje dėl

būvio, tai įvairių rūšių pakitimų mastas nėra vienodas. Jeigu
daugelis rūšių, ilgai konkuravusių vienos su kitomis savo se­
nojoje tėvynėje, visos kartu emigruotų į naują kraštą, kuris
vėliau taptų izoliuotas, tai jos tik mažai tebūtų linkusios ki-
tėti, kadangi nei migracija, nei izoliacija pačios savaime šiuo
atžvilgiu neturi reikšmės. Šie veiksniai ima veikti tik tokiu
atveju, kai dėl jų organizmai patenka į naujus santykius tarp
savęs ir jau mažesniu laipsniu — su aplinkinėmis fizinėmis
sąlygomis. Kai kurios formos, kaip tat matėme praėjusiame
skyriuje, išliko beveik tokios pačios nuo seniausių geologinių
periodų; lygiai ir tam tikros rūšys migravo per plačiausius
plotus ir pakito tik nedaug arba ir visai nepakito.
Sutinkamai su šiais požiūriais, aišku, kad įvairios tos pa­
čios genties rūšys, nors gyventų labiausiai vienos nuo kitų
nutolusiose žemės dalyse, turėjo atsirasti iš to paties šaltinio,
kadangi jos visos kilo iš to paties protėvio. Dėl tų rūšių,
kurios per ištisus geologinius periodus patyrė tik nežymius
pakitimus, nesunku patikėti, kad jos migravo iš to paties re­
giono, kadangi per didžiulius geografinius ir klimatinius pasi­
keitimus, kurie vyko nuo seniausiųjų laikų, migracija galėjo
pasireikšti beveik neribotu mastu. Tačiau daugeliu kitų atve­
jų, kur turime pagrindo galvoti, jog kurios nors genties rūšys
susidarė palyginti nesenoje praeityje, šiuo atžvilgiu susidu­
riame su dideliais keblumais. Taip pat aišku, jog tos pačios
rūšies individai, nors dabar gyvena vienas nuo kito nutolu­
siuose ir izoliuotuose regionuose, turėjo kilti iš vienos vietos,
kurioje pirma atsirado jų tėvai, nes, kaip jau buvo aiškinta,
neįtikima, kad identiškai tokie patys individai būtų galėję
kilti iš tėvų, priklausančių skirtingoms rūšims.

VIENINTELIAI SPĖJAMOJO TVĖRIMO CENTRAI

Susiduriame su klausimu, kurį gamtininkai jau ne sykį
svarstė, būtent, ar rūšys buvo sutvertos vienoje, ar keliose
žemės rutulio vietose. Be abejo, yra daug atvejų, kai labai
sunku suprasti, kaip ta pati rūšis galėjo patekti iš vienos ku­
rios nors vietos į įvairias nutolusias ir izoliuotas vietas, ku­
riose ji šiuo metu randama. Vis dėlto dėl savo paprastumo
prašyte prašosi mintis, kad kiekviena rūšis iš pradžių susidarė
tik kurioje nors vienoje srityje. Kas atmeta tą požiūrį, tas
atmeta šio reiškinio vera causa paprastą veisimąsi kartu su
' Tikrąją priežastį- — Rėd.
 XII bk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 423

migracija ir tiki stebuklais. Visų pripažįstama, kad dauguma

atvejų rūšis gyvena ištisiniame areale, ir kai augalas arba gy­
vūnas gyvena dviejose taip viena nuo kitos nutolusiose arba
taip atskirtose vietose, kad migracija tampa labai sunki, tatai
laikoma pažymėtinu ir išimtiniu atsitikimu. Nesugebėjimas
migruoti per didelius jūrų plotus sausumos žinduolių atveju
yra akivaizdesnis negu, gal būt, kurių nors kitų organinių
būtybių atveju, ir, sutinkamai su tuo, nė nerandame nepaaiš­
kinamų pavyzdžių, kad tokie patys žinduoliai gyventų viena
nuo kitos nutolusiose pasaulio dalyse. Joks geologas nesistebi,
kad Didžiojoje Britanijoje gyvena tokie pat keturkojai, kaip li­
kusioje Europoje, nes nėra abejonės, jog jos kadaise jungėsi.
Tačiau jeigu ta pati rūšis gali susidaryti dviejose atskirose
vietose, tai kodėl nerandame nė vieno žinduolio, kuris būtų
bendras Europai ir Australijai arba Pietų Amerikai? Gyvenimo
sąlygos yra maždaug tokios pačios, ir daugybė Europos gy­
vūnų bei augalų natūralizavosi Amerikoje bei Australijoje,
ir kai kurie vietiniai augalai yra visai tokie patys šiose taip
nutolusiose viena nuo kitos šiaurinio ir pietinio pusrutulio
vietose. Priežastis, manau, yra ta, kad žinduoliai nesugebėjo
migruoti per plačius su pertrūkiais plotus, tuo tarpu kai ku­
rie augalai, turėdami įvairias išsiplatinimo priemones, per
juos migruodavo. Didžiulė, svarbi įvairaus pobūdžio barjerų
įtaka suprantama tik laikantis požiūrio, kad didelė rūšių dau­
guma susidarė vienoje jų pusėje ir negalėjo migruoti j kitą
pusę. Nedaugelis šeimų, daug pošeimių, labai daug genčių ir
dar daugiau pogenčių gyvena apsiriboję kuriuo nors vienu re­
gionu, ir įvairūs gamtininkai yra pastebėję, jog natūraliausios
gentys, t. y. tokios, kuriose rūšys yra labiausiai viena su kita
susijusios, paprastai gyvena apsiribojusios vienu kuriuo arealu,
arba jeigu jos labai išplitusios, tai jų paplitimo sritis yra išti­
sinė. Kokia būtų keista anomalija, jeigu, nusileidę kalbamoje
eilėje dar viena pakopa žemiau ir priėję tos pačios rūšies in­
dividus, pamatytume, kad čia viešpatauja visiškai priešingas
dėsnis, būtent, jog jie, bent iš pradžių, negyvena apsiriboję
kuriuo nors vienu regionu!
Todėl man, kaip ir daugeliui kitų gamtininkų, atrodo, kad
ši pažiūra, jog kiekviena rūšis susidarė tik vienoje kurioje
nors srityje ir vėliau iš tos srities migravo kitur — taip toli,
kiek jai leido persikėlimo priemonės ir ankstesnės bei dabarti­
nės egzistavimo sąlygos, yra labiausiai įtikima. Be abejo, esa­
ma daug tokių atvejų, kai negalime paaiškinti, kaip ta pati
rūšis galėjo iš vienos vietos patekti į kitą. Tačiau dėl geogra­
finių ir klimatinių pakitimų, kurie neabejotinai vyko vėliau-
424 ROSIU ATSIRADIMAS

siais geologiniais periodais, daugelio rūšių ankstesniuose išti­

siniuose arealuose galėjo atsirasti pertrūkiai. Vadinasi, mums
lieka pasvarstyti, ar išimtys iš tos taisyklės, kad kiekviena rū­
šis gyvena ištisiniame areale, yra tokios gausios ir tokio rimto
pobūdžio, jog turėtume atsisakyti nuomonės, kuri aplamai at­
rodo teisinga, būtent, jog kiekviena rūšis susidarė vienoje sri­
tyje ir paskui iš čia m igravo—•taip toli, kiek ji sugebėjo.
Būtų beviltiškai varginantis dalykas svarstyti visus tuos išim­
tinius atvejus, kai tos pačios rūšys dabar gyvena viena nuo
kitos nutolusiose, atskirtose vietose; be to, anaiptol netvirti­
nu, kad daugeliu atvejų čia galima iš viso pateikti kokį nors
aiškinimą. Tačiau po kai kurių parengiamųjų pastabų panagri­
nėsiu keletą labiausiai stebinančių faktų, būtent: tos pačios rū­
šies egzistavimą nutolusių kalnagūbrių viršūnėse ir tolimose
Arktikos bei Antarktikos sričių vietose; antra (sekančiame
skyriuje), gausų gėlojo vandens gyvybės formų išplitimą; tre­
čia, tų pačių sausumos rūšių buvimą salose ir artimiausiame
kontinente, nors jie atskirti šimtais mylių atviros jūros. Jeigu
tos pačios rūšies egzistavimą viena nuo kitos nutolusiose ir
izoliuotose žemės paviršiaus vietose daugeliu atvejų galima
paaiškinti laikantis požiūrio, kad kiekviena rūšis migravo iš
kurios nors vienos kilimo vietos, tai, nežiūrint to, jog nieko
nežinome apie praeityje įvykusius klimatinius ir geografinius
pakitimus, taip pat apie įvairias atsitiktines persikėlimo prie­
mones, man atrodo, nuomonė, jog rūšies susidarymą kurioje
nors vienoje vietoje tenka laikyti dėsniu, yra palyginti įti-
kimiausia.
Svarstydami šį klausimą, tuo pačiu metu galėsime aptarti
vieną mums taip pat svarbų dalyką, būtent, ar įvairios kokios
nors genties rūšys, kurios, sutinkamai su mūsų teorija, turėjo
kilti iš vieno bendro protėvio, galėjo emigruoti iš kurios nors
vienos srities ir migruodamos pakitėti. Jeigu tuo atveju, kai
dauguma rūšių, -gyvenančių vienoje srityje, skiriasi nuo rū­
šių, gyvenančių kitoje srityje, nors ir yra joms artimai gimi­
ningos, būtų galima įrodyti,, jog kuriuo nors ankstesniu perio­
du rūšys tikriausiai migravo iš vienos srities į kitą sritį, tatai
itin paremtų mūsų požiūrį, kadangi tokia padėtis būtų puikiai
paaiškinama rūšių susidarymu kitėjimo būdu. Pavyzdžiui, vul­
kaninė sala, iškilusi kelis šimtus mylių nuo kontinento, ilgai­
niui iš jo tikriausiai susilauktų nedaugelio kolonistų, ir jų pa­
likuonys, nors ir pakitę, paveldėjimo dėka vis tiek tebebūtų
susiję su minėtojo kontinento gyventojais. Panašūs atvejai
yra eiliniai ir, kaip vėliau matysime, jie neišaiškinami remian­
tis nepriklausomo tvėrimo teorija. Sis požiūris apie vienos sri-
 XII sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 425

ties rūšių giminingumą su kitos srities rūšimis daug nesiski­

ria nuo tos nuomonės, kurią iškėlė p. Uolesas, darydamas iš­
vadą, jog „kiekvienos rūšies susidarymas erdvės ir laiko at­
žvilgiu sutapo su anksčiau egzistavusios artimai giminingos
rūšies susidarymu". Dabar gerai žinoma, jog šį sutapimą jis
priskiria rūšių atsiradimui kitėjimo būdu.
Klausimas, ar buvo vienas ar daug rūšies tvėrimo centrų,
skiriasi nuo kito, nors ir jam artimo klausimo, būtent, ar visi
tos pačios rūšies individai kilo iš vienos poros, iš vieno her­
mafrodito, ar, kaip galvoja kai kurie autoriai, iš daugelio
vienu metu sutvertų individų. Niekada nesikryžminančių orga­
ninių būtybių (jeigu tik tokių yra) atveju kiekviena rūšis tu­
rėjo kilti iš nuoseklia eile pakitusių varietetų, išstūmusių vie­
nas kitą, tačiau niekuomet nesimaišiusių su kitais tos pačios
rūšies individais ar varietetais; taigi kiekvienoje iš eilės ei­
nančioje pakitimo stadijoje visi tos pačios formos individai
būtų kilę iš vieno tėvo. Tačiau dauguma atvejų, būtent, kal­
bant apie visus organizmus, kurie paprastai poruojasi prieš
kiekvieną gimdymą arba kurie kartkartėmis tarpusavyje kryž­
minasi, tos pačios rūšies individai, gyvenantieji toje pačioje
srityje, kryžminimosi dėka išlieka maždaug vienodi; taigi pa­
kitęs iš karto daugelis individų, ir bendra pakitimų suma kiek­
vienoje stadijoje nepareis nuo atsiradimo tiktai iš vienų tėvų.
Pailiustruosiu tatai pavyzdžiu. Mūsų anglų lenktynių arkliai
skiriasi nuo kiekvienos kitos arklių veislės; tačiau šis jų skir­
tingumas ir pranašumas nepriklauso nuo to, kad jie kilo iš
kurios nors vienos poros, bet nuo to, kad buvo nuolat rūpes­
tingai atrenkama ir treniruojama daugeli individų kiekvienoje
generacijoje.
Prieš pradėdamas svarstyti tris kategorijas faktų, kuriuos
parinkau kaip keliančius daugiausia keblumo „vienintelių tvė­
rimo centrų" teorijai, turiu tarti keletą žodžių apie paplitimo
būdus.
PAPLITIMO BODAI
Seras C. Lajelis ir kiti autoriai jau vykusiai išnagrinėjo šį
klausimą. Čia galiu pateikti tik visai trumpą svarbiausių faktų
apžvalgą. Klimato pasikeitimai turėjo galingai veikti migra­
cijos procesą. Regionas, kuris šiuo metu dėl savo klimato tam
tikriems organizmams yra visiškai nepraeinamas, galėjo būti
platus kelias migracijai, kai klimatas buvo kitoks. Tačiau šitą
klausimo pusę man netrukus teks panagrinėti kiek smulkiau.
Sausumos lygio pakitimai taip pat turėjo atlikti labai didelį
vaidmenį; šiuo metu dvejopą jūrų fauną skiria siaura sąsmauka;
426 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

jeigu ji nugrims arba jeigu ji buvo nugrimzdusi anksčiau,

tai fauna susimaišys arba buvo anksčiau susimaišiusi. Ten,
kur dabartiniu metu plyti jūra, anksčiau galėjo būti žemė,
jungianti salas arba, gal būt, net žemynus, ir tokiu būdu sau-
sumos gyvybės formos galėjo pereiti iš vienų žemyno dalių
į kitas. Nė vienas geologas neginčija, kad dideli sausumos ly­
gio pakitimai vyko per tą laiką, kai egzistuoja organizmai.
Eduardas Forbsas primygtinai tvirtina, kad visos Atlanto salos
dar nesenais laikais jungėsi su Europa arba Afrika, o Europa
taip pat jungėsi su Amerika. Kiti autoriai tokias hipotezes iš­
plėtė, pritaikė visiems vandenynams ir beveik visas salas su­
jungė su kuriuo nors žemynu. Jeigu patikėtume Forbso argu­
mentais, tai tektų pripažinti, kad vargiai tėra nors viena tokia
sala, kuri nesenoje praeityje nebūtų susijungusi su kuriuo nors
kontinentu. Ši hipotezė perkerta tos pačios rūšies pasklidimo
toliausia viena nuo kitos esančiose srityse Gordijaus mazgą ir
pašalina daugelį sunkumų; tačiau, kiek galiu spręsti, neturime
teisės manyti, jog tokie milžiniški geografiniai pakitimai ga­
lėjo įvykti per tą laiką, kai egzistuoja dabartinės rūšys. MaA
atrodo, kad turime gausių įrodymų, jog vyko dideli paviršiaus
svyravimai tiek sausumoje, tiek jūros dugne, tačiau nėra įro­
dyta, kad būtų buvę tokių milžiniškų pakitimų mūsų žemynų
padėtyje ir jų plotuose, kad jie naujausių geologinių periodų
būvyje būtų jungęsi vienas su kitu ir su įvairiomis tarp jų
esančiomis okeaninėmis salomis. Visiškai sutinku, kad anks­
čiau egzistavo daugelis salų, dabar nugrimzdusių į jūrą, kurios
galėjo būti augalams ir daugeliui gyvūnų tarpinėmis bazėmis
vykstant jų migracijai. Jūrose, kuriose esama koralų salų, to­
kias nugrimzdusias salas pastaruoju metu žymi viršum jų iš­
kilę žiėdo formos koralų dariniai, arba atolai. Kai bus visiškai
pripažinta, o kada nors tai bus, kad kiekviena rūšis atsirado
iš vienos kilminės vietos, ir kai ilgainiui gausime tikslesnių
duomenų apie paplitimo būdus, galėsime tikriau samprotauti
apie ankstesnį sausumos nutįsimą. Tačiau netikiu, kad kada
nors bus įrodyta, jog, dauguma mūsų dabar atskirai esančių
kontinentų paskutiniame geologiniame periode ištisai arba be­
veik ištisai jungėsi vieni su kitais ir su daugeliu dabartinių
vandenynų salų. Kai kurie faktai, liečiantieji rūšių paplitimąt
pavyzdžiui, didelis skirtingumas tarp jūros faunų beveik kiek­
vieno kontinento priešingose pusėse, glaudus įvairių kraštų
ir net jūrų terciaro periodo gyventojų ryšys su jų dabartiniais
gyventojais, giminystės laipsnis tarp žinduolių, gyvenančių sa­
lose, ir žinduolių, gyvenančių artimiausiame kontinente, iš da­
lies pareinantis (kaip vėliau matysime) nuo juos skiriančio
 XII i :k. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 427

vandenyno gylio, šitie ir kiti panašūs faktai prieštarauja min­

čiai, kad naujausiame geologiniame periode būtų įvykę tokie
milžiniški geografiniai perversmai, kurie yra būtini sutinka­
mai su Forbso iškeltu ir jo šalininkų pripažįstamu požiūriu.
Okeaninių salų gyventojų prigimtis ir jų kiekio santykiai
taip pat prieštarauja nuomonei, kad tos salos anksčiau jungėsi
su kontinentais. Beveik ištisai vulkaninė tokių salų struktūra
taip pat neduoda pagrindo manyti, kad jos yra nugrimzdusių
kontinentų liekanos: jeigu tos salos anksčiau būtų buvusios
ištisinės kalnų grandinės, tai bent keletas tų salų susidėtų, kaip
paprastai kalnų viršūnės, iš granito, metamorfinio skalūno,
senų fosilijas turinčių ir kitokių uolienų, o ne būtų grynai tik
vulkaninės kilmės masių sankaupa.
Dabar turiu tarti keletą žodžių apie vadinamuosius atsitik­
tinius plitimo būdus, kuriuos, tiksliau sakant, reikėtų vadinti
plitimu pasitaikant progai. Cia apsiribosiu augalų pasauliu.
Botanikos veikaluose apie vieną ar kitą augalą sakoma, kad
jis yra blogai prisitaikęs didesniame plote paskleisti savo sėk­
las; tačiau apie didesnį ar- mažesnį augalų sugebėjimą persi­
kelti per jūrą, galima sakyti, beveik visai nieko nežinoma.
Kol aš, padedamas p. Berkli (Berkeley), atlikau keletą bandy­
mų, nebuvo net žinoma, kaip ilgai sėklos gali išlaikyti žalingą
jūros vandens veikimą. Stebėdamasis nustačiau, jog iš 87 įvai­
rių augalų sėklų 64 sudygo išbuvusios 28 dienas jūros vande­
nyje, o kai kurios išliko gyvos išbuvusios jame net 137 dienas.
Pažymėtina, kad tam tikros augalų eilės nukentėjo daug labiau
už kitas: išbandžius devynis ankštinius augalus, paaiškėjo, kad
jie visi, išskyrus vieną, menkai teišlaikė sūraus vandens vei­
kimą; visos septynios giminingų eilių, Hydrophyllaceae ir Po-
lemoniaceae, rūsys žuvo išmirkusios vieną mėnesį. Patogumo
dėlei tyrimams daugiausia ėmiau smulkias sėklas, be dėžutės
ar vaisiaus, ir kadangi jos visos nuskendo kelių dienų laiko­
tarpyje, tai, aišku, nebūtų galėjusios perplaukti didelių jūrų
plotų, nepriklausomai nuo to, ar jas būtų, ar nebūtų žalingai
paveikęs jūrų vanduo. Paskui tyriau kai kuriuos stambesnius
vaisius, sėklų dėžutes ir kt«, ir keletas jų plūduriavo ilgą laiką.
Gerai žinoma, koks skirtumas plūduriavimo atžvilgiu yra tarp
žalio ir sauso medžio, ir man atėjo mintis, kad srautai gali
dažnai nunešti į jūrą išdžiūvusius augalus ar jų šakas su pa­
silikusiomis sėklų dėžutėmis ar apyvaisiais. Taigi nutariau iš­
džiovinti 94 augalų stiebus ir šakas su prinokusiais vaisiais
ir įdėti juos į jūros vandenį. Daugumas augalų greitai nusken­
do, tačiau keletas, kurie žali laikėsi vandens paviršiuje labai
trumpą laiką, išdžiovinti plūduriavo žymiai ilgiau. Pavyzdžiui,
428 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

prinokę lazdynų riešutai tuojau skendo, tačiau išdžiovinti plū­

duriavo 90 dienų ir paskui pasodinti sudygo; vienas šparagi­
nis augalas su prinokusiomis uogomis plūduriavo 23 dienas,
išdžiovintas — 85 dienas, ir sėklos po to pasodintos sudygo;
prinokusios HeIosciadium sėklos nuskendo per dvi dienas, iš­
džiovintos plūduriavo daugiau kaip 90 dienų ir paskui sudygo.
Iš visų 94 išdžiovintų augalų 18 plūduriavo daugiau kaip 28
dienas ir kai kurie iš tų 18 — net žymiai ilgiau. Tokiu būdu,
kadangi 64/в7 sėklų sudygo po 28 dienų mirkimo ir kadangi
“Vm įvairių augalų rūšių su prinokusiais vaisiais (tačiau ne
visų tų pat rūšių, kaip ankstesniame eksperimente) plūduriavo,
prieš tai buvę išdžiovinti, daugiau kaip 28 dienas, tai galime
daryti išvadą (kiek aplamai galima ką nors spręsti iš šitų ne­
gausių faktų), jog ,4/ioo kurios nors šalies augalų rūšių sėklų
gali plaukioti jūrų srovėmis 28 dienas ir jos nepraras daigumo.
Džonstono (Johnston) fiziniame atlase įvairių Atlanto srovių
vidutinis greitis nurodomas 33 mylios per dieną (kai kurios
srovės teka 60 mylių per dieną greičiu); skaičiuojant pagal
šį vidurkį, M/ioo vieno krašto augalų sėklų gali būti nuneštos
jūra 924 mylias į kitą kraštą ir, jei būtų išmestos į krantą ir
sausumos vėjas jas nupūstų į palankią vietą, jos galėtų čia
sudygti.
Po manęs panašius eksperimentus darė p. Martensas, ta­
čiau daug tinkamiau, kadangi jis įleisdavo sėklas dėžėje į pa­
čią jūrą, ir jos pakaitomis būdavo tai šlapios, tai vėl išdžiū­
davo ore, panašiai kaip plūduriuojantieji augalai. Tyrimui jis
paėmė 98 sėklas, daug skirtingesnes nuo tų, kurias tyriau, ta­
čiau jis parinko keletą stambių vaisių, taip pat prie jūros au­
gančių augalų sėklas, ir tat palankiai veikė tiek šių augalų
plūduriavimo vidutinį ilgumą, tiek ir jų atsparumą žalingai
sūraus vandens įtakai. Iš kitos pusės, jis prieš tai nedžiovino
augalų arba šakų su vaisiais, džiovinimas, kaip jau matėme,
žymiai prailgina kai kurių augalų plūduriavimo laiką. Paaiškė­
jo, jog “ / 9 s jo įvairių rūšių sėklų plūduriavo 42 dienas ir pas­
kui liko daigios. Tačiau neabejoju, kad augalai, blaškomi ban­
gų, plūduriuoja trumpesnį laiką negu augalai, apsaugoti nuo
smarkių judesių, kaip mūsų eksperimentuose. Todėl, galimas
daiktas, bus tikriau laikyti, kad 10/юо kurios nors floros augalų
išdžiūvę gali nuplaukti jūra 900 mylių ir paskui sudygti. Įdo­
mus yra tas faktas, kad stambesni vaisiai dažnai plūduriuoja
ilgiau negu smulkūs, nes augalai su stambiomis sėklomis arba
vaisiais, kurie, kaip parodė A. de Kandolis, paprastai turi ri­
botą arealą, vargiai galėtų patekti kur nors toliau kitokiais
būdais.
 X ll sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 429

Sėklos kartkartėmis gali būti perneštos ir kitokiu būdu.

Jūros nešiojami medžiai esti nubloškiami ant daugumos salų,
net ant tų, kurios yra plačiausių vandenynų viduryje. Ramio­
jo vandenyno koralinių salų čiabuviai akmenis savo įrankiams
susiranda tik tarp šių jūros atplautų medžių šaknų; šie akme­
nys priklauso karaliui, kuris už juos surenka didelius mokes­
čius. Pastebėjau, jog tada, kai tarp medžių šaknų būna įsiter­
pusių netaisyklingos formos akmenų, jų nelygumuose ir
tarpuose dažnai esti įsibrukę nedideli žemių kiekiai — taip
tvirtai, kad tos žemių dalelės neišsiplaudavo nė per ilgiausią
kelionę. Iš nedaugelio žemių, visiškai pasislėpusių tarp maž­
daug penkiasdešimties metų ąžuolo šaknų, sudygo trys dvi-
skilčiai augalai: esu visiškai įsitikinęs šio fakto teisingumu.
Galiu taip pat pažymėti, kad paukščių lavonai, plūduriuojan­
tieji jūroje, kartais nesti tuojau praryjami, ir daugelis įvairių
sėklų, esančių tų lavonų gurkliuose, ilgai išlieka daigios; pa­
vyzdžiui, žirniai ir vikiai žūva jau tik keletą dienų pamirkę
jūros vandenyje; tačiau kai kurie jų, išimti iš gurklio karvelio,
plūduriavusio dirbtiniame jūros vandenyje 30 dienų, mano
dideliam nustebimui, beveik visi sudygo.
Gyvus paukščius taip pat tenka laikyti- itin veiksmingais
sėklų pemešėjais. Galėčiau pateikti daugelį faktų, rodančių,
kaip dažnai įvairių rūšių paukščiai esti vėtrų nešami per di­
džiulius vandenynų plotus. Galime drąsiai tarti, kad, esant to­
kioms sąlygoms, jų skridimo greitis dažnai siekia 35 mylias
(apie 56 km) per valandą, o kai kurie autoriai pateikia ir
žymiai didesnį skaičių. Niekuomet nemaniau, kad maistingos
sėklos praeitų sveikos pro paukščio žarnyną; tačiau kietos
vaisiaus sėklos praeina nenukentėjusios net pro kalakuto virš­
kinamuosius organus. Per du mėnesius radau savo sode mažų
paukščių ekskrementuose 12 rūšių sėklų; jos visos buvo pui­
kiai išsilaikiusios ir kai kurios sudygo. Tačiau dar svarbesnis
faktas yra tai, kad paukščių gurklys negamina skrandžio sul­
čių ir, kaip žinau iš tyrimų, nė kiek nepakenkia sėklų daigu­
mui; jei paukštis suradęs praryja daug maisto, tai, kaip tvirti­
nama, visi grūdai patenka į skilvį ne anksčiau kaip po dvyli­
kos arba net aštuoniolikos valandų. Per tą laiką paukštis gali
būti vėtros lengvai nuneštas 500 mylių; o plėšrūnai, kaip ži­
noma, gaudo nuvargusius paukščius ir maisto liekanos iš jų
suplėšytų gurklių gali tokiu būdu lengvai išsibarstyti. Kai ku­
rie dieniniai plėšrieji paukščiai ir pelėdos praryja savo grobį
visą ir tik po dvylikos ar dvidešimties valandų atryja nesu­
virškinamas dalis, kuriose, kaip žinau iš tyrimų, atliktų zoolo­
gijos soduose, yra daigių sėklų. Kai kurios avižų, kviečių, sorų,
430 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kanapių, dobilų ir runkelių sėklos sudygo išbuvusios nuo dvy­

likos iki dvidešimt vienos valandos įvairių plėšriųjų paukščių
skilviuose; dvi runkelių sėklos sudygo išbuvusios paukščio
skilvyje dvi paras ir keturiolika valandų. Stebint paaiškėjo,
kad gėlųjų vandenų žuvys vartoja maistui daugelio sausumos
ir vandens augalų sėklas; žuvis savo ruožtu dažnai praryja
paukščiai, ir taip sėklos gali patekti iš vienos vietos į kitą.
Aš įkišdavau daugelį įvairių sėklų į negyvų žuvų skrandį ir
paskui jas duodavau ereliams-žuvininkams, gandrams ir peli­
kanams; praėjus keletai valandų, šie paukščiai arba atryda­
vo sėklas kartu su nesuvirškintais maisto likučiais, arba iš­
mesdavo jas su ekskrementais, ir kai kurios tų sėklų išlik­
davo daigios. Tačiau kitos sėklos po tokių procesų visuomet
žūdavo.
Skėrius vėjas kartais nuneša toli nuo sausumos. Pats esu
pagavęs vieną skėrį jūroje 370 mylių nuo Afrikos krantų ir
girdėjau, kad kiti tyrinėtojai juos sugaudavo dar toliau nuo
sausumos. Kun. R. T. Lou (Rev. R. T. Lowe) pranešė serui
Č. Lajeliui, kad 1844 m. lapkričio mėnesį skėrių spiečiai buvo
aplankę Madeiros salą; jų buvo nepaprastai daug; jie leidosi
ant žemės kaip didelės snaigės per smarkiausią pūgą, ir vir­
šuje, kiek buvo -galima apžvelgti žiūronu, visur buvo matyti
tiktai skėriai. Dvi ar tris dienas jie pamažu skriejo aplink
milžiniška elipse, mažiausiai penkių ar šešių mylių diametro,
o naktį nusileisdavo ant aukštesnių medžių, kuriuos jų spie­
čiai klote nuklodavo. Paskui jie taip pat staigiai dingo jūros
kryptimi ir nuo to laiko daugiau neaplankė salos. Kai kuriose
Natalio dalyse fermeriai, nors ir neturi tam pakankamai įro­
dymų, galvoja, kad žalingos sėklos patenka į jų pievas su
išmatomis, kurias palieka didžiuliai skėrių spiečiai, dažnai
aplankantieji tą kraštą. Tai galvodamas, p. UyIas (Weale) atsiun­
tė man laiške nedaug išdžiūvusių skėrių ekskrementų, kuriuo­
se, žiūrėdamas pro mikroskopą, radau keletą sėklų ir iš jų
išauginau septynis žolinius augalus, priklausančius dviem rū­
šims iš dviejų genčių. Vadinasi, skėrių spiečius, panašus į tą,
kuris aplankė Madeirą, gali lengvai introdukuoti daugelį au­
galų rūšių į salą, esančią toli nuo kontinento.
Nors paukščių kojos ir snapai paprastai būna švarūs, ta­
čiau kartais ir prie jų priskrenta žemė: vieną kartą nuėmiau
šešiasdešimt vieną graną (apie 3,8 gramo), o kitą kartą —
dvidešimt du granus (1,4 gramo) sausos molinės žemės nuo
kurapkos kojos, ir toje žemėje buvo vikio grūdo didumo
žvirgždas. Stai dar ryškesnis pavyzdys. Vienas draugas man
atsiuntė slankos koją su prikibusiu prie blauzdos nedideliu
 XII sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 431

sausos žemės grumsteliu, tesveriančiu vos devynis granus

(0,57 gramo), bet jame buvo rasta vikšrio (Juncus bufonius)
sėkla, kuri sudygo ir pražydėjo. Sveislendas (Swaysland) iš
Braitono, kuris per pastaruosius keturiasdešimt metų ypač do­
mėjosi mūsų keliaujančiais paukščiais, man praneša, jog jis
dažnai nušaudavo kielių (Motacillae), kultupių ir Saxicolae
egzempliorius tuojau, kai tik šie paukščiai atskrisdavo prie
mūsų krantų ir dar nespėdavo nusileisti; jis keletą kartų pa­
stebėjo, kad prie paukščių pėdų būdavo prikibę nedideli žemės
grumsteliai. Galima pateikti daugelį pavyzdžių, rodančių, jog
tokioje žemėje paprastai būna sėklų. Pavyzdžiui, prof. Niutonas
(Newton) man atsiuntė raudonkojės kurapkos (Caccabis rufa)
koją, prie kurios buvo prikibęs sukietėjusios žemės grumstas,
sveriantis б'/г uncijų (194 gramus); ši kurapka buvo sužeista
ir negalėjo skristi. Žemė buvo laikoma tris metus, tačiau, ją
sutrupinus, sudrėkinus ir padėjus po stikliniu gaubtu, netrukus
sudygo net 82 augalai; iš jų 12 buvo vienaskilčių, kurių tarpe
buvo paprastoji aviža ir mažiausiai dar viena rūšis varpinių,
70 dviskilčių augalų, kurie, sprendžiant iš daigų, priklausė
mažiausiai trim įvairioms *rūšims. Argi, turėdami prieš akis
tokius faktus, dar galime abejoti, kad daugelis paukščių, kurie
kasmet vėtrų pernešami per plačius vandenynų plotus ir ku­
rie kas metai migruoja, pavyzdžiui, milijonai putpelių, skren­
dančių per Viduržemio jūrą, laikas nuo laiko būtinai perga­
bena ir keletą sėklų purve, prilipusiame prie jų pėdų ar snapo?
Tačiau dar grįšiu prie šio klausimo.
Žinoma, kad ledų kalnai kartais neša žemes ir akmenis
arba net krūmus, kaulus ar sausumos paukščio lizdą; taigi
vargu ar galima abejoti, kad, kaip yra pažymėjęs Lajelis, šie
ledų kalnai atsitiktinai galėjo pernešti ir sėklas iš vienos da­
lies arktinėje arba antarktinėje srityse į kitą dalį, o ledynų
periode jie galėjo pernešinėti sėklas ir visos dabartinio viduti­
nio klimato juostos ribose. Spręsdamas iš to, kiek daug au­
galų Azorų salose yra bendrų Europai, palyginus su rūšimis
kitose Atlanto vandenyno salose, esančiose arčiau žemyno, ir,
turėdamas galvoje (kaip tat pastebėjo p. H. C. Uotsonas) šiek
tiek šiauresnį tų augalų pobūdį, palyginus su geografine pla­
tuma, spėjau, kad Azorų salos iš dalies buvo aprūpintos ledy­
nų atneštomis į jas sėklomis ledynmečio laikais. Man prašant,
seras Č. Lajelis parašė p. Hartūngui ir pasiteiravo, ar jis šiose
salose pastebėjo eratinių riedulių. Hartungas atsakė radęs di­
džiulius gabalus granitinių ir kitokių uolienų, kurių nepasi­
taiko archipelage. Iš to galime daryti išvadą, kad ledų kalnai
kadaise iškrovė savo uolų nuolaužų krūvius tų vandenyno
432 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

viduryje esančių salų krantuose, ir nėra bent neįtikėtina, jog

jie čia atnešė ir keletą šiaurinių augalų sėklų.
Turint galvoje tai, kad sėklos nuolat buvo pernešamos
šiais, taip pat ir kitokiais būdais, kurie dar, be abejo, tebėra
nenustatyti, per dešimtis tūkstančių metų, manau, būtų keistas
dalykas, jeigu daugumas augalų nebūtų taip gausiai paplitę.
Šie pernešimo būdai kartais vadinami atsitiktiniais, tačiau
toks pasakymas ne visiškai tikslus: jūrų srovės nėra atsitikti­
nės; neatsitiktinės ir vyraujančių vėjų kryptys. Reikia pažy­
mėti, kad vargu ar kuriais nors šiais pernešimo būdais sėklos
gali patekti labai toli, kadangi jos neišlieka daigios būdamos
ilgą laiką jūros vandenyje, o antra, negali ilgą laiką išbūti be
žalos ir paukščių gurkliuose ar žarnyne. Tačiau šių būdų vis
dėlto užtenka sėkloms atsitiktinai pernešti per keleto šimtų
mylių jūrų plotus nuo vienos salos į kitą salą arba iš kurio
nors žemyno į šalia jo esančią salą; bet tokių būdų neužtenka
pernešti sėkloms iš vieno žemyno į kitą tolimą žemyną. Toli­
mųjų kontinentų floros negali tarp savęs susimaišyti dėl šių
priežasčių ir išlieka skirtingos, kokios jos dabar ir yra. Jūrų
srovės dėl savo krypties niekuomet neatneš sėklų iš Siaurės
Amerikos į Angliją, nors jos gali atnešti ir atneša sėklas iš
Vest Indijos salų iki mūsų vakarinių krantų, kur jos, jeigu
dar nežūva nuo labai ilgo mirkimo jūros vandenyje, vis tiek
neišlaiko mūsų klimato. Beveik kiekvienais metais smarkūs
vėjai vieną kitą sausumos paukštį perneša per visą Atlanto
vandenyną, iš Siaurės Amerikos iki vakarinių Airijos bei
Anglijos krantų; tačiau sėklas šie reti keliautojai gali pernešti
tik vienu būdu, būtent, su purvu, kuris būna prikibęs prie jų
pėdų ir snapų, o tatai savaime esti retas dalykas. Tačiau net
ir tokiu atveju labai maža šansų, kad sėkla kris į tinkamą dir­
vą ir augalas visiškai subręs. Vis dėlto būtų didelė klaida gal­
voti, kad, jeigu sala, gausiai apgyventa įvairių organizmų,
kaip Didžioji Britanija, kiek žinoma (nors tatai būtų labai
sunku įrodyti), per kelius pastaruosius šimtmečius atsitiktinių
pernešimo būdų dėka nesusilaukė imigrantų iš Europos ar iš
kurio kito kontinento, tai ir kita sala, neturtinga organizmų,
kad ir būdama atokiau nuo kontinento, negalėjo susilaukti
panašiais būdais kolonistų. Iš šimto įvairių rūšių sėklų arba
gyvūnų, patekusių j kurią nors salą, apgyventą net žymiai
menkiau negu Britanija, gal būt, atsirastų ne daugiau kaip tik
viena rūšis, kuri taip gerai prisitaikytų prie savo naujosios
tėvynės, kad joje visiškai natūralizuotųsi. Tačiau tat nėra rim­
tas argumentas palyginus su tuo, kas galėjo būti atlikta atsi­
tiktiniais pernešimo būdais per ilgus geologinius periodus,
 X ll sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 433

kada sala kilo į viršų ir dar nebuvo pilnutinai apgyventa. Be­

veik plikoje žemėje, kurioje nebuvo nė vieno arba buvo tik
labai mažai kenksmingų vabzdžių ar paukščių, kone kiekviena
čia patekusi sėkla, jeigu tik jai būdavo tinkamas klimatas, iš­
dygdavo ir toliau gyvendavo.

IŠPLITIMAS LEDYNMETYJE
Tapattunas tarp daugelio augalų ir gyvūnų, gyvenančių
kalnų viršūnėse, atskirtose viena nuo kitos šimtais mylių ly­
gumos, kurioje alpinės rūšys negali egzistuoti, ута vienas iš
įstabiausių atvejų, kai tos pačios rūšys gyvena viena nuo ki­
tos nutolusiose vietose ir nematyti, kaip jos galėjo migruoti iš
vienos vietos į kitą. Iš tikrųjų pažymėtinas reiškinys, kad tiek
daug tų pačių rūšių augalų gyvena sniegingose Alpių arba
Pirėnų srityse ir pačiose šiaurinėse Europos dalyse; tačiau da!r
įstabiau yra tai, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose Baltųjų
kalnų augalai yra visiškai tokie pat kaiD Labradoro ir, kaip
tat žinoma iš Aza Grejaus, beveik visai tokie pat kaip aukš­
čiausiuose Europos kalnuose. Iš panašių faktų dar 1747 metais
Gmelinas padarė išvadą, kad tokios pačios rūšys turėjusios
būti nepriklausomai sutvertos daugelyje skirtingų vietų, ir
mes, gal būt, taip ir tebebūtume galvoję, jeigu Agasi ir kiti
nebūtų atkreipę rimto dėmesio į ledynų periodą, kuris, kaip
tuojau pamatysime, šiuos faktus labai paprastai išaiškina. Tu­
rime įvairiausių įrodymų, organinio ir neorganinio pobūdžio,
kad naujausiame geologiniame periode Vidurinėje Europoje
ir Siaurės Amerikoje vyravo arktinis klimatas. Sudegusio na­
mo nuodėguliai ir pelenai nekalba aiškiau apie įvykusį gaisrą,
kaip Škotijos ir Uelso kalnai su savo išvagotomis atšlaitėmis,
nugludintais paviršiais ir suverstais rieduliais byloja apie le­
dų srautus, kurie kadaise buvo pripildę jų slėnius. Etiropos
klimatas taip pasikeitė, kad šiaurinėje Itcilijoje senųjų ledynų
paliktos ,milžiniškos morenos dabar yra apaugusios vynuogy­
nais ir kukurūzais. Didelėje Jungtinių Valstijų dalyje erati-
. niai rieduliai ir išraižytos uolos aiškiai byloja apie anksčiau
buvusį šalto klimato periodą.
Poveikis, kurį ledynmečio klimatas kadaise padarė Euro­
pos gyventojų pasiskirstymui, savo esme, kaip tat aiškina
Eduardas Forbsas, yra toks. Tačiau, kad geriau suprastume jo
sukeltus pakitimus, tarsime, kad naujas ledynmetis vėl iš lėto
atslenka ir paskui iš lėto pranyksta, kaip tat anksčiau iš tik­
rųjų ir buvo. Šalčiui kas kartą didėjant ir pietinės zonos kli­
matui tampant vis tinkamesniam šiaurės gyventojams, šie
434 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

užimdavo ankstesnių vidutinio klimato zonos gyventojų vietas.

Pastarieji tuo pačiu laiku traukdavosi vis toliau ir toliau į
pietus, kol jiems pastodavo kelią barjerai, tokiu atveju jie tu­
rėdavo žūti. Kalnai apsidengdavo sniegu ir ledais, ir ligtoli­
niai alpiniai gyventojai leisdavosi į lygumas. Tuo metu, kai šal­
tis buvo pasiekęs maksimumą, arktinė flora ir fauna buvo už­
ėmusi Centrinės Europos dalis, pietuose siekė Alpes ir Pirėnus,
net Ispaniją. Dabartinės Jungtinių Amerikos Valstijų vidutinio
klimato sritys tuo metu taip pat buvo apgyventos arktinių
augalų ir gyvūnų, kurie beveik nesiskyrė nuo europinių, nes
dabartinės subpoliarinės formos, kurios, kaip manoma, kadaise
buvo nusikėlusios pietų link, yra nuostabiai vienodos visoje
toje srityje.
Kai vėl pradėjo atšilti, arktinės formos ėmė trauktis į šiau­
rę, o įkandin stūmėsi vidutiniškesnių regionų dariniai. Tirps­
tant sniegui kalnų papėdėse, arktinės formos užimdavo nutir­
pusias, apsivaliusias nuo sniego vietas, kas kartą kildamos vis
aukščiau, nes oras vis šilo ir sniegas vis labiau tirpo; tuo
pačiu laiku kitos, jiems giminingos arktinės formos traukėsi
toliau į šiaurę. Vadinasi, visiškai sugrįžus šiltam klimatui,
tos pačios rūšys, kurios dar neseniai gyveno kartu Europos ir
Šiaurės Amerikos lygumose, vėl randamos Senojo ir Naujojo
Pasaulio arktinėse srityse, taip pat ir daugelyje izoliuotų toli
viena nuo kitos esančių kalnų viršūnių.
Taigi galime suprasti, kodėl yra tapatingi daugelis augalų
taip nepaprastai viena nuo kitos nutolusiose vietose, kaip
Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos kalnynai. Galime taip
pat suprasti ir tą faktą, kad kiekvienos kalnų grandinės alpi­
niai augalai yra ypač artimi arktinėms formoms, gyvenančioms
tiesiog arba beveik tiesiog į šiaurę nuo jų, kadangi pirmoji
migracija, kai prasidėjo šaltis, ir migracija atgal, kai ėmė at­
šilti, aplamai vyko tiesiai į pietus ir tiesiai į šiaurę. Pavyz­
džiui, alpiniai Škotijos augalai, kaip pastebėjo H. C. Uotso-
nas, taip pat alpiniai Pirėnų augalai, kaip pastebėjo Ramonas,
yra artimesni šiaurinės Skandinavijos augalams, Jungtinių
Amerikos Valstijų alpiniai augalai — Labradoro augalams ir
Sibiro kalnų augalai — šios šalies arktinių sričių augalams. Šie
teiginiai, pagrįsti visiškai nustatytu faktu, kad kadaise buvo
ledynų periodas, manau, taip patenkinamai išaiškina dabarti­
nį alpinių ir arktinių Europos bei Amerikos formų paplitimą,
kad, jei randame tas pačias rūšis tolimose kalnų viršūnėse kur
nors kitose šalyse, galime beveik be jokių tolesnių įrodymų
daryti išvadą, jog šaltesnis klimatas kadaise sudaręs tinkamas
 XIl sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 435

sąlygas ir šioms formoms migruoti per tarpe esančias lygumas,

kurios dabar jau per šiltos joms gyventi.
Kadangi arktinės formos iš pradžių slinko į pietus, o pas­
kui atgal j šiaurę ryšium su besikeičiančiu klimatu, tai savo
ilgose migracijose šios formos nepatyrė didelių temperatūros
skirtumų, o kadangi jos migravo visos kartu, tai ir jų tarpu­
savio santykiai žymiai nesutriko. Todėl, sutinkamai su šioje
knygoje dėstomais principais, šios formos negalėjo labai mo­
difikuotis. Tačiau kai dėl alpinių formų, kurios, pradėjus at­
šilti, liko izoliuotos iš pradžių kalnų papėdėse, o paskui — jų
viršūnėse, tai jų padėtis buvo bent kiek kitokia; neįtikėtina,
kad arktinės rūšys labai viena nuo kitos nutolusiose kalnų
grandinėse būtų visą laiką likusios tokios pačios; jos tikriau­
siai susimaišė su senosiomis alpinėmis rūšimis, kurios turėjo
egzistuoti kalnuose prieš prasidedant ledynų epochai ir kurios
šalčiausio periodo metu buvo laikinai nusileidusios į lygumas;
be to, vėliau jas taip pat veikė šiek tiek skirtinga klimato įta­
ka. Taigi šių formų tarpusavio santykiai tam tikru laipsniu su­
triko ir, vadinasi, jos galėjo pakisti — ir iš tikrųjų pakito, nes
jeigu palyginsime tarpusavyje dabartinius alpinius augalus ir
gyvūnus iš įvairių didžiųjų Europos kalnynų, tai pastebėsime,
kad, nors daugelis rūšių pasiliko visai tokios pačios, tačiau kai
kurios sudarė atmainas, kitos egzistuoja kaip abejotinos for­
mos arba porūšiai, ir kai kurios — kaip skirtingos, nors ir arti­
mai giminingos, rūšys, pavaduojančios viena kitą skirtinguose
kalnynuose.
Aukščiau pateiktame pavyzdyje tariau, kad mūsų įsivaiz-
duotino ledynų periodo pradžioje arktinės gyvybės formos vi­
sose poliarinėse srityse buvo tokios pat vienodos kaip ir da­
bar; tačiau tenka tarti, kad daugelis subarktinių formų ir kai
kurios vidutinio klimato formos taip pat buvo visur tokios
pačios, nes tam tikros rūšys, kurios dabar gyvena Šiaurės
Amerikos ir Europos žemesnėse kalnų atšlaitėse bei lygumose,
yra tokios pačios. Todėl galima paklausti, kuo paaiškinu tokį
subarktinių ir vidutinio klimato formų vienodumą visame pa­
saulyje tikrojo ledynų periodo pradžioje. Dabartiniu metu Se­
nojo ir Naujojo Pasaulio subarktines ir vidutinio klimato šiau­
rinės zonos gyvybės formas skiria vienas nuo kitų Atlanto
vandenynas ir šiaurinė Ramiojo vandenyno dalis. Ledynų pe­
riode, kai Senojo ir Naujojo Pasaulio gyventojai gyveno daug
toliau j pietus negu šiuo metu, juos turėjo dar labiau skirti
vienus nuo kitų dideli vandenyno plotai; taigi galima pa­
klausti, kokiu būdu tos pačios rūšys galėjo tuo metu arba dar
anksčiau patekti į šiuos du kontinentus. Manau, kad paaiški­
436 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

nimas glūdi prieš ledynmetį buvusio klimato prigimtyje. Tuo

laiku, būtent, naujausiame plioceno periode, daugumas žemės
rutulio gyventojų rūšiniu atžvilgiu buvo tokie patys kaip da­
bar, ir turime rimtą pagrindą manyti, kad klimatas tada buvo
šiltesnis negu dabar. Taigi galime spėti, kad organizmai, ku­
rie dabar gyvena ties 60° geografinio pločio, plioceno laiko­
tarpyje gyveno toliau į šiaurę, ties poliariniu ratu, 66—67°
geografiniame plotyje, o dabartinės arktinės formos tada gy­
veno susiskaidžiusiuose sausumos plotuose dar arčiau šiaurės
ašigalio. Tačiau, pažvelgę į gaublį, matome, kad išilgai polia­
rinio rato tęsiasi beveik ištisinė sausuma, pradedant vakarų
Europa, per Sibirą iki rytinės Amerikos. O to subpoliarinės
sausumos vientisumo, taip pat ryšium su laisve, esant palan­
kesniam klimatui, vykti abipusei migracijai ir pakanka, kad
būtų galima paaiškinti šį spėjamąjį subarktinių ir vidutinio
klimato formų Senajame ir Naujajame Pasaulyje vienodumą
prieš .ledynmetį.
Turėdamas galvoje aukščiau nurodytus motyvus, kad mūsų
kontinentai ilgą laiką išbuvo maždaug tokioje pat santykinė­
je padėtyje, nors juose ir buvo didelių paviršiaus svyravimų,
esu itin linkęs išplėsti aukščiau nurodytą požiūrį ir tarti, jog
dar ankstesniame ir dar šiltesniame laikotarpyje, pavyzdžiui,
senesniajame plioceno laikotarpyje, daug tokių pat gyvūnų ir
augalų gyveno beveik vientisinėje subpoliarinėje sausumoje
ir kad šie augalai bei gyvūnai tiek Senajame, tiek ir N auja­
jame Pasaulyje ėmė pamažu migruoti j pietus, klimatui da­
rantis ne tokiam šiltam, dar gerokai prieš ledynmečio pradžią.
Manau, kad dabar matome jų palikuonis, dauguma atvejų pa­
kitusius, centrinėse Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų
dalyse. Laikydamiesi šio požiūrio, galime suprasti tą giminin-
umo ryšį, esant labai nedaug tapatybės, kurį matome tarp
§ iaurės Amerikos ir Europos gyvybės formų, ryšį, kuris ypač
pažymėtinas, turint galvoje atstumą tarp šių dviejų sričių ir
tai, kad juos skiria Atlanto vandenynas. Taip pat galime su­
prasti ir tą keistą faktą, pažymėtą daugelio stebėtojų, jog Eu­
ropos ir Amerikos gyvybės formos vėlesniuose terciaro laiko­
tarpiuose buvo giminingesnės negu pastaruoju metu; tai pa­
aiškinama tuo, kad per šiltesnį laikotarpį šiaurinės Senojo ir
Naujojo Pasaulio dalys jungėsi tarp savęs beveik ištisine sau­
suma, tarnavusia tiltu, kuris vėliau dėl šalčio pasidarė nebe­
tinkamas jų gyventojų abipusei migracijai.
Plioceno laikotarpyje, pamažu vėstant klimatui, rūšys,
bendros Naujajam ir Senajam Pasauliui, migruodamos į pie­
tus nuo poliarinio rato, buvo visiškai atskirtos vienos nuo kitų.
 XU sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 437

Sis atsiskyrimas, kiek tat liečia vidutinės klimato juostos gy­

vybės formas, bus įvykęs jau prieš daugybę amžių. Augalai ir
gyvūnai, migruodami į pietus, viename didžiuliame regione
turėjo susimaišyti ir pradėti varžybas su vietinėmis Amerikos
gyvybės formomis, o kitame didžiuliame regione — su Senojo
Pasaulio formomis. Vadinasi, čia turime visas sąlygas, palan­
kias dideliems pakitimams, — žymiai didesniems negu alpinių
formų atveju, kurios daug anksčiau liko izoliuotos keliose
Europos ir Siaurės Amerikos kalnų grandinėse bei arktinėse
zonose. Štai kodėl, lygindami dabartines Naujojo ir Senojo
Pasaulio gyvybės formas, gyvenančias vidutiniame klimate,
labai mažai terandame tapatingų rūšių (nors Aza Grejus nese­
niai įrodė, kad tapatingų augalų yra daugiau negu anksčiau
manyta), tačiau kiekvienoje didelėje klasėje aptinkame daugelį
formų, kurias vieni gamtininkai laiko geografinėmis rasėmis,
kiti — skirtingomis rūšimis, taip pat ir gausybę artimai gimi­
ningų, arba pavaduojančių, formų, kurios visų gamtininkų lai­
komos rūšiniu mastu skirtingomis.
Panašiai kaip sausumoje, taip ir jūrų vandenyse, lėtu jūrų
faunos migravimu pietų link, kuri plioceno arba net šiek tiek
ankstesniame laikotarpyje buvo beveik visiškai vienoda ties
ištisine pakrantės linija prie poliarinio rato, sutinkamai su mo­
difikacijos teorija, galima paaiškinti, kodėl šiuo metu gyvena
daug artimai giminingų formų visiškai vienas nuo kito atskir­
tuose jūros plotuose. Tokiu būdu, manau, galime aiškinti kai,
kurių artimai giminingų dar tebegyvenančių ir jau išmirusių
terciaro formų buvimą rytinėse ir vakarinėse Šiaurės Ameri­
kos vidutinio klimato zonos pakrantėse, taip pat ir dar įstabes­
nį faktą, kiad daugelis labai giminingų vėžiagyvių (kaip tat
aprašyta puikiame Deinos veikale), kai kurios žuvys ir kitos
jūrų gyvūnų formos aptinkamos Viduržemio jūroje, taip pat
ir Japonų jūroje, nors šie abu regionai dabar visiškai at­
skirti ištiso kontinento ir milžiniškų vandenyno plotų.
Šitie artimo giminingumo atvejai tarp rūšių, dabar gyve­
nančių arba anksčiau gyvenusių jūrose ties rytinėmis ir vaka­
rinėmis Šiaurės Amerikos pakrantėmis, Viduržemio ir Japo­
nų jūrose, taip pat ir vidutinio klimato Šiaurės Amerikos
bei Europos dalyse, yra neišaiškinami tvėrimo teorija. Nega­
lime tvirtinti, kad tokios rūšys buvo sutvertos panašios sutin­
kamai su beveik vienodomis tų sričių fizinėmis sąlygomis, nes,
pavyzdžiui, lygindami tam tikras Pietų Amerikos dalis su Pie­
tų Afrikos ar Australijos dalimis, matome, jog tos šalys yra
labai panašios savo fizinėmis sąlygomis, bet turi visiškai skir­
tingus gyventojus.
 ROS/Ų a t s ir a d im a s

PAKAITOMIS VYRAVUSIEJI LEDYNMEČIAI

ŠIAURĖJE IR PIETUOSE
Tačiau turime grįžti prie savo tiesioginės temos. Esu įsi­
tikinęs, kad Forbso pažiūras galima taikyti žymiai platesniu
mastu. Europoje, nuo D. Britanijos vakarinių krantų iki Uralo
kalnagūbrio ir pietuose iki Pirėnų, visur matome aiškiausius
įrodymus, kad kadaise buvo ledynmetis. Iš randamų sušalusių
žinduolių ir iš kalnų augmenijos prigimties galime daryti iš­
vadą, kad Sibirą taip pat lietė ledynų epocha. Libane, pasak
dr. Hukerio, amžinas sniegas kadaise dengė centrinę kalnų
ašį, ir čia susidarė ledynai, kurie leidosi 4000 pėdų (1219 m)
žemyn į slėnius. Tas pats stebėtojas neseniai aptiko dideles
morenas neaukštai Atlaso kalnagūbryje, Šiaurės Afrikoje.
Palei Himalajų kalnus kadaise nuo jų nuslinkę ledynai paliko
pėdsakus apačioje net už 900 mylių, ir Sikimoje dr. Hukeris
matė kukurūzus, augančius ant senovinių milžiniškų morenų.
Iš puikių dr. J. Hasto (Haast) ir dr. Hektoro (Hector) tyrinė­
jimų žinome, kad į pietus nuo Azijos kontinento, priešingoje
ekvatoriaus pusėje, Naujojoje Zelandijoje, didžiuliai ledynai
kadaise buvo nusileidę visai žemai, ir tokie pat augalai, ku­
riuos dr. Hukeris rado šioje saloje didelių tarpų vienas nuo
kito atskirtuose kalnuose, taip pat byloja apie kadaise buvusį
šaltą laikotarpį. Sprendžiant iš faktų, kuriuos man pranešė
kun. U. B. Klarkas (Clarke), atrodo, kad kadaise buvęs ledynų
periodas paliko savo veikimo žymes ir Australijos pietryčių
kampe.
Pažvelkime į Ameriką; jos šiaurinėje dalyje randamos le­
dynų atneštos uolienų nuolaužos rytinėje kontinento pusėje į
pietus iki 36°—37° geografinio pločio, o prie Ramiojo vande­
nyno krantų, kur klimatas šiuo metu yra visai skirtingas, iki
46° geografinio pločio. Eratiniai rieduliai taip pat pastebėti
Uoliniuose kalnuose. Pietų Amerikos Kordiljeruose, beveik po
pačiu ekvatoriumi, ledynai kadaise leidosi kur kas žemiau jų
dabartinio lygio. Centrinėje Čilėje ištyriau stambias detrito
sąnašas su didžiuliais rieduliais, kurios kirto Portiljo slėnį, ir
jos kadaise beveik neabejotinai sudarė milžinišką moreną, o
D. Forbsas man praneša, kad įvairiose Kordiljerų dalyse, tarp
13° ir 30° pietų geografinio pločio, maždaug 12 000 pėdų
[3658 m] aukštyje, jis aptiko giliai išraižytas uolas, kurios buvo
panašios į jam gerai pažįstamas Norvegijos uolas, taip pat ir
dideles detrito mases su nuzulintu gargždu. Visame šiame
Kordiljerų plote dabar nėra tikrų ledynų net žymiai dides­
niuose aukščiuose. Toliau į pietus, abiejuose kontinento šo­
 XII sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 439

nuose, nuo 41° geografinio pločio ir iki paties pietinio jo pa­

kraščio, turime aiškiausius įrodymus, kad čia kadaise veikta
ledynų, matydami daugelį didžiulių eratinių riedulių, atneštų
toli nuo savo kilimo vietos.
Sprendžiant iš tų įvairių faktų, būtent, iš pasilikusių le­
dynų veikimo pėdsakų Siaurės ir Pietų pusrutulyje, iš to, kad
geologine prasme šis laikotarpis abiejuose pusrutuliuose buvo
neseniai, kad jis truko viename ir kitame ilgą laiką, kaip apie
tai galima spręsti iš jo padarinių, ir pagaliau iš to, kad ledy­
nai dar nesenais laikais leidosi visai žemai išilgai visų Kordil­
je rų ,— man vienu metu atrodė, kad neišvengiama išvada, jog
ledynmetyje temperatūra buvo nukritusi tuo pačiu laiku vi­
same pasaulyje. Tačiau dabar p. Kroulis daugelyje puikių
darbų pamėgino įrodyti, kad ledyninis klimatas yra išdava
įvairių fizinių priežasčių, kurias apsprendžia žemės orbitos
ekscentriciteto padidėjimas. Visos šios priežastys sukelia tuos
pačius padarinius, tačiau atrodo, kad galingiausia iš tų prie­
žasčių yra netiesioginė žemės orbitos ekscentriciteto įtaka
vandenynų srovėms. Pasak-p. Kroulio, šaltieji periodai karto­
jasi reguliariai kas dešimt ar penkiolika tūkstančių metų, ir po
ilgų tarpų, susidarius tam tikroms apystovoms, iš kurių svar­
biausia, kaip įrodė seras Č. Lajelis, yra reliatyvi sausumos ir
vandens padėtis, tie periodai būna ypač atšiaurūs. Kraulis
mano, kad paskutinis didysis ledynų periodas prasidėjo maž­
daug prieš 240 000 metų ir su nedideliais klimato svyravimais
truko apie 160 000 metų. Kai dėl senesnių ledynmečių, tai įvai­
rūs geologai, remdamiesi tiesioginiais įrodymais, yra įsitikinę,
kad jie buvo mioceno ir eoceno formacijų susidarymo metu,
nekalbant apie dar ankstesnes formacijas. Tačiau svarbiausia
p. Kroulio padaryta išvada mums yra ta, kad tuo laiku, kai
Siaurės pusrutulyje vyrauja šaltasis periodas, Pietų pusrutulio
temperatūra pakyla, ir jo žiemos, daugiausia dėl vandenynų
srovių krypties pakitimo, tampa žymiai švelnesnės. Ir atvirkš­
čiai, tas pat esti Siaurės pusrutulyje tuo metu, kai Pietų pus­
rutulyje vyrauja ledynmetis. Si išvada taip gerai nušviečia
geografinio paplitimo klausimą, kad esu itin linkęs patikėti
jos teisingumu; tačiau pirma pateiksiu kai kuriuos faktus, ku­
rie reikalingi paaiškinimo.
Pietų Amerikos atžvilgiu dr. Hukeris įrodė, kad Ugnies
Žemėje, be daugelio artimai giminingų rūšių, esama nuo 40 iki
50 žiedinių augalų, sudarančių nemažą jos skurdžios floros
dalį, kurie yra bendri su Siaurės Amerika ir Europa, nors
tie žemynai yra skirtinguose pusrutuliuose ir be galo toli
vieni nuo kitų. Aukštuose ekvatorinės Amerikos kalnuose
440

aptinkama daugybė ypatingų rūšių, priklausančių europinėms

gentims. Brazilijos Vargonų kalnuose Gardneris (Gardner) ap­
tiko kai kurias Europos vidutinio klimato, Antarktikos ir
kai kurias Andų kalnų gentis, kurių nėra tarpinėse karšto kli­
mato žemumose. Silja de Karakas kalnuose įžymusis Hum­
boltas jau seniai rado rūšis, priklausančias būdingoms Kor­
diljerų gentims.
Afrikoje Abisinijos kalnuose aptinkamos įvairios būdin­
gos europinės formos ir keletas Gerosios Vilties iškyšulio
faunos atstovų. Gerosios Vilties iškyšulyje aptikta labai ne­
daug europinių rūšių, kurių, kaip manoma, nėra introdukavę
žmonės, kalnuose — keletas formų, pavaduojančių europines,
kurios nėra rastos intertropinėse Afrikos dalyse. Dr. Hukeris
neseniai įrodė, kad įvairūs augalai, augantieji viršutinėse
aukštos Fernando Po salos dalyse ir gretimuose Kamerūno
kalnuose, prie Gvinėjos įlankos, yra labai giminingi Abisinijos
kalnų, taip pat ir vidutinio klimato Europos augalams. Kaip
sužinojau iš dr. Hukerio, kai kuriuos tuos pačius vidutinio
klimato augalus dabar aptiko kun. R. T. Lou (Lowe) Žaliojo
Rago salų kalnuose. Toks tų pačių vidutinio klimato augalų
išplitimas beveik ties pat ekvatoriumi, per visą Afrikos kon­
tinentą ir iki Žaliojo Rago salyno kalnų, yra vienas iš nuosta­
biausių augalų paplitimo faktų, kurie kada nors buvo pažymėti.
Himalajuose, atskirai esančiuose Indijos pusiasalio kalna­
gūbriuose, Ceilono aukštumose ir Javos vulkaniniuose kū­
giuose užtinkama daug augalų — arba visiškai identiškų, arba
atstovaujančių vieni kitiems ir kartu atstovaujančių Europos
augalams, kurie nerandami karštose žemumose tarp tų kalnų.
Aukštesnėse Javos kalnų viršūnėse surinktųjų augalų genčių
sąrašas atrodo kaip iš kolekcijos, surinktos kurioje nors Eu­
ropos kalvoje! Dar įstabesnis yra tas faktas, kad būdingosios
australinės formos yra atstovaujamos tam tikrų augalų, augan­
čių Borneo salos kalnų viršūnėse. Kai kurios iš šių australinių
formų, kaip sužinojau iš dr. Hukerio, yra paplitusios Malakos
pusiasalio aukštumose ir negausiai išsimėčiusios, iš vienos
pusės, po Indiją, iš antros pusės, šiaurės kryptimi pasiekia
net Japoniją.
Dr. F. Miuleris Pietų Australijos kalnuose rado įvairių
europinių rūšių; kitos rūšys, kurios nebuvo atgabentos žmo­
nių, aptinkamos žemumose, ir, kaip man pranešė dr. Hukerisr
galima pateikti ilgą sąrašą europinių genčių, randamų Austra­
lijoje, tačiau nerastų tarpiniuose karštuose regionuose. Puikia­
jame dr. Hukerio „Įvade Naujosios Zelandijos florai" pateikia­
mi analogiški įstabūs faktai, liečiantieji tos didžiulės salos auga-
 X lI sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 441

lūs. Is visa to, kas aukščiau pasakyta, matome, kad tam tikri
augalai, augantiej i viso pasaulio dalių aukštesniuose atogrąžų
kalnuose ir Šiaurės bei Pietų pusrutulio vidutinės klimato juos­
tos lygumose, yra arba tos pačios rūšys, arba tų pačių rūšių
atmainos. Tačiau reikia pažymėti, kad tie augalai nėra griež­
tai arktinės formos, kadangi, kaip pastebėjo H. C. Uotsonas,
„traukdamosi nuo poliarinių platumų į ekvatorines platumas,
alpinė, arba kalnų, flora vis labiau praranda savo arktinį po­
būdį". Be šitų identiškų ir labai artimų formų, daug rūšių, gy­
venančių tose pačiose, bet labai vienos nuo kitų atskirtose
srityse, priklauso gentims, kurios dabar nebeaptinkamos tar­
pinėse atogrąžų žemumose.
Šios trumpos pastabos liečia tik augalus; tačiau būtų ga­
lima pateikti keletą analoginių faktų ir apie sausumos gyvū­
nus. Jūrų gyvūnuose taip pat pasitaiko panašių atvejų; pavyz­
džiui, galiu pacituoti tokio didelio autoriteto, kaip prof. Deinos,
nurodymą, kad „be abejo, nuostabus yra tas faktas, jog Nau­
joji Zelandija vėžiagyvių atžvilgiu yra panašesnė į /Gigliją,
savo antipodą, negu į bet kurią kitą pasaulio dalį". Seras
Dž. Ričardsonas (Richardson) taip pat kalba apie šiaurinių žuvų
formų pasirodymą ties Naujosios Zelandijos, Tasmanijos ir
kitų Australijos salų krantais. Dr. Hukeris man praneša, kad
dvidešimt penkios dumblių (Algae) rūšys yra bendros Naujajai
Zelandijai ir Europai, tačiau nerandamos tarpinėse atogrąžų
jūrose.
Iš aukščiau pažymėtų faktų, būtent, kad vidutinio klimato
formos egzistavo visose ekvatorinės Afrikos ir Indijos pusia­
salio aukštumose, iki Ceilono ir Malajų archipelago ir ne tokia
ryškia forma — plačiuose tropinės Pietų Amerikos plotuose,
atrodo beveik tikra, kad kuriuo nors iš ankstesniųjų perio­
dų, be abejo, žiauriausiu ledynų periodo metu, šių didžiųjų
kontinentų žemumose į pietus nuo ekvatoriaus visur gyveno
nemaža vidutinio klimato formų. Tuo laikotarpiu atogrąžų
klimatas jūros lygyje buvo, tur būt, maždaug toks pat, kaip'
dabar to pat geografinio pločio vietose nuo penkių iki šešių
tūkstančių pėdų aukštyjej o gal dar net šaltesnis. Šiuo šalčiau­
siu laikotarpiu žemumos j pietus nuo ekvatoriaus turėjo būti
apaugusios mišria tropinio ir vidutinio klimato augmenija,
panašia į Hukerio aprašytąją vešlią augmeniją, dengiančią že­
mesnius Himalajų šlaitus nuo keturių iki penkių tūkstančių
pėdų aukštyje, tačiau, gal būt, dar labiau vyraujant vidutinio
klimato formoms. Manas (Mann), be to, išaiškino, kad kalnuo­
toje Fernando Po saloje, Gvinėjos įlankoje, vidutinio klimato-
europinės, formos pradeda atsirasti maždaug penkių tūkstančių
442 RUSIŲ ATSIRADIMAS

pėdų aukštyje. Panamos kalnuose tik dviejų tūkstančių pė­

dų aukštyje dr. Zeemanas (Seemann) aptiko augmeniją, pa­
našią į Meksikos, kurioje „karšto klimato zonos formos buvo
darniai susimaišiusios su vidutinio klimato formomis”.
Dabar pažiūrėsime, ar p. Kroulio išvada, jog tuo laiku, kai
Šiaurės pusrutulis kentė nepaprastus didžiojo ledynmečio šal­
čius, Pietų pusrutulyje buvo šilčiau negu šiaip, padeda išaiš­
kinti dabartinį, tariamai neišaiškinamą įvairių organizmų pa­
plitimą abiejų pusrutulių vidutinėse klimato zonose ir atogrąžų
kalnuose. M atuojant metais, ledynų periodas turėjo būti labai
ilgas, ir jeigu prisiminsime, kokiuose didžiuliuose plotuose
kai kurie natūralizavęsi augalai ir gyvūnai spėjo išplisti tik
per keletą šimtmečių, tai turėsime sutikti, kad ledynų periodo
bus užtekę bet kokio masto migracijoms vykti. Žinome, kad,
šalčiui vis stiprėjant, arktinės formos įsiveržė į vidutinio kli­
mato regionus, o turint galvoje ką tik pateiktus faktus, vargu
ar galima abejoti, kad kai kurios stipresnės, vyraujančios ir
labiausiai išplitusios vidutinio klimato formos įsiveržė į ekva­
torines žemumas. Tuo pat laiku šių karštųjų žemumų gyven­
tojai migravo į tropinius ir subtropinius regionus pietuose,
kadangi tuo metu Pietų pusrutulyje buvo šiltesnis klimatas.
Baigiantis ledynų periodui, kai abiejuose pusrutuliuose ėmė
palaipsniui grįžti jų ankstesnės temperatūros, Šiaurės pusru­
tulio vidutinio klimato formos, gyvenusios žemumose ties ek­
vatoriumi, buvo arba nustumtos atgal į savo ankstesnes gyve­
namąsias vietas, arba sunaikintos ir pakeistos iš pietų sugrįžu­
sių ekvatorinių formų. Tačiau galima beveik tikrai tvirtinti,
kad kai kurios šiaurinės vidutinio klimato formos pakilo į gre­
timas aukštumas, kuriose, jeigu aukštis buvo pakankamas, jos
galėjo išlikti ilgą laiką, panašiai kaip arktinės formos išliko
Europos kalnuose. Jos čia galėjo išsilaikyti, net jei klimatas
ir nebuvo joms visiškai tinkamas, nes temperatūra keistis
turėjo labai lėtai, o augalai neabejotinai turi tam tikrą su­
gebėjimą aklimatizuotis; tat matyti iš to, kad jie perduoda
savo palikuonims įvairias konstitucines savybes, leidžiančias
atsispirti karščiui ir šalčiui.
Laikui slenkant, ir Pietų pusrutulyje įsivyravo atšiaurus le­
dynmetis, o Šiaurės pusrutulyje pasidarė šilčiau, ir tada Pietų
pusrutulio vidutinio klimato formos ėmė veržtis į ekvatorines
žemumas. Šiaurinės formos, kurios anksčiau laikėsi' kalnuose,
dabar pradėjo leistis žemyn ir maišytis su pietinėmis formo­
mis. Pastarosios, grįžtant šiltam klimatui, ėmė grįžti į savo
ankstesnes gyvenamas vietas, palikdamos keletą rūšių kalnuo­
se ir pasiimdamos su savimi į pietus keletą Šiaurės pusrutulio
 XU sk. GEOGRAFINIS PAPUTIMAS 443

vidutinio klimato formų, nusileidusių nuo savo prieglobsčio

kalnuose. Taigi turėtume rasti nedaugelį identiškai tokių
pat rūšių tiek šiaurės bei pietų vidutinėse klimato zo­
nose, tiek ir tarpinių atogrąžų sričių kalnuose. Tačiau rūšys,
būdamos ilgą laiką tuose kalnuose arba priešinguose pusru­
tuliuose, turėjo konkuruoti su daugeliu naujų formų ir patirti
šiek tiek skirtingų fizinių sąlygų poveikį; todėl jos itin galėjo
pakitėti ir dabar tos rūsys turėtų gyvuoti kaip atmainos arba
kaip pavaduojančios rūšys, kaip tatai iš tikrųjų ir yra.
Reikia dar turėti galvoje tai, kad abiejuose pusrutuliuose ir
anksčiau buvo ledynų periodai; tuo galima paaiškinti, sutin­
kamai su tais pačiais principais, kodėl daugelis visiškai skir­
tingų rūšių gyvena tose pačiose labai viena nuo kitos atskir­
tose srityse ir priklauso gentims, kurių dabar nerandama tarpi­
nėse karštose zonose.
Hukeris Amerikos atžvilgiu ir A. de Kandolis Australijos
atžvilgiu primygtinai nurodo tą itin pažymėtiną faktą, kad
identiškų arba truputį modifikuotų rūšių kur kas daugiau
migravo iš šiaurės į pietus negu priešinga kryptimi. Tik ne­
daugelį pietinių formų matome Borneo bei Abisinijos kalnuo­
se. Spėju, kad ši vyraujanti migracija iš šiaurės į pietus pri­
klauso nuo didesnių sausumos plotų buvimo šiaurėje ir nuo to,
kad šiaurinės formos buvo gausesnės savo tėvynėje, o todėl
natūraliosios atrankos bei konkurencijos dėka pasiekė aukš­
tesnį tobulumo, arba sugebėjimo dominuoti, laipsnį už pietines
formas. O todėl, kai šios abi grupės ekvatorinėse srityse per
besikeičiančius ledynmečius susimaišė, šiaurinės formos pa­
sirodė pajėgesnės ir galėjo išsilaikyti kalnuose, paskui mi­
gruoti kartu su pietinėmis formomis į pietus, tuo tarpu pieti­
nės formos šiaurinių atžvilgiu to nesugebėjo. Lygiai taip pat
pastaruoju metu matome, kad labai daug europinių formų auga
La Platoje, Naujojoje Zelandijoje ir mažiau — Australijoje,
kur šios išstūmė vietinius gyventojus, tuo tarpu visai mažai
pietinių formų natūralizavosi kurioje nors Šiaurės pusrutulio
dalyje, nors odos, vilna ir kiti dalykai, su kuriais galėjo pa­
tekti sėklos, plačiu mastu importuojami į Europą per pastaruo­
sius du ar tris šimtmečius iš La Platos ir per pastaruosius ketu­
riasdešimt penkiasdešimt metų — iš Australijos. Tačiau Neil-
geri (Neilgherrie) kalnai Indijoje šiuo atžvilgiu iš dalies sudaro
išimtį, nes, kaip sužinojau iš. dr. Hukerio, Australijos formos
čia greitai dauginasi ir aklimatizuojasi. Nėra abejonės, kad
prieš paskutinį didįjį ledynmetį tarptropinių zonų kalnai buvo
apaugę endeminėmis alpinėmis formomis, tačiau pastarosios
beveik visur užleido vietą labiau vyraujančioms formoms,
444 RUŠIŲ ATSIRADIMAS

susidariusioms platesnėse srityse ir veiksmingesniuose jų ga­

mybos centruose šiaurėje. Daugelyje salų natūralizuotų formų
susidarė tiek pat arba net daugiau kaip vietinių_ augalų, ir tatai
yra pirmoji šių išmirimo stadija. Kalnai yra salos sausumoje,
ir jų gyventojai užleido savo vietas formoms, susidariusioms
plačiose Šiaurės pusrutulio srityse, visai panašiai, kaip tikrųjų
salų gyventojai visur užleido ir dabar tebeužieidžia vietas
kontinentinėms formoms, kurios čia natūralizuojasi padedant
žmogui.
Tie patys principai taikytini aiškinant sausumos gyvūnų
ir jūrinių formų paplitimą šiaurės bei pietų vidutinėse klimato
juostose ir intertropiniuose kalnuose. Kai ledynmečio kulmina­
cijos laikotarpiu vandenynų srovių kryptys buvo visai kito­
kios negu dabar, kai kurie vidutinio klimato jūrų gyventojai,
gal būt, pasiekdavo ekvatorių; nedaugelis iš jų, galimas daik­
tas, iš karto sugebėjo migruoti į pietus, laikydamiesi šaltes­
niųjų srovių, tuo tarpu kiti galėjo pasilikti ir išsilaikyti giles­
niuose bei šaltesniuose sluoksniuose, kol Pietų pusrutulyje
savo ruožtu įsiviešpatavo ledyniois klimatas, ir jie galėjo stum­
tis toliau, maždaug panašiai kaip, pasak Forbso, iki šių die­
nų esama izoliuotų vietų su arktinėmis formomis gilesnėse
šiaurės vidutinio klimato jū rų dalyse.
Anaiptol nemanau, kad visi tie neaiškumai, kurie susiję
su paplitimu bei giminystės ryšiais tapatingų ir artimų rūšių,
gyvenančių dabar taip toli vienos nuo kitų šiaurėje bei pie­
tuose ir kai kuriais atvejais — tarpiniuose kalnagūbriuose, vi­
siškai pradingsta, laikantis aukščiau pateiktų požiūrių. Ne­
įmanoma nurodyti tikslių migracijos krypčių. Negalime pasa­
kyti, kodėl migravo kurios nors vienos, bet ne kitos rūšys;
kodėl tam tikros rūšys pakito ir davė pradžią naujoms for­
moms, kai tuo tarpu kitos rūšys liko nepasikeitusios. Negalime
tikėtis išsiaiškinti tokių faktų tol, kol negalėsime pasakyti, ko­
dėl viena, bet ne kita rūšis, žmogui padedant, natūralizuojasi
svetimame krašte; kodėl savo gimtinėje viena rūšis plinta du
arba tris kartus toliau ir yra du arba tris kartus įprastesnė ne­
gu kitos rūšys.
Lieka taip pat išspręsti dar kitus keblumus, pavyzdžiui, tų
pačių augalų egzistavimas, kaip buvo įrodyta dr. Hukerio, to­
kiose milžiniškai viena nuo kitos nutolusiose vietose, kaip
Kergeleno sala, Naujoji Zelandija ir Ugnies 2emė; tačiau, kaip
pažymėjo Lajelis, prie augalų pasklidimo šiuo atveju galėjo
prisidėti ledkalniai. Dar įstabesnis faktas yra tai, kad ir čia
minėtose, ir kitose viena nuo kitos nutolusiose Pietų pusrutulio
vietose egzistuoja rūšys, nors ir skirtingos, bet priklausančios
 X lI sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 445

gentims, gyvenančioms išimtinai pietuose. Kai kurios šių rūšių

yra tokios skirtingos, jog neįmanoma pagalvoti, kad joms būtų
užtekę laiko nuo paskutinio ledynmečio pradžios migruoti ir,
ryšium su tuo, iki atitinkamo laipsnio modifikuotis. Šie faktai,
rodos, liudija, jog skirtingos rūšys, priklausančios toms pa­
čioms gentims, migravo iš savo bendro centro spinduliais, ir,
esu linkęs manyti, kad tiek Pietų, tiek ir Šiaurės pusrutulyje,
prieš prasidedant paskutiniam ledynmečiui, buvo šiltesnis pe­
riodas, kada Antarktikos žemės, dabar padengtos ledų, turėjo
itin savitą ir izoliuotą florą. Galima tarti, kad anksčiau negu
ši flora per paskutinį ledynmetį išmirė, keletas jos formų jau
spėjo plačiai pasklisti įvairiose Pietų pusrutulio vietose atsi­
tiktiniais pernešimo būdais ir, padedant tarpinėms stotims,
dabar jau nugrimzdusiose salose, Taip, gal būt, Amerikos.
Australijos ir Naujosios Zelandijos pietiniai krantai įgijo ne­
didelius tų pačių savotiškų gyvybės formų niuansus.
Seras C. Lajelis vienoje puikioje savo knygos vietoje be­
veik visai taip pat kaip aš pasisakė apie didžiulių klimato pa­
kitimų visame pasaulyje įtaką organizmų geografiniam papli­
timui. Dabar matome, jog p. Kroulio išvada, kad vienas po
kito sekusieji ledynmečiai viename pusrutulyje atitiko šil­
tesnius periodus priešingame pusrutulyje, tariant, jog rūšys
pamažu modifikavosi, padeda išaiškinti daugybę faktų dėl to­
kių pačių ir artimų gyvybės formų paplitimo visose pasaulio
dalyse. Viename periode gyva srovė tekėjo iš šiaurės, o kita­
m e — iš pietų, ir abiem atvejais ji pasiekė ekvatorių; tačiau
gyvybės srautas iš šiaurės verždavosi smarkiau negu priešinga
kryptimi ir todėl labiau aptvindė Pietų pusrutulį. Panašiai kaip
potvynis palieka atneštas nuosėdas horizontalinėmis linijomis
ir jos krante yra aukštesnės ten, kur potvynis siekė aukščiau,
taip ir gyvybės srautas paliko savo gyvas nuosėdas mūsų kal­
nų viršūnėse linija, pamažu kylančia nuo arktinių žemumų ir
pakylančia aukštai ties ekvatoriumi. Įvairias būtybes, išmestas
tokiu būdu į krantą, galima palyginti su laukinėmis žmonių
gentimis, kurios, nustumtos į neprieinamus kalnus, beveik
kiekviename krašte ten išliko, ir yra gyvas bei įdomus anks­
tesniųjų gyventojų aplinkinėse žemumose egzistavimo įro­
dymas.
 XIII S K Y R I U S

GEOGRAFINIS PAPLITIMAS
(TĘSINYS)
Gėlojo vandens organizmų paplitimas. — Apie okeaninių salų gy­
ventojus. — Varliagyvių ir sausumos žinduolių nebuvimas okea­
ninėse salose. — Apie ryšį salų gyventojų su artlm'ausio žemyno
gyventojais. — Apie kolonizaciją iš artimiausiojo šaltinio ir po
jos vykusią modifikaciją. — Ankstesnio ir šio skyriaus apžvalga.

GĖLŲJŲ VANDENŲ ORGANIZMAI

adangi ežerai ir upių sistemos vieni nuo kitų atskirti

K sausumos barjerais, tai būtų galima manyti, kad gėlųjų
vandenų organizmai nesti labai paplitę toje pačioje šalyje, o
kadangi jūra, aišku, yra dar didesnė užtvara, tai būtų galima
daryti išvadą, kad tie organizmai niekuomet neišplito į tolimas
šalis. Tačiau iš tikrųjų yra kaip tik priešingai. Daugelis gė­
lųjų vandenų rūšių, priklausančių įvairioms klasėms, ne tik
gyvena paplitusios milžiniškame plote, bet taip pat ir joms
giminingos rūšys nuostabiai dominuoja visur pasaulyje. Gerai
prisimenu, kad, kolekcionuodamas pirmą kartą gėluose Brazili­
jos vandenyse, labai nustebau jos gėlųjų vandenų vabzdžių,
moliuskų ir kt. panašumu ir aplinkui gyvenančių sausumos
būtybių nepanašumu į atitinkamas Britanijos formas.
Manau, kad gėlųjų vandenų organizmų sugebėjimas labai
išplisti daugeliu atvejų aiškintinas tuo, kad jie itin naudingu
sau būdu yra prisitaikę trumpai ir dažnai migruoti iš vieno
vandens baseino į kitą arba iš vieno srauto į kitą srautą savo
gyvenamo krašto ribose; iš šio sugebėjimo polinkis plačiai
pasklisti išplaukia jau beveik kaip būtina pasekmė. Cia tega­
lime sustoti tik prie keleto atvejų; vienas iš sunkiausiai pa­
aiškinamų liečia žuvis. Anksčiau buvo manoma, kad ta pati
gėlųjų vandenų rūšis niekada neaptinkama dviejuose vienas
nuo kito labai nutolusiuose kontinentuose. Tačiau dr. Giunteris
446
 XIII sk. GEOGRAFINIS PAPUTIMAS 447

neseniai įrodė, kad Galaxias attenuatus gyvena Tasmanijoje,

Naujojoje Zelandijoje, Folklendo salose ir Pietų Amerikos že­
myne. Tatai yra įstabus atvejis, ir jis, tur būt, rodo, kad rūšys
čia pasklido ankstesniu šiltu periodu iš kurio nors Antarkti-
kos centro. Tačiau šis atvejis tampa šiek tiek mažiau nuosta­
bus, turint galvoje tai, kad tos genties rūšys sugeba kažkokiu
nežinomu būdu persikelti per gana didelius atviro vandenyno
plotus; pavyzdžiui, viena tokia rūšis yra Naujojoje Zelandijoje
ir Oklendo salose, nors tarp jų atstumas apie 230 mylių. To pa­
ties žemyno ribose gėlojo vandens žuvys dažnai esti išplitusios
gausiai ir kažkaip lyg įnoringai, nes dviejose greta esančiose
upių sistemose kai kurios rūšys gali būti^ tokios pačios, o ki­
tos — visiškai skirtingos.
Galimas dalykas, kad kartais jos pernešamos vadinamaisiais
atsitiktiniais būdais. Pavyzdžiui, dar gyvos žuvys ne taip jau
retai vėjo sūkurių esti nubloškiamos į tolimas vietas, ir ži­
noma, kad žuvų kiaušiniai lieka gyvi dar ilgą laiką po to, kai
jie išimami iš vandens. Tačiau gėlojo vandens žuvų pasklidi­
mą svarbiausia galima aiškinti pastarojo geologinio periodo
metu įvykusiais žemės lygio pakitimais, kurių įtakoje susilie­
davo vienos su kita skirtingos upės. Būtų galima taip pat pa­
teikti pavyzdžių, kaip šis pasklidimas vyko ir be jokio žemės
lygio pakitimo — per potvynius. Tokia pati išvada kyla dėl
didelio skirtingumo tarp žuvų, gyvenančių priešingose pusėse
daugumos ištisų kalnų grandinių, kurios, vadinasi, jau nuo
senų laikų visiškai užkirto kelią susijungti vienos ir antros pu­
sės upių sistemoms. Kai kurios gėlųjų vandenų žuvys priklau­
so labai senoms formoms; tokiais atvejais bus visiškai užtekę
laiko įvykti plataus masto geografiniams pakitimams ir, vadi­
nasi, laiko bei būdų didelei migracijai. Be to, neseniai dr. Giun­
teris, remdamasis įvairiais samprotavimais, padarė išvadą
žuvų atžvilgiu, kad tos pačios formos tveria ilpą laiką. Sūriųjų
vandenų žuvis, atsargiai elgiantis, galima pamažu pripratinti
gyventi gėlajame vandenyje, o pasak Valansjeno (Valencien-
nes), vargu ar yra nors viena žuvų grupė, kurios visi nariai
būtų tik gėlųjų vandenų gyventojai; taigi kuri nors jūros rū­
šis, priklausanti gėlojo vandens grupei, galėjo nukeliauti toli
jūros pakraščiais ir, tur būt, be didelio sunkumo pajėgė pri­
sitaikyti prie tolimojo krašto gėlųjų vandenų.
Kai kurios gėlųjų vandenų moliuskų rūšys yra labai išpli­
tusios, o vyraujančios visur pasaulyje yra giminingos rūšys,
kurios, sutinkamai su mūsų teorija, kilo iš bendro protėvio
bei turėjo pasklisti iš vienos kilminės vietos. Tų moliuskų pa­
plitimas iš pradžių mane labai glumino, nes neįtikėtina, jog
448 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

jų kiaušinius galėtų pernešti paukščiai, o, be to, ir kiaušiniai,

ir patys gyvūnai iš karto žūva jūros vandenyje. Negalėjau net
suprasti, kokiu būdu tam tikros natūralizavęsi rūšys galėjo
greitai išplisti atitinkamoje šalyje. Tačiau du faktai, kuriuos
pastebėjau (o daug kitų, be abejo, dar bus nustatyta), bent
kiek nušviečia šj klausimą. Kai antys staiga išneria iš kurio
nors vandens baseino, apsitraukusio plūdenomis, tai pasitaiko,
kaip tat pats du kartus pastebėjau, kad šie smulkūs augalai
būna prikibę prie jų nugarų; ir kartą man atsitiko, kad, per­
kėlęs truputį plūdenų iš vieno akvariumo į kitą, visiškai ne­
tyčia perkėliau iš pirmojo į antrąjį gėlųjų vandenų moliuskų.
Tačiau kitas veiksnys yra, gal būt, dar efektyvesnis: į akvariu­
mą, kur buvo daug gėlųjų vandenų moliuskų perų, įleidau
anties kojas ir nustačiau, jog tam tikras kiekis smulkučių ką
tik išsiperėjusių moliuskų užšliaužė ant anties kojų ir taip
tvirtai prie jų prikibo, kad, išėmus iš vandens, jų nebuvo ga­
lima nukratyti, nors šiek tiek paaugę moliuskai patys nuo jų
atkrisdavo. Tokie ką tik išsiperėję moliuskai, nors iš prigim­
ties būdami vandens gyventojai, drėgname ore ant anties kojų
išlieka gyvi nuo dvylikos iki dvidešimt valandų; per tokį
laikotarpį antis arba garnys gali nuskristi mažiausia šešis arba
septynis šimtus mylių1 ir vėtros nunešti per jūras į kurią nors
okeano salą ar kitą kurią tolimą vietą, jie ten, be abejo, nu­
tūps baloje arba upelyje. Seras Čarlzas Lajelis man praneša,
kad buvo sugauta viena dusė (Dytiscus ) su tvirtai prie jos pri­
kibusia Ancylus (gėlųjų vandenų moliusku), o kitas tos pačios
šeimos vandens vabalas, Colymbetes, kartą nusileido ant „Big-
lio" denio, kai laivas buvo per keturiasdešimt penkias mylias
nuo artimiausios sausumos; ir kas žino, kiek dar toliau jį būtų
galėjęs nešti palankus vėjas.
Kai dėl augalų, tai seniai žinoma, kaip nepaprastai išplitę
daugelis gėlųjų vandenų ir net pelkių rūšių tiek žemynuose,
tiek ir tolimiausiose okeaninėse salose. Pasak A. de Kandolio,
tatai ypač ryškiai matyti tose didelėse sausumos augalų gru­
pėse, kuriose yra labai mažai vandenyje gyvenančių atstovų,
nes pastarieji, tarytum kaip tik dėl šios priežasties, tuojau
labai išplinta. Manau, kad tatai aiškintina palankiomis paskli­
dimo sąlygomis. Jau aukščiau minėjau, kad prie paukščių ko­
jų ir snapų kartais prilimpa šiek tiek žemės. Stibynuočiai,
kurie dažnai lanko dumblinus vandens talpyklų pakraščius,
staiga pabaidyti, dažniausiai, tur būt, pakyla turėdami prie
kojų dumblo. Sio būrio paukščiai keliauja daugiau už kitus
1 Anglų mylia =1609 m .— Red-
 XUl sk. GEOGRAFINIS PAPUTIMAS 449

paukščius, ir jie kartais aptinkami tolimiausiose plikose salose

atvirame vandenyne; neįtikėtina, kad jie nusileistų jūros pa­
viršiuje ir prie jų kojų prilipęs dumblas nusiskalautų; pasiekę
sausumą, jie, aišku, leidžiasi į savo įprastines gėlojo vandens
buveines. Abejoju, ar botanikai gerai žino, kiek daug vandens
talpyklų dumble esti sėklų. Siuo tikslu atlikau keletą nedide­
lių bandymų, tačiau čia pateiksiu tik vieną ryškiausią atvejį:
vasario mėnesį pasėmiau tris valgomus šaukštus dumblo iš
trijų skirtingų vietų po vandeniu, nedidelės kūdros krašte;
šis dumblas sausas tesvėrė tik 63/< uncijos [191,4 gramo); lai­
kiau jį uždengtą savo darbo kambaryje šešis mėnesius, išrau­
damas ir skaičiuodamas kiekvieną išdygstantį augalą; jie pri­
klausė įvairioms rūšims, ir viso jų buvo 537, nors visas tas
tirštas dumblas tilpo kavos puoduke! Atsižvelgiant į tokius
faktus, manau, būtų visai neišaiškinamas dalykas, jei vandens
paukščiai neišnešiotų gėlojo vandens augalų sėklų po kitų
augalų neužimtas vandens talpyklas ir srautus, esančius net
labai atokiose vietose. Tas pat gali įvykti ir su kai kurių smul­
kesnių gėlojo vandens gyvūnų kiaušiniais.
Galimas dalykas, kad čia pasireiškė dar ir kiti nežinomi
veiksniai. Jau pažymėjau, kad gėlųjų vandenų žuvys praryja
kai kurių augalų sėklas, bet daugelį kitokių sėklų prarijusios
jos išmeta atgal; net smulkios žuvys praryja vidutinio dydžio
sėklas, pavyzdžiui, geltonosios vandens lelijos ir plūdės (Po-
tamogeton). Pilkasis garnys (Ardea cinerea) ir kai kurie kiti
paukščiai ištisais šimtmečiais kas dieną ryja žuvis; paskui jie
pakyla ir skrenda į kitus vandenis arba vėjo kartais nunešami
per jūrą; o jau matėme, kad sėklos lieka daigios net ir po
daugelio valandų paukščių atrytos arba išmestos su jų ekskre­
mentais. Kai pamačiau, kokios stambios yra puikios vandens
lelijos (Nelumbium) sėklos ir prisiminiau A. de Kandolio pa­
stabas apie šio augalo išplitimą, tai pagalvojau, kad jo paskli­
dimo būdus tenka laikyti tiesiog neišaiškinamais; tačiau Odju-
bonas tvirtina, kad jis rado didžiosios pietų vandens lelijos
(tur būt, kaip galvoja dr. Hukeris, Nelumbium luteum) sėklų
pilkojo garnio skilvyje. O kadangi šiam paukščiui su sėklų
prikimštu skilviu bus, be abejo, dažnai tekę skristi į tolimas
vandens talpyklas ir ten gerai pasistiprinti žuvimis, tai iš ana­
logijos sprendžiu, kad jis atrydavo ir visai daigias sėklas.
Svarstant šiuos įvairius paplitimo būdus, reikėtų prisiminti,
kad, kai vandens talpykla arba srautas būna dar tik ką susi­
darę, pavyzdžiui, kylančioje salelėje, jie esti neapgyventi, ir
jau viena sėkla arba kiaušinis turi daug šansų sėkmingai išsi­
vystyti. Nors kova dėl būvio visuomet vyks tarp vandens
450 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

talpyklos gyventojų, kad ir kaip maža jų bebūtų, tačiau, k a­

dangi net ir gausiai gyvenamame vandenyje rūšių yra nedaug,
palyginus su tokio pat ploto sausumos rūšių skaičiumi, kon­
kurencija tarp jų bus, tur būt, mažesnė negu tarp sausumos rū­
šių; dėl to ateivis iš svetimos šalies vandenų užimti naują vietą
turės galimybės daugiau negu sausumos kolonistai. Turime
taip pat nepamiršti, kad daugelis gėlųjų vandenų būtybių yra
žemoje organizmų sistemos pakopoje, ir turime pagrindo gal­
voti, jog tokios būtybės pakinta lėčiau negu aukštesnės orga­
nizacijos gyvūnai, o tai suteikia pakankamai laiko vandenyje
gyvenančių rūšių migracijai. Neturėtume pamiršti ir tai, jog
daugelis gėlųjų vandenų formų anksčiau galėjo būti ištisai
paplitę didžiuliame plote, bet paskui galėjo išmirti tarpinėse
vietose. Tačiau gausus gėlųjų vandenų augalų ir žemesnės or­
ganizacijos gyvūnų išplitimas, vis tiek, ar jie išlaikė identiškas
formas, arba šiek tiek pakito, matyti, daugiausia priklauso nuo
to, kad jų sėklas ir kiaušinius plačiai paskleidė gyvūnai, ypač
gėlųjų vandenų paukščiai, kurie, sugebėdami toli nuskristi,
visai natūralu, nuolat keliauja nuo vienų vandens talpyklų Į
kitas.

APIE OKEANINIŲ SALŲ GYVENTOJUS

Dabar prieiname prie paskutiniosios iš trijų kategorijų
faktų, kuriuos parinkau kaip sudarančius daugiausia sunkumų
aiškinant organizmų paplitimą, tardamas, kad ne tik visi tos
pačios rūšies individai kilo iš kurios nors vienos srities,
bet ir tai, jog giminingos rūšys, nors šiuo metu gyvenančios
labiausiai viena nuo kitos nutolusiose vietose, kilo iš vienos
srities — savo tolimųjų protėvių gimtinės. Jau nurodžiau, ko­
dėl negalima tikėti, jog kontinentai dabartinių rūšių egzista­
vimo laikotarpyje buvo taip milžiniškai nutįsę, kad keleto
vandenynų salos būtų susilaukusios savo dabartinių sausumos
gyventojų tada, kai jos buvo tų kontinentų dalis. Ši hipotezė
pašalintų daugelį sunkumų, tačiau ji nesiderina su visais fak­
tais, liečiančiais okeaninių salų organizmus. Žemiau pateikia­
mose pastabose neapsiribosiu tik pasklidimo klausimu, bet pa­
nagrinėsiu ir kai kuriuos kitus dalykus, liečiančius dviejų teo­
r ijų — nepriklausomo tvėrimo ir rūšių atsiradimo kitėjimo
būdu — teisingumą.
Įvairių būtybių rūšys, gyvenančios vandenynų salose, yra
negausios, palyginus su rūšimis, kurios gyvena tokio pat dy­
džio kontinento plote; A. de Kandolis patvirtina šį faktą au­
galų atžvilgiu ir Uolastonas — vabzdžių. Pavyzdžiui, Naujoji
 XIII sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS

Zelandija su savo aukštais kalnais ir įvairaus pobūdžio arealų

stotimis, nusitęsianti pagal geografinį plotį daugiau kaip
780 mylių, kartu su kaimyninėmis Oklendo, Kempbelio ir
Catamo salomis iš viso turi tik 960 įvairių žiedinių augalų;
jeigu šį kuklų skaičių palyginsime su skaičiumi rūšių, kurios
auga tokiame pat plote pietvakarių Australijoje arba Gero­
sios Vilties iškyšulio srityje, tai turėsime pripažinti, kad toks
didelis kiekio skirtumas susidarė dėl kažkokios kitos priežas­
ties, nepriklausomai nuo skirtingų fizinių sąlygų buvimo. Net
tokioje vienodoje srityje, kaip Kembridžo -grafystė, auga 847
augalai, o nedidelėje Engelsi salo je— 764; tačiau į šį skaičių
įeina keletas paparčių ir introdukuotų augalų, be to, palygini*
mas nėra visai teisingas ir kai kuriais Įeitais atžvilgiais. Turime
įrodymų, kad nevaisingoje Dangun Žengimo saloje iš pradžių
buvo mažiau negu pusė tuzino žiedinių augalų; tačiau šiuo
metu daugelis rūšių joje yra natūralizavęsi, kaip jos natūrali-
zavosi Naujojoje Zelandijoje ir bet kurioje kitoje mums žino­
moje okeaninėje saloje. Yra pagrindo manyti, kad šv. Elenos'
saloje natūralizavęsi augalai ir gyvūnai beveik arba visiškai
išnaikino daugelį vietinių augalų bei gyvūnų. Kuris pripažįsta
mokymą apie atskirą kiekvienos rūšies sutvėrimą, turės taip
pat pripažinti, kad nebuvo sutverta pakankamai augalų ir gy­
vūnų rūšių, geriausiai pritaikytų okeaninėms saloms, nes žmo­
gus tas salas nesąmoningai apgyvendino kur kas pilniau ir to­
buliau negu tatai padarė ęamta.
Nors vandenynų salose rūšių yra nedaug, tačiau endemi­
nių (t. y. tokių, kurios nerandamos niekur kitur pasaulyje)
rūšių jose dažnai yra labai daug. Tuo įsitikinsime, jeigu, pa­
vyzdžiui, Madeiros endeminių sausumos moliuskų arba Gala­
pagų salyno endeminių paukščių skaičių palyginsime su jų
skaičiumi bet kuriame kontinente, turėdami galvoje salos ir
kontinento plotų santykį. To galėjome tikėtis ir vadovauda­
miesi teoriniais samprotavimais, kadangi, kaip jau aiškinome,
rūšys, po ilgų laiko tarpų atsitiktinai patenkančios į naujas
izoliuotas sritis ir turinčios konkuruoti su naujais varžovais,
bus ypač linkusios modifikuotis, ir jos daugeliu atvejų duos
pakitusių palikuonių grupes. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu
kurioje nors saloje beveik visos vienos klasės rūšys yra tai
salai savitos, tai ir kitos klasės arba tos pat klasės kitos dalies
rūšys taip pat bus savitos, ir šis skirtumas, rodos, iš dalies pri­
klauso nuo to, kad nepakitusios rūšys buvo imigravusios į salą
visos kartu, ir jų savitarpio santykiai nedaug tesutriko, o iš
dalies nuo to, kad į salą dažnai patekdavo iš kilnrnės srities
nepakitusių imigrantų, su kuriais salos formos kryžmindavosi.
452 RŪS/Ų a t s ir a d im a s

Reikia turėti gaivoje tai, kad palikuonys, kilę iš tokių kryž-

minimųsi, tikriausiai bus žymiai tvirtesni, ir tokiu būdu net
atsitiktinis kryžminimasis gali duoti žymiai geresnius rezul­
tatus negu buvo galima iš anksto laukti. Aukščiau pateiktas
pastabas pailiustruosiu keletu pavyzdžių. Galapagų salose
yra 26 įvairūs sausumos paukščiai; iš jų 21 (arba gal ir 23)
yra saviti; tuo tarpu iš 11 jūrų paukščių saviti tėra tiktai 2;
aišku, kad jūrų paukščiai galėjo patekti į šias salas žymiai
lengviau ir dažniau negu sausumos paukščiai. Iš kitos pusės,
Bermudų salose, kurios nuo Siaurės Amerikos yra maždaug
tokiu atstumu kaip Galapagų salos nuo Pietų Amerikos ir
kurių dirva yra labai savotiška, nėra nė vieno endeminio sau­
sumos paukščio; bet iš p. Dž. M. Džounso (J. M. Jonės) pui­
kaus Bermudų aprašymo žinome, kad šias salas kartkartėmis
arba net ir dažnai lanko daugelis Šiaurės Amerikos paukščių.
Beveik kas metai, kaip man praneša E. V. Harkuras (Harcourt),
daugelį Europos ir Afrikos paukščių vėjas nuneša į Madeirą;
šioje saloje yra 99 paukščių rūšys, iš kurių jai savitų tėra tik
viena, nors ji labai gimininga vienai europinei formai, o trys
ar keturios rūšys gyvena tiktai šioje saloje ir Kanarų salose.
Taigi Bermudų ir Madeiros salas apgyveno iš kaimyninių kon­
tinentų atsikėlę paukščiai, kurie ilgus šimtmečius kartu ko­
vojo dėl būvio ir prisitaikė vieni prie kitų. Todėl, patekusi į
naują gyvenamą sritį, kiekviena rūšis buvo kitų rūšių verčia­
ma pasilikti savo vietoje ir laikytis savo ankstesnių įpročių,
o todėl ji tik nedaug tegalėjo modifikuotis. Be to, kiekvieną
modifikacijos tendenciją taip pat slopino kryžminimasis su ne­
pakitusiais imigrantais, dažnai atvykstančiais iš savo kilminės
srities. Madeiroje dar gyvena nuostabiai daug savitų sausu­
mos moliuskų, tuo tarpu jos pakrantėse nėra nė vienos savi­
tos jūrų moliuskų rūšies. Nors ir nežinome, kaip pasklinda
jūros moliuskai, tačiau galime suprasti, kad jų kiaušiniai arba
lervos, gal būt, prikibę prie jūros dumblių arba plūduriuojan­
čių medžių ar prie stibynuočių kojų. per atvirą jūrą gali
būti pernešti tris ar keturis šimtus mylių žymiai lengviau
negu sausumos moliuskai. Įvairūs Madeiroje gyvenančių vabz­
džių būriai pateikia maždaug analoginius reiškinius.
Okeaninėse salose kartais visai nėra tam tikrų klasių gy­
vūnų, ir jų vietas užima kitos klasės gyvūnai. Pavyzdžiui, Ga­
lapagų salose žinduolių vietą užima arba dar neseniai buvo
užėmę ropliai, o Naujojoie Zelandijoje — milžiniški bespar­
niai paukščiai. Nors apie Naująją Zelandiją čia kalbame kaip
apie okeaninę salą, tačiau iš dalies galima abejoti, ar ji tu­
rėtų būti laikoma tokios rūšies sala; ji yra didelė ir neatskirta
 XUl sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 453

nuo Australijos labai gilios jūros; turėdamas galvoje jos geo­

loginį pobūdį ir kalnagūbrių kryptį, kun. U. B. Klarkas nese­
niai pareiškė, jog į šią salą, kaip ir į Naująją Kaledoniją, rei­
kia žiūrėti kaip į Australijos priedėlį. Kalbant apie augalus,
galima pažymėti, kad Hukeris įrodė, jog Galapagų salose
įvairių eilių santykiniai skaičiai labai skiriasi nuo tų, kuriuos
matome kitose žemės vietose. Visi tokie kiekio skirtumai ir
visiškas tam tikrų gyvūnų bei augalų grupių nebuvimas
paprastai aiškinami tariamais fizinių sąlygų skirtingumais sa­
lose, tačiau toks aiškinimas yra gana abejotinas. Atrodo, leng­
va imigracija į salas turėjo tokią pat didelę reikšmę, kaip ir
jose esančių sąlygų prigimtis.
Okeaninių salų gyventojų atžvilgiu būtų galima pateikti
daugybę pažymėtinų smulkių faktų. Pavyzdžiui, tam tikrose
salose, kuriose negyvena nė vienas žinduolis, kai kurie ende­
miniai augalai turi sėklas, aprūpintas puikiai išsivysčiusiais
kabiais, o vargiai kuris nors tarpusavio santykis yra akivaiz­
desnis už tą, kad kabiai tarnauja sėkloms pernešti keturkojų
vilnose arba kailyje. Tačiau tokia kabiais aprūpinta sėkla ga­
lėjo patekti į kurią nors salą ir kitokiu būdu, o augalas, modi-
fikavęsis ir pasidaręs endemine rūšimi, tebeturi kabliukus,
kurie jau tėra tik nereikalingas priedėlis, panašiai kaip dauge­
lio salų vabalų susiraukšlėję sparneliai po suaugusiais ant-
sparniais. Be to, salose dažnai aptinkami medžiai arba krūmai,
priklausantieji tokioms eilėms, kurios kitose vietose susideda
tik iš žolinių rūšių, o medžiai, kaip parodė A. de Kandolis1
aplamai, kokios čia bebūtų priežastys, yra paplitę ribotai; todėl
mažai tikėtina, kad medžiai galėtų pasiekti tolimas okeanines
salas; tuo tarpu žolinis augalas, kuris kontinente neturėjo jo­
kių šansų sėkmingai konkuruoti su daugeliu pilnai išsivysčiu­
sių medžių, įsikūręs saloje, pali įgyti pranašumą prieš kitus
žolinius augalus kaskart aukš*ėdamas ir pagaliau iuos peraug­
damas. Tokiu atveju natūralioii atranka turi tendenciią, ko­
kiai ei’ei augalas beDriklausytų, jį padaryti aukštesnį, — iš
pradžių jį paverčia krūmu, o vėliau — ir medžiu.

VARLIAGYVIŲ IR SAUSUMOS ŽINDUOLIŲ

NEBUVIMAS OKEANINĖSE SALOSE
Dėl to fakto, kad okeaninėse salose neužtinkami ištisi
kai kurių gyvūnų būriai, Bori Sen Vensanas (Bory St. Vincent)
jau seniai pažymėjo, jog varliagyvių (varlės, rupūžės, trito­
nai) niekuomet nebuvo rasta jokioje iš tų daugelio salų,
454 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kurios yra išsimėčiusios dideliuose vandenynų plotuose. Nepa­

gailėjau triūso patikrinti šiam teigimui ir nustačiau, kad jis yra
teisingas, darant išimti Naujajai Zelandijai, Naujajai Kale-
donij-ai, Andamanų saloms ir, gal būt, Solomonų bei Seišelių
saloms. Tačiau jau pažymėjau, kad abejotina, ar Naująją Ze­
landiją ir Naująją Kaledoniją galima priskirti prie okeaninių
salų, ir dar labiau tatai abejotina Andamanų bei Solomonų
grupės ir Seišelių salų atžvilgiu. Šio bendro varlių, rupūžių ir
tritonų nebuvimo daugelyje tikrų okeaninių salų negalima
aiškinti tik pastarųjų fizinėmis sąlygomis; priešingai, atrodo,
jog šios salos yra labai tinkamos minėtiems gyvūnams, ka­
dangi varlės buvo introdukuotos i Madeiros, Azorų bei Mau­
ricijaus salas, ir čia jų priviso tiek, kad jos pasidarė tikra gy­
ventojų rykštė. Tačiau kadangi šie gyvūnai ir jų .kiaušiniai
(išskyrus, kiek žinoma, tik vieną Indijos rūšį) tuojau žūva
jūros vandenyje, tai jiems bus buvę itin sunku persikelti per
jūras; todėl suprantama, kodėl jų nėra tikrose okeaninėse sa­
lose. Tačiau kodėl, jei laikysimės tvėrimo teorijos, jie ne­
galėjo būti sutverti ir čia, tai būtų labai sunku paaiškinti.
Panaši padėtis yra ir žinduolių atžvilgiu. Nuodugniai per­
žiūrėjau seniausių kelionių aprašymus ir neradau nė vieno
neabejotino nurodymo, kad kuris nors sausumos žinduolis (iš­
skyrus čiabuvių laikomus domestikuotus gyvulius) būtų buvęs
aptiktas kurioje nors saloje daugiau kaip už 300 mylių nuo
kontinento arba didelės kontinentinės salos; o daugelyje sa­
lų, esančių daug arčiau, taip pat nebuvo rasta gyvūnų. Folk-
lendo salos, kuriose gyvena panaši į vilką lapė, atrodo lyg
būtų šiuo atžvilgiu išimtis; tačiau šios salų grupės negalima
laikyti okeanine, kadangi ji yra bankoje, jungiančioje ją su
žemynu, kuris yra už 280 mylių; be to, kadaise ledų kalnai
atnešdavo riedulių į vakarinius tų salų krantus; jie galėjo at­
nešti taip pat ir lapių, kaip tatai pastaruoju metu dažnai atsi­
tinka arktinėse srityse. Negalima sakyti, kad nedidelėse salose
neįstengtų išsilaikyti bent smulkūs žinduoliai, nes jie aptin­
kami daugelyje pasaulio dalių labai mažose salelėse, jeigu
jos yra arti žemyno, ir vargu ar būtų galima nurodyti salą,
kurioje mūsų smulkesnieji keturkojai nebūtų natūralizavęsi ir
labai padaugėję. Laikantis įprastinės tvėrimo pažiūros, nega­
lima būtų sakyti, kad šiais atvejais nebuvo laiko žinduoliams
sutverti; daugelis vulkaninių salų yra pakankamai senos, apie
ką byloja milžiniška jų patirta degradacija ir jų terciaro pe­
riodo sluoksniai; buvo čia taip pat laiko kitų klasių endemi­
nėms rūšims susidaryti; be to, žinoma, kad kontinentuose nau­
jos žinduolių rūšys atsiranda ir išnyksta greičiau negu kiti
 XItI sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 455

žemesnės organizacijos gyvūnai. Nors sausumos žinduolių

okeaninėse salose neaptinkama, skraidančiųjų žinduolių ran­
dama beveik kiekvienoje saloje. Naujojoje Zelandijoje esama
dviejų šikšnosparnių, kokių nepasitaiko niekur kitur pasau­
lyje. Norfolko saloje, Viti archipelage, Bonino salose, Karolinų
ir M arijanų archipelage bei Mauricijaus saloje yra savitų šikš­
nosparnių. Kodėl gi, būtų galima paklausti, tariama tveriamoji
galia tolimose salose sutvėrė šikšnosparnius, bet nesutvėrė
kurių nors kitų žinduolių? Manau, j šį klausimą lengva atsa­
kyti, — todėl, kad joks sausumos žinduolis negali persikelti per
didžiulį jūrų plotą,, tuo tarpu šikšnosparniai gali jį perskristi.
Šikšnosparniai buvo pastebėti skrendą dienos metu toli virš
Atlanto vandenyno, o dvi jų Šiaurės Amerikos rūšys regulia­
riai arba kartkartėmis aplanko Bermudų salas, esančias 600
mylių nuo žemyno. Sužinojau iš p. Toumso (Tomės), specia­
liai studijavusio šią šeimą, jog daugelis šikšnosparnių rūšių
yra labai išplitusios ir aptinkamos tiek kontinentuose, tiek ir
tolimose salose. Taigi mums belieka tik tarti, kad tokios ke­
liaujančios rūšys pakito savo naujose gyvenvietėse, priklau­
somai nuo naujų aplinkybių, ir galėsime suprasti, kodėl ende­
miniai šikšnosparniai egzistuoja okeaninėse salose, kuriose
nerandama jokių kitų sausumos žinduolių.
Yra dar vienas įdomus tarpusavio ryšys, būtent, tarp jū­
ros, kuri skiria salą nuo salos arba nuo artimiausio kontinento,
gilumo ir tose sausumose gyvenančių žinduolių giminystės
laipsnio. Uindsoras Erlis (Windsor Earl) šiuo klausimu atliko
keletą svarbių stebėjimų, kuriuos vėliau žymiai išplėtė Uole-
sas, atlikdamas savo puikius tyrinėjimus didžiajame Malajų
archipelage, kurį prie CeIebeso salos perskiria gilus vande­
nyno ruožas, ir šis ruožas M alajų salyno žinduolių fauną da­
lija į dvi labai skirtingas dalis. Kitoje pusėje salos yra ant
palyginti negilios povandeninės bankos, ir šiose salose gyvena
tokie pat arba labai giminingi keturkoiai. Aš dar neturėjau
laiko pasekti šį dalyką visose pasaulio dalyse, tačiau, kur tat
apėjau padaryti, nustačiau tokį pa.tį tarpusavio ryšį. Pavyz­
džiui, D. Britanija atskirta nuo Europos negiliu sąsiauriu, ir
abiejose jo pusėse gyvena tokie patys žinduoliai; tokia pat
padėtis yra visose salose netoli nuo Australijos krantų. Iš
kitos pusės, Vest Indijos salos yra ant gilios povandeninės
bankos, apie 1000 jūros sieksnių gylio, ir nors jose randame
amerikines formas, tačiau rūšys ir net gentys y ra visiškai
skirtingos. Kadangi pakitimų, įvykstančių įvairiuose gyvū­
nuose, mastas iš dalies priklauso nuo praslinkusio laikotar­
pio trukmės ir kadangi tikėtina, jog salos, atskirtos viena
456 ROBlU ATSIRADIMAS

nuo kitos arba nuo žemyno negilių sąsiaurių, nesename pe­

riode tarpusavyje jungėsi veikiau negu salos, kurias skiria
gilesni sąsiauriai, tai galime suprasti, kodėl yra toks ryšys
tarp dvejopą žinduolių fauną skiriančios jūros gilumo ir tų
žinduolių giminystės laipsnio,— sąsaja, kuri yra visiškai ne­
išaiškinama remiantis nepriklausomų tvėrimo aktų teorija.
Aukščiau padarytos pastabos dėl okeaninių salų gyven­
tojų, būtent, rūšių negausumas su dideliu endeminių formų
kiekiu; kai kurių grupių atstovų pakitimas, kitų tos pačios
klasės grupių atstovams liekant nepakitusiems; tam tikrų iš­
tisų būrių, pavyzdžiui, varliagyvių ir sausumos žinduolių bū­
rių, nebuvimas, nors ir esant skraidantiems žinduoliams —
šikšnosparniams, savotiškos tam tikrų augalų šeimų proporci­
jos; žolinių augalų formų išsivystymas j medžius ir k t.,— visa
tai, man atrodo, labiau įtikina, kad efektyviai pasireiškė atsi­
tiktiniai persikėlimo būdai, veikę ilgą laikotarpį, negu tai, jog
anksčiau visos okeaninės salos jungėsi su artimiausiu konti­
nentu. Laikantis pastarojo požiūrio, tektų manyti, kad įvai­
rios klasės būtų imigravusios vienodžiau, o kadangi, joms
atsikėlus visoms kartu, jų tarpusavio santykiai nebūtų žymiai
sutrikę, tai šios rūšys arba visai nebūtų pakitusios, arba visos
būtų pakitusios tolygiau.
Neneigiu, kad iškyla daug rimtų sunkumų, norint suprasti,
kaip daugelis pačių tolimųjų salų gyventojų, dar išlaikiusių
savo ankstesnes rūšines formas arba vėliau pakitusių, pasiekė
savo dabartines gyvenamąsias vietas. Tačiau nereikia pamirš­
ti, jog kadaise galėjo egzistuoti taip pat ir kitos salos, buvu­
sios sustojimo vietomis migruojant, kurių dabar neliko nė
pėdsako. Čia atskirai iškelsiu vieną keblų atvejį. Beveik vi­
sose okeaninėse salose, neišskiriant net mažiausių ir labiausiai
izoliuotų, gyvena sausumos moliuskai — paprastai endeminės
rūšys, bet kartais ir tokios, kurios randamos visur;
dr. A. A. Guldas pateikė šiuo atžvilgiu ryškių pavyzdžių, lie­
čiančių Ramųjį vandenyną. O juk gerai žinoma, kad sausu­
mos moliuskai lengvai išgaišta nuo jūros vandens; jų kiauši­
niai, bent tie, kuriuos esu bandęs, jame skęsta ir žūva. Ir vis
dėlto turi būti kažkoks nežinomas, bet kartais labai veiksmin­
gas jų pernešimo būdas. Ar negali vos išsiperėję jaunikliai
■kartais prisikabinti betupintiems ant žemės paukščiams prie
kojų ir taip persikelti į tolimąsias salas? Man atėjo mintis,
jog žiemojantieji su membranine danga ant savo kiauto angos
moliuskai gali persikelti per vidutiniško p'atumo jūros tarpą
plūduriuojančių medžių plyšiuose. Nustačiau, kad įvairios
moliuskų rūšys tokioje padėtyje gali išlikti nepažeistos iSbu-
 XIU sk. GEOGRAFINIS PAPUTIMAS 45?

vusios septynias dienas jūros vandenyje. O vienas moliuskas

(.H elix pomatia ) po tokio bandymo, toliau žiemodamas, buvo
,panardintas j jūros vandenį dar dvidešimčiai dienų ir paskui
vėl visiškai atsigavo. Per tokį laikotarpį vidutinio greičio jū ­
ros srovė moliuską galėjo nunešti 660 geografinių mylių. Ka­
dangi H elix turi storą kalkinį dangtelį, jį pašalinau, ir kai
moliuskui išaugo naujas plėvėtas dangtelis, jį vėl panardinau
keturiolikai dienų į jūros vandenį; moliuskas vėl atsigavo ir
nušliaužė šalin. Po manęs panašius bandymus darė baronas
Okapitenas (Aucapitaine). Jis 100 sausumos moliuskų, priklau­
sančių dešimčiai rūšių, įdėjo į dėžę su išgręžtomis skylutė­
mis ir panardino ją dviem savaitėms į jūrą. Iš šimto moliuskų
dvidešimt septyni atsigavo. Dangtelio buvimas šiais atvejais,
rodos, turėjo svarbią reikšmę, kadangi iš dvyl;kos Cyclostoma
elegans egzempliorių, turėjusių šį dangtelį, išgyveno vienuo­
lika. Pažymėtina, kaip gerai mano eksperimente H elix pomatia
išlaikė jūros vandens veikimą, kai tuo tarpu nė vienas iš
penkiasdešimt keturių egzempliorių, priklausiusių keturioms
kitoms H elix rūšims, su kuriomis darė bandymą Okapitenas,
neatsigavo. Tačiau visiškai neįtikėtina, kad sausumos molius­
kai būtų dažnai pernešami tokiu būdu; pernešimas paukščių
kojomis ута labiau tikėtinas būdas.

APIE SALŲ GYVENTOJŲ

IR ARTIMIAUSIOJO ŽEMYNO GYVENTOJŲ
RYŠIUS
Įstabiausias ir svarbiausias mums faktas yra tai, kad rū­
šys, gyvenančios salose, ir rūšys, gyvenančios artimiausiame
kontinente, yra giminingos, bet ne visai tokios pačios. Tatai
galima patvirtinti gausiais pavyzdžiais. Galapagų archipela­
gas, esąs ant pat ekvatoriaus, yra 500—600 mylių nuo Pietų
Amerikos krantų, ir beveik kekviena jo sausumos ar vandenų
gyva būtybė turi neabejotinų Amerikos kontinento žymių. Iš
dvidešimt šešių čia aptinkamų sausumos paukščių dvidešimt
vienas arba gal ir dvidešimt trys laikomi skirtingomis rūšimis
ir, kaip yra įprasta, būtų galima tvirtinti, kad jie čia esą su­
tverti; tačiau didelis daugumos tu paukščių giminingumas
Amerikos kontinento rūšims pasireiškia kiekviename jų bruo­
že — įpročiuose, judesiuose, balso intonacijoje. Kaip parodė
dr. Hukeris savo puikiame veikale apie šio archipelago florą,
panašus dalykas matomas ir kitų gyvūnų bei daugumos auga­
lų atžvilgiu. Gamtininkas, žiūrėdamas į šių Ramiojo vandenyno
458 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

vulkaninių salų, esančių už keleto šimtų mylių nuo konti­

nento, gyventojus, jaučiasi kaip Amerikos žemėje. Kodėl taip
yra? Kodėl rūšys, kurios tariamai esančios sutvertos Galapa­
gų archipelage ir niekur kitur, turi tokias aiškias giminystės
žymes su rūšimis, neva sutvertomis Amerikos kontinente? Nei
tų salų gyvenimo sąlygose, nei jų geologinėje prigimtyje, nei
jų aukštyje ar klimate, taip pat kiekio santykyje tarp atskirų
klasių nėra nieko, kas būtų labai panašu į K etų Amerikos
krantų sąlygas; iš tikrųjų visais atžvilgiais yra kaip tik dide­
lis nepanašumas. Iš kitos pusės, pagal vulkaninę dirvos pri­
gimtį, klimatą ir aukštį esama žymaus panašumo tarp Galapa­
gų ir Žaliojo Rago archipelagų. Tačiau kaip nepaprastai ski­
riasi jų gyventojai! Žaliojo Rago salų gyventojai yra susiję
su Afrikos gyventojais, kaip Galapagų salų — su Amerikos
žemyno gyventojais. Tokie faktai jokiu būdu nesiduoda išaiš­
kinami laikantis įprastinio nepriklausomų tvėrimo aktų požiū­
rio;- tuo tarpu pagal mūsų čia iškeltą požiūrį yra akivaizdu,
kad Galapagų salos tikriausiai gavo kolonistus iš Amerikos
žemyno — arba atsitiktinio persikėlimo būdu, arba (nors ir
netikiu tokia teorija) todėl, kad jos anksčiau nenutrūkstamai
jungėsi su tuo žemynu, o Žaliojo Rago salos gavo kolonistus
iš Afrikos: tokie kolonistai galėjo modifikuotis, tačiau paveldi­
mumo pradmuo vis tiek aiškiai išduoda jų kilmės vietą.
Būtų galima pateikti daugybę analoginių faktų, ir iš jų
beveik visuomet gaunamas bendras dėsnis, kad endeminės
salų gyvosios būtybės yra giminingos arba artimiausiojo kon­
tinento, arba artimiausios didelės salos būtybėms. Išimčių yra
mažai ir daugumą jų galima paaiškinti. Pavyzdžiui, nors Ker-
geleno sala yra arčiau Afrikos negu Amerikos, jos augalai,
kaip tat žinome iš dr. Hukerio darbų, yra giminingi, ir net
labai artimai, Amerikos augalams; tačiau laikantis požiūrio,
kad sėklas šiai salai daugiausia atnešė kartu su žeme ir akme­
nimis vyraujančių jūrų srovių atplukdyti nuo Amerikos kran­
tų ledų kalnai, ši tariama anomalija dingsta. Savo endemi­
niais augalais Naujoji Zelandija yra daug labiau susisiejusi su
Australija, jai arčiausiu žemynu, negu su kuriuo nors kitu
žemės regionu, o tai kaip tik ir buvo galima laukti; tačiau ji
aiškiai susijusi ir su Pietų Amerika, kuri nors ir yra jai ar­
čiausias po Australijos kontinentas, bet nuo jos taip nepapras­
tai toli, kad šis susi limo faktas tampa anomalija. Tačiau šis
keblumas iš dalies išnyksta, turint galvoje tai, kad Naujoji
Zelandija, Pietų Amerika ir kitos Pietų pusrutulio sritys iš
dalies buvo apgyventos ateivių iš tarpinės, nors ir tolimos,
srities, būtent, iš antarktinių salų, kai pastarosios prieš pasku­
 XIU ak. GEOGRAFINIS PAPUT1MAS 459

tiniojo ledynmečio pradžią, šiltesnio j o terciaro periodo metu,

buvo padengtos augmenija. Nors ir neryškus; bet visai neabe­
jotinas, kaip mane užtikrina dr. Hukeris, giminingumas tarp
Australijos pietvakarių kampo ir Gerosios Vilties iškyšulio
florų yra dar labiau pažymėtinas atvejis; tačiau šis giminin­
gumas pasireiškia tik augaluose ir kada nors, be abejo, jis
bus išaiškintas.
Tas pats dėsnis, kuris apsprendžia giminingumą tarp salų
ir artimiausiojo kontinento gyventojų, kartais pasireiškia
nedideliu maistu, tačiau nepaprastai įdomiai to paties archipe­
lago ribose. Pavyzdžiui, kiekviena atskira Galapagų archi­
pelago sala yra gyvenama — nuostabus faktas— daugelio skir­
tingų rūšių, tačiau šios rūšys vienos su kitomis yra žymiai gi-
miningesnės negu su Amerikos kontinento arba kitos kurios
pasaulio dalies gyventojais. To kaip tik ir buvo galima laukti,
kadangi salos, esančios taip arti viena nuo kitos, beveik ne­
išvengiamai turėjo gauti imigrantus iš vieno pradinio šalti­
nio, taip pat ir vienos iš kitų. Tačiau kaip galėjo atsitikti, kad
daugelis imigrantų pakito skirtingai, nors ir nedideliu laips­
niu, salose, kurios matomos viena nuo kitos paprasta akimi,
visos turi tokią pat geologinę prigimtį, tokį pat aukštį, kli­
matą ir kt.? Visa tai man ilgą laiką atrodė didelis keblumas,
tačiau jis daugiausia susidaro tik dėl to, kad mumyse giliai
įsišaknijęs požiūris, jog svarbiausios yra krašto fizinės sąly­
gos, kada jokiu būdu negalima neigti, jog ypatybės kitų rū­
šių, su kuriomis kiekvienai rūšiai tenka konkuruoti, yra jai
mažiausiai tiek pat svarbus ir aplamai net žymiai svarbes­
nis sėkmės elementas. Taigi jei pažvelgsime į rūšis, kurios gy­
vena Galapagų archipelage ir aptinkamos taip pat kitose
pasaulio dalyse, tai pamatysime, kad įvairiose salose jos žy­
miai skiriasi. Šio skirtingumo galėjome ir laukti, jei salos bu­
vo apgyventos atsitiktinio persikėlimo dėka, pavyzdžiui, jeigu
vieno augalo sėkla pateko į vieną salą, o kito augalo sėkla —
į kitą, nors abi sėklos kilo iš to paties bendro šaltinio. Todėl,
kai ankstesniais laikais kuris nors imigrantas įsikurdavo vie­
noje saloje arba paskui persikeldavo iš vienos salos į kitą,
tai skirtingose salose jis, aišku, būdavo veikiamas ir skirtingų
sąlygų, kadangi jam tekdavo konkuruoti su skirtinga organiz­
mų visuma; pavyzdžiui, augalas. susirasdavo tinkamiausią sau
dirvą įvairiose salose užimtą šiek tiek skirtingų rūšių, ir bū­
davo puolamas šiek tiek skirtingų priešų. Ir jeigu augalas ki-
tėdavo, tai natūralioji atranka skirtingose salose tikriausiai
suteikdavo pirmenybę skirtingoms atmainoms. Tačiau kai ku­
rios rūšys galėdavo išplisti ir vis dėlto išlaikyti visai savo
460 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

grupei bendrus požymius, lygiai taip pat, kaip dabar matome,

kad kai kurios rūšys yra labai išplitusios visame kontinente iv
pasilikusios tokios pačios.
Tikrai nuostabu ir Galapagų archipelago atveju, ir mažes­
niu laipsniu kitais analoginiais atvejais yra tai, kad kiekviena
nauja rūšis, susidariusi kurioje nors vienoje saloje, greitai
neišplito j kitas salas. Tačiau salos, nors ir matomos viena
nuo kitos, yra atskirtos gilių jūros sąsiaurių, dauguma atvejų
platesnių už Lamanšo sąsiaurį, ir nėra pagrindo manyti, jog
kada nors anksčiau jos tarp savęs jungėsi. Jūros srovės, pra­
einančios tarp salų, yra smarkios, o vėtros čia ypač retas reiš­
kinys; ir todėl tos salos iš tikrųjų viena nuo kitos atskirtos
kur kas labiau negu gali atrodyti pažvelgus į žemėlapį. Ne­
žiūrint to, kai kurios rūšys, tiek tos, kurios randamos kitose
pasaulio dalyse, tiek ir tos, kurios gyvena tik archipelago ri­
bose, yra bendros keletai salų, ir, sutinkamai su jų dabartiniu
pasiskirstymu, galime daryti išvadą, kad jos plito iš vienos
salos į kitas salas. Tačiau man atrodo, kad dažnai esame klai­
dingos nuomonės dėl galimumo artimai giminingoms rūšims
įsiveržti į viena kitos teritoriją, kada jos gali laisvai tarp sa­
vęs susisiekti. Be abejo, jeigu viena rūšis turi kokį nors prana­
šumą prieš kitą rūšį, tai ji per labai trumpą laiką visiškai arba
iš dalies ją išstums; tačiau jeigu abi rūšys yra vienodai gerai
prisitaikiusios prie savo užimamų vietų, tai tikriausiai jos abi
ir laikysis savo atskirose vietose beveik neribotą laiką. Žino­
dami faktą, kad daugelis rūšių, kurios natūralizavosi žmogui
padedant, nuostabiai greit išplito dideliuose plotuose, linkę
daryti išvadą, kad ir daugumas rūšių galėtų išplisti tokiu būdu,
tačiau turime prisiminti, kad rūšys, kurios natūralizuojasi nau­
jose šalyse, paprastai nebūna labai giminingos vietiniams
gyventojams, bet yra itin skirtingos formos ir daugeliu atvejų,
kaip tat įrodė A. de Kandolis, priklauso skirtingoms gentims.
Galapagų archipelage net daugelis paukščių, kurie taip ge­
rai prisitaikę perskristi iš vienos salos į kitą, skirtingose sa­
lose vieni nuo kitų skiriasi, pavyzdžiui, jose yra trys labai gi­
miningos strazdo pamėgdžiotojo rūšys, ir kiekviena gyvena
tik savo salos ribose. Sakysime, kad Catamo salos strazdas
pemėgdžiotojas bus vėjo nuneštas į Čarlzo salą, kurioje ута
vietinis strazdas pamėgdžiotojas. Kodėl jam turėtų pavykti
čia įsigyventi? Galime drąsiai manyti, kad Čarlzo sala yra
pilnutinai apgyventa vietinės rūšies, nes kiekvienais metais
padedama daugiau kiaušinių ir išperima daugiau jauniklių
paukščių, negu jie visi gali šioje saloje pramisti, o tenka gal­
voti, jog vietinis Čarlzo salos strazdas pamėgdžiotojas yra
 KIII ak. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 4bJ

mažiausiai taip pat gerai prisitaikęs prie savo gyvenamosios

vietos sąlygų, kaip atitinkama Čatamo salos strazdo rūšis. Se­
ras C. Lajelis ir p. Uolastonas man pranešė vieną įdomų šį
klausimą liečiantį faktą, būtent, kad Madeiroje ir gretimoje
Porto Santo salelėje yra daug skirtingų, bet viena kitą pava­
duojančių sausumos moliuskų rūšių; kai kurios iš jų gyvena
akmenų plyšiuose, ir nors kiekvienais metais iš Porto Santo j
Madeirą transportuojama daug akmenų, tačiau pastarosios
salos dar nekolonizavo Porto Santo moliuskų rūšys; užtat abi
salos buvo kolonizuotos europinių sausumos moliuskų, kurie,
be abejo, turėjo tam tikrą pranašumą prieš vietines rūšis.
Atsižvelgę į šias pastabas, manau, labai nesistebėsime, jog en­
deminės rūšys, gyvenančios įvairiose Galapagų archipelago
salose, neišplito visos iš vienų salų į kitas salas. Taip pat ir
kontinente ta aplinkybė, kad vietos jau būdavo užimtos
kitų rūšių, tur būt, atliko svarbų vaidmenį, nes tatai neleido
maišytis rūšims, gyvenusioms skirtingose srityse su maždaug
vienodomis fizinėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, Australijos piet­
ryčių ir pietvakarių kampai turi maždaug tokias pat fizines
sąlygas ir jungiasi ištisine sausuma, bet vis dėlto čia gyvena
daugybė skirtingų žinduolių, paukščių bei augalų. Toks pat
reiškinys, pasak Beitso, pastebimas peteliškių ir kitų gyvūnų
atžvilgiu didžiuliame, atvirame ir ištisiniame Amazonės
slėnyje.
Tas pat principas, kuris apsprendžia bendrą okeaninių
salų gyventojų pobūdį, būtent, sąsaja su šaltiniu, iš kurio
lengviausiai galėjo atsirasti kolonistai, ir vėliau įvykęs jų
pakitimas, plačiausiai pasireiškia visur gamtoje. Matome jį
veikiant kiekvienoje kalno viršūnėje, kiekviename ežere ir
kiekvienoje pelkėje. Todėl alpinės rūšys, išskyrus rūšis, la­
bai išplitusias ledynų laikotarpyje, yra giminingos aplinkinių
žemumų rūšims, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje turime alpinius
kolibri, alpinius graužikus, alpinius augalus ir kitas griežtai
priklausančias amerikinėms formoms būtybes; aišku, kad pa­
mažu kylantis kalnas būdavo kolonizuojamas iš aplinkinių že­
mumų. Tas pat tinka ir ežerų bei pelkių gyventojams, išsky­
rus tas rūšis, kurioms labai palankūs persikėlimo būdai leido
įsivyrauti didžiulėse pasaulio dalyse. Tas pats principas pa­
sireiškia ir daugelyje aklų gyvūnų, besilaikančių Amerikos ir
Europos urvuose. Būtų galima pateikti ir kitų analoginių faktų.
Manau, jog galima laikyti visuotiniu dėsniu tai, kad jeigu
kuriose dviejose, net labai viena nuo kitos tolimose srityse
aptinkama daugelį artimai giminingų, arba pavaduojančių,
rūšių, ten taip pat bus randama ir keletas identiškų rūšių, o
462 ROSIU ATSIRADIMAS

kur pasitaiko daugelis labai giminingų rūšių, ten bus randa­

ma daugelis formų, kurias vieni gamtininkai laikys skirtingo­
mis rūšimis, o kiti — tik atmainomis; šios abejotinos formos
reiškia įvairius laipsnius modifikacijos eigoje.
Kad yra ryšys tarp tam tikrų rūšių sugebėjimo migruoti
bei jų migracijos masto tiek dabartiniame, tiek kuriame nors
ankstesniame periode ir tarp labai giminingų rūšių egzistavi­
mo viena nuo kitos tolimose pasaulio vietose, įrodoma taip
pat ir kitu, bendresniu būdu. Guldas man jau seniai nurodė,
kad tose paukščių gentyse, kurios yra išplitusios po visą pa­
saulį, daugelis rūšių gyvena labai plačiuose arealuose. Vargu
ar galima abejoti, kad šis dėsnis yra teisingas, nors tat ir
sunku įrodyti. Žinduolių pasaulyje jį aiškiai matome pasireiš­
kiant šikšnosparniuose ir šiek tiek mažesniu laipsniu — Feli-
dae ir Canidae šeimose. Tą patį dėsnį galima matyti peteliškių
bei vabalų paplitime. Taip pat yra ir daugumoje gėlųjų van­
denų gyventojų, nes čia daugelis kuo skirtingiausių klasių
genčių yra išplitę visame žemės rutulyje ir daug jų rūšių
turi nepaprastai plačius arealus. Tatai, žinoma, nereiškia, kad
visos, o tiktai kai kurios labai išplitusių genčių rūšys turi
labai didelius arealus. Nereikia tat suprasti ir taip, kad rūšys
tokiose gentyse yra aplamai labai išplitusios, kadangi tatai
žymiai priklausys nuo to, kaip toli bus pažengusi modifikacija.
Pavyzdžiui, tos pačios rūšies du varietetai gyvena Amerikoje
ir Europoje, taigi rūšis yra nepaprastai paplitusi, bet jeigu ki­
timas pažengtų dar kiek toliau, tai abu varietetai būtų jau
laikomi atskiromis rūšimis, ir jų išplitimo sritys jau žymiai
sumažėtų. Mes anaiptol nesakome, kad rūšys, kurios turi prie­
mones įveikti barjerus ir labai išplisti, pavyzdžiui, kai kurie
smarkiai išsivysčiusiais sparnais paukščiai, būtinai labai ir iš­
plinta, nes niekuomet neturime pamiršti, jog labai išplisti reiš­
kia ne tik sugebėti įveikti aptinkamas užtvaras, bet turėti ir
kitą, žymiai svarbesnį sugebėjimą — tolimuose kraštuose ko­
voje dėl būvio nugalėti ten gyvenančius konkurentus. Tačiau,
laikydamiesi požiūrio, kad visos kurios nors genties rūšys,
nors paplitusios ir tolimiausiose pasaulio vietose, yra kilusios
iš vieno protėvio, turėtume matyti, ir manau, kad aplamai iš
tikrųjų ir matome, jog bent kai kurios rūšys yra labai išpli­
tusios.
Turime prisiminti, kad daugelis visų klasių genčių yra
labai senos kilmės ir, vadinasi, jų rūšys turėjo apsčiai laiko
pasklisti ir paskui modifikuotis. Be to. iš geologinių duomenų
galima spręsti, kad kiekvienoje didelėje klasėje žemesnieji
organizmai keičiasi lėtesniu tempu negu aukštesnės organiza-
 XIU sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 463

ei j os formos; vadinasi, žemesnieji organizmai bus turėję dau­

giau šansų gausiai išplisti ir iki šiol išlaikyti tas pačias rūši­
nes savybes. Siuo faktu, taip pat ir tuo, kad daugumos žemos
organizacijos formų sėklos ir kiaušiniai yra labai maži ir
lengviau gali būti išnešioti j tolimas vietas, tur būt, ir aiškin­
tinas tas jau seniai pastebėtas dėsnis, kurį neseniai svarstė
A. de Kandolis augalų atžvilgiu, būtent, kad kuo žemesnės
organizacijos yra kuri nors būtybių grupė, tuo labiau ji iš­
plitusi.
Visi čia nurodytieji santykiai, būtent, tai, kad žemesnieji
organizmai yra išplitę labiau negu aukštesnieji, kad kai ku­
rios labai išplitusių genčių rūšys taip pat yra labai išplitusios,
tokie faktai, kaip alpinių, ežerinių ir pelkinių formų bendras
giminingumas formoms, gyvenančioms aplinkinėse žemumose
ir sausose vietose, įstabus giminingumas tarp salų ir artimiau­
sio kontinento gyventojų, dar didesnis giminingumas tarp to
paties archipelago atskirose salose gyvenančių skirtingų gy­
ventojų, — visa tai neišaiškinama sutinkamai su įprastiniu
požiūriu, kad kiekviena rūšis buvusi sutverta nepriklausomai,
tačiau išaiškinama, jei tarsime, jog vyko kolonizacija iš arti­
miausio arba šiaip prieinamiausio šaltinio, o vėliau kolonis­
tai prisitaikė prie savo naujų gyvenamų vietų.

ANKSTESNIOJO IR SlO SKYRIAUS SANTRAUKA

Šiuose skyriuose stengiausi parodyti, kad jei prisiminsime
tai, jog nežinome, kokie buvo įvairūs poveikiai tų klimato ir
žemės paviršiaus pakitimų, kurie tikriausiai vyko naujesnia-
jame geologiniame periode, taip pat dar ir kitų, tur būt, vy­
kusių pakitimų, jei prisiminsime, kaip maža težinome apie
daugelį įdomių atsitiktinio persikėlimo būdų, jeigu turėsime
galvoje tai (o tatai labai svarbu), kaip dažnai galėjo būti, kad
rūšis gyveno išplitusi dideliame ištisiniame plote, o paskui iš­
mirė atskirose tarpinėse dalyse, — tai nebus per sunku pati­
kėti, jog visi tos pačios rūšies individai, kur jie bebūtų ran­
dami, yra kilę iš bendrų protėvių. Tokia išvada, kurią taip
pat padarė daugelis gamtininkų, gynę vadinamųjų vieninių
tvėrimo centrų idėją, mums kyla dėl įvairių bendrų sampro­
tavimų, ypač įvairaus pobūdžio barjerų — gamtinių užtva­
rų reikšmės ir analoginio pogenčių, genčių ir šeimų paplitimo.
Kai dėl skirtingų tos pat genties rūšių, kurios, sutinkamai
su mūsų teorija, plito iš vienos kilimo vietos, tai jeigu mes,
kaip ir anksčiau, atsižvelgsime į savo žinių nepakankamumą
ir prisiminsime, jog kai kurios gyvybės formos keitėsi labai
464 RŪSIŲ ATSlRADIMAb

lėtai, o todėl savo migracijai turėjo nepaprastai ilgus laiko­

tarpius,— tai neaiškumai anaiptol nebus neįveikiami, nors ir
šiuo atveju, kaip ir tos pačios rūšies atskirų individų atveju,
iškilusieji sunkumai dažnai esti dideli.
Aiškindamas pavyzdžiais, kokią įtaką turi klimato pakiti­
mai gyvybės formų paplitimui, stengiausi parodyti, kokį svar­
bų vaidmenį atliko paskutinis ledynmetis, palietęs net ekva­
torines sritis ir besikeičiančių šalčio periodų metu šiaurėje ir
pietuose sudaręs sąlygas priešingų pusrutulių gyvybės for­
moms susimaišyti, palikdamas kai kurias formas visų pasaulio
dalių kalnų viršūnėse. Norėdamas parodyti, kokie įvairūs yra
atsitiktinio persikėlimo būdai, bent kiek daugiau paliečiau
gėlųjų vandenų formų pasklidimo būdus.
Jeigu neatsiranda neįveikiamų sunkumų tarti, kad per ilgą
laikotarpį visi tos pačios rūšies, taip pat ir įvairių tai pat gen­
čiai priklausančių rūšių individai yra išplitę iš kurio nors vie­
no šaltinio, tai tada visi svarbieji ir pagrindiniai geografinio
paplitimo faktai yra paaiškinami laikantis teorijos apie migra­
ciją su paskui įvykusiais pakitimais bei naujų formų daugini­
musi. Tad galime suprasti, kokią didžiulę reikšmę turi tiek
sausumos, tiek vandens barjerai ne tiktai atitverdami vienas
gyvybės formas nuo kitų, bet ir akivaizdžiai sudarydami įvai­
rias zoologines bei botanines apygardas. Iš čia galime taip
pat suprasti, kodėl giminingos rūšys koncentruojasi tose pat
srityse ir kodėl skirtinguose geografiniuose pločiuose, pavyz­
džiui, Pietų Amerikoje, lygumų ir kalnų, miškų, pelkių ir dy­
kumų gyventojai yra taip keistai susiję vieni su kitais, taip
pat ir su išmirusiais organizmais, kurie ank sčiau.gyveno tame
pačiame kontinente. Turėdami galvoje tai, jog organizmų tar­
pusavio santykiai turi svarbiausią reikšmę, galime suprasti,
kodėl dvi sritys su beveik vienodomis fizinėmis sąlygomis
dažnai esti apgyventos visiškai skirtingų gyvybės formų. Pri­
klausomai nuo to, koks laiko tarpas praėjo, kai kolonistai at­
vyko į vieną arba abu regionus ir kokių būta susisiekimo prie­
monių, leidusių didesniu ar mažesniu mastu imigruoti vienoms,
bet ne kitoms formoms, sutinkamai su tuo, kiek atvykusioms
formoms teko arba neteko sueiti į labiau ar mažiau tiesiogi­
nes varžybas tarp savęs arba su vietinėmis formomis, ir paga­
liau, priklausomai nuo to, lėčiau ar greičiau imigrantai sugebė­
jo kitėti, — dviejuose arba daugiau regionų, nepaisant jų fizi­
nių sąlygų, susidarydavo be galo įvairios gyvenimo sąlygos,
beveik neriboto masto poveikiai ir atoveikiai, — ir turėtume
rasti vienas būtybių grupes pakitusias labai, o kitas tik nežy­
miai modifikuotas, vienas nepaprastai gausias, o kitas tik visai
 X lll sk. GEOGRAFINIS PAPLITIMAS 465

menkai atstovaujamas; kaip tik tokį vaizdą ir matome įvai­

riuose dideliuose žemės rutulio geografiniuose regionuose.
Atsižvelgiant į tuos pačius principus, galime suprasti, kaip
tat stengiausi aukščiau parodyti, kodėl okeaninėse salose yra
mažai gyventojų ir didelė jų dalis — endeminės, arba savitos,
formos, ir kodėl, priklausomai nuo migracijos būdų, vienos
būtybių grupės visos rūšys yra savitos, tuo tarpu kitos gru­
pės, net toje pat klasėje, visos rūšys yra tokios pat kaip ir
gretimoje pasaulio dalyje. Galima taip pat suprasti, kodėl iš­
tisos organizmų grupės, pavyzdžiui, varliagyviai ir sausumos
žinduoliai, nerandamos okeaninėse salose, tuo tarpu tolimiau­
siose izoliuotose salose yra joms specifinių, savitų skraidan­
čių žinduolių, t. y. šikšnosparnių, rūšių. Galime suprasti, kodė!
yra tam tikras ryšys tarp daugiau ar mažiau pakitusių žinduo­
lių buvimo salose ir jūros gilumo tarp tokių salų bei kon­
tinento. Mums aiškėja, kodėl visi kurio nors archipelago gy­
ventojai, nors ir būdami skirtingi atskirose salose, vis dėlto
yra artimai giminingi vieni kitiems, taip pat giminingi, nors
ir mažiau, artimiausiojo kontinento arba kito kurio šaltinio,
iš kur galėjo atvykti imigrantai, gyventojams. Galima su­
prasti, kodėl, jei dviejose, nors ir labai viena nuo kitos
nutolusiose, srityse egzistuoja labai giminingos, arba pava­
duojančios, rūšys, tai tenai beveik visuomet randama ir ke­
letas identiškų rūšių.
Kaip tai dažnai pažymėdavo velionis Eduardas Forbsas,
tarp gyvybės dėsnių yra įstabus lygiagretumas erdvėje ir
laike; dėsniai, apsprendusieji gyvybės formų seką praėjusiais
laikais, yra beveik tokie pat kaip ir tie, kurie pastaruoju me­
tu apsprendžia jų skirtingumus įvairiose geografinėse srityse.
Tatai matome iš daugelio faktų. Kiekvienos rūšies ir rūšių
grupės egzistavimas laiko atžvilgiu yra ištisinis, ir tariamų šio
dėsnio išimčių yra tiek nedaug, kad jas galima drąsiai pri­
skirti tik mūsų nesugebėjimui tarpiniuose geologiniuose
sluoksniuose aptikti tam tikrų formų, kurios yra aukščiau ir
žemiau jų gulinčiuose kloduose. Taip pat ir erdvėje, be abejo,
galioja bendras dėsnis, kad kiekvienos rūšies arba rūšių gru­
pės gyvenama sritis yra ištisinė, o išimtis, nors jų ir ne reta,
galima paaiškinti, kaip stengiausi įrodyti, arba kadaise įvyku­
siomis migracijomis, esant skirtingoms sąlygoms, ar atsitikti­
niais persikėlimo būdais, arba tuo, kad rūšys išmirė tarpinėse
srityse. Rūšys ir rūšių grupės turi savo aukščiausio išsivysty­
mo taškus tiek laiko, tiek ir erdvės atžvilgiu. Rūšių grupės,
gyvenančios tuo pačiu laikotarpiu arba toje pačioje srityje,
dažnai pasižymi mažareikšmiais bendrais bruožais, pavyzdžiui.
466 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

išorinės išvaizdos detalėmis arba spalva. Žvelgdami į ilgą pra­

ėjusių amžių eilę ar j viena kitai tolimas pasaulio sritis, kons­
tatuojame, kad tam tikrose klasėse rūšys tik mažai tesiskiria
vienos nuo kitų, tuo tarpu kitoje klasėje arba tiktai skirtin­
goje to paties būrio dalyje jos žymiai skiriasi. Tiek laiko, tiek
erdvės atžvilgiu kiekvienos klasės žemos organizacijos atsto­
vai paprastai keičiasi mažiau negu aukštos organizacijos for­
mos; tačiau abiem atvejais yra ryškių išimčių. Sutinkamai su
mūsų teorija, šie įvairūs ryšiai laike ir erdvėje yra supran­
tami, nes, ar žvelgsime i giminingas formas, pakitusias slen­
kančių amžių būvyje, arba į tas formas, kurios pakito išemi­
gravusios j tolimas pasaulio sritis, — abiem atvejais jos yra su­
sijusios paprasto veisimosi ryšiais, abiem atvejais kitėjimo
dėsniai yra tie patys, o modifikacijos kaupėsi vis tuo pačiu —
natūraliosios atrankos — būdu.
 XI V SKYRIUS

ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ,

MORFOLOGIJA, EMBRIOLOGIJA, RUDIMENTINIAI
ORGANAI
KLASIFIKACIJA; grupės, pajungtos kitoms grupėms. — Natūra­
li sistema. — Klasifikacijos taisyklės ir sunkumai išaiškinami pa-
gal teoriją apie rūšių atsiradimą modifikacijos būdu. — Atmainų
klasifikavimas. — Klasifikacijoje visuomet žiūrima kilmės. — Ana­
loginiai arba prisitaikomieji požymiai. — G'minystės ryšiai: bend­
rieji, sudėtingieji ir spinduliniai. — Išmirimas atskiria ir apibrėžia
grupes. — MORFOLOGIJA; tos pačios klasės atstovų ir to pa­
ties Individo dalių palyginimas. — EMBRIOLOGIJA; jos dėsniai,
jų aiškinimas pakitimais, kurie atsiranda ne ankstyvame amžiu­
je ir yra paveldimi atitinkamame amžiuje. — RUDIMENTINIAI
ORGANAI; jų kilmės aiškinimas. — Santrauka.

KLASIFIKACIJA
radedant seniausiais žemės rutulio istorijos periodais, or­
P ganinės būtybės tampa vis mažesniu laipsniu panašios
vienos j kitas. Taigi jas galima skirstyti į viena kitai pajungtas
grupes. Si klasifikacija nėra savavališka, kaip, pavyzdžiui,
žvaigždžių grupavimas į žvaigždynus. Grupių buvimo reikšmė
būtų labai paprasta, jeigu viena grupė būtų išimtinai prisitaikiu­
si gyventi sausumoje, o kita — tik vandenyj e, viena — maitintis
mėsa, kita — augaliniu maistu ir t. t.; tačiau iš tikrųjų dalykas
čia yra visai kitoks, kadangi gerai žinoma, kaip dažnai net to
paties pogrupio atstovai vieni nuo kitų skiriasi gyvenimo
būdu. Kalbėdamas antrajame ir ketvirtajame skyriuose apie
kitimą ir natūraliąją atranką, stengiausi parodyti, kad kiek­
vienos šalies ribose labiausiai kinta tos rūšys, kurios yra labai
išplitusios, dažnai aptinkamos ir įprastinės, t. y. vyraujančios
rūšys, priklausančios kiekvienos klasės didesnėms gentims.
Taip susidarą varietetai, arba užsimezgančios rūšys, paga­
liau pavirsta naujomis, skirtingomis rūšimis, o šios, sutinkamai
467
 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

su paveldimumo principu, turi tendenciją sudaryti kitas nau­

jas ir vyraujančias rūšis. Vadinasi, dabar pasidariusios di­
delės grupės, paprastai apimančios daugelį vyraujančių rū­
šių, turi tendenciją dar labiau didėti. Toliau stengiausi įro­
dyti, kad dėl to, jog kiekvienos rūšies kintantieji palikuonys
stengiasi užimti kiek galėdami daugiau įvairesnių vietų gam­
tos ekonomikoje, jie nuolat reiškia tendenciją išsiskirti po­
žymiais. Pastarąją išvadą patvirtina stebimas didelis įvairumas
formų, kurios kiekviename nedideliame plote sueina į betar­
piškiausias varžybas, taip pat ir tam tikri natūralizacijos
faktai.
Taip pat stengiausi įrodyti, kad formos, gausėjančios ir
išsiskiriančios požymiais, turi tendenciją išstumti ir išnaikinti
ankstesniąsias, mažiau divergavusias ir mažiau tobulas for­
mas. Prašau skaitytoją pažvelgti į diagramą, vaizduojančią,
kaip jau aukščiau buvo aiškinta, tų įvairių pradmenų veiki­
mą; jis pamatys, kad neišvengiama išvada čia yra ta, kad
pakitusieji palikuonys, kilę iš vieno protėvio, susiskaido į
grupes, pajungtas vienas kitoms. Diagramoje kiekviena raidė
viršutinėje linijoje žymi gentį, į kurią įeina kelios rūšys; vi­
sos gentys išilgai tos viršutinės linijos sudaro vieną klasę,
kadangi jos kilo iš vieno protėvio ir todėl yra paveldėjusios
šį tą bendra. Tačiau trys gentys kairėje, turinčios tuo pačiu
pagrindu tarp savęs dar daugiau bendra, sudaro vieną po-
šeimį, skirtingą nuo pošeimio, apimančio sekančias dvi gentis
dešinėje, kurios divergavo nuo bendro protėvio penktoje išsivys­
tymo stadijoje. Šios penkios gentys taip pat turi daug bendra,
tačiau mažiau negu kiekvieno pošeimio gentys; ir jos sudaro
šeimą, skirtingą nuo šeimos, į kurią įeina trys gentys, esan­
čios dar toliau į dešinę, divergavusios ankstesniame laiko­
tarpyje. Visos šios gentys, kilusios iš A , sudaro būrį, skir­
tingą nuo to, kuris apima gentis, kilusias iš I. Taigi čia turime
daugelį rūšių, kilusių iš vieno protėvio ir susigrupavusių į
gentis; gentys grupuojasi į pošeimius, šeimas ir būrius, o visa
kartu — į vieną didelę klasę. Tuo, mano nuomone, galima
paaiškinti tą svarbų faktą, kad organinių būtybių grupės yra
natūraliai pajungtos vienos kitoms, faktą, į kurį dėl jo įpras­
tumo ne visuomet kreipiama pakankamai dėmesio. Be abejo,
organinės būtybės, kaip ir kiti objektai, gali būti suskirstytos
įvairiai — arba dirbtiniu būdu, remiantis atskirais požymiais,
arba natūraliu, remiantis tam tikra požymių suma. Pavyzdžiui,
žinome, jog taip galima klasifikuoti mineralus ir cheminius
elementus. Šiuo atveju, aišku, nėra jokio ryšio tarp klasifi­
kacijos ir genealoginės sekos ir tuo tarpu negalima nurodyti
 X lV sic. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTE 4 gQ

jokios priežasties, kodėl jie susiskaido į grupes. Tačiau orga­

ninių būtybių atžvilgiu reikalas yra kitoks: aukščiau išdės­
tytas požiūris visiškai sutinka su jų natūraliu suskirstymu j
viena kitai pajungtas grupes, ir niekada nebuvo bandyta šj
faktą paaiškinti kaip nors kitaip.
Kaip jau matėme, gamtininkai stengiasi suskirstyti kiek­
vienos klasės rūšis, gentis ir šeimas remdamiesi vadinamąja
natūralia sistema. Tačiau kas turima galvoje kalbant apie to­
kią sistemą? Kai kurie autoriai į ją žiūri tik kaip į schemą,
pagal kurią galima priskirti vieną prie kitos labiausiai pana­
šias organines būtybes ir atskirti labiausiai nepanašias; arba
mato joje dirbtinį metodą kiek galint trumpiau išreikšti bend­
rus teiginius, tai yra pateikti vienu sakiniu, pavyzdžiui,
bendrus visų žinduolių požymius, kitu — visų plėšriųjų, dar
kitu — bendrus šunų genties požymius ir pagaliau, pridedant
tik vieną sakinį, pateikiamas jau pilnas kiekvienos šunų rū­
šies aprašymas. Neginčytina, kad tokia sistema yra protinga
ir naudinga. Tačiau daugelis gamtininkų mano, kad natūralia
sistema reikia suprasti kai ką daugiau; jie tiki, kad joje pa­
sireiškia tvėrėjo planas; tačiau, kol nebus tiksliai nusakyta,
kas suprantama tuo tvėrėjo planu, — ar tam tikra tvarka lai­
ke, ar erdvėje, arba viena ir kita, arba dar kas n o rs,— man
rodos, kad mūsų žinios šiuo būdu neprasiplės. Posakiais, pa­
našiais į tą garsų Linėjaus aforizmą, kurį dažnai užtinkame
daugiau ar mažiau paslėpta forma, būtent, kad ne požymiai
apsprendžia gentį, bet gentis apsprendžia požymius, berods,
turima galvoje tai, jog mūsų klasifikacijose pasireiškia kaž­
koks gilesnis ryšys negu tik paprastas panašumas. Manau,
kad taip ir yra ir kad kilmės bendrumas — vienintelė žinoma
artimo organinių būtybių panašumo priežastis — yra tas ryšys,
kurį, nors jis jau stebimas įvairiuose modifikacijų laipsniuo­
se, iš dalies mums atskleidžia mūsų klasifikacijos.
Dabar panagrinėkime taisykles, kurių laikomasi klasifi­
kuojant, ir tuos keblumus, kurie atsiranda laikantis požiūrio,
kad klasifikacija arba atskleidžia kažkokį nežinomą tvėrimo
planą, arba yra tiktai paprasta schema bendriems teiginiams
pateikti ir labiausiai tarp savęs panašioms formoms sugretinti.
Galima pagalvoti (ir seniau taip buvo galvota), kad klasifi­
kacijoje labai didelę reikšmę turi tos struktūros dalys, ku­
rios apsprendžia kiekvienos būtybės gyvenimo būdą ir jos
bendrąją padėtį gamtos ekonomikoje. Negali būti didesnės
klaidos. Niekas nelaiko, kad išorinis pelės panašumas į kirs­
tuką, diugonio — į banginį ar banginio į žuvį turi kokią nors
svarbą. Toks panašumas, nors ir labai glaudžiai susijęs su
470 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

visu organizmo gyvenimu, skiriamas tiktai prie „prisitaikomų,

arba analoginių, požymių"; tačiau šitą panašumą vėliau dar
panagrinėsime. Galima net laikyti bendra taisykle, kad juo
mažiau kuri nors organizmo dalis yra susijusi su ypatingais
įpročiais, tuo ji tampa svarbesnė klasifikacijai. Pavyzdžiui,
Ouenas, kalbėdamas apie diugonį, pažymi: „Kadangi daugini­
mosi organai yra mažiausiai susiję su gyvūno gyvenimo būdu
ir mityba, tai juos visuomet laikiau tokiais organais, kurie
pateikia labai aiškių nurodymų apie jo tikrąją giminystę. Ma­
žiausiai tikėtina, kad tų organų modifikacijose vien tik prisi­
taikomąjį požymį klaidingai palaikysime esminiu požymiu.”
Kalbant apie augalus— kaip keista, kad jų vegetaciniai orga­
nai, nuo kurių priklauso jų mityba ir gyvybė, yra tokie ne­
svarbūs klasifikacijai, tuo tarpu reprodukciniai organai su
jų produkuojamais sėkla ir gemalu klasifikacijoje turi di­
džiulę reikšmę! Taip pat aukščiau nagrinėdami kai kurias
morfologines ypatybes, kurios nėra svarbios funkciniu atžvil­
giu, matėme, kad jos dažnai nepaprastai pasitarnauja klasifi­
kacijai. Tatai priklauso nuo jų pastovumo daugelyje giminin­
gų grupių, o jų pastovumas svarbiausia priklauso nuo to, kad
natūralioji atranka neišlaiko ir nesukaupia nedidelių jų nu­
krypimų, nes veikia tiktai kuriam nors reikalui tarnaujančius
požymius.
Tai, kad vien tiktai kurio nors organo fiziologinė svarba
neapsprendžia jo klasifikacinės vertės, jau beveik įrodo tas
faktas, jog giminingose grupėse, kuriose, kaip turime visišką
pagrindą galvoti, tas pats organas turi maždaug tokią pačią
fiziologinę reikšmę, jo klasifikacinė vertė būna labai skirtin­
ga. Nėra gamtininko, kuris, ilgą laiką padirbėjęs su kuria
nors grupe, nebūtų nustebęs šiuo faktu, ir tatai patvirtina be­
veik kiekvienas autorius savo darbuose. Užteks pacituoti tokį
didžiausią autoritetą kaip Robertas Braunas (Brown), kuris,
kalbėdamas apie kai kuriuos Proteaceae organus, sako, kad jų
gentinė reikšmė, „kaip ir visų jų dalių gentinė reikšmė, ne tik
šioje, bet, kaip man atrodo, kiekvienoje natūralioje šeimoje yra
labai nevienoda ir kai kuriais atvejais visiškai dingsta". Ki­
tame veikale, kalbėdamas apie Connaiaceae gentis, jis sako,
kad jos „skiriasi viena nuo kitos tuo, kad turi vieną ar dau­
giau mezginių, baltymo buvimu arba nebuvimu, žvynelių arba
geldelių pavidalo pumpuro sandara. Bet kuris iš šitų požymių,
paimtas skyrium, dažnai turi daugiau negu gentinę reikšmę;
tačiau šiuo atveju net ir visų kartu paimtų požymių, pasiro­
do, nepakanka Cnestis atskirti nuo Connarus". Pateiksime
pavyzdį iš vabzdžių klasės. Vienoje didelėje plėviaspamių
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 471

grupėje antenos, kaip pažymi Vestvudas, savo struktūra yra

itin vienodos, kitame padalinyje jos labai skiriasi, bet šie skir­
tumai klasifikacijai turi antraeilę reikšmę; tačiau niekas ne­
pasakys, kad antenų fiziologinė reikšmė abiejuose to paties
būrio padaliniuose būtų nevienoda. Būtų galima pateikti dau­
gybę pavyzdžių, rodančių, kad tam tikro svarbaus organo
reikšmė klasifikacijos atžvilgiu yra labai skirtinga toje pa­
čioje gyvųjų būtybių grupėje.
Niekas taip pat netvirtins, kad rudimentiniai arba atrofavęsi
organai turi didelę fiziologinę reikšmę arba atlieka didelį
vaidmenį organizmo gyvenime; tačiau nėra abejonės, kad or­
ganai, esą tokiame būvyje, klasifikacijai dažnai yra labai
svarbūs. Niekas neginčys, jog rudimentiniai dantys viršuti­
niuose jaunų atrajotojų žandikauliuose ir kai kurie rudimen­
tiniai jų kojų kaulai yra ypač svarbūs įrodyti artimai gimi­
nystei tarp atrajotojų ir storaodžių gyvūnų. Robertas Braunas
tvirtai laikėsi nuomonės, jog rudimentinių žiedelių padėtis
turi didžiausią reikšmę žolių klasifikacijoje.
Būtų galima pateikti daugelį pavyzdžių, rodančių, jog po­
žymiai tų organizmo dalių, kurias fiziologiniu atžvilgiu tenka
laikyti visai nereikšmingomis, visų pripažįstami labai tinkan­
čiais ištisoms grupėms apibūdinti. Pavyzdžiui, atviro praėjimo
tarp nosies landų ir burnos ertmės buvimas arba nebuvimas,
pasak Oueno, yra vienintelis požymis, kuris visiškai skiria
žuvis nuo roplių; taip pat apatinio žandikaulio kampo išlin­
kimas sterbliniuose, sparnų susiklostymo būdas vabzdžiuose,
vien tik spalva kai kuriuose dumbliuose, tik tam tikrų žiedo
dalių plaukuotumas žolėse, odos dangos pobūdis, pavyzdžiui,
plaukai arba plunksnos, stuburiniuose. Jeigu ančiasnapis bū­
tų padengtas plunksnomis, bet ne plaukais, tai tą išorinį men­
kos reikšmės požymį daugelis gamtininkų palaikytų svarbia
pagalbine priemone nustatyti šio keisto padaro giminystės su
paukščiais laipsniui.
Mažareikšmių požymių svarba klasifikacijai daugiausia
priklauso nuo jų koreliacijos su daugeliu kitų didesnės ar
mažesnės svarbos požymių. Požymių visumos svarbumas gamta­
mokslyje yra itin akivaizdus. Todėl, kaip jau buvo dažnai pa­
stebėta, rūšis gali skirtis nuo jai giminingų rūšių įvairiais požy­
miais, labai svarbiais ir fiziologiniu atžvilgiu, ir beveik visais
kitais atžvilgiais, o vis dėlto mums gali nekilti jokių abejonių
dėl jos vietos klasifikacijoje. Taip pat buvo nustatyta, jog
klasifikacija, pagrįsta kuriuo nors vienu požymiu, koks svar­
bus jis bebūtų, visuomet esti klaidinga, kadangi nėra tokios
organizmo dalies, kuri būtų nekintamai pastovi. Tik turint
472 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

galvoje požymių sumos reikšmę, net ir tuo atveju, kai jų tar­

pe nė vieno nėra svarbaus, aiškėja Linėjaus pasakytas afo­
rizmas, kad ne požymiai apsprendžia gentį, bet gentis sutei­
kia požymius, — todėl, kad jis, rodos, pagrįstas daugelio ne­
žymių panašumo bruožų reikšmės įvertinimu, bruožų, kurie
yra perdaug silpni, kad juos būtų galima nusakyti. Kai ku­
rie augalai, priklausantieji Malplghiaceaer turi ir pilnai, ir
nepilnai išsivysčiusius žiedus; pastaruosiuose, kaip pastebėjo
A. de Ziusje, „didesnioji dalis rūšiai, genčiai, šeimai bei kla­
sei būdingų požymių išnyksta, ir tokiu būdu jie juokiasi iš
mūsų klasifikacijos". Tačiau, nors Aspicarpa Prancūzijoje per
keletą metų tedavė tik šiuos nepilnai išsivysčiusius žiedus,
daugeliu svarbiausių sandaros ypatybių taip nuostabiai besi-
skyrusius nuo tikrosios būrio formos, vis dėlto Rišaras (Ri­
chard), kaip pastebi Ziusjel buvęs labai įžvalgus, supratęs, jog
ši gentis turi pasilikti prie Malpighiaceae . Šis atvejis gerai pa­
vaizduoja mūsų klasifikacijų dvasią.
Praktikoje dirbantieji gamtininkai nesirūpina fiziologine
reikšme tų požymių, kuriais remdamiesi jie apibrėžia grupę
arba apibūdina kurią nors ypatingą rūšį. Jeigu jie konstatuo­
ja, kad požymis yra maždaug vienodas ir, be to, bendras
daugeliui formų, bet nebūdingas kitoms formoms, jie naudoja
jį kaip turintį didelę reikšmę; jeigu požymis yra būdingas
mažesniam formų skaičiui, jie teikia jam antraeilę reikšmę.
Kai kurie gamtininkai pasisakė už šį principą kaip neabejo­
tinai teisingą, ir niekas kitas to nepareiškė aiškiau kaip pui­
kus botanikas Og. St. Heras (Aug. St. Hilaire). Jeigu įvairūs
mažareikšmiai požymiai visuomet aptinkami drauge, tai nors
tarp jų ir nerandama akivaizdaus ryšio, jiems teikiama ypa­
tinga reikšmė. Kadangi daugumoje gyvūnų grupių svarbūs
organai, pavyzdžiui, kraujo apytakos, kvėpavimo ir daugini­
mosi, randami beveik vienodi, jie laikomi labai tinkamais
klasifikacijos reikalui; tačiau kai kuriose grupėse visų šių
svarbiausių gyvybinių organų požymiai turi visai antraeilę
reikšmę. Pavyzdžiui, kaip neseniai nurodė Fricas Miuleris,
toje pačioje vėžiagyvių grupėje C ypiidina atstovai turi širdį,
tuo tarpu dvi artimai giminingos gentys, būtent, Cypris ir
Cytherea, tokio organo neturi; viena Cypridina rūšis turi ge­
rai išsivysčiusias žiaunas, tuo tarpu kita rūšis jų neturi.
Kadangi natūrali klasifikacija, aišku, apima organizmus vi­
sose jų amžiaus pakopose, tai galima suprasti, kodėl embriono
požymiai yra tokie pat svarbūs kaip ir suaugusio organizmo
požymiai. Tačiau, laikantis įprastinio požiūrio, visiškai neaiš­
ku, kodėl embriono stadijoje organizmo struktūra turėtų būti
 XTV ak. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 473

klasifikacijos atžvilgiu svarbesnė negu suaugusio organizmo

struktūra, kuri tik viena teatlieka pilną vaidmenį gamtos eko­
nomikoje. Tačiau žymieji gamtininkai, pavyzdžiui, Milnas
Eduardsas ir Agasi, griežtai laikėsi nuomonės, jog embriolo­
giniai požymiai yra svarbiausi, ir ši doktrina dabar visų pri­
pažįstama teisinga. Vis dėlto embrioninių požymių reikšmę
kartais perdėdavo, nes iš jų neišskirdavo lervų prisitaikomųjų
ypatybių; norėdamas tai įrodyti, Fricas Miuleris, remdamasis
vien tik tokiais požymiais, sudarė didelės vėžiagyvių klasės
sistematiką, kuri ir pasirodė esanti nenatūrali. Tačiau negali
būti abejonės, jog embrioniniai požymiai, išskyrus požymius
lervos stadijoje, turi didžiausią reikšmę ne tiktai gyvūnų, bet
ir augalų klasifikacijoje. Pavyzdžiui, pagrindiniai žiedinių au­
galų padalijimai yra pagrįsti skirtumais gemale — kotiledonų
skaičiumi bei padėtimi ir plumulae bei radiculae išsivystymo
būdu. Tuojau pamatysime, kodėl šie požymiai turi tokią di­
delę reikšmę klasifikacijoje, turint galvoje tai, kad natūrali
sistema yra pagrįsta kilme.
Mūsų klasifikacijoms dažnai neabejotinai daro įtaką gi­
minystės ryšių grandinės. Nėra nieko lengvesnio, kaip nusa­
kyti daugelį požymių, bendrų visiems paukščiams; tačiau
vėžiagyvių atžvilgiu toks nusakymas iki šiol būdavo neįmano­
mas. Vėžiagyviai, esantieji priešinguose eilės galuose, vargu
ar turi tarp savęs nors vieną bendrą požymį, o vis dėlto,
kadangi kraštinės rūšys yra aiškiai giminingos su greta esan­
čiomis rūšimis, o šios — dar su kitomis ir taip toliau, tai ten­
ka neabejotinai pripažinti, kad jos priklauso šiai, o ne kuriai
nors kitai A rticulata klasei.
Klasifikacijoje dažnai vadovautasi, nors, gal būt, ir ne vi­
sai logiškai, taip pat ir geografiniu paplitimu, ypač klasifi­
kuojant labai stambias artimai giminingų formų grupes. Te-
minkas (Temminck) primygtinai tvirtina, jog tokio metodo
naudinga ir net reikalinga laikytis tam tikrų paukščių gru­
pių atžvilgiu, ir keletas entomologų bei botanikų jo laikosi.
Pagaliau, kalbant apie įvairių rūšių grupių, pavyzdžiui,
būrių, pobūrių, šeimų, pošeimių ir genčių palyginamąją reikš­
mę, jos, rodos, bent pastaruoju metu, nustatytos beveik sa­
vavališkai. Keletas geriausių botanikų, pavyzdžiui, Bentemas
ir kt., primygtinai nurodo jų nustatymo savavališkumą. Ga­
lima pateikti pavyzdžių iš augalų ir vabzdžių pasaulio, kai
prityrę gamtininkai vieną formų grupę iš pradžių laikė tik
gentimi, o paskui ją pakėlė į pošeimio ir šeimos laipsnį;
ir tai buvo padaryta ne dėl to, kad toliau grupę tyrinė­
jant rasta svarbių struktūrinių skirtingumų, kurių iš pradžių
474 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

nepastebėta, bet dėl to, kad ilgainiui buvo atrasta daug gimi­
ningų rūsių tik su nežymiais skirtumais.
Jeigu per daug neklystu, tai visas čia aptartas klasifika­
cijos taisykles, jos pagalbines priemones ir visus jos keblumus
galima paaiškinti laikantis požiūrio, kad natūrali sistema pa­
grįsta tuo faktu, jog organizmai išsivystė modifikacijos būdu;
kad požymiai, kuriuos gamtininkai laiko rodančiais tikrą gi­
minystės ryšį tarp kurių nors dviejų arba daugiau rūšių, yra
ypatybės, jų paveldėtos iš bendro protėvio, nes kiekviena
tikra klasifikacija yra genealoginė; kad tas paslėptas ryšys,
kurio nesąmoningai ieško gamtininkai, yra kilmės bendrumas,
o ne kažkoks nežinomas tvėrimo planas arba būdas pateikti
bendrus teiginius ir paprastai sujungti ir atskirti labiau ar
mažiau panašius dalykus.
Tačiau turiu paaiškinti savo mintį pilniau. Manau, kad
grupių suskirstymas kiekvienos klasės viduje, išlaikant ati­
tinkamą tarpusavio pajungtumą ir santykiavimą, kad būtų
natūralus, turi būti griežtai genealoginis; tačiau skirtumo
mastas įvairiose šakose ar grupėse, nors ir turinčiose tokį
pat kraujo ryšį su savo bendru protėviu, gali žymiai svyruo­
ti, kadangi jis priklauso nuo įvairių pakitimo laipsnių, kurį
tos grupės patyrė; tatai ir išreiškiama tuo, kad formos klasi­
fikuojamos į skirtingas gentis, šeimas, pobūrius ir būrius.
Skaitytojui bus aiškiau, ką turiu galvoje, jeigu jis pažvelgs
į ketvirtajame skyriuje įdėtą diagramą. Sakysime, jog raidės
nuo A iki L vaizduoja giminingas gentis, egzistavusias silūro
periode ir kilusias iš kurios nors dar anksčiau gyvenusios
formos. Trijose iš šių genčių [A, F ir I) pakitę rūšių palikuonys
išliko iki dabartinio laiko, ir jiems atstovauja penkiolika genčių
(a14 iki z14), pavaizduotų aukščiausioje horizontalinėje linijoje.
Visi šie modifikuoti vienos rūšies palikuonys pagal kraują
arba kilmę yra giminingi tokiu pačiu laipsniu, ir metaforiš­
kai juos galima pavadinti tokios pat milijoninės kartos bro­
liais; tačiau jie labai žymiai ir nevienodu laipsniu skiriasi
vienas nuo kito. Formos, kilusios iš A r dabar susiskirsčiusios
į dvi ar tris šeimas, sudaro būrį, skirtingą nuo to, kuris kilo
iš I ir taip pat yra susiskaidęs j dvi šeimas. Egzistuojančių
rūšių, kilusių iš A, negalima skirti į vieną gentį su protėviu
A, lygiai kaip formų, kilusių iš I, negalima patalpinti į tą
pat gentį, kurioje yra protėvis I. Tačiau tarsime, kad egzis­
tuojanti gentis F u tik mažai tepakito ir ją galima skirti į
protėvinę gentį Fr — panašiai kaip nedaugelis dar pastaruoju
metu gyvenančių organizmų priklauso silūro periodo gentims.
Vadinasi, palyginamasis skirtingumų dydis tarp šių organinių
 XIV sk. ORGANINIU BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 475

būtybių, kurios kraujo ryšiais yra giminingos viena kitai to­

kiu pačiu laipsniu, pasidarė labai įvairus. Tačiau jų genealo­
ginis santykiavimas lieka visiškai vienodas ne tik pastaruoju
metu, bet ir kiekviename praėjusiame išsivystymo periode.
Visi pakitę A palikuonys paveldėjo ką nors bendra iš savo
bendro protėvio, lygiai kaip ir I palikuonys. Tas pat yra ir su
kiekviena pajungta palikuonių šaka kiekvienoje viena po ki­
tos einančioje stadijoje. Tačiau jei tarsime, kad kuris nors
A arba I palikuonis pasikeitė taip, kad prarado bet kuriuos
savo giminystės pėdsakus, tai šiuo atveju jo vieta natūralioje
sistemoje bus dingusi, kaip tat, rodos, ir įvyko su kai kuriais
tebegyvenančiais organizmais. Visi genties F palikuonys, kaip
tarėme, yra labai nedaug tepakitę visoje savo išsivystymo
linijoje ir jie sudaro vieną gentį. Tačiau ši gentis, nors ir
itin atsiskyrusi, vis tiek užima savo tarpinę vietą tarp kitų
genčių. Grupių pavaizdavimas tokiu pavidalu, kaip šioje
diagramoje, plokštumoje, yra pernelyg paprastas: šakos tu­
rėtų skleistis visomis linkmėmis. Jei grupių vardai būtų tik
surašyti iš eilės viena linija, pavaizdavimas išeitų dar mažiau
natūralus, — visiems žinoma, kad viena eile, plokštumoje, ne­
galima pavaizduoti net tų giminystės ryšių, kurie aptinkami
gamtoje tarp tos pačios grupės būtybių. Taigi natūrali siste­
ma yra būtybių išdėstymas pagal jų kilmę, kaip genealogi­
niame medyje, o modifikacijos mastą, kurį patyrė įvairios
grupės, tenka išreikšti jas išskiriant į įvairias grupes, vadi­
namas gentimis, pošeimiais, šeimomis, pobūriais, būriais ir
klasėmis.
Šią klasifikacijos sąvoką bus pravartu pailiustruoti paly­
ginimu su kalbomis. Jeigu turėtume pilną žmonijos genealo­
gijos medį, tai, suskirstę genealogine tvarka įvairias žmonių
gentis, gautume ir geriausią įvairių dabar visame pasaulyje
vartojamų kalbų klasifikaciją; jeigu į ją norėtume įjungti ir
visas išmirusias kalbas bei visas tarpines ir lėtai besikeičian­
čias tarmes, tai toks suskirstymas būtų vienintelis galimas.
Tačiau gali būti, jog kurios nors senosios kalbos tik labai
mažai tepasikeitė ir iš jų susidarė tiktai keletas naujų kalbų,
tuo tarpu kitos kalbos pasikeitė labai — priklausomai nuo
įvairių kartu atsiradusių genčių paplitimo, jų izoliacijos bei
civilizacijos laipsnio, ir tokiu, būdu davė pradžią daugeliui
naujų dialektų ir kalbų. Įvairius to paties kamieno kalbų skir­
tingumo laipsnius tektų išreikšti nustatant grupes, pajungtas
vienas kitoms, tačiau teisingas arba, tikriau sakant, vienintelis
galimas jų išdėstymas vis vien būtų tiktai genealoginis,
ir jis būtų griežtai natūralus, kadangi susietų tarp savęs
476 Rūšių a t s ir a d im a s

visas, tiek išmirusias, tiek ir dabartines, kalbas pagal jų arti­

miausią giminystę ir pavaizduotų kiekvienos kalbos kilmę bei
jos vystymosi eigą.
Šiam požiūriui patvirtinti pažvelkime t atmainų, apie ku­
rias yra žinoma ar manoma, kad jos kilo iš vienos rūšies,
klasifikaciją. Jos bus skiriamos į rūšies pogrupį, kaip subva-
rietetai — į varietetų pogrupį, o kai kuriais atvejais, pavyz­
džiui, naminių karvelių atveju, nustatoma dar ir kitokių gru­
pavimo laipsnių. Taigi čia laikomasi beveik tokių pat taisyklių,
kaip ir rūšių klasifikacijoje. Yra autorių, kurie primygtinai
nurodė, kad būtina varietetus skirstyti pagal natūralią, bet
ne pagal dirbtinę sistemą; mes, pavyzdžiui, esame įspėti, kad
neklasifikuotume kartu dviejų ananaso atmainų tik dėl to,
jog jų vaisius beveik tapatingas, nors jis ir yra svarbiausia
augalo dalis; niekas neskiria kartu turnepso ir paprasto­
sios ropės, nors jų valgomosios sustorėjusios dalys yra labai
panašios. Klasifikuojant atmainas, naudojamos tokios dalys,
kurios yra pastoviausios. Pavyzdžiui, įžymus agronomas M ar­
šalas sako, jog ragai šiuo atžvilgiu yra labai naudingi su­
skirstant galvijus, kadangi ragai kinta mažiau negu kūno
sudėjimas, spalva ir kt; bet avims suskirstyti ragai jau nėra
tokie tinkami, nes jie mažiau pastovūs. Esu įsitikinęs, kad
jeigu klasifikuodami varietetus žinotume jų tikrąją genealo­
giją, tai visada pirmenybę teiktume tik genealoginei klasifi­
kacijai. Kai kuriais atvejais taip ir buvo bandoma klasifikuoti.
Juk vis tiek, ar pakitimai bus didesni ar mažesni, galime būti
tikri, jog paveldimumo pradmuo vienys tas formas, kurios la­
biausiai yra vienos į kitas panašios. Nors karvelių kūlvartų
tarpe yra keletas subvarietetų, kurie skiriasi tarp savęs tokiu
svarbiu požymiu, kaip snapo ilgis, tačiau juos visus jungia
bendras įprotis verstis kūliais; bet trumpasnapiai kūlvartai
beveik arba visiškai prarado šį įprotį; nežiūrint to, jie be
jokių abejonių paliekami toje pačioje — kūlvartų grupėje,
kadangi su ja siejasi kraujo ryšiais, taip pat ir kai kuriais
kitais atžvilgiais.
Klasifikuodamas rūšis, gyvenančias natūralioje aplinkoje,
kiekvienas gamtininkas iš tikrųjų kreipia dėmesį į jų kilmę,
kadangi žemiausioje pakopoje, rūšies pakopoje, sugretina abi
lytis, o kaip nepaprastai jos kartais viena nuo kitos skiriasi
net pagrindiniais požymiais, gerai žinoma kiekvienam gam­
tininkui; vargu ar galima rasti nors vieną bendrą požymį tarp
kai kurių ūsakojų subrendusių patinų ir jų hermafroditų, o
vis dėlto niekas net ir negalvoja juos išskirti klasifikacinėje
sistemoje. Kai tik buvo sužinota, jog trys orchidėjų formos —
 XlV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 477

Monachanthus, Myanthus ir Catasetum, j kurias iki tol buvo

žiūrėta kaip į tris skirtingas gentis, kartais išsivysto tame pa­
čiame augale, jos tuojau buvo pradėtos laikyti atmainomis.
Dabar man pavyko įrodyti, kad tatai yra tos pačios rūšies
vyriška, moteriška ir hermafroditinė formos. Gamtininkas pri­
skiria tai pačiai rūšiai įvairias to paties individo lervos sta­
dijas, nors ir kaip jos besiskirtų tiek viena nuo kitos, tiek
ir nuo suaugusio individo, be to, ir vadinamąsias Stenstrupo
(Steenstrup) pakaitines kartas, kurias tiktai technine prasme
galima laikyti tuo pačiu individu. Jis skiria į tam tikrą rūšį
apsigimimus ir varietetus ne dėl jų dalinio panašumo j kilminę
formą, bet dėl to, kad jie yra iš jos kilę.
Kadangi kilme bendrai vadovaujamasi sujungiant drauge
tos pačios rūšies individus, nors patinai, patelės ir lervos kar­
tais esti be galo skirtingi, ir kadangi kilme vadovaujamasi
ir klasifikuojant varietetus, patyrusius tam tikrų, kai kuriais
atvejais žymių pakitimų, tai ar nebuvo tas pats kilmės ele­
mentas nesąmoningai naudojamas ir grupuojant rūšis į gentis
ir gentis — į aukštesnes grupes vadinamojoje natūralioje siste­
moje? Manau, kad juo buvo nesąmoningai vadovautasi, ir
tiktai taip galiu suprasti tas jvairias taisykles ir metodus, ku­
rių laikėsi mūsų geriausieji sistematikai. Kadangi neturime
jokių kilmės įrašų, tai esame priversti ieškoti bendros kilmės
pėdsakų įvairaus pobūdžio panašumuose. Todėl pasirenkame
tokius požymius, kurie, kaip atrodo, galėjo mažiausiai pakis­
ti priklausomai nuo gyvenimo sąlygų, kurios pastaruoju laiku
veikė kiekvieną rūšį. Tuo požiūriu rudimentinės struktūros yra
tiek pat, o kartais dar net labiau, tinkamos kaip ir kitos or­
ganizmo dalys. Mums nesvarbu, koks mažareikšmis gali būti
kuris nors požymis, — ar tai bus tiktai pakitęs žandikaulio
kampas, vabzdžio sparno susiklostymo būdas, plaukais ar
plunksnomis apaugusi oda, — jeigu toks požymis randamas
daugelyje skirtingų rūšių, ypač tose, kurios labai skiriasi gy­
venimo būdu, tai jis įgyja didelę reikšmę, kadangi jo buvimą
daugelyje formų su itin skirtingais įpročiais galime paaiškinti
tik paveldėjimu iš bendro protėvio. Šiuo atžvilgiu galima
klysti dėl pavienių struktūros dalių, tačiau kai keletą, nors
ir visai nereikšmingų, požymių aptinkame visoje būtybių gru­
pėje, kurios atstovai turi skirtingus įpročius, tai, remdamiesi
kilmės teorija, galime būti beveik tikri, kad šie požymiai bu­
vo paveldėti iš bendro protėvio, o mes žinome, kad tokia po­
žymių visuma turi ypatingą vertę klasifikacijai.
Galima suprasti, kodėl kuri nors rūšis arba rūšių grupė
gali nukrypti įvairiais itin svarbiais požymiais nuo giminingų
478 ROSlŲ ATSIRADIMAS

formų ir vis dėlto sistemoje būti neabejotinai skiriama prie

jų. Tatai galima drąsiai daryti, ir tatai dažnai daroma tol, kol
pakankamas, nors ir visai nesvarbus, požymių kiekis teberodo
esant paslėptą kilmės bendrumą. Nors dvi formos neturėtų
nė vieno bendro bruožo, tačiau jei šias kraštines eilėje esan­
čias formas galima susieti tarp savęs tarpinių grupių grandine,
tai galime iš karto daryti išvadą, jog jos kilo iš bendro pro­
tėvio, ir klasifikuodami jas skiriame j tą pačią klasę. Konsta­
tuodami, kad fiziologiniu atžvilgiu labai svarbūs organai, t. y.
tokie, kurie tarnauja palaikyti gyvybei Įvairiausiose egzista­
vimo sąlygose, paprastai yra patys pastoviausi, jiems teikiame
ypatingą reikšmę; tačiau jeigu matome, jog tie patys organai
kitoje grupėje arba grupės dalyje labai įvairuoja, tai klasi­
fikacijoje jiems tuoj skiriame mažiau reikšmės. Netrukus pa­
matysime, kodėl embriologiniai požymiai turi tokią didelę
reikšmę klasifikacijai. Klasifikuojant didžiules gentis, kartais
gali būti naudinga atsižvelgti į geografinį paplitimą todėl,
kad visos tos pačios genties rūšys, gyvenančios kurioje nors
atskiroje ir izoliuotoje srityje, tikriausiai yra kilusios iš tų
pačių protėvių.

ANALOGINIAI PANAŠUMAI
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pasakyta, galime suprasti,
kokio labai svarbaus skirtumo esama tarp tikrosios giminys­
tės ir analoginių, arba prisitaikomųjų, panašumų. Lamarkas
pirmasis atkreipė dėmesį į šį dalyką; jo talentingas sekėjas
buvo Mekli (Macleay) bei kiti. Panašumo kūno forma bei pe­
lekų pavidalo priekinėmis galūnėmis tarp diugonių ir bangi­
nių, taip pat ir tarp šių dviejų žinduolių būrių ir žuvų esama
analoginio pobūdžio. Tokio pat pobūdžio panašumas yra tarp
pelės ir kirstuko (Sorex), priklausančių skirtingiems būriams,
ir dar didesnio panašumo, kaip tvirtina Maivartas, esama tarp
pelės ir vieno mažo Australijos sterblinio žvėrelio (Antechi-
nus). Pastaruosius panašumus, man atrodo, galima aiškinti pri­
sitaikymu atlikti panašius judesius skverbiantis pro tankumy­
nus, žolę, taip pat skubiai slepiantis nuo priešų.
Vabzdžių tarpe turime nepaprastai daug tokių pavyzdžių;
todėl Linėjus, suklaidintas išorinio panašumo, vabzdį iš Ho-
moptera priskyrė prie kandžių. Kai ką panašaus matome net
mūsų naminėse veislėse, pavyzdžiui, nuostabiame kūno for­
mos panašume tarp pagerintos kininės ir paprastosios veislės
kiaulių, kurios yra kilusios iš skirtingų rūšių; arba vienodai
sustorėjusiuose paprastosios ropės ir tumepso, priklausančių
 XlV sic. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GfMJNYSTB 479

skirtingoms rūšims, stiebuose. Vargu ar panašumas tarp kurto

ir lenktynių arklio būtų fantastiškesnis dalykas negu tos ana­
logijos, kurias kai kurie autoriai nustatė esant tarp tam tikrų
visai skirtingų gyvūnų.
Laikantis požiūrio, kad klasifikacijai požymiai svarbus yra
tik tiek, kiek jie parodo kilmę, galime lengvai suprasti, kodėl
analoginiai, arba prisitaikomieji, požymiai, nors jie ir turi bū­
tybės gyvenime didžiulę reikšmę, sistematiko akyse yra be­
veik beverčiai: gyvūnai, priklausantieji dviem itin skirtin­
goms kilmės linijoms, galėjo prisitaikyti prie panašių sąlygų
ir įgyti artimą išorinį panašumą; tačiau tokios rūšies panašu­
mas neparodo, bet veikiau užslepia kraujo giminystę. Todėl
galime suprasti tariamąjį paradoksą, jog tie patys požymiai
yra analoginiai, kai lyginame vieną formų grupę su kita, bet
rodo tikrą giminystę, kai lyginame tarp savęs tos pat grupės
atstovus; pavyzdžiui, kūno forma ir pelekų pavidalo galūnės
yra tik analoginiai požymiai, palyginus banginius su žuvimis,
kadangi jie abiejose klasėse yra prisitaikymai plaukioti van­
denyje; tačiau, palyginus vieną su kitu įvairius banginių šei­
mos atstovus, kūno forma ir pelekų pavidalo galūnės yra po­
žymiai, rodantieji tikrą giminingumą, nes tos ypatybės
visoje banginių šeimoje taip panašios, kad negalime abejo­
ti, jog jos buvo paveldėtos iš bendro protėvio. Tas pat lie­
čia ir žuvis.
Galima pateikti daugybę pavyzdžių, kokios nuostabiai pa­
našios yra visiškai skirtingų būtybių atskiros dalys arba or­
ganai, prisitaikę tas pačias funkcijas atlikti. Geras pavyzdys
yra didelis panašumas tarp šuns ir Tasmanijos vilko (Thyla-
cinus) žandikaulių, nors šiuos gyvūnus natūralioje sistemoje
skiria itin didelis tarpas. Tačiau šis panašumas apsiriboja tik
išviršinėmis žymėmis — išsikišusiais iltiniais dantimis ir plau­
namojo tipo krūminiais dantimis, iš tikrųjų šių gyvūnų dan­
tys labai skiriasi. Pavyzdžiui, šuo kiekvienoje viršutinio žan­
dikaulio pusėje turi po keturis prieškrūminius ir tiktai po du
krūminius dantis, tuo tarpu Thylacinus turi po tris prieškrū­
minius ir keturis krūminius dantis. Be to, abiejų gyvūnų krū­
miniai dantys labai skiriasi santykiniu dydžiu ir struktūra; iš
pradžių išdygę pieniniai dantys žymiai skiriasi nuo suaugusio
gyvūno dantų. Galima, aišku, neigti, jog tų gyvūnų dantys
abiem atvejais prisitaikė mėsai draskyti vienas paskui kitą
sekusių kitimų natūralios atrankos dėka; tačiau jeigu tat pri­
pažįstama vienu atveju, nesuprantama, kodėl tai būtų galima
neigti kitu atveju. Džiaugiuosi sužinojęs, kad toks įžymus au­
toritetas, kaip profesorius Flaueris, priėjo tą pačią išvadą.
480 ROSIU ATSIRADIMAS

Viename ankstesnių skyrių pateikti keisti atvejai, kai itin

skirtingos žuvys turi elektrinius organus, labai skirtingi vabz­
džiai — šviečiamus organus, ir orchidiniai, ir klemaliniai
(AscIepiadaceae) augalai turi žiedadulkių mases su lipniais
diskais, visi šie atvejai priklauso tai pačiai analoginių pana­
šumų kategorijai. Tačiau jie yra tokie nuostabūs, kad buvo
iškelti kaip neišaiškinami keblumai prieš mūsų teoriją. Visais
tokiais atvejais galima rasti kokį nors esminį skirtingumą
dalių augime arba vystymesi ir paprastai taip pat jų subren­
dusių struktūroje. Gautas rezultatas yra vienodas, tačiau prie­
monės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios pat, iš esmės
skirtingos. Principas, kurį anksčiau nurodėme a n a l o g i n i ų
k i t i m ų pavadinimu, šiais atvejais, tur būt, dažnai pasi­
reikšdavo, t. y. tos pačios klasės nariai, nors, būdami susiję
tik tolimos giminystės ryšiais, savo konstitucijoje paveldėda­
vo tiek daug bendra, jog, veikiant panašioms priežastims,
galėdavo panašiai ir kitėti, o tatai, aišku, padėdavo natūralios
atrankos būdu įgyti organus ar dalis, įstabiai panašius vienas
į kitą, nepriklausomai nuo tiesioginio paveldėjimo iš bendro
protėvio.
Kadangi skirtingų klasių rūšys dažnai nedidelių nuosekliai
vykusių pakitimų dėka prisitaikė gyventi maždaug vienodose
sąlygose, pavyzdžiui, gyventi sausumoje, ore ar vandenyje,
tai, tuo remdamiesi, gal būt, galėsime suprasti, kodėl kartais
pastebimas kiekybinis lygiagretumas tarp skirtingų klasių po­
grupių. Gamtininkas, susidūręs su tokios rūšies paralelizmu,
savavališkai padidindamas arba sumažindamas įvairių klasių
grupių reikšmę (o visas mūsų patyrimas rodo, kad jų įverti­
nimas vis dar tebėra savavalis), lengvai gali išplėsti tą lygia­
gretumą i k i p l a č i ų r i b ų , ir taip tikriausiai ir atsirado
įvairios klasifikacijų sistemos, kurių pagrindan dedamas ly­
giagretus dalijimas į septynis, penkis, keturis ir tris.
Yra dar ir kita įdomi atvejų kategorija, kai didelis išori­
nis panašumas nepriklauso nuo prisitaikymo prie panašaus
gyvenimo būdo, bet buvo įgytas apsaugos dėlei. Turiu galvoje
tą įstabų būdą, kuriuo tam tikros peteliškės imituoja, kaip tat
pirmasis aprašė p. Beitsas (Bates), kitas, visai skirtingas rūšis.
Sis puikus stebėtojas parodė, kad kai kuriose Pietų Amerikos
srityse, kur marguoja, pavyzdžiui, didžiuliai spiečiai Ithowia,
į jų būrį dažnai būna įsimaišiusi ir kita peteliškė, būtent, Lep-
talis; o pastaroji visais spalvų niuansais bei ruoželiais ir net
sparnų pavidalu taip panaši į Ithomiar kad p. Beitsas, vienuo­
lika metų labai atidžiai kolekcionuodamas, nuolat apsirikdavo,
nors būdavo ir labai atsargus. Sugavus ir palyginus pamėg-
 X lV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 481

džiojančias ir pamėgdžiojamąsias formas, pasirodydavo, kad

jos labai skiriasi esminėmis sandaros ypatybėmis ir priklauso
ne tik skirtingoms gentims, bet dažnai net skirtingoms šei­
moms. Jeigu tokia mimikrija pasitaikytų tiktai vieną du kar­
tus, tai ji pasirodytų tik keistas sutapimas ir į ją nelabai
atkreiptume dėmesį. Tačiau, persikėlę iš to rajono, kuriame
viena LeptaIis rūšis imituoja Ithomia, į gretimą rajoną, gali­
me rasti kitą pamėgdžiojančią ir pamėgdžiojamą rūšį, pri­
klausančias toms pačioms dviem gentims, taip pat labai pa­
našias viena į kitą. Iš viso priskaičiuojama ne mažiau kaip
dešimt genčių, kuriose yra rūšių, imituojančių kitas peteliš­
kes. Pamėgdžiotojos ir pamėgdžiojamosios formos visuomet
gyvena tame pačiame rajone; niekuomet nerandame imituo-
tojos formos gyvenant toli nuo imituojamosios formos. Pa­
mėgdžiotojai beveik visuomet yra reti vabzdžiai; tuo tarpu
pamėgdžiojamųjų formų beveik visada esti gausūs spiečiai.
Tame pačiame rajone, kuriame viena Leptalis rūšis labai tiks­
liai imituoja Ithomia, kartais aptinkami ir kiti Lepidopteia,
pamėgdžiojantieji tą pačią Ithomia; vadinasi, toje pačioje
vietoje randamos trijų peteliškių genčių rūšys ir net viena
kandis, kurios visos yra labai panašios į peteliškę, priklau­
sančią ketvirtai genčiai. Ypač pažymėtina ta aplinkybė, kad
daugelis iš imituojančiųjų Leptalis formų, taip pat ir imituo­
jam ųjų Ithomia formų, yra, kaip tat galima įrodyti iš randa­
mų laipsniškų perėjimų, tiktai tos pačios rūšies varietetai,
tuo tarpu kitos formos yra neabejotinai atskiros rūšys. Ta­
čiau galima paklausti, kodėl vienas formas laikome pamėgdžio-
jamosiomis, o kitas — pamėgdžiojančiomis? Beitsas patenkina­
mai atsakė į šį klausimą, parodęs, jog ta forma, kuri yra imituo­
jama, išlaiko įprastinę išvaizdą tos grupės, kuriai ji priklauso,
tuo tarpu „apgaudinėtojos" formos esti pakeitusios savo rūbus
ir būna visiškai nepanašios į savo artimiausius giminaičius.
Toliau mums kyla klausimas, kokia priežastimi galima
aiškinti, kad tam tikros peteliškės ir kandys taip dažnai įgyja
kitų, visiškai skirtingų formų išvaizdą; kodėl gamta glumina
natūralistus, nusileisdama iki tokių teatrinių triukų? Beitsas,
be abejo, surado teisingą paaiškinimą. Pamėgdžiojamosios
formos, kurios visuomet esti gausios, paprastai, matyt, išven­
gia sunaikinimo didesniu mastu, nes kitaip jų neegzistuotų
tokie spiečiai; ir šiuo metu yra daug įrodymų, kad paukščiai
bei kiti vabzdžiaėdžiai gyvūnai jų nemėgsta dėl nemalonaus
skonio. Iš kitos pusės, pamėgdžiojančios formos, gyvenančios
toje pat srityje, yra palyginti retos ir priklauso retoms gru­
pėms; taigi, kaip atrodo, jos nuolat dėl kažkokios priežasties
482 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

nukenčia, nes priešingu atveju iš visų peteliškių padėtų kiau­

šinių po trijų ar keturių generacijų jų knibždėte knibždėtų
visoje šalyje. Tad jeigu kuris nors šių persekiojamų ir retų
grupių narys savo išvaizda pasidaro toks panašus j gerai ap­
saugotos rūšies individą, kad jis nuolat apgauna net prityru­
sias entomologo akis, tai jis dažnai apgaus taip pat jį perse­
kiojančius paukščius bei vabzdžius ir taip dažnai išvengs
sunaikinimo. Galima beveik sakyti, kad p. Beitsas stebėjo tą
procesą, kurio metu pamėgdžiojančios formos darosi labai
panašios į pamėgdžiojamąsias, nes jis nustatė, kad kai kurios
Leptalis formos, kurios imituoja labai daug įvairių peteliškių,
pačios nepaprastai įvairuoja. Vienoje vietovėje buvo keletas
varietetų, ir iš jų tiktai vienas tam tikru lapsniu panėšėjo į
tos pačios vietovės įprastinę Ilhomia. Kitame rajone rasti du
ar trys varietetai, iš kurių vienas žymiai dažniau pasitaikyda­
vo už likusius ir kartu jis tiksliai imitavo kitą Ithomia
formą. Iš tokių faktų p. Beitsas daro išvadą, jog LeptaIis pir­
miausia įvairuoja, ir jei kuris nors jos varietetas pasidaro tam
tikru laipsniu panašus į kurią įprastinę tos pačios srities pe­
teliškę, tai šis varietetas dėl savo panašumo į tarpstančią ir
mažai persekiojamą veislę turi daugiau šansų, kad jo nesunai­
kins grobuonys paukščiai bei vabzdžiai ir, vadinasi, dažniau
išlieka; „mažiau tobulo panašumo formos karta po kartos
pašalinamos, ir tiktai kitoms formoms tenka galimybė palikti
palikuonis”. Vadinasi, čia turime puikų natūraliosios atran­
kos pavyzdį.
Uolesas ir Traimenas (Trimen) taip pat yra aprašę keletą
ne mažiau įstabių imitacijos atvejų, aptinkamų M alajų archi­
pelago bei Afrikos Lepidoptera ir kai kurių kitų vabzdžių tar­
pe. Uolesas aptiko vieną tokį pavyzdį tarp paukščių; tačiau
didesniųjų keturkojų atžvilgiu šitokių pavyzdžių neturime.
Tai, kad pamėgdžiojimas labiau paplitęs vabzdžių negu kitų
gyvūnų tarpe, priklauso, tur būt, nuo jų menko dydžio; vabz­
džiai negali gintis, išskyrus rūšis, kurios turi geluonį, ir nieka­
da negirdėjau nė vieno atvejo, kad šie vabzdžiai mėgdžiotų
kitus vabzdžius, nors jie patys ir esti imituojami; vabzdžiai,
be to, negali lengvai pasprukti nuo juos gaudančių didesnių
gyvūnų, todėl, metaforiškai kalbant, jie, kaip ir daugumas
silpnų padarų, priversti simuliuoti ir apgaudinėti.
Reikia pažymėti, kad imitavimo procesas, tur būt, niekuo­
met neprasidėjo tarp formų, labai besiskiriančių spalva. Ta­
čiau, jam prasidėjus jau šiek tiek panašiose rūšyse, šio proce­
so dėka, jeigu tai buvo naudinga, aukščiau minėtu būdu jos
tarpusavyje galėjo labai supanašėti, ir jeigu pamėgdžiojamoji
 XIV sk. ORGANINIU BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTE 483

forma vėliau, veikiant kurioms nors priežastims, palaipsniui

keitėsi, tai pamėgdžiojančio ji forma irgi turėjo eiti tuo pačiu
keliu ir pasikeisti taip, jog pagaliau pavidalo ar spalvos at­
žvilgiu galėjo visiškai skirtis nuo kitų tos pat šeimos narių.
Tačiau šiuo atžvilgiu susiduriame su tam tikrais keblumais,
kadangi kai kuriais atvejais tenka tarti, jog senieji įvairių
skirtingų grupių nariai, anksčiau negu jie požymiais išsiskyrė
iki dabartinio laipsnio, atsitiktinai panėšėjo į kurį nors kitos,
palankioje būklėje esančios, grupės atstovą taip, kad tatai
jiems galėjo užtikrinti jau bent menką apsaugą; tai ir turėjo
būtį pagrindas vėliau įgyti kuo pilnesnį panašumą

APIE ORGANINES BŪTYBES SIEJANČIOS GIMINYSTĖS

PRIGIMTI
Kadangi vyraujančių rūšių, priklausančių didesnėms gen­
tims, pakitę palikuonys yra linkę paveldėti pranašumus, kurie
šias grupes įgalino tapti didelėmis ir jų protėvius vyraujan­
čiais, tai beveik neabejotina, kad tos rūšys plačiai pasklis ir
užims vis daugiau ir daugiau vietų gamtos ekonomikoje. Taigi
didesnės ir labiau dominuojančios grupės kiekvienos klasės
viduje turi tendenciją didėti, ir, vadinasi, jos išstumia daugelį
mažesnių ir silpnesnių grupių. Tuo galime paaiškinti tą faktą,
jog visi organizmai, tiek dabartiniai, tiek ir jau išmirę, pri­
klauso nedaugeliui didelių būrių ir dar mažesniam skaičiui
klasių. Kaip pavyzdį, iš kurio matyti, kiek nedaug yra aukš­
tesniųjų grupių ir kaip gausiai jos išplitusios žemės rutulyje,
nurodysime tą įstabų faktą, jog, atradus Australiją, nebuvo
nė vieno vabzdžio, kuris priklausytų naujai didelei grupei, ir
kad augalijos pasaulyje, kaip sužinojau iš dr. Hukerio, prisi­
dėjo tiktai dvi ar trys nedidelės šeimos.
Turėdamas galvoje tą teiginį, kad kiekviena grupė ilgo
modifikacijos proceso eigoje labai divergavo, išsiskyrė savo
požymiais, skyriuje apie geologinę seką stengiausi išaiškinti,
kodėl senesniųjų laikų gyvybės formos dažnai turi požymius,
kurie tam tikru laipsniu yra tarpiniai tarp dabar egzistuojan­
čių grupių požymių. Nedaugelio tų senų tarpinių formų išliko
iki dabartinio laiko mažai tepakitę palikuonys, ir pastarieji
sudaro vadinamąsias tarpines arba nukrypstančias (aberaci-
nes) rūšis. Kuo labiau kuri nors forma yra aberacinė, tuo
daugiau turėjo būti jos jungiamųjų formų, kurios ilgainiui bu­
vo išnaikintos ir visiškai dingo. Kad tokių nukrypstančių for­
mų grupės itin žiauriai nukentėjo nuo išmirimo, įrodoma tuo,
jog dabartiniu metu joms beveik visuomet atstovauja tik visai
•484 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

nedaug rūšių; be to, šios dabar pasitaikančios rūšys paprastai

Jabai skiriasi viena nuo kitos, o tai liudija apie įvykusį išmiri­
mą. Pavyzdžiui, ančiasnapio (Ornithoihynchus) ir lepidosire-
nos (Lepidosiren) gentys nebūtų mažiau aberacinės, jeigu
kiekvienai iš jų atstovautų tuzinas rūšių, o ne viena, dvi ar
Įtrys, kaip dabar. Manau, šį faktą galime paaiškinti tik žiūrėda-
.mi į nukrypstančias grupes kaip į formas, nugalėtas sėkmin­
gesnių varžovų ir dar išlaikiusias keletą savo atstovų išimtinai
palankiose sąlygose.
Uoterhauzas pažymėjo, kad jeigu kurios nors gyvūnų gru­
pės narys turi giminystės ryšį su visiškai skirtinga grupe, tai
ta giminystė dauguma atvejų yra bendra, bet ne speciali,
pavyzdžiui, pasak p. Uoterhauzo, iš visų graužikų viskača yra
artimiausia sterbliniams, tačiau tais atžvilgiais, kuriais ji pri­
artėja prie šio būrio, jos giminystės ryšiai yra bendro pobū­
džio, tai yra ji nė vienai sterblinių rūšiai nėra artimesnė negu
kuriai nors kitai. Kadangi šie panašūs bruožai aiškinami tikra
giminyste, o nėra tik prisitaikomojo pobūdžio, tai, sutinkamai
su mūsų požiūriu, jie turėjo būti paveldėti iš bendro protėvio.
Todėl turime tarti, kad arba visi graužikai, įskaitant ir viskačą,
;atsiskyrė nuo kurio nors senųjų laikų sterblinio, kurio požy­
miai, aišku, buvo daugiau ar mažiau tarpiniai visų dabar eg­
zistuojančių sterblinių atžvilgiu, arba kad ir graužikai, ir
.'sterbliniai kilo iš bendro protėvio ir abi grupės nuo to laiko
patyrė didelių pakitimų skirtingomis kryptimis. Abiem atve­
ja is turime manyti, jog viskača paveldimumo dėka senojo
protėvio ypatybių išlaikė daugiau negu kiti graužikai, ir todėl
ši forma nėra gimininga kuriam nors vienam dabar gyvenan­
čiam sterbliniui, bet netiesiogiai gimininga visiems arba be­
veik visiems sterbliniams, kadangi ji iš dalies išsaugojo jų
bendro protėvio arba kurio nors senovinio grupės atstovo
bruožus. Iš kitos pusės, kaip pažymi Uoterhauzas, iš visų
sterblinių Phcuscolomys yra labiausiai panaši ne į kurią
nors atskirą graužikų rūšį, bet į visą graužikų būrį. Tačiau
šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad tas panašumas yra tik
analoginio pobūdžio, rodantis, kad PhascoIomys prisitaikė prie
graužikų gyvenimo būdo. De Kandolis vyresnysis stebėjo
panašų dalyką bendro pobūdžio giminystėje tarp skirtingų
augalų šeimų.
Turėdami galvoje tą dėsnį, kad rūšys, kilusios iš bendro
.protėvio, daugėjo ir laipsniškai išsiskyrė požymiais, kartu pa­
veldimumo dėka išsaugodamos kai kuriuos bendrus požymius,
galime suprasti, kokie be galo sudėtingi, daugeliu krypčių
einantieji giminystės ryšiai sieja visus tos pačios šeimos arba
 XIV sk, ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 435

dar aukštesnės grupės narius. Bendras visos šeimos, dabar,

daugeliui atstovų išmirus, susiskaidžiusios į atskiras grupes
ir pogrupius, protėvis bus perdavęs kai kuriuos savo požy­
mius, pakitusius įvairiomis linkmėmis ir laipsniais, visoms
rūšims, ir todėl šios rūšys bus susijusios viena su kita aplin­
kinėmis įvairaus ilgio giminystės linijomis (kaip tat matome
daug kartų nurodytoje diagramoje), einančiomis per daugybę
pirmtakų. Kadangi įrodyti kraujo giminystę tarp daugelio
kurios nors senos žymios giminės atstovų yra sunku net su
genealoginiu medžiu, o be jo tatai beveik visiškai neįmanoma,
tai galime suprasti, su kokiais nepaprastais sunkumais susidu­
ria gamtininkai, aprašinėdami be jokios diagramos įvairius
giminystės ryšius, kuriuos jie pastebi tarp daugelio gyvenan­
čių ir jau išmirusių kurios nors didelės natūralios klasės
atstovų.
Išmirimas, kaip jau matėme ketvirtajam e skyriuje, atliko
svarbų vaidmenį apibrėždamas ir praplatindamas intervalus
tarp įvairių grupių kiekvienoje klasėje. Taigi galime paaiškin­
ti ištisų klasių atskirumą vienos nuo kitos, pavyzdžiui,
paukščių — nuo visų kitų stuburinių gyvūnų, tardami, jog
visiškai išnyko daugelis senųjų gyvybės formų, kuriomis toli­
mieji paukščių protėviai anksčiau buvo susiję su kitų, tuo*
laiku mažiau diferencijuotų, stuburinių klasių protėviais. Žy­
miai mažiau išmirė tų gyvybės formų, kurios kadaise siejo;
žuvis su varliagyviais. Dar mažesnio išmirimo būta kai kurių
klasių viduje, pavyzdžiui, vėžiagyvių, nes čia nuostabiai įvai->
rios formos dar tebesisieja ilga ir tiktai kai kur pertrūkstančia
giminystės ryšių grandine. Išmirimo procesas tiktai apibrėžė
grupes, tačiau anaiptol jų nesudarė, nes jei kiekviena kada
nors gyvenusi mūsų žemėje forma staiga atgytų, tai nors ir
būtų visiškai neįmanoma nusakyti kiekvienos atskiros grupės
ribas, tačiau neabejotinai galėtume sudaryti natūralią klasifi­
kaciją arba bent tas visas formas natūraliai suskirstyti. T at
suprasime pažvelgę į aukščiau minėtąją diagramą. Tegul rai­
dės nuo A iki L vaizduoja vienuolika silūro genčių ir tarkim,
kad kai kurios iš jų davė pradžią didelėms pakitusių palikuo­
nių grupėms. Visos šakų ir atšakų jungiamosios grandys dar
tebegyvena ir jos viena nuo kitos nėra nutolusios labiau kaip
dabar egzistuojantieji varietetai. Tokiu atveju būtų visiškai
neįmanoma pateikti apibrėžimų, kuriais įvairių grupių skirtin­
gus narius būtų galima atskirti nuo jų tiesioginių pradininkų ir
palikuonių. Tačiau suskirstymas, pateiktas diagramoje, vis-
tiek liktų teisingas ir būtų natūralus, nes, sutinkamai su pavel­
dimumo dėsniu, visos formos, kilusios, pavyzdžiui, iš A, turėtų
486 RŪSIŲ a t s ir a d im a s

tarp savęs kai ką bendra. M edyje galime atskirti vieną ar kitą

šaką, nors jos išsišakojimo vietoje susijungia ir pereina viena
j kitą. Kaip jau sakiau, negalėtume apibrėžti įvairių grupių,
tačiau galėtume išskirti tipus arba formas, jungiančias dides­
niąją dalį kiekvienos — tiek mažos, tiek didelės grupės požy­
mių, ir tokiu būdu pateikti bendrą supratimą apie esančių
tarp jų skirtumų dydį. Tatai mums tektų daryti, jeigu kada
nors pavyktų surinkti visas kurios nors klasės formas, gyva­
vusias bet kada laike ir erdvėje. Be abejo, mums niekuomet
nepavyks sudaryti tokio tobulo rinkinio, tačiau vis dėl to kai
kuriose klasėse artėjam e prie tokio tikslo, ir Milnas Eduardsas
neseniai viename puikiame straipsnyje pabrėžė, jog reikia
didelę reikšmę teikti tipams, nepriklausomai nuo to, galima
ar negalima atskirti ir apibrėžti grupes, kurioms tie tipai
priklauso.
Pagaliau taip pat matėme, kad natūraliąja atranka, kuri
yra kovos dėl būvio išdava ir beveik neišvengiamai sukelia
gyvų būtybių išmirimą ir požymių išsiskyrimą bet kurios pro-
tėvinės rūšies palikuonyse, paaiškinamas svarbus, bendras visų
organinių būtybių tarpusavio giminystės bruožas, būtent, jų
susiskirstymas į viena kitai pajungtas grupes. Vadovaujamės
kilmės veiksniu, skirdami abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus in­
dividus į vieną rūšį, nors jie gali turėti tik labai maža bendrų
požymių; vadovaujamės kilme, klasifikuodami pripažintus va-
rietetus, nors jie ir labai skirtųsi nuo savo tėvų, ir manau,
jog šis kilmės elementas ir yra tas paslėptas ryšys, kurio ieš­
kojo gamtininkai, pavadinę jį „natūraliąja sistema". Tik lai­
kydamiesi tokios natūraliosios sistemos, kurios skirstymas,
jeigu ji tobula, pagrįstas genealoginiais ryšiais, jų laipsnius
išreiškiant pavadinimais „gentys", „šeimos", „būriai" ir t. t.,
galime suprasti, kokių taisyklių turime laikytis klasifikacijoje.
Galime taip pat suprasti, kodėl vienus panašumus vertiname
žymiai daugiau negu kitus; kodėl žiūrime rudimentinių ir ne­
duodančių jokios naudos organų arba organų, teturinčių labai
menką fiziologinę reikšmę; kodėl, ieškodami giminystės ryšių
tarp įvairių grupių, aplamai atmetame analoginius ir prisitai­
komuosius požymius, tačiau panaudojame juos nustatydami
giminystę tos pačios grupės ribose. Pagaliau aiškėja, kodėl vi­
sas gyvenančias ir išmirusias formas galima sugrupuoti į
nedaugelį didelių klasių ir kodėl atskiri kiekvienos klasės
nariai yra susiję sudėtingiausiais ir daugeliu krypčių sklindan­
čiais giminystės ryšiais. Tikriausiai niekuomet neišnarpliosime
giminystės ryšių, jungiančių tarp savęs kurios nors klasės na­
rius; tačiau kai turime prieš save apibrėžtą užduotį ir nesigrie-
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 487

biame kažkokio nežinomo tvėrimo plano, tai galime tikėtis,

kad nors pamažu, bet užtikrintai žengsime į priekį.
Pastaruoju metu profesorius Hekelis (Hackel) savo „Gene­
relle Morphologie” (Bendroji morfologija) ir kituose darbuose
panaudojo plačias žinias ir gabumus tirti mokslo sričiai, vadi­
namajai filogenija, arba visų organinių būtybių išsivystymo
procesu. Išvesdamas įvairias genealogines linijas, jis daugiau­
sia remiasi embriologiniais požymiais, bet panaudoja ir homo-
loginius bei rudimentinius organus, taip pat ir vieną po kito
sekusius periodus, kurių metu, kaip manoma, įvairios gyvybės
formos atsirado įvairiose geologinėse formacijose. Tokiu būdu
jis drąsiai padarė labai svarbią pradžią ir mums parodė, kaip
ateityje bus traktuojama klasifikacija.

MORFOLOGIJA
Matėme, kad tos pačios klasės individai, nepriklausomai
nuo jų gyvenimo būdo, yra panašūs vieni į kitus bendru savo
organizacijos planu. Šis panašumas dažnai apibūdinamas ter­
minu „tipo vieningumas" arba pažymint, kad įvairūs organai
ir dalys skirtingose tos pat klasės rūšyse yra homologiniai.
Visi šie klausimai įeina į morfologijos sritį. J i yra viena iš
įdomiausių gamtamokslio dalių, beveik, galima sakyti, pati jo
siela. Kas gali būti įstabiau negu tai, kad žmogaus ranka,
skirta čiuopti, kurmio letenėlė — rausti, arklio koja, jūros
kiaulės plaukmenys ir šikšnosparnio sparnai — visa tai suda­
ryta pagal tokį pat modelį ir visų jų yra panašūs kaulai, iš­
sidėstę vienodais santykiais? Kaip įdomu, imant nors antraeilį,
bet vis tiek įstabų pavyzdį, kad kengūros užpakalinės kojos
taip gerai pritaikytos šuoliuoti per atviras lygumas; laipiojan­
čių, lapais mintančių koalų kojos taip pat gerai pritaikytos
nusitverti už medžio šakų; žemėje gyvenančio, vabzdžius arba
šaknis ėdančio bandikuto (sterblinės žiurkės) ir kai kurių kitų
Australijos sterblinių letenos sudarytos pagal vieną ypatingą
tipą, būtent, turi nepaprastai plonus antrojo ir trečiojo pirš­
tų kaulus, padengtus ta pačia oda, ir jie atrodo kaip vienas
pirštas su dviem nagais. Nežiūrint šito sandaros panašumo,
aišku, jog tų įvairių gyvūnų užpakalinės kojos naudojamos
skirtingiausiems tikslams, kokius tik galime įsivaizduou. Sis
atvejis yra juo įstabesnis, kad Amerikos oposumai, kurių gy­
venimo būdas yra maždaug toks pat kaip ir kai kurių jų aust-
ralinių giminaičių, turi įprastinės sandaros kojas. Profesorius
Flaueris, iš kurio mano paimti šie duomenys, į pabaigą pa­
stebi: „Mes galime tatai pavadinti tipo sutapimu, nors tuo
488 ROŠIŲ ATSIRADIMAS

ir nedaug ką tepaaiškinsime šį reiškinį", ir po to priduria:

,,Bet ar čia nėra aiškus nurodymas tikros giminystės, pa­
veldimumo iš bendro protėvio?"
Zofnia Sent-Ileras primygtinai nurodinėjo, kokią didelę
reikšmę turi homologinių dalių reliatyvinė padėtis, arba jų
santykiavimas; jos gali beveik bet kuriuo mastu įvairuoti
formos ir dydžio atžvilgiu ir vis dėlto lieka susijusios ta
pačia nekintama tvarka. Pavyzdžiui, niekuomet nerasime
kitose kūno vietose peties arba alkūnės kaulų, šlaunies arba
blauzdos kaulų. Todėl labai skirtingų gyvulių homologinius
kaulus galima vadinti tais pačiais vardais. Tą patį dėsnį ma­
tome pasireiškiant ir vabzdžių burnos sandaroje. Kas gali
būti skirtingesnio kaip nepaprastai ilgas spiralinės formos
sfinkso čiulptuvėlis, savotiški susiglaudę bitės arba blakės
straubleliai ir dideli vabalo žandai? Ir vis dėlto visi šie or­
ganai, tarnaujantieji tokiems skirtingiems tikslams, yra su­
sidarę iš daugybės viršutinės lūpos, mandibulų ir dviejų
porų maksilų pakitimų. Šis dėsnis apsprendžia ir vėžiagyvių
apyburnio bei galūnių susidarymą. Tas pat taikytina ir au­
galų žiedams.
Negali būti nieko beviltiškesnio, kaip mėginti aiškinti šį
tos pačios klasės narių sudarymo panašumą naudingumu ar­
ba galutinių išdavų doktrina. Tokio mėginimo beviltiškumą
aiškiai pažymėjo Ouenas savo labai įdomiame veikale „Ga­
lūnių prigimtis". Laikydamiesi įprastinio požiūrio, kad kiek­
viena būtybė buvusi sutverta nepriklausomai, galime tik
tiek pasakyti, kad taip yra, kad tvėrėjas teikėsi sudaryti
visus kiekvienos didelės klasės gyvūnus ir augalus pagal
vieningą planą; tačiau tatai nebus moksliškas aiškinimas.
Užtat gana paprastą aiškinimą galima pateikti remiantis
teorija apie vienas paskui kitą sekusių nedidelių pakitimų
atranką, pakitimų, kurie kiekvienas kuriuo nors atžvilgiu
buvo naudingas pakitusiai formai, o koreliacijos dėlei daž­
nai paliesdavo ir kitas organizmo dalis. Vykstant tokioms
modifikacijoms, būdavo arba labai maža, arba visai nebūda­
vo tendencijos pakeisti pradinį modelį ar organizmo dalis
perkelti iš vienų vietų į kitas vietas. Galūnės kaulai gali bet
kokiu laipsniu sutrumpėti bei suplokštėti ir, pasidengdami
storu minkštesnių dalių sluoksniu, tarnauti kaip pelekai
arba visi ar tam tikri plėvėtos galūnės kaulai gali pailgėti
bet kokiu laipsniu ir, kartu padidėjus juos jungiančiai plė­
vei, pavirsti sparnu; tačiau visos šios modifikacijos neturi
tendencijos pakeisti pagrindinės kaulų struktūros ar orga­
nizmo dalių santykio. Jeigu tarsime, kad senovinio visų žin­
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 489

duolių, paukščių ir roplių protėvio — jį galime vadinti arche­

tip u — galūnės buvo sudarytos pagal egzistuojantį bendrą
modelį, tai, nepaisant to, kokia buvo jų paskirtis, iš karto
suprasime galūnių homologinio sudarymo visose klasėse
prasmę. Taigi ir vabzdžių burnos atžvilgiu reikia tik manyti,
kad jų bendras protėvis turėjo viršutinę lūpą, mandibulas ir
dvi poras maksilų, o tos dalys buvo, gal būt, labai paprastos
sandaros, ir natūralioji atranka mums paaiškins begalinį
vabzdžių apyburnio struktūros ir funkcijų įvairumą. Žinoma,
gali būti, kad bendra kurio nors organo sudarymo schema
išblanksta taip, kad pagaliau jos visiškai nebežymu, būtent,
dėl kai kurių dalių redukcijos ir pagaliau visiško jų aborta-
vimo, kitų dalių susiliejimo, dar kitų padvigubėjimo ar šiaip
pagausėjimo — dėl pakitimų, kurie, kaip žinome, yra visiš­
kai tikimybės ribose. Pavyzdžiui, milžiniškų išmirusių jūros
driežų plaukmenyse ir kai kurių čiulpiančiųjų vėžiagyvių
burnoje pagrindinė sandaros schema, rodos, iš dalies yra
išblankusi.
Yra dar vienas, ne mažiau įdomus dalykas, susijęs su
mūsų nagrinėjamu klausimu, būtent, serijinės homologijos,
tai yra įvairių to paties individo dalių bei organų palygini­
mas, bet ne tų pačių dalių arba organų palyginimas skirtin­
guose tos pačios klasės individuose. Daugumas fiziologų
mano, kad kaukolės kaulai yra homologiniai, tai yra atitinka
kiekiu ir santykiu pagrindines tam tikrų stuburo slankstelių
dalis. Priekinės ir užpakalinės galūnės visose aukštesniųjų
stuburinių grupėse yra aiškiai homologinės. Taip pat homo-
loginiai yra nuostabiai sudėtingi vėžiagyvių žandai ir kojos.
Beveik kiekvienam yra žinoma, kad žiede santykinė taurė-
lapių, vainiklapių, kuokelių ir piestelių padėtis, taip pat ir
jų vidinė struktūra yra suprantami tik laikantis to požiū­
rio, jog jie tėra spiraline forma išsidėstę pakitę augalo
lapai. Apsigimusiuose augaluose dažnai randame tiesiogi­
nių įrodymų, kad vienas organas gali pavirsti kitu; o iš
ankstyvųjų gemalinių žiedo vystymosi stadijų, taip pat iš
vėžiagyvių bei daugelio kitų gyvūnų pavyzdžio galime tik­
rai įsitikinti, kad organai, kurie subrendę pasidaro visiškai
skirtingi, iš pradžių esti visai panašūs.
Kokie visai nepaaiškinami yra serijinės homologijos at­
vejai, laikantis įprastinės tvėrimo pažiūros. Kodėl smegenys
yra patalpintos dėžutėje, susidedančioje iš tiek daug ir to­
kios nepaprastos formos kaulų, aiškiai atstovaujančių stu­
buro slanksteliams? Kaip pažymėjo Ouenas, nauda, kuri
susidaro dėl atskirų kaukolės kaulų paslankumo žinduolių
490 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

gimdymo atveju, jokiu būdu negalima paaiškinti to fakto,

jog tokia sandara yra ir paukščių bei roplių kaukolės. Kodėl
turėjo būti sutverti panašūs kaulai šikšnosparnio sparno ir
jo kojos, jei jie naudojami visiškai skirtingiems tikslams,
būtent, skridimui ir vaikščiojimui? Kodėl vėžiagyviai, ku­
riuose yra nepaprastai daug sudėtingų apyburnio dalių, vi­
suomet turi mažiau kojų, ir, priešingai, tų vėžiagyvių,
kurie turi daug kojų, yra paprasčiau sudaryta burnos dalis?
Kodėl taurėlapiai, vainiklapiai, kuokeliai ir piestelės kiek­
viename žiede, nors pritaikyti tokiems skirtingiems tikslams,
visi yra sudaryti pagal vieną šabloną?
Remdamiesi natūraliosios atrankos teorija, tam tikru
laipsniu galime atsakyti į šituos klausimus. Mums čia nėra
reikalo svarstyti, kaip kai kurių gyvūnų kūnai iš pradžių
pasidalijo į daugelį segmentų arba kaip juose susidarė de­
šinioji ir kairioji pusės su atitinkamais organais, kadangi
tokių klausimų beveik negalima išaiškinti. Tačiau galimas
dalykas, kad kai kurios serijinės (eilinės) sandaros yra iš­
dava ląstelių dauginimosi skylant, o tai savo ruožtu ap­
sprendžia gausėjimą dalių, išsivystančių iš tokių ląstelių.
Mums čia užteks turėti galvoje tai, jog neribotas tos pačios
dalies ar organo kartojimasis, kaip pažymėjo Ouenas, yra
bendras visų žemesniųjų ir mažai specializuotų formų po­
žymis; todėl nežinomas stuburinių protėvis, tur būt, turėjo
daug stuburo slankstelių, nežinomas spyninių (A rticulata) pro­
tėvis — daugelį segmentų, ir nežinomas žiedinių augalų
protėvis — daugybę lapų, išsidėsčiusių viena arba daugiau
spiralių. Aukščiau taip pat matėme, kad dalys, daug kartų
pasikartojančios, yra ypač linkusios įvairuoti ne tiktai kie­
kio, bet ir formos atžvilgiu. Taigi tokios dalys, kurių jau
yra žymus kiekis ir kurios yra labai kintamos, be abejo, būna
gera medžiaga prisitaikyti prie įvairiausių tikslų; tačiau,
paveldimumo dėlei jos paprastai išlaiko aiškias savo pir­
mykščio arba pagrindinio panašumo žymes. Ir tą panašumą
jos galėjo išlaikyti tuo labiau, kad variacijos, kurios sudarė
pagrindą joms vėliau modifikuotis, veikiant natūraliajai at­
rankai, iš pat pradžių turėjo tendenciją būti panašios, ka­
dangi tos dalys ankstyvoje augimo stadijoje buvo panašios
ir turėjo maždaug tokias pačias gyvenimo sąlygas. Tokios
dalys, pakitusios labiau ar mažiau, jeigu jų bendra kilmė
dar ne visiškai išblanko, pasidarys serijinėmis homologinė-
mis dalimis.
Didelėje moliuskų klasėje, nors įvairiose rūšyse neabejo­
tinai yra homologinių dalių, tačiau čia galima nurodyti 'tik
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 491

labai nedaugelį serijinės (eilinės) homologijos pavyzdžių,

kaip chitonų vožtuvėliai,atseit, tik retais atvejais galime
pasakyti, kad viena dalis yra homologinė kitai tame pačia­
me individe. Ir mums tat suprantama, nes moliuskuose, net
žemiausiuose jų klasių nariuose, visai nerandame tokio
gausaus kurios nors dalies kartojimosi, kokį aptinkame ki­
tose didelėse gyvūnų ir augalų pasaulio klasėse.
Tačiau morfologija yra žymiai sudėtingesnis dalykas ne­
gu iš karto atrodo; tatai neseniai akivaizdžiai parodė
E. Rei Lankesteris (Ray Lankester) savo puikiame straips­
nyje, kur jo aiškiai nustatomi esminiai skirtumai tarp įvairių
kategorijų atvejų, kuriuos anksčiau gamtininkai visus vie­
nodai skyrė prie homologinių. Jis siūlo tokios sandaros or­
ganus, kurie yra panašūs skirtinguose gyvūnuose, atsira­
dusiuose modifikacijos būdu iš bendro protėvio, vadinti
homogeniniais, o panašumus, kurių negalima šiuo būdu paaiš­
k in ti— homoplastiniais. Pavyzdžiui, jis mano, kad paukščių
ir žinduolių širdys yra homogeninės, tai yra jos paveldėtos
iš bendro protėvio; tačiau abiejų klasių keturios širdies
ertmės — tik homoplastinės, atseit, išsivystė nepriklausomai.
Lankesteris taip pat nurodo artimą dalių dešinėje ir
kairėje kūno pusėje panašumą ir nuosekliai einančių to paties
atskiro gyvūno segmentų panašumą; čia turime dalis, papras­
tai vadinamas homologinėmis, kurios tačiau neturi ryšio
su skirtingų rūšių atsiradimu iš bendro protėvio. Homo­
plastinės struktūros yra tos pačios, kurias, nors ir ne vi­
sai vykusiai, priskyriau prie analoginių kitimų arba pa­
našumų. J ų susidarymą galima paaiškinti iš dalies tuo, kad
įvairūs organizmai arba įvairios to paties organizmo dalys
kitėjo analoginiu būdu, ir iš dalies tuo, kad panašios modi­
fikacijos išliko dėl tos pačios bendros paskirties arba funk­
cijos, kaip tat matėme iš daugelio pateiktų pavyzdžių.
. Gamtininkai dažnai kalba, kad kaukolė yra susidariusi
iš pakitusių stuburo slankstelių, kad krabų žandai yra pa­
kitusios kojos, žiedų kuokeliai ir piestelės — pakitę lapai;
tačiau, kaip pastebi profesorius Haksli, daugeliu atvejų bū­
tų teisingiau sakyti, kad kaukolė ir stuburo slanksteliai,
žandai bei kojos ir t. t. atsirado ne iš vienas kito tokiame
stovyje, kokiame jie dabar yra, bet iš kokio nors paprastes­
nio bendro pradmens. Tačiau daugumas gamtininkų varto­
ja tokius pasakymus tik metaforine prasme; jie anaiptol ne­
galvoja, kad per daugelį generacijų kurie nors pirminiai
■organai, vienu atveju — stuburo slanksteliai, kitu atveju —
kojos, iš tikrųjų pavirto kaukolėmis arba žandais. Tačiau
492 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

taip įtikima, jog toks procesas įvyko, kad gamtininkai var­

giai tegali išvengti nepavartoję posakių, kurių tiesioginė
prasmė yra kaip tik tokia. Sutinkamai su mūsų čia išdėstyto­
mis mintimis, tokie pasakymai vartotini tiesiogine prasme;
tada iš dalies bus paaiškintas, pavyzdžiui, tas įstabus fak­
tas, kad krabo žandai turi daugelį požymių, kurie juose
tikriausiai išliko paveldimumo dėka, jeigu tas organas iš
tiesų atsirado metamorfozės būdu iš tikrų, nors ir be galo
paprastų, kojų.

VYSTYMASIS IR EMBRIOLOGIJA
Tatai yra vienas iš svarbiausių klausimų visame gamta­
mokslyje. Vabzdžių metamorfozės, kurios kiekvienam iš
mūsų gerai žinomos, paprastai įvyksta lyg ir staigiai per
keletą stadijų; tačiau iš tikrųjų transformacijų yra daug ir
jos vyksta laipsniškai, nors to ir nematyti. Tam tikras vie­
nadienis vabzdys (Chloeon) savo vystymosi eigoje neriasi,
kaip parėdė seras Dž. Labokas, daugiau kaip dvidešimt kar­
tų ir kiekvieną kartą šiek tiek pakinta; šiuo atveju matome
metamorfozės procesą vykstant paprastu ir laipsnišku būdu.
Iš daugelio vabzdžių ir ypač kai kurių vėžiagyvių, matyti,
kokie nuostabūs struktūros pakitimai gali įvykti vystymosi
eigoje. Tačiau tokie pakitimai pasiekia aukščiausią tašką
kai kurių žemesniųjų gyvūnų vadinamoje kartų kaitoje.
Pavyzdžiui, nuostabus faktas, kaip dailiai išsišakojęs, ap­
augęs polipais ir prisitvirtinęs jūroje prie povandeninės
uolos hidroidas iš pradžių pumpuravimo būdu, o paskui
skersiniu dalinimusi duoda daugybę plaukiojančių medū­
zų, pastarosios gamina kiaušinius, iš kurių išrieda plaukio-
jantieji gyvūnėliai, šie prisitvirtina prie uolų, išsivysto į šako­
tus hidroidus ir taip toliau, nuolat besikartojančiu ciklu.
Nuomonė, jog kalbamosios kartų kaitos ir įprastinės me­
tamorfozės procesai yra iš esmės tapatingi, buvo stipriai
paremta Vagnerio (Wagner) atradimo, kad vienos musės,
Cecidomyial lerva nelytiniu būdu duoda kitas lervas ir
pastarosios pagaliau išsivysto į visiškai subrendusius pati­
nus bei pateles, kurie dauginasi jau įprastiniu būdu, kiau­
šiniais.
Pažymėtina, kad, kai buvo paskelbta apie minėtąjį Vag­
nerio atradimą, aš buvau paklaustas, kaip paaiškinti, kad šios
musės lervos įgijo sugebėjimą daugintis nelytiniu būdu.
Kol buvo žinomas tik vienas toks atvejis, jokio atsakymo
nebuvo galima duoti. Tačiau po to Grimas (Grimm) įrodė,
 XTV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 493

kad kitas dvisparnis, Chironomus, dauginasi beveik tokiu

pačiu būdu, ir išreiškė nuomonę, kad tokie atvejai yra ga­
na dažni dvisparnių tū ry je. Šį sugebėjimą turi ne Chirono­
mus lervos, bet jo lėliukės; Grimas toliau nurodo, kad šis at­
vejis ,,Cecidomyia dauginimąsi tam tikru laipsniu jungia su
Coceidae partenogeneze"; terminu „paitenogenezė” čia pa­
žymima, jog subrendusios Coeeidae patelės sugeba produ­
kuoti vaisingus kiaušinius nedalyvaujant patinui. Pastaruoju
metu žinoma, kad kai kurie įvairių klasių gyvūnai sugeba
įprastiniu būdu daugintis labai ankstyvame amžiuje, ir te­
reikia tik tarti, kad jie partenogenetiniu būdu pradeda dau­
gintis vis ankstesniame ir ankstesniame amžiuje — Chiro­
nomus yra beveik visiškai tarpinės, t. y. lėliukės stadijos
pavyzdys, ir, gal būt, sugebėsime išaiškinti nuostabų Ceei-
domyia atvejį.
Jau buvo pažymėta, kad įvairios to paties individo da­
lys, kurios ankstyvame gemalo periode yra visiškai panašios,
suaugusiame gyvūne pasidaro labai skirtingos ir atlieka vi­
sai skirtingas funkcijas. Buvo taip pat nurodyta, kad bend­
rai skirtingiausių tos pat klasės rūšių embrionai yra labai
panašūs, tačiau pilnutinai išsivystę visai skiriasi. Pastarajam
faktui įrodyti geriausia bus pateikti fon Bero žodžius, jog
„žinduolių, paukščių, driežų, gyvačių ir, tur būt, taip pat
vėžlių embrionai savo ankstyviausiose stadijose yra nepa­
prastai panašūs vieni į kitus tiek bendra sandara, tiek ir
atskirų dalių vystymosi būdu; šie embrionai tuo metu vienas
j kitą taip panašūs, kad dažnai galime juos atskirti tiktai iš
jų dydžio. Turiu užkonservuotus spirite du mažus embrionus,
kurių užmiršau pažymėti pavadinimus, ir dabar visiškai ne­
galiu pasakyti, kokiai klasei jie priklauso. Gal būt, kad čia
driežai arba gal paukščiukai, o gal ir mažyčiai žinduoliai,
tokia visiškai panaši yra šių gyvūnų galvos ir liemens sanda­
ra. Galūnių šie embrionai, tiesa, dar neturi. Bet jeigu jos ir
būtų, tai ankstyviausioje jų vystymosi stadijoje vis tiek
nieko iš jų nesužinotume, kadangi driežų ir žinduolių kojos,
paukščių sparnai ir kojos, kaip žmogaus rankos ir kojos,
atsiranda iš tos pačios pagrindinės formos". Daugumos vė­
žiagyvių lervos atitinkamose vystymosi stadijose yra labai
panašios viena į kitą, kad ir kokie skirtingi vėliau bebūtų
suaugėliai gyvūnai; tokia pati padėtis yra ir labai daugelio
kitų gyvūnų atveju. Embrioninio panašumo dėsnis kartais
pasireiškia iki gana vėlyvo amžiaus: pavyzdžiui, tos pačios
genties ir giminingų genčių paukščiai dažnai yra panašūs
vienas į kitą savo pirmomis plunksnomis, kaip tat matome
494 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

strazdų grupės jauniklių dėmėtose plunksnose. Kačių šeimo­

je daugumos rūšių individai suaugę esti dryžuoti arba dry­
žai dėmėti, ir dryžius arba dėmes aiškiai pastebime liūto ir
pumos jaunikliuose. Kartais, nors ir retai, kai ką panašaus
matome ir augalų pasaulyje, pavyzdžiui, pirmieji dygiojo
prožirnio (Ulex) lapai ir pirmieji Australijos filodinių
akacijų lapai yra plunksniški arba padalyti kaip paprasti
ankštinių lapai.
Struktūros bruožai, kiuriais tos pačios klasės labai skir­
tingų gyvūnų embrionai yra panašūs, dažnai neturi jokio
tiesioginio ryšio su jų gyvenimo sąlygomis Pavyzdžiui, ne­
tenka manyti, jog stuburinių embrionuose esančios savotiš­
kos arterijų kilpos prie žiaunų plyšių būtų susijusios su tuo,
kad panašias sąlygas turėtų ir žinduolis, maitinamas moti­
nos ysčiuje, ir paukštis — kiaušinyje, perimam lizde, ir var­
lės kurkulai, esantieji vandenyje. Tikėti esant tokį ryšį.
neturime nė kiek daugiau pagrindo, kaip ir galvoti, kad
panašūs kaulai žmogaus rankoje, šikšnosparnio sparne ir
jūros kiaulės plaukmenyse yra susiję su panašiomis gy­
venimo sąlygomis. Niekas nemano, kad liūtuko dryžiai ar­
ba juodojo strazdo jaunikliuko dėmės yra jiems kiek nors
naudingi.
Tačiau reikalas y ra visai kitoks, kai gyvūnas kuriame
nors savo embrioninio vystymosi periode yra aktyvus ir tu­
ri pats rūpintis savimi. Aktyvumo periodas gyvenime gali
prasidėti anksčiau arba vėliau, tačiau kai jis prasideda,
lervos prisitaikymas prie savo gyvenimo sąlygų yra toks
pat tobulas ir puikus, kaip ir suaugusio gyvūno, kokiu di­
deliu mastu jis pasireiškia, neseniai aiškiai parodė seras
Dž. Labokas savo pastabose apie didelį panašumą tarp ler­
vų kai kurių vabzdžių, priklausančių labai skirtingiems bū­
riams, ir nepanašumą tarp kitų to paties vabzdžių būrio ler­
vų, priklausomai nuo to, kokios yra jų gyvenimo sąlygos.
Dėl tokio prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų panašumas
tarp giminingų gyvūnų lervų kartais pasidaro labai blan­
kus, ypač tais atvejais, kai esti darbo pasidalijimas tarp
įvairių vystymosi stadijų; pavyzdžiui, jeigu, ta pati lerva
vienoje stadijoje turi ieškotis maisto, o kitoje — vietos, kur
prisitvirtinti. Galima net nurodyti atvejų, kai giminingų rū­
šių arba rūšių grupių lervos vienos nuo kitų skiriasi labiau
negu suaugę gyvūnai. Tačiau dauguma atvejų, lervos, nors
ir būdamos aktyvios, vis tiek daugiau ar mažiau paklūsta
bendro embrioninio panašumo dėsniui. Ryškus pavyzdys čia
yra ūsakojai; net garsusis Kiuvjė nepastebėjo, kad Lepas
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 495

yra vėžiagyvis, tačiau jau vienas žvilgsnis į lervas visas

abejones pašalina. Taip pat ir du pagrindiniai ū sak o jų —
stiebelinių ir sėsliųjų — pogrupiai, nors ir labai skiriasi sa­
vo išorine išvaizda, turi lervas, kurios visose savo stadijose
sunkiai teatskiriamos vienos nuo kitų.
Embrionas vystymosi eigoje paprastai darosi aukštesnės
organizacijos. Vartoju šį posakį, nors ir žinau, kad vargu ar
galima aiškiai nusakyti, kas suprantama „aukštesne" arba
„žemesne" organizacija. Tačiau niekas, tur būt, neginčys,
kad peteliškė yra aukštesnės organizacijos už jos vikšrą. Vis
dėlto kai kuriais atvejais, kalbant apie tam tikrus paraziti­
nius vėžiagyvius, subrendusį gyvūną tenka laikyti žemes­
ne organizacija negu jo lerva. Grįžkime dar prie ūsakojų.
Pirmoje stadijoje jų lervos turi tris poras judėjimo organų,
vieną paprastą akį ir straublelio pavidalo burną, kurios pa­
galba jos gausiai maitinasi, kadangi labai sustambėja. A nt­
roje stadijoje, atitinkančioje peteliškių lėliukės stadiją, jos
turi šešias poras gražiai sudarytų plaukiojamųjų kojų, porą
puikių sudėtinių akių ir nepaprastai sudėtingas antenas; ta­
čiau jų burna neišsivysčiusi, uždara, ir jos negali maitintis;
jų uždavinys šioje stadijoje, pasinaudojant gerai išsivysčiu­
siais jutimo organais ir geromis plaukiojimo priemonėmis,
surasti tinkamą vietą, kur būtų galima prisitvirtinti ir pra­
eiti paskutiniąją metamorfozės stadiją. Kai ji baigiasi, jos
prisitvirtina visam gyvenimui: jų kojos tada pavirsta čium­
pamaisiais organais; jos vėl įgyja tinkamos sandaros burną,
tačiau antenų nėra, ir abi akys dabar pavirtusios mažyte,
vienintele paprasta akies dėmele. Šioje paskutinėje ir galu­
tinėje stadijoje ūsakojus galima laikyti ir aukštesnės, ir že­
mesnės organizacijos, negu jie buvo lervos stadijoje. Tačiau
kai kuriose gentyse lervos išsivysto į įprastinės struktūros
hermafroditus arba į tai, ką pavadinau papildomais patinais;
pastaruoju atveju vystymasis ėjo neabejotinai atgaline link­
me, kadangi toks patinas yra tiktai paprastas maišelis, gy­
vena trumpą laiką, neturi burnos, pilvelio ir visų kitų svar­
bių organų, išskyrus dauginimosi organus.
Taip pripratome matyti, kad embriono ir suaugusios for­
mos struktūra esti skirtinga, jog į šį skirtingumą esame linkę
žiūrėti kaip į būtinumą, susijusį su augimu. Tačiau nėra jo ­
kio pagrindo manyti, kad, pavyzdžiui, šikšnosparnio sparnas
arba jūros kiaulės plaukmuo neišryškėtų su visomis dalimis
atitinkamose proporcijose tuoj pat, kai tik kuri nors dalis
embrione išryškėja. Taip yra ir kai kuriose ištisose gyvūnų
grupėse ir tam tikruose kitų grupių individuose; čia jokiame
496 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

periode embrionas labai nesiskiria nuo suaugusios formos,

pavyzdžiui, sepijos atžvilgiu Ouenas pastebi, kad „čia nė­
ra jokios metamorfozės; galvakojo moliusko pobūdis iš­
ryškėja kur kas anksčiau negu susiformuoja embriono
dalys". Sausumos moliuskai ir gėlųjų vandenų vėžiagyviai
gimsta iš karto turėdami būdingas suaugėlių formas, tuo
tarpu tų pačių dviejų didelių klasių jūrų atstovai savo vys­
tymosi eigoje patiria žymius, o dažnai ir didelius pakitimus.
Vorai gi beveik neturi metamorfozinių stadijų. Daugumos
vabzdžių lervos praeina vikšro stadiją, vis tiek, ar jos akty­
vios ir prisitaikiusios prie įvairių gyvenimo sąlygų, ar ne­
aktyvios dėl to, kad esti maitinamoje terpėje, arba dėl to,
kad jas maitina tėvai; tačiau nedaugeliu atvejų, pavyzdžiui,
amaro (Aphis) atveju, žiūrėdami į profesoriaus Haksli atlik­
tus puikius šio vabzdžio vystymosi piešinius, vargiai paste­
bėsime kokius nors vikšro stadijos pėdsakus.
Kartais trūksta tik ankstyvesniųjų vystymosi stadijų. Fri-
cas Miuleris padarė įdomų atradimą, kad kai kurie panašūs
į krevetes vėžiagyviai (giminingi Penaeus) iš pradžių būna
paprastos nauplius formos, paskui praeina dvi ar daugiau
zoea stadijų, vėliau mysis stadiją ir pagaliau įgyja savo su­
brendėlių struktūrą; visame dideliame Malacostraca būryje,
kuriam priklauso šie vėžiagyviai, iki šiol nežinoma jokio ki­
lo individo, kuris iš karto atsirastų nauplius forma, nors dau­
gelis jų pasirodo zoea stadijoje. Nežiūrint to, Miuleris pa­
teikia motyvus paremti savo nuomonei, kad jeigu šiais
atvejais vystymasis nebūtų slopinamas, tai visi šie vėžiagy­
viai atsirastų nauplius stadijoje.
Kokiu tad būdu galime paaiškinti tuos įvairius embrio­
logijos faktus, būtent, kad embriono ir suaugėlio struktūros
dažniausiai, nors ir ne visais atvejais, skiriasi; kad įvairios
to paties individualaus embriono dalys, kurios pagaliau pa­
sidaro visai nepanašios ir tarnauja skirtingiems tikslams,
ankstyvame augimo periode esti panašios; kad aplamai, ta­
čiau ne visais atvejais, yra panašumas tarp skirtingiausių
tos pačios klasės rūšių embrionų arba lervų; kad embrione,
esančiame kiaušinyje ar gimdoje, dažnai išlieka tokios san­
daros ypatybės, kurios jam neduoda naudos nei šiame, nei
vėlesniame gyvenimo laikotarpyje; kad, iš kitos pusės, ler­
vos, kurios pačios turi tenkinti savo poreikius, esti puikiai
prisitaikiusios prie aplinkos sąlygų, ir pagaliau — kad kai
kurios lervos yra aukštesnės organizacijos negu subrendęs
gyvūnas, į kurį jos išsivysto? Manau, kad visus šituos fak­
tus galima išaiškinti taip.
 XIV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 497

Paprastai manoma, gal būt, dėl to, kad apsigimimai

embrione pasireiškia labai ankstyvame periode, jog nedideli
įvairavimai, arba individualiniai skirtumai, būtinai turi pasi­
reikšti taip pat labai ankstyvame periode. Šiuo reikalu turi­
me maža duomenų, tačiau tie, kuriuos turime, yra priešingi
tokiai nuomonei. Žinoma, kad galvijų, arklių ir įvairių page­
rintos veislės gyvulių augintojai negali tikrai pasakyti anks­
čiau kaip praėjus tam tikram laikui po jauniklio gimimo,
kokius — gerus ar netinkamus — privalumus jie turės. Tatai
aiškiai matome ir mūsų vaikų atžvilgiu, nes juk negalime
pasakyti, ar vaikas bus didelio, ar mažo ūgio, taip pat kokie
tiksliai bus jo veido bruožai. Svarbu ne tai, kuriame gyveni­
mo periode galėjo kilti koks nors kitimas, bet kokiame lai­
kotarpyje pasireiškia to kitimo rezultatai. Tam tikra prie­
žastis galėjo paveikti — ir, manau, dažnai paveikdavo —
vieną ar abu tėvus dar prieš gimimą. Reikia nepamiršti, kad
labai jaunam gyvūnui, kol jis yra motinos gimdoje ar kiau­
šinyje arba kol jį maitina ir apsaugo tėvai, visai nesvarbu,
ar jis daugumą savo požymių įgyja šiek tiek anksčiau ar
vėliau. Sakysime, paukščiui, kuris gali apsirūpinti maistu
todėl, kad turi labai išlenktą snapą, visai nesvarbu, ar jis
turės ar neturės tokios formos snapą dar tebebūdamas jau ­
niklis ir tėvų maitinamas.
Pirmajame skyriuje nustačiau, kad kuriame amžiuje pa­
kitimas atsirado tėvuose, jis turi tendenciją atitinkamame
amžiuje atsirasti ir palikuonyje. Tam tikri pakitimai gali
atsirasti tik atitinkamame amžiuje, pavyzdžiui, šilkaverpy­
j e — vikšro, kokono arba imago stadijų ypatybės ar galvi­
juose— pilnai išsivysčiusių ragų ypatybės. Tačiau ir tie pa­
kitimai, kurie, kiek galime spręsti, būtų galėję atsirasti
anksčiau arba vėliau, taip pat turi tendenciją palikuonyse ir
tėvuose vėl pasireikšti atitinkamame amžiuje. Anaiptol ne­
manau, kad taip esti visada, ir galėčiau nurodyti keletą
išimtinų atvejų, kai kitimai (plačiąja prasme) vaikuose įvy­
ko ankstesniame amžiuje negu tėvuose.
Šie du principai, būtent, kad nedideli kitimai paprastai
pasireiškia nelabai ankstyvame gyvenimo periode ir esti
paveldimi atitinkamame, taip pat neankstyvame amžiuje,
manau, paaiškina visus anksčiau nurodytus pagrindinius
embriologijos faktus. Tačiau pirma susipažinkime su keletu
analoginių atvejų mūsų naminiuose varietetuose. Kai kurie
autoriai, rašę apie šunis, tvirtina, kad kurtas ir buldogas,
nors atrodo skirtingi, iš tikrųjų yra artimai giminingi varie-
tetai, kilę iš vieno laukinio kamieno; todėl man buvo labai
498 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

įdomu pažiūrėti, kaip skiriasi vieni nuo kitų jų šuniukai.

Šunų augintojai man papasakojo, kad šuniukai vieni nuo
kitų skiriasi taip pat, kaip ir tėvai; sprendžiant iš akies, be­
veik taip ir atrodė. Tačiau, tiksliai išmatavęs senius šunis ir
jų šešių dienų jauniklius, nustačiau, kad šuniukuose dar ne­
buvo visai tokios pat atitinkamų matmenų proporcijos. Man
taip pat buvo sakyta, kad sunkiųjų ar lanktynių arklių, dvie­
jų veislių, beveik pilnutinai susidariusių domestikacijos są­
lygose, kumeliukai vieni nuo kitų skiriasi taip pat, kaip ir
suaugę gyvuliai; tačiau, kruopščiai išmatavęs lenktynių ir
sunkiųjų veislių kumeles ir trijų dienų kumeliukus, nusta­
čiau, kad tokio skirtingumo anaiptol nėra.
Turėdamas galvoje galutinius įrodymus, jog visos karve­
lių veislės yra kilusios iš vienos laukinės rūšies, nutariau
palyginti įvairių veislių jauniklius karvelius praėjus dvyli­
kai valandų po to, kai jie išriedėjo iš kiaušinio: kruopščiai
išmatavau (smulkmenų čia nepateiksiu) snapą, burnos išsi-
žiojimą, šnervių ir akies voko ilgį, pėdos dydį ir visos kojos
ilgį tiek laukinių, kilminių rūšių, tiek ir burkuonų, povinių,
ispanų, indų, žuvėdrinių, pašto bei kūlvartų karvelių. Kai
kurie šie paukščiai subrendę snapo ilgiu ir forma, taip pat
ir kitais požymiais vieni nuo kitų skiriasi taip, kad aptikti
gamtoje jie tikriausiai būtų palaikyti skirtingų genčių atsto­
vais. Tačiau kai šių įvairių veislių jaunikliai buvo išdėstyti
į vieną eilę, tai nors daugumą jų ir buvo galima atskirti,
tačiau, palyginus skirtumus aukščiau minėtose dalyse, pa­
aiškėjo, kad jie buvo nepalyginamai mažesni negu suaugu­
sių paukščių. Kai kuriuos būdingus bruožus, pavyzdžiui,
burnos prasižiojimo plotį, jaunikliuose vos buvo galima pa­
stebėti. Tačiau čia buvo viena pažymėtina išimtis: trumpa-
snapio kūlvarto jaunikliai skyrėsi nuo laukinio uolinio kar­
velio ir kitų veislių jauniklių karvelių beveik visiškai taip
pat, kaip skiriasi ir atitinkami suaugę paukščiai.
Šitie faktai paaiškinami remiantis dviem aukščiau minė­
tais principais. Gyvulių ir paukščių augintojai pagerintoms
veislėms išvesti šunis, arklius, karvelius ir kt. parenka tuo­
met, kai šie esti jau maždaug suaugę; jiems visiškai nesvarbu,
ar pageidaujamos savybės įgyjamos anksčiau ar vėliau, svar­
bu, kad užaugęs gyvūnas jas turėtų. Mūsų pateikti pavyz­
džiai, ypač liečiantieji karvelius, rodo, jog būdingi skirtin­
gumai, kurie susikaupė žmogaus vykdomos atrankos dėka
ir kurie veislėms suteikia jų vertę, paprastai pasireiškia la­
bai ankstyvame gyvenimo laikotarpyje ir yra paveldimi
atitinkamame neankstyvame amžiuje. Tačiau iš trumpasna-
 XIV ak. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTE 499

pio kūlvarto, kuris jau dvylikos valandų amžiaus turėjo bū­

dingus veislei požymius, pavyzdžio matyti, kad tai nėra
bendras dėsnis; šiuo atveju būdingi skirtingumai arba pasi­
rodė anksčiau negu paprastai, arba jeigu ne, tai skirtumai
buvo paveldėti ne atitinkamame, bet ankstesniame amžiuje.
Dabar mėginsime pritaikyti šiuos du principus rūšims,
esančioms gamtoje. Imkime grupę paukščių, kilusių iš ku­
rios nors senovinės formos ir pakitusių dėl natūraliosios
atrankos poveikio, prisitaikant prie įvairaus gyvenimo būdo.
Kadangi daugelis nedidelių vienas po kito sekusių kitimų
įvairiose rūšyse vyko ne ankstyvame amžiuje ir jie buvo
paveldėti atitinkamame amžiuje, tai paukščių jaunikliai tė­
ra tik labai mažai pasikeitę ir jie esti vienas į kitą labiau
panašūs negu suaugėliai, visai panašiai kaip ir karvelio
veislių atveju. Šį požiūrį galime pritaikyti labai skirtin­
goms sandaros ypatybėms, taip pat ir ištisoms klasėms. Pa­
vyzdžiui, priekinės galūnės, kurios kadaise tolimam protė­
viui tarnavo kaip kojos, ilgų pakitimų būvyje galėjo
viename palikuonyję prisitaikyti veikti kaip rankos, kita­
me — kaip plaukmenys, trečiame — kaip sparnai; tačiau, su­
tinkamai su aukščiau nurodytais dviem principais, šių įvai­
rių formų embrionuose priekinės galūnės nebus labai
pakitusios, nors suaugusio būklėje kiekvienos formos prie­
kinės galūnės labai skiriasi. Kokią įtaką bebūtų turėjęs ku­
rios nors rūšies galūnių ar kitų dalių pakitimams ilgai
trukęs jų naudojimas arba nenaudojimas, ši įtaka daugiau­
sia arba išimtinai pasireiškė maždaug subrendusioje formoje,
kada organizmas buvo priverstas panaudoti visus sugebėji­
mus savo egzistencijai išlaikyti, ir tokiu būdu gauti rezulta­
tai bus perduoti palikuonims atitinkamame, maždaug su­
brendusio amžiuje. Taigi dėl padidėjusio arba sumažėjusio
dalių naudojimo jaunikliai nepakis visai arba pakis tik
nežymiai.
Kai kurių gyvūnų atveju vienas paskui kitą sekantieji
pakitimai galėjo įvykti labai ankstyvame gyvenimo laiko­
tarpyje arba atitinkamos pakitimų stadijos galėjo būti pa­
veldėtos ankstesniame amžiuje už tą, kuriame jie pirmą
kartą pasirodė. Ir vienu, ir kitu atveju jauniklis arba embrio­
nas bus labai panašus į subrendusią protėvinę formą, kaip
matėme trumpasnapio kūlvarto atveju. Toks vystymosi dės­
nis veikia tam tikrose ištisose grupėse arba tik tam tikruo­
se pogrupiuose, pavyzdžiui, sepijų, sausumos moliuskų, gė­
lųjų vandenų vėžiagyvių, vorų ir kai kurių didžiulės
vabzdžių klasės atstovų atvejais. Kai dėl esminės priežasties,
500 RUSIŲ ATSlRADfMAS

kodėl jaunikliai tokiose grupėse nepraeina metamorfozės,

tai galime suprasti, jog taip yra dėl šių aplinkybių: viena,
jaunikliams jau labai ankstyvame amžiuje tenka patiems
savimi rūpintis, ir jų gyvenimo būdas yra toks pat, kaip ir
tėvų; šiuo atveju jų egzistencijai būtina, kad jie kitėtų taip
pat, kaip ir jų tėvai. Kai dėl to keisto fakto, jog daugelis
sausumos ir gėlųjų vandenų gyvūnų nepatiria metamorfozės,
tuo tarpu tų pačių grupių jūriniai atstovai ne vieną kartą
keičia savo formą, tai Fricas Miuleris nurodo, kad tas pro­
cesas, kuriuo gyvūnas pamažu pakinta ir prisitaiko gyventi
sausumoje arba gėlame vandenyje, o nebe jūroje, tampa žy­
miai paprastesnis, jeigu jam netenka praeiti lervos stadijos,
kadangi neįtikima, jog vietos, tinkamos ir lervos, ir suaugu­
sio stadijai, turint galvoje tokį naują ir žymiai pasikeitusį
jų gyvenimo būdą, paprastai pasirodytų dar neužimtos arba
menkai teužimtos kitų organizmų. Siuo atveju natūralioji
atranka palaikytų tendenciją laipsniškai įgyti suaugusios
formos struktūrą kaskart vis ankstesniame amžiuje, ir visi
metamorfozių pėdsakai visiškai pranyktų.
Iš kitos pusės, jei kurio nors gyvūno jaunikliui naudinga
įgyti gyvenimo įpročius, šiek tiek skirtingesnius negu jo tė­
vų ir, vadinasi, turėti šiek tiek skirtingą struktūrą, arba
jeigu lervai, kuri jau skiriasi nuo savo tėvų, naudinga dar
labiau pasikeisti, tai, sutinkamai su principu, kad ypatybės
paveldimos atitinkamame amžiuje, jaunikliai arba lervos
natūraliosios atrankos dėka gali tapti vis skirtingesniais nuo
savo tėvų iki bet kokio laipsnio. Be to, ir skirtingumai pa­
čioje lervoje gali atitinkamai santykiauti su nuosekliomis
jos vystymosi stadijomis, ir lerva pirmoje stadijoje gali žy­
miai skirtis nuo lervos antroje stadijoje, kaip iš tikrųjų ir
yra daugelyje gyvūnų. Suaugėliai gyvūnai gali taip pat
prisitaikyti prie tokių situacijų arba įpročių, kai judėjimo,
jutimo ir kt. organai pasidaro nereikalingi; šiuo atveju
metamorfozė bus regresyvinio pobūdžio.
Iš to, kas čia buvo pažymėta, galime suprasti, kokiu bū­
du, pakintant jaunų individų struktūrai sutinkamai su gyve­
nimo būdo pakitimu ir kartu pasireiškiant paveldimumui
atitinkamame amžiuje, gyvūnai gali praeiti visiškai skirtingas
nuo jų suaugusių protėvių pradinio stovio vystymosi stadi­
jas. Daugumas mūsų didžiausių autoritetų dabar yra įsiti­
kinę, kad įvairios lervos ir lėliukės vabzdžių stadijose atsi­
rado prisitaikymo būdu, bet ne dėl paveldėjimo iš kurios
nors senovinės formos. Keistas Sitarls, vabalo, praeinančio
kai kurias neįprastas vystymosi stadijas, atvejis vaizdžiai
 XfV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTE 501

parodo, kaip tatai galėjo įvykti. Pirmoji lervos forma Fabro

aprašyta kaip mažytis judrus vabzdys, turintis šešias kojas,
dvi ilgas antenas ir keturias akis. Šios lervos išperimos bi­
čių lizduose, ir kai tranai pavasarį išlenda iš savo celių (jie
išeina anksčiau už pateles), lervos užšoka ant jų, o paskui,
jiems poruojantis su patelėmis, peršliaužia ant šių. Kai tik
patelė padeda kiaušinius korių akelėse, ant medaus pavir­
šiaus, SItaris lervos puola prie kiaušinių ir juos suėda. Pas­
kui jos visiškai pakinta: jų akys išnyksta, kojos ir antenos
tampa rudimentinės, ir jos dabar minta medumi; tokiame
stovyje jos labiau panašios į normalias vabzdžių lervas; jos
pakinta dar kartą ir pagaliau virsta tikru vabalu. Taigi jei
kuris nors vabzdys, praeinantis tokias stadijas kaip Sitaris,
taptų naujos vabzdžių grupės pradininku, tai tokios naujos
grupės vystymosi eiga žymiai skirtųsi nuo dabar egzistuo­
jančių vabzdžių vystymosi, ir pirmoji lervos stadija, aišku,
nebeatitiktų kurios nors suaugusios senos formos ankstesniojo
stovio.
Iš kitos pusės, labai įtikima, kad iš daugelio gyvūnų
embriono ar lerv o s. stadijos daugiau ar mažiau aiškėja, ko­
kia buvo visos grupės protėvio sandara suaugusio stovy­
je. Didelėje vėžiagyvių klasėje įstabiai viena nuo kitos
besiskiriančios formos, būtent, čiulpiantieji parazitai, ūsako-
jai, entomostrakai ir net malakostrakai iš pradžių pasirodo
kaip lervos nauplius forma; kadangi tos lervos gyvena ir
minta atviroje jūroje ir nėra prisitaikiusios prie kokio nors
ypatingo gyvenimo būdo, taip pat ir turint galvoje kitus
motyvus, kuriuos nurodė Fricas Miuleris, tikėtina, kad ku­
riame nors labai tolimame geologiniame periode egzistavo
panašus į Nauplius savistovus suaugęs gyvūnas, iš kurio ir
atsirado, vėliau išsiskirdamos įvairiomis kilmės linijomis,
aukščiau nurodytos didelės vėžiagyvių grupės. Taip pat, re­
miantis tuo, kas mums žinoma apie žinduolių, paukščių, žu­
vų ir roplių embrionus, galima laikyti tikėtina, kad šie gy­
vūnai yra pakitę palikuonys kurio nors senovinio protėvio,
kuris suaugęs turėjo žiaunas, plaukiojamąją pūslę, keturias
pelekų pavidalo galūnes, ilgą uodegą ir buvo prisitaikęs
gyventi vandenyje.
Kadangi visas organines būtybes, kurios kada nors egzis­
tavo, ir išmirusias, ir dabartines galima suskirstyti į nedau­
gelį didelių klasių, ir kadangi kiekvienoje klasėje visos bū­
tybės, sutinkamai su mūsų teorija, buvo tarp savęs susijusios
nežymiais perėjimais, tai geriausias ir, jeigu mūsų kolekci­
jos būtų maždaug pilnos, vienintelis galimas suskirstymas
502 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

būtų genealoginis, nes bendra kilmė yra tas paslėptasis ry­

šys, kurio gamtininkai ieško, pavadinę jį „natūraliąja siste­
ma". Taigi iš viso to galime suprasti, kodėl daugumai gamti­
ninkų embriono struktūra klasifikacijai yra net svarbesnė
negu suaugusio gyvūno struktūra. Jeigu dviejų arba daugiau
grupių gyvūnai, kaip jie besiskirtų struktūra ir gyvenimo
būdu suaugę, praeina labai panašias embrioninio vystymosi
stadijas, tai galime būti tikri, kad jie visi kilo iš vienos
protėvių formos ir, vadinasi, yra tarpusavyje artimai gimi­
ningi. Vadinasi, embrioninės sandaros bendrumas rodo kil­
mės bendrumą; tačiau embrioninio vystymosi nepanašumas
neįrodo kilmės skirtingumo, kadangi vienoje iš dviejų gru­
pių kai kurios vystymosi stadijos galėjo arba būti užslo­
pintos, arba dėl prisitaikymo prie naujų gyvenimo sąlygų
taip pakisti, kad pasidarė visai nebeatpažįstamos. Net tokio­
se grupėse, kuriose suaugusios formos nepaprastai pakito,
kilmės bendrumą dažnai atskleidžia lervų struktūra, pavyz­
džiui, matėme, kad nors ūsakojai išore yra labai panašūs į
moliuskus, iš jų lervų galima tuojau pažinti, kad jie pri­
klauso didžiulei vėžiagyvių klasei. Kadangi iš embriono
mums dažnai daugiau ar mažiau aiškėja mažiau pakitusio
senojo grupės protėvio struktūra, tai galime suprasti, kodėl
senosios, išmirusios formos suaugusios taip dažnai buvo pana­
šios į dabar gyvenančių tos pačios klasės rūšių embrionus.
Agasi mano, jog tatai yra visuotinis gamtos dėsnis, ir gali­
me tikėtis, kad kada nors jis bus įrodytas. Tačiau jo teisin­
gumą galima įrodyti tik tokiais atvejais, kada senoji grupės
protėvio forma nėra visiškai išblankusi — arba dėl vienas
paskui kitą vykusių pakitimų labai ankstyvame augimo pe­
riode, arba dėl to, kad tokie pakitimai buvo paveldėti anks­
tesniame amžiuje negu tas, kuriame jie pirmą kartą pasiro­
dė. Nereikia taip pat pamiršti, kad nors toks dėsnis gal ir
tikrai yra, bet kadangi geologinė kronika nesiekia pakanka­
mai toli į praeitį, tai jis gali ilgai arba net ir visiems lai­
kams likti neįrodytas. Tas dėsnis nėra griežtai taikytinas tais
atvejais, kai senoji forma savo lervinėje stadijoje prisitaikė
prie kokio nors ypatingo gyvenimo būdo ir perdavė lervi-
nę būklę visai palikuonių grupei, kadangi tokia lervinė sta­
dija nebus panaši į jokią suaugusią senesniąją formą.
Taigi, kaip man atrodo, pagrindiniai embriologijos faktai,
kurių reikšmė yra ne menkesnė už kurių nors kitų, paaiškina­
mi laikantis to principo, kad pakitimai daugelyje kurio nors
seno protėvio palikuonių pasirodė ne labai ankstyvame gy­
venimo periode ir kad jie paveldimi atitinkamame amžiuje.
 X lV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTE 503

Embriologijos reikšmė žymiai padidėja, kai embrione matome

labiau ar mažiau išblankusį visų tos pačios didelės grupės
narių protėvio suaugusio arba lervos stadijoje atvaizdą.

RUDIMENTINIAI, ATROFUOTIEJI IR ABORTUOTIEJI

ORGANAI
Organai arba organizmo dalys toje keistoje būsenoje, kai
aiškiai matyti jų nereikalingumas, gamtoje yra labai įprasti­
niai ir net visur aptinkami. Neįmanoma nurodyti kokį nors
aukštesnės organizacijos gyvūną, kurio viena arba kita dalis
nebūtų rudimentinė. Pavyzdžiui, žinduolių patinuose pastebi­
me rudimentines krūtis; gyvačių viena plaučių dalis yra ru­
dimentinė; paukščių ala spuria tikrai galima laikyti rudimen­
tiniu pirštu, ir kai kuriose rūšyse visas sparnas yra toks
rudimentinis, kad jo negali paukštis naudoti skridimui. Kas
gali būti įdomiau, kaip dantų buvimas banginių embrionuose,
tuo tarpu suaugę banginiai neturi nė vieno danties; arba tai,
kad dar negimę veršeliai, turi dantis viršutiniame žandikauly­
je, kurie šiems veršeliams niekuomet neprasikala pro dantų
smegenis?
Rudimentiniai organai įvairiais būdais aiškiai byloja apie
savo kilmę ir prasmę. Esama vabalų, priklausančių artimai
giminingoms rūšims arba net tai pačiai rūšiai, kurių vieni
sparnus turi normalaus dydžio, pilnutinai išsivysčiusius, o
kiti — tiktai plėvelių pavidalo rudimentus, neretai esančius po
tvirtai suaugusiais antspamiais; šiais atvejais negalima abe­
joti, kad tie rudimentai atstovauja sparnams. Kartais rudimen­
tiniai organai išlaiko sugebėjimą veikti; žinoma atsitikimų,
kad žinduolių patinų speniai gerai išsivystydavo ir pradėdavo
išskirti pieną. Bos genties atstovų tešmenyje normaliai yra ke­
turi gerai išsivystę speniai ir du rudimentiniai; tačiau kartais ir
pastarieji mūsų karvėms gerai išsivysto ir ima išskirti pieną.
Augalų pasaulyje tos pačios rūšies individai vieni turi rudi­
mentinius, kiti — gerai išsivysčiusius vainiklapius. Kelroiteris
nustatė, kad kai kuriuose skirtalyčiuose augaluose, sukryžmi­
nus rūšį, kurioje vyriškieji žiedai turėjo rudimentinę piestelę,
su hermafroditine rūšimi, kurioje buvo, žinoma, gerai išsi­
vysčiusi piestelė, gauto hibrido rudimentas žymiai padidėda­
vo; tatai aiškiai rodo, kad rudimentinės ir normalios piestelės
savo prigimtimi iš esmės yra vienodos. Paskiros gyvūno da­
lys gali būti pilnai išsivysčiusios ir. vis dėlto bus rudimentinės,
ta prasme, kad yra nenaudingos; pavyzdžiui, kaip pastebi
Dž. H. Liuisas, paprastos salamandros arba tritono buožgalvis
504 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

,,turi žiaunas ir gyvena vandenyje, tačiau Salamandra atra,

gyvenanti aukštai kalnuose, gimdo visiškai susiformavusius
jauniklius. Šie gyvūnai niekuomet negyvena vandenyje. Ta­
čiau jeigu išskrosime vaikingą patelę, tai jos viduje rasime
buožgalvius su puikiomis plunksnėtos formos žiaunomis; šie
buožgalviai, įleisti į vandenį, plaukioja panašiai kaip tritono
buožgalviai. Ši vandenyje gyventi pritaikyta organizacija,
matyti, neturi jokio ryšio su tolesniuoju gyvūno gyvenimu,
taip pat ir nėra prisitaikymas prie embriono sąlygų; ji tiktai
turi ryšį su protėvių prisitaikymais, pakartodama tam tikrą
savo protėvių vystymosi fazę".
Organas, tarnaujantis dviem tikslams, gali tapti rudimen­
tiniu arba nebaigti vystytis vienam, net svarbesniam tikslui ir
likti visiškai tinkamas kitam tikslui. Pavyzdžiui, augaluose
piestelės paskirtis yra leisti dulkiadaigiams pasiekti esančius
mezginėje sėklapradžius. Piestelė susideda iš purkos, kurią
laiko liemenėlis, tačiau kai kuriuose Compositae atstovuose
vyriškieji žiedai, kurie, aišku, negali būti apvaisinti, turi ru­
dimentinę piestelę, kuri neapvainikuota purka, tačiau lieme­
nėlis yra gerai išsivystęs ir nuklotas paprastai plaukeliais,
tarnaujančiais nubraukti žiedadulkėms nuo aplink esančių
susijungusių dulkinių. Organas taip pat gali tapti rudimenti­
niu savo tikrosios paskirties atžvilgiu ir būti naudojamas ki­
tokiam tikslui: kai kuriose žuvyse plaukiojamoji pūslė, rodos,
pasidarė rudimentas savo tikrosios, plaukiamojo aparato,
funkcijos atžvilgiu, bet pavirto užsimezgančiu kvėpavimo or­
ganu, arba plaučiais. Galima pateikti daug ir kitų panašių
pavyzdžių.
Naudingų organų, kaip mažai jie bebūtų išsivystę, negali­
ma laikyti rudimentiniais, jeigu neturime pagrindo manyti,
kad praeityje jie buvo geriau išsivystę. Jie gali būti tik pra­
dinėse stadijose, kurios vystysis toliau. Iš kitos pusės, rudi­
mentiniai organai yra arba visiškai nenaudingi, pavyzdžiui,
dantys, kurie niekuomet neprasikala pro dantų smegenis, ar­
ba beveik nenaudingi, kaip stručio sparnai, kurie jam yra tik
kaip burės. Kadangi tokie organai anksčiau, būdami dar ma­
žiau išsivystę, būtų buvę dar mažiau naudingi negu dabar, tai
jie negalėjo kadaise susidaryti kitimo ir natūraliosios atrankos
būdu, kadangi pastaroji veikia tik išlaikydama naudingus pa­
kitimus. Tokie organai iš dalies išliko paveldimumo dėka, ir
jie rodo anksčiau buvusią padėtį. Tačiau dažnai esti sunku
atskirti rudimentinius organus nuo užsimezgančių, atsirandan­
čių organų, nes tik iš analogijos galime spręsti, ar kuri nors
dalis gali toliau vystytis, o tik šiuo atveju ją galime pava­
 X lV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 505

dinti atsirandančia. Tokios būsenos organai palyginti retai

aptinkami, kadangi būtybės, kurios turėjo tokius organus, pa­
prastai buvo išstumtos kitų, turėjusių tą patį organą tobules-
niame stovyje, formų ir tokiu būdu jau seniai išmirė. Pingvi­
no sparniukai jam yra labai naudingi, jis jais naudojasi kaip
pelekais, todėl jie, rodos, galėtų būti pirmoji sparnų susidary­
mo stadija; tačiau taip negalvoju; labiau tikėtina, kad čia
yra redukuotas organas, pakitęs naujai funkcijai; iš kitos
pusės, kivio (Apteryx) sparnas yra visai nenaudingas ir tikrai
rudimentinis. Paprastas siūlo pavidalo Iepidosirenos galūnes
Ouenas laiko užuomazgomis „organų, kurie pasiekia visišką
funkcinį išsivystymą aukštesniuosiuose stuburiniuose"; tačiau,
kaip neseniai pasisakė dr. Giunteris, tatai bus tikriausiai te­
besilaikančios peleko ašies liekanos, amžių būvyje išnykus
jo šoniniams spinduliams, arba šakoms. Į ančiasnapio (Or ni-
thorhynchus) pieno liaukas, palyginus jas su karvės tešmeniu,
galima žiūrėti kaip į užsimezgantį organą. Kai kurių ūsakojų
kiaušinių saiteliai, kurie nebepritvirtina kiaušinių ir esti silp­
nai išsivystę, yra užsimezgančios žiaunos.
Tos pačios rūšies individų rudimentiniai organai yra linkę
labai varijuoti savo išsivystymo laipsniu ir kitais atžvilgiais.
Taip pat ir labai giminingose rūšyse to paties organo reduka-
vimosi laipsnis kartais labai įvairuoja. Pastarąjį faktą gerai
iliustruoja vienos šeimos kandžių patelių sparnai. Rudimenti­
niai organai gali visiškai abortuotis, ir todėl kai kuriuose
gyvūnuose arba augaluose visiškai nėra tam tikrų dalių, ku­
rias pagal analogiją galėtume tikėtis juose rasią ir kurios
kartais randamos apsigimusiuose individuose. Daugelyje Scro-
phulariaceae atstovų penktasis kuokelis yra visiškai abortuotas;
tačiau, spręsdami iš to, kad daugelyje šios šeimos rūšių ran­
damas to organo rudimentas, galime daryti išvadą, kad penk­
tasis kuokelis anksčiau egzistavo; tas rudimentas kartais esti
net puikiai išsivystęs, kaip kartais matome paprastame žio-
veinyje. Nustatant kurios nors dalies homologiją įvairiuose
tos pačios klasės nariuose, nėra nieko paprasčiau arba, no­
rint aiškiai suprasti įvairių dalių tarpusavio santykiavimą,
nėra nieko naudingiau, kaip surasti rudimentinius organus.
Tai aiškiai matyti iš Oueno piešinių, vaizduojančių arklio,
jaučio ir raganosio kojų kaulus.
Labai svarbu, kad rudimentinius organus, pavyzdžiui, dan­
tis banginių ir atrajotojų viršutiniame žandikaulyje, dažnai
galima aptikti embrione, bet paskui jie visiškai dingsta. Ga­
lima, manau, taip pat laikyti taisykle, kad rudimentinė dalis
embrione, palyginus su gretimomis dalimis, būna didesnė negu
506 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

suaugusiame gyvūne. Taigi toks organas šiame ankstyvame

amžiuje yra mažiau rudimentinis arba net galima sakyti, kad
jis visai nėra rudimentinis. Tuo pagrindu dažnai sakoma, kad
suaugusio gyvūno rudimentiniai organai išliko embrioninia­
me stovyje.
Taigi pateikiau pagrindinius faktus rudimentinių organų
atžvilgiu. Galvojant apie juos, kiekvienas turi būti nustebin­
tas, nes tas pats samprotavimas, kuris mus verčia manyti,
jog daugelis dalių ir organų yra puikiai prisitaikę atlikti tam
tikras funkcijas, ne mažiau aiškiai byloja apie tai, jog tie ru­
dimentiniai arba atrofuotieji organai yra netobuli ir nenau­
dingi. Gamtamokslio veikaluose paprastai rašoma, kad rudi­
mentiniai organai buvę sutverti „simetrijos dėlei” arba tam,
kad „papildytų gamtos planą". Tačiau tai nėra joks paaiški­
nimas, bet tiktai pakartotinis fakto konstatavimas, ir jis dargi
nėra nuoseklus. Pavyzdžiui, smauglys (Boa constrictor) turi
užpakalinių galūnių ir dubens rudimentus, ir jeigu sakytume,
kad šie kaulai išliko „papildyti gamtos planui”, tai kodėl,
kaip klausia profesorius Veismanas (Weismann), jie neišliko
kitose gyvatėse, kurios šių kaulų neturi nė pėdsako? Ką pa­
galvotume apie astronomą, kuris tvirtintų, jog planetų sate­
litai sukasi aplink jas elipsinėmis orbitomis „simetrijos dėlei,”
todėl, kad planetos tokiu pat būdu sukasi apie saulę? Vienas
įžymus fiziologas aiškina rudimentinių organų buvimą prie­
laida, kad jie išskirią perteklines medžiagas, arba medžiagas,
žalingas organizmui; bet argi galima manyti, kad mažytis
kauburėlis, kokia dažnai vyriškame žiede būna piestelė, su­
darytas tik iš ląstelinio audinio, gali turėti tokią reikšmę? Ar­
gi galima manyti, kad rudimentiniai dantys, kurie vėliau iš­
nyksta, yra naudingi greitai augančiam veršelio embrionui,
pašalindami tokią vertingą medžiagą, kaip kalkių fosfatas?
Žinoma, kad amputavus pirmąsias žmogaus pirštų falangas,
ant jų likusių galų kartais atsiranda lyg ir menkučiai nagai,
ir aš taip pat galėčiau patikėti, kad nagų pėdsakai čia pasiro­
do dėl to, kad galėtų išsiskirti nereikalinga raginė medžiaga,
kaip ir tuo atveju, kai M anati pelekuose susidaro rudimenti­
niai nagai.
Remiantis teorija, kad formos išsivystė nuoseklaus kitimo
būdu, rudimentinių organų atsiradimas išaiškinamas palyginti
paprastai, ir dažniausiai galime suprasti, kokie dėsniai sąly­
goja jų netobulą išsivystymą. Turime daugybę atvejų, kai ru­
dimentiniai organai pasitaiko mūsų naminiuose gyvuliuose
bei augaluose, pavyzdžiui, uodegos galiukas beuodegėse
veislėse, ausies pėdsakai beausių avių veislėse, mažų, kliban­
 XlV sk. ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 507

čių ragelių pasirodymas beragėse galvijų veislėse, ypač kaip

nurodo Juatas (Youatt), jaunuose individuose, ir pagaliau
bendras viso žiedo stovis žiediniame kopūste. Įvairių organų
rudimentus dažnai matome apsigimimų atvejais. Tačiau abe­
joju, ar kuris nors iš šių atvejų nušviečia rudimentinių orga­
nų atsiradimą natūralioje būsenoje ir rodo ką nors daugiau
negu tik tiek, kad rudimentai gali susidaryti, kadangi iš įvai­
rių duomenų aiškiai matyti, jog gamtoje esančios rūšys nie­
kuomet nepatiria didelių ir staigių pakitimų. Tačiau, tirdami
mūsų naminius gyvulius, sužinome, kad dėl organizmo dalių
nenaudojimo šios dalys paprastai sumažėja ir kad tatai yra
paveldima.
Atrodo tikėtina, kad nenaudojimas buvo pagrindinė prie­
žastis, kodėl organas pasidarė rudimentinis. Kaip nenaudojimo
išdava organas pamažu vis labiau redukuodavosi, kol paga­
liau pasidarydavo visiškai rudimentinis, pavyzdžiui, gyvenan­
čių tamsiuose urvuose gyvūnų akys ir sparnai tų paukščių,
kurie, gyvendami okeaninėse salose, taip retai būdavo pri­
versti gelbėtis nuo grobuonių skridimu, kad pagaliau visai
prarado sugebėjimą skristi. Be to, organas, kuris tam tikro­
mis sąlygomis esti naudingas, kitomis sąlygomis gali tapti
kenksmingu, pavyzdžiui, vabalų, gyvenančių mažose ir vė­
juotose salose, sparnai; šiuo atveju natūralioji atranka bus
padėjusi redukuotis šiam organui, kol pagaliau jis tapo ru­
dimentinis ir nežalingas.
Kiekvienas struktūros ir funkcijos pakitimas, kuris gali
vykti nežymiai, yra natūraliosios atrankos veikimo ribose,
ir tokiu būdu organas, kuris, pasikeitus gyvenimo būdui, pa­
sidaro nenaudingas arba žalingas vienam tikslui, gali modi­
fikuotis ir būti naudojamas kitam tikslui. Organas gali taip
pat išlikti tik vienai iš jo buvusių funkcijų. Organai, iš pra­
džių susidarę natūraliosios atrankos įtakoje, kai tampa ne­
bereikalingi, gali pradėti įvairuoti, kadangi jų kitimo jau
nebestabdys natūralioji atranka. Visa tat labai atitinka tai, ką
-matome gamtoje. Be to, vis tiek, kokiame gyvenimo laiko­
tarpyje nenaudojimas arba atranka organą redukuotų, pa­
prastai tat esti, kai būtybė subręsta ir jai tenka naudotis vi­
sais savo sugebėjimais; sutinkamai su dėsniu, kad pakitimai
paveldimi atitinkamame amžiuje, organas turės tendenciją
redukuotis subrendusio amžiuje ir retai kada — embrioninėje
stadijoje. Vadinasi, galime suprasti, kodėl embrione rudimen­
tiniai organai yra didesni, palyginus juos su gretimomis da­
limis, o suaugusiame individe jie yra palyginti mažesni. Je i­
gu, pavyzdžiui, suaugusio gyvūno pirštas per ,daugelį gene-
508 RUSIŲ ATSIRADIMAS

racijų dėl kurio nors pakitimo gyvenimo būde vis mažiau

tebūdavo naudojamas arba jeigu kuris nors organas ar liauka
vis mažiau funkcionuodavo, tai galime daryti išvadą, kad
to gyvūno suaugusiuose palikuonyse atitinkami organai su­
mažės, tačiau embrione liks maždaug tokie pat, kokie buvo
anksčiau.
Tačiau lieka dar štai koks neaiškumas. Kokiu būdu orga­
nas, kai jis nustojo būti naudojamas ir kaip to išdava žymiai
redukavosi, gali dar ir toliau mažėti ligi tol, kol iš jo liktų
tik pėdsakai, ir kokiu būdu jis gali pagaliau visiškai išnykti?
Vargiai beįmanoma, kad nenaudojimas dar turėtų organui
kokios nors įtakos, kai jis jau nustojo funkcionavęs. Čia rei­
kalingas papildomas aiškinimas, kurio negaliu pateikti. Jei­
gu, pavyzdžiui, būtų įrodyta, kad kiekviena organizmo dalis
turi tendenciją labiau kitėti apimties mažėjimo negu didėjimo
kryptimi, tai galėtume suprasti, kokiu būdu organas, pasida­
ręs nebenaudingas, nepriklausomai nuo nenaudojimo povei­
kio. virto rudimentiniu ir pagaliau visiškai išnyko, kadangi
natūralioji atranka nebestabdydavo tokio organo kitimų apim­
ties mažėjimo kryptimi. Viename iš praėjusių skyrių išaiš­
kintas augimo ekonomijos principas, pagal kurį medžiagos,
sudarančios kurią nors dalį, tapusią organizmui nebereika­
lingą, esti kiek galint taupomos, pasireiškia, gal būt, ir ne­
funkcionuojančiai daliai pavirstant rudimentine dalimi. Ta­
čiau tas principas beveik būtinai taikytinas tik ankstesnėms
redukcijos proceso stadijoms, kadangi negalime galvoti, jog,
pavyzdžiui, mažytis kauburėlis, atstovaujantis vyriškame žie­
de moteriško žiedo piestelei, sudarytas tik iš ląstelinio audi­
nio, gali dar labiau sumažėti ir visai išnykti maisto medžiagų
ekonomijos dėlei.
Pagaliau, kadangi rudimentiniai organai, kokiomis pako­
pomis jie bebūtų nusileidę iki savo dabartinės nenaudingos
būsenos, yra ankstesnės dalykų padėties nurodymas, ir jie
išliko tik paveldimumo dėka, tai, laikydamiesi genealoginės
klasifikacijos, galime suprasti, kodėl sistematikai, skirdami
organizmus natūralioje sistemoje į jų tikrąsias vietas, rudi­
mentines dalis dažnai laikydavo taip pat naudingomis ir kartais
net naudingesnėmis negu didėlę fiziologinę reikšmę turinčias da­
lis. Rudimentinius organus galime palyginti su raidėmis
žodyje, kurios dar išliko rašyboje, tačiau tapo visiškai be­
reikšmės tartyje ir tarnauja tik žodžio kilmei nustatyti. Re­
miantis teorija, kad organizmai atsirado kitimo būdu, mato­
me, jog rudimentinių, nepilnai išsivysčiusių ir nenaudingų
arba visiškai abortuotų organų buvimas ne tik nesukelia jokių
 XIV Sk ORGANINIŲ BŪTYBIŲ TARPUSAVIO GIMINYSTĖ 509

didelių neaiškumų, kokius jie, be abejo, sukelia laikantis se­

nosios tvėrimo teorijos, bet, sutinkamai su čia išdėstytomis
mintimis, tokių organų buvimą galėjome net iš anksto nu­
matyti.
SANTRAUKA
Šiame skyriuje mėginau parodyti, kad visais laikais visų
organinių būtybių susiskirstymas į viena kitai pajungtas gru­
pes, prigimtis tų saitų, kuriais visi gyvenantieji ir išmirusieji
organizmai jungiasi sudėtingomis, spinduliškai išsiskiriančio­
mis ir aplinkinėmis giminystės linijomis į nedaugelį didelių
klasių, taisyklės, kurių laikosi gamtininkai, ir sunkumai, su
kuriais jie susiduria sudarydami klasifikacijas, reikšmė, tei­
kiama pastoviems ir vyraujantiems požymiams, vis tiek, ar
jie labai ar ne labai svarbūs, arba, kaip, pavyzdžiui, rudimen­
tiniai organai, visai neturi jokios svarbos, didelis skirtumas
tarp analoginių, arba prisitaikomųjų, požymių ir tikrąją gi­
minystę rodančių požymių reikšmės, — kad visi šie ir kiti
panašūs duomenys natūraliai seka iš to, jog pripažįstame,
kad giminingos formos turėjo bendrą protėvį ir kad jos mo-
difikavosi dėl kitimo bei natūraliosios atrankos, kartu vyks­
tant formų išmirimui ir požymių išsiskyrimui. Jeigu tokiu at­
žvilgiu vertinsime klasifikaciją, neturime pamiršti, kad kilmės
elementu perdėm naudojamasi skiriant vienas prie kitų prie­
šingas lytis, įvairius amžius, dimorfines formas ir tos pačios
rūšies pripažintus varietetus, kaip jie vienas nuo kito besi­
skirtų sandaros atžvilgiu. Išplėtę šio kilmės elemento — vie­
nintelės tikrai žinomos organizmų panašumo priežasties —
taikymą, suprasime, ir kas turima galvoje kalbant apie na­
tūralią sistemą: tai — mėginimas suskirstyti organizmus ge­
nealoginiais pagrindais, įvairius įgytų skirtingumų laipsnius
pažymint terminais: varietetai (atmainos), rūšys, gentys, šei­
mos, būriai ir klasės.
Laikantis tos pačios teorijos, kad organizmai atsirado mo­
difikacijos būdu, tampa suprantami ir daugumas svarbių mor­
fologijos faktų, vis tiek, ar žiūrėsime į bendrą homologinių
organų sandaros modelį skirtingose tos pačios klasės lūšyse,
nepriklausomai nuo tų organų paskirties, ar į serijines (eili­
nes) arba lateralines (šonines), kiekvieno atskiro gyvūno arba
augalo homologijas.
Turėdami galvoje dėsnį, kad vienas po kito sekę nedideli
pakitimai nebūtinai ir ne visais atvejais atsirasdavo labai
ankstyvame gyvenimo periode ir kad jie esti paveldimi ati­
tinkamame periode, galime suprasti pagrindinius embriolo-
510 ROSIU ATSIRADIMAS

gijos faktus, būtent, artimą panašumą embrione tarp homolo-

ginių dalių, kurios subrendusios tampa labai skirtingos san­
daros ir funkcijos atžvilgiu, taip pat homologinių dalių arba
organų panašumą giminingose, nors ir skirtingose, rūšyse, ne­
žiūrint to, kad suaugusio organizme tos dalys esti prisitai­
kiusios prie skirtingiausių funkcijų. Lervos yra aktyvūs
embrionai, didesniu arba mažesniu laipsniu pakitę, priklau­
somai nuo gyvenimo būdo, ir pakitimus paveldintieji atitin­
kamai ankstyvame amžiuje. Remiantis tais pat principais, be
to, turint galvoje tai, kad organai sumažėja dėl nenaudojimo
arba dėl natūraliosios atrankos poveikio, paprastai tokiame
gyvenimo periode, kada organizmui tenka pačiam savimi rū­
pintis, taip pat atsižvelgiant j tai, kokia yra paveldimumo
jėga, būtų galima net iš anksto numatyti rudimentinių organų
egzistavimą. Sprendžiant iš to, kad natūrali klasifikacija turi
būti genealoginė, suprantama didelė embriologinių požymių
ir rudimentinių organų svarba.
Pagaliau jvairios šiame skyriuje nagrinėtų faktų grupės,
manau, taip aiškiai rodo, kad nesuskaitomos rūšys, gentys
ir šeimos, gyvenančios žemės rutulyje, k ilo — kiekviena sa­
vo klasės arba grupės ribose — iš bendrų protėvių ir paskui,
generacijoms keičiantis, pakito, jog nedvejodamas priimčiau
šią teoriją net ir tuo atveju, jeigu jos nepagrįstų jokie kiti.
faktai ir argumentai.
 XV S K Y R I U S
BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS
Priekaištų, daromų natūraliosios atrankos teorijai, apžvalga. —
Bendrų ir ypatingų aplinkybių, kalbančių jos naudai, pakartoji­
mas. — Priežastys, kodėl bendrai tikima rūšių nekintamumu. —
Kiek plačiai taikytina natūraliosios atrankos teorija. — Jos pripa­
žinimo pasekmės tyrinėjimui gamtamokslio srityje. — Baigiamo­
sios pastabos.
Kadangi visa ši knyga yra vienas ilgas argumentas, tai
skaitytojui gal pravers, jeigu trumpai pakartosime svarbiau­
sius faktus ir išvadas.
Neneigiu, kad teorijai apie rūšių atsiradimą, kaip kitimų
ir natūraliosios atrankos išdavą, gali būti padaryta nemaža
rimtų priekaištų. Stengiausi juos pateikti, nesumažindamas jų
svorio. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai neįtikėtina, kad su­
dėtingiausi organai ir instinktai atsirado ir ištobulėjo ne dėl
to, kad pasireiškė aukštesni už žmogaus protą, nors jam ir
analoginiai, veiksniai, bet palaipsniui besikaupiant nesuskai­
tomiems, nedideliems pakitimams, kurių kiekvienas buvo
naudingas atitinkamai gyvybės formai. Tačiau šio keblumo,
nors jis mūsų vaizduotei ir atrodo neįveikiamas, iš tikrųjų
negalima laikyti esminiu, jeigu pripažinsime tokius teiginius:
kad visose organizmo dalyse ir instinktuose šiaip ar taip yra
individualinių skirtingumų, kad vyksta kova dėl būvio, ku­
rios dėka išlieka naudingi sandaros bei instinktų nukrypimai,
ir pagaliau, kad galėjo egzistuoti kiekvieno organo tobulumo
pakopos, kurių kiekvieną savaip buvo naudinga. Sitų teiginių
teisingumo, manau, negalima nuginčyti.
Be abejo, labai sunku net spėlioti, kokiomis pakopomis
tobulėjo daugelio organizmų sandaros, ypač tose suskilusiose
ir nepilnose organinių būtybių grupėse, kuriose daugelis rū­
šių visai išmirė; tačiau gamtoje užtinkame tiek daug keis­
čiausių perėjimų, kad turėtume būti b e 'g a lo atsargūs tvir­
tindami, jog kuris nors organas ar instinktas arba kuri nors
visa sandara negalėjo pasiekti savo dabartinio stovio daugy­
511
512 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

be laipsniškų pakopų. Tenka pripažinti, kad yra atvejų, ypač

keblių natūraliosios atrankos teorijai; vienas iš įstabiausių
tokių atvejų — tai, kad toje pačioje skruzdėlių bendruomenėje
yra dvi ar trys aiškiai išreikštos darbininkių, t. y. sterilių
skruzdėlių patelių, kastos; bet mėginau parodyti, kaip gali­
ma įveikti tokius sunkumus.
Dėl tos beveik bendros taisyklės, kad pirmą kartą kryžmi­
namos rūšys pasirodo esą sterilios, tuo skirdamosi nuo at­
mainų, kurios kryžminamos beveik visuomet esti vaisingos,
skaitytoją prašau prisiminti faktus, kurių santrauka pateikta
devintojo skyriaus pabaigoje; jie, manau, įtikinamai parodo,
jog šis sterilumas negali būti kokia specialiai įdiegta savybė,
kaip ir dviejų skirtingos rūšies medžių nesugebėjimas prigyti
vienas prie kito skiepijant, bet tėra tik šalutinis reiškinys,
priklausąs nuo kryžminamų rūšių dauginimosi sistemos skir­
tingumų. Kad ši išvada teisinga, matome iš tų labai skirtingų
duomenų, kurie gaunami kryžminant dvi tas pačias rūšis abi­
pusiškai, tai yra, kai kuri nors rūšis pirma naudojama kaip
tėvas, o paskui — kaip motina. Remiantis analogija, kurią
galima išvesti stebint dimorfinius ir trimorfinius augalus, aiš­
kiai peršasi tokia pat išvada, nes kai formos jungiamos ne­
teisėtai, jos duoda tik maža sėklų arba jų visai neduoda, o
iš jų kilę palikuonys esti daugiau ar mažiau nevaisingi. Tuo
tarpu šios formos neabejotinai priklauso tai pačiai rūšiai ir
nesiskiria viena nuo kitos nieku kitu, išskyrus tik tam tikras
jų dauginimosi organų bei jų funkcijų ypatybes.
Nors daugelis autorių tvirtina, kad sukryžmintų atmainų
(varietetų) ir iš jų kilusių mišrūnų vaisingumas yra bendra
taisyklė, tačiau, turint prieš akis faktus, kurie pateikti re­
miantis tokiais dideliais autoritetais, kaip Kelroiteris, šio tei­
ginio vis dėlto negalima laikyti visiškai teisingu. Daugtimas
atmainų, su kuriomis buvo atliekami eksperimentai, kaip žmo­
gaus veiklos išdava tapo sukultūrintos, bet kadangi sukultū­
rinimas (čia neturiu galvoje tik laikymo nelaisvėje) beveik
visuomet turi tendenciją pašalinti nevaisingumą, kuris, spren­
džiant iš analogijos, būtų pasireiškęs kryžminant tarp savęs
kilmines rūšis, tai neturėtume pagrindo laukti, kad domesti-
kacijos pasekmėje būtų nevaisingi ir jų kryžminami tarp sa­
vęs modifikuoti palikuonys. Tas nevaisingumo dingimas, ma­
tyti, priklauso nuo tų pačių priežasčių, kurios leidžia mūsų
naminiams gyvuliams laisvai daugintis įvairiausiomis sąly­
gomis, o tai, matyti, savo ruožtu priklauso nuo to, kad gyvu­
liai laipsniškai prisitaikė prie dažnų pakitimų gyvenimo
sąlygose.
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 513

Dviguba ir lygiagretė faktų eilė, rodos, žymiai nušviečia

pirmą kartą kryžminamų rūšių ir jų hibridinių palikuonių
sterilumo klausimą. Iš vienos pusės, yra rimto pagrindo ma­
nyti, kad nedideli gyvenimo sąlygų pakitimai padidina visų
organinių būtybių gyvybingumą ir vaisingumą. Taip pat žino­
me, kad, kryžminant tos pačios atmainos skirtingus individus,
taip pat ir skirtingas atmainas, padidėja jų palikuonių skai­
čius, ir šie neabejotinai pasidaro stambesni ir pajėgesni. Tatai
svarbiausia priklauso nuo to, kad sukryžmintas formas veikė
šiek tiek skirtingos gyvenimo sąlygos; daugeliu kruopščiau­
siai atliktų bandymų man pavyko įrodyti, kad jeigu visi tos
pačios atmainos individai per keletą generacijų buvo laikomi
tokiose pat sąlygose, tai geri rezultatai, gauti kryžminant,
dažnai žymiai sumenkėdavo arba visiškai dingdavo. Tai —
viena dalyko pusė. Iš kitos pusės, žinome, kad jeigu rūšys,
kurios ilgai būdavo maždaug vienodose gyvenimo sąlygose,
nelaisvėje patekdavo į naujas ir labai skirtingas sąlygas, tai
jos arba žūdavo, arba, jei išgyvendavo, tai pasidarydavo ne­
vaisingos, nors šiaip Ir būdamos visai sveikos. Tatai neatsi­
tinka arba, jei ir atsitinka, tai tik labai nežymiu laipsniu
mūsų naminėms veislėms, kurias ilgą laiką veikė kintančios
gyvenimo sąlygos. Todėl jeigu konstatuojame, kad hibridai,
gauti sukryžminus dvi skirtingas rūšis, yra labai negausūs
dėl to, kad žūva netrukus po apvaisinimo arba labai anksty­
vame amžiuje, arba kad jie, jeigu ir išlieka gyvi, tampa
daugiau ar mažiau sterilūs, tai atrodo labai tikėtina, jog tatai
priklauso nuo to, kad faktiškai įvyko didelis pakitimas jų
gyvenimo sąlygose, kadangi vienoje būtybėje susiliejo dvi
skirtingos organizacijos. Tas, kuris sugebės išaiškinti, kodėl,
pavyzdžiui, dramblys arba lapė nesiveisia nelaisvėje, net sa­
vo gimtajame krašte, kai naminė kiaulė arba šuo laisvai
dauginasi esant įvairiausioms gyvenimo sąlygoms, kartu su­
gebės ir tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl kryžminamos dvi
skirtingos rūšys, taip pat jų hibridiniai palikuonys paprastai
esti daugiau ar mažiau sterilūs, tuo tarpu kryžminamos dvi
naminės atmainos ir jų mišrūniniai palikuonys yra visiškai
vaisingi.
Pereidami prie geografinio paplitimo, taip pat matome,
kad teorija apie rūšių atsiradimą kitimo būdu susiduria su
gana rimtais sunkumais. Visi tos pačios rūšies individai ir
visos tos pat genties arba net dar aukštesnės grupės rūsys
yra kilę iš bendrų protėvių ir todėl, kokiose tolimose ir izo­
liuotose pasaulio dalyse šie individai ar rūšys dabar bebūtų
randami, jie visi viena po kitos sekusių generacijų būvyje
514 ROSIU ATSIRADIMAS

turėjo persikelti iš kurios nors vienos pasaulio dalies j visas

kitas pasaulio dalis. Dažnai neįmanoma net spėlioti, kaip vy­
ko ši migracija. Tačiau, kadangi turime pagrindo manyti,
kad kai kurios rūšys išlaikė tą pačią specifinę formą nepa­
prastai ilgus periodus, milžiniškai ilgus, jeigu juos skaičiuo­
sime metais, tai nereikėtų per daug kreipti dėmesio j tai, kad
kartais ta pati rūšis esti labai išplitusi, nes per labai ilgus
periodus buvo susidarę apsčiai galimybių daugeliu būdų vykti
plačiai migracijai. Tai, kad organizmų paplitimo sritis esti
susiskaidžiusi ar turi pertrūkių, dažnai galima paaiškinti tar­
piniuose regionuose gyvenusių rūšių išmirimu. Negalima neig­
ti, kad kol kas labai maža težinome apie tai, kokio masto
buvo tie įvairūs klimatiniai ir geografiniai pakitimai, kurie
palietė žemę per paskutinius geologinius periodus; o tokie
pakitimai dažnai galėjo palengvinti migracijos procesą. Kaip
pavyzdį bandžiau parodyti, kokia galinga buvo ledynmečio
įtaka tų pačių ir giminingų rūšių paplitimui žemės paviršiuje;
tuo tarpu nieko nežinome apie daugybę atsitiktinių paplitimo
būdų. Kadangi modifikacijos procesas vyksta itin lėtai, tai dėl
tos pačios genties skirtingų rūšių, gyvenančių tolimuose ir
izoliuotuose regionuose, tenka manyti, kad per labai ilgus
laikotarpius buvo galimi visi migracijos būdai; taigi išaiškin­
ti, kodėl tos pačios genties rūšys yra labai išplitusios, tampa
bent kiek lengviau.
Kadangi, sutinkamai su natūraliosios atrankos teorija, tu­
rėjo egzistuoti nepaprastai daug tarpinių formų, jungusių tarp
savęs visas tos pat grupės rūšis tokiais nežymiais perėjimais,
kokie yra mūsų dabartiniai varietetai, tai galima paklausti,
kodėl gi dabar nematome aplink save tų jungiančiųjų formų?
Kodėl visos organinės būtybės nėra susimaišiusios į neišraiz-
gomą chaosą? Egzistuojančių formų atžvilgiu reikia nepa­
miršti, kad neturime pagrindo (išskyrus retus atvejus) tikėtis
rasti grandis, tiesiogiai rišančias jas tarp savęs, bet tik tokias,
kurios jas jungia su kuriomis nors išstumtomis ir išmirusio­
mis formomis. Net ir didelėje srityje, kuri ilgą laiką buvo
ištisinė ir kurioje klimato bei kitos gyvenimo sąlygos tik
nežymiai tesiskyrė pereinant iš kurio nors rajono, gyvenamo
vienos rūšies, į kitą, gyvenamą artimai giminingos rūšies,
negalime tikėtis dažnai aptiksią tarpinių varietetų (atmainų)
tarpinėse zonose, nes yra pagrindo manyti, kad tik nedau­
gelis kokios nors genties rūšių pakinta; kitos gi rūšys visiš­
kai išmiršta, nepalikdamos jokių pakitusių palikuonių. Iš
pakintančių rūšių tiktai nedaugelis pakinta toje pat šalyje
tuo pačiu laiku, ir visos modifikacijos vyksta lėtai. Taip pat
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 515

parodžiau, kad tarpiniai varietetai, kurie, tur būt, iš pradžių

gyveno tarpinėse zonose, būdavo lengvai išstumiami gimi­
ningų formų iš vienos ir antros pusės, kadangi šios, būdamos
gausesnės, paprastai modifikuodavosi ir patobulėdavo greičiau
negu tarpiniai varietetai, kurie būdavo ne tokie gausūs, ir šie
ilgainiui būdavo išstumiami ir sunaikinami.
Tačiau jeigu laikome, kad buvo sunaikinta daugybė jun­
giamųjų grandžių tarp dabartinių ir išmirusių pasaulio gyven­
tojų ir kiekviename vienas po kito sekusiame periode — tarp
išmirusių ir dar senesnių rūšių, tai kodėl bet kuri geologinė
formacija nėra perpildyta tokių grandžių? Kodėl kiekviena
fosilinių liekanų kolekcija nepateikia aiškių gyvybės formų
gradacijos ir kintamumo įrodymų? Nors geologiniai tyrinėji­
mai neabejotinai atskleidė daugelį anksčiau egzistavusių gran­
džių, suartinusių tarp savęs gausias gyvybės formas, vis dėlto
neaptikta daugybės smulkių gradacijų tarp buvusių ir dabar­
tinių rūšių, kaip tat būtų reikalinga teorijai, ir tatai yra aki­
vaizdžiausias iš daugelio priekaištų, kuriuos jai galima pada­
ryti. Be to, kodėl ištisos giminingų rūšių grupės įvairiose
geologinėse formacijose atsiranda tarytum staiga, nors daž­
nai taip tik atrodo? Nors, kaip dabar žinome, organinės bū­
tybės pasirodė žemės rutulyje neapskaičiuojamai tolimame
periode, daug anksčiau negu nusėdo giliausi kambro siste­
mos sluoksniai, kodėl nerandame po šia sistema didžiulių
sluoksnių, pripildytų kambro fosilijų protėvių liekanų? Su­
tinkamai su šia teorija, tokie sluoksniai turėjo kur nors nu­
sėsti anomis tolimomis, mums visiškai nepažįstamomis žemės
istorijos epochomis.
Galiu atsakyti į visus šiuos klausimus ir priekaištus tik
tardamas, kad geologinė kronika yra kur kas mažiau tobula
negu galvoja daugelis geologų. Visuose mūsų muziejuose
esančių eksponatų kiekis yra visiškai menkas, palyginus su
nesuskaitomų rūšių kartų kartomis, kurios neabejotinai eg­
zistavo žemėje. Kurių nors dviejų arba daugiau rūšių kilminė
forma visais savo požymiais nėra tiesiogiai tarpinė tarp jos
pakitusių palikuonių, lygiai kaip uolinis karvelis gūžiu ir
uodega nėra tiesiogiai tarpinis tarp savo palikuonių — pamp­
lio ir povinio karvelio. Vienoje kurioje nors rūšyje negalime
atpažinti kitos, pakitusios rūšies pradininko, kaip atidžiai tas
dvi rūšis betirtume, jeigu netūrime daugumos tarpinių gran­
džių, o dėl geologinės kronikos nepilnumo neturime jokio
pagrindo tikėtis rasti tokią daugybę tarpinių grandžių. Jeigu
būtų atrasta dvi, trys arba dar daugiau jungiamųjų formų, tai,
kokie maži skirtumai tarp jų bebūtų, daugelis gamtininkų
 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

jas tiesiog palaikytų naujomis atskiromis rūšimis, ypač jeigu

jos būtų surastos skirtinguose geologiniuose aukštuose. Būtų
galima nurodyti daugelį dabartinių abejotinų formų, kurios
iš tikrųjų greičiausiai yra tik varietetai, tačiau kas išdrįs
tvirtinti, jog ateityje fosilinių grandžių bus surasta tiek daug,
kad gamtininkai jau galės galutinai nuspręsti, ar tas abejoti­
nas formas reikia vadinti varietetais, ar ne? Tiktai nedidelė
žemės rutulio dalis geologiniu atžvilgiu yra ištirta. Tik kai
kurių klasių organinės būtybės gali išlikti fosiliniame stovyje
bent kiek didesniu kiekiu. Daugelis rūšių, kartą susidariusios,
toliau nekinta, bet išmiršta, nepalikdamos modifikuotų pali­
kuonių, o laikotarpiai, kurių būvyje rūšys kitėjo, nors buvo
ir ilgi, matuojant juos metais, tačiau, tur būt, buvo labai
trumpi, palyginus su periodais, per kuriuos rūšių forma iš­
liko tokia pati. Dažniausiai ir labiausiai kinta dominuojan­
čios, labai išplitusios rūšys, o varietetai iš pradžių dažnai
būna vietiniai, tai dvi priežastys, kodėl dar mažiau tikėtina
kurioje nors geologinėje formacijoje rasti tarpines grandis.
Vietiniai varietetai neišplinta į kitus tolimus regionus tol,
kol jie žymiai nepasikeičia ir nepatobulėja; o kai išplinta ir
atrandami kurioje nors geologinėje formacijoje, tai atrodo,
lyg būtų staiga toje vietoje sutverti, ir jie tada tiesiog klasi­
fikuojami kaip naujos rūšys. Daugumas formacijų kaupėsi su
pertraukomis, o jų egzistavimo laikas buvo tikriausiai trum ­
pesnis už vidutinius rūšinių formų gyvavimo periodus. Viena
po kitos nusėdusias formacijas daugeliu atvejų tarpusavyje
skiria ilgi tušti laiko tarpai, kadangi formacijos su fosilijomis
pakankamai storos, kad galėtų išlikti vėliau vykstant degra­
dacijai, paprastai gali susidaryti tik ten, kur ant grimztančio
jūros dugno susidarė daug nuosėdų. Besikeičiančiais kilimo
ir ramybės periodais geologinėje kronikoje paprastai likdavo
tuščios vietos. Šiais pastaraisiais periodais gyvybės formose,
tur būt, pasireikšdavo daugiau kintamumo; grimzdimo laiko­
tarpiais vyraudavo išmirimas.
Kai dėl to, kad nerandama fosilijų turtingų sluoksnių
apačioje kambro formacijos, tai galiu tiktai vėl nurodyti de­
šimtajame skyriuje pateiktą hipotezę, būtent, kad nors mūsų
kontinentai ir vandenynai jau milžiniškai ilgus periodus yra
savo dabartinėse padėtyse, neturime pagrindo manyti, jog
taip buvo visą laiką; vadinasi, galimas dalykas, kad po di­
džiuliais vandenynais glūdi palaidotos formacijos, daug se­
nesnės už bet kokias mums dabar žinomas formacijas. Kai
dėl to, kad laikotarpis, praėjęs nuo tada, kai sukietėjo mūsų
planetos paviršius, buvęs nepakankamai ilgas spėjamo masto
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 517

organiniams pakitimams jvykti, o ši sero Uiljamo Tompsono

pastaba yra, tur būt, viena iš svariausiųjų, kurios iki šiol
buvo padarytos, tai galiu pasakyti tik tiek, kad, pirma, neži­
nome, kaip greitai, skaičiuojant metais, rūšys pakinta, o,
antra, kad daugelis mokslininkų iki šiol dar nelaiko galima
pripažinti, jog jau pakankamai žinome apie visatos ir mūsų
planetos vidaus sandarą, kad galėtume neklysdami sampro­
tauti apie jų gyvavimo trukmę.
Kad geologiniai duomenys yra nepakankami, tatai visi pri­
pažįsta; bet kad jie nėra dargi tokie tobuli, kaip to reiktų
mūsų teorijai, su tuo nedaug kas telinkęs sutikti. Jeigu žvel­
giame į pakankamai ilgus protarpius, tai geologija aiškiai
sako, kad visos rūšys pakito — ir kito taip, kaip rodo mūsų
teorija, t. y. lėtai ir laipsniškai. Tai aiškiai matome iš to fakto,
kad nuosekliai susisluoksniavusių formacijų fosilinės liekanos
visada esti tarpusavyje susijusios žymiai labiau negu labai
viena nuo kitos nutolusių formacijų fosilijos.
Tokie yra svarbiausieji priekaištai ir sunkumai, kuriuos
galima teisingai iškelti'm ūsų teorijos atžvilgiu, ir aš trumpai
pakartojau tuos atsakymus bei paaiškinimus, kuriuos, manau,
galima pateikti. Šiuos sunkumus daugelį metų pats per daug
jaučiau, kad abejočiau jų svarumu. Tačiau tenka ypač pažy­
mėti tai, kad svarbiausieji priekaištai liečia klausimus, apie
kuriuos, turime pripažinti, mums stinga žinių, ir dargi neži­
nome, kiek jų stinga. Mums nežinomos visos galimos pereina­
mosios gradacijos tarp paprasčiausiųjų ir sudėtingiausiųjų
organų. Negalime tvirtinti, kad žinome tuos įvairius būdus,
kuriais vyko organizmų plitimas per ilgus laiko periodus; ne­
žinome, ir kiek nepilni yra geologiniai duomenys. Kokios
rimtos bebūtų visos šitos pastabos, mano manymu, jos toli
gražu nėra pakankamos, kad sugriautų organizmų atsiradimo
modifikacijos būdu teoriją.

Dabar pažvelkime į kitą klausimo pusę. Domestikacijos

sąlygose pastebime didelį kintamumą, sukeltą ar bent suža­
dintą pakitusių gyvenimo sąlygų; tačiau jis dažnai pasireiškia
taip neaiškiai, kad šiuos kitimus linkę laikyti savaiminiais.
Kintamumą apsprendžia daugelis sudėtingų dėsnių: augimo
koreliacija, kompensacija, padidėjęs dalių naudojimas arba
nenaudojimas ir apibrėžtas aplinkos sąlygų poveikis. Labai
sunku nustatyti, kokiu mastu pakito mūsų naminiai gyvuliai
ir kultūriniai augalai, tačiau galime drąsiai tarti, kad šių pa­
kitimų mastas buvo didelis ir kad pakitimai gali būti pa­
veldimi ilgus laikotarpius. Kol gyvenimo sąlygos yra tokios
518 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

pačios, turime pagrindo manyti, kad ta modifikacija, kuri jau

daugelio generacijų būvyje buvo paveldima, gali būti ir to ­
liau paveldima beveik per begalę generacijų. Iš kitos pusės,
turime įrodymų, kad kartą pasireiškęs naminėje būsenoje
kintamumas nesiliauja labai ilgą laiką, net nežinome, ar jis
iš viso kada sustoja, nes ir mūsų seniausios naminių gyvulių
ir kultūrinių augalų rūšys kartais dar sudaro naujas atmainas
(varietetus).
Žmogus iš tikrųjų nesukelia kintamumo; jis tik nesąmo­
ningai suteikia organinėms būtybėms naujas gyvenimo sąly­
gas, o tada jau organizmus gamta ima veikti ir juos atitinka­
mai pakeičia. Tačiau žmogus gali atrinkti ir atrenka gamtos
jam pateiktus kitimus ir kaupia juos bet kuria norima kryp­
timi. Taip jis gyvūnus ir augalus pritaiko savo naudai arba
malonumui. Jis gali tatai daryti sistemingai arba nesąmonin­
gai, išsaugodamas pastaruoju atveju individus, kurie jam
naudingiausi arba maloniausi, visai nesistengdamas pakeisti
veislės. Be abejo, jis gali turėti nemaža įtakos veislės pobū­
džiui, kiekvienoje generacijoje atrinkdamas nežymius indi­
vidualius skirtingumus, kuriuos gali pastebėti tik įgudusi
akis. Sis nesąmoningos atrankos procesas buvo didžiulis veiks­
nys formuojantis skirtingiausioms ir naudingiausioms nami­
nėms veislėms. Kad daugelis žmogaus sudarytų veislių dažnai
turi natūralių rūšių pobūdį, įrodo neišsprendžiamos abejonės,
ar daugelis iš jų yra varietetai, a r savo kilme visai skirtingos
rūšys.
Nėra pagrindo galvoti, kad dėsniai, pasirodę tokie veiks­
mingi naminių gyvulių ir kultūrinių augalų atžvilgiu, neturėtų
veikti taip pat ir gamtos sąlygose. Faktas, kad, vykstant nuo­
latinei kovai dėl būvio, išlieka pranašesni individai ir veis­
lės, yra galingos ir pastoviai veikiančios atrankos formos pa­
sireiškimas. Kova dėl būvio vyksta neišvengiamai, kadangi
visos organinės būtybės dauginasi greitai augančia geometrine
progresija. Kad veikia tokia dauginimosi progresija, įrodo
apskaičiavimai — spartus daugelio gyvūnų ir augalų padau­
gėjimas, susidarius daugeliui palankių metų, taip pat jiems
natūralizavusis naujuose kraštuose. Individų gimsta daugiau
negu jų gali išlikti. Menkas grūdelis gamtos svarstyklėse gali
nulemti tai, kurie individai gyvens ir kurie mirs, koks varie-
tetas arba kokia rūšis gausės ir koks varietetas arba rūšis
retės ar pagaliau visai išmirs. Kadangi tos pačios rūšies indi­
vidai visais atžvilgiais daugiausia konkuruoja vienas su kitu,
tai smarkiausia kova paprastai vyks tarp jų; ji bus beveik
tokia pat smarki tarp tos pačios rūšies varietetų (atmainų) ir
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 519

jau šiek tiek silpnesnė tarp tos pačios genties rūšių. Iš kitos
pusės, kova dažnai bus smarki ir tarp organizmų sistemos
pakopose toli viena nuo kitos esančių būtybių. Menkiausias
kuris nors individų pranašumas bet kokiame amžiuje ar bet
kuriame metų laikotarpyje prieš kitus individus, su kuriais
jiems tenka varžytis, arba geresnis prisitaikymas prie aplin­
kos fizinių sąlygų, kad ir visai menku laipsniu, ilgainiui ap­
sprendžia atitinkamų individų likimą.
Skirtalyčiuose gyvūnuose dauguma atvejų vyksta kova
tarp patinų dėl patelių. Stipriausieji patinai arba tie, kurie
sėkmingiausiai grumiasi su gyvenimo sąlygomis, paprastai
palieka daugiausia palikuonių. Tačiau sėkmė dažnai priklauso
ir nuo to, kad patinai turi specialius ginklus, gynimosi prie­
mones arba esti kuo nors patrauklūs, ir net menkas pranašu­
mas užtikrina pergalę.
Kadangi geologija aiškiai byloja, kad kiekvienas kraštas
patyrė didelius fizinius pakitimus, tai galime tikėtis, jog na­
tūralioje būsenoje organinės būtybės kito taip pat, kaip jos
kito ir domestikacijos sąlygose. O jeigu gamtos sąlygose pa­
sireiškė kintamumas, tai būtų nepaaiškinamas dalykas, jei
čia nebūtų veikusi ir natūralioji atranka. Dažnai būdavo
tvirtinama, tačiau to neįstengiama įrodyti, kad gamtos sąly­
gose kintamumo mastas yra griežtai ribotas. Nors žmogus
veikia tik išorinius požymius ir čia dažnai tesivadovauja sa­
vo užgaidomis, jis per trumpą laikotarpį gali gauti gerus re­
zultatus, kaupdamas naminiuose gyvuliuose ir kultūriniuose
augaluose tiktai individualius skirtingumus, o kiekvienas su­
tinka su tuo, kad rūšyse esama individualių skirtingumų.
Tačiau visi gamtininkai pripažįsta, kad, be šių skirtingumų,
egzistuoja dar ir natūralūs varietetai (atmainos), kurie yra
tokie skirtingi, kad sistematikas juos laiko esant vertus pa­
žymėti sistematikos veikaluose. Nė vienas dar nėra išvedęs
aiškios ribos tarp individualių skirtingumų ir neryškių varie-
tetų arba tarp ryškesnių varietetų bei porūšių ir tarp rūšių.
Juk atskiruose kontinentuose ir įvairiose to paties kontinen­
to dalyse, kurias skiria vienas nuo kitų kurios nors rūšies
barjerai, taip pat ir nutolusiose salose egzistuoja daugybė
formų, kurias vieni prityrę gamtininkai klasifikuoja kaip
varietetus, kiti — kaip geografines ras'es, arba porūšius, o
treti juos laiko skirtingomis, nors ir artimai giminingomis,
rūšimis!
. Taigi jei gyvūnai ir augalai įvairuoja, kinta, kad ir labai
nežymiai ir labai lėtai, tai kodėl įvairavimai, arba individua­
lus skirtingumai, kurie tam tikrais atžvilgiais yra naudingi,
520 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

negali išlikti ir kauptis veikiant natūraliajai atrankai, arba

išliekant labiausiai prisitaikiusiems? Jeigu žmogus kantrumo
dėka gali atrinkti jam naudingus kitimus, tai kodėl kintan­
čiose ir sudėtingose gyvenimo sąlygose negali dažnai atsi­
rasti ir išlikti, arba būti atrinkti, kitimai, naudingi gamtos
gyviems dariniams? Kokias ribas galima nustatyti šiai galiai,
veikiančiai ilgus amžius ir griežtai patikrinančiai visą kiek­
vieno padaro konstituciją, sandarą ir įpročius, palaikančiai
visa tai, kas tinkama ir atmetančiai visa, kas netinkama?
Nematyti ribų veikti šiai galiai, lėtai ir gražiai pritaikančiai
kiekvieną formą sudėtingiausiems gyvenimo santykiams.
Natūraliosios atrankos teorija, net apsiribojant tik šitais
samprotavimais, rodos, aukščiausiu laipsniu tikėtina. Suglaus­
tai, kiek galėdamas sąžiningiau, pakartojau jos atžvilgiu pa­
reikštas pastabas ir iškeltus sunkumus; dabar pažvelkime į
specialius faktus, taip pat ir argumentus, bylojančius už mūsų
teoriją.
Galvodami, kad rūšys yra tik gerai išryškėję ir pastovūs
varietetai ir kad kiekviena rūšis kadaise buvo varietetas,
galime suprasti, kodėl nėra jokios skiriamosios linijos tarp
rūšių, kurios, kaip paprastai manoma, atsiradusios kaip išda­
va specialių tvėrimo aktų, ir varietetų, kurie laikomi atsira­
dę pagal antraeilius dėsnius. Taip pat galime suprasti, kodėl
kurioje nors srityje, kur susidarė daug vienos genties rū­
šių ir kur jos dabar tarpsta, tos rūšys turi daugelį varietetų:
ten, kur rūšių susidarymas vyko labai veiksmingai, papras­
tai galime tikėtis, kad jis ir dabar tebevyksta, ir taip tatai esti,
kai varietetai yra gimstančios rūšys. Be to, rūšys didesnių
genčių, kurios turi daugiau varietetų, arba gimstančių rūšių,
iki tam tikro laipsnio lieka varietetų pobūdžio; jos vienos
nuo kitų skiriasi skirtingumų suma mažesne negu mažesnių
genčių rūšys. Artimai giminingos didesnių genčių rūšys, be
to, turi, matyt, ribotus arealus ir, atitinkamai savo giminin­
gumo ryšiams, jos buriasi nedidelėmis grupėmis apie kitas
rūšis, abiem šiais atžvilgiais primindamos varietetus. Šios
sąsajos būtų labai keistos, jeigu kiekviena rūšis būtų buvusi
sutverta nepriklausomai nuo kitų; bet jos visiškai supran­
tamos, jeigu kiekviena rūšis iš pradžių buvo varietetas.
Kadangi kiekviena rūšis stengiasi, daugindamosi geomet­
rine progresija, daugėti neribotai, ir kadangi kiekvienos rū­
šies pakitę palikuonys sugeba tuo labiau daugėti, kuo įvai­
resni tampa jų įpročiai ir sandara, įgalinantieji juos užimti
daugelį skirtingesnių vietų gamtos ekonomikoje, tai natū­
ralioji atranka visada reiškia tendenciją išlaikyti kurios nors
 XV sfc BENDROJI APŽVALGA IR I Š V A D O S ______ 521

rūšies labiausiai diverguojančius (išsiskiriančius požymiais)

palikuonis. Todėl ilgainiui, vykstant pakitimams, nedideli
skirtumai, būdingi tos pačios rūšies varietetams, yra linkę
virsti didesniais skirtumais, būdingais tos pačios genties rū­
šims. Nauji ir tobulesni varietetai neišvengiamai išstums ir
privers išnykti senesnius, mažiau tobulus bei tarpinius varie-
tetus, ir taip rūšys tampa apibrėžtais, atskirais objektais. Vy­
raujančios rūšys, priklausančios didesnėms grupėms kiek­
vienos klasės viduje, rodo tendenciją duoti pradžią naujoms
vyraujančioms formoms; vadinasi, kiekviena didelė grupė
yra linkusi tapti dar didesne ir tuo pat metu dar labiau iš­
siskirti požymiais. Tačiau kadangi visos grupės negali tokiu
būdu didėti, nes jos negalėtų sutilpti pasaulyje, tai labiau
dominuojančios grupės nugali mažiau dominuojančias gru­
pes. Šia didesnių grupių tendencija didėti ir išsiskirti požy­
miais, kartu neišvengiamai vykstant smarkiam išmirimui,
aiškintina, kodėl visos gyvybės formos yra susiskirsčiusios
j viena kitai pajungtas grupes, priklausančias nedaugeliui di­
delių klasių, o tai matyti per visą gyvybės egzistavimo lai­
ką. Šis didžiulis faktas, kad visos organinės būtybės grupuo­
jasi j vadinamąją natūraliąją sistemą, yra visiškai neišaiški­
namas remiantis tvėrimo teorija.
Kadangi natūralioji atranka veikia tik kaupdama nežy­
mius, nuosekliai atsirandančius palankius kitimus, tai ji ne­
gali sukelti jokių didelių arba staigių pakitimų; ji tegali
žengti j priekj tik mažais ir lėtais žingsniais. Taigi posakis
Natura п о п iacit šaltum, kuris vis labiau pasitvirtina be­
siplečiant mūsų žinioms, darosi suprantamas laikantis šios
teorijos; galime taip pat suprasti, kodėl visur gamtoje tas
pats tikslas pasiekiamas labai įvairiais būdais, nes kiekvie­
na savybė, kartą įgyta, esti ilgą laiką paveldima, ir organiz­
mų sandaros, jau pakitusios daugeliu įvairių krypčių, turi
prisitaikyti tai pačiai bendrai paskirčiai. Žodžiu, galime su­
prasti, kodėl gamta yra tokia dosni įvairumo, nors ir šykšti
naujovių. Tačiau kodėl turėtų būti toks gamtos dėsnis, jeigu
kiekviena rūšis būtų buvusi sutverta nepriklausomai, to nie­
kas negali paaiškinti.
Remiantis šia teorija, rodos, galima išaiškinti daugelį ir
kitų faktų. Kaip keista, kad paukštis, panašus į genį, renka
vabzdžius nuo žemės; kad aukštumų žąsis, tik labai retai
arba niekuomet neplaukianti, turi tarpupirščiuose plėves;
kad paukštis, panašus į strazdą, nardo vandenyje ir minta
ten esančiais vabzdžiais, kad audrapaukštis (petrelis) sandara
ir įpročiais atitinka alkos gyvenimo būdą! Ir taip daugybe
522 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

kitų atvejų- Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena rū­

šis nuolat stengiasi daugėti, o natūralioji atranka visuomet
pasiruošusi kiekvienos jų lėtai kintančius palikuonis pri­
taikyti prie bet kokios neužimtos arba menkai užimtos vie­
tos gamtoje, šie faktai nustoja buvę keisti, ir juos būtų buvę
galima iš anksto numatyti.
Iki tam tikro laipsnio galime suprasti, kodėl visur gamto­
je yra tiek daug grožio, nes daugiausia jį galima aiškinti
atrankos veikimu. Kad grožis, kaip mes jį suprantame, nė­
ra visuotinis reiškinys, pripažins kiekvienas, kuris pažvelgs
I kai kurias nuodingąsias gyvates, į kai kurias žuvis ir į tam
tikrus šikšnosparnius, turinčius panašumą į iškreiptą žmo­
gaus veidą. Lytinė atranka suteikė daugelio paukščių, pete­
liškių ir kitų gyvūnų patinams, o kai kuriais atvejais ir
abiem jų lytims, žaviausias spalvas, elegantiškiausias formas
bei kitus puošmenis. Paukščių patinams ši atranka suteikė
gražiai skambantį balsą — tiek patelių, tiek mūsų ausims.
Gėlės ir vaisiai pasidarė aiškiai matomi dėl savo ryškių
spalvų, išskiriančių juos iš žalių lapų fono, tam tikslui, kad
gėles lengvai pastebėtų, aplankytų ir apvaisintų vabzdžiai, o
vaisių sėklas išnešiotų paukščiai. Kodėl yra taip, kad tam
tikros spalvos, garsai bei formos suteikia ir žmogui, ir že­
mesniesiems gyvūnams malonumą, tai yra, kaip buvo įgytas
grožio jautimas jo paprasčiausia forma — nežinome, lygiai
taip pat nežinome, kodėl pasidarė malonus tam tikras kvapas
ir skonis.
Kadangi natūralioji atranka pasireiškia varžybų būdu, tai
ji pritaiko ir tobulina kiekvienos šalies gyventojus tiktai kitų
tos pat šalies gyventojų atžvilgiu; todėl neturime stebėtis,
kad kurios nors šalies rūšys, nors jos įprastine pažiūra lai­
komos sutvertos ir specialiai pritaikytos tai šaliai, kartais esti
nugalimos ir išstumiamos natūralizuotų gyvybės formų. Ne­
reikia taip pat stebėtis ir tuo, kad ne visi prisitaikymai gam­
toje, kiek apie tai galime spręsti, yra absoliučiai tobuli, kaip,
pavyzdžiui, net žmogaus akis, arba kad kai kurie iš jų, mūsų
supratimu, yra toli gražu netikslingi. Netvurime stebėtis, kad
bitės geluonis, panaudotas įgelti priešui, jai pačiai esti mir­
ties priežastis; kad atsiranda tokia gausybė tranų — tik vie­
nam aktui atlikti, kuriuos paskui nužudo jų nevaisingos
seserys; kad mūsų spygliuočiai medžiai taip išlaidžiai naudoja
žiedadulkes; kad bičių motina jaučia instinktyvią neapykantą
savo vaisingoms dukterims; kad ichneumonidai gyvena ir
minta gyvuose vikšrų kūnuose, ar kitais panašiais atvejais.
Sutinkamai su natūraliosios atrankos teorija, reikėtų nebent
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 523

stebėtis tuo, kad nerandame dar daugiau tokių absoliutaus

tobulumo stokos faktų.
Sudėtingi ir mažai žinomi dėsniai, pagal kuriuos vyksta
varietetų susidarymas, kiek galime spręsti, yra tokie patys,
kaip ir dėsniai, pagal kuriuos vyko skirtingų rūšių susidary­
mas. Abiem atvejais fizinės sąlygos, rodos, darė tam tikrą
tiesioginę ir apibrėžtą įtaką, tačiau kokio dydžio buvo ta
įtaka, negalime pasakyti. Pavyzdžiui, kai varietetai persike­
lia į kurį nors naują arealą, jie kartais įgyja kai kuriuos po­
žymius, būdingus to arealo rūšims. Tiek varietetų, tiek rūšių
atveju organų naudojimas ir nenaudojimas, matyt, turėjo
žymią įtaką; negalime nepadaryti tokios išvados pažvelgę, pa­
vyzdžiui, į storgalvę antį, su sparnais, beveik taip pat netinka­
mais skristi kaip ir mūsų naminės anties, arba žiūrėdami į rau­
siantį žemę tuku-tuką (Ctenomys), kuris kartais yra aklas, ir
į kai kuriuos kurmius, kurie paprastai būna akli, o jų akys
esti užaugusios oda, arba pagaliau — žiūrėdami į aklus tam­
sių Amerikos ir Europos urvų gyvūnus. Tiek varietetų, tiek
rūšių atžvilgiu svarbų vaidmenį, matyt, atliko koreliacinis
kitimas, taigi, modifikuojantis vienai kuriai nors daliai, būti­
nai modifikuodavosi ir kitos dalys. Tiek varietetuose, tiek rū­
šyse kartais pasireikšdavo grįžimas į seniai prarastus požy­
mius. Koks nesuprantamas dalykas yra tai, kad, laikantis atskirų
tvėrimo aktų teorijos, įvairiose arklio genties rūšyse ir jų
hibriduose ant pečių bei kojų kartais pasirodo dryžiai. Ir kaip
paprasta šį faktą išaiškinti, jeigu manome, kad visos šios
rūšys yra kilusios iš dryžuoto protėvio, lygiai kaip įvairios
naminių karvelių veislės kilo iš melsvo, su ruožais sparnuose,
uolinio karvelio!
Laikantis įprastinės teorijos, kad kiekviena rūšis sutver­
ta nepriklausomai, kyla klausimas, kodėl rūšies požymiai, arba
tie požymiai, kuriais tos pat genties rūšys skiriasi viena nuo
kitos, turėtų būti labiau kintami negu genties požymiai, ku­
riais jos tarpusavyje panašios? Kodėl, pavyzdžiui, turi būti
labiau tikėtina tai, kad žiedo spalva daugiau įvairuos kurios
nors genties rūšyje tuo atveju, kai kitų tos pačios genties
rūšių žiedai yra skirtingų spalvų, negu tada, kai visų genties
rūšių žiedai yra tokios pačios spalvos? Jeigu rūšys yra tik
aiškiai išreikštos atmainos, kurių požymiai pasidarė itin pa­
stovūs, tai tas faktas yra suprantamas: jos nuo to laiko, kai
atsišakojo nuo bendro protėvio, jau įvairavo tais požymiais,
kuriais pasidarė skirtingos vienos nuo kitų kaip rūšys; todėl
tie patys požymiai ir vėl įvairuos veikiau negu genties požy­
miai, kurie buvo nepakitę paveldėti jau nuo labai senų laikų.
524 RŪSIŲ ATSIRADIMAS

Laikantis tvėrimo teorijos, taip pat neišaiškinama, kodėl

dalis, neįprastai išsivysčiusi tik kurioje nors vienoje tam tik­
ros genties rūšyje, o todėl, kaip galime manyti, labai svarbi
tai rūšiai, pasirodo esanti ypač kintama; tačiau pagal mūsų
teoriją ta dalis nuo to laiko, kai nuo bendro protėvio atsiša­
kojo įvairios rūšys, patyrė ypač didelius įvairavimus bei pa­
kitimus, ir todėl galime laukti, kad ta dalis bendrai ir iki
šiol tebebus kintama. Tačiau kuri nors dalis gali būti išsi­
vysčiusi labai neįprastai, pavyzdžiui, šikšnosparnio sparnas,
ir vis dėlto joje gali nepasireikšti didesnio kintamumo už bet
kokią kitą organizmo struktūrą, jeigu ta dalis yra bendra
daugeliui tos pačios grupės subordinuotų formų, t. y. jeigu
ji jau nuo labai seniai paveldima, nes šiuo atveju ta dalis
tapo pastovi dėl palyginti labai ilgai vykusios natūraliosios
atrankos.
Dabar pažvelkime į instinktus; nors kai kurie jų ir labai
įstabūs, tačiau, sutinkamai su nuosekliai atsirandančių nedide­
lių, bet naudingų pakitimų natūraliosios atrankos teorija,
jie visi išaiškinami nė kiek ne sunkiau kaip kūno san­
dara. Taigi galime suprasti, kodėl gamta tik laipsniškai su­
teikia skirtingiems tos pat klasės gyvūnams jų įvairius
instinktus. Mėginau parodyti, kad laipsniškumo principas pa­
deda daugiausia išsiaiškinti nuostabius paprastosios bitės
architektūrinius sugebėjimus. Įprotis, be abejo, dažnai prisi­
deda prie instinktų pakitimo; tačiau jis, berods, nėra būtinas,
kaip tat matome belyčiuose vabzdžiuose, nepaliekančiuose
palikuonių, kurie galėtų paveldėti ilgalaikius įpročius. Galvo­
dami, kad visos tos pačios genties rūšys yra kilusios iš bend­
ro protėvio ir paveldėjo daug bendrų savybių, galime suprasti,
kodėl giminingos rūšys, patekusios į labai skirtingas gyveni­
mo sąlygas, vis tiek vadovaujasi beveik tokiais pačiais instink­
tais; kodėl, pavyzdžiui, tropikų ir vidutinio klimato Pietų
Amerikos strazdai aptepa savo lizdus dumblu, panašiai kaip
ir mūsų, D. Britanijos, rūšys. Tariant, kad instinktai buvo lėtai
įgyti natūraliosios atrankos būdu, netenka stebėtis, kad kai
kurie instinktai yra netobuli ir klaidingi, taip pat, kad dauge­
lis instinktų sukelia kančias kitiems gyvūnams.
Jeigu rūšys yra tik aiškiai išreikšti ir pastovūs varietetai,
tai galime tuoj suprasti, kodėl, jas sukryžminus, iš jų kilę
palikuonys panašumo į savo tėvus laipsniu ir būdu, tarpusavio
susiliejimu po vienas kitą sekančių kryžminimų ir dar kitais at­
žvilgiais paklūsta tiems patiems sudėtingiems dėsniams, kaip
ir palikuonys, kilę iš pripažintų varietetų kryžminimo. Šis pa­
našumas atrodytų labai keistas, jeigu rūšys būtų buvusios
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 525

kiekviena nepriklausomai sutverta, o varietetai atsiradę dėl

antraeilių dėsnių veikimo.
Jeigu pripažinsime, kad geologinė kronika yra ypač ne­
pilna, tada jos pateikiami faktai labai paremia teoriją apie rū­
šių atsiradimą kitimo būdu. Naujos rūšys pasirodydavo lėtai
ir su pertraukomis, ir pakitimų mastas per vienodus laiko tar­
pus skirtingose gyvūnų grupėse būdavo labai nevienodas.
Rūšių ir ištisų rūšių grupių išmirimo procesas, kuris atliko
tokį žymų vaidmenį organinio pasaulio istorijoje, yra beveik
neišvengiama natūraliosios atrankos išdava, kadangi senosios
formos esti pakeičiamos naujų, tobulesnių formų. Kartą nu­
trūkus paprasto veisimosi grandinei, nei paskiros rūšys, nei
rūšių grupės daugiau nebepasirodo. Laipsniškas vyraujančių
formų išplitimas, kartu su lėta jų palikuonių modifikacija, yra
tos priežastys, kodėl susidaro įspūdis, tartum gyvybės for­
mos po ilgų periodų pasikeisdavo vienu laiku visame pasauly­
je. Faktas, jog kiekvienos formacijos fosilinės liekanos savo
pobūdžiu tam tikru laipsniu yra tarpinės tarp fosilijų viršu­
tinėje ir apatinėje formacijose, itin paprastai aiškintinas jų
tarpine padėtimi išsivystymo grandinėje. Pagrindinis faktas,
jog visas išmirusias būtybes galima klasifikuoti vienoje bend­
roje sistemoje kartu su visomis dar tebegyvenančiomis būty­
bėmis, pagrįstas tuo, jog visos gyvos ir išmirusios formos yra
kilusios iš bendrų protėvių. Kadangi ilgų išsivystymo bei mo­
difikacijos periodų metu rūšys paprastai divergavo, išsiskyrė
požymiais, tai galime suprasti, kodėl senesnės formos arba
kiekvienos grupės ankstesnieji protėviai dažnai užima tam tik­
ru laipsniu tarpinę padėtį tarp dabar egzistuojančių grupių.
Į dabartines formas paprastai žiūrima kaip į esančias aukš­
tesnėje organizacijos pakopoje; jos ir iš tikrųjų turi būti
aukščiau, kadangi vėlesnės ir tobulesnės formos kovoje dėl
būvio nugalėjo senesnes ir mažiau ištobulėjusias formas, o
jų organai aplamai taip pat labiau išsispecializavo įvairioms
funkcijoms atlikti. Sis faktas visiškai suderinamas su tuo, kad
yra daugelis būtybių, kurios dar tebeturi paprastą ir mažai
patobulėjusią sandarą, pritaikytą jų paprastoms gyvenimo są­
lygoms; jis taip pat visiškai suderinamas ir su tuo, kad kai
kurios formos savo organizacijos atžvilgiu padarė atžangą,
kiekvienoje vystymosi stadijoje vis geriau prisitaikydamos
prie naujo degraduoto gyvenimo būdo. Pagaliau ir nuostabus
dėsnis, pagal kurį giminingos formos ilgai išsilaikė tame pa­
čiame kontinente (sterbliniai — Australijoje, nepilnadančiai —
Amerikoje ir kt.), yra visiškai suprantamas, kadangi toje
526 ROŠIŲ ATSIRADIMAS

pačioje šalyje tebegyvenantieji ir jau išmirę organizmai yra

glaudžiai vieni su kitais susiję bendra kilme.
Kalbant apie geografinį paplitimą, jeigu pripažinsime, kad
dėl ankstesnių klimatinių bei geografinių pakitimų ir, vei­
kiant daugeliui atsitiktinių ir nežinomų pasklidimo būdų, per
daugelį amžių iš vienos pasaulio dalies į kitą dalį vyko dideles
migracijos, tai, laikydamiesi teorijos apie rūšių kilmę modi­
fikacijos būdu, galėsime suprasti daugumą svarbiausių geo­
grafinio paplitimo faktų. Suprasime, kodėl yra toks įstabus
paralelizmas tarp organinių būtybių pasiskirstymo erdvėje ir
jų geologinės sekos laike: juk abiem atvejais būtybės buvo
susijusios paprastu veisimusi, ir modifikacijos būdai buvo to­
kie patys. Suprasime visą prasmę to nuostabaus fakto, kuris
krisdavo į akį kiekvienam keliautojui, būtent, jog tame pa­
čiame kontinente skirtingiausiose sąlygose — karštyje ir šal­
tyje, kalnuose ir žemumose, dykumose ir pelkėse — daugumas
tai pačiai didelei klasei priklausančių gyventojų yra tarpu­
savyje aiškiai giminingi, kadangi jie yra tų pačių protėvių
ir ankstyvųjų kolonistų palikuonys. Remiantis tuo pačiu anks­
tesnės migracijos, dauguma atvejų susijusios su pakitimais,
principu, turėdami galvoje ledynų periodą, galime suprasti
kai kurių negausių augalų identiškumą ir daugelio kitų au­
galų artimą giminingumą tolimiausiuose kalnuose ir šiaurės
bei pietų vidutinio klimato juostose; taip pat galime suprasti
ir artimą giminingumą tarp kai kurių jūros gyventojų šiaurės
bei pietų vidutinio klimato juostose, nors jos atskirtos ištisu
tropikų vandenyno ruožu. Nors du kraštai gali turėti visai pa­
našias fizines sąlygas, kokios tik reikalingos toms pačioms
rūšims, neturime stebėtis, kad jų gyventojai tarp savęs labai
skiriasi, jeigu tik šie abu kraštai ilgą laikotarpį buvo visiš­
kai vienas nuo kito atskirti. Kadangi santykiai tarp organizmų
yra svarbiausieji santykiai ir kadangi abu kraštai bus susi­
laukę kolonistų iš kurio nors kito krašto ar vienas iš kito
įvairiais laikotarpiais ir skirtingomis proporcijomis, tai ir mo­
difikacijos eiga abiejose srityse būtinai turėjo skirtis.
Remiantis šia migracijos su vėliau sekusiais pakitimais
mintimi, galima suprasti, kodėl okeaninės salos tėra gyvena­
mos tik nedaugelio rūšių ir kodėl daugelis iš jų yra savitos,
endeminės formos. Aišku, kodėl rūšys, priklausančios tokioms
grupėms gyvūnų, kurie negali persikelti per plačius vandeny­
no plotus, kaip, pavyzdžiui, varlės ir sausumos žinduoliai, ne­
gyvena okeaninėse salose ir kodėl, iš kitos pusės, salose, esan­
čiose toli nuo bet kokio kontinento, dažnai randamos naujos
savitos šikšnosparnių — gyvūnų, galinčių perskristi vandeny-
 XV Sfc BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 52?

ną — rūšys. Tokie faktai, kaip savitų šikšnosparnių rūšių

buvimas okeaninėse salose ir jokių kitų sausumos žinduolių
nebuvimas, yra visiškai neišaiškinami, jeigu remiamasi nepri­
klausomų tvėrimo aktų teorija.
Tas faktas, kad kuriose nors dviejose srityse egzistuoja
artimai giminingos, arba pavaduojančios, rūšys, sutinkamai su
bendros kilmės ir modifikacijos teorija, reiškia, kad anksčiau
abiejose srityse gyveno tos pačios pradinės formos, ir beveik
visuomet konstatuojame, kad, kai dviejose srityse gyvena
daug artimai giminingų rūšių, jų tarpe aptinkama ir identiškų
rūšių, bendrų abiem sritims. Visur ten, kur užtinkama daug ar­
timai giminingų, bet vis tik skirtingų rūšių, taip pat pasitaikys
ir abejotinų formų bei varietetų, priklausančių toms pačioms
grupėms. Galima laikyti itin bendra taisykle, kad kiekvienos
srities gyventojai yra giminingi artimiausiojo šaltinio, iš kurio
galėjo atvykti imigrantai, gyventojams. Tatai matome įsta­
biame beveik visų Galapagų archipelago, Chuan Fernandeso
ir kitų Amerikos salų augalų bei gyvūnų giminingume
su kaimyninio Amerikos žemyno augalais ir gyvūnais.
Tokio pat giminingumo esama tarp Žaliojo Rago sa­
lyno bei kitų Afrikos salų organizmų ir Afrikos žemyno
organizmų. Tenka pripažinti, kad šie faktai yra visiškai ne­
išaiškinami laikantis tvėrimo teorijos.
Faktas, jog visas praeities ir dabartines organines būtybes
galima suskirstyti keleto j e didelių klasių į viena kitai pa­
jungtas grupes ir kad išmirusios grupės dažnai užima tar­
pinę padėtį tarp dabartinių grupių, yra visiškai suprantamas
laikantis natūraliosios atrankos teorijos su jos pasekmėmis —
išmirimu ir požymių išsiskyrimu. Remiantis tais pačiais prin­
cipais, mums aišku, kodėl tarpusavio formų giminystė kiek­
vienos klasės viduje yra tokia sudėtinga ir aplinkinio pobū­
džio. Matome, kodėl tam tikri požymiai klasifikacijai yra
daug naudingesni už kitus požymius; kodėl prisitaikomieji
požymiai, nors ir turintieji pirmaeilę reikšmę gyvoms būty­
bėms, vargu ar turi kokią nors reikšmę klasifikavimui; ko­
dėl požymiai, susiję su rudimentiniais organais, neduodan­
čiais jokios naudos jas turinčiai būtybei, dažnai yra didžiu­
lės vertės klasifikacijoje, ir pagaliau — kodėl embrioniniai
požymiai dažnai yra patys svarbiausi. Tikroji visų organinių
būtybių giminystė, skirtingai nuo jų prisitaikomųjų panašu­
mų, priklauso nuo paveldimumo, arba kilmės bendrumo. N a­
tūrali sistema — tai genealoginis būtybių suskirstymas, jų
įgytus skirtingumo laipsnius pažymint terminais: varietetai
(atmainos), rūšys, gentys, šeimos ir t. t.; mums tenka nusta­
528 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

tyti genealoginius ryšius vadovaujantis pastoviausiais požy­

m iais— kokie jie bebūtų ir kokią nedidelę reikšmę beturėtų
būtybių gyvybei.
Panašus kaulų išsidėstymas žmogaus rankoje, šikšnospar­
nio sparne, jūros kiaulės plaukmenyse bei arklio kojoje,
toks pat slankstelių kiekis žirafos ir dramblio kakle, taip pat
ir begalės kitų panašių faktų savaime išaiškėja laikantis
teorijos apie bendrą kilmę ir nuosekliai vykusius nedidelius
pakitimus. Pagrindinės sandaros, modelio panašumas, kurį
matome šikšnosparnio sparne ir kojoje, nors abu organai
naudojami visai skirtingiems tikslams, taip pat krabo žan­
duose ir kojose, žiedo vainiklapiuose, kuokeliuose bei pies­
telėse, irgi daugiausia aiškinamas laipsniškais pakitimais da­
lių bei organų, kurie iš pradžių buvo tokie pat kiekvienos iš
šių klasių ankstyvajame protėvyje. Turėdami galvoje tai,
kad daug nuoseklių pakitimų ne visados įvyksta ankstyva­
me amžiuje ir kad jie paveldimi atitinkamai neankstyvame
gyvenimo periode, galima aiškiai suprasti, kodėl žinduolių,
paukščių, roplių ir žuvų embrionai yra taip panašūs vieni
į kitus, kai jų suaugusios formos tokios nepanašios. Nesiste­
bėsime, kad oru kvėpuojančio žinduolio arba paukščio
embrionas turi žiauninius plyšius ir kilpomis einančias arte­
rijas, panašiai kaip žuvys, kvėpuojančios vandenyje ištirpu­
siu oru, gerai išsivysčiusiomis žiaunomis.
Dėl nenaudojimo, kartais prisidedant ir natūraliajai at­
rankai, dažnai redukuodavosi organai, tapę nebereikalingi
pasikeitusiose gyvenimo sąlygose, ir šiuo atžvilgiu galime
suprasti rudimentinių organų prasmę. Tačiau nenaudojimas
ir atranka paprastai veikia jau subrendusias būtybes, ku­
rioms tenka pilnutinai dalyvauti kovoje dėl būvio, taigi jie tu­
ri tik nedidelę įtaką organui ankstyvame amžiuje; iš to se­
ka, kad ankstyvajame amžiuje organas neredukuosis ir
netaps rudimentinis. Pavyzdžiui, veršis paveldėjo dantis, ku­
rie niekuomet neprasikala pro viršutinio žandikaulio dantų
smegenis, iš ankstyvo protėvio, turėjusio visiškai išsivysčiu­
sius dantis. Galime spėti, kad suaugėlio gyvūno dantys ka­
daise redukavosi dėl nenaudojimo todėl, kad liežuvis, gomu­
rys arba lūpos, veikiant natūraliajai atrankai, puikiai
prisitaikė pešti žolę be dantų; tačiau veršio dantys liko
nepakitę ir, sutinkamai su dėsniu dėl paveldėjimo atitinka­
mame gyvenimo amžiuje, jie buvo paveldimi nuo seniausių
laikų iki mūsų dienų. Laikantis pažiūros, kad kiekvienas or­
ganizmas su visomis savo dalimis buvo specialiai sutvertas,
visiškai nesuprantama, kodėl taip dažnai aptinkami tokie aiškiai
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR ISVAJX>S 529

nereikalingi organai, kaip embrioninio veršio dantys arba

susiraukšlėję sparnai po kietais daugelio vabalų antsparniais.
Gamta tarytum tyčia stengėsi rudimentiniais organais, taip
pat embriologinėmis bei homologinėmis sandaromis mums
atskleisti savo atliekamų modifikacijų planą, bet mes esame
per akli, kad suprastume, ką ji nori pasakyti.
Taigi suglaustai pakartojau tuos faktus ir samprotavimus,
kurie mane visiškai įtikino, kad rūšys pakito ilgoje genera­
cijų kaitos eigoje. Tatai svarbiausia įvyko dėl daugybės
vienas po kito sekusių nedidelių naudingų kitimų veikiant
natūraliajai atrankai; prie jos žymiai prisidėjo paveldimi
organizmo dalių naudojimo ar nenaudojimo poveikiai ir ne­
esminiu būdu — tiesioginis išorinių sąlygų veikimas tiek
ankstesnės, tiek dabartinės prisitaikomosios sandaros atžvil­
giu, taip pat ir tie kitimai, kurie mums dėl nežinojimo atro­
do savaiminiai. Rodos, kad anksčiau nepakankamai vertinau
šių pastarųjų kitimo formų dažnumą ir reikšmę kaip veiks­
nių, dėl kurių, nepriklausomai nuo natūraliosios atrankos,
susidaro pastovūs sapdaros pakitimai. Kadcingi pastaruoju
metu mano išvados dažnai aiškinamos klaidingai ir buvo
tvirtinama, kad rūšių modifikacijos priežastimi aš laikąs vien
tik natūraliąją atranką, tai pastebėsiu, kad pirmajame ir vė­
lesniuose šio veikalo leidimuose patalpinau gerai matomoje
vietoje, būtent, įžangos pabaigoje, šiuos žodžius: „Esu įsiti­
kinęs, kad natūralioji atranka buvo svarbiausias, bet ne vie­
nintelis modifikacijos veiksnys”. Tačiau tat nieko nepadėjo.
Didelė jėga yra atkaklus iškraipymas; tačiau, laimei, mokslo
istorija rodo, kad ši jėga neilgai teveikia.
Vargiai galima tarti, kad klaidinga teorija galėtų taip pa­
tenkinamai, kaip natūraliosios atrankos teorija, išaiškinti
įvairias didžiules aukščiau minėtųjų faktų kategorijas. Nese­
niai buvo pastebėta, jog toks argumentacijos metodas esąs
nepatikimas; tačiau tuo metodu naudojamasi sprendžiant apie
kasdieninio gyvenimo reiškinius ir juo dažnai naudojosi žy­
miausieji gamtos tyrinėtojai, šitaip buvo prieita prie ondu-
iiacinės šviesos teorijos, o įsitikinimas, kad žemė sukasi
aplink savo ašį, dar ik i pat pastarųjų laikų vargiai bebuvo
pagrįstas kuriais nors tiesioginiais įrodymais. Jeigu sakoma,
kad mokslas iki šiol nenušviečia žymiai svarbesnės proble­
mos — gyvybės esmės arba jos atsiradimo — tai nėra rimtas
argumentas. Kas gali pasakyti, kokia yra visuotinės traukos
esmė? Niekas dabar neprieštarauja išvadoms, kylančioms iš
to nežinomo traukos pradmens, nors kadaise Leibnicas ir
530 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

apkaltino Niutoną, kad pastarasis įvedąs „į mokslą paslaptin­

gas savybes ir stebuklus".
Nematau rimto pagrindo, kodėl šioje knygoje išdėstytos
pažiūros galėtų įžeisti kieno nors religinius jausmus. Įrodyti,
kaip greit pradingsta tokie įspūdžiai, užteks priminti tą faktą,
kad didžiausias bet kada padarytas atradimas, būtent, visuo­
tinės traukos dėsnis, buvo puolamas Leibnico kaip „ardantis
natūraliosios ir, vadinasi, taip pat apreikštosios religijos pa­
matus". Vienas žymus rašytojas ir kartu dvasininkas man
rašė, kad jis pamažu įsitikino, jog „taip pat suderinama su
aukšta dievybės sąvoka yra tikėti, kad ji sutvėrė keletą
pradinių formų, sugebančių savarankiškai vystytis į kitas
reikalingas formas, kaip ir tikėti, kad jai reikėjo kaskart vis
naujo tvėrimo akto užpildyti tuštumoms, atsiradusioms dėl
jos dėsnių veikimo".
Kodėl, galima paklausti, beveik visi žymiausieji šiuolai­
kiniai gamtininkai ir geologai iki pat paskutiniųjų laikų
netikėjo rūšių kintamumu. Negalima teigti, kad organinėse bū­
tybėse, gyvenančiose gamtoje, nepasireikštų kitimo; negali­
ma įrodyti, kad pakitimų mastas per ilgus amžius būtų ribo­
to dydžio; nebuvo ir negali būti išvesta aiškios ribos tarp
rūšių ir aiškiai išreikštų varietetų. Negalima tvirtinti, kad
tarpusavyje kryžminamos rūšys yra visuomet nevaisingos,
o tarpusavyje kryžminami varietetai — visuomet vaisingi,
arba kad rūšių sterilumas yra joms specialiai suteikta savy­
bė ir jų nepriklausomo tvėrimo ženklas. Tikėjimas rūšių
nekintamumu buvo beveik neišvengiamas tol, kol buvo gal­
vojama, kad pasaulio istorija — neilga. Tačiau dabar, kai jau
įgijome apytikrį supratimą apie praėjusių laikų trukmę, esa­
me linkę be pakankamų įrodymų manyti, kad geologinė kro­
nika yra tokia tobula, jog mums pateiktų aiškius rūšių paki­
timo įrodymus, jeigu rūšys iš tikrųjų būtų kitėjusios.
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl mes visai natūraliai
nelinkę pripažinti, kad viena rūšis davė pradžią kitai, skir­
tingai rūšiai, yra tai, jog visuomet nenoriai tepripažįstame
didelius pasikeitimus, nematę jų tarpinių stadijų. Sis keblu­
mas yra toks pat, kokį jautė daugelis geologų, kai Lajelis
pirmąkart ėmė tvirtinti, kad ilgos uolų virtinės žemyno vi­
duje ir didžiuliai slėniai atsirado dėl tokių veiksnių veikimo,
kurie ir dabar tebepasireiškia. Mūsų protas neįstengia su­
vokti net tai, ką reiškia „vienas milijonas metų"; jis ne­
pajėgia susumuoti ir įsivaizduoti viso poveikio tų daugy­
bės smulkių kitimų, kurie susikaupė per palyginti begalę
generacijų.
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 531

Nors visiškai esu įsitikinęs pažiūrų, kurios išdėstytos šio­

je knygoje santraukos forma, teisingumu, tačiau anaiptol
nemanau pajėgsiąs įtikinti prityrusių gamtininkų, kurių pro­
tai pripildyti daugybės faktų, daugelį metų vertintų kitu,
visiškai priešingu manajam, požiūriu. Mums taip lengva pri­
dengti savo nežinojimą tokių pasakymų skraiste kaip „tvė­
rimo planas", „tipo vieningumas" ir t. t., ir galvoti, kad pa­
teikiame aiškinimą, kai iš tikrųjų tik konstatuojame kitais
žodžiais patį faktą. Tas, kuris kreipia daugiau dėmesio į ne­
išaiškinamus keblumus, negu į tam tikrų faktų išaiškinimą,
be abejo, atmes mūsų teoriją. Nedaugeliui gamtininkų, tu­
rinčių lankstesnį protą ir jau pradėjusių abejoti rūšių ne­
kintamumu, ši knyga gal padarys įtakos; tačiau su pasitikė­
jimu žiūriu į ateitį — į jauną, kylančią kartą gamtininkų,
kurie sugebės bešališkai pažvelgti į abi klausimo puses. Tas,
kuris įsitikins, jog rūšys yra kintamos, pasitarnaus mokslui,
jei sąžiningai pareikš savo įsitikinimą, nes tik tokiu būdu
galima nustumti šalin tuos prietarus, kurie dabar slegia šią
problemą.
Keletas žymių gamtininkų neseniai spaudoje pareiškė
nuomonę, kad daugybė pripažintų rūšių kiekvienoje genty­
je nėra tikros rūšys, tačiau kitos rūšys esančios tikros, tai
yra buvusios sutvertos nepriklausomai vienos nuo kitų. To­
kia išvada man atrodo labai keista. Jie taria, kad daugybė
formų, kurias jie patys dar neseniai laikė specialiai sutver­
tomis ir į kurias vis dar taip tebežiūri daugumas gamtininkų,
kad tos formos, turinčios, vadinasi, visas išorines tikroms
rūšims būdingas žymes, susidarė kitimo būdu; bet jie atsi­
sako taikyti šią teoriją kitoms formoms, tik truputį skirtin­
goms, nuo pirmųjų. Tačiau jie nesiima apibrėžti ar bent spė­
lioti, kurios iš šių rūšių yra sutvertos gyvybės formos ir ku­
rios susidarė tik veikiant antriniams dėsniams. Jie pripažįsta,
kad vienu atveju kitimas yra v era causa, tačiau kitu atveju
jį visiškai savavališkai atmeta, nenurodydami, koks skirtu­
mas yra tarp abiejų atvejų. Ateis laikas, kai tatai bus nuro­
doma kaip įdomus pavyzdys apakimo, ištinkančio žmogų, iš
anksto nusistačiusį kokią nors nuomonę. Šiuos autorius, ro­
dos, nė kiek ne labiau testebina stebuklingas tvėrimo aktas,
kaip ir paprastas gimimas. Nejaugi jie iš tikrųjų mano, kad
nesuskaičiuojamais atvejais žemės istorijoje tam tikri ele­
mentų atomai gaudavo įsakymą staiga susijungti į gyvus
audinius? Ar, jų manymu, po kiekvieno tokio tariamo tvė­
rimo akto atsirasdavo vienas ar daugelis individų? Ar visi
nesuskaičiuojami gyvūnai ir augalai buvo sutverti kiaušinių,
532 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

ar sėklų, ar jau suaugusių individų pavidalu? O žinduoliai —

ar jie buvo sutverti su klaidinančiomis maitinimosi motinos
įsčiose žymėmis? Be abejo, j kai kuriuos iš šių klausimų
nepajėgs atsakyti tie, kurie tiki nedaugelio gyvybės formų
arba tik vienos kurios nors formos pasirodymu arba sutvė­
rimu. Kai kurie autoriai pastebėjo, kad taip pat lengva, esą,
patikėti milijono būtybių, kaip ir vienos būtybės, sutvėrimu;
tačiau Mopertiuji (Maupertuis) filosofinė „mažiausiojo veiks­
mo" aksioma protą veikiau palenkia mažesnio kiekio naudai
ir, be abejo, netenka manyti, kad nesuskaitomos būtybės
kiekvienoje klasėje buvo sutvertos su aiškiomis, bet klaidi­
nančiomis kilmės iš vieno bendro protėvio žymėmis.
Pažymėdamas, kokia buvo dalykų padėtis pirmiau, aukš­
čiau esančiose pastraipose ir kitur palikau keletą sakinių,
kuriuose nurodoma, kad gamtininkai tiki, jog kiekviena rūšis
buvo atskirai sutverta. Mane labai smerkė, kad taip pasakiau.
Tačiau neabejotina, kad toks buvo visų bendras įsitikinimas,
kai pasirodė šio veikalo pirmasis leidimas. Anksčiau man te­
ko kalbėtis su labai daugeliu gamtininkų apie evoliuciją,
tačiau nė kartą nesusilaukiau jokio pritarimo. Galimas daly­
kas, kad kai kurie jau ir tada tikėjo evoliucija, bet jie arba
nieko apie tai nekalbėdavo, arba pasisakydavo taip dvipras­
miškai, kad nebuvo lengva suprasti, kokia jų tikroji nuo­
monė. Dabar padėtis visiškai pasikeitė, ir beveik kiekvienas
gamtininkas pripažįsta didįjį evoliucijos principą. Tačiau kai
kurie dar tebegalvoja, kad rūšys staiga, visai neišaiškinamu
būdu pagimdė naujas ir visiškai skirtingas formas; bet, kaip
jau mėginau parodyti, galima pateikti svarių argumentų
prieš tokių didelių ir staigių modifikacijų prielaidą. Nuomo­
nė, kad naujos formos staiga ir neišaiškinamu būdu atsirado
iš senų, visai skirtingų gyvybės formų, žiūrint į ją moksliniu
atžvilgiu ir kaip į pagrindą tolesniam tyrimui, nedaug teturi
pirmenybių prieš senąjį tikėjimą, kad rūšys buvo sutvertos
iš žemės dulkių.
Kas nors, gal būt, mane paklaus, iki kokio laipsnio aš iš-
plečiu rūšių kitimo teoriją. Į šį klausimą nelengva atsakyti,
kadangi juo skirtingesnes formas imame, tuo argumentų,
įrodančių jų bendrą kilmę, mažėja ir tuo jie silpnesni. Ta­
čiau kai kurie ypač svarūs argumentai yra taikytini labai
plačiai. Visi ištisų klasių nariai jungiasi tarp savęs giminys­
tės grandine, ir juos visus galima suklasifikuoti tuo pačiu
principu į viena kitai pajungtas grupes. Labai plačius tar­
pus tarp egzistuojančių būrių kartais turi tendenciją užpil­
dyti. -fosilinės liekanos.
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 533

Iš rudimentinių organų paaiškėja, kad ankstyvasis protė­

vis turėjo tą organą pilnai išsivysčiusį, ir tatai kai kuriais
atvejais reiškia, kad palikuonys patyrė labai didelius paki­
timus. Ištisose klasėse įvairūs organai yra sudaryti pagal
vienodą modelį, ir labai ankstyvame amžiuje embrionai yra
labai vieni į kitus panašūs. Todėl neabejoju, kad bendros
rūšių kilmės ir jų modifikacijos teorija apima visus kiekvie­
nos didelės klasės arba gyvūnų bei augalų pasaulio narius.
Manau, kad gyvūnai kilo daugiausia tik iš keturių arba pen­
kių protėvių, o augalai — iš tokio pat arba dar mažesnio
kiekio.
Dėl analogijos turėčiau žengti dar vieną žingsnį toliau,
būtent, tarti, kad visi gyvūnai ir augalai yra kilę iš kurio
nors vieno prototipo. Tačiau, vadovaujantis analogija, gali­
ma ir suklysti. Vis dėlto visos gyvosios būtybės savo chemi­
ne sudėtimi, ląsteline sandara, augimo dėsniais ir jautrum u
žalingiems poveikiams turi daug bendra. Tatai matome net
iš tokio menko fakto, kad tie patys nuodai dažnai panašiai
veikia augalus ir gyvūnus, arba kad nuo gumbavapsvės iš­
skirtų nuodų susidaro nenormalios išaugos ant laukinės ro­
žės arba ąžuolo. Visų organinių būtybių, išskyrus, gal būt,
tiktai pačias žemiausias, lytinis veisimasis iš esmės yra pa­
našus. Visų gemalinė pūslelė, kiek dabar žinoma, yra tokia
pat; taigi visi organizmai prasideda iš vieno bendro prad­
mens. Jeigu žvelgsime net į dvi pagrindines grupes, būtent,
į gyvūnų ir augalų pasaulius, tai kai kurios žemos organiza­
cijos formos yra tokios tarpinės, jog gamtininkai ilgai gin­
čijosi, kuriam pasauliui jas reikėtų priskirti. Kaip pastebėjo
profesorius Aza Grejus, ,,sporos ir kiti daugelio žemesniųjų
dumblių veisimosi dariniai iš pradžių gyvena tipišką gyvu­
linį, o vėliau — neabejotinai augalinį gyvenimą". Todėl, lai­
kantis natūraliosios atrankos su požymių divergencija prin­
cipo, neatrodo neįtikima, kad iš kokios nors tokios žemą
organizaciją turinčios tarpinės formos galėjo išsivystyti ir
gyvūnai, ir augalai; o jeigu tatai pripažįstame, tai turime taip
pat pripažinti, kad visos organinės būtybės, kada nors gyve­
nusios žemėje, galėjo kilti iš kurios nors vienos pradinės
formos. Tačiau ši išvada daugiausia pagrįsta analogija, ir ne­
svarbu, ar ji bus priimta, ar ne. Be abejo, galimas dalykas,
kaip tvirtina Dž. H. Liuisas (Lewes), kad pačioje gyvybės at­
siradimo pradžioje išsivystė daugelis įvairių formų; tačiau
jeigu taip, tai galime daryti išvadą, kad tik labai nedaugelis
iš jų paliko pakitusius palikuonis, kadangi, kaip neseniai pa­
žymėjau kiekvieno didelio skyriaus, pavyzdžiui, stuburinių
534 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

(Vextebrata), spyninivj (Aiticulata) ir t. t., narių atžvilgiu, jų

embriologinės, homologinės ir rudimentinės struktūros aiš­
kiai įrodo, kad visi kiekvieno skyriaus nariai kilo iš vieno
protėvio.
Kai teorijos, iškeltos mano šioje knygoje, taip pat ir
p. Uoleso arba kitų analoginės teorijos rūšių kilmės klausi­
mu, bus visų priimtos, tai, kaip galime apytikriai numatyti,
gamtamokslyje įvyks nemažas perversmas. Sistematikai galės
toliau dirbti savo darbą kaip ir dabar, bet jų jau nebeperse-
kios nuolat, kaip šmėkla, abejonė, ar ta arba kita forma yra
tikra rūšis. Ir aš įsitikinęs, kalbu tat iš patyrimo, kad tai bus
nemažas palengvėjimas. Baigsis begaliniai ginčai apie tai, ar
maždaug penkiasdešimt D. Britanijos gervuogių rūšių yra
tikros rūšys, ar ne. Sistematikams reikės tiktai išspręsti (ne­
sakau, kad tatai bus lengva), ar kuri nors forma yra tokia
pastovi ir skirtinga nuo kitų formų, kad ją būtų galima api­
brėžti, ir jeigu taip, tai ar esamieji skirtumai yra pakanka­
mai svarbūs, kad nusipelnytų rūšies pavadinimo. Į pastarą­
jį atvejį bus kreipiama dėmesio žymiai daugiau, negu dabar,
nes daugumas gamtininkų, nepaisydami tai, kokie nežymūs
tėra skirtumai tarp kurių nors dviejų formų, jeigu tik jos
nesijungia viena su kita tarpinėmis gradacijomis, laiko, kad
šių skirtumų visiškai pakanka abiem formoms pakelti į rū­
šies laipsnį.
Paskui mums teks pripažinti, kad vienintelis skirtumas
tarp rūšių ir aiškiai išreikštų varietetų yra tai, kad pasta­
rieji, kaip žinoma arba kaip manoma, pastaruoju metu yra
susiję tarpinėmis gradacijomis, tuo tarpu rūšys buvo tokiu
būdu susijusios praeityje. Todėl, neišleisdami iš akių dabar­
tinio tarpinių gradacijų buvimo tarp kurių nors dviejų for­
mų reikšmės, turėsime kruopščiau apsvarstyti ir labiau ver­
tinti tikrąjį skirtingumų mastą tarp tų formų. Itin gali būti,
kad formos, kurios dabar paprastai pripažįstamos tik variete-
tais, vėliau bus vertos atskirų rūšių pavadinimo, ir tokiu
atveju mokslinė terminologija labiau sutaps su paprasta
kalba. Trumpai tariant, į rūšis mums teks žiūrėti taip, kaip
žiūri į gentis tie gamtininkai, kurie taria, kad jos tėra tik
patogumo dėlei dirbtinai sudarytos grupuotės. Tatai, gal būt,
nėra labai džiuginanti perspektyva, bet už tai mums bent
nebeteks bergždžiai stengtis surasti neatrastą ir neatrandamą
žodžio „rūšis" esmę.
Kiti, bendresni gamtamokslio skyriai dėl to pasidarys
daug įdomesni. Gamtininkų naudojami terminai: giminystė,
giminystės ryšys, tipo bendrumas, tėvystė, morfologija, pri­
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 535

sitaikomieji požymiai, rudimentiniai bei abortuoti organai

ir kt. nustos buvę metaforos ir įgaus aiškią prasmę. Kai į
organinę būtybę nebežiūrėsime taip, kaip laukinis žiūri į lai­
vą, t. y. kaip į kažką jam visiškai nesuprantamo; kai į kiek­
vieną gamtos būtybę žvelgsime kaip į dalyką, turintį savo
ilgą istoriją; kai kiekvienoje sudėtingoje sandaroje ir instink­
te matysime sumą daugelio prisitaikymų, naudingų jas tu­
rinčiam individui, panašiai kaip kuris nors didelis mecha­
ninis išradimas yra daugelio darbininkų triūso, patyrimo,
proto ir net jų klaidų suma; kai taip žiūrėsime į kiekvieną
organinę būtybę, kaip nepalyginamai įdomiau — kalbu iš sa­
vo patyrimo — pasidarys tada tyrinėti gamtamokslio klau­
simus!
Atsivers didžiulė ir beveik nepaliesta tyrimų dirva: ga­
lėsime tyrinėti kitimo priežastis ir dėsnius, koreliaciją,
naudojimo ir nenaudojimo poveikius, tiesioginį išorinių są­
lygų veikimą ir t. t. Nepaprastai pakils naminių gyvulių ir
kultūrinių augalų tyrinėjimo reikšmė. Naujas žmogaus iš­
vestas Varietetas bus žymiai svarbesnis ir įdomesnis tyrimo
objektas, negu pridėta dar viena rūšis prie begalinio jau
užregistruotų rūšių kiekio. Mūsų klasifikacijos taps, kiek ta­
tai įmanoma, genealoginiais medžiais, ir tada jos jau iš tik­
rųjų vaizduos tai, ką būtų galima pavadinti tvėrimo planu.
Klasifikavimo taisyklės, be abejo, supaprastės, kai turėsime
prieš save apibrėžtą užduotį. Neturime jokių genealoginių
medžių, nei heraldikos duomenų, ir mums reikia nustatyti
bei išvesti daugybę atsišakojančių kilmės linijų mūsų natū­
raliose genealogijose, vadovaujantis bet kokiais požymiais,
kurie organizmų jau iš seno paveldimi. Rudimentiniai orga­
nai neklystamai liudys seniai prarastų struktūrų prigimtį.
Rūšys ir rūšių grupės, kurios vadinamos aberacinėmis ir ku­
rias būtų galima vaizdingai pavadinti gyvomis fosilijomis,
padės susidaryti tikrąjį senovinių gyvybės formų vaizdą.
Embriologija mums dažnai atskleis tam tikru laipsniu iš­
blankusią, nustojusią ryškumo, kiekvienos didelės klasės
prototipų struktūrą.
Kai būsime tikri, kad visi tos pačios rūšies individai ir
visos artimai giminingos daugumos genčių rūšys nelabai to­
limame periode kilo iš vieno bendro protėvio ir migravo iš
kurios nors savo gimimo vietos, kai geriau susipažinsime su
įvairiais migracijos būdais, tai, pasinaudodami tais faktais,
kuriuos geologija jau pateikė ir dar pateiks apie buvusius
klimato ir žemės lygio pakitimus, galėsime, be abejonės,
puikiai išsiaiškinti ir kadaise vykusias viso žemės rutulio
536 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

gyventojų migracijas. Netgi šiuo metu, palyginus skirtumus

tarp jūros gyventojų kurio nors kontinento priešingose pusė­
se ir įvairių to kontinento gyventojų prigimtį ryšium su
spėtinais jų imigracijos būdais, jau bent kiek paaiškėja se­
novės geografija.
Taurus geologijos mokslas praranda dalį savo vertės dėl
nepaprasto kronikos nepilnumo. Į žemės plutą su joje glū­
dinčiomis fosilinėmis liekanomis negalima žiūrėti kaip į tur­
tingą muziejų, bet veikiau kaip į skurdžią kolekciją, kuri
buvo rinkta kaip pakliuvo ir retais tarpais. Tenka pripažinti,
kad didelių fosilijas turinčių formacijų susidarymas priklau­
sė nuo neįprastai susidėjusių palankių sąlygų, ir kad pertrū­
kiai tarp nuosekliai nugulusių sluoksnių atitinka nepaprastai
ilgus laikotarpius. Tačiau šių pertrūkių trukmę galėsime
apytikriai nustatyti lygindami iki jų buvusias ir po jų seku­
sias organines formas. Turime būti atsargūs, mėgindami dvi
formacijas, kuriose nėra daug identiškų rūšių, susieti tarp
savęs kaip griežtai vienalaikes. Rūšių susidarymą ir išnyki­
mą apsprendžia lėtai veikiančios ir dar dabar pasireiškian­
čios priežastys, bet ne stebuklingi tvėrimo aktai. Svarbiau­
sios iš visų priežasčių, sukeliančių organinius pakitimus, yra
tos, kurios beveik nepriklauso nuo kintančių ir kartais gal
net staiga pakintančių fizinių sąlygų, būtent, organizmų tar­
pusavio santykiai, kai vieno organizmo patobulėjimas suke­
lia kitų organizmų patobulėjimą arba išnykimą. Iš to seka,
kad organinių pakitimų laipsnis vienos paskui kitas einančių
formacijų fosilijose yra laikytinas, tur būt, labai geru relia­
tyvios, tačiau ne absoliučios praėjusio laiko trukmės matu.
Tam tikras kiekis rūšių, gyvenančių drauge, per ilgą laiko­
tarpį gali likti nepakitusios, tuo tarpu per tą patį periodą kai
kurios iš tų pat rūšių, išemigravusios į naujas šalis ir suėju­
sios į varžybas su tų šalių vietiniais gyventojais, gali pakisti;
taigi organinių pakitimų neturime laikyti per daug tiksliu
praėjusio laiko matu.
Ateityje numatau plačią dirvą žymiai svarbesniems tyri­
mams. Psichologija tvirtai remsis tuo pagrindu, kurį jau taip
gerai padėjo p. Herbertas Spenseris: būtinumu kiekvieną
psichinę galią bei sugebėjimą įgyti laipsniškai. Žymiai paaiš­
kės žmogaus atsiradimas ir jo istorija.
Nemaža labai žymių rašytojų, rodos, visiškai pasitenki­
na tuo, kad kiekviena rūšis buvo sutverta nepriklausomai.
Mano supratimu, dėsnius, kuriuos, kiek apie tai žinome, tvė­
rėjas pritaikė medžiagai, labiau atitinka tai, kad buvusių ir
dabartinių žemės rutulio gyventojų susidarymas ir išnykimas
 XV sk. BENDROJI APŽVALGA IR IŠVADOS 537

priklauso nuo tokių pat antrinių priežasčių, kaip ir tos, ku­

rios apsprendžia individo gimimą ir mirtį. Kai žiūriu į visas
būtybes ne kaip į specialių tvėrimo aktų rezultatą, bet kaip
į tiesioginius palikuonis nedaugelio būtybių, gyvenusių žy­
miai anksčiau negu susidarė pirmasis kambro formacijos
sluoksnis, jos, man atrodo, pasidaro lyg tauresnės. Spręsdami
pagal praeitį, galime neabejodami daryti išvadą, kad nė vie­
na gyvenanti rūšis neperteiks savo nepakitusio panašumo
tolimiems palikuonims, o iš dabar gyvenančių rūšių tik labai
nedaugelis tepaliks kuriuos nors palikuonis labai tolimai
ateičiai, kadangi iš to, kaip visos organinės būtybės yra su­
sigrupavusios, matyti, jog didesnė rūšių dalis kiekvienoje
gentyje ir visos rūšys daugelyje genčių visiškai išmirė, ne­
palikusios jokių palikuonių. Galime net pranašiškai pažvelg­
ti į ateitį ir numatyti, jog įprastinės ir labai paplitusios rū­
šys, priklausančios didelėms ir vyraujančioms grupėms kiek­
vienos klasės viduje, pagaliau įsivyraus ir sudarys naujas
vyraujančias rūšis. Kadangi visos gyvenančios gyvybės for­
mos yra tiesia linija kilusios iš tų formų, kurios gyveno dar
kur kas prieš kambro epochą, tai galime būti tikri, jog pa­
prasto dauginimosi grandinė nė karto nebuvo nutrūkusi ir
kad jokios kataklizmos nenusiaubė visos žemės. Todėl gali­
me su tam tikru pasitikėjimu numatyti, kad ateitis yra saugi
ilgiems laikams. O kadangi natūralioji atranka veikia tiktai
kiekvienos būtybės gerovei ir tos gerovės dėka, tai visos
kūno ir psichinės savybės turės tendenciją tobulėti.
Įdomu stebėti kokią nors vešlią upės pakrantę, priaugu­
s ią daugelio įvairiausios rūšies augalų, su giedančiais krū­
muose paukščiais, dūzgiančiais aplinkui įvairiais vabzdžiais,
po drėgną žemę šliaužiojančiais kirminais, ir mąstyti, jog
visos šitos įmantrios sandaros formos, tokios skirtingos vie­
na nuo kitos ir taip sudėtingai viena nuo kitos priklausan­
čios, susidarė pagal dėsnius, kurie ir dabar visur aplink mus
tebeveikia. Šie dėsniai plačiąja prasme yra augimas ir dau­
ginimasis, paveldimumas, kuris beveik įeina į dauginimosi
sąvoką, kintamumas, pareinąs nuo netiesioginio bei tiesiogi­
nio gyvenimo sąlygų veikimo ir nuo naudojimo bei nenau­
dojimo, organizmų daugėjimas, toks spartus, kad dėl to kyla
kova dėl būvio ir kaip to išdava susidaro sąlygos natūralia­
jai atrankai, dėl kurios vyksta požymių divergencija ir ma­
žiau tobulų formų išmirimas. Taigi iš šio gamtoje siaučian­
čio karo, iš bado ir mirties tiesiogiai išplaukia aukščiausia,
ką. galime įsivaizduoti, būtent, aukštesniųjų gyvūnų susida­
rymas. Didinga yra ši pažiūra į gyvybę, kadi ji, su įvairiomis
 538 RŪŠIŲ ATSIRADIMAS

jos galiomis, iš pradžių buvo tvėrėjo įdiegta tiktai nedau­

geliui formų arba tik vienai formai ir kad tuo tarpu, kai
mūsų planeta pagal nekintamus traukos dėsnius tebeskriejo
savo orbita, iš tokio paprasto pradmens išsivystė ir tebesi­
vysto nesuskaitomos gražiausios ir nuostabiausios formos.

KLAIDU ATITAlSYAtAS

Psl. : Skiltis Eilutė Išspausdinta Turi būti

i r , 1835 — 1910 )--a me - 1 r k» vystymasis

rikiai i.s ] nutrūkęs Iahai
 PAAIŠKINIM AI1
Čia alfabetine tvarka teikiamos
pagrindinės žinios apie „Rūsių atsi­
radime" suminėtus asmenis ir aiški­
nami rečiau aptinkami terminai.
Aberadnis — svarbiais požymiais nu­
krypstantis nuo organizmo norma­
lios sandaros, dažnai tik spalva
ar dydžiu.
Abortuotas. Ą. organas yra toks, ku­
re, 1835—1910) — amerikietis
ankstyvoje stadijoje; todėl jis Iie
visai išaugęs.
Abrazija — pakrantės sausumos ardy­
mas ir išplovimas, veikiant jūros
bangoms.
Agasir Aleksandras (Agassiz Alexand­
re, 1835—1910) — amerikietis
mokslininkas, 2ano Luji sūnus;
ichtiologijos specialistas.
Agasl, Žanas LuJl (Jean Louis)
(1807—1873) — {žymus geologas ir
paleontologas, kilmės — šveicaras.
Gamtamokslio profesorius Neuša-
telyje. 1846 m. persikėlė j JAV,
kur buvo geologijos ir zoologijos
profesorius. Parašė daug darbų
zoologijos (ichtiologijos), paleon­
tologijos ir geologijos klausimais,
tarp kitko — apie ledynmetį („Ty­
rinėjimai apie fosilines žuvis",
5 tomai, ir kt.). Nurodinėjo esant
lygiagretumą tarp gyvybės tipų
sekos skirtinguose žemės amžiuo­
se ir formų kitimo embrioninio iš­
sivystymo procese. Paskutiniais
gyvenimo metais — aržus darviniz­
mo priešininkas. Rūšis, gentis ir
kt. laikė atskirai dievo sutverto-’
mis.
Akbarasr chanas (1542—1605) — m o n ­
g o l ų imperatorius Indijoje, iš Ta-
• Sudarė V. Kauneckas.
539
merlano dinastijos; išplėtė ir su­
tvarkė savo didžiulę imperiją. Jo
viešpatavimo laikas vadintas „Ak-
baro era".
Altonas (Eyton, Thomas Campbell,
1809—1880) — anglų gamtininkas.
Ala spuria (lot.) — „netikras sparnas";
sparno rudimentas.
Albinizmas.— įprastinio atitinkamai
rūšiai pigmento (dažomosios me­
džiagos) nebuvimas gyvūno odoje,
plaukuose, augalų lapuose ir kt.
Amarilis, gašiokė — dekoratyvinis
svogūninis augalas, stambiais gra­
žiais žiedais, malonaus kvapo.
Amonitai — grupė iškastinių (fosilinių)
jūrinių moliuskų. Kiautas spira-
liškai susisukęs vienoje plokštu­
moje, padalytas atskiromis ertmė­
mis. A. gyveno p a l e o z o i n ė j e
ir m e z o z o i n ė j e erose. Iš da­
bar gyvenančių moliuskų jiems
giminingas tik galvakojų klasei
priklausąs Nautilus.
Analogija — Analoginiais organais va­
dinami tokie, kurie, būdami skir­
tingos kilmės, atlieka panašias
funkcijas, pvz., paukščių ir vabz­
džių sparnai, žmogaus ranka ir
dramblio straublys, plaučiai ir
žiaunos. Analog inis panašumas
skiriamas nuo tikrojo panašumo,
pagrįsto bendra kilme. (Plg. ho-
mologinial organai.)
Antena — čia; ūselis; nariuotakojų
galvos nariuotas priedėlis lytėji­
mui ir uodimui.
Apteriksas (kivi-kivis) — Naujosios
Zelandijos paukštis, vištos didu­
mo, su beveik rudimentiniais spar­
nais, plunksnomis kaip šeriai ir
540 PAAIŠKINIMAI
be uodegos. Stambesnės jam gi­
miningos rūšys išmirė.
Archetipas — ideali pirmykštė orga­
nizmo forma, pagal kurią laiko­
mos esant organizuotos visos ati­
tinkamos grupės būtybės.
Arealas — sritis, kur augalų arba gy­
vūnų rūšys, gentys ir kt. yra na­
tūraliai paplitę, nepriklausomai
nuo žmogaus poveikio.
Aristotelis (384—322 pr. m. erą) ša­
lia savo mokytojo Platono buvo
didžiausias senovės graikų filoso­
fas. Gausūs A. raštai apima be­
veik visas to meto žinijos šakas.
A. darė didžiulę įtaką visai vidur­
amžių galvosenai ir mokslui. For­
maliosios logikos pagrindėjas.
Parašė gilių ir originalių minčių
kupinus traktatus iš gamtamokslio
srities, apie politiką, retoriką, eti­
ką ir kt.
Aršiakas (Archiac, Etienne-Jules-
Adolf-Desmier de Saint-Simon d'r
1802—1868) — prancūzų geologas;
paleontologijos profesorius Pary­
žiuje. Parašė daug darbų iš Pran­
cūzijos geologijos, jų tarpe „Geo­
logijos laimėjimų nuo 1834 iki
1859 metų istoriją".
Atiką — vidurinės Graikijos pietryčių
dalis; svarbiausias miestas — Atė­
nai.
Atrofija — kurio nors organo (arba
sandaros dalies) dydžio sumažėji­
mas, jiems ilgai neveikiant ir su­
trikus jų mitybai. Su a. susijęs
funkcijos išnykimas.
Avikuliarija — nedidelė čiuptuvų pa­
vidalo išauga Bryozoa klasės gy­
vūnuose, primeananti paukščio
galvą, su judamu žandu.
Azara (Azara Felix, 1746—1811)— is­
panų gamtininkas ir keliautojas.
Jo svarbiausias veikalas — „Ke­
lionė } Pietų Ameriką”.
Azoinė era — „era be gyvybės"; se­
niausioji era geologinėje žemės
istorijoje. A. eros sluoksniuose
organinių liekanų nerasta. Si era
dar vadinama archaine (senovine).
Bablngtonas (Babington, Charles-Car-
dale, 1808—1895) — anglų botani­
kas. Parašė nemaža darbų botani­
kos klausimais, jų tarpe — apie
Lamanšo salų florą.
Baden Pouelis (Baden-Powel, 1796—
1860) — anglų mokslininkas. Para­
šė veikalą „Apybraiža apie pasau­
lio vieningumą".
Baklendas (Buckland, William, 1784—
1856) — anglų dvasininkas, geolo­
gas ir paleontologas. Oksfordo
universiteto profesorius, vėliau
Vestminsterio abatijos dekanas.
Parašė nemaža darbų geologijos
ir paleontologijos klausimais. Geo­
logijos duomenis mėgino suderin­
ti su biblija, pvz., įrodinėjo žemės
paviršiuje esant pasaulio tvano
pėdsakų.
Balanai — ūsakojų vėžiagyvių gentis,
vadinama taip pat „jūrų gilėmis",
gausiai gyvena ant jūros pakran­
tės uolų.
Balaenoptera rostrata — banginiai, ma­
žesni kaip 10 metrų ilgio.
Bandikutas — stambi žiurkė, aptinka­
ma Indijoje ir Ceilone; padaro
daug žalos ryžių laukams ir so­
dams. — B. taip pat vadinami ne­
dideli, judrūs, vabzdžiais ir auga­
lais mintą sterbliniai žinduoliai,
sudarantieji Paramelidae šeimą;
aptinkami Australijos žemyne, Tas-
manijoje ir N. Gvinėjoje.
Banka — izoliuota jūros dugno iškilu­
ma, jūros sekluma.
Barandas (Barrande, Joachim, 1799—
1883) — austrų geologas ir paleon­
tologas. Nuo 1831 m. gyveno
Pragoję. Parašė kapitalinį darbą
,,Vidurinės Bohemijos silūrinė
sistema". Antievoliucionistas, rū­
šių nekintamumo šalininkas.
Bartletas (Bartlett, Elisha, 1804—
1855) — amerikietis medikas. Me­
dicinos profesorius Niujorke.
Baskas (Busk, George, 1807—1886) —
anglų chirurgas, zoologas ir pa­
leontologas. Parašė nemaža vei­
kalų zoologijos ir paleontologijos
klausimais.
Beikeris (Baker, sir Samuel White.
1821—1893) — anglų keliautojas.
Ištyrė daugelį ligtol nežinomų sri­
čių, svarbiausia — Vidurinę Afri­
ką, Nilo ištakas; atrado Viktori­
jos ežerą.
 PAAIŠKINIMAI
Belkuelis (Bakewell, Robert, 1725—
1795)— žinomas gyvulių auginto­
jas, anglas. Išvedė garsias raguo­
čių ir avių veisles.
Beitsas (Bates, Henry W alterf 1825—
1892) — anglų gamtininkas ir ke­
liautojas. Kartu su Aifr. Uolesu
tyrinėjo Amazonę su jos intakais.
Per 11 metų čia surinko vertingas
zoologines kolekcijas (ne mažiau
kaip 8000 mokslui naujų vabzdžių
rūšių). Parašė įdomią knygą „Gam­
tininkas Amazonės upėje" (1863),
taip pat keletą darbų zoologijos
klausimais. Savo tyrimais labai
padėjo Darvinui pagrįsti evoliuci­
jos teoriją.
Bentemas (Benthamf Georges, 1800—
1884) — žinomas anglų botanikas.
Parašė daug veikalų augalų siste­
matikos klausimais, jų tarpe „Bo­
rą Australiensis", 7 t. (1863—
1878); jo didžiausias veikalas yra
„Genera plantarum" (1862—1883),
parašytas kartu su Džozefu Huke-
riu.
Beras (Baer, Karl-Emest von, 1792—
1876) — žinomas vokiečių biologas;
Peterburgo Mokslų akademijos
narys. Idealistas. Organizmų kil­
mės vieningumo priešininkas. Pa­
rašė daug darbų embriologijos
klausimais; paskelbė žinomąjį savo
„vystymosi dėsnį'f, priešingą evo-
liucionistų materialistų „biogene­
tiniam vystymosi dėsniui". 1837 m.
vadovavo ekspedicijai į Arktiką.
Gausūs geologiniai ir biologiniai
tyrimai. Monografija apie Baltijos
ir Kaspijos jūrų žuvis.
Berčas (Birch, Samuel, 1813—1885) —
anglų egiptologas ir senienų žino­
vas. Vadovavo Egipto, taip pat ir
Asirijos skyriui Britų muziejuje,
Londone.
Biufonas (Buffon, Georges-Louis-Lec-
Ierc de, 1707—1788) — garsus
prancūzų gamtininkas, taip pat ra­
šytojas. Padarė didžiulę įtaką
XVIII a. gamtamokslio plėtotei.
Prancūzų Akademijos narys, nuo
1739 m. Karaliaus sodo ir Kara­
liškojo muziejaus Paryžiuje direk­
torius. Pasinaudodamas plačiomis
galimybėmis, kurias teikė tos pa­
541
reigos, su keliais bendradarbiais
per 50 metų išleido garsųjį 36 to­
mų „Histoire Naturelle gėnėrale
et particuliėre" (Gamtamokslį),
išverstą į daugelį kalbų; čia pa­
teikta pirmoji žemės rutulio fau­
nos apžvalga žemės istorijos švie­
soje. Be darbų įvairiose gamta­
mokslio srityse, paskelbė teoriją
apie rūšių transformaciją veikiant
klimato bei maisto pakitimams ir
domestikacijos sąlygoms.
Blitas (Blyth, Edward, 1810—1873) —
anglų zoologas.
Borl de Sen Vensanas (Bory de Saint-
Vincent, Georges, 1780—1846) —
generolas; prancūzų geografas ir
botanikas. Ištyrė Atlanto ir Indi­
jos vandenyno salas palei Afri­
ką. Redagavo „Klasikinį gamta­
mokslio žodyną", parašė nemaža
darbų geografijos ir gamtamoks­
lio klausimais.
Borou (Borrow, George Henry, 1803—
1881) — anglų keliautojas, kalbi­
ninkas ir rašytojas. Kaip biblijinės
draugijos agentas lankėsi Peter­
burge; keliavo po pietryčių ir pie­
tų Europą, Siaurės Afriką, Aziją.
Boske (Bosquet) — prancūzų geologas
ir paleontologas.
Braunas, Aleksandras (Braun, 1805—
1877) — žinomas vokiečių botani­
kas. Buvo botanikos profesorius
įvairiuose miestuose, jų tarpe
Berlyne. Parašė daug darbų, ypač
iš augalų morfologijos ir sistema­
tikos. Sudarė vieną iš augmeni­
jos klasifikacijos sistemų.
Braunas, Robertas (Brown, Robert,
1781—1858) — anglų botanikas.
Dalyvavo kapitono Flinderio eks­
pedicijoje į Australiją. Parašė lo­
tynų kalba stambią „Naujosios
Olandijos florą”. Nuo 1827 m.
paskirtas Britų muziejaus botani­
kos skyriaus direktoriumi; nuo
1849 m. — Linėjaus draugijos Lon­
done prezidentas. Ištyrė augalų
ląstelių branduolį ir pirmąsias au­
galų apsivaisinimo stadijas.
Braun Sekaxas (Brown Sėąuard, Char-
Ies-Edouardl 1817—1894)— žino­
mas prancūzų fiziologas ir neuro­
logas. Dirbo Amerikoje ir Pran-
542 PAAIŠKINIMAI
cūzijoje. Buvo paskirtas eksperi­
mentinės medicinos profesoriumi
„College de France", kaip Klo­
do Bernaro papėdininkas. Parašė
apie 500 darbų fiziologijos ir pa­
tologijos srityse, jų tarpe apie or­
ganų vidaus sekreciją.
Breisas (Brace, Charles-Loringf 1826—
1890) — amerikiečių filantropas ir
rašytojas; išleido keletą knygų
„praktinės krikščionybės" klausi­
mais.
Bremas (Brehmf Alfred, 1829—1884)—
vokiečių zoologas ir keliautojas.
Zoologijos sodo direktorius Ham­
burge. Įsteigė Berlyno „Akvariu­
mą". Parašė išgarsėjusį, i daugelį
kalbų išverstą veikalą „Gyvūnų
gyvenimas".
Brentas — anglas, karvelių augintojas.
Broką (Broca, Paul, 1824—1880) —
prancūzų chirurgas ir antropolo­
gas. Sudarė savą antropologijos
mokyklą. Tyrė ryši tarp kalbos
ir smegenų funkcijos. įsteigė žur­
nalą ,,Revue d*Anthropologie'\
Parašė daug darbų medicinos ir
antropologijos klausimais.
Bronas (Bronn, Heinrich Georg,
1800—1862) — vokiečių geologas.
Gamtamokslio profesorius Heidel­
berge. Išleido nemaža darbų pa­
leontologijos klausimais.
Brasas (Bruce, James, 1730—1794) —
škotas, keliautojas. Svarbiausios
jo kelionės buvo po Siaurės ir
Vidurinę Afriką; tyrė Nilo iš­
takas.
Buchas (Buch, Christian Leopold von,
1774—1853) — žinomas vokiečių
geologas ir geografas. Įrodė ugni­
kalnių veiklos reikšmę žemynų
susidarymui. Parašė darbų apie
Įvairių Europos dalių, taip pat
apie Kanarų salyno geologiją, ver­
tingų darbų geografijos ir botani­
kos klausimais. Atlikinėjo geolo­
gines ekskursijas iki pat 78 m.
amžiaus. B. Buvo laikomas di­
džia tjsiu savo laikų geologu. Trans-
formistas. Šalininkas teorijos, kad
vienos rūšys, kilusios iš kitų, įta­
kojant organizmus kintančioms
gyvenamos aplinkos sąlygoms ir
griežtiems klimato pakitimams že­
mėje.
Buė (Bouė, Ami, 1794— 1881)— aust­
rų geologas, prancūzų kilmės. Pa-
rašė nemaža darbų geologijos ir
paleontologijos klausimais.
Cerkopitekas — afrikinė beždžionė, il­
ga uodega.
Cervulas gentis. — Į ją įeina keletas
rūšių nedidelių elnių, kurie gyve­
na pietinės ir rytinės Azijos kal­
nuose.
Cicindelė, žygis — tam tikra visame
žemės rutulyje paplitusi vabalų
rūšis.
Coccus — skydamaris; vabzdžių gen­
tis, kuriai priklauso, be kitų, ko-
šenilė. Patinėlis yra smulkutis
sparnuotas gyvūnas, patelė papras­
ta i— nejudanti, į uogą panaši ma­
sė; gulėdama ant augalo lapo, ji
siurbia jo syvus.
Coelospermeae — vadinami skėtinių,
augalų vaisiai su įlinkusiomis
sėklomis.
DaJakal — Borneo salos vidurinės da­
lies gyventojai čiabuviai.
Darvinas, Erazmas (1731—1802) —
Čarlzo Darvino senelis; savo laiku
garsus gydytojas praktikas, gamti­
ninkas, poetas. Plačiai pagarsėjo
savo darbu „Zoonomija, arba or­
ganinės gyvybės dėsniai" (1794—
1796). Du jo sūnūs buvo žinomi
gydytojai, vienas iš jų (Robertas
Uoringas) buvo C. Darvino tėvas.
Degradacija — biologij oje: smukimas,
laipsniškas kurios nors savybės
mažėjimas blogėjimo linkme.
Delną (Dana, James-Dwight, 1813—•
1895) — amerikiečių geologas, mi­
neralogas ir zoologas. 1850—
1892 m. gamtamokslio ir geologi­
jos profesorius Jelo (Yale) univer­
sitete. Dalyvavo 4 metus truku­
sioje Uilkio (Wilkes) ekspedicijoje
tiriant Ramųjį vandenyną, kurios
rezultatai paskelbti trijuose to­
muose. Parašė 214 pavadininių
knygų ir šiaip darbų.
Denudacija — žemės paviršiaus ar­
dymas, nunešimas ir aplyginimas,
veikiant vandeniui, vėjams, ledy­
nams ir kitiems geologiniams
veiksniams.
 PAAIŠKINIMAI
Devonasr d. sistema — eilė paleozoi-
nių nuogulų, i kurias įeina Ame­
rikoje ir Anglijoje aptinkami vadi­
nami senoviniai raudonieji smiltai­
niai. D-ė sistema gausiausiai atsto­
vaujama Devono grafystėje, Ang­
lijoje; iš čia kilo ir pavadinimas.
Dichogaminiai augalai — dvilyčiai au­
galai, kuriuose vyriški ir moteriš­
ki organai subręsta ne vienu lai­
ku; tai neleidžia įvykti savi-
dulkai.
Diferenciacija — organizmų vystymosi
eigoje laipsniškas atsiskyrimas da­
lių arba organų, kurie paprastes­
nėse gyvybės formose esti labiau
ar mažiau susijungę.
Dikotiledonai. D-niniai augalai — dvi-
skilčiai, t. y. tokie, kurių sėkloje
yra dvi sėklaskiltės (pirmieji ge­
malo lapai). Prie jų priklauso dau­
gumas aukštesniųjų augalų rūšių.
Be d-nų, yra monokotiledonai
(vienaskilčiai).
Dimorfizmas zoologij oj e — reiškinys,
kai ta pati gyvūnų rūšis turi dvi
daugiau ar mažiau skirtingas for­
mas: pvz., didumo, spalvos, išvaiz­
dos skirtumai tarp patelių (ly­
tinis d.), tų pačių gyvūnų skirtin­
ga spalva įvairiais metų laikais
(sezoninis d.). Botanikoje
dimorfinėmis vadinamos dvi to
paties augalo kurio nors organo
formos.
Dinozaurai — didžiausi seniai išmirę
ropliai, gyvenę mezozoinėje ero­
je. Kai kurie (diplodokai) buvo
net ligi 25—27 m. ilgio. Daugumas
turėjo trumpas priekines galūnes
ir vaikščiojo užpakalinėmis kojo­
mis. Galvos smegenys buvo labai
mažos.
Diorifas — smulkiai ir vidutiniškai
grūduota magminė uoliena, pilkos
ir žalsvai pilkos spalvos. Geras
statybinis akmuo.
DiugODls — sirenų būrio jūrų žinduo­
lis; gyvena Indijos vandenyne ir
Raudonojoje jūroje; ligi 4 m ilgio.
Patinai turi porą ilčių.
Dosonas (Dawsonl sir Jolm-William,
1820—1899) — kanadietis, geolo­
gas. Jo vardas susijęs su lauren-
tiškose formacijose (žr.) atrastų
543
fosilinių gyvūnų aprašymu. Savo
darbuose laikėsi teologinių pažiū­
rų, manydamas, kad žmogus atsi­
radęs ne labai tolimoje praeityje.
Parašė daug darbų zoologijos ir
paleontologijos klausimais.
Douningas (Downing, Andrė-Jackson,
1815—1852) — amerikietis, sodi­
ninkas. Parašė nemaža darbų so­
dininkystės ir vaisininkystės klau­
simais.
Džluksas (Jukes, Joseph-Beete, 1811—
1869) — anglų geologas. Geologi­
jos profesorius Dubline. Dalyvavo
ekspedicijoje j Naująją Gvinėją
ir į rytinius Australijos krantus.
Efemerides, vienadieniai vabzdžiai —
lašalai. Suaugusi efemeridė gyve­
na paprastai ne ilgiau kaip vieną
dieną.
Ekscentricitetas — dydis, rodąs elip­
sės, # čia kalbamu atveju žemės
orbitos, nukrypimą nuo centro.—
Ledynmečių atsiradimas dabar aiš­
kinamas kitokiomis priežastimis,
nebe žemės orbitos ekscentriciteto
pakitimu.
Eli de Bomonas (Elie de Beaumont,
Jean-Baptiste-Armand-Louis-Leoncer
1798— 1874) — prancūzų geologas.
Parašė daug tyrinėjimų iš geolo­
gijos srities, jų tarpe pagrindinį
darbą apie kalnų susidarymo pro­
cesus (3 tomai). Paruošė didelį
Prancūzijos geologinį žemėlapį.
EIiotas CEliiotr Walter, 1803—1887) —
anglų archeologas, Indijoje.
Ema (emu) — stambus neskrendąs
Australijos paukštis, panašus į
Afrikos strutį.
Embrionas — gemalas, besivystąs kiau­
šinyje arba motinos organizme;
sėkloje esąs žiedinių augalų ge­
malas.
Endeminis — savitas, būdingas tam
tikrai vietovei.
Entomologija — mokslas, tiriąs vabz­
džius.
Entomostrakal — žemesnieji vėžiagy­
viai; turi įvairų segmentų ir galū­
nių kiekį. Prie e. priklauso, pvz.,
ūsą koja i.
Eocenas — paleogeno, t. y. apatinės
terciaro (tretinio) periodo dalies^
544 PAAIŠKINIMAI
vidurinioji epocha. (Kitos dvi pa­
leogeno epochos: paleocenas ir
oligocenas.)
Eozoonas. Kanadoje, vėliau ir Euro­
poje, žemiausiuose žemės plutos
sluoksniuose buvo atrasti minera­
liniai dariniai (konkrecijos), klai­
dingai palaikyti seniausiųjų gyvū­
nų, loTaminiferų, liekanomis. Jie
buvo pavadinti Meozoonu,f — „auš­
ros gyvūnais".
Eratlnial rieduliai — milžiniški akme­
nys, slenkančių ledynų nunešti
toli nuo savo pirmykštės buvimo
vietos.
Eruptyvinės uolienos — magminės ir
vulkaninės kilmės uolienos.
ß v eg e (Eschwege, Wilhelm Louis
von, 1775—1855) — vokietis, kal­
nų inžinierius. 1809 m. išvyko į
Braziliją, kur buvo rūdos kasyklų
direktoriumi. Išleido daug darbų,
jų tarpe kelionių po Braziliją ap­
rašymus.
Fabras (Fabre, Jean Henry, 1823—
1915)— prancūzų entomologas; pa­
garsėjo tyrinėdamas vabzdžių
instinktus ir įpročius. Išleido ne­
maža plačiai žinomų darbų šioje
srityje („Entomologo atsiminimai”,
10 t. ii kt,). Buvo daugelio akade­
mijų ir mokslo draugijų narys.
Filodijos — kai kurių augalų, pvz.,
daugelio australinių akacijų, su-
plokštėję, įgiję lapų pavidalą, lap­
kočiai.
Flaueris (Rower, sir William Henry,
1831—1899)— anglų biologas. Pro­
fesorius ir gamtamokslio muzie­
jaus Pietų Kensingtone direkto­
rius. Padarė žymų įnašą žinduo­
lių lyginamosios anatomijos, taip
pat antropologijos srityse.
FHSas (nuo vok. fliessen — tekėti) —
nuosėdinių uolienų storymės, su­
sidedančios iš daugelio besikarto­
jančių vienodai sudarytų nestorų
klodų, susisluoksniavusių visada
ta pačia tvarka. F. storymės atro­
do dryžuotos. Reta stambių fosili­
jų, daug planktoninių organizmų
(foraminiferų). F. aptinkamas Al­
pėse, Karpatuose, Kaukaze ir
kitur.
Fokonerls (Falconer, Hugh, 1808—
1865) — anglų paleontologas ir bo­
tanikas. Nuo 1830 iki 1842 m.
ir nuo 1847 iki 1855 m. dirbo In­
dijoje. Buvo paskirtas botanikos
sodo direktoriumi Singapūre, vė­
liau Kalkutoje ir botanikos pro­
fesoriumi šio miesto medicinos
institute. Jo rekomendacija 1834 m.
Indijoje pradėtas kultivuoti arbat-
krūmis, 1848 m. — kinmedis. Pa­
rašė daug darbų, svarbiausia iš
paleontologijos srities,
Foraminifera — pirmuonių būrys; tai
paprastai maži organizmai, kurių
kūnas drebutinis su plonučiais
čiuptuvais ir kalkiniu kiautu, pa­
prastai susiskirsčiusiu į atskiras
ertmes ir išvarpytu smulkiomis
skylutėmis.
Forbsas (Forbes, Edward, 1815—
1854) — garsus anglų gamtininkas.
Studijavo mediciną, bet paskui
ėmė dirbti gamtamokslio srityje.
1846 m. paskelbė svarbų darbą
„Apie ryšį tarp Britanijos salų
dabartinės faunos bei floros pa­
plitimo ir geologinių pakitimų,
įvykusių jų plote". įrodinėja, kad
Britanijos augalai, kaip ir gyvū­
nai, prieš ledynmetį, jo metu ir
po jo nenutrūkstama sausuma
imigravo iš Europos žemyno.
Transformistas. Buvo gamtamoks­
lio profesorius Londone ir Edin­
burge.
Fosilinis — iškastinis. Fosilija — iš­
kastinės praeities gyvūnijos suak­
menėjusios liekanos.
Frikas (Freke, John, 1688—1756) —
anglų medikas, anatomas ir rašy­
tojas.
Frisas (Fries, Elias, 1794—1878) —
žinomas švedų botanikas. Nuo
1819 m. botanikos profesorius
Lunde, nuo 1853 m. botanikos so­
do Upsaloje direktorius. Parašė
daug darbų iš botanikos srities.
Fukusasr guveinis — jūrinių rudųjų
dumblių gentis.
Galai, cecidijos, „rašaliniai riešutė­
liai"— gumbeliai ir kitos nenor­
malios išaugos ąžuole ir kt. au­
galuose, kurias sukelia juose ap­
 PAAIŠKINIMAI
sigyvenę parazitai augalai arba
gyvūnai.
Galeopitekai — vabzdžiaėdžių žinduo­
lių gentis. Išvaizda — vidurkis tarp
lemūro ir didžiojo šikšnosparnio.
Paplitę nuo Madagaskaro iki In­
dijos.
Ganoidait ganoidinės žuvys — žuvys,
kurių kūnas apaugęs ypatingomis
emalio sluoksniu aprūpintomis
plokštelėmis.
Gelki (Geikie, sir Archibaldf 1835—
1924) — žinomas geologas, škotas.
1871—1881 m. geologijos ir mine­
ralogijos profesorius Edinburge,
praktinės geologijos muziejaus
Londone direktorius. Jo pagrindi­
niai darbai — iš geologijos srities,
skiriami ledynmečio reiškinių įta­
kai Škotijoje tyrinėti. Tyrinėjo
vulkanines formacijas D. Britani­
joje, Europos žemyne ir Vakarų
Amerikoje. Plačiai žinomų geolo­
gijos vadovėlių („Text- Ь о о к of
Geology", ,,Class-Book of Geolo-
gy” ir kt.) autorius.
Generacijų (kartų) kaita vadinama
ypatinga veisimosi forma, aptinka­
ma daugelyje žemesniųjų gyvūnų,
taip pat augalų: iš kiaušinio išrie­
da gyva forma, visiškai skirtinga
nuo tėvų, tačiau dalinimusi arba
pumpuravimu iš jos vėl atsiranda
tėvinė forma. Prie šitokių gyvūnų
priklauso polipai, medūzos, o iš
augalų — paparčiai, samanos
ir kt.
Gertneris (Gärtner, Karl-Friedrich,
1772—1850) — žinomas vokiečių
botanikas. Parašė „Hibridų susi­
darymo bandymai ir stebėjimai”
ir kt.
Gėtė (Goethe, Johann-Wolfgang,
1749—1832) — garsus vokiečių
poetas ir rašytojas. Žinomas taip
pat daugeliu mokslinių tyrimų ly­
ginamosios anatomijos, augalų
morfologijos, fizikos srityse (spal­
vų mokslas, pirmykštis augalas,
žandikaulio kaulai). Reiškė min­
tis apie organizmų metamorfozę,
teigdamas, kad idealiai egzistuo­
jantieji pradiniai sandaros tipai
išvirto į naujus jų variantus, ne­
pasikeitus tipo esmei.
545
Gimnotai — žuvų būrys, kuriam pri­
klauso elektriniai unguriai ir kt.
giminingos formos. Pavadinimas
kilo iš to, kad šioms žuvims trūks­
ta nugarinio peleko.
Giunteris (Günther, Albert-Karl-Lud-
wg-Gothilf, 1830—1914) — anglų
zoologas, vokiečių kilmės.
Glaukonitas — žalios spalvos jūrinės
kilmės mineralas, vartojamas kaip
dažai.
Gneisas — metamorfinė uoliena, ku­
rios sudėtyje yra kvarcas, feldš­
patas ir žėrutis.
Godri (Gaudry, Albert, 1827—1908) —
prancūzų paleontologas. 2inomas
savo moksliniais tyrinėjimais, lie­
čiančiais Graikiją (1855—1860) ir
šiaip Rytus. Parašė nemaža darbų
iš paleontologijos srities, jų tarpe
apie iškastinius Arktikos gyvūnus.
Idealistas, vitalistas.
Godronas (Godron, Dominique Alex-
andre, 1807—1872) — prancūzų
botanikas.
Godvinas Ostinas (Godwin-Austen,
Robert Alfred Cloyne, 1808—
1884) — anglų geologas. Parašė dar­
bų Anglijos geologijos klausimais.
Gosas (Gosse, Philip Henry, 1810—
1888) — anglų gamtininkas. Kelia­
vo po Jungtines Amerikos Valsti­
jas; parašė nemaža darbų apie
stuburinių zoologiją, vabzdžius ir
jūrų planktoną. Mėgino Įrodyti
biblijinės legendos dėl pasaulio
sutvėrimo teisingumą, naudodamas
kuo absurdiškiausius argumentus.
Grabenas — sprūdinė įdauba; žemės
plutos luistas, sprūdžio plyšiais
nusmukęs žemiau gretimų luistų.
Grantas (Grant, James Augustus,
1827—1892) — keliautojas škotas.
Dalyvavo daugelyje ekspedicijų
rytinei pusiaujo Afrikai tirti. Pa­
rašė „Kelionę po Afriką" ir kt.
Grejusr Aza (Gray, Aza, 1810—
1888) — žinomas amerikiečių bota­
nikas. Nuo 1842 m. — gamtamoks­
lio profesorius Kembridžo (JAV)
universitete; įsteigė ten herbariu­
mą ir botanikos sodą. Daug ke­
liavo. Parašė daug darbų iš bota­
nikos srities; svarbiausi jų —
,,Siaurės Amerikos flora”, „Sinop­
546 PAAIŠKINIMAI
tinė flora". Nustatė ryšį tarp
Siaurės Amerikos ir Rytų Azijos
florų, taip pat įtaką, kurią padarė
ledynmetis augalų paplitimui. Nuo
1855 iki 1875 m. įžvalgiai kriti­
kavo ir dėstė Darvino pažiūras;
daug metų su juo susirašinėjo.
Būdamas tikintis, gynė Darviną
nuo kaltinimų „ateizmu”.
GreJusr Džonas (Gray, John Edward,
gimė 1800 m .)— žinomas anglų
zoologas. Parašė daugelį darbų iš
žinduolių, moliuskų ir kt. zoolo­
gijos.
Guanako — Pietų Amerikoje, Andų
kalnuose, gyvenantis lamų gen­
ties žinduolis.
Guldąs, Augustas (Gould, Augustus,
1805—1866) — amerikietis kon-
chiologas, žymus Malakos salyno
tyrinėtojas. Daug darbavosi prie
Šiaurės Amerikos moliuskų siste­
matikos. Parašė „Molluscs and
Schellsn (12 tomų), kartu su Aga-
si — „Zoologijos pagrindus”.
Guldas Džonas (Gould, Johnr 1804—
1881) — anglų zoologas. Parašė ty­
rimų iš paukščių, tarp kitko,
australinių, zoologijos.
Haksli (Huxley, Thomas Henry,
1825—1895)— anglų biologas. Iš
pradžių buvo gydytojas anglų lai­
vyne, vėliau zoologijos profeso­
rius; Karališkosios draugijos pir­
mininkas. 1859 m. išėjus Darvino
„Rūšių atsiradimui", tapo karštas
jo populiarizatorius Anglijoje, pa­
našiai kaip Hekelis Vokietijoje.
Darvinizmą priėmė su tam tikro­
mis išlygomis; pripažino kovą dėl
būvio, bet nepripažino laipsniško
organizmų prisitaikymo prie aplin­
kos ir galvojo, kad „transmutaci­
jos" galėjo įvykti ir be pereigų.
Hanterls (Hunter, Johnr 1728—1793)—
garsus anglų chirurgas ir anato­
mas. Parašė darbų iš biologijos ir
lyginamosios anatomijos srities.
Po savo mirties paliko muziejų
su 10 000 anatominių ir kt. eks­
ponatų, kuriam išleido beveik vi­
są savo turtą.
Harkuras (Harcourt E. V.) — prancūzų
ornitologas.
Hastas (Haast, si r Johann Franz Ju­
lius von, 1824 — 1887} — vokiečių-
anglų geologas. 1885 m. išvyko j
Naująją Zelandiją tirti emigraci­
jos galimumų, ir ten išbuvo iki
pat mirties. Atrado auksą ir angį j
Nelsone, ištyrė fosilinių paukščių
dlnornio ir moa radimo vietas,
įsteigė gamtamokslio muziejų
Kristčerče. Buvo geologijos pro­
fesorius Kenterberyje. Parašė ke­
letą darbų apie Naujosios Zelan­
dijos geologiją,
Hatonas (Hutton) — anglas, kapitonas.
Heras (Heer, Oswald, 1809—1883) —
šveicarų geologas, gamtininkas,
paleobotanikos pradininkas. 1851 m.
botanikos profesorius Ciuriche. Iš
daugelio jo darbų labiausiai žino­
mi —- apie arktinės srities terciaro
iškastinę augmeniją ir apie auga­
lus, rastus Šveicarijos poliniuose
statiniuose. Sukūrė kreacionistinę
rūšių kilmės teoriją, pagal kurią
rūšys ilgą laiką išbūvančios ne­
pakitusios, bet, veikiant „tvėrimo
galiai", staiga mutacijų būdu iš-
virstančios į kitas rūšis.
Hemas (Hearne, Samuel, 1745—
1792) — anglų jūrininkas ir tyri­
nėtojas. Pagarsėjo tirdamas Hudzo-
no įlanką, prie kurios ieškojo
vario radimo vietų. Paliko savo
„Keliones" (1795).
Hekelis (Haeckel, Emst Heinrich,
1834—1919) — garsus vokiečių
biologas. Anatomijos, po to zoolo­
gijos profesorius Jenoje. Parašė
daug stambių darbų, liečiančių
zoologiją ir organizmų evoliuciją.
Išėjus Darvino „Rūšių atsiradi­
mui", pasidarė entuziastiškas or­
ganinės evoliucijos idėjų skelbė­
jas Vokietijoje. Svarbiausi jo dar­
bai „Natürliche Schöpfungsge­
schichte" (Natūralioji pasaulio su­
tvėrimo istorija". 1867 m.);
„Welträtsel" (Pasaulio mįslės,
1899), kur jis evoliucines doktri­
nas taikė filosofijai ir religijai;
„Sistematinė filogenija", „Antro-
pogenija". „Bendrojoje morfologi­
joje" (Generelle Morphologie)
stengiasi praktiškai pritaikyti evo­
liucijos idėjas. H. iškėlė „pagritt'
 PAAIŠKINIMAI
dinį biogenetinį dėsnį", pagal ku­
rį organizmų vystymesi žymia da­
limi pasikartoja formos pakitimai,
kurie pasireiškė rūšių istorinėje
evoliucijoje. Griežtas monistas.
Skelbė esminį organinės ir neor­
ganinės gamtos vieningumą.
Helmholcas (Helmholtz, Hermann
Ludwig Ferdinand von, 1821—
1894) — vokiečių fiziologas, fizikas
ir filosofas. Fiziologijos profeso­
riųs Karaliaučiuje, Bonoje ir Hei­
delberge; fizikos profesorius Berly­
ne. Fizikos technikos instituto Sarlo-
tenburge direktorius. Pasižymėjo
darbais beveik visose mokslo sri­
tyse, nuo fiziologijos iki mecha­
nikos. Vienas iš energijos tvaru­
mo dėsnio atradėjų. Garsus savo
atliktais jutimo, ypač regėjimo,
organų tyrimais. Vienas iš jo
svarbiausių veikalų yra „Fiziolo­
ginė optika" (1856—1866). Rašė
taip pat filosofijos ir estetikos
klausimais.
Hemlonas — laukinis asilas, gyvenąs
vakarinėje Azijoje. Pagal išvaiz­
d ą — vidurkis tarp asilo ir ark-
lėno.
Hemiptera (lot.) — puskietaspamių
vabzdžių būrys, su trumpais ant-
sparniais arba visai be sparnų
(amarai, filokseros), su straubleliu.
Metamorfozė nepilna.
Henzenas (Hensen, Viktor, 1635—
1924) — vokiečių fiziologas. Fizio­
logijos profesorius Kylyje. Svar­
biausi darbai — iš embriologijos,
anatomijos ir jutimo organų fizio­
logijos.
Henslou (Henslow, John-Stevens,
1796—1861)— anglų botanikas ir
geologas; dvasininkas. Mineralo­
gijos, vėliau botanikos profeso­
riųs Kembridio universitete.
C. Darvinas daugiausia jo dėka
pamėgo gamtamokslį, buvo jo re­
komenduotas „Biglio" kapitonui.
Parašė „Britanijos augalų katalo­
gą" ir kt.
Herbertas (Herbert, William, 1778—
1847) — dekanas Mančesteryje ir
žinomas sodininkas. Parašė knygą
aRie amarilinių kultūrą. Svarbiau­
sia jo iškelta hipotezė ta, kad
547
biologinis vienetas yra gentis, o
rūšys — tiktai „genčių atmainos",
pastovesnės negu rūšių atmainos.
Hermafroditlnis — dvilytis, turįs abie­
jų lyčių požymius.
Heršelis (Herschel, sir John-Frederic-
William, 1792—1871) — vienintelis
garsaus astronomo Uiljamo H.
sūnus; astronomas, fizikas ir ma­
tematikas.
HeterostlUniai žiedai — skirtingalieme-
niai; biologinė heterostilijos pras­
mė — apsisaugojimas nuo savi-
duikos.
Hidroldais (originale „coгalline,,) čia
vadinami duobagyvių grupei pri­
klausantieji hidromedūzų būrio gy­
vūnai.
Hiksas (Hicks, Henry, 1837—1899) —
anglų gydytojas ir geologas. Pa­
rašė nemaža darbų Anglijos pa­
leontologijos klausimais. Buvo iš­
rinktas Geologinės draugijos Lon­
done pirmininku.
Hlldebrandas (Hildebrand, Friedrich,
1835—1915) — vokiečių botanikas.
Profesorius ir botanikos sodo
Freiburge direktorius. Parašė bo­
tanikos darbų, kuriuose, tarp kita«
ko, nagrinėjo augalų lyties ir jų
pasklidimo klausimus.
Hilgendorfas (Hilgendorf) — šveicarų
paleontologas.
Hlparionas — iškastinių liekanagių
žinduolių gentis, | kurią įeina da­
bartinių arklių protėviai.
Hipertrofuotas. Nenormaliai padidėjęs
kuris nors organas ar audinys
(dėl intensyvaus veikimo, per
gausaus mitimo arba dėl ligos)
vadinamas h-tu.
Hlronas (Heron, Robert, *764—
1807) — škotas, mokslininkas ir
rašytojas.
Hofmeisteris (Hofmeister, Wilhelm
Friedrich Benedikt, 1824—1877) —
žinomas vokiečių botanikas. Bota­
nikos profesorius Heidelberge,
paskui Tiubingene. Parašė tyrimus
iš lyginamosios augalų embriolo­
gijos, padėjusius aiškiau suprasti
belyčių ir lytinių generacijų kei­
timąsi augaluose. Nustatė gemalo
atsiradimą iš kiaušialąstės.
548
Hoizingeris (Heusingerr Karl-Fried­
rich, 1792—1883) — vokiečių
gamtininkas. Vienas iš lyginamo­
sios anatomijos kūrėjų. Anatomi­
jos ir fiziologijos profesorius
Marburge.
HoloturiJos — visose jūrose paplitusi
dygiaodžių tipo gyvūnų klasė, su
ištįsusiu kūnu ir čiuptuvų apsupta
burna.
Homologinis — vienareikšmis, atitin­
kamas. Organų h. panašumai yra
susiję su paveldimumu ir rodo
jų bendrą kilmę. H. organai turi
vienodą sandaros planą, užima pa­
našią padėtį įvairių gyvūnų kū­
ne ir išsivystę iš panašių prad­
menų, nors neretai atlieka skirtin­
gas funkcijas. H. organai, pvz.,
yra: žmogaus ranka, keturkojų
priekinė kojar paukščio sparnas;
arba tame pačiame individe — ke­
turkojų užpakalinės ir priekinės
kojos, žieduotosios kirmėlės seg­
mentai ir kt. Eilinė, arba šeri fi­
ne, h. apima paveldėjimo būdu
įgytus organus žemyn einančiose
eilėse (seneliuose, tėvuose, anū­
kuose, proanūkiuose); šalutinė h.
apima vienos kartos individų or­
ganus, atitinkančius vienas kitą
pagal kilmę.
Holdmenas (Haldeman, Samuel,
1812—1880) — amerikietis, gam­
tininkas ir filologas. Pensilvanijos
universiteto profesorius. Parašė
keletą darbų iš zoologijos srities,
svarbiausia apie moliuskus ir
vabzdžius.
Hopkinsas (Hopkins, William, 1793—
1866) — anglų matematikas ir geo­
logas. Parašė nemaža darbų apie
bendrąją geologiją, tame tarpe
apie kalnų susidarymo procesus,
temperatūros, žemės paviršiaus
sąlygų pasikeitimus, remdamasis
matematiniais apskaičiavimais.
Huberisv Pjeras (Huber, Pierre,
1777—1840) — šveicaras, gamti­
ninkas, sūnus Fransua Huberio,
žinomo bičių gyvenimo tyrinėtojo.
Tęsė toliau tėvo darbą* Parašė
darbų iš vabzdžių (kamanių,
skruzdėlių ir drugių) biologijos.
Hudsonas (Hudson, William, 1841 —
1922) — anglų gamtininkas.
Hukerls (Hooker, Joseph Dalton,
1817—1911) — žinomas anglų bo­
tanikas ir keliautojas. 1839 m.
dalyvavo Roso ekspedicijoje i
Antarktiką ir išleido darbų apie
Antarktikosr Naujosios Zelandijos
ir Tasmanijos fauną. Buvo botani­
kos sodo Kiu (Kew)l netoli Lon­
dono, direktorius. Karališkosios
draugijos pirmininkas. Artimas
C. Darvino draugas, apdorojęs jo
augalų kolekcijas, surinktas Gala­
pagų salose, keliaujant laivu
„Bigl", ir kartu su geologu Laje-
Iiu paskatinęs Darviną paskelbti
savo pažiūras apie rūšių atsiradi­
mą, įrodžiusias D. prioritetą for~
muluojant natūraliosios atrankos
teoriją. Išleido monumentalinį vei­
kalą „Genera plantarum".
Humboltas (Humboldt, Friedrich Hein­
rich Aleksander von, 1769—
1859) — garsus vokiečių gamtinin­
kas ir keliautojas. 1799 m. atliko
kelionę į Pietų ir Vidurinę Ame­
riką, trukusią penkerius metus.
Surinktą medžiagą dorojo 21 me­
tus; ji buvo paskelbta 30 tomų.
Savo ekspedicija H. padėjo pa­
grindą fizinei geografijai ir me­
teorologijai. Sukūrė augalų geo­
grafiją kaip mokslą. Ištyrė Nau­
jojo Pasaulio ugnikalnius. Savo
stebėjimais padėjo pašalinti dau­
gelį klaidų įvairiose gamtamoks­
lio srityse. 1829 m. apkeliavo Ru­
siją nuo Nevos iki Jenisiejaus.
Parašė daugiau kaip 600 darbų
įvairiais gamtamokslio klausimais.
Jo garsus savo laiku „Kosmos”
(V tomai) apima beveik visą ano
meto žiniją.
Ichneumonai (vyčiai) — grupė vabz­
džių, kurių lervos parazituoja
kitų vabzdžių vikšruose; turi, pa­
našiai kaip bitės, keturis sparnus
ir geluonį.
Imago (lot.) — suaugęs vabzdys, iš­
ėjęs visas metamorfozės stadijas.
Jarells (Yarell, 1784—1856)— anglų
gamtininkas.
Juatas (Yoaatt) — anglas, žinomas gy­
vulių augintojas.
 PAAIŠKINIMAI
Juros periodas, — mezozoinės eros
antrasis periodas. Iš naudingųjų
uolienų jame susidarė klintys, ge­
ležies rūda, litografinis skalūnas
ir kt. Atsirado ilgauodegiai paukš­
čiai (archeopteriksas), išsivystė
ropliai ir toliau paplito spygliuo­
čiai augalai ir sagainiai. Pavadini­
mas kilo iš to, kad šio periodo
jūros nuosėdos buvo pirmą kartą
ištirtos Juroje (kalnų rajonas
prancūzų Šveicarijoje).
Kambras, kambro sistema — visuma
žemės plutos klodų, susidariusių
pirmojo paleozoinės eros periodo
metu. Anksčiau k. buvo laikomas
seniausia formacija su išlikusio­
mis fosilijomis. K. būdinga labai
primityvi ir vienoda visame že­
mės rutulyje fauna.
Kandolls (Candolle, Alphonse de,
1806—1893) — garsus botanikas,
šveicaras. Botanikos profesorius.
Tęsė toliau ,,Augalų pasaulio na­
tūralios sistemos prodromo" lei­ Keizerllngas (Keyserling, Alexander,
dimą, kurį buvo pradėjęs jo tė­
vas, žinomas botanikas Augustas
Piramas de K. (1778—1841); pasta­
rąjį Darvinas vadina „K. vyresny­
sis". Jo veikalai: ,,Botaninė geo­
grafija" (1805), kurioje jis nustato
augalų paplitimo dėsnius, remda­
masis geologine praeitimi, „Kul­ Kelroiteris (Koelreuter, Joseph Got­
tūrinių augalų atsiradimas" (1883)
ir daug kitų botanikos darbų.
Kaplbara — stambiausias iš dabartinių
graužikų. Kūno ilgis daugiau
kaip 1 m. Gyvena Vid. ir Pietų
Amerikos atogrąžų giriose, ežerų
ir upių pakrantėse.
KarnIoUja (Kraina) — kalnuota sritis
prie Italijos — Jugoslavijos sienos.
Karpenteils (Carpenter, William Ben­
jamin, 1813—1885)— anglų gamti­
ninkas ir medikas. Teismo medi­
cinos profesorius Londone. Parašė
darbų zoologijos ir bendrosios fi­ Keningemas (Cunningham, Richard,
ziologijos, taip pat žmogaus fizio­
logijos klausimais. Vienas iš va­
dovų ekspedicijos Siaurės ir Vi­
duržemio jūrų gelmėms tirti.
Karveliai uoliniai (Columba livia).
Uolinis, kalnų, melsvasis, arba
laukinis, karvelis šiais laikais ap­ Kerbi (Kirby, William, 1759—1850) —
tinkamas Krymo, Kaukazo, Vidu­
549
rinės Azijos ir Altajaus kalnuose,
pietiniame Urale, Viduržemio jū­
ros pakraščiuose bei salose, Airi­
joje, Škotijoje, Siaurės Afrikoje,
Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Ira­
ne. Nuo uolinio karvelio skirtinas
melsvasis laukų k šitoji veislė
iš išorės labai panaši į uolinį k.,
tokia pat laukinė, tačiau mėgsta
laikytis arčiau žmogaus gyvenamų
vietų.
Katrfažas de Breo (Quatrefages de
Brėau, Jean Louis Armand de,
1809—1891)— prancūzų zoologas,
antropologas. Parašė didelę mono­
grafiją apie žieduotąsias kirmėles.
Žinomas savo darbais iš antropo­
logijos srities. 1870 m. išėjo jo
knyga „Čarlzas Darvinas ir jo
prancūziškieji pirmtakai”. Pasisa­
kė kaip Darvino ir jo mokslo
priešininkas, laikydamasis pažiū­
ros! kad žmogus priklausąs „at­
skiram pasauliui".
1815—1891) — vokietis, gamtinin­
kas, iš Estijos. Dalyvavo daugely­
je geologinių ekspedicijų po Ru­
siją (Uralas, Pečiora). Išleido savo
kelionių aprašymus; dalyvavo ko­
lektyvinio veikalo „Europos stu­
buriniai" sudaryme.
tlieb, 1733—1806)— vokiečių gam­
tininkas, svarbiausia — botanikas.
1756—1761 m. Peterburgo Moks­
lų akademijos gamtamokslio ad­
junktas. Visą savo gyvenimą pa­
skyrė augalų hibridų paveldimumo
dėsningumams tirti. Atliko pažy­
mėtinai gerai organizuotus ekspe­
rimentus, išvesdamas augalų hibri­
dus, ir nurodė pastarųj ų naudoj imą
praktiniams reikalams. Parašė ne­
maža darbų botanikos ir zoologi­
jos klausimais.
1793—1835) — anglų botanikas ir
keliautojas. Botanikos sodo Sidnė­
juje direktorius.
Kentald (Kentucky) — viena Siaurės
Amerikos valstijų (tarp Alegano
kalnų, Ohio ir Misisipės upių).
anglų entomologas. Parašė mono-
550 PAAIŠKINIMAI
graflją apie Anglijos bites (2 t.),
„įvadą į entomologiją" (4 t.)
ir k t
KiuvJe (Cuvier, George Leopold Fre-
dėric Dagobert de, 1769--1832) —
garsus prancūzų zoologas ir pa­
leontologas. Sudarė natūralią gy­
vūnų klasifikacijos sistemą. 1799
m. gamtamokslio profesorius Co­
llege de France, 1802 m. Botani­
kos sodo ordinarinis profesorius.
1800 m. išleido garsias „Lygina­
mosios anatomijos paskaitas", pa­
rašė daug darbų zoologijos, ypač
stuburinių žinduolių, klausimais,
taip pat paleontologinių ir geolo­
ginių tyrinėjimų. Kreacionistas.
Sąsają, pastebimą tarp faunų at­
skiruose geologiniuose perioduose,
aiškino tuo, kad jvykdavusias „ka­
tastrofas" pergyvendavę „nemir-
tingi gyvybės pradmenys". Nepri­
pažino organizmų kilmės vienin­
gumo teorijos. Skelbė teoriją apie
absoliutų organizmų sandaros tiks­
lingumą.
Klaparedas (Claparede, Jean Louis
Renė Antoine Edouard, 1832—
1870)— žymus šveicarų zoologas.
Lyginamosios anatomijos profeso­
rius Ženevoje. Išėjus Darvino
„Rūšių atsiradimui", tapo vienas
iš jo šalininkų ir paskelbė eilę
vertingų darbų, patvirtinančių
D. pažiūras.
Klarkas (Clarke, William Branwhite,
1798—1878) — anglų zoologas.
1839 m. sveikatos dėlei nukeliavo
į Australiją, kur ir pasiliko gy­
venti. Laikomas „Australijos geo­
logijos tėvu". Aptiko aukso, dei­
manto ir alavo telkinius. Rado
taip pat fosilinius paukščių liku­
čius (dinom j).
Klauzenas (Clausen) — vokiečių pa­
leontologas.
Kleistogaminis. Uždari, neprasisklei-
džiantieji žiedai paprastai vadina­
mi kleistogaminiais. Juose vyksta
savidulka ir savi vaisa.
Ю е г Gris (Clair Grece) — Aristotelio
veikalų vertėjas j anglų kalbą.
KMftas (Clift, William, 1775—1849) —
anglų gamtininkas. Dirbo osteolo-
gijos, paleontologijos ir kt. sri­
tyse.
Koala — laipioj ančių sterblinių žin­
duolių gentis. Gyvena Australi­
joje.
Koipu, nutrija — stambus vandeninis
Pietų Amerikos graužikas, bran­
giu kailiu.
Kolinsas (Collings, Charles, 1750—
1836) — raguočių selekcininkas,
anglas. Kartu su savo broliu Ro­
bertu (1749—1820) išvedė trumpa-
ragių raguočių veislę (šorthomus),
turėjusią pasaulinę reikšmę.
Konglomeratas — geologijoje: uoliena,
susidedanti iš įvairių mineralų ir
uolienų atskirų apzulintų gabalų,
kuriuos cementuoja molis, klin­
tys, silicio dioksidas ir kt.
Konkrecijos — gumbų pavidalo dari­
niai uolienose, aplink pasalinį kū­
ną koncentruojantis mineralinei
medžiagai iš vandens tirpalo; k.
pavidalu dažnai randami fosfori­
tas, markazitas ir k t
Koreliacija — santykiavimas, tarpusa­
vio ryšys.
Kotiledonas — iš sėklos išaugančiame
augale pirmasis gemalo lapas ar­
ba lapai. Tai svarbus požymis, ir
pagal jį pavadintos dvi pagrindi­
nės gaubtasėklių augalų grupės.
Kotll (Cautley, sir Proby Thomas,
1802—1871)— anglų inžinierius ir
paleontologas. Vadovavo Indijo­
je Gango kanalų kasimui. Be to.
paskelbė nemaža darbų apie šiau­
rinės Indijos geologiją ir iškasti­
nę fauną.
Koupas ( С о р е , Edward, 1840—1897) —
amerikietis paleontologas. Buvo
gamtamokslio profesorius Naver-
fordo koledže, vėliau geologijos
profesorius Pensilvanijos universi­
tete. Idealistinės krypties neo-
lamarkistas („psicholamarkistas").
laikąs, kad gyvųjų formų progre­
syvios plėtotės pagrinde yra
„pastanga", apsprendžiama „sąmo­
nės". Parašė daabų paleontologijos
ir gyvūnų evoliucijos klausimais.
Kreacionizmas, kreacionistinė teorija
(lotyniškai „creatio" — tvėrimas,
kūrimas) — biblija paremta pažiū­
ra, pagal kurią pasaulis ir visos
 PAAIŠKINIMAI
gyvųjų būtybių rūsys, tokios» ko­
kios jos dabar yra, buvę dievo
sutverti. K. yra antimokslinė pa­
žiūra; jis priešingas transformiz-
mui — mokslui apie rūšių kinta­
mumą — ir evoliucijos — laipsniško
aukštesnių būtybių išsivystymo iš
žemesniųjų — teorijai.
Kreidos formacija — mezozoinės eros
tretysis periodas. Svarbiausios
uolienos: kreida, klintys, moliai.
K. f. susidarymo metu atsirado
milžiniški ropliai (dinozaurai);
pasirodė žiediniai augalai; įsivyra­
vo lapuočiai medžiai.
Kroulls (Crollf James, 1821—1890) —
škotas, mokslininkas. Parašė ke­
letą darbų apie klimato sąlygų
kaitą geologinių periodų, tarp kit­
ko, ledynmečio, būvyje, kurią jis
aiškino kosminėmis priežastimis.
Jo teorija, iš pradžių turėjusi di­
delį pasisekimą, vėliau buvo at­
mesta.
Kvaga — pietų Afrikos laukinis ark­
lys, panašus ( zebrą. Išnaikintas.
Labokas (Lubbock, John Baron Ave-
bury, 1834—1913) — anglų gamti­
ninkas. 2inomas savo gausiais
moksliniais ir mokslo populiariza-
cijos darbais gamtamokslio srity­
je; kai kuriuose jų patvirtinamas
Darvino teorijos teisingumas. Juo­
se nagrinėjama vabzdžių kilmė ir
metamorfozė, žiedų, vaisių ir la­
pų biologija, augalų gyvenimas,
gyvūnų instinktai ir kt.
LajeMs (Lyell, sir Charles, 1797—
1875) — garsus anglų geologas.
1835 m. Geologinės draugijos Lon­
done pirmininkas. Daug keliavo.
Parašė garsų veikalą „Principles
of Geology" (Geologijos pagrin­
dai, 3 t., 1830—1833 m.), atlikusį
didžiulį vaidmenį ne tik geologi­
jos, bet ir biologijos plėtotėje,
tarp kitko, pagrindžiant evoliuci­
jos teoriją. Ši knyga padarė di­
delę įtaką Darvino pažiūroms. La:
jelis kartu su Hukeriu 1838 m.
Londono Linėjaus draugijoje pa­
teikė ištrauką iš Darvino „Rūšių
ątsiradimo". Parašė ,,Antiquity of
Man" (1863) — apie tai, kada atsi­
rado žmogus ir kt.
551
LamantiDasr manatas — sirenų būrio
žinduolis, iki 3 m ir daugiau ilgio.
Gyvena ekvatorinės juostos Va­
karų Afrikos ir Pietų Amerikos
pakrantėse, prie upių žiočių ir pa­
čiose upėse, taip pat Cado ežere.
Lamarkas (Lamarckf Jean Baptiste
Pierre Antoine de Monet de,
1744—1829) — įžymus prancūzų
gamtininkas. Pasižymėjo pažiūrų
platumu, minčių originalumu ir su­
gebėjimu tiksliai formuluoti. Or­
ganizmų transformacijos šalininkas.
Plačiai skleidė mintį, kad rūšys
nėra nekintamos, bet išsivystė iš
paprastesnių formų („Bestuburių
gyvūnų sistema11, 1801 m., „Zoolo­
gijos filosofija", 1809 m.). Visą
gyvūnų organizaciją ir skirtingų
organų susidarymą aiškino 5 dės­
niais, kuriuose, be kitko, teigia
ypatybių, atsirandančių išorinės
aplinkos įtakoje, paveldimumą. Pir­
mieji gyvybės daigai, pasak jo,
galėję atsirasti „savaiminiu bū­
du”, šilumai ir elektrai paveikus
nedideles drebutines neorganinės
medžiagos mases. Jo kiti darbai
zoologijos ir botanikos srityse,
kaip „Bestuburių gyvūnų istori­
ja” (1815—1822), „Prancūzijos
flora” ir kt. savo laiku buvo
pirmaeiliai veikalai.
Landua (Landois, Leonard, g. 1837
m.) — vokiečių fiziologas. Parašė
žinomą fiziologijos vadovėlį, iš­
ėjusį keliais leidimais ir išverstą
į daugelį kalbų. Daug rašė apie
įvairių parazitų anatomiją.
Lankesteris (Lankester, sir EdwinRay,
1847—1929) — anglų biologas.
Zoologijos ir lyginamosios anato­
mijos profesorius Londone ir
Oksforde. Britų muziejaus gamta­
mokslio skyriaus direktorius. įstei­
gė Anglijoje Jūrų biologijos drau­
giją. Parašė nemaža darbų gyve­
nančių ir išmirusių gyvūnų lygi­
namosios anatomijos klausimais ir
daug populiarių knygų bei straips­
nių.
Lasepedas (Lacėpede, Bernard Ger-
main Etienne de Ia Ville de,
1756—1825) — prancūzų gamtinin­
kas. Biufono papėdininkas, tęsė
552 PAAIŠKINIMAI
toliau jo „Gamtamokslio" leidi­
mą. „Riboto rūšių kintamumo"
teorijos šalininkas.
Laurentiškoji formacija — daugiausia
iš gneiso susidedą labai senų
uolienų sluoksniai, apsčiai aptin­
kami palei Sv. Lauryno upę,
Š. Amerikoje (iš kur kilo ir pa­
vadinimas). Toje formacijoje bu­
vo aptikti seniausi organinių bū­
tybių pėdsakai.
Ledynmetis, ledynų epocha — žemės
istorijos laikotarpis maždaug
prieš 600 000 metų, kvartero pra­
džioje, kurio metu buvo susidarę
didžiuliai ledynai Siaurės pusru­
tulyje. Europoje jie plito iš Skan­
dinavijos ir is kitų kalnų. Ledy­
nai siekė iki 1 km storio. Lieka*
nos: eratiniai rieduliai, morenos.
Dabartines upių tėkmes didele da­
limi suformavo ledynų tirpsmo
vandenys. Spėjama, kad ledynme­
čiai įsivyraudavo pakartotinai —
pakaitomis Šiaurės ir Pietų pus­
rutulyje.
Leibnicas (Leibnitz, Gottfried Wil­
helm, 1646—1716) — garsus vokie­
čių filosofas, gamtininkas, mate­
matikas ir diplomatas, taip pat
istorikas, kalbų tyrinėtojas, teisi­
ninkas, teologas. Įsteigė Berlyno
Akademiją. Išrado diferencialinę
ir integralinę skaičiuotę. Pagrin­
dinės jo filosofijos idėjos: monadų
mokslas, pagal kurį visata esanti
sudaryta iš „prestabilizuotame
darnume" besitelkiančių be galo
mažų vienetų (monadų). Esamas
pasaulis esąs „geriausias iš visų
galimų pasaulių". Idealistas. Pa­
darė pradžią paplisti idėjai, kad
gamtoje nesti šuolių.
Lekokas (Lecoq, Henry, 1802—
1871) — prancūzų gamtininkas.
Gamtos mokslų profesorius, bota­
nikos sodo Klermone direktorius.
Parašė daug darbų botanikos, che­
mijos, geologijos ir žemės ūkio
klausimais.
Lemūrai — pusbeždžionės, primatų bū­
rio gyvūnai, aptinkami Madagas­
karo miškuose, taip pat Afrikoje
ir P. Azijoje; sudaro perėjimą
tarp vabzdžiaėdžių ir beždžionių.
Lepidosirenas — dvikvapė žuvis (kvė­
puoja ir plaučiais, ir žiaunomis):
gyvena dumblėtose Amazonės ir
kt. Brazilijos upių gelmėse.
Lepsijus (Lepsius, Kari Richardr
1810—1884)— vokiečių orientalis­
tas ir egiptologas. 1842 m. atliko
kelionę į Egiptą, trukusią 4 me­
tus. Profesorius Berlyno universi­
tete. Svarbiausi jo darbai paskirti
Egiptui („Egipto ir Sirijos pamink­
lai", 12 t.).
Lerva — viena iš pirmųjų vystymosi
stadijų, kurias pereina išsiritę iš
kiaušinio vabzdžiai, tam tikros
žuvys, kirmėlės, vėžiagyviai, am­
fibijos.
Iiasas — furos formacijos (sistemos)
apatinės dalies klodai.
LlchenologiJa — botanikos šaka, tyri­
nėjanti kerpes.
Linėjus (Linnė, Carl von; lot. Li-
nnaeus, 1707—1778) — garsus šve­
dų botanikas. Dirbo kaip gydyto­
jas Stokholme. Vėliau medicinos,
paskui botanikos profesorius Upsa­
loje. Sudarė tobuliausią dirbtinę
augalų ir gyvūnų klasifikacijos
sistemą. Nuosekliai pritaikė bina­
rinę nomenklatūrą, pagal kurią
kiekvienas gyvūnas ir augalas
gauna dvilypį — gentinį ir rūši­
n į — lotynišką pavadinimą. Pirmą­
kart įjungė į biologinės klasifika­
cijos sistemą ir žmogų. Autorius
vadinamosios „hibridogeminės" rū­
šių susidarymo teorijos, pagrįstos
idėja, kad dabartinės gentys ir
rūsys yra atsiradusios spontaninės
(savaiminės) hibridizacijos būdu.
Veikalai: „Genera plantarum"
(1736), kuris yra išeities taškas
šiuolaikinei botanikos sistemati­
kai; „Sistema naturae" (1735)
ir kt.
Litoralinis — pakrantinis. L-nė zona—
prie kranto esanti jūros (arba
ežero) dalis, vidutiniškai ligi
200 m gylio.
Liuisas (Lewes, George Henry, 1817 —
1878) — anglų filosofas ir litera­
tūros kritikas. Išleido nemaža kū­
rinių, kuriais stengėsi populiarin­
ti įvairias žinijos šakas; jų tarpe
yra: „Gyvūnų gyvenimas", „2im-
 PAAIŠKINIMAI
jas istorija". Iškėlė pažymėtinų
minčių psichologijos klausimais.
liukas (Lucasr Prosperr gimė 1805
m.) — prancūzų gydytojas. Išleido
nemaža darbų medicinos ir fizio­
logijos klausimais.
Livlngstonas (Livingstoner David,
1813—1873) — žinomas keliauto­
jas ir misionierius, škotas. Tyrinė­
jo vidurinę ir Rytų Afriką, Zam-
bezės upės sritį (atrado Viktorijos
krioklius) ir Didžiųjų ežerų plokš-
čiakalnę. Kovojo prieš prekybą
negrais.
Lobellja (LobeIia) — augalų gentis;
pieno spalvos, aitriais nuodingais
syvais augalas. Kai kurios Pietų
Afrikos ir S. Amerikos 1. augina­
mos kaip dekoratyvinis augalas.
Lokvndas (Lockwood) — amerikiečių
zoologas.
Lou (Lowe, Richard Thomas) — anglų
gamtininkas ir keliautojas.
Lougenas (Logan, William Edmond,
1798—1875) — anglų geologas. Ty­
rė anglies ir anglinių nuogulų su­
sidarymą Anglijoje.
Lundas (Lund. P. W.) — danų paleon­
tologas. Dirbo Brazilijoje. Ten
aptiko iškastinę fauną ir ją aprašė.
Maivertas (Mivart, St. George Jack­
son, 1827—1900) — anglų biolo­
gas. Biologijos profesorius Londo­
ne, vėliau gamtamokslio ir filoso­
fijos— Luvene. Išleidęs savo „Rū­
šių genezę" (1861), įsileido į
smarkią polemiką su C. Darvinu
ir Haksli. Pripažindamas rūšių
evoliuciją aplamai, jis ją neigė
žmogaus intelekto atžvilgiu. lfMu-
tacinės". rūšių susidarymo ir „au-
togenezės" idėjos šalininkas. Mi-
nimalizavo natūraliosios atrankos
reikšmę rūšių susidarymui. Buvo
tikintis, bet už per daug „laisva­
maniškas" idėjas jo veikalus
bažnyčia įtraukė į indeksą, o jį
ekskomunikavo.
Maksila — viršutinis žandikaulis, vabz­
džių žandas.
Malakostrakai — aukštesniųjų vėžia­
gyvių poklasis; turi visada 20
.segmentų ii 19 porų galūnių; prie
m. priklauso dešimtkojai, šoni-
plauka, krabai, upinis vėžys ir kt.
553
Maltusas (Malthus, Thomas Robert,
1766—1834) — anglų ekonomistas;
dvasininkas. Buvo istorijos ir po­
litinės ekonomijos profesorius.
1798 m. išleido savo pagarsėjusią
„Apybraiža apie gyventojų princi­
pą1' (An Essay on the Principle
of the Population), kurios išėjo
keletas papildytų leidimų. Gyven­
tojų skurdą aiškino gamtos dės­
niais, — kad žmonės dauginasi
geometrine progresija, tuo tarpu
pragyvenimo priemonės daugėjan­
čios tik aritmetine progresija. Ne­
ribotą daugėjimą stabdą tiktai ka­
rai, badas, maras. Skelbė reikalą
susilaikyti nuo vedybų. Jo teorija
susilaukė griežtų prieštaravimų.
Atsitiktinai perskaitęs M. „Apy­
braižą", Darvinas jo schemą pri­
taikė biologijos mokslams, pagrįs­
damas ja savo „kovos dėl būvio"
teorija.
Mamuto ola — didžiausia pasaulyje
klintinė ola Kentakio (Kentucky)
valstijoje, JAV, į pietus nuo Lui-
vilio; penkių aukštų, 250 km il­
gio.
Manatas — žr. I a m a n t i n a s.
Mandibulos (vabzdžių) — apatiniai
žandai, jų kandamieji organai.
Maršalas (Marchall, John, 1818—
1891) — anglų fiziologas ir anato­
mas. Anatomijos profesorius Ka­
rališkoje akademijoje. Parašė sa­
vo laiku gerai žinomą dviejų to­
mų fiziologijos vadovėlį.
Martensas (Martens, Eduard von,
1831—1904) — vokiečių zoologas
ir keliautojas. Zoologijos muzie­
jaus direktorius, universiteto pro­
fesorius Berlyne. Dalyvavo ekspe­
dicijoje į Rytų Aziją. Yra para­
šęs darbų apie moliuskus ir vė­
žiagyvius.
Mateučis (Matteucci, Carlo, 1811—
1868) — italų fizikas. Žinomas dar­
bais, liečiančiais elektrinius reiš­
kinius gyvūnuose.
Medingas (Meding, Kari) — vokietis;
parašė knygą „Gėtė kaip gamti­
ninkas".
Megateris — iškastinis žinduolis, ne-
pilnadančių būrio. Daugiau kaip
5 m ilgio ir 2 m aukščio. Sanda-
554 PAAIŠKINIMAI
ra panašus i šių dienų gyvū­
n us— tinginius. M. liekanos ran­
damos S. ir P. Amerikoje.
Mekll (Macleay, William Sharpf
1792—1865) — australietis botani­
kas ir zoologas.
Melanlzmas — priešingybė albinizmui:
per stiprus dažomųjų medžiagų
(pigmentų) išsivystymas odoje,
plaukuose ir kt.
Merčisonas (Murchissonr sir Rode-
rick Impeyf 1792—1871) — žino­
mas anglų geologas. Įsteigė geolo­
gijos ir mineralogijos katedrą
Edinburgo universitete. Karališko­
sios Geografijos draugijos Londo­
ne pirmininkas. Iš daugelio jo
geologinių darbų žinomiausias yra
f,Silūro sistema” (1839). Apkelia­
vo tyrinėdamas daugelį Europos
kraštų. Po kelionės į Rusiją isfei-
do puikų veikalą „Rusija ir Uralo
kalnai" (1845 m.).
Mertinas (Martin, William, 1767—
1810) — anglų gamtininkas. Parašė
nemaža darbų paleontologijos
klausimais.
Metamorfinčs uolienos — sedimentinės
(nuosėdinės) uolienos, kurių struk­
tūra, mineraloginė, o kartais ir
cheminė sudėtis pakito žemės
plutos gelmėse, veikiant slėgimui,
temperatūrai ir cheminiams povei­
kiams.
Metamorfozė — tam tikrų gyvūnų for­
mos arba struktūros pakitimas po-
gemalinio vystymosi metu, per­
einant jiems iš vienos stadijos į
kitą, pvz., vabzdžio vikšro pa­
virtimas lėliuke ir lėliukės — su-
augėliu vabzdžiu, buožgalvio pa­
virtimas varle ir kt. — Augaluose
metamorfozėmis vadinami tam
tikri prisitaikymo reiškiniai, pvz.,
dygliai, ūseliai gali būti meta-
morfozuoti lapai.
Mezozoinė era — trečioji, vidurinė že­
mės geologinės istorijos era. Jai
būdingas milžiniškų roplių (dino­
zaurų, ichtiozaurų ir kt.) vyravi­
mas, kaulingųjų žuvų, paukščių ir
žinduolių, o iš augalų — lapuočių
medžių atsiradimas. M. e. skirsto­
ma į tris periodus: triaso, juros,
kreidos.
Mileris (Miller)— turima galvoje ang­
lų geometras, Kembridžo univer­
siteto profesorius.
Milnas Eduardsas (Milne Edwards,
Henry, 1800—1885) — prancūzų
zoologas, anglo sūnus. Didžiąją
savo gyvenimo dalį praleido Pran­
cūzijoje. Buvo entomologijos pro­
fesorius Paryžiuje, čia vadovavo
zoologijos katedrai po Žofrua
Sent-Ilero mirties. Medikas, bet
tyrinėjo žemesniųjų formų gyvū­
nus. Išleido „Paskaitas apie lygi­
namąją žmogaus ir gyvulių fizio­
logiją ir anatomiją" (14 t.) ir
daug darbų iš bestuburių zoolo­
gijos. Rūšių kintamumo idėjos ša­
lininkas.
Miuleris Adolfas (Müller, Adolf, g.
1821 m .)— vokietis. Kartu su sa­
vo broliu Karlu M. parašė nema­
ža darbų gamtamokslio klausimais.
Miuleris Frlcas (Müller, Fritz, 1821—
1897) — žinomas vokiečių kilmės
zoologas, gyveno Brazilijoje, kur
buvo profesoriumi. Didelis krea­
cionizmo priešininkas. Vienas iš
pirmųjų darvinistų. 1864 m. išlei­
do knygą „Už Darviną", kurioje
pirmąsyk nustatė filogenetinės pra­
eities pasikartojimą vėžiagyvių
gemalo plėtotėje (pagrindinis bio­
genetinis dėsnis). Tyrinėjo vėžių,
peteliškių, skruzdėlių, bičių plėto­
tę, žiedų prisitaikymus, kad juos
apdulkintų vabzdžiai, ir mimikri­
jos reiškinius.
Mluri (Mühry, Adalbert Adolf,
1810—1888) — vokietis kl imatolo-
gas. Atliko nemaža kelionių ir sa­
vo stebėjimų rezultatus paskelbė
daugelyje specialių knygų.
MysIs stadija — tam tikrų vėžiagyvių
vystymosi stadija, kurioje jie esti
artimai panašūs į suaugėlius indi­
vidus vienos genties (Mysis), pri­
klausančios kitai, šiek tiek žemes­
nei grupei.
Mocartas (Mozart, Wolfgang Ama­
deus, 1756—1791) — garsus austrų
kompozitorius. Dar tebebūdamas
visai mažas, griežtai kontroliuoja­
mas tėvo, jau pasireiškė kaip
pianistas ir kompozitorius.
 PAAIŠKINIMAI
Moken Tandonas (Moquin Tandonf
Alfred Horace Benedict, 1804—
1863) — prancūzų botanikas.
MopertiuJi (Maupertuis, Pierre Louis
Moreau de, 1698—1759)— pran­
cūzų matematikas ir astronomas.
Karališkosios Mokslų akademijos
Berlyne prezidentas. Savo filosofi­
niuose rastuose iškėlė vad. „ma­
žiausio poveikio principą".
Morenas (Morren, Charles Franęois
Antoiner 1807—1858) — belgų
gamtininkas. Botanikos profeso­
rius ir botanikos sodo direktorius
Lježe. Parašė nemaža darbų auga­
lų fiziologijos, sodininkystės ir
žemės ūkio klausimais.
Morenos — mineralinės masės susi­
kaupimai, susidedą iš įvairaus dy­
džio riedulių, žvyro, smėlio ir mo­
lio, perkelti ledynų ir nusėdę
jiems betirpstant. M. pagal jų
vietą ledyne skirstomos į šonines,
vidurines, galines, paviršines ir kt.
Mortonas (Morton, Samuel George,
1799—1851)— savo laiku žinomas
amerikietis gamtininkas ir medi­
kas. Parašė daug darbų medicinos,
zoologijos, paleontologijos ir ant­
ropologijos klausimais.
Naltas (Knigt, Thomas Andrewf
1759—1838) — anglų botanikas ir
sodininkas. Įsteigė sodininkystės
draugiją Londone, kurios pirmi­
ninku buvo nuo 1811 m. iki savo
mirties. Parašė daug darbų sodi­
ninkystės ir augalų fiziologijos
klausimais.
NatQralizacija (biologijoje): visiškas
gyvūnų ar augalų prisitaikymas
prie kurio nors jiems svetimo
krašto klimatinių ir kitokių egzis­
tavimo sąlygų, — visiškas jame
„įsipilietinimas".
NaturMosofija — metafizikos ' dalis,
nagrinėjanti medžiaginio pasaulio
reiškinius. N. buvo atsiradusi
Graikijoje ir vėl paplitusi nuo
XVI a. pabaigos iki XIX a. pra­
džios. N. linkstama eksperimenti­
ni gamtos reiškinių tyrinėjimą pa­
keisti dirbtinėmis logikos konst­
rukcijomis ir savavališkais sche­
miniais samprotavimais.
555
Natuzljus (Nathusius, Hermann Engel­
hardt, g. 1809 m .)— vokiečių
gamtininkas. Darbavosi Anglijoje,
natūralizuodamas įvairias raguo­
čių veisles. Jo ūkis buvo pavirtęs
veislinių galvijų išvedimo Angli­
joje centru. Savo darbų ir stebė­
jimų rezultatus išdėstė daugelyje
veikalų, kuriuose pasirodė šali­
ninkas bendros Darvino evoliuci­
nės schemos.
NaupIius forma — pati ankstyviausio-
ji daugelio vėžiagyvių vystymosi
stadija, ypač žemesniųjų grupių.
Nautilus — galvakojai moliuskai, su
kelių ertmių gausiai perlamutru
išklotais kiautais. Kadaise (silūro,
devono perioduose) jų buvo gau­
su įvairių formų. Giminingi išmi­
rusiems amonitams. Šiandien N.
randama nedaugelis rūšių Malajų
salyno jūrose.
Negeli (Naegeli, Karl Wilhelm von,
1817—1891) — žinomas šveicarų
botanikas. Profesorius Ciuriche,
Freiburge ir Miunchene. Sukūrė
teoriją „idioplazmos", kuri, pasak
jo, yra galutinė medžiaginė pa­
veldėjimo bazė. „Imanentinio pro­
greso" (autogenezės) idėjos šali­
ninkas. Iš daugelio jo darbų įdo­
miausias yra „Mechaninė-fiziologi-
nė evoliucijos teorija" (1884).
Nektarinai — persikai su lygia neplau­
kuota žievele.
Ničė, dr. (Nitsche) — turima galvoje
vokiečių zoologą.
Niumenas (Newmanf Edward, gimė
1801 m .)— anglas entomologas.
Specialiai tyrinėjo vabzdžius, nau­
dingus ir žalingus žemės ūkiui.
Niutonas Alfredas (Newton, Alfred,
1829—1907) — anglų zoologas.
Niutonas, Izaokas (1642—1727) — di­
dysis anglų matematikas, astrono­
mas, fizikas ir filosofas. Nustatė
visuotinės traukos dėsnį, išskaidė
spektrą, išaiškino potvynio ir ato­
slūgio reiškinius, planetų judėji­
mą ir kt. Svarbiausias jo darbas
„Matematiniai natūraliosios filoso­
fijos pagrindai" tapo pagrindu
klasinės mechanikos, kuri vėliau
buvo puikiai išvystyta teoretiškai
556

ir kuo plačiausiai pritaikyta prak­ ir Belgijos bei Prancūzijos geolo­

tikoje. gijos klausimais.
Nodenas (Nodbf Charles, 1858— Oolitinis. Oolitai — smulkūs rutulėliai,
1899) — prancūzų botanikas. Iš panašūs į žuvų kiaušinius, iš kal­
pradžių asistentas Paryžiaus Gam­ cio karbonato arba geležies oksi­
tamokslio muziejuje, vėliau akli­ dų. Pastarųjų telkiniai sudaro ge­
matizacijos sodo, Villa Turėt, prie ležies rūdos klodus.
Antibuf pietų Prancūzijoje, direk­ Oposumas — sterblinė žiurkė; Ameri­
torius. Salininkas idėjos, kad rū­ kos sterblinis gyvūnas su ilga ka­
šys atsirado atrankos būdu, ta­ bia uodega, į kurią dažnai įsikim­
čiau ta atranka veikianti „galuti­ ba savo uodegomis patelių ant
nių priežasčių” dėlei. nugaros nešiojami vaikai.
Nodula — gumbas, konkrecija: pavi­ Orbinji (Orbigny, Alcide Dessaline d',
dalas, kuriuo dažnai užtinkami mi­ 1802—1857) — prancūzų paleonto­
neralai nuosėdinėse uolienose. logas. Dalyvavo ekspedicijoje į
Noublis (Noble C.) — anglų sodinin­ Pietų Ameriką, kur surinko daug
kas. gamtamokslio ir etnografinės me­
Nutadja — botanikoje vadinamas ku­ džiagos („Kelionė į Pietų Ameri­
rio nors augalo organo krypties ką”). Paleontologijos profesorius
pakitimas augimo metu. Paryžiaus gamtamokslio muzieju­
Odiubonas (Audubon, John James, je. Išleido „Prancūzijos paleonto­
1785—1851) — žinomas amerikie­ logiją", 11 t. Kreacionistas. Laikė­
tis ornitologas; vieno prancūzų si pažiūros, kad dievo buvę dary­
admirolo sūnus. Penkiolika metų ti daugiakartiniai „tvėrimo” aktai,
ekskursavo po tuo metu dar vi­ vykdant rūsių įvairinimo planą.
siškai neištirtą vakarinę Siaurės Orthospermeae, ortosperminiai — skė­
Ameriką, stebėdamas paukščių gy­ tiniuose augaluose vaisiai, turintie­
venimą. Išleido didelį veikalą ji tiesias sėklas.
„Amerikos paukščiai” su puikiais Oskullantlnis. Formos ar grupės, tar­
spalvotais jų atvaizdais. Puikiai pinės tarp kitų formų ir jas jun­
aprašė paukščių įpročius ,,Ameri­ giančios, vadinamos oskuliantinė-
kos ornitologinėse biografijose”. mis.
Okapitenas (Aucapitaine) — specialis­ Ouenas (Owen Richard, 1804—
tas moliuskų klausimais. 1892)— anglų zoologas ir paleon­
Okenas (Oken, Lorenz, 1779—1851) — tologas. Parašė daug darbų lygi­
vokiečių gamtininkas, idealistas. namosios anatomijos ir paleon^
Vienas iš vadovaujančių Vokieti­ tologijos klausimais. Buvo pra­
jos natūrfilosofijos atstovų. Buvo mintas „anglų Kiuvje”. Orga-'
medicinos profesorius Jenoje, vė­ ninės evoliucijos šalininkas, bet
liau — Miunchene, paskui — Ciu­ jos skatinamąja jėga laikė „tve­
riche. Leido žurnalą „Isis”. Para­ riamąją galią”. Darvinas nenorėjo
šė daug darbų. Jie visi dedukty­ pripažinti jo pretenzijų laikyti
vinio pobūdžio; dažnai gana fan­ save vienu iš „natūraliosios at­
tastiškai aiškina visas „gamtos rankos” teorijos pirmtakų.
paslaptis”. Tačiau jam pavyko pa­ Pačini (Paeini, Philippo, 1812—-
daryti keletą svarbių atradimų 1883) — italų anatomas. Anatomi­
gamtamokslio srityje. 1807 m.f jos ir histologijos profesorius
nepriklausomai nuo Gėtės, nuro­ Florencijoje. Parašė daug darbų
dė, kad kaukolė yra aukštai išsi­ šiais klausimais.
vysčiusių stuburkaulio slankstelių PdIasas (Pallas, Peter Simon, 1741—
junginys. 1811)— garsus gamtininkas, vo­
Omalijus d'Alua (Omalius d'Halloy, kietis, dirbo Rusijoje. Į Rusiją at­
Jean Baptiste Julien, 1783— vyko 1768 m., būdamas jau žino­
1875) — belgų geologas. Parašė mas zoologas, ir buvo paskirtas
daug darbų teoretinės geologijos tikruoju Peterburgo Mokslų aka-
 PAAIŠKINIMAI
dėmi jos nariu. Keturiasdešimt sa­
vo gyvenimo metų paskyrė Rusi­
jai tyrinėti. Atliko dvi keliones
į Sibirą, trukusias 10 metų, ištyrė
Krymą, kuriame gyveno daugiau
kaip 15 metų. Jo kelionių apra­
šymuose labai daug vertingų žinių
apie Rusijos gamtą. Buvo aktyvus
evoliucinės teorijos priešininkas.
Pasisakė prieš Linėjaus teoriją
apie rūšių atsiradimą hibridizaci­
jos būdu ir prieš Biufono teoriją
apie rūšių transformaciją klimato
įtakoje.
Paleozojus, paleozoinė era — antroji
era žemės plutos susidarymo isto­
rijoje; seniausioji, iš kurios išli­
ko fosilijos. P. vyko intensyvūs
kalnų susidarymo procėsai. Gyvū­
nija išsivystė nuo primityvių jū­
ros stuburinių iki sausumos rop­
lių, o augmenija — iki spygliuo­
čių augalų. P. era skirstoma i
penkis periodus: kambro, silūro,
devono, karbono (akmens anglies)
ir permo.
Palpos — čiuptuvėliai; vabzdžių ir vė­
žiagyvių apyburnio galūnių prie­
dai.
Panderisv Chrislijauas Ivanovičius (mi­
rė 1865 m.) — paleontologas, vo­
kiečių kilmės. Baigęs kursą Tartu
(Dorpato) universitete, dirbo Ber­
lyne ir Viurcburge. Parašė vertin­
gų paleontologinių monografijų, iš
kurių ypač įdomūs jo paleozoinių
žuvų tyrinėjimai. Kartu su savo
bendralaikiu Eichvaldu atlikinėjo
Rusijos paleontologinius tyrimus.
Parteno genezė — lytiniu būdu besi-
veisianęių organizmų dauginimosi
forma, neapsivaisinant kiaušinė­
liui; aptinkama, pvz., daugelyje
nariuotakojų, kai kuriuose dumb­
liuose, nedaugelyje žiedinių au­
galų.
Pedicellarljos — smulkučiai dvišakiai į
žnyples panašūs judami organai
jūros ežių ir jūros žvaigždžių įū -
no paviršiuje; jų paskirtis— nu­
braukti prikibusius smulkius pa­
razitus ir nešvarumus.
Pelorijar pelorizmas — taisyklingos
. sandaros žiedų atsiradimas tokiuo­
557
se augaluose, kurių žiedai papras­
tai esti netaisyklingi.
Peije (Perrier, Jean Octave Edmondr
g. 1844 m.) — prancūzų geologas.
Parašė daugelį darbų bestuburių
zoologijos klausimais.
Petrikas (Patrik, Matthew, 1790—
1874) — kilimo škotas. Parašė kny­
gą „Apie laivų statybinį mišką ir
dendrologiją".
Pikte (Pictet, Francois Jules, 1809—
1872) — šveicarų zoologas ir pa­
leontologas. Parašė daug darbų
zoologijos ir paleontologijos klau­
simais. Darvino pažiūrų šalininkas;
savo darbuose pateikė nemaža
D. teorijos teisingumo įrodymų.
Placenta — čia, augaluose: audinys,
prie kurio mezginėje prisitvirtina
sėklapradžiai.
Pleistocenas — vidurinė iš dviejų epo­
chų, į kurias skirstomas žemės is­
torijos kvartero periodas.
Plinijus (P. vyresnysis, Caius Plinius
Secundus) — garsus senovės Romos
gamtininkas (23—79 m.). Žuvo
per Vezuvijaus išsiveržimą, kai
buvo užberti Herkulano ir Pom-
pėjos miestai. Parašė 37 tomų
„Gamtamokslį", vertingą savo rū­
šies antikos mokslų enciklopediją.
PIumuIae — augalo gemalo viršutinė
dalis — stiebo ir lapų pradmenys.
Pointeris — medžioklinis šuo, trumpais
plaukais. Užėjęs grobį, „nutilksta",
tuo duodamas ženklą priartėti
medžiotojui.
Poliandriniai žiedai — turintieji daug
kuokelių.
Poligaminiai augalai — tokie, kuriuo­
se, be vienalyčių, vyriškų ir mote­
riškų, yra ir dvilyčių žiedų.
Pollmorfinls — pasireiškiąs daugeliu
formų, daugialytis.
Polyzoat dabar: Bryozoaf samangy-
viai — vandeninių, daugiausia jū­
rinių, gyvūnų klasė; dauginasi
pumpuravimu ir su nedaugeliu
išimčių sudaro pastoviai prisitvir­
tinusias įvairaus pavidalo koloni­
jas, dažniausiai samanų pavidalo
ir kt. Yra daug fosilinių rūšių.
Puare (Poiret, Jean Louis, 1755—
1834) — prancūzų gamtininkas ir
558 PAAIŠKINIMAI
keliautojas. Lamarko bendralaikis.
Tyrinėjo botanikos klausimus.
Prestvičas (Prestwlch, sir Joseph,
1812—1896) — anglų geologas. Va­
dovavo geologijos katedrai Oks­
forde. Įrodė žmogaus buvimą vie­
nu laiku su pleistoceno žinduoliais.
Tyrė eoceno nuosėdas Anglijoje.
Protozoa (lot.), pirmuonys — vienaląs­
čiai gyvūnai, esą riboje tarp au­
galijos ir gyvūnijos pasaulio. Ne­
turi tikrų organų ir audinių. Da­
lijami j keturias klases: flage!ataif
sarkodiniai, sporagyviai ir blaks-
tienuočiai.
Pterodaktilis — milžiniškas roplys, į
paukštį panašus skraidantis drie­
žas, iš pterozaurų grupės. Skrai­
domoji plėvė — iki 7 m ilgio
(pvz., Zolnhofeno skalūnuose iš­
kasto p.).
PuIis (Poole) — anglų pulkininkas,
arklininkystės žinovas.
Puše (Pouchetf Felix Archimede,
1800—1872) — prancūzų medikas
ir gamtininkas. Gamtamokslio pro­
fesorius Ruane. Išleido daugiau
kaip 80 darbų botanikos ir zoolo­
gijos klausimais.
RadicuIae — šaknelių pradmenys au­
galo gemale.
RadkUfas (Radcliffe, John, 1650—
1714) — garsus savo laiku anglų
medikas.
Rafineskas (Rafinesque, Smaltz Samu­
el, 1783—1840) — amerikietis, bo­
tanikas. Parašė „Naująją Siaurės
Amerikos florą".
Raitas, Čonsi (Wright, Chauncey,
1830—1875) — amerikietis, mate­
matikas ir filosofas.
Raja — jūrų žuvis, plataus, plokščio
kūno, kurio užpakalinė dalis ištį­
susi į ilgą siaurą uodegą. Esama
rajų genties su elektriniais or­
ganais.
Ramonas de Karbonjer (Ramond de
Carbonnieres1 Louis Franęois Eli­
sabeth, 1753—1827) — prancūzų
politikas ir geologas. Tyrė Pirėnų
kalnus. Nuo 1796 m. gamtamoks­
lio profesorius Tarbe (Tarbes).
RemseJus (Ramsay, sir Andrew Crom-
bie, 1814—1891) — anglų geolo­
gas. Be kitų darbų, parašė žymią
monografiją apie denudaciją pie­
tų Uelse. Buvo geologijos profe­
sorius,
Rengeris (Rengger, Johann Rudolf,
1795—1832)— vokiečių keliautojas
ir gamtininkas. 1818—1826 m.
Pietų Amerikoje stebėjo gyvūnų,
ypač žinduolių, gyvenimą. 1831 m.
Italijoje tyrinėjo jūrų gyvūnus.
Ričardsonas (Richardsonl John,
1787—1865) — anglų gamtininkas.
Dalyvavo kapitono Franklino eks­
pedicijoje į Siaurės ašigalį kaip
gydytojas ir gamtininkas. Aprašė
tos ekspedicijos mokslinius rezul­
tatus.
RiSaras (Richard, Louis Claude Ma­
rie, 1754—1821) — prancūzų bota­
nikas. Atliko kelionę į Prancūzų
Gvianą, Antilų salas. Parašė ne­
maža botanikos darbų.
Riutimej eris (Rütimeyer, Ludwig,
1825—1895) — šveicarų gamtinin­
kas. Parašė darbų geologijos klau­
simais.
Rizopodai, šakniakojai — pirmuonių
poklasis. Kūnas su besikeičiančio­
mis išaugomis (pseudopodijomis),
primenančiomis augalų šaknis ir
tarnaujančiomis judėjimo tikslams.
Rododendrai — alpių augalai, krūmi­
nių augalų rūšis, viržinių šeimos;
auga Europos ir Afrikos kalnuo­
tose vietose.
Rolenas (Rollin) — turima galvoje
prancūzų botaniką.
Rudimentinis — neišsivystęs, nykstąs,
liktinis. R. organai — netekę savo
reikšmės evoliucinio* vystymosi
eigoje ir esą kelyje į išnykimą.
Sakralinis — kryžkaulio.
Sarkoda — šiuo žodžiu Darvino lai­
kais dažnai buvo vadinama gyvū­
nų protoplazma.
Sažere (Sageret) — prancūzų gamti­
ninkas; hibridininkas.
Sebraitas (Sebright, John) — anglas,
selekcininkas.
Sedžvikas (Sedgwickf Adam, 1786—
1873)— anglų geologas. Dvasinin­
kas. Geologinės draugijos Londo­
ne pirmininkas. Geologijos profe­
sorius Kembridže. Tyrė devone
nuosėdas Anglijoje. Salininkas idė­
 PAAIŠKINIMAI
jos, kad pasaulis sutvertas dievo
ir rūšys — nekintamos.
Segmentas — Čia: vienarūšė dalis, iš
kurios sudarytas kai kurių gyvūnų
(sliekų, šimtakojų, vabzdžių ir kt.)
kūnas arba iš kurių sudaryti
atskiri organai (pvz., stuburas).
SelachiJos — jūrų žuvys; jų žiomenys
yra apačioje snukio, skersinio ply­
šio pavidalo. Skeletas — kremzli-
nis. S. priklauso, pvz., rykliai.
Sen Džonas (St. John, Charles Wil­
liam Georges, 1809—1856) — ang­
lų gamtininkas ir sportininkas.
Parašė keletą darbų antrašte
„Gamtamokslis ir sportas”.
Sent-Deras (Saint-Hillaire, Auguste
Fran ęois Ceza r Prouvencal de,
1799—1853) — prancūzų botani­
kas. Atliko keletą kelionių j Bra­
ziliją, kurių rezultatai paskelbti
daugelyje knygų ir straipsnių.
Ypač įdomios: „Pietų Brazilijos
flora" (1825—1832) ir „Brazilijos
naudingieji augalai" (1727—1728).
Seteris — ilgaplaukių medžioklinių
šunų veislė.
Sfeksai (paprastai vadinami širšėmis
ichneumonais) — plėviaspamių
vabzdžių gentis. S. patelė, padė­
jusi į duobutę kiaušinėlius, palie­
ka joje nudobtą svirplį, žiogą
ir kt. — lervoms maitintis.
Sfinksas — didelis naktinis drugys.
Silimenas (Silliman, Benjamin, 1816—
1885) — amerikietis, chemikas ir
mineralogas.
SUūro sistema — paleozoinės eros
uolienos, randamos tarp kambro
ir devono sistemų; dažnai suside­
da iš klinčių, smiltainių ir molio
skalūnų. Iš gyvūnų šiame periode
ypač išsivystė jūriniai bestuburiai.
Pavadinimas kilo iš seniausių Uel-
so (Anglijoje) gyventojų silūrų,
nes Uelse tų nuosėdų ypač daug.
Skotas (Scott, Reynold) — škotų tau­
tybės botanikas, profesorius Dub­
line.
Skoursbl (Scoresby, William, 17 8^-
1857) — anglas, Arktikos tyrinėto­
jas; dvasininkas. Atliko keletą
kelionių į Arktiką, tyrė žemės
magnetizmą. Keliose knygose ap­
rašė plaukiojimą žvejų laivais po
Arktikos jūras, banginių gaudymą.
Smitas (Smith, Hamilton) — anglas,
pulkininkas.
Solteris (Salterf John William, 1820—
1869) — anglų paleontologas. Svar­
biausieji darbai— apie Britanijos
salų trilobitus.
Sosluras (Saussure, Horace Benedict
de, 1740—1799)— Alpių tyrinėto­
jas ir fizikas, šveicaras. Filosofi­
jos profesorius Ženevoje. Tyrė
geologiniu ir fiziniu atžvilgiu Al­
pes ir jas aprašė „Kelionėse po
Alpes" (4 t.). Dirbo įvairiose gam­
tamokslio šakose, svarbiausia —
fizikos, meteorologijos, botanikos
ir geologijos.
Spanielis — medžioklinis šuo.
Spenserfs, Herbertas (Spencer Her­
bert, 1820—1903) — žinomas ang­
lų filosofas pozityvistas. Gamtos
santvarką laikė esant laipsniško
vystymosi rezultatu. Sveikino Dar­
vino „Rūšių atsiradimą", kuriame
yra ir jo posakis apie labiausiai
prisitaikiusiųjų išlikimą, (preserva-
tion of the fittest). Tačiau laikėsi
Lamarko idėjų apie organizmo pa­
kitimų, atsiradusių naudojant or­
ganus, paveldimumą. Sociologijoje
buvo Maltuso idėjų šalininkas.
Vienas iš vadinamųjų „sočia!dar­
vinistų”; socializmo priešas. Para­
šė: „Sintetinė filosofija” (10 t.).
„Psichologijos pagrindai" (1855),
„Biologijos pagrindai”, „Etikos
pagrindai”, „Sociologijos princi­
pai” (1877—1896) ir kt.
Spenserls, lordas (Spencer) — anglas.
Stenstrupas (Steenstrupj Johann Japet
Smitt, 1813—1897)— danų zoolo­
gas ir archeologas. Pagarsėjo dar­
bais apie generacijų kaitą, taip
pat apie galvakojus moliuskus ir
žemesniuosius parazitinius vėžia­
gyvius,
Sukulentinial augalai — augalų grupė
su mėsingais, sultingais lapais
(agavos, alijošiai) arba stiebais
(kaktusai ir kt.).
Šachtas (Schacht, Hermann, 1814—
1864) — vokiečių botanikas. Profe­
sorius Bonoje. Parašė daug dar­
bų, ypač iš augalų anatomijos.
560 PAAIŠKINIMAI
Safhauzenas (Schaffhausen, Hermann,
1816—1893) — vokiečių antropo­
logas.
Sledte (Schiödte, Jorgen Christian,
1815—1884)— žymus danų ento­
mologas. Entomologijos muziejaus
direktorius; profesorius. Rašė
daugiausia apie nariuotakojus;
ypatingą dėmesį kreipė į kieta­
sparnių vabzdžių morfologiją ir
metamorfozę.
Slegells (Schlegel, Hermann, 1804—
1884) — vokiečių zoologas.
Sprengelis (Sprengel, Christian Kon-
rad, 1750—1816)— vokiečių peda­
gogas. Parašė garsią knygą apie
žiedų apsivaisinimą, kurioje pa­
teikė stebėjimus, atliktus apdul­
kinant vabzdžiams daugiau kaip
300 augalų, ir tuo įrodė, kad šie
perneša žiedadulkes nuo vieno
augalo ant kito. Tas jo darbas
buvo įvertintas tik Darvino dėka.
Taksonomija — klasifikacijos taisyklių
išdėstymas.
Tarsas — trečioji, apatinė vabzdžių
kojelės dalis, letenėlė.
Taušas (Tausch, Ignatz Friedrich,
1792—1848) — vokiečių botanikas,
sistematikas. Botanikos profesorius
Pragoję. Aprašė Bohemijos florą.
Tegetmejeris (Tegetmeier, William
Bernhard, 1816—1912) — anglų
gamtininkas.
Teminkas (Temminck C. J., 1770—
1858)— olandų zoologas.
Terciaras, terciaro- (tretinis) perio­
das— kainozoinės (naujosios) eros
žemės istorijoje pirmasis periodas,
dalijamas į paleogeną ir neogeną.
Svarbiausios t. periodo naudingo­
sios iškasenos: rudoji anglis, gin­
taras, molžemiai, bazaltas. Auga­
lų tarpe pasirodė palmės, gyvū­
nų — beždžionės.
Tipoteris — būrys arba pobūris nedi­
delių Pietų Amerikos terciaro ir
pleistoceno žinduolių, truputį pa­
našių į graužikus, bet giminingų
loksodontams.
Ilure (Thuret, Gustave Adolphe,
1817—1875)— prancūzų botanikas.
Parašė nemaža darbų apie jūrų
dumblius ir kitus žemesniuosius
augalus. 1817 m. įsteigė garsų
aklimatizacijos sodą „Villa Thu-
ret”, Prancūzijos Rivieroje.
Toksodontai — toksodontinių būrio su­
bendrinto tipo kanopočių, gyve­
nusių Pietų Amerikoje mioceno
ir pleistoceno perioduose, gentis.
T. daugiausia buvo stambūs, su­
lig dideliu raganosiu.
Tompsonas (Thompson, William,
1805—1852) — airių gamtininkas.
Is pradžių atsidėjo Airijos orni­
tologijai. Vėliau, dalyvaudamas
geologo Forbso kelionėse, ėmė
tyrinėti ir bendresnius gamtamoks­
lio klausimus. Svarbiausias dar­
bas „Airijos gamta".
Topinambasr bulvinė saulėgrąža — žo­
linis graižažiedžių šeimos auga­
las. Sakniagumbiai panašūs į bul­
ves, vartojami maistui, taip pat
gyvuliams šerti.
Torpeda — čia: rajų šeimos žuvis.
Prie galvos turi elektrinį aparatą,
įgalinanti suduoti elektros smū­
gius, kuriais kai kurios žuvys
net užmušamos.
Trachėjos — kvėpavimo organas, ap­
tinkamas nariuotakojuose: išsiša-
kojantieji plonyčiai vamzdeliai,
perveriantieji kūną ir jo šonuose
atsidarantieji lauk kvėptukais, ar­
ba stigmomis.
Traimenas (Trimen, Henry, 1843—
1896) — anglų botanikas.
Traučoldas (Trautschold H.) — vokie­
čių geologas ir paleontologas,
dirbo Rusijoje. Svarbiausi dar­
bai — iš stratigrafijos ir apie jū­
ros bei karbono nuogulas Maskvos
srityje.
Trilobitai — fosiliniai (iškastiniai) na­
riuotakojų tipo gyvūnai, artimi
vėžiagyviams; kūnas pasidalijęs į
tris išilgines dalis. Buvo ypač gau­
sūs paleozojuje.
Trimorflnis — pasireiškiąs trimis skir­
tingomis formomis.
Tuberoza (Polyanthes tuberosa) — au­
galas su siaura balsvų kvapių
žiedų šluotele ant aukšto stiebo.
Tuenas (Thouin, Andrė, 1747—
1824) — prancūzų botanikas.
 ЯАА/SKZN/M/U 561

Tveltsas (Thwaitesr George Henry menį". Darvinui mirus, kai kilo

Hendrickf 1811—1882) — anglų ginčai dėl galimumo paveldimai
botanikas ir entomologas. perduoti įgytas ypatybes, U. ap­
Uaimenas (Wyman) — amerikietis, lamai prisidėjo prie VeIsmano
profesorius. pažiūros. Parašė svarbų veikalą
Uelsas (Wellsf Charles William, apie geografinį gyvūnų paplitimą.
1757—1817) — medikas ir gamti­ 1882 m. išleido knygą apie rei­
ninkas škotas. Parašė nemaža dar­ kalą nacionalizuoti žemės nuosa­
bų fiziologijos, antropologijos ir vybę. Krikščionybės doktrinomis
kt. klausimais. netikėjo, tačiau krypo | misti­
Uiteikeris (Whitaker) — anglų geolo­ cizmą.
gas. Uolšas (Walsh B. D., 1808—1869) —
Ungeris (Unger, Franz, 1800—1870) — amerikietis entomologas.
austrų gydytojas ir botanikas. Uoterhauzas (Waterhouse, George Ro­
Nuo 1835 m. buvo botanikos bert, 1810—1888) — anglų gamti­
profesorius Grace, paskui augalų ninkas. įsteigė entomologinę drau­
fiziologijos profesorius Vienos giją Londone. Geologinio skyriaus
universitete. Parašė daug darbų, vedėjas Britų muziejuje. Specia­
jų tarpe augalų anatomijos ir fi­ lizavosi vabalų tyrinėjime.
ziologijos vadovėlius. Tyrinėjo Uotsonas (Watsonr Hewett Cottrel,
taip pat augalų paleontologiją. 1804—1881)— anglų botanikas.
Uolastonas (WoUastonel William Hy- Vagneris, Moricas (Wagner Moritz,
de, 1766^-1828) — anglų chemikas 1813—1887) — žinomas vokiečių
ir naturfilosofas. Daugumas jo gamtininkas. Atliko nemaža moks­
darbų — cheminio pobūdžio, bet linių ekspedicijų į ‘Pietų Europą,
juose liečiami ir optikos, akusti­ Persiją, Kanadą, Vidurinę ir Pietų
kos, mineralogijos, astronomijos, Ameriką ir kt. Iš jo darbų buvo
botanikos, net meno klausimai. ypač žinomas „Darvino teorija ir
Uolesas, Alfredas (Wallace, Alfred organizmų migracijos dėsnis", ku­
Russelr 1823—1913) — žinomas riame kritikuojamas darvinizmas,
anglų gamtininkas. Keliavo su laikantis „gyvybės amžinumo" ir
Beitsu po Amazonės baseiną. „tvėrimo galios" teorijų. Vietoj
1854—1862 m. tyrinėjo Malajų natūraliosios atrankos teorijos iš­
salyną. Apie savo stebėjimus iš­ kėlė „išsiskyrimo teoriją".
leido knygą (1869). Maltuso „Apy­
braižos" įtakoje vienu metu su Vagneris, Rudolfas (1805—1864) —
Darvinu priėjo mintį, kad į orga­ vokiečių anatomas ir fiziologas.
nizmų evoliuciją reikia žiūrėti Zoologijos ir lyginamosios anato­
kaip į rezultatą natūraliosios at­ mijos profesorius Erlangene. Pasi­
rankos, vykstančios ryšium su žymėjo darbais apie veisimosi ir
organizmų tendencija neribotai vystymosi fiziologiją. Vėliau atsi­
nukrypti, nuo savo pradinio ti­ dėjo antropologijai ir kartu su
po. Tebebūdamas Malajų salose, Beru paskelbė darbą apie kauko­
apie tai parašė straipsnį, kuris lės sandarą įvairiose žmonių ra­
kartu su ištrauka iš Darvino sėse.
„Rūšių atsiradimo" 1858. VII. 1 d. Valansjenas (Valenciennes, Achille,
buvo perskaitytas Linėjaus drau­ 1794— 1865) — prancūzų zoologas.
gijoje. Uolesas savo darbą pava­ Lamarko pagalbininkas, redagavęs
dino r,Apie varietetų tendenciją jo raštus, kai šis apako. Vėliau —
neribotai nutolti nuo savo pradi­ zoologijos profesorius. Parašė 11
nio tipo". U. pažiūros kai kur ski­ tomų darbą apie žuvis ir kt.
riasi nuo Darvino: U., pvz., nuro­ Vampyrai — atogrąžų Amerikos šikš­
do, kad žmogus negalėjęs išsivys­ nosparnių rūšys. Minta vabzdžiais
tyti vien tik natūraliosios atrankos ir vaisiais, siurbia ir užmigusių
.dėka, ir čia iškelia ,,dvasinį prad­ gyvulių kraują.
 562 PAAIŠKINIMAI

Van Monsas (Van Monsf I. V., 1765— tologijos pagrindėjas, kiekvieną

1842) — belgas, vaismedžių augin­ ligą aiškinęs ląstelių pakitėjimais.
tojas. Jveise bandomąjį 50 000 me­ Tyrinėjo taip pat etnologijos ir
džių vaismedyną Briuselyje. Pa­ geologijos klausimus. Buvo akty­
rašė „Vaismedžiai" (1835) ir kt. vus politikas.
darbų šiuo klausimu. Viskača (Viscacla viscacla) — P. Ame­
Velsmanas (Weismann, August, 1834— rikos graužikas, šinšilinių šeimos.
1915)— vokiečių biologas. 1866 m. Išore ir įpročiais primena švilpi­
zoologijos profesorius Freiburge. kus. Kūno ilgis — iki 50 ель Gy­
Išleido nemaža darbų organizmų vena Argentinos pampose koloni­
kintanruno klausimais („Studijos jomis, giliuose, išsišakojusiuose
apie evoliucijos teoriją", 1882), urvuose.
kuriems įžangą parašė pats Darvi­ Vombatai (Phascolomidae) — sterbli­
nas, pabrėždamas individų kintamu­ nių žinduolių šeima. Kūno ilgis —
mo prigimties ir priežasties svar­ apie 95 cm, panašūs į švilpikus;
bą. V. daugiausia žinomas tuo, gyvena nedidelėmis kolonijomis,
kad paskelbė genoplazmos (gema­ giliuose urvuose. Atskiros rūšys
linės plazmos) paveldimumo teori­ aptinkamos AutraIijoje.
ją; genoplazma, pasak jo, yra Vudvordas (Woodward, John, 1665—
vienintelė, nemirtinga paveldimu­ 1722) — anglų medikas ir gamti­
mo nešėja ir nepriklauso nuo iš­ ninkas.
orinės aplinkos poveikio organiz^ Zeemanas (Seemann, Berthold, 1825—
mo kūnui. Sukūrė vad. neodarvi- 1871) — vokiečių keliautojas ir
nizmą. Jo paskelbtoji teorija gamtininkas. 1846 m. dalyvavo
susilaukė didelių prieštaravimų iš kaip gamtininkas ekspedicijoje į
darvinistų pusės. Jo pažiūros apie Ramųjį vandenyną. Ištyrė Pana­
genoplazmos pastovumą ir įgytų mos sąsmaukos sritį, įvairias
požymių paveldimumo atmetimas P. Amerikos dalis.
neturi rimto eksperimentinio pa­ Zoofitai — „gyvūnai augalai"; senasis
grindo ir daugiausia susiję su duobagyvių tipo gyvūnų (koralai,
V. religiniu įsitikinimu. 1892 m. medūzos, aktinijos ir k t) pava-
išleido „Apybraižas apie paveldi­ dinimas.
mumą ir giminingus klausimus". Zooidas — tam tikrų žemesniųjų gy­
Paskutiniai V. darbai buvo Darvi­ vūnų (koralų, medūzų ir kt.), be-
no teorijos įvertinimas ir „Atran­ siveisiančių dviem būdais — kiau­
kos teorija". šiniais ir pumpuravimu, — kuri
Verlo (Verlotf Jean Baptiste) — pran­ nors atskira forma, susidaranti
cūzų botanikas, bot. sodo direk­ generacijų kaitoje, individualus
torius Grenoblyje. gyvūnas.
Vemei (Vemeuil, Philippe Edouard, Zerve (Gervais, Paul, 1816—1879) —
1805—1873) — prancūzų geologas prancūzų zoologas ir paleontolo­
ir paleontologas. Atliko nemaža gas. Zoologijos ir lyginamosios
kelionių, tarp kitko, j Krymą ir anatomijos profesorius Monpelje,
pietinę Rusiją« paskui Paryžiuje. Parašė „Žinduo­
Vestvudas (Westwood, John Oba- lių gamtamokslį" (2 t.) ir
diah, 1805—1893) — anglų ento­ daug kt. darbų.
mologas ir paleografas. 2iru de Biuzarengas (Girou de Buza-
Vichura (Wichura, Max, 1817— reingues, Louis Franęois Charles,
1866) — vokiečių botanikas ir ke­ 1773—1856) — prancūzų agrono­
liautojas. mas ir fiziologas. Parašė daug
Virchovas (Virchow, Rudolf, 1821— darbų augalininkystės ir gyvuli­
1902)— vokiečių patologas ir po­ ninkystės klausimais.
litikas. Patologinės anatomijos pro­ Ziusje (Jussieu, Antoine Laurent de,
fesorius Berlyne. Patologijos in­ 1748—1836) — garsus prancūzų bo­
stituto direktorius. Ląstelinės pa­ tanikas. Botanikos profesorius
 PAAIŠKINIMAI
gamtamokslio muziejuje ir bota­
nikos sodo direktorius Paryžiuje.
Sudarė pirmąją natūralią augalų
pasaulio sistemą. Svarbiausias dar­
bas — „Genera plantarum”. Para­
šė apie 60 tyrinėjimų botanikos
klausimais.
Žofrua Sent-Ilerasr Etjenas (vyresny­
sis, Geoffroy-Saint-Hilaire, Etien-
ne, 1772—1844) — garsus prancū­
zų gamtininkas. 1793 m. gavo stu­
burinių zoologijos katedrą Pary­
žiaus gamtamokslio muziejuje; pa­
dėjo sudaryti Paryžiaus zoologijos
sodą. 1798—1802 m. dalyvavo
mokslinėje ekspedicijoje į Egiptą.
Nuo 1809 m. zoologijos profeso­
rius Paryžiaus universitete. Kartu
su Kiuvje parašė daugelį, darbų,
kuriuose mėgina įrodyti visų or­
ganizmų sandaros vieningumą. Vė­
liau (1830 m.) įsileido į garsų
mokslinį ginčą su Kiuvj e, kuris
neigė organizmų evoliuciją ir lai­
kėsi visiško rūšių nekintamumo
požiūrio. 2. nuomone, dėl gyve­
nimo sąlygų kitimo gyvybės for­
mos neišliko visą laiką vienodos;
563
tačiau jis nelaiko, kad dabartinės
rūšys modifikuojasi. Ryškūs visos
organizacijos pakitimai galį pasi­
reikšti embriogenezėje; kaip jų
išdava ir atsiranda nauji gyvūnų
tipai. Parašė garsią „Anatomijos
filosofiją" (1809—1822). Jo gyve­
nimą ir veiklą aprašė jo sūnus
Izidorius Ž.
Zofrua Sent-Ilerasr Izidorius. (Geof­
froy-Saint-Hilaire, Isidore, 1805—
1861) — prancūzų zoologas. Etje-
no 2. sūnus. Zoologijos profesorius
Paryžiaus gamtamokslio muziejuje
po tėvo mirties (1844); zoologi­
jos profesorius Paryžiaus universi­
tete. Vadovavo žinduolių skyriui
Paryžiaus zoologijos sode. Ėjo
daug viešų pareigų. Parašė dau­
gelį darbų zoologijos klausimais,
jų tarpe „Traktatą apie žmogaus
ir gyvūnų teratologiją" (3 t.),
„Naudingų gyvūnų aklimatizaciją
ir domestikaciją", savo tėvo bio­
grafiją ir kt.
Zurdenas (Jourdain, Sylvain-Hippolite,
g. 1832 m.) — prancūzų gamtinin­
kas.
 RODYKLĖ

А Alpės 122, 433, 434

Amalas 90, 138, 140
Aberacinės rūšys 483, 535 Amarai 302, 313, 314, 326, 496
Abisinija 396, 440, 443 Amaryllidaceae (amariliniai) 82
Abortuoti organai 209, 269, 489 Amazonė 372, 461
Abrazija 365 Amblyopsis 205
Abrikosai 342 Amerika (os) (žr. taip pat Šiaurės
Ącaridae 248 Amerika ir Pietų Amerika) arktie
Adoxa 268 niai dariniai 434, 435
Afrika (os) ir Atlanto salos 426 — augalai paplitę Indijoje 142
— dygieji augalai 253 ir Europa 426, 435, 436 *
— flora ir fauna 419, 420 — fizinių sąlygų įvairumas 418
— kanopočiai keturkojai 273, 274 — kalnų augalai 434
— naminių gyvulių atranka 114 — senovinės gyvybės formas 39£Į
Agasi (Agassiz) Aleksandras 286,287, — urviniai gyventojai 204
288 Amfibijos (varliagyviai) 191, 404
— Lui (Louis) 205, 377f 382, 385, Amonitai 256, 374, 395, 398
388, 389, 493, 412, 433, 472 Amphioxus 192
Agrastai 112, 113, 342 Anagallls arvensis 333
Aguonos IOlr 269 — coreulea 333
Agurkiniai 219 Analoginiai kitimai 219, 220, 221,
Agurotis 151 480
Agutis 420 — organai 246
Airija 127, 432 — panašumai 470, 478—484
Aitonas (Eyton) 234, 337 Ananasas 476
A fx sponsa 280 Ancylus 448
Akacijos 343, 494 Ančiasnapis 176, 192, 198, 285, 471,
Akbaras, chanas 109 484, 505
Akys 203—205, 227, 238—241, 246, Andai 440
247, 281, 283, 294, 327, 507 Andamanų salos 454
Aklimatizacija augalų 205—207, 442 Anglija (os) augalų aklimatizacija 206
, — naminių gyvulių 206, 207 — eoceno nuogulos 402
Aklumas urvinių gyvūnų 203—205, — medžiojamų žvėrių ir paukščių
461, 523 kiekis 144
Akmens anglies (karbono) sistema — nuosėdiniai sluoksniai 367
407 — paukščiai stambūs ir smulkūs
Ala spuria 503 304
Albinizmas 98, 264, 358 — skirtalyčiai medžiai 171
Algae 441 — skruzdėlės vergintojos 312—315
Aligatorius 161 — uolų virtinės 366
Alfsma 292 Anglies klodai 377
Alka 237, 238, 521 Ankštiniai 164, 333, 427

565
566 RODYKLĖ
Ankštinių žiedai 168
Anodonta 249
Anomma 327, 328
AnophthaImus 205
Anser cygnoides 337
Antarktika 440, 445, 447, 458
Antechinus 478
Antenos (vabzdžių) 204, 218, 471
Antilopės 273
Antirrhinideae 269
Antis elsberinė 201
— paprastoji, naminė 280
— storgalvė 201, 234, 383, 523
— šaukštasnapė 279, 280, 281
Antys(čių) kilmė 102
— naminės ir laukinės 96, 102,
523 :
— ir moliuskai 448
— snapo sandara 279—281, 294
Aphis 496
Apsigimimai 94, 122, 123, 208, 216,
297, 358, 359, 477, 497
Apteriksas (Apieryx) 84, 234
Aralo—Kaspijos jūra 413
Archeopteriksas 384, 404
Archipelagai 389
Ardea cinerea 449
Aristotelis 79
Arklenas 358
Arkliai(ių) anglų lenktynių 115, 186,
222, 425, 479
— dauginimasis 141
— dryžiai ant pečių ir kojų 221,
224, 523
— kativarinė veislė 222
— natūralizacija Pietų Amerikoje
396
— Paragvajuje 147
• — prarastų požymių grįžimas 221—
224
— skirtingų rūšies varietetų kryž­
minimas 222, 223
' — sunkieji 121, 223
— veislės 179, 223
i — veislių priklausymas vienai rū­
šiai 102
Arklys(io) arabų 115, 223
* — ir asilas 355
— galūnių kaulai 255
% — iškastinis 395, 396, 399
— lenktynių ir kurtas 266, 479
— lenktynių ir sunkusis 179, 265,
498
— ir tapyras 363, 364
Arktinės formos 419, 424, 434—436.
441, 442
Armadilai 209r 412
D'Aršiakas 400
ArticuIata 473, 490, 534
AscIepiadaceae 480
AseIepias 246
Asilas 101, 120, 221—224, 340, 358
Asilėnas 346
Aspiearpa 472
Ateuehus 202
Atiką 403
Atlankos 96
Atlanto vandenynas 426, 428. 431,
435, 436, 455
Atlaso kalnagūbris 438
Atmainų (varietetų) atsiradimas 102,
103, 200
— grįžimas J protėvių formas 99
— klasifikacija 476
— pareiginių formų nebuvimas
arba retumas 228—232, 362, 363
— požymių išsiskyrimas ir natū­
ralioji atranka 182—186
Atmainos (varietetai) prijaukintos
100, 101
— ir rūšys 81, 100—103, 116, 122,
125—131, 170, 178, 331—333,
353, 519, 520, 570, 534
— tarpinės 173, 230, 232
Atolai 426
Atrajotojai 182, 403, 406, 471
Atranka (os) (žr. t p. natūralioji ir
k t atrankos) aplinkybės, jai
palankios 119—121
— naminių veislių senovėje 113,
114
— naudingų kitimų 153—155, 518
— principai, taikyti anksčiau, ir
rezultatai 110—114
Audinė 233
Audrapaukštis petrelis 142, 236, 238,
279, 521
Augalai(ų) (žr. t. p. Iaipiojantieji, v i­
jokliniai, graižažiedžiai ir kt.)
aklimatizacija 205—207
— alpiniai 122, 434, 461
— aukštesnės organizacijos sąvo­
ka 191
— D. Britanijos rūšys ir atmainos
126, 136
— dimorfiniai ir trimorfiniai 125,
170, 267
— druskožemių 133
— Egipto 264
 RODYKLĖ
Augalai (ų) formų turtingumas 126
— gėlųjų vandenų 133, 181
— gemalai 473
— ir gyvūnai 533
— kilminės formos 533
— kryžminimas 164, 332—336, 339
340, 346
— kultūriniai; jų atsiradimas 120,
121
— sandaros ir savybių įvairumas
98
— natūralizacija 141, 145r 181
— pelkių 448
— pumpurinės variacijos 96, 266
— sėklų pernešimas ir paplitimas
249, 427—432
— skirtalyčiai 249, 250
— sodų ir daržų; jų protėviai 116
— Šveicarijos polinių trobesių gy­
ventojų 101, 102
— vegetaciniai ir reprodukcijos
organai 346, 470
Augimas (o) dėsniai 266
— kompensacija ir ekonomija 210,
211
— ir maistas 94
Ausys 97, 267, 506
Australija(os) dichogaminiai medžiai
171
— endeminės rūšys 196
— ir Europos augalų natūraliza­
cija 195, 443
— flora ir fauna 419
— gyventojus išstumia ateiviai iš
Europos ir Azijos 175
— išstumiamos vietinės bitės 150
— ledynai 438
— raguočių ir arklių dauginimasis
141,
— išmirę žinduoliai ir sterbliniai
413, 373, 374, 412
— vietiniai augalai 116
Avikuliarijos 288, 290, 295
Avys(ių) Ankonos 297
— baltos ir juodos 97, 158
— beausės veislės 506
— kalnų varietetai 150
— laikymas stambiomis partijomis
ir atranka 119
— mermosinės 112
— nesąmoningos atrankos pavyz­
dys 112, 115
t - prisitaikymas prie ganyklų 111
— veislės ir jų kilmė 102, 378
Avižos 429, 431
567
Azara, Feliksas 147, 236
Azoinės uolienos 387
Azorų salos 128, 206, 431e 454
Ąžuolas 129, 256, 533
B
Babingtonas C. 126
Baden PoueIis 87
Baklendas 403
Bakli (Buckley) 115
Balaenoptera rostrata 278, 279
Balandis — žr. karvelis
Balanai 213, 243
Balams 230
Baltieji kalnai 433
Baltijos jūra 122
Bandikutas 487
Banginiai 209, 278—281, 294, 403,
469, 478, 479
Banginio „ūsai" 278, 294
Banka 454, 455
Barandas J. 387, 389, 391, 395, 400,
402, 404
Barb (karvelis) 104
Bargesas (Burgess) 115, 220
Barjerai migracijai 419—421f 434,
462
Barškuolė 257
Bartletas E. 280
Baskas (Busk) 288, 289
Battyscia 204
Bebrai 421
Bedantė 249
Beikeris (Baker) 274
Beikuelis (Bakewell) 114, 115
Beitsas (Bates) 327, 461, 480, 481,
482
Belgija 384
Bentemas (Bentham) 126, 473
Bentaminės vištos 111
Beras (Baer, von) 88, 109, 191, 410,
493
Berčas (Birch) 109
Berkli (Berkeley) 427
Bermudų salos 452, 455
Bestuburiai 192, 404
Beždžionės 193, 255, 276, 284, 383
Bitės (čių) apdulkinančios žiedus 148,
166, 170
— Australijos, jų išnykimas 150
■— karalienė, nužudanti varžoves
259
568 RODYKLĖ

Bitės(čių) statybinis instinktas 227, Cefalopodai (žr. taip pat ir galvako­

315—322, 524 jai) 247
— parazitinės 311 Ceilono sala 206r 441
Biufonas 79, 80 Celebeso sala 455
Biuzarengas, 2iru de (Buzareingues, Celosperminiai žiedai 210
Girou de) 335 Centrai spėjamojo tvėrimo 422—425
Blitas (Blyth) 102, 222, 337 Cerkopitekas (Cercopithecus) 284
Boa constrictor 506 Ceroxyfus 278
Bohemija 402 — Iaceratus 278
Bombix arrindia 336 Cervulus reevesii 336
— cynthia 336 — vaginalis 336
Bomonasr Eli de (Beaumontr Elie de) Cetaceae 209, 2811 404
395 Chenalopex 280
Bonino salos 455 Chironomus 492
Bori Sen Vensanas (Bory de St. Vin­ Chitonai 491
cent) 87, 453 Chloeon 492
Borneo 440, 443 Chthamallnae 369
Borou (Bonrow) 115 Chthamalus 369, 384
Boružė 313 Chuan Fernandeso salos 527
Bo& 503 Cirripedia 171, 211» 384
Boske (Bosquet) 384 Cyclostoma elegans 457
Brachiopoda 129, 409 Cy p ridina 472
Braunas, Aleksandras 169 Cypripedium 290
Braunas (Brown)r Rob. 470r 471 Cypris 472
Braun Sekaras (Brown-Sequard) 202 Cytherea 472
Brazilija 125, 193, 328, 412, 414, 440, Cnestis 470
446 Cobitis 242
Breisas (Brace) 82 Coccidae 493
Bremas 282 Coccus 124
Brentas 306 Codlin 110
Broką 265 Coelospermae 269
Bronas 87, 264, 265, 267 , 374, 391 Colaptes 236
Brusas (Bruce) 396 Colaptes eampestris 236
Buchas 82 Colymbetes 448
Bue (Bone) 373 Columba livla 105, 106, 108, 363
Bngienis 165, 166, 256 — oenas 363
Bukutis 236, 323 — Intermedia Striklendo 107
Buldogas 305 Columbidae 106, 108
Bulvės 98
Bulvinė saulėgrąža 207 Compositae 209, 268r 504
Buožgalviai 504 Compsognathus 404
Burdachas 87 Connaraeeae 470
Connarus 470
C Conus 255
Coryanthes 249, 250
Caccabts rula 431 CorydaIis 335
CaIeeolaria 335 CribIatores 279
— integrilolia 335 Criruim 335
— plantaglnea 335 — capense 335
Canidae 102, 103, 462 — revolutum 335
Canis 102, 103, 114, 140
Carthamus 269 Cryptocerus 326
Catasetum 250, 477 Ctenomys 203, 523
Cecidomyia 492, 493 Cureuiio 158
 RODYKLĖ 569

С Douningas (Downing) 158

Dosonas (Dawson) 369, 377, 387
Čarlzo sala 160 Dovecot plgeon 106
Catamo sala 451, 460 Dramblys 141, 144, 206, 349. 396,
Čilė 438 407
Ciupikllai 211 Driežai 244, 489, 493
Čiurliai 323 Dryžuotumas gyvūnų 222, 224
Drugiai 125, 127
Dubuo 221, 254, 506
D Dumbliai 133, 254, 340, 441, 452,
471, 533
Dagys 141, 310 — titnaginiai (diatomėjos) 256
Daiakai 278 Duse 151, 448
Daltonas 87 Dvisparniai 493
Dangun Žengimo sala 451 Dziuksas (Jukes) 365
Dantys 97, 209, 244, 395, 471, 479, Dzonstonas (Johnston) 428
505 Dzounsas (Jonės) 452
Darvinas, Erazmas 80
Daugėjimas(o) organizmų geometrine
progresija 140, 141, 177, 199 E
— kliūtys 143, 145'
Dauginimasis — žr. veisimasis Eehinoneus 287
Dauginimosi sistema — žr. veisimosi Echinodermata 286, 288
sistema Eehinus 286
Degradacija 244, 270, 365, 372, 409, Eeiton 326
454, 516, 525 Edentata 209
Deina (Dana) 204, 437, 441 Eduardsas (Edwards W. W.) 222
Dėlė 150 Efemerides — žr. vienadieniai vabz­
Denudacija 365, 366, 367, 371—373, džiai
376, 387 Egiptas 101, 109, 264, 304
Detritas 438 Einis 201
Devono sistema 467 Eliotas 104
Dezertos sala 202 Elniai 101, 160, 162, 195, 208
Dianthus 339 Elniaragiai vabalai 161
Dichogaminiai augalai 170 Embriologija 99, 299, 492—502, 535
Didžioji Britanija 103, 126, 167, 411, Embrionai 240, 243, 412, 493—495,
423, 438, 455 502, 528, 534
Dilgėlės 236 Embrioniniai požymiai 472—473, 478
Dimorfizmas 125, 349—352, 512 Emu (ema) 420
Dinozaurai 396, 404 Engidae 218
Dioritas 373 Engelsi sala (Anglesey) 451
Dipsacus 111 Eoceno nuosėdos 402
Dirbtinė atranka 110—114 Eoceno epocha 256, 409, 439
Dirglimias, augalų 291—293 Eozoonas 387
Diugonis 403, 469, 470, 478 Epidemijos 145
Divergencija požymių — žr. išsisky­ Eratiniai rieduliai 431, 433, 438, 439
rimas Ereliai 240
Dygiaodziai 286—288, 295r 419 Ereliai žuvininkai 430
Dygieji augalai 253 Erkės 248
Dygminas 269 Erlis Uindsoras (Earl, Windsor) 455
Dytiscus 448 Erškėtžvirbliai 309
Devono sistema 407 Esvege, fon (Eschweg, von) 373
Dobilai 148, 167, 429 Europa (os) arktiniai dariniai 434
Domestikacija (žr. t. p. naminė bū­ — ir Atlanto salos 426
sena) 519 — augalai Australijoje 195, 443
570 RODYKLĖ
Europa (os) augalai La PIatos lygumose
141, 443
— augalai ir gyvūnai Naujojoje
Zelandijoie 411, 528, 441
— fauna, los panašumas | Siau­
rės Amerikos 204
— geologiniai atradimai 369, 387,
388
— geologinių formacijų tyrimas
375, 378
— gyvybės formos paleozoinėse
formacijose 399
— gvvūnų instfnktai 302
— iškastinės beždžionės 383
— kalnų augmenija 433, 434
— naminių galviju veislės 103
— paukščiai ir vabzdžiai 126
— senosios gyvybės formos 400
— senovės archipelagai 382
— terciaro periodo sterbliniai 413
— urviniai gyvūnai 204, 461, 523
Evoliuci Jos teorija ir gamtamokslio
plėtotė 533—535
Evonymus 256
F Gardneris 440
Fabras 161, 311. 501
Fantail 104
Farerų salos 164, 206
Fazanai 307, 346
Felidae (žr. ir katės) 462
Fernando Po sala 440, 441
Filogenija 487
Flaueris (Flower) 286, 404, 479, 487
Flišas 369
Fokoneris (Falconer) 142, 389, 392,
396, 407, 413
Folklendo salos 206, 447, 454
Foramlnifera (foraminiferei) 409, 410
Forbsas (Forbes) 200, 229, 368, 370,
387, 389, 391, 426, 427, 433,
438, 444
Formica flava 313, 314, 327
— fusca 312, 313
— (Polyerges) rufescens 312—315
— sanguinea 312—315
Fosilijos(ų) devoninės 407
— išlikimas 369, 387
— medžiai 377
— moliuskai 131, 369
— žinduoliai 370, 383, 403, 412
— žuvys 385
Fox-hound 115
Fregatas (paukštis) 237, 238
Frikas (Freke) 86
Frisas (Fries) 87, 135
FuchsIa 335
Fukusai 340, 346
Fumariaceae 269
G
Gaidys 110, 160, 273
Galai (gumbai, „rašaliniai riešutai")
250, 266
Galapaaų salos 127, 451, 452, 453
457—461, 527
Galeopitekas 234
GntIaxias attenuatus 447
Galius 346
— bankiva 102, 306, 307
Galvakoiai 247, 405, 410, 411, 496
Galvijai (jų) atranka gilioje senovėje
113—114
— herefordiniai ir longhomai (il-
garagiai) IlOr 179
— kalnų veislės 254
— raguočiai 115, 141, 179, 254
Gandrai 430
Garnys 448
— pilkasis 449
GarruIus cristatus 308
Garstyčios laukinės 150
Gegutės 300, 307—311
Geiki (Geikie) 365
Gėlės (ių) apvaisinimas vabzdžių pa­
galba 165—167, 256, 290, 291
— darželinės 115
— nauios, senųių išstūmimas 112
— orchidėiinės 290, 291
— sandara 267
Gėlųjų vandenų organizmai 176,
446—450
Geluonis 259
Gemalas (žr. ir embrionas) 345, 346,
473
Generacijų kaita — žr. kartų kaitą.
Geniai 90, 138, 236, 238, 253
Gentys „polimorfinės" 124
•— ir rūšys 237, 238
— didelės ir mažos 133, 134, 183
— ir šeimos (būriai, klasės) 189
Geografinis paplitimas: bendrieji tei­
giniai 463, 464, 513, 514,
526
—< — dabartinis ir fizinės sąlygos
418—420
 RODYKLĖ 571

Geografinis paplitimas: gėlųjų vande­ Gyvatės 208, 212, 257, 258, 310, 493,
nų gyvūnų 446—450 506, 522
-------išplitimo būdai 425—432 Gyvulių augintojai 111, 112
-------kilmės centrai, vieninteliai Gyvūnai (ų) (žr. t. p. naminiai gyvu­
422—425 liai ir pan.) ir augalai 523, 524
— — barjerų (užtvarų) reikšmė — aukštesnės organizacijos sąvoka
419, 421 190—192, 409—412
-------ledynmetis 433—445 — dauginimasis nelaisvėje 95, 96,
-------Naujasis ir Senasis Pasaulis 354
418 — dimorfizmas ir trimorfizmas 124r
-------organizmų panašumas to pat 125
žemyno ribose 419—420 — Egipto 264
-------salų ir artimiausio žemyno — kilminės formos 523
gyventojai 457—461, 463 — koreliacinis kitimas 97
-------vandenynų salų gyventojai — kryžminimas 336, 337
450—453 — ledynmečio 264, 433, 434
Geologinė kronika: giminingos grupės — paleozojaus 404
seniausiuose iš . žinomų — panašūs į paukščius 384
sluoksnių 386—390 — prijaukintieji, kilmė 121
— — giminingų rūšių grupių pa­ — Šveicarijos polinių trobesių gy­
sirodymas 382—385 ventojų 101, 102
— — nepilnumas 362, 363, 368— — vandeniniai, savivaisiai herma­
371, 389, 515—517, 536 froditai 171
------ tarpinių atmainų nebuvimas Glaukonitas 384
kiekvienoje formacijoje Gluosniai 346, 358
373—381 Gmelinas 433
Geologinė seka organizmų: Gneisas 373
bendri teiginiai 414—417 Godri (Gaudry) 403
-------naujų rūšių atsiradimo bū­ Godronas 87
dai ir jų kintamumo laipsnis Godvin Ostinas (Godwin Austen) 380
391—394 GomphJa oleaeformis 270
-------išmirimas 395—398 Gosas (Gosse) 223
-------senovinių ir dabar gyvenan­ Graba 164
čių formų išsivystymas 409— Grabenas 366
412 Graižažiedžiai 209
-------vienalaikis gyvybės formų Grallatores 237
pakitimas Žemės rutulyje Granitas 373, 427
399—402 Grantas 82
-------tie patys tipai terciaro pe­ Graužikai 182, 193, 203, 420, 461, 484
riode 412—414 Grejus, Aza (Gray, Asą) 129, 130,
Gerklė kvėpuojamoji 243 153, 166, 170, 181, 230, 269, 433,
Gerosios Vilties iškyšulys 116, 195, 437, 533
399, 440, 451, 459 — Dž. E. 222, 223
Gertneris (Gärtner) 169, 332—336, Grenlandijos banginis 278
338, 339, 340, 343, 345, 353, Grybas parazitinis 133
355—358 Griežlė 237, 238
Gervuogės 539 Griežtis 145
Gėtė 80, 87r 210 Grimas 492, 493
Gilės 336 Gresas, Kleras (Grecef O air) 79
Giminystė, organizmų 483—488 Guldas A. A. (Gould) 456, 462
— sistematinė 339—343, 347, 478, — Dž. 200, 309
509, 510 Gumbavapsvė 533
Gjlmnotas (Gymnotus) 245 Gurklis 365, 429, 432
.Giunteris (Günther) 283, 284, 419, Gūžys 104, 106, 515
447, 505 Gvinėjos {lanka 440, 496
572 RODYKLĖ

H Hymenoptera 161, 218

Hyperoodon bidens 281
HaksIi (Huxley) 88, 171, 404, 491, Hyoseris 269
496 Hiuitas (Hewet) 346
Halitherium 403 Hofmeisteris 293
Hantęris (Hunter) 213 Hoizingeris (Heusinger) 97
Harkmns 452 Holdmenas (Haldeman) 83
Hartungas 431 Holoturijos (Holothuriae) 288
Hastas (Haast) 438 Homologijos serijinės 489, 490
Hatonas (Hutton) 306r 337 Homologiniai organai 208—244, 487,
HekeIis (Haeckel) 487 488, 491, 509, 510
Hektoras 438 Homoptera 478
HeIianthemum 270 Hopkinsas 372
— mutabile 270 Huberis Fr. 319
HeIix 457 — Pjeras 300—303, 312, 313, 316r
— pomatia 457 320
Helmholcas 258 Hudsonas 236, 310, 311
Helosciadium 428 Hukeris (Hooker) 88, 89, 90, 132,
Hemiohas 222, 223 153, 170, 196, 206, 209, 267,
Hensiou (Henslow) 284 438—441, 443, 444, 449, 453,
Henzenas 247 457—459, 483
Heras (Heer) 102, 175 Humboltas 373, 440
Herbertas 82, 86, 139, 334, 335
Herefordo galvijai 179 I
Hermafroditai 168, 171, 172, 213, 425
Hemas (Heam) 236 Ibla 211
Heronas (Heron) 161 Ichneumonai (vyčiai) 257, 330, 522
Heršelis 88 Iešmutis 192, 193, 240
Hiacintai 98 Ilex 165, 266
Hibridai ir mišrūnai 95, 107, 121, Ilgaragiai galvijai — žr. Ionghornai
333, 334, 346, 356—357 Indija(os) augalai iš Amerikos 142
Hibridizacija(Os)f pirmų kryžminimų — ir Autralijos formų natūraliza­
ir hibridų nevaisingumas: bend­ cija 443
ri teiginiai 332, 333, 513 — drambliu dauginimasis 396
— dėsniai, apsprendžiantieji nevai­ — pusiasalis 399, 440, 441
singumą 338, 339 — iškastinės beždžionės 383
— kryžminamų varietetų vaisingu* — kuprotųjų galvijų kilmė 102,
mas 353—356 337
— nevaisingumo kilmė ir priežas­ — naminių galvijų veislės 103
tys 344—348 — žąsų vaisingumas kryžminant
— nevaisingumo laipsniai 332, 338 337
Hidra 242 Indijos vandenynas 385, 420
Hidroidas 492 Individualūs skirtingumai 119, 123,
Hieracium 124 124, 131, 154, 155, 497
Hiksas (Hicks) 387 Infuzorijos 192
Hildebrandas 170, 335 Inkstai 208
Hilgendorfas 374 Inseetivora 234
Himalajai 142, 205, 392, 438, 440, 441 Instinktas(o) apibrėžimas 300
Hiparionas 296, 299, 403 — gegutės 300, 301, 307, 311
Hippeastrum 335, 343 — statybinis bitėse 315—322
— aulicum 335 Instinktai(ų) ir įpročiai 300, 301
Hippobosca 142 — kintamumas 300—304
Hippocampus 285 — naminiai 305
HippogIossua pinguis 282 — ir natūraliosios atrankos teori­
HydrophylIaeeae . 427 ja 322—330, 524
 RODYKLĖ 573

Instinktai parazitiniai, paukščiuose ir — sluoksniai 386, 412, 515, 516,

vabzdžiuose 307—311 537
— specialūs 307—322 Kamerūnas 440
— verginimo skruzdėlėse 312—315, Kanada 373, 387
323 Kanapės 429
įpročiai 96, 232—238, 301, 308—311 Kanarėlė 336
Išsiskyrimas požymių ir išmirimas; Kanarų salos 128, 452
bendroj i schema Kandys 148, 478, 481, 505
182— 190,
404—407, 486, 487 Kandolis, de (de Candolle) 129, 130.
-------ir natūralioji atranka 178—181 132, 139, 181, 195, 210, 229,
Ispanija 103, 373, 434 269, 428, 443, 448, 449,
Išmirimas 177, 178, 187# 190, 395— 450, 453, 460, 463, 484
398, 403, 405, 486 Kanopočiai keturkojai 272. 274, 403
Italija 373, 433 Kapibara 421
Ithomia 480—482 Kardonas 141
{vairavimas (žr. ir kintamumas) ir Karniolija (Kraina) 203
individualūs skirtingumai 153, Karolinų salos 455
155, 215, 254, 368, 392,497,519Karpenteris (Carpenter) 409
— rūšies požymių 216—217 Karšulis 111
— psichinių savybių 221, 304 Kartų kaita 492
Izoliacija ir natūralioji atranka 174—Karvė 97, 210, 325
176 Karveliai (ių) hibridų vaisingumas
10Я 45*¾
— kilmė 105, 110, 224
J — koreliacinis kintamumas 97, 208
— kryžminimas ir spalva 106-
Jacobin 104 108, 220, 224
Japonija 440 — mėgėjai senovėje 109
Japonų jūra 437 — naminiai, veislių įvairumas ir
Jarelis (Yarell) 283 sandaros skirtingumai 97, 104—
Jautis 325 106, 498
Javos sala 440 — reversijos atvejai 220, 224
Jorkširas 119 — veislių gerinimas 120
Juatas (Youatt) 111, 115, 507 Karvelis afrikinis, pelėdinis (turbitj
Juncus buffonius 430 104, 117
Jungermannia 278 — burkuonas, pamplys (pouter) 104,
Jungtinės Amerikos Valstijos 120, 105, 117, 119, 363, 498, 515
126, 150, 163, 171, 181, 223, — Columba oenas (uldukas) 363
303, 373, 433 — indų arba lenkų (barb) 104, 105,
Jurjginai 98, 115 107, 220, 498
Jūrinė (Juros) formacija 385 — ispanų arba romėnų (runt) 104,
Jūros gyvūnai 375, 378, 399, 408, 105, 498
413, 419, 420, 437, 444 — jakobinas (įacobin) 104, 107
— arkliukas 285 — keršasis (spot) 107
— ežiai 286—288 — kūlvartas (tumbler) 104, 105,
— kiaulė 494, 528 214, 215, 305, 306, 408, 476,
— kiaulytės 202 498, 499
— žvaigždės 239, 286—287
Jūrų liežuviai (SoIea) 282 — paprastasis, laukų (dovecof) 106
— pašaipūnas (Iaugher) 104
— pašto (carrier) 104* 105, 214,
K 408, 498
— povinis (fantail) 104, 105, 107,
Kalakutas 62, 254, 307, 429 117, 214, 219, 363, 393, 498, 515
Kamanės 148, 167, 250, 316, 322 — trimitininkas (trumpeter) 104
Kambro periodas 386, 389 — uolinis (Columba Uvia) 105—
574 RODYKLĖ

108, 219, 220, 363, 393r 408, — įgimtas 255

498, 515 — ir individualiniai skirtumai 123—
— žuvėdrinis (dragon) 498 125
Kaštanai 268 — instinktų 303, 304
Katės (čių) dėmėtos arba dryžuotos — įprastinių ir dažnai aptinkamų
494 rūšių 132, 133, 467
— įpročiai ir instinktai 258, 304 — neįprastu laipsniu arba būdu iš­
— ir kamanės 148 sivysčiusių dalių 213—215
— kurtumas, susijęs su išoriniais — pasikartojančių, rudimentinių ir
požymiais 97, 208 žemos organizacijos struktūrą
— paplitimas 462 212
— veislės 120 — riba 530
Katrfažas (Quatrefages) 336 — rūšies ir genties požymių 216—
Katskilo kalnai (Catskill Mountains) 218
163 — didelių ir mažų genčių rūšyse
Kaudikulė 290, 291, 295 133, 134, 205, 206, 298
Kaukolė 254, 282, 489—491 — svarbių ir nesvarbių požymių
Kaulai 96, 105, 255, 369, 384, 412, 123, 124
471, 488, 505, 528 — tolyginis 219
Keizerlingas (Keyserling) 87 Kirmėlės 171, 192, 193, 387
Kėkštas 308 Kirstukas 469, 478
Kelroiteris (Kolreuter) 95, 168, 332, Kirtiklis (žuvis) 242
333, 340, 345, 356, 503, 512 Kiškiai 144, 253, 265, 304, 420
Kempbelio sala 451 Kiškio kopūstai 293
Kengūros 286, 487 Kitimai analoginiai 218—224, 480,
Keningemas (Cunningham) 201 491
Kentaki (Kentucky) 203 — homologiniai 183, 254
Kerbi( Kirby) 201 — naminėse veislėse 91, 111—112.
Kergeleno sala 444, 458 114, 115, 120, 121, 201, 219—
Keturkojai 200, 423 221, 297, 368, 518
Kiaulės(ių) baltos ir juodos 97 — naudingi ir jų išlikimas 153,
— išsigimimas 123 156, 518
— veislių pakeitimas 254, 337 — pažiūrėti nesvarbūs 208—215,
Kiaulė kinų ir paprastoji 478 271
— ir kupranugaris, tarpinės for­ — savaiminiai 253, 266, 529
mos 403 — tariamai staigūs 299
Kiaulpienė 151 Kitimas(O) (žr. ir kintamumas) gyve­
Kiaušdėtis 257 nimo sąlygų ir kryžminimo po­
Kiaušiniai (ių) gausumo reikšmė 142 veikiai 348, 349
— gegutės 308 — gyvūnų organų, didėjant am­
— išnaikinimas 159 žiui 244
— moliuskų 447, 448 — hibridų ir mišrūnų 357, 358
— vištų 346 — įpročių arba instinktų nami­
— žuvų 447 niuose gyvuliuose 305, 306
Kielės 431 — ir labiausiai prisitaikiusiųjų iš­
Kikiliai 104, 109, 336 likimas 163—165
Kinija 113, 207 — koreliacinis (santykinis) 97, 113,
Kirmėlės 171, 192, 193 121, 208—210, 523
King Čarlzo spanielis 114 — kultūrinių augalų 265
Kintamumas (o) antrinių lytinių po­
žymių 213, 217, 218 — naminėje būsenoje 93—96
— aukštesnių ir žemesnių organiz­ — natūralioje būsenoje 122, 123b
mų 462, 463 499—502, 529, 530
— bendri teiginiai 120* 121, 196, — ir naujų rūšių susidarymas 175.
225* 226 176
 RODYKLĖ 575

Kitimas organinių būtybių įpročių ir ----------- sudėtingi santykiai tarp

sandaros 233—237, 323 gyvūnų ir augalų 146—
— ir pakitusių sąlygų veikimas 148
199—201 ----------- tarprūšinė 178—230
Kiuvje (Cuvier) 262, 300, 383, 389, ----------- vidurūšinė 518
403, 494 Krabai 203, 491, 492
Kivi — kivis (žr. ir apteriksas) 505 Kragas 237
Klaparedas (CIaparede) 248 Kregždės 150
Klarkas (Clark) 438, 453 Kreidos formacija 384, 399, 408
Klasifikacija organizmų 467—478, — periodas 369, 385
535 Kreiveno (Craven) sprūdis 366
Klauzenas (Clausen) 412 Kriauklės 213, 225, 369
Klemalis, jo žiedadulkės 246, 480 Kriaušės 110, 115, 342
Kliftas (CIift) 412 Kristalai 194
Klimatas(o) įtaka odos storumui ir Kriugeris (Krüger) 249, 250
plaukuotumui 94, 254 Kryžminimas(o) abipusis 340, 341,
— ir organizmų migracija 425 344, 352
— ir rūsių kintamumas 200, 408 — atmainų (varietetų) ir artimų
— vaidmuo apsprendžiant rūšių giminaičių 168—170, 334, 335,
gausumą 144, 145 347, 348
Koala 487 — rusių ir atmainų (varietetų) 227e
Kobra 258 331—337, 340, 346—348, 513
Koipu 421 — gyvūnijos ir augalijos pasau­
Kojos 97, 221—224, 276, 430, 488 liuose 168—172, 332—337
Kokonai 99, 158, 159, 301 — tarp hermafroditų 168, 170—172
Kolekcijos paleontologinės 368—373 — tarp skirtingų karvelių veislių
Kolibri 461 103, 105, 106, 108, 353
KoIinsas (Collins) 114 — ir natūralioji atranka 173, 174
Kompensacija augimo 210 — reikšmė gyvūnams ir augalams
Kondoras 142 121
Konglomeratai 366 — šunų 103
Konkrecijos 387 — žiedų 165, 335
Kontinentai ir vandenynai 388, 389 Krokodilas 391
Konvergencija požymių — žr. suartė­ Kroulis (Croll) 365, 367, 386, 439,
jimas požymių 441, 445
Kopūstai 99, 113, 170, 210, 353, 507 Kukmedis 236, 323
Kordiljerai 366, 420, 438, 440 Kukurūzos 355, 438
Koreliacija 97, 208—210, 254, 488 Kultupiai 431
Koriai (ių) 315—322 Kuokeliai 165, 191, 249, 267, 268,
— akelės 315—317, 319—322 349, 489, 49i; 505
Kotiledonai 473 Kupranugaris 101, 403
Kotli (Cautley) 413 Kurapka 237, 431
Koupas (Cope) 244 Kurmėnas 237, 431
Kova(os) dėl būvio tarp gėlųjų van­ Kurmiai 203, 523
denų gyvūnų 176, 177 Kvaga 222—224
Kviečiai 101, 146, 150, 180, 429
----------- priežastys 138, 139, 518,
519
----------- posakio reikšmė 139—140 L
------ * ■— ryšys su natūraliąja atran­ Labokas (Lubock) 124, 218, 237. 327.
ka 139 379, 492, 494
----------- tarp tos pat rūšies indi­ Labradoras 433, 434
vidų ir varietetų 149— Lachnanthes 97
151, 178, 518, 519 Laipiojantieji augalai 242, 253, 291—
'— -------salose 175 294
576 RODYKLĖ

Lajelis (Lyell) 89, 139, 167, 276, 364, Lytinė atranka 160— 163, 196, 253«
365, 369, 370, 377, 387, 389, 522
390, Lobelija 169, 335
391, 392, 399, 402, 425,
430, 431, 439, 444, 445, 448, Lobelia Iulgens 148, 169
461, 530 Lokys (žr. ir meška) 95, 236
Lamantinas 403 Lokvudas (Lockwood) 285
Lamanšo sąsiauris 460 Longhomai (ilgaragiai galvijai) 110,
Lamarkas 79, 191, 329, 478 178
Landua (Landois) 243 Lou (Lowe) 430, 440
Lankesteris 264, 491 Louganas (Logan) 387
Lapai 113, 200, 267 Lukštavaisiai 269
La Platos upė 373, 412 Lundas 412
— lyguma (Urugvajaus ir Paranos
upių baseinas) 141, 236, 395, M
399, 420, 443
Lapės 101, 306, 454, 513 Macrauchenia 399, 403
Lasepedas (Lacėpėde) 281 Madeiros sala 127, 131, 175, 202,
Lašišos 161, 283 392, 413, 430, 451, 454, 461
Laugher 104 Magelano sąsiauris 420
Laurų medis 165 Maivartas (Mivart) 209, 246, 271—
Laurentiskoji epocha 409—410 278, 282, 283, 285—288, 290,
— formacija 387 296, 297, 299, 478
Lazdynas, 256, 428 Mak Donelis (M’Donell) 245
Ledynmetis 264, 375, 408, 433—445, Maksilė 441
464 Malacostraca 496
Ledkalniai 431, 444, 458, 529 Malajų archipelagas 85, 125, 127, 222,
Leibnicas 529 253, 372, 380, 285, 441, 455
Lekokas (Lecog) 87 Malakos pusiasalis 440
Lemuras skraiduolis 234 Malmas 282, 283
Lepidoptera 481, 482 Malpighiaceae 268, 472
JLepczs 494 Maltusas 91, 141
Lepidosirena 176, 196, 404, 484, 505 Mamuto urvas 204
Lepralia 289 Manas (Mann) 441
Lepsius 109 Manatai (Manati) 506
LeptalIs 480—482 Marejus (Murray) 104, 205
Lerua (Lerois) 305 Marianų salos 455
Lervos vabzdžių, pakitimai 159, Maršalas 119, 476
491—494, 497, 500, 501 Martensas 428
— vėžiagyvių 191, 494, 495, 501 Mastersas 270
— metamorfozės 499, 500 Mastiff 265
— žiogo 241 Mastodontai 395, 396, 399, 407
Leukonijos 325 Mateuči (Matteucci) 245
Liasas 370 Matthiola annua 340
Libanas 438 — gIab ra 340
Liekapirščiai 403 Maurandia 292, 293
Lietuva 195 Mauricijaus sala 454, 455
Linai 101, 292 Medingas, Karlas, 80
Linėjus 141, 469, 472, 478 Medšarkė 236
UnguIa 386, 392, 394 Medus 321
Llputis 236 Medūzos 492
Liuisas (Lewes) 264, 503, 533 Medvilnės augalas 159
Liukas (Lucas) 98, 359 Megateris 395, 441
Liūtas 161, 274, 494 Megatherium 399
Livingstonas 114 Mekli (Maeleay) 478
Lythrum salicarla 350, 352 Melanizmas 35ff
 RODYKLĖ 577

Melionas 121 — menko dydžio 122

Melipona 316, 317, 322 — mezozoinėse formacijose 397
— domės tIca 316 — Pietų Amerikos pakrančių 419
Merčisonas (Murchison) 370, 387, — rūšių padaugėjimas 195
389, 395 — sandara 491
Merelis (Merrell) 308 — sausumos 171, 234, 369, 370f
Merganetta armata 280 392, 496, 499
Merganser 281 — Siaurės Amerikos pakrantėse
Merionetširas (Merionethshire) 366 379
Mertlnas (Martin) 223 — terciaro 391
Meška 195 Molothrus 310
Mėšlą V a b a lia i 201, 202 — badlus 310
Metamorfizacija 373, 388, 389 — bonariensis 310, 311
Metju (Matthew) 82, 85 — pecoris 311
Mezginė 267, 268, 270, 345, 346, 470 Monachanthus 477
Mezozoinė era 256, 369, 383—385 Monsas, van 110
Mezozoiniai sluoksniai 370f 380, 388, Mopertiui (Maupertuis) 532
391 Morenas (Morren) 293
Mlcropterus 234 Morenos 433, 438
Miežis 101 Morfologija 488—492
Migracija 303 Mortonas, lordas 223
Mileris 316, 320 MotaclIIae 431
Miln Eduarcfsas (Milne Edwards) 182, Mulas 223, 358
191, 251, 473, 486, Musės kiaušinėlių dėjimas 142, 147
Mimikrija 277, 278 — ir stambūs gyvuliai Pietų Ame­
Mimulus 269 rikoje 147, 252
Mioceno sluoksniai 383 Musinukė 235
Mioceno periodas 439 Muskusinė žiurkė 421
Mlrabilis Įalapa 340 Mus messorius 284
— Iongillora 340 Mustela vison 233
Missisipi 375
Miuleris, Adolfas 308 N
— Johanas 258
— Fricas 125, 193, 239, 247, 248, 287, Naitas (Knight) 93, 168, 303
292, 328, 335, 440, 472, 473, Naminė būsena 93—96, 153, 199, 337
496, 500, 501 Naminių gyvulių aklimatizacija 206,
Miuri (Murie) 244 -------pakeitimas sisteminga atran­
Myanthus 477 ka 367
Mylodon 399 ------ paveldimi įpročio arba in­
Myrmecocystus 320 stinkto pakitimai 304—307
Myrmica 327 -------paveldimi sandaros pakitimai
Modifikacijos — žr. kitimas 325, 497, 498
Moken Tandonas (Moquin Tandon) ------- vaisingumas kryžminant 336,
200 337
Moliūgai 355 Naminiai paukščiai 346
Moliuskai(xi) dvigeldžiai 249 Nariuotakojai 239
— eoceno epochos 369 Narūnėliai 164
— fosiliniai 131, 225, 269, 369, Našlaitės 113, 115, 148, 268
378, 379, 387, 395 Natalis 430
— gėlųjų vandenų 131, 409, 446, Natūralioj i (sios) atranka (os) bendrieji
447, teiginiai 196—198, 259—262,
— jūrų 409, 413, 451, 452, 456, 397, 398, 525, 529
457, 461 -------galia 156—159, 242
*— kambro fonnacijoje 387 -------kaip pagrindinis rūšių kitimo
— kriauklės 200, 369, 378 veiksnys 91
578 RODYKLĖ

Natūralioji atranka ir rudimentiniai O

organai 507, 508
Natūralizacija 411, 460, 468, 518 Obelys 342
Natuzius (Nathusius) 274 Obuoliai 110
Naudojimas organų 97, 121, 201— Odiubonas (Audubon) 237, 303, 449
205, 529 Okapitenas (Aucapitaine) 457
Naujoji Kaledonija 453, 454 Okeanas 87
Naujoji Škotija 377 Oklendo salos 447, 451
Naujoji Zelandija 170, 258, 388, 411, Omalius d'Alua (Omalius d'Halloy)
413, 438, 441, 443, 444, 447, 84
451, 452, 454, 455, 458 Omaras 289
Nauplius 496, 501 Onites apelles 202
Nautilus 386 Ononis columnae 268
Negeli (Nageli) 265, 267 Ophiuriae 288
Nektaras 165, 166, 249, 321 Oposumai 487
Nektarinai 96, 266 DrOrbinji (D1Orbigny) 378
Nektarine 165, 209 Orchidėjos 246, 249, 267, 290, 291,
Nelumbium 449 476, 477
— luteum 449 Orchidiniai 148, 335, 480
Nenaudojamų organų pasekmės 97, Organai (ų) (žr. taip pat homologiniai
201—205 ir rudimentiniai organai) abor-
Nendrinė vištelė 233 tuoti 534
Neotoma 203 — atrodantieji mažareikšmiai ir
Nepilnadančiai 123, 413 natūralioji atranka 252—254
Nervas optinis (regėjimo) 239, 240 — aukšto tobulumo 235, 238—241,
Nesąmoningoji atranka 114—118, 260, 261
518 — diferenciacijos ir specializavi-
Nevaisingumas(o) dėsniai, nuo kurių mosi laipsnis, 191, 409
jis pareina 338—343 — elektriniai žuvyse 245, 246, 480
— kilmė ir priežastys 344—347 — pasikartoj antie j i 212
— kryžminamų rūšių 344, 345, 351, — ir pereigos tarp jų būdai 242—
352 244
— kultūriniuose augaluose 166 Organai(ų) reprodukciniai dumbliuo­
— laipsniai 332—341 se 533
— pirmų kryžminimų ir hibridų — rudimentiniai 212, 214, 225,471
331, 338—343 — šviečiamieji vabzdžiuose 246
Nicotiana 339, 340 — vegetatyviniai ir reprodukciniai
— acuminata 339 (dauginimosi) 96, 171, 332, 333,
—• glutinosa 356 470
Niče (Nitsche) 288 — vystymasis 210, 211
Niata (galvijų veislė) 272, 273, 297 Ornithorhynchus 176, 198, 285, 484,
Niumenas (Newman), pulkininkas 148 505
Niutonas, Alfredas (Newton) 431 Orthospermae 210, 269
Niutonas, Izaokas 530 Otis 201
Nodenas (Nodin) 86, 219f 355, 358 Ouenas (Owen) 82, 84, 85, 201, 212,
Nordkapas 380 213, 240, 243, 310, 384, 396,
Norfolko sala 455 403, 412, 413, 470, 471, 488,
489, 490, 496, 505
Norvegija 195, 223, 303, 438 Ožekšnis 256
Noublis (Noble) 335 Ožkos, tešmens išsivystymas 97
NucuIa 249
Nuosėdiniai sluoksniai 367 P
Nuosėdos 371, 372
— laiko trukmės nustatymas pa­ Paeini (Paeini) 246
gal jų susidarymo greitj 364— Pakaitinės kartos, Stenstrupo 277
368 Palasas 222, 337, 353
 RODYKLĖ
PaU (Paley) 258
Paleozoinė era 369, 395, 399
Paleozo inės formacijos 370, 375, 388,
399
Palmė 253
Palpos (vabzdžių) 204
Panamos sąsmauka 419, 442
Panderis 87
Papaver bracteatum 269
Paragvajus 147
Parazitai(ų) ir epidemijos 145
— galūnės 151, 248
Parazitizmas 310, 311
Parima 373
Partenogenezė 168, 346, 493
Paj u s major 236, 323
Passiflora 325, 343
Patinai ir patelės 160—162, 213, 217,
257
Paukščiai(ių) (žr. taip pat vabzdžia-
lesiai paukščiai ir pan.) Ameri­
kos ir Europos 127
— atsiradimo laikas 383, 384
— besparniai, Naujosios Zelandi­
jos 452
— dubens ir inkstų forma 208
— embrionai 493
— Galapagų salų 452
— keleiviai 164, 431
— kiaušini!* dėjimas j svetimus liz­
dus 307—311
— Madeiros ir Bermudų salų 392,
452
— panašumai ir skirtumai 420
— paplitimas 462
— parazitiniai įpročiai 307—311
— patinai, giedojimas ir plunksnų
spalva 162, 163, 257
— plunksnų spalva ir klimatas 200,
— raganosiai 329
— ir ropliai 404
— sėklų- išnešiojimas 429—431,
448, 449
— snapo sandara 163, 164, 323
Paveldimumas(o) grįžimas į ankstes­
nius požymius 99, 108, 172,
221—224, 153, 524
— psichinių ypatybių 304, 305
— ir organizmų panašumas vieno
kontinento ribose 519, 520
— paveldimų nukrypimų įvairu­
mas 97, 98
— ir rudimentiniai organai 506—
508
Pečiakojai 409—411
579
Pediceliarijos 286—288
Pelargonijos (Pelargonfum) 115, 209,
335
Pelekai 283, 478, 488, 505
Pelės 148, 206, 267, 284, 469, 478
Pelėsakalis 236
Pelėžirnis kvapusis 150
Pelikanai 430
Pelorija 290
Penaeus 496
Perėjimai tarp organų 241—244. 281,
287, 288, 298
Perje (Perrier) 287
Perkūno oželiai 304
Persija 115
Persikai 96, 158, 342
Pesliai 253
Peteliškės (ių) išplitimo sritys 461
— Malajų salyno 123, 127, 328
— patelių formos 336
— spalva 257, 480—483
— ir vikšrai 495
Petunia 335
Phascolomys 484
Phasfanus colchlcus 336
— torąuatus 336
Pieno liaukos 285
Piestelės 165, 166, 169, 170, 267, 345,
349, 352, 482, 490, 514, 528
Pietų -Amerika (os) arklio natūraliza­
cija 395, 396
-------beždžionės fosilinės 383
-------dygliuoti augalai 253
-------flora ir fauna 419
-------ir Galapagų salynas, gyven­
tojų panašumas 457, 458
------ geologinės formacijos 370,
371, 380, 399
-------ledynai 438, 439
-------metamorfinės uolienos 389
-------raguočiai ir vabzdžiai 252
------ raguočių ir arklių pagausėji­
mas 141, 142, 395
-------šunys; vietiniai 337, 353
-------vabzdžiai ir vampyrai 396
------ žinduoliai, paprasčiausi 193
-------žinduoliai, stambieji 275
Pikte (Pictet) 378, 382, 383, 385, 389,
391, 394, 408
Pingvinai 234, 383, 505
Pirėnai 433, 434, 438
Pirsas (Pierce) 163
Pyrgoma 213, 384
Planorbis multlformis 374
Plaučiai 243, 272
580

Plaukiojamoji pūslė 242, 243, 272 Proteolepas 211

Plaukmenys 255, 489, 494, 528 Protozoa 409
PIaukuotmnas 94, 297 Prožimis dygusis 494
Pleistoceno periodas 400, 408 Pterodaktiliai 296
Plekšnės 281, 282 Puaijė (Poiret) 87
— jūrinės 283 Pulfinuria berardi 236
— upinės 282 Pulis (Poole) 222, 223
Plėšrieji gyvūnai 95, 180, 282 Pumpurai 96, 196, 266, 270
Pleuionecies liesus 282 Pupelės 207
— platessa 283 Pupos 151
Pleuronectidae 281—283 Purka 165, 166, 169, 250, 290, 291,
Plėviasparniai 218, 237 338, 346, 350
Plinijus 109, 114, 115 Puse (Pouchet) 284
Plioceno periodas 400, 436, 437 Pušis 147, 205, 259
Plūdė 449 Putpelės 237, 431
Plūdena 448
Plunksnos 104, 107, 161, 21 I r 244,
299, 471 Q
Pointeris 114, 115, 305
Polemoniaceae 427 Ouercus peduneuiata 129, 130
Polinijos 290, 291, 295 — pubeseens 130
Polipai 492 — robur 130
Polyzoa 288, 289, 295 — sessiliflora 129, 130
Poni 222
Pontella 218
Porapirščiai 403 R
Portiljo 438
Porto Santo sala 461 Radklifas 245
Potamogeton 449 Rafineskas 83
Pouter 104 Ragai(ų) elnių 208, 244
Povas 120, 161 — ir naminių gyvulių klasifikaci­
Požymiai(ių) analoginiai ir grįžtamieji ja 476
221, 470 — paveldėtų ypatybių pasireiški­
— antriniai lytiniai, kintamumas mas sandaroje 98, 99
213, 217, 218, 226 — sandaros pakitimai 325
— išsiskyrimas (divergencija) 179— Raganosis 206
183 Raitas, Consi (Wright, Chauncey) 274,
— mažareikšmiai ir natūralioji at­ 298
ranka 157—159 Raja 245
— ir ouganizmų klasifikacija 526, Ramonas (Ramond de Carboniėres) 434
527 Ramusis vandenynas 389, 429, 435,
— rūšiniai ir gentiniai, kintamu­ 438, 456
mas 216, 217, 297, 298, 523, 524 Rasės geografinės 127, 437
— rūšiniai, kitėjimo sąlygos 86 Raugerškis 169
— suartėjimas (konvergencija) 194, Redukcija 211, 489, 505, 507, 508,
195 528
— svarbūs ir nesvarbūs, pajutimas Remsejus (Ramsay) 308, 309, 365,
271 367
Prancūzija 102, 126, 373 Rengeris 147
Prestvičas (Prestwich) 402 Reprodukcija — žn veisimasis
Prion 279 Reprodukciniai organai — žr. veisimo-
Proctotrupes 237 si org.
Progailis 333, 353 Reptilijos — žr. ropliai
Proteaceae 470 Reversija 215, 218, 220, 221
Proteus 205 Rhea 420
 581

Rhinanthideae 269 — ir varietetai (atmainos) 81, 82,

Rhododendron 335 122, 125—132, 134, 136, 137,
Rhododendron catawbiense 336 178, 230, 231, 332r 333, 377,
— ponticum 335 519—521, 534
Rhombus maximus 284 — vyraujančios 132, 133, 352
Ribston pippin 110 Ruta baga 219
Ričardsonas (Richardson) 233, 440 Rūtos (Rutaceae) 208, 270
Rio de Žaneiras 373
Risaras (Richard) 472
Riutimejeris (Rütimeyer) 102, 337 S
Rykliai 191, 192, 410
Robinia 343 Salamandra 503, 504
Rododendrai 205, 333, 336 Salvinas 280
Rodžersas (Rogers) 373 Samanos, šliaužiančios 278
Rojaus paukštis 161 Sandara, organinių būtybių 232—
Rolenas (Rollin) 223 238
Ropė 219. 476, 478 Saponaria officinalis 270
Ropliai 235, 240, 254, 404, 410, 452, Saporta, Gastonas de 131
471/490 Sarkoda 239
Rouli (Rowley) 82 Saulutė 209
Rosa 124 Saurophagus sulphuratus 235
Rožės 96, 115, 266, 533 Sausumos gyvūnai 119, 120, 232, 233
Rubus 124 Sažere (Sageret) 343, 355
Rudimentiniai organai 212, 220, 471, Saxicolae 431
477, 503—507, 528, 533, 535Scrophulariaceae 505
Runkelis 429 Sebraitas (Sebright) 103
Runt 104 Sedžvikas (Sedgwick) 389
Ruonis 244, 255, 276 Seišelių salos 454
Rupužės 453 Sėklapradžiai 267, 335
Rūšys (ių) abejotinos 125—132, 297, Sėklaskiltė 340
435, 515, 516 Sėklos(ų) daržų ir laukų augaluose
— alpinės 229, 433, 435, 461 145, 146
— atsiradimas kitimo būdu; sun­ — gausingumo reikšmė 142
kumai, su kuriais susiduria teo­ — išnaikinimas 122, 159
rija 227, 245—251 — kabiai 453
— atsiradimas pagal pažiūras, vy­ — ir kaip jas perneša jūrų sro­
ravusias iki 1859 metų 79—88 vės 427—429
— didelių ir mažų genčių, jų kin­ — lekės 151
tamumas 133, 134, 298, 521 — ir maisto atsarga jose 151
— ir gentys; požymių išsiskyrimas — ir kaip jas išnešioja paukščiai
ir išmirimas 186—190 86, 429, 448, 449
— gyvenimo ir kitimo sąlygos 86 — pernešimo veiksniai 430, 432,
— ilgaamžiškumas 264 463
— įprastinės in dažnai aptinkamos — sparnuotos 210
132, 178, 462, 468 — sandara 210, 269
— išmirimas 394—408 Selachijos 410
— išmirusios, jų giminingumas tarp Sen Džonas (St. John) 304
savęs ir su dabar gyvenančio­ Sent-Ileras (Saint-Hilaire, Auguste)
mis formomis 403—408 270, 472
— kilmės centrai 422, 425, 534, 535 Sepijos 246, 247, 410, 496
— kilmės vieningumas 533—535 Serbentai 343
— kryžminimas 340, 341 Seteris 114
— sandaros skirtingumai 124, 125 Sfinksas 488
— susidarymas, jo sąlygos 176 Sibiras 434, 438
— termino turinys 122, 132, 534 Sicilija 369
 58 2 RODYKLĖ

Sikima 438 Spanielis 101, 114

Silene 339 Sparnai 96, 105, 107, 213, 234, 242,
Silimenas (Silliman) 203 255, 296, 299, 383, 488, 503,
Silija de Karakas 440 528
Silūro sluoksniai 385, 387, 388, 391, Sparnuoti gyvūnai 234
402, 405, 407, 474, 485 Spatangus 287
Sirenos 403 Spatuia ciypeata 279
Sistemingoji atranka 113, 156, 172 Spenseris, Herbertas 86r 139, 193,
Sitaris 500, 501 349, 536
Skalikas 115 — lordas 115
Skalūnai jūros formacijų 387 Sphegidae 311
— metamorfiniai 372, 427 Spyniniai 490, 534
— oolitiniai 384 Spongiila 82
— zenitiniai 373 Spot 104
Skandinavija 402, 434 Squaiodon 404
Skėriai 149, 430 Sprūdžiai 366
Skėtė 242 Srovės jūrų 432
Skėtiniai 209, 210 Stafordširas 146
Skiauterė vištinių 211, 214 Stenstrupas (Steenstrup) 477
Skiepijimas 96, 342, 343 Sterbliniai 182, 193, 413, 471, 485,
Skydeliai, kriauklių 213, 214 488
Skotas (Scott) 335, 355 Stibynuočiai 237, 452
Skoursbi (Scoresby) 278 Storaodžiai 403, 406
Skruzdėdos 209, 414 Straubleliai 166, 167
Skcuzdės ir amarai 302, 303, 313 Straublys 123, 274
— darbininkės, arba nevaisingos Strazdai 329, 524
125, 324—328 — amaliniai 150
— verginimo instinktas 312—315 — giesmininkai 150
Slankos girinės 304, 430 — kalniniai 161
Sliekai 192 — pamėgdžiotojai 460, 461
Slyvos 121, 158, 342 — vandeniniai 237, 238
Smauglys 506 Striklendo Columba intermedia
Smiltainis, naujasis, raudonas 383, 107
384 Strutis 142, 201, 234, 275, 311, 404f
Smitas (Smith), dr. 288 420
— Hamiltonas 223, 288 Stuburiniai 190—192, 243, 244, 247,
— Tomas 312, 326, 327 471, 485, 490, 494, 534
Snapas 90, 97, 104, 159, 279—281, Stuburo slanksteliai 212, 490, 491
323, 430 Stumbrai 195
Soiea 282, 284 Suartėjimas požymių 194, 195
Solomonų salos 454 Svarainis 342
Solteris (Salter) 346 Sveislendas (Swaysland) 430
Somervilis (Somerville) 112 Svogūnai 170
Sorbus 343
Sorex 478
Soros 429 Š
Sosiuras (Saussure, de) 236
Šachtas 267
Spalva karvelių, jos pakitimas kryž­ Safhauzenas 87
minant skirtingas rūšis 107, 221 Sakalai 300
— kiaulių 158 Sakniakojal 192
Spalva ir organinės savybės 97 Šaknis dažomoji 97
— paukščių ir klimatas 200 Šarka 303
— rūšies ir vartojamas maistas 94 Šarvuotis 412, 414
— vabzdžių 157, 200, 277, 278, 294, Seblis (Schobl) 267
480—483 Šeškai 96, 233
 RODYKLĖ 583

Šiaurės Amerikos augmenija seno­ Taušas (Tausch) 269

viniuose indėnų pastatų griuvė­ Tegetmejeris 321
siuose 149 Teitas (Tait) 317
— — fauna, panašumas į europinę Teleskopas 241
204 Teminkas (Temminck) 473
— — geologinės formacijos 370, Terciaro periodas 175, 229, 275, 370,
399 373, 383, 426, 436, 437
------ moliuskai, gyvenantieji prie Terciaro sluoksniai 369, 371, 378,
jos krantų 379 384, 391, 395, 399, 402, 454
-------moliuskai akmens anglies Tetervinas 84, 127, 144, 157
kloduose 369, 370 Thy Iacinus 479
-------organinės gyvybės formos Tigras 144, 151
paleozoiniame periode 375 Tinginiai 414
-------paukščiai ir vabzdžiai 126 Tipoteris 403
Siedte (Schiodte) 204, 282, 283 Tiure (Thuret) 340, 346
Šikšnosparniai 213, 227, 233, 249, 276, Typotherium 403
455, 456, 462, 490 Toksodontas 395
Šilkaverpiai 99, 336, 346, 497 Tompsonas (Thompson, W.) 386, 387,
Škotija 150, 195, 433, 434 517
Slegelis 208 Topinambas 207
Šorthomai 172, 397 Torpedo 245
Šparagai 428 Toumsas (Tomės) 455
Špinatas 256 Toxodon 399
Šprengelis 168, 170, 210 Trachypterus arcticus 283
Šunys(nų) aviganiai 305 Traimenas (Trimen) 482
— aviganiai ir kurtai 305 Trakveras CTraquair) 283
— beplaukiai 97, 209 Tranai 259
— kryžminimas ir instinktai 305, Traučoldas (Trautschold) 374
353 Triasas 384
— kurtai 101, 103, 162, 479 Triiolium fncarnatum 166
— kurtas ir dogas 265 — pratense 148, 166
— kurtas ir buldogas 305, 497 — repens 148
— naminių veislių kilmė 101—103, Trigonia 398
114, 216, 337 Trilobitai 385, 387, 398
— pakitimai sandaroje 427, 428 Trimorfizmas 125, 349, 350
— paplitimas 462 Tritonai 453, 503
— Paragvajuje 147 Triušiai 96, 102, 103, 283, 306, 336 r
— prijaukinimo senumas 102 Troglodytes 329
— skalikai 115 Trumpeter 104
— veislių įvairumas ir prijaukini­ Tūbė 355
mas 103 Tuenas flbouin) 343
Šveicarija 101, 313, 314, 369, 373, Tuku-tukas 203, 523
374, 391 Tulžys 236
Šventosios Elenos sala 451 Turbit 104
Tumepsas 219, 476, 478
Tveitsas (Thwaites) 206
T
Tabakas 356 U
Tachltea nigra 311
Tamia 125 Uaimenas (Wyman) 97, 317
Tapyras 363 Odra 233
Tarakonai 150 Uelsas (Wells, W. C.) 81, 85
Taršai 201, 202, 217 Uelso sritis 387, 433
Tasmanija 441, 447, 479 Ugnies Žemė 115, 236, 399, 439, 444
Taurėlapiai 191, 260—270, 489, 490 Uildeno (Wealden) sritis 366
584 RODYKLĖ
Uylas (Weale) 430
Uiteikeris (Whitaker) 336
Ulex 494
UmbeIWerae 209, 268, 269
Ungeris 87
UnguIata 403
Uodega 90, 105, 107, 117, 227, 252,
253, 265, 284, 295, 506
Uolastonas (Wollaston) 127, 131, 200,
202, 230, 450, 461
Uolesas (Wallace) 82, 84, 88, 89. 120,
125, 127, 240, 272, 278, 328, 425,
455, 482, 534
Uoliniai kalnai 438
Uolšas (Walsh) 128, 219
Uosis 256
Uotas 284
Uoterhauzas (Waterhouse) 182r 213,
315, 484
Uotsonas (Watson) 126, 132, 136, 194,
195, 206, 230, 431, 434, 441
Uralo kalnagūbris 438
Uria Iacrtmans 164
Urvai 203, 412, 414, 461
Osakojai vėžiagyviai 171, 211, 213,
243, 244, 369, 384, 476, 495,
505
Užtvaros — žr. barjerai
V Varnėnai 310
Vabalai 161, 201, 202, 217, 453, 462,
488, 501, 503, 529
Vabzdžiaėdžiai 233, 234
Vabzdžiai (ių) Amerikos ir Europos
126, 204
— belyčiai 245, 324, 326, 329, 345
— besparniai 202
— Britanijos 235
— fitofaginiai 128
— kietasparniai 392
— lazdelės pavidalo 278
— metamorfozės 492, 496
— nevaisingos patelės 324
— plėviaspamiai 218, 237, 238,
470, 471
— rūsys ir varietetai 128
— spalva 157, 200, 277, 278, 294
— šviečiamieji organai 246, 480
— tinklasparniai, patinai 161
— urviniai 204
— žiedadulkių pernešimas 165—
167, 169, 170, 250, 336
Vagneris, Moricas (Wagner) 174, 492
— Rudolfas 88
Vainikėliai 162, 209, 210, 267
Vainiklapiai 268, 269, 489, 490
Vaisiai (ių) įvairumas tos pat rūšies
ribose ir kitimas 112, 113
— minkštimo spalva ir paviršiaus
pūkuotumas 158, 256
— ir sėklos 210, 427
Vaisingumas atmainų (varietetų) 332,
353
— kryžminamų naminių gyvulių
336, 337, 353, 354
— kultūriniuose augaluose 166,
353, 354
— ir nevaisingumas 332, 333r
338—341
— rūšių 332, 333
Valansjenas (Valeneiennes) 447
Vampyrai 396
Vandenynai (žr. ir okeanai) 338
Vandens lelija 449
Vandeniniai gyvūnai 171, 203
Vapevos 321
Variacijos (žr. taip pat kitimai) 96,
122, 199, 221, 266, 271, 490
Varietetai (žr. atmainos)
Vargonų kalnai 440
Varlės 451, 494
Varliagyviai 121, 453. 456, 485
Varna 304
Varpiniai 219, 256, 431
Vaškas 303, 315—322
Veisimasis(osi) (dauginimasis) nelais­
vėje 95, 96
— organai 171, 470
— periodo pagreitėjimas 244
— sistema 95, 96, 199, 340, 342,
343, 347, 353, 354, 359
Veismanas Aug. 94, 506
Vengrija 103
Verbascum 335, 339, 355
Verlo (Verlot) 325
Vemei (Verneuil) 450
Vertebrata 534
Vest Indija 432, 455
Vestvudas 135, 218, 471
Vėžiagyviai(ių) akių išnykimas 203
— antrinių lytinių požymių kinta­
mumas 218
— čiulpiantieji 489
— fonmos 125, 328
— ir galvakojai 410, 496
— kvėpavimo aparatas 247, 248
— organizmo dalių pakitimas 244
 RODYKLĖ 585'

Vėžiagyvi ai (ių) pakitimai vystymosi i

eigoje 491, 492, 499
— parazitiniai 191, 211, 494, 495 Žaliojo Rago salos 440J 458, 527
— žnyplių sandara 125, 288, 289 Žandai 159, 491
Vėžliai 493 Žandikauliai 471, 479
Vibrakulės 289, 290, 295 Žąsys 101, 118, 237, 280, 281, 337.
Vichura, Maksas (Wichura) 346, 348, 521
357 Žemynai — žr. kontinentai
Viduržemio jūra 431, 437 Žemuogės 119, 256
Viena 369 Zerve (Gervais) 403
Vienadieniai vabzdžiai (žr. ir efeme­ Žiaunos 242, 247, 472. 501, 505
rides) 492 Žiedadulkės 91, 95, 165, 166, 169,
Vieversys 308 170, 246, 249—251, 290, 291,
Vijokliniai augalai 241, 291, 292 338, 340, 343, 345, 346, 350,
Vikiai 429 355, 480, 522
Vikšrai 99, 158, 497 Ziedai(ų) graižažiedžių ir skėtinių
Vikšris 431 209, 210, 268, 269, 472
Vilkai 162, 163, 206, 305, 306, 479 grožis 256
Viola 268 — orchidėjų 249, 250, 267, 290,
— tricolor 148 291
Virchovasl Rudolfas 240 — sandara, ryšium su augimu 267r
Viskača 420, 484 269
Viščiukai 285, 306, 307 Žiedkočiai 291, 292
Vištiniai 217, 307, 311 Žinduoliai (ių) Australijos 182, 412..
Vištos(ų) sandara 211, 258, 307 423
— dorkinginės 214 — embrionai 493, 494
— natūralių instinktų praradimas — eoceno 405
306 — Europos ir Ketų Amerikos 423
— veislės ir jų kilmė 102, 110, 111 — formų tobulėjimas 192
Viti (Fidži) salos 455 — fosiliniai 370, 383, 403, 412
Vokietija 103, 373 — Himalajų prieškalnių nuosėdose
VoIuta 255 392
Vombatas 485 — kaukolės formos kitėjimas au­
Vorai 496 gant 244
Voverės 233, 276 — kaukolės siūlės 254
— pieno liaukų išsivystymas 285.
Vudvordas (Woodward) 374, 384, 286
394» 413 — rūšių kiekis terciaro periode
195
— sausumos, jų nebuvimas vande­
Z nynų salose 454, 455
— skraidantieji 233, 234
ZanthoxyIon 270 — sterbliniai 412
Zebras 222, 223 — terciariniai 370
Zebu 102 Zioveinis 505
Zeemanas (Seemann) 441 Žirafa 80, 227, 252, 272, 274, 294
Zeuglodon 404 528
Žirniai 101, 151, 429
Zylės 236, 323
Žiurkės 150, 206, 304
Zoea 496 — urvinės 203
Zolenhofenas 384 Ziusje (Jussieu) 268, 472
Zoofitai 288—290 Žmogaus akių sandara 240
Zooidai 290 — vaidmuo pakeičiant namines
Zuikiai — žr. kiškiai veisles 110—114, 156
 RODYKLE

Žmogaus prisitaikymas prie gyveni­ — dvikvapės 176, 198

mo sąlygų 81 — elektriniai organai 245—246,
Žnyplės 125, 288 480
Zofrua Sent-Uerasf Etjenas (vyresny­ — formų tobulėjimas 191
sis) (Geoffroy Saint-Hilaire, — fosilinės 385
Etienne) 80, 88, 210 — ganoidinės 176, 398, 410
Zofrrua Sent-Ileras, Izidorius 80, 97, — gėlųjų vandenų 430, 446, 447,
121, 208, 212, 216, 488 449
Žolės 149, 180, 430, 453, 471 — kaulingosios 191, 385, 410
Zurdenas 239 — plaukiojamoji pūslė 242, 260
Žuvėdros 237
Zuvysfų) akių sandara 281, 282 — ir ropliai 405, 410, 471
— aklosios 205 — skraidančios 235
 TURINYS
Pratarmė lietuviškajam leidimui
K. A, Timiriazevas. Darvino padaryto perversmo šių dienų gamtos moks-
Iuose reikšmė....................... Q
C. Darvino autobiografija 21
Vaikystė— 23. Edinburge — 28. Kembridžas (1828—1831 m. ) — 34
Kelionė „Bigliu" (Nuo 1831 m. gruodžio 27 d. iki 1836 m. spa­
lio 2 d.) — 43. Nuo mano grįžimo į Angliją (1836 m. spalio 2 d.)
iki vedybų (1839 m. sausio 29 d.) — 48. Nuo mano vedybų
(1839 m. sausio 29 d. ir gyvenimo Upper Gower gatvėje iki iš­
vykimo iš Londono ir įsikūrimo Daune (1842 m. rugsėjo
14 d.) — 50. Gyvenimas Dmme (nuo 1842 m. rugsėjo 14 d.) iki
dabar (1876 m.) — 56.
Čarlzas Darvinas, R0ŠIŲ ATSIRADIMAS NATŪRALIOSIOS ATRANKOS
BODU ARBA PRANAŠESNIŲ VEISLIŲIŠLIKIMAS KOVOJE DBL BŪVIO 77
Pažiūrų apie rūšių atsiradimą, iki pasirodant pirmajam šio veikalo
leidimui, istorinė apybraiža ............................................................................ 79
Įvadas .................................................................................................... «9
I s k y r i u s . Kitimas naminėje būsenoje .................................................
Kintamumo priežastys — 93, įpratimo ir organų naudojimo ar
nenaudojimo poveikis. Koreliacinis (santykinis) kitimas. Pavel­
dimumas— 96. Naminių atmainų požymiai. Sunkumai, skiriant
atmainą nuo rūšies. Naminių atmainų kilmė iš vienos ar dau­
gelio rūšių— 100. Naminių karvelių veislės, jų kilmė ir skirtu­
mai — 104. Atrankos pradmens taikymas nuo senovės laikų ir
šio taikymo išdavos — 110. Nesąmoninga atranka— 114. Ap­
linkybės, palankios žmogaus atrenkamajai veiklai — 118.
II s k y r i u s . Kitimas natūraliojebūsenoje ................................................ 122
Individualūs skirtingumai*— 123. Abejotinos rūšys— 125. Smar­
kiai paplitusios, dažnai užtinkamos ir įprastinės rūšys labiausiai
kinta — 132. Kiekviename krašte didesnių genčių rūšys kinta
dažniau negu mažesnių genčių rūšys — 133. Daugelis didesnėms
gentims priklausančių rūšių — panašios į atmainas tuo atžvilgiu,
kad yra. labai artimai, tačiau nevienodai viena kitai giminingo«
ir ribotai paplitusios — 135. Santrauka — 136.

587
588 TURiNYS

III s k y r i u s. Kova dėl būvio ................................................................

„Kovos dėl būvio" terminas vartojamas plačiąja prasme— 140
Geometrinė dauginimosi progresija — 140. Daugėjimą stabdan­
čių kliūčių prigimtis — 143. Sudėtingi visų gyvūnų ir augalų tar­
pusavio santykiai kovoje dėl būvio — 146. Smarkiausia kova dėl
gyvenimo vyksta tarp tos pačios rūšies individų bei atmainų
(varietetų) — 150.
IV s k y r i u s . Natūralioji atranka, arba labiausiai prisitaikiusių­
jų išlikimas ...........................................................................................
Lytinė atranka — 160. Natūraliosios atrankos veikimo, arba la­
biausiai prisitaikiusiųjų išlikimo, pavyzdžiai— 162. Apie indi­
vidų kryžminimąsi— 168. Aplinkybės, palankios naujų formų
susidarymui natūraliosios atrankos būdu— 172. Išmirimas, kaip
natūraliosios atrankos pasekmė — 177. Požymių išsiskyrimas —
178. Natūraliosios atrankos poveikio bendro protėvio palikuo­
nims galimi rezultatai ryšium su požymių išsiskyrimu ir išmiri­
mu— 182. Apie aukščiausią pakopą, kurios siekia organizaci­
ja — 190. Požymių suartėjimas— 194. Santrauka— 196.
V s k y r i u s . Kitimo dėsniai ........*......................................................
Didėjančio organų naudojimo ir nenaudojimo poveikis ryšium
su natūraliąja atranka — 201. Aklimatizacija — 205. Koreliacinis
kitimas — 208. Augimo kompensacija ir ekonomija — 210. Pasi­
kartojančios, rudimentinės ir žemos organizacijos struktūros yra
kintamos — 212. Kurios nors rūšies nepaprastu laipsniu ar ypa­
tingu būdu išsivysčiusi dalis, palyginus su giminingų rūšių tomis
pačiomis dalimis, yra linkusi labai įvairuoti — 212. Rūšies požy­
miai kinta labiau negu genties — 215. Antriniai lytiniai požymiai
kintami — 217. Skirtingose rūšyse esti analoginių kitimų, taigi
kurios nors rūšies atmaina dažnai Jgyja giminingos rūšies požy­
mių arba grįžta prie kai kurių ankstyvo protėvio, požymių — 218.
Santrauka — 225.
VI s k y r i u s . Teorijos sunkumai ............... ...........................................
Apie pereinamųjų atmainų nebuvimą arba retumą — 228. Apie
organinių būtybių su savotiškais įpročiais ir sandaromis atsira­
dimą ir apie perėjimą tarp jų — 232. Nepaprasto tobulumo ir
sudėtingumo organai— 238. Perėjimo būdai — 241. Natūralio­
sios atrankos teorijos didesni sunkumai — 245. Natūraliosios
atrankos poveikis organams, kurie atrodo nedidelės svarbos-—
252. Kiek teisinga utilitarinė doktrina; kaip įgijamas grožis —
255. Santrauka. Natūraliosios atrankos teorija apima tipo vie­
ningumo ir egzistavimo sąlygų dėsnius — 259.
VII s k y r i u s . įvairūs priekaištai, daromi natūraliosios atran­
kos teorijai ................................................... ........................... .........
VIII s k y r i u s . Instinktas .......... *................................. ...........................
Paveldimi įpročio arba instinkto pakitimai naminiuose gyvuliuo­
se — 304. Specialūs instinktai — 307. Prieštaravimai prieš natūra­
liosios atrankos teorijos taikymą instinktams: belyčiai iT nevai­
singi vabzdžiai — 323. Santrauka — 329.
IX s k y r i u s . Hibridizacija ................................................................
Nevaisingumo laipsniai — 332. Dėsniai, apsprendžiantieji pirmų
kryžminimų ir hibridų nevaisingumą — 338. Pirmų kryžminimų
ir hibridų nevaisingumo kilmė ir priežastys — 344. Abipusis
 589

dimorfizmas ir trimorfizmas — 349. Kryžminamų varietetų Ir jų

mišrūnų vaisingumas nėra bendras reiškinys — 353. Hibridų
ir mišrūnų palyginimas, nepriklausomai nuo jų vaisingumo —
356. Santrauka — 359.
X s k y r i u s . Apie geologinės kronikos nepilnumą .......................... 362
Apie praėjusio laiko nustatymą, sprendžiant iš nuosėdų susi­
darymo greičio ir denudacijos apimties — 364. Apie paleontolo­
ginių kolekcijų menkumą — 368. Apie gausių tarpinių varietetų
nebuvimą nė vienoje formacijoje — 374. Apie staigų ištisų gimi­
ningų rūšių grupių pasirodymą — 382. Apie staigų giminingų rū­
šių grupių pasirodymą žemiausiuose mums žinomuose fosiliniuo­
se sluoksniuose — 386.
XI s k y r i u s . Apie organinių būtybių geologinę seką ...................... 391
Apie išmirimą — 395. Apie gyvybės formų pakitimus, įvykstan­
čius beveik vienu laiku visame pasaulyje — 399. Apie išmirusių
rūšių giminingumą tarpusavyje ir su dabar gyvenančiomis for­
momis— 403. Apie senovinių fonmų išsivystymo laipsnį, paly­
ginus su gyvenančiomis formomis — 409. Apie nuoseklų tų pačių
tipų atsiradimą tose pat srityse vėlesniais terciaro periodo
amžiais — 412. Praeitojo ir šio skyriaus santrauka — 414.
XII s k y r i u s . Geografinis paplitimas ................................................. 418
Vieninteliai spėjamojo tvėrimo centrai — 422. Paplitimo bū­
dai— 425. Išplitimas ledynmetyje — 433. Pakaitomis vyravusieji
ledynmečiai šiaurėje i* pietuose — 436.
XIII s k y r i u s . Geografinis paplitimas ................................................. 446
Gėlųjų vandenų organizmai — 446. Apie okeaninių salų gyvento­
ju s— 450. Varliagyvių ir sausumos žinduolių nebuvimas okeani­
nėse salose — 453. Apie salų gyventojų ir artimiausiojo žemyno
gyventojų ryšius — 457. Ankstesniojo ir šio skyriaus santrau­
ka — 463.
XIV s k y r i u s . Organinių būtybių tarpusavio giminystė, morfolo-
* gija, embriologija, rudimentiniai organai ......................................... 467
Klasifikacija — 467. Analoginiai panašumai — 478. Apie orga­
nines būtybes siejančios giminystės prigimtį — 483. Morfologi­
ja — 487. Vystymasis ir embriologija — 492. Rudimentiniai,
a trofuotieji ir abortuotieji organai — 503. Santrauka — 509.
XV s k y r i u s . Bendroji apžvalga ir išvados ......................................... 511
Paaiškinimai .................................................................................................. 539
Rodyklė ................................................................................... .......................... 565
 Ч а р л з Д а р в и н
ПРОИСХОЖДЕНИЕ ВИДОВ
На лнтовском языке
Перевод с английского издания
Госполитнаучиздат Литовской ССР, 1959 г.

Redaktorė E. Žiemy te
Dail, VL Černiauskaite
Techn. redaktorius St, Lukoševičius
Korektorė J. Meinartaitė
Leidinys Nr. 5136. (2—8) Tiražas 5000 egz.
Pasirašyta spausdinti 1959. II. 2.
Popierius 60 X 92/16—18,5 pop. lapo, 37 sp. lankai
+ 3 jkl. 43,37 apsk. leid, lanko. 46 719 ž. 1 sp. lanke.
Kaina Rb. 15,20.
Spausdino ,,Vaizdo" sp. Vilniuje, Strazdelio g. 2.
Užsak. Nr. 2501.