iš skaitiniai.

org
Elektroninę versiją paruošė
Youtou © 2015

iš skaitiniai.org
 Федор Достоевский

BROLIAI KARAMAZOVAI
Keturių dalių romanas su epilogu
I TOMAS
Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis

iš skaitiniai.org
Skiriu
ANAI GRIGORJEVNAI DOSTOJEVSKAJAI

iš skaitiniai.org
 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
(Evangelija pagal Joną, 12, 24)

iš skaitiniai.org
 AUTORIAUS ŽODIS

Pradėdamas savo herojaus, Aleksejaus Fiodorovičiaus Karamazovo, gyvenimo aprašymą, truputį

imu dvejoti. Ir štai kodėl: nors ir vadinu Aleksejų Fiodorovičių savo herojumi, bet vis dėlto pats
žinau, kad jis toli gražu nėra didis žmogus, o todėl iš anksto numatau kad ir tokius neišvengiamus
klausimus: kuo gi įžymus jūsų Aleksejus Fiodorovičius, kad pasirinkote jį savo herojumi? Kam ir kuo
jis žinomas? Kodėl aš, skaitytojas, turiu gaišti laiką jo gyvenimo faktams tyrinėti?
Pastarasis klausimas yra pats pavojingiausias, nes į jį tiek tegaliu atsakyti: „Galbūt patys
pamatysite iš romano“. Na, o jeigu kas perskaitys romaną ir nepamatys, nepripažins, kad mano
Aleksejus Fiodorovičius yra įsidėmėtinas žmogus? Taip sakau todėl, kad su širdgėla tai numatau iš
anksto. Man jis įsidėmėtinas, bet labai abejoju, ar įstengsiu įrodyti tai skaitytojui. Dalykas tas, kad jis
galbūt vis dėlto yra veikėjas, tik neaiškus, neišryškėjęs. Beje, būtų keista tokiais laikais, kaip kad mes
dabar gyvename, reikalauti iš žmonių aiškumo. Gal tik vienas dalykas nekelia abejonių: tai stebėtinas
žmogus, net keistuolis. Bet stebėtinos ir keistos savybės greičiau kenkia, negu duoda teisę reikalauti
susidomėjimo, ypač kai visi stengiasi sujungti atskirus atvejus ir surasti nors mažiausią prasmę
visuotinėje beprasmybėje. O keistuolis dažniausiai yra pavienis ir atskiras reiškinys. Argi ne taip?
Va jeigu jūs nesutiksite su šia pastarąja teze ir atsakysite: „Ne taip“ arba „ne visada taip“, tai aš
gal ir padrąsėsiu, gal tada ir mano herojus Aleksejus Fiodorovičius man pačiam atrodys
reikšmingesnis. Mat ne tik „ne visada“ keistuolis yra pavienis ir atskiras reiškinys, bet, priešingai,
būna ir taip, kad kaip tik jis galbūt kartais ir sudaro visumos širdį, o kitus jo epochos žmones, visus
kitus, kažkodėl kuriam laikui atplėšė nuo jo koks nors staiga užėjęs vėjas…
Beje, aš nė nesileisčiau į šiuos labai neįdomius ir miglotus aiškinimus ir pradėčiau paprastų
paprasčiausiai, be jokios pratarmės: patiks — tai ir taip perskaitys; bet visa bėda, kad gyvenimo
aprašymas man išeina vienas, o romanai — du. Svarbiausias romanas yra antrasis — tai mano
herojaus veikla jau mūsų metu, kaip tik mūsų gyvenamuoju momentu. O pirmasis romanas įvyko dar
prieš trylika metų ir netgi yra beveik ir ne romanas, o tik vienas mano herojaus pirmosios jaunystės
momentas. Be šito pirmojo romano man negalima apsieiti, nes daug kas antrajame romane pasidarytų
nesuprantama. Bet šitokiu būdu dar labiau komplikuojasi tas pirminis mano keblumas: jeigu jau aš, tai
yra pats biografas, manau, kad gal per daug ir vieno romano tokiam kukliam ir neaiškiam herojui, tai
kaip čia rodytis su dviem ir kuo aiškinti tokią mano akiplėšišką drąsą?
Neįstengdamas išspręsti šitų klausimų, ryžtuosi apeiti juos be jokio sprendimo. Suprantama,
įžvalgus skaitytojas jau seniai atspėjo, kad aš nuo pat pradžių kreipiau šia linkme, ir tik pyko ant
manęs, kam be reikalo eikvoju bergždžius žodžius ir brangų laiką. Į tai jau tiksliai atsakysiu: eikvojau
bergždžius žodžius ir brangų laiką, visų pirma, iš mandagumo, o antra — iš gudrumo: vis dėlto, girdi,
iš anksto apie šį bei tą perspėjau. Beje, aš netgi džiaugiuosi, kad mano romanas savaime suskilo į du
pasakojimus, „sudarančius, iš esmės imant, vieną visumą“: susipažinęs su pirmuoju pasakojimu,
skaitytojas jau pats nuspręs: ar verta jam skaityti kitą? Žinoma, niekas nieko nevaržo, galima mesti
knygą vos perskaičius du pirmojo pasakojimo puslapius ir daugiau jos nė neatsiversti. Bet yra juk ir
tokių mandagių skaitytojų, kurie būtinai panorės perskaityti ligi galo, kad, susidarydami bešališką
nuomonę, neapsiriktų — tokie, pavyzdžiui, yra visi rusų kritikai. Taigi va prieš šitokius vis dėlto
širdžiai lengviau: nors jie labai kruopštūs ir sąžiningi, vis dėlto aš jiems duodu visiškai teisėtą
dingstį mesti pasakojimą sulig pirmuoju romano epizodu. Tai ir visa pratarmė. Visiškai sutinku, kad ji
nereikalinga, bet jeigu jau parašyta, tai tegu ir lieka.
O dabar pradėsim.
iš skaitiniai.org
PIRMA DALIS

iš skaitiniai.org
 Pirma knyga

VIENOS ŠEIMYNĖLĖS ISTORIJA

iš skaitiniai.org
 I

FIODORAS PAVLOVIČIUS KARAMAZOVAS

Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas buvo mūsų apskrities dvarininko Fiodoro Pavlovičiaus

Karamazovo trečiasis sūnus. Tėvas savo metu buvo labai žinomas (o ir dabar pas mus dar
prisimenamas) dėl savo tragiškos ir neaiškios mirties lygiai prieš trylika metų, apie kurią
papasakosiu, kai ateis laikas. O dabar apie šitą „dvarininką“ (taip jį visi vadindavo pas mus, nors jis
beveik niekuomet negyveno savo dvare) tiek tepasakysiu, kad tai buvo keistas, tačiau dažnokai
pasitaikąs tipas, būtent, ne tiktai abuojo ir ištvirkusio, bet drauge ir nesupratingo žmogaus tipas, —
tačiau iš tokių nesupratingųjų, kurie puikiai moka tvarkyti savo turto reikaliukus, ir, rodos, vien tai ir
temoka. Fiodoras Pavlovičius, pavyzdžiui, pradėjo beveik iš nieko, dvarininkas jis buvo pats
mažiausias, lakstydavo pietauti prie svetimų stalų, taikėsi įsikurti įnamiu, o jo mirties valandą pas jį
susirado vos ne šimtas tūkstančių grynais pinigais. Ir tuo pat metu vis dėlto jis visą savo gyvenimą
buvo vienas iš nesupratingiausių pakvaišėlių visoje mūsų apskrityje. Dar kartoju: čia ne kvailumas,
dauguma šitų pakvaišėlių — žmonės protingi ir gudrūs, o kaip tik nesupratingumas, ir dar kažkoks
ypatingas, nacionalinis.
Jis buvo dukart vedęs ir turėjo tris sūnus — vyresnįjį, Dmitrijų Fiodorovičių, iš pirmosios žmonos,
o kitus du, Ivaną ir Aleksejų, iš antrosios. Pirmoji Fiodoro Pavlovičiaus žmona buvo kilusi iš gana
turtingų ir kilmingų bajorų Mijusovų, irgi mūsų apskrities dvarininkų. Kaip ten atsitiko, kad mergina
su kraičiu, dar ir graži, be to, dar tokia žvali ir protinga, — tokių dažnai pasitaiko mūsų dabartinėje
kartoje, bet jau pasitaikydavo ir anksčiau, — galėjo ištekėti už tokio niekingo „pašlemėko“, kaip tada
jį visi vadindavo, aš per daug neaiškinsiu. Ag pažinojau ir aš vieną dar užpraeitos „romantiškos“
kartos merginą, kuri, keletą metų paslaptingai mylėjusi vieną poną, už kurio, beje, galėjo kuo
ramiausiai ištekėti, baigė vis dėlto tuo, kad pati sugalvojo daugybę neįveikiamų kliūčių ir audringą
naktį šoko nuo aukšto kranto, panašaus į uolą, į gana gilią ir sraunią upę ir žuvo joje tik dėl savo
kaprizų, vien tik norėdama būti panaši į Šekspyro Ofeliją, ir netgi taip, kad jeigu šita uola, jau seniai
jos nužiūrėta ir pamėgta, nebūtų buvusi tokia vaizdinga, o jos vietoje būtų buvęs tik proziškas lėkštas
krantas, tai ji, galimas daiktas, nebūtų nė mėginusi žudytis. Tai tikras faktas, ir reikia manyti, kad
mūsų, rusų, gyvenime, dviejose ar trijose paskutinėse kartose, tokių ar panašių faktų yra buvę
nemažai. Panašiai ir Adelaidos Ivanovnos Mijusovos polegis buvo, be abejonės, svetimų vėjų
atgarsis ir pavergtos minties sudirgimo vaisius. Ji galbūt įsigeidė parodyti savo moterišką
savarankiškumą, pasipriešinti visuomenės įpročiams, savo giminių ir šeimos despotizmui, o paslaugi
fantazija ją įtikino, sakysime, tik vienai akimirkai, jog Fiodoras Pavlovičius, kad ir įnamys, bet yra
vienas iš drąsiausių ir pašaipiausių šitos pereinamos, geresnius laikus pranašaujančios epochos
žmonių, nors buvo tik piktas komediantas, ir daugiau nieko. Pikantiška atrodė dar ir tas, kad jinai
buvo vogte išvogta, o Adelaida Ivanovna taip šituo žavėjosi. O ir visuomeninė Fiodoro Pavlovičiaus
padėtis vertė jį tada griebtis tokio pasažo, nes jis karštai geidė padaryti karjerą kad ir kažkokiomis
priemonėmis; o prisiplakti prie geros giminės ir gauti kraičio atrodė labai masinantis dalykas.
Tarpusavio meilės, rodos, visai nebuvo — nei sužadėtinė jo nemylėjo, nei jis jos, nors Adelaida
Ivanovna ir buvo graži. Tad šitas atsitikimas, galimas daiktas, buvo savotiškai vienintelis Fiodoro
Pavlovičiaus gyvenime, nors tas žmogus visą savo gyvenimą buvo toks didelis gašlūnas, jog
kiekvieną akimirką galėjo pulti prie kiekvieno sijono, kuris tik jį pamasintų. Tuo tarpu tik ši viena
moteris nesužadino jam jokios aistros, nepadarė šiuo atžvilgiu jokio ypatingo įspūdžio.
Tuojau po išvogimo Adelaida Ivanovna beregint pamatė, kad savo vyrui jinai jaučia tik panieką ir
daugiau nieko. Tad vedybų padariniai išryškėjo nepaprastai greit. Nors šeima net gana veikiaiiš skaitiniai.org
apsiprato su įvykiu ir paskyrė pabėgėlei kraitį, tarp vyro ir žmonos prasidėjo baisi suirutė ir
nuolatinės scenos. Žmonės pasakojo, kad jaunoji gyvenimo draugė parodydavo čia nepalyginti
daugiau taurumo ir kilnumo negu Fiodoras Pavlovičius, kuris, kaip dabar žinoma, tada išsyk nugvelbė
visus jos pinigėlius, apie dvidešimt penkis tūkstančius, vos tik jinai juos gavo, tad šitie tūkstantėliai
jai tartum į vandenį įkrito. O dvarelį ir gana gerą namą mieste, kuriuos ji irgi gavo kraičio, jis ilgai ir
atkakliai stengėsi perrašydinti savo vardu — sudaryti kokį tinkamą aktą, ir tikriausiai būtų savo
pasiekęs, taip sakant, vien per panieką ir pasišlykštėjimą, kurį tolydžio kėlė savo žmonai savo
begėdišku šantažu ir kaulijimu, vien per jos dvasinį nuovargį, kad tik atstotų nuo jos galvos. Bet,
laimė, įsikišo Adelaidos Ivanovnos šeima ir sutramdė grobuonį. Gerai žinoma, kad vyras su žmona
dažnai pešdavosi, bet, kaip pasakoja žmonės, mušdavęs ne Fiodoras Pavlovičius, o mušdavusi
Adelaida Ivanovna, karšta, drąsi, tamsiaveidė, nekantri, apdovanota nuostabia fizine jėga. Pagaliau ji
metė namus ir pabėgo nuo Fiodoro Pavlovičiaus su vienu skurstančiu seminaristu mokytoju, palikusi
Fiodorui Pavlovičiui trejų metų Mitią. Fiodoras tučtuojau įsitaisė namuose tikrą haremą ir ėmė
pašėlusiai girtuokliauti, o per antraktus važinėjo vos ne po visą guberniją, su ašaromis skundėsi
kiekvienam gyvam daiktui, kaip jį pametė Adelaida Ivanovna, ir pasakojo tokias smulkmenas, kurias
pasakoti vedusiam vyrui apie savo vedybinį gyvenimą turėtų būti per daug gėda. Svarbiausia, jam
buvo tartum malonu ir netgi širdžiai miela vaidinti visų akyse juokingą nuskriausto vyro rolę ir netgi
su padailinimais vaizduoti savo nuoskaudos smulkmenas. „Gali pamanyti, kad jūs, Fiodorai
Pavlovičiau, kokį laipsnį gavote, — toks esate patenkintas, nors ir kaip sielvartaujate“, — sakydavo
jam pašaipūs žmonės. Daugelis net pridurdavo, kad jis džiaugiasi, galėdamas rodytis atsinaujinusiu
juokdariu, ir kad tyčia, norėdamas labiau prajukinti žmones, dedasi nematąs savo komiškos padėties.
Kas gali žinoti, gal jis kartais tai darė iš naivumo? Pagaliau jam pavyko aptikti savo pabėgėlės
pėdsakus. Vargšė atsidūrė Peterburge — persikraustė ten su savo seminaristu ir atkakliai įniko
visiškai emancipuotis. Fiodoras Pavlovičius tuojau susirūpino ir ėmė ruoštis į Peterburgą, — o ko?
— aišku, nė pats nežinojo. Iš tikrųjų, gal tada jis ir būtų važiavęs, bet šitaip nusprendęs pasijuto turįs
ypatingą teisę dėl drąsos prieš kelionę vėl žiauriai pagirtuokliauti. Ir šit tuo pačiu metu jo žmonos
giminės gavo žinią, kad ji Peterburge mirė. Kažkaip staigiai mirė, kažkur palėpėje, vieni kalbėjo, kad
šiltine, kiti — kad, rodos, badu. Fiodoras Pavlovičius sužinojo apie savo žmonos mirtį girtas ir, sako,
pasileidęs bėgti gatve ir ėmęs šaukti, iš džiaugsmo tiesdamas rankas dangop: „Dabar atleisi savo
tarną“, o kiti pasakoja, kad balsu raudojęs kaip mažas kūdikis, ir taip graudžiai, kad, sako, buvę gaila
į jį žiūrėti, nors ir koks jis atrodęs šlykštus. Labai galimas daiktas, kad yra buvę ir viena, ir kita, tai
yra jis ir džiaugėsi savo išsilaisvinimu, ir verkė savo išlaisvintojos — viskas drauge. Dažniausiai
žmonės, net piktadariai, būna kur kas naivesni ir atviresni, negu apskritai mums atrodo. O ir mes patys
tokie esame.

iš skaitiniai.org
 II

PIRMUOJU SŪNUMI NUSIKRATĖ

Aišku, galima įsivaizduoti, koks auklėtojas ir tėvas galėjo būti iš tokio žmogaus. Jam, kaip tėvui,
kaip tik ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, tai yra jis visiškai ir galutinai apleido savo kūdikį,
sugyventą su Adelaida Ivanovna, ir ne dėl to, kad būtų jo nekentęs ar jį būtų tam paskatinę kokie
įžeisti matrimonialiniai jausmai, bet vien dėl to, kad visiškai jį užmiršo. Kol jis visiems lindo į akis
su savo ašaromis ir nusiskundimais, o savo namus pavertė ištvirkėlių lindyne, trejų metų berniuką
Mitią paėmė globoti Grigorijus, ištikimas šitų namų tarnas, ir jei tada jis nebūtų juo pasirūpinęs, tai
gal nebūtų buvę nė kas marškinėlius jam pakeičia. Be to, dar taip atsitiko, kad kūdikio giminės iš
motinos pusės taip pat iš pradžių tartum jį užmiršo. Jo senelio, tai yra paties pono Mijusovo,
Adelaidos Ivanovnos tėvo, tada jau nebebuvo gyvųjų tarpe; jo našlė žmona, Mitios senelė, išsikėlusi į
Maskvą, per daug įsisirgo, o seserys ištekėjo, todėl beveik ištisus metus teko Mitiai išbūti pas tarną
Grigorijų ir gyventi jo gryčioje. Jeigu, beje, tėtušis ir būtų jį atsiminęs (negi galėjo iš tiesų apie jį
nežinoti), tai ir pats būtų jį vėl išsiuntęs į gryčią, nes kūdikis vis dėlto būtų trukdęs jam siautėti. Bet
taip atsitiko, kad iš Paryžiaus grįžo Piotras Aleksandrovičius Mijusovas, velionės Adelaidos
Ivanovnos pusbrolis, daugelį metų iš eilės vėliau išgyvenęs užsienyje, tada labai dar jaunas žmogus,
bet žmogus ypatingas Mijusovų šeimoje, apsišvietęs, tikras sostinės gyventojas ir užsienietis, be to,
visą savo gyvenimą europietis, o į jo pabaigą penktojo ir šeštojo dešimtmečio liberalas. Per visą
savo karjerą jis palaikė santykius su daugeliu liberaliausių savo epochos žmonių, ir Rusijoje, ir
užsienyje, asmeniškai pažinojo Prudoną ir Bakuniną☞ ir labai mėgo prisiminti, jau į savo kelionių
pabaigą, keturiasdešimt aštuntųjų metų vasario revoliucijos Paryžiuje tris dienas ir pasakoti apie jas,
duodamas suprasti, kad ir jis pats veik yra buvęs jos dalyvis ant barikadų. Tai buvo vienas iš
maloniausių jo jaunystės atsiminimų. Nuosavybę jis turėjo nemažą, pagal ano meto mastą apie
tūkstantį baudžiauninkų. Jo puikus dvaras buvo tuojau pat, kai tik išvažiuoji iš mūsų miestuko, ir
siekėsi su žeme garsaus mūsiškio vienuolyno, su kuriuo Piotras Aleksandrovičius, dar būdamas labai
jaunas, kai tik gavo palikimą, ūmai pradėjo nepabaigiamą bylą dėl kažkokių žūklės teisių upėje ar
savavališkų miško kirtimų, tikrai nežinau, bet pradėti bylą su „klerikalais“ netgi laikė savo pilietine
apsišvietusio žmogaus pareiga. Viską išgirdęs apie Adelaidą Ivanovną, kurią, žinoma, atsiminė ir
netgi kažkada įsidėmėjo, ir patyręs, kad liko Mitia, nors ir kaip piktindamasis ir niekindamas Fiodorą
Pavlovičių iš savo jaunumo, įsikišo į šį reikalą. Dabar jis pirmą kartą ir susipažino su Fiodoru
Pavlovičiumi. Ir tiesiog jam pareiškė, kad norėtų pats auklėti kūdikį. Piotras Aleksandrovičius ilgai
po to pasakodavo, norėdamas paryškinti būdingą Fiodoro Pavlovičiaus bruožą, jog kai jis užsiminė
apie Mitią, tai anas kurį laiką atrodė visai nesuprantąs, apie kokį kūdikį čia kalbama, ir netgi tartum
nustebo, kad mažamečio sūnaus kažkur tikrai esama jo namuose. Jei Piotro Aleksandrovičiaus
pasakojimas galėjo būti perdėtas, tai vis dėlto jame turėjo būti ir kažko panašaus į tiesą. Bet Fiodoras
Pavlovičius iš tikrųjų visą gyvenimą mėgo apsimetinėti, staiga suvaidinti prieš jus kokį nelauktą
vaidmenį ir, svarbiausia, kartais be jokio reikalo, netgi tiesiog patsai sau pakenkdamas, kaip kad,
pavyzdžiui, šiuo atveju. Beje, šis bruožas yra būdingas labai daugeliui žmonių, ir netgi itin protingų,
ne tokių kaip Fiodoras Pavlovičius. Piotras Aleksandrovičius ėmėsi tvarkyti reikalą karštai ir net
buvo paskirtas (drauge su Fiodoru Pavlovičiumi) kūdikio globėju, nes po motinos mirties vis dėlto
liko šioks toks turtelis, namas ir dvaras. Mitia iš tikrųjų išsikėlė pas šitą antros eilės dėdę, bet savo
šeimos tas neturėjo, o kadangi jis pats, vos tik sutvarkęs ir užsitikrinęs pinigines pajamas iš savo
dvarų, tuojau vėl išskubėjo ilgam į Paryžių, tai kūdikį pavedė vienai iš savo antros eilės tetų, vienai
maskviškei poniai. Atsitiko taip, kad, apsibuvęs Paryžiuje, ir jis užmiršo kūdikį, ypač kaiiš užėjo toji
skaitiniai.org
vasario revoliucija, kuri taip paveikė jo vaizduotę ir kurios jis jau nebegalėjo užmiršti visą savo
gyvenimą. O maskviškė ponia numirė, ir Mitia atsidūrė pas vieną jos ištekėjusią dukterį. Rodosi, po
to jis dar ketvirtą kartą pakeitė lizdą. Apie tai aš dabar plačiai nekalbėsiu, juo labiau kad dar daug
reikės pasakoti apie šitą Fiodoro Pavlovičiaus pirmagimį, o dabar pasitenkinsiu tik pačiomis
reikalingiausiomis žiniomis apie jį, be kurių negalėčiau nė pradėti romano.
Visų pirma, šitas Dmitrijus Fiodorovičius tebuvo vienas iš trijų Fiodoro Pavlovičiaus sūnų, kuris
augo įsitikinęs, kad vis dėlto turi šiokį tokį turtą ir, kai sueis į metus, galės savarankiškai gyventi. Jo
vaikystė ir jaunystė praėjo netvarkingai: gimnazijos nebaigė, vėliau pateko į vieną karo mokyklą, po
to atsidūrė Kaukaze, buvo pakeltas karininku, dalyvavo dvikovoje, buvo pažemintas kareiviu, vėl
pakeltas karininku, daug lėbavo ir iššvaistė palyginti nemažai pinigų. Pradėjo jų gauti iš Fiodoro
Pavlovičiaus tik suėjęs į metus, o prieš tai prisidarė skolų. Fiodorą Pavlovičių, savo tėvą, pažino ir
pamatė pirmą kartą jau būdamas pilnametis, kai tyčia atvyko į mūsų kraštą pasikalbėti su juo apie
savo turtą. Rodos, tėvas ir tada jam nepatiko; pabuvo pas jį neilgai ir išvažiavo kiek galėdamas
greičiau, vos spėjęs iš jo gauti tam tikrą sumą ir padaręs su juo kažkokį sandėrį dėl tolesnių pajamų iš
dvaro, bet neįstengęs šį sykį (faktas, vertas ypatingo dėmesio) sužinoti iš Fiodoro Pavlovičiaus, nei
kiek dvaras duoda pajamų, nei kokia jo vertė. Fiodoras Pavlovičius jau tada, iš pirmo karto (ir tai
reikia įsidėmėti) pastebėjo, kad Mitia apie savo turtą turi perdėtą ir neteisingą nuomonę. Fiodoras
Pavlovičius tuo buvo labai patenkintas, nes šiuo atžvilgiu turėjo ypatingų išskaičiavimų. Jis tik
suprato, kad jaunuolis yra lengvabūdis, padauža, nemoka valdyti savo aistrų, nekantrus, didelis
lėbautojas, toks žmogus, kuris jeigu tik ką nors tuo tarpu nučiups, tai, aišku, tuojau ir nurims, kad ir
neilgam. Štai tuo ir ėmė naudotis Fiodoras Pavlovičius, tai yra atsikratinėti juo mažomis
dovanėlėmis, nereguliariomis perlaidomis, ir galų gale taip išėjo, kad kai po ketverių metų Mitia,
netekęs kantrybės, atvyko į mūsų miestuką antrą kartą, norėdamas galutinai baigti reikalus su tėvu, tai
ūmai paaiškėjo, didžiausiai jo nuostabai, kad jis jau ničnieko neturi, kad net sunku viską ir
suskaičiuoti, kad jis jau per daug gavo pinigų iš Fiodoro Pavlovičiaus, daugiau, nei vertas jo turtas,
gal net jau pats liko jam skolingas; kad pagal tokius ir tokius sandėrius, kuriuose tada ir tada pats
panoro dalyvauti, jis nė teisės neturi ko nors daugiau reikalauti ir t.t., ir t.t. Jaunuolis buvo pritrenktas,
įtarė, kad čia esama neteisybės, apgaulės, beveik nebesitvėrė pykčiu ir tartum neteko proto. Va šita
aplinkybė ir privedė prie katastrofos, apie kurią aš ir papasakosiu ir kuri sudarys mano pirmojo,
įvadinio romano turinį arba, geriau sakant, jo išorinę pusę. Bet kol prieisiu prie šito romano, reikės
dar papasakoti ir apie kitus du Fiodoro Pavlovičiaus sūnus, Mitios brolius, ir paaiškinti, iš kurgi jie
atsirado.

iš skaitiniai.org
 III

ANTROSIOS VEDYBOS IR ANTRIEJI VAIKAI

Fiodoras Pavlovičius, nusikratęs ketverių metų Mitia, labai greit po to vedė antrą kartą. Ši antra
santuoka truko gal aštuonerius metus. Vedė šią antrąją savo žmoną, Sofją Ivanovną, irgi visiškai
jaunutę, iš kitos gubernijos, į kurią užsuko, lydimas kažkokio žydelio, kažkokiu smulkios parangos
reikalu. Nors Fiodoras Pavlovičius ir lėbavo, ir girtavo, ir siautėjo, bet niekuomet nesiliovė leidęs
apyvarton savo kapitalo ir savo reikalus visada tvarkė sėkmingai, nors, žinoma, beveik visada truputį
nešvariai. Sofja Ivanovna buvo „našlaitėlė“, nuo pat vaikystės vieniša, kažkokio neaiškaus diakono
duktė, užaugusi savo geradarės, auklėtojos ir kankintojos, kilmingos senos generolienės, generolo
Vorochovo našlės, namuose. Smulkmenų nežinau, bet esu tik girdėjęs, kad švelnią, geraširdę,
nuolankią auklėtinę kartą išėmė iš kilpos, kurią ji buvo prisitaisiusi ant vinies kamarėlėje, — taip
sunku buvo jai pakelti aikštingumą ir nuolatinius priekaištus tos, matyt, neblogos senės, bet iš dyko
buvimo tapusios visiškai nepakenčiama despote. Fiodoras Pavlovičius pasipiršo; apie jį surinko
žinias ir išvijo lauk. Tada jis vėl, kaip ir prieš pirmąsias vedybas, pasisiūlė našlaitei ją išvogti. Labai
labai galimas daiktas, kad ir ji nė už ką nebūtų už jo tekėjusi, jeigu laiku būtų sužinojusi apie jį
daugiau smulkmenų. Bet tai buvo kitoje gubernijoje; pagaliau ką galėjo suprasti šešiolikos metų
mergaitė — nebent tai, kad geriau prisigirdyti negu pasilikti pas geradarę. Taip ir išmainė vargšė
geradarę į geradarį. Fiodoras Pavlovičius šį sykį negavo nė skatiko, nes generolienė supyko, nieko
nedavė ir dar prakeikė abudu; bet šį sykį jis ir nesitikėjo ko nors gauti, o susigundė tik nepaprastu
nekaltos mergaitės grožiu ir, svarbiausia, jos nekaltu veidu, kuris jį, tokį gašlų žmogų, ligi šiol tik
nešvankų grubaus moteriško grožio mėgėją, tiesiog pritrenkė. „Šitos nekaltos akutės man tada tartum
skustuvu per širdį rėžtelėjo“, — sakydavo jis vėliau, saviškai šlykščiai kikendamas. Beje,
ištvirkusiam žmogui ir tat galėjo sužadinti gašlumą. Negavęs jokio kraičio, Fiodoras Pavlovičius su
žmona elgėsi be jokių ceremonijų ir, naudodamasis tuo, kad ji, taip sakant, jam „skolinga“ ir kad jis
ją beveik „iš kilpos ištraukė“, be to, išnaudodamas jos fenomenalų romumą ir nuolankumą, netgi
sutrypė pačias paprasčiausias vedybinio gyvenimo padorumo taisykles. Į namus, žmonai matant,
suvažiuodavo pasileidusios moterys, ir buvo keliamos orgijos. Kaip būdingą bruožą papasakosiu, kad
tarnas Grigorijus, niūrus, kvailas ir atkaklus rezonierius, kuris nekentė pirmosios ponios, Adelaidos
Ivanovnos, šį sykį stojo naujosios ponios pusėn, gynė ją ir plūdosi dėl jos su Fiodoru Pavlovičiumi
beveik neleistinu tarnui būdu, o kartą net smurtu išvaikė orgiją ir visas suvažiavusias nešvankėles.
Vėliau vargšę jauną moterį, užguitą beveik nuo pat vaikystės, ištiko kažkokia moteriška nervų liga,
dažniausiai pasitaikanti prastuomenėje, tarp kaimo moterų, kurios dėl šitos ligos vadinamos
klyknėmis. Nuo šitos ligos su baisiais isterijos priepuoliais ligonė kartais net proto netekdavo. Vis
dėlto ji pagimdė Fiodorui Pavlovičiui du sūnus, Ivaną ir Aleksejų, pirmąjį pirmaisiais vedybinio
gyvenimo metais, o antrąjį po trejų metų. Kai ji mirė, Aleksejus ėjo ketvirtus metus, ir nors tai atrodo
keista, bet aš žinau, kad motiną jis vėliau atsiminė visą amžių — tartum per sapną, žinoma. Po jos
mirties abiem berniukams atsitiko beveik lygiai tas pat kaip ir pirmajam, Mitiai: tėvas juos visiškai
užmiršo ir apleido, ir abu pateko pas tą patį Grigorijų, ir taip pat į jo gryčią. Gryčioje juos ir surado
despotė generolienė, jų motinos geradarė ir auklėtoja. Ji dar buvo gyva ir visą laiką, visus
aštuonerius metus, negalėjo užmiršti jai padarytos nuoskaudos. Apie savo „Sofjos“ gyvenimą visus
aštuonerius metus ji gaudavo tiesiogiai tiksliausių žinių ir, girdėdama, kokia ji ligonė ir kokioj
šlykščioj aplinkoj gyvena, dukart ar triskart pasakė imbuvėms: „Taip jai ir reikia, taip dievas jai davė
už jos nedėkingumą“.
Kai Sofja Ivanovna mirė, lygiai po trijų mėnesių generolienė staiga pati atvyko į mūsųišmiestą,
skaitiniai.org
tiesiog į Fiodoro Pavlovičiaus butą, ir iš viso išbuvo mieste apie pusvalandį, bet daug padarė. Buvo
tada vakaro metas. Fiodoras Pavlovičius, su kuriuo ji nesimatė visus aštuonerius metus, išėjo jos
pasitikti girtutėlis. Žmonės pasakoja, kad ji beregint, nieko nesakiusi, vos tik jį pamatė, davė jam du
padorius ir skambius antausius ir triskart trūktelėjo už kuodo iš viršaus į apačią, po to, netarusi nė
žodžio, nuėjo tiesiog į gryčią pas abudu berniukus. Iš pirmo žvilgsnio pamačiusi, kad jie neprausti ir
dėvi nešvarius baltinius, ji tučtuojau dar davė antausį pačiam Grigorijui ir pareiškė jam, kad išsiveža
abudu vaikus pas save, paskui išsivedė juos kaip stovi, susupo į pledą, pasodino į karietą ir išsivežė į
savo miestą. Grigorijus priėmė šitą antausį kaip ištikimas vergas, nė šiurkštaus žodžio neištarė ir,
lydėdamas senąją ponią į karietą, nusilenkė ligi juostos ir rimtu balsu pasakė, kad jai „už našlaičius
dievas atlygins“. „O vis dėlto tu stuobrys!“ — šūktelėjo jam išvažiuodama generolienė. Fiodoras
Pavlovičius, apsvarstęs visą reikalą, nusprendė, kad geriau ir būti negali, ir vėliau, duodamas
generolienei formalų sutikimą auklėti vaikus, neprieštaravo jai nė vienu klausimu. O apie gautus
antausius važinėjo pasakoti po visą miestą.
Taip atsitiko, kad ir generolienė tuojau po to mirė, tačiau paskyrusi testamente abiem mažyčiams po
tūkstantį rublių kiekvienam, „jų mokslinimui, ir kad visi šitie pinigai būtų besąlygiškai jiems
sunaudoti, be to, taip, kad užtektų jų, ligi jie sueis į metus, nes su kaupu pakanka ir tokios dovanos
šitokiems vaikams, o jei kam patinka, tai tegu pats pakrato savo piniginę“, ir t.t., ir t.t. Aš pats
testamento nesu skaitęs, bet girdėjau, kad yra buvę kažkas pernelyg savotiškai ir keistai šia prasme
pasakyta. Svarbiausias senės turto paveldėtojas, kaip pasirodė, vis dėlto buvo žmogus doras, Jefimas
Petrovičius Polenovas, tos gubernijos bajorų vadas. Pasikeitęs laiškais su Fiodoru Pavlovičiumi ir
ūmai perpratęs, kad iš jo neišpeši pinigų jo paties vaikams auklėti (nors tasai tiesiog niekuomet
neatsisakydavo, bet visada tokiais atvejais delsdavo, kartais netgi negailėdamas sentimentų), jis pats
pasirūpino vaikais, o ypač pamilo jaunesnįjį Aleksejų, ir šis net ilgą laiką augo jo šeimoje. Prašau
skaitytoją tai įsidėmėti pačioje pradžioje. Ir jeigu kam turėjo būti visą gyvenimą dėkingi jaunuoliai už
savo auklėjimą ir mokymą, tai kaip tik šitam Jefimui Petrovičiui, kilniausiam ir humaniškiausiam
žmogui, vienam iš tokių, kokių retai tepasitaiko. Jis išlaikė mažyčiams nepaliestus jų pinigus — po
tūkstantį, generolienės paliktą, ir tie pinigai, kol jaunuoliai sulaukė pilnų metų, drauge su palūkanomis
išaugo ligi dviejų tūkstančių, o išauklėjo juos Jefimas Petrovičius savo paties lėšomis ir, žinoma,
išleido kur kas daugiau negu po tūkstantį kiekvieno reikalams. Aš tuo tarpu smulkiai nepasakoju apie
jų vaikystę ir jaunystę, o paliečiu tik pačius svarbiausius dalykus. Beje, apie vyresnįjį, Ivaną, tiek
tepasakysiu, kad jis buvo kažkoks paniuręs, užsidaręs berniukas, toli gražu ne baikštus, bet jau, rodos,
ar ne nuo dešimtų metų supratęs, kad vis dėlto juodu auga svetimoj šeimoj ir iš svetimų žmonių
malonės ir kad jų tėvas yra kažkoks toks, jog apie jį gėda ir kalbėti, ir t.t., ir t.t. Šitas berniukas labai
greit, kone kūdikio metus eidamas (bent taip žmonės pasakojo), ėmė rodyti kažkokius nepaprastus ir
nuostabius gabumus mokslui. Smulkmenų nežinau, bet kažkaip atsitiko, kad su Jefimo Petrovičiaus
šeima jis atsisveikino dar trylikos metų, įstojo į vieną Maskvos gimnaziją ir apsigyveno pensione,
kurį laikė kažkoks prityręs ir anuomet garsus pedagogas, Jefimo Petrovičiaus vaikystės draugas. Pats
Ivanas vėliau pasakojo, kad viskas atsitiko, taip sakant, iš „karštos gerų darbų meilės“, kurią rodė
Jefimas Petrovičius, susižavėjęs idėja, kad genialių gabumų berniukas ir mokytis turi pas genialų
auklėtoją. Beje, kai jaunuolis, baigęs gimnaziją, įstojo į universitetą, ir Jefimas Petrovičius, ir
genialusis auklėtojas jau buvo mirę. Kadangi Jefimas Petrovičius reikalą blogai sutvarkė ir gauti
pinigus, paliktus vaikams despotės generolienės, su palūkanomis išaugusius nuo tūkstančio ligi
dviejų, pasirodė besą ne taip paprasta dėl įvairių pas mus neišvengiamų formalumų ir vilkinimų, tai
jaunuoliui pirmuosius dvejus metus universitete buvo striuka, nes jis turėjo per visą šį laiką pats ir
maitintis, ir gyventi iš savęs, ir dar mokytis. Reikia pasakyti, kad jis tada nenorėjo nė bandytiiš skaitiniai.org
susirašinėti su tėvu, — gal iš ambicijos, iš paniekos jam, o gal šaltas, sveikas protas jam patarė, kad
jokios rimtesnės paramos iš tėtušio negaus. Nežinia, kaip ten buvo, bet jaunuolis nė kiek nenusiminė
ir vis dėlto susirado darbo: iš pradžių duodavo pamokas už dvi grivinas, o vėliau ėmė lakstyti po
laikraščių redakcijas, nešiodamas joms dešimties eilučių straipsnelius apie gatvės įvykius su parašu
„Pats matęs“. Šitie straipsneliai, sako, visad buvę taip įdomiai ir pikantiškai parašyti, jog netrukus
plačiai paplito, ir jau vien šitoj srity jaunuolis įrodė savo praktiškumą ir savo intelektualinį
pranašumą prieš tą gausingą, visada skurstančią ir nelaimingą dalį mūsų abiejų lyčių moksleivių,
kurie paprastai nuo ryto ligi nakties sostinėse varsto įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijų duris ir,
neįstengdami sugalvoti nieko geresnio, tik nuolatos kartoja tą patį prašymą duoti ką išversti iš
prancūzų kalbos arba ką perrašyti. Susipažinęs su redakcijomis, Ivanas Fiodorovičius vėliau
nebenutraukė su jomis santykių ir paskutiniais savo mokymosi universitete metais ėmė spausdinti gana
talentingas knygų recenzijas įvairiomis specialiomis temomis, todėl net pasidarė žinomas
literatūriniuose būreliuose. Tačiau tik pačiu paskutiniu metu atsitiktinai pavyko jam staiga atkreipti į
save ypatingą dėmesį žymiai platesniuose skaitytojų sluoksniuose, — daug kas tada jį išsyk pastebėjo
ir įsidėmėjo. Tai buvo gana įdomus atsitikimas. Jau baigęs universitetą ir ruošdamasis už savo du
tūkstančius suvažinėti į užsienį, Ivanas Fiodorovičius staiga išspausdino viename dideliame
laikraštyje keistą straipsnį, patraukusį net ir ne specialistų dėmesį, ir, svarbiausia, tokia tema, kuri,
matyt, jam buvo visai svetima, nes jis baigė gamtos mokslus. Straipsnis buvo parašytas bažnytinio
teismo klausimu, kuris tada buvo plačiai keliamas.☞ Nagrinėdamas kai kurias pareikštas šiuo
klausimu nuomones, jis pasakė ir savo nuomonę. Svarbiausia čia buvo tonas ir nuostabiai netikėta
išvada. O tuo tarpu daugelis bažnyčios atstovų neabejodami palaikė autorių savo žmogumi. Ir staiga
ne tiktai valstybinio teismo šalininkai, bet ir patys ateistai irgi ėmė jam ploti. Galų gale kai kurie
nuovokūs žmonės nusprendė, kad visas straipsnis tėra įžūlus farsas ir pasityčiojimas. Šį atsitikimą
paminiu ypač dėl to, kad šitas straipsnis savo laiku pasiekė ir garsųjį mūsų priemiesčio vienuolyną,
kuriame iškeltu bažnytinio teismo klausimu irgi buvo domimasi, — pasiekė ir visus baisiai nustebino.
O kai jie sužinojo autoriaus vardą, tai susidomėjo dar ir tuo, kad jis yra gimęs mūsų mieste ir yra „va
šito paties Fiodoro Pavlovičiaus“ sūnus. Ir šit staiga tuo pačiu metu atvyko pas mus ir pats autorius.
Ko atvažiavo tada pas mus Ivanas Fiodorovičius — atsimenu, aš jau ir tada pats save klausiau su
kažkokiu beveik nerimu. Šitas toks fatališkas atvykimas, davęs pradžią tiekai padarinių, dar ilgai po
to, beveik visada man atrodė neaiškus. Apskritai imant, buvo keista, kad jaunuolis, toks mokytas,
toks, atrodo, išdidus ir atsargus, staiga atvyko į lokius nešvankius namus, pas tokį tėvą, kuris visą
laiką jį ignoravo, jo nepažino ir neatsiminė, ir nors, žinoma, nė už ką ir niekuomet nebūtų jam davęs
pinigų, jei sūnus būtų jį prašęs, bet vis dėlto visą gyvenimą bijojo, kad ir sūnūs, Ivanas ir Aleksejus,
taip pat kada nors neatvyktų ir nepaprašytų pinigų. Ir štai jaunuolis sustoja tokio tėvo namuose,
gyvena su juo mėnesį ir kitą, ir abudu sugyvena, kad geriau nė nereikia. Šis pastarasis dalykas ypačiai
nustebino ne tik mane, bet ir daugelį kitų. Piotras Aleksandrovičius Mijusovas, apie kurį aš jau
anksčiau kalbėjau, tolimas Fiodoro Pavlovičiaus giminaitis iš jo pirmosios žmonos pusės, tuo metu
vėl pas mus atsitiktinai atsirado savo dvare, miesto pakraštyje, atvykęs iš Paryžiaus, kuriame jau
galutinai apsigyveno. Atsimenu, kad kaip tik jis labiau už visus stebėjosi, susipažinęs su jaunuoliu,
kuris itin jį sudomino ir su kuriuo skaudama širdimi kartais pikiruodavosi savo žiniomis. „Jis
ambicingas, — sakydavo jis tada mums apie Ivaną Fiodorovičių, — visada susikals kapeiką, jis ir
dabar turi pinigų kelionei į užsienį — tai ko jam čia prireikė? Visiems aišku, kad jis atvažiavo pas
tėvą ne pinigų, nes tėvas, šiaip ar taip, jų neduos. Gerti ir ištvirkauti nemėgsta, o vis dėlto senis be jo
apsieiti negali, taip abudu susigyveno!“ Tai buvo tiesa; jaunuolis netgi aiškiai turėjo įtakos seniui; šis
beveik pradėjo kartais lyg ir klausyti jo, nors buvo nepaprastai ir kai kada net piktai užgaidus; net kitą
iš skaitiniai.org
kartą imdavo padoriau elgtis…
Tik vėliau paaiškėjo, kad Ivanas Fiodorovičius atvažiavo iš dalies savo vyresniojo brolio,
Dmitrijaus Fiodorovičiaus, prašomas ir jo reikalais. Jis pirmąsyk gyvenime pažino ir pamatė brolį
irgi beveik tuo pačiu metu, dabar, kai atvažiavo, nors vienu svarbiu reikalu, liečiančiu labiau
Dmitrijų Fiodorovičių, ėmė susirašinėti su juo dar prieš atvykdamas iš Maskvos. Koks ten reikalas
buvo, skaitytojas smulkiai viską sužinos, kai ateis metas. Vis dėlto net tada, kai aš jau žinojau ir apie
tą ypatingą reikalą, Ivanas Fiodorovičius man tebeatrodė paslaptingas, o jo atvykimas pas mus, šiaip
ar taip, neišaiškinamas.
Dar pridursiu, kad Ivanas Fiodorovičius tada man atrodė tartum koks taikintojas ir tarpininkas tarp
tėvo ir savo vyresniojo brolio, Dmitrijaus Fiodorovičiaus, kuris tada su tėvu smarkiai susikivirčijo ir
net pateikė jam formalų ieškinį.
Šita šeimynėlė, kartoju, susirinko tada visa pirmą kartą savo gyvenime, ir kai kurie jos nariai pirmą
kartą gyvenime pamatė kits kitą. Vienas tik jaunesnysis sūnus, Aleksejus Fiodorovičius, jau visi metai
gyveno pas mus, taigi pateko čia anksčiau negu kiti broliai. Va apie šitą Aleksejų man kaip tik
sunkiausia kalbėti mano įžanginiame pasakojime, prieš parodant jį romano scenoje. Bet reikės ir apie
jį parašyti pratarmę, bent jau tam, kad galima būtų iš anksto išaiškinti vieną labai keistą punktą,
būtent: savo busimąjį herojų esu priverstas pristatyti skaitytojams pačioje pirmoje jo romano scenoje
su vienuolio naujoko sutana. Taip, bus jau kokie metai, kai jis tuomet gyveno mūsų vienuolyne ir,
rodės, visam gyvenimui rengėsi jame užsidaryti.

iš skaitiniai.org
 IV

TREČIASIS SŪNUS ALIOŠA

Tada jam buvo tik dvidešimt metų (jo brolis Ivanas tada ėjo dvidešimt ketvirtus, o jų vyresnysis
brolis, Dmitrijus, — dvidešimt aštuntus). Visų pirma pasakysiu, kad šitas jaunuolis, Alioša, buvo
visai ne fanatikas ir, bent jau mano manymu, net ir ne mistikas. Iš anksto pareiškiu savo tikrą
nuomonę: jis buvo tiktai ankstyvas žmonių mylėtojas, ir jeigu pasirinko kelią į vienuolyną, tai vien
dėl to, kad tuo metu tik jis vienas jį sužavėjo ir, taip sakant, parodė idealią išeitį jo sielai, kuri iš
pasaulio blogybių tamsos veržėsi į meilės šviesą. Ir sužavėjo jį šitas kelias tik dėl to, kad jame sutiko
tada, jo manymu, nepaprastą asmenybę — mūsų garsaus vienuolyno senuolį Zosimą, prie kurio
prisirišo visa savo karšta nenumaldomos širdies pirmąja meile. Beje, aš neneigiu, kad jau tada jis
buvo labai keistas, galima sakyti, nuo pat lopšio. Tarp kita ko, aš jau minėjau, kad nors motina jį
paliko tik einantį ketvirtus metus, jis įsiminė ją visam gyvenimui, jos veidą, jos mylavimus, „tartum
gyva ji stovėtų prieš mane“. Tokie atsiminimai gali įstrigti sąmonėje (ir tai visi žino) net ir daug
jaunesniame amžiuje, net dvejų metų kūdikiams, bet jie visą gyvenimą tešvyti tamsoje vien tartum
kokie šviesūs taškai, tartum nuo didelio paveikslo nuplėštas kampelis: paveikslas visas užgeso ir
dingo, tik šitas kampelis beliko. Lygiai taip atsitiko ir jam: jis įsiminė vieną tylų vasaros vakarą,
atdarą langą, įstrižus sėdančios saulės spindulius (tuos įstrižus spindulius labiausiai ir įsiminė),
kambario kampe šventą paveikslą, degančią lampadą prieš jį, o prieš paveikslą klūpančią, raudančią
kaip isterijos priepuoly, spygaujančią ir šūkčiojančią motiną, nutvėrusią jį abiem rankom, stipriai, net
skaudžiai jį apkabinusią ir meldžiančią už jį dievo gimdytoją, tiesiančią jį iš savo glėbio abiem
rankom į šventą paveikslą, tartum pavedančią jį dievo gimdytojos globai… ir staiga įbėga auklė ir
išsigandusi jį atima iš jos. Štai koks reginys! Alioša įsiminė tą akimirką ir savo motinos veidą:
sakydavo, kad veidas buvęs įniršęs, bet gražus, kaip galima spręsti iš to, kiek atsiminė. Bet retai kam
pasakodavo šitą prisiminimą. Vaikystėje ir jaunystėje buvo nelabai ekspansyvus ir netgi nelabai
kalbus, bet ne dėl to, kad būtų nepasitikėjęs žmonėmis, buvęs baikštus ar niūrus užsidarėlis, netgi
visai priešingai, o dėl kažko kita, dėl kažkokio tartum vidinio rūpesčio, grynai asmeniško, kitiems
svetimo, bet jam pačiam tokio svarbaus, jog dėl jo tartum užmiršdavo kitus. Bet žmones mylėjo:
atrodo, visą amžių pragyveno tvirtai tikėdamas žmonėmis, o tuo tarpu niekas ir niekuomet nelaikė jo
nei negudriu, nei naiviu žmogumi. Kažko turėjo jis, kas rodė ir vertė manyti (net ir vėliau, visą
gyvenimą), kad jis nenori būti žmonių teisėju, kad nenori jų smerkti ir nė už ką nesmerks. Netgi
atrodė, kad viską laikė galimu dalyku, nė kiek nesmerkdamas, nors labai dažnai skausmingai
liūdėdamas. Negana to: šia prasme taip toli nuėjo, kad niekas negalėjo nei nustebinti jo, nei
išgąsdinti, ir šitaip buvo nuo pat jo ankstyvosios jaunystės. Kai, eidamas dvidešimtuosius metus,
atvyko pas tėvą, į tikrą nešvarios paleistuvystės lindynę, jis, skaistus ir tyras, tiktai tylomis
pasišalindavo, kai žiūrėti būdavo nebepakenčiama, bet niekam nereikšdamas nė mažiausios paniekos
ir nieko nesmerkdamas. O tėvas, kitados buvęs įnamys, todėl žmogus jautrus ir greitai įsižeidžiantis,
iš pradžių sutiko jį su nepasitikėjimu ir niūriai („per daug, girdi, tylus ir per daug sau vienas
galvoja“), netrukus tačiau baigė tuo, kad ėmė jį labai dažnai glamonėti ir bučiuoti, gal ne vėliau kaip
po dvejeto savaičių, tiesa, su girtomis ašaromis, nuo svaigalų susigraudinęs, bet, matyt, širdingai ir
didžiai jį pamilęs, ir dar taip, žinoma, kaip niekuomet nieko neteko pamilti tokiam žmogui kaip jis…
Bet ir visi mylėjo šitą jaunuolį, kur tik jis pasirodydavo, ir tai nuo pat jo vaikystės metų. Patekęs į
savo geradario ir auklėtojo, Jefimo Petrovičiaus Polenovo, namus, jis taip palenkė prie savęs visus
šitos šeimos narius, jog visi ten laikė jį tikru savo vaiku. O juk jis įžengė į šiuos namus dar būdamas
tokio kūdikio amžiaus, kada nieku būdu negalima laukti iš vaiko apdairaus suktumo, landumo ar
iš skaitiniai.org
mokėjimo prisimeilinti, patikti, priversti save pamilti. Taigi talentas sužadinti didelę meilę sau
glūdėjo, taip sakant, pačioje jo paprastoje, nuoširdžioje prigimtyje. Tas pat buvo jam ir mokykloje, ir
vis dėlto, atrodo, jis buvo ten kaip tik vienas iš tų vaikų, kurie verčia draugus juo nepasitikėti, kartais
pajuokti jį, gal net ir neapkęsti. Jis, pavyzdžiui, susimąstydavo ir tartum pasišalindavo nuo kitų. Nuo
pat vaikystės mėgo pasitraukti į kamputį ir skaityti knygas, ir vis dėlto draugai taip jį pamilo, jog
drąsiai galima buvo jį laikyti visų mylimuoju per visą tą laiką, kurį jis išbuvo mokykloje. Jis retai
kada paišdykaudavo, netgi retai būdavo linksmas, bet visi, vos žvilgtelėję į jį, tuojau suprasdavo, kad
tai pareina visai ne nuo kažkokio jo niūrumo, kad, priešingai, jis yra visada vienodas ir ramus. Iš
savo vienmečių tarpo jis niekuomet nenorėdavo išsiskirti. Galbūt kaip tik dėl to jis niekuomet nieko
nebijodavo, tačiau berniukai tuojau suprato, kad jis nė kiek nesididžiuoja savo narsumu, bet tartum
žiūri ir nesupranta, kad jis drąsus ir narsus. Nuoskaudų niekuomet neatsimindavo. Atsitikdavo, kad už
valandos, po to, kai būdavo kieno nuskaustas, jau kalbėdavosi su skriaudėju arba pats jį
prakalbindavo su tokiu patikliu ir giedru veidu, tartum ničnieko tarp jų nebūtų buvę. Ir negalėjai
pasakyti, kad jis dėtųsi atsitiktinai užmiršęs nuoskaudą ar sąmoningai atleidęs skriaudėjui, bet tiesiog
nelaikydavo jos nuoskauda, ir tat vaikus labai sužavėdavo ir nuginkluodavo. Turėjo jis dar vieną
bruožą, kuris visose gimnazijos klasėse, nuo žemiausios ir ligi pačių vyriausiųjų, žadindavo jo
draugams nuolatinį norą iš jo pasišaipyti, bet be mažiausios pagiežos, o tik dėl to, kad juos tai
linksmai nuteikdavo. Šitas jo bruožas — baikštus, atkaklus drovumas ir skaistumas. Jis negalėjo
klausytis tam tikrų žodžių ir tam tikrų kalbų apie moteris. Šitų „tam tikrų“ žodžių ir kalbų, deja,
mokyklose, neįmanoma išnaikinti. Tyros sielos ir širdies berniukai, dar beveik vaikai, labai dažnai
mėgsta kalbėtis tarp savęs ir netgi visiems girdint apie tokius dalykus, paveikslus ir vaizdus, apie
kuriuos ne visada prašneks net kareiviai; to negana, kareiviai kaip tik daug ko nežino ir nesupranta,
kas jau yra žinoma apie šiuos dalykus dar labai jauniems mūsų inteligentijos ir aukštesniųjų sluoksnių
vaikams. Dorovinio pakrikimo, galimas daiktas, čia dar nėra, tikro, palaido, vidinio cinizmo taip pat
nėra, bet yra išorinio cinizmo, o jis kaip tik dažnai jiems yra kažkas tokio, kas atrodo net subtilu,
rafinuota, šaunu, sektina. Matydami, kad „Alioša Karamazovas“, jiems „apie tai“ prašnekus, tuojau
užsikemša pirštais ausis, jie apstodavo kartais jį tyčia visu būriu ir, jėga traukdami jam nuo ausų
rankas, šaukdavo į abi ausis nešvankius žodžius, o jis stengdavosi ištrūkti, atsisėsdavo ant grindų,
atsiguldavo, ir visa tai darydavo nė žodžio netaręs, nesiplūsdamas, tyliai kęsdamas nuoskaudą.
Pagaliau vis dėlto davė jam ramybę ir jau nebepravardžiavo „mergiote“, negana to, žiūrėjo šia
prasme į jį su pasigailėjimu. Beje, mokykloje jis visada buvo vienas iš geriausių mokinių, bet
niekuomet nebuvo pirmuoju.
Kai numirė Jefimas Petrovičius, Alioša dar dvejus metus išbuvo gubernijos gimnazijoje.
Sielvartaujanti Jefimo Petrovičiaus žmona beveik tuojau pat po jo mirties išvyko ilgam laikui į Italiją
su visa šeima, kurios visi nariai buvo moteriškosios lyties, o Alioša pateko į namus pas kažkokias dvi
ponias, kurių jis ligi šiol nebuvo nė matęs, pas kažkokias tolimas Jefimo Petrovičiaus giminaites,
tačiau kokiomis sąlygomis, jis nė pats nežinojo. Taip pat būdingas, net labai būdingas jo bruožas buvo
tas, kad jis niekuomet nesidomėdavo, kieno lėšomis gyvena. Šiuo atžvilgiu jis buvo griežta
priešingybė savo vyresniajam broliui, Ivanui Fiodorovičiui, kuris praleido dvejus pirmuosius skurdo
metus universitete iš savo darbo maitindamasis ir kuris jau nuo pat vaikystės skausmingai juto, kad
pas savo geradarį valgo svetimą duoną. Bet šito keisto Aleksejaus būdo bruožo, rodos, negalima
buvo labai griežtai smerkti, nes kiekvienas, nors šiek tiek jį pažinęs, tuojau, kai tik iškildavo šis
klausimas, įsitikindavo, kad Alioša kaip tik yra vienas iš tų jaunuolių, nelyginant dievo kvailučių,
kuris, sakysim, jei netikėtai gautų didelį kapitalą, tai, nė kiek nesvyruodamas, vos tik kieno nors
paprašytas, paaukotų jį kokiam geram tikslui, ar gal net tiesiog atiduotų kokiam gudriam iš sukčiui, jeigu
skaitiniai.org
tik tas jį paprašytų. Apskritai kalbant, jis tartum visai nežinojo pinigų vertės, aišku, kalbant ne
tiesiogine prasme. Kai jam kas duodavo smulkioms išlaidoms pinigų, kurių jis pats niekuomet
neprašydavo, tai jis arba ištisas savaites nežinodavo, ką su jais veikti, arba nė kiek jų netaupydavo, ir
jie ūmai jam dingdavo. Piotras Aleksandrovičius Mijusovas, žmogus labai opus piniginiais ir
buržuazinio padorumo klausimais, kartą, jau vėliau, įsižiūrėjęs į Aleksejų, pasakė apie jį šitokį
aforizmą: „Štai galbūt vienintelis pasaulyje žmogus, kurį imkite ir palikite netikėtai vieną ir be pinigų
nežinomo milijoninio miesto aikštėje, ir jis nieku būdu nepražus, ir nei badu numirs, nei sušals, nes jį
žmonės tuojau pavalgydins, tuojau priglaus, o jei nepriglaus, tai jis pats tuojau ras kur prisiglausti, ir
nereikės jam nei kokių pastagų dėti, nei žemintis prieš nieką, o kas jį priglaus, tam jis nebus našta, bet
galbūt, priešingai, malonumas“.
Savo gimnazijoje jis mokslo nebaigė; jam dar buvo likę ištisi metai, kai staiga jis pareiškė savo
ponioms išvykstąs pas tėvą vienu reikalu, kuris jam atėjęs į galvą. Šios labai jo gailėjo ir išleido
nenoromis. Kelionė kainavo labai nebrangiai, ir ponios nedavė jam užstatyti laikrodžio — šeimos
geradario dovanos prieš išvykstant į užsienį, bet dosniai aprūpino lėšomis, netgi naujais drabužiais ir
skalbiniais. Bet jis grąžino joms pusę pinigų, pareiškė norįs sėdėti būtinai trečioj klasėj. Atvažiavęs į
mūsų miestuką ir tuojau tėvo paklaustas: „Ko gi atvykai, nebaigęs mokslo?“ — tiesiogiai nieko
neatsakė, bet buvo, sako, neįprastai susimąstęs. Netrukus paaiškėjo, kad jis ieško savo motinos kapo.
Jis net pats tada kone prisipažino, kad tik dėl to ir atvažiavęs. Bet vargu ar ši atvykimo priežastis
buvo vienintelė. Greičiausiai tada nė jis pats nežinojo ir nė už ką nebūtų galėjęs paaiškinti: kas gi
būtent staiga tartum iškilo iš jo sielos ir nenugalimai traukte traukė jį pasukti kažkokiu nauju,
nežinomu, bet jau neišvengiamu keliu. Fiodoras Pavlovičius negalėjo jam nurodyti, kur palaidojo
savo antrąją žmoną, nes niekuomet neaplankė kapo po to, kai buvo užbertas žeme karstas, o kadangi
tas buvo labai seniai, tai ir visai užmiršo, kur ją tada palaidojo…
Ta proga dar apie Fiodorą Pavlovičių. Ilgą laiką prieš tai jis gyveno ne mūsų mieste. Trejiems ar
ketveriems metams praėjus po antrosios žmonos mirties, jis išvyko į Rusijos pietus ir pagaliau
atsidūrė Odesoje, kurioje ir išgyveno keletą metų be pertraukos. Iš pradžių susipažino, anot jo paties
betariant, „su daugeliu žydelių, žydeliokų, žydeliūkščių, žydpalaikių“, o baigė tuo, kad pagaliau ne tik
žydpalaikiai, bet ir „žydai jį priimdavo“. Reikia manyti, kad kaip tik šituo gyvenimo laikotarpiu jis
ištobulino savo ypatingus gabumus kalti ir glemžti pinigą. Grįžo vėl į mūsų miestelį galutinai gal tik
treji metai prieš atvykstant Aliošai. Seniems pažįstamiems atrodė baisiai susenęs, nors buvo toli
gražu dar ne toks senas. O elgėsi gal ne padoriau, bet kažkaip įžūliau. Pavyzdžiui, atsirado
akiplėšiškas reikalas šitam senam kome-diantui — kitus komediantais versti. Darkytis su moterimis
mėgo gal ne po senovei, bet netgi tartum dar šlykščiau. Netrukus apskrityje prišteigė jis daug naujų
smuklių. Buvo matyti, kad gal turi bene šimtą tūkstančių ar vos truputį mažiau. Daugelis miesto ir
apskrities gyventojų tučtuojau jam įsiskolino, žinoma, už labai patikimus užstatus. O pačiu paskutiniu
metu jis kažkaip išpurto, kažkaip pradėjo netekti pusiausvyros, nuovokos, pasidarė net kažkoks
lengvabūdis, pradėdavo vienaip, baigdavo kitaip, ėmė kažkaip blaškytis ir vis dažniau ir dažniau
pasigerdavo, ir jeigu ne tas pats liokajus Grigorijus, kuris dabar irgi buvo gerokai susenęs ir
žiūrėdavo jį nelyginant koks guvernierius, tai Fiodoras Pavlovičius gal nebūtų išvengęs ypatingų
rūpesčių. Aliošos atvykimas tartum net paveikė jį iš moralinės pusės, tartum šitame prieš laiką
susenusiame žmoguje pabudo kažkas tokio, kas seniai buvo užmigę jo sieloje. „Ar žinai, — dažnai
sakydavo jis Aliošai, žiūrėdamas į jį, — kad tu panašus į ją, į klyknę?“ Taip jis vadindavo savo
velionę žmoną, Aliošos motiną. „Klyknės“ kapą parodė pagaliau Aliošai liokajus Grigorijus. Nuvedė
jį į mūsų miesto kapines ir ten, tolimame kampelyje, parodė jam ketinį, nebrangų, bet valyvą antkapį,
kuriame netgi buvo pažymėtas velionės vardas, kilmė, amžius ir mirimo metai, o apačioje iš net įbrėžta
skaitiniai.org
kažkas panašu į ketureilį, paimtą iš senovinių eilėraščių, dažnai pasitaikančių vidutinių žmonių
antkapiuose. Nuostabu, kad tą antkapį, kaip paaiškėjo, parūpino Grigorijus. Tai jis pats jį pastatė ant
vargšės „klyknės“ kapelio, ir dar už savo pinigus, po to, kai Fiodoras Pavlovičius, kuriam jis
daugybę kartų įsipyko primindamas apie šitą kapelį, išvyko pagaliau į Odesą, numojęs ranka ne tik į
kapus, bet ir į visus savo atsiminimus. Alioša prie motinos kapelio neparodė didesnio jautrumo; tik
išklausė rimto ir protingo Grigorijaus pasakojimo apie tai, kaip buvo parūpintas antkapis, pastovėjo
nuleidęs galvą ir nuėjo, neprataręs nė žodžio. Nuo to laiko galbūt net ištisus metus nė neapsilankė
kapinėse. Bet Fiodorą Pavlovičių šitas nedidelis epizodas irgi paveikė, ir labai originaliai. Jis paėmė
staiga tūkstantį rublių ir nuvežė juos į mūsų vienuolyną žmonos atminams, bet ne antrosios žmonos, ne
Aliošos motinos, ne „klyknės“, o pirmosios, Adelaidos Ivanovnos, kuri jį apkuldavo. Į tos pačios
dienos pavakarį jis pasigėrė ir koneveikė Aliošai vienuolius. Pats jis buvo toli gražu ne iš
religingųjų; turbūt šitas žmogus niekuomet žvakės už penkias kapeikas nebuvo prieš šventąjį paveikslą
pastatęs. Keisti staigių jausmų ir staigių minčių gūsiai išsiveržia kartais tokiems subjektams.
Jau sakiau, kad jis labai išpurto. Tuo metu jo fizionomija jsakmiai bylojo apie viso jo praleisto
gyvenimo charakteristiką ir esmę. Be ilgų ir mėsingų maišelių po mažomis akutėmis, visada tokiomis
įžūliomis, įtariomis ir pašaipiomis, be daugybės gilių raukšlelių mažučiame, bet riebiame veidelyje,
po smailiu smakru dar kabojo didelis Adomo obuolys, mėsingas ir pailgas nelyginant kapšas, kuris
teikė jam kažkokią šlykščiai gašlią išvaizdą. Dar pridėkite prie to ilgą geidulingą burną su putniomis
lūpomis, už kurių buvo matyti menki juodų, beveik sutrūnijusių dantų likučiai. Pradėdamas kalbėti, jis
kiekvieną kartą taškydavosi seilėmis. Beje, ir pats mėgo pasijuokti iš savo veido, nors, rodos, visada
buvo juo patenkintas. Ypač mėgo rodyti savo nosį, nelabai didelę, bet labai ploną, su smarkiai
išsišovusia kuprele: „Tikra romėniška, — sakydavo jis, — drauge su Adomo obuoliu — tikra
senosios Romos, dekadanso meto, patricijaus fizionomija“. Šituo jis, rodos, didžiavosi.
Ir štai gana greit po to, kai surado motinos kapą, Alioša staiga jam pareiškė, kad norįs stoti į
vienuolyną ir kad vienuoliai sutinką jį priimti naujoku. Paaiškino, kad toks jo didžiausias noras ir kad
prašąs jį, kaip tėvą, duoti iškilmingą sutikimą. Senis jau žinojo, kad senuolis Zosima, kuris ieškojo
išganymo vienuolyno skite, padarė jo „tyliajam berniukui“ ypatingą įspūdį.
— Tas senuolis, žinoma, padoriausias vienuolis iš jų visų, — prašneko jis, tylomis ir supratingai
išklausęs Aliošą, tačiau beveik nė kiek nenustebęs dėl jo prašymo. — Hm… tai va kur tu nori, mano
tylusis berniuk! — Jis buvo pusgirtis ir ūmai išsiviepė ilgu pusgirčiu šypsniu, kuriam nestigo gudrumo
ir girtos klastos. — Hm, o juk aš nujaučiau, kad tu va kažkaip panašiai baigsi, ar tu gali tai
įsivaizduoti? Tu kaip tik tenai ir taikei. Na ką gi, tiek to, tu juk turi savo du tūkstantėlius, tai va tau ir
kraitis, o aš tavęs, angele mano, niekuomet nepaliksiu, net ir dabar padarysiu įnašą už tave, tokį,
kokio reikia, jeigu pareikalaus. Na, o jeigu nepareikalaus, tai kam siūlytis, ar ne tiesa? Juk tu pinigų
išleidi kaip kanarėlė, po du grūdelius per savaitėlę… Hm. Žinai, viename vienuolyne yra toks
kaimelis prie miesto, ir visiems ten gerai žinoma, kad ten tik „vienuolyno moterys gyvena“, taip jos
ten vadinamos, apie trisdešimt moterų, manau… Aš esu ten buvęs, ir, žinai, įdomu, savotiškai įdomu,
aišku, įvairumo požiūriu. Tik tas bjauru, kad per daug rusizmo, prancūzių kol kas visai nėra, o galėtų
būti, lėšų per akis. Sužinos — atvažiuos. Na, o čia nieko, čia nėra vienuolyno moterų, o vienuolių
apie du šimtus. Puiku. Pasninkauja. Prisipažįstu…
Hm. Tai tu pas vienuolius nori? O juk man tavęs gaila, Alioša, iš tikrųjų, patikėk manim, aš tave
pamilau… Antra vertus, štai gera proga: pasimelsi už mus, nusidėjėlius, per daug jau mes, čia
sėdėdami, nuodėmių pridarėme. Aš visą laiką galvojau apie tai: kas gi už mane kada nors pasimels?
Ar yra pasaulyje toks žmogus? Mano mielas berniuk, juk aš šiuo atžvilgiu esu baisiausias kvailys, gal
tu netiki? Baisiausias. Ar žinai: nors esu ir labai kvailas, bet vis galvoju, vis galvoju apie tai,
iš skaitiniai.org
retkarčiais, žinoma, negi visada. Juk negali būti, galvoju, kad velniai užmirštų nusitempti mane
kabliais pas save, kai numirsiu. Na, šit aš ir galvoju: kabliai? O iš kur jie ten? Iš ko padaryti? Iš
geležies? Tai kurgi juos kala? Nebent koks fabrikas ten yra? Juk ten, vienuolyne, atsiskyrėliai
tikriausiai mano, kad, sakysim, pragare yra lubos. O aš va sutikčiau tikėti pragaru, tik kad be lubų;
mat išeina kažkaip lyg subtiliau, pažangiau, liuteroniškai, taip sakant. O iš esmės kalbant, argi ne vis
tiek: su lubomis ar be lubų? Juk va kur glūdi prakeiktas klausimas! Na, o jei nėra lubų, tai, vadinasi,
nėra nė kablių. O jei nėra kablių, tai, vadinasi, ir viską velniop, vadinasi, tada vėl sunku patikėti: kas
gi mane tada kabliais temps, nes jeigu jau manęs netemps, tai kas gi tada bus, kurgi teisybė pasaulyje?
Il faudrait les inventer,☞ tuos kablius, specialiai man, man vienam, nes kad tu žinotumei, Alioša,
koks aš esu begėdis!…
— Bet juk ten nėra kablių, — tyliai ir rimtai, žiūrėdamas į tėvą, tarė Alioša.
— Taip, taip, vien tik kablių šešėliai. Žinau, žinau. Šitaip vienas prancūzas aprašė pragarą. J’ai vu
l’ombre d’un cocher, qui avec l’ombre d’une brosse frottait l’ombre d’une carosse“☞ Iš kur tu,
brangusis, žinai, kad nėra kablių? Pagyvensi pas vienuolius, kitaip imsi giedoti. Na, bet eik, jei nori,
sužinok ten tiesą ir ateik papasakoti: vis dėlto eiti į aną pasaulį bus lengviau tikrai žinant, kas ten
dedasi. Galų gale ir padoriau tau bus pas vienuolius negu pas mane, su girtu senpalaikiu ir su
mergšėmis… nors prie tavęs, kaip prie angelo, niekas neprilips. Na, gal ir ten prie tavęs niekas
neprilips, štai kodėl aš ir leidžiu tau, kad šito iš tavęs tikiuosi. Tavo proto nesurijo velnias.
Paliepsnosi ir užgesi, išsigydysi ir namo grįši. O aš lauksiu tavęs: juk jaučiu, kad tu esi vienintelis
visame pasaulyje žmogus, kuris manęs nepasmerkė, juk jaučiu tai, mano mielas berniuk, negi galiu to
nejausti!…
Ir net ėmė žliumbti. Jis buvo sentimentalus. Jis buvo piktas ir sentimentalus.

iš skaitiniai.org
 V

SENUOLIAI

Galbūt kuris skaitytojas pagalvos, kad mano jaunuolis buvo liguista, egzaltuota, neišsivysčiusi
natūra, blyškus svajotojas, sunykęs ir išsekęs žmogelis. Priešingai, tuo metu Alioša buvo stotingas,
raudonskruostis, šviesiaakis devyniolikos metų paauglys, kuriam sveikata trykšte tryško. Buvo jis tuo
metu labai gražus, lieknas, poaukščio ūgio, tamsus blondinas, taisyklingo, nors pailgoko veido, su
blizgančiomis tamsiai pilkomis, toli viena nuo kitos įstatytomis akimis, labai susimąstęs ir, mafyt,
labai ramus. Galbūt kai kas pasakys, kad raudoni skruostai nekenkia nei fanatizmui, nei misticizmui; o
man atrodo, kad Alioša buvo net didesnis realistas nei kas kitas. O, žinoma, vienuolyne jis visiškai
tikėjo stebuklais, bet, mano manymu, stebuklai niekuomet realisto nesutrikdys. Ne stebuklai verčia
realistą tikėti. Tikras realistas, jeigu jis netikintis, visada ras savyje jėgų ir sugebėjimo netikėti
stebuklu, o jei stebuklas stos prieš jį kaip neginčijamas faktas, tai jis greičiau nepatikės savo
pojūčiais, negu pripažins faktą. O jeigu ir pripažins jį, tai pripažins kaip natūralų faktą, ligi šiol jam
tik nežinomą. Realistui tikėjimas gimsta ne iš stebuklo, o stebuklas iš tikėjimo. Jeigu jau realistas
įtikės, tai jis kaip tik pagal savo realizmą būtinai turės pripažinti ir stebuklą. Apaštalas Tomas
pareiškė netikėsiąs, kol nepamatysiąs, o kai pamatė, tarė: „Mano viešpats ir mano dievas!“ Ar
stebuklas privertė jį įtikėti? Greičiausiai ne, o įtikėjo jis kaip tik vien dėl to, kad norėjo įtikėti, ir
galbūt jau visiškai tikėjo visos savo esybės gilumoje net tada, kai ištarė: „Netikėsiu, kol
nepamatysiu“.
Gal kas pasakys, kad Alioša buvo negabus, neišsilavinęs, nebaigė mokslo ir pan. Kad jis nebaigė
mokslo, tai tiesa, bet sakyti, kad jis buvo negabus arba kvailas, būtų didelė neteisybė. Aš tik
pakartosiu, ką esu anksčiau sakęs: žengė jis į šitą kelią tik todėl, kad tuo metu tik jis vienas jį
sužavėjo ir išsyk parodė tikrai idealią išeitį jo sielai, kuri veržėsi iš tamsos į šviesą. Dar pridėkime,
kad jis iš dalies buvo jau mūsų naujausio meto jaunuolis, tai yra sąžiningas iš prigimties,
reikalaujantis tiesos, ieškantis ir tikintis ja, o įtikėjęs trokštantis tuojau pat joje dalyvauti visomis
savo sielos išgalėmis, trokštantis greito žygdarbio, pasiryžęs būtinai dėl to žygdarbio viską paaukoti,
net gyvybę. Nors, deja, šitie jaunuoliai nesupranta, kad gyvybės auka gal daugybe tokių atvejų yra pati
lengviausia iš visų aukų ir kad, pavyzdžiui, paaukoti penkerius ar šešerius savo karštos jaunystės
metus atkakliam, sunkiam mokymuisi, mokslo labui, nors ir vien tam, kad dešimteriopai padidėtų
jėgos, reikalingos tarnauti tai pačiai tiesai ir atlikti tam pačiam žygdarbiui, kurį pamilai ir pasiryžai
atlikti, — tokia auka beveik visuomet daugeliui iš jų visai nepakeliama. Alioša pasirinko tiktai
visiems priešingą kelią, bet jo troškimas tuojau atlikti žygdarbį buvo ne mažesnis. Vos tik jis, rimtai
susimąstęs, su nuostaba įsitikino, kad nemirtingumas ir dievas yra, tai tuojau pat, savaime suprantama,
tarė pats sau: „Noriu gyventi tam, kad pasiekčiau nemirtingumą, o kompromiso nepripažįstu“. Lygiai
taip pat, jeigu jis būtų nusprendęs, kad nemirtingumo ir dievo nėra, tai tuojau pat būtų tapęs ateistu ir
socialistu (nes socializmas yra ne tik darbininkų, arba vadinamojo ketvirtojo luomo, klausimas, bet
daugiausia yra ateistinis klausimas, nūdienio ateizmo įsikūnijimo klausimas, Babelio bokšto
klausimas — to bokšto, kuris statomas kaip tik be dievo, ne tam, kad nuo žemės būtų pasiektas
dangus, bet kad dangus ant žemės nusileistų). Aliošai atrodė net keista ir neįmanoma gyventi taip,
kaip jis ligi šiol gyveno. Yra pasakyta: „Išdalyk viską ir eik paskui mane, jei nori būti tobulas“.
Alioša ir tarė sau: „Negaliu vietoj „visko“ atiduoti du rublius, o vietoj „eik paskui mane“ tik
vaikščioti į mišias“. Iš jo kūdikystės atsiminimų galbūt kažkas išliko apie mūsiškį priemiesčio
vienuolyną, į kurį motina galėjo jį nusivežti klausyti mišių. Galbūt paveikė ir įstriži sėdančios saulės
spinduliai prieš šventąjį paveikslą, į kurį tiesdavo jį klyknė motina. Susimąstęs jis atvyko tada pas
iš skaitiniai.org
mus galbūt tik pažiūrėti: ar čia jau viskas, ar ir čia tik du rubliai, ir — susitiko vienuolyne su tuo
senuoliu…
Tas senuolis, kaip jau anksčiau esu sakęs, buvo tai senuolis Zosima; bet reikėtų čia tarti keletą
žodžių ir apie tai, kas yra iš viso tie „senuoliai“ mūsų vienuolynuose, ir tiktai gaila, kad šioj srity
jaučiuosi esąs nepakankamai kompetentingas ir tvirtas. Tačiau pabandysiu trumpai ir paviršutiniškai
paaiškinti. Visų pirma, nusimanantys ir kompetentingi žmonės tvirtina, kad senuoliai ir senuolystė
atsirado pas mus, mūsų rusiškuose vienuolynuose, tik labai neseniai, mažiau kaip prieš šimtą metų,
kada visuose stačiatikių Rytuose, ypačiai Sinajuje ir Atone,☞ jie egzistuoja kur kas daugiau negu
tūkstantį metų. Tvirtina, kad senuolių yra buvę ir pas mus, Rusijoje, seniausiais laikais ar būtinai
turėjo jų būti, bet dėl ištikusių Rusiją didelių nelaimių, dėl totorių jungo, dėl neramumų ir senųjų
santykių su Rytais nutrūkimo po to, kai buvo nukariautas Konstantinopolis,☞ senuolystė buvo pas mus
užmiršta, ir senuoliai išnyko. Ji buvo vėl atkurta pas mus praeito šimtmečio pabaigoje vieno iš
didžiųjų pasišventėlių (kaip jis vadinamas) Pajisijaus Veličkovskio ir jo mokinių, bet ir ligi šiol,
netgi beveik po šimto merų, senuolių yra dar ne visuose vienuolynuose, ir net kartais jie būdavo
persekiojami, kaip dar negirdėta Rusijoje naujovė. Ypač pražydo senuolystė pas mus, Rusijoje,
vienoje išgarsėjusioje nuošalioje vietoje, Kozelskaja Optinoje.☞ Kada ir kas ją įdiegė ir mūsiškiame
priemiesčio vienuolyne — negaliu pasakyti, bet jame jau buvo trečia senuolių karta, ir senuolis
Zosima buvo jų paskutinysis, bet ir jis jau veik merdėjo, nusilpęs ir ligotas, o kas galėtų būti jo
įpėdiniu, niekas nė nežinojo. Tai buvo mūsų vienuolynui svarbus klausimas, nes ligi šiol mūsų
vienuolynas dar niekuo nebuvo pasižymėjęs: nebuvo jame nei šventųjų relikvijų, nei stebuklingų
ikonų, negarsėjo jis nė šlovingais padavimais, susijusiais su mūsų istorija, nei istoriniais žygdarbiais,
nei nuopelnais tėvynei. Jis suklestėjo ir iškilo visoje Rusijoje kaip tik dėl senuolių, kurių pamatyti ir
pasiklausyti plūste plūsdavo minios maldininkų iš visos Rusijos, iš už tūkstančių varstų. Taigi kas yra
senuolis? Senuolis yra tas, kuris jūsų sielą ir jūsų valią priima į savo sielą ir valią. Pasirinkę senuolį,
jūs atsisakote savo valios ir jam pavedate ją, duodami įžadus besąlygiškai tik jo vieno klausyti, o
savęs visiškai atsižadate. Šitą išbandymą, šitą baisią gyvenimo mokyklą save aukojantis žmogus
prisiima gera valia, tikėdamasis po ilgo bandymo pats save nugalėti ir taip save sutramdyti, kad
įstengtų pagaliau per savo klusnumą, visą amžių šią dorybę tobulindamas, pasiekti visišką laisvę, tai
yra laisvę nuo paties savęs, kad galėtų išvengti likimo tų, kurie pragyveno visą gyvenimą, bet savęs
savyje nerado. Šitas išradimas, tai yra senuolystė, nėra teorijos padarinys, bet Rytuose atsiradęs iš
praktikos, mūsų laikais turinčios jau tūkstančio metų tradiciją. Senuolis reikalauja ne vien paprasto
„nuolankumo“, kurio visada buvo reikalaujama ir mūsų rusiškuose vienuolynuose. Čia pripažįstama
amžinoji išpažintis visų tų, kurie klauso senuolio, ir nenutrūkstami ryšiai tarp tų, kurie priėmė apžadus
ir kurie juos davė. Pasakojama, pavyzdžiui, kad kitados, senaisiais krikščionybės laikais, vienas toks
naujokas vienuolis, sulaužęs kažkokius įžadus, duotus savo senuoliui, išėjo, jį palikęs, iš vienuolyno
ir atėjo į kitą kraštą, iš Sirijos į Egiptą. Ten, atlikęs daug didžių žygių, pagaliau nusipelnė baisias
kančias ir kankinio mirtį už tikėjimą. O kai bažnyčia laidojo jo kūną, jau pagerbdama jį kaip šventąjį,
tai staiga, vos prabilus diakonui: „Išeikite, netikėliai“, karstas su gulinčiu jame kankinio kūnu pakilo
iš vietos ir buvo išmestas iš šventyklos, ir šitaip net triskart. Ir tik paskui sužinota, kad tas didis
kanki-nys sulaužė įžadus ir pametė savo senuolį, todėl be senuolio leidimo negalima buvo jam atleisti
jo nuodėmių, nors ir kokius didžius darbus jis atliko. Bet kai iškviestas senuolis atleido jį nuo įžadų,
tada tik ir galima buvo jį palaidoti. Žinoma, visa tai tėra sena legenda, bet šit ir nesenas tikras
atsitikimas: vienas mūsų laikų vienuolis ieškojo sielos išganymo Atone, ir staiga jo senuolis liepė
jam palikti Atoną, kurį jis pamilo ligi savo sielos gelmių kaip šventovę, kaip ramaus prieglobsčio
vietą, ir eiti pirma į Jeruzalę pagarbinti šventųjų vietų, o paskui atgal į Rusiją, į šiaurę, įišSibirą: „Ten
skaitiniai.org
tavo vieta, o ne čia“. Nustebęs ir sielvarto prislėgtas, vienuolis atvyko į Konstantinopolį pas viso
pasaulio patriarchą ir maldavo atleisti jį nuo klusnumo įžado, ir šit viso pasaulio tikinčiųjų galva jam
atsakė, kad ne tik jis, viso pasaulio patriarchas, negalįs atleisti, bet ir visoje žemėje negali būti tokios
valdžios, kuri tą įžadą panaikintų, jeigu jam senuolis jį uždėjo, nebent jis pats ir atleistų. Taigi tam
tikrais atvejais senuoliai turi neribotą ir nesuvokiamą valdžią. Štai kodėl daugelyje mūsų vienuolynų
senuoliai iš pradžių buvo beveik persekiojami, bet užtat žmonės tuojau pat ėmė juos labai gerbti.
Pavyzdžiui, mūsų vienuolyno senuolius gausiai lankydavo tiek prasčiokai, tiek patys kilmingiausi
žmonės ir kuo nuolankiausiai išpažindavo jiems savo abejones, savo nuodėmes, savo kentėjimus,
prašydami senuolius patarti jiems ir juos pamokyti. Tai matydami, senuolių priešininkai, čia šiuo, čia
tuo juos kaltindami, ėmė dar šaukte šaukti, kad jie savavališkai ir lengvabūdiškai žeminą išpažinties
sakramentą, nors vienuolyno naujokai ir pasauliečiai visada atveria savo sielą senuoliui ir niekas šito
nelaiko sakramentu. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad senuoliai išsilaikė ir pamažu ėmė įsigalėti rusų
vienuolynuose. Tiesa gal ir tai, kad šita išbandyta tūkstantmetė priemonė doroviniam žmogaus
atgimimui skatinti, jam doroviškai tobulinti ir iš vergijos į laisvę vesti gali virsti dviašmeniu įrankiu
ir tūlą žmogų pagaliau ne širdies nuolankumo ir griežtos savitvardos išmokyti, bet šėtoniško išdidumo
įkvėpti, tai yra ne laisvę suteikti, o grandines nukalti.
Senuolis Zosima buvo gal šešiasdešimt penkerių metų; kilęs iš dvarininkų, kitados, ankstyvoj
jaunystėj, tarnavo kariuomenėj ir buvo Kaukaze vyresniuoju karininku. Be abejonės, jis nustebino
Aliošą kokia nors ypatinga savo sielos savybe. Alioša gyveno paties senuolio celėje, nes tas labai jį
pamilo ir suartėjo su juo. Reikia pasakyti, kad Alioša, gyvendamas tada vienuolyne, dar nebuvo
padaręs jokių įžadų, galėjo išeiti kur tinkamas nors ištisas dienas, ir jei vilkėjo posutanį, tai savo
noru, kad vienuolyne nesiskirtų nuo kitų. Bet, žinoma, ir jam pačiam tai patiko. Galbūt jaunuolio
Aliošos vaizduotę labai paveikė toji galia ir šlovė, kuri visą laiką gaubė jo senuolį. Apie senuolį
Zosimą daugelis kalbėjo, kad jis, tiek daug metų priimdamas kiekvieną, kas tik ateina pas jį atverti
savo širdies, kas trokšta jo patarimo ir gydomojo žodžio, — tiek daug įsidėjo į savo širdį paslapčių,
sielvartų, prisipažinimų, jog galiausiai pasidarė toks jautrus ir nuoregus, kad, vos tik pažvelgęs į
veidą nepažįstamajam, atėjusiam pas jį, galėdavo įspėti, ko tas atėjo, ko jam reikia, netgi kokia
kančia drasko jo sąžinę, ir nustebindavo, sujaukdavo ir kartais beveik išgąsdindavo atėjusįjį tokiu jo
paslapties žinojimu, tam dar nespėjus žodžio ištarti. Bet Alioša beveik visada pastebėdavo, kad
daugelis, beveik visi, pirmą kartą atvykę pas senuolį pasikalbėti akis į akį, įeina pilni baimės ir
nerimo, o išeina beveik visada nušvitę ir džiugūs, ir pats niūriausias veidas lieka laimingas. Aliošą
nepaprastai stebindavo dar ir tai, kad senuolis buvo visai negriežtas; priešingai, beveik visada
būdavo linksmas su žmonėmis. Vienuoliai apie jį kalbėdavo, kad jis kaip tik prisiriša visa siela prie
to, kuris nuodėmingesnis, o kuris pats nuodėmingiausias, tai tą labiausiai ir pamilsta. Buvo ir tokių
vienuolių, netgi prieš pat senuolio gyvenimo pabaigą, kurie jo nekentė, jam pavydėjo, bet jų labai
sumažėjo, ir jie tylėjo, nors jų tarpe buvo keletas išgarsėjusių ir orių asmenybių vienuolyne,
pavyzdžiui, vienas iš pačių seniausių vienuolių, didelis tylėtojas ir nepaprastas pasninkautojas. Bet
vis dėlto didžiulė dauguma, be abejonės, jau buvo senuolio Zosimos pusėje, o iš jų labai daugelis
netgi mylėjo jį visa siela, karštai ir nuoširdžiai; o kai kurie buvo prie jo prisirišę beveik fanatiškai.
Šitie stačiai sakydavo, beje, ne visai viešai, kad jis šventas, kad dėl to nėra abejonių, ir, numatydami
jo veikią mirtį, netgi laukė iš velionio greitų stebuklų ir didelės šlovės vienuolynui pačiu artimiausiu
laiku. Stebuklinga senuolio galia besąlygiškai tikėjo ir Alioša, lygiai taip pat, kaip besąlygiškai tikėjo
ir pasakojimu apie išskridusį iš cerkvės karstą. Jis matė, kaip daugelis iš atėjusių su sergančiais
vaikais arba suaugusiais giminaičiais ir meldusių, kad senuolis uždėtų ant jų rankas ir sukalbėtų už
juos maldą, netrukus vėl ateidavo, o kai kurie net ir rytojaus dieną, ir, su ašaromis klaupdamiesi prieš
iš skaitiniai.org
senuolį, dėkodavo jam už ligonių pagydymą. Ar jie iš tikrųjų pagydavo, ar tik šiaip natūraliai jiems
pagerėdavo ligos eiga — Aliošai šito klausimo nebuvo, nes jis jau visiškai tikėjo dvasine savo
mokytojo galia, ir jo šlovė buvo tartum jo paties triumfas. O ypač drebėdavo jam širdis, ir jis visas
tartum spinduliuodavo, kai senuolis išeidavo pas jo laukiančius prie skito vartų prastus žmones, pas
minią maldininkų, suplaukiančių iš visos Rusijos tik pamatyti senuolio ir gauti jo palaiminimo. Jie
klaupdavosi prieš jį, verkdavo, bučiuodavo jam kojas, bučiuodavo žemę, ant kurios jis stovi,
dejuodavo, moterys kišdavo jam savo vaikus, vesdavo sergančias klyknės. Senuolis šnekėdavosi su
jais, sukalbėdavo už juos trumpą maldą, palaimindavo juos ir paleisdavo. Pastaruoju metu nuo ligos
priepuolių jis taip nustipdavo, jog vos įstengdavo išeiti iš celės, ir maldininkai kartais laukdavo
vienuolyne jo išeinant keletą dienų. Aliošai niekuomet nekildavo klausimas, už ką jie taip myli jį,
kodėl klaupiasi prieš jį ir susigraudinę verkia, vos tik pamato jo veidą. O, jis puikiai suprato, kad
nuolankiai rusų prasčioko sielai, iškankintai darbo ir vargo, o svarbiausia — nuolatinio neteisingumo
ir nuolatinės nuodėmės, ir savos, ir pasaulinės, nėra didesnio poreikio ir didesnės paguodos kaip
surasti šventovę ar šventąjį, pulti prieš jį ant kelių ir jam nusilenkti: „Jei mes nuodėmingi, neteisūs ir
pasiduodame pagundai, tai vis tiek yra kažkur žemėje šventasis, aukštesnis už mus; užtat jis yra teisus,
užtat jis žino tiesą: taigi nemiršta ji žemėje, vadinasi, ateis kada nors ir pas mus, įsiviešpataus, kaip
yra žadėta, visoje žemėje“. Žinojo Alioša, jog kaip tik šitaip jaučia ir net galvoja liaudis, jis suprato
tai, bet kad senuolis kaip tik ir yra tas pats šventasis, tas pats dievo tiesos saugotojas, liaudies akimis
žiūrint, tuo jis nė kiek neabejojo, kaip kad neabejojo ir šitie verkią mužikai ir jų sergančios moterys,
kurios kišo senuoliui savo vaikus. O įsitikinimas, kad senuolis miręs suteiks vienuolynui neregėtą
šlovę, gal buvo dar tvirtesnis Aliošos sieloje negu kieno kito visame vienuolyne. Ir apskritai visą šį
pastarąjį laiką kažkoks gilus, ugningas vidinis entuziazmas vis labiau ir labiau ėmė liepsnoti jo
širdyje. Jis nė kiek nesijaudino dėl to, kad šitas senuolis vis dėlto yra čia vienintelis: „Vis tiek jis yra
šventas, jo širdyje glūdi visuotinio atsinaujinimo paslaptis, glūdi ta jėga, kuri pagaliau įkūnys teisybę
žemėje, ir visi bus šventi, ir mylės vienas kitą, ir nebus turtuolių nei vargšų, išaukštintųjų nei
pažemintųjų, o bus visi kaip dievo vaikai, ir ateis tikra Kristaus karalystė“. Štai kas vaidenosi
Aliošos širdžiai.
Atrodo, kad Aliošai padarė didžiulį įspūdį jo abiejų brolių atvykimas, nes jis ligi šiol visai jų
nepažinojo. Su broliu Dmitrijum Fiodorovičium jis greičiau ir labiau suartėjo, nors šis atvyko vėliau,
negu su savo kitu (vienamočiu) broliu, Ivanu Fiodorovičium. Jam baisiai norėjosi pažinti brolį Ivaną,
bet va tas gyveno čia jau du mėnesiai, o juodu, nors ir gana dažnai matydavosi, vis dėlto niekaip
negalėjo suartėti: Alioša ir pats buvo tylus ir tartum kažko laukė, tartum kažko gėdijosi, o brolis
Ivanas, nors Alioša pradžioje ir jusdavo jo ilgus, smalsius žvilgsnius, netrukus, atrodo, liovėsi ir
galvojęs apie jį. Alioša, tai pastebėjęs, truputį net sumišo. Jis aiškinosi brolio abejingumą jų amžiaus
ir ypač išsilavinimo skirtumu. Bet Alioša ir kitaip pagalvodavo: toks Ivano nesidomėjimas juo ir
abejingumas jam galbūt dar nuo ko nors pareina, ko Alioša visiškai nežino. Jam visą laiką kažkodėl
atrodė, kad Ivanas susirūpinęs kažkokiu svarbiu dalyku, kuris jį vieną teliečia, kad jis siekia kažkokio
tikslo, galbūt labai sunkiai pasiekiamo, todėl broliui jis nė kiek ne galvoj, ir kad čia kaip tik ir yra
vienintelė priežastis, dėl kurios jis žiūri į Aliošą be atidos. Susimąstydavo Alioša ir štai dėl ko: gal
kartais mokytas ateistas žiūri į jį, kvailutį vienuolį naujoką, su panieka. Jis gerai žinojo, kad jo brolis
yra ateistas. Dėl šitos paniekos, jeigu jos ir buvo, jis negalėjo įsižeisti, bet vis dėlto su kažkokia jam
pačiam nesuprantama ir neramia nuojauta laukė, kada brolis panorės arčiau prie jo prieiti. Brolis
Dmitrijus Fiodorovičius atsiliepdavo apie brolį Ivaną su didžiausia pagarba, kalbėdavo apie jį su
kažkokiu itin jaudinamu nuoširdumu. Iš jo ir sužinojo Alioša visas smulkmenas to svarbaus reikalo,
kuris pastaruoju metu abudu vyresniuosius brolius susiejo nuostabiais ir glaudžiais saitais. iš skaitiniai.org
Entuziastiški Dmitrijaus atsiliepimai apie brolį Ivaną atrodė Aliošai juo būdingesni, kad brolis
Dmitrijus, palyginti su Ivanu, buvo žmogus veik bemokslis, ir abudu, pastatyti šalia vienas kito,
rodės, sudarė kaip asmenybės ir charakteriai tokią griežtą priešingybę, jog galbūt neįmanoma buvo nė
įsivaizduoti dviejų žmonių, tokių nepanašių į viens kitą.
Va šituo metu senuolio celėje ir įvyko visų šios nedarnios šeimos narių pasimatymas, arba, geriau
sakant, šeimyninė sueiga, itin paveikusi Aliošą. Dingstis šiai sueigai, iš esmės imant, buvo dirbtinai
sugalvota. Kaip tik tada nesutarimai tarp Dmitrijaus Fiodorovičiaus ir jo tėvo, Fiodoro Pavlovičiaus,
dėl paveldėto turto ir jo dalybų, matyt, pasiekė paskutinę ribą. Santykiai paaštrėjo ir pasidarė
nebepakenčiami. Rodos, Fiodoras Pavlovičius pirmasis ir, rodos, juokais pakišo mintį susieiti
visiems senuolio Zosimos celėje ir, kad ir nesinaudojant tiesioginiu jo tarpininkavimu, vis dėlto kaip
nors padoriau susitarti, nes senuolio padėtis ir asmuo galėtų paveikti visus ir taikingiau nuteikti.
Dmitrijus Fiodorovičius, niekuomet pas senuolį nebuvęs ir net jo nematęs, žinoma, pagalvojo, kad jį
nori senuoliu tartum pagąsdinti; bet kadangi jis ir pats sau slapčiomis priekaištavo už dažnus ir itin
šiurkščius išsišokimus ginčuose su tėvu pastaruoju metu, tai ir priėmė iššūkį. Ta proga reikia pasakyti,
kad jis gyveno ne tėvo namuose, kaip Ivanas Fiodorovičius, o atskirai, kitame miesto pakraštyje. Ir
atsitiko, kad tuo metu gyvenęs pas mus Piotras Aleksandrovičius Mijusovas ypačiai palaikė šitą
Fiodoro Pavlovičiaus idėją. Būdamas penktojo ir šeštojo dešimtmečio liberalas, laisvamanis ir
ateistas, jis iš nuobodžio galbūt, o galbūt lengvapėdiškos pramogos dėlei labai susidomėjo šituo
dalyku. Jis staiga įsigeidė pažiūrėti vienuolyno ir „šventojo“. Kadangi vis dar tęsėsi jo senas ginčas
su vienuolynu ir dar nebuvo užbaigta teismo byla dėl jo žemės valdų ribos, dėl kažkokių teisių kirsti
mišką ir gaudyti upelėje žuvis ir dėl kitko, tai jis paskubėjo pasinaudoti tuo, prasimetęs, kad, girdi,
pats norėtų susitarti su tėvu igumenu: ar negalima būtų kaip nors užbaigt jų ginčą geruoju? Interesantą,
turintį tokių gerų norų, žinoma, galėjo priimti vienuolyne atidžiau ir maloniau negu šiaip kokį
smalsuolį. Visų šitų sumetimų dėka ir galėjo susidaryti vienuolyne tam tikra nuotaika, paveikusi ir
sergantį senuolį, kuris pastaruoju metu dėl ligos jau visai nebeišeidavo iš savo celės ir nepriimdavo
net įprastų lankytojų. Baigėsi tuo, kad senuolis davė sutikimą, ir buvo paskirta diena. „Kas mane
įgaliojo dalyti jiems turtą?“ — tepasakė jis Aliošai šypsodamasis.
Sužinojęs apie pasimatymą, Alioša labai susijaudino. Jei kas iš tų susivaidijusių bylininkų ir galėjo
rimtai žiūrėti į šitą suvažiavimą, tai, be abejonės, tik vienas brolis Dmitrijus; o visi kiti ateis
lengvabūdiškais ir galbūt senuoliui užgauliais tikslais, — štai ką suprato Alioša. Brolis Ivanas ir
Mijusovas atvažiuos iš smalsumo, galbūt paties grubiausio, o jo tėvas galbūt nusistatęs suvaidinti
kokią juokdarišką ir aktorišką sceną. O, nors Alioša ir tylėjo, bet jau pakankamai gerai pažino savo
tėvą. Kartoju, šitas berniukas buvo toli gražu ne toks naivus, kaip kad visiems atrodė. Sunkios
nuotaikos slegiamas, laukė jis paskirtosios dienos. Be abejonės, širdyje labai sielojosi dėl visų tų
nesutarimų šeimoje, jie turėjo kaip nors baigtis. Tačiau labiausiai buvo susirūpinęs senuoliu: drebėjo
dėl jo, dėl jo šlovės, bijojo, kad kas jo neįžeistų, ypač Mijusovas savo mandagiomis patyčiomis ar
išdidusis mokslininkas Ivanas savo užuominomis. Šitaip jam viskas atrodė. Jis net norėjo surizikuoti
ir perspėti senuolį, pasakyti jam ką nors apie tuos galinčius atvykti asmenis, bet pasvarstė ir nutylėjo.
Tik skirtosios dienos išvakarėse pranešė per vieną savo pažįstamą Dmitrijui, kad labai jį myli ir
tikisi, kad Dmitrijus ištesės savo pažadą. Dmitrijus susimąstė, nes niekaip negalėjo prisiminti, ką
buvo žadėjęs, tik atsakė laišku, kad visomis jėgomis valdysis „niekšo akivaizdoje“, ir nors labai
gerbia senuolį ir brolį Ivaną, bet įsitikinęs, kad čia arba kokios jam pinklės, arba negarbinga
komedija. „Vis dėlto greičiau prarysiu savo liežuvį, negu parodysiu nepagarbą šventajam vyrui, kurį
tu taip gerbi“, — baigė Dmitrijus savo laiškelį. Aliošą jis nelabai padrąsino.
iš skaitiniai.org
 Antra knyga

NEDERAMAS SUSIRINKIMAS

iš skaitiniai.org
 I

ATVYKO Į VIENUOLYNĄ

Pasitaikė graži, šilta ir giedra diena. Buvo rugpjūčio pabaiga. Pasimatyti su senuoliu buvo sutarta
tuojau po vėlyvųjų mišių, maždaug pusę dvyliktos. Mūsiškiai vienuolyno lankytojai į mišias vis dėlto
nesiteikė atvykti, o atvažiavo tik žvakių gesinti. Atvažiavo dviem ekipažais; pirmu ekipažu, puošnia
puskariete, pakinkyta pora brangių arklių, atvyko Piotras Aleksandrovičius Mijusovas su savo tolimu
giminaičiu, Piotru Fomičium Kalganovu, labai jaunu vaikinu, gal dvidešimties metų. Šitas jaunuolis
ruošėsi stoti į universitetą; o Mijusovas, pas kurį jis kažkodėl tuo metu gyveno, viliojo jį važiuoti
kartu į užsienį, į Ciurichą ar Jeną, stoti ten į universitetą ir baigti mokslą. Jaunuolis dar nesiryžo. Jis
buvo susimąstęs ir tartum išsiblaškęs. Buvo malonaus veido, stipraus sudėjimo, aukštoko ūgio. Jo
žvilgsnis kartais būdavo keistai sustingęs; kaip ir visi labai išsiblaškę žmonės, jis kartais žiūrėdavo į
jus įsmeigęs akis ir ilgai, bet jūsų visai nematydavo. Jis buvo tylus ir truputį nevikrus, bet kartais, —
beje, tik pasilikęs vienas su kuo nors, — pasidarydavo baisiai kalbus, staigus, jukus ir juokdavosi
dievai žino iš ko. Bet jo gyvumas taip greit ir staigiai užgesdavo, kaip greit ir staigiai atsirasdavo.
Rengdavosi jis visada gerai ir netgi dailiai; jau turėjo nemažą turtą ir tikėjosi dar kur kas daugiau jo
įsigyti. Su Alioša jis draugavo.
Labai sena, tarškančia, bet talpia vežiko puskariete, su pora senų palvių, toli atsiliekančių nuo
Mijusovo puskarietės, atvyko ir Fiodoras Pavlovičius su savo sūneliu Ivanu Fiodorovičiumi.
Dmitrijui Fiodorovičiui dar iš vakaro buvo pranešta, kurią valandą reikia atvykti, bet jis pavėlavo.
Svečiai paliko ekipažus prie aptvaro, viešbutyje, ir pro vienuolyno vartus įėjo pėsti. Išskyrus Fiodorą
Pavlovičių, kiti trys, rodos, dar niekuomet nebuvo matę jokio vienuolyno, o Mijusovas gal kokius
trisdešimt metų nė cerkvėje nebuvo buvęs. Jis žvalgėsi truputį smalsiai, tartum nė kiek
nesivaržydamas, tik tas nesivaržymas atrodė truputį dirbtinis. Bet šis įžvalgaus proto žmogus
vienuolyno viduje nieko nepamatė, tik cerkvinius ir ūkinius pastatus, beje, labai paprastus. Ėjo iš
cerkvės paskutiniai žmonės, imdamiesi kepures ir žegnodamiesi. Tarp prasčiokų maišėsi ir aukštesnių
sluoksnių atstovų — dvi trys ponios, vienas labai senas generolas; visi jie gyveno viešbutyje. Elgetos
tučtuojau apspito mūsų svečius, bet jiems niekas nieko nedavė. Tik Petruša Kalganovas išėmė iš
piniginės griviną ir paskubomis, dievai žino ko susidrovėjęs, įbruko ją vienai moteriai, greit prataręs:
„Pasidalykite lygiomis“. Niekas iš jo bendrakeleivių jam dėl to nieko nepasakė, taigi ir drovėtis
nebuvo ko; tačiau, tai pastebėjęs, jis dar labiau susidrovėjo.
Vis dėlto buvo keista; jų po teisybei turėjo laukti, ir gal netgi su tam tikra pagarba: vienas neseniai
dar tūkstantį rublių paaukojęs, o kitas — didžiai turtingas dvarininkas ir, taip sakant, didžiai mokytas
žmogus, nuo kurio visi jie čia iš dalies priklausomi, nes jo upėje žvejoja, ir dar nežinia, kuo baigsis
teisme iškelta byla. Ir šit vis dėlto joks oficialus asmuo jų nepasitinka. Mijusovas be atidos žiūrinėjo
kapų akmenis prie cerkvės ir buvo besakąs, kad šitie kapeliai turbūt laidojantiems nepigiai atsiėjo,
nes jie pirkosi teisę laidoti tokioj „šventoj“ vietoj, bet nutylėjo: jo įprasta liberalinė ironija ėmė jau
virsti beveik pykčiu.
— Velnias, į ką gi čia pagaliau kreiptis šitoj maišalynėj… Reikėtų nuspręsti, nes laikas bėga, —
tarė jis staiga tartum pats sau.
Staiga priėjo prie jų pagyvenęs, popilkis ponas saldžiomis akutėmis, su plačiu vasariniu apsiaustu.
Kilstelėjęs skrybėlę, saldžiu balsu švepliuodamas, visiems prisistatė ir pasisakė esąs Tūlos
gubernijos dvarininkas Maksimovas. Jis ūmai susirūpino mūsų keleiviais.
— Senuolis Zosima gyvena skite, visiškai vienas, bus gal keturi šimtai žingsnių nuo vienuolyno,
per miškelį, per miškelį… iš skaitiniai.org
 — Aš ir pats žinau, kad per miškelį, — atsakė jam Fiodoras Pavlovičius, — tik mes kelio gerai
neatsimename, seniai buvome.
— Ogi va pro šituos vartus, ir tiesiog miškeliu… Miškeliu. Eime. Gal teiksitės… man pačiam… aš
pats. Va čia, čia…
Jie išėjo pro vartus ir traukė per mišką. Dvarininkas Maksimovas, žmogus kokių šešių dešimčių
metų, tarytum ne ėjo, bet, geriau pasakius, protekiniais bėgo šalimais, apžiūrinėdamas juos visus
beveik neįtikėtinai smalsiai, tiesiog konvulsyviai. Jo akys buvo lyg išsprogusios.
— Matote, mes pas tą senuolį savais reikalais, — griežtai tarė Mijusovas, — mes, taip sakant,
gavome audienciją „pas šitą asmenį“, todėl nors ir esame jums dėkingi, kad parodėte kelią, bet jūsų
neprašysime su mumis eiti į vidų.
— Aš buvau, buvau, aš jau buvau… Un chevalier parfait!☞ — ir dvarininkas davė sprigtą pirštu į
orą.
— Kas chevalier? — paklausė Mijusovas.
— Senuolis, puikusis senuolis, senuolis… Vienuolyno garbė ir šlovė. Zosima. Tai toks senuolis…
Bet padriką jo kalbą nutraukė pavijęs keleivius vienuoliukas, su klobuku ant galvos, neaukšto ūgio,
labai išblyškęs ir sunykęs. Fiodoras Pavlovičius ir Mijusovas sustojo. Vienuolis, labai mandagiai,
beveik ligi juostos nusilenkęs, tarė:
— Tėvas igumenas, po to, kai aplankysite skitą, kuo nuolankiausiai prašo jus visus, ponai, pas save
pietų. Jis lauks pirmą valandą, ne vėliau. Ir jus taip pat, — kreipėsi jis į Maksimovą.
— Būtinai nueisiu! — sušuko Fiodoras Pavlovičius, baisiai apsidžiaugęs kvietimu. — Būtinai. Ir
žinote, mes visi davėme žodį elgtis čia padoriai… O jūs, Piotrai Aleksandrovičiau, ar būsite?
— Kaipgi aš galiu nebūti? Tai ko gi aš čia atvažiavau, jei ne pamatyti visų jų čionykščių papročių.
Tik vienas dalykas mane trikdo, būtent tas, kad aš dabar su jumis, Fiodorai Pavlovičiau…
— Taip, Dmitrijaus Fiodorovičiaus dar nėra.
— Na, tikrai būtų puiku, jeigu jis neatvyktų, nes argi man maloni visa šita jūsų terlionė, o dar ir jūs
čia? Tai pietų nueisime, padėkokite tėvui igumenui, — kreipėsi jis į vienuoliuką.
— Ne, aš turiu jus palydėti pas patį senuolį, — atsakė vienuolis.
— O aš, jei taip, pas tėvą igumeną, aš tuo tarpu tiesiai pas tėvą igumeną, — ėmė čiauškėti
dvarininkas Maksimovas.
— Tėvas igumenas šiuo metu užimtas, bet kaip jums patinka… — neryžtingai tarė vienuolis.
— Baisiai įkyrus senpalaikis, — balsu tarė Mijusovas, kai dvarininkas Maksimovas nubėgo atgal į
vienuolyną.
— Į fon Zoną panašus,☞ — staiga prašneko Fiodoras Pavlovičius.
— Jūs tiek ir težinote… Kuo gi jis panašus į fon Zoną? O jūs pats ar esate matęs fon Zoną?
— Jo nuotrauką mačiau. Jei ne iš veido bruožų, tai iš kažko tokio, ko negalima nusakyti. Tikriausias
antras fon Zono egzempliorius. Aš visada tat vien iš fizionomijos pažįstu.
— Gal ir taip; jūs esate šios srities žinovas. Tik va kas, Fiodorai Pavlovičiau, jūs pats ką tik
teikėtės priminti, kad mes davėme žodį elgtis padoriai, neužmirškite. Susilaikykite, sakau jums. O
jeigu imsite komediantą vaidinti, tai aš nenoriu, kad mane čia su jumis į vieną porą kinkytų… Matote,
koks žmogus, — kreipėsi jis į vienuolį, — aš bijau su juo eiti pas padorius žmones.
Išbalusiose, bekraujėse vienuolio lūpose pasirodė lengva, tyli šypsenėlė, savotiškai gudri, bet jis
nieko neatsakė, ir buvo pernelyg aišku, kad jis tyli iš savigarbos jausmo. Mijusovas dar labiau
susiraukė.
„O, kad juos visus velniai rautų, čia tik nuo amžių susiformavusi išorė, o iš esmės šarlataniškumas
ir nesąmonės!“ — dingtelėjo jam į galvą. iš skaitiniai.org
 — Štai ir skitas, atėjome! — sušuko Fiodoras Pavlovičius. — Aptvaras ir vartai uždaryti.
Ir jis ėmė plačiai žegnotis prieš šventuosius, nutapytus viršum ir šalia vartų.
— Į svetimą vienuolyną su savais nuostatais niekas neina, — pasakė jis. — Iš viso čia, skite,
dvidešimt penki šventieji išganymo ieško, vienas į kitą žiūri ir kopūstais minta. Ir nė viena moteris
pro šituos vartus neįžengs, štai kas itin nuostabu. Ir juk iš tikrųjų taip yra. Tik kaipgi čia — esu
girdėjęs, kad senuolis ir ponias priima? — staiga kreipėsi jis į vienuoliuką.
— Moterų iš prastuomenės ir dabar yra, va ten, guli prie galerijos, laukia. O aukštesnių luomų
ponioms čia pat, galerijoj, bet už aptvaro, yra du kambarėliai, va šitie patys langai, ir senuolis ateina
pas jas, kai būna sveikas, vidine eiga, tai yra išeina vis dėlto už aptvaro. Štai ir dabar viena ponia,
dvarininkė iš Charkovo, ponia Chochlakova, laukia su savo sergančia dukteria. Matyt, žadėjo pas jas
ateiti, nors pastaruoju metu tiek nusilpo, jog ir žmonėms retai kada pasirodo.
— Vadinasi, nedidelė landa iš skito pas ponias vis dėlto yra. Nepamanykite, šventasis tėve, kad aš
ką nors turiu galvoj, aš tik šiaip sau. Žinote, Atone, gal esate girdėję, ne tik negalima lankyti moterų,
bet visiškai ten nėra moterų ir netgi moteriškos lyties būtybių, nei vištelių, nei kurkelių, nei
telyčaičių…
— Fiodorai Pavlovičiau, aš grįšiu atgal ir paliksiu jus vieną, ir jus be manęs iš čia už parankės
išves, tą aš jums pranašauju.
— O kuo aš jums trukdau, Piotrai Aleksandrovičiau? Pažiūrėki-te, — staiga suriko jis, žengtelėjęs
už skito aptvaro, — pažiūrėkite, kokiame rožių slėnyje jie gyvena!
Iš tikrųjų, nors rožių dabar ir nebuvo, bet visur augo daugybė retų ir puikių rudens gėlių, kur tik
galima buvo jas pasodinti. Matyti, jas puoselėjo prityrusi ranka. Gėlynų buvo cerkvių šventoriuose ir
tarp kapų. Namelis, kuriame buvo senuolio celė, medinis, vieno aukšto, su galerija priešais duris,
buvo irgi visas apsodintas gėlėmis.
— O argi buvo taip, kol gyveno pirmesnis senuolis, Varsonofijus? Tas, sako, nemėgęs jokio grožio,
pašokdavęs iš vietos ir mušdavęs lazda net moteris, — tarė Fiodoras Pavlovičius, lipdamas į
priebutį.
— Senuolis Varsonofijus iš tikrųjų kartais atrodydavo tartum kvailutis, bet žmonės daug ir
nesąmonių pasakoja. O lazda niekuomet nieko nemušė, — atsakė vienuoliukas. — Dabar, ponai,
luktelėkite, aš pranešiu apie jus.
— Fiodorai Pavlovičiau, paskutinį kartą statau jums sąlygą, girdite? Elkitės padoriai, o jei ne, tai
aš jums atsimokėsiu, — dar kartą spėjo burbtelėti Mijusovas.
— Nesuprantu, ko jūs taip baisiai jaudinatės, — pašaipiai tarė Fiodoras Pavlovičius, — gal
nuodėmėlių bijotės? Juk jis, sako, iš akių matąs, kas ko ateina. Ir kaip jūs vertinate jų nuomonę, jūs,
toks paryžietis ir pažangus ponas, aš net stebiuosi, va kas!
Bet Mijusovas nespėjo atsakyti į šitą sarkazmą, juos paprašė į vidų. Įėjo jis kiek suirzęs…
„Na, dabar iš anksto galiu apie save pasakyti — susierzinau, imsiu ginčytis… karščiuotis… ir
save, ir savo idėją pažeminsiu“, — toptelėjo jam į galvą.

iš skaitiniai.org
 II

SENAS KOMEDIANTAS

Jie įžengė į kambarį beveik vienu metu su senuoliu, kuris, jiems pasirodžius, tuojau išėjo iš savo
nedidelio miegamojo. Celėje dar anksčiau už juos laukė išeinant senuolio du skito jeromonachai,
vienas — tėvas bibliotekininkas, o kitas — tėvas Pajisijus, žmogus ligotas, nors ir nesenas, bet, kaip
buvo sakoma, labai mokytas. Be to, dar laukė, stovėdamas kamputyje (ir vėliau jis visą laiką
stovėjo), jaunas vyrukas, iš pažiūros gal kokių dvidešimt dvejų metų, su civiliniu surdutu,
seminaristas ir busimasis teologas, kažkodėl vienuolyno ir brolijos proteguojamas. Jis buvo
aukštokas, skaistaus veido, su plačiais skruostikauliais, jo siaurutės rusvos akys atrodė protingos ir
atidžios. Veidas reiškė didelį pagarbumą, bet padorų, be pastebimo noro kam nors prisimeilinti.
Įėjusių svečių jis netgi nepasveikino nusilenkimu, kaip asmuo, jiems nelygus, bet, priešingai, jiems
pavaldus ir nuo jų priklausomas.
Senuolis Zosima atėjo lydimas vienuolio naujoko ir Aliošos. Jeromonachai atsistojo ir pasveikino
jį labai žemai nusilenkdami, pirštais paliesdami žemę; paskui, jo palaiminti, pabučiavo jam ranką.
Juos palaiminęs, senuolis kiekvienam atsakė tokiu pat nusilenkimu, pirštais paliesdamas žemę, ir
kiekvieną iš jų paprašė ir jį patį palaiminti. Visa ceremonija buvo labai ori, nė kiek nepanaši į kokią
kasdieninę apeigą, bet kupina kažkokio jausmo. Tačiau Mijusovui atrodė, kad visa tai daroma tyčia,
didesnio įspūdžio dėlei. Jis stovėjo priešais visus su juo įėjusius draugus. Reikėtų, — ir jis netgi
svarstė tai dar vakar vakare, — nepaisant jokių idėjų, vien iš paprasto mandagumo (jeigu jau čia
tokie papročiai), prieiti ir priimti senuolio palaiminimą, bent priimti palaiminimą, jeigu jau nenori
bučiuoti rankos. Bet, pamatęs dabar visus šituos jeromonachų nusilenkimus ir bučinius, jis kaipmat
pakeitė nusistatymą: oriai ir rimtai, kaip kad tinka diduomenės žmogui, bet gana žemai nusilenkė ir
nuėjo prie kėdės. Lygiai taip pat pasielgė ir Fiodoras Pavlovičius, šį sykį kaip beždžionė tiksliai
mėgdžiodamas Mijusovą. Ivanas Fiodorovičius nusilenkė labai oriai ir mandagiai, bet taip pat
laikydamas rankas prie šlaunų, o Kalganovas taip sumišo, jog visai nelinktelėjo. Senuolis nuleido
ranką, kurią buvo bekeliąs palaiminimui, ir, nusilenkęs jiems antrą kartą, paprašė visus sėstis.
Aliošos skruostus užliejo kraujas; jam pasidarė gėda. Jo blogos nuojautos pildėsi.
Senuolis atsisėdo ant nedidelės odinės raudonmedžio sofos, labai seno darbo, o svečius, išskyrus
abudu jeromonachus, pasodino visus keturis grečium ant keturių raudonmedžio kėdžių, apmuštų juoda,
gerokai nusitrynusią oda. Jeromonachai susėdo abipus, vienas prie durų, kitas prie lango.
Seminaristas, Alioša ir vienuolis naujokas liko stovėti. Visa celė buvo labai nedidelė ir kažkokia
blanki. Daiktai ir baldai buvo nedailūs, skurdūs ir tik patys reikalingiausi. Ant lango du vazonai su
gėlėmis, o kampe daug ikonų — viena iš jų dievo motinos, labai didelė ir turbūt nutapyta dar gerokai
prieš atskalą.☞ Prieš ją degė lampada. Šalia jos buvo dvi kitos ikonos su žėrinčiais apdarais, dar
toliau šalimais mažučiai cherubinai, porcelianiniai kiaušiniai, katalikų kryžius iš dramblio kaulo su jį
glėbiančia Mater dolorosa☞ ir keletas užsieninių graviūrų — praeitų amžių didžiųjų Italijos meistrų
kūrinių reprodukcijos. Šalia tų dailių ir brangių graviūrų traukė akį keletas pačių paprasčiausių
rusiškų šventųjų, kankinių, vyskupų ir kitų litografinių paveikslų, už kapeikas pardavinėjamų visuose
jomarkuose. Buvo dar keletas dabartinių ir buvusių rusų archijereju litografinių paveikslų, bet jau ant
kitų sienų. Mijusovas paskubomis apžvelgė visą šitą „valdinį šabloną“ ir įbedė savo įdėmų žvilgsnį į
senuolį. Jis gerbė savo žvilgsnį, turėjo šitą silpnybę, šiaip ar taip, jam dovanotiną, atsižvelgiant į tai,
kad jam buvo jau penkiasdešimt metų: tai toks amžius, kada protingas ir apsirūpinęs aukštuomenės
atstovas visada pradeda save labiau gerbti, kartais netgi nejučiomis.
Nuo pat pirmos akimirkos senuolis jam nepatiko. Iš tikrųjų, senuolio veide buvo kažko, kas ir
iš skaitiniai.org
daugeliui kitų, ne tik Mijusovui, nepatikdavo. Tai buvo nedidelio ūgio susikūprinęs žmogelis, labai
silpnų kojų, dar tik šešiasdešimt penkerių metų, bet dėl ligos atrodąs daug vyresnis, mažiausiai kokia
dešimčia metų. Visas jo veidas, beje, labai sausutis, buvo sėte nusėtas smulkiomis raukšlelėmis; ypač
daug jų buvo apie akis. O akys buvo nedidelės, šviesios, žvitrios ir blizgančios, atrodė tartum du
blizgą taškai. Žilų plaukelių užsilikę tik smilkiniuose, barzdelė mažytė ir retutė, smaili, o lūpos,
dažnai šypsančios, — plonutės kaip dvi virvelės. Nosis nors ir neilga, bet smailutė nelyginant
paukščiuko.
„Iš visko matyti, kad piktas ir pasipūtęs žmogiūkštis“, — toptelėjo Mijusovui į galvą. Apskritai jis
buvo labai nepatenkintas savimi.
Išmušęs valandas laikrodis padėjo užmegzti pokalbį. Pigus nedidelis sieninis laikrodis su
svarsčiais paskubomis išdaužė lygiai dvylika.
— Lygutėliai skirtoji valanda, — suriko Fiodoras Pavlovičius, — o mano sūnaus, Dmitrijaus
Fiodorovičiaus, vis dar nėra. Atsiprašau už jį, šventasis senuoli! (Alioša taip ir krūptelėjo nuo
„šventojo senuolio“.) O aš pats visada esu akuratus, minutė minutėn, nes žinau, kad punktualumas —
karalių mandagumas…☞
— Bet jūs, šiaip ar taip, ne karalius, — tuojau burbtelėjo neiškentęs Mijusovas.
— Taip, tiesa, ne karalius. Ir įsivaizduokite, Piotrai Aleksandrovičiau, juk aš ir pats tai žinojau,
dievaži! Ir visada aš taip nei šį, nei tą pasakau! Dvasiškas tėve! — suriko jis, ūmai pagautas kažkokio
patoso. — Jūs matote čia tikrą komediantą! Šitaip ir prisistatau. Senas įprotis, deja! O jei kartais nei
iš šio, nei iš to pameluoju, tai dėl to, kad esu taip nusistatęs, esu nusistatęs jukinti ir būti malonus.
Reikia gi būti maloniam, ar ne tiesa? Nuvykstu kartą, gal prieš septynerius metus, į vieną
miestpalaikį, turėjau ten reikaliukų, o su vienu kitu pirkliūkščiu jau buvau besudarąs kompanijėlę.
Einame pas ispravniką, nes reikėjo jį šio to paprašyti ir pasikviesti pietų. Išeina ispravnikas, aukštas,
storas, šviesiaplaukis ir niūrus žmogus, — tokiais atvejais patys pavojingiausi subjektai: kepenys
jiems, kepenys. Aš tiesiog prie jo ir, žinote, visiškai laisvai, kaip tikras aukštuomenės žmogus: „Fone
ispravnike, sakau, būkite, taip sakant, mūsų Napravniku“.☞ — „Kokiu gi, sako, Napravniku?“ Aš per
pusę sekundės supratau, kad apsvilome nagus, stovi toks rimtas, užsispyręs: „Aš sakau, norėjau
pajuokauti, visus pralinksminti, nes ponas Napravnikas yra gerai žinomas rusų kapelmeisteris, o
mums kaip tik mūsų sumanymo darnumui taip pat reikia nelyginant kokio kapelmeisterio…“ Juk
prasmingai išaiškinau ir palyginau, ar ne tiesa? „Atleiskite, sako, aš esu ispravnikas ir neleisiu iš
savo laipsnio daryti kalambūrų“. Apsisuko ir eina. O aš jam iš paskos, šaukiu: „Taip, taip, jūs
ispravnikas, o ne Napravnikas!“ — „Ne, sako, jeigu jau pasakyta, tai aš, vadinasi, ir esu
Napravnikas“. Tik įsivaizduokite, juk mūsų sumanymas iširo! Ir visur aš taip, visur aš taip! Savo
mandagumu visada sau pakenkiu! Kartą, prieš daugelį metų, sakau vienam netgi labai įtakingam
asmeniui: „Jūsų žmona labai kibi moteriškė“, — tai yra priekabi garbės jausmo prasme, taip sakant,
dorovinių savybių prasme, o jis man staiga atšauna: „O ar jūs kada nors ją kibinote?“ Neiškenčiau,
imsiu, manau, ir pasakysiu jam komplimentą: „Taip, sakau, kibinau“, — na, tada jis mane ir
pakibino… Bet jau seniai tas buvo, todėl ne gėda ir pasakoti; visada aš sau šitaip pakenkiu!
— Va taip ir dabar darote, — su pasibjaurėjimu burbtelėjo Mijusovas.
Senuolis tylomis atidžiai žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą.
— Nejaugi? Įsivaizduokite, Piotrai Aleksandrovičiau, juk aš ir tai žinojau ir net, žinote, nujaučiau,
ką darau, vos tik pradėjau kalbėti, ir net, žinote, nujaučiau, kad jūs pirmasis man tai ir pasakysite. Tą
pačią sekundę, kai pamatau, kad išdaiga nesiseka, man, dvasiškas tėve, abudu žandai tuojau prie
apatinių dantenų prilimpa, beveik tartum mėšlungis mane tampo; šitaip man dar iš jaunystės, kai aš
buvau bajorų įnamys ir svetimą duoną valgiau. Esu tikras, apsigimęs komediantas, sakytum, dvasiškas
iš skaitiniai.org
tėve, dievo kvailutis; neginčiju, kad ir piktoji dvasia galbūt manyje lindi, beje, nedidelio kalibro,
žymesnė būtų kitą buveinę pasirinkusi, tik ne jūsų, Piotrai Aleksandrovičiau, juk ir jūs esate ne
dievaižin kokia buveinė. Bet užtat aš tikiu, į dievą tikiu. Tik pastaruoju metu susvyravau, bet užtat
dabar čia sėdžiu ir laukiu didžių žodžių. Aš esu, dvasiškas tėve, kaip tas filosofas Didro. Ar jums
žinoma, švenčiausias tėve, kaip filosofas Didro atėjo pas metropolitą Platoną imperatorės Jekaterinos
laikais.☞ Įeina ir tiesiai rėžia: „Dievo nėra“. O didysis sielų ganytojas pakelia pirštą ir atsako:
„Tarė beprotis savo širdyje: nėra dievo!“ Tasai čia pat jam ir puolė į kojas: „Tikiu, šaukia, ir priimu
krikštą“. Taip jį čia pat ir pakrikštijo. Kunigaikštienė Daškova buvo krikšto motina, o Potiomkinas☞
krikšto tėvu.
— Fiodorai Pavlovičiau, tai nepakenčiama! Juk jūs pats žinote, kad meluojate ir kad šitame
kvailame anekdote tiesos nėra, tai kam gi jūs maivotės? — drebančiu balsu prašneko Mijusovas, jau
visai nebegalėdamas susivaldyti.
— Visą gyvenimą jaučiau, kad netiesa! — sušuko įsismaginęs Fiodoras Pavlovičius. — Užtat aš
jums, ponai, visą tiesą pasakysiu: senuolis didis! Atleiskite, pačią pabaigą, apie Didro krikštą, aš
dabar pats prikūriau va tą pačią akimirką, kai pasakojau, o anksčiau niekuomet nė į galvą neateidavo.
Prikūriau, kad pikantiškiau išeitų. Dėl to ir maivausi, Piotrai Aleksandrovičiau, kad mielesnis būčiau.
Nors, beje, kartais nė pats nežinau dėl ko. O dėl Didro, tai šitą „tarė beprotis“ gal dvidešimt kartų iš
čionykščių dvarininkų dar savo jaunystės metais esu girdėjęs, kai pas juos gyvenau; be kitko, iš jūsų,
Piotrai Aleksandrovičiau, tetulės, Mavros Fominišnos, irgi esu girdėjęs. Visi jie ligi šiol tiki, kad
bedievis Didro buvo atėjęs pas metropolitą Platoną ginčytis apie dievą…
Mijusovas atsistojo, ne tik netekęs kantrybės, bet net sakytum kaip nesavas. Jis buvo įtūžęs ir jautė,
kad dėl to pats atrodo juokingas. Iš tikrųjų celėje darėsi kažkas visiškai neįmanoma. Šitoje pačioje
celėje galbūt jau keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų, dar kai gyveno pirmesni senuoliai, rinkdavosi
lankytojai, bet visada su giliausiu pagarbumu, ne kitaip. Beveik visi einantys į celę suprasdavo, jog
jiems daroma didelė malonė jau vien tuo, kad čia juos įsileidžia. Daugelis klaupdavosi ir
išklūpodavo visą laiką. Dažnai netgi „aukštesni“ asmens ir netgi mokyčiausi žmonės, pagaliau netgi
kai kurie laisvamaniai, atėję arba iš smalsumo, arba kuriais kitais sumetimais, eidami į celę su kitais
ar gavę pasimatyti be liudininkų, laikydavo pirmutine savo pareiga, visi aliai vienas, rodyti
didžiausią pagarbumą ir švelnumą per visą pasimatymą, juo labiau kad čia pinigai buvo draudžiami:
vieni rodė tik meilę ir malonę, o kiti — norą atgailoti ir išspręsti kokį sunkų sielą slegiantį klausimą
arba aptarti sunkų savo širdies gyvenimo momentą. Taigi tokia netikėta Fiodoro Pavlovičiaus
juokdarystė, reiškianti nepagarbą tai vietai, kurioje jis buvo, šios scenos liudininkus, bent kai kuriuos
iš jų, sutrikdė ir nustebino. Beje, jeromonachai, kurių fizionomijos nėmaž nepasikeitė, rimtai ir
atidžiai laukė, ką pasakys senuolis, bet jau, rodos, kaip ir Mijusovas, rengėsi stotis. Alioša vos
neverkė ir stovėjo nuleidęs galvą. Visų keisčiausia jam atrodė, kad jo brolis Ivanas Fiodorovičius, į
kurį vieną jis dabar dėjo visas viltis ir kuris vienas turėjo tėvui tokią didelę įtaką, jog galėjo jį
sudrausti, sėdėjo dabar visai nejudėdamas ant savo kėdės nuleidęs akis ir, matyt, netgi kažkaip
susidomėjęs, smalsiai laukė, kuo visa tai baigsis, tartum jis pats būtų čia visai pašalinis asmuo. Į
Rakitiną (seminaristą), taip pat Aliošos gerą pažįstamą ir beveik artimą žmogų, Alioša nė pažvelgti
negalėjo: žinojo, ką šis galvoja (nors visame vienuolyne tik vienas Alioša tai žinojo).
— Atleiskite man… — pradėjo Mijusovas, kreipdamasis į senuolį, — kad aš galbūt irgi atrodau
jums esąs šitos nederamos išdaigos dalyvis. Aš tik padariau klaidą — patikėjau, kad netgi toks
žmogus kaip Fiodoras Pavlovičius, lankydamas tokį garbingą asmenį, supras savo pareigas… Aš
nenumačiau, jog teks atsiprašyti kaip tik už tai, kad, eidamas čia su juo…
Piotras Aleksandrovičius nebaigė ir, visiškai sumišęs, jau buvo beeinąs iš kambario. iš skaitiniai.org
 — Prašom nesirūpinti, — staiga kilstelėjo iš savo vietos ant silpnų kojų senuolis ir, paėmęs Piotrą
Aleksandrovičių už abiejų rankų, vėl pasodino į krėslą. — Nesirūpinkite, meldžiamasis. Aš labai
prašau jus būti mano svečiu, — nusilenkė, pasisuko ir vėl atsisėdo ant savo sofutės.
— Didysis senuoli, tarkite žodį, ar aš įžeidžiau jus savo judrumu, ar ne? — staiga sušuko Fiodoras
Pavlovičius, abiem rankom nusitvėręs už krėslo ranktūrių ir tartum pasiruošęs iš jo iššokti — žiūrint
koks bus atsakymas.
— Labai jus prašau nesirūpinti ir nesivaržyti, — įtaigiai tarė jam senuolis… — Nesivaržykite,
būkite visiškai kaip namie. O svarbiausia, nesigėdykite per daug pats savęs, nes tik dėl šito viskas ir
pasidaro.
— Visiškai kaip namie? Vadinasi, būti natūraliam? O, tai jau daug, bet — priimu susigraudinęs!
Žinote, palaimintas tėve, jūs nekurstykite manęs, kad būčiau natūralus, nerizikuokite… natūralios
būsenos aš ir pats nepasieksiu. Aš jus perspėju norėdamas jus apsaugoti. Na, o visa kita dar skęsta
nežinios ūke, nors kai kas ir norėtų mane visaip išdirbti. Tai jums taikau, Piotrai Aleksandrovičiau, o
jums, švenčiausioji būtybe, jums štai ką: susižavėjimą reiškiu! — Jis kilstelėjo ir, išmetęs aukštyn
rankas, ištarė: — „Palaimintos įsčios, tave nešiojusios, ir krūtys, tave žindžiusios, ypač krūtys!“ Jūs
mane dabar su savo pastaba: „Nesigėdykite per daug pats savęs, nes tik dėl šito viskas ir pasidaro“,
— jūs mane šita pastaba kiaurai pervėrėte ir mano vidų atskleidėte. Man kaip tik visada taip atrodo,
kai nueinu pas žmones, kad esu pats didžiausias niekšas ir kad visi mane komediantu laiko, tai va
„imsiu ir iš tikrųjų suvaidinsiu komediantą, nebijau jūsų nuomonės, nes jūs visi aliai vienas bjauresni
už mane!“ Štai kodėl aš esu komediantas, iš gėdos komediantas, didysis senuoli, iš gėdos. Vien iš
įtarumo keliu riaušes. Juk jeigu tik aš, eidamas pas ką nors, būčiau tikras, kad visi mane tuojau pat
palaikys maloniausiu ir protingiausiu žmogumi, — viešpatie, koks aš tada būčiau geras žmogus!
Mokytojau! — staiga puolė jis ant kelių. — Ką aš turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?
— Sunku buvo ir dabar suprasti: ar jis juokus krečia, ar iš tikrųjų taip susigraudino?
Senuolis pakėlė į jį akis ir tarė su šypsena:
— Pats seniai žinote, ką turite daryti, proto jums nestinga: negirtaukite, būkite santūrus kalboje,
nepaleistuvaukite, o ypač negarbinkite pinigo, ir dar uždarykite savo smukles, jei visų negalite, tai
nors dvi ar tris. O svarbiausia, visų svarbiausia — nemeluokite.
— Tai čia apie Didro, ar ne?
— Ne, ne tiek apie Didro. Svarbiausia, pats sau nemeluokite. Kas meluoja pats sau ir klausosi
savo paties melo, tas ilgainiui jokios tiesos nei savyje, nei aplinkui nebemato, vadinasi, pradeda
nebegerbti nei savęs, nei kitų. Nieko nebegerbdamas, nieko ir nebemyli, o neturėdamas meilės ir
ieškodamas sau užsiėmimo ir pramogų pasiduoda aistroms bei kūno geiduliams ir nuo savo ydų visai
sugyvulėja, o visa tai dėl to, kad be paliovos meluoja ir žmonėms, ir pats sau. Kas meluoja pats sau,
tas anksčiau už kitus gali ir įsižeisti. Juk pasijusti įžeistam kartais gali būti ir malonu, ar ne tiesa? Ir
juk žino žmogus, kad niekas jo neįžeidė, kad jis pats įžeidimą sugalvojo ir primelavo dėl gražumo,
pats perdėjo, kad dailingiau atrodytų, prie žodžio prikibo ir iš adatos vežimą priskaldė, — pats žino
tai ir vis dėlto pirmas įsižeidžia, taip įsižeidžia, jog net malonumą, didelį pasitenkinimą jaučia, o
šitaip ir tikrą neapykantą išsiugdo… Bet kelkitės gi, sėskitės, labai jus prašau, juk visa tai irgi netikri
gestai…
— Palaimintas žmogau! Duokite man rankutę pabučiuoti, — prišoko Fiodoras Pavlovičius ir greit
pakštelėjo senuoliui į liesutę ranką. — Taigi, taigi, malonu įsižeisti. Čia jūs taip gerai pasakėte, jog
aš dar nesu girdėjęs nieko panašaus. Taigi, taigi, aš visą gyvenimą įsižeisdavau dėl to, kad malonu,
kad estetiška, nes ne tik malonu, bet kartais ir gražu, kai tave kas įžeidžia, — štai ką jūs užmiršote,
didysis senuoli: gražu! Aš užsirašysiu tai į knygutę! O melavau aš, melavau, visą visutėlįišsavo skaitiniai.org
gyvenimą, kas dieną ir kas valandą. Iš tiesų esu melas ir melo tėvas! Beje, rodos, ne melo tėvas,
visada aš painiojau tekstus, na, bent jau melo sūnus, ir to pakaks. Tiktai… angele jūs mano… apie
Didro kartais galima! Didro nepakenks, o šit tūlas žodelis gali pakenkti. Didysis senuoli, beje, vos
neužmiršau, o juk buvau tvirtai nusiteikęs, dar užpernai, čia pasitikrinti, būtinai čia užsukti ir įdėm
sužinoti ir paklausti, tik neleiskite Piotrui Aleksandrovičiui pertraukti. Štai ko aš klausiu: ar tiesa,
didysis tėve, kas pasakojama kažkurioje „Šventųjų gyvenimų“ vietoje apie kažkokį šventą
stebukladarį, kurį kankino už tikėjimą, ir kai pagaliau nukirto jam galvą, tai jis atsistojo, pakėlė nuo
žemės savo galvą ir „meiliai ją bučiavo“, ir ilgai ėjo, laikydamas ją rankose, ir „meiliai ją bučiavo“.
Ar tai tiesa, gerbiamieji tėvai, ar ne?
— Ne, netiesa, — tarė senuolis.
— Nieko panašaus visuose „Šventųjų gyvenimuose“ nėra. Apie kurį šventąjį, jūs sakote, taip
parašyta? — paklausė jeromonachas, tėvas bibliotekininkas.
— Pats nežinau apie kurį. Ničnieko nežinau. Taip žmonės kalbėjo, suklaidino mane. Esu girdėjęs, ir
žinote, kas pasakojo? Ogi šit Piotras Aleksandrovičius Mijusovas, tas pats, kur dabar už Didro
supyko, jis ir pasakojo.
— Niekuomet aš jums šito nepasakojau, aš su jumis niekuomet nė nekalbu.
— Tiesa, jūs man nepasakojote; bet pasakojote kompanijoj, kurioj ir aš buvau, tai buvo prieš trejus
metus. Dėl to aš ir užsiminiau, kad nuo šito juokingo jūsų, Piotrai Aleksandrovičiau, pasakojimo
mano tikėjimas ėmė svyruoti. Jūs ničnieko apie tai nežinojote, o aš grįžau namo su svyruojančiu
tikėjimu, ir nuo to laiko vis labiau ir labiau svyruoju. Taip, Piotrai Aleksandrovičiau, jūs buvote
mano didelio nuopuolio kaltininkas! Tai jau nebe Didro!
Fiodoras Pavlovičius patetiškai įsikarščiavo, nors jau visiems buvo labai aišku, kad jis vėl
vaidina. Bet Mijusovas vis dėlto buvo skaudžiai įgeltas.
— Kokia nesąmonė, ir viskas čia nesąmonė, — bambėjo jis. — Aš galbūt iš tikrųjų kažkada esu
kalbėjęs… tik ne su jumis. Man pačiam žmonės pasakojo. Aš Paryžiuje apie tai esu girdėjęs iš vieno
prancūzo, kad, girdi, pas mus šitą vietą iš „Šventųjų gyvenimų“ skaito per mišias… Tai labai mokytas
žmogus, kuris specialiai tyrinėjo Rusijos statistiką… ilgai gyveno Rusijoje… Aš pats „Šventųjų
gyvenimų“ nesu skaitęs… ir, žinoma, neskaitysiu… Ar maža ką žmonės plepa per pietus?… Mes tada
pietavome…
— Taip, va jūs tada pietavote, o aš va ir praradau tikėjimą! — erzino jį Fiodoras Pavlovičius.
— Labai man rūpi jūsų tikėjimas! — buvo besušunkąs Mijusovas, bet ūmai susivaldė ir ištarė su
panieka: — Jūs tiesiog viską apteršiate, ką tik paliečiate.
Senuolis staiga pakilo iš savo vietos.
— Atleiskite, ponai, kad kol kas palieku jus tiktai kelioms minutėms, — tarė jis, kreipdamasis į
visus svečius, — bet manęs laukia tie, kurie anksčiau už jus atvyko. O jūs vis dėlto nemeluokite, —
pridūrė jis, kreipdamasis į Fiodorą Pavlovičių linksmu veidu.
Jis išėjo iš celės, Alioša ir vienuolis naujokas puolė padėti jam nusileisti laiptais. Alioša duso,
jam buvo malonu iš čia išeiti, bet buvo taip pat malonu, kad senuolis neįsižeidęs ir linksmas. Senuolis
nuėjo prie galerijos palaiminti jo laukiančiųjų. Bet Fiodoras Pavlovičius vis dėlto sulaikė jį celės
tarpduryje.
— Palaimintas žmogau! — jausmingai suriko jis. — Leiskite man dar kartą pabučiuoti jums
rankutę! Taip, su jumis dar galima kalbėtis, galima gyventi! Jūs manote, kad aš visada taip meluoju ir
vaidinu komediantą? Tai žinokite, kad aš čia visą laiką tyčia maiviausi, norėdamas jus išbandyti. Aš
visą laiką jus tik čiupinėjau, ar galima su jumis gyventi? Ar bus vietos mano nuolankumui šalia jūsų
išdidumo? Apdovanoju jus pagyrimo lapu: su jumis galima gyventi! O dabar tyliu, visamišlaikui skaitiniai.org
nutilsiu. Atsisėsiu į krėslą ir nutilsiu. Dabar jūsų, Piotrai Aleksandrovičiau, eilė kalbėti, jūs dabar čia
esate žymiausias žmogus… dešimčiai minučių.

iš skaitiniai.org
 III

TIKINČIOS MOTERYS

Apačioje, prie nedidelės medinės galerijos, pristatytos prie išorinės aptvaro sienos, šį sykį
pulkavo tiktai moterys, gal koks dvidešimt. Joms buvo pranešta, kad senuolis pagaliau pasirodys, ir
jos susirinko laukti. Išėjo į galeriją ir dvarininkės Chochlakovos, kurios irgi laukė senuolio, bet
patalpoje, skiriamoje kilmingoms lankytojoms. Jų buvo dvi: motina ir duktė. Ponia Chochlakova
motina, dama turtinga ir visada skoningai apsirengusi, buvo dar apyjaunė ir labai apveidi būtybė,
truputį išbalusi, labai žvaliomis ir beveik visiškai juodomis akimis. Jai buvo ne daugiau kaip
trisdešimt treji metai, ir jau penkerius metus ji našlavo. Jos keturiolikos metų dukteriai buvo
paralyžiuotos kojos. Jau pusę metų vargšė mergaitė negalėjo vaikščioti, ir ją vežiojo ilgame
minkštame krėsle su tekiniais. Ji buvo gražaus veidelio, truputį liesučio nuo ligos, bet linksmo.
Kažkoks išdykumas žybčiojo jos tamsiose didelėse akyse ilgomis blakstienomis. Motina dar pavasarį
ruošėsi vežti ją į užsienį, bet vasarą pavėlavo dėl darbų dvare. Jos jau apie savaitę gyveno mūsų
mieste, labiau rūpindamosi savais reikalais negu šventųjų vietų lankymu, bet jau kartą, prieš tris
dienas, lankė senuolį. Dabar vėl staiga atvyko, nors ir žinojo, kad senuolis beveik negali nieko
priimti, ir, primygtinai maldaudamos, prašė dar kartą „laimės pamatyti didįjį sielų gydytoją“.
Laukdama pasirodant senuolio, mamytė sėdėjo ant kėdės, šalia dukters krėslo, o per du žingsnius
nuo jos stovėjo senis vienuolis, ne iš šito vienuolyno, o atėjūnas iš šiaurės, iš vieno tolimo, mažai
žinomo vienuolyno. Jis irgi norėjo, kad senuolis jį palaimintų. Bet senuolis, pasirodęs galerijoj, iš
pradžių nuėjo tiesiai prie minios. Minia ėmė spraustis ties prieangiu su trimis laipteliais, kuris jungė
žemutę galeriją su lauku. Senuolis atsistojo ant viršutinės pakopėlės, užsidėjo epitrachilę ir ėmė
laiminti besiveržiančias prie jo moteris. Žmonės traukte pritraukė prie jo už abiejų rankų ir kažkokią
klyknę. Toji, vos tik pamačiusi senuolį, staiga ėmė, kažkaip keistai spygaudama, žagsėti ir drebėti
visu kūnu nelyginant mėšlungio tampoma. Uždėjęs jai ant galvos epitrachilę, senuolis sukalbėjo už ją
trumpą maldą, ir jinai tuojau nutilo ir nurimo. Nežinau, kaip dabar, bet vaikystėje man dažnai tekdavo
kaimuose ir vienuolynuose matyti tokių klyknių ir girdėti pasakojant apie jas. Jas atvesdavo prieš
mišias, jos spiegdavo arba šunies balsu lodavo ant visos cerkvės, bet kai išnešdavo švenčiausiąjį ir
jas atvesdavo jo priimti, tuojau „velnio apsėstųjų šėlimas“ baigdavosi, ir ligonės visada kuriam
laikui nurimdavo. Mane, dar vaiką, tai labai stebindavo. Bet jau tada, mano klausinėjami, kai kurie
dvarininkai ir ypač mano mokytojai mieste man aiškino, kad visa tai apsimetimas, kad jos nenorinčios
dirbti ir kad visada esą galima tai išrauti su šaknimis tinkamu griežtumu, o tam patvirtinti pasakodavo
visokius anekdotus. Bet vėliau labai nustebau, kai sužinojau iš specialistų medikų, kad čia jokio
apsimetimo nėra, kad čia yra baisi moteriška liga, ir, rodos, labiausiai pas mus, Rusijoj, paplitusi,
rodanti sunkų mūsų kaimietės moters likimą, liga, kurią įvaro varginamas darbas tučtuojau po
sunkaus, netaisyklingo gimdymo be jokios gydytojų pagalbos; be to, čia dar prisideda neišbrendamas
vargas, mušimas ir kt., ko kai kurios moterys vis dėlto pakelti negali. O keistas ir staigus šėlstančios
ir dūkstančios moters pagijimas, kai tik ją atvesdavo prie švenčiausiojo, man aiškintas apsimetimu ir
netgi fokusu, kurio esą griebiasi ar tik ne patys „klerikalai“, greičiausiai būdavo irgi kuo
natūraliausias, ir moterys, kurios privesdavo ją prie švenčiausiojo, o svarbiausia, ir pati ligonė tikrai
tikėdavo kaip neginčijama tiesa, kad piktoji dvasia, apsėdusi ligonę, niekuomet negali pakęsti, jeigu
ją, ligonę, privedę prie švenčiausiojo, priverčia jam nusilenkti. Todėl nervingą ir, žinoma, psichiškai
nesveiką moterį visada ištikdavo (ir turėdavo ištikti) tam tikras lyg ir organizmo sukrėtimas kaip tik
tą akimirką, kai ji nusilenkdavo švenčiausiajam, sukrėtimas, kurį sukelia būtino stebuklingo
pasveikimo viltis ir tvirtas tikėjimas, kad stebuklas įvyks. Ji ir pasveikdavo nors vienai iš
minutei.
skaitiniai.org
Lygiai taip pat ir dabar atsitiko, kai tik senuolis uždėjo ligonei epitrachilę.
Daugelis iš susigrūdusių prie jo moterų ašarojo iš graudulio ir didelio džiaugsmo, kurį sukėlė
momento efektas; kitos veržėsi pabučiuoti nors jo drabužio kraštelį, kitos balsu verkė. Jis laimino
visas, o su kai kuriomis ir kalbėjosi. Klyknę jau pažinojo, ji buvo atvesta ne iš toli, iš kaimo tik už
šešių varstų nuo vienuolyno, o ir anksčiau ją atvesdavo pas jį.
— O štai tolimoji! — parodė jis dar visai neseną moteriškę, bet labai liesą ir sunykusią, ne šiaip
sau įdegusią saulėj, o tartum visai pajuodusiu veidu. Ji klūpojo ir sustingusiomis akimis žvelgė į
senuolį. Jos žvilgsnis buvo tartum kažkoks aistringas.
— Iš toli, tėveli, iš toli, nuo čia trys šimtai varstų. Iš toli, tėve, iš toli, — tarė moteriškė
progiesmiu, kažkaip ritmingai linguodama galvą iš vienos pusės į kitą ir remdama delnu skruostą.
Kalbėjo jinai tartum rypuodama. Pažįsta liaudis tylų ir kantrų sielvartą; jis tūno pats savyje ir tyli. Bet
pasitaiko ir audringo sielvarto: jis prasiveržia kartą ašaromis ir nuo to momento pavirsta rauda. Ypač
taip atsitinka moterims. Bet jis nėra lengvesnis už tylųjį sielvartą. Rauda neteikia paguodos, ji dar
labiau aitrina ir drasko širdį. Toks sielvartas nė paguodos nereikalingas, jis minta jausmu, kad jo
negalima numalšinti. Rauda tėra reikalas be paliovos aitrinti žaizdą.
— Miestelėnė, manding, būsi? — kalbėjo senuolis, smalsiai žiūrėdamas į ją.
— Miesčionys mes, tėve, miesčionys, kilimo valstiečiai, bet miesčionys, mieste gyvename. Tavęs
pamatyti, tėve, atvykau. Girdėjome apie tave, tėveli, girdėjome. Sūnelį mažutėlį palaidojau, išėjau
pasimelsti. Trijuose vienuolynuose buvau, bet man patarė: „Užeik, Nastasjuška, ir čionai, pas jus,
vadinasi, pas jus, balandėli“. Atėjau, vakar pamaldas atstovėjau, o šiandien ir pas jus.
— Ko verki?
— Sūnelio gaila, tėveli, trejų metelių buvo, dar trys mėnesiai, ir būtų buvę treji meteliai. Dėl
sūnelio kamuojuos, tėve, dėl sūnelio. Paskutinis sūnelis buvo likęs, keturis turėjome su Nikituška, bet
nesiseka mums vaikai, nesiseka, mielasis, nesiseka. Tris pirmuosius palaidojau, per daug nė gaila
man jų nebuvo, o šį paskutinį palaidojau ir užmiršti jo negaliu. Va tartum čia jis prieš mane stovi,
nesitraukia. Sielą man išsekino. Pasižiūriu į jo baltinukus, į marškinėlius ar į batelius ir imu verkti.
Išdėlioju, kas po jo liko, aliai daiktelį jo, žiūriu ir raudu. Sakau Nikituškai, savo vyrui, vadinasi:
leisk man, šeimininke, šventąsias vietas aplankyti. Jis vežikas, nesame mes vargšai, tėve, nesame,
patys iš savęs vežikaujame, viską savo turim, ir arkliukus, ir karietą. Bet kam dabar mums turtas?
Ėmė jis gerti be manęs, tas mano Nikituška, tai tikra tiesa, bet ir anksčiau: vos tik nusigręšiu, o jis jau
ir nebeišlaiko. O dabar ir apie jį nebegalvoju. Va jau trečias mėnuo, kai iš namų. Užmiršau, viską
užmiršau ir prisiminti nenoriu; o ką aš dabar su juo? Baigiau aš su juo, baigiau, su visais baigiau. Ir
nė žiūrėti dabar nenorėčiau į savo namus ir į savo turtą, ir nebenorėčiau visai nieko matyti!
— Štai kas, motin, — prašneko senuolis, — kadaise, senovėje, vienas didis šventasis pamatė
bažnyčioje tokią pat kaip tu motiną, taip pat verkiančią savo vienturčio kūdikio, kurį irgi pasišaukė
viešpats. „Argi tu nežinai, tarė jai šventasis, kokie drąsūs šitie kūdikiai prieš dievo sostą? Nėra už
juos drąsesnių dangaus karalystėje: tu, viešpatie, davei mums gyvybę, sako jie dievui, ir vos tik mes
ją išvydome, tu ir atėmei ją iš mūsų. Ir taip drąsiai prašo ir reikalauja, jog viešpats tuojau suteikia
jiems angelų vardą. O todėl, — tarė šventasis, — ir tu, moteriške, džiaukis, o ne verk, ir tavo kūdikis
dabar yra viešpaties angelų būryje“. Štai ką pasakė šventasis verkiančiai moteriškei senų senovėje. O
jis buvo didis šventasis ir pasakyti netiesą jai negalėjo. Todėl ir tu, motin, žinok, kad ir tavo kūdikis
dabar tikrai stovi prieš viešpaties sostą, ir džiaugiasi, ir linksminasi, ir už tave meldžia dievą. Todėl
ir tu ne verk, bet džiaukis.
Moteriškė klausėsi jo, parėmusi ranka skruostą ir nuleidusi akis. Ji giliai atsiduso.
— Šitaip ir Nikituška mane guodė, žodis žodin, kaip ir tu, sakė: „Neišmanėle tu, sako,iškoskaitiniai.org
verki,
mūsų sūnelis tikriausiai dabar pas viešpatį dievą kartu su angelais gieda“. Sako jis man taip, o pats
verkia, matau, kad verkia, kaip ir aš. „Žinau aš, Nikituška, sakau jam, kurgi kitur jis gali būti, jei ne
pas viešpatį dievą, tik čia, su mumis, jo dabar nėra, Nikituška, šalia mūsų, va kaip kad anksčiau
sėdėdavo!“ Ir kad nors kartelį galėčiau į jį pažvelgti, kad tik vieną kartelį man galima būtų į jį vėl
pažiūrėti, net neprieičiau prie jo, žodelio netarčiau, kampe priglusčiau, kad nors vieną minutėlę
galėčiau pamatyti, išgirsti, kaip jis žaidžia kieme, kaip, būdavo, ateina, sušunka savo balseliu:
„Mamyte, kur tu?“ Kad galėčiau nors išgirsti, kaip jis per kambarį savo kojytėmis kartelį pereina,
nors kartelį, savo kojytėmis tuk tuk, ir taip tankiai, tankiai, atsimenu, ir, būdavo, bėga pas mane,
šaukia ir juokiasi, kad nors jo kojytes išgirsčiau, ir tik išgirsčiau, tuoj pažinčiau! Bet nėra jo, tėveli,
nėra, ir nebeišgirsiu jo niekados! Štai juostelė jo, o jo nėra, ir niekuomet dabar nei pamatysiu jo, nei
išgirsiu!…
Jinai išsiėmė iš užančio mažą pozumentinę savo berniuko juostelę ir, vos tik į ją dirstelėjus, tuojau
ėmė drebėti nuo verksmo, užsidengusi akis pirštais, pro kuriuos srovėmis tekėjo ūmai trykšte
ištryškusios ašaros.
— O čia, — tarė senuolis, — čia senovės „Rachelė verkia savo vaikų☞ ir negali nusiraminti, nes
jų nėra“, ir tokia jums, motinoms, skirta dalia šioje žemėje. Ir nesiramink, ir nereikia tau ramintis,
nesiramink ir verk, tik kiekvieną kartą, kai verki, gerai atsimink, kad tavo sūnelis yra vienas iš dievo
angelų, žiūri iš ten į tave ir mato tave, ir džiaugiasi tavo ašaromis, ir jas viešpačiui rodo. Ir ilgam dar
užteks tau šito motiniško verksmo, bet pagaliau pavirs jis tau tyliu džiaugsmu, ir bus tavo gailios
ašaros tik tylaus graudulio ašaros, kurios apvalys tavo širdį ir gins tave nuo nuodėmės. O tavo
kūdikėlį paminėsiu maldoje už mirusius. Kuo vardu buvo?
— Aleksejus, tėveli!
— Mielas vardas. Aleksejus dievo žmogus?
— Dievo, tėveli, dievo, Aleksejus dievo žmogus.
— Koks šventasis! Paminėsiu, motin, paminėsiu ir tavo sielvartą maldoje prisiminsiu, ir už tavo
vyro sveikatą pasimelsiu. Tik nuodėmė dabar tau jį apleisti. Eik pas vyrą ir saugok jį. Pamatys iš ten
tavo berniukas, kad pametei jo tėvą, ir ims verkti dėl jūsų: kam gi tu jam laimę drumsi? Juk jis gyvas,
gyvas, nes jo siela gyva per amžius, ir nors nėra jo namuose, bet jis nematomas prie jūsų. Ko gi jis
eis į namus, jei tu sakai, kad pradėjai savo namų neapkęsti? Pas ką gi jis ateis, jeigu jūsų, tėvo su
motina, draugėje nėra? Štai jis tau dabar sapnuojasi, ir tu kankiniesi, o tada jis tau ramius sapnus
atsiųs. Eik pas vyrą, motin, šiandien pat eik.
— Eisiu, mielasis, paklausysiu tavo žodžio. Mano širdį tu išnarstei. Nikituška tu mano, Nikituška,
lauki tu manęs, balandėli, lauki! — ėmė rypuoti moteriškė, bet senuolis jau kreipėsi į vieną senutę,
apsirengusią ne kaip maldininkę, bet kaip miestietę. Iš jos akių buvo matyti, kad ji turi kažkokį reikalą
ir atėjo kažko pasakyti. Pasisakė esanti puskarininkio našlė, ne iš toli, iš mūsų miesto. Jos sūnelis
Vasenka kažkur komisariate tarnavęs ir į Sibirą, į Irkutską, išvykęs. Dukart iš ten rašęs, bet štai jau
metai, kai neberašąs. Ieškojusi jo, bet, tikrai sakant, nežinanti, nė kur ieškoti.
— Bet va andai ir sako man Stepanida Iljinišna Bedriagina, pirklio žmona jinai, turtinga: imk,
sako, Prochorovna, ir užrašyk, sako, jo vardą atminams cerkvėje, kad pasimelstų ten už jo sielą. Jo
siela, sako, pasiilgs tavęs, tai jis ir parašys laišką. Tai tikriausias dalykas, — sako Stepanida
Iljinišna, — daug kartų išbandytas. Tiktai aš abejoju… Mielasis tu mūsų, ar ji tiesą sakė, ar ne, ar bus
gerai taip?
— Nė negalvok apie tai. Gėda to ir klausti. Kaipgi galima už gyvą žmogų, o dar motinai, melstis
kaip už mirusį! Tai didelė nuodėmė, tai panašu į burtus, tik dėl tavo neišmanymo tau atleistina. Tu
geriau pasimelsk dangaus karalienei, kuri netrunka užtarti žmogų ir jam pagelbėti, pasimelsk už jo
iš skaitiniai.org
sveikatą, ir dar kad tau atleistų už tavo neteisingą galvojimą. Ir štai dar ką aš tau, Prochorovna,
pasakysiu: arba jis, tavo sūnelis, pats greitai pas tave sugrįš, arba tau tikrai laišką atsiųs. Taip ir
žinok. Eik ir būk dabar rami. Gyvas tavo sūnelis, sakau tau.
— Mielasis tu mūsų, tegu atmoka tau dievas, tu mūsų geradary, tu meldėjau už mus visus ir už mūsų
nuodėmes…
O senuolis jau pastebėjo minioje du degančius, įsmeigtus į jį lyg ir džiovininkės, suvargusios, nors
dar jaunos valstietės žvilgsnius. Ji žvelgė tylomis, akys kažko prašė, bet ji tartum bijojo arčiau prieiti.
— Tau ko, mieloji?
— Pagydyk mano sielą, mielasis, — tyliai ir neskubėdama tarė ji, atsiklaupė ir nusilenkė jam į
kojas.
— Nusidėjau, mano tėve, bijau savo nuodėmės.
Senuolis atsisėdo ant žemutinės pakopėlės, moteriškė keliais priėjo prie jo.
— Našlė esu, treti metai, — pradėjo ji pusiau pašnibždomis, tarytum krūpčiodama. — Sunku buvo
gyventi su vyru, senas jis buvo, skaudžiai primušė mane. Apsirgo jis, guli, žiūriu į jį ir galvoju: o jei
pasveiks, vėl pakils, kas tada? Ir atėjo tada man toji mintis…
— Pala, — tarė senuolis ir prikišo ausį prie pat jos lūpų. Moteriškė toliau pasakojo taip tyliai
šnabždėdama, jog beveik nieko negalima buvo išgirsti. Ji baigė greit.
— Treti metai? — paklausė senuolis.
— Treti metai. Iš pradžių negalvojau, o dabar pradėjau negaluoti, sielotis.
— Iš toli?
— Penki šimtai varstų nuo čia.
— Per išpažintį pasisakei?
— Pasisakiau, dukart sakiau.
— Komuniją davė?
— Davė. Bijau; mirti bijau.
— Nieko nebijok, ir niekuomet nebijok, ir nesisielok. Kad tik tavo atgaila nesumažėtų — ir viską
dievas atleis. Ir iš viso nėra tokios nuodėmės visoje žemėje, kurios neatleistų viešpats tikrai
atgailaujančiam. Ir visai negali padaryti žmogus tokios didelės nuodėmės, kuri išsemtų begalinę dievo
meilę. Argi gali būti tokia nuodėmė, kuri viršytų dievo meilę? Tik rūpinkis atgaila, be paliovos
rūpinkis, o baime visai kratykis. Tikėk, kad dievas tave taip myli, kaip tu nė pagalvoti apie tai negali;
nors tu ir nusidėjėlė, bet ir nusidėjėlę jis myli. O dėl vieno atgailaujančio daugiau džiaugsmo danguje
negu dėl dešimties teisuolių, seniai pasakyta. Eik ir nebijok. Už nemalonumus žmonėms atleisk, už
nuoskaudas nepyk. Velioniui atleisk savo širdyje už visas skriaudas, visiškai su juo susitaikink. Jei
atgailoji, tai ir myli. O jei mylėsi, tai tu jau dievo… Meilė viską nugali, visus išgano. Jeigu jau aš,
toks pat nuodėmingas žmogus kaip ir tu, dėl tavęs susigraudinau ir pasigailėjau tavęs, tai dievas juo
labiau pasigailės. Meilė yra toks didelis turtas, jog už jį visą pasaulį gali nupirkti, ir ne tik savas, bet
ir svetimas nuodėmes atpirksi. Eik ir nebijok.
Jis triskart ją peržegnojo, nusiėmė nuo kaklo šventą paveikslėlį ir užkabino jai. Ji tylomis nusilenkė
jam ligi žemės. Jis pasistojo ir linksmai pažiūrėjo į vieną sveiką moteriškę su žindomu kūdikiu ant
rankų.
— Iš Vyšegorjės, mielasis.
— Vis dėlto iš čia šeši varstai, su kūdikėliu varginaisi. Ko tau?
— Į tave pažiūrėti atėjau. Aš juk esu pas tave buvusi, ar užmiršai? Ne kažkokia tavo atmintis, jei
mane užmiršai. Mūsiškiai pasakojo, kad tu negaluoji, tai ką gi, manau, eisiu pati aplankyti: va ir
matau tave, bet koks gi tu ligonis? Dar dvidešimt metų pagyvensi, tikrai, tegu laimina tave dievas! Ir
iš skaitiniai.org
argi mažai žmonių už tave meldžiasi, negi tau pritinka sirgti?
— Dėkui tau už viską, mieloji.
— Beje, turiu nedidelį prašymėlį: va čia šešiasdešimt kapeikų, tai atiduok jas, mielasis, tokiai, kuri
didesnė vargšė už mane. Einu aš čia ir galvoju: geriau jau per jį duosiu, jis jau žino, kam reikia
atiduoti!
— Dėkui, mieloji, dėkui, geroji. Myliu tave. Būtinai padarysiu, kaip prašai. Ar čia mergytė ant
rankų?
— Mergytė, mielasis, Lizaveta.
— Tegu laimina viešpats jus abidvi, ir tave, ir kūdikį Lizavetą. Pralinksminai mano širdį, motin.
Sudiev, mielosios, sudiev, brangiosios, maloniosios!
Jis palaimino visas ir visoms žemai nusilenkė.

iš skaitiniai.org
 IV

MAŽATIKĖ PONIA

Atvykėlė ponia dvarininkė, žiūrėdama į visą šitą sceną, į pokalbį su prastuomene ir į jos
palaiminimą, liejo tylias ašaras ir šluostėsi jas nosinaite. Tai buvo jautri diduomenės ponia, turinti
daug tikrai gerų polinkių. Kai senuolis priėjo pagaliau ir prie jos, jinai pasitiko jį entuziastiškai:
— Aš tiek daug, tiek daug patyriau įspūdžių, žiūrėdama į visą šitą graudžią sceną… — nebaigė ji
iš susijaudinimo. — O, aš suprantu, kad jus myli liaudis, aš pati myliu liaudį, aš noriu ją mylėti, ir
kaipgi galima nemylėti liaudies, mūsų puikiosios rusų liaudies, kuri nė pati nesupranta savo didybės!
— Kaip sveikata jūsų dukters? Jūs vėl norėtumėt su manim pasikalbėti?
— O, aš primygtinai prašiau, aš maldavau, aš buvau pasiryžusi atsiklaupti ir klūpoti kad ir tris
dienas prieš jūsų langus, kol mane įleisite. Mes atvažiavome pas jus, didysis sielų gydytojau, išreikšti
savo entuziastiško dėkingumo. Juk jūs išgydėte mano Lizą, visiškai išgydėte, ir kuo — ogi tuo, kad
ketvirtadienį pasimeldėte už ją, uždėjote ant jos savo rankas. Mes skubėjome pabučiuoti šitų rankų,
išlieti savo jausmų, išreikšti savo nuolankiausios pagarbos!
— Kaip tat išgydžiau? Juk ji dar tebeguli krėsle.
— Bet naktimis jos nebekrečia drugys, štai jau dvi paros, nuo pat ketvirtadienio, — ėmė nervingai
skubėti ponia. — To dar negana: jai sustiprėjo kojos. Šįryt atsikėlė sveika, miegojo visą naktį,
pažiūrėkite, kokia raudonskruostė, kaip žiba jos akutės. Anksčiau vis verkdavo, o dabar juokiasi,
linksma, džiugi. Šiandien būtinai pareikalavo, kad jai leisčiau pastovėti, ir visą minutę išstovėjo pati,
niekieno nepalaikoma. Lažinasi su manimi, kad po dviejų savaičių šoksianti kadrilį. Buvau pakvietusi
čionykštį daktarą Hercenštubę; jis gūžčioja pečiais ir sako: stebiuosi, nesuprantu. Ir jūs norite, kad
mes jūsų netrukdytume, skriste pas jus neskristume, nedėkotume? Lise, dėkok gi, dėkok!
Meilus, šypsantis Lise veidelis buvo staiga besurimtėjąs; ji pasikėlė krėsle kiek galėdama ir,
žiūrėdama į senuolį, sudėjo prieš jį savo rankutes, bet neiškentė ir staiga susijuokė.
— Tai aš iš jo, iš jo! — parodė jinai į Aliošą, supykusi pati ant savęs už tai, kad neiškentė ir
susijuokė. Kas tik būtų pasižiūrėjęs į Aliošą, stovintį per žingsnį už senuolio, būtų pastebėjęs jo veide
staigų raudonį, kaipmat užliejusį jo skruostus. Jis nuleido sužaižaravusias akis.
— Jinai turi jums, Aleksejau Fiodorovičiau, kai ką perduoti… Kaip jūsų sveikata, — kalbėjo
mamytė, staiga kreipdamasi į Aliošą ir duodama jam rankutę, žaviai pirštine aptemptą. Senuolis
grįžtelėjo ir ūmai įdėmiai pažiūrėjo į Aliošą. Šis arčiau priėjo prie Lizos ir, kažkaip keistai ir droviai
šypsodamasis, padavė ir jai ranką. Lise nutaisė rimtą fizionomiją.
— Katerina Ivanovna siunčia jums per mane va šitą, — įteikė jinai jam mažutį laiškelį. — Ji labai
prašo jus pas ją užeiti, tik greičiau, greičiau, ir prašo neapvilti, bet būtinai užeiti.
— Ji prašo mane užeiti? Pas ją, mane… Ko gi? — sumurmėjo Alioša, labai nustebęs. Jo veidas
staiga ėmė reikšti didelį susirūpinimą.
— O, tai vis dėl Dmitrijaus Fiodorovičiaus ir… visų šitų pastarųjų įvykių, — skubomis paaiškino
motulė. — Katerina Ivanovna dabar galutinai apsisprendė… bet dėl to jai būtinai reikia pasimatyti su
jumis… kam? Aišku, aš nežinau, bet ji prašė kiek galima greičiau. Ir jūs tai padarysite, tikriausiai
padarysite, čia netgi krikščioniškas jausmas liepia.
— Aš mačiau ją iš viso tik vieną kartą, — tarė dar neatsipeikėjęs Alioša.
— O, tai tokia kilni, tokia neprilygstama būtybė!… Jau vien dėl to, kad tiek iškentėjo…
Pagalvokite, kiek jinai iškentė, kaip dabar kenčia, pagalvokite, kas jos laukia… Visa tai baisu, baisu!
— Gerai, nueisiu, — pažadėjo Alioša, paskubomis perskaitęs trumputį ir mįslingą laiškelį,
kuriame nebuvo jokių paaiškinimų, tik didelis prašymas ateiti. iš skaitiniai.org
 — Ak, kaip bus miela ir puiku iš jūsų pusės, — suriko Lise, staiga užsidegusi. — O juk aš sakiau
mamai: jis nė už ką neis, jis savo siela susirūpinęs. Koks jūs puikus žmogus! Juk aš visada maniau,
kad jūs puikus žmogus, štai kas malonu man dabar jums pasakyti!
— Lise! — griežtai tarė mamytė, nors tuojau pat nusišypsojo.
— Jūs ir mus užmiršote, Aleksejau Fiodorovičiau, jūs visai nenorite pas mus užeiti, nors Lise man
yra dukart sakiusi, kad tiktai su jumis jai gera. — Alioša pakėlė nuleistas akis, vėl staiga paraudo ir
vėl staiga, pats nežinodamas kodėl, nusišypsojo. Beje, senuolis jo nebestebėjo. Jis pradėjo kalbą su
ateiviu vienuoliu, kuris, kaip jau esame sakę, prie Lise krėslo laukė jo pasirodant. Tai buvo, matyt,
vienas iš pačių paprasčiausių vienuolių, tai yra prastakilmis, turįs siaurutę, nesugriaunamą
pasaulėžiūrą, bet tikintis ir savotiškas užsispyrėlis. Jis pasisakė esąs iš kažkurios vietos tolimoj
šiaurėj, iš Obdorsko, iš švento Silvestro vienuolyno, labai neturtingo, kuriame tik devyni vienuoliai.
Senuolis jį palaimino ir pakvietė užeiti į savo celę, kada jam patiks.
— Kaipgi jūs drįstate daryti tokius dalykus? — staiga paklausė vienuolis, įtaigiai ir iškilmingai
rodydamas į Lise. Jis turėjo galvoje jos „pasveikimą“.
— Apie tai, žinoma, dar anksti kalbėti. Palengvėjimas dar nėra visiškas pasveikimas ir galėjo
įvykti dar ir dėl kitų priežasčių. Bet jeigu kas ir yra buvę, tai jokia kita galia čia nieko nepadėjo kaip
tik dievo valia. Viskas pareina nuo dievo. Aplankykite mane, tėve, — pridūrė jis vienuoliui, — nes
aš galiu ne kiekvienu metu; sergu ir žinau, kad mano dienos suskaitytos.
— O ne, ne, dievas mums jūsų neatims, pagyvensite dar ilgai ilgai, — sušuko motulė. — Ir kuo gi
jūs sergate? Atrodote toks linksmas, sveikas, laimingas.
— Man šiandien daug geriau, bet aš jau žinau, kad čia tik tokia valanda. Aš dabar savo ligą gerai
suprantu. O jeigu jums atrodau toks linksmas, tai niekuo ir niekuomet jūs negalėtumėt manęs taip
pradžiuginti kaip tokia pastaba. Juk žmonės sutverti laimei, ir kas yra visiškai laimingas, tas turi teisę
tarti pats sau: „Aš įvykdžiau dievo priesaką šioje žemėje“. Visi teisuoliai, visi šventieji kankiniai
buvo laimingi.
— O, kaip jūs kalbate; kokie drąsūs ir kilnūs žodžiai, — sušuko motulė. — Jūs pasakote ką ir
tartum perveriate. Bet vis dėlto laimė, laimė — kur ji? Kas gali apie save pasakyti, kad jis
laimingas? O, jeigu jau jūs buvote toks geras, kad leidote mums šiandien dar kartą jus pamatyti, tai
išklausykite viską, ko aš jums aną kartą nebaigiau sakyti, nedrįsau pasakyti, viską, dėl ko taip kenčiu,
ir taip seniai seniai! Aš kenčiu, atleiskite man, aš kenčiu… — Ir ji, pagauta kažkokio karšto staigaus
jausmo, susidėjo prieš jį rankas.
— Dėl ko gi būtent?
— Aš kenčiu… dėl netikėjimo…
— Dėl netikėjimo į dievą?
— O, ne, ne, aš nedrįstu nė pagalvoti apie tai, bet busimasis gyvenimas — tai tokia mįslė! Juk
niekas jos neatspėja! Paklausykite jūs, gydytojau, žmonių sielos žinove; aš, žinoma, nedrįstu į tai
pretenduoti, kad jūs manimi visiškai patikėtumėt, bet tikinu jus pačiu didžiausiu žodžiu, kad aš dabar
ne lengvabūdiškai kalbu, kad šita mintis apie busimąjį pomirtinį gyvenimą skausmingai mane jaudina,
kelia man siaubą ir baimę… Ir nežinau, į ką kreiptis, nedrįsau visą gyvenimą… Ir štai dabar drįstu
kreiptis į jus… O dieve, kuo jūs dabar palaikysite mane! — Ji suplojo rankomis.
— Nesirūpinkite mano nuomone, — atsakė senuolis. — Aš visiškai tikiu, kad jūsų sielvartas
nuoširdus.
— O, kaip aš jums esu dėkinga! Matote, aš užsimerkiu ir galvoju: jei visi tiki, tai iš kur tai
atsirado? O kai kas nori įtikinti, kad iš pradžių visa tai atsirado iš rūsčių gamtos reiškinių baimės ir
kad viso to nėra. Na ką gi, galvoju, aš visą gyvenimą tikėjau — numirsiu, ir štai nieko nėra, tik
iš skaitiniai.org
„varnalėša ant kapo užaugs“,☞ kaip kad esu skaičiusi vieno rašytojo veikale. Tai baisu! Kaip, kaip
galima grąžinti tikėjimą? Beje, aš tikėjau tik tada, kai buvau mažas kūdikis, mechaniškai, apie nieką
negalvodama… Kuo gi, kuo galima tai įrodyti, aš dabar atėjau pulti prieš jus ant kelių ir prašyti jus
šito. Juk jeigu aš praleisiu ir šitą progą, tai man per visą gyvenimą jau niekas nebeatsakys. Kuo gi
galima įrodyti, kaip įsitikinti? O, kokia nelaimė! Aš stoviu ir matau aplinkui, kad visiems vis tiek,
beveik visiems, niekas dabar tuo nesirūpina, tik aš viena negaliu šito pakelti. Tai pasibaisėtina,
pasibaisėtina!
— Be abejonės, pasibaisėtina. Bet įrodyti čia nieko negalima, o įsitikinti galima.
— Kaip? Kuo?
— Veiklios meilės patyrimu. Pasistenkite nepaliaujamai ir veikliai mylėti savo artimą. Juo labiau
mylėsite, juo labiau įsitikinsite ir dievo buvimu, ir savo sielos nemirtingumu. O jeigu mylėdama savo
artimą visiškai save pamiršite, tai tvirtai įtikėsite, ir jokios abejonės negalės prasiskverbti į jūsų
sielą. Tai yra ištirta, tai yra tiesa.
— Veikli meilė? Štai ir vėl klausimas, ir dar toks klausimas, toks klausimas! Matote: aš taip myliu
žmoniją, jog ar patikėsite, kartais svajoju viską mesti, viską, ką turiu, palikti Lise ir eiti į
gailestingąsias seseris. Aš užsimerkiu, galvoju ir svajoju, ir tomis valandėlėmis jaučiu savyje
neįveikiamą jėgą. Jokios opos, jokios pūliuojančios žaizdos negalėtų manęs išgąsdinti. Aš
tvarstyčiau, aš plaučiau jas savo rankomis, aš slaugyčiau visus tuos kankinius, aš galėčiau bučiuoti tas
žaizdas…
— Ir to jau daug, ir tas jau gerai, kad jūsų protas svajoja apie tai, o ne apie ką kita. O gal kada ir iš
tikrųjų nejučiomis padarysite kokį gerą darbą.
— Taip, bet ar ilgai galėčiau taip gyventi? — karštai ir beveik su įniršiu kalbėjo ponia. — Štai
svarbiausias klausimas! Tai skausmingiausias mano klausimas. Aš užsimerkiu ir pati save klausiu: ar
tu ilgai ištvertumei tame kelyje? Ir jei ligonis, kurio žaizdas tu plauji, neatsilygins tau tučtuojau
dėkingumu, bet, priešingai, ims tave kankinti kaprizais, neįvertindamas ir nepastebėdamas, kad tu
tarnauji žmonėms iš meilės, ims šaukti ant tavęs, grubiai reikalauti, net skųstis kokiai nors vyresnybei
(taip dažnai atsitinka sunkiai kenčiantiems) — kas tada? Ar ir tada mylėsi juos, ar ne? Ir šit —
įsivaizduokite, aš suspausta širdimi jau išsprendžiau tai: jeigu yra kas nors, kas galėtų atšaldyti mano
„veiklią“ meilę žmonijai tučtuojau, tai tik nedėkingumas. Vienu žodžiu, aš esu darbininkė už
atlyginimą, aš tučtuojau reikalauju atlyginimo, tai yra kad mane pagirtų ir už meilę atlygintų man
meile. Jei ne, tai aš nieko negaliu mylėti!
Ji nuoširdžiai ir be pasigailėjimo plakė pati save ir baigusi su įžūliu ryžtu pažvelgė į senuolį.
— Tai lygiai tas pat, ką man papasakojo, beje, jau seniai, vienas daktaras, — pasakė senuolis. —
Žmogus buvo jau pagyvenęs ir neabejotinai protingas. Jis kalbėjo taip atvirai kaip ir jūs, nors ir
juokaudamas, bet sielvartingai juokaudamas; aš, sako, myliu žmoniją, bet stebiuosi pats savimi: juo
labiau myliu žmoniją apskritai, juo mažiau myliu konkrečius žmones, tai yra kiekvieną skyrium, kaip
atskirą asmenį. Svajodamas aš dažnai, sako, užsidegdavau karštu noru tarnauti žmonijai ir galbūt iš
tikrųjų būčiau ėjęs už žmones ant kryžiaus, jeigu staiga kaip nors būtų to prireikę, o tuo tarpu negaliu
su niekuo dviejų dienų pagyventi viename kambaryje, tai žinau iš patyrimo. Kai tik jis čia pat prie
manęs, tuoj jo asmenybė žeidžia mano savimeilę ir varžo mano laisvę. Po dienos aš galiu pradėti
neapkęsti geriausio žmogaus: vieno už tai, kad jis per pietus ilgai valgo, kito už tai, kad jis turi slogą
ir be paliovos nosį šnirpščia. Aš, sako, pasidarau žmonių priešu, vos tik jie prie manęs prisiliečia.
Užtat visada taip būdavo, kad juo labiau nekęsdavau žmonių, kiekvieno atskirai, juo karštesnė būdavo
mano meilė žmonijai apskritai.
— Tai ką gi daryti? Ką gi tokiu atveju daryti? Čia reikia į neviltį pulti? iš skaitiniai.org
 — Ne, jau to pakanka, kad jūs dėl to sielojatės. Darykite, ką galite, ir jums bus įskaityta. Jūs jau
daug padarėte, nes įstengėte taip giliai ir nuoširdžiai pati save pažinti! O jeigu jūs ir su manimi taip
nuoširdžiai kalbėjotės vien tam, kad tik, kaip dabar, mano pagyrimą už savo tiesumą gautumėte, tada,
žinoma, nieko nepasieksite savo veiklios meilės darbais; taip viskas ir liks vien jūsų svajonė, ir visas
gyvenimas tik šmėstels kaip vaiduoklis. Tada, suprantama, ir apie busimąjį gyvenimą užmiršite, ir
savaime pagaliau kaip nors nurimsite.
— Jūs mane sutriuškinote! Aš tik dabar, va šią akimirką, kada jūs kalbėjote, supratau, kad iš tikrųjų
tik laukiau jūsų pagyrimo už mano nuoširdumą, kada jums sakiau negalėsianti pakęsti nedėkingumo.
Jūs įspėjote mano mintis, jūs perpratote mane ir man pačiai išaiškinote, kas aš esu!
— Jūs tiesą sakote? Na, dabar, po tokio jūsų prisipažinimo, aš tikiu, kad jūs esate nuoširdi ir turite
gerą širdį. Jeigu ir nepasieksite laimės, tai visada atminkite, kad einate geru keliu, ir pasistenkite jo
nepamesti. Svarbiausia, saugokitės melo, visokio melo, ypač nemeluokite pati sau. Stebėkite savo
melą ir tirkite jį kas valandą, kas minutę. Venkite bjaurėjimosi lygiai kitais, lygiai savimi: viskas, kas
jums atrodo bjauru jūsų viduje, jau vien nuo to, kad jūs tai pastebėjote savyje, savaime apsivalo.
Baimės irgi venkite, nors baimė yra tik visokio melo padarinys. Niekuomet nesibaiminkite savo
dvasios silpnybės siekdama meilės, ir nė savo blogų poelgių per daug nesibaiminkite. Gaila, kad
negaliu jums pasakyti nieko, kuo galėčiau labiau jus paguosti, nes veikli meilė, palyginti su svajinga
meile, yra žiaurus ir gąsdinantis daiktas. Svajinga meilė trokšta greito žygdarbio, veikiai atlyginamo,
ir kad visi į jį žiūrėtų. Čia iš tikrųjų būna ir taip, jog žmonės ir savo gyvybę atiduoda, kad tik viskas
neilgai truktų, kad tik greičiau įvyktų, tartum scenoje, ir kad visi žiūrėtų ir girtų. O veikli meilė — tai
darbas ir ištvermė, o kitiems gal būt ir ištisas mokslas. Bet iš anksto sakau, kad netgi tą pačią
akimirką, kai jūs su pasibaisėjimu pamatysite, kad, nepaisydama visų savo pastangų, jūs ne tik
nepriartėjote prie tikslo, bet tartum nutolote nuo jo, — tą pačią akimirką, iš anksto jums sakau, jūs
staiga ir pasieksite tikslą, ir išvysite aukštesnę, stebuklingą viešpaties galią, nes jis jus mylėjo ir visą
laiką buvo jūsų paslaptingas vadovas. Atleiskite, kad negaliu ilgiau su jumis pabūti, manęs laukia.
Ligi pasimatymo.
Ponia verkė.
— Lise, Lise, palaiminkite gi ją, palaiminkite! — staiga baisiai sujudo ji.
— O jos nė mylėti neverta. Mačiau, kaip ji visą laiką išdykavo, — tarė senuolis juokais. — Ko jūs
visą laiką juokėtės iš Aleksejaus?
O Lise iš tikrųjų visą laiką jį erzino. Jinai jau seniai, dar aną kartą, pastebėjo, kad Alioša jos
drovisi ir vengia į ją žiūrėti, ir tai atrodė jai labai juokinga ir įdomu. Ji atidžiai stebėjo ir gaudė jo
žvilgsnius: negalėdamas atlaikyti įbesto į jį įdėmaus žvilgsnio, Alioša vis dėlto retkarčiais ir staiga,
visai nejučiomis, prieš savo norą, imdavo pats įdėmiai į ją žiūrėti, o ji tuojau pat pergalingai
šypsodavosi tiesiog jam į akis. Alioša drovėjosi ir dar nemaloniau jautėsi. Pagaliau nuo jos visai
nusisuko ir užlindo už senuolio nugaros. Po kelių minučių jis vėl, verčiamas tos pačios neįveikiamos
jėgos, grįžtelėjo pažvelgti, ar jinai žiūri į jį, ar ne, ir pamatė, kad Lise, beveik visiškai išsisvėrusi iš
krėslo, stebi jį iš šono ir kantriai laukia, kada jis pažiūrės; o sugavusi jo žvilgsnį, taip ėmė kvatoti,
jog ir senuolis neiškentė:
— Kam jūs, išdykėle, jį taip drovinate?
Lise staiga, visai netikėtai, paraudo, sužaibavo akutėmis, jos veidas pasidarė baisiai rimtas, ir ji
ūmai prašneko, nervingai, karštai, drauge ir piktindamasi, ir skųsdamasi:
— O kodėl jis viską užmiršo? Jis mane mažytę ant rankų nešiodavo, aš žaisdavau su juo. Juk jis
ateidavo manęs mokyti skaityti, ar jūs tai žinote? Prieš dvejus metus atsisveikindamas sakė niekuomet
manęs neužmiršiąs, mes būsią amžini draugai, amžini, amžini! Ir štai jis staiga ėmė manęsiš bijoti, ar aš
skaitiniai.org
suvalgysiu jį, ar ką? Kodėl jis nenori prieiti, kodėl nesikalba? Kodėl nenori pas mus ateiti? Nebent
jūs neleidžiate jam: mes juk žinome, kad jis visur nueina. Man netinka jo kviesti, jis pirmas turėtų
atsiminti, jei neužmiršo. Kur tau, jis dabar savo sielos išganymu susirūpino! Kam jūs jį šita
ilgaskverne sutana aprengėte?… Suklups bėgdamas…
Ir ji staiga neiškentusi užsidengė ranka veidą ir ėmė, nervingai virpčiodama, baisiai, nesulaikomai
ir ilgai, bet negirdimai juoktis. Senuolis išklausė jos šypsodamasis ir švelniai palaimino; o jinai,
ėmusi jam bučiuoti ranką, staiga prisispaudė ją prie akių ir pravirko:
— Nepykite ant manęs, aš esu kvaiša, niekam verta… ir Alioša galbūt gerai, labai gerai daro, kad
nenori eiti pas tokią juokingą.
— Būtinai atsiųsiu jį, — pažadėjo senuolis.

iš skaitiniai.org
 V

TAIP TURI BŪTI, TURI BŪTI!

Senuolis negrįžo į celę gal dvidešimt penkias minutes. Buvo jau po pusės pirmos, o Dmitrijus
Fiodorovičius, dėl kurio visi čia susirinko, vis dar nesirodė. Bet jį beveik ir užmiršo visi, ir kai
senuolis grįžo į celę, tai rado savo svečius labai gyvai besikalbančius. Šiame pokalbyje visų pirma
dalyvavo Ivanas Fiodorovičius ir abu jeromonachai. Kišosi į kalbą, ir, matyt, labai karštai, ir
Mijusovas, bet jam vėl nesisekė; jis buvo aiškiai antroje vietoje, ir jam netgi retai kada atsakydavo,
todėl šita nauja aplinkybė tik padidino jo tolydžio kylantį irzlumą. Mat jis ir anksčiau truputį
pikiravosi su Ivanu Fiodorovičiumi žiniomis ir negalėjo saitai žiūrėti į tai, kad šis nerodo jam
tinkamos pagarbos: „Bent ligi šiol lygiavausi į visa, kas pažangu Europoje, o šita naujoji karta
visiškai mus ignoruoja“, — galvojo jis sau vienas. Fiodoras Pavlovičius, kuris pats buvo davęs žodį
atsisėsti ant kėdės ir nutilti, kurį laiką iš tikrųjų tylėjo, tik su dygia šypsenėle stebėjo savo kaimyną
Piotrą Aleksandrovičių, ir buvo matyti, kad šio irzlumas jį džiugina. Jis jau seniai ruošėsi jam
atsimokėti už kai ką ir dabar nenorėjo praleisti progos. Pagaliau neiškentė, pasilenkė prie kaimyno
peties ir pusbalsiu dar kartą jį paerzino:
— Kodėl jūs pirma neišėjote po „meilaus pabučiavimo“ ir sutikote pasilikti tokioj nepadorioj
kompanijoj? O todėl, kad pasijutote pažemintas ir įžeistas, ir pasitikote dėl to, kad norėjote
atsirevanšuoti ir įrodyti, koks esate protingas. Dabar jau neišeisite, kol neįrodysite.
— Jūs vėl? Priešingai, tuojau išeisiu.
— Vėliau, vėliau už kitus išeisite! — dar kartą bakstelėjo jam Fiodoras Pavlovičius. Tai buvo
beveik tą pačią akimirką, kai grįžo senuolis.
Ginčas valandėlę aptilo, bet senuolis, atsisėdęs į senąją vietą, apžvelgė visus, tartum maloniai
kviesdamas tęsti. Alioša, kuris buvo ištyręs beveik kiekvieną jo veido išraišką, aiškiai matė, kad jis
baisiai nuvargęs ir stengiasi pats save įveikti. Pastaruoju ligos metu nuo visiško nusilpimo jis kartais
apalpdavo. Beveik taip pat kaip prieš apalpimą, ir dabar išblyško visas jo veidas ir pabalo lūpos.
Bet jis, matyt, nenorėjo paleisti susirinkimo; atrodė, kad turi dabar kažkokį savo tikslą, — bet kokį
gi? Alioša įdėmiai jį stebėjo.
— Kalbamės apie labai įdomų mūsų svečio straipsnį, — tarė jeromonachas Josifas,
bibliotekininkas, kreipdamasis į senuolį ir rodydamas į Ivaną Fiodorovičių. — Daug naujų išvadų
esama, bet, atrodo, pati idėja turi du galus. Liesdamas bažnytinio-visuomeninio teismo ir jo teisių
srities klausimą, gerbiamas svečias atsakė žurnale straipsniu vienam dvasininkui, parašiusiam šiuo
klausimu ištisą knygą…
— Deja, jūsų straipsnio nesu skaitęs, bet esu apie jį girdėjęs, — atsakė senuolis, įdėmiai ir akylai
žiūrėdamas į Ivaną Fiodorovičių.
— Svečias laikosi labai įdomaus požiūrio, — kalbėjo tėvas bibliotekininkas, — matyt, bažnytinio-
visuomeninio teismo klausimu visai nepripažįsta bažnyčios atskyrimo nuo valstybės.
— Tai įdomu, bet kuria gi prasme? — paklausė senuolis Ivaną Fiodorovičių.
Šis pagaliau jam atsakė, tik ne išdidžiai ir mandagiai, kaip dar vakar bijojo Alioša, bet kukliai ir
santūriai, neabejotinai maloniai ir, matyt, be jokios paslėptos minties.
— Aš remiuosi teiginiu, kad šitas elementų maišymasis, tai yra bažnyčios ir valstybės, atskirai
paimtų, esmės maišymasis, be abejonės, bus amžinas, nors sumišimas neįmanomas ir nors niekuomet
nepavyks ne tik jo normalizuoti, bet nė pakenčiamai suderinti, nes melas glūdi pačioje dalyko esmėje.
Kompromisas tarp valstybės ir bažnyčios tokiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, teismo klausimas,
mano galva, imant griežtai ir iš tikros esmės, neįmanomas. Dvasininkas, kuriam aš prieštaravau, iš skaitiniai.org
tvirtina, kad bažnyčia užima tam tikrą griežtai nustatytą vietą valstybėje. O aš jam atsakiau, kad,
priešingai, bažnyčia turi pati savyje sutalpinti valstybę, o ne užimti joje tik tam tikrą kampelį, ir jei
dabar tai padaryti dėl kokių nors priežasčių negalima, tai, imant dalyką iš esmės, be abejonės, toks
sutalpinimas turi būti tiesioginis ir svarbiausias krikščioniškos visuomenės visos tolesnės raidos
tikslas.
— Tikra tiesa! — tvirtai ir nervingai tarė tėvas Pajisijus, tylus ir mokytas jeromonachas.
— Gryniausias ultramontanizmas!☞ — sušuko Mijusovas, nekantriai perdėjęs koją ant kojos.
— Bet mes nė kalnų neturime! — sušuko tėvas Josifas ir, kreipdamasis į senuolį, kalbėjo toliau: —
Gerbiamas svečias, be ko kita, atsako į šiuos „pagrindinius ir esminius“ savo priešininko —
įsidėmėkite, dvasininko — teiginius. Visų pirma: kad „jokia visuomenės sąjunga negali ir neturi
savintis valdžios — disponuoti pilietinėmis ir politinėmis savo narių teisėmis“. Antra: kad
„baudžiamoji ir civilinė teismo valdžia neturi priklausyti bažnyčiai ir yra nesuderinama su jos
prigimtimi — nei kaip dieviškos institucijos, nei kaip žmonių sąjungos, turinčios religinius tikslus“, ir
pagaliau trečia: kad „bažnyčia yra ne šio pasaulio karalystė“…
— Žodžių žaismas, visiškai nederamas dvasininkui! — neiškentęs vėl nutraukė tėvas Pajisijus. —
Aš skaičiau tą knygą, kurios teiginiams jūs prieštaravote, — kreipėsi jis į Ivaną Fiodorovičių, — ir
mane nustebino dvasininko žodžiai, kad „bažnyčia yra ne šio pasaulio karalystė“. Jei ne šio pasaulio,
tai, vadinasi, ir visai jos negali būti žemėje. Šventoj evangelijoj žodžiai „ne šio pasaulio“ ne ta
prasme pavartoti. Žaisti tokiais žodžiais negalima. Mūsų viešpats Jėzus Kristus kaip tik buvo atėjęs
įsteigti bažnyčios žemėje. Dangaus karalystė, aišku, nėra šio pasaulio, ji danguje, bet į ją žmonės
įžengia tik per bažnyčią, kuri įsteigta ir įtvirtinta šioje žemėje. Todėl pasauliečių kalambūrai šia
prasme yra nepakenčiami ir nederami. O bažnyčia iš tikrųjų yra karalystė, ir jai yra skirta valdyti, ir
savo pabaigoje ji turi būtinai apsireikšti kaip karalystė visoje žemėje, — taip mums yra žadėta…
Jis staiga nutilo, tartum sutramdęs save. Ivanas Fiodorovičius, papagarbiai ir atidžiai jo išklausęs,
nepaprastai ramiai, bet ir dabar, kaip ir anksčiau, noringai ir nuoširdžiai tarė, kreipdamasis į senuolį:
— Pagrindinė mano straipsnio mintis yra ta, kad senovėje, pirmaisiais trimis krikščionybės
amžiais, krikščionybė žemėje reiškėsi tik per bažnyčią ir buvo tik bažnyčia. O kai pagoniškoji Romos
valstybė panoro būti krikščioniška, tai neišvengiamai taip atsitiko, kad, tapusi krikščioniška, jinai tik
įjungė į save bažnyčią, bet pati liko kaip buvusi pagoniška labai daugeliu savo funkcijų. Iš tiesų taip
ir turėjo neišvengiamai įvykti. Bet Romoje, kaip valstybėje, per daug buvo likę pagoniškos
civilizacijos ir pagoniškos išminties pradmenų, kaip kad, pavyzdžiui, netgi valstybės tikslai ir
pagrindai. O Kristaus bažnyčia, įsiliejusi į valstybę, be abejonės, negalėjo niekam užleisti nieko iš
savo pamatų, iš to akmens, ant kurio ji stovėjo, ir galėjo siekti tik savo tikslų, kuriuos jai tvirtai
nustatė ir nurodė pats viešpats, be ko kita: visą pasaulį, taigi, vadinasi, ir visą senovišką pagonišką
valstybę paversti bažnyčia. Tuo būdu (tai yra siekiant tolimo tikslo) ne bažnyčia turėtų ieškoti sau tam
tikros vietos valstybėje, kaip „kiekviena visuomeninė sąjunga“ arba kaip „žmonių sąjunga, turinti
religinius tikslus“ (kaip kad sako apie bažnyčią autorius, su kuriuo aš nesutinku), bet, priešingai,
kiekviena žemiškoji valstybė turėtų ilgainiui visiškai pavirsti bažnyčia ir tapti ne kuo kitu kaip tik
bažnyčia, jau atsisakiusi visų savo tikslų, nesiderinančių su bažnyčios tikslais. Ir vis dėlto tai nė kiek
nepažemins jos, neatims jai garbės ir šlovės kaip didžiai valstybei, neatims nei šlovės jos valdovams,
tik iš klaidingo, dar pagoniško ir netikro kelio išves į teisingą ir tikrą, į vienintelį kelią, vedantį prie
amžino tikslo. Štai kodėl knygos apie „Bažnytinio-visuomeninio teismo pagrindus“ autorius neklystų,
jeigu, ieškodamas šitų pagrindų ir juos siūlydamas, žiūrėtų į juos tiktai kaip į laikiną kompromisą, dar
būtinai reikalingą mūsų nuodėmingoje ir dar nebaigtoje epochoje, bet ne daugiau. Bet kai tik šitų
pagrindų autorius išdrįsta skelbti, kad pagrindai, kuriuos jis dabar siūlo ir kurių dalį tik ką išvardijo
iš skaitiniai.org
tėvas Josifas, — yra nepajudinami, gaivališki ir amžini, tai jau aiškiai eina prieš bažnyčią ir prieš
šventą, amžiną ir nepajudinamą jos paskirtį. Štai ir visas mano straipsnis, jo pilnas konspektas.
— Vadinasi, trumpai tariant, — vėl prašneko tėvas Pajisijus, pabrėždamas kiekvieną žodį, —
pagal kai kurias teorijas, itin išryškėjusias mūsiškiame devynioliktajame amžiuje, bažnyčia turi
pavirsti valstybe, tartum iš žemesnės rūšies pereidama į aukštesnę, kad vėliau joje išnyktų, užleidusi
savo vietą mokslui, laiko dvasiai ir civilizacijai. O jeigu ji to nenori ir tam priešinasi, tai valstybėje
jai teskiriamas už tat nelyginant tam tikras kampelis, ir tai dar valstybės prižiūrimas, — ir taip
daroma mūsų metu visuose nūdienės Europos kraštuose. O mes, rusai, manome ir tikime, kad ne
bažnyčia turėtų pavirsti valstybe, tartum iš žemesnio tipo pereidama į aukštesnį, bet, priešingai,
valstybė turi galų gale pasidaryti verta tapti tik bažnyčia ir niekuo daugiau. Taip ir turi būti, turi būti!
— Na, prisipažinsiu, jūs mane dabar truputį padrąsinote, — nusišypsojo Mijusovas, vėl perdėjęs
koją ant kojos. — Kiek aš suprantu, tai būtų, vadinasi, kažkokio idealo realizavimas, tačiau idealo be
galo tolimo, prieš pat pasaulio pabaigą. Kaip kam patinka. Graži utopinė svajonė, kad nebebus karų,
diplomatų, bankų ir t.t. Netgi kažkas panašu į socializmą. O aš jau maniau, kad tai yra labai rimtas
dalykas ir kad bažnyčia, sakysim, dabar jau teis kriminalinius nusikaltėlius ir baus juos rykštėmis ir
katorga, o dar, ko gero, ir mirtimi.
— Bet jeigu ir dabar būtų vien tik bažnytinis-visuomeninis teismas, tai ir dabar bažnyčia nebaustų
nei katorga, nei mirtimi. Nusikaltimas ir pažiūra į nusikaltimą turėtų tada, be abejonės, pasikeisti,
žinoma, pamaži, ne staiga ir ne tuojau, bet vis dėlto gana greit… — ramiai, nė nemirktelėjęs tarė
Ivanas Fiodorovičius.
— Ar jūs rimtai? — įdėmiai pažvelgė į jį Mijusovas.
— Jeigu viskas taptų bažnyčia, tai bažnyčia atskirtų nuo savęs nusikaltėlius ir neklusniuosius, bet
nekapotų jiems galvų, — kalbėjo Ivanas Fiodorovičius. — Aš jus klausiu, kur tada eitų atskirtasis?
Juk tada jis turėtų ne tiktai atsiskirti nuo žmonių, kaip dabar, bet ir nuo Kristaus. Juk jis per savo
nusikaltimą sukiltų ne tiktai prieš žmones, bet ir prieš Kristaus bažnyčią. Žinoma, taip yra ir dabar,
imant dalyką iš esmės, bet vis dėlto ne viešai, ir nūdienio nusikaltėlio sąžinė labai labai dažnai ieško
sau nuolaidų: „Pavogiau, girdi, bet prieš bažnyčią neinu, nesu Kristaus priešas“, — štai ką sako
patsai sau labai dažnai nūdienis nusikaltėlis, na, o tada, kada bažnyčia užims valstybės vietą, tada
sunku jam būtų taip pasakyti, nebent jau jis visiškai paneigtų bažnyčią visame pasaulyje: „Visi, girdi,
klysta, visi nutolo nuo tiesos, visi jie — netikroji bažnyčia, tik as vienas, žmogžudys ir vagis, esu
teisinga krikščioniškoji bažnyčia“. Juk šitaip pačiam sau pasakyti labai sunku, tam reikia ypatingų
sąlygų, retai pasitaikančių aplinkybių. Dabar, kita vertus, paimkite pačios bažnyčios pažiūrą į
nusikaltimą: argi jos dabartinė, beveik pagoniška pažiūra, kad reikia mechaniškai amputuoti jos narį,
kaip dabar ir daroma visuomenei apsaugoti, — neturi taip pasikeisti, jau galutinai ir tikrai, ir tapti
žmogaus atgimimo, prisikėlimo ir išganymo idėja?…
— Tai kas gi čia dabar? Aš vėl nieko nebesuprantu, — pertraukė Mijusovas, — vėl kažkokia
fantazija. Kažkas beformiška, nė suprasti nebegalima. Kaip tat atskyrimas, koks atskyrimas? Aš įtariu,
kad jūs tiesiog tyčiojatės, Ivanai Fiodorovičiau.
— Bet juk, tiesą sakant, tas pat ir dabar, — staiga prašneko senuolis, ir visi iškart sužiuro į jį, —
juk jei dabar nebūtų Kristaus bažnyčios, tai nusikaltėlio niekas negalėtų sulaikyti nuo piktadarybių ir
netgi nebūtų jam vėliau už jas jokios bausmės, tai yra tikrosios bausmės, ne mechaniškos, kaip kad
gerbiamas svečias dabar pasakė, kuri dažniausiai tik kiršina širdį, bet tikrosios, vienintelės
veiksmingos bausmės, drauge ir gąsdinančios, ir sutaikančios bausmės, kurią skiria žmogui jo paties
pabudusi sąžinė.
— Kaipgi tat, leiskite sužinoti? — paklausė labai susidomėjęs Mijusovas. iš skaitiniai.org
 — Ogi štai kaip, — pradėjo senuolis. — Visi šitie trėmimai į darbus, o anksčiau dar ir kūno
bausmės, nieko nepataiso, bet, svarbiausia, beveik nė vieno nusikaltėlio ir neatgraso, ir nusikaltimų
skaičius ne tik nemažėja, bet juo toliau, juo didėja. Juk turite su tuo sutikti. Ir, vadinasi, išeina, kad
visuomenės negalima apsaugoti, nes kad ir amputuojamas mechaniškai pavojingas jos narys ir
ištremiamas toli, kad nė akys jo nematytų, jo vietoje tučtuojau atsiranda kitas nusikaltėlis, galbūt ir du
kiti. Jei kas tikrai saugo visuomenę netgi mūsų metu ir netgi patį nusikaltėlį pataiso ir padeda jam
tapti kitu žmogumi, tai ir vėl vien tiktai Kristaus įstatymas, pasireiškiąs sąmonėje kaip sąžinės balsas.
Tik supratęs savo kaltę kaip Kristaus bendruomenės, tai yra bažnyčios, sūnus, jis supras nusikaltęs
pačiai bendruomenei, tai yra bažnyčiai. Taigi nūdienis nusikaltėlis gali pasijusti nusikaltęs tik
bažnyčiai, o ne valstybei. Kitaip būtų, jei teismas priklausytų visuomenei kaip bažnyčiai — tada
visuomenė žinotų, kurį nusikaltėlį reikia vėl grąžinti į savo tarpą. O dabar bažnyčia, neturėdama jokio
veiksmingo teismo ir smerkdama nusikaltėlį tiktai moraliai, pati nesiima veiksmingai jo bausti. Jinai
neatskiria jo nuo savęs ir tenkinasi tik tėviškais pamokymais. Negana to, net stengiasi palaikyti su
nusikaltėliu visus krikščioniškus bažnytinius santykius: leidžia jam dalyvauti bažnytinėse pamaldose,
leidžia jam priimti komuniją, šelpia jį ir elgiasi su juo veikiau kaip su belaisviu negu kaip su
nusikaltėliu. Ir koks gi būtų nusikaltėlio likimas, o viešpatie! jeigu ir krikščioniškoji bendruomenė, tai
yra bažnyčia, atstumtų jį taip, kaip kad astumia ir amputuoja valstybės įstatymas? Kas būtų, jeigu ir
bažnyčia tuojau pat baustų jį atskyrimu ir baustų kiekvieną kartą, kai tik jį nubaudžia valstybės
įstatymas? Didesnės nevilties negalėtų nė būti, bent jau nusikaltėliui rusui, nes nusikaltėliai rusai yra
dar tikintys. O pagaliau kas gali žinoti: gal tada atsitiktų baisus dalykas — gal tada nevilties apimtoje
nusikaltėlio širdyje visai užgestų tikėjimas, ir kas tada? Bet bažnyčia, kaip švelni ir mylinti motina,
veiksmingos bausmės pati atsisako, nes ir be jos bausmės kaltasis per daug jau nubaustas valstybės
teismo, ir reikia gi, kad kas nors jo pasigailėtų. O svarbiausia, dėl to atsisako, kad tik bažnytiniam
teismui prieinama pilnutinė tiesa ir kad su jokiu kitu teismu jis negali eiti net į laikiną kompromisą —
nei iš esmės, nei moraliai. Čia jau negalimos jokios nuolaidos. Sako, užsienyje nusikaltėliai retai
kada atgailoja, nes pačios netgi nūdienės doktrinos pritaria pažiūrai, kad jo nusikaltimas nėra
nusikaltimas, o tik pasipriešinimas jėgai, kuri jį neteisingai engia. Visuomenė grynai mechaniškai jį
amputuoja, pavartodama prieš jį triumfuojančią jėgą, ir jo atskyrimą palydi neapykanta (bent jau jie
patys ten, Europoje, taip apie save pasakoja), — neapykanta ir visišku abejingumu tolesniam savo
brolio likimui, ir pagaliau užmiršta jį. Taigi viskas daroma be mažiausio bažnyčios pasigailėjimo, nes
dažnai ten bažnyčių jau visai nėra, likę tik bažnytininkai ir puikūs bažnytiniai pastatai, o pačios
bažnyčios ten jau seniai stengiasi iš žemesnės rūšies, kaip bažnyčia, pereiti į aukštesnę rūšį, kaip
valstybė, kad galėtų šioje visiškai išnykti. Taip, rodos, darosi bent liuteroniškuose kraštuose. O
Romoje tai jau tūkstantis metų, kai vietoj bažnyčios yra paskelbta valstybė. Todėl pats nusikaltėlis nė
nesijaučia esąs bažnyčios narys ir, nuo jos atskirtas, praranda paskutinę viltį. O jeigu ir sugrįžta į
visuomenę, tai dažnai su tokia neapykanta, jog pati visuomenė jį jau tarsi nejučiomis išskiria iš savo
tarpo. Kuo visa tai baigsis, galite patys spręsti. Dažnai, atrodytų, ir pas mus tas pat; betgi tas ir yra,
kad, be esamų teismų, pas mus dar yra ir bažnyčia, kuri niekuomet nenutraukia ryšių su nusikaltėliu,
kaip su mielu ir vis dar brangiu savo sūnumi, be to, yra ir laikosi, nors galbūt vien mintyse, dar ir
bažnytinis teismas, kad ir neveiksmingas dabar, bet vis dėlto turįs ateitį, nors tuo tarpu apie jį mes tik
svajojame, o ir patsai nusikaltėlis savo sielos instinktu, be abejonės, jį pripažįsta. Tiesa yra ir tai, kas
čia jau buvo pasakyta, — kad jeigu iš tikrųjų pasireikštų visa savo galia bažnytinis teismas, kitaip
tariant, jeigu visuomenė taptų tik bažnytine bendruomene, tai bažnyčios teismas ne tik padėtų
nusikaltėliui taip pasitaisyti, kaip negali padėti dabar, bet galbūt ir pačių nusikaltimų nepaprastai
sumažėtų. Ir pati bažnyčia, be abejonės, labai dažnai suprastų busimąjį nusikaltėlį ir busimąjį iš skaitiniai.org
nusikaltiTną visai kitaip negu dabar ir įstengtų susigrąžinti atskirtąjį, perspėti kėslaujantį ir padėti
atgimti nupuolusiam. Tiesa, — nusišypsojo senuolis, — dabar krikščioniškoji visuomenė kol kas dar
pati nesusitvarkiusi ir laikosi tik septynių teisuolių dėka; bet kadangi jie tvirtai stovi, tai ir viskas dar
laikosi nepajudinamai, ir visi laukia, kada ši visuomenė, kol kas dar tebesudaranti beveik pagonišką
sąjungą, galutinai persitvarkys į vieną visuotinę ir valdančiąją bažnyčią. Ir taip turi būti, turi būti,
nors ir amžių pabaigoje, nes tik tam yra skirta išsipildyti! Ir nereikia savęs klaidinti spėliojimais,
kada visa tai galės įvykti, nes amžių ir įvykių paslaptis glūdi dievo išmintyje, jo numatyme ir jo
meilėje. Ir kas žmonėms gal atrodo dar ir labai tolima, tas dievo lėmimu gal jau yra čia pat, prie mūsų
durų. Ir taip turi būti, turi būti.
— Turi būti, turi būti! — dievobaimingai ir rūsčiai pritarė tėvas Pajisijus.
— Keista, be galo keista! — tarė Mijusovas ne tiek karštai, kiek tartum su kažkokiu paslėptu
pasipiktinimu.
— Kas gi jums atrodo taip keista? — atsargiai pasiteiravo tėvas Josifas.
— Bet kas gi čia iš tikrųjų? — sušuko Mijusovas, tartum staiga nebeišlaikęs. — Žemėje
panaikinama valstybė, o bažnyčia iškeliama į valstybės rangą! Tai ne tik ultramontanizmas, tai
archiultramontanizmas! Šito net popiežius Grigalius Septintasis nesapnavo!☞
— Visiškai priešingai teikiatės suprasti! — griežtai prabilo tėvas Pajisijus. — Ne bažnyčia virsta
valstybe, supraskite gi. Tai Roma ir jos svajonė. Tai trečioji šėtono pagunda! Priešingai, valstybė
virsta bažnyčia, iškyla ligi bažnyčios ir tampa bažnyčia visoje žemėje, o tai visiška ir
ultramontanizmo, ir Romos, ir jūsų aiškinimo priešingybė, tai tik kilni stačiatikybės paskirtis šioje
žemėje. Rytuose suspindės šita žvaigždė.
Mijusovas įspūdingai patylėjo. Visa jo povyza reiškė nepaprastą savigarbą. Išdidžiai atlaidi
šypsena pasirodė jo lūpose. Alioša viską stebėjo smarkiai plakančia širdimi. Visas šitas pokalbis jį
didžiai sujaudino. Jis atsitiktinai žvilgtelėjo į Rakitiną; šis stovėjo nejudėdamas savo senoje vietoje
prie durų, įdėmiai klausydamasis ir žiūrėdamas, nors ir nuleidęs akis. Bet iš guviai paraudusių jo
skruostų Alioša suprato, kad ir Rakitinas jaudinasi, rodos, ne mažiau už jį; Alioša žinojo, ko jis
jaudinasi.
— Leiskite man, ponai, papasakoti vieną mažą anekdotą, — staiga prašneko Mijusovas įspūdingai
ir su kažkokia ypačiai oria mina. — Paryžiuje, prieš keletą metų, tuojau po gruodžio perversmo,☞
man teko kartą daryti vizitą vienam savo pažįstamam, labai labai anuomet svarbiam valdžios atstovui,
ir susitikti pas jį su vienu itin įdomiu ponu. Šitas individas buvo lyg ir seklys, lyg ir visos politinių
seklių komandos viršininkas — savotiškai gana įtakingas asmuo. Pagavęs progą, aš iš didelio
smalsumo įsišnekėjau su juo; o kadangi jis atvyko ne kaip pažįstamas, o kaip pavaldus pareigūnas,
turįs padaryti tam tikrą pranešimą, tai, matydamas, koks prielankus man jo viršininkas, kalbėjosi su
manimi gana atvirai, — na, žinoma, ligi tam tikro laipsnio, tai yra buvo veikiau mandagus negu
atviras, kaip kad iš viso prancūzai moka būti mandagūs, juo labiau kad matė, jog aš užsienietis. Bet aš
jį gerai supratau. Kalbėjomės apie socialistus revoliucionierius, kurie, reikia pasakyti, tada buvo
persekiojami. Neliesdamas pačios pokalbio esmės, pateiksiu tik vieną labai įdomią pastabą, kuri
staiga išsprūdo tam poneliui: „Mes, — pasakė jis, — visų tų socialistų — anarchistų, bedievių ir
revoliucionierių, — tikrai sakant, nelabai nė bijome; mes juos sekame, ir visi jų keliai mums žinomi.
Bet yra tarp jų, nors ir nedaug, keletas ypatingų žmonių: tai tikintieji į dievą ir krikščionys, bet kartu
ir socialistai. Va šitų tai mes labiausiai bijome, tai baisūs žmonės! Socialistas krikščionis baisesnis
už socialistą bedievį!“ Šitie žodžiai ir tada mane labai nustebino, bet dabar pas jus, ponai, aš juos
kažkaip staiga prisiminiau…
— Vadinasi, jūs taikote juos mums ir mus laikote socialistais? — tiesiai ir atvirai paklausė tėvas
iš skaitiniai.org
Pajisijus. Bet, nespėjus Piotrui Aleksandrovičiui atsakyti, atsidarė durys ir įėjo tiek pavėlavęs
Dmitrijus Fiodorovičius. Jo iš tikrųjų tartum jau niekas nebelaukė, ir staigus jo pasirodymas pirmą
akimirką netgi truputį nustebino visus.

iš skaitiniai.org
 VI

KAM GYVENA TOKS ŽMOGUS!

Dmitrijus Fiodorovičius, dvidešimt aštuonerių metų vyras, vidutinio ūgio ir malonaus veido, atrodė
betgi daug vyresnis. Buvo jis raumeningas, ir galėjai manyti, kad labai stiprus, nors iš veido atrodė
tarsi liguistas. Jo veidas buvo liesas, skruostai įdubę, kažkaip nesveikai išgeltę. Gana didelės tamsios
išsprogusios akys, matyt, žvelgė tvirtai ir atkakliai, tačiau be aiškios išraiškos. Net kai jaudindavosi
ir kalbėdavo suirzęs, jo žvilgsnis tartum nepaklusdavo jo vidinei nuotaikai ir reikšdavo kažką kita,
kas kartais visai neatitikdavo esamojo momento. „Sunku suprasti, ką jis galvoja“, — sakydavo kai
kada jo pašnekovai. O kitus, kurie pastebėdavo jo žvilgsnyje kažkokio susimąstymo ir niūrumo,
kartais staiga labai nustebindavo jo ūmus juokas, liudijąs jo linksmas ir žaismingas mintis tuo pačiu
metu, kada jis žvelgdavo taip rūškanai. Beje, kai kurios liguistumo žymės jo veide šiuo metu galėjo
būti suprantamos: visi žinojo arba buvo girdėję apie nepaprastai neramų ir „triukšmingą“ jo gyvenimą
pastaruoju laiku; taip pat visi žinojo apie jo baisų susierzinimą besivaidijant su tėvu dėl ginčijamų
pinigų. Apie tai jau sklido po miestą keletas anekdotų. Tiesa, jis ir iš prigimties buvo irzlus,
„nereguliaraus ir nevientiso proto“ žmogus, kaip kad būdingai pasakė apie jį mūsiškis taikos teisėjas,
Semionas Ivanovičius Kačialnikovas, vienoje draugijoje. (ėjo jis nepriekaištingai ir puošniai
apsirengęs, su užsegiotu surdutu, su juodomis pirštinėmis ir su cilindru rankose. Kaip neseniai išėjęs į
atsargą kariškis, nešiojo ūsus ir kol kas dar skutosi barzdą. Tamsiai rusvi jo plaukai buvo trumpai
apkirpti ir smilkiniuose sušukuoti kažkaip į priekį. Žingsniavo jis ryžtingai, plačiai, nelyginant
rikiuotėje. Akimirką stabtelėjo tarpduryje ir, visus apžvelgęs, tiesiog priėjo prie senuolio, supratęs,
kad tai šeimininkas. Žemai jam nusilenkė ir paprašė palaiminti. Senuolis pasistojo ir palaimino jį;
Dmitrijus Fiodorovičius pagarbiai pabučiavo jam ranką ir, labai jaudindamasis, beveik suirzęs, tarė:
— Didžiadvasiškai atleiskite už tai, kad priverčiau taip ilgai laukti. Bet tarnas Smerdiakovas, kurį
pasiuntė tėtušis, mano primygtinai paklaustas dėl laiko, griežčiausiu tonu man dusyk atsakė, kad
paskirta pirma valanda. O dabar aš staiga sužinojau…
— Nesirūpinkite, — pertraukė senuolis, — nieko, truputį užtrukote, ne bėda…
— Nepaprastai esu jums dėkingas ir mažiau nė nesitikėjau iš jūsų gerumo. — Tai išdrožęs,
Dmitrijus Fiodorovičius dar kartą linktelėjo, po to, staiga grįžtelėjęs į savo „tėtušį“, jam taip pat
pagarbiai ir žemai nusilenkė. Buvo matyti, kad jis sugalvojo šį nusilenkimą iš anksto ir nuoširdžiai,
laikydamas savo pareiga išreikšti jam tokiu būdu savo pagarbumą ir gerus norus. Fiodoras
Pavlovičius, nors ir netikėtai užkluptas, tuojau saviškai susigriebė: atsakydamas į Dmitrijaus
Fiodorovičiaus nusilenkimą, pašoko nuo krėslo ir atsakė sūnui lygiai tokiu pat žemu nusilenkimu. Jo
veidas staiga pasidarė rimtas ir orus, nors ir tai suteikė jam labai piktą išraišką. Po to Dmitrijus
Fiodorovičius, tylomis linktelėjęs bendrai visiems esantiems kambaryje, savo dideliais ir ryžtingais
žingsniais priėjo prie lango, atsisėdo ant vienintelės laisvos kėdės netoli nuo tėvo Pajisijaus ir, visas
palinkęs į priekį ant savo kėdės, tuojau pasiruošė klausytis pokalbio, kurį pertraukė.
Dmitrijaus Fiodorovičiaus pasirodymas truko gal ne daugiau kaip dvi minutes, ir pokalbis negalėjo
vėl neprasidėti. Bet šįsyk į primygtinį ir beveik irzlų tėvo Pajisijaus klausimą Piotras
Aleksandrovičius nerado reikalo atsakyti.
— Leiskite man atsisakyti nuo šitos temos, — tarė jis truputį aristokratiškai atsainiai. — Be to, šita
tema labai paini. Va Ivanas Fiodorovičius šypsosi, žiūrėdamas į mus: turbūt jis turi ką nors įdomaus
ir šiam atvejui. Jį ir klauskite.
— Nieko ypatingo, tik nedidelę pastabą, — tučtuojau atsakė Ivanas Fiodorovičius, — apie tai, kad
europinis liberalizmas, apskritai imant, ir netgi mūsiškis rusiškas liberalinis diletantizmas, dažnai ir
iš skaitiniai.org
jau seniai painioja galutinius socializmo ir krikščionybės rezultatus. Šita klaiki išvada, žinoma, yra
būdinga. Beje, socializmą su krikščionybe, kaip pasirodo, painioja ne vien liberalai ir diletantai, o
drauge su jais, netgi labai dažnai, ir žandarai, žinoma, užsieniečiai. Jūsų anekdotas iš Paryžiaus,
Piotrai Aleksandrovičiau, yra gana būdingas.
— Aš ir vėl prašau neliesti šitos temos, — pakartojo Piotras Aleksandrovičius, — geriau aš jums,
ponai, papasakosiu kitą anekdotą, labai įdomų ir labai būdingą, apie patį Ivaną Fiodorovičių. Vos
prieš kokias penkias dienas vienoje čionykštėje draugijoje, kurią sudarė daugiausia damos, jis
bedisputuodamas iškilmingai pareiškė, kad visame pasaulyje nėra ničnieko tokio, kas priverstų
žmones mylėti panašius į save, kad tokio gamtos dėsnio, kuris verstų žmogų mylėti žmoniją, visai nėra
ir kad jeigu ligi šiol žmogus ir mylėjo žmogų, tai ne gamtos dėsnio verčiamas, o tik dėl to, kad
žmonės tikėjo savo nemirtingumu. Ivanas Fiodorovičius dar pridūrė, be kita ko, kad čia ir glūdi visa
gamtos dėsnio esmė, tad jeigu atimtume žmonijai tikėjimą savo nemirtingumu, tai ūmai išsektų ne tik
meilė, bet ir kiekviena gyvoji jėga, reikalinga palaikyti visuotinei gyvybei. To dar negana: tada jau
neliks jokios nedorovės, viskas bus leista, netgi antropofagija. Bet ir šito negana, jis baigė teiginiu,
jog kiekvienam atskiram asmeniui, pavyzdžiui, kaip mes dabar, netikinčiam į dievą ir
nepripažįstančiam savo nemirtingumo, dorovinis gamtos dėsnis tuojau turi tapti griežta priešingybe
anam, religiniam, ir kad egoizmas, net ligi piktadarybės, turi būti pripažintas ne tik teisėta, bet ir
būtina, pačia protingiausia ir gal net kilniausia išeitimi iš jo padėties. Iš tokio paradokso, ponai,
galite pasidaryti išvadą ir apie visa kita, ką teikiasi skelbti ir ką dar gal ketina paskelbti mūsų
mielasis ekscentrikas ir paradoksų mėgėjas Ivanas Fiodorovičius.
— Atleiskite, — netikėtai ir ūmai suriko Dmitrijus Fiodorovičius, — gal aš nenugirdau:
„Piktadarybė ne tik turi būti leista, bet netgi pripažinta būtiniausia ir protingiausia išeitimi iš padėties
kiekvienam bedieviui!“ Taip ar ne?
— Tikrai taip, — atsakė tėvas Pajisijus. — įsidėmėsiu.
Tai taręs, Dmitrijus Fiodorovičius taip pat staiga nutilo, kaip kad staiga buvo įsikišęs į pokalbį.
Visi smalsiai į jį pažiūrėjo.
— Nejaugi jūs tikrai esate įsitikinęs, jog kai žmonėms išseks tikėjimas jų sielos nemirtingumu, tai
mes susilauksime tokių padarinių? — staiga paklausė senuolis Ivaną Fiodorovičių.
— Iš tiesų aš taip tvirtinau. Nėra dorybės, jei nėra nemirtingumo.
— Laimingas esate, jeigu taip tikite, arba labai nelaimingas!
— Kodėl nelaimingas? — šyptelėjo Ivanas Fiodorovičius.
— Todėl, kad tikriausiai pats netikite nei savo sielos nemirtingumu, nei netgi tuo, ką parašėte apie
bažnyčią ir apie bažnyčios reikalus.
— Galbūt jūs tiesą sakote!… Bet vis dėlto aš ne visai juokais… — staiga keistai prisipažino
Ivanas Fiodorovičius, beje, ūmai paraudęs.
— Ne visai juokais, tas tiesa. Šita idėja dar neišspręsta jūsų širdyje ir kankina ją. Bet ir kankinys
kartais mėgsta smagintis savo neviltimi, irgi tartum iš nevilties. Kol kas iš nevilties ir jūs smaginatės
— ir straipsniais žurnaluose, ir ginčais žmonių draugėje, o pats netikite savo dialektika ir skaudama
širdimi šaipotės iš jos sau vienas… Jūs šito klausimo dar neišsprendėte, ir čia jūsų didelė nelaimė,
nes jį būtinai reikia išspręsti…
— O gal aš jau išsprendžiau jį? Gal išsprendžiau teigiamai? — keistai klausinėjo Ivanas
Fiodorovičius, su kažkokia neišaiškinama šypsena žiūrėdamas į senuolį.
— Jei negali išspręsti teigiama prasme, tai niekuomet neišspręsi ir neigiama, jūs pats žinote tą savo
širdies savybę; dėl to ji ir kankinasi. Bet dėkokite kūrėjui, kad davė jums taurią širdį, galinčią taip
kankintis, „kilniai protauti ir aukštybių siekti, nes mūsų buveinė yra danguje“. Duok dieve, kad jūsų
iš skaitiniai.org
širdies troškulys būtų nutildytas dar šioje žemėje, ir tegu laimina dievas jūsų kelius!
Senuolis pakėlė ranką ir buvo bežegnojąs Ivaną Fiodorovičių iš savo vietos. Bet šis staiga pakilo
nuo kėdės, priėjo prie jo, priėmė jo palaiminimą ir, pabučiavęs jam į ranką, grįžo tylėdamas į savo
vietą. Jo veido išraiška atrodė tvirta ir rimta. Šitas Ivano Fiodorovičiaus poelgis, taip pat ir
ankstesnis jo pokalbis su senuoliu, toks netikėtas, kažkaip visus nustebino savo paslaptingumu ir netgi
kažkokiu iškilmingumu, ir visi valandėlę nutilo, o Aliošos veide pasirodė beveik išgąstis. Bet
Mijusovas staiga gūžtelėjo pečiais, ir tą pačią akimirką Fiodoras Pavlovičius pašoko nuo kėdės.
— Dieviškas ir švenčiausias senuoli! — suriko jis, rodydamas į Ivaną Fiodorovičių. — Tai mano
sūnus, mano kūno kūnas, mylimiausias mano kūnas! Tai mano pagarbusis, taip sakant, Karlas Moras, o
va šitas, kuris dabar įėjo, sūnus, Dmitrijus Fiodorovičius, ir prieš kurį aš dabar ieškau čia teisybės,
— šitas yra nepagarbusis Francas Moras, — abu iš Šilerio „Plėšikų“,☞ o aš, aš pats tokiu atveju jau
esu Regierender Graf von Moor!…☞ Išspręskite ginčą ir išgelbėkite! Esame reikalingi ne tik jūsų
maldų, bet ir jūsų pranašysčių.
— Kalbėkite nesikraipydamas ir nepradėkite nuo įžeidinėjimo savo namiškių, — atsakė senuolis
silpnu, visiškai nuvargusiu balsu. Buvo matyti, kad juo toliau, juo labiau jis silpsta, kad jo jėgos
senka.
— Nedora komedija, kurią aš nujaučiau jau eidamas čionai! — sušuko pasipiktinęs Dmitrijus
Fiodorovičius ir taip pat pašoko iš vietos. — Atleiskite, dvasiškas tėve, — kreipėsi jis į senuolį, —
aš žmogus nemokytas ir netgi nežinau, kaip reikia į jus kreiptis, bet jus apgavo, o jūs buvote per
geras, kad leidote mums čia susirinkti. Tėtušiui reikia tik skandalo, o kam — tai jau jo
išskaičiavimas. Jis visada turi savo išskaičiavimus. Bet, atrodo, aš dabar žinau juos…
— Visi jie, visi kaltina mane! — savo ruožtu šaukė Fiodoras Pavlovičius. — Štai va ir Piotras
Aleksandrovičius mane kaltina. Kaltinote, Piotrai Aleksandrovičiau, kaltinote! — staiga grįžtelėjo jis
į Mijusovą, nors šis nė nemanė jo pertraukti. — Kaltina, kad aš vaikų pinigus už aulo paslėpęs ir
gavęs šimtą už šimtą; bet klausykite, argi nėra teismo? Ten jums, Dmitrijau Fiodorovičiau,
apskaičiuos iš jūsų paties raštelių, laiškų ir sutarčių, kiek turėjote, kiek išeikvojote ir kiek jums lieka!
Kodėl Piotras Aleksandrovičius vengia pasakyti savo nuomonę? Dmitrijus Fiodorovičius jam ne
svetimas. Todėl, kad visi prieš mane, o Dmitrijus Fiodorovičius galų gale dar pats man įsiskolino, ir
ne šiek tiek, o keletą tūkstančių, aš dokumentus turiu! Visas miestas traška ir skamba nuo jo debošų! O
ten, kur jis anksčiau tarnavo, ten po tūkstantį ir po du mokėdavo už dorų mergaičių suvedžiojimą; tas
yra mums žinoma, Dmitrijau Fiodorovičiau, ligi pačių slapčiausių smulkmenų, ir aš įrodysiu…
Švenčiausias tėve, ar patikėsite: privertė jį pamilti tauriausią mergaitę, iš gerų namų, turtingą, dukterį
buvusio savo viršininko, narsaus pulkininko, didžiai nusipelniusio, turėjusio Aną su kalavijais ant
kaklo, pasipiršdamas sukompromitavo mergaitę, dabar ji čia, dabar ji našlaitė, jo sužadėtinė, o jis,
jai matant, pas vieną čionykštę suvedžiotoją lankosi. Bet nors ta suvedžiotoja ir gyveno, taip sakant,
civilinėje santuokoje su vienu garbingu žmogumi, bet būdo labai tvino, neįveikiama tvirtovė visiems,
nelyginant kaip teisėta žmona, nes dorovinga, — taip! šventieji tėvai, ji didžiai dorovinga! O
Dmitrijus Fiodorovičius nori šitą tvirtovę auksiniu raktu atidaryti, todėl dabar ir rodo prieš mane
savo drąsą, nori iš manęs pinigų išlupti, o ligi šiol jau tūkstančius tai suvedžiotojai pažėrė; tam ir
pinigų be paliovos skolinasi, na, ir iš ko, kaip jūs manote? Ar sakyti, ar ne, Mitia?
— Nutilkit! — suriko Dmitrijus Fiodorovičius. — Palaukite, kol aš išeisiu, o prie manęs nedrįskite
bjauroti tokios taurios mergaitės… Jau vien tuo, kad drįstate apie ją prasitarti, jai šlovę plėšiate…
Neleisiu!
Jis duso.
— Mitia! Mitia! — isteriškai ir spausdamas iš akių ašaras suriko iš skaitiniai.org
 Fiodoras Pavlovičius. — O tėvo palaiminimas kam? O jei prakeiksiu, kas tada bus?
— Begėdis ir apsimetėlis! — pašėlusiai suriaumojo Dmitrijus Fiodorovičius.
— Tai jis šitaip apie tėvą, tėvą! Tai kaipgi apie kitus? Įsivaizduokite, ponai: yra čia neturtingas, bet
garbingas žmogus, atsargos kapitonas; jį nelaimė ištiko, atleistas iš tarnybos, bet neviešai, ne teismo
sprendimu, garbės jis neprarado, turi didelę šeimą. O prieš tris savaites mūsų Dmitrijus
Fiodorovičius traktieriuje pagriebė jį už barzdos, išvilko už tos barzdos į gatvę ir gatvėje, daugybės
žmonių akyse, primušė tik už tai, kad jis yra neoficialus įgaliotinis vienam mano reikaliukui.
— Visa tai melas! Paviršiuje tiesa, o viduje melas! — drebėjo baisiai užsirūstinęs Dmitrijus
Fiodorovičius. — Tėtuši! Aš savo poelgių neteisinu; taip, viešai prisipažįstu: pasielgiau su tuo
kapitonu kaip žvėris ir dabar gailiuosi, savimi bjauriuosi už tą žvėrišką rūstybę, bet tas jūsų
kapitonas, jūsų patikėtinis, nuėjo šit pas tą pačią ponią, kurią jūs vadinate suvedžiotoja, ir ėmė jai
siūlyti jūsų vardu, kad ji paimtų jūsų laikomus mano vekselius ir apskųstų mane, kad pagal tuos
vekselius galima būtų mane pasodinti, jeigu aš per daug lįsiu jums į akis, reikalaudamas atsiskaityti
pinigais. O jūs dabar darote man priekaištus, kad aš jaučiu silpnybę tai poniai, nors pats ir kurstėte ją,
kad mane prisiviliotų! Juk ji tiesiai į akis pasakoja, pati man pasakojo ir iš jūsų juokėsi! O pasodinti
mane tik dėl to norite, kad man jos pavydite, nes jūs pats ėmėte lįsti prie tos moteriškės su savo
meile, ir man tas irgi žinoma, ji pati juokėsi, — girdite, — pati juokdamasi pasakojo. Tai štai jums,
šventieji vyrai, tas žmogus, tas tėvas, kuris priekaištauja savo ištvirkusiam sūnui! Ponai liudininkai,
atleiskite už mano pyktį, bet aš nujaučiau, kad šitas klastingas senis sukvietė čia visus norėdamas
padaryti skandalą. Aš atėjau čia dovanoti, jeigu jis paduotų man ranką, dovanoti ir atsiprašyti! Bet
kadangi jis šią akimirką įžeidė ne tik mane, bet ir tauriausią mergaitę, kurios nė vardo neišdrįstu be
reikalo ištarti iš didžiausios pagarbos jai, tai aš ryžausi viešai atskleisti visą šitą vaidybą, nors jis ir
mano tėvas!…
Jis daugiau nebegalėjo kalbėti. Jo akys blykčiojo, jis sunkiai alsavo. Bet ir visi celėje buvo
susijaudinę. Visi, išskyrus senuolį, sunerimę pakilo iš savo vietų. Tėvai jeromonachai žvelgė rūsčiai,
bet vis dėlto laukė, ką pasakys senuolis. O tas sėdėjo visiškai išbalęs, bet ne iš susijaudinimo, o iš
nusilpimo nuo ligos. Maldaujanti šypsena švietė jo lūpose; jis retkarčiais pakeldavo ranką, tartum
norėdamas sustabdyti patrakėlius, ir, žinoma, būtų pakakę vieno jo mosto scenai nutraukti; bet jis pats
tartum dar kažko laukė ir įdėmiai žiūrėjo, lyg norėdamas dar kažką suprasti, lyg kažko dar galutinai
neišsiaiškinęs. Pagaliau Piotras Aleksandrovičius Mijusovas iš tikrųjų pasijuto pažemintas ir
apjuodintas.
— Dėl šito skandalo mes visi esam kalti! — prabilo jis karštai. — Bet aš vis dėlto nenujaučiau,
eidamas čionai, nors ir žinojau, su kuo turiu reikalą… Tučtuojau reikia tai baigti! Dvasiškas tėve,
tikėkite manim, kad visų smulkmenų, kurios čia išaiškėjo, aš tiksliai nežinojau, nenorėjau jomis tikėti
ir tik dabar pirmą kartą apie jas sužinojau… Tėvas pavydi sūnui darkaus elgesio moters ir pats
susitaria su ta bjaurybe pasodinti sūnų į kalėjimą… Ir šit buvau priverstas čion atvykti su tokia
kompanija… Mane apgavo, aš pareiškiu visiems, kad mane apgavo ne mažiau kaip kitus…
— Dmitrijau Fiodorovičiau! — staiga sukliko kažkokiu nesavu balsu Fiodoras Pavlovičius. —
Jeigu jūs nebūtumėt mano sūnus, aš tučtuojau iššaukčiau jus dvikovon… pistoletais, per tris
žingsnius… per skarelę, per skarelę! — baigė jis, trypdamas abiem kojom.
Seniems melagiams, visą gyvenimą vaidinusiems, pasitaiko tokių valandėlių, kada jie tiek
įsimaivo, jog iš tikrųjų dreba ir verkia iš susijaudinimo, nors jau tą pačią akimirką (ar vos po
sekundės) galėtų patys sau pašnabždėti: „Juk tu, senas begėdi, meluoji, juk tu ir dabar esi tik aktorius,
nepaisant tavo „švento“ rūsčio ir „šventos“ rūsčio minutės“.
Dmitrijus Fiodorovičius baisiai susiraukė ir su neapsakoma panieka pažvelgė į tėvą. iš skaitiniai.org
 — Aš maniau… aš maniau, — kažkaip tyliai ir santūriai prašneko jis, — kad atvažiuosiu į tėviškę
su savo sielos angelu, su savo sužadėtine, ir galėsiu rūpestingai prižiūrėti jį senatvėje, bet matau tik
ištvirkusį gašlūną ir šlykščiausią komediantą!
— Į dvikovą! — vėl sukliko seniokas, dusdamas ir sulig kiekvienu žodžiu taškydamas seilėmis. —
O jūs, Piotrai Aleksandrovičiau Mijusovai, žinokite, gerbiamas pone, kad galbūt visoje jūsų giminėje
nėra ir nebuvo tauresnės ir garbingesnės — girdite, garbingesnės — moters kaip ta, anot jūsų,
bjaurybė, kaip kad jūs drįsote dabar ją pavadinti! O jūs, Dmitrijau Fiodorovičiau, į tą pačią
„bjaurybę“ išmainėte savo sužadėtinę, vadinasi, pats įrodėte, kad ir jūsų sužadėtinė jos puspadžio
neverta, štai kokia yra ta bjaurybė!
— Gėda! — staiga išsprūdo tėvui Josifui.
— Gėda ir šlykštu! — staiga sušuko savo jaunuolišku balsu, drebančiu ir susijaudinimo, visas
išraudęs Kalganovas, visą laiką tylėjęs.
— Kam gyvena toks žmogus! — dusliai suriaumojo Dmitrijus Fiodorovičius, beveik padūkęs iš
pykčio, kažkaip nepaprastai pakėlęs pečius ir nuo to beveik susikūprinęs. — Tikrai, pasakykite man,
ar galima dar leisti, kad jis bjaurotų savimi žemę, — apžvelgė jis visus, rodydamas ranka į senį. Jis
kalbėjo lėtai ir lygiai.
— Ar girdite, ar girdite jūs, vienuoliai, ką sako tėvažudys? — šoko Fiodoras Pavlovičius ant tėvo
Josifo. — Štai atsakymas į jūsų „gėda“! Ko gėda? Ta „bjaurybė“, „darkaus elgesio moteris“ galbūt
šventesnė už jus pačius, ponai jeromonachai, ieškantieji sielos išganymo! Ji galbūt jaunystėje
paslydo, aplinka ją pražudė, bet ji „daug mylėjo“, o daug mylėjusiai ir Kristus atleido…
— Kristus ne už tokią meilę atleido… — išsprūdo kantrybės netekusiam romiajam tėvui Josifui.
— Ne, už tokią, už tą pačią, vienuoliai, už tą! Jūs čia ieškote išganymo kopūstus valgydami ir
manote, kad esate teisuoliai! Gružliukus valgote, kasdien po gružliuką, ir manote, kad gružliukais
dievą papirksite!
— Tai nepakenčiama, nepakenčiama! — pasigirdo celėje iš visų pusių.
Bet visa šita scena, pasidariusi stačiai kokti, pasibaigė labai netikėtai. Staiga pakilo iš savo vietos
senuolis. Alioša, beveik visai sumišęs iš baimės už jį ir už visus, vis dėlto suspėjo palaikyti jį už
rankos. Senuolis žengtelėjo Dmitrijaus Fiodorovičiaus link ir, priėjęs prie jo kuo arčiausiai,
atsiklaupė prieš jį.
Alioša pagalvojo, kad jis parpuolė iš nusilpimo, bet buvo kitaip. Atsiklaupęs senuolis žemai,
aiškiai, sąmoningai nusilenkė Dmitrijui Fiodorovičiui į kojas ir net palietė žemę kakta. Alioša taip
nustebo, jog net nespėjo jo palaikyti, kai jis vėl stojosi. Silpna šypsena vos vos švitėjo jam lūpose.
— Atleiskite! Atleiskite visi! — ištarė jis, lenkdamasis į visas puses savo svečiams.
Dmitrijus Fiodorovičius stovėjo keletą akimirkų lyg stabo ištiktas: jam nusilenkė į kojas — kas gi
čia? Pagaliau staiga suriko: „O dieve!“ — ir, užsidengęs rankomis veidą, išbėgo iš kambario. Paskui
jį išvirto ir visi svečiai, taip sumišę, jog net neatsisveikino su šeimininku ir jo neatsiprašė. Vien tik
jeromonachai vėl priėjo ir laukė palaiminami.
— Kam gi jis nusilenkė į kojas, ar čia kokia emblema? — buvo beklausiąs kažkodėl staiga
apsiraminęs Fiodoras Pavlovičius, beje, nedrįsdamas kreiptis į ką nors atskirai. Visi jie tuo metu ėjo
pro skito aptvaro vartus.
— Už pamišėlių namus ir už pamišėlius aš neatsakau, — tučtuojau atsiliepė įtūžęs Mijusovas, —
bet užtat nutrauksiu su jumis, Fiodorai Pavlovičiau, pažintį, ir, tikėkite, amžinai. Kur tas vienuolis,
kuris pirma mus lydėjo?
Bet „tas vienuolis“, tai yra tasai, kuris pirma kvietė juos pas igumeną pietų, netruko pasirodyti. Jis
čia pat pasitiko svečius, tučtuojau, kai tik šie išėjo iš senuolio celės priebučio, tartum būtų jų laukęs
iš skaitiniai.org
visą laiką.
— Būkite malonus, garbusis tėve, perduokite mano didžią pagarbą tėvui igumenui ir už mane,
Mijusovą, atsiprašykite šventąjį ganytoją, kad dėl staiga susidėjusių nenumatytų aplinkybių esu
priverstas atsisakyti garbės dalyvauti jo pietuose, nors ir kaip nuoširdžiai to norėčiau, — irzliai
pareiškė vienuoliui Piotras Aleksandrovičius.
— O juk nenumatyta aplinkybė — tai aš! — tučtuojau įsiterpė Fiodoras Pavlovičius. —
Klausykite, tėve, tai su manimi Piotras Aleksandrovičius nenori drauge pasilikti, o šiaip jis mielu
noru eitų. Ir eikite, Piotrai Aleksandrovičiau, teikitės pagerbti tėvą igumeną, ir — gero jums apetito!
Žinokite, kad tai aš noriu to išvengti, o ne jūs. Namo, namo, namie pavalgysiu, o čia jaučiuosi
netinkąs, Piotrai Aleksandrovičiau, mano malonusis giminaiti.
— Nesu giminaitis aš jums ir niekuomet nebuvau, niekingas žmogau!
— Aš tyčia pasakiau, norėdamas jus įsiutinti, nes jūs vengiate giminiuotis, nors vis dėlto esate
mano giminaitis, nė nebandykite išsisukinėti, bažnytiniame kalendoriuje įrodymų rasiu; o tau, Ivanai
Fiodorovičiau, kai reikės, atsiųsiu arklius, ir tu pasilik, jei nori. O iš jūsų, Piotrai Aleksandrovičiau,
netgi padorumas reikalauja dabar nueiti pas tėvą igumeną, reikia atsiprašyti, kad mudu ten tiek bėdos
pridarėme…
— Argi iš tikrųjų išvažiuojate? Ar nemeluojate?
— Piotrai Aleksandrovičiau, kaipgi aš galėčiau išdrįsti po to, kas atsitiko! Nesusivaldžiau,
atleiskite, ponai, nesusivaldžiau! Be to, esu taip sukrėstas! Na, ir gėda! Ponai, vieno širdis kaip
Aleksandro
Makedoniečio, o kito kaip šunyčio Fidelkos… Mano kaip šunyčio Fidelkos. Išsigandau! Na, kaipgi
po tokios išdaigos dar eisi pietų, vienuolyno padažų doroti? Gėda, negaliu, atleiskite!
„Velniai jį žino, o jeigu apgaus?“ — stabtelėjo ir susimąstė Mijusovas, lydėdamas suglumusiu
žvilgsniu tolstantį komediantą. Šis atsigręžė ir, pastebėjęs, kad Piotras Aleksandrovičius jį seka,
pasiuntė jam ranka bučinį.
— O jūs ar einate pas igumeną? — ūmai paklausė Mijusovas Ivaną Fiodorovičių.
— Kodėl gi ne? Be to, igumenas dar vakar mane atskirai kvietė.
— Deja, aš iš tikrųjų jaučiuosi beveik priverstas eiti tų prakeiktų pietų, — kalbėjo Mijusovas, vis
dar gaižiai ir piktai nusiteikęs, nė nekreipdamas dėmesio į tai, kad girdi vienuoliukas. — Bent jau ten
pagaliau reikėtų atsiprašyti už tai, ką mes čia pridarėme, ir paaiškinti, kad tai ne mes… Kaip jūs
manote?
— Taip, reikia paaiškinti, kad tai ne mes. Be to, ir tėtušio nebus, — pasakė Ivanas Fiodorovičius.
— Dar ko trūko — jūsų tėtušio! Prakeikti pietūs!
Ir vis dėlto ėjo visi. Vienuoliukas tylėjo ir klausėsi. Eidamas miškeliu, jis tik vieną kartą pasakė,
kad tėvas igumenas jau seniai laukia ir kad jie pavėlavo daugiau nei pusvalandį. Jam niekas neatsakė.
Mijusovas su neapykanta žvilgtelėjo į Ivaną Fiodorovičių.
„Ir eina štai pietų lyg niekur nieko! — pagalvojo jis. — Bukakaktis ir begėdis, kaip ir visi
Karamazovai“.

iš skaitiniai.org
 VII

SEMINARISTAS KARJERISTAS

Alioša palydėjo savo senuolį į mažytį miegamąjį ir pasodino ant lovos. Tai buvo labai nedidelis
kambarėlis su pačiais reikalingiausiais baldais; lova buvo siaurutė, geležinė, o joje vietoj čiužinio tik
tūbas. Kamputyje, prie ikonų, stovėjo nalojus, o ant jo gulėjo kryžius ir evangelija. Senuolis nusilpęs
atsisėdo ant lovos; jo akys blizgėjo, ir alsavo jis sunkiai. Atsisėdęs įdėmiai pažiūrėjo į Aliošą, tartum
kažką svarstydamas.
— Eik, mielasis, eik, man ir Porfirijaus užteks, o tu skubėk. Tu ten reikalingas, eik pas tėvą
igumeną, per pietus patarnauk.
— Leiskite šičia pasilikti, — prašomu balsu tarė Alioša.
— Ten tu reikalingesnis. Ten nėra santaikos. Patarnausi, būsi ten reikalingas. Jei sukils šėtonai,
maldą kalbėk. Ir žinok, sūneli (senuolis mėgo jį taip vadinti), kad ir vėliau tavo vieta ne čia. Įsimink
tai, jaunuoli. Kai tik pašauks mane dievas — tuojau palik vienuolyną. Visai palik.
Alioša krūptelėjo.
— Kas tau? Kol kas tavo vieta čia. Laiminu tave dideliems darbams pasauliečių tarpe. Daug dar
teks tau keliauti. Turėsi ir moterį vesti, turėsi. Visko turėsi patirti, kol vėlei atvyksi. O darbo bus
daug. Bet dėl tavęs aš neabejoju, todėl ir siunčiu tave. Su tavimi Kristus. Saugok jį, ir jis tave saugos.
Patirsi didį sielvartą ir tame sielvarte laimingas būsi. Štai tau ir priesakas: sielvarte laimės ieškok.
Dirbk, be paliovos dirbk. Įsimink mano žodį šiandien, nes nors aš dar ir kalbėsiuos su tavimi, bet
mano ne tik dienos, o jau ir valandos suskaitytos.
Aliošos veide vėl atsispindėjo didelis susijaudinimas. Jo lūpų kampai virpčiojo.
— Na, ko gi tu vėl? — tyliai nusišypsojo senuolis. — Tegu pasauliečiai ašaromis palydi savo
mirusius, o mes čia džiaugiamės, kai miršta vienuolis. Džiaugiamės ir meldžiamės už jį. Tai palik gi
mane. Melstis reikia. Eik, skubėk. Prie brolių būk. Ir ne prie vieno, o prie abiejų.
Senuolis, pakėlęs ranką, palaimino. Prieštarauti nebuvo galima, nors Alioša labai norėjo pasilikti.
Jis dar norėjo paklausti, ir beveik nuo liežuvio sprūdo klausimas: „Ką reiškė tas nusilenkimas ligi
žemės prieš brolį Dmitrijų?“ — bet nedrįso klausti. Žinojo, kad senuolis ir pats, jo neklausiamas,
paaiškintų, jei būtų galima. Bet, vadinasi, ne jo valia. O tas nusilenkimas baisiai nustebino Aliošą; jis
aklai tikėjo, kad jame glūdi paslaptinga prasmė. Paslaptinga, o gal ir baisi. Kai jis išėjo už skito
aptvaro, norėdamas suspėti į vienuolyną iki prasidedant pietums pas igumeną (žinoma, tik patarnauti
prie stalo), staiga jam baisiai suspaudė širdį, ir jis sustojo vietoje: tartum vėl jam suskambo senuolio
žodžiai, pranašaujantys sau tokią greitą mirtį. Ką pranašauja senuolis, ir dar taip tiksliai, turi būtinai
išsipildyti. Alioša tuo šventai tikėjo. Bet kaipgi jis liks be jo, kaipgi galės jo nematyti, jo
nesiklausyti? Ir kur jis eis? Liepia neverkti ir išeiti iš vienuolyno, viešpatie! Jau seniai Alioša buvo
taip susikrimtęs. Jis ėmė greičiau eiti mišku, kuris skyrė skitą nuo vienuolyno, ir, nuka-muotas savo
minčių, jį tiesiog prislėgusių, ėmė žiūrėti į šimtametes pušis abipus miško takelio. Kelias buvo
neilgas, kokie penki šimtai žingsnių, ne daugiau; šiuo dienos metu, rodos, nieko negalima buvo čia
sutikti, bet staiga pirmame takelio posūkyje jis pastebėjo Rakitiną. Šis kažko lūkuriavo.
— Ar tik ne manęs tu lauki? — paklausė, susigretinęs su juo, Alioša.
— Kaip tik tavęs, — nusišypsojo Rakitinas. — Skubi pas tėvą igumeną. Žinau; ten pietūs. Nuo to
laiko, gal atsimeni, kai archijerejus su generolu Pachatovu ten svečiavosi, tokių pietų dar nebuvo. Aš
nebūsiu ten, o tu eik padažų padavinėti. Pasakyk man, Aleksejau, vieną dalyką: ką reiškia šitas
sapnas? Štai ko aš norėjau paklausti.
— Koks sapnas? iš skaitiniai.org
 — Ogi tas nusilenkimas ligi žemės prieš tavo broliuką Dmitrijų Fiodorovičių. Ir dar kaip kakta
trinktelėjo!
— Tu apie tėvą Zosimą?
— Taip, apie tėvą Zosimą.
— Kakta?
— A, nepagarbiai pasakiau! Na, tebūnie nepagarbiai. Taigi ką šitas sapnas reiškia?
— Nežinau, Miša, ką reiškia!
— Aš taip ir maniau, kad jis tau šito nepaaiškins. Nieko ypatinga, žinoma, čia nėra; sakyčiau, tai
paprastos šventos kvailystės. Bet fokusas buvo tyčia padarytas. Va dabar ims kalbėti mieste visi
šventeivos ir po guberniją paskleis: „Ką, girdi, šitas sapnas reiškia?“ Mano manymu, senis iš tikrųjų
įžvalgus: kriminalą suuodė. Dvokia ten pas jus.
— Kokį kriminalą?
Rakitinui, matyt, norėjosi kažką pasakyti.
— Jūsų šeimynėlėje jis bus, tas kriminalas. Atsitiks jis tarp tavo broliuko ir tavo turtingo tėtušio.
Va tėvas Zosima ir trinktelėjo kakta, nujausdamas, kad kas nors turės atsitikti. Vėliau, jei kas atsitiks:
„Ak, juk šventasis senuolis žinojo, išpranašavo“, — nors, tikrai sakant, kokia čia pranašystė, kad jis
kakta trinktelėjo? Ne, girdi, tai buvo emblema, alegorija ir velniai žino kas! Išgarsins, įsidėmės:
girdi, nusikaltimą nujautė, nusikaltėlį pažymėjo. Dievo kvailučiai visada taip daro: prieš karčemą
žegnojasi, o į šventyklą akmenis svaido. Panašiai ir tavo senuolis: teisuoliui lazda trenkia, o
žmogžudžiui ligi žemės nusilenkia.
— Koks nusikaltimas? Kokiam žmogžudžiui? Ką tu? — Alioša stabtelėjo kaip įbestas, sustojo ir
Rakitinas.
— Kokiam? Tartum nežinai? Galiu lažintis, kad tu pats jau apie tai esi galvojęs. Beje, labai įdomu:
klausyk, Alioša, tu visada kalbi tiesą, nors visada sėdi ant dviejų kėdžių: sakyk, ar tu esi apie tai
galvojęs, ar ne?
— Esu galvojęs, — tyliai atsakė Alioša. Net Rakitinas sumišo.
— Ką tu? Nejaugi ir tu jau esi galvojęs? — suriko jis.
— Aš… aš nepasakysiu, kad būčiau galvojęs, — sumurmėjo Alioša, — bet kai tu dabar ėmei apie
tai taip keistai kalbėti, tai man ir pasirodė, kad ir aš apie tai jau esu galvojęs.
— Matai (ir kaip tu aiškiai apie tai pasakei), matai? Žiūrėjai šiandien į tėtušį ir į broliuką Mitenką
ir pagalvojai apie nusikaltimą? Vadinasi, aš neklystu?
— Bet palauk, palauk, — pertraukė jį susirūpinęs Alioša, — iš ko tu apie tai sprendi? Kodėl tu
taip susidomėjai tuo, va kas svarbiausia?
— Du atskiri klausimai, bet visai natūralūs. Atsakysiu atskirai į kiekvieną. Iš ko sprendžiu? Nieko
aš čia nematyčiau, jei Dmitrijaus Fiodorovičiaus, tavo brolio, nebūčiau šiandien staiga taip gerai
perpratęs, tiesiog kiaurai, išsyk ir staiga, viso, koks yra. Iš kažkokio vieno bruožo taip ir suvokiau
išsyk jį visą. Šitie labai padorūs, bet labai geidulingi žmonės turi vieną ribą, kurios niekam neleis
peržengti. Peržengs — peiliu raktels kad ir savo tėtušiui. O tėtušis yra girtas ir nesivaldąs ištvirkėlis,
niekad ir niekur nežinąs saiko, — nei vienas, nei kitas nesusivaidys, ir abudu pliumpt į griovį…
— Ne, Miša, ne, jeigu tik toks dalykas, tai tu mane padrąsinai. Taip tikrai nebus.
— O ko tu visas drebi? Žinai ką? Tebūnie jis ir padorus žmogus, tas Mitenka (jis kvailas, bet
padorus); bet jis — gašlūnas. Štai jo charakteristika ir visa vidinė esmė. Jis iš tėvo paveldėjo tą
nešvankų gašlumą. Aš tik tavimi, Alioša, stebiuosi: kaip čia yra, kad tu esi skaistuolis? Juk ir tu
Karamazovas! Juk jūsų šeimoje gašlumas — tikra karštligė. Tad va tie trys gašlūnai dabar viens kitą
ir seka… su peiliais už aulo. Susidaužė trys kaktomis, o tu galbūt esi ketvirtas. iš skaitiniai.org
 — Apie tą moterį tu klaidingai galvoji. Dmitrijus ją… niekina, — tarė Alioša, kažkaip
krūpčiodamas.
— Grušenką? Ne, brolau, neniekina. Jau jeigu iš tikrųjų savo sužadėtinę į ją išmainė, tai neniekina.
Čia… čia, brolau, kažko esama, ko tu dabar nesuprasi. Jei žmogus įsimyli kokią gražuolę, moters
kūną ar net kokią vieną dalį moters kūno (tik gašlūnas gali tai suprasti), tai atiduos už ją savo vaikus,
parduos tėvą ir motiną, Rusiją ir tėvynę; nors bus padorus žmogus, bet ims ir apsivogs; nors bus
romus — papjaus, bus ištikimas — išdaviku taps. Moters kojyčių dainius, Puškinas, eilėse kojytes
apdainavo; kiti neapdainuoja, bet kai pažiūri į kojytes, tai net mėšlungis juos tampo. Bet juk ne vien
kojytės… Čia, brolau, panieka nieko nepadės, nors jis ir niekintų Grušenką. Ir niekina, o atsitraukti
negali.
— Aš suprantu tai, — staiga leptelėjo Alioša.
— Nejaugi? Iš tikrųjų, vadinasi, supranti, jeigu šitaip išsyk ir leptelėjai, kad supranti, — tarė
Rakitinas su piktu džiaugsmu. — Tu netikėtai leptelėjai, tau išsprūdo. Juo brangesnis toks atviras
prisipažinimas: vadinasi, tema tau jau yra žinoma, apie tai jau esi galvojęs, apie gašlumą, atseit! Ak
tu, nekaltas bernužėli! Tu, Alioška, tylutis, tu šventas, sutinku, bet tu tylutis, ir jau velniai žino, apie ką
tik nesi galvojęs, velniai žino, ko nesi patyręs! Nekaltas bernelis, bet jau tokias gilumas išbraidei, —
aš tave seniai stebiu. Tu pats esi Karamazovas, tu esi tikras Karamazovas — vadinasi, reiškia gi ką
nors veislė ir atranka. Tu esi toks pat gašlūnas kaip tavo tėvas ir toks pat dievo kvailutis kaip tavo
motina. Ko drebi? Argi ne tiesą sakau? Žinai ką: Grušenka mane prašė: „Atvesk man jį (tave,
vadinasi), aš jam sutaną nutrauksiu“. Ir dar kaip prašė: atvesk ir atvesk! Aš tik pagalvojau: kuo tu ją
taip sudominai? Žinai, ir ji — nuostabi moteris!
— Perduok jai linkėjimus, pasakyk, kad neateisiu, — kreivai šyptelėjo Alioša. — Baik, Michailai,
ką pradėjai, aš tau vėliau savo mintį išdėstysiu.
— Ką čia dar baigti, viskas aišku. Visa tai, brolau, sena muzika. Jeigu jau ir tu esi gašlys, tai ką gi
ir bekalbėti apie tavo tikrąjį brolį Ivaną? Juk ir jis Karamazovas. Čia ir glūdi visa jūsų, Karamazovų,
paslaptis: visi esate gašliai, gobšuoliai ir dievo kvailučiai! Tavo brolis Ivanas dabar teologinius
straipsnelius, kol kas juokais, nežinia kokiais kvailiausiais sumetimais spausdina, pats būdamas
ateistas, ir pats prisipažįsta šitą niekšybę darąs — brolis tas tavo, Ivanas. Be to, iš brolio Mitios
sužadėtinę nori paveržti, na, ir šitą tikslą, rodos, pasieks. Ir dar kaip: su paties Mitenkos sutikimu, nes
Mitenka pats savo sužadėtinę jam perleidžia, kad tik greičiau ja nusikratytų ir kuo greičiau pas
Grušenką nueitų. Ir dar toks taurus ir nesavanaudiškas žmogus taip daro, įsidėmėk tai. Va šitokie
žmonės kaip tik ir yra paties likimo pasmerkti! Velnias jus dabar supaisys: pats supranta darąs
niekšybes ir pats puola daryti niekšybių! Klausyk toliau: Mitenkai dabar skersai kelio atsistojo
seniokas tėvas. Juk tas dėl Grušenkos staiga iš proto išsikraustė, juk jam seilė varva vos į ją
pažvelgus. Juk jis tik dėl jos dabar celėje tokį skandalą padarė, tik už tai, kad Mijusovas drįso ją
ištvirkėle pavadinti. Įsimylėjo pikčiau už katę. Anksčiau jinai jam tik kažkokius nešvarius ir
karčeminius reikaliukus padėdavo tvarkyti, už algą jam tarnavo, o dabar jis staiga susiprato ir
įsižiūrėjo, padūko, su visokiais pasiūlymais lenda, ne su padoriais, žinoma. Na, ir susidurs gi jie,
tėtušis su sūneliu, šiam kely. O Grušenka nei vienam, nei kitam nieko nežada, kol kas dar išsisukinėja
ir abu erzina, žiūri, su katruo labiau apsimoka, nes nors iš tėtušio galima daug pinigų nudžiauti, bet
užtat jis nenorės vesti, o dar, ko gero, ilgainiui pasidarys toks šykštuolis, jog visai uždarys kapšį. Jei
taip, tai ir Mitenka šio to vertas; pinigų jis neturi, bet užtat gali vesti. Taip, gali vesti! Pamesti
sužadėtinę, neprilygstamą gražuolę, Kateriną Ivanovną, turtingą, bajoraitę ir pulkininko dukterį, ir
vesti Grušenką, buvusią seno pirkliapalaikio, ištvirkusio mužiko ir miesto galvos Samsonovo
meilužę. Visa tai iš tikrųjų gali pasibaigti konfliktu ir kriminalu. O tavo brolis Ivanas tik iššito ir laukia,
skaitiniai.org
jam čia nelyginant žabalai vištai grūdas: ir Kateriną Ivanovną gaus, dėl kurios dabar vietos sau
neranda, ir šešiasdešimt tūkstančių kraičio nučiups. Tokiam mažyčiam žmogeliui ir plikšiui kaip jis
pirmai pradžiai gana masinantis dalykas. Ir dar įsidėmėk: ne tik nenuskriaus Mitios, bet netgi, kol
gyvas gyvens, jo neužmirš. Juk aš tikrai žinau, kad Mitenka pats, viešai, tik praeitą savaitę,
traktieriuje girtas čigonių akyse šaukė, kad nevertas Katenkos, savo sužadėtinės, o brolis Ivanas — va
tas vertas. O pati Katerina Ivanovna, žinoma, tokio žavingo kavalieriaus kaip Ivanas Fiodorovičius
pagaliau neatstums; juk jinai ir dabar tarp jų abiejų svyruoja. Ir kuo tasai Ivanas visus jus taip
apžavėjo, jog visi žiūrite į jį su tokia šventa pagarba? O jis iš jūsų visų juokiasi: girdi, sėdžiu jūsų
darže ir jūsų uogeles skinu.
— Iš kur tu visa tai žinai? Kodėl tu taip griežtai tvirtini? — šiurkščiai paklausė Alioša, staiga
paniuręs.
— O kam tu dabar klausi ir mano atsakymo iš anksto bijaisi? Vadinasi, ir pats žinai, kad aš tiesą
pasakiau.
— Tau Ivanas nepatinka. Ivanas nesusivilios pinigais.
— Nejaugi? O Katerinos Ivanovnos grožis? Juk čia ne vien pinigai, nors ir šešiasdešimt tūkstančių
— masinantis daiktas.
— Ivanas aukščiau žiūri. Ivanas nė tūkstančiais nesusivilios. Ivanas ne pinigų geidžia, ne ramybės.
Gal jis kančios geidžia.
— O čia dar kas per sapnas? Ak jūs… bajorai!
— Et Miša, jis audringos sielos žmogus. Jo protas pavergtas. Jį kankina didi ir neišspręsta mintis.
Jis yra iš tų, kuriems nereikia milijonų, bet reikia problemą išspręsti.
— Literatūrinė vagystė, Alioša. Tu savo senuolį perfrazavai. Na, ir užminė jums mįslę Ivanas! —
sušuko Rakitinas, aiškiai įtūžęs. Jo net veidas pasikeitė ir lūpos persikreipė. — Ag ir mįslė kvaila,
nėra ko ir spėti. Pasikrapštyk pakaušį — suprasi. Jo straipsnis juokingas ir kvailas. Ar girdėjai jo
kvailą teoriją: „Jei nėra sielos nemirtingumo, tai nėra ir dorybių, vadinasi, viskas leista“. (O brolelis
Mitenka, beje, atsimeni, kaip riktelėjo: „Įsidėmėsiu!“) Viliojanti teorija niekšams… Aš pradedu
plūstis, tai kvaila… ne niekšams, o mokykliniams fanfaronams su „neišsprendžiama minčių giluma“.
Pagyrų puodas, o esmė tokia: „Vienaip žiūrint, negalima nesutikti, o antraip — negalima
nepripažinti!“ Visa šita teorija — niekšybė! Žmonija pati savyje ras jėgų gyventi dorovingai, kad ir
netikėdama sielos nemirtingumu! Laisvės, lygybės, brolybės meilėje ras…
Rakitinas įsikarščiavo, beveik nebegalėjo susivaldyti. Bet staiga, tarsi kažką atsiminęs, nuščiuvo.
— Na, užteks, — dar kreiviau nusišypsojo negu prieš tai. — Ko tu juokiesi? Gal tau atrodo, kad aš
menkysta?
— Ne, aš nė manyt nemaniau, kad tu menkysta. Tu protingas, bet… liaukis, aš nei iš šio, nei iš to
šyptelėjau. Aš suprantu, Miša, kad tu gali pasikarščiuoti. Iš tavo užsidegimo numaniau, kad tu pats
nesi abejingas Katerinai Ivanovnai, aš, brolau, seniai įtariu, todėl tu ir nemyli brolio Ivano. Tu jam
pavyduliauji?
— Ir jos pinigų įsigeidžiau? Pridurk jau, ar ką?
— Ne, apie pinigus nepridursiu, nenoriu tavęs įžeidinėti.
— Tikiu, nes tu taip sakai, bet vis dėlto tegu jus velnias rauna drauge su tavo broliu Ivanu! Jūs nė
vienas nesuprasite, kad ir be Katerinos Ivanovnos galima jo visai nemylėti. Ir už ką aš turiu jį, po
velnių, mylėti! Juk nesidrovi jis manęs plūsti. Kodėl gi aš negaliu jo plūsti?
— Aš niekuomet nesu girdėjęs, kad jis būtų ką nors apie tave pasakęs, gera ar bloga; jis visai
nekalba apie tave.
— O aš girdėjau, kad užvakar pas Kateriną Ivanovną jis mane šuns karnon dėjo — matiš kaip skaitiniai.org
susidomėjo jūsų nuolankiu tarnu. O kas, brolau, po viso to pavyduliauja — nežinau! Teikėsi
pasisakyti, kad jeigu aš, girdi, artimiausioj ateity nepasitenkinsiu archimandrito karjera ir neišdrįsiu
įstoti į vienuolyną, tai būtinai išvažiuosiu į Peterburgą ir prisiplaksiu prie storo žurnalo, būtinai prie
kritikos skyriaus, rašysiu kokią dešimtį metų ir pagaliau žurnalą pasisavinsiu. Po to vėl leisiu tą
žurnalą, ir būtinai liberalinės ar ateistinės pakraipos, socialistinio atspalvio, netgi su nedideliu
polinkiu į socializmą, bet būsiu labai atsargus, tai yra tarnausiu ir vieniems, ir kitiems, kvailiams akis
dumsiu. Mano karjeros galas, anot tavo broliuko, būsiąs toks: socializmo atspalvis nepakenksiąs man
krauti prenumeratos pinigėlius į einamąją sąskaitą ir, radus progą, leisti juos apyvarton, padedant
kokiam žydpalaikiui, kol pagaliau pasistatysiąs Peterburge kapitalinius namus ir į juos perkelsiąs
redakciją, o kitus aukštus išnuomosiąs gyventojams. Netgi vietą namams paskyrė: prie Naujojo
Akmeninio tilto per Nevą, kuris esąs projektuojamas iš Liteinajos į Vyborgo pusę…
— Ak Miša, juk visa tai, ko gero, gali ir išsipildyti, netgi ligi paskutinio žodžio! — staiga suriko
neiškentęs Alioša ir linksmai nusišypsojo.
— Ir jūs, Aleksejau Fiodorovičiau, negalite susilaikyti nuo sarkazmų.
— Ne, ne, aš juokais, atleisk. Aš visai apie ką kita galvoju. Bet palauk: kas gi galėjo pranešti
tokias smulkmenas, ir iš ko tu galėjai apie jas girdėti? Negi galėjai tu pats būti pas Kateriną
Ivanovną, kai jis apie tave kalbėjo?
— Aš nebuvau, užtat buvo Dmitrijus Fiodorovičius, ir aš girdėjau apie tai savo ausimis iš paties
Dmitrijaus Fiodorovičiaus, tai yra, tikriau sakant, jis ne man kalbėjo, o aš nugirdau, žinoma,
atsitiktinai, nes pas Grušenką jos miegamajame sėdėjau ir visą laiką negalėjau išeiti, kol Dmitrijus
Fiodorovičius buvo gretimame kambaryje.
— Ak, taip, buvau užmiršęs, juk jinai tau giminaitė…
— Giminaitė? Sakai, Grušenką man giminaitė? — staiga suriko Rakitinas, visas išraudęs. — Argi
tu iš proto išsikraustei, ar ką? Smegenys praskydo.
— O ką? Argi ne giminaitė? Aš taip girdėjau…
— Kur tu galėjai tai girdėti? Ne, jūs, ponai Karamazovai, kažkokiais didžiais, senos kilmės
bajorais dedatės, nors tavo tėvas komediantą svetimuose namuose vaidino ir iš kitų malonės
maitinosi. Sakysim, aš esu tiktai popo sūnus ir tik dulkė prieš jus, prieš bajorus, bet jūs neįžeidinėkite
manęs taip linksmai ir lengvapėdiškai. Aš irgi turiu garbės jausmą, Aleksejau Fiodorovičiau. Aš
negaliu būti giminė Grušenkai, gatvės mergai, prašau tai suprasti!
Rakitinas buvo labai suirzęs.
— Atleisk man, dėl dievo meilės, aš negalėjau numanyti, be to, kokia gi ji gatvės merga? Argi ji…
tokia? — staiga paraudo Alioša. — Kartoju tau, aš tik girdėjau, kad judu giminės. Tu pas ją dažnai
užeini ir pats man esi sakęs, kad jokių meilės santykių su ja neturi… Aš niekuomet nemaniau, kad tu
ją taip niekini! Bet nejau ji to verta?
— Jeigu aš ją ir aplankau, tai tam turiu priežasčių, na, ir pakaks tau žinoti. O dėl giminystės, tai
greičiau tavo broliukas arba netgi pats tėtušis privers su ja tave, o ne mane susigiminiuoti. Na, šit ir
atėjome. Geriau eik į virtuvę. Ai! Kas čia dabar, kas yra? Gal pavėlavome? Juk negalėjo jie taip greit
papietauti? O gal čia vėl Karamazovai privirė košės? Turbūt. Štai ir tavo tėtušis, ir Ivanas
Fiodorovičius paskui jį. Tai jie iš igumeno ištrūko. Štai tėvas Isidoras iš priebučio kažką jiems
pavymui šaukia. Ir tavo tėtušis šaukia ir rankomis mosuoja, turbūt plūstasi. Žiū, ana ir Mijusovas
puskariete išvažiavo, matai, važiuoja. Va ir dvarininkas Maksimovas bėga — čiagi skandalas;
vadinasi, pietų nebuvo! Ar tik jie nesumušė igumeno? O gal, ko gero, juos pačius sumušė? Būtų ne
pro šalį!…
Rakitinas ne veltui šūkalojo. Skandalas iš tikrųjų įvyko, negirdėtas ir netikėtas. Viskasišatsitiko „iš
skaitiniai.org
įkvėpimo“.

iš skaitiniai.org
 VIII

SKANDALAS

Kai Mijusovas ir Ivanas Fiodorovičius jau ėjo pas igumeną, Piotrui Aleksandrovičiui, kaip
nuoširdžiai padoriam ir švelniam žmogui, staiga įvyko savotiškai švelnus procesas: pasidarė gėda
pykti. Jis pajuto, kad tokio bjauraus žmogaus kaip Fiodoras Pavlovičius, tikrai sakant, jis turėjo tiek
negerbti, jog nereikėjo jam taip karščiuotis senuolio celėje ir taip pačiam sutrikti, kaip jis sutriko.
„Bent jau vienuoliai čia niekuo nekalti, — nusprendė jis staiga igumeno priebutyje,— o jeigu ir čia
žmonės padorūs (šitas igumenas, tėvas Nikolajus, rodos, irgi kilimo bajoras), tai kodėl gi aš negaliu
jiems būti meilus, malonus ir mandagus?… Nesiginčysiu, netgi pritarsiu jiems, sužavėsiu mandagumu
ir… ir… įrodysiu jiems pagaliau, kad aš ne kompanionas šitam Ezopui, šitam komediantui, šitam
pjero ir įklimpau lygiai taip pat kaip ir visi jie…“
O ginčytinas teises kirsti mišką ir žvejoti (kur visa tai buvo — jis nė pats nežinojo) jis nusprendė
galutinai ir amžinai perleisti jiems dar šiandien, juo labiau kad viso to vertė buvo labai nedidelė, ir
atsisakyti visų savo ieškinių vienuolynui.
Visi šitie geri norai dar labiau sutvirtėjo, kai jie įžengė į tėvo igumeno valgomąjį. Tikrai sakant,
valgomojo kambario čia nebuvo, nes visame bute buvo tik du kambariai, beje, daug didesni ir
patogesni negu senuolio. Bet kambarių apstatymas ypatingu komfortu irgi nepasižymėjo: baldai buvo
raudonmedžio, apmušti oda, senos, trečiojo dešimtmečio mados; net grindys buvo nedažytos; užtat
visur didžiausia švara, ant langų stovėjo daugybė brangių gėlių; bet šią valandą didžiausia prabanga,
savaime aišku, buvo prabangiai serviruotas stalas, nors, beje, irgi reliatyvia prasme: staltiesė buvo
švari, indai net tviskėjo; puikiai iškepta trijų rūšių duona, du buteliai vyno, du buteliai puikaus
vienuolyne gaminto midaus ir didelis stiklinis ąsotis taip pat vienuolyne darytos giros, garsios visoje
apylinkėje. Degtinės visai nebuvo. Rakitinas vėliau pasakojo, kad šį sykį pietūs buvę pagaminti
penkių patiekalų: buvusi sterlių žuvienė ir pyragėliai su žuvimi; dar virta žuvis, kažkaip puikiai,
ypatingai pataisyta; dar eršketinės žuvies kotletai, ledai ir kompotas ir galiausiai panašus į blanmanžė
kisieliukas. Visa tai suuodė Rakitinas, neiškentęs ir tyčia užsukęs į igumeno virtuvę, kur irgi turėjo
pažinčių. Jis visur turėjo pažinčių ir visur ką nors sušniukštinėdavo. Tai buvo neramios ir pavydžios
širdies žmogus. Jis jautėsi turįs labai didelių gabumų, bet tiesiog nervingai juos perdėdavo, pernelyg
pasitikėdamas savimi. Gerai žinojo, kad iš jo išeis savotiškas veikėjas, bet Aliošai, kuris buvo prie
jo labai prisirišęs, būdavo labai skaudu, kad jo bičiulis Rakitinas — žmogus negarbingas ir pats
negali to suprasti, priešingai, nesvyruodamas laiko save itin garbingu žmogumi tik dėl to, kad žino,
jog nuo stalo pinigų niekuomet nepavogs. Čia jau ne tik Alioša, bet ir niekas kitas nieko nebūtų
galėjęs padaryti.
Rakitino, kaip nesvarbaus asmens, pietų nekvietė, užtat buvo pakviesti tėvas Pajisijus ir tėvas
Josifas, o su jais dar vienas jeromo-nachas. Jie jau laukė igumeno valgomajame, kai atvyko Piotras
Aleksandrovičius, Kalganovas ir Ivanas Fiodorovičius. Dar laukė kiek tolėliau ir dvarininkas
Maksimovas. Pasitikti svečių tėvas igumenas išėjo į vidurį kambario. Tai buvo aukštas, liesokas, bet
dar stiprus senis, juodaplaukis, gerokai pražilęs, pailgo, išdžiūvusio ir oraus veido. Jis tylėdamas
linktelėjo svečiams, bet šį sykį tie priėjo gauti palaiminimo. Mijusovas netgi buvo berizikuojąs
pabučiuoti jam ranką, bet igumenas laiku ją atitraukė, ir pabučiuoti nepavyko. Užtat Ivanas
Fiodorovičius ir Kalganovas šį sykį gavo tikrą palaiminimą, nuoširdžiausiai, nelyginant prasčiokai,
pakštelėję į ranką.
— Mes turime labai atsiprašyti jus, dvasiškas tėve, — prašneko Piotras Aleksandrovičius,
maloniai, bet oriai ir pagarbiai šypsodamas, — atsiprašyti, kad atvykome vieni, be savoiš skaitiniai.org
bendrakeleivio Fiodoro Pavlovičiaus, kurį jūs irgi kvietėte; jis buvo priverstas atsisakyti jūsų pietų,
ir ne be priežasties. Dvasiško tėvo Zosimos celėje, įsileidęs į tuos nelemtus vaidus su savo tikru
sūnumi, per daug pasikarščiavo ir pasakė keletą žodžių visai netinkamų… žodžiu tariant, labai
nepadorių… tai, kaip atrodo (jis pažvelgė į jeromonachus), jums, dvasiškas tėve, jau yra žinoma.
Todėl, jausdamasis pats kaltas ir nuoširdžiai gailėdamasis, susigėdo ir, negalėdamas savo gėdos
įveikti, prašė mus, mane ir savo sūnų Ivaną Fiodorovičių, pareikšti jums, kad jis nuoširdžiai
apgailestauja, sielojasi ir graudenasi… Vienu žodžiu, jis tikisi galėsiąs ir nori vėliau viską atitaisyti,
o dabar, prašydamas jūsų palaiminimo, meldžia jus užmiršti tai, kas atsitiko.
Mijusovas nutilo. Baigęs paskutinius savo tirados žodžius, jis pasijuto taip patenkintas savimi, jog
susierzinimo žymių jo sieloje nė pėdsakų neliko. Jis vėl tikrai ir nuoširdžiai mylėjo žmoniją.
Igumenas oriai išklausė jo, palenkė galvą ir atsakė:
— Labai gaila, kad neatvyko. Gal per mūsų pietus jis būtų mus pamilęs, o mes — jį. Labai prašom,
ponai, prie stalo.
Jis atsistojo prieš šventąjį paveikslą ir ėmė garsiai kalbėti maldą. Visi pagarbiai nulenkė galvas, o
dvarininkas Maksimovas netgi per daug pasidavė į priekį, iš ypatingo pagarbumo susidėjęs prieš
krūtinę rankas.
Ir štai dabar Fiodoras Pavlovičius ir iškrėtė savo paskutinę išdaigą. Reikia pasakyti, kad jis iš
tikrųjų taisėsi išvažiuoti ir iš tikrųjų jautė negalįs po tokio bjauraus pasielgimo senuolio celėje eiti
lyg niekur nieko pas igumeną pietų. Negalėtum tvirtinti, kad jis būtų jau taip labai susigėdęs ir save
apkaltinęs; galbūt net priešingai; bet vis dėlto jautė, kad pietauti būtų nebepadoru. Bet vos tik
privažiavo prie viešbučio prieangio jo blerbianti puskariete, jis, jau belipdamas į ją, staiga sustojo.
Fiodoras Pavlovičius prisiminė savo žodžius, pasakytus pas senuolį: „Man visada taip ir atrodo, kai
aš pas ką nors nueinu, kad esu visų didžiausias niekšas ir kad mane visi komediantu laiko, — tai va
imsiu ir iš tikrųjų suvaidinsiu komediantą, nes jūs visi aliai vienas kvailesni ir bjauresni už mane“.
Jis įsigeidė visiems atkeršyti už savo paties kiaulystes. Staiga atsiminė ta pačia proga, kaip kadaise,
dar anksčiau, buvo kartą paklaustas: „Kodėl jūs tokio ir tokio taip neapkenčiate?“ Ir tada atsakė kaip
begėdis komediantas, savo šišo pagautas: „Ogi štai už ką: tiesa, man nieko nepadarė, bet užtat aš jam
padariau bjauriausią kiaulystę, ir kai tik padariau, tuoj ir pradėjau už tai jo neapkęsti“. Dabar tai
atsiminęs, valandėlę susimąstė ir tyliai, piktai šyptelėjo. Jo akys sužaibavo ir net lūpos sudrebėjo:
„Jei pradėjai, tai ir baik“, — ryžosi jis staiga. Jo slapčiausią jausmą šią akimirką galima būtų
išreikšti tokiais žodžiais: „Juk dabar savęs reabilituoti negalėsiu, tad imsiu ir dar kartą spjausiu jiems
begėdiškai: ne gėda, vadinasi, man jūsų, ir tiek!“ Jis liepė vežėjui palaukti, o pats greitai
nužingsniavo į vienuolyną ir tiesiog pas igumeną. Dar tikrai nežinojo, ką padarys, bet žinojo, kad jau
nebesusivaldo ir — jeigu tik kas — kaipmat iškrės kokią neapsakomą niekšybę, — beje, tik niekšybę,
o anaiptol ne kokį nusikaltimą ar tokį išsišokimą, už kurį gali nubausti teismas. Šiais pastaraisiais
atvejais jis visada mokėdavo susivaldyti ir net pats kartais tuo stebėdavosi. Jis pasirodė igumeno
valgomajame kaip tik tą akimirką, kai buvo baigta malda ir visi jau ėjo prie stalo. Stabtelėjęs
tarpdury, apžvelgė draugiją ir pratisai, įžūliai, piktai sukikeno, drąsiai žiūrėdamas visiems į akis.
— Jie manė, kad aš išvažiavau, o štai ir aš! — suriko jis ant visos svetainės.
Vieną akimirką visi žiūrėjo įsmeigę į jį akis ir tylėjo; ir staiga pajuto, kad tuojau atsitiks kažkas
bjauru ir kvaila, kad skandalas neišvengiamas. Piotras Aleksandrovičius, kuris prieš tai buvo taip
geraširdiškai nusiteikęs, tučtuojau baisiai įniršo. Visa, kas buvo užgesę ir nurimę jo širdyje, ūmai
pabudo ir sukilo.
— Ne, aš negaliu šito pakęsti! — suriko jis. — Visai negaliu ir… niekaip negaliu!
Kraujas mušė jam į galvą. Jis net susipynė kalboje, bet negi rūpėjo dabar stilius, ir griebė skrybėlę.
iš skaitiniai.org
 — Ko tokio jis negali? — suriko Fiodoras Pavlovičius. — „Nie-kaip negali ir jokiu būdu negali?“
Dvasiškas tėve, ar galiu įeiti, ar ne? Leidžiate prie stalo?
— Prašom iš visos širdies, — atsakė igumenas. — Ponai! Ar leisite man, — ūmai pridūrė jis, —
kuo nuoširdžiausiai paprašyti, kad užmirštumėt savo atsitiktinius vaidus ir visi, kaip mylintys viens
kitą ir gražiai sutariantys giminės, susirinktumėt su malda prie mūsų kuklaus stalo…
— Ne, ne, negalima, — suriko nebesitverdamas piktumu Piotras Aleksandrovičius.
— O jeigu Piotrui Aleksandrovičiui negalima, tai ir man negalima, ir aš nepasiliksiu. Taip aš ir
galvojau eidamas. Aš dabar visur būsiu su Piotru Aleksandrovičium: išeisite, Piotrai
Aleksandrovičiau, ir aš išeisiu, pasiliksite — ir aš pasiliksiu. Giminyste ir sutarimu jūs, tėve
igumenai, labiausiai jam įgėlėte: jis manęs nelaiko savo gimine. Ar ne tiesa, fon Zonai? Štai ir fon
Zonas stovi. Sveikas gyvas, fon Zonai.
— Jūs… man sakote? — burbtelėjo dvarininkas Maksimovas nustebęs.
— Žinoma, tau, — riktelėjo Fiodoras Pavlovičius. — Kam gi kitam? Negi tėvas igumenas gali būti
fon Zonas!
— Juk ir aš ne fon Zonas, aš Maksimovas.
— Ne, tu fon Zonas. Dvasiškas tėve, ar jūs žinote, kas toks fon Zonas? Buvo tokia kriminalinė byla:
jį nužudė paleistuvystės namuose — šitaip, rodos, jūs vadinate tas vietas, — nužudė ir apiplėšė ir,
nepaisydami jo senyvo amžiaus, į dėžę įgrūdo, užkalė ir bagažo vagone iš Peterburgo į Maskvą
išsiuntė, su numeriu. O kai į dėžę grūdo, tai paleistuvės šokėjos dainas dainavo ir guslėmis, tai yra
fortepijonais, skambino. Tai va jis ir yra fon Zonas. Jis iš numirusių prisikėlė, ar ne tiesa, fon Zonai?
— Kas gi čia dabar? Kas gi čia? — pasigirdo balsai jeromonachų tarpe.
— Eime! — šūktelėjo Piotras Aleksandrovičius Kalganovui.
— Ne, atleiskite! — spiegiamu balsu pertraukė Fiodoras Pavlovičius, dar žingsnį žengęs į
kambarį. — Leiskite ir man baigti. Ten, celėje, apšmeižė mane, aš, girdi, nepagarbiai elgęsis, būtent
apie gružliukus šūktelėjęs. Piotras Aleksandrovičius, mano giminaitis, mėgsta, kad kalboje būtų plus
de noblesse que de sincerité,☞ o aš priešingai — mėgstu, kad mano kalboje būtų plus de sincerité
que de noblesse,☞ ir — spjaut į noblesse! Ar ne tiesa, fon Zonai? Atleiskite, tėve igumenai, nors aš
ir komediantas, ir vaidinu komediantą, bet aš garbės riteris ir noriu pasisakyti. Taip, aš garbės riteris,
o Piotras Aleksandrovičius — įgelta ambicija, ir daugiau nieko. O gal aš čion tik vien pažiūrėti ir
pasisakyti atvažiavau. Čia mano sūnus Aleksejus sielos išganymo ieško; aš esu tėvas, aš juo rūpinuosi
ir turiu rūpintis. Aš tik klausiausi ir vaidinau, na, ir žiūrinėjau pamaži, o dabar noriu jums paskutinį
aktą suvaidinti. Kaipgi pas mus visada būna? Pas mus jei kas pargriūva, tai jau ir guli. Jeigu jau kada
pargriuvo, tai tegu sau ir guli amžinai. Bet palaukit! Aš noriu atsikelti. Šventieji tėvai, aš jumis
pasipiktinau. Išpažintis yra didis sakramentas, prieš kurį aš lenkiuosi su baiminga pagarba ir galiu
pulti veidu žemėn, o ten celėje nei iš šio, nei iš to visi klaupiasi ir garsiai savo nuodėmes išpažįsta.
Argi galima garsiai nuodėmes išpažinti? Šventieji tėvai nustatė išpažintį į ausį, tiktai tokia jūsų
išpažintis bus sakramentas, ir šitaip yra iš senų senovės. O kaipgi aš galiu jam aiškintis visiems
girdint, kad aš, pavyzdžiui, taip ir taip, na va taip ir taip, suprantate? Kartais juk nepadoru ir sakyti.
Juk tai skandalas! Iš tikro, tėvai, čia su jumis, ko gero, ir chlystu☞ pasidarysi… Aš, nutaikęs progą,
parašysiu į sinodą, o savo sūnų Aleksejų namo pasiimsiu…
Čia nota bene. Fiodoras Pavlovičius buvo girdėjęs, kur skamba varpai. Buvo kadaise piktų
liežuvių, kurie net archijereju pasiekė (ne tiktai mūsiškiame, bet ir kituose vienuolynuose, kur buvo
senuolių), kad, girdi, senuoliai per daug gerbiami, net igumeno autoritetas sumažėjęs, kad, be kita ko,
girdi, senuoliai piktnaudžiaują išpažinties sakramentu, ir t.t., ir t.t. Kaltinimai beprasmiški, savo metu
jie patys savaime sugriuvo ir pas mus, ir visur. Bet kvailas šėtonas, kuris pagriebė ir nešė Fiodorą
iš skaitiniai.org
Pavlovičių ant jo paties nervų kažkur toliau ir toliau į bjaurią gelmę, pakuždėjo jam šį seną kaltinimą,
kurio pats Fiodoras Pavlovičius nesuprato nė žodžio. Be to, ir žmoniškai pasakyti nemokėjo, juo
labiau kad šį sykį niekas senuolio celėje neklūpojo ir garsiai išpažinties neatliko, taigi Fiodoras
Pavlovičius nieko panašaus pats matyti negalėjo ir tiktai kartojo senus gandus ir senas paskalas,
kurias šiaip taip prisiminė. Bet, pasakęs savo kvailystę, pajuto leptelėjęs didžiausius niekus ir staiga
įsigeidė tučtuojau įrodyti klausytojams, o labiausiai pats sau, kad visai ne niekus pasakė. Ir nors
puikiai žinojo, kad sulig kiekvienu nauju žodžiu vis daugiau ir daugiau pridės prie jau pasakytų
nesąmonių dar tokių pat niekų, — bet susilaikyti nebegalėjo ir pasileido tartum nuo kalno.
— Kokia niekšybė! — sušuko Piotras Aleksandrovičius.
— Atleiskite, — staiga tarė igumenas. — Seniai yra pasakyta: „Ir ėmė man kalbėti visokią netiesą,
netgi tūlus bjaurius žodžius. O aš, viską girdėdamas, tariau pats sau: tai Jėzaus vaistas, skirtas
pagydyti mano sielai, pamėgusiai tuščią garbę“. Todėl ir mes nuolankiai dėkojame jums, brangusis
svety!
Ir jis nusilenkė ligi juostos Fiodorui Pavlovičiui.
— Te te te! Davatkiškumas ir senos frazės! Senos frazės ir seni gestai! Senas melas ir žemų
nusilenkimų šablonas! Žinom, ką reiškia tie nusilenkimai! „Pabučiavimas į lūpas ir durklas į širdį“,
kaip Šilerio „Plėšikuose“. Nemėgstu melo, tėvai, o noriu tiesos! Bet ne gružliukai visa tiesa, ir aš tai
iškilmingai paskelbiau! Tėvai vienuoliai, kam jūs pasninkaujate? Kam laukiate už tai atpildo danguje?
Juk dėl tokio atpildo ir aš galiu pasninkauti! Ne, vienuoli šventas, tu dorai gyvenk, būk naudingas
visuomenei, neužsidaryk vienuolyne svetimos duonos valgyti, nelauk atpildo aukštybėse, — taip bus
daug sunkiau. Juk ir aš, tėve igumenai, moku sklandžiai pasakyti. Ką jie ten ištaisė? — priėjo jis prie
stalo. — Senas Faktori portveinas, brolių Jelisejevų pilstytu vės midutis, ai tėveliai! Juk tai nepanašu
į gružliukus. Mat kiek buteliukų pristatė dvasiški tėvai, che che che! O kas visa tai parūpino? Tai
darbštuolis rusų mužikas savo pūslėtomis rankomis uždirbtą skatiką čia neša, atitraukdamas nuo savo
šeimos ir nuo valstybės reikalų! Juk jūs, šventieji tėvai, liaudį siurbiate!
— Tai jau visiškai negarbinga iš jūsų pusės, — tarė tėvas Josifas. Tėvas Pajisijus atkakliai tylėjo.
Mijusovas pasileido bėgti iš kambario, o paskui jį ir Kalganovas.
— Na, dvasiški tėvai, ir aš paskui Piotrą Aleksandrovičių! Daugiau pas jus nebeateisiu, atsiklaupę
prašysite, nebeateisiu. Tūkstantį rubliukų aš jums atsiunčiau, tai jūs vėl akutes išsproginote, che che
che! Ne, daugiau nepridėsiu. Keršiju už savo žuvusią jaunystę, už visą savo pažeminimą! — ėmė
belsti kumščiu į stalą, pagautas apsimesto jausmo. — Daug reiškė šitas vienuolynas mano gyvenime!
Daug karčių ašarų dėl jo išliejau! Jūs mano žmoną, klyknę, prieš mane sukurstėte. Jūs mane septynis
kartus iškilmingai iškeikėte, žmonėse kalbomis apkėlėte! Pakaks, dvasiški tėvai, dabar liberalinis
amžius, garlaivių ir geležinkelių amžius. Nei tūkstančio, nei šimto rublių, nei šimto kapeikų, nieko iš
manęs negausit!
Vėl nota bene. Niekuomet ir nieko ypatingo nereiškė jo gyvenime mūsų vienuolynas, ir jokių gailių
ašarų dėl jo jis niekuomet neliejo. Bet jis taip įsismagino berodydamas savo dirbtinę širdgėlą, jog
vieną akimirką vos pats savimi nepatikėjo; net beveik pravirko iš graudulio; bet tą pačią akimirką
pajuto, kad laikas pasukti ienas atgal. Igumenas, atsakydamas į jo piktą melą, palenkė galvą ir vėl
įtaigiai tarė:
— Vėlgi yra pasakyta: „Idant nenuliūstumbei ir nejaustumbei neapykantos tiemus, kurie tau šlovę
plėšia, būki dideliai kantrus, taipogi priimki su džiaugsmu šmeižtus, kurių nesi nusipelnęs“. Taip ir
mes elgiamės.
— Te te te, idant nejaustumbei! Ir kitokios zaunos! Na, ir nejauskite, tėvai, o aš einu. O savo sūnų
Aleksejų tėviška valia visai iš čia pasiimu. Ivanai Fiodorovičiau, pagarbusis mano sūnau, leiskite
iš skaitiniai.org
jums įsakyti eiti su manimi! Fon Zonai, nėra ko čia tau pasilikti! Tuojau ateik pas mane į miestą. Pas
mane linksma. Tik koks varstelis, duosiu ne aliejaus, o paršiuko su koše; papietausime; konjakėlio
pastatysiu, paskui likeriuko; tekšių antpilėlio yra… Ei fon Zonai, neprasnausk savo laimės!
Jis išėjo, šaukdamas ir skėsčiodamas rankomis. Va tą akimirką Rakitinas ir pamatė jį išeinant ir
parodė Aliošai.
— Aleksejau! — suriko jam iš tolo tėvas, jį pamatęs. — Šiandien pat persikraustyk pas mane
visiškai, ir priegalvį, ir čiužinį parsinešk, ir kad čia tavo nė kvapo neliktų.
Alioša stovėjo kaip įbestas ir tylomis įdėmiai stebėjo sceną. Fiodoras Pavlovičius tuo tarpu įlipo į
puskarietę, o paskui jį, nė negrįžtelėjęs atsisveikinti su Alioša, tylus ir niūrus, buvo belipąs ir Ivanas
Fiodorovičius. Bet tuo metu įvyko dar viena klouniška ir beveik neįtikima scena, papildžiusi epizodą.
Staiga prie puskarietės paminos atsirado dvarininkas Maksimovas. Jis atbėgo uždusęs, bijodamas
pavėluoti. Rakitinas ir Alioša matė, kaip jis bėgo. Jis taip skubėjo, jog nekantraudamas jau užkėlė
koją ant paminos, ant kurios dar tebebuvo kairioji Ivano Fiodorovičiaus koja, ir, įsitvėręs į kėbulą,
buvo bešokąs į puskarietę.
— Ir aš, ir aš su jumis! — šūktelėjo jis pasišokėdamas, linksmai kikendamas, nušvitusiu veidu ir
visam kam pasiruošęs, — paimkite ir mane!
— Na, ar aš nesakiau, — džiaugsmingai sušuko Fiodoras Pavlovičius, — kad tai fon Zonas! Kad
tai tikras iš numirusių prisikėlęs fon Zonas! Bet kaip tu iš ten ištrūkai? Ką tu ten prifonzonijai ir kaip
tu galėjai nuo pietų pabėgti? Ir būk tu man toks bukaprotis! Jau mano protas… bet tavo proteliu,
brolau, tiesiog stebėtis reikia! Šok, šok greičiau! Leisk jį, Vania, bus linksma. Jis čia kaip nors prie
kojų pagulės. Pagulėsi, fon Zonai? O gal jį ant pasostės su vežiku priglausti?… Šok ant pasostės, fon
Zonai!
Bet Ivanas Fiodorovičius, jau užėmęs savo vietą, nė žodžio netaręs, iš visų jėgų staiga taip
niūktelėjo Maksimovui į krūtinę, jog šis atšoko per sieksnį. Jei neišgriuvo, tai tik atsitiktinai.
— Važiuok! — piktai riktelėjo vežėjui Ivanas Fiodorovičius.
— Na, ko tu dabar? Kaipgi tu? Kodėl tu jį šitaip? — užsipuolė Fiodoras Pavlovičius, bet
puskariete jau važiavo. Ivanas Fiodorovičius nieko neatsakė.
— Mat koks tu! — patylėjęs valandžiukę, vėl prabilo Fiodoras Pavlovičius, šnairuodamas į sūnelį.
— Juk tu pats pirmas prasidėjai su tuo vienuolynu, pats kurstei, pats pritarei, tai ko dabar pyksti?
— Gana jums niekus plepėti, nors dabar kiek pailsėkite, — rūsčiai atkirto Ivanas Fiodorovičius.
Fiodoras Pavlovičius vėl patylėjo valandžiukę.
— Konjakėlio būtų dabar gerai, — pamokomai tarstelėjo jis. Bet Ivanas Fiodorovičius neatsakė.
— Parvažiuosime, ir tu išgersi.
Ivanas Fiodorovičius tebetylėjo.
Fiodoras Pavlovičius dar palaukė valandžiukę.
— O Aliošką aš vis dėlto paimsiu iš vienuolyno, nors jums tai bus ir nemalonu, gerbiamasis Karlai
fon Morai.
Ivanas Fiodorovičius su panieka gūžtelėjo pečiais ir nusisukęs ėmė žiūrėti į kelią. Po to juodu ligi
pat namų nesikalbėjo.

iš skaitiniai.org
Trečia knyga

GAŠLŪNAI

iš skaitiniai.org
 I

TARNŲ FLIGELYJE

Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo namai stovėjo toli gražu ne pačiame miesto centre, bet ir ne
visai pakraštyje. Namai buvo gana seni, bet atrodė padoriai: vieno aukšto, nudažyti pilkučiais dažais,
su mezoninu, su raudonu skardiniu stogu. O stovėti galėjo dar labai ilgai, buvo talpūs ir jaukūs. Buvo
ten daug visokių kamarėlių, visokių užkaborių ir keistų laiptelių. Buvo ten ir žiurkių, bet Fiodoras
Pavlovičius nelabai ant jų pyko: „Vis dėlto ne taip nuobodu vakarais, kai lieki vienas“. O jis iš
tikrųjų buvo įpratęs prieš naktį išleisti tarnus į fligelį ir namie užsidarydavo vienas visai nakčiai. Tas
fligelis stovėjo kieme, buvo erdvus ir tvirtas; čia Fiodoras Pavlovičius liepė įrengti ir virtuvę, nors
virtuvė dar buvo ir namuose; jis nemėgo virtuvės kvapo, ir valgius jam atnešdavo per kiemą ir žiemą,
ir vasarą. Šiaipjau namai buvo pastatyti didelei šeimai, ir ponų bei tarnų galima buvo apgyvendinti
penkiskart daugiau. Bet mūsų pasakojamuoju metu namuose gyveno tik Fiodoras Pavlovičius su Ivanu
Fiodorovičium, o tarnų fligelyje vos tik trys šeimynykščiai: senis Grigorijus, senė Marfa, jo žmona, ir
liokajus Smerdiakovas, dar jaunas vyras. Reikia kiek smulkiau papasakoti apie šiuos tris
šeimynykščius. Beje, apie senį Grigorijų Vasiljevičių Kutuzovą mes jau pakankamai esame kalbėję.
Tai buvo žmogus kietas ir nepalenkiamas, atkakliai ir tiesiai einąs prie savo taško, jei tik dėl kurių
nors priežasčių (dažnai nuostabiai nelogiškų) tas taškas iškildavo prieš jį kaip neginčijama tiesa.
Apskritai kalbant, jis buvo doras ir nepaperkamas žmogus. Jo žmona, Marfa Ignatjevna, nors
neprieštaraudama lenkėsi visą gyvenimą prieš savo vyro valią, vis dėlto, pavyzdžiui, tuojau po to, kai
buvo panaikinta baudžiava, baisiai spyrė jį palikti Fiodorą Pavlovičių, išsikelti į Maskvą ir imtis ten
kokios smulkios prekybos (jie turėjo šiek tiek pinigėlių) ; tačiau Grigorijus jau tada galutinai
nusprendė, kad boba niekus kalba, „nes visos bobos nedorėlės“, bet palikti jiems buvusį poną
nepridera, kad ir koks jis būtų, „nes dabartėlės tokia yra jų pareiga“.
— Ar tu supranti, kas yra pareiga? — paklausė jis Marfą Ignatjevną.
— Kas yra pareiga, aš suprantu, Grigorijau Vasiljevičiau, bet kas čia per pareiga, kad mums reikia
čia likti, aš visiškai nesuprantu, — tvirtai atsakė Marfa Ignatjevna.
— Ir nesuprask, bet kaip sakiau, taip ir bus. Ir daugiau nekalbėk.
Taip ir buvo: jie neišsikėlė, o Fiodoras Pavlovičius paskyrė jiems algą, nedidelę, ir algą
mokėdavo. Be to, Grigorijus dar žinojo, kad jis turi neabejotinos įtakos ponui. Jautė tat ir neklydo:
Fiodoras Pavlovičius, suktas ir atkaklus komediantas, labai tvirto būdo „tam tikrais gyvenimo
atvejais“, anot jo paties betariant, būdavo, savo paties nuostabai, netgi labai silpnoko būdo kai
kuriais kitais „gyvenimo atvejais“. Ir jis pats žinojo kuriais, žinojo ir daug ko bijojo. Kai kuriais
gyvenimo atvejais reikėdavo išpūsti ir akis, ir ausis, tad sunku būdavo be patikimo žmogaus, o
Grigorijus buvo pats patikimiausias. Netgi taip atsitikdavo, kad Fiodoras Pavlovičius, darydamas
savo karjerą, galėdavo gauti į kailį, ir gerokai gauti, ir visada jį išgelbėdavo Grigorijus, nors
kiekvieną kartą po to pasakydavo jam pamokslą. Bet vien tik mušimas nebūtų gąsdinęs Fiodoro
Pavlovičiaus: būdavo ir rimtesnių atsitikimų, ir netgi labai rimtų ir painių, kada Fiodoras
Pavlovičius, ko gero, nė pats nebūtų galėjęs išreikšti to nepaprasto poreikio turėti ištikimą ir artimą
žmogų, — poreikio, kurį kartais pajusdavo staiga nei iš šio, nei iš to. Tai būdavo beveik ligos atvejai:
Fiodoras Pavlovičius, žmogus baisiai pasileidęs ir žiauriai gašlus it piktas vabzdys, it pikta kirmėlė,
kartais pajusdavo, ypač girtas būdamas, dvasinę baimę ir moralinį sukrėtimą, galima sakyti, beveik
fiziškai veikiantį jo sielą. „Mano siela tada tartum gerklėje virpčioja“, — sakydavo jis kartais. Va
šitomis akimirkomis jis ir mėgdavo, kad šalia, netoliese, tegul ir ne jo kambaryje, o fligelyje, būtų
toks žmogus, ištikimas, tvirtavalis, visiškai ne toks kaip jis, ne ištvirkėlis, kuris nors ir matytų jo
iš skaitiniai.org
nedorybes ir žinotų jo paslaptis, bet vis dėlto būtų toks ištikimas, jog leistų jam viską daryti,
nesipriešintų, o svarbiausia — nepriekaištautų ir niekuo negrasintų nei šiame, nei aname gyvenime, o
prireikus dar ir apgintų jį, — nuo ko? Nuo kažkokios nežinios, baisios ir pavojingos. Buvo kaip tik
svarbu, kad būtinai būtų kitas žmogus, senas pažįstamas ir draugiškai jam nusiteikęs, kurį sunkią
valandą galima būtų pasišaukti vien tam, kad galima būtų pasižiūrėti į jo veidą, gal dar pasikeisti
žodeliu, kokiu nors visiškai pašaliniu, ir jeigu jis nieko, nepyksta, tai kažkaip palengvėja širdžiai, o
jeigu pyksta, na, tada liūdniau. Kartais (beje, labai retai) Fiodoras Pavlovičius netgi nakties metu
eidavo į fligelį budinti Grigorijaus, kad tas nors valandėlę pas jį ateitų. Tas ateidavo, ir Fiodoras
Pavlovičius pradėdavo kalbą apie menkiausius niekus ir greit jį paleisdavo, kartais netgi iš jo truputį
pasijuokęs arba su juo pajuokavęs, o pats nusispjovęs guldavo ir miegodavo jau kaip užmuštas.
Kažkas panašaus atsitiko Fiodorui Pavlovičiui ir po to, kai parvažiavo Alioša. Alioša „pervėrė jam
širdį“ tuo, kad „gyveno, viską matė ir nieko nepasmerkė“. Negana to, nustebino jį lig šiol neregėtu
daiktu — nereiškė jam, seniui, jokios paniekos, priešingai, visada buvo švelnus ir prie jo prisirišęs
su visai natūraliu nuoširdumu, nors šis tokio prieraišumo ir labai mažai tebuvo vertas. Senam
vienišam ištvirkėliui, lig šiol mėgusiam tiktai „šlykštynes“, tai buvo didelė, nelaukta staigmena. Kai
Alioša išvyko, jis patsai sau prisipažino supratęs kažką, ko anksčiau nenorėjo suprasti.
Savo pasakojimo pradžioje aš jau esu sakęs, kaip neapkentė Grigorijus Adelaidos Ivanovnos,
pirmosios Fiodoro Pavlovičiaus žmonos ir pirmojo sūnaus, Dmitrijaus Pavlovičiaus, motinos, ir
kaip, priešingai, gynė jo antrąją žmoną, klyknę, Sofją Ivanovną, nuo paties savo pono ir nuo visų, kam
tik būtų atėję į galvą pasakyti apie ją blogą ar lengvapėdišką žodį. Simpatija šitai nelaimingajai jam
pavirto kažkokia šventenybe, tad ir po dvidešimties metų jis nebūtų leidęs ničniekam netgi blogos
užuominos apie ją ištarti ir tuojau pat būtų atkirtęs įžeidėjui. Iš pažiūros Grigorijus buvo santūrus ir
orus, neplepus, kalbąs svariai ir rimtai. Taip pat negalima buvo suprasti iš pirmo žvilgsnio, ar jis
myli savo romią, nuolankią žmoną, ar ne, o visgi tikrai ją mylėjo, ir ji, žinoma, tai suprato. Šita Marfa
Ignatjevna buvo moteriškė ne tik nekvaila, bet galbūt netgi protingesnė už savo vyrą, bent jau
sumaniau tvarkė gyvenimiškus reikalus, ir vis dėlto jinai klausė jo neprieštaraudama ir nemurmėdama
nuo pat pirmųjų vedybinio gyvenimo dienų ir neabejotinai gerbė jį už dvasinį pranašumą. Įsidėmėtina,
kad jie abudu per visą gyvenimą labai mažai kalbėdavosi, tik apie pačius reikalingiausius
kasdieninius reikalus. Orus ir didingas Grigorijus visus savo reikalus bei rūpesčius apsvarstydavo
visada vienas, ir Marfa Ignatjevna jau seniai iš karto visam laikui suprato, kad jos patarimų jis
visiškai nereikalingas. Jinai jautė, kad vyras vertina jos tylėjimą ir laiko ją už tai protinga. Niekuomet
jos nemušė, gal tik vieną kartą, ir tai nesmarkiai. Pirmaisiais Adelaidos Ivanovnos ir Fiodoro
Pavlovičiaus vedybinio gyvenimo metais kartą kaime mergos ir moterys, tada dar baudžiauninkės,
buvo sušauktos į pono kiemą padainuoti ir pašokti. Pradėjo dainuoti „Pievelėje“, ir staiga Marfa
Ignatjevna, tada dar jauna moteriškė, tik strykt į priekį prieš chorą — ir pasileido šokti „rusiškąjį“
ypatingu būdu, ne kaimišku, kaip moterys, o taip, kaip šokdavo būdama dvaro tarnaitė pas turtuolius
Mijusovus jų naminiame dvaro teatre, kuriame aktorius mokė šokti iš Maskvos iškviestas
tancmeisteris. Grigorijus matė, kaip sušoko jo žmona, ir namie, gryčioje, po valandos ją pamokė —
truputį patampė už plaukų. Bet tuo galutinai ir baigėsi tokie tampymai ir niekuomet nebepasikartojo, o
ir Marfa Ignatjevna nuo to laiko atsižadėjo šokti.
Vaikų jiems dievas nedavė, buvo vienas kūdikėlis, bet ir tas mirė. O Grigorijus aiškiai mylėjo
vaikus, netgi to neslėpė, tai yra nesidrovėjo to parodyti. Kai pabėgo Adelaida Ivanovna, jis priglaudė
Dmitrijų Fiodorovičių, trejų metų berniuką, ir plūkėsi su juo beveik metus, pats šukuodavo jam galvą,
netgi pats prausdavo jį geldoje. Vėliau rūpinosi jis ir Ivanu Fiodorovičium, ir Alioša, už kurį ir gavo
antausį; bet apie visa tai jau pasakojau. O jų pačių kūdikėlis pradžiugino jį tik viltimi, kaiiš Marfa
skaitiniai.org
Ignatjevna buvo dar nėščia. O kai gimė, tai pervėrė jo širdį sielvartu ir baime. Mat gimė tas berniukas
su šešiais pirštais. Tai pamatęs, Grigorijus pasijuto taip pritrenktas, jog ne tik tylėjo ligi pat krikšto
dienos, bet ir tyčia išeidavo tylėti į sodą.
Buvo pavasaris, jis ištisas tris dienas darė lysves darže ir sode. Trečią dieną reikėjo kūdikį
krikštyti; Grigorijus dabar jau kažką buvo sugalvojęs.
Įėjęs į gryčią, kur buvo susirinkę dvasininkai ir svečiai ir pagaliau pats Fiodoras Pavlovičius kaip
krikšto tėvas, Grigorijus pareiškė, kad kūdikio „visai nereiktų krikštyti“, — pareiškė negarsiai,
plačiai neaiškindamas, vos po žodelį iškošdamas, tik įdėmiai ir atkakliai žiūrėdamas į šventiką.
— Kodėl gi? — linksmai paklausė nustebęs šventikas.
— Todėl, kad… drakonas… — sumurmėjo Grigorijus.
— Kaip tai drakonas, koks drakonas!
Grigorijus kurį laiką tylėjo.
— Prigimtis susimaišė… — sumurmėjo jis, nors ir labai neaiškiai, bet griežtai, matyt,
nenorėdamas plačiau kalbėti.
Visi pasijuokė, ir, žinoma, vargšas kūdikėlis buvo pakrikštytas. Prie krikštytuvės Grigorijus uoliai
meldėsi, bet savo nuomonės apie naujagimį nepakeitė. Beje, nieko ir nepakenkė, tik ištisas dvi
savaites, kol buvo gyvas liguistas berniukas, nė žiūrėti į jį nenorėjo ir dažnai išeidavo iš gryčios. Bet
kai berniukas po dviejų savaičių mirė nuo pienligės, pats įdėjo jį į karstelį, su didele širdgėla žiūrėjo
į jį, o kai duobkasiai ėmė pilti žemę į jo nedidelį kapelį, atsiklaupė ir žemai nusilenkė kapeliui. Nuo
to laiko per daugelį metų nė karto neužsiminė apie savo kūdikį, o ir Marfa Ignatjevna nė karto jo
akyse savo kūdikio neprisiminė, ir jeigu tekdavo jai su kuo kalbėti apie savo „vaikeliuką“, tai
kalbėdavo pašnibždomis, nors čia ir nebūdavo Grigorijaus Vasiljevičiaus. Marfa Ignatjevna
pasakojo, kad po tų laidotuvių jis ėmė domėtis daugiausia „šventybėmis“, skaitė „Šventųjų
gyvenimus“, dažniausiai tylomis ir sau vienas, kiekvieną kartą užsidėjęs didelius apvalius sidabrinius
akinius. Retai kada skaitydavo garsiai, nebent gavėnioje. Mėgo Jobo knygą, iš kažkur gavo „dievo
apšviestojo mūsų tėvo Izaoko Siriečio“☞ pamokymų ir pamokslų rinkinį, atkakliai skaitė jį daugelį
metų, beveik ničnieko nesuprato, bet turbūt už tai labiausiai brangino ir mėgo šią knygą. Pačiu
pastaruoju metu ėmė labai domėtis chlystų sekta, nes chlystų buvo kaimynystėje, ir vienas atsitikimas
jį labai sukrėtė, bet priimti kitą tikėjimą nesiryžo. „Šventybių“ prisiskaitymas, savaime aišku, suteikė
jo fizionomijai dar daugiau orumo.
Gal jis buvo linkęs į misticizmą. Ir dar, kaip tyčia, jo šešiapirščio vaikelio gimimas ir mirtis kaip
tik sutapo su kitu labai keistu, netikėtu ir originaliu atsitikimu, palikusiu jo sieloje, kaip kad sykį
vėliau pats pasakė, „antspaudą“. Atsitiko taip, kad tą pačią dieną, kai buvo palaidotas šešiapirštis
mažylis, Marfa Ignatjevna, pabudusi naktį, išgirdo tartum naujagimio vaiko verksmą. Ji išsigando ir
išbudino vyrą. Šis pasiklausė ir pasakė, kad čia greičiausiai kažkas vaitoja, „tartum moteris“. Jis
atsikėlė, apsirengė; buvo gana šilta gegužės mėnesio naktis. Išėjęs į priebutį, aiškiai išgirdo, kad
vaitoja sode. Bet sodą prieš naktį iš kiemo pusės rakindavo, o patekti į jį kitu keliu buvo negalima,
nes aplink visą sodą buvo tvirta ir aukšta tvora. Grįžęs namo, Grigorijus užsidegė žibintą, pasiėmė
sodo vartų raktą ir, nekreipdamas dėmesio į isteriškai išsigandusią žmoną, kuri vis dar tvirtino, kad
girdi vaiko verksmą ir kad čia verkia tikriausiai jos berniukas ir jos šaukiasi, tylėdamas išėjo į sodą.
Dabar jis aiškiai suprato, kad vaitojimo garsai sklinda iš pirtelės, stovinčios sode, netoli nuo tvoros
vartelių, ir kad vaitoja tikrai moteriškė. Atidaręs pirtį, pamatė reginį, nuo kurio apstulbo: miesto
gyventoja kvailutė, kuri bastydavosi gatvėmis ir buvo žinoma visam miestui Lizavetos Pasmirdėlės
pravarde, įlindusi į jų pirtį, ką tik buvo pagimdžiusi. Kūdikis gulėjo šalia jos, o ji merdėjo šalia jo. Ji
nieko nekalbėjo jau vien dėl to, kad nemokėjo kalbėti. Bet apie visa tai reikėtų papasakoti atskirai.
iš skaitiniai.org
 II

LIZAVETA PASMIRDĖLĖ

Čia buvo viena ypatinga aplinkybė, kuri giliai sukrėtė Grigorijų ir galutinai sutvirtino jo vieną
ankstesnį nemalonų ir šlykštų įtarimą. Šita Lizaveta Pasmirdėlė buvo labai mažo ūgio merga, „dviejų
aršinų su trupučiu“, kaip kad graudžiai ją prisimindavo po jos netikėtos mirties daugelis mūsų
miestuko pamaldžių senučių. Dvidešimtmetis jos veidas, sveikas, platus ir rausvas, buvo tikros
idiotės veidas; o akių žvilgsnis sustingęs ir nemalonus, nors ir romus. Visą gyvenimą — ir vasarą, ir
žiemą — vaikščiojo ji basa ir vienais kanapinės drobės marškiniais. Beveik juodi jos plaukai,
nepaprastai tankūs, garbanoti kaip avino, laikėsi jai ant galvos nelyginant didžiulė kepurė. Be to,
visada būdavo žemėti, purvini, prisižardę lapelių, šapelių, skiedrų, nes ji visada miegodavo ant
žemės ir purve. Jos tėvas buvo benamis, nusigyvenęs ir ligotas miestelėnas Ilja, smarkiai girtavęs ir
jau daug metų gyvenęs, lyg ir bernavęs pas vienus turtingus šeimininkus, irgi mūsiškius miestelėnus. O
Lizavetos motina seniai buvo mirusi. Visada liguistas ir tulžingas Uja nežmoniškai mušdavo Lizavetą,
kai tik ši pareidavo namo. Bet pareidavo ji retai, nes gyveno mieste visur kaip dievo kvailutė. Ir Iljos
šeimininkai, ir pats Ilja, ir netgi daugelis gailestingų miesto žmonių, daugiausiai pirkliai ir pirklių
žmonos, ne kartą bandė aprengti Lizavetą padoriau negu vienais marškiniais, o artėjant žiemai visada
apvilkdavo ją kailiniais, o kojas apaudavo batais; ji neprieštaraudama duodavosi aprengiama, bet
paprastai nueidavo kur nors, dažniausiai į katedros priecerkvį, ir būtinai nusimesdavo nuo savęs
viską, ką jai suaukodavo žmonės, — skarelę, sijoną, kailinius, batus, — viską čia palikdavo ir vėl,
kaip ir anksčiau, vaikščiodavo basa ir vienmarškinė. Kartą taip atsitiko, kad naujasis mūsų gubernijos
gubernatorius, užsukęs apžiūrėti mūsų miestelio ir pamatęs Lizavetą, pajuto, kad patys geriausi jo
jausmai skaudžiai įžeisti, ir nors suprato, kad tai „dievo kvailutė“, — taip jam buvo paaiškinta, —
bet vis dėlto padarė pastabą, kad jauna merga, slankiojanti vienmarškinė, žeidžia padorumo jausmą,
todėl kad daugiau to nebūtų. Bet gubernatorius išvažiavo, o Lizaveta liko tokia kaip buvusi. Pagaliau
jos tėvas mirė, ir visiems pamaldiems miesto žmonėms ji pasidarė dar mielesnė kaip našlaitė. Ir iš
tikrųjų atrodė, kad visi ją netgi tartum myli, netgi vaikiščiai jos neerzindavo ir neskriausdavo, o mūsų
vaikiščiai, ypač mokykloje, yra labai išdykę. Ji lankydavosi nepažįstamų žmonių namuose, bet niekas
jos lauk nevarydavo, priešingai, kiekvienas ją paglobodavo ir skatikėlį jai duodavo. Duoda žmonės
jai skatikėlį, o jinai ima ir tuojau nuneša ir įmeta į kurią nors aukų dėžutę, cerkvėje ar prie kalėjimo.
Duoda kas jai turguje riestainį ar bandelę, tai būtinai paima ir atiduoda pirmam pasitaikiusiam
vaikeliui riestainį ar bandelę, arba sustabdo kurią turtingiausią mūsiškę ponią ir atiduoda; ir ponios
priimdavo netgi su džiaugsmu. O pati maitinosi tik juoda duona su vandeniu. Užeina, būdavo, į
turtingą krautuvę, atsisėda, čia pat brangios prekės guli, čia ir pinigai, bet šeimininkai niekuomet jos
nesisaugo, žino, kad šalia jos nors tūkstančius padėk ir užmiršk, jinai iš jų nė kapeikos nepaims. Į
cerkvę retai kada užeidavo, o miegodavo arba priecerkviuose, arba, perlipusi per kieno žiogrius (pas
mus dar ir dabar vietoj tvorų daug žiogrių), kieno darže. Namo, tai yra į tų šeimininkų namus, kur
gyveno jos velionis tėvas, parsirasdavo gal kartą per savaitę, o žiemos metu ir kasdien pareidavo, bet
tik nakvoti, ir nakvodavo arba priemenėje, arba karvių tvarte. Stebėdavosi žmonės, kad ji gali pakelti
tokį gyvenimą, bet ji taip jau buvo pripratusi; nors buvo mažo ūgio, bet nepaprastai tvirto sudėjimo.
Kai kurie ir mūsiškiai ponai tvirtino, kad visa tai ji daro tik iš išdidumo, bet sunku buvo tuo patikėti:
ji nė žodžio ištarti nemokėjo ir tik retkarčiais kažkaip judindavo liežuvį ir mykdavo, — koks jau čia
galėjo būti išdidumas! Štai ir pasitaikė vieną kartą (senokai tai buvo), šviesią ir šiltą rugsėjo mėnesio
naktį, pačioj pilnaty, mūsų akimis jau gana vėlai, vienai įgėrusiai ir įsismaginusiai mūsų ponų šutvei,
gal penkiems ar šešiems šauniems vyrams, grįžti iš klubo „galukiemiais“ namo. Abipus skersgatvio
iš skaitiniai.org
buvo žiogrių tvora, o už jų traukėsi gretimų namų daržai; o skersgatvis baigėsi lieptu per mūsų
dvokiantį ir ilgą klaną, kurį mūsų žmonės kartais mėgsta vadinti upeliu. Prie žiogrių tvoros mūsiškė
kompanija pamatė Lizavetą, miegančią dilgėlėse ir varnalėšose. Įsigėrę ponai sustojo prie jos
kvatodami ir ėmė laidyti sąmojus pačiais necenzūriškiausiais žodžiais. Vienam ponaičiui staiga šovė
į galvą labai ekscentriškas klausimas visai neįmanoma tema: „Ar galėtų, girdi, kas nors palaikyti tokį
žvėrį moterimi, na, kad ir dabar, ir t.t.“ Visi nusprendė su išdidžiu pasišlykštėjimu, kad negalima. Bet
šiame būrelyje buvo ir Fiodoras Pavlovičius, ir jis ūmai atsiliepė ir pareiškė, kad galima laikyti
moterimi, netgi labai, ir kad čia esama net ypatingo pikantiškumo, ir t.t., ir t.t. Tiesa, tada jis čia pas
mus netgi labai nenatūraliai stengėsi vaidinti komediantą, mėgdavo išsišokimais linksminti poniją;
žinoma, nenorėdavo dėtis jiems nelygus, bet iš tikrųjų parodydavo, kad tėra prieš juos didelis
chamas. Tai buvo kaip tik tuo metu, kai jis gavo iš Peterburgo žinią apie savo pirmosios žmonos,
Adelaidos Ivanovnos, mirtį ir kai su krepu prie skrybėlės taip girtuokliavo ir taip nešvankiai elgėsi,
jog tūlas mieste, netgi iš pačių didžiausių palaidūnų, be pasibjaurėjimo negalėdavo pažvelgti į jį.
Šutvė, žinoma, ėmė kvatoti iš nelauktos nuomonės; kažkuris iš tos šutvės netgi pradėjo kurstyti
Fiodorą Pavlovičių, bet visi kiti ėmė dar labiau spjaudytis, nors vis dar per daug linksmai nusiteikę,
ir pagaliau visi nuėjo savo keliais. Vėliau Fiodoras Pavlovičius dievagodamasis įtikinėjo, kad ir jis
tada drauge su visais iš čia pasitraukęs; gal ir iš tikrųjų taip buvo, niekas šito tikrai nežino ir
niekuomet nežinojo, bet po penkių ar šešių mėnesių mieste visi ėmė kalbėti, kad Lizaveta
vaikščiojanti nėščia, ėmė klausinėti ir tyrinėti: kieno kaltė, kas ją nuskriaudė? Kaip tik tada ir paplito
po visą miestą baisūs gandai, kad skriaudėjas yra tas pats Fiodoras Pavlovičius. Iš kur atsirado tokie
gandai? Iš anos girtavusios ponų šutvės mieste tebuvo vos vienas jos dalyvis, bet ir tasai pagyvenęs
ir garbingas valstybės tarėjas, turįs šeimą ir suaugusių dukterų, kuris nieku gyvu nebūtų nieko
pasakojęs, jeigu ir būtų kas atsitikę; o visi kiti dalyviai, gal kokie penki žmonės, tada jau buvo
išvažinėję. Bet gandai tiesiai ir stačiai kliudė Fiodorą Pavlovičių ir nesiliovė kliudę. Žinoma, jis
netgi nelabai ir pyko už tai: kokiems pirkliūkščiams ar miestelėnams nebūtų į tai nė atsakęs. Tada jis
buvo išdidus ir kalbėdavosi tik savo linksminamų valdininkų ir bajorų kompanijoje. Va tuo metu
Grigorijus energingai, visomis keturiomis ir užstojo savo poną ir ne tik gynė jį nuo visų šių apkalbų,
bet kitą net iškoneveikdavo už jas, ginčydavosi ir daugelį perkalbėjo. „Ji pati, nedorėlė, kalta“, —
tvirtindavo jis, o nuskriaudęs ją, girdi, ne kas kitas kaip „Karpas su sraigtu“ (taip buvo vadinamas
tada visam miestui žinomas baisus kalinys, prieš tai pabėgęs iš gubernijos kalėjimo ir slaptai gyvenęs
mūsų mieste). Šitas spėliojimas atrodė įtikimas, Karpą žmonės atsiminė, kaip tik atsiminė, kad tuo
pačiu metu, rudeniop, jis valkiojosi po miestą ir trejetą apiplėšė. Bet šitas atsitikimas ir visos šitos
kalbos ne tiktai nesumažino visų simpatijos vargšei kvailutei, bet dabar visi dar labiau ja rūpinosi ir
ją gynė. Pirklio žmona Kondratjevna, turtinga našlė, netgi šitaip patvarkė: dar balandžio mėnesio
pabaigoje parsivedė Lizavetą pas save ir nenorėjo niekur jos leisti, kol pagimdys. Budriai ją saugojo;
bet taip atsitiko, kad, nepaisydama budrumo, Lizaveta pačią paskutinę dieną, vakare, staiga slaptai
išėjo iš Kondratjevnos namų ir atsidūrė Fiodoro Pavlovičiaus sode. Kaip ji tokioje būklėje perlipo
per aukštą ir tvirtą sodo tvorą, buvo savotiška mįslė. Vieni tikino, kad ją „kas nors perkėlė“, o kiti —
kad ji „savaime persikėlė“. Greičiausiai viskas pasidarė nors ir labai nepaprastai, bet natūraliai, ir
Lizaveta, kuri mokėjo perlipti per žiogrius į svetimus daržus ir ten nakvodavo, kaip nors užsirito ir
ant Fiodoro Pavlovičiaus tvoros, o nuo jos nušoko į sodą, kad ir tokioje būklėje, kad ir sau
pakenkdama. Grigorijus puolė prie Marios Ignatjevnos ir pasiuntė ją Lizavetai padėti, o pats sulakstė
pas senę pribuvėją, čionykštę miestelėnę, netoli gyvenančią. Kūdikėlis buvo išgelbėtas, o Lizaveta
prieš auštant mirė. Grigorijus paėmė mažylį, parsinešė namo, pasodino žmoną ir padėjo jį jai ant
kelių, prie pat krūtinės. „Dievo vaikelis našlaitėlis — visiems giminaitis, o mudviem juoišlabiau. Šitą
skaitiniai.org
mums mūsų velionis vaikelis pasiuntė, o gimė jis iš kipšo sūnaus ir šventosios. Žindyk ir niekuomet
neverk“. Taip Marfa Ignatjevna ir išauklėjo kūdikėlį. Jį pakrikštijo Pavlu, o kadangi dar reikalingas
tėvavardis, tai visi kiti ir jie patys, niekieno iš šalies nepatariami, ėmė jį vadinti Fiodorovičium.
Fiodoras Pavlovičius niekam neprieštaravo, netgi visa tai jam atrodė juokinga, nors kiek galėdamas
ir dabar stengėsi viską paneigti. Miesto gyventojams patiko, kad jis priėmė pamestinuką. Vėliau
Fiodoras Pavlovičius sugalvojo pamestinukui ir pavardę: pavadino jį Smerdiakovu, pagal jo motinos,
Lizavetos Pasmirdėlės, pravardę. Šitas Smerdiakovas kaip tik ir buvo antrasis Fiodoro Pavlovičiaus
tarnas ir gyveno tada, kai mes pradėjome šį apsakymą, fligelyje drauge su seniu Grigorijum ir sene
Marfa. Jis buvo virėjas. Labai reikėtų kai ką atskirai apie jį pasakyti, bet man nesmagu taip ilgai
gaišinti savo skaitytojus pasakojimu apie paprastus liokajus, todėl grįžtu prie savo istorijos,
vildamasis, kad Smerdiakovas kaip nors savaime iškils tolesnėj pasakojimo eigoj.

iš skaitiniai.org
 III

KARŠTOS ŠIRDIES IŠPAŽINTIS. EILĖMIS

Alioša, išklausęs tėvo paliepimo, kurį tas šūktelėjo jam iš puskarietės, važiuodamas iš vienuolyno,
kurį laiką stovėjo vietoje labai sutrikęs. Nepasakysi, kad stovėjo kaip stulpas, jam taip neatsitikdavo.
Priešingai, nors ir labai buvo susirūpinęs, bet spėjo suvaikščioti į igumeno virtuvę ir sužinoti, ko ten
viršuje pridarė jo tėtušis. Paskui vis dėlto iškeliavo, turėdamas viltį, kad pakeliui į miestą kaip nors
suspės išspręsti klausimą, kuris jį taip kankino. Pasakysiu iš anksto: tėvo šūkavimų ir paliepimų grįžti
namo „su priegalviu ir čiužiniu“ jis nė kiek nebijojo. Alioša per daug gerai suprato, kad paliepimas
persikraustyti, garsiai ir taip nenatūraliai, rėksmingai ištartas, išsprūdo, taip sakant, „iš įkvėpimo“,
netgi dėl gražumo, — kaip kad, sakysime, neseniai jų miestelyje vienas miestelėnas, per daug įgėręs
per savo vardines ir supykęs, kad daugiau nebegauna degtinės, svečių akyse staiga ėmė daužyti
nuosavus indus, draskyti savo ir žmonos drabužius, laužyti baldus ir pagaliau gurinti stiklus, ir visa
tai darė dėl gražumo, — panašiai, žinoma, atsitiko dabar ir tėtušiui. Rytojaus dieną išsipagiriojusiam
miestelėnui, žinoma, buvo gaila sudaužytų puodelių ir lėkščių. Alioša žinojo, kad ir senis rytoj pat
tikriausiai vėl leis jam išeiti į vienuolyną; gal net šiandien leis. Ir buvo jis visai tikras, kad tėvas gali
nuskriausti ką nors kitą, tiktai ne jį. Alioša buvo įsitikinęs, kad niekas visame pasaulyje niekuomet
nepanorės jo nuskriausti, netgi ne tik nepanorės, bet ir negalės. Tai buvo jam aksioma, kurią jis
priėmė nesvarstydamas, išsyk ir galutinai, ir šia prasme jis ėjo pirmyn nė kiek nesvyruodamas.
Bet tuo metu jo sieloje šmėkščiojo tam tikra kita baimė, visai nepanaši į aną ir juo skausmingesnė,
kad nė jis pats nebūtų galėjęs jos nusakyti, būtent baimė moters, ir būtent Katerinos Ivanovnos, taip
primygtinai maldavusios jį nežinia ko ateiti tame laiškelyje, kurį pirma perdavė jam ponia
Chochlakova. Šitas kvietimas ir būtinas reikalas ten eiti ūmai sukėlė jo širdyje kažkokį skausmingą
jausmą, ir visą rytą, juo toliau, juo labiau, šitas jausmas darėsi vis skaudesnis ir skaudesnis,
nepaisant visų paskesnių scenų bei nuotykių vienuolyne ir štai dabar pas igumeną, ir t.t., ir t.t. Ne dėl
to jis baiminosi, kad nežinojo, apie ką jinai su juo prašneks ir ką jis atsakys jai. Ir ne todėl jos bijojo,
kad jinai yra moteris: moteris, aišku, jis pažino menkai, bet vis dėlto visą amžių, nuo pat kūdikystės
ligi pat vienuolyno, tik su jomis vienomis ir gyveno. Jis bijojo va šitos moters, kaip tik pačios
Katerinos Ivanovnos. Bijojo nuo to laiko, kada pirmą kartą ją pamatė. O matė ją vos tik kartą ar du
kartus, pagaliau gal tris, kartą netgi atsitiktinai pasikeitė su ja keliais žodžiais. Prisimindavo ją kaip
gražią, išdidžią ir valdingą merginą. Bet ne jos grožis jį kankino, o kažkas kita. Ir kaip tik dėl to, kad
nesuprato savo baimės, Alioša baiminosi dabar dar labiau. Šitos merginos tikslai buvo patys
kilniausi, jis žinojo tai: ji stengėsi išgelbėti jo brolį Dmitrijų, kuris jai buvo nusidėjęs, ir ją skatino
tai daryti vien tiktai jos taurumas. Ir štai, nors jam tatai buvo aišku ir jis negalėjo neįvertinti šitų
gražių ir didžiadvasiškų jausmų, juo labiau Alioša artėjo prie jos namų, juo labiau jo nugarą purtė
šaltis.
Jis sumetė, kad brolio Ivano Fiodorovičiaus, kuris jai buvo toks artimas, pas ją neras: brolis
Ivanas tikriausiai dabar yra pas tėvą. O dar tikresnis buvo, kad neras ten brolio Dmitrijaus, ir nujautė,
kodėl neras. Taigi juodu pasikalbės vienu du. Jam labai norėjosi prieš šitą lemtingą pokalbį
pasimatyti su broliu Dmitrijum ir užbėgti pas jį. Galėtų su juo apie šį bei tą pasišnekėti, bet laiško
jam nerodytų. Bet brolis Dmitrijus gyveno toli, ir turbūt dabar jo irgi nėra namie. Pastovėjęs
valandėlę vietoje, jis pagaliau ryžosi galutinai. Kaip visada, paskubomis persižegnojęs ir tučtuojau
kažkodėl nusišypsojęs, tvirtu žingsniu nuskubėjo pas savo baisingąją damą.
Jos namus jis žinojo. Bet jei būtų reikėję eiti į Didžiąją gatvę, po to pereiti per aikštę ir t.t., tai būtų
buvę gana toli. Mūsų nedidelis miestelis itin išblaškytas, ir atstumų jame pasitaiko gana didelių. Be
iš skaitiniai.org
to, jo laukė tėvas, galbūt dar nespėjo užmiršti savo paliepimo, galėjo įsiožiuoti, todėl reikėjo skubėti,
kad suspėtų ten ir atgal. Visais šitais sumetimais jis ir ryžosi sutrumpinti kelią ir eiti padaržėmis, o
visus šituos takus miestelyje jis žinojo kaip savo penkis pirštus. Padaržėmis — atseit beveik be kelio,
išilgai nuošalių tvorų, kartais netgi perlipant per svetimus žiogrius, aplenkiant svetimus kiemus, kur,
beje, visi jį pažinojo ir visi su juo sveikindavosi. Šitaip jis galėjo pasiekti Didžiąją gatvę dukart
greičiau. Čia vienoje vietoje jam netgi teko praeiti labai arti pro tėvo namus, kaip tik pro tėvo
kaimynų sodą, priklausantį vienam mažučiam, aptriušusiam, pakrypusiam namiūkščiui su keturiais
langais. Alioša žinojo, kad šito namiūkščio savininkė yra viena miestelėnė, bekojė senė, gyvenanti su
savo dukteria, buvusia civilizuota sostinės kambarine, kuri dar neseniai tarnavo tik pas generolus, o
dabar jau bus kokie metai, kai, susirgus senei, grįžo namo ir dėvi puošniomis elegantiškomis
suknelėmis. Tačiau ta senė ir jos dukra pateko į baisų skurdą ir net kasdien eidavo į savo kaimyno,
Fiodoro Pavlovičiaus, virtuvę duonos ir sriubos. Marfa Ignatjevna joms mielai įpildavo. Tačiau
duktė, nors ir ateidavo sriubos, bet nė vienos savo suknelės nepardavė, o viena iš jų buvo netgi su
ilgiausia uodega. Apie šį pastarąjį dalyką Alioša išgirdo, ir, aišku, visai atsitiktinai, iš savo bičiulio
Rakitino, kuris žinojo visa, kas dedasi miestelyje, ir išgirdęs, aišku, tuojau užmiršo. Bet eidamas
dabar pro kaimynės sodą staiga prisiminė kaip tik šitą uodegą, greit pakėlė savo nuleistą ir
susimąsčiusią galvą ir… staiga susidūrė su žmogum, kurio visai nesitikėjo pamatyti.
Už kaimynų sodo žiogrių, ant kažko palypėjęs, stovėjo, išsisvėręs ligi krūtinės, jo brolis Dmitrijus
Fiodorovičius ir iš visų jėgų darė jam rankomis ženklus, mojo ir kvietė jį, matyt, bijodamas ne tiktai
sušukti, bet net garsiai žodį ištarti, kad kas neišgirstų. Alioša tuojau pribėgo prie žiogrių.
— Gerai, kad tu pats atsigręžei, nes aš tau vos neriktelėjau, — džiaugsmingai ir skubomis
pašnabždėjo jam Dmitrijus Fiodorovičius. — Lipk čionai! Greičiau! Ak, kaip gerai, kad tu atėjai. Aš
ką tik galvojau apie tave…
Alioša ir pats apsidžiaugė, tik nežinojo, kaip perlipti per žiogrius. Bet Mitia milžino ranka
pagriebė jį už alkūnės ir padėjo peršokti. Pasikaišęs posutanį, Alioša peršoko labai vikriai,
nelyginant basakojis miesto vaikiščias.
— Na, ir puiku, eime! — tarė Mitia entuziastiškai, bet pašnabždomis.
— Kurgi, — šnibždėjo ir Alioša, žvalgydamasis aplinkui ir matydamas tik visai tuščią sodą,
kuriame juodu ir tebuvo. Sodas buvo mažytis, bet šeimininkių namiūkštis buvo nuo jų gal ne arčiau
kaip už penkiasdešimt žingsnių. — Čiagi nieko nėra, tai kodėl tu pašnabždomis kalbi?
— Kodėl pašnabždomis? Ak, po velnių, — staiga suriko Dmitrijus Fiodorovičius visu balsu, —
kodėl gi aš šnabždu? Na štai pats matai, kokių nesąmonių kartais pridaro žmogus. Aš čia slapstausi ir
paslaptį saugau. Paaiškinsiu vėliau, bet, suprasdamas, kad čia paslaptis, aš ir ėmiau kalbėti
paslaptingai, ir šnibždu kaip kvailys, nors ir nėra reikalo. Eime! Anakur! Kol kas tylėk. Pabučiuoti
tave noriu, drauguži!
Viešpačiui garbė pasauly,
Viešpačiui garbė many!…

Aš ką tik, kol dar tavęs čia nebuvo, kartojau tai…

Sodo buvo gal kokia dešimtinė ar kiek daugiau, bet medžiai augo tik pakraščiuose, išilgai visų
keturių tvorų, — obelys, klevai, liepos, beržai. Sodo vidus buvo tuščias, ten žaliavo pievelė, kurioje
per vasarą pripjaudavo keletą pūdų šieno. Sodą šeimininkė dar pavasarį išnuomodavo už keletą
rublių. Buvo ir aviečių, agrastų, serbentų lysvių, taip pat tik patvoriais, daržovių lysvių prie pat namų
— tos, beje, neseniai atsiradusios. Dmitrijus Fiodorovičius nuvedė svečią į patį atokiausią nuo namų
sodo kampą. Ten tarp tankių liepų ir senų serbentų, šeivamedžių, putinų ir alyvų krūmų staiga
pasirodė kažkas panašaus į labai seną, žalią, apgriuvusią altaną, pajuodusią ir pakrypusią, su grotelių
iš skaitiniai.org
sienomis, bet su stogu: čia dar galima buvo pasislėpti nuo lietaus. Altana buvo dievas žino kada
statyta, sako, gal prieš penkiasdešimt metų kažkokio tuometinio namelių savininko, Aleksandro
Karlovičiaus fon Smito, atsargos papulkininkio. Bet viskas jau buvo sudūlėję, grindys supuvusios,
visos lentos išsiklaipiusios, medis atsidavė drėgme. Altanoje stovėjo medinis žalias stalas, įkastas į
žemę, o aplinkui buvo suolai, irgi žali, ant kurių dar galima buvo sėdėti. Alioša tuojau pastebėjo, kad
brolis nusiteikęs entuziastiškai, bet, įėjęs į altaną, pamatė ant staliuko pusę butelio konjako ir taurelę.
— Tai konjakas! — nusikvatojo Mitia. — O tu jau galvoji: „vėl girtauja“? Netikėk fantomu.
Minia tuščia ir melaginga:
Užmiršk dvejonę praeities…☞

Aš ne girtauju, o tik „smaguriauju“, kaip sako tavo kiaulė Rakitinas, kuris bus valstybės tarėju ir
vis dar sakys „smaguriauju“. Sėskis. Imčiau ir prispausčiau tave prie krūtinės, Alioša, ir dar taip, kad
sumaigyčiau, nes visame pasaulyje… kaip rei-kiant… kaip rei-kiant… (klausyk! klausyk!) tik vieną
tave ir myliu!
Paskutinę eilutę jis ištarė kažkaip beveik nirtulingai.
— Tik vieną tave, ir dar vieną „bjaurybę“, kurią įsimylėjau, na, ir pražuvau. Bet įsimylėti dar
nereiškia mylėti. Įsimylėti galima ir neapkenčiant. Įsidėmėk! Dabar kol kas linksmai kalbu! Sėskis va
čia už stalo, o aš šalimais, ir žiūrėsiu į tave, ir vis kalbėsiu. Tu tiktai tylėsi, o aš tiktai kalbėsiu, nes
atėjo laikas. Pagaliau, ar žinai, aš apsigalvojau, kad iš tikrųjų reikia kalbėti tyliai, nes čia… čia…
gali staiga susirasti visai netikėtų ausų. Viską paaiškinsiu, kaip sakoma: bus daugiau. Kodėl veržiausi
prie tavęs, troškau dabar tavęs, visas šias dienas, ir dabar? (Jau penkios dienos, kai aš čia inkarą
išmečiau.) Visas šias dienas? Todėl, kad tau vienam viską pasakysiu, todėl, kad reikia, todėl, kad tu
reikalingas, todėl, kad rytoj lekiu nuo debesų, todėl, kad rytoj gyvenimas pasibaigs ir prasidės. Ar esi
kada patyręs, ar sapnavai kada, kaip žmonės nuo kalno krinta į duobę? Na, tai aš dabar ne sapne
krintu. Ir nebijau, ir tu nebijok. Tai yra bijau, bet man malonu… Tai yra ne malonu, bet džiugu… Na,
tegu velniai griebia, vis vien, kad ir kas būtų! Stipri dvasia, silpna dvasia, bobiška dvasia — kad ir
kas būtų! Pagarbinkime gamtą; matai, kiek saulės, o dangus koks giedras, visi lapai žali, dabar dar
vasara, ketvirta valanda popiet, tyla! Kur ėjai?
— Ėjau pas tėvą, bet pirma noriu užeiti pas Kateriną Ivanovną.
— Pas ją ir pas tėvą! Uch! Sutapimas! Bet juk kam gi aš tave ir pašaukiau, kodėl gi norėjau, kodėl
gi geidžiau ir troškau visais savo sielos linkiais ir net šonkauliais? Norėjau pasiųsti tave nuo savęs
pas tėvą, o paskui pas ją, pas Kateriną Ivanovną, ir tuo baigti ir su ja, ir su tėvu… Pasiųsti angelą. Aš
galėjau bet ką pasiųsti, bet man reikėjo pasiųsti angelą. Ir štai tu pats eini pas ją ir pas tėvą.
— Nejaugi tu norėjai mane pasiųsti? — išsprūdo Aliošai, o jo veido išraiška pasidarė kažkokia
liguista.
— Pala, tu žinojai tai. Ir matau, kad tu viską tuojau supratai. Bet tylėk, kol kas tylėk. Negailėk
manęs ir neverk!
Dmitrijus Fiodorovičius atsistojo, susimąstė ir prisidėjo pirštą prie kaktos:
— Ji pati pakvietė tave, ji tau laišką parašė ar ką nors, todėl tu ir ėjai pas ją, argi šiaip sau būtumei
ėjęs?
— Štai laiškelis, — išėmė jį iš kišenės Alioša. Mitia greitai permetė jį akimis.
— Ir tu ėjai padaržėmis! O dievai! Dėkui jums, kad pasiuntėte jį padaržėmis ir jis pateko man į
rankas kaip aukso žuvelė senam kvailiui, pasakos žvejui. Klausyk, Alioša, klausyk, broli. Dabar aš
noriu jau viską kloti. Juk reikia kam nors pasakyti. Dangaus angelui jau pasakiau, bet reikia pasakyti
ir žemės angelui. Tu esi žemės angelas. Tu išklausysi, tu apsvarstysi, ir tu atleisi… O man tik to ir
reikia, kad kas nors aukštesnis atleistų. Klausyk: jeigu dvi būtybės staiga atitrūksta nuo visko, kas yra
iš skaitiniai.org
žemiška, ir skrenda į nepaprastybę, ar bent viena iš jų, ir, prieš išskrisdama ar žūdama, ateina ir sako:
padaryk man tą ir tą, ką nors tokio, ko šiaipjau niekas neprašo, nebent jau mirties patale, tai nejaugi
tasai nepadarys… jeigu jis draugas, jeigu jis brolis?
— Aš padarysiu, bet sakyk, ką tokio, ir sakyk greičiau, — tarė Alioša.
— Greičiau… Hm… Neskubėk, Alioša: tu skubi ir nerimauji. Dabar skubėti nebėra ko. Dabar
pasaulis į naują gatvę išėjo. Et Alioša, gaila, kad tu niekuomet ligi ekstazės neprisigalvojai! Bet ką gi
aš tau kalbu? Kur tu neprisigalvosi! Ką gi aš, vėpla, tau sakau?
Tebūnie žmogus
Taurus ir geras.☞

Iš kieno čia eilėraščio?

Alioša ryžosi laukti. Jis suprato, kad visi jo reikalai galbūt iš tikrųjų dabar tik čia. Mitia valandėlę
susimąstė, pasirėmęs alkūne į stalą ir nuleidęs galvą ant delno. Abudu patylėjo.
— Lioša, — tarė Mitia, — tik tu vienas nesijuoksi! Aš norėčiau pradėti… savo išpažintį… Šilerio
himnu džiaugsmui. An die Freude! Bet aš vokiškai nemoku, tik žinau, kad An die Freude. Tik
nemanyk, kad plepu girtas. Aš nė kiek nesu girtas. Konjakas yra konjakas, bet man nusigerti reikia
dviejų butelių, —
Ir Silenas raudonskruostis
Joja asilu šlubu, —

o aš nė ketvirčio butelio neišgėriau ir nesu raudonskruostis. Ne raudonskruostis, bet raudonai degu,

nes galutinai pasiryžau. Atleisk man už kalambūrą, tu šiandien daug ką turi man atleisti, ne tiktai už
kalambūrą. Būk ramus, aš neskiedžiu, aš rimtai kalbu ir beregint prieisiu prie reikalo. Aš ilgos virvės
nevysiu. Pala, kaip čia…
Jis pakėlė galvą, susimąstė ir staiga entuziastiškai pradėjo:
Smaugė trogloditą badas,
Slapstėsi jis po olas.
Su savom bandom nomadai
Niokodavo ganyklas.
Lanką tempdamas, medėjas
Tykojo klampiam raiste.
Vargas tam, ką jūrų vėjas
Išmeta tuščiam krante.
Nuo aukštų Olimpo sferų
Savo pagrobtos dukters
Ieško motina Cerera.
Kas jai čia padės, patars?
Spindi jūra tartum stiklas,
Tyrai plyti pamary,
Nė vienos dievų šventyklos,—
Vien tik toluma niūri.
Nieks nekviečia jos į puotą
Vaišint vaisiais ir vynu,
Tik ant aukurų kraujuotų
Rūksta krūvos pelenų.
Kur Cerera akį meta,
Kur tik žengia per laukus,
Ji su gailesčiu pamato:
Koks paniekintas žmogus!☞

Staiga iš Mitios krūtinės išsiveržė rauda. Jis griebė Aliošą už rankos.

— Drauguži, drauguži, paniekintas, paniekintas ir dabar. Baisiai daug turi kentėti žmogus šioje
žemėje, baisiai daug jam nelaimių! Nemanyk, kad aš esu tiktai chamas su karininko munduru, geriąs
konjaką ir ištvirkaująs. Aš, brol, beveik vien apie tai ir tegalvoju, apie paniekintą žmogų, jei tik
nemeluoju. Duok dieve man dabar nemeluoti ir nesigirti. Todėl galvoju apie tą žmogų, kad pats esu
iš skaitiniai.org
toks žmogus.
Kad dvasia galingo aro
Būtų prikelta jame,
Amžių sąjungą sudaro
Jis su motina žeme.☞

Bet štai kas svarbu: kaip aš galiu sudaryti amžių sąjungą su žeme? Aš nebučiuoju žemės, nedraskau
jai krūtinės; tai ką, negi man mužiku ar piemenėliu tapti? Aš einu ir nežinau, kur patekau: ar į smarvę
ir gėdą, ar į šviesą ir džiaugsmą. Štai kur didžiausia bėda, nes viskas pasaulyje yra mįslė! Ir kai man
tekdavo nugrimzti į pačią, į pačią giliausią bjauraus ištvirkimo gėdą (o man tik tai ir tekdavo), aš
visada šitą eilėraštį apie Cererą ir apie žmogų skaitydavau. Ar jis pataisė mane? Niekados! Todėl,
kad esu Karamazovas. Ir jeigu jau krintu į prarają, tai tiesiog žemyn galva ir aukštyn kulnais, ir netgi
būnu patenkintas, kad kaip tik tokioj žeminančioj padėty krintu, ir manau, kad išrodau gražiai. Ir va
šitos gėdos prarajoj aš staiga pradedu himną. Tai kas, kad esu prakeiktas, kas, kad esu šlykštus ir
bjaurus, bet ir aš noriu bučiuoti kraštą to švento apdaro, kuriuo rengiasi mano dievas; kad ir einu tuo
pačiu metu paskui velnią, bet vis dėlto esu ir tavo sūnus, viešpatie, ir myliu tave, ir juntu džiaugsmą,
be kurio negali laikytis pasaulis.
Džiaugsmas — nemari spyruoklė
Žemės rutuly plačiam.
Džiaugsmas judina švytuoklę
Amžių laikrody rūsčiam.
Jis iš daigo gimdo žiedą,
Šviesą iš dangaus miglų,
Paklusni jam saulė rieda
Nepasiekiamu keliu.
Savo šaltinius atvėrus,
Girdo mus džiaugsmu gamta.
Seka blogis, seka gėris
Ten, kur žengia jo pėda.
Jis pavojuj draugą rodo,
Lemia sėkmę mūs tikslams,
Geismą kirmėlėms jis duoda,
Dievo veidą — angelams.☞

Bet gana eilių! Aš išliejau ašaras, ir tu leisk man paverkti. Tebūnie tai kvailystė, iš kurios visi
pasijuoks, bet tu nesijuoksi. Štai ir tavo akutės liepsnoja. Gana eilių! Aš dabar noriu tau pasakyti apie
„kirmėles“, va apie tuos, kuriuos dievas gašlumu apdovanojo:
Geismą kirmėlėms jis duoda!

Aš, broli, ir esu tokia kirmėlė, ir čia kaip tik apie mane ir pasakyta. Ir visi mes, Karamazovai,
esame tokie, ir tavyje, mano angele, šita kirmėlė glūdi ir tavo kraujyje audras kelia! Tai yra audros,
nes gašlumas — tai audra, daugiau nei audra! Grožis — baisus ir šiurpulingas daiktas! Todėl baisus,
kad neapibūdinamas, o apibūdinti negalima dėl to, kad dievas vien mįsles užminė. Čia krantai sueina,
čia visi prieštaravimai gyvena drauge. Aš, broli, esu labai neišsilavinęs, bet apie tai daug galvojau.
Baisiai daug paslapčių! Per daug mįslių slegia žemėje žmogų. Spėliok, kaip išmanai, ir atsikelk
sausas iš klano. Grožis! Ir aš negaliu ramiai žiūrėti, kaip netgi kilnios širdies ir didelio proto žmogus
pradeda nuo madonos idealo, o baigia sodomos idealu. Dar baisiau, jeigu kas jau su sodomos idealu
sieloje nepaneigia ir madonos idealo, ir liepsnoja nuo jo šito žmogaus širdis. Ir iš tiesų, iš tiesų
liepsnoja, kaip ir nekaltos jaunystės metais. Tikrai, platus yra žmogus, netgi per daug platus, aš
susiaurinčiau jį. Velniai žino pagaliau, kas čia yra, štai ką pasakysiu! Kas protui atrodo gėda, širdžiai
— tiktai gražu. Argi sodoma grožis? Tikėk manim, kad kaip tik sodomoje jis ir slypi didelei žmonių
daugumai, — ar tu žinojai šitą paslaptį, ar ne? Siaubinga yra tai, kad grožis — ne tik baisus, bet ir
slaptingas daiktas. Čia šėtonas su dievu kovoja, o kovos laukas — žmonių širdys. Beje, kur kam
iš skaitiniai.org
niežti, tas ten ir kasosi. Klausyk, dabar prie reikalo.

iš skaitiniai.org
 IV

KARŠTOS ŠIRDIES IŠPAŽINTIS. ANEKDOTAIS

Aš ten girtuokliavau. Neseniai tėvas sakė, kad aš po kelis tūkstančius mokėjęs už mergaičių
suvedžiojimą. Tai kiauliškas fantomas, ir niekuomet šito nebuvo, o jei kas buvo, už „tai“, tikrai
sakant, pinigų mokėti nereikėjo. Pinigai man — aksesuaras, sielos karštis, aplinka. Šiandien va šita
mano dama, o rytoj jos vietoje gatvės mergiščia. Ir vieną, ir kitą linksminu, pinigus rieškučiomis
žarstau, muzika, klegesys, čigonės. Jei reikia, ir jai duodu, nes ima jos, ima azartiškai, reikia
pripažinti, ir patenkintos, ir dėkingos. Poniutės mane mylėdavo, ne visos, bet pasitaikydavo,
pasitaikydavo; tik aš visada mėgdavau skersgatvėlius, nuošalius ir tamsius užkampėlius, už aikštės,
— ten nuotykiai, ten staigmenos, ten deimančiukai purve. Aš, brolau, alegorijomis kalbu. Mūsų
miestelyje tokių realių skersgatvėlių nebuvo, bet moralinių buvo. Bet jeigu tu būtumei toks kaip aš, tai
suprastumei, ką šitie reiškia. Mėgau paleistuvybę, mėgau ir paleistuvybės purvą. Buvau žiaurus: argi
aš nesu blakė, argi nesu pikta kirmėlė? Aišku — Karamazovas! Kartą visas miestas dalyvavo piknike,
septyniomis trikinkėmis išvažiavome; tamsoje, žiemą, rogėse, ėmiau spausti vienai šalia sėdinčiai
mergaitei ranką ir priverčiau tą mergaitę, valdininko dukterį, vargšę, mielą, romią, tylią mergaitę,
bučiuotis. Leido, daug ką leido tamsoje. Vargšė manė, kad aš rytoj į jos namus nuvyksiu ir pasipiršiu
(juk mane daugiausia jos vertindavo kaip jaunikį); o aš jai po to nė žodžio, penkis mėnesius nė pusės
žodžio. Matydavau, kaip stebi mane iš salės kampo per šokius (pas mus dažnai šokiai) jos akytės,
matydavau, kaip blykčioja jose žiburėlis — romaus pasipiktinimo žiburėlis. Šitas žaismas tiktai
smagindavo mano gašlumą — gašlumą kirmėlės, kurią aš maitinau savo viduje. Po penkių mėnesių
jinai ištekėjo už valdininko ir išvažiavo… pykdama ant manęs ir galbūt mane tebemylėdama. Dabar
jie laimingai gyvena. Įsidėmėk, kad aš niekam nepasakojau, neapšmeižiau; nors ir netaurūs mano
norai, nors aš mėgstu niekšybę, bet nesu nedorėlis. Tu paraudai, tavo akys blykstelėjo. Pakaks tau šito
purvo. Ir visa tai dar tik šiaip sau, Polio de Koko☞ žiedeliai, nors žiaurioji kirmėlė jau augo, jau
vešėjo sieloje. Čia, broli, visas atsiminimų albumas. Duok dieve joms, mielosioms, sveikatos.
Skirdamasis aš nemėgdavau pyktis. Ir niekuomet nė vienos neišdaviau, niekuomet nė vienos
neapšmeižiau. Bet pakaks. Nejaugi tu manai, kad aš tave tik dėl šių niekų čionai pasikviečiau? Ne, aš
tau papasakosiu įdomesnį dalyką; bet nesistebėk, kad tavęs nesigėdiju, netgi tartum džiaugiuosi
tavimi.
— Tai tu dėl to taip sakai, kad aš paraudau, — staiga įterpė Alioša. — Aš ne nuo tavo kalbų
paraudau ir ne dėl tavo darbų, o todėl, kad aš toks pat kaip ir tu.
— Tu? Na, jau per daug nušnekėjai.
— Ne, ne per daug, — karštai prabilo Alioša. (Matyt, jis jau seniai taip galvojo.) — Visur tie
patys laipteliai. Aš stoviu ant žemiausio, o tu viršuje, kur nors ant trylikto. Taip aš žiūriu į šitą dalyką,
bet tai tas pat, visiškai tas pat. Kas atsistojo ant apatinio laiptelio, tas vis tiek būtinai pasieks ir
viršutinį.
— Vadinasi, visai nereikia stotis?
— Kam galima — visai nereikia stotis.
— O tau ar galima?
— Rodos, ne.
— Tylėk, Alioša, tylėk, mielasis, man norisi tau rankutę pabučiuoti, taip sau, iš graudulio. Ta
išdykėlė Grušenka yra žmonių žinovė, ji kartą man sakė kada nors tave suėsianti… Tyliu, tyliu! Nuo
šlykštynių, iš lauko, musių pribjauroto, eisime prie mano tragedijos, irgi į lauką, musių, tai yra
visokių niekšybių, pribjaurotą. Mat nors seniokas ir pamelavo apie nekaltų mergaičių suvedžiojimą,
iš skaitiniai.org
bet iš esmės mano tragedijoj taip juk ir buvo, nors tik vieną kartą, ir tai nieko neišėjo. Senis, kuris
man prikaišiojo nebūtus daiktus, šito dalykėlio nė nežino: aš niekuomet niekam jo nepasakojau, dabar
tau pirmam papasakosiu, žinoma, išskyrus Ivaną. Ivanas viską žino. Anksčiau už tave, seniai sužinojo.
Bet Ivanas tyli kaip žemė.
— Ivanas — kaip žemė?
— Taip.
Alioša klausėsi nepaprastai įdėmiai.
— Juk aš, nors tame pasienio batalione praporščiku tarnavau, vis tiek buvau kaip ir prižiūrimas,
nelyginant koks tremtinys. O miesteliūkštyje mane žmonės labai pamėgo. Pinigų iššvaistydavau daug,
žmonės manė, kad aš turtingas, aš pats tuo tikėjau. Beje, aš jiems turbūt dar ir kažkuo kitu įtikau. Nors
ir linguodavo galvas, bet vis dėlto tikrai mylėjo. Mano papulkininkis, jau senis, staiga pradėjo manęs
nekęsti. Kibdavo prie manęs; bet aš turėjau laimingą ranką, be to, visas miestas mane palaikė, per
daug kibti nebuvo nė galima. Buvau kaltas ir aš pats, pats tyčia nerodžiau reikiamos pagarbos. Išdidus
buvau. Tas senas užsispyrėlis, labai neblogas ir labai nuoširdus, vaišingas žmogus, kitados buvo
dukart vedęs, abidvi žmonos mirė. Viena, pirmoji, buvo kažkokios prastos kilmės ir paliko jam
dukterį, taip pat paprastą mergaitę. Jau tada ji buvo gal dvidešimt ketverių metų mergina ir gyveno su
tėvu ir teta, velionės motinos seseria. Teta — bežadė ir naivi, o seserėčia, vyresnioji papulkininkio
duktė, — guvi ir naivi. Mėgstu atsiminęs gerą žodį pasakyti: niekuomet, mielasis, nesu matęs
žavesnės moters už tą mergaitę. Vardu buvo Agafja, gali įsivaizduoti. Agafja Ivanovna. Ir gana graži
buvo, pagal rusų skonį, — aukšta, apkūni, gražių akių, veido bruožai, beje, kiek šiurkštoki. Buvo dar
netekėjusi, nors du jau piršosi, bet nėjo ir linksmos nuotaikos neprarado. Suartėjau aš su ja — ne
šitaip, ne, ten buvo švaru, šiaip, draugiškai. Aš juk dažnai suartėdavau su moterimis visiškai nekaltai,
draugiškai. Plepu su ja taip atvirai, kad oi! — o jinai tik juokiasi. Daugelis moterų mėgsta atvirumą,
įsidėmėk, o ji buvo dar ir mergaitė, ir tai mane labai džiugino. Ir štai dar kas: ji nė kiek nebuvo
panaši į panelę. Gyveno su teta pas tėvą, kažkaip savo noru save žemindama, su kitais visuomenės
atstovais nesilygindama. Ją visi mylėjo ir buvo jos reikalingi, nes puiki buvo siuvėja: tikras talentas,
pinigų už paslaugas nereikalaudavo, dirbdavo iš meilumo, bet jeigu jai ką dovanodavo —
neatsisakydavo priimti. O papulkininkis — kur tau! Papulkininkis buvo pas mus vienas iš žymesnių
asmenų. Plačiai gyveno, visas miestas pas jį svečiuodavosi, vakarienės, šokiai. Kai aš atvažiavau ir
įstojau į batalioną, visame miesteliūkštyje ėmė žmonės kalbėti, kad netrukus atvyks pas mus iš
sostinės antroji papulkininkio duktė, neregėta gražuolė, ką tik baigusi kažkurį aristokratinį institutą.
Šita antroji duktė — va kaip tik ir yra ta pati Katerina Ivanovna, gimusi iš antrosios papulkininkio
žmonos. O ta antroji žmona, tada jau velionė, buvo kilusi iš žymios ir turtingos kažkokio generolo
giminės, nors, beje, man yra gerai žinoma, kad taip pat pinigų papulkininkiui neatnešė. Vadinasi, buvo
iš geros giminės, iš kurios galima buvo nebent šio to laukti, bet tai ir viskas: į rankas nieko. Ir vis
dėlto, kai atvažiavo institutininkė (pasisvečiuoti, o ne apsigyventi), visas mūsų miesteliūkštis tartum
atsinaujino, kilmingiausios mūsų ponios — dvi generolų žmonos ir viena pulkininko, na, ir visos,
visos su jomis, tuojau ja susidomėjo, pasidalyti jos negalėjo, ėmė linksminti, balių ir piknikų
karaliene vadino, gyvuosius paveikslus kažkokių guvernančių naudai sugalvojo. Aš tyliu, aš lėbauju,
aš kaip tik tada tokią išdaigą padariau, jog visas miestas suklego. Matau, vieną kartą jinai mane
tiriamai nužvelgė, tai buvo pas baterijos vadą, bet aš tada nepriėjau prie jos: atseit neturiu noro
susipažinti. Priėjau prie jos jau kiek vėliau, taip pat vakare, užkalbinau, o jinai vos žvilgtelėjo, su
panieka lūputes sučiaupė, na, palauk, galvoju, atkeršysiu! Dažnai būdavau tada baisus burbonas ir
pats tai jausdavau. Svarbiausia, jausdavau, kad „Katenka“ toli gražu nėra kokia nekalta institutininkė,
bet asmenybė su charakteriu, išdidi ir iš tikrųjų dorovinga, o svarbiausia — protinga ir išsilavinusi, o
iš skaitiniai.org
man ir proto, ir išsilavinimo trūksta. Gal tu manai, aš norėjau jai pasipiršti? Anaiptol, tiesiog norėjau
atkeršyti už tai, kad aš toks šaunus vyras, o jinai nejaučia. O kol kas ūžavimas ir pogromai. Galiausiai
papulkininkis mane trims dienoms į daboklę pasodino. Va kaip tik prieš tai tėvas man šešis
tūkstančius atsiuntė, po to, kai aš jam formalų atsisakymą nuo visko nusiunčiau, tai yra mes, girdi, jau
„atsiskaitėme“, ir daugiau nieko nebereikalausiu. Aš tada nieko nesupratau; aš, broli, ligi tol, kol čia
atvykau, ir net ligi pačių pastarųjų dabartinių dienų, ir gal net ligi šiandien nieko nenusimaniau apie
visus šituos vaidus su tėvu dėl pinigų. Bet vėliau apie tai, o dabar velniop. O tada, kai gavau tuos
šešis, staiga tikrai sužinojau iš vieno savo bičiulio laiško vieną labai man įdomų dalyką, būtent, kad
kažkas nepatenkintas mūsų papulkininkiu, kad jį įtaria, vienu žodžiu, kad jo priešai ruošia jam šunybę.
Ir iš tikrųjų atvyko divizijos vadas ir ištrinko jam kaip reikiant galvą. Paskui, kiek vėliau, liepė į
atsargą išeiti. Aš tau smulkiai nepasakosiu, kaip ten viskas buvo, iš tikrųjų jis turėjo priešų, tik staiga
mieste visi per daug jau atšalo ir jam, ir jo šeimai, staiga visi tartum atšoko nuo jo. Va tada aš ir
iškrėčiau pirmąjį pokštą: susitinku Agafją Ivanovną, su kuria visada buvome geri draugai, ir sakau:
„Juk tėtušiui trūksta keturių tūkstančių penkių šimtų rublių valdžios pinigų“. — „Ką jūs, ką čia
kalbate? Neseniai buvo generolas, nieko netrūko…“ — „Tada netrūko, o dabar trūksta“. Baisiai
išsigando: „Nebauginkite, meldžiamasis, iš ko jūs girdėjote?“ — „Nebijokite, sakau, aš niekam nė
žodžio, jūs gi žinote, kad tokiais atvejais aš tyliu kaip žemė, bet va ką aš dėl šito irgi, taip sakant,
„ypatingo atvejo“ norėčiau pridurti: kai pareikalaus iš tėtušio keturių tūkstantėlių ir penkių šimtų, o
jis neturės jų, tai kad nereikėtų į teismą eiti ir paskui senystėje paprastu kareiviu tapti, geriau jau tada
atsiųskite pas mane slaptai savo institutininkę, man kaip tik dabar pinigų atsiuntė, aš jai, tiek jau to,
tuos keturis tūkstantėlius ir pažersiu ir paslaptį šventai išsaugosiu“. — „Ak, sako, koks jūs niekšas
(taip ir pasakė)! koks jūs bjaurus, sako, niekšas! Ir kaip jūs drįstate!“ Nuėjo baisiai pasipiktinusi, o aš
įkandin dar kartą šūktelėjau, kad paslaptis bus šventai ir nesulaužomai išlaikyta. Abi šitos bobos, tai
yra Agafja ir jos teta, iš anksto pasakysiu, visoj šitoj istorijoj pasireiškė kaip tikri angelai, o tą savo
seserį, išdidėlę, Katią, tiesiog dievino, pačios žeminosi prieš ją, jos kambarinėmis buvo… Tik ėmė
Agafja ir šitą dalykėlį, tai yra mūsų pokalbį, ir atpasakojo tada jai. Aš vėliau viską iš panagių
sužinojau. Nenuslėpė, o man, žinoma, to ir tereikėjo.
Staiga atvyksta naujas majoras priimti bataliono. Priima. Senasis papulkininkis staiga suserga, nė
pajudėti negali, dvi dienas namie išsėdi, valdžios pinigų neatiduoda. Mūsų daktaras Kravčenka
tikino, kad iš tikrųjų sirgo. Tik štai aš kokią paslaptį puikiausiai, ir netgi seniai, žinojau: kad pinigai,
kai juos patikrina vyresnybė, kiekvieną kartą, ir jau ketveri metai iš eilės, kuriam laikui dingsta.
Papulkininkis juos skolindavo vienam be galo ištikimam žmogui, mūsiškiam pirkliui, senam našliui
Trifonovui, barzdočiui su auksiniais akiniais. Tas suvažinėja į mugę, padaro reikalingą apyvartą ir
tuojau grąžina papulkininkiui visus pinigus, o drauge dar atveža iš mugės lauktuvių, o su lauktuvėmis
ir procentėlius. Tiktai šį sykį (aš tada visai atsitiktinai tą sužinojau iš vaikiščio, Trifonovo lepšio
sūnelio, sūnaus ir įpėdinio, tokio ištvirkėlio, kokio dar pasaulis neregėjo), šį sykį, sakau, Trifonovas,
grįžęs iš mugės, nieko negrąžino. Papulkininkis puolė prie jo. „Niekuomet aš iš jūsų nieko nesu gavęs
ir gauti negalėjau“, — štai atsakymas. Na, ir sėdi mūsų papulkininkis namie, galvą apsirišo
rankšluosčiu, visos trys jos ledą jam prie pakaušio deda; tik staiga pasiuntinys su knyga ir su įsakymu:
„Perduoti valdžios pinigus, tuojau pat, nedelsiant, per dvi valandas“. Jis pasirašė, aš vėliau tą parašą
knygoje mačiau, — atsistojo, pasakė einąs apsivilkti munduru, atbėgo į savo miegamąjį, pasiėmė
dvivamzdį medžioklinį šautuvą, užtaisė, įgrūdo kareivišką kulką, nusitraukė nuo dešinės kojos batą,
šautuvą įsirėmė į krūtinę, o koja ėmė ieškoti gaiduko. O Agafja jau įtarinėjo, mano žodžius andai
įsidėmėjo, prisėlino ir laiku pamatė: įsibrovė, puolė prie jo iš užpakalio, apkabino, šautuvas iššovė į
viršų, į lubas; nieko nesužeidė; įbėgo ir kitos, sugriebė jį, atėmė šautuvą, už rankų laiko… Visa tai aš
iš skaitiniai.org
vėliau kuo smulkiausiai sužinojau. Sėdėjau tada aš namie, buvo prieblanda, ir jau taisiaus išeiti,
apsirengiau, susišukavau, nosinę išsikvėpinau, kepurę pasiėmiau, tik staiga atsidaro durys — ir prieš
mane, mano bute, Katerina Ivanovna.
Atsitinka juk keistų dalykų: niekas tada gatvėje nepamatė, kaip jinai pas mane įėjo, taigi ir mieste
viskas kaip į vandenį. Aš nuomojau butą iš dviejų valdininkienių, iškaršusių senių, jos mane ir
aptarnaudavo, moterys buvo sukalbamos, visada manęs klausydavo ir, man įsakius, vėliau nutilo kaip
špižiniai stulpai. Žinoma, aš tuojau viską supratau. Jinai įėjo ir žiūri tiesiog į mane, tamsios akys
žvelgia ryžtingai, netgi įžūliai, bet lūpose ir prie lūpų, matau, tartum kokio neryžtingumo žymės.
— Man sakė sesuo, kad jūs duosite keturis tūkstančius penkis šimtus rublių, jeigu aš ateisiu jų…
pas jus pati. Aš atėjau… duokite pinigus!… — nebeišturėjo, užduso, išsigando, balsas nutrūko, o lūpų
kraštai ir linijos prie lūpų suvirpėjo. Alioška, klausai ar miegi?
— Mitia, aš žinau, kad tu visą tiesą pasakysi, — tarė susijaudinęs Alioša.
— Aš ir pasakysiu. Jei visą tiesą, tai va kaip buvo, savęs nepagailėsiu. Iš pradžių atėjo į galvą
mintis karamazoviška. Kartą, brolau, man įgėlė falanga, aš nuo jos dvi savaites karščiuodamas
išgulėjau; na, tai ir dabar staiga, jaučiu, į širdį įgėlė falanga, toks piktas vabzdys, supranti?
Apžvelgiau ją visą. Ar esi kada ją matęs? Juk gražuolė. Bet tada ne tuo ji buvo graži. Ji buvo tuo
graži tą valandėlę, kad buvo kilni, o aš niekšas, kad buvo didi savo taurumu, aukojosi už tėvą, o aš
blakė. Ir šit aš, blakė ir niekšas, galiu jai ką noriu padaryti, ji visa, visa, su kūnu ir siela, yra mano.
Įkliuvo. Aš tau tiesiog pasakysiu: šita mintis, falangos mintis, taip paveikė mano širdį, jog jinai vos
neplyšo nuo alsaus laukimo. Rodėsi, ir kovoti daugiau nebereiktų: tik pasielgti kaip blakei, kaip
piktam tarantului, be jokio pasigailėjimo… Man net kvapą užėmė. Klausyk: juk, savaime aišku,
rytojaus dieną būčiau nuvažiavęs pas ją prašyti jos rankos ir, taip sakant, būčiau viską baigęs pačiu
kilniausiu būdu, kad niekas, vadinasi, ničnieko nežinotų ir negalėtų žinoti. Mat nors aš ir šlykščių
polinkių žmogus, bet garbingas. Ir šit staiga man tą pačią akimirką kažkas ėmė ir pašnibždėjo į ausį:
„Bet juk ji rytoj, kai tu nuvažiuosi prašyti jos rankos, tau nė nepasirodys ir lieps vežikui tave lauk
išgrūsti. Šmeižk, sakys, po visą miestą, aš tavęs nebijau!“ Žvilgtelėjau į mergaitę, neapgavo manęs
mano balsas, taip, žinoma, taip ir bus. Išgarbins mane pro duris, jau dabar tai matyti iš jos veido.
Užvirė man pyktis, norėjosi ypač bjaurią, kiaulišką, pritinkančią kokiam pirkliui, išdaigą padaryti:
žvilgtelėti į ją su pašaipa ir tuojau pat, kol stovi prieš mane, imti ir apstulbinti ją su tokia intonacija,
kuri tik pirkliukui dera:
— Keturis tūkstančius, aha! Bet juk aš tik pajuokavau, ką jūs! Per daug lengvatikiškai
suskaičiavote, gerbiamoji ponia. Kokius du šimtelius galėčiau su dideliu malonumu ir su mielu noru,
o keturi tūkstančiai, panele, ne toks pinigas, kad galima būtų taip lengvai švaistytis. Be reikalo
teikėtės vargintis.
Matai, aš, žinoma, visko būčiau nustojęs, jinai būtų išbėgusi, bet užtat būtų išėję demoniškai, bent
jau būtų atkeršyta buvę, o nuo visa kita galima tada ir atsisakyti. Visą gyvenimą po to būčiau staugęs
ir gailėjęsis, bet kad tik dabar tokią išdaigėlę iškrėsti! Ar patikėsi, niekuomet dar prieš tai man taip
nėra buvę, nė į vieną moterį ligi tol tokią valandėlę dar nebuvau žiūrėjęs su neapykanta, — ir štai
galiu persižegnoti: į šitą žiūrėjau tada kokias tris ar penkias sekundes su baisia neapykanta — su tokia
neapykanta, kuri bematant gali pavirsti meile, pačia beprotiškiausia meile! Priėjau prie lango,
priglaudžiau kaktą prie apšalusio stiklo, ir atsimenu, kad ledas kaip ugnis apsvilino man kaktą. Ilgai
laukti neverčiau, būk ramus, atsigręžiau, priėjau prie stalo, ištraukiau stalčių ir išėmiau nevardinį
penkių tūkstančių penkiaprocentinį bilietą (į prancūzų kalbos žodyną buvo įdėtas). Paskui, nė žodžio
netaręs, parodžiau jai, sulanksčiau, atidaviau; pats atidariau duris į priemenę ir, žengtelėjęs atgal
žingsnį, nusilenkiau jai ligi juostos kuo pagarbiausiai, kuo nuoširdžiausiai, tikėk manim! išJiskaitiniai.org
krūptelėjo
visu kūnu, sekundę įdėmiai žvilgtelėjo į mane, baisiai išblyško, na, kaip staldengtė, ir staiga, taip pat
nė žodžio netarusi, tik ne audringai, o kažkaip švelniai, giliai, ramiai, visa nusilenkė man į kojas —
kakta ligi žemės, ne kaip institutininkę, bet kaip tikra rusė! Pašoko ir išbėgo. Kai ji bėgo, aš buvau su
kardu; išsitraukiau kardą ir čia pat norėjau nusidurti, o kam — nežinau; tai būtų buvę, aišku, labai
kvaila, bet turbūt iš džiugesio. Ar tu supranti, kad kartais iš džiugesio galima nusižudyti; bet
nenusidūriau, tik pabučiavau kardą ir vėl įdėjau į makštį — na, bet apie tai galėjau tau ir nepasakoti.
Netgi ir dabar, kai tau pasakoju apie visas kovas, atrodo, truputį pagražinau, norėdamas pasigirti. Bet
tiek to, tiek to, ir tegu velniai rauna visus žmogaus širdies šnipus! Štai visas mano buvęs „įvykis“ su
Katerina Ivanovna. Dabar, vadinasi, brolis Ivanas apie jį žino, ir dar tu — daugiau niekas!
Dmitrijus Fiodorovičius atsistojo, susijaudinęs žengtelėjo vieną kitą žingsnį, išsiėmė nosinę,
nusišluostė nuo kaktos prakaitą, paskui vėl atsisėdo, bet ne ten, kur pirma sėdėjo, o kitur, ant suolo
priešais, prie kitos sienos, tad Alioša turėjo visiškai į jį atsigręžti.

iš skaitiniai.org
 V

KARŠTOS ŠIRDIES IŠPAŽINTIS. „AUKŠTYN KULNAIS“

— Dabar, — tarė Alioša, — pirmąją šitos istorijos pusę žinau.

— Pirmąją pusę tu supranti: tai drama, ir jinai įvyko ten. O antroji pusė yra tragedija, ir jinai įvyks
čia.
— Iš antros pusės aš ligi šiol nieko nesuprantu, — pasakė Alioša.
— O aš? Argi aš suprantu?
— Pala, Dmitrijau, čia yra vienas pats svarbiausias žodis. Pasakyk man: juk tu sužadėtinis,
sužadėtinis ir dabar?
— Sužadėtiniu aš pasidariau ne tuojau, o tik trys mėnesiai po ano įvykio. Rytojaus dieną po to,
kada tai atsitiko, aš tariau sau, kad incidentas pasibaigė, tęsinio nebus. Eiti ir pasipiršti man atrodė
niekšiška. Ir jinai ištisas šešias savaites, kol gyveno mūsų mieste, nė žodeliu nedavė apie save žinios.
Beje, vis dėlto vieną kartą, rytojaus dieną po jos apsilankymo, šmukštelėjo pas mane jų kambarinė ir,
nė žodžio netarusi, perdavė paketą. Ant paketo adresas: tokiam ir tokiam. Atplėšiu — grąža iš penkių
tūkstančių bilieto. Iš viso reikėjo keturių tūkstančių ir penkių šimtų, o parduodant bilietą buvo
nuostolių gal du šimtai rublių su viršum. Iš viso atsiuntė man, rodos, du šimtus šešiasdešimt rubliukų,
gerai neatsimenu, ir tik pinigus, — nei raštelio, nei žodelio, nei paaiškinimo. Ieškojau pakete kokio
nors ženklo, padaryto pieštuku, — ničnieko! Ką gi, už likusius savo rublius aš ėmiau taip siausti, jog
ir naujasis majoras pagaliau buvo priverstas pareikšti man papeikimą. Na, o papulkininkis valdžios
pinigus atidavė — visų nuostabai, viskas baigėsi laimingai, nors niekas nemanė, kad jis gali turėti
visą sumą. Atidavė ir susirgo, atgulė, gulėjo gal tris savaites, po to staiga smegenų suminkštėjimas ir
po penkių dienų mirtis. Palaidojo su karine pagarba, dar nebuvo spėjęs išeiti į atsargą. Katerina
Ivanovna, sesuo ir teta, gal dešimt dienų praėjus po tėvo laidotuvių, išsiruošė į Maskvą. Ir štai tik
prieš joms išvykstant, tą pačią dieną, kai išvyko (aš jų nemačiau ir nepalydėjau), gaunu mažytį
paketėlį, mėlyną, popierius į mezginį panašus, o jame tik viena eilutė pieštuku: „Aš jums parašysiu,
laukite. K.“ Ir viskas.
Dabar tau paaiškinsiu dviem žodžiais. Maskvoje jų reikalai pasisuko žaibo greitumu, netikėtai lyg
arabų pasakose. Ta generolienė, jos svarbiausia giminaitė, staiga ir išsyk netenka savo dviejų
artimiausių paveldėtojų, savo dviejų artimiausių giminaičių — abi tą pačią savaitę miršta nuo raupų.
Sukrėsta senė apsidžiaugė Katia kaip savo tikra dukteria, kaip keliarode žvaigžde, puolė prie jos,
tuojau perrašydino testamentą jos naudai, bet tas jau ateičiai, o dabar kol kas, tiesiai į rankas, —
aštuoniasdešimt tūkstančių, še tau, girdi, kraitis, daryk su juo ką nori. Isterikė, aš vėliau Maskvoje ją
stebėjau. Ir šit staiga gaunu tada paštu keturis tūkstančius penkis šimtus rublių; žinoma, suglumstu ir
nustembu, tartum žado netenku. Po trijų dienų ateina ir žadėtasis laiškas. Ir dabar dar turiu jį, jis
visada prie manęs, aš mirsiu su juo, — nori, parodysiu? Būtinai perskaityk: siūlosi į sužadėtines, pati
siūlosi, „beprotiškai myliu, girdi, o jeigu jūs manęs nemylite — man vis tiek, tik būkite mano vyru.
Nebijokite — aš niekuo jūsų nevarginsiu, būsiu nelyginant koks jūsų baldas, būsiu kilimas, kuriuo jūs
vaikščiojate… Noriu mylėti jus amžinai, noriu gelbėti jus nuo jūsų paties…“ Alioša, aš nesu vertas
net atpasakoti tų eilučių savo niekšiškais žodžiais ir savo niekšišku tonu, savo įprastu niekšišku tonu,
kuriuo aš niekuomet negalėjau nusikratyti! Pervėrė man širdį tas laiškas ligi šiandien, ir argi dabar
man nesunku, argi man šiandien nesunku? Tada aš tučtuojau ir atsakiau jai laišku (pats niekaip
negalėjau nuvažiuoti į Maskvą). Ašaromis rašiau jį; tik štai ko man bus amžinai gėda: priminiau, kad
dabar ji turtinga ir su kraičiu, o aš tik skurdžius burbonas, — pinigus priminiau! Turėjau apie tai
susilaikyti, bet tiesiog nuslydo nuo plunksnos. Tada tučtuojau parašiau į Maskvą Ivanui irišviską jam
skaitiniai.org
kiek galėdamas laiške išaiškinau, šešių lapų laiškas išėjo, ir pasiunčiau Ivaną pas ją. Ko tu žiūri, ko
tu žvelgi į mane? Na, taip, Ivanas ją įsimylėjo, jis ir dabar ją tebemyli, aš žinau tai, aš padariau
kvailystę, žinoma, jūsų, draugijos žmonių, akimis žiūrint, bet gal tiktai šita kvailystė dabar ir išgelbės
mus visus! Uch! Argi tu nematai, kaip jinai godoja jį, kaip jinai gerbia jį? Argi ji gali, palyginusi mus
abu, mylėti tokį kaip aš, ir dar po viso to, kas čia atsitiko?
— O aš esu įsitikinęs, kad ji myli tokį kaip tu, o ne tokį kaip jis.
— Ji savo dorybę myli, o ne mane, — nejučiomis, bet beveik tulžingai staiga ištrūko Dmitrijui
Fiodorovičiui. Jis susijuokė, bet po sekundės jo akys žybtelėjo, jis visas paraudo ir smarkiai trenkė
kumščiu į stalą.
— Prisiekiu, Alioša, — suriko jis, nuoširdžiai ir baisiai supykęs pats ant savęs, — tikėsi manim ar
netikėsi, bet va, kaip dievas yra šventas ir kaip Kristus yra mūsų viešpats, prisiekiu, kad nors aš
dabar su šypsena pasakiau apie jos jausmų kilnumą, bet žinau, kad esu milijoną kartų už ją menkesnis
ir kad šitie jos kilniausi jausmai — nuoširdūs kaip dangaus angelo! Čia ir yra tragedija, kad aš tikrai
tą žinau. Kokia čia bėda, kad žmogus truputėlį padeklamuoja? Argi aš nedeklamuoju? O juk vis dėlto
nuoširdžiai kalbu, nuoširdžiai. O dėl Ivano, tai aš gi suprantu, su kokiu prakeikimu turi jis žiūrėti į
pasaulį, ir dar būdamas toks protingas! Kam, kam gi atiduota pirmenybė? Atiduota išgamai, kuris ir
čia, jau susižadėjęs, kai visi į jį žiūrėdavo, negalėjo susilaikyti nuo debošų, — ir dar savo
sužadėtinės, savo sužadėtinės akyse! Ir va tokiam kaip aš atiduota pirmenybė, o jis atstumtas. O kodėl
gi? Todėl, kad mergaitė iš dėkingumo nori sužaloti savo gyvenimą ir savo ateitį! Nesąmonė! Aš su
Ivanu apie tai nieko ir niekuomet nekalbėjau, Ivanas, suprantama, irgi apie tai niekuomet nė pusės
žodžio, nė mažiausios užuominos; bet kas yra lemta, tas ir turės įvykti, ir vertingas žmogus ras savo
vietą, o nevertingas visam laikui pasislėps skersgatvyje, savo nešvariame skersgatvyje, savo
pamiltame ir jam skirtame skersgatvyje, ir ten, purve ir smarvėje, žus savo noru ir su malonumu.
Susipainiojau kažkaip, visi mano žodžiai nusidėvėjo, tartum negalvodamas plepu, bet taip, kaip
nusprendžiau, taip ir tebūnie. Paskęsiu skersgatvyje, o jinai ištekės už Ivano.
— Palauk, broli, — vėl nutraukė Alioša, baisiai susirūpinęs, — juk vis dėlto vieno dalyko tu ligi
šiol man neišaiškinai: juk tu esi sužadėtinis, juk tu vis dėlto esi sužadėtinis? Kaipgi tu nori jos
atsižadėti, jeigu ji, sužadėtinė, nenori?
— Aš esu sužadėtinis, formalus ir palaimintas, viskas įvyko Maskvoje, kai ten nuvažiavau,
iškilmingai, su šventais paveikslais, kuo gražiausiai. Generolienė palaimino ir, ar patikėsi, netgi
pasveikino Katią: tavo pasirinkimas, sako, geras, aš kiaurai jį matau. Ir, ar patikėsi, Ivano ji
nepamėgo ir nepasveikino. Maskvoje aš su Katia apie daug ką išsikalbėjau, aš jai visą save
apibūdinau, kilniai, tiksliai, nuoširdžiai. Viską išklausė:
Ir žavingas sumišimas,
Ir švelni jausmų kalba…

Na, kalbos buvo ir išdidžios. Ji privertė tada mane duoti iškilmingą pasižadėjimą pasitaisyti. Aš
pasižadėjau. Ir štai…
— Kas gi?
— Ir štai aš tau šūktelėjau ir šiandien čion tave atsitempiau, — šią dieną, įsimink! — nes noriu
tave pasiųsti, taip pat šiandien, pas Kateriną Ivanovną ir…
— Kam?
— Pasakyti jai, kad aš daugiau pas ją niekuomet nebeisiu, liepė, sakyk, pasveikinti.
— Bet argi taip galima?
— Aš todėl tave ir siunčiu vietoj savęs, kad taip negalima, nes kaipgi aš pats galėčiau jai tat
pasakyti? iš skaitiniai.org
 — O kurgi tu eisi?
— Į skersgatvį.
— Tai, vadinasi, pas Grušenką! — su širdgėla suriko Alioša, suplojęs rankomis. — Tai nejaugi
Rakitinas iš tikrųjų sakė tiesą? O aš maniau, kad tu tiktai šiaip sau lankeisi pas ją ir lioveisi.
— Argi gali sužadėtinis ten lankytis? Argi taip galima, kai turi tokią sužadėtinę, ir dar visų akyse?
Juk, rodos, aš dar turiu sąžinę. Kai tik pradėjau lankytis pas Grušenką, tai tuojau ir lioviausi buvęs
sužadėtiniu ir padoriu žmogumi, juk aš tai suprantu. Ko tu žiūri? Matai, aš iš pradžių nuėjau tik jos
mušti. Sužinojau ir dabar tikrai žinau, kad tai Grušenkai tas štabo kapitonas, tėvo patikėtinis, perdavė
mano vekselį, kad jinai išreikalautų iš manęs skolą, mane sutramdytų ir priverstų viską baigti su juo.
Pagąsdinti norėjo. Aš ir nuėjau Grušenkos apkulti. Ir anksčiau buvau ją matęs iš tolo. Įspūdžio
nepadarė. Žinojau ir apie senį pirklį, kuris, beje, dabar serga, guli visai nusilpęs, bet vis dėlto paliks
jai stambią sumą. Taip pat žinojau, kad ji mėgsta pinigą kalti, kad lobsta, dideles palūkanas ima už
paskolas, be jokio pasigailėjimo lupa, nevidone ir apgavikė. Nuėjau jos mušti, bet ir pasilikau ten.
Trenkė perkūnas, užėjo maras, pats apsikrėčiau ir dabar esu apsikrėtęs, ir žinau, kad jau viskas
pasibaigė. Štai kas atsitiko. O tada, lyg tyčia, mano, tokio elgetos, kišenėje ūmai atsirado trys
tūkstančiai. Aš su ja iš čia nudūmiau į Mokroję, už dvidešimt penkių varstų, čigonus ten pakviečiau,
čigones, šampano užsakiau, visus mužikus, visas bobas ir mergas ten šampanu nugirdžiau, tūkstančius
pažėriau. Po trijų dienų plikas kaip tilvikas, bet išdidus kaip sakalas. Gal tu manai, kad sakalas ką
nors laimėjo? Nė iš tolo ji to neparodė. Aš tau sakau: linkis. Grušenkos, nevidonės, kūne yra toks
linkis, jį ir jos kojytėj rasi, net mažyčiame kairiosios kojos pirštelyje pastebėsi. Mačiau ir bučiavau,
bet tai ir viskas — prisiekiu! Sako: „Jei nori, tekėsiu už tavęs, juk tu esi elgeta. Sakyk, kad nemuši
manęs ir leisi man daryti, ką norėsiu, tai gal ir tekėsiu už tavęs“, — ir juokiasi. Ir dabar juokiasi!
Dmitrijus Fiodorovičius, kažkaip mažne įtūžęs, pakilo iš vietos ir staiga tartum apgirto. Jo akys
ūmai pasruvo krauju.
— Ir tu iš tikro nori ją vesti?
— Jei sutiks, tai tučtuojau, o jei nesutiks — tai ir taip liksiu; jos kieme kiemsargiu būsiu. Tu… tu,
Alioša… — staiga atsistojo prieš jį ir, sugriebęs jį už pečių, ėmė smarkiai jį purtyti, — ar tu žinai, tu
nekaltas vaikeli, kad visa tai yra kliedesys, neįsivaizduojamas kliedesys, nes čia tragedija! Tai žinok,
Aleksejau, kad aš galiu būti niekšiškas žmogus, kad mane gali apsėsti niekšiškos ir pražūtingos
aistros, bet vagimi, kišenvagiu, prieškambarių vagišiumi Dmitrijus Karamazovas niekuomet negali
būti. Na, tai žinok dabar, kad aš kišenvagis, aš prieškambarių vagišius. Kaip tik prieš tai, kada aš ėjau
apkulti Grušenkos, tą patį rytą šaukiasi mane Katerina Ivanovna ir baisiai slaptai, kad kol kas niekas
nežinotų (nežinau kodėl, matyt, jai taip reikėjo), prašo mane nuvykti į gubernijos miestą ir ten paštu
išsiųsti į Maskvą Agafjai Ivanovnai tris tūkstančius, todėl į miestą, kad čia niekas nežinotų. Va su tais
trimis tūkstančiais aš ir atsidūriau tada pas Grušenką, už juos ir į Mokroję suvažinėjome. Paskui aš
apsimečiau sulakstęs į miestą, bet pašto kvito jai neatidaviau, pasakiau, kad išsiunčiau, kvitą atnešiu,
bet ligi šiol nenunešiau, užmiršau. Dabar, kaip tu manai, va tu šiandien nueisi ten ir pasakysi jai:
„Liepė pasveikinti jus“, o jinai tau: „O pinigai?“ Tu dar galėtumei jai pasakyti: „Tai šlykštus
gašlūnas, niekšiškas padaras, nemokąs tramdyti savo aistrų. Jis tada jūsų pinigų neišsiuntė, o
išeikvojo, nes negalėjo susilaikyti kaip galvijas“, — bet vis dėlto tu galėtumei pridurti: „Bet jis ne
vagis, štai jūsų trys tūkstančiai, grąžina jums, pati išsiųskite Agafjai Ivanovnai, o jus jis liepia
pasveikinti“. O dabar staiga ji: „O kur pinigai?“
— Mitia, tu esi nelaimingas, taip! Bet vis dėlto ne toks nelaimingas, kaip tau atrodo, — nežudyk
savęs neviltimi, nežudyk!
— Tai gal tu manai, kad aš nusišausiu, jei negausiu trijų tūkstančių jai atiduoti? Taigi, iš
kadskaitiniai.org
nenusišausiu. Negaliu dabar, gal vėliau, o dabar eisiu pas Grušenką… Ar taip galas, ar taip.
— O pas ją?
— Susituoksiu su ja, turėsiu garbę būti jos vyru, o jei ateis meilužis, išeisiu į kitą kambarį. Jos
bičiuliams purvinus kaliošus valysiu, virtuvą kaisiu, kur tiktai panorės mane pasiųsti, ten ir bėgsiu…
— Katerina Ivanovna viską supras, — iškilmingu balsu ūmai prabilo Alioša, — supras, koks
didelis tavo sielvartas, ir atleis tau. Ji labai protinga, ji pati supras, kad negali būti žmogaus,
nelaimingesnio už tave.
— Visko atleisti ji negali, — parodė dantis Mitia. — Čia, broli, esama kažko, ko negalės atleisti
jokia moteris. O ar žinai, kas būtų visų geriausiai padarius?
— Kas?
— Atiduoti jai tris tūkstančius.
— O iš kur juos paimsi? Klausyk, aš turiu du tūkstančius, Ivanas irgi duos tūkstantį, štai ir trys, imk
ir atiduok.
— O kada bus tie tavo trys tūkstančiai? Tu dar esi, be to, nepilnametis, o būtinai, būtinai reikia, kad
tu jau šiandien su ja atsisveikintumei, su pinigais ar be pinigų, nes ilgiau delsti aš nebegaliu, reikalas
pasiekė aukščiausią tašką. Rytoj jau bus per vėlu, per vėlu. Aš tave pas tėvą nusiųsiu.
— Pas tėvą?
— Taip, pas tėvą, pirmiau nei pas ją. Jį ir paprašyk trijų tūkstančių.
— Bet juk, Mitia, jis neduos.
— Kur tau duos, žinau, kad neduos. Ar žinai, Alioša, kas yra neviltis?
— Žinau.
— Klausyk: juridiškai jis man neskolingas. Aš viską iš jo atsiėmiau, viską, aš žinau tai. Bet juk
moraliai jis man skolingas, taip ar ne?
Juk jis nuo mano motinos dvidešimt aštuonių tūkstančių pradėjo ir šimtą tūkstančių susikrovė. Tegu
jis man duoda tiktai tris tūkstančius iš dvidešimt aštuonių, tiktai tris, ir mano sielą ištrauks iš pragaro,
jam bus už tai atleista daug nuodėmių! Ir tie trys tūkstančiai man bus, štai tau garbės žodis,
paskutiniai, daugiau jis apie mane žodžio neišgirs. Paskutinį kartą duodu jam progą įrodyti, kad jis
yra mano tėvas. Pasakyk jam, kad pats dievas siunčia jam šitą progą.
— Mitia, jis nė už ką neduos.
— Žinau, kad neduos, puikiausiai žinau. O ypačiai dabar. Negana to, aš dar štai ką žinau: dabar, va
šiomis dienomis, o gal tik vakar, jis pirmą kartą tikrai (pabrėžk tikrai) sužinojo, kad Grušenką galbūt
iš tikrųjų nejuokauja ir ketina greit už manęs ištekėti. Jis pažįsta šitą charakterį, pažįsta šitą katę. Na,
tai negi jis man dar ir pinigų duos, kad šitą dalyką pagreitintų, kai pats dėl jos proto neteko? Bet dar
ir to negana, aš tau dar daugiau galiu pasakyti: žinau, kad jis jau gal prieš penkias dienas išėmė tris
tūkstančius, iškeitė šimtinėmis ir padarė didelį paketą, su penkiais antspaudais, ir dar raudona
juostele kryžmais surišo. Matai, kad smulkiai žinau! O ant paketo užrašė: „Grušenkai, mano angelui,
jeigu panorės ateiti", pats pakeverzojo, vienas užsidaręs ir slaptai, ir niekas to nežino, kad ten jo
pinigai, žino tik liokajus Smerdiakovas, kurio sąžiningumu jis pasitiki kaip pats savimi. Štai jau trečia
ar ketvirta diena jis laukia Grušenkos, tikisi, kad jinai ateis atsiimti paketo, davė jai žinią, o ji irgi
davė žinią, kad, girdi, „galbūt ir ateisiu". Bet juk jeigu ji ateis pas senį, argi aš tada galėsiu ją vesti?
Ar supranti dabar, kodėl, vadinasi, aš čia sėdžiu ir žvalgausi ir ką aš čia saugau?
— Ją?
— Ją. Iš šitų šliundrų, čionykščių šeimininkių, nuomoja karna-relę Foma. Foma mūsų kaimynas,
buvęs mūsų kareivis. Jis patarnauja joms, naktį jis sargas, o dieną eina tetervinų medžioti, iš to ir
gyvena. Aš čia pas jį ir pasislėpiau: nei jis, nei šeimininkės paslapties nežino, tai yra nežino, kad aš
iš skaitiniai.org
čia saugau.
— Tik vienas Smerdiakovas žino?
— Tik jis vienas. Jis man ir duos žinią, jeigu ji ateis pas senį.
— Tai jis tau ir apie paketą papasakojo?
— Jis. Didžiausia paslaptis. Net Ivanas nežino nei apie pinigus, nei apie nieką. O senis Ivaną į
Čermašnią siunčia dviem trims dienoms pasivažinėti: atsirado giraitei pirkėjas iškirsti ją už aštuonis
tūkstančius, tai ir prašo senis Ivaną: „Padėk, girdi, pats nuvažiuok“, vadinasi, dviem trims dienoms.
Mat nori, kad Grušenka ateitų, kai jo nebus namie.
— Tai jis ir šiandien laukia Grušenkos?
— Ne, šiandien ji neateis, yra tam tikrų ženklų. Tikrai neateis! — staiga suriko Mitia. — Ir
Smerdiakovas taip mano. Tėvas dabar girtauja, sėdi už stalo su broliu Ivanu. Nueik, Aleksejau,
paprašyk tėvą tų trijų tūkstančių…
— Mitia, mielasis, kas tau? — suriko Alioša, pašokęs iš vietos ir įsmeigęs akis į įniršusį Dmitrijų
Fiodorovičių. Vieną akimirką jam pasirodė, kad tasai pamišo.
— Ką tu? Aš nesu pamišęs, — tarė Dmitrijus Fiodorovičius, žvelgdamas įdėmiai ir kažkaip
iškilmingai. — Juk aš tave siunčiu pas tėvą ir žinau, ką kalbu: aš tikiu stebuklu.
— Stebuklu?
— Dievo apvaizdos stebuklu. Dievas pažįsta mano širdį. Jis mato mano neviltį. Jis mato visą šitą
paveikslą. Nejaugi jis leis įvykti baisiam dalykui? Alioša, aš tikiu, aš tikiu stebuklu, eik!
— Nueisiu. Sakyk, ar tu čia manęs lauksi?
— Lauksiu, suprantu, kad negreit, kad negalima taip va nueiti ir tiesiog šmaukšt! Jis dabar girtas.
Lauksiu ir tris, ir keturias valandas, ir penkias, ir šešias, ir septynias, tik žinok, kad šiandien, nors ir
pusiaunaktį, tu nueisi pas Kateriną Ivanovną, su pinigais ar be pinigų, ir pasakysi: „Liepė pasveikinti
jus“. Aš noriu, kad tu būtinai šitaip ir pasakytumei: „Liepė, girdi, pasveikinti“.
— Mitia! O jei Grušenka ims ir ateis šiandien… jei ne šiandien, tai ryt ar poryt?
— Grušenka? Nutykosiu, įsibrausiu ir sutrukdysiu…
— O jeigu…
— Tada užmušiu. Šito nepakęsiu.
— Ką užmuši?
— Senį. Jos neužmušiu.
— Broli, ką tu kalbi?
— Juk aš nežinau, nežinau… Gal neužmušiu, o gal ir užmušiu. Bijau, kad man staiga tą akimirką jo
veidas nesukeltų neapykantos. Neapkenčiu jo Adomo obuolio, jo nosies, jo akių, jo begėdiškos
pašaipos. Jis kelia man pasišlykštėjimą. Štai ko aš bijau. Galiu nesusivaldyti…
— Aš eisiu, Mitia. Aš tikiu, kad dievas geriau žino, ko reikia, kad neatsitiktų baisus dalykas.
— O aš sėdėsiu ir lauksiu stebuklo. Bet jeigu stebuklo nebus, tai…
Alioša susimąstęs nuėjo pas tėvą.

iš skaitiniai.org
 VI

SMERDIAKOVAS

Jis iš tikrųjų rado tėvą dar prie stalo. O stalas, kaip visada, buvo padengtas svetainėje, nors
namuose buvo ir tikras valgomasis. Šita svetainė buvo pats didžiausias kambarys namuose, apstatytas
su kažkokia senoviška pretenzija. Baldai labai senoviški, balti, aptraukti nudėvėta pusšilkine
medžiaga. Tarpsieniuose prie langų veidrodžiai su įmantriais senoviniais drožtiniais rėmais, irgi
baltais ir paauksuotais. Sienas, apklijuotas baltais popieriniais apmušalais, daugiur jau
sutrūkinėjusiais, puošė du dideli portretai — kažkokio kunigaikščio, prieš trisdešimt metų buvusio šio
krašto generalgubernatoriumi, ir kažkokio archijerejaus, jau seniai mirusio. Priekiniame kampe buvo
keletas ikonų, ir čia prieš naktį uždegdavo lampadą… ne tiek iš pamaldumo, kiek tam, kad naktį
kambaryje būtų šviesa. Fiodoras Pavlovičius eidavo gulti labai vėlai, trečią, ketvirtą valandą nakties,
o ligi tol, būdavo, visą laiką vaikščioja po kambarį arba sėdi krėsle ir galvoja. Taip jau buvo įpratęs.
Nakvodavo jis kartais vienas visuose namuose, o tarnus išsiųsdavo į fligelį, bet dažniausiai nakties
metu prie jo pasilikdavo tarnas Smerdiakovas, kuris miegodavo prieškambaryje ant skrynios. Kai
įėjo Alioša, pietūs jau buvo pasibaigę, bet buvo atnešta uogienė ir kava. Fiodoras Pavlovičius mėgo
popiet saldumynus su konjakėliu. Ivanas Fiodorovičius buvo čia pat už stalo ir taip pat gėrė kavą.
Tarnai Grigorijus ir Smerdiakovas stovėjo prie stalo. Buvo matyti, kad ir ponai, ir tarnai labai
linksmai nusiteikę. Fiodoras Pavlovičius garsiai kvatojo ir juokėsi; Alioša dar priemenėje išgirdo jo
spiegiantį, seniai jam pažįstamą juoką ir tuojau iš juoko garsų suprato, kad tėvas dar toli gražu ne
girtas, o kol kas tik mėgaujasi savo gera nuotaika.
— Štai ir jis, štai ir jis! — sukliko Fiodoras Pavlovičius, staiga baisiai apsidžiaugęs, kad atėjo
Alioša. — Prisidėk prie mūsų, sėskis gerti kavutės, — su pasninku, su pasninku juk, bet karšta, puiki!
Konjakėlio nesiūlysiu, juk tu blaivininkas, o gal nori, gal nori? Ne, aš geriau tau likeriuko duosiu,
nuostabus! Smerdiakovai, paieškok spintoje, antroje lentynoje iš dešinės, štai raktai, greičiau!
Alioša atsisakinėjo nuo likerio.
— Vis vien atneš, jei ne tau, tai mums, — kalbėjo nušvitęs Fiodoras Pavlovičius. — Bet pala, ar tu
pietavai, ar ne?
— Pietavau, — atsakė Alioša, nors, tikrai sakant, igumeno virtuvėje suvalgė tik riekę duonos ir
išgėrė stiklinę giros. — Karštos kavos tai su noru išgersiu.
— Mielasis! Šaunus vyras esi! Jis kavutės išgers. Gal pašildyti? Bet ne, dar verdanti. Nuostabi
kava, Smerdiakovo taisyta. Kavą ir kimštinį pyragą jis puikiai gamina, tikras artistas, na, beje, dar ir
žuvienę. Ateik kada žuvienės valgyti, iš anksto pranešk… Pala, pala, juk aš pirma liepiau tau šiandien
pat su čiužiniu ir priegalviais parsikraustyti? Ar parvilkai čiužinį? Che che che!
— Ne, neparsinešiau, — šyptelėjo Alioša.
— O ar išsigandai, ar išsigandai tada, išsigandai? Ak tu balandėli, argi aš galiu tave nuskriausti?
Klausyk, Ivanai, negaliu žiūrėti, kai jis šitaip žvelgia į akis ir juokiasi, negaliu. Visi mano viduriai
tada ima šypsotis, myliu jį! Alioška, leisk man tave tėviškai palaiminti.
Alioša atsistojo, bet Fiodoras Pavlovičius spėjo apsigalvoti.
— Ne, ne, aš dabar tik peržegnosiu tave, va šitaip, sėskis. Na, dabar ir tau bus malonumo, ir kaip
tyčia į tavo temą. Mirsi juokais. Čia pas mus Balaamo asilaitė prabilo,☞ bet kaip kalba, kaip kalba!
Paaiškėjo, kad Balaamo asilaitė — liokajus Smerdiakovas. Tai buvo dar jaunas vyras, gal kokių
dvidešimt ketverių metų, didelis užsidarėlis ir tylenis. Nepasakysi, kad būtų buvęs baikštus ar drovus,
ne, priešingai — buvo pasipūtęs ir į visus žiūrėjo tartum su panieka.
Bet va ir negalima praeiti pro šalį, nepasakius apie jį nors dviejų žodžių, ir kaip tik dabar. Auklėjo
iš skaitiniai.org
jį Marfa Ignatjevna ir Grigorijus Vasiljevičius, bet berniukas augo „be jokio dėkingumo“, anot
Grigorijaus betariant, buvo tartum koks laukinis ir žiūrėjo į visus iš padilbų. Vaikystėje labai mėgo
karti kates ir po to laidoti jas su ceremonijomis. Apsigaubdavo tada paklode nelyginant kokiu
cerkviniu drabužiu, giedodavo ir kuo nors mosuodavo viršum negyvos katės, lyg ir smilkydavo. Visa
tai darydavo patyliukais, nuo visų slėpdamasis. Kartą Grigorijus užklupo jį taip bepramogaujantį ir
skaudžiai nuplakė rykšte. Tas nulindo į kampą ir gal savaitę iš ten žvairavo. „Nemyli mudviejų šitas
išsigimėlis, — sakydavo Grigorijus Marfai Ignatjevnai, — bet jis nieko nemyli. Argi tu žmogus, —
staiga kreipdavosi jis į Smerdiakovą, — tu ne žmogus, tu iš pirties drėgmės atsiradai, štai kas tu
esi…“ Vėliau paaiškėjo, kad Smerdiakovas niekuomet negalėjo dovanoti Grigorijui už tuos žodžius.
Grigorijus išmokė jį skaityti, o kai jam sukako dvylika metų, ėmė mokyti šventosios istorijos. Bet
tučtuojau viskas baigėsi niekais. Kartą, gal jau per antrą ar trečią pamoką, berniukas staiga šyptelėjo.
— Ką čia dabar? — paklausė Grigorijus, rūsčiai žvelgdamas į jį pro akinius.
— Nieko. Viešpats dievas sukūrė šviesą pirmąją dieną, o saulę, mėnulį ir žvaigždes ketvirtąją
dieną. Tai iš kurgi galėjo pirmąją dieną spinduliuoti šviesa?
Grigorijus apstulbo. Berniukas pašaipiai žiūrėjo į savo mokytoją. Jo žvilgsnyje netgi buvo
kažkokio pasipūtimo. Grigorijus neiškentė. „Ogi štai iš kur!“ — suriko jis ir smarkiai rėžė savo
mokiniui į žandą. Berniukas kantriai priėmė antausį, nė žodžio daugiau neištarė, bet vėl išlindėjo
kampe keletą dienų. Kaip tik atsitiko taip, kad po savaitės pirmą kartą jo gyvenime pasireiškė
nuomaris, kuris jau niekuomet jo nebepaliko. Fiodoras Pavlovičius, tai sužinojęs, staiga ėmė tartum
kitomis akimis žiūrėti į berniuką. Anksčiau žiūrėdavo į jį lyg ir abejingai, nors niekuomet nebardavo
ir sutikęs visados duodavo kapeikėlę. Kai būdavo itin gerai nusiteikęs, pasiųsdavo berniukui nuo
savo stalo kokių saldumynų. Bet dabar, sužinojęs apie jo ligą, rimtai juo susirūpino, pakvietė daktarą,
ėmė jį gydyti, bet paaiškėjo, kad pagydyti negalima. Vidutiniškai imant, priepuoliai kartodavosi kas
mėnuo ir įvairiu laiku. Priepuoliai būdavo ne visada vienodai smarkūs — kartais lengvi, kartais labai
žiaurūs. Fiodoras Pavlovičius kuo griežčiausiai uždraudė Grigorijų bausti kūno bausmėmis ir pradėjo
įsileidinėti vaikiščią pas save į antrą aukštą. Ko nors jį mokyti taip pat tuo tarpu uždraudė. Bet vieną
kartą, kai berniukui jau buvo gal penkiolika metų, Fiodoras Pavlovičius pastebėjo, kad jis slankioja
palei knygų spintą ir per stiklą skaito jų antraštes. Fiodoras Pavlovičius knygų turėjo gana daug, apie
šimtą tomų su viršum, bet jo paties niekuomet niekas nebuvo matęs skaitant. Jis tuojau atidavė
Smerdiakovui spintos raktą: „Na, ir skaityk, būsi bibliotekininkas, užuot slankiojęs po kiemą, sėskis
ir skaityk, va perskaityk šitą“, — ir Fiodoras Pavlovičius išėmė jam „Vakarus viensėdyje prie
Dikankos“.
Berniūkštis perskaitė, bet jam nepatiko, nė karto nešyptelėjo, priešingai, baigęs susiraukė.
— Tai kaip? Nejuokinga? — paklausė Fiodoras Pavlovičius.
Smerdiakovas tylėjo.
— Sakyk, kvaily.
— Apie netiesą viskas parašyta, — suvapėjo Smerdiakovas, gudriai šypsodamas.
— Na, ir eik po velnių, liokajau tu. Pala, aš tau Smaragdovo „Visuotinę istoriją“, čia jau viskas
tiesa, skaityk.
Bet Smerdiakovas neperskaitė nė dešimties Smaragdovo knygos puslapių, pasirodė nuobodu. Taip
ir užsidarė vėl knygų spinta. Netrukus Marfa ir Grigorijus pranešė Fiodorui Pavlovičiui, kad
Smerdiakovas ima viskuo baisiai šlykštėtis: sėdi prie sriubos, paima šaukštą ir kažko ieško, ieško
sriuboje, pasilenkia, žiūrinėja, pasisemia šaukštą ir tyrinėja prieš šviesą.
— Tarakonas turbūt? — klausia Grigorijus.
— Gal musė, — sako Marfa. iš skaitiniai.org
 Jaunuolis, toks švaros mėgėjas, niekuomet neatsakydavo, bet tas pat kartodavosi ir su duona, ir su
mėsa, ir su visais kitais patiekalais: pakelia, būdavo, kąsnelį šakutėmis prieš šviesą, ilgai tyrinėja
tartum pro mikroskopą, svarsto ir pagaliau ryžtasi pasiųsti į burną. „Mat koks ponaitis atsirado“, —
bambėdavo Grigorijus, žiūrėdamas į jį. Fiodoras Pavlovičius, sužinojęs apie šitą naują Smerdiakovo
savybę, tuojau nusprendė, kad jis turi būti virėju, ir išsiuntė mokytis į Maskvą. Mokėsi jis keletą metų
ir grįžo labai pasikeitusiu veidu. Staiga kažkaip keistai paseno, visai ne pagal savo amžių
susiraukšlėjo, pagelto, pasidarė panašus į kastratą. Doroviškai, galima sakyti, nepasikeitė, koks
išvyko į Maskvą, toks ir grįžo: buvo toks pat užsidarėlis ir neturėjo nė mažiausio noro su kuo nors
bendrauti. Jis ir Maskvoje, kaip kad vėliau pasakojo žmonės, visą laiką tylėdavęs; ir pati Maskva jį
kažkodėl be galo mažai sudomino, jis ten tik su šiuo bei tuo truputį susipažino, o į visa kita nė
dėmesio neatkreipė. Kartą netgi buvo nuėjęs į teatrą, bet grįžo nepatenkintas ir nieko nepasakojo.
Užtat parvyko namo iš Maskvos gražiai apsirengęs, su švariu surdutu ir švariais baltiniais, labai
rūpestingai pats valydavo šepečiu savo drabužius visada dukart per dieną, o savo puošnius veršio
odos batus baisiai mėgo valyti ypatingu anglišku tepalu, kad spindėtų kaip veidrodis. Virėjas iš jo
išėjo puikus. Fiodoras Pavlovičius paskyrė jam algą, ir veik visą tą algą Smerdiakovas išleisdavo
drabužiams, pomadai, kvepalams ir t.t. Bet į moteris, rodos, žiūrėjo su tokia pat panieka kaip ir į
vyrus, elgėsi su jomis rimtai, beveik santūriai. Fiodoras Pavlovičius ėmė vertinti jį ir kiek kitokiu
požiūriu. Mat jo nuomario priepuoliai pasunkėjo, ir tomis dienomis valgius gamindavo Marfa
Ignatjevna, o Fiodorui Pavlovičiui tai būdavo labai neparanku.
— Kodėl gi tavo priepuoliai padažnėjo? — šnairuodavo jis kartais į savo naująjį virėją,
žiūrėdamas įdėmiai jam į veidą. — Vestumei pagaliau kokią, gal nori — apvesdinsiu?…
Bet Smerdiakovas į tai nieko neatsakydavo, tik pabaldavo iš apmaudo. Fiodoras Pavlovičius,
numojęs ranka, pasitraukdavo į šalį. Svarbiausia, buvo įsitikinęs jo sąžiningumu, o kai kartą įsitikino,
tai niekuomet neabejojo, kad jis nieko nepaims ir nieko nepavogs. Atsitiko sykį, kad Fiodoras
Pavlovičius, būdamas girtutėlis, išmetė į purvynę savo paties kieme tris šimtrublines, kurias tą dieną
buvo gavęs, ir pasigedo jų tik rytojaus dieną; vos tik ėmė ieškoti po kišenes, o šimtinės jau ir
begulinčios visos trys ant stalo. Iš kur? Smerdiakovas rado ir dar vakar atnešė. „Na, brolau, tokių
kaip tu aš dar nesu matęs“, — atvirai pasakė jam tada Fiodoras Pavlovičius ir dovanojo dešimt
rublių. Reikia pridurti, kad jis ne tik buvo įsitikinęs jo sąžiningumu, bet kažkodėl netgi mylėjo jį, nors
vaikinas žiūrėdavo į jį irgi šnairomis, kaip ir į visus kitus, ir visada tylėdavo. Retai kada, būdavo,
prabyla. Jeigu tada kam nors būtų atėję į galvą, žiūrint į jį, paklausti: kuo domisi šitas vaikinas ir apie
ką daugiausia galvoja, tai iš tikrųjų, į jį žiūrint, nebūtų buvę įmanoma tai suvokti. Ir vis dėlto jis
kartais namie, arba kad ir kieme, arba gatvėje, ima, būdavo, ir stabteli, susimąsto ir stovi šitaip net
kokią dešimtį minučių. Fizionomistas, įsižiūrėjęs į jį, būtų pasakęs, kad jis nei galvoja, nei mąsto, o
tik kažką pasyviai stebi. Yra vienas įstabus dailininko Kramskojaus paveikslas, pavadintas
„Stebėtoju“: pavaizduotas miškas žiemos metu, ir miške, ant kelio, stovi su nudriskusiu kaptonėliu
vyžotas, vienui vienas, nuo viso pasaulio atsiskyręs, iš kažkur atklydęs mužikėlis, stovi lyg ir
susimąstęs, bet jis ne mąsto, o kažką „stebi“. Jeigu jį pastumtumei, jis krūptelėtų ir pažvelgtų į jus
tartum nubudęs, bet nieko nesuprastų. Tiesa, tučtuojau ir atsigostų, o jei paklaustumėt, ką čia jis
stovėdamas galvojo, tai tikriausiai nieko neatsimintų, bet būtinai užslėptų savyje tuos įspūdžius, kurių
patyrė kažką stebėdamas. O tie įspūdžiai jam brangūs, ir jis tikriausiai juos kaupia, nejučiomis, netgi
nesąmoningai, — kodėl ir kam, irgi, aišku, nė pats nežino; gal, prisirinkęs per daugelį metų įspūdžių,
staiga mes viską ir išeis į Jeruzalę, bastytis ir sielos išganymo ieškoti, o gal ims ir sudegins gimtąjį
kaimą, o gal ir taip atsitiks, kad ir viena, ir kita padarys. Stebėtojų liaudyje netrūksta. Štai vienas iš
tokių stebėtojų, matyt, buvo ir Smerdiakovas, ir taip pat, matyt, godžiai kaupė savo įspūdžius, beveik
iš skaitiniai.org
nė pats nežinodamas, kam tai daro.

iš skaitiniai.org
 VII

KONTROVERSIJA

Bet Balaamo asilaitė staiga prabilo. Tema pasitaikė keista: Grigorijus, anksti rytą imdamas prekes
pirklio Lukjanovo krautuvėje, išgirdo iš jo apie vieną rusų kareivį, kuris kažkur toli, pačiame
pasienyje, pateko aziatams į nelaisvę ir, grasinamas baisiomis kankynėmis, žadančiomis greitą mirtį,
jeigu neatsisakys krikščionybės ir nepereis į islamą, vis dėlto nesutiko būti savo tikėjimo išdaviku ir
pasirinko kančią, leidosi nulupamas odą ir mirė, garbindamas ir šlovindamas Kristų, — šitą žygdarbį
kaip tik aprašė tą dieną gautas laikraštis. Apie tai ir ėmė pasakoti prie stalo Grigorijus. Fiodoras
Pavlovičius ir anksčiau visada mėgdavo, jau pavalgęs, prie deserto, pasijuokti ir pasikalbėti kad ir su
Grigorijum. Šį sykį jis buvo itin smagiai, maloniai nusiteikęs ir linkęs paplepėti. Girkšnodamas
konjakėlį ir išklausęs pasakojimo, pasakė, kad tokį kareivį reikėtų tučtuojau paskelbti šventuoju ir jo
nudirtą odą pasiųsti į kokį vienuolyną: „Tai bent žmonių prigriūtų ir pinigų!“ Matydamas, kad
Fiodoras Pavlovičius nėmaž nesusigraudino, bet savo senu įpročiu pradeda piktžodžiauti, Grigorijus
ėmė raukytis. Tik šit staiga Smerdiakovas, stovįs prie durų, šyptelėjo. Smerdiakovui ir anksčiau labai
dažnai leisdavo stovėti prie stalo, tai yra baigiantis pietums. O kai į mūsų miestą atvyko
Ivanas Fiodorovičius, tai jis čia ateidavo per pietus beveik kiekvieną kartą.
— Ko tu čia? — paklausė Fiodoras Pavlovičius, beregint pastebėjęs šypseną ir, žinoma, supratęs,
kad ji taikoma Grigorijui.
— Ogi va ko, — ūmai prašneko garsiai ir netikėtai Smerdiakovas: — jeigu to pagirtino kareivio
žygdarbis ir tikrai buvo labai kilnus, tai, antra vertus, nebūtų buvę jokios nuodėmės, jeigu jis būtų
šiuo atsitikimu ir išsižadėjęs Kristaus, taip sakant, vardo ir savo krikšto ir taip išgelbėjęs savo
gyvybę geriems darbams, kuriais per daugelį metų būtų atpirkęs savo bailumą.
— Kaipgi tai nebūtų nuodėmė? Niekus kalbi, už tai tave tiesiog į pragarą ir spirgins ten lyg avienos
kepsnį, — įterpė Fiodoras Pavlovičius.
Kaip tik tuo metu ir įėjo Alioša. Fiodoras Pavlovičius, kaip jau esame matę, juo labai apsidžiaugė.
— Tavąja tema, tavąja tema! — kikeno jis nudžiugęs, sodindamas Aliošą pasiklausyti.
— Apie avieną tai netiesa, ir nieko ten už tai nebus, ir neturi būti, jeigu pagal tikrą teisybę, —
solidžiai pasakė Smerdiakovas.
— Kaip tat pagal tikrą teisybę? — dar džiugesniu balsu suriko Fiodoras Pavlovičius, baksnodamas
keliu Aliošai.
— Niekšas jis, štai kas jis yra! — staiga išsprūdo Grigorijui. Jis rūsčiai pažvelgė Smerdiakovui
tiesiog į akis.
— Neskubėkite niekšu vadinti, Grigorijau Vasiljevičiau, — ramiai ir santūriai atsikirto
Smerdiakovas, — geriau pats apsvarstykite, kad jeigu aš patenku į krikščionybės priešų nelaisvę ir
jeigu jie verčia mane prakeikti dievo vardą ir išsižadėti švento krikšto, tai aš turiu tada vadovautis
vien savo paties protu, nes čia jokios ir nuodėmės nebus.
— Bet tu jau tą sakei, tu daug nepostringauk, o įrodyk! — šaukė Fiodoras Pavlovičius.
— Barštininkas! — niekinamai sušnabždėjo Grigorijus.
— Barštininku irgi neskubėkite pravardžiuoti ir nesiplūskite, o verčiau pats pagalvokite, Grigorijau
Vasiljevičiau. Juk vos tik aš pasakysiu kankintojams: „Ne, aš nesu krikščionis ir prakeikiu savo
tikrąjį dievą“, tučtuojau pačiu aukščiausiu dievo sprendimu kaipmat ir specialiai tapsiu galutinai
prakeiktas ir nuo šventosios bažnyčios atskirtas lyg koks netikėlis, netgi, taip sakant, tą pačią
akimirką, — netgi ne tada, kai tik ištarsiu, bet vos tik pagalvosiu ištarti, net, galima sakyti, ketvirtis
sekundės nepraeis, ir aš atskirtas, — taip ar ne, Grigorijau Vasiljevičiau? iš skaitiniai.org
 Buvo matyti, kad jam itin malonu kreiptis į Grigorijų, nors iš tikrųjų jis atsakinėjo tik į Fiodoro
Pavlovičiaus klausimus ir labai gerai tat suprato, bet tyčia dėjosi atsakinėjąs į Grigorijaus klausimus.
— Ivanai! — staiga riktelėjo Fiodoras Pavlovičius. — Pasilenk prie pat mano ausies. Tai tau jis
viską suruošė, nori, kad tu pagirtumei jį. Tu pagirk.
Ivanas Fiodorovičius labai rimtai išklausė entuziastiškų tėtušio žodžių.
— Pala, Smerdiakovai, kol kas patylėk, — vėl riktelėjo Fiodoras Pavlovičius. — Ivanai, vėl
pasilenk prie pat mano ausies.
Ivanas Fiodorovičius vėl pasilenkė kuo rimčiausia mina.
— Myliu tave taip pat kaip ir Aliošką. Tu nemanyk, kad aš tavęs nemyliu. Konjakėlio?
— Duokite. „O tu pats jau gerokai prisisiurbei“, — įdėmiai pažvelgė į tėvą Ivanas Fiodorovičius.
O Smerdiakovą jis stebėjo nepaprastai smalsiai.
— Tu ir dabar galutinai prakeiktas, — staiga pratrūko Grigorijus, — ir kaip tu, niekše, dar drįsti
kalbėti, jeigu…
— Nesiplūsk, Grigorijau, nesiplūsk! — nutraukė Fiodoras Pavlovičius.
— Jūs, Grigorijau Vasiljevičiau, luktelkite nors mažą truputėlį ir klausykite toliau, nes aš visko dar
nebaigiau. Juk tuo pačiu metu, vos tik dievas mane prakeiks, kaip tik tuo pačiu būtent metu aš jau
tapsiu lyg ir netikėliu, ir mano krikštas man nebegalios, ir aš už nieką nebūsiu atsakingas — argi ne
taip?
— Baik, brolau, savo išvadas, greičiau baik, — paragino Fiodoras Pavlovičius, su malonumu
sriūbtelėjęs iš taurelės.
— O jeigu jau aš nebesu krikščionis, tai, vadinasi, aš ir nesumelavau kankintojams, kai jie klausė:
„Ar aš krikščionis, ar ne krikščionis“, nes jau pats dievas buvo atskyręs mane nuo krikščionių vien už
tai, kad aš tik pagalvojau, netgi prieš tai, kai spėjau tarti savo žodį kankintojams. O jeigu jau aš esu
taip degraduotas, tai kokiu gi būdu ir kurios teisybės vardan gali mane kaltinti aname pasaulyje kaip
krikščionį už tai, kad išsižadėjau Kristaus, kai aš vien už savo mintis dar pries išsižadėjimą jau
netekau savo krikšto? O jeigu aš jau nebe krikščionis, tai, vadinasi, aš nė Kristaus išsižadėti
negalėjau, nes tada jau nėra ko man nė išsižadėti. Kas gi gali, Grigorijau Vasiljevičiau, kaltinti
netikėlį totorių, nors ir danguje, už tai, kad jis gimė nekrikščioniu, ir kas gi jį už tai baus, galvodamas,
kad vienam jaučiui niekas dviejų kailių nediria. O ir pats visagalis dievas, jei ir baus totorių, kai tas
numirs, tai, man atrodo, labai jau atlaidžiai ir švelniai (juk negalima visiškai nebausti), pagalvojęs,
kad negi jis kaltas, kad atsirado šiame pasaulyje kaip pagonis, iš pagonių tėvų gimęs. Negi gali
viešpats dievas vartoti prieš totorių smurtą ir sakyti apie jį, kad ir jis buvo krikščionis. Juk tada
išeitų, kad visagalis dievas tikrą netiesą kalba. O argi gali visagalis dangaus ir žemės valdovas
pameluoti, nors vienu vieninteliu žodžiu?
Grigorijus apstulbo ir žiūrėjo į oratorių išpūtęs akis. Nors gerai ir nesuprato, apie ką čia kalbama,
bet vis dėlto kažką iš to jovalo suvokė ir atrodė kaip žmogus, netikėtai davęsis kakta į sieną. Fiodoras
Pavlovičius baigė gerti taurelę ir prapliupo spiegiamu juoku.
— Alioška, Alioška, kaip tau patinka? Ak tu, kazuiste! Jis bus buvęs kur nors pas jėzuitus, Ivanai.
Ak tu, pasmirdęs jėzuite, kas gi tave išmokė? Bet vis dėlto tu, kazuiste, meluoji, meluoji, meluoji.
Neverk, Grigorijau, mes jį čia tučtuojau suplieksime, net dulkės rūks. Štai ką man pasakyk, asile: tegu
ir teisus tu prieš savo kankintojus, bet juk vis dėlto širdyje tu išsižadėjai savo tikėjimo ir pats sakai,
kad tą pačią valandą užsitraukei prakeikimą, o jeigu jau užsitraukei, tai tau už tai pragare galvelės
nepaglostys. Ką tu apie tai manai, mano mielas jėzuite?
— Nė abejonės nėra, kad aš pats širdyje išsižadėjau, bet vis dėlto jokios ypatingos nuodėmės ir čia
nebuvo, o jei ir buvo, tai visai nedidukė, pati paprasčiausia, taip sakant. iš skaitiniai.org
 — Kaip tai pati paprasčiausia?
— Meluoji, nevido-o-one, — sušnypštė Grigorijus.
— Pagalvokite pats, Grigorijau Vasiljevičiau, — ramiai ir oriai kalbėjo Smerdiakovas,
jausdamasis kaip nugalėtojas, bet tarsi rodydamas malonę sutriuškintam priešui, — pagalvokite pats,
Grigorijau Vasiljevičiau: juk pasakyta Šventajame rašte, kad jeigu turi tikėjimo nors sulig pačiu
mažiausiu grūdu ir va tarsi šitam kalnui, kad nuslinktų į jūrą, tai ir nuslinks nėmaž nelaukdamas, vos
spėsite įsakyti. Ką gi, Grigorijau Vasiljevičiau, jeigu aš netikintis, o jūs jau toks tikintis, jog nuolat
mane koneveikiate, tai pats pabandykite tarti šitam kalnui, kad nuslinktų tegu ne į jūrą (nes nuo čia ligi
jūros labai toli), bet nors į mūsų dvokiantį upelį, štai į tą, kur už mūsų sodo teka, tai pats tą pačią
akimirką įsitikinsite, kad nenuslinks, o viskas liks kaip buvę, nė nepajudės, nors šauktumėt, kiek jums
patinka. O tai reiškia, kad ir jūs, Grigorijau Vasiljevičiau, kaip reikiant netikite, tiktai kitus už tai
visaip koneveikiate. Ir vėlgi jei tarsime, kad mūsų laikais ne tiktai jūs, bet ir iš viso niekas, netgi nuo
pačių aukščiausiųjų asmenų ligi paties paskutinio mužiko, nepajėgs nustumti kalno į jūrą, išskyrus
nebent kokį vieną žmogų visoje žemėje, daugių daugiausia du, o ir tie gal ten kur nors Egipto tyruose
slapstosi ir sielos išganymo ieško, taigi kas ten juos ir besuras, — o jeigu taip, jeigu taip išeina, kad
visi kiti yra netikintys, tai nejaugi visus šituos, tai yra visos žemės gyventojus, išskyrus kokius nors
tuos du atsiskyrėlius, prakeiks viešpats ir niekam neatleis, nors mes visi gerai žinome, koks jis
gailestingas? Todėl ir aš tikiuosi, kad nors vieną kartą ir suabejojau, bet ir man bus atleista, jei
atgailos ašarą išliesiu.
— Pala! — suspiegė Fiodoras Pavlovičius džiaugsmo apoteozėje. — Tai vis dėlto tu manai, kad
yra tokie du, kurie gali judinti kalnus? Ivanai, įsidėk į galvą, užsirašyk: juk čia tikras rusas pasireiškė!
— Jūs labai teisingai pastebėjote, kad tai tikrai tautinis tikėjimo bruožas, — su pritariama šypsena
sutiko Ivanas Fiodorovičius.
— Sutinki! Vadinasi, taip ir yra, jeigu jau tu sutinki! Juk tiesa, Alioška? Juk tai toks yra grynai
rusiškas tikėjimas?
— Ne, Smerdiakovo tikėjimas visai ne rusiškas, — rimtai ir tvirtai tarė Alioša.
— Aš ne apie jo tikėjimą, aš apie šitą bruožą, apie tuos du atsiskyrėlius, vien tik apie šitą bruoželį:
juk jis rusiškas, rusiškas!
— Taip, šitas bruožas visai rusiškas, — nusišypsojo Alioša.
— Červonco vertas, asilaite, tavo žodis, ir aš šiandien pat atsiųsiu tau jį, bet šiaipjau tu vis dėlto
meluoji, meluoji, meluoji: žinok, kvaily, kad mes visi čia tik iš nerimtumo netikime, nes mums nėra
kada: visų pirma, daugybė reikalų mus žudo, o antra — dievas laiko davė per maža, vienai dienai
skyrė vos dvidešimt keturias valandas, nėra kada nė išmiegoti, ne tik atgailauti. O tu tenai prieš savo
kankintojus atsižadėjai tada, kai tau daugiau nebeliko apie nieką kita galvoti kaip tik apie tikėjimą ir
kai būtinai reikėjo savo tikėjimą parodyti! Juk tai, brolau, man atrodo, šį tą reiškia?
— Reiškia tai reiškia, bet spręskite pats, Grigorijau Vasiljevičiau, kad ir nusidėjimas lengvesnis,
jei šį tą reiškia. Juk jeigu aš tada būčiau tikrai taip tikėjęs, kaip reikia tikėti, tai tada iš tikrųjų būtų
buvusi nuodėmė, jeigu būčiau išvengęs kančios už savo tikėjimą ir priėmęs pagonišką Mahometo
tikėjimą. Bet juk nebūtų nė reikėję patirti kančių, nes būtų pakakę tą akimirką tik pasakyti tam kalnui:
pajudėk ir sutraiškyk kankintoją, tai jis būtų pajudėjęs ir tą pačią akimirką būtų prispaudęs jį kaip
tarakoną, ir būčiau tada kaip niekur nieko nuėjęs sau, giesme šlovindamas dievą. O jeigu jau aš kaip
tik tą pačią akimirką būčiau viską išbandęs ir tyčia sušukęs tam kalnui: sutraiškyk šituos kankintojus,
o jis nebūtų sutraiškęs, tai sakykite, kaipgi aš nebūčiau tada suabejojęs, dargi tokią baisią didžios
baimės valandą? Aš ir taip jau žinau, kad tikros dangaus karalystės nepasieksiu (nes juk nepajudėjo
sulig mano žodžiu kalnas, vadinasi, ne labiausiai jie ten tiki mano tikėjimu, ir ne per didžiausiasiš skaitiniai.org
laukia manęs atpildas aname pasaulyje), tai kam gi aš dar leisiu be jokios naudos sau nudirti kailį?
Juk jeigu netgi mano kailį jau būtų nuo nugaros ligi pusės nudyrę, tai ir tada sulig mano žodžiu arba
riksmu tas kalnas nebūtų pajudėjęs. O tokią akimirką ne tiktai abejonė gali suimti, bet iš baimės
galima ir paties proto netekti, tad nė galvoti apie ką nors nebūtų įmanoma. O jeigu taip, tai, vadinasi,
kuo gi aš čia galiu taip nusikalsti, jei, supratęs, kad nei ten, nei čia nieko nelaimėsiu ir atpildo jokio
negausiu, mažų mažiausia nors savo kailį išsaugosiu? Todėl, didžiai pasikliaudamas viešpaties
maloningumu, raminuosi viltimi, kad man bus už viską atleista…

iš skaitiniai.org
 VIII

PRIE KONJAKĖLIO

Ginčas pasibaigė, bet, keistas daiktas, tiek įsilinksminęs Fiodoras Pavlovičius į galą staiga
paniuro. Paniuro ir išmaukė konjakėlio, ir tai buvo jau visai bereikalinga taurelė.
— Nešdinkitės jūs lauk, jėzuitai, — riktelėjo jis tarnams. — Eik sau, Smerdiakovai. Šiandien
atsiųsiu žadėtą červoncą, ir eik. Neverk, Grigorijau, eik pas Marfą, ji tave paguos, paguldys.
Neduoda, bjaurybės, po pietų ramiai pasėdėti, — staiga šūktelėjo supykęs, kai, jam paliepus, tarnai
skubiai išėjo. — Smerdiakovas dabar per pietus visada čia lenda, tavimi, matyt, susidomėjęs, kuo tu
jį taip prisiviliojai? — pridūrė jis Ivanui Fiodorovičiui.
— Ničniekuo, — atsakė šis, — įsigeidė man pagarbą reikšti: tai liokajus ir chamas. Beje, tai dirva
pažangiesiems, kai ateis laikas.
— Pažangiesiems?
— Bus ir geresnių, bet bus ir šitokių. Iš pradžių susiras šitokių, o po to ir geresnių.
— O kada gi ateis laikas?
— Užsidegs raketa ir galbūt nespės sudegti. Liaudis šitų barštininkų kol kas nelabai mėgsta
klausytis.
— Taigi mat, brolau, va tokia Balaamo asilaitė galvoja, galvoja ir velniai žino ką sau viena
sugalvoja.
— Minčių sukaups, — šyptelėjo Ivanas.
— Matai, aš žinau, kad jis ir manęs negali pakęsti, lygiai kaip ir visų, tavęs irgi, nors tau ir atrodo,
kad jis „įsigeidė reikšti tau pagarbą“. O Alioškos juo labiau, į Aliošką jis žiūri su panieka. Bet jis
nieko nepavogs, štai kas svarbu, ne liežuvininkas, tylės, nieko neišgarsins, puikiai pyragus kepa, o
pagaliau tegu jį velniai rauna, ar verta, tikrai sakant, apie jį kalbėti?
— Žinoma, neverta.
— O dėl to, ką jis ten sau vienas sugalvos, tai rusų mužikui, apskritai kalbant, reikia kailį perti. Aš
visada taip sakiau. Mūsų mužikas — sukčius, jo gailėti neverta, ir dar gerai, kad kartais ir dabar
išperia jam kailį. Rusų žemė laikosi beržine rykšte. Išnaikins miškus, ir žus rusų žemė. Aš gerbiu
protingus žmones. Mužikams kailio nebeperiame iš didelio proto, tai jie patys periasi. Ir gerai daro.
Kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota, ar kaip ten… Vienu žodžiu, bus atmatuota. O
Rusija — kiaulystė. Mano mielas, kad tu žinotumei, kaip aš neapkenčiu Rusijos… Tai yra ne Rusijos,
o visų tų ydų… o gal ir Rusijos. Tout cela c’est de la cochonnerie.☞ Žinai, ką mėgstu? Aš mėgstu
sąmojį.
— Jūs vėl išgėrėte taurelę. Jau pakaktų.
— Palauk, aš dar vieną ir dar vieną, o tada ir baigsim. Ne, pala, tu mane pertraukei. Važiuodamas
per Mokroję, klausiu senį, o jis man: „Mes, sako, labiausiai mėgstame pagal nuosprendį mergoms
kailį perti, o perti leidžiame vaikinams. O tą, kurią vaikinas šiandien pėrė, rytojaus dieną jis pats
sužadėtine renkasi, todėl, sako, pačioms mūsų mergoms tas labai patinka“. Mat kokie markizai de
Sadai,☞ a? Kaip sau nori, sąmojinga. Gal važiuosime kada pasižiūrėti, a? Alioška, tu paraudai?
Nesigėdyk, vaikeli. Gaila, kad tada pas igumeną nesisėdau pietauti ir vienuoliams apie Mokrojės
mergas nepapasakojau. Neširsk, Alioška, kad aš tavo igumeną taip įžeidžiau. Mane, brolau, pyktis
ima. Juk jeigu dievas yra, — na, žinoma, tada aš kaltas ir turėsiu atsakyti, o jeigu jo visai nėra, tai ar
šitaip dar reiktų išdėti tuos tavo tėvus? Tada maža dar jiems galvas nurėžti, nes jie pažangą stabdo.
Ar patikėsi manim, Ivanai, kad tai man drasko širdį. Ne, tu netiki, iš tavo akių matau. Tu tiki
žmonėmis, kad aš esu tik komediantas. Alioša, ar tu tiki, kad aš nesu tiktai komediantas? iš skaitiniai.org
 — Tikiu, kad nesate tiktai komediantas.
— Tikiu, kad tiki ir nuoširdžiai kalbi. Nuoširdžiai žiūri ir nuoširdžiai kalbi. O Ivanas ne, Ivanas
išdidus… O vis dėlto tavo vienuolynukui aš padaryčiau galą. Gerai būtų paėmus visą šitą mistiką ir
išsyk pašalinus visoje rusų žemėje, kad visi kvailiai galutinai susiprotėtų. O kiek sidabro, kiek aukso
gautų pinigų kalykla!
— Kam gi šalinti? — tarė Ivanas.
— Ogi kad tiesa greičiau suspindėtų, va kam.
— Bet jeigu ta tiesa suspindės, tai jūs pirmutinis iš pradžių būsit apiplėštas, o paskui… ir
pašalintas.
— Še tau! O juk, ko gero, tavo tiesa… Ak, koks aš asilas, — staiga sujudo Fiodoras Pavlovičius,
pliaukštelėjęs sau per kaktą. — Na, tai tegu stovi tavo vienuolynukas, Alioška, jeigu taip. O mes,
protingi žmonės, šilumoje sėdėsim ir konjakėlį girsnosim. Ar žinai, Ivanai, turbūt pats dievas tyčia
šiuos dalykus taip sutvarkė? Sakyk, Ivanai: ar yra dievas, ar ne? Palauk: tiesą sakyk, rimtai sakyk! Ko
tu vėl juokiesi?
— Juokiuosi iš to, kaip jūs pats pirma sąmojingai pasakėt apie tą Smerdiakovo tikėjimą, kad esama
dviejų šventų senuolių, galinčių išjudinti kalnus.
— Tai argi ir dabar kas panašu?
— Labai.
— Na, tai, vadinasi, ir aš esu rusas, ir aš turiu rusišką bruožą, ir tu, toks filosofas, irgi negali savo
panašių bruožų nuslėpti. Jei nori, aš tau įrodysiu. Bet vis dėlto pasakyk: ar yra dievas, ar ne? Tik
rimtai! Man dabar reikia rimtai.
— Ne, nėra dievo.
— Alioška, ar yra dievas?
— Yra dievas.
— Ivanai, o nemirtingumas ar yra, na, vis vien koks, na, nors mažytis mažutėlis?
— Ir nemirtingumo nėra.
— Jokio?
— Jokio.
— Vadinasi, gryniausias nulis arba niekas. Bet gal vis dėlto kas nors yra? Vis dėlto ne niekas!
— Grynas nulis.
— Alioška, ar nemirtingumas yra?
— Yra.
— O dievas ir nemirtingumas?
— Ir dievas, ir nemirtingumas. Dievas ir yra nemirtingumas.
— Hm! Greičiau Ivano tiesa. Viešpatie, tik reikia pagalvoti, kiek tikėjimo, kiek visokių jėgų veltui
atidavė žmogus dėl šitos svajonės, ir per tiek tūkstančių metų! Kas gi taip tyčiojasi iš žmogaus?
Ivanai? Paskutinį kartą ir griežtai: ar yra dievas, ar ne? Paskutinį kartą!
— Ir paskutinį kartą nėra.
— Kas gi tyčiojasi iš žmonių, Ivanai?
— Turbūt velnias, — šyptelėjo Ivanas Fiodorovičius.
— O velnias yra?
— Ne, ir velnio nėra.
— Gaila. Po velnių, ką aš dabar padaryčiau tam, kuris pirmasis išgalvojo dievą! Dar per maža būtų
jį pakarti ant sausos šakos.
— Civilizacijos tada nebūtų, jeigu nebūtų išgalvoję dievo. iš skaitiniai.org
 — Nebūtų? Be dievo, sakai?
— Taip. Ir konjakėlio nebūtų. O konjaką vis dėlto reiks iš jūsų atimti.
— Pala, pala, pala, mielasis, dar vieną taurelę. Aš įžeidžiau Aliošą. Ar tu nepyksti, Aleksejau?
Alekseičikai, mano mielas Alekseičikai!
— Ne, nepykstu. Aš žinau jūsų mintis. Jūsų širdis geresnė už jūsų galvą.
— Mano širdis geresnė už mano galvą? Viešpatie, ir dar kas šitaip sako? Ivanai, ar tu myli
Aliošką?
— Myliu.
— Mylėk. (Fiodoras Pavlovičius tolydžio svaigo.) Klausyk, Alioša, pirma su tavo senuoliu
stačiokiškai pasielgiau. Bet buvau susijaudinęs. O juk tas senuolis turi sąmojo, kaip tau atrodo,
Ivanai?
— Gal ir turi.
— Turi, turi, il y a du Piron là-dedans.☞ Tai jėzuitas, žinoma, rusiškas. Būdamas taurus žmogus,
jis liepsnote liepsnoja slaptu pasipiktinimu, kad jam reikia apsimetinėti… šventuoliu dėtis.
— Bet juk jis tiki į dievą.
— Nė už skatiką. Ar tu nežinojai? Juk jis pats taip visiems sako, tai yra ne visiems, o visiems
protingiems žmonėms, kurie ten atvyksta. Gubernatoriui Šulcui jis tiesiog rėžė: credo,☞ tik nežinau į
ką.
— Nejaugi?
— Tikrai. Bet aš jį gerbiu. Jis turi kažkokio mefistofeliškumo ar veikiau kažko iš „Mūsų laikų
herojaus“… Arbeninas ar kaip ten… Tai yra, supranti, jis — gašlūnas; jis toks gašlūnas, jog aš dabar
drebėčiau dėl savo dukters ar dėl žmonos, jeigu eitų pas jį išpažinties. Žinai, kai ima pasakoti…
Užpernai pakvietė mus arbatėlės su likeriuku (ponios jam likerio atsiunčia), ir kai ėmė praeitį
apsakinėti, tai mes pilvus susiėmę kvatojome… Ypač kaip vieną ligonę pagydė. „Jei neskaudėtų kojų,
aš jums, sako, vieną šokį pašokčiau“. Kaip jums patinka? „Pridariau aš, sako, per visą savo amžių
nemažai šunybių“. Jis pirkliui Demidovui šešiasdešimt tūkstančių nudžiovė.
— Kaip, pavogė?
— Tas jam kaip geram žmogui atvežė: „Pasaugok, brolau, pas mane rytoj krata“. O tas ir
pasaugojo. „Juk tu, sako, cerkvei paaukojai“. Aš jam sakau: tu, sakau, esi niekšas. Ne, sako, aš nesu
niekšas, aš esu plačios prigimties… Beje, tai ne jis… Tai kitas. Aš jį su kitu supainiojau… ir
nepastebėjau. Na, dar vieną taurelę, ir gana; paimk butelį, Ivanai. Aš melavau, kodėl tu manęs
nesudraudei, Ivanai… Ir nepasakei, kad meluoju?
— Žinojau, kad jūs pats liausitės.
— Meluoji, tu taip darei, kad pyksti ant manęs, tik dėl to, kad pyksti. Tu niekini mane. Tu
atvažiavai pas mane ir niekini mane mano paties namuose.
— Aš ir išvažiuosiu; jus konjakas veikia.
— Aš tave gyva malda prašiau nuvažiuoti į Čermašnią… vienai kitai dienai, o tu nevažiuoji.
— Rytoj važiuosiu, jeigu jau taip spiriate.
— Nevažiuosi. Tau rūpi čia mane sekti, štai kas tau rūpi, nevidone, todėl tu ir nevažiuosi?
Senis neatlyžo. Jis priėjo tą girtumo ribą, kada kai kuriems pasigėrusiems, ligi tol ramiems, staiga
būtinai užeina noras įširsti ir parodyti save.
— Ko tu žiūri į mane? Kokios tavo akys? Tavo akys žiūri į mane ir sako man: „Nusilakei, seni“.
Įtaringos tavo akys, panieką reiškia tavo akys… Tu ne šiaip sau atvažiavai. Va Alioša žiūri, ir jo akys
spinduliuoja. Alioša neniekina manęs. Aleksejau, nemylėk Ivano…
— Nepykite ant brolio! Liaukitės jį įžeidinėjęs, — staiga tarė Alioša tvirtu balsu. iš skaitiniai.org
 — Na ką gi, tiek to. Uch, galvą skauda. Paimk konjaką, Ivanai, trečią kartą sakau. — Jis susimąstė
ir staiga klastingai ir iš lėto nusišypsojo. — Nepyk, Ivanai, ant seno ištižėlio. Aš žinau, kad tu manęs
nemyli, bet vis dėlto nepyk. Nėra nė už ką manęs mylėti. Į Čermašnią suvažinėsi, aš pats pas tave
nuvyksiu, lauktuvių nuvešiu. Aš tau ten vieną mergiotę prirodysiu, ten ją seniai nužiūrėjau. Kol kas ji
dar basa vaikščioja. Nebijok basų, neniekink — perlai!…
Ir pakštelėjo sau į ranką.
— Man, — staiga visas atgijo, tartum akimirką prablaivėjęs, kai aptiko mėgstamą temą, — man…
Et jūs, vaikeliai! Vaikučiai, paršiukai mano mažyčiai, man… netgi per visą gyvenimą nebuvo man
bjauri nė viena moteris, štai mano principas! Ar jūs galite tai suprasti? Bet kur čia jūs suprasite: jums
kraujo vietoj dar tik pienelis gyslose teka, jūs dar iš kiaušinio neišriedėjote! Pagal mano principą
kiekvienoje moteryje galima rasti ko nors nepaprastai, po velnių, įdomaus, ko neturi jokia kita, — tik
reikia mokėti rasti, štai ką pasakysiu! Tai talentas! Man nebuvo negražių moterų: jau vien tai, kad ji
moteris, jau yra pusė visa ko… bet kur čia jūs suprasit! Net imkite senmerges, ir ten kartais randi
tokių žavumynų, jog negali atsistebėti tais kvailiais, kurie davė jai susenti ir ligi šiol nepastebėjo!
Basakoję ir negražią moterį visų pirma reikia nustebinti — štai kaip reikia prie jos eiti. O tu
nežinojai? Reikia ją taip nustebinti, kad ji susižavėtų, apstulbtų, susigėstų: tokią juodnugarę kaip ji
įsimylėjo toks ponas! Iš tikrųjų puiku, kad kol yra ir kol bus pasaulyje chamų ir ponų, visada bus ir
tokia grindų plovėjėlė, ir visada bus jos ponas, o juk to ir tereikia gyvenimo laimei! Pala… klausyk,
Alioška, aš tavo velionę motiną visada nustebindavau, tik ten kitaip išeidavo. Niekuomet, būdavo, jos
nemyluoju, tik staiga, kai ateina tokia valandėlė, staiga taip visas prieš ją ir susileidžiu, ant kelių
šliaužioju, kojytes bučiuoju ir visada, visada — atsimenu tai kaip šiandien — priverčiu ją atsiliepti
tokiu juoku, trapiu, skambiu, negarsiu, nervingu, ypatingu. Tik jinai taip ir juokdavosi. Visada
žinodavau, kad taip prasideda jos liga, kad rytoj jinai ims klykti ir kad šitas dabartinis, tylutis, juokas
jokio susižavėjimo nereiškia, o vis dėlto nors čia ir iliuzija, bet panašu į susižavėjimą. Štai ką reiškia
mokėti visame kame savo bruoželį aptikti! Kartą Beliavskis, — buvo čia toks vienas gražuolėlis ir
turtuolis, paskui ją sekiojo ir įprato pas mane lankytis, — staiga mano paties namuose ėmė ir rėžė
man į veidą, ir dar jos akyse. Tai ji, tokia avis, net maniau, apkuls mane už tą antausį, — kad šoks
nešokus ant manęs: „Tu, sako, dabar sumuštas, sumuštas, tu iš jo antausį gavai! Tu, sako, mane jam
parduoti norėjai… Kaip jis drįso tau kirsti mano akyse! Niekuomet, niekuomet nedrįsk daugiau pas
mane ateiti! Tuojau bėk, iššauk jį į dvikovą…“ Tai aš ją tada į vienuolyną malšinti nuvežiau, šventieji
tėvai maldomis ją tramdė. Bet, dievaži, Alioša, niekuomet aš nenuskriaudžiau savo klyknelės! Gal tik
vieną kartą, dar pirmais metais: jau tada ji labai melsdavosi, ypač dievo motinos šventes uoliai
švęsdavo ir tada mane nuo savęs į kabinetą varydavo. Imsiu, galvoju sau vienas, ir išdulkinsiu jai šitą
mistiką! „Matai, sakau, matai, va tavo šventas paveikslas, va jis, va aš nukabinsiu jį. Žiūrėk, tu laikai
jį stebuklingu, o aš tuojau prie tavęs jį apspjausiu, ir nieko man už tai nebus!…“ Kai pamatė,
viešpatie, manau sau: dabar ji mane užmuš, o ji tik pašoko, suplojo rankomis, paskui staiga užsidengė
rankomis veidą, ėmė visa drebėti ir griuvo ant grindų… taip ir susmuko. Alioša, Alioša! Kas tau, kas
tau!
Senis nusigandęs pašoko. Kai tik jis pradėjo pasakoti apie Aliošos motiną, šio veidas ėmė pamaži
mainytis. Paraudo, akys sužibo, lūpos ėmė virpėti… Girtam seniokui tiško seilės, ir jis nieko
nepastebėjo ligi pat tos akimirkos, kada Aliošai staiga atsitiko kažkas labai keista, būtent pasikartojo
lygiai tas pat, ką senis ką tik papasakojo apie „klyknę“. Alioša staiga pašoko iš užstalės, lygiai taip
pat, kaip buvo pasakojama apie jo motiną, suplojo rankomis, paskui užsidengė jomis veidą, krito kaip
pakirstas ant kėdės ir staiga ėmė visas drebėti nuo isteriško staigių, šiurpių ir tylių ašarų priepuolio.
Nepaprastas jo panašumas į motiną ypač pribloškė senį. iš skaitiniai.org
 — Ivanai, Ivanai, greičiau jam vandens! Kaip jinai, lygiai kaip jinai, kaip jo motina tada!
Apipurkšk jį iš burnos vandeniu, aš visada jai taip darydavau. Tai jis dėl motinos, dėl savo
motinos… — lemeno jis.
— Betgi, man rodosi, jo motina buvo ir mano motina, kaip jūs manote? — staiga išsiveržė Ivanui
su nesulaikoma rūsčia neapykanta. Senis krūptelėjo nuo jo blykstelėjusio žvilgsnio. Bet čia atsitiko
kažkas labai keista, nors, tiesa, truko vos sekundę: rodos, seniui iš tikrųjų išgaravo iš galvos, kad
Aliošos motina buvo ir Ivano motina…
— Kaip tai tavo motina? — suvebleno jis, nieko nesuprasdamas. — Ką tu čia dabar? Apie kokią
motiną tu kalbi?… Bet argi ji… Ak, velniai griebtų! Bet jinai juk ir tavo! Ak, velniai griebtų! Na,
brolau, dar niekuomet nebuvo man taip aptemęs protas, atleisk man, o aš ma-niau, Ivanai… Che che
che! — Jis nutilo. Nuo ilgos, girtos, pusiau beprasmiškos šypsenos išsiplėtė jam veidas. Ir šit staiga
tą pačią akimirką priemenėje pasigirdo baisus triukšmas ir bildesys, pašėlęs riksmas, atsidarė durys,
ir į svetainę įsiveržė Dmitrijus Fiodorovičius. Išsigandęs senis puolė prie Ivano.
— Užmuš, užmuš! Neleisk jam, neleisk! — šūkalojo jis, įsikibęs Ivanui Fiodorovičiui į surduto
skverną.

iš skaitiniai.org
 IX

GAŠLŪNAI

Tuojau paskui Dmitrijų Fiodorovičių į svetainę įbėgo ir Grigorijus su Smerdiakovu. Tai jie ir
grūmėsi su juo priemenėje, nenorėdami jo įleisti (pagal paties Fiodoro Pavlovičiaus instrukciją, kurią
jis buvo davęs prieš keletą dienų). Pasinaudojęs tuo, kad Dmitrijus Fiodorovičius, įsibrovęs į
svetainę, stabtelėjo akimirką apsižvalgyti, Grigorijus apibėgo aplink stalą, uždarė abi puses kitų,
priešinių svetainės durų, vedančių į buto vidų, ir atsistojo prie uždarų durų, išskėtęs į šalis rankas,
pasiryžęs, taip sakant, ligi paskutinio lašo ginti įeigą. Tai pamatęs Dmitrijus ne suriko, bet netgi
tartum suspiegė ir puolė Grigorijų.
— Vadinasi, ji ten! Ją paslėpė ten! Šalin, niekše! — Jis smarkiai truktelėjo Grigorijų, bet šis jį
atstūmė. Baisiausiai įtūžęs, Dmitrijus užsimojo ir iš visų jėgų smogė Grigorijui. Senis griuvo kaip
pakirstas, o Dmitrijus peršoko per jį ir įsibrovė pro duris. Smerdiakovas liko svetainėje, kitame gale,
ir išbalęs, drebėdamas glaudėsi prie Fiodoro Pavlovičiaus.
— Ji čia, — šaukė Dmitrijus Fiodorovičius, — aš ką tik mačiau ją, kai ji pasuko link namų, tik
nepavijau. Kur ji? Kur ji?
Šitas riksmas: „Ji čia!“ padarė Fiodorui Pavlovičiui neįsivaizduojamą įspūdį. Visas išgąstis jam
išdulkėjo.
— Laikyk, laikyk jį! — sukliko jis ir puolė paskui Dmitrijų Fiodorovičių. Tuo tarpu pakilo nuo
grindų Grigorijus, bet buvo dar tartum be nuovokos. Ivanas Fiodorovičius ir Alioša pasileido vytis
tėvą. Trečiame kambaryje pasigirdo, kaip kažkas staiga nukrito ant grindų, sudužo ir suskambo: tai
buvo didelė stiklinė vaza (ne iš brangiųjų) ant marmurinio pjedestalo, kurią užkliudė, bėgdamas pro
šalį, Dmitrijus Fiodorovičius.
— Laikykit! — sukliko senis. — Gelbėkit!
Ivanas Fiodorovičius ir Alioša vis dėlto pavijo senį ir prievarta grąžino į svetainę.
— Kam vejatės jį! Jis gali ten jus iš tikrųjų užmušti! — piktai sušuko ant tėvo Ivanas
Fiodorovičius.
— Vanečka, Liošečka, ji čia, vadinasi, Grušenka čia, pats, sako, matęs, kaip bėgo pro šalį…
Jis springo. Šį sykį jis nelaukė Grušenkos, ir netikėta žinia, kad jinai čia, iš karto sumaišė jam
protą. Jis visas drebėjo, jis tartum apdujo.
— Bet jūs gi pats matėte, kad ji nebuvo čia atėjusi! — šaukė Ivanas.
— O gal pro anas duris?
— Bet juk jos užrakintos, anos durys, o raktą turit jūs…
Dmitrijus staiga vėl pasirodė svetainėje. Jis, žinoma, anas duris rado užrakintas, o užrakintų durų
raktas buvo Fiodoro Pavlovičiaus kišenėje. Visų kambarių langai taip pat buvo uždaryti, vadinasi,
Grušenka iš niekur negalėjo ateiti ir niekur negalėjo dingti.
— Laikykit jį! — sukliko Fiodoras Pavlovičius, vos tik vėl pamatęs Dmitrijų. — Jis miegamajame
man pinigus pavogė. — Ir, ištrūkęs iš Ivano, vėl puolė Dmitrijų. Bet šis pakėlė abi rankas ir staiga
nutvėrė senį už abiejų paskutinių plaukų kuokštų, dar likusių prie smilkinių, trūktelėjo jį ir smarkiai
trenkė į grindis. Ir dar spėjo dukart ar triskart spirti gulinčiam kulnu į veidą. Senis sudejavo spigiu
balsu. Ivanas Fiodorovičius, kad ir ne toks stiprus kaip brolis Dmitrijus, apkabino jį rankomis ir iš
visų jėgų atplėšė nuo senio. Alioša savo menkomis jėgomis irgi jam padėjo, apkabinęs brolį iš
priekio.
— Beproti, juk tu jį užmušei! — suriko Ivanas.
— Taip jam ir reikia! — sušuko Dmitrijus dusdamas. — O jei neužmušiau, tai dar ateisiu užmušti.
iš skaitiniai.org
Nenusaugosite!
— Dmitrijau! Tuojau išeik iš čia! — valdingai sušuko Alioša.
— Aleksejau! Tu vienas man pasakyk, tavimi vienu patikėsiu: ar jinai buvo dabar čia, ar nebuvo?
Aš pats ją mačiau, kaip ji neseniai pro žiogrius iš skersgatvio į šitą pusę prasmuko. Aš riktelėjau, ji
nubėgo…
— Prisiekiu tau, jos čia nebuvo, ir niekas jos čia nė nelaukė!
— Bet aš ją mačiau… Vadinasi, ji… Aš tuojau sužinosiu, kur ji… Lik sveikas, Aleksejau! Ezopui
dabar apie pinigus nė žodžio, o pas Kateriną Ivanovną tučtuojau ir būtinai: „Liepė pasveikinti, liepė
pasveikinti, pasveikinti! Būtent pasveikinti ir atsisveikinti!“ Apsakyk jai sceną!
Tuo tarpu Ivanas ir Grigorijus pakėlė senį ir pasodino į krėslą. Jo veidas buvo kruvinas, bet jis
nuovokos nebuvo praradęs ir godžiai klausėsi Dmitrijaus šūkaliojimų. Jam dar vis atrodė, kad
Grušenka iš tikrųjų yra kur nors namuose. Dmitrijus Fiodorovičius išeidamas pažvelgė į jį su
neapykanta.
— Neatgailoju už tavo kraują! — sušuko jis. — Saugokis, seni, saugok svajonę, nes ir aš svajoju!
Pats prakeikiu tave ir visiškai tavęs išsižadu…
Jis išbėgo iš kambario.
— Ji čia, ji tikrai čia! Smerdiakovai, Smerdiakovai, — vos girdimai kriokė senis, pirštu modamas
Smerdiakovui.
— Nėra jos čia, nėra, beproti seni, — piktai suriko ant jo Ivanas. — Na, jis apalpo! Vandens,
rankšluostį! Greičiau, Smerdiakovai!
Smerdiakovas puolė vandens. Senį pagaliau nurengė, nunešė į miegamąjį ir paguldė į lovą. Galvą
jam apvyniojo šlapiu rankšluosčiu. Nusilpęs nuo konjako, nuo stiprių jausmų ir nuo smūgių, vos tik
palietė pagalvį, tuojau užsimerkė ir užmigo. Ivanas Fiodorovičius ir Alioša grįžo į svetainę.
Smerdiakovas nešė lauk sukultos vazos šukes, o Grigorijus, paniuręs, nuleidęs akis, stovėjo prie
stalo.
— Gal ir tau reiktų suvilgyti galvą ir atsigulti, — kreipėsi į Grigorijų Alioša. — Mes čia jį
paslaugysime; brolis labai skaudžiai sudavė tau… per galvą.
— Jis man išdrįso! — niūriai ir aiškiai ištarė Grigorijus.
— Jis ir tėvui „išdrįso“, ne tik tau! — pasakė Ivanas Fiodorovičius viepdamasis.
— Aš jį geldoje prausdavau… jis man išdrįso! — kartojo Grigorijus.
— Velniai griebtų, jeigu aš nebūčiau jo atplėšęs, jis, ko gero, būtų ir užmušęs. Ar daug reikia
Ezopui? — pašnabždėjo Ivanas Fiodorovičius Aliošai.
— Dieve saugok! — suriko Alioša.
— O kodėl saugok? — vis dar pašnabždomis kalbėjo Ivanas, piktai išsiviepęs. — Vienas šliužas
praris kitą šliužą, taip jiems ir reikia!
Alioša krūptelėjo.
— Aš, žinoma, neleisiu įvykti žmogžudystei, kaip neleidau ir dabar. Pasilik čia, Alioša, aš eisiu
pasivaikščioti po kiemą, man pradėjo skaudėti galvą.
Alioša nuėjo pas tėvą į miegamąjį ir išsėdėjo jo galvūgalyje už širmų apie valandą. Senis staiga
atsimerkė ir ilgai tylomis žiūrėjo į Aliošą, matyti, stengdamasis kažką prisiminti ir suvokti. Staiga jo
veide atsimušė nepaprastas susijaudinimas.
— Alioša, — sušnabždėjo jis baikščiai, — kur Ivanas?
— Kieme, jam galvą skauda. Jis saugo mus.
— Paduok veidrodėlį, anakur stovi, paduok!
Alioša padavė jam nuo komodos mažutį sudedamą apvalų veidrodėlį. Senis pasižiūrėjo į jį: nosis
iš skaitiniai.org
gerokai patinusi, ir ant kaktos virš kairiojo antakio didelė tamsiai raudona mėlynė.
— Ką sako Ivanas? Alioša, mano mielas, mano vienintelis sūnau, aš bijau Ivano; aš Ivano labiau
bijau negu ano. Aš tik tavęs vieno nebijau…
— Nebijokite ir Ivano, Ivanas pyksta, bet jis apgins jus.
— Alioša, o ką anas? Pas Grušenką nubėgo! Mielas angele, sakyk teisybę: ar buvo tada Grušenka,
ar ne?
— Niekas jos nematė. Tai netiesa, nebuvo.
— Juk Mitenka vesti ją nori, vesti!
— Ji netekės už jo.
— Netekės, netekės, netekės, netekės, nė už ką netekės! — senis tiesiog susipurtė iš džiaugsmo,
tartum šią akimirką niekas nebūtų jam galėjęs pasakyti ką nors džiaugsmingesnio. Džiūgaudamas jis
nutvėrė Aliošos ranką ir stipriai prispaudė ją prie širdies. Net ašaros sublizgo jam akyse. —
Paveikslėlį, dievo motinos paveikslėlį, apie kurį pirma pasakojau, pasiimk ir neškis. Ir į vienuolyną
grįžti leidžiu… tada pajuokavau, nepyk. Galvą skauda, Alioša… Lioša, paguosk mano širdį, mano
angele, pasakyk tiesą!
— Jūs vis apie tą patį, ar buvo ji, ar ne? — tarė Alioša su širdgėla.
— Ne, ne, ne, aš tavim tikiu, tik štai kas: nueik pats pas Grušenką arba šiaip kaip nors pasimatyk;
išklausinėk ją greičiau, kaip galima greičiau, pats savo protu nuspręsk: pas ką ji nori — pas mane, ar
pas jį? A? Kaip? Gali ar negali?
— Jeigu ją pamatysiu, tai paklausiu, — sumurmėjo sumišęs Alioša.
— Ne, ji tau nepasakys, — pertraukė senis, — jinai išdykėlė. Ims tave bučiuoti ir sakys, kad nori
už tavęs tekėti. Ji apgavikė, ji begėdė, ne, tau negalima pas ją eiti, negalima!
— Bet ir netinka, tėtuši, visai netinka.
— Kur jis tave siuntė, kai šaukė: „Nueik“ ir tuojau išbėgo?
— Pas Kateriną Ivanovną siuntė.
— Pinigų? Pinigų prašyti?
— Ne, ne pinigų.
— Jis neturi pinigų, neturi nė skatiko. Klausyk, Alioša, aš pagulėsiu naktį ir apsvarstysiu, o tu kol
kas eik. Gal ir ją sutiksi… Tik būtinai užeik pas mane rytoj iš ryto, būtinai. Aš tau rytoj vieną tokį
žodelį pasakysiu, užeisi?
— Užeisiu.
— Jei ateisi, tai apsimesk, kad pats atėjai, aplankyti atėjai. Niekam nesakyk, kad aš prašiau. Ivanui
nė žodžio nesakyk.
— Gerai.
— Sudiev, angele, pirma tu mane užstojai, kol gyvas gyvensiu — neužmiršiu. Aš rytoj tau vieną
žodelį pasakysiu… tik man dar reikia pagalvoti…
— O kaip jūs dabar jaučiatės?
— Rytoj, jau rytoj atsikelsiu ir vaikščiosiu, aš visai sveikas, visai sveikas, visai sveikas!…
Eidamas per kiemą, Alioša pamatė brolį Ivaną ant suolo prie vartų: tas sėdėjo ir kažką pieštuku
žymėjosi savo užrašų knygelėje. Alioša pasakė Ivanui, kad senis pabudo ir atsitokėjo, o jam leido eiti
į vienuolyną pernakvoti.
— Alioša, aš labai mielai pasimatyčiau su tavimi rytoj iš ryto, — meiliai tarė Ivanas, kilstelėjęs
nuo suolo. Tokio meilumo Alioša iš jo visiškai nesitikėjo.
— Rytoj aš būsiu pas Chochlakovas, — atsakė Alioša. — Gal rytoj būsiu ir pas Kateriną Ivanovną,
jei dabar nerasiu namie… iš skaitiniai.org
 — O dabar vis dėlto pas Kateriną Ivanovną! Tai „atsisveikinti, argi ne taip, atsisveikinti“? —
staiga nusišypsojo Ivanas. Alioša sutriko.
— Rodos, aš supratau, ką reiškia anie šūksniai; taip pat šį tą supratau iš to, kas buvo anksčiau
pasakyta, Dmitrijus turbūt prašė tave nueiti pas ją ir pasakyti, kad jis… na… na, vienu žodžiu,
„atsisveikina“?
— Broli! Kuo baigsis visas šitas siaubas tarp tėvo ir Dmitrijaus? — sušuko Alioša.
— Tikrai pasakyti negalima. Gal ir niekuo, savaime išdils. Ta moteriškė — žvėris. Šiaip ar taip,
bet senį reikia laikyti namie, o Dmitrijaus į namus neįleisti.
— Leisk dar paklausti, broli: nejaugi kiekvienas žmogus turi teisę spręsti, žiūrėdamas į kitus
žmones: kas iš jų vertas gyventi ir kas nebevertas?
— Ką gi bendra turi sprendimas su žmogaus verte? Šitas klausimas dažniausiai sprendžiamas
žmonių širdyse visai ne pagal vertę, o pagal kitą mastą, daug natūralesnį. O dėl teisės, tai kas gi neturi
teisės ko nors geisti?
— Negi kito žmogaus mirties?
— O kad ir mirties? Kam gi meluoti sau pačiam, jei visi žmonės taip gyvena ir galbūt kitaip
gyventi nė negali. Tai tu dėl mano pirma pasakytų žodžių, kad „du šliužai viens kitą suris“? Jei taip,
tai leisk ir tave paklausti: ar tau neatrodo, kad ir aš, kaip Dmitrijus, galėčiau pralieti Ezopo kraują,
na, užmušti jį?
— Ką tu, Ivanai! Aš apie tai niekuomet nė nepagalvojau! Ir Dmitrijus man neatrodo…
— Dėkui ir už tai, — šyptelėjo Ivanas. — Žinok, kad aš visada jį apginsiu. Bet savo norams šiuo
atveju aš duodu visišką laisvę. Ligi pasimatymo rytoj. Nesmerk manęs ir nežiūrėk į mane kaip į
piktadarį, — pridūrė jis su šypsena.
Jie stipriai paspaudė viens kitam ranką, kaip dar niekuomet ligi šiol. Alioša pajuto, kad brolis
pirmas panoro suartėti su juo ir kad jis turi kažkokį tikslą, yra neabejotinai kažką sumanęs.

iš skaitiniai.org
 X

ABIDVI DRAUGE

Alioša išėjo iš tėvo namų dar labiau pritrenktas ir prislėgtas negu pirma, kai į juos įėjo. Jo mintys
irgi buvo tartum sutrupintos ir išblaškytos, o jis pats juto, kad bijo tas išblaškytas mintis kaupti, bijo
ieškoti bendros idėjos visuose prieštaravimuose, kurie jį šiandien tiek prikankino. Jį suėmė beveik
neviltis — jausmas, ligi tol Aliošos dar niekad nepatirtas. Viršum visko dunksojo nelyginant kalnas
pagrindinis, lemtingas ir neišsprendžiamas klausimas: kuo baigsis tėvo ir brolio Dmitrijaus kova dėl
tos baisios moteries? Dabar jau jis pats buvo liudininkas. Jis pats buvo čia ir matė juodu vieną prieš
kitą. Beje, nelaimingas, visiškai ir baisiai nelaimingas galėjo būti tik brolis Dmitrijus: jo tykojo
neišvengiama bėda. Atsirado ir daugiau žmonių, kuriuos visa tai lietė, ir galbūt kur kas daugiau, nei
galėjo atrodyti Aliošai pirma. Kai kas panėšėjo netgi į mįslę. Brolis Ivanas, norėdamas suartėti su
juo, pats žengė pirmą žingsnį, kurio Alioša taip seniai laukė, ir štai jis pats kažkodėl dabar jaučia,
kad tas žingsnis jį išgąsdino. O tos moterys? Keistas dalykas: pirma jis ėjo pas Kateriną Ivanovną itin
sutrikęs, o dabar nieko nejautė; priešingai, skubėjo pas ją, tartum pats tikėdamas, kad jinai ką nors
jam patars. Ir vis dėlto būti Dmitrijaus tarpininku dabar buvo, matyti, sunkiau negu pirma: trijų
tūkstančių reikalas buvo išspręstas galutinai, ir brolis Dmitrijus, dabar laikąs save nedorėliu ir jau
netekęs bet kurios vilties, žinoma, nebesusivaldys ir dar giliau bris į nedorybes. O čia dar liepė
papasakoti Katerinai Ivanovnai ir ką tik buvusią sceną tėvo namuose.
Buvo jau septinta valanda ir temo, kai Alioša atėjo pas Kateriną Ivanovną, kuri nuomojo vieną
labai erdvų ir patogų namą Didžiojoje gatvėje. Alioša žinojo, kad ji gyvena su dviem tetom. Beje,
viena iš jų buvo tik sesers Agafjos Ivanovnos teta; tai buvo toji bežadė būtybė jos tėvo namuose, kuri
tupinėjo ten apie ją drauge su seseria, kai ji atvyko pas jas iš instituto. O kita teta buvo manieringa ir
ori maskviškė ponia, nors ir neturtinga. Žmonės kalbėjo, kad jos abidvi labai klausė Katerinos
Ivanovnos ir buvo čia prie jos tik etiketo dėlei. O pati Katerina Ivanovna klausė tik savo geradarės,
generolienės, kuri dėl ligos pasiliko Maskvoje ir kuriai ji turėjo kas savaitę siųsti po du laiškus su
išsamiomis žiniomis apie save.
Kai Alioša įėjo į prieškambarį ir paprašė kambarinę, kuri jam atidarė duris, pranešti apie jį,
svetainėje, matyt, jau visi žinojo jį atėjus (gal pastebėjo pro langą), bet Alioša staiga išgirdo kažkokį
triukšmą, sutapsėjo skubūs moteriški žingsniai, sušnarėjo suknelės: galbūt bėgo dvi ar trys moterys.
Aliošai atrodė keista, kad jo atvykimas galėjo sukelti tokį sąjūdį. Tačiau jį tučtuojau nuvedė į
svetainę. Tai buvo didelis kambarys, apsčiai apstatytas elegantiškais baldais, anaiptol ne pagal
provincijos skonį. Buvo daug sofų ir kušečių, sofučių, didelių ir mažų stalų; ant sienų kabojo
paveikslai, ant stalų stovėjo vazos ir lempos, buvo daug gėlių, prie lango netgi stovėjo akvariumas.
Nuo prieblandos kambaryje buvo truputį tamsoka. Ant sofos, kur, matyt, ką tik kažkieno sėdėta,
Alioša įžiūrėjo numestą šilkinę mantiliją, o ant stalo prieš sofą du nebaigtus gerti puodelius šokolado,
biskvitus, krištolinę lėkštę su mėlynosiomis razinomis ir kitą — su saldainiais. Kažkas buvo
vaišinamas. Alioša suprato radęs svečių ir susiraukė. Bet tą pačią akimirką pakilo portjera, ir
greitais, skubiais žingsniais įėjo Katerina Ivanovna, su džiaugsminga, susižavėjimo kupina šypsena
tiesdama į Aliošą abi rankas. Tuo pačiu metu tarnaitė atnešė ir pastatė ant stalo dvi uždegtas žvakes.
— Ačiū dievui, pagaliau ir jūs! Aš visą dieną ir teprašiau dievą, kad jūs ateitumėt! Sėskitės!
Katerinos Ivanovnos grožis jau ir anksčiau buvo nustebinęs Aliošą, kai brolis Dmitrijus gal prieš
tris savaites buvo jį atvežęs pas ją pirmą kartą pristatyti ir supažindinti, — Katerina Ivanovna pati to
labai norėjo. Beje, per aną pasimatymą kalba tarp jųdviejų neužsimezgė. Manydama, kad Alioša labai
drovisi, Katerina Ivanovna tartum gailėjosi jo ir aną kartą visą laiką kalbėjosi tik su Dmitrijumi
iš skaitiniai.org
Fiodorovičiumi. Alioša sėdėjo tylėdamas, bet į daug ką labai gerai įsižiūrėjo. Jį nustebino išdidžios
merginos valdingumas, drąsus natūralumas ir pasitikėjimas savimi. Ir visa tai buvo neabejotina.
Alioša jautė, kad jis neperdeda. Jam pasirodė, kad jos didelės juodos, degančios akys yra gražios ir
labai tinka prie blyškaus, netgi truputį blyškiai geltono pailgo jos veido. Bet šitose akyse, lygiai kaip
ir žavių lūpų linijose, buvo kažko tokio, ką brolis, žinoma, galėjo baisiai įsimylėti, bet ilgai mylėti
gal ir negalės. Jis beveik atvirai pasakė savo mintį Dmitrijui, kai šis po vizito prisispyręs maldavo jį
neslėpti, kokį įspūdį jam padarė jo sužadėtinė.
— Tu būsi su ja laimingas, bet galbūt… neramiai laimingas.
— Taigi mat, brolau, tokios ir palieka, kokios buvo, jos nenusilenkia likimui. Tai tu manai, kad aš
negalėsiu jos amžinai mylėti?
— Ne, galbūt tu ją amžinai mylėsi, bet galbūt ne visada būsi su ja laimingas…
Alioša tada pasakė savo nuomonę, rausdamas ir pykdamas pats ant savęs, kad, brolio primygtinai
prašomas, išreiškė tokias „kvailas“ mintis. Ir jam pačiam jo nuomonė pasirodė baisiai kvaila,
tučtuojau, kai tik ją pasakė. O ir gėda jam pasidarė taip griežtai spręsti apie moterį. Todėl dabar, vos
tik žvilgtelėjęs į Kateriną Ivanovną, išbėgusią jo pasitikti, jis dar su didesne nuostaba pajuto, kad gal
tada jis labai klydo. Šį sykį jos veidas spindėjo atviru ir patikliu gerumu, grynu ir karštu nuoširdumu.
Iš senojo „išdidumo ir pasipūtimo“, kurie tada taip nustebino Aliošą, beliko dabar tik drąsi, tauri
energija ir kažkoks skaidrus, galingas pasitikėjimas savimi. Iš pirmo žvilgsnio į ją, iš pat pirmųjų
žodžių Alioša suprato, kad visas jos padėties tragizmas santykiuose su taip jos mylimu žmogumi jai
nėra jokia paslaptis, kad ji galbūt jau žino viską, absoliučiai viską. Ir vis dėlto jos veidas buvo toks
šviesus ir reiškė tokį didelį tikėjimą ateitimi. Alioša staiga pasijuto prieš ją didžiai ir sąmoningai
nusikaltęs. Jis ūmai pasijuto nugalėtas ir sužavėtas. Be visa to, jis pastebėjo iš pat pirmųjų jos žodžių,
kad ji kažkodėl labai jaudinasi, galbūt taip, kaip dar niekuomet nėra jaudinusis, ir kad tas
jaudinimasis beveik net panašus į kažkokį susižavėjimą.
— Aš dėl to jūsų taip laukiau, kad tiktai iš jūsų galiu dabar sužinoti visą tiesą — daugiau iš
niekieno!
— Aš atėjau… — sulemeno Alioša painiodamasis, — aš… jis siuntė mane…
— A, jis siuntė jus, na, aš nujaučiau tai. Dabar viską žinau, viską! — sušuko Katerina Ivanovna, ir
jos akys ūmai sužibo. — Palaukite, Aleksejau Fiodorovičiau, aš jums iš anksto pasakysiu, kodėl aš
jūsų taip laukiau. Matote, galbūt aš kur kas daugiau žinau negu jūs pats; man ne žinių iš jūsų reikia.
Man štai ko iš jūsų reikia: man reikia žinoti, kokį įspūdį jis padarė jums pačiam per jūsų paskutinį
pasimatymą; man reikia, kad jūs atvirai, nieko nepagražindamas, netgi grubiai (o, kad ir kaip grubiai!)
papasakotumėt, kaip jūs pats dabar žiūrite į jį ir į jo padėtį po to, kai jūs šiandien su juo susitikote?
Gal taip bus geriau, negu kad atvirai su juo kalbėčiausi aš pati, jeigu jau jis nebenori daugiau pas
mane lankytis. Supratote, ko aš noriu iš jūsų? O dabar sakykite, kam gi jis atsiuntė jus pas mane (aš
taip ir žinojau, kad jis atsiųs jus!) — atvirai sakykite, paskutinį žodį tarkite!…
— Jis liepė… pasveikinti jus, ir kad daugiau niekuomet nebeateis… o jus pasveikinti.
— Pasveikinti? Jis taip ir pasakė, tokius žodžius?
— Taip.
— Gal paskubomis, nejučiomis, gal apsiriko, ne tą žodį pasakė, kurio reikėjo?
— Ne, jis kaip tik liepė man perduoti šitą žodį: „pasveikinti“. Prašė gal triskart, kad neužmirščiau
perduoti.
Katerina Ivanovna paraudo.
— Padėkite man dabar, Aleksejau Fiodorovičiau, dabar kaip tik ir reikalinga man jūsų pagalba; aš
jums pasakysiu savo mintį, o jūs man tik pasakykite, ar aš teisingai sprendžiu, ar ne. Klausykite, jeigu
iš skaitiniai.org
jis būtų nejučiomis liepęs pasveikinti mane, nereikalaudamas būtinai pasakyti šitą žodį,
nepabrėždamas šito žodžio, tai būtų viskas… Tada būtų galas! Bet jeigu jis ypač pabrėžė šitą žodį,
jeigu jis ypač prašė jus neužmiršti perduoti šito sveikinimo, — tai, vadinasi, jis buvo susijaudinęs,
galbūt negalėjo susivaldyti? Ryžosi ir savo ryžto išsigando! Ne tvirtu žingsniu iš manęs išėjo, o
pasileido nuo kalno. Šito žodžio pabrėžimas gali reikšti vien bravadą…
— Taip, taip! — karštai pritarė Alioša. — Dabar ir man pačiam taip atrodo.
— O jeigu taip, tai jis dar nežuvo! Jį tik neviltis apėmė, bet aš dar galiu jį išgelbėti. Palaukite: ar
jis nepasakojo jums ko nors apie pinigus, apie tris tūkstančius?
— Ne tik pasakojo, bet tai, matyt, labiausiai kankino jį. Sakėsi, kad dabar praradęs savo gerą
vardą ir kad jam esą dabar vis tiek, — karštai atsakė Alioša, visa savo siela pajutęs, kad viltis grįžta
į jo širdį ir kad galbūt iš tikrųjų dar yra kokia išeitis, dar galima išgelbėti jo brolį. — Bet argi jūs…
ką nors žinote apie tuos pinigus? — pridūrė jis ir staiga užsikirto.
— Seniai žinau ir gerai žinau. Aš teiravausi telegrama Maskvoje ir seniai žinau, kad pinigai
negauti. Jis pinigų neišsiuntė, bet aš tylėjau. Pastarąją savaitę sužinojau, kad jam reikėjo dar ir
daugiau pinigų… Aš užsibrėžiau tik vieną tikslą: kad jis žinotų, pas ką turi grįžti ir kas yra jo
ištikimiausias draugas. Ne, jis nenori tikėti, kad aš esu ištikimiausia jo draugė, nepanorėjo pažinti
manęs, jis žiūri į mane tik kaip į moterį. Mane visą savaitę kankino baisus rūpestis: kaip padaryti, kad
jam nebūtų gėda prieš mane dėl tų trijų išeikvotų tūkstančių? Tai yra tegu gėdijasi ir prieš visus, ir
prieš patį save, bet tegu prieš mane nesigėdija. Juk pasisako gi dievui viską nesigėdydamas. Kodėl gi
lig šiol dar nesuprato, kiek aš galiu dėl jo iškentėti? Kodėl, kodėl manęs nepažįsta, kaip drįsta
nepažinti manęs po viso to, kas yra buvę? Aš noriu jį išgelbėti amžinai. Tegu jis užmiršta mane kaip
savo sužadėtinę! Ir štai jis bijo, kad aš palaikysiu jį negarbingu žmogumi! Juk jums, Aleksejau
Fiodorovičiau, jis nepabijojo prisipažinti? Kodėl gi aš ligi šiol nesu šito verta?
Paskutinius žodžius jinai ištarė su ašaromis; ašaros pasipylė jai iš akių.
— Aš turiu jums papasakoti, — tarė Alioša irgi drebančiu balsu, — kas neseniai įvyko tarp jo ir
tėvo. — Ir papasakojo visą sceną, papasakojo, kad buvo pasiųstas pinigų, kad tasai įsibrovė, sumušė
tėvą ir po to skyrium ir primygtinai dar kartą prašė jį, Aliošą, eiti pas ją ir „pasveikinti“… — Jis
nuėjo pas tą moterį… — tylomis pridūrė Alioša.
— O gal jūs manote, kad ta moteris mane pražudys? Gal jis mano, kad ji mane pražudys? Bet jis
neves jos, — staiga susijuokė ji nervingai, — argi Karamazovas gali amžinai liepsnoti tokia aistra?
Tai aistra, o ne meilė. Jis neves jos, nes ji ir netekės už jo… — vėl staiga keistai šyptelėjo Katerina
Ivanovna.
— Gal ir ves, — liūdnai pratarė Alioša, nuleidęs akis.
— Neves, sakau jums! Ta mergina — angelas, ar jūs žinote tai? Ar žinote tai? — staiga sušuko
baisiai užsidegusi Katerina Ivanovna. — Tai pati fantastiškiausia iš visų fantastiškų būtybių! Aš
žinau, kokia ji žavi, bet žinau, kokia ji ir gera, tvirta, tauri. Ko jūs taip žiūrite į mane, Aleksejau
Fiodorovičiau? Gal jus nustebino mano žodžiai, gal jūs netikite manim? Agrafena Aleksandrovna,
angele mano! — staiga suriko ji kažkam, žiūrėdama į kitą kambarį. — Eikite čia, tai mielas žmogus,
tai Alioša, jis viską žino apie mudvi, pasirodykite jam!
— Aš kaip tik ir laukiau už portjeros, kad mane pašauktumėt, — pasigirdo švelnus, netgi truputį
posaldis moteriškas balsas.
Pakilo portjera, ir… pati Grušenka, juokdamasi ir džiaugdamasi, priėjo prie stalo. Alioša nustėro.
Jis beste įbedė į ją savo žvilgsnį, akių atitraukti negalėjo. Štai ji, ta baisioji moteris — „žvėris“, kaip
kad jam staiga išsprūdo prieš pusvalandį pas brolį Ivaną. Ir vis dėlto prieš jį stovėjo pažiūrėti lyg ir
paprasčiausia būtybė — gera, miela moteris, tegu ir graži, bet taip panaši į visas kitas gražias, bet
iš skaitiniai.org
„paprastas“ moteris! Tiesa, ji buvo labai, net labai graži, — tikras rusiškos gražuolės tipas, kuriuo
daugelis taip aistringai žavisi. Tai buvo gana aukšto ūgio moteris, tačiau truputį mažesnė už Kateriną
Ivanovną (ši buvo labai aukšto ūgio), — apkūni, švelnių, tartum net negirdimų judesių, tartum kažkaip
ypatingai gležnų, panašių į jos posaldį balsą. Ji priėjo ne taip kaip Katerina Ivanovna — tvirtu, drąsiu
žingsniu; priešingai, negirdomis. Jos žingsnių visai nebuvo girdėti. Ji lengvai atsisėdo į krėslą,
švelniai sušlaminusi savo puošnią, juodą šilkinę suknią ir lepiai supstydama savo baltą kaip puta ir
putlų kaklą brangiu, juodu, vilnoniu šaliku. Jai buvo dvidešimt dveji metai, ir jos veidas rodė kaip tik
tą amžių. Tas veidas buvo labai baltas su labai blyškiai rausvu nuoraudžio atspalviu. Veido kontūrai
tartum per platūs, o apatinė žiauna netgi truputį išsišovusi. Viršutinė lūpa plona, o apatinė, truputį
atsikišusi, dvigubai storesnė ir tartum patinusi. Bet nuostabiai gražūs, nepaprastai tankūs juod-rusviai
plaukai, tamsūs žvilgą antakiai ir žavingos pilkai žydros akys su ilgomis blakstienomis neabejotinai
būtų privertę ir abejingiausią, ir išsiblaškiusį žmogų, net kur nors minioje, per viešas pramogas,
didžiausioj kamšaty, staiga sustoti prieš tą veidą ir ilgam jį įsiminti. Aliošą labiausiai nustebino
vaikiška, naivi šito veido išraiška. Ji žvelgė kaip kūdikis, kažkuo džiaugėsi kaip kūdikis, ji iš tikrųjų
priėjo prie stalo „džiaugdamasi“, tartum tikėdamasi čia pat ką nors įdomaus pamatyti ir rodydama
vaikiškai nekantrų ir patiklų smalsumą. Jos žvilgsnis džiugino sielą — Alioša tai pajuto. Buvo ir dar
kažko jos išorėje, ko jis negalėjo ar nesugebėjo suvokti, kas, galimas daiktas, ir jį patį nesąmoningai
paveikė, — vėlgi kaip tik tas kūno judesių lengvumas ir švelnumas, tas katės judesių tylumas. Ir vis
dėlto tai buvo galingas ir kuplus kūnas. Po šaliku ryškėjo platūs apvalūs pečiai, aukšta, dar labai
jaunatviška krūtinė. Šitas kūnas, galimas daiktas, turėjo Milo Veneros formas, nors — ir tas buvo justi
— jau dabar neabejotinai truputį perdėtų proporcijų. Rusų moters grožio žinovai, žiūrėdami į
Grušenką, būtų galėję nesuklysdami iš anksto pasakyti, kad šitas švelnus, dar jaunatviškas grožis, vos
sulaukęs trisdešimt metų, praras harmoniją, išsklis, pats veidas išpurs, apie akis ir ant kaktos labai
greit atsiras raukšlelių; veido spalva Patamsės, galbūt net pasidarys tamsiai raudona, — vienu žodžiu,
tai grožis trumpalaikis, grožis nepastovus, toks būdingas kaip tik rusų moteriai. Alioša, žinoma, apie
tai negalvojo ir, nors susižavėjęs, bet pagautas kažkokio nemalonaus jausmo ir tartum gailėdamasis,
klausė pats save: kam ji taip tęsia žodžius, ar negalėtų kalbėti natūraliai? Matyt, ji taip darė dėl to,
kad toks tęsimas ir pabrėžtinai posaldis skiemenų bei garsų ryškinimas atrodė jai gražus. Tai buvo,
žinoma, tik blogo tono blogas įprotis, liudijąs prastą išsiauklėjimą, dar iš vaikystės įgytą vulgarų
mandagaus elgesio supratimą. Ir vis dėlto šita žodžių tartis ir intonacija atrodė Aliošai tartum kokia
neįsivaizduojama priešingybė tai vaikiškai naiviai ir džiaugsmingai jos veido išraiškai, tam tyliam,
laimingam kaip kūdikio akių spindesiui! Katerina Ivanovna tuojau pasodino ją į krėslą priešais
Aliošą ir entuziastiškai pabučiavo ją keletą kartų į besijuokiančias lūpas. Jinai atrodė lyg ją
įsimylėjusi.
— Mes pirmą kartą matomės, Aleksejau Fiodorovičiau, — prabilo ji žavėdamasi, — aš panorėjau
pažinti ją, pamatyti ją, norėjau eiti pas ją, bet ji pati atėjo, vos tik aš pareiškiau norą. Aš buvau
įsitikinusi, kad mudvi viską išspręsime, viską! Taip jau širdis nujautė… Mane bandė atkalbėti nuo
šito sumanymo, bet aš numačiau, kuo tas baigsis, ir neklydau. Grušenka man viską išaiškino, visus
savo sumanymus; ji, kaip gerasis angelas, atskrido čia ir atnešė ramybę ir džiaugsmą…
— Nepasibjaurėjote manimi, mieloji, brangioji panele, — progiesmiu nutęsė Grušenka su ta pačia
miela, džiaugsminga šypsena.
— Nė nedrįskite man sakyti tokių žodžių, mano žavioji kerėtoja! Jumis bjaurėtis? Štai aš dar kartą
pabučiuosiu jūsų apatinę lūpytę. Ji tartum patinusi, tai kad dar labiau patintų, ir dar, dar… Žiūrėkite,
Aleksejau Fiodorovičiau, kaip jinai juokiasi, širdis džiaugiasi, pažvelgus į šitą angelą… — Alioša
raudo ir lengvai, nepastebimai drebėjo. iš skaitiniai.org
 — Lepinate jūs mane, mieloji panele, o aš galbūt visai nesu verta jūsų malonės.
— Neverta! Ji mat neverta! — vėl taip pat karštai sušuko Kate-rina Ivanovna. — Žinokite,
Aleksejau Fiodorovičiau, kad mūsų galvutė pilna fantazijų, kad mūsų širdelė valiūkė, bet išdidi,
baisiai išdidi! Mes — kilni būtybė, Aleksejau Fiodorovičiau, didžiadvasė būtybė, ar jūs žinote? Mes
buvome tik nelaiminga. Mes per greit ryžomės pasiaukoti galbūt nevertam ar lengvabūdžiam žmogui.
Buvo toks vienas, irgi karininkas, mes jį pamilome, mes viską jam paaukojome, tai buvo seniai, prieš
penkerius metus, o jis mus užmiršo, jis vedė. Dabar jis jau našlys, parašė, jis atvažiuos čia, — ir
žinokite, kad mes jį vieną, tik jį vieną ligi šiol mylime ir mylėjome visą gyvenimą! Jis atvažiuos, ir
Grušenka vėl bus laiminga, o visus penkerius metus ji buvo nelaiminga. Bet kas gi išdrįs padaryti jai
kokį priekaištą, kas gali pasigirti jos prielankumu! Tik vienas šitas bekojis senis, pirklys — bet jis
buvo daugiau mūsų tėvas, mūsų draugas, globėjas. Jis rado mus tada netekusią visų vilčių, apleistą to,
kurį mes taip mylėjome… bet juk ji pasiskandinti tada norėjo, juk tas senis išgelbėjo ją, išgelbėjo!
— Per daug jau užtariate mane, mieloji panele, per daug jau jūs visada skubate, — vėl nutęsė
Grušenka.
— Užtariu? Bet argi man dera jus užtarti, argi aš ne per drąsiai elgiuosi užtardama jus? Grušenka,
angele, duokite man savo rankutę, pažiūrėkite, Aleksejau Fiodorovičiau, į šitą apvalutę, mažytę, žavią
rankutę; ar jūs ją matote, jinai man laimę atnešė ir atgaivino mane, ir aš ją va tuojau imsiu bučiuoti, ir
iš viršaus, ir į delniuką, va, va ir va! — Ir ji triskart tartum apsvaigusi pabučiavo tikrai žavią, gal per
daug putlią Grušenkos rankutę. O ši, ištiesusi tą rankutę, nervingai, skambiai ir žaviai juokdamasi,
stebėjo „mieląją panelę“, ir jai, matyt, buvo malonu, kad jai šitaip bučiuoja ranką. „Gal jau per daug
susižavėjimo“, — dingtelėjo į galvą Aliošai. Jis paraudo. Jo širdis visą laiką kažkaip ypatingai
nerimo.
— Nesugėdinsite juk manęs, mieloji panele, mano rankutę prie Aleksejaus Fiodorovičiaus šitaip
bučiuodama.
— Bet argi aš norėjau tuo jus sugėdinti? — tarė Katerina Ivanovna truputį nustebusi. — Ak
mieloji, kaip blogai jūs mane suprantate!
— Bet ir jūs mane gal ne visai taip suprantate, mieloji panele, aš gal esu daug blogesnė, negu jums
atrodau. Netikusi mano širdis, valiūkė aš. Vargšui Dmitrijui Fiodorovičiui tik už vieną jo pašaipą
tada apsukau galvą.
— Bet juk dabar jūs jį ir išgelbėsite. Jūs davėte žodį. Jūs įtikinsite jį, prisipažinsite jam, kad seniai
mylite kitą, kuris dabar siūlo jums savo ranką…
— Ak ne, aš jums tokio žodžio nedaviau. Jūs pati man taip vis kalbėjote, o aš nedaviau.
— Vadinasi, aš jus ne taip supratau, — tyliai ištarė Katerina Ivanovna, tarytum truputį pabalusi. —
Jūs žadėjote…
— Ak, ne, mieloji panele, angele mano, nieko aš jums nežadėjau, — tyliai ir ramiai, vis tokia pat
linksma ir nekalta veido išraiška pertraukė Grušenka. — Štai dabar jūs matote, gerbiamoji panele,
kokia aš bjauri ir savavalė. Kaip man kada užeina, taip ir darau. Gal aš pirma jums ką ir pažadėjau, o
štai dabar ir vėl galvoju: o kas, jeigu jis, tai yra Mitia, vėl man patiks, — juk jau kartą jis man labai
patiko, netgi beveik ištisą valandą patiko. Šit aš galbūt eisiu ir pasakysiu jam tuojau, kad jis nuo šitos
pat dienos pas mane pasiliktų… Štai kokia aš nepastovi…
— Pirma jūs kalbėjote… visai kitaip… — vos pajėgė ištarti Katerina Ivanovna.
— Ak, pirma! O juk mano širdis švelni, kvaila. Juk užtenka tik pagalvoti, kiek jis dėl manęs
iškentėjo! O jei imsiu, pareisiu namo ir pasigailėsiu jo, — kas tada?
— Aš nesitikėjau…
— Et panele, kokia jūs man gera, tauri atrodote. Štai jūs dabar, ko gero, manęs, tokiosiškvaišos,
skaitiniai.org
daugiau ir nebemylėsite dėl mano charakterio. Duokite, panele, angele mano, mielą savo rankutę, —
švelniai paprašė ji ir tartum su baiminga pagarba paėmė Katerinos Ivanovnos rankutę. — Štai aš,
mieloji panele, paimsiu jūsų rankutę ir taip pat kaip jūs man pabučiuosiu. Jūs man triskart
pabučiavote, o aš jums turėčiau už tai tris šimtus kartų pabučiuoti, kad galėčiau atsilyginti. Bet jau
tiek to, o toliau tebūnie, kaip dievas duos, gal aš būsiu tikra jūsų vergė ir visame kame stengsiuosi
jums kaip vergė įtikti. Kaip dievas lems, taip ir tebūnie, be jokių susitarimų ir pažadų. O rankutė,
rankutė, kokia miela jūsų rankutė! Mano mieloji panele, mano gražuolėle neapsakoma!
Ji tylomis pakėlė šitą rankutę prie savo lūpų, tiesa, turėdama keistą tikslą: „atsilyginti“ bučiniais.
Katerina Ivanovna neatitraukė rankos: ji su baiminga viltimi išklausė pastarąjį, kad ir labai keistai
išreikštą, Grušenkos pažadą „vergiškai“ jai įtikti; jinai įdėmiai žiūrėjo jai į akis: jinai matė šitose
akyse tą pačią naivią, patiklią išraišką, tą patį giedrą linksmumą… „Ji galbūt per daug naivi!“ —
šmėstelėjo viltis Katerinos Ivanovnos širdyje. Tuo tarpu Grušenka, tartum žavėdamasi „miela
rankute“, lėtai kėlė ją prie savo lūpų. Bet prie pat lūpų staiga sulaikė ją dvi tris akimirkas, tartum
kažką svarstydama.
— O ar žinote ką, panele mano, angele mano, — staiga nutęsė ji jau pačiu švelniausiu ir šleikščiai
saldžiu balseliu, — ar žinote ką, imsiu ir nepabučiuosiu jums rankutės. — Ir ji nusijuokė savo
linksmu, linksmu tyliu juoku.
— Kaip norite… Kas jums? — staiga krūptelėjo Katerina Ivanovna.
— Taip ir įsiminkite, kad jūs man rankutę pabučiavote, o aš jums ne. — Kažkas ūmai žybtelėjo jos
akyse. Ji baisiai įdėmiai žiūrėjo į Kateriną Ivanovną.
— Akiplėša! — staiga ištarė Katerina Ivanovna, tartum staiga kažką supratusi, visa išraudo ir
pašoko iš vietos. Neskubėdama pakilo ir Grušenka.
— Taip aš ir Mitiai tuojau papasakosiu, kaip jūs man bučiavote rankutę, o aš jums visai ne. Tai
bent pasijuoks!
— Lauk, bjaurybe!
— Ak, kokia gėda, panele, ak, kokia gėda, jums visiškai netinka tokius žodžius kalbėti, mieloji
panele.
— Lauk, šlykštyne parsiduodanti! — sukliko Katerina Ivanovna. Kiekvienas jos perkreipto veido
bruoželis drebėjo.
— Na, jau ir parsiduodanti. Jūs pati, mergelė būdama, pas kavalierius prieblandoje pinigų ėjote,
savo grožį parduoti nešėte, juk aš žinau.
Katerina Ivanovna suriko ir buvo ją bepuolanti, bet Alioša įstengė ją sulaikyti.
— Nė žingsnio, nė žodžio! Nekalbėkite, nieko neatsakykite, jinai išeis, tuojau išeis!
Tą pačią akimirką įbėgo į kambarį, išgirdusios riksmą, abi Katerinos Ivanovnos giminaitės; įbėgo
ir kambarinė. Visos puolė prie jos.
— Ir išeisiu, — tarė Grušenka, pagriebusi nuo sofos mantiliją. — Alioša, mielasis, palydėk mane!
— Išeikite, greičiau išeikite! — maldaujamai sudėjo prieš ją rankas Alioša.
— Mielas Aliošenka, palydėk! Aš tau beeinant vieną gerą gerą žodelį pasakysiu! Tai tau,
Aliošenka, aš šitą sceną suvaidinau. Palydėk, balandėli, paskui patiks.
Alioša nusisuko, grąžydamas rankas. Grušenka, skambiai juokdamasi, išbėgo iš namų.
Kateriną Ivanovną ištiko priepuolis. Ji raudojo, ją dusino spazmai. Visi triūsė aplink ją.
— Aš jus perspėjau, — kalbėjo jai vyresnioji teta, — aš atkalbinėjau nuo šito žygio… jūs per daug
karšta… argi galima buvo ryžtis tokiam žygiui! Jūs tų šlykštynių nepažįstate, o apie šitą žmonės kalba,
kad pati pikčiausia… Taip, jūs per didelė valiūkė!
— Tai tigrė! — sukliko Katerina Ivanovna. — Kam jūs mane laikėte, Aleksejau Fiodorovičiau, aš
iš skaitiniai.org
būčiau ją primušusi, primušusi!
Ji neįstengė valdytis prieš Aliošą, gal nė nenorėjo valdytis.
— Reikia, kad ją budelis rimbu, ant ešafoto, visų akyse!…
Alioša žengtelėjo atbulas durų link.
— Bet dieve! — staiga suriko Katerina Ivanovna, suplojusi rankomis. — O koks jisai! Kaip jis
galėjo būti toks nedoras, toks nežmoniškas! Juk jis papasakojo šitai šlykštynei, kas buvo ten, aną
lemtingą, amžinai prakeiktą, prakeiktą dieną! „Ėjote grožio parduoti, mieloji panele!“ Ji žino. Jūsų
brolis niekšas, Aleksejau Fiodorovičiau!
Aliošai norėjosi kažką pasakyti, bet jis nerado nė vieno žodžio. Jam skausmas gniaužė širdį.
— Išeikite, Aleksejau Fiodorovičiau! Man gėda, man baisu! Rytoj… maldauju jus ant kelių,
ateikite rytoj. Nepasmerkite, atleiskite, aš nežinau, ką dar sau padarysiu!
Alioša išėjo į gatvę tartum svirduliuodamas. Jam irgi norėjosi verkti, kaip ir jai. Staiga jį pasivijo
tarnaitė.
— Panelė užmiršo jums perduoti šitą ponios Chochlakovos laiškelį, jis pas ją nuo pietų guli.
Alioša mechaniškai paėmė mažytį rausvą vokelį ir beveik nesąmoningai įsidėjo į kišenę.

iš skaitiniai.org
 XI

DAR VIENA ŽUVUSI REPUTACIJA

Iš miesto į vienuolyną buvo ne daugiau kaip varstas su trupučiu. Alioša skubiai žengė tuščiu šią
valandą keliu. Jau buvo beveik naktis, per trisdešimt žingsnių jau sunkiai galėjai įžiūrėti daiktus.
Pusiaukelėje buvo kryžkelė. Kryžkelėje, po vienišu karklu, sudūlavo kažkokia žmogysta. Kai tik
Alioša pasuko į kryžkelę, žmogysta pašoko iš vietos, puolė prie jo ir suriko nirtingu balsu:
— Pinigus arba gyvybę!
— Tai čia tu, Mitia! — nustebo Alioša, smarkiai krūptelėjęs.
— Cha cha cha! Tu nesitikėjai? Aš galvoju: kur čia tavęs palaukus? Prie jos namų? Iš ten trys
keliai, ir aš galiu tave pražiopsoti. Pagaliau sugalvojau laukti čia, nes kaip tik čia jis turi būtinai
praeiti, kito kelio į vienuolyną nėra. Na, sakyk tiesą, traiškyk mane kaip tarakoną… Bet kas tau?
— Nieko, broli… aš šiaip sau, iš išgąsčio. Ak Dmitrijau! Pirma tas tėvo kraujas, — Alioša
pravirko, jam seniai norėjosi verkti, o dabar staiga tartum kažkas nutrūko jo sieloje. — Tu vos
neužmušei jo… prakeikei jį… ir štai dabar… čia… tu juokus kreti… pinigus arba gyvybę!
— A, na ir kas? Nepadoru, ką? Netinka šiuo metu?
— Ne, ne… aš šiaip sau…
— Pala. Pažiūrėk, kokia naktis: matai, kokia rūškana naktis, o debesys, vėjas koks pakilo!
Pasislėpiau čia, po karklu, tavęs laukiu ir staiga pagalvojau (dievaži!): ir kam gi dar kankintis, kam
laukti? Štai karklas, nosinę turiu, marškinius turiu, tuojau galima nusivyti virvę, dar petnešas pridėti ir
— jau nereiks daugiau be reikalo mindžioti žemės, teršti savo kokčiu gyvenimu! Ir šit girdžiu, tu eini,
— viešpatie, tartum staiga kažkas nukrito ant manęs: esama gi dar, vadinasi, žmogaus, kurį ir aš
myliu, juk štai jis, štai tas mielas žmogus, mano mielas brolelis, kurį aš labiau už viską myliu šiame
pasaulyje, kurį vieną aš ir temyliu! Ir taip aš pamilau tave, taip mylėjau tą akimirką, jog pagalvojau:
pulsiu dabar jam ant kaklo. Ir atėjo į galvą kvaila mintis: „Palinksminsiu jį, išgąsdinsiu“. Aš ir
surikau kaip kvailys: „Pinigus!“ Atleisk už kvailiojimą — čia niekai, o mano sieloje… taip pat
gražu… Na, po velnių, sakyk gi, kas ten? Ką ji sakė? Mindžiok mane, pliek mane, negailėk! įtūžo
turbūt?
— Ne, ne tas… Ten buvo visai ne tas, Mitia. Ten… Aš ten dabar jas abidvi radau.
— Kurias abidvi?
— Grušenką pas Kateriną Ivanovną.
Dmitrijus Fiodorovičius apstulbo.
— Negalimas daiktas! — suriko jis. — Tu kliedi! Grušenka pas ją?
Alioša papasakojo visa, kas jam nutiko nuo tos valandėlės, kai jis įėjo pas Kateriną Ivanovną.
Pasakojo gal dešimtį minučių, negalima sakyti, kad lengvai ir sklandžiai, bet, rodos, viską perteikė
aiškiai, rasdamas pačius reikalingiausius žodžius, pasigaudamas pačių svarbiausių judesių ir raiškiai,
dažnai vienu bruožu atskleisdamas savo paties jausmus. Dmitrijus klausėsi tylėdamas, žiūrėjo
įsmeigęs akis, nė nekrustelėjo, bet Aliošai buvo aišku, kad brolis jau viską suprato, suvokė visą faktą.
Bet, klausantis pasakojimo toliau, jo veidas tolydžio darėsi gal ne tiek niūrus, kiek tartum rūstus. Jis
suraukė antakius, sukando dantis, sustingęs jo žvilgsnis tartum dar labiau sustingo, pasidarė
atkaklesnis, baisesnis… Juo nuostabiau atrodė tai, kad staiga, nesumojamu greitumu, išsyk pasikeitė
visas jo veidas, ligi tol toks rūstus ir žiaurus, suspaustos lūpos atsičiaupė, ir Dmitrijus Fiodorovičius
ūmai prapliupo tiesiog nesutramdomu, pačiu nuoširdžiausiu juoku. Jis tiesiog leipo juoku, ilgą laiką
net negalėjo kalbėti iš juoko.
— Taip ir nepabučiavo rankutės! Taip ir nepabučiavo, taip ir išbėgo! — šūkčiojo jis, kažkaip
iš skaitiniai.org
liguistai džiūgaudamas, netgi įžūliai džiūgaudamas, galima būtų pasakyti, jeigu tas džiūgavimas nebūtų
buvęs toks natūralus. — Tai ana šaukė, kad ji tigrė! Tigrė ir yra! Tai ją ant ešafoto reikia? Taip, taip,
reiktų, reikia, ir aš taip manau, kad reikia, seniai reikia! Matai, broli, tegu ir ant ešafoto, bet reikia
dar pirma pasveikti. Suprantu įžūlumo karalienę, tokia ji ir yra, infernalinė☞ moteris, su ta rankute ji
save visą parodė! Tai karalienė visų infernalinių moterų, kokias tik galima įsivaizduoti pasaulyje! Tai
savotiškas džiugesys! Tai ji namo nubėgo? Aš tuojau… ak… Tuojau bėgsiu pas ją! Alioša, nekaltink
manęs, aš juk sutinku, kad ją pasmaugti per maža…
— O Katerina Ivanovna! — liūdnai sušuko Alioša.
— Ir tą matau, visą kiaurai ir tą matau, ir dar taip matau kaip niekuomet! Čia tiesiog visų keturių
pasaulio šalių atradimas, tai yra penkių! Šitaip pasielgė! Tai kaip tik ta pati Katenka, jauna
institutininkė, kuri dėl kilnios idėjos, gelbėdama tėvą, rizikuodama būti baisiai įžeista, nepabijojo
atbėgti pas keistuolį, storžievį karininką! Bet koks išdidumas, koks noras rizikuoti, koks iššūkis
likimui, koks iššūkis begalybei! Tu sakai, ta jos teta draudė? Ta teta, žinai, pati savavalė, juk ji tikra
anos maskviškės generolienės sesuo, ji dar daugiau negu anoji riesdavo nosį, bet jos vyras buvo
sugautas vagiant valdžios turtą, visko neteko, ir dvaro, ir visko, ir išdidžioji gyvenimo draugė ūmai
nuleido toną ir po to jau nebepakilo. Tai ji tramdė Katią, o ši jos nepaklausė. „Viską, girdi, galiu
įveikti, viską sau palenkti; panorėsiu — ir Grušenką apžavėsiu“, — ir — juk pati savimi tikėjo, pati
prieš save didžiavosi, tai kas gi kaltas? Tu manai, kad ji tyčia pirmoji Grušenkai tą rankutę
pabučiavo, iš anksto ką nors gudriai sugalvojusi? Ne, ji tikrai, ji tikrai įsimylėjo Grušenką, tai yra ne
Grušenką, o savo pačios svajonę, savo pačios kliedesį, — mat, girdi, čia mano svajonė, mano
kliedesys! Alioša, mielasis, bet kaip tu nuo jų, nuo tokių pasprukai? Pabėgai, pasikaišęs posutanį?
Cha cha cha!
— Broli, tu, rodos, nė dėmesio neatkreipei į tai, kaip įžeidei Kateriną Ivanovną, papasakodamas
Grušenkai apie aną dieną, o ši išsyk ir žėrė jai į akis, kad jūs pati „slapčiomis ėjote pas kavalierius
savo grožio pardavinėti!“ Broli, argi gali būti didesnis įžeidimas? — Aliošą visų labiausiai kankino
mintis, kad brolis iš tikrųjų džiaugiasi Katerinos Ivanovnos pažeminimu, nors, žinoma, taip negalėjo
būti.
— Še tau! — staiga baisiai paniuro Dmitrijus Fiodorovičius ir šėrė sau delnu per kaktą. Jis tik
dabar prisiminė ir įžeidimą, ir Katerinos Ivanovnos klyksmą: „Jūsų brolis niekšas!“, nors Alioša
viską jam papasakojo išsyk. — Taip, iš tikrųjų, gal aš ir papasakojau Grušenkai apie aną „nelemtą
dieną“, anot Katios betariant. Taip, tikrai papasakojau, prisimenu! Tą pačią dieną tas ir buvo,
Mokrojės kaime, aš buvau girtas, čigonės dainavo… Bet juk aš raudojau, pats tada raudojau, aš
atsiklaupęs meldžiausi prieš Katios paveikslą, ir Grušenka tai suprato. Ji tada viską suprato, aš
prisimenu, ji pati verkė… A, velnias! Argi dabar galėjo būti kitaip? Tada verkė, o dabar… Dabar
„durklą į širdį“! Toks jau padaras boba.
Jis nuleido akis ir susimąstė.
— Taip, aš niekšas! Neabejotinas niekšas, — staiga tarė jis niūriu balsu. — Vis tiek, ar verkiau, ar
ne, vis tiek niekšas! Pasakyk ten, kad priimu šitą vardą, jeigu tai kokia paguoda. Na, ir užteks, lik
sveikas, kam čia dar plepėti! Jokio džiaugsmo. Tu savo keliu, o aš savo. Ir susitikti daugiau
nebenoriu, nebent kokią paskutinę minutę. Lik sveikas, Aleksejau! — Jis stipriai suspaudė Aliošos
ranką ir, vis dar nuleidęs akis ir nepakeldamas galvos, tartum iš kur ištrūkęs, greit nužingsniavo
miesto link. Alioša žiūrėjo jam įkandin, netikėdamas, kad jis galėtų taip visai nueiti.
— Palauk, Aleksejau, dar vieną dalyką prisipažinsiu, tau vienam! — staiga vėl grįžo Dmitrijus
Fiodorovičius. — Žiūrėk į mane, įdėmiai žiūrėk: matai va čia, va čia — bręsta baisi nešlovė.
(Sakydamas „va čia“, Dmitrijus Fiodorovičius daužė kumščiu sau į krūtinę, ir tokiu keistu veidu,
iš skaitiniai.org
tartum nešlovė glūdėtų ir būtų saugoma kaip tik čia, ant jo krūtinės, kažkurioje vietoje, gal kišenėje, o
gal kabėtų užsiūta pakaklėje.) Tu juk pažįsti mane: niekšas, visų pripažintas niekšas! Bet žinok, vis
tiek, ką aš būčiau anksčiau padaręs, ką dabar ar vėliau galėčiau padaryti, — jokia, jokia niekšybė
negali susilyginti su ta nedorybe, kurią kaip tik dabar, kaip tik šiuo metu laikau va čia ant savo
krūtinės, va čia, čia, kuri bręsta ir gundo mane, kurios aš galiu ir išvengti, kurią galiu sustabdyti arba
padaryti, įsidėmėk tai! Na, tai žinok, kad aš ją padarysiu, kad aš jos nestabdysiu. Aš tau pirma viską
papasakojau, o apie ją nieko nesakiau, nes netgi ir man, tokiam siaurakakčiui, neužteko drąsos! Aš
dar galiu susilaikyti; jei susilaikyčiau, jau rytoj galėčiau pusę prarastos šlovės grąžinti, bet aš
nesusilaikysiu, aš įvykdysiu niekšišką sumanymą, ir būk man liudininku, kad aš iš anksto tau pasakiau
ir žinau, ką kalbu! Pražūtis ir tamsa! Nėra ko aiškinti, kai ateis laikas, sužinosi. Dvokiantis
skersgatvis ir infernalinė moteris! Lik sveikas. Nesimelsk už mane, aš nevertas, o ir nereikia visai,
visai nereikia… visiškai nėra reikalo! Einu!…
Ir jis staiga nuėjo, šį sykį jau suvisai. Alioša leidosi vienuolyno link. „Kaip tai, kaip tai aš jo
daugiau nebepamatysiu, ką gi jis kalba? — Jam atrodė tai neįtikėtina. — Jau rytoj aš būtinai jį
pamatysiu, susirasiu jį, tyčia susirasiu, ką jis čia kalba!…“
Jis aplenkė vienuolyną ir per pušynėlį nuėjo tiesiog į skitą. Ten jam atidarė duris, nors šią valandą
jau nieko nebeįsileisdavo. Jo širdis drebėjo, kai jis įžengė į senuolio celę: „Kam, kam jis buvo iš čia
išėjęs, kam šis jį pasiuntė „į pasaulį“? Čia tyla, čia šventovė, o ten — nerimas, ten tamsa, kurioje
tuojau gali pasimesti ir paklysti…“
Celėje buvo broliukas Porfirijus ir jeromonachas tėvas Pajisijus, kuris kas valandą užeidavo
sužinoti apie tėvo Zosimos sveikatą. Alioša išsigando sužinojęs, kad jam darosi vis blogiau ir
blogiau. Netgi įprastas vakarinis pašnekesys su broliais šį sykį negalėjo įvykti. Paprastai kasdien
pavakariais, po pamaldų, prieš gulant, vienuolyno broliai rinkdavosi senuolio celėje, ir kiekvienas
garsiai išpažindavo jam savo šios dienos nuodėmes, nuodėmingas svajones, mintis, pagundas, netgi
tarpusavio vaidus, jeigu tokių pasitaikydavo. Kai kurie nuodėmes išpažindavo klūpomis. Senuolis
duodavo išrišimą, taikindavo, mokydavo, skirdavo atgailą, laimindavo ir paleisdavo. Štai tokias
broliškas „išpažintis“ ir smerkė senuolių priešai, sakydami, kad tai yra išpažinties sakramento
profanacija, beveik šventvagystė, nors čia buvo visai kas kita. Aiškindavo netgi eparchijos
vyresnybei, kad tokios išpažintys ne tik nepasiekia gero tikslo, bet iš tikrųjų ir tyčia verčia nusidėti ir
veda į pagundą. Daugelis brolių, girdi, eina pas senuolį nenoromis, prisiversdami, tik dėl to, kad visi
eina, bijo, kad jų nepalaikytų išdidėliais ir maištaujančiais mintyse. Buvo pasakojama, jog kai kurie
broliai, eidami į vakarinę išpažintį, savo tarpe iš anksto susitardavo: „aš, girdi, pasakysiu, kad rytą
ant tavęs buvau supykęs, o tu patvirtink“, — kad turėtų ką pasakyti, kad tik atsikratytų. Alioša žinojo,
jog kartais iš tikrųjų taip ir būdavo. Jis taip pat žinojo, kad brolių tarpe yra ir tokių, kurie labai
piktinasi, kad net laiškus, skito vienuolių gaunamus iš giminių, paprastai pirma atnešdavo senuoliui, ir
jis at-plėšdavo ir perskaitydavo juos anksčiau negu laiško gavėjai. Buvo manoma, aišku, kad visa tai
darytina laisvai ir atvirai, iš visos širdies, laisvo nuolankumo ir išganingo pamokymo vardan, o iš
tikrųjų, kaip paaiškėdavo, kartais tai būdavo daroma labai nenuoširdžiai, negana to — nenatūraliai ir
veidmainiškai. Bet vyresni ir labiausiai prityrę broliai laikėsi savo nuomonės, sakydami, kad „kas
nuoširdžiai įženge tarp šitų sienų, ieškodamas išganymo, tam visi tie klusnumo apžadai ir tos pratybos
bus neabejotinai išganingi ir didžiai naudingi; o kas, priešingai, bodisi jais ir skundžiasi, tas yra
tartum ir ne vienuolis ir be reikalo įstojo į vienuolyną, tokiam vieta pasauliečių tarpe. O šėtono ir
nuodėmės neišsisaugosi ne tiktai pasauliečių tarpe, bet ir šventovėje, todėl nėra ko nuolaidžiauti
nuodėmei“.
— Nusilpo, snaudulys suėmė, — pašnabždėjo Aliošai tėvas Pajisijus, jį palaiminęs. — iš skaitiniai.org
Net
pažadinti sunku. Bet ir nereikia žadinti. Buvo nubudęs gal penkias minutes, prašė perduoti broliams
palaiminimą, o brolius prašė pasimelsti už jį nakties metu. Rytoj nori dar kartą priimti komuniją.
Tave, Aleksejau, prisiminė, klausė, ar tu išėjai, sakėme, kad tu mieste. „Tam aš jį ir palaiminau; ten
kol kas jo vieta, o ne čia“, — štai ką pasakė apie tave. Su meile minėjo tave, rūpinosi tavimi, ar tu
supranti, kiek garbės nusipelnei? Tiktai kodėl gi jis tau skyrė tam tikrą laiką praleisti pasauliečių
tarpe? Vadinasi, kažką numato tavo gyvenime? Žinok, Aleksejau, kad jeigu ir grįši į pasaulį, tai tik
vykdydamas senuoliui duotą klusnumo apžadą, o ne ieškodamas niekingų pasaulio tuštybių ir netikrų
džiaugsmų…
Tėvas Pajisijus išėjo. Kad senuolis baigia savo amžių, Alioša neabejojo, nors galėjo dar pagyventi
ir dieną, ir dvi. Alioša, nors ir buvo žadėjęs aplankyti tėvą, Chochlakovas, brolį ir Kateriną
Ivanovną, tvirtai ir karštai pasiryžo visai neišeiti rytoj iš vienuolyno ir būti prie savo senuolio ligi pat
jo mirties. Jo širdyje įsiliepsnojo meilė, ir jis su širdgėla pats save kaltino už tai, kad ten, mieste,
galėjo akimirką netgi užmiršti tą, kurį paliko vienuolyne mirties patale ir kurį visų labiausiai gerbė
pasaulyje. Nuėjo į mažutį senuolio miegamąjį, atsiklaupė ir nusilenkė miegančiajam ligi žemės. Tasai
tyliai, ramiai miegojo, vos alsuodamas, lygiai ir beveik nepastebimai. Jo veidas buvo ramus.
Grįžęs į kitą kambarį, — į tą patį, kuriame rytą senuolis priiminėjo svečius, — Alioša, beveik
nenusirengęs ir nusiavęs tik batus, atsigulė ant nedidelės kietos ir siauros odinės sofos, ant kurios
visada miegodavo, jau nuo seniai, kiekvieną naktį, atsinešęs tik priegalvį. O čiužiniu, apie kurį dieną
šūkčiojo tėvas, jau kuris metas nebesinaudojo. Jis nusivilkdavo tik posutanį ir juo apsiklodavo
antklodės vietoj. Bet prieš guldamas puolė ant kelių ir ilgai meldėsi. Savo karštoje maldoje neprašė
dievo išblaškyti skausmingas abejones, bet troško tik džiaugsmingo graudulio, to graudulio, kuris ir
anksčiau visada aplankydavo jo sielą, kai prieš užmigdamas pagarbindavo ir pašlovindavo dievą, —
nes paprastai tik tokia ir būdavo tada jo malda. Šitas džiaugsmas, kuris jį aplankydavo, nuteikdavo jį
lengvam ir ramiam miegui. Ir dabar melsdamasis jis atsitiktinai ir staiga užčiuopė kišenėje aną mažytį
rausvą vokelį, kurį padavė jam Katerinos Ivanovnos tarnaitė, pasivijusi ant kelio. Jis sutriko, bet
maldą baigė. Paskui, kiek padvejojęs, atplėšė voką. Ten buvo jam laiškelis, pasirašytas Lise, — tos
pačios ponios Chochlakovos jaunutės dukters, kuri rytą senuolio akyse taip iš jo juokėsi.
„Aleksejau Fiodorovičiau, — rašė ji, — rašau jums slaptai nuo visų, ir nuo motulės, ir žinau, kad
tai negerai. Bet aš negaliu ilgiau gyventi nepasakiusi jums to, kas gimė mano širdyje, o šito niekas,
išskyrus mudu, kol kas neturi žinoti. Bet kaip aš jums pasakysiu tai, ką taip noriu jums pasakyti? Sako,
popierius nerausta; tikinu jus, kad tai netiesa ir kad jis rausta lygiai taip, kaip dabar aš visa nuraudau.
Mielasis Alioša, aš jus myliu, myliu dar iš vaikystės, iš Maskvos laikų, kai jūs buvote visai ne toks
kaip dabar, ir myliu visam gyvenimui. Jus pasirinko mano širdis, kad galėčiau su jumis susituokti, o
senatvėje drauge baigti mūsų gyvenimą. Žinoma, su ta sąlyga, kad jūs paliksite vienuolyną. O dėl
mūsų metų, tai mes palauksime, kiek reikalauja įstatymas. Ligi to laiko aš būtinai pasveiksiu,
vaikščiosiu ir šoksiu. Apie tai nėra ko nė kalbėti.
Matote, kaip aš viską apsvarsčiau, tik vieno negaliu žinoti: ką jūs apie mane pagalvosite, kai
perskaitysite? Aš vis juokiuosi ir išdykauju, rytą supykdžiau jus, bet tikinu jus, kad dabar, prieš
paimdama į rankas plunksną, aš pasimeldžiau prieš dievo motinos paveikslą, o ir dabar dar
meldžiuosi ir vos neverkiu.
Mano paslaptis jūsų rankose; rytoj, kai ateisite, nežinau, kaip ir pažvelgsiu į jus. Ak Aleksejau
Fiodorovičiau, kas bus, jeigu aš rytoj nesusilaikysiu kaip kvaiša ir imsiu juoktis, kaip rytą, žiūrėdama
į jus? Juk jūs mane palaikysite bjauria pašaipa ir nepatikėsite mano laišku. Todėl maldauju jus, mano
mielas, jeigu jūs užjaučiate mane, tai, kai ateisite rytoj, nežiūrėkite man per daug tiesiai į akis, nes aš,
susidūrusi su jūsų akimis, galimas daiktas, staiga būtinai susijuoksiu, o jūs, be to, dar būsite su tuo
iš skaitiniai.org
ilgu drabužiu… Jau ir dabar mane šaltis krečia, kai apie tai pagalvoju, todėl, kai įeisite, kurį laiką
visai į mane nežiūrėkite, o žiūrėkite į mamytę arba į langą…
Štai aš parašiau jums meilės laišką, dieve mano, ką aš padariau! Alioša, nežiūrėkite į mane su
panieka, ir jeigu aš kada nors labai blogai su jumis pasielgiau ir jums padariau nesmagumų, tai
atleiskite man. Dabar mano galbūt amžinai žuvusios reputacijos paslaptis jūsų rankose.
Aš šiandien būtinai verksiu. Ligi pasimatymo, ligi baisaus pasimatymo. Lise.
P. S. Alioša, tik jūs būtinai, būtinai, būtinai ateikite! Lise
Alioša perskaitė ir nustebo, perskaitė dukart, pagalvojo ir staiga tyliai, saldžiai susijuokė. Jis
krūptelėjo, šitas juokas jam pasirodė nuodėmingas. Bet po akimirkos vėl susijuokė taip pat tyliai ir
taip pat laimingai. Neskubėdamas įsidėjo laišką į vokelį, persižegnojo ir atsigulė. Sielos nerimas
staiga praėjo. „Viešpatie, pasigailėk visų tų, su kuriais šiandien buvau susitikęs, apsaugok juos,
nelaimingus ir neramius, ir pamokyk. Tavo rankoje visi keliai: tu žinai, kurie keliai bus jiems
išganingi. Tu esi meilė, tu visiems suteiksi ir laimę!“ — šnabždėjo žegnodamasis, ramiai migdamas
Alioša.

iš skaitiniai.org
ANTRA DALIS

iš skaitiniai.org
Ketvirta knyga

SIAUTULIAI

iš skaitiniai.org
 I

TĖVAS FERAPONTAS

Anksti rytą, dar neprašvitus, Alioša buvo prižadintas. Senuolis pabudo ir pasijuto labai silpnas,
nors ir panorėjo persėsti iš lovos į krėslą. Sąmonės jis nebuvo praradęs; jo veidas buvo nors ir labai
išvargęs, bet giedras, beveik džiaugsmingas, o žvilgsnis linksmas, malonus, prielankus. „Gal aš ir
nesulauksiu šios dienos pabaigos“, — tarė jis Aliošai; paskui panoro atlikti išpažintį ir tuojau priimti
komuniją. Jo nuodėmklausiu visada buvo tėvas Pajisijus. Po šių dviejų sakramentų prasidėjo
paskutinio patepimo apeigos. Susirinko jero-monachai, pamaži visa celė priėjo vienuolių. Tuo tarpu
visai prašvito. Jau pradėjo rinktis ir žmonės iš vienuolyno. Po pamaldų senuolis panoro su visais
atsisveikinti ir visus bučiavo. Celė buvo ankšta, ir tie, kur anksčiau atėjo, ėjo lauk, užleisdami vietą
kitiems. Alioša stovėjo šalia senuolio, kuris vėl persėdo į krėslą. Jis kalbėjo ir kiek pajėgdamas
mokė; jo balsas, nors ir silpnas, dar buvo gana tvirtas. „Tiek metų aš mokiau jus ir, vadinasi, tiek
metų balsu kalbėjau, jog tartum įpratau kalbėti, o kalbėdamas jus mokyti, ir tiek įpratau, jog tylėti man
būtų beveik sunkiau negu kalbėti, mielieji tėvai ir broliai, net ir dabar, kai aš taip nusilpau“, —
pajuokavo jis, meiliai žvelgdamas į susispietusius apie jį. Alioša vėliau prisiminė šį tą iš to, ką jis
tada pasakė. Bet nors ir suprantamai kalbėjo, nors ir pakankamai tvirtu balsu, bet jo kalba buvo gana
nenuosekli. Kalbėjo jis apie daug ką, rodos, norėjo viską pasakyti, prieš pat mirtį viską dar kartą
išreikšti, ko nebaigė sakyti gyvendamas, ir ne tik pamokyti norėdamas, o tartum trokšdamas pasidalyti
su visais džiaugsmu ir entuziazmu, dar kartą gyvenime atskleisti savo širdį…
„Mylėkite viens kitą, tėvai, — mokė senuolis (kiek prisiminė vėliau Alioša). — Mylėkite dievo
žmones. Negi šventesni mes už pasauliečius dėl to, kad atėjome čia ir tarp šių sienų užsidarėme, ne,
priešingai, kiekvienas čia atėjęs, jau vien tuo, kad čia atėjo, parodė suprantąs, kad jis blogesnis už
visus pasauliečius ir už visus šioje žemėje gyvenančius… Ir juo ilgiau po to gyvena vienuolis tarp
savo sienų, juo aiškiau turi tai pajusti. Kitaip nebuvo ko čia jam ir eiti. O kai pajus, kad jis ne tik
blogesnis už visus pasauliečius, bet ir visiems žmonėms yra dėl visų ir dėl kiekvieno skyrium kaltas,
kai pasijus atsakingas už visas žmonių nuodėmes, svetimas ir savas, tada tik ir bus pasiektas mūsų
brolijos tikslas. Nesgi žinokite, mielieji, kad kiekvienas iš mūsų yra neabejotinai kaltas dėl visų šioje
žemėje, ne tiktai todėl, kad mes visi esame kalti, bet kad ir kiekvienas atskirai yra kaltas dėl visų
žmonių ir dėl kiekvieno atskirai šioje žemėje. Šitas supratimas yra vainikas vienuolio kelyje, ir ne tik
vienuolio, bet ir kiekvieno žmogaus žemėje. Nesgi vienuoliai nėra kitoniški žmonės, o tik tokie, kokie
turėtų būti visi žmonės žemėje. Tik tada mūsų sugraudinta širdis įsiliepsnotų begaline, visuotine,
nepasotinama meile. Tada kiekvienas iš mūsų pajėgs meile įgyti visą pasaulį ir savo ašaromis
nuplauti pasaulio nuodėmes… Visi klausykite savo širdies balso, visi be paliovos išpažinkite savo
nuodėmes. Nesibijokite savo nuodėmių, netgi ir pasijutę nusidėję, tik darykite atgailą, bet dievui
sąlygų nestatykite. Visada jums sakydavau — nebūkite išdidūs. Nesididžiuokite prieš silpnuosius,
nesididžiuokite ir prieš galinguosius. Venkite neapykantos ir tiems, kurie jus neigia, jus niekina, jums
šlovę plėšia ir jus šmeižia. Venkite neapykantos ateistams, netikriems mokytojams, materialistams, net
pikčiausiems iš jų, ne tik geriems, nes ir jų tarpe yra gerų, ypač mūsų laikais. Savo maldose šitaip
juos paminėkite: išganyk, viešpatie, visus tuos, už kuriuos nėra kas pasimeldžia, išganyk ir tuos, kurie
nenori melstis į tave. Ir tuojau pat pridurkite: ne iš savo išdidumo prašau už juos, viešpatie, nes ir aš
pats esmi bjauresnis už juos visus… Dievo žmones mylėkite, neleiskite atėjūnams atimti iš jūsų
kaimenės, nes jeigu aptingsite ir užmigsite, išpuiksite ir imsite ja neapsiviežti, o ypač jeigu pelnu
susigundysite, tai ateis iš visų keturių šonų ir atims iš jūsų kaimenę. Be perstojo aiškinkite žmonėms
evangeliją… Nebūkite palūkininkai… Sidabro nei aukso negeiskite, nelaikykite… Saugokite tikėjimą
iš skaitiniai.org
ir nepaleiskite iš rankų vėliavos. Aukštai ją iškelkite…“
Beje, senuolis kalbėjo padrikiau, negu čia atpasakota ir negu vėliau užrašė Alioša. Kartais visai
nustodavo kalbėjęs, tartum kaupdamas jėgas, uždusdavo, bet vis tiek lyg ir džiūgavo. Visi klausėsi jo
susigraudinę, nors daugelis stebėjosi jo žodžiais ir jų nesuprato…
Vėliau visus tuos žodžius prisiminė. Kai Aliošai teko valandžiukę palikti celę, jį nustebino celėje
ir prie celės susirinkusios ir kažko laukiančios brolijos sujudimas. Kai kurie laukė netgi beveik
nerimas-taudami, kiti iškilmingai. Visi laukė kažko nepaprasto tuojau po senuolio mirties. Šitas
laukimas vienu požiūriu buvo tartum beveik lengvabūdiškas, bet net ir patys rimtieji senuoliai kažko
laukė. Pats griežčiausias buvo senuolio jeromonacho Pajisijaus veidas. Alioša buvo išėjęs iš celės
tik todėl, kad jį paslaptingai iškvietė per vieną vienuolį Rakitinas, atvykęs iš miesto su keistu ponios
Chochlakovos laišku Aliošai. Ši pranešė Aliošai vieną įdomią, kaip tik laiku atėjusią žinią. O žinia
buvo štai kokia: vakar tarp tikinčiųjų prastų moterų, atėjusių nusilenkti senuoliui ir prašyti jo
palaiminimo, buvo viena senutė miestietė, Prochorovna, puskarininkio našlė. Ji klausė senuolį: ar
galima laikyti atminus už jos sūnelį Vasenką, kuris jau seniai išvyko tarnauti toli į Sibirą, į Irkutską, ir
iš kurio jau metai ji negauna jokios žinios? Į tai senuolis jai atsakė griežtai neigiamai ir pavadino
tokias pamaldas už mirusius burtininkavimu. Bet po to, atleidęs jai dėl jos nežinojimo, pridūrė,
„tartum žiūrėdamas į ateities knygą“ (taip rašė ponia Chochlakova savo laiške), ir paguodos žodžius;
„kad jos sūnus Vasia tikrai yra gyvas ir kad arba jis pats greit pas ją atvažiuos, arba atsiųs laišką ir
kad jinai eitų namo ir lauktų. Ir ką gi? — pridūrė susižavėjusi ponia Chochlakova. — Pranašystė
išsipildė netgi pažodžiui, netgi daugiau“. Vos tik senutė grįžo namo, tučtuojau padavė jai jau atėjusį iš
Sibiro laišką. Bet dar negana to: tame laiške, rašytame kelionėje, iš Jekaterinburgo, Vasia pranešė
savo motinai, kad pats važiuoja į Rusiją, grįžta su vienu valdininku, ir kad po kokių trijų savaičių,
skaitant nuo šito laiško gavimo, „tikisi galėsiąs apkabinti savo motiną“. Ponia Chochlakova
primygtinai ir karštai maldavo Aliošą tučtuojau papasakoti apie šitą neseniai įvykusį „pranašystės
stebuklą“ igumenui ir visai brolijai. „Tai turi būti visiems, visiems žinoma!“ — sušuko ji, baigdama
savo laišką. Jos laiškas buvo rašytas paskubomis, greituoju, rašančiosios jaudinimasis matėsi
kiekvienoje jo eilutėje. Bet Aliošai jau nebebuvo ko pasakoti brolijai, nes jau visi viską žinojo:
Rakitinas, pasiuntęs pas jį vienuolį, pavedė jam, be kita ko, „su didžiausia pagarba pranešti
dvasiškam tėvui Pajisijui, kad jis, Rakitinas, turįs į jį reikalą, ir dar tokį svarbų, jog nedrįstąs nė
minutę jo atidėti, tad ir skubąs jį išdėstyti, o jo akiplėšišką drąsą nuolankiai prašąs jam atleisti!“
Kadangi Rakitino prašymą vienuolis išdėstė tėvui Pajisijui anksčiau negu Aliošai, tai atėjusiam čia
Aliošai beliko, perskaičius laiškelį, tučtuojau supažindinti su juo tėvą Pajisijų tik kaip su dokumentu.
Ir štai netgi šitas atšiaurus ir niekuo nepasitikįs žmogus, paniurusiu veidu perskaitęs žinią apie
„stebuklą“, negalėjo visiškai nuslėpti savo jausmų. Jo akys žybtelėjo, lūpose staiga pasirodė ori ir
nuoširdi šypsena.
— Dar ne tokių dalykų regėsime! — staiga lyg išsprūdo jam.
— Dar ne tokių dalykų regėsime, dar ne tokių dalykų regėsime! — pakartojo aplinkui vienuoliai,
bet tėvas Pajisijus, vėl paniuręs, paprašė visus nors lig laiku apie tai niekam nepasakoti, „kol nėra
kitų įrodymų, nes pasauliečiai kartais būna dideli lengvatikiai, be to, ir šitas atsitikimas galėjo būti
visai natūralus“, — pridūrė jis atsargiai, tartum norėdamas nuraminti savo sąžinę, bet pats beveik
netikėdamas savo žodžiais, ką gerai suprato ir jo klausytojai. Tuojau pat, žinoma, apie „stebuklą“
sužinojo visas vienuolynas ir netgi daugelis pasauliečių, atėjusių į vienuolyną išklausyti mišių. Bet
įvykęs stebuklas, atrodė, visų labiausiai paveikė aną pakeleivingą vienuolį „iš švento Silvestro“, iš
mažo vienuolyno Obdorske, tolimojoj šiaurėj. Vakar jis atėjo nusilenkti senuoliui ir, atsistojęs šalia
ponios Chochlakovos, rodydamas jam į „pagijusią“ tos ponios dukterį, susijaudinęs paklausė jį:
iš skaitiniai.org
„Kaip jūs drįstate daryti tokius dalykus?“
Mat dabar jis buvo jau truputį sumišęs ir beveik nežinojo, kuo tikėti. Dar vakar pavakary jis
aplankė vienuolį tėvą Ferapontą jo atskiroje celėje už bityno ir pasijuto tiesiog sukrėstas nepaprasto
ir pasibaisėtino įspūdžio, kurį jam padarė tas pasimatymas. Šitas senuolis, tėvas Ferapontas, buvo tas
pats iškaršęs vienuolis, didelis pasninkau-tojas ir tylėtojas, kurį mes jau esame minėję kaip senuolio
Zosimos priešininką, o svarbiausia — visos senuolystės priešininką: ją jis laikė žalinga ir nerimta
naujove. Šitas priešininkas buvo itin pavojingas, nors jis, kaip tylėtojas, beveik niekam nepratardavo
nė žodžio. O pavojingas jis buvo labiausiai tuo, kad brolijos dauguma visiškai jam prijautė, o labai
daugelis čia atsilankančių pasauliečių gerbė jį kaip didį teisuolį ir asketą, nors nėmaž neabejojo, kad
jis vis dėlto yra dievo kvailutis. Bet šitas kvailiojimas jiems ir patiko. Pas senuolį Zosimą šitas tėvas
Ferapontas niekuomet neidavo. Nors gyveno skite, jo niekas per daug nevertė laikytis skito nuostatų,
nes jis visada ir visur dėdavosi kvailučiu. Jam buvo gal septyniasdešimt penkeri metai, jeigu ne
daugiau, o gyveno jis už skito bityno, aptvaro kampe, senoje, beveik sugriuvusioje medinėje celėje,
pastatytoje čia dar labai senais laikais, dar praeitame šimtmetyje, tėvui Jonai, irgi didžiausiam pas-
ninkautojui ir tylėtojui, kuris sulaukė šimto ir penkerių metų ir apie kurio asketizmą netgi mūsų laikais
vienuolyne ir apylinkėje buvo pasakojama daug itin įdomių dalykų. Tėvas Ferapontas pagaliau, gal
prieš septynerius metus, išsikovojo teisę apsigyventi toje pačioje nuošalioje nedidelėje celėje, tai yra
tiesiog pirkioje, kuri betgi labai panėšėjo į koplyčią, nes ten buvo didelė daugybė suaukotų šventųjų
paveikslų, prieš kuriuos degė amžinoji ugnis irgi suaukotose lampadose. Tėvas Ferapontas ir buvo
čia įkurdintas tartum jų prižiūrėti ir uždeginėti. Žmonės pasakojo (ir tai buvo tikra tiesa), kad per tris
dienas jis suvalgydavęs tik du svarus duonos, ne daugiau; duoną jam atnešdavo kas trečią dieną čia
pat bityne gyvenąs bitininkas, bet tėvas Ferapontas ir šitam savo patarnautojui bitininkui retai kada
pasakydavo kokį žodį. Tų keturių svarų duonos, drauge su sekmadienio prosfora, kurią po vėlyvųjų
mišių punktualiai atsiųsdavo palaimintajam igumenas, ir pakakdavo pramisti visą savaitę. O vandenį
puodelyje pakeisdavo jam kasdien. Klausyti mišių jis retai kada ateidavo. Jo gerbėjai atėję
matydavo, kaip jis besimelsdamas kartais išklūpo visą dieną nė nežvilgtelėjęs į šalį. O jei kada ir
kalbasi su jais, tai tik burbteli protarpiais, trumpai, keistai ir beveik visada šiurkščiai. Tačiau kartais,
nors ir labai retai, ir jis įsišnekėdavo su atvykusiais, bet dažniausiai teištardavo vos vieną kokį keistą
žodį, kuris lankytojui būdavo tikra mįslė, ir jau po to, kad ir labai prašomas, ničnieko
nepaaiškindavo. Šventikas jis nebuvo, o tik paprastas vienuolis. Sklido labai keisti gandai, — beje,
tarp labai tamsių žmonių, — kad tėvas Ferapontas bendraująs su dangaus dvasiomis ir tik su jomis
kalbąsis, todėl su žmonėmis tiktai tylįs. Obdorsko vienuoliukas, įsigavęs į bityną ir bitininko, irgi
labai tylaus ir niūraus vienuolio, nurodytas, nuėjo į kamputį, kur buvo mažytė tėvo Feraponto celė.
„Gal ir šnekėsis kaip su ateiviu, o gal ir nieko iš jo neišgausi“, — perspėjo bitininkas. Prisiartino
vienuoliukas, kaip kad pats vėliau pasakojo, didžios baimės suimtas. Jau buvo gana vėlus metas.
Tėvas Ferapontas šį sykį sėdėjo prie celės durų, ant žemučio suoliuko. Viršum jo lengvai ošė
milžiniška sena guoba. Dvelkė vakarė vėsa. Obdorsko vienuoliukas puolė prieš palaimintąjį veidu į
žemę ir pasiprašė palaiminamas.
— Gal nori, vienuoli, kad ir aš prieš tave veidu į žemę pulčiau? — prabilo tėvas Ferapontas. —
Kelk!
Vienuoliukas pakilo.
— Laimindamas palaimintas būki, sėsk šalia manęs. Iš kur atpūtė vėjas?
Labiausiai nustebino vargšą vienuoliuką tas, kad tėvas Ferapontas, be abejonės, didelis
pasninkautojas ir jau tiek metų sulaukęs, — senis dar pažiūrėti stiprus, aukšto ūgio, nesusikūprinęs,
nesu linkęs, skaistaus ir sveiko, nors ir lieso veido. Buvo jis iš tikro dar gana jėgingas. Išiš stuomens ir
skaitiniai.org
liemens atletas. Nors ir tokio seno amžiaus, net nebuvo visai žilas; jo galvos ir barzdos plaukai,
anksčiau labai juodi, dabar buvo dar gana tankūs. Akys pilkos; didelės, švytinčios, bet nepaprastai,
stebėtinai išverstos. Kalbėjo itin pabrėždamas garsą o. Vilkėjo ilga rusva storos, seniau areštantiška
vadinamos gelumbės rudine ir juosėjo stora virve. Kaklas ir krūtinė nuogi. Iš po rudinės kyšojo
beveik visai pajuodę, kažkiek mėnesių nekeisti, storiausi drobiniai marškiniai. Žmonės kalbėjo, kad
po rudine jis nešioja trisdešimties svarų grandines. Avėjo senais, beveik išerdėjusiais pusbačiais
basnirčia.
— Iš mažo Obdorsko vienuolyno, iš švento Silvestro, — nuolankiai atsakė pakeleivingas
vienuoliukas, žvelgdamas į atsiskyrėlį savo judriomis, smalsiomis, nors truputį ir baikščiomis akimis.
— Esu buvęs pas tavo Silvestrą. Esu gyvenęs. Kaip sveikata to gi Silvestro?
Vienuoliukas sutriko.
— Nesupratingi žmonės esate! Kaip laikotės pasninkų?
— Mūsų maistas, pagal senus skito nuostatus, šitoks yra: gavėnioje pirmadieniais, trečiadieniais ir
penktadieniais visai nepietaujame. Antradieniais ir ketvirtadieniais broliai gauna baltos duonos,
medaus miešimo, tekšių arba raugintų kopūstų, dar ir šustinio. Šeštadieniais baltieji kopūstai,
žirniniai lakštiniai, košė su kanapių pienu, viskas su aliejumi. Sekmadieniais kopūstų sriuba, dar
džiovinta žuvis ir košė. Didžiąją savaitę nuo pirmadienio ligi pat šeštadienio vakaro, visas šešias
dienas, duona su vandeniu ir nevirti valgiai, bet ir šių labai nedaug; jei kas gali, tai geriau kad iš viso
ne kasdien valgytų, kaip kad yra pasakyta nuostatuose apie pirmąją gavėnios savaitę. O šventą didįjį
penktadienį nieko nevalgome, taip pat ir didįjį šeštadienį pasninkaujame ligi trečios valandos ir tada
paragaujame truputį duonos su vandeniu ir po vieną taurę vyno išgeriame. O šventą didįjį
ketvirtadienį valgome viralą be aliejaus ir geriame truputį vyno, o kartais tik sausai valgome. Nesgi ir
Laodikėjos susirinkimo nuostatai taip sako apie didįjį ketvirtadienį: „Paskutinės gavėnios savaitės
ketvirtadienį nedera atsisakyti nuo pasninko ir tuo visą gavėnios pasninką subjauroti“. Štai kaip pas
mus. Bet tai niekis, palyginus su jumis, didysis tėve, — pridūrė padrąsėjęs vienuoliukas, — nes jūs
ištisus metus, netgi per šventas velykas, tik duona su vandeniu maitinatės, ir kiek duonos mes per dvi
dienas suvalgome, jums visai gavėniai užtenka. Iš tikrųjų nuostabus toks jūsų didelis susilaikymas.
— O grūzdai? — staiga paklausė tėvas Ferapontas, ištardamas raidę g su aspiracija, beveik kaip
ch.
— Grūzdai? — nustebo vienuoliukas.
— Taigi. Aš galiu nuo jų duonos atsisakyti, man jos visai nereikia, galiu į mišką pasitraukti ir ten
gyvensiu grūzdais ar uogomis, o jie čia neatsisakys savo duonos, vadinasi, jie prie velnio prisirišę.
Nūnai nešvankėliai byloja, kad nereikia tiek daug pasninkauti. Išdidus ir nešvankus šitoks jų
galvojimas.
— Och, tiesa, — atsiduso vienuoliukas.
— O velnių esi pas juos matęs? — paklausė tėvas Ferapontas.
— Pas ką — pas juos? — nedrąsiai pasiteiravo vienuoliukas.
— Pernai per sekmines lankiausi pas igumeną, o nuo to laiko ir nebuvau. Mačiau, kaip vienam ten
ant krūtinės tupėjo, po sutana palindęs, tik rageliai kyšo; kitam iš kišenės galvą kaišioja, akys tik
laksto, manęs bijo; kitam viduriuose įsitaisęs, pačiame nevalyviausiame pilve, o kitam tai ant kaklo
kabaliuoja įsikibęs, taip ir nešioja, bet jo nemato.
— Jūs… matote? — paklausė vienuoliukas.
— Sakau gi, kad matau, kiaurai matau. Kai ėjau iš igumeno, žiūriu — vienas už durų nuo manęs
slepiasi, ir toks dičkis, gal pusantro aršino ar didesnis, uodega stora, ruda, ilga, tik ėmė ir įbruko
uodegos galą į durų plyšį, o aš negi žioplys, ėmiau duris ir užtrenkiau, jam uodegą privėriau. Kad
iš skaitiniai.org
suspiegs, kad ims daužytis, o aš jį kryžiaus ženklu, triskart, — ir užžegnojau. Tučtuojau ir nudvėsė
kaip sutraiškytas voras. Dabar, matyt, jau supuvo ten kampe, smirda, bet jie nemato, neužuodžia. Jau
metai, kai ten buvau. Tik tau vienam, kaip atėjūnui, pasisakau.
— Baisūs jūsų žodžiai! O kaipgi, didysis palaimintas tėve, — vis labiau ir labiau drąsėjo
vienuoliukas, — ar tiesą pasakoja apie jus žmonės, net tolimiausiuose kraštuose sklinda garsas, kad
jūs nuolatos bendraujate su šventąja dvasia?
— Nusileidžia. Būna.
— Kaipgi nusileidžia? Kokiu pavidalu?
— Paukščio.
— Šventoji dvasia balandžio pavidalu?
— Tai šventoji dvasia, o čia Šventadvasė. Šventadvasė visai kas kita, jinai gali ir kitokiu paukščiu
nužengti: kartais kregžde, kartais dagiliu, o kartais ir zyle.
— Kaipgi jūs atskiriate ją nuo zylės?
— Šneka.
— Kaip tat šneka, kokia kalba?
— Žmogaus kalba.
— O ką gi jinai pasako jums?
— Va šiandien pranešė, kad atvyks kvailys ir klausinės, ko nereikia. Per daug nori žinoti, vienuoli.
— Baisūs jūsų žodžiai, palaimintas švenčiausias tėve, — lingavo galvą vienuoliukas. Jo
baikščiose akutėse, beje, radosi ir nepasitikėjimo.
— O ar matai šitą medį? — paklausė tėvas Ferapontas patylėjęs.
— Matau, palaimintas tėve.
— Tau guoba, o man — kitas paveikslas.
— Koks gi? — vienuoliukas patylėjo, bet atsakymo nesulaukė.
— Atsitinka nakties metu. Matai šitas dvi šakas? Nakties metu Kristus į mane rankas tiesia ir tomis
rankomis manęs ieško, aiškiai matau ir drebu iš baimės. Baisu, ai, baisu!
— Tai kodėl gi baisu, jeigu pats Kristus?
— Ogi paims į dangų.
— Gyvą?
— Ogi taip kaip šlovingąjį Eliją, argi nesi girdėjęs? Apkabins ir nusineš…
Nors Obdorsko vienuoliukas po šito pokalbio grįžo į jam nurodytą nedidelę celę, pas vieną iš
brolių, net gerokai sutrikęs, bet jo širdis neabejojamai labiau linko į tėvą Ferapontą negu į tėvą
Zosimą. Obdorsko vienuoliukas visų pirma pats laikydavosi pasninkų, tad nenuostabu, kad toks
didelis pasninkautojas kaip tėvas Ferapontas galėjo ir „stebuklus matyti“. Jo žodžiai, žinoma, buvo
tartum beprasmiški, bet juk viešpats žino, kokia prasmė slypi tuose žodžiuose, o visi dievo kvailučiai
dar ir ne taip nušneka ir pasielgia. O pasakojimu apie privertą velnio uodegą jis buvo linkęs
nuoširdžiai ir mielai tikėti ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Be to, jis ir anksčiau, dar prieš
atvykdamas į vienuolyną, buvo labai nusistatęs prieš senuolius, apie kuriuos ligi tol žinojo tik iš
pasakojimų ir kuriuos, kaip daugelis kitų, laikė neabejojamai žalinga naujove. O pabuvęs vienuolyne
vieną dieną, pastebėjo, kad kai kurie lengvapėdiški broliai, nepritarią senuoliams, slapčiomis murma
prieš juos. Iš prigimties tai buvo labai landus ir apsukrus, dideliai smalsus vienuolis. Štai kodėl didi
žinia apie naują „stebuklą“, kurį padarė senuolis Zosima, baisiai sutrikdė jį. Alioša vėliau prisiminė,
kaip tarp vienuolių, kurie veržėsi prie senuolio ir puikavosi prie jo celės, daug kartų šmėstelėjo prieš
juos visur šmižinėjančio, prie kiekvieno būrelio puldinėjančio, į viską įsiklausančio ir visus
klausinėjančio smalsaus obdorskiečio svečio figūra. Bet tada jis beveik neatkreipė dėmesio į jį ir tik
iš skaitiniai.org
vėliau viską prisiminė… Pagaliau ne tas jam rūpėjo: senuolis Zosima, kuris pasijuto vėl labai
nuvargęs ir vėl atsigulė į lovą, jau prieš užmigdamas staiga jį prisiminė ir paprašė pavadinti. Alioša
tuojau atbėgo. Prie senuolio tada buvo tik tėvas Pajisijus, tėvas jeromonachas Josifas ir broliukas
Porfirijus. Senuolis, atmerkęs nuvargusias akis ir įdėmiai pažvelgęs į Aliošą, staiga paklausė jį:
— Ar laukia tavęs, sūneli, tavo namiškiai?
Alioša sutriko.
— Gal tu esi jiems reikalingas? Gal prižadėjai kam vakar nueiti šiandien?
— Prižadėjau… tėvui… broliams… kitiems irgi…
— Tai matai. Būtinai eik. Nesielvartauk. Žinok, kad nemirsiu nepasakęs tavo akyse paskutinio savo
žodžio šioje žemėje. Tau, sūneli, pasakysiu tą žodį, tau priesaką paliksiu. Tau, mielas sūneli, nes tu
myli mane. O dabar kol kas eik pas tuos, kuriems prižadėjai.
Alioša tuojau pakluso, nors jam ir sunku buvo išeiti. Bet pažadas išgirsti jo paskutinį žodį prieš
mirtį ir, svarbiausia, tartum jam, Aliošai, skiriamą, pripildė jo sielą džiugesio. Jis subruzdo, kad
galėtų, viską baigęs mieste, kuo greičiausiai grįžti. Kaip tik ir tėvas Pajisijus tarė jam išlydimąjį žodį,
kuris padarė jam labai didelį ir nelauktą įspūdį. Tai atsitiko tada, kai jie abudu išėjo iš senuolio
celės.
— Niekuomet neužmiršk, jaunikaiti, — taip tiesiog ir pradėjo tėvas Pajisijus be jokios įžangos, —
kad pasaulio mokslas, kuris tapo didele jėga ypač paskutiniame šimtmetyje, ištyrė visas šventųjų
knygų pranašystes apie dangiškuosius dalykus, viską išnagrinėjo, ir po žiaurios analizės šio pasaulio
mokslininkai viską paneigė, kas buvo anksčiau šventa, ničnieko nepaliko. Bet jie nagrinėjo tik
atskiras dalis, o visumos nė nepastebėjo, ir jų aklumu tiesiog reikia stebėtis. Ir visuma stovi jiems
prieš akis tokia pat nepajudinama kaip ir anksčiau, ir pragaro vartai jos neįveiks. Argi nebuvo jinai
gyva devyniolika šimtmečių, argi jinai nėra gyva ir dabar atskirų žmonių jausmuose ir liaudies masių
jausmuose? Netgi tų pačių viską išgriovusių ateistų jausmuose jinai gyva ir nepajudinama, kaip ir
anksčiau! Nesgi ir atsisakiusieji nuo krikščionybės ir maištaujantieji prieš ją yra iš tikrųjų sutverti
pagal tą patį Kristaus paveikslą, tokie jie ir pasiliko, nesgi lig šiol nei jų išmintis, nei jų karštos
širdys neįstengė sukurti kito, aukštesnio, kilnesnio paveikslo žmogui ir jo vertybei kaip kad
paveikslas, jau seniai Kristaus parodytas. Ir visos jų pastangos baigdavosi tik kažkokia šlykštybe.
Įsidėmėk tai ypačiai, jaunikaiti, nes mirštantysis tavo senuolis siunčia tave į pasaulį! Gal, prisiminęs
šią didžią dieną, neužmirši ir šitų mano žodžių, kuriuos sakau tau iš širdies, išlydėdamas tave, nesgi
dar jaunas esi, o pasaulio pagundos sunkios yra ir ne tavo jėgoms. Na, dabar eik, našlaiti.
Taip taręs, tėvas Pajisijus palaimino jį. Eidamas iš vienuolyno ir svarstydamas visus šiuos
nelauktus žodžius, Alioša staiga suprato, kad šitas vienuolis, kuris ligi šiol jam atrodė toks griežtas ir
rūstus, dabar taip netikėtai tapo jo nauju draugu ir karštai jį mylinčiu vadovu, — tartum senuolis
Zosima prieš mirdamas būtų jį pavedęs jo globai. „O gal šitaip jie iš tikrųjų yra sutarę“, — staiga
pagalvojo Alioša. O nelaukti ir moksliški jo išvedžiojimai, kuriuos jis dabar išklausė, kaip tik šitie, o
ne kokie kiti, įrodė tėvą Pajisijų turint karštą širdį: jis jau skubėjo kaip galima greičiau apšarvuoti
jauną protą kovai su pagundomis ir apsaugoti jam pavestą jauną sielą tokia siena, jog stipresnės ir
pats negalėjo įsivaizduoti.

iš skaitiniai.org
 II

PAS TĖVĄ

Pirmiausia Alioša nuėjo pas tėvą. Netoli namų atsiminė, jog tėvas andai primygtinai reikalavo, kad
jis kaip nors įeitų Ivano nepastebėtas. „Kodėl gi? — staiga dabar pagalvojo Alioša. — Jei tėvas nori
ką nors pasakyti man vienam, patylomis, tai kodėl gi aš turiu įeiti patylomis? Matyt, vakar jis
susijaudinęs norėjo kažką kita pasakyti, bet nespėjo“, — nusprendė jis. Vis dėlto labai apsidžiaugė,
kai Marfa Ignatjevna, atidariusi jam vartelius (pasirodo, Grigorijus susirgo ir gulėjo fligelyje), jo
paklausta, atsakė, kad jau dvi valandos, kai Ivanas Fiodorovičius išėjo.
— O tėtušis?
— Atsikėlė, kavą geria, — kažkaip šaltai atsakė Marfa Ignatjevna.
Alioša įėjo. Senis sėdėjo vienas užstalėje, su šliurėmis ir su senu apsiaustėliu, ir pramogos dėlei,
be didelės atidos žiūrinėjo kažkokias sąskaitas. Namuose jis buvo vienui vienas (Smerdiakovas irgi
buvo išėjęs maisto pietums). Bet ne sąskaitos jį domino. Nors atsikėlė anksti rytą ir norėjo būti
žvalus, bet vis dėlto atrodė pavargęs ir nusilpęs. Jo kakta, kurioje per naktį išplito didelės tamsiai
raudonos mėlynės, buvo aprišta raudona skarele. Nosis per naktį irgi gerokai sutino, ir ant jos taip pat
atsirado keletas nors ir nežymių mėlynių, bet jos teikė visam veidui kažkokią itin piktą ir irzlią
išraišką. Senis ir pats tai žinojo ir nepalankiai pažvelgė į įeinantį Aliošą.
— Kava ataušusį, — riktelėjo jis šiurkščiai, — nevaišinsiu. Aš pats, brolau, šiandien viena
žuviene mintu ir nieko nekviečiu. Ko teikeisi ateiti?
— Sužinoti apie jūsų sveikatą, — tarė Alioša.
— Taip. Be to, aš pats vakar liepiau tau ateiti. Visa tai niekai. Be reikalo varginaisi. Beje, aš
žinojau, kad tu tuojau atkėblinsi…
Jis ištarė tai su didžiausia antipatija. Tuo tarpu pakilo iš savo vietos ir susirūpinęs pasižiūrėjo į
veidrodį (galbūt jau keturiasdešimtą kartą nuo ryto), į savo nosį. Taip pat ėmė taisytis dėl išvaizdumo
ant kaktos raudoną skarelę.
— Raudona gražiau, o balta primena ligoninę, — pamokomai tarė jis. — Na, kas pas tave gero?
Kaip tavo senuolis?
— Jam labai blogai, gal šiandien mirs, — atsakė Alioša, bet tėvas nė neišgirdo, netgi pamiršo, ko
buvo klausęs.
— Ivanas išėjo, — staiga tarė jis. — Visomis jėgomis jis stengiasi iš Mitios sužadėtinę paveržti,
todėl čia ir gyvena, — pridūrė jis piktai ir, perkreipęs veidą, pažvelgė į Aliošą.
— Nejaugi jis pats jums taip sakė? — paklausė Alioša.
— Taip, ir jau seniai sakė. Kaip tu manai: jau gal trys savaitės, kai sakė. Ar ne papjauti manęs
slapčia jis atvažiavo čionai? Juk kokiu nors tikslu čia atvažiavo?
— Ką jūs? Kam jūs taip kalbate? — baisiai sutriko Alioša.
— Tiesa, pinigų jis neprašo, bet vis tiek nė špygos iš manęs negaus. Aš, mieliausias Aleksejau
Fiodorovičiau, esu nusistatęs kaip galima ilgiau pagyventi pasaulyje, prašom tat įsidėmėti, todėl man
kiekviena kapeika reikalinga, ir juo ilgiau gyvensiu, juo reikalingesnė man bus, — kalbėjo jis,
vaikščiodamas po kambarį iš kertės į kertę, susikišęs rankas į geltono plataus sučiurusio vasarinio
kalamiankos apsiausto kišenes.—
Dabar aš kol kas vis dėlto vyriškis, man tik penkiasdešimt penkeri, bet noriu dar dvidešimt metų
tikru vyriškiu išsilaikyti, bet juk pasensiu, šlykštus pasidarysiu, nebeis jos pas mane savo noru, na,
tada ir pravers man pinigėliai. Taigi va aš dabar ir kraunuosi vis daugiau ir daugiau sau pačiam,
žinokite tai, mano mielas sūnau Aleksejau Fiodorovičiau, nes aš ligi galo noriu gyventi šitojiš skaitiniai.org
bjaurystėj, prašau tai įsidėmėti. Bjaurystėj maloniau: visi ją koneveikia, bet visi joje paskendę, tik
visi slapčiomis, o aš viešai. Va už mano atvirumą visi nešvankėliai ir puola mane. O į tavo rojų,
Aleksejau Fiodorovičiau, aš nenoriu, prašau tai įsidėmėti, nes padoriam žmogui į tavo rojų tartum ir
nepritinka lįsti, net jeigu jis ten ir yra. Man atrodo, užmigai ir nepabudai, ir nieko nėra, atminkite
mane, jei norite, o jei nenorite, tai tegu griebia jus velniai. Štai mano filosofija. Vakar čia Ivanas
gerai kalbėjo, nors ir buvome mes visi girti. Ivanas pagyrų puodas ir jokio mokytumo neturi… ir
išsilavinęs taip pat ne per labiausiai, tyli ir šaiposi iš tavęs tylėdamas — va kuo jis ima viršų.
Alioša klausėsi jo ir tylėjo.
— Kodėl jis nesikalba su manimi? O jei kalbasi, tai maivosi; niekšas tavo Ivanas! O Grušką tuojau
vesčiau, jei tik panorėčiau. Mat, jei kas turi pinigų, tai užtenka tik panorėti, Aleksejau Fiodorovičiau,
ir nieko nestigs. Šit Ivanas labiausiai to ir bijosi ir saugo mane, kad nevesčiau, o tam ir Mitią kursto
vesti Grušką: taip nori ir mane nuo Gruškos atitolinti (tartum aš jam pinigų palikčiau, jei nevesčiau
Gruš-kos!), o kita vertus, jeigu Mitka ves Grušką, tai Ivanas jo turtingą sužadėtinę pasiims, štai ką jis
sumanė! Niekšas tavo Ivanas!
— Kaip greit jūs susierzinate! Tai jums po vakarykščios; geriau eitumėt gulti, — tarė Alioša.
— Va tu kalbi, — ūmai pasakė senis, tartum ši mintis jam būtų pirmą kartą į galvą atėjusi, — kalbi,
o aš ant tavęs nepykstu, o jei Ivanas tą patį man pasakytų, supykčiau. Tik su tavim galiu vieną kitą
valandėlę būti geras, šiaipjau esu piktas žmogus.
— Jūs ne piktas, o sužalotas žmogus, — nusišypsojo Alioša.
— Klausyk, šiandien aš norėjau galvažudį Mitką patupdyti, o ir dabar dar nežinau, kaip nuspręsiu.
Žinoma, šiais moderniais laikais į tėvus ir į motinas įprasta žiūrėti kaip į prietarą, bet juk, atrodo, ir
mūsų laikais įstatymai neleidžia tampyti senų tėvų už plaukų ir ant grindų kulnais daužyti jiems snukių,
ir jų pačių namuose, ir dar girtis, kad ateisiąs ir negyvai užmušiąs — ir visa tai liudininkų akyse. Jei
tik norėčiau, aš jį suraityčiau ir už vakarykščią dieną tuojau patupdyčiau.
— Tai jūs nenorite jo apskųsti, nenorite?
— Ivanas atkalbėjo. Aš spjaučiau į Ivaną, bet pats žinau vieną tokį dalykėlį…
Ir, pasilenkęs prie Aliošos, kalbėjo pusiau pašnabždomis, konfidencialiai:
— Jeigu aš jį, niekšą, patupdysiu, tai jinai sužinos, kad aš jį patupdžiau, ir tuojau pas jį nubėgs. O
jeigu ji šiandien sužinos, kad jis mane, silpną senį, beveik mirtinai sumušė, tai, galimas daiktas, mes
jį ir ateis manęs aplankyti… Štai koks mūsų būdas — darome vis kad tik prieš. Aš ją kiaurai pažįstu!
O ką, gal konjakėlio išgersi? Paimk šaltos kavutės, o aš tau ir įpilsiu ketvirtį stiklelio, skonį pataisys,
brolau.
— Ne, nereikia, dėkui, va šitą kepaliuką pasiimsiu, jei leisite, — tarė Alioša ir, paėmęs trijų
kapeikų vertės prancūzišką bandelę, įsidėjo į posutanio kišenę. — O konjako geriau būtų ir jums
negerti, — nedrąsiai patarė Alioša, atidžiai žiūrėdamas seniui į veidą.
— Teisybę sakai, tik erzina, bet nenuramina. Bet vis dėlto vieną stiklelį… Aš juk iš spintukės…
Jis atsirakino „spintukę“, prisipylė stiklelį, po to spintukę užrakino ir raktą vėl įsidėjo į kišenę.
— Pakaks, nuo vieno stiklelio nepadvėsiu.
— Štai jūs dabar ir pasidarėte geresnis, — nusišypsojo Alioša.
— Hm! Aš ir be konjako tave myliu, o su niekšais ir aš niekšas. Vanka nevažiuoja į Čermašnią —
kodėl? Jam reikia šnipinėti: ar daug duosiu Grušenkai, jeigu ji ateis. Visi niekšai! O Ivano aš visai
nepripažįstu. Iš kur jis toks atsirado? Ne mūsų žmogus. Argi aš jam ką paliksiu? Aš nė testamento
nepaliksiu, tebūnie jums tai žinoma. O Mitką aš sutrypsiu kaip tarakoną. Aš juoduosius tarakonus
naktį šlepete traiškau: net pliaukšteli, kai užmini. Pliaukštels ir Mitka. Tavo Mitka, nes tu jį myli. Va
tu jį myli, o aš nebijau, kad tu jį myli. O jeigu Ivanas jį mylėtų, aš baiminčiausi dėl savęs, iš kad jis myli
skaitiniai.org
jį. Bet Ivanas nieko nemyli, Ivanas ne mūsų žmogus, tokie žmonės kaip Ivanas — ne mūsų žmonės,
broleli, tai tik pakilusios dulkės… Papūs vėjas, ir dulkių nebėra… Vakar man tokia kvaila mintis
buvo atėjusi į galvą, kai aš liepiau tau šiandien ateiti: norėjau iš tavęs apie Mitką sužinoti, jei,
sakysim, aš jam tūkstantėlį, na, tegu du tūkstantėlius dabar kyštelčiau, ar sutiktų jis, driskius ir
niekšas, visiškai iš čia išsinešdinti, kokiems penkeriems metams, o dar geriau trisdešimt penkeriems,
tik be Gruškos, ir jau visiškai nuo jos atsisakyti, a?
— Aš… aš paklausiu jį… — sumurmėjo Alioša. — Jei visus tris tūkstančius, tai gal jis…
— Meluoji! Nereikia dabar klausti, nieko nereikia! Aš apsigalvojau. Tai vakar man nei iš šio, nei
iš to kvailystė į makaulę šovė. Nieko jam neduosiu, ničnieko, mano pinigėliai man pačiam reikalingi,
— ėmė mosuoti ranka senis. — Aš ir taip jį sutraiškysiu kaip tarakoną. Nieko nesakyk jam, nes jis, ko
gero, dar turės viltį. Ir tau visiškai nėra ko pas mane veikti, keliauk sau. O ta jo sužadėtinė, Katerina
Ivanovna, kurią jis nuo manęs taip stropiai slėpė, ar tekės už jo, ar ne? Tu, rodos, vakar buvai pas ją?
— Jinai nė už ką nenori jo palikti.
— Va tokius, girtuoklius ir niekšus, ir myli tos švelnios panelės! Tikras šlamštas tos išblyškusios
panelės, štai ką aš tau pasakysiu; kas kita būtų… Na, jeigu dabar man jo metai ir dar toks veidas, koks
tada buvo mano (nes kai man buvo dvidešimt aštuoneri metai, aš buvau už jį gražesnis), tai aš turėčiau
tokį pat pasisekimą kaip ir jis. Bestija jis! O Grušenkos vis dėlto jis negaus, negaus… Į purvą
įgrūsiu!
Sulig šiais žodžiais jis vėl baisiai įsiuto.
— Eik ir tu, šiandien nėra tau čia kas veikti, — griežtai tarė jis.
Alioša priėjo atsisveikinti ir pabučiavo jam į petį.
— Ką tu čia? — truputį nustebo senis. — Juk dar pasimatysime. O gal manai, kad nepasimatysime?
— Visai ne, aš tik šiaip sau, nejučiomis.
— Ir aš nieko, ir aš tik šiaip sau… — žiūrėjo į jį senis. — Klausyk, klausyk gi, — šūktelėjo jam
įkandin, — ateik kada nors, tik greičiau, žuvienės valgyti, žuvienės išvirsiu, ypatingos, ne tokios, kaip
šiandien buvo, būtinai ateik! Rytoj, ar girdi, rytoj ateik!
Ir vos tik Alioša išėjo pro duris, vėl priėjo prie spintukės ir išrovė dar pusę stiklelio.
— Daugiau negersiu! — sumurmėjo krenkštelėjęs, vėl užrakino spintukę, vėl įsidėjo į kišenę raktą,
paskui nuėjo į miegamąjį, nusilpęs prigulė lovoje ir ūmai užmigo.

iš skaitiniai.org
 III

PRASIDĖJO SU MOKINIAIS

„Ačiū dievui, kad jis manęs apie Grušenką nepaklausė, — savo ruožtu pagalvojo Alioša, eidamas
iš tėvo ir sukdamas link ponios Chochlakovos namų, — ko gero, būtų reikėję papasakoti apie
vakarykštį pasimatymą su Grušenką“. Alioša skausmingai pajuto, kad pernakt kovotojai sukaupė naujų
jėgų, o jų širdys, dienai išaušus, vėl suakmenėjo: „Tėvas suirzęs ir įtūžęs, jis kažką sugalvojo ir
laikosi savo; o ką Dmitrijus? Tas irgi pernakt sutvirtėjo, irgi turbūt suirzęs ir įtūžęs ir, žinoma, taip
pat ką nors sugalvojo… O, būtinai reikia šiandien žūt būt jį surasti…“
Bet Aliošai neteko ilgai galvoti: kelyje jam staiga atsitiko vienas dalykas, iš pažiūros nors ir ne
toks svarbus, bet labai jį nustebinęs. Kai tik jis perėjo per aikštę ir pasuko į skersgatvį, norėdamas
patekti į Michailovskajos gatvę, lygiagretę su Didžiąja gatve, bet atskirtą nuo jos tik grioveliu (visas
mūsų miestas išraižytas grioveliais), apačioje prie tiltelio pamatė nedidelį būrelį mokinių, mažų
vaikų, nuo devynerių ligi dvylikos metų, ne vyresnių. Jie ėjo iš mokyklos namo su savo veršenikėmis
už pečių, kai kurie su odiniais maišeliais, kabančiais ant diržiukų per petį. Vieni vilkėjo tik
striukėmis, kiti apsiaustėliais, o kai kurie avėjo aukštais batais su raukšlėmis ant aulų, kuriais taip
mėgsta puoštis maži vaikučiai, lepinami pasiturinčių tėvų. Visas būrelis apie kažką gyvai kalbėjosi,
matyti, dėl kažko tarėsi. Alioša niekuomet negalėjo abejingai praeiti pro vaikus, Maskvoje jam irgi
panašiai atsitikdavo, ir nors jis labiausiai mylėjo trejų metų vaikučius arba maždaug tokio amžiaus,
bet ir dešimties, ir vienuolikos metų mokiniai jam labai patiko. Todėl, nors ir kaip buvo dabar
susirūpinęs, jam staiga užėjo noras pasukti iš kelio ir prakalbinti juos. Eidamas prie vaikų, jis
įdėmiai stebėjo jų įraudusius, žvalius veidelius ir staiga pamatė, kad visi berniukai laiko rankoje po
akmenį, o kai kurie ir po du. O už griovio, maždaug trisdešimt žingsnių nuo būrelio, prie tvoros
stovėjo dar vienas berniukas, irgi mokinys, irgi su maišeliu per petį, sprendžiant iš ūgio, gal kokių
dešimties metų, ne daugiau, jei ne mažiau, — labai išbalęs, liguistas ir su blykčiojančiomis juodomis
akutėmis. Jis atidžiai ir tiriamai stebėjo šešių mokinių būrelį, matyt, savo draugų, su kuriais neseniai
išėjo iš mokyklos ir, matyt, buvo su jais susivaidijęs. Alioša priėjo arčiau ir, kreipdamasis į
garbanotą, šviesiaplaukį, raudonskruostį berniuką su juoda striukele, jį apžvelgęs, tarė:
— Kai aš nešiojau va tokį maišelį kaip jūs, tai jis kabėdavo kairėj pusėj, kad galima būtų jį tuojau
pasiekti dešine ranka; o jūsų maišelis kaba dešinėj pusėj, jums nepatogu jo siekti.
Alioša be jokio iš anksto sugalvoto vyliaus tiesiog pradėjo nuo šitos rimtos pastabos, nes
suaugusiam žmogui kitaip pradėti nė negalima, jeigu jis nori ūmai pelnyti vaiko ir ypač viso būrio
vaikų pasitikėjimą. Būtinai reikia pradėti kalbą rimtai ir apie praktiškus dalykus, ir dar taip, kad
atrodytų, jog lygus su lygiu kalbasi; Alioša tai suprato instinktu.
— Bet juk jis kairys, — tučtuojau atsakė kitas berniukas, šaunios išvaizdos ir sveikas, gal kokių
vienuolikos metų. Visi kiti penki berniukai įbedė akis į Aliošą.
— Jis ir akmenis svaido kairiąja, — įterpė trečias berniukas. Tą pačią akimirką kaip tik į būrį
įlėkė akmuo, truputį užkliudė kairiarankį berniuką, bet pralėkė pro šalį, nors buvo paleistas vikriai ir
energingai. Jį paleido berniukas iš anapus griovelio.
— Pliek jį, dėk jam, Smurovai! — suriko visi. Bet Smurovas (kairiarankis) ir be to ilgai nedelsė ir
tučtuojau atsilygino: metė akmenį į berniuką, stovintį už griovelio, bet nepataikė: akmuo trenkėsi į
žemę. Berniukas iš anapus griovelio tuojau vėl paleido akmenį į būrelį, šį sykį tiesiog į Aliošą, ir
gana skaudžiai užgavo jam petį. Berniukas anapus griovelio buvo prisirinkęs pilną kišenę akmenų. Tai
buvo matyti už trisdešimt žingsnių iš jo apsiaustėlio išsipūtusių kišenių.
— Tai į jus, į jus, jis tyčia į jus taikė. Juk jūs Karamazovas, Karamazovas? — ėmė šaukti berniukai
iš skaitiniai.org
kvatodami. — Na, visi drauge jam, žiebkim!
Ir šeši akmenys drauge išskrido iš būrelio. Vienas pataikė berniukui į galvą, ir tas pargriuvo, bet
ūmai pašoko ir ėmė įtūžęs svaidyti akmenis į būrelį. Iš abiejų pusių prasidėjo tolydinis susišaudymas,
daugelis būrelyje irgi buvo apsirūpinę akmenimis.
— Ką jūs darote! Kaip jums ne gėda, gerbiamieji! Šešiese prieš vieną, jūs gi užmušite jį! — suriko
Alioša.
Jis šoko į priekį ir atsistojo prieš lekiančius akmenis, norėdamas apsaugoti berniuką anapus
griovelio. Trys ar keturi berniukai valandėlę atlyžo.
— Jis pirmas pradėjo! — suriko raudonmarškinis berniukas irzliu vaikišku balseliu. — Jis niekšas,
jis andai klasėje Krasotkinui peiliuku raktelėjo, kraujas bėgo. Krasotkinas tik pasiskųsti nenorėjo, o
tą reikia apkulti…
— Bet už ką gi? Jūs turbūt patys jį erzinate?
— O va jis vėl jums į nugarą akmenį pasiuntė. Jis pažįsta jus, — suriko vaikai. — Jis dabar į jus
taiko, o ne į mus. Na, visi dabar jam, nešauk pro šalį, Smurovai!
Ir vėl prasidėjo susišaudymas, šį sykį labai smarkus. Berniukui anapus griovelio akmuo pataikė į
krūtinę; jis suriko, pravirko ir pasileido bėgti į kalną, į Michailovskajos gatvę. Būrelis suklego:
„Aha, pabūgo, pabėgo, plaušinė!“
— Jūs, Karamazovai, dar nežinote, koks jis niekšas, jį užmušti būtų per maža, — pakartojo
berniukas su striukele, tviskančiomis akutėmis, matyt, pats vyriausias.
— O kas tai per vaikas? — paklausė Alioša. — Gal skundikas?
Berniukai susižvalgė tartum su pašaipa.
— Ir jūs ten einate, į Michailovskają? — kalbėjo tas pats berniukas. — Na, tai vykitės jį… Matote,
jis vėl sustojo, laukia ir žiūri į jus.
— Į jus žiūri, į jus žiūri! — pakartojo berniukai.
— Tai va ir paklauskite jį, ar jis mėgsta ištaršytą pirties plaušinę. Girdite, taip ir paklauskite.
Visi ėmė kvatoti. Alioša žiūrėjo į juos, o jie į Aliošą.
— Neikite, jis pritrenks jus, — perspėjamai suriko Smurovas.
— Gerbiamieji, apie plaušinę aš jo neklausiu, nes jūs turbūt jį taip pravardžiuojate, bet sužinosiu iš
jo, už ką taip jo neapkenčiate…
— Sužinokite, sužinokite, — nusijuokė berniukai.
Alioša perėjo per tiltelį ir ėmė kopti į kalniuką palei tvorą tiesiog prie atstumto berniuko.
— Žiūrėkite, — perspėjamai šaukė jam įkandin berniukai, — jis jūsų neišsigąs, jis ims ir raktels
jums iš pasalų… Kaip Krasotkinui…
Berniukas jo laukė, nejudėdamas iš vietos. Priėjęs arti, Alioša pamatė prieš save vaiką, ne vyresnį
kaip devynerių metų, silpną ir mažaūgį, išbalusiu liesučiu pailgu veideliu, didelėmis tamsiomis ir
piktai žvelgiančiomis į jį akimis. Vilkėjo jis gana senu nudėvėtu apsiaustėliu, per mažu jo ūgiui, todėl
itin nedailiai atrodančiu. Nuogos rankos kyšojo iš rankovių. Ant dešinio kelnių kelio buvo didelis
lopas, o ant dešinio bato, priešakyje, toj vietoj, kur nykštys, didelė skylė, matyt, tirštai užtepta rašalu.
Abiejose išsipūtusiose jo apsiausto kišenėlėse buvo prikrauta akmenų. Alioša sustojo prieš jį per du
žingsnius ir klausiamai žiūrėjo į jį. Berniukas, ūmai supratęs iš Aliošos akių, kad šis nesiruošia jo
mušti, irgi atlyžo ir netgi pirmasis prašneko.
— Aš vienas, o jie šeši… Aš juos visus vienas ištaškysiu, — staiga tarė jis, sužaibavęs akimis.
— Vienas akmuo turbūt skaudžiai jus užgavo, — pasakė Alioša.
— O aš Smurovui į galvą pataikiau! — suriko berniukas.
— Jie man sakė, kad jūs mane pažįstate ir už kažką į mane akmenį metėte? — paklausėišAlioša. skaitiniai.org
 Berniukas piktai pažvelgė į jį.
— Aš jūsų nepažįstu. O gal jūs mane pažįstate? — klausinėjo Alioša.
— Nekibkite prie manęs! — staiga suriko suirzęs berniukas, tačiau nepajudėjo iš vietos, tartum dar
kažko laukdamas ir vėl piktai blykčiodamas akutėmis.
— Gerai, aš einu, — tarė Alioša, — bet aš jūsų nepažįstu ir jūsų nepravardžiuosiu. Jie pasakojo
man, kaip jie pravardžiuoja jus, bet aš nenoriu pravardžiuoti, sudie!
— Vienuoli, tau kelnės nupuolė! — riktelėjo berniukas, tuo pačiu piktu ir įžūliu žvilgsniu
stebėdamas Aliošą, o kartu ir pasiruošęs gintis, nes manė, kad dabar Alioša būtinai jį puls, bet Alioša
pasisuko, pasižiūrėjo į jį ir nuėjo. Bet nespėjus nužengti nė trijų žingsnių, į nugarą skaudžiai jam
trenkė berniuko paleistas pats didžiausias akmuo, koks tik buvo jo kišenėje.
— Tai jūs iš užpakalio? Vadinasi, jie tiesą sakė apie jus, kad jūs puolate iš pasalų? — vėl atsigręžė
Alioša, bet šį sykį įnirtęs berniukas vėl paleido į Aliošą akmenį, ir jau tiesiog į veidą, bet Alioša
spėjo laiku užsidengti, ir akmuo smogė jam į alkūnę.
— Kaip jums ne gėda! Ką aš jums padariau? — suriko jis.
Berniukas tylėjo ir akiplėšiškai laukė, kad štai dabar Alioša jau būtinai puls jį; bet, pamatęs, kad
šis ir dabar jo nepuola, visiškai įtūžo kaip žvėrelis: pašoko iš vietos ir pats puolė Aliošą, ir, nespėjus
šiam nė pajudėti, nedoras vaikiščias, palenkęs galvą ir abiem rankom nutvėręs jo kairę ranką,
skaudžiai įkando į didįjį pirštą. Suleido į pirštą dantis ir gal dešimt sekundžių laikė sukandęs. Alioša
suriko iš skausmo, iš visų jėgų tampydamas pirštą. Berniukas pagaliau jį paleido ir atšoko į savo seną
vietą. Pirštas buvo skaudžiai įkąstas, prie pat nago, giliai, ligi kaulo; ėmė tekėti kraujas. Alioša
išsiėmė nosinę ir stipriai apvyniojo ja sužeistą ranką. Vyniojo beveik ištisą minutę. Vaikiščias visą tą
laiką stovėjo ir laukė. Pagaliau Alioša pakėlė į jį savo romias akis.
— Na, gerai, — tarė jis, — matote, kaip jūs skaudžiai man įkandote, na, gal jau ir pakaks, ar ne?
Dabar pasakykite, ką aš jums padariau.
Berniukas žvilgtelėjo su nuostaba.
— Nors aš jūsų visai nepažįstu ir pirmą kartą matau, — vis taip pat ramiai kalbėjo Alioša, — bet
negalimas daiktas, kad nebūčiau jums nieko nepadaręs, — juk jūs nebūtumėt manęs be reikalo taip
kankinęs. Tai ką gi aš jums padariau ir kuo nusikaltau, sakykite?
Užuot atsakęs, berniukas staiga garsiai, balsu pravirko ir ūmai pasileido bėgti nuo Aliošos. Alioša
neskubėdamas nuėjo paskui jį į Michailovskajos gatvę ir dar ilgai matė, kaip tolumoje bėga
berniukas, nelėtindamas žingsnių, neatsigręždamas ir turbūt vis taip pat balsu verkdamas. Jis tvirtai
pasiryžo, kai tik turės laiko, susirasti jį ir išsiaiškinti mįslę, kuri jį taip nustebino. O dabar neturėjo
laiko.

iš skaitiniai.org
 IV

PAS CHOCHLAKOVAS

Netrukus jis priėjo prie ponios Chochlakovos namų, prie jos nuosavų mūrinių dviaukščių gražių
namų, vienų iš gražiausių mūsų miestelyje. Nors ponia Chochlakova daugiausiai gyveno kitoje
gubernijoje, kur turėjo dvarą, arba Maskvoje, kur turėjo nuosavus namus, bet ir mūsų miestelyje ji
turėjo namus, tėvų ir senelių palikimą. O ir jos dvaras mūsų apskrityje buvo pats didžiausias iš visų
trijų jos dvarų, bet ligi šiol ji labai retai teatvažiuodavo į mūsų guberniją. Jinai išbėgo net į
prieškambarį pasitikti Aliošos.
— Ar gavote, ar gavote laišką apie naują stebuklą? — paskubomis, nervingai prašneko ji.
— Taip, gavau.
— Papasakojote, visiems parodėte? Jis grąžino motinai sūnų!
— Jis šiandien mirs, — tarė Alioša.
— Girdėjau, žinau, o, kaip aš noriu pasikalbėti su jumis! Su jumis arba su kuo nors kitu apie visa
tai. Ne, su jumis, su jumis! Ir kaip gaila, kad nieku būdu negaliu jo pamatyti! Visas miestas sujudo,
visi laukia. Bet dabar… ar žinote, kad pas mus dabar sėdi Katerina Ivanovna?
— Ak, tai laimė! — sušuko Alioša. — Šit aš ir pasimatysiu su ja pas jus, vakar ji liepė man būtinai
ateiti pas ją šiandien.
— Aš viską žinau, viską žinau. Girdėjau viską iš panagių, kas vakar atsitiko pas ją… ir apie visą tą
siaubą su ta… bjaurybe. C’est tragique,☞ ir aš jos vietoj — aš nežinau, ką būčiau padariusi jos
vietoj! Bet ir jūsų brolis, jūsų Dmitrijus Fiodorovičius, koks gi jis, — o dieve! Aleksejau
Fiodorovičiau, neišmanau, ką daryti, įsivaizduokite: ten dabar sėdi jūsų brolis, tai yra ne tas, ne tas
baisusis vakarykštis, o kitas, Ivanas Fiodorovičius, sėdi ir kalbasi su ja: jų pokalbis toks
iškilmingas… Ir kad jūs žinotumėt, kas dabar ten tarp jųdviejų dedasi, — tai tiesiog siaubas, tai — aš
jums pasakysiu — tikras siautulys, tai baisi pasaka, kuria nieku būdu negalima patikėti: abudu žudo
save nežinia kam, patys tai supranta ir patys tuo mėgaujasi. Aš jūsų laukiau! Aš jūsų troškau!
Svarbiausia, aš negaliu šito pakęsti. Aš jums tuojau viską papasakosiu, bet dabar kitas reikalas, ir jau
pats svarbiausias, — ak, aš juk buvau užmiršusi, kad tai svarbiausia: sakykite, kodėl Lise ištiko
isterijos priepuolis? Vos tik jinai išgirdo, kad jūs ateinate, tučtuojau prasidėjo isterija!
— Maman, tai jums dabar isterija, o ne man, — ūmai sučiulbo pro plyšelį iš šalutinio kambario
Lise balselis. Plyšelis buvo labai mažytis, o balselis trūkčiojamas, lygiai toks, kai baisiai norisi
juoktis, bet iš visų jėgų stengiesi juoką nuslopinti. Alioša tučtuojau pastebėjo tą plyšelį, ir, matyt, Lise
iš savo krėslo pro čia jį stebėjo, bet to jis jau negalėjo įžiūrėti.
— Nenuostabu, Lise, nenuostabu… nuo tavo kaprizų ir mane gali ištikti isterija, nors, beje, jinai
taip serga, Aleksejau Fiodorovičiau, jinai visą naktį taip sirgo, karščiavo, vaitojo! Aš vos sulaukiau
ryto ir Hercenštubės. Jis sako nieko negalįs suprasti, reikia palaukti. Tas Hercen-štubė visada ateina
ir prisipažįsta nieko negalįs suprasti. Kai tik priėjote prie namų, ji suriko, ir ją ištiko priepuolis, ir
liepė pervežti ją čia į savo senąjį kambarį…
— Mama, aš nė nežinojau, kad jis ateina, aš visai ne dėl jo panorau pervažiuoti į šitą kambarį.
— Čia tai jau netiesa, Lise, pas tave atbėgo Julija ir pasakė, kad ateina Aleksejus Fiodorovičius, ji
tau ten sargybą ėjo.
— Miela mama, balandėle, kokia jūs nenuovoki! O jei norite pasitaisyti ir dabar pasakyti ką nors
protinga, tai pasakykite, miela mama, ką tik įėjusiam maloningam ponui Aleksejui Fiodorovičiui, kad
jis jau vien tuo įrodė esąs nenuovokus, jog ryžosi ateiti šiandien pas mus po vakarykščio ir nė kiek
nepastebi, kad visi iš jo juokiasi. iš skaitiniai.org
 — Lise, tu per daug sau leidi, ir būk tikra, kad pagaliau aš imsiuosi griežtų priemonių. Kas gi
juokiasi iš jo, aš taip džiaugiuosi, kad jis atėjo, jis man reikalingas, baisiai reikalingas. Och
Aleksejau Fiodorovičiau, aš be galo nelaiminga!
— Tai kas gi jums, mama, balandėle?
— Ak, tie tavo kaprizai, Uset nepastovumas, tavo liga, tas baisus karščiavimas naktį, tas
nepakenčiamas, įkyrėjęs Hercenštubė, svarbiausia — įkyrėjęs, įkyrėjęs, įkyrėjęs! Ir pagaliau viskas,
viskas… Ir pagaliau netgi tas stebuklas! O, kaip nustebino, kaip sukrėtė mane tas stebuklas, mielas
Aleksejau Fiodorovičiau! Ir dar ten dabar svetainėje toji tragedija, kurios aš negaliu pakęsti, negaliu,
aš jums iš anksto sakau, kad negaliu. Galbūt komedija, o ne tragedija. Sakykite, ar senuolis Zosima
dar sulauks rytojaus dienos, ar sulauks? O dieve mano! Kas man darosi, aš vis užsimerkiu ir matau,
kad viskas nesąmonė, viskas nesąmonė.
— Aš jus labai prašyčiau, — staiga pertraukė Alioša, — duoti man kokį švarų skudurėlį pirštui
apsirišti. Aš labai jį susižalojau, ir dabar man gelte jį gelia.
Alioša atvyniojo įkąstą pirštą. Nosinė buvo visa prisigėrusi kraujo. Ponia Chochlakova suriko ir
užsimerkė.
— Dieve, kokia žaizda, tai baisu!
Bet Lise, vos tik pamačiusi pro plyšį Aliošos pirštą, tuojau visu smarkumu atidarė duris.
— Eikite šen, eikite pas mane, — primygtinai ir įsakmiai sušuko ji, — dabar jau pakaks kvailioti!
O viešpatie, tai ko gi jūs stovėjote ir tylėjote taip ilgai? Mama, jis galėjo netekti viso kraujo! Kurgi
jūs, kaipgi jūs? Visų pirma vandens, vandens! Reikia žaizdą nuplauti, tiesiog pamerkti į šaltą vandenį,
kad aptiltų skausmas, ir laikyti, laikyti… Greičiau, greičiau, mama, vandens į plaunamąjį dubenėlį.
Greičiau gi, — baigė ji nervingai. Ji labai išsigando. Aliošos žaizda ją baisiai pritrenkė.
— Gal pakviesti Hercenštubę? — suriko ponia Chochlakova.
— Mama, jūs mane pražudysite. Jūsų Hercenštubė atvažiuos ir pasakys, kad negali suprasti!
Vandens, vandens! Mama, dėl dievo meilės, eikite pati, paraginkite Juliją, ji ten kažkur įlindo ir
niekuomet tuojau neateina! Greičiau gi, mama, arba aš mirsiu…
— Bet juk tai menkniekis! — suriko Alioša, išsigandęs jų išgąsčio.
Julija atbėgo su vandeniu. Alioša pamerkė pirštą į vandenį.
— Mama, dėl dievo meilės, atneškite korpijos; korpijos ir to aitraus drumzlino vandens
įsipjovimams, kaip jis ten vadinasi! Mes turime, turime, turime… Mama, jus pati žinote, kur yra
buteliukas, jūsų miegamajame, spintukėje, iš dešinės, ten didelis buteliukas ir korpija…
— Tuojau viską atnešiu, Lise, tik nerėkauk ir nurimk. Matai, kaip tvirtai kenčia savo nelaimę
Aleksejus Fiodorovičius. Ir kurgi jūs, Aleksejau Fiodorovičiau, galėjote taip baisiai susižeisti?
Ponia Chochlakova paskubomis išėjo. Lise to ir telaukė.
— Pirmiausia atsakykite į klausimą, — greitai prašneko ji, — kur jūs teikėtės taip susižeisti? O po
to jau aš kalbėsiu su jumis visiškai apie ką kita. Na!
Alioša, instinktyviai jausdamas, kad laikas, kol grįš jos motulė, jai brangus, — paskubomis, daug
ką praleidęs ir sutrumpinęs, tačiau tiksliai ir aiškiai papasakojo apie mįslingą savo susitikimą su
mokiniais. Jo išklausiusi, Lise suplojo rankomis.
— Na, argi galima, argi galima jums, ir dar su šituo apdaru, prasidėti su vaikiščiais! — piktai
suriko ji, tartum netgi turėdama kažkokią teisę į jį. — Juk po viso to ir jūs pats esate vaikas, pats
mažiausias vaikas, koks tik gali būti! Vis dėlto jūs būtinai kaip nors sužinokite apie tą nedorėlį
vaikėzą ir man viską papasakokite, nes čia yra kažkokia paslaptis. Dabar kitas reikalas, bet prieš tai
vienas klausimas: ar jūs galite, Aleksejau Fiodorovičiau, nors ir labai kenčiate, nors jums ir skauda,
kalbėti apie grynus niekus, bet kalbėti protingai? iš skaitiniai.org
 — Puikiausiai galiu, be to, dabar man jau nebe taip skauda.
— Tai todėl, kad jūsų pirštas vandenyje. Jį reikia tučtuojau pakeisti, nes jis kaipmat sušils. Julija,
tuojau atnešk iš rūsio gabalą ledo ir naują dubenėlį vandens. Na, dabar jinai išėjo, aš apie reikalą:
tučtuojau, mielas Aleksejau Fiodorovičiau, teikitės man atiduoti mano laišką, kurį vakar jums
pasiunčiau, — tučtuojau, nes greit gali ateiti mamytė, o aš nenoriu…
— Aš neturiu prie savęs laiško.
— Netiesa, turite. Aš taip ir žinojau, kad jūs taip atsakysite. Jūs laikote jį va šitoje kišenėje. Aš
taip gailėjausi visą naktį, kad taip kvailai pajuokavau. Grąžinkite gi tuojau laišką, atiduokite!
— Jis liko ten.
— Bet jūs negalite gi laikyti manęs mergyte, maža maža mergyte, po mano laiško, kuriame aš taip
nerimtai pajuokavau! Aš prašau jus atleisti man kvailą išdaigą, bet laišką man būtinai atneškite, jeigu
jau tikrai čia jo neturite, — šiandien pat atneškite, būtinai, būtinai!
— Šiandien nieku būdu negalima, nes aš eisiu į vienuolyną ir neateisiu pas jus gal dvi tris dienas,
galbūt ir keturias, nes senuolis Zosima…
— Keturias dienas, kokia nesąmonė! Klausykite, jūs labai juokėtės iš manęs?
— Aš nė kiek nesijuokiau.
— Kodėl gi?
— Todėl, kad aš viskuo labai patikėjau.
— Jūs mane įžeidinėjate!
— Nė kiek. Kai tik perskaičiau, tai tuojau ir pagalvojau, kad viskas taip ir bus, nes kai tik numirs
senuolis Zosima, aš turėsiu tuojau išeiti iš vienuolyno. Paskui aš toliau mokysiuosi ir išlaikysiu
egzaminą, o kai ateis įstatymo numatytas laikas, mes ir susituoksime. Aš mylėsiu jus. Nors man ir
nebuvo dar kada galvoti, bet aš pagalvojau, kad geresnės žmonos už jus nerasiu, o senuolis liepia man
vesti…
— Bet juk aš esu invalidė, mane krėsle vežioja! — nusijuokė Liza, ir jos skruostai paraudo kaip
žarija.
— Aš pats vežiosiu jus krėsle, bet esu tikras, kad ligi to laiko jūs pasveiksite.
— Bet jūs beprotis, — nervingai tarė Liza, — iš tokio pokšto sukūrėte tokią nesąmonę!… Ak, štai
ir motulė, galbūt labai laiku. Mama, jūs visada vėluojatės, argi galima taip ilgai! Štai Julija jau neša
ledą!
— Ak, Lise, nerėkauk, svarbiausia — nerėkauk. Man nuo to riksmo… Ką gi daryti, jei tu pati
korpiją į kitą vietą nukišai… Aš ieškojau, ieškojau… Įtariu, kad tu tyčia taip padarei.
— Bet negi galėjau žinoti, kad jis ateis su įkąstu pirštu; jei būčiau žinojusi, gal iš tikrųjų būčiau
taip padariusi. Mama, angele, jūs pradedate labai sąmojingai kalbėti.
— Tebūnie ir sąmojinga, bet, Lise, kaip paveikė mane Aleksejaus Fiodorovičiaus pirštas ir visi
kiti dalykai! Och mielas Aleksejau Fiodorovičiau, mane žudo ne kokie mažmožiai, ne koks nors
Hercenštubė, o viskas drauge, viskas krūvoj, štai ko aš negaliu pakęsti.
— Gana, mama, gana apie Hercenštubę, — linksmai juokėsi Liza, — duokite šen greičiau korpiją,
mama, ir vandens. Čia yra paprasčiausias švino acetato vanduo, Aleksejau Fiodorovičiau, aš dabar
prisiminiau pavadinimą, bet tai puikus vanduo. Įsivaizduokite, mama, jis pakeliui susipešė gatvėje su
vaikėzais, ir šit vaikėzas jam įkando, na, ar ne mažas, ar ne mažas jis pats žmogiukas, ir ar galima
jam, mama, po viso to vesti, nes jis, įsivaizduokite, mama, nori vesti. Įsivaizduokite, kad jis vedęs,
argi ne juokinga, argi ne pasibaisėtina?
Ir Lise visą laiką nervingai kikeno, vylingai žiūrėdama į Aliošą.
— Na, kaipgi vesti, Lise, ir ką tu čia prasimanei, ir tau visai nepritinka… ir dar gal tasiš berniukas
skaitiniai.org
pasiutęs.
— Ak mama! Argi gali būti pasiutusių berniukų?
— Kodėl gi negali, Lise, tartum aš būčiau kokią kvailystę pasakiusi. Jūsų berniukui įkando pasiutęs
šuo, ir jis pasidarė pasiutęs berniukas ir va ims ir savo ruožtu kam nors įkąs šalia savęs. Kaip gerai ji
sutvarstė jums, Aleksejau Fiodorovičiau, aš nieku būdu taip nesugebėčiau. Ar jums dabar skauda?
— Dabar nelabai.
— O ar jūs nebijote vandens? — paklausė Lise.
— Na, liaukis, Lise, aš galbūt iš tikrųjų paskubėjau pasakyti apie pasiutusį berniuką, o tu tuojau ir
išvadą pasidarei. Kai tik Katerina Ivanovna sužinojo, kad jūs atėjote, Aleksejau Fiodorovičiau, taip
ir puolė prie manęs, ji trokšta jūsų, trokšta.
— Ak mama! Eikite ten jūs viena, o jis dabar negali eiti, jam labai skauda.
— Nė kiek neskauda, aš puikiausiai galiu eiti… — tarė Alioša.
— Kaip! Jūs išeinate? Tai šitaip jūs? Tai šitaip jūs?
— Ir kas gi? Juk kai ten baigsiu, tai vėl ateisiu, ir mes vėl galėsime kalbėtis, kiek jums patiks. O
man labai norisi kuo greičiau pamatyti Kateriną Ivanovną, nes, šiaip ar taip, aš labai noriu kiek
galima greičiau grįžti šiandien į vienuolyną.
— Mama, imkite ir greičiau jį išveskite. Aleksejau Fiodorovičiau, kai grįšite iš Katerinos
Ivanovnos, nebeužeikite pas mane, nesivarginkite, o keliaukite tiesiog į savo vienuolyną, ten jums
vieta! O aš noriu miego, aš visą naktį nemiegojau.
— Ak Lise, tu tik juokauji! Kadgi tu iš tikrųjų užmigtumei! — sušuko ponia Chochlakova.
— Nežinau, kuo aš… Dar pabūsiu kokias tris minutes, jei norite, netgi penkias, — sumurmėjo
Alioša.
— Netgi penkias! Išveskite gi jį greičiau, mama, tai monstras!
— Lise, tu iš proto išsikraustei. Eime, Aleksejau Fiodorovičiau, ji šiandien per daug aikštinga,
bijau ją erzinti. O, kiek vargo su nervinga moterimi, Aleksejau Fiodorovičiau! Bet ją galbūt iš tikrųjų
suėmė miegas, kai jūs atėjote. Kaip čia jūs taip greit nuteikėte ją miegui, ir kokia laimė!
— Ak mama, kaip gražiai jūs ėmėte šnekėti, bučiuoju jus už tai, mamyte.
— Ir aš tave, Lise. Klausykite, Aleksejau Fiodorovičiau, — greitai, pašnabždomis, paslaptingai ir
oriai prašneko ponia Chochlakova, išeidama su Alioša, — aš nieko jums nenoriu įkalbėti nei pakelti
šitos uždangos, bet jūs įeisite ir pats viską pamatysite, kas ten dedasi, — tai siaubas, tai
fantastiškiausia komedija: ji myli jūsų brolį Ivaną Fiodorovičių ir kiek galėdama įtikinėja pati save,
kad myli jūsų brolį Dmitrijų Fiodorovičių. Tai baisu! Aš einu su jumis ir, jei manęs neišvys, lauksiu
ligi galo.

iš skaitiniai.org
 V

SIAUTULYS SVETAINĖJE

Bet svetainėje pokalbis jau beveik baigėsi; Katerina Ivanovna buvo labai susijaudinusi, nors ir
atrodė ryžtinga. Kai įėjo Alioša ir ponia Chochlakova, Ivanas Fiodorovičius jau stojosi eiti. Jo
veidas buvo truputį išblyškęs, ir Alioša su nerimu žvilgtelėjo į jį. Dalykas tas, kad dabar Alioša
galėjo išsklaidyti vieną iš savo abejonių, atspėti vieną sunkią mįslę, jau kuris laikas jį kankinančią.
Gal jau prieš mėnesį keletą kartų ir iš visų pusių jis buvo tikinamas, kad Ivanas myli Kateriną
Ivanovną ir, svarbiausia, yra tikrai nusistatęs „paveržti“ ją iš Mitios. Lig pat paskutinio meto Aliošai
tai atrodė neįtikėtina, nors ir kėlė jam didelį nerimą. Jis mylėjo abu brolius ir baisėjosi tokiomis jų
varžybomis. Tuo tarpu pats Dmitrijus Fiodorovičius vakar staiga jam pareiškė, jog net džiaugiąsis,
kad brolis Ivanas jo varžovas ir kad tai jam, Dmitrijui, daugeliu atžvilgių naudinga. Kokia gi nauda?
Padės jam vesti Grušenką? Betgi tas vedybas Alioša laikė desperatišku ir paskutiniu dalyku. Be to,
Alioša tikrai tikėjo ligi vakar vakaro, kad Katerina Ivanovna pati aistringai ir atkakliai myli jo brolį
Dmitrijų, — bet tik ligi vakar vakaro. Negana to, jam kažkodėl visą laiką atrodė, kad ji negali mylėti
tokio kaip Ivanas, o myli jo brolį Dmitrijų, ir kaip tik tokį, koks jis yra, nors tokia meilė atrodė jam
tiesiog pasibaisėtina. O vakar scenoje su Grušenka jam staiga tartum kas kita pasivaideno. Nuo
žodžio „siautulys“, ką tik ištarto ponios Chochlakovos, jis veik krūptelėjo, nes kaip tik šią naktį,
prabudęs apyaušriu, staiga, turbūt atsiliepdamas į tai, ką sapnavo, ištarė: „Siautulys, siautulys!“ O
sapnavo visą naktį vakarykštę sceną pas Kateriną Ivanovną. Dabar staiga atviras ir atkaklus ponios
Chochlakovos tvirtinimas, kad Katerina Ivanovna myli Ivaną ir pati, tyčia, lyg žaisdama,
„siautėdama“, lauždama savo širdį, save apgaudinėja ir pati save kankina savo apsimestine meile
Dmitrijui iš kažkokio lyg ir dėkingumo, — Aliošą labai nustebino: „O gal iš tikrųjų kaip tik šiuose
žodžiuose ir slypi tikroji tiesa!“ Bet jeigu taip, tai kokia brolio Ivano padėtis? Alioša juto kažkokiu
instinktu, kad tokio charakterio moteris kaip Katerina Ivanovna yra linkusi valdyti, o valdyti ji galėtų
tik tokį kaip Dmitrijus ir nieku būdu ne tokį kaip Ivanas. Juk tik Dmitrijus (tegu ir labai negreit) galėtų
pagaliau jai nusilenkti „savo paties laimei“ (šito Alioša netgi norėtų), bet Ivanas ne, Ivanas negalėtų
jai nusilenkti, o ir tas nusilenkimas nesuteiktų jam laimės. Tokią jau nuomonę kažkodėl nejučiomis
susidarė Alioša apie Ivaną. Ir šit visos šios abejonės ir mintys ūmai perskriejo ir šmėstelėjo jam
galvoje tą pačią akimirką, kai jis žengė dabar į svetainę. Šmėstelėjo ir dar viena mintis — staiga ir
nesulaikomai: „O kas, jeigu ji nieko nemyli, nei vieno, nei kito?“ Pasakysiu, kad Alioša tartum
gėdijosi tokių savo minčių ir priekaištavo pats sau už jas, kai jos kartais pastarąjį mėnesį ateidavo
jam į galvą: „Na, ką aš nusimanau apie meilę ir moteris ir kaip aš galiu daryti tokias išvadas“, —
priekaištaudamas sau pačiam, pagalvodavo jis po kiekvienos panašios savo minties arba spėliojimo.
O tuo tarpu negalima buvo negalvoti. Jis suprato instinktyviai, kad, pavyzdžiui, dabar jo dviejų brolių
varžybos išspręs jų likimą, kad tai labai svarbus klausimas, nuo kurio daug kas priklausė. „Vienas
šliužas praris kitą šliužą“, — pasakė vakar suirzęs brolis Ivanas, kalbėdamas apie tėvą ir brolį
Dmitrijų. Vadinasi, brolis Dmitrijus jam yra šliužas ir galbūt jau seniai šliužas? Ar tik ne nuo tada,
kai brolis Ivanas susipažino su Katerina Ivanovna? Šitie žodžiai, žinoma, išsprūdo vakar Ivanui
nejučiomis, ir tai ypač svarbu, kad nejučiomis. Jei taip, tai kokia gi čia taika? Gal priešingai — tai
bus nauja dingstis neapykantai ir nesantaikai jų šeimoje? O svarbiausia — katrą jis, Alioša, turi
užjausti? Ir ko jis galėtų vienam ir kitam linkėti? Jis myli abudu, bet ko turi vienam ir kitam linkėti
tokių baisių prieštaravimų akivaizdoje? Šitoje painiavoje galima buvo visiškai netekti galvos, o
Aliošos širdis negalėjo pakęsti nežinios, nes jo meilė žmonėms visada buvo aktyvi. Pasyviai mylėti
jis negalėjo, o pamilęs tuojau pat stengdavosi kuo nors padėti. Bet tam reikėjo užsibrėžtiištikslą,
skaitiniai.org
reikėjo tvirtai žinoti, kas katram reikalinga ir naudinga, o įsitikinus tikslo tikrumu — kiekvienam ir
padėti. Bet vietoj tikro tikslo visur tik neaiškumai ir painiava.
Dabar buvo pasakyta „siautulys“! Bet ar jis gali ką išmanyti apie tą siautulį? Netgi pirmojo visos
šitos painiavos žodžio jis gerai nesupranta!
Pamačiusi Aliošą, Katerina Ivanovna paskubomis ir džiaugsmingai pratarė Ivanui Fiodorovičiui,
jau pakilusiam iš savo vietos eiti.
— Valandėlę! Pabūkite dar valandėlę. Aš noriu išgirsti, ką mano va šitas žmogus, kuriuo aš
pasitikiu visa savo būtybe. Katerina Osipovna, neišeikite ir jūs, — pridūrė ji, kreipdamasi į ponią
Chochlakovą. Ji pasodino Aliošą šalia savęs, o Chochlakova atsisėdo priešais, greta Ivano
Fiodorovičiaus.
— Čia visi mano bičiuliai, visi, kiek tik aš jų turiu, mieli mano bičiuliai, — karštai pradėjo ji nuo
skausmingų, nuoširdžių ašarų virpančiu balsu, ir Aliošos širdis vėl ūmai pakrypo į ją. — Jūs,
Aleksejau Fiodorovičiau, vakar buvote liudininkas to… siaubo ir matėte, kokia aš buvau. Jūs, Ivanai
Fiodorovičiau, to nematėte, o jis matė. Ką jis vakar pagalvojo apie mane — nežinau, tik žinau viena,
kad jei tas pat pasikartotų šiandien, dabar, aš išreikščiau tokius pat jausmus kaip vakar — tokius pat
jausmus, tokius pat žodžius ir tokius pat judesius. Jūs atsimenate, Aleksejau Fiodorovičiau, mano
judesius, jūs pats sulaikėte vieną jų… (Tai sakydama, ji paraudo, ir jos akys sužaibavo.) Pareiškiu
jums, Aleksejau Fiodorovičiau, kad aš negaliu su niekuo apsiprasti. Klausykite, Aleksejau
Fiodorovičiau, aš netgi nežinau, ar aš jį dabar myliu. Jis man pasidarė vertas pasigailėjimo, o tai
prastas meilės požymis. Jei aš būčiau jį mylėjusi, jei aš ir dabar jį mylėčiau, tai man gal nebūtų jo
gaila, priešingai — aš jo neapkęsčiau…
Jos balsas sudrebėjo, ir ašaros sublizgo ant jos blakstienų. Aliošai krūptelėjo širdis: „Šita
mergaitė atvira ir nuoširdi, — pagalvojo jis, — ir… ir ji nebemyli Dmitrijaus!“
— Tai tiesa! Tiesa! — sušuko ponia Chochlakova.
— Palaukite, mieloji Katerina Osipovna, aš dar nepasakiau, kas svarbiausia, dar galutinai
nepasakiau, ką nusprendžiau šiąnakt. Jaučiu, kad galbūt mano sprendimas yra pragaištingas — man,
— bet nujaučiu, kad aš nebepakeisiu jo nė už ką, nė už ką, per visą savo gyvenimą, ir tebūnie taip.
Mano mielasis, mano gerasis, mano nuolatinis ir kilniadvasis patarėjas ir gilus širdies paslapčių
žinovas ir vienintelis mano bičiulis, vienintelis visame pasaulyje, Ivanas Fiodorovičius, pritaria man
visais punktais ir giria mano sprendimą… Jis žino jį.
— Taip, aš pritariu jam, — tyliu, bet tvirtu balsu tarė Ivanas Fiodorovičius.
— Bet aš noriu, kad ir Alioša (ak Aleksejau Fiodorovičiau, atleiskite, kad aš jus pavadinau tiesiog
Alioša), aš noriu, kad ir Aleksejus Fiodorovičius pasakytų man dabar pat, mano abiejų bičiulių
akyse, — ar aš teisi, ar ne? Aš instinktyviai nujaučiu, kad jūs, Alioša, mano mielas broli (nes jūs
esate mano mielas brolis), — vėl prašneko ji entuziastiškai, savo karšta ranka nutvėrusi jo šaltą
ranką, — aš nujaučiu, kad jūsų sprendimas, jūsų pritarimas, nepaisant visų mano kančių, suteiks man
ramybę, nes po jūsų žodžių aš nutilsiu ir susitaikinsiu su likimu, — aš nujaučiu tai!
— Aš nežinau, ko jūs paklausite mane, — tarė Alioša, ir jo veidas išraudo, — aš tik žinau, kad
myliu jus ir šią valandą trokštu jums laimės daugiau negu pačiam sau!… Bet juk aš nenusimanau apie
šituos dalykus… — staiga kažkodėl paskubėjo pridurti jis.
— Šitiems dalykams, Aleksejau Fiodorovičiau, šitiems dalykams dabar svarbiausia — garbė ir
pareiga, ir dar nežinau kas, bet kažkas daugiau, gal netgi daugiau negu pareiga. Man širdis byloja apie
šitą nenugalimą jausmą, ir aš negaliu jam pasipriešinti. Beje, viską galima dviem žodžiais pasakyti,
aš jau pasiryžau: jei jis ir ves tą… šlykštynę, — pradėjo ji iškilmingai, — kuriai aš niekuomet,
niekuomet negaliu atleisti, tai aš vis dėlto jo nepaliksiu! Nuo šio laiko aš jau niekuomet,išniekuomet jo
skaitiniai.org
nepaliksiu! — tarė ji su kažkokiu savotiško, blyškaus, skausmingo entuziazmo siautuliu. — Nenoriu
pasakyti, aišku, kad sekiosiu paskui jį, nuolatos lįsiu jam į akis, kankinsiu jį — o ne, aš išvažiuosiu į
kitą miestą, kur norite, bet visą gyvenimą, visą savo gyvenimą be paliovos stebėsiu jį. O kai jis
pasijus su ana nelaimingas, — taip būtinai ir tučtuojau bus, — tai tegu ateina pas mane, ir aš būsiu
jam draugė, sesuo… Žinoma, tiktai sesuo, ir taip bus amžinai, bet jis pagaliau įsitikins, kad šita sesuo
tikrai yra jo sesuo, jį mylinti ir visą savo gyvenimą jam paaukojusi. Aš pasieksiu tikslą, pagaliau
priversiu jį suprasti mane ir nesigėdyti manęs, viską man pasipasakoti! — suriko ji tartum patrakusi.
— Aš būsiu jo dievas, kuriam jis melsis, — tai mažiausia, kuo jis turės atsilyginti man už savo
neištikimybę ir už tai, ką aš vakar dėl jo iškentėjau. Ir tegu jis mato visą gyvenimą, kad aš visą
gyvenimą būsiu ištikima jam ir laikysiuos žodžio, kurį jam kartą daviau, nors jis buvo man
neištikimas ir išsižadėjo manęs. Aš būsiu… Aš tapsiu tik jo laimės priemone (ar kaip čia pasakius),
jo laimės įrankiu, mašina, ir taip bus visą gyvenimą, visą gyvenimą, ir jis pats turės tai matyti per
visą savo gyvenimą! Toks yra mano tvirtas pasiryžimas! Ivanas Fiodorovičius visiškai man pritaria.
Ji duso. Gal ji norėjo išreikšti savo mintį daug oriau, subtiliau ir natūraliau, bet išėjo per daug
skubotai ir per daug atvirai. Buvo daug jauno nesantūrumo, labai veikė ją ir vakarykštis
susierzinimas, ir noras pasididžiuoti, ji pati tai pajuto. Jos veidas staiga kažkaip apniuko, akių
išraiška pasidarė negraži. Alioša visa tai ūmai pastebėjo, ir jo širdyje suvirpo užuojauta. O tada kaip
tik prašneko ir brolis Ivanas.
— Aš išreiškiau tik savo mintį, — tarė jis. — Kiekviena kita būtų visa tai pasakiusi liguistai,
nenatūraliai, o jūs — ne. Kita būtų neteisi, o jūs teisi. Aš nežinau, kaip tat galima būtų motyvuoti, bet
matau, kad jūs be galo nuoširdi, todėl ir teisi…
— Bet tai juk tik šiuo momentu… O kas yra šis momentas? Tai tik vakarykštis įžeidimas, — štai ką
reiškia šis momentas! — ūmai prašneko neiškentusi ponia Chochlakova. Ji, matyt, nenorėjo kištis, bet
nesusilaikė ir staiga pasakė labai teisingą mintį.
— Taip, taip, — staiga pertraukė Ivanas kažkaip azartiškai ir, matyt, supykęs už tai, kad jį
pertraukė, — taip, bet kitai šis momentas tėra vakarykštis įspūdis ir tiktai momentas, o Katerinos
Ivanovnos toks jau būdas, kad šis momentas nusitęs per visą jos gyvenimą. Kas kitoms tėra pažadas,
jai — amžina, sunki, galbūt rūsti, bet nuolatinė pareiga. Ir ji gyvens šitos atliktos pareigos jausmu.
Dabar, Katerina Ivanovna, jūs visą savo gyvenimą kankinsitės, stebėdama savo jausmus, savo
žygdarbį ir savo sielvartą, bet vėliau šita kančia aprims, ir jūsų gyvenimą užpildys jau malonus
stebėjimas galutinai įvykdyto tvirto ir išdidaus pasiryžimo, iš tikrųjų savotiškai išdidaus, bent jau
pašėlusiai drąsaus, bet jūsų nugalėto, ir tai pagaliau visiškai patenkins jus ir sutaikins jus su viskuo…
Jis ištarė tat ryžtingai ir kažkaip piktai, matyt, tyčia, ir net galbūt nenorėdamas nuslėpti savo
nusistatymo kalbėti tyčia ir pašaipiai.
— O dieve, kaip čia viskas ne taip! — vėl sušuko ponia Chochlakova.
— Aleksejau Fiodorovičiau, pasakykite gi jūs! Man net širdį skauda — taip reikia sužinoti, ką jūs
pasakysite! — sušuko Katerina Ivanovna ir staiga apsipylė ašaromis. Alioša pakilo nuo sofos.
— Tai niekis, niekis! — kalbėjo ji verkdama. — Tai nuo sutrikimo, nuo šios nakties, bet šalia tokių
dviejų bičiulių kaip jūs ir jūsų brolis aš dar jaučiuosi tvirtai… nes žinau… nė vienas iš jūsų niekad
manęs nepaliks…
— Deja, aš gal jau rytoj turėsiu išvažiuoti į Maskvą ir ilgam laikui palikti jus… Ir, deja, tai
neišvengiama… — staiga prabilo Ivanas Fiodorovičius.
— Rytoj, į Maskvą! — staiga persikreipė visas Katerinos Ivanovnos veidas. — Bet… bet, dieve
mano, kokia laimė! — suriko ji per vieną akimirką visai pasikeitusiu balsu ir per vieną akimirką
sulaikiusi ašaras, tartum jų nė nebūta. Ir iš tikrųjų per vieną akimirką ji taip nuostabiai pasikeitė, jog
iš skaitiniai.org
Alioša tiesiog apstulbo: vietoj ką tik verkusios nuo kažkokio savo jausmo siautulio vargšės
nuskriaustos mergaitės staiga pasirodė moteris, galinti lengvai susivaldyti ir netgi kažkuo labai
patenkinta, tartum staiga kažko apsidžiaugusi.
— O, ne tai laimė, kad su jumis skiriuosi, žinoma, ne tai, — tartum pasitaisė ji, maloniai
šypsodamasi kaip tikra aukštuomenės dama, — toks draugas kaip jūs negali šitaip pagalvoti;
priešingai, aš jaučiuosi per daug nelaiminga, jūsų netekdama (ji staiga smarkiai puolė prie Ivano
Fiodorovičiaus ir, nutvėrusi jį už abiejų rankų, karštai jas paspaudė); bet štai kokia laimė: jūs, jūs
pats galėsite dabar Maskvoje papasakoti tetulei ir Agašai apie mano padėtį, apie visą mano dabartinį
siaubą, visiškai tvirtai papasakoti Agašai ir atsargiai mano mielai tetulei — taip papasakoti, kaip
jums atrodys geriausia. Jūs negalite įsivaizduoti, kokia nelaiminga aš buvau vakar ir šiandien rytą,
neišmanydama, kaip reikės parašyti joms tą baisų laišką… nes laiške viso to nieku būdu negalima
papasakoti… O dabar man bus lengva rašyti, nes pas jas ten pats būsite ir viską paaiškinsite. O, kaip
aš džiaugiuosi! Bet aš tiktai tuo ir džiaugiuosi, tikėkite manimi. Jūsų, žinoma, man niekas negali
atstoti… Tuojau bėgsiu rašyti laiško, — staiga baigė ji ir net jau buvo beeinanti iš kambario.
— O kaipgi Alioša? O Aleksejaus Fiodorovičiaus nuomonė, kurią jūs būtinai norėjote išklausyti?
— sušuko ponia Chochlakova. Dygi ir rūsti intonacija suskambo jos žodžiuose.
— Aš to neužmiršau, — staiga stabtelėjo Katerina Ivanovna, — bet kodėl jūs, Katerina Osipovna,
taip prieš mane nusistačiusi tokią akimirką? — tarė ji karštai, su karčiu priekaištu. — Ką pasakiau, tą
ir kartoju. Man reikalinga jo nuomonė, negana to: man reikalingas jo sprendimas! Kaip jis pasakys,
taip ir bus, — štai kaip aš trokštu jūsų žodžių, Aleksejau Fiodorovičiau… Bet kas jums?
— Aš niekuomet nemaniau, aš negaliu to įsivaizduoti! — staiga suriko Alioša su širdgėla.
— Ko? Ko?
— Jis važiuoja į Maskvą, o jūs sušukote, kad džiaugiatės, — jūs tyčia sušukote! O paskui tuojau
ėmėte aiškinti, kad ne tuo apsidžiaugėte, bet, priešingai, gailitės… netenkanti bičiulio, — bet ir čia
jūs tyčia suvaidinote… kaip teatre komediją suvaidinote!…
— Teatre? Kaip?… Kas gi čia? — šūktelėjo didžiai nustebusi Katerina Ivanovna, visa išraudusi ir
suraukusi antakius.
— Jūs įtikinėja te jį, kad jums gaila netekti jo kaip bičiulio, ir vis dėlto primygtinai tvirtinate jam į
akis, jog džiaugiatės, kad jis išvažiuoja… — tarė Alioša, lyg ir jau visiškai nebeatgaudamas kvapo.
Jis stovėjo užstalėje ir nesisėdo.
— Aš nesuprantu, apie ką jūs…
— Aš nė pats nežinau… Man staiga tartum viskas paaiškėjo… Aš žinau, kad netinka taip šnekėti,
bet vis dėlto viską pasakysiu, — kalbėjo Alioša tuo pačiu drebančiu ir trūkčiojančiu balsu. — Man
paaiškėjo, kad brolio Dmitrijaus galbūt jūs visai nemylite… iš pat pradžios… O ir Dmitrijus galbūt
taip pat visai jūsų nemyli… iš pat pradžios… o tiktai gerbia… Aš iš tiesų nežinau, kaip dabar
išdrįsau taip kalbėti, bet reikia gi, kad kas nors pasakytų teisybę… nes niekas čia teisybės nenori
sakyti…
— Kokios teisybės? — suriko Katerina Ivanovna, ir jos balsas suskambo isteriškai.
— O štai kokios, — pralemeno Alioša, tartum krisdamas nuo stogo, — pašaukite tuojau Dmitrijų
— aš jį surasiu, — ir tegu jis čia ateina ir paima jus už rankos, o paskui tegu paima už rankos brolį
Ivaną ir tegu sujungia jūsų rankas. Jūs todėl ir kankinate Ivaną, tik todėl, kad jį mylite… o kankinate
todėl, kad prisivertusi mylite Dmitrijų… netikrai mylite… nes taip save įtikinote…
Alioša sutriko ir nutilo.
— Jūs… jūs… — mažas dievo kvailutis, štai kas jūs! — staiga atšovė Katerina Ivanovna, ir jos
veidas išblyško, o lūpos persikreipė iš pykčio. Ivanas Fiodorovičius susijuokė ir pakilo išišskaitiniai.org
vietos.
Rankoje jis laikė skrybėlę.
— Tu apsirikai, mano gerasis Alioša, — tarė jis su tokia išraiška, kokios Alioša dar nebuvo matęs
jo veide: tai buvo kažkokio jauno nuoširdumo ir stipraus, nesulaikomo atvirumo išraiška. — Katerina
Ivanovna niekuomet manęs nemylėjo! Ji visą laiką žinojo, kad aš ją myliu, nors aš niekuomet nė vienu
žodžiu neprasitariau jai apie savo meilę, — žinojo, bet manęs nemylėjo. Ir jos bičiuliu aš taip pat
niekuomet nesu buvęs, nė vienos dienos: išdidi moteris nebuvo reikalinga mano bičiulystės. Ji laikė
mane prie savęs tam, kad galėtų be paliovos keršyti. Ji keršijo man, būtent man už visus
įžeidinėjimus, kurių nuolatos, kas valandą susilaukdavo per visą šį laiką iš Dmitrijaus, nuo pat jų
pažinties pradžios… Ir pati pirmoji jų pažintis įsmigo jai į širdį kaip įžeidimas. Štai kokia jos širdis!
Aš visą laiką tiek ir tegirdėjau iš jos, kad jinai myli jį. Aš dabar išvažiuoju, bet žinokite, Katerina
Ivanovna, kad jūs tikrai mylite tik jį. Ir kuo daugiau jis įžeidinėja jus, tuo labiau jį mylite. Tai ir yra
jūsų širdies siautulys. Jūs kaip tik mylite jį tokį, koks jis yra, mylite jį ir už jo įžeidimus. Jeigu jis
pasitaisytų, jūs tuojau pamestumėte jį ir nebemylėtumėte. Bet jis reikalingas jums, kad galėtumėte be
paliovos analizuoti save ir didžiuotis savo didžiadvasiška ištikimybe, o jam priekaištauti
neištikimybę. Dėl viso to kaltas tik jūsų išdidumas. O, čia daug pažeminimo ir nusižeminimo, bet
kaltas dėl to viso tik išdidumas… Aš esu per jaunas ir per daug jus mylėjau. Aš žinau, kad šito
neturėčiau jums sakyti, kad parodyčiau turįs daugiau savigarbos, jei tiesiog išeičiau iš čia; taip
pasielgdamas, mažiau įžeisčiau ir jus. Bet juk aš išvažiuoju toli ir niekuomet negrįšiu. Išvažiuoju
amžinai… Nenoriu būti šalia siautulio… Beje, aš nebemoku kalbėti, aš viską pasakiau… Sudiev,
Katerina Ivanovna, jums negalima pykti ant manęs, nes aš esu šimtą kartų skaudžiau nubaustas nei jūs:
jau vien tuo nubaustas, kad niekuomet jūsų nebepamatysiu. Sudiev. Man nereikia jūsų rankos. Jūs per
daug sąmoningai kankinote mane, kad aš galėčiau šią valandą jums atleisti. Vėliau atleisiu. O dabar
nereikia rankos.
Den Dank, Dame, begehr ich nicht, — ☞

pridūrė jis su kreivu šypsniu, įrodydamas, beje, labai netikėtai, kad ir jis gali skaityti Šilerį, net
atmintinai jį išmokti. Anksčiau Alioša nebūtų tuo patikėjęs. Jis išėjo iš kambario netgi neatsisveikinęs
nė su šeimininke, su ponia Chochlakova. Alioša suplojo rankomis.
— Ivanai, — šūktelėjo jam įkandin kaip paklaikęs, — grįžk, Ivanai! Ne, ne, jis nė už ką dabar
negrįš! — sušuko jis vėl su širdgėla. — Juk čia aš, aš kaltas, aš pradėjau! Ivanas negerai kalbėjo,
piktai. Neteisingai ir piktai… — šūkčiojo kaip pusprotis Alioša.
Katerina Ivanovna staiga išėjo į kitą kambarį.
— Jūs nieko bloga čia nepadarėte, jūs puikiai elgėtės, kaip angelas, — paskubomis ir
entuziastiškai ėmė šnabždėti nusiminusiam Aliošai ponia Chochlakova. — Aš padarysiu viską, kad
Ivanas Fiodorovičius neišvažiuotų…
Jos veidas, dideliam Aliošos liūdesiui, spindėjo džiaugsmu; bet Katerina Ivanovna staiga grįžo.
Jos rankoje buvo dvi šimtinės.
— Turiu į jus, Aleksejau Fiodorovičiau, vieną didelį prašymą, — pradėjo ji, tiesiog kreipdamasi į
Aliošą, atrodė, ramiu ir lygiu balsu, tartum iš tikrųjų nieko dabar nebūtų atsitikę. — Prieš savaitę —
taip, rodos, prieš savaitę — Dmitrijus Fiodorovičius įsikarščiavęs labai neteisingai, labai bjauriai
pasielgė su vienu žmogum. Čia yra viena tokia negera vieta, vienas traktierius. Ten jis susitiko su tuo
atsargos karininku, su tuo štabo kapitonu, kurį jūsų tėtušis naudojo kažkokiems savo reikalams. Kažko
supykęs ant to štabo kapitono, Dmitrijus Fiodorovičius griebė jį už barzdos ir visų akyse ištempė
šitaip pažemintą į gatvę ir dar ilgai vedė gatve, ir sako, kad berniukas, to štabo kapitono sūnus, kuris
mokosi čionykštėje mokykloje, dar vaikas, tai pamatęs, visą laiką bėgęs grečium, balsu verkęs ir
prašęs už tėvą, ir puldinėjęs prie visų, prašęs užstoti, o visi juokęsi. Atleiskite, Aleksejau
iš skaitiniai.org
Fiodorovičiau, aš negaliu be pasipiktinimo prisiminti šito gėdingo jo pasielgimo… vieno iš tų
pasielgimų, kuriam gali ryžtis tik įtūžęs Dmitrijus Fiodorovičius… negalėdamas sutramdyti savo
aistrų! Aš nė atpasakoti to negaliu, nepajėgiu… Aš kalbėdama painiojuosi. Aš teiravausi apie tą
įžeistą žmogų ir sužinojau, kad jis labai neturtingas. Jo pavardė Snegiriovas. Jis kažkuo nusikalto
tarnyboje, buvo atleistas, aš nemoku jums to papasakoti, ir dabar su savo nelaiminga šeima, su
sergančiais vaikais ir žmona, rodos, beprote, baisiai skursta. Jis jau seniai šitame mieste, jis kažkur
dirba, buvo kažkur raštininku, bet jam dabar nieko nemoka! Aš pažvelgiau į jus… tai yra pagalvojau,
— aš nežinau, aš kažkaip painiojuos, — matote, aš norėjau jus prašyti, Aleksejau Fiodorovičiau,
mano gerasis Aleksejau Fiodorovičiau, nueiti pas jį, surasti progą, užeiti pas juos, tai yra pas tą štabo
kapitoną, — o dieve, kaip man pinasi liežuvis! — ir mandagiai, atsargiai, — taip, kaip tik jūs vienas
mokate (Alioša staiga išraudo) — atiduoti jam šitą pašalpą, va, du šimtus rublių. Jis turbūt priims…
tai yra prikalbėkite jį priimti… O gal ne, kaip čia pasakius? Matote, tai ne atlyginimas už tylėjimą,
kad jis nesiskųstų (nes jis, rodos, norėjo skųstis), o tiesiog užuojauta, noras padėti, nuo manęs, nuo
manęs, nuo Dmitrijaus Fiodorovičiaus sužadėtinės, o ne nuo jo paties… Vienu žodžiu, jūs
sugebėsite… Aš pati važiuočiau, bet jūs daug geriau už mane sugebėsite. Jis gyvena Oziornajos
gatvėje, miestelėnės Kalmykovos namuose… Dėl dievo meilės, Aleksejau Fiodorovičiau, padarykite
tai dėl manęs, o dabar… dabar aš truputį… pavargau. Ligi pasimatymo…
Ji staiga taip greit pasisuko ir vėl dingo už portjeros, jog Alioša nespėjo nė žodžio pasakyti, — o
labai norėjo pasakyti. Norėjo atsiprašyti, apkaltinti save, — na, ką nors pasakyti, nes jo širdis buvo
perpildyta, ir, šito nepadaręs, labai nenorėjo išeiti iš kambario. Bet ponia Chochlakova nutvėrė jį už
rankos ir pati išvedė. Prieškambaryje jinai vėl sulaikė jį, kaip ir pirma.
— Išdidi, pati su savimi kovoja, bet gera, žavi, kilniadvasė! — beveik pašnibždomis sušuko ponia
Chochlakova. — O, kaip aš myliu ją, ypač kartais, ir kaip aš dabar vėl viskuo, viskuo džiaugiuosi!
Mielas Aleksejau Fiodorovičiau, juk šito jūs nežinojote: žinokite gi, kad mes visos, visos — aš,
abi jos tetulės — na, visos, net Lise, štai jau visas mėnuo tiek ir tenorime ir meldžiamės, kad ji
išsiskirtų su jūsų numylėtiniu Dmitrijum Fiodorovičium, kuris apie ją nė girdėti nenori ir nė kiek jos
nemyli, ir ištekėtų už Ivano Fiodorovičiaus, išsimokslinusio ir puikaus jauno vyro, kuris ją myli kaip
nieką kitą pasaulyje. Juk mes čia ištisą sąmokslą sudarėme, ir aš net galbūt tik dėl to ir
neišvažiuoju…
— Bet juk ji verkė, ją vėl įžeidė! — suriko Alioša.
— Netikėkite moters ašaromis, Aleksejau Fiodorovičiau, — aš visada prieš moteris tokiais
atvejais, aš už vyrus.
— Mama, jūs jį gadinate ir žudote, — pasigirdo už durų plonutis Lise balselis.
— Ne, čia aš dėl visko kaltas, baisiai kaltas! — kartojo nusiminęs Alioša, pajutęs baisią gėdą už
savo išsišokimą ir net užsidengdamas iš gėdos rankomis veidą.
— Priešingai, jūs pasielgėte kaip angelas, kaip angelas, aš galiu tai pakartoti tūkstantį tūkstančių
kartų.
— Mama, kodėl jis pasielgė kaip angelas? — vėl pasigirdo Lise balselis.
— Man kažkodėl pasirodė, į visa tai žiūrint, — kalbėjo Alioša, tartum neišgirdęs, ką sakė Liza, —
kad ji myli Ivaną, todėl aš ir pasakiau tą kvailystę… ir kas dabar bus!
— Bet kam, kam bus? — suriko Lise. — Mama, jūs turbūt norite man galą padaryti. Aš jus klausiu
— jūs man neatsakote.
Tą akimirką įbėgo kambarinė.
— Katerinai Ivanovnai blogai… Ji verkia… isterija, blaškosi.
— Kas atsitiko? — sušuko Lise jau neramiu balsu. — Mama, tai mane ištiks isterijos iš priepuolis, o
skaitiniai.org
ne ją!
— Lise, nešauk, dėl dievo meilės, nežudyk manęs. Tu dar tokia jauna, jog tau negalima visko žinoti,
ką žino suaugusieji, kai grįšiu, viską papasakosiu, ką galima tau sakyti. O dieve mano! Aš bėgu,
bėgu… Isterija — geras ženklas, Aleksejau Fiodorovičiau, tai puiku, kad jai isterija. To kaip tik ir
reikia. Tokiais atvejais aš visada prieš moteris, aš negaliu pakęsti visų tų isterijų ir moteriškų ašarų.
Julija, bėk ir pasakyk, kad aš skriste skrendu. O kad Ivanas Fiodorovičius taip išėjo, tai ji pati kalta.
Bet jis neišvažiuos. Lise, nešauk, dėl dievo meilės! Ak, tiesa, tai ne tu šauki, tai aš pati šaukiu, atleisk
savo motulei, bet aš žaviuosi, žaviuosi, žaviuosi! O ar jūs pastebėjote, Aleksejau Fiodorovičiau, kaip
išėjo Ivanas Fiodorovičius, pasakė visa tai ir išėjo — kaip jaunuolis! Aš maniau, jis toks mokytas,
akademikas, o jis staiga taip karštai karštai, atvirai kaip jaunuolis, kaip neprityręs jaunuolis, ir taip
viskas puikiai, puikiai išėjo, lygiai kaip jums… Ir tą vokišką eilutę padeklamavo, na, lygiai kaip jūs!
Bet aš bėgu, bėgu. Aleksejau Fiodorovičiau, greičiau skubėkite atlikti, kas jums pavesta, ir kuo
greičiau grįžkite. Gal tau ko reikia, Lise? Dėl dievo meilės, nė valandėlei nesulaikyk Aleksejaus
Fiodorovičiaus, jis tuojau grįš pas tave…
Ponia Chochlakova pagaliau išbėgo. Alioša, prieš išeidamas, norėjo atidaryti Lise kambario duris.
— Nė už ką! — suriko Lise. — Dabar jau nė už ką! Kalbėkite taip, už durų. Už ką jūs patekote į
angelų tarpą? Aš tiktai tą ir norėčiau sužinoti.
— Už baisią kvailystę, Lise! Sudiev!
— Nedrįskite taip išeiti! — suriko Lise.
— Lise, aš rimtai susisielojęs! Aš tuoj grįšiu, bet aš labai susisielojęs!
Ir jis išbėgo iš kambario.

iš skaitiniai.org
 VI

SIAUTULYS GRYČIOJE

Ir iš tikrųjų jis buvo taip susisielojęs kaip retai kada ligi tol. Išsišoko ir „prikvailiojo“ — ir dar
apie ką kalbėdamas: apie meilę! „Ir ką aš čia suprantu, kiek aš apie tai galiu nusimanyti? — kartojo
jis sau vienas jau šimtąjį sykį ir raudo. — Och, gėda dar niekis, gėda tik mano nupelnyta bausmė, —
blogiausia yra tai, kad dabar aš, be abejo, būsiu naujų nelaimių kaltininkas… O senuolis siuntė mane
jų sutaikinti ir sujungti. Argi šitaip kas jungia?“ — Jis vėl staiga prisiminė, kaip „sujungė rankas“, ir
jam vėl pasidarė baisiai gėda. „Nors aš padariau visa tai ir nuoširdžiai, bet kitą kartą reikės
protingiau elgtis“, — staiga nusprendė jis ir netgi nenusišypsojo taip nusprendęs.
Katerina Ivanovna jį siuntė į Oziornajos gatvę, o brolis Dmitrijus gyveno kaip tik čia, pakeliui,
skersgatvyje netoli Oziornajos gatvės. Alioša nusprendė, šiaip ar taip, užsukti pas jį anksčiau negu
pas štabo kapitoną, nors ir nujautė, kad brolio neras namie. Įtarė, kad jis galbūt dabar tyčia nuo jo
slėpsis, — bet žūt būt reikėjo jį surasti. O laikas bėgo: mintis apie mirštantį senuolį nė minutės, nė
sekundės neišėjo jam iš galvos nuo to laiko, kai jis paliko vienuolyną.
Katerinos Ivanovnos pavedime šmėstelėjo viena aplinkybė, kuri taip pat jį labai sudomino: kai
Katerina Ivanovna užsiminė apie mažą berniuką, mokinį, to štabo kapitono sūnų, kuris, balsu
verkdamas, bėgo šalia tėvo, Aliošai jau tada staiga dingtelėjo mintis, kad šitas berniukas tikriausiai
bus tas mokinys, kuris įkando jam į pirštą, kada jis, Alioša, klausinėjo, kuo gi nuskriaudė jį. Dabar
jau Alioša buvo tuo beveik įsitikinęs, dar pats nežinodamas kodėl. Šitaip, įsileidęs į šalutinius
samprotavimus, jis išsiblaškė ir nusprendė „negalvoti“ apie „bėdą“, kurią jis ką tik padarė,
nekankinti savęs atgaila, daryti, kas reikia, o kaip ten kas išeis, tai taip ir bus. Šita mintis jį galutinai
nuramino. Beje, pasukęs į skersgatvį, kur gyveno brolis Dmitrijus, ir jausdamasis alkanas, jis
išsitraukė iš kišenės paimtą iš tėvo bandelę ir pakeliui ją suvalgė. Tai sustiprino jo jėgas.
Dmitrijaus namie nebuvo. Namelio šeimininkai — senis stalius, jo sūnus ir jo senutė žmona —
netgi įtariai žvilgtelėjo į Aliošą. „Jau trečia diena, kai nenakvoja, gal kur išvyko“, — atsakė senis,
Aliošos primygtinai klausiamas. Alioša suprato, kad jis atsakinėja pagal duotą instrukciją. Jo
paklausti: „Ar tik jis ne pas Grušenką ir ar ne pas Fomą vėl slapstosi“ (Alioša tyčia pamėgino taip
atvirai kalbėti), visi šeimininkai netgi su baime į jį žvilgtelėjo. „Vadinasi, myli jį, išvien su juo eina,
— pagalvojo Alioša, — tas gerai.“
Pagaliau rado Oziornajos gatvėje miestelėnės Kalmykovos namą, aptriušusį, pakrypusį namelį, su
trimis langais į gatvę, su nešvariu kiemu, kurio viduryje stovėjo vieniša karvė. Durys buvo iš kiemo į
priemenę; į kairę nuo jos gyveno sena šeimininkė su sena dukteria, ir, rodos, abidvi kurčios. Keletą
sykių pakartojus klausimą, kur gyvena štabo kapitonas, viena iš jų, pagaliau supratusi, kad klausia
apie gyventojus, bakstelėjo pirštu priemenės link, rodydama duris į gerąją namo pusę. Pasirodė, kad
štabo kapitono butas — iš tikrųjų tik paprasta gryčia. Alioša buvo betiesiąs ranką į geležinę rankeną
atidaryti durų, tik staiga jį labai nustebino nepaprasta tyla už durų. Tačiau jis buvo girdėjęs iš
Katerinos Ivanovnos, kad buvęs štabo kapitonas — šeimos žmogus: „Ar jie visi miega, ar galbūt
išgirdo, kad aš atėjau, ir laukia, kol atidarysiu; geriau pirma pasibelsiu pas juos“, — ir pasibeldė.
Pasigirdo atsakymas, tik ne tuojau, o po kokios dešimties sekundžių.
— Kas ten? — suriko kažkas garsiai ir tyčia piktai.
Tada Alioša atidarė duris ir žengė per slenkstį. Atsidūrė gryčioje, nors ir gana erdvioje, bet labai
prisigrūdusioje žmonių ir prigrūstoje visokios namų mantos. Kairėj stūksojo didelė rusiška krosnis.
Nuo krosnies į langą kairėje per visą kambarį buvo ištiesta virvė, ant kurios kabėjo visokie
skarmalai. Palei abidvi sienas kairėje ir dešinėje stovėjo po lovą, aptiestą megztinėmis antklodėmis.
iš skaitiniai.org
Vienoje lovoje, kairėje pusėje, buvo sukrauti vienas ant kito keturi priegalviai, vienas už kitą
mažesni, su kartūniniais užvalkalais. O kitoje lovoje, dešinėje pusėje, tebuvo matyti vienas labai
mažytis priegalvėlis. Toliau, priekiniame kampe, buvo nedidelė vieta, atitverta užuolaida ar paklode,
irgi pakabinta ant virvės, ištiestos skersai kampo. Už tos užuolaidos irgi buvo matyti guolis,
pataisytas šone ant suolo ir ant priglaustos prie jo kėdės. Paprastas medinis keturkampis kaimiškas
stalas atitrauktas iš priekinio kampo prie vidurinio lango. Visi trys langai, kiekvienas su keturiais
mažučiais žaliais apmūsojusiais stiklais, buvo labai blausūs ir aklinai uždaryti, todėl kambaryje buvo
gana tvanku ir nelabai šviesu. Ant stalo stovėjo keptuvė su neplaktos kiaušinienės likučiais, gulėjo
prakąsta duonos riekė ir dar buvo pusė stuopos su nežymiais žemiškų gėrybių likučiais ant dugno.
Šalia kairiosios lovos, ant kėdės, sėdėjo į ponią panaši moteriškė su kartūnine suknele. Jos veidas
buvo labai sulysęs, pageltęs; baisiai įdubę jos skruostai iš pirmo žvilgsnio sakė, kad ji serga. Bet
labiausiai nustebino Aliošą vargšės ponios žvilgsnis — primygtinai klausiamas ir kartu baisiai
išdidus. Ir kol ponia prašneko pati ir kol Alioša kalbėjosi su šeimininku, ji visą laiką šitaip išdidžiai
ir klausiamai tik žvilgčiojo rudomis akimis čia į vieną, čia į kitą kalbantįjį. Šalia tos ponios, prie
kairiojo lango, stovėjo jauna mergaitė, gana negražaus veido, su rusvais retučiais plaukais, skurdžiai,
nors ir labai švariai apsirengusi. Ji su pasidygėjimu apžvelgė įėjusį Aliošą. Dešinėje, taip pat prie
lovos, sėdėjo dar viena žmogysta. Tai buvo labai pasigailėtina būtybė, irgi jauna, gal dvidešimties
metų mergaitė, bet kuprota ir bekojė, su paralyžiuotomis kojomis, kaip kad vėliau sužinojo Alioša.
Jos ramentai stovėjo šalimais, kampe, tarp lovos ir sienos. Nuostabiai gražios ir geros vargšės
mergaitės akys pažvelgė į Aliošą kažkaip labai ramiai ir nuolankiai. Už stalo baigė valgyti
kiaušinienę kokių keturiasdešimt penkerių metų ponas, neaukšto ūgio, liesokas, silpno sudėjimo,
rusvaplaukis, su reta rusva barzdele, labai panašia į ištaršytą plaušinę (šitas palyginimas ir ypač
žodis „plaušinė“ taip ir toptelėjo kažkodėl iš pirmo žvilgsnio Aliošai į galvą, jis vėliau tai
prisiminė). Matyt, šitas pats ponas ir riktelėjo už durų: kas ten? nes kito vyriškio kambaryje nebuvo.
Bet kai Alioša įėjo, jis tartum pašoko nuo suolo, ant kurio sėdėjo užstalėje, ir, paskubomis
šluostydamasis sudriskusia servetėle, prilėkė prie Aliošos.
— Vienuolis atėjo aukų vienuolynui, žinojo, pas ką reikia eiti! — garsiai prabilo tuo tarpu mergina,
stovinti kairiajame kampe.
Bet ponas, kuris pribėgo prie Aliošos, ūmai pasisuko į ją ant kulnų ir sujaudintu, kažkokiu
trūkčiojančiu balsu atsakė jai:
— Ne, Varvara Nikolajevna, ne taip, neįspėjote! Leiskite savo ruožtu paklausti, — staiga jis vėl
pasisuko į Aliošą, — kas paskatino jus aplankyti… šitas gelmes?
Alioša įdėmiai žiūrėjo į jį, pirmą kartą jis matė šitą žmogų. Atrodė jis kažkoks šiurkštus, nekantrus,
irzlus. Nors, kaip matyti, dabar išgėrė, bet girtas nebuvo. Jo veidas reiškė kažkokį begalinį įžūlumą ir
drauge — keista — lengvai pastebimą bailumą. Jis panėšėjo į žmogų, kuris ilgą laiką buvo
priklausomas nuo kitų ir daug iškentėjęs, bet kuris staiga pašoko iš savo vietos ir įsigeidė pasireikšti,
parodyti save. Arba, dar geriau, į žmogų, kuris baisiai norėtų jums smogti, bet baisiai bijo, kad jūs
nesmogtumėte jam. Jo kalboje ir gana skaudaus balso intonacijoje buvo girdėti kažkokio paiko
humoro, kuris būdavo čia piktas, čia bailus, neįstengdavo išlaikyti tono ir sutrikdavo. Apie „gelmes“
jis paklausė tartum visas drebėdamas, išsproginęs akis ir taip arti prišokęs prie Aliošos, jog šis
mašinaliai žengtelėjo žingsnį atgal. Vilkėjo šitas ponas tamsiu, labai prastu, kažkokiu nankininiu
apsiaustu, suadytu ir dėmėtu. Jo kelnės buvo kažkokios per daug jau šviesios, tokios, kokiomis jau
seniai niekas nebemūvi, languotos, iš kažkokios labai plonutės medžiagos, apačioje susiglamžiusios
ir todėl užlipusios į viršų, tartum jis būtų iš jų išaugęs kaip mažas berniukas.
— Aš esu… Aleksejus Karamazovas… — bandė atsakyti Alioša. iš skaitiniai.org
 — Labai gerai suprantu, — tučtuojau atrėžė ponas, duodamas pajusti, kad jis ir taip žino, kas jis
toks. — Aš savo ruožtu esu štabo kapitonas Snegiriovas; bet vis dėlto geisčiau žinoti, kas būtent
paskatino…
— Aš tik šiaip sau užėjau. Tikrai sakant, aš norėčiau jums nuo savęs pasakyti vieną žodį… Jei tik
leisite…
— Jei taip, tai va ir kėdė, teikitės užimti vietą. Taip kitados kalbėdavo komedijų herojai: „Teikitės
užimti vietą“… — ir štabo kapitonas greitu mostu pagriebė laisvą kėdę (paprastą, kaimišką, medinę,
niekuo neapmuštą) ir pastatė ją beveik viduryje kambario; paskui, stvėręs kitą tokią pat kėdę sau,
atsisėdo prieš Aliošą, ir taip arti, jog jų keliai beveik susilietė.
— Nikolajus Iljičius Snegiriovas, buvęs rusų pėstijos štabo kapitonas, nors ir praradęs gerą vardą
dėl savo ydų, bet vis dėlto štabo kapitonas. Geriau tiktų sakyti: štabo kapitonas Slovojersovas, o ne
Snegiriovas, nes tik įpusėjęs amžių ėmiau kalbėti slovojersais.☞ Slovojersai — pažemintų žmonių
įprotis.
— Tai tiesa, — nusišypsojo Alioša, — tik ar nejučiomis įgyjamas, ar tyčia?
— Dievaži, nejučiomis. Niekuomet taip nekalbėjau, per visą gyvenimą nekalbėjau slovojersais, tik
staiga pargriuvau ir atsikėliau su slovojersais. Taip jau lėmė aukščiausioji galia. Matau, domitės
nūdieniais klausimais. Tačiau kuo aš galėjau sužadinti tokį smalsumą, nes gyvenu tokiose sąlygose,
kurios neleidžia parodyt vaišingumo.
— Aš atėjau… tuo pačiu reikalu…
— Tuo pačiu reikalu? — nekantriai pertraukė štabo kapitonas.
— Dėl ano jūsų susitikimo su mano broliu Dmitrijum Fiodorovičium, — nesmagiai atšovė Alioša.
— Kokio gi susitikimo? Ar ne to paties? Vadinasi, dėl plaušinės, pirties plaušinės? — staiga jis
taip arti prisislinko, jog šį sykį tikrai bakstelėjo Aliošai keliais. Jo lūpos susičiaupė, pasidarė
plonutės kaip siūlelis.
— Kas tai per plaušinė? — sumurmėjo Alioša.
— Tai manęs jis, tėveli, atėjo apskųsti! — pasigirdo iš anapus uždangos, iš kampo, jau pažįstamas
berniuko balselis. — Tai aš jam šiandien į pirštą įkandau! — Uždanga atsiskleidė, ir Alioša pamatė
savo priešą kampe, po šventaisiais paveikslais, guolyje, pataisytame ant suolo ir ant kėdės. Berniukas
gulėjo, apsiklojęs savo apsiaustėliu ir dar labai sena vatine antklodėle. Matyt, negalavo, ir,
sprendžiant iš degančių akių, jį krėtė šaltis. Jis be baimės, ne kaip pirma, žiūrėjo dabar į Aliošą: „Aš,
girdi, dabar savo namuose, ir tu man nieko nepadarysi“.
— Kaip tat įkandai į pirštą? — pašoko nuo kėdės štabo kapitonas. — Tai jums jis į pirštą įkando?
— Taip, man. Jis gatvėje su berniukais akmenimis svaidėsi; jie šešiese svaido į jį, o jis vienas. Aš
priėjau prie jo, o jis ir į mane metė akmenį, paskui kitą į galvą. Aš paklausiau, ką jam esu padaręs?
Jis puolė staiga ir įkando man į pirštą, nežinau už ką.
— Tuojau išlupsiu! Tučtuojau išlupsiu, — jau visai pašoko nuo kėdės štabo kapitonas.
— Bet aš gi nesiskundžiu, aš tik papasakojau… Aš visai nenoriu, kad jį luptumėt. Be to, rodos, jis
dabar serga…
— Tai jūs manėte, kad lupsiu? Imsiu ir tuojau išlupsiu lliušečką jūsų akyse, kad jūs būtumėt
patenkintas? Ar jums tuojau to reikia? — paklausė štabo kapitonas, staiga pasisukęs į Aliošą ir
padaręs tokį gestą, lyg būtų ketinęs jį pulti. — Gaila, gerbiamasis, jūsų pirščiuko, bet ar nenorite, kad
aš, prieš išlupdamas Iliušą, tučtuojau jūsų akyse va šituo peiliu nusikirsčiau keturis pirštus ir tuo
patenkinčiau jūsų teisėtą reikalavimą? Keturių pirštų, aš manau, visiškai pakaks jūsų keršto troškuliui
patenkinti, gal penkto nepareikalausite?… — Jis ūmai nutilo ir tartum užduso. Kiekvienas jo veido
bruoželis judėjo ir krūpčiojo, o žvelgė jis tiesiog įžūliai. Buvo lyg padūkęs. iš skaitiniai.org
 — Dabar, rodos, aš viską supratau, — tyliai ir liūdnai atsakė Alioša, nesikeldamas nuo kėdės. —
Išeina, kad jūsų berniukas — geras berniukas, myli tėvą ir puolė mane kaip jūsų įžeidėjo brolį… Aš
dabar suprantu, — pakartojo jis susimąstęs. — Bet mano brolis Dmitrijus Fiodorovičius gailisi taip
pasielgęs, aš žinau tai, ir jei tik jam bus galima ateiti pas jus, arba, visų geriausia, pasimatyti su jumis
toje pačioje vietoje, tai jis visų akyse paprašys jus atleisti jam… jeigu jūs panorėsite.
— Vadinasi, nurovė barzdelę ir atsiprašė… Viską, girdi, baigiau ir atsilyginau, ar ne taip?
— O ne, priešingai, jis viską padarys, ko jūs pareikalausite ir kaip jums patiks!
— Vadinasi, jei paprašyčiau jo šviesybę atsiklaupti prieš mane tame pačiame traktieriuje —
„Sostinė“ jis vadinasi — arba aikštėje, tai jis imtų ir atsiklauptų?
— Taip, ir atsiklaups.
— Pervėrėte širdį. Išspaudėte ašaras ir pervėrėte širdį. Labai esu linkęs suprasti jūsų broliuko
taurumą. Tad leiskite visus pristatyti: mano šeima, mano dvi dukterys ir mano sūnus — mano lizdas.
Jei aš numirčiau, tai kas juos mylės? O kol esu gyvas, tai kas gi mane, palaidūną, mylės, jeigu ne jie?
Didelį štai dalyką padarė viešpats kiekvienam žmogui, tokiam kaip aš. Juk reikia, kad ir tokį žmogų
kaip aš galėtų kas nors mylėti…
— Ak, tai tikriausia tiesa! — sušuko Alioša.
— Na, pakaks pagaliau jums darkytis, ateina koks kvailys, o jūs gėdinate jį! — netikėtai suriko
mergaitė prie lango, kreipdamasi į tėvą su pasibjaurėjimo ir paniekos mina.
— Palaukite truputį, Varvara Nikolajevna, leiskite išlaikyti kryptį, — šūktelėjo jai tėvas, nors ir
liepiamu tonu, tačiau žvelgdamas į ją labai pritariamai. — Jau toks yra mūsų būdas, — kreipėsi jis
vėl į Aliošą. —
Ir nieko niekur nenorėjo
Palaimint žemėje jisai.☞

Tai yra reikėtų moteriškos giminės: palaimint žemėje jinai. Bet leiskite jus pristatyti ir mano
gyvenimo draugei: štai Arina Petrovna, ponia be kojų, keturiasdešimt trejų metų, kojas judina, bet
nelabai. Kilmės prastos. Arina Petrovna, išlyginkite savo veido bruožus: štai Aleksejus
Fiodorovičius Karamazovas. Atsistokite, Aleksejau Fiodorovičiau, — jis paėmė jį už rankos ir su
tokia jėga, kokios iš jo negalima buvo tikėtis, staiga jį kilstelėjo, — jūs prisistatote poniai, reikia
atsistoti… Ne tas Karamazovas, mamyte, kuris… hm ir taip toliau, o jo brolis, pasižymintis kukliomis
dorybėmis. Leiskite, Arina Petrovna, leiskite, mamyte, leiskite visų pirma pabučiuoti jums rankutę.
Ir jis pagarbiai, netgi švelniai pabučiavo žmonai rankutę. Mergaitė prie lango pasipiktinusi
nusigręžė nuo šios scenos, o išdidžiai klausiama žmonos veido išraiška ūmai pasidarė nepaprastai
švelni.
— Sveiki, sėskitės, ponas Černomazovai, — tarė ji.
— Karamazovas, mamyte, Karamazovas (juk mes prastos kilmės), — vėl pašnabždėjo jis.
— Na, Karamazovas ar kaip ten, o aš visada sakau Černomazovas… Sėskitės gi, kam jis jus
pakėlė? Jis sako, kad ponia be kojų, kojas turiu, tik ištino kaip piestos, o aš pati sudžiūvau. Seniau aš
buvau baisiai stora, o dabar štai lyg adatą prarijusi…
— Mes prastos kilmės, prastos, — dar sykį pakartojo kapitonas.
— Tėveli, ak tėveli! — staiga prašneko kuprotoji mergaitė, ligi šiol tylėjusi ant savo kėdės, ir
staiga užsidengė skarele akis.
— Komediantas! — leptelėjo mergaitė prie lango.
— Matote, kokios mūsų naujienos, — išskėtė rankas motulė, rodydama į dukteris, — tartum
debesys slenka; praslenka debesys, ir vėl mūsų muzika. Anksčiau, kai tarnavome kariuomenėje, daug
tokių svečių pas mus ateidavo. Aš, tėtuši, nelyginu. Kas ką myli, tegu ir myli. Ateina, būdavo, diakono
iš skaitiniai.org
žmona ir sako: „Aleksandras Aleksandrovičius puikiausios širdies žmogus, o Nastasja, sako,
Petrovna — tikra velnio išpera“. — „Na, sakau, kas kam patinka, o iš tavęs krūva ne kokia, bet
užtenkamai dvokia“. — „O tave, sako, reiktų pažabojus laikyti“. — „Ak tu, — sakau jai, —
juodasnuke, ko tu čia atėjai mūsų mokyti?“ — „Aš, — sako ji, — gryno oro įleidžiu, o tu negryno“.
— „Nagi paklausk, — atsakau jai, — visus ponus karininkus, ar mano oras negrynas, ar koks
kitoniškas?“ Ir taip man nuo to laiko širdyje spūdi, jog andai sėdžiu va čia, kaip dabar, ir matau, įeina
tas pats generolas, kur didžiąją savaitę buvo atvykęs. „Tai ką, — sakau jam, — jūsų prakilnybe, ar
galima kilmingai poniai laisvo oro įleisti?“ — „Taip, sako, reiktų čia orlaidę ar duris atidaryti, mat
pas jus oras netyras“. Na, ir visi jie šitaip! Ir kas jiems darbo mano oras? Negyvėliai dar bjauriau
dvokia. „Aš, sakau, jums oro negadinu, o kai užsisakysiu pusbačius, tai ir išeisiu“. Brangieji,
balandėliai, nebarkite savo tikrosios motinos! Nikolajau Iljičiau, brangusis, kuo gi aš tau nusidėjau,
juk man tas vienas Iliušečka beliko, pareina iš mokyklos ir malonina mane. Vakar obuoliuką parnešė.
Atleiskite man, brangieji, atleiskite, balandėliai, savo tikrajai motinai, atleiskite man vienišai, ir ko gi
mano oras jums toks bjaurus pasidarė!
Ir vargšė staiga ėmė raudoti, ašaros trykšte ištryško iš akių. Štabo kapitonas ūmai puolė prie jos.
— Mamyte, mamyte, balandėle, liaukis, liaukis! Tu ne vieniša. Visi tave myli, visi dievina! — Ir
jis vėl ėmė bučiuoti jai abi rankas ir švelniai glostyti jai veidą delnais; o nutvėręs servetėlę, ėmė
staiga šluostyti jai nuo veido ašaras. Aliošai netgi pasirodė, kad ir jam pačiam sublizgo ašaros. —
Na, matėte? Girdėjote? — staiga kažkaip įnirtingai atsigręžė į jį, rodydamas ranka vargšę
silpnaprotę.
— Matau ir girdžiu, — sumurmėjo Alioša.
— Tėveli, tėveli! Nejaugi tu su juo… Neprasidėk su juo, tėveli! — staiga suriko berniukas,
pasikėlęs savo guolyje ir žiūrėdamas į tėvą liepsnojančiomis akimis.
— Liaukitės gi pagaliau darkęsis, išdarinėjęs savo kvailas išdaigas, iš jų niekad nieko neišeina!…
— riktelėjo iš to paties kampo jau visiškai supykusi Varvara Nikolajevna, net koja treptelėjo.
— Šį sykį teikėtės visai teisingai supykti, Varvara Nikolajevna, ir aš greitai patenkinsiu jūsų
pageidavimą. Užsidėkite kepurėlę, Aleksejau Fiodorovičiau, o aš va kaškietą paimsiu — ir eisime.
Turiu jums vieną rimtą žodelį pasakyti, tik ne tarp šitų sienų. Va šita sėdinti mergina — mano duktė,
Nina Nikolajevna, užmiršau jums pristatyti — įsikūnijęs dievo angelas… atskridęs pas
mirtinguosius… jeigu tik galite tai suprasti…
— Visas va taip ir virpčioja, tartum jį mėšlungis tampytų, — kalbėjo pasipiktinusi Varvara
Nikolajevna.
— O ta, va kur dabar man kojyte trepsi ir komediantu mane pavadino, — irgi įsikūnijęs dievo
angelas ir visai teisingai mane išvadino. Eime gi, Aleksejau Fiodorovičiau, reikia baigti…
Ir, nutvėręs Aliošą už rankos, išsivedė jį iš kambario į gatvę.

iš skaitiniai.org
 VII

IR GRYNAME ORE

— Oras grynas, o mano rūmuose iš tikrųjų tvanku, netgi visomis prasmėmis. Eikim, gerbiamasis,
žingsniu. Labai norėčiau jus sudominti.
— Aš ir pats turiu į jus vieną ypatingą reikalą… — pasakė Alioša, — tik nežinau, kaip pradėti.
— Kaip čia nežinosi, kad turite į mane reikalą? Be reikalo niekuomet jūs pas mane nebūtumėt
užsukęs. O gal iš tikrųjų tik apskųsti berniuko atėjote? Bet juk tai neįtikėtina. Beje, dabar apie
berniuką: ten aš jums visko iškloti negalėjau, o čia dabar apsakysiu tą sceną. Matote, plaušinė buvo
tankesnė, dar vos prieš savaitę, — aš apie savo barzdelę kalbu; juk mano barzdelę plaušine praminė,
pirmiausia mokiniai. Na tai va, tempia tada mane už barzdelės jūsų broliukas Dmitrijus
Fiodorovičius, ištempė iš traktieriaus į aikštę, ir kaip tik vaikai iš mokyklos išeina, o su jais ir Iliuša.
Kai jis pamatė mane tokį, puolė prie manęs: „Tėveli, šaukia, tėveli!“ Įsikibo į mane, apkabino mane,
nori mane ištraukti, šaukia mano skriaudikui: „Paleiskite, paleiskite, tai mano tėvelis, dovanokite
jam“, — taip ir šaukia: „Dovanokite“; rankutėmis taip pat jį nutvėrė ir ranką jam, tą pačią jo ranką, ir
bučiuoja… Atsimenu, koks jo veidelis buvo tą akimirką, neužmiršau ir neužmiršiu!…
— Prisiekiu, — suriko Alioša, — brolis kuo nuoširdžiausiai ir uoliausiai pareikš apgailestavimą,
net kad ir atsiklaupęs toje pačioje aikštėje… Aš priversiu jį, o jei ne — tai jis man ne brolis!
— Aha, bet čia dar tik projektas. Tai ne iš jo tiesiogiai, o iš jūsų taurios ir karštos širdies eina.
Taip būtumėt ir sakęs. Ne, jeigu jau taip, tai leiskite man iki galo pasakyti apie didžiai riterišką,
karininkišką jūsų broliuko taurumą, kurį jis tada parodė. Liovėsi jis tada mane už plaušinės tampęs,
paleido: „Tu, sako, esi karininkas, ir aš esu karininkas, — jei gali, susirask sekundantą, padorų
žmogų, ir atsiųsk — galėsi ginti savo garbę, nors tu ir niekšas!“ Štai ką pasakė. Iš tiesų riteris!
Nuėjome tada su Iliuša, o genealoginis mūsų šeimos paveikslas amžinai įsmigo jam į širdį. Na, kokie
iš mūsų bajorai! Bet ir pats pagalvokite, teikėtės apsilankyti dabar mano rūmuose, — ką gi matėte?
Trys damos sėdi, viena be kojų ir silpnaprotė, kita be kojų ir kuprota, o trečia su kojomis, bet per
daug jau protinga, kursistė, vėl į Peterburgą veržiasi, ten Nevos pakrantėje rusų moters teisių ieškoti.
Apie Iliušą nekalbu, jam tik devyneri metai, vienas kaip pirštas, nes jeigu aš numirčiau — koks
likimas būtų visų šitų vargšų, tik tiek aš ir noriu jus paklausti? O jei taip, tai jei iššauksiu jį į dvikovą,
o jis ims ir tuojau nušaus mane, na, tai kaip tada? Koks tada būtų jų visų likimas? Dar blogiau, jeigu
jis manęs nenukaus, o tik sužalos: dirbti negalima, o burna vis dėlto liks, kas gi tada maitins ją, mano
burną, ir kas gi tada juos maitins? O gal reiktų Iliušą ne į mokyklą siųsti, bet kasdien išmaldos
prašyti? Tai šit ką reiškia man iššaukti jį į dvikovą, tai vien kvailystė, ir daugiau nieko.
— Jis prašys jus dovanoti, jis viduryje aikštės jums į kojas puls, — vėl suriko Alioša, ir jo akys
suliepsnojo.
— Norėjau į teismą jį paduoti, — kalbėjo toliau štabo kapitonas, — bet atverskite mūsų kodeksą,
ar daug man teks gauti atlyginimo iš skriaudiko už asmens įžeidimą? O dar ir Agrafena
Aleksandrovna staiga kviečiasi mane ir rėkia: „Nė pagalvoti nedrįsk! Jei paduosi į teismą, tai taip
padarysiu, kad visi sužinos, jog jis mušė tave už tavo sukčiavimus, tada tu pats atsidursi teisme“.
Vienas dievas težino, kas čia sukčiavo ir kieno įsakytas veikiau aš kaip koks pastumdėlis — ar ne jos
pačios palieptas ir dar Fiodoro Pavlovičiaus? „Be to, priduria, visai tave išguisiu, ir daugiau nieko iš
manęs neuždirbsi. Savo pirkliui taip pat pasakysiu (jinai taip ir vadina jį, tą senį: mano pirklys), tai ir
jis tave išguis“. Tai aš ir galvoju, kad jeigu ir pirklys mane išguis, tai kas tada, iš ko uždirbsiu? Juk
tik juodu man ir beliko, nes jūsų tėvelis Fiodoras Pavlovičius ne tik nebepasitiki manimi dėl vienos
pašalinės priežasties, bet dar pats, surinkęs mano pakvitavimus, nori mane į teismą traukti. Dėl viso
iš skaitiniai.org
to aš ir aprimau, o jūs matėte gelmes. O dabar leiskite paklausti: ar jis skaudžiai įkando jums į
pirščiuką, Iliuša? Savo rūmuose ir jo akyse aš nesiryžau gilintis į šitą smulkmeną.
— Taip, labai skaudžiai, ir jis buvo labai suirzęs. Jis man, kaip Karamazovui, už jus atkeršijo,
dabar aišku. Bet jeigu jūs būtumėt matę, kaip jis su draugais, su mokiniais, akmenimis svaidėsi! Tai
labai pavojinga, jie gali užmušti jį, jie dar vaikai, neišmanėliai, akmuo lekia ir gali galvą praskelti.
— Bet jau ir pataikė, ne į galvą, o į krūtinę, kiek aukščiau širdies, šiandien gavo akmeniu, net
mėlynė yra, parėjo namo, verkia, aimanuoja, o štai ir apsirgo.
— Ir žinote, juk ten jis pirmas ir puola visus, jis supyko už jus, jie pasakoja, kad jis vienam
berniukui, Krasotkinui, andai į pašonę peiliuku dūręs…
— Ir apie tai girdėjau, pavojinga: Krasotkinas — čionykštis valdininkas, dar galima kokių
nemalonumų susilaukti…
— Aš jums patarčiau, — karštai kalbėjo Alioša, — kurį laiką jo visai neleisti į mokyklą, kol jis
nurims… ir šitas rūstis jam praeis…
— Rūstis! — pakartojo štabo kapitonas. — Tikrai rūstis! Tokia maža būtybė, o toks didis rūstis.
Visko jūs dar nežinote. Leiskite man šitą istoriją plačiau paaiškinti. Dalykas tas, kad po to įvykio visi
vaikai mokykloje ėmė jį plaušine pravardžiuoti. Mokyklų vaikai — negailestingi padarai: pavieniui
dievo angelai, o visi krūvoj, ypač mokykloje, labai dažnai negailestingi. Ėmė jį erzinti, pabudo
Iliušos taurūs jausmai. Paprastas berniukas, menkas sūnus — toks būtų pasidavęs, būtų susigėdęs dėl
tėvo, o jis vienas prieš visus už tėvą stojo. Už tėvą ir už tiesą, už teisybę! Juk ką jis tada iškentė, kai
jūsų broliukui rankas bučiavo ir šaukė jam: „Dovanokite tėveliui, dovanokite tėveliui“ — vienas
dievas težino ir dar aš. Ir va šitaip mūsų vaikučiai — tai yra ne jūsų, o mūsų, paniekintų, bet taurių
elgetų vaikučiai, būdami tik devynerių metų, žemišką tiesą pamato. Turtingiems kas galvoj: tie per
visą gyvenimą tokios gilumos neištirs, o mano Iliuša tą pačią valandėlę, aikštėje, kai jam rankas
bučiavo, tą pačią valandėlę visą tiesą patyrė. Įžengė į jį ta tiesa ir amžinai jį pribloškė, — karštai ir
vėl tartum įniršęs ištarė štabo kapitonas ir smogė savo dešiniuoju kumščiu į kairįjį delną, lyg
norėdamas akivaizdžiai išreikšti, kaip „tiesa“ pribloškė lliušą. — Tą pačią dieną jis karščiavo, visą
naktį kliedėjo. Visą tą dieną mažai su manimi kalbėjosi, netgi visai tylėjo, tik matau: žiūri, žiūri į
mane iš kampo, ir vis labiau prie lango glaudžiasi, ir dedasi ruošiąs pamokas, bet aišku man, kad ne
pamokos jam galvoje. Rytojaus dieną buvau išgėręs, prisipažįstu, iš sielvarto, ir daug ko neatsimenu.
Mamytė taip pat ėmė verkti, — mamytę aš labai myliu, — na, iš sielvarto ir sriūbtelėjau už
paskutinius. Jūs, gerbiamasis, neniekinkite manęs: pas mus, Rusijoj, girti žmonės yra patys geriausi.
Patys geriausi žmonės pas mus yra tie, kurie daugiausiai geria. Guliu sau ir tą dieną Iliušos lyg ir
nepastebėjau, bet kaip tik tą dieną vaikiščiai mokykloje nuo pat ryto ir ėmė iš jo tyčiotis: „Plaušinė,
— šaukia jam, — tavo tėvą už plaušinės iš traktieriaus tempė, o tu šalimais bėgai ir prašei dovanoti“.
Trečią dieną grįžo jis vėl iš mokyklos, žiūriu — iš veido išėjęs, nubalęs. Kas tau, sakau? Tyli. Na,
rūmuose nebuvo ko kalbėtis, nes tuoj mamytė ir merginos susidomės, — beje, merginos jau viską
sužinojo, netgi pačią pirmąją dieną. Varvara Nikolajevna jau ėmė bambėti: „Juokdariai, komediantai,
argi galima iš jūsų ko nors protingo tikėtis?“ — „Taip, sakau, Varvara Nikolajevna, argi galima iš
mūsų ko nors protingo tikėtis?“ Tuo tarpu taip ir baigėsi. Ir šit pavakary išsivedžiau berniuką
pasivaikščioti. O mudu, reikia jums pasakyti, ir anksčiau kas vakarą eidavome pasivaikščioti, lygiai
tuo pačiu keliu, kuriuo ir dabar su jumis einame, nuo pat mūsų vartelių ligi ano didžiulio akmens,
kuris anakur vienišas guli prie žiogrių tvoros ir kur prasideda miesto išganos: puiki nuošali vieta.
Einame mudu su Iliuša, jo rankutė mano rankoje, kaip visada; mažytė jo rankutė, pirščiukai laibučiai,
šaltučiai, — juk jam krūtinėlę skauda. „Tėveli, sako, tėveli!“ — „Ką?“ — sakau jam, o jo akutės,
matau, tiesiog blykčioja. „Tėveli, kaip jis tada tave, tėveli!“ — „Ką darysi, Iliuša“, — sakau. —
iš skaitiniai.org
„Nesitaikink su juo, tėveli, nesitaikink. Mokiniai sako, kad jis tau už tai dešimtį rublių davęs“. —
„Ne, sakau, Iliuša, aš iš jo pinigų dabar nė už ką neimsiu“. Jis taip ir ėmė visas drebėti, nutvėrė mano
ranką savo abiem rankutėm, vėl bučiuoja. „Tėveli, sako, tėveli, iššauk jį į dvikovą, mokykloje iš
manęs tyčiojasi, sako, kad tu esi bailys ir nešauksi jo į dvikovą, o dešimtį rublių iš jo paimsi“. — „Į
dvikovą, Iliuša, man negalima jo šaukti“, — atsakau aš ir trumpai išdėstau jam visa tai, ką ir jums
šiuo reikalu dabar išdėsčiau. Išklausė jis. „Tėveli, sako, tėveli, vis dėlto nesitaikink: aš užaugsiu, aš
pats iššauksiu jį į dvikovą ir nužudysiu jį!“ O akutės blykčioja ir žėri. Na, šiaip ar taip, aš juk tėvas,
turėjau gi jam tiesos žodį pasakyti. „Nuodėmė, — sakau aš jam, — žudyti, kad ir dvikovoje“. —
„Tėveli, sako, tėveli, aš jį parblokšiu, kai būsiu didelis, aš jam kardą savo kardu ištrenksiu, pulsiu jį,
parblokšiu, užsimosiu ant jo kardu ir pasakysiu jam: galėčiau dabar tave nužudyti, bet dovanoju, še
tau!“ Matote, matote, gerbiamasis, koks procesėlis įvyko jo galvoje per tas dvi dienas, tai jis dieną ir
naktį kaip tik apie šitą kerštą su kardu galvojo ir turbūt naktį apie tai kliedėjo. Tik pradėjo pareiti iš
mokyklos skaudžiai primuštas, aš užvakar viską sužinojau, ir jūs tiesą sakote; daugiau į šitą mokyklą
jo nebeleisiu. Sužinojau, kad jis vienas prieš visą klasę eina ir pats visus puola, pats įpyko, jo širdis
įsiliepsnojo, — išsigandau tada aš dėl jo. Vėl einame vaikščioti. „Tėveli, klausia, tėveli, juk
turtingieji yra patys galingiausi pasaulyje?“ — „Taip, sakau, Iliuša, nėra pasaulyje galingesnių už
turtinguosius“. — „Tėveli, sako, aš pasidarysiu turtingas, aš eisiu į karininkus ir visus sumušiu, mane
caras apdovanos, aš atvažiuosiu, ir tada niekas neišdrįs. — Paskui patylėjo ir sako, o jo lūputės vis
dar tebevirpčioja: — Tėveli, sako, koks negeras mūsų miestas, tėveli!“ — „Taip, sakau, Iliušečka,
nelabai geras mūsų miestas“. — „Tėveli, išsikelkim į kitą miestą, į gerą, sako, miestą, kur mūsų
niekas nepažįsta“. — „Išsikelsime, sakau, išsikelsime, Iliuša, — va tik pinigų susitaupysiu“.
Apsidžiaugiau proga atitraukti jį nuo juodų minčių, ir ėmėme abudu svajoti, kaip mes į kitą miestą
išsikelsime, arkliuką savo nusipirksime ir vežimėlį. Mamytę ir sesutes pasodinsime, užklosime joms
kojas, o patys iš šono pėsti eisime, kartais tave pasodinsiu, o aš čia pat grečium eisiu, nes reikia savo
arkliuko gailėti, negi visiems galima sėdėti, taip ir važiuosime. Susižavėjo jis tuo, o ypač kad savas
arkliukas bus ir pats juo važiuos. O juk yra žinoma, kad rusų berniukas taip ir gimsta drauge su
arkliuku. Plepėjome ilgai, ačiū dievui, galvoju, pralinksminau aš jį, paguodžiau. Tai buvo užvakar
vakare, o vakar vakare jau kitaip pasidarė. Vėl jis rytą į tą mokyklą išėjo, grįžo paniuręs, labai jau
paniuręs. Vakare paėmiau jį už rankutės, išsivedžiau pasivaikščioti, tyli, nekalba. Vėjelis tada pakilo,
saulė aptemo, rudeniu pakvipo, jau ir brėkšti ėmė, — einame, abiem mums liūdna. „Na, vaikeli,
kaipgi mudu, sakau, išsiruošime į kelionę“, — noriu vakarykštę kalbą atnaujinti. Tyli. Tik juntu, kaip
jo pirščiukai mano rankoje virptelėjo. Ė, galvoju, blogai, vėl kas atsitiko. Priėjome, va kaip dabar,
šitą patį akmenį, atsisėdau aš ant šito akmens, o danguje daugybė aitvarų, ūžia ir spragsi, gal
trisdešimt aitvarų matyti. Juk dabar pats aitvarų sezonas. „Va, sakau, Iliuša, ir mums būtų metas
pernykštį aitvarą paleisti. Pataisysiu aš jį, kur tu jį ten paslėpei?“ Tyli mano berniukas, žiūri į šalį,
stovi į mane šonu. Ir tik staiga sušniokštė vėjas, ėmė smėlį nešti… Puolė jis staiga prie manęs,
apsikabino abiem rankutėm mano kaklą, suspaudė mane, žinote, jei vaikučiai tylūs ir išdidūs, o dar
ilgai su ašaromis kovoja, tai kai ūmai pratrūksta, jei didelis sielvartas užgriūva, tai jau ne ašaros
bėgti ima, o tiesiog nelyginant upeliai ištrykšta. Šiltais purslais taip staiga ir aptaškė man visą veidą.
Rauda kaip mėšlungio tampomas, dreba, spaudžia mane prie savęs, aš ant akmens sėdžiu. „Tėveli,
šūkčioja, tėveli, mielas tėveli, kaip jis tave pažemino!“ Dabar ėmiau ir aš raudoti, sėdime ir drebame
abudu apsikabinę. „Tėveli, sako, tėveli!“ — „Iliuša, — sakau jam, — Iliušečka!“ Niekas tada mūsų
nematė, vienas dievas tematė, gal jis man tarnybos lape pažymės. Padėkokite savo broliukui,
Aleksejau Fiodorovičiau. Ne, savo berniuko aš nelupsiu, kad jūs būtumėt patenkintas.
Jis ir vėl baigė, kaip pirma, piktu ir juokdarišku išsišokimu. Bet Alioša pajuto, kad jisišjau pasitiki
skaitiniai.org
juo ir kad jei čia, jo vietoje, būtų kas kitas, tai su tuo kitu šitas žmogus taip „nesikalbėtų“ ir
nepasakotų jam to, ką dabar jam papasakojo. Tai padrąsino Aliošą, kurio siela drebėjo nuo ašarų.
— Ak, kaip aš norėčiau susitaikinti su jūsų berniuku! — sušuko jis. — Jeigu jūs leistumėte…
— Taip, taip, — sumurmėjo štabo kapitonas.
— Bet dabar ne apie tai, visai ne apie tai, klausykite, — šūkčiojo toliau Alioša, — klausykite! Man
yra pavesta štai ką padaryti: tas pats mano brolis, tas Dmitrijus, įžeidė ir savo sužadėtinę, labai taurią
mergaitę, apie kurią jūs turbūt esate girdėję. Aš turiu teisę papasakoti jums apie šitą įžeidimą, netgi
turiu tai padaryti, nes ji, sužinojusi apie jūsų nuoskaudą ir dar viską sužinojusi apie jūsų sunkų
gyvenimą, pavedė man dabar… pirma… įteikti jums nuo jos šitą pašalpą… bet tik nuo jos vienos, ne
nuo Dmitrijaus, kuris ir ją pametė, anaiptol ne, ir ne nuo manęs, jo brolio, ir ne nuo ko kito, tik nuo
jos vienos! Jinai maldauja jus priimti jos pašalpą… jus abu įžeidė tas pats žmogus… Jinai ir
prisiminė jus tiktai tada, kai ir pati buvo lygiai taip jo įžeista (tai yra lygiai taip skaudžiai įžeista)
kaip ir jūs! Vadinasi, sesuo ateina padėti savo broliui… Ji kaip tik pavedė man prikalbėti jus priimti
iš jos va šituos du šimtus rublių kaip iš sesers. Niekas apie tai nesužinos, jokių neteisingų paskalų
negalės būti… va tie du šimtai rublių, ir, prisiekiu, jūs turite juos priimti, o jei ne… jei ne, tai, vadi-
nasi, visi žmonės turi būti viens kitam priešai! Bet juk yra ir brolių tarp žmonių… Jūs taurus
žmogus… jūs turite tai suprasti, turite!…
Ir Alioša atkišo jam dvi naujutėles vaivorykštės spalvų šimtines. Abudu jie tada stovėjo kaip tik
prie didžiojo akmens, prie tvoros, ir aplinkui nieko nebuvo. Banknotai, atrodė, padarė štabo kapitonui
baisų įspūdį: jis krūptelėjo, bet iš pradžių tartum vien iš nuostabos: nieko panašaus jam nė
nesivaideno, ir tokios išdavos jis visai nelaukė. Tokios paramos, ir dar tokios didelės, jis nė
nesapnavo. Paėmė banknotus ir beveik minutę nė kalbėti negalėjo, kažkas visai nauja šmėstelėjo jo
veide.
— Tai čia man, man, šitiek pinigų, du šimtai rublių! Dievulėli! Jau ketveri metai, kai nesu matęs
tiek pinigų, viešpatie! Ir, sakote, kad sesuo… ir tai iš tiesų, iš tiesų?
— Prisiekiu jums, kad viskas, ką jums pasakiau, yra tiesa! — suriko Alioša. Štabo kapitonas
paraudo.
— Klausykite, balandėli mano, klausykite, juk jeigu aš priimsiu, tai juk nebūsiu niekšas? Jūsų
akyse, Aleksejau Fiodorovičiau, juk nebūsiu, nebūsiu niekšas? Ne, Aleksejau Fiodorovičiau, jūs
išklausykite, išklausykite, — skubėjo jis, tolydžio liesdamas Aliošą abiem rankom, — šit jūs
įkalbinėjate mane priimti dėl to, kad „sesuo“ siunčia, o širdyje, sau vienas — ar nepajusite man
paniekos, jeigu priimsiu, a?
— Betgi ne, ne! Prisiekiu jums savo išganymu, kad ne! Ir niekuomet niekas nesužinos, tiktai mes:
aš, jūs ir ji, ir dar viena ponia, jos didelė draugė…
— Ką ten ponia! Klausykite, Aleksejau Fiodorovičiau, išklausykit, juk dabar atėjo tokia valandėlė,
kad reikia išklausyti, nes jūs nė suprasti negalite, ką dabar gali man reikšti šitie du šimtai rublių, —
kalbėjo vargšas, pamaži trikdamas ir kone klaikdamas iš didelio džiaugsmo. Jis tartum buvo išmuštas
iš vėžių, kalbėjo be galo skubėdamas ir greitai, tartum bijodamas, kad jam neleis visko pasakyti. —
Jau nekalbant apie tat, kad tai bus įgyta garbingu būdu iš tokios gerbiamos ir šventos „sesers“, ar
žinote, kad aš mamytę ir Ninočką — mano kuprotą angelėlį, dukterį, vadinasi, dabar galiu pagydyti?
Buvo atvažiavęs pas mane daktaras Hercenštubė, toks geraširdis žmogus, ištisą valandą jas abi
apžiūrinėjo: „Nieko, sako, nesuprantu“, tačiau mineralinis vanduo, kurio esą čia mūsų vaistinėje
(prirašė jis jo), be abejonės, būsiąs jai naudingas, ir dar kojoms vonias ir vaistų prirašė. Mineralinis
vanduo kainuoja trisdešimt kapeikų, o išgerti reikią gal kokius keturiasdešimt ąsočių. Tai aš ėmiau ir
padėjau receptą ant lentynos po šventais paveikslais, ten ir tebeguli. O Ninočką liepė maudyti iš skaitiniai.org
kažkokiame skiedinyje, tokiose karštose voniose, ir kasdien, rytą ir vakare, tai kaipgi mes galėjome ją
šitaip gydyti pas save, mūsų rūmuose, be tarnų, be paramos, be indų ir be vandens? O Ninočką visą
laiką reumatas kamuoja, aš jums šito dar nesakiau, naktimis jai maudžia visą dešinę pusę, kankinasi,
ir, ar patikėsite, tas dievo angelas valdosi, nenori mūsų jaudinti, nevaitoja, kad mūsų neišbudintų.
Valgome, kas pakliūva, ką gauname, tai ji patį blogiausią kąsnelį paima, kurį reiktų tik šuniui išmesti:
„Nesu verta, girdi, šito kąsnio, aš iš jūsų atimu, našta jums esu“. Štai ką nori ji pasakyti savo
angeliškomis akimis. Tarnaujame jai, bet ji bodisi tuo: „Nesu šito verta, nesu verta, aš luošė, niekam
nenaudinga“, — bet kaipgi ji nenaudinga, jei savo angelišku švelnumu visus mus prieš dievą užstoja,
be jos, be jos romių žodžių, pas mus būtų pragaras, net ir Varią ji sušvelnino. O Varvaros
Nikolajevnos irgi nesmerkite, ji taip pat angelas, taip pat nuskriausta. Atvyko pas mus vasarą ir turėjo
šešiolika rublių, pamokomis užsidirbo ir atidėjo juos kelionei, nes rugsėjo mėnesį, tai yra jau dabar,
norėjo į Peterburgą grįžti. O mes paėmėme jos pinigėlius ir pravalgėme, ir dabar ji neturi iš ko grįžti,
tai mat kaip. Bet ir negalima grįžti, nes ji mums kaip katorgininkė dirba, juk mes ją kaip kokį kuiną
pakinkėme ir pabalnojome, visus ji slaugo, viską lopo, mazgoja, grindis šluoja, mamytę guldo, o
mamytė aikštinga, o mamytė verksnė, o mamytė pamišėlė!… Tai dabar aš už tuos du šimtus rublių
galiu tarnaitę pasisamdyti, ar suprantate, Aleksejau Fiodorovičiau, galiu imtis savo mielą šeimynėlę
gydyti, kursistę į Peterburgą išleisiu, jautienos nupirksiu, naują dietą įvesiu. Viešpatie, bet juk tai
svajonė!
Alioša baisiai džiaugėsi, kad suteikė tiek laimės ir kad vargšas leidosi padaromas laimingas.
— Palaukite, Aleksejau Fiodorovičiau, palaukite, — vėl nusitvėrė štabo kapitonas naujos, jam
staiga dingtelėjusios svajonės ir vėl ėmė greitai ir įnirtingai tarškėti, — bet ar žinote, kad mudviejų
su Iliuša svajonės, ko gero, gali išsipildyti: nusipirksim arkliuką ir kibitką, o arkliuką juodą, jis prašė
būtinai juoduką, ir išvyksime, kaip kad užvakar svajojome. K. gubernijoje turiu pažįstamą advokatą,
vaikystės draugą, per patikimą žmogų gavau žinią, kad jei atvažiuosiu, tai jis man savo kontoroje
raštvedžio vietą duosiąs, o kas jį žino, gal ir duos… Na, tai pasodiname mamytę, pasodiname
Ninočką, Iliušečkai vadeles į rankas, o aš pėsčias, pėsčias, taip visus ir vežu… Viešpatie, jei dar
grąžintų čia man vieną peržegnotą skolelę, tai gal užtektų ir šitam!
— Užteks, užteks! — sušuko Alioša. — Katerina Ivanovna jums dar atsiųs, kiek reikės, ir žinote, aš
irgi turiu pinigų, imkite, kiek jums reikia, kaip iš brolio, kaip iš draugo, vėliau grąžinsite… (Jūs
praturtėsite, praturtėsite!) Ir žinote, nieko geresnio nė sugalvoti negalėjote už šitą persikėlimą į kitą
guberniją! Tai tiesiog jūsų išganymas, ypač jūsų berniukui, — ir žinote, reiktų kuo greičiau, kol
neatėjo žiema, kol dar nešalta, o iš ten mums parašysite, ir mes būsime kaip broliai… Ne, tai ne
svajonė!
Alioša buvo beapkabinąs štabo kapitoną, taip jis buvo patenkintas. Bet, žvilgtelėjęs į jį, staiga
susilaikė: tasai stovėjo ištiesęs kaklą, ištempęs lūpas, įniršusiu ir išblyškusiu veidu ir kažką
šnabždėjo lūpomis, tartum norėdamas kažką ištarti; garso nebuvo girdėti, o jis vis šnabždėjo lūpomis,
— keistas reginys.
— Ką jūs! — staiga kažkodėl krūptelėjo Alioša.
— Aleksejau Fiodorovičiau… aš… jūs… — murmėjo su pertrūkiais štabo kapitonas, keistai ir
klaikiai įbedęs į jį akis, tartum pasiryžęs šokti nuo kalno ir tuo pat metu lyg ir šypsodamasis lūpomis,
— aš… jūs… O gal norite, kad aš jums tuojau vieną fokusiuką parodyčiau? — staiga sušnabždėjo
paskubomis, bet tvirtai, jau be pertrūkių.
— Kokį fokusiuką?
— Fokusiuką, fokusą tokį mažutį, — tebešnabždėjo štabo kapitonas; jo burna persikreipė į kairę
pusę, kairioji akis prisimerkė, jis visą laiką be paliovos žiūrėjo į Aliošą, tartum prikaltasiš prie jo.
skaitiniai.org
 — Bet kas gi jums, kokį fokusą? — suriko Alioša, jau visai išsigandęs.
— Ogi štai kokį, žiūrėkite! — staiga suspigo štabo kapitonas.
Ir, parodęs jam abu margaspalvius banknotus, kuriuos visą laiką, per visą pokalbį, turėjo už
kampelio dešiniosios rankos nykščiu ir smiliumi, ūmai su kažkokiu niršuliu čiupo juos, suglamžė ir
stipriai suspaudė dešiniosios rankos kumštyje.
— Matėte, matėte! — suspigo jis Aliošai, išblyškęs ir įtūžęs, ir staiga pakėlė kumštį ir atsivedėjęs
metė abudu suglamžytus banknotus ant smėlio. — Matėte? — suspigo jis vėl, rodydamas juos pirštu.
— Na tai va kaip!…
Ir, staiga pakėlęs dešinę koją, ėmė su baisia pagieža trypti juos užkulniu, šūkčiodamas ir dusdamas
sulig kiekvienu treptelėjimu.
— Štai jūsų pinigai! Štai jūsų pinigai! Štai jūsų pinigai! — Staiga jis atšoko atgal ir išsitiesė prieš
Aliošą. Visa jo povyza reiškė nenusakomą išdidumą.
— Praneškite tiems, kurie jus siuntė, kad plaušinė savo garbės nepardavinėja! — suriko jis, iškėlęs
į viršų ranką. Paskui greit apsisuko ir pasileido bėgti; bet, nė penkių žingsnių nenubėgęs, visas
apsisuko ir staiga pamojavo Aliošai ranka. Bet ir vėl, nė penkių žingsnių nenubėgęs, paskutinį jau
kartą atsigręžė, šį sykį be kreivos šypsenos, o priešingai — drebančiu nuo ašarų veidu. Verksmingu,
trūkčiojančiu balsu, springdamas paskubom išrėkė:
— O ką gi aš turėčiau pasakyti savo berniukui, jei paimčiau iš jūsų pinigų už mūsų gėdą? — Ir, taip
taręs, pasileido bėgti nebeatsigręždamas. Alioša žiūrėjo įkandin su neapsakomu liūdesiu. O, jis
suprato, kad anas ligi paskutinės akimirkos pats nežinojo, kad suglamžys ir numes banknotus.
Bėgantysis nė karto neatsigręžė, Alioša taip ir žinojo, kad neatsigręš. Bėgti paskui jį ir šaukti jo
nenorėjo ir žinojo, kodėl. Kai anas dingo iš akių, Alioša pakėlė abu banknotus. Jie buvo tik labai
suglamžyti, suploti ir įminti į smėlį, bet visiškai sveiki ir net subraškėjo kaip nauji, kai Alioša juos
skleidė ir lygino. Išlyginęs sulankstė juos, įsidėjo į kišenę ir nuėjo pas Kateriną Ivanovną pranešti,
kaip jam pavyko atlikti jos užduotį.

Penkta knyga

PRO IR CONTRA

iš skaitiniai.org
 I

SUTARTUVĖS

Ponia Chochlakova vėl pasitiko Aliošą pirmutinė. Ji skubėjo: atsitiko kažkas svarbaus: Katerinos
Ivanovnos isterija baigėsi alpuliu, po to ji tuojau „pajuto neapsakomą, baisų silpnumą, atsigulė,
užmerkė akis ir ėmė kliedėti. Dabar karščiuoja, reikėjo iškviesti Hercenštubę, reikėjo iškviesti tetas.
Tetos jau čia, o Hercenštubės dar nėra. Visi sėdi jos kambaryje ir laukia. Nežinia, kas bus, o ji be
sąmonės. Na, o jeigu karštinė!“
Šitaip šūkčiodama, ponia Chochlakova atrodė ne juokais išsigandusi: „Čia jau rimtai, rimtai!“ —
pridurdavo ji po kiekvieno žodžio, tartum visa tai, kas jai anksčiau atsitikdavo, būdavo nerimta.
Alioša išklausė jos su širdgėla; buvo bepradedąs pasakoti jai apie savo nuotykius, bet jinai pertraukė
jį sulig pirmais žodžiais: jinai neturėjo laiko, jinai prašė jį pasėdėti pas Lise ir pas Lise palaukti jos.
— Lise, mielas Aleksejau Fiodorovičiau, — ėmė šnabždėti jam beveik į ausį, — Lise neseniai
keistai nustebino mane, bet ir sugraudino, todėl mano širdis jai viską atleidžia. Įsivaizduokite, kai tik
jūs išėjote, jinai tuojau ėmė nuoširdžiai gailėtis, kad vakar ir šiandien iš jūsų pasijuokusi. Bet juk ji
nesijuokė, ji tik juokavo. Bet taip rimtai gailėjosi, beveik verkė, aš net nustebau. Niekuomet anksčiau
ji rimtai nesigailėdavo, kai iš manęs pasijuokdavo, — vis tai buvo pokštai. Žinote, ji be paliovos iš
manęs juokiasi. O va dabar ji rimtai, dabar jau viskas rimtai. Ji nepaprastai vertina jūsų nuomonę,
Aleksejau Fiodorovičiau, ir jei galite, tai nepykite ant jos ir atleiskite jai. Man daugiau niekas nė
nerūpi, tik žiūrėti, kad jai būtų gera, nes ji tokia protinga, — ar patikėsite? Ji dabar sakė, kad jūs
buvote jos vaikystės draugas, — „pats rimčiausias mano vaikystės draugas“, — tik įsivaizduokite,
pats rimčiausias, na, o aš? Jai tai kelia labai rimtus jausmus, net atsiminimus, o svarbiausia — jai
ateina į galvą visokios frazės ir žodeliai, visokie netikėti žodeliai, jie tokie netikėti, bet staiga ima ir
išsprūsta jai. Va neseniai apie pušį: augo mūsų sode pušis, kai Lise buvo dar maža, gal ji ir dabar
tebeauga, tad nėra ko kalbėti būtuoju laiku. Pušys — ne žmonės, jos greit nepasikeičia, Aleksejau
Fiodorovičiau. „Mama, sako, aš atsimenu tą pušį kaip per sapną“;☞ ji kažkaip kitaip pasakė, nes čia
tikra painiava, pušis — nei šioks, nei toks žodis, tik ji ta proga prišnekėjo kažką tokio originalaus, aš
tiesiog neapsiimu atpasakoti. Ir užmiršau viską. Na, ligi pasimatymo, aš labai susijaudinusi ir turbūt
iš proto kraustausi. Ak, Aleksejau Fiodorovičiau, aš dukart savo gyvenime krausčiausi iš proto, ir
mane gydė. Eikite pas Lise. Padrąsinkite ją, jums visada tas puikiai pasiseka. Lise, — šūktelėjo ji,
priėjusi prie jos durų, — šit aš atvedžiau pas tave Aleksejų Fiodorovičių, kurį tu taip įžeidei, o jis nė
kiek nepyksta, tikinu tave, priešingai, stebisi, kaip tu galėjai pagalvoti!
— Merci, maman, prašom, Aleksejau Fiodorovičiau.
Alioša įėjo. Lise žvelgė kažkaip droviai ir staiga visa išraudo. Ji, matyt, kažko gėdinosi ir, kaip
visada panašiais atvejais, greit greit ėmė kalbėti apie pašalinius dalykus, tartum tik šitais pašaliniais
dalykais ir domėjosi šią akimirką.
— Mama ką tik netikėtai man papasakojo, Aleksejau Fiodorovičiau, visą istoriją apie tuos du
šimtus rublių ir dar apie tą jums duotą pavedimą… nueiti pas tą vargšą karininką… ir papasakojo
visą tą baisią istoriją, kaip jis buvo įžeistas, ir, žinote, nors mama pasakojo labai pakrikai… ji visada
peršokinėja… bet aš klausiausi ir verkiau. Ką gi, ką gi, atidavėte tuos pinigus, ir kaipgi dabar tas
vargšas?…
— Taigi kad neatidaviau, ir čia didelė istorija, — atsakė Alioša, ir pats tartum labiausiai dėl to
susisielojęs, kad pinigų neatidavė, o tuo tarpu Lise puikiai pastebėjo, kad ir jis žiūri į šalį ir taip pat,
matyt, stengiasi kalbėti apie pašalinius dalykus. Alioša prisėdo prie stalo ir ėmė pasakoti, bet sulig
pirmaisiais žodžiais liovėsi drovėjęsis ir savo ruožtu sudomino ir Lise. Jis kalbėjo paveiktas stipraus
iš skaitiniai.org
jausmo ir neseniai patirto ypatingo įspūdžio, tad papasakoti jam pavyko gerai ir nuodugniai. Jis ir
anksčiau, dar Maskvoje, dar Lise vaikystės metais, mėgdavo užeiti pas ją ir pasakoti apie tai, kas jam
neseniai nutiko, arba ką jis perskaitė, arba pasidalyti savo vaikystės atsiminimais. Kartais netgi abu
drauge svajodavo ir abu kurdavo ištisas apysakas, bet dažniausiai linksmas ir juokingas. Dabar juodu
kažkaip ūmai persikėlė į anuos laikus, prieš dvejus metus, kai gyveno Maskvoje. Lise nepaprastai
sujaudino jo pasakojimas. Alioša sugebėjo karštai ir jausmingai nupiešti jai „Iliušečkos“ paveikslą.
O kai baigė su visomis smulkmenomis sceną, kaip tasai nelaimingas žmogus trypė pinigus, tai Lise
suplojo rankomis ir suriko, nebepajėgdama nuslėpti savo jausmų:
— Tai jūs neatidavėte pinigų, tai jūs leidote jam pabėgti! Dieve mano, bent jau būtumėt pasileidęs
bėgti ir jį pasivijęs…
— Ne, Lise, taip geriau, kad nebėgau, — tarė Alioša, pakilo nuo kėdės ir susirūpinęs perėjo per
kambarį.
— Kaip tat geriau, kodėl geriau? Dabar jie liks be duonos ir žus!
— Nežus, nes tie du šimtai rublių vis dėlto jų neaplenks. Jis vis tiek paims juos rytoj. Rytoj tai jau
būtinai paims, — tarė Alioša, žingsniuodamas ir mąstydamas. — Matote, Lise, — kalbėjo jis, staiga
sustojęs prieš ją, — aš pats padariau čia vieną klaidą, bet ir klaida išėjo į gerą.
— Kokią klaidą ir kodėl į gerą?
— Ogi štai kodėl: tas žmogus yra bailus ir silpnabūdis, jis toks nusikamavęs ir labai geros širdies.
Aš dabar visą laiką galvoju: kodėl jis taip staiga įsižeidė ir sutrypė pinigus, nes, tikinu jus, ligi
paskutinės akimirkos nežinojo, kad sutryps juos. Ir štai man atrodo, kad jis dėl daug ko įsižeidė… bet
jo padėtis tokia, kad kitaip nė būti negalėjo. Visų pirma, jis jau dėl to įsižeidė, kad mano akyse per
daug tais pinigais apsidžiaugė ir mano akivaizdoje to nenuslėpė. Jeigu jis būtų apsidžiaugęs, bet
nelabai, nebūtų to parodęs, būtų pasididžiavęs, kaip kiti, priimdamas pinigus, pasimaivęs, na, tada jis
dar būtų galėjęs susilaikyti ir priimti, bet jis per daug nuoširdžiai apsidžiaugė, o tai ir skaudu. Ak
Lise, jis teisingas ir geras žmogus, bet čia ir yra gyva bėda tokiais atvejais! Visą laiką, kol jis
kalbėjo, jo balsas buvo toks silpnas, nuleistas, ir kalbėjo jis taip greit greit, visą laiką kažkaip
kikeno, keistai juokėsi, net verkė… taip, jis verkė, taip buvo susižavėjęs… ir apie savo dukteris
kalbėjo… ir apie tarnybą, kurią jam duos kitame mieste… Ir kai tik išliejo savo širdį, jam staiga ir
pasidarė gėda, kad jis man savo širdį taip atvėrė. Tada tuojau ir ėmė manęs neapkęsti. O jis vienas iš
tokių, kurie baisiai drovisi savo neturto. Bet labiausiai dėl to įsižeidė, kad per greit mane savo
draugu palaikė ir greit man pasidavė; čia puolė mane, gąsdino, o čia staiga, kai tik pamatė pinigus,
ėmė mane glamonėti. Juk jis mane glamonėjo, vis rankomis lietė, va kaip tik dėl to jis ir turėjo pajusti
savo pažeminimą, o aš dar klaidą padariau, labai didelę klaidą: staiga ėmiau ir pasakiau jam, kad
jeigu jam neužteks pinigų persikelti į kitą miestą, tai jam daugiau duos, ir netgi aš pats jam duosiu iš
savo pinigų, kiek jam reiks. Štai tas jį staiga ir pritrenkė: kodėl, girdi, ir aš pasišoviau jam padėti?
Žinote, Lise, baisiai sunku įžeistam žmogui, jei visi pradeda save laikyti jo geradariais… aš esu tai
girdėjęs, man senuolis pasakojo. Aš nežinau, kaip tą išreikšti, bet aš ir pats tai esu ne kartą matęs. Bet
juk ir aš pats lygiai taip jaučiu. O svarbiausia yra tai, kad nors jis ir nežinojo ligi paskutinės
akimirkos, jog sutryps banknotus, bet vis dėlto nujautė tai, dėl to aš neabejoju. Todėl jis taip ir
apsidžiaugė, kad nujautė… Ir nors visa tai yra taip nemalonu, bet vis dėlto į gera. Aš netgi manau, kad
labai į gera, geriau nė būti negalėjo…
— Kodėl, kodėl geriau nė būti negalėjo? — sušuko Lise, su didele nuostaba žiūrėdama į Aliošą.
— Todėl, Lise, kad jeigu jis nebūtų sutrypęs tų pinigų, o būtų juos paėmęs, tai, parėjęs namo, po
valandos būtų ir pravirkęs dėl savo pažeminimo — būtinai taip. Būtų pravirkęs ir, ko gero, rytoj kuo
anksčiausiai būtų atėjęs pas mane ir galbūt numetęs man banknotus ir sutrypęs, kaip šiandien. O dabar
iš skaitiniai.org
jis nuėjo baisiai išdidus, tiesiog triumfuodamas, nors ir žino, kad „pražudė save“. Taigi dabar jau
nėra nieko lengvesnio kaip priversti jį priimti tuos du šimtus rublių ne vėliau kaip rytoj, nes jis jau
savo garbę apgynė, pinigus sviedė, sutrypė… Negi galėjo jis žinoti, kai trypė, kad rytoj aš vėl juos
nunešiu jam. O juk tie pinigai baisiai jam reikalingi. Nors jis dabar ir labai išdidus, bet vis dėlto jau
šiandien pagalvos, kokios paramos neteko. Naktį dar labiau galvos, sapnuos, o rytoj prieš rytą, ko
gero, bus pasiryžęs bėgti pas mane ir atsiprašyti. O aš va tada ir nueinu: „Štai, girdi, jūs esate išdidus
žmogus, jūs tai įrodėte, na, dabar paimkite, atleiskite mums“. Va tada jis ir paims!
Alioša su kažkokiu susižavėjimu ištarė: „Va tada jis ir paims!“ Lise ėmė ploti katučių.
— Ak, tai tiesa, ak, aš baisiai gerai tą supratau! Ak Alioša, iš kur jūs visa tai žinote? Toks jaunas ir
jau žino, kas yra širdyje… Aš niekuomet negalėčiau šitaip sugalvoti…
— Svarbiausia, reikia jį dabar įtikinti, kad jis toks pat ponas kaip ir mes visi, nors ir ima iš mūsų
pinigus, — kalbėjo vis taip pat žavėdamasis Alioša, — ir ne tik toks pat, bet netgi ponesnis…
— „Ponesnis“ — žavinga, Aleksejau Fiodorovičiau, bet kalbėkite, kalbėkite.
— Tai yra aš ne taip pasakiau… kad ponesnis… bet tai nieko, nes…
— Ak, nieko, nieko, žinoma, nieko! Atleiskite, Alioša, mielasis… Žinote, ligi šiol aš jūsų beveik
negerbiau… tai yra gerbiau, bet laikiau save tokia pat ponia kaip ir jūs, o dabar gerbsiu kaip ponesnį
už mane… Mielasis, nepykite, kad „sąmojus laidau“, — tučtuojau pridūrė ji susijaudinusi. — Aš
juokinga ir mažytė, bet jūs, jūs… Klausykite, Aleksejau Fiodorovičiau, ar nėra šituose mūsų, tai
yra… jūsų… ne, jau geriau mūsų samprotavimuose… ar nėra paniekos jam, tam nelaimingajam… kad
mes šitaip jo sielą analizuojame, tartum iš aukšto žiūrime į jį, a? Kad mes dabar neabejodami
nusprendėme, jog pinigus jis priims, a?
— Ne, Lise, paniekos nėra, — tvirtai atsakė Alioša, tartum jau numatęs šitą klausimą, — aš jau
pats apie tai galvojau, eidamas čia. Kokia gi čia panieka, jei mes patys esame tokie pat kaip jis, jei
mes visi tokie pat kaip jis? Juk ir mes tokie pat, ne geresni. O jei būtume ir geresni, tai jo padėtyje vis
dėlto būtume tokie pat… Aš nežinau, kaip jūs, Lise, bet aš sau vienas pagalvoju, kad aš daug kuo
niekingas žmogus. O jis, priešingai, nėra niekingas, bet labai jautrus… Ne, Lise, jokios paniekos jam
čia nėra! Žinote, Lise, mano senuolis kartą pasakė: žmones visada reikia žiūrėti kaip vaikus, o kai
kuriuos kaip ligonius ligoninėse…
— Ak Aleksejau Fiodorovičiau, ak balandėli, imkime žiūrėti žmones kaip ligonius!
— Gerai, Lise, aš pasiryžęs; tik aš pats nesu tvirtai pasiryžęs; kartais būnu labai nekantrus, o
kartais ir labai neakylas. Va jūs — visai kas kita.
— Ak, netikiu! Aleksejau Fiodorovičiau, kokia aš laiminga!
— Kaip gerai, kad jūs taip kalbate, Lise.
— Aleksejau Fiodorovičiau, jūs esate nuostabiai geras, bet kartais būnate tartum pedantas… o kai
gerai įsižiūri, tai visai ne pedantas. Eikite, pažiūrėkite prie durų, tylutėliai praverkite jas ir
pažiūrėkite, ar nesiklauso mamytė, — staiga kažkaip nervingai, paskubomis sušnabždėjo Lise.
Alioša nuėjo, truputį pravėrė duris ir pranešė, kad niekas nesiklauso.
— Eikšekit, Aleksejau Fiodorovičiau, — kalbėjo Lise, vis labiau ir labiau rausdama, — duokite
ranką, va šitaip. Klausykite, aš turiu jums svarbų dalyką pasakyti: vakarykštį laišką aš ne juokais
rašiau, o rimtai…
Ir ji užsidengė ranka akis. Buvo matyti, kad jai labai gėda prisipažinti. Staiga ji nutvėrė jo ranką ir
greitai triskart pabučiavo.
— Ak Lise, tai ir puiku, — džiaugsmingai suriko Alioša. — O juk aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad
jūs rimtai parašėte.
— Įsitikinęs, žiūrėk tu man! — staiga ji atstūmė jo ranką, bet nepaleisdama jos iš savoišrankos,
skaitiniai.org
baisiai rausdama ir džiaugsmingai, tyliai juokdamasi. — Aš jam į ranką pabučiavau, o jis sako: „Ir
puiku“. — Bet ji priekaištavo be reikalo: Alioša irgi buvo labai sutrikęs.
— Aš norėčiau jums visada patikti, Lise, tik nežinau, kaip tai padaryti, — vos pralemeno jis, irgi
rausdamas.
— Alioša, mielasis, jūs esate šaltas ir įžūlus. Tai mat. Jis teikėsi išsirinkti mane savo žmona, ir jam
to pakanka! Jis jau buvo įsitikinęs, kad rašiau rimtai, mat koks! Bet juk tai tiesiog įžūlumas — va kas!
— Bet argi tai blogai, kad aš buvau įsitikinęs? — staiga susijuokė Alioša.
— Ak Alioša, priešingai, baisiai gerai, — švelniai pažvelgė į jį laiminga Lise. Alioša stovėjo, vis
dar laikydamas savo ranką jos rankoje. Staiga jis pasilenkė ir pabučiavo ją į pat lūputes.
— O čia kas? Kas jums? — suriko Lise. Alioša visiškai sumišo.
— Na, atleiskite, jei ne taip… Aš galbūt nei šį, nei tą… Jūs sakėte, kad esu šaltas, tai aš ėmiau ir
pabučiavau… Tik matau, kad išėjo kvailai…
Lise susijuokė ir užsidengė rankomis veidą.
— Ir šitaip apsirengęs! — išsprūdo jai pro juoką, bet staiga ji liovėsi juoktis, ir jos veidas
pasidarė rimtas, beveik griežtas.
— Na, Alioša, dar neskubėkime bučiuotis, nes mes dar nemokame, o laukti dar labai ilgai teks, —
staiga nusprendė ji. — Verčiau pasakykite, kodėl jūs imate mane, tokią kvailę, ligotą kvailutę, jūs,
toks protingas, toks supratingas, toks pastabus? Ak Alioša, aš baisiai laiminga, nes aš visai nesu jūsų
verta!
— Jūs verta, Lise! Šiomis dienomis aš visiškai paliksiu vienuolyną. Išėjęs iš ten, turėsiu vesti, aš
tai žinau. Taip ir jis man liepė. Ką gi geresnę už jus aš paimsiu… ir kas gi mane ims, jeigu ne jūs? Aš
jau apsvarsčiau tai. Visų pirma, jūs mane pažįstate nuo vaikystės, o antra, turite labai daug talentų,
kokių aš visai neturiu. Jūsų siela linksmesnė negu mano; jūs, svarbiausia, nekaltesnė už mane, o aš jau
prie daug ko, daug ko esu prisilietęs… Ak, jūs nežinote, juk ir aš esu Karamazovas! Niekis, kad jūs
juokiatės ir pokštus krečiate, ir iš manęs taip pat, niekis, juokitės, aš tuo taip džiaugiuosi… Bet jūs
juokiatės kaip maža mergytė, o galvojate kaip kankinė…
— Kaip kankinė? Kaip tat?
— Taip, Lise, va pirma jūs klausėte: ar mes nerodome paniekos tam nelaimingajam, kai taip
anatomuojame io sielą, — tai kankinės klausimas… matote, aš niekaip negaliu to išreikšti, bet tas,
kam kyla tokių klausimų, tas jau moka kentėti. Sėdėdama krėsle, jūs jau ir dabar turėjote daug ką
apgalvoti…
— Alioša, duokite man savo ranką, kam ją traukiate, — tarė Lise nusilpusiu iš laimės, kažkokiu
tyliu balseliu. — Klausykite, Alioša, kaip jūs apsirengsite, kai išeisite iš vienuolyno, kokiu kostiumu?
Nesijuokite, nesupykite, tai labai, labai man svarbu.
— Apie kostiumą, Lise, aš dar negalvojau, bet kokiu jūs norite, tokiu ir apsirengsiu.
— Aš noriu, kad turėtumėte tamsiai mėlyną aksominj švarką, baltą pikinę liemenę ir minkštą pilką
skrybėlę… Sakykite, ar jūs pirma taip ir patikėjote, kad aš jūsų nemyliu, kai išsižadėjau vakarykščio
laiško?
— Ne, nepatikėjau.
— O, koks nepakenčiamas, nepataisomas žmogus!
— Matote, aš žinojau, kad jūs mane… rodos, mylite, bet apsimečiau tikįs, kad nemylite, kad jums
nebūtų… nesmagu…
— Dar blogiau! Ir blogiau, ir geriau. Alioša, aš jus baisiai myliu. Pirma, prieš jums ateinant,
būriau: paklausiu jį apie vakarykštį laišką, ir jeigu jis ramiai jį išims ir atiduos (iš jo visada galima
šito tikėtis), tai reiškia, kad jis visai manęs nemyli, nieko nejaučia, o yra tiesiog kvailas iš
ir skaitiniai.org
netikęs
berniukas, o aš esu žuvusi. Bet jūs palikote laišką celėje, ir tai mane padrąsino: ar ne tiesa, jūs todėl
palikote celėje, kad jautėte, jog aš pareikalausiu grąžinti laišką, tai kad nereiktų atiduoti? Ar ne taip?
Juk taip?
— Och Lise, visai ne taip, juk laišką aš turiu prie savęs ir dabar, ir pirma jį turėjau, va šitoj
kišenėj, va jis.
Alioša išėmė juokdamasis laišką ir parodė jai iš tolo.
— Tik aš jums jo neatiduosiu, žiūrėkite iš rankų.
— Kaip? Tai pirma jūs pamelavote, jūs — vienuolis ir pamelavote?
— Gal ir pamelavau, — juokėsi ir Alioša, — kad nereikėtų jums atiduoti laiško, pamelavau. Jis
man labai brangus, — staiga pridūrė jis jausmingai ir vėl paraudo, — tas jau amžinai, ir aš niekam
niekuomet jo neatiduosiu!
Lise žiūrėjo į jį susižavėjusi.
— Alioša, — sučiauškėjo ji vėl, — pasižiūrėkite prie durų, ar nesiklauso motulė?
— Gerai, Lise, pažiūrėsiu, tik ar ne geriau nežiūrėti, a? Kam gi įtarinėti, kad jūsų motina gali taip
negarbingai elgtis?
— Kaip tat negarbingai? Kodėl negarbingai? Klausytis, ką kalba jos duktė, yra jos teisė, ir nieko
negarbingo čia nėra, — užsidegė Lise. — Būkite tikras, Aleksejau Fiodorovičiau, kad kai aš pati
būsiu motina ir turėsiu tokią pat dukterį kaip aš, tai būtinai klausysiuos prie durų, ką ji kalba.
— Nejaugi, Lise? Juk taip netinka.
— Ak dieve mano, kas čia negarbinga? Jei slaptai klausyčiausi kokio saloninio pokalbio, tai būtų
negarbinga, bet čia tikra duktė užsidariusi su jaunu vyriškiu… Klausykite, Alioša, žinokite, kad aš ir
jus slaptai seksiu, kai tik mudu susituoksime, ir dar žinokite, kad aš visus jūsų laiškus atplėšiu ir viską
perskaitysiu… Žinokite tai iš anksto…
— Taigi, žinoma, jeigu jau taip… — vapėjo Alioša, — bet šitaip netinka…
— Ak, kokia panieka! Alioša, mielasis, nesivaidykime iš pat pradžių, — aš jums geriau visą tiesą
pasakysiu: žinoma, labai negražu slaptai klausytis, ir, žinoma, aš neteisi, o jūs teisus, bet vis dėlto aš
klausysiuos.
— Klausykitės. Nieko tokio jūs nesuseksite, — nusijuokė Alioša.
— Alioša, o ar jūs būsite man klusnus? Tai irgi reikia iš anksto žinoti.
— Su mielu noru, Lise, būsiu jums klusnus, ir būtinai, tik ne pačiais svarbiausiais klausimais.
Pačiais svarbiausiais klausimais, jeigu jūs su manimi nesutiksite, aš vis dėlto pasielgsiu taip, kaip
lieps man pareigos jausmas.
— Taip ir reikia. Taigi žinokite, kad ir aš, priešingai, ne tik pačiais svarbiausiais klausimais, bet
visais atvejais jums nusileisiu ir jau dabar jums prisiekiu — visada ir visam gyvenimui, — karštai
sušuko Lise, — ir būsiu tokia laiminga, tokia laiminga! Negana to, prisiekiu jums, kad aš niekad jūsų
slaptai nesiklausysiu, nė karto ir niekuomet, nė vieno jūsų laiško neperskaitysiu, nes jūs esate teisus, o
aš ne. Ir nors man baisiai norėsis klausytis, aš tai žinau, bet vis dėlto aš taip nedarysiu, nes jūs laikote
tai negarbingu dalyku. Jūs man dabar kaip mano apvaizda… Klausykite, Aleksejau Fiodorovičiau,
kodėl jūs toks nuliūdęs visas šias dienas, ir vakar, ir šiandien; žinau, kad turite rūpės-čių, negandų,
bet matau, kad jus dar slegia kažkoks ypatingas liūdesys, gal koks slaptas, ką?
— Taip, Use, slegia ir slaptas, — liūdnai tarė Alioša. — Matau, kad mylite mane, jei įspėjote.
— Koks gi liūdesys? Dėl ko? Ar galima pasakyti? — droviai, maldaujamai paklausė Lise.
— Vėliau pasakysiu, Lise… vėliau… — sutriko Alioša. — Dabar gal ir nesuprasite. Ir aš gal
nemokėsiu nė pasakyti.
— Aš žinau, kad jūs dar kankinatės dėl savo brolių, dėl tėvo. iš skaitiniai.org
 — Taip, ir dėl brolių, — tarė Alioša lyg susimąstęs.
— Aš nemyliu, Alioša, jūsų brolio Ivano Fiodorovičiaus, — staiga pasakė Lise.
Šie žodžiai truputį nustebino Aliošą, bet nepadrąsiho jo.
— Broliai žudo patys save, — kalbėjo jis, — tėvas irgi. Ir kitus drauge žudo. Čia „žemiškoji
karamazoviška jėga“, kaip kad andai ištarė tėvas Pajisijus, — žemiškoji ir pašėlusi, žiauri… Aš netgi
nežinau, ar plevena viršum tos jėgos dieviškoji dvasia. Žinau tik, kad ir aš pats esu Karamazovas…
Ar aš vienuolis, ar vienuolis? Ar vienuolis aš, Lise? Jūs ką tik lyg ir sakėte, kad aš vienuolis?
— Taip, sakiau.
— O į dievą aš galbūt ir netikiu.
— Jūs netikite, kas jums? — tyliai ir atsargiai tarė Use. Bet Alioša nieko neatsakė. Buvo čia,
šituose jo žodžiuose, per daug netikėtai ištartuose, kažko per daug paslaptingo ir per daug
subjektyvaus, gal ir jam pačiam neaiškaus, kas vis dėlto, be abejonės, jau kankino jį.
— Ir štai dabar dar ir mano draugas pasitraukia, geriausias žmogus pasaulyje palieka šią žemę.
Kad jūs žinotumėt, kad jūs žinotumėt, Use, kaip aš prisirišęs visa siela prie to žmogaus! Ir štai aš
paliksiu vienas… Aš ateisiu pas jus, Lise… Tada būsime drauge…
— Taip, drauge, drauge! Nuo šiol visada drauge, visą gyvenimą. Klausykite, pabučiuokite mane, aš
leidžiu.
Alioša pabučiavo ją.
— Na, dabar eikite, tegu saugo jus Kristus! (Ir jinai peržegnojo jį.) Eikite greičiau pas jį, kol jis
gyvas. Aš matau, kad žiauriai sulaikiau jus. Aš šiandien melsiuosi už jį ir už jus. Alioša, mes būsime
laimingi! Ar būsime laimingi, būsime?
— Atrodo, būsime, Lise.
Išėjęs iš Lise, Alioša pamanė, kad netinka jam eiti pas ponią Chochlakovą, ir, neatsisveikinęs su
ja, buvo beeinąs iš namų. Bet vos tik atidarė duris ir išėjo į laiptus, nežinia iš kur atsirado prieš jį
pati ponia Chochlakova. Iš pat pirmojo žodžio Alioša suprato, kad jinai tyčia laukė jo čia.
— Aleksejau Fiodorovičiau, tai baisu. Tai vaikiškos nesąmonės ir niekai. Tikiuosi, jums nė į galvą
neateis svajoti… Kvailystės, kvailystės ir kvailystės! — užsipuolė jinai jį.
— Tik nesakykite jai šito, — tarė Alioša, — nes ji gali susijaudinti, o tai dabar jai pavojinga.
— Girdžiu protingo jaunuolio protingą žodį. Ar aš turiu suprasti, jog jūs tik todėl pritarėte jai, kad
savo prieštaravimais nenorėjote jos pykinti, nes gailėjotės ligonės?
— O ne, visai ne, aš visai rimtai kalbėjausi su ja, — tvirtai pareiškė Alioša.
— Rimtumas čia neįmanomas, neįsivaizduojamas, ir visų pirma — aš dabar niekuomet jūsų
nebeįsileisiu, o antra — išvažiuosiu ir ją išsivešiu, žinokite tai.
— Ir kam gi, — tarė Alioša, — juk tai bus dar negreit, gal dar kokių pusantrų metų teks palaukti.
— Ak Aleksejau Fiodorovičiau, tai, žinoma, tiesa, ir per pusantrų metų jūs tūkstantį kartų su ja
susipyksite ir išsiskirsite. Bet aš tokia nelaiminga, tokia nelaiminga! Tegu sau visa tai niekis, bet tai
pritrenkė mane. Dabar aš kaip Famusovas paskutinėje scenoje, jūs — Čiackis, ji — Sofja, ir
įsivaizduokite, aš tyčia išbėgau į laiptus jūsų pasitikti, o juk ir ten visa tragedija įvyko laiptuose. Aš
viską girdėjau, aš vos neišgriuvau. Tai va iš kur visos šios nakties baisybės ir šios pastarųjų dienų
isterijos! Dukrelei meilė, o motinai mirtis. Gulkis į karstą. Dabar kitas ir pats svarbiausias reikalas:
kokį ten laišką jinai parašė jums, tuojau, tuojau man jį parodykite!
— Ne, nereikia. Sakykite, kaip Katerinos Ivanovnos sveikata, man labai svarbu žinoti.
— Tebeguli ir tebekliedi, dar neatsigavo; jos tetos čia, jos tik aičioja ir pučiasi prieš mane, o
Hercenštubė atvažiavo ir taip persigando, jog aš nežinojau, kas jam daryti ir kaip jį gelbėti, netgi
norėjau daktarą pakviesti. Jį išvežė mano karieta. Ir štai dar jūs su tuo laišku — to betrūko. Tiesa,
iš skaitiniai.org
visa tai tik po pusantrų metų. Vardan visko, kas didu ir šventa, vardan jūsų mirštančio senuolio
parodykite man tą laišką, Aleksejau Fiodorovičiau, man, motinai! Jei norite, tai laikykite jį pirštais, o
aš skaitysiu iš jūsų rankų.
— Ne, neparodysiu, Katerina Osipovna, nors ir ji leistų, neparodysiu. Aš rytoj ateisiu ir, jei norite,
daug ką su jumis aptarsiu, o dabar — sudiev!
Ir Alioša nuo laiptų išbėgo į gatvę.

iš skaitiniai.org
 II

SMERDIAKOVAS SU GITARA

Ir nė laiko jis neturėjo. Jam dingtelėjo į galvą viena mintis dar tada, kai jis atsisveikino su Lise.
Štai kokia mintis: kaip čia gudriai dabar užklupus brolį Dmitrijų, kuris, matyt, nuo jo slapstosi? Jau
buvo nebeanksti, trečia valanda popiet. Visa savo esybe Alioša veržėsi į vienuolyną pas savo
„didįjį“ mirštantįjį, bet reikalas pasimatyti su broliu Dmitrijumi paėmė viršų: Aliošos sąmonėje kas
valandą tvirtėjo įsitikinimas, kad tuojau turi įvykti neišvengiama baisi katastrofa. Kokia būtent
katastrofa ir ką jis norėtų šią valandėlę pasakyti broliui, gal nė pats nebūtų galėjęs išsiaiškinti. „Tegu
mano geradarys numirs be manęs, bet aš bent neprikaišiosiu sau visą gyvenimą, kad gal ir galėjau ką
išgelbėti, bet neišgelbėjau, praėjau pro šalį, skubėjau į savo namus. Taip darydamas pasielgsiu pagal
jo didį žodį…“
Jo planas buvo užklupti Dmitrijų netikėtai, būtent: perlipti, kaip vakar, per tą žiogrių tvorą, įeiti į
sodą ir pasislėpti altanoje. „O jeigu jo ten nėra, — galvojo Alioša, — tai, nieko nesakius nei Fomai,
nei šeimininkėms, priglusti ir laukti altanoje kad ir ligi vakaro. Jeigu jis, kaip ir anksčiau, laukia
ateinant Grušenkos, tai labai galimas daiktas, kad ir ateis į altaną…“ Beje, Alioša per daug nesvarstė
savo plano smulkmenų, bet ryžos įvykdyti jį, nors ir netektų šiandien nueiti į vienuolyną…
Viskas pasisekė be kliūčių: jis perlipo per žiogrių tvorą toj pačioj vietoj kaip vakar ir slaptai
nusigavo į altaną. Nenorėjo, kad jį kas pastebėtų: ir šeimininkė, ir Foma (jeigu jis čia) galėjo būti
brolio pusėje ir klausyti jo paliepimų, taigi arba neįleisti Aliošos į sodą, arba laiku perspėti brolį,
kad jo kas ieško ir teiraujasi apie jį. Altanoje nieko nebuvo. Alioša atsisėdo į savo vakarykštę vietą
ir ėmė laukti. Apžiūrėjo altaną, jinai pasirodė jam kažkodėl labiau aptriušusi nei vakar, tokia skurdi
jam pasirodė šį sykį. Beje, diena buvo tokia pat giedra kaip ir vakar. Ant žalio stalo liko skritulėlis
nuo vakarykštės, turbūt išlaistytos taurelės konjako. Tuščios ir nereikalingos mintys, kaip visada ko
nors nuobodžiai laukiant, brovėsi jam į galvą: pavyzdžiui, kodėl jis, dabar čia įėjęs, atsisėdo kaip tik
į tą pačią vietą, kur sėdėjo vakar, ir kodėl ne į kitą? Pagaliau jam pasidarė labai liūdna, liūdna nuo
neramios nežinios. Bet, neišsėdėjus nė ketvirčio valandos, staiga kažkur labai arti pasigirdo gitaros
akordas. Kažkas sėdėjo, o gal tik dabar atsisėdo krūmuose, už kokių dvidešimties žingsnių nuo jo, ne
daugiau. Alioša staiga prisiminė, kad vakar, eidamas iš altanos, jis pamatė, ar gal tik šmėstelėjo prieš
jį kairėje prie tvoros žalias žemutis senas sodo suolas tarp krūmų. Ant jo, vadinasi, ir susėdo dabar
svečiai. Bet kas gi? Vienas vyriškas balsas tuojau ėmė dainuoti kupletą šleikščiu falcetu, pats sau
pritardamas gitara:
Kas man davė tokią galią —
Taip karštai pamilt mergelę?
Viešpatie, pasigailėk
Jos ir manęs!
Jos ir manęs!
Jos ir manęs!

Balsas nutrūko. Tenoras liokajiškas ir dainos įmantrumas liokajiškas. Kitas balsas, jau moteriškas,
staiga tarė įteikliai ir tartum droviai, tačiau labai jau manieringai:
— Kodėl jūs, Pavlai Fiodorovičiau, taip seniai bebuvote pas mus, kodėl taip niekinate mus?
— Nieko, — atsakė vyriškas balsas, nors ir mandagiai, bet aiškiai ir tvirtai pabrėždamas savo
asmens vertę. Matyt, pranašesnis vyriškis, o meilinasi moteriškė. „Vyriškis, rodos, Smerdiakovas, —
pagalvojo Alioša, — bent iš balso taip atrodo, o dama turbūt šito namelio šeimininkės duktė, kuri iš
Maskvos atvažiavo, suknelę su šleifu nešioja ir pas Marfą Ignatjevną sriubos ateina…“
— Baisiai mėgstu visokias eiles, ypač jei sklandžiai išeina, — kalbėjo moteriškas balsas. —
Kodėl gi jūs sustojote? iš skaitiniai.org
 Balsas vėl uždainavo:
Duočiau caro aš karūną —
Lai mergelė sveika būna.
Viešpatie, pasigailėk
Jos ir manęs!
Jos ir manęs!
Jos ir manęs!

— Praeitą kartą dar geriau išėjo, — pasakė moteriškas balsas. — Jūs padainavote apie karūną:
„Lai meilutė sveika būna“. Taip švelniau išėjo, jūs turbūt šiandien užmiršote.
— Eilės — niekai, — atšovė Smerdiakovas.
— Ak, ne, aš labai mėgstu eiles.
— Eilės, taip sakant, gyvi niekai. Pagalvokite pati: kas gi ir kurgi rimuotai kalba? Ir jei mes visi
imtume rimuotai kalbėti, tegu nors ir vyresnybė įsakytų, tai ar daug mes pasakytume? Eilės —
nerimtas daiktas, Marja Kondratjevna.
— Kaip jūs apie viską protingai šnekate, kaipgi jūs taip viską perpratote? — vis labiau ir labiau
gerinosi moteriškas balsas.
— Aš dar ne tiek galėčiau, dar ne tiek žinočiau, jei ne tokia mano dalia nuo pat mažystės. Aš
dvikovoje iš pistoleto nušaučiau tą, kuris man pasakytų, kad aš niekšas, nes be tėvo iš Pasmirdėlės
gimiau, o jie ir Maskvoje man tuo akis žardė, iš čia Grigorijaus Vasiljevičiaus dėka žinios nuėjo.
Grigorijus Vasiljevičius prikaišioja man, kad aš prieš savo gimimą maištauju: „Tu, sako, jai įsčias
sudraskei“. Tegu ir sudraskiau, bet aš būčiau leidęs save nužudyti dar įsčiose, kad tik nebūtų man
reikėję visiškai į šį pasaulį ateiti. Turguje žmonės kalbėjo, o jūsų mamytė irgi ėmė man pasakoti per
savo didelį nemandagumą, kad ji vaikščiojusi su kaltūnu ant galvos, o ūgio buvusi dviejų aršinų su
trupučiai Kodėl gi su trupučiu, jei galima tiesiog pasakyti su trupučiu, kaip visi žmonės sako?
Norėjo mat, kad graudžiau išeitų, bet juk čia, taip sakant, mužikiškos ašaros, patys tie jausmai
mužikiški. Argi gali rusų mužikas taip jausti kaip apsišvietęs žmogus? Dėl savo tamsumo jis negali
jokių jausmų turėti. Aš nuo pat mažystės, kai išgirstu, būdavo, sakant „su trupučiu“, tai, rodos, ant
sienos lipčiau. Aš visos Rusijos neapkenčiu, Marja Kondratjevna.
— Jeigu jūs būtumėt kariškis-kariūnėlis ar jaunutis husariukas, jūs ne taip kalbėtumėt, o
išsitrauktumėt kardą ir imtumėt visą Rusiją ginti.
— Aš ne tik nenoriu būti kariškiu husariuku, Marja Kondratjevna, bet, priešingai, noriu, kad būtų
panaikinti visi kareiviai.
— O kai priešas ateis, tai kas gi mus gins?
— Bet nė nereikia ginti. Dvyliktaisiais metais surengė didelį antpuolį į Rusiją prancūzų
imperatorius Napoleonas pirmasis, dabartinio tėvas, ir būtų buvę gerai, jei tada tie prancūzai būtų
mus nukariavę: protinga nacija būtų nukariavusi visai kvailą ir prisijungusi prie savęs. Visai kita
tvarka būtų buvusi.
— Bet nejau ir tikrai jie ten geresni už mūsiškius? Tūlo mūsiškio gražuolėlio aš į tris pačius
jauniausius anglus nemainyčiau, — švelniai prašneko Marja Kondratjevna, turbūt šituos savo žodžius
palydėdama kuo svajingiausių akučių žvilgsniu.
— Žinoma, kas kam patinka.
— O jūs ir pats kaip užsienietis, kaip pats kilmingiausias užsienietis, net nesmagu jums tą sakyti.
— Jeigu norite žinoti, tai ir tenykščiai, ir mūsiškiai — tokie pat ištvirkėliai. Visi šelmiai, tik tiek,
kad ten visi lakuotais batais nešioja, o mūsiškiai niekšai dvokiančiam skurde gyvena ir nieko blogo
čia nemato. Rusų liaudžiai reikia kailį perti, kaip kad vakar pasakė tikrą teisybę Fiodoras
Pavlovičius, nors jis ir beprotis ir visi jo vaikai bepročiai.
iš skaitiniai.org
 — Jūs pats esate sakęs, kad Ivaną Fiodorovičių gerbiate.
— O jis apie mane pareiškė, kad aš, girdi, dvokiantis liokajus. Jam atrodo, kad aš galiu būti
maištininkas; bet jis klysta. Turėčiau kišenėje tokią sumą — seniai čia manęs nebūtų. Dmitrijus
Fiodorovičius ir savo elgesiu, ir protu, ir savo neturtu prastesnis už bet kurį liokajų, ir nieko jis
nemoka, o priešingai — visi jį gerbia. Aš, sakysim, esu tik barštininkas, bet aš, jei pasiseks, galiu
Maskvoje, Petrovkoje, kavinę-restoraną atidaryti. Todėl, kad aš moku specialiai gaminti valgius, o iš
jų niekas Maskvoje, be užsieniečių, specialiai patiekti nemoka. Dmitrijus Fiodorovičius bekelnis, o
tegu jis iššaukia į dvikovą patį kilmingiausią grafo sūnų, ir tas tuojau eis, o kuo jis už mane geresnis?
Juk jis už mane kur kas kvailesnis. Kiek pinigų prašvilpė be jokios naudos.
— Dvikovoje, aš manau, labai gražu, — staiga tarė Marja Kondratjevna.
— Kas gi ten gražu?
— Baisumas koks ir narsumas, ypač jeigu jauni karininkučiai su pistoletais rankoje pyškina viens į
kitą dėl kokios nors. Akiai miela. Ak, jei merginas leistų žiūrėti, aš baisiai norėčiau pažiūrėti.
— Gerai, kai pats taiko, o jeigu jam pačiam į patį snukį taiko, tai tada pats kvailiausias jausmas.
Pabėgtumėt, Marja Kondratjevna.
— Nejau jūs pabėgtumėt?
Bet Smerdiakovas nesiteikė atsakyti. Kiek patylėjus, vėl suskambėjo akordas ir falcetas užtraukė
paskutinį kupletą:
Kam man besistengti,
Imsiu aš jos vengti,
Sostinėj gyve-e-enti!
Lėbaut reiks pradėt!
Užtenka liūdėt,
Visai nustosiu liūdėt,
Netgi iš viso nelinkęs liūdėt!

Ir tada atsitiko netikėtas dalykas: Alioša staiga nusičiaudėjo; balsai ant suolo ūmai nuščiuvo.
Alioša atsistojo ir žengė jų linkui. Tai buvo iš tikrųjų Smerdiakovas, išsipustęs, išsipomadavęs ir
bemaž susiraitęs plaukus, su lakuotais pusbačiais. Gitara gulėjo ant suolo. O dama buvo Marja
Kondratjevna, šeimininkės duktė; jos suknelė buvo šviesiai žydra, su dviejų aršinų uodega; tai buvo
dar jaunutė ir pogražė mergaitė, bet per daug jau apvalaus veido ir baisiai strazdanota.
— Ar brolis Dmitrijus tuojau grįš? — paklausė Alioša kiek galėdamas ramiau.
Smerdiakovas lėtai pakilo nuo suolo; pakilo ir Marja Kondratjevna.
— Kodėl gi aš turėčiau žinoti apie Dmitrijų Fiodorovičių; kas kita, jeigu aš būčiau jo sargas? —
tyliai, aiškiai ir niekinamai atsakė Smerdiakovas.
— Aš tik šiaip sau paklausiau, gal žinote? — paaiškino Alioša.
— Nieko aš nežinau, kur jis gali būti, ir nė nenoriu žinoti.
— O brolis man kaip tik sakė, kad jūs jam apie viską pranešinėjate, kas darosi namuose, ir
žadėjote duoti žinią, kai ateis Agrafena Aleksandrovna.
Smerdiakovas neskubėdamas ramiai pažvelgė į jį.
— O jūs kuriuo būdu teikėtės šį sykį prasigauti, juk jau visa valanda, kai čia užsklęsti vartai? —
paklausė jis, įdėmiai žiūrėdamas į Aliošą.
— Aš perlipau iš skersgatvio per tvorą tiesiog į altaną. Tikiuosi, jūs man už tai atleisite, —
kreipėsi jis į Marją Kondratjevną, — man reikėjo greičiau surasti brolį.
— Ak, argi mes galime ant jūsų pykti, — nutęsė Marja Kondratjevna, pamaloninta Aliošos
atsiprašymo, — nes ir Dmitrijus Fiodorovičius šitokiu būdu teikiasi ateiti į altaną, mes nė nežinome,
o jis jau ir sėdi altanoje.
iš skaitiniai.org
— Aš jo dabar labai ieškau, labai norėčiau jį pamatyti arba iš jūsų sužinoti, kur jis dabar yra.
Tikėkite manim, kad tai labai svarbus reikalas jam pačiam.
— Jis mums nesisako, — suvapėjo Marja Kondratjevna.
— Nors aš ateinu čia kaip pažįstamas, — vėl prašneko Smerdiakovas, — bet jis ir čia mane
nežmoniškai vargina, be paliovos klausinėdamas apie poną: kas, girdi, ir kaip ten pas juos, kas ateina
ir kas išeina, ir ar negalėčiau aš dar ko nors jam pranešti? Dukart net mirtimi man grasino.
— Kaip tat mirtimi? — nustebo Alioša.
— O argi daug jam tai reiškia, žmogui tokio būdo, kurį vakar pats teikėtės stebėti. Jei, sako,
nepamatysiu Agrafenos Aleksandrovnos ir ji čia pernakvos, tau pirmam galas. Aš labai bijau jo, ir
kad nebijočiau dar baisiau, tai reiktų jį įskųsti miesto vyresnybei. Dievas žino, ką jis gali padaryti.
— Anądien pasakė jam: „Piestoj tave sugrūsiu“, — pridūrė Marja Kondratjevna.
— Na, kad piestoj, tai čia gal tik vien žodžiai… — tarė Alioša. — Jei aš dabar galėčiau jį sutikti,
tai galėčiau jam ką nors ir dėl to pasakyti…
— Štai ką tikrai galiu pranešti, — staiga tartum apsigalvojo Smerdiakovas. — Būnu aš čia
nuolatos pas savo pažįstamus kaimynus, ir kodėl aš negaliu čia ateiti? Antra vertus, Ivanas
Fiodorovičius šiandien vos prašvitus pasiuntė mane pas jį ir į jo butą Oziornajos gatvėje, be laiško,
žodžiu pasakyti, kad Dmitrijus Fiodorovičius būtinai ateitų į čionykštį traktierių aikštėje drauge
papietauti. Aš nuėjau, bet Dmitrijaus Fiodorovičiaus namie neradau, o buvo jau aštunta valanda.
„Buvo, sako, bet pražuvo“, — taip būtent jo šeimininkai pasakė. Čia tartum koks jų sąmokslas, iš
abiejų pusių. O dabar, galimas daiktas, šituo pat metu sėdi jis tame traktieriuje su broliuku Ivanu
Fiodorovičiumi, nes Ivanas Fiodorovičius pietų namo neparėjo, o Fiodoras Pavlovičius jau prieš
valandą vienas papietavo ir dabar nuėjo pogulio. Bet labai labai prašau jus apie mane ir apie tai, ką
aš jums čia kalbėjau, nieko jam nesakyti, nes jis lengvai užmuš.
— Brolis Ivanas kvietė šiandien Dmitrijų į traktierių? — greit perklausė Alioša.
— Tikrai taip.
— Į „Sostinės“ traktierių, aikštėje?
— Į tą patį.
— Tai labai galimas daiktas! — sušuko smarkiai susijaudinęs Alioša. — Dėkui jums,
Smerdiakovai, žinia svarbi, tuojau eisiu ten.
— Neišduokite, — tarė įkandin Smerdiakovas.
— O ne, aš į traktierių nueisiu tartum netyčia, būkite ramus.
— Bet kurgi jūs, aš jums vartelius atidarysiu, — sušuko Marja Kondratjevna.
— Ne, čia arčiau, aš vėl per tvorą.
Žinia baisiai sukrėtė Aliošą. Jis pasileido traktieriaus link. Eiti į traktierių su savo apdaru jam
nederėjo, bet pasiteirauti ant laiptų ir iškviesti juos buvo galima. Bet vos tik jis priėjo prie
traktieriaus, staiga atsidarė langas, ir pats brolis Ivanas šūktelėjo jam pro langą iš viršaus:
— Alioša, ar gali tuojau užeiti čia pas mane, ar ne? Būsiu baisiai dėkingas.
— Kodėl negalėsiu, tik nežinau, kaip čia man su mano apdaru.
— Bet aš kaip tik esu atskirame kambaryje, eik į priebutį, aš išbėgsiu pasitikti…
Po valandėlės Alioša sėdėjo greta brolio. Ivanas buvo vienas ir pietavo.

iš skaitiniai.org
 III

BROLIAI SUSIPAŽĮSTA

Tačiau Ivanas buvo ne atskirame kambaryje. Tai buvo tik vieta prie lango, atskirta širmomis, bet
sėdinčių už širmų pašaliečiai vis dėlto negalėjo matyti. Šitas kambarys buvo kraštinis, pirmas, su
bufetu prie šoninės sienos. Po jį be paliovos lakstė tarnai. Svečias buvo tik vienas: senukas,
dimisijos karininkas, geriąs kamputyje arbatą. Užtat kituose traktieriaus kambariuose tvyrojo
traktieriams būdingas bruzdesys, buvo girdėti, kaip šaukia tarnus, kaip kemša alaus butelius, kaip
stuksi biliardo kamuoliai, gaudžia orkestrionas. Alioša žinojo, kad Ivanas beveik niekuomet neidavo į
šitą traktierių ir iš viso nėra traktierių mėgėjas; vadinasi, tik todėl ir atsidūrė čia, pagalvojo jis, kad
sutarė susitikti su broliu Dmitrijum. Bet brolio Dmitrijaus nebuvo.
— Užsakysiu tau žuvienės ar ko nors, negi vien arbata tu gyveni, — šūktelėjo Ivanas, matyt, baisiai
patenkintas, kad įsiviliojo Aliošą. Jis pats jau buvo papietavęs ir gėrė arbatą.
— Duok žuvienės, duok paskui ir arbatos, aš išalkęs, — linksmai tarė Alioša.
— O vyšnių uogienės? Čia yra. Atsimeni, kaip, mažas būdamas, mėgdavai pas Polenovą vyšnių
uogienę?
— Ir tu atsimeni tai? Duok ir uogienės, aš ir dabar mėgstu.
Ivanas paskambino tarnui ir užsakė žuvienės, arbatos ir uogienės.
— Aš viską atsimenu, Alioša, atsimenu tave ligi vienuolikos metų, man tada buvo penkiolikti
metai. Tarp penkiolikos ir vienuolikos yra toks tarpas, kad broliai tais metais niekuomet nedraugauja.
Aš netgi nežinau, ar mylėjau tave. Kai išvažiavau į Maskvą, tai pirmaisiais metais netgi visai tavęs
neprisimindavau. Vėliau, kai tu pats patekai į Maskvą, mes, rodos, tik vieną kartą kažkur tebuvome
susitikę. O va čia aš gyvenu jau ketvirtą mėnesį, ir ligi šiol mes vienas kitam nė žodžio netarėme.
Rytoj aš išvažiuoju ir galvojau dabar čia sėdėdamas: kaip man jį pamačius ir atsisveikinus su juo, o
tu ir beeinąs pro šalį.
— Tai tu labai norėjai mane pamatyti?
— Labai, aš noriu su tavimi visam laikui susipažinti ir tave su savimi supažindinti, o tada ir
atsisveikinti. Mano manymu, geriausia susipažinti prieš išsiskiriant. Aš mačiau, kaip tu žiūrėjai į
mane visus šiuos tris mėnesius, tavo akyse buvo kažkoks nuolatinis lūkestis, o va to aš ir nemėgstu,
todėl ir nesuartėjau su tavimi. Bet pagaliau išmokau tave gerbti: tvirtai, matau, laikosi žmogutis.
Įsidėmėk, nors aš dabar ir juokiuosi, bet kalbu rimtai. Juk tu tvirtai laikaisi, taip? Aš myliu tokius
tvirtus žmones, kad ir ko jie laikytųsi ir nors jie būtų tokie maži vaikiščiai kaip tu. Tavo laukiantis
žvilgsnis pagaliau man pasidarė visai ne abuojas; priešingai, aš galiausiai pamilau tavo laukiantį
žvilgsnį… Tu, rodos, kažkodėl mane myli, Alioša?
— Myliu, Ivanai. Brolis Dmitrijus sako apie tave: Ivanas — tylus kaip akmuo. O aš sakau apie
tave: Ivanas — mįslė. Tu ir dabar esi man mįslė, bet aš jau šiek tiek perpratau tave, ir tik šiandieną
rytą!
— Tai kas gi? — susijuokė Ivanas.
— O ar tu nesupyksi? — susijuokė ir Alioša.
— Na?
— Ogi kad tu esi lygiai toks pat jaunuolis kaip ir visi kiti dvidešimt trejų metų jaunuoliai, toks pat
jaunas, jaunutis, skaistus ir geras berniukas, na, pagaliau geltonsnapis berniukas! Ką, ar nelabai tave
įžeidžiau?
— Priešingai, nustebinai: koks sutapimas! — linksmai ir karštai sušuko Ivanas. — Ar patikėsi, kad
po to, kai mudu andai pas ją susitikome, tik apie tai ir galvojau sau vienas, apie tai, kad esu dvidešimt
iš skaitiniai.org
trejų metų geltonsnapis, o tu dabar ūmai įspėjai ir nuo to pradedi. Aš čia dabar sėdėjau, ir žinai, ką
sakiau sau: jei ir netikėčiau gyvenimu, nusivilčiau mylima moterimi, nustočiau tikėjęs pasaulio
prasmingumu, jei netgi, priešingai, įsitikinčiau, kad viskas yra tik padrikas, prakeiktas ir galbūt
velniškas chaosas, jei mane ištiktų didžiausias žmogiško nusivylimo siaubas, — aš vis dėlto norėčiau
gyventi, ir jeigu jau kartą įsikibau į šitą taurę, tai neatsitrauksiu nuo jos, kol ją visą išgersiu! Beje,
prieš sulaukdamas trisdešimt metų, turbūt mesiu šalin taurę, kad ir nebaigęs gerti, ir pasitrauksiu…
nežinau kur. Bet ligi trisdešimt metų mano amžiaus, gerai žinau, viską nugalės mano jaunystė — bet
kurį nusivylimą, bet kurį pasibjaurėjimą gyvenimu. Aš daug kartų klausiau pats save: ar yra pasaulyje
tokia neviltis, kuri įveiktų šitą mano padūkusį ir galbūt nešvankų gyvenimo troškulį, ir nusprendžiau,
kad, rodos, tokios visai nėra, tai yra, kartoju, ligi trisdešimt metų, o tada jau ir pats nebenorėsiu, taip
man atrodo. Šitą gyvenimo troškulį kai kurie nususėliai snargliai-moralistai dažnai vadina niekingu,
ypač poetai. Tas bruožas yra iš dalies karamazoviškas, tai tiesa, šitas nežabotas gyvenimo troškulys,
jis ir tavo sieloje, be abejo, kiūto, bet kodėl gi jis niekingas? Įcentrinės jėgos mūsų planetoje dar yra
baisiai daug, Alioša. Gyventi norisi, ir aš gyvenu, nors tai ir prieštarauja logikai. Nors ir netikiu
vidine gyvenimo prasme, bet man brangūs tie lipnučiai, pavasarį sprogstantys pumpurėliai,☞ brangus
žydras dangus, brangus tūlas žmogus, kurį kartais, ar patikėsi, nė nežinai, už ką myli, brangus tūlas
žmogaus žygdarbis, kuriuo galbūt jau seniai nustojai tikėjęs, bet vis dėlto senu įpročiu gerbi jį
širdimi. Va tau atnešė žuvienės, valgyk į sveikatą. Puiki žuvienė, ją čia gerai gamina. Aš noriu,
Alioša, į Europą nuvažiuoti, iš čia ir važiuosiu; juk žinau, kad važiuosiu tik į kapines, bet į pačias, į
pačias brangiausias kapines, štai kas! Brangūs numirėliai ten guli, kiekvienas jų antkapio akmuo
skelbia apie tokį liepsningą prabėgusį gyvenimą, apie tokį aistringą tikėjimą savo didžiais darbais,
savo tiesa, savo kova ir savo mokslu, jog, iš anksto žinau, pulsiu ant žemės ir bučiuosiu tuos akmenis,
ir verksiu jų, — kartu įsitikinęs visa širdimi, kad visa tai jau seniai tiktai kapinės ir daugiau nieko. Ir
ne iš desperacijos verksiu, o tik dėl to, kad mano išlietos ašaros padarys mane laimingą. Nuo savo
graudulio apsvaigsiu. Lipnučius pavasario pumpurėlius, žydrą dangų aš myliu, va kas! Čia ne protas,
ne logika, čia kūnu ir siela myli, pirmas savo jaunas galias myli… Ar tu bent kiek supranti šitą mano
kliedesį, Alioška, ar ne? — staiga susijuokė Ivanas.
— Per daug gerai suprantu, Ivanai: kūnu ir siela norisi mylėti, — tu gražiai pasakei, ir aš baisiai
džiaugiuosi, kad tu taip nori gyventi, — sušuko Alioša. — Aš manau, kad visi turi pirmiausia
gyvenimą pamilti.
— Pamilti gyvenimą labiau negu jo prasmę?
— Būtinai taip, pamilti pirma logikos, kaip kad tu sakai, būtinai pirma logikos, tik tada aš ir
prasmę suvoksiu. Štai kas man seniai vaidenasi. Pusę darbo tu jau atlikai, Ivanai, ir pusę kelio nuėjai:
tu myli gyvenimą. Dabar turi susirūpinti kita savo puse, ir tu išsigelbėsi.
— Jau tu mane gelbsti, o aš galbūt dar nė neketinau žūti! O kokia ta kita pusė?
— Reikia prikelti tavo numirėlius, kurie galbūt visai nėra nė mirę. Na, duok arbatos. Aš
džiaugiuosi, kad mudu kalbamės, Ivanai.
— Tu, matau, esi pagautas kažkokio įkvėpimo… Baisiai mėgstu tokius va tokių… vienuolių-
broliukų professions de foi.☞ Tvirtas žmogus esi, Aleksejau. Ar tiesa, kad tu rengiesi išeiti iš
vienuolyno?
— Tiesa. Mano senuolis siunčia mane į pasaulį.
— Vadinasi, dar pasimatysime pasaulyje, susitiksime, kol man sueis trisdešimt metų, kol pradėsiu
bodėtis savo taure. Tėvas va nenori išleisti iš rankų savo taurės ligi septyniasdešimt metų, net ligi
aštuoniasdešimt svajoja, patsai sakė, ir kalba jis pernelyg rimtai, nors ir komediantas. Tvirtai
atsistojo ant savo gašlumo tartum ant akmens, nors po trisdešimt metų, tiesą sakant, gal nėiš nebėra
skaitiniai.org
daugiau ant ko stovėti kaip tik ant šito… Bet ligi septyniasdešimt niekinga, geriau ligi trisdešimt:
galima, save apgaudinėjant, išlaikyti „taurumo atspalvį“. Ar nematei šiandien Dmitrijaus?
— Ne, nemačiau, bet mačiau Smerdiakovą. — Ir Alioša paskubomis ir nuodugniai papasakojo apie
susitikimą su Smerdiakovu. Ivanas ėmė staiga klausytis, atrodė labai susirūpinęs, kai ko netgi
perklausė.
— Tik jis mane prašė nepasakoti broliui Dmitrijui, ką jis apie jį sakė, — pridūrė Alioša.
Ivanas paniuro ir susimąstė.
— Tai tu dėl Smerdiakovo taip paniurai? — paklausė Alioša.
— Taip, dėl jo. Velniop jį; Dmitrijų aš tikrai norėjau pamatyti, bet dabar nereikia… — nenoromis
pratarė Ivanas.
— O ar tu, broli, iš tikrųjų taip greit išvažiuoji?
— Taip.
— O kaip Dmitrijus ir tėvas? Kuo tai baigsis tarp jųdviejų? — tarė Alioša nerimastingai.
— Tu vėl pradedi nuobodulio pasaką! O kas man rūpi? Ar aš savo brolio Dmitrijaus sargas? —
irzliai atrėžė Ivanas, bet staiga kažkaip karčiai nusišypsojo. — Kaino atsakymas dievui apie užmuštą
brolį, ar ne? Gal tu taip ir galvoji dabar? Bet, velniai griebtų, negi aš galiu iš tikrųjų pasilikti čia ir
juos saugoti! Sutvarkiau reikalus ir išvažiuoju. Ar tik tu nemanai, kad aš pavyduliauju Dmitrijui, kad
aš visus šiuos tris mėnesius stengiausi paveržti jo gražuolę Kateriną Ivanovną? Et, po velnių, aš
turėjau savo reikalų. Sutvarkiau reikalus ir išvažiuoju. Tada sutvarkiau, tu pats matei.
— Tada pas Kateriną Ivanovną?
— Taip, pas ją, ir išsyk nusikračiau. Ir kas čia tokio? Ar man rūpi Dmitrijus? Dmitrijus čia niekuo
nedėtas. Aš turėjau tik savo reikalus su Katerina Ivanovna. Tu pats žinai, kad, priešingai, Dmitrijus
elgėsi taip, tartum būtų su manimi susimokęs. Juk aš jo neprašiau, jis pats man ją iškilmingai perdavė
ir palaimino. Visa tai panašu į juokus. Ne, Alioša, ne, kad tu žinotumei, kaip aš dabar lengvai
jaučiuosi! Va čia sėdėjau ir pietavau ir, ar tikėsi, norėjau užsisakyti šampano ir atšvęsti pirmąją savo
laisvės valandą. Tfu, beveik pusė metų — ir staiga išsyk, viskuo išsyk nusikračiau. Na, ar aš
numaniau dar vakar, kad tai, jei panori, nieko nereiškia užbaigti!
— Tu apie savo meilę kalbi, Ivanai?
— Apie meilę, jei nori, taip, buvau įsimylėjęs panelę, institutininkę. Kankinausi dėl jos, ir ji mane
kankino. Sėdėjau prie jos… ir šit viskas nuslinko. Tada aš kalbėjau su įkvėpimu, o išėjau ir
nusikvatojau, tikėk manimi. Taip, aš kalbu tiesiogine prasme.
— Tu ir dabar taip linksmai apie tai kalbi, — tarė Alioša, žiūrėdamas jam į veidą, kuris iš tikrųjų
staiga pralinksmėjo.
— Bet iš kur aš galėjau žinoti, kad visai jos nemyliu! Che che! Šit ir paaiškėjo, kad ne. O juk kaip
ji man anksčiau patiko! Kaip ji man dar vakar patiko, kai aš sakiau prakalbą. Ar žinai, ir dabar ji man
baisiai patinka, ir vis dėlto kaip lengva ją palikti. Gal tu manai, kad aš pagyrūnas?
— Ne. Tik gal tai nebuvo meilė.
— Alioška, — susijuokė Ivanas, — nesileisk į samprotavimus apie meilę! Tau nedera. O tada, tada
tu išsišokai, ai! Aš ir užmiršau tave už tai pabučiuoti… O kaip ji mane kankino! Iš tikrųjų buvau šalia
siautulio. Och, ji žinojo, kad aš ją myliu! Mylėjo mane, o ne Dmitrijų, — linksmai įtikinėjo Ivanas. —
Dmitrijus tiktai širdies siautulys. Viskas, ką aš tada kalbėjau, yra tikra tiesa. Bet visų svarbiausias
dalykas tas, kad jai reikia gal kokių penkiolikos ar dvidešimties metų, kad suprastų, jog Dmitrijaus ji
visai nemyli, o myli tik tą, kurį kankina, — mane. Bet, ko gero, ji niekuomet to nesupras, nieko
nepadės jai nė šios dienos pamoka. Na, juo geriau: atsistojai ir išėjai negrįžtamai. Beje, kaip ji dabar
jaučiasi? Kaip ten buvo, kai aš išėjau? iš skaitiniai.org
 Alioša papasakojo jam apie isteriją ir apie tai, kad, rodos, dabar ji be sąmonės ir kliedi.
— O ar nemeluoja Chochlakova?
— Rodos, ne.
— Reikia sužinoti. Beje, nuo isterijos dar niekuomet niekas nemirė. Tebūnie ir isterija. Dievas
davė moterims isteriją iš meilės. Aš niekuomet ten nebeisiu. Kam vėl lįsti į akis?
— Vis dėlto tu tada jai pasakei, kad ji tavęs niekuomet nemylėjo.
— Tai tyčia. Alioška, na, aš užsakysiu šampano, išgersime už mano laisvę. Tikrai, kad tu žinotumei,
kaip aš džiaugiuos!
— Ne, broli, geriau negerkim, — staiga tarė Alioša, — be to, man kažkodėl liūdna.
— Taip, tau seniai liūdna, aš seniai tai matau.
— Tai tu būtinai rytoj rytą išvažiuosi?
— Rytą? Aš nesakiau, kad rytą… O gal ir rytą. Ar tikėsi, juk aš šiandien čia pietavau tik dėl to, kad
nereikėtų pietauti su seniu, toks šlykštus jis man pasidarė. Aš dėl jo vieno seniai būčiau išvažiavęs. O
kodėl tu taip nerimauji, kad aš išvažiuoju? Mudu dar dievaižin kiek laiko turime ligi išvykimo. Laiko
— visa amžinybė, nemirtingumas!
— Jei tu rytoj išvažiuoji, tai kokia gi amžinybė?
— Bet ar tai mums taip jau svarbu? — susijuokė Ivanas. — Juk apie tai, kas mums rūpi, mes vis
dėlto spėsime pakalbėti, apie tai, dėl ko čia atėjome? Ko tu žiūri su nuostaba? Sakyk: dėl ko mes čia
susiėjome? Pasikalbėti apie meilę Katerinai Ivanovnai, apie senį ir Dmitrijų? Apie užsienį? Apie
pražūtingą Rusijos padėtį? Apie imperatorių Napoleoną? Ar taip, ar dėl to?
— Ne, ne dėl to.
— Vadinasi, pats supranti dėl ko. Vieniems vienas dalykas rūpi, o mums, geltonsnapiams, kitas,
mums visų pirma reikia išspręsti amžinuosius klausimus, štai kas mums kvaršina galvą. Visa jaunoji
Rusija dabar vien tik apie amžinuosius klausimus ir tekalba. Kaip tik dabar, kada visi seniai staiga
panūdo spręsti praktiškus klausimus. Kodėl tu visus šiuos tris mėnesius žiūrėjai į mane su lūkesčiu?
Gal norėjai pakamantinėti: „Kaip tu tiki, o gal visai netiki“, — juk štai ką sakė, Aleksejau
Fiodorovičiau, jūsų žvilgsniai tris mėnesius, ar ne tiesa?
— Gal ir tiesa, — nusišypsojo Alioša. — Juk tu, broli, dabar nesijuoki iš manęs?
— Aš juokiuosi? Argi aš galėčiau dabar užduoti širdį savo broleliui, kuris tris mėnesius žiūrėjo į
mane su tokiu lūkesčiu? Alioša, pažvelk tiesiai: juk ir aš esu lygiai toks pat mažas berniukas kaip ir
tu, tik, žinoma, ne vienuolis-broliukas. Juk ką ligi šiol veikia rusų berniukai? Na, kai kurie? Va,
sakysim, šitas prismirdęs traktierius, va čia jie ir susirenka, susėda kampe. Iki šiol niekuomet vienas
kito nepažinojo, o išeis iš traktieriaus, ir vėl keturiasdešimt metų vienas kito nepažins, na, ir ką gi,
apie ką jie kalbėsis traktieriuje, turėdami valandėlę laiko? Būtinai apie pasaulinius klausimus: ar yra
dievas, ar yra nemirtingumas? O kurie dievo netiki, na, tai tie apie socializmą ir apie anarchizmą ims
samprotauti, apie visos žmonijos pertvarkymą naujais pagrindais, bet juk vėl ta pati velniava išeis,
vis tie patys klausimai, tik iš kito galo. Ir daugybė, daugybė pačių originaliausių rusų berniukų šiuo
metu nieko daugiau ir neveikia, kaip tik apie amžinuosius klausimus kalbasi. Argi ne taip?
— Taip, tikriems rusams tokie klausimai: ar yra dievas ir ar yra nemirtingumas, arba, anot tavęs,
klausimai iš kito galo, žinoma, yra patys svarbiausi ir opiausi, bet taip ir reikia, — tarė Alioša,
atidžiai žiūrėdamas į brolį su ta pačia švelnia ir tiriama šypsena.
— Štai kas, Alioša: būti rusu kartais visai nėra protingas daiktas, bet tai, kuo dabar susirūpinę rusų
berniukai, yra vis dėlto taip kvaila, jog ką nors kvailesnio nė įsivaizduoti negalima. Bet vieną rusų
berniuką, Aliošką, aš baisiai myliu.
— Kaip gražiai tu viską užbaigei, — staiga susijuokė Alioša. iš skaitiniai.org
 — Na, tai sakyk, nuo ko pradėti, pats nurodyk, — nuo dievo? Gal nuo to, ar yra dievas?
— Nuo ko nori, nuo to ir pradėk, kad ir nuo „kito galo“. Juk tu vakar pas tėvą paskelbei, kad dievo
nėra, — smalsiai žvilgtelėjo į brolį Alioša.
— Aš vakar per pietus pas senį tave tyčia tuo paerzinau ir mačiau, kaip įsiliepsnojo tavo akutės.
Bet dabar mielai su tavimi pasišnekėsiu ir tau sakau tą labai rimtai. Aš noriu su tavimi, Alioša,
susiartinti, nes aš neturiu draugų, pabandyti noriu. Na, įsivaizduok, kad ir aš galbūt priimu dievą, —
susijuokė Ivanas, — gal tai staigmena tau, a?
— Taip, žinoma, jei tik tu ir dabar nejuokauji.
— Juokauji. Vakar kažkas pasakė ir pas senuolį, kad aš juokauju. Matai, broleli, buvo
aštuonioliktame amžiuje toks senas nusidėjėlis, kuris išreiškė mintį, kad jei dievo nebūtų, tai reiktų jį
išgalvoti, s'il n'existait pas Dieu il faudrait l'inventer.☞ Ir iš tikrųjų žmogus išgalvojo dievą. Ir ne
tai yra keista, ne tai būtų nuostabu, kad dievas iš tikrųjų yra, bet nuostabu, kad tokia mintis — mintis,
kad dievas reikalingas, — galėjo šauti į galvą tokiam laukiniam ir piktam gyvuliui kaip žmogus, tokia
ji šventa, tokia ji graudi, tokia didžiai išmintinga ir tiek daug garbės daro žmogui. O aš tai jau seniai
nusprendžiau nebegalvoti: ar žmogus sukūrė dievą, ar dievas žmogų? Žinoma, čia aš nenagrinėsiu
visų nūdienių aksiomų, kurias visas aliai vieną rusų berniukai priėmė kaip išvadas iš europinių
hipotezių, nes visa tai, kas ten yra hipotezė, rusų berniukams būtinai aksioma, ir ne tik berniukams,
bet, ko gero, ir jų profesoriams, nes ir rusų profesoriai dažnai būna tokie pat rusų berniukai. Todėl aš
ir aplenkiu visas hipotezes. Juk koks gi dabar mudviejų uždavinys? Uždavinys toks: aš turiu kaip
galima greičiau išaiškinti tau savo esmę, tai yra pasakyti, kas per žmogus aš esu, kuo tikiu ir į ką dedu
viltis, juk taip, ar ne? Todėl aš ir sakau: dievą pripažįstu tiesiog ir paprastai. Bet štai ką reikia vis
dėlto pažymėti: jei dievas yra ir jei jis tikrai sukūrė žemę, tai, kaip yra gerai žinoma, sukūrė ją pagal
Euklido geometriją, o žmogaus protą padarė tokį, kuris suvokia tik tris erdvės matavimus. Tuo tarpu
buvo ir dabar yra tokių geometrų ir filosofų, ir netgi iš pačių įžymiausių, kurie abejoja, kad visa
visata arba, dar plačiau imant, visa būtis būtų sukurta tik pagal Euklido geometriją, netgi drįsta
svajoti, kad dvi lygiagretės linijos, kurios pagal Euklidą nieku būdu negali susikirsti žemėje, gal
susikirstų kur nors begalybėje. Aš, broleli, taip nusprendžiau, kad jeigu net šito negaliu suprasti, tai
ką gi galiu suprasti apie dievą. Aš nusižeminęs prisipažįstu, kad neturiu jokių gabumų išspręsti
tokiems klausimams, mano protas euklidinis, žemiškas, todėl kur čia mums spręsti apie tai, kas ne šio
pasaulio. Ir tau patariu niekuomet apie tai negalvoti, mielas Alioša, o ypač apie dievą: ar jis yra, ar
ne? Visi šitie klausimai visiškai neprieinami protui, kuris taip sukurtas, kad tesuvokia tris matavimus.
Tad aš pripažįstu dievą, ir ne tik mielai, bet, negana to, pripažįstu jo išmintį ir jo tikslus, kurie mums
visai nežinomi, tikiu į aukštesnę gyvenimo prasmę, tikiu į amžinąją harmoniją, kurioje esą visi mes
susiliesime, tikiu į žodį, į kurį veržiasi visa visata, kuris pats „buvo pas dievą“ ir kuris pats yra
dievas, na, ir panašiai, ir panašiai, ir t.t. ligi begalybės. Daug žodžių apie tai yra prikurta. Rodos, aš
jau gerame kelyje, a? Na, įsivaizduok dabar, kad vis dėlto viso šito dievo pasaulio aš nepripažįstu, ir
nors žinau, kad jis yra, vis tiek visiškai jį neigiu. Aš ne dievo nepripažįstu, suprask tai, aš jo sukurto
pasaulio, dievo pasaulio, nepripažįstu ir nesutinku jo pripažinti. Patikslinsiu: aš esu įsitikinęs kaip
kūdikis, kad kančios užgis ir bus užmirštos, kad visas skaudus žmogiškųjų prieštarybių komizmas
išsisklaidys kaip niekingas miražas, kaip šlykštus prasimanymas silpnučio ir mažyčio lyg atomas
žmogiško euklidinio proto, kad galiausiai pasaulio finale, amžinosios harmonijos momentu, atsitiks ir
apsireikš kažkas taip didžiai vertinga, jog to užteks visų širdims paguosti, visų apmaudui nutildyti,
visoms žmonių piktadarybėms, visam jų pralietam kraujui atpirkti, užteks ne tik tam, kad galima būtų
viską dovanoti, bet ir viską pateisinti, kas tik atsitiko žmonėms, — tegu, tegu visa tai bus ir apsireikš,
bet aš to nepripažįstu ir nenoriu pripažinti! Netgi tegu susikirs dvi lygiagretės linijos ir ašiš pats tai
skaitiniai.org
pamatysiu: pamatysiu ir pasakysiu, kad susikirto, o vis dėlto nepripažinsiu. Štai mano minčių esmė,
Alioša, štai mano tezė. Tai išdėsčiau aš tau jau rimtai. Aš tyčia pradėjau šitą mūsų abiejų bendrą
pokalbį taip kvailai, jog kvailiau nė negalima, bet baigiau savo išpažintimi, nes tau jos ir tereikia. Ne
apie dievą tau reikėjo, o tik reikėjo tau sužinoti, kuo gyvena tavo mylimas brolis. Aš ir pasakiau.
Ivanas užbaigė savo ilgą tiradą staiga su kažkokiu ypatingu ir netikėtu jausmu.
— O kodėl tu pradėjai taip, kad „kvailiau nė negalima pradėti“? — susimąstęs paklausė Alioša,
žiūrėdamas į jį.
— Na, pirma, todėl, kad atrodytų rusiškiau: rusai visada kalbasi tokiomis temomis taip, jog
kvailiau nė negalima. O antra, juo kvailiau, juo greičiau prie tikslo. Juo kvailiau, juo aiškiau.
Kvailystė visada trumpa ir nuoširdi, o protas išsisukinėja ir slapstosi. Protas — niekšas, o kvailystė
atvira ir sąžininga. Aš baigiau tuo, kad papasakojau apie savo neviltį, ir juo kvailiau pasakiau, juo
daugiau man iš to naudos.
— Ar tu man paaiškinsi, kodėl „nepripažįsti pasaulio“? — tarė Alioša.
— Žinoma, paaiškinsiu, tai ne paslaptis, aš ir sukau šia linkme. Broleli tu mano, aš nenoriu nei
tavęs iš kelio išvesti, nei nustumti tavęs nuo tavo pamatų, aš galbūt norėčiau tavimi save pagydyti, —
staiga nusišypsojo Ivanas kaip mažas romus berniukas. Niekuomet Alioša dar nebuvo matęs tokios jo
šypsenos.

iš skaitiniai.org
 IV

MAIŠTAS

— Turiu tau prisipažinti vieną dalyką, — pradėjo Ivanas, — aš niekuomet negalėdavau suprasti,
kaip galima mylėti savo artimą. Kaip tik, man atrodo, artimo ir negalima mylėti, nebent jau tolimą.
Kažkada esu skaitęs kažkur apie „Joną Slaugytoją“ (vieną šventąjį),☞ kad kai atėjo pas jį alkanas ir
nusišaldęs keleivis ir paprašė jį sušildyti, tai jis atsigulė su juo drauge į lovą, apkabino jį ir ėmė jam
alsuoti į pūliuojančią ir bjauriai dvokiančią nuo kažkokios ligos burną. Esu įsitikinęs, kad jis darė tai
baisingai veidmainiaudamas, meilės pareigos verčiamas, nenorom darydamas atgailą už savo
nuodėmes. Norint pamilti žmogų, reikia, kad jis pasislėptų nuo mūsų, bet vos tik jis parodo savo
veidą — meilė užgęsta.
— Apie tai ne kartą kalbėjo senuolis Zosima, — tarė Alioša, — jis taip pat sakė, kad žmogaus
veidas daugeliui dar neprityrusių meilėje dažnai trukdo mylėti. Bet juk netrūksta žmonijai meilės, ir
beveik tokios meilės, kurios pavyzdį davė Kristus, aš pats tai esu patyręs, Ivanai…
— Na, o aš kol kas to dar nežinau ir negaliu suprasti, kaip kad nesupranta ir didelė daugybė
žmonių. Juk svarbiausias klausimas, ar tai pareina nuo blogų žmogaus savybių, ar nuo to, kad tokia jo
prigimtis. Man atrodo, kad tokia meilė žmonėms kaip Kristaus yra savotiškas stebuklas, neįmanomas
mūsų žemėje. Tiesa, jis buvo dievas. Betgi mes ne dievai. Sakysim, aš, pavyzdžiui, galiu daug kentėti,
bet kitas asmuo juk negali žinoti, kokia sunki mano kančia, nes jis yra kitas, o ne aš, be to, retai kada
žmogus sutinka pripažinti kitą žmogų kankiniu (tartum čia būtų koks tarnybinis rangas). Kodėl
nesutinka, kaip tu manai? Todėl, pavyzdžiui, kad iš manęs nemalonus kvapas sklinda, kad mano
veidas kvailas, kad aš kažkada jam koją numyniau. Be to, kentėjimas kentėjimui nelygu: žeminantį
kentėjimą, tokį, kuris mane žemina, pavyzdžiui, kai esu alkanas, dar man pripažins mano geradarys,
bet kiek aukštesnį kentėjimą, pavyzdžiui, už idėją, ne, gal tik retai kada man pripažins, nes jis,
pavyzdžiui, pažvelgs į mane ir tuojau pamatys, kad mano visai ne toks veidas, koks, jo įsivaizdavimu,
turėtų būti žmogaus, kuris kenčia, sakysim, dėl tokios ir tokios idėjos. Šit aš tuojau ir nustoju jo
malonių, ir netgi ne todėl, kad jis būtų piktos širdies žmogus. Elgetos, ypač kilmingi elgetos,
niekuomet neturėtų rodytis viešai, o prašyti išmaldos per laikraščius. Abstrakčiai dar galima mylėti
artimą, ir netgi kartais iš tolo, bet iš arti beveik niekuomet. Jei viskas būtų kaip scenoje, balete, kur
elgetos pasirodo, ateina pasipuošę šilkiniais skarmalais bei sudriskusiais mezginiais ir prašo
išmaldos, gracingai šokdami, na, tada dar galima būtų jais grožėtis. Grožėtis, bet vis dėlto ne mylėti.
Bet gana apie tai. Man reikėjo tik išdėstyti tau savo požiūrį. Aš norėjau pradėti kalbą apie žmonijos
kančias apskritai, bet geriau jau sustokime prie vaikų kančių. Tai sumažins mano argumentacijos
apimtį gal dešimt kartų, bet geriau jau vien apie vaikus. Tai, žinoma, bus mano nenaudai. Bet, viena,
vaikučius galima mylėti net ir iš arti, net ir nešvarius, net ir negražius (man vis dėlto atrodo, kad
negražių vaikučių iš viso nebūna). Antra, apie suaugusius aš ne tik dėl to nekalbėsiu, kad jie šlykštūs
ir neverti meilės, bet dar ir dėl to, kad jie gavo atpildą: jie suvalgė obuolį, pažino gėrį ir blogį ir tapo
„į dievus panašūs“. Ir dabar jį tebevalgo. Bet vaikučiai nieko nesuvalgė ir kol kas dar niekuo
nenusikalto. Ar tu, Alioša, myli vaikučius? Žinau, kad myli, ir tu suprasi, kodėl aš dabar noriu tik apie
juos kalbėti. Jeigu jie žemėje irgi baisiai kenčia, tai jau, žinoma, už savo tėvus, nubausti už savo
tėvus, suvalgiusius obuolį, — bet juk tai kito pasaulio išmintis, čia, šioje žemėje, žmogaus širdžiai
nesuprantama. Negalima nekaltam kentėti už kitą, ir dar tokiam nekaltam! Stebėkis manimi, Alioša, aš
irgi baisiai myliu vaikučius. Ir įsidėmėk, žiaurūs, aistringi, plėšrūs žmonės, karamazovai, kartais
labai myli vaikus. Vaikai, kol dar vaikai, sakysim, ligi septynerių metų, baisiai skiriasi nuo suaugusių:
tartum visai kitos būtybės, skirtingos prigimties. Pažinojau vieną žmogžudį kalėjime: namuose, į
iš skaitiniai.org
kuriuos jis naktimis įsibraudavo plėšti, jam tekdavo, bežudant ištisas šeimas, tuo pačiu žygiu nužudyti
ir keletą vaikų. Bet sėdėdamas kalėjime jis tiesiog keistai mylėjo vaikus. Pro kalėjimo langą tik ir
težiūrėdavo į vaikus, žaidžiančius kalėjimo kieme. Vieną mažą berniuką pripratino ateidinėti pas jį
prie lango, ir tas labai susidraugavo su juo… Ar tu žinai, kam aš apie visa tai kalbu, Alioša? Man
kažkodėl galvą skauda, man liūdna.
— Tu kalbi su tokia keista mina, — susirūpinęs pasakė Alioša, — lyg būtumei paklaikęs.
— Beje, neseniai Maskvoje man pasakojo vienas bulgaras, — kalbėjo Ivanas Fiodorovičius,
tarytum neklausydamas, ką sako brolis, — kaip turkai ir čerkesai ten pas juos, Bulgarijoje, visur
šėlsta,☞ nes bijo visuotinio slavų sukilimo, — tai yra degina, pjauna, prievartauja moteris ir vaikus,
prikala vinimis kaliniams ausis prie tvorų ir palieka taip ligi ryto, o rytą pakaria — ir panašiai, visko
nė įsivaizduoti negalima. Iš tikrųjų, kartais kalbama apie „žvėrišką“ žmogaus žiaurumą, bet tai baisiai
neteisinga, tai užgaulė žvėrims: žvėrys niekuomet negali būti tokie žiaurūs kaip žmonės, taip
artistiškai, taip virtuoziškai žiaurūs. Tigras tik graužia, drasko, bet daugiau nieko ir nemoka. Jam nė į
galvą neateitų kalti žmones už ausų vinimis prieš naktį, net jeigu ir galėtų tai padaryti. Tie turkai, be
kita ko, sadistiškai kankino ir vaikus: čia išpjaudavo juos durklu iš motinos įsčių, čia mėtydavo į
viršų kūdikius, kad pasismeigtų ant durtuvo motinų akyse. Motinų akyse — tai ir buvo didžiausias
malonumas. Bet štai dar vienas vaizdelis, kuris mane ypač sudomino. Įsivaizduok: kūdikis ant
drebančios motinos rankų, aplinkui turkai, ką tik įėję. Jie prasimanė linksmą pramogėlę: malonėja
kūdikį, juokiasi, kad ir jis prajuktų, jiems pasiseka, kūdikis ima juoktis. Tą pačią akimirką turkas
nutaiko į jį pistoletą per keturis verškus nuo jo veido. Berniukas linksmai kvatoja, tiesia rankutes,
nori nutverti pistoletą, ir staiga artistas paspaudžia gaiduką prieš pat jo veidą ir sutrupina jam
galvutę… Menas, ar ne tiesa? Beje, turkai, sako, labai mėgsta saldumynus.
— Broli, kam visa tai pasakoji? — paklausė Alioša.
— Aš manau, kad jei šėtono nėra ir, vadinasi, jį sukūrė žmogus, tai sukūrė jį pagal savo paveikslą
ir panašumą.
— Atseit lygiai kaip ir dievą.
— O tu nuostabiai moki žaisti žodeliais, kaip kad sako „Hamlete“ Polonijus, — susijuokė Ivanas.
— Tu prikibai prie mano žodžio; tiek to, aš džiaugiuosi. Nieko sau tavo dievas, jeigu jį sukūrė
žmogus pagal savo paveikslą ir panašumą. Tu tik ką paklausei, kam aš apie visa tai kalbu: matai, aš
esu kai kurių faktelių mėgėjas ir rinkėjas ir, ar tikėsi, užrašinėju ir renku iš laikraščių ir apsakymų, iš
kur pakliuvo, tam tikrus anekdotėlius ir jau turiu nemažą jų kolekciją. Turkai, žinoma, pateko į
kolekciją, bet juk jie svetimšaliai. Aš turiu ir savų dalykėlių, net gražesnių už turkiškus. Žinai, pas
mus dažniausiai muša, pas mus dažniausiai rykštė ir rimbas, tai nacionaliniai dalykai; pas mus
vinimis prikaltos ausys yra neįmanomas daiktas, nes vis dėlto esame europiečiai, bet rykštės, bet
rimbai yra kažkas mūsiška, ir niekas negali jų iš mūsų atimti. Užsienyje dabar tartum niekas nebemuša
žmonių, gal papročiai sušvelnėjo, o gal tokie įstatymai įsigaliojo, kad žmogus žmogaus tartum ir
nebegali nuplakti, bet užtat jie atsilygino sau kitu dalyku, taip pat nacionaliniu kaip ir mes, ir tiek jau
nacionaliniu, jog pas mus jis tartum būtų ir neįmanomas, nors, beje, atrodo, kad ir pas mus jau
prigyja, ypač nuo to laiko, kai mūsų aukštesnėj visuomenėj prasidėjo religinis sąjūdis. Turiu vieną
puikią brošiūrėlę, vertimą iš prancūzų kalbos, apie tai, kaip Ženevoje, labai neseniai, gal tik prieš
penkerius metus, buvo nubaustas mirtimi vienas piktadarys ir žmogžudys, Rišaras, rodos, dvidešimt
trejų metų vaikinas, kuris atgailojo ir grįžo į krikščionių tikėjimą prieš eidamas ant ešafoto. Tas
Rišaras buvo kažkieno pavainikis, ir jį, dar kūdikį, šešerių metų, tėvai padovanojo kažkokiems
kalniečiams, Šveicarijos piemenims, ir šie išaugino jį, tikėdamiesi turėti gerą darbininką. Augo jis
pas juos kaip laukinis žvėriukas, piemenys nieko jo neišmokė, septynerius metus sukakusįiš jau skaitiniai.org
siųsdavo ganyti bandos, darganoje ir šaltyje, pusnuogį ir beveik nevalgiusį. Na, žinoma, tie, kurie taip
darė, nė vienas nesusimąstė ir nesigailėjo, priešingai, tarėsi turį teisę taip daryti, nes Rišaras buvo
jiems dovanotas kaip daiktas, ir jie netgi nematė reikalo jo maitinti. Pats Rišaras pasakoja, kad
anuomet jis, nelyginant evangelijos sūnus palaidūnas, baisiai norėdavęs pavalgyti nors to jovalo,
kurio duodavo pardavimui penimoms kiaulėms, bet jam neduodavę nė to ir mušdavę, kai jis vogdavęs
iš kiaulių, ir taip praleidęs jis savo vaikystę ir visą jaunystę, kol suaugęs, sustiprėjęs ir pats išėjęs
vogti. Šitas laukinis žmogus ėmė samdytis padieniu darbininku Ženevoje, uždarbį pragerdavo, gyveno
kaip nevidonas ir baigė tuo, kad nužudė ir apiplėšė kažkokį senį. Jį suėmė, teisė ir pasmerkė mirti.
Juk ten žmonės sentimentų nemėgsta. Ir štai kalėjime tuojau apsupa jį pastoriai ir įvairių Kristaus
brolijų nariai, labdaringos ponios ir kt. Jie išmokė jį kalėjime skaityti ir rašyti, ėmė aiškinti jam
evangeliją, gėdino jį, įtikinėjo, spaudė, graužė, kamavo, ir šit jis pats iškilmingai prisipažįsta padaręs
nusikaltimą. Jis atsivertė, pats parašė teismui, kad esąs nevidonas ir kad pagaliau viešpats teikęsis
apšviesti jo protą ir pasiųsti jam savo malonę. Ženevoje visi sujudo, visa labdaringoji ir pamaldžioji
Ženeva. Visi taurūs ir gerai išauklėti žmonės ėmė veržtis pas jį į kalėjimą; Rišarą bučiuoja,
glamonėja: „Tu esi mūsų brolis, į tave nužengė palaima!“ O pats Rišaras tik verkia susigraudinęs:
„Taip, į mane nužengė palaima! Anksčiau, savo vaikystėje ir jaunystėje, aš džiaugdavausi gavęs
kiaulių jovalo, o dabar ir į mane nužengė palaima, aš mirštu viešpatyje!“ — „Taip, taip, Rišarai, mirk
viešpatyje, tu praliejai kraują ir turi mirti viešpatyje. Gal tu ir nesi kaltas, kad visai nepažinai
viešpaties, kai pavydėjai kiaulėms jų ėdalo ir kai mušdavo tave už tai, kad vogei jų ėdalą (tu negerai
darei, nes vogti draudžiama), — bet tu praliejai kraują ir turi mirti“. Ir štai ateina paskutinė diena.
Nusilpęs Rišaras verkia ir tik kartoja be paliovos: „Tai laimingiausia mano diena, aš einu pas
viešpatį!“ — „Taip, — šaukia pastoriai, teisėjai ir labdaringos ponios, — tai laimingiausia tavo
diena, nes tu eini pas viešpatį!“ Visi traukia prie ešafoto paskui gėdos vežimą, kuriuo vežamas
Rišaras, ir karietomis, ir pėsti. Štai pasiekė ešafotą. „Mirk, broli mūsų! — šaukia jie Rišarui, — nes
ir į tave nužengė palaima!“ Ir štai visų išbučiuotą Rišarą užtempė ant ešafoto, pakišo po giljotina ir
pagaliau broliškai nukirto galvą už tai, kad į jį nužengė palaima. Iš tikrųjų, tai būdinga. Tą brošiūrėlę
išvertė į rusų kalbą kažkokie liuteronų gerbėjai ir labdariai, rusų aukštosios visuomenės atstovai, ir
išsiuntinėjo veltui drauge su laikraščiais ir kitais leidiniais rusams šviesti. Rišaro istorija yra tuo
įdomi, kad ji nacionalinė. Pas mus nors ir kvailai atrodytų, jei kas imtų kapoti broliams galvas tik už
tai, kad jie tapo mūsų broliais ir kad į juos nužengė palaima, bet, kartoju, mes turime kažką savo,
beveik ne blogesnio. Žiaurus mušimas — nuo senų laikų mums įprastas ir nuoširdus malonumas. Yra
toks Nekrasovo eilėraštis, kaip mužikas čaižo botagu arkliui per akis, „per romias akis“. Kas gi to
nėra matęs? Juk tai rusizmas. Jis aprašo, kaip gyvakaras arkliukas, kuriam per daug prikrovė, įklimpo
su vežimu ir negali ištraukti. Mužikas muša jį, muša įnirtęs, muša pagaliau nesižinodamas ką darąs,
apsvaigęs nuo mušimo, kapoja skaudžiai, be paliovos: „Nors ir nepajėgi, bet vežk, dvėsk, o vežk!“☞
Arkliūkštis tamposi, ir štai jis ima čaižyti jį, bejėgį, per verkiančias, „romias akis“. Lyg nebesavas jis
timptelėjo ir išvežė, ir ėmė eiti, visas drebėdamas, nealsuodamas, kažkaip skersas, kažkaip
pasišokėdamas, kažkaip nenatūraliai ir tartum gėdydamasis, — tiesiog šiurpu, skaitant Nekrasovą.
Bet juk čia tik arklys, arklius pats dievas tam ir davė, kad juos kas muštų. Šitaip mums totoriai
išaiškino ir atminimui botagą dovanojo. Bet juk galima ir žmones mušti. Ir štai inteligentiškas,
apsišvietęs ponas ir jo ponia plaka rykštėmis savo dukrelę, gal septynerių metų kūdikį, — apie tai esu
smulkiai užsirašęs. Tėtušis džiaugiasi, kad virbai su šakelėmis, „gardžiau bus“, sako jis, ir štai ima
„vaišinti“ savo tikrą dukterį. Tikrai žinau, yra tokių čaižytojų, kurie sulig kiekvienu smūgiu
įsikarščiuoja ligi gašlumo, tiesiog ligi gašlumo, sulig kiekvienu nauju smūgiu vis labiau ir labiau, vis
gyviau. Plaka minutę, plaka pagaliau penkias minutes, plaka dešimt minučių, ir juo toliauiš— juo
skaitiniai.org
smarkiau, dažniau, smagiau. Kūdikis šaukte šaukia, pagaliau nebegali šaukti, dūsta: „Tėveli, tėveli,
tėveliuk, tėveliuk!“ Kažkokiu velnišku, nemaloniu keliu byla atsiduria teisme. Samdo advokatą. Rusų
liaudis jau seniai advokatą vadina „samdyta sąžine“. Advokatas šaukte šaukia, gindamas savo klientą.
„Dalykas, girdi, toks paprastas, šeimyniškas ir kasdieniškas, tėvas nuplakė dukterį, ir šit, mūsų laikų
gėdai, byla atsidūrė teisme!“ Įtikinti prisiekusieji posėdininkai išeina pasitarti ir paskelbia
išteisinamąjį nuosprendį. Publika kaukia iš džiaugsmo, kad išteisintas kankintojas. Ech, aš ten
nebuvau, būčiau suriaumojęs, kad reikia įsteigti stipendiją kankintojui pagerbti!… Miela pažiūrėti.
Bet apie vaikučius turiu ir dar gražesnių istorijų, daug daug esu jų surinkęs apie rusų vaikučius,
Alioša. Tėvas ir motina, „garbingiausi aukšto tarnybos rango žmonės, apsišvietę ir gerai išauklėti“,
pradėjo nekęsti mažytės, penkerių metų mergaitės. Matai, aš dar kartą griežtai tvirtinu, kad daugelis
žmonių turi ypatingą savybę — mėgsta kankinti vaikus, ir tiktai vaikus. Su visais kitais žmonių
padermės subjektais tie patys kankintojai elgiasi netgi maloniai ir švelniai, kaip apsišvietę ir
humaniški europiečiai, bet labai mėgsta kankinti vaikus, netgi myli vaikus šia prasme. Šių būtybių
silpnumas kaip tik ir gundo kankintojus, angeliškas kūdikio patiklumas — kūdikio, kuriam nėra kur
dėtis ir nėra kur eiti, — kaitina šlykštų kankintojo kraują. Kiekviename žmoguje, žinoma, glūdi žvėris
— rūstus žvėris su sadistiniais polinkiais, kurį kaitina kankinamos aukos riksmas, nesuvaldomas, nuo
grandinės nutrūkęs žvėris, įtūžęs nuo ligų, podagrų, nesveikų kepenų ir kitų palaido gyvenimo
padarinių. Šitą vargšę penkerių metų mergytę tie apsišvietę tėvai visaip kankindavo. Mušdavo,
rykštėmis plakdavo, spardydavo, patys nežinodami už ką, visą jos kūną nudėjo mėlynėmis; pagaliau
sugalvojo patį rafinuočiausią būdą: šaltyje, speige uždarydavo ją visai nakčiai išvietėje už tai, kad ji
nesiprašė naktį (tartum penkerių metų kūdikis, kietai miegąs kaip angelėlis, dar gali tokiame amžiuje
išmokti prašytis), — ištepdavo jai už tai visą jos veidelį jos pačios išmatomis ir versdavo ją valgyti
tas išmatas, ir taip darydavo motina, pati motina! Ir toji motina galėjo miegoti, kai naktį dejavo
vargšas kūdikis, uždarytas nešvankioje vietoje. Ar tu supranti tai, kada mažytė būtybė, dar negalinti nė
susivokti, kas jai atsitiko, mušasi nešvankioj vietoj, tamsoje ir šaltyje, savo mažyčiu kumšteliu į
skaudančią krūtinėlę ir verkia kruvinomis, nepiktomis ir nekaltomis ašaromis, prašydama „dievulį“,
kad tas apgintų ją, — ar tu supranti, drauge mano ir broli, klusnusis dievo tarne, šitą kliedesį, ar tu
žinai, kam tas kliedesys reikalingas ir kam jis sukurtas? Be jo, sako, negalėtų žmogus žemėje gyventi,
nes nepažintų gėrio ir blogio. Kam gi reikia pažinti šitą velnišką gėrį ir blogį, jeigu jis tiek atsieina?
Bet juk visas pasaulio pažinimas nevertas tų kūdikėlio ašarėlių, skirtų „dievuliui“. Aš nekalbu apie
suaugusiųjų kentėjimus, jie obuolį suvalgė, ir velniai jų nematę, tegu juos visus velniai griebia, bet
šitie, šitie! Aš kankinu tave, Alioša, tu atrodai kaip nesavas. Aš nustosiu, jei nori.
— Niekis, aš irgi noriu kankintis, — sumurmėjo Alioša.
— Dar viena, tik viena istorijėlė, ir tik iš smalsumo, labai jau būdinga, ir svarbiausia — tik ką
perskaičiau viename mūsų senybių rinkinyje, gal „Archyve“, gal „Starinoje“,☞ reikia patikrinti, netgi
užmiršau, kur skaičiau. Tai buvo pačiais tamsiausiais baudžiavos laikais, dar šimtmečio pradžioje, ir
tegyvuoja liaudies išvaduotojas! Buvo tada, šimtmečio pradžioje, vienas generolas, labai įtakingas
generolas ir be galo turtingas dvarininkas, bet vienas iš tų (tiesa, rodos, ir tada tokių buvo labai
nedaug), kurie, išėję iš tarnybos į dimisiją, beveik būdavo įsitikinę, kad įgijo teisę į savo valdinių
gyvybę ir mirtį. Tokių būdavo tada. Na, šit ir gyvena generolas, dviejų tūkstančių baudžiauninkų
savininkas, savo dvare, nosį riečia, niekina smulkius kaimynus kaip savo įnamius ir komediantus. Jo
šunidėje šimtas šunų ir beveik šimtas šunininkų, visi su mundurais, visi raiti. Ir štai dvaro tarno
berniukas, mažas berniukas, tik aštuonerių metų, žaisdamas metė kažkaip akmenį ir pamuše koją
generolo mėgstamam skalikui. „Kodėl mano mylimas šuo apšlubo?“ Jam praneša, kad va, girdi, šitas
berniukas akmeniu jam paleido ir koją pamuše. „A, tai tu, — nužvelgė jį generolas, — suimt jį!“
iš skaitiniai.org
Suėmė jį, atėmė iš motinos, visą naktį išsėdėjo jis šaltojoj, o rytą, vos prašvitus, išvyksta generolas
su visa svita medžioti, atsisėdo ant žirgo, aplink jį įnamiai, šunys, šunininkai, medžiokliai, visi raiti.
Čia pat ir dvaro tarnai, sušaukti tam, kad baimės įgautų, o pačiame priešakyje nusikaltusio berniuko
motina. Išveda iš šaltosios berniuką. Niūri, šalta, ūkanota rudens diena, labai tinkama medžioklei.
Generolas liepia berniuką išrengti, ir kūdikis nuogai išrengiamas; jis dreba, pakvaišęs iš baimės,
nedrįsta nė prasižioti… „Pjudykit jį!“ — komanduoja generolas. „Bėk, bėk!“ — šaukia jam
šunininkai, berniukas bėga… „Tuli, tuli!“ — klykia generolas ir paleidžia visą rują kurtų. Užpjudė
motinos akyse, ir šunys sudraskė kūdikį gabalais!… Generolui, rodos, globą uždėjo. Na… kas gi jam
daryti? Sušaudyti? Sušaudyti, kad būtų patenkintas dorovinis jausmas? Sakyk, Alioška!
— Sušaudyti! — tyliai tarė Alioša, pakėlęs akis į brolį, su kažkokia blyškia, perkreipta šypsena.
— Bravo! — sukliko Ivanas, pagautas kažkokio džiugesio. — Jeigu jau tu pasakei, tai, vadinasi…
Na, ir asketas! Tai mat koks kipšiukas slypi tavo širdelėje, Alioška Karamazovai!
— Aš pasakiau nesąmonę, bet…
— Tas ir yra, kad bet… — šaukė Ivanas. — Žinok, vienuoliuk, kad nesąmonės pasaulyje labai
reikalingos. Ant nesąmonių pasaulis stovi, ir be jų galbūt jame visai nieko ir neįvyktų. Mes žinome,
ką žinome!
— Ką tu žinai?
— Aš nieko nesuprantu, — kalbėjo Ivanas, tartum kliedėdamas, — ir nenoriu dabar nieko suprasti.
Noriu pasilikti prie faktų. Aš seniai nusprendžiau, kad nereikia suprasti. Jeigu įsigeisiu ką nors
suprasti, tai tuojau atsisakysiu faktų, o aš nusprendžiau pasilikti prie faktų…
— Tai kam tu mane bandai? — suriko su baisia širdgėla Alioša. — Ar pasakysi man pagaliau?
— Žinoma, pasakysiu, tam ir kalbu, kad pasakyčiau. Aš tave branginu, aš nenoriu tavęs netekti ir
neatiduosiu tavęs tavo Zosimai.
Ivanas patylėjo valandėlę, jo veidas staiga pasidarė liūdnas.
— Klausyk, ką pasakysiu: aš kalbėjau tik apie vaikučius, kad būtų aišku. Apie kitas žmonių ašaras,
kurių prisigėrusi visa žemė nuo plutos ligi centro, — aš nė žodžio nesakau, aš tyčia susiaurinau savo
temą. Aš esu blakė ir didžiai nusižeminęs prisipažįstu, kad visiškai negaliu suprasti, kodėl viskas taip
sutvarkyta. Vadinasi, patys žmonės kalti: jiems buvo skirtas rojus, jie įsigeidė laisvės ir pavogė ugnį
iš dangaus, patys žinodami, kad taps nelaimingi, vadinasi, nėra ko jų gailėtis. O mano pasigailėtinas,
žemiškas, euklidinis protas man tiek tesako, kad kančia yra, kad kaltų nėra, kad viskas išplaukia viena
iš kita tiesiogiai ir paprastai, kad viskas juda ir sudaro pusiausvyrą, — bet juk čia tėra euklidinė
nesąmonė, aš tai gerai žinau ir dėl jos gyventi nesutinku! Kas man iš to, kad nėra kaltų ir kad aš tai
žinau, — aš reikalauju atpildo, kitaip aš sunaikinsiu pats save. Ir atpildo ne kur nors ir kada nors
begalybėje, o jau čia pat, žemėje, ir kad aš pats jį pamatyčiau. Aš tikėjau, aš pats noriu ir matyti, o
jeigu prieš tai jau būsiu miręs, tai tegu prikelia mane iš numirusių, nes jei viskas be manęs atsitiks, tai
bus per daug skaudu. Negi tam aš kentėjau, kad savimi, savo piktadarybėmis ir kančiomis kažkam
patręščiau busimąją harmoniją. Aš noriu savo akimis pamatyti, kaip elnė atsiguls šalia liūto ir kaip
nužudytasis prisikels ir apsikabins su savo žudiku. Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam
viskas taip buvo. Šituo noru pagrįstos viso pasaulio religijos, o juk aš esu tikintis. Betgi štai
vaikučiai, ir ką aš tada su jais darysiu? Tai klausimas, kurio aš negaliu išspręsti. Šimtąjį kartą sakau
— klausimų daugybė, bet aš kalbėjau tik apie vaikučius, nes čia visiškai aišku, ką turėjau pasakyti.
Klausyk: jei visi turi kentėti, kad kančiomis pelnytų amžiną harmoniją, tai kuo čia dėti vaikai, pasakyk
man, meldžiamasis? Visai nesuprantama, kam turėjo kentėti ir jie ir kodėl jie turi kančiomis pirktis
harmoniją? Kodėl jie irgi pateko į medžiagą ir patręšę savimi kažkam busimąją harmoniją? Žmonių
solidarumą nuodėmėje aš suprantu, suprantu solidarumą ir atpilde, bet ne su vaikučiais giiš solidarumą
skaitiniai.org
nuodėmėje, ir jei iš tikrųjų teisingumas reikalauja, kad ir jie būtų solidarūs su tėvais visose tėvų
piktadarybėse, tai jau, žinoma, šitas teisingumas ne šio pasaulio ir man nesuprantamas. Koks nors
juokdarys pasakys, ko gero, kad kūdikis vis tiek užaugs ir spės pridaryti nuodėmių, bet va jis
neužaugo, nes jį tik aštuonerių metų užpjudė šunimis. O Alioša, aš nepiktžodžiauju! Aš juk suprantu,
kaip turės būti sukrėsta visata, kada visi, kas danguje, ir visi, kas po žeme, susilies į vieną
liaupsinantį balsą ir visi, kas gyvas ir kas buvo gyvas, sušuks: „Teisus esi, viešpatie, nes apsireiškė
keliai tavo!“ Jau kai motina apsikabins su kankintoju, užpjudžiusiu šunimis jos sūnų, ir visi trys
sušuks pro ašaras: „Teisus esi, viešpatie“, tada jau, žinoma, bus apvainikuotas mūsų pažinimas ir
viskas bus aišku. Bet va čia ir kliūtis, to aš ir negaliu pripažinti. Ir kol gyvenu šioje žemėje, skubu
apsidrausti. Matai, Alioša, juk gal iš tikrųjų taip bus, kad jeigu aš sulauksiu to momento arba
prisikelsiu iš numirusių, kad jį pamatyčiau, tai ir aš, ko gero, sušuksiu su visais, žiūrėdamas į motiną,
apsikabinusią su jos kūdikio kankintoju: „Teisus esi, viešpatie!“ — bet aš nenoriu tada sušukti. Kol
dar ne vėlu, aš skubu apsidrausti, todėl nuo aukščiausios harmonijos visai atsisakau. Neverta ji nė
vienos ašarėlės, išlietos ką tik nukankinto kūdikio, kuris mušėsi kumšteliu į krūtinę ir meldėsi
dvokiančioje būdelėje savo neatpirktomis ašarėlėmis į „dievulį“. Neverta, nes jo ašarėlės liko
neatpirktos. Jos turi būti atpirktos, arba negali būti harmonijos. Bet kuo, kuo tu atpirksi jas? Argi tai
galima? Negi tuo, kad už jas bus atkeršyta? Bet kam man tas kerštas, kam man pragaras kankintojams,
ką čia gali atitaisyti pragaras, jeigu anie jau nukankinti? Ir kokia gi harmonija, jei pragaras: aš
dovanoti noriu ir apsikabinti noriu, aš nenoriu, kad daugiau kas kentėtų. Ir jei vaikų kančios turėjo
papildyti tą kančių sumą, kuri buvo būtinai reikalinga nupirkti tiesai, tai aš iš anksto tvirtinu, kad visa
tiesa neverta šitos kainos. Pagaliau aš ir nenoriu, kad motina apsikabintų kankintoją, šunimis
užpjudžiusį jos sūnų! Tegu ji nedrįsta jam dovanoti! Jei nori, tegu dovanoja už save, tegu dovanoja
kankintojui už savo begalines motinos kančias; bet dovanoti už sudraskyto savo kūdikio kančias ji
neturi teisės, tegu nedrįsta dovanoti kankintojui, nors ir pats kūdikis jam dovanotų! O jeigu taip, jeigu
jie neturi dovanoti, tai kurgi harmonija? Ar yra visame pasaulyje tokia būtybė, kuri galėtų dovanoti,
kuri turėtų teisę dovanoti? Aš nenoriu harmonijos, iš meilės žmonijai nenoriu. Man geriau pasilikti be
atpildo už kančias. Geriau jau aš pasiliksiu be atpildo už savo kančias, geriau tegu mano
pasipiktinimas liks nenumalšintas, nors aš būčiau ir neteisus. Per daug jau brangiai įvertinta
harmonija, mūsų kišenė neišneša tiek mokėti už įėjimą. Todėl skubinu grąžinti savo bilietą. Ir jeigu aš
esu garbingas žmogus, tai turiu jį grąžinti kiek galima greičiau. Taip ir darau. Ne dievo aš
nepripažįstu, Alioša, aš tik nuolankiausiai grąžinu jam bilietą.
— Tai maištas, — tyliai tarė Alioša, nuleidęs akis.
— Maištas? Aš nenorėčiau iš tavęs girdėti tokio žodžio, — su jausmingu nuoširdumu pasakė
Ivanas. — Ar galima gyventi maištu, o aš noriu gyventi. Tu pats man tiesiai pasakyk, prašau tave —
atsakyk: įsivaizduok, kad tu pats statai žmonijos likimo rūmus, turėdamas tikslą pačiame finale
padaryti žmones laimingus, duoti jiems pagaliau taiką ir ramybę, bet tam būtinai, neišvengiamai reikia
nukankinti tik vieną vienintelį mažytį padarėlį, va šitą patį kūdikėlį, kuris mušėsi kumšteliu į krūtinę,
ir ant neatkeršytų jo ašarėlių pastatyti tą pastatą, ar sutiktumei tokiomis sąlygomis būti architektu,
sakyk ir nemeluok!
— Ne, nesutikčiau, — tyliai atsakė Alioša.
— Ir ar gali susitaikinti su mintimi, kad žmonės, kuriems tu statai, patys sutiktų priimti savo laimę,
pagrįstą nepateisintu mažo kankinio krauju, o priėmę būtų amžinai laimingi?
— Ne, negaliu, susitaikinti. Broli, — staiga prašneko Alioša, ir jo akys sutvisko, — tu dabar
pasakei: ar yra visame pasaulyje būtybė, kuri galėtų ir turėtų teisę dovanoti? Betgi ta būtybė yra, ir ji
viską gali dovanoti, visiems ir už viską, nes pati atidavė savo nekaltą kraują už visus. Tuišpamiršai jį,
skaitiniai.org
o ant jo ir pastatyti rūmai, jam ir sušuks: „Teisus esi, viešpatie, nes apsireiškė keliai tavo“.
— A, tai „vienintelis be nuodėmės“ ir jo kraujas! Ne, neužmiršau jo, priešingai, stebėjausi, kodėl
tu taip ilgai nieko apie jį nesakai, nes paprastai ginčuose visi jūsiškiai visų pirma remiasi juo. Žinai,
Alioša, tu nesijuok, aš kažkada sukūriau poemą, maždaug prieš metus. Jei gali paaukoti man dar kokią
dešimtį minučių, tai aš ją tau atpasakočiau?
— Tu parašei poemą?
— O ne, neparašiau, — susijuokė Ivanas, — aš niekuomet kaip gyvas nė dviejų eilučių nesu
parašęs. Bet sugalvojau tą poemą ir įsiminiau. Su įkarščiu sugalvojau. Tu būsi pirmasis mano
skaitytojas, tai yra klausytojas. Kam gi iš tikrųjų autorius turi nustoti kad ir vienintelio klausytojo, —
šyptelėjo Ivanas. — Pasakoti ar ne?
— Aš atidžiai klausau, — tarė Alioša.
— Mano poema vadinasi „Didysis inkvizitorius“, dalykas keistas, bet man norisi tau jį perteikti.

iš skaitiniai.org
 V

DIDYSIS INKVIZITORIUS

— Va ir čia negalima be pratarmės — tai yra be literatūrinės pratarmės, tfu! — susijuokė Ivanas,
— kad ir toks iš manęs rašytojas! Matai, veiksmas mano poemoje vyksta šešioliktame amžiuje, o
tada, — beje, tau turi būti tai žinoma dar iš mokyklos laikų, — tada kaip tik buvo įprasta poezijos
veikaluose rodyti dangiškas būtybes, nužengusias į žemę. Aš jau nekalbu apie Dantę. Prancūzijoje
teismo klerkai, taip pat ir vienuolynuose vienuoliai ruošdavo ištisus vaidinimus, kur rodydavo
scenoje madoną, angelus, šventuosius, Kristų ir patį dievą. Tada visa tai būdavo daroma labai
naiviai. Viktoro Hugo romane Notre-Dame de Paris☞ pasakojama, kad Liudviko XI laikais
Paryžiuje, rotušės salėje, prancūzų dofino gimimo garbei buvo suruoštas liaudžiai didaktinis
nemokamas spektaklis „Le bon jugement de la très sainte et gracieuse Vierge Marie“,☞ kuriame ir
pasirodo ji pati ir pasako savo bon jugement.☞ Pas mus Maskvoje, dar prieš Petrą, irgi kartais
būdavo vaidinamos beveik tokios pat dramos, dažniausiai Senojo testamento temomis; tačiau, be
vaidinamų dramų, tada po visą pasaulį dar plito daug apsakymų ir „giesmių“, kuriuose pagal reikalą
veikėjai būdavo šventieji, angelai ir visos dangiškosios galybės. Mūsų vienuolynuose irgi buvo
verčiamos, nurašinėjamos ir netgi kuriamos tokios poemos, ir dar kada — totorių jungo metu. Yra,
pavyzdžiui, viena nedidelė vienuolyne sukurta poema (žinoma, vertimas iš graikų kalbos): „Dievo
motinos kelionė po kančių vietas“, kurios drąsūs vaizdai ne menkesni už Dantės. Dievo motina
aplanko pragarą, o vedžioja ją „kančių keliais“ arkangelas Mykolas. Ji mato nusidėjėlius ir jų
kančias. Ten yra, tarp kitko, viena be galo įdomi nusidėjėlių rūšis ugnies ežere: kurie iš jų taip giliai
nugrimzta į tą ežerą, jog nebegali daugiau iškilti, tai „tuos jau užmiršta dievas“, — posakis be galo
prasmingas ir įspūdingas. Ir šit priblokšta dievo motina puola verkdama prieš dievo sostą ir prašo
pasigailėti visų, esančių pragare, visų, kuriuos jinai ten matė, be jokio skirtumo. Jos pokalbis su
dievu kolosaliai įdomus. Ji maldauja, ji nesitraukia, ir kai dievas parodo jai prikaltas jos sūnaus
rankas ir kojas ir klausia: kaip aš atleisiu jo kankintojams, — tai ji liepia visiems šventiesiems,
visiems kankiniams, visiems angelams ir arkangelams pulti ant kelių drauge su ja ir melsti
pasigailėjimo visiems be skirtumo. Galų gale ji išmeldžia dievą kasmet sustabdyti kančias nuo
didžiojo penktadienio ligi sekminių, o nusidėjėliai pragare čia pat dėkoja viešpačiui ir šaukia jam:
„Teisus esi, viešpatie, kad taip nusprendei“. Na va, ir mano poemėlė būtų buvusi kiek panaši į šitą,
jei būtų pasirodžiusi anuomet. Mano scenoje pasirodo jis; tiesa, poemoje jis nieko nekalba, tik
pasirodo ir praeina. Jau penkiolika amžių sukako nuo to laiko, kada jis žadėjo ateiti su visa savo
karališka didybe, penkiolika amžių nuo to laiko, kada jo pranašas parašė: „Šitai greit ateisiu“. „Tos
dienos ir valandos tačiau nežino nė sūnus, tik mano dangiškasis tėvas“, taip pasakė ir jis pats, dar
būdamas žemėje. Bet žmonija laukia jo su tuo pačiu tikėjimu ir su tuo pačiu grauduliu. O, netgi su
didesniu tikėjimu, nes jau penkiolika amžių praėjo nuo to laiko, kai dangus nustojo guodęs savo
žadėjimais:
Tikėk tuo, ką širdis tau sako,
Dangus jau nieko nežadės.☞

Ir lieka vien tikėti tuo, ką sako širdis! Tiesa, tada būdavo ir daug stebuklų. Buvo šventųjų, kurie
stebuklingai pagydydavo; kai kuriems teisuoliams, kaip matyti iš jų gyvenimo aprašymo,
apsireikšdavo pati dangaus karalienė. Bet šėtonas budrus, ir žmonės jau ėmė abejoti tų stebuklų
tikrumu. Kaip tik tada šiaurėje, Vokietijoje, atsirado nauja baisi erezija.☞ Milžiniška žvaigždė,
„panaši į žibintuvą“ (tai yra į bažnyčią), „krito į vandenų versmes, ir jie pasidarė kartūs“.☞ Tie
eretikai ėmė šventvagiškai neigti stebuklus. Bet juo karščiau tiki tie, kurie liko ištikimi, žmonijos
iš skaitiniai.org
ašaros ir dabar, kaip ir kitados, kyla ligi jo, laukia jo, myli jį, kliaujasi juo, trokšta nukentėti ir mirti
už jį, kaip ir kitados… Ir štai tiek amžių maldavo žmonija, liepsningai tikėdama: „Viešpatie,
apsireikški mums“, tiek amžių šaukėsi į jį, kad jis iš begalinio pasigailėjimo panoro nužengti pas
maldaujančiuosius. Nužengdavo, aplankydavo jis ir anksčiau tūlus teisuolius, kankinius ir šventus
atsiskyrėlius dar žemėje, kaip kad užrašyta jų „gyvenimuose“. Mūsų Tiutčevas, didžiai tikėjęs savo
žodžių teisingumu, paskelbė, kad
Daugelsyk su kryžium kniubęs,
Vargo žeme, plotus tavo
Viešpats dievas vergo rūbais
Laimindamas apkeliavo.☞

Kad iš tikrųjų taip ir buvo, aš tuojau tau papasakosiu. Ir štai jis panoro nors akimirką pasirodyti
žmonėms — vargstantiems, kenčiantiems, bjauriose nuodėmėse paskendusiems, bet vaikiškai jį
mylintiems žmonėms. Veiksmas mano poemoje vyksta Ispanijoj, Sevilijoj, pačiu baisiuoju
inkvizicijos metu, kada dievo garbei šalyje kasdien degė laužai ir
Pikti eretikai pleškėjo
Didingose autodafė.☞

O, žinoma, jis nužengė ne taip, kaip nužengs, pagal savo žadėjimą, amžiams pasibaigus, visoje
dangiškoje šlovėje, kada jo atėjimas bus toks staigus kaip „žaibas, švystelėjęs nuo rytų ligi vakarų“.
Ne, jis panoro aplankyti nors akimirką savo vaikus, ir kaip tik ten, kur dabar ėmė traškėti eretikų
laužai. Iš begalinio savo gailestingumo jis dar kartą eina tarp žmonių, tuo pačiu žmogaus pavidalu,
kuriuo trejus metus vaikščiojo tarp žmonių prieš penkiolika amžių. Jis nužengia į pietų šalies miesto
„karštas gatves“, ten, kur tik vakar „didingoje autodafė“, karaliaus, jo dvariškių, kardinolų ir
gražiausių karaliaus rūmų ponių akivaizdoje, gausiai susirinkusių visos Sevilijos gyventojų
akivaizdoje, kardinolas didysis inkvizitorius iš karto sudegino ad majorem gloriam Dei☞ gal visą
šimtą eretikų. Jis pasirodė tykiai, nepastebimai, ir štai visi — atrodo keista — jį pažįsta. Čia galėtų
būti viena iš geriausių mano poemos vietų — kodėl gi jį pažįsta. Žmonės nesulaikomai veržiasi prie
jo, apsupa, telkiasi apie jį, seka iš paskos. Jis tylėdamas žengia jų vidury su romia begalinio
gailesčio šypsena. Meilės saulė liepsnoja jo širdyje, Šviesos, Švietimo ir Galybės spinduliai sklinda
iš jo akių, uždegdami jas meile jam. Jis tiesia į žmones rankas, laimina juos, ir nuo prisilietimo prie
jo, netgi prie jo drabužių, žmonės pagyja. Štai iš minios sušunka senis, aklas nuo mažų dienų:
„Viešpatie, išgydyk mane, ir aš tave išvysiu“, ir štai tartum žvynai nukrenta jam nuo akių, ir neregys
mato jį. Žmonės verkia ir bučiuoja žemę, kuria jis žengia. Vaikai barsto prieš jį gėles, gieda ir šaukia
jam: „Hosanna!“ „Tai jis, tai jis pats, — kartoja visi, — tai turi būti jis, tai ne kas kitas kaip jis“. Jis
sustoja Sevilijos katedros prieangyje tą pačią akimirką, kada į šventovę žmonės verkdami įneša
atdarą baltą vaikišką karstelį: jame septynerių metų mergaitė, vieno įžymaus piliečio vienturtė duktė.
Negyvas kūdikis guli, visas paskendęs gėlėse. „Jis prikels tavo kūdikį“, — šaukia minia verkiančiai
motinai. Išėjęs pasitikti karsto, katedros pateris žiūri sumišęs ir rauko antakius. Bet štai pasigirsta
mirusio kūdikio motinos klyksmas. Jinai puola jam po kojų: „Jeigu tai esi tu, prikelk mano kūdikį“, —
šaukia jinai, tiesdama į jį rankas. Procesija sustoja; karstelį padeda prieangyje palei jo kojas. Jis
žvelgia gailestingai, ir jo lūpos dar kartą ištaria: „Talita kumi“☞ — „Mergaite, kelkis“. Mergaitė
karste pakyla, atsisėda ir šypsodama žvalgosi aplinkui atmerktomis nustebusiomis akutėmis. Jos
rankose puokštė baltų rožių, su kuriomis ji gulėjo karste. Minia sumišusi, ji šaukia, rauda, ir štai tuo
pat metu eina per aikštę pro katedrą pats kardinolas didysis inkvizitorius. Tai beveik devynių
dešimčių metų senis, aukštas ir tiesus, išdžiūvusiu veidu, įdubusiomis akimis, bet jos dar žėri kaip
ugnies kibirkštis. O, jis vilki ne savo puošniais kardinoliškais drabužiais, su kuriais pasirodė vakar
miniai, kai buvo deginami Romos tikėjimo priešai, — ne, šiuo metu jis tik su senu, šiurkščiu iš skaitiniai.org
vienuolio abitu. Jam iš paskos tam tikru atstumu eina jo niūrūs padėjėjai, tarnai ir „šventoji“ sargyba.
Jis sustoja prieš minią ir stebi iš tolo. Jis viską matė, jis matė, kaip padėjo prie jo kojų karstą, matė
kaip prisikėlė mergaitė, ir jo veidas paniuro. Jis rauko savo žilus tankius antakius, ir jo žvilgsnis
grėsmingai blykčioja. Jis ištiesia pirštą ir liepia savo sargybiniams jį suimti. Jo valdžia tokia didelė,
o ramūs žmonės taip įpratę jo bijoti ir klausyti, jog ūmai stoja kapų tyla, minia tuojau prasiskiria prieš
sargybinius, ir šie uždeda ant jo rankas ir nusiveda jį. Minia akimirksniu kaip vienas žmogus žemai
nulenkia galvas prieš senį inkvizitorių, šis tylomis palaimina žmones ir nueina. Sargybiniai atveda
suimtąjį į ankštą ir niūrų skliautuotą kalėjimą senoviškame šventojo teismo pastate ir uždaro ten.
Baigiasi diena, ateina tamsi, karšta ir „bedvasė“ Sevilijos naktis. „Laurais ir citrinom naktis
pakvipus“.“ Nakties glūdumoje staiga atsidaro geležinės kalėjimo durys, ir pats senis didysis
inkvizitorius lėtai įeina į kalėjimą su žibintu rankoje. Jis vienas; durys tuojau užsidaro. Jis atsistoja
prie durų ir ilgai, gal minutę, gal dvi, įdėmiai žiūri į jo veidą. Pagaliau tyliai prieina, stato žibintą ant
stalo ir sako jam:
— Tai tu? Tu? — Nesulaukęs atsakymo, greit priduria: — Neatsakyk, tylėk. Ir ką gi tu galėtumei
pasakyti? Aš per daug gerai žinau, ką tu pasakysi. Bet tu nė teisės neturi ką nors pridurti prie to, ką
jau esi anksčiau pasakęs. Kodėl tu atėjai trukdyti mums? Nes tu atėjai mums trukdyti, tu pats tai žinai.
Bet ar tu žinai, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu esi, ir nenoriu žinoti: ar čia tu, ar tavo pavidalas, bet
jau rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu ant laužo kaip pikčiausią eretiką, ir ta pati minia, kuri šiandien
bučiavo tavo kojas, rytoj, vos tik aš mostelėsiu ranka, puls žerti žarijų į tavo laužą, ar tu žinai tai?
Taip, gal žinai, — pridūrė jis, jausmingai susimąstęs, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo savo
belaisvio.
— Aš ne visai suprantu, Ivanai, kas gi čia? — šyptelėjo Alioša, visą laiką tylomis klausęsis, — ar
čia tik nežabota fantazija, ar kokia senio klaida, koks nors neįmanomas qui pro quo?☞
— Tebūnie kad ir šis pastarasis, — susijuokė Ivanas, — jeigu jau tave taip išpaikino nūdienis
realizmas ir tu negali pakęsti jokios fantastikos — jei nori qui pro quo, tai ir tebūnie taip. Tiesa, —
vėl susijuokė jis, — seniui devyniasdešimt metų, ir jo idėja seniai galėjo jam protą atimti. O
belaisvis galėjo nustebinti jį savo išvaizda. Pagaliau tai galėjo būti tiesiog kliedesys, priešmirtinis
regėjimas devynių dešimčių metų senio, dar, be to, įkaitusio nuo vakarykščios autodafė, kur buvo
sudeginta šimtas eretikų. Bet argi mums ne vis tiek: ar čia qui pro quo, ar nežabota fantazija? Čia tik
tas svarbu, kad senis turi išsikalbėti, kad pagaliau jis pasako tai, ką galvojo per visus devyniasdešimt
metų, pasako garsiai tai, apie ką visus devyniasdešimt metų nekalbėjo.
— O belaisvis tyli? Žiūri į jį ir netaria nė žodžio?
— Bet taip ir turi būti, netgi visada taip turi būti, — vėl susijuokė Ivanas. — Pats senis paaiškina
jam, kad belaisvis nė teisės neturi nieko pridėti prie to, ką anksčiau yra pasakęs. Jei nori, tai čia kaip
tik ir yra pagrindinis Romos katalikybės bruožas, bent jau man taip atrodo: „viską, girdi, tu pavedei
popiežiui, viską dabar popiežius sprendžia, o tu dabar gali ir visai nesirodyti, bent jau kol kas
netrukdyk mums“. Panašiai jie ne tiktai kalba, bet ir rašo, bent jau jėzuitai. Aš pats esu apie tai skaitęs
jų teologiniuose veikaluose. „Ar tu turi teisę apreikšti mums nors vieną paslaptį iš to pasaulio, iš
kurio atėjai? — klausia jį mano senis ir pats atsako jam: — Ne, neturi, kad nieko nepridėtum prie to,
kas jau anksčiau pasakyta, ir kad neatimtum žmonėms laisvės, kurią taip gynei, kai gyvenai žemėje.
Viskas, ką tu vėl pasakysi, bus pasikėsinimas į žmonių tikėjimo laisvę, nes atrodys kaip stebuklas, o
jų tikėjimo laisvė tau buvo už viską brangesnė dar tada, prieš pusantro tūkstančio metų. Argi ne tu
tada taip dažnai sakydavai: „Noriu jus laisvus padaryti“. Bet štai tu dabar pamatei tuos „laisvus“
žmones, — staiga priduria senis susimąstęs ir šypsodamas. — Taip, tas mums brangiai atsiėjo, —
kalba jis, griežtai žiūrėdamas į jį, — bet mes pagaliau padarėme tam galą tavo vardu. Penkiolika
iš skaitiniai.org
amžių vargome mes su ta laisve, bet dabar su tuo baigta, ir baigta galutinai. Tu netiki, kad galutinai
baigta? Tu romiai žiūri į mane ir netgi nesiteiki piktintis manimi? Bet žinok, kad dabar, kaip tik dabar
šitie žmonės labiau negu kada nors yra įsitikinę, kad jie visiškai laisvi, o tuo tarpu jie patys atnešė
mums savo laisvę ir nuolankiai padėjo ją prie mūsų kojų. Bet tai padarėme mes, o ar šito tu norėjai,
ar šitokios laisvės?“
— Aš vėl nesuprantu, — pertraukė Alioša, — gal jis ironizuoja, juokiasi.
— Nė kiek. Jis kaip tik laiko savo ir savųjų nuopelnu, kad pagaliau jie įveikė laisvę, ir įveikė ją
tam, kad žmonės būtų laimingi. „Nes tik dabar (jis, žinoma, kalba apie inkviziciją) pirmą kartą
pasidarė galima pagalvoti apie žmonių laimę. Žmogus buvo sutvertas maištininku; argi maištininkai
gali būti laimingi? Tu buvai perspėtas, — sako jis jam, — tau netrūko perspėjimų ir nurodymų, bet tu
nepaklausei perspėjimų, tu atmetei vienintelį būdą, kuriuo galima buvo padaryti žmones laimingus,
bet, laimė, pasitraukdamas tu pavedei šitą reikalą mums. Tu žadėjai, tu savo žodžiu sutvirtinai, tu
davei mums teisę surišti ir atrišti, ir jau, žinoma, negali nė pagalvoti, kad šitą teisę dabar galėtumei iš
mūsų atimti. Tai kodėl gi tu atėjai mums trukdyti?“
— O ką reiškia: tau netrūko perspėjimų ir nurodymų? — paklausė Alioša.
— Čia kaip tik ir yra pats svarbiausias dalykas, kurį turi pasakyti senis.
„Baisi ir protinga dvasia, susinaikinimo ir nebūties dvasia, — kalba senis, —
didžioji dvasia kalbėjosi su tavimi tyruose, ir mums yra skelbiama knygose, kad ji
„gundžiusi“ tave. Ar ne taip? Ir ar galima būtų pasakyti tiesą, didesnę už tą, kurią jis
apreiškė tau trimis klausimais, kuriuos tu paneigei ir kurie knygose pavadinti
„pagundomis“? Ir vis dėlto, jei buvo kada pasaulyje tikras, griausmingas stebuklas, tai
jis buvo aną dieną, anų trijų pagundų dieną. Kaip tik tų trijų klausimų atsiradimas ir
buvo stebuklas. Jei galima būtų pagalvoti, tik išbandymo, tik pavyzdžio dėlei, kad šitie
trys baisiosios dvasios klausimai be pėdsakų dingo knygose ir kad reikia juos
atnaujinti, vėl sugalvoti ir sukurti, kad galima būtų juos vėl įrašydinti į knygas ir tam
reikalui surinkti visus pasaulio išminčius-valdovus, vyriausius kunigus, mokslininkus,
filosofus, poetus, ir duoti jiems tokią užduotį: sugalvokite, sudarykite tris klausimus,
bet tokius, kurie ne tik atitiktų įvykio svarbą, bet ir trimis žodžiais, tik trimis
žmogiškais sakiniais nusakytų visą busimąją pasaulio ir žmonijos istoriją, — tai ar tu
manai, kad visa žemiškoji išmintis, drauge paimta, galėtų sugalvoti ką nors panašaus į
tuos tris šiurpius ir didžius klausimus, kuriuos iš tikrųjų tau pateikė tyruose galinga ir
protinga dvasia? Jau vien tik iš šitų klausimų, kurių atsiradimas yra tikras stebuklas,
galima spręsti, kad čia turi reikalą ne su nepastoviu žmogišku protu, bet su amžinu ir
absoliučiu. Juk šiuose trijuose klausimuose yra tartum susilydžiusi į vieną visumą ir
nusakyta visa tolesnė žmonijos istorija ir apreikšti trys keliai, kuriuose susieis visi
neišsprendžiami istoriniai žmogiškos prigimties prieštaravimai visoje žemėje. Tada
visa tai dar negalėjo būti taip aišku, nes ateitis buvo nežinoma, bet dabar, kai praėjo
penkiolika amžių, mes matome, kad tais trimis klausimais taip viskas buvo nuspėta ir
numatyta ir kad taip viskas tiksliai išsipildė, jog nieko daugiau nebegalima nei pridėti
prie jų, nei nuo jų atimti.
Tad spręsk pats, kieno buvo tiesa: ar tavo, ar to, kuris tada klausė tave? Prisimink
pirmąjį klausimą; nors ir ne pažodžiui, bet jo prasmė tokia: „Tu nori eiti į pasaulį ir
eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu laisvės pažadu, kurio jie, tokie neišmanėliai,
tokie apsigimę niekšai, negali nė suprasti, kurie jo siaubingai bijo, nes niekuomet nei
žmogui, nei žmonių visuomenei dar nėra buvę nieko labiau nepakenčiama kaip laisvė! iš skaitiniai.org
O ar tu matai šituos akmenis šituose tuščiuose ir įkaitintuose tyruose? Paversk juos
duona, ir paskui tave bėgs žmonija kaip banda, dėkinga ir klusni, nors amžinai
drebėdama, kad tu gali atitraukti savo ranką ir jie nebegaus tavo duonos“. Bet tu
nenorėjai atimti iš žmogaus jo laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia gi laisvė,
nusprendei tu, jei klusnumas yra pirktas duona? Tu atsakei, kad ne viena duona žmogus
gyvas, bet ar žinai, kad dėl šitos žemiškos duonos ir sukils prieš tave žemės dvasia, ir
stos į kovą su tavimi, ir nugalės tave, ir visi eis paskui ją, šaukdami: „Kas panašus į
šitą žvėrį, jis davė mums ugnį iš dangaus!“ Ar tu žinai, kad praeis amžiai, ir žmonija
savo išminties ir mokslo lūpomis paskelbs, kad nusikaltimo nėra, taigi nėra nė
nuodėmės, o yra tik alkani žmonės. „Papenėk, tada ir reikalauk iš jų dorybės!“ — štai
ką parašys jie vėliavoje, kurią iškels prieš tave ir kuria bus išgriauta tavo šventykla.
Tavo šventyklos vietoje iškils naujas pastatas, vėl iškils baisingasis Babelio bokštas,
ir nors ir šitas, kaip ir anas, nebus baigtas, bet vis dėlto tu galėjai išvengti šito naujo
bokšto ir tūkstančiu metų sutrumpinti žmonių kančias, — nes juk pas ką gi, jei ne pas
mus, ateis jie, tūkstantį metų prasikankinę su savo bokštu! Jie vėl tada suras mus po
žeme, katakombose, besislapstančius (nes mes vėl būsime persekiojami ir kankinami),
suras mus ir sušuks mums: „Papenėkite mus, nes tie, kurie žadėjo mums ugnį iš
dangaus, jos nedavė“. Ir tada mes jau baigsime statyti jų bokštą, nes baigs statyti tas,
kas papenės, o papenėsime tik mes, tavo vardu, ir pameluosime, kad tavo vardu. O,
niekuomet, niekuomet jie be mūsų savęs nepapenės! Joks mokslas neduos jiems
duonos, kol jie bus laisvi, bet viskas baigsis tuo, kad jie atneš savo laisvę prie mūsų
kojų ir pasakys mums: „Geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“. Patys
galiausiai supras, jog laisvė ir drauge žemiška duona, kurios užtektų kiekvienam, yra
neįmanomas daiktas, nes niekuomet, niekuomet jie nepasidalys tarp savęs! Taip pat
įsitikins, kad jie niekuomet negali būti nė laisvi, nes jie silpni, ydingi, menkystos ir
maištininkai. Tu žadėjai jiems dangiškos duonos, bet, vėl kartoju, ar gali ji prilygti
silpnos, visada ydingos ir amžinai netaurios žmonių padermės akyse žemiškajai
duonai? Ir jei paskui tave dėl dangiškosios duonos eis tūkstančiai ir dešimtys
tūkstančių, tai kaip bus milijonams ir dešimtims tūkstančių milijonų būtybių, kurios
neįstengs paniekinti žemiškosios duonos dėl dangiškosios?
O gal tau brangūs tik dešimtys tūkstančių kilniųjų ir stipriųjų, o kiti milijonai, gausūs
kaip marių smiltys, silpnųjų ir tave mylinčiųjų turi būti vien medžiaga kilniesiems ir
stipriesiems? Ne, mums brangūs ir silpnieji. Jie ypatingi, jie maištininkai, bet galų
gale jie pasidarys ir klusnūs. Jie stebėsis mumis ir laikys mus dievais už tai, kad mes,
atsistoję jų priešakyje, sutikome nešti sunkią laisvės naštą ir juos valdyti, — tokia
baisi pradės jiems pagaliau atrodyti jų laisvė! Bet mes pasakysime, kad esame klusnūs
tau ir valdome juos tavo vardu. Mes vėl apgausime juos, nes tavęs jau nebeįsileisime.
Šita apgaulė teiks mums kančių, nes mes būsime priversti meluoti. Štai ką reiškė tas
pirmasis klausimas tyruose, ir štai ką tu atmetei dėl laisvės, kurią labiausiai branginai.
O juk tame klausime glūdėjo didžioji šio pasaulio paslaptis. Sutikęs priimti „duoną“,
tu būtum atsakęs į visuotinį ir amžiną tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos
klausimą: „Kam reikia nusilenkti?“ Žmogus neturi kito tokio nuolatinio ir skausmingo
rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiausiai surasti ką nors, kam galima būtų
nusilenkti. Bet žmogus nori nusilenkti tam, kas yra neginčijama, tiek neginčijama, jog
visi žmonės sutiktų drauge tam nusilenkti. Juk tie pasigailėtini padarai rūpinasi neiš tik
skaitiniai.org
surasti tai, kam turėčiau aš ar kas kitas nusilenkti, bet surasti tai, kuo visi įtikėtų ir kam
nusilenktų, ir būtinai visi vienu kartu. Šis reikalas drauge nusilenkti labiausiai ir
kankina tiek atskirus žmones, tiek visą žmoniją nuo amžių pradžios. Versdami visus
kam nors vienam nusilenkti, jie naikina viens kitą kalaviju. Jie kūrė dievus ir šaukė
viens kitam: „Meskite savo dievus ir ateikite nusilenkti mūsiškiams, o jei ne, tai mirtis
ir jums, ir jūsų dievams!“ Ir taip bus iki pasaulio pabaigos, netgi ir tada, kai išnyks
pasaulyje dievai: vis tiek klaupsis prieš stabus. Tu žinojai, tu negalėjai nežinoti šios
didžiausios žmogiškosios prigimties paslapties, bet tu atmetei šitą vienintelę
absoliutinę vėliavą, kuri tau buvo pasiūlyta, kad galėtumei priversti visus nusilenkti
prieš tave be jokių sąlygų, — žemiškos duonos vėliavą, ir atmetei ją dėl laisvės ir
dangiškos duonos. Pažiūrėk, ką tu dar padarei. Ir vėl viską dėl laisvės! Sakau tau, kad
žmogus neturi kito tokio skausmingo rūpesčio, kaip kad surasti ką nors, kam galėtų kuo
greičiau atiduoti tą laisvės dovaną, su kuria užgimsta ši pasigailėtina būtybė. Bet
žmonių laisvę užvaldo tik tas, kas nuramina jų sąžinę. Kartu su duona tau pasiūlyta
neabejotina vėliava: duosi duonos, ir žmogus nusilenks, nes nėra kito tokio
neabejotino daikto kaip duona, bet jei tuo pat metu dar ir kas nors kitas, be tavęs,
užvaldys jo sąžinę, — o, tada jis net atsisakys tavo duonos ir seks paskui tą, kuris
sugundė jo sąžinę. Čia buvo tavo tiesa. Juk žmogaus būties paslaptis yra ne pats jo
gyvenimas, bet gyvenimo tikslas. Aiškiai nesuvokęs, kam turi gyventi, žmogus nė
gyventi nesutiks ir greičiau pats susinaikins, negu pasiliks žemėje, nors aplink jį vien
duona tebūtų. Taip jau yra, bet kas gi pasidarė: užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu jiems
dar ją padidinai! O gal užmiršai, kad ramybė ir netgi mirtis žmogui brangesnė negu
laisvė pasirinkti gėrį ar blogį? Niekas taip negundo žmogaus kaip jo sąžinės laisvė,
bet nieko nėra ir skausmingesnio. Ir štai, užuot padėjęs tvirtus ir pastovius pamatus
žmonių sąžinei nuraminti visiems laikams, tu paėmei visa, kas nepaprasta, mįslinga,
neaišku, paėmei visa, kas buvo pagal žmonių jėgas, todėl pasielgei tartum visai jų
nemylėdamas, — ir kas gi taip padarė: tas, kuris atėjo atiduoti už juos savo gyvybės!
Užuot užvaldęs žmonių laisvę, tu padauginai ją ir laisvės kančiomis amžinai
apsunkinai žmonių sielas. Tu norėjai laisvos žmogaus meilės, norėjai, kad jis laisva
valia sektų paskui tave, susižavėjęs tavimi, iš meilės tau. Užuot laikęsis tvirto seno
įstatymo, dabar savo laisva širdimi turi spręsti žmogus pats vienas, kas yra gėris ir kas
yra blogis, turėdamas prieš akis tiktai tavo paveikslą ir juo pasikliaudamas, — bet
nejaugi tu nepagalvojai, kad jis pagaliau paniekins ir netgi paneigs ir tavo paveikslą,
ir tavo tiesą, jeigu jį prislėgs tokia baisi našta kaip pasirinkimo laisvė? Jis sušuks
pagaliau, kad tiesa ne tavyje, nes argi galima buvo palikti juos labiau nerimstančius ir
labiau kenčiančius, kaip kad tu padarei, palikdamas jiems tiek rūpesčių ir
neišsprendžiamų klausimų. Taigi tu pats ir paskatinai juos griauti tavo paties karalystę
ir nieko daugiau tuo nekaltink. O argi tas buvo tau pasiūlyta? Yra trys jėgos, tik trys
vienintelės jėgos pasaulyje, kurios gali amžinai įveikti ir sužavėti šitų mažajėgių
maištininkų sąžinę jų pačių laimei, — tos jėgos: stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu
paneigei ir vieną, ir kitą, ir trečią ir pats davei tam pavyzdį. Kai baisi ir didžiai
išmintinga dvasia pastatė tave ant šventyklos viršūnės ir tarė tau: „Jei nori sužinoti, ar
tu esi dievo sūnus, šok žemyn, nes yra pasakyta, kad angelai pagaus ir neš jį, ir jis
nenukris ir neužsimuš, ir sužinosi tada, ar tikrai esi dievo sūnus, ir įrodysi tada, koks
tavo tikėjimas į savąjį tėvą“, bet tu išklausęs atmetei pasiūlymą ir nesusigundei, ir iš skaitiniai.org
nešokai žemyn. O, žinoma, tu čia pasielgei išdidžiai ir puikiai, pasielgei kaip dievas,
bet žmonės, bet šita silpna ir maištaujanti padermė — argi jie dievai? O, tu tada
supratai, kad jei tik būtumei žingsnį žengęs, jei būtumei vos pajudėjęs, prieš
pasiryždamas šokti žemyn, tuojau ir būtumei sugundęs viešpatį ir praradęs visą
tikėjimą į jį, ir būtumei mirtinai užsimušęs į žemę, kurios išganyti atėjai, ir būtų
apsidžiaugusi protingoji dvasia, kuri tave gundė. Bet, kartoju, ar daug yra tokių kaip
tu? Ir nejaugi tu iš tikrųjų galėjai nors akimirką pagalvoti, kad ir žmonės įstengs
pasipriešinti tokiai pagundai? Argi jau taip sukurta žmonių prigimtis, kad jie galėtų
paneigti stebuklą ir tokiais baisiais savo gyvenimo momentais, kada iškyla patys
baisiausi, patys svarbiausi klausimai, taip kankinantys jų sielas, pasilikti vien su savo
širdimi laisvai jų spręsti? O, tu žinojai, kad tavo didžius darbus išsaugos knygos, kad
jų garsas pasieks amžių gelmes ir tolimiausius žemės pakraščius, ir tikėjaisi, kad,
sekdamas tavo pavyzdžiu, ir žmogus pasiliks su dievu, nereikalaudamas stebuklo. Bet
tu nežinojai, kad vos tik žmogus atmes stebuklą, tuojau atmes ir dievą, nes žmogus
ieško ne tiek dievo, kiek stebuklų. Ir kadangi žmogus nepajėgia likti be stebuklo, tai
prisikurs daugybę naujų stebuklų, jau savų, ir nusilenks prieš žiniuonių burtus, prieš
bobų kerus, nors būtų pats didžiausias maištininkas, eretikas ir bedievis! Tu
nenužengei nuo kryžiaus, kai minia šaukė tau, tyčiodamasi ir juokdamasi iš tavęs:
„Nuženk nuo kryžiaus, ir įtikėsime, kad tai tu“. Nenužengei dėl to, kad vėlgi
nepanorėjai pavergti žmogaus stebuklu ir troškai laisvo tikėjimo, be stebuklų. Troškai
laisvos meilės, o ne džiugesio vergų, reginčių tavo galybę, sukrėtusią juos visam
gyvenimui. Bet ir čia tu pervertinai žmones, nes, žinoma, jie yra vergai, nors ir sutverti
maištininkais. Apsižvalgyk ir pagalvok: štai jau praėjo penkiolika amžių, taigi
pažiūrėk į juos: ką gi tu išaukštinai ligi savęs? Prisiekiu, žmogus sukurtas silpnesnis ir
menkesnis, negu tau atrodė! Ar jis gali, ar gali padaryti tai, ką tu padarei? Tiek jį
gerbdamas, tu pasielgei taip, lyg nebeužjaustumei jo, nes per daug iš jo pareikalavai,
— ir kas gi taip pasielgė: tas, kuris mylėjo jį labiau negu pats save! Būtumei mažiau jį
gerbęs — būtumei mažiau iš jo pareikalavęs, o tai būtų labiau panašu į meilę, nes būtų
palengvėjusi jo našta. Jis silpnas ir niekingas. Kas iš to, kad jis dabar visur kelia
maištą prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi tuo, kad kelia maištą. Tai kūdikio ir mokinuko
didystė. Tai maži vaikai, kurie pakėlė klasėje maištą ir išvijo mokytoją. Bet ateis galas
ir vaikiščių džiūgavimui, jis brangiai atsieis jiems. Jie išgriaus šventyklas ir užlies
krauju žemę. Betgi tie kvaili vaikai pagaliau supras, kad nors jie ir maištininkai, bet
maištininkai mažajėgiai, savo maišto neištveriantys. Apsipylę kvailomis ašaromis, jie
pagaliau pripažins, kad tas, kas sutvėrė tuos maištininkus, be abejonės, norėjo iš jų
pasityčioti. Pasakys jis taip iš nevilties, ir jų žodžiai bus burnojimas prieš dievą, ir
dėl to jie pasijus dar nelaimingesni, nes žmogiškoji prigimtis nepakenčia tokio
burnojimo ir galų gale pati už tai visada jiems ir atkeršija. Taigi nerimas, sumišimas ir
nelaimės — štai dabartinė žmonių dalia po to, kai tu tiek iškentėjai dėl jų laisvės!
Didysis tavo pranašas☞ alegoriškai pasakoja apie savo regėjimą, kad matęs visus
pirmojo prisikėlimo dalyvius ir kad buvę jų po dvylika tūkstančių iš kiekvienos
gentkartės. Bet jeigu jų tiek buvo, tai ir jie buvo tartum ne žmonės, o dievai. Jie
iškentėjo tavo kryžių, iškentėjo dešimtis metų tyruose, alkani ir nuogi, maitindamiesi
skėriais ir šaknimis, — ir, žinoma, tu gali didžiuodamasis parodyti šituos laisvės ir
laisvos meilės, laisvos ir didingos aukos vaikus, tavimi pasikliovusius. Bet atsimink,
iš skaitiniai.org
kad jų buvo tiktai keli tūkstančiai, ir tai dievų, o visi kiti? Ir kuo kalti visi kiti silpni
žmonės, kad negalėjo iškentėti tiek, kiek stiprieji? Kuo gi kalti silpnadvasiai, kad
nepajėgia sutalpinti savyje tokių baisių dovanų? Nejaugi iš tikrųjų tu buvai atėjęs tik
pas išrinktuosius ir išrinktiesiems? Bet jeigu taip, tai čia paslaptis, ir mes negalime
jos suprasti. O jeigu paslaptis, tai ir mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokyti juos,
kad svarbu ne laisvas jų širdžių sprendimas ir ne meilė, o paslaptis, kuriai jis turi
paklusti aklai, netgi prieš savo sąžinę. Taip mes ir padarėme. Mes atitaisėme tavo
didžius darbus ir pagrindėme juos stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir žmonės
apsidžiaugė, kad juos vėl vedame kaip kaimenę ir kad pagaliau nuo jų širdžių nuimta
tokia baisi dovana, kuri teikė jiems tiek kančių. Sakyk, ar teisūs mes buvome, kad taip
mokėme ir darėme? Nejaugi mes nemylėjome žmonijos, jei taip atlaidžiai pažiūrėjome
į jos silpnumą, meilingai palengvinome jos naštą ir leidome jai, iš prigimties
mažajėgei, netgi ir nuodėmes daryti, bet tiktai su mūsų žinia? Tai kodėl gi tu dabar
atėjai mums trukdyti? Ir ko tu tyli ir taip jausmingai žvelgi į mane savo romiomis
akimis? Supyk, aš nenoriu tavo meilės, nes ir pats tavęs nemyliu. Ir ką aš dar turiu
slėpti nuo tavęs? Argi aš nežinau, su kuo kalbuosi? Viskas, ką turiu tau pasakyti, yra
tau žinoma, matau tai iš tavo akių. Argi aš turiu nutylėti tau mūsų paslaptį? Gal tu nori
išgirsti ją būtinai iš mano lūpų, tai klausyk: mes ne su tavimi, o su juo, štai mūsų
paslaptis! Mes jau seniai ne su tavimi, o su juo, jau aštuoni šimtmečiai. Lygiai prieš
aštuonis šimtus metų mes priėmėme iš jo tai, ką tu pasipiktinęs atmetei, priėmėme tą
paskutinę dovaną, kurią jis siūlė tau, parodęs tau visas šios žemės karalystes; mes
priėmėme iš jo Romą ir ciesoriaus kalaviją ir apsiskelbėme šio pasaulio valdovais,☞
vieninteliais valdovais, nors ir ligi šiol nespėjome galutinai baigti savo žygio. Bet kas
kaltas? O, kol kas dar tik pradžia mūsų žygio, bet jis prasidėjo. Dar ilgai reikės laukti
jo baigties, ir dar daug turės iškentėti pasaulis, bet mes savo pasieksime ir tapsime
ciesoriais, o tada jau pagalvosime ir apie visos žmonijos laimę. O juk tu jau tada
galėjai paimti ciesoriaus kalaviją. Kodėl atmetei šią paskutinę dovaną? Jei nebūtum
paniekinęs šio trečiojo galingosios dvasios patarimo, būtum suteikęs žmogui viską, ko
siekia jis žemėje, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam patikėti sąžinę ir kaip pagaliau
susivienyti visiems į bendrą, pastovų ir darnų skruzdėlyną, nes reikalas susivienyti
visam pasauliui yra trečioji ir paskutinė žmonių kančia. Žmonija, ištisai paimta,
visada stengėsi sutvarkyti savo gyvenimą būtinai pasauliniu mastu. Daug yra buvę
didžių tautų, sukūrusių didžią istoriją, bet juo aukštesnės buvo tos tautos, juo buvo ir
nelaimingesnės, nes labiau už kitas juto reikalą sudaryti vieną pasaulinę žmonių
sąjungą. Didieji užkariautojai, Timūrai ir Čingischanai, stengdamiesi nukariauti visą
pasaulį, praūžė viršum jo kaip viesulas, bet ir jie, kad ir nesąmoningai, išreiškė tą patį
didį žmonijos poreikį sudaryti vieną pasaulinę bendruomenę. Jei būtum priėmęs
pasaulį ir ciesoriaus purpurinę mantiją, būtum įsteigęs vieną pasaulinę karalystę,
kurioje viešpatautų visuotinė taika. Juk kas gi kitas turi valdyti žmones, jei ne tie, kurie
valdo jų sąžinę ir kieno rankose jų duona? Mes ir paėmėme ciesoriaus kalaviją, jį
paėmę, žinoma, atmetėme tave ir nuėjome paskui jį. O, dar praeis ištisi amžiai jų
laisvo proto, jų mokslo ir antropofagijos siautėjimo, nes, pradėję be mūsų statyti savo
Babelio bokštą, jie baigs antropofagija. Bet tada ir atšliauš pas mus žvėris ir laižys
mums kojas ir aptaškys jas kruvinomis savo akių ašaromis. Ir mes atsisėsime ant
žvėries ir iškelsime taurę, o ant jos bus parašyta: „Paslaptis!“ Bet tada, tik tada ateis iš skaitiniai.org
žmonėms ramybės ir laimės karalystė. Tu didžiuojiesi savo išrinktaisiais, bet tu turi
tiktai išrinktuosius, o mes nuraminsime visus. Bet dar to negana: dar daugelis tų
išrinktųjų, tų galingųjų, kurie galėtų tapti išrinktaisiais, pagaliau nuvargo tavęs
belaukdami ir jau perkėlė ir dar perkels savo širdies karštį ir savo dvasios galias į
kitą dirvą ir pagaliau prieš tave patį iškels savo laisvą vėliavą. Bet šitą vėliavą tu
pats iškėlei. O pas mus visi bus laimingi ir daugiau nei maišto nebekels, nei viens kito
nenaikins, kaip visur naikina ligi šiol, kol viešpatauja tavoji laisvė. O, mes juos
įtikinsime, kad jie tik tada ir taps laisvi, kai dėl mūsų atsisakys nuo savo laisvės ir
mums nusilenks. Ir ką gi, ar mes būsime teisūs, ar sumeluosime? Jie patys įsitikins,
kad mes teisūs, nes atsimins, kokią baisią vergiją ir sąmyšį užtraukė jiems tavoji
laisvė. Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokią painiavą ir pastatys prieš
tokius stebuklus ir neatskleidžiamas paslaptis, jog vieni jų, nepaklusnūs ir žiaurūs,
sunaikins patys save, kiti, nepaklusnūs, bet mažajėgiai, sunaikins vienas kitą, o treti,
visi kiti, menkajėgiai ir nelaimingi, atšliauš prie mūsų kojų ir suklyks mums: „Taip, jūs
buvote teisūs, jūs vieni žinojote jo paslaptį, ir mes grįžtame prie jūsų, gelbėkite mus
nuo mūsų pačių“. Gaudami iš mūsų duoną, jie, žinoma, aiškiai matys, kad mes jų pačių
duoną, jų pačių rankomis uždirbtą, imame iš jų ir jiems patiems dalijame, kad čia nėra
jokio stebuklo, matys, kad akmenų mes nepavertėme duona, bet iš tiesų labiau nei
pačia duona jie apsidžiaugs tuo, kad gauna ją iš mūsų rankų! Mat labai gerai atmins,
kad anksčiau, be mūsų, pati duona, jų pelnyta, jų pačių rankose pavirsdavo akmenimis,
o kai jie grįžo prie mūsų, tai patys akmenys jų rankose duona pavirto. Per daug, per
daug gerai jie supras, ką reiškia visiškai paklusti! Ir kol žmonės to nesupras, tol jie
bus nelaimingi. Pasakyk, kas buvo kalčiausias, kad jie šito ilgai nesuprato? Kas
išsklaidė kaimenę ir išblaškė ją nežinomais keliais? Bet kaimenė vėl susirinks ir vėl
paklus mums, ir jau galutinai. Tada mes duosime jiems ramią, kuklią laimę, derančią
menkajėgiams padarams, kurie tokie ir sutverti. O, mes pagaliau įtikinsime juos, kad
išdidumas jiems nepritinka, nes, juos išaukštindamas, tu išmokei juos didžiuotis;
įrodysime jiems, kad jie menkajėgiai, kad jie tik pasigailėtini vaikai, bet kad vaikiška
laimė yra pati saldžiausia. Jie pasidarys bailūs ir žiūrės į mus, ir glausis išsigandę
prie mūsų, kaip paukšteliai kad glaudžiasi prie perekšlės. Jie stebėsis ir baisėsis
mumis ir didžiuosis, kad mes esame tokie galingi ir tokie išmintingi, jog įstengėme
sutramdyti neramią tūkstančio milijonų kaimenę. Jie, tokie silpnučiai, drebės prieš
mus, bijodami mūsų rūsčio, jų protas nusilps, jų akys pasidarys ašaringos kaip vaikų ir
moterų, bet vos tik mes mostelėsime ranka, jie vėl džiaugsis ir linksminsis ir dainuos
vaikiškas dainas. Taip, mes priversime juos dirbti, bet laisvomis nuo darbo
valandomis sukursime jiems gyvenimą kaip vaikų žaidimą, su vaikiškomis dainomis,
su choru, su nekaltais šokiais. O, mes leisime jiems ir nusidėti, juk jie silpni ir
bejėgiai, ir jie mylės mus kaip vaikai už tai, kad leidžiame jiems nusidėti. Pasakysime
jiems, kad kiekviena nuodėmė bus atpirkta, jeigu jie nusidės tada, kai mes leisime
jiems nusidėti; o leisime jiems nusidėti todėl, kad mylime juos, o bausmę už tas
nuodėmes, tiek jau to, prisiimsime sau. Taip, prisiimsime sau, o jie dievins mus kaip
geradarius, kurie sutiko už jų nuodėmes atsakyti prieš dievą. Ir jie atskleis mums visas
savo paslaptis. Mes leisime arba drausime jiems gyventi su jų žmonomis ir
meilužėmis, turėti ar neturėti vaikų, — viskas pareis nuo jų klusnumo, — ir jie
linksmai ir džiaugsmingai nusilenks prieš mus. Pačias skausmingiausias savo sąžinės iš skaitiniai.org
 paslaptis — viską, viską jie patikės mums, ir mes viską išspręsime, ir jie su
džiaugsmu priims mūsų sprendimą, nes jis išvaduos juos nuo didelio nerimo ir baisių
dabartinių kančių, kai jie viską turi laisvai spręsti patys. Ir visi bus laimingi, visi
milijonai šių padarų, išskyrus šimtą tūkstančių tų, kurie juos valdys. Ir tik mes,
paslapties saugotojai, būsime nelaimingi. Bus tūkstančiai milijonų laimingų kūdikių ir
šimtas tūkstančių kankinių, užsitraukusių ant savęs gėrio ir blogio pažinimo prakeiktį.
Tyliai numirs jie, tyliai užges tavo vardan ir anapus karsto ras tik mirtį. Bet mes
išsaugosime paslaptį ir jų pačių laimei viliosime juos dangišku ir amžinu atpildu. Mat
jei ir būtų kas aname pasaulyje, tai jau, žinoma, ne tokiems kaip jie. Pranašystės
skelbia, kad tu ateisi ir vėl nugalėsi, ateisi su savo išrinktaisiais, su savo
išdidžiaisiais ir galingaisiais, bet mes pasakysime, kad jie išganė tik patys save, o mes
išganėme visus. Sako, kad būsianti nuplėšta garbė ištvirkėlei, sėdinčiai ant žvėries ir
laikančiai savo rankose paslaptį,☞ kad vėl pakelsią maištą mažajėgiai, kad
sudraskysią purpurinę jos mantiją ir apnuoginsią „šlykštų“ jos kūną. Bet aš pakilsiu
tada ir parodysiu tau tūkstančius milijonų laimingų kūdikių, nepažinusių nuodėmės. Ir
mes, jų laimės dėlei prisiėmę jų nuodėmes, mes stosime prieš tave ir pasakysime:
„Teisk mus, jei gali ir drįsti“. Žinok, kad aš nebijau tavęs. Žinok, kad ir aš buvau
tyruose, kad ir aš maitinausi skėriais ir šaknimis, kad ir aš laiminau laisvę, kuria tu
palaiminai žmones, ir aš norėjau patekti tarp tavo išrinktųjų, galingųjų ir stipriųjų,
troškau jų „skaičių padidinti“. Bet apsigalvojau ir nepanorau tarnauti beprotybei.
Palikau juos ir prisidėjau prie nesuskaitomos daugybės tų, kurie ištaisė tavo didžius
darbus. Aš pasitraukiau nuo išdidžiųjų ir grįžau prie romiųjų šitų romiųjų laimei. Tai,
ką aš tau sakau, išsipildys, ir mūsų karalystė bus įkurta. Kartoju tau, rytoj tu pamatysi
tą klusnią kaimenę, kuri sulig mano rankos mostu puls žerti degančių žarijų į tavo
laužą, kuriame sudeginsiu tave už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jeigu kas iš tikrųjų
nusipelnė mūsų laužo, tai tik tu. Dixi“.☞
Ivanas nutilo. Bekalbėdamas įsikarščiavo ir kalbėjo su entuziazmu; o kai baigė, staiga nusišypsojo.
Alioša visą laiką klausėsi tylėdamas, o į pabaigą ėmė itin jaudintis, daug kartų bandė pertraukti
brolio kalbą, bet, matyti, vis laikėsi; ūmai jis prabilo, tartum iš vietos pašoko.
— Bet… tai nesąmonė! — suriko jis paraudęs. — Tavo poema yra Jėzaus pašlovinimas, o ne
piktžodžiavimas… kaip tu norėjai. Ir kas patikės tavo mintimis apie laisvę? Argi taip, argi taip reikia
ją suprasti! Argi taip ją supranta stačiatikiai… Tai Roma, bet ir Roma ne visa, netiesa, — tai
blogiausi katalikybės atstovai, inkvizitoriai, jėzuitai!… Ir visai neįmanoma tokia fantastinė asmenybė
kaip tavo inkvizitorius. Kas tai per žmonių nuodėmės, kurias jis prisiėmė? Kokie ten paslapties
saugotojai, prisiėmę kažkokį prakeikimą dėl žmonių laimės? Kada ir kas juos yra matęs? Mes žinome
jėzuitus, apie juos blogi atsiliepimai, bet argi jie tokie, kaip tu vaizduoji? Jie visai ne tokie, visai
ne… Jie tėra Romos armija būsimai visuotinei šios žemės karalystei, su imperatoriumi, vyriausiuoju
Romos kunigu priešakyje… štai jų idealas, tik be jokių paslapčių ir be kilnaus liūdesio… Pats
paprasčiausias troškimas valdžios, nešvarių žemiškų gėrybių, pavergimo… nelyginant būsimos
baudžiavos, kur jie taps dvarininkais… štai ir viskas, ko jiems reikia. Jie gal nė dievo netiki. Tavo
kenčiantis inkvizitorius — tik fantazija…
— Bet pala, pala, — juokėsi Ivanas, — kaip tu įsikarščiavai. Fantazija, tu sakai, bet tebūnie ir
taip! Žinoma, fantazija. Bet vis dėlto leisk paklausti: nejaugi tu iš tikrųjų manai, kad visą šitą
pastarųjų amžių katalikų sąjūdį iš tikrųjų sukėlė tik valdžios ir tik nešvarių gėrybių troškimas? Ar tik
iš skaitiniai.org
ne tėvas Pajisijus tave taip moko?
— Ne, ne, priešingai, tėvas Pajisijus kartą kalbėjo netgi kažkaip panašiai kaip ir tu… bet, žinoma,
ne taip, visai ne taip, — staiga susigriebė Alioša.
— Tai vis dėlto labai vertinga žinia, nors ir sakai, kad „visai ne taip“. Aš kaip tik ir klausiu tave,
kodėl tavo jėzuitai ir inkvizitoriai susibūrė vien tik dėl bjaurių materialinių gėrybių? Kodėl tarp jų
negali atsirasti nė vieno kentėtojo, kurį kankina didelis sielvartas ir kuris myli žmoniją? Štai kas:
įsivaizduok, kad atsirado nors vienas tarp visų tų, kur trokšta tik materialinių ir nešvarių gėrybių, —
nors vienas toks kaip mano senis inkvizitorius, kuris pats valgė šaknis tyruose ir baisingai marino
savo kūną, kad taptų laisvas ir tobulas, bet vis dėlto visą gyvenimą mylėjo žmoniją ir staiga praregėjo
ir pamatė, kad nedaug dvasinės palaimos teikia žmogui ištobulinta valia, jei tuo pat metu jis įsitikins,
kad milijonai kitų būtybių dievo sutvertos tartum kokioms patyčioms, kad jos niekuomet neįstengs
susitvarkyti su savo laisve, kad iš pasigailėtinų maištininkų niekuomet neišaugs milžinai bokštui
užbaigti, kad ne tokiems pusgalviams svajojo sukurti savo harmoniją didysis idealistas. Visa tai
supratęs, jis grįžo ir prisidėjo… prie protingų žmonių. Nejaugi negalėjo taip atsitikti?
— Prie ko prisidėjo, prie kokių protingų žmonių? — suriko Alioša beveik azartiškai. — Jokio
ypatingo proto jie neturi ir jokių ypatingų paslapčių ar sekretų… Jie tik bedieviai, štai ir visa jų
paslaptis. Tavo inkvizitorius netiki dievo, štai ir visa jo paslaptis!
— Tebūnie ir taip! Pagaliau tu perpratai. Ir tikrai taip, tikrai čia visa paslaptis, bet argi tai ne
kančia, kad ir tokiam žmogui kaip jis, kuris visą gyvenimą pražudė beieškodamas išganymo tyruose ir
neišsigydė nuo meilės žmonijai? Baigdamas savo dienas, jis tvirtai įsitikina, kad tik didžiosios
baisios dvasios patarimai galėtų daugiau ar mažiau padėti mažajėgiams maištininkams,
„neužbaigtiems bandomiesiems padarams, sutvertiems pajuokai“. Ir štai, tuo įsitikinęs, jis mato, kad
reikia klausyti protingosios dvasios, baisiosios naikinimo ir mirties dvasios patarimų, o tam reikia
priimti melą ir apgaulę ir jau sąmoningai vesti žmones į naikinimą ir mirtį ir apgaudinėti juos visą
kelią, kad jie kaip nors nepastebėtų, kur vedami, kad nors kelionėje tie pasigailėtini apjakėliai
jaustųsi laimingi. Ir įsidėmėk, jie apgaudinėjami vardan to, kurio idealu senis aistringai tikėjo visą
savo gyvenimą! Argi tai nėra nelaimė? Ir jei nors vienas toks imtų vadovauti visai šitai armijai, kuri
„trokšta valdžios tik dėl nešvarių gėrybių“, — tai nejau negana nors vieno tokio, kad išeitų tragedija?
Maža to: pakanka ir vieno tokio, stovinčio priešakyje, kad pagaliau gimtų tikra vadovaujanti visų
Romos siekimų idėja su visomis jos armijomis ir su jėzuitais, aukščiausia tų siekimų idėja. Aš tau
atvirai sakau, kad tvirtai tikiu, jog tas vienintelis žmogus vis dėlto nebuvo vienintelis tarp
vadovaujančių visam sąjūdžiui. Kas žino, galbūt ir tarp vyriausiųjų Romos kunigų vienas kitas
pasitaikė ir toks. Kas žino, galbūt šitas prakeiktas senis, taip atkakliai ir taip savotiškai mylįs
žmoniją, egzistuoja ir dabar nesuskaitomos daugybės tokių atskirų senių pavidalu, ir egzistuoja visai
ne atsitiktinai, bet kaip santarvė, kaip slapta sąjunga, jau seniai įsteigta saugoti paslapčiai, saugoti jai
nuo vargšų mažajėgių žmonių, kad galima būtų padaryti juos laimingus. Taip tikrai yra, taip ir turi
būti. Man atrodo, kad netgi ir masonai turi kažkokią panašią paslaptį, kuria grindžia savo teoriją, ir
kad katalikai tik už tai taip ir nekenčia masonų, kad žiūri į juos kaip į savo konkurentus, skaldančius
vieningą idėją, kai tuo tarpu turėtų būti viena avidė ir vienas ganytojas… Beje, gindamas savo mintį,
aš atrodau kaip autorius, negebąs tavęs įtikinti. Užteks apie tai.
— Tu gal pats esi masonas! — staiga išsprūdo Aliošai. — Tu netiki dievo, — pridūrė jis, bet jau
su nepaprasta širdgėla. Jam, be to, pasirodė, kad brolis žiūri į jį su pašaipa. — Kuo gi baigiasi tavo
poema? — staiga paklausė jis, nuleidęs akis. — O gal jau baigta?
— Aš norėjau taip ją baigti: kai inkvizitorius nutilo, tai kurį laiką laukė, ką jam pasakys belaisvis.
Jo tylėjimas slėgė jį. Jis matė, kad kalinys klausosi jo tyliai ir nuoširdžiai, žvelgdamas jam tiesiai į
iš skaitiniai.org
akis ir, matyt, nenorėdamas prieštarauti. Senis geidautų, kad tas pasakytų jam ką nors, kad ir ką nors
skaudaus ir baisaus. Bet tas, nė žodžio netaręs, staiga prieina prie senio ir tyliai bučiuoja jį į
bekraujės devynių dešimčių metų lūpas. Štai ir visas atsakymas. Senis krūpteli. Kažkas suvirpa jo
lūpų kampučiuose; jis eina prie durų, atidaro jas ir sako jam: „Išeik ir daugiau nebeateik… niekuomet
neateik… niekuomet, niekuomet!“ Ir išleidžia jį į „tamsias miesto gatves“. Belaisvis išeina.
— O senis?
— Pabučiavimas degina jam širdį, bet senis pasilieka prie savo idėjos.
— Ir tu drauge su juo, ir tu? — suriko Alioša su širdgėla.
Ivanas susijuokė.
— Bet juk tai nesąmonė, Alioša, juk tai tik paika poema paiko studento, kuris niekada nėra parašęs
nė dviejų eilučių. Kodėl tu taip rimtai žiūri į tai? Ar tik nemanai, kad aš dabar tiesiog ir važiuosiu ten,
pas jėzuitus, ir prisidėsiu prie tos daugybės žmonių, kurie taiso jo didžius darbus? O viešpatie, kas
man rūpi? Juk aš tau sakiau: kad tik aš ligi trisdešimties metų išgyvenčiau, o tada — taurę į grindis!
— O lipnūs pumpurėliai, o brangūs kapai, o žydras dangus, o mylima moteris! Kaipgi tu gyvensi,
kuo tu juos mylėsi? — šaukė Alioša su širdgėla. — Argi tai įmanoma su tokiu pragaru krūtinėje ir
galvoje? Ne, tu tikrai pas juos važiuoji ir prisidėsi prie jų… o jei ne, tai nusižudysi, neištversi!
— Yra tokia jėga, kuri viską ištvers! — tarė Ivanas su šalta šypsena.
— Kokia jėga?
— Karamazoviška… karamazoviškos niekšybės jėga.
— Vadinasi, paskęsti paleistuvybėje, pasmaugti, supūdyti sielą, ar taip, ar taip?
— Gal ir taip… bet ligi trisdešimt metų galbūt išvengsiu, o paskui…
— Kaipgi išvengsi? Kuriuo būdu išvengsi? Tai neįmanoma šitaip galvojančiam žmogui.
— Išvengsiu, nes esu Karamazovas.
— Vadinasi, „viskas leista“? Viskas leista, ar ne taip, ar ne taip?
Ivanas susiraukė ir staiga kažkaip keistai išblyško.
— A, tai tu vakarykščio žodelio nusitverei, dėl kurio taip įsižeidė Mijusovas… ir kurį, taip naiviai
išsišokęs, pakartojo brolis Dmitrijus? — kreivai šyptelėjo jis. — Taip, gal ir tikrai „viskas leista“,
jeigu jau kartą taip pasakiau. Neišsižadu. Mitenkos redakcija irgi nebloga.
Alioša tylomis žiūrėjo į jį.
— Aš, broli, prieš išvažiuodamas maniau, kad turiu nors tave vieną visame pasaulyje, — staiga
prabilo Ivanas su kažkokiu netikėtu jausmu, — o dabar matau, kad ir tavo širdyje nėra man vietos,
mano mielas atsiskyrėli. Formulės „viskas leista“ aš neišsižadėsiu, na, ir ką gi, gal už tai tu manęs
išsižadėsi, ar taip, ar taip?
Alioša pakilo, priėjo prie jo ir tylėdamas švelniai pabučiavo į lūpas.
— Literatūrinė vagystė! — suriko Ivanas, staiga pagautas kažkokio entuziazmo. — Tu pavogei tai
iš mano poemos! Vis dėlto dėkui. Kilk, Alioša, eisim, laikas ir man, ir tau.
Juodu išėjo, bet sustojo prie traktieriaus priebučio.
— Štai kas, Alioša, — prašneko Ivanas tvirtu balsu, — jei tikrai dar man teks gėrėtis lipniais
pumpurėliais, tai aš mylėsiu juos tik tave minėdamas. Pakanka man to, kad tu čia kažkur esi, ir dar
nepraeis man noras gyventi. Ar tau pakanka to? Jei nori, priimk tai pagaliau kaip meilės
prisipažinimą. O dabar tu dešinėn, aš kairėn — ir užteks, girdi, užteks. Atseit, jei aš rytoj
neišvažiuočiau (manau, tikrai išvažiuosiu) ir mes vėl kaip nors susitiktume, tai jau visomis šitomis
temomis tu daugiau su manimi nė žodžio. Primygtinai prašau. Ir apie brolį Dmitrijų, ypačiai prašau
tave, daugiau su manimi niekuomet nepradėk kalbos, — pridūrė jis staiga suirzęs, — viskas išsemta,
viskas iškalbėta, ar ne tiesa? O aš tau irgi iš savo pusės štai kokį pasižadėjimą duosiu: kai,
iš skaitiniai.org
baigdamas trečiąją dešimtį metų, panorėsiu „trenkti taurę žemėn“, tai, kad ir kur tu būtum, aš vis tiek
dar ateisiu pasikalbėti su tavimi… kad ir iš Amerikos atvažiuosiu, žinok tai. Tyčia atvažiuosiu. Bus
tada labai įdomu ir į tave pažiūrėti: kaip tada tu atrodysi? Matai, pasižadėjimas gana iškilmingas. O
iš tikrųjų gal septyneriems, gal dešimčiai metų išsiskiriame. Na, dabar eik pas savo Pater
Seraphicus,☞ juk jis miršta; numirs be tavęs, tai dar, ko gero, ant manęs supyksi, kad tave sulaikiau.
Lik sveikas, pabučiuok mane dar kartą, va taip, ir eik…
Ivanas staiga pasisuko ir nuėjo savo keliu jau nebeatsigręždamas. Panašiai vakar išsiskyrė su
Alioša ir brolis Dmitrijus, nors vakar buvo visai kitaip. Šita keista mintelė šmėstelėjo kaip žaibas
liūdname Aliošos prote, liūdname ir susisielojusiame šią valandą. Jis truputį palaukė, žiūrėdamas
įkandin brolio. Kažkodėl staiga pastebėjo, kad brolis Ivanas eina kažkaip krypuodamas ir kad jo
dešinysis petys, kai žiūri iš užpakalio, atrodo žemesnis už kairįjį. Anksčiau jis niekad nebuvo to
pastebėjęs. Bet staiga jis irgi pasisuko ir pasileido protekiniais vienuolyno link. Jau smarkiai temo, ir
jam buvo beveik baisu: kažkas nauja brendo jo sieloje, bet kas būtent — jis nebūtų galėjęs pasakyti.
Kaip ir vakar, vėl pakilo vėjas, ir šimtametės pušys gūdžiai suošė aplinkui, kai jis įėjo į skito miškelį.
Jis beveik bėgte bėgo. „Pater Seraphicus — iš kur jis paėmė šitą vardą — iš kur? — dingtelėjo
Aliošai. — Ivanas, vargšas Ivanas, kada gi aš dabar jį pamatysiu… Štai ir skitas, viešpatie! Taip,
taip, tai jis, tai Pater Seraphicus, jis išgelbės mane… nuo jo ir amžinai!“
Vėliau jis keletą kartų savo gyvenime didžiai stebėjosi ir negalėjo suprasti, kodėl taip ūmai, tik ką
išsiskyręs su Ivanu, visai užmiršo brolį Dmitrijų, nors rytą, tik prieš keletą valandų buvo tvirtai
nusistatęs jį susirasti, kad ir nebetektų šiandien prieš naktį grįžti į vienuolyną.

iš skaitiniai.org
 VI

KOL KAS DAR LABAI NEAIŠKUS

O Ivanas Fiodorovičius, išsiskyręs su Alioša, ėjo namo, pas Fiodorą Pavlovičių. Bet, keistas
dalykas, staiga suėmė jį nepakenčiamas maudulys, kuris, svarbiausia, artėjant prie namų, sulig
kiekvienu žingsniu tolydžio smarkėjo. Ne tai buvo keista, kad maudulys suėmė, o tai, kad Ivanas
Fiodorovičius nieku būdu negalėjo suvokti, kas tai per maudulys. Ir anksčiau dažnai jam taip būdavo,
tad neatrodytų nuostabu, kad jam maudė širdį tokią valandą, kada jis jau rytoj, staiga nutraukęs ryšius
su viskuo, kas jį čia atvedė, ruošėsi vėl griežtai pasukti į šalį, nauju, visiškai nežinomu keliu, ir vėl,
kaip anksčiau, gyventi vienatvėje ir puoselėti daug vilčių, tik nežinia kokių, daug, labai daug laukti iš
gyvenimo, nors nė pats nesusivokė, nei ko reikia laukti, nei ko trokšti. Ir vis dėlto šią valandą, nors jo
sielą kankino ilgesys kažko naujo ir nežinomo, jam maudė širdį dėl ko kita. „Ar čia tik ne
pasišlykštėjimas tėvo namais? — pagalvojo sau vienas. — Panašu į tai, taip jie man atgriso, ir nors
šiandien aš paskutinį kartą peržengsiu šitą bjaurų slenkstį, vis dėlto šlykštu…“ Bet ne, čia dar kažkas
kita. O gal paveikė atsisveikinimas su Alioša ir tas mūsų pokalbis: „Tiek metų tylėjau, niekam
niekuomet nė žodžio, ir staiga prišnekėjau tiek nesąmonių“. Iš tikrųjų tai galėjo būti jaunuoliškas
neprityrusio ir tuščiagarbio jaunuolio apmaudas, kad nemokėjo atverti savo širdies, ir dar tokiam
žmogui kaip Alioša, į kurį buvo sudėjęs tiek vilčių. Žinoma, čia kaltas ir apmaudas, aišku, kad
apmaudas, bet tai dar ne viskas, anaiptol ne viskas. „Tiesiog šleikštus maudulys, bet negaliu suprasti,
ko man trūksta. Gal geriau visai negalvoti…“
Ivanas Fiodorovičius pabandė „negalvoti“, bet ir tai nieko nepadėjo. Svarbiausia, maudulys buvo
tuo įkyrus, kad atrodė kažkoks atsitiktinis, grynai išorinių priežasčių sukeltas; tai buvo justi. Kažkur
stovėjo ir riogsojo kažkokia būtybė ar daiktas, kaip kartais riogso kas nors prieš akis, o žmogus,
būdamas kuo užsiėmęs ar įsitraukęs į karštą pokalbį, ilgai to nepastebi ir vis dėlto jaučia, kad tai
erzina jį, beveik kankina, ir pagaliau jis susipranta pašalinti netikusį daiktą, dažnai labai menką ir
juokingą, kokį nors reikmenį, paliktą ne savo vietoje, nukritusią ant grindų nosinę, į spintą nepadėtą
knygą ir t.t., ir t.t. Pagaliau Ivanas Fiodorovičius, labai suirzęs ir kuo bjauriausiai nusiteikęs, priėjo
tėvo namus ir staiga, gal penkiolika žingsnių nuo vartelių, dirstelėjo į vartus ir ūmai suprato, kas jį
taip kankino ir erzino.
Ant suoliuko prie vartų sėdėjo ir gėrėjosi vakaro vėsa liokajus Smerdiakovas, ir Ivanas
Fiodorovičius, vos žvilgtelėjęs į jį, suprato, kad ir jo sieloje lindi liokajus Smerdiakovas ir kad kaip
tik šito žmogaus negali pakęsti jo siela. Omai viskas atsiskleidė ir išaiškėjo. Pirma, kai Alioša
pasakojo apie savo susitikimą su Smerdiakovu, kažkoks niūrumas ir šleikštumas staiga įsmigo jam į
širdį ir tuojau sukėlė joje neapykantą. Vėliau, besišnekant, Smerdiakovas laikinai buvo užmirštas, bet
vis dėlto pasiliko jo sieloje, ir kai tik Ivanas Fiodorovičius atsisveikino su Alioša ir vienas nuėjo
namų link, tučtuojau užmirštas jausmas vėl ėmė greit kilti į paviršių. „Nejaugi šitas bjaurus niekšas
galėtų taip mane erzinti!“ — pagalvojo jis su nepakenčiamu apmaudu.
Dalykas tas, kad Ivanas Fiodorovičius pastaruoju metu iš tikrųjų pajuto didelę antipatiją tam
žmogui, o ypač pastarosiomis dienomis. Jis net pats pradėjo pastebėti šitą augančią beveik
neapykantą tam padarui. Galbūt neapykantos procesas taip pagreitėjo kaip tik dėl to, kad iš pradžių,
kai tik atvažiavo pas mus Ivanas Fiodorovičius, buvo visai kitaip. Tada Ivanas Fiodorovičius staiga
buvo bepradedąs tartum itin domėtis Smerdiakovu, tasai atrodė jam netgi originalus. Pats jį traukė į
pokalbius, nors ir stebėdavosi jo savotišku nesupratingumu arba, geriau pasakius, savotišku jo proto
nerimu ir nesuprasdavo, kas gi galėtų nuolatos ir taip įkyriai jaudinti šitą „stebėtoją“. Juodu
kalbėdavosi ir filosofinėmis temomis ir netgi apie tai, kodėl šviesa švietė pirmąją dieną,išjei saulė,
skaitiniai.org
mėnulis ir žvaigždės atsirado tik ketvirtąją dieną, ir kaip visa tai reikia suprasti; bet Ivanas
Fiodorovičius greit įsitikino, kad jam svarbu visai ne saulė, ne mėnulis ir ne žvaigždės, kad saulė,
mėnulis ir žvaigždės — dalykai įdomūs, bet Smerdiakovui trečiaeiliai, ir kad jam reikia visiškai
kažko kito. Kiekvieną kartą vienaip ar kitaip pradėjo reikštis ir ryškėti jo neribota savimeilė, ir dar
įžeista savimeilė. Ivanui Fiodorovičiui tas labai nepatiko. Iš to ir radosi pasišlykštėjimas. Vėliau
prasidėjo namuose vaidai, pasipynė Grušenka, prasidėjo istorijos su broliu Dmitrijum, visokie
rūpesčiai — juodu ir apie tai kalbėdavosi, bet nors Smerdiakovas visada kalbėdavo apie tai labai
jaudindamasis, vis dėlto nieku būdu negalima buvo perprasti, ko gi čia jis pats nori. Net galima buvo
stebėtis kai kurių jo norų nelogiškumu ir netvarkingumu, kai jie nejučiomis išeidavo aikštėn, nors
visada ir neaiškūs. Smerdiakovas vis teiraudavosi, duodavo kažkokių netiesioginių, matyt, tyčia
sugalvotų klausimų, bet kuriam galui — to neaiškindavo ir dažniausiai, ėmęs atkakliai ko nors
klausinėti, staiga nutildavo ar pradėdavo visai kitą kalbą. Bet svarbiausias dalykas, galutinai
suerzinęs Ivaną Fiodorovičių ir sukėlęs jam tokį didelį pasišlykštėjimą, buvo kažkoks koktus ir
ypatingas familiarumas, kurį smarkiai ėmė jam rodyti Smerdiakovas, ir juo toliau, juo labiau.
Nepasakysi, kad jis būtų leidęs sau nemandagiai elgtis, priešingai, kalbėdavosi su juo labai
pagarbiai, bet vis dėlto taip atrodė, kad Smerdiakovas aiškiai ėmė pagaliau dievai žino kodėl laikyti
save tartum solidariu su Ivanu Fiodorovičium, visada kalbėdavo tokiu tonu, tartum juodu būtų dėl
kažko susitarę, kažkada vienas kitam pasakę kažką slapta, ką tik juodu težino ir kas kitiems
mirtingiesiems, šalia jų knibždantiems, netgi visai nesuprantama. Vis dėlto Ivanas Fiodorovičius ir
tada ilgai dar nesuprato, kodėl taip didėja jo pasišlykštėjimas ir tik pačiu pastaruoju metu suvokė,
kuris čia galas. Susierzinęs ir dygėdamasis, norėjo dabar tylomis ir nežiūrėdamas į Smerdiakovą įeiti
pro vartelius, bet Smerdiakovas pakilo nuo suolelio, ir jau vien iš šito gesto Ivanas Fiodorovičius
ūmai suprato, kad tas nori leistis su juo į ypatingą pokalbį. Ivanas Fiodorovičius žvilgtelėjo į jį ir
sustojo, ir jau vien tai, kad staiga sustojo ir nepraėjo pro šalį, kaip kad norėjo prieš valandėlę, jį
supykino iki sielos gelmių. Širsdamas ir bjaurėdamasis žiūrėjo į išsekusią, kastratą primenančią
Smerdiakovo fizionomiją sušukuotais į užpakalį smilkiniais ir su mažučiu pašiauštu kuodeliu. Jo
kairioji, truputį primerkta akutė mirkčiojo ir šypsojosi, tartum sakydama: „Ko gi eini, nepraeisi,
matai, kad mudviem, protingiems žmonėms, yra apie ką pasikalbėti“. Ivanas Fiodorovičius ėmė
drebėti.
„Šalin, niekše, negi aš tau lygus, kvaily!“ — buvo beslystą jam nuo liežuvio, bet, jo didžiausiai
nuostabai, nuo liežuvio nuslydo visai kas kita:
— Kaip tėvelis, miega ar jau pabudo? — tyliai ir romiai prašneko jis, pats to nesitikėdamas, ir
staiga, irgi pats to nesitikėdamas, atsisėdo ant suoliuko. Vieną akimirką jam pasidarė beveik baisu, jis
vėliau tai prisiminė. Smerdiakovas stovėjo prieš jį, susidėjęs rankas ant nugaros, ir žiūrėjo su
pasitikėjimu savimi, beveik griežtai.
— Dar teikiasi ilsėtis, — ištarė jis neskubėdamas. („Pats, girdi, mane prakalbinai, o ne aš“.) —
Žiūriu į jus, gerbiamasis, ir stebiuosi, — pridūrė jis patylėjęs, kažkaip manieringai nuleidęs akis,
dešinę koją atstatęs ir žaisdamas lakuoto pusbačio galu.
— O ko čia stebėtis? — kapodamas žodžius, rūsčiai tarė Ivanas Fiodorovičius, iš visų jėgų
valdydamasis, ir staiga su pasišlykštėjimu pajuto, kad nesitveria smalsumu ir kad nė už ką
nepasitrauks iš čia, kol nepatenkins to smalsumo.
— Kodėl jūs, gerbiamasis, nevažiuojate į Čermašnią? — staiga pakėlė akutes Smerdiakovas ir
familiariai nusišypsojo. „O ko aš nusišypsojau, tai, girdi, pats turi suprasti, jei esi protingas žmogus“,
tartum sakė primerkta jo kairioji akutė.
— Ko aš važiuosiu į Čermašnią? — nustebo Ivanas Fiodorovičius. iš skaitiniai.org
 Smerdiakovas vėl patylėjo.
— Netgi pats Fiodoras Pavlovičius taip jus maldavo, — prašneko jis pagaliau, neskubėdamas ir
tartum pats nerimtai žiūrėdamas į savo atsakymą: girdi, šiaip sau, menka priežastimi tenkinuosi, reikia
gi ką nors pasakyti.
— E, po velnių, aiškiau sakyk, ko tau reikia? — pagaliau piktai sušuko Ivanas Fiodorovičius. Jo
romumo nebeliko, dabar jis kalbėjo stačiokiškai.
Smerdiakovas pristatė dešiniąją kojelę prie kairiosios, išsitiesė, bet žiūrėjo vis taip pat ramiai ir
su ta pačia šypsenėle.
— Nieko ypatingo nėra… šiaip sau, iš kalbos išėjo…
Vėl stojo tyla. Abudu patylėjo gal minutę. Ivanas Fiodorovičius žinojo, kad jam reikia tuojau
atsistoti ir supykti, o Smerdiakovas stovėjo prieš jį ir tartum laukė: „Ogi pažiūrėsim, ar tu supyksi, ar
ne?“ Bent taip atrodė Ivanui Fiodorovičiui. Pagaliau jis pajudėjo — buvo bekyląs. Smerdiakovas
tiksliai nutaikė akimirką.
— Baisi mano būklė, Ivanai Fiodorovičiau, net nežinau, kaip čia gelbėtis, — staiga prašneko jis
tvirtai ir aiškiai ir sulig paskutiniu žodžiu atsiduso. Ivanas Fiodorovičius vėl tučtuojau atsisėdo.
— Abudu visiškai apkvaišo, tiesiog, galima sakyti, pikčiau už mažus vaikus, — kalbėjo
Smerdiakovas. — Aš kalbu apie jūsų tėtušį ir jūsų broliuką, Dmitrijų Fiodorovičių. Štai jis dabar
pabus, Fiodoras Pavlovičius, ir tuojau pradės kas minutę kamantinėti mane: „Kaip, dar neatėjo?
Kodėl neatėjo?“ — ir taip be paliovos ligi pusiaunakčio, net ir po pusiaunakčio. O jeigu Agrafena
Aleksandrovna neateis (nes ji galbūt niekuomet nė neketina ateiti), tai vėl rytoj iš ryto užsipuls mane:
„Kodėl neatėjo? Dėl ko neatėjo? Kada gi ateis?“ — tartum aš čia būčiau jam kaltas. Antra vertus, dar
tokios tokelės išeina, kad kai tik dabar sutemsta, o kartais ir anksčiau, jūsų broliukas su ginklu
rankoje ir ateina pas kaimynus: „Žiūrėk, girdi, šelmi, barštininke, prasnausi man ją ir nepraneši man,
kad atėjo, — tučtuojau nudobsiu tave“. Praeis naktis, rytą jis, kaip ir Fiodoras Pavlovičius, vėl ims
kankinte mane kankinti: „Kodėl neatėjo, ar greit ateis“, — ir tartum aš vėl būčiau kaltas, kad jo ponia
neatvyko. Ir jau tiek kas dieną ir kas valandą vis labiau ir labiau abudu pyksta, kad manau kartais net
galą sau iš baimės pasidaryti. Aš, gerbiamasis, nė kiek jais nepasitikiu.
— O kam prasidėjai? Kodėl ėmei pranešinėti Dmitrijui Fiodorovičiui? — tarė Ivanas
Fiodorovičius irzliai.
— O kaip aš galėjau neprasidėti? Aš nė neketinau prasidėti, jei norite viską tiksliai žinoti. Aš nuo
pat pradžių vis tylėjau, nedrįsau prieštarauti, bet jis pats paskyrė mane savo tarnu Ličarda. Nuo to
laiko tiek ir težino, kad tą vieną žodį kartoja: „Užmušiu tave, šelmi, jei prasnausi!“ Tikrai spėju,
gerbiamasis, kad rytoj ištiks mane ilgas nuomaris.
— Kaip tai ilgas nuomaris?
— Ilgas toks priepuolis, be galo ilgas. Keletą valandų, o gal, ko gero, ir dieną kitą užtruks. Kartą
man trejetą dienų truko, tada aš nuo aukšto nukritau. Nustoja tampyti, o po to vėl prasideda; ir visas
tris dienas negalėjau sąmonės atgauti. Hercenštubę, čionykštį daktarą, tada Fiodoras Pavlovičius
pakvietė, tai jis ledą prie viršugalvio dėjo ir dar vieną priemonę panaudojo… Būčiau numiręs.
— Bet juk, sako, nuomario negalima iš anksto numatyti, kad va tą ir tą valandą bus. Kodėl tu sakai,
kad rytoj bus? — paklausė Ivanas Fiodorovičius su ypatingu, irzliu smalsumu.
— Tas tiesa, kad numatyti negalima.
— Be to, tu gi tada nuo aukšto nukritai.
— Ant aukšto kasdien laipioju, galiu ir rytoj nukristi nuo aukšto. O jei ne nuo aukšto, tai į rūsį
įkrisiu, irgi kasdien ten vaikščioju, kai prireikia.
Ivanas Fiodorovičius ilgai žiūrėjo į jį. iš skaitiniai.org
 — Paistai tu čia kažką, kaip matau, ir aš tave nelabai suprantu, — tyliai, bet kažkaip rūsčiai tarė
jis, — gal tu nori rytoj apsimesti ir tris dienas tyčia tampytis, ką?
Smerdiakovas, kuris ligi šiol žiūrėjo žemyn ir vėl žaidė dešiniojo pusbačio galu, dešiniąją koją
atitraukė į savo vietą, tada atstatė kairiąją, pakėlė galvą ir tarė šyptelėjęs:
— Jei aš ir iš tikrųjų galėčiau taip padaryti, tai yra apsimesti, nes prityrusiam žmogui taip padaryti
visai nesunku, tai ir tada aš turiu visišką teisę pavartoti šitą priemonę savo gyvybei nuo mirties
išgelbėti, nes kai aš būsiu ligonis ir gulėsiu, tai tegu ir ateitų pas jo tėtušį Agrafena Aleksandrovna,
jis negalėtų tada reikalauti iš sergančio žmogaus: „Kodėl nepranešei!“ Pačiam bus gėda.
— Et, velnias! — staiga suriko Ivanas Fiodorovičius, ir jo veidas persikreipė iš pykčio. — Ko tu
čia visą laiką drebi dėl savo gyvybės! Visi šitie brolio Dmitrijaus grasinimai tėra azartiški žodžiai,
daugiau nieko. Neužmuš jis tavęs; užmuš, tik ne tave.
— Užmuš kaip musę, ir visų pirma mane. O dar labiau aš kito dalyko bijausi: kad nepalaikytų
manęs jo bendrininku, kai jis savo tėvui ką nors netinkama padarys.
— Kodėl tave palaikys bendrininku?
— Todėl ir palaikys bendrininku, kad aš jam apie tuos ženklus papasakojau, didelę paslaptį
išdaviau.
— Kokius ženklus? Kam papasakojai? Kalbėk aiškiau, velniai tave rautų!
— Turiu atvirai prisipažinti, — pedantiškai ramiai kalbėjo Smerdiakovas, — kad čia mudu su
Fiodoru Pavlovičiumi turime vieną tokią paslaptį. Jis, kaip kad teikiatės žinoti (jei tik iš tikrųjų
teikiatės žinoti), jau kelinta diena, kai tik ateina naktis arba kad ir vakaras, tai tučtuojau iš vidaus ir
užsirakina. Jūs pastaruoju metu grįžtate namo anksti ir lipate į viršų, į savo kambarį, o vakar tai visai
niekur nebuvote išėjęs, todėl, galimas daiktas, ir nežinote, kaip jis dabar ėmė prieš naktį rūpestingai
rakinti duris. Ir jei ateitų netgi pats Grigorijus Vasiljevičius, tai jis atidarytų jam duris nebent tik iš
balso jį pažinęs. Bet Grigorijus Vasiljevičius neateina, todėl dabar aš vienas apruošiu jo kambarius,
— taip jau jis pats teikėsi man įsakyti nuo pat pradžios, kai tik pradėjo šitą istoriją su Agrafena
Aleksandrovna, o prieš naktį tai dabar ir aš, kaip jo įsakyta, pasišalinu ir nakvoju fligelyje, ir ligi
pusiaunakčio man draudžiama užmigti, aš turiu budėti, atsikelti ir apeiti kiemą, ir laukti, kol ateis
Agrafena Aleksandrovna, nes jau kelinta diena, kai jis jos laukia tartum koks pamišėlis. O galvoja jis
šitaip: jinai, girdi, jo bijo, tai yra Dmitrijaus Fiodorovičiaus (jis vadina jį Mitka), todėl naktį, kiek
galima vėliau, galudaržėmis pas mane ateis; o tu, sako, saugok ją ligi pat pusiaunakčio ir dar vėliau.
Ir jeigu ateis, tai tu pribėk prie durų ir pabelsk man ranka į duris arba į langą iš sodo pusės,
pirmuosius du kartus tyliau, šitaip: viens du, o po to tučtuojau tris kartus kiek garsiau: tuk tuk tuk.
Tada, sako, aš tuojau ir suprasiu, kad tai jinai atėjo, ir tylutėliai atidarysiu tau duris. Kitą ženklą man
davė tam atvejui, jei kas nepaprasta atsitiktų: pirma du kartus greitai: tu tuk, o po to, luktelėjus, dar
vieną kartą daug smarkiau. Tada jis ir supras, kad kažkas netikėta atsitiko ir kad labai reikia man jį
pamatyti, ir tada taip pat man atidarys, o aš įeisiu ir pranešiu. Tai vis tam atvejui, jei Agrafena
Aleksandrovna pati neateitų, o atsiųstų ką nors kitą su žinia; be to, juk ir Dmitrijus Fiodorovičius gali
ateiti, tai ir apie jį turiu pranešti, kad jis čia pat. Labai jis bijosi Dmitrijaus Fiodorovičiaus, todėl jei
netgi Agrafena Aleksandrovna jau ateitų ir jis užsirakintų su ja, o Dmitrijus Fiodorovičius tuo tarpu
kur arti atsirastų, tai ir tada aš būtinai turiu tuojau pat jam pranešti, triskart pabelsdamas; tad pirmasis
ženklas, iš penkių pabeldimų, reiškia: „Agrafena Aleksandrovna teikėsi ateiti“, o antrasis, iš trijų
pabeldimų, „labai, vadinasi, svarbu“; šitaip jis keletą kartų mane mokė, man aiškino ir pats parodė,
kaip daryti. O kadangi apie šituos ženklus visame pasaulyje žinau tik aš ir dar jis, tai jis, nėmaž
neabejodamas ir nė nešūktelėjęs (garsiai sušukti jis labai bijo), ir atidarys. Va apie tuos ženklus
Dmitrijus Fiodorovičius dabar ir sužinojo. iš skaitiniai.org
 — Kaipgi sužinojo? Gal tu pasakei? Kaip tu drįsai pasakyti?
— Nagi iš baimės. Ir kaip aš galėjau drįsti jam nepasakyti? Dmitrijus Fiodorovičius kasdien
neduodavo ramybės: „Tu mane apgaudinėji, tu kažką slepi nuo manęs? Aš tau abi kojas sulaužysiu!“
Tada aš jam apie šituos slaptus ženklus ir papasakojau, kad jis bent pamatytų, koks aš esu jam
klusnus, ir podraug įsitikintų, kad aš jo neapgaudinėju, bet ką tik žinau, viską pranešu.
— Jei manai, kad jis tais ženklais pasinaudos ir norės patekti į vidų, tai tu jo neįleisk.
— O jeigu mane patį ištiks priepuolis, tai kaipgi aš tada jo neįleisiu, jeigu net ir galėčiau išdrįsti
neįleisti, žinodamas, koks jis padūkėlis.
— Et, po velnių! Kodėl tu taip įsitikinęs, kad tave ištiks priepuolis, velniai tave griebtų? Gal
juokiesi iš manęs, ar ką?
— Kaip aš išdrįsčiau juoktis iš jūsų, ir kokie čia gali būti juokai, kai tokia baimė? Nujaučiu, kad
užeis nuomaris, tokia mano nuojauta, vien tik iš baimės ir užeis.
— Et, velnias! Jei tu gulėsi, tai budės Grigorijus. Iš anksto perspėk Grigorijų, jis tai jau tikrai
neįleis.
— Be pono leidimo aš nieku būdu negaliu nieko sakyti Grigorijui Vasiljevičiui apie ženklus. O kai
dėl to, kad Grigorijus Vasiljevičius juos nugirs ir jo neįleis, tai jis kaip tik šiandien po vakarykščio
sunegalavo, o Marfa Ignatjevna rytoj jį gydyti ketina. Taip juodu andai sutarė. O jų gydymo būdas
labai įdomus: Marfa Ignatjevna tokį antpilą, labai stiprų, žino ir visada jo turi, su kažkokiomis
žolėmis, tokią paslaptį žino. Ir gydo jinai tais nepaprastais vaistais Grigorijų Vasiljevičių gal triskart
per metus, kai jam visiškai atima strėnas, kai jį nelyginant paralyžius ištinka, gal triskart per metus.
Tada jie paima rankšluostį, suvilgo tuo antpilu, ir Marfa Ignatjevna visą nugarą trina jam pusvalandį,
kol viskas susigeria, net visiškai paraudonuoja ir ištinsta, o po to viską, kas liko stiklinėje, duoda jam
išgerti, kalbėdama tam tikrą maldą, tačiau ne viską atiduoda, nes šia reta proga truputį ir sau pasilieka
ir taip pat išgeria. Ir abudu, aš jums pasakysiu, kaip negeriantieji, čia pat ir nuvirsta ir labai ilgą laiką
kietai miega; ir kai pabunda Grigorijus Vasiljevičius, tai beveik visada po to sveikas, o kai Marfa
Ignatjevna pabunda, tai jai po to visada galvą skauda. Taigi va, jei Marfa Ignatjevna rytoj šitą savo
ketinimą įvykdys, tai vargu ar jie galės ką nors išgirsti ir neįleisti Dmitrijaus Fiodorovičiaus. Miegos.
— Kas čia per kvailystės! Ir viskas, lyg tyčia, taip išsyk ir sutaps: ir tave nuomaris ištiks, ir anie
abudu bus be sąmonės! — suriko Ivanas Fiodorovičius. — Ar tik tu pats nenori taip padaryti, kad
sutaptų? — staiga išsprūdo jam, ir jis rūsčiai suraukė antakius.
— Kaipgi galėčiau tyčia taip padaryti… ir kam daryti, jei čia viskas priklauso tik nuo Dmitrijaus
Fiodorovičiaus ir tik nuo jo minčių… Panorės jis ką padaryti — ir padarys, o jei ne, tai negi aš tyčia
jį atvesiu ir stumte įstumsiu pas tėvą.
— O kam jis turi ateiti pas tėvą, ir dar slapta, jeigu, kaip tu sakai, Agrafena Aleksandrovna visai
neateis, — kalbėjo toliau Ivanas Fiodorovičius, blykšdamas iš pykčio, — tu gi pats taip sakai, o ir aš,
čia gyvendamas, visą laiką buvau įsitikinęs, kad senis tik svaičioja ir kad neateis pas jį ta bjaurybė.
Tai kam gi Dmitrijui Fiodorovičiui brautis pas senį, jeigu ji neateis? Sakyk! Aš noriu žinoti tavo
mintis.
— Pats teikiatės žinoti, ko jis ateis, tai kam čia reikalingos mano mintys? Vien iš pykčio ateis arba
iš įtarumo, jei, sakysime, ims abejoti, ar aš tikrai sergu, ir ims nekantraudamas ieškoti kambariuose,
kaip vakar: girdi, ar kartais neprasmuko kaip nors nejučiomis. Jis taip pat gerai žino, kad Fiodoras
Pavlovičius yra didelį voką paruošęs, o jame trys tūkstančiai, užantspauduoti trimis antspaudais,
vokas juostele aprištas ir jame jo paties ranka užrašyta: „Grušenkai, mano angelui, jei panorės ateiti“,
o vėliau, gal po trijų dienų, dar pridėjo: „ir pupytei“. Tai štai kas kelia abejonių.
— Nesąmonė! — sušuko Ivanas Fiodorovičius, beveik įniršęs. — Dmitrijus neis grobti pinigų ir
iš skaitiniai.org
dar tėvo užmušti. Jis galėjo vakar užmušti jį už Grušenką kaip įniršęs tulžingas kvailys, bet grobti
neis!
— Jam dabar labai reikalingi pinigai, baisiai reikalingi, Ivanai Fiodorovičiau. Jūs nė nežinote,
kaip reikalingi, — nepaprastai ramiai ir nuostabiai ryškiai paaiškino Smerdiakovas. — Tuos tris
tūkstančius, be to, jisai laiko tartum savais ir pats man šitaip aiškino: „Man, sako, tėvas dar skolingas
lygiai tris tūkstančius“. O be visa kita, dar pagalvokite, Ivanai Fiodorovičiau, kad ir apie tokią
neginčijamą tiesą: juk, reikia pasakyti, yra beveik tikras dalykas, kad Agrafena Aleksandrovna, jei tik
pati panorės, tai būtinai privers jį, patį poną, vadinasi, Fiodorą Pavlovičių, ją vesti, jei tik panorės,
na, o ji galbūt ir panorės. Juk aš tik šiaip sakau, kad ji neateis, o ji galbūt ir daugiau panorės, tai yra
tiesiog ponia pasidaryti. Aš pats žinau, kad jos pirklys Samsonovas jai pačiai labai atvirai kalbėjo,
kad čia ne toks prastas reikalas, ir kalbėdamas juokėsi. O ji pati nešioja gerą galvą ant pečių. Tekėti
už tokio plikšio kaip Dmitrijus Fiodorovičius jai nėra ko. Taigi šit, visa tai apsvarstęs, pats spręskite,
Ivanai Fiodorovičiau, kad tada nei Dmitrijui Fiodorovičiui, nei juo labiau jums su jūsų broliuku,
Aleksejum Fiodorovičium, tikrai ničnieko po tėtušio mirties neliktų, nė rublio, nes Agrafena
Aleksandrovna tam ir tekės už jo, kad viską savo vardu persirašydintų ir visus kapitalus sau pervestų.
O jeigu jūsų tėtušis dabar numirtų, kol viso to dar nebuvo, tai kiekvienam iš jūsų tikriausiai tuojau pat
po keturiasdešimt tūkstančių atitektų, netgi ir Dmitrijui Fiodorovičiui, kurio jis taip neapkenčia, nes
juk testamento jis jokio nėra padaręs… Visa tai Dmitrijus Fiodorovičius puikiausiai žino…
Kažkas tartum persikreipė ir virptelėjo Ivano Fiodorovičiaus veide. Jis staiga paraudo.
— Tai kodėl gi tu, — staiga pertraukė jis Smerdiakovą, — po viso to man patari važiuoti į
Čermašnią? Ką tu norėjai tuo pasakyti? Aš išvažiuosiu, o pas jus štai kas atsitiks. — Ivanas
Fiodorovičius vos galėjo atgauti kvapą.
— Tikra teisybė, — tyliai ir protingai ištarė Smerdiakovas, įdėmiai sekdamas akimis Ivaną
Fiodorovičių.
— Kaip tai tikra teisybė? — paklausė Ivanas Fiodorovičius, vos valdydamasis ir rūsčiai
blykčiodamas akimis.
— Aš kalbėjau jūsų gailėdamasis. Jumis dėtas, jeigu va taip man, aš viską tučtuojau mesčiau…
užuot čia, tokioj vietoj, sėdėjęs… — atsakė Smerdiakovas, visiškai atvirai žiūrėdamas į
blykčiojančias Ivano Fiodorovičiaus akis. Abudu patylėjo.
— Tu, atrodo, esi didelis idiotas ir jau, žinoma… baisus niekšas! — staiga pakilo nuo suolo Ivanas
Fiodorovičius. Po to tuojau pat buvo bežengiąs į vartelius, bet staiga sustojo ir atsigręžė į
Smerdiakovą. Atsitiko kažkas keista: Ivanas Fiodorovičius ūmai, tartum konvulsyviai, sukando lūpą,
sugniaužė kumščius — dar akimirka, ir būtų puolęs Smerdiakovą. Šis iš karto tai pastebėjo,
krūptelėjo ir visu kūnu pasidavė atgal. Bet akimirka praėjo Smerdiakovui laimingai, ir Ivanas
Fiodorovičius tylomis, bet lyg ir sumišęs pasuko vartelių link.
— Aš rytoj išvažiuoju į Maskvą, jei nori žinoti, rytoj anksti rytą — štai ir viskas! — staiga tarė jis
piktai, aiškiai ir garsiai ir vėliau pats stebėjosi, kodėl jam tada prireikė tai pasakyti Smerdiakovui.
— Taip visų geriausia, — pritarė šis, tartum būtų to ir laukęs, — tiktai gal tiek, kad iš Maskvos jus
gali telegrafu iš čia sutrukdyti, jei kas atsitiktų.
Ivanas Fiodorovičius vėl sustojo ir vėl atsigręžė į Smerdiakovą. Bet ir šiam tarsi kas atsitiko.
Visas jo familiarumas ir nerūpestingumas ūmai dingo; visas jo veidas ėmė reikšti nepaprastą atidumą
ir lūkestį, bet jau nedrąsų ir įteikiu: „Ar nepasakysi atseit, ar nepridėsi dar ko nors“, — galima buvo
išskaityti iš jo įdėmaus žvilgsnio, smigte įsmigusio į Ivaną Fiodorovičių.
— O iš Čermašnios argi neiškviestų… jei kas atsitiktų? — staiga suriko Ivanas Fiodorovičius,
kažkodėl staiga pakėlęs balsą. iš skaitiniai.org
 — Taip pat ir iš Čermašnios… sutrukdys… — sumurmėjo Smerdiakovas beveik pakuždomis,
tartum sumišęs, bet įdėmiai, įdėmiai tebežiūrėdamas Ivanui Fiodorovičiui tiesiog į akis.
— Bet Maskva toliau, o Čermašnia arčiau, tai tau turbūt kelionpinigių gaila, jei tu Čermašnią
siūlai, o gal tau gaila manęs, kad aš didelį lankstą padarysiu?
— Tikra teisybė… — sumurmėjo Smerdiakovas jau beveik palūžusiu balsu, šlykščiai
šypsodamasis ir vėl konvulsyviai pasiruošęs laiku atšokti atgal. Bet, Smerdiakovo nuostabai, Ivanas
Fiodorovičius staiga susijuokė ir juokdamasis greit žengė pro vartelius. Jei kas būtų pažiūrėjęs jam į
veidą, tikriausiai būtų supratęs, jog susijuokė jis visai ne dėl to, kad jam būtų buvę taip linksma. Bet
ir pats nė už ką nebūtų galėjęs paaiškinti, ką jautė tą akimirką. Judėjo ir ėjo jis tarsi konvulsijų
tampomas.

iš skaitiniai.org
 VII

„SU PROTINGU ŽMOGUMI IR PASIKALBĖTI ĮDOMU“

Ir kalbėjo panašiai. Tik įėjęs sutiko Fiodorą Pavlovičių svetainėje ir staiga suriko jam,
mosuodamas rankomis: „Aš į savo kambarį, į viršų, o ne pas jus, ligi pasimatymo“, ir praėjo pro šalį,
stengdamasis netgi nė nepažiūrėti į tėvą. Labai galimas daiktas, kad šią akimirką jis pajuto per didelę
neapykantą seniui, bet toks nemandagus priešiškumas net ir Fiodorui Pavlovičiui buvo netikėtas. O
senis iš tikrųjų, matyt, norėjo jam kažką kuo greičiausiai pasakyti ir tyčia išėjo į svetainę jo pasitikti,
bet, išgirdęs tokius malonius žodžius, tylėdamas stabtelėjo ir su pašaipa nulydėjo žvilgsniu sūnelį ligi
laiptų į mezoniną, kol šis dingo iš akių.
— Kas gi jam? — greit paklausė jis Smerdiakovą, įėjusį paskui Ivaną Fiodorovičių.
— Pyksta kažko, kas jį supaisys, — sumurmėjo šis vangiai.
— Ir trauk jį velniai! Tegu pyksta! Duok šen virtuvą ir greit nešdinkis, gyviau. Ar nėra ko nauja?
Dabar prasidėjo kaip tik tokie klausinėjimai, kuriais Smerdiakovas ką tik nusiskundė Ivanui
Fiodorovičiui, tai yra vis apie laukiamą viešnią, ir mes tuos klausinėjimus praleisime. Po
pusvalandžio namai buvo užrakinti, ir pamišėlis seniokas vaikštinėjo vienas po kambarius, laukė,
visas virpėdamas, kad štai tuoj pasigirs penki sutartiniai stuktelėjimai, ir retkarčiais dirsčiojo į
tamsius langus, bet nieko ten nematė, tik naktį.
Buvo jau labai vėlus laikas, o Ivanas Fiodorovičius dar nebuvo užmigęs ir galvojo. Vėlai jis
atsigulė šiąnakt, gal antrą valandą. Bet mes neseksime visos jo minčių eigos, o ir ne metas dar mums
gilintis į jo sielą: ateis ir tai sielai eilė. Netgi jei ir pabandytume ką perteikti, būtų labai sunku tai
padaryti, nes buvo ne mintys, bet kažkas labai neaišku, o svarbiausia — per daug įjaudinta. Jis pats
jautėsi visiškai susipynęs. Taip pat jį kankino visokie keisti ir beveik visai netikėti norai, pavyzdžiui:
jau po pusiaunakčio jam staiga užėjo atkaklus ir nenugalimas noras nusileisti į apačią, atidaryti duris,
nueiti į fligelį ir apkulti Smerdiakovą, bet jeigu būtumėt jį paklausę, už ką, nė jis pats nebūtų galėjęs
tiksliai pasakyti nė vienos priežasties, nebent tiek, kad šito liokajaus jis pradėjo neapkęsti kaip paties
didžiausio įžeidėjo, kokį tik galima būtų surasti visame pasaulyje. Antra vertus, šiąnakt jo sielą ne
sykį buvo apėmusi kažkokia neišaiškinama ir žeminanti baimė, nuo kurios — jis jautė tai — netgi
staiga tartum netekdavo fizinių jėgų. Jam skaudėjo ir sukosi galva. Kažkokia neapykanta gniaužė širdį,
tartum jis būtų nusistatęs kam nors keršyti. Neapkentė jis netgi Aliošos, kai prisimindavo aną pokalbį,
kartais labai neapkęsdavo patsai savęs. Apie Kateriną Ivanovną beveik negalvojo ir vėliau tuo labai
stebėjosi, juo labiau kad pats gerai atsiminė, kaip dar vakar rytą, kada jis taip drąsiai gyrėsi pas
Kateriną Ivanovną, kad rytoj išvažiuosiąs į Maskvą, jau tada jo širdis pakuždėjo jam: „O juk tuščia
kalba, tu nevažiuosi, ir ne taip lengva tau bus skirtis, kaip dabar giriesi“. Galvodamas po to, daug
vėliau, apie šitą naktį, Ivanas Fiodorovičius su ypač dideliu pasišlykštėjimu prisimindavo, kaip jis
staiga pakildavo nuo sofos ir tyliai, tartum labai bijodamas, kad kas nors jo nepastebėtų, atidarydavo
duris, išeidavo į laiptus ir klausydavosi, kas dedasi ten, žemai, apatiniuose kambariuose, kaip bruzda
ir vaikštinėja ten, apačioje, Fiodoras Pavlovičius, — klausydavosi ilgai, gal penkias minutes, su
kažkokiu keistu smalsumu, užgniaužęs kvapą, plakančia širdimi, o kam visa tai daro, kam klausosi —
žinoma, nė pats nežinojo. Šitą „poelgį“ jis visą savo gyvenimą vėliau vadindavo „šlykščių“ ir visą
savo gyvenimą laikė sau vienas, širdies gilumoje, pačiu gėdingiausiu poelgiu savo gyvenime. O
pačiam Fiodorui Pavlovičiui tokiais momentais jis netgi nejausdavo jokios neapykantos, tik kažkodėl
jam baisiai norėdavosi sužinoti: kaip ten jis apačioje vaikštinėja, ką jis ten, sakysim, turi dabar savo
kambaryje veikti, spėliodavo ir svarstydavo, kaip ten jis apačioje turi dirsčioti į tamsius langus ir
staiga sustoti vidury kambario ir laukti, laukti — ar kas nesibeldžia. Su tokiu noru Ivanasiš skaitiniai.org
Fiodorovičius buvo išėjęs į laiptus dukart. Kai viskas nutilo, kai Fiodoras Pavlovičius nuėjo gulti,
apie antrą valandą, nuėjo gulti ir Ivanas Fiodorovičius, tvirtai pasiryžęs kuo greičiau užmigti, nes
jautėsi baisiai nusikamavęs. Ir tikrai: tuojau kietai užmigo ir miegodamas nieko nesapnavo, bet
pabudo anksti, gal septintą valandą, kai jau buvo prašvitę. Atmerkęs akis, nustebo staiga pajutęs
kažkokios nepaprastos energijos pakilimą, greit pašoko ir greit apsirengė, paskui išsitraukė lagaminą
ir ėmė nedelsdamas krautis daiktus. Baltiniai kaip tik dar vakar rytą buvo gauti visi iš skalbėjos.
Ivanas Fiodorovičius net nusišypsojo pagalvojęs, kad viskas taip susitvarkė, jog staigiai išvykti
nebus jokių kliūčių. O išvykimas iš tikrųjų bus staigus. Nors Ivanas Fiodorovičius ir sakė vakar
(Katerinai Ivanovnai, Aliošai ir vėliau Smerdiakovui), kad rytoj išvyks, bet, eidamas vakar gulti,
labai gerai atsiminė, kad tuo metu nė negalvojo apie išvažiavimą, bent jau visai nemanė, kad, pabudęs
rytą, visų pirmiausia šoks dėtis į lagaminą daiktų. Pagaliau lagaminas ir kelioninis maišelis buvo
sutvarkyti; jau buvo gal devinta valanda, kai į viršų pas jį atėjo Marfa Ignatjevna ir, kaip paprastai,
paklausė: „Kur teiksitės gerti arbatą, ar savo kambaryje, ar eisit į apačią?“ Ivanas Fiodorovičius
nusileido į apačią, beveik linksmai nusiteikęs, nors iš jo žodžių ir gestų atrodė, kad jis tartum
išsiblaškęs ir labai nekantrauja. Maloniai pasisveikinęs su tėvu ir netgi atskirai pasiteiravęs apie jo
sveikatą, jis, beje, nelaukdamas tėvo atsakymo pabaigos, ūmai pareiškė, kad po valandos visiškai
išvažiuoja į Maskvą, ir paprašė parūpinti arklius. Senis išklausė nėmaž nesistebėdamas, net pamiršo
iš mandagumo pasielvartauti, kad sūnelis išvažiuoja; užtat staiga baisiai sujudo, kaip tik laiku
prisiminęs vieną labai svarbų savo reikalą.
— Ak tu! Mat koks! Nepasakei vakar… na, vis tiek, ir dabar sutvarkysim. Padaryk man didelę
malonę, vaike mano mielas, užsuk į Čermašnią. Juk tau iš Volovjos stoties tik į kairę pasukti, iš viso
gal dvylika varstelių — ir šit Čermašnia.
— Atleiskite, negaliu: ligi geležinkelio aštuoniasdešimt varstų, o traukinys iš stoties į Maskvą
išeina septintą valandą vakaro — vos suspėsiu.
— Suspėsi rytoj, arba ir poryt, o šiandien užsuk į Čermašnią. Ką tau reiškia nuraminti tėvą! Jei ne
reikalas čia, namie, aš pats seniai būčiau sulakstęs, nes ir ten dalykas skubus ir nepaprastai svarbus, o
čia man… ne toks dabar laikas… Matai, ten yra mano giraitė, dviejose vietose, Begičiove ir
Diačkine, dykynėse. Pirkliai Maslovai, senis ir sūnus, tik aštuonis tūkstančius siūlo už teisę patiems
išsikirsti, o dar tik pernai buvo toks pirkėjas pasipynęs, tai dvylika siūlė — ne čionykštis, va koks
reikalas. Mat čionykščiai dabar neturi kur parduoti: viską susiglemžė Maslovai, tėvas su sūnumi,
šimtus tūkstančių pelno: kiek siūlo, tiek ir imk, o iš čionykščių niekas nė nedrįsta su jais varžytis. O
Iljino šventikas parašė man praeitą ketvirtadienį, kad atvažiavo Gorstkinas, irgi pirkliūkštis, aš jį
pažįstu, tik tiek iš jo ir naudos, kad ne čionykštis, o iš Pogrebovo, vadinasi, Maslovų nebijo, kadangi
ne čionykštis. Vienuolika tūkstančių, sako, duosiu už giraitę, ar girdi? O išbus jis čia, rašo šventikas,
vos tik savaitę. Tai va, kad tu nuvažiuotumei ir susitartumei su juo…
— Tai parašykite šventikui, jis ir susitars.
— Nemoka jis, va kas. Tas šventikas labai jau neakylas. Auksas — ne žmogus, aš jam kad ir dabar
dvidešimt tūkstančių be jokio raštelio atiduočiau saugoti, tik baisiai neakylas, tartum visai ne žmogus,
jį ir varna apgaus. O juk mokytas žmogus, gali įsivaizduoti. Tas Gorstkinas — iš pažiūros mužikas, su
mėlynu durtiniu, tiktai didelis niekšas, čia mūsų visų nelaimė: jis melagis, va koks dalykas. Kitą sykį
tiek primeluoja, jog tiesiog reikia stebėtis, kam visa tai. Užpernai tauškė, kad jo žmona numirusi ir
kad jis jau kitą vedęs, bet nieko panašaus nebuvo, gali įsivaizduoti: niekuomet jo žmona nemirė, gyva
ir dabar ir muša jį kartą per tris dienas. Taigi va ir dabar reikia sužinoti: ar jis meluoja, ar tiesą sako,
kad nori pirkti ir duoti vienuolika tūkstančių.
— Bet juk ir aš čia nieko nepadarysiu, aš irgi nesu akylas. iš skaitiniai.org
 — Pala, neskubėk, tinki ir tu, nes aš tau visas jo žymes, to Gorstkino, pasakysiu, aš jau seniai turiu
reikalų su juo. Matai: reikia žiūrėti jam į barzdą; jo barzdelė labai ruda, labai šlykšti, labai reta. Jei
barzdelė kreta, o jis pats kalba ir širsta — vadinasi, gerai, tiesą sako, nori rimtai tartis; o jei glosto
barzdą kairiąja ranka, o pats šaiposi, — na, vadinasi, nori apgauti, sukčiauja. Į akis jam niekuomet
nežiūrėk, iš akių nieko nesuvoksi, tamsi siela, apgavikas, — žiūrėk į barzdą. Aš tau duosiu raštelį, tu
parodyk jam. Jis Gorstkinas, tik jis ne Gorstkinas, o Vižlas, bet tu jam nesakyk, kad jis Vižlas, įsižeis.
Jei susitarsi su juo ir pamatysi, kad viskas gerai, tuojau ir parašyk man. Tik tiek ir parašyk:
„Nemeluoja, atseit“. Reikalauk vienuolikos, vieną tūkstantėlį gali nuleisti, daugiau nenuleisk.
Pagalvok: aštuoni ir vienuolika — trys tūkstančiai skirtumas. Tuos tris tūkstančius aš tartum radau,
argi greit pirkėją gausi, o pinigų verkiant reikia. Jei duosi žinią, kad rimtai, tai aš pats iš čia kuo
greičiausiai nulėksiu ir baigsiu reikalą, kaip nors laiko surasiu. O dabar kam aš turiu ten skubėti, jei
visa tai dvasiškas tėvelis išgalvojo? Na, važiuoji ar ne?
— Et, neturiu laiko, duokit man ramybę.
— Ech, padaryk tėvui paslaugą, neužmiršiu! Beširdžiai jūs visi, štai ką pasakysiu. Ką tau reiškia
diena ar dvi? Kur tu dabar, į Veneciją? Neprasmegs ta tavo Venecija per dvi dienas. Pasiųsčiau
Aliošką, bet ką gi Alioška nusimano apie tokius dalykus? Aš tik dėl to, kad tu esi protingas žmogus,
argi aš nematau. Mišku neprekiauji, bet akį turi. Čia užtenka tik matyti, ar rimtai kalba žmogus, ar ne.
Sakau: žiūrėk į barzdą: kreta barzdelė — vadinas, rimtai.
— Jūs pats mane stumiate į tą prakeiktą Čermašnią, ką? — suriko Ivanas Fiodorovičius, piktai
šyptelėjęs.
Fiodoras Pavlovičius pykčio nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, bet šypsnį pagavo:
— Tai važiuoji, važiuoji? Tuojau tau raštelį brūkštelsiu.
— Nežinau, ar važiuosiu, nežinau, pakeliui nuspręsiu.
— Ką ten pakeliui, spręsk dabar. Spręsk, mielasis! Jei susitarsi, tai parašyk man dvi eilutes, įteik
šventikui, ir jis man bematant persiųs tavo laiškelį. O dabar nenoriu tavęs gaišinti, važiuok į Veneciją.
Atgal į Volovjos stotį tave šventikas savo arkliais nuveš…
Senis tiesiog džiūgavo, brūkštelėjo laiškelį, liepė kinkyti arklius; atsirado užkandžių, konjako. Kai
senis kuo apsidžiaugdavo, tai visada darydavosi ekspansyvus, bet šį sykį tartum valdėsi. Apie
Dmitrijų Fiodorovičių, pavyzdžiui, nepasakė nė vieno žodelio. O kad reikia skirtis — dėl to nėmaž
nesijaudino. Net tartum kalbos pritrūko, ir Ivanas Fiodorovičius tuojau tai pastebėjo. „Ir nusibodau gi
aš jam“, — pagalvojo sau vienas. Tik jau lydėdamas sūnų iš priebučio, senis tartum ėmė jaudintis,
buvo benorįs bučiuotis. Bet Ivanas Fiodorovičius paskubėjo paduoti jam ranką, matyti, norėdamas
išvengti bučinių. Senis tuojau suprato ir išsyk susilaikė.
— Na, dieve padėk, dieve padėk! — kartojo jis iš priebučio. — Juk atvažiuosi gi dar kada nors?
Na, atvažiuok, visada būsi malonus svečias. Na, tegu laimina tave Kristus!
Ivanas Fiodorovičius įlipo į tarantasą.
— Sudiev, Ivanai, per daug nekeik manęs! — paskutinį kartą šūktelėjo tėvas.
Išlydėti atėjo visi tarnai: Smerdiakovas, Marfa ir Grigorijus. Ivanas Fiodorovičius kiekvienam
padovanojo po dešimt rublių. Kai jau įlipo į tarantasą, Smerdiakovas puolė taisyti kilimo.
— Matai… į Čermašnią važiuoju… — kažkaip staiga išsprūdo Ivanui Fiodorovičiui, vėl, kaip ir
vakar, savaime ištrūko, ir dar su kažkokiu nervingu juokeliu. Vėliau jis ilgai tai prisimindavo.
— Vadinasi, žmonės tiesą sako, kad su protingu žmogumi ir pasikalbėti įdomu, — tvirtai atsakė
Smerdiakovas, įdėmiai žvilgtelėjęs į Ivaną Fiodorovičių.
Tarantasas pajudėjo ir nurūko. Keleivio sieloje buvo neramu, bet jis godžiai žvalgėsi aplinkui į
laukus, į kalvas, į medžius, į pulką žąsų, skrendančių aukštai viršum jo giedrame danguje.iš Ir staiga
skaitiniai.org
jam pasidarė taip gera. Jis pabandė prakalbinti vežiką, ir jį baisiai sudomino kažkas iš to, ką jam
atsakė kaimietis, bet po valandėlės suvokė, kad viskas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, ir kad, tiesą
sakant, jis nė nesuprato, ką kaimietis atsakė. Jis nutilo, ir šiaip buvo gera: oras tyras, gaivus, vėsus,
dangus giedras. Šmėstelėjo galvoje Aliošos ir Katerinos Ivanovnos veidai; bet jis tyliai nusišypsojo
ir švelniai pūstelėjo į mielas vizijas, ir jos išsisklaidė: „Dar spėsiu apie juos“, — pagalvojo. Vieną
tarpstotę nuvažiavo greitai, pakeitė arklius ir nurūko į Volovją. „Kodėl su protingu žmogumi įdomu
pasikalbėti, ką jis tuo norėjo pasakyti? — staiga taip ir užgniaužė jam kvapą. — O kam gi aš jam
pasakiau, kad į Čermašnią važiuoju?“ Atidūmė į Volovją. Ivanas Fiodorovičius išlipo iš tarantaso, ir
jį apstojo vežikai. Siūlėsi nuvežti į Čermašnią, dvylika varstų lauko keliu, samdomais arkliais. Jis
liepė kinkyti. Įėjo į stoties namus, apsižvalgė aplinkui, dirstelėjo į viršininkienę ir staiga vėl išėjo į
priebutį.
— Nereikia į Čermašnią. Ar spėsiu, broleliai, į geležinkelio stotį iki septintos valandos?
— Kaip tik pataikysim. Kinkyti?
— Tuojau kinkyk. Gal bus kas iš jūsiškių rytoj mieste?
— Kaip nebus, štai Mitrijus bus.
— Ar negali, Mūrijau, padaryti paslaugą? Užeik pas mano tėvą, Fiodorą Pavlovičių Karamazovą,
ir pasakyk jam, kad aš į Čermašnią nevažiavau. Gali ar ne?
— Kodėl neužeiti, užeisim; Fiodorą Pavlovičių labai seniai pažįstam.
— Va tau ir arbatpinigių, nes jis tau, ko gero, neduos… — linksmai susijuokė Ivanas
Fiodorovičius.
— Ir iš tikrųjų neduos, — susijuokė ir Mitrijus. — Dėkui, gerbiamasis, būtinai padarysim…
Septintą valandą vakaro Ivanas Fiodorovičius įlipo į vagoną ir išdūmė į Maskvą. „Šalin visą
praeitį, amžinai baigta su senuoju pasauliu, ir kad neliktų iš jo nei pėdsako, nei garso; į naują pasaulį,
į naujas vietas, ir nė žvilgsnio atgal!“ Tik staiga jo sielą apglobė ne džiugesys, o baisi tamsa, ir ėmė
mausti širdį toks liūdnumas, kokio jis niekuomet nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą. Jis galvojo
visą naktį; vagonas lėkė, ir tik švintant, jau pasiekęs Maskvą, jis staiga tartum atsigodo.
— Aš niekšas! — sušnabždėjo sau vienas.
O Fiodoras Pavlovičius, išlydėjęs sūnelį, liko labai patenkintas. Ištisas dvi valandas jautėsi beveik
laimingas ir girkšnojo konjakėlį; bet staiga namuose atsitiko vienas labai bjaurus ir labai visiems
nemalonus dalykas, kuris ūmai itin sutrikdė Fiodorą Pavlovičių: Smerdiakovas kažko nuėjo į rūsį ir
nukrito žemyn nuo viršutinio laiptelio. Dar gerai, kad tuo metu kieme buvo Marfa Ignatjevna ir laiku
išgirdo. Jinai nematė, kaip jis nukrito, bet užtat išgirdo riksmą, ypatingą, keistą, bet jau seniai jai
pažįstamą — priepuolio ištikto epileptiko riksmą. Ar priepuolis prasidėjo tą akimirką, kada jis
leidosi laipteliais į apačią, — tuo atveju, žinoma, jis tuojau pat ir turėjo nulėkti žemyn be sąmonės,
— ar, atvirkščiai, priepuolis ištiko Smerdiakovą, žinomą epileptiką, nuo kritimo ir susitrenkimo, —
suprasti nebuvo galima, bet rado jį rūsio dugne, tampomą ir traukomą mėšlungio, besiblaškantį, su
putomis ant lūpų. Iš karto atrodė, kad jis bus nusilaužęs ką nors, ranką ar koją, ir susimušęs, tačiau jį
„dievas gelbėjo“, anot Marfos Ignatjevnos betariant: nieko tokio neatsitiko, tik sunku buvo jį pasiekti
ir išnešti iš rūsio į dienos šviesą. Bet paprašė kaimynus į talką ir šiaip taip iškėlė. Visoje šitoje
ceremonijoje dalyvavo ir pats Fiodoras Pavlovičius, pats padėjo, matyt, išsigandęs ir tartum sumišęs.
Tačiau ligonis sąmonės neatgavo: nors priepuoliai kuriam laikui ir liaudavosi, bet užtat vėl
atsinaujindavo, ir visi nusprendė, kad bus tas pat kaip ir pernai metais, kada jis taip pat netyčia
nukrito nuo aukšto. Atsiminė, kad tada jam dėjo prie pakaušio ledą. Ledo rūsyje dar susirado, ir
Marfa Ignatjevna viską padarė, o Fiodoras Pavlovičius į pavakarį pakvietė daktarą Hercenštubę. Šis
tuojau ir atvyko, rūpestingai apžiūrėjo ligonį (tai buvo pats rūpestingiausias ir įdėmiausias daktaras
iš skaitiniai.org
visoj gubernijoj, pagyvenęs ir didžiai garbingas senukas) ir padarė išvadą, kad priepuolis
nepaprastas ir „gali būti pavojingas“, kad kol kas jis, Hercenštubė, visko dar nesuprantąs, bet rytoj
rytą, jei nepadėsiančios dabartinės priemonės, pabandysiąs panaudoti kitas. Ligonis buvo paguldytas
fligelyje, kambarėlyje šalia Grigorijaus ir Marfos Ignatjevnos būsto. Po to Fiodorą Pavlovičių jau
visą dieną persekiojo viena nelaimė po kitos: pietus pataisė Marfa Ignatjevna, ir sriuba, palyginti su
ta, kurią gamindavo Smerdiakovas, išėjo „tartum pamazgos“, o vištiena pasirodė besanti tokia sausa,
jog nieku būdu negalima buvo jos nė įkąsti. Marfa Ignatjevna į skaudžius, nors ir teisingus pono
priekaištus atsakė, kad, girdi, višta ir taip jau buvusi labai sena, o ji pati virėjo mokslų nėjusi. Į
pavakarį atsirado naujas rūpestis: Fiodorui Pavlovičiui buvo pranešta, kad Grigorijus, kuris dar
užvakar susirgo, kaip tyčia beveik visiškai atgulė, jam atėmė pusiaują. Fiodoras Pavlovičius baigė
gerti arbatą kiek galima anksčiau ir užsidarė vienas namuose. Baisiai nerimavo ir kažko laukė. Mat
kaip tik šį vakarą buvo beveik tikras, jog Grušenka ateis: dar anksti rytą Smerdiakovas beveik jį
užtikrino, kad „ji neabejotinai žadėjo atvykti“. Nesutramdomo senioko širdis plakė neramiai, jis
vaikščiojo po savo tuščius kambarius ir atsidėjęs klausėsi. Reikėjo išpūsti ir akis, ir ausis: jos galėjo
kur nors tykoti Dmitrijus Fiodorovičius, o kai ji pasibels į langą (Smerdiakovas dar užvakar tikino
Fiodorą Pavlovičių, kad aiškinęs jai, kur belstis), tai reikia atidaryti duris kaip galima greičiau ir
nieku būdu be reikalo nesulaikyti jos nė sekundei priemenėje, kad, sergėk dieve, ko neišsigąstų ir
neišbėgtų. Daug rūpesčių turėjo Fiodoras Pavlovičius, bet dar niekuomet jo širdies neglostė tokia
saldi viltis: juk beveik tikrai galima buvo pasakyti, kad šį sykį jinai jau būtinai ateis!…

iš skaitiniai.org
 Šešta knyga

RUSŲ VIENUOLIS

iš skaitiniai.org
 I

SENUOLIS ZOSIMA IR JO SVEČIAI

Kai Alioša, apimtas nerimo, su skaudama širdimi įėjo į senuolio celę, tai sustojo beveik apstulbęs:
vietoj mirštančio ligonio, galbūt jau netekusio sąmonės, kaip kad baimingai vaizdavosi, staiga pamatė
jį sėdintį krėsle, nors ir išvargusiu nuo nusilpimo, bet žvaliu ir linksmu veidu, apsuptą svečių ir tyliai,
ramiai su jais besikalbantį. Beje, jis atsikėlė iš lovos vos ketvirtis valandos prieš ateinant Aliošai;
svečiai jau buvo susirinkę jo celėje anksčiau ir laukė, kol jis pabus, nes tėvas Pajisijus juos tvirtai
įtikino, kad „mokytojas būtinai atsikels ir dar kartą pasikalbės su tais, kurie mieli jo širdžiai, kaip jis
pats sakė ir pats žadėjo dar rytą“. O šituo pažadu ir kiekvienu mirštančio senuolio žodžiu tėvas
Pajisijus tikėjo tvirtai, taip tvirtai, jog jeigu būtų matęs jį ir visai netekusį sąmonės ir netgi visai
nebealsuojantį, bet prieš tai būtų girdėjęs jo pažadą dar kartą atsikelti ir su juo atsisveikinti, tai gal
nebūtų patikėjęs, nė kad jis mirė, vis dar būtų laukęs, kad mirštantysis pabus ir ištesės savo pažadus.
O paryčiais senuolis Zosima, prieš užmigdamas, tvirtai jam pasakė: „Nemirsiu dar kartą
nepasimėgavęs pašnekesiu su jumis, mano širdies numylėtiniai, nepažvelgęs į jūsų mielus veidus, dar
kartą neatvėręs jums savo sielos“. Susirinkusieji pasišnekėti su senuoliu, turbūt jau paskutinį kartą,
buvo jo ištikimiausi draugai nuo senų laikų. Jie buvo keturiese: jeromonachai tėvas Josifas ir tėvas
Pajisijus, jeromonachas tėvas Michailas, skito vyresnysis, dar nelabai senas žmogus, ne per
labiausiai išsimokslinęs, prastos kilmės, bet tvirto nusistatymo, nepajudinamo ir tiesaus tikėjimo, iš
pažiūros rūstus, bet širdies gilumoje labai jautrus, nors visada tą jautrumą slėpdavo, netgi tiesiog
drovėdavosi jo. Ketvirtasis svečias buvo jau visai senutis, paprastutis vienuoliukas, kilęs iš
neturtingų valstiečių, brolis Anfimas, rodos, net mažaraštis, nekalbus ir lėtas, retai kada kam žodį
pasakąs, romiausias iš pačių romiųjų, atrodąs kaip žmogus, kurį visam gyvenimui išgąsdino kažkoks
didis ir baisus dalykas, jo protui nepasiekiamas. Šį tartum drebantį žmogų senuolis Zosima labai
mylėjo ir visą savo gyvenimą elgėsi su juo itin pagarbiai, o betgi niekam kitam per visą gyvenimą
galbūt nebuvo pasakęs tiek nedaug žodžių, nors kitados daugelį metų praleido vienas su juo, kai juodu
keliavo po visą šventąją Rusią. Tai buvo jau labai seniai, gal prieš keturiasdešimt metų, kai senuolis
Zosima ką tik buvo įstojęs į vieną neturtingą, mažai žinomą Kostromos vienuolyną, ir kai netrukus po
to tapo tėvo Anfimo palydovu — drauge su juo iškeliavo rinkti aukų tam skurdžiam Kostromos
vienuolynukui. Visi — ir šeimininkas, ir svečiai — buvo antrajame senuolio kambaryje, kur stovėjo
jo lova, kambaryje, kaip jau esu sakęs, labai ankštame, ir visi keturi (išskyrus broliuką Prokofijų,
kuris stovėjo) vos ne vos sutilpo aplink senuolio krėslą ant kėdžių, atneštų iš pirmojo kambario. Jau
pradėjo temti, bet kambaryje buvo šviesu nuo lampadų ir vaškinių žvakių prieš ikonas. Pamatęs
Aliošą, kuris droviai sustojo tarpduryje, senuolis džiaugsmingai nusišypsojo jam ir ištiesė ranką:
— Sveikas, mano tylusis, sveikas, mano mielasis, štai ir tu. Žinojau, kad ateisi.
Alioša priėjo prie jo, nusilenkė jam ligi žemės ir pravirko. Kažkas veržėsi jam iš širdies, jo siela
virpėjo, norėjosi raudoti.
— Ką tu, neskubėk gedėti, — šyptelėjo senuolis, padėjęs jam ant galvos dešinę ranką, — matai,
sėdžiu ir kalbuosi, gal dar dvidešimt metų išgyvensiu, kaip kad palinkėjo man vakar anoji gera, miela
moteris, iš Vyšegorjės, su mergyte Lizaveta ant rankų. Atsimink, viešpatie, ir motiną, ir mergytę
Lizavetą! (Jis persižegnojo.) Porfirijau, ar nunešei, kur tau sakiau, jos auką?
Tai jis prisiminė vakarykščias šešias grivinas, kurias paaukojo linksmoji jo gerbėja, paskirdama
jas „tai, kuri didesnė vargšė už mane“. Tokia auka — savotiška atgaila, dėl kokių nors priežasčių
laisvu noru pasirinkta, ir būtinai auka pinigais, pelnytais savo darbu. Senuolis pasiuntė Porfirijų dar
iš vakaro pas vieną miesto gyventoją padegėlę, našlę su vaikais, kuri po neseniai įvykusio gaisro
iš skaitiniai.org
išėjo elgetauti. Porfirijus paskubėjo pranešti, kad jau viskas padaryta ir kad jis, kaip jam buvo liepta,
atidavęs „nežinomos labdarės“ auką.
— Kelkis, mielasis, — toliau kalbėjo senuolis Aliošai, — leisk pasižiūrėti į tave. Ar buvai pas
savuosius, ar mateisi su broliu?
Aliošai atrodė keista, kad jis klausia taip tvirtai ir tiksliai tik apie vieną brolį, — bet apie katrą gi:
vadinasi, galbūt dėl šito brolio ir siuntė jį nuo savęs ir vakar, ir šiandien.
— Vieną brolį mačiau, — atsakė Alioša.
— Aš kalbu apie aną, vakarykštį, vyresnįjį, kuriam aš ligi žemės nusilenkiau.
— Aną tiktai vakar mačiau, o šiandien niekaip negalėjau surasti, — tarė Alioša.
— Paskubėk surasti, rytoj vėl eik ir skubėk, viską pametęs skubėk. Gal dar spėsi užbėgti už akių
kokiam baisiam įvykiui. Vakar aš jo būsimai didžiai kančiai nusilenkiau.
Jis staiga nutilo ir tartum susimąstė. Žodžiai buvo keisti. Tėvas Josifas, kuris matė, kaip vakar
senuolis nusilenkė ligi žemės, susižvalgė su tėvu Pajisijumi. Alioša neiškentė:
— Tėve ir mokytojau, — tarė jis nepaprastai susijaudinęs, — per daug neaiškūs jūsų žodžiai…
Kokia gi kančia jo laukia?
— Neklausk. Pasivaideno man vakar kažkas baisaus… tartum visą jo dalią išreiškė vakar jo
žvilgsnis. Mačiau vieną tokį jo žvilgsnį… ir ūmai pasibaisėjau savo širdyje tuo, ką ruošia pats sau tas
žmogus. Kartą ar du kartus savo gyvenime esu matęs tokią pat išraišką kai kurių žmonių veiduose… ji
tartum reiškė visą jų dalią, ir, deja, savo dalios jie neišvengė. Siunčiau pas jį tave, Aleksejau, nes
maniau, kad tavo broliškas veidas padės jam. Bet visų mūsų dalia viešpaties rankoje, ir viskas jo
valioje. „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos
gausių vaisių“.☞ Įsidėmėk tai. O tave, Aleksejau, daug kartų gyvenime aš laiminau mintimis už tavo
veidą, žinok tai, — tarė senuolis su švelnia šypsena. — Šitaip galvoju apie tave: paliksi šitas sienas,
o pasauliečių tarpe būsi kaip vienuolis. Daug turėsi priešininkų, bet ir patys tavo priešai mylės tave.
Daug nelaimių patirsi savo gyvenime, bet jomis ir būsi laimingas ir laiminsi gyvenimą, ir kitus
priversi laiminti — o tai yra svarbiausia. Tai šit koks žmogus tu esi. Mano tėvai ir mokytojai, —
kreipėsi jis į savo svečius, meiliai šypsodamasis, — niekuomet ligi šios dienos nesakiau, net ir jam,
kodėl taip mielas mano širdžiai šito jaunuolio veidas. Tik dabar pasakysiu: jo veidas man buvo
tartum priminimas ir pranašystė. Savo dienų apyaušryje, kai buvau dar mažas vaikas, turėjau vyresnį
brolį, kuris mirė jaunystėje, mano akyse, suėjęs tik septyniolika metų. Ir vėliau savo gyvenime aš
pamaži įsitikinau, kad tas mano brolis nulėmė mano likimą tartum nurodymas ir skirtis iš aukštybių,
nes jeigu nebūtų pasirodęs jis mano gyvenime, jeigu jo visai nebūtų buvę, tai gal niekuomet, aš taip
manau, nebūčiau tapęs vienuoliu ir nebūčiau žengęs į šitą išganingą kelią. Pirmą kartą tai buvo mano
vaikystėje, ir štai jau mano kelionės gale tartum vėl akivaizdžiai pasikartojo. Tai nuostabu, tėvai ir
mokytojai, kad jis, Aleksejus, nebūdamas į jį panašus iš veido, gal tik šiek tiek, rodėsi man taip
panašus į jį savo siela, jog dažnai palaikydavau jį tiesiog anuo jaunuoliu, savo broliu, atėjusiu pas
mane paslaptingai mano kelionės gale kažko man priminti ir kažko atskleisti, ir net pats stebėdavausi
tokia keista savo svajone. Ar tu girdi tai, Porfirijau? — kreipėsi jis į broliuką, kuris ateidavo jam
patarnauti. — Daug kartų esu matęs tavo veide tartum širdgėlą, kad aš myliu Aleksejų labiau už tave.
Dabar žinai, kodėl taip buvo, bet ir tave myliu, žinok tai, ir daug kartų sielojausi, kad tu liūdi. O jums,
mielieji svečiai, noriu papasakoti apie tą jaunuolį, savo brolį, nes mano gyvenime nėra buvę nieko
brangesnio, pranašiškesnio ir graudesnio. Širdis mano sugrudo, ir aš vėl matau šią valandą visą savo
gyvenimą, tartum vėl jį visą kartočiau…
Čia turiu pasakyti, kad šis paskutinis senuolio pasikalbėjimas su aplankiusiais jį paskutinę jo
iš skaitiniai.org
gyvenimo dieną svečiais išliko iš dalies užrašytas. Užrašė jį atminimui, kiek laiko praėjus po
senuolio mirties, Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas. Bet ar tai buvo tik ištisai atpasakotas
pasikalbėjimas, ar gal jis pats savo užrašuose pridėjo prie jo ką nors dar ir iš ankstesnių
pasikalbėjimų su savo mokytoju, to aš jau negaliu tikrai pasakyti; be to, užrašuose visa senuolio kalba
tarsi nenutrūkstama, lyg jis būtų išdėstęs savo gyvenimą pasakojimo forma, kreipdamasis į savo
draugus, o tuo tarpu, kaip aiškiai matyti iš paskesnių pasakojimų, iš tikrųjų yra buvę kiek kitaip, nes tą
vakarą pasikalbėjimas buvo bendras, ir nors svečiai savo šeimininko kalbą retai kada pertraukdavo,
bet vis dėlto pasakydavo kai ką ir nuo savęs, įsiterpdami į kalbą, gal net ir nuo savęs ką pridėjo ir
papasakojo, pagaliau šis pasakojimas nė negalėjo būti nenutrūkstamas, nes senuolis kartais
uždusdavo, negalėdavo kalbėti ir net guldavo į lovą pailsėti, nors ir neužmigdavo, o svečiai
nepasitraukdavo iš savo vietų. Kartą ar dukart pasikalbėjimas buvo pertrauktas evangelijos skaitymu
— skaitė tėvas Pajisijus. Taip pat nuostabu, kad vis dėlto niekas iš jų nemanė, jog jis mirs tą pačią
naktį, juo labiau kad šį paskutinį savo gyvenimo vakarą, po kieto miego dienos metu, staiga tartum
įgavo naujų jėgų, kurios stiprino jį visą laiką, kol jis ilgai šnekėjosi su savo draugais. Tai buvo tartum
paskutinis jo susigraudinimas, nuo kurio jis neįtikėtinai pagyvėjo, bet labai trumpam laikui, nes jo
gyvybės siūlas ūmai nutrūko…
Bet apie tai vėliau. O dabar noriu pranešti, kad man atrodo būsią geriau, jeigu aš, neliesdamas visų
pasikalbėjimo smulkmenų, pasitenkinsiu tik senuolio pasakojimu pagal Aleksejaus Fiodorovičiaus
Karamazovo rankraštį. Jis bus trumpesnis, be to, ir ne toks varginantis, nors, kartoju, žinoma, Alioša
daug ką paėmė iš ankstesnių pasikalbėjimų ir viską sujungė.

iš skaitiniai.org
 II

IŠ GYVENIMO AMŽINĄ ATILSĮ JEROSCHIMONACHO SENUOLIO ZOSIMOS, SURAŠYTA IŠ JO PATIES

ŽODŽIŲ ALEKSEJAUS FIODOROVIČIAUS KARAMAZOVO

Biografinės žinios

a) A p i e s e n u o l i o Z o s i m o s j a u n ą j į b r o l į

Mylimieji tėvai ir mokytojai, esu gimęs aš tolimoj šiaurės gubernijoj, V. mieste, iš tėvo bajoro, bet
nežymaus ir nelabai aukštą tarnybą turėjusio. Kai jis mirė, man buvo tik dveji metai, ir visai jo
nemenu. Mano motulei jis paliko nedidelį medinį namą ir šiokį tokį kapitalą, nedidelį, bet
pakankamą, kad būtų galima neskurdžiai gyventi su vaikais. O augome pas motulę mes du: aš,
Zinovijus, ir mano vyresnysis brolis Markelas. Jis buvo vyresnis už mane gal aštuoneriais metais,
staigaus ir irzlaus būdo, bet geraširdis, ne koks pašaipa ir stebėtinai nekalbus, ypač namie, su manimi,
su motina ir su tarnais. Gimnazijoj mokėsi gerai, bet su savo draugais nesutardavo, nors ir
nesipykdavo, bent jau taip pasakojo motulė. Pusmetis prieš savo mirtį, kai jau buvo jam septyniolika
metų, įprato vaikščioti pas tokį vienišą žmogų mūsų mieste, tartum politinį tremtinį, išsiųstą iš
Maskvos į mūsų miestą už laisvamanybę. Tas tremtinys buvo nemenkas mokslininkas ir įžymus
filosofas universitete. Kažkodėl jis pamilo Markelą ir ėmė su juo bendrauti. Jaunuolis išsėdėdavo su
juo ištisus vakarus, ir taip visą žiemą, kol tremtiniui buvo įsakyta grįžti atgal į valstybinę tarnybą į
Peterburgą, jo paties prašymu, nes turėjo, kas jį užtarė. Prasidėjo gavėnia, o Markelas nenori
pasninkauti, plūstasi ir juokiasi iš to: „Visa tai, sako, yra svaičiojimai, ir jokio dievo nėra“, — net
nugąsdino motiną ir tarnus, taip pat ir mane, dar mažą vaiką, nes nors man buvo tik devyneri metai,
bet, išgirdęs tokius jo žodžius, ir aš baisiai išsigandau. O tarnų mes turėjome keturis, visi jie buvo
baudžiauninkai, visi pirkti mūsų pažįstamo dvarininko vardu. Dar atsimenu, kaip motulė vieną iš tų
keturių, virėją Jefimją, raišą pagyvenusią moterį, pardavė už šešiasdešimt rublių banknotais, o jos
vieton pasisamdė laisvąją. Ir šit šeštą gavėnios savaitę staiga broliui pasidarė negerai, o jis visada
buvo nesveikas, silpnos krūtinės, menko kūno sudėjimo ir linkęs į džiovą; ūgio buvo gana aukšto, bet
laibas ir sunykęs, o veido labai malonaus. Persišaldė turbūt, bet atvyko daktaras ir tuojau
pašnabždėjo motulei, kad jis serga greitąja džiova ir kad nesulauks pavasario pabaigos. Motina
pravirko, ėmė atsargiai prašyti brolį (daugiausiai dėl to, kad nenorėjo jo gąsdinti), kad prieitų
išpažinties ir priimtų komuniją, nes tada jis dar galėjo vaikščioti. Išgirdęs supyko ir iškoneveikė
dievo namus, bet ir susimąstė: tuojau suprato, kad liga pavojinga ir kad dėl to motina ir siunčia jį, kol
dar pajėgus, atlikti išpažinties ir priimti komunijos. Beje, ir pats jau žinojo, kad seniai nesveikuoja, ir
dar prieš metus kartą šaltai pasakė už stalo man ir mano motinai: „Nedaug beliko man gyventi su
jumis, gal aš nė metų nebegyvensiu“, ir va tartum ir išpranašavo. Po trijų dienų atėjo ir didžioji
savaitė. Ir štai brolis išėjo antradienį daryti atgailos. „Tai aš darau, motule, tiesą sakant, dėl jūsų,
noriu jus pradžiuginti ir nuraminti“, — tarė jis jai. Pravirko motina iš džiaugsmo, bet drauge ir iš
sielvarto: „Matyt, greit mirs, kad staiga taip pasikeitė“. Bet neilgai vaikščiojo jis į cerkvę, atgulė, tad
išpažintį atliko ir komuniją priėmė jau namie. Atėjo šviesios, giedros, gražios dienos, velykos buvo
vėlyvos. Visą naktį, atsimenu, kosti, blogai miega, o rytą visada apsirengia ir bando atsisėsti į
minkštą krėslą. Tokį jį ir atsimenu: sėdi tylus, romus, šypsosi; ligonis, o veidas linksmas,
džiaugsmingas. Visiškai pasikeitė jo sielos būsena — tiesiog nuostabiai pasikeitė! Įeina į jo kambarį
senutė auklė: „Leisk, balandėli, aš ir pas tave lampadą uždegsiu prieš šventąjį paveikslą“. O anksčiau
jis neleisdavo, net užpūsdavo. „Uždek, mieloji, uždek, nevidonas buvau, kad anksčiau drausdavau
jums. Degdama lampadą, tu pagarbini dievą, o aš džiaugiuosi į tave žiūrėdamas, meldžiuosi. Taigi
mudu tą patį dievą garbiname“. Keista atrodydavo mums tokia kalba, o motina, būdavo, išeina iš skaitiniai.org
į savo
kambarį ir visada verkia, tik pas jį eidama nusišluosto akis ir dedasi linksma. „Motule, neverk,
balandėle, — būdavo, sako, — dar ilgai aš gyvensiu, dar ilgai linksminsiuosi su jumis, o gyvenimas,
o gyvenimas — koks jis linksmas, džiaugsmingas!“ — „Ak mielasis, koks gi tau džiaugsmas, jei visą
naktį karščiuoji ir kosti, rodos, tau krūtinę sudraskys“. — „Mama, — atsako jai, — neverk,
gyvenimas — rojus, ir visi mes esame rojuje, tik nenorime žinoti, o jeigu panorėtume žinoti, tai jau
rytoj visame pasaulyje būtų rojus“. Ir visi stebėdavosi jo žodžiais, taip jis keistai ir taip tvirtai
kalbėdavo; visi susigraudindavo ir verkdavo. Ateidavo pas mus pažįstami. „Mielieji, sako, brangieji,
kuo gi aš nusipelniau, kad jūs mane mylite, už ką jūs taip mane mylite, ir kodėl gi aš anksčiau to
nežinojau, nevertinau“. Įeinantiems tarnams nuolatos sakydavo: „Mano mielieji, brangieji, už ką jūs
man tarnaujate, argi aš to vertas, kad jūs man tarnautumėt? Jei dievas pasigailėtų ir leistų man gyventi,
aš pats imčiau jums tarnauti, nes mes turime viens kitam tarnauti“. Motulė, tai girdėdama, linguodavo
galvą: „Mano brangusis, tu tik dėl to taip kalbi, kad sergi“. — „Mama, džiaugsme mano, sako, negi
taip galima, kad nebūtų ponų ir tarnų, bet tegu ir aš būsiu savo tarnų tarnas, toks pat, kaip ir jie mano
tarnai. Dar aš pasakysiu tau, motule, kad kiekvienas iš mūsų yra visiems dėl visko kaltas, o aš
labiausiai“. Motulė net šyptelėjo, verkia ir šypsosi: „Na, ir kuo gi tu, sako, esi labiausiai dėl visų
visiems kaltas? Ten žmogžudžiai, plėšikai, o kuo gi tu spėjai nusidėti, kad save kaltini labiau nei
kitus?“ — „Motule, širdele tu mano, sako (ėmė tada tokius meilius žodžius kalbėti, netikėtus), širdele
tu mano mieloji, džiaugsmingoji, žinok, kad iš tikrųjų visi mes esame visiems dėl visų ir dėl visko
kalti. Aš nežinau, kaip tai išaiškinti tau, bet skausmingai jaučiu, kad taip yra. Ir kaipgi mes gyvenome,
pykome ir nieko tada nežinojome?“ Taip kiekvieną rytą pabusdavo jis vis labiau ir labiau
graudindamasis ir džiaugdamasis, meile liepsnodamas. Atvažiuoja, būdavo, daktaras — senas
vokietis Eizenšmitas: „Na, kaip, daktare, ar dar pagyvensiu aš kokią dienelę?“ — juokauja, būdavo,
su juo. „Ne tik dieną, bet dar daug dienų gyvensite, — atsako, būdavo, daktaras, — ir daug mėnesių,
ir daug metų dar gyvensite!“ — „Kam gi daug mėnesių, daug metų! — sušunka, būdavo. — Kam čia
dienas skaičiuoti, ir vienos dienos pakanka žmogui visai laimei patirti. Mano mieli, kam gi mes
riejamės, kam vienas prieš kitą giriamės, vienas kito nuoskaudas prisimename: eikime tiesiai į sodą
ir vaikščiokime, ir žaiskime, vienas kitą mylėkime ir aukštinkime, ir bučiuokime, ir savo gyvenimą
laiminkime“. — „Nebeilgai jis gyvens, jūsų sūnus, — tarė motulei daktaras, kai ši jį lydėjo į priebutį,
— nuo ligos jam protas silpsta“. Jo kambario langas buvo į sodą, o mūsų sodas ūksmingas, ten augo
seni medžiai, jų pumpurai jau krovėsi, artėjo pavasaris, parskrido ankstyvieji paukščiai, čiulba, ulba
prie jo langų. Ir ėmė jis staiga, žiūrėdamas į juos ir gėrėdamasis, prašyti juos, kad jam atleistų:
„Dievo paukšteliai, džiugūs paukšteliai, atleiskite ir jūs man, nes ir jums esu nusidėjęs“. Šito jau
niekas iš mūsų negalėjo suprasti, o jis verkia iš džiaugsmo: „Taip, sako, aplink mane visur buvo
anksčiau dievo šlovė: paukšteliai, medžiai, pievos, dangus, tik aš vienas gyvenau begėdiškai, vienas
viską bjaurojau, o grožio ir šlovės visai nepastebėjau“. — „Per daug jau tu nuodėmių prisiimi“, —
verkia, būdavo, motulė. „Motule, mano širdele, juk aš iš džiaugsmo, o ne iš sielvarto verkiu; juk aš
pats noriu būti jiems kaltas, tik išaiškinti tau negaliu, nes nežinau, kaip juos mylėti. Tegu aš nusidėjęs
visiems, užtai ir man visi atleidžia, šit ir rojus. Argi aš dabar ne rojuje?“ Ir dar daug visko buvo, ko
nei prisiminsi, nei surašysi. Atsimenu, kartą įėjau pas jį vienas, kai nieko prie jo nebuvo. Buvo
giedras vakaras, leidosi saulė ir visą kambarį apšvietė įstrižu spinduliu. Pamatęs mane, pamojo, aš
priėjau prie jo, paėmė jis mane abiem rankom už pečių, žiūri graudžiai ir meiliai man į veidą; nieko
nepasakė, tik žiūrėjo gal kokią minutę: „Na, sako, eik dabar, žaisk, gyvenk už mane!“ Išėjau aš tada ir
nuėjau žaisti. O vėliau gyvendamas daug kartų prisiminiau jau su ašaromis, kaip jis liepė man gyventi
už jį. Dar daug kalbėjo jis tokių nuostabių ir gražių žodžių, nors tada mums nesuprantamų. O mirė
trečią savaitę po velykų, turėdamas pilną sąmonę, ir nors jau nustojo kalbėti, bet nepasikeitė ligi savo
iš skaitiniai.org
paskutinės valandos: žvelgia džiugiai, akys linksmos, ieško mūsų žvilgsnių, šypsosi mums, šaukia
mus. Net mieste žmonės daug kalbėjo apie jo mirtį. Sukrėtė tada visa tai mane, bet ne per daugiausiai,
nors aš ir labai verkiau, kai jį laidojo. Jaunas buvau, dar kūdikis, bet į širdį giliai įsmigo, liko
neišdildomas įspūdis. Savo laiku viskas turėjo atgyti ir atsiliepti. Taip ir atsitiko.
b) A p i e Š v e n t ą j į r a š t ą t ė v o Z o s i m o s
g y v e n i m e

Likome tada vienudu su motule. Geri pažįstami greit patarė jai: štai, girdi, liko jums vienas sūnelis,
o jūs nesate kokia vargšė, turite kapitalą, tai kodėl gi negalėtumėt, kaip ir kiti, išsiųsti savo sūnų į
Peterburgą, o jeigu jis čia pasiliks, tai galbūt savo didžią laimę praras. Ir prikalbėjo motulę išsiųsti
mane į Peterburgą, į kadetų korpusą, kad vėliau galėčiau įstoti į imperatoriaus gvardiją. Motulė ilgai
svyravo: kaipgi skirsies su paskutiniu sūnumi, tačiau ryžosi, nors ir daug ašarų išliejusi, nes atrodė
jai, kad jinai padės man laimę pasiekti. Nuvežė mane į Peterburgą ir atidavė į korpusą, o nuo to laiko
aš jos daugiau nebemačiau, nes po trejų metų ji mirė, visus trejus metus krimtosi ir mūsų abiejų
gedėjo. Iš gimtųjų namų man beliko brangūs atsiminimai, nes nėra žmogui brangesnių atsiminimų kaip
iš ankstyvosios vaikystės tėvų namuose, ir taip būna beveik visada, jei šeima bent kiek vieninga ir ją
sieja kad ir silpni meilės saitai. Bet ir iš pačios blogiausios šeimos gali išlikti brangių atsiminimų, jei
tik tavo siela geba ieškoti brangenybių. Prie atsiminimų iš gimtųjų namų aš priskiriu ir atsiminimus
apie šventąją istoriją, kuria aš labai susidomėjau tėvų namuose, nors dar buvau mažas vaikas. Turėjau
tada knygą, šventąją istoriją, su puikiais paveikslėliais, antrašte: „Šimtas keturios šventos Senojo ir
Naujojo testamento istorijos“, iš jos ir skaityti mokiausi. Ir dabar ji čia mano lentynoje tebeguli, kaip
brangiausią atminimą ją saugau. Bet dar prieš tai, kai išmokau skaityti, atsimenu, kaip pirmą kartą
aplankė mane, tik aštuonerių metų, dvasinė šviesa. Nusivedė motulė mane vieną (nemenu, kur tada
buvo brolis) į viešpaties namus, didžiosios savaitės pirmadienį į mišias. Diena buvo giedra, ir aš, kai
dabar viską prisimenu, tartum vėl matau, kaip kyla timiamas iš smilkytuvo ir pamažu plaukia į viršų,
o iš viršaus, pro siaurutį langelį kupole taip ir krinta ant mūsų į cerkvę dievo spinduliai, ir timiamas,
kildamas į juos vilnimis, tartum tirpsta juose. Žiūrėjau aš, švelniai susigraudinęs, ir tada pirmą kartą
savo gyvenime sąmoningai priėmiau į savo sielą pirmąją dievo žodžių sėklą. Į šventyklos vidurį išėjo
jaunuolis su didele knyga, tokia didele, jog man tada atrodė, kad vos gali panešti ją, padėjo ant
nalojaus, atsivertė ir ėmė skaityti, ir va tada aš staiga pirmą kartą bent kiek supratau, kas skaitoma
dievo namuose. Gyveno Uno žemėje vyras, teisingas ir dievotas, ir turėjo jis tiek ir tiek turto, tiek ir
tiek kupranugarių, tiek ir tiek avių ir asilų, ir jo vaikai linksminosi, ir jis labai juos mylėjo ir meldė
už juos dievą: gal jie nusidėjo besilinksmindami. Ir šit pakyla pas viešpatį drauge su dievo sūnumis
šėtonas ir sako viešpačiui, kad išvaikščiojęs visą žemę ir po žeme. „O ar matei tarną mano Jobą?“ —
klausia jį dievas. Ir pasigyrė dievas šėtonui savo tarnu, didžiu šventuoju. Ir nusišypsojo šėtonas,
išgirdęs tuos dievo žodžius: „Atiduok jį man ir pamatysi, kad ims murmėti tavo tarnas ir prakeiks
tavo vardą“. Ir atidavė dievas savo teisuolį, kurį taip mylėjo, šėtonui, ir atėmė šėtonas iš jo vaikus ir
galvijus, ir išblaškė jo turtus, viską ūmai it viešpaties griausmas, ir sudraskė Jobas savo drabužius, ir
puolė ant žemės, ir sušuko: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ir grįšiu į žemę, dievas davė,
dievas ir atėmė. Tebūnie palaimintas viešpaties vardas dabar ir per amžius!“ Tėvai ir mokytojai,
atleiskite man už šias mano ašaras, nes visa kūdikystė mano tartum vėl stojasi man prieš akis, ir
alsuoju dabar taip, kaip kad alsuodavau tada aštuonerių metų vaiko krūtine, ir jaučiu, kaip anuomet,
nuostabą ir nerimą, ir džiaugsmą. Ir kupranugariai tada didžiai mane sudomino, ir šėtonas, kuris taip
kalbasi su dievu, ir dievas, pasmerkęs savo tarną pražūčiai, ir jo tarnas, kuris sušuko: „Tebūnie
palaimintas tavo vardas, nors tu ir baudi mane“, — o po to tylus ir malonus giedojimas dievo iš skaitiniai.org
namuose: „Tebūnie išklausyta malda mano“, ir vėl timiamas iš šventiko smilkytuvo, ir klūpančiųjų
malda! Nuo to laiko — netgi dar vakar buvau jį paėmęs į rankas — negaliu be ašarų skaityti šito itin
švento apsakymo. Koks jis didis, neįsivaizduojamai kilnus, koks paslaptingas! Esu vėliau girdėjęs
pašaipių žmonių, dievo niekintojų žodžius, išdidžius žodžius: kaipgi galėjo viešpats savo mylimą
šventąjį atiduoti šėtonui, kad tas pasityčiotų iš jo, atimtų iš jo vaikus, kankintų jį ligomis ir žaizdomis
taip, jog jis šuke grandė nuo savęs žaizdų pūlius, ir kam gi: kad tik galėtų pasigirti šėtonui: „Štai,
girdi, ką gali iškentėti dėl manęs mano šventasis!“ Betgi tas ir didu, kad čia paslaptis: laikinas
žemiškas veidas susilietė su amžinąja tiesa. Prieš žemiškąją tiesą stoja amžinoji tiesa. Čia kūrėjas,
kaip ir pirmomis visatos kūrimo dienomis, kai kiekvieną dieną baigdavo gyriumi: „Gera tai, ką
sutvėriau“, — žiūri į Jobą ir vėl giriasi savo kūriniu. O Jobas, šlovindamas viešpatį, tarnauja ne tik
jam, bet patarnaus ir visiems jo kūriniams iš giminės į giminę ir per amžių amžius, nes tam ir buvo
skirtas. Viešpatie, kas tai per knyga ir kokie pamokymai! Kas per knyga Šventasis raštas, koks tai
stebuklas ir kaip ji sutvirtina žmogų! Tai tartum pasaulio ir žmogaus, ir žmonių charakterių
paveikslas, ir viskas išdėstyta ir nurodyta amžių amžiams. Ir kiek atskleistų ir apreikštų paslapčių: vėl
dievas apdovanoja Jobą, vėl duoda jam turtus, vėl praeina daug metų, ir štai jis turi jau naujų vaikų,
kitų, ir myli juos, — viešpatie: „Bet kaipgi jis, atrodo, galėjo pamilti tuos naujuosius, kada anų
pirmųjų nebėra, kada anų neteko? Argi galima būti visai laimingam, kaip anksčiau, su šitais, menant
anuos, nors ir labai mieli būtų naujieji?“ Bet galima, galima: senas sielvartas didžiosios žmogaus
gyvenimo paslapties dėka pamaži tampa tyliu, graudžiu džiaugsmu; kai atvėsta jaunas karštas kraujas,
ateina rami, giedra senatvė: laiminu kasdien tekančią saulę, ir mano širdis, kaip ir kitados, gieda jai
himną, bet dar labiau mėgstu saulėlydį, jo ilgus įstrižus spindulius, o drauge su jais tylius, ramius,
graudžius atsiminimus, mielus viso ilgo ir palaiminto gyvenimo paveikslus, o viršum visko —
švelniai graudinanti, su viskuo sutaikanti, viską atleidžianti dievo teisybė! Baigiasi mano gyvenimas,
žinau tai ir girdžiu, bet kiekvieną dar likusią man dieną iš naujo jaučiu, kaip mano žemiškas
gyvenimas jau liečiasi su nauju, begaliniu, nežinomu, bet netrukus prasidėsiančiu nauju gyvenimu,
kurio nujautimas džiugina mano virpančią sielą, šviesina protą, džiaugsmingai virkdo širdį… Draugai
ir mokytojai, esu ne kartą girdėjęs, o dabar, pastaruoju metu, dar dažniau tenka girdėti, jog mūsiškiai
dievo tarnai, ypač kaimuose, visur su ašaromis skundžiasi, kad jie skurdžiai atlyginami ir tiesiog
niekinami, ir atvirai pasisako, netgi spaudoje, — aš pats esu skaitęs, — kad jie, girdi, nebegali
skelbti liaudžiai dievo žodžio, nes mes jiems per mažai atlyginame, ir jeigu dabar ateina liuteronai ir
eretikai ir paveržia jiems jų ganomuosius, tai, girdi, tegu ir paveržia, nes mes per mažai atlyginami.
Viešpatie, galvoju, duok dieve jiems daugiau tų pajamų, kurias jie taip brangina (nes ir jų
nusiskundimas teisingas), bet iš tiesų jums sakau: jeigu kas dėl to kaltas, tai pusė kaltės tenka mums!
Tegu ir trūksta jiems laiko, tegu ir tiesą jie sako, kad juos spaudžia darbai ir pareigos, bet negi visą
laiką spaudžia, juk turi gi ir jie nors vieną laisvą valandą per savaitę, kad galėtų ir dievą prisiminti.
Ir ne ištisus metus gi darbas. Tegu jie kartą per savaitę, vakaro metu, surenka iš pradžių nors vienus
vaikučius, — išgirs tėvai, ir tėvai pradės ateidinėti. Ir negi rūmus reikia tam statyti, tegu tiesiog į
savo gryčią sukviečia; nereikia bijoti, nepriterš jie gryčios, juk tik vienai valandai susirinks. Tegu
atverčia jiems tą knygą ir ima skaityti be įmantrių žodžių ir nesididžiuodami, nepuikaudami prieš
juos, bet susigraudinę ir romūs, patys džiaugdamiesi, kad jiems skaito ir kad žmonės klausosi jų ir
supranta juos, patys mylėdami tuos žodžius, tik retkarčiais stabteldami ir paaiškindami vieną kitą
prasčiokui nesuprantamą žodį: tegu nesibaimina, viską, viską supras stačiatikių širdys! Tegu paskaito
jiems apie Abraomą ir Sarą, apie Izaoką ir Rebeką, apie tai, kaip Jokūbas nuėjo pas Labaną ir sapne
kovojo su viešpačiu ir tarė: „Baisi yra ši vieta“, ir labai paveiks pamaldų prasčioko protą. Tegu
perskaito jiems, ypač vaikučiams, apie tai, kaip broliai pardavė į vergiją savo tikrą brolį, mielą
iš skaitiniai.org
jaunuolį Juozapą, sapnų aiškintoją ir didį pranašą, o tėvui pasakė, kad jo sūnų sudraskė žvėrys, ir
parodė sukruvintus drabužius. Tegu perskaito, kaip vėliau broliai atkeliavo į Egiptą javų ir Juozapas,
jau didis dvariūnas, jų nepažintas, kankino juos, apkaltino, sulaikė brolį Benjaminą, ir vis iš meilės:
„Myliu jus ir iš meilės kankinu“. Juk visą savo gyvenimą nepamiršo, kaip pardavė jį ten kažkur
karštoje stepėje, prie šulinio, pirkliams ir kaip jis, grąžydamas rankas, verkė ir maldavo brolius
neparduoti jo kaip vergo į svetimą kraštą, ir štai, pamatęs juos po tiekos metų, vėl pamilo juos
neapsakomai, bet kalino juos ir kankino, vis iš meilės. Galiausiai palieka juos, pats nepakeldamas
savo širdies skausmo, krinta į savo guolį ir verkia; paskui nusišluosto veidą ir pasirodo jiems,
nušvitęs ir linksmas, ir sako jiems: „Broliai, aš esu Juozapas, jūsų brolis!“ Tegu vėliau perskaito apie
tai, kaip apsidžiaugė senelis Jokūbas, sužinojęs, kad dar gyvas jo mielas berniukas, ir leidosi į
Egiptą, netgi palikęs tėviškę, ir mirė svetimame krašte, taręs savo testamente amžių amžiams
didžiausią žodį, šventai saugotą romioje ir baimingoje širdyje per visą gyvenimą, apie tai, kad iš jo
giminės, iš Judo, pareis didžioji pasaulio viltis, jo sutaikintojas ir išganytojas! Tėvai ir mokytojai,
atleiskite ir nepykite, kad aš kaip mažas kūdikis kalbu apie tai, ką jau seniai žinote, ką patys galite
man papasakoti šimtą kartų sklandžiau ir gražiau. Iš susižavėjimo kalbu apie tai, ir atleiskite man už
mano ašaras, nes myliu šitą knygą! Tegu pravirks jis, dievo tarnas, ir tegu pamatys, kaip pritars jam
sugraudintos jo klausytojų širdys. Reikia tik mažos, mažytėlaitės sėklos: tegu tik jis numes ją į
prasčioko širdį, ir nežus ji, bus gyva jo sieloje per visą jo gyvenimą, glūdės ten tamsoje, tarp
dvokiančių jo nuodėmių, kaip šviesus taškas, kaip didis priminimas. Ir nereikia, nereikia daug kalbėti
ir mokyti, viską jis ir taip supras. Gal jūs manote, kad prasčiokas nesupras? Pabandykite, paskaitykite
jam toliau graudų, jaudinamą pasakojimą apie gražiąją Esterą ir išpuikusią Bastiją; arba žavingą
sakmę apie pranašą Joną banginio viduriuose. Dar neužmirškite viešpaties prilyginimų, ypač iš Luko
evangelijos (taip aš darydavau), o paskui Sauliaus atsivertimo (būtinai, būtinai!) iš „Apaštalų darbų“
ir pagaliau „Šventųjų gyvenimų“, sakysim, dievo žmogaus Aleksejaus ir didžiosios iš didžiųjų,
džiaugsmingos kentėtojos, dievą regėjusios ir Kristų savo širdyje nešiojusios, motinos Marijos
Egiptietės, — ir perversite jam širdį tomis paprastomis sakmėmis, ir tam užteks vienos valandos
savaitėje, tik vienos valandėlės, tegu ir skurdžios tavo pajamos! Ir pats pamatysi, kokia maloni ir
dėkinga mūsų liaudis, ji šimteriopai tau atsilygins; matydama dievo tarno uolumą ir girdėdama jo
graudžiai meilius žodžius, padės jam laisvu noru jo dirvoje, padės jam ir namie, be to, ir savo
pagarba atsimokės jam labiau negu prieš tai — šit jau ir padidės jo pajamos. Dalykas toks paprastas,
jog kartais mes bijome net prasitarti apie jį, nes iš mūsų gali net pasijuokti, ir vis dėlto koks jis
teisingas! Kas netiki dievo, tas nė dievo žmonėmis nepatikės. O kas patikėjo dievo žmonėmis, tas
išvys ir jų šventovę, nors prieš tai ir visai nebūtų ja tikėjęs. Tik liaudis ir jos busimoji dvasios galia
grąžins į tiesos kelią mūsų ateistus, atitrūkusius nuo gimtosios žemės. O ką reiškia Kristaus žodis be
pavyzdžio? Žus liaudis be dievo žodžio, nes trokšta jos siela jo žodžio ir visokio grožingo jausmo.
Savo jaunystėje, jau seniai, beveik prieš keturiasdešimt metų, vaikščiojome su tėvu Anfimu po visą
Rusią, rinkdami vienuolynui aukas, ir apsinakvojome kartą mudu didelės laivuojamos upės
pakrantėje, su žvejais, ir prie mūsų prisėdo vienas padorios išvaizdos jaunuolis, valstietis, iš
pažiūros gal kokių aštuoniolikos metų, skubėjo jis ligi rytdienos į savo vietą — pirklio baržos virve
traukti. Ir matau aš, kaip meiliai jis žvelgia prieš save giedromis akimis. Šviesi, tyki, šilta liepos
mėnesio naktis, upė plati, iš jos garas kyla, gaivina mus, lengvai plekšteli žuvytė, paukšteliai jau
nutilo, visur tyla, grožybė, visos būtybės garbina dievą. Ir nemiegame tik mudu, aš ir tas jaunuolis, ir
įsišnekėjome apie šio pasaulio, dievo sutverto, grožį ir jo didžią paslaptį. Kiekviena žolelė,
kiekvienas vabalėlis, skruzdė, auksinė bitelė — visi, net nuostabu, žino savo kelius, kad ir neturėdami
proto, apie dievo paslaptį byloja, be paliovos patys joje dalyvauja, ir, matau aš, įsiliepsnojo mielo
iš skaitiniai.org
jaunuolio širdis. Pasisakė jis man mylįs mišką ir miško paukštelius; buvęs paukščių gaudytoju,
kiekvieną jų švilpesį supratęs, kiekvieną paukštelį mokėjęs prisivilioti: niekur nesą, pasak jo, taip
gražu kaip miške, bet ir visur gražu. „Iš tikrųjų, — atsakau jam, — viskas gražu ir puiku, nes viskas
yra tiesa. Pažiūrėk, — sakau jam, — į arklį, taurų gyvulį, šalia žmogaus stovintį, arba į jautį, kuris
maitina žmogų ir jam dirba, tokį paniurusį ir susimąsčiusį, pažiūrėk į jų veidus: kokie jie romūs, kaip
prisirišę prie žmogaus, kuris dažnai be gailesčio juos muša, kiek patiklumo ir kiek grožio jų veide.
Net graudu darosi, kai pagalvoji, kad jie be nuodėmės, nes viskas pasaulyje yra tobula, viskas yra be
nuodėmės, išskyrus žmogų, ir Kristus su jais dar pirmiau nei su mumis“. — „Bet nejaugi, — klausia
jaunuolis, — ir su jais Kristus?“ — „Kaipgi gali būti kitaip, — sakau jam, — nes visiems yra žodis,
visi sutvėrimai ir visi gyvi padarai, kiekvienas lapelis ilgisi ir geidžia žodžio, dievui šlovę gieda,
Kristui ašaras lieja, pats to nejausdamas, savo slaptingu, nuodėmės nesuterštu gyvenimu tai daro.
Štai, — sakau jam, — po mišką bastosi baisingas lokys, rūstus ir žiaurus, ir negi kaltas jis, kad jis
lokys“. Ir papasakojau jam, kaip atėjo kartą lokys pas didį šventąjį, atgailojantį miške, mažytėje
celėje, ir susigraudino jį pamatęs didis šventasis, drąsiai žengė jam priešais ir davė gabalą duonos:
„Eik, girdi, tegu laimina tave Kristus“, ir klusniai, romiai pasitraukė žiaurus žvėris, jam nepakenkęs.
Ir susigraudino jaunuolis dėl to, kad pasitraukė nepakenkęs ir kad su juo Kristus. „Ak, sako, kaip
gražu, kaip viskas gražu ir nuostabu, kas yra dievo sukurta!“ Sėdi, mąsto, tyliai ir saldžiai. Matau, kad
suprato. Ir užmigo šalia manęs ramiai kaip nekaltas kūdikis. Palaimink, viešpatie, jaunystę! Ir prieš
užmigdamas aš pats už jį pasimeldžiau. Viešpatie, siųsk ramybę ir šviesą taviesiems žmonėms!
c) S e n u o l i o Z o s i m o s a t s i m i n i m a i a p i e
v a i k y s t ę i r j a u n y s t ę p r i e š į s t o j a n t į
v i e n u o l y n ą . D v i k o v a

Peterburge, kadetų korpuse, išbuvau ilgai, beveik aštuonerius metus, ir, čia naujaip auklėjamas,
daug vaikystės įspūdžių nuslopinau, nors nieko neužmiršau. Užtat prisiėmiau tiek naujų įpročių ir
netgi nuomonių, jog virtau beveik laukiniu, žiauriu ir keistu padaru. Pasidariau nepriekaištingai
mandagus, išmokau padoriai elgtis geroj draugijoj, kalbėti prancūziškai, bet su kareiviais, kurie mums
patarnaudavo korpuse, visi mes elgdavomės kaip su tikrais galvijais, ir aš taip pat. Aš gal net ir
pralenkdavau kitus, nes buvau visam kam už savo draugus pagaulesnis. Kai mes tapome karininkais,
buvome visada pasiryžę lieti savo kraują už įžeistą mūsų pulko garbę, bet apie tikrąją garbę beveik
niekas iš mūsų nė supratimo neturėjo, o jei kuris ir būtų turėjęs, tai būtų tuojau pat iš jos pasityčiojęs.
Girtavimu, debošais ir išdykumu beveik didžiuodavomės. Nepasakysiu, kad būtume buvę kokie
nešvankėliai; visi tie jaunuoliai buvo geri žmonės, bet elgdavosi bjauriai, o aš — bjauriau už kitus.
Svarbiausia tai, kad man atiteko kapitalas, todėl ir ėmiau gyventi vien savo malonumui, kaip gyvena
tūlas karštas jaunuolis, niekuo savęs nevaržiau, pasileidau plaukti išskleistom burėm. Bet štai kas
nuostabu: skaičiau tada ir knygas, ir netgi su dideliu malonumu; tik Biblijos anuomet beveik
niekuomet neatsiversdavau, bet niekuomet ir nesiskirdavau su ja, visada vežiodavausi: tikrai saugojau
šitą knygą, pats to nežinodamas, „dienai ir valandai, mėnesiui ir metams“. Taip ištarnavęs gal
ketverius metus, atsidūriau pagaliau K. mieste, kur stovėjo tada mūsų pulkas. Miesto draugija buvo
įvairi, gausinga ir linksma, vaišinga ir turtinga, visada priimdavo mane gerai, nes iš prigimties buvau
linksmo būdo, be to, buvau laikomas ne kokiu pavargėliu, o tat žmonių akyse šį tą reiškia. Tada ir
atsitiko vienas dalykas, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Prisirišau prie vienos jaunos ir gražios
merginos, protingos ir garbingos, šviesaus ir tauraus būdo, gerbtinų tėvų dukters. Žmonės buvo
neprasti, turtingi, labai įtakingi, mane priimdavo maloniai ir nuoširdžiai. Ir šit pradėjo atrodyti, kad
mergina man palanki, — įsiliepsnojo mano širdis, kai ėmiau apie ją svajoti. Vėliau jau aš pats
iš skaitiniai.org
supratau ir aiškiai nusivokiau, kad aš galbūt taip karštai jos nė nemylėjau, tik vertinau jos protą ir
kilnų būdą, nes kitaip nė negalėjo būti. Savimeilė vis dėlto tada neleido man prašyti jos rankos:
patvirkusiam jaunam viengungiui atrodė sunku skirtis su laisvo gyvenimo pagundomis, ypač kai
netrūksta pinigų. Vis dėlto užuominas darydavau. Šiaip ar taip, ryžtingą žingsnį atidėjau kuriam laikui.
Ir šit staiga pasitaikė dviejų mėnesių komandiruotė į kitą apskritį. Grįžtu po dviejų mėnesių ir staiga
sužinau, kad mergina jau ištekėjusi už turtingo dvarininko priemiestyje, už žmogaus, nors ir vyresnio
už mane, bet dar jauno, turinčio pažinčių sostinėje ir aukštojoje visuomenėje, — o aš jų neturėjau, —
žmogaus labai malonaus ir, be to, išsimokslinusio, o aš išsilavinimo neturėjau jokio. Šitas netikėtas
įvykis mane taip pritrenkė, jog aš vos nepamišau. Svarbiausia buvo tai, kad šitas jaunas dvarininkas,
kaip aš tada sužinojau, jau seniai buvo su ja susižiedavęs ir aš dažnai su juo susitikdavau jos
namuose, bet nieko nepastebėdavau, nes buvau apakęs nuo savo dorybių. Bet va tatai labiausiai ir
įžeidė mane: kaipgi čia, visi tai žinojo, o aš vienas nieko nežinojau? Ir staiga aš be galo ir be krašto
įširdau. Rausdamas prisimindavau, kad dažnai beveik prisipažindavau ją mylįs, bet kadangi ji manęs
nesustabdydavo ir nieko man neatsakydavo, tai, vadinasi, — aš pasidariau tokią išvadą, — jinai
tyčiojosi iš manęs. Vėliau, žinoma, supratau ir atsiminiau, kad ji nė kiek nesityčiojo, priešingai, pati
juokais tokius pokalbius nutraukdavo ir pradėdavo kitą kalbą, — bet tada aš nesugebėjau to suprasti
ir taip įtūžau, jog ryžausi žūt būt atkeršyti. Su nuostaba prisimenu, kad šitas kerštas ir mano pyktis
mane patį labai kankino ir atrodė bjaurūs, nes buvau žmogus atlaidus ir ilgai pykti ant ko nors
negalėjau, todėl pats tartum dirbtinai dirginau save ir pagaliau pasidariau šlykštus ir kvailas.
Palaukiau progos, ir kartą man pavyko didelėje draugijoje netikėtai įžeisti savo „varžovą“ lyg ir dėl
menko nieko, pasijuokti iš vienos jo nuomonės apie vieną tada svarbų įvykį, — tai buvo dvidešimt
šeštaisiais metais,☞ — ir pasijuokti iš jo, kaip atrodė žmonėms, sąmojingai ir vykusiai. Paskui
priverčiau jį pasiaiškinti ir per pasiaiškinimą taip stačiokiškai su juo pasielgiau, jog mano iššūkį jis
priėmė, nors ir kokia skirtinga buvo mudviejų padėtis, nes aš buvau ir jaunesnis už jį, ir šiaipjau
nežymus, ir nedidelį laipsnį turėjau. Vėliau aš jau tikrai sužinojau, kad mano iššūkį jis priėmė irgi
tartum pavydo paskatintas: jis truputį pavyduliavo man savo žmonos ir anksčiau, kai buvo jos
sužadėtinis; dabar jam atrodė, kad jeigu ji sužinos, jog aš jį įžeidžiau, o jis nedrįsta manęs iššaukti į
dvikovą, tai jinai gali nejučiomis pažiūrėti į jį su panieka, ir jos meilė jam gali atvėstu Sekundantą aš
gavau greit, savo draugą, mūsų pulko poručiką. Nors anuomet dvikovos buvo žiauriai persekiojamos,
bet karių tarpe jos buvo tartum madingos, — tokie klaikūs iškeroja ir įsigali kartais prietarai. Buvo
birželio mėnesio pabaiga, ir štai mudu turime susitikti rytoj, septintą valandą ryto, už miesto, — ir iš
tikrųjų man atsitiko tada tarsi kažkas lemtinga. Grįžęs vakare namo, nuožmus ir bjaurus, supykau ant
savo pasiuntinio Afanasijaus ir iš visų jėgų dukart smogiau jam į veidą, net sukruvinau. Jis dar
neseniai pas mane tarnavo; ir anksčiau pasitaikydavo, kad aš smogdavau jam, bet niekuomet taip
žvėriškai žiauriai. Ar patikėsite, mielieji, keturiasdešimt metų praėjo nuo to laiko, bet ir dabar, tai
prisiminęs, gėdijuosi ir kankinuosi. Nuėjau gulti, numigau kokias tris valandas, pabudau, jau švinta.
Staiga atsikėliau, miego daugiau nesinorėjo, priėjau prie lango, atidariau, — langas buvo į sodo pusę,
— matau, teka saulutė, šilta, gražu, pragydo paukšteliai. Kas gi čia, galvoju, kodėl gi man sielą slegia
tartum kokia gėda ir šlykštybė? Ar tai ne dėl to, kad einu kraujo pralieti? Ne, galvoju, lyg ir ne dėl to.
Ar ne dėl to, kad bijau mirti, bijau, kad manęs nenukautų? Ne, visai ne dėl to, aišku, kad ne dėl to… Ir
staiga tuojau supratau, kas per dalykas: tai dėl to, kad vakar vakare Afanasijų sumušiau! Staiga man
viskas iš naujo stojosi prieš akis, tarsi vėl pasikartojo: stovi jis prieš mane, o aš mušu jį atsivedėjęs
tiesiog per veidą, o jis laiko rankas prispaudęs prie šlaunų, o galvą tiesiai, akis išplėtęs kaip
rikiuotėje, krūpčioja sulig kiekvienu smūgiu ir net pakelti rankos, užsidengti nedrįsta, — ir taip daro
žmogus, ir taip žmogus muša žmogų! Koks nusikaltimas! Lyg aštri adata persmeigė man visą sielą.
iš skaitiniai.org
Stoviu kaip paklaikęs, o saulutė šviečia, lapeliai džiaugiasi, mirga, o paukšteliai, paukšteliai dievą
garbina… Užsidengiau abiem rankom veidą, kritau į lovą ir ėmiau raudoti. Ir prisiminiau tada savo
brolį Markelą ir jo žodžius, prieš mirtį tarnams pasakytus: „Mano mielieji, brangieji, už ką jūs man
tarnaujate, už ką jūs mane mylite, argi aš esu to vertas, kad man tarnautumėt?“ — „Taip, ar esu
vertas“, — šovė man staiga į galvą. Iš tikrųjų, argi aš esu vertas, kad kitas žmogus, toks pat kaip aš,
sukurtas pagal dievo paveikslą, man tarnautų? Taip ir įsmigo man tada į širdį pirmą kartą mano
gyvenime šitas klausimas. „Motule, širdele mano, iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų visiems dėl visų yra
kaltas, tik žmonės šito nesupranta, o jei suprastų — tuojau būtų rojus!“ Viešpatie, nejaugi ir tai
netiesa, verkiu aš ir galvoju, — iš tikrųjų galbūt aš visiems esu kaltas, galbūt labiau nei kiti, gal aš
esu pats blogiausias žmogus! Ir paaiškėjo man staiga visa tiesa, tokia suprantama ir aiški: kurgi aš
einu? Einu žudyti gero, protingo, kilnaus žmogaus, kuris man niekuo nekaltas, o jo žmonai atimsiu
visam gyvenimui laimę, iškankinsiu ją ir priblokšiu. Gulėjau aš taip kniūpsčias lovoje, veidu į
priegalvį, ir nė nepastebėjau, kaip atėjo laikas. Staiga įeina mano draugas, poručikas, su pistoletais,
manęs pasiimti. „A, sako, tai gerai, kad jau atsikėlei, laikas, eime!“ Ėmiau blaškytis, visiškai
sumišau, bet išėjome sėstis į puskarietę. „Palauk čia truputį, — sakau jam, — aš tuojau grįšiu,
piniginę užmiršau“. Ir vienas įbėgau į butą, tiesiog į Afanasijaus kambarėlį: „Afanasijau, sakau, vakar
aš tau dukart smogiau į veidą, atleisk man“, — sakau. Jis taip ir krūptelėjo, lyg išsigando, žiūri — ir
matau aš, kad to nepakanka, nepakanka, tik staiga, kaip stoviu, su epoletais, kritau jam į kojas ir kakta
į grindis: „Atleisk man!“ — sakau. Dabar jis jau visiškai nustėro: „Jūsų kilnybe, pone mieliausias, ką
jūs… argi aš vertas…“ — ir staiga pats pravirko, kaip kad aš andai, abiem rankom užsidengė veidą,
nusigręžė į langą ir ėmė visas drebėti nuo verksmo, o aš išbėgau pas draugą, įšokau į puskarietę,
„vežk“ šaukiu. „Matei, — šaukiu jam, — nugalėtoją — štai jis prieš tave!“ Ir taip džiūgauju, visą
kelią juokiuosi, kalbu, kalbu, jau nė nebeatmenu, ką ir kalbėjau. Žiūri jis į mane: „Na, brolau, esi
šaunus vyras, matau, kad apginsi munduro garbę“. Taip atvažiavome į skirtą vietą, o jie jau čia, mūsų
laukia. Pastatė mus per dvylika žingsnių, pirmasis šūvis jam, — stoviu aš prieš jį linksmas, tiesiog
akis į akį, nė nemirkčioju, žvelgiu į jį meiliai, žinau, ką padarysiu. Iššovė jis, tik truputėlį man žandą
nubruožė ir ausį užkliudė. „Ačiū dievui, šaukiu, nenužudėt žmogaus!“ — ir savo pistoletą griebiau,
nusigręžiau ir švyst į viršų, į mišką ir paleidau: „Ten, rėkiu, tavo vieta!“ Atsigręžiau į priešininką:
„Maloningas pone, sakau, atleiskite man, kvailam jaunuoliui, už tai, kad, pats būdamas kaltas, jus
įžeidžiau, o dabar šauti į mane priverčiau. Aš esu dešimt kartų už jus blogesnis, o gal ir dar daugiau.
Pasakykite tat anai būtybei, kurią gerbiate labiau už viską pasaulyje“. Vos tik aš tai ištariau, tuojau jie
visi trys ir ėmė šaukti: „Meldžiamasis, — sako mano priešininkas, net supyko, — jeigu nenorėjote
kautis, tai kam gi mane varginote?“ — „Vakar, — sakau jam, — dar kvailas buvau, o šiandien atėjau į
protą“, — linksmai atsakau jam. — „Tikiu, kad taip buvo vakar, sako, bet tai, kas atsitiko šiandien,
sunku suprasti iš jūsų kalbos“. — „Bravo, — šaukiu jam, ėmiau katučių ploti, — aš ir su tuo sutinku,
nusipelniau!“ — „Ar šausite, maloningas pone, ar ne?“ — „Nešausiu, sakau, o jeigu jūs norite, tai
šaukite dar kartą, tik geriau jums būtų, jei nešautumėt“. Ir sekundantai šaukia, ypač manasis: „Argi
galima daryti gėdą pulkui, stovėti prie barjero ir atsiprašinėti; kadgi aš būčiau tai žinojęs!“ Atsistojau
tada aš prieš juos visus ir jau nebesijuokiu. „Gerbiamieji ponai, sakau, nejaugi dabar tokie laikai, kad
jūs galite stebėtis žmogumi, kuris pats apgailėjo savo kvailą pasielgimą ir viešai išpažino savo
kaltę?“ — „Betgi ne prie barjero“, — vėl šaukia mano sekundantas. „Tas ir yra, — atsakau jiems, —
kaip tik tas ir stebėtina, nes man reikėjo išpažinti savo kaltę tada, kai mes tik atvykome čia, dar prieš
tai, kai jis iššovė, ir neversti jo padaryti didelę ir mirtiną nuodėmę, betgi taip bjauriai, sakau, mes
aukštuomenėje susitvarkėme, kad taip pasielgti buvo bemaž neįmanoma, nes tik po to, kai atlaikiau jo
šūvį per dvylika žingsnių, mano žodžiai jam gali dabar ką nors reikšti, o jei prieš šūvį, kai čia
iš skaitiniai.org
atvykome, tai būtumėt tiesiog pasakę: bailys, pistoleto išsigando, ir nėra ko jo klausyti. Ponai, —
sušukau aš staiga labai nuoširdžiai, — pažiūrėkite, kiek čia dievo dovanų: giedras dangus, grynas
oras, švelni žolelė, paukšteliai, graži ir nekalta gamta, o mes, tik mes vieni, kvailiai ir bedieviai,
nesuprantame, kad gyvenimas yra rojus, nes užtenka mums pasistengti tai suprasti, ir tuojau jis
apsireikš visu savo grožiu, apsikabinsime mes ir pravirksime…“ Norėjau dar kalbėti, bet negalėjau,
net kvapą man užgniaužė, taip malonu, gaivu, o širdis kupina tokios laimės, kokios niekuomet nesu
patyręs per visą gyvenimą. „Visa tai labai išmintinga ir dievobaiminga, — sako mano priešininkas,
— ir jūs esate, šiaip ar taip, originalus žmogus“. — „Juokiatės, — ir aš atsakau jam juokais, — bet
vėliau pats mane girsite“. — „Aš ir dabar, sako, galiu jus pagirti, gerai, aš duodu jums ranką, nes,
atrodo, esate nuoširdus žmogus“. — „Ne, sakau, dabar nereikia, vėliau, kai aš tapsiu geresnis ir būsiu
vertas jūsų pagarbos, tada ir paduosite, ir išmintingai padarysite“. Grįžome namo, mano sekundantas
visą kelią barasi, o aš jį bučiuoju. Tuojau visi draugai sužinojo, tą pačią dieną susirinko teisti manęs,
sako: „Jis mundurą sutepė, tegu išeina į atsargą“. Atsirado ir gynėjų: „Vis dėlto, sako, šūvio jis
nepabūgo“. — „Taip, bet pabūgo kitų šūvių ir prie barjero prašėsi dovanojamas“. — „Jei būtų
pabūgęs šūvių, — prieštarauja gynėjai, — tai pirma būtų iš savo pistoleto iššovęs, prieš prašydamas
atleisti jam, o jis į mišką jį dar užtaisytą nusviedė, ne, čia kas kita išėjo, labai originalu“. Klausausi,
linksmai į juos žiūrėdamas. „Mano mieli, sakau, draugai ir bičiuliai, nesirūpinkite, kad aš išeičiau į
atsargą, nes aš jau išėjau, viską jau atlikau, šiandien rytą į kanceliariją kreipiausi ir, kai tik gausiu
sutikimą, tuojau į vienuolyną stosiu, dėl to ir išeinu į atsargą“. Kai tik tai pasakiau, nusikvatojo visi
aliai vienas: „Būtumei iškart pasakęs, na, dabar viskas aišku, negi galima teisti vienuolį“, —
juokiasi, susilaikyti negali, tik visai nepašaipiai, o taip meiliai, linksmai, visi tuojau mane pamilo, net
patys atkakliausi kaltintojai, ir paskui visą tą mėnesį, kol dar nebuvau atleistas, tartum ant rankų mane
nešiojo: „Ak tu, vienuoli“, — sako. Ir kiekvienas malonų žodį man taria, ėmė atkalbinėti, net gailėtis:
„Ką tu sau pačiam darai?“ — „Ne, sako, jis narsus, jis nepabūgo šūvio ir galėjo šauti iš savo
pistoleto, bet naktį prieš tai sapną susapnavo, kad jam reikia stoti į vienuolyną, štai kodėl jis taip
daro“. Beveik tas pat ir miesto bendruomenėje buvo. Anksčiau nelabai mane pastebėdavo, tik
priimdavo svetingai, o dabar staiga visi vienas iš kito sužinojo ir ėmė kviesti pas save: juokiasi iš
manęs, bet myli mane. Čia pažymėsiu, kad nors tada visi viešai kalbėjo apie mūsų dvikovą, bet
vyresnybė šitą bylą nutraukė, nes mano priešininkas buvo artimas mūsų generolo giminaitis, o kadangi
viskas baigėsi be kraujo, tartum juokais, be to, aš atsistatydinau, tai ir iš tikrųjų viskas buvo nuleista
juokais. Tada aš ėmiau viešai ir drąsiai kalbėti, nekreipdamas dėmesio į juokus, nes juokai buvo vis
dėlto ne pikti, bet geraširdiški. Tie pokalbiai vyko daugiausia vakarais ponių draugijoje, moterys tada
labiau mėgo manęs klausytis ir vyrus versdavo. „Bet argi tai galimas daiktas, kad aš būčiau dėl visų
kaltas, — visi juokiasi man į akis, — na, argi aš, pavyzdžiui, galiu būti kaltas dėl jūsų?“ — „Bet argi
jūs galite, — atsakau jiems, — tai suprasti, jei visas pasaulis jau seniai į kitą kelią įžengė ir mes tikrą
melą laikome tiesa ir iš kitų tokio pat melo reikalaujame. Štai vieną kartą savo gyvenime ėmiau ir
pasielgiau nuoširdžiai, ir ką gi, pasidariau jums visiems tartum koks dievo kvailutis: nors ir pamilote
mane, bet vis dėlto, sakau, juokiatės iš manęs“. — „Bet kaipgi galima tokio nemylėti?“ — juokiasi
man į akis šeimininkė, o žmonių pas ją daug susirinkę. Tik žiūriu, staiga pakyla iš ponių tarpo ta pati
jauna moteris, dėl kurios aš tada į dvikovą iššaukiau ir kurią dar neseniai savo sužadėtine buvau
išsirinkęs, o aš nė nepastebėjau, kaip ji dabar atvažiavo į vakarinį pobūvį. Pakilo jinai, priėjo prie
manęs, ranką padavė: „Leiskite man, sako, pareikšti jums, kad aš pirmoji nesijuokiu iš jūsų,
priešingai, su ašaromis dėkoju jums ir reiškiu pagarbą už tą jūsų pasielgimą“. Tada priėjo ir jos
vyras, o paskui staiga ir visi kiti, beveik bučiuoja mane. Man pasidarė taip džiugu, bet tuoj labiau nei
kitiems krito man į akis tuomet vienas ponas, jau pagyvenęs žmogus, kuris taip pat ėjo prie manęs ir
iš skaitiniai.org
kurį aš žinojau iš pavardės, bet niekuomet nebuvau su juo pažįstamas ir ligi to vakaro nė žodžio
nebuvau jam prataręs.
d) P a s l a p t i n g a s s v e č i a s

Jis jau seniai tarnavo mūsų mieste, užėmė svarbią vietą, buvo žmogus visų gerbiamas, garsėjo
labdarybe, buvo paaukojęs žymų kapitalą prieglaudai ir našlaičių namams, be to, dar daug gerų darbų
darė slaptai, nesigarsindamas, — tai išėjo aikštėn tik vėliau, jau mirus jam. Turėjo apie
penkiasdešimt metų ir atrodė beveik griežtas, nemėgo daug kalbėti; ne anksčiau kaip prieš dešimtį
metų vedė dar jauną žmoną ir turėjo tris dar mažamečius vaikus. Štai sėdžiu aš kitos dienos vakare
namie, tik staiga atsidaro mano durys, ir įeina pas mane šitas pats ponas.
Reikia pasakyti, kad tada aš jau gyvenau ne savo senajame bute, bet kai tik išėjau į atsargą, tuojau
persikrausčiau į kitą, kurį išsinuomojau iš vienos senos moters, valdininko našlės, su jos
patarnavimu, nes ir išsikėliau į šitą butą tik dėl to, kad tą pačią dieną, kai tik grįžau iš dvikovos,
Afanasijų išsiunčiau į kuopą, nes po andainykščio mano pasielgimo su juo man buvo gėda žiūrėti jam
į akis, — mat neapsityręs pasaulietis dažnai gėdijasi netgi savo teisingiausio žingsnio.
„Aš, — sako man pas mane įėjęs ponas, — jau kelios dienos klausausi jūsų įvairiose vietose su
dideliu susidomėjimu ir galiausiai panorau susipažinti su jumis asmeniškai, kad galėčiau dar
nuodugniau su jumis pasikalbėti. Ar galite, maloningas pone, padaryti man tokią didelę paslaugą?“ —
„Galiu, sakau, su didžiausiu malonumu ir laikysiu tai didele garbe“, — sakau jam, nors beveik
išsigandau, taip jis mane tada išsyk nustebino. Mat kad ir klausydavosi manęs žmonės ir domėjosi
manimi, bet dar niekas taip rimtai ir griežtai nebuvo nusistatęs iš arčiau mane pažinti. O šitas dar pats
ir į butą pas mane atėjo. Atsisėdo. „Matau, — kalbėjo jis, — kad esate nepaprastai tvirto būdo
žmogus, nes nepabijojote patarnauti tiesai tokiu atveju, kada rizikavote už savo teisybę užsitraukti
visuotinę panieką“. — „Jūs galbūt per daug mane giriate“, — sakau jam. „Ne, ne per daug, — atsako
man, — tikėkite manim, kad taip pasielgti yra daug sunkiau, negu jūs manote. Mane, tiesą sakant, —
kalbėjo jis, — tik tas ir nustebino, ir dėl to aš ir atėjau pas jus. Papasakokite man, jei nepasidygėsite
tokiu gal tiesiog nepadoriu mano smalsumu, kaipgi būtent jautėtės tą valandėlę, kada per dvikovą
ryžotės atsiprašyti, jei tik atsimenate? Nepalaikykite mano klausimo lengvapėdišku; priešingai,
duodamas tokį klausimą, turiu savo slaptą tikslą, kurį galbūt atskleisiu jums vėliau, jei leis dievas
mums arčiau susipažinti“.
Visą laiką, kol jis taip kalbėjo, aš žiūrėjau jam tiesiog į veidą ir staiga pajutau be galo didelį
pasitikėjimą juo, be to, ir nepaprastą smalsumą, nes supratau, kad jo sielą slegia kažkokia ypatinga
paslaptis.
— Jūs klausiate, ką aš būtent jaučiau tą valandėlę, kai prašiau savo priešininką atleisti man, —
atsakiau jam, — bet aš geriau jums papasakosiu nuo pat pradžios, ko kitiems dar nepasakojau, — ir
papasakojau jam viską, kas atsitiko tarp manęs ir Afanasijaus ir kaip aš nusilenkiau jam ligi žemės.
„Iš to jūs pats galite suprasti, — baigiau aš, — kad jau per dvikovą man buvo lengviau, nes pradėjau
aš dar namie, ir kai tik įžengiau į šitą kelią, visa kita man atrodė ne tik nesunku, bet netgi džiugu ir
linksma“.
Išklausė, taip maloniai žiūri į mane: „Visa tai, sako, be galo įdomu, aš pas jus dar ir dar ateisiu“. Ir
po to ėmė ateidinėti pas mane beveik kiekvieną vakarą. Ir būčiau labai susidraugavęs su juo, jeigu jis
būtų ir apie save pasakojęs. Bet apie save jis nekalbėjo beveik nė žodžio, tik visada mane apie mane
patį klausinėjo. Vis dėlto aš labai jį pamilau ir atskleidžiau jam visą savo sielą, nes galvojau: kam gi
man jo paslaptys, aš ir taip matau, kad jis teisus žmogus. Be to, dar toks rimtas ir ne mano jau metų,
bet ateina pas mane, jaunuolį, ir manęs neniekina. Ir daug ko naudinga iš jo išmokau, nesišdidelio
skaitiniai.org
proto buvo žmogus. „Kad gyvenimas yra rojus, — sako jis man kartą, — apie tai aš jau seniai
galvoju, — ir staiga pridūrė: — Vien apie tai ir tegalvoju“. Žiūri į mane ir šypsosi. „Aš labiau už jus,
sako, esu tuo įsitikinęs, vėliau sužinosite kodėl“. Klausausi ir galvoju sau vienas: „Jis turbūt nori man
kokią paslaptį atskleisti“. — „Rojus, sako, yra paslėptas kiekviename iš mūsų, štai jis dabar ir
manyje yra, ir jei panorėsiu, — jau rytoj jis iš tikrųjų man ateis, ir jau visam mano gyvenimui“.
Matau: susigraudinęs kalba ir paslaptingai į mane žvelgia, tartum klausia mane. „O dėl to, — kalba
jis, — kad kiekvienas žmogus dėl visų ir dėl visko yra kaltas, jau nešnekant apie jo paties kaltes, tai
jūs čia visiškai teisingai galvojate, ir nuostabu, kaip jūs galėjote staiga taip pilnai šitą mintį aprėpti.
Ir tikra tiesa, jog kai žmonės supras šitą mintį, tai jiems ateis dangaus karalystė ne svajonėse, o
gyvenime“. — „O kada gi, — sušukau aš jam su širdgėla, — tai įvyks, ir iš viso ar įvyks kada nors?
Ar tai nėra tik svajonė?“ — „Štai, sako, jūs ir netikite, skelbiate, bet patys netikite. Žinokite gi, kad ši
svajonė, kaip kad jūs sakote, būtinai išsipildys, tikėkite tuo, bet ne dabar išsipildys, nes kiekvienas
veiksmas turi savo dėsnius. Tai sielos dalykas, psichologinis. Norint pertvarkyti pasaulį naujaip,
reikia, kad patys žmonės psichiškai pasuktų kitu keliu. Kol tikrai netapsime kiekvieno žmogaus
broliais, brolybės nebus. Joks mokslas, jokie išskaičiavimai nepadės žmonėms geruoju pasidalyti
savo nuosavybės ir savo teisių. Visada kiekvienam bus mažai, ir visada visi murmės, pavydės ir
naikins vienas kitą. Jūs klausiate, kada tai išsipildys. Išsipildys, bet pirma turi pasibaigti žmogaus
vienatvės periodas“. — „Kokios gi vienatvės?“ — klausiu jį. „Ogi tokios, kuri dabar visur
viešpatauja, ypač mūsų gyvenamuoju metu, kuris dar nepasibaigė, nes tam dar neatėjo laikas. Juk
dabar kiekvienas stengiasi kiek galima labiau išskirti savo asmenybę, nori pats savyje patirti
gyvenimo pilnybę, o tuo tarpu visos jo pastangos eina niekais, ir, užuot patyręs visą gyvenimo
pilnybę, jis tik žudo pats save, nes, užuot pasireiškęs visa pilnybe, jis visiškai išskiria save iš kitų
žmonių. Juk mūsų laikais kiekvienas laikosi kas sau, kiekvienas lenda į savo urvą, vienas nuo kito
tolsta, slepiasi ir slepia tai, ką turi, ir galų gale pats nuo žmonių atsiskiria ir pats nuo savęs žmones
atstumia. Kaupia sau vienas turtą ir galvoja: koks aš dabar esu galingas ir kaip apsirūpinęs, bet
nežino beprotis, kad juo daugiau kaupia, juo darosi bejėgiškesnis ir tik žudo pats save. Mat priprato
pasitikėti tik savimi ir atskilo nuo visumos, įpratino savo sielą netikėti žmonių pagalba, netikėti
žmonėmis ir žmonija, tik dreba, kad pražus jo pinigai ir jo įsigytos teisės. Dabar jau visur pašaipus
žmogaus protas pradeda nebesuprasti, kad žmogus gali tvirtai pasijusti tik tada, kai jis pasijunta esąs
žmonių visumos dalis, o ne tada, kai stengiasi ką nors pasiekti pats vienas. Bet tikrai bus taip, kad
ateis galas ir šiai baisiai vienatvei, ir visi išsyk supras, kaip nenatūraliai jie atsiskyrė vienas nuo kito.
Tokia jau bus laiko dvasia, ir visi nustebs, kad taip ilgai sėdėjo patamsyje, o šviesos nematė. Tada ir
apsireikš danguje žmogaus sūnaus ženklai… Bet ligi tol vis dėlto reikia saugoti vėliavą, ir nors
retkarčiais, nors atskiras žmogus turi parodyti pavyzdį ir išgelbėti sielą nuo vienatvės, paskatinti ją
kovoti už bendravimą žmonių, broliškai viens kitą mylinčių, nors tokie kovotojai būtų gal ir laikomi
dievo kvailučiais. To reikia, kad neužgestų didžioji mintis…“
Va šitaip liepsningai ir entuziastiškai mums bešnekant, slinko vienas po kito mūsų vakarai. Aš netgi
ėmiau šalintis žmonių ir daug rečiau pas juos svečiuotis; be to, jau buvau beišeinąs iš mados.
Neketinu tų žmonių smerkti, nes jie mane tebemylėjo ir maloniai elgėsi su manimi, bet kad mada yra
galinga žmonių valdovė, vis dėlto reikia pripažinti. O savo paslaptingu svečiu aš ėmiau galų gale
žavėtis, nes jis ne tiktai maloniai stebino mane savo protu, bet ir žadino mano nuojautą, kad puoselėja
kažkokį sumanymą ir galbūt ruošiasi kokiam didžiam žygiui. Gal jam patikdavo ir tai, kad aš
nerodžiau savo smalsumo ir nei tiesiogiai, nei užuominomis neklausinėjau apie jo paslaptį. Bet
galiausiai pastebėjau, kad ir jį patį tartum ėmė kankinti noras kažką man atskleisti. Tai ypač radosi
aišku praslinkus maždaug mėnesiui po to, kai jis ėmė lankytis pas mane. „Ar jūs žinote, — paklausė
iš skaitiniai.org
jis mane kartą, — kad mieste žmonės labai susidomėjo mumis ir stebisi, kad aš taip dažnai ateinu pas
jus; bet tiek to, nes netrukus viskas paaiškės“. Kartais ūmai imdavo jis baisiai jaudintis ir tada
beveik visuomet pakildavo ir išeidavo. O kartais, būdavo, ilgai ir tartum skvarbiai žiūri į mane —
galvoju: „Dabar tikrai ką nors pasakys“, bet jis staiga nutraukia mane ir ima kalbėti apie ką nors
žinoma ir kasdieniška. Dar pradėjo dažnai skųstis galvos skausmais. Ir štai vieną kartą, netgi labai
netikėtai, po to, kai ilgai ir karštai kalbėjo, matau, staiga išblyško, veidas visai persikreipė, ir žiūri
jis į mane įsmeigęs akis.
— Kas jums, — sakau, — gal negera?
O jis kaip tik skundėsi, kad galvą skauda.
— Aš… ar žinote… aš… esu nužudęs žmogų.
Pasakė ir šypsosi, o veidas išbalęs kaip kreida. Ko gi jis šypsosi, — šita mintis staiga pervėrė man
širdį, nespėjus man dar nieko suvokti. Ir aš pats išblyškau.
— Ką jūs? — šaukiu jam.
— Matote, — atsako jis, vos šypsodamasis, — kaip man buvo sunku ištarti pirmąjį žodį. Dabar
ištariau ir bene būsiu radęs kelią. Važiuosiu.
Aš ilgai juo netikėjau, o ir patikėjau ne tuojau, bet tik po to, kai jis tris dienas iš eilės buvo atėjęs
pas mane ir viską man smulkiai papasakojo. Aš laikiau jį pamišėliu, bet vis dėlto galiausiai įtikėjau
juo su didele širdgėla ir nuostaba. Jis padarė didelį ir baisų nusikaltimą prieš keturiolika metų —
nužudė vieną turtingą ponią, jauną ir gražią dvarininko našlę, turėjusią mūsų mieste nuosavą namą,
kuriame ir sustodavo, kai čia atvykdavo. Labai ją įsimylėjęs, jis prisipažino mylįs ir ėmė kalbinti
tekėti už jo. Bet jinai jau buvo atidavusi širdį kitam, vienam kilmingam nemažo laipsnio kariškiui,
kuris tuo metu dalyvavo žygyje ir kurio jinai laukė netrukus grįžtant. Jo piršlybas ji atmetė, o jį patį
paprašė nesilankyti. Jis liovėsi lankęsis, bet, žinodamas jos namo kambarių tvarką, naktį įsibrovė pas
ją iš sodo per stogą, parodydamas didelę drąsą, nebijodamas, kad jį gali kas pastebėti. Bet visi
nepaprastai drąsūs nusikalstami darbai dažniausiai labai gerai pavyksta. Įlindęs į namų pastogę pro
stoglangį, jis nusileido į apačią, į gyvenamuosius kambarius, kopėtėlėmis iš pastogės, nes žinojo, kad
duris šalia kopėčių nerūpestingi tarnai ne visada užrakina. Ir šį sykį pasikliovė jų neapdairumu, ir
neapsiriko. Įsibrovęs į gyvenamuosius kambarius, tamsoje įžengė į jos miegamąjį, kur degė lampada.
Ir abi jos kambarinės, kaip tyčia, buvo išėjusios patyliukais, be atsiklausimo, į gretimus namus toje
pačioje gatvėje, į vardinių išgertuves. O kiti tarnai ir tarnaitės miegojo tarnų kambariuose ir
virtuvėje, apatiniame aukšte. Vos tik pamatė miegančiąją, įsiliepsnojo jam aistra, bet tuojau širdį
užvaldė kerštinga pavyduolio pagieža, ir jis, netekęs proto, tartum girtas, priėjo ir įsmeigė jai peilį
tiesiog į širdį, jog ji nė nesuriko. Paskui, tartum koks užkietėjęs, velniškai gudrus ir apdairus
nusikaltėlis, padarė taip, kad įtarimas kristų tarnams: nepasibjaurėjo paimti jos piniginę, ištraukė iš
po priegalvio jos raktus, atrakino komodą ir pagrobė iš jos vieną kitą daiktą, būtent taip, kaip galėtų
pagrobti tamsuolis tarnas, tai yra vertybinius popierius paliko, o paėmė tik pinigus, paėmė keletą
stambesnių auksinių daiktų, o mažesnius daiktus, dešimtį kartų brangesnius, paliko. Dar šį tą pasiėmė
atminimui, bet apie tai vėliau. Padaręs tą baisų nusikaltimą, grįžo tuo pačiu keliu. Nei rytojaus dieną,
kai buvo sukeltas aliarmas, nei kada nors vėliau per visą jo gyvenimą niekam nė į galvą neatėjo įtarti
tikrąjį piktadarį! Bet ir apie jo meilę jai niekas nežinojo, nes buvo jis tylus ir nešnekus, ir tokio
draugo, kuriam būtų buvęs atviras, neturėjo. Žmonės laikė jį tik nužudytosios pažįstamu, ir tai nelabai
artimu, nes per dvi paskutines savaites jis nebuvo nė užėjęs pas ją. O įtarė tučtuojau jos
baudžiauninką, tarną Piotrą, ir visos aplinkybės kaip tik patvirtino tą įtarimą, nes šitas tarnas žinojo, o
ir pati velionė neslėpė, kad ketina jį atiduoti į kariuomenę, nes iš jos valstiečių reikėjo duoti rekrutą,
o jis buvo viengungis ir, be to, blogo elgesio. Žmonės buvo girdėję, kaip jis, įtūžęs, pasigėręs iš skaitiniai.org
smuklėje, graižėsi ją užmušti. O dvi dienos prieš jos mirtį pabėgo ir apsigyveno kažkur mieste,
nežinomoj vietoj. Rytojaus dieną po nužudymo jis buvo rastas ant kelio, prie pat miesto, negyvai
nusigėręs ir dar kažkodėl su kruvinu dešiniuoju delnu, o jo kišenėje buvo peilis. Jis tvirtino, kad
kraujas jam tekėjęs iš nosies, bet niekas nepatikėjo. O tarnaitės prisipažino, kad buvusios išgertuvėse
ir kad durys iš lauko pusės buvusios neuždarytos, ligi jos grįžo. Dar ir daug kitų panašių požymių
susirado, ir niekuo nekaltas tarnas buvo suimtas. Suėmė jį ir ruošėsi teisti, bet kaip tik po savaitės
suimtasis susirgo karštine ir mirė ligoninėje, neatgavęs sąmonės. Tuo ir baigėsi byla; ją pavedė dievo
valiai, ir visi, ir teisėjai, ir vyresnybė, ir visa visuomenė buvo įsitikinusi, kad nusikaltimą padarė ne
kas kitas kaip mirusis tarnas. O po to prasidėjo bausmė.
Paslaptingasis svečias, o dabar jau mano draugas, prisipažino man, kad pačioj pradžioj jo visai
negraužusi sąžinė. Kankinęsis ilgai, bet ne dėl to: gailėjęsis, kad nužudė mylimą moterį, kad jos
nebėra, kad, nužudęs ją, drauge nužudęs ir savo meilę, nors aistros ugnis tebebuvo jo kraujyje. Bet
apie pralietą kraują, apie žmogaus nužudymą jis tada beveik nė nepagalvodavo. O mintis, kad jo auka
gali tapti kito asmens žmona, atrodė jam neįmanoma, todėl ilgą laiką savo širdies gilumoje buvo
įsitikinęs, kad pasielgti kitaip nė negalėjo. Pradžioje jį truputį kankino tarno suėmimas, bet netikėta
kalinio liga, o paskui ir mirtis jį nuramino, nes jis mirė, kaip matyti (taip jis tada samprotavo), ne nuo
suėmimo ar išgąsčio, o nuo persišaldymo kaip tik tomis dienomis, kada, pabėgęs ir mirtinai
nusigėręs, visą naktį tysojo ant drėgnos žemės. O pavogti daiktai ir pinigai nelabai jį jaudino, nes
(taip samprotavo jis) tai buvo vagystė ne iš gobšumo, o iš noro nukreipti įtarimą kita linkme. Be to,
pavogtų daiktų vertė buvo nedidelė, ir netrukus jis visą tą sumą, ir netgi daug didesnę, paaukojo mūsų
mieste įsteigtai senelių prieglaudai. Tyčia taip padarė, kad nuramintų savo sąžinę dėl vagystės, ir —
nuostabu — kuriam laikui, net ilgam laikui, iš tikrųjų nusiramino, pats man apie tai pasakojo. Tada
įniko į didelę veiklą savo tarnybos vietoje, pats pasisiūlė atlikti sunkią ir painią užduotį, kurią ir
atliko per dvejus metus, ir kadangi buvo stiprios valios žmogus, tai beveik užmiršdavo savo praeitį, o
jeigu ir prisimindavo, tai stengdavosi visai negalvoti apie ją. Uoliai ėmėsi labdaros, daug nuveikė
šioj srity ir daug paaukojo mūsų mieste, pasireiškė ir sostinėse,
Maskvoje ir Peterburge buvo išrinktas tenykščių labdaros draugijų nariu. Bet vis dėlto pradėjo
pagaliau mąstyti ir kankintis, ir ta kančia atrodė nepakeliama. Dabar patiko jam viena graži ir
protinga mergaitė, ir jis netrukus ją vedė, tikėdamasis vedybomis išblaškyti savo vienišą sielvartą:
žengti į naują kelią, uoliai vykdyti savo pareigas žmonai ir vaikams ir taip visiškai nusikratyti senais
atsiminimais. Bet kaip tik atsitiko priešingai, negu tikėjosi. Jau pirmą mėnesį po vedybų ėmė jį be
paliovos kankinti mintis: „Štai žmona myli mane, bet kas būtų, jeigu ji sužinotų?“ Kai tapo nėščia, jau
laukė pirmojo kūdikio ir jam tai pasakė, jis staiga sumišo: „Duodu gyvybę, o pats atėmiau gyvybę“.
Gimė ir daugiau vaikų: „Kaip aš drįstu juos mylėti, mokyti ir auklėti, kaip aš kalbėsiu jiems apie
dorybes: juk aš praliejau kraują“. Auga tokie mieli vaikai, norisi juos paglamonėti: „O juk aš negaliu
žiūrėti į jų nekaltus, giedrus veidelius; aš nesu to vertas“. Pagaliau ėmė jam rūsčiai ir skaudžiai
vaidentis nužudytosios aukos kraujas, pražudytas jaunas jos gyvenimas, keršto reikalaujantis kraujas.
Ėmė sapnuoti baisius sapnus. Bet, būdamas tvirtos valios žmogus, ilgai ir kantriai kentėjo: „Viską
atpirksiu šita savo slapta kančia“. Bet tuščia buvo ir šita viltis: juo toliau, juo didėjo kankynė. Už
labdaringą veiklą žmonės pradėjo žiūrėti į jį su pagarba, nors ir bijojo visi jo rūstaus ir atšiauraus
būdo, bet juo labiau gerbė jį žmonės, juo nepakenčiamiau jam darėsi. Jis prisipažino man, kad
pagalvodavęs ir apie savižudybę. Bet vietoj to ėmė jam šmėsčioti kita mintis — mintis, kurią jis iš
pradžių laikė neįmanoma ir beprotiška, kuri tačiau taip įsisiurbė jam į širdį, jog nė išrauti jos
nebebuvo galima. Mąstė jis šitaip: stoti viešumon ir prisipažinti žmonėms, kad praliejo kraują. Gal
trejus metus puoselėjo šitą mintį, jinai šmėsčiojo jam visą laiką įvairiais pavidalais. Pagaliau įtikėjo
iš skaitiniai.org
visa širdimi, kad, išpažinęs savo nusikaltimą, tikrai išsigydys savo sielą ir visiškai nusiramins. Bet
įtikėjęs pajuto savo širdyje siaubą, nes kaipgi tai padaryti? Ir šit įvyko tas nutikimas mano dvikovoje.
„Žiūrėdamas į jus, aš dabar pasiryžau“. Aš žiūriu į jį.
— Ir nejaugi, — sušukau jam, suplojęs rankomis, — toks menkas įvykis galėjo jus paskatinti
tokiam ryžtui?
— Mano ryžtas trejus metus brendo, — atsako man, — o jūsų pasielgimas tik davė jam impulsą.
Žiūrėdamas į jus, aš padariau pats sau priekaištą ir ėmiau pavydėti jums, — tarė jis man beveik
rūsčiai.
— Bet jumis nė nepatikės, — pasakiau jam, — keturiolika metų praėjo.
— Svarbių įrodymų turiu. Pateiksiu.
Ir pravirkau tada aš, ėmiau jį bučiuoti.
— Vieną tik dalyką išspręskite man, tik vieną! — tarė jis man (tartum dabar viskas būtų nuo manęs
priklausę). — Žmona, vaikai! Žmona gali numirti iš sielvarto, o vaikai, nors ir nepraras bajorystės
nei turto, — bet vaikai katorgininko, ir visam gyvenimui. O atminimą, kokį atminimą paliksiu jų
širdyse!
Aš tyliu.
— O skirtis su jais, daugiau nebesimatyti niekad? Juk visam gyvenimui, visam gyvenimui!
Aš sėdžiu, tylomis sau vienas maldą šnabždu. Pagaliau atsistojau, man pasidarė baisu.
— Tai ką gi? — žiūri į mane.
— Eikite, — sakau, — prisipažinkite žmonėms. Viskas praeis, viena tiesa teliks. Kai vaikai
suaugs, tai supras, koks kilnus buvo tas didis jūsų pasiryžimas.
Išėjo jis tada iš manęs, tartum iš tikrųjų pasiryžęs. Bet vis dėlto ir po to vaikščiojo pas mane kas
vakaras be pertraukos daugiau nei dvi savaites, vis ruošėsi, vis pasiryžti negalėjo. Iškankino jis man
širdį. Kartais ateina tvirtai nusistatęs ir kalba susigraudinęs:
— Žinau, kad bus man tikras rojus, tuojau pat ir bus, kai tik prisipažinsiu. Keturiolika metų buvau
pragare. Noriu pakentėti. Prisiimsiu kančią ir pradėsiu gyventi. Su netiesa pereisi pasaulį, bet atgal
negrįši. Dabar nedrįstu mylėti ne tik savo artimo, bet ir savo vaikų. Viešpatie, juk supras turbūt
vaikai, kiek man atsiėjo mano kančia, ir nepasmerks manęs! Viešpats ne galybėje, o tiesoje!
— Visi supras jūsų kilnų pasielgimą, — sakau jam, — jei ne tuojau, tai vėliau supras, nes jūs
pasitarnavote tiesai, aukščiausiai tiesai, nežemiškai…
Ir išeina jis iš manęs tartum nusiraminęs, bet rytojaus dieną vėl netikėtai ateina įtūžęs, išbalęs,
kalba pašaipiai:
— Kiekvieną kartą, kai tik ateinu pas jus, jūs žiūrite taip smalsiai: „Dar, girdi, neprisipažinai?“
Palaukite, per daug neniekinkite. Juk ne taip lengva tai padaryti, kaip jums atrodo. Aš galbūt ir visai
neprisipažinsiu. Negi jūs tada mane įskųsite, ką?
O aš, būdavo, ne tik nėmaž nesmalsauju paikai, bet tiesiog pažvelgti į jį bijau. Nusikamavau,
ligonis tapau, ir širdis mano būdavo pilna ašarų. Net naktimis nebegalėdavau užmigti.
— Aš tik dabar nuo žmonos, — kalba jis toliau. — Ar jūs suprantate, kas yra žmona? Kai ėjau iš
namų, vaikučiai šaukė man: „Sudiev, tėveli, greičiau pareikite, drauge skaitysime „Vaikų knygą“. Ne,
jūs to nesuprantate! Iš svetimos bėdos nepasimokysi.
Jo akys sužaibavo, lūpos ėmė drebėti. Staiga tvojo kumščiu į stalą, net daiktai ant jo aukštyn
pašoko, — toks švelnus žmogus, pirmą kartą jam taip atsitiko.
— Bet argi reikia? — suriko. — Argi reikia? Juk niekas nebuvo nuteistas, niekas nebuvo dėl
manęs išsiųstas į katorgą, tarnas nuo ligos mirė. O už pralietą kraują aš atkentėjau. Pagaliau niekas ir
nepatikės manim, jokiais mano įrodymais nepatikės. Argi reikia prisipažinti, argi reikia?išUž pralietą
skaitiniai.org
kraują aš sutinku kankintis visą gyvenimą, kad tik nereiktų galuoti žmonos ir vaikų. Argi teisingai
pasielgsiu, jeigu pats žūdamas ir juos pražudysiu? Ar tik mudu neklystame? Kurgi tiesa? Ir ar supras
žmonės šitą tiesą, ar įvertins ją, ar pagerbs?
„Viešpatie! — mąstau sau vienas. — Tokią valandą galvoja apie žmonių pagarbą!“ Ir taip tada man
jo pagailo, jog, rodos, pats kentėčiau už jį, jei tik nuo to jam palengvėtų. Žiūriu, jis tartum padūkęs.
Pasibaisėjau, supratęs jau ne vien protu, bet gyva siela, kiek jam atsieina toks pasiryžimas.
— Taigi spręskite mano likimą! — vėl sušuko.
— Eikite ir prisipažinkite, — sušnabždėjau jam. Man pritrūko balso, bet sušnabždėjau tvirtai.
Paėmiau tada nuo stalo evangeliją, jos vertimą į rusų kalbą, ir parodžiau jam evangelijos pagal Joną
12 skyrių, 24 eilutę:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei
apmirs, jis duos gausių vaisių“. Šiuos žodžius ką tik buvau perskaitęs prieš jam ateinant.
Perskaitė ir jis. „Tiesa, — sako, bet karčiai nusišypsojo. — Taip, šitose knygose, — sako
patylėjęs, — baisių dalykų galima rasti. Lengva jas kaišioti panosėn. Ir kas gi jas rašė, nejaugi
žmonės?“
— Šventoji dvasia rašė, — sakau.
— Bepigu jums plepėti, — dar kartą nusišypsojo, bet jau beveik su neapykanta. Aš vėl paėmiau
knygą, atverčiau kitoj vietoj ir parodžiau jam „Laišką žydams“, 10 skyrių,☞ 31 eilutę. Jis perskaitė:
„Baisu pakliūti į gyvojo dievo rankas“.
Perskaitė jis ir tiesiog nusviedė knygą. Net visas sudrebėjo.
— Baisią eilutę, sako, parinkote, ką ir besakyti. — Pakilo nuo kėdės. — Na, — sako, — likite
sveikas, gal daugiau ir nebeateisiu… rojuje pasimatysime. Vadinasi, jau keturiolika metų, kai
„pakliuvau į gyvojo dievo rankas“, — šit kaip atseit tie keturiolika metų vadinasi. Rytoj paprašysiu
tas rankas, kad mane paleistų…
Buvau benorįs apkabinti jį ir pabučiuoti, bet nedrįsau, — toks persikreipęs buvo jo veidas ir toks
sunkus jo žvilgsnis. Išėjo. „Viešpatie, — pagalvojau, — kur eina žmogus!“ Puoliau ant kelių prieš
ikoną ir ėmiau su ašaromis melstis į švenčiausią dievo motiną, visų kenčiančių užtarėją ir gelbėtoją.
Apie pusvalandį meldžiausi su ašaromis, o buvo jau vėli naktis, gal kokia dvylikta valanda. Tik žiūriu
— atsidaro durys, ir jis vėl įeina. Aš nustebau.
— Kurgi jūs buvote? — klausiu.
— Aš, — sako, — aš, rodos, kažką užmiršau… gal nosinę… Na, jei ir nieko neužmiršau, tai vis
tiek leiskite atsisėsti…
Atsisėdo ant kėdės. Aš stoviu prieš jį. „Sėskitės, sako, ir jūs“. Atsisėdau. Išsėdėjome gal kokias
dvi minutes, žiūri jis įdėmiai į mane ir staiga nusišypsojo, stipriai apkabino mane ir pabučiavo…
— Prisimink, — sako, — kaip aš antrąsyk pas tave atėjau. Girdi, prisimink tai!
Pirmą kartą man pasakė tu. Ir išėjo. „Rytoj“, — pagalvojau.
Taip ir atsitiko. Tą vakarą aš dar nežinojau, kad kaip tik rytoj jo gimimo diena. Aš pats
pastarosiomis dienomis niekur nebuvau išėjęs, todėl nieko ir negalėjau sužinoti iš niekieno. O tą
dieną kasmet pas jį susirinkdavo daug žmonių, visas miestas suvažiuodavo. Suvažiavo ir dabar. Ir štai
po iškilmingų pietų išeina jis į vidurį, o rankose raštas — formalus pranešimas vyresnybei. O kadangi
jo vyresnybė buvo čia pat, tai čia pat jis ir perskaitė garsiai raštą visiems susirinkusiems, o jame
buvo nuodugniai aprašytas visas jo nusikaltimas su visomis smulkmenomis. „Kaip išgamą pašalinu
save iš žmonių tarpo, dievas aplankė mane, — baigė jis savo raštą, — pakentėti noriu!“ Tuojau pat
atnešė ir padėjo ant stalo viską, kuo galėjo įrodyti savo nusikaltimą, viską, ką saugojo keturiolika
metų: auksinius daiktus, kuriuos pagrobė iš nužudytosios, norėdamas nukreipti įtarimą, jos medalioną
iš skaitiniai.org
ir kryželį, kuriuos nuėmė jai nuo kaklo, — o medalione jos sužadėtinio portretas, — jos užrašų
knygutę ir pagaliau du laiškus: jos sužadėtinio laišką jai, kuriuo jis pranešė netrukus atvyksiąs, ir jos
atsakymą, kurį pradėjo rašyti, bet nebaigė ir paliko ant stalo, ketindama rytojaus dieną nusiųsti į
paštą. Abu laiškus jis pasiėmė tada — bet kam gi? Kam keturiolika metų saugojo juos, užuot
sunaikinęs kaip kaltės įrodymą? Ir štai kas atsitiko: visi nustebo ir pasibaisėjo, ir niekas nenorėjo
tikėti, nors visi išklausė labai susidomėję, tik palaikė jį ligoniu, o po kelių dienų visuose namuose
žmonės nusprendė ir įtikėjo, kad nelaimingasis išprotėjo. Vyresnybė ir teismas negalėjo neduoti bylai
eigos, bet ir jie suabejojo; nors pateikti daiktai bei laiškai ir privertė susimąstyti, bet ir tada buvo
nuspręsta, kad jei šie dokumentai ir pasirodytų esą tikri, tai vis dėlto, pasirėmus vien tik šiais
dokumentais, galutinio kaltinamojo nuosprendžio negalima būtų padaryti. Be to, visus daiktus jis
galėjo gauti iš jos pačios kaip jos pažįstamas ar patikėtinis. Beje, esu girdėjęs, kad daiktų
autentiškumas vėliau buvo patikrintas, apklausiant daugelį nužudytosios pažįstamų bei giminių, ir kad
abejonių dėl to nebebuvo. Bet šitai bylai vis dėlto nebuvo lemta baigtis. Po kokių penkių dienų visi
sužinojo, kad kankinys susirgo ir kad jo gyvybei pavojus. Kuria liga jis susirgo, negaliu pasakyti,
žmonės kalbėjo, kad sutriko širdies veikimas, bet buvo tikrų žinių, kad gydytojų konsiliumas,
primygtinai reikalaujant jo žmonai, tyrė ir jo dvasinę būklę ir priėjo išvadą, kad jis jau pamišęs. Aš
nieko neprasitariau, nors žmonės puolė mane klausinėti, o kai panorėjau jį aplankyti, tai ilgai man
neleido to padaryti, ypač jo žmona: „Tai jūs, — sako man, — jį sudirginote, jis ir anksčiau buvo toks
paniuręs, o šiemet visi pastebėjo, kad jis baisiai nerimauja ir keistai elgiasi, o jūs ir visai jį
pražudėte; tai jūs jį paveikėte, jis visą mėnesį pas jus išsėdėjo“. Ir ką gi, ne tiktai žmona, bet ir visas
miestas užsipuolė ir apkaltino mane: „Tai jūs čia kaltas“, — sakė. Aš tyliu, bet ir džiaugiuosi širdyje,
nes išvydau neabejotiną dievo malonę tam, kuris pasmerkė ir nubaudė save. O kad jis pamišo,
netikėjau. Leido pagaliau ir man su juo pasimatyti, pats griežtai to pareikalavo, norėjo atsisveikinti su
manimi. Įėjau pas jį ir tuojau pamačiau, kad jo ne tiktai dienos, bet ir valandos suskaitytos. Nusilpęs,
išgeltęs, rankos dreba, sunkiai alsuoja, bet žvelgia meiliai ir džiugiai.
— Išsipildė! — pratarė jis man. — Seniai trokštu pamatyti tave, kodėl taip ilgai neatėjai?
Aš jam nesakiau, kad manęs neprileido prie jo.
— Dievas pasigailėjo manęs ir šaukia pas save. Žinau, kad mirštu, bet po tiekos metų pirmą kartą
patyriau džiaugsmą ir ramybę. Išsyk pajutau savo sieloje rojų, kai tik įvykdžiau, ko reikėjo. Dabar jau
drįstu mylėti savo vaikus ir bučiuoti juos. Manim niekas netiki, ir niekas nepatikėjo, nei žmona, nei
mano teisėjai; niekuomet nepatikės ir vaikai. Aš mirsiu, ir mano vardas liks jiems nesuteptas. O dabar
juntu dievą, širdis kaip rojuje linksminasi… pareigą atlikau…
Kalbėti negali, dūsta, karštai spaudžia man ranką, liepsnojančiomis akimis žiūri į mane. Bet neilgai
mudu kalbėjomės, žmona nuolatos užeidinėjo pas mus. Bet vis dėlto spėjo man pakuždėti:
— O ar atsimeni, kaip aš tada pas tave antrąkart atėjau, pusiaunakty? Dar liepiau tau įsiminti. Ar
žinai, ko aš atėjau? Juk atėjau tavęs nužudyti!
Aš net krūptelėjau.
— Išėjau aš tada iš tavęs į tamsą, klaidžiojau gatvėmis ir kovojau su savimi. Ir staiga ėmiau taip
neapkęsti tavęs, jog vos širdis ištvėrė. „Dabar, galvoju, tik jis vienas surišo mane, jis mano teisėjas,
aš jau nebegaliu rytoj išvengti savo baisios bausmės, nes jis viską žino“. Ir ne dėl to, kad būčiau
bijojęs, jog tu įskųsi (tai nė į galvą man neatėjo), bet galvojau: „Kaip aš pažvelgsiu į jį, jei neįskųsiu
pats savęs?“ Ir nors tu būtumei buvęs pačiame pasaulio krašte, bet gyvas, vis tiek mintis, kad tu esi
gyvas, viską žinai ir mane smerki, būtų buvusi man nepakeliama. Aš pajutau tokią neapykantą tau, lyg
tu būtumei viso to kaltininkas. Atsimenu, grįžau pas tave, ant tavo stalo gulėjo durklas. Atsisėdau ir
tave paprašiau sėstis, ir ištisą minutę galvojau. Jei būčiau tave nužudęs, tai vis tiek būčiau žuvęs už tą
iš skaitiniai.org
žmogžudystę, nors ir nebūčiau prisipažinęs, kad esu padaręs ir aną nusikaltimą. Bet apie tai aš visai
negalvojau, net nenorėjau galvoti tą akimirką. Tik neapkenčiau tavęs ir baisiai norėjau už viską tau
atkeršyti. Bet mano viešpats nugalėjo šėtoną mano širdyje. Tik žinok, kad tu niekuomet nesi buvęs
arčiau mirties.
Po savaitės jis mirė. Jo karstą ligi kapo lydėjo visas miestas. Dekanas pasakė nuoširdų pamokslą.
Žmonės gailestavo dėl baisios ligos, nutraukusios jo gyvenimą. Bet visas miestas po jo laidotuvių
sukilo prieš mane ir niekas net nebeįsileisdavo manęs. Tiesa, kai kurie, iš pradžių nedaugelis, o
vėliau pradėjo rastis vis daugiau ir daugiau tokių, kurie tikėjo jo parodymų tikrumu ir ėmė dažnai
lankytis pas mane ir klausinėti mane su dideliu smalsumu ir džiaugsmu, nes mėgsta žmogus teisiojo
nuopuolį ir jo nešlovę. Bet aš nieko nepasakojau ir netrukus visai išvažiavau iš miesto, o po penkių
mėnesių suteikė man viešpats savo malonę ir leido įžengti į tvirtą ir grožingą kelią. Tebūnie
palaimintas jo nematomas pirštas, taip akivaizdžiai man šitą kelią nurodęs. O daug iškentėjusį dievo
tarną Michailą ligi šiai dienai kasdien prisimenu savo maldose.

iš skaitiniai.org
 III

IŠ PASIKALBĖJIMŲ SU SENUOLIU ZOSIMA IR JO PAMOKYMŲ

e) Š i s t a s a p i e r u s ų v i e n u o l į i r a p i e
g a l i m ą j o r e i k š m ę

Tėvai ir mokytojai, kas yra vienuolis? Mūsų dienomis apsišvietę žmonės šį žodį kartais jau ištaria
su pašaipa, o kai kas ir plūstamu jį laiko. Ir juo toliau, juo dažniau. Tiesa, deja, tiesa, vienuolių tarpe
yra daug dykaduonių, apsirijėlių, ištvirkėlių ir įžūlių valkatų. Išprusę pasauliečiai ir nurodo tai: „Jūs,
girdi, esate tinginiai ir nenaudingi visuomenės nariai, begėdžiai elgetos, gyvenate iš svetimo darbo“.
O juk kiek yra nusižeminusių ir kuklių vienuolių, trokštančių vienumos ir liepsningos maldos tyloje.
Apie šiuos mažiau kalbama, niekas netgi jų nemini, ir kaip visi nustebtų, jei aš pasakysiu, kad šitie
nusižeminusieji, šitie trokštamieji maldos vienumoje galbūt dar kartą atneš rusų žemei išganymą! Juk
iš tikrųjų jie ruošiasi tyloje „dienai ir valandai, mėnesiui ir metams“. Kristaus paveikslą kol kas jie
saugo savo vienatvėje grožingą ir nesužalotą, apgaubtą tyros dieviškos tiesos, paveldėtą senovės
tėvų, apaštalų ir kankinių, ir kai reikės, apreikš jį nuo tiesos nutolusiam pasauliui. Tai didi mintis.
Rytuose patekės ši žvaigždė.
Taip galvoju aš apie vienuolius, ir nejaugi klaidingai, nejaugi išdidžiai? Pažiūrėkite, argi
pasauliečiai ir šiaipjau pasaulis, kuris laiko save pranašesniu už dievo žmones, — argi jis nesužalojo
dievo paveikslo ir jo tiesos? Jie turi mokslą, bet moksle tėra tai, kas suvokiama jutimais. O dvasinis
pasaulis, aukštesnioji žmogiškosios esybės pusė visiškai atmesta, išguita su tam tikru džiugesiu, net su
neapykanta. Pasaulis skelbia laisvę, ypač pastaruoju metu, ir ką gi mes matome šitoje jų laisvėje:
vien tik vergiją ir savižudybę! Juk pasaulis sako: „Tu turi poreikių, todėl ir tenkink juos, nes turi
tokias pat teises kaip ir patys kilmingiausi ir turtingiausi žmonės. Nebijok jų tenkinti, netgi juos
gausink!“ — štai ko moko nūdienis pasaulis. Taip jie supranta laisvę, ir kas gi išeina iš tos teisės
gausinti poreikius? Turtingieji tolsta nuo visų ir žudosi dvasiškai, o vargšai pavydi ir žudo, nes teises
jiems davė, o priemonių poreikiams patenkinti dar nenurodė. Girdi, žmonės juo toliau, juo labiau
vienijasi, telkiasi į visuotinę broliją — trumpina atstumus, perduoda vieni kitiems savo mintis oru.
Deja, netikėkite tokiu žmonių vienijimo būdu. Žiūrėdami į laisvę kaip į poreikių gausinimą ir greitą
jų tenkinimą, jie žaloja savo prigimtį, nes diegia sau daug beprasmiškų ir kvailų norų, įpročių ir
keisčiausių išmonių. Gyvena tik tam, kad viens kitam pavydėtų, tenkintų kūno geidulius ir pūstųsi
vieni prieš kitus. Iškilmingi pietūs, viešos išvykos, karietos, tarnybiniai laipsniai ir vergai-tarnai
jiems yra tokie būtini ir privalomi dalykai, jog dėl jų jie aukoja net gyvybę, garbę ir meilę žmonėms,
kad tik galėtų patenkinti tuos poreikius, ir net žudosi, jei patenkinti negali. Kurie ne tokie turtingi, irgi
panašiai elgiasi, o vargšai nepatenkintų poreikių troškulį ir pavydą kol kas malšina degtine. Bet
netrukus pasigers ne nuo degtinės, o nuo kraujo — jie vedami tuo keliu. Aš klausiu jus: argi toks
žmogus yra laisvas? Aš pažinojau vieną „kovotoją dėl idėjos“, kuris pats pasakojo man, kad kai jam
atėmė kalėjime tabaką, tai jis taip kankinosi, jog vos neišdavė savo „idėjos“, kad tik gautų tabako. O
juk šitokie žmonės sako: „Einu kovoti už žmoniją“. Na, kur tokie eis ir kam jie tinka? Nebent kokiam
staigiam poelgiui, nes ilgam jiems neužteks kantrybės. Ir nenuostabu, kad jie nepasiekia laisvės ir
patenka vergijon, o, užuot patarnavę broliškos meilės ir žmonių vienybės idėjai, priešingai, atsiskyrė
nuo žmonių ir nutolo nuo jų, kaip man sakydavo mano paslaptingasis svečias ir mokytojas, kai aš dar
buvau jaunas. Ir todėl pasaulyje tolydžio gęsta mintis apie tarnavimą žmonijai, apie žmonių brolybę
bei vieningumą, ir iš tiesų į šitą mintį jau žiūrima su pašaipa, juk negi gali žmogus atsisakyti savo
įpročių, kur eis šitas vergas, jeigu jau taip įprato tenkinti savo nesuskaitomus poreikius, kuriuos pats
prasimanė? Jis atsiskyrė nuo žmonių, ir kas jam darbo visuma? Ir tiek telaimėjo, kad daiktų daug
iš skaitiniai.org
įsigijo, o džiaugsmo sumažėjo.
Kitoks yra vienuolio kelias. Iš klusnumo, pasninko ir maldos kai kas net tyčiojasi, o tuo tarpu tik
šitos dorybės veda į tikrą, nepramanytą laisvę: atsisakau nereikalingų ir tuščių poreikių, savo
išpuikusią ir išdidžią valią tramdau ir plaku klusnumu ir taip, dievui padedant, pasiekiau dvasios
laisvę, o drauge su ja ir dvasinį džiaugsmą! Katras geriau pajėgs aukštai iškelti didžią mintį ir
tarnauti jai — ar atsiskyręs nuo žmonių turtuolis, ar tas, kuris yra laisvas nuo daiktų tironijos ir nuo
savo įpročių? Vienuoliams kai kas prikaišioja jų atsiskyrimą: „Atsiskyrei, idant galėtumei išganyti
savo sielą tarp vienuolyno sienų, bet pamiršai, kad turi broliškai tarnauti žmonijai“. Bet dar
pažiūrėsime, kas daugiau patarnaus broliškos meilės reikalui. Juk nuo žmonių atsiskyrėme ne mes, o
jie, bet šito jie nesupranta. O iš mūsų tarpo jau senų senovėje iškildavo liaudies veikėjai, — tai kodėl
gi negali jų būti ir dabar? Tie patys nuolankūs, romūs ir tylūs pasninkautojai vėl pakils ir atliks
didžius darbus. Rusią išgelbės liaudis. O rusų vienuolynai nuo amžių buvo su liaudimi. Jei liaudis yra
atsiskyrėlė, tai ir mes esame atsiskyrėliai. Liaudies tikėjimas yra toks pats kaip ir mūsų, o netikintysis
veikėjas pas mus, Rusijoj, nieko nenuveiks, nors jis būtų tyros širdies ir genialaus proto. įsiminkite
tai. Liaudis pasitiks ateistą ir įveiks jį, ir bus vieninga stačiatikių Rusia. Taigi mylėkite liaudį ir
saugokite jos širdį. Tylumoje auklėkite ją. Tai toks yra jūsų, vienuolių, kilnus uždavinys, nes šita
liaudis savyje nešioja dievą.
f) Š i s t a s a p i e p o n u s i r t a r n u s i r a p i e
t a i , a r g a l i p o n a i i r t a r n a i t a p t i
d v a s i o s b r o l i a i s

Dieve, kas gi sako, kad liaudis be nuodėmės? O dorovinio pakrikimo liepsna netgi matomai didėja,
kas valandą, iš aukščiau skverbiasi. Ir liaudis nebevieninga: jau randasi buožių ir siurbėlių; jau
pirkliai vis daugiau ir daugiau sau pagarbos reikalauja, dedasi apsišvietę, nors yra dideli tamsuoliai,
pasibjaurėtinai niekina senovės papročius ir net gėdijasi tėvų tikėjimo. Svečiuojasi pas
kunigaikščius, nors patys tėra pagedę mužikai. Liaudis skęsta degtinėje ir nebeįstengia nuo jos
atprasti. O koks žiaurus elgesys su šeimos nariais, net su žmonomis ir vaikais; degtinė viską daro. Esu
matęs fabrikuose net devynerių metų vaikų — geibių, suskurdusių, susikūprinusių ir jau ištvirkintų.
Tvankus kambarys, stuksimi mašina, darbas visą mielą dienelę, nešvankūs žodžiai ir degtinė, degtinė,
bet argi šito reikia dar tokio mažo kūdikio sielai? Jam reikia saulės, vaikiškų žaidimų, gero pavyzdžio
kiekviename žingsnyje ir nors trupučio meilės. Tenebūnie to, vienuoliai, tegu niekas nekankina vaikų,
eikite ir skelbkite tai greičiau, greičiau. Bet išgelbės dievas Rusiją, nes nors ir ištvirkęs prastas
žmogus, ir negali susilaikyti nuo šlykščios nuodėmės, bet vis dėlto žino: šlykščią jo nuodėmę
pasmerkė dievas, ir jis negerai daro, kad nusideda. Dar nepaliaujamai tiki mūsų liaudis į tiesą, dievą
pripažįsta, graudžias ašaras lieja. Kas kita — aukštesnieji luomai. Tie, įtikėję mokslą, nori teisingai
susitvarkyti vien savo protu, bet jau be Kristaus, kaip būdavo anksčiau, ir jau paskelbė, kad
nusikaltimo nėra, jau nuodėmės nėra. Ag saviškai jie yra teisūs, nes jeigu tu neturi dievo, tai koks gi
tada nusikaltimas? Europoje liaudis kyla prieš turtinguosius jau smurtu, ir liaudies vadai visur veda
juos į kraują ir skelbia, kad teisus yra jos rūstis. Bet „prakeiktas jų rūstis, nes žiaurus“. O Rusiją
išgelbės viešpats, kaip jau daug kartų yra išgelbėjęs. Išganymas ateis iš liaudies, iš jos tikėjimo ir
nuolankumo. Tėvai ir mokytojai, saugokite liaudies tikėjimą; tai nėra kokia tuščia svajonė: per visą
mano gyvenimą stebino mane grožingas ir tikras mūsų didžios liaudies savigarbos jausmas, pats esu
matęs, pats galiu būti liudininkas, esu matęs ir stebėjęsis, ir nei jos nuodėmių šlykštybė, nei skurdi
išvaizda tam nepakenkė. Ji nėra vergiškai nuolanki, nors ištisus du šimtmečius vilko vergijos jungą.
Atrodo laisva ir elgiasi su visais kaip laisva, bet niekados nieko neskriaudžia. Ir nekerštinga, ir
iš skaitiniai.org
nepavydi. „Tu esi kilmingas, tu esi turtingas, protingas ir talentingas, — ir gerai, tegu laimina tave
dievas. Gerbiu tave, bet žinau, kad ir aš esu žmogus. Gerbdamas tave, bet tau nepavydėdamas, aš
įrodau tau, kad ir pats save gerbiu kaip žmogų“. Iš tiesų, jeigu taip ir nesako (nes dar nemoka taip
pasakyti), tai taip elgiasi, pats esu matęs, pats esu patyręs, ir tikėkite manimi, juo didesnis vargšas
yra rusas, juo daugiau žymu jame šitos grožingos tiesos, nes dauguma iš jų tarpo kilusių ir pralobusių
buožių ir siurbėlių jau visiškai ištvirko, ir taip atsitiko dėl per didelio mūsų nerūpestingumo ir
apsileidimo! Bet išgelbės dievas savo žmones, nes didi yra Rusija savo romumu. Svajoju pamatyti ir
jau tartum aiškiai matau mūsų ateitį: nes bus taip, jog labiausiai ištvirkęs mūsiškis turtuolis galų gale
susigės prieš vargšą dėl savo turto, o vargšas, matydamas tokį jo nusižeminimą, supras jį ir atleis
jam, džiaugsmingai ir meiliai atsilygins jam už tą grožingą susigėdijimą. Tikėkite, kad galų gale taip
bus: jau einame prie to. Žmonės yra lygūs tik savo dvasiniu vertingumu, ir šitą tiesą tik mes
suprasime. Jei tik bus broliai, bus ir brolybė, o kol nebus brolybės, žmonės niekuomet nepasidalys
turtų. Mes saugome Kristaus paveikslą, ir sužibės jis visam pasauliui kaip brangus deimantas…
Tebūnie taip, tebūnie!
Tėvai ir mokytojai, atsitiko man kartą graudinantis dalykas. Keliaudamas susitikau vieną dieną
gubernijos mieste K. savo buvusį pasiuntinį Afanasijų, o nuo to laiko, kai aš su juo išsiskyriau, jau
tada buvo praėję aštuoneri metai. Jis netikėtai pamatė mane turguje, pažino, pribėgo prie manęs ir,
dieve, kaip apsidžiaugė, tiesiog ir puolė prie manęs: „Pone mielas, ar tai jūs? Nejaugi jus aš matau?“
Parsivedė mane į savo namus. Jis jau buvo atitarnavęs, vedęs, du mažus vaikučius turėjo. Gyveno
abudu su žmona iš smulkios nešiojamosios prekybos turguje. Jo kambarėlis buvo skurdus, bet
švarutis, smagus. Paprašė sėstis, virtuvą užkaitė, žmoną pašaukė, tartum mano apsilankymas jam būtų
buvusi kokia šventė. Privedė prie manęs vaikučius: „Palaiminkite, tėveli“. — „Argi aš galiu juos
laiminti, — atsakiau jam, — aš esu paprastas, nusižeminęs vienuolis, pasimelsiu už juos, o už tave,
Afanasijau Pavlovičiau, visada kasdien meldžiuosi nuo tos dienos, nes per tave, sakau, visa tai ir
atsitiko“. Ir paaiškinau, kaip mokėjau, jam viską. Tai ką gi tas žmogus: žiūri į mane ir vis dar negali
įsivaizduoti, kad aš, buvęs jo ponas, karininkas, dabar prieš jį toks, koks esu, ir taip apsirengęs: net
pravirko. „Ko gi tu verki, — sakau jam, — neužmirštamas žmogau, geriau nuoširdžiai pasidžiauk su
manimi, mielasis, nes džiaugsmingas ir šviesus mano kelias“. Daug nekalbėjo, bet vis aičiojo ir,
meiliai žiūrėdamas į mane, lingavo galvą. „Tai kurgi, klausia, jūsų turtai?“ — „Vienuolynui atidaviau,
— atsakiau, — o gyvename mes bendrabutyje“. Po arbatos buvau tuojau beatsisveikinąs, tik staiga
atnešė jis man pusrublį, auką vienuolynui, o kitą pusrublį, žiūriu, paskubom bruka man į ranką: „Tai,
sako, jums, keliauninkui ir maldininkui, gal pravers jums, tėveli“. Priėmiau jo pusrublį, nusilenkiau
jam ir jo žmonai ir išėjau nudžiugęs, o eidamas galvoju: „Štai dabar mes abu, ir jis savo namuose, ir
aš, keliaujantis, aikčiojame ir turbūt džiaugsmingai šypsomės, linguodami galvas ir prisimindami,
kaip lėmė mums dievas susitikti, ir džiaugiasi mūsų širdys“. Ir daugiau nuo to laiko aš nebemačiau jo.
Buvau kitados jo ponas, o jis mano tarnas, o dabar, kai mudu taip meilingai, su grauduliu širdy
pasibučiavome, atsitiko didis dalykas: mudu suartėjome kaip žmonės. Daug galvojau apie tai, o dabar
šitaip manau: nejaugi žmonės negali suprasti, kad toks didis ir nuoširdus bendravimas galėtų savo
metu visur suartinti mūsų tautiečius rusus? Tikiu, kad taip ir bus, ir laukti ilgai neteks.
O apie tarnus dar štai ką galiu pasakyti: seniau, dar jaunas būdamas, dažnai pykdavau ant tarnų:
„virėja per karštą valgį padavė, pasiuntinys drabužių neišvalė“. Bet tada staiga mane apšvietė mano
mielo brolio mintis, kurią aš girdėjau iš jo vaikystėje: „Argi aš esu vertas, kad man kitas tarnautų, o
aš jam, vargšui ir tamsuoliui, jodinėčiau ant sprando?“ Ir nustebau tada, kad tokios labai paprastos
mintys, tokios aiškios, per vėlai mums į galvą ateina. Be tarnų pasauliečiai negali apsieiti, bet reikia
taip padaryti, kad tavo tarnas jaustųsi savo dvasia laisvesnis, negu būdamas ne tarnu. Ir kodėl aš
iš skaitiniai.org
negaliu būti savo tarnui tarnas, ir dar taip, kad jis net suprastų tai, o aš tuo nė kiek nesididžiuočiau ir
tik jo pasitikėjimą įgyčiau? Kodėl aš negaliu būti savo tarnui kaip ir giminė ir pagaliau kodėl negaliu
laikyti jo savo šeimos nariu ir džiaugtis tuo? Jau ir dabar tat lengvai įvykdoma, o ateityje tat padės
pagrindą jau puikiam žmonių vienijimuisi, kada žmogus ieškos sau ne tarnų ir į save panašius žmones
ne savo tarnais versti panorės, kaip dabar, bet, priešingai, pats visa širdimi norės tapti visų žmonių
tarnu, kaip liepia evangelija. Ir nejaugi tai yra vien svajonė, kad pagaliau žmonės turės ieškoti sau
džiaugsmo tik švietimo ir gailestingų darbų srityje, o ne tokiuose žiauriuose džiaugsmuose kaip
apsirijimas, ištvirkavimas, pasipūtimas, išdidumas ir pavydus noras aukščiau už kitus iškilti, ką
matome dabar? Tvirtai tikiu, kad ne ir kad tas laikas artėja. Žmonės juokiasi ir klausia: kada gi ateis
tas laikas ir ar panašu į tai, kad ateis? O aš manau, kad mes su Kristumi šitą didelį darbą atliksime. Ir
kiek daug buvo idėjų pasaulyje, žmonijos istorijoje, kurios vos prieš dešimtį metų atrodė neįmanomos
ir kurios staiga atsirasdavo, kai ateidavo joms jų paslaptingas laikas, ir paplisdavo po visą pasaulį?
Taip bus ir pas mus, ir sušvis visam pasauliui mūsų liaudis, ir tars visi žmonės: „Akmuo, kurį išpeikė
statytojai, tapo kertinis“. O pašaipūnus reikėtų paklausti: jei mes esame tik svajotojai, tai kada gi jūs
pastatysite savo rūmus ir teisingai ten susitvarkysite vien savo protu, be Kristaus? O jeigu jie patys ir
tvirtina, kad, girdi, jie, priešingai, kaip tik ir siekią susivienijimo, tai iš tiesų tuo tiki vien patys
naivieji iš jų tarpo, net stebėtis reikia jų naivumu. Iš tiesų jie daugiau už mus turi svajingos fantazijos.
Mano teisingai susitvarkyti, bet, paneigę Kristų, galiausiai užlies pasaulį krauju, nes kraujas
reikalauja kraujo, o tas, kas pakėlė kalaviją, nuo kalavijo ir žus. Ir jei ne Kristaus pažadas, tai taip ir
išnaikintų viens kitą, beliktų pasaulyje du paskutiniai žmonės. Bet ir tie du paskutinieji neįstengtų per
savo išdidumą sutramdyti viens kito, ir paskutinysis sunaikintų priešpaskutinįjį, o paskui ir pats save.
Ir taip būtų, jei ne Kristaus pažadas, kad romiųjų ir nuolankiųjų dėlei šita kova bus sustabdyta. Dar
anuomet, tebevilkėdamas karininko mundurą, po savo dvikovos, ėmiau kalbėti draugijoje apie tarnus,
ir, atsimenu, visi stebėjosi manimi: „Tai ką gi, sako, turime sodinti tarnus ant sofos ir juos arbata
vaišinti?“ O aš jiems tada atsakiau: „Kodėl gi ne, nors ir retkarčiais“. Visi tada nusijuokė. Jų
klausimas buvo lengvapėdiškas, o mano atsakymas neaiškus, bet manau, kad jame buvo ir šiek tiek
tiesos.
g) A p i e m a l d ą , a p i e m e i l ę i r a p i e s ą l y t į
s u k i t a i s p a s a u l i a i s

Jaunuoli, nepamiršk maldos. Kiekvieną kartą tavo maldoje, jeigu ji bus nuoširdi, šmėstelės naujas
jausmas, o jame ir nauja mintis, kurios anksčiau tu nežinojai ir kuri vėl tave padrąsins; ir suprasi, kad
malda auklėja. Dar įsimink: kiekvieną dieną ir kada tik gali, kartok sau vienas: „Viešpatie, pasigailėk
visų, kurie šiandien stojo prieš tavo veidą“. Juk kiekvieną valandą ir kiekvieną akimirką tūkstančiai
žmonių baigia savo gyvenimą šiame pasaulyje, ir jų vėlės stoja prieš viešpatį — ir kokia jų daugybė
atsiskyrė su šiuo pasauliu vieniši, niekam nežinant, liūdėdami ir nusiminę, kad niekas jų neapgailės ir
netgi nieko apie juos nežino: ar jie gyveno, ar ne. Ir štai galbūt kitame pasaulio krašte pakils į
viešpatį ir tavo malda už jo atilsį, nors tu visai jo nežinotumei, ir jis tavęs nežinotų. Kaip
susigraudins jo vėlė, baimingai stojusi prieš viešpatį, kai pajus tą akimirką, kad yra kas už jį
pasimeldžia, kad liko šiame pasaulyje žmogiškoji esybė, kuri ir jį myli. Ir dievas maloningiau
pažvelgs į jus abudu, nes jeigu jau tu taip jo pasigailėjai, tai juo labiau pasigailės jis, daug daug
gailestingesnis už tave ir labiau mylįs nei tu. Ir dėl tavęs atleis jam.
Broliai, nebijokite žmonių nuodėmės, mylėkite ir nuodėmingą žmogų, nes tokia meilė yra panaši į
dieviškąją meilę, tai meilės viršūnė žemėje. Mylėkite visus dievo kūrinius, ir jų visybę, ir kiekvieną
smiltelę. Kiekvieną lapelį, kiekvieną dievo spindulį mylėkite. Mylėkite gyvulius, mylėkite augalus,
iš skaitiniai.org
mylėkite kiekvieną daiktą. Jei mylėsi kiekvieną daiktą, tai per daiktus ir dievo paslaptį suprasi.
Suprasi kartą ir jau be paliovos, kasdien labiau ir labiau į ją gilinsiesi. Ir galiausiai pamilsi visą
pasaulį jau pilnutine, pasauline meile. Mylėkite gyvulius: dievas jiems davė minties pradžią ir
nesudrumstą džiaugsmą. Tad nedrumskite jo, nekankinkite jų, neatimkite jiems džiaugsmo,
nesipriešinkite dievo sumanymui. Žmogau, nesidėk didžiu prieš gyvulius: jie be nuodėmės, o tu, toks
didingas, terši žemę, vaikščiodamas ja ir palikdamas joje savo nešvarius pėdsakus, — ir, deja,
beveik kiekvienas iš mūsų! Vaikučius mylėkite labiausiai, nes ir jie, kaip angelai, yra be nuodėmės ir
gyvena mūsų tyliam džiaugsmui, švarina mūsų širdis ir tarsi moko mus. Vargas tam, kas nuskriaudė
kūdikį. O mane tėvas Anfimas mokė mylėti vaikučius: jis, toks mielas ir tylus kelionėse, už skatikus,
mums paaukotus, būdavo, jiems meduolių ir saldainių nuperka ir išdalija; be dvasinio sukrėtimo
negalėjo praeiti pro vaikučius: toks jau žmogus.
Kartais kokia nors mintis sukelia abejonių, ypač kai matai žmonių ydas, ir save klausi: „Ar smurtu
jas reikia nugalėti, ar nuolankia meile?“ Visada ryžkis: „Nugalėsiu nuolankia meile“. Jeigu taip kartą
pasiryši, tai visą pasaulį nugalėti įstengsi. Nuolanki meilė — baisi jėga, pati galingiausia, kitos
tokios nė būti nėra. Kiekvieną dieną ir valandą, kiekvieną minutę žiūrėk savęs ir saugok save, kad
tavo paveikslas neprarastų grožingumo. Šit praėjai tu pro mažą kūdikį, praėjai piktas, ištarei rūsčia
širdimi nešvankų žodį; tu gal nė nepastebėjai kūdikio, bet jis matė tave, ir tavo nepatrauklus ir grasus
paveikslas galbūt liko jo bejėgėje širdelėje. Tu nė nežinojai to, bet gal tu šitaip jau pasėjai joje blogą
sėklą, o ji, ko gero, užaugs, ir tai todėl, kad tu nesisaugojai kūdikio, todėl, kad apdairios ir veiklios
meilės neišugdei savyje. Broliai, meilė yra mokytoja, bet reikia mokėti ją įgyti, nes ji sunkiai
įgyjama, brangiai perkama, reikalinga didelių pastangų ir ilgo laiko, nes ne atsitiktinai reikia mylėti,
ne vieną trumpą akimirką, bet visada. Atsitiktinai kiekvienas gali pamilti, ir piktadarys gali.
Jaunuolis, mano brolis, prašė paukštelius atleisti jam: tai atrodo tartum beprasmiška, o juk jis teisus,
nes viskas yra kaip okeanas, viskas teka ir liečiasi, vienoj vietoj palytėsi, kitame pasaulio krašte
atsilieps. Tegul ir beprotiška prašyti atleidimo paukštelius, bet juk ir paukšteliams būtų lengviau, ir
kūdikiui, ir kiekvienam gyvam daiktui šalia tavęs, jei tu pats būtumei grožingesnis, negu kad dabar
esi, nors tegul ir truputėlį. Viskas yra kaip okeanas, sakau jums. Tada ir paukšteliams melstumeisi,
pilnutinės meilės, jos džiugesio įkvėptas, ir prašytumei, idant ir jie tavo nuodėmes atleistų. Ir
branginkite tą džiugesį, nors jis žmonėms atrodytų ir beprasmiškas.
Draugai mano, prašykite dievą linksmumo. Būkite linksmi kaip vaikai, kaip dangaus paukšteliai. Ir
tegu nedrumsčia žmonių nuodėmės jūsų nuotaikos jūsų darbuose, nebijokite, kad jos nustelbs jūsų
darbus ir neleis jų užbaigti, nesakykite: „Galinga yra nuodėmė, galingos yra nedorybės, galinga bloga
aplinka, o mes vieniši ir bejėgiai, pražudys mus bloga aplinka ir neleis mums įvykdyti gerų
sumanymų“. Venkite, vaikai, šito nusiminimo! Čia tėra vienas išsigelbėjimas: prisiimkite atsakomybę
už visas žmonių nuodėmes. Drauguži, juk iš tiesų taip ir yra, nes vos tik nuoširdžiai prisipažinsi pats
sau, kad esi dėl visų ir dėl visko kaltas, tai tučtuojau pamatysi, kad ir iš tikrųjų taip yra ir kad tu tikrai
esi dėl visų ir dėl visko kaltas. O suversdamas savo paties tingėjimą ir savo bejėgiškumą žmonėms,
galų gale pakilsi į šėtonišką puikybę ir imsi prieš dievą murmėti. O apie šėtonišką puikybę šitaip
galvoju: sunku mums šiame pasaulyje ją ir perprasti, todėl labai lengva suklysti ir pakilti į ją, ypač
jeigu manysime, kad atliekame kažkokius didžius ir kilnius darbus. Bet ir šiaip daugelio pačių
stipriausių savo jausmų ir troškimų, būdingų mūsų prigimčiai, kol kas šiame pasaulyje negalime
perprasti, tik nesigundyk tuo ir nemanyk, kad tuo gali teisintis, nes amžinasis teisėjas pareikalaus iš
tavęs to, ką tu galėjai perprasti, o ne to, ko negalėjai, pats tuo įsitikinsi, nes tada viską tikrai pamatysi
ir jau nebesiginčysi. O šiame pasaulyje mes iš tikrųjų tartum klaidžiojame, ir jei nebūtų prieš mus
brangaus Kristaus paveikslo, tai žūtume ir paklystume suvisai, kaip žmonių giminė prieš ištvaną. Daug
skaitiniai.org
kas šiame pasaulyje nuo mūsų paslėpta, bet užtat mums yra duotas slaptingas pajutimas gyvų ryšių su
kitu pasauliu, tobulesniu ir aukštesniu pasauliu, pagaliau ir mūsų minčių bei jausmų šaknys yra ne čia,
o kituose pasauliuose. Štai kodėl filosofai ir sako, kad daiktų esmės negalime suvokti šioje žemėje.
Dievas paėmė sėklas iš kitų pasaulių ir pasėjo šioje žemėje, ir užaugino savo sodą, ir išdygo viskas,
kas galėjo išdygti, bet tai, kas išdygo, gyvena ir nemiršta tik dėl to, kad junta kitų, paslaptingų
pasaulių esimą; kai nusilpsta ir išnyksta tavo sieloje šis jausmas, tada miršta joje ir tai, kas išdygo
tavyje. Tada pasidarai abejingas gyvenimui ir netgi pradedi jo neapkęsti. Taip aš galvoju.
h) A r g a l i m a b ū t i t e i s ė j u p a n a š i e m s į
s a v e . A p i e t i k ė j i m ą l i g i g a l o

Ypač gerai įsimink, kad tu nieko negali teisti. Nes negali būti šiame pasaulyje tokio teisėjo, kuris
galėtų teisti nusikaltėlį, pats gerai nesupratęs, jog ir jis yra toks pats nusikaltėlis kaip ir stovintis
prieš jį, ir jog pats teisėjas gal labiausiai ir yra kaltas, kad prieš jį stovintysis padarė nusikaltimą. O
kai tat supras, tada galės būti ir teisėju. Tai tikra tiesa, nors ir atrodo tartum beprotystė. Nes jei aš
pats būčiau teisus, tai gal ir nusikaltėlio, prieš mane stovinčio, visai nebūtų. Jei tu gali prisiimti sau
prieš tave stovinčio ir širdimi tavo smerkiamo nusikaltėlio nusikaltimą, tai tuojau prisiimk ir pats už
jį kentėk, o jį paleisk, nė žodžiu jo nepabaręs. Ir net jeigu pats įstatymas paskirtų tave jo teisėju, tai ir
tada kiek tik galėdamas pasielk panašiai, nes jis išeis ir pasmerks pats save daug griežčiau nei tavasis
nuosprendis. O jeigu išeis jis tavo pabučiuotas, bet nė kiek nepaveiktas, ir netgi pasijuoks iš tavęs, tai
ir dėl to nesisielok: tai reiškia, kad dar neatėjo jo laikas, bet kada nors ateis; o jeigu ir neateis, tai vis
tiek: jeigu ne jis, tai kitas už jį supras ir atkentės, ir pasmerks, ir apkaltins pats save, ir tiesa pagaliau
nugalės. Tikėk tuo, tvirtai tikėk, nes tik šitoks tikėjimas gaivina šventųjų viltis.
Be paliovos dirbk. Jei naktį prieš užmigdamas atsiminsi: „Aš neatlikau to, ką turėjau atlikti“, tai
tuojau kelkis ir atlik. Jei aplink tave pikti ir bejausmiai žmonės ir nenorės tavęs klausyti, tai pulk
prieš juos ant kelių ir prašyk juos, kad tau atleistų, nes iš tikrųjų ir tu esi kaltas, kad jie nenori tavęs
klausyti. O jeigu jau negali kalbėti su įtūžusiais žmonėmis, tai tarnauk jiems tylomis ir nusižeminęs,
niekuomet neprarasdamas vilties. O jei visi apleis tave ir jau smurtu tave išvarys, tai, likęs vienas,
krisk ant žemės ir bučiuok ją, suvilgyk ją savo ašaromis, ir žemėj iš tavo ašarų išaugs vaisius, nors
niekas nei matytų, nei girdėtų tavęs tavo vienatvėje. Išlaikyk tikėjimą ligi galo, nors ir taip atsitiktų,
kad visas pasaulis išklystų iš teisingo kelio, tik tu vienas liktumei ištikimas: ir tada paaukok auką ir
pagarbink dievą tu, vienas likęs. O jeigu rasitės du tokie, — tai štai jau ir visas pasaulis, gyvos
meilės pasaulis, tada pulkite susigraudinę viens kitam į glėbį ir pagarbinkite viešpatį; nes nors jūs tik
dviese būsite, vis tiek įsiviešpataus jo tiesa.
Jei pats nusidėsi ir sielosies net ligi mirties dėl savo nuodėmių arba dėl staigios savo nuodėmės,
tai džiaukis už teisųjį, džiaukis, kad nors tu ir nusidėjai, užtat jis liko teisus ir nenusidėjo.
O jei žmonių nedorybės vers tave didžiai piktintis ir skausmingai sielvartauti, jei netgi tau atsiras
noras atkeršyti piktadariams, tai labiausiai saugokis šito jausmo; tuojau ieškok sau kančios, tartum
pats būtumei kaltas, kad žmonės yra tokie piktadariai. Prisiimk šitą kančią ir kentėk ligi galo, ir
atsileis tau širdis, ir suprasi, kad ir tu pats esi kaltas, nes galėjai šviesti piktadariams kaip vienintelis
žmogus, nesuteptas nuodėmės, bet nešvietei. O jei būtumei švietęs, tai ta šviesa būtumei ir kitiems
nutvieskęs kelią, ir tas, kuris padarė piktadarybę, gal nebūtų jos padaręs tavo apšviestas. Ir net jeigu
tu ir šviestumei, bet pamatytumei, kad žmonės neieško išganymo ir tada, kada jiems švieti, tai būk
tvirtas ir nenustok tikėjęs dangiškosios šviesos galia; tikėk, kad jeigu jie dabar dar nerado išganymo,
tai vėliau ras. O jeigu neras ir vėliau, tai jų sūnūs ras, nes neužges tavo šviesa, nors tu jau būtumei
miręs. Teisuolis miršta, bet jo šviesa lieka. O žmonės randa išganymą ir po mirties to, kuris stengėsi
iš skaitiniai.org
juos išganyti. Nepriima žmonių giminė savo pranašų ir žudo juos, bet myli žmonės savo kankinius ir
garbina tuos, kuriuos nukankino. O tu visumai dirbi, ateičiai veiki. O atpildo niekuomet nenorėk, nes
ir taip jau gavai didelį atpildą šiame pasaulyje, būtent: dvasinį džiaugsmą, kurio nusipelno tik
teisuoliai. Nebijok nei kilmingųjų, nei galingųjų, bet būk didžiai išmintingas ir visada dievui
patinkamas. Žinok saiką, būk kantrus, išmok šito. O palikęs vienas melskis. Priprask pulti ant žemės ir
bučiuoti ją. Bučiuok žemę nenuilstamai, nepasotinamai mylėk ją, visus mylėk, viską mylėk, ieškok
aistringos ekstazės. Suvilgyk žemę savo džiaugsmo ašaromis ir mylėk šitas savo ašaras. O tos
aistringos ekstazės nesigėdyk, brangink ją, nes tai yra didi dievo dovana, ir ne kiekvienam ji duota, o
išrinktiesiems.
i) A p i e p r a g a r ą i r p r a g a r o u g n į ,
s a m p r o t a v i m a s m i s t i n i s

Tėvai ir mokytojai, galvoju: „Kas yra pragaras?“ Šitaip samprotauju: „Kančia dėl to, kad jau
nebegalima mylėti“. Vieną kartą, begalinėje būtyje, neišmatuojamoje nei laiku, nei erdve, kažkokiai
dvasinei esybei, apsireiškusiai šiame pasaulyje, buvo leista ištarti: „Aš esmi, ir aš myliu“. Kartą, tik
vieną kartą, buvo duota jai veiklios, gyvos meilės akimirka, o tam buvo duotas ir žemiškas
gyvenimas, o podraug ir aprėžtas laikas, ir ką gi: atsisakė ši laimingoji esybė priimti brangiausią
dovaną, neįvertino jos, nepamilo, pašaipiai pažiūrėjo ir liko bejausmė. Ir tokia esybė, jau palikusi šį
pasaulį, išvysta Abraomo prieglobstį ir kalbasi su Abraomu, kaip kad yra mums pasakyta prilyginime
apie turtuolį ir Lozorių, ir regi rojų, ir gali įžengti į viešpaties buveinę, bet kaip tik dėl to ir
kankinasi, kad įžengs į viešpaties buveinę nemylėjusi, bendraus su mylėjusiais, pati jų meilę
paniekinusi. Nes aiškiai regi ir jau pati sau taria: „Nūnai jau viskas man atsiskleidė, ir nors aš jau
trokštu mylėti, bet mano meilėje nebebus žygdarbio, nebebus ir pasiaukojimo, nes jau baigėsi mano
žemiškasai gyvenimas ir nebeateis Abraomas nors lašu gyvojo vandens (tai yra ta pačia žemiškojo
gyvenimo, ankstyvesnio ir veiklaus, dovana) atvėsinti dvasinės meilės troškulio liepsnos, kuri degina
mane dabar, nors aš ją paniekinau gyvendamas žemėje; jau nebėra gyvenimo, ir laikas nebeegzistuos!
Nors būčiau pasiryžęs ir gyvastį savo paaukoti už kitus, bet jau nebegalima, nes jau pasibaigė tas
gyvenimas, kurį galima buvo paaukoti meilei, o dabar aną gyvenimą nuo šios būties skiria praraja!“
Žmonės kalba apie materialinę pragaro liepsną: nesigilinu į šią paslaptį ir bijau jos, bet galvoju,
kad jeigu ir būtų materialinė liepsna, tai žmonės tikrai ja apsidžiaugtų, nes, man atrodo, materialinė
kančia nors akimirkai leistų užmiršti už ją baisesnes dvasines kančias. Bet ir atimti iš jų tos dvasinės
kančios negalima, nes tai kančia ne išorinė, o vidinė. O jeigu ir galima būtų ją atimti, tai, man atrodo,
dėl to jie taptų dar nelaimingesni. Juk nors ir atleistų jiems teisuoliai, esantieji rojuje, regėdami jų
kančias, ir iš begalinės meilės jiems pašauktų juos pas save, tai tik padidintų tuo jų kančias, nes
pakurstytų jiems dar karštesnį troškimą atsakomosios, veiklios ir dėkingos meilės, kuri jau
neįmanoma. Vis dėlto drįstu manyti, jog supratimas, kad ji nebeįmanoma, galėtų ir palengvinti jų
kančias, nes, priėmę teisuolių meilę ir nebegalėdami jiems tuo pačiu atsilyginti, jie vis dėlto
susitaikytų su savo likimu, o susitaikę patirtų pagaliau kažkokį jausmą, primenantį veikliąją meilę,
kurią paniekino žemėje, tartum pajustų, kad toji meilė nėra visiškai neveikli… Gailiuosi, mano
broliai ir draugai, kad nemoku to pasakyti aiškiai. Bet vargas tiems, kurie patys sunaikino save
žemėje, vargas savižudžiams! Manau, kad nelaimingesnių už juos negali nė būti. Gal kas pasakys
mums, kad nuodėmė melsti dievą už juos, ir bažnyčia tartum atstumia juos nuo savęs, bet savo sielos
gilumoje puoselėju mintį, kad ir už juos galima pasimelsti. Juk už meilę Kristus neužsirūstins. Už
tokius aš visą savo gyvenimą mintimis meldžiausi, išpažįstu jums tai, tėvai ir mokytojai, ir dabar
kasdien meldžiuosi. iš skaitiniai.org
 O, yra ir pragare tokių išdidžių ir šėlstančių, nors jie tikrai jau sužinojo ir patyrė nenuginčijamą
tiesą; yra baisių, visiškai atsidavusių šėtonui ir jo išdidžiai dvasiai. Jie savo noru pasirinko
nepasotinamą pragarą; jie patys save pasmerkė kančioms. Nes, prakeikę dievą ir gyvenimą, prakeikė
patys save. Savo pagiežingu išdidumu maitinasi, sakytum alkanas tyruose imtų čiulpti kraują iš savo
paties kūno. Bet nepasotinamieji niekad per amžių amžius neprašo atleidimo ir dievą, juos šaukiantį,
keikia. Į gyvąjį dievą negali žiūrėti be neapykantos ir reikalauja, idant nebūtų gyvybės dievo, idant
pats dievas sunaikintų ir save, ir visus savo kūrinius. Ir amžinai degs jie savo rūsčio ugnyje, trokš
mirties ir nebūties. Bet nesulauks mirties…
Čia baigiasi Aleksejaus Fiodorovičiaus Karamazovo rankraštis. Kartoju, jis yra nepilnas ir
fragmentiškas. Pavyzdžiui, biografinės žinios apima tik ankstyvąją senuolio jaunystę. Jo pamokymai ir
mintys, pasakytos, matyt, įvairiu metu ir įvairiomis progomis, tartum suvestos į vieną visumą. O visa
tai, ką kalbėjo senuolis šiomis pastarosiomis savo gyvenimo valandomis, atpasakota netiksliai,
perteikta vien pati šio pasikalbėjimo esmė ir jo bendras pobūdis, jei sugretinsime su tais
pamokymais, kuriuos paėmė Aleksejus Fiodorovičius iš ankstesnių pasikalbėjimų. O mirė senuolis iš
tikrųjų labai netikėtai. Mat nors visi, kurie susirinko pas jį aną paskutinį vakarą, gerai suprato, kad jo
mirtis artinasi, bet vis dėlto negalima buvo įsivaizduoti, kad ji ateis taip netikėtai; priešingai, jo
draugai, kaip jau esu anksčiau sakęs, matydami, kad jis tą naktį atrodo toks žvalus ir šnekus, buvo
netgi įsitikinę, kad jo sveikata smarkiai pagerėjo, nors ir neilgam. Net penkios minutės prieš mirtį,
kaip vėliau pasakojo nustebę žmonės, dar nieko nebuvo galima numatyti. Jis staiga pajuto tartum
didžiausią skausmą krūtinėje, išblyško ir stipriai prispaudė prie širdies ranką. Visi tada pakilo iš
savo vietos ir puolė prie jo; bet jis, nors ir kentėdamas, bet žvelgdamas ir dabar į juos su šypsena, iš
lėto pakilo iš krėslo ir atsiklaupė ant aslos, paskui prigludo veidu prie žemės, išskėtė rankas ir, tartum
džiaugsmo ekstazėje bučiuodamas žemę ir melsdamasis (kaip kad pats mokė), tyliai ir džiugiai
atidavė dievui savo sielą. Žinia apie jo mirtį beregint pasklido po skitą ir pasiekė vienuolyną.
Velionio artimieji ir tie, kuriuos įpareigojo nuostatai, ėmė rengti pagal senovines apeigas jo kūną
laidotuvėms, o visa brolija susirinko katedroje. Ir dar prieš auštant, kaip vėliau pasakojo žmonės,
žinia apie mirusįjį pasiekė miestą. Prieš rytą beveik visas miestas kalbėjo apie įvykį, ir daugybė
miestiečių ėmė plaukti į vienuolyną. Bet apie tai papasakosime kitoje knygoje, o dabar tik iš anksto
pridursime, kad, nepraėjus nė dienai, nutiko įvykis, visiems taip netikėtas, staigmena, padariusi
vienuolyne ir mieste tokį keistą, jaudinamą ir prieštaringą įspūdį, jog ligi šiol, po tiekos metų, visi
mūsų mieste labai gerai atsimena tą dieną, daugeliui atnešusią tiek nerimo…

iš skaitiniai.org
☜
Juos reikėtų sugalvoti (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
„Aš mačiau vežėjo šešėlį, kursai šepečio šešėliu valė karietos šešėlį“☞ (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Tikras riteris (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Motina sopulingąja (lot.).

iš skaitiniai.org
☜
Valdantysis grafas fon Moras (vok.).

iš skaitiniai.org
☜
Daugiau kilnumo nei nuoširdumo (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Daugiau nuoširdumo nei kilnumo.

iš skaitiniai.org
☜
Visa tai kiaulystė (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Čia jaučiamas Pironas☞ (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Tikiu (lot.).

iš skaitiniai.org
☜
Infernalinis (lot. infernalis) — pragariškas, demoniškas.

iš skaitiniai.org
☜
Tai šiurpu (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
Originale žodžių žaismas: so sna (kaip per sapną) ir sosna (pušis).

iš skaitiniai.org
☜
Tikėjimo išpažinimus (pranc.).

iš skaitiniai.org
☜
„Paryžiaus katedra“.

iš skaitiniai.org
☜
„Teisingoji švenčiausios ir maloningiausios panelės Marijos ištarmė“.

iš skaitiniai.org
☜
Teisingąją ištarmę.

iš skaitiniai.org
☜
Didesnei dievo garbei (lot.).

iš skaitiniai.org
☜
Painiava, nesusipratimas (lot.).

iš skaitiniai.org
☜
Aš pasakiau (lot.).

iš skaitiniai.org
☜
Pjeras Žozefas Prudonas (Pierre-Joseph Proudhon, 1809-1865) — smulkiaburžuazinis
socialistas, žymus prancūzų anarchizmo atstovas. Michailas Bakuninas (1814-1876) — rusų
revoliucionierius, narodnikystės ir anarchizmo ideologas. F. Dostojevskis, keliaudamas po
Vakarų Europą, buvo ne kartą su juo susitikęs.

iš skaitiniai.org
☜
…bažnytinio teismo klausimu, kuris tada buvo plačiai keliamas. — 1864 m. buvo pradėta
vykdyti bažnytinio teismo reforma, sukėlusi didelę polemiką 7-ojo — 8-ojo dešimtmečio
spaudoje.

iš skaitiniai.org
☜
„Aš mačiau… karietos šešėlį“ — laisvas atpasakojimas ketureilio iš prancūzų rašytojo
Šarlio Pero (1628-1703) ir jo brolių Nikola ir Klodo parodijinės poemos „Išvirkščioji
Eneida“.

iš skaitiniai.org
☜
Atonas — stačiatikių vienuolių sritis Graikijoje, Chalkidikės pusiasalyje.

iš skaitiniai.org
☜
…po to, kai buvo nukariautas Konstantinopolis… — Turkijos sultonas Mahometas II 1453 m.
užėmė Konstantinopolį ir sužlugdė Bizantijos imperiją.

iš skaitiniai.org
☜
Kozelskaja Optina — garsus anuo metu vienuolynas Kalugos gubernijoje. F. Dostojevskis
lankėsi jame 1878 m., po trejų metų sūnelio mirties, prieš pradėdamas rašyti „Brolius
Karamazovus“.

iš skaitiniai.org
☜
Į fon Zoną panašus. — Turima galvoj pagarsėjusi kriminalinė byla dėl valdininko fon Zono
nužudymo viešuosiuose namuose 1869 m.

iš skaitiniai.org
☜
atskala — religinis-socialinis sąjūdis Rusijoje, kilęs ryšium su Bažnyčios reforma,
įvykdyta patriarcho Nikono XVII a. viduryje.

iš skaitiniai.org
☜
…punktualumas — karalių mandagumas… — Prancūzijos karaliaus Liudviko XVIII (1814-1824)
devizas.

iš skaitiniai.org
☜
Eduardas Napravnikas (1839-1916) — kompozitorius, Peterburgo operos dirigentas.

iš skaitiniai.org
☜
Deni Didro (Denis Diderot, 1713-1784), prancūzų rašytojas enciklopedistas, lankėsi
Rusijoje 1773 m. Jis įkalbinėjo Jekateriną II vykdyti pažangias reformas. Šis anekdotas
radosi reakcingosios bajorijos sferose.

iš skaitiniai.org
☜
Kunigaikštienė Jekaterina Daškova (1743-1810) — mokslo veikėja. Dalyvavo valstybiniame
perversme, kuriuo Jekaterina II paėmė valdžią. Vėliau — Rusijos akademijos prezidentė.
Grigorijus Potiomkinas (1739-1791) — kunigaikštis, valstybės veikėjas, feldmaršalas,
Jekaterinos II favoritas.

iš skaitiniai.org
☜
Rachelė — Biblijos personažas. Ji verkė savo vaikų, išvestų į nelaisvę (Jeremijo knyga).

iš skaitiniai.org
☜
…„varnalėša ant kapo užaugi… — užuomina į Bazarovo žodžius iš I. Turgenevo romano „Tėvai
ir vaikai“.

iš skaitiniai.org
☜
ultramontanizmas (prane, ultramontain — esantis už kalnų, t.y. už Alpių, Romoje) —
reakcinga kryptis katalikų Bažnyčioje, reikalavusi popiežiui ne tik aukščiausios valdžios
Bažnyčioje, bet ir teisės kištis į pasaulietinį gyvenimą.

iš skaitiniai.org
☜
Popiežius Grigalius VII (1073-1085) skelbė, kad popiežiui turinti priklausyti visa
valdžia žemėje.

iš skaitiniai.org
☜
…po gruodžio perversmo… — 1851 m. gruodžio 2 d., įvykdęs perversmą, visą valdžią
Prancūzijoje paėmė Napoleonas III.

iš skaitiniai.org
☜
F. Šilerio ,Plėšikus“ (1781) ir F. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ sieja tėvažudystės
tema.

iš skaitiniai.org
☜
chlystai — slapta religinė sekta, atsiradusi Rusijoje XVII a. Savo apeigų metu chlystai
žiauriai siautėdavo.

iš skaitiniai.org
☜
Izaokas Sirietis — VII amžiaus atsiskyrėlis, palikęs keletą knygų apie nuodėmingumą ir
teisingumą.

iš skaitiniai.org
☜
Iš N. Nekrasovo eilėraščio „Kai iš tamsybių paklydimo…“ (1846). (T. Rostovaitės
vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
Iš J. V. Gėtės eilėraščio „Dieviškumas“ (1783). (S. Račiūno vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
Iš F. Šilerio eilėraščio „Eleusinijos“ (1798).

iš skaitiniai.org
☜
Iš F. Šilerio odės „Džiaugsmui“ (1785). (J. Macevičiaus vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
Polis de Kokas (Paul de Coq, 1793-1871) — prancūzų bulvarinis rašytojas.

iš skaitiniai.org
☜
…Balaamo asilaitė prabilo… — Pasak Biblijos legendos, Balaamo asilaitė mušama prašnekusi
žmogaus balsu.

iš skaitiniai.org
☜
Donatjenas Alfonsas Fransua de Sodas (Donatien-Alphonse-François de Sade, 1740-1814) —
prancūzų rašytojas. Jo romanams būdinga psichopatologija, erotika, mėgavimasis kančiomis.

iš skaitiniai.org
☜
Aleksi Pironas (Alexis Piron, 1689-1773) — prancūzų poetas, daugelio satyrinių
eilėraščių, dainų, epigramų autorius.

iš skaitiniai.org
☜
„Padėkos, madam, nereikia man“ (iš F. Šilerio baladės „Pirštinaitė“, 1797).

iš skaitiniai.org
☜
Slovojersas — pavadinimas garso „s“, kuris seniau rusų buvo segamas gale žodžio, norint
išreikšti pagarbą pašnekovui.

iš skaitiniai.org
☜
Iš A. Puškino eilėraščio „Demonas“ (1823). (V. Reimerio vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
…lipnučiai …pumpurėliai… — Čia parafrazuojama A. Puškino eilėraščio „Dar papučia
šiaurieji vėjai…“ (1828) eilutė: „Prasikals lipnučiai pumpurėliai…“

iš skaitiniai.org
☜
…s'il n'existait pas Dieu il faudrait l'inventer — eilutė iš Voltero laiško „Knygos apie
tris netikrus mokytojus autoriui“ (1769).

iš skaitiniai.org
☜
…apie „Joną Slaugytoją“ (vieną šventąjį)… — Turima omeny G. Flobero legenda apie šventą
Julijoną Slaugytoją („Trys apsakymai“, 1877). Legenda, išversta I. Turgenevo, buvo
publikuota žurnale „Vestnik Jevropy“ 1877 m.

iš skaitiniai.org
☜
…turkai ir čerkesai ten pas juos, Bulgarijoje, visur šėlsta… — Nuo XIV iki XIX a.
Bulgarija buvo turkų valdžioje. 1875-1876 m. šalyje vyko dideli sukilimai prieš turkų
viešpatavimą. Nežmoniškos turkų represijos prieš taikius gyventojus kėlė didelį
pasipiktinimą ir kitose šalyse.

iš skaitiniai.org
☜
Citatos iš N. Nekrasovo eilėraščio „Lig sutemų“ (1859).

iš skaitiniai.org
☜
… gal „Archyve“, gal „Starinoje“… — Turima omeny stambūs to meto istoriniai žurnalai:
„Russkij archiv“ ir „Russkaja starina“. Toliau pasakojama istorija apie susidorojimą su
berniuku buvo paskelbta žurnale „Russkij vestnik“ 1877 m.

iš skaitiniai.org
☜
Iš F. Šilerio eilėraščio „Troškimas“ (1801).

iš skaitiniai.org
☜
nauja baisi erezija — Reformacija.

iš skaitiniai.org
☜
Milžiniška žvaigždė… „krito į vandenų versmes…“ — Vaizdas iš Apokalipsės (Apreiškimo
Jonui), paskutinės Naujojo testamento knygos, pranašaujančios pasaulio galą.

iš skaitiniai.org
☜
Iš F. Tiutčevo eilėraščio „Šitos varganos sodybos…“ (1855). (J. Strielkūno vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
Iš A. Poležajevo poemos „Koriolanas“ (1834).

iš skaitiniai.org
☜
Kristaus žodžiai iš Naujojo testamento (Evangelija pagal Morkų, 5, 41).

iš skaitiniai.org
☜
„Laurais ir citrinom naktis pakvipus“ — citata iš A. Puškino dramos „Akmeninis svečias“,
II sc. (A. Churgino vertimas.)

iš skaitiniai.org
☜
Didysis… pranašas — apaštalas Jonas, kurį Bažnyčia laiko Apokalipsės autorium.

iš skaitiniai.org
☜
…apsiskelbėme šio pasaulio valdovais… — VIII a. vidury frankų karalius Pipinas Trumpasis
už įšventimą į karalius atidavė popiežiui Steponui II vidurinėje Italijoje nukariautas
teritorijas, ir čia įsikūrė Popiežiaus sritis — teokratinė valstybė su sostine Roma.
Pasaulietinė popiežių valdžia buvo panaikinta 1870 m.

iš skaitiniai.org
☜
…ištvirkėlei… laikančiai savo rankose paslaptį… — vaizdas iš Apokalipsės.

iš skaitiniai.org
☜
Pater Seraphicus, t.y. serafinis (angeliškasis) tėvas, pasirodo Gėtės „Fausto“ II dalies
paskutinėje scenoje. Ivanas taip vadina senuolį Zosimą.

iš skaitiniai.org
☜
Šios Šventojo rašto frazės, paimtos epigrafu visam veikalui, prasmė tokia: puolęs žmogus
gali atgimti tik apsivalęs per kančią ir skausmingai nugalėjęs savo ydas.

iš skaitiniai.org
☜
…svarbų įvykį, — tai buvo dvidešimt šeštaisiais metais… — Turimas omeny dekabristų
nuteisimas.

iš skaitiniai.org
☜
Apaštalo Pauliaus „Laiške žydams“, 10 skyriuje, kalbama apie Paskutinį teismą.

iš skaitiniai.org