Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF

;N\ - v
FRIEDRICH
NIETZSCHE
L in k sm a sis m ok sla s
FRI EDRI CH
NIETZSCHE
D ie frö h lich e W issen sch a ft

("la gaya scienza")
1887
FRIEDRICH
NIETZSCHE
L in k sm asis m o k sla s
("la gaya scienza")
Iš vokiečių kalbos vertė

ALFONSAS TEKORIUS
Vilnius ALK 1995

pradai
UDK 101.9 Nyčė
Ni 21
Versta is:
Nietzsche F. Die fröhliche Wissenschaft//
Nietzsche F. Sämtliche Werke. Kritische Studienausgabe
in 15 Eittzelbänden/ Hrsg, von Giorgio Colli und Mazzino
Montinari. - Berlin; New York, 1988. - Bd. 3. - S. 343-651.
Knyga išleista
ATVIROS LIETUVOS FONDO
lėšomis
ISBN 9986-405-56-4 © Vertimas į lietuvių kalbą

Alfonso Tekoriaus, 1995
© Įvadinis straipsnis -
Arūno Mickevičiaus, 1995
TURINYS
Arūnas Mickevičius. Friedricho Nietzsche's filosofa

vimo linksmumas.................... 7
LINKSMASIS MOKSLAS
(„la gaya scienza")
Antrojo leidimo pratarmė.......................................21
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS............................................. 29

PIRMA KNYGA......................................................... 46
ANTRA KNYGA.......................................................... 95
TREČIA KNYGA................................................ 138
KETVIRTA KNYGA. Sanctus Januarius........................ 189
penkta KNYGA. Mes, bebaimiai............................... 239
PRIEDAS. Princo Vogelfrei'o dainos........................... 302
Paaiškinimai......................................................... 317
Vardų rodyklė..................................................... 347
5
FRIEDRICHO NIETZSCHE'S FILOSOFAVIMO
LINKSMUMAS
F. Nietzsche's filosofija - tai radikali racionaliai grindžiamo

dualistinio filosofavimo, pretenduojančio į mokslinį pažinimą,
kritika. Beveik visą Vakarų Europos filosofijos tradiciją F. Nietz:
sche vadino „platonizmu liaudžiai" ir smerkė už abejingumą
fenomenaliajam, t.y. „regimajam", pasauliui. Ragindamas nau
jai įvertinti visas klasikinės filosofijos tradicijoje įsigalėjusias
vertybes, jis siekė sukurti naujo tipo filosofiją. F. Nietzsche
negailestingai smeigė aštrų „peilį į epochos dorybių krūtinę",
trokšdamas „sužinoti naują žmogaus didybę, naują, dar neiš
vaikščiotą jo išaukštinimo kelią"1ir „atskleisti vertybes, kurioms
dar neišrastos svarstyklės"2.
Autobiografiniame veikale Ecce Homo jis rašė: „Mano užduo
tis - parengti žmonijai aukščiausio sąmoningumo momentą,
didįjį vidurdienį... Ši užduotis neišvengiamai kyla iš įžvalgos,
kad žmonija nėra teisingame kelyje"3. Gilinantis į F. Nietzsche's
kūrinius savaime kyla klausimas, ar ne pernelyg žmogiška, ne
pernelyg didinga ši jo įžvalgos didybė? Jei taip, tai reikia ieškoti
atsakymo, iš kur F. Nietzsche's filosofijoje kyla radikali tradicijos
kritika ir aistringa naujų „ateities filosofų" paieška. Ir viena,
ir kita randasi iš visuotinio nepasitikėjimo. Šį faktą jis atvirai
pabrėžia kaip tik Linksmajame moksle: „Pasitikėjimas gyvenimu
1 Nyčė F. Rinktiniai raštai. — V., 1991. — P. 419.

2 Žr. šios knygos 55 aforizmą.
* Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden/ Hrsg. von
G. Colli und M. Montinari. - Berlin; New York, 1988. - Bd. 6. - S. 330.
7
A. Mi ckevi či us
dingo; pats gyvenimas tapo problema"*. Maža to, 346-ame afo

rizme jis dar priduria, jog „tai, kad pasaulis nėra vertas to, kuo
tikėjome, yra kone pats patikimiausias mūsų nepasitikėjimo galų
gale pasiektas supratimas". Kokie filosofiniai, psichologiniai,
religiniai ar socialiniai veiksniai lėmė šį visuotinį nepasitikėjimą,
kaip „patikimiausią supratimą"? Šiuo atveju svarbiau akcentuoti
tai, kad F. Nietzsche's radikalų ir aistringą filosofavimo pobūdį
lemia tikėjimo ir pasitikėjimo tradicija stoka. Jo manymu, visos
klasikinės filosofijos tradicijoje įsigalėjusios vertybės pranoko
realiojo pasaulio vertę ir buvo tik žmogaus išdidumo ir ne
protingumo klaidos, beje, ilgai nepripažįstamos klaidomis. Ta
čiau, jei visos tradicijos pripažįstamos vertybės tėra seniai įsi
šaknijusios klaidos, jei „Dievas mirė" ir tarsi nebelieka jokio
tvirto pamato toliau ręsti hierarchinę vertybių piramidę, tai ką
tuomet reiškia F. Nietzsche's propaguojamas „linksmumas"?
Daugeliui vadinamojo postmodernaus XXa. užsimiršusių ir
žaidžiančių „bebaimių", jau sunkiai beįstengiančių su kupra-
nugarišku nuolankiu atkaklumu nešti tradicijos uždėtą naštą
ir todėl su liūtiška galia siekiančių „laisvę gaut naujai kūrybai"5,
linksma laikysena tam tikrais aspektais galbūt labiau asocijuo
jasi su M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze'o, J. F. Lyotard'o
„didžiojo pasakojimo" krize ir daugeliu kitų vardų. Pats F. Nietz
sche knygos Linksmasis mokslas pavadinimą sieja su XIII-XIV a.
Provanso kultūra. Jau parašęs Ryto žarą jis džiaugėsi suradęs
stilių, atitinkantį jo filosofinę mintį. 1884 m. savo draugui
E. Rohde'i jis rašė: „Mano stilius - šokis". Todėl neatsitiktinai
prie veikalo Linksmasis mokslas pavadinimo jis dar pridėjo pro-
vansišką lagaya scienza paantraštę. Ši paantraštė - tai reveransas
provansiškai kultūros formai, kurioje, F. Nietzsche's manymu,
buvo išlaikytas „dainiaus, riterio ir laisvos dvasios vieningumas"6.
* Žr. šios knygos pratarmės 3 aforizmą.
15Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 37.
8
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FILOSOFAVI MO LINKSMUMAS
Provanso trubadūrai jam buvo tie „šaunūs ir išradingi „gai

saber" žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik
už savo pačios egzistavimą//7. Kokiais šaltiniais F. Nietzsche
rėmėsi minėdamas provansišką kultūrą, neaišku. Galima tik
spėti, kad jis skaitė J. G. Herderį, kuris provansišką kultūrą
laikė jungiamąja grandimi tarp antikos ir naujųjų laikų: „Ji, -
rašė J. G. Herderis, - yra naujosios europietiškos kultūros ir
poezijos rytmečio žara//8. Ji pažadino iki tol neregėtą „minčių
laisvę, dorovei suteikė naują dimensiją ir davė galimybę į meną
bei kultūrą pažvelgti kaip j vienovę//9. F. Nietzsche'ę viliojo
trubadūro, išstumto į kultūros periferiją, paveikslas. Trubadūro
kaip menininko ir pasauliečio idealą F. Nietzsche susiejo su
savo paties filosofinėmis intencijomis. Šis idealas buvo jam
ideali prielaida kritikuoti XIX a. biurgeriškąją kultūrą. 1885-
1886 m. F. Nietzsche's užrašuose sakoma: „Šio „linksmojo
mokslo" niekas nesuprato: netgi provansiškosios jo pavadinimo
prasmės"678910.
Linksmasis mokslas, suvoktas provansišką prasme, F. Nietz-
sche'i asocijuojasi su filosofijos ir poezijos, mokslo ir meno
derme.
Mokslo ir meno santykis - viena iš pagrindinių Linksmojo
mokslo temų. Panašu, kad bent jau pirmosiose Linksmojo mokslo
dalyse F. Nietzsche norėjo suderinti du sunkiai suderinamus
dalykus: mokslą, besiremiantį XIXa. vyravusiais gamtos mokslų
metodais, ir žaismingą meną. Jau sakėme, kad F. Nietzsche's
tradicijos kritika kyla iš pasitikėjimo stokos. Viena iš tokio
6 Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 6.-

S. 333-334.
7 Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 470.
8 Herder J.G. Werke in fuenfzehn Baenden/Hrsg. von E. Naumann. -
Berlin, 1927. - Bd. 7. - S. 39.
9 Ten pat. - P. 48.
10Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 12. -
S. 150.
9
A. Mi ckevi či us
nepasitikėjimo priežasčių galėjo būti mokslas. Pavyzdžiui, 33-

ame Linksmojo mokslo aforizme F. Nietzsche klausia: „Kodėl
žmogus dabar turi būti nepatiklesnis?" Ir atsako: „Todėl, kad
dabar jis turi mokslą - kad nebegali be jo". Remdamasis sen
sualizmu, pažinimą F. Nietzsche sieja ne su „daiktų savaime"
konstatavimu, bet su fenomenalistiniu pasaulio aprašymu. Pa
radoksalu, kad gamtos mokslų metodais paremtą fenomena-
listinj pasaulio aprašymą jis sutapatina su linksmu ir menišku
pasaulio suvokimu. Kodėl mokslininko ir menininko intencijos
gali derėti tarp savęs? Todėl, kad minėtam gamtos tyrėjui,
pozityvistui, pasak F. Nietzsche's, nemirtingos, absoliučios „tie
sos" ir „daikto savaime" meilė „kelia nemalonų jausmą" jau
vien dėl to, kad geras tonas neleidžia „regėti viską apnuoginta".
F. Nietzsche daro išvadą, kad mokslininkas pozityvistas, ap
siribodamas tik reiškiniais, fenomenais, rodo „daugiau pagarbos
tai gėdai, su kuria gamta pasislėpė už mįslių", ir kaip tikras
menininkas jis gali „drąsiai likti paviršiuje, prie klostės, prie
kūno odos, žavėtis išore... visu regimybės Olimpu"11. Taigi
gamtamokslinio fenomenalizmo ir meno dermę iš pradžių
F. Nietzsche įžvelgė jų bendrame siekyje aprašyti realybę kaip
visuotinę regimybę. Tačiau praėjus ketveriems metams 5-oje
Linksmojo ?tiokslo dalyje F. Nietzsche atsisako mokslo ir meno
dermės paieškų ir siekia apriboti pozityvistinių mokslų metodų
taikymo sritį. Gyva, žaisminga ir metaforiška minties tėkmė
priešpriešinama mokslinei pozityvistinei redukcijai, kurios
rezultatas - nuasmeninta realybė.
Bet grįžkime prie 1881-1882 m. laikotarpio. Linksmą savo
filosofavimo laikyseną F. Nietzsche siejo ne tik su Provanso
trubadūro idealiu įvaizdžiu, bet ir su konkrečia savo paties
sveikatos būkle. Būtent tuo metu, kai jis rašė pirmas keturias
Linksmojo mokslo dalis, pagerėjo jo sveikata, praėjo ilgai kamavę
» Žr. šios knygos pratarmės 3 aforizmą.
10
FRIEDRICHO NIETZSCHE' S FI LOSOFAVI MO LINKSMUMAS
galvos skausmai. Dažnam racionalistine tradicija besiremian

čiam mąstytojui filosofavimą sieti arba tapatinti su kūniškumo
tematika reiškė daugiau nei keistą nesusipratimą. Skirtingai nuo
racionalistinės filosofavimo tradicijos, kurioje dominavo porei
kis atmesti kūniškumo atsitiktinumus ir, remiantis bendrinėmis
sąvokomis operuojančiu loginiu mąstymu, atrasti universalią,
nemirtingą ir absoliučią tiesą, F. Nietzsche'ę domino kūniškumo
problematika. Jis manė, kad visuose svarbiausiuose vertybiniuo
se sprendimuose, kuriems iki šiol buvo pavaldi minties istorija,
slypi kūniško pobūdžio nesusipratimai. Todėl pirmosiose Links
mojo mokslo dalyse F. Nietzsche kelia sau uždavinį: parodyti,
kad visa ankstesnė racionalistinė filosofija kalbėjo ne apie tiesą,
o „apie sveikatą, ateitį, augimą, galią, gyvenimą//I2. Panašu, kad
šio uždavinio sprendimą jis grindė minėta gamtos mokslų
metodologija. Šią mintį remia F. Nietzsche's filosofavimo raidos
skirstymas į tris periodus. Linksmojo mokslo vieta F. Nietzsche's
kūryboje ypatinga: pirmosios keturios dalys artimesnės vadi
namajam „pozityvistiniam" periodui (1876-1882 m.)1213, o penkta
dalis „Mes, bebaimiai" tematiškai artimesnė vėlyvajam jo kū
rybos periodui. Būtent šiuo laikotarpiu F. Nietzsche pradėjo
plėtoti „galios valios" (Wille zur Macht), „amžinojo grįžimo",
„antžmogio" tematiką ir, atsiribodamas nuo XIXa. pozityvizmo,
priartėjo prie labai savitai suprantamos metafizikos.
Pirmose keturiose Linksmojo mokslo dalyse vietomis krinta į
akis nepaprastas temų panašumas su veikalu Žmogiška, pernelyg
žmogiška, kur atsisakoma „metafizinės filosofijos". Čia į pirmą
vietą iškeliama „istorinė filosofija", kurią F. Nietzsche tapatino
su gamtos mokslų metodologija. Pastarąją jis taikė ten, kur ji
galėjo būti produktyvi, pavyzdžiui, pagrįsti fizio(psicho)logi-
12 Žr. šios knygos pratarmės 2 aforizmą.

11 Be Linksmojo mokslo keturių dalių, F. Nietzsche 1876-1882 m. parašė
dar šias knygas: Žmogiška, pernelyg žmogiška (1878 m.), Klajūnas ir jo
šešėlis (1880 m.), Ryto žara (1881 m.).
11
A. Mi ckevi či us
niam pažinimui, kurio F. Nietzsche, beje, neskyrė nuo feno-

menalistinio pažinimo. Tokią metodologiją jis atrado skaityda
mas F. A. Lange's Materializmo istoriją. Galima teigti, kad 1876-
1882 m. F. Nietzsche fizio(psicho)logiją laikė pagrindine ir
visuotine pažinimo bei mokslo forma, kuri visada nurodo ne
abstrakčią, logiškai išgrynintą „esmę", o gyvą ir veiksmingą
kūniškumą, tačiau adekvačiai jo atspindėti negali. Negana to,
adekvatus savęs ir pasaulio atspindėjimo siekis F. Nietzsche'i
tampa svetimu dalyku todėl, kad nuo šiol „daiktą savaime"
jis visiškai imanentizuoja, t.y. paverčia fizio(psicho)logiškumo
vidine savybe. Kitaip tariant, „daiktą savaime" paverčia pa
prasčiausiu epifenomenu, t.y. šalutiniu reiškiniu, lydinčiu kitus
reiškinius, bet nedarančiu jiems jokios įtakos. Kad tas „daiktas
savaime" yra tuščias ir beprasmis ir todėl vertas tik homeriško
juoko, F. Nietzsche parodė savo ankstesniuoju Žmogiška, pernelyg
žmogiška veikalu. Ši mintis jo nepalieka ir pirmosiose Linksmojo
mokslo dalyse. Naudodamasis gamtos mokslų metodais, F. Nietz
sche visiškai imanentizavo pasaulio pažinimą, pasak jo, supo
nuojantį vien fenomenalistinį aprašymą. Šio fenomenalizmo
esmę sudaro tai, kad „pasaulis, kurį mes pajėgiame įsisąmoninti,
tėra tik paviršiaus, ženklų, apibendrintas, supaprastintas pa
saulis"14. Taigi gamtos mokslų metodologija paremtą fenome-
nalizmą F. Nietzsche apibūdina kaip visos realybės tariamąjį,
regimąjį pažinimą. Realybė yra ne kas kita, kaip tik regimybė.
Sąmoningai būti pasaulio regimybėje ir ją išsaugoti, „kad ne
gaučiau galo, kaip tas lunatikas, kuris turi nepalikti sapnų
pasaulio, kad nenukristų"15 - taip F. Nietzsche suprato savo
filosofijos paskirtį.
F. Nietzsche's pasaulio kaip visiškos „regimybės" samprata
yra radikaliai priešinga klasikinės filosofijos tradicijoje vyra-
» Žr. šios knygos 354 aforizmą.

1S Ten pat, 54 aforizmas.
12
vusiai „regimybės" sampratai. Tradiciniam mąstymui būdingas

binarizmas ir dualizmas: „tiesa" priešinama „netiesai", „reiš
kinys" - „daiktui savaime" ir t.t. F. Nietzsche'i tai nepriimtina.
Pavyzdžiui, 1888 m., jau brandžiuoju savo kūrybos laikotarpiu,
jis rašė: „Skaidyti pasaulį į „tikrąjį" ir „regimąjį", nesvarbu,
ar krikščioniškuoju stiliumi, ar Kanto... reiškia pasiduoti de
kadanso sugestijai - tai yra žlungančio gyvenimo simptomas"16.
F. Nietzsche pripažino tik vieną vienintelę - fenomenaliąją -
tapsmo realybę, t.y. realybę, sutampančią su „galios valia".
Pamatiniu „galios valios" faktu besiremianti pasaulio interpre
tacija yra labai savita metafizika. Savąjį „regimybės" supratimą
F. Nietzsche nori parodyti kaip dalyką, susijusį ne su binariniu,
dualistiniu, bet su monistiniu pasaulio apmąstymu, kurį išdėsto
54-ame Linksmojo mokslo aforizme. Gamtos mokslų metodais
besiremiantis fenomenalistinis pažinimas visą realybę aprašo
kaip visuotinę ir neišvengiamą regimybę. Tokiam fenomena-
listiniam pažinimui, pasak F. Nietzsche's, pritaria menas. Me
nas, savo esme būdamas geranoriškų regimybės siekiu, padeda
iškęsti minėtąją visuotinę regimybę ir joje išlikti. Pavyzdžiui,
palyginę 54-ąjį Linksmojo mokslo aforizmą su 107-uoju matome,
kad mokslą ir meną F. Nietzsche traktuoja kaip vienas kitą
papildančius dalykus, t.y. dalykus, pasižyminčius bendru siekiu
pagrįsti ir iškęsti pasaulio „regimybiškumą". Linksmajame moksle
F. Nietzsche reabilitavo meną, kurį buvo nuvertinęs veikale
Žmogiška, pernelyg žmogiška. Bet pozityvistinio mokslo neatmetė.
Negana to, jis siekė šį mokslą suderinti su menu, tik tai jam
sunkiai sekėsi.
Vėliau parašytoje Linksmojo mokslo penktojoje dalyje „Mes,
bebaimiai" F. Nietzsche jau atsisako mokslo ir meno kompro
miso pozicijos. Čia jis teigia, kad mokslas yra tik prietaras, nes
jis gyvena naivia viltimi, jog pasaulį galima pažinti, kai „nu
13
A . Mic ke vič ius
statinėjamas kiekis, skaičiuojama, svarstoma svarstyklėmis, ap

žiūrinėjama, čiupinėjamą". Polemikos su mokslu tonas tampa
net agresyvus, kai 373-ame aforizme F. Nietzsche rašo: „Taigi
„mokslinė" pasaulio interpretacija... galėtų būti vis dar viena
iš kvailinusių... visų galimų pasaulio interpretacijų: sakau tai
tiesiai į akis visiems ponams mechanikams, šiais laikais pre
tenduojantiems į filosofus ir šventai įsitikinusiems, jog mecha
nika yra mokslas apie vienintelius ir pačius tikriausius dėsnius,
kurie, tarsi griaučiai, būtų visos būties pamatas". Skeptiškai
F. Nietzsche vertino ir tuo metu beįsigalinčią pozityvizmo kryp
tį, 347-ame aforizme sakydamas, kad virš „pozityvistinės sis
temos tvyro... kažkas panašaus į nuovargį". Pozityvizmui, pasak
F. Nietzsche's, būdingas „silpnumo instinktas", kuris, nors ir
nekuria religijų, metafizikų ir visokių įsitikinimų, bet tai kon
servuoja. F. Nietzsche atmeta konservuojantį „silpnumo instink
tą" ir postuluoja savąjį credo: „... galima įsivaizduoti tam tikrą
apsisprendimo norą ir jėgą, tam tikrą valios laisvę, kai dvasia
atsisveikina su bet kokiu tikėjimu, bet kokiu tikrumo pagei
davimu, pasikliaudama savo įgudimu išsilaikyti ant plonų lynų
bei menkomis galimybėmis ir net dar ties bedugnėmis šokį šokti.
Tokia dvasia būtų laisva dvasia par excellence". Vėlesniuose kū
riniuose „laisvą dvasią" F. Nietzsche tapatino su „stipria valia",
kurią įkūnija „galios valia". Brandžiuoju F. Nietzsche's kūrybos
laikotarpiu „galios valia" tapo pagrindine jo filosofijos sąvoka,
kuria remdamasis jis pateikė originalią pasaulio interpretaciją.
Linksmajame moksle „galios valios" sąvoka minima tik vieną
kartą - 349-ame aforizme. Čia F. Nietzsche postuluoja „galios
plėtimo", t.y. „galios valios principo", primatą, priešpriešinda
mas jį „norui išsaugoti save patį" ir darvinistinei „kovos už
būvį" teorijai. „Kova už būvį, - rašo jis, - tėra išimtis, laikinas
valios gyventi apribojimas; didelė ir maža kova visur vyksta
dėl persvaros, dėl augimo ir plėtimosi, dėl viršenybės (Macht)
pagal valios valdyti (Willen zur Macht) principą, kuris ir yra
14
valios gyventi principas". Sąvoką „galios valia" F. Nietzsche

vartojo siekdamas atsiriboti nuo klasikinės filosofijos subjekto
ir objekto dualizmo bei A. Schopenhauerio „valios gyventi"
pasyvumo, nes „gyvenimas tėra galios valios atskiras atvejis"17.
F. Nietzsche teigė, kad pasaulis yra galios valia ir niekas
daugiau. Tačiau kas yra pati „galios valia"? Kaip ji aktuali-
zuojasi? Koks yra jos, kaip naujo pasaulio įvertinimo principo,
statusas? „Man atrodo, - rašo F. Nietzsche, - kad valia -
sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa... valia yra ne tik
jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma afektas - būtent
„komandavimo afektas"18. Kiekvienas valios aktas yra norėjimas
„kažko". Tas kiekviename norėjime slypintis ir nuo jo neat
siejamas „kažkas" yra galia (Macht). Vadinasi, jei valios aktas
yra „komandavimo afektas", o šis yra galia, tai kiekviena valia
bus „galios valia". Jai būdinga nuolat plėsti savo galios sferą.
Galios plėtimasis vyksta nuolat įveikiant save pačią, nes kiek
viena „galios valia" nepasitenkina pasiektąja galia ir siekia jos
dar daugiau. Gyvenimas - tai nuolatinis savęs įveikimo pro
cesas, tapsmas. Tai, kas nuolat įveikiama, tėra „žemesnė valios"
forma, t.y. „silpna valia", kurią išreiškia A. Schopenhauerio
pesimizmas, krikščioniška „vergų moralė" ir t.t. Tai, kas įveikia
„silpną valią", yra „stipri valia", arba „galios valia"; ją išreiškia
kūrybinis aktyvumas bei Antžmogio tipas. Sąvoką „galios valia"
F. Nietzsche sutapatino su „būties" sąvoka, pastarąją imanen-
tizuodamas ir paversdamas „galios valios" vidujiškumu. Tačiau,
priešingai klasikiniam dualistiniam, binariniam filosofavimui,
F. Nietzsche's sąvoka „galios valia" nėra nejudrus kintančių
tikrovės reiškinių vienovės pagrindas, t.y. substancija. „Galios
valia" greičiau yra instancija, sutampanti su kintančiais reiš
kiniais ir nuo jų neatsiejama. Šia prasme brandaus F. Nietzsche's
17Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 13. -
S. 300.
15
A. Mi ckevi či us
kūrybos periodo filosofija, interpretuojanti pasaulį kaip vienos

„galios valios" išraišką, yra monistinė ir imanentinė metafizika.
Metafizika todėl, kad neapsiribojama atskirų pasaulio faktų
interpretavimu, o siekiama apmąstyti ir tai, kas yra pasaulis
apskritai. Monistinė ir imanentinė todėl, kad pasaulis interpre
tuojamas, remiantis vienos „galios valios" pagrindu, vengiant
binarinių opozicijų ir bet kokios transcendencijos hipostazavi-
mo. Pasaulis F. Nietzsche's filosofijoje atsiveria ne hipostazuo-
jant įvairias transcendentines esybes, bet įvairiomis „galios
valios" metamorfozėmis. Tačiau pasaulį F. Nietzsche siekia
apmąstyti remdamasis ne tik vienos bendrosios „galios valios",
bet ir galios valių įvairovės aspektu. Tai yra vienas esmingiausių
jo filosofavimo prieštaravimų.
Ne mažiau prieštaringas dalykas yra „amžinojo grįžimo"
tema. Tačiau Linksmajame moksle F. Nietzsche „amžinąjį grįžimą"
mini taip pat tik vieną kartą - 341-ame aforizme. (Vėliau šią
temą jis plėtojo veikale Štai taip Zaratustra kalbėjo. Detaliai ji
nagrinėjama 1881-1888 m. F. Nietzsche's užrašuose.) „Amžinojo
grįžimo" ir „galios valios" temos brandžiuoju F. Nietzsche's
kūrybos laikotarpiu iškyla kaip du vienas kitą papildantys
dalykai: „galios valia" yra atsakymas į klausimą, kas yra pa
saulis, o „amžinasis grįžimas" - atsakymas į klausimą, kaip
egzistuoja toks pasaulis. „Amžinasis grįžimas", nusakantis būdą,
kaip egzistuoja imanentiška „galios valia" pasižymintis pasau
lis, F. Nietzsche's filosofijoje funkcionuoja kaip iššūkis klasikinės
filosofijos dualizmui ir bet kokiai transcendentinei realybei.
Būties transcendentiškumą F. Nietzsche transformavo į imanen-
tiškumą, anapusinį „vėliau" jis perkėlė į šiapusinį amžinąjį
„dabar". F. Nietzsche's „galios valios" teorija, priešingai kla
sikinės filosofijos dualistinei pasaulio sampratai, kuria kosmo
loginį monizmą, o „amžinasis grįžimas" nusako būdą, kaip toks
monizmas egzistuoja.
16
FRIEDRICHO N I E T Z S C H E ’S F I L O S O F A V I M O LINKSMUMAS
Linksmasis mokslas - tai knyga, kurioje atsispindi F. Nietzsche's

filosofavimo lūžiai ir siekimas apmąstyti pasaulį naujais aspek
tais. Dažnai minimas žodis „šokis" nusako ne tik jo aforistinį
rašymo, bet ir metaforišką filosofavimo stilių. F. Nietzsche's
filosofija intriguoja, provokuoja, verčia interpretuoti. Visa tai
jis kviečia patirti ir Linksmojo mokslo skaitytojus.
Arūnas Mickevičius
L IN K S M A SIS M O K SLAS
("la g a y a s c i e n z a " )
Poetui ir išminčiui viskas yra

artima ir tauru, visi išgyvenimai - naudingi,
visos dienos - šventos, visi žmonės - dieviški.
Emersonas
[1882 m. leidimo epigrafas]
Gyvenimas teka savuos namuos.

Nemėgdžioju nieko, sakau - dievaž.
Iš Meistro kiekvieno tikrai juokiuos,
Savęs kurs netraukė per dantį nėmaž.
Užrašas virs mano namų durų
[1887 m. leidimo epigrafas]
ANTROJO LEIDIMO PRATARME
1
Šiai knygai reikalinga, ko gero, ne vien tiktai pratarmė;
galiausiai vis tiek dar liktų abejonė, ar pratarmėmis galima
padėti įsijausti į šitą kūrinį tam, kuris nieko panašaus nėra
patyręs. Jis - tarsi šilto vėjelio dvelkimas: čia esama ir
išdidumo, ir nerimo, ir prieštaringumo, ir ankstyvo pa
vasario orų nepastovumo, vienu žodžiu, nuolat prime
namas tiek žiemos artumas, tiek pergalė prieš ją, pergalė,
kuri artėja, kuri turi ateiti, kuri galbūt jau yra... Dėkin
gumas nepaliaujamai trykšta iš jo, lyg ką tik būtų įvykęs
pats nelaukčiausias dalykas; tai dėkingumas sveikstan-
čiojo, nes pasveikimas ir buvo tas didžiausias netikėtumas.
Linksmasis mokslas yra ne kas kita, kaip saturnalijos dva
sios, kantriai atlaikiusios ilgą siaubingą spaudimą - kan
trios, ištvermingos, šaltakraujiškos, nepasiduodančios, bet
irneturinčios iliuzijų, - dvasios, kurią staiga pagauna viltis
pasveikti, išgijimo svaigulys. Tad nenuostabu, jei tokiu
atveju išryškėja daug neprotingų dalykų ir kvailysčių,
daug išdykėliškos švelnybės, iššvaistytos net tokioms dyg
liuotoms problemoms, kurios nevertos nei glamonių, nei
vilionių. Visa ši knyga - tai nuotaikos atgavimas po ilgo
pasyvumo ir negalios, sugrįžtančių jėgų, vėl atgyjančio
tikėjimo rytojumi ir porytdiena džiūgavimas, ne kas kita,
kaip netikėto jausmo ir ateities, artėjančių nuotykių, vėl
prieš akis atsivėrusių jūrų, vėl leistinų, vėl viltingų tikslų
nuojautos triumfas. Kai mintyse atsigrįžtu - ko ten nebūta!
21
F. N ie tzsc he
Šitas laiko tarpsnis - tai dykuma, išsekimas, netikėjimas,

suledėjimas pačioje jaunystėje, tai netinkamu metu įsprausta
senatvė, tai skausmo tironija, dar pralenkta despotizmo
tokio išdidumo, kuris nepripažino skausmo išvadų - o
išvados juk teikia paguodą, - tai visiška vienatvė kaip
savigyna nuo liguistai aiškiaregišku tapusio žmonių nie
kinimo, tai principinis apsiribojimas pažinimo kartėliu,
aitrybe ir skausmingumu, tokio pažinimo, kokį nustatė
šleikštulys, palengva sukeltas neatsargios dvasinės dietos
ir paikystės - ji vadinama romantika, - o, jei kas galėtų
visa tai patirti savo kailiu! Irjei toks atsirastų, jis tikriausiai
būtų man kur kas atlaidesnis už tą truputėlį kvailybės,
išdykumo, už „linksmąjį mokslą", pavyzdžiui, tą pluoštą
dainų, įdėtų šį kartą į knygą, dainų, kuriose jų autorius
beveik nedovanotinai šaiposi iš kitų poetų. - Oi, čia turimi
galvoje ne visi poetai ir jų gražūs „lyriniai jausmai", ant
kurių tas vėl prisikėlęs žmogus nori išlieti savo pagiežą:
kas žino, kokios aukos jis dairosi, koks parodijos vertas
baisūnas netrukus patrauks jo dėmesį? „Incipit tragoe-
dia"2- tokiais žodžiais tas baisūnas įvardijamas šios abe-
jotinos-neabejotinos knygos pabaigoje: neišleiskit jo iš akių!
Kažkas nepaprastai bloga ir pikta beldžiasi į duris: incipit
parodia\ - jokios abejonės...
2
Bet palikim poną Nietzsche'ę ramybėje: kas mums dar
bo, kad ponas Nietzsche vėl pasveiko?.. Psichologas retai
tesusiduria su tokiais įdomiais klausimais kaip sveikatos
ir filosofijos santykis, o tuo atveju, kai jį patį užpuola liga,
visą mokslinį smalsumą jis sutelkia į savąją ligą. Manoma,
jog jei žmogus yra asmenybė, jis būtinai turi ir savo
asmenybės filosofiją; bet čia esama esminio skirtumo.
Vienų asmenybių filosofuoja trūkumai, kitų - jų lobiai
22
ANTROJO LEI DI MO PRATARMĖ
ir jėgos. Pirmiesiems jų filosofija tokia pat būtina, kaip,

sakysim, palaikymas, nuraminimas, vaistai, paguoda, pa
skatinimas, užsidarymas savyje; antriesiems ji tėra tik
puiki prabanga, geriausiu atveju - malonumas, teikiamas
triumfuojančio dėkingumo, kuris galiausiai dar turi iš
brėžti savo vardą kosminiais majuskulais sąvokų dangaus
skliaute. O trečiu, paprastesnių atveju, kai filosofiją ima
varyti į priekį bėdos ir vargai, kaip būna visuomet, kai
mąstytojas suserga - nesveiki mąstytojai, manding, filo
sofijos istorijoje sudaro daugumą, - kuo tada pavirsta pati
mintis, ant kurios visu svoriu užgriūva liga? Tai klausimas,
keliamas jau psichologui, ir čia galima atlikti eksperimen
tą. Panašiai kaip daro keleivis: numato, kada turi atsibusti,
ir ramiausiai nugrimzta į sapnų pasaulį; taip ir mes,
filosofai, apsirgę laikinai kūnu ir siela atsiduodame ligai -
tarsi užsimerkiame ir nebematome savęs. Ir kaip anas
keleivis žino, jog kažkas jame nemiega, kažkas skaičiuoja
valandas ir jį pažadins, taip ir mes žinome, kad lemiamoji
akimirka mus užtiks nemiegančius, - kažkas tada pašoks
ir dvasią užklups nusikaltimo vietoje: turiu galvoje, užtiks
ją silpną arba besitraukiančią, arba pasiduodančią, arba
rambėjančią, arba niūrančią - bala žino, kaip vadinasi
visos tos ligūstos dvasios būsenos, kurias tomis dienomis,
kai esi sveikas, tramdo dvasios išdidumas (nes yra kaip
toj senoj patarlėj: „Didybės trokšta trys varžovai - dvasia
didi, arklys ir povas"). Taip save kamantinėdamas ir
gundydamas, išmoksti kur kas akyliau žvelgti į viską, apie
ką iki šiol išvis buvo filosofuojama; geriau nei kada nors
anksčiau atspėji nevalingus minties šunkelius bei skers
gatvius, instinktyvias jos poilsio vietas bei saulėviečius,
kur negaluojantys mąstytojai kaip tik dėl to, kad nega
luoja, yra nuvedami ir paklaidinami; dabar paaiškėja, kur
sergantis kūnas ir jo reikmės nesąmoningai bruka, stumia,
23
F. Ni et zs che
vilioja dvasią: į saulę, ramybę, švelnumą, kantrybę, vais

tus, atgaivą - bet kokia prasme. Kiekviena filosofija,
vertinanti taiką labiau už karą, kiekviena etika, neigiamai
traktuojanti laimės sąvoką, kiekviena metafizika ir fizika,
pripažįstanti pabaigą, kokią nors baigtinę būseną, kiek
vienas perdėtas estetinis ar religinis atskirumo, gyvenimo
anapus, virš visko, pavieniui reikalavimas - visa tai duoda
teisę klausti, ar čia nebūta filosofą inspiravusios ligos.
Nesąmoningas fiziologinių reikmių gaubimas objektyvu
mo, idealumo, gryno dvasingumo skraiste nuveda siau
bingai toli, - ir gan dažnai aš klausdavau savęs, ar fi
losofija, apskritai imant, nebuvo iki šiol išvis tik kūno
aiškinimas ir kūno nesusipratimas. Pačiuose svarbiausiuose
vertybiniuose sprendimuose, kuriems iki šiol buvo pa
valdi minties istorija, slypi kūniško pobūdžio nesusipra
timai, nesvarbu, ar kalbėtume apie pavienius žmones,
luomus, ar ištisas rases. Visas tas drąsias metafizikos
kvailystes, ypač atsakymus į klausimą apie būties vertę,
visuomet galima laikyti pirmiausia tam tikrų kūno būsenų
simptomais; ir nors tokie pasaulio teigimai ar neigimai,
visi sudėti į vieną krūvą, moksliniu požiūriu neturi ab
soliučiai jokios reikšmės, bet istorikui ir psichologui teikia
itin vertingų užuominų, nes jie yra, kaip sakėme, kūno
simptomai, jo nusisekimo, pilnatvės, stiprumo, sėkmės
gyvenime, taip pat ir jo negalavimų, nuovargio, išsekimo,
gyvenimo pabaigos nuojautos ar troškimo mirti požymiai.
Aš vis dar laukiu, kad rasis ypatingas filosofas-gydytojas,
galintis spręsti tautos, laiko, rasės, žmonijos visuotinės
sveikatos problemą, kuris galiausiai išdrįs mano įtarimą
maksimaliai sustiprinti ir imsis rizikos pasakyti tokią
mintį: kad ir kiek iki šiol buvo filosofuota, visi šnekėjo
ne apie „tiesą", o apie kitus dalykus, pavyzdžiui, apie
sveikatą, ateitį, augimą, galią, gyvenimą...
24
ANTROJO LEI DI MO PRATARMĖ
3
Neslėpsiu, jog ne be dėkingumo noriu atsisveikinti su
tomis dienomis, kai gulėjau negalios patale - jų naudą
iki pat šiol tebejaučiu; pakankamai aiškiai suvokiu ir tai,
kiek aš, būdamas nekokios sveikatos, esu apskritai pra
našesnis už visus dvasios žaliūkus. Filosofas, persiritęs
per daugybę sveikatos būsenų bei nepaliaujamai vėl į jas
patenkąs, yra perkeliavęs ir tiek pat filosofijų: jis ir negali
elgtis kitaip, nei savo būseną kiekvieną kartą paversti
dvasine forma ir toliu, - šis transfigūracijos menas ir yra
filosofija. Mes, filosofai, neturime teisės atriboti sielos nuo
kūno, kaip tai daro liaudis, juo labiau mums nevalia
atskirti sielą ir dvasią. Mes ne mąstančios varlės, ne
objektyvavimo ir registravimo aparatai su paprasčiausiai
įmontuotais viduriais, - savo mintis nuolat turime gimdyti
skausme ir motiniškai joms atiduoti viską, ką turime:
kraują, širdį, užsidegimą, troškimus, aistrą, kančią, sąžinę,
likimą, žiaurią lemtį. Gyventi mums reiškia tik viena:
viską, kas mes esame, taip pat ir tai, kas mums nutinka,
versti šviesa ir liepsna, - kitaip negalime. O dėl sirgimo
pasakytina štai kas; beveik neįmanoma nepaklausti, ar
išvis be jo galime išsiversti. Juk tik didelis skausmas visai
išvaduoja dvasią, yra didžiojo įtarimo mokytojas, įtarimo,
kuris kiekvieną U padaro X, tikrų tikriausiu X4, t.y. prieš
paskutine raide prieš paskutinę... Tik didis skausmas, toji
ilga ir lėta kančia, kuri niekur neskuba ir degina mus
tarsi žaliomis malkomis, verčia mus, filosofus, nusileisti
į pačią mūsų gelmę ir atmesti bet kokį pasitikėjimą, bet
kokį geraširdiškumą, neatvirumą, atlaidumą, vidurio ieš
kojimą, tai, į ką pirma galbūt įdėjome savo žmoniškumą.
Abejoju, ar tokia kančia „gerina", bet žinau, kad ji mus
gūnia. Nesvarbu, ar mokomės jai priešpriešinti savo iš
didumą, savo pašaipą, valios jėgą ir elgiamės panašiai
25
F. Ni et zs che
kaip tas indėnas, kuris, nors ir žiauriausiai kankinamas,

savo kankintojui atsilygina aštriu liežuviu; ar traukiamės
nuo kančios į aną rytietiškąjį Nieką, vadinamą nirvana, -
tą nebylų, buką, kurčią atsidavimą, užsimiršimą, užge
simą: iš tokių ilgų, pavojingų pratybų valdyti save išeini
kitas žmogus - su daugeliu naujų nežinomųjų, o svar
biausia, ateity labiau pasiryžęs kelti daugiau klausimų -
gilesnių, griežtesnių, primygtinesnių, piktesnių, ramesnių
negu iki šiol esi kėlęs. Pasitikėjimas gyvenimu dingo; pats
gyvenimas tapo problema. - Nederėtų manyti, kad dėl to
kas nors būtinai tampa paniurėliu! Net mylėti gyvenimą
dar įmanoma, tiktai mylėjimas jau kitoks. Tai meilė mo
teriai, kuri kelia mums abejonių... Bet tokių dvasingesnių,
labiau sudvasėjusių žmonių žavėjimasis viskuo, kas pro
blemiška, jų džiaugimasis X'u yra toks didelis, kad vis
iš naujo, tarsi skaisti liepsna, užlieja visas problemiškumo
bėdas, visą rizikos pavojų, net mylinčiojo pavydą. Mums
žinoma nauja laimė...4
4
Ir dar viena, kad neliktų nepasakytas svarbiausias da
lykas: iš tokios prarajos, iš tokios sunkios ligos, taip pat
ir didžiulio įtarumo negalios sugrįžti žmogus naujai gi
męs - nudirtas, jautresnis kutenimui, kandesnis, labiau
išmanantis ir vertinantis džiaugsmą, labiau jaučiantis gerų
dalykų skonį, juslingesnis, su antra, pavojingesne nekal
tybe džiaugsme, drauge ir vaikiškesnis bei šimtą kartų
rafinuotesnis negu iki tol. O, kokie šlykštūs dabar ma
lonumai, šiurkštūs, buki, rudaspalviai malonumai, kaip
juos paprastai supranta jiems atsidavusieji, mūsų „išsi
lavinusieji", mūsų turčiai ir valdovai! Kaip mus dabar
erzina tas neapsakomas mugės šurmulys, kuriame „iš
silavinęs žmogus" ir didmiesčio gyventojas per meną,
26
ANTROJO L EI DI MO PRATARMĖ
knygas ir muziką prievarta pratinasi prie „dvasinių ma

lonumų", pasitelkdamas pagalbon ir vynelį! Kaip mums
dabar rėžia ausis teatrališkas aistros klyksmas, koks sve
timas mūsų skoniui tas visas romantiškas sujudimas ir
juslių sumaištis, kurią mėgsta išsilavinusi minia kartu su
pretenzijomis į didingumą, pakilumą, neįprastumą! Ne,
jeigu mums, sveikstantiesiems, apskritai dar reikalingas
menas, tai jis turi būti kitoks - pašiepiantis, lengvas,
žaismingas, dieviškai laisvas, dieviškai meniškas menas,
tarsi skaisčios liepsnos liežuviai kylantis į giedrą padangę.
Ir pirmučiausia: tai turi būti menas menininkams, vien
tik menininkams! Tada geriau suprasime, ko čia dar
būtinai reikia - linksmumo, visokio linksmumo, mano bi
čiuliai! Ir kaip menininkams! - pamėginsiu tai įrodyti. Kai
ką dabar perdėm gerai žinome, mes, žinantieji: o, kaip
nūnai mokomės pamiršti, puikiai pamiršti, puikiai neži
noti- kaip menininkai! O dėl mūsų ateities pasakytina
štai kas: vargiai mes seksime anų Egipto jaunikaičių pė
domis, jaunikaičių, norėjusių naktimis šventoves padaryti
nesaugias, glėbesčiuoti statulas ir ištisai viską, kas iš gerų
paskatų laikoma paslėpta, išslaptinti, atskleisti, ištraukti
į dienos šviesą. Ne, šitas prastas skonis, šitas tiesos sie
kimas, tas veržimasis į „tiesą bet kokia kaina", ta jau
natviška pamišėliška tiesos meilė mums kelia nemalonų
jausmą - mes esame pernelyg patyrę, perdėm rimti, per
linksmi, per daug vėtyti ir mėtyti, per gilūs... Nebetikime,
kad tiesa liks savimi, jei bus apnuoginta; mes užtektinai
matę gyvenimo, kad tuo tikėtume. Dabar mums gero tono
dalykas - tai, jog nenorima regėti viską apnuoginta, viskuo
domėtis, viską suprasti ir „žinoti". „Ar teisybė, kad Die
vulis yra visur?" - pasiteiravo kartą mergaičiukė savo
mamytės. „Man atrodo, kad taip nepadoru", - užuomina
filosofams! Reikėtų rodyti daugiau pagarbos tai gėdai, su
27
F. Ni et zs che
kuria gamta pasislėpė už mįslių ir visokiausių neaiškybių.

Galbūt tiesa - tai moteris, turinti motyvų neatskleisti savo
priežasčių? Galbūt jos vardas yra, kaip sako graikai,
Baubo5?.. Oi, tie graikai! Jie tai mokėjo gyventi: tam būtina
drąsiai likti paviršiuje, prie klostės, prie kūno odos, žavėtis
išore, tikėti formomis, garsais, žodžiais, visu regimybės
Olimpu! Tie graikai buvo paviršutiniški - iš gilumo! Ar
mes negrįžtame kaip tik prie to paties, mes - dvasios
nutrūktgalviai, įkopę į aukščiausią ir pavojingiausią da
bartinės minties viršūnę ir ten ėmę dairytis, iš ten žvelgti
žemyn? Ar tuo mes nesame tie patys - graikai? Formų,
garsų, žodžių garbintojai? Kaip tik todėl - menininkai?
Ruta prie Genujos

1886 m. ruduo
„POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS"6
Vokiškai rimuota preliudija
1
Kv i e t i ma s
Valgio mano paragaukit!
Ryt jūs dar gardesnio gausit,
O poryt - bus nuostabus!
Jei daugiau, tai užmaišyti
Reiks iš septynių dalykų
Dar septynis pyragus.
2
Ma no l a i mė
Kada ieškoti pavargau,
Išmokau būt radėjas.
Kai vėją vieną praradau,
Visais buriuoju vėjais.
3
Be b a i mė s
Ten, kur stovi, kask gilyn!
Čia šaltinis trykšta!
Nors tamsuoliai garsiai klyks:
„Velnio karalystė!"
29
POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS
4
Di a l ogas
A. Ar sirgau? Ar aš pasveikęs?
Kas išgydė, vaistus teikė?
Kaip iškrito iš galvos!
B. Jau tikiu - tu vėlei sveikas:
Kas pamiršo, tas gyvuos.
5
Do r o vi ngi e s i e ms
Mūsų dorybės taip pat - jos lengvai turi kojas kilnoti:
Tarsi Homero giesmė, - jom ateit ir vėl iškulniuoti.
6
Gyve ni mo i šmi nt i s
Nelik stovėt laukuos!
Nekelk galvos aukštai!
Pasaulis bus gražus
Iš vidurio tiktai.
7
Vademe c um - Va d e t e c um7
Vilioju aš kalbom tave.
Ir iš paskos eini, ar ne?
Jei žengsi įkandin savęs,
Tada artėsi prie manęs!
8
Treči ą kartą neri ant i s iš kai l i o
Jau šiaušias, plyšta man oda -
30
Gyvatė keičia dangą.

Jai žemės ryt vis negana,
Jau vėl many ji rangos.
Šliaužiu žole, akmenimis,
Išalkęs - širdį remia:
Kad ryčiau tai, ką ėdžiau vis -
Gyvačių maistą - žemę!
9
Mano rožės
Laimė mano - ji gaivina,
Tas laimingas, kurs ją ima.
Ar rožes manąsias skinat?
Reiks po krūmus palandyti.

Patvoriais pasidairyti,
Pirštelius pasibadyti.
Mano laimė - ji vaidina,

Mano laimė - ir klaidina.
Ar rožes manąsias skinat?
10
Ni eki nt oj as
Sviedžiu daug likimo valiai -
Niekintoju jūs vadinat.
Kas tik geria iki valiai,
Lemčiai irgi lieja dalį.
Vyną jis vis tiek brangina.
31
11
Pat arl ės kal ba
Esu aštri, esu švelni,
Patikima, keista, taikli.
Išminčiui, kvailiui - paslaugi.
Tokia norėčiau būti vis -
Balandis, kiaulė ir angis!
12
Švi es os mėgėj ui
Jei akį savo, mintį saugai,
Tai tik šešėly vykis saulę!
13
Šokėjams
Skriet ledu,
Lyg su Dievu,
Tam, kurs gimęs su šokiu.
14
Na r s us i s
Verčiau jau vientisa priešystė,
Nei sulipdyta dirbtinai draugystė!
15
Rūdys
Ir rūdys būtinos: vien ašmenų - mažai!
Nes nuolat tau sakys: „Per jaunas jis, matai!"
32
16
Įkal nėn
Kaip man į kalną šį geriau įkopt? -
Geriausia lipt ir negalvot!
17
Pri evart aut oj o kredo
Neprašyti! Neverkšlenti!
Imti tik, visus aplenkti!
18
Menkos s i el os
Sielų menkų aš nekenčiu:
Nei gėrio, nei blogio jose - nyku!
19
Suve dž i ot oj as per pri evart ą
Iššovė tuščią žodį jis aklai erdvėn,
Bet kliudė moterį vis vien.201*
20
Pas vars t ymui
Skausmą dvigubą lengviau iškęsti
Negu vieną - ar ryšies šitaip apsispręsti?
*
21
Pri eš i š pui ki mą
Tik nesipūsk, juk ne varlė.
Įdurs - ir sprogsi kaip pūslė.
1663. 2
33
22
Vyras ir mot eri s
„Pagrobk sau tą, kurią mylėti maga!" -
Juk plėši tu, jinai - tik vagia.
23
I nt erpret aci j a
Jei aiškinu save, imu meluot.
Savęs aš negaliu interpretuot.
Bet kas patraukia jau savu keliu,
Tas ir mane gabena, kur šviesu.
24
Vai st as pe s i mi s t ui
Sakai, kad niekas neskanu.
Seni kaprizai vis kamuoja?
Girdžiu, kad keikies, kad burnoji, -
Aš jau kantrybės neturiu.
Tau siūlau, rinkis pats laisvai,
Praryti rupūžę riebiausią
Iškart, nei žvelgus, nei ko klausus!
Dispepsijos neliks tikrai!25*
25
Praš ymas
Pažint kitus ne taip sunku,
Bet nežinau, kas pats esu!
Perdėm regiu aš iš arti -
Manęs nėra čia, dievaži.
Aš naudingesnis būt galėčiau,
Jei atokiau kiek atsisėsčiau.
34
Ne tiek kaip priešas - jis toli.

Ir draugas mano nearti.
Tarp jų norėčiau pasidėti!
Ko trokštu aš, prašau atspėti.
26
Mano ž i aurumas
Pakilt turiu šimtu pakopų.
O jūs negalit nekartoti:
„Tu toks žiaurus! Ar mes - akmuo?"
Turiu aš kilt šimtu pakopų!
Bet kam gi būti laiptu tuo?
27
Ke l e i v i s
Nei tako nėr! Tyla! Aplinkui gelmės! -
Norėjai pats! Juk nevedė joks velnias!
Dabar, keleivi, žvelki atidžiau:
Pavojum patikėsi - galas tau!28*
28
Paguoda pr ade da nt i e s i e ms
Žiū, paršeliai puola vaiką!
Vargšas, vienas, be globos.
Spardosi ir verkia klaikiai.
Gal stovės kada, bėgios?
Nebijokit, bus tas laikas,
Kai lakstys jisai ir šoks.
Jei ant kojų stosis veikiai,
Tai stovės ir ant galvos.
35
POKŠ TAS , KLASTA IR KERŠTAS
29
Žv a i g ž dž i ų e goi z mas
Jei nesijuosčiau apsaugos
Aplink save be atvangos,
Kaip, nenusvilusi nosytės,
Galėčiau karštą saulę vytis?
30
Mano art i mas
Aš artimo arti nemėgstu.
Vis noriu jį toliau nusviesti!
Kitaip žvaigžde jis man nešviestų.
31
Už s i ma s ka v ę s š ve nt as i s
Velnio tu velkies drabužį,
Perimi ir jo liežuvį -
Savo laimę taip slepi.
Akys rodo juk, drauguži,
Kad šventasis pats esi!832*
32
Ne be l a i s v a s
A. Štai stovi jis: kas klausą ima
Trikdyti lyg šaižus džeržgimas?
Kas jam aptemdė dieneles?
B. Juk tas, kurs vilko grandines,
Visur tegirdi jų čerškimą.
36
33
Vi e n i š i u s
Eit iš paskos ir vest bjauru, brolyti.
Paklusti? Ne! Ir niekados - valdyti!
Kas sau baisus, kitiems įvaro baimės,
Ir tik kas baimę kelia, gali vesti.
Šlykščiausią - tai save ir tempt, ir nešti!
Aš mėgstu, lyg tas miško, jūrų gyvis,
Klajot sau vienišas, tarytum tyruos,
Savų minčių pasaulyje tūnoti,
Iš tolių vėl save parsivilioti,
Save pačiu savim tik - suvedžioti.
34
Seneca et hoc genus o mn e 9
Jie rašo, kuria nepakenčia
mai protingus larifari,
Tarytum primum scribere,
Deinde ph'losofari10.
35
Ledai
Taip! Paruošiu jums gerų ledų:
Skrandis juos kaipmat išdažo!
Jei suvirškint reik nemaža,
Kaip norėtumėt ledų manų!36*
36
Jaunys t ės raštai
Išmintis juose mana
Čia skambėjo: kaip gražu!
37
POKŠTAS, klasta ir kerštas
O dabar - daina ne ta,

Tik dejonė amžina!
Tas dienas kai dar girdžiu.
37
At s ar gumas
Į kraštą jų keliaut neatsargu;
O išmintingam - dvigubai baisu!
Tave vilios, mylės, kol sudraskys
Fanatikai - kiekvienas ten kvailys
38
Pamal dži oj o kal ba
Mus myli Dievas - nes mus kūrė! -
„Ne, ne! Sukūrė jį žmogus!"
Ar nemylėt jam, ką sukūrė?
Ar darbus neigti jam savus?
Matyt, ragu čia velnias dūrė.39*
39
Vasarą
Mums savo veido prakaite
Duonelę valgyt reikia11.
Bet prakaite - verčiau jau ne:
Susirgti galim veikiai.
Žvaigždynas Šuns man moja čia.
Ką reiškia jo kvietimas?
Mums savo veido prakaite
Reik gerti savo vyną.
38
40
Be pavydo
Jo žvilgsnis tyras ir nepavydus -
Jam spjaut į jūsų gerbimus visus;
Erelio akys jo - žvalgyt plačias erdves:
Jis mato juk ne jus - tiktai žvaigždes, žvaigždes.
41
Herakl i zmas
Žemėj tikrą laimę
Teikia tik kova!
O draugystės kaina -
Šautuvų daina.
Tris kartus draugužiai:
Broliai - bėdoje,
Lygūs - būna mūšy,
Laisvi - mirtyje!
42
Perdėm skrupulingų pataikūnų principas
Daug geriau jau pastaipom,
Negu šliaužiot keliais,
Ir per raktą lįst smukom,
Neg vartus atkėlus.43*
43
Draugi š ki ž odž i ai
Šlovės panūdai, juk tikrai?
Galiu tau tarti:
Nepretenduoti teks visai
l garbę!
39
44
Žeminis
Tyrėjas aš? taip nesakyk! -
Esu apsunkęs tik, matau.
Aš vis krentu, krentu, brolyt,
Ant žemės pagaliau!
45
Vi s a m l ai kui
Jis tarė: „Eisiu, reikia taip/7 -
Atėjęs liko jau visai.
Žmonių nerūpi plepalai:
„Tu per anksti! Tu per vėlai!77
46
Pavar gus i ųj ų nuomonė s
Kai pievos keikia saulę vėlei,
Vertė joms medžių - tik šešėliai!
47
Nus i l e i di ma s
„Jis leidžias, krenta!77 - šaipotės baisiausiai,
Tačiau jis kopia juk į jūsų dausą!
Jo superlaimė jam pridarė daug bėdų,
Tad jo šviesa jūs7 tamsai lipa ant kulnų.48*
48
Pri eš dė s ni us
Ant kaklo man kabės nuo šiol
Be virvės laikrodis - oi, oi!
40
Šviesa, šešėliai tuoj išnyks,

Nebus žvaigždžių, nerėks gaidys.
Ir laikas nieko nesakys -
Apaks, apkurs, bus nebylys:
Gamta turės tylėti vis,
Kai tiksi dėsniai, laikrodis.
49
I š mi nči aus kal bėj i mas
Žmonėms ne savas, bet naudingas tautai,
Aš vis einu: per debesis, per saulę.
Bet visuomet esu virš liaudies!
50
Pamet ęs gal vą
Ji turi protą, bet ar jos pačios?
Dėl jos vyriškis kraustės iš galvos,
Ir jo galva, pažinus ją ir lovą,
Nuėjo sau velniop - ne ne! pas bobą!51*
51
Dorovi ngi norai
„Te pradingsta raktai štai
Vieną gražią dieną! -
Suka visrakčiai tiktai
Užraktą kiekvieną!"
Taip svajoja, mąsto vis
Kas yra tik - visraktis.
41
52
Raš ymas koj omi s
Rašiau aš ne tiktai ranka:
Ir kojos buvo man talka.
Jos bėga drąsiai - kaip smagu! -
Lauku ir popieriaus lapu.
53
Žmogi š ka, pe r ne l yg ž mogi š ka " 12
K nyga
Esi liūdna, kada atgal žiūri,
Žvalesnė bet, kai ateitin žvelgi:
O paukšte, gal tau būti ereliu?
Minervos gal apuoku mylimu?
54
Savo s kai t yt oj ui
Gerų dantų, taip pat ir gero skrandžio
Linkiu aš tau!
Jei mano knygą tu įkandai,
Įkąsi ir mane, manau!5*
55
Tapyt oj as real i st as
„Tiksliai ir visą gamtą!" - reik, brolyt,
Vaizduot paveiksle. Bet nuo ko pradėt, sakyk?
Gamtos beribė ir maža dalis!
Be to, kas jam patinka, tapo jis.
O mėgsta ką? Ką gali jis tapyt!
42
56
Poet o pui kavi mas i s
Duok klijų, o jiems jau rasiu
Medžio gabalą aš pats!
Prasmę į rimus sumesti
Šiaip jau gali ne bet kas!
57
Ri nki mosi s koni s
Jei kas nors man leistų rinktis,
Imčiau rojų tučtuojau.
O jei dar - kas man patinka:
Tai prie vartų - kuo arčiau!
58
Ri esta nosi s
Jo nosis kyšo iš vandens -
Už šnervių niekas neištemps.
O, raganosi išdidus!
Be rago žūsi, kas gi bus?
Tiesi didybė - ji pora
Yra su nosim užriesta.59
59
Pl unks na keverzoj a
Kas plunksnai mano, po velnių?
Ar reiks toliau ja keverzoti?
Verčiau užliesiu rašalu
Ir imsiu sau laisvai vedžioti.
Kaip sparčiai ir rimtai podraug
Rašau, kuriu - net stalas braška.
43
Aiškumo nors ir ne per daug,

Bet ar skaitys kas mano raštą?
60
Žmonės iš aukš t ybi ų
Tas kyla vis - lai jam garbė bus!
O tas - jis iš viršaus lankys mus!
Nei girti jo, nei peikti ėmus:
Jis - iš Anapus.
61
Skept i kas kal ba
Gyvenimo beveik nebėr,
Rodyklė sukas, sieloje šiurpu!
Ji bastos, klumpa, ieško vėl,
Neranda, širsta - delsti juk sunku!
Gyvenimo beveik nebėr:
Kančia vien, klaidos - mąžta valandų!
Ko trokšti, ieškai dar? Kodėl? -
Aš ieškau priežasčių - tik jų, tik jų!
62
Ecce h o mo 13
Aišku, kur manęs ieškoti!
Aš, lyg ta liepsna besotė,
Vis degu, save ryju.
Ką liečiu - šviesa sužimba,
Kur ėjau - anglim pakvimpa:
Aš tikra liepsna esu.
44
63
Žva i g ž dž i ų dorovė
Žvaigždžių keliais tu skriet skirta!
Kas, žvaigžde, tau tamsa?
Riedėk, skubėk per šiuos laikus!

Lai bėdos tau draugais nebus!
Pasauliui šviesti tu skirta:

Užjausti nieko nedera,
Tačiau svarbiausia: būk tyra!
PIRMA KNYGA
1
Mokytojai apie būties tikslą. Kad ir kaip žiūrėčiau į
žmones, geraširdiškai ar piktai, aš visuomet matau juos,
visus be išimties, sprendžiančius vis tą patį uždavinį -
darančius tai, kas padeda išlaikyti žmonių giminę. Ir visai
ne iš meilės šitai giminei, o paprasčiausiai dėl to, kad
juose nėra nieko senesnio, stipresnio, negailestingesnio,
neįveikiamesnio už aną instinktą, nes būtent šitas instink
tas yra mūsų giminės ir bandos esmė. Irnors žmonės įpratę
mikliai, vienas - du, kaip tie trumparegiai, matantys po
nosim vos penkis žingsnius į priekį, savo artimus šva
rutėliai suskirstyti į žmones naudingus ir kenksmingus,
gerus ir blogus, tačiau, kai šiek tiek paskaičiuoji, kai
truputį pamąstai apie visumą, pradedi tuo švarinimu ir
skirstymu nebepasitikėti ir galiausiai įsitikini, kad nekly-
dai. Juk net pats kenksmingiausias žmogus giminės kaip
rūšies išlaikymui yra galbūt kur kas naudingesnis už kitus,
nes išsaugo pats arba savo veikla padeda išsaugoti kituose
individuose tokias paskatas, be kurių žmonija būtų seniai
nusilpusi ir sunykusi. Neapykanta, džiaugimasis kitų ne
laimėmis, plėšikavimas ir valdžios troškimas bei visa, kas
vadinama piktadarystėmis, priklauso įstabiausiam rūšies
išlaikymo mechanizmui, tiesa, labai brangiam, išlaidžiam
ir apskritai kvailam ūkiui, kuris, kaip gyvenimo įrodyta,
mūsų giminę iki šiol vis dėlto išlaikė. Man sunku dabar
46
PIRMA KNYGA
pasakyti, ar tu, mano mielas gentaini ir artime, išvis gali

gyventi savo giminės nenaudai, kitaip sakant, „neprotin-
gai" ir „netinkamai"; tai, kas žmonių giminei galėjo kenkti,
nuėjo į kapus tikriausiai jau prieš daugelį tūkstantmečių
ir dabar priklauso dalykams, kurie net ir pačiam Dievui
danguje nebeįmanomi. Tad pasiduok savo geriausiems
arba blogiausiems troškimams ir pirmiausia: eik iš šio
pasaulio! - abiem atvejais tu vis dar kaip nors padėsi
žmonijai ir darysi jai gera, o paskui galėsi tikėtis savo
liaupsintojų - bet taip pat ir tų, kurie iš tavęs tyčiosis!
Tačiau niekad nerasi žmogaus, kuris sugebėtų kaip rei
kiant išjuokti tave, individą, kartu su tavo geriausiomis
savybėmis, kuris įstengtų tavo begalinę musės ir varlės
menkystę tau išaiškinti taip įtikinamai, kad tai per daug
nesikirstų su tiesa! Juoktis iš pačių savęs taip, kaip derėtų
šitai daryti, norint juoktis visiškai sąžiningai, - tam iki šiol
geriausieji neturėjo užtektinai teisybės jausmo, o gabiau
sieji - genialumo! Galbūt ir juokas dar nėra praradęs
ateities! Ji atsivers tada, kai žmoniją bus apėmusi mintis,
jog „rūšis yra viskas, o individas - niekas", ir kiekvienam
visuomet bus atviras kelias į šį aukščiausios pakopos
išsilaisvinimą ir atsakomybės nusikratymą. Tada galbūt
juokas ir išmintis sudarys sąjungą, tada galbūt gyvuos
tiktai „linksmasis mokslas". Tuo tarpu viskas tebėra ab
soliučiai kitaip, tuo tarpu būties komedija pati dar „ne
suvokė" savęs, mes vis dar gyvename tragedijos, dorovių
ir religijų laikais. Ką reiškia tas nuolatinis tų dorovių ir
religijų kūrėjų, tų kovos už dorovinius vertinimus inicia
torių, tų sąžinės graužimo ir religinių karų įkvėpėjų ra-
dimasis? Ką reiškia šitie herojai šitoje scenoje? Juk iki šiol
vien jie buvo herojai, o visi kiti dalykai, dažnai tik laikinai
matomi ir kone ranka pasiekiami, - tiktai pagalbinės
priemonės šitiems herojams, nesvarbu, ar scenos įtaisai
47
PIRMA KNYGA
ir dekoracijos, ar patikėtinių ir tarnų vaidmenų atlikėjai.

(Poetai, pavyzdžiui, visuomet buvo vienos ar kitos do
rovės liokajai.) Savaime suprantama, kad ir šitie tragikai
darbuojasi rūšies labui, nors ir mano tarnaujantys Dievo
interesams ir atliekantys jo pasiuntinių pareigas. Ir jie,
palaikydami tikėjimą gyvenimu, skatina rūšies gyvavimą.
„Gyventi verta, - šaukia kiekvienas iš jų, - ne taip paprasta
su tuo gyvenimu, jame kažkas glūdi, kažkas slypi už jo,
įsidėmėkit!" Minėtoji paskata, kuri vienodai valdo visus
žmones - tiek didžius, tiek paprastus, - paskata išlaikyti
rūšį, kartkarčiais prasiveržia kaip protas ir dvasios aistra;
tada ji apsupa save įstabia argumentų ir motyvų palyda
ir iš visų jėgų stengiasi nugramzdinti užmarštin faktą,
kad iš tikrųjų ji yra geismas, instinktas, kvailystė, nepa
grįstumas. Gyvenimą privalu mylėti, nes! Žmogus privalo
rūpintis savimi ir savo artimu, ties! Neturi reikšmės, kaip
visi tie „privalu" ir „nes" vadinami dabar ir ateityje dar
bus vadinami! Kad tai, kas būtinai ir visuomet, savaime
ir be jokio tikslo vyksta, nuo šiol atrodytų tikslinga ir
žmogus tą vyksmą suvoktų kaip protą ir svarbiausią
įstatymą, atsiranda etikos mokytojas, būties tikslo specia
listas; jis sugalvoja antrą, kitą būtį ir, pasitelkęs savo naują
mechaniką, iškelia šitą seną kasdienę būtį iš senų vyrių.
Taip! Jis visai nenori, kad mes iš būties juoktumės, - nei
iš savęs, nei iš jo; jam individas visuomet yra individas,
tam tikra vertybė ir niekis - ir baisenybė; jamneegzistuoja
jokia rūšies kategorija, jokios sumos, jokie nuliai. Kad ir
kokie kvaili ir fanatiški būtų jo prasimanymai bei ver
tinimai, kad ir kaip jis ignoruoja gamtą ir neigia jos
sąlygas - juk visos etikos iki šiol buvo tokios paikos ir
taip prieštaravo gamtai, kad jeigu katra nors būtų už
valdžiusi žmoniją, kiekviena būtų ją pražudžiusi, - vis
tiek! Kiekvieną kartą, kai tik „herojus" išeidavo į sceną,
48
PIRMA KNYGA
būdavo pasiekiama kai kas nauja: juokas virsdavo šiurpą

keliančia priešingybe, daugelis individų išgyvendavo stip
rų sukrėtimą, pagalvoję: „Taip, gyventi verta! Taip, aš
vertas gyventi!" - gyvenimas ir aš, ir tu, ir mes visi staiga
vėl pasidarydavome kuriam laikui vieni kitiems įdomūs.
Negalima nepripažinti, jog iki šiol kiekvieną iš šių didžiųjų
tikslo mokytojų ilgam paimdavo savo valdžion ir juokas,
ir protas, ir gamta: trumpa tragedija pagaliau visuomet
virsdavo amžina būties komedija ir priešingai, ir, Eschilo
žodžiais tariant, „begalinio juoko bangos" turi galiausiai
užlieti ir patį didžiausią tų tragedijų veikėją. Tačiau nors
juokas ir dirbo tą savo koregavimo darbą, vis dėlto nuo
latinis naujų būties tikslo mokytojų radimasis, apskritai
imant, pakeitė žmogaus prigimtį: prie visų reikmių dabar
jai prisidėjo dar viena - kad nepaliaujamai vis rastųsi tokių
„tikslo" mokytojų ir mokymų. Žmogus palengva virto
fantastišku gyvuliu, turinčiu vykdyti vieną egzistencijos
sąlygą labiau negu visi kiti gyvuliai: žmogus privalo tam
tikrais laiko tarpais manyti, jog žino, kodėl gyvena; jo
giminė kaip rūšis negali sėkmingai gyvuoti be periodiško
pasitikėjimo gyvenimu! Be tikėjimo protu, būdingu gyve
nimui! Ir žmonių giminė vis iš naujo, tai vienu, tai kitu
metu, skelbs: „Esama kažko, iš ko nevalia daugiau juok
tis!" O pats atsargiausias žmonių bičiulis pridurs: „Ne
tik juokas ir linksmoji išmintis, bet ir tragizmas su visa
savo pakilia neišmintimi priklauso būtinoms rūšies išli
kimo priemonėms!" - O tai reiškia! Reiškia! Reiškia! Ar
mane suprantate, mano broliai? Ar suprantate tą naują
potvynio ir atoslūgio dėsnį? Ir mes turime savo laiką!
2
Intelektinė sąžinė. Patirtis mane nuolat moko vis to
paties, ir kiekvieną kartą aš vis jai priešinuosi - net
49
PIRMA KNYGA
nesinori tikėti, kad toji mintis stačiai ranka pasiekiama:

absoliuti dauguma žmonių neturi intelektinės sąžinės; man
dargi dažnai atrodo, kad tas, kuris kelia tokį reikalavimą,
ir didžiausiuose miestuose pasijaučia tarsi dykumoje. Kiek
vienas pažvelgia į tave nieko nesakančiom akim ir dėlioja
toliau ant savo svarstyklių, burbėdamas po nosim: šitai
gera, tatai bloga; ir niekas neparausta iš gėdos, kai duodi
suprasti, jog tie svarstalai tuščiaviduriai, - taip pat niekas
ir nesipiktina tavimi: gal tik pasišaipoma iš tavo abejonių.
Noriu pasakyti: daugeliui neatrodo, kad gėda kuo nors
tikėti ir pagal tai gyventi, pirma galutinai ir tvirtai ne
įsisąmoninus visų „už" ir „prieš" ir nepamėginus pasi
domėti, kokių motyvų čia esama, - patys gabiausi vyrai
ir kilmingiausios moterys vis dar priklauso tam „dauge
liui". Tačiau kas man iš geraširdiškumo, subtilumo ir
genialumo, jei tas dorybes turintis žmogus tenkinasi mig
lotais tikėjimo jausmais ir per daug nekvaršina galvos dėl
savo sprendimų, jei širdis netrokšta ir nejaučia didelio
reikalo siekti tikrumo, - to, kas labiau išprususius žmones
skiria nuo menkiau išsilavinusių. Pastebėjau, kad kai kurie
dievobaimingi žmonės neapkenčia proto, ir buvau jiems
už tai dėkingas: taip bent atsiskleidė pikta intelektinė
sąžinė! Tačiau būti pačiame šitos rerum concordia discors1
sūkuryje, gyventi nuostabioje būties netikrybėje ir dau-
giaprasmybėje ir nieko neklausti, nevirpėti iš smalsumo ir
iš didžiulio noro klausinėti, netgi nejausti neapykantos
klausinėjančiajam, galbūt dargi juo šiek tiek pasimėgauti -
štai tas dalykas, kurį širdis laiko gėdingu, ir to jausmo
pirmiausia ieškau kiekviename žmoguje: kažkoks kvai
lumas mane nuolat tikina, jog žmogus, būdamas žmo
gumi, patiria tą patį jausmą. Toks yra mano neteisingumo
pobūdis.
50
PIRMA KNYGA
3
Taurumas ir paprastybė. Paprastiems žmonėms visi
taurūs, kilniadvasiški jausmai atrodo netikslingi ir todėl
pirmiausia neįtikėtini: išgirdę apie juos, jie ima mirksėti
akimis, tarsi norėdami pasakyti: V
„Tikriausiai iš to gau-
narna nemaža naudos, negali juk, žmogus, kiaurai sienas
matyti"; prasčiokai įtariai žiūri į taurios sielos žmogų, lyg
tas aplinkiniais keliais ieškotų sau naudos. Jei jie aiškiai
įsitikina, kad nesama nei savanaudiškų ketinimų, nei
nekvepia jokiu pelnu, tai kilnųjį laiko savotišku kvailiu:
jie neapkenčia jo, kai tas džiaugiasi, ir šaiposi iš jo akių
spindesio. „Kaip galima būti patenkintam savo nuosto
liais, kaip galima atvirom akim bristi į balą! Kilnūs po
linkiai turi būti susiję su kokia nors psichine liga", - mano
jie ir į tokį keistuolį žiūri iš aukšto; kaip prasčiokai niekina
tą džiaugsmą, kurį tas kvaiša patiria iš savo įsikaltos
idėjos! Menkysta tuo ir skiriasi nuo kitų, kad akylai ieško
sau naudos, o tas galvojimas apie tikslingumą ir naudą
yra kur kas stipresnis už pačias stipriausias paskatas:
neleisti savęs išmušti iš vėžių netikslingiems veiksmams -
štai tų žmonių išmintis ir savimeilė. Palyginti su jais,
aukštesnė prigimtis yra ne tokia protinga, nes taurus, di
džiadvasis, pasiaukojantis žmogus iš tikrųjų pasiduoda
savo polinkiams, ir geriausiomis akimirkomis jo protas
pasuoja. Žvėris, kuris, rizikuodamas gyvybe, gina savo
jauniklius arba rujos metu bėga paskum patelę tiesiai į
pražūtį, negalvoja apie pavojų ir mirtį: jo protas taip pat
neveikia, nes palaima, kurią teikia jam prieauglis arba
patelė, ir baimė to malonumo netekti jį apima visą; jis
tampa kvailesnis, negu paprastai esti - panašiai kaip tas
taurus, didžiadvasis žmogus. Šį valdo tokie stiprūs ma
lonumo ir nemalonumo jausmai, kad intelektas priver
51
PIRMA KNYGA
čiamas nutilti arba pasidaryti jų tarnu: tada tokiam žmo

gui širdis persikelia į galvą ir nuo šiol imama kalbėti apie
„aistrą". (Žinoma, retsykiais pasitaiko ir priešingų atvejų,
kažkas panašaus į „aistros persivertimą", kaip, pavyz
džiui, būta su Fontenelle'iu2, kuriam vieną kartą kažkas
pridėjo ranką prie širdies sakydamas: „Tai, ką jūs čionai
turite, mano brangusis, yra taip pat smegenys".) Aistros
neprotingumas arba pusprotumas - tai tas dalykas, kurį
prasčiokas niekina taurios dvasios žmoguje, ypač jei toji
aistra susijusi su objektais, kurių vertė jam atrodo visai
fantastiška arba prasimanyta. Jį erzina tas, kuris pasiduo
da pilvo aistrai, bet jis vis dėlto supranta žavesį, kuris
čia viešpatauja; tik viena jis nesuvokia: kaip galima statyti
ant kortos savo sveikatą ir garbę siekiant patenkinti pa
žinimo aistrą. Dvasiškesnės prigimties žmogaus akys nu
kreiptos į išimtis, į dalykus, kurie paprastai nieko nejau
dina ir neatrodo esą saldūs; aukštesnė prigimtis turi savo
vertės matą. Dažniausiai ji net nemano, kad jos skonio
idiosinkrazija teikia jai išskirtinį vertės matą, priešingai -
savo vertes ir nevertes ji laiko visuotinai galiojančiomis
ir dėl to jaučiasi nesuprasta ir nepraktiška. Labai retai
pasitaiko, jog aukštesnei prigimčiai užtenka proto suprasti
paprastą žmogelį ir su juo atitinkamai elgtis; kone visuo
met ji įsitikinusi, kad jos aistra vienaip ar kitaip būdinga
visiems, ir kaip tik tas tikėjimas teikia jai ugnies ir iškalbos.
Jei ir tokie išimtiniai žmonės nesijaučia esą išimtimis, tai
kaip jiems kada nors suprasti paprastus žmonelius, kaip
teisingai įvertinti taisyklę! - tad jie ir šneka apie žmonijos
bukaprotiškumą, betikslį gyvenimą, plaukiojimą fantas
tikos vandenyne, negalėdami atsistebėti, kokia idiotiška
pasaulio tvarka, kodėl pasaulis nenori pripažinti to, kas
52
PIRMA KNYGA
„jam būtina". - Toks yra amžinas tauriųjų žmonių ne

teisingumas3.
4
Rūšies saugojimas. Stipriausi ir pikčiausi protai iki šiol
yra labiausiai prisidėję prie žmonijos pažangos: jie vis
įžiebdavo imančias snūduriuoti aistras - juk kiekviena
tvarkinga visuomenė aistras migdo; jie nuolat žadindavo
gretinimo, prieštaravimo, naujovių ieškojimo, rizikos, ne
patirtų dalykų išbandymo jausmą, jie vertė žmones vienas
nuomones priešinti kitoms, vienus idealus kovoti su kitais.
Tai buvo daroma ginklais, išvartant ribas žyminčius ak
menis, bet dažniausiai - pažeidžiant kito garbę, tačiau
ir išrandant naujas religijas bei doroves! Tas pats „pyktis"
būdingas kiekvienam mokytojui ir to, kas nauja, skelbėjui,
pyktis, kuris neteikia šlovės užkariautojui, nors ir reiškiasi
subtiliau, kuris nepaleidžia tuoj pat į darbą raumenų ir
kaip tik todėl taip smarkiai nediskredituoja. O tai, kas
nauja, kiekvienu atveju yra blogis, nes siekia užvaldyti,
išgriauti senus ribų žymeklius ir panaikinti senas garbės
formas; gera yra tik tai, kas sena! Visais laikais žmonės
geri tie, kurie senas mintis giliai užaria ir jomis patręšia
dirvą - tie dvasios žemdirbiai. Tačiau kiekviena dirva
galiausiai išsenka ir vėl prireikia blogio plūgo norago. -
Dabar yra sukurta išsami klaidinga dorovės teorija, ypač
gerbiama Anglijoje; pagal ją išeina taip: norint nuspręsti,
kas yra „gera", o kas „bloga", reikia surinkti patirties
duomenis apie tai, kas „tikslinga" ir kas „netikslinga";
pagal tą teoriją „gera" vadinama tai, kas saugo rūšį, o
„bloga" - kas rūšiai kenkia. Tačiau iš tikrųjų blogos
paskatos yra tokios pat didžiai tikslingos, rūšį saugančios
ir būtinos, kaip ir geros, - tik jų funkcija kita.
53
PIRMA KNYGA
5
Būtinosios pareigos. Visi žmonės, kurie jaučia, jog jiems
verkiant reikia stipriausių žodžių, garsiausio skambesio,
raiškingiausių gestų ir pozų, kad išvis galėtų reikštis:
revoliucijų politikai, socialistai, atgailos skelbėjai - su
krikščionybe ir be jos, - tie, kuriems nepriimtina pusinė
sėkmė, visi jie kalba apie „pareigas" ir visuomet tik apie
tokias, kurios būtinos, - be šių pareigų jie neturėtų jokios
teisės pretenduoti į savo didįjį patosą: tą jie žino puikiau
siai! Todėl jie griebiasi dorovės filosofijų, skelbiančių kokį
nors kategorinį imperatyvą, arba perima gerą porciją
religijos, kaip, pavyzdžiui, Mazzini4. Kadangi jie trokšta
besąlygiško kitų pasitikėjimo, pirmiausia jiems būtina
besąlygiškai pasitikėti pačiais savimi - remiantis kokiu
nors absoliučiai neabejojamu ir savaime didingu priesaku,
kurio tarnais ir vykdytojais jie norėtų jaustis ir save laikyti.
Čia mes susiduriame su pačiais tikriausiais ir dažniausiai
nepaprastai įtakingais dorovinio švietimo ir skepticizmo
priešininkais; bet jų pasitaiko retai. Tuo tarpu šių prie
šininkų ypač gausu visur, kur interesai reikalauja paklus
numo, nors reputacija ir garbė, atrodo, paklusnumą drau
džia. Kas jaučiasi pažemintas vien pagalvojęs, kad jis yra
kokio nors valdovo, kokios nors partijos ar grupės ar net
pinigų valdžios įnagis, sakysim, dėl to, kad kilęs iš senos,
didingos šeimos, bet savo ir visuomenės akyse nori arba
privalo kaip tik tokiu įnagiu būti, tam reikalingos patetinės
nuostatos, kurias bet kada galima būtų deklaruoti - be
sąlygiško privalėjimo nuostatos, kurioms nesigėdijant ga
lėtum paklusti arba vaizduoti, kad paklūsti. Kiekvienas
subtilesnis vergavimo reikalavimas laikosi įsitvėręs ka
tegorinio imperatyvo ir yra mirtinas priešas tų, kurie nori
atimti iš pareigos jos privalomybę: to iš jų reikalauja
padorumas, ir ne tik jis.
54
PI RMA KNYGA
6
Pagarbos netekimas. Visai neliko pagarbos susimąsty
mo raiškai; savo mintyse paskendusio žmogaus teatrališka
išvaizda bei iškilminga poza tapo pašaipos objektu, ir
vargu ar dabar kas bepakęstų senojo stiliaus išminčių.
Mes mąstome pernelyg greitai, pakeliui kur nors, paties
ėjimo metu, atlikinėdami visokius reikalus, net ir tada,
kai galvojame apie visų rimčiausius dalykus; mums be
veik nereikia pasirengti, netgi didesnės tylos: susidaro
įspūdis, tarsi galvoje nešiotumės nuolat besisukančią ma
šiną, nesiliaujančią veikti net nepalankiausiomis sąlygo
mis. Kadaise visuomet buvo aišku, kad žmogus rengiasi
pagalvoti - tai buvo nepaprastas atvejis! - juk tada jis
norėjo darytis išmintingesnis ir ruošėsi sutikti mintį: vei
das susikaupdavo lyg maldai, ir žmogus sulaikydavo
žingsnį; būdavo, kad jis valandų valandas išstovėdavo
gatvėje, kai mintys „eidavo" - nesvarbu, viena koja ar
abiem. Tai atitikdavo „pagarbą reikalui"!
7
Sis tas darbštuoliams. Kas dabar panorėtų imtis nag
rinėti ir tirti dorovės dalykus, tam atsivertų milžiniškas
darbo baras. Reikėtų skyrium pergalvoti visas aistras,
ištirti, kokios jos buvo įvairiose epochose, tautose - di
delėse ir mažose, ištraukti į dienos šviesą visą jų išmintį,
visus daiktų ir reiškinių vertinimus bei aiškinimus. Visa,
kas iki šiol teikė būčiai spalvų, dar neturi istorijos: ar
parašytos meilės, gobšumo, pavydo, sąžinės, pagarbos,
žiaurumo istorijos? Netgi lyginamosios teisės, dargi baus
mių istorijos iki šiol visai nėra. Ar kas nors jau tyrė įvairų
55
PIRMA KNYGA
dienos skirstymą, darbo taisyklingo normavimo, švenčių

ir poilsio rezultatus? Ar žinomas maisto poveikis žmogaus
dvasinei būsenai? Ar esama mitybos filosofijos? (Vis iš
naujo kylantis triukšmas dėl vegetarizmo jau įrodo, jog
tokios filosofijos dar nėra!) Ar jau sukaupta žmonių ben
dro gyvenimo, pavyzdžiui, vienuolynuose, patirtis? Ar
aprašyta šeimos ir draugystės dialektika? Mokslininkų,
prekybininkų, menininkų, amatininkų įpročiai bei tradi
cijos - ar tie dalykai jau rado savo mąstytojus? O kiek
reikia čia visko apgalvoti! Visa, ką žmonės iki šiol vadino
savo „egzistavimo sąlygomis", visa tų sąlygų nagrinėjimo
išmintis, visos aistros ir visi prietarai - ar tai ištirta iki
galo? Jau vien nevienodos žmonių polinkių, priklausiusių
ir tebepriklausomų nuo skirtingo dorovinio klimato, evo
liucijos stebėjimai duoda darbo per akis ir patiems darbš-
čiausiems tyrėjams; prireiks ištisų žmonijos generacijų ir
planingai dirbančių mokslininkų kartų, kol bus nustatyti
požiūriai ir apdorota visa medžiaga. Tas pat pasakytina
ir apie dorovinį klimatą, kol bus atskleistos jo skirtybių
priežastys („kodėl čia šviečia viena pagrindinio dorovės
principo ir kriterijaus saulė, o ten - kita?"). Ir vėl užgrius
naujas darbas, kuris nustatys visų tų pagrindų ir visų
ligšiolinių dorovinių sprendimų esmės klaidingumą. Tar
kime, jog tie darbai atlikti, tada iškils pats kebliausias
klausimas iš visų: ar mokslas pajėgus nubrėžti elgesio
tikslus, kai jis jau įrodė, jog gali juos atimti ir sunaikinti, -
ir tada teks atlikti bandymus, per kuriuos bet kokio tipo
didvyriškumas galėtų save patenkinti; tai būtų šimtmečius
trunkantis eksperimentas, prieš kurį nublanktų visi didieji
ligšiolinės istorijos darbai ir pasiaukojimai. Iki šiol istorija
dar nerentė savo Kiklopo statinių; ir tam ateis laikas!
56
PIRMA KNYGA
8
Nesuvoktos dorybės. Visos žmogaus savybės, kurias jis
suvokia - ypač jeigu jam atrodo, kad jos matomos ir
akivaizdžios taip pat ir aplinkiniams žmonėms, - paklūsta
visai kitiems raidos dėsniams, negu tos savybės, kurių
jis nėra pažinęs arba apie kurias menkai tenusimano ir
kurios dėl to, kad yra labai subtilios, išsprūsta ir iš
atidesnio stebėtojo akių ir sugeba pasislėpti tarsi už nieko.
Taip yra su mažyčiais faktūros ornamentais ant roplių
žvynų: būtų klaidinga daryti prielaidą čia esant puošmeną
arba ginklą, nes jie matomi tik mikroskopu, vadinasi,
dirbtinai sustiprinta rega, kurios neturi tie gyvūnai, kat
riems tai turėtų reikšti gražmenis arba ginklą! Mūsų
matomosios dorovinės kokybės, ypač tos, kurias manome
tokiomis esant, turi savo pobūdį, ir lygiai tokios pačios
nematomosios kokybės, nelaikomos mūsų kitų žmonių
atžvilgiu nei puošmenomis, nei ginklu, taip pat turi savo
pobūdį, tikriausiai visai kitokį - irgi su linijomis, subti
lybėmis ir raštais, kurie gal suteiktų malonumo kokiam
nors dievui su dievišku mikroskopu. Mes turime, pavyz
džiui, savo darbštumą, garbės troškimą, nuovokumą -
visas pasaulis apie tai žino; ir mes, matyt, turime dar po
vieną savo darbštumą, savo garbės troškimą, savo nuovo
kumą, bet tiems mūsų ropliškiems žvynams mikroskopas
dar neišrastas! - Ir čia instinktyviojo dorovingumo bičiu
liai pasakys: „Bravo! Nesuvoktas dorybes jis laiko bent
galimomis - to mums pakanka!" - O, jūs, pasitenkinantieji!
9
Mūsų išsiveržimai. Daugybė dalykų, kurių žmonija
ankstesnėse pakopose išmoko ir išsiugdė, bet taip silpnai
ir tik kaip užuomazgą, kad niekas nesugebėjo jų pastebėti,
57
PIRMA KNYGA
staiga - prabėgus daug laiko, galbūt šimtmečiams - ima

ir iššauna į dienos šviesą: per tuos metų metus jie su
stiprėjo ir subrendo. Kai kurios epochos, kaip ir pavieniai
žmonės, atrodo, visai neturi vieno ar kito talento, vienos
ar kitos dorybės, tačiau reikia tik palaukti vaikaičių ir
provaikaičių - jei gali, žinoma, laukti - ir šie atvers savo
senelių dvasines gelmes, tas gelmes, apie kurias jie patys
dar nieko nenutuokė. Dažnai jau sūnus atskleidžia tėvo
galias: šis ima geriau suprasti save nuo to laiko, kai turi
sūnų. Mes visi turime savyje glūdinčius nežinomus sodus
ir oazes, arba, kitaip dar palyginus, mes visi esame kun
kuliuojantys vulkanai, kuriems ateis išsiveržimo valanda*
arti ji ar toli, to, suprantama, niekas nežino - net pats
ponas Dievas.
10
Atavizmo rūšis. Neeilinius kurio nors laikotarpio žmo
nes man taip ir knieti laikyti staiga išaugančiomis nebe
gyvuojančių kultūrų ir jėgų atžalomis, nelyginant tautos
ir jos papročių atavizmu - vadinasi, tautos tikrai turi dar
kai ką, ką reikėtų suprasti! Dabar tie žmonės atrodo sve
timi, reti, nepaprasti, ir kas jaučiasi turįs tokių jėgų, yra
priverstas jas puoselėti, ginti, gerbti, auginti prieš kitokio
pasaulio valią; taip jis tampa arba didžiu žmogumi, arba
nevispročiu bei keistuoliu - jeigu išvis laiku negauna galo.
Kadaise šitos savybės buvo įprastos, kitaip sakant, bū
dingos daug kam - jos nė vieno neišskyrė iš kitų žmonių.
Galimas daiktas, jų buvo reikalaujama, jos buvo numa
tomos; jas turint, nebuvo įmanoma tapti didžiu, nes ne
buvo pavojaus jomis išgarsėti kaip pamišėliui arba vie
nišiui. - Dažniausiai tokios senų polinkių atžalos prasikala
ilgą genealogiją turinčiose giminėse ir kastose; ir nėra ti
kimybės panašaus pobūdžio atavizmui, kai giminės genea
58
PIRMA KNYGA
logijos medis, įpročiai, vertinimai perdėm greitai kinta.

Tautose glūdinčių jėgų raidos tempas turi panašią reikšmę
kaip ir muzikoje; kalbamuoju atveju absoliučiai būtinas
raidos andante kaip aistringos ir lėtos dvasios tempas, -
o juk tokia ir yra konservatyvių giminių dvasia.
11
Sąmonė. Sąmoniškumas - tai paskutinė ir vėlyviausią
organinio pasaulio raidos stadija, todėl jis kupinas ne
tobulumų ir itin netvirtas. Jis kaltas dėl daugybės apsi
rikimų ir klaidų, kurios lemia gyvūnų, taip pat žmonių
pirmalaikę žūtį - „aplenkiant lemtį", kaip sako Homeras5.
Jei instinktų tramdomieji marškiniai nebūtų daug stip
resni, jie apskritai negalėtų atlikti reguliavimo funkcijos:
žmonija turėtų atsisveikinti su pasauliu dėl savo nevy
kusių sprendimų ir akivaizdžiausio kliedėjimo, dėl savo
lengvapėdiškumo ir patiklumo, vienu žodžiu, dėl savo
sąmoniškumo, tikriau sakant, jei ne instinktai, žmonijos
seniai nebūtų likę nė kvapo! Kol kokia nors funkcija
susidaro ir subręsta, ji yra organizmui pavojinga: gerai,
jeigu ji palyginti ilgai kaip reikiant tramdoma! Tad ir
sąmoniškumas deramai aplamdomas - ypač tuo, kad juo
didžiuojamasi! Manoma, kad jis sudaro žmogaus esmę -
jo išliekamąją, amžinąją, didžiausiąją, pirminę vertę! Są
moniškumas laikomas pastoviu, žmogui duotu dydžiu!
Nepripažįstamas jo augimas, atmetama pertrūkių galimy
bė! įsivaizduojama jį esant „organizmo vienove"! - Šitas
juokingas sąmoniškumo pervertinimas ir esmės nepaži
nimas yra nepaprastai naudingas - tuo buvo užkirstas kelias
perdėm greitam jo formavimuisi. Kadangi žmonės manė
sąmoniškumą jau turį, todėl mažai tesistengė jį įgyti -
ir dabar reikalai dar ne kitokie! Vis dar jų laukia visai
naujas, tik dabar žmogaus akiai vos įžvelgiamas ir nelabai
59
PIRMA KNYGA
aiškiai suvokiamas uždavinys - padaryti žinojimą savastimi,

paverčiant jį instinktu; tai uždavinys, kurį regi tik tie,
katrie suvokė, jog iki šiol mūsų savastimi buvo tik mūsų
klaidos ir kad visas mūsų sąmoniškumas susijęs su klai
domis!
12
Apie mokslo tikslą. Kaip? Ar pagrindinis mokslo tikslas,
manote, yra teikti žmogui kuo daugiau malonumų ir kuo
mažiau nemalonumų? O kas tada, jei malonumai ir ne
malonumai yra tarsi virve surišti, ir tas, kuris kuo daugiau
nori vieno, turi kuo daugiau gauti ir kito, o tas, kuris nori
patirti „džiaugsmo didžiausio", turi būti pasirengęs „liū
dėt lig mirties"6? Ir taip, ko gero, yra! Bent jau stoikai
buvo įsitikinę, jog tai tiesa: trokšdami kuo mažiau ma
lonumų, kad iš gyvenimo gautų kuo mažiau nemalonu
mų, jie elgėsi nuosekliai (jų kartojamas posakis „Doro
vingas žmogus - laimingiausias" reiškė tiek mokyklos
iškabą daugeliui paprastų žmonių, tiek kazuistinę sub
tilybę išprususiems). Ir šiais laikais dar galite rinktis: arba
kiek įmanoma mažiau nemalonumų, trumpai tariant, gyve
nimą be kančios - socialistai ir visų partijų politikai,
būdami sąžiningi, iš tikrųjų neturėtų siūlyti nieko dau
giau, - arba kiek įmanoma daugiau nemalonumų kaip už
mokestį už puikių ir iki šiol retai patirtų malonumų bei
džiaugsmų gausėjimą! Jei apsispręsite pirmosios galimy
bės naudai, t.y., jei ketinate slopinti ir mažinti žmonių
kančias, na, tada turėsite slopinti ir mažinti jų gebėjimą
džiaugtis. Šiaip jau mokslu galima remti ir tą, ir kitą tikslą.
Galbūt mokslas dabar yra dar populiaresnis dėl savo
galios atimti iš žmogaus džiaugsmus ir daryti jį šaltesnį,
panašesnį į statulą, stoiškesnį. Bet jis gali pasirodyti ir
kaip didis kančių teikėjas! - Ir tada gal drauge atsiskleistų
60
PIRMA KNYGA
ir jo priešinga galia, jo milžiniškas gebėjimas įžiebti naujus

džiaugsmų žvaigždynus!
13
Kelios pastabos dėl valdžios jausmo. Geradarystėmis
ir įskaudinimais valdomi kiti - daugiau iš to nieko ir
nenorima! Įskaudinimais valdomi tie, kuriems dar tik tu
rime duoti savo valdžią pajusti, nes kančia yra kur kas
įtaigesnė negu malonumai: kančia visuomet kreipia akis
į priežastis, o malonumai linkę tenkintis savimi ir nesi
dairyti atgalios. Geradarystėmis ir prielankumu valdomi
tie, kurie vienaip ar kitaip jau priklauso nuo mūsų (kitaip
sakant, kurie yra įpratę laikyti mus savo pačių priežas
timi); mes norime jų valdžią padidinti, nes taip didiname
savąją, arba stengiamės parodyti, kaip naudinga būti
mūsų valdžioje: taip jie bus savo padėtimi labiau paten
kinti ir priešiškiau bei kovingiau nusiteikę mūsų valdžios
priešams. Tai, kad darydami gera arba ką nors įskaudin
dami, esame priversti kai ką aukoti, nekeičia tikrosios
mūsų poelgių vertės; net jei atiduodame ir gyvybę, kaip
tas kankinys, kuris miršta dėl savo bažnyčios, vis tiek
tai yra auka, dedama ant mūsų valdžios troškimo aukuro,
arba siekiant išlaikyti savąjį valdžios jausmą. Juk tas, kuris
širdyje jaučia: „Tiesa priklauso man", atiduotų daugybę
turtų, kad tik šitą jausmą išsaugotų! Kone viską jis mestų
per bortą - kad tik išliktų „viršuje", - virš kitų, kurie
„tiesos" neturi! Suprantama, ta būsena, kai suteikiame
kam nors kančių, retai esti tokia maloni, tokia gryna ir
nesudrumsta, kaip ta, kai darome gera, - tai rodo, kad
mums dar trūksta valdžios, arba atskleidžia nepasiten
kinimą ta stoka; iš čia kyla naujas nerimas, nauji pavojai
mūsų turimai valdžiai ir aptemdo horizontą keršto, pa
juokos, bausmės, nesėkmės perspektyva. Tik patiems
61
PIRMA KNYGA
dirgliausiems ir godžiausiems valdžios jausmo žmonėms

gali būti smagiau ženklinti besipriešinančiuosius valdžios
antspaudu; tiems, kuriems regėti jau pavergtąjį (kaip
prielankumo objektą) yra sunku ir nuobodu. Viskas pri
klauso nuo to, kaip kas pratęs savo gyvenimą pagardinti;
skonio dalykas, kaip norima didinti valdžią: palengva ar
staigiai, patikimai ar rizikuojant ir šauniai - kiekvienas
visada pasirenka prieskonį pagal savo temperamentą.
Lengvas laimikis išdidžios prigimties žmonėms atrodo
paniekos vertas, jie jaučia pasitenkinimą, regėdami tik
tuos, kurie nepalaužiami, kurie galėtų tapti jiems priešais;
lygiai tą patį jausmą jie patiria ir matydami kokį nors
sunkiai įgyjamą turtą; kenčiančiajam jie dažnai būna ne
gailestingi, nes jis nevertas jų siekio ir išdidumo, - užtat
kur kas atidesni ir draugiškesni esti sau lygiems, su kuriais
kova ir varžybos visuomet būtų garbingos, jei tik kada
nors rastųsi proga susiremti. Turėdami malonų šitos per
spektyvos jausmą, riterių luomo žmonės įprato tarpusavio
santykiuose būti nepaprastai mandagūs. - Užuojauta tei
kia didžiausią malonumą tiems, kurie nelabai išdidūs ir
neturi vilčių stambiems įgijimams: juos lengvas laimikis -
o toks būna kiekvienas kenčiantysis - stačiai žavi. Užuo
jauta giriama kaip laisvo elgesio merginų dorybė.14
14
Kas tik vadinama meile. Godumas ir meilė: kokie skir
tingi jausmai mus apima, išgirdus kiekvieną iš šitų žo
džių! - ir vis dėlto čia turėtų veikti ta pati paskata, tiktai
skirtingai vadinama: vienu atveju juodinama tų, kurie jau
šį tą turi, kurių širdyje jinai truputį aprimusi ir kurie dabar
baiminasi dėl savo „turto"; kitu atveju tų, kurie nepa
tenkinti, ištroškę, šlovinama kaip „gera". Mūsų meilė
artimui - ar ji nėra siekimas naujos nuosavybės? Ir ar ne
62
P I RMA KNYGA
taip pat yra su mūsų meile žinojimui, tiesai ir apskritai

su kiekvienu mūsų naujovių potroškiu? Tai, kas sena, ką
tikrai turime, palengva įgrysta, ir mes tiesiame rankas prie
ko nors kitko; net puikiausios vietovės gamtai, kur gy
vename trečias mėnuo, nebegarantuojame savo žavėjimosi
ja - kokia nors tolima pakrantė ima žadinti mūsų godumą:
turto vertę turėjimas dažniausiai mažina. Mūsų pasiten
kinimas savimi palaikomas tuo, kad jis be perstojo mumyse
pačiuose virsta kuo nors nauju, - tai kaip tik reiškia
turėjimą. Kai mums įgrysta turėti, vadinasi, mes įgrystame
patys sau. (Galima kankintis ir dėl pertekliaus, - taip pat
ir troškimas švaistyti, dalyti gali sau priskirti garbingą
„meilės" vardą.) Kai regime ką nors kenčiant, mielai
pasinaudojame atsiradusia proga jį turėti; taip elgiasi,
pavyzdžiui, geradarys ir užjaučiantysis - ir jis vadina
savyje pabudusį naujo turto geismą „meile", patirdamas
pasitenkinimą tarsi masinančiu nauju užkariavimu. Bet
ryškiausiai nuosavybės geismą atskleidžia lyčių meilė:
mylintysis geidauja be jokių išlygų vienas pats turėti
trokštamą asmenį, jis nori lygiai tokios pat besąlygiškos
galios valdyti jo sielą kaip ir kūną, jis nori būti mylimas
tik pats vienas ir gyventi bei viešpatauti kito sieloje kaip
karalius ir labiausiai geidžiamas. Kai pagalvoji, kad tai
žmogui reiškia ne ką kita, kaip atskirti visą pasaulį nuo
brangaus gėrio, laimės ir malonumo, kai pamąstai, jog
mylintysis tik ir žiūri, kaip nuskriausti visus kitus var
žovus irjų atsikratyti, kaip jis norėtų pasidaryti savo aukso
pilį saugančiu slibinu lyg beatodairiškiausias ir savanau-
diškiausias iš visų „užkariautojų" bei išnaudotojų, kai
pagaliau neišleidi iš akių, jog mylinčiajam pačiam visas
kitas pasaulis atrodo nepatrauklus, blankus, bevertis ir
dėl mylimo žmogaus jis pasirengęs aukoti viską, griauti
bet kokią tvarką, atsisakyti visų interesų, tai iš tikrųjų
63
PI RMA KNYGA
negali nesistebėti, kad šitas lyčių meilės žvėriškas godu

mas ir neteisingumas buvo visais laikais taip šlovinamas
ir dievinamas, jog iš šitos meilės žmonės paėmė ir pačią
meilės kaip egoizmo priešybės sąvoką, tačiau kaip tik jinai
yra, ko gero, pati atviriausia savanaudiškumo išraiška.
Čia, matyt, tą sąvoką į vartoseną paleido nieko neturintys,
bet norintys turėti, - tokių visais laikais netrūko. O tie,
kuriems šioje srityje buvo lemta turėti daug ir būti sotiems,
tikriausiai retsykiais prasitarė apie „įtūžusį demoną", kaip
tas mieliausias ir visų atėniečių mylimiausias Sofoklis7,
tačiau Erotas kiekvieną kartą šaipėsi iš tokių išdykėlių, -
kaip tik jie visuomet ir buvo didžiausi jo numylėtiniai. -
Tiesa, pasaulyje vienur kitur pasitaiko kažkas panašaus
į meilės tąsą, kai anas savanaudiškas dviejų asmenų
veržimasis prie vienas kito užleidžia vietą naujam geismui
ir gobšumui, bendram kilnesnių idealų troškimui; bet kam
šita meilė žinoma? Kas ją patyrė? Jos tikras vardas -
draugystė.
15
Iš tolo. Šitas kalnas teikia visai vietovei, kurioje jis iškyla,
nepaprastą žavesį ir reikšmę; šimtąjį kartą apie tai pa
galvoję, imame taip neprotingai jausti jam padėką, jog
pradedame manyti, kad jis, to žavesio kėlėjas, ir pats turi
būti žaviausias visoje apylinkėje, - ir štai mes įkopiame
į jį ir nusiviliame. Staiga jis pats ir visas gamtovaizdis
aplinkui, ten apačioj, atrodo lyg atburtas; mes buvome
pamiršę, kad kai kuri didybė, kaip ir kai kuris gėris, nori
būti matomi iš tam tikro atstumo, ir būtinai iš apačios,
o ne iš viršaus, - tik taip jie būna paveikūs. Galbūt pažįsti
savo aplinkoj žmonių, kuriems į pačius save dera žiūrėti
tik iš tam tikro nuotolio, kad išvis sau būtų pakenčiami
64
P I RMA KNYGA
arba patrauklus ir spinduliuotų energiją; save pažinti

jiems nepatartina.
16
Per lieptą. Bendraudamas su žmonėmis, kurie gėdijasi
savo jausmų, turi mokėti apsimesti; jie staiga ima neap
kęsti to, kuris juos užklumpa apimtus švelnaus, svajingo
ar stiprėjančio jausmo, tarsi būtum išvydęs jų paslaptis.
Jei tokiomis akimirkomis nori būti jiems malonus, tai
prajuokink juos arba suskelk kokį neutralų anekdotą: jų
jausmas atlėgs ir jie vėl susitvardys. Tačiau moralę šįkart
pateikiu pirm istorijos. - Gyvenime juk esame kartą buvę
tokie artimi, kad atrodė, jog niekas nebepamaišys mūsų
draugystei ir broliškam artumui - tik siauras lieptas be-
skyrė mus. Kaip tik tą akimirką, kai norėjai juo žengti,
aš paklausiau: „Ar žadi ateiti pas mane per lieptą?" Ir
tada tu nebenorėjai; ir kai dar kartą pasiteiravau, tylėjai.
Nuo to laiko tarp mūsų stojo kalnai ir nusidriekė sraunios
upės, visa tai, kas žmones skiria ir daro svetimus; net
jei ir norėtume pas vienas kitą, jau nebegalėtume! Pri
siminęs dabar tą siaurą lieptą, tu nebegalėtum ištarti
žodžio, - tik raudotum ir stebėtumeis.
17
Motyvuoti savo skurdumą. Jokiu triuku mes, žinoma,
menkos dorybės neperdirbsime į turtingą ir dosnią, bet
puikiausiai galime jos skurdumą įvilkti į būtinybės dra
bužį, ir jos vaizdas mūsų nebeskaudins - nebereikės
likimui dėl to priekaištauti, raukyti iš nepasitenkinimo
kaktos. Taip elgiasi išmintingas sodininkas, kuris varganą
savo sodo vandens čiurkšlę patiki najadėms ir taip
1663. 3
65
P I RMA KNYGA
motyvuoja savo skurdumą: ir kam, kaip kad jam, nereikia

najadžių!
18
Antikinis pasididžiavimas. Mes neturime nė vieno an
tikos laikams būdingo kilnumo atspalvio, nes mūsų sieloje
nėra antikos vergo. Kilmingos giminės graikas jautė tarp
savo aukštos padėties ir paties žemiausio rango esant tiek
daug tarpinių pakopų ir tokio atstumo, kad vargiai te
galėjo aiškiai matyti vergą: net Platonas bemaž jo nematė.
Kur kas kitaip yra su mumis, pripratusiais girdėti apie
tai, kad žmonės lygūs, bet ne prie pačios lygybės. Sub
jektas, negalintis būti savarankiškas ir neturintis laisva
laikio, mums visai neatrodo vertas paniekos; kiekviename
iš mūsų, ko gero, yra per daug vergiškumo, atitinkančio
mūsų visuomeninę santvarką ir veiklą, kurios iš esmės
skiriasi nuo anų senovės laikų santvarkos ir veiklos. -
Graikų filosofas žengė gyvenimo keliu, turėdamas slaptą
jausmą, jog vergų esama nepalyginti daugiau, negu ma
noma, - vergas juk kiekvienas, kas ne filosofas; jo pa
sididžiavimas dar labiau išaugdavo, kai jis pagalvodavo,
jog ir galingiausi pasaulio valdovai priklauso prie šitų
jo vergų. Ir šis pasididžiavimo jausmas mums svetimas
ir neįmanomas: žodis „vergas" netgi kaip palyginimas
nėra mums visiškai tinkamas.
19
Blogis. Pasidomėkite geriausių ir kūrybiškiausių žmo
nių bei tautų gyvenimu ir atsakykite į klausimą, ar gali
medis, kuriam lemta didingai augti į aukštybes, nebūti
patyręs darganų ir audrų? Ar nepalankios išorinės sąlygos
bei priešinimasis joms, visokios rūšies neapykanta, pa
66
PI RMA KNYGA
vydas, įnoringumas, nepasitikėjimas, griežtumas, godu

mas ir prievarta nepriklauso prie palankių aplinkybių, be
kurių neįmanomas net dorovinis didelis augimas? Nuo
dai, kurie silpnesniajam reiškia mirtį, stiprųjį tik grūdina -
ir jis net nevadina jų nuodais.
20
Kvailystės orumas. Reikia, kad po šio šimtmečio praeitų
dar keletas tūkstančių metų! - ir visuose žmogaus dar
buose išryškės didžiausias išmaningumas; bet kaip tik dėl
to išmaningumas praras visą savo orumą. Tada, nors irgi
reikės būti išmaningam, bet taip įprastai ir natūraliai, kad
prastas skonis suvoktų šią būtinybę kaip niekšiškumą. Ir
lygiai kaip tiesos ir mokslo tironija sugebėtų smarkiai
pakelti melo kainą, taip išmaningumo tironija galėtų iš
ugdyti naują taurumo rūšį. Būti tauriam - tada galbūt
reikš: kvailystes galvoje nešiotis.
21
Nesavanaudiškumo mokytojams. Žmogaus dorybės va
dinamos geromis ne pagal tai, kokį poveikį jos daro jam
pačiam, o pagal poveikį, kokio mes tikimės sau ir visuo
menei. Girdami dorybes, žmonės buvo perdėm „nesava
naudiški7/, perdėm „neegoistiški"! Kitaip jie būtų pamatę,
jog dorybės (tokios kaip darbštumas, paklusnumas, skais
tybė, pamaldumas, teisingumas) jų turėtojams yra daž
niausiai kenksmingos kaip paskatos, kurios per smarkiai
ir reikliai juose viešpatauja ir neitin nori pasiduoti proto
valiai sulyginti jas su kitomis paskatomis. Jei turi dorybę,
tikrą, visą dorybę (ne vien mažytį polinkį į dorybę!), tada
esi - jos auka! O kaimynas kaip tik dėl to tavo dorybę
ir giria! Darbštuolis susilaukia pagyros, nors tuo uolumu
3*
67
PI RMA KNYGA
kenkia savo akims arba prigimčiai ir slopina savo dvasios

žvalumą. Giriamas ir užjaučiamas jaunikaitis, kuris „nu
sidirbo iki paskutiniųjų", nes samprotaujama taip: „Ne
tekti visos visuomenės labui vieno, nors ir geriausio, yra
tik nedidelė auka. Gaila, kad toji auka būtina. Bet kur
kas blogiau, jei pavienis žmogus galvoja kitaip ir savo
išlikimą bei gyvenimą laiko svarbesniu dalyku, negu dirbti
visuomenės naudai!" Vadinasi, jaunikaičio gailimasi ne
dėl jo paties, o todėl, kad visuomenė neteko atsidavusio,
savęs nepaisančio darbo jaučio - vadinamo „šauniu žmo
gumi". Galimas daiktas, bus dar pamąstyta, ar visuomenei
nebūtų buvę naudingiau, jei jis būtų mažiau galabijęs save
ir ilgiau išsilaikęs, - taip, šita nauda pripažįstama, tačiau
didesne ir patvaresne laikoma ta nauda, kad auka padaryta
ir kad aukojamo gyvulio nuostata dar kartą akivaizdžiai
buvo parodyta. Taigi kai giriamos dorybės, iš tikrųjų yra
giriama jų įrankinė prigimtis, o paskui - kiekvienoje iš
jų viešpataujanti akla paskata, nesiduodanti apribojama
bendra nauda individui, trumpai tariant, liaupsinamas tas
dorybėje glūdintis neprotingumas, dėl kurio individas
leidžiasi padaromas visumos funkcija. Pagyra dorybėms -
tai aukštinimas to, kas kenksminga asmenybei, tai aukš
tinimas paskatų, atimančių iš žmogaus jo tauriausią sa
vimeilę ir būtiniausią savisaugą. - Aiškus dalykas: die
giant ir skiepijant dorybingus įgūdžius, pabrėžtinai ro
doma nemaža veiksmingų dorybės teigiamybių, iš kurių
galima susidaryti įspūdį, jog dorybę ir asmenišką naudą
jungia broliški saitai, - ir iš tikrųjų tokia brolybė egzistuoja!
Pavyzdžiui, įnirtingas aklas darbštumas, ta tipiška darbo
įrankio dorybė, vaizduojamas kaip kelias į turtą ir garbę,
kaip puikiausias vaistas nuo nuobodulio ir aistrų, bet
nutylimas jo pavojingumas, jo keliama didžiulė rizika.
Auklėjimas visuomet daro taip: jis mėgina tam tikromis
68
PI RMA KNYGA
vilionėmis ir naudingumo veiksmais nuteikti individo

mąstymo būdą ir elgseną taip, kad, tapę įpročiu, paskata
ir aistra, jie ima viešpatauti jame ir valdo jį, veikdami
prieš jo didžiausią turtą, tačiau „visų labui". O kaip dažnai
matau, jog nežmoniškas aklas darbštumas, nors ir teikia
turto ir garbės, bet drauge atima iš kai kurių kūno dalių
tą subtilumą, dėl kurio žmogus tik ir galėtų mėgautis turtu
bei garbe; panašiai šis svarbiausias vaistas nuo nuobodulio
ir aistrų atbukina jusles ir padaro dvasią nejautrią nau
jiems dirgikliams. (Pati darbščiausia karta iš visų - mūsų
karta - nesugeba panaudoti savo didžiausio uolumo ir
pinigų niekaip kitaip, kaip vėl daryti pinigus ir reikalauti
vis daugiau darbštumo: dabar reikia daugiau genialumo
tam, kad išleistum, negu įgytum! - Na ir ką, mes turėsime
savo „vaikaičių"!) Jei auklėjimas sėkmingas, tai kiekviena
individo dorybė pavirsta visuomenine nauda ir asmeniniu
nuostoliu - didžiausio asmeninio tikslo prasme, - grei
čiausiai kokiu nors dvasiniu-jusliniu sunykimu arba net
pirmalaike pražūtimi: siūlome šiuo požiūriu apgalvoti iš
eilės šias dorybes: klusnumą, skaistumą, pamaldumą,
teisingumą. Gyrimas to, kuris nesavanaudis, kuris auko
jasi, kuris dorybingas, - vadinasi, to, kuris visą savo
energiją ir protą naudoja ne sau išsaugoti, tobulėti, kilti,
augti, plėsti valdžią, o tam, kad pats gyventų kukliai ir
apie save negalvotų, gal net būtų sau abejingas ir pa
šaipus, - šitas gyrimas radosi, šiaip ar taip, ne iš altruizmo
dvasios! „Artimas" giria nesavanaudiškumą, nes iš to turi
naudos! Jei pats artimas mąstytų nesavanaudiškai, jis at
mestų minėtą žmogaus nusialinimą, tą jo žalą sau; jis
stengtųsi trukdyti tokiems polinkiams rastis ir savo ne
savanaudiškumą pirmiausia rodytų tuo, kad tos dorybės
nevadintų gera! - Šiais samprotavimais mes paryškinome
svarbiausią prieštaravimą tos dorovės, kuri kaip tik dabar
69
PI RMA KNYGA
labai gerbiama: šitos dorovės motyvai prieštarauja jos

principui! Tai, kuo toji dorovė nori save įrodyti, ji paneigia
savo doroviškumo kriterijumi! Teiginį „Tu privalai išsi
žadėti savęs ir aukotis" turėtų, kad jis nesikirstų su savąja
dorove, skelbti tik toks žmogus, kuris pats atsisakytų sau
naudos ir galbūt reikalavimu aukotis kitiems pats pa
smerktų save pražūčiai. Bet kai tik artimas (arba visuo
menė) perša altruizmą dėl naudos, ima galioti visai prie
šinga nuostata: „Tu privalai siekti sau naudos net visų
kitų sąskaita", vadinasi, tuo pačiu metu skelbiama „Tu
privalai" ir „Tu neprivalai!"
22
Vordre du jour pour le roi8. Prasideda diena: tad pra
dėkim ir mes rikiuoti šios dienos darbus ir šventinius
renginius mūsų maloningiausiajam valdovui, kuris dabar
teikiasi dar ilsėtis. Jo Didenybė šiandien bus nekaip nu
siteikęs: būsime atsargūs ir jo nuotaikos nevadinsime
bloga; apie ją išvis neužsiminsime, o reikalus šiandien
patvarkysime šiek tiek šventiškiau, o šventinius rengi
nius- šiek tiek iškilmingiau, negu šiaip reikėtų. Jo Di
denybė galbūt net jausis nesveikas; per pusryčius pateik
sime jam pačią paskutinę gerą naujieną apie tai, kas jo
laukia vakare - kad atvyks ponas Montaigne'is, kuris taip
smagiai moka juokauti apie savo ligą - jis serga akmenlige.
Dalyvaus keletas asmenų (asmenų! - ką pasakytų tas į
varlę panašus senas pasipūtėlis, kuris bus tarp jų, jei
išgirstų šitą žodį! „Aš esu ne asmuo, - pareikštų jis, -
o visuomet pats dalykas.") - ir priėmimas truks ilgiau,
negu kai kam norėtųsi; pakankamas pamatas papasakoti
apie tą poetą, kuris ant savo durų užrašė: „Kas čia įeis,
suteiks man garbę, o kas ne - malonumą". - Iš tikrųjų
tai nemandagumas, tik išreikštas mandagia forma! Ga
70
P I RMA KNYGA
limas daiktas, kad šis poetas, jo akimis žiūrint, turi visišką

teisę būti nemandagus: sakoma, kad jo eilėraščiai esą
geresni už patį jų kalvį. Na ką gi - tegu jis jų dar daug
pagamina ir pats, kiek galėdamas, šalinasi pasaulio: tai
juk yra jo pagarbaus nepagarbumo prasmė! Valdovas,
priešingai, visuomet vertesnis už savo „posmus", net
jeigu... bet ką mes darome? Mes plepame, o visi rūmai
mano, kad jau dirbame plušame, galvas sukame: nė vie
name lange šviesa neįsižiebė anksčiau negu mūsiškiame. -
Pala, tsss! Ar ne varpas suskambo? Po velnių! Prasideda
diena ir šokis, o mes nežinome jo žingsnių! Tada reikės
improvizuoti - visas pasaulis improvizuoja savo dienas.
Padarome šiandien vieną kartą taip, kaip visas pasaulis! -
Ir čia dingo manasis keistas rytmečio sapnas, nutrauktas
tikriausiai šaižaus bokšto laikrodžio mušimo, laikrodžio,
paskelbusio labai rimtai, kaip jam būdinga, penktą va
landą. Man atrodo, kad šį kartą sapnų dievas panoro
pasišaipyti iš mano įpročių, - aš įpratęs dieną pradėti,
planuodamas ją kuo palankiau sau ir darydamas kiek
įmanoma pakenčiamesnę; galimas dalykas, kad dažnai tai
dariau perdėm oficialiai, perdėm karališkai.
23
Korupcijos požymiai. Atkreipkite dėmesį į tas protar
piais visuomenės gyvenime neišvengiamas būsenas, ku
rios vadinamos žodžiu „korupcija". Vos tik kur nors
atsiranda korupcija, tuoj įsivyrauja visokie prietarai, o iki
tol viešpatavęs bendras tautos tikėjimas, priešingai, ima
blankti ir netekti galios; prietarai - tai antrosios pakopos
laisvamanybė: kas atsiduoda jiems, tas randa atitinkamų
pateisinamų formų bei formulių ir pasilieka teisę rinktis.
Prietaringas žmogus, palyginti su religingu, visuomet yra
daug „asmeniškesnis", o prietaringa visuomenė bus tokia,
71
P I RMA KNYGA
kurioje yra jau daug individų ir polinkio į tai, kas in

dividualu. Šiuo požiūriu prietaringumas visuomet pasi
rodo pažangesnis už tikėjimą ir yra ženklas, kad intelektas
darosi vis labiau nepriklausomas ir nori turėti savo teises.
Tada korupcija ima skųstis senojo tikėjimo atstovai ir
religininkai - jie iki tol turėjo lemiamą žodį ir skleidė
šmeižtus apie prietarus net tarp didžiausių laisvamanių.
Įsidėmėkime, jog prietarai - tai švietimo simptomas. -
Antra, visuomenė, kurioje plinta korupcija, kaltinama
suglebimu:joje tikrai praranda populiarumą karas ir mąžta
norinčių kariauti, gyvenimo patogumų dabar siekiama
lygiai taip pat atkakliai, kaip kadaise karinių ir gimnas
tikos apdovanojimų. Tačiau dažniausiai nepastebima, kad
ana senoji žmonių, tautos energija ir aistra, kuri taip
nuostabiai džiugino akį per karus ir kovinius žaidimus,
dabar subyrėjo į nesuskaičiuojamą daugybę asmeninių
aistrų ir tik mažiau bekrenta į akis; taip, įsigalėjus ko
rupcijai, tauta tikriausiai eikvoja daugiau energijos ir jėgų,
nei kada nors anksčiau, o individai taip jas švaisto, kaip
niekad nėra darę, - tada jų dar neturėjo taip gausiai! Tokie
tad yra „suglebimo" laikai, kai tragedija lanko namus ir
vaikšto gatvėmis, kai gimsta didžiulė meilė ir baisi ne
apykanta, ir pažinimo liepsna, skaisčiai tvieksdama, kyla
į padangę. - Trečia, tarsi atsiprašydami už prietarų ir
suglebimo peikimą, apie tokius korupcijos laikus papras
tai sakome, kad jie esą švelnesni, ir žiaurumas dabar,
palyginti su senesniais didesnio tikėjimo ir stiprybės lai
kais, labai silpstąs. Tačiau ir tokio gyrimo aš nepalaikau,
kaip nepritariu ir anam priekaištui: sutinku tiktai, jog
dabar žiaurumas rafinuotesnis ir kad jo ankstesnės formos
darosi neskoningos; bet žeidimas ir kankinimas žodžiais
bei žvilgsniais korupcijos laikais pasiekia viršūnę - tiktai
dabar ir atsiranda pyktis bei noras daryti pikta. Korum-
72
PI RMA KNYGA
puoti žmonės yra sąmojingi ir šmeižikai: jie žino, jog esti

ir kitų žudymo būdų negu durklas ir užpuolimai, - jie
žino taip pat, kad tikima viskuo, kas gerai pasakoma. -
Ketvirta, kai „sunyksta papročiai", į paviršių išplaukia
būtybės, vadinamos tironais: tai individualizmo pirmtakai
ir tarsi per anksti ėmę nokti vaisiai. Dar truputis laiko -
ir šis vaisių vaisius jau kybo geltonas ir prinokęs ant tautos
medžio, - juk tik dėl šitų vaisių ir egzistavo tas medis!
Kai nuosmukis ir visokio plauko tironų tarpusavio kova
pasiekia kulminaciją, tada būtinai ateina cezaris, baigties
tironas, kuris nutraukia varginančias grumtynes dėl vien
valdystės, priversdamas nuovargį dirbti sau. Jo laikais
individualizmas paprastai labiausiai įsišaknija, o „kultū
ra", kaip viso to rezultatas, suklesti, bet ne jo labui ir
ne jo pastangomis, nors didžiausi kultūros žmonės mėgsta
savo valdovui meilikaudami sakyti, kad jei ne jis, tai ir
jų nebūtų. Tačiau tiesa yra ta, jog jie trokšta išorinės
ramybės, nes turi savo darbą ir savo nerimastį. Tais laikais
veši papirkinėjimai ir išdavystės, nes meilė ką tik pajaus
tam ego dabar yra nepalyginti didesnė už meilę senai,
išnaudotai, plepalais baigiamai nugalabyti „tėvynei", o
reikalas kaip nors apsisaugoti nuo baisaus laimės nepa
stovumo atveria ir tauresnių žmonių delnus, vos tik ga
lingesnis ir turtingesnis parodo, kad pasirengęs įberti į
juos aukso monetų. Dabar tokia miglota ateitis - gyve
nama tik šia diena: tai sielos būsena, kai visokiems su
vedžiotojams lengva žaisti savo žaidimėlį, bet sugundyti
ir papirkti leidžiamasi tik „šią dieną", o ateitį ir dorybes
pasiliekama rezerve! Individualistai, tie tikrieji žmonės
patys savaime ir sau, kaip žinome, šia akimirka rūpinasi
labiau, negu jų priešingybės, bandos žmonės, nes jie laiko
save tokiais pat neprognozuojamais kaip ir ateitis; taip
pat jie mielai dedasi su tais, kurių rankose jėga, nes jaučiasi
73
PI RMA KNYGA
galį imtis veiksmų ir planų, kurie negali susilaukti nei

minios supratimo, nei jos paramos, o tironas arba valdovas
supranta individualisto teises net tada, kai tas viršija savo
įgaliojimus, ir yra suinteresuotas palaikyti drąsesnę as
meninę moralę bei pats paduoti jai ranką. Juk jis mano
apie save ir nori, kad ir kiti apie jį manytų tai, ką Na
poleonas kartą yra pasakęs jam būdinga klasikine ma
niera: „Aš turiu teisę atsakyti į visa, dėl ko manimi
skundžiamasi, tuo pačiu amžinu posakiu: „Tai esu aš!"
Aš - nuošaly nuo viso pasaulio, nepriimu nė iš vieno
jokių sąlygų. Noriu, kad būtų paklūstama net mano fan
tazijoms ir laikoma visai paprastu dalyku, jei leidžiu sau
vienaip ar kitaip prasiblaškyti"9. Taip kalbėjo kadaise
Napoleonas savo žmonai, kai toji ne be pamato ėmė kelti
savo vyro ištikimybės klausimą. - Korupcijos laikai yra
tie, kai nuo medžių krenta obuoliai: turiu galvoje indi
vidus, ateities sėklų brandintojus, dvasinės kolonizacijos
ir valstybių bei visuomeninių sąjungų kūrimo iniciatorius.
Korupcija - tai tik keiksmažodis, smerkiantis tautos rudens
metą.
24
Skirtingas nepasitenkinimas. Silpni ir lyg moteriškai
nepatenkinti žmonės būna patys išradingiausi gyvenimo
puošėjai ir gilintojai, o stiprūs nepatenkintieji - vyrai tarp
jų, kalbant toliau vaizdingai - gyvenimo gerintojai ir
garantai. Pirmųjų silpnybę ir moteriškumą sudaro tai, kad
jie retsykiais lengvai duodasi suklaidinami ir kai kada
tenkinasi nedideliu apsvaigimu bei susižavėjimu, bet šiaip
niekada niekas jų nepatenkina - jie serga savo nepagy
doma nepasitenkinimo liga; be to, jie skatina visus tuos,
kurie moka išgalvoti visokius narkotinius, opijaus rami
nimus, ir todėl pyksta ant tų, kurie labiau vertina gydytoją
74
PI RMA KNYGA
negu dvasininką, - taip jie palaiko esamos sunkios pa

dėties nenutrūkstamumui Jei nuo viduramžių Europoje
nebūtų buvę daugybės tokių nepatenkintųjų, tai, ko gero,
visai nebūtų atsiradę ir garsiojo europietiško gebėjimo
daryti nuolatinius perversmus, nes stipriųjų nepatenkintųjų
pretenzijos yra perdėm šiurkščios, ir, iš esmės, pernelyg
nepretenzingos, kad pagaliau vieną kartą nebūtų nuslo
pintos. Kinija yra pavyzdys krašto, kur nepasitenkinimas
apskritai ir gebėjimas daryti perversmus prieš daugelį
šimtmečių išblėso; socialistai ir Europos valstybinių stabų
tarnai su savo planais ir projektais, kaip gerinti ir ga
rantuoti gyvenimą, galėtų ir Europoje nesunkiai įvesti
kinų tvarką ir pasiekti jų „laimę", tik su sąlyga, kad pajėgs
pirma pašalinti tą liguistesnį, švelnesnį, moteriškesnį, tuo
tarpu dar gausiai aptinkamą nepasitenkinimą ir roman
tizmą. Europa - tai ligonis, kuris labiausiai turi būti
dėkingas savo neišgydomumui ir amžinam savo kančios
kitimui: šitos nuolat naujos būsenos, šitie vis nauji pavojai,
naujos kančios ir ypatingais atvejais vartojamos priemonės
galiausiai kuria intelektinį jautrumą, kuris yra bemaž
genialumas, bent jau viso, kas genialu, motina.
25
Neskirtas pažinti. Esama gan neretai pasitaikančio kvai
lo nusižeminimo, kuriam save pasmerkęs žmogus niekad
gyvenime nebetinka būti pažinimo mokiniu. Būtent: tą
akimirką, kai toks žmogus pastebi ką nors nepaprasta,
tarsi apsisuka ant vienos kojos ir sako sau: „Tu apsirikai!
Kur tavo protas! Tai nepanašu į tiesą!" - ir, užuot dar
kartą atidžiau pasižiūrėjęs ir pasiklausęs, sprunka lyg
pabaidytas nuo pastebėto dalyko ir stengiasi kaip įma
nydamas greičiau išmesti jį iš galvos. Jo vidinis kanonas
toks: „Nieko nenoriu matyti, kas prieštarauja įprastinei
75
PI RMA KNYGA
nuomonei apie daiktus! Argi aš sukurtas tam, kad atra-

dinėčiau naujas tiesas? Per akis ir senųjų/'
26
Ką reiškia gyventi? Gyventi - reiškia: nuolat stumti nuo
savęs tai, kam laikas mirti; gyventi - reiškia: būti žiauriam
ir negailestingam viskam, kas mumyse silpsta ir sensta,
ir ne tik mumyse. Gyventi - ar tai, vadinasi, reiškia nejausti
pagarbos mirštančiajam, vargšui ir seneliui? Būti visad
žudiku? - Ir vis dėlto senasis Mozė yra pasakęs: „Ne
žudyk!"
27
Atsižadantysis. Ką daro tas, kuris atsižada? Jis veržiasi
į prasmingesnį pasaulį, jis nori skristi toliau ir aukščiau
už visus pritariančiuosius; jis atmeta daug dalykų, galinčių
sunkinti jo skrydį, nemaža ir tokių, kurie nėra jam ne
vertingi ir nemieli: juos jis aukoja savo aukštybės troš
kuliui. Šitas aukojimas, tas metimas šalin ir yra kaip tik
tai, kas jo asmenyje matoma: pagal tai jam duodamas
atsižadančiojo vardas, ir toks jis stovi prieš mus, užsi
maukšlinęs savo gobtuvą ir tarsi siela, susisupusi į ašutinę.
Tačiau tas jo sukeliamas mums efektas jį visiškai paten
kina: jis nori savo troškimą, savo išdidumą, savo ketinimą
pakilti virš mūsų laikyti paslaptyje. - Taip! Jis sumanesnis,
negu mes manėme, ir toks mandagus mums - šitas pri
tariantysis! Nes toks jis yra, kaip ir mes, net ir atsiža
dėdamas.
28
Kenkti savo geriausiomis savybėmis. Mūsų stiprybės
kartais mus nuvaro taip toli, kad nebegalime ištverti savo
76
P I RMA KNYGA
silpnybių ir nuo jų žūstame: netgi numatome šitokią baigtį

ir vis tiek nenorime kitaip. Tada mes daromės žiaurūs
tiems dalykams mumyse, kurie nori būti saugomi, ir mūsų
didybė yra taip pat mūsų negailestingumas. - Šitokia
gyvenimo patirtis, už kurią galiausiai turime užmokėti
gyvybe, yra simboliška visam didelių žmonių poveikiui
kitiems žmonėms ir laikui, kuriame gyvena: kaip tik savo
geriausiomis savybėmis, tuo, ką tiktai jie sugeba, jie varo
daugelį silpnųjų, abejojančiųjų, tampančiųjų, norinčiųjų
į pražūtį ir dėl to yra kenksmingi. Gali net pasitaikyti,
kad, apskritai imant, jie tiktai kenkia, nes tai, kas jų
geriausia, perima ir tarsi sugeria vien tokie, kurie nuo
to, kaip nuo stipraus gėrimo, praranda protą ir savimeilę:
jie taip apsvaigsta, kad turi išsisukinėti kojas visuose
klystkeliuose, kur juos nuveda svaigulys.
29
Pri-melnotojai. Kai Prancūzijoje imtos pulti ir, supran
tama, ginti Aristotelio tiesos, vėl buvo galima pamatyti
tai, kas šiaip jau dažnai krenta į akis, bet ko visai ne
trokštama regėti: buvo prisimeluota argumentų, dėl kurių
anos nuostatos galėtų egzistuoti, kad tik nereikėtų pri
sipažinti, jog prie jų viešpatavimo jau priprasta ir nieko
kitko nebenorima. Ir taip elgiamasi su kiekviena viešpa
taujančia dorove ir religija - nuo seniausių laikų: kai kas
nors ima nebesutikti su tuo, kas įprasta, ir pradeda kelti
įprastybės motyvų ir tikslų klausimą, tada tokių motyvų
ir tikslų visuomet prisimeluojama. Čia glūdi didžiausias
visų laikų konservatorių nesąžiningumas: jie yra pri-
meluotojai.
77
P I RMA KNYGA
30
Garsenybių komedija. Garsūs žmonės, kuriems būtina
šlovė, pavyzdžiui, visi politikai, niekados nesirenka są
jungininkų ir draugų be slaptos minties: iš vieno jiems
reikia trupučio to žmogaus dorybės spindesio ir atspin
džio, iš kito - gebėjimo įvaryti baimės kai kuriomis pa
vojingomis savybėmis, kurias visi jam pripažįsta, iš trečio
pasisavina dykinėtojo, paplūdimio saulėkaitininko repu
taciją, nes ji naudinga jų tikslams atrodyti šiek tiek ne
atidžių ir tingiu - tai pridengia jų nuolatinį tykojimą;
staiga jiems prireikia šalia savęs lyg savojo Aš tai fantasto,
tai mokovo, tai svajotojo, tai pedanto, bet taip pat staiga
jiems jų nebereikia! Taigi taip be paliovos nyksta jų aplinka
ir išorinė gyvenimo pusė, nors atrodo, tarsi viskas į šitą
aplinką tik veržiasi ir nori tapti jų „bruožu"; šiuo atžvilgiu
jie panašūs į didelius miestus. Jų reputacija nuolat keičiasi
kaip ir jų bruožai, nes to kitimo reikalauja jų kintančios
priemonės, išstatydamos scenoje tai vienas, tai kitas, tikras
arba prasimanytas savybes: jų draugai ir sąjungininkai
priklauso, kaip sakėme, prie šitų scenos savybių. Tuo
tarpu tai, ko jie geidžia, privalo išlikti, rodyti dar didesnį
tvirtumą ir kietumą, šviesti ir spinduliuoti, - nors ir tam
kai kada reikalinga sava komedija ir sava scena.
31
Prekyba ir diduomenė. Pirkti ir parduoti dabar laikoma
tokiu pat įprastu dalyku, kaip ir mokėti skaityti ir rašyti;
kiekvienas, net nebūdamas pirklys, dabar čia yra gerai
įgudęs ir kiekvieną dieną tobulina savo meistriškumą, -
lygiai taip pat kaip kadaise, kai žmonija buvo dar pus
laukinė, o visi - medžiotojai: jie irgi kasdien tobulino savo
medžiotojo įgūdžius. Tais laikais medžioklė buvo visuo
78
P I R MA KNYGA
tinė, bet kaip kad ji galiausiai virto galingųjų ir kilmingųjų

privilegija ir dėl to prarado kasdienį ir visuotinį pobūdį -
tuo, kad liovėsi buvusi gyvenimo būtinybe ir tapo už
gaidos bei prabangos dalyku, - taip galės kada nors
atsitikti su pirkimu ir pardavimu. įmanoma įsivaizduoti
tokias visuomenės gyvenimo sąlygas, kai nebus nei par
duodama, nei perkama, ir būtinybė tuo užsiimti pamažu
visai išnyks: tuomet galbūt pavienės asmenybės, mažiau
priklausomos nuo bendrųjų gyvenimo sąlygų reikalavi
mų, leis sau pirkimą ir pardavimą pajusti kaip prabangą.
Tik tada prekyba įgaus prakilnumo ir diduomenė, galimas
daiktas, imsis jos lygiai taip pat noriai, kaip iki šiol karo
ir politikos, o politikos vertinimas - priešingai - galės
visai pasikeisti. Jau dabar ji nustoja buvusi aristokratų
užsiėmimu; visiškai įmanoma, kad vieną gražią dieną ji
bus palaikyta tokiu bjauriu darbu, kad, kaip ir kiekviena
partinė bei kasdienė literatūra, atsidurs po „dvasios pro-
stitucijos" antrašte.
32
Nepageidaujami mokiniai. Ką man daryti su šitais abiem
jaunikaičiais! - apmaudingai sušuko vienas filosofas, „ga
dinęs" jaunimą taip, kaip kadaise gadino Sokratas, - tokių
mokinių aš nepageidauju. Tas va negali pasakyti „ne",
o anas visais atvejais sako „ir taip, ir ne". Jeigu jie perimtų
mano mokslą, tai pirmasis per daug kentėtų, nes mano
mąstymo būdui reikalinga karinga siela, troškimas skau
dinti, mėgimas sakyti „ne", kietas kailis, - jį nugalabytų
atviros ir vidinės žaizdos. O antrasis kiekvieną dalyką,
kurio imtųsi, stengtųsi aprengti vidutinybės drabužiais
ir taip paverstų vidutinybe, - tokio mokinio linkėčiau savo
priešams.
79
PI RMA KNYGA
33
Ne auditorijoje. „Kad Jums įrodyčiau, jog žmogus iš
esmės priklauso prie nepiktybinių gyvulių, norėčiau pri
minti, koks lengvatikis jis buvo tokį ilgą laiką. Tiktai dabar,
palyginti labai vėlai ir po to, kai milžiniškomis pastan
gomis įveikė save, jis tapo nepatikliu gyvuliu, - taip!
žmogus dabar piktesnis negu kada nors anksčiau". -
Nesuprantu šito: kodėl žmogus dabar turi būti nepatik
lesnis ir piktesnis? - „Todėl, kad dabar jis turi mokslą -
kad nebegali be jo!"
34
Historia absconditaw. Visi dideli žmonės turi atgalios
veikiančią jėgą: jų dėlei kiekviena istorija iš naujo dedama
ant svarstyklių, ir tūkstančiai praeities paslapčių išlenda
iš savo užkaborių - po jų saule. Neįmanoma numatyti,
kas dar kada nors taps istorija. Galbūt praeitis vis dar
nėra kaip reikiant atskleista! Dar reikia tiek daug atgalios
veikiančių jėgų!
35
Erezija ir raganavimas. Mąstymas kitaip, negu įprasta,
jau seniai rodo, kad čia reiškiasi ne tiek tobulesnis in
telektas, kiek stiprūs ir pikti kėslai: nevaržantys, izoliuo
jantys, užsispyrėliški, piktdžiugiški, klastingi. Erezija - tai
raganavimo giminaitė ir, žinoma, lygiai taip pat kaip
raganavimas, nėra nekenksminga ir nekalta ar net savaime
verta pagarbos. Eretikai ir raganos yra dvi piktų žmonių
rūšys: bendra tarp jų tai, kad jie ir patys jaučiasi esą pikti
ir kad juos be galo traukia išlieti savo pyktį ant to, kas
viešpatauja (nesvarbu, ar tai būtų žmonės, ar nuomonės).
Reformacija, tas savotiškas viduramžių dvasios sudveji-
80
PI RMA KNYGA
nimas tuo laiku, kai ši dvasia jau buvo praradusi švarią

sąžinę, prikūrė ir viena, ir kita devynias galybes.
36
Paskutiniai žodžiai. Skaitytojas turėtų prisiminti, kad
imperatorius Augustas, tas baisus žmogus, kuris mokėjo
ne tik puikiai valdytis, bet ir laikyti liežuvį už dantų kaip
koks išmintingas Sokratas, paskutiniais žodžiais prieš
mirtį atskleidė savo paslaptį: pirmą kartą jis nusimetė
kaukę, duodamas suprasti, jog jis ją nešiojo ir vaidino
komediją - vaidino šalies tėvą ir išmintingą valdovą,
sėdintį soste, vaidino taip gerai, kad niekas neįtarė tai
esant iliuzija. Plaudite amici, comoedia finita est!u - Mirš
tančio Nerono mintis: „Qualis artifex pereo!"12 buvo ir
mirštančio Augusto mintis: histriono13 tuštybė! Histriono
plepumas! Tikra amžiams užmiegančio Sokrato priešin
gybė! - OTiberijus, tas didžiausias savęs kankintojas, išėjo
iš pasaulio be žodžių, - jis buvo sąžiningas ir tikrai ne
artistas! Kas galėjo jam paskutinėmis akimirkomis šmės
telėti galvoje! Galbūt štai kas: „Gyvenimas - tai ilgai
trunkanti mirtis. Aš - kvailys, tokiai daugybei žmonių
sutrumpinęs gyvenimą! Argi aš buvau pagimdytas būti
geradariu? Man reikėjo jiems leisti gyventi amžinai, tada
būčiau galėjęs juos matyti amžinai mirštančius. Tam juk
turėjau tokias geras akis: qualis spectator pereo!u// Kai po
ilgo galynėjimosi su mirtimi atrodė, jog Tiberijus vėl
atgauna jėgas, buvo nuspręsta, kad tikslinga jį uždusinti
pagalvėmis - jis mirė dviguba mirtimi.
37
Trys paklydimai. Paskutiniaisiais šimtmečiais mokslas
buvo stumiamas į priekį iš dalies dėl to, kad puoselėtos
81
PI RMA KNYGA
viltys juo naudojantis ir per jį geriausiai suprasti Dievo

malonę ir išmintį - svarbiausias didžiųjų anglų (tokių kaip
Newtonas) sielų motyvas, - iš dalies dėl to, jog buvo tikima
absoliučia pažinimo nauda, pirmiausia vidiniu dorovės,
mokslo ir laimės neatskiriamumu - svarbiausias didžiųjų
prancūzų (tokių kaip Voltaire'as) sielų motyvas, - iš dalies
dėl to, kad moksle buvo manoma esant - ir būsiant galima
mylėti - nesavanaudiškumą, nekenksmingumą, tai, kam
pakanka savęs paties, tikrą nekaltumą, t.y. dalykus, ku
riuose piktos žmogaus paskatos išvis nedalyvauja - svar
biausias Spinoza'os sielos motyvas, žmogaus, kuriam pa
žinimas teikė dievišką palaimą, - vadinasi, mokslą varė
į priekį trys paklydimai.
38
Parako statinės. Kai pagalvoji, kad jaunų žmonių ener
gija yra tarsi uždelsto veikimo bomba, tai nebesistebi
matydamas, kaip jie nesubtiliai ir neišrankiai imasi vieno
ar kito dalyko, nes tai, kas juos traukia, yra ne pats dalykas,
o entuziazmas, kuris su juo susijęs, nelyginant sprogmens
rusenantis dagtis. Todėl apsukresni veikėjai sugeba juos
sužavėti sprogimo perspektyva, o apie savo reikalo mo
tyvus neužsimena: motyvais šitų parako statinių nepa
lenksi!
39
Kintantis skonis. Bendro skonio pokyčiai yra svarbesni
už nuomonių pasikeitimus; nuomonės su savo įrodymais,
prieštaravimais ir visa intelektine butaforija - tai tik pa
kitusio skonio simptomai ir toli gražu ne priežastys, kurias
taip dažnai čia norima įžvelgti. Kaip kinta bendras skonis?
Ogi taip: pavieniai, galingi ir įtakingi žmonės visai nesi
82
PI RMA KNYGA
gėdydami skelbia ir tironiškai įgyvendina savąjį hoc ėst

ridiculum, hoc ėst absurdum15, t.y. savo skonio ir pasibjau
rėjimo sprendimą; tuo jie primeta daugeliui prievartą, kuri
pamažu virsta dar didesnio žmonių skaičiaus įpročiu ir
galiausiai - visų poreikiu. O tai, kad šitos pavienės asme
nybės kitaip jaučia ir kitaip „skanauja", priklauso papras
tai nuo jų gyvenimo būdo, mitybos, virškinimo specifikos,
galbūt nuo didesnio ar mažesnio neorganinių druskų
kiekio kraujyje ir smegenyse, trumpiau sakant, - nuo
kūno; bet jos turi drąsos pripažinti, jog tai jų kūnas, ir
dar įsiklausyti į jo reikalavimų subtiliausius tonus: jų
estetiniai ir doroviniai sprendimai - tai tie kūno „sub
tiliausi tonai".
40
Aristokratiškos formos nebuvimas. Kareiviai ir vadai
bendrauja tarp savęs vis dar nepalyginti pagarbiau negu
darbininkai ir darbdaviai. Bent tuo tarpu militaristinė
kultūra vertinama kur kas labiau už vadinamąją pramo
ninę kultūrą: šioji, kokia dabar yra, laikoma išvis pačia
šlykščiausią būties forma, kokios pasaulis nėra regėjęs.
Čia veikia paprasčiausias būtinybės dėsnis: nori gyventi,
turi save parduoti, - bet niekinamas tas, kuris, naudo
damasis šia būtinybe, darbininką perkasi. Keista, kad ga
lingų, baimę keliančių, netgi siaubingų žmonių - tironų
ir karvedžių - vergovė suvokiama toli gražu ne taip
skausmingai, kaip tokia pat vergovė, bet sukuriama ne
žinomų ir nepatrauklių žmonių, o jie - visi pramonės
magnatai: į darbdavį darbininkas paprastai žiūri tik kaip
į klastingą, jėgas iščiulpiantį, visomis bėdomis spekuliuo
jantį šunį žmogaus pavidalu, kurio vardas, išvaizda, pa
pročiai ir reputacija jam visiškai nerūpi. Fabrikantai ir
83
P I RMA KNYGA
stambūs prekybos verslininkai iki šiol akivaizdžiai išsisky

rė tuo, kad neturėjo aukštesnio visuomenės sluoksnio po
žymių ir ženklų, kurie ir daro asmenis įdomius; užtektų
jiems turėti tikrųjų aristokratų prakilnią išvaizdą, laikytis
jų manierų, ir minios socializmo veikiausiai nebūtų nė
kvapo, juk paprasti žmonės iš esmės yra pasirengę bet
kokiam vergavimui, svarbu tik, kad jų viršininkas nuolat
rodytų esąs viršesnis, gimęs įsakinėti, - ir aristokratiška
maniera! Paprastas žmogus jaučia, jog aristokratiškumo
neįmanoma improvizuoti, jog tai yra ilgo tarpsnio vaisius,
kurį būtina gerbti, o diduomenei būdingos formos ne
buvimas ir liūdnai pagarsėjusi fabrikantų vulgari išvaiz
da, tos jų raudonos, išburkusios rankos, - visa tai kelia
jam mintį, kad tik atsitiktinumas ir laimė čia vieną padarė
viršesnį už kitą: aha, nusprendžia jis sau, tad išbandykim
ir mes atsitiktinumą ir laimę! Meskime žaidimo kauliuką! -
ir socializmas prasideda.
41
Be gailėjimosi. Visa, ką mąstytojas veikia, yra jam ne
kas kita, kaip mėginimai ir klausimai, norint gauti vie
nokių ar kitokių žinių: sėkmės ir nesėkmės jam pirmiau
sia - atsakymai. O pykti, jei kas nors nepasisekė, ar net
gailėtis - tą jis palieka tiems, kurie veikia kitų įsakyti ir
kuriems gresia gauti pylos, jei maloningasis ponas nebus
patenkintas rezultatais.
42
Darbas ir nuobodulys. Ieškoti darbo dėl uždarbio - čia
beveik visi civilizuotų kraštų žmonės dabar vienodi; jiems
darbas yra priemonė, o ne tikslas, todėl, ieškodami darbo,
jie nebūna labai išrankūs, svarbiausia - kad gerai nubyrėtų
84
P I RMA KNYGA
į kišenę. Tačiau pasitaiko vienas kitas žmogus, kuris

veikiau galą gaus, negu dirbs nenoromis: tie esti išrankūs,
sunkiai patenkinami, ir jų nesuviliosi dideliu uždarbiu,
jei pats darbas nebus neįkainojama vertė. Šiai retai žmonių
kategorijai priklauso menininkai ir visų rūšių mintytojai,
bet ir dykinėtojai, kurie gyvenimą praleidžia medžiodami,
keliaudami arba ieškodami meilės ir kitokių nuotykių. Visi
tie žmonės nesibodi darbu ir vargais, svarbiausia, kad
tai teiktų malonumo, o jei reikia, tai gali būti ir pats
sunkiausias, labiausiai varginantis triūsas. Priešingu at
veju jie būna baisiai nerangūs, nors dėl to grėstų skurdas,
negarbė, pavojus sveikatai. Jie net nuobodulio nebijo taip,
kaip dirbti darbą nepatiriant malonumo: jiems stačiai
būtina iškęsti daug nuobodulio, kad jų darbas pasisektų.
Mąstytojams ir visiems išradingiems protams nuobodu
lys - tai nelyginant sielos „tyka", kuri būna pirm laimin
gos kelionės arba pirm papučiant linksmybės vėjams; jie
privalę ją iškęsti, jiems būtina išlaukti, kol ji baigsis - tai
ir yra, ko paprasti žmonės visai negali iš savęs reikalauti!
Vyti nuobodulį visomis išgalėmis ir būdais yra taip pat
bjauru, kaip ir dirbti be malonumo. Azijiečiai, matyt, tuo
ir skiriasi nuo europiečių, kad jie geba pasinerti ramybės
būsenon ilgiau ir labiau, negu mūsų žemyno žmonės; net
jų narkotikai veikia iš lėto, jiems reikalinga kantrybė -
nepalyginsi su šlykštaus europiečių nuodo, alkoholio,
staigumu.
43
Ką gali atskleisti įstatymai. Smarkiai klysta tas, katras
ima nagrinėti kurios nors tautos baudžiamuosius įstaty
mus taip, tarsi jie atspindėtų jos charakterį; įstatymai
atskleidžia ne tautą, o tai, kas jai atrodo nesava, keista,
85
PI RMA KNYGA
baisu, svetimšališka. Įstatymai susiję su išimtimis iš pa

pročių dorovės; griežčiausios bausmės skiriamos už tai,
kas atitinka kaimyninės tautos papročius. Pavyzdžiui,
vahabitams16 yra tik dvi mirtinos nuodėmės: turėti kitą
negu vahabitų dievą ir - rūkyti (jie tai vadina „gėdingu
girtuokliavimu"). „O kaip su nužudymu ir santuokine
neištikimybe?" - pasiteiravo nustebęs vienas anglas17,
sužinojęs apie anas dvi nuodėmes. „Ką gi, Dievas ma
loningas ir gailestingas!" - atsakė senas vadas. - Senovės
romėnai, sakysim, buvo įsitikinę, kad moteris gali dve
jopai mirtinai nusižengti - svetimvyriaudama ir gerdama
vyną. Senasis Katonas aiškino, jog giminių bučiavimasis
tapęs papročiu tik dėl to, kad šitaip norėta kontroliuoti
moteris, ar jos negeria; bučinio prasmė: ar moteris ne
kvepia vynu?18Iš tikrųjų moterys, sučiuptos geriant vyną,
buvo baudžiamos mirtimi ir greičiausiai ne vien dėl to,
kad kai kada, vyno veikiamos, nebemoka pasakyti „ne";
romėnai labiausiai bijojo orgijų ir dionisiškojo prado,
kuriam Pietų Europos moterys tada, kai vynas Europoje
dar buvo naujiena, protarpiais pasiduodavo, laikydami
jį siaubinga svetimos šalies įtaka, griaunančia romėnų
pasaulėjautos pamatą; tai jiems prilygo Romos išdavystei,
lygiavertei atvejui, kai svetima valstybė aneksuoja kraštą.
44
Tikimieji motyvai. Kad ir kaip svarbu žinoti motyvus,
pagal kuriuos žmonija iki šiol iš tikrųjų veikė, pažinimo
siekiančiajam, ko gero, nepalyginti svarbesnis yra tikėjimas
vienais ar kitais motyvais, kitaip sakant, tuo, ką žmonija
iki šiol pati sau pakišdavo ir įsivaizduodavo kaip tikrąsias
savo veikos paskatas. Žmonių dvasinis pasitenkinimas ar
vargai priklausė iš esmės nuo to, kokiais motyvais buvo
86
P I RMA KNYGA
tikima, bet ne nuo to, kas vienu ar kitu atveju buvo tikrasis
motyvas. Tai nėra svarbiausias dalykas.
45
Epikūras. Taip, aš didžiuojuosi tuo, kad Epikūro dvasią
jaučiu kitaip negu galbūt kas nors kitas ir kad, girdėdamas
apie jį šnekant arba skaitydamas jo veikalus, patiriu vė
lyvųjų antikos laikų laimę: aš matau jo žvilgsnį, nukreiptą
į balzganos jūros tolius viršum pakrante nusidriekusių
uolų, kur kybo saulė, o tuo metu jos šviesoje žaidžia dideli
ir maži žvėrys, pasitikintys savimi ir ramūs, kaip toji šviesa
ir anas žvilgsnis. Tokią laimę galėjo sukurti tik nuolat
kenčiantis žmogus, laimę žvilgsnio, privertusio nurimti
būties jūrą ir dabar nebegalinčio atsižiūrėti į jos paviršių
ir šitą margą, švelnią, virpančią jūros odą - niekuomet
iki tol nebuvo tokio palaimos paprastumo.
46
Mūsų nuostaba. Neapsakoma ir didžiulė laimė, kad
mokslas atskleidžia dalykus, kurie yra pastovūs ir vėl
tampa pagrindu naujam pažinimui: juk galėtų būti kitaip!
Aišku, mes taip įsitikinę savo sprendimų nepatikimumu
ir nerealumu, amžinu visų žmogaus nuostatų bei sąvokų
kintamumu, jog stačiai tenka stebėtis, kokie nepaprastai
stabilūs mokslo rezultatai! Anksčiau to visų su žmogumi
susijusių dalykų kintamumo niekas nebuvo pastebėjęs:
dorovės paprotys nuolat palaikė tikėjimą, kad visas žmo
gaus dvasinis gyvenimas amžinais kabliais pritvirtintas
prie geležinės būtinybės; galimas daiktas, jog anais laikais
žmonės, sekdami vieni kitiems pasakas ir fėjų istorijas,
jautė panašią nuostabos palaimą. Tai, kas stebuklinga,
jiems glostė širdį, žmonėms, kuriems rutina ir amžinybė
turėjo būti gerokai įgrisusios. Prarast vieną kartą po kojom
87
PI RMA KNYGA
žemę! Pakibt ore! Klajot! Pakvaišt! - tai ankstesniaisiais

laikais reiškė rojų ir atsipalaidavimą; mūsų palaima panaši
į palaimą to, kuris, sudužus laivui, pasiekia krantą ir
abiem kojom atsistoja ant senos, tvirtos žemės - stebė
damasis, kad jinai nesiūbuoja.
47
Apie aistrų slopinimą. Jei ilgą laiką neleidžiama reikštis
aistroms, laikant jas tinkamomis tik „prastuomenei", ne
tašytiesiems, miesčionims ir kaimiečiams, kitaip sakant,
jei slopinamos ne pačios aistros, o tik jų kalba ir gestai,
vis tiek pasiekiama būtent tai, ko nepageidaujama - nu
slopinamos pačios aistros, bent jau jos susilpninamos ir
pakeičiamos; pamokomas pavyzdys - Liudviko XIV dva
ras ir visa, kas su juo susiję. Kitas šimtmetis, išmokytas
slopinti raišką, prarado pačias aistras - jų vietą užėmė
maloni, lėkšta, žaisminga elgsena; tai amžius, kai žmonės
neteko sugebėjimo būti nemandagūs: prieita iki to, kad
net įžeidimas buvo išklausomas ir grąžinamas niekaip
kitaip, o tik maloniais žodžiais. Gal mūsų laikai taps
nuostabia priešingybe: visur, gyvenime ir teatre, taip pat
neretai ir rašymo manieroje įžvelgiu pasitenkinimą šinrkš-
tesniais aistrų protrūkiais ir reiškimosi būdais: dabar rei
kalaujama tam tikros aistringumo konvencijos - bet tik
ne pačių aistrų! Vis dėlto jos bus galiausiai susigrąžintos,
ir mūsų palikuonys turės tikrą žvėriškumą, o ne vien išorinį
laukiniškumą ir nežabotumą.
48
Bėdos pažinimas. Ko gero, niekas taip neatitolina žmo
nių ir epochų, kaip skirtingas kančios - sielos ir kūno -
pažinimas. Pastarosios atžvilgiu mes, dabarties žmonės,
88
P I RMA KNYGA
esame kone visi, nepaisant mūsų negalių bei pasiligojimų,

dėl to, kad neturime reikiamos asmeninės patirties, iš
tižėliai ir fantastai, - nepalyginsi su tais baimės laikais,
pačia ilgiausia epocha, kai pavienis žmogus turėjo pats
gintis nuo prievartos ir buvo priverstas pats būti prie
vartautoju. Tada vyras išeidavo ištisą kūno kančių ir
nepriteklių mokyklą, suvokdamas, kad kitaip neišliks, jei
nebus žiaurus sau, jei savo noru nesigrūdins ištverti
skausmą; tais laikais vaikai buvo mokomi kęsti skausmą,
be jokio skrupulo buvo kankinami kiti ir, matydami kitų
kančias, žmonės patirdavo vieną vienintelį jausmą - savo
saugumą. O dėl sielos kančių galiu pasakyti, jog dabar
kiekvieną žmogų tikrinu, ar tą jausmą jis žino iš patirties,
ar iš aprašymų, ar jam svarbu tą žinojimą vaizduoti kaip
aukštesnio išsilavinimo ženklą, ar iš viso savo širdies
gelmėse netikėti didelėmis sielos kančiomis ir ar jam, apie
jas užsiminus, nėra panašiai kaip tam, kuriam, išgirdus
apie neapsakomas kūno kankynes, ateina į galvą tik jo
danties ar pilvo skausmas. Manau, kad daugumas dabar
tokie. Iš visuotinio nepatyrimo kęsti sielos ir kūno skaus
mą ir iš to, jog retai pasitaiko matyti kenčiantį žmogų,
galima daryti svarbią išvadą: dabar žmonės neapkenčia
skausmo kur kas labiau negu ankstesniais laikais, ir kal
bama apie jį nepalyginti pikčiau negu kada nors iki šiol,
maža to - net pati mintis apie skausmą atrodo vos pa
kenčiama ir dėl to priekaištaujama visai būčiai ir keliamas
jos sąžinės klausimas. Pesimistinių filosofijų radimasis
anaiptol nėra požymis, kad užgriūva didelės, baisios ne
laimės; gyvenimo vertės klausimas keliamas, matyt, labiau
tokiais laikais, kai gyvenimas yra pagerėjęs ir palengvėjęs
tiek, jog ir neišvengiami mažyčiai, tarsi uodo įkandimai,
sielos bei kūno skausmeliai atrodo perdėm kruvini ir
piktybiški, o turint tik menką tikros kančios patirtį, jau
89
P I RMA KNYGA
vien negalios įsivaizdavimas kelia kone širdį draskančios

kankynės įspūdį. - Atrodo, kad nuo pesimistinių filosofijų
ir perdėto jautrumo, sudarančio, mano galva, tikrąją „da
barties bėdą", yra vienas vaistas, - gal jis pasirodys kiek
per žiaurus ir bus priskirtas prie tų požymių, dėl kurių
šiais laikais sakoma: „Būtis - tai tam tikras blogis", Na,
o vaisto nuo tos bėdos pavadinimas - bėda.
49
Taurumas ir panašūs dalykai. Tokius keistus reiškinius
kaip staigus gero ir nuoširdaus žmogaus elgsenos suo-
ficialėjimas, kaip melancholiko virtimas linksmuoliu, o
svarbiausia - taurumas, kai žmogus netikėtai atsisako
keršto arba patenkinti savo pavydo jausmą, - tokius
reiškinius patiria žmonės, turintys didelę vidinę energiją,
žmonės, galintys ūmai ko nors nebenorėti arba išsyk
pradėti kuo nors šlykštėtis19. Jie taip greit ir stipriai pa
sisotina, kad netrukus juos apima nuobodis ir bjaurėji
masis, ir jie kaipmat persimeta į priešingą skonį; šitoje
prieštaroje atsiranda jausmų traukuliai: vieniems tai -
staigus šaltumas, kitiems - juoko protrūkis, dar kitiems -
ašaros ir savęs aukojimas. Man atrodo, jog taurus žmo
gus - bent jau ta tauruolių rūšis, kuri visados darė di
džiausią įspūdį - yra labiausiai ištroškęs keršto, kurio
patenkinimas jamregis toks artimas ir kurio sklidiną taurę
jau vaizduojasi geriąs taip sąžiningai ir iki paskutinio lašo,
kad po to staigaus nesaikingumo taip pat staigiai kyla
baisus šleikštulys, - dabar taurus žmogus, kaip mėgstama
sakyti, įveikia „save patį" ir atleidžia priešams, netgi
laimina ir gerbia juos. Šituo savęs išprievartavimu, tuo
ką tik dar tokio stipraus keršto jausmo paniekinimu jis
tiktai pasiduoda naujam, šią akimirką jį beatodairiškai
90
P I RMA KNYGA
apėmusiam (šleikštulio) jausmui, ir daro tai lygiai taip

pat nekantriai ir į nieką neatsižvelgdamas, kaip neseniai
stengėsi savo fantazija užbėgti už akių keršto džiaugsmui,
tarsi norėdamas išsemti jį iki dugno. Taurume yra tiek
pat egoizmo kaip ir keršte, tiktai čia jis kitokios kokybės.
50
Ignoravimo argumentas. Net ir paties sąžiningiausio
žmogaus sąžinės priekaištai yra menkučiai, palyginti su
jausmu: „Štai tas ir tas dalykas prieštarauja geriems tavo
visuomenės papročiams". Šalto žvilgsnio, perkreipto vei
do tų, tarp kurių augo ir kuriems buvo auklėtos, prisibijo
ir stipriausios asmenybės. Kas iš tiesų tas dalykas, kurio
čia baugštomasi? Būti ignoruojamam! - argumentas, kuris
triuškina ir stipriausius kokio nors asmens ar dalyko
motyvus! - Taip prasikiša mūsų bandos jausmas.
51
Tiesos jausmas. Aš gerbiu kiekvieną skepticizmo atvejį,
kai galiu atsakyti: „Pamėginkime!" Bet apie jokius dalykus
ir klausimus nenoriu nieko girdėti, jei neįmanomas eks
perimentas. Tai mano „tiesos jausmo" riba, nes ją per
žengus, drąsai nebėra kas veikti.
52
Ką apie mus žino kiti. Tai, ką mes apie save žinome
patys ir esame įsidėję į galvą, nėra mūsų gyvenimo laimei
taip lemtinga, kaip atrodo. Vieną gražią dieną mus už
griūva tai, ką apie mus žino (arba mano žiną) kiti - ir
dabar pamatome, jog tai kur kas stipresnis dalykas. Su
savo ne visai švaria sąžine susidoroti lengviau negu su
pašlijusia reputacija.
91
PI RMA KNYGA
53
Kur prasideda gėris. Kai ribotas žvilgsnis nebeįžiūri vis
rafinuotesnių blogio paskatų, žmogus paskelbia nuo čia
prasidedant gėrio karalystę, ir ta savijauta, kad nuo šiol
jis įžengęs į gėrio valdas, žadina ir aktyvina visas tas
paskatas, kurioms kėlė grėsmę ir kurias ribojo blogio
paskatos: tai tokie jausmai kaip saugumas, pasitenkini
mas, prielankumas. Vadinasi: juo bukesnė akis, juo toliau
nusidriekia gėris! Tuo paaiškinama amžinai gera liaudies
ir vaikų nuotaika. Tuo grįstas didžiųjų mąstytojų niūru
mas ir jų į sąžinės graužimą panašus sielvartas.
54
Regimybės suvokimas. Kaip nuostabiai ir neįprastai, o
drauge siaubingai ir tarsi pašiepiamas jaučiuosi aš su savo
pažinimu, atsidūręs akis į akį su būtimi! Aš padariau sau
atradimą, kad senoji žmogaus ir gyvulio būtis, netgi visos
juslinės būties visa pirmykštė epocha bei praeitis toliau
manyje kuria, myli, neapkenčia, sprendžia, - aš staiga
pabudau pačiame to sapno įkarštyje, pabudau tik dėl to,
kad suvokčiau, jog dabar sapnuoju ir privalau toliau sap
nuoti, kad negaučiau galo, kaip tas lunatikas, kuris turi
nepalikti sapnų pasaulio, kad nenukristų. Tad kas man
dabar yra „regimybė"! Tikriausiai ne kokios nors esybės
priešingybė: ką aš galiu pasakyti apie kokią nors esybę
daugiau, negu tik įvardinti jos regimybės predikatus! Ko
gero, ir ne medinė kaukė, kurią galima užmaukšlinti bet
kokiam nepažįstamajam, taip pat ir nuplėšti! Regimybė
man - visa tai, kas veikia ir gyvena, kas pats save taip
išjuokia, kad man duoda pajusti, jog čia - vien regimybė,
žaltvykslės, šmėklų šokis ir niekas daugiau, jog tarp visų
tų sapnuojančiųjų ir aš, „besiveržiantysis į pažinimą",
92
P I RMA KNYGA
šoku savo šokį, jog tas, kuris veržiasi į pažinimą, yra tik
įnagis pratęsti žemiškajam šokiui ir tik šia prasme pri
klauso prie būties šventės vadovų ir jog visų pažinimo
rūšių sąsaja bei kilnusis rezultatas yra ir bus galbūt pats
pagrindinis būdas išlaikyti svajos visuotinybę bei visa
pusišką visų tų sapnuojančiųjų savitarpio supratimą ir
tuo nenutraukti sapno.
55
Didžiadvasiškumo viršūnė. Kas daro žmogų „didžia
dvasį"? Tikriausiai ne duodamos aukos - juk ir beato
dairiškas malonumų mėgėjas aukoja. Matyt, ir ne atsi
davimas kokiai nors aistrai - juk yra šlykščių aistrų. Ko
gero, ir ne tai, kad darai ką nors kitam nesavanaudiškai -
galimas daiktas, kad tauriausi žmonės yra didžiausi sa
vanaudžiai. - Didžiadvasį žmogų daro tai, kad aistra, kuri
tauruolį pasiglemžia, yra keistenybė, apie kurią jis pats
nieko nežino; tai reto ir unikalaus požiūrio realizacija
gyvenime ir kone beprotystė; tai karščio jautimas daly
kuose, kurie visiems kitiems atrodo šalti; tai gebėjimas
atskleisti vertybes, kurioms dar neišrastos svarstyklės; tai
aukų atnašavimas ant aukurų, skirtų nežinomam dievui;
tai narsa be pretenzijų įgyti garbės; tai savęs patenkinimas,
besiliejantis per kraštus ir atitenkantis žmonėms ir daik
tams. Vadinasi, iki šiol tuo, kas daro žmogų didžiadvasį,
laikyta neįprastybė ir nežinojimas tą neįprastybę turint.
Tačiau neišleistina iš akių, kad vadovaujantis šia nuostata
neteisingai buvo vertinama ir apskritai supeikiama išim
čių naudai visa, kas įprasta, artima, būtina, vienu žodžiu,
tai, kas labiausiai padeda išlaikyti rūšį ir išvis ligšiolinėje
žmonijos istorijoje yra taisyklė. Tapti taisyklės gynėju -
štai kas tikriausiai galėtų būti tobuliausia forma ir sub
tilybe, kuria žemėje reiškiasi didžiadvasiškumas.
93
PI RMA KNYGA
56
Kančios troškimas. Kai pagalvoju apie tą didžiulį norą,
kuris milijonams jaunų europiečių neduoda ramybės, ska
tindamas juos ką nors veikti, žmonėms, negalintiems
pakęsti nuobodulio ir pačių savęs, tada suvokiu, kad juose
turi glūdėti troškimas tam tikros kančios, kuri duotų jiems
į tiesą panašų pamatą pagrįsti savo veiksmams ir veiklai.
Reikalinga bėda! Tuo paaiškinamas politikų rėksmingu-
mas, tuo motyvuojamos visų įmanomų klasių nesibaigian
čios „nepaprastosios padėtys" - netikros, prasimanytos,
perdėtos - ir aklas pasirengimas jomis tikėti. Šitas jau
nimas reikalauja, kad iš išorės ateitų arba pasirodytų ne,
sakysim, laimė, o nelaimė; ir jų fantazija jau iš anksto
rūpestingai kuria pabaisą, kad su ja paskui galėtų kovoti.
Jei šitie bėdos ieškotojai jaustųsi turį jėgų patys darytis
sau malonumą, patys save šiek tiek skriausti, tai jie su
gebėtų taip susikurti ir savo, grynai nuosavą bėdą. Tada
jų išradingumas galėtų kur kas labiau pasireikšti, o jo
patenkinimas - skambėti lyg gera muzika; dabar jie pri
pildo pasaulį savo rėksmo apie bėdą ir, žinoma, pirm to
nė kiek ne mažiau bėdos nuojautų. Nepajėgdami nieko su
savimi padaryti, jie ima visus gąsdinti kitų nelaime: jiems
visuomet reikalingi kiti! Ir visada vis nauji kiti! - Atleiskit,
bičiuliai, aš išdrįsau savo laimę skelbti.
ANTRA KNYGA
57
Realistams. O jūs, blaivaus proto žmonės, kurie jau
čiatės atsparūs aistroms ir fantazavimams ir kurie savo
tuštybę mielai norėtumėte paversti pasididžiavimu irpuoš
mena, - jūs vadinate save realistais ir leidžiate suprasti,
kad pasaulis, koks jis jums atrodo, iš tikrųjų toks ir esąs:
tik jums vieniems tikrovė atsiverianti niekuo nepridengta,
o patys neva esate geriausioji jos dalis, - o jūs, mielosios
Saiso statulos1! Bet ar nesate ir jūs, būdami kad ir niekuo
nepridengti, vis dar aistringiausios ir tamsiausios, nely
ginant žuvys, būtybės, vis dar itin panašios į įsimylėjusį
menininką? - o kas įsimylėjusiam menininkui „tikrovė"?
jūs vis dar nešiojatės dvasioje vertinimus, kurių šaknys
siekia ankstesnių šimtmečių aistras ir įsimylėjimus! Jūsų
blaivybėje vis dar glūdi slaptas ir neišnaikinamas svai
gulys! Jūsų „tikrovės" meilė, pavyzdžiui, - o! tai klaikiai
sena „meilė"! Kiekviename pojūtyje, kiekviename jusli
niame įspūdyje yra truputis šitos senos meilės, ir lygiai
taip pat čia yra gerokai pasidarbavę fantazija, prietarai,
neprotingumas, nežinojimas, baimė ir dar bala žino kas!
Pažvelkite: štai kalnas, štai debesis! Kas tuose daiktuose
„tikroviška"? Nupieškite nuo jų vieną kartą iliuzijas ir
visus žmogaus priedus, jūs, blaiviapročiai! Taip, jei tai
padaryti galėtumėt! Jei įstengtumėte pamiršti savo kilmę,
praeitį, vaikystę - visą savo žmogaus ir gyvulio esmę!
Mums nėra jokios „tikrovės" - taip pat ir jums, jūs,
95
ANTRA KNYGA
blaiviaminčiai2! Mes seniai vieni kitiems ne tokie svetimi,

negu jūs manote, ir galbūt mūsų gerą valią įveikti šį
svaigulį dera gerbti vienodai kaip ir jūsų tikėjimą, jog
svaigulys jums išvis svetimas.
58
Tik kaip kūrėjai! Man kainavo nepaprastai daug pa
stangų suvokti - ir dabar dėl to tebesikamuoju, - jog kur
kas svarbiau žinoti, kaip daiktai vadinasi, negu kas jie yra.
Kitų nuomonė, vardas ir išvaizda, pripažinimas, įprastinis
daikto dydis ir svoris - savo kilme dažniausiai klaidos
ir savivališkumai, užtempti daiktui lyg suknelė ant kūno
ir jo prigimčiai, netgi jo odai, visai netinkami - iš lėto
tarsi priauga prie daikto, o paskui ir įauga į jį dėl to,
kad tuo tikima, ir tas tikėjimas iš kartos į kartą vis stiprėja:
pradinė iliuzija bemaž visuomet virsta esme ir veikia kaip
esmė! Tiesiog paieškoti reikėtų tokio kvailio, kuris ma
nytų, jog, norint esme laikomą pasaulį, vadinamąją „tik
rovę", sunaikinti, pakanka nurodyti šitą kilmę ir šito miražo
miglos skraistę. Jei jau naikinti, tai tik kaip kūrėjai galime
tai daryti! - Tačiau nepamirškime ir štai kokio dalyko:
norint ilgam laikui sukurti naujus daiktus, užtenka su
galvoti naujus vardus, vertinimus bei tikimybes.
59
Mes, menininkai! Kai mylime moterį, tai, prisimindami
visus tuos gamtos atgrasumus, kurie skirti kiekvienos
moters daliai, tuojau imame ant gamtos širsti; šiaip jau
mes linkę išvis apie tai negalvoti, bet jei mūsų sielai šie
dalykai vieną kartą užkliūva, tai ji nekantriai suvirpa ir,
kaip sakėme, pradeda į gamtą žiūrėti su panieka: mes
pasijuntame įžeisti, gamta, mūsų galva, kiša nagus prie
96
ANTRA KNYGA
mūsų turto - ir visai be reikalo. Tada atsiribojame nuo

visų fiziologijų ir slapčia sau galvojame: „Nenoriu nieko
girdėti apie tai, kad žmogus yra dar kas nors, išskyrus
sielą ir formą!" „Odon įvilktas žmogus" visiems mylin
tiesiems yra siaubas ir protu nesuvokiamas dalykas, tai
Dievo ir meilės įžeidimas. - Taigi, ką dabar mylintysis
tebejaučia gamtai ir natūralumui, tą kadaise jautė kiek
vienas Dievo irjo „šventos visagalybės" garbintojas: viską,
ką apie gamtą teigė astronomai, geologai, fiziologai, gy
dytojai, jis vertino kaip lindimą prie jo brangiausio turto,
vadinasi, kaip užpuolimą, maža to - kaip užpuoliko
begėdiškumą! „Gamtos dėsnis" - jau pati ta sąvoka jam
skambėjo kaip Dievo paniekinimas; iš tikrųjų jis būtų
buvęs labai patenkintas, jei ir visa mechanika būtų buvusi
aiškinama valios ir savivalės aktais, bet kadangi niekas
negalėjo jam šitos paslaugos padaryti, tai jis kaip mokė
damas paslėpė nuo savęs gamtą ir mechaniką ir ėmė
gyventi sapne. O, šitie praeitų laikų žmonės mokėjo sap
nuoti, - net užmigti jiems nebuvo būtina! Tačiau ir mes,
dabarties žmonės, sugebame tai dar visai neblogai - nors
ir esame labai nusiteikę budėti ir regėti dienos šviesą!
Pakanka tik įsimylėti, pradėti neapkęsti, geisti, apskritai -
jausti, - ir kaipmat nusileidžiame į sapnų karalystę: at
merktomis akimis ir nepaisydami jokių pavojų, ropščia-
mės tiesiog nepereinamomis vietomis į priekį, aukštyn ant
fantazijos stogų ir bokštų, be jokio galvos svaigulio, tarsi
apsigimę laipiotojai - mes, dienos lunatikai! Mes, meni
ninkai! Mes, natūralumo slėpėjai! Mes, somnambulai ir
dievomanai! Mes, nebylūs ir nepavargstantys lipikai, į
aukštybes, kurias regime ne kaip aukštybes, o kaip mūsų
lygumas, mūsų saugias vietas!
1663.4
97
ANTRA KNYGA
60
Moterys ir jų veikimas per atstumą. Ar turiu dar ausis?
Ar iš manęs liko vien ausys ir nieko daugiau? Štai stoviu
čia, pačiame gaisre bangų mūšos, kurios balti liepsnos
liežuviai laižo mano kojas, - iš visų pusių tik staugia,
graso, rėkia, spiegia į mane, o tuo metu bedugnėje gelmėje
senasis žemės drebintojas traukia savo ariją - dusliai, tarsi
baubiantis jautis, ir taip muša koja žemę virpinantį taktą,
kad net visų vėjų nugairintoms uoloms-baisūnėms širdys
tirta. Ir staiga ties šito pragaro labirinto vartais, tarsi iš
nieko išdygęs, už kelių sieksnių pasirodo - didžiulis
burlaivis, atslysdamas tyliai3, lyg koks vaiduoklis. O, šitoji
vaiduokliška grožybė! Kokiu žavesiu ji apima mane! Kaip?
Nejaugi čia atplaukė viso pasaulio ramybė ir tyla? Nejaugi
pati mano laimė įsitaisė šioje tylioje vietoje - mano pa
laimingasis Aš, mano antroji, amžinoji patybė? Ne mirusi,
bet ir jau nebe gyva? Lyg kokia į šmėklą panaši, tyli,
žiūrinti, slenkanti, plevenanti pusiau būtybė? Išvaizda
primenanti laivą, kuris savo baltomis burėmis lyg mil
žiniška plaštakė skuba per tamsią jūrą! Taip! Skubėti per
būtį! Štai ko noriu! Štai ko reikia! - Ar ne tas triukšmas
čia padarė mane svajotoju? Kiekvienas didelis triukšmas
verčia mus regėti laimę tyloje ir tolumoje. Kai vyras yra
savo triukšmo verpete, kai jį vėto ir mėto gyvenimo re
alybės ir planų bangų mūša, tada jis ir išvysta pro šalį
slenkančias ramias žavingas būtybes, kurių laimės ir už
darumo jis trokšta, - tai moterys. Jis beveik ima manyti,
kad jose, moteryse, gyvena jo geresnysis Aš, kad tose
ramiose vietose ir kurtinanti bangų mūša virsta mirtina
tyla, o pats gyvenimas tampa sapnu apie gyvenimą. Deja!
Deja! Mano taurusis svajotojau, net ir puikiausiuose bur
laiviuose esti tiek daug šlamesio bei triukšmo ir, nors labai
gaila, daug menkos, pasigailėjimo vertos neramybės! Mote
98
ANTRA KNYGA
rų žavesys ir stipriausias poveikis, filosofų žodžiais ta

riant, yra veikimas per atstumą, actio in distans: bet tam
reikalingas, būtinai ir pirmiausia, - atstumas!
61
Draugystės garbei. Kad draugystės jausmas senovėje
buvo laikomas pačiu vertingiausiu, vertingesnių net už
išminčių ir savimi patenkintųjų išdidumą, sakytume, kaž
kuo panašiu į vienintelį ir dar šventesnį išdidumo gimi
naitį, tą puikiai atskleidžia pasakojimas apie aną make
donų karalių, kuris padovanojo vienam pasaulį niekinan
čiam Atėnų filosofui talentą, o tas jam dovaną grąžino.
„Kaip? - sušuko karalius, - nejaugi jis neturi draugo?"
Tuo jis norėjo pasakyti: „Aš gerbiu šį išminčiaus ir ne
priklausomo žmogaus išdidumą, bet dar labiau gerbčiau
jo žmoniškumą, jei jo širdyje draugas būtų nugalėjęs
išdidumą. Mano akyse filosofas krito, nes parodė, jog
neturi vieno iš dviejų vertingiausių jausmų, - būtent paties
vertingiausio!"
62
Meilė. Ji atleidžia mylimajam net geidulį.
63
Moteris muzikoje. Kaip paaiškinti, kad šilti lietingi vėjai
neša drauge ir muzikinę nuotaiką bei norą kurti melo
dijas? Ar tai ne tie patys vėjai, kurie pripildo bažnyčias
ir moterims žadina meilės mintis?
64
Skeptikės. Bijau, kad senyvo amžiaus moterys slap-
čiausiame savo širdies kampelyje yra kur kas didesnės
r
99
ANTRA KNYGA
skeptikės, negu visi vyrai: jos tiki būties paviršutiniškumu

kaip jos esme, o visos dorybės ir gyliai tėra tikšitos „tiesos"
priedanga, labai geidžiama pudendum4skraistė, - vadinasi,
padorumo ir gėdos dalykas - ir niekas daugiau!
65
Atsidavimas. Esti taurių, bet ribotos sielos moterų, ku
rios, norėdamos parodyti savo nuoširdžiausią atsidavimą,
nesugalvoja nieko geresnio, kaip pasiūlyti savo dorybę
ir gėdą - didžiausią savo vertybę. Ir dažnai ši dovana
priimama, nieko tiek daug neįsipareigojant, kiek davėjos
tikisi, - labai liūdna istorija!
66
Silpnųjų stiprybė. Visos moterys labai subtiliai moka
perdėti savo silpnybę, negana to - jos net sumaniai išranda
sau silpnybes, kad tik atrodytų kaip trapiausios puošme
nos, kurioms ir dulkelę nelengva pakelti: pats jų egzis
tavimas turi vyrams įkalti į galvą ir juos įtikinti, kokie
jie netašyti stuobriai. Taip moterys kovoja su stipriaisiais
ir visokia „kumščio teise".
67
Apsimesti pačia savimi. Dabar ji myli jį ir nuo to laiko
žvelgia į pasaulį su tokiu ramiu pasitikėjimu, kaip ta
karvė. Bet ai-ai-ai! Tuo ji ir apsuko jam galvą, kad atrodė
taip nepastovi ir nesuprantama! O jame orai buvo jau
perdėm nusistovėję! Ar nereikėtų jai apsimesti tokia, kokia
buvo anksčiau? Apsimesti nemylinčia? Ar šito pagaliau
nepataria jai - meilė? Vivat comoedia!
100
ANTRA KNYGA
68
Valia ir paklusnumas. Kartą kažkas atvedė jaunikaitį
pas išminčių5sakydamas: „Žiūrėk, štai vienas iš tų, kurį
gadina moterys!" Išminčius papurtė galvą ir nusišypsojo.
„Ne kas kitas, o vyrai, - tarė jis, - gadina moteris, ir viską,
ką negerai daro moterys, turi išpirkti kaip kaltę vyrai ir
taisyti reikia juos, nes vyras susikuria moters paveikslą,
o moteris formuojasi pagal šitą pavyzdį." - „Tu per daug
geraširdis moterims, - papriekaištavo kažkas iš greta
stovėjusiųjų, - tu jų nepažįsti!" Išminčius atsakė: „Vyro
būdas - valia, moters - paklusnumas: toks lyčių įstatymas;
išties griežtas įstatymas moterims! Žmonės nekalti, kad
yra tokie, o moterys - dvigubai nekaltos: kas galėtų turėti
joms užtektinai kvapnaus aliejaus ir švelnumo." - „Kokio
aliejaus! Kokio švelnumo! - šūktelėjo iš minios kitas. -
Moteris reikia geriau auklėti!" - „Vyrus reikia geriau
auklėti", - atsakė išminčius ir davė jaunikaičiui ženklą
eiti su juo. - Tačiau jaunikaitis nėjo6.
69
Gebėjimas keršyti. Tai, kad kas nors negali, vadinasi,
ir nenori gintis, mūsų akimis žiūrint, nėra gėdinga; bet
mes nevertiname to, kuris nei sugeba, nei yra linkęs
keršyti, - nesvarbu, vyras jis ar moteris. Argi galėtų mus
patraukti (arba, kaip sakoma, „sužavėti") moteris, kurios
nelaikytume sugebančia panaudoti durklą (ką nors pa
našaus į durklą) prieš mus? - ar prieš save: tai tam tikru
atveju būtų daug skaudesnis kerštas (kinų kerštas).
70
Valdovų valdovės. Žemas stiprus moters altas - tokių
balsų retsykiais girdime teatre - staiga pakelia priešais
101
ANTRA KNYGA
mus uždangą galimybių, kuriomis mes šiaip jau netikime7:

ir štai išsyk pradedame tikėti, kad kažkur pasaulyje turi
būti nepaprastų, didvyriškų, karališkų sielų moterų, tu
rinčių jėgų ir pasirengusių didžiuliams pasipriešinimams,
sprendimams irpasiaukojimams, gebančių ir pasirengusių
valdyti vyrus, nes jose visa, kas yra geriausia vyruose,
nepaisant lyties, tapo idealo įsikūnijimu. Tiesa, teatras
anaiptol nenorėjo, kad tie balsai žadintų būtent tokį moters
įvaizdį: paprastai jie turi vaizduoti idealius vyrus įsimy
lėjėlius, pavyzdžiui, kokį Romeo; bet mano patyrimas
sako, kad šiuo atžvilgiu teatras ir kompozitorius, kurie
kontraltu tikisi sukelti tokį įspūdį, iš tikrųjų klysta. Šitais
įsimylėjėliais niekas netiki: šiuose balsuose visuomet dar
esti motiniško ir namų šeimininkės atspalvio, ir ypač daug
jo kaip tik tada, kai skambesyje girdima meilė.
71
Apie moteriškąją nekaltybę. Negali atsistebėti, stačiai
neįtikėtina, kaip auklėjamos kilmingos moterys; ko gero,
paradoksiškesnio dalyko niekur nerasi. Visas pasaulis
sutinka, kad in eroticis jos būtų auklėjamos taip, kad kuo
mažiau apie tai nutuoktų, sieloje to dalyko labai gėdytųsi,
o apie jį užsiminus, jaustų didžiausią nerimą ir norą nuo
jo sprukti. Visa moters „garbė" iš esmės tik čia ir pastatyta
ant kortos, o šiaip - ko tik joms neatleidžiama! Tačiau
apie šį dalyką jos turi absoliučiai nieko neišmanyti: šio
savo „blogio" jos neturi nei matyti, nei apie jį girdėti,
nei kalbėti, nei galvoti - jau pats žinojimas čia yra blogis.
Ir ką gi! Lyg baisus žaibas iš giedro dangaus trenkia jas
į realybę ir žinojimą - santuoka, ir kaip tik su tuo, kurį
jos labiausiai myli ir vertina: tada prireikia pasijusti pa
tekus į meilės ir gėdos prieštarą, negana to - vienu metu
patirti susižavėjimą, savęs išdavystę, pareigą, užuojautą
102
ANTRA KNYGA
ir baimę dėl netikėtos Dievo ir gyvulio - kas gali viską

apsakyti! - kaimynystės. - Čia iš tikrųjų žmonės sumezgė
sau tokį sielos mazgą, kokio užsimušdamas niekur nerasi!
Net didžiausio žmonių žinovo užjaučiantis smalsumas
bejėgis suvokti, kaip viena ar kita moteris susigaudo
mindama šią mįslę ir nepasimeta šioje įminimo mįslėje,
ir kokie siaubingi, toli siekiantys įtarimai turi šiuo atveju
grumtis vargšėje, pusiausvyros netekusioje sieloje, paga
liau kaip naujausia filosofija ir moters skepticizmas šioje
vietoje išmeta savo inkarus! - Paskui - tas pats nebylus
tylėjimas kaip ir prieš tai: ir dažnai nesikalbėjimas su pačia
savimi, nežiūrėjimas į save. - Dėl to jaunos moterys labai
stengiasi atrodyti paviršutiniškos ir nieko negalvojančios,
o subtiliausios iš jų apsimeta savotiškai įžūlios. - Savo
vyrus moterys paprastai laiko santuokos klaustukais, o
savo vaikus - apologija arba atgaila už nuodėmes: joms
reikia vaikų ir jos nori jų visai kita prasme, negu jų nori
vyras. - Trumpiau tariant, per maža būti moterims švel
niam!
72
Motinos. Gyvuliai kitaip žiūri į pateles negu žmonės;
patelė jiems yra gaminanti būtybė. Tėvo meilės gyvulių
pasaulyje nėra, bet esama kažko panašaus į meilę savo
mylimosios vaikams ir pripratimo prie jų. O patelės per
vaikus patenkina savo valdžios troškimą, įgyja nuosavybę,
užsiėmimą, joms visiškai suprantamą dalyką, kur galima
duoti valią liežuviui: visa tai drauge ir sudaro motinos
meilę, kurią galima palyginti su menininko meile savo
kūriniui. Nėštumas moteris padarė švelnesnes, kantres
nes, baikštesnes, paklusnesnes; lygiai taip pat ir dvasinis
103
ANTRA KNYGA
nėštumas kuria kontempliatyvų charakterį, giminingą mo

teriškajam: tai vyrai-motinos. - Gyvulių pasaulyje gražiąja
laikoma vyriškoji lytis.
73
Šventojo žiaurumas. Prie vieno šventojo priėjo žmogus,
laikydamas rankose ką tik gimusį kūdikį. „Ką man daryti
su tuo vaiku? - paklausė jis. - Vaikas menkas, apsigimęs
ir nepakankamai gyvas, kad mirtų". „Nužudyk jį, - su
šuko šventasis nesavu balsu, - nužudyk ir tris dienas bei
naktis laikyk jį savo rankose, kad tai prisimintum: tada
niekuomet nebegimdysi vaiko, kai matysi, kad tau dar
ne laikas jį turėti". - Išgirdęs tuos žodžius, žmogus pa
sišalino nukabinęs nosį; daugelis peikė šventąjį už žiaurų
patarimą nugalabyti kūdikį. - „O ar ne žiauriau jį palikti
gyvą?" - atsakė šventasis.
74
Nevykėlės. Niekuomet nesiseka toms vargšėms mote
rims, kurios mylimo žmogaus akivaizdoje ima nerimauti,
jaustis neužtikrintai ir perdėm daug šneka: geriausiai
vyrams apsuka galvą tam tikras paslaptingas ir flegma
tiškas švelnumas.
75
Trečioji lytis. „Žemaūgis vyras - tai paradoksas, bet
vis dėlto vyras, - o štai mažos moterėlės, palyginti su
aukštaūgėmis moterimis, man atrodo priklausančios kaž
kokiai kitai lyčiai", - aiškino vienas senas šokių mokytojas.
Smulkutė moteris niekuomet nėra graži, - sakė senasis
Aristotelis8.
104
ANTRA KNYGA
76
Didžiausias pavojus. Jei visais laikais nebūtų buvę
tokios nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, kurie savo
galvos - savo „protingumo" - ugdymo nebūtų laikę
pasididžiavimu, pareiga ir dorybe, žmonių, kurių kaip
„sveiko proto" bičiulių nebūtų žeidę ir jiems gėdos darę
visokie fantazavimai ir minties pasileidimai, tai žmonija
seniausiai būtų gavusi galą! Jai nuolat grėsė ir dabar
tebegresia didžiausias beprotybės protrūkio pavojus, t.y.
juslių, regos ir klausos, užgaidų protrūkis, mėgavimasis
galvos palaidumu, džiaugimasis žmogaus bukumu. Ne
tiesa ir tikrumas yra pamišėlio pasaulio priešybė, o ti
kėjimo bendrumas ir visuotinis privalomumas, vienu žo
džiu, savivalės nebuvimas priimant sprendimus. Didžiau
sios žmonių pastangos iki šiol buvo nukreiptos į tai, kad
dėl labai daugelio dalykų būtų pasiektos vienodos pa
žiūros, kad būtų susikurtas santarvės įstatymas - veikiantis
nepaisant to, ar tie dalykai teisingi, ar klaidingi. Tai yra
tas galvos ugdymas, kuris išsaugojo žmoniją, - bet prie
šingi veiksniai vis dar yra tokie stiprūs, kad apie žmonijos
ateitį sunku kalbėti optimistiškai. Vis dar be paliovos
keičiasi daiktų panorama - ir nuo šiol galbūt labiau ir
greičiau negu pirma; patys rinktiniai protai tolydžio vis
priešinasi tam visuotiniam privalomumui, o jų priekyje -
tiesos tyrėjai! Anas - visapasaulinis - tikėjimas subtilesnio
proto žmonėms nenustoja kėlęs pasišlykštėjimo ir naujo
geidulingumo, o ta lėta sparta, kurios jis reikalauja iš visų
dvasinių procesų, tas vėžlio žingsnis, kuris čia pripažįs
tamas normaliu, verčia menininkus ir poetus būti per
bėgėliais - kaip tik tuose nekantriuose protuose ir reiškiasi
tikras polinkis į beprotystę, nes beprotystė turi tokią
smagią spartą! Taigi reikalingi dorybingi intelektai - oi
ne! aš verčiau pavartosiu patį nedviprasmiškiausią žodį -
105
ANTRA KNYGA
reikalinga dorybinga kvailystė, reikalingas nesustabdomas

lėtos dvasios metronomas, kad didžiojo visuotinio tikėjimo
išpažinėjai neišsisklaidytų ir toliau šoktų savo šokį, - tai
yra pati svarbiausia reikmė. Kiti mes esame išimtis ir pa
vojus, - mums amžinai reikia gintis! - Na ką gi, tikrai
galima šį tą pasakyti ir išimties naudai, su sąlyga, kad ji
niekados nepanorės tapti taisykle.
77
Švarios sąžinės gyvulys. Visi neskoningi dalykai, pa
tinkantys man Pietų Europoje - ar tai būtų italų opera
(pavyzdžiui, Rossini ir Bellini), ar ispanų nuotykių ro
manas (lengviausiai mums prieinamas per prancūziškąją
Žilio Blaso9 versiją) - nelieka mano nepastebėti, bet ir
nežeidžia manęs, panašiai kaip ir nešvankybės, kurias
regi, vaikščiodamas po Pompėją, arba aptinki, skaityda
mas kone kiekvieną antikinę knygą: iš kur visa tai? Ar
ne dėl to, kad čia nėra gėdos ir visa, kas prasčiokiška,
reiškiasi taip tvirtai ir užtikrintai, kaip tam tikras tau
rumas, malonumas ir aistringumas tos pačios rūšies mu
zikoje arba romane? „Gyvulys, kaip ir žmogus, turi savo
teises: jis gali sau laisvai bėgioti; o tu, mano mielas
gentaini, taip pat tebesi gyvylys, nepaisant nieko!" - tokia,
man atrodo, yra to dalyko dorovė ir pietietiškojo žmo
giškumo ypatybė. Blogas skonis turi savo teises kaip ir
geras, netgi daugiau už jį, tuo atveju, jei jis labai paklausus,
be išlygų teikia pasitenkinimą ir yra tarsi bendrinė kalba,
lengvai suprantama kaukė bei gestas; tuo tarpu geras,
subtilus skonis visada dar kažko ieško, kažką mėgina, nėra
visai įsitikinęs, kad bus suprastas, - jis niekuomet nebuvo
ir nėra liaudiškas! Liaudiška buvo ir lieka kaukei Tad tegu
visas tas kaukėtumas liejasi anų operų melodijomis ir
kadencijomis, ritmo šuoliais ir smagumais! Visai kaip
106
ANTRA KNYGA
antikinių laikų gyvenime! Ką galima apie jį suprasti, jei

nenutuokiama apie kaukės pomėgį, apie švarią bet kokio
kaukėtumo sąžinę! Štai čia yra antikinės dvasios mau
dyklė ir atgaiva - ir galbūt ši maudyklė buvo retoms ir
iškilnioms senojo pasaulio asmenybėms reikalingesnė ne
gu prastuomenei. - Ir priešingai: koks nors prasto skonio
pasažas šiaurietiškuose kūriniuose, pavyzdžiui, vokiečių
muzikoje, mane neapsakomai žeidžia10. Čia jau dalyvauja
gėda; menininkas smuko savo paties atžvilgiu, net nesu
gebėdamas paslėpti, kaip visas išraudo: mums gėda kartu
su juo ir įsižeidžiame taip todėl, kad nujaučiame, jog jis
manė turėjęs taip žemai pulti dėl mūsų.
78
Už ką turime būti dėkingi. Tiktai menininkai, ir pir
miausia teatras, atvėrė žmonėms akis ir ausis, kad kiek
vienas su malonumu išgirstų ir pamatytų, kas jis pats yra,
ką pats gyvenime patiria, ko pats geidžia; tik menininkai
mus išmokė vertinti herojų, kuris slypi kiekviename iš
tų kasdienių žmonių: jie išmokė gebėjimo žvelgti į save
patį kaip į herojų iš tolo ir tarsi į supaprastintą bei
paryškintą - išmokė meno save dėl savęs „užkelti ant
scenos". Vien taip mes atsikratome kai kurių savo smulkių
ydų! Be šito meno mes būtume ne kas kita, kaip tik
avanscena, ir gyventume veikiami optinės regimybės, kuri
artimiausią aplinką ir nedorybes nepaprastai padidina,
tartum tikrovėje taip ir būtų. - Gal panašiai nusipelnė
ir toji religija, kuri į kiekvieno žmogaus nuodėmes liepė
žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir nusidėjėlį pavertė dideliu
nemirtingu nusikaltėliu: piešdama žmogui amžinybės per
spektyvas, ji mokė jį žvelgti į save iš tolo ir kaip į tai,
kas priklauso praeičiai, kas sudaro tam tikrą visumą.
107
ANTRA KNYGA
79
Netobulybės žavesys. Čia turiu galvoje poetą, kuris, kaip
ir daugelis žmonių, labiau patraukia savo netobulybėmis
negu visu tuo, ką jo plunksna išrutulioja ir pateikia kaip
tobula, - taip, jo didžiausias nesugebėjimas atneša jam
nepalyginti daugiau naudos ir garbės, negu jo neišsen
kanti jėga. Jo kūriniai niekuomet neatskleidžia iki galo
to, ką jis norėtų pasakyti, ką norėtų vaizduotis: atrodo, kad
jis turi vizijos nuojautą, bet niekad nėra patyręs jos pačios;
tačiau nepaprastai didelis tos vizijos potraukis jo sieloje
išlikęs, ir iš jo jis semiasi lygiai tokią pat nepaprastą
troškimo bei geismo gražbylystę, kurią pasitelkęs pakylėja
kiekvieną, katras jo klauso, viršum savo kūrinio ir visų
„kūrinių", suteikdamas jamsparnus kilti taip aukštai, kaip
klausytojai šiaip jau niekados nekyla; ir taip patys virtę
poetais ir regėtojais, jie nesiliauja stebėjęsi savo laimės
dovanotoju, tarsi jis būtų juos vedęs ir tiesiogiai jų žvilgs
niui atvėręs savo didžiausią šventenybę, tarsi būtų pa
siekęs savo tikslą ir viziją tikrai regėjęs ir apie ją papa
sakojęs. Jo šlovei išeina į naudą, kad tikslo jis, atvirai
sakant, nepasiekė.
80
Menas ir natūralumas. Graikai (ar bent atėniečiai) mėg
davo klausytis gražaus kalbėjimo, tikriau sakant, jie jaus
davo tą nepasotinamą potraukį, kuris labiau negu kas kita
skiria juos nuo negraikų. Todėl net iš scenoje vaidinamos
aistros jie reikalavo iškalbingumo ir su didžiausiu ma
lonumu klausydavosi nenatūralios dramos posmų kalbos:
o juk iš prigimties aistra tokia neiškalbinga! Ji tokia nebyli
ir drovi! O kai prašneka, tai kalba painiodamasi ir ne
protingai - net pačiai gėda! Tad ir mes visi, patyrę graikų
įtaką, pripratome prie nenatūralumo scenoje, kaip pa-
108
ANTRA KNYGA
kenčiame - ir ne be malonumo - kitą nenatūralumą,

dainuojančią aistrą, - italų išmokyti. - Mums jau pasidarė
būtinybė - o jos tikrovėje patenkinti neįmanoma, - girdėti,
kad žmonės net sunkiausiose situacijose kalbėtų sklan
džiai ir išsamiai; mus dabar žavi tai, kad tragedijos herojus
dar randa žodžių, motyvų, raiškių judesių ir apskritai
išlaiko blaivų protą, kai gyvenimas artėja prie prarajos
ir tikras žmogus dažniausiai pameta galvą ir, be abejo,
visokią gražbylystę. Šis nukrypimas nuo natūralumo yra,
ko gero, maloniausia žmogaus išdidumui akimirka; iš
esmės dėl jos jis mėgsta meną, kaip pakilaus, herojiško
nenatūralumo ir konvencijos išraišką. Dramaturgui visuo
met teisingai priekaištaujama, jeigu jis nepaverčia visko
protu ir žodžiais, o vis ką nors nutyli: panašiai kaip ir
operos kompozitorius susilauks nepasitenkinimo, jei di
džiausiam jausmui nesugebės rasti melodijos, o parinks
jam reikšti tik afektingą „natūralų" lemenimą ir riksmą.
Čia kaip tik būtina prieštarauti natūralumui! Čia kaip tik
paprastas iliuzijos patrauklumas privalo užleisti vietą aukš
tesnio rango žavesiui! Graikai šiuo keliu nuėjo labai toli -
siaubingai toli! Panašiai kaip jie kiek įmanydami susiau
rino sceną ir atėmė sau bet kokią galimybę išgauti poveikį
scenos gilumos vaizdu, kaip sukaustė vaidintoją, neleis
dami jam naudotis mimika ir laisvai judėti, ir pavertė jį
iškilminga, sustingusia, kaukėta baidykle, taip ir iš pa
čios aistros atėmė gilia prasmiškumą, pareikalavę gra-
žiakalbystės; apskritai jie padarė viską, kad neliktų ele
mentaraus baimę ir užuojautą žadinančių paveikslų po
veikio: jie kaip tik nenorėjo baimės ir užuojautos, - garbė ir
didžiausia šlovė Aristoteliui! Kalbėdamas apie pagrin
dinį graikų tragedijos tikslą, jis aiškiai šovė pro šalį, visai
net ne į tą pusę! Tik pasižiūrėkime į graikų tragedijos
autorius, kas labiausiai žadino jų uolumą, išradingumą,
109
ANTRA KNYGA
veržlumą - be abejo, ne ketinimas sukrėsti žiūrovus afek

tais! Atėnietis ėjo į teatrą, norėdamas išgirsti gražių kalbų!
Ir Sofokliui rūpėjo tik gražios kalbos! - tebus man atleista
už šią ereziją! - Visai kas kita - rimtoji opera: visi jos
meistrai stačiai neriasi iš kailio, kad jų veikėjų niekas
nesuprastų. „Koks atsitiktinai nugirstas žodis neatidžiam
klausytojui turi būti tik pagalbinė priemonė; šiaip jau
situacija privalo pati save paaiškinti: kalbos - bergždžias
dalykas!" - taip mano jie visi ir iš žodžių išdarinėja, ką
tik nori. Galbūt jiems pritrūko drąsos, kad žodį visai
niekais paverstų: reikėjo Rossini'ui būti tik truputį įžū
lesniam, ir dainavimui būtų palikęs vien lia-lia-lia, - ir
būtų buvę visai nekvaila! Tikėti reikia ne operos perso
nažų „žodžiais", o melodijomis! Tai ir yra tas skirtumas,
tas puikus nenatūralumas, dėl kurio einama į operą! Net
recitativo seccou nenorima klausytis kaip žodžių ir teksto:
ši pusiau muzika labiau skirta duoti muzikaliai ausiai šiek
tiek atsikvėpti (atsikvėpti nuo melodijos, kaip paties sub
tiliausio ir todėl didžiausio įtempimo reikalaujančio ma
lonumo, kurį teikia šitas menas) - ir dar vieną dalyką,
būtent: kelti vis didėjantį nekantrumą ir priešinimąsi bei
naują visos muzikos, melodijos, geismą. - Kaip šiuo at
žvilgiu yra su Richardo VVagnerio menu? Gal jis kitoks?
Kai kada man atrodo, kad, prieš eidamas į jo kūrinių
spektaklius, žodžius ir muziką turėtum būti jau išmokęs
mintinai, nes be šito, mano galva, negirdėsi nei žodžių,
nei pačios muzikos.
81
Graikų skonis. „O kas čia gražaus? - pasakė vienas
matininkas, pasižiūrėjęs Ifigenijos pastatymą, - čia nieko
neįrodoma!" Ar graikams šitas skonis toks jau tolimas?
Bent jau Sofoklis „viską įrodė"12
110
ANTRA KNYGA
82
L'esprit graikams netinka. Graikų mąstymas visuomet
be galo logiškas ir paprastas; tai jiems, bent per ilgą jų
klestėjimo laiką, nenusibodo, o su prancūzais taip atsitinka
dažnokai: pastarieji perdėm mėgsta vis truputį šoktelti
į priešingybes, ir logikos dvasią išties pakenčia tik tada,
kai jinai daugybe tokių mažų šuoliukų į priešingybę
parodo savo malonų galantiškumą, supratingą pačios sa
vęs neigimą. Logika jiems atrodo būtina kaip duona ir
vanduo, bet tuoj pat pavirsta savotišku kalėjimo maistu,
kai tik juos tenka ragauti grynus ir be kito užkandžio.
Padorioje visuomenėje niekuomet nereikia stengtis pasi
rodyti visišku ir vieninteliu teisuoliu, kaip reikalauja gry
noji logika: tuo paaiškinama ta mažytė neprotingumo
priemaiša visame prancūzų espritu. - Graikų polinkis
bendrauti nė iš tolo nebuvo taip išplėtotas, koks yra ir
buvo prancūzų, todėl taip mažai esprit teturėjo jų suma-
ningiausi vyrai, todėl tokie nesąmojingi patys didžiausi
jų aštrialiežuviai, todėl - tiek to! Ir šitais mano žodžiais
niekas netikės, o kiek aš jų dar nešiojuos širdyje! - Ėst
res magna tacereu, - pataria Marcialis visiems plepiams.
83
Vertimai. Apie laikų istorinę nuovoką galima spręsti
iš to, kaip tais laikais yra verčiama ir kaip mėginama
perimti praėjusių epochų dvasią ir knygas. Comeille'io
ir taip pat dar Revoliucijos laikų prancūzai su romėnų
senove elgėsi taip, kaip mes daryti nebeturėtume drąsos -
dėl mūsų geresnės istorinės nuovokos. O pati romėnų
senovė: kaip šiurkščiai ir drauge naiviai ji uždėjo savo
leteną ant viso, kas buvo gera ir aukštos kultūros anks
tesnėje už ją graikų senovėje! Kaip ją kėlė romėnai tiesiai
111
ANTRA KNYGA
į savo dabartį! Kaip jie sąmoningai ir nerūpestingai kratė

dulkes nuo drugelio sparnų - vienu akimirksniu! Taip
Horacijus vertė kai kurias Alkajo ir Archilocho, o Pro-
percijus - Kalimacho ir Fileto (to paties rango poetų kaip
Teokritas, jei turime teisę spręsti) kūrinių vietas: ar jiems
nors kiek rūpėjo, kad poetas šį bei tą buvo išjautęs ir į
eilėraštį įdėjęs to jausmo ženklų! Kaip poetai, jie nemėgo
antikvarinių tyrinėjimų, einančių pirm istorinės nuovokos;
jiems, kaip poetams, neturėjo reikšmės tie visai asmeniški
dalykai bei vardai ir visa - pavyzdžiui, tautiniai drabužiai
ir kaukės, - kas buvo būdinga kuriam nors miestui, jūros
pakrantei ar šimtmečiui; jie iškart dėjo jų vieton tai, kas
buvo šiuolaikiška ir romėniška. Jie tarsi mūsų klausia:
„Argi nederėjo mums senovės atnaujinti ir joje patiems
įsitaisyti? Argi neturėjome teisės į šitą negyvą kūną įkvėpti
savo sielos? Juk jis vis tiek miręs: o, kaip šlykštu visa,
kas negyva!" - Jie nežinojo istorinės nuovokos skonio;
praeitis ir svetimi dalykai jiems buvo nemalonūs ir juos,
kaip romėnus, skatino romėniškam užkariavimui. Vers
dami kūrinius, iš tikrųjų jie tais laikais vykdė užkariavimo
žygį - ne vien ta prasme, kad istorinius dalykus praleis
davo, - ne: jie įterpdavo užuominų apie dabartį ir pir
miausia, nubraukę poeto vardą, įrašydavo savo - visai
nesijausdami, kad vagia, o su švarut švarutėle imperii
Romani sąžine.
84
Apie poezijos kilmę. Fantastiškumo žmoguje mėgėjai,
pripažįstantys drauge ir instinktyvaus dorovingumo te
oriją, samprotauja taip: „Jei nauda visais laikais buvo
garbinama kaip aukščiausioji dievybė, iš kur tada visame
pasaulyje atsirado poezija? - tas kalbėjimo ritmavimas,
kuris minties aiškumui veikiau kenkia, negu prie jo prisi
112
ANTRA KNYGA
deda, ir kuris, tarsi tyčiodamasis iš visokio naudingo

tikslingumo, visuose žemės kampeliuose sudygo ir dabar
tebedygsta! Be galo gražus poezijos neprotingumas pa
neigs tą nuomonę, jūs, pragmatikai! Ne kas kita, o noras
atitrūkti vieną sykį nuo naudos - štai kas išaukštino
žmogų, štai kas įkvėpė jį dorovingumui ir menui!" O čia
turiu pragmatikams nors kartą padaryti malonumą, ke
tindamas pritarti - juk jie taip retai būna teisūs, kad net
gaila darosi! Tais laikais, kurie pagimdė poeziją, ir turėta
galvoje nauda, net labai didelė nauda - tada, kai į kal
bėjimą įsileistas ritmas, toji jėga, kuri naujai sudėlioja visus
sakinio atomus, verčia parinkti žodžius ir kitaip nuspal
vina mintį, padarydama ją tamsesnę, svetimesnę, tolimes
nę: aiškus daiktas - tai prietaringas naudingumas! Kai buvo
pastebėta, kad eiliuotą kalbą žmogus įsimena geriau negu
įprastinę15, imta manyti, jog ritmas padės ir dievams
įtaigiau įkalti į galvą žmogaus prašymus; taip pat atrodė,
kad ritminiu skandavimu žmogus gali būti išgirstas per
didesnį nuotolį, o ritmuotą maldą dievai geriau išgirsta.
Bet labiausiai norėta turėti naudos iš to gaivališko su
krėtimo, kurį žmogus patiria klausydamasis muzikos:
ritmas daro poveikį, jis kelia nesulaikomą norą pasiduoti,
pačiam prisidėti; ne tik kojos ima kilnotis, bet ir pati siela
įsitraukia į taktą: tikriausiai - buvo daroma išvada - ir
dievų siela! Taigi ritmu mėginta dievus prievartauti, pa
naudoti jiems jėgą: poezija buvo užmetama kaip magiška
kilpa. Tačiau būta dar vieno, kur kas keistesnio įsivaiz
davimo, - ir šis, ko gero, labiausiai bus prisidėjęs prie
poezijos atsiradimo. Pitagoro sekėjams ji tampa filosofine
teorija ir auklėjimo priemone, bet nepalyginti seniau, negu
atsirado filosofai, muzikai buvo priskiriama galia tramdyti
afektus, švarinti sielą, maldyti ferocia animi16 - ir būtent
muzikos ritmu. Kai siela prarasdavo normalų tonusą ir
113
ANTRA KNYGA
harmoniją, reikėdavo šokti dainininko taktu, - toks buvo

gydymo receptas. Juo Terpandras numalšino maištą, Em
pedoklis sutramdė pasiutėlį, Damonas nuramino liguistai
įsimylėjusį jaunikaitį; juo būdavo gydomi ir įsisiautėję,
keršto ištroškę dievai. Pirmiausia tuo, kad jų afektinis
svaigulys ir atsipalaidavimas būdavo įvaromas iki kraš
tutinumo, vadinasi, siautėjantis paverčiamas pamišėliu,
o kerštaujantis - keršto apsvaigintu: visi orginiai kultai
dievybės įtūžį nori numaldyti iš karto ir paversti orgija -
kad paskui dievybė jaustųsi laisvesnė ir ramesnė ir paliktų
žmogų ramybėje. Žodžio „melosas" šaknis reiškia rami
nančią priemonę, ne dėl to, kad pats [juo reiškiamas
dalykas] būtų ramus, o dėl to, kad raminančiai veikia. -
Ir ne tik kulto giesmės, bet ir seniausių laikų pasaulietinės
dainos siejamos su prielaida, kad ritmas turi magiškos
galios, pavyzdžiui, semiant vandenį ar irkluojant: daina
privalo užburti demonus, kurie, kaip manyta, dalyvauja
atliekant šiuos veiksmus; ji atima jiems laisvę, padaro
paklusniu įnagiu žmogaus rankose. Kad ir ką žmogus
darytų, jis turi dingstį dainuoti - kiekvienas veiksmas
susijęs su dvasių parama: užkerėjimas ir užkalbėjimas -
tokia, atrodo, yra poezijos pirminė forma. Jeigu eiliuota
kalba buvo vartojama orakulystėje - graikai teigė, jog
hegzametras buvęs išrastas Delfuose, - tai ir čia ritmas
turėjo atlikti prievartos funkciją. Leisti išpranašauti sau
ateitį iš pradžių reiškė (remiantis man atrodančiu galimu
graikiško žodžio aiškinimu) leistis sau ką nors nustatyti;
buvo manoma, jog iš ateities galima šį tą išgauti įgyjant
Apolono prielankumą, Apolono, kuris, kaip rodo seniau
sias įsivaizdavimas, yra šis tas daugiau negu ateitį nu
matantis dievaitis. Kai tik formulė ištariama, tiksliai pa
žodžiui ir ritmiškai, ji susaisto ateitį; o pačią formulę
išrado Apolonas - būdamas ritmo dievaičiu, jis gali
114
ANTRA KNYGA
pritraukti ir likimo deives. - Apskritai imant, klausiame:

ar senajai prietaringai žmonių giminei išvis buvo kas
naudingesnio už ritmą? Jį pasitelkus, buvo galima padaryti
viską: magiškai stimuliuoti darbą, versti dievaitį pasiro
dyti, būti arti, išklausyti; tinkamai susitvarkyti likimą,
savo sielą apvalyti nuo kokios nors perkrovos (baimės,
manijos, užuojautos, keršto), ir ne tik savo paties, bet ir
pikčiausio demono sielą, - be eiliuoto teksto žmogus buvo
niekas, jį turėdamas - kone dievaitis. Tokio įsišaknijusio
jausmo nebeįmanoma pašalinti, - ir dabar dar, praėjus
tūkstančiams metų, kai stengiamasi įveikti šitą prietarą,
net ir pats išmintingiausias iš mūsų retsykiais apkvaili
namas ritmo bent tuo, kad jaučia mintį esant teisingesnę,
kai ji turi metrinę formą ir ateina dieviškai pasišokinė
dama. Ar ne juokingas dalykas, jog rimčiausi filosofai,
kad ir kaip viską sąžiningai nagrinėtų ir vertintų, norė
dami savo mintims suteikti jėgos ir įtikinamumo, vis dar
remiasi poetirtiais posakiais?- Irvis dėlto tiesai kyla didesnis
pavojus tada, kai poetas jai pritaria, negu kai prieštarauja!
Nes, kaip sako Homeras: „Daug juk dainiai meluoja!"17
85
Gėris ir grožis. Menininkai amžinai viską gražina ir
aukština - jie nieko kito daugiau ir neveikia: gražina ir
aukština visas tas būsenas ir daiktus, apie kuriuos kal
bama, jog esant toms būsenoms ir su tais daiktais žmogus
gali pasijusti geras arba didelis, apsvaigęs arba linksmas,
laimingas arba išmintingas. Tie rinktiniai daiktai bei bū
senos, kurių reikšmė žmogaus laimei laikoma tvirtai nu
statyta, yra menininkų objektai: menininkai nuolat tyko
juos atrasti ir įtraukti į meno sritį. Aš sakyčiau, jie ne
patys yra laimės ir to, kas laimę teikia, vertintojai, bet
nuolat sukiojasi netoli tų vertintojų, kupini smalsumo ir
115
ANTRA KNYGA
noro tais vertinimais tuojau pat pasinaudoti. Bet kadangi

jie, be nekantrumo, dar turi stiprius šauklių plaučius ir
bėgikų kojas, tai visuomet yra tarp pirmųjų, kurie naują
gėrį išgražina ir išaukština, ir dažnai atrodo esą tie, kurie
jį pirmiausia gėriu pavadina ir kaip gėrį įvertina. Tačiau
tai, kaip sakyta, - netiesa: jie tik greitesni ir didesni
rėksniai, negu tikrieji vertintojai. - O kas tie tikrieji ver
tintojai? - Turčiai ir dykinėtojai.
86
Apie teatrą. Ši diena man vėl padovanojo stiprių ir
taurių jausmų, ir jei šiokį vakarą užsigeisčiau muzikos
ir meno, tikrai žinau, kokios muzikos ir kokio meno
nenorėčiau, būtent - tokių, kurie klausytojus siekia ap
svaiginti ir įstumti į ekstazę, - tuos kasdieniškos sielos
žmones, kurie vakarais panašūs ne į nugalėtojus triumfo
vežimuose, o į nuvarytus mulus, žmones, kuriuos gyve
nimas perdėm dažnai vaišino botagu. Ką išvis tie žmo
geliai žinotų apie „pakilesnes nuotaikas", jei nebūtų svai
galų ir dvasinio pobūdžio botagų! - taigi jie turi savus
įkvėpėjus lygiai taip pat kaip ir savus vynus. Bet kuo
čia aš dėtas dėl jų gėrimų ir svaiginimosi! Kam reikalingas
vynas įkvėptajam! Priešingai, į priemones ir tarpininkus,
kurie čia siekia poveikio be pakankamo pamato, jis žiūri
su tam tikru pasišlykštėjimu, nes tai ne kas kita, kaip tik
didelio sielos pakilimo pamėgdžiojimas! - Ką? Kurmiui
suteikiami sparnai ir sužadinama arogantiška vaizduotė -
prieš miegą, prieš jam įlendant į savo urvą? Jis pasiun
čiamas į teatrą ir prie jo pavargusių, neregių akių pri
dedami didžiuliai didinamieji stiklai? Žmonės, kuriems
gyvenimas yra ne „veikimas", o aibės reikalų tvarkymas,
sėdi priešais sceną ir spokso į keistas būtybes, kurioms
gyvenimas yra daugiau negu reikalų tvarkymas? „Taip
116
ANTRA KNYGA
pridera, - pasakysite, - taip įdomu, to reikalauja išsila

vinimas!'' - Na ką gi! Tada man perdėm dažnai trūksta
išsilavinimo, nes pernelyg dažnai tas vaizdas kelia man
šleikštulį. Tas, kuriam tragedijų ir komedijų per akis,
verčiau į teatrą neina; arba išimtiniais atvejais visas pro
cesas - teatras, publika, neišskiriant ir pjesės autoriaus -
tampa jam tikru tragedijos ir komedijos spektakliu, o
rodomas dalykas mažai tejaudina. Kas pats yra panašus
į Faustą ar Manfredą, kam jam visokie teatro faustai ir
manfredai! - nebent tik kad priverstų pagalvoti, jog išvis
tokių personažų teatre esama. Giliausios mintys ir didžiau
sios aistros tiems, kurie nesugeba nei mąstyti, nei būti
aistringi, o tik svaigintis! Ir tie dalykai kaip priemonė šitam
svaiginimuisi! Teatras ir muzika - tas europiečių hašišo
rūkymas ir betelio18kramtymas! O, kas mums papasakos
visą narkotikų istoriją! - Tai beveik „išsilavinimo", va
dinamojo aukštojo išsilavinimo, istorija!
87
Apie menininkų tuščiagarbiškumą19. Manau, kad me
nininkai dažnai nežino, ką jie geriausiai sugeba, nes yra
per daug pasipūtę, o jų sąmonė nukreipta į šiek tiek
arogantiškesnius dalykus negu tie mažyčiais atrodantys
augalėliai, kurie moka savo dirvoje augti švieži, neįprasti,
puikūs - tikros tobulybės. Savo pačių sodo ar vynuogyno
gėrybes jie lengva ranka nuvertina, jų meilė ir įžvalgumas
nėra lygiaverčiai. Yra toks muzikas, kuris meistriškiau nei
kitas moka išgauti garsus iš kenčiančių, prislėgtų, kamuo
jamų sielų karalystės ir net nebylius gyvulius apdovanoti
kalba. Jam nėra lygių perteikiant besibaigiančio rudens
spalvas, neapsakomai jaudinančią paskutinio, paties pas
kutinio, paties trumpiausio pasimėgavimo laimę; jis žino
garsus tiems paslaptingiems ir siaubingiems sielos pu-
117
ANTRA KNYGA
siaunakčiams, kai, atrodo, priežastis ir padarinys visai

išėjo iš vėžių ir kiekvieną akimirką kas nors gali rastis
„iš niekosėkmingiausiai jis semiasi iš giliausio žmogaus
laimės dugno ir tartum iš tos laimės ištuštintos taurės,
į kurią galų gale tyčia subėgo karčiausi, šlykščiausi ir
saldžiausi lašai; jis žino, kaip vos bepasivelka nuvargusi
siela, kai nebegali laigyti ir skraidyti, kai nebeįstengia net
paeiti; jo akys žvelgia baikščių paslėpto skausmo, neguo
džiančio supratimo, neprisipažįstančio atsisveikinimo
žvilgsniu; tiesa, kaip slaptos skurdybės Orfėjas jis pra
noksta bet kurį kitą, ir apskritai menui šį tą yra davęs -
tai, kas iki šiol atrodė neišreiškiama ir net neverta meno,
ką žodžiais buvo galima tik nuvaikyti, o ne sulaikyti, -
mažytę, mikroskopinę sielos dalelę: taip, tai didelės smul-
kybės meistras. Tačiau jis nenori juo būti! Jo būdas labiau
mėgsta dideles sienas ir drąsų freskos meną! Jis nepastebi,
kad jo dvasia turi kitą skonį ir kitus polinkius ir smagiausiai
jaučiasi, ramiai tupėdama sugriuvusių namų pakampiuo
se: ten, pasislėpęs, pabėgęs nuo paties savęs, jis tapo savo
tikruosius šedevrus, kurie visi labai trumpi, dažnai tik
vieno takto; tiktai ten jis tampa visiškai vertingas, didelis
ir tobulas, nebent tik ten. - Tačiau jis to nežino! Jis pernelyg
tuščiagarbis, kad šitai žinotų.
88
Pažiūros į tiesą rimtumas. Rimta pažiūra į tiesą! Kaip
skirtingai žmonės supranta šituos žodžius! Tos pačios
pažiūros ir įrodymo bei patikrinimo būdai, kokio nors
mąstytojo suvokiami kaip lengvabūdiškumas, kuriam jis
savo paties gėdai retsykiais pasiduoda, - lygiai tos pačios
pažiūros gali, pavyzdžiui, menininkui, susidūrusiam su
jomis ir laikinai jas priėmusiam, duoti mintį, jog dabar
jį apėmė didžiausias pažiūros į tiesą rimtumas ir reikią
118
ANTRA KNYGA
tik stebėtis, kad jis, nors ir menininkas, drauge rodąs patį

rimčiausią priešingybės iliuzijai troškimą. Taigi visiškai
įmanoma, jog kai kas rimtumui reiškiamu patosu išsiduo
da, kaip paviršutiniškai ir nereikliai jo dvasia iki šiol žaidė
pažinimo karalystėje. - Ir ar nebūna tai, į ką mes žiūrime
rimtai, mūsų demaskavimas? Tatai parodo, ką mes su
gebame pasverti ir kokiems dalykams mes neturime jokių
svarstyklių.
89
Dabar ir kadaise. Kas mums iš viso meno kūrinių meno,
jei netenkame kur kas didesnio meno - švenčių meno!
Kadaise visi meno kūriniai buvo sustatyti prie didžiojo
žmonijos šventės vieškelio kaip svarbių ir palaimingų
įvykių prisiminimo ženklai ir paminklai. Dabar meno
kūriniais norima nuvilioti vargšus išsekusius žmones ir
ligonius nuo didžiojo žmonijos kančios vieškelio - dėl
trumputės geidulingos akimirkos; jiems siūloma truputis
svaigulio ir beprotybės.
90
Šviesuliai ir šešėliai. įvairių mąstytojų knygos ir užrašai
yra skirtingi: vienas knygoje sutelkė šviesą, kurią sugebėjo
mikliai pasigauti iš jam nušvitusių pažinimo spindulių
ir parsinešti, kitas perteikia tik šešėlius, pilkas ir juodas
kopijas to, ką išvakarėse savo sieloje sudėliojo.
91
Atsargumas. Alfieri20, pasakodamas negalintiems atsi
stebėti bendraamžiams savo gyvenimo istoriją, kaip ži
nome, yra gerokai primelavęs. Jis dūmė akis iš despotizmo
sau pačiam, įrodydamas jį, pavyzdžiui, tuo, kaip sukūrė
119
ANTRA KNYGA
sau kalbą ir tironiškai darė iš savęs poetą; galiausiai jam

pavyko rasti griežtą iškilnumo formą, į kurią įspraudė savo
gyvenimą ir savo atmintį: galima įsivaizduoti, kiek teko
pasikankinti. - Netikėčiau aš ir Platono biografija, jo paties
parašyta, lygiai kaip ir Rousseau bei Dante's vita nuova2\
92
Proza ir poezija. Reikia neišleisti iš akių to, kad didieji
prozos meistrai beveik visuomet buvo ir poetai - nesvar
bu, vieši ar slapti, kūrę vien sau „į stalčių"; ir iš tikrųjų,
gera proza rašoma tik poezijos akivaizdoje! Juk proza yra
nepaliaujamas mandagus karas su poezija: visą jos žavesį
sudaro tai, kad ji nuolat poezijos vengia ir jai prieštarauja;
kiekviena abstrakcija čia nori būti pateikta poeziją apgau-
nant ir tarsi pašiepiamu tonu; kiekvienas sausas ir šaltas
sakinys turi mieląją Deivę stumti į malonią neviltį; dažnai
pasitaiko suartėjimų, akimirksnio susitaikymų, o paskui
vėl staiga atšokama ir tyčiojamasi; neretai pakeliama už
danga ir įleidžiama akinančios šviesos kaip tik tuo metu,
kai Deivė mėgaujasi prieblanda ir pastelinėmis spalvomis;
kai kada jai tiesiog iš burnos ištraukiamas žodis ir už
dainuojamas tokia melodija, kad ji savo švelniomis ran
kutėmis prisidengia savo švelnias ausytes, - kaip matome,
yra tūkstančiai to karo malonumų, įskaičiuojant ir pra
laimėjimus, apie kuriuos ne poezijos, vadinamieji prozos
žmonės, ničnieko nežino: tad jie ir rašo bei kalba tik prasta
proza! Karas - visų gerų dalykų tėvas22, jis taip pat ir geros
prozos tėvas! - Šis šimtmetis pagimdė keturis nepaprastus
ir tikrai poetiškus rašytojus, pasiekusius prozoje tokio
meistriškumo, kokiam šis amžius dar nėra pribrendęs -
dėl poezijos stygiaus, kaip minėjome. Palikdamas nuo
šalyje Goethe'ę, kurį teisėtai yra pasiglemžęs jį pagimdęs
šimtmetis, regiu tik Giacomo Leopardi'į23, Prosperą Meri-
120
ANTRA KNYGA
mėe24, Ralphą Waldo Emersoną ir Walterį Savage'ą Lan-

dorą, Imaginary Conversations autorių25, vertus vadintis
prozos meistrais.
93
Bet kodėl gi tu rašai? A: Aš nesu iš tų, kurie mąsto,
laikydami rankoje į rašalą pamirkytą plunksną, juo labiau
nepriklausau tiems, kurie atsiduoda aistroms, sėdėdami
priešais atkimštą rašalinę ir spoksodami į popieriaus lapą.
Mane ima pyktis arba aš gėdijuosi visokio rašymo; ra
šymas man yra reikmė - stačiai koktu apie tai kalbėti
net palyginimais. B: Bet kodėl gi tu rašai? A: Taip, broleli,
tarp mūsų šnekant, aš iki šiol neradau kito būdo atsikratyti
savo minčių. B: Okodėl nori jų atsikratyti? A: Kodėl noriu?
Argi aš noriu? Aš privalau. - B: Užteks! Užteks!
94
Pomirtinis augimas. Tos nedidelės drąsios mintys apie
dorovės dalykus, išsakytos Fontenelle'io nemirtinguose
Mirusiųjų pokalbiuose, jo laikais buvo laikomos paradoksų
rinkiniu ir abejotino sąmojo žaismu; net patys didžiausi
skonio ir dvasinio gyvenimo teisėjai čia nieko daugiau
neįžvelgė, - ko gero, ir pats Fontenelle'is. Ir štai atsitinka
kažkas neįtikėtina: šitos mintys tampa tiesomis! Mokslas
jas įrodo! Žaismas pasirodo ne toks jau nerimtas! Ir mes
skaitome tuos dialogus visai kitokiomis akimis, negu juos
skaitė Voltaire'as ir Helvetius, ir jų autorių nejučiomis
priskiriame kitam ir daug aukštesniam protų rangui, negu
aniedu darė, - teisėtai? Ar neteisėtai?
95
Chamfort'asliy. Kad toks žmonių ir minios žinovas, kaip
Chamfort'as, kaip tik palaikė minią, o ne liko nuošaly,
121
ANTRA KNYGA
filosofiškai jos atsižadėdamas ir gindamasis, galiu sau

paaiškinti tiktai štai kaip: jo instinktas buvo stipresnis nei
išmintis ir niekad nebuvo patenkintas, instinktyvi neapy
kanta aristokratiškai kilmei: galimas daiktas, tai sena gan
nesunkiai suprantama motinos neapykanta27, kuri iš mei
lės motinai tapo jame šventa, - tai nuo vaikystės metų
jame glūdėjęs keršto instinktas, laukęs valandos atkeršyti
už motiną. Ir dabar gyvenimas ir jo genijus ir, ak! -
labiausiai, matyt, jo gyslose srovenęs tėvo kraujas - per
metų metus - paskatino jį prisidėti kaip tik prie šitos
aristokratijos ir su ja susilyginti! Tačiau galų gale jis
nebeįstengė žiūrėti į save patį, matyti save, „seną žmogų",
valdomą senojo režimo; jį apėmė stipri atgailos aistra, ir
šitaip jausdamasis jis apsivilko minios drabužiais, savotiška
jai būdinga ašutine! Jo sąžinę slėgė praleistas kerštas. -
Jei Chamfort'as anuomet bent per nago juodymą būtų
likęs didesnis filosofas, Revoliucija nebūtų iškrėtusi savo
tragiško pokšto ir įgavusi tokį aštrų dyglį: ji būtų atro
džiusi kur kas kvailesniu įvykiu ir nebūtų tapusi tokia
protų suvedžiotoja. Bet Chamfort'o neapykanta ir kerštas
išauklėjo ištisą žmonių kartą: šią mokyklą išėjo pačios
šviesiausios asmenybės. Tik pagalvokime apie tai, jog
Mirabeau į Chamfort'ą žiūrėjo kaip į savo aukštesnįjį ir
vyresnįjį Aš, iš kurio laukė paskatų, įspėjimų ir nuosp
rendžių, viską iškęsdamas, - Mirabeau, kuris, kaip žmo
gus, priklauso visiškai kitam didingumo rangui, katram
neprilygsta net pirmieji praeities ir dabarties valstybių
vyrai28. Keista, kad, nepaisant tokio draugo ir užtarėjo -
juk Mirabeau laiškai Chamfort'ui yra išlikę29- tas sąmo-
jingiausiasis iš visų moralistų prancūzams liko svetimas,
kaip ir Stendhalis, kuris, galimas daiktas, tarp visų šio
šimtmečio prancūzų išmintingiausiai viską matė ir girdėjo.
Ar tik ne dėl to, jog pastarasis iš tikrųjų turėjo per daug
122
ANTRA KNYGA
vokiško ir angliško elemento, kad paryžiečiams būtų dar

pakenčiamas? Tuo tarpu Chamfort'as, žmogus, kuriame
gausu sielos gelmių ir užkulisių, niūrus, kenčiantis, žai
žaruojantis, - mąstytojas, laikęs juoką būtinu gyvenimo
vaistu ir jautęsis kone galą gavęs, jei kokią dieną netek
davo pasijuokti, - atrodo labiau italas ir Dante's bei
Leopardi'io giminaitis negu prancūzas! Yra žinomi pas
kutiniai Chamfort'o žodžiai: „Ah! mon ami, - pasakė jis
Sieyès'ui, - je m'en vais enfin de ce monde, où il faut
que le coeur se brise ou se bronze..."30. Tai tikriausiai ne
mirštančio prancūzo mintis.
96
Du oratoriai. Iš šių abiejų kalbėtojų vienas visiškai
protingai atskleidžia savo temą tik tada, kai pasiduoda
aistrai: tik jinai privaro jam į smegenis užtektinai kraujo
ir karščio, kad priverstų jo didelį dvasingumą atsiverti.
Kitas mėgina kai kada pasiekti to paties, aistros pade
damas pasakyti savo kalbą garsiai, tvirtai ir patraukliai, -
bet pasisekimo paprastai neturi. Jis tuoj ima kalbėti sunkiai
suprantamai ir suveltai, pradeda perdėti, daryti minties
spragas, sukeldamas nepasitikėjimą savo reikalo protin
gumu; taip, jis pats jaučia tą nepasitikėjimą, ir tuo pa
aiškinami staigūs šuoliai į šaltą ir atstumiantį kalbos toną,
sukeliantys klausytojui abejonę, ar jo aistringumas tikras.
Kiekvieną kartą jam aistra užgožia protą: galbūt dėl to,
kad jo aistra stipresnė už pirmojo kalbėtojo. Bet jis pasiekia
įtaigos viršūnę, kai atlaiko audringą jausmo antplūdį, tarsi
jį paniekindamas: štai tada jo protas visiškai išlenda iš
savo užkulisių - logiškas, pašaipus, žaismingas ir vis dėlto
baisus.
123
ANTRA KNYGA
97
Apie rašytojų plepumą. Esama pykčio plepumo - toks
dažnai esti Lutheris, taip pat ir Schopenhaueris; esama
plepumo dėl per didelės sąvokinių formulių gausos kaip
Kanto raštuose; plepumo iš pomėgio vartoti vis naujus
posakius tam pačiam dalykui - jo randame Montaigne'io31
kūryboje; klastingos prigimties žmonių plepumo: kas skai
to šiuolaikinius veikalus, prisimins šia prasme du rašy
tojus'*2; plepumo iš polinkio į rinktinius žodžius ir gražias
kalbos formas: neretai pasitaiko Goethe's prozoje; plepu
mo iš malonumo kelti jausmų triukšmą ir sumaištį, pa
vyzdys - Carlyle'is33.
98
Shakespeare'o šlovei. Gražiausi žodžiai, kuriuos galė
čiau pasakyti, šlovindamas Shakespeare'ą kaip žmogų,
būtų šie: jis patikėjo Brutu ir nė mažiausio nepasitikėjimo
šešėlio nemetė tos rūšies dorybei! Jam skyrė jis savo
geriausią tragediją - iki pat šiol ji vis dar vadinama
klaidingu vardu34, - jam ir baisiausiam didžios moralės
įkūnijimui. Sielos nepriklausomybė - štai kas čia svar
biausia! Jokia auka tokiu atveju negali būti per didelė:
tam reikia galėti paaukoti net savo geriausią draugą, nors
būtų jis, be kita ko, nuostabiausias žmogus, pasaulio
pažiba, neprilygstamas genijus, - paaukoti tada, kai laisvę
myli kaip didelių sielų laisvę ir kai šitai laisvei jis ima
kelti pavojų: tą Shakesperae'as turėjo būti pajutęs! Aukš
tybė, į kurią jis iškelia Cezarį - tai subtiliausia garbė, kokią
jis galėjo parodyti Brutui: tik taip jis neregėtai iškelia jo
vidinę problemą, lygiai taip pat ir sielos stiprybę, suge
bėjusią šitą mazgą perkirsti! - Bet ar tai buvo tikrai politinė
laisvė, kuri poetui sukėlė užuojautos jausmą Brutui -
124
ANTRA KNYGA
padarė jį Bruto bendru kaltininku? O gal politinė laisvė

buvo tik kažko, ką sunku išreikšti, simbolika? Gal mes
čia susiduriame su kažkokiu negeru, likusiu nežinomu
įvykiu ar atsitikimu iš paties poeto sielos gyvenimo, apie
kurį jis galėjo kalbėti tik ženklais? Ar įmanoma Hamleto
melancholiją lyginti su Bruto melancholija? - o gal Sha-
kespeare'as pažino ją, kaip ir aną, iš savo paties patirties!
Galbūt ir jis turėjo savo tamsias akimirkas ir savo blogąjį
angelą, kaip ir Brutas! - Nesvarbu, kokių panašybių ir
slaptų sąsajų čia galėjo būti ar nebūti, Shakespeare'as vis
tiek prieš visą Bruto asmenį ir dorovę krito ant kelių ir
jautėsi jo nevertas ir jam tolimas: tą paliudijimą jis įrašė
į savo tragediją. Du kartus jis įvesdino joje poetą ir abu
kartus išliejo ant jo tokią nerimastingą ir baisią panieką,
kad tai skamba kaip riksmas - kaip savęs paniekinimas!
Brutas, net ir tas netenka kantrybės, kai įeina poetas -
pasipūtęs, patetiškas, grisus, kokie poetai paprastai būna,
kaip būtybė, kone trykšte trykštanti didybės - taip pat
ir dorovinės didybės - galimybėmis, o veiksmo ir gyve
nimo filosofijos dalykuose vis dėlto retai kada pasiekianti
net paprasto sąžiningumo. „Tegu kitu laiku kvailioja. Kam
/ tie pusgalviai rašeivos kiša nosį / į karo dalykus?
Keliauk sau sveikas!"35 - sušunka Brutas. Reikėtų tuos
žodžius sugrąžinti į sielą poeto, kuris juos sukūrė.
99
Schopenhauerio sekėjai. Ką galima pamatyti, stebint
civilizuotų tautų sąlytį su barbarais? - ogi tai, kad že
mesnioji kultūra paprastai pirma perima aukštesniosios
kultūros ydas, silpnybes ir perlenkimus, jaučiasi to su
žavėta, o paskui, toms pasisavintoms ydoms ir silpnybėms
tarpininkaujant, patiria šiokią tokią ir aukštesniosios kul
tūros vertingų jėgų įtaką, - bet visa tai galima regėti ir
125
ANTRA KNYGA
čia pat, nesitrenkiant kur nors į barbarų kraštą, tiktai šiek

tiek subtilesniu ir sudvasintu, ne taip lengvai apčiuopiamu
pavidalu. Ką pirmiausia iš savo mokytojo perima Vokie
tijoje Schopenhauerio sekėjai? - tie, kurie, palyginti su
aukštesne savo meistro kultūra, savo pačių akyse turi
atrodyti ganėtini barbarai, kad taip pat barbariškai iš
pradžių pasiduotų jo kerams ir suvedžiojimui. Ar tai jo
didelis jautrumas faktams, jo noras siekti aiškumo ir
protingumo, kuris jį dažnai daro taip panašų į anglą ir
taip nepanašų į vokietį? Arba gal tai jo intelektinės sąžinės
grynumas, sąžinės, kuri visą gyvenimą ištvėrė būties ir
valios prieštarą ir jį privertė taip pat ir raštuose nuolatos
ir kiekviename žingsnyje sau prieštarauti? Ogal jo švarybė
bažnyčios ir krikščionių Dievo atžvilgiu? - nes čia jis buvo
skaidrutėlis kaip joks kitas vokiečių filosofas, vienu žo
džiu, jis gyveno ir mirė „kaip volterininkas". Gal jo ne
mirtingi išvedžiojimai apie stebėjimo intelektualumą, apie
priežastingumo dėsnio aprioriškumą, apie intelekto kaip
priemonės ir įrankio prigimtį ir valios nelaisvę? Ne, visa
tai nežavi ir nesuvokiami kaip žavingi dalykai: tačiau štai
Schopenhauerio mistiniai sąmyšiai ir išsisukinėjimai, tose
vietose, kur faktais besiremiantis mąstytojas pasidavė
paskatai būti pasaulio mįslių įminėju ir save sugadino,
neįrodomi samprotavimai apie vieną valią („visos priežas
tys - tai tik proginės valios reiškimosi priežastys šiuo metu
ir šioje vietoje", „valią gyventi turi kiekviena būtybė, net
pati menkiausia, visą ir nedalomą, tokią visą, kaip visos,
kurios kada nors buvo, yra ir bus, paimtos drauge"),
individo neigimas („visi liūtai iš esmės tėra tik vienas
liūtas", „individų gausa - tai regimybė"; kaip ir vystymasis,
kuris taip pat tėra tik regimybė - Lamarcko mintį jis
vadina „genialia absurdiška klaida"), postringavimai apie
genijų („estetiniu požiūriu individas yra nebe individas,
126
ANTRA KNYGA
o grynas, bevalis, nepatiriantis kančios, nepriklausomas

nuo laiko pažinimo subjektas", „subjektas, visiškai atsi
verdamas stebimame daikte, pats virsta tuo daiktu"),
nesąmonė apie užuojautą ir galimą joje principii individu-
ationis36 prasiveržimą kaip bet kokio moralumo šaltinį,
pridėjus dar tokius teiginius kaip: „mirtis - tikrasis būties
tikslas", „neįmanoma a priori tiesiogiai paneigti, kad ir
iš jau mirusio gali sklisti magiška galia", - tokie ir panašūs
filosofo perdėjimai bei ydos perimami visuomet pirmiausia
ir padaromi tikėjimo objektu: būtent ydas ir perdėjimus
visuomet lengviausia mėgdžioti ir tam nereikia ilgo pa
sirengimo. Bet pakalbėkim apie garsiausią iš tebegyve
nančių šopenhauerininkų - Richardą VVagnerį. - Su juo
atsitiko tas pat, kaip yra atsitikę su ne vienu menininku:
jis apsiriko, aiškindamas savo sukurtus personažus ir
nesuvokė savo paties meno žodžiais neišsakytosios filo
sofijos. Pirmoje gyvenimo pusėje jis davėsi klaidinamas
Hėgelio; tas pat jam atsitiko dar kartą, kai paskui savo
personažuose pradėjo įžvelgti Schopenhauerio idėjas ir
sąvokomis „valia", „genijus" bei „užuojauta" ėmė api
būdinti save patį. Vis dėlto nuo tiesos nepabėgsi: niekas
taip nesikerta su Schopenhauerio filosofijos dvasia, kaip
tikrasis YVagnerio herojų vagneriškumas, - aš turiu galvoje
didžiausios savimeilės nekaltybę, tikėjimą nepaprasta aist
ra kaip gėriu pačiu savaime, vienu žodžiu, jo herojų
zygfrydiškumą. „Visa tai kvepia labiau Spinoza negu
manimi", - ko gero, pasakytų Schopenhaueris. Taigi kad
ir kokį pakankamą pagrindą VVagneris turėjo pasidairyti
sau kito nei Schopenhaueris filosofo, susižavėjimas šiuo
mąstytoju jį apakino taip, kad jis nebematė ne tik kitų
filosofų, bet net ir paties mokslo; visas jo menas rodo vis
didesnį polinkį laikyti save Schopenhauerio filosofijos
priedėliu ir papildymu, vis ryžtingiau atsisakydamas kur
127
ANTRA KNYGA
kas didesnės ambicijos tapti žmogiškojo pažinimo ir moks

lo priedėliu bei papildymu. Ir tam jį skatina ne tik visa
paslaptinga šios filosofijos prašmatnybė, filosofijos, kuri
būtų suviliojusi ir kokį nors Cagliostro37: suvedžiotojais
nuolat būdavo ir pavieniai filosofų gestai bei afektai!
Šopenhaueriškas yra, pavyzdžiui, VVagnerio jaudinimasis
dėl vokiečių kalbos sugedimo; ir nors šitam Schopenhau-
erio pamėgdžiojimui šiuo atžvilgiu būtų galima pritarti,
bet negalima ir nutylėti, jog paties VVagnerio stilius ne
mažiau pažeistas visų tų piktžaizdžių ir navikų, kurie
taip erzino Schopenhauerį, ir kad vokiškai rašančių vag-
nerininkų atžvilgiu vagnerizmas pradeda reikštis taip
pavojingai, kaip reiškėsi nebent koks hegeKzmas. Šopen-
haueriška yra ir VVagnerio neapykanta žydams, kuriems
jis nesugeba būti teisingas ir tuo atžvilgiu, kuriuo jie
daugiausiai nusipelnę: juk žydai yra krikščionybės išra
dėjai. Šopenhaueriškas yra VVagnerio mėginimas krikščio
nybę aiškinti kaip vėjų atpūstą budizmo sėklą ir Europai
rengti, laikinai suartėjant su katalikų krikščionių dogmo
mis bei pasaulėjauta, budistinę epochą. Šopenhaueriškas
yra VVagnerio pamokslavimas vardan to, kad žmonės
švelniai elgtųsi su gyvuliais; Schopenhauerio pirmtakas
čia, kaip žinoma, buvo Voltaire'as, kuris, matyt, jau mo
kėjo, kaip ir jo sekėjai, savo neapykantą kai kuriems
dalykams ir žmonėms pridengti gailestingumu gyvuliams.
Kas kas, o VVagnerio neapykanta mokslui, sklindanti iš
jo pamokslo, įkvėpta tikrai ne geraširdystės ir gėrio dva
sios, - ir juo labiau, kaip savaime suprantama, ne dvasios
apskritai. - Galų gale menininko filosofija ne ką tereiškia,
jeigu ji tėra tik antrinė ir jo menui nekenkia. Kita vertus,
juk negalima ant menininko pykti dėl kažkokio atsitik
tinio, galbūt labai nesėkmingo ir pretenzingo darkymosi;
nepamirškime, kad mielieji menininkai, visi kartu ir kiek
128
ANTRA KNYGA
vienas atskirai, yra truputį artistai ir turi jais būti - be

vaidybos būtų sunkoka ilgai išsilaikyti. Būkime YVagneriui
ištikimi tais atvejais, kai jis yra autentiškas ir savitas, -
ir būtent tuo, kad mes, jo mokiniai, taip pat liekame sau
ištikimi dalykuose, kurie mumyse yra autentiški ir saviti.
Palikime jam visas jo intelektines užgaidas bei darkymąsi
ir verčiau pasvarstykime teisingai, kokio neįprasto peno
ir kitų dalykų reikia tokiam menui kaip jo, kad galėtų
gyvuoti ir plėtotis! Nieko baisaus, kad kaip mąstytojas
jis taip dažnai šauna pro šalį: teisingumas ir kantrybė -
ne jo reikalas. Užtenka vien to, kad jo gyvenimas yra pats
sau teisus ir toks lieka - tai gyvenimas, kuris kiekvienam
iš mūsų šaukte šaukia: „Vyras būk, nesek man iš paskos, -
sau tiktai, sau tiktai!38 Taip pat ir mūsų gyvenimas turi
likti mums teisus! Ir mes turime laisvai ir be baimės,
jausdami savo nekaltą patybę, augti ir skleisti žiedus iš
pačių savęs! Mąstant apie šitą žmogų, man ir dabar dar,
kaip kadaise, tebeskamba ausyse žodžiai, „jog aistra ver
tesnė už stoicizmą ir veidmainystę, jog būti sąžiningam,
netgi darant bloga, yra geriau negu ištirpti tradicinėje
dorovėje, jog laisvas žmogus gali būti ir geras, ir blogas,
o nelaisvas - gamtos gėda ir neturi nei dangiškos, nei
žemiškos paguodos, pagaliau jog kiekvienas, norintis tapti
laisvas, turi tai pasiekti pats ir jog laisvė nė vienam ne
nukrenta į rankas kaip stebuklinga dovana" („Richardas
VVagneris Bairoite", p. 94)39.
100
Mokytis gerbti. Ir pagarbos žmonės turi mokytis, kaip
ir neapykantos. Kiekvienas, kuris eina nepramintais takais
ir daugelį kitų yra jais vedęs, paskui nustemba pamatęs,
kaip nemoka tie daugelis reikšti dėkingumo, kokie šykštūs
jie šiuo atžvilgiu, ir išvis kaip retai tam dėkingumui
1663. 5
129
ANTRA KNYGA
įmanoma reikštis. Būna taip, kad kai tik šis nori prabilti,
jam tarsi kažkas įstringa gerklėje ir, kiek pažiopčiojęs, jis
visai nutyla. Būdas mąstytojui pajusti savo minčių poveikį,
patirti, kokia jų pertvarkomoji jėga ir kaip jos sukrečia,
panašus kone į komediją: kai kada jam ima atrodyti, jog
tie, kurie buvo jų paveikti, tarsi jaučiasi dėl to įžeisti ir
savo, kaip jie baiminasi, pavojun patekusį savarankišku
mą geba išreikšti tik visokiausiomis blogomis išdaigomis.
Reikia ištisų kartų, kad būtų sugalvotos bent mandagios
padėkos formulės, ir tik labai negreit ateina momentas,
kai ir dėkingume pradeda būti tam tikros dvasios ir
genialumo; tuomet paprastai atsiranda ir didysis padėkos
priėmėjas ne vien už tai, ką pats yra gera padaręs, bet
daugiausia už tai, ką palengva buvo sukaupę kaip di
džiausių vertybių ir gėrio lobį jo pirmtakai40.
101
Voltaire'as. Visur, kur tik būta kokio nors dvaro, Vol
taire'as davė gražios kalbos ir drauge stiliaus pavyzdį
visiems rašantiesiems. Tačiau dvaro kalba - tai kalba
dvariškio, kuris neturi jokios profesijos ir pokalbiuose apie
mokslo dalykus tyčia vengia patogių techninių sąvokų,
nes jos atsiduoda profesionalumu, todėl dvaro kultūros
kraštuose techniniai terminai ir visa, kas rodo esant spe
cialistą, laikomi stiliaus dėmėmis. Dabar, kai visi dvarai
apskritai yra tapę karikatūromis, Voltaire'as šiuo atžvilgiu
atrodo manieringas ir pedantiškas (pavyzdžiui, vertinda
mas tokius stilistus kaip Fontenelle'is ir Montesquieu), -
mes visi su dvaro skoniu nebesusiję, o Voltaire'as buvo
jo formuotojas.
130
ANTRA KNYGA
102
Žodis filologų naudai. Kad yra knygų, tokių vertingų
ir karališkų, jog reikalingos ištisos mokslininkų kartos, kad
jų pastangomis jos būtų išlaikytos švarios ir supranta
mos, - tam tikėjimui nepaliaujamai stiprinti gyvuoja fi
lologija. Jos prielaida ta, kad esama tų nedaugelio žmonių
(nors jų iš karto ir nepamatysi), kurie tokiomis vertingomis
knygomis tikrai moka naudotis: prie jų priklauso, matyt,
tie, kurie patys tokias knygas rašo arba gali rašyti. Noriu
pasakyti, kad filologija remiasi kilniu tikėjimu - tikėjimu
tuo, jog tų nedaugelio, kurie visuomet „ateis" ir kurių
nėra tiesiogiai, labui reikia nuveikti didžiulį, varginantį,
net nešvarų darbą: tai darbas in usum DelphinorumĄ\
103
Apie vokiečių, muziką. Vokiečių muzika dabar jau lenkia
bet kurią kitą europiečių muziką todėl, kad tik joje buvo
išreikšti pokyčiai, kuriuos Europai atnešė revoliucija: vien
vokiečių muzikai geba perteikti liaudies masių judėjimą,
tą baisų dirbtinį triukšmą, kuriam net nereikia būti per
dėm dideliam, - tuo tarpu, pavyzdžiui, italų opera kupina
tarnų ar kareivių chorų, o „liaudies" - nė su žiburiu nerasi.
Dar reikia pridurti, kad visoje vokiečių muzikoje galima
girdėti nemažą biurgerišką pavydą aristokratijai, būtent
esprit ir élégance, kaip dvaro, riterių, senos, savimi pasi
tikinčios visuomenės raiškai. Tai ne ta muzika, kaip Goe
the's dainiaus prie vartų dainuojama melodija, kuri pa
tinka ir „salėj", t.y. pačiam karaliui; ten neužtrauksi:
„įdelbė riteriai akis, o damos jas nuleido"42. Jau pati gracija
vokiečių muzikoje išeina į sceną ne be sąžinės graužimo
priepuolio; tiktai pasirodžius patraukliai švelnybei, tai
kaimiškajai gracijos seseriai, vokietis pradeda jaustis visai
131
ANTRA KNYGA
dorovingas - ir nuo tos akimirkos vis dorovingesnis ir

dorovingesnis, kildamas vis aukštyn į savo svajingą, moks
lų, dažnai piktai niurzgų „pakilumą", bethovenišką di
dingumą. Jei su šita muzika norima sieti kokį nors žmogų,
ką gi, siūlome įsivaizduoti Beethoveną, kaip jis pasirodo
šalia Goethe's, sakysim, per aną susitikimą Teplice: kaip
pusiau barbarystė šalia kultūros, kaip liaudis šalia aris
tokratijos, kaip neblogas žmogus šalia gero ir daugiau
negu „gero", kaip fantazuotojas šalia menininko, kaip
trokštantis paguodos šalia paguostojo, kaip linkęs perdėti
ir įtartinasis šalia teisuolio, kaip paniurėlis ir savęs kan
kintojas, kaip kvailai susižavėjęs, palaimingai nelaimin
gas, nuoširdžiai besaikis, kaip pasipūtėlis ir slunkius -
ir, viską kartu paėmus, kaip „nesutramdytas žmogus":
taip jautė ir pavadino jį Goethe pats43, Goethe, tas išimtinis
vokietis, kuriam prilygstančios muzikos dar nesukurta! -
Galiausiai pagalvokime apie tai, ar to vis labiau tarp
vokiečių plintančio melodijos niekinimo ir jos jausmo
bukimo nereikėtų laikyti blogu demokratišku įpročiu ir
revoliucijos padariniu. Juk melodija taip atvirai mėgsta
tvarką ir taip bjaurisi viskuo, kas randasi, kas nesusifor
mavę, savivališka, kad ji skamba tarsi senosios tvarkos
Europoje aidas, kviečiantis susigundyti grįžti atgal prie
jos.
104
Apie vokiečių kalbos skambesį. Yra žinoma, iš kur kilusi
vokiečių kalba, kuri jau keletas šimtmečių vartojama kaip
bendrinė rašto kalba. Vokiečiai, žiūrėdami su didžia pa
garba į viską, kas ėjo iš dvaro, stropiai ėmė kanceliarijų
pavyzdį visais tais atvejais, kai jiems prireikdavo ką nors
rašyti, bet ką - laiškus, dokumentus, testamentus ir taip
toliau. Rašyti kanceliariškai reiškė rašyti kaip dvare ir kaip
132
ANTRA KNYGA
vyriausybės nustatyta, - tai buvo dalykas aristokratiškas,

nukreiptas prieš šnekėseną mieste, kuriame pats kaip tik
gyveni. Iš to ilgainiui buvo padaryta išvada ir pradėta
kalbėti taip, kaip rašoma: taip darytasi dar aristokratiš-
kesniais - vartojant žodžių formas, renkantis žodyną ir
posakius, galiausiai ir skambesį: kalbant buvo stengiamasi
mėgdžioti dvaro tartį, kol šitas maivymasis galų gale tapo
prigimtimi. Galbūt toks reiškinys visai tiksliai niekur
daugiau nebepasikartojo: rašytinės kalbos stiliaus įsiga
lėjimas šnekamosios kalbos atžvilgiu ir visos tautos dar
kymasis bei puikavimasis kaip pagrindas kalbėti bendri
ne, o nebe tarmine kalba. Man atrodo, kad viduramžiais
ir ypač pirmaisiais šimtmečiais po jų vokiečių kalba skam
bėjo labai kaimiškai ir šiurkščiai: per pastaruosius amžius
jos skambesys kiek pagerėjo, daugiausia dėl to, kad buvo
jaučiama reikmė mėgdžioti kiek galima daugiau prancū
ziškų, itališkų ir ispaniškų garsų, o labiausiai stengėsi
vokiečių (ir austrų) aristokratija, kurios niekaip negalėjo
patenkinti gimtoji kalba. Bet Montaigne'iui ir Racine'ui
vokiečių kalba, nepaisant visų tų pastangų, turėjo skam
bėti nepakenčiamai šlykščiai: net ir dabar ji skamba ke
liautojų, atsiduriančių italų prastuomenėje, lūpose vis dar
labai šiurkščiai, laukiniškai ir kimiai, tarsi būtų atvežama
iš dūmų prirūkusių gryčių bei necivilizuoto krašto. -
Dabar aš pastebiu, kad tarp ankstesniųjų kanceliarinės
kalbos garbintojų vėl pradeda sklisti panašus siekis kil-
ninti kalbos skambesį ir kad vokiečiai ima pratintis prie
itin savotiško „žavaus skambėjimo", kuris, jei taip ilgai
truks, gali sukelti kalbai tikrą pavojų, nes šlykštesnių
garsų visoje Europoje užsimušdamas nerasi. Kažkoks pa
šaipumas, šaltis, abejingumas, aplaidumas balse - tai
vokiečiams dabar skamba „prakilniai"; ir pretenziją į tą
prakilnumą girdžiu jaunų tarnautojų, mokytojų, moterų,
133
ANTRA KNYGA
prekybininkų balsuose; net mažos mergaičiukės jau pa

mėgdžioja šitą karininkišką kalbėjimo būdą. Juk karinin-
kija - ne bet kokia, o prūsiškoji - yra šitų garsų išradėja:
ta pati karininkija, kuriai, kaip profesionaliajai kariuome
nės daliai, būdingas stebėtinas kuklumas ir taktiškumas;
to dera mokytis visiems vokiečiams - be išimties (taip
pat ir vokiečių profesoriams bei muzikams!). Bet užtenka
tam karininkui prabilti ir pajudėti, ir jis pasirodo besąs
pati nekukliausia ir nepatraukliausia žmogysta senojoje
Europoje - pats to nesuvokdamas, be abejo! Nesuvokia
to ir gerieji vokiečiai, negalėdami atsistebėti juo kaip
rinktinės ir pačios aristokratiškiausios visuomenės žmo
gumi ir mielai sutinkantys, kad jis „duotų toną". Tą jis
ir daro! O tą jo toną pirmiausia pamėgdžioja feldfebeliai
ir puskarininkiai, gerokai jį sušiurkštindami. Atkreipkite
dėmesį į komandų šūksmus, dėl kurių vokiečių miestai
tiesiog turi užsikimšti ausis, dabar, kai prie kiekvienų
vartų atliekamos rikiuotės pratybos: koks pretenzingu
mas, koks baisus savo didybės pajautimas, kokia ledinė
panieka girdisi šitame staugime! Nejaugi vokiečiai iš tik
rųjų muzikali tauta? - Aišku viena: vokiečiai dabar karina
savo kalbos skambėjimą; galima tikėtis, kad, išmokę ka
riškai kalbėti, jie galiausiai ims ir kariškai rašyti. Juk
pripratimas prie tam tikrų garsų giliai įsišaknija charak
teryje: žiūrėk, netrukus ateina galvon žodžiai ir posakiai,
pagaliau ir mintys, kurios tinka kaip tik tam skambėjimui!
Gal jau dabar rašoma karininkų stiliumi; gal aš tik per
mažai skaitau, kas dabar Vokietijoje rašoma. Bet viena
žinau tikrai: viešas vokiečių manifestacijas, kurios per
simeta ir į užsienį, įkvėpė ne vokiečių muzika, o kaip
tik tas naujas neskoningo pretenzingumo skambėjimas.
Kone kiekvienoje vokiečių valstybės galvos kalboje, ir net
tada, kai jis šneka per savąjį kaizerio ruporą, girdimas
134
ANTRA KNYGA
akcentas, kurį užsieniečio ausis su pasibjaurėjimu atmeta:

o vokiečiai jį pakenčia - jie pakenčia patys save.
105
Vokiečiai kaip menininkai. Jei vokietį kada tikrai pa
gauna aistra (o ne tik, kaip paprastai, prielankumas aist
rai!), tai jis jos apimtas elgiasi taip, kaip ir reikia, ir apie
savo elgseną daugiau negalvoja. Tačiau teisybė yra ta,
kad jis tada elgiasi labai nerangiai, baisiai, tarsi pametęs
taktą ir melodiją, ir pašaliečiams šitai matyti yra kančia
arba gaila, ne daugiau, - kitas dalykas, kai jis ima kilti
į tai, kas didinga ir žavinga, o tam kai kurios aistros
suteikti sparnus gali. Tada net vokietis pagražėjal Nuojauta
aukščio, kuriame grožis ima lieti savo žavesį ir ant vokiečių
galvų, vokiečių menininkus skatina kilti vis aukštyn ir
dar aukščiau, pasiduoti aistros nesaikingumams, - tikras
rimtas siekis atsikratyti nepatrauklumo ir nerangumo,
bent jau dirstelėti - į ten, į geresnį, lengvesnį, labiau į
pietų pusę esantį, saulėtesnį pasaulį. Taigi jų konvulsijos
dažnai tik rodo, kad jiems norisi šokti: tiems vargšams
lokiams, kuriuose siautėja pasislėpusios nimfos ir girių
dvasios - o kai kada ir aukštesnės dievybės!
106
Muzika kaip užtarėja. „Man verkiant reikalingas mu
zikos meistras, - tarė vienas novatorius44savo mokiniui, -
kad jis perimtų mano mintis ir paskui išreikštų savo kalba:
taip aš geriau prasiskverbsiu į žmonių ausis ir širdis.
Muzikos garsais žmones galima ir visaip klaidinti, ir
kiekviena tiesa suvilioti: kas įstengs muzikos garsą pa
neigti?" - „Vadinasi, tu norėtum būti nepaneigiamas?" -
patikslino mokinys. Novatorius atsakė: „Norėčiau, kad
135
ANTRA KNYGA
daigas išaugtų medžiu. Kad mokymas virstų medžiu,

reikia, kad nemažai laiko juo būtų tikima: o norint juo
tikėti, jis turi būti laikomas nepaneigiamu. Medžiui rei
kalingos vėtros, abejonės, kenkėjai, pyktis, kad daige įkū
nytų savo prigimtį irjėgą; tegu lūžta, jei yra nepakankamai
tvirtas! O daigas visuomet tik sunaikinamas - bet ne
paneigiamas!" - Kai novatorius baigė, mokinys aistringai
sušuko: „Tačiau aš tikiu tavo mokymu ir laikau jį tokiu
tvirtu, kad pasakysiu viską, absoliučiai viską, ką turiu
širdyje prieš jį". - Novatorius nusišypsojo sau mintyse
ir pagrasino pirštu. „Tokie mokiniai, - tarė jis paskui, -
yra geriausi, bet jie pavojingi, ir ne kiekvienas mokymas
juos atlaiko".
107
Mūsiį paskutinė padėka menui. Jei mes nepritartume
menams ir nebūtume išradę panašaus netikrovės kulto,
tai visuotinio netikroviškumo ir melagingumo supratimo,
kurį mums dabar teikia mokslas - iliuzijos ir klydimo
kaip pažįstamos ir suvokiamos būties sąlygos supratimo -
jokiu būdu neiškęstume. Sąžiningumas galų gale sukeltų
šleikštulį ir vestų prie savižudybės. Tačiau dabar mūsų
sąžiningumas turi atsvarą, kuri padeda mums tokių pa
darinių išvengti, - meną kaip geranorį regimybės siekį.
Mes ne visuomet draudžiame savo akiai konkretizuoti,
baigti kurti: ir tada nebėra tos amžinos netobulybės, kurią
mes nešame per tapsmo upę, - tada įsivaizduojame nešą
dievaitę ir vaikiškai didžiuojamės tuo patarnavimu. Kaip
estetinis reiškinys būtis mums vis dar pakenčiama, nes
menas mums yra suteikęs akis ir rankas, o pirmiausia
švarią sąžinę tam, kad iš pačių savęs galėtume tokį reiškinį
kurti. Mums būtina retsykiais pailsėti nuo savęs: pasi
žiūrėti į save nuo galvos iki kojų ir, žvelgiant iš meninio
136
ANTRA KNYGA
atstumo, iš savęs pasijuokti arba dėl savęs paraudoti;

mums būtina ištraukti į dienos šviesą tą herojų ir lygiai
taip pat tą kvailį, kuris slypi mūsų pažinimo aistroje; mums
būtina protarpiais pasidžiaugti savo kvailybe, kad galė
tume likti patenkinti savo išmintimi! Ir kaip tik dėl to,
kad galiausiai esame sunkūs ir rimti žmonės - ir labiau
svarsčiai negu žmonės, - niekas mums taip gerai netinka
prie veido, kaip juokdario kepuraitė: ji reikalinga mums
patiems - mums reikalingas išdykėliškas, skrajojantis,
šokantis, pašaipus, vaikiškas ir palaimingas menas, kad
neprarastume laisvos pažiūros į daiktus, tos laisvės, kurios
iš mūsų reikalauja mūsų idealas. Mums tai būtų recidyvas -
su savo jautriu sąžiningumu pasinerti iki ausų į dorovę
ir vardan tų supergriežtų reikalavimų, kuriuos čia sau
keliame, patiems pasidaryti dorovingomis pabaisomis ir
kaliausėmis. Mes turime galėti stovėti viršum dorovės, ir
ne tik stovėti baimingai sustingę, bijodami kiekvieną aki
mirką paslysti ir parkristi, bet ir virš jos pleventi bei ja
žaisti! Tad kaip mes čia galėtume išsiversti be meno, kaip
ir be to kvailio? - Ir kol jūs dar nors kiek gėdijatės pačių
savęs, tol dar nepriklausote mums!
TREČIA KNYGA
108
Nauji susirėmimai. Kai Buda jau buvo miręs, dar ištisus
šimtmečius vienoje oloje buvo rodomas jo šešėlis - siau
bingas, kraupus šešėlis. Dievas miręs: bet kol žmonės bus
tokie, galbūt dar tūkstančius metų bus olų, kuriose bus
rodomas jo šešėlis. - O mes - mes taip pat dar turime
jo šešėlį įveikti!
109
Būkime atsargūs! Būkime atsargūs ir nemanykime, kad
pasaulis - tai gyva būtybė. Kur jis tada turėtų plėstis?
Kuo turėtų maitintis? Kaip turėtų augti ir daugintis? Mes
apytiksliai žinome, kas yra organinis pasaulis; ir visa tai,
kas yra nepaaiškinami išvestiniai, vėlyvi, reti, atsitiktiniai
dalykai, kuriuos tik suvokiame, gyvendami ant Žemės
plutos, turėtume aiškinti esmės, bendrybės, amžinybės
sąvokomis, kaip daro tie, kurie visatą vadina organizmu?
Nuo to man darosi bloga. Būkime atsargūs ir liaukimės
tikėję, jog visata - tai mašina; ji nėra sukonstruota kokiam
nors vienam tikslui - vadindami ją „mašina", suteikiame
jai per daug garbės. Būkime atsargūs ir nedarykime prie
laidos apie tai, jog judėjimas apskritai ir visur vyksta
tokiomis apibrėžtomis trajektorijomis, kaip ciklinis mūsų
kaimyninių žvaigždžių skriejimas; jau vien metus akį į
138
TREČI A KNYGA
Paukščių Taką, kyla abejonė, ar ten nėra šiurkštesnių ir

prieštaringesnių judėjimo formų, taip pat ir žvaigždžių
su tiesiaeigėmis trajektorijomis ir dar ko nors panašaus.
Žvaigždžių išsidėstymo tvarka, kurioje mes gyvename, -
tai išimtis; šita tvarka ir ganėtinai ilga trukmė, priklausanti
nuo jos, savo ruožtu sudarė galimybę rastis išimties iš
imčiai - susidaryti organiniam pasauliui. Visuotinis pa
saulio pobūdis, priešingai, - tai amžinas chaosas, ne
būtinybės trūkumo, o tvarkos, struktūros, formos, grožio,
išminties ir bala žino kaip visi tie mūsų estetiniai ant
ropomorfizmai dar vadinasi, nebuvimo prasme. Mano
protu, nesėkmės atvejis yra labiau taisyklė, o išimtys -
ne slaptas tikslas, ir visa ta karuselė amžinai kartoja savo
motyvą, kuris niekad negali būti pavadintas melodija, -
ir galiausiai pats žodis „nesėkmės atvejis" yra jau ant
ropomorfizmas, turintis priekaišto atspalvį. Tačiau kokią
mes turime teisę visatą peikti arba girti! Būkime atsargūs
ir nepriskirkime jai beširdiškumo ir neprotingumo arba
jų priešybių: visata - nei tobula, nei graži, nei kilni ir
nenori tokia pasidaryti, ji visai nesiekia pamėgdžioti žmo
gų! Absoliučiai nė vienas mūsų estetinis ar dorovinis
vertinimas jai jokios reikšmės neturi! Jai svetimas savi
saugos instinktas ir apskritai jokių instinktų joje nėra; ji
nežino jokių dėsnių. Būkime atsargūs ir nesakykime, kad
gamtoje esama dėsnių. Yra tik būtinybės: čia nėra, kas
įsako, kas klauso, kas nepaklūsta. Žinodami, kad nėra
tikslų, jūs taip pat žinote, kad nėra ir jokio atsitiktinumo,
nes tik gyvuojant tikslų pasauliui žodis „atsitiktinumas"
turi prasmę. Būkime atsargūs ir nesakykime, kad mirtis -
gyvenimo priešingybė. Tai, kas gyvena, yra tiktai to, kas
mirę, rūšis, - ir labai reta rūšis. - Būkime atsargūs ir
nemanykime, jog pasaulis amžinai kuria nauja. Nėra am
žinai egzistuojančių substancijų; materija - tokia pat klai
139
TREČIA KNYGA
da, kaip ir elėjiečių Dievas1. Bet kada baigsime tuos savo

atsargumus ir tą globojimą! Kada nebetemdys mūsų visi
tie Dievo šešėliai? Kada turėsime visai nudievintą gamtą!
Kada bus leista mus, žmones, pradėti gamtinti gryna, iš
naujo atrasta, iš naujo išvaduota gamta!
110
Pažinimo kilmė. Per siaubingai ilgą laiką intelektas
nieko nesukūrė, išskyrus daugybę klaidingų dalykų; kai
kurie iš jų pasirodė esą naudingi ir padedantys išlaikyti
žmonių giminę: kas pats su jais susidūrė arba perėmė
iš kitų, tas sėkmingiau kovojo už save ir savo atžalas.
Tokie klaidingi tikėjimai, perduodami vis toliau iš kartos
į kartą ir pagaliau tapę beveik žmogaus prigimtimi, yra,
pavyzdžiui, šie: kad esama pastovių daiktų; kad esama
vienodų daiktų; kad esama daiktų, medžiagų ir kūnų;
kad daiktas yra tuo, kuo jis atrodo; kad mūsų valia laisva;
kad tai, kas gera man, gera ir savaime. Tik labai vėlai
ėmė rastis tokių teiginių neigėjų ir skeptikų, - tik labai
vėlai pasirodė tiesa kaip silpnut silpnutėlė pažinimo for
ma. Atrodė, kad su ja neįmanoma gyventi, mūsų orga
nizmas buvo orientuotas į jos priešingybę; visos svarbiau
sios funkcinės sistemos, juslės ir apskritai bet kokie po
jūčiai veikė nuo neatmenamų laikų į kūną ir kraują įėjusių
esminių iškreiptybių pagrindu. Maža to: visi tokio po
būdžio teiginiai tapo net pažinimo normomis, pagal kurias
buvo matuojama: tai „tiesa", o tai „netiesa" - iki pat
grynosios logikos gelmių. Vadinasi, pažinimo galią sudaro
ne teisingumo laipsnis, o tos tiesos senumas, jos įsišak
nijimas, jos kaip gyvenimo sąlygos pobūdis. Kai atrody
davo, jog gyvenimas ir pažinimas vienas kitam priešta
rauja, niekados nebūdavo su tuo rimtai kovojama; neigti
ir abejoti buvo laikoma beprotybe. O tie išimtį sudarantys
140
TREČI A KNYGA
mąstytojai, tokie kaip elėjiečiai, kurie, nors ir išryškindavo

bei nustatydavo natūralių neteisingumų prieštaravimus,
vis dėlto tikėjo, jog ir su šita priešingybe galima gyventi:
jie sugalvojo išminčių kaip žmogų, visai nesikeičiantį,
neasmenišką, universalų stebėtoją - vieną ir drauge ap
rėpiantį viską, - apdovanotą ypatingu gebėjimu pažinti
aną išvirkštybę; jie buvo įsitikinę, kad jų pažinimas yra
kartu gyvenimo principas. Bet kad galėtų visa šitai teigti,
jie turėjo klysti savęs pačių atžvilgiu: jie turėjo sau priskirti
beasmeniškumą ir nekintamumą laike, nesuvokti pažinėjo
esmės, neigti potraukių galią pažinime ir išvis protą laikyti
absoliučiai laisva, iš savęs paties atsiradusia veika; jie
nenorėjo matyti to, kad ir patys priėjo prie savo išvadų,
prieštaraudami tam, kas buvo visų pripažįstama, arba
reikalaudami ramybės, išimtinės nuosavybės, arba siek
dami viešpatauti. Subtilėjant sąžiningumui ir skepticiz
mui, pagaliau ir šitų žmonių egzistavimas pasidarė ne
beįmanomas; ir jų gyvenimas bei teiginiai pasirodė esą
priklausomi nuo senų seniausių visos jusliškosios būties
potraukių ir pagrindinių klaidų. - Tasai subtilesnis są
žiningumas ir skepticizmas radosi visur, kur atrodė, kad
du priešingus teiginius gyvenime galima pritaikyti, nes abu
nesikirto su svarbiausiais klydimais, vadinasi, tais atvejais,
kai buvo galima ginčytis apie jų didesnį ar mažesnį
naudingumą gyvenimui; taip pat ir tada, kai nauji teiginiai,
nors ir neatrodė gyvenimui naudingi, bent jau jam ne
kenkė - kaip polinkio į intelektinius žaidimus pasireiš
kimai, tokie pat nekalti ir palaimingi, kaip kiekvienas
žaidimas. Palengva žmogaus smegenys prisipildė tokių
teiginių ir įsitikinimų; šitam katile ėmė rūgti, prasidėjo
kova ir troškimas viešpatauti. Į grumtynes dėl „tiesų"
įsitraukė ne vien nauda ir malonumas, bet ir visokios
kitokios paskatos; intelektinė kova tapo užsiėmimu,
141
TREČIA KNYGA
patraukliu pomėgiu, pašaukimu, pareiga, garbės dalyku:

pažinimas ir tiesos siekimas kaip reikmė pagaliau užėmė
savo vietą tarp kitų reikmių. Nuo to laiko ne tik tikėjimas
ir įsitikinimas, bet ir tikrinimas, neigimas, nepasitikėjimas,
prieštaravimas tapo jėga; visi „blogi" instinktai buvo ati
duoti pažinimo valdžion ir turėjo jam tarnauti; jie buvo
pripažinti kaip leidžiami, gerbtini, naudingi ir galiausiai -
kaip iš pamatymo nekaltas gėris. Taigi pažinimas tapo
paties gyvenimo dalimi ir kaip gyvenimas - nepaliaujamai
didėjančia galia, kol atėjo laikas, kai sukauptos žinios ir
anie senieji paklydimai susikirto - abu kaip gyvenimas,
kaip dvi jėgos, abu tame pačiame žmoguje. Mąstytojas:
jis dabar yra toji būtybė, kurioje tiesos siekis ir anos
gyvenimą palaikančios klaidos stojo į savo pirmąsias
kautynes, - tada, kai ir tiesos siekis įrodė esąs gyvenimą
skatinanti jėga. Visa kita, palyginti su šios kovos svarba,
neturi reikšmės: čia iškeltas pats pagrindinis - gyvenimo
sąlygos - klausimas, ir čia pirmąkart mėginama atsakyti
į šitą klausimą pasitelkiant eksperimentą. Kokiu mastu
tiesa pajėgs tapti gyvenimo kūnu ir krauju? - štai tas
klausimas, štai to eksperimento esmė.
111
Logiškumo kilmė. Iš kur žmogaus galvoje atsirado lo
gika? Tikriausiai iš nelogikos, kurios karalystė iš pradžių
turėjo būti milžiniška. Bet nesuskaičiuojama daugybė bū
tybių, kurios protavo kitaip, negu mes dabar tai darome,
pražuvo: tai galėjo būti net dar teisingiau! Tas, kuris,
pavyzdžiui, ieškodamas maisto arba sutikdamas grobuo
nis, nepakankamai dažnai gebėdavo nustatyti „tokį pat",
kitaip sakant, kuris per lėtai identifikuodavo, kuris bū
davo per atsargus tapatindamas, tas turėdavo mažesnę
tikimybę išgyventi už tą, kuris iš visų panašių tuoj pat
142
TREČI A KNYGA
atspėdavo tikrąjį. Tačiau itin dažnas polinkis panašų lai

kyti tapačių, iš tikrųjų nelogiškas polinkis - juk šiaip nieko
nėra tapataus, - pirmiausia padėjo visą logikos pamatą.
Lygiai tas pat ir su substancijos sąvoka, be kurios logika
negali išsiversti, nors iš esmės jos niekas tikrovėje neati
tinka, - kad ji atsirastų, prireikė ilgą laiką nematyti,
nejausti daiktų kintamumo; netiksliai matančios būtybės
turėjo pirmenybę prieš tas, kurios viską matė kaip „srau
tą". Šiaip jau kiekvienas per didelis atsargumas priimant
sprendimus, kiekvienas per didelis skeptiškumas yra di
džiai pavojingi gyvybei. Nebūtų išlikusi nė viena gyva
būtybė, jei priešingas polinkis verčiau teigti negu nepri
imti sprendimo, verčiau klysti ir prasimanyti negu kiek
palaukti, verčiau pritarti negu neigti, verčiau smerkti negu
būti teisiu, - nebūtų taip smarkiai įleidęs šaknis ir paplitęs.
- Loginių minčių ir sprendinių tėkmė mūsų dabartinėse
smegenyse - tai procesas, kur vyksta kova tarp paskatų,
kurios visos, pažiūrėjus atskirai, yra labai nelogiškos ir
neteisingos; mes paprastai sužinome tik kovos rezultatą:
taip greitai ir taip paslaptingai dabar sukasi mumyse
šitas seniausias mechanizmas.
112
Priežastis ir padarinys. Mes vadiname „aiškinimu", o
iš tikrųjų tai - „aprašymas": jis skiria mus nuo ankstes
niųjų pažinimo ir mokslo pakopų. Aprašome mes geriau,
bet paaiškiname lygiai tiek pat nedaug, kaip ir visi pirm
takai. Mes atskleidėme ištisas sekas ten, kur naivūs se
nesniųjų kultūrų žmonės ir tyrėjai įžvelgė tik du dalykus -
„priežastį" ir „padarinį", kaip buvo įprasta sakyti; mes
patobulinome tapsmo vaizdą, bet neperžengėme jo ribų.
„Priežasčių" virtinė dabar kiekvienu atveju kur kas iš
samesnė; mes teigiame: tai ir tai turi eiti pirmyn, kad
143
TREČI A KNYGA
paskui vyktų štai šitai, - bet suprasti čia nieko nesupran

tame. Kokybė, pavyzdžiui, cheminėse reakcijose mums
kaip ir anksčiau atrodo „stebuklas", judėjimas - taip pat;
niekas nėra „paaiškinęs", kas yra postūmis. Ir kaip mums
jį paaiškinti! Mes ištisai manipuliuojame nesamais daly
kais: linijomis, plokštumomis, kūnais, atomais, laiko at
karpomis, erdvės dalimis, - kaip išvis galima ką paaiškinti,
jei viską paverčiame vaizdu, savo vaizdu! Mokslą pakanka
laikyti kaip galima tikslesniu daiktų antropologizavimu:
aprašydami daiktus ir jų sekas, mokomės vis tiksliau
aprašyti save pačius. Priežastis ir padarinys: tokios dve
jybės, ko gero, iš viso nėra - iš tikrųjų čia esama kon
tinuumo, iš kurio tik išskiriame kelis gabalus; panašiai
ir judėjimą visada suvokiame tik kaip izoliuotus taškus,
vadinasi, iš tikro jo nematome, o tik nustatome. Staigumas,
kuriuo reiškiasi kai kurie padariniai, mus klaidina; bet
jis egzistuoja tik mums. Toje staigybės sekundėje sutelkta
begalė procesų, išsprūstančių iš mūsų dėmesio. Intelektas,
matantis priežastį ir padarinį kaip kontinuumą, o ne -
tai būdinga mums - kaip savivališką skaidymą dalimis,
matantis vyksmo tėkmę, - priežasties ir padarinio sąvoką
atmestų ir neigtų bet kokį sąlygotumą.
113
Apie nuodingas jėgas. Kiek daug turi susitelkti jėgų,
kad atsirastų mokslinis mąstymas; ir visas šitas būtinas
jėgas reikėjo pavieniui atrasti, išplėtoti ir išpuoselėti! Veik
damos skyrium, jos labai dažnai turėjo visai kitokių pa
darinių, negu dabar, kai mokslinis mąstymas jas vieną
nuo kitos riboja ir tramdo: jos veikė kaip nuodai, pavyz
džiui, abejojimo, neigimo, delsimo, kaupimo, sklaidymo
paskatos. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių turėjo tapti
aukomis, kol šitos paskatos išmoko suvokti, jog privalo
144
TREČI A KNYGA
egzistuoti viena šalia kitos ir viename žmoguje drauge

jaustis vienos jungiančios jėgos funkcijomis! Ir kaip mums
dar toli iki to, kad prie mokslinio mąstymo prisidėtų ir
meniniai sugebėjimai bei praktinė gyvenimo išmintis, kad
susidarytų tobulesnė organinė sistema, kurios atžvilgiu
mokslininkas, gydytojas, menininkas ir įstatymų leidėjas
atrodytų pasigailėjimo vertomis senienomis.
114
Moralumo apimtis. Mes kaipmat konstruojame naują
mums regimą vaizdą, pasitelkę visą savo turimą patirtį,
pagal savo sąžiningumo ir teisingumo laipsnį. Nėra jokių
kitų išgyvenimų, išskyrus moralinius, net ir juslinio su
vokimo srityje.
115
Keturi klystkeliai. Žmogų išauklėjo jo klaidos: pirma,
jis visą laiką matė save tik iš dalies, antra, prisiskirdavo
prasimanytas savybes, trečia, jautėsi priklausąs kitai negu
gyvuliai ir gamta kategorijai, ketvirta, jis vis išradinėjo
naujas vertybių skales ir tam tikrą laiką laikydavo jas
amžinomis ir besąlygiškomis, dėl to į pirmą vietą iškildavo
tai vienas, tai kitas siekis bei būsena, kurie, taip vertinant,
būdavo sutaurinami. Jeigu atmestume šitų keturių klaidų
padarinius, tai reikėtų atmesti ir humaniškumą, žmogiš
kumą bei „žmogaus orumą".
116
Bandos instinktas. Visur, kur susiduriame su dorove,
aptinkame žmogaus siekių ir veiksmų vertinimą bei gra
daciją. Šitie vertinimai ir gradacijos visuomet išreiškia
bendruomenės ir bandos reikmes, tai, kas jai naudinga -
145
TREČI A KNYGA
pirma, antra, trečia, - tai ir yra svarbiausias visų individų

vertės matas. Dorovė yra tas dalykas, kuriuo individas
mokomas būti bandos funkcija ir tik pagal tą funkciją
prisiskirti tam tikrą vertę. Kadangi vienos bendruomenės
išlikimo sąlygos labai skyrėsi nuo kitų bendruomenių
sąlygų, tai būta ir labai įvairių dorovių; turint galvoje,
kad bandų ir bendruomenių, valstybių ir visuomenių dar
laukia visokių esminių pertvarkų, galima pranašauti, jog
ateityje bus dar gan skirtingų dorovių. Doroviškumas -
tai individo bandos instinktas.
117
Sąžinės graužimas bandoje. Žiloje žmonijos senovėje
būta visai kitokio sąžinės graužimo negu mūsų laikais.
Dabar žmogus jaučia atsakomybę tik už tai, ko geidžia
ir ką daro, ir didžiuojasi pats savimi: visi mūsų teisės
teoretikai remiasi tuo individo savigarbos ir savarankiš
kumo jausmu, tarsi čia iš seno tryško teisės šaltinis. Tačiau
per ilgiausią žmonijos gyvenimo laikotarpį nebuvo nieko
siaubingesnio, kaip pasijusti vienam. Būti ir jaustis vie
nam, nei klausyti, nei įsakinėti, būti individu - tai anuomet
reiškė ne malonumą, o bausmę; būdavo nuteisiama „būti
individu". Minties laisvė buvo laikoma dideliu nepato
gumu. įstatymą ir tvarką mes jaučiame kaip prievartą ir
praradimą, o tada egoizmas buvo jaučiamas kaip kančia,
kaip tikra bėda. Būti pačiu savimi, matuoti save savo
paties matu - tai neatitiko tų laikų skonio. Polinkis į tai
būtų buvęs palaikytas beprotybe, nes su vienatve siejosi
visokie vargai ir visokia baimė. „Laisva valia" tada ne
ką tesiskyrė nuo nešvarios sąžinės: ir juo nelaisviau buvo
elgiamasi, juo ryškesnis veiksmuose buvo bandos instink
tas, o ne asmeninė nuovoka, tuo dorovingesniu žmogus
laikė save. Visa, kas bandai kenkė, nesvarbu, ar individas
146
TREČI A KNYGA
to norėjo, ar ne, kėlė jam sąžinės graužimą - dar ir jo

kaimynui, net visai bandai! - Šiuo atžvilgiu mes labiausiai
pasimokėme.
118
Geravališkumas. Ar dorybinga, jei viena ląstelė virsta
kitos, stipresnės ląstelės, funkcija? Ji tai privalo. Irar bloga,
jei stipresnioji asimiliuoja silpnesniąją? Ji taip pat turi tai
daryti; taip elgtis jai būtina, nes ji siekia kaupti atsargas
ir nori regeneruotis. Atsižvelgiant į tai, geravališkume
reikia skirti du aspektus - polinkį savintis ir polinkį
pasiduoti: priklauso nuo to, kas geravališkumą jaučia -
stipresnysis ar silpnesnysis. Džiaugsmas ir geismas reiš
kiasi stipresniajame, kuris siekia ką nors paversti savo
funkcija; džiaugsmas ir noras būti geidžiamam - silpnes-
niajame, norinčiame pasidaryti funkcija. - Užuojauta iš
esmės būdinga pirmajam- tai savinimosi geismo malonės
protrūkis, regint silpnesnįjį; čia dar būtina neišleisti iš
akių, kad sąvokos „stiprus" ir „silpnas" yra santykinės.
119
Jokio altruizmo! Pastebiu, kaip daugelis žmonių su
didžiausia energija ir noru veržiasi būti funkcijomis; jie
skverbte skverbiasi ta linkme, puikiausiai užuosdami vi
sas vieteles, kur kaip tik jie tomis funkcijomis galėtų būti.
Tokiems žmonėms priklauso moterys, pasiverčiančios ta
vyro funkcija, kuri jame kaip tik menkai išplėtota, ir taip
tampančios jo pinigine, jo gudrumu, jo draugingumu.
Tokios būtybės geriausiai išsilaiko tada, kai įsiterpia į
svetimą organizmą; jeigu joms tai nepavyksta, jos pasidaro
piktos, irzlios ir ėda pačios save.
147
TREČI A KNYGA
120
Sielos sveikata. Kad mėgstama medicininė dorovės
formulė (kurios autorius yra Aristonas Chijietis2): „Do
rybė - tai sielos sveikata"3 būtų tinkama vartoti, reikėtų
ją pakeisti bent šitaip: „Tavo dorybė yra tavo sielos svei
kata". Juk sveikatos pačios savaime nėra, ir visi mėginimai
šį dalyką apibrėžti verti pasigailėjimo. Kad būtų galima
nustatyti, ką reiškia sveikata tavo kūnui, reikia kalbėti apie
tavo tikslą, tavo akiratį, tavo jėgas, tavo polinkius, tavo
klystkelius ir ypač apie tavo sielos idealus ir iliuzijas. Taigi
yra nesuskaičiuojama daugybė kūno sveikatų, irjuo labiau
bus leidžiama nepakartojamam individui kelti galvą, juo
greičiau bus atsisakoma dogmos apie „žmonių vienodu
mą", tuo greičiau iš mūsų medikų leksikono turi dingti
sąvoka „normali sveikata", taip pat sakymai „normali
mityba", „normali ligos eiga". Tik tada bus galima pa
svarstyti, kas yra sielos sveikata ir liga, ir į jos sveikatą
dėti kiekvieno žmogaus savitą dorybę; suprantama, vieno
sveikata gali atrodyti visai kitokia negu kito. Galų gale
dar lieka neišspręstas didžiulis klausimas, ar mes galime
išsiversti be ligos, sakysim, tobulindami savo dorybę, ir
ar mūsų pažinimo bei savęs pažinimo troškimui sergan
čios sielos reikia mažiau negu sveikos: trumpai tariant,
ar vienintelis sveikatos geismas nėra prietaras, bailumas
ir galbūt truputis subtiliausios barbarybės bei atsilikimo.
121
Gyvenimas - ne argumentas. Mes susikūrėme pasaulį,
kuriame galime gyventi - nusprendę, kad esama kūnų,
linijų, plokštumų, priežasčių ir padarinių, judėjimo ir
ramybės, formos ir turinio: be šitų tikėjimo dogmų dabar
niekas neištvertų! Bet jos dar nėra įrodytas dalykas. Gyveni
148
TREČI A KNYGA
mas - ne argumentas; gyvenimo sąlygose galėtų slypėti

ir klaida.
122
Dorovinis krikščionybės skepticizmas. Ir krikščionybė
įnešė svarų indėlį į švietimą: ji mokė dorovinio skepti
cizmo labai primygtinai ir veiksmingai: kaltindama, nuo
dydama, bet nepaprastai kantriai ir subtiliai, ji kiekvie
name žmoguje pražudė tikėjimą savo „dorybėmis", ji
padarė, kad Žemėje visiems laikams išnyktų tie dorovin
gieji, kurių buvo turtinga senovė, tie populiarūs žmonės,
kurie, tikėdami savo tobulumu, vaikščiojo pakelta galva,
kaip koridos didvyriai. Kai dabar mes, išėję šitą krikš
čionybės skepticizmo mokyklą, imame skaityti senųjų
autorių, pavyzdžiui, Senekos ir Epikteto dorovės knygas,
patiriame įdomų pranašumo jausmą, būdami kupini pa
slaptingo žinojimo bei panoramiško suvokimo; mus apima
nuotaika, tarsi vaikas kalbėtų senam žmogui arba jauna
graži susižavėjusi dama pasakotų La Rochefoucauld4:mes
geriau išmanome, kas yra dorybė! Galiausiai mes tą patį
skepticizmą pritaikėme ir visoms religinėms būsenoms bei
procesams, kaip antai: nuodėmei, atgailai, malonei, šven
tinimui, ir tam kirminui leidome taip giliai įsigraužti, kad
dabar net visas krikščioniškas knygas skaitydami patiria
me tą patį subtilaus pranašumo bei įžvalgumo jausmą:
mes ir religinius jausmus geriau pažįstame! Ir pats laikas
apie juos gerai nutuokti bei juos kaip reikiant aprašyti,
nes ir senojo tikėjimo šventuoliai baigia išmirti, - išgel-
bėkime jų paveikslą ir tipą bent pažinimo labui!
123
Pažinimas - daugiau negu priemonė. Ir be šitos naujos
aistros - turiu galvoje pažinimo aistrą - mokslas būtų
149
TRECI A KNYGA
judėjęs į priekį: iki šiol jis augo ir tvirtėjo be jos. Geraširdis

tikėjimas mokslu, tas jam palankus prietaras, kuris šiuo
metu yra apėmęs mūsų valstybes (kadaise net irbažnyčią),
remiasi iš esmės tuo, kad toks beatodairiškas kabinimasis
ir veržimasis prie jo itin retai pasireikšdavo ir kad mokslas
iš tikrųjų yra ne aistra, o būsena ir „etosas". Taip, dažnai
pakanka pažinimo (smalsumo) amour-plaisir5, pakanka
amour-vanité'h, pripratimo prie jo, turint slaptų minčių įgyti
garbės ir užsidirbti duonos kąsnį, pakanka net to, kad
daugelis, turėdami marias laisvo laiko, nieko kitko ne
sugalvoja, kaip skaityti, rinkti, tvarkyti, stebėti, kitiems
pasakoti - jų „mokslinė paskata" yra nuobodulys. Popie
žius Leonas X vieną kartą (laiške Beroaldui) užtraukė
pagyros giesmę mokslui: jis vadina jį mūsų gyvenimo
gražiausia puošmena ir nepaprastu pasididžiavimu, tau
riu užsiėmimu laimėje ir nelaimėje; „be jo, - sako jis
baigdamas, - visi žmogaus darbai neturėtų tvirtos atra
mos- net ir su juo nėra dar pastovumo ir ganėtinai
saugu!" Tačiau ir šitas pakenčiamai skeptiškas popiežius
nutyli, kaip ir kiti mokslo gyrėjai bažnytininkai, savo
tikrąją nuomonę apie mokslą. Tarkim, kad jo žodžiuose
ir galima girdėti mintį - o tai gan keistai skamba tokio
meno bičiulio lūpose, - kad mokslą jis vertina labiau už
meną; galų gale tai tik mandagumas, jeigu jis čia nekalba
apie tai, ką ir jis iškelia virš bet kokio mokslo - apie „tiesos
apreiškimą" ir „amžiną sielos išganymą", - ką reiškia jam,
palyginti su tuo, gyvenimo puošmena, pasididžiavimas,
pastovumas, saugumas! „Mokslas - tai antraeilis, ne pats
svarbiausias, būtiniausias dalykas, ne aistros objektas", -
šitas teiginys taip ir liko popiežiaus Leono sieloje, ta tikrai
krikščioniška nuomonė apie mokslą! Senovėje mokslo
orumą ir pripažinimą menkino tas faktas, kad net jo
karščiausi šalininkai pirmenybę teikė dorybės siekimui ir
150
TREČI A KNYGA
kad buvo manoma, jog labiausiai pažinimas pagiriamas

jau tuo, kad pripažįstamas geriausia dorybės priemone.
Nauja istorijoje yra tai, kad pažinimas nori būti šis tas
daugiau negu priemonė.
124
Begalybės horizontas. Mes palikome sausumą ir sėdome
į laivą! Mes sugriovėme už savęs tiltus, maža to - mes
atskilome nuo žemės! Na, laiveli, dabar saugokis! Aplin
kui - vandenynas: tiesa, jis ne visuomet staugia, kai kada
jis plyti ramut ramutėlis - kaip šilkas, kaip auksas, kaip
svaja apie gėrį. Bet artėja valandos, kai tu pamatysi, jog
jis - begalinis, ir nėra nieko baisesnio kaip begalybė. O,
vargingasai paukšti, kuris gyvenai laisvai, o dabar tran
kaisi į šito narvo sienas! Vargas tau, jei tave apims sau
sumos ir namų ilgesys, tarsi tenai laisvės būtum turėjęs
daugiau, - o „sausumos" jau nebėr!
125
Išprotėjęs žmogus7. Ar nesate nieko girdėję apie tą
išprotėjusį žmogų8, kuris šviesut šviesutėlį priešpietį už
sidegė žibintą, nubėgo į turgų, be perstojo kartodamas:
„Ieškau Dievo! Ieškau Dievo!" - Kadangi ten buvo su
sirinkę daugelis tų, kurie Dievu netikėjo, pasigirdo garsus
kvatojimas. „Ką, ar jis dingo?" - paklausė vienas. „Ar
jis pasiklydo, kaip vaikas?" - pridūrė kitas. „O gal jis
pasislėpė? Gal jis mūsų bijo? Gal išplaukė laivu? Iške
liavo?" - klausinėjo jie vienas per kitą, nesiliaudami kva
toję. Pakvaišėlis įšoko į jų būrį ir nužvelgė visus veriančiu
žvilgsniu. „Kur Dievas? - sušuko jis, - aš jums pasakysiu!
Mes jį nužudėme - jūs ir aš! Mes visi jo žudikai! Bet kaip
mes tai padarėme? Kaip sugebėjome išgerti jūrą? Kas davė
151
TREČI A KNYGA
kempinę, kad mitrintume visą horizontą? Ką padarėme,

atplėšdami šią žemę nuo jos saulės? Kurlink ji dabar
skrieja? Kurlink judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Ar
nesiblaškome nepaliaujamai? Atgal, į šoną, į priekį, į visas
puses? Ar yra išvis dar koks nors viršus ir apačia? Ar
neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus
tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau? Ar neartėja naktis,
ar neina vis tamsyn ir tamsyn? Ar nereikia jau dieną
uždegti žibintų? Nejaugi dar negirdime duobkasių, lai
dojančių Dievą, triukšmo? Nejaugi dar neužuodžiame
trūnijančio Dievo kvapo? - ir dievai trūnija! Dievas mirė!
Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme! Kaip mes pa-
guosime vienas kitą, mes, žudikų žudikai? Švenčiausia
ir galingiausia, ką pasaulis iki šiol turėjo, nukraujavo po
mūsų peiliais - kas nušluostys nuo mūsų tą kraują? Kokiu
vandeniu mes galėsime nusiplauti? Kokias atgailos iškil
mes, kokius šventus žaidimus turėsime susigalvoti? Ar
šito žygdarbio didybė nėra mums per didelė? Ar nepa
sidaryti mums patiems dievais, kad pasirodytume jo verti?
Dar niekad nebuvo didesnio žygdarbio, ir kas gims po
mūsų, visi dėl jo priklausys garbingesnei istorijai negu
visa istorija iki šiol!" - Čia pamišėlis nutilo ir vėl apžvelgė
savo klausytojus: ir jie tylėjo, įbedę į jį nustebusius žvilgs
nius. Tada jis trenkė į žemę žibintą - tas sudužo į šipulius
ir užgeso. „Atėjau per anksti, - tarė jis tada, - dar man
ne laikas. Šitas nepaprastas įvykis dar tebėra pakeliui,
jis dar tebeina - žinia apie jį dar nepasiekė žmonių ausų.
Žaibui ir griaustiniui reikia laiko, žvaigždynų šviesai
reikia laiko, žygdarbiams reikia laiko, kad po to, kai bus
įvykę, būtų pamatyti ir išgirsti. Šitas žygdarbis vis dar
tebėra jums tolimesnis už pačius tolimiausius žvaigždy
nus, - ir vis dėlto jūs jį įvykdėte!" - Dar pasakojama, kad
tas išprotėjęs žmogus tą pačią dieną vaikščiojęs po visas
152
TREČI A KNYGA
bažnyčias ir giedojęs jose Requiem aeternam deo9. Išvytas

ir klausinėjamas, jis vis atsakydavęs: „Kas belikę iš tų
bažnyčių - jos tik Dievo kapai ir antkapiniai paminklai!"
126
Mistiniai aiškinimai. Mistiniai aiškinimai laikomi gi
liais; tiesa ta, kad jie net ir paviršutiniški nėra.
127
Seniausio religingumo padarinys. Tas, kuris negalvoja,
mano, kad valia yra vienintelis veiksnys; norėjimas esąs
paprastas, tiesiog duotas, nuo nieko nepriklausomas, sa
vaime suprantamas dalykas. Jis įsitikinęs, kad ką nors
darydamas, pavyzdžiui, kirsdamas smūgį, jis yra tas, kuris
smūgiuoja, ir tai jis daro todėl, kad to nori. Čia jis ne
įžvelgia jokios problemos: jamužtenka to norėjimo ne vien
priežasčiai ir padariniui pripažinti, bet ir tikėti, kad su
pranta jųsantykį. Apie vyksmo mechanizmą ir nepaprastai
subtilų darbą, kuris turi būti atliktas, kol smūgis dar
neįvyko, taip pat ir apie valios pačios savaime nesuge
bėjimą padaryti net menkiausią to darbo dalelę jis ničnieko
nenutuokia. Valia jam yra magiškai veikianti jėga: tikė
jimas valia kaip veiksmų priežastimi - tai ne kas kita,
kaip tikėjimas magiškai veikiančiomis jėgomis. Kitados
žmogus visur, kur matė ką nors vykstant, tikėjo esant
valios kaip priežasties ir nematomų, asmeniškai norinčių
būtybių, - mechanikos sąvoka jam dar buvo labai tolima.
O kadangi žmogus ilgus amžius tikėjo tik asmenimis (ne
medžiagomis, jėgomis, daiktais ir t.t.), tai tikėjimas prie
žastimi ir padariniu virto jo pagrindiniu tikėjimu, kurį
jis taiko visur, kur kas nors vyksta, - ir dabar dar tai
reiškiasi instinktyviai ir kaip seniausios kilmės atavizmo
153
TREČI A KNYGA
liekana. Tokie teiginiai kaip: „nėra padarinio be priežas

ties", „kiek padarinių, tiek priežasčių" yra tik apibendri
nimai siauresnių teiginių: „kur kas nors vyksta, ten buvo
norėta", „paveikti galima tik gebančias norėti būtybes",
„nėra gryno, objektui padarinių nesukeliančio poveikio,
bet kiekvienas poveikio patyrimas yra valios paskata"
(veikti, gintis, keršyti, atlyginti), - bet žmonijos apyaušryje
šitie ir anie teiginiai buvo tapatūs: ne anie buvo šitų
apibendrinimai, o pastarieji pirmųjų. - Schopenhaueris
savo prielaida, kad visa, kas egzistuoja, yra tik tai, kas
geba norėti, pasodino į sostą pirmykštę mitologiją; jis,
atrodo, niekada nemėgino valios analizuoti, nes, kaip ir
visi, tikėjo bet kokio norėjimo paprastumu ir tiesiogišku-
mu; o iš tikrųjų norėjimas - tai tik taip puikiai veikiantis
mechanizmas, kad tiriančiai akiai lieka bemaž nepaste
bimas. Nesutikdamas su juo, iškeliu tokius teiginius: pir
ma, kad rastųsi valia, būtina, kad kiltų noras arba nenoras.
Antra, ar stipri paskata bus pajausta kaip noras, ar kaip
nenoras, priklauso nuo interpretuojančio intelekto, kuris,
žinoma, dažniausiai veikia mums nesuvokiant; tad ta pati
paskata gali būti interpretuojama kaip noras ar nenoras.
Trečia, tik intelektualiose būtybėse reiškiasi noras, nenoras
ir valia; absoliuti organizmų dauguma nieko panašaus
neturi.
128
Maldos vertė. Malda sugalvota tokiems žmonėms, kurie
neįstengia savarankiškai mąstyti ir kurie nežino, kas yra
sielos polėkis, arba išgyvena jį nepastebėdami; ką jiems
daryti šventose vietose ir visose svarbiose gyvenimo si
tuacijose, kurioms reikia ramybės ir tam tikro orumo? Kad
154
TREČI A KNYGA
jie bent netrukdytų, visų religijų, tiek mažų, tiek didelių,

kūrėjų išmintis rekomendavo jiems maldos formulę, kaip
ilgą mechaninį lūpų darbą, susijusį su atminties įtampa
ir visiems vienoda rankų ir kojų bei akių laikysena! Tegu
jie sau, kaip tie tibetiečiai, tūkstančius kartų gromuliuoja
tą savo „Om mane padme hum"10, arba, kaip Benarese11,
skaičiuoja ant pirštų Dievo vardą Ram-Ram-Ram (ir taip
toliau, grakščiai arba visai be grakštumo), arba garbina
Višnu su jo tūkstančiu vardų, o Alachą - su devynias
dešimt devyniais vardais, arba tegu naudojasi maldos
malūnais12 ir rožiniais - svarbiausia, kad tuo darbu jie
būtų tam tikrą laiką užsiėmę ir pakenčiamai atrodytų:
toks meldimosi būdas jiems sugalvotas, kad būtų patogiau
šventuoliams, kuriems žinoma, kas yra mąstymas ir sielos
polėkis. Net ir šiems tenka patirti nuovargio valandų, nors
pagarbos žodžių ir skambesių tirados bei pamaldumo
mechanika juos maloniai veikia. Bet šitie retai pasitaikan
tys žmonės - kiekvienoje religijoje religingas žmogus yra
išimtis - moka sau padėti, o anie dvasios vargšai to
nesugeba: uždrausti jiems maldos plerpalą reikštų atimti
jų religiją, kaip vis aiškiau rodo protestantizmas. Iš tokių
religija nieko daugiau nepageidauja, tik viena - kad jie
saugotų ramybę: akimis, rankomis, kojomis ir visais orga
nais; tai juos laikinai daro gražesnius ir - panašesnius
į žmones!
129
Dievo sąlygos. „Dievas pats negali egzistuoti be išmin
tingų žmonių", - yra pasakęs Lutheris, ir visiškai teisingai;
bet „Dievas dar labiau negali egzistuoti be neišmintingų
žmonių" - šito gerasis Lutheris nepasakė!
155
TREČI A KNYGA
130
Pavojingas sprendimas. Krikščioniškas nutarimas lai
kyti pasaulį šlykščių ir blogu padarė pasaulį šlykštų ir
blogą.
131
Krikščionybė ir savižudybė. Krikščionybės radimosi lai
kais buvo nepaprastai populiaru žudytis - ir ji tą troškimą
padarė savo valdžios įrankiu: ji paliko tik dvi savižudybės
formas, įvilkusi jas į didžiausios pagarbos bei kilniausių
vilčių drabužį, o visas kitas formas griežčiausiai uždraudė.
Bet kankintis ir iš lėto marinti savo kūną asketui - buvo
leista.
132
Prieš krikščionybę. Dabar nusistatymą prieš krikščio
nybę lemia mūsų skonis, nebe argumentai.
133
Principas. Neišvengiamos hipotezės, kuriomis žmonija
vis turi tenkintis, ilgą laiką bus kur kas galingesnės negu
labiausiai paplitęs tikėjimas tuo, kas nėra tiesa (pavyz
džiui, krikščionių tikėjimas). Ilgą laiką: čia tai reiškia šimtą
tūkstančių metų į priekį.
134
Pesimistai kaip auka. Ten, kur viršų pradeda imti
didelis nusivylimas gyvenimu, atsiliepia padariniai stam
bios mitybos klaidos, kurią ilgai darė tauta. Pavyzdžiui,
budizmo išplitimas (ne jo atsiradimas) labiausiai priklausė
nuo to, kad indai nesaikingai ir beveik ištisai maitinosi
ryžiais, tuo sukeldami visuotinį nusilpimą. Gal naujųjų
156
TREČI A KNYGA
laikų europiečių nepasitenkinimas būtimi aiškintinas tuo,

kad mūsų pirmtakai per visus viduramžius dėl germa
nams būdingų polinkių įtakos Europai pasidavė girtuok
lystei: viduramžiai - tai Europos nuodijimo alkoholiu
periodas. - Vokiečių nusivylimo gyvenimu priežastis yra
iš esmės žiemos ligos, įskaičiuojant ir vokiečių būstų blogo
oro bei krosnių smalkių poveikio padarinius.
135
Nuodėmės kilmė. Nuodėmė, kaip ji dabar suvokiama
visur, kur viešpatauja arba kadaise viešpatavo krikščio
nybė, yra žydiška jausena ir žydų išradimas, ir šiuo
krikščionių doroviškumo pagrindu krikščionybė iš tikrųjų
siekė „sužydinti" visą pasaulį. Kiek jai tai pavyko Eu
ropoje, puikiausiai atskleidžia tas nemažas svetimumas,
kurį mes vis dar jaučiame graikų senovei - tam pasauliui
be nuodėmės sampratos, - nepaisant to, kad ištisoms
kartoms ir daugybei nuostabių pavienių asmenybių ne
trūko geros valios su ja suartėti ir ją perimti. „Tik jei
atgailausi, Dievas bus tau maloningas", - graikui tai su
keltų juoką ir apmaudą, jis pasakytų: „Tegu taip vergai
jaučia". Čia numanoma esant galingo, supergalingo ir vis
dėlto kerštingo Dievo: jo galia tokia didelė, kad išvis jam
niekas negali pakenkti, išskyrus vieną atvejį - pažeisti jo
garbę. Kiekviena nuodėmė - tai pagarbos jam neparo-
dymas, crimen laesae majestatis divinae™- ir niekas daugiau!
Savęs niekinimas, žeminimas, voliojimasis dulkėse - štai
pirmoji ir svarbiausioji sąlyga, su kuria siejasi jo malonė:
taigi su dieviškosios garbės grąžinimu! Ar nuodėme pa
daromas kam nuostolis, ar ja sukeliama baisi didėjanti
nelaimė, kaip liga griebianti ir smaugianti vieną žmogų
paskui kitą, - tai šitam garbės trokštančiam rytiečiui
danguje visai nerūpi: nuodėmė yra nusižengimas jam, o
157
TREČI A KNYGA
ne žmonijai! - Kam jis buvo maloningas, tą atleidžia ir

nuo rūpinimosi natūraliais nuodėmės padariniais. Dievas
ir žmonija čia taip atskirti vienas nuo kito, taip supriešinti,
kad žmonijos atžvilgiu, tiesą sakant, išvis neįmanoma
padaryti nuodėmės, - kiekvienas veiksmas vertintinas tik
savo antgamtinių, o ne natūraliųjų, padarinių prasme: to
geidžia žydiškasis jausmas, kuriam visa, kas natūralu,
savaime yra menka. Tuo tarpu graikui buvo artimesnė
mintis, kad ir nusižengimas gali būti garbingas, net va
gystė - Prometėjo atvejis, net galvijų išskerdimas iš be
protiško pavydo - Ajanto14atvejis: graikai, jausdami reik
mę suteikti nusižengimui orumo ir jį įkūnyti, išrado tra
gediją - tai menas ir tam tikras malonumas, kurie žydui,
nepaisant visų jo poetinių sugebėjimų ir polinkio į tau
rumą, liko absoliučiai svetimas.
136
Išrinktoji tauta. Žydai, kurie jaučiasi esą išrinktoji tauta,
ir būtent dėl to, kad įkūnija moralinį genijų tarp tautų
(kadangi labiau už kitas tautas sugebėjo niekinti žmogaus
prigimtį savyje), patiria iš savo dieviškojo monarcho ir
šventenybės panašų malonumą, kaip prancūzų aristok
ratija iš Liudviko XIV. Ši aristokratija išleido iš rankų visą
savo galią bei blizgesį ir tapo niekinga: kad šito nejaustų,
kad galėtų tai pamiršti, jai reikėjo tokio didingo karaliaus,
tokio karališko autoriteto ir valdžios galiūno, kuriam
nebūtų lygaus ir prie kurio atviras kelias būtų tik jai. Kai,
naudojantis šita privilegija, buvo pakylama iki karaliaus
dvaro aukštybės ir, žvelgiant iš jos, visa, kas po kojomis,
atrodė niekinga, tada su sąžine buvo atsisveikinama. Taip
sąmoningai buvo statomas karaliaus valdžios bokštas vis
158
TREČI A KNYGA
arčiau debesų, įmūrijant į jį paskutiniuosius savosios ga

lios akmenis.
137
Vaizdingai kalbant. Toks kaip Jėzus Kristus buvo ga
limas tik žydiškoje aplinkoje - turiu galvoje tokią aplinką,
kur nuolatos kybojo niūrus ir didingas, audra grasantis
nirštančio Jahvės debesis. Tiktai čia buvo jaučiamas tas
retas, staigus vienintelio saulės spindulio prasiveržimas
pro tą visuotinį ir nesibaigiantį siaubingą diennaktį kaip
„meilės" stebuklas, kaip mažiausiai pelnytos „malonės"
spindulėlis. Tiktai čia Kristus galėjo svajoti apie savo
vaivorykštę ir dangaus kopėčias, kuriomis Dievas nusi
leido pas žmones; visur kitur giedras ir saulėtas dangus
buvo perdėm įprasta ir kasdieniška.
138
Kristaus klaida. Krikščionybės kūrėjas manė, kad dėl
nieko žmonės taip nesikamavo, kaip dėl savo nuodėmių:
tai buvo jo klaida, klaida to, kuris jautėsi esąs be nuo
dėmės, kuriam stokojo čia patyrimo! Taip jo sielą užplūdo
tas nuostabus fantastinis gailesčio jausmas, prilygęs ne
laimei, kurią net pati jo tauta, nuodėmės išradėja, retai
kada laikė didele bėda! - Bet krikščionys sugebėjo savo
meistrą vėliau pateisinti ir jo klaidą pašventinti kaip
„tiesą".
139
Aistrų spalva. Tokie žmonės, kaip apaštalas Paulius,
kreivai žiūri į aistras; jie regi jas esant nešvarias, iškry
pėliškas ir širdį gadinančias, - todėl jų idealizmas siekia
jas sunaikinti: dieviškumas jiems atrodo šiuo atžvilgiu
visiškai švarus. Ograikai, priešingai negu Paulius ir žydai,
159
TREČI A KNYGA
atvėrė savo idealizmą kaip tik aistroms - jas mylėjo,

aukštino, dabino ir dievino; tikriausiai, patirdami aistras,
jie jautėsi ne tik laimingesni, bet ir švaresni bei dieviškesni
negu šiaip sau. - Na, o krikščionys? Ar jie norėjo šiuo
atžvilgiu pasidaryti žydais? O gal jie jais tapo?
140
Perdėm žydiškai. Jei Dievas norėjo pasidaryti meilės
objektu, jam pirma reikėjo atsisakyti būti teisėju ir tei
suoliu: teisėjas, net ir negriežtas, nėra meilės objektas.
Krikščionybės kūrėjas čia nebuvo itin jautrus - kaip žydas.
141
Per daug rytietiškai. Kaip? Dievas myli žmones su
sąlyga, jeigu jie juo tiki, ir svaido piktus žvilgsnius bei
grasinimus tiems, kurie ta meile netiki! Kaip suprasti?
Sąlygomis apraizgyta meilė kaip visagalio Dievo pajauta!
Meilė, kuri nesugebėjo įveikti garbės ir sudirginto keršto
jausmo! Kaip visa tai rytietiška! „Jei aš tave myliu, kas
tau darbo dėl to?"15- tai jau pakankama visos krikščio
nybės kritika.
142
Smilkalai. Buda sako: „Nepataikauk savo geradariui!"
Šiuos žodžius reikėtų kartoti krikščionių bažnyčioje: jie
kaipmat išvalys iš oro bet kokį krikščioniškumą.
143
Didžiausia politeizmo nauda. Tai, kad pavienis žmogus
susikurtų sau idealą ir, juo remdamasis, nusistatytų savo
įstatymus, suvoktų savo džiaugsmus, numatytų savo tei
ses - tai iki šiol buvo laikoma siaubingiausiu iš visų
160
TREČI A KNYGA
žmogaus paklydimų ir stabmeldyste pačia savaime, o

tiems nedaugeliui, kurie išdrįsdavo šitaip daryti, iš tikrųjų
visuomet reikėdavo turėti patiems sau pasiteisinimą, ir
jis paprastai skambėdavo taip: „Ne aš! Ne aš! O Dievas
per mane!" Nuostabus menas ir gebėjimas kurti dievus -
politeizmas - ir buvo toji galimybė minėtam troškimui
išsikrauti, apsivalyti, tobulėti, taurėti, nes iš pradžių tai
buvo ne itin geras ir gerbiamas potraukis, panašus į
užgaidą, nepaklusnumą ir pavydą. Būti priešu šitam savo
paties idealo geismui - tai kadaise buvo bet kokio do-
roviškumo įstatymas. Būta tikvienos normos: „žmogaus", -
ir kiekviena tauta manė šią vienintelę ir pačią svarbiausią
normą turinti. Tačiau viršum savęs ir ne savyje, kokiame
nors tolimame nežemiškame pasaulyje, buvo leidžiama
regėti daug normų: vienas dievas čia nebuvo kito dievo
neigimas ar menkinimas! Čia pirmiausia prabilta apie
individus, čia pirmiausia imtos gerbti individų teisės.
Visokių rūšių dievaičių, herojų ir antžmogių, taip pat
žmogaus pavidalą turinčių ir žemesnių už jį būtybių -
nykštukų, fėjų, kentaurų, satyrų, demonų ir velnių -
išradimas buvo neįkainojamas pasirengimas pateisinti pa
vienio žmogaus savigarbą ir savo puikumo suvokimą:
laisvę, kuri buvo suteikiama vieniems dievaičiams kitų
atžvilgiu, žmogus galiausiai davė ir pats sau įstatymų,
papročių ir kaimynų atžvilgiu. O monoteizmas, šita buka
išvada iš mokymo apie vieną žmogų-etaloną, vadinasi,
tikėjimas Dievu-etalonu, šalia kurio esama tik netikrų,
pramanytų dievaičių, buvo, ko gero, iki šiol pats didžiau
sias pavojus žmonijai: jai ėmė grėsti tas pirmalaikis są
stingis, kuris, kiek galime įžvelgti, kitas gyvūnų rūšis jau
seniai apėmė, - kai visi tiki vienu savo rūšies gyvūnu-
etalonu ir idealu ir įprotis kaip dorovė galutinai įeina į
kūną ir kraują. Politeizmas parengė žmogų laisvamanybei
1663. 6
161
TREČI A KNYGA
ir įsitikinimų įvairovei, davė jėgų kurti naujiems ir sa

vitiems požiūriams ir dar naujesniems ir savitesniems,
kitaip sakant, tarp visų gyvūnų žmogui vienam nėra jokių
amžinų horizontų ir perspektyvų.
144
Religiniai karai. Didžiausią plačiųjų masių pažangą iki
šiol išreiškė religiniai karai: religinis karas įrodo, kad
masės pradėjo pagarbiai elgtis su sąvokomis. Religiniai
karai kyla tik tada, kai dėl rafinuotesnių ginčų sektose
ūgteli bendrasis protinis lygis ir net minia pasidaro tokia
nuovoki, kad rimtai ima žiūrėti į mažmožius ir manyti,
jog „amžinasis sielos išganymas" priklauso nuo sąvokų
mažyčių skirtumų.
145
Vegetarizmo pavojus. Beatodairiškas ryžių vartojimas
maistui skatina opiumo ir kitų narkotinių medžiagų var
tojimą, panašiai kaip ir pernelyg dažnas bulvių vartojimas
skatina alkoholizmą; bet jis skatina - tik padariniai čia
ne taip ryškūs - ir tam tikrą mąstymo ir jautimo būdą,
kurie irgi veikia kaip narkotikai. Todėl suprantama, kad
narkotinio mąstymo ir jausenos šalininkai, kaip tie indų
mokytojai, giria ir norėtų padaryti įstatymu masėms tokią
dietą, kuri būtų grynai vegetariška: šitaip jie nori sukelti
ir skleisti reikmę, kurią patenkinti jie pajėgūs.
146
Vokiečių viltys. Nederėtų pamiršti, jog tautų vardai
paprastai būna įžeidžiamos pravardės. Totoriai, pavyz
džiui, pagal savo vardą yra „šunys" - taip juos pakrikštijo
kinai. „Vokiečiai" [die „Deutschen"] iš pradžių reiškė
162
TREČI A KNYGA
„pagonys" - taip gotai po apkrikštijimo vadino didelę

savo nekrikštų gentainių daugumą, vadovaudamiesi sa
vuoju Septuagintos16vertimu, kur pagonys vadinami žo
džiu, graikiškai reiškiančiu „tautos", žr. Ulfilą17. - Dar
vis neprarasta galimybė savo seną įžeidžiamą pravardę
vokiečiams, nors ir pavėluotai, paversti garbingu vardu,
pasidarant pirmąja Europoje nekrikščionių tauta; jiems,
Schopenhauerio nuomone, taip didžiai į šitai linkusiems,
tai būtų garbė. Tada būtų baigtas Lutherio pradėtas darbas,
žmogaus, kuris juos mokė būti neromėnais ir sakyti: „Čia
stoviu aš! Aš negaliu kitaip!"18
147
Klausimas ir atsakymas. Ką dabar pirmiausia perima
laukinės tautos iš europiečių? Degtinę ir krikščionybę,
tuos europiečių narkotikus. - O nuo ko jos greičiausiai
žūsta? - Nuo europiečių narkotikų.
148
Kur gimsta reformacijos. Didžiojo bažnyčios sugedimo
metu Vokietijoje bažnyčia buvo mažiausiai sugedusi: todėl
čia gimė reformacija kaip ženklas, kad jau gedimo pradžia
pasirodė nepakenčiama. Jei imtume lyginti, niekur neras
tume krikščioniškesnės tautos, negu vokiečiai Lutherio
laikais: jų krikščioniška kultūra buvo kaip tik pasirengusi
pražysti nuostabiu žiedu - pritrūko tik vienos nakties;
bet tą naktį kilo audra, viskam padariusi galą.
149
Reformacijų nesėkmės. Aukštą graikų kultūrą net gan
ankstyvais laikais liudija tai, jog daugelis mėginimų įkurti
naujas graikų religijas nuėjo šuniui ant uodegos; tatai
6*
163
TREČIA KNYGA
rodo, kad Graikijoje jau tada būta daugybės skirtingų

individų, kurių reikmių įvairovės negalėjo patenkinti vie
nas vienintelis tikėjimo ir vilčių receptas. Pitagoras ir
Platonas, galimas daiktas, ir Empedoklis, ir jau kur kas
anksčiau svajotojai orfikai19 buvo pasinešę steigti naujas
religijas; kas ne kas, o Pitagoras ir Platonas turėjo tokias
tikras religijos steigėjų sielas bei talentus, kad negali
atsistebėti, kodėl juos ištiko nesėkmė: jie pajėgė įkurti tik
sektas. Kiekvieną kartą, kai visos tautos reformacija suž
lunga ir galvas pakelia tik sektos, galima daryti išvadą,
jog tautoje jau esama didelės įvairovės ir ji pradeda
atsisakyti šiurkščių bandos instinktų ir papročių doroviš-
kumo: tai reikšminga netikrumo būsena, kurią mėgstama
juodinti vadinant papročių sugedimu ir korupcija, - iš
tikrųjų ji skelbia, kad viščiukas jau baigia subręsti ir
netrukus prakals kiaušinio lukštą. Kad Lutherio reforma
cija nugalėjo Šiaurėje, yra ženklas, jog Europos Šiaurė,
palyginti su Pietumis, buvo atsilikusi ir gyveno dar gan
vienodą ir pilką gyvenimą; ir iš viso nebūtų buvę jokio
Europos sukrikščioninimo, jei Pietų senojo pasaulio kul
tūra nebūtų buvusi iš lėto barbarizuota perdėm primaišant
jai germanų barbariško kraujo ir nebūtų praradusi savo
kultūrinio pranašumo. Juo plačiau ir besąlygiškiau gali
reikštis pavienis žmogus arba pavienio žmogaus mintys,
tuo vienodesnė ir menkesnio lygmens turi būti ta masė,
kuriai daromas poveikis; tuo tarpu priešingi siekiai iš
duoda esant vidinių priešingų reikmių, kurios taip pat
nori būti patenkinamos ir nugalėti. Ir priešingai: visados
galima manyti esant tikrai aukštą kultūrą ten, kur stiprios
ir valdyti trokštančios asmenybės daugiau nei sektantiš
kumo nepasiekia: tai pasakytina ir apie įvairius menus
bei pažinimo sritis. Ten, kur viešpataujama, esama masių;
164
TREČI A KNYGA
kur yra masių, ten neišsiverčiama be vergovės. Kur yra

vergovė, ten individų tik mažuma, ir prieš juos nukrei
piami bandos instinktai bei sąžinė.
150
Kritikos žodis šventiesiems. Nejaugi, norint turėti do
rybę, reikia geisti, kad ji atrodytų kuo drastiškiausiai? -
kaip to troško ir manė esant būtina krikščionių šventieji,
kurie kentė savo gyvenimą tik su ta mintimi, kad kiek
vienam, išvydusiam jų dorybę, kiltų noras save niekinti.
Dorybę, turinčią daryti tokį poveikį, vadinu brutalia.
151
Apie religijos kilmę. Anaiptol ne metafizinė reikmė lėmė
religijų atsiradimą, kaip to norėtų Schopenhaueris; jinai
pati yra jų atžala. Viešpataujant religinei mąstysenai, žmo
gus priprato vaizduotis „kitą pasaulį" (už jo, po juo, virš
jo esantį) irjaučia, kad jeigu bus sunaikinta religinė iliuzija,
atsivers nemaloni tuštuma, pasijaus tam tikra netektis -
tad iš šitos nuojautos formuojasi vėl „kitas pasaulis", bet
dabar jau tik metafizinis ir nebe religinis. Bet tai, kas
pirmykščiais laikais apskritai vertė daryti prielaidą apie
„kitą pasaulį", buvo ne potroškis ir reikmė, o neteisingas
kai kurių gamtos reiškinių aiškinimas, proto nepajėgumas.
152
Didžiausias pokytis. Pasikeitė visų daiktų apšvietimas
ir spalvos! Mes nelabai besuprantame, kaip senovės žmo
nės suvokė pačius paprasčiausius ir kasdieniškiausius
dalykus, - pavyzdžiui, dieną ir nemiegojimą: dėl to, kad
anų laikų žmonės tikėjo sapnais, gyvenimas dieną jiems
165
TREČIA KNYGA
prabėgdavo kitoje šviesoje. Taip pat ir visas gyvenimas -

nuspalvintas mirties ir jos reikšmės atspindžio: mūsų
„mirtis" - visai kitokia. Visi išgyvenimai atrodė turį kitą
prasmę, nes iš jų švietė dievybė; tas pat pasakytina ir
apie sprendimus bei tolimos ateities perspektyvas, nes
turėta orakulų ir slaptų ženklų ir tikėta pranašystėmis.
„Tiesa" buvo suvokiama irgi kitaip, nes kadaise ir pa
mišėlis galėjo būti jos skelbėjas, - mums tai pagaugais
nueina arba kelia šypseną. Kiekviena skriauda kitaip veikė
jausmą, nes buvo bijomasi dievybės atpildo, o ne tik
pilietinės bausmės bei garbės netekimo. Kaip džiaugtasi
tais laikais, kai buvo tikima velniais ir gundytojais! Kokių
būta aistrų, kai netoliese regėti tykantys demonai! Kokia
turėjo būti filosofija, jei vien abejojimas buvo suvokiamas
kaip didžiausia nuodėmė, būtent kaip nusižengimas am
žinajai meilei, kaip nepasitikėjimas viskuo, kas gera, di
dinga, tyra ir gailestinga! - Mes tuos dalykus naujai
nuspalvinome, mes nepaliaujamai juos tapome, - bet ką
mes galime tuo tarpu palyginti su anos senosios meistrės
spalvų grožybei - turiu galvoje žilos senovės žmoniją.
153
Homo poetą. „Aš pats, kuris grynai savo rankomis šią
tragedijų tragediją padariau, tiek kiek ji užbaigta; aš, kuris
pirmasis dorovės mazgą į būtį įmezgiau ir taip suveržiau,
kad tik kas nors iš dievų jį gali atrišti, - taip juk reikalauja
Horacijus! - aš pats dabar ketvirtame veiksme nugalabijau
visus dievus, - iš doroviškumo! Kas dabar turi išeiti iš
penkto veiksmo! Iš kur imti tragišką atomazgą! - Ar
nepradėti galvoti apie komišką atomazgą?"20
166
TREČI A KNYGA
154
Nevienodas pavojus gyvybei, jūs visai nežinote, ką
darote: jūs bėgate, lyg pasigėrę, strimgalviais per gyve
nimą ir klumpate ir dardate laiptais žemyn. Bet dėl to,
kad esate girti, nenusilaužiate nei rankų, nei kojų: jūsų
raumenys per daug suglebę, o galva per blausi, kad šių
laiptų akmenys atrodytų tokie kieti, kaip mums, paša
liečiams! Mums gyvenimas kelia didesnį pavojų: mes
esame stikliniai - ir vargas mums, jei susidursimel Mums
galas, jei krisime!
155
Ko mums trūksta. Mes mėgstame gamtos didybę ir ją
atradome: tai paaiškinama tuo, kad mūsų galvose neįsi
kūniję dideli žmonės. Nepalyginsi graikų: jų gamtos jau
sena buvo kitokia negu mūsų.
156
Įtakingasis. Tai, kad žmogus nuolat savo laikui prie
šinasi, stabdo šį prie vartų ir reikalauja ataskaitos, negali
nedaryti įtakos! Ar jis to nori, neturi reikšmės; svarbiausia -
kad jis tai gali.
157
Mentiri. Saugokis! - jis galvoja: tuoj melas bus iškeptas.
Tai yra kultūros pakopa, kurią perėjo ištisos tautos. Tik
pagalvokime, ką išreiškė romėnai žodžiu mentiri!21
158
Nepatogi savybė. Įvisus daiktus žvelgti giliai - nepatogi
savybė: ji verčia nuolat įtempti akis ir galop įžvelgti vis
daugiau, negu norime.
167
TREČIA KNYGA
159
Kiekvienai dorybei savas laikas. Kas dabar nepalen
kiamas, tam sąžiningumas dažnai kelia sąžinės graužimą:
nes nepalenkiamumas yra kitos epochos dorybė, negu
sąžiningumas.
160
Bendraujant su dorybėmis. Ir su dorybe galima elgtis
negarbingai ir pataikūniškai.
161
Laiko mėgėjams. Metusysis kunigystę ir paleistas ka
linys nuolat susirūpinę dėl savo veido; abu jie trokšta
veido be praeities. - Bet ar jums teko sutikti žmonių, kurie
žino, jog jų veide atsispindi ateitis, ir kurie yra jums, jūs,
„laiko" mėgėjai, tokie mandagūs, kad nutaiso veidą be
ateities?
162
Egoizmas. Egoizmas - tai suvokimo perspektyvos dėsnis,
pagal kurį didelis ir sunkus atrodo tas dalykas, kuris yra
arčiausiai: o tolstant viskas mąžta ir lengvėja.
163
Po didelės pergalės. Didžiausia pergalės teigiamybė yra
ta, kad ji nugalėtojui atima baimę pralaimėti. „O kodėl
vieną kartą ir nepralaimėjus? - mąsto jis sau. - Aš dabar
užtektinai turtingas tam atvejui."
164
Ieškantieji ramybės. Aš lengvai atpažįstu žmones, ieš
kančius ramybės, iš to, kad jie apsistato daugybe visokių
168
TREČI A KNYGA
tamsių dalykų: kas nori miegoti, tas užtemdo savo kambarį

arba lenda į urvą. - Užuomina tiems, kurie nežino, ko
iš tikrųjų labiausiai ieško, bet žinoti norėtų!
165
Apie atsižadančiųjų laimę. Tas, kuris rimtai ir ilgam
ko nors atsižada, vėl atsitiktinai su tuo susidūręs bus kone
įsitikinęs padaręs atradimą, - o koks laimingas esti kiek
vienas atradėjas! Būkime išmintingesni už tas gyvates,
kurios per ilgai šildosi toje pačioje saulėje.
166
Nuolat tarp saviškių. Visa, kas atitinka mano prigimtį
ir gyvenimą, kalba su manim, giria mane, skatina ir
guodžia - kitko aš negirdžiu arba tuoj pat pamirštu. Mes
nuolat esame tarp saviškių.
167
Mizantropija ir meilė. Apie tai, kad žmonės jau lenda
pro gerklę, kalbama tik tada, kai nebegalima jų suvirškinti
ir skrandis dar pilnutėlis. Mizantropija - tai nepasotina
mos meilės žmonėms ir „žmogėdrystės" padarinys, - bet
kas tau liepė ir žmones ryti, kaip austres, mano prince
Hamletai?
168
Apie vieną ligonį. „Su juo nekas!" - Kuo jis serga? -
„Jį kankina pagyrų troškimas ir jis neranda peno tam
geismui patenkinti." - Keista! Visas pasaulis jį šlovina,
ant rankų nešioja, vien apie jį tekalba! - „Taip, bet jis
kurtokas gyrimams. Kai jį giria bičiulis, jam atrodo, kad
tas giria save; kai jį giria priešas, jam atrodo, kad šis nori
169
TREČI A KNYGA
būti pats dėl to giriamas; jei pagaliau jį ima girti kas nors
kitas - o tų ne tiek jau daug: toks jisai garsus! - jis
pasijaučia įžeistas, kad nenorima jo laikyti draugu arba
priešu; jis paprastai sako: „Kas man iš tokio, kuris net
prieš mane geba vaidinti teisuolį!"22
169
Atviri priešai. Narsumas kovojant su priešu yra savo
tiškas daiktas: narsuolis vis dar gali būti bailys ir neryž
tingas neišmanėlis. Taip Napoleonas pasisakė apie „nar
siausią žmogų", kokį pažinojo, - Muratą. - Iš to išeina,
kad atviri priešai kai kuriems žmonėms yra stačiai būtini,
kai jiems reikia pakilti iki savo dorybės, savo vyriškumo
ir smagumo.
170
Su minia. Jis iki šiol laksto su minia ir vis liaupsina
ją, bet vieną gražią dieną taps jos priešininku! Juk pri
siplakė prie jos tikėdamasis, kad taip ras savo tinginystei
pateisinimą: tačiau jis dar nežino, jog minia tingumu jam
neprilygsta, kad ji vis stumia į priekį, kad niekam neleidžia
sustoti! - O jis taip noriai sustoja!
171
Šlovė. Kai daugelio dėkingumas vienam praranda bet
kokį gėdos jausmą, gimsta šlovė.
172
Skonio gadintojas. A: „Tu esi skonio gadintojas! - taip
sako visi!" B: „Žinoma! Aš gadinu kiekvienam jo partijos
skonį - šito neatleidžia man nė viena partija."
170
TREČI A KNYGA
173
Būti giliu ir atrodyti giliu. Kas jaučiasi esąs gilus, siekia
aiškumo; kas norėtų miniai atrodyti gilus, siekia tamsumo.
Minia juk mano esant gilu visur, kur nepajėgia matyti
dugno: ji yra tokia baili ir taip nenoriai brenda į vandenį.
174
Nuošaly. Parlamentarizmas, kitaip sakant, viešas leidi
mas rinktis iš penkių pagrindinių politinių nuomonių,
prisigerina ir prie daugelio tų, kurie mielai norėtų atrodyti
savarankiški ir individualūs ir kovoti už savo nuomonę.
Galiausiai yra visai vis tiek, ar bandai įsakyta turėti vieną
nuomonę, ar leistos penkios. - Kas nukrypsta nuo penkių
viešųjų nuomonių ir pasitraukia nuošalin, tas nustato prieš
save visą bandą.
175
Apie iškalbingumą. Kas iki šiol buvo iškalbingiausias?
Būgnų tratėjimas: ir kol jis karalių valdžioje, tol jie vis
dar liks geriausi oratoriai ir liaudies žadintojai.
176
Užuojauta. Vargšai kunigaikščiai! Visos jų teisės dabar
nejučiomis virsta reikalavimais, o visi tie reikalavimai ima
netrukus skambėti kaip pretenzijos! Ir užtenka jiems pa
sakyti „mes" arba „mano žmonės" - ir senoji piktoji
Europa nebeištveria nesišypsojusi. Iš tikrųjų, vyriausiasis
šiuolaikinio pasaulio ceremonmeistras su jais daug ne-
siceremonytų; ko gero, jis išleistų dekretą: „Les souverains
rangent aux parvenus"23.
171
TREČI A KNYGA
177
Dėl „auklėjimo". Vokietijoje išsilavinusiems žmonėms
trūksta svarbios auklėjimo priemonės: išsilavinusių žmo
nių šypsenos; šitie Vokietijoje nesišypso.
178
Dėl dorovinio švietimo. Vokiečiams reikia išmušti iš
galvos jų Mefistofelį - ir jų Faustą pridurmai. Tai du
doroviniai prietarai, nukreipti prieš pažinimo vertę.
179
Mintys. Mintys - tai mūsų pojūčių šešėliai, - jos visados
tamsesnės, tuštesnės, paprastesnės už pojūčius.
180
Puikūs laikai laisvamaniams. Laisvamaniai ir mokslo
atžvilgiu gina savo teises - tuo tarpu jiems jos suteikia
mos, -kol dar bažnyčia laikosi! - Todėl jiems dabar puikūs
laikai.
181
Sekti iš paskos ir eiti priekyje. A: „Iš tų dviejų vienas
visuomet seks iš paskos, kitas eis priekyje - visur, kur
juos likimas blokš. Ir vis dėlto pirmasis lenkia antrąjį tiek
dorybe, tiek dvasia!" B: „Ir vis dėlto? Ir vis dėlto? Tai
sakoma kitiems, ne man, ne mums! - Fit secundum re-
gulam."2Ą
182
Vienatvėje. Kai gyvenama vienatvėje, nekalbama per
dėm garsiai, nerašoma perdėm garsiai, nes bijoma tuščio
172
TREČI A KNYGA
atgarsio - nimfos Echo kritikos. - Ir visi garsai vienatvėje

skamba kitaip!
183
Geriausios ateities muzika. Nepralenkiamas muzikas
man būtų tas, katras būtų pažinęs vien didžiausios laimės
liūdesį, o šiaip - jokio kito liūdesėlio: tokio muziko iki
šiol nebuvo.
184
Justicija. Verčiau tegu apvagia, negu apsistatyti kaliau
sėmis - tai mano skonis. Irvisomis aplinkybėmis tai skonio
dalykas - ne daugiau!
185
Neturtingasis. Jis šiandien neturtingas, bet ne todėl, kad
iš jo būtų viską atėmę, o todėl, kad jis viską metė velniop -
kam jam visa tai? Jis pripratęs rasti. - Vargšai tie, kurie
nesupranta jo savanoriško neturto.
186
Sąžinės graužimas. Visa, ką jis dabar daro, yra dora
ir paprasta, - ir vis dėlto jį graužia sąžinė. Mat jo už
davinys - tai, kas nepaprasta.
187
Užgauli pateikimo maniera. Šitas menininkas mane
įžeidžia tuo, kaip pateikia savo sumanymus, tikrai gerus:
jis tai daro su tokiu užmoju, taip pabrėžtinai ir tokiais
šiurkščiais bei dirbtinais įtikinėjimo būdais, tarsi šnekėtų
su prastuomene. Skyrę nemažai laiko jo menui, mes vis
jaučiamės lyg „blogoje draugijoje".
173
TREČI A KNYGA
188
Darbas. Kokie dabar artimi mums, ir patiems tingiau
siems, darbas ir darbo žmogus! O karališko mandagumo
žodžiai „mes visi darbo žmonės" dar Liudviko XIV laikais
būtų skambėję kaip cinizmas ir nešvankybė.
189
Mąstytojas. Jis yra mąstytojas: tai reiškia, kad geba
laikyti daiktus paprastesniais, negu jie yra.
190
Prieš gyrėjus: A: „Giriamas juk esi tų, kurie tau lygūs!"
B: „Taip! Ir kas tave giria, tau sako: esi man lygus!"25
191
Prieš tam tikrą gynimo būdą. Klastingiausias būdas
kokiam nors dalykui pakenkti - tyčia ginti jį klaidingais
argumentais.
192
Geraširdžiai. Kas skiria tuos geraširdžius, iš kurių veido
palankumas trykšte trykšta, nuo visų kitų žmonių? Jie
puikiausiai jaučiasi, bendraudami su nauju asmeniu, ir
greitai jį įsimyli; už tai jie linki jam to, kas gera, o jų
pirmas sprendimas būna: „jis man patinka". Jie išgyvena
vieną po kitos tokias būsenas: norą pasisavinti (kito vertė
jiems mažai terūpi), norą tai padaryti greitai, džiaugsmą,
kai turi, ir veikimą turimojo naudai.
174
TREČI A KNYGA
193
Kanto sąmojis. Kantas panūdo „visą pasaulį" stulbi
nančiu būdu įrodyti, kad „visas pasaulis" yra teisus: tai
buvo slaptas šios asmenybės sąmojis. Jis ėmė rašyti prieš
mokslininkus nukreiptus liaudies prietarą palaikančius
rašinius, tačiau rašė tik mokslininkams, o ne liaudžiai.
194
„Atlapaširdis". Tas žmogus, matyt, visuomet veikia,
turėdamas slaptų motyvų, nes visados atvirai kloja savo
argumentus, kone rodyte rodydamas juos visiems.
195
Juokas ima. Žiūrėkit! Žiūrėkit! Jis bėga nuo žmonių,
bet tie seka jam iš paskos: mat jis bėga pirm jų - tokia
jie yra banda!
196
Mūsų klausos riba. Girdime tik tuos klausimus, į ku
riuos pajėgiame atsakyti.
197
Todėl atsargiai! Mes nieko neperduodame kitiems taip
mielai, kaip slaptumo antspaudą - kartu su tuo, kas jo
apačioj parašyta.
198
Pasipūtėlio apmaudas. Pasipūtėlis jaučia apmaudą net
tiems, kas jį gabena į priekį: jis piktai žiūri į savo karietos
arklius.
175
TREČI A KNYGA
199
Dosnumas. Turtuolių dosnumas dažnai yra tik tam
tikras neryžtingumas.
200
Juokas. Juoktis - reiškia būti piktdžiugiui, tik su švaria
sąžine.
201
Aplodismentai. Aplodismentuose visados esti tam tikro
triukšmelio, net ir tuose, kuriuos skiriame sau.
202
Švaistytojas. Jis dar ne toks vargeta kaip tas turtuolis,
kuris jau kartą yra perskaičiavęs visą savo lobį, - jis švaisto
savo protą kaip ta beprotė švaistūne gamta.
203
Hic niger est26. Paprastai jis neturi jokių minčių, - bet
išimties atveju jam ateina į galvą blogos mintys.
204
Elgetos ir mandagumas. „Koks čia nemandagumas bels
tis akmeniu į tas duris, kur nėra skambučio", - mąsto
elgetos ir visokio plauko vargšai; bet niekas nesutinka,
kad jie teisūs.
205
Reikmė. Reikmė laikoma atsiradimo priežastimi. Iš tik
rųjų ji tėra tik to, kas atsiradę, padarinys.
176
TREČI A KNYGA
206
Lyjant. Lyja, ir aš prisimenu tuos vargšus žmones,
kuriuos dabar kamuoja daugybė rūpesčių ir kurie nemoka
jų nuslėpti: vadinasi, kiekvienas pasirengęs kuo nuošir
džiausiai kitą įskaudinti ir, net esant tokiam blogam orui,
susikurti sau tam tikrą menkutį pasitenkinimą. - Tai, ir
vien tik tai yra neturtingųjų skurdas!
207
Pavyduolis. Tai - pavyduolis, - jam reikia linkėti, kad
jis neturėtų vaikų: jis jiems pavydėtų, kad pats nebegali
būti vaikas.
208
Didelis vyrasl Iš to, kad kas nors yra „didelis vyras",
dar negalima daryti išvados, kad jis - vyras; gal jis tik
berniukas, arba chameleonas be jokio amžiaus skirtumo,
užkerėta boba.
209
Būdas klausinėti motyvų. Yra vienas būdas taip klau
sinėti mūsų motyvų, kad mes ne tik pamirštame pačius
geriausius savo motyvus, bet išvis mumyse prabunda
kažkoks užsispyrimas ir pasibjaurėjimas bet kokiais mo
tyvais, - tai klausinėjimas labiausiai kvailinančiu būdu;
tironiškos prigimties žmonių išbandytas metodas.
210
Stropumo matas. Nereikia norėti stropumu pralenkti
savo tėvą - gali prarasti sveikatą.
177
TREČI A KNYGA
211
Slapti priešininkai. Nuolat turėti sau slaptą priešinin
ką - tai prabanga, kuriai net labai intelektualių asmenybių
dorovingumas nebūna pakankamai pasirengęs.
212
Neapsirikti. Jo dvasia prastų manierų: ji vis skuba ir
mikčioja iš nekantrumo, tad nelabai gali nutuokti, kokioje
erdviaplautėje ir plačiakrūtinėje sieloje ji gyvena.
213
Kelias į laimę. Išminčius pasiteiravo kvailio, kur kelias
į laimę. Tas net nemirktelėjęs, lyg būtų klausiamas kelio
į artimiausią miestą, atsakė: „Stebėkis savimi ir gyvenk
gatvėje!" „Palauk, - sušuko išminčius, - tu reikalauji per
daug, užtenka vien savimi stebėtis!" Kvailys nesutiko:
„Kaip galima nuolat stebėtis, nejaučiant nuolatinės pa
niekos?"
214
Tikėjimas teikia palaimą. Dorybė tik tiems teikia laimę
ir tam tikrą palaimą, kurie tvirtai tiki savo dorybe, - ir
jokiu būdu ne toms subtilesnėms sieloms, kurios didžiai
nepasitiki savimi ir bet kokia dorybe. Vadinasi, ir čia
galiausiai „tikėjimas teikia palaimą"! - bet, gerai įsidė
mėkit, ne dorybė!
215
Idealas ir medžiaga. Tu štai turi puikų idealą prieš akis,
bet ar tu irgi toks puikus akmuo, kad iš tavęs būtų galima
iškalti tokią dievišką statulą? Irbe to - ar visas tavo darbas
nėra barbariška akmens kalyba? Tavo idealo niekinimas?
178
TREČI A KNYGA
216
Pavojus balse. Būnant perdėm gerklingam bemaž ne
įmanoma turėti subtilių minčių.
217
Priežastis ir padarinys. Prieš atsirandant padariniams,
tikima kitomis priežastimis, negu po to.
218
Mano antipatija. Aš nemėgstu žmonių, kurie, užuot
darę poveikį, ima ir susprogsta kaip bombos: būdamas
netoli jų, visuomet jauti pavojų staiga netekti klausos -
arba net dar daugiau.
219
Bausmės tikslas. Bausmės tikslas - pataisyti tą, kuris
baudžia, - štai puikiausias bausmės gynėjų prieglobstis.
220
Auka. Apie auką ir aukojimą aukojamieji gyvuliai mano
kitaip negu žiūrovai: tačiau jiems niekuomet nebuvo leista
pasisakyti.
221
Gailėjimas. Tėvai ir sūnūs gaili vienas kito daug labiau
negu motinos ir dukterys.
222
Poetas ir melagis. Poetas melagyje regi savo tikrą brolį,
kuriam neužteko motinos pieno; todėl tas ir liko vargšas,
nesugebėjęs net tapti sąžiningu žmogumi.
179
TREČIA KNYGA
223
Viena kitą pavaduojančios juslės. „Juk yra ir akys, kad
girdėtum, - pasakė vienas senas apkurtęs nuodėmklau
sys, - o tarp aklųjų karalius yra tas, kieno ilgiausios
ausys
224
Gyvulių kritika. Bijau, kad gyvuliai žmogų laiko sau
lygia būtybe, praradusia sveiką gyvulišką protą ir tuo
sukėlusią sau mirtiną pavojų: jis panašus į pakvaišusį
gyvulį, besijuokiantį gyvulį, verkiantį gyvulį, nelaimingą
gyvulį.
225
Natūralieji. „Blogis savaime visuomet darė didžiulį
poveikį! O gamta yra bloga! Tad būkime natūralūs!" -
taip širdies gilumoje mąsto didieji žmonijos efektų gau
dytojai, kurie ne taip jau retai būna priskiriami prie
didžiųjų žmonių.
226
Nepasitikintieji ir stilius. Padus stipriausius dalykus
mes sakome paprastai, manydami, kad aplink mus esantys
žmonės tiki mūsų stiprumu: tokia aplinka ugdo „stiliaus
paprastumą". Nepasitikintieji kalba pompastiškai; jie ir
elgiasi pompastiškai.
227
Klaidinga išvada, šūvis pro šalį. Jis negali susivaldyti:
iš to moteris daro išvadą, jog bus nesunku jį užvaldyti,
ir paleidžia savo lasą; vargšelė, netrukus ji bus jo vergė.
180
TREČI A KNYGA
228
Prieš tarpininkus. Kas nori būti tarpininkas tarp dviejų
ryžtingų mąstytojų, yra pažymėtas vidutinybės ženklu:
jo akys ne tokios, kad matytų nepakartojamumą; pana
šumo matymas ir lygiava - silpnų akių požymis.
229
Užsispyrimas ir ištikimybė. Jis užsispyręs laikosi to, kas
jam yra pasidarę visiškai aišku, - tačiau vadina tai „iš
tikimybe".
230
Nemokėjimas laikyti liežuvio už danty. Visa jo esybė
neįtikina: paaiškinama tai tuo, kad nė vieno savo gero
poelgio jis nėra nutylėjęs.
231
„Nuodugnumo"šalininkai. Pažinimo lėtuoliai mano, jog
lėtumas būdingas pažinimui.
232
Sapnuoti. Arba nesapnuoji nieko, arba sapnuoji įdomiai.
Reikia mokytis taip ir budėti: arba nieko, arba įdomiai.
233
Pavojingiausias požiūris. Tai, ką aš dabar darau arba
nedarau, visai ateičiai yra taip svarbu, kaip ir didžiausias
praeities įvykis: turint prieš akis šitą begalinę perspektyvą,
visi veiksmai yra vienodai dideli ir maži.
181
TREČI A KNYGA
234
Muziko paguodos kalba. „Tavo gyvenimas žmonėms
neskamba ausyse: jiems tu gyveni nebylų gyvenimą, ir
kiekvienas melodijos niuansas, kiekvienas švelnus apsi
sprendimas, kas turi eiti po ko, jų nepasiekia. Aiškus
daiktas, tu pas juos neatžygiuoji plačia gatve, trenkiant
kariškam maršui, - bet tai neduoda tiems geruoliams
teisės sakyti, kad tavo gyvenimo kely nėra muzikos. Kas
turi ausis, tegu pasiklauso/'
235
Dvasia ir charakteris. Kai kas pasiekia savo viršūnę
kaip charakteris, bet jo dvasia tai aukštumai neprilygsta, -
kai kam būna priešingai.
236
Kad galėtum judinti minią. Ar neturėtų tas, kuris nori
judinti minią, būti savęs paties aktoriumi? Ar neturėtų
jis pirma save patį paversti groteskine aiškybe ir visą savo
asmenybę bei savo reikalą vaidinti šitaip sušiurkštintą ir
supaprastintą?
237
Mandagusis. „Jis toks mandagus!" - Taip, jis visuomet
nešiojasi skanėstą Cerberiui ir yra toks bailys, kad kiek
vieną laiko Cerberiu - ir tave, ir mane, - štai ir visas
jo „mandagumas".
238
Be pavydo. Jis visai nepavydus, bet tai joks nuopelnas:
jis nori užkariauti teritoriją, kuri dar niekam nepriklausė
ir kurią vargu ar kas yra matęs.
182
TREČI A KNYGA
239
Paniurėlis. Užtenka vieno vienintelio paniurėlio, kad
ilgam būtų sugadinta nuotaika ir aptemdytas dangus
visiems namams; ir tiesiog per stebuklą atsitinka, kad šito
vieno nebūna! - Laimė toli gražu ne tokia užkrečiama
liga, - kuo tai paaiškinti?
240
Prie jūros. Aš nesistatydinčiau namo (ir net jaučiuosi
laimingas, kad nesu namo savininkas!). Bet jeigu tektų
tai daryti, tai statydinčiausi jį, kaip daugelis romėnų, kuo
arčiau prie jūros, - norėčiau su šita puikia siaubūne šiek
tiek paslapukauti.
241
Kūrinys ir menininkas. Šitas menininkas - garbėtroška,
ir tiek: o jo kūrinys - tik didinamasis stiklas, kurį jis siūlo
kiekvienam, kas nukreipia akis į autorių.
242
Suum cuique27. Kad ir koks godus mano pažinimas, iš
daiktų negaliu paimti nieko daugiau negu tai, kas man
jau priklauso, - kitų turtas lieka juose. Kaip žmogus gali
būti vagis arba plėšikas?
243
To, kas „gera" ir „bloga", kilmė. Pagerinimą sugalvoja
tik tas, kuris geba jausti: „tai nėra gera".
244
Mintys ir žodžiai. Ir savo minčių neįmanoma tiksliai
išreikšti žodžiais.
183
TREČIA KNYGA
245
Gyrimas pasirenkant. Menininkas renkasi medžiagą: tai
jo būdas pagirti.
246
Matematika. Mes stengiamės matematikos subtilumą
ir tikslumą sprausti į visus mokslus, kiek tik įmanoma,
bet ne tikėdamiesi šitaip daiktus pažinti, o norėdami
nustatyti mūsų kaip žmonių santykį su jais. Matematika -
tai tik priemonė žmogui apskritai ir iš esmės pažinti.
247
Įprotis. Įprotis daro mūsų ranką sąmojingesnę, o mūsų
sąmojį - nepaslankesnį.
248
Knygos. Kokia nauda iš knygos, kuri net neatitraukia
mūsų nuo visų knygų?
249
Pažinimo siekiančiojo aimana. „O, tas mano godumas!
Šioje sieloje nė trupučio pasiaukojimo, - joje gyvena vei
kiau visko trokštanti patybė, geidžianti tarsi įsikūnyti
individuose ir žiūrėti lyg savo akimis bei čiupti lyg savo
rankomis, - patybė, trokštanti ir sugrąžinti visą praeitį,
nenorinti prarasti nieko, kas jai iš viso galėtų priklausyti!
O, toji mano godumo liepsna! O, jei aš atgimčiau šimtuose
būtybių!" - Kas nežino šitos aimanos iš patyrimo, tam
nežinoma ir pažinimo siekiančiojo aistra.
184
TREČI A KNYGA
250
Kaltė. Nors įžvalgiausi raganų teisėjai ir net pačios
raganos buvo įsitikinę, kad nusikaltimas raganavimu aki
vaizdus, kaltės vis dėlto nebuvo. Taip yra su kiekviena
kalte.
251
Nesuprasti kentėtojai. Didingos asmenybės kenčia ki
taip, negu įsivaizduoja jų gerbėjai: labiausiai jos kenčia
dėl kai kurių blogio akimirkų, kai jas iš pusiausvyros
išveda netaurūs, menkaverčiai jauduliai, vienu žodžiu, kai
jas apninka abejonės dėl savo didingumo, - jokiu būdu
ne dėl aukos ir kančios, kurių prireikia jų uždaviniui. Kol
Prometėjas užjaučia žmones irjiems aukojasi, jis laimingas
ir didingas savo paties akyse; bet kai pajaučia pavydą
Dzeusui ir garbinimams, kuriuos šiam reiškia mirtingie
ji, - jis ima kentėti!
252
Verčiau likti skolingam. „Verčiau likti skolingam, negu
mokėti moneta, kuri neturi mūsų atvaizdo!" - taip rei
kalauja mūsų nepriklausomybė.
253
Visuomet namie. Vieną gražią dieną pasiekiame savo
tikslą, - ir nuo šiol su pasididžiavimu imame aiškinti, kokį
ilgą kelią dėl to reikėjo nukeliauti. Iš tikrųjų mes ir
nepastebėjome, kad keliaujame. Užtat taip toli ir nuėjome,
kad visą laiką manėme esą namie.
185
TREČIA KNYGA
254
Prieš išmušimą iš vėžių. Kas visuomet turi daug darbo,
tas nežino, kas yra išmušimas iš vėžių.
255
Pamėgdžiotojai. A: „Ką? Tu nenori mėgdžiotojų?" B:
„Aš nenoriu, kad kas nors mane mėgdžiotų, aš noriu, kad
kiekvienas pats darytų tai, ką aš darau". A: „Vadinasi...?"
256
Sava oda. Visi gylio žmonės svajoja apie palaimą pa
sijusti kada nors skraidančia žuvele ir pašokinėti pačiomis
bangų viršūnėmis; jie labiausiai vertina daiktuose viena:
kad tie turi paviršių - savo odą - šit venia verbo28.
257
Iš patirties. Kitas ir nežino, koks jis turtingas, kol
nepatiria, kad ir tikri turtuoliai ima jį apvaginėti.
258
Atsitiktinumo neigėjai. Nė vienas nugalėtojas netiki
atsitiktinumu.
259
Iš rojaus. „Gėris ir blogis - tai Dievo prietarai", -
paaiškino gyvatė.
260
Daugybos lentelė. Vienetas visuomet neteisus; bet nuo
dvejeto prasideda teisybė. - Vienetas negali savęs įrodyti;
bet dvejeto jau nebegalima paneigti.
186
TREČI A KNYGA
261
Originalumas. Kas yra originalumas? Matyti tai, kas dar
neturi vardo, negali būti įvardyta, nors visiems matoma.
Žmonėms taip jau įprasta - tik pavadinimas daiktą padaro
jiems regimą. - Originalai dažniausiai būna ir vardų
davėjai.
262
Sub specie aetemi29. A: „Tu vis greičiau tolsti nuo
gyvųjų: netrukus jie išbrauks tave iš savo sąrašų!" B: „Tai
vienintelis būdas pasinaudoti išimtine mirusiųjų teise".
A: „Kokia teise?" B: „Nebemirti daugiau".
263
Ne iš puikybės. Kai mylime, visados norime, kad mūsų
trūkumai liktų nepastebėti, - ne iš puikybės, o kad my
limajam nereikėtų kentėti. Negana to, mylimasis norėtų
atrodyti kone Dievas - irgi ne iš puikybės.
264
Ką mes veikiame. To, ką mes veikiame, niekas nesu
pranta, o visuomet tik giria arba peikia.
265
Didžiausias skepticizmas. Kas pagaliau yra žmogaus
tiesos? - Tai nepaneigiami jo paklydimai.
266
Kur reikia žiaurumo. Kamnesvetima didybė, tas elgiasi
žiauriai su savo dorybėmis ir ne pačiais svarbiausiais
ketinimais.
187
TREČIA KNYGA
267
Su didžiu tikslu. Turėdamas didį tikslą, jautiesi viršesnis
net už teisingumą, ką jau čia tavo darbai ir tavo teisėjai.
268
Kas yra herojiška. Eiti iškart sutikti savo didžiausią
kančią ir savo didžiausią viltį.
269
Kuo tiki? Kad visų daiktų svoriai turi būti nustatyti
iš naujo.
270
Ką sako tavo sąžinė? „Privalai tapti tuo, kuo esi."30
271
Iš kur tau gresia didžiausi pavojai? Iš užuojautos.
272
Ką mėgsti kituose žmonėse? Savo viltis.
273
Ką vadini blogu žmogumi? Tą, kuris visuomet nori kitą
sugėdinti.
274
Ką laikai žmogiškiausiu darbu? Apsaugoti kitą nuo
gėdos.
275
Koks yra pasiektos laisvės ženklas? Nebejausti gėdos
prieš save patį.
Ketvirta knyga
SANCTUS JANUARIUS
Tu, kurs ietimi ugninga

Sielos trupinai ledus,
Kad prie jūros paslaptingos
Rastų viltį ji, namus:
Polėkį dvasia atgavo,
Laisvė davė jai sparnus.
Stebuklus ji šlovins tavo -
Tu juk Januarijus!
Genuja, 1882 m. sausi
276
Naujiesiems metams. Dar gyvenu, dar mąstau: privalau
dar gyventi, nes turiu dar mąstyti. Sum, ergo cogito: cogito,
ergo sum\ Šiandien kiekvienas gali laisvai reikšti savo
pageidavimą, pasakyti savo brangiausią mintį: ką gi, pa
sakysiu ir aš, ko šią dieną pats iš savęs pageidaučiau ir
kokia ^mintis man šiemet pirmiausia dingtelėjo į širdį:
kokia idėja turės sudaryti viso mano tolesnio gyvenimo
pagrindą, garantiją ir saldybę! Noriu vis labiau mokytis
būtinybę daiktuose regėti kaip grožį: tad būsiu vienas iš
tų, kurie daro daiktus gražius. Amorfati2- tai tegu būna
nuo šiol mano meilė! Nebekariausiu su šlykštybe. Nieko
nebekaitinsiu, net kaltintojų nebekaitinsiu. Nusigręžti -
toks tebūnie mano neigimas! Ir, sudėjus viską vienon
krūvon: norėčiau kada nors būti vien „taip" sakytojas!
189
Ketvirta knyga
277
Asmeninė apvaizda. Esama gyvenime tam tikros vir
šūnės: kai būname ją pasiekę ir kone tikrai įrodę, kad
puikusis būties chaosas neturi nei rūpestingo proto, nei
gėrio, mes su visa savo laisve vėl patenkame į didžiausią
dvasinės nelaisvės pavojų ir privalome pasiduoti savo
sunkiausiam išbandymui. Kaip tik dabar visa jėga pri
slegia mus mintis dėl asmeninės apvaizdos, mintis, turinti
savo pusėje geriausią tarpininką - akivaizdumą, - dabar,
kai mums aiškiau negu aišku, jog visi daiktai, su kuriais
susiduriame - visi iki vieno - mums nuolat reikalingi.
Susidaro įspūdis, kad kiekvieną mielą dienelę ir valandą
gyvenimas nieko daugiau ir nenori, kaip be perstojo vis
iš naujo įrodinėti šitą tezę; ir visai nesvarbu, kas tai per
dalykas - geras ar blogas oras, draugo netektis, liga,
šmeižtas, laiku negautas laiškas, kojos išnirimas, užėjimas
į krautuvę, kontrargumentas, knygos atvertimas, sapnas,
apgaulė, - viskas tuoj pat ar netrukus pasirodo kaip
dalykas, kurio „negalėjo nebūti": viskas turi didžiausios
prasmės ir naudos kaip tik mumsl Ar įmanoma didesnė
pagunda nebetikėti Epikūro dievais, tais nerūpestingais
nepažįstamaisiais, ir imti tikėti kažkokia rūpestinga ir
smulkmeniška dievybe, kuri asmeniškai žino kiekvieną
plaukelį ant mūsų galvos ir visai nesibodi menkiausių
paslaugų? Tiek to - negaliu kitaip manyti! Palikime ra
mybėje dievus ir paslaugias dvasias; pasitenkinkime prie
laida, kad mūsų pačių praktinis ir teorinis sumanumas
aiškinti ir rūšiuoti įvykius dabar yra pasiekęs viršūnę. Taip
pat ir nepervertinkime šito savo išminties miklumo, kai
retsykiais mus perdėm nustebins nepaprasta harmonija,
atsirandanti griežiant mūsų instrumentu: harmonija, skam
banti per daug maloniai, kad drįstume ją prisiskirti sau.
Iš tikrųjų ir vienu, ir kitu atveju čia esama vieno, kuris
190
SANCTUS JANUARIUS
griežia su mumis - tai mielasis atsitiktinumas: jis kai kada

vedžioja mūsų ranką, ir net pati išmintingiausia apvaizda
neįstengtų sumanyti puikesnės muzikos, negu pasiseka
išgauti šitai mūsų neprotingai rankai.
278
Mintis apie mirtį. Jaučiu melancholišką laimę gyven
damas šitame gatvelių, reikmių, balsų labirinte: kiek pa
sitenkinimo, nekantrumo, geismo, kiek gyvenimo trošku
lio ir gyvenimo svaigulio kyla čia kiekvieną akimirką! Ir
vis dėlto visiems šitiems triukšmaujantiems, gyvenan
tiems, ištroškusiems gyventi bus netrukus taip ramu!
Pažvelkite, kaip už kiekvieno stovi jo šešėlis, tamsusis
jo palydovas! Tarsi paskutinėmis minutėmis prieš išplau
kiant laivui su emigrantais: reikia pasakyti vienas kitam
daugiau nei kada nors, laikas bėga, okeanas, nykus ir
tylus, nekantriai laukia anapus viso šito triukšmo - godus
ir tikras savo grobiu. Ir visi, visi įsitikinę, jog tai, kas buvo
iki šiol - niekas arba labai maža, o kas bus artimiausioj
ateity - viskas: todėl ir ta skuba, tas riksmas, tas sten
gimasis perrėkti ir aplenkti vienas kitą! Kiekvienas nori
pirmas suskubti į šitą ateitį, - ir vis dėlto vienintelis tikras
ir visiems bendras dalykas šioje ateityje - tai mirtis ir
kapų tyla! Kaip keista, kad tas vienintelis garantuotas
dalykas ir toji bendrybė žmonėms beveik neegzistuoja ir
kad jie neapsakomai toli nuo to, jog jaustų mirties alsavimą!
Man smagu matyti, kad žmonės visai nenori galvoti apie
mirtį! Mielai ką nors padaryčiau, kad jie suprastų, jog
gyvenimas dar šimtą kartų vertesnis apmąstymų!
191
Ketvirta knyga
279
Žvaigždiška draugystė3. Buvome bičiuliai, o dabar ta
pome svetimi. Bet taip ir teisinga; neslėpsime to nuo savęs
ir netušuosime, tarsi to reikėtų gėdytis. Mes - du laivai,
turį savo tikslą ir savo kelią; mes galime, žinoma, susitikti
ir mūsų susitikimą atšvęsti, kaip yra būdavę, - ir tada
mūsų šaunūs laivai stovėdavo tokie ramūs viename uoste
ir apšviesti vienos saulės, jog galėjo atrodyti, tartum jie
jau pasiekę savo tikslą - abiejų tą patį. Bet visagalė mūsų
paskirties jėga mus vėl išskyrė - į skirtingas jūras ir
platumas, - ir vėl niekad nebesimatysime, o gal ir ma
tysimės, bet nebepažinsime vienas kito: skirtingos jūros
ir saulės bus mus pakeitusios! Kad mes turėjome pasi
daryti svetimi, to reikalavo dėsnis, ne nuo mūsų priklau
santis: kaip tik dėl to turime rodyti daugiau pagarbos
vienas kitam! Kaip tik dėl to mintis apie mūsų buvusią
draugystę turi įgyti daugiau šventumo! Galbūt egzistuoja
didžiulė nematoma kreivė, žvaigždžių orbita, kur mūsų
tokie skirtingi keliai ir tikslai būtų pažymėti kaip mažytės
atkarpėlės, - pakilkime iki tokios minties! Bet mūsų gy
venimas per trumpas ir mūsų rega per silpna, kad ga
lėtume būti daugiau nei draugai anos didingos galimybės
prasme. - Tad tikėkime savo žvaigždiška draugyste, nors
ir turėjome tapti žemiškais priešais.
280
Pažinimo siekiančiųjų architektūra. Reikia pagaliau su
vokti - ir galbūt netrukus taip bus, - ko pirmiausia trūksta
didiesiems mūsų miestams: nuošalių ir ramių, erdvių
vietų mąstymui, aukštų, ilgų, dengtų alėjų blogam orui
arba kai perdėm spigina saulė, kur neprasiskverbia eki
pažų dardenimas ir negirdėti prekeivių šūkaliojimų ir kur
subtilesnis padorumas net dvasininkui neleistų garsiai
192
SANCTUS JANUARIUS
melstis; trūksta statinių ir parkų, kurie kaip visuma iš

reikštų susikaupimo ir vienišo pasivaikščiojimo didingu
mą. Praėjo laikai, kai bažnyčia turėjo monopolį apmąs
tymams, kai vita contemplativa visuomet pirma privalėjo
būti vita religiosa: visur, ką tiktai bažnyčia yra pastačiusi,
šita mintis išlenda. Aš net nežinočiau, kaip panaudoti jos
statinius, jeigu jie, sakysim, netektų savo bažnytinės pa
skirties; šitie pastatai, būdami Dievo namai ir prabangūs
nežemiško bendravimo rūmai, kalba perdėm patetiška ir
šališka kalba, kad mes, bedieviai, čia galėtume pasinerti
į savo mintis. Vaikščiodami anais sodais ir dengtomis
alėjomis, mes norėtume įsikūnyti į akmenis ir augalus,
norėtume vaikštinėti patys savyje.
281
Mokėti užbaigti. Aukščiausio rango meistrai pasižymi
tobulu mokėjimu užbaigti, nesvarbu, ar tai būtų dideli
ar maži dalykai, melodijos ar minties pabaiga, penktasis
tragedijos veiksmas ar valstybinė akcija. Antros katego
rijos meistrai prieš pabaigą visuomet ima nerimauti ir
krenta į jūrą ne taip išdidžiai ir ramiai išlaikydami pu
siausvyrą, kaip, pavyzdžiui, uolos netoli Porto Fino - ten,
kur Genujos įlanka baigia savo melodiją.
282
Eisena. Esama tam tikrų vidinės kultūros manierų, ku
rios ir didelio proto žmones išduoda esant plebėjiškos ar
pusiau plebėjiškos kilmės: tas išdavikas - tai ne kas kita,
kaip minčių žingsniai ir eisena; tie žmonės nemoka eiti.
Sakysim, ir Napoleonas savo didžiausiam apmaudui ne
mokėjo eiti valdovo ir „teisėtu" žingsniu tada, kai atrodė
būtina, pavyzdžiui, per dideles karūnavimo procesijas ir
1663. 7
193
Ketvirta knyga
panašiais atvejais: ir čia jis visuomet buvo tik kolonos

vadas - išdidus ir drauge staigus ir puikiai tai suvokian
tis. - Stačiai juokas ima, žiūrint į tuos rašytojus, kurie
lenda į šnarančius, gausiai klostėtus epochos drabužius:
taip jie nori pridengti savo kojas.
283
Parengėjai. Sveikinu visus požymius, rodančius, kad
artėja vyriškesni, karingi laikai, vėl sugrąžinsiantys pa
garbą narsumui! Šie laikai turi praskinti kelią dar pažan
gesnei epochai ir sukaupti jėgų, kurių jai ateity prireiks, -
epochai, suteiksiančiai pažinimui heroizmo ir kariausian
čiai karą dėl minčių ir jų įgyvendinimo. Tam dabar reikia
daug narsių parengėjų, kurie negali rastis iš nieko, - juo
labiau iš dabartinės civilizacijos ir didmiestinio švietimo
smėlio ir dumblo; reikia žmonių, sugebančių tylėti, būti
vieni, ryžtingi, su pasitenkinimu ir nuolat dirbti iš pirmo
žvilgsnio nematomą darbą; žmonių, iš pašaukimo ieškan
čių daiktuose to, ką juose galima įveikti; žmonių, kuriems
gera nuotaika, kantrybė, kuklumas ir panieka didelėms
tuštybėms būdinga lygiai taip pat, kaip didžiadvasišku
mas, pasiekus pergalę, ir atidumas mažoms tuštybėms
tų, kurie patyrė pralaimėjimą; žmonių, galinčių drąsiai
ir laisvai pareikšti nuomonę apie visus nugalėtojus ir apie
atsitiktinumo vaidmenį siekiant pergalės ir šlovės; žmo
nių, turinčių savas šventes, savą kasdienybę, savas liū
desio valandas, įpratusių įsakinėti ir mokančių tvirtai šitai
daryti bei pasirengusių, kai reikia, paklusti, vienodai be
sididžiuojančių ir tuo, ir kitu dalyku, vienodai tarnau
jančių savo pačių reikalui: labiau linkusių rizikuoti, vai
singesnių, laimingesnių žmonių! Juk, patikėkit manimi! -
paslapties pasiekti didžiausią vaisingumą ir iš būties pa
tirti didžiausią malonumą vardas - kupinas pavojų gyveni-
194
SANCTUS JANUARIUS
mas! Statykit savo miestus prie Vezuvijaus! Siųskit savo

laivus į neištirtas jūras! Gyvenkite kariaudami su sau
lygiais ir su pačiais savimi! Būkit plėšikais ir užkariau
tojais, kol negalit būti valdovai ir savininkai, jūs, pažinimo
siekiantieji! Greitai praeis laikas, kai tenkindavotės gy
vendami, lyg baikštūs elniai, pasislėpę giriose! Galiausiai
pažinimas išties ranką į tai, kas jam dera: jis norės vieš
patauti ir turėti, o jūs kartu su juo!
284
Tikėjimas savimi. Apskritai tik nedaugelis žmonių tiki
savimi; ir iš tų nedaugelio vieni tą tikėjimą gauna kaip
naudingą aklumą arba dalinį savo dvasios aptemimą (ką
jie išvystų, jei galėtų permatyti save iki dugno!), kiti turi
jį dar įgyti: visa, ką tie daro gera, naudinga, reikšminga,
yra nukreipta pirmiausia prieš juose tūnantįv skeptiką -
jį tad reikia įtikinti arba perkalbėti, o čia turi būti kone
genijus. Tai yra didieji nepatenkintieji savimi.
285
Excelsior!4„Tu niekados nebesimelsi, niekados nebegar
binsi, niekados nebesiilsėsi patirdamas begalinį pasitikė
jimą - tu uždrausi sau sustoti prie galutinės tiesos, prie
neapsakomo gėrio, prie neribotos galybės ir nebevarginti
savo minčių - tu nebeturėsi nuolatinio sargo ir bičiulio
savo septynioms vienatvėms - tu gyvensi, neregėdamas
kalno su snieguota viršūne ir ugnimi širdyje - tu nebe
turėsi atlygintojo, tobuliausio taisytojo - nebebus proto
tame, kas vyksta, nebebus meilės tame, kas tau atsitiks -
tavo širdžiai nebebus atvertos ramybės buveinės, kur ji
galėjo vien rasti ir nebeturėjo ko ieškoti, tu nepriimsi
kokios nors galutinės taikos, tu norėsi karo ir taikos
7*
195
Ketvirta knyga
amžino grįžimo, - tu, atsižadantysis žmogau, ar tu viso

to atsisakysi? Kas tau duos tam jėgų? Dar niekas tų jėgų
neturėjo!" - Yra vienas ežeras, kuris kartą nebeleido
nutekėti savo vandenims ir supylė pylimą ten, kur jie
ištekėdavo: nuo to laiko šis ežeras vis kyla. Galbūt kaip
tik anas atsižadėjimas suteiks mums jėgų, kurios padės
ištverti ir patį atsižadėjimą; galbūt nuo to laiko, kai ne-
benuleidinės savo vandenų į dievybę, žmogus ims kilti vis
aukštyn.
286
Replika. Štai čia visos viltys; tačiau ką jūs jose pama
tysite ir išgirsite, jei nebūsite išgyvenę savo pačių sielų
spindesio, kaitros ir rytmečio žarų? Galiu tik prisiminti -
daugiau nieko negaliu! Kad akmenis išjudinčiau, gyvulius
padaryčiau žmonėmis - ar to iš manęs norite? Ką gi, jei
tebesate akmenys ir gyvuliai, tai pirma pasiieškokite savo
Orfėjo!
287
Pasitenkinimas aklumu. „Mano mintys, - tarė keliau
tojas savo šešėliui, - turi parodyti, kur stoviu, bet neturi
išduoti, kur einu. Aš mėgstu nežinoti ateities ir nenoriu
mirti iš nekantrumo ir išankstinio mėgavimosi tuo, kas
laukia manęs."
288
Pakili nuotaika. Man atrodo, kad dauguma žmonių
išvis netiki pakilia nuotaika, nebent akimirkos ar, dau
giausia, ketvirčio valandos, išskyrus tuos ant pirštų su
skaičiuojamus, kuriems ilgiau trunkantis pakilumo jaus
mas žinomas iš patirties. Tačiau būti vien pakilaus jausmo
196
SANCTUS JANUARIUS
žmogumi, įkūnyti vieną vienintelę didingą nuotaiką - iki

šiol tai buvo tik svajonė ir žavi galimybė: istorija dar
nepateikė nė vieno panašaus įtikinamo pavyzdžio. Ir vis
dėlto ji galėtų kada nors pagimdyti tokių žmonių - tada,
kai atsiras ir susidarys tam tikra sankaupa palankių prie
laidų, kurių dabar neįstengia sukratyti net pats laimin
giausias atsitiktinumas. Galbūt šitoms ateities sieloms
įprastine būsena taps kaip tik tai, kas iki šiol kaip šiurpą
kelianti išimtis retsykiais apsilankydavo mūsų sielose: tas
nepaliaujamas judėjimas tarp aukštybės ir gilumos, tas
aukštybės ir gilumos jausmas, tas tarsi nuolatinis kopimas
laiptais ir drauge ilsėjimasis padebesiuose.
289
Į laivus! Kai pagalvoji, kaip kiekvieną žmogų veikia
bendras filosofinis jo gyvensenos ir mąstysenos pateisi
nimas - būtent tarsi šildanti, laiminanti, vaisingumą ska
tinanti, specialiai jam šviečianti saulė; kaip jinai, nei gir
dama, nei peikdama, pati savaime, gausiai, dosniai teikia
laimės ir geraširdiškumo; kaip ji nepaliaujamai blogį ver
čia gėriu, visas jėgas sužadina žydėjimui ir brandai, o
mažoms ir didelėms sielvarto bei apmaudo piktžolėms
neleidžia nė sudygti, - tada pagaliau geismingai sušunki:
o, kad būtų sukurta dar daug naujų tokių saulių! Irblogas,
ir nelaimingas, ir išimties žmogus turi turėti savo filosofiją,
savo teisę, savo saulės šviesą! Jokios jiems užuojautos! -
Šitą išdidumo prasimanymą reikia mesti iš galvos, nors
iki pat šiol žmonija kaip tik jos mokėsi ir prie jos pra
tinosi, - jokių išpažinties priėmėjų, sielų kerėtojų ir nuo
dėmių atleidėjų! Reikalingas naujas teisingumas! Naujas
šūkis! Nauji filosofai! Ir moralės žemė yra apvali! Ir
moralės žemė turi savo antipodus! Ir antipodai turi teisę
197
Ketvirta knyga
egzistuoti! Reikia atrasti dar kitą pasaulį - ir ne vieną!

Tad į laivus, jūs, filosofai!
290
Vienas dalykas būtinas. „Suteikti stilių" savo charak
teriui - tai didelis ir retas menas! Jo mokosi tas, kuris
geba apžvelgti savo iš prigimties turimas jėgas ir silpnybes
ir paskui jas įausti į meninį audinį taip, kad kiekviena
atrodytų meniška ir protinga ir net silpnybė dar trauktų
akį. Štai čia reikia pridėti visokių smulkmenų, o ten atimti
vieną stambų dalyką - abiem atvejais ilgai mąsčius ir
kasdien gerokai padirbėjus. Va šitai, kas bjauru ir nesidavė
pašalinama, čia tenka paslėpti, o tenai - padaryti patrauk
lų. Daug visokių blankybių, iš kurių nieko negali išeiti, -
palikti ir panaudoti perspektyvai formuoti: tai turi vilioti
į neišmatuojamus begalinius tolius. Pagaliau, kai darbas
baigtas, atsiskleidžia, kokios veikė skonio jėgos, kurios
reiškėsi tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose: ar skonio
būta gero, ar blogo, yra ne taip reikšminga, negu ma
noma, - pakanka, kad tai skonis! - Bus stiprių, valdingų
asmenybių, kurios dėl tokios prievartos, tokios susietybės
ir pagal savo pačių nusistatytą dėsnį sukurtos tobulybės
patirs subtiliausią džiaugsmą; jų milžiniškos valios aistra
atlėgsta matydama bet kokią gamtos stilizaciją, bet kokią
įveiktą ir priverstą tarnauti gamtą; ir net tada, kai tenka
statydintis rūmus ir užveisti sodus, jie nenori duoti gamtai
valios. - Ir priešingai, yra silpnų, su savimi nesusitvar
kančių charakterių, kurie stačiai neapkenčia stiliaus varžtų:
jie jaučia, kad jeigu tektų patirti šią didžiai nemalonią
ir nelemtą prievartą, jie pasidarytų, kęsdami jos priespau
dą, niekam verti - tarnaudami jie darosi vergai, todėl
neapkenčia tarnavimo. Tokios asmenybės - jos gali pri
198
SANCTUS JANUARIUS
klausyti ir elitui - visuomet linkusios pačios save ir aplinką

formuoti arba aiškinti kaip gamtos laisvę - laukinę, savi
vališką, fantastišką, netvarkingą, šokiruojančią; ir taip
darydami, jie elgiasi tinkamai, nes tik taip jie daro gera
sau! Vienas dalykas yra būtinas - kad žmogus pasiektų
pasitenkinimą savimi, - nesvarbu, ar pasitelkęs kokią nors
poetinę kūrybą, ar meną: tiktai tada jis iš viso laikytinas
pakenčiamu! Kas būna savimi nepatenkintas, nuolat esti
pasirengęs už tai keršyti: mes, kiti, tampame jo aukomis,
nors ir tuo, kad turime kęsti jo amžinai bjaurią išvaizdą.
Šlykštybės regėjimas daro žmogų blogą ir niūrų.
291
Genuja. Aš ilgokai apžiūrinėjau šitą miestą, užmiesčio
vilas ir parkus, tolimų apylinkių apgyventas kalvas bei
atšlaites; pagaliau turiu pasakyti: regiu praėjusių kartų
veidus - ši apylinkė nusėta drąsių ir puikių žmonių at
vaizdais. O tie žmonės gyveno ir vis norėjo gyventi - tą
sako jie man savo namais, statytais ir puoštais šimtme
čiams, o ne tam kartui: gyvenimui jie buvo draugiški, kad
ir kaip pikti kartais yra buvę vieni kitiems. Prieš akis
visada turiu statytoją ir matau, kaip jo žvilgsnis ilsisi ant
visų arti ir toliau esančių aplinkinių statinių ir taip pat
ant miesto, jūros, kalnų linijų, kaip iš to žvilgsnio trykšta
jėga ir geismas užvaldyti: visa tai jis nori įlieti į savo
sumanymą ir kaip jo dalį galiausiai padaryti savo nuosa
vybe. Visa šita vietovė apaugusi ta nuostabia ir nepaso
tinama turėjimo ir užgrobimo savimeile, ir panašiai kaip
tie žmonės tolumoje nepripažino jokių ribų ir, trokšdami
nauja, patupdė naują pasaulį šalia senojo, taip ir tėvynėje
vis dar kiekvienas maištavo prieš kiekvieną ir išradinėjo
būdus išreikšti savo pranašumą ir nutiesti tarp savęs ir
199
Ketvirta knyga
kaimyno asmeninę begalybę. Kiekvienas užsikariavo savo

tėvynę dar kartą, įveikdamas ją savais architektūriniais
sumanymais ir tarsi paversdamas savo namų puikiu re
giniu. Šiaurės miestų architektūroje imponuoja tvarka ir
bendras siekimas laikytis drausmės ir paklusti: galima
įžvelgti vidinį polinkį prisitaikyti, įsikomponuoti, polinkį,
kuris, matyt, buvo gyvas visų statančiųjų sielose. O čia
ties kiekvienu kampu sutiksi žmogų, puikiai žinantį, kas
yra jūra, nuotykiai, Rytai, žmogų, žiūrintį į tvarką ir
kaimyną kaip į tam tikrą nuobodulį ir visa, kas jau stovi
ant pamatų, kas sena, matuojantį pavydulingu žvilgsniu:
pasitelkęs savo fantazijos gudrumą, jis norėtų, bent min
tyse, viską dar kartą pastatyti iš naujo, prikišti savo nagus,
įdėti savo išmonę - nors vienai saulėto popiečio akimirkai,
kai jo nepasotinama ir melancholiška siela staiga pasi
jaučia nebealkana, o akyse turi teisę pasirodyti vien tai,
kas sava, ir nieko svetima5.
292
Moralės pamokslininkams. Aš nenoriu moralizuoti, bet
tiems, kurie tai daro, patariu štai ką: jei geidžiate patiems
geriausiems dalykams ir susiklosčiusioms sąlygoms ga
lutinai atimti garbę ir vertę, tęskite toliau, malkite apie
tai liežuviais kaip malę! Visa pastatykite priešais savo
moralę ir šnekėkite nuo aušros iki sutemos apie dorybės
laimę, apie sielos ramybę, apie teisingumą irneišvengiamą
atpildą: šitaip jums stengiantis, tie geri dalykai pagaliau
pasidarys populiarūs ir susilauks karšto gatvės pritarimo,
bet tada ir visas auksas bus nuo jų nutrintas, negana to -
visas auksas juose bus virtęs švinu6. Nieko nepasakysi,
jūs puikiai nusimanote apie atvirkštinį alchemijos meną,
apie didžiausių vertybių nuvertinimą! Kad išvengtumėte
200
SANCTUS JANUARIUS
priešingo rezultato negu tas, kurio siekiate, pamėginkite

nors kartą pasinaudoti priešingu receptu: neikite anuos
gerus dalykus, padarykite, kad minia jiems nebeplotų ir
jie taip lengvai nebeplistų, vėl paverskite juos vienišų sielų
drovybėmis, sakykite: moralė - tai toks dalykas, kuris drau
džiamas! Gal šitaip patrauksite prie šių dalykų to tipo
žmones, nuo kurių vienintelių šis tas priklauso, aš turiu
galvoje tuos herojiškuosius. Bet tada čia reikia kažko, kas
kelia baimę, o ne, kaip iki šiol, pasišlykštėjimą! Ar ne
derėtų šiandien, kalbant apie moralę, prisiminti, ką sakė
Meisteris Eckardtas: „Meldžiu Dievą, kad jis mane išva
duotų nuo Dievo//7?
293
Mūsų oras. Mes puikiausiai žinome: kas vos vieną kartą,
tarsi pro šalį eidamas, užmeta akį į mokslą, panašiai kaip
moterys ir, deja, nemaža menininkų, tamgriežti tarnavimo
jam reikalavimai, tas nepermaldomumas tiek smulkme
nose, tiek stambiuose dalykuose, tas svarstymo, spren
dimų ir nuosprendžių priėmimo greitis svaigina galvą ir
varo baimę. Ypač jį gąsdina tai, kaip čia iš žmogaus
reikalaujama to, kas sunkiausia, daroma, kas įmanoma,
be jokių pagyrimų ir apdovanojimų, veikiau priešingai,
kaip tiems kareiviams - vien barimai ir griežti nurodymai,
nes daryti gerai laikoma taisykle, o klysti - išimtimi; o
taisyklė čia, kaip ir visur, burnos neaušina. Su tuo „mokslo
griežtumu" yra panašiai kaip su etiketu ir mandagumo
formomis elito visuomenėje: nežinančiam - tiesiog baisu.
Bet kas prie visa to pripratęs, nenorėtų gyventi niekur,
kur nėra šito šviesaus, skaidraus, stipraus, smarkiai įe
lektrinto, to vyriško oro. Visur kitur - jam nepakankamai
švaru, per maža oro: jis įtaria, kad ten jo puikusis menas
201
Ketvirta knyga
niekam nebus kaip reikiant naudingas, o jam pačiam

neatneš džiaugsmo, kad, aiškinantis nuolatinius nesusi
pratimus, pusė gyvenimo nueis šuniui ant uodegos, kad
ten kiekviename žingsnyje būtinas didelis atsargumas,
daug ką reikia slėpti ir nutylėti - ištisas ir tuščias jėgų
švaistymas! Bet šitoje griežtoje ir aiškioje stichijoje jis gali
panaudoti visas savo jėgas: čia jis gali pakilti skrydžiui!
Kam jam vėl nusileisti į anuos drumzlinus vandenis, kur
reikia plaukti ir bristi ir purvais apsitaškyti sparnus! -
Ne! Ten gyventi mums per sunku; kuo mes kalti, kad
esame gimę skrydžiui, grynam orui, mes, šviesos spin
dulio varžovai, ir kad, kaip šitas spindulys, su didžiausiu
džiaugsmu skrietume dulkėtu eterio keliu - ne nuo saulės,
o į saulę! Tačiau to mes negalime, tad darykime tai, ką
išvis pajėgiame: neškime žemei šviesą, būkime „žemės
šviesa"! Tam ir turime sparnus, savo greitį ir ryžtą; dėl
to mes vyriški ir net baisūs, kaip ugnis. Tegu bijo mūsų
tie, kurie nesugeba priimti mūsų šilumos, mūsų šviesos!
294
Prieš prigimties šmeižėjus. Nemalonūs man žmonės,
kurių kiekvienas natūralus polinkis kaipmat virsta liga,
kažkuo panašiu į iškrypėliškumą ar net niekšiškumą -
kaip tik jie įpiršo mums mintį, jog žmogaus polinkiai ir
potraukiai esą blogi; ne kas kita, o jie yra priežastis, kad
mes tokie neteisingi ne vien tiktai savo, bet ir visokiai
kitokiai prigimčiai! Pasaulyje nemaža žmonių, kurie turi
teisę nieko nepiktindami ir nerūpestingai atsiduoti savo
potraukiams, tačiau to nedaro, nes bijo prigimties „blo
gosios esmės", kurią anie įkalė į galvą! Todėl ir atsitiko,
kad žmonėse taip maža kilnumo: jo požymis visuomet
bus nejautimas baimės prieš save, nesitikėjimas, kad ga
202
SANCTUS JANUARIUS
lime pasielgti niekšiškai, beatodairiškas skridimas ten, kur

mus traukia - mus, laisvais gimusius paukščius! Kur tik
mes atskrisime, aplink mus visuomet bus laisva ir saulėta.
295
Trumpalaikiai įpročiai. Aš mėgstu trumpalaikius įpro
čius ir laikau juos neįkainojama galimybe susipažinti su
daugybe dalykų bei situacijų ir iki paskutinio lašo išragauti
jų saldybes ir kartybes; mano prigimtis gerai pritaikyta
trumpalaikiams įpročiams, net sveikatos reikaluose ir iš
viso, kiek galiu aprėpti akimis - nuo mažiausio iki di
džiausio. Visuomet viliuosi, kad štai šitai dabar patenkins
mane ilgai - ir trumpalaikiam įpročiui būdingas aistringas
tikėjimas, tikėjimas amžinybe, - ir kad man galima pa
vydėti tai atradus ir pažinus: ir štai dabar mane visa tai
sotina per pietus ir vakare, skleidžia nepaprastą nereik
lumą aplinkui ir manyje, vienu žodžiu - aš į nieką daugiau
nežiūriu, man nėra reikalo nei lyginti, nei niekinti, nei
neapkęsti. Bet vieną gražią dieną išmuša valanda: gerasis
įprotis mane palieka - ne sukėlęs pasišlykštėjimą, o taikiai,
pasisotinęs manimi, kaip ir aš juo, ir taip, tarsi turėtume
būti vienas antram dėkingi ir atsisveikindami paduoti
rankas. O prie durų jau laukia nauja, drauge ir mano
viltis - ta amžinoji kvailė ir išmintingoji! - kad šita viešnia
bus tikroji, pati tikriausioji. Taip man esti su valgiais,
mintimis, žmonėmis, miestais, eilėraščiais, muzika, teori
jomis, dienotvarkėmis, gyvenimo būdais. - Užtat aš ne
pakenčiu ilgalaikių įpročių; tada, kai įvykiai klostosi taip,
kad, regis, neišvengiamai turi rastis ilgalaikių įpročių,
sakysim, dėl tarnybinių pareigų, nuolatinio gyvenimo su
tais pačiais žmonėmis, pastovios gyvenamosios vietos,
203
Ketvirta knyga
vienodos sveikatos, - man atrodo, kad prie manęs pristoja

tironas ir mano gyvenimo atmosfera pradeda tvinkti. Aš
iš visos širdies dėkingas visam savo varganumui ir li
guistumui, viskam, kas tik yra manyje netobula, dėl to,
kad tai man palieka šimtus landų, pro kurias galiu pabėgti
nuo ilgalaikių įpročių. - Žinoma, nepakenčiamiausia, iš
tiesų siaubinga būtų gyventi visai be įpročių, nuolat
improvizuojant - tai būtų mano tremtis, mano Sibiras.
296
Pastovi reputacija. Pastovi reputacija kitados buvo ne
paprastai naudingas dalykas; ir dabar dar visur, kur
visuomenę tebevaldo bandos instinktas, kiekvienam in
dividui tikslingiausia vaizduoti, kad jo charakteris ir darbai
nekinta, - net jeigu jie iš tikrųjų tokie ir nėra. „Juo galima
pasikliauti, jis pastovus" - tai pagyrimas, kuris visose
visuomenei pavojingose situacijose itin vertinamas. Visuo
menė jaučia pasitenkinimą, turėdama patikimą, visuomet
parengtą įrankį: vieną dorovingą, kitą - garbėtrošką, tre
čią - mąslų ir aistringą, - ji rodo didžiausią pagarbą šitai
savybei būti įrankiu, tai ištikimybei sau, tampažiūrų, siekių
ir net nedorybių nekintamumui. Šitoks vertinimas, įleidęs
šaknis ir visur suvešėjęs kartu su papročių dorovingumu,
ugdo „charakterius" ir diskredituoja bet kokį keitimąsi,
persimokymą, persivertimą. Kad ir kokia naudinga būtų
ši mąstysena, pažinimui tokia bendra visuomenės nuostata
yra be galo kenksminga: juk čia pasmerkiama ir sunie
kinama kaip tik gera pažinimo siekiančiojo valia kiekvieną
akimirką drąsiai pasisakyti prieš savo ligšiolinę nuomonę
ir apskritai su nepasitikėjimu žiūrėti į viską, kas nori
mumyse įsitvirtinti. { pažinimą besiskverbiančiojo nusi
teikimas prieš „pastovią reputaciją" laikomas negarbingu,
204
SANCTUS JANUARIUS
o pažiūrų suakmenėjimas keliamas į padanges - štai tokį

jungą vilkdami dar ir šiais laikais turime gyventi! Kokios
nelengvos dienos, kai aplinkui jauti į tave nukreiptą dau
gelio tūkstantmečių pasmerkimą! Gali būti, jog amžių
amžius pažinimas buvo nešvarios sąžinės, ir kiekgi savęs
niekinimo ir slaptų kančių turėjo patirti didžiausi protai.
297
Mokėti prieštarauti. Kiekvienas dabar žino, jog mokėti
išklausyti prieštaravimą yra aukštos kultūros ženklas. Kai
kurie net yra girdėję, kad labiau išprusę žmonės pagei
dauja ir stengiasi sukelti prieš save kritiką, norėdami gauti
nuorodų, kur jie dar galbūt yra neteisūs. Tačiau mokėti
prieštarauti, išlikti sąžiningam kovojant su tuo, kas įprasta,
paveldėta, šventa, - tai daugiau nei viena ir kita, tai tikroji
mūsų kultūros didybė, naujovė, nuostabi ypatybė, lemia
mas išlaisvinto proto žingsnis; kas žino? -
298
Atodūsis. Sučiupau tą netikėtą mintį pakeliui ir grie
biausi pirmų pasitaikiusių nevykusių žodžių, norėdamas
ją sulaikyti, kad vėl nenuskristų. Ir štai dabar, patekusi
į tų suvytusių žodžių tinklą, ji mirė, kybo ir maskatuoja
jame, - ir aš, žiūrėdamas į ją, nelabai beprisimenu, kaip
galėjau būti toks laimingas, kai šitą paukštę pagavau.
299
Ko reikia mokytis iš menininkų. Kokių turime galimy
bių ir būdų padaryti daiktus gražius, patrauklius, vertus
jų norėti, jeigu jie tokie nėra? - o aš manau, kad patys
savaime jie niekados tokie nėra! Čia mes galime kai ko
pasimokyti iš gydytojų, kai jie, pavyzdžiui, karčius vaistus
205
Ketvirta knyga
skiedžia arba maišo su vynu ir deda cukraus; dar daugiau

yra ko pasimokyti iš menininkų, kurie visą laiką vien ir
galvoja, kaip tokių išmonių ir triukų prasimanyti. Tolti
nuo daiktų tiek, kol juose daug ko nebesimato, ir paskui
vėl įsivaizduoti, kad juos dar matytum, - arba regėti daiktus
kampu ir tarsi iškarpoje, - arba statyti juos taip, kad jie
iš dalies gožtų vienas kitą ir akiai duotų tik perspektyvą, -
arba žvelgti į juos pro spalvotą stiklą ar vakarės žaros
šviesoje, - arba suteikti jiems pusiau permatomą paviršių
ir dangą: viso to mums reikia pasimokyti iš menininkų,
o kituose dalykuose būti išmintingesniems už juos. Juk
šitas jų subtilumas paprastai baigiasi ten, kur baigiasi
menas ir prasideda gyvenimas; o mes norime būti savo
gyvenimo poetai, ir pirmiausia - smulkmenose bei kas
dienybėje.
300
Mokslo preliudijos. Ar tikite, kad mokslai būtų atsiradę
ir išsiplėtoję, jei prieš tai nebūtų buvę burtininkų, alche
mikų, astrologų ir raganų, tų, kurie savo pranašavimais
ir keistenybėmis pirma turėjo sužadinti troškulį, alkį ir
malonumą pažinti tas slaptingas ir draudžiamas jėgas? Kad
reikėjo nepalyginti daugiau žadėti, negu kada nors gali
būti įvykdyta, idant pažinimo karalystėje išvis kas nors
krutėtų? - Galbūt panašiai kaip mes čia vaizduojamės
mokslo preliudijas ir pirmuosius pasirengimus, kurių nie
kas specialiai nei praktikavo, nei taip suvokė, kokioje nors
tolimoje epochoje paaiškės, kad ir visa religija buvo tam
tikras pasirengimas ir preliudija: galbūt ji bus buvusi
keista priemonė pavieniams žmonėms vienąkart pasimė
gauti visišku kokio nors Dievo pasitenkinimu savimi ir
visa jo savęs išganymo jėga. Taip! Galima net paklausti,
206
SANCTUS JANUARIUS
ar be šitos religinės mokyklos ir priešistorės žmogus iš

viso būtų išmokęs pajusti savęs alkį ir troškulį ir iš savęs
semtis sotumo bei pilnatvės? Ar Prometėjui reikėjo pirma
manyti, jog jis pavogęs šviesą ir už tai gaunąs atpildą, kad
pagaliau suvoktų, jog šviesą jis sukūrė tuo, kad jos troško,
ir jog ne tik žmogus, bet ir Dievas buvo jo rankų darbas
bei molis jo rankose? Viskas tik skulptoriaus padaryti
atvaizdai? - lygiai taip pat kaip iliuzija, vagystė, Kau
kazas, erelis ir visa ta tragiškoji pažinimo siekiančiųjų
prometėjada?
301
Kontempliuojančitįjįį miražas. Išprusę žmonės skiriasi
nuo prastuomenės tuo, kad jie nepalyginti daugiau mato
ir girdi, o žiūrėdami ir girdėdami - mąsto; kaip tik tai
žmogų skiria nuo gyvulio, o labiau išsivysčiusius gyvu
lius - nuo ne tokių išsivysčiusių. Pasaulis darosi vis tur
tingesnis tam, kuris kopia į žmogiškumo viršūnę; vis
daugiau į jo pusę metama visokių interesų meškerių;
vilionių jam nuolat gausėja ir lygiai taip pat didėja jo
malonumų ir nemalonumų įvairovė, - labiau išsilavinęs
žmogus darosi vis laimingesnis ir kartu nelaimingesnis.
Tačiau vienas jo miražas lieka nuolatinis palydovas: jis
mano esąs pašauktas būti didžiosios dramos ir operos,
vadinamos gyvenimu, žiūrovu ir klausytoju; savo prigimtį
jis laiko esančia kontempliuojamojo pobūdžio ir išleidžia
iš akių tai, kad pats yra ir tikras bei nepakeičiamas
gyvenimo autorius, - kad nors jis, be abejo, labai skiriasi
nuo šios dramos vaidintojo, vadinamojo veiklos žmogaus,
bet dar labiau - nuo paprasto stebėtojo ir šventės svečio,
sėdinčio priešais sceną. Jam, kaip poetui, aišku, būdinga
vis contemplativas ir atgalinis žvilgsnis į savo kūrinį, bet
207
Ketvirta knyga
drauge ir pirmiausia - vis creativa9, kurios veiklos žmonės

neturi, nepaisant to, ką šiuo atveju sakytų akivaizdumas
ir visuotinė nuomonė. Kaip tik mes, kartu ir mąstantys,
ir jaučiantys žmonės, esame tie, kurie iš tikrųjų ir nepa
liaujamai daro kažką, ko dar nėra: kuria ištisą amžinai
didėjantį vertinimų, spalvų, reikšmingumų, perspektyvų,
gradacijų, pritarimų ir atmetimų pasaulį. Šią mūsų išgal
votą kūrybą be perstojo dedasi į galvą, jos mokosi va
dinamieji praktikos žmonės (kaip sakėme, mūsų vaidin
tojai), suteikdami jai kūną ir kraują, net diegdami į kas
dienybę. Visa, kas dabartiniame pasaulyje turi vertę, ją
turi ne savaime, ne iš prigimties - prigimtis vertingumu
nematuojama, - o dėl to, kad vertė tam dalykui buvo
kartą suteikta, dovanota, ir šitie davėjai ir dovanotojai
buvome mes! Tik mes sukūrėme pasaulį, kuris žmogui nors
kiek rūpi! - Tačiau kaip tik šito mes nežinome, ir jei
pasitaiko akimirka, kai tą mintį pagauname, tai kitą aki
mirką vėl ją pamirštame: mes neįsisąmoninę savo geriau
sios galios ir vertiname save, kontempliuotojus, viena
pakopa per menkai, - esame nei tokie išdidūs, nei tokie
laimingi, kokie galėtume būti.
302
Laimingiausio žmogaus pavojus. Turėti subtilias jusles
ir subtilų skonį; būti pripratusiam prie rinktinių ir ge
riausių dvasios savybių kaip prie tinkamo ir kasdienio
valgio; mėgautis stipria, drąsia ir narsia siela; eiti ramiai
žvelgiant ir tvirtu žingsniu per gyvenimą, visuomet pa
sirengusiam kraštutinumams tarsi šventei ir kupinam
neatrastų pasaulių ir jūrų, žmonių ir dievų geismo; įsi
klausyti į kiekvieną linksmesnę muziką, lyg ten būtų
sustoję trumpam poilsiui ir dabar pokštautų drąsūs vyrai,
208
SANCTUS JANUARIUS
kariai ir jūreiviai; pagaliau didžiausio pasitenkinimo aki

mirką nesulaikyti ašarų ir visiškai pasiduoti purpuriniam
laimės grauduliui - kas nenorėtų, kad visa tai būtų jo
turtas, jo būsena! Tokia buvo Homero laimė! Būsena to,
kuris graikams sugalvojo dievus, - ne, sau pačiam savo
dievus! Tačiau būkime sau atviri: su šia Homero laime
sieloje mes būtume jautriausi kančiai padarai pasaulyje!
Ir tik už tokią kainą perkama pati brangiausia kriauklė,
kokią būties bangos iki šiol yra išmetusios į krantą! Ją
turėti - reiškia darytis vis jautresniam skausmui ir ga
liausiai per daug jautriam: mažytis nepasitenkinimas ar
pasibjaurėjimas Homerui kaipmat būtų apkartinęs gyve
nimą. Jis nesugebėjo įminti mažytės paikos mįslės, kurią
jam užminė jauni žvejai10!Taip, mažos mįslės - pavojingos
laimingiausiems!
303
Du laimingieji. Iš tiesų, šitas žmogus nors ir jaunas,
bet gyvenimo improvizavimo dalykuose jo neapšausi, net
akyliausią stebėtoją priverčia nustebti: atrodo, kad jis
niekad neapsirinka, nors žaidžia rizikingiausią žaidimą.
Nejučiomis prisimeni tuos muzikos meno improvizacijos
meistrus, kuriems klausytojas pasirengęs pripažinti die
višką rankos neklystamumą, nors jie, kaip ir kiekvienas
mirtingasis, retsykiais grybšteli ne tą toną. Tačiau jie yra
miklūs ir išradingi; jie visada pasirengę net labiausiai
atsitiktinį toną, kurį jų pirštas, nuotaikai pagavus, netyčia
užkliudo, kaipmat įkomponuoti į teminį audinį ir atsi
tiktinumui suteikti gražią prasmę ir įkvėpti sielą. - O čia -
visai kitoks žmogus: jam, iš esmės, nesiseka niekas, ko
jis nori ir ką planuoja. Tai, kad jis, progai pasitaikius,
atiduodavo savo širdį, kelissyk yra atvedę jį prie katastro
209
Ketvirta knyga
fos ir pastatę prie pat bedugnės krašto; ir jei jis dar išnešė
kailį, tai, patikėkit, ne vien „su mėlyne paaky". Ar jūs
manote, kad jis dėl to nelaimingas? Jis jau seniai širdyje
nusprendęs į savo norus ir planus nežiūrėti taip rimtai.
„Jei nepasiseks viena, - galvoja jis, - tai gal pasiseks kita;
ir išvis nežinau, ar savo nesėkmėms neturėčiau būti dė
kingas labiau negu kokiai nors sėkmei. Ar aš gimęs tam,
kad būčiau užsispyrėlis ir nešiočiau, kaip jautis, ragus?
Tai, kas man vertinga ir sudaro mano gyvenimo prasmę,
yra kitur; mano pasididžiavimas ir vargas nuo manęs
nepriklauso. Apie gyvenimą aš žinau daugiau, nes dažnai
nedaug tetrukdavo, kad jį prarasčiau: ir kaip tik todėl
turiu iš gyvenimo daugiau, negu jūs visi!"
304
Veikdami paliekame. Tiesą sakant, man pykina širdį
kiekviena moralė, kuri teigia: „Šito nedaryk! Atsisakyk!
Įveik save!" - Priešingai, aš palankus toms moralėms,
kurios mane skatina nuolat ką nors veikti ir daryti - nuo
aušros iki sutemos, o naktį apie tai svajoti ir vis galvoti:
šitai turiu atlikti gerai, taip gerai, kaip niekas kitas! Kas
gyvena šitaip, nuo to palengva atkrenta visa, kas tokiam
gyvenimui nedera: be neapykantos ir apmaudo šiandien
jis atsisveikina su viena, rytoj - su kita, tarsi su pageltusiais
lapais, kuriuos menkiausias oro dvelktelėjimas atskiria
nuo medžio; arba jis net nepastebi, kad atsisveikina - taip
įtemptai žvelgia į savo tikslą ir vis į priekį, ne į šalį, ne
atgalios ir ne žemyn. „Mūsų veikla turi lemti, ką mes
paliekame: veikdami paliekame" - taip man patinka, taip
skamba manasis placitumu. Tačiau aš nenoriu atviromis
akimis imti skurdinti save, aš nemėgstu neigiamų dory
bių - dorybių, kurių pati esmė yra neigti, taip pat ir save.
210
SANCTUS JANUARIUS
305
Savitramda. Tie moralistai, kurie pirmiausia ir beato
dairiškai patarinėja žmogui imti save į nagą, padaro jį
savotišku ligoniu: žmogus ima nervingai reaguoti į visus
įprastinius siekius bei polinkius, jausti tarsi kokį niežėjimą.
Nesvarbu, kas jį dabar stumtų, trauktų, viliotų ar skatintų,
iš vidaus ar iš išorės, - visuomet tam jautruoliui atrodo,
kad dabar jis savęs nebesutramdys: jis nebedrįsta pasi
duoti jokiam instinktui, laisvai išskleisti sparnų, o stovi
nuolat pasirengęs gintis, apsiginklavęs prieš save patį,
akylai ir nepatikliai dairydamasis aplinkui, tas amžinas
sargas savos tvirtovės, kuria būti jis save pasmerkė. Taip,
jis gali būti tuo didis! Bet koks nepakenčiamas jis dabar
kitiems, koks sunkus sau, koks sumenkęs ir atsietas nuo
puikiausių sielos atsitiktinumų! Ir nuo viso tolesnio to
bulėjimo! Juk reikia galėti tam tikrą laiką užsimiršti, jei
norime ko nors pasimokyti iš daiktų, kuriais patys nesame.
306
Stoikai ir epikūrininkai. Epikūrininkas pasirenka vietą,
asmenis ir net įvykius, tinkančius jo nepaprastai jautriai
intelektinei struktūrai; viso kito - vadinasi, beveik visko -
jis išsižada, nes tai būtų jam per stiprus ir per sunkiai
virškinamas maistas. O stoikas, priešingai, lavinasi ryti
akmenis ir kirmėles, stiklo šukes ir skorpionus ir nesi-
šlykštėti; jo skrandis turi pagaliau priimti viską, ką į jį
įkratys būties atsitiktinumas; stoikas primena arabų asujų
sektos narius, kurių galima pamatyti Alžyre: kaip ir šie
nejautruoliai, savo atsparumui rodyti jis mielai kviečiasi
publiką, be kurios epikūrininkas puikiausiai išsiverčia -
juk jis turi savo „sodą"! Tiems, kuriais likimas impro
vizuoja, kurie gyvena juodas dienas ir yra priklausomi
211
Ketvirta knyga
nuo impulsyvių bei nepastovių žmonių, stoicizmas labai

patartinas. Tačiau tas, kuris kiek nujaučia, jog likimas jam
teiksis skirti ilgą gyvenimą, pasielgs protingai, jei įsitaisys
kaip epikūrininkas; visi protinio darbo žmonės iki šiol
darė taip! Prarasti tą subtilų jautrumą ir vietoj jo gauti
stoišką kietą kailį su ežio dygliais jiems būtų neapsakomas
nuostolis.
307
Kritikos naudai. Dabar tau atrodo klaida tai, ką pirma
mylėjai kaip tiesą ar tikėjaisi esant tiesą; tu stumi tai nuo
savęs manydamas, kad tavo protas čia iškovojo pergalę.
Bet galbūt tada, kai dar buvai kitoks - o tu juk visuomet
kitoks, - ta klaida tau buvo tokia pat reikalinga, kaip ir
visos tavo dabartinės „tiesos", buvo tau lyg kokia oda,
slėpusi nuo tavęs daug visko, ko dar neturėjai matyti.
Tavo naujas gyvenimas - bet ne tavo protas - tą nuomonę
nugalabijo: tau jos nebereikia, ir dabar ji pati savaime
žlunga, o neprotingumas lenda iš jos, kaip kirmėlės, į
dienos šviesą. Kai ką nors kritikuojame, nėra nieko sa
vivališka ir neasmeniška, - tai yra - ir, beje, gan dažnai -
įrodymas, jog mumyse veikia gyvos varomosios jėgos,
metančios žievę. Mes neigiame ir turime neigti, nes mu
myse kažkas nori gyventi ir įsitvirtinti, kažkas, ko galbūt
dar nežinome, dar nematome! - Tai - kritikos naudai.
308
Kiekvienos dienos istorija. Iš ko susideda tavo kiek
vienos dienos istorija? Pasižiūrėk į savo įpročius, kurie
ją sudaro: ar tai begalės mažų bailių ir tingulių vaisius,
ar juos pagimdė tavo narsumas ir išradingas protas? Nors
abu atvejai ir labai skirtingi, bet įmanoma, kad žmonės
212
SANCTUS JANUARIUS
tave vienodai girs ir kad jiems iš tikrųjų atneši tiek pat

naudos. Tačiau pagyrą, naudą ir pagarbą tegauna tas,
kuris nori turėti tik švarią sąžinę, - tai ne tau, tu blu-
sinėtojau, kurio žinojimas ne iš gryniausios sąžinės!
309
Iš begalinės vienatvės. Kartą keliauninkas, užtrenkęs
paskui save duris, sustojo ir pravirko. Paskui tarė: „O,
tas nenumaldomas tiesos, tikrumo, neiliuziškumo, pati
kimumo troškimas! Kaip pykstu ant jo! Kodėl persekioja
mane kaip tik šitas niūrus ir aistringas varovas! Norėčiau
pailsėti, bet jis neduoda ramybės. Kaip daug kas gundo
mane sustoti! Visur man yra Armidos sodų12, todėl ir vis
naujų išsiskyrimų ir naujų širdies apkartimų! Turiu toliau
kilnoti savo kojas, tas nuvargusias, žaizdotas kojas, o
kadangi negaliu kitaip, dažnai metu piktą prisiminimų
žvilgsnį į tą grožį, kuris negalėjo manęs sulaikyti, - kad
negalėjo manęs sulaikyti!"
310
Valia ir banga. Kokia godi atsirita šita banga, tarsi
turėdama kažkokį tikslą! Kaip siaubingai skubiai ji su
lenda į slapčiausius uolėtų tarpeklių kampelius! Atrodo,
kad ji nori kažką aplenkti; atrodo, tarsi ten būtų paslėpta
tai, kas vertinga, nepaprastai brandu. - Ir štai ji grįžta,
šiek tiek lėčiau, visa pabalusi iš susijaudinimo, - gal
nusivylusi? Ar ji rado, ko ieškojo? O gal tik apsimeta
nusivylusia? - Bet jau artėja kita banga, godesnė ir labiau
laukinė, negu pirmoji, ir jos siela atrodo kupina lobių
ieškotojos paslapčių ir troškimų. Taip gyvena bangos -
taip gyvename mes, norintieji! - daugiau nieko nesaky
siu. - Štai kaip? Jūs manimi nepasitikite? Jūs nirštate ant
213
Ketvirta knyga
manęs, jūs, puikiosios pabaisos? Ar bijote, kad aš visiems

išduosiu jūsų paslaptį? Tiek to! Širskite sau į sveikatą,
kelkite savo žalius pavojingus kūnus kiek įmanydamos
aukščiau, statykite sieną tarp manęs ir saulės - kaip dabar
darote! Tikrai, iš pasaulio nieko daugiau nebelikę, kaip
žalia prieblanda ir žali žaibai. Darykite, kaip norit, jūs,
padaužos, staukite iš pasitenkinimo ir pykčio - arba vėl
pasinerkite, kratykite savo smaragdus į giliausias gelmes,
uždenkite visa tai savo begalinėmis baltomis putų ir
purslų kasomis - aš su viskuo sutinku, nes viskas jums
taip puikiai dera, ir aš jums už visa tai toks prielankus:
kaip galiu jas išduoti! Nes - įsidėmėkite - aš jus pažįstu
ir žinau jūsų paslaptį, man pažįstama jūsų padermė! Jūs
ir aš, mes juk tos pačios giminės! - Jūs ir aš, mes juk
turime vieną paslaptį!
311
Iškreipta šviesa. Ne visada juk žmogus būni narsus,
ir, užėjus nuovargiui, gali pasiguosti, sakysim, šitaip:
„Labai nelengva, kai žmones įskaudini, bet tai, deja,
būtina! Kas mums iš uždaro gyvenimo, jei nenorime
pasilikti sau to, ką gauname iš nepasitenkinimo? Ar ne
geriau būtų gyventi bendroje kamšalynėje ir taisyti pa
vieniame žmoguje tai, kuo nusižengia ir turi nusižengti
visi? Būti kvailam su kvailiais, tuščiagarbiui su tuščia
garbiais, svajingam su svajotojais? Ar taip nebūtų teisinga,
kai aplink tiek visokių nukrypimų? Kai išgirstu apie kitų
blogus poelgius mano atžvilgiu, - ar pirmasis jausmas,
kuris mane apima, nėra pasitenkinimas? Taip ir reikia! -
atrodo, sakau jiems savo širdyje, - aš taip menkai deru
prie jūsų ir tiek daug tiesos turiu savo pusėje; vis dėlto
pasidarykite sau gerą dienelę mano sąskaita, ir taip daž
214
SANCTUS JANUARIUS
nai, kaip galit! Štai mano trūkumai ir apsirikimai, štai

mano iliuzijos, neskoningumai, sumaištys, ašaros, mano
išdidumas, pelėdiškas slėpiningumas, mano prieštaravi
mai! Čia turite iš ko pasijuokti! Tad juokitės ir džiaukitės!
Aš nepykstu ant dėsningumo ir daiktų prigimties, kurie
abu lemia, kad trūkumai ir apsirikimai suteikia džiaugs
mo! - Tiesa, buvo kadaise „geresni" laikai, kai, turėdamas
kokią nors naujesnę mintį, galėdavai jaustis toks reika
lingas, kad išeitum jos vedamas į gatvę ir kiekvienam
sušuktum: „Žiūrėk! Dangaus karalystė jau netoli!" - Aš
savęs nepasigesčiau, jei manęs nebūtų13. Išsiversti galima
be mūsų visų! - Tačiau, kaip sakyta, taip negalvojame,
kol esame narsūs; išvis apie tai nesusimąstome.
312
Mano šuo. Savo širdgėlai daviau vardą ir vadinu ją
„šunimi" - ji tokia pat ištikima, tokia pat įkyri ir begėdė,
tokia pat įdomi ir protinga, kaip ir kiekvienas šuo, - ir
aš galiu ją aprėkti, išlieti ant jos savo blogą nuotaiką, kaip
tai daro ir kiti su savo šunimis, tarnais ir žmonomis.
313
Jokių kančios vaizdų. Ketinu daryti kaip Rafaelis, ir
nebepiešti jokių kančios vaizdų. Pasaulyje pakanka di
dingų dalykų, kad didingumo reikėtų ieškoti ten, kur jis
gyvena drauge su žiaurumu; be to, mano garbės troškimas
nebūtų patenkintas, jei užsigeisčiau tapti kilniu budeliu.
314
Nauji naminiai gyvuliai. Noriu savo liūtą ir savo erelį
visada turėti prie savęs, kad visą laiką, gaudamas ati
tinkamų ženklų ir signalų, žinočiau, didelė ar menka mano
215
Ketvirta knyga
galia. Ar šiandien man žiūrėti į juos iš viršaus ir jų bijoti?

Ir ar ateis valanda, kai jie žiūrės į mane iš apačios, baimės
apimti?
315
Apie mirties valandą. Audros - tai mano pavojai: ar
turėsiu aš savo audrą, kurioje žūsiu, kaip žuvo Oliveris
Cromvvellis savojoje? O gal užgesiu kaip žvakė, kurią ne
vėjas užpūtė, o pati užsimerkė, pavargusi nuo savęs ir
pasisotinusi savimi - sudegusi žvakė? Gal pagaliau: už
pūsiu save, kad nesudegčiau?
316
Pranašauti gebantys žmonės. Jums ir į galvą neateina,
kad tie, kurie geba pranašauti, yra labai kenčiantys žmo
nės: jūs tik manote, kad jie yra gavę puikią „dovaną",
kurią neblogai būtų ir patiems turėti, - bet aš verčiau
pateiksiu palyginimą. Kiek turi prisikentėti gyvuliai dėl
oro ir debesų elektringumo! Mes matome, kad kai kurios
jų rūšys geba nujausti oro permainas, pavyzdžiui, bež
džionės (tai galima dar puikiai matyti ir Europoje, ir ne
vien žvėrynuose, konkrečiai - Gibraltare). Tačiau mes
nepagalvojame, kad jų kamavimasis - joms pranašiški žen
klai! Jei stipri teigiama elektra, veikiama artėjančio, dar
negreit pasirodysiančio debesies, staiga virsta neigiama
ir oras rengiasi keistis, šie gyvuliai ima elgtis taip, tarsi
artėtų priešas: jie ruošiasi gintis arba sprukti; dažniausiai
išsislapsto - blogą orą jie suvokia ne kaip šiaip orą, o
kaip priešą, kurį esant čia pat jau jaučia!
317
Žvilgsnis į praeitį. Mes retai suvokiame tikrąjį kiek
vienos gyvenimo atkarpos patosą kaip patosą, kol tebe
216
SANCTUS JANUARIUS
gyvename tą periodą; mums vis atrodo, kad tai - vie

nintelė dabar galima ir protinga būsena ir ištisai ethos,
o ne pathos, - graikų žodžiais tariant ir pagal juos skiriant14.
Keletas muzikos garsų man šiandien atgaivino atminty
vieną žiemą, namą, be galo atsiskyrėlišką gyvenimą ir
kartu tą dvasios būseną, kurią tada išgyvenau15: aš ma
niau, kad galiu taip gyventi amžinai. Bet dabar suprantu,
kad tai buvo ištisai patosas ir aistra, kažkas panašaus į
šią skausmingai drąsią ir guodžiančią muziką, - tatai
negali tęstis metų metais, o apie amžinybę nėra ko ir
kalbėti: šiai planetai pasidarytum perdėm „nežemiškas".
318
Išmintingumas pajutus skausmą. Skausme yra tiek pat
išminties, kiek ir malonume: ir viena, ir kita priklauso
prie svarbiausių rūšį saugančių jėgų. Jei skausmas toks
nebūtų, jo seniai būtų nelikę nė kvapo, o kad jis teikia
kančią, visai ne argumentas prieš jį - tokia jo esmė.
Skausme tarsi girdžiu laivo kapitono komandą: „Bures
nuleisti!" Drąsusis jūrų vilkas, žmogus, turėjo išmokti
tūkstančio burių valdymo būdų, kitaip gan greitai būtų
galą gavęs - okeanas būtų jį kaipmat prarijęs. Mes pri
valome mokėti gyventi ir mažiau naudodami energijos:
kai tik skausmas duoda savo įspėjamąjį ženklą, laikas
energiją mažinti, - artėja kažkoks didelis pavojus, audra,
ir mes pasielgsime išmintingai, jei kuo mažiau „šakosi-
mės". - Tiesa, yra žmonių, kurie, numanydami artėjant
didelį skausmą, girdi kaip tik priešingą komandą; jie
niekad nejaučia tokio pasididžiavimo, nebūna tokie ka
ringi ir laimingi, kaip laukdami audros; o pats skausmas
teikia jiems didingiausių akimirkų! Tai - herojiški žmonės,
didieji žmonijos skausmininkai, tie nedaugelis arba pavie
niai, kuriems būtina ta pati apologija, kaip ir skausmas
217
Ketvirta knyga
apskritai, - ir iš tikrųjų! - nereikia jiems jos drausti! Tai

svarbiausios rūšį saugančios, rūšį gaivinančios jėgos, jau
vien tuo, kad jos nesiekia patogumų ir neslepia savo
bjaurėjimosi tokio tipo laime.
319
Aiškintis savo išgyvenimus. Viena sąžiningumo rūšis
visiems religijų kūrėjams ir į juos panašiems liko svetima:
jie niekad savo išgyvenimų nedarė pažinimo sąžinės ob
jektu. „Ką aš iš tikrųjų išgyvenau? Kas tada dėjosi manyje
ir aplink mane? Ar mano protas buvo pakankamai švie
sus? Ar mano valia priešinosi visoms juslių apgaulėms
ir ar narsiai ji gynėsi nuo to, kas fantastiška?" - tokių
klausimų nė vienas iš jų nekėlė, taip ir dabar dar neklausia
nė vienas mielasis religininkas: jie labiau trokšta dalykų,
kurie protui prieštarauja ir per daug nesivargindami tą
troškulį tenkina, - taip jie išgyvena „stebuklus" ir „at
gimimus" ir girdi angelų balsus! Tačiau mes, tie kiti, proto
trokštantieji, norime žiūrėti savo išgyvenimams tiesiai į
akis, kaip per mokslinį bandymą - kiekvieną minutę ir
valandą, kiekvieną mielą dienelę! Mes patys norime būti
ir eksperimentai, ir bandomieji gyvuliai.
320
Per pasimatymą. A: Ar aš tave suprantu dar teisingai?
Tu ieškai? Ieškai, kur dabartiniame realiame pasaulyje yra
tavo kampas ir žvaigždė? Kur tu gali išsitiesti saulėje, kad
ir tau atitektų gėrio gausybės dalis ir tavo būtis turėtų
prasmę? Tegu kiekvienas pats tuo rūpinasi - rodos, man
atsakysi - ir tas bendras kalbas, tą rūpinimąsi kitais ir
visuomene lai meta iš galvos! - B: Aš noriu daugiau, aš
visai ne ieškotojas. Aš noriu susikurti savo saulę.
218
SANCTUS JANUARIUS
321
Naujas atsargumas. Nebegalvokime tiek daug apie bau
dimus, peikimus ir taisymus! Pavienį žmogų retai kada
pasiseks pakeisti; o jei ir pavyktų, tai galbūt netyčia
pasisektų ir kai kas kita: mes patys, jo paveikti, pasikeis-
tume! Tad verčiau žiūrėkime, kad mūsų įtaka visai ateičiai
jo įtaką atsvertų ir persvertų! Nestokime į tiesiogines
grumtynes! - tai būtų juk vien peikimas, baudimas ir noras
taisyti. Geriau patys pakilkime kiek galima aukščiau!
Suteikime savo idealui vis ryškesnių spalvų! Užtemdy-
kime kitą savo šviesa! Mes nenorime dėl jo patys tamsėti,
kaip visi baudžiantieji ir nepatenkintieji! Verčiau pasitrau
kime į šalį! Nugręžkime akis!
322
Alegorija. Tie mąstytojai, kurių sąmonėje visos žvaigž
dės skrieja apskritomis orbitomis, nėra patys giliausi; kas
žvelgia į savo vidų kaip į milžinišką kosmosą ir kas savyje
nešiojasi Paukščių Takus, tas žino, kokie netaisyklingi visi
Paukščių Takai; jie nuveda į chaosą ir būties labirintą.
323
Likimo lemta laimė. Didžiausią dovaną gauname iš
likimo tada, kai jis kurį laiką leidžia mums pakovoti mūsų
priešininko pusėje. Tuo mums iš anksto būna lemta didžiulė
pergalė.
324
In media vitaXb. Ne! Gyvenimas manęs neapvylė! Prie
šingai, metai po metų jis man atrodo vis tikresnis, gei-
džiamesnis ir paslaptingesnis - nuo tos dienos, kai mane
aplankė didžioji išlaisvintoja, mintis, kad gyvenimas gali
219
Ketvirta knyga
būti pažinimo siekiančiojo eksperimentas, - o ne pareiga,

ne žiauri lemtis, ne apgaulė! - Ir pats pažinimas: tegu
kitiems jis būna kas nors kita, pavyzdžiui, kušetė kojoms
pailsinti arba kelias prie tokios kušetės, arba pramoga,
arba dykinėjimas, - man jis yra pavojų ir pergalių pasaulis,
kuriame ir herojiški jausmai turi savo šokių ir žaidimų
aikšteles. „Gyvenimas - tai pažinimo priemonė" - su tokia
nuostata širdyje galima ne tik drąsiai, bet net ir linksmai
gyventi bei linksmai kvatotis! O kas iš viso sugebėtų kaip
reikiant kvatotis ir gyventi, anksčiau nesugebėjęs kaip
reikiant kariauti ir nugalėti?
325
Kas priklauso prie didingumo. Ar pasieks ką nors di
dinga tas, kuris nesijaučia turįs jėgų ir ryžto suteikti didelių
kančių? Galėti kęsti - paprasčiausia: čia ir silpnos moterys
ir net vergai dažnai pasiekia meistriškumo. Tačiau ne-
sugniužti dėl vidinio neatsparumo ir neryžtingumo, kai
sukeli didelę kančią ir girdi tos kančios aimaną - tai yra
didinga, tai priklauso prie didingumo.
326
Sielos gydytojai ir kančia. Visi moralės pamokslautojai,
taip pat ir visi teologai turi vieną bendrą netikusį įprotį:
jie stengiasi žmonėms įkalbėti, jog tiems esą visai bloga
ir būtiniausiai reikią stipraus, paties radikaliausio gydy
mo. Ir kadangi žmonės ištisai, atkišę ausis, itin uoliai ir
šimtus metų tų pamokymų klausėsi, jiems galų gale tikrai
kai kas iš to prietaro, kad reikalai labai prasti, įkrito į
galvą: dabar jie gan linkę dejuoti, nieko gero gyvenime
neberasti ir vieni kitiems rodyti rūškanus veidus, tarsi
būtų vos beįmanoma ištverti. Iš tikrųjų jie pašėlusiai įsikibę
220
SANCTUS JANUARIUS
savo gyvenimo, yra jį įsimylėję ir prisigalvoja visokiausių

gudrybių bei išmonių nemalonumų atsikratyti, o nelaimei
ištraukti jos geluonį. Man atrodo, kad apie kandą ir
nelaimes visuomet šnekama perdedant, tarsi sutirštinti spal
vas da būtų gero tono ženklas; tuo tarpu tyčia nutylima,
kad esama begalė skausmą maldančių priemonių, tokių
kaip narkozė, greitas minčių keitimas, rami poza, malonūs
ir blogi prisiminimai, ketinimai, viltys ir daug pasididžia
vimo bei užuojautos rūšių, kurios veikia beveik kaip
anestetikai, o kai pasiekiama kančios viršūnė, savaime
prarandama sąmonė. Mes puikiausiai mokame pasaldinti
savo kartėlį, ypač sielos nuoskaudas; mums gali padėti
mūsų narsa ir didingumas, taip pat taurus atsidavimo
ir rezignacijos kvaitulys. Praradimas yra vos valandą
trunkanti netektis: vienaip ar kitaip iš dangaus drauge
nukrenta ir dovana - tarkim, ateina naujos jėgos ar bent
jau nauja proga pasisemti jėgų! Ko tik moralės pamoks
lautojai nėra prifantazavę apie blogų žmonių dvasios
„skurdą"! Kiek jie yra primelavę apie aistroms pasiduo
dančių žmonių nelaimingumą! - taip, žodis „melas" čia
visai tinka: jie puikiai žinojo, kokie be galo laimingi būna
tokie žmonės, bet jie tylėjo, kaip varlę prariję, nes tai
prieštaravo jų teorijai, pagal kurią laimė ateina tik tada,
kai sunaikinama aistra ir nuslopinama valia! O dėl visų
tų sielos gydytojų siūlomo recepto ir giriamo stipraus,
radikalaus gydymo - tegu bus leista paklausti: ar šis mūsų
gyvenimas tikrai toks jau skausmingas ir varginantis, kad
būtų verta jį iškeisti į stoišką gyvenimo būdą ir sąstingį?
Mes nesijaučiame taip blogai, kad turėtume gyventi kaip
stoikai!
221
Ketvirta knyga
327
Žiūrėti rimtai. Absoliučios daugumos žmonių intelek
tas - tai gremėzdiška, nesuprantama ir braškanti mašina,
kurią paleisti - vienas vargas: jie vadina ją „į reikalą žiūrėti
rimtai"- kai nori su tuo įrenginiu dirbti ir gerai mąstyti, -
o, koks varginantis turėtų jiems būti tas geras mąstymas!
Tasai simpatiškas gyvulys, žmogus, praranda, kaip atro
do, savo gerą nuotaiką visuomet, kai kaip reikiant gal
voja - jis „surimtėja"! O „kur juokas ir linksmybė - gal
vojimas niekam nereikalingas" - taip skamba šito rimto
gyvulio prietaras, nukreiptas prieš bet kokį „linksmąjį
mokslą". - Gerai! Parodykime, kad tai prietaras!
328
Pakenkti kvailybei. Be abejo, taip atkakliai ir įtikinamai
propaguojamas tikėjimas savanaudiškumo smerktinumu
apskritai savanaudiškumui pakenkė (bandos instinktų, kaip
aš šimtus kartų vis sakysiu, naudai/), pakenkė būtent tuo,
kad suteršė jo švarią sąžinę ir liepė jame ieškoti tikrojo
nelaimės šaltinio. „Tavo savimeilė - tavo gyvenimo ne
laimė", - taip pamokslas skambėjo tūkstančius metų: tai,
kaip sakyta, savimeilei pakenkė, atėmė iš jos daug dva
singumo, smagumo, išradingumo, grožio; apkvailino, sub
jaurojo ir apnuodijo ją! - Filosofinė senovė, priešingai,
mokė esant kitą pagrindinį nelaimės šaltinį: pradedant
Sokratu, mąstytojai nesiliovė aiškinę: „Jūsų negalvojimas
ir kvailystė, jūsų nerūpestingas ir pagal taisykles sutvar
kytas gyvenimas, jūsų pasidavimas kaimyno nuomonei -
štai tos priežastys, dėl kurių jūs taip retai būnate laimingi,
- o mes, mąstytojai, kaip mąstytojai, esame laimingiausi".
Nesigilinkime čia į tai, ar šis pamokslas prieš kvailystę
labiau pagrįstas už aną, nukreiptą prieš savimeilę; tačiau
222
SANCTUS JANUARIUS
nekelia abejonės tai, kad jis kvailystei sudirbo švarią

sąžinę: šitie filosofai kvailystei pakenkė.
329
Laisvalaikis ir dykinėjimas. Esama indėniško, indėnų
kraujui būdingo laukiniškumo amerikiečių aukso trošku
lyje; jų kvapą gniaužianti darbo sparta - ta tikroji Naujojo
pasaulio yda - pradeda laukiniškumu apkrėsti ir senąją
Europą ir skleisti joje nepaprastai keistą bedvasiškumą.
Dabar jau gėdijamasi ilsėtis; ilgesnis pasinėrimas į savo
mintis kelia kone sąžinės graužimą. Galvojama laikant
rankose laikrodį, kaip ir pietaujama įbedus akis į biržos
biuletenį, - gyvenama tarsi nuolat bijant kažką „pražiop
soti". „Verčiau daryti ką nors, negu nieko" - ir ši nuostata
yra ne kas kita, kaip kilpa ant kaklo lavinimuisi ir labiau
išpuoselėtam skoniui pasmaugti. Ir kadangi šitame dir
bančių žmonių skubėjime akivaizdžiai dingsta gyvenimo
formos, dingsta ir pačių formų jausena, ausis ir akis
nebesuvokia judesių melodijos. To įrodymas - dabar visur
reikalaujamas negrabus aiškumas visose tose situacijose, kur
žmogus galiausiai nori būti žmonėms sąžiningas: ben
draudamas su bičiuliais, moterimis, giminėmis, vaikais,
mokytojais, viršininkais ir vadovais, - nebėra nei laiko,
nei jėgų ceremonijoms, etiketui, pokalbių esprit ir apskritai
bet kokiamotium]7. Nes gyvenimas, vaikantis pelno, verčia
iki paskutinio lašo išeikvoti dvasines jėgas, nuolat sten
giantis apsimetinėti, pergudrauti, aplenkti: dabar tikroji
dorybė yra padaryti ką nors greičiau už kitą. Taigi belieka
tik reta valanda leidžiamam sąžiningumui: bet tuomet esi
pervargęs ir norėtum ne tik „atsipalaiduoti", bet kristi
paslikas ir ištiesti poilsiui kojas. Taip pat linkstama rašyti
223
Ketvirta knyga
ir laiškus; jų stilius ir dvasia visada bus tikras „laiko

ženklas". Jei dar esama pasitenkinimo, kurį teikia ben
dravimas ir menas, tai jis nesiskiria nuo pasitenkinimo,
kokį prasimano darbo nukamuoti vergai. O, tas mūsų
išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių „džiaugsmo" kuk
lumas! O, tas didėjantis įtarumas bet kokio džiaugsmo
atžvilgiu! Švari sąžinė vis labiau kaupiasi darbo pusėje:
polinkis džiaugtis dabar jau vadinamas „reikme pailsėti"
ir pradeda pats savęs gėdytis. „Reikia taisyti sveikatą" -
taip teisinamasi, jei kas netyčia užklumpa iškylaujant
užmiesty. Taip, netrukus gali ateiti laikas, kai atsiduoti
vita contemplativa (t.y. polinkiui pasivaikščioti paskendus
savo mintyse ar su bičiuliais) nebus įmanoma neniekinant
savęs ir neteršiant sąžinės. - Ką gi! Kadaise buvo prie
šingai: darbas buvo susijęs su nešvaria sąžine. Aristok
ratiškos kilmės žmogus, bėdos spiriamas dirbti, turėjo
savo darbą slėpti. Vergas dirbo slegiamas jausmo, kad jis
daro kažką niekinga, - pats ko nors „darymas" buvo
niekinamas. „Prakilnus ir garbingas yra vien otium ir
beitum" - taip skambėjo antikos laikų prietaras.
330
Pritarimas. Mąstytojui nereikia pritarimo ir plojimų, jei
tik jis neabejoja savo paties aplodismentais: be šitų jis
negali išsiversti. Ar yra žmonių, kurie galėtų gyventi be
tokio pobūdžio ir apskritai be jokio pritarimo? Abejoju:
net apie pačius išmintingiausius Tacitas, kurio neapkal
tinsi negerbus išminčių, sako štai ką: quando etiam sapien-
tibus gloriae cupido novissima exuitur18- jo tekste tai reiškia:
niekados.
224
SANCTUS JANUARIUS
331
Verčiau kurčias negu apkurtintas. Kitados rūpintasi
įgyti gerą vardą: dabar to nebepakanka, nes prekyvietė
pasidarė per didelė - reikia smarkiai rėkti. Rezultatas tas,
kad ir geros gerklės persirėkia, ir kokybiškiausias prekes
siūlo bei pardavinėja girgždūs balsai; be turgaus rėksmo
ir kimulio dabar genijaus nebebūna. - Aiškus daiktas,
mąstytojui atėjo prasti laikai: jis turi mokytis tarp dviejų
triukšmų rasti dar savo tylą ir tol apsimetinėti kurčiu,
kol pats toks tampa. Viso to neišmokus, jam, be abejo,
grės pavojus gauti galą iš nekantrumo ir dėl galvos skaus
mo.
332
Nelemta valanda. Reikia manyti, kiekvienas filosofas
turėjo savo nelemtą valandą, kai pagalvojo: kuo aš dėtas,
jei net ir netikima prastais mano argumentais! - Tuokart
skrido pro jį kažkoks piktdžiugiškas paukštelis čiulbėda
mas: „Kuo tu dėtas? Kuo tu dėtas?"
333
Ką reiškia pažinti. Non ridere, non lugere, neąue detestari,
sėd intelligereZ19 - sako Spinoza taip paprastai ir pakiliai,
kaip jam būdinga. Beje, kas iš esmės yra tas intelligere,
jei ne forma, kuria mes vienu kartu galime suvokti anuos
tris veiksmus? Ar tai ne skirtingų ir sau prieštaraujančių
paskatų, noro išjuokti, apverkti, prakeikti, rezultatas? Prieš
atsirandant pažinimo galimybei, kiekviena iš šių paskatų
turi būti į daiktą ar įvykį suformavusi savo vienpusę
pažiūrą; paskui kyla tų vienpusybių kova, pasibaigianti
kai kada pusiausvyros susidarymu - apmirimu, teisumo
visoms trims pusėms pripažinimu, savotiško teisingumo
1663. 8
225
Ketvirta knyga
ir sutarties atsiradimu: esant teisingumui ir sutarčiai, tos

trys paskatos gali įsitvirtinti būtyje ir viena kitos atžvilgiu
išlaikyti savo teises. Todėl mes, suvokiantys tik paskutines
šio ilgo proceso susitaikymo scenas ir baigiamuosius re
zultatus, manome, jog intelligere yra savotiškas susitaiky
mas, kažkas teisinga, gera, paskatoms iš esmės priešinga,
o iš tikrųjų tai - tik tam tikras paskatų tarpusavio santykis.
Nuo neatmenamų laikų sąmoningas mąstymas buvo lai
komas mąstymu apskritai; tik dabar mums ryškėja tiesa,
kad didžiausia mūsų dvasinio gyvenimo dalis prabėga
sąmoningai nesuvokiant, nejaučiant; bet aš manau, kad
tos paskatos, kurios čia tarp savęs kovoja, sugeba viena
kitų pajausti ir viena kitai sukelti skausmą: tas didžiulis
staigus išsekimas, kuris ištinka kiekvieną mąstytoją, glūdi,
ko gero, čia (tai išsekimas mūšio lauke). Galimas daiktas,
kad mūsų kovojančioje sieloje esama tam tikro slapto
herojiškumo, bet tikrai nieko dieviška, amžinai savyje-
būnančio, kaip manė Spinoza. Sąmoningas mąstymas, ypač
filosofų, yra paties bejėgiškiausio, dėl to palyginti švel
niausio bei ramiausio, mąstymo rūšis, ir todėl kaip tik
filosofas, spręsdamas pažinimo prigimties klausimą, gali
būti lengviausiai suklaidintas.
334
Reikia mokytis mylėti. Taip mums esti su muzika: iš
pradžių reikia figūrą ir melodiją apskritai mokytis girdėti,
ją išgirsti, atskirti, izoliuoti ir atriboti kaip kokį atskirą
gyvenimą; paskui reikia pastangų ir geros valios ją iškęsti:
nepaisant svetimumo, būti kantriam jos žvilgsniui ir raiš
kai, atlaidžiam jos keistumui, - pagaliau ateina akimirka,
kai prie jos priprantame, kai imame jos laukti, kai jaučiame,
kad atsiras tuštuma, jei jos nebus; ir štai ji pradeda mus
226
SANCTUS JANUARIUS
be paliovos spausti ir diegti savo žavesį tol, kol pasida

rome jos nuolankūs gerbėjai, besigėrintys ja, nebenorintys
iš pasaulio nieko geresnio, kaip tiktai jos. - Tačiau taip
mums esti ne vien su muzika: kaip tik taip mes išmokome
mylėti visus dalykus, kuriuos dabar mylime. Už mūsų gerą
valią, mūsų kantrybę, teisingumą, atlaidumą tam, kas
svetima, galiausiai visuomet būna atlyginama tuo, kad
svetima palengva nusimeta savo šydą ir atsiveria visa
neapsakoma grožybe - tai padėka už mūsų svetingumą.
Ir tas, kuris myli save, bus, matyt, išmokęs mylėti tokiu
pat būdu - kito kelio nėra. Ir mylėti reikia mokytis.
335
Tegyvuoja fizika! Kiekgi rastume žmonių, mokančių
stebėti! O tarp tų nedaugelio, kurie moka, - kiek jų stebi
save! „Kiekvienas mažiausiai pažįsta save" - tai žino, savo
didžiam nepasitenkinimui, visi blusinėtojai, o posakis
„Pažink save!" Dievo lūpose ir sakomas žmogui skamba
bemaž kaip pasityčiojimas. Kad savistabos reikalai tokie
beviltiški, niekas taip neatskleidžia, kaip toji maniera,
kuria kone kiekvienas postringauja apie moralinių poelgių
esmę: o, tas greitumas, tas pasirengimas bet kada apie
tai šnekėti, tas įsitikinimas ir plepumas kartu su būdingu
žvilgsniu, šypsena, paslaugiu uolumu! Atrodo, kad taip
ir nori tau pasakyti: „Kaip tik tai, mielasis, ir yra mano
dalykas! Tu kreipiesi su savo klausimu į tą, kuris turi
teisę atsakyti: atsitiktinai nieko taip neišmanau, kaip šį
dalyką. Taigi: jeigu žmogus sprendžia: „Taip yra teisinga",
jeigu iš to jis daro išvadą: „Todėl turi tai įvykti/" ir paskui
elgiasi taip, kaip pripažino esant teisinga ir pavadino
būtina, - jo poelgio esmė morali/" Tačiau, drauguži, tu
čia man kalbi ne apie vieną, o apie tris poelgius: pavyz
džiui, tavo sprendimas „Taip yra teisinga" taip pat yra
8*
227
Ketvirta knyga
poelgis - argi negalima apie jį spręsti tiek moralės, tiek

ne moralės požiūriu? Kodėl tu laikai tai ir kaip tik tai
teisinga? - „Todėl, kad sąžinė man taip sako; sąžinė
niekuomet nekalba nemoraliai, tik ji ir nusprendžia, kas
turi būti moralu!" - Bet kodėl tu klausai sąžinės balso?
Ir ar tu visiškai teisus, laikydamas tokį sprendimą teisingu
ir neapgaulingu? Šitam tikėjimui - arnebėra daugiau jokios
sąžinės? Ar nesi nieko girdėjęs apie intelektinę sąžinę?
Apie sąžinę, slypinčią už tavo „sąžinės"? Tavo sprendimas
„Taip yra teisinga" turi tavo paskatų, polinkių, antipatijų,
patirties ir nepatirties nulemtą priešistorę. Turi klausti:
„Kaip jis atsirado?", o paskui dar: „Kas iš tikrųjų verčia
mane jo klausyti?" Tu gali klausyti jo įsakymų kaip šaunus
kareivis, girdintis savo karininko įsakymą. Arba kaip
moteris, mylinti tą, kuris įsako. Arba kaip pataikūnas ir
bailys, bijantis įsakančiojo. Arba kaip kvailys, kuris pa
klūsta, nes nepajėgia atsikirsti. Vienu žodžiu, yra šimtas
būdų klausyti savo sąžinės. O kad tu vieną ar kitą spren
dimą girdi kaip sąžinės balsą, vadinasi, kad jauti ką nors
esant teisinga, gali priklausyti nuo to, jog niekad nesi
mąstęs apie save ir aklai tikėjai viskuo, kas nuo pat
vaikystės tau buvo peršama kaip teisinga; arba nuo to,
kad duoną ir garbę iki šiol pelnei tuo, ką vadini savo
pareiga, - tau šitai yra „teisinga", nes tau atrodo, jog tai
tavo „egzistavimo sąlyga" (o kad turi teisę egzistuoti,
manai esant nepaneigiama!). Tavo moralinio sprendimo
tvirtumas vis dar galėtų būti kaip tik asmeniškos men
kystės, neasmeniškumo įrodymas, o tavo „moralinės jė
gos" šaltinis - tavo užsispyrimas, arba tavo nesugebėjimas
įžvelgti naujų idealų! Ir, trumpai sakant, jei tu subtiliau
mąstytum, atidžiau stebėtum ir daugiau mokytumeis, tos
savo „pareigos" ir tos savo „sąžinės" jokiu būdu nebe-
vadintum pareiga ir sąžine: supratimas, kaip išvis atsirado
228
SANCTUS JANUARIUS
moraliniai vertinimai, tau nuvainikuotų abi šias patetines

sąvokas, - kaip jau nuvainikuotos tau yra kitos sąvokos,
tokios kaip „nuodėmė", „sielos išganymas", „atpirkimas". -
Ir nekalbėk man daugiau apie kategorinį imperatyvą,
mano bičiuli! - Šitas žodis man rėžia ausį, ir aš priverstas
kvatotis, nepaisant to, kad tu toks rimtas manęs klausaisi:
čia aš prisimenu senelį Kantą, kuris už bausmę, kad
išgudravo „daiktą patį savaime" - irgi labai juokingas
dalykas! - buvo pribaigtas „kategorinio imperatyvo" ir
su juo širdyje vėl parklydo pas „Dievą", „sielą", „laisvę"
ir „nemirtingumą", kaip toji lapė, parklydusi į savo narvą;
o juk jo jėga ir išmintis šitą narvą buvo išlaužusi! -Kaip?
Tu žaviesi kategoriniu imperatyvu, glūdinčiu tavyje? Ši
tuo tavo vadinamojo moralinio sprendimo „tvirtumu"?
Tuo jausmo „besąlygiškumu": „taip kaip aš, čia turi visi
spręsti"? Verčiau gėrėkis savo savimeile! Jos aklumu, men
kumu ir nepretenzingumu! Savimeilė ir yra: savo spren
dimą jausti kaip visuotinę maksimą, - ir vėlgi akla, menka
ir nepretenzinga savimeilė, nes ji išduoda, kad tu savęs
dar neatradai, nesusikūrei savojo, paties pačiausio idealo,
kuris niekados negalėtų būti kieno nors kito - ką jau
kalbėti apie visus, absoliučiai visus! - Kas tebeteigia: „Taip
šiuo atveju turėtų elgtis kiekvienas", tas pažindamas save
dar nenuėjo nė penkių žingsnių: kitaip jis žinotų, kad
vienodų poelgių nėra ir būti negali, kad kiekvienas toks
veiksmas buvo vykdomas vienu vieninteliu ir nepakar
tojamu būdu ir kad lygiai taip pat bus su kiekvienu tokiu
atveju ateityje, kad visi nurodymai, kaip elgtis (ir net patys
įžvalgiausi ir subtiliausi visų ligšiolinių moralių nurody
mai), susiję tik su pačia paprasčiausia išorine poelgio puse,
kad jais gal ir galima pasiekti tariamą lygybę - bet tiktai
tariamą, kad kiekvienas veiksmas, žiūrint į jį tiesiogiai ar
retrospektyviai, yra ir liks nepermatomas, kad mūsų nuo
229
Ketvirta knyga
monės apie tai, kas „gera", „tauru", „didinga", mūsų

poelgiais niekados negali būti įrodytos, nes kiekvienas
poelgis nepažinus, kad, nors mūsų nuomonės, vertinimai
ir verčių hierarchijos tikrai priklauso prie galingiausių
mūsų poelgių mechanizmo svertų, vis tiek kiekvienam
pavieniam atvejui jų mechanikos dėsnis neįrodomas. Taigi
siūlau apsiriboti savo nuomonių ir vertinimų gryninimu
ir kurti naujas verčių hierarchijas - dėl „moralinės mūsų
poelgių vertės" nebelaužykime galvos! Taip, mano bičiu
liai! Atėjo laikas spjauti į visus pliauškalus apie vieni kitų
moralumą! Stoti prieš moralinį teismą - ne mūsų skoniui!
Palikime tuos plepalus ir šitą prastą skonį tiems, kurie
neturi daugiau ką veikti, kaip stengtis dar šiek tiek iš
laikyti praeitį, ir kurie patys niekuomet nepriklauso da
barčiai, - vadinasi, daugeliui, absoliučiai daugumai! O
mes norime pasidaryti tokie, kokie esame, - nauji, nepakar
tojami, neprilygstami, patys sau leidžiantys įstatymus,
patys save kuriantys! Ir todėl mes turime tapti labiausiai
besimokančiais ir viso, kas pasaulyje dėsninga ir būtina,
atradėjais - mes privalome būti fizikais, kad galėtume būti
kūrėjais, minėta prasme, - o iki šiol visi vertinimai ir idealai
neturėjo nieko bendra su fizika arba jai prieštaravo. Ir todėl:
tegyvuoja fizika! Odar labiau tai, kas mus prie jos stumia, -
mūsų sąžiningumas!
336
Gamtos šykštumas. Kodėl gamta žmogui buvo tokia
nedosni, kad neleido jam šviesti - vienam skaisčiau, kitam
blankiau, kiekvienam pagal tai, kiek jo viduje esama
šviesos? Kodėl dideli žmonės savo gyvenimo aušroje ir
saulėlydyje neatrodo taip pat gražiai, kaip tekanti ir be
sileidžianti saulė? Kiek daug dviprasmybių išnyktų tada
žmonių gyvenime!
230
SANCTUS JANUARIUS
337
Ateities „žmogiškumas". Kai imu žiūrėti į mūsų epochą
kokios nors ankstesnės epochos akimis, dabartiniame žmo
guje nesugebu įžvelgti nieko keistesnio, kaip jo savotišką
dorybę ir ligą, vadinamą „istoriniu jausmu". Tai - kažkoks
visai naujas ir negirdėtas pradmuo istorijoje: jei tamdaigui
būtų skirta keletas šimtmečių ar daugiau, iš jo galiausiai
išaugtų nuostabus augalas ir taip nuostabiai kvepiantis,
jog mūsų senojoje žemėje pasidarytų kur kas maloniau
gyventi, negu iki tol. Mes, dabarties žmonės, pradedame
nerti būsimo, labai stipraus jausmo grandinę, grandį po
grandies, - mes ir patys vargiai žinome, ką darome. Kai
kada mums net atrodo, tarsi čia ugdomas ne naujas
jausmas, o naikinami visi senieji: istorinis jausmas tebėra
toks menkas ir šaltas, kad daugelis jaučiasi tarsi jo šiur
pinami ir dar labiau sumenkę bei sužvarbę. Kitiems jis
atrodo kaip atslenkančios senatvės ženklas, o mūsų pla
netą jie įsivaizduoja lyg nusiminusį ligonį, kuris, norė
damas užsimiršti, rašo savo jaunystės istoriją. Iš tikrųjų
tai tik vienas to naujo jausmo atspalvių: kas geba visą
žmonių istoriją jausti kaip savo nuosavą, tas, nepaprastai
apibendrindamas, supras ir visą tą liūdesį, kai ligonis
galvoja apie sveikatą, senis - apie jaunystės dienas, my
lintysis - apie mylimosios netektį, kankinys - apie savo
žlungantį idealą, supras didvyrio nusiminimą vakare po
kautynių, kurios nieko nelėmė, bet jam paliko žaizdas ir
pražudė draugą; bet visą šitą milžinišką visokiausio liū
desio naštą pakelti, galėti ją nešti ir dar būti didvyriu,
kuris, artėjant kitai mūšio dienai, sveikina ryto aušrą ir
savo laimę kaip žmogus, regintis sieloje tūkstantmečių
horizontą iki ir po savęs, kaip praėjusių laikų dvasios
kilnumo pavelcįėtojas, įpareigotas jį saugoti, kaip pats
aristokratiškiausias iš visos senosios diduomenės ir drauge
231
Ketvirta knyga
naujos aristokratijos pirmagimis, kuriam lygaus jokie lai

kai neregėjo ir apie jį nesvajojo, - visa tai suimti į savo
sielą: tai, ką žmonija turi seniausia ir naujausia, jos pra
radimus, viltis, užkariavimus ir pergales; visa tai galiau
siai sutalpinti vienoje sieloje ir sukaupti viename jausme -
tai turėtų pagimdyti laimę, kokios žmogus iki šiol dar
nepažino, - dievišką laimę, kupiną galios ir meilės, ašarų
ir juoko, laimę, kuri, kaip vakarė saulė, be paliovos do
vanoja neišsenkamus lobius ir pila į jūrą ir kuri, kaip ir
šioji, tik tada jaučiasi turtingiausia, kai ir skurdžiausias
žvejys vis parirkluoja savo aukso laimikį! Šitas dieviškas
jausmas tegu tada vadinsis - žmogiškumas!
338
Valia kentėti ir nžjautėjai. Ar jums patiems pirmiausia
naudinga būti užjaučiančiais žmonėmis? Ar yra kokia
nauda kenčiantiesiems, jei jūs juos užjaučiate? Bet palikim
pirmą klausimą kol kas be atsakymo. - Tai, dėl ko mes
labiausiai ir giliausiai širdyje kenčiame, beveik visiems
yra nesuprantama ir neįmanoma suprasti: tuo mes esame
savo artimui neprieinami, nors ir srėbtume su juo putrą
iš vieno katilo. Ir visais atvejais, kai mūsų kančią kas nors
pastebi, ji aiškinama primityviai; pati užuojautos esmė yra
tai, kad ji iš svetimos kančios atima šios asmeniškumą -
mūsų „geradariai" labiau negu priešai menkina mūsų
savigarbą ir valią. Dažna geradarystė, daroma nelaimin
gajam, šiek tiek piktina tuo intelektiniu lengvapėdiškumu,
su kuriuo užjaučiantysis vaidina bendrą likimą: jis neturi
žalio supratimo apie dvasines pasekmes ir sampynas,
kurie ir vadinami mano arba tavo nelaime! Bendras mano
sielos ūkis ir jo pusiausvyros grąžinimas per „nelaimę",
naujų šaltinių ir reikmių atsiradimas, senų žaizdų užgy-
dymas, atsisveikinimas su ištisais praeities etapais - visa
232
SANCTUS JANUARIUS
tai, kas gali būti susiję su nelaime, mielojo užjautėjo

nejaudina: jis nori padėti, bet nepagalvoja apie tai, kad
egzistuoja asmeninė nelaimės būtinybė, kad išgąsčiai, ne
tektys, nuostoliai, nemigo naktys, nuotykiai, rizika, ne
sėkmės tiek man, tiek jam reikalingi taip pat, kaip ir jų
priešingybės; maža to, pasakysiu mistiškai: takas į savąjį
dangų visada eina per savojo pragaro malonumus. Ne,
apie tai jis nenutuokia nieko: „užuojautos religija" (arba
„širdis") liepia padėti, ir žmogus mano, kad geriau padeda
tada, kai tai daro nedelsdamas! Jeigu jūs, šitos religijos
šalininkai, tą įsitikinimą kitų žmonių atžvilgiu tikrai tai
kote ir patiems sau, jei savos kančios nenorite kęsti nė
menkiausios valandėlės ir jau iš anksto stengiatės bet
kokiai nelaimei užbėgti už akių, jei apskritai kančią ir
nesmagumą suvokiate kaip tam tikrą blogį, kaip tai, ko
reikia neapkęsti ir naikinti, kaip būties gėdos dėmę, - ką
gi, tuomet, be šitos savo užuojautos religijos, širdyje dar
turite kitą religiją, ir šioji, ko gero, yra pirmosios motina -
tai patogumo religija. O, kaip mažai težinote apie žmogaus
laimę, jūs, patogumo mėgėjai ir geraširdžiai! - juk laimė
ir nelaimė - tai seserys dvynės, kurios drauge auga arba,
kaip jūsų, lieka neūžaugos! Bet dabar grįžkime prie pirmojo
klausimo. - Kaipgi įmanoma nepamesti savo kelio! Be
paliovos koks nors riksmas kviečia pasukti į šalį; mūsų
akis retai mato ką nors tokio, kas trukdytų staiga mesti
savo pačių reikalus ir šokti gelbėti. Aš žinau: yra šimtai
padorių ir girtinų būdų išmušti mane iš manojo kelio, tikrai
itin „moralių" būdų! Taip, dabartiniai užuojautos moralės
skelbėjai netgi teigia, kad prarasti savo kelią esą moralu
tik vienu vieninteliu atveju - jei skubama padėti artimui.
Bet lygiai taip pat gerai žinau ir kita: pakanka man išvysti
tikrą bėdą - ir aš žuvęs! Ir jei, kenčiančiam bičiuliui
pasakius: „Matai, netrukus mirsiu; būk geras, prižadėk,
233
Ketvirta knyga
kad mirsi drauge", aš prižadėčiau, arba jei, regėdamas

mažą už laisvę kovojančią kalnų tautelę, pasiūlyčiau jai
savo ranką ir gyvybę, tai būtų tik geros valios paskatinti
blogi pavyzdžiai. Taip, net visame tame, kas kelia užuo
jautą ir šaukiasi pagalbos, esama slapto gundymo: kaip
tik mūsų „savas kelias" yra tas perdėm kietas, daug
reikalaujantis dalykas ir taip nutolęs nuo kitų meilės ir
dėkingumo, kad mes labai mielai nuo jo pabėgame, nuo
jo ir savo sąžinės, slepiamės už kitų sąžinės ir smunkame
į žavią „užuojautos religijos" šventovę. Vos tik kyla dabar
koks nors karas, iškart tautos kilniausiųjų širdyse įsižiebia
džiaugsmas, žinoma, laikomas paslaptyje: jie entuziastin
gai puola į naujo mirties pavojaus glėbį, nes mano, kad,
aukodamiesi tėvynei, gaus seniai trokštamą leidimą -
leidimą išvengti savo tikslo: karas jiems - tai aplinkinis
kelias į savižudybę, bet toks, kuriuo galima eiti su švaria
sąžine. Nutylėdamas čia kai ką, vis dėlto nenoriu nutylėti
savo moralės, kuri man sako: „Gyvenk užsidaręs, kad
galėtum gyventi sau! Gyvenk nežinodamas to, kas tavo
epochai atrodo svarbiausia! {sprausk tarp savęs ir šios
dienos bent tris šimtmečius! Ir šios dienos riksmai, karų
ir revoliucijų keliamas triukšmas tebūnie tau tik murmė
jimas! Tu norėsi ir padėti, bet padėk tik tiems, kurių bėdą
visiškai supranti, nes jų ir tavo kančia ta pati ir viltis ta
pati, - savo bičiuliams; bet tik taip, kaip padedi sau pačiam:
stenkis juos padrąsinti, padaryti ištvermingesnius, papras
tesnius, linksmesnius! Mokyk juos to, ką dabar vos vienas
kitas tesupranta, o mažiausiai - anie užuojautos skelbėjai:
bendro džiaugsmo/"20
339
Vita femina21. Kad išvystum visą kūrinio grožį, nepa
kanka nei turimų žinių, nei geros valios: reikia rečiausių
234
SANCTUS JANUARIUS
laimingų atsitiktinumų, idant vieną kartą nuo šitų vir

šūnių nukristų mums debesų šydas ir jose sužėrėtų saulė.
Būtina ne tik stovėti deramoj vietoj, kad visa tai pama
tytume: reikia, kad mūsų pačių siela būtų nuplėšusi šydą
nuo savo aukštumų ir trokštų išorinės raiškos bei ale
gorijos, tarsi norėdama turėti atramą ir išlaikyti savitvar
dą. Bet visa tai taip retai sueina vienu metu krūvon, kad
aš linkęs manyti, jog aukščiausios gėrio viršūnės, nesvar
bu, ar tai būtų kūrinys, poelgis, žmogus, gamta, daugumai
žmonių ir net patiems gcriausiems iš jų iki šiol buvo
kažkas slėpininga ir slapta: o kas mums atsiskleidžia,
atsiskleidžia tik vienų kartų! - Graikai melsdavosi nekvailai:
„Viso, kas gražu - du ir tris kartus!"22 Taip, jie visai
pagrįstai kreipdavosi į dievus, nes nedieviška tikrovė
grožio mums visai neteikia, arba teikia tik vieną kartą!
Aš noriu pasakyti, kad pasaulis pilnutėlis gražių daiktų,
bet vis dėlto neturtingas, labai neturtingas tuo, jog jame
itin maža gražių akimirkų ir tų daiktų grožio atskleidimų.
O gal tai ir yra didžiausias gyvenimo žavesys: jį gaubia
auksu siuvinėtas gražių galimybių šydas - žadantis, be
sipriešinantis, gėdingas, pašaipus, užjaučiantis, gundan
tis. Taip, gyvenimas - tai moteris!
340
Mirštantis Sokratas. Žaviuosi Sokrato narsa ir išmin
timi, viskuo, ką jis darė, sakė - ir nesakė. Šitas pašaipus
ir įsimylėjęs Atėnų išsigimėlis ir žiurkių gaudytojas, pri-
versdavęs išdidžius jaunikaičius kinkas drebinti ir ašarą
nuvarvinti, buvo ne tik išmintingiausias plepys, kokio iki
tol niekas neregėjo: jis buvo lygiai toks pat didus ir
tylėjimu. Būčiau norėjęs, kad ir paskutinę gyvenimo aki
mirką jis būtų likęs toks, - galbūt tada priklausytų dar
aukštesnei protų kategorijai. Nežinau, kas - mirtis ar
235
Ketvirta knyga
nuodai, dievobaimingumas ar pyktis, - bet kažkas tą

akimirką jam atrišo liežuvį ir jis tarė: „O, Kritonai, aš
Asklepijui skolingas gaidį"23. Tam, kas turi ausis, šis
juokingas ir baisus „paskutinis žodis" reiškia: „O, Kri
tonai, gyvenimas - tai liga!" Ar įmanomas dalykas! Toks
žmogus, kaip jis, gyvenęs visų akivaizdoje linksmai ir kaip
karys, - pasirodė besąs pesimistas! Jis tik rodė gyvenimui
gerą miną ir visą laiką slėpė savo paskutinį sprendimą,
savo giliausią jausmą! Sokratą, taigi Sokratą kankino gy
venimas! Ir jis dar jam atsikeršijo - tais slėpiningais, šiur
piais, dievobaimingais ir veidmainiškais žodžiais! Ar to
kiam, kaip Sokratas, reikėjo dar imtis keršto? Ar jo per
kraštus besiliejančiai dorybei trūko dar krislo didžiadva
siškumo? - O, bičiuliai! Mes turime ir graikus pranokti!
341
Sunkiausias svoris. Kas būtų, jei vieną gražią dieną ar
naktį į tavo vienišiausią vienatvę įslinktų koks nors de
monas ir sakytų: „Šitą gyvenimą, kokį tu dabar gyveni
ir gyvenai, turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų;
ir jame nebus nieko nauja: kiekviena kančia ir kiekvienas
malonumas, kiekviena mintis ir kiekvienas atodūsis, men
kiausias mažmožis ir tai, kas neapsakomai didu, turės
sugrįžti, ir viskas taip pat iš eilės ir ta pačia tvarka, -
ir tas pats voras štai, ir ši pro medžius besiskverbianti
mėnulio šviesa, ir lygiai ta pati dabartinė akimirka, ir aš
pats. Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas
be paliovos - ir tu drauge su juo, tų dulkių dulkele!" -
Ar nekrisi paslikas, grieždamas dantimis ir prakeikdamas
šį taip kalbantį demoną? O gal esi kada nors patyręs
nepaprastą akimirką, kai būtum jamatsakęs: „Tu - dievas,
ir nieko dieviškesnio niekuomet nesu girdėjęs!" Jei toji
236
SANCTUS JANUARIUS
mintis įsismelktų į tavo protą, ji tave, koks dabar esi, iš

karto pakeistų ir galbūt sumaltų į miltus; ir nuolatinis
klausimas: „Ar nori to dar kartą ir dar begalę kartų?" -
sunkiausiu svoriu prislėgtų tavo elgseną! Arba - kaip labai
turėtum būti patenkintas pačiu savimi ir gyvenimu, kad
nieko daugiau nebetrokštum, o tik šito paskutinio amžino
patvirtinimo ir užantspaudavimo?24
342
Incipit tragoedia25. Kai trisdešimties metų Zaratustra
sulaukė, jisai paliko tėviškę ir Urmio ežerą ir pasitraukė
į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą savo dvasios ir vie
natvės, ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop
pasikeitė širdis jo, - ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš
saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: „Tu, šviesuly didysis!
Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti
tu savo šviesą! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties mano
landyne: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia
manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia
laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą
gausią ir siųsdavome tau už tai palaiminimo ženklą. Ir
štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei tai, kuri
medaus per daug pririnko, - man rankų reikia tų, kurios
manęspi tiestųs, aš dovanoti ir dalyt norėčiau, iki išmin
čiams jų kvailystės patiems pasidarys juokingos, o vargšų
širdis vėl pradės savasis turtas džiugint. Todėl turiu
žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už
vandenynų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nu
gabeni, tu, šviesuly dosnusis! Aš privalau, kaip žmonės
sako, nužengt pas tuos, kurių taip trokštu. Palaimink tad
mane, akie ramybės, kuri ir didžią laimę gali regėti be
pavydo! Palaimink taurę šitą, kuri jau liejas per kraštus,
237
Ketvirta knyga
kad auksu vandenys iš jos tekėtų ir atspindį tavosios

laimės po platųjį pasaulį išnešiotų! Pažvelki štai! Taurė
šitoji vėl ištuštėti pasirengus, o pats Zaratustra žmogum
pasidaryt vėl žada." - Ir šitaip prasidėjo nusileidimas
Zaratustros.
Penkta knyga
MES, BEBAIMIAI
Carcasse, tu trembles? Tu
tremblerais bien davantage, si
tu savais, où je te mène.
Turenne1
343
Ką reiškia mūsų linksmumas. Didžiausias iš naujesniųjų
įvykių - kad „Dievas mirė", kad tikėjimas krikščionių
Dievu virto nepatikimu dalyku - jau pradeda ant Europos
mesti pirmuosius šešėlius. Bent jau tiems nedaugeliui,
kurių žvilgsnis, kurių įtarumas akyse šiam vaidinimui
pakankamai stiprus ir subtilus, atrodo, tarsi būtų kokia
saulė nusileidusi, tarsi koks nors senas gilus pasitikėjimas
būtų paverstas abejone: jie mūsų senąjį pasaulį turėtų
matyti kasdien vis labiau temstantį, įtartiną, svetimą,
„senstantį". Bet svarbiausia galima pasakyti štai ką: pats
įvykis yra perdėm didelis, perdėm tolimas, perdėm ne
prieinamas daugumos suvokimui, kad būtų galima ma
nyti, jog nors pati žinia juos pasiekė; o ką kalbėti apie tai,
kad beveik visi jau žinotų, kas iš tikrųjų čia įvyko ir kas
dabar, kai šitas tikėjimas palaidotas, turės sugriūti, nes
stovėjo ant jo pamatų, juo rėmėsi, į jį buvo įaugę, -
pavyzdžiui, visa europiečių moralė. Laukia ilgai truksianti
ir ištisa griovimų, naikinimų, žlugimų, perversmų virtinė:
kas šiandien pajėgtų visa tai pakankamai atspėti, kad
galėtų imtis šitos baisios siaubo logikos mokytojo ir skel
bėjo vaidmens, ryžtųsi tapti pranašu tokio tamsėjimo ir
saulės užtemimo, kuriems lygių tikriausiai žemėje dar
nėra buvę?.. Net mes, apsigimę mįslių minėjai, tarsi ant
239
Penkta knyga
kalnų sėdėdami laukiame, atsidūrę tarp šios dienos ir

rytojaus, įkinkyti į prieštarą tarp dabarties ir ateities, mes,
ateinančio šimtmečio pirmagimiai ir prieš laiką pagim
dytieji, kurie iš tikrųjų jau dabar turėtume išvysti netrukus
Europą apgaubsiančius šešėlius: kuo gi paaiškinti, kad
net mes, nė kiek neprisidėdami prie to temimo, svarbiau
sia, be susirūpinimo ir baimės dėl savęs laukiame jo
ateinant? Gal mus dar per daug veikia to įvykio artimiausi
padariniai - o šie artimiausi padariniai, jo padariniai mums,
priešingai nei būtų galima tikėtis, visai nėra liūdni ir
temdantys, veikiau tai nauja, sunkiai nusakoma šviesos,
laimės, palengvėjimo, pralinksmėjimo, pradrąsėjimo, ryt
mečio aušros rūšis... Iš tikrųjų mes, filosofai ir „laisvo
mąstymo žmonės", išgirdę žinią, jog „senelis Dievas mi
rė", jaučiamės kaip naujos rytmečio aušros apšviesti; mūsų
širdis kupina dėkingumo, nuostabos, nuojautų, vilčių, -
pagaliau horizontas atsiveria mums vėl laisvas, nors ir
miglotas, pagaliau mūsų laivai vėl galės leistis į jūrą,
plaukti pasitikti bet kokio pavojaus, bet kokia pažinimo
siekiančiojo rizika vėl leidžiama; o jūra, mūsų jūra vėl plyti
prieš akis, - galbūt dar niekad nebuvo tokios „atviros
jūros".
344
Kiek ir mes dar esame dievobaimingi. Moksle įsitiki
nimai neturi jokių pilietinių teisių, todėl visai pagrįstai
sakoma: tiktai tada, kai jie ryšis nusileisti iki kuklios
hipotezės, laikino eksperimentinio požiūrio, reguliacinės
fikcijos lygmens, jiems gali būti pripažinta teisė įžengti
į pažinimo karalystę ir net suteikta tam tikra vertė joje, -
tačiau su sąlyga, kad liks policijos, nepasitikėjimo policijos
priežiūroje. - Bet ar tai, kita vertus, nereiškia, kad tik
tuomet, kai įsitikinimas liaunasi buvęs įsitikinimu, jam gali
240
ME S , BEBAI MI AI
atsiverti durys į mokslą? Ar tada mokslinis protas nebūtų

pratinamas nebeturėti jokių įsitikinimų?.. Taip, atrodo, ir
yra: belieka tik paklausti, ar, kad prasidėtų šitas pratinimas,
neturi jau egzistuoti tam tikras įsitikinimas, ir toks val
dingas irbesąlygiškas, jog visus kitus įsitikinimus paverčia
savo aukomis. Kaip matome, ir mokslas remiasi tikėjimu -
nėra „beprielaidiško" mokslo. Į klausimą, ar reikalinga
tiesa, ne tik jau iš anksto turi būti atsakyta teigiamai, bet
ir taip teigiamai, kad atsakyme būtų išreikštas štai toks
teiginys, tikėjimas ir įsitikinimas: „Nėra nieko reikalinges-
nio už tiesą, o visa kita, palyginti su ja, yra ne tokie svarbūs
dalykai". - Šitas besąlygiškas tiesos troškimas, kas tai?
Ar tai noras nesiduoti klaidinamam? Ar tai noras neklaidinti
kitų? Kaip tik šitaip ir būtų galima veržimąsi į tiesą
interpretuoti, tik su sąlyga, kad į apibendrinimą „aš ne
noriu klaidinti" įeis ir pavienis atvejis „aš nenoriu klaidinti
savęs". Bet kodėl neklaidinti? Kodėl nesiduoti klaidina
mam? - Reikia neišleisti iš akių to, kad argumentai pirmojo
teiginio naudai yra visai kito pobūdžio negu tie, kurie
remia antrąjį: nenorima būti klaidinamam todėl, kad da
roma prielaida, jog būti suklaidintam yra kenksminga,
pavojinga ir pražūtinga, - šia prasme mokslas būtų tikra
išmintis, atsargumas, nauda; bet galima ir teisėtai paprieš
tarauti: kaip? Ar nenoras būti klaidinamam iš tikrųjų yra
ne toks kenksmingas, ne toks pavojingas, ne toks pra
žūtingas? Ką jūs iš anksto žinote apie būties pobūdį, kad
galėtumėte spręsti, kurioje pusėje daugiau naudos: ten,
kur būtinai nepasitikima, ar kur būtinai pasitikima? O
tuo atveju, jei būtų reikalinga ir viena, ir kita - daug
pasitikėjimo ir daug nepasitikėjimo,- tai iš kur mokslas
turėtų imti savo besąlygišką tikėjimą, savo įsitikinimą,
kuriuo jis remiasi, jog tiesa esanti svarbesnė už bet ką
kita, taip pat ir už bet kokį kitą įsitikinimą? Kaip tik tokio
241
Penkta knyga
įsitikinimo ir nebūtų galėję atsirasti, jei tiesa ir netiesa

abi nuolat reikštųsi kaip naudingi dalykai: o iš tikrųjų
taip ir yra. Vadinasi, tikėjimas mokslu, gyvuojantis dabar
kaip nenuginčijamas faktas, galėjo rastis ne iš tokio naudos
skaičiavimo, o veikiau nepaisant to, kad kiekviename žings
nyje jam įrodomas „tiesos noro", „tiesos bet kokia kaina"
siekimo nenaudingumas ir pavojingumas. „Bet kokia kai
na": o, tai mes suprantame visai neblogai, kai jau esamę
dėję ir skerdę ant šito altoriaus vieną tikėjimą paskui
kitą! - Taigi „tiesos noras" reiškia ne „aš noriu nesiduoti
klaidinamas", o - kito pasirinkimo nėra! - „aš nenoriu
klaidinti, taip pat ir savęs": ir čia mes įžengiame į moralės
sritį. Juk paklauskime savęs tiktai kaip reikiant: „Kodėl
tu nenori klaidinti? - ypač jei esama tokios regimybės -
o tokios regimybės esama! - kad gyvenimas grindžiamas
regimybėmis, aš turiu galvoje klydimus, apgaulę, apsi
metimus, apakinimus bei apakimus, ir kad, kita vertus,
didysis gyvenimo kanonas iš tikrųjų visuomet yra daug
nelaužančių sau galvos 7roA.6ipOTroi2pusėje. Toks ketini
mas galėtų būti, švelniai tariant, donkichotiškumas arba
maža svajotojo paikystė; bet jis galėtų būti ir kai kuo
blogesniu, būtent, gyvenimui priešišku ir jį griaunančiu
principu... „Tiesos noras" galėtų būti ir paslėptas mirties
noras. - Tad klausimas: „Kodėl mokslas?" mus grąžina
prie moralės problemos: kam išvis reikalinga moralė, jei
gyvenimas, gamta, istorija „ne moralūs"? Nėra abejonės,
kad teisingas žmogus šia pastarąja ir drąsiai formuluota
prasme, kurią suponuoja tikėjimas mokslu, teigia kitą negu
gyvenimas, gamta ir istorija pasaulį; ir kadangi jis teigia
šį „kitą pasaulį", tad kaip? Ar neturi jis kaip tik tuo jo
priešingybę, šį pasaulį, mūsų pasaulį - neigti?.. Tikriausiai
aišku, ką noriu pasakyti: būtent, kad mūsų tikėjimas
mokslu vis dar tebėra metafizinis tikėjirnas, kad ir mes, šiais
242
ME S , BEBAI MI AI
laikais pažinimo siekiantieji, mes, bedieviai ir antimeta-

fizikai, savo ugnelę tebeimame iš tos liepsnos, kurią įžiebė
kelių tūkstančių metų senumo tikėjimas, tas krikščionių
tikėjimas, kuris buvo ir Platono tikėjimas: jog Dievas yra
tiesa, jog tiesa dieviška... O kaip tada, jei šis tikėjimas
darosi vis neįtikimesnis, jei atrodo, kad nieko nebėra
dieviška, o yra tik klaida, aklumas, melas, - jei pats Dievas
pasirodo esąs mūsų ilgiausiai trukęs melas?
345
Moralė kaip problema. Asmeniškumo trūkumas keršija
kiekviename žingsnyje; nusilpusi, sumenkusi, išblėsusi,
save neigianti ir savęs išsižadanti asmenybė netinka jo
kiam geresniam dalykui, - o mažiausiai filosofijai. „Au
kojimasis" neturi vertės nei danguje, nei ant žemės; visoms
didelėms problemoms reikia didelės meilės, o smarkiai
mylėti geba tik stiprūs, stambūs, patikimi protai, tvirtai
pasitikintys savimi. Yra didžiulis skirtumas, ar mąstytojas
atsidavęs savo problemoms asmeniškai, taip, kad jose regi
savo paties likimą, savo vargą ir taip pat savo didžiausią
laimę, ar „neasmeniškai", t.y. moka jas liesti ir čiupinėti
tik šaltos, smalsios minties čiuptuvais. Iš pastarojo atvejo
nieko gero neišeina, tą galima sakyti drąsiai: juk didelės
problemos, žinoma, jei tik jas galima užčiuopti, ne varlėms
ir skystablauzdžiams išlaikyti, - toks jau jų skonis nuo
neatmenamų laikų, skonis, kuris, beje, sutampa su visų
sąžiningų patelių skoniu. - Kaip paaiškinti, kad nesutikau
dar, net knygose, nė vieno, kurio santykis su morale būtų
šitokio asmeniško pobūdžio, kuris ją laikytų problema,
o tą problemą - savo asmeniška bėda, kančia, aistra,
palaima? Akivaizdus daiktas, moralė iki šiol nebuvo pro
blema; veikiau ji buvo panaši į tai, kur po visų nepa
sitikėjimų, vaidų, prieštaravimų būdavo pasiekiama
243
Penkta knyga
santarvė, toji šventa taikos vieta, kur mąstytojai ir nuo

savęs pačių atsikvepia, pailsi ir atsigauna. Aš nematau
nė vieno, kuris būtų ryžęsis imtis moralinių sprendimų
kritikos; aš čia pasigendu net mokslinių mėginimų pasmal
sauti, išpaikusios ir gundančios psichologų ir istorikų
vaizduotės, kuri problemai lengvai užbėga už akių ir
sučiumpa ją dar ore, net gerai nežinodama, kas čia pateko
į nagus. Aptikau vos vieną kitą pradinį mėginimą sukurti
šitų jausmų ir vertinimų atsiradimo istoriją (o tai visai kas
kita negu jų kritika ir jau visai kas kita negu etinių sistemų
istorija): vienu atveju esu padaręs viską, kad pažadinčiau
polinkį ir gebėjimą sukurti tokią istoriją, - tuščias darbas,
kaip aš dabar linkęs manyti. Iš tų moralės istorikų (ypač
anglų) maža naudos: paprastai jie patys dar patikliai
paklūsta tam tikrai moralei ir, to net nežinodami, pri
klauso prie jos ginklanešių ir palydos; šitaip jie vis dar
sąžiningai kartoja krikščioniškosios Europos liaudies prie
tarą, jog moralių veiksmų esmę apibūdina nesavanaudiš
kumas, savęs neigimas, aukojimasis arba užuojauta. Jie
daro paprastą prielaidos klaidą, reikalaudami tam tikro
tautų, bent jau civilizuotų tautų, konsensuso dėl atitin
kamų moralės normų ir darydami iš to išvadą dėl jų
besąlygiško privalomumo - ir tau, ir man; arba, priešingai,
supratę tiesą, jog skirtingų tautų moralės normos neiš
vengiamai yra skirtingos, jie dar ima manyti, kad jokia
moralė nėra privaloma: ir viena, ir kita yra didelis vai
kiškumas. Subtilesnių moralės istorikų klaida ta, kad,
atskleidę gal ir kvailas kurios nors tautos nuomones apie
savo moralę arba pasigavę žmonių nuomones apie moralę
apskritai, taigi apie jos kilmę, taikomas religines sankcijas,
laisvos valios prietarą ir panašius dalykus, jas kritikuoja,
įsivaizduodami, kad kritikavo pačią moralę. Tačiau rei
kalavimo „tu privalai" vertė yra visai kita ir nepriklauso
244
ME S , BEBAI MI AI
nuo jokių nuomonių apie ją ir klaidos piktžolių, kuriomis

ji galbūt yra apžėlusi: panašiai kaip vaistų vertė ligoniui
visiškai nesusijusi su tuo, ar ligonis apie mediciną mąsto
moksliškai, ar kaip sena kaimo moterėlė. Pati moralė gali
būti išaugusi iš nesusipratimo: bet ir tai suvokus, jos vertės
problema nebūtų net paliesta. - Taigi niekas iki šiol
nepatikrino to paties garsiausio vaisto, vadinamo morale,
vertės: kad tai įvyktų, pirmiausia reikia vieną kartą ja -
suabejoti. Puiku! Tai ir yra mūsų darbas.
346
Mūsų klaustukas. Bet ar jūs tai suprasit? Iš tikrųjų reikės
gerokai pasistengti, kad mus suprastumėt. Mes ieškome
žodžių, ieškome galbūt ir ausų. Kas gi mes tokie? Jei
norėtume save pavadinti paprastu senu žodžiu „bedie-
viai" ar „netikintieji", ar net „imoralistai", toli gražu dar
nebūtume savęs įvardiję: mes esame visa tai kartu - ir
per vėlyvos stadijos, kad būtų suprantama, kad galėtu
mėte suprasti jūs, mano ponai smalsuoliai, kas mūsų
širdyje. Ne! Mes jau nebeturime į laisvę išsiveržusio žmo
gaus apmaudo ir aistros, žmogaus, kuris iš savo netikėjimo
pats turi susikurti dar vieną tikėjimą, dar vieną tikslą,
kankinio dalią! Mus jau perdegino, atvėsino ir užgrūdino
supratimas, kad pasaulyje gyvenimas sutvarkytas visai
ne dieviškai, kad jis, net žmogaus matu matuojant, nėra
protingas, gailestingas ar teisingas: mes žinome, jog pa
saulis, kuriame gyvename, yra nedieviškas, nemoralus ir
„nežmoniškas", - mes perdėm ilgai aiškinomės jį klai
dingai ir melagingai, bet užtat aukštindami save, kitaip
sakant, tenkindami tam tikrą reikmę. Juk žmogus - tai
garbinantis gyvulys! Bet ir nepasitikintis: tai, kad pasaulis
nėra vertas to, kuo tikėjome, yra kone pats patikimiausias
mūsų nepasitikėjimo galų gale pasiektas supratimas. Kiek
245
Penkta knyga
nepasitikėjimo, tiek ir filosofijos. Ko gero, nesiryžtame ir

teigti, kad jis vertas mažiau: mums šiandien net atrodo
juokinga, jei žmogus mėgina išradinėti vertes, turinčias
pranokti realiojo pasaulio vertę, - būtent to mes ir atsi
sakėme kaip visas ribas peržengiančios žmogaus puikybės
ir neprotingumo klaidos, kuri ilgai nebuvo pripažįstama
klaida. Paskutinysis jos įkūnijimas - tai šiuolaikinis pe
simizmas, o ankstesnysis ir stipresnysis - Budos mokymas;
tačiau ir krikščionybėje jos esama, tiesa, čia ji ne tokia
akivaizdi ir kiek dviprasmiška, bet dėl to ne mažiau
apgaulinga. Visa toji nuostata: „žmogus prieš pasaulį",
žmogus kaip „pasaulį neigiantis" principas, žmogus kaip
daiktų vertės matas, kaip pasaulių teisėjas, žmogus, kuris
galiausiai pačią būtį deda ant savo svarstyklių ir nuspren
džia, kad ji per lengva, - visas šitos nuostatos siaubingas
lėkštumas yra pasiekęs mūsų sąmonę ir kelia pasibjau
rėjimą: mes jau imame šypsotis, matydami greta parašytus
žodžius „žmogus ir pasaulis", atskirtus vieną nuo kito
kilniai arogantišku žodeliu „ir"! Tačiau kaip? Ar mes
būtent šią akimirką, ėmę šypsotis, nežengėme tolesnio
žingsnio, niekindami žmogų? Taigi ar nepajudėjome ir
pesimizmo link, į mums pažinios būties niekinimą? Ar
dėl to mes neėmėme įtarti esant prieštaravimą tarp pa
saulio, kuriame iki šiol gyvenome su savo garbinimais,-
dėl kurių galbūt tą gyvenimą ištvėrėme, - ir kito pasaulio,
kuriuo esame patys; jausti nenumaldomą, esminį, iš pačių
gelmių kylantį įtarimą dėl savęs pačių, kuris mus, eu
ropiečius, vis labiau, vis tvirčiau apima ir ateinančioms
kartoms lengvai galės virsti klausimu: arba - arba: „Arba
atsisakote savo garbinimų, arba - savęs pačių!" Pastarasis
atvejis būtų nihilizmas; bet ar ir pirmasis nebūtų - ni
hilizmas? - Štai mūsų klaustukas.
246
ME S , BEBAI MI AI
347
Tikintieji ir jų poreikis tikėti. Tai, kiek žmogui reika
lingas tikėjimas, kad jis gyventų laimingas, kiek jam reikia
kažko „tvirta", ką jis geidžia turėti niekieno nejudinama,
nes to laikosi, - tai yra jo stiprumo (arba, tiksliau sakant,
silpnumo) rodiklis. Krikščionybė, kaip man atrodo, dau
gumai žmonių senojoje Europoje ir šiandien dar reika
linga, todėl ja vis dar tikima. Toks jau yra žmogus:
tūkstantį kartų galima jam paneigti kokią nors tikėjimo
dogmą, bet jei tik jinai jam reikalinga, kiekvieną kartą
jis vėl laikys ją „tikra"- dėl to garsiojo „jėgos argumento",
apie kurį kalbama Biblijoje. Metafizika kai kam dar rei
kalinga; bet ir tas pašėlęs tikrumo troškimas, kuris šiais
laikais plačiosiose masėse virsta moksline pozityvistine
iškrova, troškimas turėti ką nors labai tvirta (o dėl geismo
karštumo ne taip reikliai ir aplaidžiau žiūrime į to tikrumo
pagrindimą) - ir tai dar yra ne kas kita, kaip paspirties,
atramos troškimas, vienu žodžiu, tai silpnumo instinktas,
kuris, nors ir nekuria religijų, metafizikų ir visokių įsi
tikinimų, bet tai konservuoja. Iš tikrųjų virš visos šitos
pozityvistinės sistemos tvyro tam tikra pesimistinio už
temimo migla, kažkas panašaus į nuovargį, fatalizmą,
nusivylimą, naujo nusivylimo baimę - arba kitiems ro
domas įtūžis, bloga nuotaika, pasipiktinimo anarchizmas
ir visokie visokiausi, kokių tik esama, silpnumo jausmo
simptomai ir poreiškiai. Net tas miklumas, su kuriuo
mūsų išmaningieji amžininkai pasimeta varganose pa
kampėse ir landose, pavyzdžiui, patriotystėje (taip aš
vadinu tai, kas Prancūzijoje vadinama chauvinisme, o Vo
kietijoje - deutsčh), arba estetiniuose triukuose pagal Pa
ryžiaus naturalisme madą (naturalisme, išplėšiančio iš gam
tos ir apnuoginančio tik tą jos dalį, kuri kelia drauge ir
247
Penkta knyga
šleikštulį, ir nuostabą - šita dalis šiandien su pasimėgavi

mu vadinama la vérité vraič), arba Peterburgo pavyzdžio
nihilizme (t.y. tikėjime netikėjimu, ryžtantis už tai net kan
kinio daliai), visuomet atskleidžia pirmiausia tikėjimo,
atramos, stuburo, paspirties poreikį. Tikėjimas visad la
biausiai geidžiamas, būtiniausiai reikalingas ten, kur trūksta
valios: juk valia, kaip įsakymo afektas, yra lemiamas savęs
valdymo ir jėgos požymis. Kitaip tariant, juo žmogus
mažiau geba įsakyti, juo labiau jam reikalingas toks, kuris
įsako, ir griežtai įsako, tarkim, Dievas, monarchas, gy
dytojas, nuodėmklausys, luomas, dogma, partinė sąžinė.
Tuo pagrindu, ko gero, galima manyti, jog abiejų pasau
linių religijų, budizmo ir krikščionybės, atsiradimo ir
spartaus išplitimo priežastis buvo ta, kad baisiai susirgo
valia. Ir taip iš tikrųjų buvo: abi religijos rado dėl ser
gančios valios iki nesąmonės išaugusį, į neviltį varantį
veržimąsi prie nuostatos „tu privalai", abi religijos buvo
fanatizmo mokytojos valios nusilpimo laikais ir nesuskai
čiuojamai daugybei žmonių teikė atramą, naują galimybę
norėti ir mėgavimąsi tuo norėjimu. Fanatizmas ir yra ta
vienintelė „valios stiprybė", kurią galima įkvėpti ir sil
pniesiems, ir abejojantiesiems, tai tam tikros rūšies visos
juslinės-intelektinės sistemos hipnotizavimas perdedant
(hipertrofija) vieną vienintelį požiūrį ir jausmą, kuris nuo
šiol ima dominuoti - krikščionis jį vadina savo tikėjimu.
Nuo tos akimirkos, kai žmogus iš esmės įsitikina, kad
jam turi įsakinėti, jis tampa „tikinčiu"; priešingai, galima
įsivaizduoti tam tikrą apsisprendimo norą ir jėgą, tam
tikrą valios laisvę, kai dvasia atsisveikina su bet kokiu
tikėjimu, bet kokiu tikrumo pageidavimu, pasikliaudama
savo įgudimu išsilaikyti ant plonų lynų bei menkomis
galimybėmis ir net dar ties bedugnėmis šokį šokti. Tokia
dvasia būtų laisva dvasia par excellence.
248
ME S , BEBAI MI AI
348
Apie mokslininkų kilmę. Mokslininkas Europoje išauga
iš bet kokio luomo ir bet kokiomis visuomeninėmis są
lygomis, tarsi augalas, kuriam nereikia specialios dirvos,
todėl iš esmės ir savaime, nori jis to ar ne, priklauso prie
demokratinių idėjų kūrėjų ir skleidėjų. Tačiau šitos šaknys
apsinuogina. Jei esi kiek išmiklinęs akį mokslinėje knygoje,
moksliniame straipsnyje įžvelgti mokslininko intelektinę
idiosinkraziją - kiekvienas mokslininkas tokią turi - ir ją
sučiupti su įkalčiais, tai beveik visuomet čia išvysi moks
lininko „priešistorę", jo šeimą, ypač jos užsiėmimus ir
profesinius polinkius. Kai tik išryškėja jausmas, kurį ga
lima apibūdinti žodžiais: „Tai nuo šiol įrodyta, tuo mano
darbas baigtas", tada mokslininko kraujyje ir instinkte
paprastai atkunta protėvis, kuris savo požiūriu aprobuoja
„padarytą darbą", - tikėjimas įrodymu yra tik simptomas
to, ką darbšti šeima nuo seno laikė „geru darbu". Štai
pavyzdys: jei registratorių ir visokio tipo raštininkų, kurių
pagrindinis uždavinys visuomet buvo tvarkyti įvairius
popierius, dėlioti juos į skyrius, apskritai scheminti, sūnūs
tampa mokslininkais, tai šie rodo polinkį laikyti problemą
beveik išspręsta, kai jinai suscheminama. Esama filosofų,
kurie iš tikrųjų yra tik scheminės galvos, - jiems tėvų
amato formalioji pusė yra virtusi turiniu. Talentas kla
sifikuoti, sudarinėti kategorijų lenteles kai ką išduoda;
obuolys nuo obels toli nerieda. Advokato sūnus ir kaip
tyrinėtojas liks advokatu: jis savo dalyke pirmiausia sten
giasi laikytis teisėtumo, paskui - jau gali būti ir teisus.
Protestantų dvasininkų ir mokyklos mokytojų sūnūs at
pažįstami iš naivaus įsitikinimo, kad jie, kaip mokslinin
kai, savo dalyką jau įrodę, kai būna jį tik nuoširdžiai ir
karštai išdėstę: jie labai įpratę, kad jais tikima, - tai įėjo
į jų tėvų „amatą"! O žydas, priešingai, pagal savo tautos
249
Penkta knyga
veiklos pobūdį ir praeitį mažiausiai įpratęs, kad juo tikėtų:

pasižiūrėkite šiuo atžvilgiu į žydų mokslininkus - jie visi
deda didžiausias viltis į logiką, tai reiškia, kad stengiasi
išgauti pritarimą argumentais; jie žino, kad su logika turi
nugalėti, net tada, kai prieš juos nukreipta rasinė ir klasinė
neapykanta, kai jais nenorima tikėti. Juk nėra nieko de-
mokratiškesnio už logiką: ji neturi asmeniškumų, kumpos
nosys jai tokios pat geros kaip ir tiesios. (Tarp kitko:
Europa turi būti gan dėkinga žydams kaip tik už tą
loginimą, už valyvesnius mąstymo įpročius; ir ypač vo
kiečiai, kaip apgailėtinai déraisonnable4rasė, kuriai ir šian
dien vis dar nekenktų „paskalauti smegenis". Visur, kur
žydai pasidarė kiek įtakingesni, jie mokė daryti subtiles
nius skirtumus ir tikslesnes išvadas, aiškiau ir tvarkingiau
rašyti: jų uždavinys visuomet buvo atvesti žmones „į
raison'ą"5.)
349
Dar kartą mokslininką kilmė. Noras išsaugoti save patį
yra sunkios padėties, pagrindinio gyvenimo impulso ap
ribojimo išraiška, impulso, kuris nukreiptas į galios plėtimą
ir kuris šiame siekyje savęs išsaugojimo jausmą gan dažnai
daro abejojamą ir jį aukoja. Laikytina simptomu, kai
pavieniai filosofai, pavyzdžiui, džiova sergantis Spinoza,
kaip tik į vadinamąjį savęs išsaugojimo instinktą žiūrėjo,
negalėjo nežiūrėti kaip į lemiamą jėgą: tai buvo žmonės,
atsidūrę sunkioje padėtyje. Kad dabartiniai mūsų gamtos
mokslai taip susipynė su Spinoza'os dogma (galiausiai
ir itin šiurkščiai - darvinizme su jo nepaprastai vienpu
siška „kovos už būvį" teorija), yra susiję, matyt, su dau
gumos gamtotyrininkų kilme: šia prasme jie priklauso
„liaudžiai", jų protėviai buvo neturtingi eiliniai žmonės,
perdėm gerai ir iš arti pažinę vargus dėl duonos kąsnio.
250
ME S , BEBAI MI AI
Virš viso to angliškojo darvinizmo tvyro tarytum troškus

Anglijos gyventojų pertekliaus oras, kažkas panašaus į
varge ir kamšatyje gyvenančių paprastų žmonių kvapą.
Bet kaip gamtos tyrėjams jiems reikėtų išlįsti iš savo
žmogiškosios kertės: juk gamtoje viešpatauja ne sunki
padėtis, o perteklius, švaistymas, išaugantis net iki ne
sąmonės. Kova už būvį tėra išimtis, laikinas valios gyventi
apribojimas; didelė ir maža kova visur vyksta dėl per
svaros, dėl augimo ir plėtimosi, dėl viršenybės pagal
valios valdyti principą, kuris ir yra valios gyventi prin
cipas.
350
Homines religiosi6garbei. Visiškai akivaizdu, kad kova
su bažnyčia yra, tarp kitko, - nes ta kova reiškia daug
ką - ir paprastesnių, nereiklesnių, patiklesnių, paviršu-
tiniškesnių sielų kova su sunkesnių, gilesnių, įžvalgesnių,
taigi piktesnių ir įtaresnių žmonių viešpatavimu, žmonių,
kurie su senu įtarumu mintijo apie būties, taip pat ir savo
pačių vertę: bendrasis liaudies instinktas, jos juslinis nuo
taikingumas, jos „gera širdis" maištavo prieš juos. Visa
Romos katalikų bažnyčia remiasi pietiečių nepasitikėjimu
žmogaus prigimtimi, nepasitikėjimu, kuris šiauriečių vi
suomet suprantamas neteisingai: su tokiu pat nepasiti
kėjimu Europos Pietūs perėmė ir tolimųjų Rytų, kupinos
paslapčių senovės Azijos bei jos kontempliacijos paveldą.
Jau protestantizmas yra liaudies maištas naivuolių, atvi
raširdžių ir negilių žmonių naudai (Šiaurė visuomet buvo
geraširdiškesnė ir lėkštesnė negu Pietūs), tačiau tik Pran
cūzijos revoliucija galutinai ir iškilmingai įdavė skeptrą
į rankas „gerajam žmogui" (avinui, asilui, vištai ir viskam,
kas beviltiškai lėkšta, rėksminga ir subrendę „šiuolaikinių
idėjų" beprotnamiui).
251
Penkta knyga
351
Kunigiškų sielų garbei. Man atrodo, kad nuo to, ką
liaudis (o kas šiais laikais nėra „liaudis"?) supranta kaip
išmintį, nuo tos išmintingos karviškos dvasinės ramybės,
dievobaimingumo ir kaimo kunigo romumo, kuris, dryb-
sodamas pievoje, rimtai ir atrajodamas spokso į gyveni
mą, - kaip tik nuo to filosofai visuomet jautėsi toliausiai
atitrūkę, tikriausiai todėl, kad tam dalykui jie nebuvo kaip
reikiant „liaudis", nebuvo kaip reikiant kaimo kunigai.
Jie, matyt, ir vėliausiai išmoks suvokti, kad liaudis gali
kai ką suprasti ir iš tų dalykų, kurie jai tolimiausi, -
nepaprastą aistrq į pažinimą besiveržiančio žmogaus, nuo
lat gyvenančio ir turinčio gyventi didžiausių problemų
audros debesyje bei tempti sunkiausią atsakomybės naštą
(taigi visiškai ne stebint iš šalies, ne būnant šalia, ne
abejingai, saugiai, objektyviai...). Liaudis gerbia visai ki
tokio tipo žmogų, kai savo ruožtu kuria „išminčiaus"
idealą; ir ji tūkstantį kartų teisi, skirdama geriausius
žodžius bei didžiausią pagarbą kaip tik tokio tipo žmogui:
tai yra malonūs, rimtai naivoki ir dorai atliekantys savo
pareigas dvasininkai ir panašių savybių žmonės - jiems
priklauso toji pagyra, per kurią didi liaudies pagarba
atiduodama išminčiai. Kam dar kitam liaudis galėtų būti
dėkingesnė negu šitiems žmonėms, kurie priklauso jai ir
iš jos kilę, bet kaip įšventintieji, išrinktieji, jos labui pa
aukotieji - jie patys tiki pasiaukoję Dievui, - kuriems
nebaudžiamai išlieja širdį, per kuriuos atsikrato savo pa
slapčių, rūpesčių ir įvairių blogybių (nes žmogus, kuris
„išsišneka", atitrūksta pats nuo savęs, o kas „prisipažino",
tas pamiršta). Čia esama didžiulės reikmės: ir sielos ne
švarumams reikalingi nutekamieji grioviai bei skaidrus
gryninantis vanduo juose, reikalingos sraunios meilės upės
ir stiprios, nuolankios, skaidrios širdys, kurios rengiasi
252
ME S , BEBAI MI AI
ir aukojasi tokiai neviešai rūpinimosi sveikata tarnybai, -

nes tai yra aukojimasis: dvasininkas yra ir liks žmogaus
auka... Tokius paaukotus, nurimusius, rimtus „tikėjimo"
žmones liaudis suvokia kaip išmintingus, t.y. kaip tapusius
žinančiais, kaip „patikimus", palyginti su savo pačios
nepatikimumu: kas drįs atimti iš jos žodį ir šitą didžią
pagarbą? - Tačiau teisingas ir priešingas atvejis: tarp
filosofų ir dvasininkai vis dar laikomi „liaudimi", o ne
žinančiais, ir pirmiausia todėl, kad jie patys netiki „ži
nančiais" ir šitame tikėjime bei prietare užuodžia „liaudį".
Ne kas kitas, o kuklumas išrado Graikijoje žodį „filosofas",
o prašmatnią puikybę vadintis išmintingu perleido dva
sios artistams, - kuklumas tokių išdidumo ir gėrėjimosi
savimi pabaisų kaip Pitagoras, Platonas, ...
352
Kiek įmanoma verstis be moralės. Nuogas žmogus
apskritai yra gėdingas reginys - aš kalbu apie mus,
europiečius (jokiu būdu ne apie europietes!). Tarkim,
kokia nors linksma užstalės kompanija, iškrėtus burtinin
kui išdaigą, staiga pasijunta plikut plikutėlė; aš manau,
kad dingtų ne tik gera nuotaika, bet ir puikiausias ape
titas, - atrodo, kad mes, europiečiai, visai negalime iš
siversti be tų kaukių, kurios vadinamos drabužiais. Bet
ar ne tokiais pat gerais norais motyvuotas ir „moralių
žmonių" apdaras, jų apsimuturiavimas moralės formu
lėmis ir padoraus elgesio sąvokomis, visas mūsų veiksmų
geranoriškas slėpimas už pareigos, dorybės, solidarumo
jausmo, garbingumo, aukojimosi sampratos? Aš anaiptol
nemanau, kad taip žmogus maskuoja savo pyktį ir niek
šiškumą, vienu žodžiu, baisų žvėrį; priešingai, mano min
tis ta, jog mes kaip prijaukinti gyvuliai gėdingai atrodome
ir mums reikia moralės drabužių, - jog „vidinis žmogaus
253
Penkta knyga
veidas" Europoje seniai nebėra toks pasibaisėtinas, kad

negalėtų kitiems „rodytis" (ir tuo būti gražus). Europietis
lenda į moralės drabužius, nes tapo nesveiku, liguistu,
luošu gyvuliu, turinčiu pakankamą pamatą būti „prijau
kintu", nes yra bemaž išsigimėlis, kažkas pusiška, bejė
giška, nerangu... Ne plėšraus žvėries baisumui reikalingas
moralės apdaras, o bandos gyvuliui su jo neapsakoma
vidutinybe, baime ir nuoboduliu, keliamu jo paties. Moralė
europietį iščiustija - pripažinkime tai! - padarydama jį
kilnesnį, reikšmingesnį, išvaizdesnį, „dievišką"...
353
Apie religijų kilmę. Tikrąjį religijų kūrėjų išradimą su
daro štai kas: pirma, nustatymas tam tikro gyvenimo būdo
ir kasdienybės papročių, veikiančių kaip disciplina volun
tatis7 ir kartu nuvejančių nuobodulį; antra, pateikimas
tokio gyvenimo interpretacijos, pagal kurią jis ima spindėti
kaip didžiausia vertybė ir nuo šiol tampa gėriu, dėl kurio
kovojama, o esant reikalui, aukojama gyvybė. Iš tų dviejų
išradimų antrasis iš tikrųjų yra esmingesnis: pirmasis -
gyvenimo būdas - paprastai jau egzistuoja, bet drauge
su kitais gyvenimo būdais ir nesuvokiant, kokia vertė jame
glūdi. Religijos kūrėjo reikšmingumas, originalumas daž
niausiai pasireiškia tuo, kad jis tą vertę regi, kad išrenka
ją, kad pirmas atspėja, kam ją panaudoti, kaip galima ją
interpretuoti. Jėzus (arba Paulius), pavyzdžiui, aptiko
paprastus žmones Romos imperijos provincijoje, gyvenan
čius kuklų, dorybingą, priespaudos gniuždomą gyvenimą:
jis išaiškino jį, priskyrė jam didžiausią prasmę ir vertę -
ir tuo įkvėpė drąsos niekinti visus kitus gyvenimo būdus,
įkvėpė tylųjį hemhutiečių8fanatizmą, slaptą nelegalų pa
sitikėjimą savimi, kuris vis augo ir augo ir pagaliau buvo
pasirengęs „nugalėti pasaulį" (t.y. Romą ir aukštuosius
254
ME S , BEBAIMIAI
luomus visoje imperijoje). Lygiai taip pat Buda rado aną

tipą žmonių, kurie, išsibarstę po visus savo tautos luomus
bei visuomenės pakopas, buvo dėl nepaslankumo geri ir
malonūs (svarbiausia, neagresyvūs) ir kurie dėl to paties
nepaslankumo gyveno santūrų ir kone be jokių reikmių
gyvenimą; Buda suprato, kad tokio tipo žmonės neišven
giamai ir su visa vis inertiae9turi įriedėti į tikėjimą, žadantį
apsaugoti nuo žemiškųjų vargų (t.y. darbo, apskritai veik
los) kartojimosi, - šito „supratimas" ir buvo jo genialumas.
Religijos kūrėjui būdinga tai, kad jis psichologiškai ne
klysdamas supranta tam tikrą vidutinį tipą žmonių, kurie
patys dar nesuvokė savo vienovės. Jis ir yra tas, kuris juos
sutelkia; šiuo požiūriu religijos kūrimas visuomet tampa
ilga pažinimo švente.
354
Apie „rūšies genijų". Sąmonės (tiksliau sakant, savimo
nės) problema mums iškyla tik tada, kai pradedame
nuvokti, kiek galėtume išsiversti be jos: pradėti tai suprasti
mums dabar padeda fiziologija ir gyvūnijos istorija (ir
vienai, ir kitai prireikė dviejų šimtmečių, kad pavytų
Leibnitzo iškeltą įtarimą). Iš tikrųjų mes juk galėtume
mąstyti, jausti, norėti, prisiminti, galėtume taip pat „veik
ti" bet kuria šio žodžio prasme, ir visam tam nebūtų jokio
reikalo „įeiti į sąmonę" (vaizdingai kalbant). Gyvenimas
būtų visiškai įmanomas ir be to tokio savęs matymo tarsi
veidrodyje, kaip, beje, ir dabar dar didžioji jo dalis prabėga
išties be šito atspindžio, nors ir mąstome, jaučiame, no
rime, - suprantama, kaip nemalonu būtų tai girdėti ko
kiam nors senesnių laikų filosofui. Kam išvis ta sąmonė,
jeigu ji iš esmės nebūtina? - Man atrodo - jei galiu drįsti
mėginti atsakyti į šitą klausimą, galbūt kiek perdėda
mas savo spėjimą, - jog sąmonės subtilumas ir stiprybė
255
Penkt a knyga
visuomet susijusi su žmogaus (arba gyvulio) gebėjimu

bendrauti, o šis gebėjimas savo ruožtu siejasi su reikme
bendrauti:pastarosios nederėtų suprasti taip, tarsi pavienis
žmogus, puikiausiai mokėdamas bendrauti ir išaiškinti
savo reikmes, labiausiai turėtų jas rodyti kitiems. Tačiau
ištisoms rasėms ir nepertraukiamai kartų grandinei tai,
matyt, tinka: kur reikalas, būtinybė žmones ilgai vertė
bendrauti, greitai ir tiksliai vienas kitą suprasti, ten ga
liausiai esama to gebėjimo ir bendravimo meno pertek
liaus, nelyginant palengva susikaupusio turto, laukiančio
dabar paveldėtojo, galinčio jį švaistyti (tie paveldėtojai -
tai vadinamieji menininkai: oratoriai, pamokslininkai, ra
šytojai - visi tie žmonės, kurie visuomet atsiduria ilgos
grandinės gale, „vėlai gimusieji" geriausia šio žodžio
prasme, ir kurie, kaip sakyta, pagal savo prigimtį yra
švaistytojai). Jei, tarkim, šitas pastebėjimas teisingas, tai
galiu toliau pereiti prie prielaidos, jog sqmo?iė apskritai
plėtojosi tik bendravimo reikmės spaudžiama, jog iš pat pra
džių ji buvo reikalinga, naudinga tik vieno žmogaus
santykyje su kitu (ypač įsakančiojo su vykdytoju) ir pati
jos raida priklausė tik nuo šito naudingumo laipsnio.
Sąmonė iš tikrųjų tėra mažiausiai dviejų žmonių ryšio
kanalas - tik būdama tokia ji ir galėjo plėtotis: vienišiui
ir žmogui plėšrūnui jos nebūtų prireikę. Tai, kad mūsų
veiksmai, mintys, jausmai, judesiai patys įeina į sąmonę -
bent jų dalis, - yra baisiai ilgai žmogų valdžiusio „reikia"
padarinys: žmogui, kaip didžiausius pavojus kentusiam
gyvuliui, reikėjo pagalbos, apsaugos, jam reikėjo tokio kaip
jis pats, jam reikėjo mokėti išreikšti savo bėdą ir aiškintis -
ir visam tam pirmiausia buvo būtina „sąmonė", taigi
pačiam „žinoti", ko jam trūksta, „žinoti", kokia jo savi
jauta, „žinoti", ką jis galvoja. Juk, kartoju: žmogus, kaip
ir kiekvienas gyvas padaras, nuolat mąsto, bet to nežino;
256
ME S , BEBAI MI AI
sąmoningas mąstymas tėra tik mažytė viso mąstymo dalis,

sakyčiau, pati paviršutiniškiausią, blogiausia dalis, - nes
vien šitas sąmoningas mąstymas vyksta žodžiais, t.y. ben
dravimo ženklais, kurie ir yra pačios sąmonės pradžia.
Trumpiau sakant, kalbos plėtotė ir sąmonės (ne proto, o
tik jo savimonės) plėtotė eina koja kojon. Dar reikia
pridurti, kad ne vien kalba atlieka tilto tarp žmonių
vaidmenį, bet ir žvilgsnis, prisilietimas, judesys; juslėmis
gaunamų įspūdžių įsisąmoninimas mumyse, gebėjimas
juos fiksuoti ir tarsi nuo mūsų atskirti, augo drauge su
būtinybe perteikti juos kitiems ženklais. Ženklus išrandan
tis žmogus - tai vis aiškiau save įsisąmoninantis žmogus;
tik kaip socialinis gyvulys jis mokėsi protu suvokti save -
jis tebedaro tai ir dabar, jis daro tai vis labiau. - Mano
mintis, kaip matote, yra tokia: sąmonė iš tikrųjų priklauso
ne individualiai žmogaus egzistencijai, o labiau tam, kas
žmoguje yra bendruomenės ir bandos prigimties; iš to
aiškėja, kad ji yra puikiai išlavinta tik bendruomenės ir
bandos naudingumo atžvilgiu ir kad dėl to kiekvienas
iš mūsų, nors ir labai norėdamas maksimaliai suprasti save
kaip individualybę, „pažinti save patį", vis tiek visuomet
suvoks tik tai, kas pats savaime yra neindividualu, sudaro
tam tikrą „vidurkį"; pati mūsų mintis dėl sąmonės po
būdžio - dėl joje viešpataujančio „rūšies genijaus" - yra
nuolatos tartum majorizuojama ir grąžinama į bandos per
spektyvą. Nėra abejonės, mūsų veiksmai, visi aliai vieno,
yra iš esmės nepakartojamai asmeniški, unikalūs, be galo
individualūs; bet vos tik juos perkeliame į sąmonę, tokie
jie jau nebeatrodo... Tai ir yra tikrasis fenomenalizmas ir
perspektyvizmas, kaip aš jį suprantu: gyvuliškos sąmonės
prigimtis lemia tai, kad pasaulis, kurį mes pajėgiame
įsisąmoninti, tėra tik paviršiaus, ženklų, apibendrintas,
supaprastintas pasaulis, kad visa, kas įsisąmoninama, dėl
1663. 9
257
Penkt a knyga
to tampa lėkšta, menka, palyginti kvaila, bendra, ženklu,

bandos žyme, kad su kiekvienu įsisąmoninimo aktu siejasi
didelis ir esminis gadinimas, iškraipymas, sulėkštinimas
ir apibendrinimas. Pagaliau auganti sąmonė - tai pavojus,
ir tas, kuris gyvena tarp sąmoningiausių europiečių, netgi
žino, jog ji yra liga. Nesunku atspėti, kad mane čia domina
ne subjekto ir objekto priešprieša - tegu šį skirtumą
nagrinėja pažinimo teorijos specialistai, įsipainioję į gra
matikos (liaudies metafizikos) pinkles. Tai ir ne „daikto
paties savaime" ir raiškos priešprieša, nes mūsų „paži
nimas" toli gražu nėra pakankamas daryti net tokį skir
tumą. Mes juk neturime jokio pažinimo ar „tiesos" organo:
„žinome" (arba manome, arba įsivaizduojame) lygiai tiek,
kiek gali būti naudinga žmonių bandos, rūšies reikalams, -
ir net tai, ką čia vadiname „naudingumu", galiausiai irgi
yra tik tikėjimas, iliuzija ir galbūt kaip tik ta pragaištin
giausia kvailystė, kuri mus kada nors pražudys.
355
Mūsų „pažinimo"sąvokos kilmė. Šį paaiškinimą aš imu
iš gatvės; kartą nugirdau, kaip kažkas pasakė: „Jis mane
atpažino", - tada ėmiau galvoti: kokią prasmę žmonės
priskiria sąvokai „pažinimas"? Ko jie nori, kai geidžia
„pažinimo"? Nieko daugiau, kaip tai, kas svetima, pa
daryti tuo, kas pažįstama. O mums, filosofams, - ar ši
sąvoka reiškia ką nors daugiau? Pažįstama reiškia: tai, prie
ko esame pripratę, kuo daugiau nebesistebime, - mūsų
kasdienybė, kokia nors taisyklė, kurios laikomės, visa, kur
jaučiamės kaip namie, - tad kaip? Argi mūsų reikmė
pažinti nėra reikmė to, kas jau pažįstama, noras tame,
kas svetima, neįprasta, abejotina, atskleisti ką nors, kas
mums jau nebekelia nerimo? Ar čia nesama baimės ins
tinkto, kuris verčia mus stengtis pažinti? Ar pažinimo
258
ME S , BEBAIMIAI
siekiančiojo džiūgavimas neturėtų būti kaip tikvėl atgauto

saugumo jausmo džiūgavimas?.. Šitas filosofas vaizdavosi
pasaulį „pažinęs", kai jo pamatan padėjo „idėją": ar taip
įvyko ne todėl, kad toji „idėja" jam buvo tokia pažįstama,
tokia įprasta? kad taip mažai jis jos bebijojo? - O, tas
pažinimo siekiančiųjų nereiklumas! Tik pasižiūrėkite į jų
principus ir kaip jie mena pasaulio mįsles! Kai jie daik
tuose, po jais, už jų vėl atranda ką nors, kas mums, deja,
gan pažįstama, pavyzdžiui, mūsų daugybos lentelę, arba
mūsų logiką, arba mūsų norus ir troškimus, - kokie iškart
pasidaro laimingi! Nes „tai, kas žinoma, - yra pažinta" -
čia jie sutaria. Net patys atsargiausi iš jų mano, kad tai,
kas pažįstama, lengviau pažinti negu tai, kas svetima, todėl
teikiama metodinė rekomendacija pradėti nuo „vidaus
pasaulio", nuo „sąmonės faktų", nes jie esą mums labiau
pažįstamas pasaulis! Klaidų klaida! Tai, kas pažįstama, yra
įprasta, o tai, kas įprasta, - sunkiausia „pažinti", t.y. žiūrėti
į tai kaip į problemą, matyti tai kaip svetima, tolima, kaip
tai, kas „ne mumyse"... Didelis gamtos mokslų patikimu
mas, palyginti su psichologija ir sąmonės pagrindų kri
tika - negamtos mokslais, kaip juos beveik būtų galima
pavadinti, - remiasi kaip tik tuo, kad objektu jie laiko
tai, kas svetima: tuo tarpu noras laikyti objektu tai, kas
nesvetima, yra gan prieštaringas ir kone absurdiškas da
lykas...
356
Kiek Europa darysis „vis meniškesnė". Dar ir dabar -
mūsų pereinamaisiais laikais, kai tiek daug dalykų ne
tenka prievartinio pobūdžio - gyvenimo rūpesčiai beveik
visus Europos vyrus verčia imtis tam tikro vaidmens, įgyti
vadinamąją profesiją; kai kurie turi laisvę, bent tariamą
laisvę, šį vaidmenį pasirinkti patys, bet daugeliui jis
9*
259
Penkt a knyga
parenkamas. Rezultatas gan keistas: kone visi nebe pirmos

jaunystės europiečiai tapatina save su savo vaidmeniu,
patys yra pasidarę savo „gerojo žaidimo" aukomis, patys
yra pamiršę, kiek daug tada, kai buvo sprendžiamas jų
„profesijos" klausimas, lėmė atsitiktinumas, nuotaika, sa
vivalė, - ir kiek daug kitų vaidmenų jie gal būtų galėję
vaidinti: o dabar jau per vėlu! Atidžiau pasižiūrėjus,
vaidmuo iš tikrųjų tapo charakteriu, menas - natūra. Būta
laikų, kai tvirčiausiai, net šiek tiek pamaldžiai tikėta, jog
žmogui iš anksto skirta užsiimti kaip tik šia veikla, pelnyti
duoną kaip tik šiuo būdu, ir visiškai nenorėta pripažinti
nei atsitiktinumo, nei kokios įtakos, nei savivalės; luomai,
gildijos, amato paveldėjimo privilegijos, šitam tikėjimui
padedant, sugebėjo suręsti tuos milžiniškus visuomeninio
gyvenimo bokštus, kurie būdingi viduramžiams ir kuriuos
tikrai reikia pagirti už viena - už ilgaamžiškumą (o
ilgaamžiškumas žemėje yra viena iš didžiausių vertybių!).
Tačiau istorija žino ir priešingų, tikrai demokratiškų laikų,
kai šitas tikėjimas vis labiau silpsta ir į priekį drastiškai
išsiveržia priešingas tikėjimas ir požiūris: tas atėniečių
tikėjimas, kuris pirmą kartą buvo pastebėtas Periklio epo
choje, tas šiuolaikinis amerikiečių tikėjimas, kuris vis
labiau nori tapti ir europiečių tikėjimu: kai individas mano
sugebąs kone viską, esąs tinkamas kone kiekvienam vaid
meniui, kai visi save bando, improvizuoja, vėl mėgina ir
tai daro entuziastingai, kai prigimtis pasidaro bereikšmė
ir prasideda menas... Graikai, tik priėmę šitą tikėjimą
vaidmenimis - sakyčiau, artistų tikėjimą, - žingsnis po
žingsnio patyrė, kaip žinome, keistą ir ne visais atžvilgiais
pamėgdžiotiną pasikeitimą: jie iš tikrųjų tapo artistais; bū
dami jais, jie sužavėjo, pavergė visą pasaulį ir net pačią
„pasaulio nugalėtoją" (nes Romą nugalėjo graeculus hist-
riou\ o ne, kaip mėgsta sakyti naivuoliai, graikų kultūra...).
260
ME S , BEBAI MI AI
Bet ko aš bijau, kas jau šiandien siekte pasiekiama - jei

tik yra ūpas siekti, - kad mes, šiuolaikiniai žmonės, einame
visai tuo pačiu keliu; ir kiekvieną kartą, kai žmogus
pradeda pastebėti ir svarstyti, kiek jis kokį vaidmenį
vaidina ir kiek gali būti artistas, jis darosi artistu... Taip
išauga nauja žmonių flora ir fauna, žmonių, kurie sun
kesniais, ribotesniais laikais augti negalėtų, arba, įtariami
nedorumu ir dėl to patekę į nemalonę, būtų paliekami
„apačioje", - taip kiekvieną kartą ateina įdomiausi ir
beprotiškiausi istorijos tarpsniai, kai „artistai", visokio plau
ko aktoriai yra tikrieji viešpačiai. Kaip tik dėl to vis labiau
nukenčia ir galų gale pasidaro neįmanoma kita žmonių
kategorija, pirmiausia didieji „statytojai"; dabar statymo
jėga sustingsta; dingsta drąsa kurti tolimos ateities planus;
pradeda stigti genialių organizatorių: kas dabar drįs imtis
darbų, kuriems atlikti reikėtų tūkstančių metų? Nyksta
būtent tas pagrindinis tikėjimas, kuriuo remiantis būtų
galima tikėtis, žadėti, aplenkti planuose ateitį, aukotis
savo planams su mintimi, jog žmogus tik tiek tėra ver
tingas, tik tiek turi prasmę, kiek jis yra vienas iš akmenų
dideliame statinyje: tam jis pirmiausia turi būti tvirtas, turi
būti „akmuo"... Tačiau jokiu būdu - ne artistas! Trumpiau
sakant - ir tai dar ilgai bus nutylima! - nuo šiol nebe
statoma, nebegali būti statoma - visuomenė senąja šio
žodžio prasme; šiam statiniui statyti trūksta visko, o
labiausiai medžiagos. Mes visi nebesame medžiaga visuome
nei: tai tiesa, tinkanti mūsų laikams! Skeptiškai aš žiūriu
ir į tai, kad tuo tarpu dar pati trumparegiškiausia, ko
gero, sąžiningiausia, bet šiaip jau triukšmingiausia žmo
nių kategorija iš visų šiandien esančių - mūsų ponai
socialistai - tiki tuo, kas beveik priešinga: viliasi, svajoja,
o svarbiausia, rėkia gerkles išvertę ir rašo; jų ateities šū
kį: „Laisva visuomenė!" galima perskaityti kiekviename
261
Penkt a knyga
laikraštyje ir ant kiekvieno stulpo. Laisva visuomenė?

Taip! Taip! Bet ar jūs žinote, ponai, iš ko ji daroma? Iš
medinės geležies! Iš garsiosios medinės geležies! Ir net
ne iš medinės...
357
Dėl senos problemos: „Kas yra vokiška?" Paskaičiuo
kime kiekvienas, kiek tų tikrųjų vokiečių filosofinės min
ties laimėjimų, už kuriuos turime būti dėkingi vokiečių
galvoms: ar galima juos kaip nors priskirti visai rasei?
Ar turime teisę sakyti, kad jie yra drauge „vokiečių sielos"
vaisius, bent jos simptomas ta prasme, kuria esame pratę
laikyti, sakysim, Platono ideomaniją, jo beveik religinį
pamišimą dėl formų, kartu ir „graikų sielos" faktu bei
liudijimu? Ogal būtų teisinga manyti priešingai? Būtent -
kad jie yra tokie individualūs, sudaro tokią didelę rasės
dvasios išimtį, koks buvo, pavyzdžiui, nuoširdus Goethe's
pagoniškumas? Arba koks buvo vokiečiams nuoširdus
Bismarcko makiavelizmas, jo vadinamoji „realizmo po
litika"? O gal mūsų filosofai net prieštarauja „vokiečių
sielos" poreikiams? Vienu žodžiu, ar vokiečių filosofai iš
tikrųjų buvo - filosofuojantys vokiečiai? - Aš priminsiu
tris atvejus. Pirmiausia - su niekuo nepalyginamą Leibnitzo
įžvalgą, kuria jis tapo teisus ne vien Descartes'o, bet ir
visų, kurie filosofavo iki jo, atžvilgiu, - kad sąmoningumas
yra tik vaizdinio akcidencija, bet ne būtinas ir esminis
jo atributas, vadinasi, kad tai, ką vadiname sąmone, tėra
vien mūsų dvasinio ir sielos pasaulio būsena (galbūt
liguista būsena), bet anaiptol ne jis pats; ar šioje mintyje,
kurios gelmės iki šiol dar neišsemtos, esama ko nors
vokiška? Ar nėra pamato spėti, kad kokiam nors lotynui
nelengvai būtų sekęsi taip apversti regimąją tikrovę? -
nes tai yra apvertimas. Antras dalykas, prisiminkime
262
ME S , BEBAI MI AI
baisųjį Kanto klaustuką, kurį jis parašė prie sąvokos „prie-

žastingumas", - ne dėl to, kad jis, kaip Hume'as, apskritai
būtų abejojęs jos teisėmis: ne, jis tik ėmėsi atsargiai api
brėžti sritį, kurioje ši sąvoka išvis turi prasmę (ir dabar
dar tas ribų žymėjimas nėra baigtas). Trečia, imkime
nuostabiąją Hėgelio vingrybę, kuria jis išjudino visas lo
gines įprastybes ir subtilybes, kai drįso aiškinti, jog rūšies
sąvokos išsirutulioja viena iš kitos: tuo teiginiu Europos
protai ir buvo iš anksto nuteikti naujam dideliam moks
lininkų judėjimui - darvinizmui, nes be Hėgelio nebūtų
buvę Darvvino. Ar yra šitoje Hėgelio naujovėje, kai pirmą
kartą moksle pavartota lemiamos reikšmės „vystymosi"
sąvoka, kas nors vokiška? - Taip, be jokios abejonės: visais
trimis atvejais jaučiame, kad mumyse kai kas yra „atskleis
ta" ir atspėta, ir esame už tai dėkingi, bet drauge ir
maloniai nustebinti, nes kiekvienas iš šitų trijų atvejų yra
mąstyti verčianti vokiečių savęs pažinimo, savęs patyri
mo, savęs supratimo dalelė. „Mūsų dvasinis pasaulis tapo
daug turtingesnis, platesnis, paslaptingesnis", - taip jau
čiame kartu su Leibnitzu; kaip vokiečiai, kartu su Kantu
abejojame gamtos mokslų išvadų galutinumu ir apskritai
viskuo, ką galima pažinti priežastingumo pagrindu: pa
žinūs dalykai patys savaime mums jau ne tokie vertingi.
Mes, vokiečiai, esame hegelininkai, net jei niekados jokio
Hėgelio nebūtų buvę, nes mes (priešingai negu visi lo
tynai) tapsmui, vystymuisi instinktyviai teikiame gilesnę
prasmę ir jį vertiname labiau negu tai, kas „yra" - mes
nelabai tikime „būties" sąvokos pagrįstumu; ir dar todėl,
kad mes nelinkę pripažinti, jog mūsų žmogiškoji logika -
tai logika pati savaime, vienintelė jos rūšis (priešingai,
norėtume save įtikinti, kad jinai - tik ypatingas atvejis
ir, galimas daiktas, vienas iš pačių keisčiausių ir kvai
liausių). - Ketvirtas klausimas būtų toks: ar ir Schopen-
263
Penkt a knyga
haueris su savo pesimizmu, t.y. būties vertės problema,

galėjo būti ne kas kitas, o kaip tik vokietis. Nemanau.
Tas įvykis, po kurio beveik visiškai tikrai buvo galima
tikėtis šią problemą iškilsiant, taip tikrai, kad koks nors
sielos astronomas būtų galėjęs apskaičiuoti net jos pasi
rodymo dieną ir valandą, - tikėjimo krikščionių Dievu
žlugimas, mokslinio ateizmo pergalė, - yra europinio
masto įvykis, prie kurio garbingai yra prisidėjusios ir turi
savo nuopelnų visos tautos. O vokiečiams - tiems, kurie
gyveno tuo pačiu laiku kaip ir Schopenhaueris, - darytinas
priekaištas, kad tą ateizmo pergalę jie ilgiausiai ir pavo
jingiausiai uždelsė; kaip tik Hėgelis buvo jos trukdytojas
par excellence: jis nėrėsi iš kailio mėgindamas mus įtikinti
būties dieviškumu, galiausiai pasitelkęs mūsų šeštąjį po
jūtį - „istorijos pojūtį". Schopenhaueris kaip filosofas buvo
pirmas atviras ir nepalaužiamas ateistas, kokį mes, vo
kiečiai, išvis esame turėję: jo priešiškumas Hegeliui čia
nebuvo be pamato. Būties nedieviškumą Schopenhaueris
laikė tam tikra duotybe, tuo, kas apčiuopiama ir dėl ko
nediskutuotina; kiekvieną kartą, pastebėjęs žmogų šiuo
klausimu svyruojant ar išsisukinėjant, jis prarasdavo sa
vąjį filosofo išmintingumą ir imdavo piktintis. Čia ir yra
visas jo dorumas: besąlygiškas sąžiningas ateizmas kaip
tik buvo jam prielaida būties vertės problemai kelti, kaip
pagaliau vargais negalais iškovota Europos sąžinės per
galė, kaip didžiausių padarinių turintis du tūkstančius
metų puoselėtos tiesos aktas, tiesos, kuri galų gale atmeta
tikėjimo Dievu melą... Akivaizdu, kas iš tikrųjų įveikė
krikščionių Dievą: pati krikščionių moralė, vis tikslesnis
tikrumo sąvokos supratimas, krikščionių sąžinės nuodėm-
klausiškas subtilumas, galiausiai paverstas moksline są
žine, intelektine dora bet kuria kaina. Žiūrėti į gamtą kaip
į Dievo gėrio ir globos įrodymą, istoriją interpretuoti
264
ME S , BEBAIMIAI
garbinant dieviškąjį protą kaip amžiną pasaulio dorovinės

tvarkos ir galutinių dorovinių tikslų paliudijimą, aiškinti
savus išgyvenimus taip, kaip juos pakankamai ilgą laiką
aiškino dievobaimingi žmonės, tarsi kiekvienas aplinky
bių susiklostymas, bet koks ženklas, viskas esą sumanyta
ir pasiųsta sielai išganyti, - su tuo nuo šiol baigta, tam
priešinasi sąžinė, tai kiekvienai subtilesnei sąžinei yra
nepadoru, negarbinga, melagystė, moteriškumas, silpny
bė, bailumas: būdami tokie neregėtai negirdėtai griežti,
mes ir esame puikūs europiečiai ir ilgiausiai trukusio bei
narsiausio savęs įveikimo tęsėjai. Šitaip atstumdami krikš
čioniškąją interpretaciją irpasmerkdami jos „prasmę" kaip
netikrą pinigą, mes iškart susiduriame su siaubingu Scho-
penhauerio klausimu: ar būtis išvis turi prasmę?- klausimas,
kuriam kaip reikiant išgirsti ir suvokti jo turinio gylį
prireiks ne vieno šimtmečio. Tai, ką į šį klausimą Scho-
penhaueris atsakė pats, buvo - prašau man atleisti -
truputį skubota, jaunatviška, susitaikėliška, buvo susto
jimas ir įklimpimas kaip tik tose krikščionims būdingose
asketiškose moralės perspektyvose, kuriomis tikėti, atsi
sakant tikėti Dievu, buvo atsisakyta... Bet jis tą klausimą
iškėlė - jau sakiau - kaip puikus europietis, o ne kaip
vokietis. O gal vokiečiai įrodė savo priklausymą tai jo
problemai, savo giminystę ir pasirengimą jai, jos poreikį,
sakysim, tuo, kaip jie tą klausimą sprendė? Kad po Scho-
penhauerio ir Vokietijoje - beje, gan pavėluotai! - apie
jo iškeltą problemą buvo mąstoma ir rašoma, to, žinoma,
nepakanka, norint ką nors nuspręsti šitos netiesioginės
priklausomybės naudai; būtų galima tą savotišką pošo-
penhauerinio pesimizmo negrabumą laikyti netgi priešingu
šitai priklausomybei, - juk vokiečiai šiuo atžvilgiu elgėsi
aiškiai ne pagal savo stichiją. Čia aš jokiu būdu neturiu
galvoje Eduardo von Hartmanno11; priešingai, ir dabar
265
Penkt a knyga
dar galioja mano senas įtarimas, kad jis mums yra per
daug miklus, noriu pasakyti, kad jis kaip tikras pokštininkas
iš pat pradžių traukė per dantį, ko gero, ne vien vokiečių
pesimizmą, - kad jis galų gale vokiečiams net testamentu
galėjo „užrašyti", kokiu mastu juos pačius naujybių am
žiuje galima laikyti kvailiais. Bet aš klausiu: o gal vo
kiečiams teikia garbę Bahnsenas12, kuris, kaip tas senas
žaislinis vilkelis, su malonumu visą gyvenimą sukosi
aplink savo realdialektinį skurdą ir „asmenišką nesise-
kimą", - ar tai tikras vokiškumas? (rekomenduoju jo raštus
panaudoti tam, kam panaudojau juos pats, - kaip anti-
pesimistinį peną - pirmiausia dėl jų elegantiae psi/cholo-
gicae]7>; jais, kaip man atrodo, galima pamaitinti ir labiau
siai prikimštą kūną bei sielą). O gal prie tikrų vokiečių
priskirti tokius diletantus ir senmerges kaip saldliežuvis
skaistybės apaštalas Mainländeris14? Galų gale šis turėjo
būti žydas (visi žydai, kai moralizuoja, ima saldliežuvau
ti). Nei Bahnsenas, nei Mainländeris, nei net Eduardas
von Hartmannas nepateikia jokios patikimesnės atramos,
ieškant atsakymo į klausimą, ar Schopenhauerio pesimiz
mas, jo siaubo apimtas žvilgsnis į Dievo netekusį, sukvai-
lėjusį, apakusį, išprotėjusį ir abejotinu tapusį pasaulį, jo
sąžiningas pasibaisėjimas... buvo tik išimtinis atvejis tarp
vokiečių, ar vokiškas reiškinys: tuo tarpu visa, kas šiaip
jau esti pirmoje vietoje - mūsų narsioji politika, mūsų
linksmasis patriotizmas, visus dalykus ryžtingai vertinan
tis vienu, nelabai filosofišku požiūriu („Deutschland, Deut
schland über Alles"), taigi sub specie specieì15, būtent vo
kiečių speciei - aiškių aiškiausiai liudija priešingą dalyką.
Ne! Dabarties vokiečiai nėra pesimistai! Dar kartą kartoju:
Schopenhaueris buvo pesimistas kaip puikus europietis,
o ne kaip vokietis.
266
ME S , BEBAIMIAI
358
Dvasioje kilęs valstiečių karas. Mes, europiečiai, regime
baisų griuvėsių pasaulį, kur šis bei tas dar didingai iškilę,
daug kas riogso kraupiai supuvę, bet didžiuma jau su
smukę ant žemės, gana vaizdingai - kur yra buvę tokių
puikių griuvėsių? - ir apaugę didelėmis bei mažomis
piktžolėmis. Bažnyčia - tai ir yra tas žlugimo miestas:
krikščionių religijos visuomenę matome sukrėstą iki pat
pamatų - tikėjimas Dievu sugnežo, tikėjimas krikščionišku
asketišku idealu tebesigrumia savo žūtbūtinėse kautynėse.
Toks ilgai ir kruopščiai ręstas statinys kaip krikščionybė -
paskutinis romėnų rankų darbas! - negalėjo, žinoma, būti
sugriautas vienu sykiu: turėjo čia prisidėti visokie žemės
drebėjimai, dvasia čia turėjo visaip gręžti, rausti, graužti,
skalauti. Bet keisčiausia, kad tie, kurie labiausiai stengėsi
krikščionybę išlaikyti ir išsaugoti, tapo jos uoliausiais
griovėjais, o tai buvo - vokiečiai. Susidaro įspūdis, jog
vokiečiai nesupranta bažnyčios esmės. Ar jie nėra tam
pakankamai dvasingi, ganėtinai įtarūs? Šiaip ar taip, baž
nyčios pastatas stovi ant Pietų kraštų laisvės ir dvasios
laisvamanybės ir nė kiek ne mažiau ant pietietiško ne
pasitikėjimo gamta, žmogumi ir dvasia pamato; jo pa
grindas, palyginti su Šiaure, - visai kitoks žmogaus ir
jo patirties pažinimas. Lutherio reformacija, visas jos už
mojis buvo naivus pasipiktinimas tam tikra „įvairove",
atsargiai sakant, šiurkštus, atviraširdis nesusipratimas,
kuriam daug ką galima atleisti, - liko nesuprastas pergales
skiriančios bažnyčios pobūdis, akys matė tik korupciją,
neteisingai buvo aiškinamas bažnyčios aristokratiškas skep
ticizmas, ta skepticizmo ir tolerancijos prabanga, kurią
leidžia sau kiekviena nugalėjusi, savimi pasitikinti val
džia... Dabar gan aiškiai matyti, kaip visus svarbiausius
valdžios klausimus Lutheris sprendė fatališkai aklai,
267
Penkt a knyga
paviršutiniškai ir neatsargiai - pirmiausia kaip iš liaudies

kilęs žmogus, ničnieko nepaveldėjęs iš valdančiosios kas
tos, neturėjęs jokio valdžios instinkto; tad jo darbas, jo
noras atgaivinti aną romėnų kūrinį tapo, prieš jo paties
valią ir jam nežinant, vien griovimo pradžia. Sąžiningai
niršdamas, jis narpliojo, draskė visas tas vietas, kur senasis
voras buvo rezgęs savo tinklą kuo rūpestingiausiai ir
ilgiausiai. Šventąsias knygas jis įdavė į rankas kiekvie
nam - taip jos pagaliau teko filologams, tiems bet kokio
tikėjimo, besiremiančio knygomis, naikintojams. Jis pakir
to „bažnyčios" sąvokos šaknis, atmesdamas tikėjimą Vi
suotinių katalikų bažnyčios susirinkimų įkvėptumu, nes
„bažnyčios" sąvoka išlieka tik su sąlyga, kad bažnyčią
įkūrusi įkvėpimo dvasia joje dar gyvuoja, dar kuria, dar
tęsia savo rūmo statybą. Jis grąžino pastoriams lytinius
santykius su moterimi; bet trys ketvirtadaliai didžios
pagarbos, kurią geba reikšti liaudis, pirmiausia iš liaudies
kilusi moteris, remiasi tikėjimu, kad išimties žmogus ir
šiuo atžvilgiu, kaip ir kitais, turi būti išimtis, - kaip tik
čia liaudies tikėjimas tam tikru antžmogiškumu žmoguje,
stebuklu, išganinga Dievo galia žmoguje turi savo sub
tiliausią ir klastingiausią advokatą. Davęs pastoriui mo
terį, Lutheris turėjo iš jo atimti nuodėmklausystę - psi
chologiniu požiūriu tai buvo teisinga, tačiau tuo spren
dimu iš esmės buvo panaikintas pats krikščionių kunigas,
kuris naudingiausias visuomet būdavo tuo, kad atlikdavo
šventosios ausies funkciją, kad jam pasakytos paslaptys
krisdavo kaip į vandenį, būdavo amžiams palaidojamos.
„Kiekvienas pats sau pastorius" - tokiomis formulėmis
ir jų valstietišku suktumu Lutheris slėpė begalinę neapy
kantą „didžiajam žmogui" ir „didžiojo žmogaus" vieš
patavimui, kaip jį bažnyčia buvo reglamentavusi, - Luth
eris sugriovė idealą, kurio pats nesugebėjo pasiekti, nors
268
ME S , BEBAI MI AI
atrodė, kad jis piktinasi dėl to idealo išsigimimo ir kovoja

prieš tai. Iš tikrųjų jis, tas nepakenčiamas vienuolis, at
stūmė homines religiosi viešpatavimą; taigi bažnyčios orga
nizacijoje jis pats darė kaip tik tai, ką visuomeninės
santvarkos atžvilgiu taip bekompromisiškai atmetė, - jis
rengė čia „valstiečių karą". Visa, kas paskui iš jo refor
macijos išaugo, gera ir bloga, ir ką šiandien galima apy
tiksliai apskaičiuoti, - kur rasi tokį naivuolį, kuris Lutherį
dėl šitų padarinių vien girtų arba peiktų? Jis dėl nieko
nekaltas, jis nežinojo, ką daro. Europos dvasios sulėkš
tėjimas, ypač Šiaurėje, jos sugeraširdėjimas, jei pavadintume
tai ausiai malonesniu dorovišku žodžiu, žengė su Lutherio
reformacija didžiulį žingsnį į priekį, dėl to nėra jokios
abejonės; ir lygiai taip pat dėl Reformacijos išaugo dvasios
judrumas bei nerimas, dvasios nepriklausomybės troški
mas, jos tikėjimas teise į laisvę, jos „natūralumas". Jei
galiausiai Reformacijai norima priskirti nuopelną, kad ji
parengusi ir sudariusi palankias sąlygas tam, ką dabar
vertiname kaip „šiuolaikinį mokslą", tai negalima nepri
durti, jog ji kalta ir dėl dabartinių mokslininkų išsigimimo,
dėl to, kad jie stokoja pagarbos, gėdos ir gilumo, kad jie
tokie naivūs atviraširdžiai ir siaurakakčiai pažinimo da
lykuose, trumpiau sakant, kalta ji dėl to dvasios plebėjiš
kumo, kuris būdingas pastariesiems dviem šimtmečiams
ir iš kurio dar nė per nago juodymą mūsų neišvadavo
ir ligšiolinis pesimizmas; ir „šiuolaikinės idėjos" priklauso
dar šitam Šiaurės valstiečių karui su šaltesne, dvipras-
miškesne, nepatiklesne Pietų dvasia, per krikščionių baž
nyčią pasistačiusia didžiausią paminklą. Galų gale nepa
mirškime, kas yra bažnyčia, palyginti su bet kokia „vals
tybe": bažnyčia - tai pirmiausia valdžios struktūra, dva-
siškesniems žmonėms garantuojanti aukščiausią rangą ir
taip tikinti dvasingumo galia, kad atsisako visų šiurkš
269
Penkt a knyga
tesnių prievartos veiksmų, - vien tuo bažnyčia yra visais

atžvilgiais tauresnė institucija, negu valstybė.
359
Kerštas dvasiai ir kiti moralės užkulisiai. Moralė - kaip
jūs manot, kas yra jos pavojingiausi ir klastingiausi ad
vokatai?.. Nevykėlis tas, kuriam neužtenka proto, kad tuo
galėtų džiaugtis, bet pakanka išsilavinimo, kad šitai
žinotų; jis - nuobodžiautojas, persisotinęs, neapkenčiantis
savęs; per truputį paveldėto turto, deja, netekęs ir pas
kutinės paguodos, „darbo palaimos", „kasdienio darbo"
užsimiršimo; tai žmogus, kuris širdies gilumoje gėdijasi
savo būties - gal, be to, laiko priglaudęs ir porą nedidelių
ydelių, - o antra vertus, negali vis labiau nepaikti ir
nesidaryti pasipūtėliškai dirglus per knygas, į kurias ne
turi jokios teisės, arba dėl bendravimo su dvasingesniais
negu pajėgia suvirškinti žmonėmis: toks iki kaulo sme
genų užnuodytas žmogus - juk tokių nevykėlių protas
virsta nuodais, išsilavinimas virsta nuodais, turtas virsta
nuodais, vienatvė virsta nuodais - galų gale grįžta į
įprastinę keršto, valios kerštui būseną... Ko, jūsų manymu,
reikia jam, būtinai reikia, kad susikurtų savo pranašumo
prieš dvasingesnius žmones regimybę, įvykdyto keršto
džiaugsmą, bent savo vaizduotėje? Tik dorovingumo -
galima kirsti lažybų, - vien skambių dorovės žodžių,
begalinio triukšmo apie teisingumą, išmintį, šventumą,
dorybę, vien judesių stoicizmo (kaip gerai stoicizmas
paslepia tai, ko žmogus neturi!..), visados tik protingo
tylėjimo, draugiškumo, švelnumo skraistės, - kad ir kaip
dar vadintųsi visos tos idealistų mantijos, kuriomis pri
sidengę vaikšto nepataisomi savęs niekintojai ir nepatai
somi pasipūtėliai. Prašyčiau nesuprasti manęs klaidingai:
iš tokių apsigimusių dvasios priešų protarpiais randasi ta
270
ME S , BEBAI MI AI
unikali žmonių giminės dalis, kurią liaudis garbina, va

dindama šventaisiais, išmintingaisiais; iš tokių žmonių
randasi tie moralės pabaisos, kurie kelia triukšmą, daro
sau istoriją, - šventasis Augustinas yra vienas iš jų. Žmo
gaus dvasios baimė, kerštas jo dvasiai - o, kaip dažnai
šitos gaivastingos ydos tapdavo dorybių šaknimis! Netgi
pačia dorybe! - Ir - keliant šį klausimą tik tarp mūsų -
net tas filosofų pretendavimas į išmintį, pasireiškęs ret
sykiais vienur kitur pasaulyje, toji pati kvailiausia ir ne
kukliausia iš visų pretenzijų, - ar jis nebuvo visuomet
iki šiol, tiek Indijoje, tiek Graikijoje, pirmučiausiai slėptu
vė? - kai kada galbūt auklėjimo požiūriu, kuris tiek daug
melagysčių pašventina kaip švelnų atsižvelgimą į tai, kas
tampa, auga, kaip atsižvelgimą į mokinius, kurie dažnai
tikėjimu asmeniu (klaida) turi būti ginami nuo pačių
savęs... Tačiau dažniausiai - tai filosofų slėptuvė, kurioje
jie gelbstisi nuo nuovargio, senatvės, atšalimo, surambė-
jimo, jausdami artėjant gyvenimo pabaigą, realizuodami
tą proto instinktą, kuris reiškiasi gyvuliams prieš mirtį, -
jie pasitraukia į nuošalią vietą, nurimsta, pasirenka vie
natvę, įlenda į urvą, pasidaro išmintingi... Kaip? Išmintis -
filosofų slėptuvė... nuo žmogaus dvasios?
360
Dvi painiojamų priežasčių rūšys. Vienas iš mano es
minių žingsnių ir pažangos dalykų yra, kaip man atrodo,
štai kas: aš išmokau skirti poelgio priežastis nuo prie
žasčių, verčiančių elgtis taip ir taip, ta kryptimi, tuo tikslu.
Pirmoji priežasčių rūšis - tai susikaupusios jėgos kvantai,
laukiantys kaip nors ir kam nors būti sunaudoti; tuo tarpu
antroji jų rūšis, palyginti su šita jėga, yra visai nereikš
mingas dalykėlis, dažniausiai koks mažytis atsitikti
numas, dėl kurio tas kvantas dabar tam tikru būdu
271
Penkt a knyga
„atsipalaiduoja": degtuko ir parako statinės santykis. Prie

šitų mažų atsitiktinumų ir degtukų skiriu visus vadina
muosius „tikslus", taip pat ir dar labiau vadinamus „gy
venimo pašaukimus": palyginti su milžinišku jėgos kvan
tu, kuris, kaip sakyta, veržiasi būti sunaudotas, šie yra
santykinai atsitiktiniai, savivališki ir beveik neutralūs.
Tačiau dažniausiai į tai žiūrima kitaip: kaip tik tiksle
(reikmėje, pašaukime ir t.t.) esame pratę įžvelgti varomąją
jėgą - iš žilos senovės einanti klaida, - bet jis yra tik
vairuojanti jėga: čia painiojamas vairininkas ir garas. Ir
net ne visuomet vairininkas, vairuojanti jėga... Ar „tiks
las", „reikmė" nėra pakankamai dažnai vien pagražinantis
pretekstas, paskesnis tuščiagarbystės savęs apakinimas,
kai ji nenori pripažinti, kad laivas plaukia pasroviui, kur
jis pateko atsitiktinai? Kad jis į ten plaukti „nori", nes
ta kryptimi judėti - privalo? Kad išties turi kryptį, bet
visiškai neturi - vairininko? - Vis dar reikalinga sąvokos
„tikslas" kritika.
361
Aktoriaus problema. Aktoriaus problema nedavė man
ramybės ilgiausiai; buvo (ir dabar dar kai kada tebėra)
neaišku, ar nebūtų galima prisigauti prie pavojingos „me
nininko", tos nedovanotinai geraširdiškai iki šiol nagri
nėtos sąvokos štai kaip. Veidmainiavimas švaria sąžine,
malonumas apsimetinėti, prasiveržiantis į paviršių kaip
tam tikra galia, nustumianti šalin, skandinanti, kai kada
užgesinanti vadinamąjį „charakterį", vidinis troškimas
įeiti į vaidmenį, užsidėti kaukę, prisidengti regimybe, per
kraštus besiliejantys visokiausio prisitaikymo sugebėji
mai, nebegalintys pasitenkinti paprasčiausios tiesioginės
naudos siekimu - visa tai yra galbūt ne vien aktorius pats
savaime?.. Toks instinktas, matyt, lengviausiai susifor
272
ME S , BEBAI MI AI
muoja žemųjų luomų šeimose, kurios turi skintis savo

gyvenimo kelią visaip vėtomos ir mėtomos, nuo daug ko
priklausydamos, kurioms tenka matyti juoda ir balta,
nuolat taikytis prie vis naujų aplinkybių, be perstojo
apsimetinėti ir vis ką kitką vaizduoti, palengva išsiugdant
sugebėjimą linkti, kur vėjas pučia, ir dėl to darytis beveik
jo pamušalu, to į kūną ir kraują įaugusio amžino slėpynių
žaidimo meistrais, žaidimo, kuris gyvūnijos pasaulyje
vadinamas mimikrija, kol visas šitas iš kartos į kartą
sukauptas gebėjimas virsta viešpataujančiu, nesąmoningu
ir nesutramdomu, kol kaip instinktas jis išmoksta įsakinėti
kitiems instinktams ir sukuria artistą, „menininką" (iš
pradžių pokštininką, niektauzą, juokdarį, kvailį, klouną,
paskui ir klasikinį tarną, Žilį Blasą; juk tokiuose tipuose
glūdi menininko ir gan dažnai net „genijaus" priešistorė).
Ir aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose, esant pa
našioms sąlygoms, išauga panašus žmonių tipas, tik tuo
atveju aktoriaus instinktą dažniausiai laiko už pavadžio
kitas instinktas: taip yra, pavyzdžiui, su „diplomatais" -
tarp kitko, aš linkęs manyti, kad geras diplomatas visuo
met dar gali būti ir geras teatro aktorius, su sąlyga, kad
tam jis turėtų „laisvas rankas". Na, o jeigu imsime žydus,
tautą, prisitaikymo meno meistrę par excellence, tai, tęsiant
šitą mintį, juose jau iš pat pradžių būtų galima įžvelgti
nelyginant pasaulinės istorijos skirtą priedermę ugdyti
aktorius, būti tikra aktorių perykla; ir iš tikrųjų klausimas
keliamas pačiu laiku: katras geras aktorius šiandien nėra -
žydas? Ir kaip apsigimęs literatas, kaip tikrasis Europos
spaudos valdovas žydas įgyvendina tą savo valdžią ak
torinių sugebėjimų pagrindu, nes literatas iš esmės yra
aktorius, - jis vaidina „nusimanantįjį", „specialistą". -
Pagaliau moterys: pamąstykime apie visą jų istoriją, - ar
jos neturi pirmučiausia ir neišvengiamai būti aktorės?
273
Penkt a knyga
Paklausykime, ką sako gydytojai, kuriems yra tekę hip

notizuoti moteriškus padarus; galiausiai pamilkime jas -
ir leiskimės jų „hipnotizuojami"! Kas iš to visuomet išeina?
Kad jos „atsiduoda vaidmeniui", net tada, kai - atsiduo
da... Moteris yra tokia artistė...
362
Mūsų tikėjimas Europos suvyriškėjimu. Napoleonui (o
visiškai ne Prancūzijos revoliucijai, skelbusiai tautų „bro
lybę" ir visuotinę, gėlių žiedais dabintą širdžių meilę)
reikia dėkoti, kad dabar vienas po kito turės eiti pora
karingų šimtmečių, neturinčių istorijoje sau lygių, trum
piau tariant, kad įžengėme į klasikinę karų epochą, didžiau
sio masto (priemonių, talento, disciplinos atžvilgiu) moks
lingų ir drauge liaudies karų epochą, į kurią visi busimieji
tūkstantmečiai žiūrės su pavydu ir didžia pagarba kaip
į tam tikrą tobulybės pavyzdį: juk nacionalinis judėjimas,
iš kurio išauga šita karo šlovė, yra tik šoko reakcija prieš
Napoleoną, be kurio jos visai nebūtų buvę. Taigi jam kada
nors galės būti priskirtas nuopelnas, kad vyras Europoje
vėl tapo pirklio ir miesčionio viešpačiu, galbūt net ir
„moters", kurią išlepino krikščionybė ir svajinga XVIII
amžiaus dvasia, o dar labiau „šiuolaikinės idėjos". Na
poleonas, šiuolaikines idėjas ir tiesiogiai civilizaciją su
vokęs kaip kažką panašaus į asmenišką priešą16, tuo
priešiškumu pasirodė esąs didžiausias Renesanso tęsėjas:
jis vėl iškėlė į dienos šviesą nemažą dalį antikos esmės,
galbūt lemiamą jos dalį, granito luitą. Ir kas žino, ar šita
antikos esmės nuolauža galiausiai vėl neįsivyraus nacio
naliniame judėjime ir ar jai nebus lemta pasidaryti Na
poleono darbų paveldėtoja ir tęsėja teigiama prasme, Na
poleono, troškusio, kaip žinome, vieningos Europos, o
jos - kaip pasaulio valdovės.
274
ME S , BEBAI MI AI
363
Apie vyro ir moters prietarus meilės dalykuose. Kad
ir kokių nuolaidų būčiau pasirengęs daryti monogamijos
prietarui, vis dėlto niekuomet nesutiksiu su kalbomis apie
vyro ir moters vienodas teises meilėje: jų nėra. Tai reiškia:
vyras ir moteris meilę supranta šiek tiek kitaip - tad ir
prie abiejų lyčių meilės sąlygų priklauso tai, kad viena
lytis numano kitą lytį turint ne tokį patį „meilės" jausmą,
ne tokį patį jos supratimą. Kaip moteris supranta meilę,
yra gana aišku: visiškas atsidavimas kūnu ir siela (ne vien
kūno ir sielos atidavimas), į nieką neatsižvelgiant, be jokių
išlygų, o greičiau gėdijantis ir bijant minties apie sąlygotą,
nuo ko nors priklausomą atsidavimą. Kaip tik tas sąly
gotumo nebuvimas daro jos meilę tikėjimu - kito tikėjimo
moteris neturi. - Vyras, jeigu moterį myli, nori iš jos būtent
tokios meilės, vadinasi, jo meilė, palyginti su moters,
grindžiama visai kitomis prielaidomis, neneigiant, žino
ma, kad pasitaiko ir vyrų, kuriems savo ruožtu nesvetimas
visiško atsidavimo geismas; na, tada jie - jokie vyrai.
Vyras, mylintis kaip moteris, tampa vergu, o moteris,
mylinti kaip moteris, darosi tobulesnė... Moters aistra, per
kurią ji besąlygiškai atsisako savųjų teisių, kaip tik sudaro
prielaidą, kad iš kitos pusės nebūtų panašaus patoso,
panašaus noro atsisakyti: nes jei abu iš meilės atsisakytų
patys savęs, tai dėl to atsirastų - tiesiog nežinau kas, galbūt
vakuumas? - Moteris nori būti imama, priimama kaip
nuosavybė, nori ištirpti „nuosavybės" sąvokoje, būti „tu
rima", vadinasi, nori tokio, kuris ima, kuris savęs neduoda
ir neatiduoda, kuris, priešingai, labiau nori būti turtina
mas - jėgų, laimės, tikėjimo antplūdžiu, dėl kurių moteris
jam ir atiduoda save. Moteris atiduoda, vyras priima -
aš manau, šitos prigimtyje glūdinčios prieštaros nebus
galima įveikti jokiais visuomeniniais susitarimais, net ir
275
Penkt a knyga
pačiais tauriausiais teisingumo siekiais - nors ir labai būtų

pageidaujama, kad to antagonizmo žiaurumas, baisumas,
mįslingumas, nemoralumas amžinai nebadytų akių. Juk
meilė, įsivaizduojant ją visą, didelę, neribotą, priklauso
gamtai, ir kaip gamtos dalykas yra nuo amžių amžinųjų
šiek tiek „amorali". - Tad ištikimybė yra moters meilės
sudedamoji dalis, tai išplaukia iš jos meilės apibrėžimo;
vyrui ji lengvai gali atsirasti kaip jo meilės palydovė,
pavyzdžiui, kaip dėkingumo ženklas arba skonio idio-
sinkrazija ir vadinamasis dvasinis suartėjimas, bet jo mei
lės esmei ji nepriklauso, o jei ir priklauso, tai tiek nedaug,
kad beveik teisėtai galima būtų kalbėti apie natūralią vyro
meilės ir ištikimybės priešybę: jo meilė yra kaip tik noras
turėti, o ne atsisakymas ir davimas; bet noras turėti kiek
vieną kartą pasibaigia su turėjimu... Iš tikrųjų, vyro, retai
kada ir negreit teprisipažįstančio tą „turėjimą", meilę
palaiko jam būdingas subtilesnis ir įtaresnis turėjimo
troškimas; todėl net įmanoma, kad jo meilė po to, kai
moteris atiduoda save, dar didėja, - vyrui nelengva su
sitaikyti su mintimi, kad moteris nebeturi jam ko „be-
pridėti".
364
Kalba atsiskyrėlis. Menas bendrauti su žmonėmis iš
esmės remiasi didžiu gebėjimu (kurio reikia ilgai mokytis)
skanauti, valgyti maistą iš virtuvės, kuriai nejauti pasi
tikėjimo. Tuo atveju, kai sėdi prie stalo alkanas kaip šuo,
viskas einasi lengvai („Tegu aplink tave minia tamsuo
lių"17, kaip sako Mefistofelis); bet jo nebūna, to šuns alkio,
kai jo reikia! O, kaip nelengvai duodasi virškinami ar
timieji! Pirmas principas: paleisti į darbą savo drąsą, lyg
būtų atsitikusi nelaimė, narsiai čiupti ir kartu žavėtis
savimi, sukandus dantis slopinti savo bjaurėjimąsi, o šleikš-
276
ME S , BEBAI MI AI
tūlį nuryti. Antras principas: savo artimą „gerinti", pa

vyzdžiui, giriant taip, kad iš laimės jamprakaitas žliaugtu;
arba nutverti jo gerųjų ar „įdomiųjų" savybių kraštelį ir
tempti tol, kol išsivynios visa dorybė ir savo artimą bus
galima paskandinti jos klostėse. Trečias principas: savęs
hipnotizavimas. Fiksuoti savo bendravimo objektą, lyg
kokį stiklinį mygtuką, kol nebejausi nei malonumo, nei
nemalonumo ir nejučiomis užmigsi, sustingęs kokia nors
poza: tai naminė priemonė iš šeimyninio gyvenimo bei
santykių su draugais, šimtus kartų išbandyta, giriama kaip
nepakeičiama, bet moksliškai dar nesuformuluota. Jos
pavadinimas visiems žinomas - kantrybė.
365
Atsiskyrėlis kalba dar kartą. Ir mes bendraujame su
„žmonėmis", ir mes kukliai apsivelkame drabužiais, su
kuriais (būtent kaip tą drabužį) mus atpažįsta, vertina,
mūsų ieško, ir jais apsitaisę einame į visuomenę, t.y. pas
persirengėlius, tačiau taip vadintis nenorinčius; ir mes
darome kaip visos išmintingos kaukės: kiekvienam smal
sumui, kuris skirtas ne mūsų drabužiams, mandagiai
parodome duris. Tačiau yra ir kitų būdų bei triukų „vaikš
čioti" tarp žmonių, „bendrauti" su žmonėmis, pavyzdžiui,
vaizduojant šmėklą, - tai labai patartina, kai nori jais kuo
greičiau nusikratyti ir įvaryti jiems baimės. Toks atvejis:
mus stengiasi sugriebti, bet nepačiumpa. Tai gąsdina.
Arba: mes įžengiame pro užrakintas duris - kai visos
šviesos užgesintos ar kai jau esame mirę. Pastarasis atvejis
yra numirėlių triukas par excellence. („O ką jūs manote? -
tarė kartą vienas toks nekantraudamas. - Ar mes čia labai
trokštume iškęsti visą tą aplink mus tvyrantį svetimumą,
šaltį, kapų tylą, tą visą požeminę, slėpiningą, nebylią,
nežinomą vienatvę, kuri pas mus vadinama gyvenimu
277
Penkt a knyga
ir lygiai taip pat sėkmingai galėtų būti vadinama mirtimi,

jei nežinotume, kas iš mūsų bus, - ir kad mes tik po mirties
įgausime savo gyvenimą ir tapsime gyvi, o! labai gyvi!
mes, pomirtiniai žmonės!")
366
Perskaičius vieną mokslingą knygą. Aš nepriklausau
prie tų, kurie mąsto tik tada, kai sėdi apsikrovę knygomis,
kuriems tik knygos įjungia smegenis - aš įpratęs mąstyti
po atviru dangumi, eidamas, šokinėdamas, kopdamas,
šokdamas šokį, bet mieliausiai ant vienišų kalnų arba prie
pat jūros, ten, kur net takeliai atrodo mąslūs. Mano pir
mieji klausimai apie knygos, žmogaus ir muzikos vertę
skamba taip: „Ar vaikščioja? Negana to - ar šoka?.." Aš
skaitau retai, bet tai nereiškia, kad skaitau blogai - o,
man vieni juokai atspėti, kaip kam į galvą yra atėjusios
mintys, sakysim, sėdint prie rašalinės susirietus, parėmus
galvą ties popieriaus lapu; ir su jo knyga aš susidoroju
kaipmat! Suspaustos žarnos primena apie save - galiu
kirsti lažybų - lygiai kaip ir kambario oras, lubos, ankš
tuma. - Tokie buvo užplūdę jausmai, ką tik užvertus vieną
dorai parašytą mokslo knygą: užverčiau ją dėkodamas,
labai dėkodamas autoriui, bet ir jausdamas palengvėji
mą... Mokslininko knyga beveik visuomet šiek tiek slegia,
spaudžia: vienur ar kitur „specialistas" išlenda - su savo
uolumu, rimtumu, įniršiu, kertės, kurioje sėdi ir verpia,
perdėtu vertinimu, su savo kupra, - kiekvienas specia
listas turi savo kuprą. Mokslininko knyga visuomet at
spindi ir luošą sielą - visi amatai luošina. Susitikime su
jaunystės draugais po to, kai jie pasiglemžė savo mokslą:
deja, ir čia, kaip visados, išeina priešingai! Ne jie, o juos
nuo šiol visam laikui jis pasiglemžė ir apsėdo! įsispraudę
kiekvienas į savo kampą, sugnežę taip, kad neatpažinsi,
278
ME S , BEBAI MI AI
nelaisvi, praradę pusiausvyrą, sulysę ir visais galais kam

puoti, išskyrus tik vieną apvalutėlę vietelę, - susijaudini
ir stovi, žado netekęs, juos tokius išvydęs. Nėra amato,
net ir auksu grįsto, kuris neturėtų švino lubų, o tos vis
slegia ir slegia sielą, kol ji visai sukumpsta, net keista
žiūrėti. Ir čia nieko nepadarysi. Nereikėtų manyti, kad
šitokio sumaitojimo galima išvengti kokiu nors ypatingu
auklėjimu. Bet koks meistriškumas brangiai kainuoja šiame
pasaulyje, kur galbūt viskas pernelyg nepigu; už dalyko
išmanymą moki tuo, kad tampi savo profesijos auka.
Tačiau jūs norėtumėte tai įgyti kitaip - „pigiau", o svar
biausia, patogiau, - ar ne tiesa, mano ponai amžininkai?
Na, gerai! Bet tada jūs iškart gaunate ir dar ką kita, t.y.
vietoj dalyko mokovo ir meistro - literatą, apsukrų, „sukrų
sukriausią" literatą, kuris, žinoma, neturi kupros - jei
nekreipsime dėmesio į tą, kurią jis išlenkia prieš jus,
vaizduodamas dvasios pirklio parankinį ir švietimo „sklei
dėją", - gaunate literatą, kuris iš tikrųjų yra niekas, bet
„reprezentuoja" bemaž viską, kuris vaidina išmanantį ir
jam „atstovauja", kuris nepaprastai kukliai ryžtasi vietoj
jo priimti užmokestį, garbę ir šlovę. - Ne, mano mokytieji
bičiuliai! Aš jus laiminu dar ir dėl jūsų kupros! Ir dėl
to, kad jūs, kaip ir aš, neapkenčiate literatų ir švietimo
parazitų! Ir kad nemokate prekiauti dvasia! Ir kad perdėm
turite nuomonių, kurių negalima įvertinti pinigais! Ir kad
neatstovaujate niekam, kuo patys nesatel Kad jūsų vie
nintelis troškimas yra tapti savo amato meistru, jaučiant
didžiulę pagarbą bet kokiam meistriškumui ir dalykiš
kumui, beatodairiškai atmetant visa, kas tariama, pusiau
tikra, išdailinta, virtuoziška, demagogiška, aktoriška in
litteris et artibus18, - visa tai, kas nepajėgia jums įrodyti
savo reikalingumo būtinos išsilavinimo bei pasirengimo
kokybės atžvilgiu! (Net genijus neįstengs tokio trūkumo
279
Penkt a knyga
pašalinti, kad ir kaip jis jį glaistytų: tai supranti, jei nors

kartą esi mūsų gabiausius dailininkus ir muzikus stebėjęs
iš arti, - visi jie, beveik be išimties, klastingai išradinėdami
manieras, pagalbines priemones, net principus, moka
dirbtinai ir papildomai sukelti minėtosios kokybės, to
pasirengimo ir kultūros solidumo, regimybę, suprantama,
nė kiek tuo neapgaudinėdami savęs, neužčiaupdami
nuolat burnos savo pačių nešvariai sąžinei. Juk argi
nežinote? Visi didieji dabarties menininkai serga nešvarios
sąžinės liga...)
367
Kaip pirmiausia reikia skirti meno kūrinius. Visa, kas
mąstoma, eiliuojama, tapoma, komponuojama, net stato
ma ir kalama iš akmens, priklauso arba monologiniam
menui, arba menui, skirtam kitiems, liudytojams. Prie
pastarojo pridėtinas dar ir tas tariamasis monologinis
menas, kurio turinį sudaro tikėjimas Dievu, visa maldos
lyrika, nes pamaldus žmogus dar neturi vienatvės, - šį
atradimą padarėme mes, bedieviai. Aš nežinau, ar esama
didesnio skirtumo, apibūdinančio visą menininko optiką,
už šį: ar menininkas žiūri į savo gimstantį kūrinį (į „save")
liudytojo akimis, ar jis „pasaulį užmiršo"; pastarasis po
žymis esmingas kiekvienam monologiniam menui, nes šis
remiasi užmiršimu, tai - užmiršimo muzika.
368
Kalba cinikas'9. Mano priekaištai VVagnerio muzikai yra
fiziologiniai: kam dar juos vilkti estetinių formulių dra
bužiais? „Faktas" yra tas, kad, ėmus tai muzikai mane
veikti, nebegaliu lengvai kvėpuoti; mano kojos tuoj su
sierzina ir kelia maištą - joms reikia takto, šokio, maršo;
280
ME S , BEBAI MI AI
iš muzikos jos pirmiausia reikalauja žavesio, kurį patiria,

kai gerai eina, žingsniuoja, šuoliuoja, šoka. - Bet ar ne
protestuoja ir mano skrandis, mano širdis, mano krau
jotaka, mano viduriai? Ar nepasijuntu dėl jos staiga už
kimęs? - Tad ir klausiu savęs: ko išties nori mano visas
kūnas iš muzikos apskritai? Aš manau - palengvėjimo:
tokio, kuris lengvais, drąsiais, padykusiais, savimi pasi
tikinčiais ritmais tarsi greitintų visas jo gyvuliškas funk
cijas; tokio, kuris auksinėmis, geromis, švelniomis harmo
nijomis tarsi auksintų geležinį, švininį gyvenimą. Mano
liūdesys nori atsikvėpti tobulybės slaptavietėse ir bedug
nėse: tam man reikalinga muzika. Man visai nerūpi dra
ma! Kas man darbo dėl jos dorovinės ekstazės konvulsijų,
ekstazės, kurioje „liaudis" randa pasitenkinimą! Nė mo
tais man visi tie aktoriaus gestikuliavimai bei fokusai!..
Gana aišku, kad esu iš tikrųjų apsigimęs antiteatralas, -
o YVagneris, priešingai, buvo tikras teatro žmogus ir ak
torius, pats entuziastingiausias mimomanas iš visų, kokių
iki šiol būta, ir dar muzikas!.. Tarp kitko: nors YVagnerio
teorija sako: „Drama yra tikslas, o muzika - visuomet
tik jos priemonė", bet jo praktika ištisai rodė: „Tikslas yra
poza, o drama, taip pat ir muzika, - visuomet tik pozos
priemonė". Muzika kaip dramatinių judesių ir aktorinio
įtikinamumo paryškinimo, sustiprinimo ir pagilinimo bū
das, o YVagnerio drama - tik kaip proga daugeliui dra
matinių pozų! Be visų kitų instinktų, YVagneris turėjo
dideliam aktoriui būdingų įsakinėjimo instinktų - visur
ir visada, - ir, jau minėta, taip pat kaip muzikas. - Visa
tai kažkada aiškinau, ir ne be vargo, vienam ištikimam
YVagnerio šalininkui; turėjau pagrindo jam dar pridurti:
„Būkite truputį sąžiningesnis pats sau, mes juk ne teatre!
Teatre esame sąžiningi tik kaip minia, o kaip individai
meluojame, apgaudinėjame save. Eidami į teatrą, palie
281
Penkt a knyga
kame save namie, atsisakome savo nuosavo liežuvio ir

pasirinkimo teisės, savo skonio, net savo narsumo, kurį
rodome, užsidarę tarp keturių sienų, prieš Dievą ir žmogų.
Į teatrą niekas nesineša savo meno subtiliausios nuovokos,
net ir teatrui dirbantis menininkas: teatre esi liaudis,
publika, banda, moteris, fariziejus, balsuojantis galvijas,
demokratas, artimas, vienas iš daugelio, čia ir asmeniš
kiausią sąžinė pasiduoda „daugumos" niveliacijos bur
tams, čia kvailystė veikia kaip geidulys ir infekcija, čia
viešpatauja „kaimynas", čia daraisi kaimynu..." (Pamiršau
pasakyti, ką atsakė mano apsišvietęs vagnerininkas į fi
ziologinius priekaištus: „Vadinasi, jūs iš tikrųjų dar nesate
pakankamai sveikas mūsų muzikai?")
369
Mūsiį sambūvis. Ar nederėtų mums, meno žmonėms,
prisipažinti, kad mumyse glūdi baisus prieštaravimas,
kad mūsų skonis ir, antra vertus, mūsų kuriamoji jėga
egzistuoja, laikosi ir auga kažkaip keistai patys sau - noriu
pasakyti, turi visai skirtingus senumo, jaunumo, brandos,
bejėgiškumo, tingumo laipsnius ir tempi20? Pavyzdžiui,
vienas muzikas galėjo visą gyvenimą kurti tokius dalykus,
kurie prieštarauja tam, ką išpaikusi klausytojo ausis, klau
sytojo širdis vertina, kas jai malonu, ko ji geidauja, - jam
net nereikėjo nieko apie tą prieštarą žinoti! Savo skoniu,
kaip rodo kone kankinamai besikartojanti patirtis, galima
lengvai pranokti išgalių skonį, nė kiek dėl to pastarajam
nekenkiant ir netrukdant jo raiškai; tačiau galimas ir
priešingas atvejis - į tai kaip tik ir norėčiau atkreipti
menininkų dėmesį. Be perstojo kuriantis, „motinystės"
pačia kilniausia šio žodžio prasme įsikūnijimas, toks, kuris
visa esybe atsidavęs savo dvasios nėštumams ir vaikų
auginimui, visiškai neturintis laiko nei galvoti apie save
282
ME S , BEBAI MI AI
ir savo kūrinius, nei lyginti save su jais, net nebenusiteikęs

savo skonį ugdyti, paprasčiausiai jį pamiršęs, t.y. palikęs
ramybėje arba atmetęs į šalį - galbūt kaip tik toks žmogus
galiausiai sukuria kūrinius, kurių pats vertinti seniai ne
bepajėgia: todėl tiek apie juos, tiek apie save šneka niekus, -
ir šneka, ir galvoja. Man atrodo, kad kūrybingų menininkų
atveju tai beveik normalu: niekas blogiau nepažįsta vaiko,
kaip jo tėvai - ir tai tinka net, pasakysiu stulbinantį
pavyzdį, visam graikų poetų ir menininkų pasauliui: jis
niekad „nežinojo", ką darė...
370
Kas yra romantizmas? Gal dar kas prisimena, bent iš
mano draugų, kaip iš pradžių puoliau, kai kada smarkiai
klysdamas ir perdėdamas, bet vis tiek kaip optimistas,
šiuolaikinį pasaulį. Aš laikiau - nežinau, kokios asmeninės
patirties pamatu - XIX a. filosofinį pesimizmą didesnio
minties veržlumo, drąsesnės narsos, pergalingesnės gy
venimo pilnatvės simptomu, palyginti su XVIII a., Hume'o,
Kanto, Condillaco ir sensualistų laikais: štai kodėl tas
tragiškas suvokimas rodėsi man tikra mūsų kultūros pra
banga, vertingiausiu, kilniausiu, pavojingiausiu jos švais
tymo būdu, bet vis dėlto, kadangi ji buvo perdėm tur
tinga, - leistina prabanga. Lygiai taip pat man susiklostė
vokiečių muzikos samprata kaip dionisiškojo vokiečių
sielos stiprumo raiška: man atrodė, kad toje muzikoje
girdžiu žemės drebėjimą, kuriuo pagaliau veržiasi į pa
viršių nuo seno susikaupusi pirmykštė jėga - nesirūpin
dama, ar dėl to visa, kas šiaip jau vadinama kultūra, irgi
ims drebėti. Kaip matote, tiek filosofiniame pesimizme,
tiek vokiečių muzikoje anuomet aš nepastebėjau to, kas
abiems tikrai būdinga - romantizmo. Kas yra romantizmas?
Kiekvieną meną, kiekvieną filosofiją galima laikyti vaistais
283
Pe nkt a knyga
ir pagalbine priemone besiplėtojančiam, kovojančiam gy

venimui: ir menas, ir filosofija visuomet suponuoja kančią
ir kenčiančiuosius. Bet yra dvi kenčiančiųjų rūšys: vienus
kankina gyvenimo perteklius - jie nori dionisiškojo meno
ir lygiai taip pat tragiško žvilgsnio į gyvenimą; kitus
kamuoja gyvenimo skurdas - jie per meną ir pažinimą ieško
ramybės, tylos, nebanguojančios jūros, išsigelbėjimo nuo
savęs, arba svaigulio, sąstingio, nejautrumo, iškvaišimo.
Dvejopą pastarųjų reikmę atitinka visos romantizmo ap
raiškos menuose ir pažinime, tas reikmes atitiko (ir ati
tinka) taip pat Schopenhaueris ir Richardas VVagneris, -
miniu čia tik tuos du žymiausius ir aiškiausius roman
tikus, kuriuos tada blogai aiškinau, beje, jiems visai nekenk
damas, - tai man būtų galima tikrai teisingai pripažinti.
Dionisiškasis dievas ir žmogus, iki ausų paskendę gyve
nimo pertekliuje, gali sau leisti baisumais ir abejotinais
dalykais ne tik pasimėgauti, bet ir juos daryti, patirti
griovimo, ardymo, neigimo prabangą; jam, kuriamųjų ir
vaisingumo galių kupinam, gebančiam dykumą paversti
derlingu, žydinčiu kraštu, blogis, beprasmybė ir šlykštu
mas atrodo tarsi nedraudžiami. Ir priešingai: tam, kuris
labiausiai kenčia, kuris gyvenime mažiausiai turi, pir
miausia būtų reikalingas švelnumas, taikingumas, gėris,
mintyse ir veiksmuose; jei įmanoma - Dievas, bet toks,
kuris būtų vien ligonių Dievas, „išganytojas"; lygiai taip
pat jis norėtų logikos, sąvokinio būties suprantamumo,
nes logika ramina, teikia pasitikėjimo, - vienu žodžiu, jam
reikėtų tam tikros šiltos, nuo baimės saugančios gūžtos
ir optimizmo horizontų atvėrimo. Taip aš palengva iš
mokau suprasti Epikūrą, dionisiškojo pesimisto priešybę,
taip pat ir „krikščionis", kurie iš tikrųjų yra tik viena
epikūrininkų atmaina ir, kaip ir Epikūras, savo esme -
romantikai; mano akys vis labiau įgudo skirti tą sunkiau-
284
ME S , BEBAIMIAI
šią ir klastingiausią atgalinės išvados formą, kur dažniausiai

pasitaiko klaidų, - išvados, daromos iš kūrinio apie au
torių, iš veiksmo apie veikėją, iš idealo apie tą, kuriam
tas idealas reikalingas, iš bet kokio mąstymo ir vertinimo
būdo apie jam iš užkulisių įsakinėjančią reikmę. - Visas
estetines vertes aš dabar nustatinėju, remdamasis štai
tokiu pagrindiniu skirtumu: kiekvienu atveju klausiu: „Ar
čia kūrėju tapo badas, ar perteklius?" Iš pradžių, ko gero,
būtų labiau patartinas kitas skirtumas - jis kur kas aki
vaizdesnis: reikia žiūrėti, ar kūrybos priežastis fiksacijos,
įamžinimo, būties, ar griovimo, kaitos, naujumo, ateities,
tapsmo troškimas. Bet pasižiūrėjus atidžiau, abiejuose sie
kiuose galima dar įžvelgti dviprasmiškumo ir pritaikyti
jiems jau minėtą ir, kaip man atrodo, ne be pagrindo labiau
rekomenduotiną schemą. Griovimo, kaitos, tapsmo sieki
mas gali būti per kraštus besiliejančios, ateitį brandinan
čios jėgos (tam dalykui žymėti vartoju, kaip žinoma,
terminą „dionisiškasis") požymis, tačiau tai gali būti ir
nevykėlio, bedalio, vargdienio neapykanta, žmogaus, ku
ris griauna, turi griauti, nes jį piktina ir erzina visa, kas
egzistuoja, net pati egzistencija, pati būtis - norėdami šį
afektą suprasti, geriau įsižiūrėkite į mūsų anarchistus.
Taip pat ir įamžinimo geismą reikia interpretuoti dvejopai.
Viena vertus, jo priežastis gali būti dėkingumas ir meilė:
tokios kilmės menas visuomet bus apoteozinis - galbūt
ditirambiškas kaip Rubenso, palaimingai pašaipus kaip
Hafizo21, šviesus ir gėrį teigiantis kaip Goethe's ar visus
daiktus nušviečiantis homeriška šviesa ir šlove. Tačiau
jis gali būti ir tironiška valia sunkiai dvasiškai besika
muojančio žmogaus, kovotojo, kankinio, kuris tai, kas jo
kančioje yra itin asmeniška, individualu ir siaura, kas
sudaro tikrą tos kančios idiosinkraziją, norėtų dar paversti
privalomu įstatymu ir prievarta, tarsi keršydamas visiems
285
Penkt a knyga
tuo, kad savo paveikslą, savos kančios paveikslą jis jiems

įspaudžia, įvaro, įdegina. Pastarasis atvejis yra pačios
raiškiausios formos romantinis pesimizmas, nesvarbu, ar jis
iškyla kaip Schopenhauerio valios filosofija, ar kaip Wag-
nerio muzika; romantinis pesimizmas, paskutinis didelis
mūsų kultūros likimo įvykis. (Kad įmanomas dar ir visai
kitoks, klasikinis, pesimizmas, - ši nuojauta ir vizija pri
klauso man, kaip nuo manęs neatsiejama, kaip mano
proprium ir ipsissimum22, tik bėda, kad man ausį rėžia žodis
„klasikinis", nes jis pernelyg nuvalkiotas, pasidaręs per
daug aptakus ir neatpažįstamas. Aš duodu jam ateities
pesimizmo vardą - nes jis ateina! Aš matau jį ateinant-
tą dionisiškąjį pesimizmą.)
371
Mes - nesuprantamieji. Ar apgailestavome kada nors
dėl to, kad buvome blogai suprasti, neįvertinti, su kuo
nors supainioti, apšmeižti, neišgirsti ir nuleisti negirdo
mis? Kaip tik šitaip mums lemta - o, dar ilgam! tarkim,
kukliai skaičiuojant, iki 1901 metų, - tai būtų ir mūsų
iškėlimas; mes negana gerbtume patys save, jei norėtume
kaip nors kitaip. Mus painioja - vadinasi, patys augame,
nuolat keičiamės, metame seną žievę, kiekvieną pavasarį
dar neriamės iš kailio, vis jaunėjame, ateitėjame, augame,
stiprėjame, vis gilyn leidžiame šaknis - į blogį, - ir kartu
vis meiliau, vis labiau apglėbiame dangų ir vis godžiau
visomis savo šakomis ir lapais siurbiame į save jo šviesą.
Mes augame, kaip medžiai, - tai nelengva suprasti, kaip
ir visa, kas gyva! Mes augame ne vienoje vietoje, o visur,
ne viena kryptimi, o aukštyn ir išorėn, taip pat vidun
ir žemyn, - mūsų stiprybė eina sykiu į kamieną, šakas
ir šaknis, mes visai nebe laisvi daryti ką nors vieni, kuo
nors dar individualiai būti... Toksai, kaip sakyta, mūsų
286
ME S , BEBAI MI AI
likimas: mes augame į viršų; ir net jeigu tai būtų mums

lemtinga - nes gyvename vis arčiau žaibų! - ką gi, dėl
to visa tai ne mažiau gerbiame; liks, ko nenorime skaidyti,
ko nenorime dalyti - žiauri aukščio lemtis, mūsų lemtis...
372
Kodėl mes neidealistai. Kadaise filosofai baiminosi jus
lių: ar mes kartais šitos baimės perdėm nepamiršome?
Šiandien mes, dabartiniai ir ateities filosofai, visi aliai
vieno esame sensualistai - ne teoriškai, o praktiškai, gy
venime... O aniems atrodė, kad juslės nuvilios juos iš jų
pasaulio, šaltos „idėjų" karalystės, į pavojingą pietų salą,
kur, kaip jie nuogąstavo, jų filosofinės dorybės ištirps kaip
sniegas saulėje. „Vašku užsikimšti ausis" - tai buvo tada
kone filosofavimo sąlyga; tikras filosofas gyvenimo ne
begirdėjo, nes gyvenimas yra muzika, - jis neigė gyvenimo
muziką: senas filosofų prietaras, kad kiekviena muzika -
tai sirenų muzika. - Na, o šiais laikais mes linkę manyti
kaip tik priešingai (nors tai taip pat dar galėtų būti
klaidinga): būtent, kad idėjos - blogesnės suvedžiotojos
negu juslės, nepaisant visos jų šaltos, anemiškos regimy
bės ir net atsižvelgiant į šitą regimybę, - jos visuomet
mito filosofo „krauju", visuomet sekino jo jusles ir net,
jei mumis patikėsit, alino jo „širdį". Šitie senieji filosofai
buvo beširdžiai: filosofavimas visuomet buvo savotiškas
vampyrizmas. Ar nejaučiate tokiose asmenybėse kaip,
sakysim, Spinoza, tam tikro gilaus mįslingumo ir krau
pumo? Ar nematote čia vykstančio spektaklio, to nuo
latinio blyškinto, to vis idealiau aiškinamo nujuslėjimo? Ar
nejaučiate čia pat esant ilgos pasislėpusios kraują siur
biančios dėlės, kuri pirma imasi juslių, palikdama ga
liausiai kaulus ir griaučius? - turiu galvoje kategorijas,
formules, žodžius (juk tai, kas iš Spinoza'os liko, amor
287
Penkt a knyga
intellectualis deP, atleiskit man, yra tik griaučiai, nieko

daugiau! Kas iš amor, kas iš deus, jeigu juose nėra nė lašo
kraujo?..). In summa: visų rūšių filosofinis idealizmas iki
šiol buvo tarsi kokia liga, jei ne, kaip Platono atveju,
saugojimasis per didelės ir pavojingos sveikatos, ne baimė
perdėm stiprių juslių, ne išmintingumas kokio nors išmin
tingo sokratininko. - Galbūt mes, šiuolaikiniai, tik nesame
tokie sveiki, kad mums reikėtų Platono idealizmo? Ir mes
nesibaiminame juslių, nes...
373
„Mokslas" kaip prietaras. Atsižvelgiant į visuomenės
hierarchijos struktūrą mokslininkai, kadangi priklauso
dvasiniam viduriniajam sluoksniui, visai neturi kišti nagų
prie didelių problemų ir neaiškumų; be to, ir drąsos jiems
per maža, ir jų žvilgsnis nesiekia taip toli, - o svarbiausia,
kad jų reikmė, daranti juos tyrėjais, jų vidinis numatymas
ir geismas, kad kurie nors dalykai būtų tokie, o ne kitokie,
jų baiminimasis ir viltys per greit nurimsta ir pasitenkina.
Tai, kas, pavyzdžiui, pedantiškąjį anglą Herbertą Spencerį
verčia svajoti taip, kaip jis tai daro, brėžti geidžiamybės
vilties brūkšnį, horizonto liniją, tą „egoizmo ir altruizmo"
galutinį susitaikymą, apie kurį jis fantazuoja, tokiems kaip
mes pykina širdį: žmonija, turinti tokias spenseriškas
perspektyvas ir laikanti jas be galo svarbiomis, mums
atrodo verta paniekos, verta sunaikinti! Tačiau jau vien
tai, kad kas nors turi būti suvokiama kaip didžiausia viltis,
kas kitiems tėra ir tegali būti vien šlykšti galimybė, yra
klaustukas, kurio Spenceris nebūtų įstengęs numatyti...
Lygiai tokie pat reikalai ir su tikėjimu, kuriuo dabar
tenkinasi tiek daug gamtininkų materialistų, tikėjimu pa
sauliu, privalančiu turėti savąjį žmogaus mąstymo, žmo
gaus vertybinių sąvokų ekvivalentą ir matą, „tiesos pa-
288
ME S , BEBAIMIAI
šauliu", kurį būtų pageidautina kartą visiems laikams

įveikti mūsų mažu keturkampiu žmogaus protu - ką? ar
mes iš tikrųjų leisime nužeminti būtį tiek, kad ji pavirstų
vergiškomis skaičiavimo pratybomis ir kabinetiniu ma
tematikų darbu? Svarbiausia, nereikia norėti atimti jos
daugiareikšmiškumo:to reikalauja geras skonis, mano ponai,
skonis didžios pagarbos viskam, kas išeina už jūsų ho
rizonto ribų! Manyti, kad pagrįsta tik ta pasaulio inter
pretacija, kur teisūs jaučiatės vien jūs, kur mokslinius
tyrimus galima vykdyti ir tęsti tik taip, kaip jūs juos
suprantate (jūsų manymu - tiesiog mechaniškai?), kai vien
nustatinėjamas kiekis, skaičiuojama, svarstoma svarstyk
lėmis, apžiūrinėjama, čiupinėjamą ir nieko daugiau, - yra
negrabumas ir naivumas, jei ne psichinė liga, ne idiotiz
mas. Ar ne tikresnė būtų priešinga prielaida: kad kaip
tik tai, kas yra pačiame būties paviršiuje, pačioje jos išorėje,
kas sudaro didžiausią jos tariamybę, jos odą ir įsikūnijimą,
ir galima suvokti pirmų pirmiausia? Galbūt tik tai ir
tegalima suvokti? Taigi „mokslinė" pasaulio interpreta
cija, kaip jūs ją suprantate, galėtų būti vis dar viena iš
kvailiausių, t.y. bukaprotiškiausių, visų galimų pasaulio
interpretacijų; sakau tai tiesiai į akis visiems ponams
mechanikams, šiais laikais mielai pretenduojantiems į
filosofus ir šventai įsitikinusiems, jog mechanika yra moks
las apie vienintelius ir pačius tikriausius dėsnius, kurie,
tarsi griaučiai, būtų visos būties pamatas. Tačiau iš esmės
mechaniškas pasaulis būtų tikrai beprasmis! Įsivaizduoki
me, kad muzikos vertė nustatoma pagal tai, kiek joje
galima ką nors suskaičiuoti, apskaičiuoti, pateikti formu
lėmis, - koks absurdiškas būtų toks „mokslinis" muzikos
vertinimas! Ką iš jo būtų galima suvokti, suprasti, pažinti!
Nieko, visiškai nieko iš to, kas iš tikrųjų joje sudaro
„muziką"!..
1663. 10
289
Penkt a knyga
374
Mūsų naujasis „begališkumas". Ar toli nusidriekia bū
ties perspektyva arba gal ji turi dar kokį kitą pobūdį, ar
būtis be interpretacijos, be „prasmės" nevirsta kaip tik
„beprasmybe", kita vertus, ar visa būtis nėra iš esmės
interpretacinė būtis - į šiuos klausimus, kaip ir turi būti,
negali atsakyti net pati stropiausia bei kankinamai sąži
ningiausia intelekto analizė ir savityra, nes žmogaus in
telektas, darydamas šitą analizę, negali tarp savo perspek
tyviųjų formų nematyti paties savęs ir tik jų dėka sugeba
save regėti. Mes negalime matyti, kas yra už mūsų kampo:
beviltiškas smalsumas norėti sužinoti, kokių kitų intelekto
ir perspektyvų rūšių dar galėtų būti, pavyzdžiui, ar kokios
nors būtybės geba jausti laiko tėkmę atgal arba pirmyn
ir atgal (tuo būtų duota kita gyvenimo kryptis ir kita
priežasties ir padarinio samprata). Bet aš manau, kad
šiandien esame mažiausiai nutolę nuo to, kad taip juo
kingai nekukliai iš savosios varpinės skelbtume, jog tik
toje vietoje stovint ir galima turėti perspektyvų. Priešingai,
pasaulis dar kartą pasirodė esąs „begalinis", nes neturime
pamato atmesti galimybės, jog jame glūdi begalinė daugybė
interpretacijų. Vėl mus nukrečia šiurpas nuo galvos iki
kojų; bet ar nepanūs kas šį nepažįstamo pasaulio siaubą
senu įpročiu tuoj pat vėl sudievinti? Ir tai, kas nežinoma,
garbinti kaip „nežinomąjį"? Ak, toje nežinomybėje slypi
pernelyg daug nedieviškų interpretavimo galimybių, per
gausiai velniavos, beprotybės, interpretavimo kvailys
tės, - mūsų nuosavos žmogiškos, perdėm žmogiškos, pa
žįstamos...
375
Kodėl mes atrodome esą epikūrininkai. Mes, šių laikų
žmonės, esame atsargūs galutinių įsitikinimų atžvilgiu;
290
ME S , BEBAI MI AI
mes įtariai žiūrime į visokius susižavėjimus ir sąžinės

pergudravimus, slypinčius kiekviename tvirtame tikėji
me, kiekviename kategoriškame „taip" ir „ne". Kaip šitai
paaiškinti? Gal tuo, kad čia galima įžvelgti nemažą dalį
atsargumo, būdingo „nagus apsvilusiam vaikui", nusivy
lusiam idealistui, o dar daugiau - ir tai vertingesnė dalis -
džiūgaujančio smalsumo to, kuris vis stoviniavo už kampo
ir buvo dėl to įvarytas į neviltį, bet dabar, spjovęs į tai,
pasinėręs neribotybėje, „laisvėje pačioje savaime", mėgau
jasi ir svajoja. Taip atsiranda beveik epikūriškas polinkis
pažinti, lengva ranka neatmetantis problemiško daiktų
pobūdžio; taip pat yra ir su šlykštėjimusi gražiais moralės
žodžiais bei gestais - tai skonis, kuris atmeta visus gre
mėzdiškus, stambius prieštaravimus ir didžiuodamasis
suvokia savo įgudimą kelti išlygas. Nes tai ir sudaro mūsų
pasididžiavimą, tas pavadžių prilaikymas mums audrin
gai veržiantis prie tikrumo, ta raitelio savitvarda, kai jis
paleidžia savo žirgą pašėlusiais šuoliais: ir anksčiau, ir
dabar mes jojame ant pasiutusių, ugningo kraujo ristūnų,
ir jei delsiame, tai toli gražu ne pavojus verčia mus šitai
daryti...
376
Mūsų gyvenimo sulėtėjimai. Taip jaučia visi menininkai
ir „kūrybos" žmonės, tie motiniškos prigimties padarai:
jie visuomet, kiekvieną savo gyvenimo atkarpą, kurią
kaskart koks darbas atkerpa, mano pasiekę patį tikslą -
dabar jie galį ramiai sutikti mirtį, jausdamiesi, jog „tam
yra pribrendę". Tai nereiškia nuovargio, - tai yra labiau
požymis tam tikro rudeniško saulėtumo ir švelnumo,
kuriuos kiekvieną kartą autoriuje palieka pats kūrinys,
jo kūrinio brendimas. Tada gyvenimo tempas sulėtėja,
10*
291
Penkt a knyga
pasidarydamas tirštas ir tąsus kaip medus - virsdamas

ilgomis fermatomis, tapdamas tikėjimu ilgąja fermata...
377
Mes - žmonės be tėvynės. Tarp šiuolaikinių europiečių
netrūksta tokių, kurie turi teisę vadintis žmonėmis be
tėvynės - kilniausia ir garbingiausia šio žodžio prasme:
kaip tik į jų širdis tegu tiesiogiai kalba mano slapta išmintis
ir gaya scienzal Juk jų likimas žiaurus, viltys neaiškios;
ne toks jau paprastas daiktas juos paguosti - bet ir ką
tai padėtų! Mums, ateities vaikams, - kaip įstengti šitoje
šiandienoje jaustis kaip namie! Mes nepalankūs jokiems
idealams, kurių atžvilgiu žmogus galėtų net šiais braš
kančiais, lūžtančiais pereinamaisiais laikais dar jausti tė
vynės žemę; o dėl jų „realijų" pasakytina, kad netikime
jų ilgaamžiškumu. Ledas, kuris šiandien dar laiko, jau labai
suplonėjęs: pučia drėgnas šiltas vėjas; mes patys, žmonės
be tėvynės, esame tie, kurie laužia ledą ir kitas perdėm
trapiomis tapusias „realijas"... Mes nieko „nekonservuo
jame", taip pat nesiveržiame į praeitį, bet visai nesame
„liberalūs", nedirbame „pažangai", mums visai nereikia
užsikimšti ausų, kad negirdėtume turgaus triukšmą ke
liančių ateities sirenų: tai, ką jos dainuoja, - „lygios teisės",
„laisva visuomenė", „jokių ponų ir jokių tarnų" - mūsų
nevilioja! Mums tiesiog atrodo nepageidaujama, kad že
mėje būtų įkurta teisingumo ir santarvės karalystė (nes
visais atvejais tai būtų didžiausios vidutinybės ir Kinijos
varianto karalystė); mes džiaugiamės tais, kurie, kaip ir
mes, mėgsta pavojus, karą, nuotykius, kurie nesiduos
nuraminami, sugaudomi, sutaikomi ir išskerdžiami, mes
patys priskiriame save prie užkariautojų, mes mąstome
apie naujų santvarkų būtinybę, taip pat ir naujų vergo-
vių, - nes bet koks „žmogaus" tipo sustiprinimas ir iš
292
ME S , BEBAI MI AI
aukštinimas reikalauja ir naujos pavergimo rūšies - ar

ne? Ar lengva mums su visu tuo gyventi amžiuje, mėgs-
tančiame savintis garbę vadintis žmogiškiausia, švelniau
sia, teisingiausia epocha, kokios iki šiol dar nėra buvę
po mūsų saule? Gana baisu, kad tariant kaip tik šituos
gražius žodžius, mums ateina į galvą dar klaikesnės
užkulisinės mintys! Kad juose regime tik spartaus silpnė
jimo, nuovargio, senėjimo, jėgų mažėjimo išraišką - ir
maskaradą! Kas mums darbo, kokiais blizgučiais ligonis
dabina savo silpnybę! Tegu jis rodo ją kaip dorybę - juk
niekas neabejoja tuo, kad silpnumas žmogų švelnina, oi,
daro tokį švelnų, tokį teisingą, tokį neagresyvų, tokį „žmo
nišką"! -„Užuojautos religija", kurią mums norima įkal
bėti - o, kaip nuluptus pažįstame tuos isteriškus patinus
ir pateles, kuriems šiandien būtent ši religija reikalinga
kaip priedanga ir papuošalas! Mes - ne humanistai; mes
niekuomet nedrįstume kalbėti apie savo „meilę žmoni
jai" - iki tokių artistų mes nepriaugę! Arba nesame tokie
sen-simonistai, tiek suprancūzėję. Reikia būti, kaip išties
būdinga galams, perdėm erotiškai jautriam ir nekantriam
kaip įsimylėjėliui, kad galėtum, dargi vaizduodamas gar
bingą, geidulingai lįsti net prie žmonijos... Žmonijos! Ar
yra kada nors kas matęs šlykštesnę bobą negu šita senė
(nebent tai galėtų būti „tiesa": klausimas filosofams)? Ne,
mes nemylime žmonijos; antra vertus, mes toli gražu ir
ne tokie jau „vokiečiai", kaip dabar „vokiškumas" visur
suprantamas, kad palaikytume nacionalizmą ir rasinę
neapykantą, kad galėtume džiaugtis nacionaliniais širdies
niežais ir kraujo nuodijimu, dėl kurių dabar tautos Eu
ropoje atsitvėrusios viena nuo kitos, užsidariusios kaip
per karantiną. Tam mes esame pernelyg laisvi, pašaipūs,
išpaikę, taip pat ir per gerai informuoti, per daug „vėtyti";
mums kur kas maloniau gyventi kalnuose, nuošaly,
293
Penkt a knyga
„nešiuolaikiškai", pasinėrus į praėjusius arba būsimus

šimtmečius, kad tik išvengtume tylaus įniršio, kuriamsave
pasmerktume kaip vokiškąją dvasią skurdinančios poli
tikos, darančios ją pasipūtėlišką, liudininkai; beje, menkos
politikos: argi, nenorėdama leisti savo pačios kūriniui tuoj
pat vėl iširti, ji neturi jo laikyti tarp dviejų mirtinų ne-
apykantų? argi neturi norėti Europos susiskaidymo į smul
kias valstybes įamžinimo?... Mes, žmonės be tėvynės,
„šiuolaikiniai žmonės", pagal rasę ir kilmę esame per daug
įvairialypiai ir mišrūs, vadinasi, menkai sugundomi pri
sidėti prie to melagingo savęs kaip rasės aukštinimo ir
tos paleistuvystės, kurie dabar Vokietijoje eina į viešumą
kaip vokiškos mąstysenos simboliai ir kurie „istorinę
nuovoką" turinčiai tautai atrodo dvigubai klaidingi ir
nepadorūs. Vienu žodžiu, - ir tegu bus tai mūsų garbės
žodis! - mes esame geri europiečiai, Europos įpėdiniai,
turtingi, perkrauti, bet su kaupu įpareigoti Europos dva
sios tūkstantmečių paveldėtojai: būdami tokie, mes pra
augome krikščionybę ir tapome jai svetimi, ir taip įvyko
kaip tik todėl, kad esame iš jos išaugę, kad mūsų protėviai
buvo beatodairiško krikščionybės dorumo krikščionys,
klusniai aukoję savo tikėjimui turtą ir gyvybę, luomą ir
tėvynę. Mes - darome tą patį. Bet vardan ko? Vardan
mūsų netikėjimo? Vardan bet kokio netikėjimo? Ne, jūs
tai žinote geriau, mano bičiuliai! Jumyse slypintis „taip"
yra stipresnis už visus „ne" ir „galbūt", kuriais esate
užsikrėtę drauge su savo gyvenamuoju laiku; ir kai jums,
išeiviai, prireikia išplaukti į jūrą, tai irjus verčia tai daryti -
tikėjimasl..
378
„Ir tapsim skaidrūs vėl". Mes, dvasios turtuoliai ir jos
dosnūs dalytojai, tarsi atviri šuliniai stovime šalikelėje ir
294
ME S , BEBAI MI AI
niekam negalime užginti iš mūsų semtis: deja, mes ne

žinome, kaip apsisaugoti tada, kai to norėtume, niekaip
negalime sutrukdyti, kad mūsų nedrumstų, netemdytų, -
kad laikas, kuriame gyvename, nemėtytų į mus savo
„aktualijų", jonešvarūs paukščiai - savo išmatų, berniūkš
čiai - savo niekniekių, o išvargę, mūsų pašonėje besiil
sintys keliauninkai - savo mažų ir didelių bėdų. Bet mes
elgsimės taip, kaip visuomet elgėmės: kad ir ką į mus
mestų, priimsime ir skandinsime savo gelmėje, nes esame
gilūs, mes nepamirštame - ir tapsim skaidrūs vėl...
379
Kvailio replika. Tas, kuris šią knygą parašė, anaiptol
nėra mizantropas: už tai, kad nekenti žmonių, dabar reikia
perdėm brangiai mokėti. Kad nekęstum taip, kaip kadaise
žmonės buvo nekenčiami - timoniškai24, absoliučiai, be
nuolaidų, iš visos širdies, iš pačių neapykantos meilės
pašaknų, - reikėtų atsisakyti paniekos; o kiek subtilaus
džiaugsmo, kiek kantrybės, kiek gėrio mums padovanojo
kaip tik panieka! Per ją mes tapome „Dievo išrinktaisiais":
subtili panieka yra mūsų skonis ir privilegija, mūsų menas,
galbūt mūsų dorybė, mes - patys šiuolaikiškiausi tarp
šiuolaikinių!.. Neapykanta, priešingai, sulygina ir sugre
tina, neapykantoje yra pagarbos, pagaliau neapykantoje
glūdi baimė, gera dalis baimės. O mes, bebaimiai, mes,
dvasingesnieji šios epochos žmonės, visai neblogai žinome
savo teigiamybes, kad būtent kaip dvasingesnieji gyven
tume, nebijodami šių laikų. Vargu ar mums kapos galvas,
kiš į kalėjimus, grūs į tremtį; net mūsų knygų nedraus
ir nedegins. Ši epocha mėgsta protą, ji mus myli ir mes
jai reikalingi, net jei mums reikėtų duoti suprasti, kad
esame paniekos meistrai, kad kiekvienąkart, bendraudami
su žmonėmis, truputį šiurpstame, kad mes, nors ir būtume
295
Penkt a knyga
nepaprastai švelnūs, kantrūs, draugiški ir mandagūs, ne

pajėgiame įtikinti savo nosies atsisakyti jos nusiteikimo
raukytis dėl žmonių artumo, kad mūsų meilė gamtai tuo
didesnė, juo mažiau joje žmogiškų dalykų, o menui -jeigu
jis yra menininko bėgimas nuo žmogaus arba menininko
šaipymasis iš žmogaus, arba menininko šaipymasis iš
paties savęs...
380
„Keliauninko" kalbėjimas. Kad galėtume vieną kartą
pažvelgti į mūsų europinį moralumą iš tolo, palyginti jį
su kitais - buvusiais ir būsimais, - reikia daryti taip, kaip
daro keliauninkas, norintis sužinoti kokio nors miesto
bokštų aukštį: jis išeina iš miesto. „Mąstyti apie moralinius
prietarus", jei nemanoma kurti prietarų apie prietarus,
reiškia ištrūkti iš moralės pozicijų, rasti tam tikrą vietą
anapus gėrio ir blogio, kur reikėtų lipti, kopti, skristi: šiuo
atveju tai turėtų būti vieta anapus mūsų gėrio ir blogio,
nesusijusi su jokia „Europa", - pastaroji čia suprantama
kaip suma lemiamų vertybinių sprendimų, įėjusių mums
į kūną ir kraują. Tai, kad ištrūkti, pakilti norima, yra galbūt
mažytė kvailybė, savotiškas neprotingas „tu privalai" -
juk ir mums, siekiantiesiems pažinimo, būdingos savos
„valios nelaisvės" idiosinkrazijos: visas klausimas, ar pa
kilti tenai tikrai įmanoma. Tai priklauso nuo daugelio
sąlygų; svarbiausia - lengvi mes ar sunkūs, taigi tai mūsų
„lyginamojo svorio" problema. Reikia būti labai lengvam,
kad savo pažinimo valią nukraustytum taip toli, tarsi
pakiltum viršum savo laiko ir tuo įgautum akis apžvelgti
tūkstantmečiams ir dar išsaugotum jose skaidrų dangų!
Reikia būti atsikračius daug kuo, kas kaip tik mus, šių
laikų europiečius, slegia, varžo, neleidžia kilti, sunkina.
Tokios anapusybės žmogus, geidžiantis pats išvysti
296
ME S , BEBAIMIAI
didžiausias savo laiko vertybes, pirmiausia privalo šitą

laiką „įveikti" pats savyje - tai jo jėgų išbandymas - ir,
žinoma, ne tik savo laiką, bet ir ligšiolinį bjaurėjimąsi tuo
laiku bei nesutarimą su juo, „įveikti" savo dėl jo patiriamą
kančią, savo nesavalaikiškumą, savo romantiką...
381
Apie suprantamumą. Rašydamas knygą, nori būti ne
tik suprantamas, bet lygiai taip pat ir nesuprantamas.
Visiškai joks priekaištas knygai, jei kam nors ji atrodo
nesuprantama: gal kaip tik to autorius ir siekė - jis nenorėjo,
kad jį suprastų „bet kas". Kiekvienas save gerbiąs protas
ir skonis, prireikus jam išsakyti savo mintis, renkasi sau
ir klausytojus; pats rinkimasis reiškia, kad atsiribojama
nuo „kitų". Tuo paaiškinama ir visa subtilesnioji stilistika:
ji neprileidžia arti, laiko atokiai, neleidžia „įeiti", suprasti,
kaip sakyta, - ir atveria ausis tiems, kurie girdi panašiai
kaip mes. O šitai sakau tarp mūsų ir apie savo atvejį:
nenoriu nei savo nežinojimu, nei temperamento guvumu
trukdyti mane suprasti jums, mano bičiuliai: guvumu, nors
ir labai jis mane spiria kuo greičiau dalyką sudoroti, iš
viso jo imtis. Į dideles problemas žiūriu kaip į šaltą
maudyklę - staigiai į vandenį ir mikliai lauk iš jo. Kad
tuo, girdi, nepasiekiamas gylis, nepasineriama reikiamai
giliai, yra vandens bijančiųjų prietaras, tų, kurie nekenčia
šalto vandens; jie šneka, neturėdami patirties. O! didelis
šaltis daro viską greitai! - Tarp kitko: ar koks nors dalykas
lieka iš tikrųjų nesuprastas ir nepažintas vien dėl to, kad
jis paliečiamas, apžvelgiamas, žvilgsniu perskrodžiamas
tik probėgšmais? Ar reikia pirma ant jo gerai atsisėsti?
Patupėti, lyg vištai ant kiaušinių? Diu noctuque incubando25,
kaip Newtonas sakydavo apie save? Bent jau esama itin
297
Penkt a knyga
baikščių ir jautrių tiesų, kurių nesugriebsi kitaip, kaip

staigiai - jas būtina arba užklupti netikėtai, arba palikti...
Galų gale mano lakoniškumas turi dar vieną teigiamybę:
mano gvildenamuose klausimuose daug ką turiu formu
luoti greitai, kad dar greičiau būtų išgirsta. Būdamas
imoralistas, turiu žiūrėti, kad nenukentėtų nekaltybė -
turiu galvoje asilus ir senbernius bei senmerges, kurie
gyvenime nieko daugiau neturi, kaip savo nekaltybę;
negana to, mano raštai privalo juos įkvėpti, kilninti, ska
tinti būti dorovingus. Neįsivaizduoju gyvenime nieko
smagesnio, kaip matyti susižavėjusius senus asilus ir
mergeles, pagautus saldžių dorybės jausmų: ir „aš tai
regėjau" - štai taip Zaratustra kalbėjo. Tiek apie sąmo
ningą lakoniškumą; blogiau yra su mano nežinojimu,
kurio neslepiu ir pats nuo savęs. Užeina akimirkų, kai
imu jo gėdytis; tačiau būna, žinoma, ir valandų, kai tos
gėdos darosi gėda. Ko gero, mūsų, filosofų, visų be iš
imties šiais laikais žinojimo reikalai prastoki: mokslas
plėtojasi, ir patys mokyčiausi iš mūsų jau beveik suvokė,
kad per mažai žino. Tačiau būtų kur kas blogiau, jei būtų
kitaip, - jei mes per daug žinotume; pirmučiausias mūsų
uždavinys buvo ir lieka - patiems nesipainioti. Mes esame
šiek tiek kitkas negu mokslininkai, nors nepasakysi, beje,
jog esame nemokyti. Kitokie mūsų poreikiai, kitoks au
gimas, kitoks virškinimas: mums reikia daugiau, bet mums
reikia ir mažiau. Kiek to būtina proto mitybai, formulės
nėra, tačiau jeigu jo skoniui tinka nepriklausomybė, greiti
atėjimai ir išėjimai, keliavimai, galbūt nuotykiai, kurie
įmanomi tik mikliausiems žmonėms, tai jis gyvena verčiau
laisvas ir mažiau privalgęs negu nelaisvas ir prikimštu
pilvu. Ne lašininio kūno, o didžiausio lankstumo ir jėgos
geras šokėjas reikalauja iš savo maisto, - ir aš nežinau,
kuo dar filosofo protas geidautų būti, jei ne geru šokėju.
298
ME S , BEBAI MI AI
Kaip tik šokis ir yra jo idealas, jo menas, pagaliau jo

vienintelis dievobaimingumas, jo „pamaldos"...
382
Begalinė sveikata. Mums, naujiesiems, bevardžiams,
blogai suprantamiems, dar nenusakytos ateities pirm laiko
gimusiesiems - mums reikia naujam tikslui siekti ir naujos
priemonės, būtent naujos sveikatos: stipresnės, labiau už
grūdintos, ištvermingesnės, narsesnės ir linksmesnės už
visas iki šiol buvusias sveikatas. Tam, kurio siela trokšta
patirti visas aliai vienos ligšiolines vertybes ir geidžia-
mybes ir būti apiplaukusi visas šitos įsivaizduojamos
„Viduržemio jūros" pakrantes, tam, kuris savo paties
kailiu nori pajusti, kaip jaučiasi idealo užkariautojas ir
atradėjas - kaip menininkas, šventasis, įstatymų leidėjas,
išminčius, mokslininkas, maldininkas, pranašautojas ar
senojo stiliaus šventasis atsiskyrėlis, - tam visų pirma
reikalingas vienas dalykas - begalinė sveikata, tokia, kurią
žmogus ne tik turi, bet ir nuolat papildo ir privalo pa
pildyti, nes be paliovos ją atiduoda, turi atiduoti!.. Ir štai
dabar, taip ilgą laiką buvę kelionėje, mes, idealo argo
nautai, drąsesni galbūt nei reikalauja išmintis, patyrę gan
dažnai avarijų ir nuostolių, bet, kaip sakyta, sveikesni
negu kiti mums norėtų leisti būti, pavojingai sveiki, be
galo sveiki, - mums ima atrodyti, jog kaip atlygis už tai
atsiveria prieš akis dar neatrastas kraštas, kurio ribų dar
niekas nėra apžvelgęs, savotiškas visų ligšiolinių idealo
kraštų ir užkampių anapus, taip pertekęs grožio, sveti
mumo, neaiškumo, baisumo ir dieviškumo pasaulis, kad
mūsų smalsumas, taip pat ir geismas turėti darosi ne-
besutramdomi - o, mūsų dabar niekas nebegali pasotinti!
Kaip po tokių akimirkų ir jausdami tokį žvėrišką sąžinės
ir žinių badą dar galėtume tenkintis dabartiniais žmonėmis?
299
Penkt a knyga
Ganėtinai sunkiai; bet ir neįmanoma, kad į jų kilniausius

tikslus ir viltis žiūrėtume tik vargais negalais išlaikydami
rimtį ar galbūt net suvis nebežiūrėtume. Kitas idealas
vilioja mus - neįprastas, gundantis, kupinas pavojų, ide
alas, kurio niekam nenorėtume piršti, nes niekam taip
lengvai nepripažįstame į jį teisės: tai idealas dvasios, kuri
naiviai, t.y. visai to nenorėdama ir dėl per kraštus be
siliejančios gausos ir stiprybės žaidžia su viskuo, kas iki
šiol buvo vadinama šventa, gera, neliečiama, dieviška;
kuriai ta aukščiausioji kategorija, pagal katrą tauta teisėtai
nustato savo vertybių matą, reikštų tam tikrą pavojų,
smukimą, pažeminimą ar bent poilsį, aklumą, laikiną
užsimiršimą; tai žmogiškosios ir drauge antžmogiškosios
gerovės bei palankumo idealas, gana dažnai atrodysiantis
nežmoniškas, sakysim, kai jis greta visos ligšiolinės žemiš
kosios rimties, greta bet kokio gestų, žodžių, garsų, žvilgs
nių, moralės ir uždavinių iškilmingumo atsistos kaip jų
tikra nesavanoriška parodija - ir tuo, nepaisant to, tik
prasidės galbūt didžioji rimtis, tik bus parašytas tikrasis
klaustukas, keisis sielos likimas, pasistūmės laikrodžio
rodyklė, prasidės tragedija...
383
Epilogas. Bet tuo metu, kai baigdamas itin lėtai brėžiu
šį niūrų klaustuką ir dar noriu savo skaitytojams priminti
tikrojo skaitymo dorybes - o, kokios tai užmirštos ir
nežinomos dorybės! - atsitinka taip, kad aplink mane
pasigirsta pikčiausias, linksmiausias ir barzdukiškiausias
kvatojimas: pačios mano knygos dvasios užpuola mane,
tampo už ausų ir liepia laikytis tvarkos. „Mes nebegalime
ištverti, - šaukia jos, - šalin, šalin šitą juodą kaip juod
varnis muziką! Ar aplink mus - ne šviesus rytmetys? Ne
žalia minkšta žemelė ir pieva - tikra šokio karalystė? Ar
300
ME S , BEBAI MI AI
buvo kada nors palankesnė valanda džiaugsmui išlieti?

Kas užtrauks mums dainą, rytmečio dainą, tokią saulėtą,
lengvą, skrają, kad ir žiogų neišbaidytų, - veikiau, kad
ji žiogus kviestų kartu dainuoti, kartu šokti? O dar geriau
būtų primityvus kaimiškas dūdmaišis negu tokie paslap
tingi garsai, tokie kranksėjimai, laidotuvių balsai ir švil
piko pypsėjimai, kuriais jūs mus savo atokiame užkam
pyje iki šiol vaišinote, mano pone vienišiau ir ateities
muzikante! Ne! Tokių tonų mums nereikia26! Užtraukit
ir užgrokit verčiau švelnesnę ir džiaugsmingesnę melo
diją!"- Ar jums šitaip labiau patinka, mano nekantrieji
bičiuliai? Puiku! Kas dar nelabai pasirengęs vykdyti jūsų
valią? Mano dūdmaišis jau laukia, mano gerklė taip pat -
gal balsas skambės kiek šiurkštokai, nepeikite! Tam mes
ir kalnuose. Bet tai, ką išgirsite, yra bent nauja, o jeigu
jūs to nepagausite, jei dainininką netaip suprasite, menka
bėda! Tai jau „dainiaus prakeikimas"27. Užtat kur kas
aiškiau galėsite girdėti jo muziką ir melodiją, kur kas
geriau pagal jo dūdelę - šokti. Ar norite šito?..
Priedas
PRINCO VOGELFREI'O DAINOS
Go e t h e ' i
Amžiais nedingstantis -
Tau tik vaidyba!
Dievas klastingas - jis
Vaisius kūrybos...
Vyksmas pasaulinis
Tvarko tikslus.
Vargas rūstaujančiam.
Kvailiui - smagu.
Maišo čia žaismas šis

Būtį, kapus.
Amžinas kvaišmas vis
Įpina muši..
Poet o paš a uki ma s

Sėduosi nusistekenęs
Pailsėti po medžiu.
Suklustu: kažkas stuksena
Tyliai taktą, vos girdžiu.
Susijaudinu kaip reta,
Bet nurimstu pamažu.
302
Ir aš pats, lyg koks poetas,

Prakalbu eilių ritmu.
Kai pradėjo man rikiuotis

Skiemenų ir posmų daug,
Neištvėriau nesijuokęs
Ir kvatojau vis garsiau.
Tu poetas? Tu poetas?
Gal galvoj tau negerai?
„Taip, drauguži, tu poetas!" -
Beldžia man genys aukštai.
Ko tupiu, ko krūmuos tykau?

Gal medžioju plėšikus?
Žodžių gal? Vaizdų išnyrant?
Juos dedu tuoj į rimus.
Mintys juda, kyla, kratos,
Laksto, šėlsta kaip vaikai.
Rimai - tai tarytum strėlės!

Driežas virpa, šoksta, drimba,
Kai paleistos jos nuskrieja
Ir jam nugaron įsminga.
Suprantu, nėra kur dėtis -
Sužeistas jis mirtinai!
Gal netobulos tos eilės?

Gal ir žodžiai šlubini?
Bet jie liejasi į dainą,
303
Pr i e das
Jungias ritmo grandimi.

Sukas šis žiaurus verpetas,
Linksma kam, o kam blogai.
Tyčiojies, juokauji, paukšti?

Gal galvoj tikrai nekas?
Gal širdies dar pasiklausti?
Bet, įspėju, venk manęs.
Net pykčiu neatsikratęs,
Vis pinu posmus rimtai.
Pi etuose
Aš kybau ant kreivos šakos čia
Ir savo nuovargį supu.
Pas paukštį atėjau svečiuosna,
Lizde jo sėdžiu ir ilsiuosi,
Bet iš tiesų toli esu.
Paraudo ir užmigo marios,

Tik burė ir tyla aplink.
Ir uostas, bokštai, fygos medžiai...
Idilė čia, ir bliauna avys -
Pietų gaiva, mane priimk!
Žygiuot nereiškia juk gyventi -

Tai stilius vokiškas, šlykštus.
Prašiau aš vėją pasistengti
Iškelt mane paukščiu pleventi, -
Skridau per jūrą į Pietus.
304
O, prote! Tu per greit, lengviausiai

Į tikslą mus gali gabent!
Išmokau skrisdamas galiausiai
Drąsos, jėgų įgyti gausiai -
Ir žaist iš naujo, ir gyvent.
Mąstyt vienam - tai išmintinga,

Bet dainą traukt - tikrai jau ne!
Susėskit tad ratu, kaip tinka,
Ir paklausykit dėmesingai,
Kaip girsiu jus, paukščius, giesme.
Skrajūnai jūs - jauni, klastingi!

Ir meilės jums tikrai nestinga,
Su jum bendrauti taip smagu.
Aš Šiaurėje - prisipažįstu -
Mylėjau senę - be paikysčių:
„Tiesa" vadinos ji vardu...
Di e vobai mi ngoj i Bepa

Kol liemenėlis lieknas,
Gali būti pamaldi.
Žinia, kad myli Dievas,
Jei moteris graži.
Nebaus jisai vienuolio,
Tikriausiai jam atleis,
Kad pats, kaip tas varguolis,
Jis pas mane ateis.
Ne dvasios tėvas žilas,

Bet jaunas ir žvalus.
Ne katinas debilas -
Aistringas, pavydus.
305
Pr i e da s
Nenoriu aš karšinčiaus,
Ir jam nereik senų.
Jis nuostabus, išminčius,
Jis žino, kas žavu!
Bažnyčia moka lįsti

Į širdį kiekvienam.
Atleidžia, kai suklystu,
Ji nuodėmes ir man.
Ten sukalbi maldytę,
Tik klupt - ir bėgi sau.
Padaręs nuodėmytę,
Nesuk galvos per daug.
Garbė, kurs ten aukštybėj

Taip myli merginas!
Kurs dėl širdies dalykų
Nepyksta ant tavęs.
Kol liemenėlis lieknas,
Gali būt pamaldi.
O kai kakta raukšlėta,
Už velnio eit turi!
Pas l apt i ngas l ai vel i s

Žemę apgaubė naktis.
Gatvėse nutilo vėjas.
Gera man, rami širdis -
Ne dėl to, kad būtų ėmęs
Svaigulys, ar gal viltis:
Sąžinė švari padėjo.
Bet netyčia pabundu,

Bėgu tuoj prie jūros kranto.
306
Mėnuo šypsos - nuostabu!

Snaudžiančią išvystu bandą,
Piemenį su laiveliu
Išplaukiant į jūros lanką.
Taip praslinko valanda,

Mėnuo, metai gal prabėgo,
Kai paveikslas šis staiga
Amžinybėn nugarmėjo,
Nes bedugnė atlapa
Viską suėmė, sugėrė.
Rytą žiū: ten jūros toly

Stovi valtis nejudri...
Kas nutiko? Kas prapuolė?
Gal nuskendo? Ar visi?
Nieko! Mes tiktai miegojom -
Mes visi kaip užmušti!
Mei l ės pr i s i paž i ni mas

(kuomet ir pats poetas duobėn įkrito)
Stebuklas! Skrenda jis?
Aukštyn, aukštyn ir be sparnų jėgos?
Kas kelia jį išvis?
Kur skrieja jis ir kur dabar sustos?
Lyg amžina žvaigždė

Jis mirga ten, - gyvenimas toli.
Pavydo jau nebėr,
Net kilo tie, kas matė skrendant jį!
O, paukšti albatrosl
Į tolį traukia amžinai mane.
307
Pr i e da s
Ištryško ašaros -
Tave regiu: taip, myliu aš tave!
Teokri t i š ko ož ka g a ni o dai na
Guliu: pilve liga.
Kamuoja blakės.
Ten muzika, šviesa!
Jie šoka, blaškos...
Vidurnaktis. Kur tu?

Turi atslinkti.
Jos laukiu tarsi šuo -
Ir jokio ženklo.
Žadėjai juk tikrai!

O gal seki ištroškus
Kiekvieną taip vikriai,
Kaip mano ožkos?
Iš kur, kas pasakys,

Drabužiai šilko?
Tikriausiai koks ožys
Tau juos apvilko?
Laukimas - tai kančia,

Kai šitaip myli.
Taip auga visada
Nuodingas grybas.
Juk meilė, kaip džiova,

Naikina kūną.
Nebvalgau niekada -
Sudie, svogūnai!
308
PRINCO VOGELFREI ' O DAINOS
Rausvėja jau rytai,

Ir žvaigždės gęsta.
Norėčiau amžinai
Mirty paskęsti.
Ši tos taip neai š ki os si el os"

Šitos taip neaiškios sielos
Erzina mane.
Tas jų garbinimas vienas
Gėda tik ir baisiai apmaudus.
Kad ne jų skveman įkibęs

Traukiu per laikus,
Žvilgsniuos jų regiu pavydą -
Saldnuodingas jis ir toks klaikus.
Lai jie keikia kiek pajėgia,

Nosį lai nugręš.
Tas spoksojimas bejėgis -
Jis nejaudina manęs.
Nus i v y l ę s kvai l ys
Rašau ant sienų ir stalų,
Paskatintas jausmų kvailų.
Ar būstą turi tai dabinti?
Jūs sakot: „Peizoti netinka.

Reik viską kruopščiai skusti, trinti,
Kol pėdsakų neliks jokių!"
Na, ką! Mazgotę griebiu tuoj -

Manęs nebūtina mokinti.
Šveičiu, kaip dera kritikui.
309
Pr i e das
O baigęs plušti paryčiui,

Regiu, kaip „protą" savo šitą
Ant stalo jūs, ant sienų ši...
Ri mus r e me d i u m1
Arba: Kaip guodžia save sergantys poetai
Pro tavo šnervę,
Tu, laiko ragana seili,
Minutės sunkias, varva.
O, siela, tu šlykšties, šauki:
„Tą amžių lervą:
Ją - po velnių!"
Pasaulis - geležis:
Įkaitęs jautis - kurčias jis kančiom2.
Skrajaisiais durklais skausmas įrašys
Giliai galvon manon:
„Pasaulis - be širdies,
Kvailystėm lemtas jis didžiom!"
Rimtai ar tyčia
Nuodų pili man smegenin?
Tiri tu kaktą su viltim?
Ko klausi? Ko? Kad pavaryčiau
Tą kekšę tuoj šalin
Ir jos patyčias!
Ne! Grįžk atgal!

Lauke lietus, gali pašiurpti.
Švelnumo reikia tau patirti.
Imk! Auksas čia brangus, vaikei! -
Čia laimė gal?
Gal drugį girti? -
310
PRINCO VOGELFREI ' O DAINOS
Žinau, atplėš
Audra duris. Į lovą lyja.
Tamsu. Bėdų dabar daugės!
Jei kas neturi šimto rimų,
Kertu lažybų,
Iškart padvės!
„O, l ai me tu mana!"
Štai vėl regiu aš balandžius San Marko:
Užsnūdo priešpietis. Aikštėj tylu.
Dainas siunčiu aukštyn iš šito parko
Lyg balandžius. Jas vėl žemyn tempiu
Kūrybine galia.
Prie plunksnų noriu rimų dar prikarti
- o, laime tu mana!
Dangau, gaubi tu čia sava ramybe

Šį spiečių margą lyg šilku melsvu.
Aš myliu jį, bijau jo ir pavydžiu...
Jo sielą aš išgert mielai galiu!
O gal grąžint man ją?
Ne, ne! Tu akį džiugini, matau tą skrydį:
- o, laime tu mana!
Tu, bokšte išlakus! Tu tarsi liūtas

Veržeis aukštyn, net apsakyt sunku!
Užlieji aikštę skambesiu nebūtu:
Prancūziškai - tai jos accent aigu*.
Jei likčiau vienas čia,
Žinočiau aš, kas vertė užsibūti...
- o, laime tu mana!
311
Pri edas
Stop, muzika! Tegu šešėliai gęsta,

Ir te ruda švelni naktis ateis!
Grot per anksti. Dar dieną reikia tęsti,
Kol aukso šypsniai švystels jos veidais.
Diena dar bus ilga:
Ir slankiot, ir eilėm prasmingom ręsti,
- o, laime tu mana!
Į nauj as pl at ybes
Noriu ten: mane ten gena,
Ten veržiuos be atvangos.
Išplaukia į okeaną
Mano laivas Genujos.
Toliai veriasi platybių,

Laikas snaudžia su erdve.
Tavo akys, begalybe,
Žvelgia klaikiai į mane.
Ši l s Ma r i a 4
Sėdėjau čia ir laukiau vis - kas bus:
Anapus gėrio, blogio, - ir blausus
Žvelgiau į jūrą, saulę, į medžius.
Žaidžiau aš su laiku jo žaidimus.
Tik štai - nebetikiu akim staiga -

- Praėjo pro mane Zaratustra...
Mi s t r a 1i u i 5
Šokio daina
O, mistrali, vėjau šaltas,
Debesis vaikai tu baltus -
312
Myliu aš tave karštai!

Ar ne vieno mes likimo
Susieti nuo pat gimimo -
Gaivą nešti amžinai?
Ir slidžiais takais kalnyno,

Šokdamas lyg gėręs vyno,
Bėgu pasitikt tavęs:
To, kuris be irklo, laivo,
Kaip laisvūnų laisvės ainis,
Perskrodžia marias gilias.
Ir, išgirdęs tavo šauksmą,

Puoliau, vos pradėjus aušti,
Į pajūrį prie uolų.
Ir tikrai, kaipmat atgijęs,
Deimantais pasidabinęs,
Tu atskriejai iš kalnų.
Aš mačiau, padangės raistais

Su savais žirgais ristaisiais
Atbildėjai vežimu.
Aš mačiau, kaip tavo rankos
Žirgus siautėjančius tranko
Tarsi žaibo botagu, -
Aš mačiau, kaip tu iššokai

Greit iš ratų ten tolokai,
Nėrei statmenai strėle
Į bedugnę taip, kaip sminga
Į rožyną, į ugningą,
Pirmas spindulys ryte.
313
Pri edas
Šokim tad ant tūkstantinių

Nugarų, bangų krūtinių -
Kurkime naujus šokius!
Sukim tūkstančius ratelių,
Te bus laisvas mūsų menas,
Mūsų mokslas - linksmas bus!
Skinkim sau po gėlę vieną

Savo garbei, savo sielai,
Ir vainikui - žiedus du!
Šokim tarsi trubadūrai
Tarp kekšyno ir šventųjų,
Tarp pasaulio ir dievų!
Kas su vėjais šokt negali,

Jau paliegęs, kojos gelia,
Tas pagalbos nesulauks.
Kas begarbis, pataikūnas,
Elgeta dvasia ir kūnu,
Tą iš mūsų rojaus lauk!
Gatvėse sukelkim dulkes:

Lai sau čiaudi, springsta mulkiai
Išbaidykim sirgalius!
Dvoką klipatų bedančių
Išsklaidykim iš pakrančių
Ir akių bailių žvilgsnius!
Vykime dangaus drumstėjus,

Debesų, miglų stūmėjus -
Te pasauly švies giedra!
Su tavim, dvasia laisvūne,
314
Kyla, veržiasi ir grumias

Mano laimė lyg audra.
Kad ją amžiai prisimintų,

Imk vainiką, mūsų pintą
Iš lapelių ir žiedų!
Imk ir nešk jį kuo toliausiai,
Laiptais kopk dangaus aukščiausiais,
Užkabink jį ant žvaigždžių!
PAAIŠKINIMAI
Iš pradžių Linksmasis mokslas buvo sumanytas kaip penkių

knygų veikalo Ryto žara (Morgenröte, 1881) tęsinys. Pirmąsias
keturias jo knygas F. Nietzsche parašė 1881-1882 m. žiemą
Genujoje (Italija). Tuo laiku parašyti ir 63 eilėraščiai, pavadinti
vienu pavadinimu „Pokštas, klasta ir kerštas". 1882 m. pavasarį
parašytas ir eilėraščių ciklas „Princo Vogelfrei'o giesmės". Tų
pačių metų rugpjūčio mėnesį knyga buvo išleista. 1886-1887 m.
žiemą, leisdamas antrąjį Links?tiojo mokslo leidimą, F. Nietzsche
jį papildė penktąja knyga („Mes, bebaimiai"), minėtu eilėraščių
ciklu „Princo Vogelfrei'o giesmės" ir nauja pratarme. Toks
Linksmojo mokslo leidimas pateikiamas ir lietuvių skaitytojui.
1 R. W. Emerson (1803-1882) - žymus JAV filosofas, poetas,

eseistas. Baigęs Harvardo universitete teologijos studijas, mo
kytojavo, buvo unitorių bendruomenės pastorius, 1832 ir 1847 m.
lankėsi Europoje. 1832 m. iš pastoriaus darbo pasitraukė. Vei
kiamas neoplatonizmo, indų filosofijos, vokiečių idealistinės ir
transcendentinės filosofijos bei anglų romantizmo, mėgino su
kurti nedogmišką, panteizmui artimą tikėjimą. Parašęs esė Pri
gimtis (1836) tapo vienu iš žymiausių transcendentinės filosofijos
atstovų Amerikoje. Jis ypač rutuliojo asmenybės nepriklauso
mybės idėją, įrodinėjo, kad kiekvienas žmogus iš prigimties turi
genialumo pradą, kurio plėtotei reikia palankių sąlygų. Vei
317
PAAIŠKINIMAI
kiamas romantizmo herojų kulto, parašė šešių žymiausių žmo

nių (Platono, E. Swedenborgo, M. de Montaigne'io, W. Sha-
kespeare'o, Napoleono I ir J. W. Goethe's) biografijas Essays
on representative men (Pasakojimai apie žymius žmones, 1850). Kūrė
eilėraščius, išleido keletą esė rinkinių.
2 prasideda tragedija (lot.).
1 prasideda parodija (lot.).
4Čia žaidžiama vokiečių frazeologizmu „jemandem ein Xfür

ein Uvormachen", pažodžiui „X'u vaizduoti U", t.y. akis dumti,
miglą pūsti, už nosies vedžioti.
s Baubo - Eleusino gyventoja, nepadoriu plepėjimu ir elgesiu

pralinksminusi žemdirbystės deivę Demetrą. Naujojoje graikų
kalboje žodis ßaußco reiškia senę, linksmai praleidusią savo
jaunystę.
6 Šis pavadinimas perimtas iš J. W. Goethe's: „Scherz, List

und Rache. Ein Singspiel" (1790). F. Nietzsche's amžininkas
P. Gastas sukūrė šiam tekstui muziką (1880).
7 Eik su manim - eik su savim (lot.). Šiame ketureilyje

F. Nietzsche kuria J. VV. Goethe's eilėraščio „Zu den Leiden des
jungen Werthers" eilutės „Sei ein Mann und folge mir nicht
nach" variaciją.
8 Esama nuomonės, kad šiame eilėraštyje F. Nietzsche turi

galvoje save; žr. Heckel K. Nietzsche. Sein Leben und seine Lehre. -
Leipzig, 1922. - S. 93.
ų Seneka ir ši padermė (lot.).

318
PAAIŠKINIMAI
10 pirma rašyti, paskui filosofuoti (lot.).
11Aliuzija į Bibliją; plg. Dievo žodžius Adomui: „Savo veido

prakaite tu valgysi duoną <...>" ( Pr 3,29).
12Turima galvoje F. Nietzsche's aforizmų knyga Menschlisches,

Alzumenschliches. Ein Buch fiir freihe Geister (Žmogiška, pernelyg
žmogiška. Knyga laisviesiems protams, 1878).
13 Štai žmogus (lot.). Tuos žodžius tarė Pilotas, išvesdinęs

Kristų iš savo rūmų ir rodydamas jį žydams; žr. Jn 19,5.
F. Nietzsche taip pavadino savo autobiografiją.
PIRMA KNYGA
1prieštaringų dalykų dermės (lot.). Horacijus. Laiškai, I, 12.
2Bernard le Bovicr de Fontenelle (1657-1757) - prancūzų anks

tyvojo šviečiamojo laikotarpio poetas ir dramaturgas, istorinių,
literatūros kritikos ir filosofinių veikalų autorius, ilgametis
(1690-1740) Prancūzijos mokslų akademijos sekretorius. Išgy
venęs šimtą metų, mirė be skausmų sakydamas: „Mes amis,
je sens une certaine difficulté d'être" (Mano bičiuliai, jaučiu,
kad jau sunkoka būti). Kaip kritiškas mąstytojas pagarsėjo
veikalu Mirusiųjų pokalbiai (1683), o damoms skirtame grakščia
salonine kalba parašytame filosofiniame publicistiniame veikale
Pašnekesiai apie pasaulių daugybę (1686) aiškino M. Koperniko
ir R. Descartes'o astronominę sistemą. Ypač nusipelnė leisdamas
Mémoires de l"Academie des sciences (Mokslų akademijos memuarai).
Jo poetinė ir dramaturginė kūryba didesnio pasisekimo neturėjo.
319
PAAIŠKINIMAI
3Šiamaforizmui artima viena J. J. Baumanno veikalo Handbuch

der Moral nebst Abriß der Rechtsphilosophie (Leipzig, 1879) mintis,
kurią F. Nietzsche aforizmo rankraštyje yra pažymėjęs ženklu
NB: „Paprastas žmogus arba egoistas, priešingai, viską aiškina
taip, kaip jam į galvą šauna, nes bešališka ir tauri mąstysena
jam visai neprieinama <...>" (p. 13).
4 G. Mazzini (1805-1872) - garsus Italijos patriotas ir revo

liucijos veikėjas. Dar studijuodamas dalyvavo karbonarų judė
jime, už tai buvo įkalintas. 1831 m. Marselyje įkūrė slaptą
„Jaunosios Italijos" organizaciją, siekusią išvaduoti Italiją iš
Austrijos priklausomybės, suvienyti ir paskelbti respublika.
1834 m. kartu su kitais Šveicarijoje įkūrė „Jaunosios Europos"
organizaciją, surengė nemaža sukilimų Šiaurės ir Vidurio Ita
lijoje, buvo ne kartą areštuotas ir emigravęs. 1849 m. buvo
Romos Respublikos Triumvirato narys, su G. Garibaldi'iu or
ganizavo Romos gynimą nuo prancūzų. 1853 m. įkūrė Veikimo
partiją, kuri kovojo dėl Italijos nepriklausomybės, popiežiaus
pasaulietinės valdžios likvidavimo. G. Mazzini nepritarė Pa
ryžiaus komunai. 1861 m. buvo išleista jo publicistikos 12 tomų.
3 Plg. Homero posakius urcep ųopov (Odisėja, I, 34; Iliada,

XX, 30 ir kt.), UTiep ųolpav (Iliada, XX, 336 ir kt.), urcep popa
(Iliada, II, 155 ir kt.).
6Tai eilutės iš J. W. Goethe's dramos Egmontas herojės Klär

chen dainuojamos dainos (trečias veiksmas).
7 Nevisiškai tiksliai cituojamas Sofoklis; plg. Antigonė, 790;

Trachitiietės, 441-446, taip pat Platono dialogą Valstybė, 329 b d,
kur kalbama apie Sofoklį. Šią vietą Platono dialoge nurodo ir
320
PAAIŠKINIMAI
A. Schopenhaueris savo esė Apie žmogaus amžiaus skirtumus; žr.

Parerga und Paralipomena, I, 524.
8 Dienotvarkė karaliui (pranc.).
9Citata iš: Rėmusat C. E. Mémoires 1802-1808. - Paris, 1880. -

T. 1. - P. 114-115.
10 Slaptinga istorija (lot.).
11 Plokite, bičiuliai, komedija baigta! (lot.). Sueton. Augustus.

90, 1.
12. O, koks menininkas žūsta! (lot.). Sueton. Nero. 49, 1.
13 Histrio, onis (lot.). - aktorius.
14 O, koks žiūrovas žūsta! (lot.).
15 Štai šitai juokinga, štai šitai beprasmiška (lot.).
16 Vahabitai - antroje XVIII a. pusėje atsiradusios ir rytinėse

Arabijos provincijose išplitusios islamo religinės-politinės sro
vės, kuriai pradžią davė Muhamedas ibn Abd ai Vahabas (1703-
1787), šalininkai. Svarbiausios vahabizmo idėjos - grįžti prie
ankstyvojo islamo, griežčiausiai laikytis Korano nuostatų, ne
garbinti šventųjų ir šventų vietų (taip pat ir pranašo Mahometo
bei Kaabos Juodojo akmens), mokėti vargšų mokestį, negerti
vyno ir nerūkyti, kukliai rengtis; Alachui ir jo išpažinėjams
nereikalingi jokie tarpininkai.
1663. 11
321
PAAIŠKINIMAI
17Tas anglas - tai Williamas Giffordas Palgrave'as, Įspūdžių

iš vienerių metų kelionės po Viduriniųjų ir Rytų Arnbijų (1865, du
tomai) autorius. Šią metus trukusią pažintinę kelionę į Rytus
W. G. Palgrave'as atliko Napoleonui III pavedus.
18 Plg. Plutarcho Romėnų klausimai, 6, kur ši nuomonė pri

skiriama „daugeliui" (¿ę oi kXsiotoi voųt'ęouaiv), o ne tie
siogiai Katonui.
19 Turimi galvoje Ch. M. Talleyrand'as (1757-1838), garsus

prancūzų diplomatas, ir Napoleonas I.
ANTRA KNYGA
1Saisas (Šals) - senovės Egipto miestas vakarinėje Nilo deltoje,

ypač garsėjęs nuo VIII a. pr. Kr., kai Egiptą valdė iš čia kilusios
XXIV, XXVI ir XXVIII karalių dinastijos. Herodotas mini šešis
XXVI dinastijos karalius, kuriems valdant Saisas buvo viso
Egipto sostinė. Čia palaidoti šios dinastijos karaliai, išliko daug
griuvėsių, to laikotarpio statulų.
2 Visas šis aforizmas dvasia ir stiliumi primena vieną vietą

iš ]. W. Goethe's Jaunojo Verterio kančių. Tai Alberto ir Verterio
pokalbio aprašymas rugpjūčio 12 d. laiške: „Ak jūs, išminčiai! -
sušukau šypsodamas. - Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie
ramūs, tokie abejingi, jūs, dorieji žmonės! Jūs smerkiat girtuoklį,
bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip tas levitas ir dėkojate
Dievui kaip tas fariziejus, kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip
vienas iš jų. Aš ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo
netoli pamišimo, ir aš nesigraužiu nei dėl vieno, nei dėl kito,
322
PAAIŠKINIMAI
nes, kiek leido mano protas, suvokiau, kodėl visi nepaprasti

žmonės, kurie nuveikia didelius, iš pažiūros neįmanomus dar
bus, nuo seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pamišėliais.
Bet ir kasdieniniame gyvenime nepakenčiama, kai sulig kiek

vienu bent šiek tiek laisvesniu, kilnesniu, neįprastesniu darbu
išgirsti šaukiant: jis girtas, jis iš proto išsikraustė! Gėdykitės,
blaivieji! Gėdykitės, išminčiai!" (Gėtė J.V. Jaunojo Verterio kan
čios. - V.: Vaga, 1984. - P. 42. - Vertė E. Vengrienė).
1Plg. Ch. Baudelaire Fusees VIII: „Šitie gražūs ir dideli laivai,

ant ramaus vandens vos pastebimai supami į priekį (ir į šonus),
tingios ir nostalgiškos išvaizdos laivai, ar jie tyliai neklausia:
kada išvyksime laimės ieškoti?"
4 Pudendus, -a, -um (lot.). - tai, ko reikia gėdytis: begėdiškas,

niekšiškas, bjaurus.
■ Šio aforizmo rankraštyje šioje vietoje žymima „Z" [arathust-

ra].
8 Plg. Mt 19, 22: „Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs

pasišalino, nes turėjo daug turto".
7 Rankraštyje aforizmas pradedamas taip: „Apie karališkai

galingas moteris iki šiol susidariau įspūdį tik teatre, klausy
damas alto balsų (pavyzdžiui, dainuojant Biancholini)".
8F. Nietzsche čia, matyt, turi galvoje tokias vietas iš Aristotelio

kaip Nikomacho etika, 1123 b 6-8: „<...> panašiai kaip grožis
būdingas tik dideliam kūnui, - maži žmonės gali būti dailūs
ir gražiai sudėti, bet ne gražūs" (Aristotelis. Rinktiniai raštai. -
ir
323
PAAIŠKINIMAI
V.: Mintis, 1978. - P. 131. - Vertė J. Dumčius), ir Retorika, 1361 a

6-7: „<...> moterų kūno grožio ir stambumo tobulybė <...>"
9 Žilis Blasas - žinomas A. R. Lesage'o nuotykių romanas.

A. R. Lesage'as (1668-1747) - prancūzų rašytojas, studijavo teisę
Paryžiuje, kurį laiką (1694) dirbo advokato darbą, paskui ėmė
verstis vien literatūrine veikla: iš pradžių vertė į prancūzų kalbą
ispanų dramas, paskui pats rašė scenos veikalus, ypač komedijas
(parašė jų apie šimtą). Didžiausio pasisekimo susilaukė du jo
romanai: Šlubas velnias (ispano Vėlezo de Guevara'os romano
EI diablo cojuelo perdirbinys) ir Žilis Blasas iš Santilanos, sukurtas
ispanų pikareskinio, arba šelmių, romano su daugybe įvairių
nuotykių pavyzdžiu. Ilgą laiką buvo manoma, kad ir šis ro
manas turėjęs ispanišką neišlikusį originalą. Šiuo veikalu A. R. Le
sage'as įtvirtino šį romanų tipą prancūzų literatūroje.
10Plg. šio sakinio redakciją rankraštiniame aforizmo variante:

„Prastas skonis vokiečių kūriniuose (pvz., kai kurie pasažai
YVagnerio „Tannhauseryje" ir „Skrajojančiame olande") mane
žeidžia neapsakomai -".
11 Sk.: rečitativo seko („sausas rečitatyvas", it.) - rečitatyvas,

palydimas ilgų fortepijono ar kito daugiabalsio instrumento
akordų.
12 Šį anekdotą prisimena ir A. Schopenhaueris savo veikale

Pasaulis kaip valia ir vaizdinys: „Minėtu pagrindu galima paaiš
kinti ir tą gerai žinomą faktą, kad, priešingai, puikūs mate
matikai esti nelabai jautrūs dailiesiems menams; tai ypač ryškiai
atskleidžia anekdotas apie žinomą prancūzų matematiką, kuris,
perskaitęs Racine'o Ifigeniją, gūžčiodamas pečiais paklausė:
Qu'est-ce-que cela prouve?" (Ką visa tai įrodo?; Pirmas tomas,
Trečia knyga, § 36). Manoma, kad tas garsusis matematikas
324
PAAIŠKINIMAI
buvo prancūzas G. P. de Robervalis; plg. Hoefer F. Histoire des

Mnthématiques depuis leurs originesjusqu'au commencement du XIX-
iène siede. - Paris, 1886. - P. 439.
13 protas, dvasia (pranc.).
14 Svarbus dalykas - tylėti! (lot.). Plg. Marcialis. Epigramos,

IV, 80. 6: „Res est magna tacere".
13 Stendhal. De l'amour (Apie meilę), 233: „Eilės buvo sugalvotos,

kad lengviau būtų prisiminti".
16 sielos įtūžį (lot.).
17Aristotelis šį posakį vartoja kaip patarlę; plg. „clXXcl xaià

iųv mpoipiav noXXa ^euÔovxai àoiôoi" („Bet dainiai, pasak
patarlės, daug meluoja." Metafizika, 983 a, 3).
18 Bčtelis (port, betel) - betelio palmių, augančių Azijos tro

pikuose, sėklų ir kitų priedų mišinys, vartojamas kaip kram
tomasis delikatesas neva burnos kvapui gerinti.
19Šitame aforizme F. Nietzsche turi galvoje R. VVagnerį. Visą

aforizmą šiek tiek tepakeitęs autorius pakartojo veikale Nietzsche
contra Wagner. Aktenstücke eines Psychologen (1888) bei pridūrė
šiuos du sakinius: „Wagneris yra vienas iš tų, kurie nepaprastai
kentėjo - teigiamybė, palyginti su kitais muzikais. - Aš stebiuosi
Wagneriu visais tais atvejais, kai jis save perkelia į muziką".
20 V. Alfieri (1749-1803) - žymiausias XVIII a. italų drama

turgas, baigė karo akademiją, 1767-1772 m. apkeliavo daug
325
PAAIŠKINIMAI
Europos miestų, tirdamas politines gyvenimo sąlygas. Iš pra

džių sveikino Prancūzijos revoliuciją, bet paskui ja nusivylė,
nes negalėjo pripažinti teroro. Pagrindinis daugelio jo kūrinių
motyvas - konfliktai, kylantys tarp asmens laisvės, absoliutizmo
ir tironijos. Žymiausi dramos veikalai - Kleopatra (1775), Pily
pas II (1783), Virginija (1783), Saulius (1783), Myra (1789). Parašė
6 komedijas, 17 satyrų, 6 odes ir meilės eilėraščių.
21 naujuoju gyvenimu (it.).
22 Tai Herakleito posakis; žr. Lexikon der Antike. - Leipzig,

1971. - S. 234; Diels H. Die Fragmente der Vorsokratiker. Griechisch
und Deutsch. - Berlin, 1952. - Bd. 1. - 3 fragmentas.
23 G. Leopardi (1798-1837) - italų poetas, graikų ir lotynų

klasikų vertėjas, laikomas žymiausiu po Petrarkos italų lyriku.
Pagrindinės poezijos temos - romantinio pasaulio skausmo
išgyvenimai, pesimizmas, mirties troškimas. Kūrė patriotines
dainas, himnus, elegijas, idiles. Yra parašęs filosofinio-litera-
tūrologinio pobūdžio darbų, kuriuose ryškus jo moralisto ta
lentas.
24P. Mérimée (1803-1870) - prancūzų rašytojas, studijavo meną

ir archeologiją, kaip Prancūzijos istorinių paminklų inspektorius
keliavo po Viduržemio jūros regioną. Jo kūryba užima tarpinę
vietą tarp romantizmo ir realizmo. Išgarsėjo kaip novelistas
(Kolombą, 1840; Karmen, 1845), parašė romantinių dramų, ba
ladžių, istorinį romaną Karolio IX laikų kronika, vertė į prancūzų
kalbą A. S. Puškiną, N. V. Gogolį, I. S. Turgenevą.
25 VV. S. Landor (1775-1864) - anglų rašytojas, nuo 1858 m.

iki gyvenimo pabaigos gyvenęs Italijoje. Jo pagrindinis kūrinys
326
PAAIŠKINIMAI
yra įsivaizduojami dialogai, 5 tomai, parašyti 1824-1853 m. Tai

fiktyvūs istorinių asmenybių dialogai literatūrinėmis ir politi
nėmis temomis.
26Chamfort, tikrasis vardas ir pavardė Sébastien Nicolas Roch

(1741-1794) - prancūzų rašytojas, karštas XVIII a. pabaigos
Prancūzijos revoliucijos šalininkas, jakobinų klubo vadovas (šū
kio „Karas rūmams, taika trobelėms!" autorius), Mirabeau ben
dražygis, bet ryžtingai pasisakė prieš M. de Robespierre'o
žiaurumus. 1781 m. tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu.
Pagarsėjo sentimentalia komedija Jaunoji indė (1764) ir klasiciz
mo dvasia parašyta drama Mustafa ir Zeangira (1777). Litera
tūrinę vertę išlaikė Maksimos ir mintys, charakteriai ir anekdotai
(1775) - daugelį metų jo užrašinėti taiklūs posakiai, aforizmai
ir anekdotai.
27 Chamfort'as buvo nesantuokinis vaikas; žr. Stahl P. J.

„Histoire de Chamfort, sa vie et ses oeuvres" („Chamfort'as:
gyvenimas ir kūryba"). Tai įvadinis straipsnis knygai: Chamfort.
Penséeset Maximes, Anecdotes et Dialogues...
2HMirabeau, tikrasis vardas ir pavardė Honoré Gabriel de

Riqueti (1749-1791) - prancūzų politikas ir publicistas. 1789 m.
kaip trečiojo luomo atstovas buvo išrinktas į Generalinius luo
mus, pasisakė už stiprią konstitucinę monarchiją Anglijos pa
vyzdžiu, stengėsi sutaikyti karalių ir tautą; 1790 m. - Jakobinų
klubo, o 1791 m. - ir Nacionalinio susirinkimo prezidentas.
29 F. Nietzsche'i Mirabeau laiškai Chamfort'ui buvo žinomi

iš minėto P. J. Stahlio leidinio, kur jie pateikti kaip knygos
priedas.
327
PAAIŠKINIMAI
30 „O, mielas drauge, pagaliau išeinu iš šito pasaulio, kur

širdis turi sudužti arba suakmenėti..." Esama nesutarimų, ar
tai iš tikrųjų paskutiniai Chamfort'o priešmirtiniai žodžiai.
G. Brandesas, žymus danų rašytojas ir literatūros istorikas (1842-
1927), 1888 m. balandžio 3 d. laiške F. Nietzsche'i, apie kurį
tais metais Kopenhagos universitete pirmą kartą skaitė paskai
tas, dėl neva paskutiniųjų Chamfort'o žodžių rašo tokią pastabą:
„Minėti žodžiai nėra Chamfort'o paskutinieji, jie aptinkami jo
paties Charakteriuose ir anekdotuose kaip pokalbio tarp M. D. ir
M. L. paskutinio sakinio: „Žmonės ir daiktai mažai mane
domina, mažiausiai domiuosi pats savimi" paaiškinimas. Pa
baiga tokia: „En vivant et en voyant les hommes, il faut que
le coeur se brise ou se bronze" (Gyvenant ir matant žmones,
reikia, kad širdis sudužtų ir suakmenėtų). Ch. Andleris veikale
Nietzsche. Sa vie et sa pensée. Paris, 1958, I, p. 146, 4 pastaboje
daro prielaidą, kad F. Nietzsche šį pasakojimą paėmęs iš A. Hous-
saye'o Chamfort'o kūrinių leidinio, išėjusio Paryžiuje 1875 m.,
įžangos. Šiame leidinyje iš tikrųjų yra ir G. Brandeso minimas
pokalbis (p. 61), bet jo nėra P. J. Stahlio leidinyje, kuriuo
naudojosi F. Nietzsche, o P. J. Stahlis „paskutiniuosius" Cham
fort'o žodžius cituoja iš kito A. Houssaye'o veikalo Portraits
du XVIIIe Siecle (XVIII amžiaus portretai), p. 50, kur anas „Po
kalbis" nelaikomas Chamfort'o fragmentu. Ch. Andleris kal
bamuoju klausimu sako taip: „Vis dėlto Chamfort'as galėjo
mirti, ištaręs aforizmą, savo paties anksčiau pasakytą".
31M. deMontaigne (1533-1592) - prancūzų rašytojas ir filosofas,

įgijo gerą klasikinį ir humanitarinį išsilavinimą, studijavo teisę,
1582-1586 m. buvo Bordo burmistras. Prieš tai keliavo po
Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją, Italiją, o gyvenimo pabaigoje
iš viešumos pasitraukė. Pagrindiniu kūriniu Esė jis įtvirtino esė
kaip savarankišką literatūros žanrą, kurį panaudojo išdėstyti
328
PAAIŠKINIMAI
savo maksimaliai nepriklausomoms pažiūroms į literatūrą, po

litiką, istoriją, filosofiją, religiją, vaikų auklėjimą ir t.t. Šalia
F. Rabelais, Montaigne'is laikomas žymiausiu prancūzų rene
sanso atstovu.
32 Turimi galvoje E. Dūhringas ir R. YVagneris.
33 Th. Carlyle (1795-1881) - škotų kilmės anglų literatūros

kritikas, romanistas, filosofas, istorikas ir publicistas. Metęs
teologijos studijas, dirbo mokytoju, paskui ėmėsi literatūrinės
veiklos. 1805 m. buvo išrinktas Edinburgo universiteto rekto
riumi honoris cnusn. Patyrė vokiečių literatūros įtaką, ypač jį
veikė J. G. Herderio, J. W. Goethe's, kurio Vilhelmą Meisterį
išvertė į anglų kalbą, F. Schillerio, Jeano Paulio, Novalio ir kt.
kūryba. Svarbiausi kūriniai: autobiografinis romanas Snrtor Re-
snrtus (1833-1834), Prancūzų revoliucijos istorija (1837), Apie did
vyrius, didvyrių garbinimą ir didvyriškumą istorijoje (1841) ir kt.
Kėlė stiprių asmenybių, galinčių valdyti pasaulį, idėją, išimtinę
misiją numatė britų tautai.
34Kone tą pačią mintį aptinkame kompozitoriaus C. F. Zelterio

1830 m. kovo 30 d. iš Berlyno rašytame laiške J. W. Goethe'i.
Neigiamai apibūdinęs dr. Forsterio Julijaus Cezario pastatymą,
C. F. Zelteris priduria: „VoBas tiesiog sako: ši drama turi vadintis
ne Julijus Cezaris, o Brutas; Brutas, tas didysis romėnas ir poeto
numylėtinis, yra pagrindinis veikėjas".
Julijus Cezaris, IV veiksmas, 3 scena/ Šekspyras. Raštai. -

V.: Vaga, 1965. - T. 6. - P. 101. - Vertė A. Churginas.
36 nedalomumo principo (lot.).
329
PAAIŠKINIMAI
37Grafas Alessnndro von Cagliostro, tikrasis vardas ir pavardė

Giuseppe Balsamo (1743-1795) - didelis avantiūristas. Jaunys
tėje, dirbdamas vaistininko padėdėju ir pramokęs vaistų ga
mybos paslapčių, ėmė važinėti po Azijos ir Europos valstybes,
rengdamas spiritizmo seansus, gydydamas eliksyrais nuo visų
ligų - kai kada ir sėkmingai, - susikrovė nemažą turtą. Vo
kietijoje pagarsėjo savo jaunystės ir gyvybės eliksyru, ypač tarp
moterų. Buvo priimamas kilmingoje visuomenėje. Paaiškėjus
apgavystėms, tekdavo bėgti j kitą šalį. Sankt Peterburge mėgino
įgyti Jekaterinos II prielankumą, bet buvo iš Rusijos ištremtas.
Kai Romoje bandė įsteigti masonų ložę, popiežius 1791 m. už
ereziją paskelbė jam mirties bausmę, kuri buvo pakeista ka
lėjimu iki gyvos galvos, kur ir mirė.
38Tai paskutinė J. W. Goethe's eilėraščio „Zu den Leiden dės

jungen Werthers// antro posmo eilutė. Eilėraštis pirmą kartą
išspausdintas 1775 m. Jaunojo Verterio kančių antrojo leidimo
tituliniuose lapuose: pirmas posmas pirmosios dalies, antras -
antrosios dalies tituliniame lape.
39 Ši citata yra iš F. Nietzsche's straipsnio „Richard YVagner

in Bayreuth", kurį jis parašė 1876 m. vasarą Bairoito teatro,
kur buvo pastatyta R. Wagnerio trilogija „Nybelungų žiedas",
atidarymo proga.
40Rankraštiniame šio aforizmo variante yra toks baigiamasis

sakinys: „Taip virtuozo garbę, po to, kai ištisą šimtmetį buvo
pasimokyta, pelnė Lisztas, taip ji reiškiama VVagneriui po to,
kai vokiečių muzika sugebėjo atnešti džiaugsmą visam pasau
liui: ši muzika gerbiama tuo, kad jos garsiam atstovui mokamas
muitas. Taip buvo su Bernini'u."
330
PAAIŠKINIMAI
41 naudotis dofinams (lot.). Dofinas - Prancūzijos karaliaus

sosto įpėdinių titulas iki Prancūzijos revoliucijos ir 1815-1830 m.
42 Tai dvi eilutės iš J. W. Goethe's eilėraščio „Der Sanger"

(„Dainius"), įeinančio į jo romaną Wilhelmo Meisterio klajonių
metai: antra knyga, vienuoliktas skyrius. Pagal žanrą eilėraštis
laikomas balade.
43 Citata iš J. W. Goethe's 1812 m. rugsėjo 2 d. Karlsbade

rašyto laiško C. F. Zelteriui.
44 Aforizmo rankraštyje čia pažymėta „Z" [arathustra].
TREČIA KNYGA
1 Elėjiečiai - antikinės graikų filosofų mokyklos, kurią VI-V

a. pr. Kr. Elėjoje įkūrė Ksenofanas, nariai. Mokyklą paskui tęsė
Parmenidas, Zenonas ir Melisas.
2 Aristonas Chijietis - III a. pr. Kr. vidurio Atėnų filosofas,

stoikas, Zenono Kitioniečio mokinys. Po Zenono mirties buvo
įkūręs savo mokyklą, kuri veikė tik kol buvo gyvas jos kūrėjas.
Pagrindiniu filosofijos tikslu laikė dorovinį žmogaus gerinimą.
Filosofija turi duoti tvirtą ir nesugriaunamą įsitikinimą pagrin
dinėmis etinėmis tiesomis, kurios privalo padėti apsispręsti,
kaip elgtis kiekvienu konkrečiu atveju.
1 Plg. Arnim J. von. Stoicorum veterum fragmenta. I. Fr. 359.
4 F. de La Rochefoucauld (1613-1680) - žymus prancūzų ra

šytojas, aktyvus audringų politinių įvykių dalyvis. Būdamas
331
PAAIŠKINIMAI
kardinolų Richelieu ir Mazarini'o priešininkas, dalyvavo kaip

vienas iš idėjinių vadų Frondoje, prancūzų aristokratijos su
kilime prieš karalienės Onos ir kardinolo Mazarini'o antiba-
jorišką politiką. Po sužeidimo iš visuomeninio gyvenimo pa
sitraukė. Paskelbus visuotinę amnestiją, 1656 m. grįžo į Paryžių.
1662 m. išleido Memuarus - tai Richelieu kritika ir Frondos
literatūrinis paminklas. Bet reikšmingiausias darbas yra Mintys,
arba moralės sentencijos ir maksimos (pirmas leidimas 1665 m.),
kuriame piešiamas iš savimeilės veikiančio žmogaus psicho
loginis paveikslas.
s meilė-pasitenkinimas (pranc.).
6 meilė-garbės troškimas (pranc.). Abi sąvokos grindžiamos

Stendhalio traktatu Apie meilę; žr. Stendhal. De l'Amour. - Paris,
1965. - P. 31-33.
7Šis aforizmas susilaukė ypatingo filosofų dėmesio. M. Hei-

deggeris 1943 m. parašė išsamią studiją, pavadinęs ją „Niet
zsches Wort 'Gott ist tot'", kur būties, valios valdyti, nihilizmo,
verčių metafizikos aspektais atskleidžia Dievo mirties filosofinę
prasmę (Heidegger M. Holzwege. - Frankfurt a. M., 1977; Ge
samtausgabe. B. 5, S. 209-267). E. Biseris F. Nietzsche's rankraščių
tekstologinių tyrimų pagrindu pateikia šio aforizmo genezę,
mėgindamas parodyti, jog Dievo mirties idėja nesanti originali
ir ji nei labai prisidėjusi prie netikėjimo, nei labai tikėjimui
pakenkusi (Biser E. „Die Proklamation von Gottes Tod. Nietz
sches Parabel. 'Der tolle Mensch' im Licht derTextgeschichte"//
Hochland. Jg. 56, 1963/64, S. 137-152). Plg. dar: Biser E. 'Gott
ist tot'. Nietzsches Destruktion des christlichen Bewußtseins. - Mün
chen, 1962; Buber M. Gottesfinsternis. - Zürich, 1957; Camus
A. Der Mensch in der Revolte. - Hamburg, 1953; Jaspers K. Niet
332
PAAIŠKINIMAI
zsche und das Christentum. - München, 1946; Aschheim St. E.

„After the Death of God: Varieties of Nietzschean Religion'V/
Nietzsche-Studien. International Jahrbuchfür Nietzsche-Forschung. -
Berlin; New York, 1988. - S. 218-249, ir kt.
8Rankraštyje tas išprotėjęs žmogus vadinamas ZĮarathustra].
9 amžino atilsio Dievui (lot.).
10 Pažodžiui: „O, brangenybe Lotose". Tai labai sena medi

tacijos formulė, neva atkurianti žmogaus Aš kosminį skambesį.
11 Benaresas, arba Varanasis - nepaprastai senas, sanskrito

šaltiniuose minimas Indijos miestas, Šyvos garbinimo ir brah
manizmo centras, garsus į Gangą vedančiais akmens laiptais,
kur daugelis paskutinėmis gyvenimo valandomis prašosi nu
gabenami, kad mirtų Gango akivaizdoje; čia pat mirusieji ir
deginami.
12Maldos malūnas, arba maldos cilindrai - sakralinis mecha

nizmas, skirtas šventų tekstų kalbėjimą pakeisti mechaniniais
veiksmais. Tai tam tikras skaičius apie ašį sukamų cilindrų,
kuriuos, eidamas pro šalį, žmogus pasuka rankomis arba juos
suka vėjas, vanduo. Cilindruose yra įdėtas trumpas popieriuje
parašytas tekstas, dažniausiai su užrašu „Om mane padme
hum"; turima galvoje Budos pasirodymo pavidalas. Cilindrų
sukimas turįs daug kartų padidinti teksto žodžių veiksmingu
mą.
13 dieviškosios didybės įžeidimas (lot.).
14Ajantas - dviejų Trojos karo didvyrių vardas: Ajantas Ma

žasis - lokriečių karalius, greitakojis, puikus ietininkas, Atėnės
333
PAAIŠKINIMAI
pražudytas, nes, tempdamas nuo aukuro Kasandrą, apvertęs

jos atvaizdą. Ajantas Didysis - Salamino karalius, narsiausias
po Achilo kovotojas. Įveikęs dvikovoje Hektorą ir išgelbėjęs
Achilo lavoną, bet, negavęs pastarojo ginklų, nusižudė.
15 Filinos žodžiai, pasakyti Vilhelmui Meisteriui, kai šis prašė

jo sužeisto neslaugyti (Goethe J. W. Wilhelm Meisters Lehrjahre.
IV, 9). Šiuos žodžius J. W. Goethe pakartojo dar savo prisi
minimų aprašyme Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit (14
kn.).
16 Septuaginta (lot. septyniasdešimt) - seniausias III—

II a. pr.
Kr. Aleksandrijoje atliktas Senojo Testamento vertimas iš hebrajų
į graikų kalbą. Iš pradžių taip vadintas Pcnkiaknygės, paskui
ir viso Senojo Testamento vertimas. Esama aiškinimo, jog knygas
išvertę 70 žydų išminčių per 70 dienų.
17Ulfilas (gotų k. Vulfila, apie 311-381 m.) - vyskupas ir Biblijos

vertėjas į gotų kalbą, tam tikslui iš runų, graikų ir lotynų raidynų
sukūręs gotišką raštą.
18Plg. F. Nietzsche's susirašinėjimą dėl šio aforizmo su H. K6-

selitzu: H. Koselitzo 1882 m. liepos 27 d. laiškas F. Nietzsche'i
ir F. Nietzsche's atsakymas jam 1882 m. liepos 30 d.
19 Orfizmas - su graikų mitine Orfėjo, dainiaus, muzikanto

ir poeto, figūra susijęs nuosaikesnio mistinio Dioniso kulto
sąjūdis, VI a. pr. Kr. iš Trakijos paplitęs Graikijoje ir Pietų
Italijoje. Turėjo gan neblogai išplėtotą kosmogoninę ir antro-
pogoninę vaizdinių sistemą. Labiausiai priimtinas buvo žemie
siems visuomenės sluoksniams, nes geriau atitiko jų lūkesčius,
334
PAAIŠKINIMAI
kurių negalėjo patenkinti oficialioji religija. Orfizmo elementų

aptinkama Empedoklio, Parmenido, Platono ir pitagorininkų
filosofinėse koncepcijose.
20Čia F. Nietzsche laisvai interpretuoja šią Horacijaus „Apie

poezijos meną" vietą (eil. 189-192):
„Nei daugiau, nei mažiau - penkis veiksmus tegu turi
Pjesė, jei nori, kad ją žiūrovas trokštų ir mėgtų.
Dievo į sceną nekviesk, jei veiksmo eiga to neprašo,
Ir nesistenk būtinai prakalbint ketvirtą veikėją."
Romėnų literatūros chrestomatija/Sudarė D. Dilytė ir E. Ulči

naitė. - V.: Mokslas, 1992. P. 234. - Vertė E. Ulčinaitė.
21 meluoti (lot.).
22 Rankraštiniame aforizmo variante yra toks sakinys: i,'\ei

mane giria priešas, aš suvokiu, kad už savo gyrimą jis įnori
būti pagirtas; jei mane giria draugas, aš girdžiu tik, ka<k jis
giria save patį', - sakė Timonas Atėnietis".
23Šio aforizmo rankraštyje yra tokie žodžiai: „Aš manau, jei

Talleyrand'as sugrįžtų, apie tai pasakytų šitaip: les souverains
rangent aux parvenus; il y a partout trop d'arrives en tout genre"
(pranc.; monarchai panašūs į išsišokėlius; jų visur yra daug ir
visokio plauko).
24 Daroma pagal taisyklę (lot.).
335
PAAIŠKINIMAI
25Pig. J. W. Goethe: „Kas giria, tas prilygina save giriamajam"

(Sämtliche Werke. - Stuttgart (Cotta), 1855/1856. - Bd. 3. - S.
220).
26 Hör. Semi. I, 4, 85: „Hic niger ėst, hune tu caveto" (lot.;

Štai šitas juodis, saugokis jo).
27 Kiekvienam savo (lot.).
2KTebus leista pasakyti (lot.).
29 Amžinybės požiūriu (lot.).
M) Šio F. Nietzsche's dažnai cituojamo posakio autorius yra

Pindaras: yevoi oioę saot ųaOcov (Pyth. II, 72).
KETVIRTA KNYGA
1Esu, vadinasi, mąstau: mąstau, vadinasi, esu (lot.). Antrosios

posakio dalies autorius - prancūzų filosofas R. Descartes'as
(1596-1650).
2 Meilė likimui (lot.).
1 Šis aforizmas skirtas R. Wagneriui.
4 Aukštyn! (lot.).
*F. Nietzsche yra sukūręs ir kitų miestų impresijų. Kai kurias

iš jų išsamiai komentuoja savo monografijoje E. Bertramas:
336
PAAIŠKINIMAI
Bertram E. Nietzsche. Versucheiner Mythologie. - Bonn, 1965:

„Weimar" (S. 191-210). „Venedig" (S. 271-280), čia ir Genujos
komentaras, „Perfino" (S. 281-289).
6 Yra žinoma, kad viena iš mėgstamiausių F. Nietzsche's

knygų buvo Abato Galiam o susirašinėjimas. Labai panašius sam
protavimus apie moralės degradaciją, kai apie ją per daug
kalbama, randame šioje knygoje. Plg.: „Moralę žmonės išlaikė
todėl, kad apie ją mažai kalbėjo, ir niekuomet - pamokomai:
visados iškalbingai ir poetiškai. Jeigu jėzuitams šautų į galvą
ją sisteminti, jie baisiai ją sudarkytų. Iš esmės dorybė - tai
entuziazmas" (Min. veik., t. 2, Paris, 1818, p. 437). Pastarąją
mintį F. Nietzsche cituoja savo veikalo Anapus gėrio ir blogio
288-ajame aforizme.
7Meister Eckhart. Predigten und Schriften. - Frankfurt; Ham

burg, 1956. - S. 195.
8 meditacijos jėga (lot.).
9 kūrybos jėga (lot.).
10„Lassen sich täuschen, die Menschen, im Erkennen dessen,

was ihnen vor Augen liegt, ähnlich dem Homer, der weiser
war als die Helenen alle. Täuschen ihn doch die Jungen, die
Läuse jagten, da sie ihm zuriefen: Die wir gesehen und gefangen
haben, die lassen wir da; die wir aber nicht gesehen und nicht
gefangen haben, die nehmen wir mit." öaa siöofisv xai
eXaßopsv, xauxa aTroA^iTroųsv, öaa 5e ouxe eiSouev out
¿Xaßojisv, xauxa cpepoųev. Herakleitas. Fragmentai, B 56.
11 nusistatymas (lot.).
337
PAAIŠKINIMAI
12 Armidn - vienas iš puikiausių moterų personažų garsaus

italų poeto Torquato Tasso (1544-1595) istorinėje poemoje Iš
vaduotoji Jeruzalė. Šešioliktoje giesmėje vaizduojami nuostabūs
Armidos sodai, kur jos meilė jaunam riteriui Rinaldui priverčia
šį užmiršti savo pareigą krikščionių kariuomenei, turinčiai iš
vaduoti Jeruzalę.
13Panašią mintį aptinkame Cosima'os Wagner 1782 m. rug

pjūčio 22 d. laiške F. Nietzsche'i: „Aš niekados savęs nepa-
sigesčiau, jei nepasimesčiau".
14Turimas galvoje, matyt, Aristotelis. Plg. šią F. Nietzsche's

skaityto B. G. Niebuhro veikalo vietą: „Visos pavienių žmonių
ir grupinės būsenos esti dvejopos: jos reiškiasi tuo, kas vadinama
f]8oę ir m8oę" (Niebuhr B. G. Vorträge über römische Altert-
hiimer. - Berlin, 1858. - S. 2).
15Kaip matyti iš šio aforizmo rankraštinio varianto, F. Nietz

sche turi galvoje 1880-1881 m. žiemą, kai Genujoje (via Palestro
18 N 13 interno) rašė savo aforizmų knygą Rytmečio žara.
16 Įpusėjus gyvenimą (lot.).
17 laisvalaikiui (lot.).
18„kai išminčius visai palieka garbės troškimas" (Tacitas. Is

torija, IV, 6).
19 „Ne išjuokti, ne apverkti, ne keikti, o suprasti!" (lot.).
20Šį aforizmą F. Nietzsche užbaigia įspūdingu naujadaru die

Mitfreude. Naujadarai - dažni autoriaus stiliaus elementai. Žodis
338
PAAIŠKINIMAI
die Mitfreude atliepia vieną iš svarbiausių šio aforizmo sąvokų

die Mitleid - „užuojauta". Pagal pastarojo žodžio darybos tipą:
mit „su, kartu" + Leid „kančia" - „kentėjimas kartu, užuojauta"
sukurtas žodis Mitfreude: mit „su, kartu" + Freude „džiaugs
mas" - „džiaugimasis kartu, bendras džiaugsmas".
21 Gyvenimas - moteris (lot.).
22 Plg. graikų patarlę: 6ię xa\ ipię to xaXov (Platonas.

Gorgijas, 493 e ir Filebns, 59 e - 60 a.
21 Plg. Platono dialogą Faidonas, 118 a.
24 Čia F. Nietzsche pirmą kartą pateikia amžinojo grįžimo

idėją, kuri jam atėjo į galvą 1881 m. rugpjūčio mėn. Tuojau
pat jis pradėjo rašyti knygą Die Wiederkunft des Gleichen, sudaręs
penkių dalių planą ir pasižymėjęs įvairių fragmentų, tačiau to
darbo nebaigė; žr. M. Heideggerio paskaitas apie F. Nietzsche'ę
Freiburgo universitete: Heidegger M. Nietzsche. - Neske, 1961. -
Bd 1. - S. 255-473; „Die ewige Wiederkehr des Gleichen und
der Wille zur Macht" (ten pat. - T. 2. - P. 7-29). Prie šios idėjos
F. Nietzsche paskui ne kartą grįžo kituose veikaluose: Anapus
gėrio ir blogio (56 aforizmas); Stabų saulėlydis: „Už ką aš dėkingas
senovės žmonėms" (4 ir 5 aforizmai); Štai taip Zaratustra kalbėjo,
III d.: „Sveikstantysis", „Apie regėjimą ir mįslę", „Septyni ant
spaudai"; IV d.: „Svaigulio daina"; taip pat autobiografiniame
veikale Ecce Homo. Dėl šios idėjos svarbos F. Nietzsche's fi
losofijoje pateikiame kelias ištraukas iš jo gausaus filosofinio
palikimo, kur jis aiškiausiai atskleidžia jos sampratą.
KGWV2, p. 431; GOANachlaß XII, 51-52: „Visatos jėgos mastas

yra apibrėžtas, jokio 'begalinumo': saugokimės tokių sąvokos
339
PAAIŠKINIMAI
perdėjimų! Nors šitos jėgos padėčių, kitimų, kombinacijų ir

raidos rezultatų skaičius milžiniškas ir praktiškai 'neišmatuo
jamas', bet, šiaip ar taip, jis apibrėžtas ir ne begalinis. Tačiau
laikas, kuriame reiškiasi visatos jėga, yra begalinis, kitaip sakant,
jėga yra amžinai ta pati ir amžinai veikianti: iki šios akimirkos
jau yra prabėgusi amžinybė, tai reiškia, kad visos galimos
plėtotės turi būti jau buvusios. Vadinasi, šią akimirką vykstanti
plėtotė turi būti kartojimas - plėtotės, kuri ją pagimdė, ir
plėtotės, kuri iš jos randasi; ir šitaip į priekį ir atgal! Viskas
yra nesuskaičiuojamai daug kartų buvę, nes bendra visų jėgų
padėtis vis kartojasi. Ar, nepaisant to, kadaise kas nors tapataus
yra buvę, visiškai neįrodoma. Susidaro įspūdis, kad bendroji
padėtis kuria savybes iki mažiausių smulkmenų, tad dvi skir
tingos bendrosios padėtys negali turėti nieko tapataus. Ar
bendrojoje padėtyje gali būti kas nors tapatu, pavyzdžiui, du
augalo lapai? Abejoju..."
GOA XII, 55: „Dabartinis jėgų pasaulis grąžina atgal į pa

prasčiausią šitų jėgų būseną: ir lygiai taip pat kreipia į priekį
į paprasčiausią būseną, - ar abi būsenos negalėtų ir neturėtų
būti identiškos? Iš tam tikrų jėgų sistemos, vadinasi, iš matuoti
įmanomos realios jėgos negali rastis būsenų begalė. Tik klai
dingai tarus, kad esama begalinės erdvės, kurioje jėga tarsi
išsisklaido, galutinė būsena yra neproduktyvi, negyva."
KGW V2, p. 432-433; GOA Nachlaß XII, p. 55-56: „Jei kada

nors būtų buvusi pasiekta jėgų pusiausvyra, ji dar tebesitęstų:
vadinasi, jos niekad nebuvo. Akimirksnio būsena prieštarauja
hipotezei. Prielaidos, jog kartą yra buvusi būsena, visiškai
identiška akimirksnio būsenai, akimirksnio būsena neatmeta.
Tačiau galimybių begalybėje toks atvejis turi būti buvęs, nes
340
PAAIŠKINIMAI
iki šiol jau yra praėjusi begalybė. Jei pusiausvyra būtų galima,
ji būtų įvykusi. - Ir jei šita akimirksnio būsena atsiranda, tai
atsiranda ir būsena, kuri ją pagimdė, ir pirm jos buvusi būsena
ir t.t. į praeitį, - iš to išeina, kad ji ir antrą, ir trečią kartą jau
yra buvusi - lygiai taip pat, kad ji antrą, trečią kartą bus, -
begalę kartų į priekį ir atgal. Tai reiškia: visas tapsmas juda
kartodamas tam tikrą skaičių visiškai identiškų būsenų <...>
nes, tarus, kad esama nesuskaičiuojamos daugybės atvejų, di
desnė tikimybė atsitiktinai pasiekti tą patį atvejį negu absoliučią
netapatybę".
KGW VIIIv p. 166; Schlechta III, p. 704; Kaufmann 1066 (p.

549): „Jei pasaulį galima mąstyti kaip tam tikrą jėgos kiekį ir
kaip tam tikrą jėgos centrų skaičių - o kiekvienas kitoks įsi
vaizdavimas lieka neapibrėžtas ir todėl netinkamas, - tai iš to
darytina išvada, kad jis didžiajame būties žaidime kauliukais
turi sudaryti apskaičiuojamą kombinacijų skaičių. Laiko bega
lybėje kiekviena įmanoma kombinacija turi kada nors realizuo
tis; negana to, ji būtų realizuojama begalę kartų. O kadangi
tarp kiekvienos ir po jos einančios kitos kombinacijos turi būti
įvykusios visos apskritai dar įmanomos kombinacijos ir kiek
viena iš šitų kombinacijų lemia visą kombinacijų seką ta pačia
tvarka, tai tuo būtų įrodyta visiškai identiškų sekų apytaka:
pasaulis kaip apytaka, kuri jau be galo dažnai yra pasikartojusi
ir savo žaidimą žaidžia iti infinitum. - Ši koncepcija šiaip jau
nėra mechanistinė, nes jeigu ji tokia būtų, tai vestų ne prie
amžinojo grįžimo, o prie baigtinės būsenos. Kadangi pasaulis
jos nepasiekė, tai šį mechanizmą turime laikyti nebaigta ir
laikina hipoteze/7
341
PAAIŠKINIMAI
25 Šis aforizmas yra F. Nietzsche's veikalo Štai taip Zaratustrn

kalbėjo pirmojo skyriaus „Apie antžmogį ir paskutinįjį žmogų"
pirmas poskyris, kitaip sakant, juo prasideda pati knyga, bet
knygoje yra redakcinių patikslinimų.
PENKTA KNYGA
1Skelete, tu drebi? Tu juo labiau drebėtum, jei žinotum, kur

tave vedu (pranc.). Turenne.
A. Turenne (1611-1675) - garsus prancūzų karvedys, maršalas

ir vyriausiasis maršalas. Per Trisdešimties metų karą (penkta
jame dešimtmetyje) vadovavo Prancūzijos kariuomenei Vokie
tijoje, taip pat 1667-1668 m. kare su Ispanija ir 1672-1678 m.
kare su Nyderlandais.
2 Šiame kontekste: gudragalviai, sukčiai (gr.).
3 tikra tiesa (pranc.).
4 neprotaujanti (pranc.).
s protą (pranc.).
6 Religingų žmonių (lot.).
7 valios disciplina (lot.).
KHernhutas - vietovė ir miestelis Saksonijos žemės rytuose,

maždaug pusiaukelėje tarp Lebau ir Citau, taip pavadinti dėl
1727 m. čia įsikūrusios vadinamosios hernhutiečių (Dievo sau
gotojų) protestantų brolijos, ypač pabrėžusios individo sielos
ir Kristaus saitą.
342
9 inercijos jėga (lot.).
10 graikas artistas (lot.).
11 Edimrd von Hartmnnn (1842-1906) - vokiečių filosofas, mė

ginęs sujungti G. W. F. Hėgelio, A. Schopenhauerio ir
F. W. J. Schellingo filosofines sistemas. Veikale Nesąmoningumo
filosofija (1869) teigia mintį, jog pasaulį valdo nepažinus dvasinis
principas, kurio atributai - valia ir vaizdinys. Jo pesimistinė
etika išdėstyta veikale Dorovinės sąmonės fenomenologija (1879).
Iš gausaus filosofinio palikimo minėtini dar šie darbai: Dvasios
religija (1882), Krikščionybės krizė šiuolaikinėje teologijoje (1881),
Kritinis transcendentinio realizmo pagrindimas (1875).
12/. F. A. Bahnsen (1830-1881) - vokiečių filosofas, A. Scho

penhauerio sekėjas, derinęs pastarojo voliuntarizmą su dialek
tine metafizika. Pagrindiniai veikalai yra Charakterologijos klau
simai (du tomai, 1867), Mozaikos ir siluetai (1877), Tragizmas kaip
pasaulio dėsnis ir humoras kaip estetinė metafiziškumoforma (1877),
Pasaulio žinojimo ir esmės prieštaravimas (1880).
13 psichologinės elegancijos (lot.).
14Ph. Mainldnder (1841-1876), tikroji pavardė Philipp Batz -

vokiečių filosofas. Svarbiausiame veikale Išganymofilosofija (I t.
išleistas 1876, II t. - 1886 m.) mėgina, remdamasis A. Scho-
penhaueriu, pagrįsti kraštutinį pesimizmą. Pasaulis esąs mirš
tančio Dievo išraiška. Dievas neva susiskaidęs į daugybę pa
vienių valių. Būtis - tai gryna valia mirti, tapsmo tikslas -
nebūtis.
15 rūšies požiūriu (lot.).
343
16Žr. Madame de Rémusat. Mémoires 1802-08. - T. 1. - P. 112.
17Gėtė ]. V. Faustas. - V., 1960. - P. 77. - Vertė A. Churginas.
18 moksluose ir menuose (lot.).
19Šį aforizmą, taip pat ir 370-ąjį aforizmą „Kas yra roman-

tizmas?" autorius vėliau, kiek paredagavęs, įtraukė į savo vei
kalą Nietzsche contra Wagner (1895).
20 Čia: spartą (lot.).
21 Šamsadin Mohamed Hafiz (apie 1325-1389) - vienas iš žy

miausių persų poetų. Pravardė hafiz reiškia mokslininką, mo
kantį mintinai Koraną. Medresėje susipažino su teologijos ir
teisės dalykais, gyveno ir mirė gimtajame Širaze pietų Persijoje,
savanoriškai pasirinkęs skurdų dervišo gyvenimą. Tik po Hafizo
mirties jo bičiulis Muhamedas Gulandamas surinko jo poezijos
kūrinius į krūvą. Pirmą kartą divanas buvo išspausdintas In
dijoje 1791 m. Pagrindinės Hafizo lyrikos temos - vynas, meilė,
malonumai, gamtos grožis, dievybės garbinimas, bet persų
komentatoriai įžvelgia įvairios formos eilėraščiuose tam tikrą
filosofinę, mistinę prasmę. 1812-1813 m. pasirodęs Divano ver
timas į vokiečių kalbą paskatino J. W. Goethe'ę sukurti savo
Vakarų ir Rytų divanų (1819).
22 asmeniška... patiškiausia (lot.).
23 intelektinė meilė Dievui (lot.).
24 Tintonas - Sokrato amžininkas, atėnietis, garsėjęs didžiule

žmonių neapykanta, kandžiu sarkazmu kovojęs su tada Atėnuo-
344
se prasidėjusiu dorovės smukimu; vengdamas žmonių, gyveno
atokioje vietoje pasistatytame, į bokštą panašiame name.
2* Dieną ir naktį perint (lot.).
26 Turima galvoje F. Schillerio odė „Džiaugsmui", kurios

tekstu L. van Beethovenas sukūrė choralą IX simfonijai.
27 Tai garsios W. Uhlando baladės „Dės Sangers Fluch"

(„Dainiaus prakeikimas") užuomina.
PRINCO VOGELFREI'O GIESMĖS
1 rimai - tai vaistai (lot.).
2Tikriausiai turimas galvoje žiaurumu pagarsėjusio Akragos

Sicilijoje tirono Falario, valdžiusio 570-554 m. pr. Kr., vario
jautis. Pasakojama, kad pasmerktuosius myriop Falaris liepda
vęs uždaryti tuščiaviduriame vario jautyje ir kaitinti ant ugnies
tol, kol jautis imdavęs „baubti". To kankinimo įtaiso išradėjas
Perilas esą irgi buvęs šitaip suspirgintas.
3 Diakritinis prancūzų k. ženklas.
4 Šils Maria - gyvenvietė šiaurės Italijoje, kur F. Nietzsche

mėgdavo atvykti pagyventi ir padirbėti. Kaip tik čia 1881 m.
rugpjūčio mėn. bevaikštant miškingomis tos vietovės apylin
kėmis, ties Silvaplano ežeru, atėjo į galvą veikalo Štai taip
Zaratustra kalbėjo koncepcija.
345
s Mistralis - smarkus, šaltas, sausas vėjas, pučiantis iš kalnų
visais metų laikais Prancūzijos pietryčiuose.
VARDŲ RODYKLE
Ajantas 158 Cagliostro A. von 128

Alachas 155 Carlyle Th. 124
Alfieri V. 119 Cerberis 182
Alkajas 112 Cezaris Gajus Julijus 124
Apolonas 114 Chamfort 121—123
Archilochas 112 Condillac E. de 283
Aristonas Chijietis 148 Corneille P. 111
Aristotelis 77, 104, 109 Cromwell O. 216
Armida 213
Asklepijas 236
Damonas 114
Augustas Gajus Julijus Cezaris
Dante A. 120, 123
Oktavianas 81
Darwin Ch. 263
Augustinas, šv. 271
Deleuze G. 8
Derrida J. 8
Bahnsen F.A. 266
Descartes R. 262
Baubo 28
Dzeusas 185
Beethoven L. van 132
Bellini V. 106
Bepa 305 Echo 173
Beroaldas 150 Emerson R.W. 19, 121
Bismarck O. 262 Empedoklis 114, 164
Brutas 124—125 Epiktetas 149
Buda 138, 160, 246, 255 Epikūras 87, 190, 284
347
VARDŲ RODYKLĖ
Erotas 64 Lamarck J.B. 126

Eschilas 49 Landor W.S. 121
Lange F.A. 12
Faustas 117, 172 La Rochefoucauld F. de 149
Filetas 112 Leibnitz G.W. 255, 262—263
Fontenelle B. le Bovier de 52,121, Leonas X 150
130 Leopardi G. 120, 123
Foucault M. 8 Liudvikas XIV 88, 158, 174
Lyotard J.F. 8
Goethe J.VV. 120, 124, 131—132, Luther M. 124, 155, 163—164,
262, 285, 302 267—269
Mainländer Ph. 266

Manfredas 117
Hafiz Š.M. 285
Marcialis Markas Valerijus 111
Hamletas 125
Mazzini G. 54
Hartmann E. von 265
Mefistofelis 172, 276
Hegel G.VV.F. 127, 263—264
Meister Eckhart 201
Helvetius K.A. 121
Mérimée P. 120
Herder J.G. 9
Minerva 42
Homeras 30, 59, 115, 209
Mirabeau 122
Horacijus 112, 166 Montaigne M. de 70, 124, 133
Hume D. 263, 283 Montesquieu Ch.L. de 130
Mozė 76
Ifigenija 110 Murat J. 170
Januarijus 189 Napoleonas 74, 170, 193, 274

Jėzus Kristus 159, 254 Neronas 81
Newton I. 82, 297
Kalimachas 112 Nietzsche F. 7—17, 22
Kant I. 13, 124, 175, 229, 263, 283
Katonas 86
Kritonas 236 Orfėjas 118, 196
348
VARDŲ RODYKLĖ
Paulius, šv. 159, 254 Spencer H. 288

Periklis 260 Spinoza B. 82,127, 225—226, 250,
Pitagoras 113, 164, 253 287
Platonas 66, 120, 164, 243, 253, Stendhal 122
262, 288
Prometėjas 158, 185, 207
Tacitas Publijus Kornelijus 224
Propercijus Sekstas 112
Teokritas 112
Racine J. 133 Terpandras 114
Rafaelis 215 Tiberijus Klaudijus Neronas 81
Rama 155 Turenne A. 239
Rohde E. 8
Romeo 102 Ulfilas 163
Rossini J.A. 106, 110
Rousseau JJ. 120 Višnus 155
Rubens P.P. 285 Vogelfrei 302
Voltąirę 82, 121, 128, 130
Schopenhauer A. 15, 124—128,
154, 163, 165, 263—266, 284,
Wagner R. 110, 127—129, 280—
286
Seneka Lucijus Anėjus 37, 149 281, 284, 286
Shakespeare W. 124—125
Sieyės E.J. 123 Zaratustra 16, 237—238, 298, 312
Sofoklis 64, 110
Sokratas 79, 81, 222, 235—236 Žilis Blasas 106, 273
Friedrich N i e t z s c h e
LINKSMASIS MOKSLAS
(„la gaya scienza")
Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius
Redaktorė Mimoza Kligienė
Serijos dailininkė Ksenija Jaroševaitė
Dailininkas Algimantas Dapšys
Techninė redaktorė Eugenija Petrulienė
Korektorė Irena Čupalienė
Maketavo Irutė Stukienė
SL 1573. 1995 11 24. 17 leidyb. apsk. 1.
Tiražas 3 000 egz. Užsakymas 1663
Rinko ir maketavo UAB „Pradai" kompiuterių centras
Išleido UAB „Pradai" leidykla, T. Vrublevskio g. 6, 2600 Vilnius
Spaudė „Spindulio" spaustuvė, Gedimino g. 10, 3000 Kaimas
Kaina sutartinė
Nyčė F.
Ni 21 Linksmasis mokslas=la gaya scienza/F. Nietz-
sche; [Įž. str. „Friedricho Nietzsche's filosofavimo
linksmumas", p. 7 - 17, A. Mickevičiaus]. - V.:
Pradai, 1995. - 349 p.
Vardų r-klė: P. 347 - 349.
ISBN 9986-405-56-4
Vokiečių filosofo F. Nietzsche's (1844 -1900) knyga Linksmasis
mokslas pasižymi kandžia Europos tradicinės filosofijos kritika
svarstant mokslo ir meno santykius. Knygoje atsispindi ir paties
autoriaus filosofavimo lūžiai bei siekimas apmąstyti pasaulį
naujais aspektais.
UDK 101.9 Nyčė

„Aš nepriklausau prie tų, kurie mąs
to tik tada, kai sėdi apsikrovę kny
gomis, kuriems tik knygos įjungia
smegenis - aš įpratęs mąstyti po
atviru dangumi, eidamas, šokinėda
mas, kopdamas, šokdamas šokį, bet
mieliausiai - ant vienišų kalnų arba
prie pat jūros, ten, kur net takeliai
atrodo mąslūs“.
Friedrich Nietzsche
ATVIROS LIETUVOS KNYGA
Ši knyga priklauso
Atviros Lietuvos fondo remiamai serijai,
kurios tikslas - pateikti klasikinius
filosofijos ir politinės minties tekstus
nuo antikos iki XIX a.
ISBN 9986-405-56-4

Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Friedrich Nietzsche Linksmasis Mokslas PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

;N\ - v

D ie frö h lich e W issen sch a ft

Iš vokiečių kalbos vertė

Vilnius ALK 1995

ISBN 9986-405-56-4 © Vertimas į lietuvių kalbą

Arūnas Mickevičius. Friedricho Nietzsche's filosofa­

Antrojo leidimo pratarmė.......................................21

POKŠTAS, KLASTA IR KERŠTAS............................................. 29

PRIEDAS. Princo Vogelfrei'o dainos........................... 302

F. Nietzsche's filosofija - tai radikali racionaliai grindžiamo

1 Nyčė F. Rinktiniai raštai. — V., 1991. — P. 419.

dingo; pats gyvenimas tapo problema"*. Maža to, 346-ame afo­

Provanso trubadūrai jam buvo tie „šaunūs ir išradingi „gai

6 Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Einzelbanden. - Bd. 6.-

nepasitikėjimo priežasčių galėjo būti mokslas. Pavyzdžiui, 33-

» Žr. šios knygos pratarmės 3 aforizmą.

galvos skausmai. Dažnam racionalistine tradicija besiremian­

12 Žr. šios knygos pratarmės 2 aforizmą.

niam pažinimui, kurio F. Nietzsche, beje, neskyrė nuo feno-

» Žr. šios knygos 354 aforizmą.

vusiai „regimybės" sampratai. Tradiciniam mąstymui būdingas

16 Nyčė F. Rinktiniai raštai. - P. 518.

statinėjamas kiekis, skaičiuojama, svarstoma svarstyklėmis, ap­

valios gyventi principas". Sąvoką „galios valia" F. Nietzsche

kūrybos periodo filosofija, interpretuojanti pasaulį kaip vienos

Linksmasis mokslas - tai knyga, kurioje atsispindi F. Nietzsche's

Poetui ir išminčiui viskas yra

Gyvenimas teka savuos namuos.

Šitas laiko tarpsnis - tai dykuma, išsekimas, netikėjimas,

ir jėgos. Pirmiesiems jų filosofija tokia pat būtina, kaip,

vilioja dvasią: į saulę, ramybę, švelnumą, kantrybę, vais­

kaip tas indėnas, kuris, nors ir žiauriausiai kankinamas,

knygas ir muziką prievarta pratinasi prie „dvasinių ma­

kuria gamta pasislėpė už mįslių ir visokiausių neaiškybių.

Ruta prie Genujos

Vokiškai rimuota preliudija

Gyvatė keičia dangą.

Reiks po krūmus palandyti.

Mano laimė - ji vaidina,

Ne tiek kaip priešas - jis toli.

O dabar - daina ne ta,

Šviesa, šešėliai tuoj išnyks,

Aiškumo nors ir ne per daug,

Riedėk, skubėk per šiuos laikus!

Pasauliui šviesti tu skirta:

pasakyti, ar tu, mano mielas gentaini ir artime, išvis gali

ir dekoracijos, ar patikėtinių ir tarnų vaidmenų atlikėjai.

būdavo pasiekiama kai kas nauja: juokas virsdavo šiurpą

nesinori tikėti, kad toji mintis stačiai ranka pasiekiama:

čiamas nutilti arba pasidaryti jų tarnu: tada tokiam žmo­

„jam būtina". - Toks yra amžinas tauriųjų žmonių ne­

dienos skirstymą, darbo taisyklingo normavimo, švenčių

staiga - prabėgus daug laiko, galbūt šimtmečiams - ima

logijos medis, įpročiai, vertinimai perdėm greitai kinta.

aiškiai suvokiamas uždavinys - padaryti žinojimą savastimi,

ir jo priešinga galia, jo milžiniškas gebėjimas įžiebti naujus

dirgliausiems ir godžiausiems valdžios jausmo žmonėms

taip pat yra su mūsų meile žinojimui, tiesai ir apskritai

negali nesistebėti, kad šitas lyčių meilės žvėriškas godu­

arba patrauklus ir spinduliuotų energiją; save pažinti

motyvuoja savo skurdumą: ir kam, kaip kad jam, nereikia

vydas, įnoringumas, nepasitikėjimas, griežtumas, godu­

kenkia savo akims arba prigimčiai ir slopina savo dvasios

Arūnas Mickevičius. Friedricho Nietzsche's filosofa

dingo; pats gyvenimas tapo problema"*. Maža to, 346-ame afo

galvos skausmai. Dažnam racionalistine tradicija besiremian

statinėjamas kiekis, skaičiuojama, svarstoma svarstyklėmis, ap

vilioja dvasią: į saulę, ramybę, švelnumą, kantrybę, vais

knygas ir muziką prievarta pratinasi prie „dvasinių ma

čiamas nutilti arba pasidaryti jų tarnu: tada tokiam žmo

„jam būtina". - Toks yra amžinas tauriųjų žmonių ne

negali nesistebėti, kad šitas lyčių meilės žvėriškas godu

vydas, įnoringumas, nepasitikėjimas, griežtumas, godu

kurioje yra jau daug individų ir polinkio į tai, kas in

negu dvasininką, - taip jie palaiko esamos sunkios pa

stambūs prekybos verslininkai iki šiol akivaizdžiai išsisky

baisu, svetimšališka. Įstatymai susiję su išimtimis iš pa

rų žavesys ir stipriausias poveikis, filosofų žodžiais ta

nėštumas kuria kontempliatyvų charakterį, giminingą mo

veržlumą - be abejo, ne ketinimas sukrėsti žiūrovus afek

pridera, - pasakysite, - taip įdomu, to reikalauja išsila

kas didesnės ambicijos tapti žmogiškojo pažinimo ir moks

prekybininkų balsuose; net mažos mergaičiukės jau pa

atspėdavo tikrąjį. Tačiau itin dažnas polinkis panašų lai

paskui vyktų štai šitai, - bet suprasti čia nieko nesupran

liekana. Tokie teiginiai kaip: „nėra padarinio be priežas