skaitiniai.

org
skaitiniai.org
skaitiniai.org

IMMANUEL
KANT grynojo proto
kritika
Iš vokiečių kalbos vertė
ROMANAS PLEČKAITIS

Vilnius Mintis 1996

skaitiniai.org
UDK 101.9Kantas Versta iš: Immanuel Kants
Ka334 Werke.—Berlin, 1922. Bd. 3.
Kritik der reinen Vernunft

2-asis LEIDIMAS
Redaktorė Ramutė RYBEUENĖ
Dailininkas Albertas BROGA
Serija leidžiama nuo 1978 m.

ISBN 5-417-00736-6 ® Vertimas į lietuvių kalbą, įvadinis

straipsnis, paaiškinimai — Romano
Plečkaičio, 1982
skaitiniai.org
IMANUELIO KANTO OPUS MAGNUM

Nedaugeliui filosofų buvo lemta tapti pasaulinio masto is­

torinėmis asmenybėmis, o jų veikalams—posūkiu filosofijos
raidoje. Toks likimas ištiko I. Kantą ir jo veikalą „Grynojo
proto kritika", vieną iš sudėtingiausių darbų visoje filoso­
fijos istorijoje.
XVIII a. filosofijai davė Ch. Volfą, D. Hiūmą, A. Saftsbe-
rį, utilitaristus, škotiškąją mokyklą, o svarbiausia —subran­
dino du žymiausius epochos reiškinius: prancūzų šviečiamąją
ir kritinę I. Kanto filosofiją. Abi šios filosofijos turėjo bend­
rų bruožų. Jas vienijo nepasitenkinimas buvusiomis ir esa­
momis filosofinėmis teorijomis, nusistatymas prieš senosios
metafizikos dogmatizmą ir konstruktyvios pastangos įvyk­
dyti mąstymo būdo ir gyvenimo perversmą.
Tačiau šviečiamoji ir I. Kanto filosofija turėjo daugiau
skirtumų negu bendrybių. Šviečiamasis sąjūdis siekė popu-
liarizuoti mokslą, priartinti filosofiją prie gyvenimo, aktua­
liais ir pažangiais šūkiais suteikti jai praktinį pobūdį ir
padaryti ją prieinamą platiesiems visuomenės sluoksniams.
Tuo tarpu kritinė filosofija buvo profesionalų sritis. Sunkūs,
schemiški veikalai buvo lengvo šviečiamosios filosofijos
stiliaus priešybė.
I. Kantą supusi aplinka neskatino didelių kūrybinių su­
manymų. Karaliaučius buvo mažas miestas, atskirtas nuo
intelektualinių Vokietijos centrų, jo universitetas —antra­
eilė mokslo įstaiga, pagarsėjusi tik I. Kanto dėka. Paprastai
dideli filosofijos perversmai įvykdavo kūrybinės minties
centruose (Atėnuose V—IV a. pr. m. e., Londone XVIII a.
pradžioje, Paryžiuje XVIII a. viduryje). Šiuo atžvilgiu
skaitiniai.org
I. Kantas buvo išimtis: šis vienišas žmogus reformavo filo­
sofiją gilioje Vokietijos provincijoje.
Reformos sumanymas ir rezultatas iš esmės skyrėsi nuo
šviečiamosios filosofijos, kuri daugeliu atvejų rėmėsi tra­
dicinėmis išvadomis. Kritinė filosofija pateikė naują paži­
nimo sampratą: ne mintis formuojasi pagal daiktus, bet
daiktai priklauso nuo minties.
Mintis buvo iškeliama virš materijos jau senovės filoso­
fijoje ir viduriniaisiais amžiais. Naujaisiais amžiais šis požiū­
ris ryžtingai paskelbiamas kaip principas cogito ergo sum.
Iki R. Dekarto niekas taip metodiškai jo neišdėstė, niekas
taip neatskyrė minties nuo materialaus pasaulio ir neįrodi-
nėjo, kad minties sfera mums artimesnė, geriau žinoma ir
tikresnė. Sis minties iškėlimas virš materijos naujųjų amžių
filosofijoje sukėlė daugybę padarinių. Vienas iš jų ir buvo
I. Kanto sistema. Ji neabejotinai turi būti kildinama ne tik
iš Dž. Loko, G. Leibnico, D. Hiūmo teorijų, bet ir iš R. De­
karto principų. Kaip R. Dekartas mintyje surado filosofijos,
žmogaus, o tarpiškai —Dievo ir kūnų egzistavimo pagrin­
dimą, taip matematikoje, teoriniuose gamtos moksluose ir
filosofijoje I. Kantas ieškojo apriorinių sintetinių sprendinių.
Ikikritinio laikotarpio filosofiniuose I. Kanto darbuose iš
pradžių buvo jaučiama G. Leibnico ir jo sekėjo bei popu­
liarintojo Ch. Volfo racionalistinės filosofijos įtaka. Susipa­
žinęs su Ž. Ž. Ruso veikalais, jis ėmė koreguoti savo visuo­
menines pažiūras. Ypač jam buvo reikšmingas susipažinimas
su D. Hiūmo koncepcijomis, kurios, kaip jis sako, ,,nutraukė
mano dogmatinį snaudulį ir mano ieškojimus spekuliatyvio­
sios filosofijos srityje pasuko visiškai kita kryptimi" L Nuo
1770 m. I. Kantas ima kritiškai vertinti racionalizmą; tai
žymėjo perėjimą į naują, kritinį laikotarpį. Naujos idėjos
brendo pamažu. Vienuolika metų jis neišleido nė vieno
veikalo. 1781 m. Rygoje pasirodė jo pagrindinis kūrinys —
„Grynojo proto kritika". Šiame veikale išdėstytų principų
pagrindu I. Kantas skubiai ėmė kurti kitus veikalus, tačiau
išsamios parengtos programos neturėjo, kiekvienoje knygoje
iškildavo vis naujų problemų. 1787 m. Rygoje išėjo antra­
sis, pataisytas „Grynojo protq kritikos" leidimas, 1788 m.—
„Praktinio proto kritika" („Kritik der praktischen Vernunft"),
skirta etikai, 1791 m.—„Sprendimo galios kritika" („Kritik
6 1 Kantas I. Prolegomena!.—V., 1972. P. 35.
skaitiniai.org
der Urteilskraft"), skirta estetikai. Šios trys „Kritikos" I. Kan­
tą labiausiai išgarsino.
„Grynojo proto kritikoje" išdėstytos I. Kanto pažiūros
į pažinimą. Pažinimo problemų laikymas pagrindiniais filo­
sofijos klausimais yra būdingas naujųjų laikų filosofijos,
ypač anglų filosofijos (Dž. Lokas, Dž. Berklis, D. Hiūmas),
reiškinys. I. Kantas kelia klausimą, kaip sąvokų ir vaizdinių
pagrindu galima pažinti daiktus. Žmogus turi tik sąvokas
ir vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus. Kaip ga­
lima pereiti nuo sąvokų ir vaizdinių prie daiktų, nuo sub­
jekto prie objekto? Šios problemos tyrimus I. Kantas va­
dino transcendentaliniais (lotynų k. transcendere —pereiti,
peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, ku­
riuos žmogus formuluoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ri­
bų, nes žmogus juos taiko daiktams. Todėl I. Kantas savo fi­
losofiją ir vadino transcendentaline. Vadino ją dar ir kri­
tine, terminu „kritika" suprasdamas žmogaus proto suge­
bėjimų ribų, pažintinių sugebėjimų bei pažinimo formų ty­
rimą.
Savo kriticizmu I. Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir
empirizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažinimas
kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai —kad jis kyla iš pa­
tyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas I. Kanto
nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio patyrimo
vaidmenį, empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų būtinu­
mo ir visuotinumo, o kai kurie iš jų (D. Hiūmas) priėjo
skepticizmą —objektyvaus, nepriklausomo nuo subjekto iš­
orinio pasaulio egzistavimo esą neįmanoma įrodyti. Su šia
D. Hiūmo teze I. Kantas nesutiko, nors jo pateiktąjį pojū­
čių vertinimą laikė teisingu. Savo „Kritikoje" I. Kantas ir
nori išspręsti problemą: ar galimas ir kiek galimas bei kaip
galimas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę. Kad
jis tikrai galimas, tai, I. Kanto nuomone, liudija visuotinai
pripažintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matema­
tika. Kas kita filosofija: joje nėra visuotinai pripažintų tei­
singų teiginių —vienos mokyklos aiškina vienaip, kitos —
kitaip. Nesiliaujantys filosofų ginčai ir verčia abejoti, ar
apskritai galima filosofija. Filosofijos, kaip mokslo, galimy­
bės klausimas ir yra tikroji I. Kanto problema. Norint ją
išspręsti, reikia surasti pažinimo pradus, t. y. atsakyti į klau­
simą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius,
bus galima išspręsti tris problemas: kaip galima grynoji
skaitiniai.org
matematika, kaip galimas grynasis (teorinis) gamtos moks­
las, kaip galima iilosoiija.
Kad tiriamų problemų pobūdis būtų aiškus ir dalykiškas,
1. Kantas visus sprendinius skirsto į: 1) empirinius, arba
aposteriorinius; jie kilę iš patyrimo, jų požymiai —atsitik­
tinumas ir dalinumas; 2) apriorinius —nepriklausomus nuo
patyrimo, jų šaltinis —tik protas, jų požymiai —būtinumas
ir visuotinumas. Taigi būtiną ir visuotinę reikšmę turintys
mokslo teiginiai —aksiomos, postulatai, dėsniai, principai —
esą nepriklausomi nuo patyrimo.
Kitu atžvilgiu I. Kantas sprendinius skirsto į analitinius
ir sintetinius. Analitiniai yra tokie sprendiniai, kurių pre­
dikatas jau slypi subjekto sąvokoje, ją tik atskleisdamas,
analizuodamas. Antai sprendiniu „Visi kūnai tįsūs" nė kiek
neišplečiama kūno sąvoka, nes tįsumas šioje sąvokoje glū­
di jau iki sprendinio; taigi šis sprendinys analitinis. Tuo
tarpu sprendinyje „Visi kūnai turi svorį" predikatas yra
kažkas visai kita negu tai, kas mąstoma pačia kūno apskri­
tai sąvoka. Pasak I. Kanto, tokio predikato prijungimas tei­
kia sintetinį teiginį.
Gilindamas sprendinių sampratą, I. Kantas nustato tokias
tris sprendinių rūšis: 1) aprioriniai analitiniai sprendiniai —
visi analitiniai sprendiniai esą aprioriniai; 2) aposterioriniai
sintetiniai sprendiniai —juose subjekto ir predikato ryšys
nustatomas patyrimu; 3) aprioriniai sintetiniai sprendiniai —
juose subjekto ir predikato ryšys nepriklauso nuo patyri­
mo, jis ankstesnis už patyrimą. 1. Kantas teigia, kad paži­
nimo branduolį sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai, nes
jie išreiškia būtinumą ir visuotinumą. Jis ir tyrė, iš kur jie
kyla ir kaip, kodėl apie subjektą galima pasakyti tai, ko
nėra subjekte ir kas visai nekyla iš patyrimo.
Empirikai nepripažino apriorinių sintetinių sprendinių.
D. Hiūmas manė, kad yra tik dviejų rūšių sprendiniai —
apie sąvokų santykius ir apie faktus, arba, kalbant I. Kanto
terminais, aprioriniai analitiniai ir aposterioriniai sintetiniai
sprendiniai. Tačiau I. Kantas sako, jog matematika ir gam­
tos mokslai jį įtikino, kad aprioriniai sintetiniai sprendiniai
egzistuoja (pavyzdžiui, „7+ 5=12", „Tiesė yra trumpiausia
linija tarp dviejų taškų"), kad jų yra visuose moksluose.
I. Kantas klausia: kaip, kodėl gali būti apriorinių sintetinių
sprendinių matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomo­
8 ne, tai yra filosofinė problema. Taigi I. Kanto filosofinių
skaitiniai.org
tyrimų atramos taškas buvo faktas, kad egzistuoja mokslas.
I. Kantas remiasi faktais, o ne postulatais. Jis ėmėsi užda­
vinio išaiškinti mokslo teiginių prigimtį, siekdamas suteikti
mokslams filosofinį pagrindą. Tuo tikslu jis sukūrė kritinį,
arba transcendentalinį, metodą, kuris, priešingai negu psi­
chologija, ne vaizdinius ir sąvokas tyrė proto analizės pa­
grindu, bet proto produktų analizės pagrindu tyrė objek­
tyvų faktą —mokslą. „Grynojo proto kritika“ yra bandymas
sukurti mokslo filosofiją, apibrėžti teorinį mokslo objektą.
I. Kantas skiria du teorinio pažinimo lygmenis —intelek­
tą (Verstand) ir protą (Vernunft). Pasak I. Kanto, intelek­
tas—tai sugebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo
teikiama medžiaga. Protas —tai vienų teiginių išvedimas iš
kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo pro­
to srityje. Intelekto sugebėjimą kurti sąvokas I. Kantas aiš­
kina subjektyviai idealistiškai. Esančios apriorinės (nuo pa­
tyrimo nepriklausomos, idealios) juslumo ir intelekto for­
mos, kurios apdoroja jusliniu patyrimu gaunamą medžiagą.
Apriorinės juslumo formos —tai erdvė ir laikas, apriorinės
intelekto formos —substancija, priežastis, egzistavimas, vie­
numas ir kitos filosofijos kategorijos, kurių I. Kantas nurodė
dvylika. Aprioriniai esą ir loginio mąstymo dėsniai bei for­
mos. Tyrinėtojai vieningai pažymi, kad tų 12 filosofijos
kategorijų nurodymas buvo paviršutiniškas, su pretenzija
į totalumą. Tačiau esminga buvo mintis, kad sąvokos yra
patyrimo sąlyga. Si mintis I. Kanto filosofijoje —pagrindinė.
Apriorinės pažinimo formos —tai savotiškas tinklelis, lyg
žmogaus mąstymo programa, pagal kurią sutvarkomi pa­
tyrimo duomenys. Iš anksto esančios pažįstančiame subjekte
ir lemiančios pažinimą, apriorinės pažinimo formos nuo
subjekto nepriklauso —jos vienodos visų žmonių, nesusiju-
sios su individualiais skirtumais, tad šia prasme jos —ob­
jektyvios. I. Kantas į filosofiją įveda gnoseologinio objekty­
vumo sąvoką.
Savo apriorizmo koncepciją I. Kantas laikė „kopernikiš­
kuoju perversmu filosofijoje“, davusiu naują pažiniiųo sam­
pratą. Pagal tradicinę pažinimo sampratą, subjektas prieš­
priešinamas objektams, kuriuos jis turi pažinti. Laikantis
I. Kanto pateiktos sampratos, yra kitaip: subjektas ne prieš­
priešinamas objektui, bet yra objekto egzistavimo sąlyga.
„Čia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai
pasirodė, kad dangaus kūnų judėjimo negalima gerai pa- 9
skaitiniai.org
aiškinti, laikantis prielaidos, jog visa žvaigždžių masė sukasi
apie stebėtoją, jis pabandė nustatyti, ar nepavyktų geriau,
tarus, kad stebėtojas sukasi, o žvaigždės yra rimtyje. Pana­
šiai galima pamėginti metafizikoje, kai kalbama apie ob­
jektų stebėjimą. Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie
objektų savybių, tai aš nesuprantu, kaip apie jas būtų ga­
lima ką nors a priori žinoti; tačiau jei objektas (kaip juti­
mų objektas) prisiderina prie mūsų sugebėjimo stebėti sa­
vybės, tai aš visai gerai galiu įsivaizduoti apriorinio paži­
nimo galimybę"2. Mintis yra ne patyrimo priešybė, bet
pagrindinis patyrimo elementas; patyrimo objektai yra ap­
riorinių pažinimo formų padariniai: pažinimas priklauso nuo
žmogaus, protas „su savo sprendinių principais, pagrįstais
pastoviais dėsniais, turi eiti priekyje ir priversti gamtą at­
sakyti į jo klausimus, o ne būti tik jos vedamas lyg už
pavadžio" 3. Remdamasis šiomis idėjomis, I. Kantas ir aiš­
kino, kas yra patyrimas, tikrovė, kodėl galimi aprioriniai
sintetiniai sprendiniai, kodėl galimi mokslai: jie priklausą
nuo apriorinių pažinimo formų, dar daugiau —jie esą tų
apriorinių formų veiklos padarinys. Tad „kopernikiškasis
perversmas filosofijoje" yra naujas subjektyviojo idealizmo
variantas: vadinasi, ne protasi seka daiktais, bet daiktai se­
ka protu.
Apriorinė sintezė, sudaranti apriorinių sintetinių teiginių
pagrindą, galinti remtis arba juslumu, arba intelektu, arba
protu. Todėl apriorizmo koncepcija I. Kanto filosofijoje su­
skyla į tris dalis, iš kurių kiekviena turi pagrįsti apriorinės
sintezės ir trijų mokslo sričių —matematikos, grynojo (teo­
rinio) gamtos mokslo ir filosofijos —galimybę. Tokiu šių
trijų sričių sugretinimu I. Kantas parodė, kad galima paša­
linti susvetimėjimą tarp gamtotyros ir humanitarinio pa­
žinimo.
Matematikos galimybės klausimas sprendžiamas transcen­
dentalinėje estetikoje —juslumo apriorinių formų teorijoje.
Matematikos objektai —figūros, linijos, skaičių sekos ir kt.—
turi erdvės ir laiko požymius. Juslinę medžiagą matematikos
srityje protas tvarko pagal erdvės ir laiko apriorines formas.
Tad matematikos tiesos —aprioriniai sintetiniai sprendiniai.
Šią I. Kanto pažiūrą paneigė XIX a. matematikos laimėjimai,
ypač neeuklidinės geometrijos, parodžiusios, kad erdvės geo­
2 2r. šios knygos p. 40.
3 Ten pat. P. 38.
skaitiniai.org
metrinės savybės priklauso nuo fizinių jos charakteristikų.
Laiko aprioriškumą paneigia reliatyvumo teorija, laiką su­
siejanti su judančių materialių sistemų savybėmis. I. Kanto
laikais dar nebuvo duomenų euklidinės geometrijos ir klasi­
kinės mechanikos nelaikyti teorijomis, teikiančiomis vienin­
telį tikslų, absoliutų pasaulio objektų, statinių ir dinaminių
sistemų aprašymą.
Apriorizmas —ne I. Kanto atradimas. Viduramžių scho­
lastai, įvedę patį terminą a priori, tvirtino, kad kai kurios
žinios esančios ankstesnės už patyrimą. Naujaisiais laikais,
ypač dėl G. Leibnico įtakos, imta tvirtinti dalies pažinimo
nepriklausomybę nuo patyrimo. G. Leibnico monadologija
teigė, kad kiekviena monada —uždaras pasaulis, joje glūdi
visi busimieji jos pakitimai. Monada, sakytume,—tai lyg
susukta filmo juosta: filmą demonstruojant, įvykiai pasirodo
ekrane, tačiau nieko negalima pridėti prie to, kas juos­
toje yra. G. Leibnicas tvirtino, kad nors kūnų būtis esanti
pagrįsta, vis dėlto ji tėra fenomenali, kūnai tėra reiškiniai,
juos žmogus suvokia taip, kaip jie jam reiškiasi. Erdvė ir
laikas —tai ne kūnų savybės ir ne skyrium nuo kūnų eg­
zistuojančios substancijos. Objektyviai erdvė ir laikas ne­
egzistuoja, bet yra žmogaus intelekto sukuriami ir prime­
tami gamtai —tuo intelektas įneša į pasaulį tvarką. Aprio­
rinis esąs matematinis ir loginis pažinimas. Sąvokoje, kaip
monadoje, glūdi visi jos galimi predikatai, loginis matema­
tinis pažinimas esąs analitinio pobūdžio. Tam pritarė ir
D. Hiūmas. Tačiau šis apriorizmas buvo siejamas tik su
intelektu. Nei G. Leibnicas, nei D. Hiūmas nenumatė ap­
riorinių juslumo formų. Tik I. Kantas paskelbė, kad ap-
rioriškumas būdingas ir juslumo sferai, tuo iš esmės pa­
keisdamas apriorizmo sampratą.
R. Dekartas ir G. Leibnicas tvirtino, kad giliausias pa­
žinimas pasiekiamas ne patyrimu, bet intelektine intuicija,
protui betarpiškai įžvelgiant tiesą. Apriorizmą priskyręs jus­
lumui, I. Kantas kalba apie erdvę ir laiką kaip apie jus­
linius stebinius (Anschauungen) arba, kitaip tariant, jusli­
nes intuicijas, įžvalgas.
Teorinio (grynojo) gamtos mokslo galimybės klausimas
sprendžiamas transcendentalinėje analitikoje —fizinių ob­
jektų pažinimo loginių pagrindų teorijoje. I. Kantas teigia,
kad juslinius duomenis apie fizinius objektus intelektas ap­
doroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, dau­
skaitiniai.org
gis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas), san­
tykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas), moda­
lumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė ir laikas
jungiasi su šiomis kategorijomis, susidaro transcendentalinė
apriorinė schema, kuri ir sukurianti žinias apie patyrimo
objektus —jų priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, gali­
mybę ir t. t. Teorinio gamtos mokslo teiginiai —aprioriniai
sintetiniai sprendiniai.
Tanscendentalinė analitika —pirmoji dalis transcenden­
talinės logikos, kurią I. Kantas skiria nuo formaliosios, arba
bendrosios, logikos. Pastarosios principus laikydamas aprio­
riniais, t. y. turinčiais būtiną ir visuotinę reikšmę, I. Kan­
tas mano, kad formaliosios logikos nepakanka paaiškinti pa­
žinimo kilmės klausimams. Ji abstrahuojasi ir nuo pažinimo
turinio, ir nuo jo kilmės. Tuo tarpu transcendentalinė lo­
gika turinti būti mokslas, kuris apibrėžtų protu pagrįstų
žinių, t. y. žinių, dėl kurių objektai mąstomi visiškai a
priori, kilmę, apimtį ir objektyvią reikšmę. Tad čia I. Kan­
tas formuluoja dialektinės logikos idėją —logikos, tiriančios
visų pirma pažinimo kilmę ir pažinimo objektų objektyvią
reikšmę (I. Kantas, deja, nekalba apie pažinimo vystymosi
tyrimą).
Analitikos terminą įvedė dar Aristotelis pavadinti savo
loginei teorijai. Dviejose „Analitikose“ Aristotelis tyrė tei­
ginių, samprotavimų ir įrodymų struktūrą. Panašiai ir
I. Kantas teigia, kad transcendentalinė analitika suskaido
į sudedamąsias dalis apriorinį intelektinį pažinimą. Sąvękų
analitikoje nustatomos visos apriorinės intelekto formos (ka­
tegorijos), o šių sąvokų dedukcijos tikslas—paaiškinti, kaip
tos apriorinės intelekto formos taikomos pažinime. I. Kan­
tas pripažįsta, kad tai ir buvo sunkiausia „Kritikos“ prob­
lema. Pagrindinių teiginių analitika toliau sprendžia šią
problemą, aiškindama, kaip kategorijos taikomos apdoroti
patyrimo duomenims ir sudaryti sprendiniams. Čia I. Kantas
rodo sudėtingas šio taikymo schemas ir kartoja, kad šios
schemos taikomos tik reiškiniams.
Pasisakydamas prieš berkliškąjį subjektyvųjį idealizmą,
I. Kantas pripažįsta objektyvų daiktų pačių savaime (daiktų
savyje) egzistavimą. Kategorijas laikydamas apriorinėmis
pažinimo formomis, I. Kantas kartu tvirtino, kad kategoriniai
santykiai būdingi patiems gamtos objektams, kategorijos —
tai reiškiniams vidujai būdingos struktūrinės formos, ne­
skaitiniai.org
įgimtos žmogaus sąmonei. Gamtos reiškinių visuma, gam­
toje viešpataujantis griežtas determinizmas nepavaldūs žmo­
gaus sąmonei. Žinių apie gamtą sistema, būdama subjek­
tyvi, yra sąlygota objektyvios realybės —daiktų pačių sa­
vaime, kurie nepažinūs. Daiktus galima pažinti tik tiek,
kiek jie mums reiškiasi —jie ir bus „daiktai mums", o daik­
tų esmė, t. y. kas jie iš tikrųjų yra, lieka nepažini, trans­
cendentinė, t. y. jos apskritai negalima patirti. Daiktus pa­
čius savaime (daiktus savyje, noumenus) I. Kantas vadino
transcendentiniais. I. Kanto agnosticizmas išplaukia iš ap-
riorizmo koncepcijos: būdami juslumo sąlygos, erdvė ir lai­
kas susiję su daiktais tik kaip su reiškiniais, už reiškinių
sferos erdvės ir laiko taikyti negalima, todėl daiktas, koks
jis yra pats savaime, nepažinus.
Mąstymui būdingas visuotinumo formas I. Kantas abso­
liučiai priešpriešino egzistavimui, priežastingumui, vienumui
ir kitoms visuotinumo formoms gamtoje. Todėl mąstymui
būdingos visuotinumo formos neteko objektyvios reikšmės,
virto galimomis vien tik mąstyti, idealiomis, intelekto dik­
tuojamomis gamtai, daiktai virto nepažiniais. I. Kantas ne­
įžvelgė, kad priešingumas tarp žinojimo ir nepriklausomai
nuo pažinimo egzistuojančio objekto ne absoliutus, kad pats
pažįstantis subjektas yra objektyvios tikrovės dalis, o ši
tikrovė iš dalies egzistuoja žmoguje.
Filosofijos galimybės klausimas aptariamas transcenden­
talinėje dialektikoje —grynojo (apriorinio) proto sugebėji­
mų ribų teorijoje. Terminą „dialektika" I. Kantas vartoja
sekdamas aristoteliškąja tradicija. Aristotelis dialektiką laikė
tikėtinų teiginių ir samprotavimų teorija, arba regimybės
logika, ir ją priešpriešino būtinam, besąlygiškai teisingam
pažinimui —apodeiktikai. Transcendentalinę dialektiką va­
dindamas regimybės logika, I. Kantas ją laiko priemone
atskleisti žmogaus proto iliuzijoms pasiekti išsamų ir besą­
lygišką žinojimą. Čia jis kritikuoja naujųjų amžių metafi­
ziką (G. Leibnico—Ch. Volfo jos interpretaciją), parodo jos
disciplinų —teorinės psichologijos, kosmologijos ir natūra­
linės teologijos —nepagrįstumą. Jo nuomone, metafizika
skaitiniai.org
(t. y. filosofija)—tai mokslas ne apie sielą, pasaulį ir die­
vą, bet apie pažinimo ribas.
Filosofija galima todėl, kad grynasis protas sukuria tris
apriorines sąvokas: pasaulio, sielos ir Dievo. Neigdamas se­
nosios filosofijos įrodymus, I. Kantas neneigė jos tezių, ne­
neigė nei sielos nemirtingumo, nei Dievo egzistavimo, tačiau
nurodė, kad nei viena, nei kita nėra įrodyta, kad, kai pro­
tas nori šiuos objektus pažinti, jis patenka į prieštaras —
antinomijas, kurių I. Kantas pateikia keturias. Antinomi­
jos —tai prieštaros, kai vienodai galima įrodyti tezę ir anti­
tezę. Pažinimo proceso prieštaringumo atskleidimas yra
I. Kanto nuopelnas. Vis dėlto didysis filosofas šias prieštaras
laikė neišsprendžiamomis tik senosios filosofijos rėmuose.
Pirmojoje (pasaulis turi pradžią laike ir erdvėje taip pat
yra apribotas; pasaulis erdvėje neturi pradžios ir ribų, bet
yra begalinis ir laike, ir erdvėje) ir antrojoje (pasaulyje
kiekviena sudėtinė substancija susideda iš paprastų dalių,
ir visur egzistuoja tik paprasta arba tai, kas sudaryta iš
paprasta; pasaulyje nė vienas sudėtinis daiktas nesusideda
iš paprastų dalių, ir niekur pasaulyje nėra nieko paprasta)
antinomijose tezė ir antitezė abi esančios klaidingos. Erdvė
ir laikas tėra apriorinės juslumo formos, pasaulis, kaip be­
galinė visuma, esąs nepažinus daiktas pats savaime (daiktas
savyje). Apie tokį nepažinų pasaulį nėra prasmės teigti,
kad jis begalinis ar turi pradžią, kad jį sudaro paprastos
dalys arba kad jis iš paprastų dalių nesudarytas.
Trečiąją (priežastingumas pagal gamtos dėsnius nėra vie­
nintelis priežastingumas, iš kurio galima išvesti visus pa­
saulio reiškinius. Jiems paaiškinti dar būtina tarti esant
laisvą priežastingumą; nėra jokios laisvės, viskas pasaulyje
vyksta tik pagal gamtos dėsnius) ir ketvirtąją (pasauliui
priklauso —arba kaip jo dalis, arba kaip jo priežastis —
besąlygiškai būtina esybė; niekur nėra jokios besąlygiškai
būtinos esybės —nei pasaulyje, nei už pasaulio —kaip jo
priežasties) antinomijas I. Kantas sprendžia etikos plotmėje.
Jo nuomone, nei valios laisvės, nei Dievo buvimo teoriškai
įrodyti neįmanoma, Dievo sąvoka tėra hipotezė protui nu­
raminti. Todėl jis atmetė visus spekuliatyviuosius Dievo
įrodymo būdus. I. Kantas manė, kad jei laisvės ir Dievo
buvimo neįrodo teorinis protas, tai juos patvirtina prak­
tinis protas —etika; tai yra praktinio proto postulatai; šitai
jis detaliai aiškina veikale „Praktinio proto kritika". Todėl
skaitiniai.org
„Grynojo proto kritika" sukėlė didelį teologų nepasiten­
kinimą, nepaisant I. Kanto neigiamos pažiūros į ateizmą
ir teizmo laikymo tikslesne pažiūra. Teologus labiausiai už­
gavo teorinės teologijos pastangų įrodyti Dievo buvimą pa­
skelbimas bevaisėmis ir religijos laikymas tik tikėjimo da­
lyku.
Paskutinė veikalo dalis pavadinta „Transcendentaline me­
todo teorija". Ją I. Kantas supranta kaip „grynojo proto
išsamios sistemos formalių sąlygų nustatymą", t. y. reika­
lavimų, keliamų kritinei (transcendentalinei) filosofijai, nu­
rodymą. Šią metodo teoriją sudaro keturi skyriai. Grynojo
proto disciplinoje kritikuojamas dogmatinis, poleminis ir
skeptinis proto taikymas, skelbiama tyrinėjimo ir filosofavi­
mo laisvė, visuomenės didžiosios dalies įsitikinimams prie­
šingų pažiūrų toleravimas, smerkiamas tokių pažiūrų per­
sekiojimas, vieninteliu teisėju čia laikomas tik protas. Kri­
tikos nedisciplinuotas protas „yra tarsi gamtinėje būklėje
ir savo teiginius bei pretenzijas gali padaryti galiojančius
arba juos garantuoti ne kitaip, kaip karu". Proto discip­
linavimo priemonėmis I. Kantas laiko apriorizmą ir agnos­
ticizmą: esą jie sutramdo proto pretenzijas ir įgalina spręsti
ne apie daiktus pačius savaime, o tik apie reiškinius. Šia
prasme proto disciplinavimas —tai ne naujų tiesų atradi­
mas, bet proto apsaugojimas nuo suklydimo.
Tačiau teisingas proto taikymas teikia ir pozityvias ži­
nias. Tokio teisingo taikymo apriorinių principų visumą
I. Kantas vadina grynojo proto kanonu: transcendentalinė
analitika esanti grynojo intelekto kanonas, bendrosios lo­
gikos analitinė dalis esanti intelekto ir proto apskritai ka­
nonas. Toks proto kanonas galimas ne teorinėje, bet prak­
tinėje srityje, praktiniame proto taikyme —dorovės, priva­
lėjimo srityje. I. Kantas tvirtino, kad filosofijos prasmę
sudaro jos humanistiniai siekiai. Filosofijos paskirtis —ska­
tinti intelektualinį ir moralinį asmenybės vystymąsi, atsakyti
į esminius žmogaus būties klausimus: ką aš galiu žinoti?
ką aš privalau daryti? ko aš galiu tikėtis? Proto kanonas
turįs būti vadovas spręsti šioms problemoms. Tad mokslo
filosofijos galutinį pagrindimą I. Kantas įžvelgia žmogaus
filosofijoje.
Transcendentalinės metodo teorijos trečias skyrius —gry­
nojo proto architektonika —išdėsto transcendentalinės filo­
sofijos sistemos sukūrimo principus, išvardija šios sistemos
skaitiniai.org
disciplinas ir nustato jų tarpusavio santykius. Glaustu sky­
riumi „Grynojo proto istorija“, aptariančiu kelią, kuriuo
buvo artėjama prie transcendentalinės filosofijos, I. Kantas
užbaigia savo didįjį veikalą.
Vertinant I. Kanto pažiūras į pažinimą, aiškiai matyti,
kad jis siekė realizuoti iš principo neįgyvendinamą užda­
vinį —sutaikyti materializmą ir idealizmą. Todėl jo pažiū­
rose atsirado dualizmas: tikrovės sudvejinimas į empirinę —
pažįstamą patyrimu ir transcendentinę —nepažįstamą jokiu
patyrimu. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad I. Kanto pažiūras
į pažinimą lėmė jo etikoje iškelti tikslai. Savo etinėje teo­
rijoje I. Kantas norėjo įrodyti, kad žmogus yra kartu lais­
vas ir priklausomas nuo būtinumo, priežastingumo. Jei lai­
kas būtų daiktų pačių savaime savybė, tai laisvė būtų ne­
galima, nes visi laike vykstantys reiškiniai subordinuoti
priežasties ir padarinio būtinam ryšiui. Bet jei laikas idea­
lus, jei jis tik apriorinė forma, dėl kurios pažįstami ne
daiktai patys savaime, o tik reiškiniai, tai laisvė galima.
Tada laisvas žmogus bus ne „empirinis“ žmogus, bet „už-
empirinis“ —žmogus kaip „daiktas pats savaime“.
I. Kanto pažiūrų • visuma —filosofinio idealizmo teo­
rija. Joje yra svyravimų, nenuoseklumų ir materialistinių
idėjų. Jei I. Kantui ir nepavykdavo teisingai išspręsti prob­
lemos, tai didelis jo nuopelnas buvo naujų problemų kėli­
mas. O jų I. Kantas iškėlė nemažai, nes buvo originalus.
Todėl į „Grynojo proto kritiką“, kaip ir apskritai į visą
I. Kanto filosofinį palikimą, jau seniai nežiūrima su prie­
taringa pagarba, tačiau taip pat jau seniai suprasta, kad
neprotinga nematyti jos didelės reikšmės vėlesnei filoso­
fijai. O ir pats I. Kantas savo veikalą laikė ne užbaigiančiu
filosofijos kelią, bet veikiau priešingai—jį tik atveriančiu.
Tai rodo ir likimas, kuris ištiko veikalą ano meto Vokietijos
filosofiniuose sluoksniuose. Įskaudintas nepalankių recen­
zijų, I. Kantas populiariai išdėstė veikalo svarbiausias idė­
jas ir atsakė jo nesupratusiems kritikams, parašydamas kny­
gą „Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsian­
čiai būti mokslu“. Knygos pavadinimas ir jos turinys rodo,
kad „Grynojo proto kritiką“ I. Kantas laikė veikalu, atve­
riančiu filosofijai naujus horizontus, atveriančiu kelią nau­
jai, mokslinei, metafizikai, laisvai nuo tų trūkumų ir sukly­
dimų, kuriuos jis ir sukritikavo.
skaitiniai.org
I. Kanto filosofija susilaukė didžiulio dėmesio. Bemaž
kiekviename Vokietijos universitete, o vėliau ir užsienyje,
atsirado kantizmo skleidėjų. Vokietijos universitetų filoso­
fijos katedras užimdavo I. Kanto šalininkai. Pasirodė dau­
gybė kūrinių ir net pamfletų, tvirtinančių arba ginčijančių
kritinės filosofijos teiginius. I. Kantas save lygino su M. Ko­
perniku, o jo sekėjai jame matė ir M. Koperniką, ir I. Niu­
toną: jis ne tik padaręs filosofijoje tokį perversmą, kokį
M. Kopernikas —astronomijoje, bet ir padėjęs jai tvirtus
pagrindus, suteikęs užbaigtą, sisteminį pavidalą.
Tačiau šį procesą galima vertinti ir kitu požiūriu. Jei
sutiksime, kad tik negabūs mokiniai pamėgdžioja mokyto­
ją, tai turėsime pripažinti, kad ano meto Vokietijoje jų
buvo pakankamai. Juk ir pats I. Kantas ,,Kritikoje" tvirtino:
sugebėjimas mėgdžioti nėra kūrybinis sugebėjimas. Tikrąją
kantizmo svarbą lemia ne sekėjų gausumas, o tos realią
reikšmę turinčios problemos, kurias I. Kantas kėlė.
Pažinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo požiūriu,
I. Kantas, tegul ir iškreipta forma, išsakė dabar gerai žinomą
mokslo metodologijos principą: moksliniame pažinime vi­
suomet egzistuoja kategorinė mąstymo struktūra, sąlygo­
janti patį pažinimą, t. y. mokslinį pažinimą sąlygoja ne tik
patyrimo duomenys, bet ir pradinės teorijų sąvokos bei prin­
cipai, kurie suteikia galimybę paaiškinti patyrimo duomenis.
Antai logikoje dvireikšmiškumo principas numato dvi tei­
ginių reikšmes: „teisinga" ir „klaidinga". Dvireikšmiškumo
principas yra postulatas, išreiškiantis tokį apriorinį požiūrį:
bet kurio teiginio teisingumą ir klaidingumą galima atpa­
žinti absoliučia prasme, nepriklausomai nuo pažinimo gali­
mybių. Teorijos pradinės sąvokos ir principai yra ne tik teo­
rijos kūrimo metodologinės prielaidos, bet ir būtini konstruk­
tyvūs pažinimo elementai, išreiškiantys pradinį požiūrį į
pasaulį. Nuo pradinių teorijos principų priklauso pačios teo­
rijos likimas, pradinių teorijos sąvokų apibrėžimai iš dalies
lemia patį teorijos turinį.
Dabartiniams logikams nekelia abejonių I. Kanto tirta
reali analitiškumo ir sintetiškumo problematika. Ji siejama
su pastangomis nustatyti dviejų rūšių tiesas. Vienas iš jų
dar G. Leibnicas vadino proto, loginėmis tiesomis, o antrą­
sias—fakto tiesomis. Pirmosios gaunamos perdirbant pa­
čioje žinių sistemoje esančią informaciją, arba, kaip dar
skaitiniai.org
sakoma, jų teisingumas nustatomas esamos kalbos sistemos
semantinėmis taisyklėmis. Antrosios tiesos atrandamos įgy­
jant informaciją, kuri išeina už esamos žinių sistemos ribų.
Analitiškumo ir sintetiškumo problema šiandien nėra visiškai
išspręsta, todėl tyrinėtojams tenka prisiminti ir I. Kanto ar­
gumentus.
„Kritikoje" I. Kantas išsakė vienumo, visuotinio sąryšio
dialektines idėjas. Nors jis ir laikė jas intelekto veiklos
rezultatu, nors ir tvirtino, kad intelektas suteikia pasauliui
visuotinį sąryšį ir vienumą (vieningumą), vis dėlto tuo pa­
kilo virš anuo metu vyravusių metafizinių pasaulio tyrimo
principų ir suteikė pagrindą tolesniam šių idėjų plėtojimui.
Tvirtindamas, kad daiktai patys savaime nepažinūs, I. Kan­
tas nusakė santykinį pažinimo pobūdį: dalis daikto pažin­
ta —tai daiktas mums, o kita dalis lieka nepažinta —tai
daiktas pats savaime.
Pažinimo prieštaringumą suvokė jau senovės filosofai.
Zenonas Elėjietis parodė, kokių keblumų, prieštaravimų
mąstyme sukelia aktualios begalybės sąvokos vartojimas.
Tačiau tik I. Kanto grynojo proto antinomijos atskleidė
prieštaravimų tarp baigtinumo ir begalybės, to, kas papras­
ta ir sudėta iš dalių, būtinumo ir atsitiktinumo, laisvės ir
būtinumo objektyvų pobūdį, padėjo pagrindą plėtotis filoso­
finei logikai tolesnėje klasikinės vokiečių filosofijos rai­
doje. Realiąl reikšmę turinti I. Kanto sistemos problematika
tvirtai įaugo į šiuolaikinę filosofiją.
Plėtodamas abstraktųjį humanizmą, nors ir būdamas nu­
tolęs nuo prancūzų švietėjų ir materialistų pažiūrų, idėjiškai
parengusių Prancūzijos Didžiąją revoliuciją, I. Kantas
vis dėlto išreiškė būtinumą naujai žvelgti į žmogų ir jo
veiklą. Žmogus viešpataująs pasauliui, kaip juntanti ir mąs­
tanti būtybė jis sąlygojąs tikrovę, būdamas ne pasyvus ste­
bėtojas, bet aktyvus tikrovės suvokėjas ir jos pertvarky­
tojas. Šias abstraktaus aktyvumo idėjas tam tikru mastu
įgyvendino buržuazinės revoliucijos.
Pažiūra į pažįstantį subjektą kaip į kūrybiškai aktyvų,
nors I. Kanto ir išsakyta idealistiškai, buvo pažangi ano
meto metafizinės galvosenos sąlygomis. Pagal šią pažiūrą,
žmogus nepriešpriešinamas tikrovės daiktams ir reiškiniams,
savo veikla jis sukuria tai, ko iki jos tikrovėje nebuvo.
skaitiniai.org
Apvalyta nuo idealizmo, ši pažiūra vedė prie adekvatesnės
pažinimo šaltinių ir pažinimo raidos sampratos.
I. Kanto ieškojimai ne visuomet buvo sėkmingi. Kritinės
filosofijos principus taikydamas kitoms pažinimo sritims, jis
kartais nesugebėdavo tiksliai įvertinti ne tik problemos, bet
net visos tyrimų krypties. Taip atsitiko su psichologija.
I. Kantas pagrįstai buvo nepatenkintas anuo metu psicho­
logijoje įsigalėjusiu Ch. Volfo intelektualiniu dogmatizmu,
kuris visas psichines apraiškas laikė proto pakopomis. Ka­
dangi kritinė filosofija daiktus pačius savaime laikė nepa­
žiniais, tai buvo manoma, kad ir psichologija tegalinti ap­
rašyti reiškinius. Psichologijos teiginiai negalį įgauti būtino
ir visuotinio pobūdžio. Savistabą pagrįstai laikydamas nepa­
tikima, I. Kantas nesurado kito metodo, kuris empirinę psi­
chologiją paverstų tikru mokslu. Jis manė, kad psichologija
liks tik aprašomąja disciplina, nes joje negalima eksperi­
mentuoti, ir, svarbiausia, psichologija nesinaudojanti mate­
matika (mokslas tiek esąs mokslas, kiek jame yra matemati­
kos). Vis dėlto I. Kanto pateiktoji ano meto psichologizmo
ir psichologijos mokslo kritika buvo ne tik destruktyvi. Ji
skatino tyrinėtojus susimąstyti dėl psichologijos būklės, vertė
ieškoti naujų priemonių sunkumams įveikti. Matematinių
metodų taikymas psichologijoje jau XIX a. paneigė I. Kanto
požiūrį į psichologijos galimybes.
Logika neabejotinai yra silpniausioji I. Kanto teorijos
dalis. Filosofinės sistemos pirmiausia skiriasi savo logika.
Aristotelio logiką laikydamas užbaigta sistema, I. Kantas
net manė, kad logika po Aristotelio nepažengusi nei pirmyn,
nei atgal. Tokia pažiūra, žinoma, buvo klaidinga. I. Kantas
nesugebėjo deramai įvertinti šiuolaikinės logikos pradinin­
ko G. Leibnico loginės metodologijos. Tai padarė jo amži­
ninkai —J. A. Zėgneris, G. Plūkė ir J. H. Lambertas. I. Kan­
tas tebesilaikė senosios pažiūros ir skirstė teiginius pagal jų
predikato santykį su subjektu. Tuo tarpu teiginiai, kuriuose
yra propozicinių funktorių, yra neatskiriama kiekvienos
mokslo teorijos dalis: mokslo dėsniai (bent jų dauguma)
įgauna implikacijos formą, pavartojant konstantą „jei...,
tai". Šių svarbiausių mokslo teiginių negalima apimti kan­
tiškuoju teiginių skirstymu į analitinius ir sintetinius. Šį
falčtą nurodo žymus šiuolaikinis logikas J. Lukasevičius:
„Kanto problema pasidaro nereikšminga, ir reikėtų spręsti
daug svarbesnę problemą: kaip galimi teisingi funktoriniai
skaitiniai.org
teiginiai? Man atrodo, kad kaip tik tai yra ir naujosios fi­
losofijos, ir naujosios logikos išeities taškas" 4.
„Grynojo proto kritikos" idėjos greitai peržengė filoso­
fijos ribas. Jau pirmojoje XIX a. pusėje J. Miuleris aprio­
rinių juslumo formų postulatą pavartojo jutimo organų fi­
ziologijoje, siekdamas įveikti realius sunkumus, kurie kilo
aiškinant erdvės suvokimo mechanizmą. J. Miuleris manė,
kad čia fiziologijai gali padėti transcendentalinė estetika,
nes erdvinė schema esanti apriorinė. Jis savaip interpretavo
šią I. Kanto pažiūrų dalį, suteikdamas jai fiziologinį pobūdį.
Erdvę, kaip gryno stebėjimo formą, jis pavertė kūno or­
gano —akies, teikiančios erdvinius pojūčius,—savybe.
„Grynojo proto kritikos" įtaką patyrė kai kurie pasau­
linio garso menininkai, tarp jų F. Dostojevskis. Jo romanų
herojų mirtys simbolizuoja idėjų žuvimą. I. Kanto teiginiai,
kad be Dievo, be nemirtingumo ir valios laisvės pripažinimo
moralinės idėjos neturi vertės, sudaro svarbiausius F. Dos­
tojevskio kūrybos motyvus, o romane „Broliai Karamazo-
vai" ištisai jais vadovaujamasi —herojai čia padaryti anti­
nomijų aukomis. Anot jų, nėra tokio gamtos dėsnio, ku­
ris verstų mylėti žmoniją, ir jeigu iki šiol žmogus mylėjo
kitus, tai šitam jį skatino ne gamtos dėsnis, o tikėjimas sa­
vuoju nemirtingumu. Atėmus tikėjimą nemirtingumu, ūmai
ne tik išblėstų meilė kitiems žmonėms, bet neliktų ir nieko
nedora, viskas būtų leistina. Kas netikįs Dievu ir nepripa­
žįstąs savojo nemirtingumo, tam dorovės dėsnis tampąs griež­
ta priešybe, ir tada egoizmas (taip pat ir piktadarybė) turįs
būti pripažintas ne tik teisėta, bet ir būtina, kilnia išeitimi iš
padėties. Simbolinis F. Dostojevskio herojų žudikas —tai
laisvas ateistinis protas, kurį didysis menininkas perduoda
skaitytojų teismui, pats nebūdamas iki galo įsitikinęs tuo, ką
išreiškė savo romanuose.
Lietuvoje didžiojo vokiečių filosofo pažiūros* buvo ži­
nomos dar jam gyvam esant. Dalis Vilniaus universiteto
profesorių sekė naujausią mokslinę mintį, buvo apsišvietę,
pažangūs žmonės. Jie buvo susipažinę jau su ankstyvaisiais
I. Kanto raštais. Be to, tarp I. Kanto paskaitų klausytojų bei
mokinių buvo ir lietuvių studentų, tarp jų L. Rėza, parašęs
odę I. Kanto garbei ir 1807 m. apgynęs disertaciją iš I. Kan­
to filosofijos. Pagaliau ir Karaliaučius, ir jo apylinkės tuo
4 Lukasiewicz J. Aristotle's Syllogistic from the Standpoint of
Modern Formal Logic.—Oxford, 1957. P. 132.
skaitiniai.org
metu dar nebuvo visiškai suvokietinti, Karaliaučiaus bažny­
čiose tebebuvo sakomi lietuviški pamokslai. I. Kanto vei­
kalus tyrinėjo Lietuvos Vyriausiosios mokyklos, o XIX a.—
Vilniaus universiteto profesoriai, „Grynojo proto kritikos"
idėjos XIX a. pradžioje buvo skelbiamos iš universiteto fi­
losofijos katedros.
Karaliaučiaus universitete I. Kantas buvo užsirašęs teo­
logijos studentu, tačiau teologijos paskaitas lankė retai. Jei­
gu jis būtų uoliai studijavęs teologiją arba (kaip buvo ke­
tinęs) ėmęs studijuoti mediciną, filosofija tikriausiai būtų
patyrusi neatlyginamą nuostolį.
Kiekvienas didis veikalas susilaukia savito likimo. Mo­
tyvų turtingumas visais laikais jį daro nuostabos ir studijų
objektu. Nuo „Grynojo proto kritikos" pasirodymo praėjo
du šimtmečiai, ir beveik kiekvieną dešimtmetį šis ir kiti
I. Kanto veikalai buvo leidžiami pakartotinai, verčiami į ki­
tas kalbas; jie ir šiandien tebėra studijuojami. Nė viena
dabartinė filosofijos kryptis negali aplenkti I. Kanto keltos
problematikos ir problemų sprendimo būdų, privalo juos
įvertinti. Šiuolaikinės filosofijos kryptyse esama I. Kanto ir
neokantininkų pažiūrų, arba tiesiogiai inkorporuotų į nau­
jas sistemas, arba perdirbtų pagal tų krypčių postulatus. Šito
neišvengė net tokios kritiškai nusiteikusios srovės, kaip neo­
tomizmas ir neopozityvizmas.
„Grynojo proto kritika", kaip ir visas I. Kanto filosofinis
palikimas, bus tyrinėjama ir ateityje, nes, didžiojo filosofo
žodžiais tariant, „kad žmogaus dvasia kada nors visiškai
atsisakytų metafizinių tyrimų, yra taip pat neįtikima, kaip
ir tai, kad mes kada nors visai liausimės kvėpavę, saugoda­
miesi įkvėpti užterštą orą. Metafizika pasaulyje bus visada,
netgi kiekviename žmoguje, ypač mąstančiame, ir, nesant
bendros normos, kiekviename savaip" 5.
Širdingai dėkoju „Minties" leidyklai, sudariusiai galimy­
bę išleisti „Grynojo proto kritikos" vertimą, pažymint reikš­
mingą sukaktį —veikalo pasirodymo 200-ąsias metines. Te­
būna jis lietuvių, kurių teises gynė didysis filosofas, pa­
dėkos I. Kantui išreiškimas.
Romanas Plečkaitis
5 Kantas L Prolegomena!. P. 167. 21
skaitiniai.org
skaitiniai.org

Gryno jo
proto
kritika
skaitiniai.org

3 mtn aitu
$r»frffK m

91 i %
ttrlsgr* Jttysnn grirtiKį
i 7I i

I. Kanto veikalo „Grynojo proto kritika"

pirmojo leidimo (1781 m.) titulinis puslapis
skaitiniai.org

BACO DE VERULAMIO
Instauratio magna. Praefatio
De nobis ipsis silemus: De re autem, quae agitur,
petimus: ut homines eam non Opinionem, sed Opus
esse cogitent; ac pro certo habeant, non Sectae nos
alicuius, aut Placiti, sed utilitatis et amplitudinis huma­
nae fundamenta moliri. Deinde ut suis commodis aequi
< .. .> in commune consulant < .. .> et ipsi in partem
veniant. Praeterea ut bene sperent, neque Instauratio­
nem nostram ut quiddam infinitum et ultra mortale
fingant, et animo concipiant,- quum revera sit infiniti
erroris finis et terminus legitimus l.
skaitiniai.org

Jo Prakilnybei
Karališkajam Valstybės Ministrui
baronui fon Cedlicui2
Maloningasis Pone!
Prisidėti prie mokslų augimo —vadinasi, darbuotis
Jūsų Prakilnybės interesų labui, nes su mokslais juos
glaudžiausiai sieja ne tik Jūsų aukštas mokslo globė­
jo postas, bet ir kur kas artimesnis Jūsų, kaip mylėtojo
bei apsišvietusio žinovo, santykis su jais. Todėl aš taip
pat naudojuosi ta vienintele priemone, kuri tam tikra
dalimi yra mano galioje, išreikšti savo dėkingumui už
maloningą pasitikėjimą, kuriuo Jūsų Prakilnybė mane
pagerbėte manydami, kad aš galiu kuo nors prisidėti
prie šio tikslo.
Tam pačiam maloningam dėmesiui, kurį Jūs, Jūsų
Prakilnybe, parodėte šio kūrinio pirmajam leidimui, aš
dabar dedikuoju ir šį antrąjį leidimą ir kartu visa kita,
kas priklauso mano literatūriniam pašaukimui, ir su
giliausia pagarba lieku
Jūsų Prakilnybės nusižeminęs, nuolankiausias tar­
nas
Imanuelis Kantas
Karaliaučius, 1787 m. balandžio 23 d.
skaitiniai.org
PIRMOJO LEIDIMO PRATARME

Žmogaus protą vienoje is jo pažinimo rūšių ištinka ypa­

tingas likimas: jį apgula klausimai, kurių jis negali iš­
vengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, ta­
čiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta vi­
sas žmogaus proto galimybes.
Tokioje keblioje padėtyje protas atsiduria ne dėl
savo kaltės. Jis pradeda nuo pagrindinių teiginių, ku­
rių vartojimas patyrimo procese neišvengiamas ir kar­
tu patyrimo pakankamai patvirtinamas. Jais remdama­
sis, jis kyla (kaip reikalauja ir jo prigimtis) vis aukš­
čiau prie vis labiau nutolusių sąlygų. Bet kadangi jis
pastebi, kad, einant šiuo keliu, jo darbas visada tu­
rėtų likti neužbaigtas, nes klausimai niekada nesibai­
gia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuo­
se teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo paty­
rimo ribų ir vis dėlto atrodo tokie neabejotini, kad ir
įprastinis žmogaus protas su jais sutinka. Tačiau dėl
to žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria
prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali padaryti iš­
vadą, kad kažkur pagrinde turi slypėti klaidos, bet jis
negali jų atskleisti, nes jo vartojami pagrindiniai tei­
giniai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau ne­
pripažįsta patyrimo kriterijaus. Ši nepabaigiamų ginčų
arena vadinama me t a f i z i k a 3.
Buvo laikas, kai metafiziką vadino visų mokslų
karal i ene, ir jei norą laikysime tikrove, tai ji, ži­
noma, nusipelnė šio garbingo pavadinimo dėl itin svar­
bios savo objekto reikšmės. Mūsų amžiaus mada liepia
skaitiniai.org
rodyti jai visišką panieką, ir ši matrona, atstumta ir ap­
leista, skundžiasi kaip Hekabė: „modo maxima rerum,
tot generis natisque potens — nunc trahor exui, inops"
(Ovidijus, Metamorfozės)4.
Iš pradžių, valdant dogmat i kams , jos viešpa­
tavimas buvo des pot i š kas . Bet kadangi įstatymų
leidimas dar turėjo senovės barbariškumo žymę, tai dėl
vidinių karų metafizikos viešpatavimas palaipsniui iš­
sigimė į visišką anarchi j ą, ir skeptikai —savotiš­
ki klajokliai, niekinantys bet kokią sėslią žemdirbys­
tę,—kartkartėmis išardydavo pilietinę sąjungą. Tačiau,
laimei, jų buvo nedaug, tad jie negalėjo sukliudyti dog­
matikams kaskart atkurti tą sąjungą, nors ir be jokio
tarpusavyje suderinto plano. Tiesa, naujaisiais laikais
buvo metas, kai atrodė, kad visiems tiems ginčams tu­
rės padaryti galą tam tikra žmogaus intelekto f i z i o­
l o g i j a 5 (sukurta garsiojo Loko) ir kad ji visiškai
nustatys metafizikos pretenzijų teisėtumą. Tačiau pasi­
rodė, kad, nors toji karalienė buvo kildinama iš įpras­
tinio patyrimo žemumų ir todėl teisėtai turėjo kilti abe­
jonių dėl jos pretenzijų, vis dėlto, kadangi šią g e-
n e al ogi ją iš tikrųjų jai priskyrė klaidingai, ji ir
toliau reiškė savo pretenzijas, tad viskas vėl nugrimz­
do į iškaršusį, sukirmijusį d o g ma t i z mą 6, o iš
čia — į panieką, nuo kurios norėta išgelbėti mokslą.
Dabar, kai (kaip manoma) tuščiai išbandyti visi keliai,
moksluose viešpatauja persisotinimas ir visiškas i ndi ­
f e r e nt i z ma s —Chaoso ir Nakties7 motina, bet
kartu vis dėlto padaryta pradžia ar bent jau matyti
prošvaistė, kad artėja mokslų pertvarkymas ir paaiški­
nimas po to, kai jie dėl nevykusio uolumo tapo tamsūs,
supainioti ir nenaudingi.
Tačiau tuščias daiktas būtų norėti apsimesti abe­
j i ngam tokiems tyrimams, kurių abjektui žmogaus
prigimtis ne gal i būti abej i nga. Ir tie taria­
mieji i ndi f er ent i s t ai , kad ir kaip jie steng­
tųsi užsimaskuoti, mokslingai kalbant suteikdami popu-
28 liarų skambesį, jei tik jie apskritai ką nors mąsto, ne-
skaitiniai.org
išvengiamai grįžta prie metafizinių teiginių, kuriuos
taip giliai niekino. Tuo tarpu šis abejingumas, atsira­
dęs visų mokslų klestėjimo laikotarpiu ir liečiantis kaip
tik tuos [mokslus], kurių žinių, jei tik jų turėtume, vi­
sų mažiausiai derėtų išsižadėti, yra dėmesio ir susimąs­
tymo vertas reiškinys. Jis, aišku, yra padarinys ne
lengvabūdiškumo, bet brandžios s pr e ndi mo ga­
lios*, būdingos mūsų amžiui, kuris daugiau nesiduo­
da kaustomas tariamų žinių ir reikalauja iš proto, kad
jis iš naujo imtųsi visų sunkiausio savo užsiėmimo, bū­
tent paties savęs pažinimo, ir įsteigtų tribunolą, kuris
patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o kita vertus,
galėtų pašalinti visas nepagrįstas pretenzijas —ne įsa­
kymais, bet remdamasis amžinais ir nekintamais proto
dėsniais; toks tribunolas yra ne kas kita, kaip paties
g r y n o j o prot o kri ti ka.
Aš turiu galvoje ne knygų ir sistemų kritiką, bet
paties proto, kaip sugebėjimo, apskritai kritiką visų
žinių, kurių protas gali siekti ne p r i k l a us o ma i
nuo bet ko ki o pat yri mo, atžvilgiu, taigi
klausimo, ar apskritai galima, ar negalima metafizika,
išsprendimą ir jos šaltinių, taip pat apimties bei ribų
nustatymą, remiantis principais.
Dabar aš einu šiuo vieninteliu likusiu keliu ir vi­
liuosi, kad jame atradau priemonę pašalinti visiems su­
klydimams, dėl kurių iki šiol protas vaidijosi su pačiu
savimi, kai jis buvo taikomas nepriklausomai nuo pa-
* Kartais pasigirsta nusiskundimų mūsų laiko mąstymo būdo
paviršutiniškumu ir nuodugnaus mokslo nuosmukiu. Tačiau man ne­
atrodo, kad tie mokslai, kurie turi gerus pagrindus, tokie kaip ma­
tematika, gamtos mokslas ir t. t., nors kiek nusipelnė šio priekaišto;
priešingai, jie dar labiau patvirtina savo ankstesnę nuodugnumo
šlovę, o gamtos mokslas netgi pranoksta ją. Kaip tik ši dvasia galė­
tų veiksmingai realizuotis ir kitose pažinimo srityse, jei tik pir­
miausia būtų pasirūpinta pagerinti jų principus. Dėl tokių principų
stokos abejingumas, abejojimas ir pagaliau griežta kritika yra vei­
kiau mąstymo būdo nuodugnumo įrodymas. Mūsų amžius yra tikra­
sis kritikos, kuriai turi paklusti viskas, amžius. Rel i gi j a papras­
tai nori jos išvengti apeliuodama į savo šventumą, o į staty­
mų leidimas —į savo didingumą. Bet tada jie sukelia
teisėtą įtarimą ir negali reikalauti nuoširdžios pagarbos, kurią protas
rodo tik tam, kas gali išlaikyti jo laisvą ir viešą išbandymą. 29
skaitiniai.org
tyrimo. Aš nevengiau žmogaus proto keliamų klausi­
mų, teisindamasis jo nesugebėjimu [juos išspręsti], bet
išsamiai specifikavau šiuos klausimus pagal principus
ir, atradęs proto nesutarimo su pačiu savimi punktą,
juos išsprendžiau, visiškai patenkindamas protą. Tie­
sa, atsakymas į tuos klausimus nebuvo toks, kokio ga­
lėjo tikėtis dogmatiškai svajojantis smalsumas, nes jį
galėtų patenkinti tik burtai, apie kuriuos aš nenusi­
manau. Tačiau tokio tikslo ir neturėjo natūrali mūsų
proto paskirtis, ir filosofijos pareiga buvo sunaikinti
iliuziją, kilusią dėl klaidingo aiškinimo, tegul ir praran­
dant daugelį pripažintų bei pamiltų fikcijų. Šiame tyri­
me aš ypač stengiausi būti nuodugnus, ir drįstu tvirtin­
ti, kad negali būti nė vienos metafizinės problemos,
kuri čia nebūtų išspręsta arba kurios sprendimui ne­
būtų bent jau pateiktas raktas. Iš tikrųjų ir grynasis
protas yra toks tobulas vienumas, kad, jei jo principo
nepakaktų išspręsti bent vienam iš visų tų klausimų,
kuriuos jam pateikia jo paties prigimtis, tai jį reikėtų
atmesti, nes tada jis visiškai netiktų spręsti ir visiems
kitiems klausimams.
Taip sakydamas, aš tikiuosi skaitytojo veide išvys­
ti su panieka sumišusį pasipiktinimą dėl tokių iš pa­
žiūros pagyrūniškų ir nekuklių pretenzijų; vis dėlto
jos nepalyginti nuosaikesnės negu kokio nors auto­
riaus įprasčiausios programos, kurioje jis tikina įrody­
siąs paprastą s i e l o s prigimtį arba pa s a ul i o
pr adž i os būtinumą. Juk toks autorius imasi išplės­
ti žmogiškąjį pažinimą už bet kokio galimo patyrimo
ribų, o aš nuolankiai pripažįstu, kad tai visiškai pra­
noksta mano jėgas; vietoj to man rūpi tik pats protas
ir grynas jo mąstymas, kurių nuodugnaus pažinimo man
nėra reikalo ieškoti toli už savęs, nes protą aš aptin­
ku pačiame savyje, ir jau įprastinė logika man teikia
pavyzdį, kad visus paprastus jo veiksmus galima iš­
samiai ir sistemiškai išvardyti. Tik čia kyla klausimas,
ką aš galiu tikėtis pasiekti protu, jei neteksiu bet ko­
kios patyrimo’medžiagos ir paramos.
skaitiniai.org
Tiek apie v i s i š ką k i e k v i e n o tikslo pasie­
kimą ir apie i š s amumą siekiant kartu vi s ų tiks­
lų, kurie mums iškelti ne kieno nors paliepimu, bet
paties pažinimo prigimties kaip mūsų kritinio tyrimo
o bj e kt a s .
Be to, t i krumą ir ai š kumą — du dalykus,
susijusius su tyrimo forma,— reikia laikyti esminiais
reikalavimais, kuriuos teisėtai galima pateikti autoriui,
išdrįsusiam imtis tokio keblaus sumanymo.
O dėl t i krumo aš pats sau paskelbiau nuospren­
dį: tokiuose tyrimuose jokiu būdu neleidžiama spė­
lioti, juose visa, kas tik panašu į hipotezę, yra už­
drausta prekė, kurios negalima pardavinėti netgi že­
miausia kaina, bet reikia išimti iš apyvartos vos tik ją
atskleidus. Juk kiekvienas pažinimas, kuris turi būti
nustatomas a priori, pats skelbia, kad nori būti laikomas
absoliučiai būtinu; juo labiau toks turi būti visų gry­
nųjų apriorinių žinių apibrėžimas, kuris turi būti bet
kokio apodiktinio (filosofinio) tikrumo matas, taigi ir
pavyzdys. Ar šiuo požiūriu aš įvykdžiau tai, ko ėmiau­
si— visiškai palieku spręsti skaitytojui, nes autoriui
dera tik pateikti pagrindus, bet ne spręsti apie jų po­
veikį jo teisėjams. Tačiau kad kas nors nekaltai netaptų
tų pagrindų susilpnėjimo priežastimi, tegul autoriui bus
leista pačiam nurodyti tas vietas, kurios galėtų būti
dingstis tam tikram nepasitikėjimui, nors jos liečia tik
šalutinius tikslus, kad laiku būtų suturėta įtaka, kurią
skaitytojo sprendimui dėl svarbiausiojo tikslo galėtų
turėti netgi menkiausios jo abejonės dėl šio dalyko.
Aš nežinau tyrimų, kurie įsigilinimui į sugebėjimą,
mūsų vadinamą intelektu, ir kartu jo taikymo taisyk­
lių bei ribų nustatymui būtų svarbesni už tuos, kuriuos
aš atlikau „Transcendentalinės analitikos" antrame sky­
riuje, pavadintame „Grynųjų intelektinių sąvokų de­
dukcija“; jie man ir atsiėjo daugiausia darbo, bet aš
tikiuosi, kad darbas buvo ne veltui. Tačiau šis pakan­
kamai giliai sumanytas tyrimas turi dvi puses. Viena
liečia grynojo intelekto objektus ir turi atskleisti bei
skaitiniai.org
išaiškinti jo apriorinių sąvokų objektyvią reikšmę; kaip
tik dėl to ji iš esmės ir įeina į mano tikslus^ Antroji
siekia tirti patį grynąjį intelektą jo galimybės ir pa­
žintinių galių, kuriomis jis pats remiasi, požiūriu, taigi
siekia tirti intelektą subjektyviu požiūriu, ir, nors šis
nagrinėjimas turi didelę reikšmę mano svarbiausiam
tikslui, vis dėlto jis iš esmės jam nepriklauso; juk pa­
grindinis klausimas visada yra toks: ką ir kiek intelek­
tas ir protas8 gali pažinti nepriklausomai nuo bet ko­
kio patyrimo, o ne: kaip galimas pats s ug e bė j i ma s
mąst yti ? Pastarasis yra tarsi priežasties ieškojimas
esamam padariniui ir šia prasme savo pobūdžiu yra
panašus į hipotezę (nors iš tikrųjų taip nėra, ir šitai aš
parodysiu kitoje vietoje), taigi atrodo, kad šiuo atveju
aš leidžiu sau spėti, tad ir skaitytojui taip pat turėtų
būti leista manyt i kitaip. Atsižvelgdamas į tai, aš
turiu užbėgti skaitytojui už akių ir priminti jam, kad
tuo atveju, jei mano subjektyvi dedukcija nesukeltų
jam visiško įsitikinimo, kurio aš tikiuosi, tai vis dėlto
objektyvi dedukcija, kuriai aš čia teikiu pirmenybę,
įgauna visą savo galią, o jai, šiaip ar taip, gali pakakti
to, kas pasakyta 92 ir 93 puslapiuose 9.
Pagaliau dėl ai škumo, tai skaitytojas turi teisę
reikalauti pirmiausia d i s k ur s y v a u s (loginio) a i š-
k u m o, teikiamo sąvokų, o paskui taip pat i n-
t u i t y v a u s (estetinio) a i š k u mo 10, teikiamo
s t ebėj i mų, t. y. pavyzdžių arba kitų paaiškinimų
in concreto. Pirmuoju aš pasirūpinau pakankamai. Tai
buvo susiję su mano sumanymo esme, bet taip pat bu­
vo atsitiktinė priežastis to, kad aš negalėjau pakanka­
mai įvykdyti antrojo, tiesa, ne tokio griežto, bet vis
dėlto teisėto, reikalavimo. Savo darbe aš beveik visą
laiką svyravau, kaip turėčiau šiuo atžvilgiu elgtis. Pa­
vyzdžiai ir paaiškinimai man visada atrodė būtini, to­
dėl pirmuosiuose metmenyse jų iš tikrųjų buvo atitin­
kamose vietose, kaip ir dera. Tačiau greitai aš įžvel­
giau savo uždavinio didingumą ir daugybę objektų, su
kuriais man teks susidurti, ir kadangi pamačiau, kad ši
medžiaga jau savaime, netgi sausai, grynai mokyk-
skaitiniai.org
1 i š k a i dėstoma, žymiai išplėstų veikalą, tai man at­
rodė netikslinga jį dar labiau išplėsti pavyzdžiais ir
paaiškinimais, kurie būtini tik dėl popul i arumo,
juo labiau kad mano darbo anaiptol nebuvo galima
pritaikyti populiariam naudojimui, o tikriesiems moks­
lo žinovams ne toks jau reikalingas šis palengvinimas,
nes, nors jis visuomet malonus, bet čia galėtų sukelti
netgi kai ką, kas neatitinka užsibrėžto tikslo. Tiesa, aba­
tas Terasonas 11 sako: jei knygos apimtis matuojama ne
lapų skaičiumi, bet laiku, kuris reikalingas jai suprasti,
tai apie daugelį knygų galima pasakyti, kad jo s b ū-
tų daug t rumpes nės, j e i gu nebūtų to­
ki os trumpos. Kita vertus, jei siekiama plačios,
bet vieno principo vienijamos spekuliatyvių žinių vi­
sumos suprantamumo, tai su lygiai tokia pačia teise
būtų galima pasakyti: kai kuri os kny g o s bū­
tų daug ai škesnės, j e i gu jų ne s i ­
s t e ngt ų padar yt i t oki ų aiškių. Mat nors
aiškumą teikiančios priemonės padeda suprasti atskiras
dalis, tačiau.neretai kliudo suprasti vi sumą, ne­
leisdamos skaitytojui pakankamai greitai ją apžvelgti,
ir visomis savo ryškiomis spalvomis vis dėlto užtem­
do ir apsunkina sistemos sąnaros, arba struktūros, pa­
žinimą, o tuo tarpu nuo sistemos struktūros daugiausia
priklauso sprendiniai apie jos vienumą ir nuodugnumą.
Man atrodo, kad skaitytojui gali būti gana patrauk­
lu savo pastangą jungti su autoriaus pastanga, jei jis
ketina visiškai ir tvirtai atlikti didį ir svarbų darbą, lai­
kydamasis nustatyto plano. Metafizika dėl savo sąvokų,
kurias mes čia pateiksime, yra vienintelė iš visų moks­
lų, turinti teisę tikėtis per trumpą laiką nežymiomis, bet
jungtinėmis pastangomis pasiekti tokį užbaigtumą, kad
palikuonims teliks viską suderinti su savaisiais tikslais
di dakt i ni u būdu, nė kiek nepraturtinant turinio.
Juk tai yra nęj kas kita, kaip visko, ką mes pasiekė­
me g r y nuo j u protu, susistemintas i nv e nt o ­
rius. Čia mes nieko negalime praleisti, nes tai, ką pro­
tas sukuria visiškai iš paties savęs, negali būti paslėpta,
bet proto iškeliama viešumon, kai tik surandamas bend- 33
skaitiniai.org
ras principas to, ką jis sukūrė. Tobulas vienumas tokio
pobūdžio žinių, būtent žinių, gaunamų perdėm iš gry­
nųjų sąvokų, žinių, kurių išplėtimui arba pagausinimui
negali turėti įtakos niekas, kas nors kiek kyla iš pa­
tyrimo, ir nė joks at s ki ras stebinys, kuris turėtų
vesti į tam tikrą patyrimą, šį besąlygišką užbaigtumą
padaro ne tik galimą, bet ir būtiną. Tecum habita et
noris, quam sit tibi curta sepellex (Persius) 12.
Tokią grynojo (spekuliatyviojo) proto sistemą aš
pats tikiuosi pateikti pavadinimu „Gamtos metafizika".
Būdama bemaž perpus mažesnės apimties, ji vis dėlto
turi būti nepalyginti turtingesnio turinio negu šioji
„Kritika" 10, kuri pirmiausia turėjo išdėstyti savo pa­
čios šaltinius ir galimybės sąlygas, o visai užžėlusią dir­
vą — išvalyti ir išlyginti. „Kritikoje" aš iš savo skaity­
tojo tikiuosi kantrybės ir t e i s ė j o bešališkumo, o
gamtos metafizikoje — padė j ė j o —paslaugumo ir pa­
ramos. Mat kad ir kaip išsamiai „Kritikoje" būtų iš­
dėstyti visi sistemos pr i nc i pai , vis dėlto pačios
sistemos išsamumas reikalauja, kad joje netrūktų jokių
i š v e s t i n i ų sąvokų, kurių negalima a priori pa­
teikti sąmatoje, bet kurias reikia palaipsniui atrasti;
panašiai, kadangi proto kritikoje išsamiai pateikta visa
sąvokų si nt ezė, gamtos metafizikoje dar reikalau­
jama tą patį atlikti ir a na l i z ė s atžvilgiu. Visa tai
visai nesunku ir yra veikiau pramoga negu darbas.
Čia aš dar turiu kai ką pridurti dėl šio leidinio. Ka­
dangi jį imta spausdinti kiek pavėluotai, tai aš galėjau
peržiūrėti tik maždaug pusę korektūros, kurioje radau
keletą spaudos klaidų, tačiau jos, tiesa, neiškraipo pras­
mės, išskyrus vieną, esančią 379 puslapyje, 4 eilutėje iš
apačios, kur reikia skaityti „specifinis", o ne „skeptinis".
Grynojo proto antinomijos 425—461 puslapiuose 14 iš­
spausdintos lentelės forma taip, kad viskas, kas pri­
klauso tezei, visada yra kairėje, o visa, kas pri­
klauso ant i t ezei , — dešinėje pusėje. Taip aš išdės­
čiau dėl to, kad būtų lengviau palyginti teiginį su jam
priešingu teiginiu.
34
skaitiniai.org
ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ

Ar žinios, priklausančios proto sričiai, tiriamos einant

teisingu mokslo keliu, ar ne, greitai galima nustatyti
pagal rezultatus. Jei po kruopščiai parinktų priemonių
ir pasirengimų šis tyrimas atsiduria aklavietėje, kai tik
priartėjama prie tikslo, arba jei, norint pasiekti tą tiks­
lą, reikia ne kartą grįžti atgal ir eiti kitu keliu, kaip ir
tuo atveju, jei įvairūs tyrinėtojai negali prieiti vienin­
gos nuomonės klausimu, kaip reikia siekti bendro tiks­
lo,— tai visada galima būti tikram, kad toks tyrimas
dar toli gražu neįžengė į tikrąjį mokslo kelią, bet tėra
ėjimas apgraibomis. Ir jau būtų nuopelnas proto at­
žvilgiu surasti šį kelią, kiek tai įmanoma, jei net tektų
atsisakyti kaip bergždžių dalykų kai ko iš to, kas pri­
klausė neapgalvotai anksčiau užsibrėžtam tikslui.
Kad logika šiuo tikru keliu ėjo nuo seniausių laikų,
matyti iš to, jog nuo Aristotelio laikų jai neteko žengti
nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai
kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo arba aiškesnio
išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susi­
jęs su mokslo elegancija negu su jo tikrumu. Įsidėmė­
tina dar ir tai, kad ji iki šiol negalėjo taip pat žengti nė
žingsnio pirmyn ir, sprendžiant iš visko, atrodo uždara
ir užbaigta. Nors kai kurie naujieji tyrinėtojai ketino
išplėsti logiką, įjungdami į ją tai p s i c h o l o g i n i u s
skyrius apie įvairias pažintines galias (vaizduotę, nuo­
voką), tai me t a f i z i ni us — apie pažinimo kilmę 35
skaitiniai.org
arba įvairias tikrumo rūšis priklausomai nuo objekto
(apie idealizmą, skepticizmą ir t. t.), tai a n t r o p o 1o-
g i n i u s — apie prietarus (jų atsiradimo priežastis ir
priemones prieš juos), tačiau tokie mėginimai kyla iš
šio mokslo savitos prigimties nepažinimo. Mokslų ribų
supainiojimas yra ne mokslų gausinimas, bet jų sudar­
kymas; o logikos ribos visiškai tiksliai apibrėžiamos
tuo, kad ji yra mokslas, išsamiai išdėstantis ir griežtai
įrodantis tik formalias bet kokio mąstymo taisykles
(nesvarbu, ar mąstymas apriorinis, ar empirinis, ne­
svarbu, kokia jo kilmė ir objektas ir ar mūsų sieloje
(Gemüt) 15 jis susiduria su atsitiktinėmis ar natūralio­
mis kliūtimis).
Už šį pranašumą —kad jai taip gerai pasisekė — lo­
gika dėkinga tik savajam apibrėžtumui, kuris ją įga­
lina ir netgi įpareigoja abstrahuotis nuo visų pažinimo
objektų ir jų skirtumų; vadinasi, jo ribose intelektas
užimtas tik pačiu savimi ir savąja forma. Žinoma, pro­
tui turėjo būti daug sunkiau įžengti į tikrąjį mokslo
kelią, nes jis turi reikalą ne tik su pačiu savimi, bet ir
su objektais. Todėl logika, kaip propedeutika, tėra
mokslo prieangis, ir kai kalbama apie žinias, tai, nors
logika numatoma joms vertinti, joms įgyti reikalingi
ieškojimai vadinamuosiuose tikruosiuose ir objekty­
viuosiuose moksluose.
Kadangi šiuose moksluose turi būti protas, tai juose
kai kas turi būti pažįstama a priori, o pažinimas protu
su savo objektu gali būti susijęs dvejopai: jis gali arba
tik a p i b r ė ž t i tą objektą ir jo sąvoką (kuri turi būti
duota kitu būdu), arba jį real i zuot i . Pirmasis yra
t eori ni s, antrasis —prakt i ni s paž i ni mas
protu. Abiejų pirmiausia reikia atskirai išdėstyti gry­
nąją dalį, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, t. y.
tą dalį, kurioje protas savo objektą apibrėžia visiškai
a priori, ir nesuplakti jos su tuo, kas gaunama iš kitų
šaltinių. Prastas tas ūkis, kuriame aklai išleidžiama tai,
kas uždirbama, ir paskui, įklimpus [į skolas], negalima
nustatyti, kuri pajamų dalis gali padengti išlaidas ir
kurią išlaidų dalį reikia sumažinti.
skaitiniai.org
Mat emat i ka ir fi zi ka yra dvi teorinio pa­
žinimo protu rūšys, kurios savo obj e kt us turi
apibrėžti a priori, pirmoji visiškai grynai, antroji bent
iš dalies grynai, o paskui taip pat pagal skirtingų nuo
proto pažinimo šaltinių duomenis.
Nuo seniausių laikų, kuriuos siekia žmogaus proto
istorija, ma t e ma t i ka susižavėjimo vertoje graikų
tautoje ėjo užtikrintu mokslo keliu. Tačiau nereikia ma­
nyti, kad jai tą karališką kelią pavyko atrasti arba vei­
kiau pačiai praskinti taip lengvai, kaip logikai, kurioje
protas turi reikalą tik su pačiu savimi; priešingai, aš
manau, kad ji ilgai ėjo apgraibomis (ypač Egipte), ir ši
permaina prilygsta r evol i uci j ai , kurią įvykdė
vienintelio žmogaus laiminga idėja —daryti bandymą,
po kurio jau nebuvo galima klysti dėl' kelio, kurį rei­
kėjo rinktis, o tikroji mokslo eiga buvo pradėta ir nu­
žymėta visiems laikams ir begaliniams toliams. Mums
neišliko šios mąstymo būdo revoliucijos, daug svar­
besnės negu kelio aplink garsųjį iškyšulį atradimas 1G,
istorija, neišliko ir šią revoliuciją įvykdžiusio laimin­
gojo vardas. Tačiau legenda, kurią mums perteikia Dio­
genas Laertietis 17, pranešantis smulkiausių ir, pasak vi­
suotinės nuomonės, netgi įrodymo nereikalaujančių geo­
metrinių demonstracijų 18 elementų tariamo išradėjo
vardą, parodo, kad prisiminimas apie permainą, kurią
sukėlė pirmasis šio naujojo kelio atradimo požymis,
matematikams turėjo atrodyti nepaprastai svarbus ir
dėl to tapo neužmirštamas. Šviesa nušvito tam pirma­
jam, kuris įrodė l ygi aš oni o t r i kampi o teore­
mą (nesvarbu, ar tai buvo Talis19, ar kas nors kitas);
jis suprato, kad neturi remtis tuo, ką įžvelgė figūroje
arba vien tik jos sąvokoje, tarytum iš to mokydamasis
jos savybių, bet turi sukurti figūrą iš to, ką jis pats
a priori pagal sąvokas mintimis jai priskyrė ir pavaiz­
davo (sukonstruodamas), ir, idant ką nors tikrai a priori
žinotų, daiktui priskirti tik tai, kas būtinai išplauktų
iš to, ką jis pats į jį įdėjo pagal jo sąvoką.
Gamtotyra žymiai vėliau atrado tikrąjį mokslo ke­
lią. Tik prieš pusantro šimto metų įžvalgiojo Beikono
skaitiniai.org
Verulamiečio pasiūlymas iš dalies buvo šio atradimo
priežastis, o iš dalies —veikiau akstinas, nes jo pėd­
sakas jau buvo atrastas; šį atradimą taip pat galima
paaiškinti tik greitai įvykusia mąstymo būdo revoliu­
cija. Čia aš noriu atsižvelgti į gamtos mokslą tik tiek,
kiek jis remiasi e mpi r i ni ai s principais.
Kai Galilėjus ėmė nuožulnia plokštuma ridenti savo
paties pasirinkto svorio rutulius arba kai Toričelis pri­
vertė orą išlaikyti svorį, kuris, kaip jis iš anksto nu­
matė, buvo lygus jam žinomo vandens stulpelio svo­
riui, arba kai dar vėliau Štalis 20 metalus pavertė kal­
kėmis, o šias —vėl metalais, kažką iš jų išskirdamas
ir vėl su jais jungdamas *,—tada visiems gamtininkams
pasidarė aišku. Jie suprato, kad protas įžvelgia tik tai,
ką jis pats sukuria pagal savo planą, kad jis su savo
sprendinių principais, pagrįstais pastoviais dėsniais, turi
eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo klausimus,
o ne būti tik jos vedamas lyg už pavadžio, nes prie­
šingu atveju atsitiktiniai, be jokio išankstinio plano at­
likti stebėjimai nėra susieti jokiu būtinu dėsniu, tuo
tarpu protas jo ieško ir yra jo reikalingas. Protas turi
eiti prie gamtos su savo principais, tik pagal kuriuos
tarpusavyje derantys reiškiniai21 gali būti laikomi dės­
niais, ir, kita vertus, su eksperimentu, kurį sugalvojo
reiškinių22 pagrindu, kad gamta jį pamokytų, bet ne
kaip mokinys, kuriam mokytojas pasakinėja viską, ką
tik nori, o kaip teisėjas, priverčiantis liudytoją atsakyti
į pateikiamus klausimus. Todėl netgi fizika už tokią
jai naudingą mąstymo būdo revoliuciją turi būti dė­
kinga vien tik idėjai —pagal tai, ką protas įneša į gam­
tą, joje ieškoti (o ne prasimanyti) to, ko jis turi iš jos
išmokti ir ko pats savaime nepažintų. Taip gamtotyra
pirmą kartą įžengė į tikrąjį mokslo kelią, daugelį am­
žių ėjusi tik apgraibomis.
Met af i zi kai —visai izoliuotam spekuliatyviam
pažinimui protu, kuris perdėm iškyla virš patyrimu įgy­
tų žinių, būtent pažinimui vien tik sąvokomis (bet jų
* Čia aš ne visai tiksliai seku eksperimentinio metodo, kurio
pradmenys taip pat nėra gerai žinomi, istorijos giją.
skaitiniai.org
netaikant stebiniams, kaip matematikoje),—kurioje
tad protas pats turi būti savo mokiniu, likimas iki šiol
dar nebuvo toks palankus, kad ji galėtų įžengti į tik­
rąjį mokslo kelią, nors ji senesnė už visus kitus moks­
lus ir išliktų, jei net visi kiti mokslai atsidurtų visa
naikinančio barbariškumo prarajoje. Juk metafizikoje
protas nuolat esti stabdomas, netgi tada, kai jis nori
a priori įžvelgti (jis sau šitai leidžia) tuos dėsnius, ku­
riuos patvirtina paprasčiausias patyrimas. Joje tenka
begalę kartų grįžti atgal, nes paaiškėja, kad kelias ne­
veda ten, kur norima patekti. O dėl jos šalininkų pa­
žiūrų vieningumo, tai jai dar taip toli iki to, kad ji
veikiau yra arena, tarsi visai specialiai pritaikyta la­
vinti jėgas kovos pratimais, kurioje nė vienas kovoto­
jas dar niekada neišsikovojo netgi menkiausios vietos
ir savo pergale negalėjo užsitikrinti pastovios valdos.
Taigi nėra abejonės, kad metafizika iki šiol ėjo tik ap­
graibomis ir, o tai užvis blogiausia, vien tik tarp
sąvokų.
Dėl kokios priežasties čia dar negalėjo surasti tik­
rojo mokslo kelio? Gal jis neįmanomas? Tai kodėl tada
gamta mūsų protui suteikė nenuilstamą siekimą ieškoti
tokio kelio, kaip vieną iš svarbiausių jo interesų? Dar
daugiau, kaip mažai mes turime pagrindo pasikliauti
protu, jei jis ne tik palieka mus svarbiausioje mūsų
smalsumo srityje, bet ir vilioja netikrais pažadais ir
pagaliau apgauna! Arba, jei protas iki šiol tik klydo,
tai kokiais parodymais mes galime remtis, kad, atnau­
jinę tyrimą, viltumėmės, jog būsime laimingesni už
savo pirmtakus?
Aš manyčiau, jog matematikos ir gamtos mokslo,
kurie dėl staiga juose įvykusios revoliucijos tapo tuo,
kuo jie dabar yra, pavyzdys pakankamai įspūdingas,
kad susimąstytume dėl mąstymo būdo pakitimo, kuris
jiems buvo toks naudingas, esmės, ir bent pabandytume
jais sekti, kiek leidžia jų, kaip pažinimų protu, pana­
šumas į metafiziką. Iki šiol buvo manoma, kad visos
mūsų žinios turi prisiderinti prie objektų. Tačiau, darant
tokią prielaidą, visi bandymai aprioriškai sąvokomis
skaitiniai.org
nustatyti ką nors apie objektus, kas išplėstų mūsų ži­
nias, baigdavosi nesėkmingai. Todėl derėjo kartą pa­
mėginti, ar metafizikos uždavinio mums nepavyktų iš­
spręsti sėkmingiau, jei manysime, kad objektai turi
prisiderinti prie mūsų pažinimo —tai jau geriau dera
su jų apriorinio pažinimo, kuris kai ką apie objektus
turi nustatyti anksčiau, negu jie mums duoti, galimybės
reikalavimu. Čia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko
mintimi: kai pasirodė, kad dangaus kūnų judėjimo ne­
galima gerai paaiškinti, laikantis prielaidos, jog visa
žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją, jis pabandė nu­
statyti, ar nepavyktų geriau, tarus, kad stebėtojas sukasi,
o žvaigždės yra rimtyje. Panašiai galima pamėginti me­
tafizikoje, kai kalbama apie objektų st ebėj i mą.
Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie objektų savybių,
tai aš nesupraniu, kaip apie jas būtų galima ką nors
a priori žinoti; tačiau jei objektas (kaip jutimų objek­
tas) prisiderina prie mūsų sugebėjimo stebėti savybės,
tai aš visai gerai galiu įsivaizduoti apriorinio pažinimo
galimybę. Tačiau, kadangi aš negaliu apsiriboti šiais
stebėjimais, jei jie turi virsti žiniomis, bet turiu juos
kaip vaizdinius priskirti kam nors kaip objektui ir jį
jais apibrėžti, tai galiu arba manyti, kad sąvokos,
kuriomis aš apibrėžiu, taip pat prisiderina prie objekto,
ir tada aš vėl atsidursiu toje pačioje keblioje padėtyje
dėl to, kaip aš apie objektą galėčiau ką nors a priori
žinoti, arba manyti, kad objektai, arba, o tai yra tas
pat, pat yri mas, vien tik kuriuo juos (kaip duotus
objektus) pažįstame, prisiderina prie šių sąvokų,—tada
aš iš karto matau lengvesnį klausimo sprendimą, nes
pats patyrimas yra pažinimo rūšis, reikalaujanti inte­
lekto dalyvavimo —intelekto, kurio taisykles aš pri­
valau turėti savyje kaip prielaidą dar prieš tai, kai man
yra duoti objektai, taigi a priori. Šios taisyklės išreiš­
kiamos apriorinėmis sąvokomis, prie kurių, vadinasi,
visi patyrimo objektai turi būtinai prisiderinti ir jas
atitikti. O dėl objektų, kiek jie mąstomi vien tik protu
ir, be to, būtinai, bet (bent taip, kaip juos mąsto protas)
visai negali būti duoti patyrimu, tai bandymai juos mąs-
skaitiniai.org
tyti (juk jie turi būti mąstomi) mums paskui pateiks
puikiausią kriterijų to, ką mes laikome pakitusiu mąs­
tymo būdo metodu, būtent kad mes daiktuose a priori
pažįstame tik tai, ką patys į juos įdedame *.
Šis bandymas pavyksta taip, kaip norėjome, ir žada
metafizikai tikrąjį mokslo kelią pirmojoje jos dalyje,
kurioje ji tiria apriorines sąvokas, kurias atitinkantys
objektai gali būti duoti patyrimu kaip joms pritaikyti.
Juk po minėto mąstymo būdo pakitimo visai gerai gali­
ma paaiškinti apriorinio pažinimo galimybę ir, dar dau­
giau, patenkinamai įrodyti dėsnius, a priori sudaran­
čius gamtos, kaip patyrimo objektų visumos, pagrindą;
ir viena, ir kita buvo negalima pagal ankstesnį metodą.
Tačiau iš šios mūsų sugebėjimo aprioriškai pažinti de­
dukcijos pirmojoje metafizikos dalyje išplaukia keistas
ir pažiūrėti labai nepalankus visam jos antrosios dalies
tikslui rezultatas, būtent tai, kad sugebėjimu aprioriš­
kai pažinti mes niekada negalėsime išeiti už galimo pa­
tyrimo ribų, o kaip tik tai ir yra esmingiausias šio
mokslo uždavinys. Bet būtent čia bandoma patikrinti,
ar teisingas yra mūsų apriorinio pažinimo protu pirma­
sis įvertinimas, pagal kurį šis pažinimas liečia tik reiš­
kinius, o daiktas pats savaime lieka mūsų nepažintas,
nors sau jis yra tikras. Juk tai, kas mus būtinai skatina
išeiti už patyrimo ir visų reiškinių ribų, yra besą­
lygiška, ir šito protas būtinai ir visiškai teisėtai ieš-
* Vadinasi, šį iš gamtininkų perimtą metodą sudaro tai, kad
grynojo proto elementų ieškoma tame, kas gali būti pat vi r­
tinta arba panei gt a eksperi ment u. Bet grynojo pro­
to teiginiams patikrinti, ypač kai jie išdrįsta išeiti už bet kokio ga­
limo patyrimo ribų, negalima su jo obj ekt ai s atlikti jokio
eksperimento (skirtingai nuo gamtos mokslo). Vadinasi, mes galime
patikrinti tik a priori priimtas sąvokas ir pagri ndi ni us
teiginius, juos taip sutvarkę, kad tuos pačius objektus būtų galima
tirti dviem skirtingais atžvilgiais: vienu at žvi l gi u—kaip ju­
timų ir intelekto objektus, prieinamus patyrimui, o kitu atžvil­
gi u—kaip objektus, kurie tik mąstomi, taigi kiekvienu atveju pri­
einami izoliuotam ir siekiančiam išeiti už patyrimo ribų protui. Jei
paaiškės, kad, tiriant daiktus šiuo dvejopu požiūriu, sutariama su
grynojo proto principu, o tiriant tik vienu požiūriu, neišvengiamai
atsiranda proto prieštaravimas pačiam sau, tai eksperimentas klausi­
mą išsprendžia to skirtumo tikrumo naudai.
skaitiniai.org
ko daiktuose pačiuose savaime kaip papildymo visam
tamf kas sąlygota, ir tuo reikalauja baigtinės sąlygų
eilės. O jei, tarus, kad mūsų patyrimu pagrįstas pažini­
mas prisiderina prie objektų kaip daiktų pačių savai­
me, paaiškėja, jog besąlygiška aps kr i t ai ne ga­
l i ma mąs t yt i ne pr i e š t ar i ngai , ir, prie­
šingai, tarus, kad ne daiktų, kaip jie mums egzistuoja,
vaizdiniai prisiderina prie jų kaip daiktų pačių savai­
me, o veikiau šie objektai kaip reiškiniai prisiderina
prie mūsų įsivaizdavimo būdo, p r i e š t a r a v i ma s
at kri nt a ir, vadinasi, besąlygiška turi būti ne
daiktuose, kiek mes juos pažįstame (kiek jie mums
egzistuoja), bet tikriausiai daiktuose, kiek mes jų nepa­
žįstame, kaip daiktuose pačiuose savaime,—tai paaiš­
kėja, kad tai, ką iš pradžių laikėme tik bandymu, yra
pagrįsta *. Po to, kai spekuliatyviajam protui užginčy­
tas bet koks pasisekimas šioje antjuslinėje srityje,
mums vis dar lieka galimybė pabandyti nustatyti, ar
šis protas savo praktiniame pažinime negali surasti
duomenų apibrėžti transcendentinei proto sudarytai to,
kas besąlygiška, sąvokai ir pagal metafizikos norą mūsų
aprioriniu, bet tik praktiniu atžvilgiu galimu pažinimu
išeiti už bet kokio galimo patyrimo ribų. Ir taip elgian­
tis, spekuliatyvusis protas tokiam išplėtimui vis dėlto
visada mums teikė bent vietos, nors ir turėjo palikti
ją tuščią; taigi mums dar neužginta, maža to, esame
proto įpareigoti šią vietą užpildyti, jei galime, prak­
tiniais šio pažinimo duomenimis **.
* Sis grynojo proto eksperimentas labai panašus į tą chemi­
kų eksperimentą, kurį jie kartais vadina redukcija, o apskri­
tai —si nt et i ni u metodu. Met af i zi ko at l i kt oj i
analizė grynąjį apriorinį pažinimą suskaidė į du labai neviena-
rūšius elementus, būtent į daiktų kaip reiškinių pažinimą ir daiktų
pačių savaime pažinimą. Di al ekt i ka juos abu vėl sujungia,
suder i ndama su būtina proto idėja —to, kas besąlygiška,
idėja —ir pamato, kad šis darnumas pasiekiamas ne kitaip, kaip tik
minėtuoju suskaidymu, kuris, vadinasi, yra teisingas.
** Tokiu būdu dangaus kūnų judėjimo pagrindiniai dėsniai sutei­
kė visišką tikrumą tam, ką Kopernikas iš pradžių laikė tik hipoteze,
ir kartu įrodė egzistavimą nematomos visatą suvienijančios jėgos
(Niutono atrastos traukos), kuri visam laikui būtų likusi neatskleis­
ta, jei Kopernikas nebūtų ryžęsis priešingai jutimų parodymams, ta-
skaitiniai.org
Šios grynojo spekuliatyviojo proto kritikos uždavi­
nys yra minėtas bandymas pakeisti ligšiolinį metafizi­
koje vartojamą tyrimo būdą, būtent įvykdyti joje vi­
sišką revoliuciją, sekant geometrų ir gamtininkų pa­
vyzdžiu. Tai traktatas apie metodą, o ne paties mokslo
sistema; vis dėlto joje pateikiami visi metafizikos met­
menys ir jos ribų, ir visos jos vidinės sandaros požiūriu.
Mat grynasis spekuliatyvusis protas turi tą ypatybę,
kad jis savo sugebėjimą gali ir privalo matuoti pagal
įvairius būdus, kuriais jis pasirenka mąstymo objek­
tus, taip pat nuodugniai išvardyti visus problemų kėli­
mo būdus ir šitaip pateikti išsamius metafizikos sistemos
metmenis. Dėl pirmojo uždavinio, tai aprioriniame pa­
žinime objektams gali būti priskirta tik tai, ką mąstan­
tis subjektas išgauna iš paties savęs; o dėl antrojo už­
davinio, tai protas20 pažinimo principų požiūriu yra
visiškai atskiras ir savarankiškas vienumas, kurio, kaip
organizmo, kiekvienas narys egzistuoja visiems kitiems,
o visi kiti —jam vienam, ir joks principas negali būti
patikimai imamas vi enu atžvilgiu, kartu netiriant jo
vi s uose jo santykiuose su visu grynojo proto taiky­
mu. Todėl metafizika turi retą laimę, kuri nelemta jo­
kiam kitam protu pagrįstam mokslui, turinčiam reikalą
su objektais (nes l ogi kai rūpi tik mąstymo forma
apskritai),—jei ši kritika ją nuves į tikrąjį mokslo ke­
lią, tai ji galės visiškai užimti ištisą jai priklausančių
žinių sritį ir, vadinasi, užbaigti savo darbą ir perduoti
jį palikuonims vartoti kaip kapitalą, kurio nereikia di­
dinti, nes metafizika turi reikalą tik su principais ir jų
taikymo apribojimais, nustatomais tų pačių principų 24.
Todėl ji, kaip pagrindinis mokslas, taip pat įpareigota
pasiekti šį užbaigtumą, ir apie ją turi būti galima pa­
sakyti: nil actum reputans, si quid superesset agendum.
čiau teisingai stebimų judėjimų priskirti ne dangaus objektams, bet
jų stebėtojui. Šioje pratarmėje aš „Kritikoje" išdėstytą ir Koperni­
ko hipotezei analogišką mąstymo būdo pakeitimą taip pat iškeliu tik
kaip hipotezę, nors pačiame veikale ji įrodoma mūsų erdvės ir laiko
vaizdinių savybėmis ir pradinėmis intelekto sąvokomis ne hipote­
tiškai, bet apodiktiškai, kad atkreipčiau dėmesį jau į pirmuosius to­
kio pakeitimo bandymus, kurie visada yra hipotetiški. 43
skaitiniai.org
Bet mus paklaus: kokį gi lobį mes ketiname palikti
palikuonims metafizikos, apvalytos kritika ir tuo taip
pat tvirtai užbaigtos, pavidalu? Paviršutiniškai apžvel­
gus šį veikalą, gali pasirodyti, jog jo nauda vis dėlto
tik ne gat yvi —įspėti mus, kad spekuliatyviuoju
protu niekada nesiryžtume išeiti už patyrimo ribų. Iš
tiesų kaip tik tuo jis visų pirma ir naudingas. Bet ši
nauda iškart tampa t ei gi ama, kai tik įsisąmonina­
ma, kad pagrindinių teiginių, kuriais spekuliatyvusis
protas ryžtasi išeiti už patyrimo ribų, neišvengiamas pa­
darinys—kai su jais arčiau susipažįstama —iš tikrųjų
yra ne mūsų proto taikymo i špl ėt i mas, bet s u-
si aur i ni mas, nes šie pagrindiniai teiginiai, iš
esmės priklausydami juslumui, iš tikrųjų grasina be
galo išplėsti jo ribas ir šitaip visai išstumti grynąjį
(praktinį) proto taikymą. Todėl kritika, apribojanti
juslumą, yra, tiesa, tokia pat negat yvi , tačiau,
kadangi ji kartu pašalina kliūtį, kuri apriboja arba
netgi grasina panaikinti praktinį proto taikymą, tai iš
tikrųjų ji teikia t ei gi amą ir labai svarbią naudą,
kai tik įsitikinama, kad egzistuoja besąlygiškai būtinas
grynojo proto praktinis (moralinis) taikymas, kai pro­
tas neišvengiamai išeina už juslumo ribų ir, nors čia
jam reikalinga spekuliatyviojo proto pagalba, vis dėlto
turi apsisaugoti nuo jo atoveiksmio, kad neimtų prieš­
tarauti pats sau. Neigti šią kritikos t ei gi amą naudą
būtų tas pat, kaip sakyti, jog policija neteikia jokios
teigiamos naudos, nes svarbiausias jos užsiėmimas yra
tik užkirsti kelią vienų piliečių prievartai kitų atžvil­
giu, kad kiekvienas galėtų ramiai ir saugiai užsiimti
savo reikalais. Analitinėje kritikos dalyje įrodoma, kad
erdvė ir laikas yra tik juslinio stebėjimo formos, taigi
tik daiktų, kaip reiškinių, egzistavimo sąlygos; toliau,
kad intelektines sąvokas, taigi elementus daiktams pa­
žinti, mes turime tiek, kiek gali atsirasti šiuos daiktus
atitinkantys stebiniai, ir, vadinasi, objektą mes galime
pažinti ne kaip daiktą patį savaime, bet tik tiek, kiek
jis yra juslinio stebėjimo objektas, t. y. reiškinys. Iš
čia natūraliai išplaukia bet kokio galimo spekuliaty-
skaitiniai.org
vaus pažinimo protu apribojimas vien tik pat yr i mo
objektais. Vis dėlto —šitai tikrai reikia pažymėti —
mums visada lieka galimybė jei ne paži nt i šiuos
objektus, tai bent mąst yt i juos kaip daiktus pačius
savaime *. Juk priešingu atveju iš to išplauktų bepras­
miškas teiginys —esą reiškinys egzistuoja be to, kas
reiškiasi. Dabar tarkime, kad mūsų kritikos atliktas
daiktų kaip patyrimo objektų ir būtent tų daiktų kaip
daiktų pačių savaime skyrimas visai nebūtų daromas.
Tada priežastingumo dėsnis ir, vadinasi, gamtos me­
chanizmas, apibrėžiant priežastingumą, būtinai turėtų
tikti apskritai visiems daiktams kaip veikiančiosioms
priežastims. Taigi apie tą pačią esybę, pavyzdžiui, apie
žmogaus sielą, nebūtų galima sakyti, aiškiausiai neprieš­
taraujant sau, kad jos valia laisva ir kartu vis dėlto pa­
jungta gamtiniam būtinumui, t. y. nelaisva, nes abie­
juose teiginiuose žmogaus sielą aš ėmiau ta pači a
rei kšme, būtent kaip daiktą apskritai (kaip daiktą
patį savaime), ir negalėjau jos imti kitaip, pirma nepa­
sitelkęs kritikos. Bet jei kritika nesuklydo, nes ji moko
objektą imti dvej opa reikšme, būtent kaip
reiškinį ir kaip daiktą patį savaime; jei jos atlikta inte­
lektinių sąvokų dedukcija yra teisinga ir, vadinasi, prie­
žastingumo dėsnis būdingas tik daiktams, imamiems pir­
mąja reikšme, t. y. kiek jie yra patyrimo objektai, o
daiktai, imami antrąja reikšme, nepajungti priežastin­
gumo dėsniui,—tai ta pati valia reiškinyje (stebimuose
poelgiuose) mąstoma kaip būtinai atitinkanti gamtos
dėsnį ir dėl to nel ai sva, o kita vertus, kaip pri­
klausanti daiktui pačiam savaime, nepajungta gamtos
dėsniui, taigi l ai sva —ir čia nėra jokio prieštara-
* Kad paži nči au objektą, aš turiu įstengti įrodyti jo gali­
mybę (arba patyrimo liudijimu, remdamasis objekto tikrumu, arba
a priori protu). Bet mąstyti aš galiu ką noriu, jei tik neprieš­
tarauju pats sau, t. y. jei tik mano sąvoka yra galima mintis, nors
aš ir negalėčiau laiduoti, kad ją, kaip galimybių visumą, atitinka
objektas arba kad neatitinka. Bet kad tokiai sąvokai būtų suteiktas
objektyvus reikšmingumas (reali galimybė, nes pirmoji tebuvo lo­
ginė), reikia kai ko daugiau. Tačiau to ,,daugiau" nebūtina ieškoti
kaip tik teoriniuose pažinimo šaltiniuose, tai gali glūdėti ir prakti­
niuose pažinimo šaltiniuose.
skaitiniai.org
vimo. Jeigu savo sielos, imamos pastarąja reikšme, aš
negaliu paži nt i spekuliatyviuoju protu (o dar ma­
žiau—empiriniu stebėjimu), vadinasi, taip pat negaliu
pažinti laisvės kaip savybės tokios esybės, kuriai pri­
skiriu padarinių sukėlimą jutimais suvokiamame pasau­
lyje, dėl to, kad tokią esybę aš turėčiau pažinti kaip
apibrėžtą savo egzistavimo, o ne laiko (šitai yra nega­
lima, nes aš savo sąvokos negaliu pakeisti stebėjimu),—
tai vis dėlto aš galiu laisvę mąst yt i , t. y. jos vaiz­
dinyje bent jau nėra jokio prieštaravimo, kai mes kri­
tiškai skiriame du įsivaizdavimo būdus (juslinį ir inte­
lektinį); iš čia kyla grynųjų intelektinių sąvokų, taigi
ir iš jų išplaukiančių pagrindinių teiginių, apribojimas.
Dabar tarkime, kad moralė būtinai suponuoja laisvę
(tiesiogine žodžio prasme) kaip mūsų valios savybę, a
priori pateikdama kaip mūsų proto duomeni s jame
glūdinčius praktinius pradinius principus, kurie būtų
visiškai negalimi be laisvės išankstinės prielaidos; taip
pat tarkime, jog spekuliatyvusis protas įrodė, kad lais­
vės apskritai negalima mąstyti. Tokiu atveju toji, bū­
tent moralinė, prielaida būtinai turi užleisti vietą tam,
kieno priešybė yra akivaizdžiai prieštaringa. Vadinasi,
laisvė, o kartu ir dorovė (nes jos priešybė nėra
prieštaringa, jei tik laisvė nėra prielaida) turėtų užleis­
ti vietą gamt os me c h a n i z mu i 25. Bet dėl mo­
ralės aš nereikalauju nieko kita, kaip tik to, kad laisvė
neprieštarautų pati sau ir, vadinasi, kad bent būtų ga­
lima ją mąstyti, nesigilinant į ją, taigi kad laisvė jokiu
būdu nekliudytų to paties veiksmo (imamo kitu atžvil­
giu) gamtiniam mechanizmui. Tad mokslas apie dorovę
lieka savo vietoje ir gamtos mokslas —taip pat; šito
nebūtų, jei kritika pirmiau nepamokytų mūsų, kad mes
neišvengiamai nieko nežinome apie daiktus pačius sa­
vaime, ir viso to, ką mes galime teoriškai paži nti,
neapribotų tik reiškiniais. Tokį patį grynojo proto kri­
tinių pagrindinių teiginių pozityvios naudos nagrinėji­
mą galima atlikti ir Di evo bei mūsų si el os pa­
pr as t os pr i gi mt i es sąvokų atžvilgiu, bet
trumpumo dėlei aš jį praleidžiu. Vadinasi, savo proto
skaitiniai.org
būtino praktinio taikymo tikslu aš negaliu netgi t a r-
t i esant Dievą, l ai svę ir nemi rt i ngumą,
jei kartu iš spekuliatyviojo proto neat i ms i u jo
pretenzijos į transcendentines žinias, nes, jų siekdamas,
protas turi naudotis tokiais pagrindiniais teiginiais, ku­
rie, iš tikrųjų būdami pakankami tik galimo patyrimo
objektams, jei jie vis dėlto taikomi tam, kas negali būti
patyrimo objektas, tai iš tikrųjų jį visada paverčia reiš­
kiniu ir šitaip bet kokį grynojo proto pr a kt i nį iš­
pl ėt i mą paskelbia esant negalimą. Tad man teko
pašalinti ži noj i mą, kad išlaisvinčiau vietą t i kė­
jimui, o metafizikos dogmatizmas, t. y. prietaras,
esą joje galima tarpti be grynojo proto kritikos, yra
tikrasis šaltinis visokio moralumui prieštaraujančio ne­
tikėjimo, kuris visada yra pats dogmatiškiausias. —Tai­
gi, jei negali būti sunku būsimoms kartoms kaip
priesaką palikti sisteminę metafiziką, sukurtą pagal gry­
nojo proto kritiką, tai ši dovana nelaikytina maža­
reikšme, nesvarbu, ar siekiama tik proto kultūros, ei­
nant tikruoju mokslo keliu apskritai vietoj betikslio
ėjimo apgraibomis ir lengvabūdiško klaidžiojimo be
kritikos, ar kad geriau praleistų laiką smalsi jaunuo­
menė, kuri įprastinio dogmatizmo laikais taip anksti ir
taip smarkiai skatinama nerūpestingai išvedžioti apie
daiktus, kurių ji visai nesupranta ir apie kuriuos ji,
kaip ir niekas pasaulyje, niekada nieko nesupras, ar iš­
radinėti naujas mintis ir nuomones ir šitaip liautis stu­
dijavus pagrindinius mokslus. Bet ypač neįkainojama
kritikos nauda, jei atsižvelgiama į tai, kad ji s okr a­
t i šku būdu visiems laikams padaro galą visiems
priekaištams dorovei ir religijai, būtent aiškiausiai įro­
dydama priešininko nenusimanymą. Juk kokia nors
metafizika visada pasaulyje buvo ir tikriausiai bus, o
kartu su ja turi egzistuoti ir tam tikra grynojo proto
dialektika, nes ji jam yra natūrali. Todėl pirmasis ir
svarbiausias filosofijos uždavinys —pagaliau visiems
laikams pašalinti bet kokią žalingą jos įtaką, sunaiki­
nant klaidų šaltinį. 47
skaitiniai.org
Nepaisant šių svarbių pakitimų moksluose ir nuo­
stolio, kurį turi patirti spekuliatyvusis protas taria­
mai jam iki šiol priklausančioje sferoje, vis dėlto visi
bendražmogiški dalykai ir visa nauda, kurią pasaulis iki
šiol turėjo iš grynojo proto mokslų, lieka tie patys, kaip
ir anksčiau, ir nuostolį patiria tik mokykl ų mo­
n o p o l i j a 26, bet jokiu būdu ne žmoni ų i nt e r e ­
sai. Aš klausiu patį nesukalbamiausią dogmatiką: ar
kada nors visuomenę galėjo pasiekti ir daryti nors ma­
žiausią įtaką jos įsitikinimams iš mokyklų kilę mūsų
sielos nemirtingumo įrodymas, grindžiamas substanci­
jos paprastumu, arba valios laisvės —priešingai visuo­
tiniam mechanizmui —įrodymas subtiliais, nors ir ne­
vaisingais, subjektyvaus ir objektyvaus praktinio būti­
numo skyrimais, arba Dievo buvimo įrodymas, išveda­
mas iš visų realiausios esybės sąvokos (iš kintamo ob­
jekto atsitiktinumo ir pirmojo judintojo būtinumo)? Ši­
to nebuvo, ir šito niekada negalima tikėtis dėl to, kad
įprastinis žmogaus intelektas netinka tokioms subtilioms
spekuliacijoms. Dar daugiau, dėl pirmojo klausimo, tai
kiekvienam žmogui būdingas jo prigimties polinkis nie­
kada nepasitenkinti tuo, kas laikina (kaip nepakanka­
mu visai žmogaus paskirčiai), žadina pomi r t i ni o
gyveni mo viltį; dėl antrojo klausimo, tai pats aiš­
kus pareigų išdėstymas, priešingai visoms įgimtų polin­
kių pretenzijoms, sąlygoja l ai svės įsisąmoninimą;
pagaliau dėl trečiojo klausimo, tai visur gamtoje pasi­
reiškiantys puikiausia tvarka, grožis ir apdairumas pa­
tys savaime turi sužadinti tikėjimą išmintingu ir di­
džiuoju pas aul i o kūrėj u. Jei vien to turi pa­
kakti, kad publikoje paplistų šie įsitikinimai, nes jie
remiasi proto argumentais, tai šis lobis lieka ne tik ne­
pažeistas, bet veikiau tampa dar reikšmingesnis, jei
mokyklos dabar išmoks neprisiskirti jokio aukštesnio ir
platesnio supratimo apie klausimus, susijusius su vi­
suotiniais žmonių interesais, negu tas supratimas, kurį
taip pat lengvai gali įgyti didžiulė daugybė žmonių
(mūsų nuomone, labiausiai vertų pagarbos), ir jei dėl
to jos apsiribos šių visuotinai suprantamų ir moraliniu
skaitiniai.org
požiūriu pakankamų argumentų tobulinimu. Vadinasi,
pakitimas liečia tik pasipūtėliškas pretenzijas mokyklų,
kurios mielai čia (kaip visai teisėtai daugeliu kitų at­
vejų) norėtų būti vieninteliais žinovais ir sargais tokių
tiesų, kurias jos visuomenei praneša tik tam, kad jomis
naudotųsi, bet raktą nuo jų pasilaiko sau (quod mecum
nescit, solus vult scire videri). Vis dėlto reikia įvertinti
kuklesnę spekuliatyvaus filosofo pretenziją. Jis visada
lieka visuomenei naudingo mokslo, būtent proto kriti­
kos, vienintelis saugotojas, nors apie tą naudingumą
visuomenė nežino, nes ši kritika niekada negali pasi­
daryti populiari, bet jai to ir nereikia: juk kaip pa­
prastiems žmonėms netelpa į galvą subtilūs tiesų nau­
dingumo įrodymai, taip jiems neprieinami ir tokie pat
subtilūs priekaištai. Ir priešingai, kadangi mokykla,
kaip ir kiekvienas pakylantis iki spekuliacijos žmogus,
neišvengiamai susiduria ir su vienais, ir su antrais, tai
ji įpareigota nuodugniais spekuliatyviojo proto teisių
tyrimais pagaliau visiems laikams užkirsti kelią skan­
dalui, kuris anksčiau ar vėliau paaiškės netgi papras­
tiems žmonėms iš ginčų, į kuriuos be šios kritikos neiš­
vengiamai įsivelia metafizikai (ir, kaip tokie, pagaliau
taip pat ir teologai), kurie paskui patys falsifikuoja savo
pažiūras. Tik kritika galima pakirsti pačias šaknis m a-
t eri al i zmo, fanat i zmo, ateizmo, laisvama­
niško netikėjimo, f anat i zmo ir pri et arų,
kurie gali tapti visiems žalingi, ir pagaliau i deal i z­
mo ir skept i ci zmo, kurie labiau pavojingi mo­
kykloms ir vargu ar gali paplisti visuomenėje. Jei vy­
riausybės mano esant naudinga domėtis mokslininkų
reikalais, tai jų išmintingą rūpinimąsi tiek mokslais,
tiek žmonėmis labiau atitiktų remti tokią kritikos lais­
vę, kuri tik viena galėtų suteikti proto tyrimams tvir­
tą pagrindą, o ne palaikyti juokingą despotizmą mo­
kyklų, kurios garsiai šaukia apie visuomenei gresiantį
pavojų, kai sutraukomi jų suregzti voratinkliai, nors
visuomenė jų niekada nepastebėjo ir todėl negali pa­
justi jų netekimo. 49
skaitiniai.org
Kritika priešpriešinama ne proto dogmat i ni am
met odui jo grynajame pažinime kaip moksle (nes
mokslas visada turi būti dogmatinis, t. y. iš patikimų
apriorinių principų turi išvesti griežtus įrodymus), bet
dogmat i zmui , t. y. pretenzijai žengti į priekį tik
grynu sąvokiniu (filosofiniu) pažinimu pagal principus,
nuo seno proto vartojamus, nesidomint jo teise į šiuos
principus ir būdu, kuriuo jis prie jų priėjo. Vadinasi,
dogmatizmas yra grynojo proto dogmatinis metodas
be i š anks t i nės pat i es grynoj o proto,
kaip sugebėj i mo, kri t i kos. Todėl šis
priešpriešinimas neturi kalbėti plepaus paviršutinišku­
mo, pasisavinusio populiarumo vardą, ar tuo labiau
skepticizmo, kuris greitai susidoroja su visa metafizi­
ka, naudai. Priešingai, kritika yra būtina išankstinė
priemonė teikti paramą nuodugniai metafizikai kaip
mokslui, kuri būtinai turi būti išdėstyta dogmatiškai ir
kuo sistemingiausiai, taigi mokykliškai (ne populia­
riai); šis reikalavimas jai yra neišvengiamas dėl to, kad
ji apsiima savo užduotis atlikti visiškai a priori, taigi
visiškai patenkindama spekuliatyvųjį protą. Vadinasi,
vykdant kritikos nustatytą planą, t. y. kuriant būsimos
metafizikos sistemą, mes turėsime ilgainiui laikytis
griežto metodo garsiojo Volfo, žymiausio iš visų dog­
matinių filosofų, kuris pirmasis parodė pavyzdį (ir dėl
šio pavyzdžio tapo iki šiol Vokietijoje dar neišblėsu­
sios nuodugnumo dvasios pradininku), kaip reikia ženg­
ti į tikrąjį mokslo kelią, remiantis dėsningu principų
nustatymu, aiškiu sąvokų apibrėžimu, išbandytu įrody­
mų griežtumu, užkertant kelią drąsiems šuoliams išva­
dose. Todėl Volfas puikiausiai būtų galėjęs pakelti į
mokslo rangą tokią discipliną, kokia yra metafizika, jei
jam būtų atėję į galvą iš anksto parengti sau dirvą pa­
ties organo, būtent grynojo proto, kritika: šį trūkumą
reikia priskirti ne tiek jam, kiek veikiau jo amžiaus
dogmatiniam mąstymo būdui, ir šiuo požiūriu jo laikų,
kaip ir visų ankstesnių epochų, filosofams nebuvo dėl ko
50 vieni kitiems priekaištauti. Tie, kurie atmeta Volfo mo-
skaitiniai.org
kymo būdą ir kartu taip pat grynojo proto kritikos me­
todą, nieko kita negali siekti, kaip apskritai nusimesti
moksl o pančius ir darbą paversti žaidimu, tikru­
mą —nuomone, o filosofiją —filodoksija.
Dėl š i o a n t r o j o leidimo, tai aš, kaip ir
dera, nenorėjau praleisti progos pašalinti, kiek tai įma­
noma, sunkumus ir neaiškumus, dėl kurių galėtų kilti
įvairių nesusipratimų, su kuriais, galbūt ne be mano
kaltės, susidūrė įžvalgūs žmonės, vertindami šią knygą.
Pačiuose teiginiuose ir jų įrodymuose bei [veikalo]
plano formoje ir išsamume aš neradau nieko, ką reikė­
tų keisti. Tai paaiškintina iš dalies ilgalaikiu veikalo iš­
bandymu dar prieš jį paskelbiant, iš dalies paties da­
lyko savitumu, būtent grynojo spekuliatyviojo proto
prigimtimi —proto, turinčio tikrą organinę struktūrą
(Gliederbau), kurioje viskas yra organas, t. y. visuma
tarnauja kiekvienai daliai ir kiekviena dalis —visumai,
tad kiekvienas mažiausias trūkumas —ar tai būtų klai­
da (suklydimas), ar praleidimas —naudojant neišven­
giamai turi išaiškėti. Aš tikiuosi, kad sistema ir ateityje
išsaugos šį nekintamumą. Tokį įsitikinimą sąlygoja ne
savimana, bet vien tik akivaizdumas, kurį suteikia eks­
perimentas, teikiantis tą patį rezultatą, kylant nuo pa­
prasčiausių elementų prie grynojo proto visumos ir
grįžtant nuo visumos (nes ir visuma pati savaime duo­
ta dėl galutinio proto tikslo praktikos srityje) prie
kiekvienos dalies, o bandymai pakeisti nors mažiausią
dalį tuojau sukelia ne tik sistemos, bet ir bendražmogiš-
ko proto prieštaravimus. Tačiau dėst ymą dar daug
kur galima patobulinti, ir šiame leidime aš pabandžiau
padaryti pataisymų, kurie turi padėti pašalinti, pirma,
neteisingą estetikos27 supratimą, ypač laiko sąvokoje;
antra, intelekto sąvokų dedukcijos neaiškumus; trečia,
tariamą pakankamo aiškumo stoką grynojo intelekto
pagrindinių teiginių įrodymuose; pagaliau paralogiz-
mų, kuriais kaltinama teorinė psichologija 28, neteisin­
gą aiškinimą. Dėstymo būdo pakeitimų padariau tik iki
šios vietos (t. y. tik iki transcendentalinės dialektikos
skaitiniai.org
pirmo skyriaus pabaigos), bet ne toliau *, nes laiko buvo
per maža; dėl kitų dalių, tai neaptikau, kad jos būtų
klaidingai suprastos nusimanančių ir bešališkų tyrinė­
tojų, kurie —nors aš jų ir nevardiju su jiems deramu
* Tiesioginiu priedu, bet tik įrodymo būdo, aš galėčiau vadinti
tik naują psichologinio idealizmo paneigimą ir griežtą (aš ma­
nau, kad ir vienintelį galimą) išorinių stebinių objektyvaus realumo
įrodymą, p. 275 29. Kad ir kokiu nekenksmingu pagrindiniams
metafizikos tikslams būtų laikomas idealizmas (nors iš tikrųjų jis
toks nėra), filosofijai ir bendražmogiškam protui visada butų skan­
dalinga, jei reikėtų tik tikėti daiktų (iš kurių mes juk gauname
visą pažinimo medžiagą netgi mūsų vidiniam jutimui) egzistavimu
už mūsų ir nebūtų galima priešpriešinti jokio patenkinamo įrody­
mo, jei kam nors ateitų į galvą abejoti jų egzistavimu. Kadangi įro­
dymo dėstyme nuo trečios iki šeštos eilutės yra tam tikras neaišku­
mas, tai šį tarpą aš prašau pakeisti taip: ,,Bet tai, kas pastovu, ne­
gali būti mano stebinys. Juk visi mano egzistavimą sąlygojantys
pagrindai, kuriuos galima surasti manyje, yra vaizdiniai ir, kaip to­
kiems, jiems patiems reikalinga skirtinga negu jie tai, kas pastovu,
kurio atžvilgiu galėtų būti apibrėžta jų kaita, taigi ir mano egzista­
vimas laike, kuriame jie keičia vienas kitą". Prieš šį įrodymą tik­
riausiai kas nors pasakys: aš juk betarpiškai įsisąmoninu tik tai, kas
yra manyje, t. y. savąjį išorinių daiktų vaizdinį; vadinasi, vis
dar lieka neišspręsta, ar yra už manęs kas nors jį atitinkantis, ar ne.
Tačiau vidiniu pat yri mu aš įsisąmoninu savo egzi st avi mą
laike (taigi ir jo apibrėžiamurną laike), o tai yra kažkas daugiau
negu tik savojo vaizdinio įsisąmoninimas; bet tai yra tas pat, kaip
ir empirinis mano egzi st avi mo įsi sąmoni ni mas,
kuris gali būti apibrėžtas tik santykiu su kuo nors, kas susiję su ma­
no egzistavimu ir yra už manęs. Tad šis manojo egzistavimo
laike įsisąmoninimas lygiai taip pat susijęs su santykio su kažkuo,
esančiu už manęs, įsisąmoninimu, ir, vadinasi, patyrimas, o ne pra­
simanymas, jutimas, o ne vaizduotė tai, kas išoriška, neatskiriamai
susieja su manuoju vidiniu jutimu; juk išorinis jutimas jau savaime
yra stebėjimo santykis su kažkuo, kas tikra už manęs, ir šio jutimo
realumas, skirtingai nuo vaizduotės, remiasi tik tuo, kad jis neat­
skiriamai susiejamas su pačiu vidiniu patyrimu kaip jo galimybės
sąlyga; kaip tik tai čia ir įvyksta. Jei su savo egzistavimo inte­
l ekt i ni u įsisąmoninimu, pasireiškiančiu vaizdiniu „aš
egzistuoju", kuris lydi visus mano sprendinius ir intelekto veiks­
mus, aš galėčiau susieti ir savo egzistavimo 'apibrėžimą i nt el ek­
tiniu stebėjimu, tai būtų nebūtina įsisąmoninti santykį su
kažkuo, esančiu už manęs. Bet nors tas intelektinis įsisąmoninimas
yra pirmesnis, vis dėlto vidinis stebėjimas, vien tik kuriuo gali būti
apibrėžtas mano egzistavimas, yra juslinis ir susijęs su laiko sąly­
ga. Tačiau šis apibrėžimas, taigi ir pats vidinis patyrimas, priklauso
nuo kažko pastovaus, ko manyje nėra, vadinasi, esančio kame nors
už manęs, ir aš turiu save mąstyti susijusį su juo. Vadinasi, išorinio
jutimo realumas būtinai susijęs su vidinio jutimo realumu kaip pa­
tyrimo apskritai galimybe; t. y. aš lygiai taip pat tikrai įsisąmoninu,
kad daiktai egzistuoja už manęs ir santykiauja su mano jutimu, kaip
skaitiniai.org
pagyrimu —jau patys atitinkamose vietose pamatys,
kad aš atsižvelgiau į jų nurodymus. Tačiau su šiais pa­
taisymais susijęs nedidelis nuostolis skaitytojui, kuris
buvo neišvengiamas, pernelyg nepadidi/iant knygos
apimties,—mat reikėjo praleisti arba trumpinti įvairias
vietas kaip neesmines visumos išsamumui, nors kai
kuriems skaitytojams jos būtų pageidautinos, nes gali
būti naudingos kitam tikslui. Tai buvo reikalinga dėl
to, kad būtų padaryta vietos dabartiniam, kaip aš ti­
kiuosi, suprantamesniam išdėstymui, kuris teiginių ir
netgi jų įrodymų požiūriu iš esmės visiškai nieko ne­
keičia, tačiau dėstymo metodo požiūriu vienur kitur
taip nutolsta nuo ankstesniojo, kad šito nebuvo gali­
ma padaryti įtarpais. Šis nedidelis nuostolis, kurį, beje,
norint galima kompensuoti, palyginant su pirmuoju
leidimu, su kaupu atlyginamas, kaip aš tikiuosi, dides­
nio suprantamumo. Įvairiuose paskelbtuose kūriniuose
(iš dalies kai kurių knygų recenzijose, iš dalies atski­
ruose traktatuose) aš su malonumu ir dėkingumo jaus­
mu įžvelgiau, kad nuodugnumo dvasia Vokietijoje neiš­
blėso, bet tik trumpam buvo prislopinta genialia besi-
dedančios laisvamanybės mados ir kad dygliuoti kriti­
kos takai, vedantys į sistemingą, bet dėl to vienintelį
patvarų ir todėl itin būtiną grynojo proto mokslą, drą-
esu į isąmoninęs, kad aš pats tikrai egzistuoju laike. Tačiau kokius
duotus stebimus iš tikrųjų atitinka už manęs esantys objektai, dėlto
priklausantys išoriniam jut i mui —jam, o ne vaizduotei, turi bū­
ti priskirti tie objektai,—šitai reikia spręsti kiekvienu atveju at­
skirai, remiantis taisyklėmis, pagal kurias patyrimas apskritai (netgi
vidinis) skiriasi nuo vaizduotės, be to, pagrindą čia visada sudaro
teiginys, kad išorinis patyrimas tikrai egzistuoja. Dar galima pri­
durti pastabą: ko nors, kas past ovi ai egzistuoja, vaizdinys yra
ne tas pat, kas past ovus vaizdinys. To, kas pastovu, vaiz­
dinys, kaip ir visi mūsų vaizdiniai, ir netgi materijos vaizdiniai, gali
būti labai nepastovus bei kintantis ir vis dėlto siejamas su kažkuo,
kas yra pastovu, vadinasi, turi skirtis nuo visų mano vaizdinių ir
būti išorinis daiktas, kurio egzistavimas būtinai įtrauktas į mano
paties egzistavimo api brėži mą ir kartu su juo sudaro tik vieną
patyrimą, kuris netgi negalėtų būti vidinis, jei jis kartu nebūtų
(iš dalies) išorinis. Kaip šitai galima —to čia taip pat neįmanoma
smulkiau paaiškinti, kaip ir to, kokiu būdu mes apskritai mąstome
tai, kas pastovu laike (das Stehende in der Zeit), kurio egzistavimas
kartu su tuo, kas kinta, sukuria kitimo sąvoką.
skaitiniai.org
siems ir šviesiems protams nesukliudė šį mokslą per­
prasti. Siems nusipelniusiems žmonėms, taip laimingai
suderinantiems nuodugnų supratimą ir talentą aiškiai
dėstyti (šito aš savyje kaip tik neaptinku), palieku už­
baigti apdoroti kai kurias mano ne itin vykusiai išdės­
tytas vietas. Būti paneigtam šiuo atveju nėra pavojaus;
reikia saugotis kitko —būti nesuprastam. Dėl manęs,
tai nuo šiol aš negaliu leistis į ginčus, nors rūpestingai
atsižvelgsiu į visus draugų ar priešininkų nurodymus,
kad vėliau panaudočiau juos, kurdamas sistemą pagal
šią propedeutiką. Kadangi, šiuos darbus dirbdamas, aš
jau gerokai pasenau (šį mėnesį pradėjau šešiasdešimt
ketvirtuosius metus), tai turiu tausoti laiką, jei noriu
įvykdyti savo planą —sukurti gamtos metafiziką ir pa­
pročių metafiziką, spekuliatyviojo ir praktinio proto
kritikos teisingumo patvirtinimą. O neaiškumų, iš pra­
džių vargu ar išvengiamų šiame veikale, paaiškinimo
bei jo visumos apgynimo tikiuosi iš ją perpratusių nu­
sipelniusių žmonių. Galima prikibti prie kiekvieno filo­
sofijos veikalo atskirų vietų (nes jis negali būti toks
šarvuotas, kaip matematikos veikalas), tačiau sistemos,
laikomos vienumu, struktūrai dėl to negresia nė men­
kiausias pavojus. Tik nedaugeliui žmonių būdingas dva­
sios lankstumas apžvelgti tokiai sistemai, jei ji nauja, o
dar mažiau žmonių turi noro tai daryti, nes bet kokia
naujovė jiems neparanki. Kiekviename veikale, ypač
kai dėstoma laisva kalba, be ryšio ištraukus atskiras
vietas ir jas gretinant vieną su kita, galima iškasti ir
tariamų prieštaravimų, metančių šešėlį visam veikalui
akyse tų, kurie pasikliauja svetimais vertinimais; tačiau
tuos prieštaravimus labai lengvai gali pašalinti tas, ku­
ris perprato visą idėją. Bet jei teorija yra vidujai
patvari, tai veiksmas ir atoveiksmis, iš pradžių kelian­
tys jai didelį pavojų, ilgainiui tarnauja tik tam, kad nu­
šlifuotų jos nelygumus ir netgi per trumpą laiką su­
teiktų jai būtiną grakštumą, jeigu tuo užsiims bešališki,
įžvalgūs ir tikrai populiarūs žmonės.
Karaliaučius, 1787 m. balandis
54
skaitiniai.org
ĮVADAS

/. Apie skirtumą tarp grynojo ir empirinio pažinimo

Nėra jokios abejonės, kad kiekvienas mūsų pažinimas

prasideda nuo patyrimo, nes kas gi pažintinį sugebėji­
mą galėtų žadinti veiklai, jei ne objektai, kurie veikia
mūsų jusles ir iš dalies patys sukelia vaizdinius, iš da­
lies skatina mūsų intelektą vaizdinius lyginti, susieti
arba atskirti ir šitaip perdirbti grubią juslinių įspūdžių
medžiagą į objektų pažinimą, vadinamą patyrimu? Va­
dinasi, joks pažinimas l ai ko atžvilgiu nėra pirmes­
nis už patyrimą ir kiekvienas pažinimas nuo jo pra­
sideda.
Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo
patyrimo, tačiau dėl to ne visas jis kyla būtent i š
patyrimo. Visiškai galimas daiktas, kad netgi mūsų pa­
tyrimu pagrįstas pažinimas susideda iš to, ką mes su­
vokiame įspūdžiais, ir iš to, ką mūsų pačių sugebėjimas
pažinti (juslinių įspūdžių tik skatinamas) teikia pats iš
savęs; šį priedėlį nuo pagrindinės juslinės medžiagos
mes atskiriame ne anksčiau kaip tada, kai ilgalaikės
pratybos atkreipia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį
išskirti.
Tad bent jau kyla klausimas, kuris reikalauja išsa­
mesnio tyrimo ir kurio negalima išspręsti vienu kartu:
ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo visų jus­
linių įspūdžių nepriklausomas pažinimas? Tokios žinios
vadinamos a pr i or i nėmi s ir jos skiriamos nuo
empi r i ni ų žinių, kurių šaltinis yra aposteriorinis —
būtent patyrimas.
skaitiniai.org
Tačiau terminas „a priori" dar nepakankamai api­
brėžtas, kad deramai išreikštų visą iškeltojo klausimo
prasmę. Juk apie kai kurias žinias, gautas iš patyrimo
šaltinių, paprastai sakoma, kad mes turime arba ga­
lime jas turėti a priori, nes išvedame jas ne tiesiogiai
iš patyrimo, bet iš tam tikros visuotinės taisyklės, kurią
tačiau mes patys pasiskolinome iš patyrimo. Antai apie
žmogų, kuris pakasė savo namo pamatus, sakoma: jis
galėjo a priori žinoti, kad namas sugrius, t. y. jam ne­
buvo reikalo laukti patyrimo, kada tai tikrai įvyks. Ta­
čiau visiškai a priori šitai žinoti jis vis dėlto negalėjo.
Tai, kad kūnai turi svorį ir dėl to krinta, kai netenka
atramos, jis vis dėlto turėjo sužinoti anksčiau iš pa­
tyrimo.
Todėl tolesniame tyrime apriorinėmis mes vadinsi­
me ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio
ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios vi s i škai
nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Joms priešingos
yra empirinės žinios, arba tokios, kurios tegalimos a
posteriori, t. y. per patyrimą. O iš apriorinių žinių gry­
nomi s vadinamos tos, kuriose nėra jokių empirinių
priemaišų. Pavyzdžiui, teiginys „Kiekvienas pakitimas
turi savo priežastį" yra apriorinis, bet ne grynas, nes
„pakitimas" yra sąvoka, kuri gali būti gauta tik iš pa­
tyrimo.

11. Mes turime tam tikrų apriorinių žinių, ir netgi

įprastinis intelektas niekada be jų neapsieina

Čia kalbama apie požymį, pagal kurį mes tikrai gali­

me grynąjį pažinimą skirti nuo empirinio. Nors patyri­
mas mus moko, kad kas nors yra toks arba kitoks, bet
jis nemoko, kad negalėtų būti kitaip. Vadinasi, p i r-
m a, jei yra teiginys, kuris mąstomas kartu su jo b ū-
tinumu, tai jis yra apriorinis sprendinys; jei, be to,
jis taip pat neišvedamas iš jokio kito teiginio, o tik iš
tokio, kuris pats savo ruožtu yra būtinas, tai jis visiškai
56 yra apriorinis teiginys. Antra, patyrimas savo spren-
skaitiniai.org
dūliams niekada nesuteikia tikrojo arba griežto vi­
suot i numo, o tik sąlygišką ir palyginamąjį (per
indukciją), tad iš esmės šitai turi reikšti štai ką: kiek
iki šiol mums žinoma, šios ar anos taisyklės išimčių
nepasitaiko. Vadinasi, jei koks nors sprendinys mąs­
tomas kaip griežtai visuotinis, t. y. taip, kad nenumato­
ma jokios išimties galimybė, tai jis neišvestas iš patyri­
mo, bet yra visiškai apriorinis. Taigi empirinis visuoti­
numas tėra savavališkas sprendinio reikšmingumo
pakėlimas iš to lygio, kai jis galioja daugumai atvejų,
į tą lygį, kai jis galioja visiems atvejams, kaip, pa­
vyzdžiui, teiginyje: ,,Visi kūnai turi svorį"; o kai griež­
tas visuotinumas iš esmės būdingas sprendiniui, jis
nurodo ypatingą pažintinį sprendinio šaltinį, būtent
sugebėjimą aprioriškai pažinti. Tad būtinumas ir griež­
tas visuotinumas yra tikri apriorinio pažinimo požymiai
ir, be to, vienas nuo kito neatskiriamai priklauso. Bet
kadangi, remiantis šiais požymiais, kartais būna leng­
viau atskleisti sprendinių empirinį ribotumą negu jų
atsitiktinumą, o kartais taip pat aiškiau galima parodyti
neribotą visuotinumą, kurį mes priskiriame sprendiniui,
negu jo būtinumą, tai tikslinga minėtais kriterijais, iš
kurių kiekvienas pats savaime yra neklaidingas, naudo­
tis atskirai.
Lengva įrodyti, kad žmogiškasis pažinimas tikrai
apima tokius būtinus ir griežčiausia prasme visuotinius,
taigi grynuosius apriorinius, sprendinius. Norint surasti
pavyzdį moksluose, tereikia nurodyti visus matemati­
kos teiginius; norint pateikti pavyzdį iš įprasčiausio in­
telekto taikymo, juo gali pasitarnauti teiginys, kad
kiekvienas kitimas turi turėti priežastį; juk pastara­
jame teiginyje pačioje priežasties sąvokoje taip aki­
vaizdžiai glūdi ryšio su padariniu būtinumo ir griežtos
taisyklės visuotinumo sąvoka, kad jos visiškai netek­
tume, jei norėtume ją išvesti, kaip darė Himnas00, iš
to, kas vyksta, dažno prisijungimo prie to, kas įvyko
pirmiau, ir iš čia kylančio įpročio (taigi tik subjekty­
vaus būtinumo) susieti vaizdinius. Betgi ir nepateikiant
tokių pavyzdžių įrodyti mūsų pažinimo grynųjų aprio-
skaitiniai.org
rinių pagrindinių teiginių tikrumui taip pat galima
įrodyti jų būtinumą paties patyrimo galimybei, taigi
įrodyti a priori. Juk iš kur pats patyrimas įgytų tikru­
mą, jei visos taisyklės, kurių jis laikosi, savo ruožtu
būtų empirinės, taigi atsitiktinės, ir todėl jas vargu ar
būtų galima laikyti pirmaisiais pagrindiniais teiginiais?
Vis dėlto čia mes galime pasitenkinti nurodę kaip fak­
tą mūsų sugebėjimo pažinti ir jo požymių grynąjį tai­
kymą. Tačiau ne tik sprendiniuose, bet netgi sąvokose
išryškėja kai kurių iš jų apriorinė kilmė. Iš savosios
patyrimu pagrįstos kūno sąvokos palaipsniui atmes­
kite visa, kas j oj e yra empiriška —spalvą, tvirtumą
arba minkštumą, svorį, nepralaidumą; tada vis dėlto
liks erdvė, kurią kūnas (dabar visai išnykęs) užėmė
ir kurios jūs negalite atmesti. Lygiai taip pat jei jūs iš
savosios empirinės bet kokio kūniško arba nekūniško
objekto sąvokos atmesite visas savybes, kurias žinote
iš patyrimo, tai vis dėlto jūs negalėsite iš jo atimti tos
savybės, dėl kurios mąstote jį kaip s ubs t a nc i j ą
arba kaip pr i kl a us a nt į tam tikrai substancijai
(nors ši sąvoka yra labiau apibrėžta negu objekto ap­
skritai sąvoka). Vadinasi, verčiami būtinumo, kurio ši
sąvoka jums primetama, jūs turite pripažinti, kad ji a
priori yra jūsų sugebėjime pažinti.

III. Filosofijai reikalingas mokslas, kuris apibrėžtų

visų apriorinių žinių galimybę, principus
ir apimtį

Dar svarbiau negu visa, kas anksčiau pasakyta, yra

tai, kad kai kurios žinios palieka netgi bet kokio galimo
patyrimo sritį ir sąvokomis, kurioms patyrime niekada
negali būti jas atitinkančio objekto, atrodo, mūsų spren­
dinių apimtį išplečia už bet kokio galimo patyrimo
ribų.
Ir kaip tik šiam pastarajam pažinimui, kuris išeina
už jutimais suvokiamo pasaulio, kur patyrimas negali
būti nei vadovu, nei patikrinimo priemone, priklauso
skaitiniai.org
mūsų proto ieškojimai, kuriuos mes pagal jų svarbą
laikome kur kas pranašesniais, o jų galutinį tikslą —
daug prakilnesniu negu visa tai, ko intelektas gali iš­
mokti reiškinių srityje. Kartu mes veikiau esame pasi­
rengę viskam, netgi rizikuodami suklysti, negu atsisa­
kyti tokių mums rūpimų tyrimų dėl kažkokios abejonės
ar jų nevertinimo ir abejingumo. Šios neišvengiamos
paties grynojo proto problemos yra Di evas, lai s­
vė ir nemi r t i ngumas. O mokslas, kurio galu­
tinis tikslas —visomis savo priemonėmis siekti iš esmės
tik šių problemų išsprendimo, vadinamas met af i zi ­
ka; jos metodas iš pradžių dogmatinis, t. y. ji, kupina
pasitikėjimo, imasi spręsti, iš anksto nepatikrinusi pro­
to sugebėjimo ar nesugebėjimo atlikti tokį didį suma­
nymą.
Kai tik paliekama patyrimo dirva, atrodo natūralu
nestatyti tučtuojau pastato su tokiomis žiniomis, kurios
turimos nežinia iš kur, ir pasikliaujant pagrindiniais
teiginiais, kurių kilmė nežinoma, pirmiau kruopščiais
tyrimais neįsitikinus to pastato pamatu; veikiau pir­
miausia reikia iškelti klausimą, kaip intelektas gali pri­
eiti visas šias apriorines žinias ir kokią jos gali turėti
apimtį, svarbą ir reikšmę. Iš tikrųjų nėra nieko natū­
ralesnio, kaip žodžiu ,,natūralu" suprasti tai, kas turi
vykti teisingai ir protingai; o jei juo suprantama tai,
kas paprastai įvyksta, tai vėlgi nėra nieko natūrales­
nio ir suprantamesnio, kaip tai, kad ilgą laiką tokio ty­
rimo nebuvo. Juk dalis šių žinių, kaip, pavyzdžiui, ma­
tematinės, nuo seniausių laikų yra tikros ir todėl įgalina
tikėtis, kad ir kitos žinios bus naudingos, nors jų pri­
gimtis būtų visai kitokia. Be to, esant už patyrimo ribų,
galima būti tikram, kad nebūsi paneigtas patyrimo. Pa­
skata plėsti savo žinias yra tokia didelė, kad žengimą
į priekį gali sustabdyti tik susidūrimas su aiškiu prieš­
taravimu. Bet jo galima išvengti, jei tik prasimanymai
kuriami apdairiai, nors dėl to jię nenustoja buvę prasi­
manymais. Matematika mums teikia puikiausią pavyzdį,
kaip toli mes galime nueiti pažindami aprioriškai, ne­
priklausomai nuo patyrimo. Tiesa, objektai ir pažini- 59
skaitiniai.org
mas jai rūpi tik tiek, kiek jie gali būti atvaizduoti ste­
bėjime. Bet šia aplinkybe lengva pražiūrėti, nes pats
minėtas stebėjimas gali būti apriorinis, taigi vos atski­
riamas nuo pačių vienų grynųjų sąvokų. Siekimas iš­
plėsti [žinias], suviliotas tokio proto galybės įrodymo,
nepripažįsta jokių ribų. Laisvu skrydžiu skrosdamas orą
ir jusdamas jo pasipriešinimą, lengvas balandis galėtų
įsivaizduoti, kad beorėje erdvėje jam būtų daug geriau
[skristi]. Lygiai taip pat Platonas paliko jutimais suvo­
kiamą pasaulį, nes šis pasaulis įspraudžia intelektą į to­
kius ankštus rėmus, ir idėjų sparnais leidosi už jo ribų
į tuščią grynojo intelekto erdvę. Jis nepastebėjo, jog
savo pastangomis nepraskina kelio, nes nesurado jokios
atramos, į kurią galėtų remtis tarsi į pagrindą, įtempda­
mas savo jėgas, kad išjudintų iš vietos intelektą. Bet
toks jau įprastas žmogaus proto likimas spekuliacijoje:
kuo greičiau užbaigti savo pastatą ir tik po to tirti, ar
pamatas buvo gerai padėtas. Tada ieškoma įvairiausių
pateisinimų, siekiant nuraminti mus dėl jo tinkamumo
arba veikiau visai atmesti tokį pavėluotą ir pavojingą
patikrinimą. O tai, kas, statant [pastatą], išvaduoja mus
nuo bet kokio rūpesčio bei įtarimo ir paperka tariamu
nuodugnumu, yra štai kas. Žymią, o galbūt ir didžiau­
sią, mūsų proto veiklos dalį sudaro objektų sąvokų,
kurias mes jau turime, skai dymas. Tai mums tei­
kia daugybę žinių, kurios, nors ir yra ne kas kita, kaip
aiškinimai arba komentavimai to, kas mūsų sąvokomis
jau buvo mąstoma (nors dar padrikai), tačiau bent pa­
gal savo formą vertinamos taip pat, kaip ir naujos pa­
žiūros, nors savo medžiaga arba turiniu jos tik aiškina,
o ne išplečia mūsų jau turimas sąvokas. Kadangi šis
būdas teikia tikrą apriorinį pažinimą, kuris plėtojasi
patikimai ir naudingai, tai protas, pats to nepastebėda­
mas, jų vardu pakiša visai kitos rūšies teiginius, ku­
riuose prie turimų sąvokų jis būtent aprioriškai pri­
jungia joms visai svetimas sąvokas, nors nežino, kaip
prie jų priėjo ir netgi mintyse nekelia tokio klausimo.
Todėl aš noriu iš pradžių aptarti skirtumą tarp šių dvie­
jų pažinimo rūšių.
skaitiniai.org
IV. Apie analitinių ir sintetinių sprendinių
skirtingumą
Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas subjekto
ir predikato santykis (aš turiu galvoje tik teigiamuo­
sius sprendinius, nes paskui lengva pritaikyti šitai nei­
giamiesiems sprendiniams), šis santykis gali būti dve­
jopas. Arba predikatas B priklauso subjektui A kaip
kažkas, kas (paslėpta forma) glūdi šioje sąvokoje A,
arba B visai yra už sąvokos A, nors su ja ir susijęs.
Pirmuoju atveju aš sprendinį vadinu anal i t i ni u,
antruoju —s i n t e t i n i u. Taigi analitiniai sprendi­
niai (teigiamieji) yra tie, kuriais predikato ir subjekto
ryšys mąstomas per tapatybę; o tie sprendiniai, kuriais
šis ryšys mąstomas be tapatybės, turi būti vadinami
sintetiniais. Pirmuosius taip pat būtų galima vadinti
ai ški namai si ai s, antruosius — i špl eči an-
či ai si ai s sprendiniais, nes pirmieji savo predika­
tu nieko neprideda prie subjekto sąvokos, o tik skai­
dymu padalija ją į atskiras sąvokas, kurios ja jau buvo
mąstomos (nors neaiškiai); tuo tarpu sintetiniai spren- -
diniai prie subjekto sąvokos prideda predikatą, kuris
visai ja nebuvo mąstomas ir negalėtų būti iš jos išgau­
namas jokiu skaidymu. Pavyzdžiui, kai aš sakau: ,,Visi
kūnai tįsūs“, tai šis sprendinys yra analitinis, nes man
nereikia išeiti už sąvokos, kurią aš jungiu su žodžiu
„kūnas“, kad surasčiau tįsumo ir kūno sąsają, bet rei­
kia tik suskaidyti tą sąvoką, t. y. man reikia tik įsisą­
moninti įvairovę, kurią visada ja mąstau, kad surasčiau
joje šį predikatą. Vadinasi, tai —analitinis sprendinys.
O jei aš sakau: „Visi kūnai turi svorį“, tai čia predika­
tas yra kažkas visai kita negu tai, ką aš mąstau pačia
kūno apskritai sąvoka. Vadinasi, tokio predikato pri­
jungimas teikia sintetinį sprendinį.
Pat yr i mo s pr endi ni ai , kai p tokie,
visi yra si nt et i ni ai . Juk būtų beprasmiška
analitinį sprendinį grįsti patyrimu, nes tokiam spren­
diniui sudaryti man visai nereikia išeiti už mano sąvo­
kos ribų ir, vadinasi, nereikia jokio patyrimo liudijimo.
skaitiniai.org
Kad kūnas tįsus —tai teiginys, nustatytas a priori, o ne
patyrimo sprendinys. Prieš patyrimą visas sąlygas savo
sprendiniui aš jau turiu sąvokoje, iš kurios man terei­
kia pagal prieštaravimu dėsnį išvesti predikatą ir kar­
tu įsisąmoninti sprendinio būtinumą, o patyrimas nie­
kada manęs šito neišmokytų. Užtat nors jau į kūno
apskritai sąvoką aš visai neįskiriu svorio predikato,
tačiau šia sąvoka žymimas tam tikras patyrimo objek­
tas kuria nors patyrimo dalimi, prie kurios aš, vadinasi,
galiu prijungti dar kitas to paties patyrimo dalis, kaip
priklausančias pirmajai sąvokai. Aš galiu kūno sąvoką
pirmiau pažinti anal i t i š kai pagal tįsumo, nepra-
laidumo, formos ir kitus požymius, kurie visi mąstomi
šia sąvoka. Bet paskui aš išplečiu savo pažinimą ir, atsi­
gręžęs į patyrimą, iš kurio išvedžiau šią kūno sąvoką,
pamatau, kad su anksčiau nurodytais požymiais visada
susijęs svoris, ir šitaip jį s i nt et i š kai prijungiu
prie kūno sąvokos kaip predikatą. Vadinasi, svorio pre­
dikato ir kūno sąvokos sintezės galimybė grindžiama
patyrimu, nes abi sąvokos, nors vienos iš jų ir nėra
kitoje, vis dėlto priklauso viena kitai, tegu tik atsitik­
tinai, kaip dalys vienos visumos —patyrimo, kuris
pats yra sintetinis stebinių ryšys.
Bet aprioriniai sintetiniai sprendiniai visiškai neturi
šios pagalbinės priemonės. Jei aš turiu išeiti už sąvo­
kos A ribų, kad pažinčiau kaip su ja susijusią kitą sąvo­
ką —B, tai kuo aš remsiuosi ir kas padaro galimą sin­
tezę, jei čia aš neturiu galimybės jos apžvelgti toje
patyrimo srityje? Imkime teiginį: ,,Visa, kas vyksta,
turi savo priežastį". To, kas vyksta, sąvoka aš mąstau,
tiesa, egzistavimą, už kurį pirmesnis yra laikas ir t. t.,
ir iš čia galima išvesti analitinius sprendinius. Bet prie­
žasties sąvoka yra visiškai už tos sąvokos ribų ir nu­
rodo kažką skirtinga nuo to, kas vyksta, taigi šiame
pastarajame vaizdinyje jos visai nėra. Kaip aš prieinu
prie to, kad tam, kas apskritai vyksta, priskiriu kažką
visai nuo jo skirtinga ir pažįstu priežasties sąvoką, nors
ir nesančią anoje sąvokoje, tačiau jai priklausančią, ir
netgi būtinai? Kas čia yra nežinomasis x, kuriuo remiasi
skaitiniai.org
intelektas, kai jis mano, kad už sąvokos A rado jai sve­
timą predikatą B, kurį vis dėlto laiko su ja susijusiu?
Tai negali būti patyrimas, nes pateiktajame pagrindinia­
me teiginyje šis antrasis vaizdinys prijungiamas prie
pirmojo ne tik su didesniu visuotinumu, negu kad gali
teikti patyrimas, bet ir išreiškiant būtinumą, taigi vi­
siškai a priori ir vien tik sąvokų pagrindu. Viso mūsų
spekuliatyviojo81 apriorinio pažinimo galutinis tikslas
remiasi kaip tik tokiais sintetiniais, t. y. [pažinimą] iš­
plečiančiais, pagrindiniais teiginiais, nes analitiniai tei­
giniai, nors jie labai reikšmingi ir būtini, bet tik tam,
kad būtų pasiektas tas sąvokų aiškumas, kuris reikalin­
gas patikimai ir plačiai sintezei, kaip ko nors tikrai
nauja įgijimui.

V. Visuose protu pagrįstuose teoriniuose moksluose

kaip principai glūdi aprioriniai sintetiniai sprendiniai

1. V i s i m a t e m a t i k o s s pr endi ni ai yra
si nt et i ni ai . Atrodo, kad žmogaus proto analiti­
kai šio teiginio iki šiol nepastebėjo ir kad jis dargi tie­
siog prieštarauja visoms jų prielaidoms, nors yra ne­
ginčijamai tikras ir labai svarbus ateičiai. Nustačius,
kad visos matematikų išvados daromos pagal prieštara­
vimo dėsnį (to reikalauja kiekvieno apodiktinio tikru­
mo prigimtis), buvo įsikalbėta, esą ir [matematikos] pa­
grindiniai teiginiai pažįstami iš prieštaravimo dėsnio;
ir čia jie labai klydo, nes sintetinis teiginys, žinoma,
gali būti suprastas pagal prieštaravimo dėsnį, bet ne
pats savaime, o tik tuo atveju, kai" numanomas kitas
sintetinis teiginys, iš kurio jis gali būti išvestas.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad tikrieji matemati­
kos teiginiai visada yra aprioriniai, o ne empiriniai
sprendiniai, nes juose slypi būtinumas, kuris negali bū­
ti kildinamas iš patyrimo. O jei su manimi nenori sutik­
ti, puiku —savo teiginį aš apriboju gr yną j a ma­
t emat i ka, kurios pati sąvoka rodo, kad ji apima ne
empirinį, bet tik grynąjį apriorinįj>ažinimą.
skaitiniai.org
Iš pradžių galima pamanyti, kad teiginys 7+ 5=12
yra grynai analitinis, pagal prieštaravimo dėsnį išplau­
kiantis iš septynių ir penkių sumos sąvokos. Tačiau,
panagrinėjus giliau, pasirodo, kad 7 ir 5 sumos sąvo­
koje nėra nieko, be šių dviejų skaičių sujungimo į vie­
ną, ir čia visai negalvojama, koks yra tas vienas skai­
čius, apimantis abu dėmenis. Mąstydamas tą septynių ir
penkių sujungimą, aš dar anaiptol nemąstau dvylikos
sąvokos, ir, kad ir kiek skaidyčiau savo tokios galimos
sumos sąvoką, aš niekada nesurasiu joje dvylikos. Rei­
kia išeiti už šių sąvokų ribų, pasitelkus į pagalbą ste-
binį, atitinkantį vieną iš jų, sakysime, savo penkių pirš­
tų arba (kaip daro Zėgneris32 savo aritmetikoje) pen­
kių taškų, ir paskui vieną po kito stebėjimo pateiktus
penketo vienetus dėti prie septynių sąvokos. Juk iš pra­
džių aš imu skaičių 7 ir, penkių sąvokai gauti pasitel­
kęs savo rankos pirštų stebini, remdamasis šiuo vaizdu,
prie skaičiaus 7 vieną po kito prijungiu vienetus, ku­
riuos anksčiau sudaryti skaičiui 5 ėmiau visus kartu, ir.
šitaip matau, kaip atsiranda skaičius 12. Tai, kad 5
t ur ėj o būti pridėti prie 7, aš, tiesa, mąsčiau sumos =
7+ 5 sąvoka, bet nemąsčiau, kad ši suma lygi 12. Vadi­
nasi, aritmetikos teiginys visada yra sintetinis, ir tuo
galima dar aiškiau įsitikinti paėmus kiek didesnius
skaičius: juk tada jau visiškai aišku, kad, nesvarbu,
kaip pakreiptume savo sąvokas, mes niekada negalėtu­
me gauti sumos vien tik skaidydami sąvokas, nesirem-
dami stebėjimu.
Lygiai taip pat nė vienas grynosios geometrijos pa­
grindinis teiginys nėra analitinis. Kad tiesi linija, jun­
gianti du taškus, yra trumpiausia, tai —sintetinis tei­
ginys, nes mano tiesės sąvoka nusakomas ne dydis,
o tik kokybė. Vadinasi, trumpiausio [atstumo] sąvoka
visiškai pridedama, ir jokiu skaidymu jos negalima
gauti iš tiestos linijos sąvokos. Taigi čia reikia remtis
stebėjimu, kuris tik ir padaro galimą sintezę.
Tiesa, nedaugelis geometrų nustatomų pagrindinių
teiginių tikrai yra analitiniai ir grindžiami prieštaravi­
mo dėsniu, tačiau jie, kaip tapatūs teiginiai, yra tik
skaitiniai.org
metodinės jungtys, o ne principai, pavyzdžiui, a=a,
visuma lygi pačiai sau arba (a+b)>af t. y. visuma
didesnė už savo dalį. Bet netgi šie teiginiai, nors jie
galioja vien tik sąvokų pagrindu, matematikoje galimi
tik todėl, kad jie gali būti pavaizduoti stebiniu. Tik iš­
raiškos dviprasmiškumas paprastai verčia mus manyti,
kad tokių apodiktinių sprendinių predikatas jau esąs
mūsų sąvokoje ir, vadinasi, sprendinys yra analitinis.
Taigi mes t ur i me šiai sąvokai sugalvoti tam tikrą
predikatą, ir šis būtinumas būdingas.jau pačioms są­
vokoms. Bet klausimą sudaro ne tai, ką mes t ur i me
s ugal vot i pateiktai sąvokai, bet tai, ką mes ta są­
voka iš t i kr ųj ų mąstome, tegul ir neaiškiai,
ir tada paaiškėja, kad predikatas su ta sąvoka būtinai
susijęs, bet ne kaip kažkas, kas mąstoma pačia sąvoka,
o per stebinį, kuris ir turi būti pridėtas prie sąvokos.
2. Gamt os moksl ą (Physica) sudar o ap­
r i or i ni ai s i nt et i ni ai s pr endi ni ai kaip
pri nci pai . Kaip pavyzdį aš pateiksiu tik kelis tei­
ginius, pavyzdžiui, teiginį, kad, kintant kūniškajam
pasauliui, materijos kiekis visada lieka nepakitęs, arba
kad, perduodant judėjimą, veiksmas ir atoveiksmis vi­
sada turi būti vienas kitam lygūs. Aiškus ne tik abiejų
teiginių būtinumas, taigi jų apriorinė kilmė, bet ir tai,
kad jie yra sintetiniai teiginiai. Juk materijos sąvoka
aš mąstau ne jos pastovumą, o tik jos buvimą erdvėje
ją užpildant. Vadinasi, aš iš tikrųjų išeinu už materijos
sąvokos ribų, kad prie jos aprioriškai mintimis pridė­
čiau kažką, ko aš ja nemąsči au. Tad šis teiginys
ne analitinis, o sintetinis, ir vis dėlto jis mąstomas a
priori; taip yra ir su kitais gamtos mokslo grynosios
dalies teiginiais.
3. Met afi zi ka, net jeigu ją ir laikytume moks­
lu, kurį iki šiol tik bandyta sukurti, bet kuris vis dėlto
dėl žmogaus proto prigimties neišvengiamai' reikalin­
gas, turi api mt i apri ori nes s i nt e t i ne s
žinias. Ir jos uždavinys yra visai ne skaidyti ir ši­
taip analitiškai išaiškinti sąvokas, kurias mes a priori
susidarome apie daiktus; joje mes ketiname a priori 65
skaitiniai.org
išplėsti savo pažinimą ir tuo tikslu turime naudotis to­
kiais pagrindiniais teiginiais, kurie prie duotos sąvo­
kos prideda kažką, ko joje nebuvo, ir aprioriniais sin­
tetiniais sprendiniais išeiti taip toli, kad pats patyrimas
nebegali sekti paskui mus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje
„Pasaulis turi turėti pradžią" ir kt. Tad metafizika, bent
pagal savo tikslą, susideda išimtinai tik iš ap­
riorinių sintetinių teiginių.

VI. Bendrasis grynojo proto uždavinys

Būtų labai daug laimėta, jei daugybę tyrinėjimų bū­
tų galima apimti vienintelio uždavinio formule. Tiksliai
šitai apibrėžę, mes palengvintume darbą ne tik sau,
bet ir kiekvienam kitam, kuris panorėtų patikrinti, ar
mes įvykdėme savo sumanymus, ar ne. Tad tikrąjį gry­
nojo proto uždavinį nusako klausimas: kaip galimi ap­
rioriniai sintetiniai sprendiniai?
Metafizika iki šiol liko pašlijusioje netikrumo ir
prieštaringumo būklėje dėl tos priežasties, kad šis už­
davinys ir galbūt netgi skirtumas tarp anal i t i ni ų
ir s i nt et i ni ų sprendinių anksčiau niekam neat­
ėjo į galvą. Metafizikos tvirtumas ar silpnumas priklau­
so nuo šio uždavinio išsprendimo arba nuo patenkina­
mo įrodymo, kad galimybės, kurią paaiškinti metafizika
reikalauja, iš tikrųjų nėra. Deividas Hiūmas, kuris iš vi­
sų filosofų labiausiai priartėjo prie šio uždavinio, bet
mąstė jį toli gražu nepakankamai apibrėžtai ir visuoti­
nai ir sustojo prie sintetinio teiginio apie padarinio ir
jo priežasties ryšį (principium causalitatis), buvo įsiti­
kinęs, kad toks teiginys jokiu būdu negali būti apriori­
nis; pasak jo išvadų, visa, ką mes vadiname metafizika,
yra gryna iliuzija, klaidingai laikanti proto įžvalga tai,
kas iš tikrųjų pasiskolinta iš patyrimo ir dėl įpročio
įgavo būtinumo regimybę. Prie šio teiginio, sugriau­
nančio visą grynąją filosofiją, jis niekada nebūtų pri­
ėjęs, jei būtų turėjęs prieš akis mūsų uždavinį ir visą
66 jo visuotinumą, nes tada būtų įžvelgęs, kad, laikantis
skaitiniai.org
jo įrodymo, nebūtų galima ir grynoji matematika, nes
ji tikrai apima apriorinius sintetinius teiginius. Jo svei­
kas protas, žinoma, būtų sulaikęs jį nuo tokio teiginio.
Minėto uždavinio išsprendimas kartu yra proto gry­
no taikymo, pagrindžiant ir išplėtojant visus mokslus,
apimančius apriorinį teorinį objektų pažinimą, galimy­
bė, t. y. atsakymas į klausimus:
Kaip galima grynoji matematika?
Kaip galimas grynasis gamtos mokslas?
Kadangi šie mokslai tikrai egzistuoja, tai visai dera
klausti, kai p jie galimi, nes tai, kad jie turi būti ga­
limi, įrodo jų buvimas*. Dėl met afi zi kos, tai lig­
šiolinis prastas jos vystymasis ir tai, kad nė apie vieną
iš ligi šiol pateiktų sistemų, turint omenyje jų pagrin­
dinį tikslą, negalima pasakyti, kad ji tikrai egzistuoja,
kiekvienam turi sukelti pagrįstą abejonę jos galimybe.
Betgi šią paži ni mo rūšį taip pat reikia laikyti
tam tikra prasme duota; metafizika egzistuoja jei ne
kaip mokslas, tai vis dėlto kaip natūralus polinkis
(metaphysica naturalis). Juk žmogaus protas, skatina­
mas savo poreikio, o ne vien tik tuščios visažinystės,
nesulaikomai prieina prie tokių klausimų, į kuriuos ne­
gali atsakyti joks empirinis proto taikymas ir iš jo pa­
siskolinti principai; tad visi žmonės, kai tik jų protas
pakyla iki spekuliacijos, tikrai visada turėjo ir visada
turės kokią nors metafiziką. Ir jos atžvilgiu taip pat
reikia kelti klausimą: kaip galima metafizika kaip na­
tūralus polinkis, t. y. kaip iš bendražmogiško proto
prigimties kyla klausimai, kuriuos grynasis protas kelia
sau ir į kuriuos bando pagal išgales atsakyti skatinamas
savo paties poreikio?
Kadangi visuose ligšioliniuose bandymuose atsakyti
į šiuos natūralius klausimus, pavyzdžiui, į klausimą,
* Kai kas dar galėtų suabejoti grynojo gamtos mokslo buvimu.
Tačiau tereikia peržiūrėti įvairius teiginius, kurie pateikiami fizikos
tikrąja prasme (empirinės fizikos) pradžioje, pavyzdžiui, materijos
kiekio pastovumo, inercijos, veiksmo ir atoveiksmio lygybės ir t. t.,
kad tuojau įsitikintum, jog jie sudaro physicam puram (arba ratio­
nalem), kuri tikrai nusipelnė, kad būtų skiriama kaip savitas mokslas
savo siaurąja arba plačiąja, bet kiekvienu atveju visa apimtimi. 67
skaitiniai.org
ar pasaulis turi pradžią, ar jis egzistuoja amžinai ir
t. t., visada atsirasdavo neišvengiamų prieštaravimų,
tai negalima tenkintis vien tik natūraliu polinkiu me­
tafizikai, t. y. pačiu grynuoju protu kaip sugebėjimu,
iš kurio, tiesa, visada kyla kokia nors metafizika (kad
ir kokia ji būtų), bet turi būti galima tikrai įsitikinti,
ar mes pažįstame jos objektus, ar nepažįstame, t. y. iš­
spręsti arba metafizikos problematikos, arba proto su­
gebėjimo ar nesugebėjimo spręsti apie šiuos objektus
klausimą ir šitaip arba tikrai išplėsti mūsų grynąjį pro­
tą, arba nustatyti jam aiškias ir patikimas ribas. Šį pa­
starąjį klausimą, išplaukiantį iš anksčiau minėto bend­
rojo uždavinio, visai teisėtai būtų galima ir taip su­
formuluoti: kaip galima metafizika kaip mokslas?
Tad proto kritika galų gale būtinai veda į mokslą;
tuo tarpu dogmatinis proto taikymas be kritikos veda
prie nepagrįstų teiginių, kuriems galima priešpriešinti
tokius pat tariamus teiginius, taigi veda į s kept i ­
cizmą.
Šis mokslas taip pat negali būti didžiulės, atbaidan­
čios apimties, nes jam rūpi ne proto objektai, kurie
be galo įvairūs, bet tik pats protas33, uždaviniai, kurie
kyla perdėm iš jo gelmių ir kuriuos jam pateikia ne
skirtingų nuo jo daiktų, bet jo paties prigimtis; kai
protas iš pradžių visiškai ištiria savo paties sugebėjimą
objektų, kurie jam gali pasitaikyti patyrime, atžvilgiu,
tada jam lengva išsamiai ir patikimai apibrėžti savo
taikymo už bet kokio patyrimo ribų apimtį ir ribas.
Tad galima ir reikia laikyti nesėkmingais visus lig­
šiolinius bandymus dogmat i š kai sukurti metafi­
ziką. Tai, kad kai kuriuose iš jų yra kažkas analitiška,
būtent tik skaidymas mūsų protui aprioriškai būdingų
sąvokų, dar visai nėra tikslas, o yra tik pasirengimas
metafizikai tikrąja šio žodžio prasme —aprioriškai
sintetiškai išplėsti mūsų pažinimą; skaidymas čia ne­
tinka, nes jis tik parodo, kas glūdi šiose sąvokose, bet
neparodo, kaip mes aprioriškai prieiname prie tokių
sąvokų, kad paskui galėtume apibrėžti ir galimybę pri­
taikyti jas apskritai bet kokio pažinimo objektams. Ne­
skaitiniai.org
reikia ir didelės savimaršos, kad atsisakytum visų šių
pretenzijų, nes dėl neginčijamų ir, vartojant dogmati­
nį metodą, neišvengiamų proto prieštaravimų pačiam
sau visa ligšiolinė metafizika jau seniai neteko savo
reikšmės. Kur kas daugiau ištvermės reikės, kad mu­
myse pačiuose slypintys sunkumai ir išorinis pasiprieši­
nimas nesukliudytų kitu, ligšioliniam visai priešingu,
metodu pagaliau prisidėti prie žmogaus protui būtinai
reikalingo mokslo sėkmingo ir vaisingo išaugimo —
mokslo, kurio kiekvieną išaugusį kamieną galbūt gali­
ma nukirsti, bet kurio šaknų negalima sunaikinti.

VII. Specialaus mokslo, vadinamo grynojo proto

kritika, idėja ir skirstymas
Iš viso to, kas pasakyta, dabar išplaukia specialaus
mokslo, kurį galima pavadinti gr ynoj o pr ot o
kri t i ka, idėja. Protas yra sugebėjimas, teikiantis
mums apriorinio pažinimo pri nci pus. Todėl gryna­
sis yra tas protas, kuriame glūdi aprioriniai kokio nors
dalyko besąlygiško pažinimo principai. Grynojo proto
o r g a n o n a s 64 būtų šių principų, pagal kuriuos gali-
ma įgyti ir iš tikrųjų sukurti visas grynąsias apriorines
žinias, visuma. Išsamus tokio organono taikymas pa­
teiktų grynojo proto sistemą. Kadangi ši sistema labai
pageidautina ir dar neaišku, ar mūsų pažinimo išplėti­
mas čia apskritai galimas ir kokiais atvejais jis gali­
mas, tai mokslą, tik aptariantį grynąjį protą, jo šalti­
nius ir ribas, mes galime laikyti grynojo proto siste­
mos pr opedeut i ka. Tokia propedeutika turėtų
būti vadinama ne dokt ri na, bet tik grynojo proto
kri t i ka, ir spekuliacijai jos vertė tikrai būtų tik
negatyvi: ji tarnautų ne mūsų proto išplėtimui, bet tik
jo apvalymui ir išvadavimui nuo suklydimų, o tai jau
yra labai naudinga. Aš vadinu t r a ns c e nde nt a l i-
n i u kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi
ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus,
kiek šis būdas turi būti galimas a priori35. Tokių sąvo­
skaitiniai.org
kų sistema būtų vadinama t r a ns c e nde nt a l i ne
fi l osofi j a. Bet iš pradžių ir to būtų per daug. Juk
toks mokslas turėtų visiškai apimti ir analitinį, ir ap­
riorinį sintetinį pažinimą, vadinasi, mūsų tikslui jis yra
per didelės apimties, nes mes savo analizę turime išplė­
toti tik tiek, kiek tai neišvengiamai būtina suprasti ap­
riorinės sintezės principams visos jos apimties atžvilgiu,
nes tik tai mums ir rūpi. Dabar mes užsiimame kaip tik
šiuo tyrimu, kurį iš esmės turime vadinti ne doktrina,
bet tik transcendentaline kritika, nes jo tikslas —ne
išplėsti pačias žinias, o tik jas sutvarkyti ir pateikti vi­
sų apriorinių žinių vertingumo arba nevertingumo kri­
terijų. Tad tokia kritika yra, ko gera, pasirengimas
organonui, o jei tai nepavyktų, bent jau jo kanonui,
pagal kurį, šiaip ar taip, ilgainiui galėtų būti pateikta
analitiniu ir sintetiniu atžvilgiais išsami grynojo proto
filosofijos sistema, nesvarbu, ar ji būtų jo pažinimo
išplėtimas, ar tik apribojimas. Kad tai įmanoma, dar
daugiau —kad tokia sistema gali būti visai ne tokios
didelės apimties, ir galima tikėtis visiškai ją užbaigti,—
visa tai galima iš anksto numanyti jau dėl to, kad tyri­
mo objektas čia yra ne daiktų prigimtis, kuri neišse­
miama, o intelektas, kuris sprendžia apie daiktų pri­
gimtį, bet ir tai tik intelektas jo apriorinių žinių požiū­
riu, kurio ištekliai negali likti nuo mūsų paslėpti, nes
jų mums nereikia ieškoti už savęs ir, atrodo, jų yra pa­
kankamai mažai, kad juos būtų galima visiškai aprėpti,
spręsti apie jų vertingumą ir nevertingumą ir teisingai
juos įvertinti. Juo labiau čia reikia tikėtis ne grynojo
proto knygų ir sistemų kritikos, bet tik paties grynojo
proto sugebėjimo kritikos. Tik tada, kai pagrindą su­
daro ši kritika, įgyjamas kriterijus vertinti senųjų ir
naujųjų šios srities veikalų filosofiniam turiniui; prie­
šingu atveju nekompetentingas istorikas ir teisėjas ki­
tų nepagrįstus teiginius vertina remdamasis savo tei­
giniais, kurie tokie pat nepagrįsti.
Transcendentalinė filosofija yra idėja mokslo, ku­
riam grynojo proto kritika turi architektoniškai, t. y.
remdamasi principais, apmesti išsamų planą, laiduoda-
skaitiniai.org
ma visų šį pastatą sudarančių dalių užbaigtumą ir pati­
kimumą. Ji yra visų grynojo proto principų sistema.
Pati ši kritika dar nevadinama transcendentaline filoso­
fija vien tik dėl to, kad joje, idant ji būtų užbaigta
sistema, turi glūdėti išsami viso žmogiškojo apriorinio
pažinimo analizė. Tiesa, mūsų kritika taip pat turi išsa­
miai išvardyti visas pradines sąvokas, sudarančias mi-
nėtąjį grynąjį pažinimą. Tačiau ji teisingai susilaiko
nuo nuodugnios pačių šių sąvokų analizės, taip pat nuo
išsamaus iš jų išvestų sąvokų išvardijimo iš dalies dėl
to, kad toks skaidymas nebūtų tikslingas, nes čia neiš­
kyla abejonių, kaip sintezės atveju, dėl kurių, tiesą
sakant, imtasi visos šios kritikos, o iš dalies dėl to,
kad, prisiėmus atsakomybę už tokios analizės ir [są­
vokų] išvedimo nuodugnumą, būtų pažeistas plano vie­
ningumas, o šito galima išvengti, turint galvoje mūsų
tikslą. Šį apriorinių sąvokų, kurias vėliau turėsime pa­
teikti, skaidymo ir [kitų sąvokų] išvedimo iš jų nuo­
dugnumą vis dėlto bus lengva pasiekti, jei tik pirmiau­
sia šios sąvokos bus nustatytos kaip išsamūs sintezės
principai ir jei šio esminio tikslo požiūriu nieko ne­
truks.
Tad grynojo proto kritikai priklauso visa, kas su­
daro transcendentalinę filosofiją, ir ji yra išbaigta
transcendentalinės filosofijos idėja, bet dar ne pats šis
mokslas, nes į analizę ji gilinasi tik tiek, kiek tai rei­
kalinga nuodugniam apriorinio sintetinio pažinimo įver­
tinimui.
Skirstant šį mokslą, labiausiai reikia žiūrėti, kad į
jį neįeitų jokia sąvoka, kurioje yra kas nors empiriška,
kitaip tariant, kad apriorinis pažinimas būtų visiškai
grynas. Todėl, nors aukščiausieji moralės pagrindiniai
teiginiai ir jos pagrindinės sąvokos yra apriorinės ži­
nios, vis dėlto jos nepriklauso transcendentalinei fi­
losofijai, nes, nors jos savo nuostatų negrindžia malo­
numo ir nemalonumo, geismų ir polinkių ir kitomis
sąvokomis, kurios visos yra empirinės kilmės, tačiau,
kuriant grynosios dorovės sistemą, šios sąvokos būtinai
turi įeiti į pareigos sąvoką arba kaip kliūtis, kurią rei- 71
skaitiniai.org
kia įveikti, arba kaip paskata, kuri neturi tapti elgesio
motyvu. Todėl transcendentalinė filosofija yra grynojo,
vien tik spekuliatyviojo proto filosofija (WeltWeis­
heit). Juk visa, kas praktiška, jei tik čia glūdi paskatos,
susiję su jausmais, kurie priklauso prie empirinių pa­
žinimo šaltinių.
Jei norima nustatyti šio mokslo skirstymą bendruoju
sistemos apskritai požiūriu, tai mokslą, kurį dabar dės­
tome, turi sudaryti, pirma, grynojo proto pr adų t eo­
rija, antra, jT) met odo t eori j a. Kiekviena iš
šių pagrindinių dalių turėtų savo poskyrius, kurių pa­
grindai čia dar negali būti išdėstyti. Įvade arba pratar­
mėje, regis, reikia nurodyti tik tai, kad egzistuoja du
žmogiškojo pažinimo kamienai, kurie galbūt išauga iš
vienos bendros, bet mums nežinomos šaknies,—juslu­
mas ir intelektas: pirmasis mums pat ei ki a objek­
tus, o antrasis juos mąsto. Jei juslume turėtų a prio­
ri būti vaizdiniai, sudarantys sąlygas, kuriomis
mums pateikiami objektai, tai juslumas priklausytų
transcendentalinei filosofijai. Transcendentalinė jutimų
teorija turėtų sudaryti mokslo apie pradus pirmąją da­
lį, nes sąlygos, tik kuriomis objektai egzistuoja žmogiš­
kajam pažinimui, yra pirmesnės už sąlygas, kuriomis
jie mąstomi.
skaitiniai.org
I. TRANSCENDENTALINĖ
PRADŲ TEORIJA

TRANSCENDENTALINĖS PRADŲ TEORIJOS

PIRMA DALIS

TRANSCENDENTALINĖ ESTETIKA

§1
Kad ir kokiu būdu, kad ir kokiomis priemonėmis paži­
nimas santykiautų su objektais, vis dėlto būdas, kuriuo
pažinimas betarpiškai su jais santykiauja ir kurio kaip
priemonės siekia kiekvienas mąstymas, yra stebėjimas.
Jis vyksta tik tada, jei mums yra duotas objektas; o tai
vėlgi įmanoma, bent mums, žmonėms, tik dėl to, kad
objektas tam tikru būdu paveikia sielą. Sugebėjimas
įgyti vaizdinius (imlumas) tuo būdu, kuriuo esame ob­
jektų veikiami, vadinamas j usl umu. Vadinasi, ob­
jektus mums pa t e i ki a juslumas, ir tik jis mums
teikia st ebi ni us; o intelektu objektai mąSt o­
ni i, ir iš jo kyla sąvokos. Tačiau kiekvienas mąs­
tymas galų gale turi tiesiogiai (directe) arba netiesio­
giai (indirecte) tam tikrais požymiais sietis su stebimais,
taigi mumyse —su juslumu, nes nė vienas objektas
mums negali būti duotas kitu būdu.
Objekto, kiek mes esame jo veikiami, poveikis su­
gebėjimui įgyti vaizdinius yra poj ūt i s. Tas stebė­
jimas, kuris su objektu siejasi per pojūtį, vadinamas
empi ri ni u. Neapibrėžtas empirinio stebėjimo ob­
jektas vadinamas rei ški ni u.
Tai, kas reiškinyje atitinka pojūtį, aš vadinu jo
mat eri j a; o tai, kas įgalina įvairovę reiškinyje su­
tvarkyti pagal tam tikrus santykius, vadinu reiškinio
forma. Kadangi tai, vien tik kame pojūčiai gali bū­
ti sutvarkyti ir įgauti tam tikrą formą, pats savo ruož-
skaitiniai.org
tu negali būti pojūtis, tai, nors visų reiškinių materija
mums duota tik a posteriori, jų forma visa turi būti
parengta jiems sieloje a priori ir dėl to gali būti tiria­
ma skyrium nuo bet kokio pojūčio.
Gr ynai s i ai s (transcendentaline prasme) aš vadi­
nu visus vaizdinius, kuriuose nėra nieko, kas priklau­
so pojūčiui. Atitinkamai grynoji juslinių stebėjimų ap­
skritai forma, kuria tam tikruose santykiuose stebima
visa reiškiniuose glūdinti įvairovė, sieloje bus ą priori.
Pati ši grynojPjuslumo forma taip pat bus vadinama
gr ynuoj u st ebėj i mu. Antai jei aš nuo kūno
vaizdinio a/tskiriu tai, ką apie jį mąsto intelektas, pa­
vyzdžiui, substanciją, jėgą, dalumą ir t. t., lygiai kaip
ir tai, kas priklauso pojūčiui, pavyzdžiui, nepralaidu-
mą, tvirtumą, spalvą ir t. t., tai iš šio empirinio stebė­
jimo man dar kažkas lieka —būtent tįsumas ir pavida­
las. Jie priklauso grynajam stebėjimui, kuris yra sieloje
a priori netgi ir be tikrojo jutimų arba pojūčio objek­
to, kaip gryna juslumo forma.
Mokslą apie visus juslumo apriorinius principus aš
vadinu t r a n s c e n d e n t a l i n e estetika*. Tai­
gi turi egzistuoti toks mokslas, sudarantis transcenden­
talinės pradų teorijos pirmąją dalį, priešingai tam
mokslui, kuris apima grynojo mąstymo principus ir va­
dinamas transcendentaline logika.
Vadinasi, transcendentalinėje estetikoje mes pir­
miausia i zol i uos i me juslumą, atskirdami visa, ką
* Vokiečiai yra vieninteliai, kurie dabar vartoja žodį „estetika'*
žymėti tam, ką kiti vadina skonio kritika. Čia slypi klaidinga viltis,
kurią puoselėjo puikus analitikas Baumgartenas36,—grožio kritinį
vertinimą pajungti proto principams ir jo taisykles pakelti į mokslo
lygį. Tačiau šios pastangos veltui. Mat minėtos taisyklės, arba kri­
terijai, pagal savo pagrindinius šaltinius yra tik empirinės ir, va­
dinasi, niekada negali pasitarnauti nustatyti apibrėžtiems apriori­
niams dėsniams, su kuriais turėtų derintis mūsų sprendinys apie
skonį; veikiau pastarasis yra tikrasis pirmųjų teisingumo kriterijus.
Todėl tikslinga šio pavadinimo arba vėl atsisakyti ir išsaugoti jį tai
teorijai, kuri yra tikras mokslas (tuo taip pat būtų priartėta prie
senovės žmonių, kalbos ir prasmės, kai pažinimo skirstymas į
aiaūųta yai yoųra37 buvo labai garsus), arba pasidalyti šiuo pa­
vadinimu su spekuliatyviąja filosofija ir žodį „estetika" vartoti iš da­
lies transcendentaline prasme, iš dalies psichologijos reikšme.
skaitiniai.org
čia intelektas mąsto savo sąvokomis, kad neliktų nieko,
išskyrus empirinį stebėjimą. Antra, nuo jo dar atskir­
sime visa, kas priklauso pojūčiui, kad neliktų nieko, iš­
skyrus grynąjį stebėjimą ir vien tik reiškinių formą;
tai vienintelis dalykas, kurį juslumas gali pateikti a
priori. Šiame tyrime išaiškės, kad egzistuoja dvi gryno­
sios juslinio stebėjimo formos kaip apriorinio pažinimo
principai —būtent erdvė ir laikas,—kurias tirti mes
dabar imsimės.

TRANSCENDENTALINĖS ESTETIKOS
PIRMAS SKIRSNIS
APIE ERDVĘ

§ 2. Metafizinė šios sąvokos aptartis

Tarpininkaujant išoriniam jutimui (mūsų sielos sa­
vybei), vaizduojamės objektus kaip esančius už mūsų
ir visus esančius erdvėje. Joje yra apibrėžti arba gali­
mi apibrėžti jų pavidalas, dydis ir tarpusavio santykis.
Vidinis jutimas, kuriam tarpininkaujant siela stebi save
arba savo vidinę būseną, tiesa, neteikia sielos, kaip ob­
jekto, stebinio, tačiau tai yra apibrėžta forma, dėl ku­
rios tik ir galimas jos vidinės būsenos stebėjimas, tad
visa, kas priklauso vidiniams apibrėžtumams, įsivaiz­
duojama laiko santykiuose. Už savęs mes negalime ste­
bėti laiko, lygiai kaip negalime stebėti erdvės kaip
kažko, esančio mumyse. Tad kas yra erdvė ir laikas?
Ar jie yra realios esmės? Ar jie tik daiktų apibrėžtumai
arba santykiai, tačiau tokie, kurie daiktams būtų būdin­
gi patys savaime, net jei daiktai ir nebūtų stebimi, ar
jie yra tokie apibrėžtumai ir santykiai, kurie būdingi
tik pačiai stebėjimo formai ir, vadinasi, mūsų sielos
subjektyvioms savybėms, be kurių šių predikatų nebūtų
galima priskirti jokiam daiktui? Kad šitai sužinotume,
pirmiausia aptarkime erdvės sąvoką. Apt ar t į (ex­
positio) aš suprantu kaip aiškų (nors ir neišsamų) įsi­
skaitiniai.org
vaizdavimą to, kas priklauso sąvokai; aptartis yra
met afi zi nė, jei ji apima tai, kas sąvoką pateikia
kai p duot ą a priori.
1. Erdvė nėra empirinė sąvoka, išvedama iš išori­
nio patyrimo. Juk erdvės vaizdinys jau turi būti pa­
grindas tam tikriems pojūčiams susieti su kažkuo,
esančiu už manęs (t. y. su kažkuo kitoje erdvės vietoje,
o ne toje, kurioje aš esu), kad aš galėčiau juos įsivaiz­
duoti esančius už ir gr et a vienas kito, taigi ne tik
skirtingus, bet Ir esančius skirtingose vietose. Atitin­
kamai erdvės vaizdinys negali būti įgytas patyrimu iš
išorinio reiškinio santykių, bet pats šis išorinis patyri­
mas pirmiausia galimas tik dėl minėto vaizdinio.
2. Erdvė yra būtinas apriorinis vaizdinys, sudaran­
tis visų išorinių stebėjimų pagrindą. Niekada negalima
įsivaizduoti, kad nėra erdvės, nors visiškai galima mąs­
tyti, kad joje neaptinkama objektų. Tad erdvę reikia
laikyti reiškinių galimybės sąlyga, o ne nuo jų priklau­
sančiu apibrėžtumu; ji yra apriorinis vaizdinys, būtinai
sudarantis išorinių reiškinių pagrindą.
3. Erdvė yra ne diskursyvi, arba, kaip sakoma,
daiktų santykių apskritai, bendroji sąvoka, bet grynas
stebinys. Juk pirmiausia galima įsivaizduoti tik vienin­
telę erdvę, ir jei kalbama apie daugelį erdvių, tai turi­
mos galvoje tik tos pačios vienintelės erdvės dalys.
Šios dalys taip pat negali būti ankstesnės už vieningą vi­
sa apimančią erdvę tarsi jos sudedamosios dalys (iš
kurių būtų galima ją sudaryti), bet j oj e tegali būti
mąstomos. Erdvė iš esmės vieninga; įvairovė joje, tai­
gi ir erdvių apskritai bendroji sąvoka, remiasi vien tik
apribojimais. Iš čia išplaukia, kad visų erdvės sąvokų
pagrindą sudaro apriorinis (ne empirinis) stebėjimas.
Lygiai taip pat visi geometrijos pagrindiniai teiginiai,
pavyzdžiui, kad trikampio dviejų kraštinių suma dides­
nė už trečiąją kraštinę, visada išvedami tik iš stebinio,
o ne iš bendrųjų linijos ir trikampio sąvokų, ir būtent
a priori apodiktiškai tikrai.
4. Erdvė įsivaizduojama kaip begalinis duot as
dydis. Tiesa, kiekvieną sąvoką reikia mąstyti kaip vaiz-
skaitiniai.org
dinį, kuris įeina į begalinę įvairių galimų vaizdinių
aibę (kaip jų bendras požymis), taigi jie yra jai su­
bor di nuot i ; bet jokios sąvokos, kaip tokios, ne­
galima mąstyti taip, tarsi j i apimtų begalinę vaizdinių
aibę. Tačiau erdvė kaip tik taip mąstoma (nes begali­
nės erdvės visos dalys egzistuoja kartu). Tad pradinis
erdvės vaizdinys yra apriorinis st ebi nys, o ne są­
voka.

§ 3. Transcendentalinė erdvės sąvokos aptartis

Tr a ns c e nde nt a l i ne apt ar t i mi aš lai­
kau sąvokos, kaip principo, kuriuo remiantis galima
įžvelgti kitų apriorinių sintetinių žinių galimybę, aiški­
nimą. Šiam tikslui reikia; 1) kad tokios žinios tikrai
išplauktų, iš duotosios sąvokos; 2) kad šios žinios būtų
galimos tik tariant, jog duotas šios sąvokos aiškinimo
būdas.
Geometrija yra mokslas, kuris erdvės savybes api­
brėžia sintetiškai ir vis dėlto a priori. Koks turi būti
erdvės vaizdinys, kad toks jos pažinimas būtų galimas?
Pirmiausia jis turi būti stebinys, nes vien tik iš są­
vokos negalima išvesti teiginių, išeinančių už šios są­
vokos ribų, o tuo tarpu geometrijoje šitaip yra (Įva­
das, V). Bet šis stebinys turi būti mumyse a priori,
t. y. iki objekto bet kokio suvokimo, vadinasi, jis turi
būti grynasis, o ne empirinis stebinys. Juk visi geo­
metrijos teiginiai yra apodiktiniai, t. y. susiję su jų bū­
tinumo įsisąmoninimu, pavyzdžiui, teiginys, kad erdvė
turi tik tris matmenis; bet tokie teiginiai negali būti
empiriniai, arba patyrimu pagrįsti, sprendiniai ir nega­
li būti iš jų išvesti (Įvadas, II).
Tačiau kaip mūsų sielai gali būti būdingas išorinis
stebėjimas, kuris yra ankstesnis už pačius objektus ir
kuriame pastarųjų sąvoka gali būti apibrėžta a priori?
Matyt, ne kitaip, kaip tik tuo atveju, jei jis yra tik
subjekte kaip formali jo savybė patirti objektų povei­
kį ir šitaip įgyti jų bet ar pi š ką, vai zdi nį , t. y. 77
skaitiniai.org
s t e b i n į, vadinasi, tik kaip išorinio j ut i mo ap­
skritai forma.
Tad tik mūsų aiškinimas padaro suprantamą geo­
metrijos, kaip apriorinio sintetinio pažinimo, galimybę.
Bet kurį kitą aiškinimo būdą, kuris šito neteikia, nors
jis išoriškai būtų kiek panašus į mūsiškį, nuo mūsiškio
tiksliausiai galima atskirti pagal šį požymį.

IŠVADOS IS MINĖTŲJŲ SĄVOKŲ

a) Erdvė visai neatvaizduoja kokių nors daiktų pa­

čių savaime savybių bei tų daiktų tarpusavio santykių,
t. y. ji nėra apibrėžtumas, kuris būtų būdingas patiems
objektams ir išliktų net tada, jei abstrahuojamasi nuo
visų subjektyvių stebėjimo sąlygų. Juk nei absoliučių,
nei santykinių apibrėžtumų negalima stebėti iki daiktų,
kuriems jie būdingi, egzistavimo, taigi negalima jų ste­
bėti a priori.
b) Erdvė yra ne kas kita, kaip tik visų išorinių ju­
timų reiškinių forma, t. y. subjektyvi juslumo sąlyga,
kuriai esant tik ir galimas mūsų išorinis stebėjimas. Ka­
dangi subjekto imlumas objektų poveikiams būtinai
yra ankstesnis už visus šių objektų stebinius, tai darosi
suprantama, kaip visų reiškinių forma gali būti duota
sielai anksčiau už visus tikrus suvokimus, taigi a prio­
ri, ir kaip joje, kaip gryname stebinyje, kuriame turi
būti apibrėžti visi objektai, gali iki bet kokio patyrimo
glūdėti jų santykių principai.
Atitinkamai tik žmogaus požiūriu mes galime kal­
bėti apie erdvę, apie tįsias esybes ir t. t. Jei abstrahuo-
jamės nuo subjektyvios sąlygos, kuriai esant tik ir ga­
lime išoriškai stebėti, būtent nuo būdo, kuriuo galime
būti objektų paveikti, tai erdvės vaizdinys visiškai nie­
ko nereiškia. Sis predikatas daiktams priskiriamas tik
tiek, kiek jie mums reiškiasi, t. y. kiek jie yra juslumo
objektai. Pastovi šio imlumo forma, mūsų vadinama
juslumu, yra būtina sąlyga visų santykių, kuriuose ob­
jektai stebimi kaip esantys už mūsų; o jei abstrahuo-
skaitiniai.org
jamasi nuo šių objektų, tai ji yra grynas stebinys, va­
dinamas erdve. Kadangi specialias juslumo sąlygas mes
galime padaryti ne daiktų, o tik jų reiškinių galimybės
sąlygomis, tai mes teisėtai galime sakyti, kad erdvė
apima visus daiktus, kurie gali mums išoriškai pasi­
reikšti, bet negalime sakyti, kad ji apima visus daiktus
pačius savaime, nesvarbu, ar jie stebimi, ar ne, arba
nesvarbu, koks subjektas juos stebi. Juk mes visai ne­
galime spręsti apie kitų mąstančių esybių stebinius, ar
jie priklauso nuo tų pačių sąlygų, kurios apriboja mū­
sų stebėjimą ir yra mums visuotinai galiojančios. Jei
mes sprendinio apribojimą siesime su jo subjekto są­
voka, tai tada sprendinys galioja besąlygiškai. Teigi­
nys „Visi daiktai yra vienas greta kito erdvėje" galio­
ja tik esant apribojimui, kad šie daiktai imami kaip
mūsų juslinio stebėjimo objektai. Jei šią sąlygą aš tai­
kau sąvokai ir sakau: „Visi daiktai, kaip išoriniai reiš­
kiniai, yra vienas greta kito erdvėje", tai ši taisyklė ga­
lioja visuotinai ir be apribojimo. Tad mūsų nagrinėji­
mai rodo erdvės r eal umą (t. y. objektyvų galioji­
mą) viso to, kas mums gali pasitaikyti už mūsų kaip
objektas, atžvilgiu, bet kartu rodo erdvės idealu-
m ą daiktų atžvilgiu, jei protas juos nagrinėja pačius
savaime, t. y. neatsižvelgdamas į mūsų juslumo savy­
bes. Vadinasi, mes tvirtiname erdvės empi r i nį
r eal umą (bet kokio galimo išorinio patyrimo at­
žvilgiu), nors kartu ir jos t r a n s c e n d e n t a l i n į
i deal umą, t. y. kad erdvė yra niekas, kai tik mes
atsisakome bet kokio patyrimo galimybės sąlygos ir ją
laikome kažkuo, kas sudaro daiktų pačių savaime pa­
grindą.
Bet taip pat [reikia pasakyti], kad, išskyrus erdvę,
nėra jokio kito subjektyvaus ir su kuo nors išoriš-
k a susijusio vaizdinio, kurį būtų galima vadinti a prio­
ri objektyviu. Juk nė iš vieno tokio vaizdinio negalima
išvesti apriorinių sintetinių teiginių, kaip kad juos ga­
lima išvesti iš stebėjimo erdvėje (§ 3). Todėl, griežtai
tariant, jiems nepriskirtina jokia idealybė, nors jie tuo
panašūs į erdvės vaizdinį, kad priklauso tik vienos ar
skaitiniai.org
kitos jutimų rūšies, pavyzdžiui, regėjimo, klausos, lytė­
jimo, subjektyvioms savybėms per spalvų, garsų ir
šilumos pojūčius, kurie tačiau, būdami tik pojūčiai, o ne
stebiniai, patys savaime neįgalina pažinti jokio objek­
to, ir mažiausiai —pažinti a priori.
Šia pastaba tik norima įspėti, kad niekam neateitų
į galvą mūsų tvirtinamą erdvės idealumą aiškinti visai
netinkamais pavyzdžiais, nes, pavyzdžiui, spalvos, sko­
nis ir t. t. teisėtai laikomi ne daikto savybėmis, bet tik
mūsų subjekto pakitimais, kurie netgi įvairių žmonių
gali būti skirtingi. Mat šiuo atveju tai, kas iš pradžių
tėra reiškinys, pavyzdžiui, rožė, empirine prasme laiko­
ma daiktu pačiu savaime, kuris tačiau spalvos požiūriu
kiekvienai akiai gali atrodyti skirtingai. Tuo tarpu
transcendentalinė reiškinių erdvėje sąvoka yra kritinis
priminimas, kad apskritai niekas, kas stebima erdvėje,
nėra daiktas pats savaime ir kad erdvė nėra daiktų
forma, būdinga jiems patiems savaime, bet kad objektų
pačių savaime mes visai nepažįstame ir kad tie objek­
tai, kuriuos vadiname išoriniais, yra ne kas kita, kaip
vien tik mūsų juslumo teikiami vaizdiniai, kurių forma
yra erdvė, o jų tikrasis koreliatas, t. y. daiktas pats
savaime, šiais vaizdiniais visai nepažįstamas ir negali
būti pažintas; tačiau patyrime klausimas dėl to nie­
kada nekyla.

TRANSCENDENTALINES ESTETIKOS
ANTRAS SKIRSNIS
APIE LAIKĄ

§ 4. Metafizinė laiko sąvokos aptaitis

1. Laikas nėra empirinė sąvoka, išvedama iš kokio
nors patyrimo38. Juk pats vienalaikiškumas arba nuo­
seklumas laike netgi nebūtų suvokiami, jei suvokimo
pagrindo nesudarytų apriorinis laiko vaizdinys. Tik to­
kią prielaidą darant galima įsivaizduoti, kad kas nors
skaitiniai.org
vyksta tuo pačiu laiku (kartu) arba skirtingu laiku
(nuosekliai).
2. Laikas yra būtinas vaizdinys, sudarantis visų ste­
bimų pagrindą. Iš reiškinių apskritai negalima paša­
linti paties laiko, nors reiškinius puikiausiai galima
atskirti nuo laiko. Tad laikas yra duotas a priori. Tik ja­
me galima visa reiškinių tikrovė. Reiškiniai iš viso ga­
li išnykti, bet paties laiko (kaip visuotinės jų galimy­
bės sąlygos) negalima pašalinti.
3. Šiuo aprioriniu būtinumu taip pat remiasi apo-
diktinių pagrindinių teiginių apie laiko santykius arba
aksiomų apie laiką apskritai galimybė. Laikas turi tik
vieną matmenį: skirtingi laikai egzistuoja ne kartu,
bet vienas po kito (kaip ir skirtingos erdvės egzistuoja
ne viena po kitos, bet vienu metu). Šių pagrindinių tei­
ginių negalima gauti patyrimu, nes jis neduotų nei
griežto visuotinumo, nei apodiktinio tikrumo. Galėtu­
me tik pasakyti: taip rodo įprastinis suvokimas, bet ne­
galėtume sakyti: taip turi būti. Šie pagrindiniai teigi­
niai galioja kaip taisyklės, pagal kurias patyrimas ap­
skritai galimas, ir teikia mums iki patyrimo turimas
žinias, o ne patyrimu pagrįstas.
4. Laikas yra ne diskursyvi, arba, kaip ją vadina,
bendroji, sąvoka, bet gryna juslinio stebėjimo forma.
Įvairūs laikai tėra to paties laiko dalys. O vaizdinys,
kurį gali teikti tik vienintelis objektas, yra stebinys.
Be to, iš bendrosios sąvokos taip pat nebūtų galima iš­
vesti teiginio, kad skirtingi laikai negali egzistuoti kar­
tu. Šis teiginys sintetinis ir negali kilti vien tik iš sąvo­
kų. Vadinasi, jis betarpiškai glūdi laiko stebinyje ir
vaizdinyje.
5. Laiko begalybė reiškia ne ką kita, kaip tai, kad
kiekvienas apibrėžtas laiko dydis galimas tik dėl vie­
nintelio pagrindinio laiko apribojimo. Dėl to pradinis
l ai ko vaizdinys turi būti duotas kaip neapribotas.
Bet kai pačios objekto dalys ir kiekvienas jo dydis ga­
li būti apibrėžtai pateikti tik apribojant, tai visas vaiz- 81
skaitiniai.org
dinys turi būti duotas ne sąvokomis (nes jos apima tik
dalinius vaizdinius), bet sąvokų pagrindą turi sudaryti
betarpiškas stebėjimas.

§ 5. Transcendentalinė laiko sąvokos aptartis

Šiuo klausimu aš galiu remtis metafizinei aptarčiai
skirto paragrafo 3-uoju punktu, kur trumpumo dėlei
įdėjau tai, kas tiesiogine prasme transcendentalu. Čia
aš dar pridursiu, kad kitimo, o kartu ir judėjimo (kaip
vietos pakeitimo) sąvokos galimos tik dėl laiko vaiz­
dinio ir tik laiko vaizdinyje; tad jei šis vaizdinys ne­
būtų apriorinis (vidinis) stebinys, tai jokia sąvoka, kad
ir kokia ji būtų, neįgalintų mūsų suprasti kitimo gali­
mybės, t. y. prieštaraujančių-priešingų09 predikatų jun­
ginio tame pačiame objekte (pavyzdžiui, to paties daik­
to toje pačioje vietoje būties ir nebūties). Tik laike,
būtent vi enas po kito, abu prieštaraujantys-prie-
šingi apibrėžtumai gali būti viename daikte. Tad mūsų
laiko sąvoka paaiškina galimybę visų tų apriorinių
sintetinių žinių, kurias dėsto bendroji judėjimo teorija,
o ji gana vaisinga.

§ 6. Išvados iš šių sąvokų

a) Laikas nėra kažkas, kas egzistuotų pats savaime
arba būtų būdingas daiktams kaip objektyvus apibrėž­
tumas, taigi jis išliktų, kai abstrahuojamasi nuo daiktų
stebėjimo visų subjektyvių sąlygų, nes pirmu atveju
jis būtų kažkas, kas be tikro objekto vis dėlto būtų
tikra. O dėl antro atvejo, tai laikas, kaip patiems daik­
tams būdingas apibrėžtumas arba tvarka, negalėtų bū­
ti pirmesnis už objektus kaip jų sąlyga ir negalėtų būti
aprioriškai pažįstamas bei stebimas, pasitelkus sinteti­
nius teiginius. Tuo tarpu tai visiškai galima, jei laikas
yra ne kas kita, kaip subjektyvi sąlyga, kuriai esant
mumyse tik ir galimi stebimai. Juk tada ši vidinio ste-
skaitiniai.org
bėjimo forma gali būti pateikta iki daiktų, taigi a
priori.
b) Laikas yra ne kas kita, kaip vidinio jutimo, t. y.
mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo, forma.
Laikas negali būti išorinių reiškinių apibrėžtumas: jis
nepriklauso nei pavidalui, nei padėčiai ir t. t.; priešin­
gai, jis apibrėžia vaizdinių40 santykį mūsų vidinėje
būsenoje. Kaip tik dėl to, kad šis vidinis stebėjimas
neteikia jokio pavidalo, mes stengiamės ir šį trūkumą
kompensuoti analogijomis ir laiko seką įsivaizduojame
kaip į begalybę besitęsiančią liniją, kurioje įvairovė su­
daro eilę, turinčią tik vieną matmenį, ir iš šios linijos
savybių darome išvadą apie visas laiko savybes, iš­
skyrus tik tai, kad linijos dalys yra vienalaikės, o laiko
dalys visada eina viena po kitos. Iš to taip pat paaiš­
kėja, kad laiko vaizdinys pats yra stebinys, nes visus
laiko santykius galima išreikšti išoriniu stebėjimu.
c) Laikas yra visų reiškinių apskritai formali aprio­
rinė sąlyga. Erdvė, kaip gryna bet kokio išorinio ste­
bėjimo forma, būdama apriorinė sąlyga, yra apribota
tik išoriniais reiškiniais. Visai kas kita yra laikas. Ka­
dangi visi vaizdiniai, nesvarbu, ar jų objektas yra iš­
oriniai daiktai, ar ne, patys savaime kaip sielos apibrėž­
tumai priklauso vidinei būsenai, o ši vidinė būsena
subordinuota formaliai vidinio stebėjimo sąlygai, bū­
tent laikui, tai laikas yra visų reiškinių apskritai ap­
riorinė sąlyga, ir būtent vidinių reiškinių (mūsų sielos}
betarpiška sąlyga ir kaip tik dėl to tarpiškai taip pat ir
išorinių reiškinių sąlyga. Jei aš galiu sakyti a priori,
kad visi išoriniai reiškiniai yra erdvėje ir a priori api­
brėžti erdvės santykiais, tai, remdamasis vidinio jutimo
principais, aš galiu apibendrindamas sakyti, kad visi
reiškiniai apskritai, t. y. visi jutimų objektai, yra laike
ir būtinai egzistuoja laiko santykiuose.
Jei mes abstrahuojamės nuo būdo, kuriuo vidujai
patys save stebime ir dėl šio stebėjimo sugebėjimu įsi­
vaizduoti taip pat aprėpiame visus išorinius stebimus,
ir, vadinasi, imame objektus tokius, kokie jie gali būti
patys savaime, tai laikas yra niekas. Jis turi objektyvią 83
skaitiniai.org
reikšmę tik reiškiniams, nes jie jau yra daiktai, kuriuos
mes laikome mūsų j ut i mų obj ekt ai s; bet
jis jau ne objektyvus, jei abstrahuojamasi nuo stebėji­
mo juslumo, taigi nuo mums savito įsivaizdavimo bū­
do, ir kalbama apie dai kt us apskri t ai . Tad lai­
kas yra tik mūsų (žmogiškojo) stebėjimo (kuris visada
juslinis, t. y. kiek mes esame objektų veikiami) subjek­
tyvi sąlyga, ir pats savaime, už subjekto, jis —niekas.
Bet vis dėlto visų reiškinių, taigi ir visų daiktų, kurie
mums gali pasitaikyti patyrime, atžvilgiu laikas būtinai
objektyvus. Mes negalime sakyti, kad visi daiktai yra
laike, nes daikto apskritai sąvokoje abstrahuojamasi
nuo visų daikto stebėjimo būdų, o stebėjimas yra tie­
sioginė sąlyga, kuriai esant laikas įeina į objekto vaiz­
dinį. Bet jei ši sąlyga prijungta prie [daikto] sąvokos
ir jei mes sakysime, kad visi daiktai kaip reiškiniai
(kaip juslinio stebėjimo objektai) yra laike, tai šis pa­
grindinis teiginys tikrai yra objektyviai teisingas ir
aprioriškai visuotinis.
Tad mūsų teiginiai skelbia laiko empi r i nį rea­
lumą, t. y. jo objektyvų galiojimą visiems objek­
tams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimams.
Kadangi mūsų stebėjimas visada juslinis, tai patyrimu
mums niekada negali būti duotas objektas, kuris nebū­
tų pajungtas laiko sąlygai. Užtai mes ginčijame bet ko­
kią laiko pretenziją į absoliutų realumą, nes tokiu at­
veju laikas būtų visiškai būdingas daiktams kaip jų
sąlyga arba savybė ir netgi nepriklausomai nuo mūsų
juslinio stebėjimo formos. Tokių savybių, kurios bū­
dingos daiktams patiems savaime, jutimai mums nie­
kada negali pateikti. Vadinasi, tai sudaro laiko t r ans ­
c e nde nt a l i nį i deal umą, pagal kurį laikas,
jei abstrahuojamasi nuo juslinio stebėjimo subjektyvių
sąlygų, yra visai niekas ir negali būti priskirtas objek­
tams patiems savaime (be jų santykio su mūsų stebėji­
mu) nei kaip savarankiškai egzistuojantis, nei kaip sa­
vybė. Tačiau šio idealumo, kaip ir erdvės idealumo,
negalima prilyginti jutimų apgaulei, nes tokiu atveju
tariama, kad pats reiškinys, kuriame glūdi šie predika­
skaitiniai.org
tai, yra objektyviai realus, tuo tarpu čia šis objekty­
vus realumas visiškai atkrinta, išskyrus atvejį, kai jis
tik empirinis, t. y. kiek pats objektas laikomas tik reiš­
kiniu. Apie tai reikia žiūrėti ankstesnę pirmojo skirs­
nio pastabą.

§ 7. Paaiškinimas
Dėl šios teorijos, pripažįstančios laiko empirinį rea­
lumą, bet neigiančios jo absoliutų ir transcendentalinį
realumą, iš įžvalgių žmonių aš girdėjau vieną taip vie­
ningai pareiškiamą prieštarą, kad, aš manau, ji turi na­
tūraliai kilti kiekvienam skaitytojui, kuriam tokie sam­
protavimai neįprasti. Prieštara skamba taip: kitimai
tikri (tai įrodo mūsų pačių vaizdinių kaita, net jei kas
nors norėtų neigti visus išorinius reiškinius kartu su jų
kitimais), o kitimai galimi tik laike, vadinasi, laikas yra
kažkas tikra. Atsakyti į tai nesunku. Aš sutinku su vi­
su įrodymu. Laikas tikrai yra kažkas tikra, būtent jis
yra tikra vidinio stebėjimo forma. Vadinasi, jis subjek­
tyviai realus vidinio patyrimo atžvilgiu, t. y. aš tikrai
turiu laiko ir savųjų apibrėžtumų jame vaizdinį. Tad
laiką reikia laikyti tikru ne kaip objektą, bet kaip sa­
vęs paties, kaip objekto, įsivaizdavimo būdą. Bet jei aš
pats arba kuri nors kita būtybė galėtų mane stebėti be
šios juslumo sąlygos, tai tie patys apibrėžtumai, kuriuos
mes dabar įsivaizduojame kaip kitimus, teiktų pažini­
mą, kuriame visai nebūtų laiko vaizdinio, taigi nebū­
tų ir kitimo vaizdinio. Tad lieka laiko empirinis realu­
mas kaip bet kokio mūsų patyrimo sąlyga. Tik abso­
liutaus laiko realumo negalima pripažinti remiantis
anksčiau išdėstytomis išvadomis. Jis yra ne kas kita,
kaip mūsų vidinio stebėjimo forma*. Pašalinus specia­
* Tiesa, aš galiu sakyti, kad mano vaizdiniai eina vienas po ki­
to, bet tai tik reiškia, kad mes juos įsisąmoniname kaip keičiančius
vienas kitą laike, t. y. pagal vidinio jutimo formą. Todėl laikas nėra
kažkas, egzistuojantis pats savaime, jis taip pat nėra ir daiktui ob­
jektyviai būdingas apibrėžtumas.
skaitiniai.org
lią mūsų juslumo sąlygą, išnyksta taip pat ir laiko są­
voka; laikas būdingas ne patiems objektams, bet tik
subjektui, kuris juos stebi.
Priežastis, kodėl ši prieštara reiškiama taip vienbal­
siai ir būtent tų, kurie vis dėlto neturi įtikinamų ar­
gumentų prieš erdvės idealumo koncepciją, yra tokia.
Absoliutų erdvės realumą jie nesitikėjo galėsią įrodyti
apodiktiškai, nes jiems kliudo idealizmas, pagal kurį
išorinių objektų tikrumo negalima griežtai įrodyti, tuo
tarpu mūsų vidinių jutimų objekto (manęs paties ir ma­
no būsenos) tikrumas betarpiškai aiškus dėl sąmonės.
Išoriniai objektai galėjo pasirodyti esą tik regimybė,
užtai, jų nuomone, vidinių jutimų objektas neginčija­
mai yra kažkas tikra. Tačiau jie nepagalvojo, kad ir
vieni, ir kiti, nors ir negalime ginčyti jų, kaip vaizdi­
nių, tikrumo, vis dėlto tėra reiškiniai, o reiškinys vi­
sada turi dvi puses —vieną, kai objektas nagrinėjamas
pats savaime (neatsižvelgiant į būdą, kuriuo jis stebi­
mas, bet kaip tik dėl to jo savybės visada lieka proble­
miškos), ir kitą, kai atsižvelgiama į šio objekto stebėji­
mo formą, kurios, nors ji tikrai ir būtinai būdinga
objekto reiškiniui, reikia ieškoti ne objekte pačiame
savaime, bet subjekte, kuriam objektas reiškiasi.
Tad laikas ir erdvė yra du pažinimo šaltiniai, iš
kurių galima a priori semtis įvairių sintetinių žinių.
Puikiausias pavyzdys čia yra ypač grynoji matematika
erdvės ir jos santykių pažinimo srityje. Laikas ir erd­
vė kartu yra bet kokio juslinio stebėjimo grynosios
formos, ir kaip tik dėl to galimi aprioriniai sintetiniai
teiginiai. Bet šie apriorinio pažinimo šaltiniai kaip tik
tuo (kad jie tėra juslumo sąlygos) apibrėžia savo ribas,
būtent kad jie objektus nusako tiek, kiek šie laikomi
reiškiniais, o daiktų pačių savaime neatvaizduoja. Erd­
vės ir laiko galiojimo sfera yra tik reiškiniai, o jei ši
sfera peržengiama, tai nebegalima objektyviai taikyti
laiko ir erdvės sąvokų. Beje, šis erdvės ir laiko realu­
mas41 nepažeidžia patyrimu pagrįsto pažinimo tikru­
mo: patyrimu pagrįstu pažinimu mes esame tokie pat
tikri, nesvarbu, ar šios formos būtinai būdingos daik­
skaitiniai.org
tams patiems savaime, ar tik mūsų šių daiktų stebėji­
mui. Tuo tarpu tie, kurie tvirtina erdvės ir laiko abso­
liutų realumą, nesvarbu, ar juos laiko substancialiai
egzistuojančiais, ar tik savybėmis, prasilenkia su pa­
ties patyrimo principais. Juk jei jie ryžtasi laikytis pir­
mojo požiūrio (kaip paprastai daro matematinio gamtos
mokslo atstovai), tai jie turi pripažinti savarankiškai
egzistuojančiais du amžinus ir begalinius neįmanomus
dalykus (erdvę ir laiką), kurie, nors nebūdami kažkas
tikra, egzistuoja tik tam, kad apimtų visa, kas tikra. Jei
jie laikosi antrojo požiūrio (kaip kai kurie gamtininkai
metafizikai) ir erdvę ir laiką supranta kaip nuo paty­
rimo abstrahuotus, nors atsiėjus neaiškiai ir įsivaiz­
duojamus, reiškinių santykius (gretimumo arba nuosek­
lumo), tai jie turi neigti apriorinių matematinių teorijų
galiojimą arba bent jų apodiktinį tikrumą realių daik­
tų (pavyzdžiui, esančių erdvėje) atžvilgiu. Juk šis tik­
rumas visai nėra aposteriorinis, ir erdvės ir laiko aprio­
rinės sąvokos, pagal šį požiūrį, tėra vaizduotės padari­
niai, kurių šaltinio iš tikrųjų reikia ieškoti patyrime,
o iš patyrimo santykių, juos abstrahavusi, vaizduotė su­
darė kažką, kas iš tiesų apima tai, kas šiuose santykiuo­
se yra bendra, bet negali egzistuoti be apribojimų, ku­
riuos šiems santykiams uždeda gamta. Pirmojo požiūrio
šalininkai laimi ta prasme, kad jie išlaisvina reiškinių
sritį matematiniams teiginiams. Tačiau kaip tik dėl šių
sąlygų jie labai susipainioja, kai intelektas nori išeiti
už reiškinių srities. Antrojo požiūrio šalininkai pasta­
rųjų atžvilgiu laimi tuo, kad erdvės ir laiko vaizdiniai
jiems neužkerta kelio, kai jie nori spręsti apie objek­
tus ne kaip apie reiškinius, bet tik kaip susijusius su in­
telektu; bet jie negali nei nurodyti apriorinių matemati­
nių žinių galimybės pagrindo (nes jie nedisponuoja
teisingu ir objektyvią reikšmę turinčiu stebėjimu), nei
pasiekti patyrimo teiginių būtino suderinimo su aprio­
riniais matematiniais teiginiais. Mūsų teorijai, nurodan­
čiai šių dviejų pradinių juslumo formų tikrąsias savy­
bes, neiškyla nė vienas iš šių sunkumų.
Kad transcendentalinė estetika galų gale apima ne
skaitiniai.org
daugiau kaip šiuos du elementus, būtent erdvę ir laiką,
yra aišku iš to, kad visos kitos su juslumu susijusios
sąvokos, netgi judėjimo sąvoka, sujungianti abu ele­
mentus, numato kažką empiriška. Juk judėjimas nu­
mato kažko, kas juda, suvokimą. Bet erdvėje pačioje
savaime nėra nieko, kas judėtų; dėl to tai, kas juda,
turi būti kažkas, kas atrandama e r dvė j e t i k
pat yri mu, taigi yra empirinis duomuo. Lygiai taip
pat transcendentalinė estetika kitimo sąvokos negali
priskirti savo aprioriniams duomenims: juk kinta ne
pats laikas, bet tai, kas yra laike. Vadinasi, kitimo są­
vokai gauti reikalingas kokios nors būties ir jos api­
brėžtumų nuoseklumo suvokimas, taigi patyrimas.

§ 8. Bendrosios pastabos dėl transcendentalinės

estetikos
I. Siekiant išvengti bet kokio neteisingo mūsų po­
žiūrio aiškinimo, pirmiausia būtina kuo suprantamiau
išaiškinti mūsų požiūrį į juslinio pažinimo apskritai
pagrindinę savybę.
Taigi mes norėjome pasakyti, kad kiekvienas mūsų
stebėjimas yra tik reiškinio įsivaizdavimas, kad daik­
tai, kuriuos mes stebime, patys savaime nėra tokie,
kokiais juos laikome stebėdami, ir kad jų santykiai pa­
tys savaime nėra tokie, kokie jie mums reiškiasi; ir
jei mes pašalintume save kaip subjektą arba tik jutimų
apskritai subjektyvią savybę, tai išnyktų visos objektų
savybės, visi jų santykiai erdvėje ir laike, netgi pati
erdvė ir laikas: kaip reiškiniai jie gali egzistuoti ne pa­
tys savaime, bet tik mumyse. Kokie daiktai galėtų būti
patys savaime ir nepriklausomai nuo bet kokio mūsų
juslumo imlumo —tai mums lieka visiškai nežinoma.
Nežinome nieko, išskyrus mums savitą jų suvokimo
būdą, kuris, be to, nebūtinas kiekvienai būtybei, nors
ir turi būti būdingas kiekvienam žmogui. Mes susidu­
riame tik su šiuo suvokimo būdu. Erdvė ir laikas yra
grynos jo formos, o pojūtis apskritai —jo materija. Erd-
skaitiniai.org
vę ir laiką mes galime pažinti tik a priori, t. y. iki bet
kokio tikro suvokimo, ir dėl to jie vadinami grynaisiais
stebimais; o pojūtis yra tai mūsų pažinime, dėl ko jis
vadinamas aposterioriniu pažinimu, t. y. empiriniu ste­
bimu. Erdvė ir laikas visiškai būtinai priklauso mūsų
juslumui, kad ir kokie būtų mūsų pojūčiai; o pojūčiai
gali būti labai įvairūs. Jei mes savo stebėjimą ir ga­
lėtume pakelti į aukščiausią aiškumo lygį, tuo nepri-
artėtume prie objektų pačių savaime savybių pažinimo,
nes mes kiekvienu atveju visiškai pažintume tik savo
stebėjimo būdą, t. y. savąjį juslumą, ir tai visada tik
erdvės ir laiko sąlygomis, pirmapradiškai būdingomis
subjektui. Kokie gali būti daiktai patys savaime —to
mes niekada nesužinotume netgi aiškiausiai pažinę jų
reiškinį, kuris vienintelis yra mums duotas.
Todėl teigti, kad visas mūsų juslumas esąs ne kas
kita, kaip padrikas daiktų vaizdinys, apimantis vien
tik tai, kas jiems patiems savaime būdinga, bet tik kaip
sankaupą požymių ir dalinių vaizdinių, kurių sąmonin­
gai negalime skirti,—vadinasi, iškreipti juslumo ir reiš­
kinio sąvokas, o dėl to visa jų teorija tampa nenaudin­
ga ir tuščia. Skirtumas tarp netikslių ir tikslių vaizdinių
tėra loginio pobūdžio ir nesusijęs su jų turiniu. Be abe­
jo, t ei sės sąvokoje, kurią vartoja sveikas protas42,
glūdi tas pat, ką iš jos gali išrutulioti subtiliausia spe­
kuliacija, tik įprastai ir praktiškai ją vartodami mes
neįsisąmoniname tų įvairių šioje mintyje glūdinčių
vaizdinių. Todėl negalime sakyti, kad įprastinė sąvoka
yra juslinio pobūdžio ir apima tik reiškinį, nes teisė
visai negali reikštis, o jos sąvoka glūdi intelekte ir yra
tam tikra (moralinė) veiksmų savybė, priklausanti
jiems patiems savaime. Priešingai, stebint kūną, jo
vaizdinyje nėra nieko, kas galėtų būti būdinga objektui
pačiam savaime; jame tėra kokio nors objekto reiškinys
ir būdas, kuriuo tas kas nors mus veikia; šis mūsų su­
gebėjimo pažinti imlumas vadinamas juslumu ir nuo
objekto paties savaime pažinimo vis dėlto skiriasi kaip
dangus nuo žemės, nors ir įsiskverbtume į jo (reiški­
nio) gelmę. 89
skaitiniai.org
Todėl Leibnico-— Volfo filosofija visiems gamtos ir
mūsų žinių kilmės tyrimams nurodė visiškai neteisingą
požiūrį, skirtumą tarp juslumo ir intelektualumo lai­
kydama tik loginiu skirtumu. Tuo tarpu šis skirtumas
akivaizdžiai yra transcendentalinis ir susijęs ne tik su
aiškumo ir neaiškumo forma, bet ir su žinių kilme bei
turiniu, tad juslumu mes daiktų pačių savaime ypatumą
ne pažįstame neaiškiai, bet visiškai jo nepažįstame, ir
kai tik pašalinsime savo subjektyvų ypatumą, pasirodys,
kad įsivaizduojamasis objektas, pasižymintis savybėmis,
kurias jam priskiria juslinis stebėjimas, apskritai niekur
neaptinkamas ir negali būti aptiktas, nes kaip tik mū­
sų subjektyvus ypatumas lemia jo, kaip reiškinio,
formą.
Paprastai reiškiniuose mes skiriame tai, kas iš es­
mės priklauso jų stebėjimui ir galioja kiekvienam žmo­
giškam jutimui apskritai, nuo to, kas jiems priklauso
tik atsitiktinai ir galioja ne juslumo santykiui apskritai,
bet tik vienos ar kitos juslės ypatingai padėčiai ar or­
ganizacijai. Dėl to pirmasis pažinimas vadinamas to­
kiu, kuris atvaizduoja objektą patį savaime, o an­
trasis—tokiu, kuris atvaizduoja tik jo reiškinį. Bet
šis skirtumas tėra empirinis. Prie jo sustojus (kaip
paprastai būna) ir empirinio stebėjimo nelaikant (kaip
turėtų būti) vėlgi tik reiškiniu, kuriame nerandama nie­
ko, kas būtų būdinga daiktui pačiam savaime, praran­
damas mūsų nustatytasis transcendentalinis skirtingu­
mas ir tada, nepaisant visko, mes tikime, kad pažįstame
daiktus pačius savaime, nors visur (jutimais suvokia­
mame pasaulyje), netgi giliausiai tirdami jo objektus,
mes turime reikalą tik su reiškiniais. Antai vaivorykšte
mes vadinsime tik reiškinius, atsirandančius, su saule
lyjant, o šį lietų —daiktu pačiu savaime; ir tai teisin­
ga, jei tik mes pastarąją sąvoką suprantame tik fizine
prasme, kaip tai, kas visuotinio patyrimo visose skirtin­
gose padėtyse jutimų atžvilgiu stebėjimu apibrėžiama
taip, o ne kitaip. Bet jei mes imame šį empirinį faktą
apskritai ir, nekreipdami dėmesio į jo derėjimą su bet
kokiu žmogaus jutimu, klausiame, ar jis atvaizduoja
skaitiniai.org
objektą patį savaime (ne lietaiis lašus, nes jie, kaip
reiškiniai, jau yra empiriniai objektai), tai klausimas
dėl vaizdinio santykio su objektu yra transcendentali­
nis. Ir ne tik šie lašai yra tiktai reiškiniai, bet netgi jų
apvali forma ir netgi erdvė, kurioje jie krinta, nėra
kažkas pačios savaime, tai yra tik mūsų juslinio stebė­
jimo modifikacijos arba pagrindai; o transcendentali­
nis objektas mums lieka nežinomas.
Antras svarbus mūsų transcendentalinės estetikos
uždavinys tas, kad ji ne tik įgytų tam tikrą palankumą
kaip tikėtina hipotezė, bet kad būtų tokia tikra ir ne­
abejotina, kiek šito galima reikalauti iš teorijos, kuri
turi būti organonas. Kad šį tikrumą padarytume visiš­
kai suprantamą, imkime kokį nors atvejį, iš kurio jo 40
galiojimas taptų aiškus ir galėtų pasitarnauti didesniam
aiškumui to, kas buvo pateikta § 3.
Tad tarkime, kad erdvė ir laikas objektyvūs patys
savaime ir sudaro daiktų pačių savaime galimybės są­
lygas. Tada pirmiausia paaiškėja, kad egzistuoja dau­
gybė apriorinių apodiktinių ir sintetinių teiginių apie
juos abu, ypač apie erdvę, kurią mes dėl to čia pirmiau­
sia ir nagrinėsime kaip pavyzdį. Kadangi geometrijos
teiginius galima pažinti sintetiškai a priori ir apodiktiš-
kai tikrai, tai aš klausiu: iš kur jūs imate tokius teigi­
nius ir kuo remiasi mūsų intelektas, kad prieitų tokias
visiškai būtinas ir visuotinai galiojančias tiesas? Čia nė­
ra kito kelio, kaip tik sąvokų arba stebėjimų kelias, bet
ir viena, ir antra duota arba a priori, arba a posteriori.
Empirinės sąvokos, kaip ir tai, kuo jos remiasi, būtent
empirinis stebėjimas, negali pateikti jokio kito sinteti­
nio teiginio, o tik tokį, kuris taip pat tik empirinis, t. y.
patyrimu pagrįstas, teiginys, taigi jame niekada negali
būti būtinumo ir absoliutaus visuotinumo, o tuo tarpu
šie požymiai būdingi visiems geometrijos teiginiams.
Dėl pirmosios ir vienintelės priemonės, būtent tokių ži­
nių įgijimo tik sąvokomis arba aprioriniais stebiniais,
tai aišku, kad vien tik sąvokomis tegalima pasiekti
skaitiniai.org
analitinį pažinimą, bet jokiu būdu ne sintetinį. Antai
imkite teiginį, kad dviem tiesiomis linijomis negalima
užskliausti erdvės, taigi iš jų sudaryti figūros, ir pa­
bandykite jį išvesti iš tiesiosios linijos ir skaičiaus ,,du"
sąvokų; arba imkite teiginį, kad iš trijų tiesių linijų
galima sudaryti figūrą, ir pabandykite jį išvesti tik iš
šių sąvokų. Visos jūsų pastangos bus veltui, ir pama­
tysite, kad jums teks griebtis stebėjimo, kaip visada da­
roma geometrijoje. Taigi stebėjimu jums duotas objek­
tas; bet kokio jis pobūdžio —ar tai yra grynas apriori­
nis stebėjimas, ar empirinis? Pastaruoju atveju iš jo
niekaip nebūtų galima gauti visuotinai galiojančio,
o juo labiau apodiktinio teiginio —juk patyrimas tokių
teiginių niekada neteikia. Vadinasi, objektas jums turi
būti pateiktas stebėjimu a priori, ir tuo turi būti grin­
džiamas jūsų sintetinis teiginys. Jei jūs neturėtumėte
sugebėjimo aprioriškai stebėti, jei ši subjektyvi sąlyga
savo forma kartu nebūtų bendra apriorinė sąlyga, ku­
riai esant tik ir galimas paties šio (išorinio) stebėjimo
objektas, jei objektas (trikampis) būtų kažkas pats sa­
vaime be santykio su jumis kaip subjektu,—tai kaip jūs
galėtumėte sakyti, kad tai, kas būtinai esti jūsų subjek­
tyviose trikampio sudarymo sąlygose, būtinai turi pri­
klausyti ir trikampiui pačiam savaime? Juk prie savo
sąvokų (trijų linijų) jūs negalėtumėte pridurti nieko
nauja (figūros), kas kartu būtinai turėtų būti randama
objekte, nes šis objektas mums duotas iki pažinimo, o ne
pažinimu. Vadinasi, jei erdvė (o lygiai taip pat ir lai­
kas) nebūtų tik jūsų stebėjimo forma, kurioje a priori
glūdi sąlygos, vien tik kuriomis daiktai jums gali būti
išoriniai objektai, be šių subjektyvių sąlygų patys sa­
vaime esantys niekas, tai jūs apie išorinius objektus vi­
siškai nieko negalėtumėte teigti sintetiškai a priori.
Taigi ne tik galima ar tikėtina, bet ir neabejotinai tik­
ra, kad erdvė ir laikas, kaip bet kokio patyrimo (išori­
nio ar vidinio) būtinos sąlygos, yra tiktai bet kokio
mūsų stebėjimo subjektyvios sąlygos, todėl jų atžvilgiu
visi objektai tėra reiškiniai, o ne šitokiu būdu duoti
skaitiniai.org
daiktai sau. Apie reiškinių formą daug ką galima pasa­
kyti a priori, tačiau niekada nieko negalima pasakyti
apie daiktą patį savaime, kuris gali sudaryti šių reiš­
kinių pagrindą.
II. Šios išorinio ir vidinio jutimo idealumo, taigi vi­
sų jutimo objektų, kaip vien tik reiškinių, idealumo,
teorijos patvirtinimas pirmiausia gali būti pastaba, kad
visa tai, kas mūsų pažinime priklauso stebėjimui (taigi
išskyrus malonumo ir nemalonumo jausmus bei valią,
kurie visai nėra pažinimai), sudaro tik santykiai —
vietos santykis stebėjime (tįsumas), vietos kitimo santy­
kis (judėjimas) ir dėsniai, apibrėžiantys šį kitimą (ju­
dinančiosios jėgos). Bet tuo neduota tai, kas šiuo me­
tu yra vietoje, arba tai, kas, be vietos pakitimo, veikia
pačiuose daiktuose. Tuo tarpu daiktas pats savaime ne­
pažįstamas vien tik iš santykių; vadinasi, reikia teigti,
kad, kadangi išorinis jutimas mums pateikia tik santy­
kio vaizdinius, tai jo vaizdiniuose gali glūdėti tik objek­
to ir subjekto santykis, o ne tai, kas vidujai būdinga ob­
jektui pačiam savaime. Tas pat pasakytina apie vidinį
stebėjimą. Nekalbant apie tai, kad i š or i ni ų j ut i ­
ni ų vaizdiniai sudaro tiesioginę medžiagą, kurios pripil-
dome savo sielą, laike, kuriame mes išdėstome šiuos
vaizdinius ir kuris netgi ankstesnis už jų įsisąmoninimą
patyrime ir sudaro jų pagrindą kaip formali sąlyga to
būdo, kuriuo mes sieloje juos patalpiname, jau yra nuo­
seklumo, vienalaikiškumo ir to, kas egzistuoja kartu su
nuoseklumu (to, kas pastovu), santykiai. Tai, kas kaip
vaizdinys gali egzistuoti anksčiau už bet kokį mąsty­
mą, yra stebinys, ir jei jame nėra nieko, išskyrus san­
tykius, tai jis yra stebėjimo forma. Kadangi ši forma
ką nors atvaizduoja tik tiek, kiek tas kas nors patalpi­
namas sieloje, tai ji gali būti ne kas kita, kaip būdas,
kuriuo siela paveikia save savo pačios veikla, būtent
tuo savo vaizdinių patalpinimu [savyje], taigi pati per
save, t. y. savo forma tai yra vidinis jutimas. Visa,
kas atvaizduojama jutimu, šia prasme visada yra reiš-
skaitiniai.org
kinys, tad arba visai negalima tarti esant vidinį jutimą,
arba subjektas, kuris yra vidinio jutimo objektas, vidi­
niu jutimu gali būti atvaizduotas tik kaip reiškinys,
o ne taip, kaip jis pats spręstų apie save, jei jo stebė­
jimas būtų tik savaveiksmiškumas, t. y. jei jis būtų in­
telektinis. Visas sunkumas čia yra tai, kaip subjektas
gali vidujai stebėti pats save. Betgi šis sunkumas būdin­
gas kiekvienai teorijai. Savęs paties įsisąmoninimas
(apercepcija) yra paprastas Aš vaizdinys, ir jei tiktai
šiuo vaizdiniu s a va ve i ks mi š ka i būtų duota vi­
sa subjekto įvairovė, tai vidinis stebėjimas būtų inte­
lektinis. Iš žmogaus šis įsisąmoninimas reikalauja iš
anksto subjekte duotos įvairovės vidinio suvokimo, o
būdą, kuriuo ši įvairovė yra duota sielai be spontaniš­
kumo, atsižvelgiant į šį skirtumą, reikia vadinti juslu­
mu. Jei sugebėjimas įsisąmoninti save turi surasti (su­
čiuopti) tai, kas glūdi sieloje, tai jis turi paveikti sielą
ir tik šitaip gali sukurti savęs paties stebėjimą. Bet šio
stebėjimo forma, iš anksto sudaranti sielos pagrindą,
laiko vaizdinyje apibrėžia būdą, kuriuo įvairovė sielo­
je egzistuoja drauge; juk šiuo atveju siela save stebi
ne taip, kaip ji save įsivaizduotų betarpiškai sava­
veiksmiškai, bet pagal tai, kaip ji veikiama iš vi­
daus, vadinasi, taip, kaip ji sau reiškiasi, o ne kokia ji
yra.
III. Kai aš sakau: tiek išorinių objektų stebėjimas,
tiek sielos savistaba mums šiuos objektus atvaizduoja
erdvėje ir laike taip, kaip jie veikia mūsų jutimus, t. y.
kaip jie rei ški asi , —tai aš nenoriu pasakyti, kad
šie objektai tėra regi mybė. Juk reiškinyje objek­
tai, netgi savybės, kurias mes jiems priskiriame, visada
laikomi kažkuo, kas tikrai duota; bet kadangi šios sa­
vybės priklauso tik nuo subjekto stebėjimo būdo duo­
tojo objekto atžvilgiu, tai mes šį objektą kaip rei š­
ki nį skiriame nuo jo paties kaip objekto pat i es
savai me. Tad aš neteigiu, kad kūnai tik at r odo
egzistuojantys už manęs arba kad mano siela tik a t-
rodo duota mano savimone, kai tvirtinu, jog erdvės
94 ir laiko, pagal kuriuos, kaip jų egzistavimo sąlygą, aš
skaitiniai.org
juos abu pripažįstu, kokybė glūdi mano stebėjimo bū­
de, o ne šiuose objektuose pačiuose savaime. Jei aš pa-
versčiau gryna regimybe tai, ką privalau priskirti reiš­
kiniui, tai būtų mano kaltė*. Tačiau taip neatsitinka
dėl mūsų principo, kad visi jusliniai stebiniai idealūs;
veikiau priešingai —visoms toms vaizdinio formoms
priskyrus obj e kt yvų real umą, visko virtimo
plika regimybe negalima išvengti. Juk jei erdvė ir lai­
kas laikomi tokiomis savybėmis, kurios, jei būtų gali­
mos, turėtų būti aptinkamos daiktuose pačiuose savaime,
ir jei apsvarstomos beprasmybės, į kurias įsipai­
niojamą tariant, kad, nors būtų sunaikinti visi egzis­
tuojantys daiktai, du begaliniai daiktai, nebūdami nei
substancijos, nei kažkas, kas tikrai būdinga substanci­
joms, vis dėlto turėtų egzistuoti ir netgi būti būtina
visų daiktų egzistavimo sąlyga,—tai tada visai negali­
ma prikišti garbiajam Berkliui, kad jis kūnus nužemino
iki grynos regimybės; maža to, netgi mūsų pačių eg­
zistavimas, šitaip padarytas priklausomas nuo tokios
nesąmonės, kaip savarankišku realumu pasižymintis
laikas, kartu su juo pavirstų gryna regimybe —bepras­
mybė, kurios skelbimu iki šiol niekas nenusikalto.
IV. Prigimtinėje teologijoje 45, mąstančioje apie ob­
jektą, kuris ne tik mums negali būti stebėjimo objek­
tas, bet ir pats sau niekaip negali būti juslinio stebėji­
mo objektas, uoliai siekiama iš bet kokio jo stebėjimo
pašalinti erdvės ir laiko sąlygas (nes kiekvienas jo pa­
* Reiškinio predikatai gali būti priskirti pačiam objektui pagal
jo santykį su mūsų jutimu, pavyzdžiui, rožei —raudona spalva arba
kvapas; bet regimybė niekada negali būti priskirta objektui kaip
predikatas būtent dėl to, kad regimybė objektui pačiam savai­
me priskiria tai, kas jam būdinga tik dėl santykio su jutimais arba
apskritai su subjektu, pavyzdžiui, dvi ąsas, kurios iš pradžių buvo
priskiriamos Saturnui44. Tai, ko visai nėra objekte pačiame savaime,
bet visada randama jo santykyje su subjektu ir neatskiriama nuo jo
vaizdinio, yra reiškinys; todėl erdvės ir laiko predikatai teisėtai
priskiriami jutimų objektams kaip tokiems, ir čia nėra jokios re­
gimybės. O jeigu aš rožei pačiai savaime priskiriu raudonu­
mą, Saturnui —ąsas arba visiems išoriniams objektams —tįsumą pa­
tį savaime, nepaisydamas apibrėžto šių objektų santykio su
subjektu ir savo sprendinio juo neapribodamas, tai tik tada atsiranda
regimybė.
skaitiniai.org
žinimas turi būti stebėjimas, o ne mąst ymas, kuris
visada nurodo ribas). Bet kokia teise remiantis tai gali­
ma daryti, jei erdvė ir laikas iš anksto pripažinti daik­
tų pačių savaime formomis —būtent tokiomis formo­
mis, kurios, kaip apriorinės daiktų egzistavimo sąlygos,
išlieka, nors patys daiktai ir būtų sunaikinti? Juk kaip
bet kokio egzistavimo apskritai sąlygos, jos turėtų būti
taip pat ir Dievo buvimo sąlygos. Jei jų nenorima lai­
kyti visų daiktų objektyviomis formomis, tai telieka
jas laikyti subjektyviomis formomis mūsų išorinio ir
vidinio stebėjimo būdo, kuris vadinamas jusliniu dėl
to, kad jis ne p i r m i n i s, t. y. ne toks, kuriuo patei­
kiamas netgi stebėjimo objekto egzistavimas (ir kuris,
kiek mes galime spręsti, gali būti būdingas tik pirmi­
nei esybei), bet priklauso nuo objekto egzistavimo,
taigi galimas tik dėl to, kad subjekto sugebėjimas ste­
bėti yra veikiamas objekto.
Taip pat nebūtina, kad mes stebėjimo būdą erdvėje
ir laike apribotume žmogaus juslumu. Gali būti, kad
kiekviena baigtinė mąstanti būtybė šiuo požiūriu būti­
nai turi panėšėti į žmogų (nors to negalime nuspręsti),
tačiau šis stebėjimo būdas dėl tokio visuotinio galio­
jimo nenustoja buvęs juslinis kaip tik dėl to, kad
jis išvestinis (intuitus derivativus), o ne pirminis (in­
tuitus originarius), taigi ne intelektinis stebėjimas, ku­
ris, kaip toks, dėl ką tik nurodytos priežasties, matyt,
būdingas tik pirminei esybei, bet niekada nebūdingas
būtybei, kuri priklausoma tiek savo egzistavimu, tiek
savo stebėjimu (apibrėžiančiu jos egzistavimą duotų
objektų atžvilgiu); tačiau pastarąją pastabą, liečiančią
mūsų estetikos teoriją, reikia laikyti tik paaiškinimu,
o ne jos pagrindimu.

TRANSCENDENTALINĖS ESTETIKOS BAIGIAMOJI IŠVADA

Čia mes turime vieną iš reikalingų dalių išspręsti

bendrajai transcendentalinės filosofijos problemai:
kai p gal i mi a pr i or i ni a i si nt et i ni ai
skaitiniai.org
t ei gi ni ai , būtent turime grynuosius apriorinius ste­
bimus —erdvę ir laiką. Juose, jei aprioriniu sprendiniu
norime išeiti už duotos sąvokos ribų, mes randame tai,
kas gali būti a priori atskleista ne sąvoka, bet ją ati­
tinkančiu stebimu ir gali būti sintetiškai su ja susiję.
Tačiau dėl šios priežasties tokie sprendiniai niekada
negali išeiti už jutimų objektų ribų ir galioja tik galimo
patyrimo objektams.
skaitiniai.org
TRANSCENDENTALINĖS PRADŲ TEORIJOS
ANTRA DALIS
TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA

Į vadas
TRANSCENDENTALINĖS LOGIKOS IDĖJA

L Apie logiką apskritai

Mūsų pažinimas kyla iš dviejų pagrindinių sielos šalti­
nių, iš kurių pirmasis yra sugebėjimas įgyti vaizdinius
(imlumas įspūdžiams), o antrasis —sugebėjimas šiais
vaizdiniais pažinti objektą (sąvokų spontaniškumas).
Pirmuoju sugebėjimu objektas mums pa t e i ki a ­
mas, antruoju jis mąs t omas santykyje su tuo
vaizdiniu (kaip vien tik sielos apibrėžtumas). Vadinasi,
stebinys ir sąvokos yra kiekvieno mūsų pažinimo pradai,
tad nei sąvokos be tam tikru būdu jas atitinkančio ste­
bimo, nei stebinys be sąvokų negali teikti pažinimo. Ir
sąvokos, ir stebiniai yra arba grynieji, arba empiriniai:
empi r i ni ai —kai į juos įeina pojūtis (kuris numato
realų objekto buvimą), o gr yni ej i —kai su vaizdi­
niu nesumišęs joks pojūtis. Pojūtį galima vadinti jusli­
nio pažinimo materija. Todėl grynajame stebinyje esti
tiktai forma, kuria kas nors stebima, o grynojoje są­
vokoje—tiktai mąstymo apie objektą apskritai forma.
Vien tik grynieji stebiniai arba grynosios sąvokos yra
galimi a priori, o empiriniai —tik a posteriori.
Jei savo sielos i ml umą, sugebėjimą įgyti vaizdi­
nius, kiek siela kokiu nors būdu yra veikiama, mes va­
dinsime j usl umu, tai i nt el ekt as, priešingai,
yra sugebėjimas savarankiškai sudaryti vaizdinius, arba
pažinimo spontaniškumas. Mūsų prigimtis tokia, kad
s t ebėj i mas niekada negali būti kitoks, o tik j u s-
linis, t. y. jame glūdi tik būdas, kuriuo objektai mus
skaitiniai.org
veikia. Sugebėjimas mąstyti juslinio stebėjimo objektą
yra i nt el ekt as. Nė vienai iš šių savybių negalima
teikti pirmenybės kitos atžvilgiu. Be juslumo mums ne­
būtų duotas joks objektas, o be intelekto nė vieno ob­
jekto nebūtų galima mąstyti. Mintys be turinio —tuš­
čios, stebimai be sąvokų —akli. Todėl vienodai būtina
savo sąvokas padaryti juslines (t. y. stebėjime prie jų
prijungti objektą), o savo stebimus suprasti (t. y. pa­
jungti juos sąvokoms). Abu sugebėjimai, arba gebėji­
mai, negali pakaitomis atlikti vienas kito funkcijų.
Intelektas nieko negali stebėti, o jutimai nieko negali
mąstyti. Tik iš jų junginio gali kilti pažinimas. Tačiau
negalima suplakti kiekvieno iš jų dalies pažinime; yra
svarus pagrindas jas rūpestingai vieną nuo kitos izo­
liuoti ir atskirti. Todėl mokslą apie juslumo apskritai
taisykles, t. y. estetiką, mes skiriame nuo mokslo apie
intelekto apskritai taisykles, t. y. logikos.
Savo ruožtu logiką galima traktuoti dvejopai: arba
kaip intelekto visuotinio, arba kaip jo specialaus taiky­
mo logiką. Pirmoji apima besąlygiškai būtinas mąstymo
taisykles, be kurių neįmanomas joks intelekto taiky­
mas, ir ji intelektą tiria neatsižvelgdama į objektų,
į kuriuos jis nukreiptas, skirtingumą. Intelekto specia­
laus taikymo logika apima taisyklingo mąstymo apie
tam tikros rūšies objektus taisykles. Pirmąją galima pa­
vadinti elementariąja logika, o antrąją —vieno ar kito
mokslo organonu. Pastaroji daugiausia dėstoma mokyk­
lose iš pat pradžių kaip mokslų propedeutika, nors žmo­
gaus protas vystydamasis ją pasiekia vėliau, tik tada,
kai mokslas jau seniai užbaigtas ir reikalingas tik pas­
kutinis teptuko brūkštelėjimas jam pataisyti ir patobu­
linti. Juk objektus reikia jau pakankamai gerai pažinti,
kad būtų galima pateikti jų mokslo kūrimo taisykles.
Bendroji logika yra arba grynoji, arba taikomoji.
Pirmojoje mes abstrahuojamės nuo visų empirinių sąly­
gų, kuriomis funkcionuoja mūsų intelektas, pavyzdžiui,
nuo jutimų įtakos, nuo vaizduotės žaismo, nuo atminties
dėsnių, įpročio jėgos, polinkio ir t. t., taigi ir nuo prie­
tarų šaltinių, netgi apskritai nuo visų priežasčių, dėl
skaitiniai.org
kurių gali atsirasti arba būti nepastebimai mums pakiš­
tos tam tikros žinios, nes jos su intelektu būna susiju­
sios tik tam tikromis jo taikymo aplinkybėmis ir, norint
jas žinoti, reikalingas patyrimas. Vadinasi, b end r o-
j i, tačiau grynoj i , l ogi ka turi reikalą vien tik
su grynaisiais aprioriniais principais, ir ji yra i nt e­
l ekt o ir proto k a n o n a s 46, bet tik to, kas jų tai­
kyme yra formalu, atžvilgiu, o turinys gali būti bet
koks (empirinis arba transcendentalinis). Bendr oj i
l ogi ka vadinama t a i komą j a tada, kai ji nagri­
nėja intelekto taikymo subjektyviomis empirinėmis są­
lygomis, kurias mums nurodo psichologija, taisykles.
Vadinasi, ji apima empirinius principus, nors ir yra
bendra ta prasme, kad tiria intelekto taikymą, neatsi­
žvelgdama į objektų skirtumus. Todėl ji yra ne intelek­
to apskritai kanonas, ne atskirų mokslų organonas, bet
vien tik įprastinio intelekto apvalymo priemonė 47.
Taigi tą bendrosios logikos dalį, kuri turi sudaryti
grynojo proto teoriją, reikia visai atskirti nuo tos da­
lies, kuri sudaro taikomąją (nors vis dar bendrąją) lo­
giką. Iš esmės tik pirmoji yra mokslas, nors glaustas
bei sausas, kaip reikalauja intelekto pradų teorijos mo­
kyklinis dėstymas. Tad šiame moksle logikai visada pri­
valo turėti omenyje dvi taisykles.
1. Kaip bendroji logika, šis mokslas abstrahuojasi
nuo intelektinio pažinimo bet kokio turinio ir nuo jo
objektų skirtingumų ir turi reikalą tik su gryna mąsty­
mo forma.
2. Kaip grynoji logika, jis neturi jokių empirinių
principų, taigi nieko neperima (nors kartais šitai įsi­
kalbama) iš psichologijos, kuri dėl to neturi jokios įta­
kos intelekto kanonui. Jis yra įrodomoji doktrina ir ja­
me viskas turi būti tikra visiškai a priori.
Tai; ką aš vadinu taikomąja logika (priešingai įpras­
tinei šio žodžio reikšmei, pagal kurią ji turi apimti tam
tikrus pratimus, kurių taisykles teikia grynoji logika),
yra intelekto ir būtino jo taisyklių taikymo in concreto,
būtent atsitiktinėmis subjekto egzistavimo sąlygomis,
ioo pateikimas; šios sąlygos gali kliudyti arba padėti taiky-
skaitiniai.org
ti intelektą ir visos yra duotos tik empiriškai. Joje kal­
bama apie dėmesį, jam pasitaikančias kliūtis ir jo pa­
darinius, apie suklydimo kilmę, apie abejojimo, svyra­
vimo, įsitikinimo būsenas ir t. t. Bendroji ir grynoji
logika su ja santykiauja taip, kaip grynoji moralė, ap­
imanti tik laisvos valios apskritai būtinus dorovinius
dėsnius, santykiauja su dorybės teorija, kuri šiuos dės­
nius svarsto atsižvelgdama į jausmų, polinkių ir aistrų,
kurioms žmonės daugiau ar mažiau pasidavę, sukeltas
kliūtis ir kuri niekada negali sukurti tikro ir įrodomojo
mokslo, nes ji, panašiai kaip taikomoji logika, reikalin­
ga empirinių ir psichologinių principų.

II. Apie transcendentalinę logiką

Kaip nurodėme, bendroji logika abstrahuojasi nuo
pažinimo bet kokio turinio, t. y. nuo bet kokio jo san­
tykio su objektu, ir tiria vien tik žinių santykio su ki­
tomis žiniomis loginę formą, t. y. mąstymo apskritai
formą. Bet kadangi egzistuoja ir grynieji, ir empiriniai
stebiniai (kaip įrodo transcendentalinė estetika), tai
gal būtų galima taip pat rasti skirtumą tarp grynojo ir
empirinio objektų mąstymo. Tokiu atveju egzistuotų
logika, kurioje būtų abstrahuojamasi ne nuo bet kokio
pažinimo turinio, nes ta logika, kuri apimtų objekto
grynojo mąstymo taisykles, pašalintų visas empirinio
turinio žinias. Ji taip pat tirtų mūsų žinių apie objektus
kilmę, kiek jos negalima sieti su objektais. Tuo tarpu
bendrosios logikos ši pažinimo kilmė visai nedomina,
ji tiria vaizdinius —nepriklausomai nuo to, ar jie yra
mumyse pačiuose pirmapradiškai a priori, ar yra duoti
tik empiriškai —tik pagal tuos dėsnius, kuriuos inte­
lektas pasitelkia, kai mąstydamas sieja juos vieną su
kitu; dėl to joje kalbama tiktai apie intelekto formą,
kuri gali būti suteikta vaizdiniams, kad ir iš kur jie
kiltų.
Čia aš darau pastabą, kuri turi įtakos visiems toles­
niems samprotavimams ir kurią reikia gerai įsidėmėti, 101
skaitiniai.org
būtent: transcendentaliniu (t. y. liečiančiu apriorinio
pažinimo galimybę arba jo taikymą) reikia vadinti ne
bet kokį apriorinį pažinimą, o tik tą, kuriuo mes suži­
nome, kad tam tikri vaizdiniai (stebiniai arba sąvokos)
taikomi ir kaip taikomi arba yra galimi vien tik a prio­
ri. Todėl nei erdvė, nei koks nors apriorinis geometri­
nis jos apibrėžimas nėra transcendentalinis vaizdinys;
transcendentaliniu gali būti vadinamas tik žinojimas,
kad šie vaizdiniai visai ne empirinės kilmės, ir žinoji­
mas, kokiu būdu jie vis dėlto gali a priori būti susiję
su patyrimo objektais. Panašiai erdvės taikymas objek­
tams apskritai taip pat būtų transcendentalinis; bet ka­
dangi jis apribotas vien tik jutimų objektais, tai jis
vadinamas empiriniu. Tad skirtumas tarp transcendenta-
lumo ir empiriškumo liečia tik žinių kritiką ir neliečia
jų santykio su jų objektu.
Vadinasi, tikėdamiesi, kad, ko gera, gali egzistuoti
sąvokos, a priori liečiančios objektus ne kaip grynieji
arba jusliniai stebiniai, o tik kaip grynojo mąstymo
veiksmai, taigi veiksmai, kurie yra sąvokos, bet ne
empirinės ir ne estetinės48 kilmės, mes iš anksto susi­
kuriame mokslo apie grynąjį intelektą ir protu pagrįs­
tas žinias, dėl kurių objektus mes mąstome visiškai a
priori, idėją. Toks mokslas, kuris apibrėžtų panašių
žinių kilmę, apimtį ir objektyvią reikšmę, turėtų būti
vadinamas t r a n s c e n d e n t a l i n e logika, nes
jis turi reikalą tik su intelekto ir proto dėsniais, bet
tik tiek, kiek jie a priori liečia objektus, skirtingai nuo
bendrosios logikos, kuri tiria jų santykį tiek su em­
pirinėmis, tiek su protu pagrįstomis žiniomis, neda­
rydama skirtumo.

III. Apie bendrosios logikos skirstymą

į analitiką ir dialektiką
Kas yra tiesa? Štai senas ir garsus klausimas,
kuriuo tikėtasi suriesti logikus į ožio ragą ir priversti
102 juos arba leistis į apgailėtinus išvedžiojimus, arba pri-
skaitiniai.org
pažinti savo nežinojimą, taigi viso savo meno tuštumą.
Nominalinis tiesos apibrėžimas, pagal kurį ji yra bū­
tent pažinimo ir jo objekto atitikimas, čia yra dovanas
ir numatomas iš anksto; bet reikia žinoti, kas yra bet
kokio pažinimo visuotinis ir patikimas tiesos kriterijus.
Mokėjimas kelti protingus klausimus jau yra svar­
bus ir būtinas išmintingumo arba įžvalgumo įrodymas.
Juk jei klausimas pats savaime yra beprasmis ir reika­
lauja tuščių atsakymų, tai klausiančiajam jis padaro,
be gėdos, kartais dar ir tokią žalą, kad neapdairų klau­
sytoją paskatina pateikti beprasmius atsakymus ir su­
kuria juokingą reginį: vienas (kaip sakydavo senovės
žmonės) melžia ožį, o kitas laiko po juo rėtį.
Jei tiesa yra pažinimo ir jo objekto atitikimas, tai
kartu šis objektas turi būti atskirtas nuo kitų objektų,
nes pažinimas yra klaidingas, jei jis neatitinka to ob­
jekto, su kuriuo yra susijęs, nors jame ir būtų kažkas,
kas galėtų būti teisinga kitų objektų atžvilgiu. Tuo
tarpu visuotinis tiesos kriterijus būtų tik toks kriteri­
jus, kuris galiotų visų pažinimų atžvilgiu, nepaisant jų
objektų skirtingumo. Tačiau kadangi, taikant tokį kri­
terijų, abstrahuojamasi nuo pažinimo bet kokio turinio
(nuo jo santykio su objektu), o tiesa kaip tik susijusi
su šiuo turiniu, tai aišku, kad visai neįmanoma ir bepras­
miška klausti apie šio pažinimo turinio teisingumo po­
žymį ir kad pakankamas ir kartu visuotinis tiesos po­
žymis negali būti pateiktas. Kadangi mes jau anksčiau
pažinimo turinį pavadinome jo materija, tai reikės pa­
sakyti: negalima reikalauti pažinimo teisingumo visuo­
tinio požymio materijos atžvilgiu, nes šis reikalavimas
pats savaime yra prieštaringas.
O dėl pažinimo vien tik formos požiūriu (paliekant
nuošalyje bet kokį turinį), tai lygiai taip pat aišku, kad
logika, kiek ji išdėsto visuotines ir būtinas intelekto tai­
sykles, turi pateikti tiesos kriterijų kaip tik šiomis
taisyklėmis. Tai, kas joms prieštarauja, yra klaidinga,
nes čia intelektas prieštarauja savo visuotinėms mąsty­
mo taisyklėms, taigi prieštarauja pats sau. Bet šie kri­
terijai liečia tik tiesos, t. y. mąstymo apskritai, formą ir 103
skaitiniai.org
todėl yra visiškai teisingi, tačiau nepakankami. Juk
nors pažinimas gali visiškai atitikti loginę formą, t. y.
neprieštarauti pačiam sau, vis dėlto jis visuomet gali
dar ir prieštarauti objektui. Vadinasi, vien tik loginis
tiesos kriterijus, būtent pažinimo ir visuotinių bei for­
malių intelekto ir proto dėsnių atitikimas, iš tiesų yra
conditio sine qua non, taigi bet kurios tiesos negatyvi
sąlyga; tačiau toliau logika negali eiti, ir jokiu krite­
rijumi ji negali atskleisti suklydimo, susijusio ne su
forma, bet su turiniu.
Bendroji logika visą formalią intelekto ir proto veik­
lą suskaido į elementus ir juos pateikia kaip mūsų pa­
žinimo bet kokio loginio vertinimo principus. Todėl
šią logikos dalį galima vadinti analitika, kuri kaip tik
dėl to yra bent negatyvus tiesos kriterijus, nes bet kokį
pažinimą jo formos požiūriu reikia patikrinti ir įvertin­
ti pagal šias taisykles prieš tai, kai jis bus ištirtas turi­
nio požiūriu, siekiant nustatyti, ar jame glūdi pozity­
vi tiesa apie objektą. Tačiau kadangi vien tik pažinimo
formos, kad ir labiausiai atitinkančios loginius dėsnius,
dar toli gražu nepakanka nustatyti materialiam (objek­
tyviam) pažinimo teisingumui, tai niekas nesiryš spręsti
apie objektus, remdamasis tiktai logika, ir ką nors apie
juos tvirtinti, pirma nesurinkęs apie juos nuodugnių
žinių už logikos srities, kad paskui tik pabandytų jas
panaudoti ir susieti į rišlią visumą pagal logikos dės­
nius arba —o tai dar geriau —tik patikrinti jas pagal
šiuos dėsnius. Vis dėlto turėti tokį tariamą meną —vi­
soms mūsų žinioms suteikti intelektinę formą, nors tu­
rinio požiūriu jos gali būti dar labai tuščios ir skur­
džios—yra viliojantis dalykas, tad bendroji logika, ku­
ri tėra vertinimo kanonas, buvo naudojama tarsi
or ganonas tikram sukūrimui49 bent objektyvių tei­
ginių regimybės, taigi iš tikrųjų ja buvo piktnaudžiau­
jama. Bendroji logika, kaip toks tariamas organonas,
vadinama di al ekt i ka.
Nors senovės žmonės vartojo šį mokslo arba meno
pavadinimą labai įvairiomis reikšmėmis, vis dėlto, re-
104 miantis tikrąja vartosena, galima tvirtai daryti išvadą,
skaitiniai.org
kad ji jiems buvo ne kas kita, kaip r egi mybės
logika: sofistinis menas savo nežinojimui ir netgi
tyčinei apgaulei suteikti tiesos pavidalą, mėgdžiojant
nuodugnumo metodą, kurį logika apskritai nurodo, ir,
naudojantis jos topika50, pagražinti kiekvieną tuščią
tvirtinimą. Čia reikia padaryti teisingą ir naudingą
pastabą: bendroji logika, t r a k t u o j a ma kai p
organonas, visada yra regimybės logika, t. y. yra
dialektinė. Kadangi ji mums visai nieko nesako apie
pažinimo turinį, o tik nurodo formalias intelekto atiti­
kimo sąlygas, kurios, beje, visiškai indiferentiškos ob­
jektų atžvilgiu, tai reikalavimas naudotis jomis kaip
įrankiu (organonu) bent tariamai išplėsti ir praturtinti
savo žinioms turi baigtis tik plepėjimu, kai tvirtinama
kas tik nori su tam tikra tikrumo regimybe arba bet
kas užginčijama.
Tokio pobūdžio pamokymas jokiu būdu nedera filo­
sofo orumui. Todėl pavadinimas ,,dialektika" duotas lo­
gikai veikiau di a l e kt i nė s r egi mybės kri t i ­
kos prasme, ir kaip tik taip mes čia ją suprasime.

IV. Apie transcendentalinės logikos skirstymą

į transcendentalinę analitiką ir dialektiką
Transcendentalinėje logikoje mes izoliuojame inte­
lektą (kaip anksčiau transcendentalinėje estetikoje jus­
lumą) ir iš mūsų žinojimo išskiriame tik tą mąstymo
dalį, kuri kilusi vien tik iš intelekto. Tačiau šis grynojo
žinojimo taikymas kaip savo sąlyga remiasi tuo, kad
objektai, kuriems grynasis žinojimas gali būti taikomas,
mums duoti stebėjimu. Juk be stebėjimo bet koks mūsų
pažinimas netenka objektų ir tada jis lieka visiškai
tuščias. Vadinasi, transcendentalinės logikos dalis, iš-
dėstanti grynojo intelektinio pažinimo pradus ir princi­
pus, be kurių jokio objekto apskritai negalima mąstyti,
yra transcendentalinė analitika ir kartu tiesos logika.
Joks pažinimas negali jai prieštarauti, kartu nepraras­
damas bet kokio turinio, t. y. bet kokio santykio su ko- W5
skaitiniai.org
kiu nors objektu, taigi ir bet kokio teisingumo. Tačiau,
kadangi labai viliojantis ir gundantis dalykas naudotis
vien tik šiomis grynosiomis intelektinėmis žiniomis ir
pagrindiniais teiginiais, netgi išeinant už patyrimo ri­
bų, nors jis vienintelis gali mums pateikti materiją (ob­
jektus), kuriai galima taikyti tas grynąsias intelektines
sąvokas, tai intelektas rizikuoja bergždžiais išvedžioji­
mais materialiai taikyti formalius grynojo intelekto
principus ir be jokio skirtumo spręsti apie objektus,
kurie dar neduoti ir netgi galbūt jokiu būdu negali būti
duoti. Vadinasi, kadangi transcendentalinė analitika tu­
ri būti iš esmės tik [intelekto sąvokų ir principų] empi­
rinio taikymo vertinimo kanonas, tai ja piktnaudžiauja­
ma, jei ji laikoma visuotinio ir neriboto [intelekto]
taikymo organonu ir drįstama vien tik grynuoju inte­
lektu sintetiškai spręsti, tvirtinti ir nutarti apie objek­
tus apskritai. Tokiu atveju grynojo intelekto taikymas
taptų dialektinis. Tad transcendentalinės logikos antro­
ji dalis turi būti šios dialektinės regimybės kritika ir
turi būti vadinama transcendentaline dialektika ne kaip
menas dogmatiškai sukurti tokią regimybę (deja, labai
paplitęs įvairiausių metafizinių fokusų menas), bet kaip
intelekto ir proto kritika antfiziniame proto taikyme,
siekiant atskleisti jo nepagrįstų pretenzijų iliuziškumą
ir jo pretenzijas nužeminti iki žinių išradimo ir išplė­
timo —o tai jis tikisi pasieksiąs vien tik transcenden­
taliniais pagrindiniais teiginiais,—iki vien tik grynojo
intelekto įvertinimo ir jo apsaugojimo nuo sofistinės
apgaulės.

106
skaitiniai.org

TRANSCENDENTALINĖS LOGIKOS
P I R M A DAL I S

transcendentaline analitika
Si analitika yra viso mūsų apriorinio pažinimo suskai­
dymas į grynojo intelektinio pažinimo pradus. Čia rei­
kia turėti galvoje štai ką: 1) kad sąvokos būtų gryno­
sios, o ne empirinės; 2) kad jos priklausytų ne stebėji­
mui ir juslumui, bet mąstymui ir intelektui; 3) kad jos
būtų pradinės sąvokos ir deramai skiriamos nuo išves­
tinių arba iš jų sudarytų sąvokų; 4) kad jų lentelė būtų
išsami ir kad jos visiškai užpildytų visą grynojo inte­
lekto sritį. Betgi vieno ar kito mokslo išsamumo nega­
lima tikrai pripažinti remiantis sankaupos, sudarytos
tiktai eksperimentiškai, apytikriu apskaičiavimu. Šis
išsamumas galimas tik dėl apriorinio intelektinio paži­
nimo vi sumos i dėj os ir iš jos nustatomo ją su­
darančių sąvokų suskirstymo, taigi jis galimas tik dėl
jų ryši o Vi enoj e si st emoj e. Grynasis inte­
lektas visiškai skiriasi ne tik nuo visko, kas empiriš-
ka, bet net ir nuo bet kokio juslumo. Tad jis yra sa­
varankiškas, savaimingas ir jokiais išoriniais priedėliais
nepadidinamas vienumas. Todėl jo žinių visuma turi
sudaryti viena idėja apimamą ir apibrėžiamą sistemą,
kurios išsamumas ir suskirstymas kartu gali teikti ir vi­
sų ją sudarančių pažinimo dalių teisingumo ir autentiš­
kumo kriterijų. Visa ši transcendentalinės logikos dalis
susideda iš dviejų knygų, iš kurių viena apima s ą-
vokas, kita —grynojo intelekto pa gr i ndi ni us
teiginius. 107
skaitiniai.org
TRANSCENDENTALINĖS ANALITIKOS
PIRMA KNYGA
SĄVOKŲ ANALITIKA
Sąvokų analitiką aš suprantu ne kaip jų analizę ar­
ba filosofiniuose tyrimuose įprastą būdą skaidyti pasi­
taikančias sąvokas pagal turinį ir padaryti jas aiškias,
bet kaip dar mažai teištirtą pat i es i nt el ekt o su­
gebėj i mo skai dymą, siekiant ištirti apriorinių
sąvokų galimybę, ieškant jų pačiame intelekte, kaip jų
atsiradimo vietoje, ir analizuojant intelekto grynąjį tai­
kymą apskritai. Toks yra savitas transcendentalinės fi­
losofijos uždavinys, o visa kita yra loginis sąvokų nag­
rinėjimas filosofijoje apskritai. Tad mes paseksime
grynąsias sąvokas žmogaus intelekte nuo jų pirmųjų
užuomazgų ir pradmenų, kuriuose jos esti parengtos,
kol pagaliau jos išsiplėtos patyrimo atveju ir, išlaisvin­
tos nuo su jomis susijusių empirinių sąlygų, to paties
intelekto bus pateiktos visiškai grynos.
SĄVOKU ANALITIKOS
PIRMAS SKYRIUS
APIE VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ
ATRADIMO BŪDĄ
Kai naudojamas sugebėjimas pažinti, tai, priklauso­
mai nuo įvairių aplinkybių, atsiranda įvairių sąvokų,
įgalinančių pažinti šį sugebėjimą; galima sudaryti dau­
giau ar mažiau išsamų jų sąrašą, jei jos buvo stebimos
ilgesnį laiką arba su didesniu įžvalgumu. Tačiau kai
tiriama tokiu tarsi mechaniniu būdu, niekada negalima
tikrai nustatyti, kada tyrimas baigsis. Be to, sąvokos,
kurios šitaip aptinkamos tik progai pasitaikius, neat­
siskleidžia kaip tvarka ir sisteminis vienumas, bet galų
gale derinasi tik pagal panašumą ir nuo paprasčiausių
iki žymiai sudėtingesnių savo turiniu jos išsidėsto ei­
lėmis, kurios susidaro visai nesistemingai, nors ir pa­
los gal tam tikrą metodą.
skaitiniai.org
Transcendentalinės filosofijos pranašumas, bet kartu
ir pareiga, yra atrasti savo sąvokas pagal tam tikrą
principą, nes iš intelekto, kaip absoliutaus vienumo, jos
atsiranda grynos ir su niekuo nesumišusios ir dėl to pa­
čios turi būti viena su kita susietos kokia nors sąvoka
arba idėja. Toks ryšys pateikia mums taisyklę, pagal
kurią kiekvienos grynosios intelektinės sąvokos vietą
ir jų visų kartu išsamumą galima apibrėžti a priori,
o priešingu atveju visa tai priklausytų nuo nuožiūros
arba atsitiktinumo.

TRANSCENDENTALINIO
VISU GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ ATRADIMO BŪDO
PIRMAS SKIRSNIS
APIE LOGINĮ INTELEKTO TAIKYMĄ APSKRITAI

Anksčiau intelektas buvo apibrėžtas tik negaty­

viai—kaip nejuslinis sugebėjimas pažinti. Nepriklau­
somai nuo juslumo mes nieko negalime stebėti. Tad
intelektas nėra sugebėjimas stebėti. Bet, be stebėjimo,
nėra jokio kito būdo pažinti, išskyrus pažinimą sąvoko­
mis. Vadinasi, kiekvieno, bent jau žmogiškojo, intelekto
pažinimas yra pažinimas sąvokomis, ne intuityviai, bet
diskursyviai. Visi stebimai, būdami jusliniai, grindžia­
mi išoriniais poveikiais, o sąvokos grindžiamos funkci­
jomis. Bet funkciją aš suprantu kaip veiklos, pajungian­
čios įvairius vaizdinius vienam bendrajam vaizdiniui,
vienumą. Tad sąvokos remiasi mąstymo spontaniškumu,
o jusliniai stebiniai —įspūdžio imlumu. Šias sąvokas
intelektas gali taikyti tik taip, kad jis jomis sprendžia.
Kadangi joks vaizdinys, išskyrus stebinį, betarpiškai
nesusijęs su objektu, tai sąvoka siejasi ne betarpiškai
su objektu, bet su kuriuo nors kitu jo vaizdiniu (ne­
svarbu, ar tai stebinys, ar netgi jau sąvoka). Vadinasi,
sprendinys yra tarpiškas objekto pažinimas, taigi ob­
jekto vaizdinio vaizdinys. Kiekviename sprendinyje yra
sąvoka, galiojanti daugeliui vaizdinių, tarp kurių yra ir 109
skaitiniai.org
duotasis vaizdinys, betarpiškai susijęs su objektu. Pa­
vyzdžiui, sprendinyje „Visi kūnai dal ūs “ da­
lumo sąvoka susijusi su įvairiomis kitomis sąvokomis,
bet čia ji specialiai susieta su kūno sąvoka, o ši sąvo­
ka—su tam tikrais mums pasitaikančiais reiškiniais.
Vadinasi, šie objektai įsivaizduojami tarpiškai per da­
lumo sąvoką. Tad visi sprendiniai yra vienumo funkci­
jos tarp mūsų vaizdinių, nes objektui pažinti vietoj be­
tarpiško vaizdinio vartojamas be ndr es ni s vaizdi­
nys, apimantis ir betarpišką, ir daugelį kitų vaizdinių,
ir šitaip sujungiamos daugelis galimų žinių. Bet visus
intelekto veiksmus mes galime laikyti sprendiniais, tad
i nt e l e kt ą apskritai galima laikyti s ugebėj i mu
spręsti, nes pagal tai, kas anksčiau buvo pasaky­
ta, jis yra sugebėjimas mąstyti. Mąstymas yra pažini­
mas sąvokomis. O sąvokos, kaip galimų sprendinių pre­
dikatai, susijusios su kokiu nors dar neapibrėžto ob­
jekto vaizdiniu. Antai kūno sąvoka žymi ką nors, kas
gali būti pažinta ta sąvoka, pavyzdžiui metalą. Tad kū­
no sąvoka tik dėl to yra sąvoka, kad jai subordinuoti
kiti vaizdiniai, kuriems tarpininkaujant ji gali sietis su
objektais. Vadinasi, ji yra galimo sprendinio predika­
tas, pavyzdžiui sprendinio „Kiekvienas metalas yra kū­
nas“. Taigi galima atrasti visas intelekto funkcijas, jei
sugebame išsamiai parodyti vienumo funkcijas sprendi­
niuose. Kitas skirsnis parodys, kad tai visai lengvai
galima padaryti.
VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ ATRADIMO BŪDO
ANTRAS SKIRSNIS
§ 9. Apie intelekto loginę funkciją sprendiniuose
Jei mes abstrahuojamės nuo sprendinio apskritai
bet kokio turinio ir kreipiame dėmesį tik į pačią intelek­
tinę sprendinio formą, tai matome, kad mąstymo funk­
ciją jame galima išreikšti keturiais pavadinimais, iš ku­
rių kiekviename glūdi trys momentai. Juos gerai ga­
no Įima pavaizduoti šia lentele.
skaitiniai.org
1
Spr endi ni o ki ekybė
Bendrieji
Ypatingieji
Vieniniai
2 3
Kokybė Sant yki s
Teigiamieji Kategoriškieji
Neigiamieji Hipotetiniai
Begaliniai Skirstytiniai
4
Modal umas
Probleminiai
Asertoriniai
Apodiktiniai
Kadangi šis skirstymas kai kuriomis, nors neesminė­
mis, detalėmis, atrodo, nukrypsta nuo įprastinės logikų
technikos, tai pravers šie įspėjimai dėl keliančio susi­
rūpinimą klaidingo supratimo.
1. Logikai teisingai sako, kad, vartojant sprendinius
samprotavimuose, vieninius sprendinius galima trak­
tuoti kaip bendruosius. Juk kaip tik dėl to, kad jie ne­
turi jokios apimties, jų predikatas negali sietis tik su
kai kuo iš to, kas apimama subjekto sąvoka, o kitos
dalies neliesti. Vadinasi, predikatas galioja subjekto
sąvokai be išimties, tarsi ši sąvoka būtų visuotinai
galiojanti, turinti apimtį, kurios visai reikšmei galioja
predikatas. Tuo tarpu jei mes vieninį sprendinį paly­
ginsime su visuotinai galiojančiu tik kaip kiekybinį
žinojimą, tai jis santykiauja su juo taip, kaip vienetas
su begalybe, ir, vadinasi, pats savaime nuo jo iš esmės
skiriasi. Tad jei aš vieninį sprendinį (judicium singulare)
vertinu ne tik pagal jo vidinį galiojimą, bet ir kaip
žinojimą apskritai jo kiekybės, palyginti su kitomis ži­
niomis, požiūriu, tai jis, žinoma, skiriasi nuo visuotinai
galiojančių sprendinių (judicia communia) ir nusipelnė m
skaitiniai.org
atskiros vietos išsamioje mąstymo apskritai momentų
lentelėje (nors, suprantama, ne logikoje, kuri apsiribo­
ja tik sprendinių vartojimu vienas kito atžvilgiu).
2. Lygiai taip pat transcendentalinėje logikoje b e-
gal i ni us s pr e ndi ni us reikia dar skirti nuo
t ei gi amųj ų, nors bendrojoje logikoje jie teisė­
tai priskiriami prie teigiamųjų sprendinių ir nesudaro
atskiro skirstymo nario. Juk bendroji logika abstrahuo-
jasi nuo predikato bet kokio turinio (net jeigu jis nei­
giamas) ir tik žiūri, ar jis subjektui priskiriamas, ar
priešpriešinamas. O transcendentalinė logika sprendinį
nagrinėja ir šio loginio teigimo vertingumo arba turi­
nio požiūriu, pasitelkusi vien tik neigiamą predikatą, ir
nustato, kokią naudą jis duoda visam pažinimui. Jei
apie sielą aš pasakyčiau, kad ji nėra mirtinga, tai nei­
giamuoju sprendiniu bent jau suturėčiau nuo klaidos.
O teiginiu ,,Siela yra nemirtinga" jo loginės formos
požiūriu aš iš tikrųjų kažką teigiau, įskyriau sielą į ne­
mirtingų esybių neapibrėžtą apimtį. Tačiau kadangi vi­
soje galimų esybių apimtyje mirtingosios sudaro vieną
dalį, o nemirtingosios —kitą, tai savo teiginiu aš pa­
sakiau ne ką kita, o įtik tai, kad siela yra vienas iš be­
galinės aibės daiktų, kurie išlieka, jei aš pašalinu visa,
kas mirtinga. Tuo visko, kas galima, begalinė sritis apri­
bojama taip, kad nuo jos atskiriama tai, kas mirtinga, ir
į likusią jos ploto apimtį įskiriama siela. Tačiau ir taip
išskyrus, šis plotas vis dar lieka begalinis ir iš jo gali­
ma pašalinti dar daug dalių, bet nuo to sielos sąvoka
nė kiek nepraturtės ir netaps teigiamai apibrėžta. Tad
šie sprendiniai, begaliniai savo logine apimtimi, iš tikrų­
jų pažinimo apskritai turinio atžvilgiu tėra apribojan­
tys, todėl jų negalima apeiti transcendentalinėje lente­
lėje, apimančioje visus mąstymo momentus sprendi­
niuose, neg šiuo atveju intelekto atliekama funkcija
galbūt pasirodys esanti svarbi jo grynojo apriorinio
pažinimo srityje.
3. Visi mąstymo santykiai sprendiniuose yra šių rū­
šių: a) predikato ir subjekto santykis, b) pagrindo ir
U2 sekmens santykis, c) suskirstyto pažinimo ir visų skirs-
skaitiniai.org
tymo narių santykis vieno su kitu. Pirmosios rūšies
sprendiniuose nagrinėjamos tik dvi viena su kita san­
tykiaujančios sąvokos, antrosios —du sprendiniai, tre­
čiosios—daug sprendinių. Hipotetiniame sprendinyje
„Jei egzistuoja visiškas teisingumas, tai nepataisomas
piktadarys bus nubaustas" iš esmės glūdi dviejų teigi­
nių—„Egzistuoja visiškas teisingumas" ir „Nepataiso­
mas piktadarys bus nubaustas" santykis. Čia nespren­
džiama, ar kiekvienas iš šių teiginių pats savaime yra
teisingas. Šiuo teiginiu mąstoma tik seka. Pagaliau skirs-
tytiniame sprendinyje glūdi dviejų ar daugiau teiginių
santykis vieno su kitu, beit ne sekos, o loginio prieš-
priešinimo santykis, kiek vieno sprendinio sritis šalina
kito sritį, tačiau kartu ir bendravimo santykis, kiek jie
visi kartu užpildo tikrojo pažinimo sritį. Tad skirstyti-
nis sprendinys išreiškia pažinimo srities dalių santykį,
nes kiekvienos dalies sritis yra kitų dalių srities papil­
dymas iki visos suskirstyto pažinimo visumos, kaip, pa­
vyzdžiui, sprendiniai „Pasaulis egzistuoja arba dėl aklo
atsitiktinumo, arba dėl vidinio būtinumo, arba dėl iš­
orinės priežasties". Kiekvienas iš šių sprendinių užima
pasaulio apskritai egzistavimo galimo pažinimo srities
dalį, o visi kartu —visą sritį. Pašalinti pažinimą iš vie­
nos iš šių sričių —vadinasi, įjungti jį į vieną iš kitų;
priešingai, įjungti jį į vieną iš šių sričių —vadinasi,
pašalinti iš kitų. Taigi skirstytiniame sprendinyje yra
tam tikras žinių bendravimas, kurį sudaro tai, kad jos
abipusiai viena kitą šalina, bet šitaip kaip vi suma
apibrėžia teisingą pažinimą, visos kartu sudarydamos
vienintelio duotojo pažinimo visą turinį. Tai aš laikau
esant reikalinga čia pažymėti tik dėl tolesnio nagrinė­
jimo.
4. Sprendinių modalumas yra visiškai ypatinga jų
funkcija, kurios skiriamasis požymis tas, kad ji nieko
neprideda prie sprendinio turinio (nes, išskyrus dydį,
kokybę ir santykį, nėra nieko, kas sudarytų sprendinio
turinį), bet susijusi tik su jungties reikšme mąstymo ap­
skritai atžvilgiu. Pr obl emi ni ai yra tokie sprendi- n3
skaitiniai.org
niai, kuriuose teigimas arba neigimas laikomi tik ga­
l i mai s (savo nuožiūra). Aser t or i ni ai —tie,
kuriuose teigimas arba neigimas nagrinėjami kaip t i k­
ri (teisingi). Apodi kt i ni a i —tie, kuriuose jie
laikomi būtinais*. Antai abu sprendiniai, kurių
santykį sudaro hipotetinis sprendinys (antecedens ir
consequens), kaip ir sprendiniai, savo sąveika sudaran­
tys skirstytinį sprendinį (skirstymo nariai), tėra proble­
miniai. Anksčiau pateiktame pavyzdyje teiginys „Eg­
zistuoja visiškas teisingumas" išsakomas ne asertoriš-
kai, o tik mąstomas kaip bet kuris sprendinys, kurį
galbūt kasį nors priima, ir tik seka yra asertorinė. To­
dėl tokie sprendiniai gali būti taip pat aiškiai klaidingi,
bet vis dėlto, kaip probleminiai, jie gali būti tiesos pa­
žinimo sąlygos. Antai sprendinys „Pasaul i s egzi s­
t uoj a dėl aklo at si t i kt i numo" pateikta­
me skirstytiniame sprendinyje turi tik probleminę
reikšmę, būtent kad kas nors gali, tegul tik akimirkai,
priimti šį teiginį, ir vis dėlto jis pasitarnauja tiesai su­
rasti (kaip nurodymas klaidingo kelio iš visų kelių, ku­
riais galima eiti). Tad probleminis yra tas teiginys, ku­
ris išreiškia tik loginę (ne objektyvią) galimybę, t. y.
laisvą pasirinkimą tokį teiginį laikyti galiojančiu, in­
telekto galimybę savavališkai jį priimti. Asertorinis
teiginys išsako loginį tikrumą, arba tiesą, kaip, pavyz­
džiui, hipotetiniame samprotavime, kuriame antece-
dentas didžiojoje premisoje yra probleminis, o mažojo­
je premisoje —asertorinis; jis rodo, kad teiginys jau
susijęs su intelektu pagal jo dėsnius. Apodiktiniu tei­
giniu mąstomas asertorinis teiginys kaip apibrėžtas šiais
paties intelekto dėsniais, todėl jis tvirtinamas a priori
ir šitaip išreiškia loginį būtinumą. Kadangi čia viskas
prie intelekto prisijungia palaipsniui —pirmiau kažkas
sprendžiama problemiškai, paskui tai priimama aserto-
riškai kaip teisinga ir pagaliau tvirtinama kaip neatski-
*Tarytum mąstymas pirmuoju atveju būtų i nt el ekt o funk­
cija, antruoju —sprendi mo galios, trečiuoju — proto
114 funkcija. Ši pastaba bus paaiškinta tik tolesniu tyrimu.
skaitiniai.org
riamai susiję su intelektu, t. y. kaip būtina ir apodiktiš-
ka,—tai šias tris modalumo funkcijas galima taip pat
vadinti trimis mąstymo apskritai momentais.

VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ ATRADIMO BUDO

TREČIAS SKIRSNIS
§ 10. Apie grynąsias intelektines sąvokas,
arba kategorijas
Kaip jau buvo daug kartų sakyta, bendroji logika
abstrahuojasi nuo pažinimo, bet kokio turinio ir laukia,
kad jai iš kitur —nesvarbu, iš kur —bus duoti vaizdi­
niai, kuriuos ji pirmiausia paverčia sąvokomis, o tai at­
liekama analitiniu būdu. Tuo tarpu transcendentalinė
logika a priori turi prieš save juslumo įvairovę, kurią
jai teikia transcendentalinė estetika kaip medžiagą
grynosioms intelektinėms sąvokoms, be kurios jos netu­
rėtų jokio turinio, taigi būtų visiškai tuščios. Erdvė ir
laikas a priori apima grynuoju stebėjimu aprėpiamą
įvairovę, bet vis dėlto priklauso prie mūsų sielos imlu­
mo sąlygų, kuriomis ji tegali įgyti objektų vaizdinius ir
kurios dėl to visada turi paveikti taip pat ir objektų
sąvokas. Tačiau mūsų mąstymo spontaniškumas reika­
lauja šią įvairovę pirmiausia tam tikru būdu apžvelgti,
suvokti ir susieti, kad ji būtų pažinta. Tokį veiksmą aš
vadinu sinteze.
Tačiau plačiausia prasme s i nt ezę aš suprantu
kaip veiksmą, kuriuo įvairūs vaizdiniai jungiami vieni
su kitais ir jų įvairovė aprėpiama vienu pažinimo [ak­
tu]. Tokia sintezė yra grynoj i , jei įvairovė duota
ne empiriškai, bet a priori (kaip įvairovė erdvėje ir lai­
ke). Mūsų vaizdiniai turi būti duoti pirma bet kokios jų
analizės, ir jokia sąvoka savo t ur i ni u negali at­
sirasti analitiškai. Įvairovės (nesvarbu, ar ji duota em­
piriškai, ar a priori) sintezė pirmiausia sukuria žinoji­
mą, kuris, tiesa, iš pradžių gali būti dar neapdorotas ir
padrikas ir dėl to reikalingas analizės; vis dėlto tik sin- n 5
skaitiniai.org
tezė yra tai, kas, tiesą sakant, iš elementų sudaro žinias
ir jas suvienija į tam tikrą turinį. Tad sintezė yra tai,
į ką mes pirmiausia turime atkreipti dėmesį, jei norime
spręsti apie mūsų žinojimo pradinę kilmę.
Sintezė apskritai, kaip vėliau matysime, yra išimti­
nai vaizduotės —aklos, nors ir būtinos, sielos funkci­
jos—veikla; be vaizduotės mes visiškai nieko nežino­
tume, nors mes retai ją įsisąmoniname. Tačiau šią sin­
tezę paversti s ą v o k o mi s 51 yra intelekto funkcija,
dėl kurios jis mums pirmiausia teikia žinojimą tikrąja
šio žodžio prasme.
Grynoji si nt ezė savo be ndr uoj u pavi ­
ri a 1u teikia grynąją intelektinę sąvoką. O grynąja
sinteze aš laikau tą sintezę, kuri remiasi aprioriniu sin­
tetiniu vienumu: antai mūsų skaičiavimas (tai ypač ma­
tyti iš didžiųjų skaičių) yra sintezė, r emi ant i s
sąvokomi s, nes ji atliekama bendru vienumo pa­
grindu (pavyzdžiui dešimtainėje sistemoje). Vadinasi,
pagal šią sampratą, įvairovės sintezės vienumas bū­
tinas.
Analizės būdu įvairūs vaizdiniai s ubor di nuo­
j ami vienai sąvokai (veiksmas, kurį nagrinėja bend­
roji logika). Transcendentalinė logika moko, kaip pa­
versti sąvokomis ne pačius vaizdinius, bet vaizdinių
gr yną j ą sintezę. Kad galėtume pažinti visus
objektus, mums turi būti a priori duota, pirma, grynojo
stebėjimo į vai rovė; antra, vaizduotės atlikta šios
įvairovės sintezė, tačiau šitai dar neteikia pažini­
mo. Sąvokos, šiai grynajai sintezei suteikiančios v i e-
n u m ą ir esančios vien tik šio būtino sintetinio vie­
numo vaizdinyje, yra trečioji pasireiškiančio objekto
pažinimo sąlyga ir remiasi intelektu.
Ta pati funkcija, kuri suteikia vienumą įvairiems
vaizdiniams vi ename spr endi nyj e, suteikia
jį taip pat ir įvairių vaizdinių grynajai sintezei vi e­
name st ebėj i me; šis vienumas, išreikštas bend­
ra forma, vadinamas grynąja intelektine sąvoka. Tad
tas pats intelektas ir, be to, tais pačiais veiksmais, kū­
ne riais jis, remdamasis analitiniu vienumu, sukūrė sąvo-
skaitiniai.org
kose loginę sprendinio formą, remdamasis įvairovės
stebėjimo apskritai sintetiniu vienumu, suteikia savo
vaizdiniams transcendentalinį turinį, dėl kurio jie vadi­
nami grynosiomis intelektinėmis sąvokomis, kurios a
priori priskiriamos objektams,—bendroji logika to at­
likti negali.
Šitokiu būdu atsiranda lygiai tiek grynųjų intelekti­
nių sąvokų, a priori susijusių su stebėjimo objektais
apskritai, kiek anksčiau pateiktoje lentelėje buvo išvar­
dyta loginių funkcijų visuose galimuose sprendiniuose;
šiomis funkcijomis intelektas visiškai išsemiamas ir jo
sugebėjimai jomis visiškai išmatuojami. Sekdami Aris­
toteliu, mes šias sąvokas vadinsime kat egor i j o-
m i s, nes mūsų pradinis uždavinys yra tas pats, kaip ir
jo, tačiau šio uždavinio sprendimu mes labai nuo jo
nutolstame.
Ka t e gor i j ų l ent el ė
1.
Kiekybės:
Vi enumas
Daugi s
Vi sybė
2 . 3.
Santykio:
Kokybės: Savybi ngumas ir sava­
Real umas rankiškas egzistavimas52 (subs­
Nei gi mas tantia et accidens)
Apr i boj i mas Pr i ež a s t i nguma s ir pri­
klausomybė (priežastis ir pada­
rinys)
Bendr avi mas (veikiančio­
jo ir poveikį patiriančiojo są­
veika)
4.
Modalumo:
Gal i mybė —negalimybė
Egzi s t avi mas —neegzistavimas
Būt i numas —atsitiktinumas 117
skaitiniai.org
Toks yra sąrašas visų pradinių grynųjų sintezės są­
vokų, kurios a priori glūdi intelekte ir dėl kurių jis yra
grynasis intelektas, nes tik per jas jis gali ką nors su­
prasti stebėjimo įvairovėje, t. y. mąstyti stebėjimo ob­
jektą. Sis skirstymas sudarytas sistemingai, remiantis
vienu bendru principu, būtent sugebėjimu spręsti (ku­
ris yra tas pat, kas ir sugebėjimas mąstyti); jis neatsira­
do iš fragmentiškų, atsitiktinių paieškų grynųjų sąvo­
kų, dėl kurių sudėties pilnumo niekada negali būti tik­
ras, nes apie jas samprotaujama tik induktyviai, jau
nekalbant apie tai, kad šiuo būdu niekada negalima
įžvelgti, kodėl grynajame intelekte yra būtent šios, o ne
kitos sąvokos. Atrasti šias pagrindines sąvokas —tai
užmojis, vertas tokio įžvalgaus vyro, kaip Aristotelis.
Tačiau kadangi jis neturėjo jokio principo, tai nutver­
davo jas, kai jos jam pasitaikydavo, ir iš pradžių jis
surado dešimt sąvokų, kurias pavadino ka t e gor i ­
j omi s (predikamentais). Vėliau jis manė atradęs dar
penkias, kurias prijungė prie pirmųjų, pavadinęs jas
postpredikamentais. Tačiau jo lentelė vis dar buvo ne­
pakankama. Be to, į ją įeina ir kai kurie grynojo jus­
lumo modusai (quando, ubi, situs, taip pat prius, simul)
ir netgi vienas empirinis (motus), kurie visai nepriklau­
so šiai intelekto genealogijai; arba tarp pradinių sąvo­
kų išvardytos taip pat ir išvestinės sąvokos (actio, pas­
sio), o kai kurių pradinių sąvokų visai trūksta.
Dėl to reikia dar pažymėti, kad kategorijos, kaip
tikrosios grynojo intelekto pi r mi nės sąvo­
kos, taip pat turi tokias pat grynas i š ves t i nes
sąvokas, kurių jokiu būdu negalima praleisti išsa­
mioje transcendentalinės filosofijos sistemoje, bet savo
grynai kritiniame tyrime aš galiu pasitenkinti vien tik
užuomina apie jas.
Tebus man leista šias grynąsias, bet išvestines gry­
nojo intelekto sąvokas vadinti grynojo intelekto p r e-
d i k a b i l i a i s 53 (priešingai predikamentams). Turint
pradines ir pagrindines sąvokas, lengva prie jų prijung­
ti išvestines ir subordinuotas sąvokas ir pavaizduoti vi­
ne są grynojo intelekto genealoginį medį. Kadangi čia man
skaitiniai.org
rūpi ne sistemos išsamumas, bet tik sistemai sudaryti
reikalingi principai, tai šį papildymą aš atidedu kitam
kartui. Beje, šį tikslą galima pasiekti paėmus į rankas
ontologijos vadovėlius ir, pavyzdžiui, priežastingumo
kategorijai pajungus jėgos, veikimo, kentėjimo predi-
kabilius, bendravimo kategorijai —buvimo, pasiprieši­
nimo predikabilius, modalumo predikamentui —atsira­
dimo, išnykimo, kitimo predikabilius ir t. t. Kategorijos,
susijusios su grynojo juslumo modusais arba viena su
kita, teikia daugybę apriorinių išvestinių sąvokų, kurių
nurodymas ir kuo išsamesnio jų sąrašo sudarymas —
naudinga ir nepasakysi, kad nemalonu, bet čia tai būtų
nereikalinga pastanga.
Šiame veikale aš sąmoningai nepateikiu šių kate­
gorijų apibrėžimų, nors ir galėčiau tai padaryti. Ateityje
šias sąvokas aš suskaidysiu iki tokio laipsnio, kuris pa­
kankamas mano kuriamai metodo teorijai. Grynojo
proto sistemoje šių apibrėžimų teisėtai būtų galima iš
manęs pareikalauti, bet čia jie tik atitrauktų nuo pa­
grindinio tyrimų punkto, sukeldami abejones ir išpuo­
lius, kuriuos kuo puikiausiai galima nukreipti į kitus
užsiėmimus, iš esmės niekuo nepakenkiant mūsų tiks­
lui. Tuo tarpu jau iš to trupučio, ką aš apie tai pasa­
kiau, aiškiai matyti, kad [šių sąvokų] išsamus žodynas
su visais reikalingais paaiškinimais ne tik galimas, bet
ir lengvai sudaromas. Jo skyriai jau yra, reikia tik
juos užpildyti, o tokia sisteminė topika, kaip mūsų, ne­
leidžia taip lengvai suklysti dėl kiekvienai sąvokai pri­
klausančios vietos ir kartu įgalina lengvai pastebėti
tas vietas, kurios dar neužpildytos.

§U
Ši kategorijų lentelė skatina įdomiems apmąsty­
mams, kurie turbūt galėtų turėti svarbių padarinių vi­
sų protu pagrįstų žinių mokslinei formai. Kad teorinėje
filosofijos dalyje ši lentelė nepaprastai naudinga, net­
gi būtina nubraižyti išsamiam mokslo, kiek jis re-
skaitiniai.org
miasi apriorinėmis sąvokomis, vi sumos pl anui ir
matematiškai54 jam s us ki r s t yt i pagal api­
br ėžt us pr i nci pus, —tai jau savaime paaiš­
kėja iš to, kad minėtoje lentelėje yra visiškai visos
pradinės intelekto sąvokos, netgi jų sistemos žmogaus
intelekte forma, vadinasi, ji nurodo sumanyto speku­
liatyvaus mokslo vi sus moment us, netgi jo t v a r-
ką. Tokio mokslo pavyzdį aš jau daviau kitur *, o čia
pateiksiu kai kurias iš tų pastabų.
Pi r moj i past aba: šią lentelę, kurioje yra
keturios intelektinių sąvokų klasės, pirmiausia galima
padalyti į du skyrius, iš kurių pirmasis apima stebėjimo
(tiek grynojo, tiek empirinio) objektus, o antrasis —šių
objektų egzistavimą (arba vienas kito, arba intelekto
atžvilgiu).
Pirmosios klasės kategorijas aš pavadinčiau m a te­
rn a t i n ė m i s, antrosios —di nami nėmi s. Kaip
matome, pirmosios klasės kategorijos neturi jokių ati­
tikmenų, jų galima rasti tik antrajai klasei. Tačiau
šis skirtingumas turi turėti pagrindą intelekto pri­
gimtyje.
Ant r oj i past aba: kiekvienoje klasėje yra
vienodas kategorijų skaičius, būtent trys, ir šitai taip
pat skatina apmąstymui, nes kitais atvejais bet kuris
apriorinis skirstymas, remiantis sąvokomis, turi būti
dichotomija. Be to, čia reikia pridurti, kad trečioji ka­
tegorija visur atsiranda iš tos pačios klasės antrosios ir
pirmosios kategorijų junginio.
Tad vi sybė (totalumas) yra ne kas kita, kaip dau­
gis, imamas kaip vienumas, a pr i boj i mas —ne kas
kita, kaip realumas, susietas su neigimu, be ndr a vi ­
ma s —viena kitą sąlygojančių substancijų priežastin­
gumas, pagaliau būt i numas yra ne kas kita, kaip
egzistavimas, duotas jau pačia savo galimybe. Bet ne­
reikia manyti, kad trečioji kategorija tėra išvestinė,
o ne pirminė grynojo intelekto sąvoka. Iš tiesų pirmo­
sios ir antrosios kategorijų junginys, reikalingas suda-
120 ,,Metafiziniai gamtos mokslo pradai".
skaitiniai.org
ryti trečiajai sąvokai, reikalauja specialaus intelekto
akto, kuris nėra toks pat, kaip aktas, atliekamas pirmo­
joje ir antrojoje kategorijose. Antai s kai či aus są­
voka (priklausanti visybės kategorijai) ne visada gali­
ma ten, kur yra aibės ir vienumo sąvokos (pavyzdžiui,
begalybės vaizdinyje); arba dėl to, kad aš sujungiu
pr i ežas t i es ir s ubs t a nc i j os sąvokas, dar
nepasidaro tuoj pat suprantama į t akos sąvoka, t. y.
kaip viena substancija gali būti ko nors priežastis
kitoje substancijoje. Taigi aišku, kad tam reikalingas
specialus intelekto aktas; lygiai taip pat ir kitais at­
vejais.
Tr eči oj i past aba: apie vienintelę, būtent
bendravi mo, kategoriją, priklausančią trečiajai
klasei, reikia pasakyti, kad jos derėjimas su loginėje
funkcijų lentelėje ją atitinkančio skirstytinio sprendi­
nio forma nėra toks akivaizdus, kaip kitų kategorijų
atveju.
Kad įsitikintume, jog jos iš tikrųjų dera, reikia pa­
žymėti, kad visuose skirstytiniuose teiginiuose sritis
(aibė viso to, ką tas teiginys apima) pateikiama kaip
į dalis (subordinuotas sąvokas) suskirstyta visuma, ir
kadangi viena dalis negali būti subordinuota kitai, tai
jos mąstomos kaip sukor di nuot os, o ne su­
bor di nuot os, tad jos viena kitą sąlygoja ne
vi enašal i škai , kaip eilėje, bet abipusiai,
kaip agr e gat e (jei vienas skirstymo narys priima­
mas, tai visi kiti pašalinami, ir atvirkščiai).
Panašus ryšys mąstomas dai kt ų vi sumoj e:
vienas daiktas kaip padarinys ne s ubor di nuo­
tas kitam daiktui kaip jo egzistavimo priežasčiai, bet
jie kartu ir abipusiai koor di nuoj a mi kaip viena
kitą sąlygojančios priežastys (pavyzdžiui, kūne, kurio
dalys viena kitą traukia ir stumia). Tai yra visai kita
ryšio rūšis negu toji, kuri aptinkama pačiame priežas­
ties ir padarinio (pagrindo ir sekmens) santykyje, kai
sekmuo savo ruožtu nesąlygoja pagrindo ir dėl to ne­
sudaro su juo visumos (kaip pasaulio kūrėjas su pasau­
liu). Kai intelektas įsivaizduoja suskirstytos sąvokos 121
skaitiniai.org
apimtį, tai jo veikimo būdas yra toks pat, kaip ir tuo at­
veju, kai jis daiktą mąsto kaip dalų; panašiai kaip pir­
muoju atveju skirstymo nariai vienas kitą šalina ir vis
dėlto yra sujungti vienoje apimtyje, taip antruoju at­
veju intelektas įsivaizduoja dalaus daikto dalis kaip
tokias, kurioms kiekvienai (kaip substancijai) būdingas
egzistavimas nepriklausomai nuo kitų dalių, ir vis dėl­
to susietas į vieną visumą.

§ 12
Tačiau senųjų autorių transcendentalinėje filosofi­
joje yra dar vienas skyrius, apimantis grynąsias inte­
lektines sąvokas, kurios, nors ir nepriskiriamos prie ka­
tegorijų, vis dėlto, jų nuomone, turi galioti kaip aprio­
rinės objektų sąvokos; tačiau tokiu atveju jos turėtų
padidinti kategorijų skaičių, o šito negali būti. Šios
sąvokos išvardijamos garsiajame scholastų teiginyje:
quodlibet ens est unum, verum, bonum. Nors šio prin­
cipo taikymas darant išvadas buvo nevaisingas (išva­
dos būdavo perdėm tautologiniai teiginiai), tad naujai­
siais laikais metafizikoje jis paprastai iškeliamas beveik
tik iš pagarbos tradicijai, vis dėlto taip ilgai išsilaikiusi
mintis, kad ir kokia ji atrodytų tuščia, nusipelnė, jog
visada būtų tiriama jos kilmė, ir įgalina mus daryti
prielaidą, kad jos pagrindą sudaro kokia nors intelekto
taisyklė, kuri, kaip dažnai atsitinka, tik klaidingai buvo
aiškinama. Šie tariamai transcendentaliniai dai kt ų
predikatai yra ne kas kita, kaip bet kokio dai kt ų
a ps kr i t a i paži ni mo loginiai reikalavimai ir
kriterijai; pažinimo pagrindu jie laiko kiekybės katego­
rijas, būtent vi enumą, daugį ir visybę; tik
jos iš esmės turėjo būti laikomos materialiomis, pri­
klausančiomis pačių daiktų galimybei, tuo tarpu iš tik­
rųjų jas vartojo tik formalia reikšme, kaip priklausan­
čias prie kiekvieno pažinimo loginių reikalavimų, ir kar­
tu šiuos mąstymo kriterijus neapdairiai pavertė daiktų
pačių savaime savybėmis. Kiekvienam objekto pažini-
skaitiniai.org
mui būdingas sąvokos vi enumas, kurį galima pa­
vadinti kokybi ni u vi enumu, kiek jis supran­
tamas tik kaip žinių įvairovės junginio vienumas, kaip,
pavyzdžiui, pjesės, kalbos, pasakos temos vienumas.
Antra, yra sekmenų t ei si ngumas. Kuo daugiau
yra duotosios sąvokos teisingų sekmenų, tuo daugiau
jos objektyvaus realumo požymių. Tai būtų galima pa­
vadinti požymių, priklausančių vienai sąvokai kaip
bendram pagrindui (o ne mąstomų ja kaip dydis), ko­
kybi ni u daugiu. Pagaliau trečia —t obul u­
mas, kurį sudaro tai, kad visas šis daugis grąžinamas
atgal į sąvokos vienumą ir visiškai derinasi su ja, o ne
su kuria nors kita sąvoka; tai galima pavadinti koky­
bi ni u i š samumu (totalumu). Taigi aišku, kad šie
pažinimo apskritai galimybės loginiai kriterijai tris kie­
kybės kategorijas, kurių vienumą reikia laikyti perdėm
vienarūšiu, kuriant kiekybę, pažinimo kokybe, kaip
principu, čia modifikuoja tik ne vi e na r ūš i ų pa­
žinimo dalių susiejimo vienoje sąmonėje požiūriu55.
Antai sąvokos (o ne jos objekto) galimybės kriterijus
yra apibrėžimas, kuriame sąvokos vi enumas, viso
to, kas pirmiausia iš jos gali būti išvesta, t e i s i ngu­
mas, pagaliau to, kas iš jos gali būti išgauta, i šsa­
mumas sudaro tai, ko reikia sukurti visai sąvokai.
Lygiai taip pat hi pot ezės kr i t er i j us yra pri­
imto ai ški ni mo pa gr i ndo suprantamumas ar­
ba jo vi enumas (be pagalbinės hipotezės), iš jos
išvedamų sekmenų t e i s i nguma s (vienas kito ir pa­
tyrimo atitikimas) ir pagaliau tų sekmenų aiškinimo pa­
grindo i š samumas —sekmenų, kurie nurodo ne
daugiau ir ne mažiau, o tik tai, kas hipotezėje tariama
ir derinasi su ja, a posteriori analitiškai vėl teigdami
tai, kas buvo mąstoma a priori sintetiškai. Tad vienu­
mo, teisingumo ir tobulumo sąvokomis transcendentali­
nė kategorijų lentelė visai nepapildoma, tarytum joje
ko nors trūktų, bet tik šių kategorijų vartojimo būdas
pajungiamas pažinimo atitikimo pačiam sau bendro­
sioms loginėms taisyklėms, visiškai apeinant šių sąvo­
kų santykį su objektu. 123
skaitiniai.org
SĄVOKŲ ANALITIKOS.
ANTRAS SKYRIUS
APIE GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ DEDUKCIJĄ

PIRMAS SKIRSNIS
§13. Apie transcendentalinės dedukcijos apskritai
principus
Teisės teoretikai, kalbėdami apie teises ir pretenzi­
jas, teisminiame procese klausimą dėl teisės (quid juris)
skiria nuo klausimo dėl fakto (quid facti), reikalauja
įrodyti ir viena, ir kita ir pirmąjį, t. y. teisės arba pre­
tenzijų teisėtumo, įrodymą vadina dedukci j a. Mes
vartojame daugybę empirinių sąvokų, niekam neprieš­
taraujant, ir be jokios dedukcijos manome turį teisę
suteikti joms prasmę ir įsivaizduojamą reikšmę, nes vi­
sada galime pasitelkti patyrimą įrodyti jų objektyviam
realumui. Tačiau yra taip pat uzurpuotos sąvokos, kaip,
pavyzdžiui, laimė, likimas, kurios, nors vartoja­
mos bemaž su visuotiniu atlaidumu, vis dėlto kartais
verčiamos atsakyti į klausimą: quid juris? Tokiu atveju
jų dedukcija sudaro nemenkų keblumų, nes nei iš pa­
tyrimo, nei remiantis protu negalima pateikti jokio aiš­
kaus teisinio pagrindo, kuris aiškiai parodytų jų vartoji­
mo teisėtumą.
Bet tarp įvairių sąvokų, sudarančių labai margą
žmogiškojo pažinimo audinį, yra tokių, kurios skirtos
būti taikomos grynai aprioriškai (visiškai nepriklauso­
mai nuo bet kokio patyrimo), ir ši jų teisė visada rei­
kalinga dedukcijos, nes patyrimu pagrįsti tokio taikymo
teisėtumo įrodymai nepakankami, o tuo tarpu rei­
kia žinoti, kaip šios sąvokos gali būti susijusios su ob­
jektais, kurių jos juk negauna iš jokio patyrimo. Todėl
paaiškinimą, kaip sąvokos gali a priori būti susijusios su
objektais, aš vadinu sąvokų t r a n s c e n d e n t a l i n e
de dukci j a ir skiriu ją nuo empi r i nės de-
124 dukcijos, nurodančios, kaip sąvoka įgyjama patyrimu
skaitiniai.org
ir jo apmąstymu, ir todėl liečiančios ne teisėtumą, bet
faktą, dėl kurio sąvoka atsirado.
Mes dabar jau turime dviejų visai skirtingų rūšių
sąvokas, kurios tarpusavyje derinasi tuo, kad ir vienos,
ir kitos su objektais susijusios visiškai a priori, būtent
erdvės ir laiko, kaip juslumo formų, sąvokas bei kate­
gorijas, kaip intelekto sąvokas. Bandymas pateikti jų
empirinę dedukciją būtų visiškai tuščias darbas, nes
skiriamasis jų prigimties bruožas yra tai, jog jos yra
susijusios su savo objektais, nieko nesiskolindamos iš
patyrimo, kad juos įsivaizduotų. Tad jeigu jų dedukci­
ja būtina, ji visada turi būti transcendentalinė.
Vis dėlto šioms sąvokoms, kaip kiekvienam pažini­
mui, galima atrasti jei ne jų galimybės principus, tai vis
dėlto atsitiktines jų susidarymo patyrime priežastis; ta­
da jusliniai įspūdžiai duoda pirmąją dingstį atskleisti
visą pažinimo galią jų atžvilgiu ir realizuoti patyrimą,
kuriame glūdi du labai skirtingi pradai, būtent iš juti­
mų kylanti pažinimo ma t e r i j a ir tam tikra jai su­
tvarkyti reikalinga forma, kylanti iš grynojo stebė­
jimo ir mąstymo, kurie, esant juslinei medžiagai, ima
veikti ir sukuria sąvokas, vidinio šaltinio. Toks pirmųjų
mūsų pažinimo galios pastangų, siekiant nuo atskirų
suvokimų kilti prie bendrųjų sąvokų, tyrimas, be abejo,
yra labai naudingas, ir mes esame dėkingi garsiajam
Lokui, pirmajam atskleidusiam šį kelią. Tačiau tokiu
būdu niekada negalima atlikti grynųjų sąvokų d e-
d u k c i j o s: šiame kelyje jos visiškai nėra, nes aprio­
rinės sąvokos savo būsimo taikymo, kuris turi būti
visiškai nepriklausomas nuo patyrimo, atžvilgiu turi pa­
teikti visai kitą gimimo liudijimą, o ne rodantį jas ki­
lus iš patyrimo. Todėl šį bandymą daryti išvadą iš fi­
ziologinių duomenų, kuris, tiesą sakant, visai negali bū­
ti vadinamas dedukcija, nes liečia quaestionum facti,
aš vadinsiu grynojo pažinimo t ur ė j i mo paaiškini­
mu. Tad aišku, kad galima tik transcendentalinė, o ne
empirinė grynojo žinojimo dedukcija ir kad grynųjų
apriorinių sąvokų empirinė dedukcija tėra tuščias ban-
skaitiniai.org
dymas, kurio gali imtis tik žmogus, visiškai nesupratęs
šių žinių prigimties savitumo.
Tačiau netgi sutikus, kad vienintelė galima grynojo
apriorinio žinojimo dedukcija yra būtent transcenden­
talinio pobūdžio, vis dėlto iš to dar nepasidaro aiš­
ku, kad ji taip neišvengiamai būtina. Anksčiau mes,
pasitelkę transcendentalinę dedukciją, aptarėme erdvės
ir laiko sąvokas iki pat jų šaltinių ir išaiškinome bei
apibrėžėme jų objektyvią apriorinę reikšmę. Tačiau
geometrija tvirtu žingsniu eina ištisai apriorinių žinių
keliu, neketindama prašyti filosofijos paliudyti jos pa­
grindinės sąvokos —erdvės sąvokos —gryną ir dės­
ningą kilmę. Bet erdvės sąvoka šiame moksle taikoma
tik išoriniam jutimais suvokiamam pasauliui. Erdvė yra
grynoji jo stebėjimo forma, kurioje bet kuris geometri­
nis pažinimas, kadangi jis remiasi aprioriniu stebėjimu,
yra betarpiškai akivaizdus, o objektai pačiu pažinimu
(savo formos atžvilgiu) a priori yra duoti stebėjimu. Tuo
tarpu priėjus gr ynąs i as i nt e l e kt i ne s są­
vokas, atsiranda neišvengiamas poreikis ieškoti ne
tik jų pačių, bet taip pat ir erdvės transcendentalinės
dedukcijos; kadangi jos apie objektus kalba ne stebėji­
mo ir juslumo, bet grynojo apriorinio mąstymo predi­
katais, tai jos liečia visus objektus be jokių juslumo są­
lygų; kadangi jos negrindžiamos patyrimu, tai ir aprio­
riniame stebėjime negali nurodyti jokio objekto, kuriuo
jos grįstų savo sintezę iki bet kokio patyrimo; todėl jos
ne tik kelia įtarimą dėl jų taikymo objektyvios reikš­
mės ir ribų, bet ir minėtą er dvės s ąvoką daro
dviprasmišką dėl to, kad jos linkusios ją taikyti anapus
juslinio stebėjimo sąlygų; todėl anksčiau ir buvo reika­
linga jos transcendentalinė dedukcija. Tad prieš ženg­
damas nors vieną žingsnį grynojo proto srityje, skaity­
tojas pirmiau turi įsitikinti tokios transcendentalinės
dedukcijos neišvengiamu būtinumu, nes priešingu at­
veju jis veiktų aklai ir, daug klaidžiojęs, vis dėlto tu­
rėtų grįžti į tą patį nežinojimą, nuo kurio pradėjo. Jis
taip pat turi iš anksto įžvelgti neišvengiamus sunku-
126 mus, kad nesiskųstų nežinomybe ten, kur pats daiktas
skaitiniai.org
giliai paslėptas, arba kad kliūčių pašalinimas per anks­
ti jo nenuvargintų, nes reikia arba visai atsisakyti pre­
tenzijų permanyti grynąjį protą kaip mėgstamiausią
sritį, būtent atsisakyti to, kas išeina už bet kokio gali­
mo patyrimo ribų, arba šį kritinį tyrimą padaryti tobulą.
Anksčiau, tirdami erdvės ir laiko sąvokas, mes ne­
sunkiai galėjome paaiškinti, kokiu būdu jos, kaip ap­
riorinės žinios, vis dėlto būtinai turi būti susijusios su
objektais ir daro galimą jų sintetinį pažinimą nepri­
klausomai nuo bet kokio patyrimo. Kadangi objektas
mums gali reikštis, t. y. būti empirinio stebėjimo ob­
jektas, tik tokiomis grynosiomis juslumo formomis, tai
erdvė ir laikas yra grynieji stebimai, kuriuose a priori
glūdi objektų, kaip reiškinių, galimybės sąlyga, ir sin­
tezė erdvėje ir laike turi objektyvią reikšmę.
Tuo tarpu intelekto kategorijos mums visai nenuro­
do sąlygų, kuriomis objektai pateikiami stebėjimu; tad
objektai, žinoma, gali mums reikštis be būtino santykio
su intelekto funkcijomis, ir, vadinasi, intelekte a priori
nėra jų sąlygų. Todėl čia atsiranda keblumas, kuris
mums neiškilo juslumo srityje, būtent: kaip čia yra, kad
s ubj e kt yvi os mąst ymo sąlygos turi tu­
rėti obj ekt yvi ą rei kšmę, t. y. teikti bet ko­
kio objektų pažinimo galimybės sąlygas; juk nepriklau­
somai nuo intelekto funkcijų reiškiniai, be abejo, gali
būti duoti stebėjimu. Pavyzdžiui, aš imu priežasties są­
voką, žyminčią tam tikrą sintezės rūšį, kai po kokio
nors A pagal tam tikrą taisyklę tariamas nuo jo visai
skirtingas B. Aprioriškai dar neaišku, kodėl reiškiniuo­
se turi būti kažkas panašaus (patyrimo negalima pateik­
ti kaip įrodymo, nes įrodyti reikia šios apriorinės są­
vokos objektyvią reikšmę), ir todėl a priori kyla abe­
jonė, ar tik tokia sąvoka nėra visai tuščia ir niekur
tarp reiškinių neturinti jokio objekto. Juk aišku, kad
juslinio stebėjimo objektai turi atitikti a priori sieloje
esančias formalias juslumo sąlygas; priešingu atveju
jie nebūtų objektai mums; bet ne taip lengva padaryti
išvadą, kad jie, be to, turi atitikti taip pat sąlygas, ku­
rios intelektui reikalingos dėl sintetinio mąstymo vie- 127
skaitiniai.org
numo. Juk tikriausiai reiškiniai visada galėtų būti to­
kie, kad intelektas visai nesurastų jų atitinkančių jo
vienumo sąlygas, ir tada būtų tokia painiava, kad, pa­
vyzdžiui, nuoseklioje reiškinių eilėje nebūtų nieko, kas
mums teiktų kokią nors sintezės taisyklę ir, vadinasi,
atitiktų priežasties ir padarinio sąvoką, tad ši sąvoka
būtų visai tuščia, nieko nesakanti ir bereikšmė. Vis
dėlto reiškiniai mūsų stebėjimui teiktų objektus, nes
stebėjimas visai nereikalingas mąstymo funkcijų.
Jei šių tyrimų sunkumo ketintume išvengti saky­
dami, kad patyrimas nuolat pateikia tokio reiškinių tai­
syklingo nuoseklumo pavyzdžius, duodančius pakanka­
mą pagrindą išskirti iš jų priežasties sąvoką ir tuo
patvirtinti objektyvią šios sąvokos reikšmę, tai išleistu­
me iš akių, kad šitokiu būdu priežasties sąvoka visai
negali atsirasti: ji arba turi būti pagrįsta intelekte vi­
siškai a priori, arba turi būti visai atmesta kaip grynas
svaičiojimas. Juk ši sąvoka būtinai reikalauja, jog koks
nors A būtų toks, kad iš jo būt i nai pagal vi­
si škai vi s uot i nę t ai sykl ę išplauktų koks
nors B. Reiškiniai, žinoma, pateikia daug atvejų, iš ku­
rių galima nustatyti taisyklę, pagal kurią kas nors pa­
prastai įvyksta, tačiau jie niekada [neįrodo], kad pada­
rinys yra būt i nas; todėl priežasties ir padarinio
sintezei būdinga tokia vertė, kurios visai negalima iš­
reikšti empiriškai, būtent kad padarinys ne paprastai
prijungiamas prie priežasties, bet jos numatomas ir i š
jos išplaukia. Griežtas taisyklės visuotinumas taip pat
visai nėra savybė empirinių taisyklių, kurios dėl induk­
cijos tegali įgauti santykinį visuotinumą, t. y. išplėtotą
pritaikomumą. Betgi grynųjų intelektinių sąvokų taiky­
mas visiškai pakistų, jei jos būtų laikomos tik empiri­
niais padariniais.
§14. Perėjimas prie transcendentalinės kategorijų
dedukcijos
Tegalimi du atvejai, kai sintetinis vaizdinys 56 ir jo
128 objektai gali derintis, būtinai būti vienas su kitu susiję
skaitiniai.org
ir tarsi vienas su kitu susitikti: jei objektas daro gali­
mą vaizdinį arba jei vaizdinys daro galimą objektą.
Pirmuoju atveju šis santykis tėra empirinis, ir vaizdinys
niekada negali būti apriorinis. Tokie yra reiškiniai at­
žvilgiu to, kas juose priklauso pojūčiams. O antruoju
atveju, nors vaizdinys pats savaime nesukuria savo ob­
jekto jo egzi s t avi mo pr asme (nes čia mes
visai nekalbame apie vaizdinio priežastingumą dėl va­
lios), vis dėlto jis a priori sąlygoja objektą, jei vien
tik juo ką nors galima paži nt i kai p obj ekt ą.
Tačiau yra dvi sąlygos, vien tik kurioms esant ga­
limas objekto pažinimas: pirma, s t e b i n y s, kuriuo
objektas pateikiamas, bet tik kaip reiškinys; antra,
sąvoka, kuria objektas, atitinkantis šį stebinį, mąsto­
mas. Bet iš to, kas anksčiau pasakyta, aišku, kad pirmo­
ji sąlyga, būtent toji, vien tik kuriai esant objektus ga­
lima stebėti, iš tikrųjų a priori yra sieloje kaip objektų
pagrindas jų formos atžvilgiu. Vadinasi, visi reiškiniai
būtinai atitinka šią formalią juslumo sąlygą, nes tik jai
esant jie gali reikštis, t. y. būti empiriškai stebimi ir
duoti. Dabar kyla klausimas, ar ir apriorinės sąvokos
nėra išankstinės sąlygos, vien tik kuriomis kas nors te­
gul ir nestebima, tačiau mąstoma kaip objektas apskri­
tai; tokiu atveju bet koks empirinis objektų pažinimas
būtinai turi atitikti tokias sąvokas, nes, nepriėmus jų
kaip prielaidos, niekas negali būti pat yr i mo ob­
j ektas. Betgi kiekvienas patyrimas, be juslinio
stebėjimo, kuriuo kas nors pateikiama, apima dar ir
objekto, kuris duotas stebėjimu arba reiškiasi jame,
sąvoką; todėl kiekvieno patyrimu pagrįsto pažini­
mo pagrindą sudaro objektų apskritai sąvokos kaip ap­
riorinės sąlygos; vadinasi, kategorijų kaip sąvokų ob­
jektyvi reikšmė remsis tuo, kad patyrimas (mąstymo
formos požiūriu) galimas tik dėl sąvokų. Tada jos būti­
nai ir a priori yra susijusios su patyrimo objektais, nes
tik jomis apskritai galima mąstyti kokį nors patyrimo
objektą.
Tad transcendentalinė visų apriorinių sąvokų deduk­
cija turi principą, į kurį turi būti nukreiptas visas tyri- 129
skaitiniai.org
mas, būtent: apriorines sąvokas reikia pripažinti paty­
rimo galimybės apriorinėmis sąlygomis (ar patyrime
aptinkamo stebėjimo, ar mąstymo galimybės). Sąvokos,
sudarančios patyrimo galimybės objektyvų pagrindą,
kaip tik dėl to yra būtinos. Tačiau patyrimo, kuriame
jos aptinkamos, vystymasis yra ne jų dedukcija (bet
iliustracija), nes jos čia vis dėlto tebūtų atsitiktinės.
Be šio pradinio jų santykio su galimu patyrimu, ku­
riame yra visi pažinimo objektai, šių sąvokų santykio
su kokiu nors objektu visai nebūtų galima suprasti.
Garsusis Lokas stokojo tokio samprotavimo ir, pa­
tyrime aptikęs grynąsias intelekto sąvokas, jas išves­
davo taip pat iš patyrimo ir vis dėlto buvo toks ne­
nuosekl us, kad šiomis sąvokomis ryžosi tirti ži­
nias, išeinančias toli už bet kokio patyrimo ribų. Dei­
vidas Hiūmas pripažino, jog tam atlikti būtina, kad šių
sąvokų kilmė būtų apriorinė. Bet kadangi jis visai ne­
galėjo paaiškinti, kaip gali būti, kad sąvokas, kurios
pačios savaime intelekte nesusijusios, intelektas vis
dėlto būtinai turi mąstyti susijusias objekte, ir jam ne­
kilo mintis, kad galbūt intelektas šiomis sąvokomis
pats gali būti patyrimo, kuriame yra jo objektai, kūrė­
jas,—tai jis buvo priverstas šias sąvokas išvesti iš pa­
tyrimo (būtent iš subjektyvaus būtinumo, atsirandančio
patyrime dėl dažnų asociacijų ir galų gale klaidingai
laikomo objekyviu būtinumu, t. y. iš įpročio). Bet
paskui Hiūmas buvo labai nuoseklus ta prasme, kad
jis pripažino, jog šiomis sąvokomis ir jų sąlygotais pa­
grindiniais teiginiais negalima išeiti iš patyrimo ribų.
Tačiau empi r i ni s išvedimas, kuriam abu filosofai
atsidėjo, nesiderina su mūsų apriorinių mokslinių žinių
tikrove, būtent su gr yną j a ma t e ma t i ka ir
be ndr uoj u gamt os mokslu, ir, vadinasi, pa­
neigiamas pačiu šiuo faktu.
Pirmasis iš šių garsiųjų vyrų plačiai atvėrė duris
svaj i ngumui , nes protas, kartą įgijęs teises, dau­
giau nesileidžia apribojamas neapibrėžtais nuosaikumo
130 šlovinimais; antrasis iš jų, manydamas jau suradęs tokį
skaitiniai.org
visuotinį mūsų sugebėjimo pažinti suklydimą, laikomą
protu, visiškai pasidavė s kept i ci zmu i.—Mes da­
bar pabandysime parodyti, ar žmogaus proto negalima
sėkmingai pravesti tarp šių dviejų povandeninių uolų,
nurodyti jam apibrėžtas ribas ir vis dėlto išsaugoti jam
atvirą visą jo tikslingos veiklos sritį.
Prieš tai aš dar noriu pateikti ka t e gor i j ų api­
brėžimą. Jos yra objekto apskritai sąvokos, kurio­
mis objekto stebinys laikomas api br ėžt u vienos iš
spręsmo l ogi ni ų funkci j ų atžvilgiu. Antai k a-
t e gor i š koj o sprendinio funkcija buvo subjekto
santykio su predikatu funkcija, pavyzdžiui, sprendinyje
,,Visi kūnai dalūs". Tačiau intelekto grynai loginio tai­
kymo požiūriu liko neapibrėžta, kuriai iš šių dviejų są­
vokų norima priskirti subjekto funkciją ir kuriai —
predikato funkciją. Juk galima taip pat sakyti: „Kas
nors dalus yra kūnas". Bet substancijos kategorija, jei­
gu jai subordinuojama kūno sąvoka, nustatoma, kad
empirinis kūno stebėjimas patyrime visada turi būti lai­
komas tik subjektu, o ne vien tik predikatu. Tas pat
pasakytina ir apie visas kitas kategorijas.

GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ DEDUKCIJOS

A N T R A S S KI RS NI S

GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ TRANSCENDENTALINE

DEDUKCIJA

§ 15. Apie ryšio apskritai galimybę

Vaizdinių įvairovė gali būti duota stebėjimu, kuris
yra grynai juslinis, t. y. yra ne kas kita, kaip imlumas,
ir šio stebėjimo forma gali a priori glūdėti mūsų suge­
bėjime įgyti vaizdinius, tačiau tik kaip būdas, kuriuo
subjektas veikiamas. Bet įvairovės apskritai ryšys
(conjunctio) niekada negali pasiekti mūsų per jusles,
vadinasi, negali glūdėti ir juslinio stebėjimo grynojoje
formoje, nes tai yra sugebėjimo įsivaizduoti spontaniš-
skaitiniai.org
kūmo aktas; kadangi šį sugebėjimą, skirtingai nuo jus­
lumo, reikia vadinti intelektu, tai kiekvienas ryšys —
ar mes jį įsisąmoninę, ar ne, ar jis yra stebėjimo įvai­
rovės, ar tik įvairių sąvokų ryšys ir ar stebėjimas pir­
muoju atveju yra empirinis, ar neempirinis —yra inte­
lekto veiksmas, kuriam duosime bendrą s i nt ezės
pavadinimą, kad tuo kartu pažymėtume, jog mes nega­
lime įsivaizduoti objekte kaip susieta nieko, ko anks­
čiau patys nesusiejome, ir jog iš visų vaizdinių ryšys
yra vienintelis, kurio objektas neteikia ir kurį gali su­
kurti tik subjektas, nes ryšys yra jo savaveiksmiškumo
aktas. Lengva pastebėti, kad šis veiksmas turi būti pir­
mapradiškai vieningas bei vienodai galioti kiekvienam
ryšiui ir kad skaidymas (analizė), kuris atrodo esąs jo
priešybė, vis dėlto visada jį numato; juk kur intelektas
anksčiau nieko nesusiejo, ten jis nieko negali ir suskai­
dyti, nes tik i nt e l e kt a s gali ką nors pateikti suge­
bėjimui įsivaizduoti kaip sąryšinga.
Bet ryšio sąvoka, be įvairovės ir jos sintezės sąvo­
kos, dar apima įvairovės vienumo sąvoką. Ryšys yra
įvairovės s i nt et i ni o vienumo vaizdinys*. Vadina­
si, šio vienumo vaizdinys negali kilti iš ryšio, jis vei­
kiau ryšio sąvoką daro galimą pirmiausia dėl to, kad
prisijungia prie įvairovės vaizdinio. Šis vienumas, a
priori būdamas pirmesnis už visas ryšio sąvokas, nėra
toji vienumo kategorija (§ 10), nes visos kategorijos re­
miasi loginėmis funkcijomis sprendiniuose, o juose ry­
šys, taigi ir duotųjų sąvokų vienumas, jau mąstomi.
Vadinasi, kategorijos jau numato ryšį. Todėl šio vie­
numo (kaip kokybinio, § 12) mes turime ieškoti dar
anksčiau, būtent ten, kur glūdi sprendinių skirtingų są­
vokų vienumo pagrindas, taigi intelekto galimybės pa­
grindas netgi jo loginio taikymo požiūriu.
* Ar patys vaizdiniai yra tapatūs ir ar, vadinasi, vienas vaizdi­
nys gali būti analitiškai mąstomas vietoj kito —tai čia nenagrinėja­
ma. Jei kalbama apie įvairovę, tai vieno vaizdinio įsisąmonini-
mą vis dėlto reikia skirti nuo kito vaizdinio įsisąmoninimo, ir čia
paisoma tik šio (galimo) įsisąmoninimo sintezės.
skaitiniai.org
§16. Apie pradinį sintetinį apercepcijos vienumą
Turi būti galima, kad ,,Aš mąstau" lydėtų visus ma­
no vaizdinius, nes priešingu atveju aš įsivaizduočiau
kažką, ko visai nebūtų galima mąstyti, kitaip tariant,
vaizdinys būtų arba negalimas, arba bent man neegzis­
tuotų. Vaizdinys, kuris gali būti duotas iki bet kokio
mąstymo, vadinamas st ebi ni u. Tad visa stebinio
įvairovė yra būtinai susijusi su ,,Aš mąstau" tame pa­
čiame subjekte, kuriame ši įvairovė aptinkama. Bet
šis vaizdinys yra s pont ani š kumo aktas, t. y. jis
negali būti laikomas priklausančiu juslumui. Aš jį vadi­
nu gr ynąj a apercepcija, kad atskirčiau nuo e m-
pi r i nės apercepcijos, arba dar pr adi ne aper­
cepcija, nes jis yra savimonė, sukurianti vaizdinį ,,Aš
mąstau", kuris turi turėti galimybę lydėti visus kitus
vaizdinius ir kiekvienoje sąmonėje yra vienas ir tas
pats; ši savimonė jau negali būti lydima jokio kito
vaizdinio. Šios apercepcijos vienumą aš taip pat vadinu
t r a n s c e n d e n t a l i n i u savimonės vienumu, kad
pažymėčiau galimybę kilti iš jo aprioriniam pažinimui.
Juk įvairūs vaizdiniai, duoti tam tikru stebėjimu, visi
kartu nebūtų mano vaizdiniai, jei jie visi kartu ne­
priklausytų vienai savimonei, t. y. būdami mano vaiz­
diniai (nors aš jų ir nesuvokčiau kaip tokių), jie vis
dėlto būtinai turi atitikti sąlygą, vien tik kuriai esant jie
gali būti kartu vienoje bendroje savimonėje, nes prie­
šingu atveju jie man priklausytų ne visi be išimties. Iš
šio pradinio ryšio galima padaryti daug išvadų.
Būtent šioje stebėjimu duotos įvairovės apercepci­
jos visuotinėje tapatybėje glūdi vaizdinių sintezė, ir ji
galima tik dėl šios sintezės įsisąmoninimo. Skirtingus
vaizdinius lydintis empirinis įsisąmoninimas pats savai­
me suskaidytas ir nesantykiauja su subjekto tapatybe.
Vadinasi, šis santykis dar neatsiranda dėl to, kad aš
kiekvieną vaizdinį palydžiu įsisąmoninimu, bet pasie­
kiamas tuo, kad aš vieną vaizdinį j ungi u su kitu ir
įsisąmoninu jų sintezę. Taigi tik dėl to, kad duotų vaiz­
dinių įvairovę galiu susieti vi enoj e sąmonėj e, 133
skaitiniai.org
aš galiu įsivaizduoti s ąmonės t a pa t ybę pačiuo­
se ši uose vai zdi ni uos e, t. y. apercepcijos ana­
l i t i ni s vienumas tegalimas tarus esant kokį nors
s i nt et i nį jos vienumą*. Tad mintis „šie stebėjimu
duoti vaizdiniai visi kartu priklauso man" reiškia tą
patį, kaip ir ,,aš juos sujungiu vienoje savimonėje arba
bent galiu joje sujungti"; ir nors pati ši mintis dar nė­
ra vaizdinių si nt ezės įsisąmoninimas, vis dėlto ji nu­
mato jo galimybę, t. y. tik todėl, kad vaizdinių įvairovę
aš galiu suvokti viena sąmone, juos visus aš vadinu s a-
v o vaizdiniais; kitaip turėčiau tokį margą įvairų Aš,
kiek turiu įsisąmonintų vaizdinių. Tad stebinių įvairo­
vės sintetinis vienumas, kaip apriorinis, yra pačios
apercepcijos, kuri a priori pirmesnė už visą mano api­
brėžtą mąstymą, tapatybės pagrindas. Tačiau ryšys glū­
di ne objektuose, jo negalima iš jų išgauti suvokimu ir
šitaip perkelti į intelektą; jis yra išimtinai intelekto
funkcija, o pats intelektas yra ne kas kita, kaip sugebė­
jimas a priori susieti duotų vaizdinių įvairovę ir subor­
dinuoti ją apercepcijos vienumui. Šis pagrindinis teigi­
nys yra aukščiausias viso žmogiškojo pažinimo princi­
pas. Tiesa, šis būtino apercepcijos vienumo pagrindinis
teiginys pats yra tapatus, taigi yra analitinis teiginys,
bet vis dėlto jis aiškina būtinumą stebėjimu duotos įvai­
rovės sintezės, be kurios visiška savimonės tapatybė
negali būti mąstoma. Juk Aš, kaip paprastas vaizdinys,
neteikia jokios įvairovės; įvairovė gali būti duota skir­
tingu nuo Aš stebėjimu, ir vienoje sąmonėje ją galima
* Analitinis sąmonės vienumas būdingas visoms bendrosioms są­
vokoms kaip tokioms; pavyzdžiui, jei aš mąstau raudona ap­
skritai, tai tuo aš įsivaizduoju savybę, kuri (kaip požymis) gali būti
kur nors randama arba susijusi su kitais vaizdiniais; vadinasi, ana­
litinį vienumą aš galiu įsivaizduoti tik dėl anksčiau mąstomo galimo
sintetinio vienumo. Vaizdinys, kuris turi būti mąstomas kaip bend­
ras daugeliui ski rt i ngų vaizdinių, laikomas priklausančiu to­
kiems vaizdiniams, kurie, be jo, turi dar kažką kita; vadinasi, jis
turi būti mąstomas sintetiniame vienume su kitais (nors tik galimais)
vaizdiniais anksčiau, negu aš galiu mąstyti juo analitinį sąmonės
vienumą, kuris jį padaro conceptus communis. Tad apercepcijos
sintetinis vienumas yra aukščiausias taškas, su kuriuo reikia susieti
visą intelekto taikymą, netgi visą logiką, o po jos ir transcendenta­
linę filosofiją; dar daugiau, šis sugebėjimas ir yra pats intelektas.
skaitiniai.org
mąstyti dėl ryšio. Intelektas, kuriame per savimonę
kartu būtų duota visa įvairovė, st ebėt ų; tuo tarpu
mūsų intelektas tegali mąst yt i ir stebinio turi ieš­
koti jutimuose. Tad aš įsisąmoninu savojo Aš tapatybę
stebėjimu duotos vaizdinių įvairovės atžvilgiu, nes aš
juos visus kartu vadinu savo vaizdiniais, sudaran­
čiais vi eną vaizdinį. Bet tai reiškia, kad a š a prio­
ri įsisąmoninu būtiną jų sintezę, vadinamą apercepci­
jos, kuriai subordinuoti visi mano vaizdiniai, pradiniu
sintetiniu vienumu, tačiau juos subordinuoti jai turi
taip pat sintezė.

§17. Apercepcijos sintetinio vienumo pagrindinis

teiginys yra aukščiausias intelekto bet kokio taikymo
principas
Pagal transcendentalinę estetiką, bet kokio stebėji­
mo galimybės aukščiausias pagrindinis teiginys juslumo
atžvilgiu skelbė, kad visa stebėjimo įvairovė paklūsta
formalioms erdvės ir laiko sąlygoms. Intelekto atžvil­
giu stebėjimo galimybės aukščiausias pagrindinis teigi­
nys skelbia, kad visa stebėjimo įvairovė pajungta
apercepcijos pradiniam sintetiniam vienumui *. Visi
įvairūs stebėjimo vaizdiniai subordinuoti pirmajam pa­
grindiniam teiginiui, kiek jie mums duoti, ir antra­
jam, kiek jie turi turėti galimybę būti susi et i vie­
noje sąmonėje —be šito jais nieko negalima mąstyti
arba pažinti, nes duoti vaizdiniai neturėtų bendro aper­
cepcijos akto „Aš mąstau" ir jų negalėtų apimti vie­
na savimonė.
Apskritai tariant, i nt e l e kt a s yra sugebėjimas
įgyti žinias. Žinios yra apibrėžtas duotųjų vaizdi­
* Erdvė, laikas ir visos jų dalys yra stebiniai, taigi vieni-
niai vaizdiniai, apimantys įvairovę (žr. transcendentalinę estetiką),
todėl jie —ne tiesiog sąvokos, dėl kurių ta pati sąmonė glūdėtų
daugelyje vaizdinių; priešingai, daugelis vaizdinių tarsi glūdi vie­
name vaizdinyje ir toje pačioje sąmonėje, taigi ji sudėtinė, ir, va­
dinasi, sąmonės vienumas yra sintetinis, bet vis dėlto pirmapra­
dis. Sis stebimų vi enat i numas svarbus juos taikant (žr. § 25).
skaitiniai.org
nių santykis su objektu. Obj e kt a s yra tai, kieno
sąvokoje s uvi enyt a duotojo stebėjimo įvairovė.
Bet kiekvienas vaizdinių suvienijimas reikalauja sąmo­
nės vienumo jų sintezėje. Tad vien tik sąmonės vienu­
mas yra tai, kas sudaro vaizdinių santykį su objektu,
taigi jų objektyvią reikšmę, vadinasi, jų tapimą žinio­
mis. Šiuo vienumu remiasi pati intelekto galimybė.
Tad pirmas grynasis intelektinis pažinimas, kuriuo
grindžiamas visas kitas intelekto taikymas ir kuris kar­
tu visai nepriklauso nuo juslinio stebėjimo sąlygų, yra
apercepcijos pradinio s i nt et i ni o vienumo pagrin­
dinis teiginys. Antai grynoji išorinio juslinio stebėjimo
forma —erdvė —dar visai nėra pažinimas; ji tik ap­
riorinio stebinio įvairovę teikia galimam pažinimui.
Kad ką nors pažinčiau erdvėje, pavyzdžiui liniją, aš tu­
riu ją nubr ėžt i ir, vadinasi, sintetiškai įgyvendin­
ti duotos įvairovės apibrėžtą ryšį, tad šio veiksmo vie­
numas kartu yra sąmonės vienumas (linijos sąvokoje), ir
pirmiausia dėl to objektas (apibrėžta erdvė) pažįsta­
mas. Vadinasi, sąmonės sintetinis vienumas yra kiek­
vieno pažinimo objektyvi sąlyga —ne tokia, kuri rei­
kalinga tik man pačiam objektui pažinti, bet tokia,
kuriai turi paklusti kiekvienas stebinys, kad jis
man t apt ų objektu, nes kitu būdu ir be šios
sintezės įvairovė nesusivienytų vienoje sąmonėje.
Kaip sakyta, šis pastarasis teiginys pats yra analiti­
nis, nors jis sintetinį vienumą padaro kiekvieno mąs­
tymo sąlyga; juk jis sako tik tai, kad visi mano vaiz­
diniai kiekviename stebėjime turi būti pajungti sąlygai,
tik kuriai esant aš galiu juos, kaip savo vaizdinius,
priskirti tapačiam Aš ir todėl juos, kaip sintetiškai su­
sietus vienoje apercepcijoje, galiu aprėpti bendrąja iš­
raiška „Aš mąst ą u".
Šis pagrindinis teiginys vis dėlto nėra principas,
galiojantis kiekvienam apskritai galimam intelektui; jis
galioja tik tam intelektui, dėl kurio grynosios apercep­
cijos vaizdinyje „Aš esu" dar visai nėra įvairovės.
Intelekto, kurio savimonė kartu teiktų stebėjimu aprė-
136 piamą įvairovę, intelekto, dėl kurio vaizdinio egzis-
skaitiniai.org
tuotų taip pat ir šio vaizdinio objektai, sąmonės vienu­
mui būtų nereikalingas specialus įvairovės sintezės ak­
tas, kuris reikalingas žmogaus —tik mąstančiam, bet ne-
stebinčiam —intelektui. Bet žmogaus intelektui šis
principas vis dėlto neišvengiamai yra pirmasis pagrin­
dinis teiginys, taigi žmogaus intelektas negali įgyti nė
menkiausio supratimo apie kokį nors kitą galimą inte­
lektą —tokį, kuris pats stebėtų, arba tokį, kurio pa­
grindą sudarytų nors ir juslinis stebėjimas, tačiau visai
kitokio pobūdžio negu stebėjimas erdvėje ir laike.

§ 18. Kas yra objektyvus savimonės vienumas

Apercepcijos t r a n s c e n d e n t a l i n i s vi enu­
mas yra tas vienumas, kuriuo visa stebėjimu aprėpia­
ma įvairovė suvienijama objekto sąvoka. Todėl jis va­
dinamas obj e kt yvi u ir jį reikia skirti nuo sąmonės
s ubj e kt yva us vi enumo, kuris yra vidi­
nio j ut i mo a pi br ė žt umas ir kuriuo toji ste­
bėjimo įvairovė yra empiriškai duota tokiam ryšiui. Ar
aš galiu empi r i š kai įsisąmoninti įvairovę kaip
egzistuojančią vienu metu arba nuosekliai —tai pri­
klauso nuo aplinkybių arba nuo empirinių sąlygų. To­
dėl empirinis sąmonės vienumas, pasiekiamas vaizdinių
asociacija, pats yra reiškinys ir visiškai atsitiktinai. Tuo
tarpu grynoji stebėjimo laike forma, tiesiog kaip stebi-
nys apskritai, aprėpiantis duotąją įvairovę, pradiniam
sąmonės vienumui subordinuota tik dėl stebėjimo įvai­
rovės būtino santykio su vienu ,,Aš mąstau", vadinasi,
dėl grynosios intelekto sintezės, a priori sudarančios
empirinės sintezės pagrindą. Tik šis vienumas galioja
objektyviai; empirinis apercepcijos vienumas, kurio
mes čia neaptariame ir kuris, be to, yra tik išvestas iš
pirmojo tam tikromis sąlygomis (in concreto), turi tik
subjektyvią reikšmę. Vienas [žmogus] tam tikro žo­
džio vaizdinį sieja su vienu daiktu, kitas —su kitu; o
sąmonės vienumas to, kas empiriška, atžvilgiu nėra bū­
tinas ir visuotinai galiojantis to, kas duota, atžvilgiu. 737
skaitiniai.org
§ 19. Visų sprendinių loginę formą sudaro juose
esančių sąvokų apercepcijos objektyvus vienumas
Aš niekada negalėjau pasitenkinti logikų pateikia­
mu sprendinio apskritai aiškinimu: jie sako, kad spren­
dinys yra dviejų sąvokų santykio vaizdinys. Nesiginčy­
damas su jais dėl šio aiškinimo klaidingumo (nors dėl
šio apsirikimo logikai kilo kai kurių nemalonių padari­
nių) —jis daugių daugiausia tinka tik ka t e gor i š ­
kiesiems*, bet ne hipotetiniams ir skirstytiniams
sprendiniams (nes pastaruosius sudaro ne sąvokų, bet
pačių sprendinių santykis),—aš tik nurodysiu, kad čia
liko neapibrėžta, kas sudaro šį sant ykį .
Bet nuodugniau tirdamas kiekvienu sprendiniu pa­
teiktų žinių santykį ir jį, kaip priklausantį intelektui,
skirdamas nuo santykio, atitinkančio atkuriančiosios
vaizduotės dėsnius (ir turinčio tik subjektyvią reikšmę),
įsitikinu, kad sprendinys yra ne kas kita, kaip būdas
duotosioms žinioms suteikti obj e kt yvų apercepci­
jos vienumą. Jungties yra paskirtis sprendiniuose —
duotų vaizdinių objektyvų vienumą atskirti nuo sub­
jektyvaus. Ši jungtis žymi vaizdinių santykį su pradine
apercepcija ir jos būt i ną vi enumą, nors pats
sprendinys ir būtų empirinis, taigi atsitiktinis, kaip,
pavyzdžiui, ,,Kūnai turi svorį". Tuo aš nenoriu pasaky­
ti, esą šie vaizdiniai empiriniame stebėjime būt i nai
priklauso vi enas kitam, bet noriu pasakyti, kad
jie priklauso vienas kitam d ė 1 apercepcijos būt i no
vi enumo stebimų sintezėje, t. y. pagal visų vaiz­
dinių objektyvaus apibrėžtumo principus, kiek iš šių
vaizdinių gali kilti pažinimas, o visi šie principai išve­
dami iš apercepcijos transcendentalinio vienumo pa-
* Plati keturių silogizmo figūrų teorija liečia tik kategoriškuo­
sius samprotavimus ir, nors ji yra niekas daugiau, kaip tik mokėji­
mas tiesiogines išvadas (consequentiae immediatae) paslėpta forma
pateikti kaip grynojo samprotavimo premisas ir sukurti regimybę,
kad yra daugiau samprotavimo būdų, negu jų duota pirmojoje fi­
gūroje, vis dėlto tuo ji nebūtų pelniusi tokio nepaprasto pasisekimo,
jeigu jai nebūtų pavykę kategoriškiesiems sprendiniams suteikti iš­
imtinę reikšmę kaip tokiems sprendiniams, kuriems turi būti priskir­
ti visi kiti sprendiniai, tačiau tai, pagal § 9, yra klaidinga.
skaitiniai.org
grindinio teiginio. Tik šitaip iš šio santykio atsiranda
s p r e n d i n y s, t. y. santykis, turintis obj e kt yvi ą
r ei kšmę ir pakankamai skirtingas nuo tų pačių
vaizdinių santykio, kuris turėtų tiktai subjektyvią
reikšmę, pavyzdžiui, pagal asociacijos dėsnius. Pagal
asociacijos dėsnius aš tegalėčiau pasakyti: jei aš laikau
kokį nors kūną, tai juntu svorio slėgį, bet negalėčiau
pasakyti: jis, kūnas, yra sunkus; vadinasi, negalėčiau
pasakyti: abu šie vaizdiniai yra susiję objekte, t. y. ne­
priklausomai nuo subjekto būsenos, ir neegzistuoja kar­
tu (kad ir kaip dažnai šitai kartotųsi) tik suvokime.

§ 20. Visi jusliniai stebimai subordinuoti kategorijoms,

kaip sąlygoms, vien tik kuriomis jų įvairovė
gali jungtis vienoje sąmonėje
Juslinio stebėjimo duomenų įvairovė būtinai pri­
klauso apercepcijos pradiniam sintetiniam vienumui,
nes tik dėl šio vienumo galimas stebėjimo vi enumas
(§ 17). Bet tas intelekto veiksmas, kuriuo duotų vaiz­
dinių (jie gali būti stebimai arba sąvokos) įvairovė
subordinuojama apercepcijai apskritai, yra loginė
sprendinių funkcija (§ 19). Vadinasi, kiekviena įvai­
rovė, kiek ji duota vienu empiriniu stebėjimu, yra
api br ėžt a vienos iš loginių sprendimo funkcijų at­
žvilgiu—būtent tos, kuria įvairovė įvedama į sąmonę
apskritai57. O ka t e gor i j os yra ne kas kita, kaip
būtent šios sprendimo funkcijos, kiek duoto stebėjimo
įvairovė apibrėžta jų atžvilgiu (§ 14). Vadinasi, ir įvai­
rovė duotame stebėjime būtinai subordinuota katego­
rijoms.

§ 21. Pastaba
Stebėjime, kurį aš vadinu manuoju, glūdinti įvai­
rovė dėl intelekto sintezės įsivaizduojama kaip pri­
klausanti būt i nam savimonės vienumui, ir tai 139
skaitiniai.org
įvyksta dėl kategorijos*. Vadinasi, kategorija rodo, kad
vi enu stebėjimu duotos įvairovės empirinis įsisą­
moninimas lygiai taip pat subordinuotas grynajai ap­
riorinei savimonei, kaip empirinis stebėjimas —gryna­
jam jusliniam stebėjimui, kuris taip pat egzistuoja
a priori.—Tad anksčiau pateiktu teiginiu padaryta pra­
džia grynųjų intelektinių sąvokų dedukci j ai . Ka­
dangi kategorijos atsiranda tik intelekte ne pr i kl a u­
somai nuo jusl umo, tai sąvokų dedukcijoje
aš dar turiu abstrahuotis nuo būdo, kuriuo įvairovė pa­
teikiama empiriniam stebėjimui, ir kreipti dėmesį tik
į vienumą, kurį kategorijomis stebėjimui suteikia inte­
lektas. Remiantis būdu, kuriuo juslumui duotas empi­
rinis stebėjimas, toliau (§ 26) bus parodyta, kad jo
vienumas yra ne kas kita, kaip tas vienumas, kurį ka­
tegorija priskiria, pagal ankstesnįjį § 20, duotojo stebė­
jimo apskritai įvairovei, ir, vadinasi, tik tuo, kad bus
išaiškinta kategorijų apriorinė reikšmė visų mūsų juti­
mų objektų atžvilgiu, dedukcijos tikslas bus visiškai
pasiektas.
Tačiau nuo vieno dalyko anksčiau išdėstytame įro­
dyme aš vis dėlto negalėjau abstrahuotis —būtent
nuo to, kad įvairovė stebėjimui turi būti pa t e i kt a
dar prieš intelekto sintezę ir nepriklausomai nuo jos;
bet kaip —šitai čia lieka neapibrėžta. Juk jei aš mąs­
tyčiau intelektą, kuris pats stebėtų (pavyzdžiui, die­
viškąjį intelektą, kuris duotus objektus ne įsivaizduotų,
bet savo vaizdiniais kartu juos pačius pateiktų arba
kurtų), tai kategorijos tokiam pažinimui neturėtų jo­
kios reikšmės. Jos yra tik taisyklės intelektui, kurio
visas sugebėjimas yra mąstymas, t. y. veiksmas, kuriuo
jam iš kitur stebėjimu duotos įvairovės sintezė sukuria
apercepcijos vienumą, taigi intelektui, kuris pats sa­
vaime nieko nepažį st a, o tik susieja ir sutvarko
pažinimo medžiagą —stebinį, kurį jam turi pateikti
* Šitai įrodoma remiantis pateiktuoju st ebėj i mo vi enu­
mu, kuriuo duodamas objektas ir kuris visada apima stebėjimui pa­
teiktos įvairovės sintezę ir taip pat šios įvairovės santykį su aper­
cepcijos vienumu.
skaitiniai.org
objektas. Bet lygiai taip pat negalima kitaip pagrįsti to
mūsų intelekto savitumo, kad jis a priori įgyvendina
apercepcijos vienumą tik pasitelkęs kategorijas ir tik
kaip tik tą jų rūšį ir kiekį, kaip negalima pagrįsti, ko­
dėl mums būdingos kaip tik tos, o ne kitos spręsmo
funkcijos arba kodėl laikas ir erdvė yra vienintelės
mūsų galimo stebėjimo formos.

§ 22. Pažįstant daiktus, kategorijai nebūdingas

joks kitas taikymas, išskyrus taikymą
patyrimo objektams
Vadinasi, objektą mąst yt i ir objektą paži nt i
nėra tas pat. Pažinime dalyvauja būtent du dalykai:
pirma, sąvoka, kuria apskritai objektas mąstomas (ka­
tegorija), ir, antra, stebinys, kuriuo objektas pateikia­
mas. Juk jei negalėtų būti jokio sąvoką atitinkančio ste­
bimo, tai sąvoka būtų mintis savo forma, bet be jokio
objekto, ir ja nebūtų galima pažinti jokio daikto, todėl
kad, kiek man žinoma, nebūtų, nė negalėtų būti nieko,
kam mano mintis galėtų tikti. Kiekvienas mums priei­
namas stebėjimas —juslinis (estetika), vadinasi, min­
tis apie objektą apskritai grynąja intelektine sąvoka
mums gali tapti pažinimu tik tada, kai ji susijusi su
jutimų objektais. Juslinis stebėjimas yra arba grynas
stebėjimas (erdvė ir laikas), arba empirinis stebėjimas
to, kas pojūčiais įsivaizduojama erdvėje ir laike betar­
piškai kaip tikra. Apibrėžę grynąjį stebėjimą, mes ga­
lime įgyti apriorinių žinių apie objektus (matematiko­
je), bet tik jų formos požiūriu, kaip apie reiškinius;
ar gali egzistuoti daiktai, kurie šia forma turi būti ste­
bimi, čia vis dėlto lieka dar nežinoma. Vadinasi, visos
matematinės sąvokos pačios savaime nėra žinios, ne­
bent iš anksto tariama, kad yra daiktai, kurie gali mums
reikštis tik pagal to grynojo juslinio stebėjimo formą.
Bet er dvėj e ir l ai ke dai kt ai duoti tiek,
kiek jie yra suvokimai (vaizdiniai, lydimi pojūčių), tai­
gi duoti tik empiriniu vaizdiniu. Vadinasi, grynosios ui
skaitiniai.org
intelektinės sąvokos, net jei jos a priori taikomos ste-
biniams (kaip matematikoje), teikia pažinimą tiek, kiek
šie aprioriniai stebimai, taigi, jiems tarpininkaujant,
taip pat ir intelektinės sąvokos, gali būti taikomi em­
piriniams stebiniams. Vadinasi, stebėjimu kategorijos
mums teikia daiktų pažinimą tik jų galimu taikymu
empi r i ni am st ebi ni ui , t. y. jos tarnauja tik
empi r i ni o paži ni mo galimybei. O šis pažinimas
vadinamas patyrimu. Vadinasi, daiktams pažinti
kategorijos taikomos tik tiek, kiek daiktai laikomi ga­
limo patyrimo objektais.

§ 23
Nurodytasis teiginys yra labai svarbus, nes jis nu­
stato grynųjų intelektinių sąvokų taikymo objektams
ribas, kaip transcendentalinė estetika nustato mūsų
juslinio stebėjimo grynosios formos taikymo ribas. Erd­
vė ir laikas, kaip būdo, kuriuo mums gali būti duoti
objektai, galimybės sąlygos, galioja tik jutimų objek­
tams, taigi tik patyrimo ribose. Už šių ribų jie nieko
nereiškia, nes jie tėra jutimuose ir už jų neturi jokio
tikrumo. Grynosios intelektinės sąvokos laisvos nuo šio
apribojimo ir apima stebėjimo apskritai objektus, ne­
svarbu, ar jis panašus į mūsų stebėjimą, ar ne, kad tik
jis būtų juslinis, o ne intelektinis. Bet šis tolesnis są­
vokų išplėtimas už mūsų juslinio stebėjimo ribų
mums nieko nepadeda. Juk tada jos yra tuščios objektų
sąvokos, neduodančios mums pagrindo spręsti netgi ar
objektai galimi, ar ne; jos tėra minties formos be objek­
tyvaus realumo, nes mes nedisponuojame jokiu stebė­
jimu, kuriam galėtų būti taikomas apercepcijos sinte­
tinis vienumas, apimantis vien tik šias sąvokas, o tiktai
šitokiu būdu jos galėtų apibrėžti objektą. Reikšmę ir
prasmę joms tegali suteikti mūsų juslinis ir empiri­
nis stebėjimas.
Tad jei n e j u s 1i n i o stebėjimo objektas laiko­
je mas duotu, tai, žinoma, jį galima atvaizduoti visais pre-
skaitiniai.org
dikatais, esančiais jau prielaidoje, kad jam nebū­
di nga ni ekas iš to, kas pr i kl a us o
j us l i ni am st ebėj i mui , taigi kad jis netįsus
arba neegzistuoja erdvėje, kad jo trukmė nėra laikas,
kad jame neaptinkama jokio kitimo (apibrėžtumų laike
sekos) ir t. t. Tačiau tai nėra tikras pažinimas, jei aš tik
nurodau, kas objekto stebėjimui nebūdi nga, ir ne­
galiu pasakyti, ką jis apima; juk tokiu atveju aš visai
neįsivaizdavau savo intelektinės sąvokos objekto gali­
mybės, nes negalėjau pateikti jokio jį atitinkančio ste­
bėjimo, o tegalėjau pasakyti, kad mūsų stebėjimas jam
negalioja. Bet čia svarbiausia tai, kad tokiam kažkam
taip pat negalėtų būti taikoma netgi nė viena kategori­
ja, pavyzdžiui substancijos, t. y. ko nors, kas gali eg­
zistuoti kaip subjektas, bet niekada negali egzistuoti
kaip paprastas predikatas, sąvoka; ar gali egzistuoti šį
minties apibrėžtumą atitinkantis daiktas —to aš visai
nežinočiau, jei empirinis stebėjimas man neteiktų [ka­
tegorijos] taikymo atvejo. Bet plačiau apie tai bus kal­
bama toliau.

§ 24. Apie kategorijų taikymą jutimų objektams

apskritai
Grynosios intelektinės sąvokos tik per patį intelek­
tą yra susijusios su stebėjimo apskritai objektais, ne­
svarbu, ar tai mūsų stebėjimas, ar kieno nors kito, kad
tik jis būtų juslinis; bet kaip tik dėl to grynosios
intelektinės sąvokos yra tik mi nt i es formos, ku­
riomis dar nepažįstamas joks apibrėžtas objektas. Įvai­
rovės sintezė, arba susiejimas, jose apėmė tik apercep­
cijos vienumą ir tuo sudarė apriorinio pažinimo galimy­
bės pagrindą, kiek pažinimas remiasi intelektu, taigi ši
sintezė buvo ne tik transcendentalinė, bet ir grynai
intelektinė. Tačiau kadangi mūsų pagrindą a priori su­
daro tam tikra juslinio stebėjimo forma, pagrįsta suge­
bėjimo įgyti vaizdinius (juslumo) imlumu, tai intelektas,
kaip spontaniškumas, vidinį jutimą gali apibrėžti duotų U3
skaitiniai.org
vaizdinių įvairove pagal apercepcijos sintetinį vienumą
ir šitaip a priori mąstyti j us l i ni o s t ebėj i mo
įvairovės apercepcijos sintetinį vienumą kaip sąlygą,
kuriai būtinai turi paklusti visi mūsų (žmogiškojo) ste­
bėjimo objektai. Juk šitaip kategorijos, kaip vien tik
minties formos, įgyja objektyvų realumą, t. y. taiko­
mos objektams, kurie mums gali būti duoti stebėjimu,
bet tik objektams kaip reiškiniams, nes mes sugebame
a priori stebėti tik reiškinius.
Ši juslinio stebėjimo įvairovės sintezė, a priori
galima ir būtina, gali būti pavadinta figūrine (synthesis
speciosa), skirtingai nuo tos sintezės, kuri stebėjimo ap­
skritai įvairovės atžvilgiu būtų mąstoma tiktai katego­
rijomis ir vadinama intelektiniu ryšiu (synthesis in­
tellectualis). Abi sintezės yra t r a n s c e n d e n t a l i ­
nės ne tik dėl to, kad jos pačios vyksta a priori, bet
ir dėl to, kad jos sudaro kitų apriorinių žinių galimybės
pagrindą.
Tačiau figūrinė sintezė, jeigu ji susijusi tik su aper­
cepcijos pradiniu sintetiniu vienumu, t. y. tuo transcen­
dentaliniu vienumu, kuris mąstomas kategorijomis, tai
ji, skirtingai nuo grynai intelektinio ryšio, turi būti
vadinama vai zduot ės t r a ns ce nde nt a l i ne
sinteze. Vai zduot ė yra sugebėjimas įsivaiz­
duoti objektą ir jo nest ebi nt . Kadangi mūsų ste­
bėjimas visada yra juslinis, tai vaizduotė dėl subjek­
tyvios sąlygos, vien tik kuriai esant ji intelektinėms
sąvokoms gali teikti atitinkamą stebinį, yra juslumas.
Tačiau kiek jos sintezė yra pasireiškimas spontanišku­
mo, kuris apibrėžia, o ne tik yra apibrėžiamas, kaip ju­
timas, taigi gali a priori apibrėžti jutimą pagal jo for­
mą ryšium su apercepcijos vienumu,—tiek vaizduotė
yra sugebėjimas a priori apibrėžti juslumą, o jos stebi­
mų sintezė pagal ka t e gor i j a s turi būti vaiz­
duot ės transcendentalinė sintezė, kuri yra intelekto
poveikis juslumui ir pirmasis jo taikymas (kartu visų
kitų taikymų pagrindas) mums prieinamo stebėjimo
objektams. Būdama figūrinė, ši sintezė skiriasi nuo in-
144 telektinės sintezės (atliekamos tik intelekto, be jokios
skaitiniai.org
vaizduotės). Kadangi vaizduotė yra spontaniškumas, tai
aš ją kartais dar vadinu kur i a nč i ą j ą vaizduote
ir skiriu ją nuo at kur i anči osi os vaizduotės, ku­
rios sintezė paklūsta išimtinai empiriniams dėsniams,
būtent asociacijos dėsniams, ir kuri dėl to nė kiek ne­
padeda paaiškinti apriorinio pažinimo galimybės ir to­
dėl yra ne transcendentalinės filosofijos, bet psicholo­
gijos sritis.
*

Čia dera išaiškinti paradoksą, kuris, aptariant vidi­

nio jutimo formą (§ 6 ), turėjo visiems kristi į akis: vi­
dinis jutimas netgi mus pačius sąmonei vaizduoja tik
taip, kaip mes sau reiškiamės, o ne taip, kaip mes patys
savaime egzistuojame, nes mes save stebime tik taip,
kaip vidujai esame vei ki ami ; tai atrodo priešta­
ringa, nes mes čia turėtume būti pasyvūs savęs pačių
atžvilgiu; todėl psichologijos sistemose vi di ni s j u­
t i mas paprastai tapatinamas su a pe r c e pc i j os
sugebėjimu (mes juos kruopščiai skiriame).
Vidinį jutimą sąlygoja intelektas ir jo pradinis su­
gebėjimas susieti stebėjimo įvairovę, t. y. subordinuoti
ją apercepcijai (kuria remiasi netgi intelekto galimy­
bė). Kadangi pats mūsų, žmonių, intelektas nėra suge­
bėjimas įgyti stebinius ir, net jei juslumas juos pa­
teiktų, intelektas vis dėlto negali jų suimti į save,
kad tartum susietų savo pat i es stebėjimo įvairo­
vę,—tai intelekto sintezė, jeigu ji analizuojama pati sa­
vaime, yra ne kas kita, kaip vienumas veiksmo, kurį,
kaip tokį, intelektas įsisąmonina taip pat ir be juslu­
mo, bet kuriuo jis sugeba net juslumą vidujai apibrėžti
atžvilgiu įvairovės, kuri gali būti jam duota pagal jos
stebėjimo formą. Taigi intelektas, vadinamas vai z­
duot ės t r ans cendent al i ne sinteze, pa­
syvi am subjektui, kurio s ugebė j i ma s jis yra,
daro tokį poveikį, apie kurį mes teisėtai sakome, kad jis
veikia vidinį jutimą. Apercepcija ir jos sintetinis vie­
numas visai netapatūs vidiniam jutimui; priešingai, kaip 145
skaitiniai.org
bet kurio ryšio šaltinis, apercepcija apima s t ebė j i ­
mų a ps kr i t ai įvairovę ir, kaip kategorijos,—o b-
j e kt us a ps kr i t a i iki bet kokio juslinio ste­
bėjimo; tuo tarpu vidinis jutimas apima tik stebėjimo
formą, bet ne įvairovės ryšio jame, taigi jame dar
nėra jokio api br ėžt o stebinio, kuris galimas tik
įvairovės apibrėžtumą įsisąmoninant vaizduotės, kurią
aš pavadinau figūrine sinteze, transcendentaline veikla
(intelekto sintetinis poveikis vidiniam jutimui).
Tai mes visada ir pastebime savyje. Mes negalime
mąstyti jokios linijos, ne nubr ė žda mi jos minti­
mis, negalime mąstyti jokio apskritimo, jo nebrėž-
d a m i, negalime įsivaizduoti trijų erdvės matmenų,
ne nubr ė žda mi iš vieno taško trijų viena kitai
statmenų linijų, ir netgi laiko negalime mąstyti, jei,
b r ė ž d a m i tiesę (kuri turi būti išorinis figūrinis
laiko atvaizdavimas), nekreipiame dėmesio išimtinai į
įvairovės sintetinimo veiksmą, kuriuo mes nuosekliai
apibrėžiame vidinį jutimą, ir kartu neatsižvelgiame į šio
apibrėžimo nuoseklumą. Netgi nuoseklumo sąvoką pir­
miausia sukuria judėjimas kaip subjekto veiksmas (bet
ne kaip objekto* apibrėžtumas), taigi įvairovės erdvėje
sintezė, kai mes abstrahuojamės nuo erdvės ir kreipia­
me dėmesį tik į veiksmą, kuriuo apibrėžiame vi di nį
j ut i mą pagal jo formą. Vadinasi, vidiniame jutime
intelektas ner anda tokio įvairovės ryšio, bet j į
sukur i a vei kdamas vidinį jutimą. Tačiau
kaip Aš, kuris mąsto, skiriasi nuo Aš, kuris stebi pats
save (juk aš galiu įsivaizduoti dar ir kitus stebėjimo
būdus, bent jau kaip galimus), ir vis dėlto sutampa su
juo kaip tas pats subjektas? Tad kaip aš galiu pasa­
kyti teiginį: ,,Aš, kaip inteligencija 58 ir mąs t ant i s
subjektas, pažįstu patį save kaip mąst omą ob­
jektą, kiek aš, be kitko, esu sau duotas stebėjimu, tik
* Obj ekt o judėjimo erdvėje tyrimas nepriklauso grynajam
mokslui, taigi ir geometrijai, nes tai, kad kas nors juda, galima pa­
žinti ne a priori, bet tik patyrimu. Bet judėjimas kaip erdvės apy-
brėža yra įvairovės nuoseklios sintezės vidiniame stebėjime ap­
skritai, kurią atlieka kuriančioji vaizduotė, grynas aktas ir priklauso
ne tik geometrijai, bet netgi transcendentalinei filosofijai.
skaitiniai.org
save pažįstu taip pat, kaip ir kitus reiškinius —ne tokį,
koks aš esu intelektui, bet tokį, koks aš sau pasireiš-
kiu"? Sis klausimas kelia nei daugiau, nei mažiau sun­
kumų negu klausimas, kaip aš apskritai galiu būti pats
sau objektas ir būtent stebėjimo bei vidinių suvokimų
objektas. Kad taip vis dėlto iš tikrųjų turi būti, šitai
galima akivaizdžiai įrodyti, jei pripažįstame, jog erdvė
yra vien tik grynoji išorinių jutimų reiškinių forma,
tuo, kad laiką, kuris visai nėra išorinio stebėjimo ob­
jektas, mes galime atvaizduoti ne kitaip, kaip linijos,
kurią brėžiame, pavidalu; be šio atvaizdavimo būdo
mes visai negalėtume pažinti laiko matavimo vieneto.
Lygiai taip pat šitai galima įrodyti ir tuo, kad visų vi­
dinių suvokimų laiko trukmės arba taip pat ir laiko
momentų apibrėžimą visada turime išvesti iš to kitimo,
kurį mums pateikia išoriniai daiktai, vadinasi, vidinio
jutimo kaip reiškinio apibrėžtumą mes turime išdėstyti
laike lygiai taip pat, kaip išorinių jutimų apibrėžtumą
išdėstome erdvėje. Tad jei išorinių jutimų atžvilgiu
mes pripažįstame, kad jais objektus pažįstame tiek, kiek
esame išoriškai veikiami, tai turime sutikti, kad ir vi­
diniu jutimu mes save stebime tik tiek, kiek pat ys
save vidujai veikiame, t. y. vidiniu stebėjimu save
pačius, kaip subjektą, mes pažįstame tik kaip reiškinį,
o ne tokį, koks jis yra pats savaime*.

§ 25
Tuo tarpu vaizdinių apskritai įvairovės transcenden­
talinėje sintezėje, taigi sintetiniame pradiniame aper­
cepcijos vienume, aš patį save įsisąmoninu ne tokį,
koks aš sau reiškiuosi, ir ne tokį, koks aš pats sa­
vaime egzistuoju, bet įsisąmoninu tik, kad aš eg-
* Aš nesuprantu, kodėl tiek daug sunkumų kelia toji aplinkybė,
kad mes patys veikiame vidinį jutimą. Pavyzdžiu čia gali būti kiek­
vienas dėmesio aktas. Šiuo aktu intelektas pagal jo mąstomą
ryšį visada nukreipia vidinį jutimą tokiam vidiniam stebėjimui, ku­
ris atitinka intelekto sintetinamą įvairovę. Kaip stipriai šitai papras­
tai paveikia sielą, kiekvienas gali pastebėti savyje. 147
skaitiniai.org
žįstuoju. Šis vai zdi nys yra mąst ymas, o ne
stebėjimas. Kadangi pačiam sau pažinti, be mąs­
tymo veiklos, kiekvieno galimo stebėjimo įvairovę per­
tvarkančios į apercepcijos vienumą, dar reikalingas
tam tikras stebėjimo būdas, kuriuo ši įvairovė duota,
tai, nors mano paties egzistavimas nėra reiškinys (ir
dar mažiau —paprasta regimybė), vis dėlto mano eg­
zistavimą tegalima apibrėžti* pagal vidinio jutimo for­
mą tuo ypatingu būdu, kuriuo mano susiejama įvairovė
yra duota vidiniu stebėjimu; dėl to aš savęs nepa­
žį st u tokio, koks aš esu, bet pažįstu tik tokį,
koks aš pats sau reiškiuosi . Vadinasi, savęs įsi­
sąmoninimas dar toli gražu nėra savęs pažinimas, ne­
paisant visų kategorijų, kuriomis mes mąstome obj ek­
tą apskri t ai , susiedami įvairovę apercepcijoje.
Panašiai kaip skirtingam negu aš objektui pažinti, be
objekto a ps kr i t ai mąstymo (kategorija), man vis
dėlto dar reikalingas stebėjimas, kuriuo apibrėžiu ben­
drąją objekto sąvoką, taip ir sau pačiam pažinti man,
be sąmonės, arba be to, kad aš mąstau save, dar reika­
lingas manyje glūdinčios įvairovės stebėjimas, kuriuo
aš apibrėžiu šią mintį. Ir aš egzistuoju kaip protaujantis
subjektas, įsisąmoninantis vien tik savo sugebėjimą su­
sieti, bet įvairovės, kurią jis turi susieti, atžvilgiu su­
bordinuotai apribojančiai sąlygai, kuri vadinama vidiniu
jutimu ir kuri šį susiejimą padaro stebimą tik pagal lai­
ko santykius, esančius visiškai anapus tikrųjų intelek­
tinių sąvokų; todėl šis subjektas gali pažinti save tik
* „Aš mąstau" išreiškia mano egzistavimo apibrėžimo aktą.
Vadinasi, tuo egzistavimas jau duotas, bet dar neduotas būdas, ku­
riuo aš turiu egzistavimą apibrėžti, t. y. tarti manyje esant jam
priklausančią įvairovę. Tam reikalinga savistaba, kurios pagrindą
sudaro apriorinė forma, t. y. laikas, kuri yra juslinė ir priklauso to,
kas apibrėžiama, imlumui. Jei aš dar nedisponuoju kita savistaba,
kuria manyje esantis tai, kas apibrėžia,—aš tik įsisąmoninu
jo spontaniškumą,—būtų duotas iki apibrėžimo akto lygiai
taip pat, kaip laikas teikia tai, kas apibrėžiama, tai aš savo
egzistavimo negaliu apibrėžti kaip savaveiksmės esybės egzistavimo,
bet įsivaizduoju tik savo mąstymo, t. y. apibrėžimo, spontaniškumą,
ir mano egzistavimas visada lieka tik apibrėžiamas jutimais, t. y.
kaip reiškinio egzistavimas. Vis dėlto dėl šio spontaniškumo aš sa-
148 ve vadinu i nteligencija.
skaitiniai.org
tokį, koks jis sau tik reiškiasi stebėjimo (kuris ne in­
telektinis ir kurio negali teikti pats intelektas) atžvil­
giu, o ne taip, kaip jis save pažintų, jei jo s t ebėj i ­
mas būtų intelektinis.

§ 26. Grynųjų intelektinių sąvokų bendrojo galimo

taikymo patyrime transcendentalinė dedukcija
Met af i zi nėj e dedukci j oj e kategorijų
apriorinė kilmė apskritai buvo įrodyta remiantis jų
visišku sutapimu su visuotinėmis loginėmis mąstymo
funkcijomis, o t r a ns c e nde nt a l i nė j e deduk­
ci j oj e buvo parodyta jų, kaip apriorinių žinių apie
stebėjimo apskritai objektus, galimybė (§ § 20, 21). Da­
bar reikia išaiškinti galimybę ka t e gor i j omi s
aprioriškai pažinti objektus, kurie tik gal ėt ų r ei kš­
tis mūsų j ut i mams, ir būtent ne iš jų stebėji­
mo formos, bet iš jų ryšio dėsnių, vadinasi, galimybę
tarsi nurodyti gamtai dėsnį ir netgi ją padaryti galimą.
Jei kategorijos šitam netiktų, būtų neaišku, kaip visa,
kas tik gali reikštis mūsų jutimams, turi paklusti dės­
niams, kurie a priori kyla tik iš intelekto.
Pirmiausia pažymėsiu, kad p a g a v o s 59 si nt e­
zę aš suprantu kaip įvairovės derinimą viename em­
piriniame stebinyje; dėl to pasidaro galimas suvokimas,
t. y. empirinis stebinio (kaip reiškinio) įsisąmoninimas.
Erdvės ir laiko vaizdiniai yra tiek išorinio, tiek vi­
dinio juslinio stebėjimo apriorinės formos, ir su jo­
mis visada turi derintis reiškinio įvairovės pagavos
sintezė, nes ji pati galima tik pagal šias formas. Tačiau
erdvė ir laikas a priori įsivaizduojami ne tik kaip jusli­
nio stebėjimo formos, bet ir kaip patys s t e b i n i a i
(kuriuose glūdi įvairovė), taigi su šios juose glūdinčios
įvairovės vi enumo apibrėžimu (žr. transcendenta­
linę estetiką)*. Vadinasi, jau pats įvairovės, esančios už
* Erdvė, pateikta kaip obj ekt as (šitai iš tikrųjų reikalin­
ga geometrijoje), apima ne vien tik pačią stebėjimo formą, bet bū­
tent ji apima įvairovės, duotos pagal juslumo formą, suj ungi mą 149
skaitiniai.org
mūsų arba mumyse, s i nt ezės vi enumas, taigi
ir ryšys, su kuriuo turi derinti visa, kas turi būti
įsivaizduojama apibrėžta erdvėje ir laike, duoti a prio­
ri jau kartu su šiais stebimais (o ne juose) kaip kiek­
vienos pagavos sintezės sąlyga. Bet šis sintetinis
vienumas gali būti tik duotojo s t ebėj i mo ap­
s kr i t ai įvairovės ryšio vienumas vienoje pirminė­
je sąmonėje pagal kategorijas, ir tik taikomas mūsų
j us l i ni am st ebėj i mui . Vadinasi, visa sintezė,
kuri padaro galimą netgi suvokimą, subordinuota ka­
tegorijoms; ir kadangi patyrimas yra pažinimas tarpu­
savyje susijusiais suvokimais, tai kategorijos yra pa­
tyrimo galimybės sąlygos ir a priori galioja visiems
patyrimo objektams.
* *
*

Tad jei aš, pavyzdžiui, empirinį kokio nors namo

stebėjimą jo įvairovės pagava paverčiu suvokimu, tai
čia pagrindas man yra erdvės ir išorinio juslinio stebė­
jimo apskritai būt i nas vi enumas, ir aš tarsi
brėžiu namo kontūrus pagal šį įvairovės erdvėje sin­
tetinį vienumą. Bet, jei aš abstrahuojuosi nuo erdvės
formos, to paties sintetinio vienumo buveinė yra inte­
lektas, ir šis vienumas yra vienarūšiškumo stebėjime
apskritai sintezės kategorija, t. y. ki ekybės kate­
gorija, su kuria, vadinasi, ta pagavos sintezė, t. y. su­
vokimas, turi visiškai derintis*.
į vieną aki vai zdų vaizdinį, tad st ebėj i mo forma tei­
kia tik įvairovę, o formal us st ebėj i mas teikia vaizdinio
vienumą. Estetikoje šį vienumą aš priskyriau tik juslumui, kad tik
pažymėčiau, jog jis yra ankstesnis už bet kurią sąvoką, nors ir nu­
mato sintezę, kuri nepriklauso jutimams, tačiau pirmiausia padaro
galimas visas erdvės ir laiko sąvokas. Kadangi erdvė ir laikas, kaip
stebiniai, pirmiausia pat ei ki ami šia sinteze (tuo tarpu juslumą
apibrėžia intelektas), tai šio stebėjimo vienumas a priori priklauso
erdvei ir laikui, o ne intelekto sąvokai (§ 24).
* Šitaip įrodoma, kad pagavos sintezė, kuri yra empirinė, būti­
nai turi derintis su apercepcijos sinteze, kuri yra intelektinė ir vi­
siškai a priori glūdi kategorijoje. Tas pats spontaniškumas, kuris
pirmuoju atveju vadinamas vaizduote, o antruoju —intelektu, susie­
jo ja stebėjimo įvairovę.
skaitiniai.org
Jei aš suvokiu (kitas pavyzdys) vandens užšalimą,
tai aš sučiuopiu du būvius (skystą ir kietą) kaip esan­
čius vienas su kitu laiko santykyje. Bet laike, kuriuo,
kaip vidiniu stebiniu, aš grindžiu reiškinį, aš būtinai
įsivaizduoju įvairovės sintetinį vi enumą, be kurio
minėto santykio, kaip api br ėžt o (nuoseklumo lai­
ke požiūriu), negalėtų būti. O šis sintetinis vienumas,
kaip apriorinė sąlyga, kuriai esant aš susieju st ebė­
j i mo a ps kr i t ai įvairovę, yra, jei aš abstrahuo-
juosi nuo savo vidinio stebėjimo pastovios formos —
laiko,—pr i e ž as t i e s kategorija, kuria aš, taikyda­
mas ją savo juslumui, visa, kas vyksta,
api brėži u l ai ke aps kr i t ai pagal jo s a n t y-
k į. Vadinasi, tokio vyksmo pagava, taigi ir pats vyks­
mas, kaip galimas suvokimas, subordinuotas pa dar i ­
nių ir pr i ežas či ų s ant yki o sąvokai; taip
yra ir visais kitais atvejais.
* *
*
Kategorijos yra sąvokos, a priori priskiriančios dės­
nius reiškiniams, tad ir gamtai kaip visų reiškinių vi­
sumai (natura materialiter spectata). Kadangi kategori­
jos neišvedamos iš gamtos ir neseka ja kaip pavyzdžiu
(nes tada jos tebūtų empirinės), tai kyla klausimas, kaip
suprasti tai, kad gamta turi sekti kategorijomis, t. y.
kaip kategorijos gali a priori apibrėžti gamtos įvairo­
vės ryšį, neišvesdamos jo iš gamtos. Ši mįslė išspren­
džiama taip.
Tai, kad gamtos reiškinių dėsniai turi atitikti intelek­
tą ir jo formą, t. y. jo sugebėjimą a priori susieti įvai­
rovę apskritai, nė kiek ne keisčiau negu tai, kad patys
reiškiniai turi atitikti apriorinio juslinio stebėjimo for­
mą. Juk dėsniai lygiai taip pat neegzistuoja reiškiniuo­
se, bet tik santykyje su subjektu, kuriame glūdi reiški­
niai, kiek jis turi intelektą, kaip reiškiniai egzistuoja
ne patys savaime, bet tik santykyje su ta pačia esybe,
kiek jai būdingas juslumas. Daiktams patiems savaime 151
skaitiniai.org
dėsningumas būtinai būtų būdingas ir už juos pažįs­
tančio intelekto. Tačiau reiškiniai tėra vaizdiniai daik­
tų, apie kuriuos lieka nežinoma, kokie jie gali būti
patys savaime. Būdami tik vaizdiniai, jie nepaklūsta jo­
kiam ryšio dėsniui, išskyrus tą, kurį nustato sugebėji­
mas susieti. Juslinio stebinio įvairovę susieja vaizduotė,
kuri savo intelektinės sintezės vienumu priklauso nuo
intelekto, o nuo juslumo —pagavos įvairove. Kadangi
nuo pagavos sintezės priklauso kiekvienas galimas su­
vokimas, o pati ši empirinė sintezė priklauso nuo trans­
cendentalinės sintezės, taigi nuo kategorijų, tai visi ga­
limi suvokimai, vadinasi, ir visa, kas tik gali pasiekti
empirinę sąmonę, t. y. visi gamtos reiškiniai, savo ry­
šiu turi paklusti kategorijoms, nuo kurių gamta (tik
kaip gamta apskritai) turi priklausyti kaip nuo jos bū­
tino dėsningumo pirminio pagrindo (kaip natura forma­
liter spectata). Tačiau ir grynasis intelektas, kaip suge­
bėjimas, neįstengia vien tik kategorijomis reiškiniams
a priori priskirti daugiau dėsnių negu tier kuriais re­
miasi gamt a a ps kr i t ai kaip reiškinių dėsningu­
mas erdvėje ir laike. Specialūs dėsniai, kadangi jie lie­
čia empiriškai apibrėžtus reiškinius, negal i būt i
i št i sai i švest i iš kategorijų, nors jie visi joms
paklūsta. Specialiems dėsniams aps kr i t ai pažinti
reikalingas patyrimas; bet apie patyrimą apskritai ir
apie tai, kas gali būti pažinta kaip patyrimo objektas,
moko vien tik minėtieji aprioriniai dėsniai.

§ 27. Šios intelektinių sąvokų dedukcijos rezultatas

Jokio objekto mes negalime mąst yt i kitaip,
kaip tik kategorijomis; jokio mąstomo objekto mes ne­
galime paži nt i kitaip, kaip stebiniais, atitinkančiais
tas sąvokas. Visi mūsų stebimai yra jusliniai, ir šis pa­
žinimas, kiek jo objektas duotas, yra empirinis. Bet
j52 empirinis pažinimas yra patyrimas. Vadinasi, mes g a-
skaitiniai.org
lime apri ori škai paži nt i vi en tik gali­
mo pat yr i mo objektus*.
Bet nors šis pažinimas apribotas tik patyrimo objek­
tais, vis dėlto ne visa paimta iš patyrimo: tiek grynieji
stebimai, tiek grynosios intelektinės sąvokos yra paži­
nimo elementai, a priori esantys mumyse. Yra tik du
keliai, kuriais einant galima mąstyti patyrimo ir jo ob­
jektų sąvokų būt i ną atitikimą: arba patyrimas šias
sąvokas daro galimas, arba šios sąvokos daro galimą
patyrimą. Dėl kategorijų (taip pat ir grynojo juslinio
stebėjimo), tai joms pirmojo kelio nėra, nes kategorijos
yra apriorinės sąvokos, taigi nepriklausančios nuo paty­
rimo (tvirtinti jų empirinę kilmę būtų savotiškas ge­
neratio aequivoca). Vadinasi, lieka tik antrasis kelias
(tarsi grynojo proto epi genezės sistema), būtent
kad kategorijose iš intelekto pusės glūdi kiekvieno pa­
tyrimo apskritai galimybės pagrindai. Tačiau kaip jos
patyrimą padaro galimą ir kokius jo galimybės pa­
grindinius teiginius teikia, taikomos reiškiniams,—tai
bus plačiau išdėstyta kitame skyriuje apie sprendimo
galios transcendentalinį taikymą.
Jei kas pasiūlytų dar tarpinį kelią tarp nurodytų
dviejų vienintelių galimų kelių, būtent kad kategorijos
nebūtų nei s avai mi ngai mąst omi pirmieji
aprioriniai mūsų pažinimo principai, nei perimti iš pa­
tyrimo, o būtų tik nuo pat mūsų egzistavimo pradžios
mums įgimti subjektyvūs mąstymo polinkiai, mūsų kū­
rėjo taip sutvarkyti, kad jų taikymas tiksliai atitiktų
gamtos dėsnius, kurių laikosi patyrimas (tam tikra gry­
nojo proto pr e f or mac i j os si st emos rūšis),—
tai lemiamas argumentas prieš minėtą tarpinį kelią
* Kad ko nors pirma laiko nesutrikdytų nerimą keliančios ne­
palankios šio teiginio išvados, aš noriu tik priminti, kad mąsty­
me kategorijų neriboja mūsų juslinio stebėjimo sąlygos, jos turi
neribotą taikymo sritį, ir tik tam, ką mes mąstome, pažinti, ob­
jektui apibrėžti reikalingas stebėjimas. Jei nėra stebėjimo, mintis
apie objektą vis dėlto dar visada gali turėti teisingų ir naudingų
išvadų subjekto proto taikymui, bet kadangi šis taikymas ne
visada nukreiptas į objekto apibrėžimą, taigi į pažinimą, o nukreiptas
taip pat į subjekto ir jo valios apibrėžimą, tai čia jis dar nenagrinė­
jamas. 153
skaitiniai.org
(jau nekalbant apie tai, kad, laikantis tokios hipotezės,
nematyti ribos, iki kurios galima prielaida apie iš anks­
to nustatytus polinkius busimiesiems sprendiniams) yra
tas, kad tokiu atveju kategorijos stokotų būt i nu-
m o, iš esmės būdingo jų sąvokai. Juk, pavyzdžiui,
priežasties sąvoka, išreiškianti padarinio būtinumą,
esant numatytai sąlygai, būtų klaidinga, jei ji remtųsi
tik bet kokiu mums įgimtu subjektyviu būtinumu susieti
tam tikrus empirinius vaizdinius pagal tokią santykio
taisyklę. Tada aš negalėčiau pasakyti, kad objekte pa­
darinys susijęs su priežastimi (t. y. būtinai), bet turė­
čiau sakyti, kad aš esu taip sudarytas, jog šiuos vaizdi­
nius galiu mąstyti susietus tik taip, o ne kitaip. Sitai
kaip tik ir yra tai, ko skeptikas labiausiai pageidauja,
nes tada bet kuri mūsų įžvalga, paremta tariama ob­
jektyvia mūsų sprendinių reikšme, yra ne kas kita, kaip
gryna regimybė, ir netrūktų žmonių, kurie patys ne­
pripažintų šio subjektyvaus būtinumo (kurį reikia pa­
justi); bent jau su niekuo nebūtų galima ginčytis dėl
to, kas priklauso tik nuo subjekto organizacijos.
Glausta šios dedukcijos santrauka
Ji yra grynųjų intelektinių sąvokų (ir kartu bet ko­
kio apriorinio teorinio pažinimo) pateikimas kaip paty­
rimo galimybės principų, patyrimą traktuojant kaip
reiškinių api br ėži mą erdvėje ir laike apskr i ­
ta i, o šį apibrėžimą pagaliau išvedant iš apercepcijos
pr adi ni o sintetinio vienumo, kaip intelekto for­
mos erdvės ir laiko —pradinių juslumo formų —atžvil­
giu, principo.
* *
*
Skirstyti į paragrafus aš laikiau esant reikalinga tik
iki šios vietos, nes čia mes nagrinėjome pradines są­
vokas. Dabar, kai mes norime parodyti jų taikymą,
reikia dėstyti rišliai, be pertrūkių, neskirstant į para-
154 grafus.
skaitiniai.org
TRANSCENDENTALINĖS ANALITIKOS
A NT R A KNYGA

PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ ANALITIKA

Bendroji logika sudaryta pagal planą, visai tiksliai

sutampantį su aukštesniųjų pažintinių sugebėjimų skirs­
tymu. Šie sugebėjimai yra: i nt el ekt as, s pr en­
dimo galia ir protas. Dėl to šis mokslas
savo analitikoje aiškina sąvokas, s pr e ndi ni us
ir s ampr ot avi mus kaip tik pagal funkcijas ir
tvarką tų sielos galių, kurios aprėpiamos plačiu inte­
lekto apskritai pavadinimu.
Kadangi minėtoji grynai formalioji logika abstra-
huojasi nuo pažinimo bet kokio turinio (nesvarbu, ar
jis būtų grynas, ar empirinis) ir tiria tik mąstymo (dis­
kursyvaus pažinimo) apskritai formą, tai savo analiti­
nėje dalyje ji gali apimti taip pat kanoną proto, kurio
forma paklūsta saviems tvirtiems nuostatams. Šiuos
nuostatus galima įžvelgti a priori, vien tik suskaidant
proto veiksmus į jų sudedamąsias dalis, nenagrinėjant
čia taikomo žinojimo savitos prigimties.
Transcendentalinė logika, apsiribojanti apibrėžtu tu­
riniu, būtent tik grynosiomis apriorinėmis žiniomis,
negali laikytis šio bendrosios logikos skirstymo. Juk
pasirodo, kad t r ans cendent al i ni s pr ot o
t ai kymas visai neturi objektyvios reikšmės, taigi
nepriklauso t i esos logikai, t. y. analitikai, bet,
kaip r egi mybės logika, reikalingas atskiros
mokyklinės sistemos dalies, vadinamos transcendenta­
line di al ekt i ka.
Atitinkamai intelektas ir sprendimo galia transcen­
dentalinėje logikoje turi savą objektyviai galiojančio,
t. y. teisingo, taikymo kanoną ir, vadinasi, priklauso
jos analitinei daliai. Tačiau protas, bandydamas pasa­
kyti apie objektus ką nors a priori ir pažinimą išplėsti
už galimo patyrimo ribų, yra visiškai di al ekt i škas,
ir jo regimybe paremti teiginiai niekaip netelpa į ka­
noną, tačiau jis turi įeiti į analitiką. 155
skaitiniai.org
Tad pa gr i ndi ni ų t ei gi ni ų anal i t i ka
s pr endi mo gal i ai bus tik kanonas, kuris ją
moko taikyti reiškiniams intelektines sąvokas, apiman­
čias apriorinių taisyklių sąlygą. Todėl, tirdamas tik­
ruosius i nt e l e kt o pagr i ndi ni us teiginius,
aš vartosiu pavadinimą „sprendimo gal i os dok-
t r i n a", kuris tiksliau išreikš mano uždavinį.
ĮVADAS

APIE TRANSCENDENTALINĘ SPRENDIMO GALIĄ

APSKRITAI
Jei intelektas apskritai aiškinamas kaip sugebėji­
mas nustatyti taisykles, tai sprendimo galia yra suge­
bėjimas s ubor di nuot i taisyklėms, t. y. skirti, ar
kas nors paklūsta duotajai taisyklei (casus datae legis),
ar ne. Bendrojoje logikoje visai nėra ir negali būti jo­
kių nuostatų sprendimo galiai. Kadangi ji abst ra-
huoj as i nuo pažinimo bet kokio turi­
nio, tai jai nelieka nieko kita, kaip uždavinys anali­
tiškai aiškinti vien tik sąvokoms, sprendiniams ir
samprotavimams būdingą pažinimo formą ir tuo nusta­
tyti intelekto bet kokio taikymo formalias taisykles.
Jei ji panorėtų apskritai parodyti, kaip šioms taisyk­
lėms subordinuoti, t. y. skirti, ar kas nors yra joms pa­
valdų, ar ne, tai šitai būtų galima atlikti ne kitaip, kaip
vėlgi taisykle. Bet taisyklė kaip tik dėl to, kad ji tai­
syklė, vėl reikalinga sprendimo galios pamokymo. Tad
paaiškėja, kad, nors intelektas sugeba pasimokyti iš
taisyklių ir jas perimti, vis dėlto sprendimo galia yra
ypatingas gabumas, kurio negalima išmokti, kurį galima
tik lavinti. Todėl sprendimo galia yra vadinamojo įgim­
to sumanumo specifinis bruožas, kurio trūkumo negali
atstoti jokia mokykla, nes, nors mokykla ir ribotam
intelektui gali duoti ir tarsi įkalti jam kiek tik nori
taisyklių, pasiskolintų iš svetimos sampratos, tačiau
sugebėjimas teisingai jomis naudotis turi būti būdingas
156 pačiam mokiniui, ir jei nėra šios gamtos dovanos, tai
skaitiniai.org
jokios taisyklės, kurios jam šiuo tikslu būtų paskirtos,
neapsaugotų jo nuo klaidingo jų taikymo*. Todėl gy­
dytojas, teisėjas ar politikas savo galvoje gali turėti
tiek daug puikių patologijos, teisės ar politikos taisyk­
lių, kad jis pats savo srityje gali būti nuodugnus moky­
tojas, ir vis dėlto, jas taikydamas, lengvai gali suklys­
ti arba dėl to, kad jam trūksta prigimtinės sprendimo
galios (nors ne intelekto) ir, nors jis įžvelgia bendrybę
in abstracto, bet negali atskirti, ar jai priklauso duota­
sis atvejis in concreto, arba ir dėl to, kad tokiam spren­
dimui jis nepakankamai parengtas pavyzdžių ir realios
veiklos. Vienintelė ir didelė pavyzdžių nauda yra ta,
kad jie miklina sprendimo galią. O intelekto įžvalgos
teisingumui ir tikslumui jie paprastai veikiau padaro
tam tikrą žalą, nes jie tik retai kada adekvačiai atitin­
ka taisyklės sąlygą (kaip casus in terminis) ir, be to, jie
dažnai susilpnina intelekto pastangą pakankamai su­
prasti taisykles jų bendra forma ir nepriklausomai nuo
atskirų patyrimo aplinkybių ir todėl galų gale įpratina
taisykles vartoti veikiau kaip formules, o ne kaip pa­
grindinius teiginius. Tad pavyzdžiai yra sprendimo ga­
lios atramos61, be kurių niekada negali apsieiti tas, ku­
riam trūksta šio įgimto gabumo.
Bendr oj i l ogi ka sprendimo galiai negali
teikti jokių nuostatų, tačiau t r a ns c e nde nt a l i nė ­
je l ogi koj e yra visai kitaip, netgi atrodo, kad jos
tiesioginis uždavinys yra apibrėžtomis taisyklėmis pa­
taisyti ir įtvirtinti sprendimo galią, taikant grynąjį in­
telektą. Juk filosofija, kaip mokslas, išplečiantis grynų­
jų apriorinių intelekto žinių sritį, atrodo visai nereikalin­
ga arba veikiau netinkama, nes visais ligšioliniais tokio
pobūdžio bandymais vis dėlto pasiekta mažai arba ir
nieko nepasiekta; tuo tarpu kaip kritika, užkertanti ke-
■ Sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailu­
mu, ir nuo šio negalavimo niekuo negalima pagelbėti. Buka arba ri­
bota galva, kuriai trūksta tik deramo lygio intelekto ir savų sąvokų,
mokydamasi gali pasiekti gana daug, netgi mokslingumo. Bet kadan­
gi tokiu atveju paprastai trūksta sprendimo galios (secunda Petri60),
tai nėra nieko neįprasta sutikti labai mokytus vyrus, kurie, taikydami
savo mokslą, dažnai išsiduoda turį šį nepataisomą trūkumą.
skaitiniai.org
lią sprendimo galios suklydimams (lapsus judicii), tai­
kant nedaugelį mūsų grynųjų intelektinių sąvokų, fi­
losofija visu savo įžvalgumu ir mokėjimu tirti atlieka
savo paskirtį (nors šiuo atveju jos nauda tik nega­
tyvi).
Transcendentalinės filosofijos savitumas yra tai, kad,
be taisyklių (arba veikiau taisyklių bendrųjų sąlygų),
duotų grynosiomis intelekto sąvokomis, ji kartu gali
a priori nurodyti atvejį, kuriam šios taisyklės turi būti
taikomos. Tokio jos pranašumo šiuo požiūriu, palyginti
su visais kitais pamokančiais mokslais (išskyrus mate­
matiką), priežastis kaip tik ta, kad ji nagrinėja sąvokas,
kurios su savo objektais turi būti susijusios a priori,
taigi jų objektyvios reikšmės negalima įrodyti a poste­
riori, nes toks įrodymas visai neliestų jų vertingumo.
Kartu transcendentalinė filosofija bendrais, bet pakan­
kamais požymiais turi nurodyti sąlygas, kuriomis ob­
jektai gali būti duoti pagal tas sąvokas; priešingu atve­
ju tos sąvokos neturėtų jokio turinio, taigi būtų tik
loginės formos, o ne grynosios intelektinės sąvokos.
Šią s pr endi mo gal i os t ranscenden­
t al i nę dokt r i ną sudarys du skyriai: pi r ma­
jame nagrinėjama juslinė sąlyga, tik kuriai esant ga­
li būti taikomos grynosios intelektinės sąvokos, t. y.
grynojo intelekto schemiškumas; a nt r a j a me sky­
riuje nagrinėjami sintetiniai sprendiniai, kurie šiomis
sąlygomis a priori išplaukia iš grynųjų intelektinių są­
vokų ir a priori pagrindžia visas kitas žinias, t. y. nag­
rinėjami grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai.
SPRENDIMO GALIOS TRANSCENDENTALINĖS DOKTRINOS
(ARBA PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ ANALITIKOS)
P I R MA S S KY RI US

APIE GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ SCHEMIŠKŲMĄ

Objektą subordinuojant sąvokai, objekto vaizdinys
ir sąvoka visada turi būti v i e n a r ū š i a i, t. y. sąvoka
158 turi apimti tai, kas įsivaizudojama jai subordinuoja-
skaitiniai.org
mame objekte, nes kaip tik šią reikšmę turi pasakymas
„objektas api mamas sąvoka". Antai empirinė
l ėkšt ės sąvoka vienarūšė su grynąja geometrine
s kr i t ul i o sąvoka, nes apskritumą, mąstomą pirmąja
sąvoka, galima stebėti antrąja sąvoka.
Bet grynosios intelektinės sąvokos visai nevienarū-
šės su empiriniais (ir apskritai jusliniais) stebiniais ir
niekada negali būti aptinkamos jokiame stebėjime.
Kaipgi galimas stebinių s ubor di na vi ma s gry­
nosioms intelektinėms sąvokoms, t. y. kategorijų tai­
kymas reiškiniams, jei vis dėlto niekas nesakys, kad
kategorija, pavyzdžiui priežastingumas, gali būti stebi­
ma taip pat ir juslėmis ir glūdi reiškinyje? Šis toks na­
tūralus ir svarbus klausimas yra tikroji priežastis, dėl
kurios būtina sprendimo galios transcendentalinė dokt­
rina, turinti parodyti, kaip gr ynos i os i nt el ek­
tinės sąvokos gali būti taikomos reiškiniams
apskritai. Visuose kituose moksluose, kur sąvokos, ku­
riomis objektas mąstomas bendru pavidalu, ne taip
skiriasi nuo sąvokų, kurios objektą vaizduoja in concre­
to, koks jis duotas, ir yra ne tokios nevienarūšės su jo­
mis, pirmųjų sąvokų taikymo antrosioms specialus nag­
rinėjimas nereikalingas.
Aišku, kad turi egzistuoti kažkas trečia, vienarū-
šiška su kategorija, ir, kita vertus, vienarūšiška su reiš­
kiniais, kas įgalina kategorijas taikyti reiškiniams. Šis
tarpinis vaizdinys turi būti grynas (neturintis nieko
empiriška) ir vis dėlto i nt el ekt i ni s, o kita vertus,
juslinis. Kaip tik tokia yra t r a ns c e nde nt a l i ­
nė schema.
Intelektinė sąvoka apima įvairovės apskritai gryną­
jį sintetinį vienumą. Laikas, kaip vidinio jutimo įvai­
rovės, taigi visų vaizdinių, susiejimo formali sąlyga,
a priori apima grynojo stebėjimo įvairovę. Transcen­
dentalinis laiko apibrėžimas vienarūšis su kategorija (ku­
ri sudaro jo vienumą) ta prasme, kad jis yra bendr o
pobūdžio ir remiasi apriorine taisykle. Kita vertus, šis
apibrėžimas vienarūšis su r ei š ki ni u ta prasme, kad
l ai kas glūdi kiekviename empiriniame įvairovės 159
skaitiniai.org
vaizdinyje. Dėl to pasidaro galima kategorijas taikyti
reiškiniams, remiantis transcendentaliniu laiko apibrė­
žimu, kuris, kaip intelektinių sąvokų schema, tarpinin­
kauja reiškinius subordinuojant kategorijoms.
Po to, kas buvo parodyta kategorijų dedukcijoje,
reikia tikėtis, kad niekas neims abejoti spręsdamas
klausimą, ar šios grynosios intelektinės sąvokos taiko­
mos tik empiriškai, ar ir transcendentaliai, t. y. ar jos,
kaip galimo patyrimo sąlygos, a priori susijusios tik su
reiškiniais, ar jas, kaip daiktų apskritai galimybės są­
lygas, galima taikyti taip pat ir objektams patiems sa­
vaime (neapsiribojant mūsų juslumu). Mes matėme, kad
sąvokos visiškai negalimos ir negali turėti jokios reikš­
mės, jeigu arba joms pačioms, arba bent jau jas suda­
rantiems elementams neduotas objektas, taigi jos visai
negali būti susijusios su daiktais pačiais savaime (ne­
priklausomai nuo to, ar jie gali būti mums duoti ir
kaip); be to, matėme, kad vienintelis būdas, kuriuo ob­
jektai mums duoti, yra mūsų juslumo modifikacija;
pagaliau kad grynosiose apriorinėse sąvokose, be inte­
lekto funkcijos kategorijoje, dar turi a priori būti for­
malios juslumo (būtent vidinio jutimo) sąlygos, apiman­
čios bendrąją sąlygą, tik kuriai esant kategoriją galima
taikyti kokiam nors objektui. Šią formalią ir grynąją
juslumo sąlygą, kuria apribojamas intelektinės sąvokos
taikymas, mes vadinsime šios intelektinės sąvokos
schema, o būdą, kuriuo intelektas vartoja šias
schemas,—grynojo intelekto schemi škumu.
Pati savaime schema visada yra tik vaizduotės pro­
duktas, bet kadangi vaizduotės sintezė apima ne atskirą
stebinį, o tik vienumą juslumo apibrėžime, tai schemą
vis dėlto reikia skirti nuo vaizdo. Antai jei aš dedu
vieną po kito penkis taškus......, tai šitai yra skaičiaus
penki vaizdas. Tuo tarpu jei aš mąstau tik skaičių ap­
skritai, nesvarbu, ar tai bus penki, ar šimtas, tai toks
mąstymas yra veikiau metodo, kuriuo viename vaizde
pateikiama aibė (pavyzdžiui tūkstantis) pagal tam tik­
rą sąvoką, vaizdinys, o ne pats vaizdas, kurį pastaruoju
160 atveju aš vargu ar galiu apžvelgti ir lyginti su sąvoka.
skaitiniai.org
Šį bendro būdo, kurio vaizduotė pateikia sąvokai vaiz­
dą, vaizdinį aš vadinu šios sąvokos schema.
Iš tikrųjų mūsų grynųjų juslinių sąvokų pagrindą
sudaro ne objektų vaizdai, bet schemos. Trikampio ap­
skritai sąvokos niekada neatitiktų joks trikampio vaiz­
das, nes vaizdas nepasiektų sąvokos bendrumo, dėl ku­
rio sąvoka galioja visiems trikampiams —statiesiems,
smailiesiems ir t. t., —bet visada apsiribotų tik šios są­
vokos turinio dalimi. Trikampio schema negali egzis­
tuoti niekur kitur, tik mintyje, ir ji yra vaizduotės sinte­
zės taisyklė grynųjų figūrų erdvėje atžvilgiu. Dar ma­
žiau empirinei sąvokai adekvatus patyrimo objektas arba
jo vaizdas. Empirinė sąvoka visada betarpiškai susijusi su
vaizduotės schema kaip mūsų stebėjimo apibrėžimo pa­
gal tam tikrą bendrąją sąvoką taisykle. Šuns sąvoka
žymi taisyklę, pagal kurią mano vaizduotė gali škicuo­
ti tam tikrą keturkojį gyvulį bendrais bruožais, neribo­
jama kokio nors vieninio atskiro pavidalo, kurį man
teikia patyrimas, arba ir bet kokio galimo vaizdo, kurį
galiu turėti in concreto. Šis mūsų intelekto schemišku-
mas reiškinių ir pačių jų formų atžvilgiu yra žmogaus
sielos gelmėse paslėptas menas, kurio tikruosius meto­
dus mums vargu ar kada pavyks atskleisti ir įminti
gamtos mįslę. Mes galime tik tiek pasakyti: vai zdas
yra kuriančiosios vaizduotės empirinio sugebėjimo pro­
duktas, o juslinių sąvokų (kaip figūrų erdvėje) s ehe­
rn a yra grynosios apriorinės vaizduotės produktas ir
tarsi monograma; pirmiausia dėl schemos ir pagal ją
tampa galimi vaizdai, bet su sąvoka jie visada turi bū­
ti susiję tik per schemą, kurią žymi, ir patys savaime
jie nevisiškai sutampa su sąvoka. Tuo tarpu grynosios
intelektinės sąvokos schema yra kažkas, ko negalima
laikyti vaizdu, ji yra tik grynoji sintezė, atliekama pa­
gal vienumo taisyklę remiantis sąvokomis apskritai, ku­
rią išreiškia kategorija 62; ji yra transcendentalinės vaiz­
duotės produktas, liečiantis vidinio jutimo apskritai
apibrėžimą pagal jo formos (laiko) sąlygas visų vaiz­
dinių atžvilgiu, kiek jie turi būti a priori susieti viena
sąvoka pagal apercepcijos vienumą. 161
skaitiniai.org
Nesustodami prie sausos ir nuobodžios to, kas rei­
kalinga grynojo intelekto sąvokų apskritai transcenden­
talinėms schemoms, analizės, mes verčiau šias schemas
išdėstysime pagal kategorijų tvarką ir ryšium su jomis.
Išoriniam jutimui visų dydžių (quantorum) grynasis
vaizdas yra erdvė, o visų jutimų objektų apskritai gry­
nasis vaizdas yra laikas. O ki ekybės (quantitatis),
kaip intelekto sąvokos, grynoji schema yra skai ­
č i us —vaizdinys, apimantis nuoseklų vieneto pridėji­
mą prie vieneto (vienarūšio). Tad skaičius yra ne kas
kita, kaip vienarūšio stebėjimo apskritai įvairovės sin­
tezės vienumas, atsirandantis dėl to, kad stebinio pa­
gava aš sukuriu patį laiką.
Realybė grynojoje intelektinėje sąvokoje yra tai,
kas atitinka pojūtį apskritai, taigi tai, kieno sąvoka pa­
ti savaime nurodo būtį (laike); neigimas yra tai, kieno
sąvoka atvaizduoja nebūtį (laike). Vadinasi, būties ir
nebūties priešpriešą sudaro to paties laiko —kaip už­
pildyto arba tuščio laiko —skirtumas. Kadangi laikas
tėra stebėjimo forma, taigi objektų, kaip reiškinių, ste­
bėjimo forma, tai visų objektų, kaip daiktų pačių sa­
vaime, transcendentalinė materija (daiktiškumas, rea­
lybė) bus tai, kas reiškiniuose atitinka pojūtį. Betgi
kiekvienam pojūčiui būdinga laipsnis arba dydis, ku­
riuo jis gali tą patį laiką, t. y. vidinį jutimą objekto to
paties vaizdinio atžvilgiu, daugiau ar mažiau užpildyti
iki pat jo virtimo nieku (= 0=negatio). Todėl yra san­
tykis ir ryšys tarp realybės ir neigimo arba veikiau
perėjimas nuo vieno į kitą, kuris kiekvieną realybę
įgalina pateikti kaip dydį; o realybės, kaip ko nors,
kiek tai užpildo laiką, kiekybės schema yra kaip tik
šis tolydus ir vienodas kiekybės kūrimas laike, kai nuo
tam tikrą laipsnį turinčio pojūčio palaipsniui leidžia­
masi iki jo išnykimo arba nuo jo neigimo palaipsniui
kylama prie jo dydžio.
Substancijos schema yra to, kas realu, pastovumas
laike, t. y. įsivaizdavimas kaip laiko empirinio apibrėž­
tumo substrato apskritai, kuris, vadinasi, išlieka, kai
762 visa kita kinta. (Praeina ne laikas, bet to, kas kinta,
skaitiniai.org
egzistavimas laike. Vadinasi, laiką, kuris pats nekinta
ir išlieka, reiškinyje atitinka tai, kas egzistuodamas ne­
kinta, t. y. substancija, ir tik jos atžvilgiu galima api­
brėžti reiškinių nuoseklumą laike ir jų vienalaikį eg­
zistavimą.)
Daikto apskritai priežasties ir priežastingumo sche­
ma yra tai, kas realu, po ko, kada tik šitai tariama
esant, visada eina kažkas kita. Tad šią schemą sudaro
įvairovės nuoseklumas, kiek jis subordinuotas taisyklei.
Bendravimo (sąveikos), arba substancijų abipusio
priežastingumo jų akcidencijų atžvilgiu, schema yra
vienos substancijos apibrėžtumų egzistavimas vienu
metu su kitos substancijos apibrėžtumais pagal bendrą
taisyklę.
Galimybės schema yra įvairių vaizdinių sintezės de-
rinimasis su laiko apskritai sąlygomis (pavyzdžiui, prie­
šybės viename daikte gali būti ne kartu, bet tik eiti
viena po kitos), vadinasi, ši schema yra daikto vaiz­
dinio kokiu nors laiku apibrėžimas.
Tikrumo schema yra egzistavimas apibrėžtu laiku.
Būtinumo schema yra objekto egzistavimas bet ku­
riuo laiku.
Iš viso to matyti, kad kiekvienos kategorijos sche­
ma apima ir įgalina atvaizduoti: kiekybės schema —
paties laiko sukūrimą (sintezę) nuoseklia objekto paga­
va; kokybės schema —pojūčio (suvokimo) ir laiko
vaizdinio sintezę, arba laiko užpildymą; santykio sche­
ma —suvokimų tarpusavio santykį bet kuriuo laiku
(t. y. pagal apibrėžimo laike taisyklę); pagaliau moda­
lumo ir jo kategorijų schema —patį laiką kaip objek­
to apibrėžimo pagal tai, ar jis priklauso ir kaip priklau­
so laikui, atitikmenį. Todėl schemos yra ne kas kita,
kaip aprioriniai l ai ko api br ėži mai pagal tai­
sykles, ir, taikant jas visiems galimiems objektams pa­
gal kategorijų tvarką, jos liečia l ai ko eilę, l ai ko
turinį, laiko t varką ir pagaliau l ai ko
visumą.
Iš to aišku, kad intelekto schemiškumas dėl vaiz­
duotės transcendentalinės sintezės yra ne kas kita, įe3
skaitiniai.org
kaip visos stebėjimo įvairovės vidiniame jutime vienu­
mas ir netiesiogiai —apercepcijos kaip funkcijos, ati­
tinkančios vidinį jutimą (imlumą), vienumas. Vadinasi,
grynųjų intelektinių sąvokų schemos yra teisingos ir
vienintelės sąlygos, sukuriančios šių sąvokų santykį su
objektu, taigi rei kšmę; ir todėl kategorijos galų ga­
le negali būti taikomos kitaip, kaip tik empiriškai, nes
jos tinka tik tam, kad, remdamosi a priori būtino vie­
numo pagrindais (dėl būtino visos sąmonės suvieniji­
mo pradinėje apercepcijoje), reiškinius subordinuotų
bendrosioms sintezės taisyklėms ir tuo jas padarytų tin­
kamas visiškam susiejimui viename patyrime.
Bet kiekviename galimame patyrime, kaip visumoje,
glūdi visos mūsų žinios, ir transcendentalinę tiesą, anks­
tesnę už bet kurią empirinę tiesą ir darančią ją galimą,
sudaro bendras santykis su šiuo patyrimu.
Tačiau taip pat krinta į akis tai, kad, nors pirmiau­
sia juslumo schemos realizuoja kategorijas, vis dėlto
jos ir apsiriboja jomis, t. y. apsiriboja sąlygomis, esan­
čiomis už intelekto (būtent juslume). Todėl schema iš
esmės tėra fenomenas arba juslinė objekto sąvoka,
atitinkanti kategoriją (Numerus est quantitas
phaenomenon, sens at i o realitas phaenomenon,
const ans et perdurabile rerum substantia phaeno­
menon ---- aet erni t as necessitas phaenomenon
etc). Jei mes pašalinsime apribojančią sąlygą, tai, at­
rodo, išplėšime anksčiau buvusią ribotą sąvoką; antai
kategorijos savo grynąja reikšme, be jokių juslumo są-
lygų, turėtų galioti daiktams apskritai, koki e jie
yra, tuo tarpu jų schemos juos pateikia tik tokius,
koki e jie rei ški asi , vadinasi, kategorijos turi
nuo jokių schemų nepriklausomą ir daug platesnę reikš­
mę. Iš tikrųjų ir pašalinus visas juslumo sąlygas, gryno­
sios intelektinės sąvokos, žinoma, išsaugo savo reikšmę,
bet tik loginę —žyminčią tik patį vienumą vaizdinių,
kurie tačiau neturi jokio juos atitinkančio objekto, tai­
gi neturi ir reikšmės, galinčios pateikti objekto sąvo­
ką. Pavyzdžiui, substancija, pašalinus juslinį pastovu-
164 mo apibrėžimą, reikštų tik kažką, kas gali būti mąsto-
skaitiniai.org
ma kaip subjektas (negalėdamas būti niekieno predika­
tu). Iš šio vaizdinio aš nieko negaliu išgauti, nes jis
man visai nenurodo, kokius apibrėžtumus turi daiktas,
kurį reikia laikyti tokiu pirmuoju subjektu. Tad ka­
tegorijos be schemų tėra intelekto sąvokinės funkcijos,
bet jos neatvaizduoja jokio objekto. Šią reikšmę jos
gauna iš juslumo, kuris realizuoja intelektą, kartu jį
apribodamas.
SPRENDIMO GALIOS TRANSCENDENTALINES DOKTRINOS
(ARBA PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ ANALITIKOS)
A N T R A S S KY R I US

VISŲ GRYNOJO INTELEKTO PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ

SISTEMA
Ankstesniame skyriuje transcendentalinę sprendi­
mo galią mes tyrėme išimtinai požiūriu bendrųjų sąly­
gų, vien tik kurioms esant ji turi teisę grynąsias in­
telektines sąvokas taikyti sintetiniuose sprendiniuose.
Dabar mūsų uždavinys —sistemiškai išdėstyti sprendi­
nius, kuriuos intelektas tikrai sukuria a priori, būdamas
toks kritiškai apdairus; šiam tikslui mūsų kategorijų
lentelė, be abejo, turi būti natūralus ir patikimas va­
dovas, nes kaip tik kategorijų santykis su galimu pa­
tyrimu turi sudaryti visą grynąjį apriorinį intelektinį
pažinimą, ir todėl jų santykis su juslumu apskritai turi
išsamiai ir vienoje sistemoje išdėstyti visus intelekto
taikymo transcendentalinius pagrindinius teiginius.
Aprioriniai pagrindiniai teiginiai taip vadinami ne
tik dėl to, kad juose glūdi kitų sprendinių pagrindai,
bet ir dėl to, kad jie patys negrindžiami aukštesnėmis
ir bendresnėmis žiniomis. Tačiau ši savybė ne visada iš­
kelia juos virš įrodymo. Juk nors toliau nebūtų galima
objektyviai įrodinėti —įrodymas veikiau sudaro jo
objekto bet kokio pažinimo pagrindą,—vis dėlto tai
nekliudo tam, kad būtų galima sukurti įrodymą iš
subjektyvių objekto apskritai pažinimo galimybės šal­
tinių, dar daugiau, toks įrodymas netgi būtų būtinas, W5
skaitiniai.org
nes kitaip vis dėlto kiltų didžiausias įtarimas, jog šis
teiginys tėra gudrumu išgautas tvirtinimas.
Antra, mes apsiribosime tik tais pagrindiniais teigi­
niais, kurie susiję su kategorijomis. Transcendentalinės
estetikos principai, pagal kuriuos erdvė ir laikas yra
visų daiktų, kaip reiškinių, galimybės sąlygos, kaip ir
šių pagrindinių teiginių apribojimas —jie negali būti
priskirti daiktams patiems savaime,—neįeina į mūsų
užsibrėžtą tyrimo sritį. Šios sistemos dalies nesudaro ir
matematikos pagrindiniai teiginiai, nes jie paimti tik iš
stebėjimo, o ne iš grynųjų intelektinių sąvokų. Tačiau
kadangi jie vis dėlto yra aprioriniai sintetiniai sprendi­
niai, tai jų galimybei čia būtinai turi būti surasta vie­
ta, tiesa, ne tam, kad būtų įrodytas jų teisingumas ir
apodiktinis tikrumas —tokio įrodymo ir jie visai nerei­
kalingi,—bet tik kad būtų suprantama ir dedukuota
tokių akivaizdžių apriorinių žinių galimybė.
Bet mes taip pat turėsime kalbėti apie analitinių
sprendinių pagrindinį teiginį ir priešpriešinti jį sinte­
tinių sprendinių pagrindiniam teiginiui, kurį mes kaip
tik tiriame, nes kaip tik šis priešpriešinimas sintetinių
sprendinių teoriją išlaisvins nuo bet kurių klaidų ir
aiškiai mums parodys jų savitą prigimtį.
GRYNOJO INTELEKTO PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ SISTEMOS
P I R MA S S KI RS NI S
APIE VISŲ ANALITINIŲ SPRENDINIŲ AUKŠČIAUSIĄ PAGRINDINĮ
TEIGINĮ
Kad ir koks būtų mūsų pažinimo turinys ir kad ir
kaip jis santykiautų su objektu, vis dėlto bendroji, nors
tik negatyvi, visų mūsų sprendinių apskritai sąlyga yra
tai, kad jie neprieštarautų patys sau; priešingu atveju
šie sprendiniai patys savaime (ir nepriklausomai nuo jų
objekto) yra niekas. Bet net jei mūsų sprendinyje ir
nėra prieštaravimo, jis vis dėlto gali sąvokas susieti
ne taip, kaip reikalauja objektas, arba ir taip, kad mes
nei a priori, nei a posteriori neturime jokio pagrindo,
166 kuris tokį sprendinį įteisintų, tad sprendinys, net jeigu
skaitiniai.org
jame nėra jokių vidinių prieštaravimų, vis dėlto gali
būti klaidingas arba nepagrįstas.
Teiginys „Jokiam daiktui nebūdingas jam priešta­
raujantis predikatas" vadinamas prieštaravimo dėsniu
ir yra bendras, nors tik negatyvus, bet kurios tiesos
kriterijus; todėl jis priklauso tik logikai, nes galioja
žinioms tik kaip žinioms apskritai nepriklausomai nuo
jų turinio ir teigia, kad prieštaravimas jas visiškai su­
griauna ir panaikina.
Tačiau šį dėsnį galima taikyti ir pozityviai, t. y. sie­
kiant ne tik pašalinti klaidingumą ir suklydimą (kiek
jie kyla iš prieštaravimo), bet ir pažinti tiesą. Jei
s pr endi nys anal i t i ni s —jis gali būti neigia­
masis arba teigiamasis,—jo teisingumą visada turi bū­
ti galima pakankamai pažinti remiantis prieštaravimo
dėsniu, nes to, kas objekto pažinime jau yra ir mąsto­
ma kaip sąvoka, priešybė visada teisingai neigiama,
o pati sąvoka būtinai turi būti tvirtinama objekto atžvil­
giu, nes jos priešybė objektui prieštarautų.
Todėl pr i e š t a r a vi mo dėsnį mes taip pat
turime pripažinti visuotiniu ir visiškai pakankamu bet
koki o a nal i t i ni o paži ni mo principu; bet
tuo ir apsiriboja jo, kaip pakankamo tiesos kriterijaus,
reikšmė ir tinkamumas. Tai, kad joks pažinimas negali
būti jam priešingas, savęs nesunaikindamas, šį dėsnį,
tiesa, padaro conditio sine qua non, bet nepadaro jo
mūsų pažinimo teisingumo apibrėžimo pagrindu. Ka­
dangi čia mes turime reikalą tik su mūsų pažinimo sin­
tetine dalimi, tai mes, tiesa, visada būsime apdairūs ir
niekada nesielgsime priešingai šiam neliečiamam dės­
niui; bet dėl šio pažinimo teisingumo, tai mes iš jo nie­
kada nelauksime kokio nors paaiškinimo.
Tačiau šiam garsiam, nors ir neturinčiam jokio turi­
nio ir grynai formaliam, pagrindiniam teiginiui vis dėlto
yra formuluotė, apimanti sintezę, kuri į ją įvelta dėl
neatsargumo ir visai be reikalo. Formuluotė skamba
taip: „Neįmanoma, kad kas nors kar t u būtų ir ne­
būtų". Jau nekalbant apie tai, kad čia be reikalo pri­
dėtas apodiktinis tikrumas (vartojant žodį „neįma- ui
skaitiniai.org
noma"), kuris juk turi būti savaime suprantamas iš
dėsnio, šis dėsnis yra paveiktas laiko sąlygos ir tarsi
teigia: daiktas = A, kuris yra koks nors = B, negali tuo
pačiu metu būti non B; bet paeiliui jis visiškai gali būti
ir viena, ir kita (ir B, ir non B). Pavyzdžiui, jaunas žmo­
gus tuo pačiu metu negali būti senas, bet tas pats žmo­
gus visiškai gali būti vienu metu jaunas, o kitu —
nejaunas, t. y. senas. Tačiau prieštaravimo dėsnis, kaip
grynai loginis pagrindinis teiginys, savo tvirtinimų vi­
sai neturi apriboti laiko santykiais; todėl tokia formu­
luotė visai priešinga jo tikslui. Klaida atsiranda tik dėl
to, kad pirma daikto predikatas atskiriamas nuo daikto
sąvokos ir paskui su šiuo predikatu susiejama jo prie­
šybė; tai visada sukelia prieštaravimą ne subjekto, bet
tik jo predikato, sintetiškai susijusio su subjektu, at­
žvilgiu ir būtent tik tada, jei pirmasis ir antrasis pre­
dikatai priskiriami tuo pačiu metu. Jei aš sakau: „Neiš­
silavinęs žmogus nėra išsilavinęs žmogus", tai privalau
pridurti sąlygą „t uo pači u met u", nes žmogus,
neišsilavinęs vienu metu, visiškai gali būti išsilavinęs
kitu metu. Bet jei aš sakau: „Nė vienas neišsilavinęs
žmogus nėra išsilavinęs", tai teiginys yra analitinis,
nes požymis (neišsilavinimo) dabar įeina į subjekto
sąvoką, ir tada šis neigiamasis teiginys tampa aiškus
betarpiškai iš prieštaravimo dėsnio, nepriduriant sąly­
gos „tuo pači u metu". Tai ir yra ta priežastis,
dėl kurios aš anksčiau prieštaravimo dėsnio formuluotę
pakeičiau taip, kad ja būtų aiškiai išreikšta analitinio
sprendinio prigimtis.
GRYNOJO INTELEKTO PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ SISTEMOS
A N T R A S S KI RS NI S
APIE VISŲ SINTETINIŲ SPRENDINIŲ AUKŠČIAUSIĄ PAGRINDINĮ
TEIGINĮ
Sintetinių sprendinių galimybės paaiškinimas yra
uždavinys, kurio bendroji logika visai nesiima ir kurio
netgi pavadinimo jai nereikia žinoti. Bet transcenden­
ce talinėje logikoje tai yra pats svarbiausias dalykas ir
skaitiniai.org
netgi vienintelis, jei kalbama apie apriorinių sintetinių
sprendinių galimybę, taip pat apie jų galiojimo sąlygas
ir apimtį. Atlikusi šį uždavinį, transcendentalinė logika
gali visiškai pasiekti savo tikslą, būtent apibrėžti gry­
nojo intelekto apimtį ir ribas.
Analitiniame sprendinyje aš laikausi duotosios są­
vokos, kad ką nors iš jos išgaučiau. Jei analitinis spren­
dinys turi būti teigiamasis, tai aš šiai sąvokai priskiriu
tik tai, kas ja jau buvo mąstoma; jei jis turi būti neigia­
masis, tai aš iš sąvokos pašalinu tik jos pačios priešy­
bę. Tuo tarpu sintetiniuose sprendiniuose aš turiu išeiti
už duotosios sąvokos ribų, kad santykyje su ja ištirčiau
kažką visai kita negu tai, kas ja buvo mąstoma; todėl
šis santykis niekada nėra nei tapatybės, nei prieštaravi­
mo santykis, ir, be to, iš paties teiginio negalima įžvelg­
ti nei jo teisingumo, nei klaidingumo.
Tad sutikus, jog reikia išeiti už duotosios sąvokos
ribų, norint ją sintetiškai palyginti su kita sąvoka, rei­
kia pripažinti, kad būtinas kažkoks trečias veiksnys,
vien tik kuriame gali įvykti dviejų sąvokų sintezė.
Bet kas gi yra šis trečias veiksnys kaip visų sintetinių
sprendinių tarpininkas? Jis tėra visuma, apimanti visus
mūsų vaizdinius,—būtent vidinis jutimas ir jo apriori­
nė forma —laikas. Vaizdinių sintezė remiasi vaizduote,
o jų sintetinis vienumas (reikalingas sprendiniui) —
apercepcijos vienumu. Taigi čia reikia ieškoti sinteti­
nių sprendinių galimybės, ir, kadangi visuose šiuose
trijuose [veiksniuose] glūdi apriorinių vaizdinių šalti­
niai, tai juose reikia ieškoti ir grynųjų sintetinių spren­
dinių galimybės; dar daugiau, sintetiniai sprendiniai dėl
šių priežasčių, remiantis šiais pagrindais, darosi netgi
būtini objektų pažinimui, pagrįstam išimtinai vaizdinių
sinteze.
Jei pažinimas turi turėti objektyvų realumą, t. y.
būti susijęs su objektu ir turėti jo atžvilgiu reikšmę ir
prasmę, tai objektas turi būti kokiu nors būdu pa­
teiktas. Be šito sąvokos tuščios, ir nors jomis mąstoma,
bet iš tikrųjų šiuo mąstymu nieko nepažįstama, o tik
žaidžiama vaizdiniais. Pateikti objektą, jei tik turimas 169
skaitiniai.org
omenyje vėlgi ne tarpiškas, bet betarpiškas pateikimas
stebimu, reiškia ne ką kita, kaip objekto vaizdinį su­
sieti su patyrimu (tikruoju arba bent galimu). Netgi
erdvė ir laikas, kad ir kokios šios sąvokos yra grynos,
t. y. neturinčios jokio juslumo, ir kad ir kaip tikra, jog
jos yra sieloje visiškai a priori, vis dėlto netektų ob­
jektyvaus galiojimo, prasmės ir reikšmės, jei nebūtų
parodytas jų būtinas taikymas patyrimo objektams; dar
daugiau, jų vaizdinys tėra schema, visada susijusi su
atkuriančiąja vaizduote, iškviečiančia patyrimo objek­
tus, be kurių šios sąvokos neturėtų jokios reikšmės; ir
taip yra su visomis sąvokomis be išimties.
Tad pat yr i mo gal i mybė yra tai, kas visoms
mūsų apriorinėms žinioms suteikia objektyvų realumą.
Bet patyrimas remiasi reiškinių sintetiniu vienumu, t. y.
sinteze pagal reiškinių objekto apskritai sąvokas, be
kurios jis būtų netgi ne pažinimas, o konglomeratas,
sudarytas iš suvokimų, kurie pagal perdėm sąryšingos
(galimos) sąmonės taisykles netiktų jokiam kontekstui,
taigi nesiderintų taip pat ir su transcendentaliniu ir bū­
tinu apercepcijos vienumu. Vadinasi, patyrimo pagrin­
dą sudaro aprioriniai jo formos principai, būtent reiš­
kinių sintezei būdingo vienumo bendrosios taisyklės,
kurių, kaip būtinų sąlygų, objektyvus realumas visada
gali būti nurodytas patyrime, netgi patyrimo galimy­
bėje. Bet už šio santykio aprioriniai sintetiniai teiginiai
visiškai negalimi, nes juose nėra jokio trečiojo veiks­
nio, būtent nėra jokio objekto, kuriame jų sąvokų sin­
tetinis vienumas galėtų įrodyti savo objektyvų realumą.
Todėl, nors apie erdvę apskritai arba apie pavidalus,
kuriuos joje brėžia kuriančioji vaizduotė, mes tiek daug
a priori žinome sintetiniuose sprendiniuose, kad tam
mums tikrai nereikalingas joks patyrimas, vis dėlto
šis pažinimas tebūtų manipuliavimas iliuzijomis, jei erd­
vė nebūtų laikoma reiškinių, sudarančių išorinio paty­
rimo medžiagą, sąlyga. Dėl to tie grynieji sintetiniai
sprendiniai susiję, nors tik tarpiškai, su galimu paty­
rimu arba veikiau su pačia šia jo galimybe, ir vien tik
/70 ja remiasi jų sintezės objektyvi reikšmė.
skaitiniai.org
Kadangi patyrimas, kaip empirinė sintezė, savo ga­
limybe yra vienintelė pažinimo rūšis, suteikianti realu­
mą bet kuriai kitai sintezei, tai, vadinasi, šiai kitai
sintezei, kaip aprioriniam pažinimui, teisingumas (ob­
jekto atitikimas) būdingas tik dėl to, kad joje nėra
nieko daugiau, o tik tai, kas būtina patyrimo apskritai
sintetiniam vienumui.
Tad aukščiausias visų sintetinių sprendinių princi­
pas yra toks: kiekvienas objektas subordinuotas stebėji­
mo įvairovės sintetinio vienumo galimame patyrime bū­
tinoms sąlygoms.
Kaip tik šitaip aprioriniai sintetiniai sprendiniai yra
galimi, jei formalias apriorinio stebėjimo sąlygas,
vaizduotės sintezę ir jos būtiną vienumą transcenden­
talinėje apercepcijoje mes priskiriame galimam patyri­
mu pagrįstam pažinimui apskritai ir sakome: pat yri -
mo apskritai gal i mybės sąlygos kartu yra pa-
t yri mo obj ekt ų gal i mybės sąlygos ir to­
dėl turi objektyvią reikšmę aprioriniame sintetiniame
sprendinyje.
GRYNOJO INTELEKTO PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ SISTEMOS
T RE CI A S S KI R S NI S
VISŲ GRYNOJO INTELEKTO SINTETINIŲ PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ
SISTEMINIS IŠDĖSTYMAS
Kad apskritai yra kažkokie pagrindiniai teiginiai —
šitai reikia priskirti išimtinai grynajam intelektui, ku­
ris yra ne tik sugebėjimas nustatyti to, kas vyksta,
taisykles, bet ir pagrindinių teiginių šaltinis, pagal kurį
visa (kas tik gali mums reikštis kaip objektas) būtinai
paklūsta taisyklėms, nes be jų reiškiniai niekada ne­
galėtų teikti juos atitinkančio objekto pažinimo. Netgi
gamtos dėsniai, jei jie nagrinėjami kaip empirinio in­
telekto taikymo pagrindiniai teiginiai, kartu yra būtinu­
mo išraiška, taigi verčia bent tarti esant apibrėžimą,
išplaukiantį iš pagrindų, turinčių reikšmę a priori ir
iki bet kokio patyrimo. Bet visi be išimties gamtos dės- 171
skaitiniai.org
niai subordinuoti aukštesniems intelekto pagrindiniams
teiginiams, kurie juos taiko tik atskiriems reiškinio at­
vejams. Vadinasi, tik šie aukštesnieji intelekto pagrin­
diniai teiginiai teikia sąvoką, kurioje glūdi sąlyga ir tar­
si taisyklės apskritai rodiklis, o patyrimas teikia atvejį,
paklūstantį taisyklei.
Iš esmės nėra pavojaus tik empirinius pagrindinius
teiginius laikyti grynojo intelekto pagrindiniais teigi­
niais, ir priešingai. Iš sąvokų išplaukiantis būtinumas,
kuris apibūdina grynojo intelekto pagrindinius teiginius
ir kurio nebuvimą lengva pastebėti bet kuriame empiri­
niame teiginyje, kad ir kokio bendro pobūdžio jis būtų,
lengvai įgalina išvengti tokio supainiojimo. Bet yra
grynųjų apriorinių pagrindinių teiginių, kurių aš vis
dėlto negalėčiau priskirti specialiai grynajam intelek­
tui, nes jie išvesti ne iš grynųjų sąvokų, bet iš grynųjų
stebinių (nors ir tarpininkaujant intelektui), o tuo tarpu
intelektas yra sugebėjimas sudaryti sąvokas. Tokie pa­
grindiniai teiginiai aptinkami matematikoje, bet jų
taikymas patyrimui, taigi jų objektyvi reikšmė, ir net­
gi tokio apriorinio sintetinio pažinimo galimybė (jo
dedukcija) vis dėlto visada remiasi grynuoju intelektu.
Todėl savo pagrindinių teiginių sistemoje aš nepra­
dėsiu vardyti matematikos pagrindinių teiginių, bet į šią
sistemą, žinoma, įtrauksiu tuos pagrindinius teiginius,
kurie a priori pagrindžia matematikos pagrindinių tei­
ginių galimybę ir objektyvią reikšmę ir kurie dėl to
turi būti laikomi matematikos pagrindinių teiginių
principais; jie nuo sąvokų eina prie stebėjimo,
o ne nuo st ebėj i mo prie sąvokų.
Taikant grynąsias intelektines sąvokas galimam pa­
tyrimui, jų sintezės taikymas yra arba mat emat i -
n i s, arba di nami ni s, nes jis liečia tik s t e b i n į,
o kita vertus —reiškinio apskritai egzi st avi mą.
Bet apriorinės stebėjimo sąlygos visiškai būtinos gali­
mo patyrimo atžvilgiu, o galimo empirinio stebėjimo
objektų egzistavimo sąlygos pačios savaime tėra atsi­
tiktinės. Dėl to matematinio taikymo pagrindiniai teigi-
i72 niai bus besąlygiškai būtini, t. y. apodiktiniai, o dinami-
skaitiniai.org
nio taikymo pagrindiniai teiginiai, nors jie taip pat
turės apriorinio būtinumo pobūdį, bet tik esant empiri­
nio mąstymo patyrime sąlygai, taigi tik tarpiškai ir ne­
tiesiogiai; vadinasi, jiems nebūdingas tas betarpiškas
akivaizdumas (nors tai nekenkia jų tikrumui bet kokio
patyrimo atžvilgiu), kuris būdingas matematinio tai­
kymo pagrindiniams teiginiams. Tačiau apie tai bus ga­
lima geriau spręsti užbaigiant šią pagrindinių teiginių
sistemą.
Kategorijų lentelė mums teikia visai natūralią in­
strukciją sudaryti pagrindinių teiginių lentelei, nes jie
vis dėlto yra ne kas kita, kaip kategorijų objektyvaus
taikymo taisyklės. Pagal tai visi grynojo intelekto pa­
grindiniai teiginiai yra:
1
stebėjimo
a k s i o mo s ,
2 3
suvokimo patyrimo
ant i ci paci j os, analogijos,
4
empirinio mąstymo apskritai
post ul at ai .

Šiuos pavadinimus aš parinkau apdairiai, kad ne­

liktų nepastebėti šių pagrindinių teiginių akivaizdumo
ir taikymo skirtumai. Bet greitai paaiškės, kad reiški­
nių akivaizdumo ir apriorinio apibrėžimo pagal k i e-
kybės ir kokybės kategorijas (jei žiūrima vien
tik jų formos) atžvilgiu šių kategorijų pagrindiniai tei­
giniai žymiai skiriasi nuo kitų dviejų kategorijų pa­
grindinių teiginių tuo, kad pirmiesiems būdingas intui­
tyvus, o antriesiems —tik diskursyvus tikrumas, nors ir
vieni, ir kiti gali būti visiškai tikri. Todėl pirmuosius
pagrindinius teiginius aš vadinsiu mat emat i ni ai s, 173
skaitiniai.org
o antruosius —di nami ni ai s*. Nesunku pastebėti,
kad čia aš turiu omenyje ne matematikos pagrindinius
teiginius pirmuoju atveju ir ne bendrosios (fizikinės)
dinamikos pagrindinius teiginius antruoju atveju, o tik
grynojo intelekto pagrindinius teiginius jų santykio su
vidiniu jutimu (nepaisant juo duotų vaizdinių skirtumo)
atžvilgiu, dėl kurių atsiranda visų pagrindinių teiginių
galimybė. Vadinasi, aš juos taip vadinu daugiau jų tai­
kymo, o ne turinio požiūriu, ir dabar pereinu prie jų
nagrinėjimo tokia tvarka, kokia jie pateikti lentelėje.

1
S T E B Ė JIM O A K S IO M O S

Jų principas toks: visi s t ebi ni ai yra eks­

t ensyvūs dydžiai.

Įrodymas
Visi reiškiniai savo forma apima tam tikrą stebėji­
mą erdvėje ir laike, kuris a priori sudaro jų visų pa­
grindą. Tad jie gali būti sučiuopti, t. y. suvokti empiri­
ne sąmone, ne kitaip, kaip įvairovės sinteze, kuri
sukuria apibrėžtos erdvės arba laiko vaizdinius, t. y.
* Kiekvienas j u n g i n y s (coniunctio) yra arba sudėtis
(compositio), arba ryšys (nexus). Sudėtis yra įvairovės, kurios da­
lys nebūt i nai pr i kl auso vi ena kitai, sintezė, pavyz­
džiui, du trikampiai, į kuriuos kvadratas padalytas įstrižainėmis, sa­
vaime nebūtinai priklauso vienas kitam, tokia pati yra ir to, kas
vi enar ūši ška visame tame, ką galima tirti mat emat i škai ,
sintezė (savo ruožtu ši sintezė gali būti skirstoma į agr egaci j os
ir koal i ci j os sintezę, iš kurių pirmoji apima ekst ensy­
vius, o antroji —i nt ensyvi us dydžius). Antroji junginio rū­
šis (nexus) yra įvairovės sintezė, kiek įvairovės dalys būtinai
viena kitai priklauso, pavyzdžiui, akcidencija kokiai nors
substancijai arba padarinys priežasčiai —taigi kiek jos, nors ir bū­
damos nevienarūšės, vis dėlto pateikiamos kaip a priori su­
sijusios. Šį junginį, kadangi jis nėra savavališkas, aš vadinu dina­
miniu dėl to, kad jis liečia įvairovės egzi st avi mo junginį
(kuris vėlgi gali būti skirstomas į fizinį —reiškinių tarpusavio
junginį —ir met afi zi nį —jų junginį sugebėjime aprioriškai
174 pažinti).
skaitiniai.org
sudedant tai, kas vienarūšiška, ir įsisąmoninant šios įvai­
rovės (to, kas vienarūšiška) sintetinį vienumą. Tačiau
to, kas vienarūšiška, įvairovės stebėjimo apskritai įsi­
sąmoninimas, kiek dėl jo tegalimas objekto vaizdinys,
yra dydžio (quanti) sąvoka. Vadinasi, netgi objekto,
kaip reiškinio, suvokimas galimas tik dėl to paties duo­
tų juslinių stebinių įvairovės sintetinio vienumo, kuriuo
to, kas vienarūšiška, įvairovės sudėties vienumas mąs­
tomas dydži o sąvoka. Kitaip tariant, visi reiškiniai
yra dydžiai ir būtent e ks t ens yvūs dydžiai, nes
jie, kaip stebiniai erdvėje arba laike, turi būti pateikti
ta pačia sinteze, kuria apibrėžiami erdvė ir laikas ap­
skritai.
Ekstensyviu aš vadinu tą dydį, kuriame dalies vaiz­
dinys daro galimą visumos vaizdinį (ir, vadinasi, būti­
nai yra ankstesnis už visumos vaizdinį). Aš galiu įsi­
vaizduoti liniją, kad ir kokia trumpa ji būtų, tik
brėždamas ją mintimis, t. y. pradėjęs nuo vieno taško,
vieną po kitos sukurdamas visas jos dalis, ir tik taip
sukurdamas šį [linijos] stebinį. Tas pat pasakytina ir
apie kiekvieną, netgi mažiausią, laiko dalį. Aš juo mąs­
tau tik nuoseklų perėjimą nuo vieno momento prie
kito, kai dėl visų laiko dalių ir jų sujungimo pagaliau
atsiranda apibrėžtas laiko dydis. Kadangi visuose reiš­
kiniuose grynas stebinys yra arba erdvė, arba laikas,
tai kiekvienas reiškinys, kaip stebinys, yra ekstensyvus
dydis, nes jis gali būti pažintas tik pagavos nuoseklia
sinteze (nuo dalies prie dalies). Jau dėl to visi reiškiniai
stebimi kaip agregatai (iš anksto duotų dalių aibės), ta­
čiau tai galioja ne visokiems dydžiams, bet tik tiems,
kuriuos mes įsivaizduojame ir suvokiame kaip eks­
t ensyvi us.
Šia nuoseklia kuriančiosios vaizduotės sinteze, ku­
riant figūras, grindžiama tįsumo matematika (geometri­
ja) ir jos aksiomos, išreiškiančios apriorinio juslinio
stebėjimo sąlygas, vien tik kuriomis gali atsirasti iš­
orinio reiškinio grynosios sąvokos schema, pavyzdžiui,
,,tarp dviejų taškų galima tik viena tiesioji linija", „dvi
tiesios linijos neužskliaudžia erdvės" ir pan. Tai 175
skaitiniai.org
aksiomos, iš esmės liečiančios tik dydžius (quanta) kaip
tokius.
Dėl kiekybės (quantitas), t. y. atsakymo į klausimą,
koks yra kieno nors dydis, tai tam nėra aksiomų tikrąja
šio žodžio prasme, nors įvairūs tokio pobūdžio teiginiai
yra sintetiniai ir betarpiškai tikri (indemonstrabilia).
Teiginiai, kad prie lygių dydžių pridėjus lygius dydžius
arba juos iš jų atėmus, gaunami lygūs dydžiai, yra ana­
litiniai, nes aš esu betarpiškai įsisąmoninęs vieno ir ki­
to dydžio sukūrimo tapatybę; o aksiomos turi būti ap­
rioriniai sintetiniai teiginiai. Tuo tarpu akivaizdūs tei­
giniai apie skaičių santykius, nors jie, žinoma, yra
sintetiniai, tačiau ne bendri, kaip, pavyzdžiui, geomet­
rijos teiginiai, ir kaip tik dėl to jų negalima vadinti
aksiomomis, bet galima vadinti tik skaitinėmis formu­
lėmis. Teiginys 7+ 5=12 nėra analitinis. Juk nei skai­
čiaus 7, nei skaičiaus 5 vaizdiniu, nei jų abiejų sudė­
ties vaizdiniu aš nemąstau skaičiaus 12 (čia nekalbama
apie tai, kad skaičių 12 aš turiu mąstyti s udėdamas
abu skai či us, nes analitinio sprendinio atveju
klausimas tėra tas, kad aš tikrai mąstau predikatą sub­
jekto vaizdiniu). Nors šis teiginys yra sintetinis, vis
dėlto jis tėra vieninis. Kadangi jame atsižvelgiama tik
į to, kas vienarūšiška (vienetų), sintezę, tai sintezė čia
galima tik vieninteliu būdu, nors šių skaičių t ai ky­
mas jau yra bendro pobūdžio. Kai aš sakau, kad tri­
mis linijomis, iš kurių dvi kartu yra ilgesnės už trečią­
ją, galima nubrėžti trikampį, tai aš čia turiu omenyje
tik kuriančiosios vaizduotės, kuri gali nubrėžti ilgesnes
ir trumpesnes linijas^ taip pat sujungti jas visokiais
kampais, funkciją. Tuo tarpu skaičius 7 galimas tik vie­
ninteliu būdu, taip pat ir skaičius 12, kuris sukuria­
mas 7 ir 5 sinteze. Tad tokius teiginius reikia vadinti
ne aksiomomis (nes priešingu atveju aksiomų būtų be­
galybė), bet skaitinėmis formulėmis.
Šis reiškinių matematikos transcendentalinis pagrin­
dinis teiginys labai išplečia mūsų apriorinį pažinimą.
Juk jis vienintelis daro galimą grynosios matematikos
176 viso tikslumo taikymą patyrimo objektams, o be šio
skaitiniai.org
pagrindinio teiginio šitai nebūtų savaime aišku irf ma­
ža to, sukeltų kai kurių prieštaravimų. Reiškiniai nėra
daiktai patys savaime. Empirinis stebinys galimas tik
dėl grynojo (erdvės ir laiko) stebimo; vadinasi, tai, ką
geometrija sako apie grynąjį stebinį, be jokių kalbų
galioja ir empiriniam stebiniui, ir išsisukinėjimas —esą
jutimų objektai gali neatitikti konstrukcijų erdvėje
taisyklių (pavyzdžiui, linijų arba kampų begalinio da­
lumo) —turi atkristi. Tuo juk neigiama erdvės ir kartu
visos matematikos objektyvi reikšmė ir jau nebežino­
ma, kodėl ir kiek matematiką galima taikyti reiški­
niams. Erdvių ir laikų, kaip bet kokio stebėjimo esmi­
nių formų, sintezė yra tai, kas daro galimą reiškinio
pagavą, taigi daro galimą bet kokį išorinį patyrimą, o
dėl to ir bet kokį jo objektų pažinimą; ir tai, ką mate­
matika, taikoma grynai, įrodo apie sintezę, būtinai ga­
lioja ir bet kokiam objektų pažinimui. Todėl visos
prieštaros tėra vingrybės neteisingai pamokyto proto,
kuris klaidingai ketina išlaisvinti jutimų objektus nuo
formalios mūsų juslumo sąlygos ir pateikti juos kaip
intelektui duotus objektus pačius savaime, nors jie tėra
reiškiniai; tokiu atveju, žinoma, apie juos visai nieko
nebūtų galima sužinoti a priori sintetiškai, taigi nebū­
tų galima sužinoti ir grynosiomis erdvės sąvokomis, ir
pats šias sąvokas apibrėžiantis mokslas, būtent geo­
metrija, būtų negalimas.
2
S U V O K IM O A N T IC IP A C IJ O S

Jų principas toks: tam, kas r eal u ir yra po­

j ūči o obj ekt as, vi suose rei ški ni uose
būdi ngas i nt e ns yvus dydis, t. y. laipsnis.
Įrodymas
Suvokimas yra empirinis, t. y. toks įsisąmoninimas,
kuriame kartu yra ir pojūtis. Reiškiniai, kaip suvokimo
objektai, nėra grynieji (tik formalūs) stebimai, skirtin- 177
skaitiniai.org
gai negu erdvė ir laikas (kurių pačių savaime visai ne­
galima suvokti). Vadinasi, be stebėjimo, juose esti dar
medžiaga kokiam nors objektui apskritai (kuria kas
nors, kas egzistuoja, atvaizduojama erdvėje ir laike),
t. y. tai, kas pojūtyje realu, kaip grynai subjektyvus
vaizdinys, kuriuo tegalima įsisąmoninti, kad subjektas
yra veikiamas, ir kurį priskiriame objektui apskritai.
Nuo empirinio įsisąmoninimo prie grynojo įsisąmonini­
mo galimas laipsniškas perėjimas, nes tai, kas įsisąmoni­
nime realu, visai išnyksta ir lieka tik įvairovės erdvėje
ir laike grynai formalus apriorinis įsisąmoninimas; va­
dinasi, galima taip pat pojūčio dydžio susidarymo sin­
tezė nuo pojūčio pradžios, t. y. kai grynas stebėjimas =
0, iki pat bet kokio jo dydžio. Kadangi pojūtis pats sa­
vaime visai nėra objektyvus vaizdinys ir jame neaptin­
kama nei erdvės, nei laiko stebėjimo, tai jam iš tiesų
nebūdingas ekstensyvus dydis, bet vis dėlto būdingas
tam tikras dydis (būtent dėl dydžio pagavos, kurioje
empirinis įsisąmoninimas tam tikru laiku gali išaugti
nuo nieko = 0 iki duotojo pagavos masto), taigi i nt en­
syvus dydis. Pagal šį dydį visiems suvokimo ob­
jektams, kiek suvokime glūdi pojūtis, turi būti priskir­
tas i nt e ns yvus dydis, t. y. poveikio juslei laipsnis.
Bet kokį žinojimą, kuriuo aš galiu a priori pažinti ir
apibrėžti tai, kas priklauso empiriniam pažinimui, ga­
lima vadinti anticipacija, ir, be abejo, kaip tik tokia
reikšme Epikūras vartojo savo terminą jtqoXu^ iq63. Bet
kadangi reiškiniuose yra kažkas, kas niekada nepažįs­
tama a priori ir dėl to sudaro tikrąjį empirinio ir aprio­
rinio pažinimo skirtumą, būtent pojūtis (kaip suvokimo
materija), tai iš to išplaukia, kad pojūtis iš esmės yra
tai, ko visai negalima anticipuoti. Tuo tarpu reiškinių
anticipacijomis galėtume vadinti grynuosius apibrėži­
mus erdvėje ir laike tiek figūros, tiek dydžio atžvilgiu,
nes jie a priori pateikia tai, kas patyrimu visada gali
būti duota a posteriori. Bet tarus, kad vis dėlto egzis­
tuoja kažkas, kas a priori pažinus bet kuriame pojūtyje
kaip pojūtyje apskritai (nors atskiro pojūčio ir nebūtų),
178 tai šitai nusipelno anticipacijos pavadinimo išskirtine
skaitiniai.org
prasme, nes atrodo keista patyrimą pranokti tuo, kas
priklauso jo materijai, kurios tik iš jo galima semtis.
Ir čia tikrai taip yra.
Pagava vien tik pojūčiu užpildo tik vieną akimirką
(būtent jei aš neatsižvelgiu į daugelio pojūčių nuosek­
lumą). Tad pojūtis, kaip kažkas reiškinyje, ko pagava
nėra nuosekli sintezė, einanti nuo dalių prie viso vaiz­
dinio, neturi ekstensyvaus dydžio; pojūčio nebuvimas
tuo pačiu momentu jį pateiktų tuščią, taigi = 0. Tai, kas
empiriniame stebėjime atitinka pojūtį, yra realybė
(iealitas phaenomenon); o tai, kas atitinka pojūčio ne­
buvimą, yra neigimas = 0. Betgi kiekvienas pojūtis gali
silpnėti, t. y. gali mažėti ir šitaip palaipsniui išnykti.
Todėl tarp realybės ir neigimo reiškinyje yra tolydi
eilė daugelio galimų tarpinių pojūčių, tarp kurių skir­
tumas visada mažesnis negu skirtumas tarp duotojo
pojūčio ir nulio, arba visiško neigimo. Vadinasi, tai,
kas realu reiškinyje, visada yra tam tikro dydžio, kuris
tačiau neaptinkamas pagava, nes šioji vyksta tik per
pojūtį vieną akimirką, o ne per nuoseklią daugelio po­
jūčių sintezę, ir, vadinasi, neina nuo dalių prie visumos;
tad tam, kas realu reiškinyje, iš tiesų būdingas dydis,
bet ne ekstensyvus.
Tą dydį, kuris pagava sučiuopiamas tik kaip vienu­
mas ir kuriame daugį galima įsivaizduoti tik priartėjant
prie neigimo = 0 , aš vadinu i nt e ns yvi u dydžiu.
Vadinasi, kiekvienai realybei reiškinyje būdingas in­
tensyvus dydis, t. y. laipsnis. Jei ši realybė laikoma
priežastimi (pojūčio arba kitos realybės reiškinyje, pa­
vyzdžiui pakitimo), tai realybės, kaip priežasties, laips­
nis vadinamas momentu, pavyzdžiui svorio momentu;
taip vadinama dėl to, kad laipsnis žymi tik dydį, kurio
pagava ne nuosekli, bet akimirksninė. Tačiau tai aš čia
paliečiu tik prabėgomis, nes priežastingumo dabar dar
nenagrinėju.
Tad kiekvienas pojūtis, taigi ir kiekviena realybė
reiškinyje, kad ir koks silpnas jis būtų, turi laipsnį,
t. y. intensyvų dydį, kurį visada galima dar sumažinti.
Tarp realybės ir neigimo yra tolydus galimų realybių ir 179
skaitiniai.org
galimų silpnesnių suvokimų ryšys. Kiekviena spalva,
pavyzdžiui raudona, turi laipsnį, kuris, kad ir koks ma­
žas jis būtųr niekada nėra mažiausias; tas pat pasaky­
tina ir apie šilumą, svorio momentą ir t. t.
Ta dydžių savybė, dėl kurios nė viena jų dalis nėra
mažiausioji galima dalis (nė viena dalis nėra paprasta),
vadinama tolydumu. Erdvė ir laikas yra quanta conti­
nua, nes nė vienos jų dalies negalima pateikti neapri­
botos (taškais ar akimirkomis), taigi tegalima pateikti
tik taip, kad ta dalis pati vėlgi yra erdvė arba laikas.
Vadinasi, erdvę sudaro tik erdvės, o laiką —laikai.
Taškai ir akimirkos tėra ribos, t. y. erdvės ir laiko ap­
ribojimo vietos; bet vietos visada numato tuos stebi­
mus, kuriuos jos turi apriboti arba apibrėžti, ir nei
erdvė, nei laikas negali būti sudaryti tik iš vietų kaip
sudedamųjų dalių, kurios galėtų būti dar iki erdvės ar­
ba laiko. Tokius dydžius galima taip pat vadinti t e ka­
rna i s i a i s, nes juos sukurianti sintezė (kuriančiosios
vaizduotės) yra vyksmas laike, kurio tolydumą ypač
įprasta žymėti žodžiu „tekėjimas" („slinkimas").
Tad visi reiškiniai apskritai yra tolydūs dydžiai: jų
stebėjimo požiūriu jie —ekstensyvūs dydžiai, vien tik
jų suvokimo (pojūčio ir, vadinasi, realybės) požiūriu —
intensyvūs dydžiai. Jei reiškinio įvairovės sintezė ne-
tolydi, tai ji yra daugelio reiškinių sankaupa (o ne reiš­
kinys tiesiogine prasme kaip dydis), kuri sudaroma ne
tęsiant tam tikros rūšies kuriančiąją sintezę, bet kar­
tojant nuolat nutrūkstančią sintezę. Jei aš 13 talerių
vadinu piniginiu dydžiu, tai aš juos vadinu teisingai
tiek, kiek turiu galvoje vienos gryno sidabro markės
prabą, o ji, žinoma, yra tolydus dydis, kurio nė viena
dalis nėra pati mažiausioji ir kiekviena dalis galėtų su­
daryti monetą, kurioje visada būtų medžiagos dar ma­
žesnei monetai. Bet jei, taip sakydamas, aš turiu galvo­
je 13 apvalių talerių kaip tiek monetų (jų sidabro pra­
ba gali būti bet kokia), tai aš nederamai vadinu juos
talerių dydžiu, o turiu juos vadinti sankaupa, t. y. mo-
180 netų skaičiumi. Tačiau kadangi bet kurio skaičiaus
skaitiniai.org
pagrindą turi sudaryti vienetas, tai reiškinys, kaip vie­
netas, yra dydis ir, kaip toks, jis visada tolydus.
Jei visi reiškiniai tiek savo ekstensyvumu, tiek in­
tensyvumu yra tolydūs dydžiai, tai teiginį, kad bet koks
kitimas (daikto perėjimas iš vieno būvio j kitą) taip
pat tolydus, čia būtų galima lengvai ir matematiškai
akivaizdžiai įrodyti, jei kitimo apskritai priežastingu­
mas nebūtų visiškai už transcendentalinės filosofijos
ribų ir nenumatytų empirinių principų. Juk apie tai, kad
galima priežastis, kuri pakeičia daikto būvį, t. y. sąly­
goja jį duotojo būvio priešybei, intelektas a priori visai
nieko nenurodo ne tik dėl to, kad jis visai neįžvelgia
šito galimybės (juk tokios įžvalgos mums trūksta dau­
gelyje apriorinių žinių), bet ir dėl to, kad kitimas liečia
tik tam tikrus reiškinių apibrėžtumus, kuriuos gali nu­
rodyti tik patyrimas, o tuo tarpu jų priežastis aptinkama
tame, kas nekinta. Bet kadangi mes čia neturime nieko,
kuo galėtume pasinaudoti, išskyrus bet kokio galimo
patyrimo grynąsias pagrindines sąvokas, tarp kurių ne­
turi būti visiškai nieko empiriška, tai mes negalime,
nepažeisdami sistemos vienumo, aplenkti bendrojo
gamtoms mokslo, kuris sukurtas remiantis tam tikrais
pagrindiniais patyrimais.
Vis dėlto mums netrūksta argumentų įrodyti, kad
mūsų pagrindinis teiginys turi didelę įtaką suvokimų
anticipacijai ir netgi taip kompensuoja jų trūkumą, jog
sulaiko nuo klaidingų išvadų, kurias iš to būtų galima
padaryti.
Jei kiekviena realybė suvokime turi laipsnį, tarp ku­
rio ir neigimo yra begalinė vis mažesnių laipsnių ei­
lė, ir jei kiekvienas jutimas vis dėlto turi turėti api­
brėžtą pojūčių imlumo laipsnį, tai negalimas joks suvo­
kimas, taigi ir joks patyrimas, kuris tiesiogiai arba
tarpiškai (bet kokiu aplinkiniu keliu samprotavimuose)
įrodytų visišką to, kas realu, nebuvimą reiškinyje, t. y.
iš patyrimo niekada negalima išgauti tuščios erdvės
arba tuščio laiko įrodymo. To, kas realu, visiško nebu­
vimo jusliniame stebėjime, pirma, paties negalima su­
vokti ir, antra, jo negalima išvesti iš jokių reiškinių ir ist
skaitiniai.org
jų realumo laipsnio skirtumo, taip pat jo niekada nega­
lima postuluoti šiam skirtumui aiškinti. Nors visas api­
brėžtos erdvės arba laiko stebėjimas ir būtų ištisai
realus, t. y. nė viena jų dalis nebūtų tuščia, tai, kadangi
kiekviena realybė turi savo laipsnį, kuris, esant nekin­
tamam ekstensyviam reiškinio dydžiui, gali nykstamai
mažėti iki nieko (tuštumos) begaline pakopų eile, vis
dėlto turi egzistuoti begalinė erdvės arba laiko užpil­
dymo laipsnių įvairovė, o intensyvus dydis įvairiuose
reiškiniuose gali būti mažesnis arba didesnis, nors ste­
bėjimo ekstensyvus dydis lieka tas pats.
Pateiksime pavyzdį. Stebėdami didelį kiekybinį
skirtumą tarp įvairių vienodos apimties materijos rū­
šių (iš dalies dėl sunkumo arba svorio momento, iš da­
lies dėl pasipriešinimo kitai judančiai materijai momen­
to), beveik visi gamtininkai iš to vienbalsiai daro
išvadą, kad ši apimtis (reiškinio ekstensyvus dydis)
visose materijos rūšyse turi būti tuščia, nors skirtingu
mastu. Bet kam kada nors būtų atėję į galvą, kad šie
gamtininkai, daugiausia matematikai ir mechanikos ži­
novai, savo išvadą grindė vien tik metafizine prielaida,
o to jie, jų žodžiais, taip uoliai vengia? Taigi jie daro
prielaidą, kad tai, kas r eal u erdvėje (aš čia
negaliu šito vadinti nepralaidumu arba svoriu, nes tai
empirinės sąvokos), vi s ur vi enoda ir gali skirtis
tik savo ekstensyviu dydžiu, t. y. kiekybe. Šiai prielai­
dai, kuriai gamtininkai negalėjo turėti jokio pagrindo
patyrime ir kuri, vadinasi, tėra metafizinė, aš priešprie­
šinu transcendentalinį įrodymą, kuris, tiesa, neturi pa­
aiškinti erdvės užpildymo skirtingumo, bet vis dėlto
visiškai pašalina tariamą būtinumą tarti, esą šio skirtu­
mo negalima paaiškinti kitaip, kaip tik numatant tuš­
čias erdves, ir turi tokį pranašumą, kad bent jau leidžia
intelektui tą skirtingumą mąstyti ir kitaip, jei gamta­
mokslinis aiškinimas čia būtinai reikalauja kokios nors
hipotezės. Juk mes matome, jog, nors dvi vienodos erd­
vės gali būti visiškai užpildytos skirtinga materija ir
abiejose erdvėse nėra nė vieno taško, kuriame materi-
182 jos nebūtų, vis dėlto visa, kas realu, esant tai pačiai ko-
skaitiniai.org
kybei, turi laipsnį (pasipriešinimo arba svorio), kuris,
nemažėjant ekstensyviam dydžiui arba kiekiui, gali be
galo mažėti pirma, negu pavirs tuštuma ir išnyks. Antai
tam tikrą erdvę užpildantis plitimas, pavyzdžiui šiluma,
kaip ir bet kuri kita realybė (reiškinyje), nepaliekanti
netgi mažiausios šios erdvės dalies tuščios, gali savo
laipsniais be galo mažėti ir vis dėlto šiais mažais laips­
niais erdvę gali užpildyti lygiai taip pat, kaip kitas reiš­
kinys—didesniais. Čia aš jokiu būdu neketinu tvirtin­
ti, kad įvairių materijų skirtumas pagal jų lyginamąjį
svorį yra kaip tik toks, bet noriu tik, remdamsis tam
tikru grynojo intelekto pagrindiniu teiginiu, įrodyti,
kad tokį aiškinimo būdą daro galimą pati mūsų suvoki­
mu prigimtis ir kad tai, kas realu reiškinyje, klaidinga
laikyti visur esant vienoda savo laipsniu ir skirtinga
tik sankaupa ir ekstensyviu dydžiu, ir dar šitai tvirtinti,
tariamai remiantis aprioriniu intelekto pagrindiniu tei­
giniu.
Vis dėlto tyrinėtojui, įpratusiam prie transcendenta­
linio nagrinėjimo ir dėl to tapusiam apdairiam, šioje
suvokimo anticipacijoje visada yra kažkas, kas krinta
į akis ir sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar intelektas
gali anticipuoti tokį sintetinį teiginį, kaip teiginys apie
viso to, kas realu reiškinyje, laipsnį ir, vadinasi, apie
paties pojūčio vidinio skirtingumo galimybę, jei abstra-
huojamasi nuo jo empirinės kokybės. Vadinasi, dar
svarbu išspręsti klausimą, kaip intelektas gali čia a prio­
ri sintetiškai tvirtinti apie reiškinius ir netgi juos anti­
cipuoti tame, kas yra iš esmės ir grynai empiriška, bū­
tent pojūtyje.
Pojūčio kokybė visada yra grynai empirinė, ir
jos visai negalima pateikti a priori (pavyzdžiui, spal­
vos, skonis ir pan.). Bet tai, kas realu ir atitinka pojūtį
apskritai, priešingai negu neigimas = 0, pateikia tik
kažką, kieno sąvoka pati savaime apima būtį ir reiškia
ne ką kita, o tik sintezę empiriniame įsisąmoninime ap­
skritai. Vidiniame jutime šis empirinis įsisąmoninimas
gali išaugti nuo 0 iki bet kurio aukštesnio laipsnio, taigi
tas pats ekstensyvus stebėjimo dydis (pavyzdžiui ap-
skaitiniai.org
šviestas paviršius) sukelia tokį pat stiprų pojūtį, kaip
daugelio kitų (silpniau apšviestų) paviršių sankaupa.
Vadinasi, nuo reiškinio ekstensyvaus dydžio galima vi­
sai abstrahuotis ir vis dėlto vien tik pojūtyje vieną aki­
mirką įsivaizduoti vienarūšio didėjimo nuo 0 iki duotojo
empirinio Įsisąmoninimo sintezę. Todėl, nors visi pojū­
čiai, kaip tokie, duoti tik a posteriori, tačiau tą jų savy­
bę, kad jie turi laipsnį, galima pažinti a priori. Įsidėmė­
tina, kad dydžių apskritai mes galime a priori pažinti
vien tik kokybę, būtent jų tolydumą, o kiekvienos
kokybės (to, kas reiškiniuose realu) a priori negalime
pažinti nieko daugiau, kaip tik intensyvią jos k i e-
kybę, būtent tai, kad ji turi laipsnį; visa kita lieka
patyrimui.

3
P A T Y R IM O A N A L O G IJ O S

Jų principas toks: pat yr i mas gal i mas tik

turi nt būt i no s uvoki mų r yši o vaiz­
dinį.
Įrodymas
Patyrimas yra empirinis pažinimas, t. y. pažinimas,
kuris suvokimais apibrėžia objektą. Vadinasi, patyri­
mas yra suvokimų sintezė, kurios pačios suvokime nė­
ra, bet kuri apima vienoje sąmonėje suvokimo įvairo­
vės sintetinį vienumą, sudarantį jutimų obj ekt ų
pažinimo, t. y. patyrimo (o ne tik stebėjimo arba ju­
timų pojūčio), esmę. Tiesa, patyrime suvokimai vienas
su kitu jungiasi tik atsitiktinai, tad iš pačių suvokimų
nepaaiškėja ir negali paaiškėti jų ryšio būtinumas, nes
pagava yra tik empirinio stebėjimo įvairovės surinki­
mas, bet ji neteikia jokio reiškinių, kuriuos surenka erd­
vėje ir laike, būtino sąryšingo egzistavimo vaizdinio.
Tačiau kadangi patyrimas yra objektų pažinimas suvo­
kimais, tai įvairovės egzistavimo santykis turi būti jame
184 atvaizduotas ne toks, kaip jis sudaromas laike, bet
skaitiniai.org
toks, kaip jis objektyviai egzistuoja laike, ir, kadangi
paties laiko negalima suvokti, tai objektų egzistavimą
laike galima apibrėžti tik jų ryšiu laike apskritai, taigi
tik aprioriškai juos susiejančiomis sąvokomis. Kadangi
šiose sąvokose visada glūdi ir būtinumas, tai patyrimas
galimas tik dėl suvokimų būtino ryšio vaizdinio.
Yra trys laiko modusai: past ovumas, nuo­
s ekl umas ir vi enal ai ki s egzistavimas.
Todėl už kiekvieną patyrimą yra ankstesnės trys reiš­
kinių visų santykių laike taisyklės, pagal kurias kiek­
vieno reiškinio egzistavimą galima apibrėžti viso laiko
vienumo atžvilgiu. Jos pirmiausia ir daro galimą paty­
rimą.
Visų trijų analogijų bendrasis pagrindinis teiginys
remiasi būtinu apercepcijos vi enumu viso galimo
empirinio įsisąmoninimo (suvokimo) bet k u r i uo
l ai ku atžvilgiu; vadinasi, kadangi šis vienumas a prio­
ri yra pagrindas, tai bendrasis pagrindinis teiginys re­
miasi visų reiškinių sintetiniu vienumu pagal jų santykį
laike. Juk pradinė apercepcija susijusi su vidiniu juti­
mu (visų vaizdinių visuma) ir būtent a priori susijusi su
jo forma, t. y. su įvairialypio empirinio įsisąmoninimo
santykiu laike. Visa ši įvairovė turi būti suvienyta pra­
dinėje apercepcijoje pagal jos santykius laike, nes bū­
tent tai išreiškia apriorinis transcendentinis apercepci­
jos vienumas, kuriam subordinuota visa, kas turi pri­
klausyti mano (t. y. mano vieningam) pažinimui, taigi
gali tapti man objektu. Vadinasi, šis visų suvokimų lai­
ko santykių s i nt et i ni s vienumas, kuris api­
brėžtas a priori, yra dėsnis, teigiantis, kad visi em­
piriniai laiko apibrėžimai turi paklusti laiko bendrojo
apibrėžimo taisyklėms, ir tokios taisyklės turi būti paty­
rimo analogijos, kurias mes dabar nagrinėjame.
Šių pagrindinių teiginių ypatumas tas, kad jie nu­
sako ne reiškinius ir ne jų empirinio stebėjimo sintezę,
bet tik jų e g z i s t a vi mą ir tarpusavio sant ykį
šio jų egzistavimo atžvilgiu. Tad būdas, kuriuo kas nors
sučiuopiama reiškinyje, gali būti a priori taip apibrėž­
tas, kad jo sintezės taisyklė gali bet kuriame empiri- j85
skaitiniai.org
niame pavyzdyje kartu pateikti šį apriorinį stebėjimą,
t. y. realizuoti jį sinteze. Tačiau reiškinių egzistavimo
negalima pažinti a priori, ir nors, šiuo keliu eidami, mes
galėtume pasiekti tai, kad darytume išvadą apie kokį
nors egzistavimą, tai vis dėlto mes jo apibrėžtai nepa-
žintume, t. y. negalėtume anticipuoti to, kuo jo empi­
rinis stebėjimas skiriasi nuo kitų stebėjimų.
Du nurodytieji pagrindiniai teiginiai, kuriuos aš pa­
vadinau matematiniais dėl to, kad jie suteikia teisę tai­
kyti reiškiniams matematiką, lietė reiškinius tik jų ga­
limybės požiūriu ir nurodė, kokiu būdu juos galima su­
kurti pagal matematinės sintezės taisykles jų stebėjimo
ir to, kas realu jų suvokime, požiūriu; todėl ir vienoje,
ir kitoje sintezėje gali būti vartojami skaitiniai dydžiai,
o kartu ir reiškinio, kaip dydžio, apibrėžimas. Pavyz­
džiui, Saulės šviesos sukelto pojūčio laipsnį aš galiu
sudėti ir a priori pateikti apibrėžtą, t. y. konstruoti iš
maždaug 200 000 Mėnulio apšvietimų. Todėl pirmuo­
sius pagrindinius teiginius mes galime vadinti konsti-
tutyviais.
Visai kitokie turi būti tie pagrindiniai teiginiai, ku­
rie reiškinių egzistavimą turi a priori subordinuoti tai­
syklėms. Kadangi reiškinių egzistavimo negalima konst­
ruoti, tai šie pagrindiniai teiginiai lies tik egzistavimo
santykį ir tegalės teikti r e gul i a t yvi us principus.
Vadinasi, čia nėra ko galvoti nei apie aksiomas, nei
apie anticipacijas; jei mums duotas suvokimas laiko
santykyje su kitu suvokimu (nors ir neapibrėžtu), tai
nebus galima a priori pasakyti, koks tas kitas suvo­
kimas ir koki o jis dydžio, bet tegalima pasakyti,
kaip kitas suvokimas savo egzistavimu šiame laiko mo­
duse yra būtinai susijęs su duotuoju suvokimu. Filoso­
fijoje analogijos reiškia visai ką kita negu matematiko­
je. Matematikoje tai —formulės, išreiškiančios dydžių
dviejų santykių lygybę ir visada konst i t ut yvi os,
tad jei duoti trys proporcijos nariai, tai kartu duotas,
t. y. gali būti konstruojamas, ir ketvirtasis narys. Ta­
čiau filosofijoje analogija yra dviejų ne ki ekybi -
JÖ6 nių, bet kokybi ni ų santykių lygybė, iš kurios aš,
skaitiniai.org
remdamasis trimis duotaisiais nariais, galiu pažinti ir
a priori išvesti tik s ant ykį su ketvirtuoju nariu, o
ne patį šį ketvirtąjį narį; betgi aš turiu taisyklę,
kaip jo ieškoti patyrime, ir požymį, pagal kurį galiu jį
jame surasti. Vadinasi, patyrimo analogija bus tik tai­
syklė, pagal kurią iš suvokimų turi atsirasti patyrimo
vienumas (o ne pats suvokimas, kaip empirinis stebė­
jimas apskritai) ir kuri, kaip pagrindinis teiginys, ob­
jektams (reiškiniams) turi galioti ne konst i t ut y-
viai, o tik reguliatyviai. Bet tas pat pasakyti­
na ir apie empirinio mąstymo apskritai postulatus, kurie
liečia grynojo stebėjimo (reiškinio formos) sintezę, su­
vokimo (reiškinio turinio) sintezę ir patyrimo (šių
suvokimų santykių) sintezę; jie tėra reguliatyvūs pa­
grindiniai teiginiai ir nuo matematinių pagrindinių
teiginių, kurie konstitutyvūs, skiriasi, tiesa, ne tikru­
mu, a priori būdingu ir vieniems, ir kitiems, bet aki­
vaizdumo pobūdžiu, t. yr. tuo, kas juose intuityvu (tai­
gi ir įrodymo būdu).
Čia ypač reikia priminti tai, kas buvo sakyta apie
visus sintetinius pagrindinius teiginius, būtent: šios
analogijos turi reikšmę ir galioja ne kaip transcenden­
talinio, o vien tik kaip intelekto empirinio taikymo pa­
grindiniai teiginiai, taigi tik kaip tokie ir galimos įro­
dyti. Vadinasi, reiškiniai turi būti subordinuoti ne tie­
siogiai kategorijoms, o tik jų schemoms, nes jei
objektai, su kuriais turi būti susiję šie pagrindiniai tei­
giniai, būtų daiktai patys savaime, tai visai nebūtų ga­
lima apie juos ką nors sužinoti a priori sintetiškai. Tad
jie yra ne kas kita, kaip reiškiniai, o išsamus jų pažini­
mas, į kurį galų gale visada turi vesti visi aprioriniai
pagrindiniai teiginiai, yra vien tik galimas patyrimas;
vadinasi, šių pagrindinių teiginių tikslas yra ne kas
kita, kaip vien tik empirinio pažinimo vienumo reiški­
nių sintezėje sąlygos; bet ši sintezė mąstoma vien tik
grynosios intelektinės sąvokos schema, o kategorija
apima šios sintezės, kaip sintezės apskritai, vienumo
funkciją, neapribotą jokia jusline sąlyga. Vadinasi, dėl
šių pagrindinių teiginių mes turėsime teisę jungti reiški- i87
skaitiniai.org
nius tik pagal analogiją su loginiu ir visuotiniu sąvokų
vienumu, ir todėl pačiame pagrindiniame teiginyje mes,
tiesa, naudosimės kategorija, tačiau jį realizuodami
(taikydami reiškiniams) kategoriją pakeisime jos sche­
ma, kaip jos taikymo raktu, arba, veikiau, greta kate­
gorijos kaip ją apribojančią sąlygą pridėsime schemą,
pavadinę ją kategorijos formule 64.
A
Pi r moj i anal ogi j a
Substancijos pastovumo pagrindinis teiginys
Ki nt ant rei ški ni ams, subst anci j a vi­
sada išlieka ir jos ki eki s gamt oj e nei
didėja, nei mažėja.
Įrodymas
Visi reiškiniai yra laike, ir tik jame, kaip substrate
(kaip pastovioje vidinio stebėjimo formoje), gali būti
pateikti ir vi e na l ai ki s egzistavimas, ir
nuosekl umas. Tad laikas, kuriame turi būti
mąstoma bet kokia reiškinių kaita, išlieka ir nesikeičia,
nes jis yra tai, kame nuoseklumas arba vienalaikis eg­
zistavimas gali būti pateikti tik kaip reiškinių apibrė­
žimai. Tačiau laiko paties savaime negalima suvokti.
Vadinasi, suvokimo objektuose, t. y. reiškiniuose, turi
būti substratas, kuris pateikia laiką apskritai ir kuria­
me bet kokia kaita arba vienalaikis egzistavimas gali
būti suvokti reiškinių santykio su jais pagava. Bet viso
to, kas realu, t. y. priklauso daiktų egzistavimui, subst­
ratas yra subst anci j a, kurioje visa, kas priklauso
egzistavimui, gali būti mąstoma tik kaip apibrėžtumas.
Vadinasi, tai, kas pastovu, santykyje su kuriuo tegalima
apibrėžti visus reiškinių santykius laike, yra reiškinio
substancija, t. y. tai, kas jame realu, kas, kaip bet ko­
kios kaitos substratas, visada išlieka toks pat. Vadina­
si, kadangi substancija egzistuodama negali kisti, tai
188 jos kiekis gamtoje taip pat negali nei didėti, nei mažėti.
skaitiniai.org
Mūsų reiškinio įvairovės pagava visada yra
nuosekli laike ir todėl visada kintanti. Vadinasi, vien
tik pagava mes niekada negalime nustatyti, ar ši įvairo­
vė, kaip patyrimo objektas, egzistuoja vienalaikiškai,
ar nuosekliai, jeigu jos pagrindo nesudaro kažkas, kas
vi sada egzi st uoj a, t. y. kažkas, kas i š lie­
ka ir yra past ovu, ir kiekviena kaita ir vienalai­
kis egzistavimas yra ne kas kita, kaip tie būdai (laiko
modusai), kuriais tai, kas pastovu, egzistuoja. Vadina­
si, laiko santykiai galimi tik tame, kas pastovu (nes
vienalaikiškumas ir nuoseklumas yra vieninteliai san­
tykiai laike), t. y. tai, kas pastovu, yra paties laiko
empirinio vaizdinio subst r at as, ir tik jis daro ga­
limą bet kurį laiko apibrėžimą. Pastovumas apskritai
išreiškia laiką kaip bet kokio reiškinių egzistavimo, bet
kokios kaitos ir bet kokio vienalaikiškumo nuolatinį
atitikmenį. Juk kaita liečia ne patį laiką, o tik reiški­
nius laike (panašiai kaip vienalaikis egzistavimas nėra
paties laiko modusas: laiko dalys egzistuoja ne tuo pa­
čiu metu, bet viena po kitos). Jei nuoseklumą priskir­
tume pačiam laikui, tai turėtume mąstyti dar kitą laiką,
kuriame šis nuoseklumas būtų galimas. Tik dėl to, kas
pastovu, egzi s t avi mas skirtingose laiko eilės da­
lyse nuosekliai įgauna dydį, vadinamą trukme, nes
vien tik nuoseklume egzistavimas nuolat išnyksta ir
atsiranda ir niekada neturi nė mažiausio dydžio. Vadi­
nasi, be to, kas pastovu, nėra jokio laiko santykio.
Bet laiko paties savaime negalima suvokti; taigi tai,
kas pastovu reiškiniuose, yra bet kurio laiko apibrėžimo
substratas, o dėl to ir bet kokio suvokimų sintetinio
vienumo, t. y. patyrimo, galimybės sąlyga, ir bet kokį
egzistavimą ir bet kokią kaitą laike tame, kas pastovu,
galima laikyti tik to, kas išlieka ir yra pastovu, egzis­
tavimo modusu. Vadinasi, visuose reiškiniuose tai, kas
pastovu, yra pats objektas, t. y. substancija (phaeno­
menon), o visa, kas kinta arba gali kisti, priklauso tik
šios substancijos arba substancijų egzistavimo būdui,
taigi jų apibrėžtumui. 189
skaitiniai.org
Man atrodo, kad ne tik filosofas, bet netgi įprastinis
intelektas visada numatydavo šį pastovumą kaip bet
kokios reiškinių kaitos substratą ir visada nedvejoda­
mas jį pripažins; tik filosofas šitai išreiškia kiek api­
brėžčiau, sakydamas, kad, vykstant pasaulyje bet ko­
kiems kitimams, s ubs t a nc i j a išlieka ir kinta tik
akci denci j os. Tačiau aš niekur neaptinku netgi
bandymo įrodyti šį aiškiai sintetinį teiginį; dar daugiau,
jis tik retai kada esti —kaip jam ir dera —grynųjų ir
visiškai a priori egzistuojančių gamtos dėsnių prieš­
akyje. Iš tikrųjų teiginys, kad substancija pastovi, yra
tautologija, nes tik šis pastovumas yra pagrindas, ku­
riuo remdamiesi mes reiškiniui taikome substancijos
kategoriją, ir reikėtų įrodyti, kad visuose reiškiniuose
yra kažkas pastovu, kuriame visa, kas kinta, yra ne kas
kita, kaip jo egzistavimo apibrėžimas. Tačiau kadangi
šito niekada negalima įrodyti dogmatiškai, t. y. re­
miantis sąvokomis, nes įrodymas liečia apriorinį sinte­
tinį teiginį, ir kadangi niekas nemanė, kad panašūs tei­
giniai galioja tik galimo patyrimo atžvilgiu, taigi gali
būti įrodyti tik dedukuojant patyrimo galimybę, tai nie­
ko nuostabaus, kad šis teiginys niekada nebuvo įrody­
tas, nors juo buvo grindžiamas kiekvienas patyrimas
(nes jo poreikis j a uč i amas empiriniame pažinime).
Vieną filosofą paklausė, kiek sveria dūmai. Jis at­
sakė: „Iš sudegintų malkų svorio atimk pelenų svorį
ir gausi dūmų svorį". Vadinasi, jis laikė neginčijamu
dalyku, kad netgi ugnyje materija (substancija) ne­
dingsta, o tik pakinta jos forma. Lygiai taip pat teigi­
nys „Iš nieko niekas neatsiranda" buvo tik kita išvada,
padaryta iš pastovumo pagrindinio teiginio arba veikiau
iš pagrindinio teiginio apie nuolatinį tikrojo reiškinių
subjekto egzistavimą. Juk jei tai reiškinyje, kas nori­
ma vadinti substancija, turi būti tikrasis bet kurio laiko
apibrėžimo substratas, tai kiekvieną egzistavimą tiek
praėjusiame, tiek busimajame laike turi būti galima
apibrėžti vien (tik jo pagrindu. Todėl reiškinį pavadin­
ti substancija mes galime tik dėl to, kad tariame jį
wo egzistuojant bet kuriame laike, o šito žodis „pastovu-
skaitiniai.org
mas" netgi gerai neišreiškia, nes jis veikiau nurodo bu­
simąjį laiką. Vis dėlto vidinis būtinumas išlikti neatski­
riamai susijęs su egzistavimo praeityje būtinumu, ir
todėl žodis „pastovumas" gali likti. „Gigni de nihilo
nihilr in nihilum nil posse ieverti" —tai du teiginiai,
kuriuos senieji filosofai neatskiriamai sujungė, o dabar
dėl nesusipratimo jie kartais atskiriami, nes manoma,
kad jie liečia daiktus pačius savaime, o pirmasis iš jų
galįs prieštarauti pasaulio priklausymui nuo aukščiau­
siosios priežasties (netgi jo substancijos požiūriu). Toks
būgštavimas nepagrįstas, nes čia kalbama tik apie pa­
tyrimo, kurio vienumas niekada nebūtų galimas, jei
mes tartume atsirandant naujus daiktus (jų substancijos
atžvilgiu), srities reiškinius. Juk tada išnyktų tai,
kas vienintelis gali teikti laiko vienumą, būtent iš­
nyktų substrato, vien tik kuriame kiekvienai kaitai
ištisai būdingas vienumas, tapatybė. Vis dėlto šis pas­
tovumas yra ne daugiau kaip būdas įsivaizduoti daiktų
egzistavimą (reiškinyje).
Substancijos apibrėžtumai, kurie yra ne kas kita,
kaip jos egzistavimo būdai, vadinami akci denci -
jomis. Jos visada realios, nes susijusios su substan­
cijos egzistavimu (neigimai tėra apibrėžimai, išreiškian­
tys ko nors nebuvimą substancijoje). Jei tam, kas realu
substancijoje, priskiriamas atskiras egzistavimas (pa­
vyzdžiui, judėjimui kaip materijos akcidencijai), tai
toks egzistavimas vadinamas savybingumu, skirtingai
nuo substancijos egzistavimo, kuris vadinamas sava­
rankišku egzistavimu. Tačiau iš to kyla daug nesusi­
pratimų G5, ir tiksliau bei teisingiau kalbama tada, kai
akcidencija žymimas tik būdas, kuriuo substancijos eg­
zistavimas apibrėžiamas teigiamai. Dėl mūsų intelekto
loginio taikymo sąlygų vis dėlto neišvengiama tarsi
išskirti tai, kas substancijos egzistavime gali kisti,
substancijai išliekant, ir tai, kas kinta, traktuoti santy­
kio su tuo, kas tikrai pastovu ir esminga, atžvilgiu; ši
kategorija įeina į santykių kategorijų grupę, bet veikiau
dėl to, kad apima jų sąlygą, o ne dėl to, kad ji pati
apimtų santykį.
skaitiniai.org
Šio pastovumo [pripažinimu] taip pat remiasi k i t i-
m o sampratos pataisa. Atsiradimas ir išnykimas nėra
to, kas atsiranda arba išnyksta, kitimai. Kitimas yra
vienas egzistavimo būdas, einantis po to paties objekto
kito egzistavimo būdo. Todėl visa, kas kinta, išlieka,
ir kei či as i tik jo būvis. Vadinasi, kadangi ši
kaita liečia tik apibrėžtumus, kurie gali išnykti arba at­
sirasti, tai mes galime pasakyti, nors mūsų teiginys ir
atrodo kiek paradoksalus: kinta tik tai, kas pastovu
(substancija), o kintamasis ne pakinta, bet keičiasi,
nes vieni apibrėžtumai išnyksta, o kiti atsiranda.
Todėl kitimą galima suvokti tik substancijose, o tie­
siogiai atsiradimas arba išnykimas, nebūdami susiję su
to, kas pastovu, apibrėžtumu, visai negali būti galimas
suvokimas, nes būtent tai, kas pastovu, daro galimą
perėjimo iš vieno būvio į kitą ir iš nebūties į būtį vaiz­
dinį, o šitai, vadinasi, empiriškai gali būti pažinta tik
kaip vienas kitą keičiantys to, kas išlieka, apibrėžtumai.
Tarkite, kad kas nors tiesiogiai pradeda egzistuoti; ta­
da jūs turite turėti laiko momentą, kuriuo to ko nors
nebuvo. Bet su kuo jūs ketinate susieti šį laiko momen­
tą, jei ne su tuo, kas jau egzistuoja? Juk ankstesnis
tuščias laikas nėra suvokimo objektas; bet jei šį atsira­
dimą jūs susiesite su daiktais, kurie jau egzistavo anks­
čiau ir kurių egzistavimas trunka iki ko nors atsiradi­
mo, tai pastarasis tebus anksčiau egzistavusio daikto,
kaip pastovaus, apibrėžtumas. Tas pat pasakytina ir
apie išnykimą, nes jis numato empirinį vaizdinį laiko,
kuriuo reiškinio jau nėra.
Substancijos (reiškinyje) yra visų laiko apibrėžtumų
substratai. Vienų iš jų atsiradimas ir kitų išnykimas pa­
šalintų netgi vienintelę laiko empirinio vienumo sąly­
gą, ir tada reiškiniai priklausytų dviem skirtingiems
laikams, kuriais jie egzistuotų vienas šalia kito, o tai
yra nesąmonė. Juk egzistuoja tik vi enas laikas,
kuriame visi skirtingi laikai turi būti laikomi egzistuo­
jančiais ne kartu, bet vienas po kito.
Tad pagal tai pastovumas yra būtina sąlyga, vien
192 tik kuriai esant reiškinius galima apibrėžti kaip daik-
skaitiniai.org
tus arba galimo patyrimo objektus. O koks yra šio bū­
tino pastovumo ir kartu reiškinių substancialumo empi­
rinis kriterijus —progą pasakyti apie tai, kas reika­
linga, mes turėsime vėliau.
B
Ant r oj i anal ogi j a
Nuoseklumo laike pagal priežastingumo dėsnį
pagrindinis teiginys
Visi ki t i mai vykst a pagal priežas­
ties ir padarinio ryši o dėsnį.
Įrodymas
(Ankstesnis pagrindinis teiginys įrodė, kad visi nuo­
sekliai vienas po kito einantys reiškiniai tėra ki t i ­
mai, t. y. pastovios substancijos apibrėžtumų nuosek­
lus buvimas ir nebuvimas; vadinasi, pačios substancijos
buvimas, einantis po jos nebuvimo, arba substancijos
nebuvimas, einantis po jos buvimo, neįmanomas, ki­
taip tariant, pati substancija neatsiranda ir neišnyksta.
Sį pagrindinį teiginį galima ir taip išreikšti: ki e kvi e ­
na r ei š ki ni ų kaita (nuoseklumas) yra
t ik kitimas; substancijos atsiradimas arba išny­
kimas nėra jos kitimai, nes kitimo sąvoka tą patį sub­
jektą taria egzistuojant su dviem priešingais apibrėžtu­
mais, taigi pastovų.—Priminę šitai, pereiname prie
įrodymo.)
Aš suvokiu, kad reiškiniai eina vienas po kito, t. y.
kad tam tikru laiku egzistuoja daikto būvis, priešingas
ankstesniam jo būviui. Vadinasi, aš, tiesą sakant, su-
sieju laike du suvokimus. Bet susiejimas nėra tik jutimo
ir stebėjimo padarinys, čia jis yra vaizduotės, kuri api­
brėžia vidinį jutimą laiko santykio atžvilgiu, sintetinio
sugebėjimo produktas. Tačiau vaizduotė du minėtus
būvius gali susieti dvejopai —taip, kad vienas arba ki­
tas iš jų yra ankstesnis laike, nes laiko paties savaime
negalima suvokti ir jo atžvilgiu negalima tarsi empiriš- 193
skaitiniai.org
kai nustatyti, kas objekte eina pirmiau ir kas —pas­
kiau. Tad aš tik įsisąmoninu, kad mano vaizduotė viena
taria esant pirmiau, kita paskiau, o ne tai, kad vienas
objekto būvis yra ankstesnis už kitą; arba, kitaip ta­
riant, vien tik suvokimas neapibrėžia vienas po kito
einančių reiškinių obj e k t y v a u s santykio. No­
rint šį santykį pažinti kaip apibrėžtą, reikia abiejų
būvių santykį mąstyti taip, kad juo būtinai būtų api­
brėžta, kurį iš jų reikia laikyti ankstesniu, kurį pa­
skesnių, o ne priešingai. Bet sąvoka, kurioje glūdi sin­
tetinio vienumo būtinumas, tegali būti grynoji intelek­
tinė sąvoka, kurios nėra suvokime, ir šiuo atveju tai yra
pr i e ž a s t i e s ir padarinio, iš kurių pirmoji
apibrėžia antrąjį laiko atžvilgiu kaip sekmenį, o ne kaip
kažką, kas galėtų būti ankstesnis tik vaizduotėje (arba
apskritai negalėtų būti suvoktas), s ant yki o sąvo­
ka. Vadinasi, pats patyrimas, t. y. empirinis reiškinių
pažinimas, galimas tik dėl to, kad reiškinių nuoseklu­
mą, taigi ir bet kokį kitimą, mes subordinuojame prie­
žastingumo dėsniui; tad patys reiškiniai, kaip patyrimo
objektai, galimi tik pagal šį dėsnį.
Reiškinio įvairovės pagava visada nuosekli. Dalių
vaizdiniai eina vienas po kito. Ar jos taip pat eina ir
objekte —tai antrasis refleksijos punktas, kurio nėra
pirmajame. Žinoma, objektu galima vadinti bet ką ir
netgi kiekvieną vaizdinį, kiek jis įsisąmonintas; tačiau
norint nustatyti, ką šis žodis reiškia, kai kalbama apie
reiškinius, kiek jie (kaip vaizdiniai) ne objektai, o tik
žymi objektą, reikia gilesnio tyrimo. Kiek jie tik kaip
vaizdiniai kartu yra sąmonės objektai, jie visai nesi­
skiria nuo pagavos, t. y. nuo įjungimo į vaizduotės sin­
tezę, ir, vadinasi, reikia sakyti: reiškinių įvairovė sie­
loje visada susidaro nuosekliai. Jei reiškiniai būtų
daiktai patys savaime, tai nė vienas žmogus iš vaizdi­
nių nuoseklumo negalėtų spręsti, kaip jų įvairovė su­
sieta objekte. Mes juk turime reikalą tik su savo vaiz­
diniais; kokie daiktai gali būti patys savaime (nepri­
klausomai nuo vaizdinių, kuriais jie mus veikia) —
194 šitai yra visiškai už mūsų pažinimo srities. Tad nors
skaitiniai.org
reiškiniai nėra daiktai patys savaime ir vis dėlto jie —
vienintelis dalykas, kurį mes galime pažinti, tai aš pri­
valau nurodyti, koks ryšys laiko atžvilgiu būdingas
įvairovei reiškiniuose, o tuo tarpu jos vaizdinys paga­
voje visada nuoseklus. Pavyzdžiui, tokio reiškinio, kaip
prieš mane stovintis namas, įvairovės pagava yra nuo­
sekli. Kyla klausimas, ar šio namo įvairovė nuosekli ir
pati savaime —su tuo, žinoma, niekas nesutiks. Tačiau
kai tik aš pakylu iki savo objekto sąvokos transcenden­
talinės reikšmės, tai pamatau, kad namas visai nėra
daiktas pats savaime, o tik reiškinys, t. y. vaizdinys, ku­
rio transcendentalinis objektas nežinomas. Tad ką aš
turiu galvoje, klausdamas: kaip įvairovė gali būti susi­
jusi pačiame reiškinyje (kuris juk nėra kas nors pats
savaime)? Čia tai, ką apima nuosekli pagava, laikoma
vaizdiniu, o man duotas reiškinys, nors jis yra ne dau­
giau kaip šių vaizdinių visuma, laikomas jų objektu,
su kuriuo turi derintis sąvoka, kurią aš išvedu iš vaiz­
dinių pagavos. Kadangi pažinimo ir objekto atitikimas
yra tiesa, tai greitai paaiškėja, kad čia galima klausti
tik dėl empirinės tiesos formalių sąlygų, o reiškinys,
priešingai negu pagavos vaizdiniai, gali būti įsivaiz­
duojamas kaip nuo jų skirtingas objektas tik dėl to,
kad jis paklūsta taisyklei, kuri šią pagavą atskiria nuo
bet kurios kitos pagavos ir padaro būtiną tam tikrą
įvairovės susiejimo būdą. Tai reiškinyje, kame glūdi
šios pagavos būtinos taisyklės sąlyga, yra objektas.
Dabar grįšime prie savo uždavinio. Tos aplinkybės,
kad kas nors įvyksta, t. y. kad atsiranda kas nors arba
koks nors būvis, kurio anksčiau nebuvo, negalima
suvokti empiriškai, jei nėra ankstesnio reiškinio, ku­
riame nėra šio būvio, nes tikrovės, einančios po tuščio
laiko, taigi atsiradimo, už kurį nėra jokio ankstesnio
daiktų būvio, taip pat negalima sučiuopti pagava, kaip
ir tuščio laiko. Vadinasi, kokio nors įvykio pagava yra
suvokimas, einąs po kito suvokimo. Bet kadangi kiek­
vienoje pagavos sintezėje šitai vyksta taip pat, kaip
aš anksčiau parodžiau namo, kaip reiškinio, pavyzdžiu,
tai tuo viena pagava dar nesiskiria nuo kitos. Tačiau aš 195
skaitiniai.org
taip pat pastebiu, kad reiškinyje, kuriame glūdi įvykis
(ankstesnį suvokimo būvį pažymiu A, o paskesnį —B),
B pagavoje gali tik eiti po A, o suvokimas A negali eiti
po B, bet gali būti tik už jį ankstesnis. Pavyzdžiui, aš
matau pasroviui plaukiančią valtį. Manasis jos vietos
pasroviui suvokimas eina po jos vietos prieš srovę su­
vokimo, ir negali būti, kad, sučiuopiant šį reiškinį,
valtis pirmiausia būtų suvokta pasroviui, o paskui
prieš srovę. Tad suvokimų eilės tvarka pagavoje čia
yra apibrėžta ir pagava jos susaistyta. Anksčiau pateik­
tame namo pavyzdyje mano suvokimai galėjo prasidėti
viršutinės namo dalies pagava ir baigtis jo apačios
pagava arba galėjo prasidėti ir nuo apatinės namo da­
lies, o baigtis viršutine; lygiai taip pat empirinio ste­
bimo įvairovę aš galėjau sučiuopti iš dešinės arba iš
kairės. Vadinasi, šioje suvokimų eilėje nebuvo jokios
apibrėžtos tvarkos, kuri būtinai nustatytų, nuo ko pa­
gavoje aš turiu pradėti, kad empiriškai susiečiau įvai­
rovę. Bet suvokiant tai, kas vyksta, tokia taisyklė vi­
sada galioja, ir ji daro būt i ną vienas po kito einan­
čių suvokimų tvarką (šio reiškinio pagavoje).
Tad mūsų atveju s ubj e k t y v u s pagavos nuo­
sekl umas turi būti išvedamas iš o b j e k t y v a u s
reiškinių nuosekl umo, nes antraip pirmasis yra
visiškai neapibrėžtas ir vieno reiškinio neskiria nuo ki­
to. Vien tik subjektyvus pagavos nuoseklumas nieko
neįrodo apie įvairovės ryšį objekte, nes jis visiškai bet
koks. Vadinasi, objektyvų reiškinių nuoseklumą suda­
rys tokia reiškinio įvairovės tvarka, pagal kurią vieno
įvykio (to, kuris vyksta) pagava ei na pagal t ai­
syklę po kito įvykio (to, kuris yra ankstesnis) paga­
vos. Tik tokiu atveju aš turiu teisę teigti apie patį reiš­
kinį, o ne tik apie savo pagavą, kad jame yra nuosek­
lumas, ir tai reiškia, jog aš pagavą galiu sutvarkyti ne
kitaip, o tik būtent tokiu nuoseklumu.
Vadinasi, pagal tokią taisyklę, tame, kas apskritai
yra ankstesnis už kokį nors įvykį, turi būti sąlyga tai­
syklės, pagal kurią įvykis visada ir būtinai eina po to;
/96 bet priešingai elgtis —eiti atgal nuo įvykio ir apibrėžti
skaitiniai.org
(pagava) tai, kas už jį ankstesnis,—aš negaliu. Juk nė
vienas reiškinys nuo vėlesnio laiko momento negrįž­
ta prie ankstesnio, bet yra susijęs su kur i uo nors
ankst esni u momentu; tuo tarpu perėjimas išduo­
tojo laiko į apibrėžtą tolesnį laiką yra būtinas. To­
dėl, kadangi yra kažkas, kas eina po, tai aš būtinai tu­
riu šitai susieti su kuo nors kitu apskritai, kas yra anks­
tesnis ir po ko šitai eina pagal tam tikrą taisyklę,
t. y. būtinai, tad įvykis, kaip tai, kas sąlygota, patiki­
mai nurodo kurią nors sąlygą, o ši Sąlygoja įvykį.
Jei tartume, kad už įvykį nėra nieko ankstesnio,
po ko jis turėtų eiti pagal tam tikrą taisyklę, tai bet
koks suvokimų nuoseklumas būtų apibrėžiamas išimti­
nai pagava, t. y. tik subjektyviai, tuo visai nebūtų
objektyviai apibrėžiama, kurie būtent suvokimai turi
būti ankstesni ir kurie vėlesni. Sitai būtų tik žaidimas
vaizdiniais, kuris neliestų jokio objekto, t. y. mūsų
suvokimais visai nebūtų galima vieno reiškinio atskir­
ti nuo kitų pagal laiko santykį, nes pagavos nuoseklu­
mas visur vienodas ir, vadinasi, reiškinyje nėra nieko,
ką jis apibrėžtų taip, kad tuo tam tikrą nuoseklumą
padarytų objektyviai būtiną. Tad aš nesakysiu, kad du
reiškinio būviai eina vienas po kito, bet sakysiu tik,
kad viena pagava eina po kitos, o tai yra kažkas gry­
nai s u b j e kt yvu ir neapibrėžia objekto, taigi vi­
sai negali būti susiję su kurio nors objekto pažinimu
(netgi reiškinyje).
Tad jei mes patiriame, kad kažkas vyksta, tai dėl to
visada tariame, kad anksčiau Įvyksta kas nors, po ko
duotasis įvykis eina pagal tam tikrą taisyklę. Be šito aš
apie objektą nesakyčiau, kad jis eina po, nes vien tik
mano pagavos nuoseklumas nepagrindžia nuoseklumo
objekte, jei tam tikrą taisyklė neapibrėžia nuoseklumo
to, kas yra ankstesnis, atžvilgiu. Vadinasi, savo sub­
jektyvią sintezę (pagavos) aš padarau objektyvią, jei
visada atsižvelgiu į taisyklę, pagal kurią reiškiniai sa­
vo nuoseklumu, t. y. taip, kaip jie vyksta, apibrėžiami
ankstesnio būvio. Ir vien tik šiai prielaidai esant gali­
mas netgi pats to, kas vyksta, patyrimas. m
skaitiniai.org
Tiesa, šitai tarsi prieštarauja visoms pastaboms dėl
mūsų intelekto taikymo eigos, kurios visada buvo da­
romos ir pagal kurias tik suvokę ir sugretinę daugelį
tarpusavyje derančių atvejų, kai įvykiai eina po
ankstesnių reiškinių, mes surandame taisyklę, pagal
kurią tam tikri įvykiai visada eina po tam tikrų reiški­
nių. Ir pirmiausia šitai skatina mus susidaryti priežas­
ties sąvoką. Tokiu pagrindu sudaryta sąvoka būtų tik
empirinė, ir jos pateikta taisyklė, teigianti, kad visa,
kas vyksta, turi savo priežastį, būtų lygiai tokia pat at­
sitiktinė, kaip ir pats patyrimas —tokiu atveju jos vi­
suotinumas ir būtinumas tebūtų prasimanyti ir netu­
rėtų jokios teisingos visuotinės reikšmės, nes jie būtų
ne aprioriniai, o grindžiami tik indukcija. Bet čia yra
taip pat, kaip ir su kitais grynaisiais aprioriniais vaiz­
diniais (pavyzdžiui, erdve ir laiku), kuriuos mes gali­
me išgauti iš patyrimo kaip aiškias sąvokas tik dėl to,
kad įjungėme jas į patyrimą ir tik per jas patyrimą
realizavome. Žinoma, šios taisyklės, apibrėžiančios įvy­
kių eilę, kaip priežasties sąvokos, vaizdinio loginis aiš­
kumas galimas tik po to, kai ji buvo taikyta patyrime;
tačiau atsižvelgimas į šią taisyklę, kaip į reiškinių sin­
tetinio vienumo laike sąlygą, vis dėlto buvo paties pa­
tyrimo pagrindas ir todėl buvo a priori ankstesnis už
patyrimą.
Tad svarbu parodyti pavyzdžiu, kad netgi patyrime
mes priskiriame objektui nuoseklumą (įvykio, kai
vyksta kas nors, ko anksčiau nebuvo) ir skiriame pas­
tarąjį nuo mūsų pagavos subjektyvaus nuoseklumo tik
tada, jei pagrindą sudaro taisyklė, verčianti mus stebė­
ti veikiau šią, o ne kitą suvokimų tvarką; dar daugiau,
reikia parodyti, kad toji prievarta yra kaip tik tai, kas
pirmiausia daro galimą nuoseklumo objekte vaizdinį.
Mes turime savyje vaizdinius, kuriuos ir galime įsi­
sąmoninti. Tačiau kad ir kiek apimtų šis įsisąmonini­
mas ir kad ir koks tikslus arba punktualus jis būtų, vaiz­
diniai vis dėlto visada lieka vaizdiniais, t. y. mūsų
sielos vidiniais apibrėžtumais vieno ar kito laiko san-
198 tykio atžvilgiu. Kaip mes prieiname prie to, kad šiems
skaitiniai.org
vaizdiniams priskiriame objektą arba jiems, be jų sub­
jektyvaus realumo, kaip modifikacijų, priskiriame dar
nežinia kokį objektyvų realumą? Objektyvios reikšmės
negali sudaryti santykis su kitu vaizdiniu (to, kas būtų
norima pasakyti apie objektą66), nes antraip iš naujo
kiltų klausimas: kaip šis vaizdinys savo ruožtu išeina
už savęs ir, be subjektyvios reikšmės, kuri būdinga jam
kaip sielos būsenos apibrėžtumui, įgauna dar objektyvią
reikšmę? Kai mes tiriame, kokią naują savybę mūsų
vaizdiniams suteikia sant yki s su obj ekt u ir
kokią vertę jie dėl to įgyja, tai pamatome, kad jis
pasireiškia tik tuo, jog tam tikru būdu vaizdinių ryšį
padaro būtiną ir subordinuoja jį taisyklei, ir priešin­
gai—mūsų vaizdiniai įgauna objektyvią reikšmę tik
dėl to, kad būtina tam tikra jų tvarka laiko atžvilgiu.
Reiškinių sintezėje vaizdinių įvairovė visada nuosek­
li. Tačiau tuo dar nepateikiamas joks objektas, nes šiuo
kiekvienai pagavai bendru nuoseklumu niekas neatski­
riama nuo ko nors kita. Bet kai tik aš suvokiu arba iš
anksto tariu, kad šiame nuoseklume yra santykis su
ankstesniu būviu, iš kurio vaizdinys išplaukia pagal
kokią nors taisyklę, tai kas nors man atrodo kaip įvykis
arba kaip kažkas, kas vyksta, t. y. aš pažįstu objektą,
kurį turiu patalpinti laike tam tikroje apibrėžtoje vie­
toje, kuri po ankstesnio būvio niekaip kitaip jam negali
būti priskirta. Vadinasi, jei aš suvokiu, jog kas nors
vyksta, tai šiame vaizdinyje pirmiausia glūdi tai, kad
kas nors yra ankstesnis, nes kaip tik dėl santykio su
tuo, kas yra ankstesnis, reiškinys įgauna savąjį laiko
santykį, būtent jis egzistuoja po ankstesnio laiko, ku­
riuo jo nebuvo. Bet savo apibrėžtą vietą laike šiame san­
tykyje jis gali įgyti tik dėl to, kad ankstesniame būvyje
numatoma kažkas, po ko jis visada eina, t. y. pagal tam
tikrą taisyklę. Iš to išplaukia, kad, pirma, ši eilė man
negrįžtama ir to, kas vyksta, aš negaliu atkelti prieš tai,
po ko šitai eina; antra, jei tariama egzistuojant ankstes­
nį būvį, tai šis apibrėžtas įvykis neišvengiamai ir bū­
tinai eis po jo. Dėl to mūsų vaizdiniuose nusistovi tvar­
ka, pagal kurią dabartis (kiek ji atsirado) nurodo kurį
skaitiniai.org
nors ankstesnį būvį kaip šio įvykio atitikmenį, tiesa,
dar neapibrėžtą, tačiau kaip apibrėžiantį santykiaujantį
su šiuo įvykiu kaip savo padariniu ir jį būtinai susie­
jantį su savimi laiko eilėje.
Jei būtinas mūsų juslumo dėsnis, taigi bet kokio
suvokimo f or mal i sąlyga, išreiškia tai, kad anks­
tesnis laikas būtinai apibrėžia po jo einantį laiką (nes
po jo einančio laiko aš negaliu prieiti kitaip, kaip per
ankstesnį laiką), tai neišvengiamas laiko eilės empi ­
ri ni o vai zdi ni o dėsnis taip pat išreiškia tai,
kad būtojo laiko reiškiniai kiekvieną egzistavimą api­
brėžia po jo einančiame laike ir kad šie vėlesnieji
reiškiniai, kaip įvykiai, galimi tik tiek, kiek pirmieji
apibrėžia jų egzistavimą laike, t. y. nustato jį pagal
taisyklę. Tik r e i š ki ni uos e mes galime pa­
žinti šį l ai kų ryši o tolydumą.
Kiekvienam patyrimui ir jo galimybei reikalingas in­
telektas, ir pirmasis intelekto veiksmas yra ne tai, kad
jis padaro akivaizdų objektų vaizdinį, bet tai, kad jis
apskritai daro galimą objekto vaizdinį. Šitai įvyksta
dėl to, kad jis laiko tvarką perkelia reiškiniams ir jų
egzistavimui, kiekvienam iš jų kaip padariniui priskir­
damas tam tikrą vietą laike, a priori apibrėžtą ankstes­
niųjų reiškinių atžvilgiu, nes kitaip jie nesiderintų su
pačiu laiku, kuris a priori apibrėžia visų savo dalių
vietą. Šis vietos apibrėžimas negali būti perimtas iš
reiškinių santykio su absoliučiu laiku (nes absoliutus
laikas nėra suvokimo objektas), bet, priešingai, reiški­
niai turi patys apibrėžti vienas kito vietas laike ir pa­
daryti jas būtinas laiko tvarkoje, t. y. tai, kas eina po
arba vyksta, turi pagal bendrą taisyklę eiti po to, kas
glūdėjo ankstesniame būvyje. Dėl to atsiranda reiški­
nių eilė, kuri, padedant intelektui, galimų suvokimų
eilėje sukuria ir daro būtiną lygiai tokią pačią tvarką
ir pastovų ryšį, kokie a priori yra vidinio stebėjimo
formoje (laike), kur visi suvokimai turi turėti savo
vietą.
Vadinasi, tai, kad kas nors vyksta, yra suvokimas,
200 priklausantis galimam patyrimui, kuris tampa tikras tuo
skaitiniai.org
atveju, jei reiškinį aš laikau apibrėžtu pagal jo vietą
laike, taigi jį laikau objektu, kurį visada pagal taisyklę
galima surasti suvokimų ryšyje. O ši ko nors apibrėži­
mo pagal nuoseklumą laike taisyklė sako: tame, kas
įvyksta anksčiau, reikia aptikti sąlygą, kuriai esant įvy­
kis visada (t. y. būtinai) eina po. Tad pakankamo pa­
grindo principas (Satz) yra galimo patyrimo, būtent
reiškinių objektyvaus pažinimo jų santykio laiko nuo­
seklume požiūriu, pagrindas.
Tačiau šio principo pagrindimas remiasi išimtinai
tokiais momentais. Kiekvienas empirinis pažinimas ap­
ima įvairovės sintezę, atliekamą vaizduotės, kuri visa­
da nuosekli laike, t. y. vaizdiniai joje visada eina vie­
nas po kito. Bet vaizduotėje šio nuoseklumo tvarka (kas
turi būti anksčiau ir kas turi eiti po to) visai neapi­
brėžta, ir vienas po kito einančių vaizdinių eilę vienodai
galima imti abiem kryptim —atgal ir pirmyn. Bet jei
ši sintezė yra pagavos (duotojo reiškinio įvairovės) sin­
tezė, tai tvarka objekte yra apibrėžta arba, tiksliau
sakant, jame yra nuoseklios sintezės tvarka, kuri api­
brėžia objektą ir pagal kurią kas nors būtinai turi būti
anksčiau, ir jei šis kas nors duotas, tai būtinai po to
turi eiti ir kita. Tad jei mano suvokime turi būti žinoji­
mas apie įvykį, t. y. apie tai, kad kas nors tikrai vyksta,
tai šitai turi būti empirinis sprendinys, kuriuo mąstoma,
kad padarinys yra apibrėžtas, t. y. kad jis numato laike
kitą reiškinį, po kurio jis eina būtinai, arba pagal tai­
syklę. Priešingu atveju —jei aš numatyčiau tai, kas
įvyksta anksčiau, ir įvykis po to neitų būtinai,—turė­
čiau jį laikyti tik mano vaizduotės subjektyviu žaismu
ir, jei aš jame vis dėlto įžvelgčiau kai ką objektyvaus,
tai turėčiau jį vadinti vien tik sapnu. Tad reiškinių
(kaip galimų suvokimų) santykis, pagal kurį to, kas
eina po (kas vyksta), egzistavimas laike pagal taisyklę
apibrėžiamas ko nors už jį ankstesnio, taigi priežasties
santykis su padariniu, yra mūsų empirinių sprendinių
objektyvios reikšmės suvokimų eilės atžvilgiu sąlyga,
t. y. jų empirinio teisingumo ir, vadinasi, patyrimo są­
lyga. Todėl priežastinio santykio reiškinių nuoseklume 201
skaitiniai.org
pagrindinis teiginys galioja taip pat visiems patyrimo
objektams (nuoseklumo sąlygomis), nes jis pats yra
tokio patyrimo galimybės pagrindas.
Bet čia kyla dar viena abejonė, kurią reikia paša­
linti. Reiškinių priežastinio ryšio principas mūsų for­
muluotėje apribojamas reiškinių eile, o tuo tarpu jį
taikant paaiškėja, kad jis taip pat galioja, kai reiškiniai
yra vienalaikiai, ir kad priežastis ir padarinys gali eg­
zistuoti tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, kambaryje šilta,
o gryname ore —ne. Aš ieškau šito priežasties ir su­
randu prikūrentą krosnį. Si krosnis, kaip priežastis, eg­
zistuoja tuo pačiu metu su savo padariniu —kambario
šiluma; tad čia tarp priežasties ir padarinio nėra nuo­
seklumo laike, jie egzistuoja tuo pačiu metu, ir vis
dėlto dėsnis galioja. Dauguma veikiančiųjų priežasčių
gamtoje egzistuoja tuo pačiu metu su savo padariniais,
ir pastarųjų nuoseklumą laike sąlygoja tik tai, kad prie­
žastis viso savo padarinio negali sukelti per vieną aki­
mirką. Bet tą akimirką, kai padarinys tik atsiranda, jis
visada egzistuoja tuo pačiu metu su savo priežasties
veikimu, nes jis visai neatsirastų, jei akimirką anks­
čiau priežastis išnyktų. Čia, žinoma, reikia pažymėti,
kad turima omenyje laiko t v a r k a, o ne jo tėkmė;
[priežasties ir padarinio] santykis išlieka, nors nepraėjo
joks laikas. Laikas tarp priežasties veikimo ir jos be­
tarpiško padarinio gali būti nyks t amai mažė­
jantis (tad jie egzistuoja vienu metu), bet priežas­
ties ir padarinio santykis vis dėlto visada išlieka apibrė­
žiamas laike. Jei rutulį, gulintį ant prikimšto priegal­
vio ir įspaudžiantį jame duobutę, aš laikau priežastimi,
tai ji egzistuoja vienu metu su padariniu. Tačiau vieną
ir kitą aš vis dėlto skiriu pagal jų abiejų dinaminio
ryšio laiko santykį, nes jei aš rutulį dedu ant priegal­
vio, tai ankstesniame lygiame priegalvio paviršiuje
atsiranda duobutė; o jei priegalvyje (nežinia dėl ko)
yra duobutė, tai iš to dar neišplaukia švininis rutulys.
Vadinasi, nuoseklumas laike, be abejo, yra vienin­
telis empirinis padarinio kriterijus priežasties, kuri už jį
202 ankstesnė, veikimo atžvilgiu. Stiklinė yra priežastisr
skaitiniai.org
kad vanduo pakyla virš savo horizontalaus paviršiaus,
nors abu reiškiniai egzistuoja vienu metu —kai tik aš
imu stikline semti vandenį iš didesnio indo, tai po to
kas nors eina, būtent jame buvusio vandens horizonta­
lus paviršius stiklinėje pasidaro įgaubtas.
Šis priežastingumas veda prie veikimo sąvokos, o
ši —prie jėgos sąvokos, o per ją —prie substancijos
sąvokos. Kadangi savo kritinio sumanymo, kuris nu­
kreiptas išimtinai į apriorinio sintetinio pažinimo šal­
tinius, aš nenoriu apsunkinti skaidymais, kurių tiks­
las—tik paaiškinti (o ne išplėsti) sąvokas, tai išsamų
jų nagrinėjimą aš palieku būsimai grynojo proto siste­
mai, nors tokios analizės gausu jau iki šiol žinomuose
tokio pobūdžio vadovėliuose. Tačiau aš negaliu nepa­
liesti substancijos empirinio kriterijaus klausimo, kiek
substancija, kaip matyti, geriau ir lengviau atsisklei­
džia veikimu negu reiškinio pastovumu.
Kur yra veikimas, taigi veikla ir jėga, ten taip pat
yra ir substancija, ir tik joje reikia ieškoti to vaisingo
reiškinių šaltinio buveinės. Tai visai gerai pasakyta;
bet jei reikia išaiškinti, kas laikoma substancija, ir, be
to, norima išvengti ydingojo rato, tai ne taip lengva
atsakyti į šį klausimą. Kokiu būdu iš veikimo tuoj pat
daroma išvada apie to, kas veikia, past ovumą,
kuris juk yra toks esminis ir savybingas substancijos
{phaenomenon) požymis? Betgi po to, ką anksčiau pa­
sakėme, šį klausimą išspręsti ne taip jau sunku, nors
įprastu būdu (tik analitiškai operuojant sąvokomis) jis
būtų visiškai neišsprendžiamas. Veikimas jau yra prie­
žastingumo subjekto santykis su padariniu. Kadangi
kiekvienas padarinys yra tai, kas vyksta, taigi tai, kas
kinta, kas laiką žymi pagal jo nuoseklumą, tai to, kas
kinta, paskutinysis subjektas yra past ovumas
kaip visko, kas kinta, substratas, t. y. substancija. Juk,
pagal priežastingumo pagrindinį teiginį, veikimai visa­
da yra bet kokios reiškinių kaitos pirmasis pagrindas
ir todėl jie negali būti subjekte, kuris pats kinta, nes
antraip reikėtų kitų veikimų ir kito subjekto, kuris šią
kaitą apibrėžtų. Todėl veikimas, kaip pakankamas em- 203
skaitiniai.org
pirinis kriterijus, įrodo substancialumą, ir man nereikia
ieškoti subjekto pastovumo, pirmiausia lyginant suvo­
kimus; be to, šiuo keliu einant, šito negalima atlikti taip
išsamiai, kaip reikalauja substancijos sąvokos didingu­
mas ir griežtas visuotinis reikšmingumas, nes teiginys,
kad kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastingumo
pirmasis subjektas pats negali (reiškinių srityje) atsi­
rasti ir išnykti, yra patikima išvada, vedanti prie egzis­
tavimo empirinio būtinumo ir pastovumo, taigi prie
substancijos, kaip reiškinio, sąvokos.
Jei kas nors vyksta, tai pats atsiradimas nepriklau­
somai nuo to, kas atsiranda, jau savaime yra tyrimo
objektas. Reikia tirti jau patį perėjimą iš tam tikro
būvio nebuvimo į šį būvį, netgi tariant, kad reiškinyje
nėra jokios jo kokybės. Kaip parodyta pirmojoje ana-
logijoje, šis atsiradimas liečia ne substanciją (nes ji
neatsiranda), bet jos būvį. Vadinasi, tai tik pakitimas,
o ne atsiradimas iš nieko. Jei šis atsiradimas laikomas
jam svetimos priežasties padariniu, tai jis vadinamas
kūrimu, kurio, kaip įvykio tarp reiškinių, negalima lai­
kyti galimu, nes jau pati jo galimybė suardytų patyri­
mo vienumą. Kita vertus, jei visus daiktus aš laikau ne
reiškiniais, bet daiktais pačiais savaime ir vien tik in­
telekto objektais, tai, nors jie yra substancijos, vis
dėlto jų egzistavimas gali būti laikomas priklausomu
nuo svetimos priežasties; bet tada šie žodžiai turėtų
visai kitą reikšmę ir netiktų reiškiniams kaip galimiems
patyrimo objektams.
Kaip kas nors apskritai gali kisti, kaip gali būti, kad
po tam tikro būvio vienu laiko momentu eitų priešingas
būvis kitu momentu,—apie tai mes a priori neturime
nė mažiausio supratimo. Tam reikia žinoti tikrąsias jė­
gas,—o tokį žinojimą galima įgyti empiriškai,—pa­
vyzdžiui, žinoti judinančiąsias jėgas arba, o tai yra
tas pat, tam tikrus nuoseklius reiškinius (kaip judėji­
mus), kurie rodo esant tokias jėgas. Bet kiekvieno paki­
timo formą, sąlygą, vien tik kuriai esant galimas paki­
timas kaip kito būvio atsiradimas (nesvarbu, koks yra
204 jo turinys, t. y. būvis, kuris kinta), taigi patį būvių nuo-
skaitiniai.org
seklumą (įvykį), galima aptarti a priori pagal priežas­
tingumo dėsnį ir laiko sąlygas*.
Jei substancija iš būvio a pereina į būvį b, tai ant­
rojo būvio momentas skiriasi nuo pirmojo būvio mo­
mento ir eina po jo. Lygiai taip pat antrasis būvis, kaip
realybė (reiškinyje), skiriasi nuo pirmojo būvio, kuria­
me jos [realybės?] nebuvo, kaip b skiriasi nuo nulio,
t. y. net jei būvis b nuo būvio a skirtųsi tik dydžiu, tai
pakitimas vis dėlto būtų atsiradimas b —a, kurio anks­
tesniame būvyje nebuvo, ir b —a atžvilgiu būvis <b= 0.
Tad kyla klausimas, kokiu būdu daiktas iš būvio = a
pereina į kitą būvį = b? Tarp dviejų akimirkų visada yra
laikas, ir tarp dviejų būvių šiomis akimirkomis visada
yra skirtumas, kuris yra tam tikro dydžio (nes visos
reiškinių dalys visada yra dydžiai). Vadinasi, kiekvie­
nas perėjimas iš vieno būvio į kitą vyksta laiku, esan­
čiu tarp dviejų akimirkų, iš kurių pirmoji apibrėžia
būvį, iš kurio daiktas išeina, o antroji —būvį, į kurį
jis ateina. Vadinasi, abi akimirkos yra pakitimo laiko
ribos, taigi tarpinio būvio tarp dviejų būvių ribos, ir
kaip tokios jos priklauso visam pakitimui. Bet kiekvie­
nas pakitimas turi priežastį, kuri įrodo savo veikimą per
visą kitimo laiką. Vadinasi, ši priežastis pakitimą suke­
lia ne staiga (ne iš karto arba viena akimirka), bet lai­
ke, tad kaip laikas nuo pradinės akimirkos a auga iki
savo užsibaigimo b, taip ir realybės dydis (b—a) su­
kuriamas vis mažesniais laipsniais, kurie esti tarp pir­
mo ir paskutinio laipsnio. Tad bet koks pakitimas gali­
mas tik dėl tolydaus priežastingumo veikimo, kuris, kiek
jis yra vienarūšis, vadinamas momentu. Pakitimas ne
susideda iš šių momentų, bet yra jų sukuriamas kaip
jų padarinys.
Toks yra bet kokio pakitimo tolydumo dėsnis, kurio
pagrindą sudaro tai, kad nei laikas, nei reiškinys laike
nesusideda iš mažiausių dalių ir kad vis dėlto daikto
* Reikia pažymėti, kad aš kalbu ne apie tam tikrų santykių
pakitimą apskritai, bet apie būvio pakitimą. Todėl jei kūnas juda
tolygiai, tai jo būvis (judėjimas) visai nesikeičia; bet būvis pakinta,
jei judėjimas pagreitėja arba sulėtėja. 205
skaitiniai.org
būvis kisdamas per visas šias dalis, kaip elementus,
eina į antrąjį būvį. Nė vienas to, kas realu reiškinyje,
ski rt umas, kaip ir nė vienas laiko dydžio skirtu­
mas, nėra mažiausias, taigi naujas realybės būvis
išauga iš pirmojo būvio, kuriame jos nebuvo, pereida­
mas visus begalinius jo laipsnius, kurie vienas nuo kito
skiriasi mažiau negu 0 nuo a.
Kokią naudą šis teiginys gali duoti gamtotyroje —
šitai mūsų čia nedomina. Bet kaip visiškai a priori ga­
limas toks teiginys, taip, atrodo, išplečiantis mūsų gam­
tos pažinimą,—tai mes ypač turime ištirti, nors šio
teiginio tikrumas ir teisingumas matyti iš pirmo žvilgs­
nio ir, vadinasi, būtų galima manyti, kad nėra reikalo
spręsti klausimo, kaip teiginys buvo galimas. Yra tiek
daug nepagrįstų pretenzijų išplėsti mūsų pažinimą, pa­
sitelkus grynąjį protą, kad reikia laikytis bendro prin­
cipo —būti visiškai nepatikliam ir, kai nėra liudijimų,
įgalinančių atlikti nuodugnią dedukciją, netikėti jokiais
panašiais dalykais ir nepripažinti jų netgi tada, kai yra
aiškiausi dogmatiniai įrodymai.
Bet koks empirinio pažinimo išsiplėtimas ir kiekvie­
na suvokimo pažanga yra ne kas kita, kaip vidinio ju­
timo apibrėžimo išplėtimas, t. y. žengimas į priekį lai­
ke, nesvarbu, kas būtų objektai —reiškiniai ar grynieji
stebiniai. Šis žengimas į priekį laike apibrėžia viską ir
pats savaime daugiau niekuo neapibrėžiamas, t. y. jo
dalys egzistuoja tik laike ir dėl laiko sintezės, bet ne
anksčiau už laiką. Todėl kiekvienas perėjimas suvokime
prie ko nors, kas eina po to laike, yra laiko apibrėži­
mas šio suvokimo sukūrimu, ir, kadangi laikas visada
ir visomis savo dalimis yra dydis, tai kiekvienas perėji­
mas yra suvokimo, kaip dydžio, sukūrimas, pereinant
visus laipsnius, iš kurių nė vienas nėra pats mažiausias,
pradedant nuo nulio iki dydžio apibrėžto laipsnio. Tai
paaiškina galimybę aprioriškai pažinti kitimų dėsnį pa­
gal jų formą. Mes tik anticipuojame savo pagavą, ku­
rios formalią sąlygą, žinoma, turi būti galima pažinti
a priori, nes ji yra mumyse pačiuose iki bet kokio esa-
206 mo reiškinio.
skaitiniai.org
Vadinasi, kaip laike glūdi juslinė apriorinė sąlyga,
daranti galimą tolydų perėjimą nuo to, kas yra, prie
to, kas bus, lygiai taip pat ir intelektas dėl apercepci­
jos vienumo yra apriorinė sąlyga, įgalinanti tolydžiai
apibrėžti visas reiškinių vietas laike pagal priežasčių
ir padarinių eilę; pirmosios iš jų neišvengiamai sukelia
antrųjų egzistavimą ir empirinį laiko santykių žinojimą
padaro galiojanftį kiekvienam laikui (visuotinai), taigi
galiojantį objektyviai.
C
Trečioji analogija

Vienalaikio egzistavimo pagal sąveikos, arba

bendravimo, dėsnį pagrindinis teiginys
Vi sos subst anci j os, kiek jos gali
būti suvoktos erdvėj e kai p egzi st uo­
j anči os vi enu metu, i št i sai sąvei­
kauja.
Įrodymas
Daiktai e gzi s t uoj a vi enu metu, jei em­
piriniame stebėjime jų suvokimai gali pakaitom eiti
vienas po kito (to negali būti reiškinių nuoseklume lai­
ko atžvilgiu, kaip buvo parodyta antruoju pagrindiniu
teiginiu). Antai aš galiu pirmiau suvokti Mėnulį ir po
to —Žemę arba priešingai —pirmiau Žemę, o paskui
Mėnulį, ir kadangi šių objektų suvokimai gali pakaitom
eiti vienas po kito, tai dėl to aš sakau, kad jie egzis­
tuoja vienu metu. Tad vienalaikis egzistavimas yra
įvairovės egzistavimas tuo pačiu metu. Tačiau paties
laiko negalima suvokti, kad iš to, jog daiktai duoti tuo
pačiu metu, padarytume išvadą, kad jų suvokimai gali
pakaitom eiti vienas po kito. Tad vaizduotės sintezė
pagavoje kiekvieną iš šių suvokimų parodytų tokį, koks
jis yra subjekte, kai kito nėra, ir priešingai, bet ji ne- 207
skaitiniai.org
parodytų, kad objektai egzistuoja vienu metu, t. y. kad
jei vienas iš jų egzistuoja, tai tuo pačiu metu yra ir
kitas, taip pat neparodytų, jog tai būtina tam, kad
suvokimai galėtų pakaitom eiti vienas po kito. Vadi­
nasi, norint teigti, kad pakaitinės suvokimų sekos pa­
grindas yra objekte, ir tuo vienalaikį egzistavimą pa­
rodyti kaip objektyvų, reikalinga šių vienas šalia kito
vienu metu egzistuojančių daiktų apibrėžtumų pakaiti­
nės sekos intelektinė sąvoka. Bet substancijų santykis,
kai viena iš jų apima apibrėžtumus, kurių pagrindas yra
kitoje substancijoje, yra įtakos santykis; o kai [kiek­
vienoje substancijoje] pakaitom glūdi kitos apibrėžtumų
pagrindas, tai santykis yra bendravimas, arba sąveika.
Vadinasi, substancijų vienalaikį egzistavimą erdvėje
patyrimu galima pažinti ne kitaip, kaip numatant jų
sąveiką; tad sąveika taip pat yra ir pačių daiktų, kaip
patyrimo objektų, galimybės sąlyga.
Daiktai koegzistuoja, kiek jie egzistuoja tuo pačiu
laiku. Bet iš ko sužinome, kad jie egzistuoja tuo pačiu
laiku? 2inome, jei šios įvairovės pagavos sintezės tvar­
ka indiferentiška, t. y. jei galima pradėti nuo A ir per
B, C, D eiti prie E arba atvirkščiai —nuo E prie A. Jei
daiktai laike eitų nuosekliai (tokia tvarka: prasidėtų nuo
A ir baigtųsi E), tai būtų neįmanoma pagavą suvokime
pradėti nuo E ir eiti atgal prie A, nes A priklausytų pra­
ėjusiam laikui ir, vadinasi, daugiau negalėtų būti pa­
gavos objektas.
Dabar tarkime, kad substancijų, kaip reiškinių, įvai­
rovėje kiekviena iš jų būtų visiškai izoliuota, t. y. nė
viena iš jų neveiktų kitos ir savitarpiškai nepatirtų kitų
poveikio; tokiu atveju aš teigiu, kad jų v i e na l a i ki s
egzi s t a vi ma s nebūtų galimo suvokimo objek­
tas ir kad vienos iš jų egzistavimas jokia empirine sin­
teze negalėtų vesti prie kitos egzistavimo. Jei mes ma­
nytume, kad jos viena nuo kitos atskirtos visiškai tuš­
čia erdve, tai suvokimas, pereidamas laike nuo vienos
substancijos prie kitos, tos kitos egzistavimą, tiesa,
208 apibrėžtų po jo einančiu suvokimu, bet negalėtų skirti.
skaitiniai.org
ar reiškinys objektyviai eina po pirmojo reiškinio, ar
veikiau egzistuoja vienu laiku su juo.
Vadinasi, be paties egzistavimo, turi būti dar kaž­
kas, kuo A apibrėžia B vietą laike ir atvirkščiai —B
apibrėžia A vietą, nes tik šiai sąlygai esant minėtas
substancijas galima empiriškai pateikti kaip egzi s­
t u o j a nč i a s vienu laiku. Tačiau ko nors ki­
to vietą laike apibrėžia tik tai, kas yra jo arba jo api­
brėžtumų priežastis. Tad kiekvienoje substancijoje
(kadangi ji gali būti sekmuo tik savo apibrėžtumų at­
žvilgiu) turi glūdėti tam tikrų kitos substancijos api­
brėžtumų priežastingumas ir kartu to priežastingumo
padariniai, t. y. substancijos turi dinamiškai bendrauti
(tiesiogiai arba tarpiškai), jeigu jų vienalaikis egzis­
tavimas turi būti pažintas kokiu nors galimu patyrimu.
Bet patyrimo objektams būtina visa tai, be ko pats šių
objektų patyrimas būtų negalimas. Vadinasi, visos reiš­
kinio substancijos, kiek jos egzistuoja vienu laiku, bū­
tinai sąveikaudamos ištisai bendrauja.
Žodis „Gemeinschaft11 vokiečių kalboje dvireikšmis
ir gali reikšti tą patį, ką ir communio, arba tą patį, ką
commercium. Čia mes jį vartojame pastarąja prasme —
kaip žymintį dinaminį bendravimą, be kurio niekada
nebūtų galima empiriškai pažinti netgi vietos bendrumo
(communio spatii). Iš mūsų patyrimo lengva pastebėti,
kad tik tolydžios įtakos visose erdvės Vietose gali nu­
kreipti mūsų jutimą nuo vieno objekto prie kito; kad
šviesa, tviskėdama tarp mūsų akių ir dangaus kūnų,
sukuria tarpišką mūsų ir pastarųjų bendravimą ir tuo
įrodo jų vienalaikį egzistavimą; kad mes negalėtume
empiriškai pakeisti vietos (suvokti šio pakeitimo), jei
materija visur neįgalintų mūsų suvokti savo vietos, ir
tik savo pakaitine įtaka materija gali atskleisti savo
vienalaikį egzistavimą ir kartu (nors tik tarpiškai) pa­
čių tolimiausių objektų sambūvį. Be bendravimo kiek­
vienas suvokimas (reiškinio erdvėje) atskiriamas nuo
kitų suvokimų, ir empirinių vaizdinių grandinė, t. y.
patyrimas, atsiradus naujam objektui, prasidėtų visiš­
kai iš pradžių ir su ankstesniu vaizdiniu neturėtų jokio 209
skaitiniai.org
ryšio ir negalėtų būti su juo laiko santykyje. Tuo aš vi­
sai neketinu paneigti tuščios erdvės, nes ji visada gali
egzistuoti ten, kur suvokimas visai nepasiekia ir kur,
vadinasi, nėra jokio empirinio žinojimo apie vienalaikį
egzistavimą; bet tada ji visai nėra bet kokio galimo mū­
sų patyrimo objektas.
Paaiškinti gali ši pastaba. Mūsų sieloje visus reiš­
kinius, kaip glūdinčius galimame patyrime, turi sieti
apercepcijos bendrumas (communio), ir kiek objektai
turi būti įsivaizduojami susiję kaip egzistuojantys vie­
nu metu, jie turi apibrėžti vienas kito vietą tame pa­
čiame laike ir dėl to sudaryti visumą. Jei šis subjek­
tyvus bendrumas turi remtis objektyviu pagrindu arba
būti susijęs su reiškiniais kaip su substancijomis, tai
vieno reiškinio suvokimas turi, kaip pagrindas, daryti
galimą kito reiškinio suvokimą ir atvirkščiai ne tam,
kad nuoseklumas, visada esantis suvokimuose kaip pa­
gava, būtų priskirtas objektams, bet kad obĮjektus bū­
tų galima įsivaizduoti egzistuojančius vienu laiku. Ta­
čiau tai yra abipusė įtaka, t. y. realus substancijų bend­
ravimas (commercium), be kurio, vadinasi, patyrime ne­
būtų empirinio vienalaikio egzistavimo santykio. Dėl
šio bendravimo reiškiniai, kiek jie yra už vienas kito
ir vis dėlto susiję, sudaro kažką, kas yra sudėtinis
(compositum reale), ir tokie deriniai gali atsirasti įvai­
riais būdais. Todėl yra (trys dinaminiai santykiai, iš ku­
rių atsiranda visi kiti: savybingumas, seka ir sudėtis.
* *
*

Taigi tokios yra trys patyrimo analogijos. Jos yra

ne kas kita, kaip reiškinių egzistavimo laike apibrėžimo
principai pagal tris jo modusus: pagal santykį su pačiu
laiku kaip dydžiu (egzistavimo dydis, t. y. trukmė), pa­
gal santykį laike kaip eilėje (nuoseklumas), pagaliau
taip pat pagal santykį laike kaip bet kokio egzistavimo
visumoje (vienalaikiškumas). Šis laiko apibrėžimo vie­
numas perdėm dinaminis, t. y. laikas laikomas ne tuo,
210 kame patyrimas tiesiogiai apibrėžtų kiekvieno egzista-
skaitiniai.org
vimo vietą —tai neįmanoma, nes absoliutus laikas nė­
ra suvokimo objektas, galintis susieti reiškinius; bet
kurio reiškinio vietą laike apibrėžia intelekto taisyklė,
vien tik dėl kurios reiškinių egzistavimas gali įgauti
sintetinį vienumą pagal laiko santykius, taigi apibrėžia
a priori ir bet kuriam bei kiekvienam laikui.
Gamtą (empirine prasme) mes suprantame kaip reiš­
kinių egzistavimo ryšį pagal būtinas taisykles, t. y.
pagal dėsnius. Vadinasi, egzistuoja tam tikri dėsniai ir
būtent a priori, kurie pirmiausia gamtą daro galimą;
empiriniai dėsniai gali egzistuoti ir būti atrasti tik pa­
tyrimu ir būtent pagal tuos pradinius dėsnius, dėl ku­
rių pats patyrimas pirmiausia tampa galimas. Tad mūsų
analogijos iš esmės vaizduoja gamtos vienumą visų
reiškinių sąryšyje, esant tam tikriems rodikliams, ku­
rie išreiškia ne ką kita, kaip laiko santykį (kiek jis
apima bet kokį egzistavimą) su apercepcijos vienumu,
kuris galimas tik sintezėje pagal taisykles. Tad visos
kartu analogijos teigia: visi reiškiniai yra ir turi būti
vienoje gamtoje, nes be šio apriorinio vienumo nebūtų
galimas patyrimo vienumas, taigi ir joks objektų api­
brėžimas jame.
O dėl įrodymo būdo, kurį mes vartojame nustaty­
dami šiuos transcendentalinius gamtos dėsnius, ir dėl jų
savitumo reikia padaryti pastabą, kuri kartu labai svar­
bi ir kaip nuostata bet kuriam kitam bandymui įrodyti
intelektinius ir kartu apriorinius sintetinius teiginius.
Jei mes šias analogijas mėgintume įrodyti dogmatiškair
t. y. remdamiesi sampratomis, kad būtent visa, kas eg­
zistuoja, aptinkama tik tame, kas pastovu, kad kiek­
vienas įvykis ankstesniame būvyje numato kažką, po
ko jis eina pagal tam tikrą taisyklę, pagaliau kad vienu
metu egzistuojančioje įvairovėje būviai vienas kito at­
žvilgiu egzistuoja vienu metu pagal tam tikrą taisyklę
(bendrauja),—tai visos mūsų pastangos būtų visiškai
veltui. Kad ir kiek būtų skaidomos daiktų sąvokos,
remiantis tik jomis, visai negalima nuo vieno objekto
ir jo egzistavimo pereiti prie kito objekto egzistavimo
arba jo egzistavimo būdo. Tad kas mums liko? Galimy- 21 1
skaitiniai.org
bė patyrimo, kaip pažinimo, kuriame visi objektai galų
gale turi turėti galimybę būti duoti mums, jeigu jų
vaizdinys turi mums turėti objektyvų realumą. Šiame
trečiajame veiksnyje, kurio esminę formą sudaro visų
reiškinių apercepcijos sintetinis vienumas, mes sura­
dome bet kokio egzistavimo reiškinyje visuotinio ir
būtino apibrėžimo laiko atžvilgiu apriorines sąlygas,
be kurių nebūtų galimas pats empirinis laiko apibrėži­
mas, taip pat suradome apriorinio sintetinio vienumo
taisykles, kurias pasitelkę mes galėjome anticipuoti pa­
tyrimą. Dėl to, kad nebuvo šio metodo, ir dėl iliuzinio
noro dogmatiškai įrodyti sintetinius teiginius, kurie in­
telekto taikymą patyrime rekomenduoja kaip savo
principus, taip dažnai, bet visada veltui, buvo mėgina­
ma įrodyti šį pakankamo pagrindo principą. Apie kitas
dvi analogijas, nors jomis visada patylomis buvo nau­
dojamasi*, niekada nė nepagalvojo, nes trūko katego­
rijų kelrodžio, kuris vienintelis gali atskleisti ir išryš­
kinti kiekvieną intelekto spragą tiek sąvokų, tiek pa­
grindinių teiginių atžvilgiu.

4
EMPIRINIO MĄSTYMO APSKRITAI POSTULATAI

1. Galima tai, kas atitinka formalias patyrimo są­

lygas (jei turima omenyje stebinys ir sąvokos).
2. Ti kra tai, kas susiję su materialiomis patyrimo
(pojūčio) sąlygomis.
* Visatos, kurioje visi reiškiniai turi būti susiję, vienumas, aiš-
ku, yra tik išvada, padaryta iš patylomis priimto visų vienu laiku
egzistuojančių substancijų bendravimo pagrindinio teiginio, nes jei
substancijos būtų izoliuotos, tai jos, kaip dalys, nesudarytų visumos,
ir jei jų ryšys (įvairovės sąveika) nebūtų būtinas jau pačiam jų vie­
nalaikiam egzistavimui, tai iš vienalaikio egzistavimo, kaip grynai
idealaus santykio, nebūtų galima daryti išvados apie bendravimą
kaip realų santykį. Tačiau mes atitinkamoje vietoje parodėme, kad
bendravimas iš esmės yra sambūvio empirinio pažinimo galimybės
pagrindas ir kad, tiesą sakant, tik iš sambūvio daroma grįžtamoji
212 išvada apie bendravimą kaip jo sąlygą.
skaitiniai.org
3. Būt i na (būtinai egzistuoja) tai, kieno ryšys su
tuo, kas tikra, apibrėžtas pagal bendrąsias patyrimo są­
lygas.
PAAIŠKINIMAS

Modalumo kategorijos ypatingos tuo, kad, kaip ob­

jekto apibrėžimas, jos nė kiek neišplečia sąvokos, prie
kurios yra prijungtos kaip predikatai, o išreiškia tik
santykį su sugebėjimu pažinti. Jei kurio nors daikto
sąvoka jau visiškai užbaigta, tai aš vis dėlto dar galiu
klausti dėl šio objekto, ar jis tik galimas, ar ir tikras
arba, jei tikras, ar jis taip pat ir būtinas? Tuo pačiame
objekte nemąstoma daugiau jokių apibrėžtumų, bet tik
klausiama, koks jo (su visais jo apibrėžtumais) santy­
kis su intelektu ir jo empiriniu taikymu, su empirine
sprendimo galia ir su protu (jo taikymu patyrime).
Kaip tik dėl to ir modalumo pagrindiniai teiginiai
yra ne kas kita, kaip empiriškai taikomų galimybės, tik­
rumo ir būtinumo sąvokų paaiškinimai ir kartu visų
kategorijų apribojimai išimtinai empiriniu taikymu, ne­
leidžiantys taikyti jų transcendentaliai ir nenumatantys
tokio taikymo. Juk jei kategorijos nebūtinai turi turėti
tik loginę reikšmę ir analitiškai išreikšti mąst ymo
formas, bet turi būti susijusios su daiktais ir jų galimy­
be, tikrumu arba būtinumu, tai jos turi būti nukreiptos
į galimą patyrimą ir jo sintetinį vienumą, kuriuo tik ir
duoti pažinimo objektai.
Tad daiktų galimybės postulatas reikalauja, kad jų
sąvoka derintųsi su formaliomis patyrimo apskritai są­
lygomis. Bet patyrimas apskritai, būtent jo objektyvi
forma, apima visą sintezę, reikalingą objektams pažin­
ti. Sąvoką, apimančią sintezę, reikia laikyti tuščia ir
nesusijusią su jokiu objektu, jei ši sintezė nepriklauso
patyrimui —arba kaip iš jo perimta, ir tada sąvoka va­
dinama empi ri ne, arba kaip tokia, kuria, kaip ap­
riorine sąlyga, remiasi patyrimas apskritai (jo forma),
ir tada sąvoka yra grynoji , tačiau vis dėlto pri­
klauso patyrimui, nes jos objektas gali būti randamas 213
skaitiniai.org
tik patyrime. Iš kurgi imtume objekto, mąstomo aprio­
rine sintetine sąvoka, galimybės pobūdį, jei ne iš sin­
tezės, sudarančios objektų empirinio pažinimo formą?
Kad tokioje sąvokoje neturi būti prieštaravimo —tai iš
tiesų yra būtina loginė sąlyga, tačiau jos toli gražu ne­
pakanka užtikrinti objektyviam sąvokos realumui, t. y.
galimybei tokio objekto, kuris sąvoka mąstomas. An­
tai iš dviejų tiesių sudarytos figūros sąvokoje nėja
prieštaravimo, nes dviejų tiesių ir jų sankirtos sąvoko­
je nėra jokio figūros neigimo; o [tokios figūros] negali­
mybė kyla ne iš pačios sąvokos, bet ryšium su jos su­
kūrimu erdvėje, t. y. iš erdvės ir jos apibrėžimo sąly­
gų, kurioms savo ruožtu būdingas objektyvus realumas,
t. y. jos liečia galimus daiktus, nes jose a priori yra
patyrimo apskritai forma.
O dabar mes norime parodyti šio galimybės postu­
lato didžiulę naudą ir įtaką. Jei aš pastovų daiktą įsi­
vaizduoju taip, kad visa, kas jame kinta, priklauso tik
jo būviui, tai vien tik iš tokios sąvokos aš niekada ne­
galiu sužinoti, kad toks daiktas galimas. Arba aš įsi­
vaizduoju ką nors, kas turi būti toks, kad, tarus jį eg­
zistuojant, po jo visada ir neišvengiamai eina kas nors
kita; tai iš tikrųjų galima mąstyti neprieštaringai, bet
iš to aš dar negaliu spręsti, ar tokia savybė (priežastin­
gumas) aptinkama kokiame nors galimame daikte. Pa­
galiau aš galiu įsivaizduoti skirtingus daiktus (substan­
cijas), kurie yra tokie, kad vieno iš jų būvis sukelia
tam tikrų padarinių kito būvyje, ir atvirkščiai; bet ar
toks santykis gali būti būdingas kokiam nors daiktui —
to visai negalima įžvelgti iš šių sąvokų, apimančių tik
laisvai sudaromą sintezę. Vadinasi, remiantis tik tuo,
kad šios sąvokos a priori išreiškia suvokimų santykius
kiekviename patyrime, pažįstamas jų objektyvus realu­
mas, t. y. jų transcendentalinis teisingumas, ir, žino­
ma, nepriklausomai nuo patyrimo, bet vis dėlto ne ne­
priklausomai nuo bet kurio santykio su patyrimo ap­
skritai forma ir sintetiniu vienumu, vien tik kuris
214 įgalina empiriškai pažinti objektus.
skaitiniai.org
Bet jei iš medžiagos, kurią mums teikia suvokimas,
norėtume sudaryti visai naujas substancijų, jėgų, są­
veikų sąvokas, neperimdami iš patyrimo netgi jų ryšio
pavyzdžio, tai patektume į sritį grynų fantazijų, kurių
galimybės nepatvirtina joks požymis, nes šioje srityje
patyrimas nelaikomas mokytoju ir šios sąvokos nebuvo
iš jo perimtos. Panašios prasimanytos sąvokos savo
galimybės pobūdį gali įgyti ne a priori kaip katego­
rijos—sąlygos, nuo kurių priklauso visas patyrimas,
bet tik a posteriori kaip pateiktos paties patyrimo, ir
jų galimybė arba turi būti pažinta a posteriori ir em­
piriškai, arba visai negali būti pažinta. Substancija,
kuri pastoviai egzistuotų erdvėje, tačiau jos neužpil-
dydama (kaip tas tarpininkas tarp materijos ir mąstan­
čiosios esybės, kurį kai kas norėjo įvesti), arba ypatin­
ga mūsų sielos pagrindinė galia iš anksto į žvel gt i
ateitį (o ne tik apie ją samprotauti), arba pagaliau sielos
sugebėjimas mintimis bendrauti su kitais žmonėmis
(kad ir kaip toli jie būtų),—tai vis yra sąvokos, kurių
galimybė visai neturi pagrindo, nes jų negalima pa­
grįsti patyrimu ir žinomais jo dėsniais, o be šito jos yra
laisvai sudarytas derinys minčių, kurios, nors ir neprieš­
taringos, vis dėlto negali pretenduoti į objektyvų realu­
mą, taigi į tokio objekto, kuris jomis mąstomas, gali­
mybę. O dėl realumo, tai jau turbūt savaime aišku, kad
jo negalima mąstyti in concreto, nepasitelkus patyri­
mo, nes realumas gali būti susijęs tik su pojūčiu kaip
patyrimo materija, o ne su santykio forma, dėl kurios
iš tiesų galima leistis į fantazijas.
Bet aš palieku nuošalyje visa tai, ko galimybę galima
įžvelgti tik iš patyrimo tikrovės, ir čia svarstau tik
daiktų galimybę, pagrįstą apriorinėmis sąvokomis. Apie
tokius daiktus aš nesiliauju tvirtinęs, kad jų galimybė
niekada negali išplaukti iš tokių sąvokų pačių savaime
ir kad jie visada galimi tik kaip formalios ir objektyvios
patyrimo apskritai sąlygos.
Tiesa, atrodo, lyg trikampio galimybę būtų galima
pažinti remiantis jo sąvoka pačia savaime (nuo paty­
rimo ji tikrai nepriklauso), nes mes iš tikrųjų galime 215
skaitiniai.org
visiškai a priori pateikti jai objektą, t. y. sudaryti
trikampį. Bet kadangi toks sudarymas tėra objekto for­
ma, tai trikampio sąvoka visada liktų tik vaizduotės
padarinys ir jos objekto galimybė tebebūtų abejotina,
nes tam reikia dar kai ko daugiau, būtent kad tokia
figūra būtų mąstoma tomis pačiomis sąlygomis, kurio­
mis remiasi visi patyrimo objektai. Kad erdvė yra iš­
orinio patyrimo formali apriorinė sąlyga, kad būtent
toji konstruojanti sintezė, kuria mes vaizduotėje suda­
rome trikampį, yra visiškai tokia pati, kaip ir sintezė,
kurią mes atliekame reiškinio pagavoje, jog susidary­
tume patyrimu pagrįstą reiškinio sąvoką,—kaip tik tai
su trikampio sąvoka susieja tokio daikto galimybės
vaizdinį. Taip pat ir tolydžių dydžių ir netgi dydžių
apskritai galimybė, kadangi visos tokios sąvokos yra
sintetinės, niekada nepaaiškėja iš pačių sąvokų, o pir­
miausia paaiškėja iš jų tik kaip iš objektų apibrėžimo
formalių sąlygų patyrime apskritai. Ir kurgi reikėtų
ieškoti tokių objektų, kurie atitiktų sąvokas, jei ne pa­
tyrime, kuris tik ir teikia mums objektus? Nors iki pa­
ties patyrimo mes galime pažinti ir apibūdinti daiktų
galimybę tik atžvilgiu formalių sąlygų, kuriomis pa­
tyrime apskritai kas nors apibrėžiama kaip objektas,
taigi visiškai a priori, bet vis dėlto tik ryšium su pa­
tyrimu ir jo ribose.
Daiktų t i kr umo pažinimo postulatas reikalauja
suvokimo, taigi įsisąmoninto pojūčio, nebūtinai
tiesiogiai paties objekto, kurio egzistavimą reikia pa­
žinti, tačiau bent jau jo ryšio su kokiu nors tikru su­
vokimu pagal patyrimo analogijas, kurios nurodo vi­
sus realius ryšius patyrime apskritai67.
Vi en tik daikto s ą v o k oje negalima rasti
jo egzistavimo požymio. Nors sąvoka būtų tokia išsa­
mi, kad joje nieko netrūktų mąstyti daiktui ir visiems jo
vidiniams apibrėžtumams, vis dėlto egzistavimas su vi­
su tuo neturi nieko bendra, jis susijęs tik su klausimu,
ar toks daiktas mums duotas taip, kad jo suvokimas
kiekvienu atveju gali būti ankstesnis už sąvoką. Juk tai,
216 kad sąvoka ankstesnė už suvokimą, rodo tik jos gali-
skaitiniai.org
mybę; o suvokimas, teikiantis medžiagą sąvokai, yra
vienintelis tikrumo požymis. Bet daikto egzistavimą
taip pat galima pažinti iki jo suvokimo, taigi santykiš-
kai a priori, jei tik daiktas yra susijęs su kai kuriais
suvokimais pagal jų empirinio ryšio pagrindinius tei­
ginius (analogijas). Tokiu atveju daikto egzistavimas
vis dėlto susijęs su mūsų suvokimais galimame patyri­
me, ir mes, vadovaudamiesi tomis analogijomis, nuo
savo tikrų suvokimų galime prieiti daiktą galimų su­
vokimų eile. Antai suvokdami pritraukiamas geležies
drožles, mes pažįstame visus kūnus persmelkiančią mag­
netinę materiją, nors betarpiškai šios medžiagos negali­
me suvokti dėl mūsų organų ypatumų. Pagal juslumo
dėsnius ir mūsų suvokimų kontekstą, mes apskritai turė­
tume patyrime šią medžiagą taip pat stebėti empiriškai,
jei mūsų jutimai būtų subtilesni —jų grubumas visai
nepaliečia galimo patyrimo apskritai formų. Vadinasi,
kiek apima suvokimas ir tai, kas eina po jo pagal
empirinius dėsnius, tiek apima ir mūsų daiktų egzista­
vimo pažinimas. Jei mes nepradedame nuo patyrimo ar­
ba nesilaikome reiškinių empirinio ryšio dėsnių, tai
veltui stengiamės įspėti arba ištirti kokio nors daikto
egzistavimą. Bet šioms egzistavimo netiesioginio įrody­
mo taisyklėms labai prieštarauja i deal i zmas; jo
paneigimui čia paskirsime deramai vietos.
* *
*
ID E A L IZ M O P A N E IG IM A S

Idealizmas (aš turiu galvoje mat e r i al ųj į idea­

lizmą) yra teorija, kuri objektų egzistavimą erdvėje už
mūsų skelbia esant arba tik abejotiną ir neį rodo-
mą, arba klaidingą ir negal i mą. Pirmasis yra
Dekarto probleminis idealizmas, kuris skelbia esant ne­
abejotiną tik vieną empirinį tvirtinimą (assertio), bū­
tent „Aš egzistuoju". Ant r as i s yra Berklio dog­
mat i ni s idealizmas, kuris erdvę su visais daiktais,
kurie jai priklauso kaip neatskiriama sąlyga, laiko kaž- 2/7
skaitiniai.org
kuo, kas pats savaime negalimas, ir todėl daiktus erd­
vėje skelbia esant tik fantazijas. Dogmatinis idealizmas
neišvengiamas, jei erdvė laikoma savybe, kuri turi būti
būdinga daiktams patiems savaime, nes tada ji kartu
su viskuo, kam ji tarnauja kaip sąlyga, yra neįmano­
mas dalykas. Bet šio idealizmo pagrindą mes sugrio­
vėme transcendentalinėje estetikoje. Probleminis idea­
lizmas, nieko netvirtinantis šiuo klausimu, o tik lai­
kantis mus nesugebančiais tiesioginiu patyrimu įrodyti
ko nors egzistavimą, išskyrus mūsų pačių egzista­
vimą, yra protingas ir atitinka nuodugnų filosofinį mąs­
tymo būdą, nes neleidžia priimti jokio galutinio spren­
dimo, kol nesurastas pakankamas įrodymas. Tad rei­
kalaujamas įrodymas turi nustatyti, kad mes apie iš­
orinius daiktus turime taip pat ir pat yri mą, o ne
tik fantazijas; tai galima pasiekti ne kitaip, kaip
tik įrodžius, kad netgi mūsų vidinis, Dekartui ne­
abejotinas, patyrimas galimas tik numatant kaip prie­
laidą i šori nį patyrimą.

Teorema
Jau pats, bet empi r i škai apibrėžtas,
mano pat i es egzi st avi mo įsisąmonini­
mas įrodo objektų egzi st avi mą er dvė­
je už manęs.

Įrodymas
Aš įsisąmoninu savo egzistavimą kaip apibrėžtą lai­
ke. Bet kuris laiko apibrėžimas numato kažką, kas p a-
st ovu suvokime. Bet tai, kas pastovu, negali būti
kažkas manyje, nes mano egzistavimas laike gali būti
apibrėžtas pirmiausia kaip tik tuo, kas pastovu. Vadi­
nasi, tai, kas pastovu, galima suvokti tik per daiktą,
esantį už manęs, o ne per vien tik daikto, esančio už
218 manęs, vaizdinį. Tad mano egzistavimo laike api-
skaitiniai.org
brėžimas galimas tik dėl egzistavimo tikrų daiktų, ku­
riuos aš suvokiu už savęs. Įsisąmoninimas laike būtinai
susijęs su šio apibrėžimo laike galimybės įsisąmonini­
mu—vadinasi, jis būtinai susijęs taip pat ir su daiktų
egzistavimu už manęs kaip apibrėžimo laike sąlyga,
t. y. mano paties egzistavimo įsisąmoninimas kartu yra
betarpiškas už manęs esančių kitų daiktų egzistavimo
įsisąmoninimas.
I pastaba. Iš ankstesnio įrodymo matyti, kad
žaidimas, kurį žaidžia idealizmas, su dar didesne teise
atsigręžia prieš jį patį. Idealizmas taria, kad vienintelis
betarpiškas patyrimas esąs vidinis patyrimas ir kad iš
jo tik. daromos i švados apie išorinius daiktus,
bet ir tai nepatikimos, kaip visada būna, kai iš esamų
padarinių daromos išvados apie a pi br ė žt as prie­
žastis, nes vaizdinių priežastis, kurią mes galbūt klai­
dingai priskiriame išoriniams daiktams, gali būti ir mu­
myse pačiuose. Tuo tarpu čia buvo įrodyta, kad išorinis
patyrimas iš esmės betarpiškas*, kad tik jam tarpinin­
kaujant galimas, tiesa, ne mūsų pačių egzistavimo
įsisąmoninimas, bet vis dėlto jo apibrėžimas laike, t. y.
vidinis patyrimas. Žinoma, vaizdinys ,,Aš egzistuo-
j u", išreikšdamas įsisąmoninimą, galintį lydėti bet kokį
mąstymą, yra tai, ką betarpiškai apima subjekto egzis­
tavimas, tačiau tai dar nėra jo paži nimas, taigi ir
empirinis pažinimas, t. y. patyrimas; patyrimui, be min­
ties apie kažką egzistuojantį, dar priklauso stebėjimas,
šiuo atveju —vidinis stebėjimas, kurio, t. y. laiko, at­
žvilgiu subjektas turi būti apibrėžtas, o tam būtini iš-
* Anksčiau pateiktoje teoremoje išorinių daiktų egzistavimo
bet arpi škas įsisąmoninimas ne numatomas, bet įrodomas ne­
priklausomai nuo to, ar mes galime įžvelgti šio įsisąmoninimo gali­
mybę, ar ne. Klausimas dėl šios galimybės skambėtų taip: ar mums
būdingas tik vidinis jutimas, o išorinis —ne, tik išorinė vaizduotė.
Tačiau aišku, kad, norėdami ką nors tik įsivaizduoti kaip išoriška,
t. y. pateikti šitai jutimui stebėjimu, mes jau turime turėti išorinį
jutimą ir juo betarpiškai skirti patį išorinio stebėjimo imlumą nuo
spontaniškumo, apibūdinančio kiekvieną vaizduotę, nes jei ir išorinį
jutimą laikytume vaizduotės padariniu, tai būtų sunaikintas pats
sugebėjimas stebėti, kuris turi būti apibrėžtas vaizduotės.
skaitiniai.org
oriniai objektai, tad, vadinasi, pats vidinis patyrimas
galimas tik tarpiškai ir tik dėl išorinio patyrimo.
II pastaba. Šitai visiškai atitinka mūsų sugebė­
jimo pažinti bet koks taikymas patyrime apibrėžiant
laiką. Mes ne tik bet kurį laiko apibrėžimą galime su­
vokti tik dėl išorinių santykių kaitos (judėjimo) siejimo
su tuo, kas pastovu erdvėje (pavyzdžiui, Saulės judėji­
mas Žemės objektų atžvilgiu), bet netgi neturime nieko
pastovaus, kuo, kaip stebiniu, galėtume grįsti substanci­
jos sąvoką, išskyrus vien tik mat eri j ą; ir netgi šis
pastovumas ne paimtas iš išorinio patyrimo, bet numa­
tytas a priori kaip būtina bet kurio laiko apibrėžimo
sąlyga, taigi ir kaip vidinio jutimo apibrėžimas mūsų
pačių egzistavimo atžvilgiu, remiantis išorinių daiktų
egzistavimu. Savęs paties įsisąmoninimas Aš vaizdi­
niu visai nėra stebinys, o tėra mąstančio subjekto sa­
vaveiksmiškumo i n t e l e k t i n i s vaizdinys. Todėl
šis Aš ir neturi jokio stebėjimo predikato, kuris, kaip
past ovus, galėtų būti laiko apibrėžimo vidiniame
jutime atitikmuo, panašiai kaip ne pr a l ai dumas
yra materijos atitikmuo kaip empi ri ni s stebinys.
III past aba. Iš to, jog savęs pačių apibrėžto įsi­
sąmoninimo galimybei reikalingas išorinių objektų eg­
zistavimas, dar neišplaukia, kad kiekvienas išorinių
daiktų akivaizdus vaizdinys kartu apima ir jų egzista­
vimą; toks vaizdinys visai gali būti tik vaizduotės pa­
darinys (svajose, taip pat pamišimo atveju), bet tik kaip
atkūrimas ankstesnių išorinių suvokimų, kurie, kaip
buvo parodyta, galimi tik dėl išorinių objektų tikrumo.
Čia buvo būtina tik įrodyti, kad vidinis patyrimas ap­
skritai galimas tik per išorinį patyrimą apskritai. O ar
vienas arba kitas tariamas patyrimas nėra tik fantazi­
ja —šitai turi būti sprendžiama remiantis atskirais pa­
tyrimo apibrėžimais ir lyginant su bet kurio tikrojo pa­
tyrimo kriterijais.
* %
*
Pagaliau dėl trečiojo postulato, tai jis liečia mate-
220 rialų egzistavimo būtinumą, o ne tik formalų ir loginį
skaitiniai.org
sąvokų ryšio būtinumą. Kadangi jutimų objektų egzis­
tavimo negalima pažinti visiškai a priori, o galima pa­
žinti tik santykiškai a priori —kito jau duoto egzis­
tavimo atžvilgiu, ir netgi šiuo atveju galima pažinti tik tą
egzistavimą, kuris turi būti kažkur patyrimo kontekste,
kurio dalis yra duotasis suvokimas,—tai egzistavimo
būtinumo niekada negalima pažinti remiantis sąvoko­
mis; jis visada pažįstamas tik iš ryšio su tuo, kas suvo­
kiama, pagal bendruosius patyrimo dėsnius. Tad nėra
jokio egzistavimo, kurį būtų galima pažinti kaip būtiną
su sąlyga, kad duoti kiti reiškiniai, išskyrus duotųjų
priežasčių padarinių pagal priežastingumo dėsnius eg­
zistavimą. Vadinasi, mes galime pažinti ne daiktų (sub­
stancijų), bet tik jų būvių egzistavimo būtinumą, ir tik
iš kitų būvių, kurie suvokiami pagal empirinius prie­
žastingumo dėsnius. Iš čia išplaukia, kad būtinumo krite­
rijus glūdi vien tik galimo patyrimo dėsnyje, teigiančia­
me, jog visa, kas vyksta, reiškinyje yra a priori apibrėž­
ta savosios priežasties. Todėl mes gamtoje pažįstame tik
padari ni ų, kurių priežastys mums duotos, būtinu­
mą, o egzistavimo būtinumo požymis nesiekia toliau už
galimo patyrimo srities, ir netgi šioje srityje jis nelie­
čia daiktų kaip substancijų egzistavimo, nes substancijų
niekada negalima laikyti empiriniais padariniais arba
kuo nors, kas vyksta ir atsiranda. Vadinasi, būtinumas
liečia tik reiškinių santykius, susidarančius pagal di­
naminius priežastingumo dėsnius, ir tuo pagrįstą gali­
mybę iš kokio nors duotojo egzistavimo (priežasties)
a priori daryti išvadą apie kitą egzistavimą (padarinį).
Visa, kas vyksta, hipotetiškai būtina —toks yra pagrin­
dinis teiginys, kitimus pasaulyje subordinuojantis dės­
niui, t. y. būtino egzistavimo taisyklei, be kurio visai
nebūtų netgi gamtos. Todėl teiginys „Niekas nevyksta
kaip aklas atsitiktinumas" (in mundo non datur casus)
yra apriorinis gamtos dėsnis, kaip ir teiginys „Būtinu­
mas gamtoje yra ne aklas, bet sąlygotas, taigi supran­
tamas" Cnon datur fatum). Abu šie teiginiai yra tokie
dėsniai, kurie kitimų žaismą subordinuoja dai kt ų
(kaip reiškinių) pri gi mči ai , arba, o tai yra tas pat, 221
skaitiniai.org
intelekto vienumui, vien tik kuriame jie gali priklau­
syti patyrimui kaip reiškinių sintetiniam vienumui.
Abu šie pagrindiniai teiginiai yra dinaminiai. Pirmasis
iš esmės yra priežastingumo pagrindinio teiginio (iš pa­
tyrimo analogijų) sekmuo. Antrasis priklauso modalu­
mo pagrindiniams teiginiams, o modalumas prie prie­
žastinio apibrėžtumo prijungia dar ir būtinumo sąvoką,
tačiau subordinuotą intelekto taisyklei. Tolydumo prin­
cipas draudžia bet kurį šuolį reiškinių (kitimų) eilėje
(in mundo non datur saltus), taip pat bet kokią spragą
arba prarają tarp dviejų reiškinių visų erdvės empirinių
stebimų visumoje (non datur hiatus), nes šį teiginį ga­
lima išreikšti taip: patyrime negali būti nieko, kas įro­
dytų vacuum buvimą arba bent tartų tai esant kaip em­
pirinės sintezės dalį. O dėl tuštumos, kurią galima mąs­
tyti už galimo patyrimo srities (pasaulio), tai šis klausi­
mas nepriklauso vien tik intelekto teismingumui —in­
telektas sprendžia tik klausimus, liečiančius duotųjų
reiškinių panaudojimą empiriniam pažinimui; tai užda­
vinys idealiam protui, išeinančiam už galimo patyrimo
sferos ir norinčiam spręsti apie tai, kas supa ir riboja
pačią šią sferą; todėl šis klausimas turi būti svarstomas
transcendentalinėje dialektikoje. Išvardytus keturis tei­
ginius (in mundo non datur hiatus, non datur saltus, non
datur casus, non datur fatum), kaip ir visus transcen­
dentalinės kilmės pagrindinius teiginius, mes lengvai
galėtume pateikti pagal jų tvarką, atitinkančią katego­
rijų tvarką, ir kiekvienam iš jų nurodyti vietą; bet pa­
tyręs skaitytojas pats šitai padarys arba lengvai suras
tam kelrodį. Visi šie pagrindiniai teiginiai susivienija tik
tam, kad empirinėje sintezėje užkirstų kelią viskam,
kas intelektui ir visų reiškinių tolydžiam ryšiui, t. y. in­
telekto sąvokų vienumui, galėtų padaryti žalą bei nuo­
stolį, nes vien tik intelekte tampa galimas patyrimo
vienumas, kuriame visi suvokimai turi turėti savo vietą.
Ar galimybės sritis didesnė už viso to, kas tikra,
sritį ir ar pastaroji savo ruožtu didesnė už aibę to, kas
222 būtina,—tai svarbūs klausimai, reikalaujantys sinteti-
skaitiniai.org
nio sprendimo, bet jie taip pat priklauso proto teismin-
gumui, nes reiškia maždaug štai ką: ar visi daiktai,
kaip reiškiniai, sudaro visumą ir kontekstą vienintelio
patyrimo, į kurį kiekvienas suvokimas įeina kaip dalis,
negalinti, vadinasi, sietis su kitais reiškiniais, ar mano
suvokimai gali priklausyti daugiau negu vienam gali­
mam patyrimui (jo bendrame sąryšyje)? Intelektas pa­
gal juslumo ir apercepcijos subjektyvias sąlygas paty­
rimui apskritai a priori teikia tik taisykles, kurios tik ir
daro galimą patyrimą. Kitų stebėjimo formų (išskyrus
erdvę ir laiką), kaip ir kitų intelekto formų (išskyrus
diskursyvias mąstymo arba pažinimo sąvokomis for­
mas), nors jos ir būtų galimos, mes vis dėlto niekaip
negalime įsivaizduoti ir suprasti; netgi jei šitai mums
pavyktų, tai tokios formos vis dėlto nepriklausytų pa­
tyrimui kaip vieninteliam pažinimo būdui, kuriuo mums
pateikiami objektai. Ar egzistuoja kiti suvokimai, skir­
tingi nuo tų, kurie apskritai priklauso visam mūsų ga­
limam patyrimui, ir, vadinasi, ar galima savo turiniu
(der Materie nach) visai kitokia sritis — šio klausimo
intelektas negali išspręsti: jis turi reikalą tik su esaties
sinteze. Tad labai krinta į akis skurdumas mūsų įprasti­
nių samprotavimų, kuriais mes sužinome apie didžiulę
galimybės viešpatiją, kurios mažą dalį tesudaro visa,
kas tikra (visi patyrimo objektai). „Visa, kas tikra, yra
galima" — iš šio teiginio natūraliai pagal logines sukei­
timo taisykles išplaukia tik dalinis teiginys „Kai kurie
galimi objektai yra tikri", kuris, atrodo, reiškia tik štai
ką: daug kas yra galima, kas nėra tikra. Nors atrodo,
kad to, kas galima, kiekį iš tiesų būtų galima laikyti
viršijančiu to, kas tikra, kiekį, nes prie galimybės dar
turi kažkas prisidėti, kad būtų gauta tai, kas tikra, ta­
čiau šio galimybės priedėlio aš nežinau, nes tai, kas dar
turėtų būti pridėta prie to, kas galima, būtų negalima.
Prie mano intelekto, be derinimosi su formaliomis pa­
tyrimo sąlygomis, gali būti pridėta tik viena, būtent
ryšys su kokiu nors suvokimu; bet tai, kas pagal empi­
rinius dėsnius yra susiję su suvokimu, yra tikra, nors 223
skaitiniai.org
betarpiškai ir nesuvokiama. O iš to, kas duota, negali­
ma daryti išvados, esą tolydžiame ryšyje su tuo, kas
man duota suvokimu, galima kita reiškinių eilė, taigi
daugiau negu tik vienas visa apimantis patyrimas; ir
dar mažiau galima daryti šią išvadą, jei suvokimu nie­
ko neduota, nes be medžiagos apskritai neįmanoma mąs­
tyti. Tai, kas galima tik esant sąlygoms, kurios pačios
tėra galimos, galima ne v i s a i s at žvi l gi ai s. Bet
kaip tik tokia galimybė visais atžvilgiais turima galvo­
je, kai klausiama, ar daiktų galimybė plyti toliau, negu
gali siekti patyrimas.
Šiuos klausimus aš suminėjau tik dėl to, kad nepa-
likčiau spragos ten, kas, pagal visuotinę nuomonę, pri­
klauso intelektinėms sąvokoms. Bet iš tikrųjų absoliuti
galimybė (galiojanti visais atžvilgiais) nėra grynai in­
telektinė sąvoka ir jokiu būdu negali būti taikoma em­
piriškai; ji priklauso vien tik protui, kuris išeina už
intelekto bet kokio galimo empirinio taikymo ribų. To­
dėl mes čia turėjome pasitenkinti tik kritine pastaba,
kitus dalykus palikdami neišaiškintus iki tolesnio ty­
rimo.
Tuo kaip tik norėdamas užbaigti šį ketvirtą poskirs-
nį ir kartu visų grynojo intelekto pagrindinių teiginių
sistemą, aš dar turiu pagrįsti, kodėl modalumo princi­
pus pavadinau būtent postulatais. Čia aš šį terminą
vartoju ne ta reikšme, kurią jam priskiria kai kurie nau­
jieji filosofijos veikalų autoriai priešingai prasmei, var­
tojamai matematikų, kuriems, tiesą sakant, šis terminas
priklauso: būtent kad „postuluoti" — tai tam tikrą tei­
ginį laikyti betarpiškai tikru be pagrindimo arba įro­
dymo. Jei mes turėtume sutikti, kad sintetiniams teigi­
niams, kad ir kokie akivaizdūs jie būtų, galima reika­
lauti besąlygiško pritarimo be dedukcijos vien dėl jų
tvirtinimų autoritetingumo, tai visa intelekto kritika
būtų prarasta. Kadangi netrūksta įžūlių pretenzijų, ku­
rių neatsisako ir įprastinis tikėjimas (kuris tačiau nėra
laidas), tai mūsų intelektas taptų prieinamas visokioms
224 iliuzijoms, negalėdamas atsisakyti pripažinti teiginius,
skaitiniai.org
kurie, nors neteisėtai, vis dėlto reikalauja pripažinimo
tuo pačiu pasitikinčiu tonu, kaip ir tikrosios aksiomos.
Tad jei prie daikto sąvokos a priori sintetiškai prisijun­
gia tam tikras apibrėžimas, tai būtinai reikia prijungti
jei ne įrodymą, tai bent tokio teiginio teisėtumo de­
dukciją.
Tačiau modalumo pagrindiniai teiginiai nėra objek­
tyviai sintetiniai, nes galimybės, tikrumo ir būtinumo
predikatai sąvokos, apie kurią jie pasakomi, nė kiek ne-
išplečia tuo, kad jie prie objekto vaizdinio dar ką nors
prideda. Bet kadangi jie vis dėlto visada sintetiniai, tai
jie tokie yra tik subjektyviai, t. y. prie daikto (to, kas
realu) sąvokos, apie kurią jie galų gale nieko neteigia,
jie prijungia sugebėjimą pažinti, kuriame toji sąvoka
atsiranda ir kuriame ji yra, tad jei sąvoka intelekte su­
sijusi tik su formaliomis patyrimo sąlygomis, tai jos ob­
jektas vadinamas galimu; o jeigu ji susijusi su suvo­
kimu (pojūčiu, kaip jutimų materija) ir apibrėžiama jo,
tarpininkaujant intelektui, tai objektas yra tikras; jei
sąvoka apibrėžiama suvokimų ryšiu pagal sąvokas, tai
objektas vadinamas būtinu. Tad modalumo pagrindiniai
teiginiai apie sąvoką nieko nepasako, išskyrus tik tai,
kad nurodo sugebėjimo pažinti veikimą, dėl kurio susi­
daro sąvoka. Antai matematikoje postulatu vadinamas
praktinis teiginys, kuriame nėra nieko, išskyrus sintezę,
kuria pirmiausia pateikiame sau objektą ir sudarome jo
sąvoką, pavyzdžiui, duotąja linija iš duotojo taško
plokštumoje brėžiame apskritimą. Tokio teiginio nega­
lima įrodyti dėl to, kad jis reikalauja būtent to būdo,
kuriuo mes pirmiausia sudarome tokios figūros sąvo­
ką. Kaip tik šitaip ir su ta pačia teise mes galime pos­
tuluoti modalumo pagrindinius teiginius, nes jie apskri­
tai neišplečia daiktų sąvokos *, o tik nurodo būdą, kaip
ji apskritai susiejama su sugebėjimu pažinti.
* Daikto t i k r u m u aš, žinoma, laikau kažką daugiau negu
galimybę, tačiau ne d a i k t e , nes daikto tikrumas niekada negali
apimti daugiau, negu apėmė jo visiška galimybė. Bet kadangi gali­
mybė buvo tik daikto padėtis intelekto (jo empirinio taikymo) at­
žvilgiu, tai tikrumas kartu yra daikto ryšys su suvokimu. 225
skaitiniai.org

BENDROJI PASTABA DEL PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ SISTEMOS

Itin įsidėmėtina, kad vien tik kategorija mes nega­
lime įžvelgti kurio nors daikto galimybės, bet visada
turime disponuoti stebėjimu, kad juo išaiškintume gry­
nosios intelektinės sąvokos objektyvų realumą. Pavyz­
džiui, imkime santykio kategoriją. Remiantis tik pačio­
mis sąvokomis, visai negalima suprasti, kaip 1) kas nors
gali egzistuoti tik kaip subj ekt as, o ne kaip vien
tik kitų daiktų apibrėžimas, t. y. būti substanci -
j a, arba kokiu būdu; 2) dėl to, kad kas nors egzistuoja,
turi egzistuoti kas nors kita, taigi kaip kas nors apskri­
tai gali būti priežastis, arba 3) kaip, jei egzistuoja keli
daiktai, iš vieno iš jų egzistavimo kas nors išplaukia kitų
egzistavimui ir atvirkščiai, ir kaip šitokiu būdu substan­
cijos gali bendrauti. Tai galioja taip pat ir kitoms kate­
gorijoms, pavyzdžiui, kokiu būdu koks nors daiktas
gali būti vienarūšis su daugeliu kitų daiktų, t. y. būti
dydis, ir t. t. Vadinasi, kol nėra stebėjimo, nežinoma,
ar kategorijomis mąstome kokį nors objektą ir ar jas
apskritai gali atitikti koks nors objektas; taip pasitvir­
tina, kad pačios savaime kategorijos yra visai ne ži­
nios, o tik mąs t ymo formos iš duotųjų stebi­
mų sukurti žinioms.— Kaip tik dėl to ir išeina, kad vien
tik iš kategorijų negalima sudaryti jokio sintetinio tei­
ginio. Pavyzdžiui, teiginiuose „Bet kokiame egzistavime
yra substancija, t. y. kažkas, kas gali egzistuoti tik kaip
subjektas, o ne tik kaip predikatas" arba „Kiekvienas
daiktas yra dydis" ir t. t. visai nėra nieko, kas mums
galėtų padėti išeiti už duotosios sąvokos ribų ir susieti
su ja kitą sąvoką. Dėl to vien tik grynomis intelekti­
nėmis sąvokomis niekada ir nepavykdavo įrodyti sinte­
tinio teiginio, pavyzdžiui, teiginio „Visa, kas egzistuoja
atsitiktinai, turi priežastį". Niekada nebuvo galima pa­
žengti toliau už įrodymą, kad be priežastingumo santy­
kio mes visai negalėtume s upras t i to, kas atsitik-
226 tina, egzistavimo, t. y. negalėtume a priori intelektu
skaitiniai.org
pažinti tokio daikto egzistavimo; bet iš to neišplaukia,
kad priežastingumo santykis kaip tik turėtų būti ir pa­
čių daiktų galimybės sąlyga. Todėl jei prisiminsime mū­
sų pateiktąjį priežastingumo pagrindinio teiginio įro­
dymą, tai pamatysime, kad jį galėjome įrodyti tik
galimo patyrimo objektų atžvilgiu—„Visa, kas vyksta
(kiekvienas įvykis), suponuoja priežastį" — ir tik kaip
patyrimo, taigi e mpi r i ni u s t e bė j i mu duoto
objekto pažinimo, galimybės principą, tačiau ne­
galėjome jo įrodyti remdamiesi vien tik sąvokomis.
Vis dėlto nepaneigiama, kad teiginys „Visa, kas atsitik­
tina, turi turėti priežastį" kiekvienam yra akivaizdus
vien tik iš sąvokų; bet tada to, kas atsitiktina, sąvoka
jau imama tokia prasme, kad ji apima ne modalumo
kategoriją (kaip kažką, ko nebūtį galima mąstyti),
bet santykio kategoriją (kaip kažką, kas gali egzistuoti
tik kaip ko nors kito padarinys), ir tada, žinoma, gau­
name tapatų teiginį: „Tai, kas gali egzistuoti tik kaip
padarinys, turi priežastį". Iš tiesų, kai reikia pateikti
atsitiktinio egzistavimo pavyzdį, mes visada remiamės
paki t i mai s, o ne vien tik galimybe mąst yti
pri eši ngybę*. O pakitimas yra įvykis, kuris,
kaip toks, tegalimas dėl priežasties ir kurio nebūtis, va­
dinasi, savaime galima; taip atsitiktinumas pažįstamas
iš to, kad kas nors gali egzistuoti tik kaip priežasties
padarinys; todėl jei tvirtinama daiktą esant atsitiktinį,
tai teiginys, kad daiktas turi priežastį, yra analitinis.
Bet dar labiau įsidėmėtina, jog mums, kad supras­
tume daikto galimybę pagal kategorijas ir, vadinasi,
* Materijos nebūtį lengvai galima mąstyti, tačiau senovės filo-
sofai iš to vis dėlto neišvesdavo jos atsitiktinumo. Bet netgi daikto
duotojo būvio būties ir nebūties kaita, sudaranti bet kokį pakitimą,
visai neįrodo šio būvio atsitiktinumo lyg jo priešybės tikrumo pa­
grindu; pavyzdžiui, kūno rimtis, kuri eina po judėjimo, dar neįrodo
kūno judėjimo atsitiktinumo vien tik dėl to, kad pirmoji yra antrojo
priešybė. Ši priešybė čia tik loginė, o ne realiai p r i e š p r i e š i n a ­
ma. Norint įrodyti kūno judėjimo atsitiktinumą, reikėtų įrodyti ne
tai, kad kūnas po j u d ė j i m o yra rimtyje, bet tai, kad anks­
tesniu momentu buvo galima, jog kūnas t ada, u ž u o t judėjęs,
būtų buvęs rimtyje, nes pastaruoju atveju abi priešybės visiškai
gali egzistuoti drauge 68. 227
skaitiniai.org
įrūdytume pastarųjų o b j e kt y v ų realumą, rei­
kalingi ne tiesiog stebimai, bet tokie, kurie visada yra
i š o r i ni a i st ebi ni ai . Jei, pavyzdžiui, imame
grynąsias s a nt y k i o sąvokas, tai matome: 1) kad
tam, jog stebėjimu pateiktume ką nors, kas past ovu
ir atitinka s u b s t a n c i j o s sąvoką (ir tuo įrūdy­
tume šios sąvokos objektyvų realumą), mums reikalin­
gas stebinys e r d v ė j e (materijos), nes vien tik erd­
vė pastoviai apibrėžta69, o laikas, taigi visa, kas yra
vidiniame jutime, nuolatos teka; 2) kad paki t i mą
pateiktume kaip pri ežas t i ngumo sąvoką ati­
tinkantį stebinį, mes turime pavyzdžiu imti judėjimą
kaip kitimą erdvėje, netgi dar daugiau —tik šitokiu bū­
du mes galime padaryti akivaizdžius pakitimus, kurių
galimybės nepajėgia suprasti joks grynasis intelektas.
Pakitimas yra vienas kitam priešpriešinamų prieštarau­
jančių apibrėžimų junginys to paties daikto egzistavi­
me. Tačiau kaip iš duotojo būvio gali išplaukti jam
priešpriešinamas to paties daikto būvis — šito protas
ne tik negali išsiaiškinti be pavyzdžio, bet negali netgi
suprasti be stebėjimo. O toks stebėjimas yra taško ju­
dėjimo erdvėje stebėjimas, ir pirmiausia tik taško bu­
vimas įvairiose vietose (kaip priešpriešinamų apibrėži­
mų padarinys) pakitimą daro akivaizdų, nes kad paskui
netgi vidinius pakitimus padarytume mąstomus, mes
turime laiką, kaip vidinio jutimo formą, vaizdžiai įsi­
vaizduoti kaip liniją, o vidinį kitimą — brėždami šią
liniją (kaip judėjimą), taigi mūsų pačių nuoseklų egzis­
tavimą įvairiais būviais turime įsivaizduoti išoriniu
stebėjimu. Tikroji priežastis čia ta, jog bet koks paki­
timas, kad jis būtų suvoktas kaip pakitimas, numato
kažką pastovaus stebėjime, o vidiniame jutime jokio
pastovaus stebinio neaptinkama.— Pagaliau bendra­
vi mo kategorijos, turint omenyje jos galimybę, vien
tik protu visai negalima suprasti, ir, vadinasi, šios są­
vokos objektyvaus realumo negalima įžvelgti be ste­
bėjimo, ir būtent be išorinio stebėjimo erdvėje. Juk
kaipgi mąstyti tokią galimybę, kad jei egzistuoja dau-
228 gelis substancijų, tai iš vienos iš jų egzistavimo gali
skaitiniai.org
kažkas išplaukti kitos egzistavimui (kaip padarinys) ir
atvirkščiai; taigi, kadangi vienose iš jų kažkas yra, tai
dėl to ir kitose turi būti kažkas, ko negalima suprasti
vien tik iš pastarųjų egzistavimo? Juk tai reikalinga
bendravimui, tačiau visai nesuprantamas bendravimas
daiktų, kurie dėl savo savarankiško egzistavimo yra
vienas nuo kito visiškai izoliuoti. Todėl Leibnicas, pri­
skirdamas pasaulio substancijoms bendravimą tik taip,
kaip jas mąsto vien tik intelektas, turėjo įvesti dievybę
kaip tarpininką, nes, remiantis vien tik substancijų eg­
zistavimu, bendravimas jam teisėtai atrodė nesupran­
tamas. Tačiau mes bendravimo (substancijų kaip reiš­
kinių) galimybę visiškai galime padaryti sau supranta­
nt. jeigu jas įsivaizduosime erdvėje, taigi išoriniame,
stebėjime, nes erdvėje jau a priori glūdi formalūs išori­
niai santykiai kaip realių santykių (veiksmo ir ato­
veiksmio, taigi bendravimo) galimybės sąlygos. — Ly­
giai taip pat lengva įrodyti, kad daiktų kaip dydži ų
galimybė ir, vadinasi, dydžio kategorijos objektyvus
realumas gali būti parodyti taip pat tik išoriniu stebė­
jimu ir tik jam tarpininkaujant paskui gali būti taikomi
ir vidiniam jutimui. Tačiau, kad išvengčiau ištęstumo,
turiu palikti skaitytojui pačiam parinkti pavyzdžių.
Visa ši pastaba labai svarbi ne tik dėl to, kad patvir­
tina mūsų anksčiau išdėstytą idealizmo paneigimą, bet
dar daugiau dėl to, kad, kai bus kalbama apie s a v ę s
paži ni m ą vien tik vidinės sąmonės pagrindu ir apie
mūsų prigimties apibrėžimą, nesiremiant išoriniais em­
piriniais stebėjimais, ji mums nurodys tokio pažinimo
galimybės rėmus.
Paskutinė viso šio skyriaus išvada tokia: visi gry­
nojo intelekto pagrindiniai teiginiai yra ne daugiau kaip
patyrimo galimybės aprioriniai principai, ir vien tik
patyrimą liečia taip pat ir visi aprioriniai sintetiniai
teiginiai; be to, pati jų galimybė visiškai remiasi šiuo
santykiu [su patyrimu].

229
skaitiniai.org
SPRENDIMO GALIOS TRANSCENDENTALINES DOKTRINOS
(PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ ANALITIKOS)
TREČIAS SKYRIUS
APIE VISŲ OBJEKTŲ APSKRITAI SKIRSTYMO
Į FENOMENUS IR NOUMENUS PAGRINDĄ
Dabar mes ne tik perėjome grynojo intelekto sritį
ir rūpestingai apžvelgėme kiekvieną jos dalį, bet taip
pat ir išmatavome ją ir nustatėme kiekvieno daikto vie­
tą joje. Tačiau ši sritis yra sala, pačios prigimties ap­
rėžta nekintamomis ribomis. Ji yra tiesos žemė (pa­
trauklus pavadinimas), apsupta plataus ir audringo van­
denyno, regimybės tikrosios buveinės, kur rūkai ir
greitai tirpstantys ledynai apgaulingai atrodo esą nau­
jos šalys ir, apie atradimus svajojantį jūrininką nuolat
klaidindami tuščiomis viltimis, įtraukia jį į nuotykius,
kurių jis jau niekada negali atsisakyti ir kurių vis dėl­
to niekada negali užbaigti. Bet kol išdrįsime leistis į šią
jūrą, kad ištirtume visas jos platumas ir įsitikintume,
ar jose galima ko nors tikėtis, bus naudinga pirmiau
pažvelgti į krašto, kurį kaip tik ketiname palikti, že­
mėlapį ir pirmiausia paklausti, ar mes iš bėdos negalė­
tume pasitenkinti tuo, kas jame yra, arba ar būtinumas
neverčia mūsų tuo pasitenkinti, jei niekur kitur nėra
žemės, kurioje mes galėtume įsikurti; antra, pagal ko­
kią teisę mes valdome netgi tą kraštą ir ar galime būti
saugūs nuo visų priešiškų pretenzijų. Nors į šiuos klau­
simus mes jau išsamiai atsakėme analitikoje, tačiau jos
sprendimų reziumuojanti apžvalga gali sustiprinti mūsų
įsitikinimą, sutelkdama visus analitikos momentus vie­
name punkte.
Mes matėme, kad visa, ką intelektas semiasi iš sa­
vęs, nesiskolindamas iš patyrimo, jis turi vis dėlto ne
kuriuo nors kitu tikslu, o vien tik tam, kad taikytų
patyrime. Grynojo intelekto pagrindiniuose teiginiuo­
se— ar jie būtų a priori konstitutyvūs (kaip matema­
tikos), ar tik reguliatyvūs (kaip dinaminiai)—yra tik
tarsi galimo patyrimo gryna schema, nes patyrimas
230 vienumą gauna tik iš to sintetinio vienumo, kurį inte-
skaitiniai.org
lektas pirmapradiškai ir iš savęs suteikia vaizduotės sin­
tezei apercepcijos atžvilgiu ir su kuriuo reiškiniai, kaip
data galimam pažinimui, jau a priori turi būti susiję
ir suderinti. Tačiau, nors šio intelekto taisyklės ne tik
teisingos a priori, bet netgi yra bet kurios tiesos, t. y.
mūsų žinių ir objektų atitikimo, šaltinis, nes jose glūdi
patyrimo kaip bet kokio pažinimo, kuriuo mums gali
būti pateikti objektai, visumos galimybės pagrindas, vis
dėlto mums neatrodo pakankama dėstyti tik tai, kas tei­
singa, o ne tai, ką norime sužinoti. Todėl jei iš šio kri­
tinio tyrimo mes išmokstame ne daugiau, negu išmok­
tume ir patys, vien tik empiriškai taikydami intelektą,
be tokio subtilaus nagrinėjimo, tai atrodo, kad iš šio
tyrimo gaunama nauda neatlygina sąnaudų ir pasiren­
gimo. Tiesa, į tai galima atsakyti, kad joks nederamas
smalsumas nėra toks žalingas mūsų pažinimo išplėtimui,
kaip siekimas visada iš anksto žinoti naudą dar prieš
imantis tyrimų ir netgi prieš tai, kai galėtume apie šią
naudą susidaryti nors menkiausią supratimą, jei net ji
būtų mums prieš akis. Vis dėlto tokie transcendentali­
niai tyrimai teikia naudą, kuri gali tapti suprantama ir
kartu svarbi netgi bukiausiam ir nerangiausiam moki­
niui, būtent: intelektas, užsiėmęs tik savo empiriniu
taikymu ir nemąstantis apie savo paties žinių šaltinius,
iš tiesų gali padaryti didelę pažangą, bet vieno dalyko
jis negali atlikti — pats apsibrėžti savo taikymo ribas
ir sužinoti, kas gali būti visos jo sferos viduje arba už
jos, nes tam reikalingi kaip tik tokie gilūs tyrimai, kurių
mes ėmėmės. Bet jeigu jis negali skirti, ar tam tikri
klausimai įeina į jo akiratį, ar ne, tai jis niekada nėra
tikras dėl savo reikalavimų ir savo nuosavybės, ir turi
tik laukti visokių jam gėdą darančių pamokymų, kai
(neišvengiamai) nuolat peržengia savo srities ribas ir
susipainioja iliuzijose bei miražuose.
Vadinasi, kad intelektas visus savo apriorinius pa­
grindinius teiginius ir netgi visas savo sąvokas tegali
taikyti empiriškai ir niekada transcendentaliai —tai tei­
ginys, atveriantis svarbių išvadų perspektyvą, jei jis
tvirtai įsisąmonintas. Transcendentalinis sąvokos taiky- 231
skaitiniai.org
mas bet kokiame pagrindiniame teiginyje liečia daiktus
aps kr i t ai ir pači us savaime, o empirinis tai­
kymas —tik rei š ki ni us, t. y. galimo pat yri ­
mo objektus. Kad sąvokas visada galima taikyti tik
empiriškai, matyti štai iš ko. Kiekvienai sąvokai reika­
linga, pirma, loginė sąvokos (mąstymo) apskritai for­
ma ir, antra, galimybė pateikti jai objektą, su kuriuo ji
būtų susijusi. Be objekto ji neturi prasmės ir yra visiš­
kai tuščia savo turiniu, nors joje visada dar gali glūdėti
sąvokos sudarymo iš atsitiktinių duomenų loginė funk­
cija. Betgi objektas sąvokai gali būti pateiktas ne ki­
taip, kaip tik stebėjimu, ir jei grynasis stebėjimas ga­
limas a priori dar iki objekto, tai vis dėlto ir jis pats
gali įgyti savo objektą, taigi objektyvią reikšmę, tik
empiriniu stebėjimu, kurio jis yra tik forma. Vadinasi,
visos sąvokos, o kartu ir visi pagrindiniai teiginiai, nors
jie ir būtų visiškai galimi a priori, vis dėlto susiję su
empiriniais stebimais, t. y. duomenimis galimam patyri­
mui. Kitaip jie neturi jokios objektyvios reikšmės, o yra
tik vaizduotės arba intelekto žaidimas savaisiais vaiz­
diniais. Pavyzdžiu imkime tik matematikos sąvokas, ir
pirmiausia jų grynuosius stebimus: erdvė turi tris mat­
menis, tarp dviejų taškų galima tik viena tiesė ir t. t.
Nors visi šie pagrindiniai teiginiai ir šio mokslo objekto
vaizdinys sieloje susidaro visiškai a priori, vis dėlto
jis neturėtų jokios reikšmės, jei mes negalėtume visada
parodyti jų reikšmės reiškiniuose (empiriniuose objek­
tuose). Todėl abstrakčią sąvoką reikia padar yt i
j usl i nę, t. y. ją atitinkantį objektą parodyti stebiniu,
nes kitaip sąvoka liktų (kaip sakoma) be prasmės, t. y.
be reikšmės. Matematika šį reikalavimą išpildo konst­
ruodama figūrą, kuri yra reiškinys, prieinamas juslėms
(nors sukurtas a priori). Siame moksle dydžio sąvoka
atramos ir prasmės ieško skaičiuje, o skaičius — aki­
vaizdžiai rodomuose pirštuose, skaitytuvų kauliukuose
arba brūkšniuose ir taškuose. Sąvoka visuomet yra su­
kurta a priori, ir tokie yra sintetiniai pagrindiniai tei­
giniai arba iš tokių sąvokų sudarytos formulės, bet jų
232 taikymą ir santykį su numanomais objektais galų gale
skaitiniai.org
galima surasti tik patyrime, kurio galimybė (formos at­
žvilgiu) a priori glūdi juose.
Jog tas pat yra su visomis kategorijomis ir iš jų
sudarytais pagrindiniais teiginiais, matyti iš to, kad net­
gi nė vienos iš jų mes negalime realiai apibrėžti, t. y.
išaiškinti jos objekto galimybės, nepasitelkdami iškart
juslumo sąlygų, taigi reiškinių, kuriais, kaip vieninte­
liais savo objektais, jos, vadinasi, turi apsiriboti, for­
mos. Jei ši sąlyga pašalinama, tai atkrinta visa jų reikš­
mė, t. y. santykis su objektu, ir jokiu pavyzdžiu nega­
lima išsiaiškinti, koks, tiesą sakant, daiktas mąstomas
tokia sąvoka.
Dydžio apskritai sąvokos niekaip negalima paaiškin­
ti kitaip, kaip tik teigiant, kad dydis yra daikto apibrė­
žimas, įgalinantis mąstyti, kiek kartų daikte telpa
vienetas. Tačiau šis „kiek kartų" remiasi nuosekliu pa­
sikartojimu, taigi laiku ir to, kas jame vienarūšiška, sin­
teze. Realumą, priešingai negu neigimą, galima paaiš­
kinti tik mąstant laiką (kaip bet kokios būties visu­
mą), kuris arba kuo nors užpildytas, arba tuščias. Jei aš
abstrahuojuosi nuo pastovumo (kuris yra egzistavimas
bet kuriuo laiku), tai substancijos sąvokai nelieka nie­
ko, išskyrus loginį subjekto vaizdinį, kurį aš siekiu rea­
lizuoti įsivaizduodamas ką nors, kas gali egzistuoti tik
kaip subjektas (nebūdamas ko nors predikatas). Tačiau
aš ne tik nežinau sąlygų, kuriomis šis loginis pranašu­
mas būtų būdingas kokiam nors daiktui, bet ir iš to
nieko daugiau negaliu padaryti nei prieiti bent kokią
išvadą, nes tuo visai neapibrėžiamas šios sąvokos tai­
kymo objektas ir todėl aš visai nežinau, ar ši sąvoka
apskritai ką nors reiškia. Dėl priežasties sąvokos (jei
abstrahuojuosi nuo laiko, kuriame kas nors eina po ko
nors kita pagal taisyklę), tai grynojoje kategorijoje aš
nesurasčiau nieko daugiau, kaip tik tai, kad priežastis
yra kažkas, iš ko galima daryti išvadą apie ko nors kito
egzistavimą; tačiau šitai ne tik neįgalintų atskirti prie­
žasties nuo padarinio, bet, kadangi galimybė daryti to­
kią išvadą vis dėlto veikiai reikalauja sąlygų, apie ku­
rias aš nieko nežinau, tai priežasties sąvokoje visai nėra 233
skaitiniai.org
apibrėžimo, kaip jį atitinka kokį nors objektą. Taria­
mas pagrindinis teiginys „Visa, kas atsitiktina, turi
priežastį" pasirodo, tiesa, gana oriai, tarsi jame pačia­
me glūdėtų jo vertingumas. Tačiau jei aš klausiu, ką
jūs laikote atsitiktinumu, o jūs atsakote —tai, kieno ne­
būtis galima, tai aš mielai norėčiau išgirsti, iš ko jūs ke­
tinate sužinoti apie šią nebūties galimybę, jei reiškinių
eilėje neįsivaizduojate nuoseklumo, o šiame nuoseklu­
me — egzistavimo, kuris eina po nebūties (arba priešin­
gai), taigi neįsivaizduojate kaitos. Juk nurodymas, kad
daikto nebūtis pati sau neprieštarauja, yra bejėgiškas
rėmimasis logine sąlyga, kuri, tiesa, būtina sąvokai, bet
toli gražu nepakankama realiai galimybei; panašiai aš,
neprieštaraudamas pats sau, mintimis galiu pašalinti
kiekvieną egzistuojančią substanciją, tačiau iš to visai
negaliu daryti išvados apie jos egzistavimo objektyvų
atsitiktinumą, t. y. apie jos nebūties pačios savaime ga­
limybę. O dėl bendravimo sąvokos, tai lengva suprasti,
kad, kadangi substancijos ir priežastingumo grynosios
kategorijos atmeta bet kokio objektą apibrėžiančio aiš­
kinimo galimybę, tai lygiai taip pat negalima apibrėžti
substancijų tarpusavio santykiui (commercium) būdingo
priežastingumo. Galimybės, egzistavimo ir būtinumo dar
niekas negalėjo paaiškinti kitaip, kaip aiškia tautolo-
gija, jeigu jų apibrėžimo ieškojo išimtinai grynajame
intelekte. Iliuzija s ą v o k o s (kiek ji pati sau neprieš­
tarauja) loginę galimybę pakeisti dai kt ų (kiek są­
voką atitinka objektas) transcendentaline galimybe gali
apgauti ir patenkinti tik nepatyrusį žmogų*.
Iš to neginčijamai išplaukia, kad grynosios intelekti­
nės sąvokos ni e kada negali būti taikomos t rans­
cendental i ai , bet vi s ada tik empi ri škai
ir kad grynojo intelekto pagrindinius teiginius galima
sieti su jutimų objektais tik ryšium su bendrosiomis ga-
* Žodžiu, pašalinus bet kokį juslinį stebėjimą (vienintelį, kuris
mums būdingas), visų šių sąvokų niekaip negalima p a t v i r t i n t i
ir įrodyti jų r e a l i o s galimybės; lieka tik l o g i n ė jų galimybė,
t. y. kad sąvoka (mintis) galima; tačiau čia kalbama ne apie tai, bet
apie štai ką — ar sąvoka susijusi su objektu ir, vadinasi, ar ji ką
234 nors reiškia.
skaitiniai.org
limo patyrimo sąlygomis, bet jų jokiu būdu negalima
sieti su daiktais apskritai (neatsižvelgiant į būdą, kuriuo
mes galime juos stebėti).
Tad transcendentalinėje analitikoje glūdi tokia svar­
bi išvada, kad daugiausia, ką intelektas gali pasiekti
a priori — tai anticipuoti galimo patyrimo apskritai for­
mą; ir kadangi tai, kas nėra reiškinys, negali būti paty­
rimo objektas, tai intelektas niekada negali peržengti
juslumo, vien tik kuriuo mums gali būti duoti objektai,
ribų. Intelekto pagrindiniai teiginiai tėra reiškinių ap­
rašymo principai, ir išdidus ontologijos, pretenduojan­
čios sistemine doktrina pateikti apriorines sintetines
žinias apie daiktus apskritai (pavyzdžiui, priežastingu­
mo pagrindinis teiginys), pavadinimas turi užleisti vietą
kukliam tik pačios grynojo intelekto analitikos pava­
dinimui.
Mąstymas yra veiksmas, kuriuo duotasis stebėjimas
susiejamas su tam tikru objektu. Jei šio stebėjimo po­
būdis niekaip neduotas, tai objektas yra vien tik trans­
cendentalinis, ir intelektinei sąvokai būdingas tik trans­
cendentalinis taikymas, būtent kaip įvairovės apskritai
mąstymo vienumo. Vadinasi, grynoji kategorija, kurio­
je abstrahuojamasi nuo visų juslinio stebėjimo —vie­
nintelio mums prieinamo stebėjimo — sąlygų, neapibrė­
žia jokio objekto, o tik išreiškia objekto apskritai mąsty­
mą įvairiais modusais. Sąvokos taikymas dar apima
sprendimo galios funkciją, objektą subordinuojančią są­
vokai, taigi apima bent jau formalią sąlygą, kuriai esant
ką nors galima stebėti. Jei šios sąlygos — sprendimo ga­
lios (schemos) — nėra, tai bet koks subordinavimas at­
krinta, nes tada nėra nieko, kas galėtų būti subordinuota
sąvokai. Vadinasi, grynai transcendentalinis kategorijų
taikymas iš tikrųjų visai nėra jų taikymas ir neturi jo­
kio apibrėžto arba bent jau galimo apibrėžti pagal for­
mą objekto. Iš čia išplaukia, kad grynosios kategorijos
nepakanka taip pat ir sudaryti aprioriniam sintetiniam
pagrindiniam teiginiui ir kad grynojo intelekto pagrin­
diniai teiginiai taikomi tik empiriškai, bet jokiu būdu
ne transcendentaliai, o už galimo patyrimo srities ap- 235
skaitiniai.org
skritai negali būti jokių apriorinių sintetinių pagrindi­
nių teiginių.
Todėl būtų tikslinga taip pasakyti: grynosios kate­
gorijos, be formalių juslumo sąlygų, turi tik transcen­
dentalinę reikšmę, o transcendentalinis taikymas joms
nebūdingas, nes toks taikymas pats savaime negalimas
dėl to, kad grynosioms kategorijoms trūksta visų kokio
nors jų taikymo (sprendiniuose) sąlygų, būtent kokio
nors tariamo objekto subordinavimo šioms sąvokoms
formalių sąlygų. Vadinasi, kadangi jos (tik kaip gry­
nosios kategorijos) neturi būti taikomos empiriškai ir
negali būti taikomos transcendentaliai, tai joms apskri­
tai nebūdingas joks taikymas, jei jos atribojamos nuo
bet kurio juslumo, t. y. jų negalima taikyti jokiam ta­
riamam objektui; kategorijos veikiau yra tik intelekto
taikymo objektų apskritai ir mąstymo atžvilgiu grynoji
forma, tačiau vien tik jomis jokio objekto negalima nei
mąstyti, nei apibrėžti.
Čia pagrindą sudaro iliuzija, kurios sunku išvengti.
Pagal savo kilmę kategorijos nesiremia juslumu, skir­
tingai negu s t e b ė j i mo formos —erdvė ir lai­
kas; dėl to atrodo, kad galimas kategorijų taikymas,
peržengiantis visų jutimų objektų ribas. Bet, kita ver­
tus, jos yra ne kas kita, kaip mi nt i e s formos,
apimančios tik loginį sugebėjimą stebėjimo [turinio]
įvairovę a priori susieti vienoje sąmonėje, ir jei iš jų
atimamas vienintelis mums prieinamas stebėjimas, tai
jos gali turėti dar mažesnę reikšmę negu anos gryno­
sios juslumo formos, kuriomis objektas bent jau yra duo­
tas; tuo tarpu mūsų intelektui būdingas įvairovės sieji­
mo būdas neturi jokios reikšmės, jei prie jo neprisijun­
gia tas stebėjimas, kuriuo įvairovė tik ir gali būti mums
duota.—Vis dėlto, kai mes tam tikrus objektus, kaip
reiškinius, vadiname jutimais suvokiamais (Phaenome­
na), skirdami būdą, kuriuo juos stebime, nuo jų savy­
bių pačių savaime, tai jau mūsų šių objektų sąvokoje
glūdi tai, kad šiems jutimais suvokiamiems objektams
mes tarsi priešpriešiname arba tuos pačius objektus ir
236 jų savybes pačias savaime, nors šių savybių juose mes
skaitiniai.org
nestebime, arba ir kitus galimus daiktus, kurie visai
nėra mūsų jutimų objektai, bet tik intelekto yra mąs­
tomi kaip objektai, ir vadiname juos galimais vien tik
mąstyti objektais (Noumena). Tad kyla klausimas, ar
mūsų grynosios intelektinės sąvokos negalėtų turėti
reikšmės noumenų atžvilgiu ir būti jų pažinimo būdas?
Bet jau iš pat pradžių čia aptinkame dviprasmybę,
galinčią sukelti didelių nesusipratimų. Objektą kuriuo
nors atžvilgiu vadindamas tik fenomenu, intelektas, be
šio atžvilgio, kartu dar susidaro o bj e k t o pati es
s avai me vaizdinį ir dėl to įsivaizduoja galįs susi­
daryti taip pat ir tokio objekto sąvokas, ir kadangi
intelektas neteikia kitų sąvokų, išskyrus kategorijas,
tai objektas pats savaime turi būti galimas mąstyti bent
jau šiomis grynosiomis intelektinėmis sąvokomis. Ta­
čiau tai gali jį pastūmėti visai neapi brėžt ą inte­
lektu mąstomo objekto sąvoką, kaip kažką apskritai,
kas yra už mūsų juslumo, laikyti api br ė ž t a tam
tikros esybės, kurią mes galėtume tam tikru būdu pa­
žinti intelektu, sąvoka.
Jei noumenu laikome daiktą, ki e k j i s nėra
mūsų jusl i ni o s t e bė j i mo objektas, kai
abstrahuojamės nuo savojo jo stebėjimo būdo, tai toks
noumenas turi ne i g i a mą prasmę. Bet jei noumenu
laikome nej usl i ni o s t ebėj i mo objektą, tai
mes tariame esant specialų stebėjimo būdą, būtent in­
telektinį stebėjimą, kuris tačiau mums nebūdingas ir
kurio netgi galimybės negalime suprasti; toks noume­
nas turėtų t e i g i a mą prasmę.
Juslumo teorija kartu yra teorija noumenų neigia­
ma prasme, t. y. daiktų, kuriuos intelektas turi mąstyti
be santykio su mūsų stebėjimo būdu, taigi ne tik kaip
reiškinius, bet kaip daiktus pačius savaime, tačiau kartu
jis supranta, kad, taip atribojęs [daiktus nuo juslumo],
jis, šitaip aiškindamas savo kategorijas, visai negali
jomis pasinaudoti, nes jos turi reikšmę tik ryšium su
stebinių vienumu erdvėje ir laike, ir tik dėl to, kad
erdvė ir laikas yra tik idealūs, kategorijos gali kaip tik
a priori apibrėžti šį vienumą bendrosiomis susiejančio- 237
skaitiniai.org
mis sąvokomis. Kur šio laiko vienumo negali būti, taigi
noumenų atveju, ten baigiasi visas kategorijų taikymas,
netgi išnyksta visa jų reikšmė, nes visai negalima su­
prasti netgi daiktų, kurie turi atitikti kategorijas, gali­
mybės; tam patvirtinti aš galiu pasiremti kad ir tuo, ką
nurodžiau ankstesnio skyriaus bendrosios pastabos pa­
čioje pradžioje. Daikto galimybės niekada negalima įro­
dyti remiantis tik jo sąvokos neprieštaringumu, ją ga­
lima įrodyti tik šią sąvoką patvirtinant ją atitinkančiu
stebėjimu. Vadinasi, jei kategorijas norėtume taikyti
objektams, kurie nelaikomi reiškiniais, tai turėtume
remtis ne jusliniu, bet kitokiu stebėjimu, ir tada objek­
tas būtų noumenas t e i g i a ma prasme. Bet kadan­
gi toks, būtent intelektinis, stebėjimas neabejotinai yra
už mūsų sugebėjimo pažinti, tai ir kategorijų taikymas
niekaip negali peržengti patyrimo objektų ribų. Ir nors
jutimais suvokiamus objektus, žinoma, atitinka intelek­
tu mąstomi objektai ir gali būti intelektu mąstomų ob­
jektų, kurių mūsų juslinis stebėjimas visai neliečia,—
vis dėlto mūsų intelektinės sąvokos, būdamos tik min­
čių formos mūsų jusliniam stebėjimui, nė kiek jų nelie­
čia. Vadinasi, tai, ką mes vadiname noumenu, kaip toks
turi būti suprantamas tik nei gi ama prasme.
Jei iš empirinio pažinimo pašalinu bet kokį mąstymą
(kategorijomis), tai neliks jokio kokio nors objekto pa­
žinimo, nes vien tik stebėjimu nieko nemąstoma, o tai,
kad šis juslumo sužadinimas vyksta manyje, visai nesu­
kuria tokio pobūdžio vaizdinio santykio su kokiu nors
objektu. O jei aš pašalinu bet kokį stebėjimą, tai vis
dėlto dar lieka mąstymo forma, t. y. būdas apibrėžti ob­
jektą galimo stebėjimo įvairovės atžvilgiu. Todėl kate­
gorijos siekia toliau negu juslinis stebėjimas, nes jos
mąsto objektus apskritai, neatsižvelgdamas į specifinį
(juslumo) būdą, kuriuo jie gali būti duoti. Bet tuo kate­
gorijos neapibrėžia platesnės objektų srities, nes nega­
lima tarti, kad tokie objektai gali būti duoti, nenuma-
tant kitokio negu juslinis stebėjimo galimybės, tačiau
238 tam mes neturime jokios teisės.
skaitiniai.org
Problemine aš vadinu sąvoką, kuri yra neprieštarin­
ga ir, kaip duotųjų sąvokų apribojimas, yra susijusi su
kitomis žiniomis, bet kurios objektyvaus realumo jokiu
būdu negalima pažinti. N o u m e n o, t. y. daikto, kurį
reikia mąstyti (išimtinai grynuoju intelektu) ne kaip
jutimų objektą, bet kaip daiktą patį savaime, sąvoka
visai neprieštaringa, nes apie juslumą juk negalima
tvirtinti, kad jis yra vienintelis galimas stebėjimo būdas.
Toliau, ši sąvoka būtina, kad juslinis stebėjimas nebūtų
taikomas daiktams patiems savaime ir, vadinasi, kad
būtų apribota juslinio pažinimo objektyvi reikšmė (nes
visa kita, ko jis neapima, noumenais vadinama kaip tik
dėl to, kad būtų parodyta, jog juslinis pažinimas savo
srityje negali apimti visko, ką mąsto intelektas). Bet
pagaliau juk tokių noumenų galimybės negalima įžvelg­
ti, ir sritis, esanti už reiškinių sferos, (mums) yra tuščia,
t. y. mes turime intelektą, pr o bl e mi š k a i apimantį
daugiau, o ne vien tik reiškinius, tačiau neturime jokio
stebėjimo ir netgi sąvokos tokio galimo stebėjimo, ku­
riuo objektai galėtų būti mums duoti už juslumo srities,
o intelektą būtų galima a s e r t o r i š k a i taikyti už
jos ribų. Vadinasi, noumeno sąvoka tėra demarka­
ci nė sąvoka, apribojanti juslumo pretenzijas ir
todėl taikoma tik neigiamai. Vis dėlto ji ne savavališkai
išgalvota, bet susijusi su juslumo apribojimu, nors ir
negali nustatyti nieko pozityvaus už juslumo srities ribų.
Todėl objektų skirstymas į fenomenus ir noumenus
ir pasaulio—į jutimais suvokiamą ir intelektu mąstomą
visai neleistinas t e i g i a ma prasme, nors sąvokas
leistina skirstyti į juslines ir intelektines, nes pastaro­
sioms negalima priskirti jokio jas atitinkančio objekto
ir todėl jų negalima laikyti turinčiomis objektyvią reikš­
mę. Jei atsiribojame nuo jutimų, tai kaipgi išsiaiškinsi­
me, kaip mūsų kategorijos (kurios būtų vienintelės nou­
menų sąvokos) dar apskritai ką nors reiškia, nes joms
susieti su kokiu nors objektu nepakanka tik mąstymo
vienumo — dar turi būti duotas galimas stebėjimas, ku­
riam jas būtų galima taikyti? Ir vis dėlto grynai proble­
mine prasme noumeno sąvoka yra ne tik leistina, bet 239
skaitiniai.org
ir neišvengiama kaip sąvoka, nustatanti juslumo ribas.
Bet tada ji mūsų intelektui nėra ypatingas gal i mas
v i e n ti k mą s t y t i obj ekt as; pats intelektas,
kuriam toks objektas priklausytų, būtų problema —mes
visiškai negalime įsivaizduoti galimybės tokio intelek­
to, kuris savo objektą pažintų ne diskursyviai kategori­
jomis, bet intuityviai nejusliniu stebėjimu. Šitaip mūsų
intelektas išplečiamas neigiama prasme, t. y. jis ne
apribojamas juslumo, bet veikiau pats jį apriboja, daik­
tus pačius savaime (laikomus ne reiškiniais) vadinda­
mas noumenais. Tačiau jis iškart ir sau nustato ribas,
pripažindamas, kad daiktų pačių savaime negali pažinti
kategorijomis, taigi gali juos mąstyti tik kaip kažką ne­
žinoma.
Tuo tarpu naujųjų autorių raštuose aš aptinku ter­
minų mundi sensibilis ir intelligibilis* vartojimą visai
kitokia prasme negu ta, kurią jiems teikė senovės auto­
riai. Žinoma, dėl to nekyla jokių sunkumų, bet tai yra
niekas kita, kaip tik tuščiažodžiavimas. Laikydamiesi
šios naujos vartosenos, reiškinių visumą, kiek ji ste­
bima, kai kurie yra linkę vadinti jutimais suvokiamu
pasauliu, o kiek jų ryšys mąstomas pagal bendruosius
intelekto dėsnius —intelektu mąstomu pasauliu. Teori­
nė astronomija, išdėstanti tik žvaigždėto dangaus stebė­
jimą, pateiktų jutimais suvokiamo pasaulio vaizdą, o
kontempliatyvioji astronomija (aiškinanti žvaigždėtą
dangų, pavyzdžiui, pagal Koperniko pasaulio sistemą
arba Niutono traukos dėsnius) — galimo vien tik mąs­
tyti pasaulio vaizdą. Bet toks žodžių prasmės iškreipi­
mas tėra sofistinis išsisukinėjimas, siekiant išvengti
sunkaus klausimo — jo prasmė subanalinama savo pato­
gumui. Žinoma, intelektą ir protą galima taikyti reiški­
niams [pažinti], bet kyla klausimas, ar juos galima taiky­
ti taip pat ir tada, kai objektas nėra reiškinys (noume-
* Vietoj termino mundus intelligibili; nedera vartoti termino
„ i n t e l e k t i n i s pasaulis", kaip paprastai daroma vokiškuose vei­
kaluose, nes intelektinės arba juslinės tėra ž i n i o s . O tai, kas te­
gali būti vieno ar kito stebėjimo būdo d a l y k a s , taigi objektai,
turi būti vadinami (nors tai ir skamba griežtai) galimais vien tik
mąstyti (intelligibel) arba jutimais suvokiamais (sensibel).
skaitiniai.org
nas), o kaip tik šitaip objektas suprantamas tuo atveju,
kai jis pats savaime mąstomas kaip grynai inteligibilus,
t. y. kaip duotas vien tik intelektui, o ne jutimams.
Tad kyla klausimas, ar, be nurodyto intelekto empiri­
nio taikymo (netgi Niutono visatos vaizdinyje), dar ga­
limas transcendentalinis jo taikymas, kurio objektas —
noumenai; į šį klausimą mes atsakėme neigiamai.
Vadinasi, jei mes sakome, kad jutimai mums patei­
kia objektus tokius, koki e j i e pas i rei š ki a, o
intelektas — tokius, koki e j i e yra, tai pastarą­
ją formuluotę reikia suprasti ne transcendentaline, o tik
empirine prasme, būtent kad objektus reikia atvaizduoti
kaip patyrimo objektus tolydžiame reiškinių sąryšyje,
o nė tokius, kokie jie gali būti be ryšio su galimu pa­
tyrimu ir, vadinasi, su jutimais apskritai, taigi kaip
grynojo intelekto objektus. Tai mums visada liks nežino­
ma —netgi ir tai, ar visur galimas toks transcendenta­
linis (nepaprastas) pažinimas, bent jau kaip pažinimas,
subordinuotas mūsų įprastinėms kategorijoms. Mūsų
i n t e l e k t a s ir j us l umas tik būdami su­
s i j ę gali apibrėžti objektus. Jei juos atskiriame, tai
turime stebinius be sąvokų arba sąvokas be stebinių —
abiem atvejais tai yra tokie vaizdiniai, kurių negalime
susieti su jokiu apibrėžtu objektu.
Jei po visų šių samprotavimų kas nors vis dar nesi­
ryžta atsisakyti grynai transcendentalinio kategorijų
taikymo, tai tegul jis pabando sudaryti iš jų kokį nors
sintetinį teiginį —analitinis teiginys intelekto neveda
į priekį, o kadangi intelektas turi reikalą tik su tuo,
kas jau mąstoma sąvoka, tai jis palieka neišspręstą
klausimą, ar ši sąvoka pati savaime susijusi su objek­
tais, ar ji tereiškia mąstymo apskritai vienumą (visiškai
abstrahuotą nuo būdo, kuriuo objektas gali būti duo­
tas); jam pakanka žinoti, kas glūdi j9 sąvokoje; o su
kuo gali būti susijusi pati sąvoka — jam vis tiek. Tad
tegul intelektas pabando tai padaryti kokiu nors sinte­
tiniu ir tariamai transcendentaliniu pagrindiniu teiginiu,
pavyzdžiui, „Visa, kas yra, egzistuoja arba kaip substan­
cija, arba kaip substancijai būdingas apibrėžtumas", „Vi- 241
skaitiniai.org
sa, kas atsitiktina, egzistuoja kaip kito daikto, būtent
priežasties, padarinys" ir t. t. Betgi aš klausiu: iš kur
intelektas ketina imti šiuos sintetinius teiginius, jei jų
sąvokos turi būti susijusios ne su galimu patyrimu, bet
su daiktais pačiais savaime (noumenais)? Kur čia tas
trečiasis veiksnys, kuris visada reikalingas sintetiniam
teiginiui, kad susietų vieną su kita sąvokas, tarp kurių
nėra jokio loginio (analitinio) giminingumo? Jis nieka­
da neįrodys savo teiginio, o juo labiau negalės pagrįsti
tokio grynojo teiginio galimybės, neatsižvelgdamas į in­
telekto empirinį taikymą ir tuo visiškai neatsisakydamas
gryno ir nepriklausančio nuo juslumo sprendinio. Tad
grynųjų, galimų vien tik mąstyti objektų sąvoka visiš­
kai nepriklauso nuo jokių jos taikymo pagrindinių tei­
ginių, nes negalima išgalvoti jokio būdo, kuriuo tokie
objektai turėtų būti duoti, ir probleminė mintis, vis dėl­
to paliekanti jiems atvirą vietą, padeda, kaip tuščia erd­
vė, tik apriboti empirinius pagrindinius teiginius, ta­
čiau joje nėra jokio kito pažinimo objekto už šių tei­
ginių sferos, ir ji tokio objekto nenurodo.

PRIEDAS
APIE REFLEKSINIŲ SĄVOKŲ AMFIBOLIJĄ70,
ATSIRANDANČIĄ DĖL INTELEKTO EMPIRINIO
IR TRANSCENDENTALINIO TAIKYMO SUPAINIOJIMO
Re f l e k s i j a (reflexio) neužsiima pačiais objek­
tais, kad sąvokas gautų tiesiogiai iš jų; ji yra tokia
sielos būsena, kurioje mes pirmiausia ketiname surasti
subjektyvias sąlygas, kuriomis galime prieiti sąvokas.
Refleksija yra duotųjų vaizdinių santykio su įvairiais
mūsų pažinimo šaltiniais įsisąmoninimas, ir tik dėl jos
jų tarpusavio santykis gali būti teisingai apibrėžtas.
Prieš imantis toliau nagrinėti mūsų vaizdinius, pirmas
klausimas yra šis: kokiam sugebėjimui pažinti jie visi
priklauso? Ar juos susieja arba gretina intelektas, ar
jutimai? Kai kuriuos sprendinius mes priimame iš įpra­
timo arba susiejame juos, veikiami savo polinkio; bet
242 kadangi jokia refleksija nėra už tai ankstesnė arba bent
skaitiniai.org
jau ji neina po to kritikos tikslu, tai manoma, kad to­
kie sprendiniai kyla iš intelekto. Ne visi sprendiniai
reikalingi tyrimo, t. y. dėmesio [jų] teisingumo pagrin­
dams, nes jei jie betarpiškai tikri, kaip, pavyzdžiui,
sprendinys „Tarp dviejų taškų tegalima nubrėžti vieną
tiesę", tai negalima nurodyti jokio akivaizdesnio jų tei­
singumo požymio negu tas, kurį jie patys išreiškia. Bet
visi sprendiniai, maža to, visi palyginimai reikalingi
r e f l e ks i j os , t. y. sugebėjimo pažinti, kuriam pri­
klauso duotosios sąvokos, išskyrimo. Veiksmą, kuriuo
aš vaizdinių apskritai palyginimą susieju su jį atliekan­
čiu sugebėjimu pažinti ir kuriuo atpažįstu, ar vaizdi­
niai vienas su kitu lyginami kaip priklausantys gryna­
jam intelektui, ar jusliniam stebėjimui, aš vadinu
transcendentaline refleksija. Tačiau
santykiai, kurie gali būti tarp sąvokų esant vienai ar
kitai sielos būsenai, yra t a p a t y b ė s ir s ki r t i n­
gumo, sutari mo ir nesutari mo, v i daus
ir išorės, pagaliau a p i b r ė ž i a mo j o ir api­
brėži mo (materijos ir formos) santykiai. Teisingas
šio santykio apibrėžimas priklauso nuo to, kokiame su­
gebėjime pažinti jie s u b j e k t y v i a i yra vienas su
kitu susiję — juslume ar intelekte, nes pastarųjų skir­
tingumas sąlygoja didelį skirtingumą būdo, kuriuo šias
sąvokas reikia mąstyti.
Prieš [sudarydami] kokius nors objektyvius sprendi­
nius, mes sąvokas lyginame tapatybės (daugelio vaiz­
dinių, subordinuotų vienai sąvokai) požiūriu, kad
sudarytume be ndr uos i us sprendinius, arba skir­
tingumo požiūriu — kad sudarytume da l i ni us spren­
dinius, sutarimo — kad sudarytume t e i g i a mu o ­
sius, nesutarimo — n e i g i a mu o s i u s sprendinius.
Todėl pateiktąsias sąvokas mes, matyt, turėtume vadinti
palyginamosiomis sąvokomis (conceptus comparationis).
Tačiau kai kalbama ne apie loginę formą, bet apie są­
vokų turinį, t. y. apie tai, ar patys daiktai tapatūs arba
skirtingi, sutaria arba nesutaria vienas su kitu ir t. t.,
tai, kadangi daiktai gali dvejopai santykiauti su mūsų
sugebėjimu pažinti, būtent su juslumu ir su intelektu, 243
skaitiniai.org
ir kadangi tai, kuri am sugebėjimui pažinti sąvokos
priskiriamos, sąlygoja būdą, kuri uo jos viena nuo
kitos priklauso, tik transcendentalinė refleksija, t. y.
duotųjų vaizdinių santykis su vienu ar kitu pažinimo
būdu, gali apibrėžti jų tarpusavio santykį. O ar daiktai
tapatūs, ar skirtingi, sutaria ar nesutaria vienas su kitu
ir t. t. — tai galima įžvelgti ne iš karto iš pačių sąvokų,
vien tik jų palyginimu (comparatio), bet pirmiausia
transcendentaline refleksija (reilexio) skiriant pažinimo
būdą, kuriam jos priklauso. Tad iš tiesų būtų galima
pasakyti, kad l o g i n ė r e f l e k s i j a yra tik palygi­
nimas, nes joje visiškai abstrahuojamasi nuo sugebėji­
mo pažinti, kuriam priklauso duotieji vaizdiniai, ir,
vadinasi, pagal jų padėtį sieloje juos reikia laikyti vie­
narūšiais; o t r a n s c e n d e n t a l i n ė j e ref l eksi ­
j oj e (liečiančioje pačius objektus) glūdi vaizdinių
objektyvaus palyginimo vieno su kitu galimybės pa­
grindas, ir todėl ji labai skiriasi nuo loginės refleksijos,
nes sugebėjimas pažinti, kuriam refleksijos priklauso,
yra ne tas pats. Ši transcendentalinė refleksija yra pa­
reiga, kurios negali išsižadėti niekas, kas nori apie
daiktus ką nors spręsti a priori. Dabar mes imsimės jos,
ir tai mums padės kur kas aiškiau apibrėžti tikrąjį in­
telekto užsiėmimą.
1. Tapat ybė ir ski rt i ngumas. Jei obje
tas mums pateikiamas kelis kartus, bet kaskart su tais
pačiais vidiniais apibrėžtumais (qualitas et quantitas),
tai, kaip grynojo intelekto objektas, jis visada tas pats
ir yra tik vienas daiktas (numerica identitas), o ne dau­
gelis daiktų; o jei objektas yra reiškinys, tai sąvokų
palyginimas visai neturi reikšmės — kad ir kokios vie­
nodos būtų sąvokos, šio reiškinio padėties erdvėje tuo
pačiu metu skirtingumas yra paties (jutimų) objekto
s ka i t i ni o s ki r t i ngumo pakankamas pagrin­
das. Antai galima visiškai abstrahuotis nuo dviejų van­
dens lašų bet kokio vidinio skirtingumo (kokybės ir
kiekybės), ir to, jog juos vienu metu stebime skirtin­
gose erdvės vietose, pakanka, kad juos laikytume skir-
244 tingais skaičiaus požiūriu. Leibnicas reiškinius laikė
skaitiniai.org
daiktais pačiais savaime, taigi intelligibilia, t. y. grynojo
intelekto objektais (nors dėl jų padrikų vaizdinių va­
dino juos fenomenais), ir tokiu atveju jo teiginio apie
to, kas neat s ki ri ama, t apatybę (princi­
pium identilatis indiscernibilium), žinoma, nebuvo ga­
lima užginčyti; bet kadangi reiškiniai yra juslumo
objektai ir intelektas jiems taikomas ne grynai, bet tik
empiriškai, tai daugį ir skaitinį skirtingumą nurodo jau
pati erdvė kaip išorinių reiškinių sąlyga. Juk erdvės
dalis, nors ji gali būti visiškai panašių kitą dalį ir jai
lygi, vis dėlto yra už jos, ir jau vien dėl to viena erdvės
dalis skiriasi nuo kitos, kuri prie jos prisijungia, kad
sudarytų didesnę erdvę; tai turi galioti visiems daik­
tams, tuo pačiu metu esantiems įvairiose erdvės vieto­
se, kad ir kokie jie kitais atžvilgiais būtų panašūs ir
lygūs.
2. Sut ar i mas ir nesutari mas. Jei realy­
bė pateikiama tik grynuoju intelektu (realitas noume-
non), tai tarp realybių neįmanoma mąstyti jokio nesu­
tarimo, t. y. tokio santykio, kad jos, susietos viename
objekte, naikintų viena kitos padarinius, tad būtų 3 —
3 = 0. Tuo tarpu reiškinyje realybės (realitas phaenome­
non) iš tikrųjų gali viena kitai prieštarauti ir, sujungtos
tame pačiame subjekte, viena su kita nesutarti arba
iš dalies panaikinti ki t os padari ni us, kaip, pa­
vyzdžiui, dvi judinančiosios jėgos, veikiančios toje
pačioje tiesėje, kiek jos tą patį tašką traukia arba stu­
mia priešingomis kryptimis, arba kaip malonumas kom­
pensuoja skausmą.
3. Vi duj a ir i šori ška. Grynojo intelekto ob­
jekte viduja yra tik tai, kas (savo egzistavimu) neturi
jokio ryšio su kuo nors nuo jo skirtinga. Tuo tarpu tam
tikros substantia phaenomenon erdvėje vidiniai apibrėž­
tumai yra ne kas kita, kaip santykiai, ir pati tokia sub­
stancija yra perdėm tik santykių visuma. Substanciją
erdvėje mes pažįstame tik iš jėgų, kurios veikia erdvė­
je arba traukdamos prie savęs kitas jėgas (trauka), arba
sulaikydamos jų skverbimąsi į ją (atoveiksmis arba ne-
pralaidumas); mes nežinome kitų savybių, kurios suda- 245
skaitiniai.org
rytų substancijos, pasireiškiančios [mums] erdvėje ir
mūsų vadinamos materija, sąvoką. Tuo tarpu kaip gry­
nojo intelekto objektas kiekviena substancija turi turėti
vidinius apibrėžtumus ir jėgas, nukreiptas į vidinę rea­
lybę. Tačiau kokias vidines akcidencijas aš galiu mąs­
tyti, išskyrus tas, kurias man pateikia mano vidinis
jutimas, būtent išskyrus tai, kas yra pats mąs t ymas
arba kas nors jam analogiška? Todėl Leibnicas visas sub­
stancijas, netgi materijos sudedamąsias dalis, laikė pa­
prastais subjektais, turinčiais galią reikštis, žodžiu,
monadomi s, nes jis įsivaizdavo jas esant noume-
nus, iš kurių mintimis pašalino viską, kas gali reikšti
išorinį santykį, taigi ir sudėtį .
4. Mat eri j a ir forma. Šios dvi sąvokos s
daro bet kurios kitos refleksijos pagrindą —jos taip
neatskiriamai susijusios su bet kokiu intelekto taikymu.
Pirmoji iš jų žymi tai, kas apibrėžiama apskritai, o ant­
roji— jo apibrėžimą (ir viena, ir kita — transcendenta­
line prasme, nes abstrahuojamasi nuo bet kurių to, kas
duota, skirtingumų ir nuo būdo, kuriuo tai apibrėžiama).
Kitados logikai bendrybę vadino materija, o rūšinį skir­
tumą —forma. Kiekvieną sprendinį sudarančias sąvokas
galima vadinti logine materija (sprendinio), o jų santykį
^tarpininkaujant jungčiai) — sprendinio forma. Kiekvie­
nos esybės sudedamosios dalys (essentialia) yra mate­
rija, o būdas, kuriuo jos daikte sujungtos,— esybes for­
ma. Daiktų apskritai atžvilgiu beribė realybė taip pat
buvo laikoma bet kurios galimybės materija, o jos ap­
ribojimas (neigimas) — forma, kuria vienas daiktas ski­
riasi nuo kito pagal transcendentalines sąvokas. Intelek­
tas pirmiausia reikalauja, jog kas nors būtų duota (bent
jau sąvoka), kad tai būtų galima kokiu nors būdu api­
brėžti. Todėl grynojo intelekto sąvokoje materija yra
pirmesnė už formą, ir dėl to Leibnicas pirmiausia pripa­
žino daiktus (monadas) ir jiems vidujai būdingą suge­
bėjimą reikštis, kad paskui tuo pagrįstų išorinį daiktų
santykį ir jų būvių (būtent vaizdinių) bendravimą. To­
dėl [jo teorijoje] erdvė ir laikas buvo galimi kaip pa-
246 grindai ir sekmenys: erdvė — tik dėl substancijų tarpu-
skaitiniai.org
savio santykio, laikas — dėl substancijų apibrėžtumų
sąryšio. Taip ir turėtų būti iš tikrųjų, jei grynąjį inte­
lektą būtų galima betarpiškai sieti su objektais ir jei
erdvė ir laikas būtų daiktų pačių savaime apibrėžtumai.
Bet jei erdvė ir laikas tėra jusliniai stebimai, kuriuose
mes visus objektus apibrėžiame tiktai kaip reiškinius,
tai stebėjimo forma (kaip subjektyvi juslumo savybė)
yra ankstesnė už bet kokią materiją (pojūčius), taigi
erdvė ir laikas yra ankstesni už visus reiškinius ir visus
patyrimo duomenis ir veikiau kaip tik jie juos pirmiau­
sia ir daro galimus. Filosofas intelektualistas negalėjo
pakęsti, kad forma būtų ankstesnė už pačius daiktus ir
apibrėžtų jų galimybę — ir tai visai teisinga, nes jis
manė, kad mes daiktus stebime tokius, kokie jie yra
(nors ir padriku vaizdiniu). Bet, kadangi juslinis stebė­
jimas yra visiškai ypatinga subjektyvi sąlyga, kuri a
priori sudaro kiekvieno suvokimo pagrindą, o jo for­
ma pradinė, tai ši forma egzistuoja pati sau; o materi­
ja (arba patys daiktai, kurie reiškiasi) yra taip toli nuo
to, jog sudarytų pagrindą (taip reikėtų spręsti remian­
tis vien tik sąvokomis), kad jos galimybė veikiau nu­
mato esant formalų stebinį (laiką ir erdvę).

PASTABA DEL REFLEKSINIŲ SĄVOKŲ AMFIBOLIJOS

Tebus man leista vietą, kurią mes skiriame sąvokai

arba juslume, arba grynajame intelekte, vadinti
t r ans c e nde nt al i ne vieta. Taigi vietos, kurią
užima kiekviena sąvoka priklausomai nuo jos taikymo
pobūdžio, nustatymas ir nurodymas pagal taisykles, kaip
apibrėžti kiekvienos sąvokos vietą, būtų t r a ns c e n­
de nt a l i nė t opi ka — mokslas, kuris patikimai
apsaugotų nuo grynojo intelekto vingrybių ir iš to ky­
lančių iliuzijų, kiekvienu atveju skirdamas, kokiam
sugebėjimui pažinti sąvokos iš esmės priklauso. Kiek­
vieną sąvoką, kiekvieną pavadinimą, kuriuo aprėpiama
daug žinių, galima vadinti l o g i n e vieta. Tuo pagrįs­
ta Aristotelio l ogi nė topika, kuria galėjo naudo­
tis mokyklų mokytojai ir oratoriai, kad tam tikruose 247
skaitiniai.org
mąstymo padaliniuose surastų tai, kas geriausiai tiktų
jų svarstomai temai, ir postringautų arba daugžodžiau-
tų apie tai, sukurdami tam tikrą nuodugnumo regi­
mybę.
Tuo tarpu transcendentalinėje topikoje yra ne dau­
giau kaip keturi nurodytieji bet kokio palyginimo ir
skyrimo pavadinimai, kurie nuo kategorijų skiriasi tuo,
kad jie atvaizduoja ne objektą pagal tai, kas sudaro jo
sąvoką (dydis, realybė), bet tik vaizdinių visos įvai­
rovės palyginimą, kuris yra ankstesnis už daiktų sąvo­
ką. Tačiau šis palyginimas pirmiausia reikalauja ref­
leksijos, t. y. apibrėžti vietą, kurią užima lyginamų daik­
tų vaizdiniai: ar juos mąsto grynasis intelektas, ar juos
reiškinyje teikia juslumas.
Sąvokas galima logiškai lyginti nesirūpinant, kam
priklauso jų objektai, ar jie yra noumenai intelektui,
ar fenomenai — juslumui. Bet jei mes norime šiomis
sąvokomis priartėti prie objektų, tai pirmiausia reika­
linga transcendentalinė refleksija [nustatyti], kokio su­
gebėjimo pažinti objektai jie turi būti — ar grynojo
intelekto, ar juslumo. Be šios refleksijos aš šias sąvokas
vartoju labai nepatikimai, ir iš to kyla tariami sinteti­
niai pagrindiniai teiginiai, kurių kritinis protas negali
pripažinti ir kurie remiasi vien tik transcendentaline
amfibolija, t. y. grynojo intelekto objekto supainioji­
mu su reiškiniu.
Neturėdamas tokios transcendentalinės topikos ir to­
dėl apgautas refleksinių sąvokų amfibolijos, garsusis
Leibnicas sukūrė i n t e l e k t i n ę pas aul i o sis­
t emą arba, tiksliau, manė pažinęs daiktų vidinę pri­
gimtį, visus daiktus lygindamas tik su intelektu ir
abstrakčiomis formaliomis savo mąstymo sąvokomis.
Mūsų refleksinių sąvokų lentelė mums teikia tą neti­
kėtą pranašumą, kad atskleidžia visų jo teorijos dalių
skiriamuosius bruožus ir kartu šio savito mąstymo bū­
do, kuris rėmėsi vien tik nesusipratimu, svarbiausią
pagrindą. Leibnicas visus daiktus lygina vieną su kitu,
remdamasis tik sąvokomis, ir, suprantama, nerado tarp
248 jų jokių kitų skirtingumų, be tų, kuriais remdamasis
skaitiniai.org
intelektas skiria vieną nuo kitos savo grynąsias są­
vokas. Juslinio stebėjimo sąlygų, kuriose glūdi jų pa­
čių skirtingumai, jis nelaikė pradinėmis, nes juslumas
jam buvo tik padriko įsivaizdavimo būdas, o ne ypa­
tingas vaizdinių šaltinis; reiškinys jam buvo dai kt o
pa t i e s s av a i me vaizdinys, nors savo logine for­
ma ir skirtingas nuo intelektinio pažinimo, nes vaizdi­
nys, kiek jis paprastai nėra suskaidytas, į daikto sąvo­
ką įpina tam tikrą šalutinių vaizdinių priemaišą, kurią
intelektas moka nuo jos atskirti. Žodžiu, Leibnicas su-
i n t e l e k t u a l i n o reiškinius, panašiai kaip Lokas
pagal savo noogoni j o s 71 sistemą (jei man bus leis­
ta vartoti šį terminą) s u s e n s u a l i n o visas intelek­
tines sąvokas, t. y. laikė jas tik empirinėmis arba at-
sietinėmis refleksijos sąvokomis. Užuot intelekte ir jus­
lume ieškojęs vaizdinių dviejų visai skirtingų šaltinių,
kurie vis dėlto tik būdami s us i j ę galėtų teikti ob­
jektyvios reikšmės sprendinius apie daiktus, kiekvie­
nas iš šių žymių vyrų rėmėsi tik vienu iš tų dviejų
sugebėjimų, jų nuomone, betarpiškai liečiančiu daik­
tus pačius savaime, o kitą laikė nenuveikiančiu nie­
ko, tik supainiojančiu arba sutvarkančiu pirmojo vaiz­
dinius.
Todėl Leibnicas jutimų objektus lygino vieną su ki­
tu kaip daiktus apskritai tik intelekte. Pirma, [juos
lygino tiek], kiek intelektas apie juos turi spręsti kaip
apie tapačius arba skirtingus. Vadinasi, kadangi jis tu­
rėjo galvoje tik daiktų sąvokas, o ne jų vietą stebėji­
me, vien tik kuriuo objektai gali būti duoti, ir visiškai
išleido iš akių šių sąvokų transcendentalinę vietą (ar
objektą reikia priskirti prie reiškinių, ar prie daiktų
pačių savaime), tai savąjį to, kas neatskiriama, tapaty­
bės pagrindinio teiginio, galiojančio tik daiktų apskri­
tai sąvokoms, taikymą jis neišvengiamai turėjo išplėsti
taip pat ir jutimų objektams (mundus phaenomenon),
ir jam atrodė, kad tuo jis nemažai išplėtojo gamtos pa­
žinimą. Žinoma, jei aš žinau visus vandens lašo, kaip
daikto paties savaime, vidinius apibrėžtumus, ir jei vi­
sa jo sąvoka tapati kito lašo sąvokai, tai aš nė vieno 249
skaitiniai.org
lašo negaliu laikyti skirtingu nuo kito lašo. Bet jei la­
šas yra reiškinys erdvėje, tai jo vieta yra ne tik inte­
lekte (tarp sąvokų), bet ir jusliniame išoriniame stebė­
jime (erdvėje), o čia fizinės vietos visiškai indiferen­
tiškos daiktų vidinių apibrėžtumų atžvilgiu, ir vieta = b
gali talpinti daiktą, visiškai panašų ir lygų kitam daik­
tui, esančiam vietoje= a, lygiai kaip ir tada, jei jie vi­
dujai būtų labai skirtingi. Vietų skirtingumas objektų,
kaip reiškinių, daugį ir skirtingumą jau savaime, be ki­
tų sąlygų, daro ne tik galimą, bet ir būtiną. Vadinasi,
tariamas Leibnico dėsnis nėra gamtos dėsnis. Jis tėra
daiktų palyginimo vien tik sąvokomis analitinė tai­
syklė.
Antra, pagrindinis teiginys, kad realybės (kaip
vien tik tvirtinimai) niekada neprieštarauja viena ki­
tai logikos požiūriu, yra visiškai teisingas teiginys apie
sąvokų santykius, bet jis neturi jokios reikšmės nei gam­
tos atžvilgiu, nei apskritai kokio nors daikto paties
savaime (kurio sąvokos mes neturime) atžvilgiu. Rea­
lus nesutarimas aptinkamas visur, kur A—B= 0, t. y.
kur realybės, susietos viename objekte, panaikina viena
kitos padarinį; šitai nepaliaujamai rodo visos kliūtys ir
atoveiksmiai gamtoje, kurie tačiau remiasi jėgomtis ir
todėl turi būti vadinami iealitales phaenomena. Bendro­
ji mechanika gali netgi a priori nustatyti šio nesutarimo
empirines sąlygas kaip taisyklę, nurodydama krypčių
priešingumą — sąlyga, apie kurią transcendentalinė
realybės sąvoka nieko nežino. Nors ponas fon Leibnicas
šio teiginio nepaskelbė pompastiškai kaip naujo pagrin­
dinio teiginio, vis dėlto naudojosi juo sudaryti naujiems
teiginiams, o jo sekėjai jį aiškiai įjungė į savąją Leib­
nico— Volfo doktriną. Pagal šį pagrindinį teiginį, pa­
vyzdžiui, kiekvienas blogis yra ne kas kita, kaip būtybių
apribojimų, t. y. neigimų, padarinys, nes tik neigi­
mai galį būti priešingi realybei (vien tik daikto apskri­
tai sąvokoje taip iš tikrųjų yra, bet ne daiktuose kaip
reiškiniuose). Panašiai Leibnico šalininkai laikė ne tik
galimu, bet ir natūraliu dalyku vienoje esybėje sujung-
250 ti visą realybę be kokio nors susirūpinimą keliančio ne-
skaitiniai.org
sutarimo, nes jie nežinojo jokio kito nesutarimo, išsky­
rus prieštaravimą (kuriuo panaikinama paties daikto
sąvoka), bet nežinojo nesutarimo kaip abipusio sunaiki­
nimo, kai viena reali priežastis panaikina kitos pada­
rinį; sąlygas tokiam nesutarimui įsivaizduoti mes ran­
dame tik juslume.
Trečia, Leibnico monadologija neturi jokio kito
pagrindo, išskyrus tą, kad šis filosofas skirtingumą tarp
to, kas viduj a, ir to, kas išoriška, įsivaizdavo tik inte­
lekto atžvilgiu. Substancijos apskritai turi turėti kažką
v i d u j a, t. y. kažką laisva nuo visų išorinių santykių,
taigi ir nuo sudėties. Vadinasi, to, kas viduja daiktuose
pačiuose savaime, pagrindas yra tai, kas paprasta. Bet
viduja, būdinga daiktų būviui, taip pat negali būti jų
vieta, pavidalas, sąlytis ar judėjimas (visi šie apibrėž­
tumai yra išoriniai santykiai), ir dėl to mes negalime
substancijoms priskirti jokio kito vidinio būvio, išsky­
rus tą, kuriuo patys vidujai apibrėžiame savo jutimą,
būtent v ai z di ni ų būvį. Taip atsirado monados,
turinčios sudaryti visos visatos pagrindinę medžiagą;
o jų veikiančioji jėga glūdi tik vaizdiniuose, todėl jos
iš esmės veikia tik savyje.
Kaip tik dėl to Leibnico teorijoje galimo subs­
tancijų tarpusavio be ndr a v i mo principu tu-
rėjo būti iš anksto nus t at yt a harmonija ir juo
negalėjo būti fizinis poveikis. Kadangi visa veikia tik
viduje, t. y. savo vaizdinių srityje, tai vienos substan­
cijos vaizdinių būvis niekaip negali turėti jokio veiks­
mingo ryšio su kitos substancijos vaizdinių būviu, bet
kažkokia trečioji priežastis, daranti poveikį visoms
substancijoms, turėjo suderinti jų būvius, tiesa, ne
atsitiktine ir kiekvienu atskiru atveju specifine para­
ma (systema assistentiae)f bet visoms substancijoms ga­
liojančios priežasties, visoms joms teikiančios egzista­
vimą ir pastovumą, taigi ir tarpusavio atitikimą pagal
bendruosius dėsnius, idėjos vienumu.
Ketvi rta, pagarsėjusi Leibnico 1a i k o ir erd­
vės teori ja, suintelektualinanti šias juslumo for­
mas, kilo išimtinai iš tos pačios transcendentalinės ref- 251
skaitiniai.org
lėksijos iliuzijos. Jei aš išorinius daiktų santykius noriu
įsivaizduoti vien tik intelektu, tai šitai galima padaryti
tik jų poveikio vienas kitam sąvoka, ir jei aš daikto
būvį noriu susieti su kitu jo būviu, tai šitai galima pa­
daryti tik remiantis pagrindų ir sekmenų tvarka. Antai
Leibnicas erdvę suprato kaip tam tikrą substancijų
bendravimo tvarką, o laiką — kaip jų būvių dinaminį
nuoseklumą. O tai, kas ypatinga ir nuo daiktų nepri­
klauso, kas, atrodytų, būdinga erdvei ir laikui, jis pri­
skyrė šių sąvokų neai škumui , dėl kurio tai, kas
tėra dinaminių santykių forma, laikoma ypatingu stebi­
mu, egzistuojančiu savarankiškai ir ankstesniu už pa­
čius daiktus. Tad erdvė ir laikas Leibnico teorijoje buvo
daiktų pačių savaime (substancijų ir jų būvių) ryšio
galimos vien tik mąstyti formos. O daiktai buvo gali­
mos vien tik mąstyti substancijos (substantiae noume-
na). Tačiau vis dėlto jis šias sąvokas norėjo padaryti
galiojančias ir reiškiniams, nes juslumo nelaikė speci­
finiu stebėjimo būdu, bet objektų visų, netgi empirinių,
vaizdinių šaltinio ieškojo intelekte, o jutimams paliko
tik niekingą užsiėmimą — painioti ir iškreipti intelekto
vaizdinius.
Bet net jei mes ir galėtume api e dai kt us pa­
či us savai me ką nors sintetiškai pasakyti grynuo­
ju intelektu (o tai vis dėlto neįmanoma), tai šitai visai
negalėtų liesti reiškinių, kurie nepateikia daiktų pačių
savaime. Vadinasi, šiuo pastaruoju atveju aš savo są­
vokas turėčiau lyginti transcendentalinėje refleksijoje
visada tik juslumo sąlygomis, ir tada erdvė ir laikas bus
ne daiktų pačių savaime, bet reiškinių apibrėžtumai;
kokie gali būti daiktai patys savaime, aš nežinau ir man
nereikia šito žinoti, nes daiktas juk niekada negali man
pasirodyti kitaip, kaip tik reiškinyje.
Lygiai taip pat aš elgiuosi ir su kitomis refleksinė-
mis sąvokomis. Materija yra substantia phaenomenon.
To, kas jai vidujai būdinga, aš ieškau visose jos užima­
mos erdvės dalyse ir visuose jos sukeliamuose padari­
niuose, kurie, žinoma, visada gali būti tik išorinių juti-
252 mų reiškiniai. Vadinasi, iš tiesų aš nesurandu nieko be-
skaitiniai.org
sąlygiškai viduja, o surandu tik tai, kas yra santykiškai
viduja ir savo ruožtu susideda iš išorinių santykių. Ta­
čiau tai, kas, pagal grynąjį intelektą, materijoje besą­
lygiškai viduja, taip pat tėra chimera, nes materija vi­
sai nėra grynojo intelekto objektas; o transcendentali­
nis objektas, galbūt sudarantis reiškinio, kurį mes vadi­
name materija, pagrindą, tėra kažkas, ko mes netgi ne­
galėtume suprasti,’ jei kas nors mums ir galėtų pasakyti,
kas tai yra. Juk mes galime suprasti tik tuos žodžius,
kurie turi atitikmenį stebėjime. Jei nusiskundimai, kad
„mes vi s ai n e p a ž į s t a me to, kas daikte
viduja", turi reikšti, kad „grynuoju intelektu mes
nesuprantame, kokie patys savaime gali būti daiktai,
kurie mums pasireiškia“, tai jie visiškai neteisingi ir
neprotingi, nes išplaukia iš noro pažinti, taigi stebėti,
daiktus be jutimų, vadinasi, iš noro turėti tokį sugebėji­
mą pažinti, kuris visiškai skirtųsi nuo žmogiškojo ne
tik laipsniu, bet netgi stebėjimu ir pobūdžiu, vadinasi,
iš noro būti ne žmonėmis, bet esybėmis, apie kurias mes
netgi negalėtume pasakyti, ar jos apskritai galimos, o
juo labiau — kaip jos sudarytos. Stebėjimas ir reiškinių
analizė įsiskverbia į gamtos vidų, ir nežinia, kiek toli
jie ilgainiui pažengs. Bet net jei mums atsiskleistų vi­
sa gamta, mes vis dėlto niekada negalėtume atsakyti į
tuos transcendentalinius klausimus, kurie išeina už gam­
tos ribų, nes mums netgi savo pačių sielos nelemta ste­
bėti kokiu nors kitu stebėjimu, išskyrus tą, kuris būdin­
gas mūsų vidiniam jutimui. O sieloje glūdi mūsų jus­
lumo kilmės paslaptis. Juslumo santykis su objektu ir
šio vienumo transcendentalinis pagrindas, be abejo, sly­
pi per daug giliai, kad mes, netgi pačius save pažįstan­
tys tik vidiniu jutimu, taigi kaip reiškinį, galėtume nau­
doti tokį nederamą savo tyrimo įrankį atrasti kažkam
kitam, o ne visada vien tik kitiems reiškiniams, kurių
nejuslinę priežastį vis dėlto mielai norėtume ištirti.
Šių išvadų, gautų remiantis vien tik refleksijos
veiksmais, kritika labai naudinga tuo, kad ji aiškiai pa­
rodo visų išvadų apie objektus, lyginamus vienas su
kitu vien tik intelekte, negaliojimą ir kartu patvirtina 253
skaitiniai.org
tai, ką mes griežtai tvirtinome: kad reiškiniai, nors jų
ir negalima priskirti prie grynojo intelekto objektų kaip
daiktų pačių savaime, vis dėlto yra vieninteliai objek­
tai, kurių atžvilgiu mūsų pažinimas gali įgauti objekty­
vų realumą, t. y. kurių atžvilgiu sąvokas atitinka ste-
binys.
Jei mes reflektuojame tik logiškai, tai intelekte ly­
giname vieną su kita tik savo sąvokas, kad nustatytu­
me, ar vienoje ir kitoje glūdi tas pat, ar jos viena kitai
prieštarauja, ar ne, ar kas nors sąvokai vidujai būdin­
ga arba prie jos prijungiama ir kurią iš dviejų sąvokų
reikia laikyti duota, o kurią — tik būdu mąstyti duotą­
ją sąvoką. Bet jei aš šias sąvokas taikau objektui ap­
skritai (transcendentaline prasme), tiksliau neapibrėž-
damas, ar tai juslinio, ar intelektinio stebėjimo objektas,
tai tuojau atsiranda apribojimų (neišeiti už šios są­
vokos ribų), kurie iškreipia bet kokį empirinį jų taiky­
mą ir kaip tik tuo įrodo, kad objekto kaip daikto
apskritai vaizdinys ne tik nepakankamas , bet be
vaizdinio juslinio apibrėžimo ir nepriklausomai nuo em­
pirinės sąlygos yra pri e š t ari ngas , taigi reikia ar­
ba abstrahuotis nuo bet kurio objekto (logikoje), arba,
jei jis pripažįstamas, reikia jį mąstyti juslinio stebėji­
mo sąlygomis. Tad tai, ką galima vien tik mąstyti, rei­
kalautų visiškai specialaus stebėjimo, kuriuo mes ne­
disponuojame; kadangi jis mums nebūdingas, tai, ką
galima tik mąstyti, mums yra niekas, bet dėl to ir
reiškiniai negali būti objektai patys savaime. Juk jei
aš mąstau tik daiktus apskritai, tai išorinių santykių
skirtingumas, žinoma, negali sudaryti pačių daiktų skir­
tingumo, bet veikiau jį numato, ir jei vieno daikto są­
voka vidujai visai nesiskiria nuo kito daikto sąvokos,
tai aš tik imu tą patį daiktą skirtinguose santykiuose.
Be to, prijungus vien tik teigimą (realumo) prie kito
teigimo, padidėja tai, kas daikte pozityvu, ir iš jo nie­
ko neatimama ir niekas nesunaikinama; todėl tai, kas
daiktuose realu, apskritai negali vienas su kitu nesu-
2 54 tarti ir 1 1
. .
skaitiniai.org
* *
*

Kaip parodėme, refleksijos sąvokos dėl tam tikro

klaidingo jų supratimo daro tokią įtaką intelekto taiky­
mui, kad netgi vieną iš įžvalgiausių filosofų sugundė
[kurti] tariamą intelektinio pažinimo sistemą, kuri savo
objektus imasi apibrėžti be jutimų pagalbos. Kaip tik
dėl to šių sąvokų amfibolijoje glūdinčios klaidų prie­
žasties, sąlygojančios klaidingus pagrindinius teiginius,
atskleidimas duoda didelę naudą, nes patikimai apibrė­
žia ir saugo intelekto ribas.
Tiesa, reikia pasakyti, kad tai, kas būdinga arba
prieštarauja bendrajai sąvokai, taip pat būdinga arba
prieštarauja jai subordinuotai bet kuriai atskirai sąvo­
kai (dictum de omni et nullo); tačiau būtų absurdiška
šį loginį pagrindinį teiginį pakeisti, kad jis skambėtų
taip: ko nėra bendrojoje sąvokoje, to nėra ir atskirose
jai subordinuotose sąvokose. Juk pastarosios kaip tik
dėl to ir yra atskiros sąvokos, kad jose glūdi daugiau,
negu mąstoma bendrąja sąvoka. Tuo tarpu iš tikrųjų
visa Leibnico intelektinė sistema sukurta remiantis pa­
staruoju pagrindiniu teiginiu, tad ji griūva kartu su
juo ir kartu su visomis iš jo kylančiomis dviprasmy­
bėmis intelekto taikyme.
To, kas neatskiriama, tapatybės teiginys iš esmės
rėmėsi prielaida, kad jei daikto apskritai sąvokoje nėra
nieko skirtinga, tai to nėra ir pačiuose daiktuose; tad vi­
si daiktai, nesiskiriantys vienas nuo kito pačia savo są­
voka (pagal kokybę arba kiekybę), būtų visiškai tokie
patys (numero eadem). Bet kadangi pačioje kurio nors
daikto sąvokoje abstrahuojamasi nuo daugelio būtinų
jo stebėjimo sąlygų, tai, nuo ko abstrahuojamasi, su
keistu skubotumu laikoma visai nesamu ir daiktui pri­
skiriama tik tai, kas yra jo sąvokoje.
Kubinės pėdos erdvės sąvoka pati savaime yra vi­
siškai ta pati, nesvarbu, kur ir kaip dažnai aš ją mąs­
tyčiau. Bet d v i kubinės pėdos erdvėje vis dėlto skiriasi 255
skaitiniai.org
jau pačia savo vieta (numero diversa); šios vietos yra
stebėjimo, kuriuo šios sąvokos objektas pateikiamas,
sąlygos ir, nepriklausydamos sąvokai, jos vis dėlto pri­
klauso visam mūsų juslumui. Lygiai taip pat ir daikto
sąvokoje nėra nesutarimo, jei kas nors neigiama joje
nesusieta su kuo nors teigiama, o susietos vien tik tei­
giamos sąvokos negali nieko šalinti. Bet jusliniame ste­
bėjime, kuriuo yra duota realybė (pavyzdžiui judėji­
mas), yra sąlygos (priešingos kryptys), nuo kurių judė­
jimo sąvokoje buvo visiškai abstrahuotasi, bet kurios
daro galimą nesutarimą, tiesa, ne loginį, o tik tokį, kad
iš to, kas teigiama, atsiranda nulis=0. Negalima sakyti,
jog visos realybės dera tarpusavyje dėl to, kad tarp jų
sąvokų nėra nesutarimo*. Remiantis tik sąvokomis, tai,
kas viduja, yra visų santykio arba išorinių apibrėžtu­
mų substratas. Vadinasi, jei aš abstrahuojuosi nuo visų
stebėjimo sąlygų ir laikausi tiktai daikto apskritai sąvo­
kos, tai aš galiu abstrahuotis nuo visų išorinių santykių,
ir vis dėlto man dar turi likti to, kas visai nėra san­
tykis, o žymi tik vidinius apibrėžtumus, sąvoka. Atro­
do, kad iš to išplaukia išvada, jog kiekviename daikte
(substancijoje) yra kažkas besąlygiškai viduja, kas yra
ankstesnis už visus išorinius apibrėžtumus ir pirmiau­
sia juos daro galimus; tad šis substratas yra kažkas jau
neapimantis išorinių santykių, taigi kažkas papr as ­
ta (nes kūniški daiktai juk visada yra tik santykiai,
bent jau viena už kitos esančių dalių santykiai). Ir ka­
dangi mes nežinome jokių besąlygiškai vidinių apibrėž­
tumų, išskyrus duotus mūsų vidiniu jutimu, tai šis subs­
tratas yra ne tik paprastas, bet ir (pagal analogiją su
* Jei kas nors čia norėtų griebtis įprastinio išsisukinėjimo, esą
iealitates noumena bent jau negali veikti viena prieš kitą, tai turėtų
pateikti tokios grynos ir nejuslinės realybės pavyzdį, kad būtų ga­
lima suprasti, ar ji apskritai ką nors pateikia, ar nieko nepateikia.
Tačiau pavyzdžio negalima paimti iš niekur kitur, kaip tik iš paty­
rimo, kuris niekada nesiūlo nieko daugiau, išskyrus phaenomena,-
tad šis teiginys reiškia tik tai, kad sąvokoje, kurioje glūdi tik tvirti­
nimai, nėra jokių neigimų —teiginys, kuriuo mes niekada neabejo-
256 jome.
skaitiniai.org
mūsų vidiniu jutimu) apibrėžtas vai zdi ni ai s, t. y.
visi daiktai iš esmės būtų monados, arba paprastos
vaizdiniais apdovanotos esybės. Tai būtų visai teisinga,
jei prie sąlygų, vien tik kuriomis mums gali būti duoti
išorinio stebėjimo objektai ir nuo kurių abstrahuojasi
grynoji sąvoka, nepriklausytų niekas daugiau, išskyrus
daikto apskritai sąvoką. Mat pasirodo, kad pastovų
reiškinį erdvėje (nepralaidų tįsumą) gali sudaryti tik
santykiai, jame negali būti nieko besąlygiškai viduja, ir
vis dėlto reiškinys gali būti visų išorinių suvokimų pir­
masis substratas. Vien tik sąvokomis aš, žinoma, nega­
liu mąstyti nieko išoriška be to, kas viduja, kaip tik dėl
to, kad santykio sąvokos numato jau esant besąlygiškai
duotus daiktus ir be jų negalimos. Bet kadangi stebėji­
me glūdi kažkas, ko visai nėra vien tik daikto apskri­
tai sąvokoje ir kas teikia substratą, visai negalimą pa­
žinti vien tik sąvokomis, būtent erdvę, kuri kartu su
viskuo, kas joje yra, susideda tiktai iš formalių arba
taip pat ir iš realių santykių, tai, remdamasis tuo, kad
be to, kas besąlygiškai viduja, joks daiktas negali būti
pateiktas vien tik sąvokomi s, aš negaliu teigti,
kad ir pačiuose daiktuose, kuriuos apima šios sąvokos,
ir jų s t ebi ni uos e nėra nieko išoriška, ko pa­
grindo nesudarytų kažkas besąlygiškai viduja. Juk jei
mes abstrahavomės nuo visų stebėjimo sąlygų, tai, žino­
ma, vien tik sąvokoje mums nelieka nieko, išskyrus vi­
duja apskritai ir jo [dalių] tarpusavio santykį, dėl kurio
tik ir galima tai, kas išoriška. Bet šio abstrakcija pagrįs­
to būtinumo nėra daiktuose, kiek jie duoti stebėjimu su
tokiais apibrėžtumais, kurie išreiškia tiktai santykius ir
kurių pagrindo nesudaro kas nors viduja, nes jie yra
ne daiktai patys savaime, bet tik reiškiniai. Visa, ką
mes tik žinome apie materiją, tėra santykiai (tai, ką
mes vadiname daiktų vidiniais apibrėžtumais, yra vi­
duja tik santykiškai); bet tarp jų yra savarankiški ir
pastovūs santykiai, kuriais mums pateikiamas apibrėžtas
objektas. Ta aplinkybė, kad, kai aš abstrahuojuosi nuo
šių santykių, tai nieko nelieka mąstymui, nepašalina 257
skaitiniai.org
daikto kaip reiškinio sąvokos, taip pat objekto in
abstracto sąvokos, tačiau pašalina bet kokią objekto,
apibrėžiamo vien tik sąvokomis, t. y. noumeno, galimy­
bę. Žinoma, keista girdėti, kad daiktas ištisai turi susi­
dėti iš santykių, bet juk toks daiktas tėra reiškinys ir
visai negali būti mąstomas grynosiomis kategorijomis;
jis pats yra tik ko nors apskritai santykiai su jutimais.
Lygiai taip pat, jei mes to imsimės tik su sąvokomis,
daiktų in abstracto santykių negalima mąstyti kitaip,
kaip tik tariant, kad vienas daiktas yra kito daikto api­
brėžtumų priežastis, nes tokia yra pačių santykių mūsų
intelektinė sąvoka. Bet kadangi tokiu atveju mes abs-
trahuojamės nuo bet kokio stebėjimo, tai visai išleidžia­
me iš akių būdą, kuriuo įvairovės [dalys] gali apibrėžti
viena kitos vietą, būtent išleidžiame iš akių juslumo
formą (erdvę), kuri vis dėlto yra ankstesnė už bet ko­
kį empirinį priežastingumą.
Jei galimais vien tik mąstyti objektais mes laikysi­
me tokius daiktus, kurie mąstomi grynosiomis kategori­
jomis be jokios juslumo schemos, tai tokie daiktai ne­
galimi, nes visų mūsų intelektinių sąvokų objektyvaus
taikymo sąlyga yra tik mūsų juslinio stebėjimo, kuriuo
mums objektai pateikiami, būdas, ir jei mes nuo stebė­
jimo abstrahuojamės, tai intelektinės sąvokos neturi
jokio ryšio su kokiu nors objektu. Net jei kas nors ir
norėtų tarti esant kitokį stebėjimo būdą negu mūsų
jusĮinis stebėjimas, tai vis tiek mūsų mąstymo funkci­
jos jam neturėtų jokios reikšmės. O jei galimais vien
tik mąstyti objektais laikome tik nejuslinio stebėjimo
objektus, kuriems mūsų kategorijos, žinoma, negalioja
ir apie kuriuos dėl to mes niekada negalime turėti jokių
žinių (nei stebinio, nei sąvokos), tai šia grynai negaty­
via reikšme noumenus, žinoma, reikia pripažinti, nes
tokiu atveju šitai reiškia tik tai, kad mūsų stebėjimo
būdas aprėpia ne visus daiktus, bet tik mūsų jutimų
objektus, vadinasi, jo objektyvaus galiojimo sritis yra
258 apribota, tad lieka vietos kokiam nors kitam stebėjimo
skaitiniai.org
būdui ir, vadinasi, taip pat daiktams kaip jo objektams.
Bet tokiu atveju noumeno sąvoka yra probleminė, t. y.
ji yra vaizdinys daikto, apie kurį mes negalime pasakyti
nei kad jis galimas, nei kad negalimas, nes nežinome
kito stebėjimo būdo, išskyrus savąjį juslinį stebėjimą,
ir nežinome kitos sąvokų rūšies, išskyrus kategorijas,
bet nei mūsų stebėjimas, nei mūsų kategorijos neatitin­
ka jutimams neprieinamo objekto. Todėl mes dar nega­
lime nei teigiamai išplėsti mūsų mąstymo objektų sri­
ties už mūsų juslumo sąlygų ribų, nei tarti esant, be
reiškinių, dar grynojo mąstymo objektus, t. y. noume-
nus, nes jie neturi jokios nurodytinos teigiamos reikš­
mės. O dėl kategorijų reikia pripažinti, kad vien tik jų
dar nepakanka pažinti daiktams patiems savaime, ir be
juslumo duomenų jos būtų tik subjektyvios intelekto
vienumo formos, neturinčios jokio objekto. Tiesa, mąs­
tymas pats savaime nėra jutimų produktas ir šia pras­
me nėra jų apribojamas, bet dėl to jis dar neįgyja sa­
varankiško gryno taikymo, nedalyvaujant juslumui,
nes tokiu atveju jis neturi obj ekt o. Tokiu ob­
j ekt u negalima pavadinti ir noumeno, nes noumenas
yra būtent probleminė sąvoka visai kitokio stebėjimo ir
visai kitokio intelekto negu mūsų objekto —taigi ob­
jekto, kuris pats yra problema. Tad noumeno sąvoka
nėra objekto sąvoka, ji yra tik neišvengiamai su mūsų
juslumo apribojimu susijęs klausimas —ar gali egzis­
tuoti objektai, visiškai nepriklausomi nuo mūsų juslinio
stebėjimo. į šį klausimą tegalima atsakyti neapibrėžtai,
būtent: kadangi juslinis stebėjimas apima ne visus
daiktus be skirtumo, tai lieka vietos daugeliui kitų ob­
jektų, vadinasi, jie besąlygiškai nepaneigiami, bet, be­
turint apibrėžtos sąvokos (nes jokia kategorija tam ne­
tinka), jų taip pat negalima laikyti mūsų intelekto ob­
jektais.
Tad intelektas apriboja juslumą, tuo neišplėsdamas
savo paties srities, ir kadangi jis įspėja juslumą, kad
šis nereikštų pretenzijų pažinti daiktus pačius savaime 259
skaitiniai.org
ir pasitenkintų reiškiniais, tai jis mąsto objektą patį
savaime, tačiau tik kaip transcendentalinį objektą, ku­
ris yra reiškinio priežastis (taigi pats nėra reiškinys) ir
kuris negali būti mąstomas nei kaip dydis, nei kaip
realybė, nei kaip substancija ir t. t. (nes šios sąvokos
visada reikalingos juslinių formų, kuriomis jos apibrė­
žia objektą); vadinasi, apie šį objektą visiškai nežino­
ma, ar jis yra mumyse, ar už mūsų, ar jis būtų sunai­
kintas kartu su juslumu, ar išliktų ir jį pašalinus. Jei
šį objektą mes norime pavadinti noumenu dėl to, kad
jo vaizdinys nejuslinis, tai čia mūsų valia. Bet kadangi
mes negalime jam taikyti nė vienos iš mūsų intelekti­
nių sąvokų, tai šis vaizdinys vis dėlto mums lieka tuš­
čias ir tinka tik apibrėžti mūsų juslinio pažinimo riboms
ir palieka laisvą vietą, kurios mes negalime užpildyti
nei galimu patyrimu, nei grynuoju intelektu.
Tad šio grynojo intelekto kritika neleidžia sukurti
naujos objektų srities, išskyrus tuos objektus, kurie jam
gali pasireikšti kaip reiškiniai, ir neleidžia nuklysti
į galimus vien tik mąstyti pasaulius, netgi į jų sąvoką.
Klaida, kuri mus akivaizdžiausiai į tai pastūmėja ir ku­
rią, žinoma, galima atleisti, bet negalima pateisinti, yra
ta, kad intelektas, priešingai jo paskirčiai, taikomas
transcendentaliai, ir objektai, t. y. galimi stebimai, turi
taikytis prie sąvokų, o ne sąvokos —prie galimų stebi­
mų (kuriais tik ir remiasi jų objektyvi reikšmė). Savo
ruožtu šito priežastis ta, kad apercepcija ir kartu mąsty­
mas yra ankstesni už bet kokį galimą apibrėžtą vaiz­
dinių išdėstymą. Vadinasi, mąstydami ką nors apskri­
tai ir vienu atžvilgiu apibrėždami tai jusliškai, mes vis
dėlto skiriame bendrą ir in abstracto įsivaizduojamą ob­
jektą nuo šio jo stebėjimo būdo; tada mums lieka būdas
apibrėžti objektą tik mąstymu, kuris, tiesa, tėra loginė
forma be turinio, bet mums vis dėlto atrodo esąs ob­
jekto paties savaime (noumeno) egzistavimo nepriklau­
somai nuo mūsų jutimais apsiribojančio stebėjimo
260 būdas.
skaitiniai.org
*
*

Prieš apleisdami transcendentalinę analitiką, mes

dar turime pridurti kai ką, kas, nors savaime nėra
itin svarbu, vis dėlto, atrodo, gali būti reikalinga dėl
sistemos išsamumo. Aukščiausia sąvoka, nuo kurios pa­
prastai pradedama transcendentalinė filosofija, yra vi­
suotinis skirstymas j tai, kas galima, ir tai, kas negali­
ma. Bet kadangi bet kuris skirstymas numato jau su­
skirstytą sąvoką, tai reikalinga dar aukštesnė sąvoka,
ir ji yra objekto apskritai (imamo problemiškai, ne-
sprendžiant, ar tas objektas yra kas nors, ar jis yra
niekas) sąvoka. Kadangi kategorijos yra vienintelės są­
vokos, susijusios su objektais apskritai, tai ar objektas
yra kas nors, ar jis yra niekas, skiriama pagal katego­
rijų tvarką ir jomis vadovaujantis.
1. Sąvokoms „visi'', „daugelis", „vienas" priešprie­
šinama sąvoka, kuri visa pašalina, t. y. sąvoka „nė
vienas". Tad sąvokos, kurios neatitinka joks galimas
nurodyti stebinys, objektas=niekas, t. y. ji yra sąvoka
be objekto, panašiai kaip noumenai, kurių negalima
priskirti prie galimybių, nors dėl to jie neturi būti lai­
komi negalimais (ens rationis), arba galbūt panašiai
kaip tam tikros naujos pagrindinės jėgos, kurios mąs­
tomos, tiesa, neprieštaringai, bet ir be pavyzdžio iš pa­
tyrimo, ir kurios dėl to negali būti laikomos galimy­
bėmis.
2. Realybė —tai k a s nors, neigimas —tai n i e-
k a s, būtent objekto nebuvimo sąvoka, tokia kaip „še­
šėlis", „šaltis" (nihil privativum).
3. Vien tik stebėjimo forma be substancijos pati sa­
vaime yra ne objektas, o tik objekto (kaip reiškinio)
formali sąlyga, kaip, pavyzdžiui, grynoji erdvė ir gry­
nasis laikas, kurie, tiesa, kaip stebėjimo formos yra kas
nors, tačiau patys nėra objektai, kurie būtų stebimi (ens
imaginarium).
4. Sąvokos, kuri pati sau prieštarauja, objektas yra
niekas, nes ši sąvoka yra niekas, tai, kas negalima, kaip, 261
skaitiniai.org
pavyzdžiui, daugiasienis, sudarytas iš dviejų kraštinių
(nihil negativum).
Šio sąvokos „niekas" skirstymo lentelė (atitin­
kamas sąvokos „kas nors" skirstymas iš jo savaime iš­
plaukia) dėl to turėtų būti pateikta taip:
NIEKAS
kaip:
1.
Tušči a s ą v o ka be objekto,
ens rationis.
2. 3.
Tušči as s ąvokos Tušči as s t ebi nys
objektas, beobj ekt o,
nihil privativum. ens imaginarium.
4.
Tušči as obj e kt a s be sąvokos,
nihil negativum.
Matome, kad mintimi sukuriamas objektas (Nr. 1)
nuo neobjekto (Nr. 4) skiriasi tuo, kad pirmojo negali­
ma priskirti prie galimybių, nes jis tėra prasimanymas
(nors neprieštaringas), o antrasis yra priešingas galimy­
bei, nes jo sąvoka netgi pati save pašalina. Bet ir viena,
ir antra yra tuščios sąvokos. Tuo tarpu nihil privativum
(Nr. 2) ir ens imaginarium (Nr. 3) yra tušti duomenys
sąvokoms. Jei nebūtų juntama šviesa, tai nebūtų galima
įsivaizduoti tamsos, ir jei nebūtų suvokiamos tįsios esy­
bės, tai nebūtų galima įsivaizduoti erdvės. Ir neigimas,
ir vien tik stebėjimo forma be to, kas realu, nėra ob­
jektai.

262
skaitiniai.org

TRANSCENDENTALINES LOGIKOS
A N T R A DALI S
TRANSCENDENTAUNĖ DIALEKTIKA

ĮVADAS
I
Apie transcendentalinę regimybę
Dialektiką apskritai anksčiau mes vadinome r egi my­
bės logika. Tai nereiškia, kad ji yra mokslas apie
t i ki mybę, nes tikimybė yra tiesa, tačiau pažinta
remiantis nepakankamais pagrindais. Vadinasi, jos tei­
kiamas pažinimas, nors ir nepakankamas, vis dėlto nėra
klaidinantis ir todėl neturi būti atskirtas nuo logikos
analitinės dalies. Dar mažiau pagrindo r ei ški nį ir
r egi mybę laikyti tapačiais, nes tiesa arba regimy­
bė yra ne objekte, kiek jis stebimas, bet sprendinyje
apie objektą, kiek jis mąstomas. Tad iš tiesų yra teisin­
ga sakyti, kad juslės neklysta, tačiau ne dėl to, kad jos
visada tiksliai sprendžia, bet dėl to, kad jos iš viso ne­
sprendžia. Todėl ir tiesa, ir suklydimas, taigi ir regimy­
bė, kaip sąlygojanti pastarąjį, randami tik sprendinyje,
t. y. tik objekto santykyje su mūsų intelektu. Pažinime,
kuris visiškai atitinka intelekto dėsnius, jokio suklydi­
mo nėra. Jusliniame vaizdinyje (kadangi jame visiškai
nėra sprendinio) suklydimo taip pat nėra. Jokia gamtos
jėga pati savaime negali nukrypti nuo savo dėsnių. To­
dėl nei intelektas pats savaime (be kitos priežasties įta­
kos), nei juslės pačios savaime neklystų; pirmasis ne­
klystų dėl to, kad, jei jis veikia tik pagal savo dėsnius,
rezultatas (sprendinys) būtinai turi atitikti šiuos dėsnius.
O intelekto dėsnių atitikimas yra kiekvienos tiesos for­
malioji ypatybė. Juslės neteikia jokio sprendinio —nei
teisingo, nei klaidingo. Kadangi mes neturime jokių ki- 263
skaitiniai.org
tų pažinimo šaltinių, išskyrus šiuos du, tai išeina, kad
suklydimas atsiranda tik dėl nepastebėtos juslumo įta­
kos intelektui, dėl kurios atsitinka taip, kad sprendinio
subjektyvūs pagrindai susilieja su objektyviais ir nu­
kreipia juos nuo jų paskirties*, panašiai kaip judantis
kūnas pats savaime visada judėtų ta pačia kryptimi tie­
siąja linija, bet jei tuo pačiu metu kita jėga jį veikia
kita kryptimi, tai jis pradeda judėti kreive. Todėl, norint
savitą intelekto veikimą atskirti nuo į jį įsimaišiusios
jėgos, klaidingą sprendinį reikės laikyti įstrižaine tarp
dviejų jėgų, kurios apibrėžia sprendinį dviem skirtingo­
mis kryptimis, tarsi sudarančiomis kampą, ir tą sudėtinį
jų veikimą suskaidyti į paprastus intelekto ir juslumo
veiksmus. Grynieji aprioriniai sprendiniai turi būti su­
skaidomi transcendentaline refleksija, kuria (kaip jau
buvo sakyta) kiekvienam vaizdiniui nurodoma jo vieta
jį atitinkančiame sugebėjime pažinti, taigi nustatoma ir
sugebėjimo pažinti įtaka vaizdiniui.
Čia mes neketiname nagrinėti empirinės regimybės
(pavyzdžiui, optinės apgaulės), kuri pasitaiko, empiriškai
taikant šiaip jau teisingas intelekto taisykles, ir dėl ku­
rios vaizduotės įtaka suvedžioja sprendimo galią; mus
domina tiktai t r a ns c e nde nt a l i nė regimybė,
daranti įtaką pagrindiniams teiginiams, kurie skirti tai­
kyti ne patyrimo srityje, o patyrimas mums bent jau
pateiktų jų teisingumo kriterijų. Nepaisant visų kriti­
kos įspėjimų, transcendentalinė regimybė visiškai nuve­
da mus už empirinio kategorijų taikymo ribų ir masina
gr ynoj o i nt el ekt o [srities] išplėtimo iliuzija.
Pagrindinius teiginius, kurių taikymas visiškai išsitenka
galimo patyrimo ribose, mes vadinsime i manent i ­
niais, o tuos pagrindinius teiginius, kurie turi per­
žengti šias ribas,—t r ans cendent i ni ai s. Ta­
čiau čia aš turiu galvoje ne kategorijų t r ans cen­
dent al i nį taikymą ar piktnaudžiavimą jomis, kuris
* Juslumas, subordinuotas intelektui kaip objektas, kuriam in­
telektas taiko savo funkcijas, yra realių žinių šaltinis. Eet kaip tik
juslumas, kiek jis daro poveikį pačiai intelekto veiklai ir nukreipia
264 jį spręsmui, yra suklydimo pagrindas.
skaitiniai.org
yra tiesiog klaida kritikos nepažabotos sprendimo ga­
lios, per maža kreipiančios dėmesio į ribas srities, ku­
rioje tik ir galima grynojo intelekto veikla; transcen­
dentiniais aš vadinu tikruosius pagrindinius teiginius,
kurie įgalina mus nugriauti visus tuos pasienio stulpus
ir leistis į visai naują sritį, kuri nepripažįsta jokios de­
markacijos. Todėl terminai t r a n s c e n d e n t a l i ­
nis ir t r a ns c e nde nt i ni s netapatūs. Mūsų
anksčiau pateiktieji grynojo intelekto pagrindiniai tei­
giniai turi būti taikomi tik empiriškai; o ne transcen­
dentaliai, t. y. išeinant už patyrimo ribų. Pagrindinis
teiginys, pašalinantis šias ribas, netgi liepiantis jas per­
žengti, vadinamas transcendentiniu. Jei mūsų kritikai
gali pasisekti atskleisti šių pretenzingų pagrindinių tei­
ginių iliuziškumą, tai tik empiriškai taikomus pagrindi­
nius teiginius, priešingai negu pirmuosius, galima va­
dinti grynojo intelekto i mane nt i ni a i s pagrindi­
niais teiginiais.
Loginė regimybė, kurią sudaro tik proto formos pa­
mėgdžiojimas (klaidingų išvadų regimybė), atsiranda
vien tik dėl dėmesio loginėms taisyklėms stokos. Todėl
kai tik dėmesys sutelkiamas į pateiktuosius atvejus,
loginė regimybė visiškai išnyksta. Tuo tarpu transcen­
dentalinė regimybė vis tiek neišnyksta net ir tada, kai
ji jau atskleista ir jos menkybė aiškiai įžvelgta trans­
cendentaline kritika. (Pavyzdžiui, teiginio ,,Pasaulis pri­
valo turėti pradžią laike" regimybė.) Priežastis čia ta,
kad mūsų prote (kai jis imamas subjektyviai, kaip žmo­
gaus pažintinis sugebėjimas) yra jo taikymo pagrin­
dinės taisyklės ir principai, kurie turi visiškai ob­
jektyvių pagrindinių teiginių pavidalą ir dėl kurių mū­
sų sąvokų tam tikro ryšio subjektyvus būtinumas inte­
lekto naudai laikomas daiktų pačių savaime apibrėžimo
objektyviu būtinumu. Tai iliuzija, kurios niekaip
negalima išvengti, lygiai kaip negalima išvengti, kad
jūra viduryje mums atrodytų aukštesnė negu prie kran­
to, nes jos vidurį mes matome apšviestą aukštesnių
šviesos spindulių; arba dar geresnis pavyzdys: lygiai
kaip astronomas negali sukliudyti, kad tekantis Menu- 265
skaitiniai.org
lis jam atrodytų didesnis, nors jo ir neapgauna ši re­
gimybė.
Tad transcendentalinė dialektika pasitenkina tuo,
jog atskleidžia transcendentalinių sprendinių regimybę
ir kartu saugo, kad ji mūsų neapgautų. Bet ji niekada
negali padaryti, kad ši regimybė išnyktų (panašiai kaip
loginė regimybė) ir liautųsi buvusi regimybe —čia mes
turime reikalą su na t ūr a l i a ir neišvengiama i l i u­
zija, kuri pati remiasi subjektyviais pagrindiniais tei­
giniais, o pakiša juos kaip objektyvius, tuo tarpu loginė
dialektika, atskleisdama klaidingas išvadas, turi reikalą
tik su klaida, padaroma laikantis pagrindinių teiginių,
arba su dirbtine regimybe, sukuriama juos pamėgdžio­
jant. Vadinasi, yra natūrali ir neišvengiama grynojo
proto dialektika —ne tokia, kurioje koks nors dile­
tantas pats susipainioja dėl žinių stokos arba kurią
dirbtinai išgalvoja koks nors sofistas, kad supainiotų
protingus žmones, bet tokia, kuri neatskiriamai būdinga
žmogaus protui ir kuri netgi po to, kai atskleidėme jos
iliuziškumą, vis dėlto nesiliauja protą apgaudinėjusi ir
nepaliaujamai jį stūmusi į akimirkos suklydimus, ku­
riuos nuolat reikia šalinti.

II
Apie grynąjį protą kaip transcendentalinės
regimybės buveinę
A. Apie protą apskritai

Visas mūsų pažinimas prasideda nuo juslių, paskui

pereina į intelektą ir užsibaigia prote, už kurį aukščiau
mumyse nieko nėra apdoroti stebėjimo medžiagai ir
pajungti jai aukščiausiam mąstymo vienumui. Dabar aš
turiu aptarti šį aukščiausią pažintinį sugebėjimą ir esu
keblioje padėtyje. Protas, kaip ir intelektas, taikomas
grynai formaliai, t. y. logiškai, kai jis abstrahuojasi nuo
266 pažinimo bet kokio turinio; bet jis taikomas taip pat
skaitiniai.org
ir realiai, nes pats protas yra tam tikrų sąvokų ir pa­
grindinių teiginių, kurių jis neperima nei iš juslių, nei
iš intelekto, šaltinis. Pirmasis proto sugebėjimas, žino­
ma, seniai logikų išaiškintas kaip sugebėjimas tarpiškai
daryti išvadas (skirtingai nuo tiesioginių išvadų, conse­
quentiis immediatis), bet iš to dar nepaaiškėja antrasis
sugebėjimas, kuris pats sukuria sąvokas. Kadangi čia
protas skirstomas į loginį ir transcendentalinį sugebėji­
mą, tai reikia ieškoti šio pažinimo šaltinio aukščiausios
sąvokos, apimančios abi sąvokas; remdamiesi analogija
su intelektinėmis sąvokomis, galime tikėtis, kad loginė
sąvoka mums kartu bus raktas transcendentalinei sąvo­
kai ir kad loginių sąvokų funkcijų lentelė kartu pateiks
proto sąvokų genealoginį medį.
Pirmojoje mūsų transcendentalinės logikos dalyje
intelektą apibrėžėme kaip sugebėjimą kurti taisykles;
čia mes protą nuo intelekto skiriame tuo, kad vadiname
jį s ugebėj i mu kur t i pri ncipus.
Terminas „principas" yra dviprasmis ir paprastai žy­
mi tik žinojimą, kurį galima taikyti kaip principą, nors
pats savaime ir savo kilme jis nėra principas. Kiekvie­
nas bendrasis teiginys, net jeigu jis būtų išvestas (in­
dukcija) iš patyrimo, gali būti didžiąja premisa sampro­
tavime; bet dėl to jis pats dar nėra principas. Matema­
tikos aksiomos (pavyzdžiui, „Per du taškus galima nu­
brėžti tik vieną tiesę") yra netgi bendrosios apriorinės
žinios ir todėl atvejų, kurie gali būti joms subordinuo­
ti, atžvilgiu teisėtai vadinamos principais. Bet dėl to aš
dar negaliu sakyti, kad šią tiesių savybę pažįstu apskri­
tai ir pačią savaime iš principų, nes pažįstu ją tik gry­
nuoju stebėjimu.
Todėl pažinimu iš principų aš vadinčiau tik tokį pa­
žinimą, kai sąvokomis pažįstu atskirybę bendrybėje.
Antai kiekvienas samprotavimas yra pažinimo išvedimo
iš principo forma, nes didžioji premisa visada teikia
sąvoką, dėl kurios visa, kas subordinuojama jos sąlygai,
pažįstama iš jos pagal principą. Kadangi kiekvienas
bendras žinojimas samprotavime gali būti didžiąja
premisa ir kadangi intelektas a priori teikia tokius 267
skaitiniai.org
bendruosius teiginius, tai ir juos galima vadinti princi­
pais jų galimo taikymo požiūriu.
Bet jei šiuos grynojo intelekto pagrindinius teiginius
traktuosime pačius savaime pagal jų kilmę, tai jie vi­
sai nėra žinios, išplaukiančios iš sąvokų. Jie netgi ne­
būtų a priori galimi, jei mes nepasitelktume grynojo
stebėjimo (matematikoje) arba galimo patyrimo apskri­
tai sąlygų. Teiginio, kad visa, kas vyksta, turi priežas­
tį, visai negalima išvesti iš to, kas apskritai vyksta, są­
vokos; priešingai, šis pagrindinis teiginys rodo, kaip pir­
miausia galima įgyti apibrėžtą patyrimu pagrįstą to, kas
vyksta, sąvoką.
Vadinasi, intelektas visai negali teikti sintetinių iš
sąvokų išplaukiančių žinių, o šios žinios iš esmės yra
tai, ką aš vadinu principais absoliučia prasme, tuo tar­
pu visus bendruosius teiginius apskritai galima vadinti
santykiniais principais.
Jau seniai pageidaujama —ir kada nors (tik kas ži­
no, kada) tai galbūt išsipildys,—kad vietoj begalinės
pilietinių įstatymų įvairovės vis dėlto pagaliau būtų
surasti jų principai, nes tik čia gali glūdėti, kaip sako­
ma, įstatymų leidimo supaprastinimo paslaptis. Bet įs­
tatymai čia taip pat tėra mūsų laisvės apribojimai są­
lygomis, kuriomis ji visiškai atitinka pati save; tad jie
liečia tai, kas visiškai yra mūsų pačių kūrinys ir kieno
priežastis dėl tų sąvokų galime būti mes patys. Tačiau
paaiškinti, kaip objektai patys savaime, daiktų prigim­
tis paklūsta principams ir turi būti apibrėžiami vien tik
sąvokomis,—tai reikalavimas, kuris jei ne neįmano­
mas, tai bent didžiai beprasmis. Bet, kad ir kaip būtų iš
tikrųjų (šį klausimą mes dar tirsime), iš to bent išaiš­
kėja, kad pažinimas remiantis principais (pačiais savai­
me) yra kažkas visai skirtinga negu tiktai intelekto
teikiamas pažinimas, kuris, tiesa, kaip principas taip pat
gali būti ankstesnis už kitas žinias, bet pats savaime
(kiek jis yra sintetinis) nesiremia vien tik mąstymu ir
neapima bendrybės, gautos iš sąvokų.
Jei intelektas yra sugebėjimas sukurti reiškinių vie-
268 numą, remiantis taisyklėmis, tai protas yra sugebėjimas
skaitiniai.org
sukurti intelekto taisyklių vienumą pagal principus.
Vadinasi, protas niekada nėra nukreiptas tiesiog į pa­
tyrimą arba į kokį nors objektą, bet visada nukreiptas
j intelektą, kad sąvokomis įvairioms jo žinioms a priori
suteiktų vienumą, kurį galima vadinti proto vienumu
ir kuris visai kitokio pobūdžio negu tas vienumas, kurį
gali sukurti intelektas.
Tokia yra bendroji proto sugebėjimo samprata, kiek
ją buvo galima paaiškinti visiškai be pavyzdžių (ku­
riuos ketinu pateikti tik vėliau).

B. Apie loginį proto taikymą

Daromas tam tikras skirtumas tarp to, kas pažįstama

betarpiškai, ir to, kas tik išsamprotaujama. Tai, kad fi­
gūroje, apribotoje trimis tiesėmis, yra trys kampai, pa­
žįstama betarpiškai; o tai, kad šių kampų suma lygi
dviem statiems kampams, išsamprotauta. Kadangi mums
nuolat prireikia samprotavimo ir dėl to mes visiškai
prie jo pripratome, tai pagaliau nebepastebime šio skir­
tumo ir dažnai —kaip, pavyzdžiui, vadinamosios jutimų
apgaulės atveju —laikome betarpiškai pažinta tai, ką
vis dėlto tik išsamprotavome. Kiekviename samprota­
vime yra vi enas pagrindą sudarantis teiginys ir
ki t as teiginys, kuris iš jo išplaukia, būtent išvada, ir
pagaliau seka (išvedimas), kuri išvados teisingumą ne­
išvengiamai susieja su pagrindo teisingumu. Jei išves­
tasis sprendinys jau glūdi pagrinde taip, kad iš jo gali
būti išvestas nepasitelkus trečiojo vaizdinio, tai sam­
protavimas vadinamas betarpišku (consequentia imme­
diata); aš būčiau linkęs vadinti jį intelektine išvada. O
jei, be pagrindą sudarančių žinių, išvadai gauti dar
reikalingas kitas sprendinys, tai išvedimas vadinamas
samprotavimu. Teiginyje ,,Visi žmonės mi r­
tingi" jau glūdi teiginiai ,,Kai kurie žmonės mirtin­
gi", „Kai kurie mirtingieji yra žmonės", „Niekas, kas
nemirtinga, nėra žmogus", ir todėl šie teiginiai yra pir­
mojo teiginio betarpiškos išvados. Tuo tarpu teiginys 269
skaitiniai.org
„Visi mokslininkai mirtingi" neglūdi pagrindu laiko­
mame teiginyje (nes mokslininko sąvokos jame visai
nėra) ir iš jo gali būti išvestas tik per tarpinį spren­
dinį.
Kiekviename samprotavime i nt e l e kt u aš pir­
miausia mąstau t ai sykl ę (major). Antra, pasitelkęs
s pr endi mo galią, tam tikrą žinojimą aš su­
bor di nuoj u taisyklės sąlygai (minor). Pagaliau
protu, taigi a priori, api br ėži u savąjį žinojimą
taisyklės predikatu (conclusio). Taigi santykis tarp ži­
nojimo ir jo sąlygos, nustatomas didžiąja premisa kaip
taisykle, sukuria įvairias samprotavimų rūšis. Vadinasi,
samprotavimai, kaip ir visi sprendiniai, yra trejopi, kiek
jie vienas nuo kito skiriasi būdu, kuriuo išreiškia žino­
jimo santykį intelekte,—būtent kat egor i š ki ej i ,
hi pot et i ni ai ir ski r st yt i ni ai .
Jei, kaip dažniausiai būna, išvada pateikta kaip
sprendinys, kad išsiaiškintume, ar ji neišplaukia iš jau
turimų sprendinių, kuriais mąstomas visai kitas objek­
tas, tai aš ieškau intelekte šios išvados patvirtinimo —
ar jos nėra intelekte tam tikromis sąlygomis pagal
bendrą taisyklę. Jei tokią sąlygą aš surandu ir jei iš­
vados objektą galima subordinuoti esamai sąlygai, tai
išvada išplaukia iš taisyklės, gal i oj anči os ir ki­
ti ems pažinimo obj ekt ams. Iš čia matyti,
kad protas samprotavimuose didžiulę intelekto žinių
įvairovę siekia paversti mažesniu principų (bendrųjų
sąlygų) skaičiumi ir taip sukurti aukščiausią jų vie­
numą.

C. Apie grynąjį proto taikymą

Ar galima protą izoliuoti ir ar tokiu atveju jis tebėra
savarankiškas šaltinis sąvokų ir sprendinių, kurie kyla
vien tik iš jo ir per kuriuos jis santykiauja su objek­
tais, ar jis tėra subordinuotas sugebėjimas turimoms ži­
nioms suteikti tam tikrą formą, vadinamą logine, ku-
270 riuo intelektinės žinios subordinuojamos vienos kitoms,
skaitiniai.org
o žemesnės taisyklės subordinuojamos aukštesnėms (ku­
rių sąlyga savo sritimi apima pirmųjų sąlygą) tik tiek,
kiek šitai galima pasiekti jas lyginant? Štai klausimas,
kurį mes kol kas turime spręsti. Taisyklių įvairovės ir
principų vienumo protas iš tikrųjų reikalingas, kad in­
telektą visiškai suderintų su juo pačiu, panašiai kaip
intelektas stebėjimo įvairovę subordinuoja sąvokoms ir
tuo įvairovei suteikia rišlumą. Tačiau toks pagrindinis
teiginys objektams nenurodo jokio dėsnio ir jame nėra
galimybės apskritai pažinti ir apibrėžti objektus kaip
tokius pagrindo; jis tėra mūsų intelekto atsargų tvarky­
mo subjektyvus dėsnis, reikalaujantis, kad, lygindami
intelektines sąvokas, mes jų bendrąjį taikymą redukuo­
tume į kuo mažesnį jų skaičių, tačiau tuo dar neteikian­
tis teisės reikalauti iš pačių objektų tokio darnumo, ku­
ris būtų patogus mūsų intelektui ir padėtų jį išplėsti,
ir nurodytai maksimai kartu teikti objektyvią reikšmę.
Žodžiu, klausimas toks: ar prote pačiame savaime, t. y.
grynajame aprioriniame prote, yra sintetiniai pagrin­
diniai teiginiai bei taisyklės ir kas gali sudaryti šiuos
principus?
Formali ir loginė proto veiksena samprotavimuose
jau pakankamai mums nurodo, kokiu pagrindu remsis
jo transcendentalinis principas sintetiniame pažinime
grynuoju protu.
Pirma, samprotavimas nukreiptas ne į stebinius,
kad juos subordinuotų taisyklėms (šitai atlieka inte­
lektas savo kategorijomis), bet į sąvokas ir teiginius.
Vadinasi, jei grynasis protas ir nukreiptas į objektus,
tai jis vis dėlto nėra betarpiškai susijęs su jais ir jų
stebėjimu, o yra susijęs tik su intelektu ir jo sprendi­
niais, kurie jau tiesiogiai nukreipti į jutimus ir jų ste­
bėjimą, kad apibrėžtų jų objektą. Vadinasi, protu pa­
siekiamas vienumas nėra galimo patyrimo vienumas,
bet iš esmės skiriasi nuo jo kaip intelektu pasiekiamo
vienumo. Pagrindinis teiginys, pagal kurį visa, kas
vyksta, turi priežastį, visai nėra proto pažintas ir jo
nustatytas. Jis daro galimą patyrimo vienumą ir nieko
neperima iš proto, kuris be šio santykio su galimu pa- 271
skaitiniai.org
tyrimu, remdamasis tiktai sąvokomis, tokio sintetinio
vienumo negalėtų primesti.
Antra, logiškai taikomas protas ieško savo spren­
dinio (išvados) bendrosios sąlygos, ir pats samprota­
vimas yra ne kas kita, kaip sprendinys, gautas subordi­
nuojant jo sąlygą bendrajai taisyklei (didžiajai premi­
sai). Kadangi ši taisyklė savo ruožtu tampa tokios
pačios proto veiklos objektu ir todėl turi, kiek tai įmano­
ma, sąlygai ieškoti sąlygos (pasitelkusi prosilogizmą)r
tai akivaizdu, kad proto apskritai (logiškai taikomo)
būdingas pagrindinis teiginys yra surasti sąlygotam in­
telektiniam pažinimui tai, kas besąlygiška, ir užbaigti
šio pažinimo vienumą.
Bet ši loginė maksima gali tapti gr ynoj o pr ot o
principu tik tariant, kad jei yra tai, kas sąlygota, tai
yra ir visa eilė viena kitai subordinuotų sąlygų (t. y.
glūdi objekte ir jo ryšiuose), kuri, vadinasi, pati yra
besąlygiška.
Tačiau toks grynojo proto pagrindinis teiginys yra
aiškiai si nt et i ni s, nes tai, kas sąlygota, iš tiesų
analitiškai yra susiję su kokia nors sąlyga, bet ne su
tuo, kas besąlygiška. Iš šio pagrindinio teiginio turi kil­
ti taip pat įvairūs sintetiniai teiginiai, apie kuriuos gry­
nasis intelektas nieko nežino, nes jis turi reikalą tik su
galimo patyrimo objektais, kurių pažinimas ir sintezė
visada sąlygoti. Bet tai, kas besąlygiška, jei tik tikrai
egzistuoja, gali būti atskirai nagrinėjama pagal visus
apibrėžimus, kurie skiria tai nuo visko, kas sąlygota, ir
dėl to turi teikti medžiagą kai kuriems aprioriniams tei­
giniams.
Tačiau pagrindiniai teiginiai, kylantys iš šio grynojo
proto aukščiausio principo, turi būti t r a ns c e nde n­
t i ni ai visų reiškinių atžvilgiu, t. y. empirinis šio
principo taikymas niekada negali būti jam adekvatus.
Vadinasi, šis principas visiškai skiriasi nuo visų inte­
lekto pagrindinių teiginių (kurių taikymas visiškai
i manent i ni s, nes jų objektas yra tik patyrimo ga­
limybė). Ar pagrindinis teiginys, kad sąlygų eilė (reiš-
272 kinių sintezėje arba ir daiktų apskritai mąstymo sinte-
skaitiniai.org
zėje) tęsiasi iki to, kas besąlygiška, yra objektyviai
teisingas, ar ne? Kokių iš jo išplaukia išvadų empiriniam
intelekto taikymui? Arba galbūt tokio objektyvią reikš­
mę turinčio proto teiginio visai nėra, o yra tik loginė
direktyva —kylant prie vis aukštesnių sąlygų, artėti
prie jų išsamumo ir tuo mūsų pažinimui suteikti aukš­
čiausią mūsų protui įmanomą pasiekti vienumą? Ar,
sakau, šis proto poreikis dėl nesusipratimo nelaikomas
grynojo proto, kuris per daug skubotai postuluoja pa­
čiuose objektuose esant tokį neribotą sąlygų eilės iš­
samumą, transcendentaliniu pagrindiniu teiginiu? Kokie
nesusipratimai ir suklydimai šiuo atveju gali įsibrauti
į samprotavimus, kurių didžioji premisa perimta iš gry­
nojo proto (ir galbūt veikiau yra petitio negu postu­
latas) ir kyla nuo patyrimo prie jo sąlygų? Šias [pro­
blemas] mes spręsime transcendentalinėje dialektikoje,
kurią dabar norime išplėtoti remdamiesi jos šaltiniais,
giliai paslėptais žmogaus prote. Mes padalinsime ją
į dvi pagrindines dalis; pi r moj oj e nagrinėsime
grynojo proto t r ans cendent i nes sąvokas,
o a nt r oj oj e —grynojo proto transcendentinius ir
di al ekt i ni us samprot avi mus.

TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS
PI RMA K N Y G A
APIE GRYNOJO PROTO SĄVOKAS
Kad ir kaip būtų su iš grynojo proto kylančių sąvo­
kų galimybe, vis dėlto jos yra ne grynai refleksinės,
bet išsamprotautos sąvokos. Intelektinės sąvokos taip
pat mąstomos a priori iki patyrimo ir dėl jo, bet jose
nėra nieko daugiau, išskyrus reiškinių refleksijos vie­
numą, kiek jos būtinai turi priklausyti galimai empiri­
nei sąmonei. Tiktai jos daro galimą objekto pažinimą
ir apibrėžimą. Vadinasi, pirmiausia jos teikia medžiagą
samprotavimams, ir nėra jokių už jas ankstesnių objek­
tų apriorinių sąvokų, iš kurių jos galėtų būti išvestos.
Tuo tarpu objektyvus realumas juk remiasi tuo, kad 273
skaitiniai.org
jos sudaro bet kokio patyrimo intelektinę formą, ir
todėl jų taikymas visada gali būti parodytas patyrimu.
Bet pavadinimas „proto sąvoka" jau iš anksto rodo,
kad tokios sąvokos negalima apriboti patyrimo sritimi,
nes ji susijusi su tokiu žinojimu, kuriame kiekvienas
empirinis žinojimas (galbūt netgi galimo patyrimo arba
jo empirinės sintezės visumos) tėra jo dalis ir kurio iš
tiesų joks realus patyrimas niekada nepasiekia, nors
visada jam priklauso. Proto sąvokos skirtos paži nt i
konc ept ual i ai (zum Begreifen), o intelektinės
sąvokos —s upr as t i suvokimams. Jei proto sąvo­
kos apima tai, kas besąlygiška, tai jos yra susijusios su
kažkuo, kam pajungtas visas patyrimas, bet kas pats
niekada nėra patyrimo objektas: tai yra kažkas, prie ko
protas prieina savo patyrimu pagrįstomis išvadomis ir
pagal ką jis vertina ir matuoja savojo empirinio taiky­
mo laipsnį, tačiau kas niekada nesudaro empirinės sin­
tezės dalies. Jei vis dėlto tokios sąvokos turi objektyvią
reikšmę, tai jos gali būti vadinamos conceptus ratiocina­
ti (teisingai išvestomis sąvokomis); o jeigu jos objek­
tyvios reikšmės neturi, tai jos atsiranda bent jau dėl
išvedimo regimybės ir gali būti vadinamos conceptus
ratiocinantes) bergždžiai išvedžiojančiomis sąvokomis).
Tačiau, kadangi šis klausimas gali būti išspręstas pir­
miausia skyriuje apie grynojo proto dialektines išva­
das, tai mes dar negalime jo imtis; bet panašiai kaip in­
telektines sąvokas pavadinome kategorijomis, grynojo
proto sąvokoms taip pat tuo tarpu duosime naują pa­
vadinimą ir pavadinsime jas transcendentalinėmis idė­
jomis, o dabar šį pavadinimą paaiškinsime ir patei­
sinsime.
TRANSCENDENTALINES DIALEKTIKOS PIRMOS KNYGOS
P I R MA S S KI RS NI S
APIE IDĖJAS APSKRITAI
Nors mūsų kalbos nepaprastai turtingos, mąstančiam
žmogui dažnai būna sunku rasti terminą, kuris tiksliai
274 atitiktų sąvoką, ir, jo stokodamas, jis negali būti tei-
skaitiniai.org
singai suprastas nei kitų, nei netgi paties savęs. Nukalti
naujus žodžius —tai pretenzija į įstatymų leidimą kal­
bose, o šitai retai pavyksta. Prieš imantis šios žūtbūti­
nės priemonės, tikslinga atsigręžti į mirusias kalbas ir
mokslinę kalbą ir pažiūrėti, ar jose nėra tokios sąvokos
kartu su ją atitinkančiu terminu; o jei senoji termino
vartosena taptų abejotina dėl jo kūrėjų neapdairumo,
vis dėlto geriau įtvirtinti tą jo reikšmę, kuri jam ypač
buvo būdinga (netgi jei liktų abejonė, ar iš pradžių
lygiai tas pat turėta galvoje), negu viską sugadinti
tampant nesuprantamu.
Todėl jei tam tikrai sąvokai egzistuotų tik vieninte­
lis žodis, savo jau nusistovėjusia reikšme tiksliai ati­
tinkantis šią sąvoką, kurią labai svarbu atskirti nuo ki­
tų jai giminingų sąvokų, tai patartina neišlaidauti ir
tik dėl įvairumo nevartoti jo kaip sinonimo vietoj kitų
žodžių, bet rūpestingai išsaugoti jam jo reikšmę; prie­
šingu atveju lengvai atsitinka, kad kai terminas nepa­
traukia dėmesio specifine prasme, bet dingsta krūvoje
kitų labai skirtingos reikšmės terminų, tai prarandama
ir mintis, kurią tik šis terminas galėtų išsaugoti.
Platonas terminą „i dėj a" vartojo taip, jog aki­
vaizdu, kad juo jis suprato kažką, kas ne tik niekada
neperimama iš jutimų, bet, kadangi patyrime neran­
dama nieko, kas sutaptų su idėjomis, netgi pranoksta
intelektines sąvokas, kurias tyrė Aristotelis. Platono
idėjos yra pačių daiktų pirmavaizdžiai, o ne tik raktas
galimam patyrimui, kaip kategorijos. Jo nuomone, idė­
jos kilo iš aukščiausiojo proto, iš jo jos tapo nuosavybe
žmogaus proto, kuris tačiau jau prarado savo pirminį
būvį ir prisiminimu (kuris vadinamas filosofija) turi su
vargu atgaivinti senąsias, dabar labai blankias, idėjas.
Aš čia neketinu leistis į literatūrinį tyrinėjimą, kad
nustatyčiau prasmę, kurią žymusis filosofas priskyrė
terminui „idėja". Tik pažymėsiu, kad nėra nieko nepa­
prasta, jei tiek įprastinėje kalboje, tiek raštuose, lygin­
dami autoriaus apie savo objektą išsakomas mintis, su­
prantame autorių netgi geriau, negu jis pats save supra- 275
skaitiniai.org
to, jeigu nepakankamai apibrėžė savo sąvoką ir dėl to
kartais kalbėjo arba mąstė priešingai savo ketinimui.
Platonas labai gerai matė, jog mūsų sugebėjimas pa­
žinti jaučia kur kas aukštesnį poreikį negu tik skieme­
nuoti reiškinius, remiantis sintetiniu vienumu, kad juos
būtų galima skaityti kaip patyrimą, ir jog mūsų protas
natūraliai pakyla į sritį žinių, kurios siekia taip toli,
kad joks objektas, kurį gali pateikti patyrimas, nieka­
da negali su jomis sutapti. Vis dėlto žinios yra realios,
ir jos anaiptol nėra fantazijos.
Platonas savąsias idėjas rasdavo daugiausia visame
tame, kas yra praktinio pobūdžio*, t. y. remiasi laisve,
kuri savo ruožtu subordinuota žinioms, sudarančioms
tikrąjį proto produktą. Kas dorybės sąvokas imtų iš
patyrimo, žinių šaltinio pavyzdžiu laikytų (kaip dau­
gelis iš tikrųjų padarė) tai, kas daugių daugiausia gali
būti tik netobulo aiškinimo pavyzdys, tas dorybę pa­
verstų kažkokia dviprasmiška nesąmone, kintančia pri­
klausomai nuo laiko ir aplinkybių, nepaklūstančia jokiai
taisyklei. Tuo tarpu kiekvienas žino, kad kai jam ką
nors pateikia kaip dorybės pavyzdį, tai jis visada tik
savo galvoje turi tikrąjį originalą, su kuriuo tą tariamą
pavyzdį lygina ir tiktai pagal kurį jį vertina. O šis
originalas yra dorybės idėja, kurios atžvilgiu visi ga­
limi patyrimo objektai yra, tiesa, pavyzdžiai (įrodymai,
kad tai, ko reikalauja proto sąvoka, tam tikru mastu
išpildoma), tačiau ne pirmavaizdžiai. Tai, kad žmogus
niekada nesielgs adekvačiai tam, kas glūdi grynojoje
dorybės idėjoje, visai neįrodo, jog šioje mintyje yra
kažkas chimeriška. Juk vis dėlto bet kuris sprendinys
apie moralinę vertę ar nevertingumą galimas tik re­
miantis šia idėja; vadinasi, ji būtinai sudaro kiekvieno
priartėjimo prie moralinio tobulumo pagrindą, kad ir
* Jis, tiesa, savo sąvoką taikė taip pat spekuliatyvioms žinioms,
jei tik jos buvo grynosios ir visiškai apriorinės, ir netgi matematikai,
nors jos objektai duoti tik galimu patyrimu. Šiuo atžvilgiu aš
negaliu juo sekti, lygiai kaip ir šių idėjų mistine dedukcija ar per­
dėjimais, kuriais jis jas tarsi hipostazavo; beje, prakilni kalba, kuria
jis apie tai kalbėjo, visai tinka ramiam ir daiktų prigimtį atitinkan­
čiam dėstymui.
skaitiniai.org
kaip mus nuo jo nutolintų žmogaus prigimtyje slypin­
čios kliūtys, kurių mastas neapibrėžiamas.
Pl at ono r e s publ i ka tapo priežodžiu kaip
tariamai įspūdingas išsvajoto tobulumo, tegalimo dyki­
nėjančio mąstytojo smegenyse, pavyzdys; Brukeris72
laiko juokingu filosofo teiginį, kad valdovas negali ge­
rai valdyti, jei jis nepersiėmęs idėjomis. Vis dėlto būtų
geriau šią mintį toliau pasekti ir nušviesti naujomis pa­
stangomis (ten, kur žymusis filosofas mums pagalbos
nesuteikia), užuot atmetus kaip nenaudingą labai apgai­
lėtina ir žalinga jos neįgyvendinamumo dingstimi. San­
tvarka, laiduojanti di dži aus i ą žmogaus 1a i s-
vę pagal įstatymus, dėl kurių ki e kvi e no 1a i s-
vė tampa suderi nama su vi sų ki t ų l ai s­
ve (o ne santvarka, teikianti didžiausią laimę, nes šioji
atsiras jau pati savaime), yra vis dėlto bent jau būtina
idėja, kurią reikia imti pagrindu, sudarant ne tik pir­
muosius valstybės konstitucijos metmenis, bet ir visus
įstatymus. Čia iš pradžių reikia abstrahuotis nuo esamų
kliūčių, kurios galbūt ne neišvengiamai kyla iš žmogaus
prigimties, bet veikiau atsiranda dėl teisingų idėjų
ignoravimo įstatymų leidyboje. Juk negali būti nieko
žalingesnio ir filosofui labiau nederamo už vulgarų rė­
mimąsi tariamai prieštaraujančiu [tai idėjai] patyrimu,
kurio juk visai nebūtų, jei įstatymų leidimo įstaigos bū­
tų buvusios sukurtos pagal idėjas, o ne pagal grubias
sąvokas, kurios sužlugdė visus gerus ketinimus kaip tik
dėl to, kad buvo paimtos iš patyrimo. Kuo labiau įstaty­
mų leidimas ir valdžia atitiktų šią idėją, tuo, be abejo,
retesnės būtų bausmės, ir tada yra visai protinga tvir­
tinti (kaip daro Platonas), kad tobuloje santvarkoje jos
visai nebūtų reikalingos. Nors pastarosios gali niekada
nebūti, vis dėlto visai teisinga yra idėja, kuri šį maxi­
mum iškelia kaip pirmavaizdį, kad, juo remdamasi,
žmonių įstatymiškąją santvarką kaskart vis labiau pri­
artintų prie kuo didesnio tobulumo. O kokia gali būti
aukščiausia pakopa, kurioje žmonija turės sustoti ir,
vadinasi, kokia didelė yra praraja, kuri būtinai turi iš­
likti tarp idėjos ir jos įgyvendinimo,—to niekas negali 277
skaitiniai.org
ir neturi apibrėžti kaip tik dėl to, kad laisvė čia yra tai,
kas gali peržengti kiekvieną nurodytą ribą.
Tačiau ne tik srityje, kurioje žmogaus protas rodo
esant tikrąjį priežastingumą ir kurioje idėjos tampa
veikiančiomis priežastimis (poelgių ir jų objektų), bū­
tent dorovės srityje, bet ir pačios gamtos atžvilgiu Pla­
tonas teisingai įžvelgia aiškius jos kilmės iš idėjų įro­
dymus. Augalas, gyvūnas, taisyklinga visatos santvarka
(tikriausiai ir visa gamtos tvarka) aiškiai rodo, kad visa
tai galima tik idėjų pagrindu, kad, nors nė viena atskira
būtybė, egzistuojanti individualiomis sąlygomis, nesu­
tampa su to, kas jos rūšyje tobuliausia, idėja (lygiai
kaip žmogus nesutampa su žmonijos idėja, kurią netgi
nešioja sieloje kaip savo poelgių pirmavaizdį), vis dėlto
tos idėjos aukščiausiajame prote apibrėžtos kiekvieną
skyrium, nekintamai, visiškai ir yra pirmapradės daiktų
priežastys, ir vien tik daiktų ryšio visatoje visuma vi­
siškai adekvati idėjai. Pašalinus [Platono] išraiškos bū­
do hiperboliškumą, filosofo dvasinis pakilimas nuo to,
kas fiziška pasaulio tvarkoje, tikslaus apžvelgimo73
prie jo architektoninio ryšio pagal tikslus, t. y. idėjas,
yra pastanga, verta dėmesio ir sekimo. Bet dėl dorovės,
įstatymų leidybos ir religijos principų, kur idėjos pir­
miausia daro galimą patį (gėrio) patyrimą, nors jame
niekada negali būti visiškai išreikštos, tai čia visai ypa­
tingas Platono nuopelnas, kurio nepripažįsta tik dėl to,
kad jo teoriją vertina kaip tik pagal tas empirines tai­
sykles, kurių, kaip principų, galiojimą patyrimas kaip
tik turėjo paneigti. Juk gamtos atžvilgiu patyrimas
mums teikia taisykles ir yra tiesos šaltinis; tačiau do­
rovės dėsnių atžvilgiu patyrimas (deja!) yra regimybės
motina, ir be galo smerktina įstatymus dėl to, ką aš
pr i val au daryti, perimti iš to, kas daroma,
arba juos tuo apriboti.
Vietoj visų šių svarstymų, kurių deramas išplėtoji­
mas iš tikrųjų sudaro ypatingą filosofijos vertę, mes
dabar imsimės ne tokio puikaus, bet vis dėlto ne nenau­
dingo darbo, būtent lyginsime ir tvirtinsime gruntą tam
278 didingajam dorovės pastatui —mat protas, skatinamas
skaitiniai.org
gerų vilčių, ieškodamas lobio, veltui išrausė jame, lyg
kurmis, požeminius takus, kurie kelia grėsmę statinio
tvirtumui. Taigi dabar mes turime nuodugniai susipa­
žinti su grynojo proto taikymu, jo principais ir idėjo­
mis, kad galėtume deramai apibrėžti ir įvertinti gryno­
jo proto įtaką bei vertę. Tačiau prieš užbaigdamas šias
įvadines pastabas, aš prašau tų, kuriems filosofija
įaugo į širdį (o tai, noriu pasakyti, yra daugiau negu
paprastai esti), jog jeigu jie šiuos ir tolesnius sampro­
tavimus pripažintų įtikinamais, tai terminą „idėja" jo
pradine reikšme paimtų savo apsaugon, kad jis daugiau
nesusimaišytų su kitais terminais, kuriais paprastai ne­
rūpestingai ir padrikai žymimos visokiausios vaizdinių
rūšys, ir kad mokslas dėl to nenukentėtų. Juk mums ne­
trūksta pavadinimų, deramai pritaikytų kiekvienai vaiz­
dinių rūšiai, tad mums nėra reikalo brautis į svetimas
valdas. Štai jų gradacija. Vai zdi nys apskritai
(repraesentatio) yra giminė. Jam subordinuotas įsisą­
monintas vaizdinys (perceptio). Per cepci j a, susi­
jusi išimtinai su subjektu kaip jo būsenos modifikacija,
yra poj ūt i s (sensatio); objektyvi percepcija yra pa­
žinimas (cognitio). Pažinimas yra arba st ebi nys,
arba sąvoka (intuitus vel conceptus). Stebinys be­
tarpiškai susijęs su objektu ir yra vieninis, o sąvoka su
objektu susijusi tarpiškai, per požymį, kuris gali būti
bendras daugeliui daiktų. Sąvoka yra arba empi r i ­
nė, arba grynoj i ; grynoji sąvoka, kiek jos šal­
tinis išimtinai yra intelektas (o ne grynasis juslinis
vaizdas), vadinama notio. Iš notiones sudaryta sąvoka,
pranokstanti patyrimo galimybę, yra idėja, arba proto
sąvoka. Tam, kuris įprato prie šio skyrimo, turi būti
nepakenčiama girdėti raudonos spalvos vaizdinį vadi­
nant idėja. Jo nedera vadinti netgi notio (intelektine
sąvoka).

279
skaitiniai.org
TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS PIRMOS KNYGOS
A N T R A S S KI RS NI S
APIE TRANSCENDENTALINES IDĖJAS
Transcendentalinė analitika mums parodė, kaip vien
tik mūsų pažinimo loginė forma gali būti šaltinis gry­
nųjų apriorinių sąvokų, atvaizduojančių objektus iki
bet kokio patyrimo arba, tiksliau, nurodančių sintetinį
vienumą, vien tik kuris daro galimą objektų empirinį
pažinimą. Sprendinių forma (paversta stebinių sintezės
sąvoka) sukūrė kategorijas, vadovaujančias bet kokiam
intelekto taikymui patyrime. Lygiai taip pat mes galime
tikėtis, kad samprotavimų forma, jei ji taikoma stebi­
nių sintetiniam vienumui pagal kategorijas, bus šaltinis
ypatingų apriorinių sąvokų, kurias mes galime pava­
dinti grynosiomis proto sąvokomis, arba t r a ns ce n­
dent al i nėmi s idėjomis, ir kurios pagal
principus apibrėš intelekto taikymą viso patyrimo vi­
sumoje.
Proto funkcija, darant išvadas, yra pažinimo visuo­
tinumas pagal sąvokas, ir pats samprotavimas yra
sprendinys, a priori apibrėžiamas savo sąlygos visos
apimties atžvilgiu. Teiginį „Kajus mirtingas“ aš taip pat
galėčiau paimti iš patyrimo vien tik intelektu. Tačiau
aš ieškau sąvokos (šiuo atveju —žmogaus sąvokos),
apimančios sąlygą, kuriai esant duotas šio sprendinio
predikatas (teigimas apskritai); ir kai aš sąvoką subor­
dinuoju šiai sąlygai, visai jos apimčiai (visi žmonės mir­
tingi), tai aš pagal tai apibrėžiu savo objekto pažinimą
(Kajus mirtingas).
Taigi samprotavimo išvadoje mes predikatą apribo­
jame tam tikru objektu po to, kai anksčiau jį, visą jo
apimtį, mąstėme didžiąja premisa, esant tam tikrai są­
lygai. Šis apimties pilnumas tokios sąlygos atžvilgiu va­
dinamas vi s uot i numu (universalitas). Stebinių
sintezėje jį atitinka sąlygų vi sybė (universitas), ar­
ba t ot al umas. Vadinasi, transcendentalinė proto
280 sąvoka yra ne kas kita, kaip to, kas sąlygota, sąl ygų
skaitiniai.org
t ot al umas. Kadangi tik tai, kas besąl ygi ška,
daro galimą sąlygų totalumą ir, priešingai, sąlygų tota­
lumas pats visada besąlygiškas, tai grynoji proto są­
voka apskritai gali būti paaiškinta remiantis to, kas be­
sąlygiška, sąvoka, kiek joje glūdi to, kas sąlygota, sin­
tezės pagrindas.
Kiek yra santykio rūšių, kurias intelektas įsivaiz­
duoja tarpininkaujant kategorijoms, tiek bus ir grynų­
jų proto sąvokų; vadinasi, reikės ieškoti to, kas
besąl ygi ška, pirmįa, kat egor i š koj oj e
sintezėje tam tikrame subjekte, antra, eilės narių
hi pot e t i nė j e sintezėje, trečia, si st emos da­
lių s ki r s t yt i nė j e sintezėje.
Yra lygiai tiek pat samprotavimų rūšių, iš kurių
kiekviena prosilogizmais atveda prie to, kas besąlygiš­
ka: viena —prie subjekto, kuris pats jau nėra predi­
katas, kita —prie prielaidos, kuri daugiau jau nieko
nenumato, ir trečia —prie skirstymo narių, kurie nieko
nereikalingi užbaigti sąvokos skirstymui, sankaupos
Todėl sąlygų sintezės totalumo grynosios proto sąvo­
kos turi pagrindą žmogaus proto prigimtyje ir yra bū­
tinos bent jau kaip uždaviniai intelekto vienumui pri­
artinti, kiek tai įmanoma, prie to, kas besąlygiška, nors
šios transcendentalinės sąvokos gali nebūti atitinkamai
taikomos in concreto ir, vadinasi, neteikti jokios kitos
naudos, išskyrus tą, kad intelektą taip nukreipia, jog
jo taikymas, kad ir labiausiai išplėstas, kartu ištisai de­
rintųsi su pačiu savimi.
Tačiau kalbėdami čia apie sąlygų totalumą ir tai,
kas besąlygiška, kaip bendrąją visų proto sąvokų ant­
raštę, mes vėl susiduriame su terminu, be kurio negali­
ma apsieiti, nors jo ir negalima patikimai vartoti dėl
dviprasmiškumo, jam būdingo dėl ilgalaikio piktnau­
džiavimo juo. Žodis „absol i ut us" yra vienas iš ne­
daugelio žodžių, savo pirmykšte reikšme atitinkančių
sąvoką, kuriai tiksliai išreikšti toje pačioje kalboje nė­
ra jokio kito žodžio. Todėl tokio žodžio praradimas ar­
ba —o tai yra tas pat —jo neapibrėžtas vartojimas turi 28i
skaitiniai.org
sąlygoti pačios sąvokos praradimą, ir būtent tokios są­
vokos, kuriai protas skiria itin daug dėmesio, tad jos
praradimas negali nepadaryti didelės žalos visiems
transcendentaliniams svarstymams. Žodis „absol i u­
t us“ dabar dažniau vartojamas tik parodyti, kad kas
nors susiję su daiktu pači u savai me, vadinasi,
galioja vidujai. Šia reikšme absol i uči ai ga­
l i mas reikštų tai, kas galima savai me (interne),
kas iš tikrųjų yra mažiausia, ką galima pasakyti
apie kokį nors objektą. Kita vertus, tas žodis kartais
vartojamas ir parodyti, kad kas nors galioja visais at­
žvilgiais (neribotai, kaip, pavyzdžiui, absoliutus viešpa­
tavimas), ir šia reikšme abs ol i uči ai gal i mas
reikštų tai, kas galima bet kuriuo požiūriu, bet ku­
ri uo at žvi l gi u, o tai yra daugi ausi a, ką aš
galiu pasakyti apie kurio nors daikto galimybę. Tiesa,
kartais šios dvi reikšmės sutampa. Antai tai, kas vidu­
jai negalima, taip pat negalima ir bet kuriuo atžvilgiu,
taigi absoliučiai. Bet daugeliu atvejų šios dvi reikšmės
be galo viena nuo kitos nutolusios, ir aš niekaip nega­
liu daryti išvados, kad jeigu kas nors savaime galima,
tai dėl to šitai galima ir bet kuriuo atžvilgiu, taigi abso­
liučiai galima. Dar daugiau, paskui aš parodysiu, kad
absoliutus būtinumas toli gražu ne visais atvejais pri­
klauso nuo vidinio būtinumo ir, vadinasi, neturi būti
laikomas jam lygiareikšmiu. Jei kažko priešybė vidu­
jai negalima, tai ši priešybė, žinoma, negalima bet ku­
riuo atžvilgiu, taigi pats šis kažkas absoliučiai būtinas;
tačiau aš negaliu samprotauti atvirkščiai: kas absoliu­
čiai būtina, to priešybė vi duj ai negalima, t. y.
daiktų abs ol i ut us būtinumas esąs vidinis
būtinumas. Juk šis vidinis būtinumas tam tikrais atve­
jais yra visai tuščias pasakymas, su kuriuo mes negali­
me susieti jokios sąvokos; tuo tarpu daikto būtinumo
bet kuriuo atžvilgiu (visko, kas galima, atžvilgiu) sąvo­
ka apima visai specifinius apibrėžtumus. Kadangi są­
vokos, plačiai taikomos spekuliatyviojoje filosofijoje,
praradimui filosofai niekada negali būti abejingi, tai aš
282 tikiuosi, kad jie nebus abejingi taip pat ir termino, su
skaitiniai.org
kuriuo sąvoka susieta, apibrėžimui ir rūpestingam iš­
saugojimui.
Žodį „absoliutus" aš vartosiu šia platesne reikšme
ir jį priešpriešinsiu tam, kas galioja tik santykiškai ar­
ba tam tikru atžvilgiu, nes pastaroji reikšmė apribota są­
lygų- o pirmoji galioja be apribojimų.
Transcendentalinė proto sąvoka visada susijusi tik
su absoliučiu totalumu sąlygų sintezėje ir visada bai­
giasi tik tada, kai pasiekia tai, kas absoliučiai besąly­
giška, t. y. besąlygiška visais atžvilgiais. Juk grynasis
protas viską perleidžia intelektui, kuris tiesiogiai susi­
jęs su stebėjimo objektais arba, tiksliau, su vaizduotės
atliekama jų sinteze. Grynasis protas pasilieka sau
vien tik intelektinių sąvokų taikymo absoliutų totalumą
ir kategorijomis mąstomą sintetinį vienumą siekia pa­
versti tuo, kas absoliučiai besąlygiška. Todėl šį vienu­
mą galima vadinti reiškinių pr ot u pas i eki amu
vi enumu, o kategorija išreiškiamą vienumą —in­
t el ekt u pa s i e ki a mu vienumu. Tad protas
susijęs tik su intelekto taikymu ir, be to, ne ta prasme,
kiek intelekte glūdi galimo patyrimo pagrindas (abso­
liutaus sąlygų totalumo sąvokos negalima taikyti paty­
rimui, nes joks patyrimas nėra besąlygiškas), bet kad
nukreiptų jį siekti tokio vienumo, kurio sąvokos inte­
lektas neturi ir kuris siekia visus intelekto veiksmus
kiekvieno objekto atžvilgiu sujungti į abs ol i uči ą
visumą. Todėl grynųjų proto sąvokų objektyvus
taikymas visada t ranscendent i ni s, o grynųjų
intelektinių sąvokų objektyvus taikymas savo prigimti­
mi visada turi būti i manent i ni s, nes jis apribotas
tik galimu patyrimu.
Idėją aš suprantu kaip būtiną proto sąvoką, kuriai
jutimai negali pateikti jokio adekvataus objekto. Vadi­
nasi, mūsų dabar aptartosios grynosios proto sąvokos
yra t r a n s c e n d e n t a l i n ė s idėjos. Tai —-
grynojo proto sąvokos, nes bet kokį patyrimu pagrįstą
pažinimą jos traktuoja kaip apibrėžtą absoliučiu sąlygų
totalumu. Jos ne savavališkai išgalvotos, bet duotos pa­
ties proto prigimties ir todėl būtinai susijusios su visu 283
skaitiniai.org
intelekto taikymu. Pagaliau jos —transcendentinės ir
išeina už bet kokio patyrimo, kuriame, vadinasi, nieka­
da negali būti transcendentalinei idėjai adekvataus ob­
jekto, ribų. Jei įvardijama idėja, tai tuo pasakoma 1a-
bai daug apie objektą (kaip apie grynojo intelekto
objektą), bet kaip tik dėl to l abai mažai pasako­
ma apie subjektą (t. y. apie jo tikrumą emipirinėmis
sąlygomis), nes idėja, kaip tam tikro maksimumo sąvo­
ka, in concreto niekada negali būti duota adekvačiai. O
kadangi grynai spekuliatyvus proto taikymas iš esmės
siekia adekvatumo ir priartėjimas prie sąvokos, kuri
tačiau praktiškai niekada negali būti pasiekta, yra tas
pat, kaip ir tuo atveju, jei sąvoka būtų visiškai nevyku­
si,—tai apie tokią sąvoką sakoma: ji yra tik idėja. Ga­
lima sakyti: visų reiškinių absoliuti visuma yra tik
idėja. Si visuma lieka neišsprendžiama probl ema,
nes mes jos niekada negalime pateikti vaizdžiai. Tuo
tarpu intelekto praktinio taikymo atveju kalbama vien
tik apie veikimą pagal taisykles, todėl praktinio proto
idėja visada gali būti duota in concreto, nors tik iš da­
lies; dar daugiau, ji —praktinio proto bet kokio taiky­
mo būtina sąlyga. Jos įgyvendinimas visada ribotas ir
nepakankamas, bet šios ribos neapibrėžiamos, vadinasi,
jos įgyvendinimas visada priklauso nuo absoliutaus
tobulumo sąvokos. Tad praktinė idėja visada be galo
vaisinga ir realioje veikloje neišvengiamai būtina. Ji
yra paskata grynajam protui realiai sukurti tai, kas glū­
di jo sąvokose; todėl apie išmintį negalima nepagarbiai
sakyti: ji yra tik idėja; bet kaip tik dėl to, kad
ji yra visų galimų tikslų būtino vienumo idėja, ji, kaip
pradinė, bent jau apribojanti, sąlyga turi būti viso to,
kas susiję su praktika, taisyklė.
Nors apie transcendentalines proto sąvokas mes ir
turime sakyti, kad jos yra tik idėjos, vis dėlto
jų jokiu būdu negalima laikyti nereikalingomis ir tuš­
čiomis. Nors jomis negalima apibrėžti nė vieno objekto,
vis dėlto jos iš esmės ir nepastebimai gali pasitarnauti
intelektui kaip jo plataus ir vieningo taikymo kanonas.
284 Tiesa, idėjomis jis nepažįsta nė vieno objekto daugiau
skaitiniai.org
negu pažintų savo sąvokomis, betgi šiame pažinime jis
jų geriau ir toliau nukreipiamas. Jau nekalbant apie tai,
kad idėjos tikriausiai daro galimą perėjimą nuo gamtos
sąvokų prie praktinių ir šitaip pačioms moralinėms idė­
joms gali suteikti atramą ir ryšį su proto spekuliatyvio­
mis žiniomis. Visa tai bus paaiškinta toliau.
Tačiau, laikydamiesi savo sumanymo, mes čia prak­
tines idėjas paliekame nuošalyje ir protą tiriame tik jo
spekuliatyvaus ir netgi dar siauriau —tik transcenden­
talinio taikymo atžvilgiu. Čia mes turime eiti pačiu
keliu, kuriuo ėjome anksčiau, kategorijų dedukcijoje,—
turime tirti pažinimo protu loginę formą ir pažiūrėti,
ar dėl to protas netampa taip pat ir šaltiniu sąvokų,
[kurios įgalina] objektus pačius savaime laikyti a priori
sintetiškai apibrėžtais vienos ar kitos proto funkcijos
atžvilgiu.
Protas, traktuojamas kaip tam tikros loginės pažini­
mo formos sugebėjimas, yra sugebėjimas samprotauti,
t. y. spręsti tarpiškai (galimo sprendinio sąlygą subor­
dinuojant duotojo sprendinio sąlygai). Duotasis spren­
dinys yra bendroji taisyklė (didžioji premisa, major).
Kito galimo sprendinio sąlygos subordinavimas taisyk­
lės sąlygai yra mažoji premisa (minor). Faktinis spren­
dinys, patvirtinantis taisyklę s ubor di nuot u at­
veju, yra išvada (conclusio). Taisyklė ką nors teigia
bendra forma, esant tam tikrai sąlygai. Šiuo konkrečiu
atveju taisyklės sąlyga išpildoma. Vadinasi, tai, kas
apskritai galiojo, esant tai sąlygai, laikoma galiojančiu
ir šiuo konkrečiu atveju (apimančiu tą sąlygą). Lengva
pastebėti, kad protas pažinimą prieina intelekto veiks­
mais, sudarančiais sąlygų eilę. Jei sprendinį ,,Visi kūnai
yra kintantys" aš prieinu tik pradėjęs nuo labiau nu­
tolusio žinojimo (kuriame kūno sąvokos dar nėra, bet
jau yra šio žinojimo sąlyga) —„Visa, kas sudėta, k i n-
ta"; jei nuo šio žinojimo aš einu prie artimesnio žinoji­
mo, subordinuoto pirmojo žinojimo sąlygai,—„Visi kū­
nai yra sudėtiniai"; ir jei pagaliau nuo šio žinojimo
einu prie trečiojo, kuriame labiau nutolęs žinojimas
(yra kintantis) susiejamas su duotuoju žinojimu —„Va- 285
skaitiniai.org
dinasi, visi kūnai yra kintantys",—tai aš sąlygų (pre­
misų) eile priėjau tam tikrą žinojimą (išvadą). Betgi
kiekviena eilė, kurios narys (kategoriškojo arba hipo­
tetinio sprendinio) duotas, gali būti tęsiama; taigi kaip
tik tas pats proto veiksmas veda prie ratiocinatio po-
lysyllogistica, t. y. samprotavimų eilės, kuri gali būti
tęsiama be galo arba sąlygų pusėje (per prosyllogis-
mos), arba to, kas sąlygota, pusėje (per episyllogismos).
Tačiau greitai suvokiame, kad prosilogizmų grandi­
nė, arba eilė, t. y. išvestinės žinios duotojo pažinimo
pagrindų arba sąlygų pusėje, kitaip tariant, samprota­
vimų kyl ant i eilė, turi kitaip santykiauti su pro­
to sugebėjimu negu žemyn besi l ei dži ant i
eilė, t. y. proto žengimas pirmyn per episilogizmus
to, kas sąlygota, pusėje. Pirmuoju atveju pažinimas
(conclusio) duotas tik kaip tai, kas sąlygota, tad jį ga­
lima prieiti protu ne kitaip, kaip bent jau tariant, kad
visi eilės nariai sąlygų pusėje duoti (premisų eilės tota-
lumas), nes tik šiai prielaidai esant pateiktasis sprendi­
nys galimas a priori; tuo tarpu to, kas sąlygota, arba
išvadų, pusėje mąstoma t ampant i , o ne jau visiškai
numatyta arba duot a eilė, taigi mąstomas tik poten­
cialus žengimas pirmyn. Todėl jei žinojimas laikomas
sąlygotu, tai protas priverstas sąlygų eilę kylančiąja
linija laikyti užbaigta ir duota kaip totalią. Bet jei tas
pats žinojimas kartu laikomas sąlyga kitų žinių, suda­
rančių išvadų eilę žemyn besileidžiančia linija, tai pro­
tui gali būti visiškai vis tiek, kiek toli šis žengimas
pirmyn nusitęsia a parte posteriori ir ar apskritai gali­
mas šios eilės totalumas,—pateiktajai išvadai padaryti
protui nereikalinga tokia eilė, nes išvada jau pakanka­
mai apibrėžta ir garantuota savo pagrindais a parte prio­
ri. Ar sąlygų pusėje premisų eilė turi kažką pi rma
kaip aukščiausią sąlygą, ar neturi ir, vadinasi, ši eilė a
parte priori neapribota, vis dėlto joje turi glūdėti sąly­
gos totalumas netgi tarus, kad mes niekada negalėsime
jo aprėpti; ir visa eilė turi būti besąlygiškai teisinga,
jei tai, kas sąlygota, traktuojama kaip iš šios eilės iš-
286 plaukianti išvada, turi būti laikoma esant teisinga. Tai
skaitiniai.org
reikalavimas proto, kuris savo pažinimą skelbia esant
a priori apibrėžtą ir būtiną —arba patį savaime, ir ta­
da jis nereikalingas jokių pagrindų, arba, jei jis išves­
tas, kaip tokių pagrindų eilės narį, kuris pats besąlygiš­
kai teisingas.
TRANSCENDENTALINES DIALEKTIKOS PIRMOS KNYGOS
TREČIAS SKIRSNIS
TRANSCENDENTALINIŲ IDĖJŲ SISTEMA

Čia mes turime reikalą ne su logine dialektika, kuri

abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio ir atsklei­
džia tiktai klaidingą regimybę, slypinčią samprotavimų
formoje, bet su transcendentaline dialektika, kurioje
visiškai a priori turi glūdėti šaltinis tam tikrų iš gryno­
jo proto atsirandančių žinių ir išsamprotautų sąvokų,
kurių objektas visai negali būti duotas patyrimu, nes
jos yra visiškai už grynojo intelekto sugebėjimo [srities
ribų]. Iš natūralaus santykio, kuris turi būti tarp mūsų
pažinimo transcendentalinio ir loginio taikymo tiek sam­
protavimuose, tiek sprendiniuose, mes padarėme išvadą,
kad yra tik trys rūšys dialektinių samprotavimų, atitin­
kančios tris samprotavimo būdus, kuriais protas gali
pažinti remdamasis principais, ir kad kiekvienoje iš
šių rūšių proto uždavinys —nuo sąlygotos sintezės, ku­
rios intelektas visada susaistytas, kilti prie besąlygiškos
sintezės, kurios intelektas niekada negali pasiekti.
Visiems mūsų vaizdinių santykiams bendra yra: 1)
santykis su subjektu, 2) santykis su objektais —arba
kaip su reiškiniais, arba kaip su mąstymo objektais ap­
skritai. Šį pastarąjį skirstymą sujungus su anksčiau pa­
teiktuoju, bet kuris santykis vaizdinių, kurių sąvoką ar­
ba idėją mes galime sukurti, bus trejopas: 1) santykis
su subjektu, 2) santykis su objekto įvairove reiškinyje,
3) santykis su visais daiktais apskritai.
Visos grynosios sąvokos apskritai susijusios su vaiz­
dinių sintetiniu vienumu, tačiau grynojo proto sąvokos
(transcendentalinės idėjos) —su visų sąlygų apskritai
besąlygišku sintetiniu vienumu. Vadinasi, visas trans- 287
skaitiniai.org
cendentalines idėjas galima suskirstyti į t ri s kl a­
ses, iš kurių pirmoji apima absoliutų (besąlygišką)
mąs t anči o s ubj ekt o vienumą, antroji —
reiškinio sąl ygų ei l ės absoliutų vienu-
m ą, trečioji —vi sų mąst ymo obj ekt ų ap­
skritai sąl ygos absoliutų vi enumą.
Mąstantis subjektas yra ps i chol ogi j os objek­
tas, visų reiškinių visuma (pasaulis) —kos mol o­
gi j os objektas, o daiktas, kuriame glūdi visko, kas
gali būti mąstoma, galimybės aukščiausia sąlyga (visų
esybių esybė),—t eol ogi j os objektas. Tad grynasis
protas teikia idėją transcendentaliniam mokslui apie sie­
lą (psychologia rationalis), transcendentaliniam mokslui
apie pasaulį (cosmologia rationalis), pagaliau taip pat
transcendentaliniam Dievo pažinimui (theologia trans-
cendentalis). Intelektas negali apmesti netgi vieno ar
kito iš šių mokslų plano, net jei jis būtų susijęs su
aukščiausiu loginiu proto taikymu, t. y. naudotųsi vi­
sais įmanomais samprotavimais, kad nuo vieno iš savo
objektų (reiškinio) eitų prie visų kitų iki labiausiai nu­
tolusių empirinės sintezės narių; šis planas yra tiktai
grynojo proto grynas ir tikras produktas arba prob­
lema.
Kurios grynųjų proto sąvokų rūšys priklauso šioms
trims visų transcendentalinių idėjų klasėms, tai bus
nuodugniai išdėstyta kitame skyriuje. Jos laikosi kate­
gorijų nužymėto kelio, nes grynasis protas visada yra
susijęs ne tiesiogiai su objektais, bet su jų intelektinė­
mis sąvokomis. Lygiai taip pat tik išsamiu tyrimu gali­
ma išaiškinti, kaip protas vien tik tos pačios funkcijos,
kuria jis naudojasi kategoriškuosiuose samprotavimuo­
se, sintetiniu taikymu būtinai turi prieiti mąs t anči o
s ubj ekt o absoliutaus vienumo sąvoką, kaip loginiai
veiksmai hipotetiniuose samprotavimuose turi sukelti
to, kas absoliučiai besąlygiška duotųjų sąlygų eilėje,
idėją, pagaliau kaip vien tik skirstytinio samprotavimo
forma būtinai turi atvesti prie aukščiausios proto sąvo­
kos —vi sų esybi ų esybės sąvokos. Tokiamin-
288 tis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paradoksali.
skaitiniai.org
Šių transcendentalinių idėjų obj e kt yvi de­
dukci j a —tokia, kokią mes galime atlikti su ka­
tegorijomis,—iš esmės negalima, nes iš tikrųjų šios idė­
jos kaip tik dėl to, kad jos tėra idėjos, nesusijusios su
jokiu objektu, kuris galėtų būti pateiktas kaip joms
adekvatus. Bet subjektyviai išvesti jas iš mūsų proto
prigimties mes galime imtis, ir tai buvo atlikta šiame
skirsnyje.
Lengva pastebėti, kad grynojo proto tikslas yra ne
kas kita, kaip absoliutus sintezės totalumas sąl ygų
pus ėj e (ar tai būtų savybingumas, ar priklausomy­
bė, ar susidūrimas (Konkurrenz)), ir kad jis neturi nie­
ko bendra su absoliučiu išsamumu to, kas sąl ygo­
ta, pusėj e. Jam reikalingas tik absoliutus totalumas,
kad numatytų visą sąlygų eilę ir tuo ją a priori pateik­
tų intelektui. Bet kai jau kartą visiškai (ir besąlygiš­
kai) duota sąlyga, tai eilei tęsti proto sąvoka daugiau
nereikalinga, nes intelektas kiekvieną žingsnį žemyn
nuo sąlygos prie to, kas sąl ygot a, žengia sava­
rankiškai. Šitaip transcendentalinės idėjos padeda tik
kilti sąlygų eile prie to, kas besąlygiška, t. y. prie pra­
dų. Bet dėl nužengi mo prie to, kas sąlygota, tai
protas plačiai taiko intelekto dėsnius —tačiau logiškai,
o ne transcendentaliai; ir kai mes sukuriame tokios sin­
tezės absoliutaus totalumo (progressus) idėją, pavyz­
džiui, visų būsi mų pakitimų pasaulyje pilnos eilės
idėją, tai ji yta minties sukurtas objektas (ens rationis),
kuris tik savavališkai mąstomas ir nebūtinai proto nu­
matomas. To, kas sąlygota, galimybei numatomas bū­
tent jo sąlygų, o ne sekmenų totalumas. Vadinasi, tokia
sąvoka nėra transcendentalinė idėja, o čia mus domina
tik jos.
Pagaliau taip pat pažymėsime, kad išryškėja pačių
transcendentalinių idėjų tam tikras ryšys bei vienumas
ir kad per tai grynasis protas susistemina visas savo
žinias. Perėjimas nuo paties savęs (sielos) pažinimo prie
pasaulio pažinimo ir per jį —prie pirminės esybės paži­
nimo yra toks natūralus, kad atrodo panašus į loginį 209
skaitiniai.org
proto perėjimą nuo premisų prie išvados*. Ar čia tik­
rai pagrindą sudaro toks pat giminingumas, kaip tarp
loginio ir transcendentalinio veiksmų,—tai vienas iš tų
klausimų, į kuriuos atsakymo reikia laukti tik iš toles­
nio mūsų tyrimo. Kol kas savo tikslą mes jau pasiekė­
me, nes transcendentalines proto sąvokas, kurios filoso­
fų teorijose paprastai suplakamos su kitomis sąvokomis
ir jų netgi deramai neskiriamos nuo intelektinių sąvo­
kų, mes išvadavome iš šios dviprasmiškos padėties;
mes nurodėme jų kilmę ir kartu jų apibrėžtą skaičių,
prie kurio jau negalima pridėti nė vienos proto sąvo­
kos, ir galime jas pateikti susistemintas, kartu nužy­
mėdami ir apribodami grynojo proto sritį.

TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS
ANTRA KNYGA
APIE GRYNOJO PROTO DIALEKTINES IŠVADAS
Galima sakyti, kad pačios transcendentalinės idėjos
objektas yra kažkas, kieno sąvokos mes neturime, nors
ši idėja proto buvo sukurta visiškai būtinai pagal jo
pirminius dėsnius. Iš tikrųjų negali būti objekto, adek-
vataus proto reikalavimams, intelektinės sąvokos, t. y.
tokios sąvokos, kurią būtų galima parodyti ir padaryti
akivaizdžią galimame patyrime. Bet geriau būtų sakyti,
* Tikrasis metafizinių tyrimų tikslas yra tik trys idėjos: Di e-
vas, laisvė ir nemi rt i ngumas, be to, antroji sąvoka,
susijusi su pirmąja, turi vesti prie trečiosios sąvokos kaip savo bū­
tinos išvados. Visa, kuo šis mokslas dar užsiima, yra jam tik prie­
monė pasiekti šias idėjas ir jų realumą. Jos jam reikalingos ne dėl
gamtos mokslo tikslų, bet kad išeitų už gamtos ribų. Šių idėjų įžval­
ga teologiją, moralę ir, jas abi sujungdama, religiją,
taigi aukščiausius mūsų egzistavimo tikslus, padarytų priklausomas
tik nuo spekuliatyvaus proto sugebėjimo ir nuo nieko kito. Šių idėjų
sisteminiame išdėstyme pateiktoji si nt et i nė tvarka būtų tinka­
miausia; bet tyrime, kuris būtinai turi eiti prieš išdėstymą, ana­
litinė tvarka, atvirkštinė ankstesniajai, labiau atitinka tikslą, nes
įgalina mus nuo to, ką mums betarpiškai teikia patyrimas, t. y. nuo
mokslo apie sielą, pereiti prie mokslo apie pasau­
lį ir nuo jo —prie Dievo, pažinimo ir taip įvykdyti savo didįjį
290 planą.
skaitiniai.org
kad mes nieko negalime žinoti apie objektą, atitinkantį
idėją, nors galime turėti probleminę jo sąvoką. Tada
būtų mažesnis pavojus likti nesuprastiems.
Taigi bent jau transcendentalinis (subjektyvus) gry­
nųjų proto sąvokų realumas remiasi tuo, kad prie tokių
idėjų mus atveda būtinas samprotavimas. Vadinasi,
būna samprotavimų, neturinčių jokių empirinių premi­
sų, kuriais mes iš ko nors mums žinoma darome išvadą
apie kažką kita, kieno sąvokos neturime ir kam vis dėl­
to dėl neišvengiamos regimybės priskiriame objektyvų
realumą. Todėl tokias išvadas jų rezultato požiūriu vei­
kiau reikia vadinti ber gždži ai s i š vedži oj i ­
mais, o ne samprotavimais, nors jų kilmės požiūriu
joms visai tinka pastarasis pavadinimas, nes jos juk
ne išgalvotos ar atsitiktinai atsiradusios, bet kilusios iš
proto prigimties. Tai ne žmonių, bet paties grynojo pro­
to sofistika, kurios negali nusikratyti netgi protingiau­
sias iš visų žmonių; tiesa, didelėmis pastangomis jis
galbūt gali apsisaugoti nuo klaidos, bet niekada negali
visiškai išsivaduoti nuo nepaliaujamai jį kankinančios
ir pajuokiančios regimybės.
Tad yra tik trys dialektinių samprotavimų rūšys —
tiek pat, kiek ir idėjų, prie kurių veda jų išvados. Pir­
mosios klasės samprotavime aš iš transcendentalinės
subjekto sąvokos, kurioje nėra jokios įvairovės, darau
išvadą apie paties šio subjekto absoliutų vienumą —
subjekto, kurio sąvokos šitokiu būdu aš visai neįgyju.
Šią dialektinę išvadą aš vadinsiu transcendentaliniu
paral ogi zmu. Antroji bergždžių išvedžiojimų kla­
sė remiasi duotojo reiškinio apskritai sąlygų eilės abso­
liutaus totalumo transcendentaline sąvoka: iš to, kad
turiu visada pačiai sau prieštaraujančią besąlygiško
sintetinio vienumo vienoje eilės pusėje sąvoką, aš da­
rau išvadą apie jam priešingo vienumo teisingumą, nors
taip pat neturiu jokios jo sąvokos. Proto būseną šiose
dialektinėse išvadose aš vadinsiu grynojo proto ant i ­
nomi j omi s. Pagaliau, remdamasis trečiąja bergž­
džių išvedžiojimų rūšimi, aš iš sąlygų, kuriomis mąstau
objektus apskritai, kiek jie gali būti man duoti, totalu- 291
skaitiniai.org
mo darau išvadą apie daiktų apskritai galimybės visų
sąlygų absoliutų sintetinį vienumą, t. y. iš daiktų, kurių
aš nepažįstu, remdamasis tiktai jų transcendentaline są­
voka, darau išvadą apie visų esybių esybę, kurią trans­
cendentaline sąvoka aš dar mažiau pažįstu ir apie ku­
rios besąlygišką būtinumą negaliu susidaryti jokios
sampratos. Šį dialektinį samprotavimą aš vadinsiu gry­
nojo proto idealu.

TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS ANTROS KNYGOS

PIRMAS SKYRIUS
APIE GRYNOJO PROTO PARALOGIZMUS
Loginį paralogizmą sudaro klaidingas savo forma
samprotavimas, nesvarbu, koks būtų jo turinys. O trans­
cendentaliniame paralogizme yra transcendentalinis
pagrindas, kad formos požiūriu būtų samprotaujama
klaidingai. Taigi tokio klaidingo samprotavimo pagrin­
das glūdės žmogaus proto prigimtyje ir jame slypės
neišvengiama, nors ne neįveikiama, iliuzija.
Dabar mes prieiname sąvoką, kuri anksčiau nebuvo
paminėta bendrame transcendentalinių sąvokų sąraše,
bet vis dėlto turi būti prie jų priskirta, nors dėl to toji
lentelė nė kiek neturi būti pakeista ir pripažinta nepa­
kankama. Tai sąvoka arba, jei norite, sprendinys „A š
mąst ą u". Tačiau lengva pastebėti, kad ji yra visų
sąvokų apskritai, taigi ir transcendentalinių, perteikimo
priemonė (Vehikel) ir, vadinasi, ji visada įeina į trans­
cendentalinių sąvokų sudėtį ir todėl taip pat yra trans­
cendentalinė, bet negali turėti atskiro pavadinimo, nes
ji skirta tik tam, kad mąstymą pateiktų kaip priklau­
santį sąmonei. Tačiau kad ir kaip ji būtų apvalyta nuo
empiriškumo (nuo juslinių įspūdžių), vis dėlto ji įgali­
na skirti dvejopo pobūdžio objektus, remiantis mūsų
sugebėjimo įsivaizduoti prigimtimi. Aš, kaip mąstantis,
esu vidinio jutimo objektas ir esu vadinamas siela. Tai,
kas yra išorinių jutimų objektas, vadinama kūnu. Todėl
292 terminas ,,A š", kaip mąstanti būtybė, žymi jau psicho-
skaitiniai.org
logijos objektą, o psichologija gali būti vadinama teori­
niu mokslu apie sielą 74, jei aš nereikalauju apie sielą
žinoti daugiau, negu gali būti išsamprotauta iš sąvokos
„A š" nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo (apibrė­
žiančio mane tiksliau ir in concreto), kiek ši sąvoka vi­
sada dalyvauja mąstyme.
Teor i ni s mokslas apie sielą yra tikrai drąsus to­
kio pobūdžio sumanymas, nes jei į pažintinius šio moks­
lo pagrindus įsimaišytų nors kiek mano mąstymo
empiriškumo, pavyzdžiui, koks nors atskiras mano vi­
dinės būsenos suvokimas, tai jis būtų jau ne teorinis,
bet empi r i ni s mokslas apie sielą. Tad mes jau tu­
rime vieną tariamą mokslą, kuris sukurtas remiantis
vieninteliu teiginiu „Aš mąst au" ir kurio pagrįstu­
mą ar nepagrįstumą čia visai deramai galime tirti ir ši­
tai visai atitinka transcendentalinės filosofijos prigimtį.
Nereikia sutrikti, kad šis teiginys, išreiškiantis savęs
paties suvokimą, vis dėlto apima vidinį patyrimą ir, va­
dinasi, juo remiantis sukurtas teorinis mokslas apie sie­
lą niekada nėra grynasis, bet visada iš dalies grindžia­
mas empiriniu principu. Juk šis vidinis suvokimas yra
ne daugiau kaip vien tik apercepcija ,,Aš mąstau",
kuri daro galimas netgi visas transcendentalines sąvo­
kas, kuriomis teigiama: ,,Aš mąstau substanciją, priežas­
tį" ir t. t. Vidinis patyrimas apskritai ir jo galimybė ar­
ba suvokimas apskritai ir jo santykis su kitais suvoki­
mais, jei empiriškai neduoti koks nors specialus jų
skirtumas ir apibrėžimas, negali būti laikomi empiriniu
pažinimu, bet turi būti laikomi empiriškumo apskritai
pažinimu ir priklauso bet kokio patyrimo galimybės ty­
rimui, kuris, žinoma, yra transcendentalinis. Menkiau­
sias suvokimo objektas (pavyzdžiui, tik malonumas ar
nemalonumas), kuris prisijungtų prie bendrojo savi­
monės vaizdinio, teorinę psichologiją tučtuojau pavers­
tų empirine.
Tad „Aš mąst au" yra vienintelis teorinės psi­
chologijos tekstas, iš kurio ji turi išplėtoti visą savo
išmintį. Lengva pastebėti, kad ši mintis, jeigu ji turi
būti susieta su objektu (manimi pačiu), tegali apimti jo 293
skaitiniai.org
transcendentalinius predikatus, nes menkiausias empi­
rinis predikatas pažeistų mokslo teorinį grynumą ir ne­
priklausomybę nuo bet kokio patyrimo.
O čia mums reikia sekti tiktai kategorijomis kaip
kelrodžiu; bet kadangi čia pirmiausia duotas daiktas,
Aš kaip mąstanti būtybė, tai mes visai nekeisime anks­
čiau lentelėje nurodytos kategorijų tvarkos, tik pradė­
sime nuo substancijos kategorijos, kuria mąstomas
daiktas pats savaime, ir iš čia kategorijų eile eisime at­
gal. Taigi teorinio mokslo apie sielą topika, iš kurios
turi būti išvesta visa, ką tik ji gali apimti, yra tokia:
1
Siela yra s u bis t a n c i j a.
2 3
Papr as t a Skirtingu savo egzistavimo
savo kokybe. laiku skaičiaus požiūriu ta­
pati, t. y. ji yra vi enu­
mas (ne daugis).
4
Susijusi su gal i mai s
objektais erdvėje*.
Iš šių elementų atsiranda visos grynojo mokslo apie
sielą sąvokos vien tik jungiant jas, neturint jokio kito
principo. Kaip vien tik vidinio jutimo objektas, ši subs­
tancija teikia nema t er i al umo sąvoką; kaip pa­
prasta substancija —nes una i ki na mumo sąvo­
ką; jos, kaip intelektinės substancijos, tapatybė teikia
as menybi š kumo sąvoką; visi trys aspektai kar­
tu—dvas i ngumo sąvoką; santykis su objektais
* Skaitytojas, kuris iš šių pasakymų, pasižyminčių transcenden­
taliniu abstraktumu, nelengvai įžvelgs jų psichologinę prasmę ir
įspės, kodėl paskutinysis sielos atributas priklauso egzi st avi mo
kategorijai, tolesniame dėstyme suras pakankamą paaiškinimą ir pa­
grindimą. Dėl lotyniškų terminų, kurie, priešingai gerai rašymo ma­
nierai, atsirado vietoj lygiareikšmių vokiškų terminų tiek šiame
skirsnyje, tiek visame veikale, pasiteisinimui turiu pasakyti, kad aš
verčiau linkęs prarasti kalbos grakštumą negu nors mažiausiu ne-
294 suprantamumu apsunkinti naudojimąsi [šiuo veikalu].
skaitiniai.org
erdvėje teikia be ndr a vi mą su kūnais; tad gryna­
sis mokslas apie sielą mąstančią substanciją pateikia
kaip gyvybės principą materijoje, t. y. kaip sielą (ani­
ma) ir gyvybi ngumo pagrindą; apribotas dva­
singumu, gyvybingumas teikia nemi r t i ngumo są­
voką.
Čia priskirtini transcendentalinio mokslo apie sielą,
kuris klaidingai laikomas grynojo proto mokslu apie
mūsų mąstančiosios esybės prigimtį, keturi paralogiz-
mai. Šio mokslo pagrindu mes galime imti ne ką kita,
kaip paprastą ir patį savaime visiškai be turinio Aš
vaizdinį, kurio netgi negalima laikyti sąvoka, nes jis yra
vien tik visas sąvokas lydinti sąmonė. Šiuo Aš arba Jis,
arba Tai (daiktas), kuris mąsto, įsivaizduojame ne ką
kita, kaip transcendentalinį minties subjektą=x,
kurį pažįstame tik iš minčių, sudarančių jo predikatus,
ir kurio, jeigu jį izoliuotume, negalime turėti jokios są­
vokos; todėl mes jo atžvilgiu nuolat sukamės ratu, nes,
kad galėtume ką nors apie jį spręsti, visada jau turime
remtis jo vaizdiniu; tai nepatogumas, kuris čia neiš­
vengiamas, nes sąmonė pati savaime yra ne tiek vaiz­
dinys, išskiriantis atskirą objektą, kiek vaizdinio ap­
skritai forma, kiek vaizdinys turi būti vadinamas žino­
jimu,—juk tik apie žinojimą aš galiu pasakyti, kad juo
remdamasis ką nors mąstau.
Tačiau iš pradžių turi atrodyti keista, kad sąlyga,
kuriai esant aš apskritai mąstau ir kuri, vadinasi, tėra
mano subjekto savybė, kartu turi galioti visiems, kas
mąsto, ir kad mes galime išdrįsti teiginiu, kuris atrodo
esąs empirinis, grįsti apodiktinį ir visuotinį sprendinį —
būtent kad visa, kas mąsto, turi tokią savybę, kokią
mano savimonė priskiria man. Bet priežastis čia ta, kad
mes būtinai turime daiktams a priori priskirti visas sa­
vybes, sudarančias tas sąlygas, kuriomis mes tik ir ga­
lime daiktus mąstyti. Išoriniu patyrimu aš negaliu įgyti
jokio mąstančios būtybės vaizdinio, jį galiu turėti tiktai
dėl savimonės. Taigi tokie objektai yra ne kas kita,
kaip šios mano sąmonės perkėlimas kitiems daiktams,
kuriuos tik dėl šio perkėlimo įsivaizduoju kaip mąstan- 295
skaitiniai.org
čias būtybes. Betgi teiginys „Aš mąstau" čia imamas tik
problemiškai: ne pagal tai, kiek jis gali apimti egzis­
tuojančio daikto suvokimą (dekartiškasis cogito, ergo
sum), bet vien tik jo galimybės požiūriu, kad pažiūrė­
tume, kokias savybes, išplaukiančias iš šio tokio papras­
to teiginio, galima priskirti jo subjektui (nesvarbu, ar
jis egzistuoja, ar neegzistuoja).
Jei mūsų grynųjų proto žinių apie mąstančias būty­
bes apskritai pagrindą sudarytų kažkas daugiau negu
cogito, jei mes griebtumėmės mūsų minčių žaismo ir iš
čia išvedamų mąstančiojo Aš natūralių dėsnių stebėji­
mų, tai atsirastų empirinė psichologija, kuri būtų savo­
tiška vidinio jutimo fiziologija ir galbūt galėtų paaiškin­
ti jo reiškinius, bet niekada negalėtų atskleisti tokių
savybių, kurios visai nepriklauso galimam patyrimui
(pavyzdžiui, to, kas paprasta, savybės), nė negalėtų
apodi kt i š kai dėstyti ką nors apie mąstančių būty­
bių apskritai prigimtį; taigi ji jau nebūtų t eor i nė
psichologija.
Kadangi teiginys „Aš mąs t au" (imamas proble­
miškai) apima kiekvieno intelektinio sprendinio apskri­
tai formą ir lydi kategorijas kaip jų perteikimo priemo­
nė, tai aišku, kad iš šio teiginio išplaukiančios išvados
gali apimti tik transcendentalinį intelekto taikymą, ku­
ris pašalina bet kokią patyrimo priemaišą ir apie kurio
tolesnį žengimą pirmyn mes jau negalime iš anksto
susidaryti naudingos sąvokos, remdamiesi tuo, ką nu­
rodėme anksčiau. Tad šį teiginį ištirsime kritiškai pa­
gal visus grynojo mokslo apie sielą predikamentus,
tačiau trumpumo dėlei juos tirsime kaip nenutrūksta­
mai susijusius.
Pirmiausia mūsų dėmesį gali patraukti tokia bendro­
ji pastaba dėl šio išvedimo būdo. Objektą aš pažįstu ne
todėl, kad tiesiog mąstau, bet tik dėl to, kad duotąjį
stebinį apibrėžiu sąmonės vienumo, kuris sudaro bet
kokį mąstymą, atžvilgiu. Vadinasi, aš save pažįstu ne
todėl, kad įsisąmoninu save kaip mąstantį, bet tik tuo
atveju, jei paties savęs stebėjimą įsisąmoninu kaip api-
296 brėžtą mąstymo funkcijos atžvilgiu. Todėl visi savimo-
skaitiniai.org
nės modusai mąstyme patys savaime dar nėra objektų
intelektinės sąvokos (kategorijos), bet tėra loginės
funkcijos, kurios mąstymui neteikia jokio pažinimo
objekto, taigi ir manęs paties, kaip objekto, žinojimo.
Ne a pi br ėži anči oj o Aš įsisąmoninimas, o tik
a pi br ėži amoj o Aš, t. y. mano vidinio stebėji­
mo (kiek jo įvairovė gali būti susieta pagal apercepci­
jos vienumo mąstyme bendrąją sąlygą), įsisąmoninimas
yra obj ekt as.
1) Visuose sprendiniuose aš visada esu api br ė­
žia n t y s i s subjektas to santykio, kuris sudaro
sprendinį. Tačiau teiginys, kad Aš, kuris mąstau, mąsty­
me visada turi būti laikomas s ubj e kt u ir gali būti
laikomas kažkuo, kas mąstymui būdinga ne tik kaip pre­
dikatas, yra apodiktinis ir netgi t apat us; tačiau jis
nereiškia, kad aš, kaip obj ekt as, esu savaran­
kiška būtybė, arba subst anci j a. Pastarasis
teiginys siekia labai toli ir todėl reikalauja duomenų,
kurie mąstyme visai neaptinkami; galbūt jis (kiek aš
tiriu tik mąstančią būtybę kaip tokią) reikalauja dau­
giau, negu aš (jame) kada nors surasiu.
2) Teiginys, kad apercepcijos Aš, taigi ir kiekvieno
mąstymo Aš, yra kažkas viena, kas negali būti su­
skaidyta į daugelį subjektų, taigi žymi logiškai papras­
tą subjektą, glūdi jau mąstymo sąvokoje, vadinasi, jis
yra analitinis; tačiau tai nereiškia, kad mąstantis Aš
yra paprasta s ubs t anci j a —toks teiginys būtų
sintetinis. Substancijos sąvoka visada susijusi su stebi­
mais, kurie manyje negali būti kitokie, kaip tik jusli­
niai, taigi yra visai už intelekto ir jo mąstymo srities,
apie kurią iš esmės čia tik ir kalbama, kai sakoma, kad
Aš mąstyme yra kažkas paprasta. Ir būtų keista, jei
tai, kas kitais atvejais reikalauja tiek daug pastangų,
kad būtų atskirta, kokie stebėjimo duomenys sudaro
substanciją, o dar daugiau —kad būtų nustatyta, ar ši
substancija gali būti paprasta (kaip, pavyzdžiui, mate­
rijos dalių atveju), man čia būtų duota iš visų skur­
džiausiu vaizdiniu, tarytum apreiškimu.
skaitiniai.org
3) Teiginys apie manęs paties tapatybę visos įvai­
rovės, kurią aš įsisąmoninu, atžvilgiu taip pat yra pa­
čiose sąvokose glūdintis teiginys, taigi jis analitinis.
Bet ši subjekto tapatybė, kurią aš galiu įsisąmoninti vi­
suose jo vaizdiniuose, neliečia jo stebėjimo, kuriuo jis
duotas kaip objektas; vadinasi, ši tapatybė taip pat
negali reikšti asmens tapatybės, dėl kurios tampa su­
prantamas savo paties substancijos, kaip mąstančios bū­
tybės, tapatybės visuose būvių pasikeitimuose įsisąmoni­
nimas. Šiai tapatybei įrodyti nepakanka vien tik teigi­
nio „Aš mąstau" analizės, bet reikia įvairių sintetinių
sprendinių, pagrįstų duotuoju stebėjimu.
4) Teiginys „Aš skiriu savo paties, kaip mąstančios
būtybės, egzistavimą nuo kitų už manęs esančių daiktų
(prie kurių priklauso taip pat ir mano kūnas)“ taip pat
analitinis, nes ki t i dai kt ai yra tie, kuriuos aš mąs­
tau kaip nuo manęs ski rt i ngus. Bet iš šio teiginio
aš visai nesužinau, ar galimas šis manęs paties įsisą­
moninimas be daiktų už manęs, dėl kurių aš turiu vaiz­
dinius, taigi ar aš galiu egzistuoti tik kaip mąstanti bū­
tybė (nebūdamas žmogus).
Tad savęs paties įsisąmoninimo mąstyme apskritai
analizė nieko neduoda savęs paties kaip objekto paži­
nimui. Mąstymo apskritai loginis aiškinimas klaidingai
laikomas metafiziniu objekto apibrėžimu.
Didelė, netgi vienintelė kliūtis visai mūsų kritikai
būtų galimybė įrodyti a priori, kad visos mąstančios
būtybės pačios savaime yra paprastos substancijos ir
todėl kaip tokios (tai išplaukia iš to paties argumento)
yra neatskiriamai susijusios su asmenybe ir įsisąmoni­
na savo egzistavimą, atskirtą nuo bet kokios materijos.
Tuo mes juk žengtume žingsnį už jutimais suvokiamo
pasaulio ribų, įžengtume į noumenų sritį, ir tada
niekas negalėtų neigti mūsų teisės eiti toliau šioje sri­
tyje, įsikurti joje ir užvaldyti ją tiek, kiek kiekvienam
lemia jo laimės žvaigždė. Juk teiginys „Kiekviena mąs­
tanti būtybė, kaip tokia, yra paprasta substancija" yra
apriorinis sintetinis, nes jis, pirma, išeina už jo pagrindą
298 sudarančios sąvokos ribų ir prie mąstymo apskritai pri-
skaitiniai.org
jungia egzi s t avi mo b ū d ą ir, antra, prie tos są­
vokos prijungia predikatą (paprastumo), kuris negali
būti duotas jokiu patyrimu. Vadinasi, aprioriniai sinte­
tiniai teiginiai, kaip mes tvirtinome, galimi ir leistini
ne tik galimo patyrimo objektų atžvilgiu, būtent kaip
paties šio patyrimo galimybės principai, bet gali liesti
taip pat daiktus apskritai, ir daiktus pačius savaime.
Tokia išvada padaro galą visai šiai kritikai ir verčia
viską palikti po senovei. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, pa­
vojus ne toks jau didelis.
Teorinės psichologijos metode viešpatauja paralo-
gizmas, kuris gali būti išreikštas šiuo samprotavimu:
Tai, ko negal i ma mąs t yt i kitaip,
kai p subj ekt o, ir kas neegzi st uoj a
kitaip, kai p subj ekt as, ir yra, vadi­
nasi, subst anci j a.
Mąst anči os būtybės, kuri na gr i nė ­
j ama t ik kai p tokia, negal i ma mąst yti
kitaip, kai p subj ekt o.
Vadi nasi , ji ir egzi st uoj a t ik kai p
subj ekt as, t. y. kai p subst anci j a.
Didžiojoje premisoje kalbama apie būtybę, kurią ga­
lima mąstyti apskritai bet kuriuo atžvilgiu, taigi ir taip,
kaip ji gali būti duota stebėjimu. O mažojoje premisoje
apie ją kalbama tik ta prasme, kiek ji pati save laiko
subjektu tik mąstymo ir sąmonės vienumo atžvilgiu,
o ne kartu ir stebėjimo, kuriuo ji pateikiama kaip mąs­
tymo objektas, atžvilgiu. Vadinasi, išvada padaryta per
sophisma figurae dictionis, taigi klaidingu samprota­
vimu*.
* Abiejose premisose mąstymas imamas visai skirtingomis reikš­
mėmis: didžiojoje premisoje —kaip jis susijęs su objektu apskritai
(taigi kaip objektas gali būti duotas stebėjimu), o mažojoje premi­
soje—tik kaip jis egzistuoja savimonės atžvilgiu; be to, vadi­
nasi, mes nemąstome jokio objekto, o tik įsivaizduojame santykį su
savimi kaip subjektu (kaip mąstymo forma). Pirmoje premisoje kal­
bama apie daiktus, kurių negalima mąstyti kitaip, kaip tik kaip
subjektus, o antroje premisoje kalbama ne apie daiktus, bet
apie mąstymą (abstrahuojantis nuo bet kurio objekto), kuriame
Aš visada yra sąmonės subjektas; todėl išvada gali būti ne teiginys
„Aš negaliu egzistuoti kitaip, kaip tik kaip subjektas", bet tik tei- 299
skaitiniai.org
Kad šis garsusis argumentas tikrai virsta paralogiz-
mu, akivaizdžiai matyti, jei prisiminsime bendrąją pa­
stabą dėl sisteminio pagrindinių teiginių išdėstymo ir
skirsnį apie noumenus, kur įrodyta, kad daikto, kuris
pats savaime gali egzistuoti kaip subjektas, o ne tik
kaip predikatas, sąvoka dar visai neapima objektyvaus
realumo, t. y. kad negalime žinoti, ar ją visada atitinka
objektas, nes neįžvelgiame tokio egzistavimo būdo ga­
limybės. Vadinasi, tokia sąvoka visiškai neteikia žino­
jimo. Tad jei substancijos sąvoka turi nurodyti ob­
jektą, kuris gali būti duotas, jei ji turi tapti žinojimu,
tai jos pagrindą turi sudaryti pastovus stebinys kaip są­
vokos objektyvaus realumo būtina sąlyga, būtent tai,
vien tik kuo objektas gali būti duotas. Bet vidiniame
stebėjime nėra nieko pastovaus, nes Aš yra tik mano
mąstymo įsisąmoninimas; vadinasi, jei apsiribojame tik
mąstymu, tai mums trūksta būtinos sąlygos sau, kaip
mąstančiai būtybei, taikyti substancijos, t. y. savaran­
kiškai egzistuojančio objekto, sąvoką. O su tuo susijęs
substancijos paprastumas visiškai atkrinta kartu su šios
sąvokos objektyviu realumu ir virsta vien tik loginiu
savimonės mąstyme apskritai kokybiniu vienumu, ne­
priklausančiu nuo to, ar subjektas yra sudėtinis, ar ne.

Mendelsoniškojo sielos pastovumo Įrodymo

paneigimas
Šis įžvalgus filosofas75 greitai pastebėjo, kad įpras­
tinės argumentacijos, turinčios įrodyti, jog siela (suti­
kus, kad ji yra paprasta esybė), ją dal i j ant , negali
nustoti egzistavusi, nepakanka užtikrinti sielai būtiną
pastovumą, nes dar galima tarti, kad siela nustoja eg­
zistavusi i šnykdama. Savo „Faidone" jis siekė ap-
ginys „Mąstydama, savo egzistavimą, aš galiu būti tik sprendinio
subjektas"; tai tapatus teiginys, kuris absoliučiai nieko nesako apie
300 mano egzistavimo būdą.
skaitiniai.org
saugoti ją nuo šio laikinumo, kuris būtų tikras jos su­
naikinimas, išdrįsdamas įrodinėti: paprasta esybė nega­
li visiškai nustoti egzistavusi, nes (kadangi joje nėra
jokių dalių, taigi ir jokio daugio) negali mažėti ir pa­
l ai ps ni ui pavirsti į nieką, pamažu ko nors netek­
dama iš savo egzistavimo. Tarp akimirkos, kai ji egzis­
tuoja, ir kitos akimirkos, kai ji jau neegzistuoja, nebūtų
jokio laiko, o tai neįmanoma.—Tačiau jis neatsižvel­
gė į tai, kad, jei mes ir pripažintume šią paprastą sielos
prigimtį, kadangi joje nėra jokios įvairovės, [kurios
sudedamosios dalys] egzistuotų vi ena šal i a kitos,
taigi nėra ekstensyvaus dydžio, tai vis dėlto negalima
neigti ją, kaip ir bet kurį kitą egzistuojantį objektą,
turint intensyvų dydį, t. y. realumo laipsnį visų jos su­
gebėjimų atžvilgiu, ir turint apskritai visa tai, kas su­
daro jos egzistavimą. Šis laipsnis gali mažėti begaline
daugybe mažesnių laipsnių, ir šitaip tariamoji substan­
cija (daiktas, kurio pastovumas dar visai neįrodytas)
gali pavirsti į nieką jei ne dėl dalijimo, tai dėl palaips­
nio jos jėgų silpnėjimo (remissio) (taigi dėl išsekimo,
jei man bus leista vartoti šį terminą). Juk netgi įsisą­
moninimas visada turi laipsnį, kuris gali dar sumažėti*,
vadinasi, [gali sumažėti] ir sugebėjimas įsisąmoninti
save ir visi kiti sugebėjimai.—Tad sielos, kaip vien tik
vidinio jutimo objekto, pastovumas lieka neįrodytas ir
netgi neįrodomas, nors jos pastovumas gyvenime, kai
mąstanti būtybė (kaip žmogus) kartu yra išorinių juti­
mų objektas, yra savaime aiškus. Tačiau tai psichologo
* Aiškumas nėra, kaip tvirtina logikai, kokio nors vaizdinio įsi­
sąmoninimas; juk tam tikras įsisąmoninimo laipsnis, nors nepakanka­
mas prisiminimui, turi būti netgi kai kuriuose miglotuose vaizdiniuo­
se, nes be jokio įsisąmoninimo mes nesurastume jokio skirtumo
miglotų vaizdinių junginyje, o tai vis dėlto sugebame padaryti kai
kurių sąvokų požymių atžvilgiu (kaip, pavyzdžiui, teisės ir teisin­
gumo sąvokų arba muzikanto, kai jis improvizuodamas ima iš karto
daug natų). Tuo tarpu vaizdinys tada yra aiškus, kai jo įsisąmonini­
mas pakankamas įsisąmonininti jo s ki r t i ngumui nuo kitų vaiz­
dinių. Jei šio įsisąmoninimo pakanka skyrimui, bet nepakanka sky­
rimo įsisąmoninimui, tai vaizdinys turėtų būti vadinamas dar miglo­
tu. Vadinasi, yra be galo daug įsisąmoninimo laipsnių, iki pat jo išny­
kimo. 301
skaitiniai.org
teoretiko nepatenkina, nes jis imasi vien tik sąvokomis
įrodyti sielos absoliutų pastovumą netgi po mirties*.
Jei mes anksčiau pateiktus teiginius imsime kaip
s i nt e t i š ka i susijusius, kaip juos ir dera imti teori­
nėje psichologijoje kaip sistemoje, ir laikysime juos
galiojančiais visoms mąstančioms būtybėms ir jei nuo
* Tuos, kurie mano jau pakankamai padarę, kad nutiestų kelią
naujai galimybei, ir spyriojasi, kad jų prielaidose negalima nuro­
dyti jokio prieštaravimo (o tokie yra visi, kurie mano, kad mąsty­
mas, kurio pavyzdį jie randa tik žmogaus gyvenimo empiriniuose
stebimuose, galimas ir po žmogaus mirties), galima pastatyti į gana
keblią padėtį, nurodžius kitas, ne mažiau drąsias galimybes. Tokia
yra paprast os subst anci j os dalijimo į daugelį substanci­
jų ir, priešingai, kelių substancijų susiliejimo (koalicijos) į vieną
paprastą substanciją galimybė. Nors dalumas numato kažką sudėta,
vis dėlto jis nebūtinai reikalauja kažko sudėto iš substancijų, o rei­
kalauja tik tos pačios substancijos laipsnių (įvairių sugebėjimų) su­
dėjimo. Panašiai kaip visas sielos jėgas ir sugebėjimus, netgi sąmonės
sugebėjimą, galima mąstyti sau pusiau išnykusius, tačiau taip, kad
substancija vis dar išlieka, taip ir šią išnykusią pusę be jokio prieš­
taravimo galime įsivaizduoti išlikusią, bet ne sieloje, o už jos; bet
kadangi čia visa, kas substancijoje visada realu, vadinasi, turi laips­
nį, taigi visa jos egzistencija be likučio, būtų padalyta pusiau, tai
tada už jos atsirastų atskira substancija. Juk padalytas daugis buvo
jau anksčiau, bet ne kaip substancijos, o kaip bet kokio realumo,
kaip jos egzistavimo kiekybės daugis, ir substancijos vienumas buvo
tik egzistavimo būdas, kuris dėl šio padalijimo virto savarankiško
egzistavimo daugiu. Bet lygiai taip pat kelios paprastos substancijos
galėtų vėl susilieti į vieną substanciją, ir dėl to niekas nebūtų pra­
rasta, išskyrus savarankiško egzistavimo daugį, nes vienoje subs­
tancijoje glūdėtų visų ankstesnių substancijų realumo laipsnis. Ir
galbūt paprastos substancijos, kurios mums teikia materijos reiškinį
(žinoma, ne mechaniniu ar cheminiu poveikiu viena kitai, bet kaž­
kokiu mums nežinomu poveikiu, kurio tik pasireiškimas būtų me­
chaninis ar cheminis poveikis), tokiu tėvų sielų, kaip i nt ensy­
vių dydžių, di nami ni u dalijimu sukuria vaikų sielas ir
paskui savo nuostolius papildo susiliedamos su nauja tos pačios
rūšies medžiaga. Aš visai nelinkęs panašiems prasimanymams teikti
kokią nors vertę ar reikšmę. Anksčiau išdėstyti analitikos principai
pakankamai įtikino, kad kategorijas (kaip, pavyzdžiui, substancijos
kategoriją) galima taikyti tiktai patyrime. Bet jei racionalistas, užuot
geriau prisipažinęs, jog nemoka paaiškinti mąstančios prigimties
galimybės, turi tiek drąsos, kad vien tik mąstymo sugebėjimą, be
jokio pastovaus stebinio, kuriuo objektas būtų duotas, paverčia
savarankiška esybe tik dėl to, kad apercepcijos vienumas mąstyme
neįgalina jo paaiškinti remiantis tuo, kas sudėta, tai kodėl ma-
terialistas, nors jis lygiai tiek pat mažai tegali remtis patyri­
mu savo galimybėms patvirtinti, neturi teisės į tokią pačią drąsą,
kad pasinaudotų savo pagrindiniais teiginiais priešingu tikslu, iš-
302 saugodamas formalų vienumą, kuriuo remiasi racionalistas?
skaitiniai.org
santykio kategorijos, remdamiesi teiginiu „Visos mąs­
tančios būtybės, kaip tokios, yra substancijos", peržiūrė­
sime visą kategorijų eilę atvirkščia tvarka, kol ratas
užsisklęs, tai mes pagaliau susidursime su šių mąstančių
būtybių egzistavimu, kurį jos šioje sistemoje ne tik įsi­
sąmonina nepriklausomai nuo išorinių daiktų, bet ir gali
pačios iš savęs apibrėžti (pastovumo, kuris būtinai pri­
klauso prie substancijos požymių, atžvilgiu). Tačiau iš
to išplaukia, kad kaip tik šioje teorinėje sistemoje
i deal i zmas, bent jau probleminis idealizmas, neiš­
vengiamas, ir jei išorinių daiktų egzistavimas visai ne­
reikalingas apibrėžti mūsų pačių egzistavimui laike, tai
išorinių daiktų egzistavimas priimamas visai be reikalo,
ir jo naudai negalima pateikti jokio įrodymo.
Tuo tarpu jei mes laikysimės anal i t i ni o meto­
do, kurio pagrindą sudaro teiginys „Aš mąstau", jau
apimantis egzistavimą, taigi modalumą, ir jį suskaidy-
sime, kad pažintume jo turinį —būtent ar šis Aš api­
brėžia ir kaip apibrėžia savąjį egzistavimą erdvėje ar
laike vien tik šiuo teiginiu,—tai teorinio mokslo apie
sielą teiginius pradėsime ne nuo mąstančios būtybės
apskritai sąvokos, bet nuo tikrovės ir iš būdo, kuriuo ši
tikrovė mąstoma, pašalinus iš jos visa, kas empiriška,
išvesime tai, kas apskritai būdinga mąstančiai būtybei,
kaip rodo ši lentelė:
1
Aš mąst au
2
kai p subj ekt as,
3
kai p pa pr a s t a s subjekt as,
4
kai p t a pa t us s ubj ekt as
kiekvienoje savo mąstymo būsenoje.
Kadangi antrame teiginyje neapibrėžiama, ar aš ga­
liu egzistuoti ir būti mąstomas tik kaip subjektas, o ne
kaip kieno nors kito predikatas, tai subjekto sąvoka 303
skaitiniai.org
čia imama tik logine prasme, ir lieka neapibrėžta, ar jį
reikia suprasti kaip substanciją, ar ne. Tačiau trečiame
teiginyje absoliutus apercepcijos vienumas, paprastas
Aš, vaizdinyje, su kuriuo susijęs bet kuris mąstymą
sudarantis ryšys ar atskyrimas, ir pats savaime svarbusr
nors aš dar nieko nežinau apie subjekto ypatumus arba
jo savarankišką egzistavimą. Apercepcija yra kažkas
realu, ir jos paprastumas glūdi jau jos galimybėje. Bet­
gi erdvėje nėra nieko realaus, kas būtų paprasta —taškai
(vieninteliai paprasti objektai erdvėje) yra tik ribos,
o ne kažkas, kas kaip dalis padėtų sukurti erdvę. Tad
iš čia išplaukia negalimybė paaiškinti mano (kaip tik
mąstančio subjekto) ypatumą, remiantis ma t e r i a ­
lizmo principais. Tačiau kadangi pirmame teiginyje
mano egzistavimas laikomas duotu ir nesakoma „Kiek­
viena mąstanti būtybė egzistuoja" (toks teiginys kartu
tvirtintų absoliutų būtinumą, taigi tvirtintų apie jas per
daug), bet tik sakoma „Aš egzi s t uoj u mąstyda­
mas", tai jis yra empirinis teiginys ir jame glūdi galimy­
bė apibrėžti mano egzistavimą tik mano vaizdinių laike
atžvilgiu. Bet kadangi tam man pirmiausia reikia vėlgi
kažko pastovaus, ko, kiek aš save mąstau, visai nėra
vidiniame stebėjime, tai mano egzistavimo būdo —ar
kaip substancijos, ar kaip akcidencijos —šia paprasta
savimone niekaip negalima apibrėžti. Vadinasi, jei m a-
t er i al i zmas netinka paaiškinti mano egzistavimui,
tai ir spi r i t ual i zmas šiam tikslui lygiai taip pat
nepakankamas, ir išvada tokia, kad mes jokiu būdu
negalime sužinoti ką nors apie savo sielos ypatumą jos
atskiro egzistavimo apskritai galimybės atžvilgiu.
Ir kaip galėtų būti įmanoma, remiantis sąmonės vie­
numu, kuris mums patiems žinomas tik dėl to, kad jis
mums būtinas patyrimo galimybei, išeiti už patyrimo
(už mūsų gyvenimiško egzistavimo) ribų ir netgi išplės­
ti mūsų pažinimą visų mąstančių būtybių apskritai pri­
gimčiai empiriniu, bet visų stebėjimo būdų atžvilgiu
neapibrėžtu teiginiu „Aš mąstau"?
Vadinasi, teorinė psichologija kaip dokt ri na,
304 kuri išplėstų mūsų savęs pačių pažinimą, neegzistuoja;
skaitiniai.org
jį egzistuoja tik kaip di sci pl i na, nustatanti speku­
liatyviajam protui šioje srityje neperžengiamas ribas,
kad mes nepultume į besielio materializmo glėbį, o kita
vertus, kad klaidžiodami nepasimestume spiritualizme,
kuris mūsų gyvenime neturi pagrindo. Ji veikiau prime­
na mums, kad šį mūsų proto atsisakymą patenkinamai at­
sakyti į smalsius klausimus apie tai, kas išeina už šio
gyvenimo ribų, mes laikytume jo nurodymu savęs paži­
nimą atitraukti nuo nevaisingų besaikių s pekul i a­
ci j ų ir nukreipti į vaisingą pr akt i nį taikymą,
kuris, nors visada ir nukreiptas tik į patyrimo objektus,
vis dėlto savo principus perima iš aukštesnio šaltinio ir
mūsų elgesį sąlygoja taip, tarytum mūsų paskirtis siek­
tų be galo toli už patyrimo ribų, taigi už šio gyvenimo
ribų.
Iš viso to aišku, kad teorinei psichologijai pradžią
duoda vien tik suklydimas. Sąmonės vienumas, suda­
rantis kategorijų pagrindą, čia laikomas subjekto, kaip
objekto, stebiniu, ir jam taikoma substancijos kategori­
ja. Betgi jis tėra vienumas mąst yme, o vien tik mąs­
tymu joks objektas nėra duotas; vadinasi, jam nepritai­
koma substancijos kategorija, visada numatanti duotą
st ebėj i mą, taigi šis subjektas visai negali būti pa­
žintas. Vadinasi, dėl to, kad kategorijų subjektas mąsto
šias kategorijas, jis negali įgyti savęs paties, kaip kate­
gorijų objekto, sąvokos, nes, kad kategorijas mąstytų,
jis turi remtis savo grynąja savimone, kuri juk turi būti
paaiškinta. Lygiai taip pat subjektas, kuriame glūdi
pradinis laiko vaizdinio pagrindas, šiuo vaizdiniu negali
apibrėžti savo paties egzistavimo laike; o jei šitai nega­
lima, tai taip pat negalima ir savęs paties (kaip mąstan­
čios būtybės apskritai) apibrėžti kategorijomis*.
* Kaip jau sakyta, teiginys „Aš mąstau" yra empirinis, api­
mantis teiginį „Aš egzistuoju". Bet aš negaliu pasakyti „Visa, kas
mąsto, egzistuojaH, nes tada mąstymo savybė visas ją turinčias bū­
tybes padarytų būtinomis būtybėmis. Todėl mano egzistavimo ne­
galima laikyti išplaukiančiu iš teiginio „Aš mąstau", kaip manė
Dekartas (nes kitaip už šį teiginį turėtų būti ankstesnė didžioji
premisa „Visa, kas mąsto, egzistuoja"); tai yra jam tapatus teiginys.
Jis išreiškia neapibrėžtą empirinį stebėjimą, t. y. suvokimą (taigi jis 305
skaitiniai.org
* *
*

Taigi pažinimas, bandantis išeiti už galimo patyrimo

ribų ir vis dėlto susijęs su aukščiausiais žmonijos in­
teresais, kiek už jį turime būti dėkingi spekuliatyviajai
filosofijai, virsta neišsipildžiusiu lūkesčiu; tačiau kartu
griežta kritika, įrodydama negalimybę apie patyrimo
objektą ką nors spręsti dogmatiškai, išeinant už patyri­
mo ribų, proto interesams padaro svarbią paslaugą, ap­
saugodama jį nuo visų galimų priešingų tvirtinimų. Tai
pasiekiama tuo, kad arba savo teiginį įrodome apodik-
tiškai, arba, kai šitai nepavyksta, ieškome nesėkmės
šaltinių, kurie, jeigu jie glūdi būtinuose mūsų proto ap­
ribojimuose, kiekvieną mūsų priešininką turi priversti
paklusti tam pačiam atsisakymo bet kurių pretenzijų
į dogmatinius tvirtinimus dėsniui.
Tačiau dėl to visai neprarandama teisė ir netgi bū­
tinumas pripažinti pomirtinį gyvenimą, remiantis pro­
to praktinio taikymo, susijusio su spekuliatyviuoju jo
taikymu, pagrindiniais teiginiais, nes tiktai spekuliaty­
vus įrodymas niekada negalėjo turėti kokios nors įta­
kos įprastiniam žmogaus protui. Jis stovi ant tokio plo­
no smaigalio, kad netgi mokyklinė filosofija gali jį ant
jo išlaikyti tik tol, kol priverčia jį be paliovos suktis
apie save kaip vilkutį; netgi jos akyse jis neturi tvirto
pagrindo, ant kurio būtų galima ką nors pastatyti. Įrody-
vis dėlto rodo, kad šio teiginio apie egzistavimą pagrindą sudaro jau
pojūtis, kuris, vadinasi, priklauso juslumui), bet yra ankstesnis už
patyrimą, kuris suvokimo objektą turi apibrėžti kategorijomis laiko
atžvilgiu; o egzistavimas čia dar ne kategorija, kuri, kaip tokia, su­
sijusi ne su neapibrėžtai duotu objektu, bet tik su tokiu, kurio
sąvoką jau turime ir norime žinoti, ar jis egzistuoja taip pat ir už
šios sąvokos, ar ne. Neapibrėžtas suvokimas čia reiškia tik kažką
realaus, kas duota tik mąstymui apskritai, vadinasi, ne kaip reiški­
nys ir ne kaip daiktas pats savaime (noumenas), bet kaip kažkas,
kas iš tikrųjų egzistuoja ir, kaip toks, žymimas teiginiu ,,Aš mąstau '.
Reikia pažymėti, jog, teiginį ,,Aš mąstau" vadindamas empiriniu,
aš tuo nenoriu pasakyti, kad šiame teiginyje A š yra empirinis
vaizdinys; veikiau jis yra grynai intelektinis, nes priklauso mąs­
tymui apskritai. Tačiau be kokio nors empirinio vaizdinio, teikian­
čio medžiagą mąstymui, aktas „Aš mąstau" vis dėlto neįvyktų, ir
tai, kas empiriška, tėra grynojo intelektinio sugebėjimo panaudoji-
306 mo arba taikymo sąlyga.
skaitiniai.org
mai, tinkami publikai, čia visi išsaugo visą savo vertę
ir, atmetus tas dogmatines pretenzijas, veikiau įgyja aiš­
kumą bei natūralų įtikinamumą, nukreipdami protą
į jam būdingą sritį, būtent į tikslų tvarką, kuri juk
kartu yra gamtos tvarka. Protas, kaip praktinis sugebė­
jimas pats savaime, neribojamas gamtos sąlygų, tada
turi teisę tikslų tvarką ir kartu mūsų pačių egzistavimą
išplėsti už patyrimo ir gyvenimo ribų. Sprendžiant pa­
gal anal ogi j ą su šio pasaulio gyvųjų būtybių pri ­
gimtimi, būtybių, kurių atžvilgiu protas būtinai turi
kaip pagrindinį teiginį pripažinti, kad jos neturi nė vie­
no organo, nė vieno sugebėjimo, nė vieno polinkio,
kurie būtų nereikalingi arba netinkami naudotis, taigi
nieko netikslinga, bet viskas tiksliai atitinka jų paskirtį
gyvenime, [reikėtų tarti, kad] žmogus, vien tik kuria­
me juk gali glūdėti viso to galutinis tikslas, yra vienin­
telė būtybė, čia sudaranti išimtį. Juk jo natūralūs su­
gebėjimai—ne tik jų taikymas pagal talentus ir po­
linkius, bet labiausiai jo moralinis dėsnis —taip
pranoksta bet kokią naudą ir pranašumus, kuriuos jis
iš jų galėtų turėti šiame gyvenime, kad moralės dėsnis
moko visų aukščiausiai vertinti netgi paprastą galvose­
nos sąžiningumo įsisąmoninimą, nors tai neteikia jokių
pranašumų, netgi pomirtinės šlovės šešėlio, ir žmogus
jaučiasi vidujai pašauktas savo elgesiu šiame pasauly­
je, atsisakydamas daugelio pranašumų, pasirengti tapti
geresnio pasaulio, kurio idėją jis turi, piliečiu. Šis ga­
lingas, niekada nepaneigiamas argumentas, lydimas vi­
so to, ką mes matome prieš save, tikslingumo nepaliau­
jamai augančio pažinimo ir žvilgsnio į kūrimo begali-
numą, taigi ir mūsų žinių galimo išplėtimo tam tikro
neribotumo įsisąmoninimo ir kartu jį atitinkančios pa­
skatos, vis dar išlieka, nors mes ir turime atsisakyti mū­
sų egzistavimo būtinos tąsos įžvelgimo, remiantis gry­
nai teoriniu savęs pačių pažinimu.
Psichologinio paralogizmo išsprendimo užbaigimas
Teorinėje psichologijoje dialektinė regimybė pa­
remta proto (grynosios inteligencijos) idėjos suplakimu 307
skaitiniai.org
su visais atžvilgiais neapibrėžta mąstančios būtybės ap­
skritai sąvoka. Aš save mąstau galimo patyrimo dėlei,
dar abstrahuodamasis nuo bet kokio tikro patyrimo, ir
iš to darau išvadą, kad savo egzistavimą galiu įsisąmo­
ninti taip pat už patyrimo ir jo empirinių sąlygų. Vadi­
nasi, galimą a bs t r a ha vi mą s i nuo savo empiri­
nio apibrėžto egzistavimo aš suplaku su savo mąstančio
Aš galimo at ski r o egzistavimo tariamu įsisąmonini­
mu ir manau, kad savo substancialumą pažįstu kaip
transcendentalinį subjektą, o tuo tarpu [iš tikrųjų] aš
mąstau tik sąmonės vienumą, sudarantį bet kurio api­
brėžimo, kaip vien tik pažinimo formos, pagrindą.
Uždavinys paaiškinti sielos ir kūno bendravimą tie­
siogiai priklauso ne tai psichologijai, apie kurią čia
kalbama, nes ji ketina įrodyti sielos individualumą taip
pat ir už šio bendravimo (po mirties) ir todėl yra
t r a ns c e nde nt i nė tiesiogine šio žodžio prasme;
nors ji ir užsiima patyrimo objektu, bet tik tiek, kiek
jis nustoja buvęs patyrimo objektas. Tačiau ir į klau­
simą dėl sielos ir kūno bendravimo galima pateikti pa­
tenkinamą atsakymą, remiantis mūsų pažiūra. Šio už­
davinio sunkumą sudaro, kaip žinoma, vidinio jutimo
(sielos) objekto ir išorinių jutimų objektų nevienarūšiš-
kumas, nes formali vidinio jutimo objekto stebėjimo
sąlyga yra tik laikas, o išorinių jutimų objektų —ir
erdvė. Bet jei turima galvoje, kad abi šios objektų rū­
šys čia viena nuo kitos skiriasi ne vidujai, bet tik tiek,
kiek viena kitai išoriškai rei ški asi , taigi tai, kas,
kaip dai kt as pat s savaime, sudaro materi­
jos reiškinio pagrindą, galbūt visai ne taip jau neviena-
rūšiška, tai šis sunkumas išnyksta ir lieka tik klausi­
mas, kaip apskritai galimas substancijų bendravimas;
jo išsprendimas visai išeina už psichologijos srities
ribų, ir, kaip skaitytojas lengvai gali spręsti iš to, kas
analitikoje buvo pasakyta apie pradines jėgas ir su­
gebėjimus, be jokios abejonės išeina taip pat ir už bet
kokio žmogiškojo pažinimo ribų.
308
skaitiniai.org
Bendroji pastaba dėl perėjimo
nuo teorinės psichologijos prie kosmologijos
Teiginys „Aš mąstau" arba „Aš egzistuoju mąstyda­
mas" yra empirinis. Tokio teiginio pagrindą sudaro em­
pirinis stebėjimas, vadinasi, ir mąstomas objektas kaip
reiškinys; tad atrodo, tarytum pagal mūsų teoriją siela
netgi mąstydama visiškai pavirsta reiškiniu ir todėl pa­
ti mūsų sąmonė, kaip tiesiog regimybė, iš tikrųjų su
niekuo neturi būti susijusi.
Mąstymas pats savaime yra tik loginė funkcija, tai­
gi grynai vien tik galimo stebėjimo įvairovės ryšio
spontaniškumas, ir tik todėl sąmonės subjekto niekaip
neparodo kaip reiškinio, kad visai neatsižvelgia į ste­
bėjimo būdą —ar jis juslinis, ar intelektinis. Mąstymu
aš savęs neįsivaizduoju nei koks aš esu, nei koks aš sau
reiškiuosi, bet tik mąstau save kaip bet kokį objektą
apskritai, abstrahuodamasis nuo jo stebėjimo būdo. Jei
aš čia save įsivaizduoju kaip minčių s ubj ekt ą arba
kaip mąstymo pagri ndą, tai šie įsivaizdavimo bū­
dai nereiškia substancijos arba priežasties kategorijų,
nes šios kategorijos yra mąstymo (spręsmo) funkcijos,
jau taikytos mūsų jusliniam stebėjimui, kuris, žinoma,
būtų reikalingas, jei aš norėčiau save paži nt i . Bet
čia aš save noriu įsisąmoninti tik kaip mąstantį; aš pa­
lieku nuošalyje tai, kokiu būdu mano Aš duotas stebė­
jimu, kuriame jis man mąstančiam, bet ne kadangi aš
mąstau, galėtų būti tik reiškinys; savęs paties įsisą­
moninime grynuoju mąstymu aš esu pat i esybė,
tačiau apie kurią man mąstymui tuo, žinoma, dar nieko
nepateikta.
Tačiau teiginys „Aš mąstau", kiek jis teigia tą pa­
tį, kaip ir teiginys „Aš e gzi s t uoj u mąst yda-
m a s", yra ne tik loginė funkcija, bet ir apibrėžia sub­
jektą (kuris tokiu atveju kartu yra ir objektas) egzista­
vimo atžvilgiu ir negali būti gautas be vidinio jutimo,
kurio stebėjimas objektą visada pateikia ne kaip daik­
tą patį savaime, bet tik kaip reiškinį. Vadinasi, jame to
paties subjekto empiriniam stebėjimui pasitelktas jau 309
skaitiniai.org
ne tik mąstymo spontaniškumas, bet taip pat ir stebėji­
mo imlumas, t. y. mąstymas apie mane patį. Siame em­
piriniame stebėjime mąstantis Aš turėtų ieškoti savo
loginių funkcijų taikymo substancijos, priežasties ir ki­
toms kategorijoms sąlygų, kad ne tik žodžiu „A š" pa­
žymėtų save kaip objektą patį savaime, bet taip pat
apibrėžtų savo egzistavimo būdą, t. y. pažintų save kaip
noumeną; tačiau tai neįmanoma, nes vidinis empirinis
stebėjimas yra juslinis ir apima vien tik reiškinio duo­
menis, kurie nieko neteikia gr ynos i os s ąmonės
objektui, kad būtų galima pažinti jo izoliuotą egzistavi­
mą, ir gali pasitarnauti tik patyrimui įgyti.
Tačiau jei tariama, kad vėliau, ne patyrime, bet tam
tikruose (ne tik loginėse taisyklėse, bet ir) nekintamuo­
se aprioriniuose mūsų egzistavimą liečiančiuose gryno­
jo proto taikymo dėsniuose atsirastų dingstis spėti, jog
mes visiškai a priori t ei ki ame dėsni us savo
pačių egzi st avi mo atžvilgiu ir netgi apibrėžia­
me šį egzistavimą, tai kartu atsiskleistų spontanišku­
mas, kuriuo būtų galima apibrėžti mūsų tikrovę, nepasi­
telkiant empirinio stebėjimo sąlygų; tada mes įsitikin­
tume, kad mūsų egzistavimo įsisąmoninime a priori yra
kažkas, kas mūsų tik jutimais visiškai apibrėžiamą eg­
zistavimą vis dėlto gali apibrėžti tam tikro vidinio su­
gebėjimo atžvilgiu santykyje su inteligibiliu (žinoma,
tik mąstomu) pasauliu.
Vis dėlto tai nė kiek nepastūmėtų į priekį visų teo­
rinės psichologijos pastangų, nes dėl šio nuostabaus
sugebėjimo, kurį man pirmą kartą atskleidžia moralinio
dėsnio įsisąmoninimas, aš, tiesa, turėčiau savo egzis­
tavimo apibrėžimo grynai intelektinį principą, tačiau
kokiais predikatais? Tik tokiais, kurie man turi būti
pateikti jusliniu stebėjimu; taigi aš vėl atsidurčiau to­
je pačioje padėtyje, kurioje buvau teorinėje psicholo­
gijoje, būtent man reikėtų juslinių stebinių, kad suteik­
čiau reikšmę savo substancijos, priežasties ir kitoms
intelektinėms sąvokoms, vien tik kuriomis galiu pažin­
ti save; tačiau tie stebimai niekada negali padėti man
310 išeiti už patyrimo srities. Tuo tarpu praktinio taikymo,
skaitiniai.org
kuris juk visada nukreiptas į patyrimo objektus, at­
žvilgiu aš turėčiau teisę šias sąvokas taikyti laisvei ir
jos subjektui reikšme, analogiška jų reikšmei teorinia­
me taikyme, laikydamas jas tik loginėmis subjekto ir
predikato, pagrindo ir sekmens funkcijomis, pagal ku­
rias moralės dėsnius atitinkantys poelgiai, arba veiks­
mai, apibrėžiami taip, kad jie kartu su gamtos dėsniais
visada gali būti paaiškinti remiantis substancijos ir
priežasties kategorijomis, nors ir atsiranda iš visai kito
principo. Tai reikėjo išsakyti tik todėl, kad išvengtume
nesusipratimo, kurį lengvai gali sukelti pažiūra į mūsų
savistabą kaip į reiškinį. Vėliau mes turėsime galimybę
tuo pasinaudoti.
TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS ANTROS KNYGOS
ANTRAS SKYRIUS
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJA
Šios mūsų veikalo dalies įvade mes parodėme, kad
bet kuri grynojo proto transcendentalinė regimybė re­
miasi dialektinėmis išvadomis, kurių schemą pateikia
logika trimis formalių samprotavimų apskritai rūšimis,
panašiai kaip kategorijų loginė schema randama ketu­
riose visų sprendinių funkcijose. Šių bergždžių išvadų
p i r m o j i rūši s lietė visų vaizdinių apskritai (sub­
jekto arba sielos) s ubj ekt yvi ų sąlygų besąlygiš­
ką vienumą ir atitiko kategoriškuosius samprotavimus,
kurių didžioji premisa, kaip principas, išreiškia predika­
to santykį su subj ekt u. Dialektinio argumento ant ­
rosi os rūšies turinį, pagal analogiją su hipote­
tiniais samprotavimais, sudaro reiškinio objektyvių
sąlygų besąlygiškas vienumas, o t r eči os i os rū­
šies, kuri bus nagrinėjama kitame skyriuje, tema yra
objektų apskritai galimybės objektyvių sąlygų besąly­
giškas vienumas.
Tačiau įsidėmėtina, kad transcendentalinis paralo-
gizmas sukūrė tik vienpusę regimybę mūsų mąstymo
subjekto idėjos atžvilgiu, o ko nors priešinga tvirtini­
mui negalima surasti nė mažiausios regimybės, išplau- 311
skaitiniai.org
kiančios iš proto sąvokų. Pneumatizmas čia turi visišką
pranašumą, nors jis ir negali atsikratyti paveldimos
ydos —nepaisant visų jam palankių regimybių, atsidū­
ręs kritikos ugnyje, jis išsisklaido kaip migla.
Visai kitaip išeina, kai mes protą taikome reiškinių
obj e kt yvi a i si nt ezei ; čia protas, tiesa, keti­
na savąjį besąlygiško vienumo principą padaryti galio­
jantį, suteikdamas jam žymią tikrumo regimybę, tačiau
greitai susipainioja tokiuose prieštaravimuose, kad yra
priverstas atsisakyti savo pretenzijų kosmologijoje.
Čia kaip tik susiduriame su nauju žmogaus proto fe­
nomenu, būtent su visai natūralia antitetika, dėl kurios
niekam nereikia laužyti galvos ar dirbtinai statyti pro­
tui kilpų, nes protas pats ir, be to, neišvengiamai į jas
pakliūva. Tiesa, tai neleidžia protui užliūliuoti savęs
tariamu įsitikinimu, kurį sukelia vienpusė regimybė,
bet kartu gundo jį arba atsiduoti skeptinei. nevilčiai,
arba perimti dogmatinį užsispyrimą ir atkakliai laikytis
tam tikrų teiginių, neįsiklausant į priešingos pažiūros
argumentus ir jų nepripažįstant. Ir viena, ir kita reiškia
sveikos filosofijos mirtį, nors pirmąjį atvejį vis dėlto
dar galima pavadinti grynojo proto eutanazija76.
Prieš parodydami nesutarimus ir sutrikimus, suke­
liamus šio grynojo proto dėsnių konflikto (antinomi­
jos), mes norime pateikti kai kuriuos samprotavimus,
kurie gali paaiškinti ir pagrįsti metodą, kurį vartoja­
me tirdami savo objektą. Visas transcendentalines idė­
jas, kiek jos liečia absoliutų totalumą reiškinių sintezė­
je, aš vadinu kos mol ogi nėmi s sąvokomi s
iš dalies kaip tik dėl šio besąlygiško totalumo, kuriuo
remiasi taip pat ir visatos sąvoka, kuri pati tėra idėja,
o iš dalies dėl to, kad jos liečia vien tik reiškinių sin­
tezę, taigi empirinę sintezę, o tuo tarpu absoliutus tota-
lumas visų galimų daiktų apskritai sąlygų sintezėje
veda prie grynojo proto idealo, kuris visiškai skiriasi
nuo kosmologinės sąvokos, nors ir yra su ja susijęs.
Todėl panašiai kaip grynojo proto paralogizmai sudarė
pagrindą dialektinei psichologijai, taip pat ir grynojo
312 proto antinomija parodo tariamai grynos (teorinės)
skaitiniai.org
kosmologijos transcendentalinius pagrindinius teiginius
ne tam, kad pripažintų juos galiojančiais ir perimtų,
bet —kaip rodo jau pavadinimas „proto konfliktas" —
kad juos pavaizduotų kaip su reiškiniais nesuderinamą
idėją, kurios spindesys netikras.

GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS

PIRMAS SKIRSNIS
KOSMOLOGINIŲ IDĖJŲ SISTEMA

Kad šias idėjas galėtume išvardyti pagal kokį nors

principą sistemingai tiksliai, mes pirmiausia turime pa­
žymėti, kad tik intelektas yra tai, iš ko gali kilti gry­
nosios ir transcendentalinės sąvokos, kad protas, tiesą
sakant, nesukuria jokių sąvokų, bet daugių daugiausia
i š l ai s vi na i nt el ekt i nę sąvoką kuo neiš­
vengiamo apribojimo galimo patyrimo sritimi ir siekia
šitokiu būdu išplėsti ją už to, kas empiriška, ribų, bet
vis dėlto ryšium su tuo. Tai pasiekiama dėl to, kad
protas tam, kas duota kaip sąlygota, reikalauja abso­
liutaus totalumo sąlygų (kuriomis intelektas visus reiš­
kinius subordinuoja sintetiniam vienumui) pusėje ir ši­
taip kategoriją paverčia transcendentaline idėja, kad
empirinei sintezei suteiktų absoliutų užbaigtumą, tęs­
damas ją iki to, kas besąlygiška (tai niekada neaptin­
kama patyrime ir egzistuoja tik idėjoje). Protas šito
reikalauja pagal pagrindinį teiginį: je i duot a tai,
kas sąl ygot a, tai taip pat duot a ir
vi sa suma sąlygų, taigi tai, kas abso­
l i uči ai besąl ygi ška, dėl kurio tik ir tapo ga­
lima tai, kas sąlygota. Vadinasi, transcendentalinės idė­
jos iš esmės bus, pirma, ne kas kita, kaip iki to, kas
besąlygiška, išplėstos kategorijos, ir jas bus galima iš­
dėstyti lentelėje pagal kategorijų poskyrius. Betgi, ant­
ra, tam tiks ne visos kategorijos, o tik tos, kuriose sin­
tezė sudaro eilę, ir būtent viena kitai subordinuotų
(o ne koordinuotų) to, kas sąlygota, sąlygų eilę. Abso­
liutaus totalumo protas reikalauja tik tiek, kiek šis to- 313
skaitiniai.org
talumas liečia kylančią to, kas duota kaip sąlygota, są­
lygų eilę, taigi ne tada, kai kalbama apie žemyn be­
sileidžiančią sekmenų liniją arba apie koordinuotų są­
lygų šiems sekmenims sankaupą. Juk sąlygos tam, kas
duota kaip sąlygota, jau numatomos ir kartu su tuo
turi būti laikomos duotomis, tuo tarpu —kadangi sek-
menys savo sąlygų nepadaro galimų, bet, priešingai, jas
numato —toliau einant prie sekmenų (arba leidžiantis
nuo duotųjų sąlygų prie to, kas sąlygota), galima nesi­
rūpinti, ar eilė pasibaigs, ar ne, ir apskritai protas vi­
sai nekelia eilės totalumo klausimo.
Antai laiką, visiškai praslinkusį iki duotojo momen­
to, būtinai mąstome taip pait ir kaip duotą (nors jo api­
brėžti negalime). Dėl būsimo laiko, tai, kadangi jis nė­
ra esamo laiko pasiekimo sąlyga, esamam laikui suprasti
visiškai nesvarbu, kaip mes žiūrėsime į būsimą laiką —
ar tarsime, kad jis kur nors baigsis, ar kad tęsis iki be­
galybės. Tegul yra eilė m, n, o, kurioje n duotas kaip
sąlygojamas m, bet kartu kaip o sąlyga; tarkime, kad
ši eilė nuo sąlygoto n kyla prie m (1, k, i ir t. t.) ir nuo
sąlygos n leidžiasi žemyn prie sąlygoto o (p, ą, r ir t. t.);
tada, kad n galėčiau laikyti duotu, aš turiu tarti esant
pirmąją eilę, ir, pagal protą (sąlygų totalumą), n gali­
mas tik šiai eilei tarpininkaujant, tačiau jo galimybė
nepriklauso nuo kitos eilės o, p, q, r, kuri dėl to gali
būti laikoma ne duota, bet tik dabilis.
Eilės sintezę sąlygų pusėje, taigi pradedant nuo duo­
tajam reiškiniui artimiausios sąlygos ir einant prie la­
biau nutolusių sąlygų, aš vadinsiu r egr es yvi ąj a,
o eilės sintezę to, kas sąlygota, pusėje, pradedant nuo
artimiausio sekmens ir einant prie tolesnių,—pr ogr e­
s yvi ąj a sinteze. Pirmoji nukreipta in antecedentia,
antroji —in consequentia. Vadinasi, kosmologinės idė­
jos turi reikalą su regresyviosios sintezės totalumu ir
nukreiptos in antecedentia, o ne in consequentia. Jei
įvyksta antroji sintezė, tai šitai yra laisvai pasirinkta, o
ne būtina grynojo proto problema, nes visiškai suprasti
tam, kas duota reiškinyje, mums reikalingi, žinoma, pa-
314 grindai, o ne sekmenys.
skaitiniai.org
Kad dabar pagal kategorijų lentelę sudarytume idėjų
lentelę, pirmiausia mes imsime du pradinius visų mūsų
stebėjimų quanta —l ai ką ir erdvę. Laikas pats sa­
vaime yra eilė (ir visų eilių formali sąlyga), ir todėl ja­
me duotosios dabarties atžvilgiu reikia a priori skirti an­
tecedentia kaip sąlygas (tai, kas praėjo) nuo consequen­
tia (to, kas bus). Vadinasi, to, kas sąlygota, sąlygų eilės
absoliutaus totalumo transcendentalinė idėja liečia tik
bet kurį būtąjį laiką. Pagal proto idėją, visas būtasis
laikas būtinai mąstomas duotas kaip duotojo momento
sąlyga. Bet dėl erdvės, tai joje pačioje savaime nėra
jokio skirtumo tarp progreso ir regreso —ji sudaro
sankaupą, o ne eilę, nes visos jos dalys egzis­
tuoja tuo pačiu metu. Dabartinį momentą būtojo laiko
atžvilgiu aš galėčiau laikyti tik sąlygotu, tačiau niekada
negalėčiau jo laikyti sąlyga, nes ši akimirka atsiranda
tik dėl praėjusio laiko (arba, tiksliau, dėl ankstesnio lai­
ko praslinkimo). Bet kadangi erdvės dalys ne viena ki­
tai subordinuotos, o koordinuotos, tai viena dalis nėra
kitos dalies galimybės sąlyga ir pati savaime, skirtingai
negu laikas, nesudaro eilės. Tačiau įvairių erdvės dalių
sintezė, kuria mes sučiuopiame erdvę pagava, vis dėlto
yra nuosekli, taigi vyksta laike ir apima eilę. Kadangi
šioje sankaupą sudarančioje erdvių eilėje (pavyzdžiui
pėdų sieksnyje) erdvės, mintimis pridedamos prie duo­
tosios, visada yra ankstesniųjų ri bos sąlyga, tai
erdvės mat avi mą taip pat reikia laikyti to, kas są­
lygota, sąlygų eilės tam tikra sinteze, tik sąlygų pusė
pati savaime nesiskiria nuo to, kas sąlygota, pusės, va­
dinasi, regressus ir progressus erdvėje atrodo vienodi.
Bet kadangi erdvės dalis nėra duota kita dalimi; o yra
tik jos apribota, tai kiekvieną apribotą erdvę mes tu­
rime laikyti sąlygota ta prasme, kad ji numato kitą erd­
vę kaip savo ribos sąlygą ir t. t. Vadinasi, apribojimo
atžvilgiu ėjimas į priekį erdvėje taip pat yra regresas,
ir absoliutaus sintezės totalumo sąlygų eilėje transcen­
dentalinė idėja liečia taip pat ir erdvę, ir aš lygiai taip
pat galiu kelti reiškinio absoliutaus totalumo erdvėje ir 315
skaitiniai.org
jo totalumo praėjusiame laike klausimą. O ar visada ga­
lima atsakyti į šį klausimą —tai bus nustatyta vėliau.
Antra, realybė erdvėje, t. y. mat eri j a, yra tai,
kas sąlygota,—jos vidinės sąlygos yra jos dalys, o šių
dalių dalys yra tolesnės jos sąlygos, tad čia vyksta re­
gresyvioji sintezė, kurios absoliutaus totalumo reika­
lauja protas. Šis totalumas gali būti pasiektas ne kitaip,
kaip tik užbaigtu dalijimu, dėl kurio materijos realumas
arba išnyksta, arba pavirsta kažkuo, kas jau nėra ma­
terija, būtent kažkuo paprasta. Vadinasi, čia taip pat
yra sąlygų eilė ir žengimas į priekį prie to, kas besą­
lygiška.
Trečia, dėl realaus reiškinių santykio kategorijų, tai
substancijos ir jos akcidencijų kategorijos netinka būti
transcendentaline idėja, t. y. jos atžvilgiu protas neturi
jokio pagrindo eiti atgal prie sąlygų, nes akcidencijos
(kiek jos būdingos tam tikrai vienai substancijai) yra
tarpusavyje koordinuotos ir eilės nesudaro. Bet substan­
cijos atžvilgiu jos iš esmės ne subordinuotos, bet yra
pačios substancijos egzistavimo būdas. Jei čia dar kas
galėtų būti proto transcendentaline idėja, tai nebent t o,
kas subst anci al u, sąvoka. Bet kadangi ji yra ne
kas kita, kaip savarankiškai egzistuojančio objekto ap­
skritai sąvoka, kiek ja mąstomas tik transcendentalinis
subjektas be jokio predikato, o čia kalbama tik apie tai,
kas besąlygiška reiškinių eilėje,—tai aišku, kad tai, kas
substancialu, negali būti tokios eilės narys. Tas pat ga­
lioja ir bendraujančioms substancijoms, sudarančioms
paprastas sankaupas ir neturinčioms jokio eilės ekspo­
nento, nes jos nesubordinuotos viena kitai kaip savo
galimybės sąlygos, o šitai visiškai galima pasakyti apie
erdves, kurių ribos visada apibrėžiamos ne pačios sa­
vaime, bet kita erdve. Tad lieka tik p r i e ž a s t i n g u-
m o kategorija, duotajam padariniui teikianti priežas­
čių eilę, kurioje nuo padarinio, kaip to, kas sąlygota,
galima kilti prie priežasčių, kaip sąlygų, ir atsakyti į
proto iškeltą klausimą.
Ketvirta, to, kas galima, tikra ir būtina, sąvokos ne-
316 veda prie jokios eilės, išskyrus tik kad tai, kas at-
skaitiniai.org
s i t i k t i n a, egzistavime visada turi būti laikoma
esant sąlygota, ir pagal intelekto taisyklę nurodo sąly­
gą, kuriai esant būtina nurodyti aukštesnę sąlygą, kol
protas besąlygišką būt i numą aptiks tik šios eilės
totalume.
Taigi yra ne daugiau kaip keturios kosmologinės
idėjos, atitinkančios keturis kategorijų poskyrius, jei
išskiriamos tos, kurios būtinai veda prie eilės įvairovės
sintezėje.
1
Visų reiškinių duotosios visumos
sudėties
abs ol i ut us i šsamumas.
2
Duotosios visumos reiškinyje
dalijimo
abs ol i ut us i šsamumas.
3
Reiškinio apskritai
atsiradimo
abs ol i ut us i šsamumas.
4
To, kas kinta reiškinyje,
egzistavimo priklausomybės
a bs ol i ut us i šsamumas.
Pirmiausia čia reikia pažymėti, kad absoliutaus tota-
lumo idėja liečia ne ką kita, kaip r ei š ki ni ų paro­
dymą, o ne daiktų apskritai visumos grynąją intelektinę
sąvoką. Vadinasi, reiškiniai čia bus laikomi duotais, ir
protas reikalauja jų galimybės sąlygų absoliutaus išsa­
mumo, kiek šios sąlygos sudaro eilę, taigi jis reikalauja
besąlygiškai (t. y. visais atžvilgiais) išsamios sintezės,
kuria reiškinys gali būti parodytas pagal intelekto dės­
nius.
Antra, šioje sąlygų sintezėje, sudarančioje regresy­
vią eilę, protas iš esmės ieško tik to, kas besąlygiška,— 3 ij
skaitiniai.org
ieško tarsi premisų; kurios, imamos kartu, jau nenumato
jokios kitos premisos, eilės išsamumo. Tai, kas be­
sąl ygi ška, visada glūdi ei l ės absol i uči a­
me tot ai um e, jei ji įsivaizduojama. Tačiau ši be­
sąlygiškai užbaigta sintezė vėlgi yra tik idėja, nes ne­
galima —bent iš anksto —žinoti, ar tokia sintezė galima
reiškinių [srityje]. Jei viską įsivaizduosime remdamiesi
vien tik grynosiomis intelektinėmis sąvokomis, neatsi­
žvelgdami į juslinio stebėjimo sąlygas, tai galima tie­
siai pasakyti, kad jei duota tai, kas sąlygota, tai taip pat
duota ir visa eilė viena kitai subordinuotų sąlygų, nes
tai, kas sąlygota,»duota tik šia eile. Tačiau reiškiniuose
aptinkamas ypatingas būdo, kuriuo duotos sąlygos, apri­
bojimas, būtent apribojimas stebėjimo įvairovės nuo­
seklia sinteze, kuri turi būti išsami regresyvia kryptimi.
Ar šis išsamumas galimas jusline forma —tai dar prob­
lema. Tačiau šio išsamumo idėja juk jau glūdi prote
nepriklausomai nuo galimybės ar negalimybės adekva­
čiai jai sieti empirines sąvokas. Vadinasi, kadangi reiš­
kinio įvairovės regresyvios sintezės absoliutus totalu-
mas (pagal kategorijų, kurios šią sintezę pateikia kaip
to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilę, nurodymus)
būtinai apima tai, kas besąlygiška, nors ir nebūtų iš­
spręstas klausimas, ar šis totalumas įgyvendinamas ir
kokiu būdu jis įgyvendinamas, tai protas savo kelią čia
pradeda nuo totalumo idėjos, nors jo galutinis tikslas iš
esmės yra tai, kas bes ąl ygi š ka —ar visos eilės,
ar jos dalies.
Tai, kas besąlygiška, galima sau mąstyti arba kaip
esantį tik visoje eilėje, kurios, vadinasi, visi be išimties
nariai yra sąlygoti ir tik jų visuma yra absoliučiai be­
sąlygiška,—tada regresas vadinamas begaliniu,—arba
absoliučiai besąlygiška tėra eilės dalis, kuriai subordi­
nuoti kiti eilės nariai, o ji pati nepriklauso nuo jokios
sąlygos*. Pirmuoju atveju eilė neturi ribų (neturi pra-
* To, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilės absoliuti visuma
visada besąlygiška, nes už šios eilės nėra daugiau jokių sąlygų, ku­
rių atžvilgiu ji galėtų būti sąlygota. Tačiau tokios eilės absoliuti vi-
318 suma yra tik idėja arba, tiksliau, probleminė sąvoka, kurios galimy-
skaitiniai.org
džios) a parte priori, t. y. yra begalinė; nors ji ir duota
visa, bet regresas joje niekada nėra užbaigtas ir gali
būti pavadintas tik potencialiai begaliniu. Antruoju at­
veju egzistuoja pirmas eilės [narys], kuris būtojo laiko
atžvilgiu vadinamas pasaul i o pradžia, erdvės
atžvilgiu —pasaul i o riba, savo ribose duotos
visumos dalių atžvilgiu —paprast u, priežasčių at­
žvilgiu —absoliučiu s ava ve i ks mi š kumu (lais­
ve), kintančių daiktų egzistavimo atžvilgiu —absoliučiu
gamt i ni u būtinumu.
Mes turime du terminus —pasaulis ir gamta,—kurie
kartais vienas su kitu sutampa. Pirmasis žymi visų reiš­
kinių matematinę visumą ir jų sintezės totalumą tiek di­
deliu, tiek mažu mastu, t. y. jos vyksme ir sudedant, ir
dalijant. Betgi tas pats pasaulis vadinamas gamta*, kiek
jį tiriame kaip dinaminę visumą ir turime omenyje ne
sankaupą erdvėje arba laike, kad realizuotume ją kaip
tam tikrą dydį, bet reiškinių egzi st avi mo vienu­
mą. To, kas vyksta, sąlyga čia vadinama priežastimi, o
priežasties besąlygiškas kauzalumas reiškinyje —laisve,
tuo tarpu sąlygotas priežastingumas vadinamas gamtine
priežastimi siaurąja prasme. Tai, kas sąlygota egzista­
vime apskritai, vadinama atsitiktina, o tai, kas besąly­
giška,—būtina. Rei ški ni ų besąlygišką būtinumą
galima vadinti gamtiniu būtinumu.
Idėjas, apie kurias mes dabar kalbame, anksčiau aš
pavadinau kosmologinėmis iš dalies dėl to, kad pasaulis
suprantamas kaip visų reiškinių visuma ir mūsų idėjos
taip pat liečia tik tai, kas besąlygiška reiškinių srityje,
o iš dalies dėl to, kad žodis „pasaulis" transcendentali-
bė turi būti ištirta, ir būtent būdo, kuriuo joje gali glūdėti tai, kas
besąlygiška, kaip tikroji transcendentalinė idėja, apie kurią kalba­
ma, atžvilgiu.
* Gamta, imama adjective (ioimalitei), reiškia daikto apibrėži­
mų ryšį pagal tam tikrą vidinį priežastingumo principą. Tuo tarpu
gamta, suprantama substantive (materialiter), reiškia reiškinių visu­
mą, kiek reiškinius dėl tam tikro vidinio priežastingumo principo
sieja visa apimantis ryšys. Pirmąja prasme kalbama apie skystos
materijos, ugnies ir t. t. prigimtį, šį žodį vartojant tik adjective;
o kai kalbama apie gamtos daiktus, turima galvoje egzistuojanti
visuma.
skaitiniai.org
ne prasme reiškia egzistuojančių daiktų visumos abso­
liutų totalumą, ir mes kreipiame dėmesį vien tik į sin­
tezės išsamumą (nors iš esmės tik regresyvia kryptimi —
prie sąlygų). Atsižvelgiant į tai, kad visos šios idėjos
dar ir transcendentinės ir, nors jos savo pobūdži u
neišeina už objekto, būtent reiškinių, ribų, bet turi rei­
kalą vien tik su jutimais suvokiamu pasauliu (ne su
noumenais), vis dėlto sintezę tai p išplėtoja, kad ji
pranoksta bet kokį galimą patyrimą, jas visas, mano
nuomone, visai tinka vadinti kosmologinėmis sąvoko­
mis. Dėl skirtumo tarp to, kas matematiškai besąlygiška,
ir to, kas dinamiškai besąlygiška, į ką nukreiptas regre­
sas, tai aš vis dėlto pirmąsias dvi sąvokas vadinčiau
kosmologinėmis siaurąja reikšme (pasaulio dideliais ir
mažais mastais), o kitas dvi —t r ans cendent i nė-
m i s gamtos sąvokomis. Šis skyrimas šiuo metu dar
nėra itin svarbus, bet vėliau jis gali tapti svarbesnis.
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
ANTRAS S KI RS NI S
GRYNOJO PROTO ANTITETIKA

Jei tetika yra kiekviena dogmatinių teorijų visuma,

tai antitetika aš laikau ne dogmatinius priešybės tvirti­
nimus, bet konfliktą tarp atrodančių dogmatinėmis žinių
(thesis cum antithesi), iš kurių nė vienoms negalima teik­
ti pranašumo kitų atžvilgiu. Vadinasi, antitetika tiria
visai ne vienpusius tvirtinimus, bet bendrąsias proto
žinias tik jų tarpusavio konflikto ir jo priežasčių požiū­
riu. Transcendentalinė antitetika yra grynojo proto
antinomijos, jos priežasčių ir rezultato tyrimas. Jei mes
savo protą naudojame ne tik intelekto pagrindinių tei­
ginių taikymui patyrimo objektams, bet ir ryžtamės šių
pagrindinių teiginių [taikymą] išplėsti už patyrimo ribų,
tai atsiranda ber gždži ai i š vedži oj ant ys
teiginiai, kurie nei gali tikėtis patvirtinimo patyrimu,
nei turi bijoti jo paneigimo; kartu kiekvienas iš jų ne
320 tik pats savaime neprieštaringas, bet netgi proto prigim-
skaitiniai.org
tyje randa savo būtinumo sąlygas, tik, nelaimei, ir prie­
šingas teiginys turi tokius pat svarbius ir būtinus pa­
grindus būti priimtas.
Tokiai grynojo proto dialektikai natūraliai iškyla
šie klausimai: 1. Būtent kokiuose teiginiuose grynasis
protas neišvengiamai patenka į antinomiją? 2. Kokios
yra šios antinomijos priežastys? 3. Ar protui, nepaisant
šio prieštaravimo, lieka atviras kelias j tikrumą ir ko­
kiu būdu jis lieka?
Taigi dialektinis grynojo proto teiginys nuo visų so­
fistinių teiginių turi skirtis tuo, kad jis liečia ne sava­
vališką klausimą, keliamą kokiu nors tikslu, bet tokį, su
kuriuo, žengdamas pirmyn, būtinai turi susidurti kiek­
vienas žmogiškasis protas, ir, antra, tuo, kad jis kartu su
savo priešybe sukelia ne kokią nors dirbtinę re­
gimybę, tuoj pat išnykstančią, kai ji įžvelgiama, bet na­
tūralią ir neišvengiamą regimybę, kuri netgi tada, kai
jau nesileidžiame jos pergudraujami, vis dar mus klai­
dina, nors jau neapgauna, ir, vadinasi, iš tiesų gali tapti
nekenksminga, bet niekada negali būti išnaikinta.
Tokia dialektinė pažiūra liečia ne intelektinį vienu­
mą patyrimo sąvokose, bet proto vienumą tik jo idė­
jose. Kadangi šis vienumas, kaip pagal taisykles atlie­
kama sintezė, pirmiausia turi derintis su intelektu, tačiau
kartu, kaip absoliutus sintezės vienumas, turi derintis
su protu, tai jo sąlyga, jei jis adekvatus proto vienu­
mui, intelektui bus per didelė, o jei jis atitinka inte­
lektą, tai protui bus per maža; dėl to turi kilti konflik­
tas, kurio negalima išvengti, kad ir ko imtumėmės.
Tad šie bergždžiai išvedžiojantys tvirtinimai atveria
dialektinę kovos areną, kur kiekvieną kartą viršų ima
ta pusė, kuriai leista pradėti puolimą, o pralaimi, žino­
ma, toji, kuri priversta tik gintis. Todėl ir ginkluoti rite­
riai, nesvarbu, ar jie gina gerą, ar blogą reikalą, yra
tikri laimėsią pergalės vainiką, jeigu jie rūpinasi tik tu­
rėti privilegiją paskutiniesiems surengti ataką ir jeigu
jiems nereikia atlaikyti naują priešininko puolimą.
Lengva įsivaizduoti, kad ši arena nuo seno gana dažnai
buvo mindžiojama, kad abi pusės joje iškovojo daug 321
skaitiniai.org
pergalių, bet visada buvo stengiamasi paskutiniajam iš­
spręsti ginčą, kad kovotojas už gerą reikalą liktų vie­
nintelis kovos lauke dėl to, kad jo priešininkui būtų
uždrausta ateityje imti į rankas ginklą. Kaip bešališki
teisėjai, mes turime visai nuošalyje palikti klausimą, ar
kovojama dėl gero, ar dėl blogo reikalo, ir leisti pir­
miausia patiems kovojantiems išspręsti ginčą. Galbūt,
veikiau nuvarginę vienas kitą, o ne pakenkę vienas
kitam, jie pamatys savo ginčo menkumą ir išsiskirs
kaip geri draugai.
Šį metodą, kai stebime ginčą tarp tvirtinimų arba
veikiau patys jį sukeliame ne tam, kad galų gale jį
išspręstume vienos ar kitos pusės naudai, bet tam, kad
ištirtume, ar ginčo objektas nėra galbūt tik miražas, ku­
rio kiekvienas veltui vaikosi ir kuris jam nieko negali
duoti, net jei jis nesutiktų jokio pasipriešinimo,—šį
metodą, sakau, galima vadinti skeptintu metodu. Jis vi­
siškai skiriasi nuo skept i ci zmo —dirbtinio ir
mokslinio nežinojimo principo, pakertančio bet kokio
pažinimo pagrindus, kad pažinime, kiek tai įmanoma,
neliktų nieko patikima ir tikra. Skeptinis metodas siekia
tikrumo ginče, kur abi pusės elgiasi sąžiningai ir pro­
tingai, stengdamasis surasti tai, iš kur kyla nesusiprati­
mai, kad, panašiai kaip daro išmintingi įstatymų leidė­
jai, iš keblumų, su kuriais susiduria teisėjai juridiniuose
procesuose, gautų sau pamoką dėl to, ko jų įstatymuose
trūksta ir kas juose netiksliai apibrėžta. Antinomija, at­
siskleidžianti taikant dėsnius, dėl mūsų išminties ribo­
tumo yra geriausias nomotetikos77 išbandymas, atkrei­
piantis proto, kuris abstrakčioje spekuliacijoje neleng­
vai pastebi savo klaidas, dėmesį į jo pagrindinių tei­
ginių apibrėžimo momentus.
Tačiau šis skeptinis metodas esmingai būdingas tik
transcendentalinei filosofijai; kiekvienoje kitoje tyrimų
srityje be |jo, šiaip ar taip, galima apsieiti, bet tik ne
transcendentalinėje filosofijoje. Būtų absurdiška jį tai­
kyti matematikoje, nes jokie klaidingi tvirtinimai joje
negali būti paslėpti ir likti nepastebėti todėl, kad jos
322 įrodymai visada turi būti plėtojami remiantis grynuoju
skaitiniai.org
stebėjimu ir visada akivaizdžia sinteze. Eksperimentinė­
je filosofijoje 78 abejojimo sąlygotas atidėliojimas turbūt
gali būti naudingas, tačiau joje bent jau negali kilti jo­
kio nesusipratimo, kurio nebūtų galima lengvai paša­
linti, ir pagaliau juk patyrime turi glūdėti paskutinės
ginčo išsprendimo priemonės, nesvarbu, ar jos bus su­
rastos anksčiau, ar vėliau. Moralės filosofija savo pa­
grindinius teiginius kartu su praktiniais padariniais taip
pat gali pateikti in concreto, bent jau galimuose patyri­
muose, ir tuo išvengti nesupratimo, kurį sukelia abstrak­
cija. Tuo tarpu transcendentaliniai tvirtinimai, preten­
duojantys išplėsti žinias netgi už bet kokio galimo pa­
tyrimo srities, nėra nei tokie, kad jų abstrakti sintezė
galėtų būti a priori duota kokiu nors stebėjimu, nei taip
sudaryti, kad nesupratimas galėtų būti atskleistas kokiu
nors patyrimu. Tad transcendentalinis protas nenumato
jokio kito kriterijaus, kaip tik bandymą sujungti savo
teiginius vieną su kitu ir, vadinasi, pirmiausia laisvas
ir nekliudomas jų tarpusavio varžybas. Tai mes dabar
ir padarysime*.
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS

PIRMASIS TRANSCENDENTALINIŲ IDĖJŲ KONFLIKTAS

Tezė Antitezė
Pasaulis turi pradžią lai­ Pasaulis erdvėje neturi
ke ir erdvėje taip pat yra pradžios ir ribų, bet yra be­
apribotas. galinis ir laike, ir erdvėje.
Įrodymas Įrodymas
Jei tarsime, kad pasaulis Tarkime, kad pasaulis tu­
pradžios laike neturi, tai iki ri pradžią. Kadangi pradžia
bet kurio duotojo momento yra egzistavimas, už kurį
praėjo amžinybė, taigi pra­ yra ankstesnis laikas, kuriuo
ėjo pasaulyje ir vienas po daikto nebuvo, tai pirmiau
kito einančių daiktų būvių turėjo praeiti laikas, kuriuo
* Antinomijos eina viena po kitos tokia tvarka, kuria anksčiau
buvo pateiktos transcendentalinės idėjos. 323
skaitiniai.org
begalinė eilė. Bet eilės be­ pasaulio nebuvo, t. y. tuščias
galybę kaip tik ir sudaro tai, laikas. Betgi tuščiame laike
kad ji niekada negali būti kokio nors daikto atsiradi­
užbaigta nuoseklia sinteze. mas negalimas, nes nė vie­
Vadinasi, begalinė praėjusi noje tokio laiko dalyje, pa­
pasaulio eilė negalima; tad lyginti su kita dalimi, nėra
pasaulio pradžia yra būtina egzistavimo sąlygos, skirtin­
jo egzistavimo sąlyga, o tai gos nuo neegzistavimo sąly­
pirmiausia ir reikėjo įrodyti. gos (nesvarbu, ar ji laikoma
Dėl tezės antrosios atsirandančia savaime, ar iš
dalies, tai vėl imkime prie­ kitos priežasties). Tad iš tie­
šingą teiginį, kad pasaulis sų pasaulyje kai kurios daik­
yra Degalinė duota visuma tų eilės gali turėti pradžią,
vienu metu egzistuojančių bet pats pasaulis negali tu­
daiktų. Betgi tokios kieky­ rėti pradžios ir, vadinasi, bū­
bės, kuri neduota kokio nors tojo laiko atžvilgiu yra be­
stebėjimo tam tikrose ribo­ galinis.
se *, dydžio negalima mąstyti Dėl antitezės antrosios
niekaip kitaip, kaip tik dalių dalies, tai pirmiausia tarkime
sinteze, ir tokios kiekybės priešingai, būtent kad pasau­
totalumą galima mąstyti tik lis erdvėje baigtinis ir apri­
užbaigta sinteze arba pakar­ botas; tada jis yra tuščioje
totinai pridedant vienetą prie erdvėje, kuri neapribota.
jo paties**. Taigi kad visas Vadinasi, turėtų būti ne tik
erdves užpildantį pasaulį bū­ daiktų santykis erdvėje,
tų galima mąstyti kaip visu­ bet ir daiktų santykis s u
mą, begalinio pasaulio dalių erdve. Tačiau kadangi
nuoseklią sintezę reikėtų lai­ pasaulis yra absoliuti visu­
kyti užbaigta, t. y. begalinį ma, už kurios nėra jokio ste­
laiką, praeinantį išvardijant bėjimo objekto ir, vadinasi,
visus vienas greta kito eg­ jokio pasaulio atitikmens, su
zistuojančius daiktus, reikė­ kuriuo pasaulis būtų susijęs,
tų laikyti būtuoju, o tai ne­ tai pasaulio santykis su tuš­
galima. Todėl begalinės tik- čia erdve būtų jo santykis
* Jei neapibrėžta kiekybė apribota, tai mes galime ją stebėti
kaip visumą, ir mum3 nereikia matavimu, t. y. jos dalių nuoseklia
sinteze, sukurti jos totalumo, nes ribos jau apibrėžia užbaigtumą,
atmesdamos visa, kas nebereikalinga.
** Šiuo atveju totalumo sąvoka yra ne kas kita, kaip užbaigtos
jos dalių sintezės vaizdinys, nes, negalėdami sąvokos išvesti iš vi­
sumos stebėjimo (tai šiuo atveju neįmanoma), mes ją galime apimti,
bent jau idėjoje, tik dalių sinteze, kuri tęsiasi iki to, kas yra be-
324 galinis, užbaigtumo.
skaitiniai.org
rų daiktų sankaupos negali­ su niekuo. Bet toks san­
ma laikyti duota visuma, tai­ tykis, taigi ir pasaulio apri­
gi jos negalima laikyti ir bojimas tuščia erdve, yra
duota vienu metu. Va­ niekas; vadinasi, pasaulis
dinasi, pasaulis savo tįsumu erdveje neapribotas, t. y. jis
erdvėje ne begalinis, begalinis tįsumo požiūriu*.
bet apribotas, o tai ir reikėjo
įrodyti, antra.
Pastaba dėl pirmosio s antinomijos
/. Dėl tezės II. Dėl antitezės
Pateikdamas šias viena Duotos pasaulio eilės ir
kitai prieštaraujančias argu­ pasaulio visumos begalybės
mentacijas, nesivaikiau iliu­ įrodymas remiasi tuo, kad
zijos sukurti (kaip sakoma) priešingu atveju pasaulio ri­
advokatišką įrodymą, kai bą turėtų sudaryti tuščia erd­
savo naudai pasinaudojama vė ir tuščias laikas. Aš ži­
priešininko neatsargumu ir nau, jog mėginama išvengti
mielai priimamas jo rėmi­ šios išvados teigiant, kad
masis klaidingai suprastu pasaulio riba laike ir erdvė­
įstatymu, kad, paneigdamas je visiškai galima ir nebū­
šį įstatymą, Įtvirtinčiau savo tina pripažinti absoliutų lai­
paties neteisėtas pretenzijas. ką iki pasaulio pradžios arba
Kiekvienas mūsų įrodymas absoliučią, už realaus pasau­
išvestas iš dalyko esmės, ne­ lio plytinčią erdvę, kurie
paisant naudos, kurią mums yra negalimi. Aš visiškai su­
galėtų teikti vienos ir kitos tinku su Leibnico mokyklos
* Erdvė yra tik išorinio stebėjimo forma (formalus stebinys),
o ne realus objektas, kurį būtų galima išoriškai stebėti. Erdvė, eg­
zistuojanti iki visų daiktų, kurie ją apibrėžia (užpildo ar apriboja)
arba, tiksliau, teikia jos formą atitinkantį empi ri nį st ebėj i ­
mą, yra —absoliučios erdvės pavadinimu—ne kas kita, kaip vien
tik išorinių reiškinių galimybė, kiek jie arba egzistuoja patys savai­
me, arba gali dar prisijungti prie duotų reiškinių. Vadinasi, empi­
rinis stebėjimas nesudarytas iš reiškinių ir erdvės (iš suvokimo ir
tuščio stebėjimo). Vienas iš jų nėra kito atitikmuo sintezėje; jie
tik susiję vienas su kitu tame pačiame empiriniame stebėjime kaip
jo materija ir forma. Jei pamėginame vieną iš jų patalpinti už kito
(erdvę už visų reiškinių), tai iš to atsiranda visokie tušti išorinio
stebėjimo apibrėžimai, kurie tačiau nėra galimi suvokimai,—pavyz­
džiui, pasaulio judėjimo arba rimties tuščioje erdvėje, jų tarpusavio
santykio, kurio niekada negalima suvokti ir kuris, vadinasi, tėra
mintimi sukuriamo objekto predikatas, apibrėžimai. 325
skaitiniai.org
pusės dogmatikų klaidingi filosofų šios nuomonės pas­
samprotavimai. tarąja dalimi. Erdvė yra tik
Aš būčiau galėjęs ir tezę išorinio stebėjimo forma, o
tariamai įrodyti remdamasis ne tikras objektas, kurį bū­
kokio nors duoto dydžio be- tų galima išoriškai stebėti,
galinumo klaidinga sąvoka, ir ne reiškinių atitikmuo, bet
kaip paprastai daro dogmati­ pačių reiškinių forma. Vadi­
kai. Begalinis yra dy­ nasi, erdvė negali egzistuoti
dis, už kurį didesnio (t. y. absoliučiai (tik pati savai­
didesnio už juo duotų vie­ mei kaip kažkas, kas apibrė­
netų aibę) jokio kito dydžio žia daiktų egzistavimą, nes
negali būti. Betgi jokia aibė ji visai ne objektas, bet tik
nėra didžiausia, nes prie jos galimų objektų forma. Va­
visada dar galima pridėti dinasi, daiktai, kaip reiški­
vieną arba daugiau vienetų. niai, neabejotinai apibrėžia
Vadinasi, begalinis duotas erdvę, t. y. dėl jų vieni ar
dydis negalimas, taigi nega­ kiti iš visų galimų erdvės
limas (tiek praėjusios eilės, predikatų (dydžio ir santy­
tiek tįsumo atžvilgiu) ir be­ kio) tampa tikrove; tačiau,
galinis pasaulis, vadinasi, priešingai, erdvė kaip kaž­
abiem atžvilgiais jis apribo­ kas, kas egzistuoja pats sa­
tas. Aš galėčiau šitaip įrodi­ vaime, negali apibrėžti daik­
nėti, tačiau begalinio duoto tų tikrumo dydžio arba pa­
dydžio sąvoka nesutampa su vidalo atžvilgiu, nes pati sa­
tuo, kas laikoma begaline vi­ vaime ji nėra kažkas realu.
suma. Begalinė visuma mums Vadinasi, erdvė (užpildyta
nepadeda įsivaizduoti, k o- ar tuščia)* gali būti apribo­
kia didelė ji yra, taigi ta reiškiniais, tačiau reiški­
jos sąvoka nėra maksi­ niai negali būti apriboti tuš­
mumo sąvoka, bet ja mąs­ čia erdve, esančia už jų. Tas
tomas tik jos santykis su bet pat galioja ir laikui. Su visu
kuriuo pasirinktu vienetu, tuo sutinkant, vis dėlto ne­
kurio atžvilgiu begalinė vi­
suma didesnė už bet kurį galima neigti, kad jei pri­
skaičių. Priklausomai nuo to, pažįstama pasaulio riba erd­
ar imamas didesnis, ar ma­ vėje arba laike, tai būtinai
žesnis vienetas, begalinis reikia pripažinti šias dvi be­
dydis būtų didesnis arba prasmybes —tuščią erdvę už
* Lengva suprasti, kad tuo norima pasakyti: tuščia erdvė,
kiek ji apri boj a reiškiniais, taigi tuščia erdvė pa-
saulio viduje, neprieštarauja bent jau transcendentaliniams
principams, ir todėl jų atžvilgiu ją galima pripažinti (nors tuo tie-
326 šiai dar netvirtinama jos galimybė).
skaitiniai.org
mažesnis; tačiau begalybė,
kadangi ją sudaro tiktai san­
tykis su šiuo duotuoju vie­
netu, visada liktų tokia pa­
ti, nors, žinoma, visumos ab­
soliutus dydis dėl to visai
nebūtų pažintas, be to, apie
jį čia ir nekalbama.
Teisingą (transcendentali­
nę) begalybės sąvoką sudaro
tai, kad nuosekli vieneto sin­
tezė, matuojant kiekybę, nie­
kada negali būti užbaigta*.
Iš to visiškai tikrai išplau­
kia, kad tikrų vienas po ki­
to einančių būvių amžinu­
mas negali praeiti iki duo­
tojo (dabartinio) momento,
vadinasi, pasaulis turi turė­
ti pradžią.
Dėl tezės antrosios dalies,
tai keblumas, susijęs su be­
galine ir vis dėlto praėjusia
[būvių] eile, tiesa, atkrinta,
nes savo tįsumu begalinio
pasaulio įvairovė duota v i e-
nu metu. Tačiau, kad ga­
lėtume mąstyti tokios aibės
totalumą, mes turime pasi­
aiškinti dėl savo sąvokos,
nes negalime remtis ribomis,
kurios savaime sudaro šį to­
talumą stebėjime: šiuo at­
veju mes negalime nuo visu­
mos eiti prie apibrėžtos da­
lių aibės, bet turime nuosek­
lia dalių sinteze įrodyti vi­
sumos galimybę. Kadangi ši
sintezė turėtų sudaryti nie­
kada neužbaigiamą eilę, tai
* Todėl kiekybė apima aibę (duotų vienetų), didesnę už bet
kurį skaičių,—tokia yra matematinė begalybės sąvoka.
pasaulio ir tuščią laiką iki
pasaulio.
Iš tiesų vienintelis būdas
išvengti išvados, kuria mes
teigiame, kad jei pasaulis
turi ribas (laike ir erdvėje),
tai begalinė tuštuma turi api­
brėžti realių daiktų egzista­
vimą pagal jų dydį, —tai
vietoj jutimais suvo­
kiamo pasaulio mąs­
tyti nežinia kokį galimą vien
tik mąstyti pasaulį ir vietoj
pirmosios pradžios (egzista­
vimas, už kurį ankstesnis ne­
egzistavimo laikas) mąstyti
egzistavimą apskritai, n e-
numatantį jokios ki­
tos sąlygos pasaulyje,
o vietoj tįsumo ribos — vi­
satos rėmus ir taip atsi­
kratyti laiko ir erdvės. Ta­
čiau čia kalbama tik apie
mundus phaenomenon ir jo
dydį, apie pasaulį, kuriame
jokiu būdu negalima abstra­
huotis nuo minėtųjų juslumo
sąlygų, nesunaikinant jo es­
mės. Jutimais suvokiamas
pasaulis, jei jis apribotas,
būtinai glūdi begalinėje tuš­
tumoje. Jei ši tuštuma ir kar­
tu erdvė apskritai, kaip ap­
riorinė reiškinių galimybės
sąlyga, atmetama, tai pašali­
namas visas jutimais suvo­
kiamas pasaulis. Tuo tarpu
kaip tik šis pasaulis yra mū­
sų tyrimo uždavinys. Mun­
dus intelligibilis yra ne kas
327
skaitiniai.org
iki jos ir, vadinasi, taip pat
ir ja negalima mąstyti tota-
lumo. Juk pati totalumo są­
voka šiuo atveju yra užbaig­
tos dalių sintezės vaizdinys,
o šis užbaigtumas, taigi ir jo
sąvoka, negalimi.
kita, kaip pasaulio apskritai
bendroji sąvoka, kurioje abs-
trahuojamasi nuo visų šio
pasaulio stebėjimo sąlygų ir
kurios atžvilgiu, vadinasi,
negalimas joks sintetinis tei­
ginys —nei teigiamasis, nei
neigiamasis.

GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS

ANTRASIS TRANSCENDENTALINIS IDĖJŲ KONFLIKTAS

Tezė Antitezė
Pasaulyje kiekviena sudė­ Pasaulyje nė vienas sudė­
tinė substancija susideda iš tinis daiktas nesusideda iš
paprastų dalių, ir visur eg­ paprastų dalių, ir niekur pa­
zistuoja tik paprasta arba saulyje nėra nieko paprasta.
tai, kas sudaryta iš paprasta.
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad sudėtinės Tarkime, kad sudėtinis
substancijos nesusideda iš daiktas (kaip substancija) su­
paprastų dalių; tada, jei mes sideda iš paprastų dalių. Ka­
mintimis pašalintume bet ko­ dangi bet kuris išorinis san­
kią sudėtį, neliktų jokios su­ tykis, taigi ir bet kuri subs­
dėtinės ir jokios paprastos tancijų sudėtis, galimi tik
dalies (nes nėra paprastų da­ erdvėje, tai sudėtinio daikto
lių), taigi nieko neliktų, va­ užimama erdvė turi susidėti
dinasi, nebūtų jokios subs­ iš tiek pat dalių, iš kiek jų
tancijos. Tad arba jokios su­ susideda šis daiktas. Betgi
dėties negalima mintimis erdvė susideda ne iš papras­
pašalinti, arba, ją pašalinus, tų dalių, o iš erdvių. Vadina­
turi išlikti kažkas, kas iš nie­ si, kiekviena sudėtinio daik­
ko nesudėta, t. y. paprasta. to dalis turi užimti erdvę. Bet
Bet pirmuoju atveju tai, kas besąlygiškai pirminės viso
sudėta, nebūtų sudaryta iš to, kas sudėta, dalys yra pa­
substancijų (nes substanci­ prastos. Vadinasi, paprasta
joms sudėtis tėra atsitiktinis užima kokią nors erdvę. O
328 santykis, be kurio jos turi kadangi visa, kas realu ir
skaitiniai.org
egzistuoti kaip savarankiškai
išsilaikančios esybės). O ka­
dangi šis atvejis prieštarauja
prielaidai, tai lieka tik ant­
rasis atvejis, būtent kad tai,
kas pasaulyje substancialu
ir sudėta, susideda iš papras­
tų dalių.
Iš to betarpiškai išplau­
kia, kad visi pasaulio daik­
tai yra paprastos esybės, kad
sudėtis tėra jų išorinis būvis
ir kad, jei mes elementarių
substancijų niekada ir nega­
lėtume visiškai išvesti iš šio
sujungimo būvio ir jų izo­
liuoti, protas vis dėlto jas
turėtų mąstyti kaip bet ku­
rios sudėties pirmuosius sub­
jektus ir, vadinasi, iki sudė­
ties kaip paprastas esybes.
užima kokią nors erdvę, ap­
ima įvairovę, kurios sudeda­
mosios dalys yra už viena
kitos, taigi yra kažkas sudė­
ta ir, be to, kažkas realiai
sudėta ne iš akcidencijų (nes
akcidencijos negali būti už
viena kitos be substancijos),
bet iš substancijų,—tai pa­
prasta turėtų būti substancia­
lu ir sudėta, o tai yra prieš­
taringa.
Antrasis antitezės teigi­
nys, jog pasaulyje visai nė­
ra nieko paprasta, čia turi
reikšti tik tai, kad to, kas
besąlygiškai paprasta, egzis­
tavimo negalima įrodyti jo­
kiu patyrimu arba suvoki­
mu —nei išoriniu, nei vidi­
niu, ir kad besąlygiškai pa­
prasta yra, vadinasi, tik idė­
ja, kurios objektyvaus rea­
lumo niekada negalima įro­
dyti jokiu galimu patyrimu,
taigi, aiškinant reiškinius, ji
netaikoma ir neturi objekto.
Juk jei tartume, kad šiai
transcendentalinei idėjai ga­
lima rasti patyrimo objektą,
tai kokio nors objekto empi­
rinis stebėjimas turėtų būti
pažintas kaip toks, kuriame
besąlygiškai nėra jokios įvai­
rovės, [kurios sudedamosios
dalys] būtų už viena kitos
ir sujungtos į vienumą. Ka­
dangi, neįsisąmoninus tokios
įvairovės, negalima daryti
išvados apie visišką jos ne­
galimybę kokiame nors ob­
jekto stebėjime, o toks ste- 329
skaitiniai.org
Pastaba dėl antrosios antinomijos
I. Dėl tezės
Jei aš kalbu apie visu­
mą, kuri būtinai susideda iš
paprastų dalių, tai aš turiu
galvoje tik substancialią vi­
sumą kaip compositum tie­
siogine prasme, t. y. atsitik­
tinį vienumą įvairovės, ku-
330 rios [sudedamosios dalys],
bėjimo objektas visiškai bū­
tinas absoliučiam paprastu­
mui, tai iš to išplaukia, kad
absoliutus paprastumas ne­
gali būti išvestas iš jokio
suvokimo, kad ir koks jis
būtų. Vadinasi, kadangi jo­
kiame galimame patyrime
niekas niekada negali būti
duota kaip besąlygiškai pa­
prastas objektas, o jutimais
suvokiamą pasaulį reikia lai­
kyti visų galimų patyrimų
visuma, tai jutimais suvokia­
mame pasaulyje niekur nėra
nieko paprasta.
Šis antrasis antitezės tei­
ginys apima žymiai daugiau
negu pirmasis —pirmasis tai,
kas paprasta, pašalina tik iš
to, kas sudėta, stebėjimo, tuo
tarpu antrasis tai pašalina iš
visos gamtos; todėl šį teiginį
buvo galima įrodyti remian­
tis ne išoriniu stebėjimu duo­
to objekto (to, kas sudėta)
sąvoka, bet jo santykiu su
galimu patyrimu apskritai.
11. Dėl antitezės
Dėl šio teiginio apie be­
galinį materijos dalumą, ku­
rio įrodymo pagrindas yra
tik matematinis, monadis-
t a i pareiškia prieštaras,
įtartinas jau dėl to, kad jie
aiškiausių matematinių įro­
dymų nenori laikyti erdvės
skaitiniai.org
duotos skyrium (bent
jau mintyse), yra susietos
abipusiu ryšiu ir sudaro kaž­
ką viena. Tiesą sakant, erd­
vę reikėtų vadinti ne com­
positum, bet totum, nes jos
dalys galimos tik visumoje,
o ne visuma galima dėl to,
kad yra dalys. Šiaip ar taip,
ji galėtų būti vadinama
compositum ideale, o ne rea­
le. Tačiau tai tik subtilybė.
Kadangi erdvė nesudaryta iš
substancijų (ir netgi iš rea­
lių akcidencijų), tai, jei aš
iš jos pašalinu bet kokią su­
dėtį, joje nieko neturi likti,
netgi taško, nes taškas gali­
mas tik kaip erdvės riba (tai­
gi to, kas sudėta, riba). Va­
dinasi, erdvė ir laikas nesu­
sideda iš paprastų dalių. Tai,
kas priklauso tik substanci­
jos būviui, taip pat nesusi­
deda iš to, kas paprasta, net
jei turi dydį (pavyzdžiui ki­
timas), t. y. tam tikras kiti­
mo laipsnis atsiranda ne dėl
daugelio paprastų pakitimų
sukaupimo. Mūsų išvada, pa­
daryta einant nuo to, kas
sudėta, prie paprasta, galio­
ja tik savarankiškai egzis­
tuojantiems daiktams. Bet
būvio akcidencijos savaran­
kiškai neegzistuoja. Vadina­
si, to, kas paprasta, kaip to,
kas substancialu ir sudėta,
sudedamosios dalies, būtinu­
mo įrodymą galima lengvai
sugriauti ir kartu apskritai
viską sugadinti, jei—kaip
savybių įžvelgimu, kiek erd­
vė iš tikrųjų yra bet kokios
materijos galimybės formali
sąlyga, bet laiko juos tik iš­
vadomis iš abstrakčių, bet
savavališkų sąvokų, kurių
negalima priskirti realiems
daiktams. Tarytum būtų ga­
lima išgalvoti kitą stebėjimo
būdą be to, kuris duotas
pradiniame erdvės stebėjime,
ir tarytum erdvės aprioriniai
apibrėžimai neliestų kartu
viso to, kas galima tik dėl
to, kad jis užpildo šią erdvę.
Monadistų pasiklausius, be
matematinio taško, kuris pa­
prastas, bet sudaro ne erd­
vės dalį, o tik jos ribą, rei­
kėtų mąstyti dar ir fizinius
taškus, kurie, tiesa, taip pat
paprasti, bet pranašesni tuo,
kad, būdami erdvės dalys,
užpildo ją vien tik savo san­
kaupa. Nekartodamas čia
gausių įprastinių ir aiškių
šios beprasmybės paneigi­
mų —nes visiškai tuščios
pastangos vien tik diskursy­
viomis sąvokomis bergždžiai
išvedžiojant sugriauti mate­
matikos akivaizdumą, — aš
tik pažymėsiu, jog, jei filo­
sofija čia kimba prie mate­
matikos, tai šitai atsitinka
dėl to, kad pamirštama, jog
šiame klausime kalbama tik
apie reiškinius ir jų
s3lyg3- Tačiau čia nepakan­
ka grynajai i nt el ekt i ­
nei to, kas sudėta, sąvo­
kai parinkti to, kas papras- 331
skaitiniai.org
iš tikrųjų jau ne kartą bu­
vo —šis įrodymas per daug
išplečiamas ir jį norima pa­
daryti galiojančiu viskam,
kas sudėta, be išimties.
Beje, čia aš apie paprasta
kalbu tik tiek, kiek šitai bū­
tinai duota tame, kas sudė­
ta, nes tai, kas sudėta, gali
būti suskaidyta į paprasta
kaip į savo sudedamąsias da­
lis. Žodžio „monas" (kaip
jį vartojo Leibnicas) tiesio­
ginė reikšmė tikriausiai tu­
rėjo apimti tik tai, kas pa­
prasta ir bet arpiškai
duota kaip paprasta substan­
cija (pavyzdžiui savimonėje),
o ne kaip to, kas sudėta, ele­
mentas, kurį geriau būtų va­
dinti atomu. Kadangi aš no­
riu įrodyti paprastų substan­
cijų egzistavimą tik kaip to,
kas sudėta, elementų, tai ant­
rosios antinomijos tezę galė­
čiau pavadinti transcenden­
taline atomistika. Bet
kadangi šis žodis jau seniai
vartojamas žymėti specia­
liam kūniškų reiškinių (mo-
lecularum) aiškinimo būdui
ir, vadinasi, numato empiri­
nes sąvokas, tai tegul jis bū­
na vadinamas mo n a d o lo­
gi j o s dialektiniu pagrindi­
niu teiginiu.
332
ta, sąvoką, bet reikia to, kas
sudėta (materijos), stebi-
niui surasti to, kas papras­
ta, stebinį; o tai pagal jus­
lumo dėsnius, taigi ir jutimų
objektams, visiškai negali­
ma. Todėl nors iš substanci­
jų sudarytos visumos, mąs­
tomos tik grynuoju intelek­
tu, atžvilgiu bus galima vi­
sai teisingai sakyti, kad iki
tokios visumos bet kurios
sudėties mes turime turėti
paprasta, tačiau tai negalio­
ja atžvilgiu totum substan­
tiale phaenomenon, kuri,
kaip empirinis stebinys erd­
vėje, turi tą būtiną savybę,
kad nė viena jos dalis nėra
paprasta. Tuo tarpu mona-
distai šio sunkumo mikliai
mėgino išvengti prielaida,
jog ne erdvė yra išorinio
stebėjimo objektų (kūnų) ga­
limybės sąlyga, bet kūnai ir
dinaminis substancijų apskri­
tai santykis yra erdvės ga­
limybės sąlyga. Betgi mes
turime tik kūnų kaip reiški­
nių sąvoką, o kaip tokie jie
būtinai numato erdvę kaip
bet kurio išorinio reiškinio
galimybės sąlygą; tad šis iš­
sisukinėjimas yra veltui, ir
jam pakankamai buvo už­
kirstas kelias anksčiau, trans­
cendentalinėje estetikoje. Jei
kūnai būtų daiktai patys sa­
vaime, tai monadistų įrody­
mas, žinoma, galiotų.
Antrasis dialektinis [anti­
tezės] tvirtinimas turi tą
skaitiniai.org
ypatybę, kad jo priešprieša
yra dogmatinis tvirtinimas,
vienintelis iš visų bergždžiai
išvedžiojančių tvirtinimų,
kuris imasi patyrimo objek­
tu akivaizdžiai įrodyti to, ką
mes anksčiau priskyrėme
vien tik prie transcendenta­
linių idėjų, tikrumą, būtent
substancijos absoliutų pa­
prastumą —kad vidinio juti­
mo objektas, mąstantis Aš,
yra besąlygiškai paprasta
substancija. Dabar nesileis-
damas į šio klausimo svars­
tymą (nes anksčiau jis buvo
išsamiai aptartas), aš tik pa­
žymėsiu, kad, jei kas nors
mąstoma tik kaip objektas,
nepridedant kokio nors sin­
tetinio jo stebėjimo apibrė­
žimo (kaip visiškai pliko Aš
vaizdinio atveju), tai, žino­
ma, tokiame vaizdinyje ne­
galima suvokti nieko įvai­
raus ir jokios sudėties. Be
to, kadangi predikatai, ku­
riais aš mąstau šį objektą,
yra tiktai vidinio jutimo ste­
bimai, tai juose ir negali bū­
ti nieko, kas įrodytų esant
įvairovę, kurios [sudedamo­
sios dalys] yra viena už ki­
tos, taigi įrodytų realią su­
dėtį. Vadinasi, tik savimonė
turi tą ypatumą, kad, ka­
dangi mąstantis subjektas
kartu yra savo paties objek­
tas, tai jis negali pats savęs
dalyti (nors ir gali dalyti jam
būdingus apibrėžtumus), nes
sau pačiam kiekvienas ob- 333
skaitiniai.org
jektas yra absoliutus vienu­
mas. Vis dėlto, jei šį sub­
jektą traktuotume i šori š-
k a i kaip stebėjimo objektą,
tai jis tikrai parodytų sudėtį
savo reiškinyje. Bet jį vi­
sada reikia taip traktuoti,
jei norime sužinoti, ar jame
yra įvairovė, kurios [sude­
damosios dalys] yra už vie­
na kitos.
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
TRECIASIS TRANSCENDENTALINIŲ IDĖJŲ KONFLIKTAS

Tezė Antitezė
Priežastingumas pagal Nėra jokios laisvės, viskas
gamtos dėsnius nėra vienin­ pasaulyje vyksta tik pagal
telis priežastingumas, iš ku­ gamtos dėsnius.
rio galima išvesti visus pa­
saulio reiškinius. Jiems pa­
aiškinti dar būtina tarti esant
laisvą priežastingumą.
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad nėra jokio Tarkime, kad egzistuoja
kito priežastingumo, išsky­ laisvė transcendentaline pras­
rus priežastingumą pagal me kaip ypatinga priežas­
gamtos dėsnius; vadinasi, vi­ tingumo, pagal kurį galė­
sa, kas vyksta, supo­ tų atsirasti pasaulio įvykiai,
nuoja ankstesnį būvį, iš ku­ rūšis, būtent kaip sugebėji­
rio šitai neišvengiamai iš­ mas besąlygiškai pradėti ko­
plaukia pagal taisyklę. Betgi kį nors būvį, taigi ir jo sek-
ankstesnis būvis pats turi menų eilę. Tokiu atveju dėl
būti kažkas, kas įvyko (atsi­ šio spontaniškumo besąlygiš­
rado laike, nes anksčiau to kai prasidės ne tik kuri nors
nebuvo), nes jei jis būtų vi­ eilė, bet ir paties šio spon­
sada egzistavęs, tai jo pada­ taniškumo determinuotumas
rinys taip pat nebūtų tik at­ sukelti eilę, t. y. priežastin­
siradęs, bet būtų visada eg- gumas, taigi anksčiau ne­
334 zistavęs. Vadinasi, priežas- įvyksta niekas, kuo šis vyks-
skaitiniai.org
ties, dėl kurios kas nors
vyksta, kauzalumas pats yra
kažkas, kas įvyko, vėlgi
pagal gamtos dėsnį suponuo­
jantis ankstesnį būvį ir jo
priežastingumą, o šis būvis
lygiai taip pat —dar anks­
tesnį ir t. t. Tad jei viskas
vyksta vien tik pagal gam­
tos dėsnius, tai visada yra
tik subordinuota pradžia, o
ne pirmoji, ir todėl apskritai
nėra jokio eilės užbaigtumo
viena iš kitos kylančių prie­
žasčių pusėje. Betgi gamtos
dėsnį sudaro kaip tik tai, kad
niekas neįvyksta be a priori
pakankamai apibrėžtos prie­
žasties. Vadinasi, teiginys,
esą bet kuris priežastingu­
mas galimas tik pagal gam­
tos dėsnius, savo neapibrėž­
tu visuotinumu prieštarauja
pats sau, ir todėl šio priežas^
tingumo negalima laikyti
vieninteliu priežastingumu.
Todėl reikia tarti esant
priežastingumą, dėl kurio kas
nors vyksta tokiu būdu, kad
šito priežastis toliau neapi­
brėžiama jokia kita ankstes­
ne priežastimi pagal būtinus
dėsnius, t. y. reikia tarti
esant priežasčių absoliu­
tų spontani škumą —
savaime pradėti reiškinių
eilę, kuri toliau tęsiasi pagal
gamtos dėsnius, taigi trans­
cendentalinę laisvę, be ku­
rios reiškinių nuosekli eilė
tantis veiksmas būtų api­
brėžtas pagal pastovius dės­
nius. Tačiau kiekviena vei­
kimo pradžia numato dar ne­
veikiančios priežasties būvį,
o dinaminė pirmoji veikimo
pradžia numato būvį, nesan­
tį jokiame priežastiniame ry­
šyje su tos pačios priežasties
ankstesniu būviu, t. y. jokiu
būdu iš jo neišplaukiantį.
Vadinasi, transcendentalinė
laisvė priešinga priežastingu­
mo dėsniui, ir toks veikian­
čių priežasčių nuoseklių bū­
vių junginys, pagal kurį ne­
galimas patyrimo vienumas
ir kurio dėl to nėra jokiame
patyrime, yra, vadinasi, tuš­
čias minties sukurtas objek­
tas.
Tad mes teturime gam­
tą, kurioje turime ieškoti
pasaulio įvykių ryšio ir tvar­
kos. Laisvė (nepriklausomy­
bė) nuo gamtos dėsnių yra,
tiesa, išsil aisvini mas
nuo prievartos, bet taip
pat ir nuo bet kurių taisyk­
lių kaip kelrodžio. Juk
negalima teigti, kad pasaulio
vyksmo priežastingume vie­
toj gamtos dėsnių ima veik­
ti laisvės dėsniai, nes, jei
laisvė būtų apibrėžta dės­
niais, ji būtų jau ne laisvė,
o ne kas kita, kaip gamta.
Vadinasi, gamta ir transcen­
dentalinė laisvė skiriasi vie­
na nuo kitos kaip dėsningu­
mas ir dėsningumo nebuvi­
mas. Pirmoji iš jų, tiesa, in-
skaitiniai.org
priežasčių pusėje netgi gam- telektui užkrauna sunkų už-
tinio vyksmo atveju niekada davinį ieškoti įvykių atsira-
nėra užbaigta. dimo priežasčių eilėje kas­
kart aukščiau ir aukščiau,
nes jų priežastingumas visa­
da sąlygotas, bet kaip atly­
ginimą jis žada visišką ir
dėsningą patyrimo vienumą.
Tuo tarpu laisvės miražas ti-
riančiajam intelektui, tiesa,
žada ramybę priežasčių gran­
dinėje, atvesdamas jį prie
besąlygiško priežastingumo,
kuris pradeda veikti savai­
me. Bet kadangi šis priežas­
tingumas aklas, tai jis nu­
traukia taisyklių, be kurių
negalimas ištisai rišlus paty­
rimas, kelrodį.

Pastaba dėl trečiosios antinomijos

L Dėl tezės
Transcendentalinė laisvės
idėja, tiesa, toli gražu neap­
ima viso turinio šiuo žodžiu
žymimos psichologinės sąvo­
kos, kuri iš esmės yra empi­
rinė,—ji išreiškia tik veiki­
mo absoliutų spontaniškumą,
kaip tikrąjį jo savaveiksmiš-
kumo (Imputabilität) pagrin­
dą. Vis dėlto ji yra tikroji
kliūtis filosofijai, kuri pati­
ria neįveikiamus sunkumus,
pripažindama tokio pobūdžio
besąlygišką priežastingumą.
Vadinasi, tas klausimo dėl
valios laisvės aspektas, ku­
ris spekuliatyviajam protui
336 nuo seno keldavo didelių
U. Dėl antitezės
Gamtos visagalybės gynė­
jas (transcendentalinė f i-
z i o k r a t i j ė), priešingai
laisvės teorijai, savo teiginį,
nukreiptą prieš pastarosios
bergždžius išvedžiojimus,
teigtų šitaip: Jeigu jūs
nepri pažį st at e pa-
saulyje nieko mate­
matiškai pirma lai­
ke, tai jums taip pat
nėra reikalo ieškoti
kažko dinamiškai
pirma pri ežast i ngu­
me. Kas jus vertė išgalvoti
besąlygiškai pirmąjį pasaulio
būvį ir, vadinasi, palaipsniui
praeinančios reiškinių eilės
skaitiniai.org
keblumų, iš esmės tėra
t r anscendent al i ni s ir
susijęs tik su tuo, ar reikia
tarti esant sugebėjimą s a-
v a i me pradėti nuosekliai
vienas po kito einančių daik­
tų arba būvių eilę. Kaip
toks sugebėjimas galimas —
ne taip jau būtina galėti at­
sakyti, nes ir priežastingumo
pagal gamtos dėsnius atžvil­
giu mes lygiai taip pat tu­
rime pasitenkinti aprioriniu
žinojimu, kad tokį priežas­
tingumą reikia tarti esant,
nors mes visai nesupranta­
me, kaip koks nors egzista­
vimas numato kitą egzistavi­
mą, ir todėl turime laikytis
vien tik patyrimo. Šį reiški­
nių eilės pirmosios pradžios
būtinumą mes įrodėme rem­
damiesi laisve, tiesa, iš es­
mės tik tiek, kiek tai reika­
linga suprasti pasaulio atsi­
radimui, o tuo tarpu visus
paskesnius būvius galima lai­
kyti seka vien tik pagal gam­
tos dėsnius. Bet kadangi mes
kartu įrodėme (nors dar ne­
supratome), kad eilė laike
gali prasidėti savaime, tai
dabar mes turime teisę taip
pat tarti, kad ir pačiame pa­
saulio vyksme įvairios eilės
jų priežastingumo požiūriu
prasideda savaime, ir subs­
tancijoms priskirti sugebėji­
mą laisvai veikti. Bet čia
mūsų neturi sulaikyti nesu­
sipratimas, esą dėl to, kad
nuosekli eilė pasaulyje gali
absoliučią pradžią ir beribei
gamtai primesti ribas, kad
nuramintumėte savo vaiz­
duotę? Kadangi substancijos
pasaulyje visada egzistavo —
bent jau patyrimo vienumas
tokią prielaidą daro būti­
ną,—tai visai nesunku taip
pat tarti, kad jų būvių kai­
ta, t. y. jų kitimų eilė, eg­
zistavo visada ir, vadinasi,
negalima ieškoti pirmosios
pradžios nei matematine, nei
dinamine prasme. Tokio be­
galinio atsiradimo be pirmo­
jo nario, kurio atžvilgiu vi­
sa kita tėra tai, kas eina po
jo, galimybės negalima pa­
aiškinti. Bet jei dėl to jūs
šią gamtos mįslę atmesite, tai
būsite priversti atmesti ir
daugelį sintetinių pirminių
savybių (pirminių jėgų), ku­
rių lygiai taip pat negalite
suprasti, ir netgi kitimo ap­
skritai galimybė jums turi
tapti smerktina. Juk jei pa­
tyrimas neparodytų jums,
kad kitimas tikrai yra, tai
jūs niekada negalėtumėte a
priori sugalvoti, kaip galima
tokia nenutrūkstama būties
ir nebūties seka.
Tačiau jei net ir pripažin­
tume transcendentalinį lais­
vės sugebėjimą pradėti kiti­
mus pasaulyje, šis sugebėji­
mas turėtų egzistuoti bent
jau tik už pasaulio (nors
prielaida, kad už visų gali­
mų stebinių visumos egzis­
tuoja dar koks nors objektas, 337
skaitiniai.org
turėti tik santykinę pirmąją kuris negali būti duotas jo­
pradžią, nes juk pasaulyje už kiu galimu suvokimu, tebė­
ją visada yra ankstesnis koks ra drąsi). Bet tokį sugebėji­
nors daiktų būvis, pasaulio mą priskirti substancijoms
vyksme negalima jokia ab­ pačiame pasaulyje jokiu bū­
soliuti eilių pradžia. Juk mes du neleistina, nes tada iš es­
čia kalbame apie absoliučiai mės išnyktų reiškinių, būti­
pirmąją pradžią ne laiko, bet nai vienas kitą apibrėžiančių
priežastingumo atžvilgiu. Jei pagal visuotinius dėsnius,
aš dabar (pavyzdžiui) visiš­ ryšys, vadinamas gamta, ir
kai laisvai ir be jokios bū­ kartu su juo išnyktų empi­
tinos sąlygojančios gamtinių rinės tiesos skiriamasis po­
priežasčių įtakos pasikeliu žymis, patyrimą atskiriantis
nuo savo kėdės, tai šiame nuo sapno. Greta tokio ne­
įvykyje besąlygiškai prasi­ priklausomo nuo dėsnių lais­
deda nauja eilė kartu su vi­ vės sugebėjimo vargu ar dar
sais jos natūraliais sekmeni- galima mąstyti gamtą, nes
mis iki pat begalybės, nors laisvės įtakos be paliovos
laike šis įvykis tėra ankstes­ keistų gamtos dėsnius, ir to­
nės eilės tęsinys. Juk šis dėl būtų supainiotas bei tap­
sprendimas ir poelgis visai tų padrikas reiškinių vyks­
nėra grynai gamtinių pada­ mas, kuris, kai seka vien tik
rinių sekos dalis ir papras­ gamta, yra taisyklingas ir
tas jos tęsimas. Bet sąlygo­ vienodas.
jančios gamtinės priežastys
visai išnyksta atžvilgiu šio
įvykio, kuris, tiesa, eina po
jų, tačiau iš jų n e i š p 1 a u-
k i a, ir todėl jį, tiesa, ne
laiko, bet priežastingumo po­
žiūriu reikia vadinti besą­
lygiškai pirmąja reiškinių ei­
lės pradžia.
Proto poreikį gamtinių
priežasčių eilėje remtis iš
laisvės išplaukiančia pirmąja
pradžia akivaizdžiai patvirti­
na tai, kad visi senovės fi­
losofai (išskyrus epikūriečių
mokyklą) judėjimams pasau­
lyje paaiškinti buvo privers-
338 ti tarti esant pirmąjį j u-
skaitiniai.org
d i n t o j ąf t. y. laisvai vei­
kiančią priežastį, kuri pir­
moji ir savaime pradėjo šią
būvių eilę, nes, remdamiesi
vien tik gamta, jie nedrįso
aiškinti pirmosios pradžios.

GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS

KETVIRTASIS TRANSCENDENTALINIŲ IDĖJŲ KONFLIKTAS

Tezė Antitezė
Pasauliui priklauso —arba Niekur nėra jokios besąly­
kaip jo dalis, arba kaip jo giškai būtinos esybės —nei
priežastis —besąlygiškai bū­ pasaulyje, nei už pasaulio —
tina esybė. kaip jo priežasties.
Įrodymas Įrodymas
Jutimais suvokiamame pa­ Tarkime, kad pats pasau­
saulyje, kaip visų reiškinių lis arba pasaulyje yra būti­
visumoje, kartu glūdi paki­ na esybė; tada jo pakitimų
timų eilė. Juk be pakitimų eilėje būtų arba besąlygiškai
mums nebūtų duotas netgi būtina pradžia, taigi be prie­
laiko eilės, kaip jutimais su­ žasties, o tai prieštarauja vi­
vokiamo pasaulio galimybės, sų reiškinių apibrėžimo lai­
vaizdinys*. Bet kiekvienas ke dinaminiam dėsniui, arba
pakitimas subordinuotas sa­ pati eilė neturėtų jokios
vo sąlygai, kuri už jį anks­ pradžios ir kartu —nors vi­
tesnė laike ir daro jį būtiną. sos jos dalys būtų atsitikti­
Tad visa, kas duota kaip są­ nės ir sąlygojamos —kaip
lygota, savo egzistavimo at­ visuma būtų absoliučiai bū­
žvilgiu kaip prielaidą numa­ tina ir besąlygiška, o toks
to užbaigtą sąlygų eilę iki tvirtinimas prieštarauja pats
pat to, kas absoliučiai besą­ sau, nes tam tikros aibės eg­
lygiška, vien tik kas yra ab­ zistavimas negali būti būti­
soliučiai būtina. Vadinasi, nas, jei nė vienai jos daliai
* Laikas, kaip formali pakitimų galimybės sąlyga, objektyviai,
tiesa, yra už juos ankstesnis, tačiau subjektyviai ir sąmonės tikrovė­
je šis vaizdinys, kaip ir kiekvienas kitas, juk egzistuoja tik dėl to,
kad jį sukelia suvokimai. 339
skaitiniai.org
turi egzistuoti kažkas abso­ pačiai savaime nebūdingas
liučiai būtina, jei egzistuoja būtinas egzistavimas.
pakitimas kaip jo sekmuo. Jei, priešingai, tarsime,
Bet šis kažkas būtinai pats kad besąlygiškai būtina pa­
priklauso jutimais suvokia­ saulio priežastis egzistuoja
mam pasauliui, nes tarus, už pasaulio, tai ji,#kaip aukš­
kad jis yra už jutimais suvo­ čiausias narys pasaulio pa­
kiamo pasaulio, išeitų, kad kitimų priežasčių ei­
pakitimų eilė pasaulyje gau­ lėje, pirmoji duotų pradžią
na pradžią iš jo, nors pati ši jų egzistavimui ir pradėtų jų
būtina priežastis nepriklauso eilę*. Bet tada ji taip pat
jutimais suvokiamam pasau­ turėtų pradėti veikti, ir jos
liui. Bet tai neįmanoma. Ka­ kauzalumas priklausytų lai­
dangi laiko eilės pradžia gali kui, o dėl to ir reiškinių vi­
būti apibrėžta tik tuo, kas sumai, t. y. pasauliui; vadi­
laike yra ankstesnis, tai pa­ nasi, pati ši priežastis būtų
kitimų eilės pradžios aukš­ ne už pasaulio, o tai priešta­
čiausioji sąlyga turi egzis­ rauja prielaidai. Tad nei pa­
tuoti laike79, kai šios eilės saulyje, nei už jo (bet prie­
dar nebuvo (nes pradžia yra žastiniame ryšyje su juo)
egzistavimas, už kurį anks­ nėra absoliučiai būtinos esy­
tesnis yra laikas, kai prasi­ bės.
dedančio daikto dar nebu­
vo). Vadinasi, pakitimų bū­
tinos priežasties kauzalumas,
taigi ir pati priežastis, pri­
klauso laikui, taigi reiškiniui
(kuriame tik ir galimas lai­
kas kaip jo forma); tad šio
kauzalumo negalima mąstyti
skyrium nuo jutimais suvo­
kiamo pasaulio, kaip visų
reiškinių visumos. Vadinasi,
pačiame pasaulyje yra kaž­
kas besąlygiškai būtina (ne­
svarbu, ar tai yra pati visa
pasaulio eilė, ar jos dalis).

* Žodis „pradėti" vartojamas dviem reikšmėmis —akt yvi ąj a

reikšme, kai priežastis pradeda (iniit) būvių eilę kaip savo padarinį,
ir pasyvia reikšme, kai kauzalumas prasideda (fit) pačioje prie-
340 žastyje. Aš čia iš pirmosios darau išvadą apie antrąją.
skaitiniai.org
Past aba dėl k e t v i r t os i os ant i nomi j os
I. Dėl tezės
Kad įrūdyčiau būtinos
esybės egzistavimą, aš turiu
čia nevartoti kito argumen­
to, o tik kosmologinį,
būtent tokį, kuris nuo to, kas
sąlygota reiškinyje, kyla prie
to, kas besąlygiška sąvokoje,
šitai laikydamas eilės abso­
liutaus totalumo būtina są­
lyga. Bandymas įrodyti, re­
miantis vien tik aukščiausio­
sios esybės apskritai idėja,
susijęs su kitu proto princi­
pu ir todėl turi būti aptaria­
mas skyrium.
Betgi grynasis kosmologi­
nis įrodymas būtinos esybės
egzistavimą gali įrodyti ne
kitaip, kaip tik kartu palik­
damas neišspręstą klausimą,
ar ši esybė yra pats pasau­
lis, ar nuo jo skirtingas daik­
tas. Pastarajam klausimui iš­
spręsti reikalingi pagrindi­
niai teiginiai, kurie jau nėra
kosmologiniai ir nesusiję su
reiškinių eile, reikalingos
atsitiktinių esybių apskritai
(kiek jos nagrinėjamos tik
kaip intelekto objektai) są­
vokos ir principas tokioms
esybėms susieti su būtina
esybe vien tik sąvokomis;
II. Dėl antitezės
Jei, kylant reiškinių eile,
mums atrodo, kad susiduria­
me su sunkumais, [kalban­
čiais] prieš absoliučiai būti­
nos aukščiausiosios priežas­
ties egzistavimą, tai šie sun­
kumai neturi remtis tiktai
daikto apskritai būtino eg­
zistavimo sąvokomis ir, va­
dinasi, neturi būti ontologi­
niai, bet turi atsirasti iš prie­
žastinio ryšio su reiškinių ei­
le, kad jos atžvilgiu būtų
galima tarti esant sąlygą,
kuri pati besąlygiška; vadi­
nasi, šie sunkumai turi būti
kosmologiniai ir susiję su
empiriniais dėsniais. Būtent
turi paaiškėti, kad kilimas
priežasčių eile (jutimais su­
vokiamame pasaulyje) nie­
kada negali baigtis empiriš­
kai besąlygiška sąvoka ir
kad kosmologinis argumen­
tas, išplaukiantis iš pasaulio
būvių atsitiktinumo, sąlygo­
jamo jų pakitimų, nukreip­
tas prieš pirmosios ir abso­
liučiai pirmąja pradedančios
eilę priežasties pripažinimą.
Bet šioje antinomijoje at­
siskleidžia keistas kontras­
tas —iš to paties argumen­
to, iš kurio tezėje buvo iš­
vestas pirminės esybės eg­
zistavimas, antitezėje išve­
damas jos neegzistavimas,
ir lygiai taip pat griežtai.
Pirma mes teigėme: būti- 341
skaitiniai.org
visa tai priklauso .trans­
cendentinei filosofijai,
kuriai čia dar nėra vietos.
Bet jei jau pradedama
įrodinėti kosmologiškai, pa­
grindu imant reiškinių eilę
ir regresą šioje eilėje pagal
empirinius priežastingumo
dėsnius, tai paskui negalima
nuo to nukrypti ir pereiti
prie kažko kita, kas visai ne­
priklauso eilei kaip jos na­
rys. Juk kažką reikia laikyti
sąlyga ta pačia reikšme, ku­
ria imamas to, kas sąlygota,
santykis su jo sąlyga eilėje,
kuri, nenutrūkstamai einant
į priekį, turėjo atvesti prie
šios aukščiausios sąlygos.
Bet jei šis santykis juslinis
ir priklauso galimam empi­
riniam intelekto taikymui,
tai aukščiausioji sąlyga, ar­
ba priežastis, gali užbaigti
regresą tik pagal juslumo
dėsnius, taigi tik kaip pri­
klausanti laiko eilei, ir to­
dėl būtina esybė turi būti
laikoma aukščiausiu pasaulio
eilės nariu.
Vis dėlto kai kas leisdavo
sau daryti tokį perėjimą
(petaßaaig eię aMta yevoę).
Būtent iš pakitimų pasaulyje
342 buvo daroma išvada apie
na esybė yra, nes visas
praėjęs laikas apima visų
sąlygų eilę ir kartu, vadina­
si, taip pat ir tai, kas besą­
lygiška (būtina). Dabar mes
teigiame: būtinos esy­
bės nėra kaip tik dėl to,
kad visas praėjęs laikas ap­
ima visų sąlygų (kurios, va­
dinasi, visos vėlgi sąlygotos)
eilę. Priežastis čia štai ko­
kia. Pirmasis argumentas
kreipia dėmesį tik į sąlygų,
kurios apibrėžia viena kitą
laike ir kartu įgyja kažką
besąlygiška ir būtina, eilės
absoliutų totalum ą.
Tuo tarpu antrasis argumen­
tas atsižvelgia į viso to, kas
apibrėžta laiko eilėje,
at si t i kt i numą (nes
prieš kiekvieną [eilės narį]
egzistuoja laikas, kuriuo pa­
ti sąlyga savo ruožtu turi
būti apibrėžta kaip sąlygo­
ta), todėl visa, kas besąlygiš­
ka, ir bet koks absoliutus bū­
tinumas visiškai atkrinta.
Tačiau samprotavimo būdas
abiem atvejais visiškai ati­
tinka įprastinį žmogaus pro­
tą, kuris dažnai nesutaria su
pačiu savimi, jei savo objek­
tą svarsto dviem skirtingais
požiūriais. Ponas de Mera-
nas80 dviejų žymių astrono­
mų ginčą, kilusį dėl pana­
šaus sunkumo pasirenkant
požiūrį, laikė pakankamai
dėmesio vertu reiškiniu, kad
apie jį būtų galima parašyti
atskirą traktatą. Vienas iš
skaitiniai.org
empirinį atsitiktinumą, t. y. šių astronomų samprotavo
apie jų priklausomybę nuo taip: Mėnulis sukasi
empiriškai apibrėžiančių apie savo ašį, nes jis
priežasčių, ir gaunama ky­ į Žemę nuolat atgręžęs tą
lanti empirinių sąlygų eilė, pačią pusę; o kitas sampro­
o tai taip pat buvo visai tei­ tavo štai kaip: Mėnulis
singa. Bet kadangi čia nebu­ nesisuka apie savo
vo galima surasti pirmosios ašį kaip tik dėl to, kad jis
pradžios ir aukščiausiojo na­ į Žemę nuolat atgręžęs tą
rio, tai staiga buvo atsisaky­ pačią pusę. Abi išvados bu­
ta empirinės atsitiktinumo vo teisingos priklausomai
sąvokos ir imtasi grynosios nuo požiūrio, pasirinkto ste­
kategorijos, kuri tada tapo bėti Mėnulio judėjimui.
dingstimi priimti grynai ga­
limą vien tik mąstyti eilę.
Jos užbaigtumas rėmėsi be­
sąlygiškai būtinos priežasties
egzistavimu, kuri, nebūdama
susieta jokiomis juslinėmis
sąlygomis, dabar tapo išlais­
vinta taip pat ir nuo laiko
sąlygos, t. y. nuo sąlygos
pačiai pradėti savo priežas­
tingumą. Bet tokia veiksena
visiškai neteisėta, kaip gali­
ma matyti iš tolesnių sam­
protavimų.
Atsitiktina grynai katego­
rine prasme yra tai, kieno
prieštaraujanti priešybė ga­
lima. Betgi iš empirinio at­
sitiktinumo visai negalima
daryti išvados apie galimą
vien tik mąstyti atsitiktinu­
mą. Jei kas nors kinta, tai jo
(jo būvio) priešybė tikra,
taigi ir galima, kitu laiku;
vadinasi, tai nėra priešta­
raujanti ankstesnio būvio
priešybė, kuriai reikalinga,
kad tuo pačiu laiku, kai bu­
vo ankstesnis būvis, vietoj
skaitiniai.org
jo galėtų egzistuoti jo prie­
šybė, bet apie tai visai ne­
galima daryti išvados iš pa­
kitimo. Kūnas, buvęs judėji­
me= A, pereina į rimtį = non
A Betgi iš to, kad po bū­
vio A eina jam priešingas
būvis, visai negalima daryti
išvados, esą A prieštaraujan­
ti priešybė galima, taigi A
esąs atsitiktinis; tam reikėtų,
kad tuo pačiu laiku, kai bu­
vo judėjimas, vietoj jo būtų
galėjusi būti rimtis. Tuo tar­
pu mes žinome tik tai, kad
rimtis buvo tikra, taigi ir
galima paskesnių laiku. Bet
judėjimas vienu laiku ir rim­
tis kitu laiku nėra viena ki­
tai prieštaraujančios prie­
šybės. Vadinasi, remiantis
grynojo intelekto sąvokomis,
priešingų apibrėžtumų nuo­
seklumas, t. y. kitimas,
anaiptol neįrodo atsitiktinu­
mo ir todėl, remiantis gryno­
siomis intelektinėmis sąvo­
komis, taip pat negali atves­
ti prie [išvados] apie būtinos
esybės egzistavimą. Pakiti­
mas įrodo tik empirinį atsi­
tiktinumą, t. y. kad, pagal
priežastingumo dėsnį, naujas
būvis visai negalėtų atsirasti
savaime be priežasties, pri­
klausančios ankstesniam lai­
kui. Ši priežastis, net jei ji
būtų laikoma besąlygiškai
būtina, turi būti, vadinasi,
aptinkama laike ir priklau-
344 syti reiškinių eilei.
skaitiniai.org
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
T RE CI A S S KI R S NI S
APIE PROTO INTERESĄ ŠIAME JO KONFLIKTE

Čia mes matome visą dialektinį kosmologinių idėjų

žaidimą. Šios idėjos visai nenumato, kad kokiu nors ga­
limu patyrimu būtų duotas jas atitinkantis objektas, net­
gi kad protas jas mąstytų pagal bendruosius patyrimo
dėsnius, kurie vis dėlto juk nėra savavališkai išgalvoti
ir prie kurių protas būtinai prieina nenutrūkstamame
empirinės sintezės vyksme, jei tai, kas pagal patyrimo
taisykles visada gali būti apibrėžta tik sąlygiškai, jis
siekia išlaisvinti nuo bet kurios sąlygos ir apimti kaip
besąlygišką totalumą. Šie bergždžiai išvedžiojantys tvir­
tinimai yra gausūs bandymai išspręsti keturias natūra­
lias ir neišvengiamas proto problemas, ir todėl jų gali
būti tik tiek, ne daugiau ir ne mažiau, nes nėra daugiau
sintetinių prielaidų eilių, a priori apribojančių empirinę
sintezę.
Proto, savo sritį išplečiančio už bet kokio patyrimo
ribų, puikias pretenzijas mes pateikėme tik sausomis
formulėmis, apimančiomis tik jo teisėtų reikalavimų
pagrindą, ir, kaip dera transcendentalinei filosofijai, jas
apvalėme nuo bet kokio empiriškumo, nors tik ryšium
su juo gali suspindėti visas proto tvirtinimų puikumas.
Tačiau šiame proto taikyme ir nuolatiniame jo plėtime,
pradėdama nuo patyrimo srities ir palaipsniui kildama
prie tų prakilnių idėjų, filosofija parodo vertingumą,
kuris, jei tik ji galėtų apginti savo pretenzijas, labai
pranoktų visų kitų žmogiškųjų mokslų vertę, nes ji žada
suteikti pagrindą mūsų didžiausiems lūkesčiams ir vil­
tims pasiekti galutinius tikslus, dėl kurių pagaliau turi
susivienyti visos proto pastangos. Ar pasaulis turi pra­
džią ir kokią nors savo tįsumo ribą erdvėje; ar kur
nors, galbūt mano mąstančiajame Aš, egzistuoja nedalo­
mas ir nesunaikinamas vienumas, ar tik daloma ir laiki­
na; ar aš savo poelgiuose esu laisvas, ar, panašiai kaip
kitos būtybės, esu valdomas gamtos ir likimo; pagaliau, 345
skaitiniai.org
ar egzistuoja aukščiausioji pasaulio priežastis, ar gam­
tos daiktai ir jų tvarka yra paskutinis objektas, prie
kurio mes turime sustoti visuose savo tyrimuose —štai
klausimai, dėl kurių išsprendimo matematikas mielai pa­
aukotų visą savo mokslą, nes šis mokslas juk negali jam
suteikti pasitenkinimo aukščiausių ir svarbiausių žmo­
nijos tikslų požiūriu. Netgi tikrasis matematikos (šio
žmogaus proto pasididžiavimo) vertingumas pagrįstas
tuo, kad ji žymiai daugiau, negu galima tikėtis iš įpras­
tiniu patyrimu besiremiančios filosofijos, padeda pro­
tui įžvelgti ir dideliame, ir mažame dalyke gamtos tvar­
ką ir taisyklingumą, taip pat nuostabų jos varomųjų
jėgų vienumą, ir kartu protui duoda išplėstinio taiky­
mo, išeinančio už bet kokio patyrimo ribų, dingstį ir
paskatą, o šiuos klausimus sprendžiančiai filosofijai pa­
teikia puikiausią medžiagą jos tyrimams, kiek leidžia
jų pobūdis, paremti atitinkamais stebiniais.
Spekuliacijos nelaimei (bet galbūt žmogaus prakti­
nės paskirties laimei), protas savo didžiausių lūkesčių
metu jaučiasi taip spaudžiamas argumentų ir kontrargu­
mentų, jog, kadangi jo garbė ir netgi saugumas nelei­
džia jam trauktis ir abejingai žiūrėti į šią nesantaiką
kaip vien tik į žaidžiamas kautynes, o juo labiau pasiūly­
ti besąlygišką taiką, nes ginčo objektas jį labai domina,
tai jam nelieka nieko kita, kaip mąstyti apie šios proto
nesantaikos su pačiu savimi kilmę —ar dėl to nėra kal­
tas paprastas nesusipratimas, kurį išaiškinus iš tiesų gal­
būt atkristų abipusės išdidžios pretenzijos, bet užtai pra­
sidėtų tvirtas ir ramus proto viešpatavimas intelektui ir
jutimams.
Dabar mes kuriam laikui atidėsime šį nuodugnų tyri­
mą ir pirmiau apsvarstysime, kurioje pusėje mieliau
kovotume, jei būtume priversti pasirinkti. Kadangi šiuo
atveju mus domina ne loginis tiesos kriterijus, bet tik
mūsų interesas, tai toks tyrimas, nors jis neišsprendžia
klausimo dėl abiejų pusių ginčijamos teisės, vis dėlto
bus naudingas tuo, kad įgalins suprasti, kodėl šio ginčo
dalyviai mieliau kovojo vienoje, o ne kitoje pusėje, jei
346 šito nenulėmė puikus objekto pažinimas, ir kartu paaiš-
skaitiniai.org
kinti dar kitus šalutinius dalykus, pavyzdžiui, vienų fa­
natišką įkarštį ir kitų šaltą paaiškinimą, kodėl jie noriai
bei džiūgaudami pritaria vienai pusei ir iš anksto nesu­
taikomai nusistatę prieš kitą.
Tačiau yra kažkas, kas nustato požiūrį, vien tik ku­
riuo vadovaujantis šis išankstinis tyrimas gali būti pa­
kankamai nuodugnus,—tai principų, kuriais remiasi
abi pusės, palyginimas. Antitezės tvirtinimuose pastebi­
mas visiškas mąstymo būdo vienodumas ir visiškas
maksimos vienumas —būtent grynojo empi ri zmo
principas ne tik aiškinant pasaulio reiškinius, bet ir
sprendžiant pačios visatos transcendentalinių idėjų
[problemą]. Tuo tarpu tezės tvirtinimai, be empirinio
aiškinimo būdo, taikomo reiškinių eilei, ima pagrindu
dar intelektinius pradus, ir šia prasme jų maksima nėra
paprasta. Dėl jos esminio skiriamojo požymio aš ją va­
dinsiu grynojo proto dogmatizmu.
Tad dogmatizmo, arba tezės, pusėje kos­
mologinių proto idėjų apibrėžime atsiskleidžia:
Pirmiausia, tam tikras pr akt i ni s i nt ere­
sas, kuris nuoširdžiai būdingas kiekvienam palankiai
nusiteikusiam žmogui, jeigu jis supranta, kas jam iš
tikrųjų naudinga. Kad pasaulis turi pradžią, kad mano
mąstantis Aš yra paprastos ir todėl nesunaikinamos pri­
gimties, kad savo valinguose poelgiuose jis yra laisvas
ir iškilęs virš gamtinės prievartos ir pagaliau kad visa
pasaulį sudarančių daiktų tvarka kyla iš vienos pirmi­
nės esybės, iš kurios visi gauna savo vienumą ir tiks­
lingą ryšį,—tai kertiniai moralės ir religijos akmenys.
Antitezė atima iš mūsų visas šias atramas arba bent jau
mums atrodo, kad jas atima.
Antra, šioje pusėje pasireiškia taip pat ir spe­
kul i a t yvus proto i nt eresas. Juk šitokiu bū­
du priėmus transcendentalines idėjas ir jas taikant, ga­
lima visiškai a priori apimti visą sąlygų grandinę ir
suprasti to, kas sąlygota, išvedimą, jei pradedama nuo
to, kas besąlygiška. To nedaro antitezė, parodanti save
iš labai blogos pusės dėl to, kad į klausimą dėl savo
sintezės sąlygų ji negali duoti atsakymo, kuris nesu- 347
skaitiniai.org
keltų be galo vis naujų klausimų. Pagal antitezę, nuo
duotosios pradžios reikia kilti prie dar aukštesnės pra­
džios, kiekviena dalis veda prie dar mažesnės dalies,
už kiekvieną įvykį visada yra ankstesnis kitas įvykis
kaip jo priežastis, ir egzistavimo apskritai sąlygos vi­
sada vėlgi remiasi kitomis sąlygomis, niekada negauda-
mos besąlygiško palaikymo ir paramos iš jokio sava­
rankiško daikto kaip pirminės esybės.
Trečia, ši pusė pranašesnė taip pat tuo, kad jai
būdingas popul i arumas, o tai, žinoma, žymia
dalimi sąlygoja palankumą jai. Įprastinis intelektas ne­
randa nieko keblaus bet kurios sintezės besąlygiškos
pradžios idėjose, nes jis ir taip labiau įpratęs leistis prie
sekmenų negu kilti prie pagrindų, ir absoliučiai pirmojo
(dėl kurio galimybės jis nesusimąsto) sąvokos jam pa­
togios ir kartu yra tvirtas atramos taškas, kad su jomis
susietų savo veiksmų kelrodį, tuo tarpu nepaliaujamas
kilimas nuo to, kas sąlygota, prie sąlygos, kai viena ko­
ja visada kybo ore, jam neteikia pasitenkinimo.
Emp i r i z m o, arba antitezės, pusėje kosmo­
loginių idėjų apibrėžime atsiskleidžia:
Pirmiausia, kad nėra tokio praktinio intereso,
išplaukiančio iš grynųjų proto principų, koks būdingas
moralei ir religijai. Atrodo, grynasis empirizmas iš mo­
ralės ir religijos veikiau atima bet kokią galią ir įtaką.
Jei nuo pasaulio skirtingos pirmosios esybės nėra, jei
pasaulis neturi pradžios ir, vadinasi, taip pat ir kūrėjo,
jei mūsų valia nelaisva, o siela yra lygiai tokia pat dali
ir sunaikinama, kaip ir materija, tai mor al i nės idė­
jos ir pagrindiniai teiginiai taip pat netenka bet kokios
reikšmės ir griūva kartu su t r a n s c e n d e n t a l i n ė ­
mis idėjomis, kurios buvo jų teorinė atrama.
Vi e t o j to empirizmas spekuliatyviajam proto in­
teresui siūlo pranašumus, kurie labai patrauklūs ir žy­
miai pranoksta tuos, kuriuos gali žadėti dogmatinis pro­
to idėjų skelbėjas. Pagal empirizmą, intelektas visada
yra savo paties dirvoje, būtent perdėm galimų patyri­
mų srityje: šių patyrimų dėsnius jis gali atskleisti ir,
348 jais remdamasis, gali be galo plėtoti savo tikrą ir su-
skaitiniai.org
prantamą žinojimą. Cia jis gali ir turi stebėjimu atvaiz­
duoti objektą tiek patį savaime, tiek jo santykius arba
bent sąvokas, kurių vaizdas gali būti aiškiai ir ryškiai
pateiktas duotais panašiais stebimais. Jam ne tik nerei­
kia atsisakyti gamtinės tvarkos grandinės, kad laikytųsi
idėjų, kurių objektai jam nežinomi, nes jie, kaip minti­
mis sukuriami objektai, niekada negali būti duoti, bet
jam neleidžiama netgi mesti savo darbą ir ta dingstimi,
kad jis dabar užbaigtas, pereiti į idealizuojančio proto
sritį bei prie transcendentinių sąvokų, kur jam jau ne­
reikia stebėti ir tirti pagal gamtos dėsnius ir kur jis
turi tik mąst yt i ir i šgal vot i , būdamas tikras,
kad gamtos faktai jo negali paneigti, nes jo jau nebe­
saisto jų liudijimas ir jis gali juos apeiti arba netgi su­
bordinuoti aukštesniam autoritetui, būtent grynojo pro­
to autoritetui.
Todėl empirikas niekada nesutiks kurią nors gamtos
epochą pripažinti absoliučiai pirmąja arba savo įsiskver­
bimo į gamtos apimtį kurią nors ribą laikyti kraštine,
arba nuo gamtos objektų, kuriuos jis gali analizuoti, pa­
sitelkęs stebėjimą bei matematiką, ir stebėjime sinte­
tiškai apibrėžti (pradėdamas nuo tįsaus), pereiti prie
tokių objektų, kurių nei jutimas, nei vaizduotė niekada
negali parodyti in concreto (prie paprasta); jis negali
sutikti, kad pačios gamt os pagrindu būtų laikomas
sugebėjimas veikti nepriklausomai nuo gamtos dėsnių
(laisvė) ir dėl to būtų susiaurintas intelekto uždavinys —
vadovaujantis būtinomis taisyklėmis, išaiškinti reiški­
nių atsiradimą; pagaliau jis negali sutikti, kad ko nors
priežasties būtų ieškoma už gamtos (pirminė esybė), nes
mes, be gamtos, daugiau nieko nežinome, vien tik ji yra
tai, kas mums teikia objektus ir gali informuoti apie jų
dėsnius.
Tiesa, jei filosofas empirikas, iškeldamas savo anti­
tezę, neturi jokio kito tikslo, kaip pažaboti nederamą
smalsumą ir per didelį pasitikėjimą savimi savo tikro­
sios paskirties nesuprantančio proto, kuris puikaujasi
savo į žval gumu ir ži noj i mu ten, kur įžvalgu­
mas ir žinojimas iš esmės baigiasi, ir tai, kas galioja 34g
skaitiniai.org
praktinio intereso atžvilgiu, nori skelbti esant spekulia­
tyvaus intereso parėmimu, kad ten, kur jam patogu,
nutrauktų fizinių tyrimų siūlą ir pažinimo praplėtimo
dingstimi jį surištų su transcendentalinėmis idėjomis,
kuriomis iš esmės sužinome tik tai, kad ni eko ne­
žinome,—jei, sakau, empirikas tuo pasitenkintų, tai
jo pagrindinis teiginys būtų pretenzijų nuosaikumo, tvir­
tinimų kuklumo ir kartu mūsų intelekto didžiausio ga­
limo išplėtimo, vadovaujant tiesiogiai mums paskirtam
mokytojui, būtent patyrimui, maksima. Tokiu atveju iš
mūsų nebūtų atimti intelektinės pr i el ai dos ir ti­
kėjimas, būtini mūsų praktiniams reikalams. Tik
nebūtų galima leisti jiems iškilmingai pasirodyti moks­
lo ir protingos pažiūros pavadinimu, nes tikrasis spe­
kuliatyvusis ži noj i mas negali surasti kito objekto,
kaip tik patyrimo objektą, ir jei peržengiamos patyri­
mo ribos, tai sintezė, kuri bando pateikti naujas ir nuo
patyrimo nepriklausančias žinias, neturi jokio stebėji­
mo substrato, kuriam ji galėtų būti taikoma.
Bet jei empirizimas (kaip dažniausiai būna) pats tam­
pa dogmatinis idėjų atžvilgiu ir įžūliai neigia tai, kas
yra už jo stebėtojiškų žinių srities, tai jis pats ima
stokoti kuklumo, o šitai čia juo labiau peiktina, nes
dėl to daroma nepataisoma žala praktiniam proto in­
teresui.
Toks yra priešingumas tarp epikūrizmo* ir
platonizmo.
* Vis dėlto dar klausimas, ar Epikūras šiuos pagrindinius tei­
ginius kada nors skelbė kaip objektyvius tvirtinimus. Jeigu jie bu­
vo ne daugiau kaip proto spekuliatyvaus taikymo maksimos, tai jis
čia parodė daugiau tikros filosofinės dvasios negu kuris nors kitas
senovės filosofas. Kad reiškinius aiškinti reikia imtis taip, tarytum
tyrimo sritis būtų neaprėžta jokia riba arba pasaulio pradžia; kad
pasaulio medžiagą reikia priimti tokią, kokia ji turi būti, jei norime
sužinoti apie ją iš patyrimo; kad įvykių atsiradimą reikia laikyti
sąlygotu tik nekintamų gamtos dėsnių; ir pagaliau kad nereikia tarti
jokios nuo pasaulio skirtingos priežasties,—visa tai dar ir šiandien
tebėra labai teisingi pagrindiniai teiginiai (nors jų retai laikomasi)
praplėsti spekuliatyviajai filosofijai bei surasti moralės principams
nepriklausomai nuo pašalinių šaltinių; o tas, kuris reikalauja tuos
dogmatinius teiginius ignoruoti, kol mes užsiimame tiktai
350 spekuliacija, neturi būti apkaltintas, esą norįs juos paneigti.
skaitiniai.org
Abi pusės teigia daugiau negu žino, tačiau taip, kad
p i r m o j i iš jų skatina ir remia žinojimą, nors ir prak­
tikos nenaudai, o a n t ro j i, tiesa, praktikai teikia pui­
kiausius principus, tačiau kaip tik dėl to leidžia protui
visur, kur mums galimas tik spekuliatyvus žinojimas,
atsiduoti gamtos reiškinių idealiems aiškinimams ir dėl
to nepaisyti fizinio tyrimo.
Pagaliau dėl t r eči oj o momento, į kurį galima
atkreipti dėmesį, prieš pasirenkant vieną iš dviejų besi­
ginčijančių pusių, tai labai keista, kad empirizmas yra
visiškai nepopuliarus, nors derėtų manyti, kad įprasti­
nis intelektas labai noriai priims planą, žadantį paten­
kinti jį vien tik patyrimu pagrįstomis žiniomis ir pro­
tingu jų sąryšiu, kai transcendentalinė dogmatika jį
verčia kilti prie sąvokų, žymiai pranokstančių labiau­
siai įgudusiųjų mąstyti įžvalgumą ir protinius sugebė­
jimus. Bet kaip tik tai ir išjudina įprastinį intelektą.
Juk tada jis atsiduria tokioje padėtyje, kurioje ir mo­
kyčiausias žmogus negali jo pranokti. Jei jis apie tuos
dalykus mažai ką supranta arba nieko nesupranta, tai
vis dėlto niekas negali pasigirti suprantąs kur kas dau­
giau, ir, nors jis apie tai negali kalbėti taip moksliškai
(schulgerecht), kaip kiti, vis dėlto jis gali šia tema be
galo daug bergždžiai išvedžioti, nes jis klaidžioja vien
tik tarp idėjų, apie kurias galima gražbyliauti kaip tik
dėl to, kad api e j as ni eko neži noma, tuo
tarpu tiriant gamtą jis turėtų visiškai nutilti ir prisipa­
žinti nieko nežinąs. Tad patogumas ir tuštumas yra jau
pakankamai gera šių pagrindinių teiginių rekomenda­
cija. Be to, nors filosofui labai sunku ką nors priimti
kaip pagrindinį teiginį, jeigu jis negali dėl to duoti
sau ataskaitos, o juo labiau —įvesti sąvokas, kurių ob­
jektyvaus realumo negalima įžvelgti, tai įprastiniam in­
telektui vis dėlto nėra nieko labiau įprasta. Jis nori
turėti kažką, nuo ko jis galėtų patikimai ką nors pra­
dėti. Jam nekelia nerimo, kad sunku suprasti pačią
tokią prielaidą, nes jis apie tai niekada negalvoja (jis
nežino, kas yra supratimas), ir jis laiko esant žinoma
tai, kas jam tapo įprasta dėl dažno taikymo. Bet paga- 351
skaitiniai.org
liau bet koks spekuliatyvus interesas jam nublanksta
prieš praktinį, ir jis įsivaizduoja suprantąs ir žinąs tai,
ką pripažinti arba kuo tikėti jį verčia jo būgštavimai
ar viltys. Taip transcendentalinio idealizuojančio proto
empirizmas visiškai netenka bet kokio populiarumo, ir.
kad ir kiek žalos jis padarytų aukščiausiems praktiniams
pagrindiniams teiginiams, vis dėlto nėra ko baimintis,
kad jis kada nors peržengs mokyklos ribas ir įgis bent
kiek didesnę paprasto žmogaus pagarbą bei plačiųjų
visuomenės sluoksnių palankumą.
Žmogaus protas savo prigimtimi architektoniškas,
t. y. visas žinias jis traktuoja kaip priklausančias kokiai
nors galimai sistemai ir todėl atsižvelgia tik į tokius
principus, dėl kurių bent jau netampa neįmanoma turi­
moms žinioms būti kokioje nors sistemoje kartu su ki­
tomis žiniomis. Tačiau antitezės teiginiai tokio pobū­
džio, kad jie žinių sistemos užbaigimą daro visiškai
negalimą. Pagal juos, už kiekvieną pasaulio būvį visa­
da yra dar ankstesnis būvis, kiekvienoje dalyje visada
yra dar kitos vėlgi galimos dalyti dalys, prieš kiekvie­
ną įvykį yra kitas įvykis, kuris vėlgi lygiai taip pat bu­
vo sukeltas dar kito įvykio, ir būtyje apskritai viskas
visada yra sąlygota, o jokia besąlygiška ir pirminė bū­
tis nepripažįstama. Vadinasi, kadangi antitezė niekur
nepripažįsta esant ką nors pirma ir jokios pradžios,
kuri galėtų būti besąlygiškas statinio pagrindas, tai,
esant tokioms prielaidoms, užbaigtas pažinimo pastatas
visiškai negalimas. Todėl architektoniškajame proto in­
terese (kuris reikalauja ne empirinio, bet apriorinio gry­
nojo proto vienumo) glūdi natūralus pritarimas tezės
tvirtinimams.
Bet jei žmogus galėtų išsižadėti bet kokio intereso ir
proto tvirtinimus nagrinėti nepaisydamas visų jų sek-
menų, tik jų pagrindų turinio požiūriu, tai, taręs, kad
jis nežinojo kitos išeities iš sunkios padėties, kaip tik
priimti vieną arba kitą iš besiginčijančių pažiūrų, toks
žmogus atsidurtų nuolatinio dvejojimo būsenoje. Šian­
dien jam atrodytų įtikima, kad žmogaus valia laisva,
352 o rytoj, apsvarstęs nenutrūkstamą gamtos grandinę, jis
skaitiniai.org
manytų, kad laisvė yra ne kas kita, kaip saviapgaulė,
ir kad visa tėra gamta. Tačiau jei būtų prieita prie
veiksmų ir poelgių, tai šis grynai spekuliatyvaus proto
žaidimas išnyktų kaip svajų šešėlis, ir jis savo princi­
pus rinktųsi vien tik pagal praktinį interesą. Bet ka­
dangi mąstančiai ir tiriančiai būtybei dera tam tikrą lai­
ką paskirti išimtinai savo pačios proto tyrimui, visiškai
atsisakant bet kokio šališkumo ir šitaip savo pastabas
viešai atiduodant vertinti kitiems, tai niekam negalima
prikišti ir juo labiau uždrausti pateikti tezes ir antitezes
taip, kad jos, nebijodamos jokio grasinimo, galėtų ap­
ginti save prisiekusiųjų iš savo paties luomo (būtent
silpnųjų žmonių luomo) teismo akivaizdoje.
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
K E T V I R T A S S KI RS NI S
APIE GRYNOJO PROTO TRANSCENDENTALINES PROBLEMAS,
KIEK JAS BESĄLYGIŠKAI TURI BŪTI GALIMA IŠSPRĘSTI

Noras išspręsti visas problemas ir atsakyti į visus

klausimus būtų begėdiškas pagyrūniškumas ir tokia per­
dėta savimana, kad turėtų iš karto netekti bet kokio
pasitikėjimo. Ir vis dėlto egzistuoja mokslai, kurių pri­
gimtis tokia, kad į kiekvieną juose iškylantį klausimą
besąlygiškai turi būti galima atsakyti remiantis tuo, kas
žinoma, nes atsakymas turi kilti iš tų pačių šaltinių, kaip
ir klausimas, ir kuriuose jokiu būdu neleistina dangsty­
tis neišvengiamu nežinojimu, bet galima reikalauti iš­
spręsti klausimą. Reikia galėti žinoti pagal taisyklę, kas
visais galimais atvejais yra t ei si nga arba net ei ­
singa, nes tai yra mūsų pareiga, o tam, ko mes
negal i me žinoti, mes nesame įpareigoti. Ta­
čiau aiškinant gamtos reiškinius daug kas mums turi
likti netikra ir daugelis klausimų —neišspręsta, nes to,
ką mes žinome apie gamtą, toli gražu ne visais atve­
jais pakanka tam, ką turime paaiškinti. Tad neaišku, ar
transcendentalinėje filosofijoje yra koks nors klausi­
mas, liečiantis proto objektą, į kurį pats šis grynasis
protas negalėtų atsakyti, ir ar galima teisėtai atsisakyti 353
skaitiniai.org
nuo sprendžiamojo atsakymo, šį objektą, kaip absoliu­
čiai nežinomą (iš viso to, ką mes galime pažinti), pri­
skiriant prie to, apie ką mes, tiesa, turime tiek supra­
timo, kad keltume klausimą, bet visiškai neturime prie­
monių arba nesugebame kada nors į jį atsakyti.
Aš tvirtinu, jog tarp visų spekuliatyviųjų žinių
transcendentalinė filosofija turi tą ypatumą, kad nė vie­
nas klausimas, liečiantis grynajam protui pateiktą ob­
jektą, kaip tik šiam žmogiškajam protui nėra neišspren­
džiamas ir kad joks dangstymasis neišvengiamu neži­
nojimu bei neišmatuojamu problemos gilumu negali
atpalaiduoti nuo pareigos nuodugniai ir išsamiai į juos
atsakyti, nes ta pati sąvoka, kuri mus įgalina kelti klau­
simą, turi visiškai įgalinti ir atsakyti į jį, nes objektas
yra tik sąvokoje (kaip teisingumo ir neteisingumo at­
veju).
Tačiau transcendentalinėje filosofijoje tik kosmolo­
giniai klausimai yra tokie, į kuriuos teisėtai galima rei­
kalauti patenkinamo atsakymo, liečiančio objekto pobū­
dį, ir filosofui neleistina jų vengti atsikalbinėjant, kad
juos supa neįžvelgiama tamsa. O šie klausimai gali būti
susiję tik su kosmologinėmis idėjomis, nes objektas turi
būti duotas empiriškai, ir klausimas liečia tik tai, ar jis
atitinka kokią nors idėją. Jei objektas transcendentali­
nis ir, vadinasi, pats jis nežinomas, kaip kad nežinoma,
ar tai, kieno reiškinys (mumyse pačiuose) yra mąstymas
(siela), pats savaime yra paprasta esybė, ar egzistuoja
visų daiktų kartu besąlygiškai būtina priežastis ir t. t.,
tai mes savo idėjai turime ieškoti objekto, kurio atžvil­
giu galime pripažinti, kad jis mums nežinomas, bet kad
dėl to jis nėra negalimas*. Tik kosmologinėms idėjoms
* Tiesa, negalima atsakyti į klausimą, koks transcendentalinio
objekto pobūdis, būtent kas jis yra, tačiau, žinoma, galima
atsakyti, jog pats klausimas net ur i prasmės todėl, kad
nebuvo duotas jo objektas. Todėl į visus transcendentalinio mokslo
apie sielą klausimus galima atsakyti ir iš tikrųjų atsakyta: šie klau­
simai liečia visų vidinių reiškinių transcendentalinį subjektą, kuris
pats nėra reiškinys ir, vadinasi, neduot as kaip objektas ir ku­
rio atžvilgiu jokia kategorija (kurias juk iš esmės liečia klausimas)
neranda sąlygų būti taikoma. Vadinasi, šiuo atveju galioja paplitęs
354 posakis, kad atsakymo nebuvimas taip pat yra atsakymas, būtent
skaitiniai.org
būdingas tas ypatumas, kad jos savo objektą ir jo sąvo­
kai būtiną empirinę sintezę gali tarti esant; o klausimas,
kuris kyla iš jų, liečia tik šios sintezės vyksmą, kiek jis
turi apimti absoliutų totalumą, kuris jau nėra niekas
empiriška, nes negali būti duotas jokiu patyrimu. Ka­
dangi čia apie daiktą kalbama tik kaip apie galimo pa­
tyrimo objektą, o ne kaip apie daiktą patį savaime, tai
atsakymą į transcendentinį kosmologinį klausimą gali­
ma rasti tik idėjoje ir niekur kitur, nes jis neliečia jo­
kio objekto paties savaime. Ir galimo patyrimo atžvilgiu
klausimas keliamas ne dėl to, kas gali būti duota in
concreto kokiu nors patyrimu, bet dėl to, kas glūdi idė­
joje, prie kurios empirinė sintezė turi tik priartėti. Va­
dinasi, šis klausimas turi būti galimas išspręsti vien tik
idėjos pagrindu, nes idėja tėra proto padarinys, ir todėl
protas negali išvengti atsakomybės nei užkrauti jos ne­
žinomam objektui.
Nėra nieko nepaprasta, kaip iš pradžių atrodo, kad
koks nors mokslas gali reikalauti ir laukti tam tikrų
atsakymų į visus jo sričiai priklausančius klausimus
(quastiones domesticae), nors jie iki šiol galbūt dar ne­
surasti. Be transcendentalinės filosofijos, yra dar du
grynieji proto mokslai: vienas grynai spekuliatyvaus,
kitas praktinio turinio —grynoj i mat emat i ka
ir grynasi s mor al ės mokslas. Ar kada
nors teko girdėti, kad atseit dėl neišvengiamo sąlygų
nežinojimo būtų laikoma esant nepatikima tai, koks yra
tikslus skersmens santykis su apskritimu, išreikštas ra­
cionaliaisiais arba iracionaliaisiais skaičiais? Kadangi
pirmaisiais jis visai negali būti išreikštas adekvačiai
(kongruent), o išreiškimas iracionaliaisiais skaičiais dar
nesurastas, tai buvo padaryta išvada, kad tikrai galima
pažinti bent tokio išsprendimo negalimybę, ir Lambertas
tai įrodė81. Bendruosiuose dorovės principuose negali
būti nieko nepatikima, nes teiginiai arba yra visiškai
negaliojantys ir beprasmiai, arba turi išplaukti vien tik
kad visiškai nereikšmingas ir tuščias yra klausimas apie pobūdį to
kažko, kas negali būti mąstoma jokiu apibrėžtu predikatu, nes yra
visiškai už objektų, kurie mums gali būti duoti, srities.
skaitiniai.org
iš mūsų proto sąvokų. Tuo tarpu gamtos moksle yra be­
galybė prielaidų, kurių atžvilgiu niekada negalima tikė­
tis patikimumo, nes gamtos reiškiniai yra objektai,
kurie mums pateikiami nepriklausomai nuo mūsų sąvo­
kų, vadinasi, kurių raktas glūdi ne mumyse ir mūsų gry­
najame mąstyme, bet už mūsų, ir kaip tik dėl to dauge­
liu atvejų jo negalima surasti, tad negalima tikėtis pa­
tikimo paaiškinimo. Čia aš nepriskiriu transcendentali­
nės analitikos klausimų, susijusių su mūsų grynojo
žinojimo dedukcija, nes mes dabar kalbame tik apie
sprendinių tikrumą objektų atžvilgiu, o ne pačių mūsų
sąvokų kilmės atžvilgiu.
Tad mes negalime išvengti pareigos bent kritiškai
išspręsti proto iškeltus klausimus, skųsdamiesi ankštais
mūsų proto rėmais ir su nusižeminimu, atseit sąlygotu
savęs pačių pažinimo, pripažindami, kad mūsų protas
nepajėgus spręsti, ar pasaulis egzistuoja amžinai, ar tu­
ri pradžią; ar pasaulinė erdvė užpildyta kažkokiomis esy­
bėmis be galo, ar ji užskliausta tam tikromis ribomis;
ar kur nors pasaulyje yra kažkas paprasta, ar viskas turi
dalytis iki begalybės; ar kas nors atsiranda ir sukuria­
ma laisvai, ar viskas susieta gamtinės tvarkos grandine;
pagaliau, ar egzistuoja visiškai besąlygiška ir pati savai­
me būtina esybė, ar visa ko egzistavimas yra sąlygotas
ir, vadinasi, viskas priklauso nuo kažko išoriška ir yra
atsitiktina. Visi šie klausimai liečia objektą, kuris gali
būti duotas tik mūsų mintyse, būtent jie liečia reiškinių
sintezės absoliučiai besąlygišką totalumą. Jei mes apie
tai negalime pasakyti nieko tikra, remdamiesi savo pa­
čių sąvokomis, tai mes negalime suversti kaltės daiktui,
kuris nuo mūsų paslėptas, nes toks daiktas (kadangi už
mūsų idėjos jo niekur nėra) mums visai negali būti duo­
tas, bet turime ieškoti priežasties pačioje mūsų idėjoje,
kuri yra nesiduodanti išspręsti problema ir kurios at­
žvilgiu mes vis dėlto atkakliai tvirtiname, esą ją atitin­
ka realus objektas. Mūsų sąvokoje glūdinčios dialekti­
kos aiškus išdėstymas greitai mus atvestų prie visiško
356 tikrumo dėl to, kaip mes turime spręsti tokį klausimą.
skaitiniai.org
Jūsų atsikalbinėjimui dėl šios problemos [išsprendi­
mo] nepatikimumo galima pirmiausia priešpriešinti
klausimą, į kurį jūs bent jau turite aiškiai atsakyti: iš
kur atsiranda tos jūsų idėjos, kurių išsprendimas įpai­
nioja jus į tokius keblumus? Ar jos yra reiškiniai, ku­
riuos jums reikia paaiškinti ir kuriems jūs turite ieš­
koti tik jų išdėstymo pagal šias idėjas principų arba
taisyklių? Tarkite, kad gamta yra prieš jus visiškai ati­
dengta, kad nuo jūsų jutimų ir sąmonės nepaslėpta nie­
kas iš viso to, kas pateikta jūsų stebėjimui; vis dėlto jūs
jokiu patyrimu negalėsite pažinti in concreto savo idėjų
objekto (nes tam, be šio išsamaus stebėjimo, dar reika­
linga užbaigta sintezė ir jos absoliutaus totalumo įsisą­
moninimas, o to negalima pasiekti jokiu empiriniu paži­
nimu); tad jūsų klausimas visai negali būti būtinas
paaiškinti kokiam nors pasitaikančiam reiškiniui ir, va­
dinasi, negali būti atseit paties objekto iškeltas. Juk
[toks] objektas jums niekada negali pasitaikyti, nes jis
negali būti duotas jokiu galimu patyrimu. Visuose gali­
muose suvokimuose jūs visada susaistyti sąl ygų ar­
ba erdvėje, arba laike ir neprieinate nieko besąlygiška,
kad nuspręstumėte, ar tai, kas besąlygiška, reikia laikyti
sintezės absoliučia pradžia, ar eilės, neturinčios jokios
pradžios, absoliučiu totalumu. Bet visybė (das All) em­
pirine prasme visada tėra santykinė. Absoliuti dydžio
visybė (visata), dalijimo, atsiradimo, egzistavimo apskri­
tai sąlygos absoliuti visybė ir kartu visi klausimai, ar
absoliuti visybė turi būti realizuota baigtine, ar besitę­
siančia iki begalybės sinteze,—visa tai neturi nieko
bendra su galimu patyrimu. Pavyzdžiui, kokio nors kū­
no reiškinių jūs niekaip negalėtumėte paaiškinti geriau
arba bent kitaip, nesvarbu, ar tarsite, kad jis susideda
iš paprastų dalių, ar visada —ištisai iš sudėtinių dalių,
nes jums niekada negali pasitaikyti nei paprasti reiški­
niai, nei begalinė sudėtis. Reiškiniai reikalauja paaiš­
kinimo tik tiek, kiek jų paaiškinimo sąlygos duotos su­
vokimu, tačiau visa tai, kas kada nors galėtų būti jais
duota, sukaupta į absol i uči ą visumą, visai
nėra suvokimas. Tuo tarpu ši visybė iš esmės ir yra tai, 35?
skaitiniai.org
ką siekiame paaiškinti nagrinėdami transcendentalines
proto problemas.
Kadangi paties šių problemų išsprendimo niekada ne­
galima rasti patyrime, tai jūs negalėtumėte sakyti, kad
nežinia, ką ryšium su tuo reikia priskirti objektui. Juk
jūsų objektas yra tik jūsų prote ir už jo visai negali
būti duotas; todėl jums turi rūpėti tik tai, kad sutar­
tumėte su pačiu savimi ir užkirstumėte kelią amfibo-
lijai, jūsų idėją paverčiančiai tariamu empiriškai duoto
ir, vadinasi, pažintino pagal patyrimo dėsnius objekto
vaizdiniu. Todėl dogmatinis išsprendimas nėra nepatiki­
mas, bet yra negalimas. Tuo tarpu kritinis išsprendi­
mas, kuris gali būti visiškai patikimas, klausimą svars­
to visai ne objekto požiūriu, bet pažinimo pagrindo,
kuriuo jis remiasi, požiūriu.

GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS

P E N K T A S S KI RS NI S
KOSMOLOGINIŲ KLAUSIMŲ SKEPTINIS IŠDĖSTYMAS
VISOMIS KETURIOMIS TRANSCENDENTALINĖMIS IDĖJOMIS

Mes mielai atsisakytume reikalavimo, kad į mūsų

klausimus būtų atsakyta dogmatiškai, jei jau iš anksto
suprastume, kad, nesvarbu, koks būtų atsakymas, jis
tik padidins mūsų nežinojimą ir iš vieno nesupratimo
mus pastūmės į kitą, iš vieno neaiškumo —į dar di­
desnį ir galbūt netgi į prieštaravimus. Jei į musų klau­
simą galima atsakyti tik teigiamai arba neigiamai, tai
bus išmintinga tuo tarpu palikti nuošalyje numatomus
atsakymo pagrindus ir pirmiausia apsvarstyti, ką laimė­
tume, jei būtų atsakyta vienos pusės naudai, ir ką —
jei kitos pusės naudai. Jei pasirodys, kad abiem atve­
jais gaunama kažkas visiškai beprasmiška (nonsens), tai
pagrįstai reikalausime kritiškai ištirti patį klausimą ir
pažiūrėti, ar jis pats nesiremia nepagrįsta prielaida ir
ar nežaidžia idėja, kurios klaidingumas geriau išryškė­
ja iš jos taikymo ir jo padarinių negu iš jos izoliuoto
358 vaizdinio. Tai ir yra ta didelė nauda, kurią teikia gryno-
skaitiniai.org
jo proto sau pačiam keliamų klausimų skeptinis tyri­
mo būdas; šitaip nedidelėmis sąnaudomis galima nu­
sikratyti didžiulio dogmatinio balasto ir pakeisti jį blai­
via kritika, kuri kaip tikra apvalančioji priemonė (Kat-
hartikon) sėkmingai pašalins iliuziją kartu su jos pa­
lydove —visažinyste.
Taigi jei aš iš anksto galėčiau įžvelgti, kad, nesvar­
bu, kurioje to, kas besąlygiška reiškinių regresyvioje
sintezėje, pusėje būtų kosmologinė idėja, vis tiek ji
kiekvienai i nt e l e kt i ne i sąv o k a i būtų per
di del ė arba per maža, tai aš suprasčiau, kad
ši idėja turi būti visai tuščia ir bereikšmė, nes regre­
syvioji sintezė turi reikalą tik su patyrimo objektu, ku­
ris turi atitikti galimą intelektinę sąvoką, o kosmologi­
nės idėjos neatitinka objektas, kad ir kiek aš jį jai taiky­
čiau. Ir taip iš tikrųjų yra su visomis kosmologinėmis
sąvokomis, kurios kaip tik dėl to įpainioja protą į neiš­
vengiamą antinomiją, kol protas jų laikosi. Juk jei
tarsite:
Pirma, kad pas aul i s net ur i pradžios,
tai jis p e r di del i s jūsų sąvokai, nes sąvoka, ku­
rią sudaro nuoseklus regresas, niekada negali aprėpti
visos praėjusios amžinybės. Jei tarsite, kad pas au­
lis t ur i pradži ą, tai jis vėlgi per mažas jū­
sų intelektinei sąvokai būtiname empiriniame regrese.
Kadangi pradžia visada suponuoja už ją ankstesnį
laiką, tai ji dar nėra besąlygiška, ir intelekto empiri­
nio taikymo dėsnis verčia jus ieškoti dar ankstesnės
laiko sąlygos; tad šiam dėsniui pasaulis aiškiai per
mažas.
Lygiai tas pat yra ir su dvejopu atsakymu į klausi­
mą dėl pasaulio erdvinio dydžio. Je i pasaul i s be­
gal i ni s ir neribotas, tai bet kuriai galimai empiri­
nei sąvokai jis p er didelis. Jei pasaul i s
bai gt i ni s ir ribotas, tai jūs teisėtai dar klausiate:
kas apibrėžia šią ribą? Tuščia erdvė nėra pats savaime
egzistuojantis daiktų atitikmuo ir negali būti sąlyga,
prie kurios jūs galėtumėte sustoti; dar mažiau ji gali
būti empirinė sąlyga, kuri sudarytų galimo patyrimo 359
skaitiniai.org
dalį. (Juk kas gali patirti tai, kas besąlygiškai tuščia?)
Bet empirinės sintezės absoliutus totalumas visada rei­
kalauja, kad tai, kas besąlygiška, būtų patyrimu pagrįs­
ta sąvoka. Vadinasi, apr i bot as pasaulis jūsų sąvo­
kai per mažas.
Antra, jei kiekvienas reiškinys erdvėje (materija)
susideda iš begal i nės daugybės dalių,
tai dalijimo regresas jūsų sąvokai visada per di de­
lis; o jei erdvės dal i j i mas turi bai gt i s ku­
riuo nors jos nariu (paprastu), tai to, kas besąlygiška,
idėjai dalijimo regresas per mažas. Juk šis narys
visada dar numato regresą prie daugelio jį sudarančių
dalių.
Trečia, jei jūs tarsite, kad visa, kas pasaulyje
vyksta, yra ne kas kita, kaip gamt os dėsnių padari­
niai, tai priežasties kauzalumas vėlgi yra tai, kas vyksta
ir kas daro būtiną jūsų regresą prie dar aukštesnės prie­
žasties, taigi sąlygų eilės a parte priori nesibaigiantį tę­
simą. Tad pati veikiančioji gamt a visoms jūsų sąvo­
koms pasaulio įvykių sintezėje yra per didelė.
O jei jūs kartais pasirinksite s pont ani š kai
sukeltus įvykius, taigi l ai svą susidarymą, tai jus per­
sekios klausimas, kodėl [kas nors vyksta] pagal neiš­
vengiamą gamtos dėsnį, ir privers jus išeiti už šio taško
pagal patyrimo priežastingumo dėsnį, ir jūs pamatysite,
kad toks ryšio totalumas yra per mažas jūsų bū­
tinai empirinei sąvokai.
Ket vi rt a, jei jūs tarsite esant bes ąl ygi š kai
būt i ną esybę (ar tai bus pats pasaulis, ar kažkas
pasaulyje, ar pasaulio priežastis), tai jūs ją patalpinsite
laike, be galo nutolusiame nuo kiekvieno duoto momen­
to, nes priešingu atveju ji priklausytų nuo kito ir anks­
tesnio egzistavimo. Bet tada šis egzistavimas nepri­
einamas jūsų empirinei sąvokai ir per didelis, kad
jūs kada nors galėtumėte jį prieiti nenutrūkstamu reg­
resu.
O jei, jūsų nuomone, visa, kas priklauso pasauliui (ar
360 kaip sąlygota, ar kaip sąlyga), yra at si t i kt i na, tai
skaitiniai.org
kiekvienas jums duotas egzistavimas yra per ma­
žas jūsų sąvokai, nes jis verčia jus visada ieškoti ki­
to egzistavimo, nuo kurio jis priklauso.
Visais šiais atvejais mes sakėme, kad kos mol o­
gi nė i dėj a empiriniam regresui, taigi kiekvienai
galimai intelektinei sąvokai, yra arba per didelė, arba
per maža. Kodėl mes šios minties neišreiškėme priešin­
gai ir nesakėme, kad pirmuoju atveju empirinė sąvoka
idėjai visada per maža, o antruoju atveju —per didelė
ir, vadinasi, kaltas tarsi empirinis regresas, užuot ap­
kaltinę kosmologinę idėją, kad ji, būdama per didelė
arba per maža, nukrypsta nuo savo tikslo, būtent nuo
galimo patyrimo? Priežastis štai kokia. Galimas paty­
rimas yra tai, kas tik ir gali mūsų sąvokoms suteikti
realumą; be šito bet kuri sąvoka tėra idėja be teisin­
gumo ir santykio su objektu. Todėl galima empirinė
sąvoka buvo mastelis, pagal kurį turėjome įvertinti idė­
ją—ar ji yra tik idėja ir mintimis sukuriamas objek­
tas, ar ji pasaulyje suranda savo objektą. Juk tik apie
tai sakoma, kad jis per didelis arba per mažas, paly­
ginti su kuo nors kitu, kas priimama tik dėl to ko nors
kito ir turi su juo derintis. Prie galvosūkių, kuriuos
sprendė senosios dialektikos mokyklos, priklausė ir toks
klausimas: jei rutulys nelenda pro skylę, tai kaip rei­
kia sakyti —ar rutulys per didelis, ar skylė per ma­
ža? Šiuo atveju nesvarbu, kaip jūs pasakysite, nes jūs
nežinote, kas dėl ko egzistuoja. Tačiau jūs nesakysite,
kad žmogus per ilgas savo drabužiui, bet sakysite, kad
drabužis per trumpas žmogui.
Tad mes bent jau pagrįstai imame įtarti, kad kosmo­
loginių idėjų ir kartu visų vienas kitą ginčijančių bergž­
džiai išvedžiojančių tvirtinimų pagrindą galbūt sudaro
tuščia ir tik įsivaizduojama būdo, kuriuo mums patei­
kiamas šių idėjų objektas, sąvoka. Šis įtarimas gali
atvesti mus prie tikro pėdsako, padedančio atskleisti
iliuziją, kuri mus taip ilgai klaidino.

361
skaitiniai.org
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
Še š t a s s ki r s n i s
TRANSCENDENTALINIS IDEALIZMAS KAIP RAKTAS
IŠSPRĘSTI KOSMOLOGINEI DIALEKTIKAI
Transcendentalinėje estetikoje mes pakankamai įro­
dėme, kad visa, kas stebima erdvėje arba laike, taigi
visi mums prieinamo patyrimo objektai, yra ne kas kita,
kaip reiškiniai, t. y. tik vaizdiniai, kurie tokiu pavidalu,
kaip mes juos įsivaizduojame —kaip tįsios esybės ar­
ba kitimų eilės,—neegzistuoja patys savaime, už mūsų
minčių. Šią pažiūrą aš vadinu t r a ns c e nde nt a l i ­
ni u idealizmu*. Realistas transcendentaline šio
žodžio reikšme šias mūsų juslumo modifikacijas paver­
čia savarankiškai egzistuojančiais daiktais ir todėl tai,
kas t ėr a vai zdi ni ai , laiko daiktais pačiais sa­
vaime.
Būtų neteisinga, jei mums priskirtų jau seniai turintį
blogą vardą empirinį idealizmą, kuris, teigdamas savai­
minį erdvės tikrumą, neigia tįsių esybių egzistavimą
joje ar bent jau laiko jį abejotinu ir šioje srityje nepri­
pažįsta pakankamai įrodomo skirtumo tarp svajonės ir
tiesos. Dėl vidinio jutimo reiškinių laike jam nekyla
jokių sunkumų, nes jis laiko juos realiais daiktais ir
netgi tvirtina, kad pats šis vidinis patyrimas, ir vien
tik jis, pakankamai įrodo tikrą savo objekto (paties sa­
vaime kartu su visu apibrėžimu laike) egzistavimą.
Tuo tarpu mūsų transcendentalinis idealizmas teigia,
kad išorinio stebėjimo objektai tikri tokie, kokie jie
stebimi erdvėje, ir kad visi pakitimai laike tikri tokie,
kokius juos pateikia vidinis jutimas. Kadangi erdvė jau
yra forma to stebėjimo, kurį vadiname išoriniu, o be
Objektų erdvėje nebūtų jokių empirinių vaizdinių, tai
mes galime ir turime tįsias esybes joje laikyti tikromis;
* Kartais aš jį vadinu taip pat ir formal i uoj u idealizmu,
kad atskirčiau nuo materialiojo, t. y. nuo įprastinio, idealiz­
mo, kuris abejoja pačių išorinių daiktų egzistavimu arba jį neigia.
Kai kuriais atvejais, atrodo, geriau vartoti šį, o ne anksčiau nuro-
362 dytą terminą, siekiant išvengti nesusipratimų.
skaitiniai.org
tą patį reikia pasakyti ir apie laiką. Bet patys tie erdvė
ir laikas, o kartu ir visi reiškiniai patys savaime juk
yra ne daiktai, bet tik vaizdiniai ir negali egzis­
tuoti už mūsų sielos. Netgi vidinis ir juslinis mūsų sie­
los (kaip sąmonės objekto), kurios apibrėžimas patei­
kiamas skirtingų būvių nuoseklumu laike, stebinys taip
pat nėra Aš tiesiogine prasme, toks, koks jis egzistuoja
pats savaime, arba transcendentalinis subjektas, bet yra
tik reiškinys, duotas šios mums nežinomos esybės jus­
lumui. Negalima pripažinti šio vidinio reiškinio, kaip
paties savaime egzistuojančio daikto, buvimo, nes jo
sąlyga yra laikas, kuris negali būti jokio daikto paties
savaime apibrėžtumas. Tačiau reiškinių empirinis tei­
singumas erdvėje ir laike pakankamai užtikrintas ir
pakankamai skiriasi nuo svajonės, jei viena ir kita tei­
singai ir ištisai susieta patyrime pagal empirinius
dėsnius.
Tad patyrimo objektai ni ekada nėra duoti p a-
tys savaime, bet duoti tik patyrimu ir už jo visai
neegzistuoja. Žinoma, reikia sutikti, kad Mėnulyje gali
būti gyventojų, nors nė vienas žmogus jų niekada ne­
matė, bet tai reiškia tik tiek, kad galimos patyrimo pa­
žangos procese mes galėtume juos aptikti, nes tikra yra
visa tai, kas susiję su suvokimu pagal empirinio vyks­
mo dėsnius. Vadinasi, Mėnulio gyventojai tikri tada, kai
jie jau empiriškai susiję su mano tikra sąmone, nors dėl
to jie nėra tikri patys savaime, t. y. už šio empirinio
vyksmo.
Mums tikrai neduota nieko, išskyrus suvokimą ir em­
pirinį vyksmą nuo duotojo suvokimo prie kitų galimų
suvokimų. Juk reiškiniai patys savaime, būdami tik
vaizdiniai, tikri tik suvokime, kuris faktiškai yra ne kas
kita, kaip empirinio vaizdinio, t. y. reiškinio, tikrovė.
Reiškinį iki suvokimo vadinti tikru daiktu reiškia arba
tai, kad mes patyrimo vyksme su tokiu suvokimu turi­
me susidurti, arba visai nieko nereiškia. Juk sakyti, kad
reiškinys egzistuoja pats savaime, be ryšio su mūsų ju­
timais ir galimu patyrimu, būtų, žinoma, galima, jei
būtų kalbama apie daiktą patį savaime. Bet čia kalbama 363
skaitiniai.org
tik apie reiškinį erdvėje ir laike, kurie tėra mūsų jus­
lumo apibrėžtumai, o ne daiktų pačių savaime apibrėž­
tumai. Todėl tai, kas yra erdvėje ir laike (reiškiniai),
nėra kažkas patys savaime, bet yra tik vaizdiniai, ku­
rie, jei jie mums neduoti (suvokime), niekur neaptin­
kami.
Juslinio stebėjimo sugebėjimas iš esmės yra tik im­
lumas—sugebėjimas tam tikru būdu patirti poveikį
vaizdiniais, kurių tarpusavio santykis yra grynas erd­
vės ir laiko (grynųjų mūsų juslumo formų) stebinys ir
kurie, kiek jie šiais atžvilgiais (erdvėje ir laike) sujung­
ti ir galimi apibrėžti pagal patyrimo vienumo dėsnius,
vadinami obj ekt ai s. Nejuslinės šių vaizdinių prie­
žasties mes visiškai nežinome ir todėl negalime jos ste­
bėti kaip objekto, nes tokį objektą turėtume įsivaizduoti
ne erdvėje ir ne laike (kurie yra tik juslinio vaizdinio
sąlygos), o be šių sąlygų mes negalime mąstyti jokio
stebėjimo. Vis dėlto galimą vien tik mąstyti reiškinių
apskritai priežastį mes galime vadinti transcendentali­
niu objektu vien dėl to, kad turėtume kažką, kas atitin­
ka juslumą kaip imlumą. Siam transcendentaliniam ob­
jektui mes galime priskirti visą savo galimų suvokimų
apimtį bei ryšį ir teigti, kad jis duotas pats savaime iki
bet kokio patyrimo. Tačiau šį objektą atitinkantys reiš­
kiniai duoti ne patys savaime, o tik šiuo patyrimu, nes
jie yra tik vaizdiniai, kurie tikro objekto reikšmę turi
tik kaip suvokimai, būtent tada, kai šis suvokimas yra
susijęs su visais kitais suvokimais pagal patyrimo vie­
numo taisykles. Tad galima sakyti: tikri būtojo laiko
daiktai duoti transcendentaliniu patyrimo objektu; bet
jie man tik tiek yra objektai ir tikri būtajame laike,
kiek aš įsivaizduoju (sekdamas istorijos kelrodžiu arba
eidamas priežasčių ir padarinių pėdsakais), kad gali­
mų suvokimų regresyvi eilė, žodžiu, daiktų vyksmas,
atveda pagal empirinius dėsnius prie būtosios laiko ei­
lės kaip esamo laiko sąlygos, be to, ši eilė įsivaizduo­
jama kaip tikra tik ryšium su galimu patyrimu, o ne
pati savaime, tad visi nuo neatmenamų laikų iki ma-
364 no egzistavimo praėję įvykiai vis dėlto reiškia ne ką
skaitiniai.org
kita, kaip galimybę pratęsti patyrimo grandinę nuo
esamo suvokimo aukštyn prie sąlygų, apibrėžiančių šį
suvokimą laike.
Tad jei aš įsivaizduoju visus egzistuojančius jutimų
objektus visuose laikuose ir visose erdvėse, tai aš jų
nepatalpinu erdvėje ir laike iki patyrimo; šis vaizdi­
nys yra ne kas kita, kaip mintis apie absoliučiai už­
baigtą galimą patyrimą. Tik šiuo galimu patyrimu duo­
ti tie objektai (kurie yra ne kas kita, kaip tik vaiz­
diniai). O kai sakome, kad jie egzistuoja iki bet kokio
mano patyrimo, tai šitai tereiškia, kad juos galima ap­
tikti toje patyrimo dalyje, kur i ą aš pirmiausia turiu
prieit, pradėdamas nuo suvokimo. Šio vyksmo em­
pirinių sąlygų priežastis, taigi tai, kokius narius aš ap­
tiksiu, arba taip pat kiek toli šiame [reiškinių eilės] re­
grese aš juos galiu aptikti, yra transcendentalinė ir to­
dėl man neišvengiamai nežinoma. Tačiau ir kalbama ne
apie ją, o tik apie patyrimo, kuriuo man pateikiami
objektai, būtent reiškiniai, vyksmo taisyklę. Pagaliau
visai nesvarbu, ar sakysiu, kad, empiriškai eidamas į
priekį, erdvėje aš galiu aptikti žvaigždes, šimtą kartų
labiau nutolusias negu tolimiausios, kurias matau, ar
sakysiu, kad pasaulinėje erdvėje galbūt galima aptik­
ti tokių žvaigždžių, nors jų žmogus niekada nepaste­
bėjo ir nepastebės, net jei jos ir būtų duotos kaip daik­
tai patys savaime be ryšio su galimu patyrimu apskri­
tai, tai vis dėlto jos man —niekas, taigi ne objektai,
kiek jų nėra empirinio regreso eilėje. Tik kitu atžvil­
giu —jei kaip tik šie reiškiniai turi būti taikomi [su­
kurti] absoliučios visumos kosmologinei idėjai ir jei,
vadinasi, kalbama apie problemą, išeinančią už gali­
mo patyrimo ribų,—būdo, kuriuo aprėpiama mąsto­
mų jutimų objektų tikrovė, skyrimas yra svarbus, kad
būtų išvengta apgaulingos iliuzijos, kuri neišvengiamai
turi atsirasti dėl mūsų pačių patyrimu pagrįstų sąvokų
klaidingo supratimo.
skaitiniai.org
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
S E P T I N T A S S KI R S NI S
PROTO KOSMOLOGINIO GINČO SU PAČIU SAVIMI
KRITINIS IŠSPRENDIMAS
Visa grynojo proto antinomija remiasi tokiu dialek­
tiniu "argumentu: jei duota tai, kas sąlygota, tai taip
pat duota ir visa jo visų sąlygų eilė; betgi jutimų ob­
jektai mums duoti kaip sąlygoti, vadinasi, ir t. t. Šiuo
samprotavimu, kurio didžioji premisa atrodo tokia na­
tūrali ir akivaizdi, įvedama —priklausomai nuo sąlygų
skirtingumo (reiškinių sintezėje), kiek jos sudaro ei­
lę—lygiai tiek pat kosmologinių idėjų, kurios postu­
luoja šios eilės absoliutų totalumą ir kaip tik dėl to
neišvengiamai sukelia proto nesutarimą su pačiu savi­
mi. Bet prieš atskleisdami šio bergdžiai išvedžiojančio
argumento apgaulingumą, mes turime tam pasirengti
koreguodami ir apibrėždami kai kurias jame aptinka­
mas sąvokas.
Pi rmi ausi a, aiškus ir neabejotinai tikras yra šis
teiginys: jei duota tai, kas sąlygota, tai kartu mes d i s-
ponuoj amei r regresu visų jo sąlygų eilėje. Juk jau
pati to, kas sąlygota, sąvoka tokia, kad ja kas nors su­
sieta su sąlyga, ir jei ši sąlyga vėlgi yra sąlygota, tai ji
susieta su tolesne sąlyga, ir taip vienas po kito visi eilės
nariai. Vadinasi, šis teiginys —analitinis ir nebijo trans­
cendentalinės kritikos. Jis yra proto loginis postulatas,
reikalaujantis intelektu pasekti ir kuo toliau pratęsti
tą sąvokos ir jos sąlygų ryšį, kuris būdingas jau pa­
čiai sąvokai.
Toliau, jei tai, kas sąlygota, ir jo sąlyga yra daik­
tai patys savaime, tai, jei tai, kas sąlygota, buvo duota,
sąlygų regresas ne tik užduot as, bet iš tikrųjų jau
duot as kartu su tuo, kas sąlygota, ir kadangi šitai
galioja visiems eilės nariams, tai kartu duota visa sąly­
gų eilė, taigi ir tai, kas besąlygiška, arba, veikiau, nu­
matoma, kad tai, kas sąlygota ir kas buvo galima tik dėl
tos eilės, yra duota. Čia to, kas sąlygota, ir jo sąlygos
sintezė yra sintezė, atliekama vien tik intelekto, kuris
386 įsivaizduoja daiktus tokius, koki e jie yra, ne-
skaitiniai.org
kreipdamas dėmesio į tai, ar mes galime ir kaip galime
prieiti jų pažinimą. O kai aš turiu reikalą su reiškiniais,
kurie, kaip vien tik vaizdiniai, visai neduoti, jei nepri­
einu jų žinojimo (t. y. jų pačių, nes jie yra ne kas ki­
ta, kaip empirinės žinios), tai aš negaliu teigti anksčiau
nurodyta reikšme, kad jei duota tai, kas sąlygota, tai
duotos ir visos jo sąlygos (kaip reiškiniai), ir, vadinasi,
negaliu daryti išvados apie jų eilės absoliutų totalumą.
Juk r ei š ki ni ai jų pagavoje yra ne kas kita, kaip
sintezė (erdvėje ir laike), ir, vadinasi, duoti tik joje.
Betgi iš to, kad tai, kas sąlygota (reiškinyje), duota, vi­
sai neišplaukia, kad kartu duota bei numatoma taip pat
ir sintezė, sudaranti jo empirinę sąlygą; ši sintezė ap­
tinkama pirmiausia sąlygų eilės regrese ir niekada ne­
egzistuoja be jo. Tačiau tokiu atveju tvirtai galima
teigti, kad r egr es as prie sąlygų, t. y. nenutrūksta­
ma empirinė sintezė šioje pusėje, duotas arba užduotas
ir kad negali trūkti sąlygų, pateikiamų šio regreso.
Iš to matyti, kad kosmologinio samprotavimo didžio­
joje premisoje tai, kas sąlygota, imama transcendentali­
ne grynosios kategorijos prasme, o mažojoje premiso­
je—empirine, tik reiškiniams taikomos intelektinės
sąvokos prasme. Vadinasi, čia susiduriame su ta dia­
lektine apgaule, kuri vadinama sophisma figurae dictio­
nis. Tačiau tai ne dirbtinai išgalvota apgaulė, bet visai
natūralus įprastinio proto suklydimas. Juk dėl šio su­
klydimo mes tarytum ne a ps i ž i ūr ė j ę tariame (di­
džiojoje premisoje) sąlygas ir jų eilę, kai kas nors duota
kaip sąlygota, nes šis kas nors yra ne kas kita, kaip
loginis reikalavimas duotai išvadai priimti išsamias
premisas; ir čia mes neaptinkame jokios laiko tvarkos
to, kas sąlygota, ir jo sąlygos ryšyje; tariame, kad jie
patys savaime duoti t u o p a č i u m e t u. Be to, lygiai
taip pat natūralu laikyti (mažojoje premisoje) reiškinius
daiktais pačiais savaime ir tiktai intelektui duotais ob­
jektais, kaip buvo didžiojoje premisoje, kai aš abstraha-
vausi nuo visų stebėjimo sąlygų, vien tik kuriomis ir
gali būti duoti objektai. Bet čia mes išleidome iš akių
svarbų sąvokų skirtumą. To, kas sąlygota, ir jo sąlygos 367
skaitiniai.org
sintezėje ir visoje' sąlygų eilėje (didžiojoje premisoje)
visai nebuvo apribojimo laike ir jokios nuoseklumo są­
vokos. Tuo tarpu empirinė sintezė ir sąlygų eilė reiš­
kinyje (subordinuotos mažojoje premisoje) būtinai nuo­
seklios ir tik laike duotos viena po kitos; vadinasi, čia
aš negalėjau, kaip ten, tarti absoliutaus sintezės t ot a­
lum o ir ja pateikiamos eilės, nes ten visi eilės nariai
duoti patys savaime (be laiko sąlygos), o čia jie galimi
tik dėl nuoseklaus regreso, kuris duotas tik jį iš tikrųjų
vykdant.
Atskleidus tokį klaidingą žingsnį argumente, kuris
visuotinai imamas pagrindu (kosmologinių tvirtinimų),
galima teisėtai atmesti abi besiginčijančias puses kaip
tokias, kurios savo reikalavimų neparemia jokiu soli­
džiu pavadinimu. Tačiau tuo jų kivirčas dar nėra už­
baigtas taip, kad besiginčijančioms pusėms būtų įrodyta,
jog jos abi arba viena iš jų klysta dėl paties dalyko,
kurį tvirtina (išvadoje), nors jos ir nemokėjo savo tvir­
tinimo paremti rimtais argumentais. Juk, atrodo, visai
aišku, kad jei viena pusė tvirtina ,,Pasaulis turi pra­
džią“, o kita —„Pasaulis neturi pradžios, bet egzistuoja
amžinai“, tai teisi turi būti viena iš jų. Bet jei taip, tai,
kadangi abiejų pusių argumentacijos aiškumas vieno­
das, niekada negalima sužinoti, kuri pusė teisi, ir ginčas
tebesitęsia, nors proto tribunolas abiem pusėms liepė
nusiraminti. Tad ginčui nuodugniai užbaigti, kad abi
pusės būtų patenkintos, telieka viena priemonė —ga­
lutinai jas įtikinti, jog, kadangi jos viena kitą taip ge­
rai gali paneigti, jų ginčo objektas yra niekas ir jog
tam tikra transcendentalinė regimybė joms nupiešė tik­
rovę ten, kur jos nėra. Šiuo neišsprendžiamą ginčą su­
reguliuojančiu keliu mes dabar ir ketiname eiti.
* *
*

Subtilųjį dialektiką Zenoną Elėjietį jau Platonas

smerkė kaip sąmoningą sofistą už tai, kad jis, norė­
damas parodyti savo meną, imdavosi tą patį teiginį iš
368 pradžių tariamais argumentais įrodyti, o paskui kitais
skaitiniai.org
tokiais pat svariais argumentais paneigti. Zenonas tvir­
tino, kad Dievas (kurį jis tikriausiai suprato kaip pasau­
lį) nesąs nei baigtinis, nei begalinis, jis nei juda, nei yra
rimtyje, nei panašus, nei nepanašus į kokį nors kitą
daiktą. Tiems, kurie jį už tai smerkė, atrodė, esą jis
norėjęs visiškai atmesti du vienas kitam prieštaraujan­
čius teiginius, o tai yra absurdiška. Tačiau aš nemanau,
kad jį teisėtai būtų galima tuo kaltinti. Pirmąjį iš šių
teiginių aš greitai aptarsiu išsamiau. Dėl kitų teiginių,
tai, jei žodžiu „Dievas" jis suprato visatą, jis, žino­
ma, turėjo sakyti, kad ji nei nuolat yra savo vietoje
(yra rimtyje), nei šią vietą keičia (juda), nes visos vie­
tos yra tik visatoje, vadinasi, pati vi sat a nėra jo­
ki oj e vi et oj e. Jei visata apima visa, kas egzistuo­
ja, tai tiek ji nėra nei panaši, nei nepanaši į ki t ą
daiktą, nes už jos nėra j oki o ki t o daikto,
su kuriuo ją būtų galima lyginti. Jei du vienas kitam
priešpriešinami sprendiniai numato nepriimtiną sąlygą,
tai jie abu atkrinta, nepaisant jų konflikto (kuris vis
dėlto nėra tikras prieštaravimas), nes atkrinta sąlyga,
vien tik kuriai esant galioja kiekvienas iš šių teiginių.
Jei kas nors pasakytų: „Kiekvienas kūnas kvepia
maloniai arba kvepia nemaloniai", tai yra ir trečia ga­
limybė, būtent kad jis visai nekvepia (išsikvėpęs), tad
abu nesutariantys teiginiai gali būti klaidingi. Jei aš
sakau: „Kiekvienas kūnas arba skaniai kvepia, arba
skaniai nekvepia" (vel suaveolens vel non suaveolens),
tai abu sprendiniai yra priešpriešinami vienas kitam
kaip prieštaraujantys ir tik pirmasis iš jų klaidingas, o
jam prieštaraujanti priešybė, būtent tvirtinimas ,,Kai
kurie kūnai skaniai nekvepia", apima taip pat ir kūnus,
kur i e vi sai nekvepi a. Ankstesnėje priešprie­
šoje (per disparata) kūno sąvokos atsitiktinė sąlyga
(kvapas) l i ko dar priešingame sprendinyje ir, vadi­
nasi, nebuvo jo pašalinta; pastarasis sprendinys nebu­
vo pirmajam prieštaraujanti priešybė.
Tad kai aš sakau: „Pasaulis erdvėje arba begalinis,
arba ne begalinis (non est infinitus)“, tai, jei pirmasis
teiginys klaidingas, jam prieštaraujanti priešybė „Pa- 309
skaitiniai.org
saulis yra ne begalinis" turi būti teisinga. Ja aš tik nei­
giu begalinį pasaulį, netvirtindamas kito, būtent baigti­
nio. O jei sakyčiau: „Pasaulis yra arba begalinis, arba
baigtinis (ne begalinis)", tai abu teiginiai gali būti klai­
dingi. Juk tokiu atveju aš pasaulį laikau patį savaime
apibrėžtu savo dydžiu, priešingu teiginiu ne tik neig­
damas begalybę ir kartu galbūt visą jos atskirą egzis­
tavimą, bet ir pridėdamas pasauliui, kaip daiktui, tik­
ram pačiam savaime, apibrėžimą; šitai lygiai taip pat
gali būti klaidinga, būtent tuo atveju, jei pasaulis vi­
sai neturėtų būti duotas kaip dai kt as pat s sa­
vaime, taigi nei kaip begalinis, nei kaip baigtinis
savo dydžiu. Tebus man leista tokią priešpriešą vadinti
di a l e kt i ni u pri eši ngumu, o priešpriešą, atsi­
randančią prieštaravimo atveju,—a nal i t i ni u pr i e­
ši ngumu. Vadinasi, du vienas kitam dialektiškai
priešpriešinami sprendiniai abu gali būti klaidingi dėl
to, kad vienas ne tik prieštarauja kitam, bet ir sako
kažką daugiau negu reikalinga prieštaraviumi [atras­
ti].
Jei du teiginiai —„Pasaulis savo dydžiu yra begali­
nis" ir „Pasaulis savo dydžiu yra baigtinis" —laikomi
priešpriešinamais vienas kitam kaip prieštaraujantys,
tai tariama, kad pasaulis (visa reiškinių eilė) yra daik­
tas pats savaime. Juk pasaulis išlieka, nesvarbu, ar aš
neigčiau begalinį, ar baigtinį regresą jo reiškinių ei­
lėje. Bet jei šią prielaidą, arba šią transcendentalinę
regimybę, aš pašalinu ir neigiu pasaulį esant daiktą pa­
tį savaime, tai abiejų tvirtinimų prieštaraujantis prie­
šingumas virsta tik dialektiniu priešingumu, ir kadangi
pasaulis visai neegzistuoja pats savaime (nepriklauso­
mai nuo mano vaizdinių regresyvios eilės), tai jis ne­
egzistuoja nei kaip pat i s avai me begal i nė,
nei kaip pat i savai me bai gt i nė visuma. Jis
egzistuoja tik reiškinių eilės empiriniame regrese ir pats
savaime visai neaptinkamas. Todėl jei ši eilė visada są­
lygota, tai ji niekada neduota visa, ir, vadinasi, pasau­
lis nėra besąlygiška visuma, tad jis taip pat neegzis-
370 tuoj a nei kaip begalinis, nei kaip baigtinis dydis.
skaitiniai.org
Tai, kas čia buvo pasakyta apie pirmąją kosmolo­
ginę idėją, būtent apie reiškinio dydžio absoliutų to-
talumą, galioja ir visoms kitoms kosmologinėms idė­
joms. Sąlygų eilė aptinkama tik pačioje regresyviojoje
sintezėje, o ne pati savaime reiškinyje kaip atskirame
iki bet kurio regreso duotame daikte. Todėl aš turėsiu
teigti, kad duotojo reiškinio dalių kiekis pats savaime
nėra nei baigtinis, nei begalinis, nes reiškinys nėra
kažkas, kas egzistuoja pats savaime, ir dalys duotos
pirmiausia skaidančios sintezės regresu bei šiame reg­
rese, kuris niekada neduotas absoliučiai vi sas —nei
kaip baigtinis, nei kaip begalinis. Tas pat galioja ir
viena kitai subordinuotų priežasčių eilei arba eilei, ve­
dančiai nuo sąlygoto iki pat besąlygiškai būtino eg­
zistavimo. Šios eilės jos totalumo atžvilgiu niekada ne­
galima laikyti nei baigtine, nei begaline, nes ją, kaip
subordinuotų vaizdinių eilę, sudaro tik dinaminis reg­
resas, o iki jo ir kaip savarankiškai egzistuojanti daik­
tų pačių savaime eilė ji visai negali egzistuoti.
Tad grynojo proto antinomija, pasireiškianti jo kos­
mologinėse idėjose, pašalinama nurodant, kad ji yra
grynai dialektinė antinomija ir regimybės sąlygotas
konfliktas, kuris atsiranda dėl to, jog absoliutaus tota­
lumo idėja, kuri galioja tik kaip daiktų pačių savaime
sąlyga, buvo taikoma reiškiniams, egzistuojantiems tik
vaizdinyje; jei jie ir sudaro eilę, tai tik nuosekliame
regrese —antraip jie visai neegzistuoja. Bet, kita ver­
tus, iš šios antinomijos galima turėti tikrą, tiesa, ne dog­
matinę, bet vis dėlto kritinę ir doktrinalią naudą, būtent:
šia antinomija galima netiesiogiai įrodyti reiški­
nių transcendentalinį idealumą, jei ko nors nepaten­
kintų tiesioginis įrodymas transcendentalinėje estetiko­
je. Tokį įrodymą sudarytų ši dilema. Jei pasaulis yra
pati savaime egzistuojanti visuma, tai jis arba baigtinis,
arba begalinis. Betgi ir pirmasis, ir antrasis teiginys
klaidingas (pagal anksčiau pateiktus antitezės ir, kita
vertus, tezės įrodymus). Vadinasi, taip pat klaidinga,
kad pasaulis (visų reiškinių visuma) yra pati savaime
egzistuojanti visuma. Iš to išplaukia, kad reiškiniai ap- 371
skaitiniai.org
skritai už mūsų vaizdinių yra niekas, o tai mes kaip
tik norėjome pasakyti kalbėdami apie jų transcenden­
talinį idealumą.
Ši pastaba —svarbi. Ji rodo, kad anksčiau pateik­
tieji ketveriopos antinomijos įrodymai buvo ne fikci­
jos, bet nuodugnūs įrodymai, tačiau darant prielaidą,
kad reiškiniai arba jutimais suvokiamas pasaulis, api­
mantis juos visus, yra daiktai patys savaime. Bet iš to
išvestų teiginių konfliktas atskleidžia prielaidoje sly­
pinčią klaidą ir kartu padeda mums atskleisti daiktų
kaip jutimų objektų tikrąją prigimtį. Vadinasi, trans­
cendentalinė dialektika teikia paramą visai ne skepti­
cizmui, bet skeptiniam metodui; ji gali teikti šio meto­
do didelio naudingumo pavyzdį, proto argumentams
leisdama visiškai laisvai pasisakyti vienam prieš kitą.
Nors šie argumentai galų gale ir neteikia to, ko buvo
ieškota, vis dėlto visada teikia kažką naudinga ir rei­
kalinga mūsų sprendinių koregavimui.
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
AŠTUNTAS SKIRSNIS
GRYNOJO PROTO REGULIATYVUSIS PRINCIPAS
KOSMOLOGINIŲ IDĖJŲ ATŽVILGIU

Kadangi kosmologiniu totalumo pagrindiniu teiginiu

sąlygų eilės jutimais suvokiamame pasaulyje, kaip
daikte pačiame savaime, maksimumas neduot as, o
tik gali būti užduot as šios eilės regrese, tai minė­
tas grynojo proto pagrindinis teiginys savo šitaip pa­
tikslinta reikšme išsaugo savo galiojimą, tiesa, ne kaip
aksioma, kad totalumą objekte reikia mąstyti kaip
realų, bet kaip pr obl ema intelektui, taigi subjek­
tui, kad būtų nustatytas ir tęsiamas regresas to, kas
duota kaip sąlygota, sąlygų eilėje, remiantis idėjos iš­
samumu. Juk juslume, t. y. erdvėje ir laike, kiekviena
sąlyga, kurią mes galime prieiti išdėstydami duotus
reiškinius, vėlgi yra sąlygota, nes šie reiškiniai yra ne
objektai patys savaime, kuriuose kiekvienu atveju ga-
372 lėtų būti tai, kas absoliučiai besąlygiška, bet tik empi-
skaitiniai.org
riniai vaizdiniai, kurie visada turi rasti stebėjime savo
sąlygą, apibrėžiančią juos erdvėje arba laike. Vadinasi,
proto pagrindinis teiginys iš esmės tėra t ai sykl ė,
nustatanti duotų reiškinių sąlygų eilėje regresą, kuriam
niekada neleidžiama sustoti prie to, kas absoliučiai be­
sąlygiška. Vadinasi, jis nėra patyrimo ir jutimų objektų
empirinio pažinimo galimybės principas, taigi nėra in­
telekto pagrindinis teiginys, nes kiekvienas patyrimas
yra užsklęstas savo ribose (pagal duotąjį stebėjimą); jis
taip pat nėra proto kons t i t ut y v.usis principas
išplėsti jutimais suvokiamo pasaulio sąvokai už bet ko­
kio galimo patyrimo ribų; jis yra patyrimo kuo dides­
nio tęsimo ir išplėtimo pagrindinis teiginys, pagal kurį
jokia empirinė riba neturi būti laikoma absoliučia; va­
dinasi, jis yra proto principas, postuluojantis kai p
t ai s ykl ę tai, ką mes turime daryti regrese, ir ne-
a nt i c i puoj a nt i s to, kas pats savaime duota
obj ekt e iki bet kurio regreso. Todėl aš jį vadinu
proto r e gul i a t yvi uoj u principu, tuo tarpu pa­
grindinis teiginys apie sąlygų eilės, kaip pačios savai­
me duotos objekte (reiškiniuose), absoliutų totalumą
būtų konstitutyvusis kosmologinis principas, kurio ne­
galioj imą aš norėjau parodyti ir, nustatydamas šį skir­
tumą, užkirsti kelią priskirti idėjai, kuri yra tik taisyk­
lė, objektyvų realumą, o šitai priešingu atveju neišven­
giamai įvyksta (dėl transcendentalinio sukeitimo).
Kad deramai apibrėžtume šios grynojo proto taisyk­
lės prasmę, pirmiausia reikia pažymėti, kad ji gali nu­
rodyti ne kas yra obj ekt as, bet kai p rei ki a
atlikti empi r i nį regresą, kad būtų pri­
eita išsami objekto sąvoka. Pirmuoju atveju ji būtų
konstitutyvus principas, bet toks principas niekada ne­
gali išplaukti iš grynojo proto. Vadinasi, tai neduoda
jokio pagrindo teigti, kad to, kas duota kaip sąlygota,
sąlygų eilė pati savaime baigtinė arba begalinė, nes
tokiu atveju vien tik absoliutaus totalumo idėja, tik
kurioje pačioje šis totalumas sukurtas, mąstytų objek­
tą, kuris negali būti duotas jokiu patyrimu, ir reiškinių
eilei būtų priskirtas nuo empirinės sintezės nepriklau- 373
skaitiniai.org
santis objektyvus realumas82. Vadinasi, proto idėja
nustatys taisyklę tik regresyviajai sintezei sąlygų eilėje,
pagal kurią sintezė nuo to, kas sąlygota, per visas vie­
na kitai subordinuotas sąlygas eina prie to, kas besąly­
giška, nors jo niekada nepasiekia, nes tai, kas absoliu­
čiai besąlygiška, patyrime visai neaptinkama.
Šiuo tikslu pirmiausia reikia tiksliai apibrėžti eilės
sintezę, nes ji niekada negali būti išsami. Tam paprastai
vartojami du terminai, kurie turi kažką skirti sintezėje,
nors niekas negali tiksliai nurodyti šio skyrimo pagrin­
do. Matematikai kalba tiktai apie progressus in infini­
tum. Sąvokų tyrinėtojai (filosofai) vietoj jo pripažįsta
tik terminą progressus in indefinitum. Nesileisdamas
į tos abejonės, kuri paskatino juos daryti tokį skirtu­
mą, aiškinimą ir nesigilindamas į jo taikymo naudin­
gumą ar bevaisiškumą, aš stengsiuosi šias sąvokas tiks­
liai apibrėžti ryšium su savuoju tikslu.
Apie tiesią liniją teisėtai galima sakyti, kad ją ga­
lima tęsti iki begalybės, ir čia begalinio ir neapibrėžia­
mai toli nusitęsiančio vyksmo (progressus in indefini­
tum) skyrimas būtų tuščias subtilumas. Juk nors kai
sakoma „tęskite liniją", tai šitai, žinoma, skambėtų tei­
singiau pridėjus in indefinitum negu in infinitum, nes
pirmasis pasakymas reiškia ne daugiau, kaip „tęskite
ją tiek, kiek norite", o antrasis —„jūs niekada
net ur i t e liautis ją tęsę" (o šito kaip tik nenorima
pasakyti),—vis dėlto pirmasis pasakymas yra visiš­
kai teisingas, jei kalbama tik apie gal ėj i mą, nes
jūs visada galite ilginti liniją iki begalybės. Taip yra
visais atvejais, kai kalbama tik apie progresą, t. y.
vyksmą nuo sąlygos prie to, kas sąlygota; šis galimas
vyksmas reiškinių eilėje tęsiasi iki begalybės. Nuo tėvų
poros jūs žemyn einančia kartų linija galite leistis be
galo ir netgi manyti, kad ši linija iš tikrųjų pasaulyje
taip tęsiasi. Juk čia protui niekada nereikalingas abso­
liutus eilės totalumas, nes jis tokio totalumo nenumato
kaip sąlygos ir kaip kažko duota (datum), bet tik kaip
kažką sąlygota, kas tik gali būti duota (dabile) ir be
374 galo pasipildo.
skaitiniai.org
Visai kas kita yra su problema, kiek toli tęsiasi
regresas, kuris nuo to, kas duota kaip sąlygota, eilėje
kyla prie sąlygų: ar aš galiu sakyti, kad tai yra žen­
gi mas at gal į begal ybę, ar tik neapi ­
br ėži amai toli (in indefinitum) nusitęsiantis
žengimas atgal, ir ar, vadinasi, aš galiu nuo šiuo metu
gyvenančių žmonių jų protėvių eile kilti aukštyn iki
begalybės, ar aš galiu tik pasakyti, kad, nesvarbu, kiek
aš sugrįžčiau atgal, niekada nesurasiu empirinio pagrin­
do eilę kur nors laikyti apribota, tad aš turiu teisę ir
kartu esu įpareigotas ieškoti, nors ne tarti esant, kiek­
vienam iš protėvių ir jo senolių.
Taigi aš teigiu: jei visuma duota empiriniu stebėji­
mu, tai regresas jos vidinių sąlygų eilėje eina į bega­
lybę. Bet jei duotas tik vienas eilės narys, nuo kurio
regresas pirmiausia turi eiti prie absoliutaus totalumo,
tai vyksta tik žengimas atgal į neapibrėžtą tolį (in in­
definitum). Antai apie tam tikrose ribose duotos mate­
rijos (kūno) dalijimąsi reikia sakyti, kad jis eina į be­
galybę, nes ši materija empiriniu stebėjimu duota visa,
vadinasi, su visomis savo galimomis dalimis. Kadangi
šios visumos sąlyga yra jos dalis, o šios dalies sąlyga —
šios dalies dalis ir t. t. ir kadangi šiame skaidymo regre­
se niekada neaptinkamas šios sąlygų eilės besąlygiškas
(nedalomas) narys, tai ne tik niekur nėra empirinio pa­
grindo nutraukti dalijimą, bet ir tolesni dalijimo, kuris
turi būti tęsiamas, nariai patys empiriškai duoti iki šio
tolesnio dalijimo, t. y. dalijama iki begalybės. Tuo tar­
pu duotojo žmogaus protėvių eilės, kaip absoliučiai to­
talios, nėra jokiame galimame patyrime; bet regresas
vyksta nuo kiekvieno šios kartos nario prie labiau nu­
tolusio nario, tad negalima rasti jokios empirinės ribos,
kuri kurį nors narį parodytų kaip absoliučiai besąlygiš­
ką. Bet kadangi ir narių, kurie galėtų būti šito sąlyga,
nėra empiriniame visumos stebėjime iki regreso, tai re­
gresas eina ne į begalybę (esaties dalijimo), bet į ne­
apibrėžiamą tolį, ieškant duotiems nariams daugiau na­
rių, kurie vėlgi visada duoti tik kaip sąlygoti. 375
skaitiniai.org
Nė vienu iš šių dviejų atvejų —nei regressus in
infinitum, nei regressus in indefinitum —sąlygų eilė ne­
laikoma be galo duota objekte. Tai ne daiktai, kurie
būtų duoti patys savaime, o tik reiškiniai, kurie duoti
tik pačiame regrese kaip vienas kito sąlyga. Vadinasi,
jau nekyla klausimas, kokio dydžio ši sąlygų eilė pati
savaime, ar ji baigtinė, ar begalinė, nes pati savaime
ši eilė yra niekas, o kyla tik klausimas, kaip mes turi­
me vykdyti empirinį regresą ir kiek toli turime jį tęsti.
Tad šio vyksmo taisyklės atžvilgiu čia yra žymus skir­
tumas. Jei visuma buvo duota empiriškai, tai jos vidi­
nių sąlygų eilėje gal i ma eiti atgal iki begal y­
bė s. O jei visuma neduota, bet dar tik turi būti duota
empiriniu regresu, tai aš tegaliu sakyti: gal i ma iki
begal ybės eiti prie dar tolesnių eilės sąlygų. Pir­
muoju atveju aš galėjau sakyti: visada yra ir empiriš­
kai duota daugiau narių, negu aš jų pasiekiu regresu
(skaidymu); o antruoju atveju aš sakau: regrese aš vi­
sada galiu eiti dar toliau, nes nė vienas narys empiriškai
neduotas kaip absoliučiai besąlygiškas ir, vadinasi, vi­
sada galimas dar tolesnis narys, taigi būtina ieškoti šio
nario. Pirmuoju atveju buvo būtina rast i daugiau
eilės narių, o antruoju visada būtina i eškot i daugiau
eilės narių, nes joks patyrimas nėra absoliučiai apribo­
tas. Arba jūs neturite suvokimo, kuris absoliučiai apri­
botų jūsų empirinį regresą, ir tada jūs savo regreso
negalite laikyti užbaigtu, arba jūs turite tokį jūsų eilę
apribojantį suvokimą, ir tada jis negali būti jūsų nu­
eitos eilės dalis (nes tai, kas apri boj a, turi skirtis
nuo to, kas tuo apri boj ama), vadinasi, jūs turi­
te tęsti savo regresą taip pat ir šiai sąlygai ir t. t.
Kitame skirsnyje deramai nušviesime šias pastabas,
376 jas taikydami.
skaitiniai.org
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJOS
DEVINTAS SKIRSNIS
APIE PROTO REGULIATYVIOJO PRINCIPO EMPIRINĮ TAIKYMĄ
VISOMS KOSMOLOGINĖMS IDĖJOMS

Kadangi, kaip daugelį kartų esame parodę, nei gry­

nosios intelektinės sąvokos, nei grynosios proto sąvo­
kos netaikomos transcendentaliai, nes sąlygų eilių ab­
soliutus totalumas jutimais suvokiamame pasaulyje re­
miasi vien tik transcendentaliniu proto taikymu, kuris
šio besąlygiško išsamumo reikalauja iš to, ką jis pri­
ima kaip daiktą patį savaime, o jutimais suvokiamame
pasaulyje tokių daiktų nėra,—tai niekada jau negali
būti kalbos apie eilių absoliutų dydį jutimais suvokia­
mame pasaulyje —ar jos ribotos, ar neribotos pači os
savai me, bet gali būti kalbama tik apie tai, kaip toli
mes turime eiti atgal empiriniame regrese, sugrąžin­
dami patyrimą prie jo sąlygų, kad pagal proto taisyklę
sustotume tik prie to atsakymo į proto klausimus, kuris
adekvatus objektui.
Po to, kai pakankamai buvo įrodytas proto principo,
kaip konstitutyvaus pagrindinio teiginio apie daiktus
pačius savaime 83, negaliojimas, mums lieka, vadinasi,
tik prot o pri nci po, kaip galimo patyrimo t ą-
s o s ir apimties taisyklės, gal i oj i mas. Jei mes šios
taisyklės galiojimą įstengiame įtikinamai parodyti, tai
ir proto ginčas su pačiu savimi visiškai pasibaigia, nes
kritiniu išsprendimu ne tik pašalinama protą sudveji­
nusi regimybė, bet ir jos vietoj atveriamas kelias su­
prasti prasmei, kurios atžvilgiu protas sutaria su pačiu
savimi ir vien tik kurios nesupratimas sukėlė ginčą, o
pagrindinis teiginys, kuris šiaip jau di al ekt i ni s,
virsta dokt ri ni ni u. Iš tiesų, jei šis pagrindinis
teiginys gali būti įrodytas savo subjektyvia reikšme,
kuria jis apibrėžia kuo plačiausią intelekto taikymą
patyrime, remiantis patyrimo objektais, tai šitai yra tas
pat, lyg jis tarytum aksioma (kuri negalima grynojo
proto pagrindu) a priori apibrėžtų objektus pačius sa­
vaime; juk ir aksioma patyrimo objektų atžvilgiu ne- 377
skaitiniai.org
galėtų turėti didesnės įtakos mūsų pažinimo išplėtimui
ir tikslinimui negu ta įtaka, kuri pasireikštų plačiau-
siame mūsų intelekto taikyme patyrimui.
I
Visatos reiškinių sudėties totalumo
kosmologinės idėjos išsprendimas
Ir čia, ir kituose kosmologiniuose klausimuose pro­
to reguliatyviojo principo pagrindą sudaro teiginys,
kad empiriniame regrese negali būti abs ol i uči os
ri bos patyrimo, taigi sąlygos, kuri, kaip tokia,
būtų empi r i š kai absol i uči ai besąl ygi š­
ka. Priežastis čia ta, kad tokiame patyrime turėtų glū­
dėti reiškinių apribojimas niekuo arba tuštuma, su ku­
ria susidurtų vis toliau tęsiamas regresas, atliekamas
suvokimu. Bet tai yra negalima.
Šiame teiginyje, sakančiame lygiai tiek pat, kaip ir
teiginys, kad empiriniame regrese aš visada prieinu tik
sąlyga, kuri pati vėlgi turi būti laikoma empiriškai są­
lygota, glūdi in terminis taisyklė: kad ir kaip toli aš nu­
eičiau kylančiąja eile, visada turiu ieškoti dar tolesnio
eilės nario, nesvarbu, ar jis man iš patyrimo žinomas,
ar ne.
Dabar išspręsti pirmajai kosmologinei problemai te­
reikia tik nustatyti, ar regrese prie besąlygiško visatos
dydžio (laike ir erdvėje) šis niekada neribojamas kili­
mas gali būti vadinamas žengi mu at gal iki be­
galybės, ar tik neapi brėži amai t ęs i amu
r egr es u (in indeiinitum).
Vien tik visų buvusių pasaulio būvių, taip pat daik­
tų, egzistuojančių tuo pačiu metu pasaulinėje erdvėje,
pats bendrasis vaizdinys yra ne kas kita, kaip galimas
empirinis regresas, kurį aš sau mąstau, nors dar ne­
apibrėžtai, ir dėl kurio tik ir gali atsirasti tokios sąlygų
(duoto suvokimo) eilės sąvoka *. Visatą aš visada ap-
* Vadinasi, ši pasaulio eilė negali būti nei didesnė, nei mažės-
378 nė negu galimas empirinis regresas, vien tik kuriuo remiasi jos
skaitiniai.org
imu tik sąvoka, bet jokiu būdu ne (kaip visumą) stebi­
mu. Vadinasi, remdamasis jos dydžiu, aš negaliu daryti
išvados apie regreso dydį ir pastarąjį apibrėžti pagal
pirmąjį, bet pirmiausia turiu susidaryti pasaulio dydžio
sąvoką, remdamasis empirinio regreso dydžiu. Tačiau
apie empirinį regresą aš niekada nežinau nieko dau­
giau, išskyrus tai, kad nuo kiekvieno duoto sąlygų ei­
lės nario aš visada turiu empiriškai eiti toliau prie dar
aukštesnio (labiau nutolusio) nario. Vadinasi, reiškinių
visumos dydis šitokiu būdu visai nėra besąlygiškai api­
brėžtas, tad negalima ir teigti, kad šis regresas eina
į begalybę, nes toks teigimas anticipuotų narius, kurių
regresas dar nepasiekė, ir jų kiekį vaizduotų tokį di­
delį, kad jų negalėtų pasiekti jokia empirinė sintezė,
vadinasi, pasaulio dydį jis a pi br ėžt ų iki regreso
(nors tik negatyviai), o tai yra negalima. Juk pasaulis
(kaip totalus) man nėra pateiktas jokiu stebėjimu, tai­
gi iki regreso neduotas ir jo dydis. Todėl apie pasaulio
dydį patį savaime mes nieko negalime pasakyti ir netgi
negalime teigti, kai jame vyksta regressus in infinitum,
bet turime tik ieškoti pasaulio dydžio sąvokos pagal
taisyklę, apibrėžiančią empirinį regresą pasaulyje. Ta­
čiau ši taisyklė sako ne daugiau, kaip tik tai, kad, ne­
svarbu, kiek pažengtume empirinių sąlygų eilėje, mes
niekur neturime tarti esant absoliučią ribą, bet turime
kiekvieną reiškinį kaip sąlygotą subordinuoti kitam
reiškiniui kaip sąlygai ir, vadinasi, turime toliau eiti
prie šios sąlygos, o tai —regressus in indefinitum, kurį,
kadangi jis objekte neapibrėžia jokio dydžio, reikia
pakankamai aiškiai skirti nuo regressus in infinitum.
Todėl aš negaliu sakyti, kad pasaulis yra begali-
n i s būtajame laike arba erdvėje. Juk tokia dydžio,
kaip duotos begalybės, sąvoka empiriškai visiškai ne­
galima, taigi ji visiškai negalima ir pasaulio, kaip ju-
sąvoka. Ir kadangi šis regresas negali duoti nei ko nors apibrėžtai
begalinio, nei juo labiau ko nors apibrėžtai baigtinio (besąlygiškai
apriboto), tai iš to aišku, kad pasaulio dydžio mes negalime pripa­
žinti nei baigtiniu, nei begaliniu, nes regresas (kuriuo pateikiamas
tas dydis) neleidžia nei vieno, nei kito.
skaitiniai.org
timų objekto, atžvilgiu. Taip pat aš neteigsiu, kad reg­
resas nuo duotojo suvokimo prie viso to, kas jį apri­
boja eilėje erdvėje ir būtajame laike, eina į b e g a 1y-
b ę, nes toks teiginys taria esant begalinį pasaulio dy­
dį. Taip pat neteigsiu, kad šis regresas bai gt i ni s,
nes absoliuti riba taip pat empiriškai negalima. Tad aš
nieko negalėsiu pasakyti apie visą patyrimo objektą (ju­
timais suvokiamą pasaulį), bet galėsiu pasakyti tik apie
taisyklę, pagal kurią patyrimas turi būti įgyjamas ir
tęsiamas remiantis jo objektu.
Vadinasi, į kosmologinį klausimą dėl pasaulio dy­
džio pirmiausia gaunamas neigiamas atsakymas: pasau­
lis neturi pirmosios pradžios laike ir kraštinės ribos
erdvėje.
Juk priešingu atveju pasaulis būtų apribotas tuščiu
laiku ir tuščia erdve. O kadangi jis, kaip reiškinys, pats
savaime negali būti nei viena, nei kita, nes reiškinys
nėra daiktas pats savaime, tai turėtų būti galima suvok­
ti apribojimą absoliučiai tuščiu laiku arba absoliučiai
tuščia erdve, ir tokiu suvokimu šie pasaulio galai būtų
duoti galimu patyrimu. Bet toks patyrimas, kaip netu­
rintis jokio turinio, negalimas. Vadinasi, absoliuti pa­
saulio riba empiriškai, taigi ir besąlygiškai, negalima*.
Iš to kartu išplaukia t ei gi amas atsakymas. Re­
gresas pasaulio reiškinių eilėje, kaip pasaulio dydžio
apibrėžimas, eina in indefinitum. Tuo pasakoma lygiai
tas pat, kaip ir teiginiu, kad jutimais suvokiamas pa­
saulis neturi absoliutaus dydžio, bet empirinis regresas
(kuriuo tik ir gali būti duotas pasaulis savo sąlygų pu­
sėje) yra pajungtas taisyklei, pagal kurią visada reikia
eiti nuo kiekvieno eilės nario, kaip sąlygoto, prie kito
dar tolesnio nario (ar remiantis savo patyrimu, ar isto-
* Skaitytojas pastebės, kad čia įrodoma visai kitaip negu
anksčiau pateiktame dogmatiniame pirmosios antinomijos antitezės
įrodyme. Ten, remdamiesi įprastiniu ir dogmatiniu įsivaizdavimo
būdu, mes jutimais suvokiamą pasaulį laikėme daiktu, kuris, kaip
totalus, duotas pats savaime iki bet kurio regreso, ir, jei jis neuž­
ima viso laiko ir visų erdvių; nepripažinome jam apskritai jokios
apibrėžtos vietos laike ir erdvėje. Todėl ten ir išvada buvo kitokia
negu čia, būtent ten buvo padaryta išvada apie tikrą pasaulio be-
380 galinumą.
skaitiniai.org
rija, ar padarinių ir jų priežasčių grandine) ir niekada
nevengti išplėsti savo intelekto galimą empirinį taiky­
mą, nes tai ir yra tikrasis ir vienintelis proto uždavinys
jo principų srityje.
Tuo nenustatomas apibrėžtas empirinis regresas, ku­
ris nenutrūkstamai vyktų tam tikros rūšies reiškinių
srityje; pavyzdžiui, nenustatoma, kad nuo kokio nors
gyvenančio žmogaus visada reikėtų kilti jo protėvių
eile, nesitikint rasti pirmosios poros, arba kilti dangaus
kūnų eile, nenumatant labiausiai nutolusios saulės. Tuo
reikalaujama tik eiti nuo reiškinių prie reiškinių, net
jei jie ir neteiktų tikro suvokimo (jei jie savo laipsniu
per silpni mūsų sąmonei, kad taptų patyrimu), nes jie
vis dėlto priklauso galimam patyrimui.
Bet kuri pradžia yra laike ir bet kuri tįsaus objekto
riba yra erdvėje. Bet erdvė ir laikas yra tik jutimais
suvokiamame pasaulyje. Taigi pa s a ul yj e sąlygo­
tai apriboti tik reiškiniai, o pats pasaul i s neapri­
botas nei sąlygotai, nei besąlygiškai.
Kaip tik dėl to, o ir todėl, kad vi sas pasaulis ir
netgi to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilė niekada
negal i būt i duot a kaip visa pasaulio eilė,
pasaulio dydžio sąvoką teikia tik regresas, ir ji negali
būti duota iki regreso kolektyviu stebėjimu. Bet tą re­
gresą visada sudaro tik dydžio api brėži mas, ir
todėl jis neteikia api br ėžt os sąvokos, taigi ir
dydžio, kuris būtų begalinis tam tikro mato atžvilgiu,
sąvokos; vadinasi, jis eina ne į begalybę (tarytum duo­
tą), bet į neapibrėžtą tolį, kad pateiktų dydį (patyrimo),
kuris tampa tikras pirmiausia dėl šio regreso.

II
Stebėjimu duotos visumos dalijimo totalumo
kosmologinės idėjos išsprendimas
Jei aš daliju stebėjimu duotą visumą, tai nuo
to, kas sąlygota, einu prie jo galimybės sąlygų.
Dalių dalijimas (subdivisio arba decompositio) yra 381
skaitiniai.org
regresas šių sąlygų eilėje. Šios ei l ės absoliutus
totalumas būtų duotas tik tada, jei regresu būtų
galima prieiti pa pr a s č i a us i a s dalis. Bet jei
visos dalys, gaunamos nenutrūkstamu skaidymu, savo
ruožtu vėl yra dalios, tai dalijimas, t. y. regresas nuo
to, kas sąlygota, prie jo sąlygų, eina in infinitum, nes
sąlygos (dalys) glūdi pačiame sąlygotajame [naryje] ir
duotos visos kartu su juo, nes jis visas duotas jo ap­
ribotu stebėjimu. Vadinasi, šio regreso negalima va­
dinti tik regresu in infinitum, kaip daryti leido tik anks­
tesnioji kosmologinė idėja, kur aš nuo to, kas sąlygota,
turėjau eiti prie jo sąlygų, kurios buvo už jo, taigi ne­
buvo duotos kartu su juo, o tik prisijungdavo empiri­
niame regrese. Tačiau vis dėlto apie tokią iki begaly­
bės dalomą visumą jokiu būdu negalima sakyti, kad
ji susideda iš be galo daug dalių. Juk
nors visos dalys yra visumos stebinyje, tačiau jame nė­
ra vi so dal i j i mo, kurį sudaro tik tęsiamas
skaidymas arba pats regresas, tik ir darantis eilę tikrą.
Kadangi šis regresas begalinis, tai visi nariai (dalys),
kuriuos jis pasiekia, glūdi, tiesa, duotoje visumoje kaip
sankaupos, bet joje nėra visos dal i j i mo ei-
1ė s, kuri nuosekliai begalinė ir niekada nėra visa
eilė, vadinasi, negali pateikti begalinės dalių aibės ir
jų sutelkimo į vieną visumą.
Ši bendra pastaba pirmiausia labai lengvai pritaiko­
ma erdvei. Kiekviena savo ribose stebima erdvė yra
tokia visuma, kurios dalys bet kokio skaidymo atveju
vėlgi yra erdvės, ir todėl ji daloma iki begalybės.
Iš to visai natūraliai išplaukia taip pat antrasis pri­
taikymas—savo ribose esančiam išoriniam reiškiniui
(kūnui). Kūno dalumas remiasi erdvės, sudarančios kū­
no, kaip tįsios visumos, galimybę, dalumu. Vadinasi,
kūnas dalomas iki begalybės, nors dėl to jis dar nesu­
sideda iš be galo daug dalių.
Kadangi kūną turime įsivaizduoti kaip substanciją
erdvėje, tai, tiesą sakant, atrodo, kad jis turi skirtis
nuo erdvės, kai kalbama apie erdvės dalumo dėsnį;
362 juk, žinoma, galima sutikti, kad skaidymas erdvėje nie-
skaitiniai.org
kada negali pašalinti bet kokios sudėties, nes priešingu
atveju bet kuri erdvė, kuri, be sudėties, neturi nieko
savarankiška, išnyktų (o tai yra negalima); tačiau tei­
ginys, kad, mintimis pašalinus bet kokią materijos su­
dėtį, visai nieko neturėtų likti, atrodo nesuderinamas su
substancijos sąvoka, nes substancija iš esmės turėjo
būti bet kokios sudėties subjektas ir turėtų išlikti savo
elementuose, nors ir būtų pašalintas jų ryšys erdvėje,
dėl kurio jie sudaro kūną. Tačiau tai, kas r ei š ki ny­
je vadinama substancija, yra ne tokio pobūdžio, koks
grynąja intelektine sąvoka būtų mąstomas daikto paties
savaime atžvilgiu. Substancija reiškinyje yra ne abso­
liutus subjektas, bet pastovus juslumo vaizdas ir ne
daugiau kaip stebinys, kuriame apskritai nėra nieko
besąlygiška.
Nors ši į begalybę einančio vyksmo taisyklė, be jo­
kios abejonės, veikia dalijant reiškinį kaip tiesiog
erdvės užpildymą, vis dėlto ji negali galioti, jei mes
ją norėtume išplėsti taip pat ir duotoje visumoje jau
tam tikru būdu atskirtų dalių, dėl to sudarančių quan­
tum discretum, aibei. Tarti, kad kiekvienoje suskaidy­
toje (organizuotoje) visumoje kiekviena dalis vėlgi su­
skaidyta ir kad, šitaip skaidant dalis iki begalybės, bus
randamos vis naujos dirbtinai gautos dalys,—žodžiu,
tarti, kad visuma suskaidyta iki begalybės, jokiu būdu
negalima, nors, žinoma, galima tarti, kad materijos da­
lys, jas skaidant, galėtų būti suskaidytos iki begaly­
bės. Juk duoto reiškinio dalijimo erdvėje begalinumas
remiasi vien tuo, kad juo duotas tik dalumas, t. y. pati
savaime absoliučiai neapibrėžta dalių aibė, o pačios
dalys duodamos ir apibrėžiamos tik tolesniu skirsty­
mu,—trumpai tariant, visuma pati savaime dar nesu­
skirstyta. Todėl dalijimas gali apibrėžti visumoje aibę
[dalių] tik tiek, kiek mes norime pažengti dalijimo re­
grese. Tuo tarpu iki begalybės suskaidytame organi­
niame kūne visuma kaip tik dėl šios sąvokos įsivaiz­
duojama jau suskaidyta, ir joje iki bet kokio dalijimo
regreso randama pati savaime apibrėžta, tačiau begali­
nė dalių aibė; tokia mintis yra prieštaringa, nes ši be- 303
skaitiniai.org
galinė plėtotė laikoma niekada neužbaigiama (begali­
ne) ir vis dėlto užbaigta eile, jei ji imama kompleksiš­
kai. Begalinis dalijimas nurodo reiškinį tik kaip quan­
tum continuum ir yra neatskiriamas nuo erdvės užpil­
dymo, nes kaip tik erdvės užpildymas sudaro begalinio
dalumo pagrindą. Bet jei kas nors laikoma quantum
discretum, tai vienetų aibė jame yra apibrėžta ir todėl
visada lygi kokiam nors skaičiui. Vadinasi, tik patyri­
mas gali nustatyti, kiek gali būti organizuotas suskai­
dytas kūnas, ir net jei patyrimas tikrai neprieitų neor­
ganinių dalių, tai vis dėlto tokios dalys turi glūdėti
bent jau galimame patyrime. Tačiau kaip toli tęsiasi
reiškinio apskritai transcendentalinis dalijimas —tai ne
patyrimo reikalas, bet proto principas, reikalaujantis
empirinio regreso, skaidant tįsų objektą pagal šio reiš­
kinio prigimtį, niekada nelaikyti absoliučiai užbaigtu.
* *
*

Baigiamoji pastaba dėi matematinių-transcendentalinių

idėjų išsprendimo ir išankstinė pastaba dėl dinaminių-
transcendentalinių idėjų išsprendimo
Kai grynojo proto antinomiją visose transcendenta­
linėse idėjose mes atvaizdavome lentele, nurodę šio
konflikto priežastį ir vienintelę priemonę jam pašalinti,
kurią sudaro tai, kad abu priešingus tvirtinimus pripa­
žinome klaidingais,—tai mes visur sąlygas vaizdavome
susijusias su tuo, ką jos sąlygoja erdvės ir laiko santy­
kiais; tai yra įprastinio žmogaus intelekto įprasta prie­
laida, kuria ištisai remiasi tas konfliktas. Šiuo požiūriu
visi to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilės totalumo
dialektiniai vaizdiniai buvo visiškai vi enar ūši ai .
Tai visada buvo eilė, kurioje sąlyga ir tai, kas sąlygo­
ta, buvo susieti vienas su kitu kaip eilės nariai ir todėl
vi enar ūši ai , nes regresas niekada negalėjo būti
mąstomas užbaigtas arba jis buvo mąstomas kaip toks,
384 jei koks nors pats savaime sąlygotas narys klaidingai
skaitiniai.org
buvo laikomas pirmuoju, taigi besąlygišku. Vadinasi,
visur buvo nagrinėjamas ne objektas, t. y. tai, kas są­
lygota, bet jo sąlygų eilė tik jo dydžio požiūriu, ir čia
keblumą, kurį buvo galima pašalinti ne kompromisu,
bet tik visiškai perkirtus mazgą, sudarė tai, kad protas
šią eilę darė arba per ilgą, arba p er t r umpą
intelektui, tad intelektas niekada negalėjo prilygti pro­
to idėjai.
Bet čia mes išleidome iš akių esminį skirtumą tarp
objektų, t. y. intelektinių sąvokų, kurias protas siekia
pakelti į idėjų lygį, būtent tai, kad, pagal mūsų anks­
čiau pateiktą kategorijų lentelę, dvi iš šių sąvokų žymi
mat emat i nę, o kitos dvi —di nami nę reiškinių
sintezę. Iki šiol šį skirtumą lengvai galėjome apeiti,
nes bendrajame visų transcendentalinių idėjų vaizdinyje
mes visada likdavome tik tarp sąlygų rei ški nyj e,
o dviejų matematinių-transcendentalinių idėjų atveju
lygiai taip pat turėjome tik obj e kt ą reiškinyje. Bet
dabar, kai mes pereiname prie di nami ni ų intelek­
to sąvokų, kiek jos turi atitikti proto idėją, tas skirtu­
mas darosi svarbus ir atveria mums visai naują per­
spektyvą dėl ginčo, į kurį protas įsivėlė. Anksčiau šis
ginčas buvo at mes t as kaip abiejų pusių pa­
remtas klaidingomis prielaidomis, o dabar, kadangi di­
naminėje antinomijoje galbūt yra tokia prielaida, kuri
gali būti suderinama su proto pretenzijomis, ir kadangi
teisėjas užpildo spragą teisės pagrinduose, nepripažįs­
tamuose abiejų pusių, tai šiuo požiūriu ginčas gali būti
s ur e gul i uot a s abiejų pusių pasitenkinimui, o ši­
tai buvo neįmanoma matematinėje antinomijoje kilu­
sio ginčo atžvilgiu.
Žinoma, eilių sąlygos visos vienarūšės, kiek žiūrima
vien tik jų di apazono: ar jos atitinka idėją, ar jai
per didelės arba per mažos. Tačiau šių idėjų pagrindą
sudarančioje intelektinėje sąvokoje glūdi arba vien tik
to, kas vi enar ūši ška, si nt ezė (o tai nu­
matoma kiekvienam dydžiui jo sudėtyje ir dalijime),
arba taip pat ir to, kas nevi enar ūš i š ka, 395
skaitiniai.org
sintezė, o šitai galima tarti esant bent jau tiek priežas­
tinio ryšio, tiek to, kas būtina, ir to, kas atsitiktina, ry­
šio dinaminėje sintezėje.
Todėl į reiškinių eilių matematinį ryšį negali įeiti
jokia kita sąlyga, išskyrus juslinę, t. y. tokią, kuri
pati sudaro eilės dalį; tuo tarpu dinaminė juslinių sąly­
gų eilė vis dėlto dar taria esant ir nevienarūšę sąlygą,
kuri nėra eilės dalis, bet yra už eilės kaip gal i ma
vi en tik mąst yt i ; todėl protą šitai patenkina, ir
tai, kas besąlygiška, iškeliama prieš reiškinius, ne-
supainiojant jų, kaip visada sąlygotų, eilės ir jos
nenutraukiant, priešingai intelekto pagrindiniams teigi­
niams.
Kadangi dinaminės idėjos taria esant tokią reiškinių
sąlygą, kuri yra už jų eilės, t. y. tokią, kuri pati nėra
reiškinys, tai gaunama kažkas visiškai skirtinga nuo
matematinės antinomijos rezultato. Matematinė antino­
mija sąlygojo tai, kad abu priešingus dialektinius tvir­
tinimus reikėjo pripažinti klaidingais. Tuo tarpu tai,
kas dinaminėse eilėse ištisai sąlygota ir nuo jų, kaip
reiškinių, neatskiriama, susieta su empiriškai nesąly­
gota, bet kartu n e j u s 1 i n e sąlyga patenkina i nt e­
l ekt ą ir, kita vertus, protą*; ir kai atkrinta dialekti­
niai argumentai, vienu ar kitu būdu ieškoję besąlygiško
totalumo vien tik reiškiniuose, tai proto teiginiai šia
patikslinta reikšme gali būti abu t ei si ngi ; tačiau
to niekada negali būti atveju kosmologinių idėjų, lie­
čiančių tik matematiškai besąlygišką vienumą, nes jo­
se nėra jokios reiškinių eilės sąlygos, kuri pati nebūtų
reiškinys ir, kaip tokia, nesudarytų eilės nario.

* Juk intelektas rei ški ni ų tarpe nenumato jokios sąly­

gos, kuri pati nebūtų empiriškai sąlygota. Bet jei tam, kas sąlygota
(reiškinyje), būtų galima sugalvoti galimą vien tik mąs­
tyti sąlygą, kuri, vadinasi, nepriklausytų reiškinių eilei kaip jos
narys, ir tuo vis dėlto nė kiek nepertraukti empirinių sąlygų eilės,
tai tokia sąlyga galėtų būti numatoma kaip empi ri škai nesą­
lygota, taigi tuo niekur nebūtų nutrauktas tolydus empirinis
386 regresas.
skaitiniai.org
III
Pasaulio įvykių išvedimo iš jų priežasčių totalumo
kosmologinės idėjos 84 išsprendimas
To, kas vyksta, atžvilgiu galima mąstyti tik dvejo­
pą priežastingumą —gamt i nį arba laisvą. Pir­
masis yra vieno būvio jutimais suvokiamame pasaulyje
ryšys su ankstesniuoju būviu, po kurio pirmasis būvis
eina pagal taisyklę. Kadangi reiškinių pr i ežas t i n­
gumas remiasi laiko sąlygomis ir ankstesnis būvis,
jei jis visada egzistuotų, nesukeltų padarinio, kuris at­
siranda tik laike, tai to, kas vyksta arba atsiranda, prie­
žasties kauzalumas taip pat at si r ado ir, pagal in­
telekto pagrindinį teiginį, pats vėlgi reikalingas prie­
žasties.
Tuo tarpu kosmologine prasme laisvę aš suprantu
kaip sugebėjimą savai me pradėti būvį; vadinasi,
laisvės priežastingumas savo ruožtu nesubordinuotas pa­
gal gamtos dėsnį kitai priežasčiai, kuri jį apibrėžtų lai­
ke. Šia reikšme laisvė yra grynoji transcendentalinė idė­
ja; joje, pirma, nėra nieko perimta iš patyrimo, ir, an­
tra, jos objektas negali būti duotas apibrėžtas jokiu pa­
tyrimu, nes galioja pačios bet kokio patyrimo galimybės
bendrasis dėsnis —visa, kas vyksta, turi priežastį, tai­
gi ir priežasties, kuri pat i vyks t a arba atsiranda,
kauzalumas vėlgi turi turėti priežastį; todėl visa paty­
rimo sritis, kad ir kaip toli ji tęstųsi, virsta vien tik
gamtos visuma. Bet kadangi šitaip negalima gauti prie­
žastinio santykio sąlygų absoliutaus totalumo, tai pro­
tas susikuria spontaniškumo, galinčio pradėti veikti sa­
vaime, be kitos ankstesnės priežasties, kuri jį vėlgi są­
lygotų veikti pagal priežastinio ryšio dėsnį, idėją.
Itin įsidėmėtina, kad praktinė laisvės sąvoka remiasi
šia t r a ns c e nde nt a l i ne l aisvės idėja ir
kad ši idėja yra tikrasis sunkumų, kurie nuo seno gau­
bė klausimą dėl laisvės galimybės, šaltinis. Lai svė
pr a kt i ne prasme yra valios nepriklausomybė
nuo juslinių impulsų pr i evar t os. Juk valia yra 307
skaitiniai.org
juslinė, kiek ji pa ve i ki a ma pat ol ogi š kai 85
(juslumo paskatomis); ji vadinama gyvul i š ka
(arbitrium brutum), kai ji gali būti pa t ol ogi š ka i
pr i ver či ama. Žmogiškoji valia, tiesa, yra arbit­
rium sensitivum, bet ne brutum, o liberum, nes juslu­
mas jos veikimo nedaro būtino, o žmogui būdingas
sugebėjimas save sąlygoti savarankiškai, nepriklauso­
mai nuo juslinių impulsų prievartos.
Jei bet kuris priežastingumas jutimais suvokiamame
pasaulyje būtų tik gamtinis, tai nesunku suprasti, kad
kiekvienas įvykis būtų apibrėžiamas kitu įvykiu laike
pagal būtinus dėsnius, o kadangi reiškiniai, kiek jie
sąlygoja valią, kiekvieną veiksmą turėtų daryti būtiną
kaip savo natūralų rezultatą, tai transcendentalinės
laisvės pašalinimas kartu panaikintų bet kokią praktinę
laisvę. Juk ši laisvė numato, jog jei kas nors ir neįvy­
ko, tai vis dėlto t ur ė j o įvykti, ir, vadinasi, įvykio
priežastis reiškinyje nebuvo tokia lemianti, kad mūsų
valioje nebūtų priežastingumo, sugebančio nepriklau­
somai nuo tų gamtinių priežasčių ir netgi prieš jų ga­
lią bei poveikį sukelti ką nors apibrėžta laiko tvar­
koje pagal empirinius dėsnius, taigi vi s i škai sa­
vai mi ngai pradėti kokią nors įvykių eilę.
Vadinasi, čia, kaip ir apskritai proto, išdrįsusio iš­
eiti už galimo patyrimo ribų, konflikte, problema iš es­
mės ne fi zi ol ogi nė, bet t r anscendent al i ­
nė. Todėl laisvės galimybės klausimas, tiesa, rūpi
psichologijai, bet, kadangi jis remiasi vien tik grynojo
proto dialektiniais argumentais, jį spręsti turi vien tik
transcendentalinė filosofija. Kad padėčiau šiai filoso­
fijai, kuri negali atsisakyti duoti patenkinamą atsaky­
mą į šį klausimą, aš pirmiausia turiu pasistengti viena
pastaba tiksliau apibrėžti jos veikseną sprendžiant šį
uždavinį.
Jei reiškiniai būtų daiktai patys savaime, taigi erd­
vė ir laikas būtų daiktų pačių savaime egzistavimo for­
mos, tai sąlygos kartu su tuo, kas sąlygota, visada
3B
8 priklausytų tai pačiai eilei kaip nariai, o iš to ir šiuo
skaitiniai.org
atveju atsirastų antinomija, bendra visoms transcenden­
talinėms idėjoms —būtent intelektui ši eilė neišvengia­
mai turėtų būti per didelė arba per maža. Bet proto di­
naminės sąvokos, kurios mus domina šiame ir tolesnia­
me skirsniuose, pasižymi tuo, kad jos susijusios ne su
objektu, traktuojamu kaip dydžiu, bet tik su jo eg­
zi st avi mu, todėl galima abstrahuotis taip pat nuo
sąlygų eilės dydžio ir tirti tik sąlygos dinaminį santykį
su tuo, kas sąlygota; taigi klausime dėl gamtos ir lais­
vės mes jau susiduriame su sunkumu —ar laisvė apskri­
tai visur galima, o jei taip, tai ar ji gali būti kartu su
priežastingumo gamtinio dėsnio visuotinumu; t. y. ar tai,
kad kiekvienas padarinys pasaulyje turi kilti arba
iš gamtos, ar ba iš laisvės, yra teisingas disjunkcinis
teiginys, ar veikiau teisinga, kad ir viena, ir k i-
t a gali tuo pačiu metu būti tame pačiame įvykyje,
[tik] kitu atžvilgiu. Pagrindinio teiginio apie visų juti­
mais suvokiamo pasaulio įvykių visuotinį ryšį pagal
nekintamus gamtos dėsnius teisingumas jau nustatytas
kaip transcendentalinės analitikos pagrindinis teiginys
ir nenumato jokios išimties. Vadinasi, klausimas tik tas,
ar vis dėlto to paties padarinio, kuris apibrėžtas pagal
gamtą, atžvilgiu gali egzistuoti taip pat ir laisvė, ar
laisvė ta nepažeidžiama taisykle visiškai pašalinama.
Ir čia įprastinė, tačiau neteisinga prielaida apie reiški­
nių abs ol i ut ų r eal umą tučtuojau parodo sa­
vo žalingą įtaką, supainiodama protą. Juk jei reiškiniai
yra daiktai patys savaime, tai laisvės negalima išgel­
bėti. Tada gamta yra visiška ir pati savaime pakanka­
mai sąlygojanti kiekvieno įvykio priežastis, o įvykio
sąlygos visada yra tik reiškinių, kurie kartu su savo
padariniu būtinai subordinuoti gamtos dėsniui, eilėje.
Tuo tarpu jei reiškiniai laikomi tik tuo, kas jie iš tik­
rųjų yra, būtent ne daiktais pačiais savaime, bet tik
vaizdiniais, susietais vienas su kitu pagal empirinius
dėsnius, tai jie patys turi turėti pagrindus, kurie nėra
reiškiniai. Tačiau tokia galima vien tik mąstyti priežas­
tis savo kauzalumo atžvilgiu neapibrėžiama reiškinių,
nors jos padariniai pasireiškia ir šitaip gali būti apibrė- 389
skaitiniai.org
žiami kitų reiškinių. Vadinasi, ji kartu su savo kauza-
lumu yra už eilės, o jos padariniai yra empirinių sąly­
gų eilėje. Tad padarinį jo galimos vien tik mąstyti
priežasties atžvilgiu galima laikyti laisvu ir vis dėlto
reiškinių atžvilgiu —kartu ir jų padariniu, išplaukian­
čiu iš jų pagal gamtinį būtinumą. Sis skyrimas, išreikš­
tas bendrai ir visiškai abstrakčiai, turi atrodyti perne­
lyg subtilus ir neaiškus, tačiau jis tampa aiškus jį tai­
kant. Čia aš noriu tik pažymėti, jog kadangi visų reiš­
kinių visuotinis sąryšis gamtos kontekste yra išimčių
nenumatantis dėsnis, tai šis dėsnis neišvengiamai būtų
turėjęs sugriauti bet kokią laisvę, jei atkakliai teigtume
reiškinių realumą. Todėl ir tie, kurie šiuo klausimu lai­
kosi įprastinės pažiūros, niekada negalės sujungti vie­
nos su kita gamtos ir laisvės.

Laisvo priežastingumo kartu su bendruoju

gamtinio būtinumo dėsniu galimybė
Tai, kas jutimų objekte pats nėra reiškinys, aš va­
dinu gal i mu vi en tik mąstyti. Atitinkamai
jei tai, ką jutimais suvokiamame pasaulyje reikia lai­
kyti reiškiniu, pats savaime taip pat turi sugebėjimą,
kuris nėra juslinio stebėjimo objektas, bet dėl kurio
tas reiškinys gali būti reiškinių priežastis, tai tokios
esybės pr i e ž as t i ngumą galima nagrinėti dviem
požiūriais: kaip gal i mą vi en t i k mąst yt i
pagal jo vei ki mą, t. y. kaip daikto paties savaime
priežastingumą, ir kaip j us l i nį pagal šio priežas­
tingumo padar i ni us, t. y. kaip reiškinio jutimais
suvokiamame pasaulyje priežastingumą. Mes atitinka­
mai susidarytume ir empirinę, ir intelektinę tokio sub­
jekto sugebėjimo priežastingumo sąvokas, susijusias su
tuo pačiu padariniu. Tokia dvejopa jutimų objekto su­
gebėjimo samprata neprieštarauja nė vienai iš sąvokų,
kurias mes turime susidaryti apie reiškinius ir galimą
patyrimą. Kadangi reiškiniai patys savaime nėra daik-
390 tai ir jų pagrindą turi sudaryti transcendentalinis ob-
skaitiniai.org
jektas, apibrėžiantis juos kaip vien tik vaizdinius, tai
niekas mums nekliudo šiam transcendentaliniam objek­
tui, be savybės, dėl kurios jis reiškiasi, priskirti taip
pat ir pr i ežast i ngumą, kuris nėra reiškinys, nors
jo padar i nys vis dėlto aptinkamas reiškinyje. Bet
kiekviena veikiančioji priežastis turi turėti kokį nors
pobūdį, t. y. savojo kauzalumo dėsnį, be kurio ji
visai nebūtų priežastis. Todėl jutimais suvokiamo pa­
saulio subjekte mes turėtume, pirma, surasti empi ­
rinį pobūdį, dėl kurio visi to subjekto veiksmai,
kaip reiškiniai, pagal pastovius gamtos dėsnius ištisai
būtų susiję su kitais reiškiniais ir galėtų būti išvesti iš
jų kaip iš savo sąlygų ir, vadinasi, kartu su jais būtų
vienintelės gamtinės tvarkos eilės nariai. Antra, šiam
subjektui mes turėtume dar priskirti gal i mą vi en
tik mąst yt i pobūdį, dėl kurio šis subjektas,
tiesa, yra tų veiksmų, kaip reiškinių, priežastis, bet
pats nesubordinuotas jokioms juslumo sąlygoms ir nė­
ra reiškinys. Pirmąjį taip pat būtų galima pavadinti to­
kio daikto reiškinyje pobūdžiu, o antrąjį —daikto pa­
ties savaime pobūdžiu.
Šis veikiantis subjektas savo galimu vien tik mąsty­
ti pobūdžiu nebūtų subordinuotas jokioms laiko sąly­
goms, nes laikas yra tik reiškinių, o ne daiktų pačių
savaime sąlyga. Jame ne at s i r as t ų ir nei š nyk­
tų joks veiksmas, taigi jis taip pat nebūtų su­
bordinuotas ir bet kokio apibrėžimo laike ir viso to,
kas kinta, dėsniui, teigiančiam, kad viso to, kas
vyksta, priežastis yra r ei ški ni uose (ankstes­
nio būvio). Žodžiu, jo priežastingumo, kiek jis intelek­
tinis, visai nebūtų empirinių sąlygų, kurios įvykį ju­
timais suvokiamame pasaulyje daro būtiną, eilėje. Tie­
sa, šis galimas vien tik mąstyti pobūdis niekada nega­
lėtų būti pažintas betarpiškai, nes mes ką nors galime
suvokti tik tiek, kiek tai mums reiškiasi; bet jis vis
dėlto turėtų būti mąst omas pagal empirinį pobū­
dį, kaip mes apskritai turime mintimis reiškinių pagrin­
du imti transcendentalinį objektą, nors visai nežinome,
kas jis yra pats savaime. 391
skaitiniai.org
Vadinasi, šis subjektas, kaip reiškinys, savo empiri­
niu pobūdžiu būtų subordinuotas visiems apibrėžimo
pagal priežastinį ryšį dėsniams ir todėl jis būtų ne kas
kita, kaip jutimais suvokiamo pasaulio dalis, kurios pa­
dariniai, kaip ir visi kiti reiškiniai, neišvengiamai iš­
plauktų iš gamtos. Kiek jam darytų poveikį išoriniai
reiškiniai, kiek jo empirinis pobūdis, t. y. jo prie­
žastingumo dėsnis, būtų pažintas patyrimu, tiek visi jo
veiksmai turėtų būti paaiškinami remiantis gamtos
dėsniais, ir visa, kas reikalinga jų visiškam bei būtinam
apibrėžimui, turėtų būti galimame patyrime.
Bet savo galimu vien tik mąstyti pobūdžiu (nors mes
tegalime turėti bendrą supratimą apie jį) šis subjektas
vis dėlto turėtų būti laikomas laisvu nuo bet kokios
juslumo įtakos ir apibrėžimo reiškiniais; ir kadangi ja­
me, kiek jis yra noumenas, nieko neį vykst a,
nėra jokio kitimo, kuris būtų reikalingas dinaminio
apibrėžimo laike, taigi nėra ryšio su reiškiniais kaip
priežastimis, tai ši veikiančioji esybė savo veiksmais
būtų laisva ir nepriklausoma nuo bet kokio gamtinio
būtinumo, kaip aptinkamo vien tik jutimais suvokia­
mame pasaulyje. Apie ją visai teisingai būtų galima
sakyti, kad ji savo padarinius jutimais suvokiamame
pasaulyje pradeda savai mi ngai , nors veikimas
prasideda ne j oj e pačioje; ir tai būtų teisinga, nors
dėl to padariniai jutimais suvokiamame pasaulyje ne­
galėtų prasidėti savaimingai, nes šiame pasaulyje jie
visada iš anksto apibrėžti ankstesnio laiko empirinių
sąlygų, tačiau tik tarpininkaujant empiriniam pobū­
džiui (kuris tėra galimo vien tik mąstyti pobūdžio reiš­
kinys), ir galimi tik kaip gamtinių priežasčių eilės
tąsa. Taigi laisvė ir gamta —kiekviena savo visa reikš­
me—tuo pačiu metu ir be jokio konflikto būtų aptin­
kamos tuose pačiuose veiksmuose priklausomai nuo to,
ar mes juos siejame su galima vien tik mąstyti, ar su
392 jutimais suvokiama priežastimi.
skaitiniai.org
Laisvės ir jos ryšio su visuotiniu gamtiniu būtinumu
kosmologinės idėjos paaiškinimas
Man atrodė tikslinga pirmiausia apmesti mūsų trans­
cendentalinės problemos išsprendimo kontūrus, kad bū­
tų galima geriau apžvelgti proto kelią ją sprendžiant.
Dabar mes išdėstysime tuos momentus, nuo kurių iš
esmės priklauso jos išsprendimas, ir kiekvieną iš jų
apžvelgsime skyrium.
Gamtos dėsnis teigia, kad visa, kas vyksta, turi prie­
žastį, kad šios priežasties kauzalumas, t. y. vei ki ­
mas, kadangi jis ankstesnis laike ir laike at s i r adu­
sio padarinio atžvilgiu pats negalėjo egzistuoti visa­
da, bet turėjo įvykti, tarp reiškinių taip pat turi
priežastį, kurios jis apibrėžiamas, ir kad dėl to visi įvy­
kiai empiriškai apibrėžti gamtinės tvarkos; šis dėsnis,
vien tik dėl kurio reiškiniai sudaro gamt ą ir gali bū­
ti patyrimo objektai, yra intelekto dėsnis, nuo kurio jo­
kiu būdu negalima nukrypti arba [ieškoti] išimčių ko­
kiam nors reiškiniui, nes antraip reiškinys atsidurtų už
bet kokio galimo patyrimo ir kartu būtų atskirtas nuo
visų galimo patyrimo objektų ir paverstas grynai min­
timi sukuriamu objektu ir iliuzija.
Bet nors atrodo, kad čia kalbama tik apie priežasčių
grandinę, nenumatančių j oki o abs ol i ut aus to­
tai um o regrese prie savo sąlygų, vis dėlto ši abe­
jonė mūsų visai nesulaiko, nes ji jau buvo pašalinta
bendrajame proto antinomijų aptarime, kai protas reiš­
kinių eilėje ieško to, kas besąlygiška. Jei pasiduosime
transcendentalinio realizmo apgaulei, tai mums neliks
nei gamtos, nei laisvės. Klausimas čia tik toks: jei vi­
soje įvykių eilėje pripažįstamas vien tik gamtinis bū­
tinumas, tai ar galima šią eilę, kuri yra tiktai gamtos
padarinys, vis dėlto laikyti, kita vertus, padariniu, ky­
lančiu iš laisvės, ar reikia pripažinti, kad šios dvi prie­
žastingumo rūšys tiesiogiai viena kitai prieštarauja?
Tarp reiškinio priežasčių tikrai negali būti nieko,
kas galėtų besąlygiškai ir savaimingai pradėti eilę.
Kiekvienas veiksmas, kaip reiškinys, kiek jis sukelia 393
skaitiniai.org
kokį nors įvykį, pats yra įvykis arba atsitikimas, nu­
matantis kitą būvį, kuriame yra jo priežastis; taigi vi­
sa, kas vyksta, tėra eilės tąsa, ir joje negalima jokia
pradžia, kuri įvyktų savaimingai. Vadinasi, visi gamti­
nių priežasčių veiksmai laiko nuoseklume patys vėlgi
yra padariniai, kurie lygiai taip pat numato savo prie­
žastis laiko eilėje. Iš reiškinių priežastinio ryšio nega­
lima laukti pr adi ni o veiksmo, dėl kurio vyksta kas
nors, ko anksčiau nebuvo.
Bet argi būtina, jei padariniai yra reiškiniai, kad jų
priežasties, kuri (būtent priežastis) pati taip pat yra
reiškinys, kauzalumas būtų tik empirinis? Ir ar veikiau
nėra galima, kad, nors kiekvienam padariniui reiškiny­
je, žinoma, reikalingas ryšys su jo priežastimi pagal
empirinio priežastingumo dėsnius, vis dėlto pats šis
empirinis priežastingumas, nė kiek nepažeisdamas savo
ryšio su gamtinėmis priežastimis, gali būti padarinys ne
empirinio, bet galimo vien tik mąstyti priežastingumo,
t. y. reiškinių atžvilgiu pradinio priežasties veikimo —
priežasties, kuri, vadinasi, šiuo atžvilgiu yra ne reiški­
nys, bet dėl šio sugebėjimo galima vien tik mąstyti,
nors visais kitais atžvilgiais ji turi būti visiškai pri­
skirta jutimais suvokiamam pasauliui kaip gamtos
grandinės narys?
Mums reikalinga reiškinių tarpusavio priežastingu­
mo tezė, kad galėtume ieškoti ir nurodyti gamtos įvykių
natūralias sąlygas, t. y. priežastis reiškinyje. Jei ši tezė
pripažinta ir nesusilpninta jokia išimtimi, tai intelektas,
kuris, taikomas empiriškai, visuose įvykiuose mato tik
gamtą ir turi į tai teisę, turi visa, ko jis gali reikalauti,
ir niekas nekliudo tęsti fizikinius aiškinimus. Jam ne­
padaroma nė menkiausios žalos tariant —nors tai būtų
grynas prasimanymas,—kad tarp gamtinių priežasčių
yra ir tokių, kurioms būdingas galimas vien tik mąstyti
sugebėjimas, nes šio sugebėjimo sąlygojimas veikti vi­
sada remiasi ne empirinėmis sąlygomis, bet vien tik in­
telekto pagrindais, tačiau taip, kad šios priežasties
vei ki mas r ei š ki nyj e atitinka visus empiri-
394 nio priežastingumo dėsnius. Juk tokiu būdu veikiantis
skaitiniai.org
subjektas, kaip causa phaenomenon, būtų neatskiriamai
susijęs su gamta visų savo veiksmų priklausomybe, ir
tik šio subjekto (ir viso jo priežastingumo reiškinyje)
phaenomenon 86 glūdėtų tam tikros sąlygos, kurias rei­
kėtų laikyti galimomis vien tik mąstyti, jei mes norime
nuo empirinio objekto kilti prie transcendentalinio.
Juk jei mes gamtos taisyklėmis sekame tik to, kas tarp
reiškinių gali būti priežastis, atžvilgiu, tai galime ne­
sirūpinti, koks šių reiškinių ir jų ryšio pagrindas mąs­
tomas transcendentaliniame subjekte, kuris mums em­
piriškai nežinomas. Šis galimas vien tik mąstyti pagrin­
das visai neliečia empirinių klausimų, bet liečia tik
mąstymą grynajame intelekte; ir, nors šio mąstymo pa­
darinys ir grynojo intelekto veiksmai aptinkami reiš­
kiniuose, vis dėlto turi būti galima juos visiškai pa­
aiškinti remiantis jų priežastimi reiškinyje pagal
gamtos dėsnius, sekant vien tik jų empiriniu pobūdžiu
kaip aukščiausiu aiškinimo pagrindu ir visiškai nekrei­
piant dėmesio į galimą vien tik mąstyti pobūdį, kuris
yra empirinio pobūdžio transcendentalinė priežastis ir
mums nežinomas, išskyrus tik tai, kad jį nurodo em­
pirinis pobūdis kaip jo juslinis ženklas. Tebus mums
leista taikyti šitai patyrimui. Žmogus yra vienas iš ju­
timais suvokiamo pasaulio reiškinių ir tiek taip pat ir
viena iš gamtinių priežasčių, kurios kauzalumas turi
būti subordinuotas empiriniams dėsniams. Kaip toks,
jis taip pat turi būti empirinio pobūdžio, kaip ir visi
kiti daiktai gamtoje. Šį pobūdį mes pastebime dėl ga­
lių ir sugebėjimų, kuriuos jis atskleidžia savo padari­
niuose. Negyvojoje arba grynai gyvuliškoje gamtoje
mes nerandame pagrindo kokį nors sugebėjimą mąstyti
kaip jusliškai nesąlygotą. Tačiau žmogus, visą kitą
gamtą pažįstantis vien tik juslėmis, patį save taip pat
pažįsta tik apercepcija, ir būtent veiksmuose ir vidi­
niuose apibrėžtumuose, kurių jis visai negali priskirti
prie jutimų įspūdžių; jis sau yra, žinoma, reiškinys,
o kita vertus, būtent tam tikrų sugebėjimų atžvilgiu,—
galimas vien tik mąstyti objektas, nes jo veiksmų ne­
galima priskirti juslumo imlumui. Šiuos sugebėjimus 395
skaitiniai.org
mes vadiname intelektu ir protu; ypač pastarasis visai
savitai ir labiausiai skiriasi nuo visų empiriškai sąly­
gotų galių, nes savo objektus nagrinėja remdamasis
vien tik idėjomis ir pagal jas formuoja intelektą, kuris
paskui empiriškai taiko savo (tiesa, taip pat grynąsias)
sąvokas.
Kad šiam protui būdingas priežastingumas —bent
jau mes galime įsivaizduoti, kad jam tai būdinga,—tai
aišku iš i mperat yvų, kuriuos mes nustatome kaip
taisykles veikiančioms galioms visuose praktiniuose
reikaluose. Pr i val ėj i mas išreiškia tam tikrą bū­
tinumo ir ryšio su pagrindais atmainą, niekur kitur vi­
soje gamtoje nepasitaikančią. Intelektas gamtoje gali
pažinti tik tai, kas j oj e yra arba buvo, arba bus.
Neįmanoma, kad joje kas nors t ur ėt ų būti kitaip,
negu iš tikrųjų yra visuose šiuose laiko santykiuose;
maža to, privalėjimas visai neturi jokios prasmės, jei
turimas galvoje tik gamtos vyksmas. Mes visai nega­
lime klausti, kas gamtoje turi įvykti, lygiai kaip ne­
galime klausti, kokias savybes turi turėti apskritimas,
bet galime tik klausti, kas gamtoje vyksta arba kokias
savybes turi apskritimas.
Šis privalėjimas išreiškia galimą veiksmą, kurio mo­
tyvas yra ne kas kita, kaip sąvoka, tuo tarpu vien tik
gamtinio veiksmo pagrindas visada turi būti reiškinys.
Žinoma, poelgis, į kurį nukreiptas privalėjimas, visada
turi būti galimas esant gamtinėms sąlygoms, bet šios
sąlygos susijusios ne su pačios valios sąlygojimu, o tik
su jos padariniu ir rezultatu reiškinyje. Kad ir kiek
būtų gamtinių motyvų, skatinančių mane norėti, kad
ir kiek būtų juslinių paskatų, jos negali sukurti pri ­
val ėj i mo, o tegali sukurti toli gražu ne būtiną, bet
visada sąlygotą norėjimą, kuriam proto skelbiamas pri­
valėjimas priešpriešina saiką ir tikslą, maža to,—drau­
dimą ir autoritetą. Nesvarbu, ar tai yra vien tik juslu­
mo objektas (malonumas), ar grynojo proto objektas
(gėris), protas nenusileidžia empiriškai duotam pagrin­
dui ir neseka daiktų tvarka, kaip jie pasirodo reiškiny-
396 je, bet visiškai spontaniškai susikuria tvarką, remda-
skaitiniai.org
masis idėjomis, prie jų priderindamas empirines sąly­
gas ir pagal jas paskelbdamas būtinais netgi tokius
veiksmus, kurie vis dėlto [dar] neat l i kt i ir galbūt
nebus atlikti, bet visų šių veiksmų atžvilgiu protas nu­
mato, kad jis gali būti jų priežastis, nes antraip jis iš
savo idėjų nesitikėtų padarinių patyrime.
Tebus mums leista čia sustoti ir tarti bent jau tokią
galimybę, kad protui tikrai būdingas priežastingumas
reiškinių atžvilgiu; tada jis vis dėlto turi, nors jis ir
yra protas, atskleisti savo empirinį pobūdį, nes kiekvie­
na priežastis numato taisyklę, pagal kurią tam tikri
reiškiniai eina po jos kaip padariniai, ir kiekviena tai­
syklė reikalauja padarinių vienarūšiškumo, kuriuo grin­
džiama priežasties (kaip sugebėjimo) sąvoka; šią sąvo­
ką, kiek ji turi paaiškėti vien tik iš reiškinių, mes ga­
lime vadinti empiriniu pobūdžiu, kuris yra pastovus,
nors padariniai pasirodo įvairiai priklausomai nuo ly­
dinčių ir iš dalies apribojančių sąlygų.
Tad kiekvieno žmogaus valia yra empirinio pobū­
džio, kuris yra ne kas kita, kaip tam tikras jo proto prie­
žastingumas, kiek protas savo veiksmais reiškinyje
atskleidžia taisyklę, iš kurios galima įžvelgti proto
pagrindus ir jo veiksmus pagal jų pobūdį bei laipsnį ir
spręsti apie subjektyvius jo valios principus. Kadangi
pats šis empirinis pobūdis turi būti išvestas iš reiškinių,
kaip iš padarinių, ir iš jų taisyklės, kurią pateikia paty­
rimas, tai visi žmogaus poelgiai reiškinyje apibrėžti jo
empirinio pobūdžio ir kitų talkininkaujančių priežasčių
pagal gamtos tvarką; ir jei mes galėtume iki galo iš­
tirti visus žmogaus valios reiškinius, tai nebūtų nė vie­
no žmogaus poelgio, kurio mes negalėtume tikrai nu­
matyti ir pažinti kaip būtino, remdamiesi už jį aukštes­
nėmis sąlygomis. Vadinasi, šio empirinio pobūdžio
atžvilgiu laisvės nėra, o juk tik juo remdamiesi mes
galime tirti žmogų, jei norime jį vien tik s t ebėt i ir
jo poelgių varomąsias priežastis ištirti fiziologiškai,
kaip daroma antropologijoje.
Tačiau jei tuos pačius poelgius mes nagrinėjame jų
santykyje su protu, be to, ne su spekuliatyviuoju pro- 397
skaitiniai.org
tu, kad pa ai š ki nt ume poelgius pagal jų kilmę,
bet vien tik tiek, kiek protas yra juos s ukel i ant i
priežastis,—žodžiu, jei mes šiuos poelgius lyginame su
protu pr a kt i ni u požiūriu, tai surandame visai kitą
taisyklę ir kitokią tvarką negu gamtinė tvarka. Juk čia
galbūt pr i val ėj o neį vykt i visa tai, kas pagal
gamtinį vyksmą vis dėlto įvyko ir pagal savo empi­
rinius pagrindus neišvengiamai turėjo įvykti. Bet kar­
tais mes pamatome arba bent mums taip atrodo, jog
proto idėjos tikrai įrodė savo priežastingumą žmogaus
poelgių, kaip reiškinių, atžvilgiu ir jog šie poelgiai at­
likti ne dėl to, kad buvo sąlygoti empirinių priežasčių,
bet dėl to, kad jie buvo sąlygoti proto pagrindų.
Tarkime, kad galima teigti, jog protui būdingas
priežastingumas reiškinių atžvilgiu; ar tokiu atveju jo
veikimą galima vadinti laisvu, nes jis visai tiksliai api­
brėžtas savo empiriniu pobūdžiu (jutimo būdu) ir yra
būtinas? Šis empirinis pobūdis savo ruožtu apibrėžtas
galimu vien tik mąstyti pobūdžiu (mąstymo būdu). Ta­
čiau galimo vien tik mąstyti pobūdžio mes nežinome,
bet nurodome jį reiškiniais, kurie iš esmės įgalina be­
tarpiškai pažinti tik jutimo būdą (empirinį pobūdį)*.
Betgi poelgis, kiek jis priskirtinas mąstymo būdui kaip
savo priežasčiai, vis dėlto iš jo visai nei š pl auki a
pagal empirinius dėsnius, t. y. už jį anks t es nės
yra ne grynojo proto sąlygos, bet tik šių sąlygų padari­
niai vidinio jutimo reiškinyje. Grynasis protas, kaip
galimas vien tik mąstyti sugebėjimas, nesubordinuotas
laiko formai ir, vadinasi, nuoseklumo laike sąlygoms.
Proto priežastingumas galimame vien tik mąstyti po­
būdyje ne a t s i r a nda arba neprasideda tam tikru
laiku, kad sukeltų padarinį. Priešingu atveju jis pats
būtų subordinuotas gamtiniam reiškinių dėsniui, kiek
* Todėl tikrasis poelgių moralumas (nuopelnas ir kaltė) lieka
nuo mūsų visai paslėptas, netgi mūsų pačių elgesyje. Nuopelno ar
kaltės priskyrimas kam nors gali būti tik empirinio pobūdžio. Bet ką
iš to reikia laikyti grynu laisvės padariniu, o ką —vien tik gamta
ir temperamento trūkumais, dėl kurių mes nekalti, arba jo palankio­
mis savybėmis (merito ioitunae) —to niekas negali ištirti ir todėl
398 apie tai negali visiškai teisingai spręsti.
skaitiniai.org
šis dėsnis apibrėžia priežastines eiles laike, ir tada prie­
žastingumas būtų gamta, o ne laisvė. Vadinasi, mes ga­
lime sakyti: jei protui gali būti būdingas priežastingu­
mas reiškinių atžvilgiu, tai jis yra sugebėjimas, dėl
kuri o tik ir atsiranda padarinių empirinės eilės jus­
linė sąlyga. Juk prote esanti sąlyga nėra juslinė ir, va­
dinasi, pati neatsiranda. Todėl čia įvyksta, ko mes
nerasdavome visose empirinėse eilėse —būtent įvykių
nuoseklios eilės sąl yga pati gali būti empiriškai ne-
sąlygota, nes čia sąlyga yra n e reiškinių eilėje (tame,
ką galima vien tik mąstyti) ir, vadinasi, nesubordinuo­
ta jokiai juslinei sąlygai ir jokiam ankstesnės priežas­
ties apibrėžtumui laike.
Vis dėlto kaip tik ši priežastis kitu atžvilgiu taip pat
priklauso reiškinių eilei. Pats žmogus yra reiškinys. Jo
valia yra empirinio pobūdžio, kuris yra visų jo poel­
gių priežastis (empirinė). Tarp sąlygų, determinuojan­
čių žmogų pagal šį pobūdį, nėra tokios, kuri nebūtų
gamtinių veiksmų eilėje ir nebūtų pavaldi gamtos dės­
niui, pagal kurį negalima aptikti jokio empiriškai ne­
sąlygoto priežastingumo tam, kas vyksta laike. Todėl
nė vienas duotas poelgis (kadangi jis gali būti suvoktas
tik kaip reiškinys) negali prasidėti besąlygiškai savai­
mingai. Tačiau apie protą negalima pasakyti, kad už
būvį, kuriame jis sąlygoja valią, yra ankstesnis kitas
būvis, kuriame sąlygojamas pirmasis būvis. Kadangi
pats protas nėra reiškinys ir jis visai nesubordinuotas
jokioms juslumo sąlygoms, tai jame pačiame jo prie­
žastingumo atžvilgiu nėra jokio nuoseklumo laike, ir,
vadinasi, jam nepritaikomas dinaminis gamtos dėsnis,
apibrėžiantis nuoseklumą laike pagal taisykles.
Tad protas yra visų savo valia pasirenkamų poelgių,
kuriais pasireiškia žmogus, pastovi sąlyga. Kiekvienas
iš šių poelgių dar iki jo atlikimo iš anksto sąlygotas
žmogaus empiriniame pobūdyje. Galimo vien tik mąs­
tyti pobūdžio atžvilgiu —empirinis pobūdis tėra jo jus­
linė schema —nėra jokio anksči au ar vėliau,
ir kiekvienas poelgis nepriklausomai nuo laiko santy­
kio, kuriame jis yra su kitais reiškiniais, yra grynojo 399
skaitiniai.org
proto galimo vien tik mąstyti pobūdžio tiesioginis pa­
darinys. Taigi grynasis protas veikia laisvai, gamtinių
priežasčių eilėje nebūdamas dinamiškai apibrėžtas nei
išoriniais, nei vidiniais, bet laiko atžvilgiu ankstesniais
pagrindais. Šią jo laisvę galima ne tik traktuoti nega­
tyviai kaip nepriklausomybę nuo empirinių sąlygų (nes
tokiu atveju proto sugebėjimas nustotų buvęs reiškinių
priežastis), bet ir apibūdinti pozityviai kaip sugebėji­
mą savaimingai pradėti įvykių eilę; tad pačiame pro­
te niekas neprasideda, bet, kaip besąlygiška kiekvieno
valingo poelgio sąlyga, jis sau nenumato jokių laiko
atžvilgiu ankstesnių sąlygų, tuo tarpu jo padarinys
prasideda reiškinių eilėje, tačiau niekada negali būti
absoliučiai pirmoji jos pradžia.
Proto reguliatyviajam principui paaiškinti jo em­
pirinio taikymo pavyzdžiu, bet ne jam patvirtinti (nes
tokie įrodymai netinka transcendentaliniams tvirtini­
mams), imamas koks nors valingas poelgis, pavyzdžiui
piktybinis melas, kuriuo koks nors žmogus visuomenėje
sukėlė tam tikrą sutrikimą; pirmiausia ištiriamos pa­
skatos, iš kurių jis kilo, o paskui sprendžiama, kiek
juo kartu su visais jo padariniais tą žmogų galima ap­
kaltinti. Pirmuoju atžvilgiu ištiriamas asmens empirinis
pobūdis iki pat šaltinių, kurių ieškoma netikusiame
auklėjime, blogoje draugijoje, iš dalies taip pat gėdai
nejautrios prigimties piktavališkume, o iš dalies —
lengvabūdiškume ir neapdairume, kartu neišleidžiant iš
akių atsitiktinių skatinančiųjų priežasčių. Visa tai ti­
riant, elgiamasi taip pat, kaip ir apskritai tiriant prie­
žasčių, determinuojančių duotą gamtos padarinį, eilę.
Ir nors manoma, kad poelgis buvo sąlygotas šių prie­
žasčių, vis dėlto kaltininkas smerkiamas, ir ne dėl jo
nelaimingos prigimties, ne dėl jį paveikiančių aplinky­
bių, netgi ne dėl jo ankstesnio gyvenimo būdo; juk ta­
riama, kad galima visiškai palikti nuošalyje klausimą,
koks jis buvo anksčiau, ir būtąją sąlygų eilę laikyti ne­
įvykusią, o patį poelgį —visiškai nesąlygotu ankstesnio
būvio, tarytum kaltininkas juo pradėjo padarinių eilę
400 visiškai savaimingai. Šis smerkimas remiasi proto dės-
skaitiniai.org
niu, be to, protas laikomas priežastimi, kuri galėjo ir
turėjo žmogaus elgesį sąlygoti kitaip nepriklausomai
nuo visų išvardytų empirinių sąlygų. Proto priežastin­
gumas laikomas ne vien tik kartu veikiančiu, bet pačiu
savaime visišku veiksniu, nors juslinės paskatos būtų
ne jo naudai, o netgi prieš jį. Poelgis priskiriamas gali­
mam vien tik mąstyti žmogaus pobūdžiui; dabar, tuo
momentu, kai jis meluoja, kaltė visiškai krinta jam;
taigi, nepaisant visų empirinių sąlygų, protas buvo vi­
siškai laisvas, ir tą poelgį reikia laikyti proto neapsi­
žiūrėjimo padariniu.
Lengva įžvelgti šiame kaltinamajame sprendinyje,
jog turima omenyje, kad protui visai nedaro poveikio
visas tas juslumas, kad jis nekinta (nors kinta jo reiš­
kiniai, būtent būdas, kuriuo jis pasireiškia savo pada­
riniuose), kad jame nėra ankstesnio būvio, kuris api­
brėžtų paskesnį būvį, taigi jis visai nepriklauso eilei
juslinių sąlygų, kurios reiškinius daro būtinus pagal
gamtos dėsnius. Jis, protas, dalyvauja ir yra vienodas
visuose žmogaus poelgiuose visomis laiko aplinkybė­
mis, bet jis pats nėra laike ir neįgyja naujo būvio, ku­
riame anksčiau nebuvo; jis api br ėži a būvį, bet nė­
ra būvio api brėži amas. Todėl negalima klausti,
kodėl protas savęs neapibrėžė kitaip; tegalima klaus­
ti, kodėl jis savo priežastingumu kitaip neapibrėžė
rei ški ni ų. Bet į šį klausimą negalima atsakyti.
Juk kitas galimas vien tik mąstyti pobūdis teiktų kitą
empirinį pobūdį; ir kai mes sakome, kad, nepaisant vi­
so savo ligšiolinio gyvenimo būdo, kaltininkas vis dėlto
galėjo nemeluoti, tai šitai tik reiškia, kad jo melas tie­
siogiai pavaldus protui ir protas savo priežastingumu
nesubordinuotas jokioms reiškinio ir laiko tėkmės sąly­
goms. Tiesa, laiko skirtingumas gali sudaryti esminį
reiškinių skirtingumą, bet jis negali sukelti jokio veiki­
mo proto atžvilgiu skirtingumo, nes reiškiniai nėra
daiktai patys savaime, taigi ir priežastys pačios sa­
vaime.
Vadinasi, mes galime vertinti laisvus veiksmus jų
priežastingumo požiūriu, prieiti tik iki galimos vien tik 4 01
skaitiniai.org
mąstyti priežasties, bet ne išeiti už jos ribų; mes
galime pažinti, kad ji sąlygoja laisvai, t. y. nepriklau­
somai nuo juslumo, ir todėl gali būti jusliškai nesąly­
gota reiškinių sąlyga. Bet kodėl galimas vien tik mąs­
tyti pobūdis tam tikromis aplinkybėmis teikia kaip tik
tokius reiškinius ir tokį empirinį pobūdį —atsakymas
į šį klausimą lygiai taip pat išeina už mūsų proto bet
kokio sugebėjimo ribų; maža to, protas net neturi tei­
sės kelti tokių klausimų, lygiai kaip ir klausti, kodėl
mūsų išorinio juslinio stebėjimo transcendentalinis ob­
jektas teikia būtent tik stebinį erdvėj e, o ne kokį
nors kitą stebinį. Tačiau uždavinys, kurį mes turėjome
išspręsti, mūsų visai neįpareigoja atsakyti į šį klausi­
mą, nes jis buvo tik toks: ar tame pačiame poelgyje
yra konfliktas tarp laisvės ir gamtinio būtinumo? Į šį
klausimą mes pakankamai atsakėme parodę, jog, ka­
dangi laisvė gali būti susijusi su visai kitos rūšies są­
lygomis negu gamtinis būtinumas, tai šio būtinumo
dėsnis laisvei neturi įtakos, taigi jie abu gali egzistuoti
vienas nuo kito nepriklausomai ir vienas kitam netruk­
dydami.
* *
*

Reikia pažymėti, kad tuo mes nenorėjome įrodyti

laisvės, kaip sugebėjimo, kuriame glūdi mūsų jutimais
suvokiamo pasaulio reiškinių priežastis, tikrumo.
Jau nekalbant apie tai, kad šitai būtų visai ne trans­
cendentalinis tyrimas, kuris turi reikalą tik su sąvoko­
mis, šito ir nepavyktų padaryti, nes mes niekada nega­
lime iš patyrimo spręsti apie ką nors, kas turi būti
mąstoma visai ne pagal patyrimo dėsnius. Be to, mes
visai neketinome įrodyti netgi laisvės gal i mybės —
tai padaryti taip pat būtų nepavykę, nes mes, remda­
miesi tik apriorinėmis sąvokomis, apskritai negalime
pažinti jokio realaus pagrindo ir jokio priežastingu­
mo galimybės. Laisvė čia traktuojama tik kaip trans­
cendentalinė idėja, dėl kurios protas mano besąlygiškai
402 pradedąs sąlygų eilę reiškinyje tuo, kas jusliškai nesą-
skaitiniai.org
lygota, bet įsipainioja į antinomiją su savo paties dės­
niais, kuriuos jis priskiria empiriniam intelekto taiky­
mui. Kad ši antinomija remiasi tik regimybe ir kad gam­
ta bent jau negi nči j a laisvo priežastingumo —tai
vienintelis dalykas, kurį mes galėjome parodyti ir vien
tik kuris mums rūpėjo.

IV
Reiškinių priklausomybės totalumo jų egzistavimo
apskritai atžvilgiu kosmologinės idėjos išsprendimas
Ankstesniame paragrafe jutimais suvokiamo pasau­
lio kitimus mes nagrinėjome jų dinaminėje eilėje, kur
kiekvienas iš jų subordinuotas kitam kaip savo prie­
žasčiai. Dabar ši būvių eilė mums yra tik vadovas, kad
prieitume egzistavimą, kuris gali būti visko, kas kinta,
aukščiausioji sąlyga, būtent būt i ną esybę. Čia
kalbama ne apie nesąlygotąjį priežastingumą, bet apie
pačios substancijos besąlygišką egzistavimą. Vadinasi,
eilė, kurią turime omenyje, iš esmės tėra sąvokų, o ne
stebinių, kiek vienas stebinys yra kito stebinio sąly­
ga, eilė.
Bet kadangi reiškinių visumoje viskas kinta, taigi
savo egzistavimu yra sąlygota, tai nesunku suprasti,
kad priklausomo egzistavimo eilėje niekur negali būti
jokio nesąlygoto nario, kurio egzistavimas būtų absoliu­
čiai būtinas, ir, vadinasi, jei reiškiniai būtų daiktai pa­
tys savaime, o jų sąlyga kartu su tuo, kas sąlygota,
visada priklausytų tai pačiai stebinių eilei, tai būtina
esybė, kaip jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių eg­
zistavimo sąlyga, niekada nebūtų galima.
Tačiau dinaminis regresas turi tokį ypatumą, ski­
riantį jį nuo matematinio regreso: kadangi pastarasis
turi reikalą iš esmės tik su dalių sudėtimi į visumą
arba su visumos suskaidymu į jos dalis, tai šios eilės
sąlygas visada reikia laikyti jos dalimis, vadinasi, vie­
narūšėmis ir dėl to —reiškiniais; tuo tarpu dinaminiame 403
skaitiniai.org
regrese kalbama ne apie iš duotų dalių susidedančios
nesąlygotos visumos arba duotos visumos nesąlygotos
dalies galimybę, bet apie būvio išvedimą iš jo priežas­
ties arba apie pačios substancijos atsitiktinio egzistavi­
mo išvedimą iš būtino egzistavimo, todėl čia nereika­
linga, kad sąlyga su tuo, kas sąlygota, būtinai sudarytų
vieną empirinę eilę.
Vadinasi, iš mums iškilusios tariamos antinomijos
yra dar viena išeitis —abu vienas su kitu nesutariantys
teiginiai kartu gali būti teisingi skirtingais atžvilgiais,
tad visi jutimais suvokiamo pasaulio daiktai yra visiš­
kai atsitiktiniai, taigi jų egzistavimas taip pat visada tik
empiriškai sąlygotas; vis dėlto taip pat egzistuoja ir
visos eilės neempirinė sąlyga, t. y. besąlygiškai būtina
esybė. Juk kaip galima vien tik mąstyti sąlyga ji visai
nepriklausytų eilei kaip jos narys (netgi kaip aukš­
čiausias narys), nė kurio nors eilės nario nedarytų em­
piriškai sąlygoto, bet visą jutimais suvokiamą pasaulį,
visas jo grandis paliktų jo empiriškai sąlygotame egzis­
tavime. Vadinasi, šis būdas reiškinių pagrindu imti be­
sąlygišką egzistavimą nuo empiriškai nesąlygoto prie­
žastingumo (laisvės), aptarto ankstesniame paragrafe,
skiriasi tuo, kad laisvės atveju pats daiktas, kaip prie­
žastis (substantia phaenomenon), vis dėlto priklausė są­
lygų eilei ir tik jo pr i ežas t i ngumas buvo mąs­
tomas kaip galimas vien tik mąstyti, o čia būtina esybė
turi būti mąstoma visiškai už jutimais suvokiamo pa­
saulio eilės (kaip ens extramundanum) ir tik kaip gali­
ma vien tik mąstyti; tik taip galima užkirsti kelią tam,
kad ji pati nebūtų subordinuota atsitiktinumo dėsniui
ir visų reiškinių priklausomybei.
Tad proto r e gul i a t yvus i s pr i nci pas
šio mūsų uždavinio atžvilgiu yra štai koks: jutimais su­
vokiamame pasaulyje viskas yra empiriškai sąlygota
ir nė vienai savybei jame nebūdingas besąlygiškas bū­
tinumas; sąlygų eilėje nėra nė vieno nario, kuriam vi­
sada nereikėtų tikėtis ir kaip galima toliau ieškoti em­
pirinės sąlygos galimame patyrime; niekas mums ne-
404 duoda teisės ko nors egzistavimą išvesti iš sąlygos,
skaitiniai.org
esančios už empirinės eilės ribų, arba laikyti šį egzista­
vimą pačioje eilėje absoliučiai nepriklausomu ir sava­
rankišku, nors tuo visai neneigiama, kad visos eilės
pagrindas gali būti kokia nors galima vien tik mąstyti
esybė (kuri dėl to laisva nuo bet kurios empirinės są­
lygos ir kurioje veikiau glūdi visų šių reiškinių gali­
mybės pagrindas).
Tačiau tuo mes visai neketiname įrodyti tokios esy­
bės besąlygiškai būtino egzistavimo arba bent jau grįsti
jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių egzistavimo gry­
nai galimos vien tik mąstyti sąlygos galimybe; bet tik
panašiai kaip mes apribojome protą, kad jis nepamestų
empirinių sąlygų gijos ir nepasiklystų aiškinimuose, pa­
remtuose t r ans cendent i ni ai s ir niekaip in
concreto neišreiškiamais argumentais, lygiai taip pat,
kita vertus, apribojame intelekto grynai empirinio tai­
kymo dėsnį, kad jis nespręstų apie daiktų apskritai gali­
mybę ir tai, kas galima vien tik mąstyti, nepaskelbtų
esant negal i ma dėl to, kad tai reiškinių aiškinimui
mums nereikalinga. Vadinasi, tai tik parodo, kad visų
gamtos daiktų ir visų jų (empirinių) sąlygų visiškas atsi­
tiktinumas gali visai gerai egzistuoti kartu su laisvai
daroma būtinos, nors ir galimos vien tik mąstyti, sąly­
gos prielaida; taigi tarp šių tvirtinimų nėra tikro prieš­
taravimo, vadinasi, jie abu gali būt i teisingi.
Nors tokia besąlygiškai būtina intelektu mąstoma esybė
pati savaime būtų negalima, vis dėlto niekaip negali­
ma daryti tokios išvados, remiantis viso to, kas pri­
klauso jutimais suvokiamam pasauliui, atsitiktinumu ir
priklausomybe ar principu, reikalaujančiu, kad mes ne­
sustotume prie jokio atskiro jo nario, kiek jis atsitikti­
nis, ir nesiremtume priežastimi, esančia už pasaulio. Em­
piriniame taikyme protas eina vienu keliu, o transcen­
dentaliniame taikyme —visiškai kitu keliu.
Jutimais suvokiamame pasaulyje nėra nieko, išsky­
rus reiškinius, bet reiškiniai yra tik vaizdiniai, kurie
visada vėlgi jusliškai sąlygoti; ir kadangi čia mūsų ob­
jektai niekada nėra daiktai patys savaime, tai nereikia
stebėtis, kad mes niekada neturime pagrindo nuo em- 405
skaitiniai.org
pirinės eilės nario, kad ir koks jis būtų, peršokti prie
to, kas yra už juslinio ryšio ribų,—taip, tarytum tai
būtų daiktai patys savaime, kurie egzistuotų už savo
transcendentalinio pagrindo ir kuriuos būtų galima pa­
likti, kad jų egzistavimo priežasties ieškotume už jų.
Atsitiktinių dai kt ų atžvilgiu tai, žinoma, pagaliau
reikėtų daryti, tačiau ne vien tik daiktų vai zdi ni ų
atžvilgiu —vaizdinių, kurių pats atsitiktinumas tėra fe­
nomenas ir gali vesti tik prie regreso, apibrėžiančio
fenomenus, t. y. empirinio regreso. Bet mintis apie ga­
limą vien tik mąstyti reiškinių pagrindą, t. y. jutimais
suvokiamą pasaulį, laisvą nuo šio pasaulio atsitiktinu­
mo, neprieštarauja nei neribotam empiriniam regresui
reiškinių eilėje, nei visiškam jų atsitiktinumui. Tai ir
yra vienintelis dalykas, kurį turėjome padaryti, kad pa­
šalintume tariamą antinomiją, ir tik šitokiu būdu tai
buvo galima padaryti. Juk jei kiekviena to, kas sąlygo­
ta, sąlyga (egzistavimo atžvilgiu) yra juslinė ir kaip tik
dėl to priklauso eilei, tai ji pati vėlgi sąlygota (kaip
įrodo ketvirtosios antinomijos antitezė). Tad arba turė­
jo išlikti konfliktas su protu, reikalaujančiu to, kas be­
sąlygiška, arba tai, kas besąlygiška, turėjo būti duota
už eilės tame, kas galimas vien tik mąstyti, kurio būti­
numas nereikalauja ir nenumato jokios empirinės sąly­
gos ir, vadinasi, reiškinių atžvilgiu yra besąlygiškai
būtinas.
Empiriniam proto taikymui (egzistavimo sąlygų juti­
mais suvokiamame pasaulyje atžvilgiu) neturi įtakos
prielaida apie galimą vien tik mąstyti esybę, bet visiš­
ko atsitiktinumo principo pagrindu šis taikymas nuo
empirinių sąlygų kyla prie aukštesnių sąlygų, kurios
visada taip pat empirinės. Sis reguliatyvus pagrindinis
teiginys lygiai taip pat nepašalina prielaidos apie eilėje
nesančią galimą vien tik mąstyti priežastį, kai kalbama
apie grynąjį proto taikymą (tikslų atžvilgiu). Juk čia
šitai nurodo tik transcendentalinį ir mums nežinomą
juslinės eilės apskritai galimybės pagrindą. Šio pagrin­
do egzistavimas, nepriklausomas nuo visų juslinės eilės
406 sąlygų ir besąlygiškai būtinas jos atžvilgiu, visai ne-
skaitiniai.org
prieštarauja beribiam šių sąlygų atsitiktinumui ir dėl to
taip pat neprieštarauja niekur nesibaigiančiam regresui
empirinių sąlygų eilėje.

BAIGIAMOJI PASTABA DĖL VISOS GRYNOJO PROTO

ANTINOMIJOS

Kol mūsų proto sąvokų objektas yra tik sąlygų ju­

timais suvokiamame pasaulyje totalumas ir tai, kas pro­
tui gali būti naudinga šio pasaulio atžvilgiu, tol mūsų
idėjos yra, tiesa, transcendentalinės, bet vis dėlto kos­
mol ogi nės. Tačiau kai tik mes tai, kas besąlygiška
(apie tai juk, tiesą sakant, kalbama), perkeliame į tai,
kas visiškai yra už jutimais suvokiamo pasaulio, taigi
už bet kurio galimo patyrimo, tai idėjos tampa t r ans ­
cendent i nėmi s: jos ne šiaip tarnauja empirinio
proto taikymo užbaigimui (kuris visada lieka neįgy­
vendinama idėja, nors mes turime jos siekti), bet visiš­
kai nuo jo atsiskiria ir pačios sau kuria objektus, kurių
medžiaga nepaimta iš patyrimo ir kurių objektyvus rea­
lumas remiasi ne empirinės eilės užbaigtumu, bet gry­
nosiomis apriorinėmis sąvokomis. Tokių transcendenti­
nių idėjų objektas yra galimas vien tik mąstyti. Žinoma,
leistina tarti jį kaip visiškai nežinomą transcendentalinį
objektą; bet kad jį mąstytume kaip daiktą, apibrėžiamą
jo skiriamaisiais ir vidiniais predikatais, mes neturime
nei jo galimybės pagrindų (nes jis nepriklauso nuo jo­
kių patyrimu pagrįstų sąvokų), nei mažiausio tokio
objekto prielaidos pateisinimo; todėl jis tėra mintimi
sukuriamas objektas. Tačiau vis dėlto toji iš kosmolo­
ginių idėjų, kuri sukėlė ketvirtąją antinomiją, mus ver­
čia ryžtis šiam žingsniui. Juk pačiame savyje visiškai
neturintis pagrindo, bet visada sąlygotas reiškinių eg­
zistavimas mus ragina ieškoti kažko skirtinga nuo visų
reiškinių, taigi galimo vien tik mąstyti objekto, kuria­
me šis atsitiktinumas baigtųsi. Bet jei mes kartą leido­
me sau tarti už viso juslumo srities esant savarankiškai
egzistuojančią tikrovę, tai reiškinius reikia laikyti tik
atsitiktiniais būdais įsivaizduoti galimus vien tik mąstyti 407
skaitiniai.org
objektus, esybes, kurios pačios yra inteligencijos; tad
mums nelieka nieko kita, kaip griebtis analogijos su pa­
tyrimu pagrįstomis sąvokomis, kad susidarytume galimų
vien tik mąstyti daiktų, kurie patys savaime mums vi­
siškai nežinomi, bent kokią nors sąvoką. Kadangi tai,
kas atsitiktina, mes pažįstame tik patyrimu, o čia kal­
bama apie daiktus, kurie visai neturi būti patyrimo ob­
jektai, tai jų pažinimą turėsime išvesti iš to, kas savaime
būtina,—iš daiktų apskritai grynųjų sąvokų. Todėl pir­
mas žingsnis, mūsų žengtas už jutimais suvokiamo pa­
saulio ribų, mus verčia savo naujas žinias pradėti
[kaupti] nuo absoliučiai būtinos esybės tyrimo ir iš šios
esybės sąvokų išvesti visų daiktų sąvokas, kiek jie ga­
limi vien tik mąstyti. Šitai mes pabandysime padaryti
tolesniame skyriuje.

TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS ANTROS KNYGOS

T REČI AS S KY R I US

GRYNOJO PROTO IDEALAS

P I R MA S S KI RS NI S

APIE IDEALĄ APSKRITAI

Anksčiau mes matėme, kad grynosiomis i nt el ek­

t i nėmi s s ąvokomi s be jokių juslumo sąlygų
negalima įsivaizduoti jokio objekto, nes grynosioms
sąvokoms nebūdingos objektyvaus realumo sąlygos ir
jos sudaro tik mąstymo formą. Tačiau jei jos taikomos
reiškiniams, jas galima atvaizduoti in concieto, nes
juose iš esmės jos randa medžiagą empirinėms sąvo­
koms —empirinė sąvoka yra ne kas kita, kaip intelek­
tinė sąvoka in concreto. Bet i dėj os dar labiau nuto­
lusios nuo objektyvios realybės negu kat egori j os,
nes negalima rasti nė vieno reiškinio, kuriame jas bū­
tų galima įsivaizduoti in concieto. Jose glūdi tam tikras
užbaigtumas, kurio nepasiekia nė vienas galimas empi-
408 rinis pažinimas, ir protas čia ieško tik sisteminio vienu-
skaitiniai.org
mo( prie kurio jis stengiasi priartinti empiriškai galimą
vienumą, niekada negalėdamas jo visiškai pasiekti.
Bet, atrodo, dar labiau negu idėja nuo objektyvios
realybės nutolę tai, ką aš vadinu i deal u ir suprantu
kaip idėją ne tik in concreto, bet in individuo, t. y. kaip
atskirą daiktą, apibrėžiamą arba jau apibrėžtą vien tik
idėja.
Žmonija, imama kaip tobula, apima ne tik visų žmo­
gaus prigimčiai būdingų ir jos sąvoką sudarančių esmi­
nių savybių išplėtimą iki pat visiško sutapimo su jos
tikslais —o tai būtų mūsų tobulos žmonijos idėja,—bet
taip pat ir visa, kas, be šios sąvokos, priklauso išsa­
miam idėjos apibrėžimui; juk iš visų priešingų predi­
katų vis dėlto tik vienintelis gali tikti tobuliausio žmo­
gaus idėjai. Tai, kas mums yra idealas, Platonui buvo
di evi š koj o i nt e l e kt o idėja, vieninis ob­
jektas jo grynajame stebėjime, tobuliausia iš visų ga­
limų esybių rūšių ir visų kopijų reiškinyje pirminis
pagrindas.
Neidami taip toli, mes vis dėlto turime pripažinti,
kad žmogaus prote glūdi ne tik idėjos, bet ir idealai,
kurie, tiesa, neturi kūrybinės galios, kaip pl at oni š ­
kieji, bet vis dėlto turi pr akt i nę galią (kaip re-
guliatyvūs principai) ir sudaro tam tikrų poel gi ų
tobulumo galimybės pagrindą. Moralės sąvokos nėra vi­
siškai grynos proto sąvokos, nes jų pagrindą sudaro
kažkas empiriška (malonumas arba nemalonumas). Vis
dėlto dėl principo, kuriuo protas stato užtvaras pačiai
savaime nesusaistytai dėsniais laisvei (vadinasi, jei krei­
piamas dėmesys tik į šių sąvokų formą), tai jos gali
būti visai geras grynųjų proto sąvokų pavyzdys. Dorybė
ir kartu žmogaus išmintis grynos yra idėjos. Bet išmin­
čius (stoikų) yra idealas, t. y. žmogus, kuris egzistuoja
tik mintyje, tačiau kuris visiškai sutampa su išminties
idėja. Kaip idėja teikia t aisyklę, taip idealas šiuo
atveju yra išsamaus kopijų apibrėžimo pi r mavai z­
dis, ir mes neturime kito savo poelgių mato, išskyrus
šio mumyse slypinčio dieviško žmogaus elgesį —žmo­
gaus, su kuriuo mes save lyginame, save vertiname ir 409
skaitiniai.org
dėl to taisomės, nors niekada negalime jam prilygti.
Nors ir negalima pripažinti šių idealų objektyvaus rea­
lumo (egzistavimo), tačiau dėl to nereikia jų laikyti
iliuzijomis: jie teikia būtiną matą protui, kuriam rei­
kalinga to, kas savo rūšyje visai tobula, sąvoka, kad
pagal ją įvertintų ir išmatuotų to, kas netobula, laipsnį
ir trūkumus. Bet mėginimas idealą įgyvendinti pavyz­
džiu, t. y. reiškinyje, sakysime, išminčių pavaizduoti
romane, yra neįvykdomas ir, be to, kažkoks beprasmis
ir menkai pamokantis, nes natūralūs apribojimai, nuolat
pažeidžiantys idėjos tobulumą, tokiame mėginime daro
negalimą bet kokią iliuziją ir kartu idėjoje glūdintį gėrį
daro netgi įtartiną ir panašų į paprastą prasimanymą.
Taip yra su proto idealu, kuris visada turi remtis
apibrėžtomis sąvokomis ir būti sekimo arba vertinimo
taisykle bei pirmavaizdžiu. Visai kitaip yra su tais vaiz­
duotės padariniais, kurių niekas negali išsiaiškinti ir pa­
teikti suprantamos jų sąvokos. Jie —tarsi monogr a­
mos, tik atskiri, nors jokia galima nurodyti taisykle
neapibrėžti, bruožai, kurie veikiau sudaro tarsi neaiškų
įvairių patyrimų piešinį negu apibrėžtą paveikslą, kaž­
ką panašaus į tai, apie ką dailininkai ir fiziognomistai
sako, kad šitai yra jų galvoje ir turi būti jų kūrinių
arba vertinimų neperteikiami kontūrai. Juos galima,
nors tik netiesiogiai, vadinti juslumo idealais, nes jie
turi būti galimų empirinių stebinių nepasiekiamas pa­
vyzdys, nors ir neteikia jokios paaiškinamos bei patik­
rinamos taisyklės.
Tuo tarpu protas savo idealu ketina pateikti išsamų
apibrėžimą pagal apriorines taisykles; todėl jis mąsto
objektą, kuris turi būti galimas išsamiai apibrėžti pagal
principus, nors patyrime tam nėra pakankamų sąlygų,
410 ir todėl pati ši sąvoka transcendentinė.
skaitiniai.org
TREČIO SKYRIAUS
ANTRAS SKIRSNIS
APIE TRANSCENDENTALINĮ IDEALĄ
(Prototypon transcendentale)
Kiekviena sąvoka neapibrėžta to, ko joje pačioje
nėra, atžvilgiu ir subordinuota api br ėži amumo
pagrindiniam teiginiui, pagal kurį iš dvi ej ų vienas
kitam prieštaraujančių predikatų sąvokai gali būti bū­
dingas tik vienas. Šis pagrindinis teiginys remiasi prieš­
taravimo dėsniu, ir todėl jis yra grynai loginis princi­
pas, kuris abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio
ir atsižvelgia tik į jo loginę formą.
Bet kiekvienas dai kt as galimybės požiūriu dar
subordinuotas i šsamaus api brėži mo pagrin­
diniam teiginiui, pagal kurį iš vi sų gal i mų d a i k-
t ų predikatų, kiek jie gretinami su savo priešybėmis,
jam turi būti būdingas vienas. Šis pagrindinis teiginys
remiasi ne tik prieštaravimo dėsniu, nes jis, be dviejų
vienas kitam prieštaraujančių predikatų santykio, kiek­
vieną daiktą dar nagrinėja santykio su vi sa gali­
mybe, kaip visų daiktų predikatų visuma apskritai,
požiūriu ir, šią galimybę tardamas esant apriorinę są­
lygą, kiekvieną daiktą atvaizduoja taip, kaip jis savo pa­
ties galimybę išveda iš savo dalyvavimo toje visoje
galimybėje*. Vadinasi, išsamaus apibrėžimo principas
liečia turinį, o ne tik loginę formą. Tai yra visų predi­
katų, kurie turi sudaryti išsamią daikto sąvoką, sin­
tezės, o ne tik analitinio atvaizdavimo vienu iš dviejų
prieštaraujančių predikatų pagrindinis teiginys ir jame
glūdi transcendentalinė prielaida —būtent prielaida
apie materiją bet kur i ai galimybei, kurioje
* Vadinasi, šiuo pagrindiniu teiginiu kiekvienas daiktas pri­
skiriamas bendrajam atitikmeniui, būtent visai galimybei, kuri, jei
ji (t. y. medžiaga visiems galimiems predikatams) glūdėtų tik vieno
atskiro daikto idėjoje, parodytų viso to, kas galima, artimumą per
išsamaus apibrėžimo pagrindo tapatybę. Kiekvienos sąvokos
api brėži amuma s subordinuotas negalimo trečiojo, esant dviem
prieštaraujantiems predikatams, principo vi suot i ni mui (uni­
versalitas), o daikto api brėži mas subordinuotas visų galimų
predikatų visybei (universitas), arba visumai. 411
skaitiniai.org
turi a priori būti duomenys kiekvieno daikto at ski ­
rai galimybei.
Teiginys „Visa, kas egzi st uoj a, išsa­
miai api brėžt a1' reiškia, kad iš kiekvienos
poros ne tik duot ų, bet ir visų gal i mų vienas
kitam priešingų predikatų vienas predikatas daiktui
visada būdingas. Šiuo teiginiu vienas su kitu logiškai
sugretinami ne tik predikatai, bet ir pats daiktas trans­
cendentaliai sugretinamas su visų galimų predikatų vi­
suma. Taigi jis teigia: daiktui išsamiai pažinti reikia
pažinti visa, kas galima, ir tuo daiktą apibrėžti teigiamai
arba neigiamai. Tad išsamus apibrėžimas yra sąvoka,
kurios viso totalumo mes niekada negalime parodyti in
concieto, ir, vadinasi, jis remiasi idėja, kurios buveinė
yra tik prote, nustatančiame intelektui jo viso taikymo
taisykles.
Nors ši vi so to, kas galima, vi sumos
idėja, kiek ji kaip sąlyga yra kiekvieno daikto išsamaus
apibrėžimo pagrindas, pati dar neapibrėžta galinčių ją
sudaryti predikatų atžvilgiu ir ja mes mąstome tik visų
galimų predikatų apskritai visumą, tačiau, išsamiau iš­
tyrę, matome, kad ši idėja, kaip pirminė sąvoka, pašalina
aibę predikatų, kurie, kaip išvestiniai, jau duoti kitais
arba negali būti vienas greta kito, ir kad ji apsivalo iki
pat [virtimo] a priori visiškai apibrėžta sąvoka ir tampa
vieninio objekto, kuris visiškai apibrėžtas tik idėja, są­
voka, taigi turi būti vadinama grynojo proto idealu.
Jei visus galimus predikatus mes aptariame ne tik
logiškai, bet ir transcendentaliai, t. y. pagal jų turinį,
kuris jais gali būti mąstomas a priori, tai matome, kad
vienais iš jų pateikiama būtis, o kitais —tik nebūtis.
Loginis neigimas, reiškiamas vien tik žodeliu „ne", iš
esmės niekada nepridedamas prie sąvokos, bet pride­
damas tik prie jos santykio su kita sąvoka sprendinyje
ir, vadinasi, jokiu būdu negali būti pakankamas žymėti
sąvokos turiniui. Žodis „nemirtingas" visai negali teikti
žinojimo, kad dėl jo objekto įsivaizduojama tik nebū­
tis; šis žodis visai nepaliečia turinio. Tuo tarpu trans-
4\2 cendentalinis neigimas žymi nebūtį pačią savaime, ku-
skaitiniai.org
riai priešpriešinamas transcendentalinis teigimas. Šis
teigimas yra kažkas, kieno sąvoka jau pati savaime iš­
reiškia būtį, ir todėl vadinamas realumu (daiktiškumu),
nes tik dėl jo —ir tiek, kiek jis apima —objektai yra
kas nors (daiktai); tuo tarpu jam priešingas neigimas
reiškia tik nebuvimą, ir kur mąstomas vien tik šis nei­
gimas, ten įsivaizduojamas bet kurio daikto pašalinimas.
Niekas negali neigimo mąstyti apibrėžtai, neimda­
mas pagrindu jam priešingo teigimo. Aklagimis negali
susidaryti jokio tamsos vaizdinio, nes jis neturi šviesos
vaizdinio; laukinis neįsivaizduoja skurdo, nes jis neži­
no, kas yra gerovė*. Nemokša neturi supratimo apie
savo nemokšiškumą, nes jis neturi supratimo apie žino­
jimą ir t. t. Tad ir visos neigimų sąvokos yra išvestinės,
o realumuose glūdi visų daiktų galimybės bei visapusiš­
ko apibrėžimo duomenys ir, taip sakant, materija, arba
transcendentalinis turinys.
Vadinasi, jei išsamus apibrėžimas mūsų prote re­
miasi transcendentaliniu substratu, apimančiu tarsi visą
medžiagos, iš kurios gali būti paimti visi galimi daiktų
predikatai, atsargą, tai šis substratas yra ne kas kita,
kaip visos realybės (omnitudo realitatis) idėja. Tada vi­
si teisingi neigimai yra ne kas kita, kaip ribos, kurio­
mis jie negalėtų būti pavadinti, jei pagrindo nesudarytų
tai, kas beribiška (visetas).
Tačiau dėl šio visos realybės turėjimo dai kt o pa­
ti es savai me sąvoka pateikiama kaip visiškai api­
brėžta, ir kokios nors entis realissimi sąvoka yra atski­
ros esybės sąvoka, nes iš visų galimų vienas kitam prie­
šingų predikatų vienas, būtent tas, kuris besąlygiškai
būdingas būčiai, yra jos apibrėžime. Vadinasi, išsamaus
apibrėžimo, būtinai būdingo viskam, kas egzistuoja, pa­
grindą sudaro transcendentalinis idealas, kuris yra
aukščiausia ir visiška visko, kas egzistuoja, galimybės
* Astronomų stebėjimai ir apskaičiavimai mus išmokė daugelio
nuostabių dalykų, bet turbūt svarbiausia yra tai, kad jie mums at­
skleidė neži noj i mo bedugnę, kurios žmogaus protas be šių žinių
niekada nebūtų galėję, įsivaizduoti tokios didžiulės ir kurios ap­
mąstymai turi sukelti didelį pasikeitimą mūsų proto taikymo galu­
tinių tikslų apibrėžime. 413
skaitiniai.org
materiali sąlyga, prie kurios turi būti grąžinamas bet
koks mąstymas apie objektus apskritai jų turinio požiū­
riu. Be to, tai yra ir vienintelis tikras idealas, prieina­
mas žmogaus protui, nes tik šiuo vieninteliu atveju pa­
ti savaime bendroji daikto sąvoka išsamiai apibrėžia­
ma ja pačia ir pažįstama kaip atskirybės vaizdinys.
Loginis sąvokos apibrėžimas protu remiasi skirstyti-
niu samprotavimu, kurio didžiojoje premisoje glūdi lo­
ginis skirstymas (bendrosios sąvokos apimties skirsty­
mas); mažoji premisa šią apimtį apriboja kuria nors
dalimi, o išvada šia dalimi apibrėžia sąvoką. Bendroji
realybės apskritai sąvoka negali būti suskirstyta a prio­
ri, nes be patyrimo nežinomos apibrėžtos realybės rūšys,
kurios glūdėtų gimininėje jos sąvokoje. Vadinasi, išsa­
maus visų daiktų apibrėžimo transcendentalinė didžioji
premisa yra ne kas kita, kaip visos realybės visumos
vaizdinys; ji ne tik sąvoka, kuriai s ubor di nuot i
visi predikatai jų transcendentalinio turinio požiūriu,
bet ir sąvoka, kuri juos apima; ir išsamus kiekvieno
daikto apibrėžimas remiasi šio realybės vi set o apri­
bojimu taip, kad kuri nors jo dalis daiktui priskiriama,
o visos kitos iš jo pašalinamos; tai atitinka skirstytinės
didžiosios premisos „arba —arba" ir objekto apibrėži­
mą mažojoje premisoje vienu iš šio skirstymo narių.
Todėl proto taikymas, dėl kurio jis transcendentalinį
idealą laiko savo visų galimų daiktų apibrėžimo pag­
rindu, analogiškas jo taikymui skirstytiniuose sampro­
tavimuose —tai teiginys, kurį aš anksčiau ėmiau visų
transcendentalinių idėjų sisteminio skirstymo pagrindu
ir pagal kurį jos susidaro lygiagrečiai ir atitinkamai
trims samprotavimų rūšims.
Savaime suprantama, jog protas šiam tikslui, būtent
kad įsivaizduotų tik būtiną visapusišką daiktų apibrėži­
mą, numato ne tokios idealą atitinkančios esybės egzis­
tavimą, bet tik jos idėją, kad iš visapusiško apibrėžimo
besąlygiško totalumo išvestų sąlygotąjį, t. y. to, kas
apribota, totalumą. Vadinasi, idealas protui yra pirma­
vaizdis (prototypon) visų daiktų, kurie visi, kaip neto-
414 bulos kopijos (ectypa), iš jo ima medžiagą savo gali-
skaitiniai.org
mybei ir, prie jo daugiau ar mažiau priartėdami, vis
dėlto visada yra be galo toli nuo to, kad jam prilygtų.
Taigi bet kuri daiktų (įvairovės sintezės jos turinio
požiūriu) galimybė laikoma išvestine, ir tik to, kas ap­
ima visą realybę, galimybė laikoma pradine. Juk visi
neigimai (būdami vis dėlto vieninteliai predikatai, ku­
riais nuo realiausios esybės galima atskirti visa kita)
yra tik didesnės ir galų gale aukščiausios realybės
apribojimai, taigi jie ją numato ir turinio požiūriu tėra
iš jos išvesti. Visa daiktų įvairovė yra tik toks pat įvai­
riopas būdas apriboti aukščiausiosios realybės, kuri yra
bendras daiktų substratas, sąvoką, panašiai kaip visos
figūros galimos tik kaip įvairūs begalinės erdvės apri­
bojimo būdai. Todėl vien tik prote esantis proto idealo
objektas taip pat vadinamas pi r mi ne esybe
(ens originarium), o kiek nėra už jį aukštesnės esybės —
aukščiausiąja esybe (ens summum), ir kiek visa, kaip
sąlygota, jam subordinuota —vi sų esybi ų esybe
(ens entium). Tačiau visa tai reiškia ne tikro objekto
objektyvų santykį su kitais daiktais, bet i dėj os san­
tykį su sąvokomi s, ir mes visiškai nieko nežinome
apie tokiu išimtiniu pranašumu pasižyminčios esybės
egzistavimą.
Kadangi taip pat negalima teigti, kad pirminė esybė
susideda iš daugelio išvestinių esybių, nes kiekviena iš
jų ją numato, taigi negali jos sudaryti, tai pirminės
esybės idealas turi būti mąstomas kaip kažkas paprasta.
Todėl, griežtai kalbant, bet kurios kitos galimybės
išvedimo iš šios pirminės esybės taip pat negalima lai­
kyti jos aukščiausiosios realybės apr i boj i mu ir
tarsi jos ski rst ymu; juk tokiu atveju pirminė esy­
bė būtų laikoma paprasta išvestinių esybių sankaupa, o
tai, remiantis tuo, kas pasakyta anksčiau, negalima, nors
iš pradžių, pirmoje neišplėtotoje apybraižoje, mes šitai
įsivaizdavome kaip tik taip. Aukščiausioji realybė vei­
kiau sudaro visų daiktų galimybės pagri ndą, o ne
jų visumą, ir daiktų įvairovė remiasi ne pačios pir­
minės esybės apribojimu, bet išsamumu jos sekmenų,
prie kurių priklauso taip pat visas mūsų juslumas kartu 415
skaitiniai.org
su visa realybe reiškinyje, kuri negali priklausyti aukš­
čiausiosios esybės idėjai kaip jos sudedamoji dalis.
Jei mes dabar nuodugniau ištirsime šią mūsų idėją
ir ją hipostazuosime, tai pirminę esybę galėsime api­
brėžti vien tik aukščiausiosios realybės sąvoka kaip
vieningą, paprastą, visiškai pakankamą, amžiną ir t. t.
esybę —žodžiu, ją galėsime apibrėžti kaip besąlygiš­
kai išsamią visais predikamentais. Tokios esybės sąvoka
yra Di evo transcendentaline prasme sąvoka; taigi
grynojo proto idealas yra transcendentalinės t eol o­
gi j os objektas, kaip aš esu nurodęs anksčiau.
Tačiau šis transcendentalinės idėjos taikymas vis
dėlto jau išeitų už jos paskirties ir leistinumo ribų. Juk
protas ją paėmė išsamaus daiktų apskritai apibrėžimo
pagrindu tik kaip visos realybės sąvoką, nereika­
laudamas, kad ši realybė būtų duota objektyviai ir pati
būtų daiktas. Toks daiktas yra grynas prasimanymas,
kuriuo mes savo idėjos įvairovę apimame ir realizuoja­
me ideale kaip atskiroje esybėje, o šitai daryti mes
neturime teisės, netgi neturime pagrindo tarti tokios
hipotezės galimybę; lygiai taip pat visi sekmenys, iš­
plaukiantys iš tokio idealo, visai neliečia išsamaus daik­
tų apskritai apibrėžimo, dėl kurio tik ir buvo būtina
idėja, ir neturi jam nė mažiausios įtakos.
Nepakanka aprašyti mūsų proto veikseną ir jo dia­
lektiką—reikia dar stengtis atskleisti jos šaltinius, kad
būtų galima paaiškinti pačią šią regimybę kaip intelekto
fenomeną, nes idealas, apie kurį kalbame, remiasi natū­
ralia, o ne tik savavališka idėja. Todėl aš klausiu: kaip
protas prieina prie bet kurios daiktų galimybės laikymo
išvestine iš vienintelės pagrindą sudarančios galimybės,
būtent iš aukščiausiosios realybės galimybės, ir paskui
šią realybę taria esant atskiroje pirminėje esybėje?
Atsakymas savaime išplaukia iš transcendentalinėje
analitikoje išdėstytų samprotavimų. Jutimų objektų ga­
limybė yra jų santykis su mūsų mąstymu, kuriame kaž­
kas (būtent empirinė forma) gali būti mąstoma a priori,
o tai, kas sudaro materiją, realybė reiškinyje (tai, kas
416 atitinka pojūtį), turi būti duota; be šito jo visai nebūtų
skaitiniai.org
galima mąstyti ir, vadinasi, jo galimybės nebūtų galima
įsivaizduoti. Bet jutimų objektas išsamiai gali būti api­
brėžtas tik tada, jei jis lyginamas su visais reiškinio
predikatais ir pateikiamas jais teigiant arba neigiant.
Bet kadangi jame turi būti duota tai, kas sudaro patį
daiktą (reiškinyje), būtent tai, kas realu,—be šito jo
visai nebūtų galima mąstyti,—ir kadangi tai, kame duo­
ta visų reiškinių realybė, yra vieningas visa apimantis
patyrimas, tai visų jutimų objektų galimybei materiją
reikia tarti duotą tam tikra visuma, kurios apribojimu
tik ir gali remtis visa empirinių objektų galimybė, jų
tarpusavio skirtingumas ir jų išsamus apibrėžimas. Iš
tikrųjų mums negali būti duoti jokie kiti objektai, iš­
skyrus jutimų objektus, ir niekur kitur, kaip tik galimo
patyrimo kontekste, vadinasi, mums nėra objektas
niekas, kas nenumato visos empirinės realybės visumos
kaip savo galimybės sąlygos. Veikiami natūralios iliu­
zijos, mes laikome tai pagrindiniu teiginiu, kuris turi
galioti visiems daiktams apskritai, bet iš tikrųjų jis ga­
lioja tik tiems daiktams, kurie duoti kaip mūsų jutimų
objektai. Vadinasi, daiktų, kaip reiškinių, galimybės
sąvokų empirinį principą mes laikome, išleisdami iš akių
šį apribojimą, daiktų apskritai galimybės transcenden­
taliniu principu.
O jei mes paskui hipostazuojame šią visos realybės
visumos idėją, tai šitai atsitinka dėl to, kad mes inte­
lekto empirinio taikymo s ki r s t omąj į vienumą
dialektiškai paverčiame empirinės visumos kol ekt y­
viu vienumu ir šioje reiškinio visumoje mąstome
atskirą daiktą, apimantį visą empirinę realybę; paskui
jau dėl minėto transcendentalinio sukeitimo ši visuma
supainiojama su daikto, esančio visų daiktų galimy­
bės priešakyje ir teikiančio realias jų išsamaus apibrė­
žimo sąlygas, sąvoka*.
* Vadinasi, šis visų realiausiosios esybės idealas, nors jis tėra
vaizdinys, pirma realizuojamas, t. y. paverčiamas objektu,
paskui hi post azuoj amas, pagaliau dėl natūralaus proto žen­
gimo prie vienumo užbaigtumo netgi personi fi kuoj amas,
kaip mes tuojau parodysime; juk reguliatyvus patyrimo vienumas
remiasi ne pačiais reiškiniais (ne vien tik juslumu), bet jų įvairo- 417
skaitiniai.org
TRECIO SKYRIAUS
TRECIAS SKIRSNIS

APIE SPEKULIATYVIOJO PROTO ARGUMENTUS

ĮRODYTI AUKŠČIAUSIOSIOS ESYBĖS EGZISTAVIMUI
Nepaisant šio proto primygtinio poreikio tarti esant
kažką, kas visiškai galėtų būti intelektinių sąvokų išsa­
maus apibrėžimo pagrindas, protas vis dėlto per daug
lengvai pastebi, jog tokia prielaida ideali ir yra grynas
prasimanymas, kad vien tai turėtų įtikinti jį gryną savo
mąstymo padarinį tuoj pat pripažinti tikra esybe, jei
kažkas kita nepriverstų jo sustoti kur nors regrese nuo
to, kas duota kaip sąlygota, prie to, kas besąlygiška,
kas, tiesa, pats savaime ir vien tik savo sąvoka neduota
kaip tikra, tačiau vien tik kas gali užbaigti sąlygų, at­
vedančių prie jo pagrindų, eilę. Toks yra natūralus
kelias, kuriuo eina kiekvienas žmogiškasis, netgi la­
biausiai įprastinis, protas, nors ne kiekvienas jame išsi­
laiko. Jis pradeda ne nuo sąvokų, bet nuo įprastinio
patyrimo ir, vadinasi, pagrindu laiko kažką, kas egzis­
tuoja. Tačiau šis pagrindas susmenga, jei jis nesiremia
į nejudamą to, kas absoliučiai būtina, uolą. Bet tai, kas
absoliučiai būtina, taip pat kybo be atramos, jei už jo
ir po juo dar yra tuščia erdvė ir jei jis pats neužpildo
visko, jau nepalikdamas vietos klausimui kodėl, t. y.
būdamas begalinis savo realumu.
Jei kas nors, kad ir kas tai būtų, egzistuoja, tai rei­
kia taip pat sutikti, kad kažkas egzistuoja būt i nai .
Juk tai, kas atsitinka, egzistuoja tik su sąlyga, kad
egzistuoja kažkas kita kaip jo priežastis, ir šiam kitam
toliau galioja tas pat iki pat priežasties, kuri neatsi­
tiktinė ir kaip tik dėl to egzistuoja būtinai be jokios
sąlygos. Tai argumentas, kuriuo protas grindžia savo
žengimą prie pirminės esybės.
vės ryšiu intelekte (apercepcijoje); taigi aukščiausiosios realybės
vienumas ir išsamus visų daiktų apibrėžtumas (galimybė) atrodo
glūdintys aukščiausiame intelekte, taigi tam tikroje i n t e 1i-
418 g e n ei jo j e.
skaitiniai.org
Dabar protas ieško esybės, kuri tiktų tokiam egzis­
tavimo pirmenybiškumui, kaip besąlygiškas būtinumas,
sąvokos ne tam, kad paskui iš šios sąvokos a priori da­
rytų išvadą apie jos egzistavimą (nes jei jis šitai išdrįs­
tų, tai galėtų apskritai tirti vien tik sąvokas ir jam ne­
reikėtų imti pagrindu kokio nors duoto egzistavimo),
bet tik tam, kad tarp visų galimų daiktų sąvokų surastų
tą, kurioje nėra nieko, kas prieštarautų absoliučiam bū­
tinumui. Juk tai, kad vis dėlto turi egzistuoti kažkas
besąlygiškai būtina, protas laiko jau esant nustatyta
nurodytąja išvada. Jei jis dabar gali atmesti viską, kas
nesiderina su šiuo būtinumu, išskyrus kažką viena, tai
šitai ir yra besąlygiškai būtina esybė, nesvarbu, ar jos
būtinumas dabar suprantamas, t. y. ar galima būtinumą
išvesti vien tik iš šios esybės sąvokos, ar negalima.
Tai, kieno sąvokoje į kiekvieną ,,kodėl?" glūdi [at­
sakymas] ,,todėl", kas jokioje savo dalyje ir jokiu po­
žiūriu neturi trūkumo ir visur pakankamas kaip sąlyga,
kaip tik dėl to atrodo absoliučiam būtinumui tinkančia
esybe, kad jis, savarankiškai turėdamas savyje visas
sąlygas visam tam, kas galima, pats nereikalingas jokios
sąlygos ir, dar daugiau, netgi negali turėti jokios sąly­
gos, vadinasi, besąlygiško būtinumo sąvoką patenkina
bent jau vienu požiūriu, kuriuo jokia kita sąvoka ne­
gali jam prilygti, nes, būdama nepakankama ir reika­
linga papildymo, nepasižymi tokiu nepriklausomybės
nuo visų tolesnių sąlygų bruožu. Tiesa, iš to dar nega­
lima patikimai daryti išvados, kad tai, kas neapima
aukščiausios ir visais atžvilgiais išsamios sąlygos, dėl to
turi būti sąlygota savo egzistavimo požiūriu; bet vis
dėlto tai neturi savyje besąlygiško egzistavimo vie­
nintelio požymio, kuris įgalina protą apriorine sąvoka
pažinti kokią nors esybę kaip besąlygišką.
Vadinasi, iš visų galimų daiktų sąvokų esybės, pa­
sižyminčios aukščiausiu realumu, sąvoka labiausiai tin­
ka besąlygiškai būtinos esybės sąvokai, ir jei ji ir ne vi­
siškai ją patenkina, tai vis dėlto mes neturime pasirin­
kimo ir esame priversti jos laikytis, nes būtinos esybės
egzistavimo negalime ignoruoti, o jį pripažindami, vi- 419
skaitiniai.org
soje galimybės srityje vis dėlto negalime rasti nieko,
kas galėtų pareikšti labiau pagrįstą pretenziją į tokį
egzistavimo pranašumą.
Vadinasi, natūralus žmogaus proto kelias yra toks.
Pirmiausia jis įsitikina kažkoki os būtinos esybės
egzistavimu. Jai jis pripažįsta besąlygišką egzistavimą.
Tada jis ieško to, kas nepriklauso nuo jokios sąlygos,
sąvokos ir randa ją tame, kas pats yra bet ko kito pa­
kankama sąlyga, t. y. tame, kame glūdi visa realybė.
Tačiau beribis visetas yra absoliutus vienumas ir sieja­
si su vienintelės, būtent aukščiausiosios, esybės sąvoka;
šitaip protas daro išvadą, kad aukščiausioji esybė, kaip
pirminis visų daiktų pagrindas, egzistuoja besąlygiškai
būtinai.
Šiai sąvokai negalima nepripažinti tam tikro pagrįs­
tumo, jei kalbama apie nuospr endži us, būtent jei
jau pripažįstamas kažkokios būtinos esybės egzistavi­
mas ir sutinkama su tuo, kad reikia nuspręsti, kam ją
priskirti; juk tada negalima sėkmingiau pasirinkti arba
veikiau pasirinkimo visai nėra, o esi priverstas pasisa­
kyti už visos realybės absoliutų vienumą kaip galimy­
bės pirminį šaltinį. Bet jei mūsų niekas neverčia nu­
spręsti ir mes visą šį klausimą mieliau paliktume atvi­
rą, kol svarūs argumentai neprivers mūsų pritarti, t. y.
jei reikia tik a ps va r s t yt i klausimą, ką mes žino-
.me apie šią problemą ir ką tik tariamės žiną, tada nuro­
dytoji išvada mums atrodo toli gražu ne tokia naudinga
ir reikalinga palankumo, kad būtų užpildyta spraga jos
teisėtose pretenzijose.
Juk jei mes pasitenkinsime visu tuo, kas čia mums
pateikta, būtent, pirma, kad iš kokio nors duoto egzis­
tavimo (nors ir tik iš mano paties) teisingai daroma išva­
da apie besąlygiškai būtinos esybės egzistavimą ir, ant­
ra, kad esybę, kuri apima visą realybę, taigi ir visas
sąlygas, aš turiu laikyti absoliučiai besąlygiška, vadi­
nasi, kartu surasta daikto, suderinamo su absoliučiu
būtinumu, sąvoka,—tai iš viso to visai negalima daryti
420 išvados, kad apribotos esybės, kuriai nebūdingas aukš-
skaitiniai.org
čiausiasis realumas, sąvoka dėl to prieštarauja absoliu­
čiam būtinumui. Juk nors jos sąvokoje aš nerandu to,
kas besąlygiška ir jau apima sąlygų visetą, vis dėlto
iš to aš visai negaliu daryti išvados, kad jos egzistavi­
mas kaip tik dėl to turi būti sąlygotas, panašiai kaip hi­
potetiniame samprotavime aš negaliu teigti, kad ten, kur
nėra tam tikros sąlygos (čia būtent išsamumo pagal są­
vokas sąlygos), nėra taip pat ir to, kas sąlygota. Prie­
šingai, mums nebus užginta visas kitas ribotas esybes
laikyti lygiai taip pat besąlygiškai būtinomis, nors iš
bendrosios jų sąvokos, kurią turime, mes negalime da­
ryti išvados apie jų būtinumą. Bet šitokiu būdu šis ar­
gumentas mums neteiktų nė mažiausio supratimo apie
būtinos esybės savybes ir apskritai prie nieko neatvėstų.
Vis dėlto šis argumentas išsaugo tam tikrą svarbą
ir reikšmę, kurios iš jo dar negalima tuojau atimti dėl
šio jo objektyvaus nepakankamumo. Tarkite, kad yra
privalėjimų, kurie būtų visiškai teisingi proto idėjoje,
bet neturėtų jokio realumo, taikomi mums patiems, t. y.
jie neturėtų jokių motyvų, kol nenumatytume aukščiau­
siosios esybės, kuri praktiniams dėsniams galėtų suteikti
veikimą ir galią,—tada mes taip pat privalėtume sekti
sąvokomis, kurios, nors objektyviai galbūt ir nepakan­
kamos, vis dėlto pagal mūsų proto mastą yra vyrau­
jančios ir, palyginti su jomis, mes nepažįstame nieko
geresnio ir labiau įtikinamo. Pareiga pasirinkti dėl pri-
sidėjusio praktinio motyvo čia padarytų galą spekulia­
cijos neryžtingumui, dar daugiau, protas prieš patį save,
kaip nuolaidžiausią teisėją, nerastų jokio pasiteisinimo,
jei, skatinamas tokių primygtinių motyvų, nors ir sto­
kodamas supratimo, spręsdamas jis nesiremtų šiais pag­
rindais, už kuriuos geresnių mes bent jau nežinome.
Šis argumentas, nors iš tikrųjų jis transcendentali­
nis, nes remiasi to, kas atsitiktina, vidiniu nepakanka­
mumu, vis dėlto yra toks paprastas ir natūralus, kad ati­
tinka patį įprasčiausią žmogaus protą, kai tik jam jį patei­
kia. Matome, kad daiktai kinta, atsiranda ir išnyksta; va­
dinasi, jie arba bent jų būvis turi turėti priežastį. Bet dėl
kiekvienos priežasties, kuri kada nors gali būti duota 421
skaitiniai.org
patyrimu, galima vėlgi iškelti tą patį klausimą. Kur tada
mes turime tiksliausiai patalpinti vyr i a us i ą j į
(oberste) priežastingumą, jei ne ten, kur yra taip pat
aukšči ausi asi s priežastingumas, t. y. toje esy­
bėje, kurioje pačioje pirmapradiškai glūdi galimo vei­
kimo pakankamas pagrindas ir kurios sąvoką taip pat
labai lengva nustatyti iš vienintelio visa apimančio to­
bulumo bruožo. Šią aukščiausiąją priežastį mes laikome
besąlygiškai būtina, nes pripažįstame, jog besąlygiškai
būtina pakilti iki jos, ir neturime jokio pagrindo eiti
dar toliau už jos. Todėl mes pastebime, kad visose tau­
tose pro jų akliausią daugdievystę vis dėlto prasiskver­
bia kibirkštys monoteizmo, prie kurio atvedė ne apmąs­
tymas ir gili spekuliacija, bet tik natūralus, palaipsniui
pasidaręs suprantamas įprastinio intelekto kelias.

Galimi tik trys Dievo buvimo įrodymo

spekuliatyviuoju protu būdai
Visi keliai, kuriais šiuo tikslu galima eiti, arba pra­
sideda nuo apibrėžto patyrimo ir juo pažintos mūsų
jutimais suvokiamo pasaulio ypatingos prigimties ir
kyla nuo jos pagal priežastingumo dėsnius iki aukš­
čiausiosios priežasties, esančios už pasaulio, arba em­
piriškai ima pagrindu tik neapibrėžtą patyrimą, t. y.
kokį nors egzistavimą, arba pagaliau abstrahuojasi nuo
bet kokio patyrimo ir visiškai a priori, remiantis tik są­
vokomis, daro išvadą apie aukščiausiosios priežasties
egzistavimą. Pirmasis įrodymas yra fi zi ot eol ogi -
n i s, antrasis —kosmol ogi ni s, trečiasis — ont o­
loginis. Daugiau įrodymų nėra ir negali būti.
Aš įrodysiu, kad protas nieko nepasiekia eidamas
tiek vienu (empiriniu), tiek kitu (transcendentaliniu) ke­
liu ir kad jis veltui išskleidžia sparnus, siekdamas vien
tik spekuliacijos galia išeiti už jutimais suvokiamo pa­
saulio ribų. O dėl tvarkos, kuria reikia tirti šiuos įro­
dymo būdus, tai ji tiesiogiai priešinga tai, kurios lai-
422 kosi palaipsniui besiplėtojantis protas ir kuria mes juos
skaitiniai.org
iš pradžių sustatėme. Pamatysime, kad, nors patyrimas
tokiam nagrinėjimui teikia pirmąjį stimulą, vis dėlto
tik t r a n s c e n d e n t a l i n ė sąvoka vadovauja pro­
tui šiame jo siekime ir visuose tokiuose bandymuose
nustato tikslą, kurį jis sau iškėlė. Tad aš pradėsiu nuo
transcendentalinio įrodymo tyrimo ir paskui žiūrėsiu,
ką jo įrodomajai galiai sustiprinti gali padaryti empi­
rinio veiksnio prijungimas.

TREČIO SKYRIAUS
KETVI RTAS SKIRSNIS
APIE NEGALIMYBĘ ONTOLOGIŠKAI ĮRODYTI DIEVO BUVIMĄ

Iš to, kas anksčiau pasakyta, lengva įžvelgti, kad

absoliučiai būtinos esybės sąvoka yra grynoji proto
sąvoka, t. y. tik idėja, kurios objektyvus realumas toli
gražu dar neįrodomas tuo, kad ji protui reikalinga; ji
tik nurodo tam tikrą, nors ir nepasiekiamą, išsamumą
ir, tiesą sakant, tinka veikiau apriboti intelektui, o ne
praturtinti jam naujais objektais. Čia keista ir bepras­
miška yra tai, kad išvada nuo duoto egzistavimo ap­
skritai prie kokio nors absoliučiai būtino egzistavimo
atrodo įtikinama ir teisinga, ir vis dėlto visos intelekto
sąlygos, reikalingos jam susidaryti tokio būtinumo są­
vokai, yra visiškai prieš mus.
Visais laikais kalbėta apie absol i uči ai būti-
n ą esybę, bet pastangos buvo skiriamos ne tiek su­
prasti, ar galima ir kokiu būdu galima bent jau mąstyti
tokį daiktą, kiek veikiau įrodyti jo egzistavimui. Tie­
sa, pateikti šios sąvokos nominalinį apibrėžimą visai
lengva —tai yra kažkas, kieno nebuvimas negalimas;
tačiau dėl to mes nė kiek ne daugiau žinome apie są­
lygas, kurios neleidžia kokio nors daikto nebuvimo lai­
kyti absoliučiai negalimu mąstyti ir kurios iš esmės yra
tai, ką mes norime žinoti —būtent ar šia sąvoka mes ap­
skritai ką nors mąstome, ar ne. Juk jei mes žodžiu
„besąl ygi škas" atmetame visas sąlygas, kurios 423
skaitiniai.org
intelektui visada reikalingos, kad ką nors laikytų būti­
nu, tai man dar toli gražu nesuprantama, ar tada aš to,
kas besąlygiškai būtina, sąvoka dar ką nors mąstau, ar
galbūt visai nieko nemąstau.
Dar daugiau, šią vien tik spėtinai tvirtintą ir paga­
liau visai įprasta tapusią sąvoką dar buvo tikimasi pa­
aiškinti daugybe pavyzdžių, tad visi tolesni jos supran­
tamumo svarstymai atrodė visiškai nereikalingi. Kiek­
vienas geometrijos teiginys, pavyzdžiui, kad trikampis
turi tris kampus, yra besąlygiškai būtinas; tas pat buvo
tvirtinama apie objektą, esantį visiškai už mūsų inte­
lekto sferos, tarytum visai gerai suprantant, kas apie
jį norima pasakyti šia sąvoka.
Visi pateiktieji pavyzdžiai be išimties paimti tik iš
sprendi ni ų, o ne iš dai kt ų ir jų egzistavimo.
Bet besąlygiškas sprendinio būtinumas nėra absoliutus
daiktų būtinumas. Juk absoliutus sprendinio būtinumas
yra tik daikto arba predikato sąlygotas būtinumas spren­
dinyje. Anksčiau pateiktas teiginys netvirtino, kad trys
kampai besąlygiškai būtini, o tik tvirtino, kad jei tri­
kampis egzistuoja (yra duotas), tai taip pat būtinai (ja­
me) yra trys kampai. Tačiau šio loginio būtinumo iliu­
zijos galia tokia didelė, jog, a priori susikūrę daikto
sąvoką, taip sudarytą, kad, mūsų nuomone, egzistavi­
mas įskiriamas į jos apimtį, mes manėme, jog iš to
galima tvirtai daryti išvadą: kadangi šios sąvokos ob­
jektui egzistavimas būdingas būtinai, t. y. su sąlyga,
kad šį daiktą aš laikau duotu (egzistuojančiu), tai jo
egzistavimas taip pat būtinai pripažįstamas (pagal ta­
patybės taisyklę), ir todėl pati ši esybė yra besąlygiš­
kai būtina, nes jos egzistavimas mąstomas laisvai priim­
ta sąvoka ir su sąlyga, kad aš pripažįstu jos objektą.
Jei tapačiame sprendinyje aš atmetu predikatą ir iš­
saugau subjektą, tai atsiranda prieštaravimas, ir todėl
aš sakau: predikatas būtinai būdingas subjektui. Bet jei
aš subjektą atmetu kartu su predikatu, tai jokio prieš­
taravimo neatsiranda, nes jau nėra nieko, kam
kas nors galėtų prieštarauti. Pripažinti esant trikampį
424 ir vis dėlto neigti jame esant tris kampus —prieštarin-
skaitiniai.org
ga; tačiau trikampio kartu su jo trimis kampais neigi­
mas nėra prieštaravimas. Lygiai tas pat yra su abso­
liučiai būtinos esybės sąvoka. Jei jūs atmetate jos eg­
zistavimą, tai jūs atmetate patį šį daiktą su visais jo
predikatais; iš kur tada gali kilti prieštaravimas? Išorė­
je nėra nieko, kam tai prieštarautų, nes šis daiktas netu­
ri būti išoriškai būtinas; vidujai taip pat nėra nieko, nes,
atmetę patį daiktą, jūs kartu atmetėte visa, kas viduja.
„Dievas yra visagalis" —tai būtinas sprendinys. Jei ta­
riate esant dievybę, t. y. begalinę esybę, tai negalima
atmesti visagalybės, kurios sąvoka tapati dievybės są­
vokai. Bet jei jūs sakote „Dievo nėra", tai nėra
nei visagalybės, nei kurio nors kito jo predikato, nes
jie visi atmesti kartu su subjektu, ir šioje mintyje nėra
nė menkiausio prieštaravimo.
Tad jūs matėte, kad jei aš sprendinio predikatą at­
metu kartu su subjektu, vidinis prieštaravimas niekada
negali atsirasti, nesvarbu, koks būtų predikatas. Jums
nelieka kitos išeities, kaip teigti, kad yra subjektų,
kurių visai negalima atmesti ir kurie, vadinasi, turi
išlikti. Tačiau tai būtų tas pat, kaip ir teigti, kad yra
besąlygiškai būtini subjektai —tai prielaida, kurios
teisingumu aš kaip tik abejojau ir kurios galimybę jūs
norėjote man parodyti. Juk aš negaliu susidaryti nė
menkiausio daikto, kuris, jei būtų pašalintas kartu su
visais jo predikatais, paliktų prieštaravimą, sąvokos, o
be prieštaravimo, remdamasis vien tik grynosiomis ap­
riorinėmis sąvokomis, aš neturiu jokio kito negalimy­
bės požymio.
Priešingai visiems šiems bendriems samprotavimams
(kurių nė vienas žmogus negali atmesti), jūs metate
man iššūkį, remdamiesi vienu atveju, kurį iškeliate
kaip faktinį įrodymą, kad vis dėlto egzistuoja viena, ir
būtent tik viena, ši sąvoka: jos objekto nebuvimas
arba atmetimas vidujai yra prieštaringas, ir tai yra vi­
sų realiausios esybės sąvoka. Jūs sakote, kad ji apima
visą realybę ir kad jūs turite teisę tokią esybę laikyti
galima (su tuo aš kol kas sutinku, nors sąvokos neprieš- 425
skaitiniai.org
taringumas toli gražu dar neįrodo objekto galimybės)*.
Bet kiekviena realybė apima taip pat ir egzistavimą;
vadinasi, egzistavimas glūdi to, kas galima, sąvokoje.
Jei šis daiktas atmetamas, tai atmetama ir daikto vi­
dinė galimybė, o tai prieštaringa.
Aš atsakau: jūs jau atsidūrėte prieštaravime, kai į
daikto, kurį ketinote mąstyti tik kaip galimą, sąvoką
jau įvedėte, nesvarbu, po kokiu pavadinimu paslėptą,
jo egzistavimo sąvoką. Jeigu jums šitai leistume, tai
jūs tariamai laimėjote žaidimą, o iš tikrųjų nieko ne­
pasakėte, nes tai tik paprasčiausia tautologya. Aš jūsų
klausiu: ar teiginys „Si s ar anas dai kt as (kurį
aš kartu su jumis tariu esant galimą, kad ir koks jis
būtų) egzi st uoj a" —ar šis teiginys, sakau, yra ana­
litinis, ar sintetinis? Jei jis analitinis, tai daikto egzis­
tavimu jūs nieko nepridedate prie savo minties apie
daiktą; bet tada arba jūsų mintis turėtų būti pats tas
daiktas, arba jūs tarėte egzistavimą priklausant galimy­
bei ir paskui egzistavimą išvedėte tariamai iš vidinės
galimybės, o tai yra ne kas kita, kaip apgailėtina tau-
tologija. Žodis ,,realybė", kuris daikto sąvokoje skamba
kitaip negu „egzistavimas" predikato sąvokoje, čia
nieko nepadeda. Juk jeigu jūs bet kurį numanymą (ne­
svarbu, ką numanote) vadinate realybe, tai jau subjekto
sąvokoje jūs numanėte daiktą su visais jo predikatais ir
pripažinote jį tikru, o predikate tai tik pakartojote. O
jeigu jūs pripažįstate, kaip iš tiesų ir turi pripažinti
kiekvienas protingas žmogus, kad kiekvienas egzistavi­
mo teiginys yra sintetinis, tai kaip jūs tada tvirtinate,
jog egzistavimo predikato negalima neigti nepatenkant
į prieštaravimą? Juk šis pranašumas iš esmės būdingas
tik analitiniams teiginiams, kurių pobūdis kaip tik tuo
ir remiasi.
* Sąvoka vi ada galima, jei ji neprieštarauja pati sau. Tai yra
loginis galimybės požymis, ir juo sąvokos objektas skiriasi nuo
nihil negativum. Tačiau tokia sąvoka vis dėlto gali būti tuščia, jei
sintezės, kuria sąvoka sukuriama, objektyvus realumas specialiai ne­
įrodytas; bet šis įrodymas, kaip parodyta anksčiau, visada remiasi
galimo patyrimo principais, o ne analizės pagrindiniu teiginiu (prieš­
taravimo dėsniu). Tai įspėjimas, kad iš sąvokų galimybės (loginės)
426 tuoj pat nebūtų daroma išvada apie daiktų galimybę (realią).
skaitiniai.org
Aš, tiesa, galėčiau tikėtis šį svajingą gudragalviavi­
mą tiesiai paversti niekais tiksliu egzistavimo sąvokos
apibrėžimu, jei nebūčiau pastebėjęs, kad iliuzija, atsi­
randanti, loginį predikatą supainiojus su realiu (t. y.
daikto apibrėžimu), neįveikiama bemaž jokiu pamoky­
mu. Logi ni u pr edi kat u gali būti bet kas, netgi
subjektą galima predikuoti jam pačiam: juk logika
abstrahuojasi nuo bet kokio turinio. Bet api br ėži ­
mas yra predikatas, kuris prijungiamas prie subjekto
sąvokos ir ją išplečia. Vadinasi, jis jau neturi joje
glūdėti.
Būtis aiškiai nėra realus predikatas, t. y. ji nėra
sąvoka kažko, kas galėtų būti prijungta prie daikto są­
vokos. Ji yra tik daikto arba tam tikrų apibrėžtumų pa­
čių savaime pripažinimas egzistuojant (Position). Logiš­
kai vartojama, ji yra vien tik sprendinio jungtis. Teigi­
nyje „Dievas yra vi sagal i s" yra dvi sąvokos,
turinčios savo objektus,—Dievas ir visagalybė; žodelis
,,y r a" čia nėra papildomas predikatas, o yra tik tai, ką
predikatas numato subjekto at žvi l gi u. Jei aš sub­
jektą (Dievą) imu kartu su visais jo predikatais (prie
kurių priklauso ir visagalybė) ir sakau „Dievas
yra"' arba ,,Yra kažkoks Dievas", tai prie Dievo sąvo­
kos aš nepridedu jokio naujo predikato, o tik tariu
subjektą patį savaime su visais jo predikatais, būtent
obj ekt ą mano sąvokos atžvilgiu. Abu jie turi
būti visiškai vienodo turinio, ir todėl prie sąvokos, iš­
reiškiančios tik galimybę, nieko negali būti pridėta dėl
to, kad aš jos objektą mąstau kaip tiesiog duotą (išraiš­
ka ,,jis yra"). Taigi tame, kas tikra, glūdi ne daugiau
negu tame, kas vien tik galima. Šimte tikrų talerių yra
nė kiek ne daugiau negu šimte galimų talerių. Kadangi
galimi taleriai žymi sąvoką, o tikrieji taleriai —objek­
tą ir jo paties savaime pripažinimą egzistuojant, tai tuo
atveju, jei objekte glūdėtų daugiau negu sąvokoje,
mano sąvoka neišreikštų viso objekto ir, vadinasi, ne­
būtų jam adekvati. Bet mano turtas didesnis, jei aš turiu
šimtą tikrų talerių, o ne vien tik jų sąvoką (t. y. jų ga­
limybę). Juk tikrumo atveju objektas ne tik analitiškai 427
skaitiniai.org
glūdi mano sąvokoje, bet ir sintetiškai prijungiamas
prie mano sąvokos (kuri yra mano būvio apibrėžimas),
šiuo egzistavimu už mano sąvokos nė kiek nepadidin­
damas tų minėtų šimto talerių 87.
Vadinasi, jei aš daiktą mąstau kokiais tik noriu pre­
dikatais ir kokiu tik noriu jų skaičiumi (netgi visiškai
apibrėždamas), tai tuo, kad aš dar pridedu „Šis daiktas
egzistuoja“, daiktui nieko nepridedama. Priešingu atveju
egzistuotų ne tas pat, ką mąsčiau sąvoka, bet daugiau
už tai, ir aš negalėčiau sakyti, kad egzistuoja kaip tik
mano sąvokos objektas. Jei net aš kokiame nors daikte
ir mąstau visus realumus, išskyrus vieną, tai dėl to, kad
aš sakau „Daiktas, kuriame ko nors trūksta, egzistuoja“,
trūkstamas realumas nepridedamas, bet daiktas egzis­
tuoja kaip tik su tuo trūkumu, su kuriuo aš jį mąsčiau;
priešingu atveju egzistuotų kažkas kita, o ne tai, ką aš
mąsčiau. O jei aš tam tikrą esybę mąstau kaip aukščiau­
siąją realybę (be trūkumo), tai visada dar lieka klausi­
mas, ar ji egzistuoja, ar ne. Juk nors mano daikto ga­
limo realaus turinio sąvokoje visiškai nieko netrūksta,
vis dėlto viso mano mąstymo būvio atžvilgiu dar kažko
trūksta, būtent kad to objekto pažinimas galimas taip
pat a posteriori. Ir čia taip pat atsiskleidžia keblumo
priežastis. Jei būtų kalbama apie jutimų objektą, tai aš
negalėčiau daikto egzistavimo supainioti su pačia daik­
to sąvoka. Juk sąvoka objektas mąstomas tik kaip ati­
tinkantis galimo empirinio pažinimo apskritai bendrą­
sias sąlygas, o dėl egzistavimo jis mąstomas kaip esan­
tis visuminio patyrimo kontekste; ryšiu su visuminio
patyrimo turiniu objekto sąvoka nė kiek nepraturtina­
ma, bet mūsų mąstymas dėl šios sąvokos gauna vienu
galimu suvokimu daugiau. O jei mes norime egzistavi­
mą mąstyti vien tik grynąja kategorija, tai nieko nuo­
stabaus, kad mes negalime pateikti jokio požymio, ku­
ris jį atskirtų nuo paprastos galimybės.
Tad, nesvarbu, ką ir kiek apimtų mūsų objekto są­
voka, vis dėlto mes turime išeiti už jos ribų, kad objek­
tui priskirtume egzistavimą. Jutimų objektų atžvilgiu
428 tai pasiekiama dėl ryšio su kuriuo nors mano suvokimu
skaitiniai.org
pagal empirinius dėsnius; o dėl grynojo mąstymo ob­
jektų, tai visai nėra priemonės pažinti jų egzistavimui,
nes jį reikėtų pažinti visiškai a priori, o mūsų bet ku­
rio egzistavimo įsisąmoninimas (ar betarpiškai suvoki­
mais, ar išvadomis, ką nors susiejančiomis su suvoki­
mu) visiškai priklauso patyrimo vienumui, ir nors ne­
galima teigti, kad už patyrimo srities egzistavimas ab­
soliučiai negalimas, vis dėlto jis yra prielaida, kurios
mes niekuo negalime pateisinti.
Aukščiausiosios esybės sąvoka kai kuriais atžvilgiais
yra labai naudinga idėja; bet kaip tik dėl to, kad ji yra
tik idėja, ji visiškai netinka tam, kad vien tik ja viena
išplėstume mūsų pažinimą to, kas egzistuoja, atžvilgiu.
Ji nepajėgi netgi pamokyti mūsų apie ko nors daugiau
galimybę88. Analitinio galimybės požymio, kurį sudaro
tai, kad vien tik pripažinimai egzistuojant (realumai)
nesukuria prieštaravimo, jai, tiesa, negalima užginčyti;
bet kadangi visų realių savybių derinys viename daikte
yra sintezė, apie kurios galimybę mes negalime spręsti
a priori, nes šie realumai mums neduoti specifiškai, o
jeį ir būtų duoti, tai iš to dar nesusidarytų joks spren­
dinys, nes sintetinio pažinimo galimybės požymio visa­
da reikia ieškoti tik patyrime, kuriam tačiau idėjos ob­
jektas negali priklausyti,—tai garsiajam Leibnicui to­
li gražu nepasisekė (nors jis vylėsi, kad pasisekė) a
priori įžvelgti tokios prakilnios idealios esybės gali­
mybės.
Vadinasi, visos pastangos ir darbas, skirtas tokiam
pagarsėjusiam ontologiniam (dekart i škaj am)
aukščiausiosios esybės egzistavimo įrodymui, remiantis
sąvokomis, yra veltui, ir žmogus tiek pat mažai pratur­
tėtų žiniomis vien tik iš idėjų, kaip [mažai praturtėtų]
pirklys, kuris, norėdamas pagerinti savo padėtį, prie
kasoje turimų pinigų sumos prirašytų keletą nulių. 429
skaitiniai.org
TREČIO SKYRIAUS
PENKTAS SKIRSNIS
APIE NEGALIMYBĘ KOSMOLOGIŠKAI ĮRODYTI DIEVO BUVIMĄ

Mėginimas iš visai savavališkai sukurtos idėjos iš­

gauti paties ją atitinkančio objekto egzistavimą buvo
kažkas visai nenatūralu ir vien tik mokyklinio išmanin-
gumo naujovė. Iš tikrųjų toks kelias niekada nebūtų pa­
sirinktas, jei anksčiau mūsų protas nebūtų jautęs porei­
kio egzistavimo apskritai atžvilgiu tarti kažką būtina
(už ką toliau jau būtų galima nebekilti) ir jei protas
nebūtų priverstas, kadangi šis būtinumas turi būti be­
sąlygiškas ir a priori tikras, ieškoti sąvokos, kuri, kiek
tai įmanoma, patenkintų tokį reikalavimą ir įgalintų
egzistavimą pažinti visiškai a priori. Tokią sąvoką tikė­
tasi rasti visų realiausios esybės idėjoje, ir todėl ši
idėja buvo taikoma tik labiau apibrėžtoms žinioms apie
tai, kuo, remiantis kitu pagrindu, jau buvo įsitikinta
arba įsikalbėta, kad ji, būtent būtina esybė, turi egzis­
tuoti. Tačiau šis natūralus proto kelias buvo nuslėptas
ir, užuot užbaigus šia sąvoka, bandyta nuo jos pradėti,
kad iš jos būtų išvestas egzistavimo būtinumas, kurį ji
galėjo tik papildyti. Iš čia kilo nesėkmingas ontologinis
įrodymas, nepatenkinantis nei natūralaus ir sveiko pro­
to, nei mokslinio tyrimo.
Kosmol ogi ni s į rodymas, kurį mes dabar
rengiamės tirti, išsaugo absoliutaus būtinumo ryšį su
aukščiausiąja realybe. Bet užuot iš aukščiausiosios rea­
lybės darius išvadą apie egzistavimo būtinumą, kaip
daro ontologinis įrodymas, kosmologinis įrodymas vei­
kiau iš anksčiau duoto tam tikros esybės besąlygiško
būtinumo daro išvadą apie jos begalinį realumą ir tiek
viską bent jau įstato į vėžes, nežinau, ar protingo, ar
bergždžiai išvedžiojančio, tačiau, šiaip ar taip, natūra­
laus samprotavimo būdo, kuris yra labiausiai įtikinantis
ne tik įprastiniam, bet ir spekuliatyviajam intelektui;
jis visai akivaizdžiai visiems natūraliosios teologijos įro-
430 dymams duoda pirmąsias pagrindines kryptis, kurių vi-
skaitiniai.org
säda laikėsi ir dar laikysis, kad ir kaip jas gražintų ir
pridengtų visokiausiomis puošmenomis ir užraitais. Šį
įrodymą, kurį Leibnicas vadino taip pat įrodymu a con­
tingentia mundi, mes dabar išdėstysime ir ištirsime.
Jis skamba taip: jei kas nors egzistuoja, tai turi eg­
zistuoti taip pat ir besąlygiškai būtina esybė. Egzistuo­
ju bent jau aš pats, vadinasi, egzistuoja absoliučiai bū­
tina esybė. Mažojoje premisoje glūdi tam tikras patyri­
mas, o didžiojoje premisoje —išvada iš patyrimo aps­
kritai apie to, kas būtina, egzistavimą *. Vadinasi, šis
įrodymas iš esmės prasideda nuo patyrimo, taigi jis vyks­
ta ne visai a priori ar ontologiškai, ir kadangi bet kokio
galimo patyrimo objektas vadinamas pasauliu, tai šis
įrodymas vadinamas kos mol ogi ni u. Kadangi jis
taip pat abstrahuojasi nuo patyrimo objektų visų atski­
rų savybių, kuriomis šis pasaulis gali skirtis nuo bet
kurio kito galimo pasaulio, tai jis jau savo pavadinimu
skiriasi taip pat nuo fizioteologinio įrodymo, kuris kaip
argumentais remiasi šio mūsų jutimais suvokiamo pa­
saulio atskirų ypatumų stebėjimais.
Šis įrodymas toliau plėtojamas taip: būtina esybė
gali būti apibrėžta tik vieninteliu būdu, t. y. tik vienu
iš visų galimų priešingų predikatų, taigi ji turi būti
vi s i škai apibrėžta savo sąvoka. Bet galima tik vie­
na daikto sąvoka, daiktą visiškai apibrėžianti a priori,
būtent entis realissimi sąvoka; vadinasi, visų realiau­
siosios esybės sąvoka yra vienintelė sąvoka, kuria ga­
li būti mąstoma būtina esybė, t. y. aukščiausioji būty­
bė egzistuoja būtinai.
Šiame kosmologiniame įrodyme sukaupta tiek bergž­
džiai išvedžiojančių pagrindinių teiginių, jog, atrodo,
spekuliatyvusis protas čia pasitelkė visą savo dialektinį
meną, kad sukeltų kuo didžiausią transcendentalinę re­
gimybę. Tačiau mes trumpam atidėsime jos tyrimą, kad
* Si išvada pernelyg gerai žinoma, kad čia ją reikėtų smulkiau
išdėstyti. Ji remiasi tariamai transcendentaliniu gamtinio priežas­
tingumo de niu, teigiančiu, kad visa, kas atsitiktina, turi savo
priežastį, kuri —jei ji vėlgi atsitiktinė —lygiai taip pat turi turėti
priežastį, kol viena kitai subordinuotų priežasčių eilė turi pasibaigti
besąlygiškai būtina priežastimi, be kurios eilė nebūtų užbaigta.
skaitiniai.org
atskleistume proto gudrybę, kaip jis seną argumentą
užmaskuotu pavidalu pateikia kaip naują ir remiasi dvie­
jų liudytojų, būtent grynojo proto ir empirinio patvir­
tinimo, sutarimu, nors [iš tikrųjų] yra tik pirmasis, kuris
tik pakeičia savo apdarą ir balsą, kad jį laikytų an­
truoju liudytoju. Kad padėtų sau pakankamai tvirtą
pagrindą, šis įrodymas remiasi patyrimu ir tuo sau su­
teikia tokį pavidalą, tarsi jis skiriasi nuo ontologinio
įrodymo, kuris visą savo patikimumą grindžia vien tik
grynomis apriorinėmis sąvokomis. Bet šiuo patyrimu
kosmologinis įrodymas naudojasi tik tam, kad žengtų
vienintelį žingsnį, būtent prie būtinos esybės apskritai
egzistavimo. Kokias savybes turi ši esybė —apie tai em­
pirinis įrodymo pagrindas nieko negali pasakyti. Betgi
protas su juo visiškai išsiskiria ir tiria vien tik sąvo­
kas: būtent kokias savybes turi turėti absoliučiai būtina
esybė apskritai, t. y. kuriame iš visų galimų daiktų
glūdi absoliučiam būtinumui reikalingos sąlygos (requi­
sita). Dabar jis mano šias sąlygas surandąs vien tik visų
realiausios esybės sąvokoje ir paskui daro išvadą: tai
ir yra besąlygiškai būtina esybė. Betgi aišku, jog čia
tariama, kad aukščiausiu realumu pasižyminčios esybės
sąvoka visiškai patenkina egzistavimo absoliutaus būti­
numo sąvoką, t. y. kad iš visų realiausios esybės ga­
lima daryti išvadą apie egzistavimo absoliutų būtinumą;
tai teiginys, kurį tvirtino ontologinis įrodymas, vadinasi,
jis priimamas ir laikomas pagrindu kosmologiniame
įrodyme—ten, kur norėta jo išvengti. Juk absoliutus
būtinumas yra egzistavimas, gautas vien tik iš sąvokų.
Jei dabar aš sakau, kad entis iealissimi sąvoka yra
tokia ir, be to, vienintelė sąvoka, kuri tinka būtinam
egzistavimui ir yra jam adekvati, tai aš turiu taip pat
sutikti, kad iš jos galima daryti išvadą apie būtiną eg­
zistavimą. Vadinasi, iš esmės tik ontologiniame įrody-
me, pagrįstame vien tik sąvokomis, glūdi visa vadina­
mojo kosmologinio įrodymo galia, o tariamas patyri­
mas yra visai nenaudingas; galbūt jis pasitarnauja tam,
kad mus nukreiptų į absoliutaus būtinumo sąvoką, o ne
432 tam, kad šį būtinumą parodytų kaip būdingą kokiam
skaitiniai.org
nors apibrėžtam daiktui. Juk kai tik mes ketiname tai
padaryti, tuoj pat turime atsisakyti bet kokio patyrimo
ir tarp grynųjų sąvokų ieškoti, kurioje iš jų glūdi ab­
soliučiai būtinos esybės galimybės sąlygos. Bet jei šito­
kiu būdu įžvelgiama tiktai tokios esybės galimybė, tai
tampa įrodytas ir jos egzistavimas; juk tai reiškia, kad
tarp viso to, kas galima, yra viena [esybė], kuriai bū­
dingas absoliutus būtinumas, t. y. ši esybė egzistuoja
besąlygiškai būtinai.
Visos samprotavimų klaidos lengviausiai išaiškėja,
jei jos parodomos mokykliškai taisyklingai. Štai vie­
nas toks jų išdėstymas.
Jei teiginys ,,Kiekviena absoliučiai būtina esybė
kartu yra visų realiausioji esybė" teisingas (šis teigi­
nys yra kosmologinio įrodymo nervus probandi), tai jį,
kaip ir visus teigiamuosius teiginius, turi būti galima
sukeisti bent per accidens, taigi: ,,Kai kurios visų rea­
liausios esybės kartu yra besąlygiškai būtinos esy­
bės". Bet viena ens realissimum niekuo nesiskiria nuo
kitos visų realiausios esybės, ir, vadinasi, tai, kas ga­
lioja kai kur i oms šia sąvoka aprėpiamoms esy­
bėms, galioja taip pat ir vi soms [tokioms esybėms].
Tad aš galėsiu (šiuo atveju) atlikti ir papr as t ą su­
keitimą, t. y. teigti: „Kiekviena visų realiausioji esybė
yra būtina esybė". Kadangi šis teiginys a priori apibrėž­
tas vien tik savo sąvokų pagrindu, tai pati visų realiau­
siosios esybės sąvoka turi apimti taip pat absoliutų jos
būtinumą; tai ir tvirtina ontologinis įrodymas, o kosmo­
loginis įrodymas šito nenorėjo pripažinti, bet vis dėlto
tuo, nors ir slapčia, grindė savo išvadas.
Tad antrasis spekuliatyviojo proto pasirinktas kelias
įrodyti aukščiausiosios esybės egzistavimui ne tik toks
pat klaidingas, kaip ir pirmasis, bet nusipelno priekaiš­
to dar ir dėl to, kad daro ignoratio elenchi, nes žada
mus vesti nauju taku, bet, kiek pasisukinėjus, mus vėl
sugrąžina į senąjį kelią, kurį mes dėl jo buvome palikę.
Kiek anksčiau aš sakiau, kad šiame kosmologiniame
argumente slypi visas spiečius dialektinių pretenzijų,
kurias transcendentalinė kritika lengvai gali atskleisti 433
skaitiniai.org
ir sugriauti. Aš jas dabar tik išvardysiu ir jau prityru­
siam skaitytojui patikėsiu toliau tirti apgaulingus pag­
rindinius teiginius ir juos pašalinti.
Čia yra, pavyzdžiui, 1) transcendentalinis pagrindi­
nis teiginys iš to, kas atsitiktina, daryti išvadai apie
priežastį, kuris turi reikšmę tik jutimais suvokiamam
pasauliui, o už jo neturi netgi prasmės. Juk grynoji
Intelektinė to, kas atsitiktina, sąvoka negali sukurti jo­
kio sintetinio teiginio, koks yra priežastingumo teiginys,
ir priežastingumo pagrindinis teiginys reikšmę bei savo
taikymo kriterijų turi tik jutimais suvokiamame pasau­
lyje; bet čia jis turėjo tiesiogiai pasitarnauti tam, kad
būtų išeita už jutimais suvokiamo pasaulio ribų; 2) pag­
rindinis teiginys iš viena po kitos jutimais suvokiama­
me pasaulyje duotų priežasčių begalinės eilės negali­
mybės daryti išvadai apie tam tikrą pirmąją priežastį,
o tam proto taikymo principai mums neteikia pagrindo
netgi patyrime ir juo labiau neįgalina šio pagrindinio
teiginio išplėsti už patyrimo ribų (kur ši grandinė visai
negali būti pratęsta); 3) klaidingas proto pasitenkini­
mas savimi dėl šios eilės užbaigimo tuo, kad pagaliau
pašalinamos visos sąlygos, nors be šių sąlygų negalima
jokia būtinumo sąvoka, ir tai laikoma savo sąvokos už­
baigimu, nes tada nieko daugiau nebegalima suprasti;
4) visa apimančios realybės sąvokos loginės galimybės
supainiojimas (be vidinio prieštaravimo) su transcen­
dentaline galimybe, kuriai reikalingas tokios sintezės
įgyvendinamumo principas, kuris tačiau vėlgi gali būti
susijęs su galimo patyrimo sritimi, ir t. t.
Kosmologinio įrodymo triuku siekiama tik išvengti
būtinos esybės egzistavimo apriorinio įrodymo, remian­
tis vien tik sąvokomis, o šis įrodymas turėtų būti plė­
tojamas ontologiškai, tačiau mes jaučiamės nesugebą
šito padaryti. Tuo tikslu mes iš pagrindu laikomo tik­
rojo egzistavimo (iš patyrimo apskritai) darome išva­
dą —kiek tai galima —apie kokią nors absoliučiai bū­
tiną jo sąlygą. Tada mums nereikia aiškinti šios sąlygos
galimybės. Jei įrodyta, kad ji yra, tai klausimas dėl jos
434 galimybės visai nereikalingas. O jei mes norime tiks-
skaitiniai.org
liau apibrėžti šios būtinos esybės prigimtį, tai ieškome
ne to, kieno sąvokos pakanka suprasti egzistavimo bū­
tinumui—jei galėtume tai [surasti], mums nebūtų rei­
kalinga jokia empirinė prielaida. Ne, mes ieškome tik
negatyvios sąlygos (conditio sine qua non), be kurios
jokia esybė nebūtų absoliučiai būtina. Tai būtų gerai
bet kuriai kitai iš duoto sekmens apie jo pagrindą da­
romų išvadų rūšiai; bet čia, nelaimei, atsitinka taip,
kad absoliučiam būtinumui reikalingą sąlygą galima su­
rasti tik vienintelėje esybėje, kuri dėl to savo sąvoka
turėtų apimti visa, kas reikalinga absoliučiam būtinu­
mui ir, vadinasi, įgalina a priori daryti išvadą apie jį,
t. y. aš turėčiau turėti galimybę daryti išvadą ir prie­
šinga kryptimi: daiktas, kuriam tinka ši sąvoka (aukš­
čiausiosios realybės), yra besąlygiškai būtinas; ir jei aš
negaliu taip daryti išvados (šitai aš turiu pripažinti, jei
noriu išvengti ontologinio įrodymo), tai ir šiame nau­
jame kelyje man taip pat nepasisekė ir aš vėl esu ten,
iš kur išėjau. Žinoma, aukščiausiosios esybės sąvoka a
priori atsako į visus klausimus, kurie gali būti iškelti
dėl daikto vidinių apibrėžtumų, ir todėl ji yra nepri­
lygstamas idealas, nes [ši] bendroji sąvoka kartu išski­
ria ją iš visų galimų daiktų kaip atskirybę. Bet į klau­
simą dėl jos pačios egzistavimo ji visai neatsako, o tik
apie tai ir buvo kalbama; ir jei kas nors, taręs egzistuo­
jant būtiną esybę, panorėtų sužinoti, koks daiktas iš
visų daiktų turėtų būti laikomas tokia esybe, jam ne­
būtų galima atsakyti: štai šitai yra būtina esybė.
Žinoma, galima t ar t i esybės, kuri būtų visiškai
pakankama visų galimų padarinių priežastis, egzista­
vimą, kad palengvintume protui ieškoti aiškinimo pag­
rindų vienumo. Tačiau leisti sau tvirtinti „Tokia
esybė būt i nai egzi st uoj a“,—tai jau ne
kuklus galimos hipotezės išsakymas, bet įžūlios preten­
zijos į apodiktinį tikrumą, nes to, kas pateikiama pa­
žinta kaip besąlygiškai būtina, pažinimas pats taip pat
turi būti absoliučiai būtinas.
Visas transcendentalinio idealo uždavinys yra arba
absoliučiam būtinumui surasti sąvoką, arba kurio nors 435
skaitiniai.org
daikto sąvokai surasti jos absoliutų būtinumą. Jei ga­
lima įvykdyti viena, tai turi būti galima įvykdyti ir ki­
ta, nes kaip besąlygiškai būtina protas pažįsta tik tai,
kas būtina pagal savo sąvoką. Bet ir vienas, ir kitas
uždavinys visiškai pranoksta visas didžiausias pastan­
gas pat enki nt i šiuo atžvilgiu mūsų intelektą,
taip pat visus mėginimus nuraminti jį dėl šio jo nepa­
jėgumo.
Besąlygiškas būtinumas, kuris mums taip neišvengia­
mai reikalingas kaip paskutinysis visų daiktų pamatas,
žmogaus protui yra tikra bedugnė. Net amžinybė, kad ir
kaip šiurpiai ir pakiliai ją vaizduotų toks Haleris 89, pro­
tui visai nesukelia tokio svaiginančio įspūdžio, nes ji
tik mat uoj a daiktų trukmę, bet nėra jų pamat as.
Negalima atsikratyti minties, nors negalima jos ir iš­
tverti, kad esybė, kurią mes vaizduojamės aukščiausią­
ja iš visų galimų esybių, tarytum pati sau sakytų: aš eg­
zistuoju iš amžinybės į amžinybę, už manęs egzistuoja
tik tai, kas tik mano valia yra kas nors; bet i š k u r
aš pati esu? Čia viskas po mumis grimzta, ir di­
džiausia, kaip ir mažiausia, tobulybė kybo ore be atra­
mos priešais spekuliatyvųjį protą, kuriam nieko nereiš­
kia nekliudomam pašalinti tiek viena, tiek kita.
Daugelis gamtos jėgų, savo egzistavimą atskleidžian­
čių tam tikrais padariniais, lieka neprieinamos mūsų
tyrimui, nes mes negalime jų pakankamai toli pasekti
stebėjimu. Reiškinių pagrindą sudarantis transcenden­
talinis objektas ir kartu pagrindas, dėl kurio mūsų jus­
lumas subordinuotas vienoms, o ne kitoms aukščiau­
sioms sąlygoms, yra ir lieka mūsų tyrimui neprieinami,
nors pagaliau pats daiktas mums duotas, bet tik ne-
perprastas. Tačiau grynojo proto idealas negali būti
vadinamas ne pr i e i na mu tyrimui, nes savo
realumui patvirtinti jis negali nurodyti nieko kita, iš­
skyrus proto poreikį idealu užbaigti bet kokį sintetinį
vienumą. Vadinasi, kadangi toks idealas neduotas netgi
kaip galimas mąstyti objektas, tai kaip toks jis taip
pat nėra neprieinamas tyrimui; priešingai, būdamas tik
436 idėja, jis turi rasti savo vietą ir savo išsprendimą pro-
skaitiniai.org
to prigimtyje, taigi jį turi būti galima ištirti, nes protą
kaip tik ir sudaro tai, kad mes galime pasiaiškinti dėl
visų savo sąvokų, nuomonių ir tvirtinimų, nesvarbu,
ar jie remiasi objektyviais pagrindais, ar, jei jie tėra
regimybė, subjektyviais pagrindais.
Dialektinės regimybės visuose būtinos esybės
egzistavimo transcendentaliniuose įrodymuose
atskleidimas ir paaiškinimas
Abu pateiktieji įrodymai buvo transcendentaliniai,
t. y. buvo įrodinėjama nepriklausomai nuo empirinių
principų. Juk, nors kosmologinis įrodymas ima pagrin­
du patyrimą apskritai, vis dėlto jis remiasi ne kuria
nors atskira patyrimo savybe, bet grynaisiais proto prin­
cipais empirine sąmone apskritai duoto egzistavimo
atžvilgiu, ir netgi jais nustoja vadovautis, kad remtųsi
vien tik grynosiomis sąvokomis. Kas tada šiuose trans­
cendentaliniuose įrodymuose yra dialektinės, bet natū­
ralios regimybės priežastis—regimybės, kuri susieja
būtinumo ir aukščiausiojo realumo sąvokas ir realizuoja
bei hipostazuoja tai, kas vis dėlto gali būti tik idėja?
Kas yra priežastis, kad mes ką nors iš egzistuojančių
daiktų neišvengiamai turime laikyti savaime būtinu ir
kartu baimingai trauktis nuo tokios esybės egzistavimo
kaip nuo prarajos, ir kaip pasiekti, kad čia protas pats
save suprastų ir, atsikratęs nepatikimos nedrąsaus pri­
tarimo ir vis naujo atsitraukimo nuo jo būsenos, pa­
siektų ramią įžvalgą?
Labai nuostabu, kad tarus, jog kas nors egzistuoja,
negalima išvengti išvados, kad kas nors egzistuoja bū­
tinai. Šia visai natūralia (nors dėl to dar ne patikima)
išvada remiasi kosmologinis argumentas. Kita vertus,
nesvarbu, kokio daikto sąvoką aš priimčiau, aš matau,
kad jo egzistavimo niekada negaliu vaizduotis besąly­
giškai būtino ir kad man niekas nekliudo, nors ir koks
būtų egzistuojantis daiktas, mąstyti jo nebūtį; taigi aš
turiu, tiesa, kartu su tuo, kas egzistuoja apskritai, tarti
esant kažką būtina, bet jokio atskiro daikto negaliu mąs- 43 ?
skaitiniai.org
tyti kaip būtino paties savaime. Vadinasi, aš niekada
negaliu užbai gt i žengimo atgal prie to, kas egzis­
tuoja, sąlygų, netardamas esant būtiną esybę, bet aš
niekada negaliu pr adėt i nuo tokios esybės.
Jei egzistuojantiems daiktams apskritai aš turiu mąs­
tyti kažką būtina, bet jokio daikto paties savaime netu­
riu teisės mąstyti būtino, tai iš to neišvengiamai išplau­
kia, kad būtinumas ir atsitiktinumas turi liesti ne pačius
daiktus, nes priešingu atveju atsirastų prieštaravimas;
taigi nė vienas iš šių dviejų pagrindinių teiginių nėra
objektyvus, jie gali būti nebent tik subjektyviais proto
principais —viskam, kas duota kaip egzistuojantis, ieš­
koti kažko būtino, t. y. niekada neiti toliau už a priori
užbaigtą aiškinimą, o kita vertus, niekada nesitikėti šio
užbaigtumo, t. y. nieko empiriška nelaikyti besąlygiška
ir dėl to neatpalaiduoti savęs nuo tolesnio išvedimo. To­
kia reikšme abu pagrindiniai teiginiai visiškai gali eg­
zistuoti vienas šalia kito kaip grynai euristiniai ir r e-
gul i at yvūs, liečiantys tik formalų proto interesą.
Juk vienas iš jų teigia: apie gamtą jūs turite taip filo­
sofuoti, tarytum 90 viskam, kas egzistuoja, būtinas pir­
masis pagrindas vien tik tam, kad, sekant tokia idėja,
būtent įsivaizduojamu aukščiausiuoju pagrindu, savo
pažinimui suteiktumėte sintetinį vienumą; o kitas pa­
grindinis teiginys jus įspėja, kad jokio atskiro apibrė­
žimo, liečiančio daiktų egzistavimą, nelaikytumėte to­
kiu aukščiausiuoju pagrindu, t. y. absoliučiai būtinu, bet
visada išsaugotumėte atvirą kelią tolesniam išvedimui
ir jį dėl to visada laikytumėte sąlygotu. Bet jei visa,
kas daiktuose suvokiama, turi būti laikoma sąlygota, tai
nė vienas daiktas (kuris gali būti duotas empiriškai) ne­
gali būti laikomas absoliučiai būtinu.
Tačiau iš to išplaukia, kad tai, kas absoliučiai būti­
na, jūs turite pripažinti esant už pasaul i o, nes
šitai turi būti tik reiškinių kuo didesnio vienumo prin­
cipas kaip jų aukščiausias pagrindas, ir pas aul yj e
jūs niekada negalite jo pasiekti, nes antroji taisyklė
jums liepia visas empirines vienumo priežastis visada
438 laikyti išvestinėmis.
skaitiniai.org
Senovės filosofai bet kurią gamtos formą laikė at­
sitiktine, o materiją pagal įprastinio proto sprendimą
laikė pradine ir būtina. Bet jei jie materiją būtų trak­
tavę ne santykiškai, kaip reiškinių substratą, o pači ą
savai me jos egzistavimo požiūriu, tai absoliutaus
būtinumo idėja tučtuojau būtų išnykusi. Juk nėra nieko,
kas protą besąlygiškai sietų su šiuo egzistavimu; jis ga­
li visada ir neprieštaringai mintimis jį pašalinti, bet kaip
tik mintyse ir glūdėjo šis absoliutus būtinumas. Vadi­
nasi, šio įsitikinimo pagrindą turėjo sudaryti tam tikras
reguliatyvus principas. Iš tikrųjų tįsumas ir nepralaidu-
mas (kartu sudarantys materijos sąvoką) yra reiškinių
vienumo aukščiausias empirinis principas ir, kiek jis
empiriškai nesąlygotas, turi reguliatyviojo principo
savybę. Tačiau, kadangi kiekvienas materijos apibrėž­
tumas, sudarantis jos realumą, taigi ir nepralaidumas,
yra padarinys (veiksmas), kuris turi turėti savo prie­
žastį ir todėl vis dar yra išvestinis, tai materija nesu­
derinama su būtinos esybės, kaip viso išvestinio vienu­
mo principo, idėja; juk kiekviena jos reali savybė, kaip
išvestinė, yra tik sąlygiškai būtina ir, vadinasi, pati
savaime gali būti pašalinta, o kartu būtų pašalintas vi­
sas materijos egzistavimas; jei šito neatsitiktų, tai mes
empiriškai pasiektume aukščiausią vienumo pagrindą,
o tai draudžia antrasis reguliatyvusis principas. Iš to
išplaukia, kad materija ir apskritai visa, kas priklauso
pasauliui, nesuderinama su būtinos pirminės esybės,
kaip vien tik didžiausio empirinio vienumo principo,
idėja; ši esybė turėtų būti tariama už pasaulio, nes ta­
da pasaulio reiškinius ir jų egzistavimą mes visada ra­
miai galime išvesti iš kitų reiškinių, tarytum jokios bū­
tinos esybės nebūtų, ir vis dėlto nuolat siekti išvedimo
užbaigtumo, tarytum tokia esybė būtų tariama kaip
aukščiausias pagrindas.
Pagal šias pažiūras, aukščiausiosios esybės idealas
yra ne kas kita, kaip proto r egul i a t yvus i s pr i n­
ci pas—visus ryšius pasaulyje traktuoti taip, t ar y­
t um jie kiltų iš visiškai pakankamos būtinos priežas­
ties, kad ja būtų grindžiama sisteminio ir pagal visuoti- 439>
skaitiniai.org
nius dėsnius būtino vienumo taisyklė, aiškinant šiuos
ryšius; [šis idealas] nėra paties savaime būtino egzis­
tavimo tvirtinimas. Betgi dėl transcendentalinio pakeiti­
mo neišvengiama formalų principą kartu įsivaizduoti
kaip konstitutyvų ir šį vienumą mąstyti, jį hipostazuojant.
Kaip erdvė, kadangi ji iš pradžių daro galimas visas
figūras, kurios yra vien tik įvairūs jos apribojimai, nors
ji ir yra tik juslumo principas, vis dėlto kaip tik dėl
to laikoma kažkuo besąlygiškai būtinu bei savarankiš­
kai egzistuojančiu ir a priori pačiu savaime duotu ob­
jektu,—lygiai taip pat visai natūralu, kad gamtos sis­
teminio vienumo idėja tik tuo atveju gali būti pateik­
ta kaip mūsų proto empirinio taikymo principas, jei
mes pagrindu imame visų realiausios esybės, kaip aukš­
čiausiosios priežasties, idėją ir dėl to ši idėja patei­
kiama kaip tikras objektas, o šis objektas savo ruožtu,
kadangi jis yra aukščiausioji sąlyga, laikomas būtinu,
taigi r egul i at y vusi s principas virsta k o n s t i-
t ut yvi uoj u. Šis pakeitimas paaiškėja iš to, kad,
kai aš šią aukščiausiąją esybę, kuri pasaulio atžvilgiu
buvo absoliučiai (besąlygiškai) būtina, laikau daiktu
pačiu savaime, šis būtinumas negali būti suprastas ir,
vadinasi, turėjo būti mano prote tik kaip formali mąs­
tymo sąlyga, o ne kaip materiali ir hipostazuota egzis­
tavimo sąlyga.
TREČIO SKYRIAUS
Segtas s k i r s n i s
APIE FIZIOTEOLOGINIO ĮRODYMO NEGALIMYBĘ
Jei nei daiktų apskritai sąvoka, nei kokio nors e g-
zi st avi mo aps kr i t ai patyrimas negali teikti to,
ko [iš jų] reikalaujama, tai telieka išbandyti dar vie­
ną priemonę —ar api br ėžt as pat yri mas, taigi
esamo pasaulio daiktų, jų savybių ir tvarkos patyrimas,
neteikia tokio įrodymo pagrindo, kuris mums galėtų pa­
dėti įgyti tvirtą įsitikinimą aukščiausios esybės egzis­
tavimu. Tokį įrodymą mes vadintume fi zi ot eol ogi -
440 n i u. Jeigu ir jis būtų negalimas, tai spekuliatyviuoju
skaitiniai.org
protu apskritai negalima patenkinamai įrodyti esybės,
kuri atitiktų mūsų transcendentalinę idėją, egzistavimo.
Iš visų ankstesnių pastabų greitai paaiškėja, kad į šį
klausimą galima laukti visai lengvo ir lakoniško atsa­
kymo. Juk argi gali kada nors būti duotas patyrimas,
kuris būtų adekvatus idėjai? Idėjos savitumą kaip tik ir
sudaro tai, kad joks patyrimas niekada negali būti jai
adekvatus. Būtinos visiškai pakankamos pirminės esy­
bės transcendentalinė idėja tokia be galo didelė, taip
aukštai iškyla virš viso to, kas visada empiriškai sąly­
gota, jog iš dalies iš patyrimo niekada negalima gauti
pakankamai medžiagos, kad užpildytume tokią sąvoką,
o iš dalies visada einama apgraibomis tarp to, kas sąly­
gota, ir nuolat veltui bus ieškoma to, kas besąlygiška,
kurio pavyzdžio mums neduoda joks kokios nors empi­
rinės sintezės dėsnis ir nenurodo į jį jokio kelrodžio.
Jei aukščiausioji esybė būtų šioje sąlygų grandinėje,
tai ji pati būtų jų eilės narys ir, panašiai kaip žemes­
nieji nariai, kurių priešakyje ji stovi, reikalautų jos dar
aukštesnio pagrindo tolesnio tyrimo. Užtai jei norima
ją nuo šios grandinės atskirti ir jos, kaip grynai gali­
mos vien tik mąstyti esybės, neįskirti į gamtinių prie­
žasčių eilę, tai kokį tiltą tada protas gali pastatyti, kad
ją pasiektų, jei visi perėjimo nuo padarinių prie prie­
žasčių dėsniai, maža to, visa sintezė ir mūsų žinių ap­
skritai išplėtimas remiasi ne kuo kitu, kaip galimu pa­
tyrimu, taigi tik jutimais suvokiamo pasaulio objektais
ir tik jų atžvilgiu gali turėti reikšmę?
Šis pasaulis mums atveria tokią neišmatuojamą įvai­
rovės, tvarkos, tikslingumo ir grožio areną —nesvarbu,
ar jie išryškėja erdvės begalybėje, ar begaliniame jos
dalijime,—kad netgi nepaisant žinių, kurias apie tai
galėjo įgyti mūsų silpnas intelektas, tokių gausių ir ne­
aprėpiamai didžių stebuklų akivaizdoje bet kokia kalba
tampa bejėgė, visi skaičiai praranda savo galią matuoti
ir netgi mūsų mintys praranda bet kokį aprėžtumą, tad
mūsų sprendinys apie visumą turi virsti nebyliu, bet
užtai daug pasakančiu nustebimu. Visur mes matome
padarinių ir priežasčių, tikslų ir priemonių, atsiradimo 441
skaitiniai.org
ar išnykimo taisyklingumo grandinę, ir kadangi niekas
savaime neįžengia į tą būvį, kuriame yra, tai tas [būvis]
visada nurodo kokį nors kitą daiktą kaip savo priežas­
tį, kuri būtinai kelia lygiai tokį pat klausimą, tad visas
visetas turėtų nugrimzti į nebūties prarają, jei nepripa-
žintume kažko, kas, egzistuodamas pats savaime pirma­
pradiškai ir nepriklausomai už šios begalinės to, kas
atsitiktina [eilės], tai, kas atsitiktina, palaikytų ir kaip
jo atsiradimo priežastis kartu laiduotų jo tolesnį gy­
vavimą. Kokio dydžio reikia mąstyti šią aukščiausiąją
priežastį (visų pasaulio daiktų atžvilgiu)? Mes nežino­
me viso pasaulio turinio, dar mažiau mokame nustatyti
jo dydį, lygindami jį su visu tuo, kas galima. Bet jei
jau mums reikalinga paskutinė, ir aukščiausioji esybė
ryšium su priežastingumu, tai kas mums kliudo pagal
tobulumo laipsnį iškelti ją vi rš bet ko kita, kas
galima? Mes lengvai galime šitai padaryti, nors,
tiesa, tik abstrakčios sąvokos neryškaus kontūro pavi­
dalu, jei visą galimą tobulumą įsivaizduosime sujungtą
joje kaip vienoje vieningoje substancijoje; ši sąvoka
atitinka mūsų proto reikalavimą taupyti principus, joje
pačioje nėra prieštaravimo, ir tokia idėja padeda net­
gi išplėsti proto taikymą patyrime, nukreipdama į tvar­
ką ir tikslingumą, ir aiškiai niekur neprieštarauja paty­
rimui.
Šis įrodymas nusipelnė, kad apie jį visada būtų atsi­
liepiama pagarbiai. Jis pats seniausias, aiškiausias ir
labiausiai atitinkantis įprastinį žmogaus protą. Jis ska­
tina tirti gamtą, taip pat ir jis pats iš šio tyrimo gauna
savo egzistavimą ir kaskart įgyja vis naujų jėgų. Jis
įneša tikslus ir ketinimus ten, kur mūsų stebėjimas pats
jų neatskleistų, ir išplečia mūsų žinias apie gamtą, va­
dovaudamasis ypatingu vienumu, kurio principas yra
už gamtos. Šios žinios savo ruožtu veikia savo priežas­
tį, būtent jas sukėlusią idėją, ir tikėjimą aukščiausiuoju
kūrėju paverčia neįveikiamu įsitikinimu.
Todėl būtų ne tik apgailėtina, bet ir visai veltui mė­
ginti sumenkinti šio įrodymo reikšmę. Protas, nepaliau-
442 j amai aukštinamas tokiais svariais ir jo rankose nuolat
skaitiniai.org
augančiais argumentais, nors tik empiriniais, negali bū­
ti taip prislėgtas subtilių atsietinės spekuliacijos abe­
jonių, kad vienu žvilgsniu, mestu į gamtos stebuklus ir
visatos didybę, neišsivaduotų, lyg iš sapno, iš bet kokio
svajingo neryžtingumo ir nekiltų nuo didingo prie di­
dingo iki visų aukščiausiojo, nuo sąlygoto prie sąlygos
iki aukščiausiojo ir besąlygiško kūrėjo.
Nors dėl šio metodo protingumo ir naudingumo mes
neprieštaraujame, o veikiau jį rekomenduojame ir ska­
tiname, vis dėlto mes negalime pripažinti šio įrodymo
būdo pretenzijų į apodiktinį tikrumą ir į pritarimą,
nereikalingą jokios malonės arba paramos iš šalies; ge­
ram reikalui visai negali pakenkti, jei viską pašiepian­
čio gudreivos dogmatiška kalba sušvelninama iki nuo­
saikaus ir kuklaus tono to tikėjimo, kuris, nors ir
nereikalauja besąlygiško paklusimo, pakankamas nusi­
raminimui. Remdamasis tuo, aš tvirtinu, kad fizioteolo-
ginis įrodymas pats vienas niekada negali patvirtinti
aukščiausiosios esybės egzistavimo —užpildyti šią spra­
gą jis visada turi palikti ontologiniam įrodymui (ku­
riam jis pasitarnauja tik kaip įvadas); taigi ontologi­
nis argumentas vis dar yra vi eni nt el i s gal i mas
į rodymo pagr i ndas (jei visur pateikiamas tik
spekuliatyvus įrodymas), ir joks žmogaus protas jo ne­
gali apeiti.
Minėto fizioteologinio įrodymo pagrindiniai mo­
mentai yra šie: 1. Pasaulyje visur yra aiškūs tvarkos,
labai išmintingai nustatytos pagal apibrėžtą tikslą ir
neapsakomos turinio įvairovės bei beribio apimties dy­
džio visumoje, požymiai. 2. Ši tikslinga tvarka visai
svetima pasaulio daiktams ir jiems būdinga tik atsitik­
tinai, t. y. įvairių daiktų prigimtis savaime negalėtų to­
kiomis įvairiai besijungiančiomis priemonėmis derintis
su apibrėžtais galutiniais tikslais, jei tam tikras sutvar­
kantis protingas principas nebūtų šių piiemonių visai
specialiai tam parinkęs ir nurodęs pagal pagrindą su­
darančias idėjas. 3. Vadinasi, egzistuoja prakilni ir iš­
mintinga priežastis (arba keletas priežasčių), kuri turi
būti pasaulio priežastis ne tik kaip vai s i ngumu 443
skaitiniai.org
aklai veikianti visagalė gamta, bet ir kaip inteligencija,
veikianti per laisvę. 4. Šios priežasties vienumą
galima išvesti iš pasaulio dalių, kaip išmoningo statinio
grandžių, tarpusavio santykio vienumo; tame, kas pri­
einama mūsų stebėjimui, šitai galima išvesti tikrai, o
tame, kas yra už stebėjimo ribų,—tikėtinai pagal visus
analogijos pagrindinius teiginius.
Čia mes nekibsime prie natūralaus proto dėl jo sam­
protavimo, kai jis iš analogijos tarp kai kurių gamtos
produktų ir to, ką sukuria žmogaus mokėjimas, prie­
vartaujantis gamtą ir priverčiantis ją veikti ne pagal
jos tikslus, bet taikytis prie mūsų tikslų (dėl šių gam­
tos produktų panašumo į namus, laivus, laikrodžius),
daro išvadą, esą toks pat priežastingumas, būtent in­
telektas ir valia, sudaro gamtos pagrindą, ir kai jis
laisvai veikiančios gamtos (kuri pirmiausia daro galimą
visą mokėjimą ir galbūt netgi patį protą) vidinę gali­
mybę išveda iš kito, nors ir antžmogiško, mokėjimo;
galbūt toks samprotavimo būdas neišlaikytų griežtos
transcendentalinės kritikos, tačiau reikia pripažinti, kad
jei jau mes turime nurodyti priežastį, tai neturime tik­
resnio kelio, kaip remtis analogija su panašiais tiks­
lingais kūriniais —vieninteliais, kurių priežastis ir
veikimo būdą mes gerai žinome. Protas negalėtų pats pa­
siteisinti, jei jis nuo jam žinomo priežastingumo pano­
rėtų pereiti prie tamsių ir neįrodomų aiškinimo pagrin­
dų, kurių jis nežino.
Pagal šią išvadą, tokios daugybės gamtos įrenginių
tikslingumas ir harmonija turėtų įrodyti tik formos, o
ne materijos, t. y. pasaulio substancijos, atsitiktinumą;
tam patvirtinti dar reikėtų turėti galimybę įrodyti, kad
pasaulio daiktai patys savaime būtų netinkami tokiai
tvarkai ir darnumui pagal visuotinius dėsnius, jeigu jie
netgi savo s ubs t anci j a nebūtų aukščiausiosios
išminties produktas; bet tam įrodyti būtų reikalingi
visai kiti pagrindai negu tie, kurie imami pagal ana­
l ogi j ą su žmogaus mokėjimu. Vadinasi, daugiau­
sia, ką galėtų pasiekti toks argumentas,—tai įrodyti
444 egzistuojant pasaul i o archi t ekt ą, kuris visa-
skaitiniai.org
da labai ribojamas jo apdorojamos medžiagos tinka­
mumo, o ne pas aul i o kūrėj ą, kurio idėjai su­
bordinuota viskas; tačiau to toli gražu nepakanka di­
džiam tikslui, kuris turimas omenyje, būtent įrodyti
visiškai pakankamos pirminės esybės buvimui. Jei
mes panorėtume įrodyti pačios materijos atsitiktinu­
mą, tai turėtume griebtis transcendentalinio argumen­
to, kurio čia kaip tik reikėtų vengti.
Taigi, remiantis visur pasaulyje stebima tvarka ir
tikslingumu, kaip visiškai atsitiktiniu įrenginiu, sam­
protaujama apie jam pr opor ci ngos priežasties
egzistavimą. Bet šios priežasties sąvoka mums turi duoti
kokį nors visiškai api br ėžt ą jos žinojimą, ir, va­
dinasi, ji negali būti niekas kita, kaip tik sąvoka esy­
bės, kuriai būdinga visa galia, visa išmintis ir t. t.,
žodžiu, visas tobulumas, kaip visiškai pakankamai esy­
bei. Juk l abai didelio, nuostabaus, neišmatuoja­
mos galios ir pranašumo predikatai neteikia jokios api­
brėžtos sąvokos ir iš esmės nieko nepasako, kas yra
daiktas pats savaime, bet yra tik objekto, kurį stebė­
tojas (pasaulio) lygina su pačiu savimi ir savo sugebė­
jimu suprasti, dydžio santykiniai vaizdiniai; jie vieno­
dai yra giriamieji ir tada, kai objektas padidinamas, ir
tada, kai jo atžvilgiu sumažinamas stebėtojas. Kur kal­
bama apie daikto apskritai dydį (tobulumą), ten nėra
jokios kitos apibrėžtos sąvokos, kaip tik ta, kuri ap­
ima visą galimą tobulumą, ir tik realybės visetas fom-
nitudo) sąvokoje visiškai apibrėžtas.
Bet aš tikiuosi, kad niekas neišdrįs tvirtinti, jog gali
įžvelgti jo stebimo pasaulio dydžio (tiek apimties, tiek
turinio) santykį su visagalybe, pasaulio tvarkos santy­
kį su aukščiausiąja išmintimi, pasaulio vienumo santy­
kį su absoliučiu kūrėjo vienumu ir t. t. Vadinasi,
fizioteologija negali teikti aukščiausiosios pasaulio prie­
žasties apibrėžtos sąvokos ir todėl ji negali būti pakan­
kama teologijos principui, kuris savo ruožtu turi su­
daryti religijos pagrindą.
Žengti žingsnį prie absoliutaus totalumo empiriniu
keliu visiškai negalima. Betgi jį žengia fizioteologinis 445
skaitiniai.org
įrodymas. Tad kokiomis priemonėmis jis naudojasi, kad
peržengtų tokią plačią prarają?
Priėjus susižavėjimą pasaulio kūrėjo didingumu, iš­
mintimi, galia ir t. t. ir kai toliau eiti nebeįstengiama,
empiriniais argumentais grindžiamo įrodymo staiga at­
sisakoma ir pereinama prie pasaulio atsitiktinumo, iš­
vesto pačioje pradžioje iš jo tvarkos ir tikslingumo.
Bet nuo šio atsitiktinumo, remiantis vien tik transcen­
dentalinėmis sąvokomis, einama prie to, kas besąlygiš­
kai būtina, egzistavimo ir nuo pirmosios priežasties ab­
soliutaus būtinumo sąvokos —prie visiškai apibrėžtos
arba apibrėžiančios jos sąvokos, būtent prie visa api­
mančio realumo sąvokos. Vadinasi, fizioteologinis įrody­
mas įstrigo savo kelyje, atsidūręs keblioje padėtyje,
staiga peršoko prie kosmologinio įrodymo, o kadangi
pastarasis tėra užmaskuotas ontologinis įrodymas, tai
fizioteologinis įrodymas savo ketinimą iš tikrųjų įvyk­
dė tik padedamas grynojo proto, nors iš pradžių jis
neigė bet kokią savo giminystę su juo ir viską rėmė
akivaizdžiais patyrimu pagrįstais argumentais.
Vadinasi, fizioteologinio įrodymo šalininkai visai ne­
turi pagrindo taip niekinamai atsiliepti apie transcen­
dentalinį įrodymo būdą ir su aiškiaregių gamtos žinovų
savimana iš aukšto žiūrėti į jį kaip į tamsių svajotojų
išaustą voratinklį. Juk jei jie tik panorėtų save pa­
tikrinti, tai pamatytų, kad, nuėję gerą atstumą gamtos
ir patyrimo dirvoje ir vis dėlto matydami save vis dar
taip pat toli nuo objekto, kuris šviečia jų protui, jie
staiga palieka šią dirvą ir pereina į vienų tik galimy­
bių viešpatiją, kur tikisi ant idėjų sparnų priartėti prie
to, ko nepasisekė aptikti jokiais empiriniais ieškojimais.
Manydami, kad tokiu galingu šuoliu jie pagaliau pasie­
kė tvirtą gruntą, jie dabar jau apibrėžtą sąvoką (neži­
nodami, kaip ją įgijo) išplečia visai kūrybos sričiai ir,
remdamiesi patyrimu, gana skurdžiai ir objekto vertin­
gumo toli gražu neatitinkančia forma aiškina idealą,
kuris buvo vien tik grynojo proto produktas, nenorė­
dami prisipažinti, kad šį žinojimą arba prielaidą jie
446 pasiekė kitu, o ne patyrimo taku.
skaitiniai.org
Tad fizioteologinio įrodymo pagrindą sudaro kos­
mologinis įrodymas, o pastarojo pagrindą —ontologi­
nis vienintelės pirminės esybės, kaip aukščiausiosios
esybės, egzistavimo įrodymas, ir kadangi, be šių trijų
kelių, spekuliatyviajam protui nėra jokio kito atviro
kelio, tai ontologinis įrodymas vien tik grynosiomis
proto sąvokomis yra vienintelis galimas įrodymas, jei
tik apskritai galima įrodyti teiginį, taip aukštai išky­
lantį virš bet kokio empirinio intelekto taikymo.
TREČIO SKYRIAUS
S E P T I NT A S S KI R S NI S
BET KURIOS SPEKULIATYVIAISIAIS PROTO PRINCIPAIS
GRINDŽIAMOS TEOLOGIJOS KRITIKA

Jei teologija aš laikau pirminės esybės pažinimą, tai

ji remiasi arba vien tik protu (theologia rationalis), arba
apreiškimu (revelata). Pirmoji savo objektą mąsto arba
tik grynuoju protu vien tik transcendentalinėmis sąvo­
komis (ens originarium, realissimum, ens entium) ir va­
dinama t r a ns c e n d e n t a l i n e teologija, arba mąs­
to tik sąvoka, kurią perima iš (mūsų sielos) prigimties
kaip aukščiausiąją inteligenciją, ir turėtų būti vadina­
ma nat ūr ai in e teologija. Tas, kuris taria esant
tik transcendentalinę teologiją, vadinamas d e i s t u, o
tas, kuris taria esant ir natūralinę teologiją, vadina­
mas teistu. Pirmasis pripažįsta, kad mes, šiaip ar
taip, pirminės esybės egzistavimą galime pažinti vien
tik protu, bet mūsų turima jos sąvoka tėra transcenden­
talinė, būtent tik jos kaip esybės, kuriai būdingas visas
realumas, tačiau kurios negalima tiksliau apibrėžti. An­
trasis tvirtina, kad protas pajėgus šį objektą tiksliau api­
brėžti pagal analogiją su gamta, būtent kaip esybę, ku­
rioje dėl intelekto ir laisvės yra pirminis visų kitų
daiktų pagrindas. Vadinasi, pirmasis šią esybę supran­
ta tik kaip pasaul i o pri ežast į (ar ji yra prie­
žastis dėl savo prigimties būtinumo, ar dėl laisvės —
tai lieka neišspręsta), o antrasis —kaip pasaul i o
kūrėją. 447
skaitiniai.org
Transcendentalinė teologija —tai toji teologija, kuri
arba mėgina pirminės esybės egzistavimą išvesti iš pa­
tyrimo apskritai (tiksliau neapibrėždama pasaulio, ku­
riam jis priklauso), ir tada ji vadinama kosmot eo-
1 ogi j a, arba tikisi jos egzistavimą pažinti vien tik
sąvokomis be jokio patyrimo pagalbos, ir tada ji vadi­
nama ont ot eol ogi j a.
Pr i gi mt i nė t eol ogi j a, remdamasi šiame
pasaulyje, kuriame reikia tarti dvejopą priežastingumą
ir jo taisykles, būtent gamtą ir laisvę, aptinkamu savi­
tumu, tvarka ir vienumu, daro išvadą apie pasaulio kū­
rėjo savybes ir egzistavimą. Todėl ji nuo šio pasaulio
prie aukščiausiosios inteligencijos kyla arba kaip prie
visos gamtinės tvarkos ir tobulumo principo, arba kaip
prie visos moralinės tvarkos ir tobulumo principo. Pir­
muoju atveju ji vadinama fi zi ot eol ogi j a, ant­
ruoju —moral i ne teologija*.
Kadangi Dievo sąvoka priimta suprasti ne aklai vei­
kiančią amžiną gamtą kaip daiktų šaltinį, bet aukščiau­
siąją esybę, kuri dėl intelekto ir laisvės turi būti daiktų
kūrėja, ir kadangi tik ši sąvoka mus domina, tai, griež­
tai kalbant, būtų galima tvirtinti, kad deistas atmeta
bet kokį tikėjimą Dievu ir pripažįsta tik pirminę esybę,
arba aukščiausiąją priežastį. Tačiau to, kuris neišdrįsta
ką nors tvirtinti, dėl to dar negalima apkaltinti, esą jis
tai neigia; reikia sakyti atlaidžiau ir teisingiau: deis­
tas tiki Dievu, o t ei s t as tiki gyvu Dievu
(summam intelligentiam). Dabar mes pasistengsime su­
rasti visų šių proto mėginimų galimus šaltinius.
Čia aš pasitenkinu paaiškinimu, kad pažinimas ta­
da yra teorinis, kai pažįstu, kas egzi st uoj a,
o praktinis —kai įsivaizduoju, kas turi egzi s­
tuoti. Atitinkamai teorinis proto taikymas yra tai,
kuo aš a priori (būtinai) pažįstu, kad kas nors egzistuo­
ja, o praktinis —tai, kuo a priori pažįstama, kas turi
* Ne teologine etika, kurioje glūdi dorovės dėsniai, numa­
tantys pasaulio aukščiausiojo valdovo egzistavimą; tuo tarpu mo­
ralinė teologija yra įsitikinimas aukščiausiosios esybės egzistavimu,
448 pagrįstas dorovės dėsniais.
skaitiniai.org
įvykti. Jei tai, kad kas nors egzistuoja arba turi įvykti,
neabejotinai tikra, bet vis dėlto tik sąlygota, tai tam
tikra apibrėžta šito sąlyga arba gali būti absoliučiai bū­
tina, arba ji gali būti numanoma tik kaip bet kokia ir
atsitiktinė. Pirmuoju atveju sąlyga postuluojama (per
thesin), antruoju —numatoma (per hypothesin). Kadan­
gi egzistuoja praktiniai dėsniai, kurie besąlygiškai bū­
tini (moralės dėsniai), tai, jei jie būtinai numato kokį
nors egzistavimą kaip savo pr i val omos galios
galimybės sąlygą, šis egzistavimas turi būti post u­
l uoj amas, nes tai, kas sąlygota, kuo remiantis da­
roma išvada apie šią apibrėžtą sąlygą, pažįstama a prio­
ri kaip absoliučiai būtina. Vėliau mes parodysime, kad
moralės dėsniai ne tik numato aukščiausiosios esybės
egzistavimą, bet ir, kitu atžvilgiu būdami besąlygiškai
būtini, teisėtai ją postuluoja, bet, žinoma, tik praktiš­
kai; dabar šio samprotavimo būdo mes dar neliesime.
Jei kalbama tik apie tai, kas egzistuoja (o ne apie
tai, kas turi egzistuoti), tai, kas sąlygota, duota mums
patyrimu, visada mąstoma taip pat kaip atsitiktina; va­
dinasi, su tuo susijusios sąlygos negalima pažinti iš to
kaip absoliučiai būtinos; ji yra tik santykiškai būtina
arba veikiau rei kal i nga, tačiau pati savaime ir
a priori ji yra savavališka prielaida protu pažinti tam,
kas sąlygota. Vadinasi, jei teoriniu pažinimu turi būti
pažintas daikto absoliutus būtinumas, tai šitai galėtų
būti pasiekta tik remiantis apriorinėmis sąvokomis, o ne
priežastimi ryšium su patyrimu duotu egzistavimu.
Teorinis pažinimas esti spekul i at yvus, jei jis
liečia tokį objektą ar tokias objekto sąvokas, kurių ne­
galima prieiti jokiu patyrimu. Jis priešpriešinamas
gamt os paži nimui, kuris neliečia jokių kitų ob­
jektų arba jų predikatų, išskyrus tuos, kurie gali būti
duoti galimu patyrimu.
Pagrindinis teiginys, pagal kurį iš to, kas vyksta
(kas empiriškai atsitiktina), kaip iš padarinio, daroma
išvada apie priežastį, yra gamtos pažinimo, o ne spe­
kuliatyviojo pažinimo principas. Juk jei nuo jo, kaip
nuo pagrindinio teiginio, apimančio galimo patyrimo aao
skaitiniai.org
apskritai sąlygą, abstrahuojamasi ir, palikus nuošalyje
visa, kas empiriška, jis tvirtinamas tik to, kas atsitik­
tina apskritai, atžvilgiu, tai nelieka nė menkiausio pa­
teisinimo tokio sintetinio teiginio, iš kurio būtų galima
įžvelgti, kokiu būdu aš nuo to, kas yra, galiu pereiti
prie kažko visiškai nuo jo skirtinga (vadinamo prie­
žastimi); maža to, tokio grynai spekuliatyvaus taikymo
atveju priežasties sąvoka, kaip ir to, kas atsitiktina, są­
voka, netenka bet kokios reikšmės, kurios objektyvus
realumas galėtų būti suprastas in concieto.
Tad jei, remiantis dai kt ų egzistavimu pasaulyje,
samprotaujama apie jų priežastį, tai šitai yra ne proto
taikymas gamt ai pažinti, bet s pe kul i a t y­
vus jo taikymas, nes proto taikymas gamtai pažinti
kokiai nors priežasčiai priskiria ne pačius daiktus (sub­
stancijas), bet tik tai, kas vykst a, taigi jų būvi us
kaip empiriškai atsitiktinius; kad pati substancija (ma­
terija) savo egzistavimu atsitiktinė —tai turėtų būti
grynai spekuliatyvus proto žinojimas. O jei būtų kal­
bama netgi tik apie pasaulio formą, apie jo ryšio po­
būdį ir jo keitimąsi ir aš iš to norėčiau daryti išvadą
apie priežastį, visiškai skirtingą nuo pasaulio, tai šitai
vėlgi būtų spekuliatyviojo proto sprendinys, nes ob­
jektas čia visai nėra galimo patyrimo objektas. Bet ta­
da priežastingumo pagrindinio teiginio, kuris galioja
tik patyrimo srityje, o už jos nepritaikomas ir netgi ne­
turi jokios reikšmės, paskirtis būtų visiškai iškreipta.
Tad aš tvirtinu, kad visi mėginimai grynai speku­
liatyviai taikyti protą teologijoje yra visiškai nevaisin­
gi ir savo vidiniu pobūdžiu neturi jokios vertės, o jo
taikymo gamtai principai visai neveda prie teologijos;
vadinasi, nesiremiant moralės dėsniais arba nesivado­
vaujant jais, apskritai negali būti jokios racionalinės
teologijos. Juk visi intelekto sintetiniai pagrindiniai tei­
giniai taikomi imanentiškai, o aukščiausiajai esybei pa­
žinti reikalingas transcendentalinis jų taikymas, bet tam
mūsų intelektas visai nepritaikytas. Jei empiriškai ga­
liojantis priežastingumo dėsnis turi vesti prie pirminės
450 esybės, tai ši esybė turėtų priklausyti patyrimo objektų
skaitiniai.org
grandinei; bet tada ji, kaip ir visi reiškiniai, pati savo
ruožtu būtų sąlygota. O jei būtų leistinas šuolis už
patyrimo ribų, remiantis padarinių santykio su jų prie­
žastimis dinaminiu dėsniu, tai kokią gi sąvoką ši veik­
sena mums galėtų pateikti? Visai ne aukščiausiosios
esybės sąvoką, nes patyrimas mums niekada neteikia
didžiausio iš visų galimų padarinių (kuris, kaip toks,
liudytų apie savo priežastį). Jei mums būtų leista šią
išsamaus apibrėžimo spragą užpildyti vien tik aukščiau­
siojo tobulumo ir pirminio būtinumo idėja, kad mūsų
prote neliktų jokios tuštumos, tai iš malonės, tiesa, ši­
tai galima leisti, tačiau šito negalima reikalauti neįvei­
kiamo įrodymo teise. Vadinasi, fizioteologinis įrodymas
galbūt galėtų sustiprinti kitus įrodymus (jei jie galimi),
spekuliaciją susiedamas su stebėjimu, bet pats savaime
jis veikiau parengia intelektą teologiniam pažinimui ir
suteikia jam tiesią bei natūralią kryptį į jį, o pats vie­
nas jis negalėtų užbaigti šio reikalo.
Iš to gerai matyti, kad į transcendentalinius klausi­
mus galimi tik transcendentaliniai atsakymai, t. y. iš­
vesti vien tik iš apriorinių sąvokų be jokios empirinės
priemaišos. Tačiau klausimas čia aiškiai sintetinis ir
reikalauja išplėsti mūsų pažinimą už bet kokio paty­
rimo ribų, būtent iki esybės, turinčios atitikti pačią mū­
sų idėją, kuriai joks patyrimas niekada negali prilygti,
egzistavimo. Betgi pagal minėtus mūsų įrodymus bet
koks apriorinis sintetinis pažinimas galimas tik dėl to,
kad jis išreiškia formalias galimo patyrimo sąlygas, ir
todėl visi pagrindiniai teiginiai turi tik imanentinę
reikšmę, t. y. jie liečia tik empirinio pažinimo objek­
tus arba reiškinius. Vadinasi, ir transcendentalinis me­
todas nieko neduoda teologijai, grindžiamai vien tik
spekuliatyviuoju protu.
Bet jei būtų linkstama veikiau suabejoti visais minė­
tais analitikos įrodymais negu netekti įsitikinimo taip
ilgai vartotų argumentų svarumu, tai vis dėlto negali­
ma atsisakyti patenkinti manęs, jei aš reikalauju bent
įtikinamai parodyti, kaip ir dėl kokio praregėjimo iš­
drįstama vien tik idėjų galia perskristi visą galimą pa- 451
skaitiniai.org
tyrimą. Nuo naujų įrodymų arba pataisų seniesiems
aš prašyčiau mane išvaduoti. Tiesa, pasirinkimas čia
nedidelis, nes visi grynai spekuliatyvūs įrodymai galų
gale vis dėlto sugrąžina prie vienintelio, būtent onto­
loginio, įrodymo, ir man, vadinasi, nėra ko nuogąstauti,
kad būsiu per daug apsunkintas laisvo nuo jutimų pro­
to dogmatinių gynėjų vaisingumo; be to, aš, nors ir
nelaikau savęs labai jau karingu, nenoriu atmesti iššū­
kio kiekviename tokio pobūdžio bandyme atskleisti
klaidą samprotavime ir tuo sužlugdyti jo pretenzijas;
tačiau tiems, kurie jau priprato prie dogmatinių įtiki­
nėjimų, didesnės sėkmės viltis dėl to niekada visiškai
neužges; todėl aš keliu vienintelį teisingą reikalavimą:
kad bendra forma ir remdamiesi žmogaus intelekto pri­
gimtimi ir kartu visais kitais pažinimo šaltiniais patei­
sintų, kokiu būdu ketinama savo pažinimą išplėsti
visiškai a priori ir pratęsti jį iki ten, kur nepasiekia
galimas patyrimas ir kur, vadinasi, nėra priemonių lai­
duoti kokios nors mūsų pačių išgalvotos sąvokos objek­
tyviam realumui. Kad ir kokiu būdu intelektas prieitų
šią sąvoką, vis dėlto jos objekto egzistavimo negalima
joje surasti analitiškai, nes objekto egzi st avi mo
pažinimą kaip tik ir sudaro tai, kad objektas tariamas
už mi nt i es pats savaime. Bet visiškai neįmanoma
savaimingai išeiti už sąvokos ribų ir, nesekant empiri­
niu ryšiu (kuris tačiau visada pateikia tik reiškinius),
surasti naujų objektų ir bet kurį matą pranokstančių
esybių (überschwenglicher Wesen).
Bet nors protas, taikomas grynai spekuliatyviai, toli
gražu nepakankamas šiam tokiam didžiam tikslui, bū­
tent prieiti aukščiausiosios esybės egzistavimui, vis dėl­
to jis teikia labai didelę naudą: šios esybės pažinimą —
kai jo galima pasisemti iš kur nors kitur —jis pa­
t ikslina, suderina su pačiu savimi bei kiekvienu
galimu vien tik mąstyti tikslu ir apvalo nuo viso to,
kas galėtų prieštarauti pirminės esybės sąvokai, bei
nuo bet kokios empirinių apribojimų priemaišos.
Todėl transcendentalinė teologija, nepaisant viso
452 jos nepakankamumo, vis dėlto išsaugo savo svarbų ne-
skaitiniai.org
gatyvų taikymą ir yra nuolatinis mūsų proto cenzo­
rius, kai protas turi reikalą tik su grynomis idėjomis,
kurios kaip tik dėl to neleidžia kito mato, o tik trans­
cendentalinį. Juk jei kada nors kitu, galbūt praktiniu
požiūriu aukščiausiosios ir visiškai pakankamos esybės,
kaip aukščiausiosios inteligencijos, numat ymas,
nepripažindamas jokių prieštaravimų, tvirtintų savo
reikšmingumą, tai būtų labai svarbu tiksliai apibrėžti
šią sąvoką jos transcendentaliniu aspektu kaip būtinos
ir visų realiausios esybės sąvoką ir pašalinti [iš jos]
visa, kas prieštarauja aukščiausiajam realumui ir pri­
klauso tik reiškiniui (antropomorfizmui plačiąja pras­
me), kartu pašalinant iš kelio visus vienas kitam prie­
šingus teiginius, nesvarbu, ar jie būtų at ei st i ni ai ,
ar deist iniai, ar ant ropomorfi ni ai ; to­
kiame kritiniame tyrime tai labai lengva padaryti, nes
tų pačių pagrindų, kurie rodo žmogaus proto nesugebė­
jimą patvirtinti tokios esybės egzistavimą, neabejotinai
pakanka taip pat įrodyti kiekvieno priešingo teiginio
negaliojimui. Juk iš kurgi gryna proto spekuliacija ga­
lima įžvelgti, kad nėra jokios aukščiausiosios esybės,
kaip viseto pirminio pagrindo, arba kad jai nebūdinga
nė viena iš savybių, kurias mes pagal jų sekmenis įsi­
vaizduojame analogiškas mąstančios esybės dinami­
niams realumams, arba kad paskutiniuoju atveju jos
turėtų būti pajungtos visiems apribojimams, kuriuos iš
patyrimo mums žinomoms inteligencijoms neišvengia­
mai uždeda juslumas.
Vadinasi, aukščiausioji esybė grynai spekuliatyviam
proto taikymui lieka tik idealas, tačiau ne pr i e kai š ­
t i ngas idealas, sąvoka, užbaigianti ir apvaini­
kuojanti visą žmogiškąjį pažinimą, kurios objektyvaus
realumo, šiuo keliu einant, tiesa, negalima įrodyti, bet
taip pat negalima ir paneigti; ir jei turėtų egzistuoti mo­
ralinė teologija, kuri gali užpildyti šią spragą, tai trans­
cendentalinė teologija, iki tol buvusi tik probleminė,
tada savo būtinumą įrodytų savo sąvokos apibrėžimu
ir nuolatine proto, kurį pakankamai dažnai apgauna
juslumas ir kuris ne visada sutinka su savo paties idė- 453
skaitiniai.org
jomis, cenzūra. Būtinumas, begalybė, vienumas, egzis­
tavimas už pasaulio (ne kaip pasaulio siela), amžinumas
be laiko sąlygų, buvimas visur be erdvės sąlygų, visa­
galybė ir t. t. —tai grynai transcendentaliniai predika­
tai, ir todėl apvalytoji jų sąvoka, kuri taip reikalinga
kiekvienai teologijai, gali būti paimta tik iš transcen­
dentalinės teologijos.

TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS PRIEDAS

APIE GRYNOJO PROTO IDĖJŲ REGULIATYVŲJĮ TAIKYMĄ

Visų dialektinių grynojo proto bandymų rezultatas
ne tik patvirtina tai, ką mes įrodėme jau transcendenta­
linėje analitikoje, būtent kad visos mūsų išvados,
norinčios išvesti mus už galimo patyrimo srities, yra
apgaulingos ir nepagrįstos, bet kartu ir pamoko mus,
skyrium imant, kad žmogaus protas čia turi natūralų
polinkį peržengti šią ribą, kad transcendentalinės idėjos
jam tokios pat natūralios, kaip intelektui kategorijos,
tačiau skirtumas čia tas, kad pastarosios veda prie tie­
sos, t. y. prie mūsų sąvokų ir objekto atitikimo, o pir­
mosios sukuria tik regimybę, tačiau neįveikiamą regi-
mybę, prieš kurios apgaulingumą vargu ar gali būti
veiksminga griežčiausia kritika.
Visa, kieno pagrindas yra mūsų galių prigimtyje,
turi būti tikslinga ir derintis su jų teisingu taikymu, jei
tik mes galime užkirsti kelią nesusipratimui ir surasti
joms teisingą kryptį. Taigi reikia manyti, kad transcen­
dentalinėms idėjoms bus būdingas geras ir, vadinasi,
i manent i ni s taikymas, nors, nesupratus jų
reikšmės ir jas laikant realių daiktų sąvokomis, taiko­
mos jos gali tapti transcendentinės ir kaip tik dėl to
apgaulingos. Juk ne idėja pati savaime, bet tik jos tai­
kymas viso galimo patyrimo atžvilgiu gali būti arba
i š ei nant i s už jo ribų (transcendentinis), arba
i šl i ekant i s jo r i bose (imanentinis) priklau­
somai nuo to, ar idėja nukreipiama tiesiai į tariamai ją
454 atitinkantį objektą, ar tik į intelekto taikymą apskritai
skaitiniai.org
objektams, su kuriais jis turi reikalą; ir visas dėl su­
keitimo atsirandančias klaidas visada reikia priskirti
sprendimo galios trūkumui, o ne intelektui arba pro­
tui.
Protas niekada nėra tiesiogiai susijęs su objektu,
bet susijęs tik su intelektu ir per jį —su savo empiri­
niu taikymu; vadinasi, jis nes ukur i a jokių sąvokų
(apie objektus), o tik jas s ut var ko ir suteikia
joms tą vienumą, kurį jos gali turėti būdamos labiau­
siai išplėstos, t. y. eilių totalumo atžvilgiu; į šį totalu-
mą intelektas visai nekreipia dėmesio, bet žiūri tik to
ryšio, dėl kuri o visur at s i r anda sąlygų ei-
1 ė s pagal sąvokas. Vadinasi, proto objektas iš esmės
yra tik intelektas ir jo tikslingas taikymas, ir panašiai
kaip intelektas įvairovę objekte suvienija per sąvokas,
taip ir protas savo ruožtu sąvokų įvairovę suvienija per
idėjas, tam tikrą kolektyvų vienumą laikydamas inte­
lekto veiksmų, kurie paprastai užsiima skirstomuoju
vienumu, tikslu.
Taigi aš tvirtinu: transcendentalinėms idėjoms nie­
kada nebūdingas konstitutyvus taikymas, t. y. toks, dėl
kurio būtų duotos tam tikrų objektų sąvokos, ir tuo
atveju, kai jos taip suprantamos, jos tėra bergždžiai iš-
vedžiojančios (dialektinės) sąvokos. Bet užtat joms
būdingas puikus ir neišvengiamai būtinas reguliatyvus
taikymas, būtent jos nukreipia intelektą į tam tikrą
tikslą, dėl kurio visų jo taisyklių krypties linijos suei­
na į vieną tašką; nors šis taškas yra tik idėja (focus
imaginarius), t. y. taškas, iš kurio intelektinės sąvokos
iš tikrųjų nekyla, nes jis yra visiškai už galimo patyri­
mo ribų, vis dėlto jis skirtas tam, kad suteiktų joms di­
džiausią vienumą kartu su didžiausiu išplėtimu. Tiesa,
dėl to atsiranda apgaulingas vaizdinys, esą šios krypties
linijos išeina iš paties objekto, esančio tariamai už em­
piriškai galimo patyrimo srities (panašiai kaip objektai
matomi už atspindinčio paviršiaus); tačiau ši iliuzija
(kuriai, beje, galima sukliudyti mus apgauti) vis dėlto
neišvengiamai būtina, jei, be objektų, kuriuos turime
prieš akis, mes kartu norime matyti ir tuos objektus, 455
skaitiniai.org
kurie nuo jų toli už mūsų nugaros, t. y. —mūsų atve­
ju—jei mes norime nukreipti intelektą už bet kokio
duoto patyrimo (sudarančio viso galimo patyrimo dalį)
ribų, taigi maksimaliai ir kiek tik galima išplėsti.
Apžvelgę visą savo intelektinių žinių apimtį, mes
matome, kad tai, kuo protas visai savitai disponuoja ir
ką siekia įgyvendinti, yra pažinimo s i s t emi ngu­
mas, t. y. jo sąryšis, pagrįstas vienu principu. Šis pro­
to vienumas visada numato idėją, būtent pažinimo vi­
sumos formos idėją, kuri ankstesnė už apibrėžtą dalių
pažinimą ir apima sąlygas aprioriškai apibrėžti kiek­
vienos dalies vietai ir santykiui su kitomis dalimis. Tad
ši idėja postuluoja visišką intelektinių žinių vienumą,
dėl kurio šios žinios yra ne atsitiktinė sankaupa, bet
pagal būtinus dėsnius susieta sistema. Iš esmės negali­
ma sakyti, kad ši idėja yra objekto sąvoka, ji yra vi­
siško šių sąvokų vienumo idėja, kiek šis vienumas in­
telektui yra taisyklė. Tokios proto sąvokos nepaimamos
iš gamtos; veikiau mes pagal šias idėjas pateikiame
gamtai klausimus ir savo žinojimą laikome nepakan­
kamu, kol jis joms neadekvatus. Sutinkame, kad vargu
ar galima rasti gr ynąj ą žemę, gr ynąj į van­
denį, grynąj į o r ą, ir t. t. Vis dėlto jų sąvokos
būtinos (vadinasi, visiško grynumo atžvilgiu šių sąvokų
šaltinis yra tik protas), kad deramai apibrėžtume kiek­
vienos iš šių gamtinių priežasčių dalyvavimą reiškinyje;
taigi visos materijos [formos] suvedamos į žemę (tartum
vien tik į svorį), druskas ir degias substancijas (kaip
į jėgą), pagaliau į vandenį ir orą kaip į variklius (lyg
į mašinas, dėl kurių veikia nurodytos medžiagos), kad
pagal mechanizmo idėją paaiškintume materijų [formų]
cheminius poveikius viena kitai. Juk, nors iš tikrųjų
taip nesakoma, vis dėlto labai lengva atskleisti tokią
proto įtaką gamtininko sudaromoms klasifikacijoms.
Jei protas yra sugebėjimas atskirybę išvesti iš bend­
rybės, tai bendrybė arba jau pat i savai me t i k-
ra bei duota, ir tada reikalinga tik sprendi mo
gal i a subordinavimui atlikti, ir atskirybė tuo būtinai
456 apibrėžiama. Tokį proto taikymą aš vadinsiu a p o d i k-
skaitiniai.org
t i n i u. Arba bendrybė priimama tik p r o b 1e m i š-
kai ir yra vien tik idėja, o atskirybė tikra, bet tai­
syklės šiam sekmeniui visuotinumas dar yra problema;
tada daugelis atskirų atvejų, kurie visi tikri, patikrinami
taisykle —ar jie iš jos išplaukia; jei pasirodo, kad iš
taisyklės išplaukia visi atskiri atvejai, kuriuos galima
nurodyti, tai daroma išvada, kad taisyklė visuotinė, o
paskui iš taisyklės visuotinumo daroma išvada apie vi­
sus atvejus, netgi tuos, kurie patys savaime neduoti.
Tokį proto taikymą aš vadinsiu hi pot et i ni u.
Hipotetinis proto taikymas, grindžiamas idėjomis
kaip probleminėmis sąvokomis, tiesą sakant, nėra
ko n s t i t u t y v u s, t. y. tai ne toks taikymas, iš
kurio —jei norima spręsti visiškai griežtai —išplauktų
visuotinės taisyklės, priimtos hipoteze, teisingumas;
juk kaipgi sužinoti visus galimus sekmenis, kurie, iš­
plaukdami iš to paties priimto pagrindinio teiginio, įro­
dytų jo visuotinumą? Bet šis proto taikymas —tik re-
guliatyvus, juo siekiama, kiek tai įmanoma, atskiroms
žinioms suteikti vienumą ir tuo taisyklę pr i a r t i nt i
prie visuotinumo.
Vadinasi, hipotetinis proto taikymas siekia intelek­
tinių žinių sisteminio vienumo, o šis vienumas yra tai­
syklių t ei si ngumo kr i t er i j us. Savo ruožtu
sisteminis vienumas (tik kaip idėja) yra vien tik pro­
j e kt uoj a ma s vienumas, kuris pats savaime turi
būti laikomas ne duotu, o tik problema; bet jis pasi­
tarnauja tam, kad įvairiam ir atskiram intelekto taiky­
mui būtų surastas principas ir tuo jis būtų nukreiptas
taip pat ir į tuos atvejus, kurie neduoti, ir jam būtų
suteiktas rišlumas.
Bet iš to tik matyti, kad sisteminis arba protu pa­
siekiamas įvairių intelektinių žinių vienumas yra 1 o-
g i n i s principas, reikalaujantis padėti intelektui idė­
jomis ten, kur jis vienas negali prieiti taisyklių, ir
kartu jo taisyklių įvairovei suteikti, kiek tai įmanoma,
darnumą (sisteminį), remiantis vienu principu, ir kar­
tu rišlumą. O ar objektų savybės arba intelekto, pažįs­
tančio jas kaip tokias, prigimtis pačios savaime skirtos 45 7
skaitiniai.org
sisteminiam vienumui ir ar galima tam tikru mastu a
priori postuluoti šį vienumą taip pat ir neatsižvelgiant
į tokį proto interesą ir, vadinasi, sakyti, kad visoms
galimoms intelektinėms žinioms (tarp jų ir empirinėms)
būdingas protu pasiektas vienumas ir kad jos subordi­
nuotos bendriesiems principams, iš kurių gali būti iš­
vestos, nepaisant jų skirtingumo,—tai būtų t r ans ­
cendent al i ni s proto pagrindinis teiginys, kuris
sisteminį vienumą padarytų būtiną ne tik subjektyviai
ir logiškai, kaip metodą, bet ir objektyviai.
Tai mes paaiškinsime pateikdami vieną proto taiky­
mo atvejį. Prie įvairių vienumo pagal intelekto sąvokas
rūšių priklauso ir substancijos, vadinamos jėga, prie­
žastingumo vienumas. Įvairūs tos pačios substancijos
reiškiniai iš pirmo žvilgsnio rodo tiek daug nevieno­
dumo, kad dėl to iš pradžių reikia tarti esant kone tiek
pat įvairių galių, kiek išsiskiria padarinių, pavyzdžiui,
žmogaus sieloje —pojūtis, sąmonė, vaizduotė, atmintis,
nuovoka (Witz), sugebėjimas skirti, malonumas, geis­
mas ir t. t. Iš pradžių loginė maksima nurodo šią taria­
mą įvairovę kiek galima apriboti, palyginimu atsklei­
džiant pasislėpusią tapatybę ir patikrinant, ar vaizduotė,
atmintis, nuovoka, sugebėjimas skirti, o gal ir intelek­
tas bei protas nesusiję su sąmone. Pagr i ndi nės
galios, apie kurios egzistavimą logika tačiau netei­
kia jokių žinių, idėja yra bent jau galių įvairovės sis­
teminio vaizdinio problema. Loginis proto principas rei­
kalauja įgyvendinti, kiek tai įmanoma, šį vienumą, ir
kuo labiau vienos ir kitos galios reiškiniai pasirodo esą
tapatūs, tuo labiau tikėtina, kad jie yra tik skirtingi
pasireiškimai tos pačios galios, kuri (santykiškai) gali
būti vadinama jų pagr i ndi ne galia.
Santykinės pagrindinės galios vėlgi turi būti lygina­
mos tarpusavyje, kad, atskleidus jų darnumą, jos būtų
priartintos prie vienintelės radikalios, t. y. absoliučios
pagrindinės galios. Bet šis protu pasiekiamas vienumas
yra tik hipotetinis. Tvirtinama ne tai, kad tokia galia
iš tikrųjų turi būti aptikta, bet tai, kad jos reikia ieš-
458 koti proto labui, būtent siekiant įvairioms taisyklėms,
skaitiniai.org
kurias gali teikti patyrimas, nustatyti tam tikrus prin­
cipus ir tokiu būdu, kur tai įmanoma, suteikti pažini­
mui sisteminį vienumą.
Bet atkreipus dėmesį į transcendentalinį intelekto
taikymą, pasirodo, kad ši pagrindinės galios apskritai
idėja ne tik skirta hipotetiniam taikymui kaip problema,
bet ir suteikia sau objektyvaus realumo regimybę, pos­
tuluodama įvairių substancijos galių sisteminį vienumą
ir nustatydama apodiktinį proto priųcipą. Juk, dar ne­
patikrinę įvairių galių darnumo ir netgi kai jokiais
bandymais mums nepavyksta jo atskleisti, vis dėlto mes
tariame, kad jis bus aptiktas; ir ne tik dėl substancijos
vienumo, kaip pateiktuoju atveju, bet ir ten, kur —
kaip, pavyzdžiui, materijoje apskritai —randama tiek
daug, nors tam tikru mastu vienodų substancijų91,
protas taria esant įvairių galių sisteminį vienumą, nes
specialūs gamtos dėsniai subordinuoti bendriesiems
dėsniams ir principų taupymas yra ne tik proto ekono­
minė maksima, bet ir vidinis gamtos dėsnis.
Iš tikrųjų taip pat nesuprantama, kaip galėtų egzis­
tuoti protu pasiekiamo vienumo taisyklių loginis prin­
cipas, jei nebūtų tariama esant transcendentalinį prin­
cipą, dėl kurio toks sisteminis vienumas, kaip būdingas
patiems objektams, a priori pripažįstamas būtinu. Juk
pagal kokią teisę logiškai taikomas protas galėtų rei­
kalauti galių įvairovę, kurią gamta mus įgalina pažinti,
traktuoti tik kaip paslėptą vienumą ir —kiek tai nuo
jo priklauso —šį vienumą išvesti iš kažkokios pagrin­
dinės galios, jei protas būtų laisvas pripažinti, jog ly­
giai taip pat galima, kad visos galios būtų nevienarū-
šės ir kad jų išvedimo sisteminis vienumas nebūtų
adekvatus gamtai? Juk tada protas elgtųsi tiesiogiai
priešingai savo paskirčiai, keldamas sau kaip tikslą
idėją, kuri visiškai prieštarautų gamtos organizacijai.
Taip pat negalima teigti, kad iš atsitiktinių gamtos sa­
vybių jis šį vienumą anksčiau išvedė pagal proto dės­
nius. Proto dėsnis [reikalaujantis] ieškoti šio vienumo,
yra būtinas, nes be jo mes proto visai neturėtume, be
proto neturėtume jokio rišlaus intelekto taikymo, o be 459
skaitiniai.org
šio taikymo neturėtume jokio pakankamo empirinio tei­
singumo požymio, todėl mes, vadinasi, sisteminį gam­
tos vienumą turime tarti esant visiškai objektyvios
reikšmės ir būtiną.
Šią transcendentalinę prielaidą mes surandame nuo­
stabiu būdu paslėptą taip pat filosofų pagrindiniuose
teiginiuose, nors jie ne visada pastebi tai arba patys
sau šito neprisipažįsta. Kad visa atskirų daiktų įvairo­
vė nepašalina rūšies tapatybės, kad įvairias rūšis rei­
kia laikyti tik įvairiais nedaugelio gi mi ni ų apibrė­
žimais, o šias —dar aukštesnių kl asi ų apibrėžimais
ir t. t., kad, vadinasi, reikia ieškoti visų galimų empi­
rinių sąvokų, kiek jos gali būti išvestos iš aukštesnių
ir bendresnių sąvokų, tam tikro sisteminio vienumo,—
tai mokyklinė taisyklė arba loginis principas, be kurio
nebūtų jokio proto taikymo, nes mes iš bendrybės da­
ryti išvadą apie atskirybę galime tik tiek, kiek pagrindu
imamos bendrosios daiktų savybės, kurioms subordinuo­
tos atskiros savybės.
Kad ir gamtoje yra toks vieningumas, šitai filosofai
numato žinomoje mokyklinėje taisyklėje, pagal kurią
pradų (principų) nereikia dauginti be reikalo (entia
praeter necessitatem non esse multiplicanda) 92. Tuo
teigiama, kad pati daiktų prigimtis teikia medžiagą
protu pasiekiamam vienumui, o tariamas begalinis
skirtingumas neturi suturėti mūsų nuo prielaidos, kad
už jo slypi pagrindinių savybių, iš kurių įvairovė gali
būti išvesta tik daugeliu apibrėžimų, vienumas. Nors
šis vienumas yra tik idėja, jo visais laikais ieškota taip
uoliai, kad surasdavo daugiau pagrindo malšinti šį
karštą norą negu jį skatinti. Daug buvo padaryta jau
tuo, kad chemikai (Scheidekünstler) visas druskas su­
gebėjo suskirstyti į dvi pagrindines rūšis —rūgštis ir
šarmus; jie netgi šį skirtingumą bando laikyti tik tos
pačios pagrindinės medžiagos atmaina arba skirtingu
pasireiškimu. Įvairias žemės rūšis (akmenų ir netgi me­
talų medžiagą) chemikai palaipsniui siekė suskirstyti
į tris ir pagaliau į dvi rūšis; tačiau, tuo dar nepasiten-
460 kindami, jie negalėjo nusikratyti minties, kad už šių
skaitiniai.org
atmainų slypi tik viena rūšis ir netgi kad žemei ir
druskoms yra bendras principas. Galbūt būtų galima
manyti, kad tai yra tik proto metodas ekonomijos dė­
lei—kiek tik galima taupyti pastangas —ir hipotetinis
bandymas, kuris, jei pavyksta, kaip tik dėl šio vie­
numo numanytajam aiškinimo pagrindui suteikia tikė­
tinumą. Tačiau tokį egoistinį tikslą labai lengva atskir­
ti nuo idėjos, pagal kurią kiekvienas daro prielaidą,
kad šis protu pasiekiamas vienumas atitinka pačią gam­
tą ir kad čia protas neprašo išmaldos, bet įsako, nors ir
negali apibrėžti šio vienumo ribų.
Jei tarp mums pasitaikančių reiškinių būtų toks di­
delis skirtingumas —nesakau, kad formos (nes šiuo
atžvilgiu jie gali būti vienas į kitą panašūs), bet turi­
nio, t. y. egzistuojančių esybių įvairovės,—jog netgi
įžvalgiausias žmogaus intelektas, juos vieną su kitu
lygindamas, negalėtų surasti nė menkiausio jų panašu­
mo (atvejis, kurį turbūt galima mąstyti), tai loginio gi­
minių dėsnio visai nebūtų ir nebūtų pačios giminės są­
vokos arba kokios nors bendrosios sąvokos; maža to,
nebūtų netgi intelekto, nes jis turi reikalą tik su tokio­
mis sąvokomis. Vadinasi, loginis giminių principas, jei
jis turi būti taikomas gamtai (kurią aš čia suprantu tik
kaip mums duotus objektus), numato transcendentalinį
principą, pagal kurį galimo patyrimo įvairovėje būtinai
tariamas vienarūšiškumas (nors jo laipsnio mes negali­
me nustatyti a priori), nes be jo nebūtų galima jokia
empirinė sąvoka, taigi joks patyrimas.
Loginiam giminių principui, postuluojančiam tapa-
tybę, priešpriešinamas kitas, būtent rūši ų principas,
reikalaujantis daiktų įvairovės ir skirtingumo, nors jie
priklauso tai pačiai giminei, ir intelektui nurodantis
skirtingumui skirti ne mažiau dėmesio negu tapatybei.
Šis (įžvalgumo arba sugebėjimo skirti) pagrindinis tei­
ginys labai apriboja pirmojo sugebėjimo (nuovokos)
lengvabūdiškumą, ir protas čia parodo dvilypį, prieš­
taringą interesą: suinteresuotumą api mt i mi (bend­
rybe) giminių atžvilgiu, o kita vertus, suinteresuotumą
t ur i ni u (apibrėžtumu) rūšių įvairovės atžvilgiu, nes ąq\
skaitiniai.org
intelektas pirmuoju atveju daugį mąsto būtent subor ­
di nuot ą savo sąvokoms, o antruoju atveju jis daugi
juo labiau mąsto ši omi s sąvokomis. Tai pasireiškia
taip pat labai skirtingais gamtininkų mąstymo būdais:
vieni iš jų (daugiausia nusiteikę spekuliatyviai), tarsi ne-
vienarūšiškumo priešai, visada ieško giminės vienumo,
o kiti (daugiausia empiriniai protai) nuolat stengiasi su­
skaidyti gamtą į tokią didelę įvairovę, kad bemaž ne­
tenki vilties apie jos reiškinius spręsti pagal bendruo­
sius principus.
Akivaizdu, kad pastarojo mąstymo būdo pagrindą
sudaro taip pat loginis principas, kurio tikslas —visų
žinių sisteminis pilnumas, kai, pradėdamas nuo giminės,
aš leidžiuosi prie įvairovės, kuri gali glūdėti joje, ir
šitaip stengiuosi išplėsti sistemą, panašiai kaip pirmuo­
ju atveju, kildamas prie giminės, stengiuosi suteikti jai
paprastumą. Juk kaip iš erdvės, kurią materija gali už­
imti, nematyti, kiek ją galima dalyti, lygiai taip pat iš
giminę žyminčios sąvokos nematyti, kiek ją galima
skirstyti. Todėl kiekvienai gi mi nei reikalingos įvai­
rios rūšys, o rūšims —įvairūs porūšiai; ir ka­
dangi tarp pastarųjų nėra tokio, kuris visada vėlgi ne­
turėtų apimties (apimties kaip conceptus communis),
tai visiškai išplėstas protas reikalauja, kad jokia rūšis
nebūtų laikoma žemiausiąja pati savaime, nes, visada
vis dėlto būdama sąvoka, apimančia tik tai, kas įvai­
riems daiktams bendra, ji nevisiškai apibrėžta, taigi ne­
gali būti priskirta tiesiogiai atskiram daiktui, vadinasi,
joje visada turi glūdėti kitos sąvokos, t. y. porūšiai. Šį
specifikacijos dėsnį būtų galima taip išreikšti: entium
varietates non temere esse minuendas.
Bet lengva pastebėti, kad ir šis loginis dėsnis netu­
rėtų prasmės ir pritaikymo, jei jo pagrindo nesudarytų
transcendentalinis s peci f i kaci j os dėsnis, ku­
ris, žinoma, iš daiktų, galinčių būti mūsų objektais,
nereikalauja tikrosios begal ybės skirtingumų at­
žvilgiu, nes tam neteikia dingsties loginis principas, tvir­
tinantis tik loginės apimties ne api br ėž t umą ga-
462 limo skirstymo atžvilgiu; bet vis dėlto jis įpareigoja
skaitiniai.org
intelektą kiekvienai mūsų aptinkamai rūšiai ieškoti po­
rūšių ir kiekvienam skirtingumui —mažesnių skirtingu­
mų. Juk jei nebūtų žemesniųjų sąvokų, tai nebūtų ir
aukštesniųjų. Betgi intelektas viską pažįsta tik sąvoko­
mis: vadinasi, kad ir kiek jis skirstytų, jis niekada ne­
pažįsta vien tik stebiniais, bet visada —žemesnėmis są­
vokomis. Visiškai apibrėžtų reiškinių (o tai galima pa­
siekti tik intelektu) pažinimas reikalauja be pertrūkio
tęsiamos jo sąvokų specifikacijos ir žengimo prie vis
dar išliekančių skirtingumų, nuo kurių rūšies sąvokoje
ir dar labiau—giminės sąvokoje abstrahuojamasi.
Šis specifikacijos dėsnis taip pat negali būti paimtas
iš patyrimo, nes patyrimas niekada negali atskleisti to­
kių tolimų horizontų. Juk empirinė specifikacija greitai
nustoja skyrusi įvairovę, jei nesivadovauja už ją anks­
tesniu transcendentaliniu specifikacijos dėsniu kaip
proto principu, reikalaujančiu ieškoti skirtingumų ir
tarti juos esant netgi tada, jei jutimams jie nepasireiš­
kia. Kad būtų atskleista, jog absorbuojančios dirvos
dar esti įvairios (kalkinės ir rūgščios), reikėjo iš anks­
to turėti proto taisyklę, kuri intelektui kelia uždavinį
ieškoti skirtingumo, tariant gamtą esant tokią turtingą,
kad jų reikia tikėtis. Juk mes ką nors suprantame tik
esant prielaidai, kad gamtoje yra skirtingumų, lygiai
kaip ir esant sąlygai, kad jos objektai patys savaime
vienarūšiai, nes kaip tik to, kas gali būti apimta viena
sąvoka, įvairovė sudaro šios sąvokos taikymą ir inte­
lekto užsiėmimą.
Tad protas parengia intelektui dirvą: 1) įvairovės
vi enar ūš i š kumo aukštesnėse giminėse principu,
2 ) to, kas vienarūšiška, į vai rumo žemesnėse rūšyse
pagrindiniu teiginiu; o sisteminiam vienumui užbaigti
jis prijungia 3) dar visų sąvokų ar t i mumo dėsnį,
kuris reikalauja tolydaus perėjimo nuo vienos rūšies prie
kiekvienos kitos rūšies, laipsniškai didėjant skirtingu­
mui. Juos mes galime vadinti formų vi e na r ūš i š ­
kumo, speci fi kaci j os ir t ol ydumo prin­
cipais. Pastarasis principas atsiranda sujungus du
pirmuosius, kai sisteminis ryšys užbaigtas idėjoje tiek 463
skaitiniai.org
kylant prie aukštesnių giminių, tiek leidžiantis prie že­
mesnių rūšių; juk tada visos įvairovės viena kitai gi­
miningos, nes jos visos atsiranda iš vienintelės aukš­
čiausios giminės per visas išplėstinio apibrėžimo pa­
kopas.
Šių trijų loginių principų sisteminį vienumą galima
padaryti jutimais suvokiamą tokiu būdu. Kiekvieną są­
voką galima laikyti tašku, kuris, kaip stebėtojo požiū­
ris, turi savo horizontą, t. y. tam tikrą daiktų, kuriuos
iš šio taško galima įsivaizduoti ir tarsi apžvelgti, aibę.
Turi egzistuoti galimybė šio horizonto viduje nurodyti
begalinę aibę taškų, iš kurių kiekvienas vėlgi turi savo
siauresnį horizontą, t. y. kiekviena rūšis apima porū­
šius pagal specifikacijos principą, ir loginis horizontas
susideda tik iš mažesnių horizontų (porūšių), o ne iš
taškų, neturinčių jokios apimties (atskirybių). Bet įvai­
riems horizontams, t. y. giminėms, kurie apibrėžiami
tokiu pat sąvokų skaičiumi, galima mintimis nubrėžti
bendrą horizontą, iš kurio kaip iš centro juos visus ga­
lima apžvelgti, ir šis horizontas yra aukštesnė giminė,
ir pagaliau aukščiausioji giminė yra visuotinis ir teisin­
gas horizontas, apibrėžiamas aukščiausiosios sąvokos
požiūriu ir apimantis visą įvairovę kaip gimines, rūšis
ir porūšius.
Prie šio aukščiausiojo požiūrio mane veda vienarū-
šiškumo dėsnis, prie visų žemesnių požiūrių ir didžiau­
sios jų įvairovės —specifikacijos dėsnis. Bet kadangi
dėl to visų galimų sąvokų visoje apimtyje nėra nieko
tuščia, o už šios apimties nėra nieko, tai iš to bendro
horizonto prielaidos ir išsamaus jo skirstymo išplaukia
pagrindinis teiginys: non datur vacuum formarum, t.
y. nėra skirtingų pradinių ir pirmųjų giminių, kurios bū­
tų tarsi izoliuotos ir viena nuo kitos atskirtos (tuščiu tar­
pu), bet visos įvairios giminės yra tik vienintelės aukš­
čiausios ir bendros giminės dalys; o iš šio pagrindi­
nio teiginio išplaukia jo betarpiškas sekmuo: datur con­
tinuum formarum, t. y. visi rūšių skirtingumai vienas
su kitu ribojasi ir leidžia pereiti nuo vieno prie kito ne
464 šuoliu, bet per vis mažesnius skirtingumo laipsnius,
skaitiniai.org
kuriais galima nuo vienos rūšies pereiti prie kitos, žo­
džiu, nėra rūšių ar porūšių, kurie (proto sąvokoje) vie­
nas kitam būtų artimiausi, bet visada dar galimos tar­
pinės rūšys, kurios nuo pirmųjų ir antrųjų skiriasi ma­
žiau negu pastarosios viena nuo kitos.
Vadinasi, pirmasis dėsnis užkerta kelią klaidžiojimui
skirtingų pradinių giminių įvairovėje ir rekomenduoja
vienarūšiškumą; tuo tarpu antrasis dėsnis vėl apriboja
šį polinkį į vieningumą ir reikalauja skirti porūšius,
prieš savo bendrąja sąvoka atsigręžiant į atskirybes.
Trečiasis dėsnis sujungia abu pirmuosius dėsnius, aukš­
čiausioje įvairovėje nurodydamas vienarūšiškumą pa­
laipsniui pereinant nuo vienos rūšies prie kitų, o tai
rodo skirtingų šakų giminingumą, kiek jos visos išaugo
iš vieno kamieno.
Bet šis continui specierum (formarum logicarum)
loginis dėsnis numato transcendentalinį dėsnį (lex con­
tinui in natura), be kurio intelekto taikymas pagal tą
nurodymą atvestų tik į suklydimą, nes jis galbūt pasi­
rinktų kelią, tiesiogiai priešingą gamtai. Vadinasi, šis
dėsnis turi remtis grynaisiais transcendentaliniais, o ne
empiriniais pagrindais. Juk pastaruoju atveju jis pasi­
rodytų vėliau negu sistemos; bet iš tikrųjų jis pirmiau­
sia sukūrė gamtos pažinimo sistemingumą. Už šių dės­
nių neslypi taip pat ketinimai patikrinti juos papras­
čiausiais mėginimais, nors, žinoma, šis ryšys —ten, kur
jis yra,—teikia svarų pagrindą hipotetiškai prasimanytą
vienumą laikyti pagrįstu, tad šie dėsniai naudingi ir
šiuo atžvilgiu; betgi iš jų aiškiai matyti, kad pagrindi­
nių priežasčių skaičiaus ekonomiją, padarinių įvairovę ir
iš čia kylantį gamtos grandžių giminingumą jie laiko
pačiais savaime protingais ir atitinkančiais gamtą, va­
dinasi, šie pagrindiniai teiginiai rekomenduojasi patys
tiesiogiai, o ne tik kaip metodologiniai būdai.
Tačiau lengvai suprantama, kad šis formų tolydu-
mas yra tik idėja, kurią atitinkantis objektas visai
negali būti nurodytas patyrime ne tik dėl to, kad
rūšys gamtoje iš tikrųjų viena nuo kitos atskirtos ir
todėl pačios savaime turi sudaryti quantum discretum 405
skaitiniai.org
(jei laipsniškas vyksmas jų giminingumo atžvilgiu būtų
tolydus, tai tarp dviejų duotųjų rūšių tikrai būtų bega­
lybė tarpinių grandžių, o tai negalima), bet taip
pat ir dėl to, kad mes šiam dėsniui negalime surasti
jokio apibrėžto empirinio taikymo, nes šis dėsnis nenu­
rodo nė mažiausio artimumo požymio, pagal kurį būtų
galima nustatyti, kur ir kokiu mastu turime ieškoti skir­
tingumo laipsnio, bet yra vien tik bendroji nuoroda,
kad mes turime jų ieškoti.
Jei dabar mes pateiktus principus išdėstysime pa­
gal jų tvarką, remdamiesi jų t ai kymu pat yr i ­
ni e, tai sisteminio vi enumo principų eilė bus tur­
būt tokia: į vai rovė, gi mi ni ngumas ir vie­
novė, tačiau kiekvienas iš jų, kaip idėja, imamas
aukščiausiu savo išsamumo laipsniu. Protas numato in­
telektines žinias, kurios pirmiausia taikomos patyrime,
ir ieško jų vienumo pagal idėjas, einančio žymiai to­
liau, negu gali siekti patyrimas. Įvairovės (subordinuo­
tos, nepaisant jos skirtingumų, vienumo principui) gi­
miningumas liečia ne tik daiktus, bet dar labiau —
daiktų savybes ir galias. Todėl jei, pavyzdžiui, planetų
judėjimas patyrimu (dar nevisiškai pasitvirtinusiu)
mums yra duotas kaip judėjimas apskritimu ir mes su­
randame nukrypimų, tai juos tariame esant tame, kas
gali pagal pastovų dėsnį per visus begalinius tarpinius
laipsnius apskritimą keisti į vieną iš šių nukrypstan­
čių orbitų, t. y. tariame, kad neapskritiminiai planetų
judėjimai daugiau ar mažiau artės prie apskritimo sa­
vybių ir sudarys elipsę. Kometos rodo dar didesnį savo
orbitų skirtingumą, nes jos (kiek siekia stebėjimas)
netgi negrįžta apskritimo linija; tačiau mes joms pri­
skiriame skriejimą parabole, kuris vis dėlto giminingas
elipsei, ir jei ilgoji elipsės ašis labiau ištęsta, tai visuo­
se mūsų stebėjimuose skriejimo elipse negalima atskir­
ti nuo skriejimo parabole. Taip mes, vadovaudamiesi tais
principais, prieiname šių orbitų giminių vienumą pagal
jų formą, o dėl to ir jų judėjimų visų dėsnių priežas­
ties vienumą (gravitaciją); iš čia mes paskui plečiame
466 savo užkariavimus ir stengiamės paaiškinti taip pat vi-
skaitiniai.org
sas atmainas ir tariamus nukrypimus nuo tų taisyklių,
remdamiesi tuo pačiu principu; pagaliau prijungiame
netgi daugiau, negu patyrimas kada nors gali patvirtinti,
būtent pagal giminingumo taisykles mes mąstome netgi
hiperbolines kometų orbitas, kuriomis judėdami šie kū­
nai visiškai palieka mūsų Saulės sistemą ir, pereidami
nuo saulės prie saulės, skriedami sujungia tolimesnes
dalis mums begalinės visatos, kurią susieja ta pati ju­
dinančioji jėga.
Šiuose principuose įsidėmėtina ir viena, kas mums
rūpi, yra tai, kad jie atrodo esą transcendentaliniai ir,
nors jie apima tik idėjas sekti empiriniu proto taikymu,
kuriomis šis proto taikymas gali sekti tik tarsi asimp-
totiškai, t. y. tik priartėdamas prie jų, bet niekada jų
nepasiekdamas, vis dėlto jie, kaip aprioriniai sintetiniai
teiginiai, turi objektyvią, tačiau neapibrėžtą reikšmę
ir tinka kaip galimo patyrimo taisyklės, taip pat tikrai
labai sėkmingai taikomi apdorojant patyrimą kaip eu­
ristiniai pagrindiniai teiginiai; tačiau jų transcenden­
talinė dedukcija negali būti įgyvendinta, nes ji idėjų
atžvilgiu visada negalima, kaip buvo anksčiau įrodyta.
Tarp intelekto pagrindinių teiginių transcendentali­
nėje analitikoje mes išskyrėme di nami ni us pa­
grindinius teiginius, kaip vien tik reguliatyvius s te­
taė j i m o principus, skirtingai nuo mat emat i ni ų
pagrindinių teiginių, kurie stebėjimo atžvilgiu konsti-
tutyvūs. Vis dėlto minėtieji dinaminiai dėsniai, žino­
ma, konstitutyvūs pat yr i mo atžvilgiu, nes jie daro
a priori galimas sąvokas, be kurių nėra jokio paty­
rimo. Tuo tarpu grynojo proto principai negali būti
konstitutyvūs netgi empirinių s ąvokų atžvilgiu, nes
joms negali būti jokios atitinkamos juslumo schemos
ir, vadinasi, jos negali turėti objekto in concieto. Bet
jei aš atsisakau tokio empirinio jų, kaip konstitutyvių
pagrindinių teiginių, taikymo, tai kaipgi aš vis dėlto
noriu užtikrinti joms reguliatyvų taikymą ir kartu tam
tikrą objektyvią vertę ir kokią reikšmę gali turėti šis
reguliatyvus taikymas?
skaitiniai.org
Intelektas yra proto objektas lygiai taip pat, kaip
juslumas yra intelekto objektas. Proto uždavinys —vi­
sų galimų empirinių intelekto veiksmų vienumą pada­
ryti sisteminį, panašiai kaip intelektas sąvokomis su­
sieja reiškinių įvairovę ir subordinuoja ją empiriniams
dėsniams. Bet intelekto veiksmai be juslumo schemų —
neapi br ėžt i ; lygiai taip pat pats savaime ne­
api br ėžt as ir pr ot o vi enumas sąlygų,
kuriomis intelektas turi susieti į sistemą savo sąvokas,
ir laipsnio, iki kurio [jis turi tai atlikti], atžvilgiu. Ta­
čiau, nors visiškam visų intelektinių sąvokų sistemi­
niam vienumui s t ebėj i me negalima surasti jokios
schemos, vis dėlto gali ir turi būti duotas tokios sche­
mos anal ogas; šis analogas yra intelektinių žinių
skirstymo ir jungimo į vieną principą maksimumo idė­
ja. Juk tai, kas didžiausia ir absoliučiai užbaigta, galima
mąstyti kaip apibrėžta, nes pašalinamos visos ribojan­
čios sąlygos, teikiančios neapibrėžtą įvairovę. Vadinasi,
proto idėja yra juslumo schemos analogas, skirtumas tik
toks, kad intelektinių sąvokų taikymas proto schemai
yra ne paties objekto pažinimas (kaip kad kategorijas
taikant jų juslumo schemoms), bet tik intelekto viso tai­
kymo sisteminio vienumo taisyklė arba principas. O
kadangi kiekvienas pagrindinis teiginys, a priori nu­
statantis intelektui jo taikymo visišką vienumą, galio­
ja, nors tik netiesiogiai, taip pat ir patyrimo objektams,
tai grynojo proto pagrindiniams teiginiams bus būdin­
gas objektyvus realumas taip pat ir šių objektų atžvil­
giu, tačiau ne tam, kad ką nors juose api brėžt ų, o
tik tam, kad nurodytų būdą, kuriuo empirinis ir api­
brėžtas intelekto taikymas patyrime gali būti visiškai
suderintas su pačiu savimi dėl to, kad jis ki ek ga­
lima l abi au susiejamas su visiško vienumo princi­
pu ir iš jo išvedamas.
Visus subjektyvius pagrindinius teiginius, gautus
ne iš objekto savitumo, o iš proto intereso ryšium su
tam tikru galimu šio objekto pažinimo tobulumu, aš
vadinu proto maksimomis. Antai yra spekuliatyviojo
468 proto maksimos, kurios remiasi vien tik jo spekuliaty-
skaitiniai.org
vilioju interesu, nors ir gali atrodyti, kad jos yra ob­
jektyvūs principai.
Jei grynai reguliatyvūs pagrindiniai teiginiai laiko­
mi konstitutyviais, tai kaip objektyvūs principai jie
gali vienas su kitu nesutarti; bet jei jie laikomi tik
maksi momi s, tai nėra jokio tikro nesutarimo, o
yra tik skirtingas proto interesas, sąlygojantis mąstymo
būdo skirtingumą. Iš tikrųjų protas turi tik vienintelį
interesą, ir ginčas tarp jo maksimų tėra šio intereso pa­
tenkinimo metodų skirtingumas ir abipusis apribojimas.
Taigi vi enam bergždžiai išvedžiojančiam mąsty­
tojui gali vyrauti į vai r ovės (pagal specifikacijos
principą) interesas, o ki t am —vi enumo (pagal
sankaupos principą) interesas. Kiekvienas iš jų tiki,
kad savo sprendinį gavo iš objekto įžvalgos, o grin­
džia jį vis dėlto vien tik didesniu arba mažesniu prisi­
rišimu prie vieno iš šių dviejų pagrindinių teiginių,
kurie remiasi ne objektyviais pagrindais, o tik proto
interesu, ir todėl juos geriau vadinti maksimomis, o ne
principais. Kai aš matau įžvalgius vyrus besiginčijančius
vienas su kitu dėl žmonių, gyvulių arba augalų pobū­
džio, netgi dėl mineralų pasaulio kūnų, kai vieni taria
esant, pavyzdžiui, savitus, kilmės sąlygotus tautinius
charakterius arba ryškius ir paveldimus skirtumus tarp
šeimų, rasių ir t. t., o kiti, priešingai, primygtinai teigia,
kad gamta šiuo požiūriu davė visiškai vienodus prad­
menis ir kad visi skirtingumai priklauso tik nuo išorinių
atsitiktinumų,—tai man pakanka tik atkreipti dėmesį
į objekto pobūdį, kad suprasčiau, jog abiem [besiginči­
jantiems] jis per giliai paslėptas, kad jie galėtų kalbėti
remdamiesi objekto prigimties įžvelgimu. Čia pasireiš­
kia ne kas kita, kaip dvilypis proto interesas, iš kurio
viena pusė ima į širdį viena, o kita pusė —kita arba
apsimeta [kad tai joms rūpi]. Taigi skirtingas maksi­
mas —gamtos įvairovės maksimą ir gamtos vieningu­
mo maksimą —visiškai galima suderinti; bet kol jos
laikomos objektyviomis žiniomis, jos ne tik sukelia
ginčus, bet ir sudaro kliūtis, ilgam sulaikančias tiesą, 469
skaitiniai.org
kol nebus surasta .priemonė suvienyti priešingus inte­
resus ir tuo patenkinti protą.
Tas pat yra su tvirtinimu arba užgineijimu tokio
garsaus, Leibnico įvesto į apyvartą ir Bonės93 puikiai
paremto sukurtųjų būtybių t ol ydaus l ai ps ni š ­
kumo dėsnio, kuris yra ne kas kita, kaip sekimas proto
interesu grindžiamu pagrindiniu teiginiu apie arti­
mumą; juk gamtos stebėjimas ir jos sąrangos įžvelgi­
mas visai negali teikti šio dėsnio kaip objektyvaus tvir­
tinimo. Sukurtųjų būtybių laipsniškumo pakopos, ku­
rias mums gali teikti patyrimas, viena nuo kitos yra per
daug toli, ir mūsų tariamai maži skirtingumai pačioje
gamtoje paprastai yra tokios plačios prarajos, kad pa­
našiais stebėjimais visai negalima pasikliauti kaip gam­
tos tikslais (ypač dėl didžiulės daiktų įvairovės, kurio­
je visada turi būti lengva surasti tam tikrų panašumų
ir suartėjimų). Tuo tarpu metodas, kuriuo gamtoje rei­
kia ieškoti tvarkos pagal tokį principą, ir maksima, pa­
gal kurią tokia tvarka laikoma turinčia pagrindą gam­
toje apskritai, nors ir neaišku, kur ir kokiu mastu, yra,
žinoma, teisėtas ir puikus reguliatyvusis proto princi­
pas; bet kaip toks, jis eina taip toli, kad patyrimas ar
stebėjimas negali jam prilygti, tačiau jis nieko ne­
apibrėžia, o tik nurodo kelią į sisteminį vienumą.

APIE NATŪRALIOS ŽMOGAUS PROTO DIALEKTIKOS

GALUTINĮ TIKSLĄ
Grynojo proto idėjos pačios savaime niekada negali
būti dialektinės, tiktai netikęs jų taikymas sąlygoja tai,
kad jos sukelia apgaulingą regimybę; juk šios idėjos
mums duotos mūsų proto prigimties, ir pačiame šiame
mūsų spekuliacijos visų teisių ir pretenzijų aukščiau­
siajame tribunole negali glūdėti pradiniai suklydimai
bei fikcijos. Vadinasi, reikia tarti, kad natūralioje mū­
sų proto predispozicijoje idėjoms būdinga gera ir
tikslinga paskirtis. O gudreivų minia —kaip įprasta —
šaukia apie beprasmybes bei prieštaravimus ir plūsta
470 vyriausybę, kurios giliausių planų ji negali perprasti ir
skaitiniai.org
kurios palankiai įtakai ji pati turi būti dėkinga už savo
išlikimą ir netgi kultūrą, įgalinančią ją peikti ir smerk­
ti šią vyriausybę.
Jokios apriorinės sąvokos negalima vartoti patiki­
mai, neatlikus jos transcendentalinės dedukcijos. Gry­
nojo proto idėjos, tiesa, neleidžia tokios dedukcijos,
kokia atliekama su kategorijomis; bet jei jos turi turėti
bent kokį, nors tik neapibrėžtą, objektyvų reikšmingu­
mą ir nebūti tik tušti minties kūriniai (entia rationis
ratiocinantis), tai turi būti visiškai galima jų dedukcija,
net tarus, kad ji žymiai skiriasi nuo tos dedukcijos, ku­
rios galima imtis kategorijų atžvilgiu. Tuo užbaigiamas
grynojo proto kritinis darbas, ir to mes dabar imsimės.
Yra didelis skirtumas tarp to, ar mano protui kas
nors duota t i esi og kaip obj ekt as, ar tik kaip
obj ekt as i dėj oj e. Pirmuoju atveju mano sąvo­
kų tikslas —apibrėžti objektą, antruoju atveju tai iš
tikrųjų tėra schema, kurioje tiesiogiai, netgi hipotetiš­
kai neduotas joks objektas, bet kuri skirta tik tam, kad
kitus objektus, kaip sudarančius sisteminį vienumą,
mums pateiktų per santykį su šia idėja, taigi netiesio­
giai. Antai aš teigiu, kad aukščiausiosios inteligencijos
sąvoka yra tik idėja, t. y. šios sąvokos objektyvų rea­
lumą turi sudaryti ne tai, kad ji tiesiogiai susijusi su
objektu (nes tokia reikšme mes negalėtume pateisinti
jos objektyvaus galiojimo); ji yra tik pagal didžiausio
proto vienumo sąlygas sutvarkyta daikto apskritai są­
vokos schema, skirta tik išsaugoti didžiausiam sistemi­
niam vienumui empiriniame mūsų proto taikyme, nes
mes patyrimo objektą tarsi išvedame iš šios idėjos įsi­
vaizduojamo objekto kaip iš jo pagrindo arba prie­
žasties. Tada, pavyzdžiui, sakoma, kad pasaulio daiktai
turi būti traktuojami taip, t a r yt um jie savo egzista­
vimą gautų iš aukščiausiosios inteligencijos. Taigi idėja
iš esmės yra tik euristinė, o ne parodomoji sąvoka, ir
ji rodo ne objekto savybes, bet kaip mes, juo vadovau­
damiesi, turime i eškot i patyrimo objektų apskritai
savybių ir ryšio. Tad jei galima parodyti, kad trejopos 47 1
skaitiniai.org
transcendentalinės -idėjos (psichologinė, kos­
mol ogi nė ir teologinė), nors tiesiogiai nesusi-
jusios su jokiu jas atitinkančiu objektu ir jo api br ė­
žimu, vis dėlto, tarus esant tokį obj ekt ą i d ė j o-
j e, kaip viso proto empirinio taikymo taisyklės, suteikia
sisteminį vienumą ir visada išplečia patyrimu pa­
grįstą pažinimą, bet niekada negali jam prieštarauti,—
tai veikti pagal tokias idėjas yra būtina proto mak­
sima. Tai ir yra visų spekuliatyviojo proto idėjų trans­
cendentalinė dedukcija —ne kaip mūsų pažinimo
išplėtimo didesniam skaičiui objektų, negu gali teikti pa­
tyrimas, kons t i t ut yvi ų principų, bet kaip įvairovės
sisteminio vienumo r egul i at yvi ųj ų principų em­
piriniame pažinime apskritai, kuris dėl to savo ribose
tampa labiau išplėtotas ir patikslintas, negu būtų ga­
lima pasiekti be tokių idėjų, vien tik taikant intelekto
pagrindinius teiginius.
Tai aš noriu paaiškinti. Sekdami minėtomis idėjomis
kaip principais, mes siekiame, pirma, (psichologijo­
je) visus mūsų sielos reiškinius, veiksmus ir suvokimus
taip susieti, vadovaudamiesi vidiniu patyrimu, t ary­
t um siela būtų paprasta substancija, kuri, būdama
asmeniškai tapati, pastoviai egzistuoja (bent jau gy­
venime), tuo tarpu jos būviai, su kuriais kūno būviai
susiję tik kaip išorinės sąlygos, nuolat kinta. Antra,
(kosmologijoje) mes turime ir vidinių, ir išorinių gam­
tos reiškinių sąlygas pasekti tokiu niekada negalimu
užbaigti tyrimu, t a r yt um jis pats savaime būtų be­
galinis ir neturėtų pirmojo arba aukščiausiojo nario;
nors tuo mes neneigiame už visų reiškinių [egzistuojant]
galimus vien tik mąstyti pirmuosius jų pagrindus, tačiau
niekada negalime jais naudotis aiškindami gamtą, nes
jų visai nežinome. Pagaliau trečia, (teologijos at­
žvilgiu) visa, kas tik gali priklausyti galimo patyrimo
ryšiui, mes turime traktuoti taip, t ar yt um galimas
patyrimas sudarytų absoliutų, bet visiškai priklausomą
ir jutimais suvokiamo pasaulio viduje vis dar sąlygotą
vienumą, betgi kartu taip, tarytum visų reiškinių visu-
472 ma (pats jutimais suvokiamas pasaulis) turėtų už savo
skaitiniai.org
apimties vienintelį aukščiausią ir visiškai pakankamą
pagrindą, būtent tarytum savarankišką, pradinį ir kūry­
binį protą, kurio atžvilgiu mes taip nukreipiame visą
savo proto labiausiai išplėstą empirinį taikymą, t a-
ryt um patys objektai atsirastų iš to bet kurio proto
pirmavaizdžio. Tai reiškia, kad vidinius sielos reiški­
nius reikia išvesti ne iš paprastos mąstančios substanci­
jos, bet vieną iš kito pagal paprastos esybės idėją; pa­
saulio tvarkos ir jo sisteminio vienumo neturime išvesti
iš aukščiausiosios inteligencijos, bet turime iš išmintin-
giausiosios priežasties paimti taisyklę, pagal kurią rei­
kia geriausiai taikyti protą jo paties patenkinimui, su­
siejant pasaulyje priežastis ir padarinius.
Tad niekas mums nekliudo šias idėjas l ai kyt i
objektyviomis ir jas hipostazuoti, išskyrus tik kosmolo­
ginę idėją, kurioje protas patenka į antinomiją, jei jis
nori ją įgyvendinti (psichologinėje ir teologinėje idėjo­
se antinomijos nėra). Juk jose nėra prieštaravimo;
tai kaipgi kas nors galėtų ginčyti jų objektyvų realu­
mą, jei apie jų galimybę tiek pat mažai žino, kad jas
neigtų, kaip ir mes, kad jas tvirtintume. Vis dėlto kad
ką nors priimtume, dar nepakanka nesutikti jokios po­
zityvios kliūties, ir mums negali būti leista kaip tikrus
ir apibrėžtus objektus įvesti mintimi sukuriamas esy­
bes, išeinančias už visų mūsų sąvokų ribų, nors joms
ir neprieštaraujančias, ir tai daryti remiantis tik pa­
sitikėjimu spekuliatyviuoju protu, mielai užbaigiančiu
savo darbą. Vadinasi, pačios savaime jos negali būti
priimtos, bet turi turėti realią reikšmę tik kaip bet ko­
kio gamtos pažinimo sisteminio vienumo reguliatyviojo
principo schema, taigi jos turi būti imamos pagrindu
tik kaip tikrų daiktų analogai, o ne kaip tikri daiktai
patys savaime. Iš idėjos objekto mes pašaliname sąly­
gas, kurios apriboja mūsų intelektines sąvokas, bet ku­
rios tik ir teikia mums galimybę turėti apibrėžtą kurio
nors daikto sąvoką. Ir štai mes mąstome kažką, kieno
sąvokos —kas tai yra pats savaime —visai neturime,
bet kieno santykį su reiškinių visuma mes vis dėlto 473
skaitiniai.org
mąstome kaip analogišką tam santykiui, kuris yra tarp
reiškinių.
Tad jei mes tariame esant tokias idealias esybes, tai
iš esmės neišplečiame savo pažinimo už galimo paty­
rimo objektų ribų, bet tik pastarojo empirinį vienumą
išplečiame sisteminiu vienumu, kurio schemą mums tei­
kia idėja; taigi ši schema galioja ne kaip konstitutyvu-
sis, o tik kaip reguliatyvusis principas. Juk tuo, kad mes
numatome daiktą atitinkančią idėją, kažką arba tikrą
esybę, mes dar neteigiame, kad savo daiktų pažinimą
norime išplėsti transcendentinėmis sąvokomis; juk ši
esybė imama pagrindu tik idėjoje, o ne pati savaime,
taigi tik išreikšti sisteminiam vienumui, kuriuo mes tu­
rime vadovautis empiriniame proto taikyme, tačiau vi­
sai nesprendžiant, koks yra šio vienumo pagrindas arba
vidinis savitumas tokios esybės, nuo kurios kaip nuo
priežasties priklauso šis vienumas.
Taigi transcendentalinė ir vienintelė apibrėžta Die­
vo sąvoka, kurią mums teikia grynai spekuliatyvusis
protas, tiksliausia prasme yra d e i s t i n ė sąvoka, t. y.
protas mums neteikia netgi tokios sąvokos objektyvios
reikšmės, bet teikia tik idėją kažko, kuo grindžiamas
visos empirinės realybės aukščiausiasis ir būtinas vie­
numas ir ką mes galime mąstyti ne kitaip, kaip pagal
analogiją su tikra substancija, kuri, pagal proto dės­
nius, būtų visų daiktų priežastis,—jei mes šią priežastį
visur ketiname mąstyti kaip atskirą objektą ir nenori­
me, pasitenkinę tik proto reguliatyviojo principo idėja,
geriau nepaisyti visų mąstymo sąlygų užbaigtumo kaip
žmogaus intelektui neaprėpiamo dalyko, o tai negali
būti suderinama su mūsų pažinimo užbaigto sisteminio
vienumo, kuriam protas bent nenustato jokių ribų, sie­
kimu.
Todėl jei aš tariu esant dieviškąją esybę, tai aš, tie­
sa, neturiu nei jokios jos aukščiausiojo tobulumo vidi­
nės galimybės, nei jos egzistavimo būtinumo sąvokos,
bet tada vis dėlto galiu patenkinamai atsakyti į visus
klausimus, susijusius su atsitiktinumu, ir protui galiu
474 suteikti visišką pasitenkinimą ieškomo didžiausio vie-
skaitiniai.org
numo jo empiriniame taikyme atžvilgiu, tačiau ne pa­
čios šios prielaidos atžvilgiu. Tai įrodo, kad ne įžvalga,
bet proto spekuliatyvusis interesas suteikia jam teisę
remtis taip toli už jo srities esančiu tašku, kad savo ob­
jektus tirtų kaip tam tikrą užbaigtą visumą.
Čia atsiskleidžia mąstymo būdo skirtingumas, esant
tai pačiai prielaidai,—pakankamai subtilus, tačiau labai
svarbus transcendentalinėje filosofijoje. Aš galiu turėti
pakankamą pagrindą ką nors priimti santykiškai (sup­
positio relativa), tačiau neturėdamas teisės priimti tai
besąlygiškai (suppositio absoluta). Šis skyrimas svarbus,
jei kalbama tik apie reguliatyvųjį principą, kurio būti­
numą, tiesa, mes pažįstame patį savaime, bet šio būti­
numo šaltinio nepažįstame ir jam pripažįstame aukš­
čiausiąjį pagrindą tik tuo tikslu, kad apibrėžčiau mąs­
tytume principo visuotinumą, kaip, pavyzdžiui, kai aš
mąstau esybę egzistuojančią, atitinkančią tik idėją, bū­
tent transcendentalinę idėją. Juk aš niekada negaliu
priimti šio daikto egzistavimo paties savaime, nes tam
nepakankamos sąvokos, kuriomis aš galiu kokį nors ob­
jektą mąstyti sau apibrėžtą, ir mano sąvokų objekty­
vios reikšmės sąlygas pašalina pati idėja. Realybės,
substancijos, priežastingumo, netgi egzistavimo būti­
numo sąvokos už taikymo, kurio atžvilgiu jos empirinį
objekto pažinimą daro galimą, neturi jokios reikšmės,
kuri apibrėžtų kurį nors objektą. Vadinasi, jos, tiesa,
gali būti taikomos aiškinti daiktų galimybei jutimais
suvokiamame pasaulyje, bet ne aiškinti pači os vi­
sat os galimybei, nes šis aiškinimo pagrindas turėtų
būti už pasaulio, taigi negalėtų būti galimo patyrimo
objektas. Vis dėlto aš galiu tarti tokią negalimą supras­
ti esybę —grynosios idėjos objektą —jutimais suvokia­
mo pasaulio atžvilgiu, bet ne kaip egzistuojančią pačią
savaime. Juk jei mano proto kuo plačiausio empirinio
taikymo pagrindą sudaro idėja (sistemiškai užbaigto vie­
numo, apie kurį aš netrukus kalbėsiu apibrėžčiau), ku­
ri pati savaime niekada negali būti atvaizduota patyri­
me adekvačiai, nors ji neišvengiamai būtina empiriniam
vienumui priartinti prie kaip galima aukštesnio laips- 475
skaitiniai.org
niof—tai aš ne tik' turėsiu teisę, bet ir būsiu priverstas
realizuoti šią idėją, t. y. tarti jai esant tikrą objektą, ta­
čiau tik kaip kažką apskritai, kas pats savaime man
visai nežinomas ir kam aš tik kaip to sisteminio vienu­
mo pagrindui priskiriu šio vienumo atžvilgiu tokias sa­
vybes, kurios analogiškos intelektinėms sąvokoms em­
piriniame taikyme. Vadinasi, pagal analogiją su realu­
mais pasaulyje, su substancijomis, priežastingumu ir
būtinumu aš mąstau tam tikrą esybę, kuriai visa tai to­
buliausiai būdinga, ir kadangi ši idėja remiasi tik mano
protu, tai šią esybę aš galiu mąstyti kaip s ava r a n­
ki šką protą, kuris dėl idėjų didžiausios harmoni­
jos ir vienumo yra visatos priežastis. Taigi aš visas
idėją apribojančias sąlygas palieku nuošalyje tiktai tam,
kad, pasitelkęs tokį pirminį pagrindą, padaryčiau galimą
visatos įvairovės sisteminį vienumą ir dėl šio vienu­
mo—kuo didžiausią empirinį proto taikymą, nes visus
ryšius aš traktuoju taip, t ar yt um jie būtų potvar­
kiai aukščiausiojo proto, kurio tik blanki kopija yra
mūsų protas. Tad aš mąstau sau šią aukščiausiąją esy­
bę vien tik sąvokomis, kurios taikomos iš esmės tik ju­
timais suvokiamame pasaulyje; bet kadangi tą transcen­
dentalinę prielaidą aš taikau tik santykiškai, būtent kad
ji turi teikti kuo didžiausio patyrimo vienumo substra­
tą, tai esybę, kurią aš skiriu nuo pasaulio, puikiausiai
galiu mąstyti priskirdamas jai vien tik jutimais suvo­
kiamam pasauliui priklausančias savybes. Juk aš visai
nereikalauju ir neturiu teisės reikalauti, kad šis mano
idėjos objektas būtų pažintas pagal tai, kas jis gali būti
pats savaime, nes tam aš neturiu jokių sąvokų, ir netgi
realumo, substancijos, priežastingumo, maža to, egzista­
vimo būtinumo sąvokos praranda bet kokią reikšmę ir
tampa sąvokų be jokio turinio tuščiais pavadinimais,
jei aš išdrįstu išeiti jomis už jutimų srities. Aš sau mąs­
tau tik esybės, kuri pati savaime man visai nežinoma,
santykį su visatos didžiausiu sisteminiu vienumu vien
tik tam, kad ją padaryčiau kuo didžiausio mano proto
476 taikymo reguliatyviojo principo schema.
skaitiniai.org
Jei mes dabar pažvelgsime į mūsų idėjos transcen­
dentalinį objektą, tai pamatysime, kad mes negalime tar­
ti jį esant pat į savai me tikrą pagal realumo, sub­
stancijos, priežastingumo ir kitas sąvokas, nes šios
sąvokos visai netaikomos tam, kas visiškai skirtinga
nuo jutimais suvokiamo pasaulio. Vadinasi, proto numa­
tymas esant aukščiausiąją esybę kaip aukščiausią prie­
žastį mąstomas tik santykiškai, siekiant jutimais suvo­
kiamo pasaulio sisteminio vienumo, ir tėra kažkas idė­
joje, apie ką mes neturime jokio supratimo, kas tai yra
pat s savaime. Tuo paaiškintina ir tai, kodėl mes,
būdami reikalingi pačios savaime būt i nos pirminės
esybės idėjos to, kas jutimams duotas kaip egzistuojan­
tis, atžvilgiu, vis dėlto niekada negalime turėti jokios
šios esybės ir jos absoliutaus būt i numo sąvokos.
Dabar mes galime akivaizdžiai parodyti visos trans­
cendentalinės dialektikos rezultatą ir tiksliai apibrėžti
grynojo proto idėjų, kurios tik dėl nesusipratimo ir ne­
apdairumo tampa dialektinės, galutinį tikslą. Iš tikrųjų
grynasis protas užimtas tik pačiu savimi ir negali turėti
jokio kito užsiėmimo, nes jam pateikiami ne objektai
patyrimu pagrįstos sąvokos vienumui, bet intelektinės
žinios proto sąvokų vienumui, t. y. ryšio pagal tam tik­
rą principą vienumui. Protu pasiekiamas vienumas yra
sistemos vienumas, ir šis sisteminis vienumas pasitar­
nauja protui ne objektyviai kaip pagrindinis teiginys,
taikomas objektams, bet subjektyviai kaip maksima,
taikoma visam galimam empiriniam objektų pažinimui.
Vis dėlto sisteminis ryšys, kurį protas gali teikti empi­
riniam intelekto taikymui, ne tik padeda išplėsti šį
taikymą, bet taip pat kartu patvirtina jo teisingumą;
tokio sisteminio vienumo principas yra taip pat ir ob­
jektyvus, bet neapibrėžtai (principium vagum), ne kaip
konstitutyvus principas kam nors apibrėžti jo tiesio­
ginio objekto atžvilgiu, o tik kaip reguliatyvus pagrin­
dinis teiginys ir maksima skatinti ir stiprinti iki bega­
lybės (neapibrėžtai toli) empiriniam proto taikymui, at­
veriant naujus kelius, kurių intelektas nežino, ir nieka­
da nė kiek neprieštaraujant empirinio taikymo dėsniams. 477
skaitiniai.org
Bet protas šį sisteminį vienumą gali mąstyti ne ki­
taip, kaip savo idėjai kartu pateikdamas objektą, kuris
tačiau negali būti duotas jokiu patyrimu, nes patyrimas
niekada neteikia tobulo sisteminio vienumo pavyzdžio.
Ši protu sukurta esybė (ens rationis ratiocinatae), tiesa,
yra tik idėja ir todėl ne priimama besąlygiškai ir pat i
savai me kaip kažkas tikra, bet imama pagrindu tik
problemiškai (nes mes šios esybės negalime prieiti
intelektinėmis sąvokomis), kad visi jutimais suvokiamo
pasaulio daiktų ryšiai būtų traktuojami taip, t ar y­
t um jų pagrindas glūdėtų šioje protu sukurtoje esy­
bėje, tačiau tik siekiant tuo pagrįsti sisteminį vienumą,
kuris protui būtinai reikalingas, o empiriniam intelekti­
niam pažinimui visais atžvilgiais naudingas ir niekada
negali jam kliudyti.
Šios idėjos reikšmė iš karto neteisingai suprantama,
kai ji laikoma tvirtinimu arba bent jau prielaida apie
tikrą daiktą, kuriam būtų priskiriamas sisteminės pasau­
lio sąrangos pagrindas; veikiau lieka visai atviras klau­
simas, koks yra šis mūsų sąvokoms neprieinamas sąran­
gos pagrindas pats savaime, ir idėja nustatoma tik kaip
požiūris, kuriuo remiantis tik ir galima paskleisti tą pro­
tui tokį esminį ir intelektui tokį naudingą vienumą; žo­
džiu, šis transcendentalinis daiktas yra tik schema to
reguliatyviojo principo, kuriuo protas —kiek tai nuo
jo priklauso —sisteminį vienumą išplečia visam paty­
rimui.
Pirmasis tokios idėjos objektas esu aš pats, laikomas
vien tik mąstančiąja prigimtimi (siela). Jei aš noriu
atskleisti savybes, kurios būdingos mąstančiai esybei
pačiai savaime, tai aš turiu kreiptis į patyrimą, ir netgi
visas kategorijas aš šiam objektui galiu taikyti tik tiek,
kiek jų schema duota jusliniu stebėjimu. Tačiau taip
aš niekada nepasieksiu visų vidinio jutimo reiškinių
sisteminio vienumo. Tad vietoj patyrimu pagrįstos są­
vokos (to, kas iš tikrųjų yra siela), kuri negali toli mūsų
nuvesti, protas ima bet kokio mąstymo empirinio vienu­
mo sąvoką ir, šį vienumą mąstydamas kaip besąlygišką
478 ir pradinį, sukuria iš jo proto sąvoką (idėją) paprastos
skaitiniai.org
substancijos, kuri, pati savaime nekintanti (asmeniškai
tapati), bendrauja su už jos esančiais kitais tikrais daik­
tais; žodžiu, protas sukuria paprastos savarankiškos in­
teligencijos sąvoką. Bet kartu jis turi prieš akis ne ką
kita, kaip sielos reiškinių aiškinimo sisteminio vienumo
principus, būtent: visus apibrėžtumus laikyti esančiais
vieningame subjekte, visas jėgas —kiek tai įmanoma,
išvestomis iš vieningos pagrindinės jėgos, bet kurį pa­
kitimą—priklausančiu prie tos pačios pastovios esy­
bės būvių ir visus r ei š ki ni us erdvėje įsivaizduoti
visiškai skirtingus nuo mąst ymo veiksmų. Tas
substancijos paprastumas ir kita turėjo būti tik schema
šiam reguliatyviajam principui, ir visai nedaroma prie­
laida, kad ji esanti tikrasis sielos savybių pagrindas.
Juk šios savybės gali remtis ir visai kitais pagrindais, ku­
rių mes visai nežinome; net jei mes šias savybes besą­
lygiškai priskirtume sielai, tai vis tiek šiais priimtais
predikatais mes iš esmės negalėtume pažinti sielos pa­
čios savaime, nes jie sudaro tik idėją, kuri visai negali
būti pateikta in concreto. Tokia psichologinė idėja gali
būti naudinga, jei tik vengiama ją laikyti kuo nors dau­
giau, kaip tik idėja, t. y. jei ji laikoma galiojančia tik
sisteminio proto taikymo mūsų sielos reiškiniams atžvil­
giu. Juk tada kūniškų reiškinių empiriniai dėsniai, kurie
yra visai kitokio pobūdžio, neįsimaišo aiškinant tai, kas
priklauso vien tik vi di ni am j ut i mui ; tada neke­
liamos lengvabūdiškos hipotezės apie sielos sukūrimą,
sunaikinimą ir atgimimą ir pan.; vadinasi, šis vidinio ju­
timo objektas traktuojamas kaip visiškai grynas ir
nesumaišytas su kitokios rūšies savybėmis, be to, proto
tyrimas dar nukreipiamas taip, kad, kiek tai Įmanoma,
aiškinimo pagrindai šiame subjekte būtų suvesti į vie­
nintelį principą; visa tai pasiekiama geriausiai, netgi
vien tik ir išimtinai tokia schema, tarytum šis subjek­
tas būtų tikra esybė. Psichologinė idėja ir negali reikšti
ko nors kita, išskyrus reguliatyviąją sąvokos schemą.
Juk jei aš klausčiau, ar siela pati savaime ne dvasinės
prigimties, tai šis klausimas neturėtų jokios prasmės,
nes tokia sąvoka aš pašalinu ne tik kūniškąją prigimtį, 47g
skaitiniai.org
bet ir apskritai bet kokią prigimtį, t. y. visus bet kokio
galimo patyrimo predikatus, taigi visas sąlygas, įgali­
nančias tokiai sąvokai mąstyti objektą, tuo tarpu tik
ten, kur šios sąlygos yra, galima sakyti, kad sąvoka tu­
ri prasmę.
Antroji grynojo spekuliatyviojo proto idėja yra pa­
saulio apskritai sąvoka. Juk gamta iš esmės yra vienin­
telis mums duotas objektas, kurio atžvilgiu protui rei­
kalingi reguliatyvūs principai. Ši gamta —dvilypė: ji
yra arba mąstanti, arba kūniška. Kad mąstytume vien
tik kūniškąją gamtą pagal jos vidinę galimybę, t. y.
apibrėžtume kategorijų taikymą jai, mums nereikalinga
idėja, t. y. už patyrimo ribų išeinantis vaizdinys; kū­
niškosios gamtos atžvilgiu ir negalima jokia idėja, nes
joje mums vadovauja vien tik juslinis stebėjimas, o ne
taip, kaip psichologinėje pagrindinėje sąvokoje (Aš),
kurioje a priori glūdi tam tikra mąstymo forma, bū­
tent mąstymo vienumas. Vadinasi, grynajam protui
mums lieka tik gamta apskritai ir jos sąlygų išsamumas
pagal tam tikrą principą. Šių sąlygų eilių absoliutus
totalumas išvedant jų narius yra idėja, kuri empirinia­
me proto taikyme, tiesa, niekada negali visiškai reali­
zuotis, bet vis dėlto pasitarnauja kaip taisyklė, kuria
mes turime vadovautis tokių eilių atžvilgiu, būtent aiš­
kindami duotus reiškinius (leidžiantis arba kylant) taip,
t ar yt um eilė pati savaime būtų begalinė, t. y. in in­
definitum; bet ten, kur pats protas laikomas apibrėžian-
čiąja priežastimi (laisvėje), taigi praktiniuose principuo­
se, mes turime elgtis taip, tarytum prieš mus būtų ne
jutimų objektas, o grynojo intelekto, kur sąlygos gali
būti numatomos jau ne reiškinių eilėje, bet už jos, ir
būvių eilę galima traktuoti taip, t ar yt um ji prasi­
dėtų tiesiogiai (dėl galimos vien tik mąstyti priežas­
ties). Visa tai įrodo, jog kosmologinės idėjos tėra regu­
liatyvūs principai ir gana toli nuo to, kad tarsi konstitu-
tyviai nustatytų šių eilių tikrąjį totalumą. Visa kita
galima surasti skyriaus apie grynojo proto antinomiją ati-
480 tinkamoje vietoje.
skaitiniai.org
Trečioji grynojo proto idėja, kurioje glūdi tik san­
tykinė prielaida apie esybę kaip visų kosmologinių ei­
lių vieningą ir visiškai pakankamą priežastį, yra proto
Di evo sąvoka. Mes neturime nė mažiausio pagrindo
besąlygiškai pripažinti šios idėjos objektą (tarti, kad
jis egzi st uoj a pats savaime); juk kas gali
mus paskatinti arba bent duoti teisę tikėti ar tvirtinti
esant pasižyminčią aukščiausiu tobulumu ir savo pri­
gimtimi besąlygiškai būtiną esybę, remiantis tik jos
sąvoka, jei nebūtų pasaulio, kurio atžvilgiu tik ir gali
būti būtina ši prielaida; čia aiškiai matyti, kad tokios
esybės idėja, lygiai kaip ir visos spekuliatyviosios idė­
jos, negali pasakyti nieko daugiau, o tik tai, kad pro­
tas įsako visus pasaulio ryšius traktuoti pagal sistemi­
nio vienumo principus, taigi taip, t ar yt um jie visi
būtų kilę iš vienintelės visa apimančios esybės kaip
aukščiausios ir visiškai pakankamos priežasties. Iš to
aišku, kad čia proto tikslas gali būti ne kas kita, kaip jo
paties formali taisyklė išplečiant savąjį empirinį taiky­
mą, o visai ne išplėtimas už bet kur i ų empi r i ­
nio t ai kymo ribų; vadinasi, šioje idėjoje nesly­
pi joks į galimą patyrimą nukreipto proto konstituty-
vus principas.
Aukščiausias formalus vienumas, pagrįstas vien tik
proto sąvokomis, yra t i ks l i ngas daiktų vienumas,
ir spekuliatyvusis proto interesas verčia visą pasaulio
architektoniką traktuoti taip, tarytum ji būtų kilusi iš
aukščiausiojo proto ketinimo. Toks principas kaip tik
atveria mūsų protui, taikomam patyrimo sričiai, visai
naują perspektyvą —pasaulio daiktus susieti pagal te­
leologinius dėsnius ir tuo pasiekti jų didžiausią sis­
teminį vienumą. Vadinasi, aukščiausiosios inteligenci­
jos, kaip visatos vienintelės priežasties, prielaida, bet,
žinoma, tik idėjoje, visada gali būti protui naudinga ir
niekada negali jam pakenkti. Juk jei Žemės formos (ap­
valios, tačiau šiek tiek suplokštintos*), kalnų ir jūrų
* Nauda, kurią teikia Žemės apvalumas, yra pakankamai žino­
ma; tačiau nedaugelis žino, jog vien tik jos, kaip steroido, suplokš-
tėjimas kliudo tam, kad žemynų išsikišimai arba taip pat ir mažiau-
skaitiniai.org
ir t. t. atžvilgiu mes iš anksto tariame esant tik išmin­
tingus kūrėjo ketinimus, tai, šiuo keliu eidami, galime
padaryti daug atradimų. Jei tik ši prielaida mums bus
vien tik r e gul i a t yvus i s principas, tai netgi klai­
da negali mums pakenkti. Juk iš klaidos bet kokiu at­
veju gali išplaukti tik tai, kad ten, kur mes tikėjomės
esant teleologinį ryšį (nexus finalis), randamas tik me­
chaninis arba fizikinis ryšys (nexus effectivus), ir todėl
mes tokiu atveju turime vienu vienumu mažiau, bet
empiriškai taikomas protu pasiekiamas vienumas nepa­
žeidžiamas. Šis kliuvinys netgi apskritai negali paliesti
paties dėsnio jo bendrąja ir teleologine reikšme. Juk
jei anatomas gali būti kaltinamas klaida, jeigu jis su
tam tikru tikslu susieja kokį nors gyvulio kūno organą,
nors galima aiškiai parodyti, kad jis iš to tikslo neiš­
plaukia, tai vis dėlto visiškai negalima kokiu nors at­
veju įrodyti, jog koks nors gamtos įrenginys —
kad ir koks jis būtų —visiškai neturi jokio tikslo. Todėl
taip pat ir fiziologija (gydomoji) taip išplečia savo labai
ribotą empirinį organinio kūno sandaros tikslų žinoji­
mą, priimdama pagrindinį teiginį, duotą vien tik gry­
nojo proto, kad joje drąsiai ir kartu pritariant visiems
nusimanantiems žmonėms daroma prielaida, jog gyvu­
lyje viskas teikia naudą ir turi tikslą; ši prielaida, jei
ji laikoma konstitutyvia, eina daug toliau, negu mums
gali suteikti teisę eiti ligšiolinis stebėjimas; iš to matyti,
kad ji yra ne daugiau kaip reguliatyvusis proto princi­
pas, skirtas pasiekti aukščiausiam sisteminiam vienu­
mui per aukščiausiosios pasaulio priežasties tikslingo
kauzalumo idėją, t a r yt um ši priežastis, kaip aukš­
čiausioji inteligencija, būtų viso ko priežastis pagal iš­
mintingiausią sumanymą.
Bet jei mes atsisakome šios idėjos apribojimo gry­
nai reguliatyviu taikymu, tai protas įvairiais būdais pa-
si, galbūt žemės drebėjimo iškelti kalnai nuolat ir, ko gera, per
trumpą laiką žymiai pastūmėtų Žemės ašį; Žemės iškilimas ties
ekvatoriumi yra toks didžiulis kalnas, kad jokio kito kalno įsisiū­
bavimas niekada negali pastebimai iškreipti jos padėties ašies at­
žvilgiu. Vis dėlto šį išmintingą įrenginį mes nedvejodami aiškina-
482 me anksčiau buvusios skystos Žemės masės pusiausvyra.
skaitiniai.org
tenka į suklydimus, tada apleidžia patyrimo, kuriame
turi glūdėti jo kelio gairės, dirvą ir išdrįsta išeiti už
patyrimo ribų į to, kas nepasiekiama ir neprieinama
tyrimui, sritį, šioje viršūnėje neišvengiamai patirdamas
svaigulį, nes šiuo požiūriu jis save mato visiškai atskir­
tą nuo bet kokio patyrimą atitinkančio taikymo.
Pirmoji klaida, atsirandanti dėl to, kad aukščiausio­
sios esybės idėja vartojama ne tik reguliatyviai, bet ir
(o tai priešinga idėjos prigimčiai) konstitutyviai,—tai
tingus protas (ignava ratioj*. Taip galima vadinti kiek­
vieną pagrindinį teiginį, sąlygojantį tai, kad savasis
gamtos tyrimas —nesvarbu, kur tai būtų —laikomas
besąlygiškai užbaigtu, ir, vadinasi, protas pasitraukia
ilsėtis, tarytum visiškai užbaigęs savo darbą. Todėl net­
gi psichologinė idėja, jei ji taikoma kaip konstitutyvu-
sis principas aiškinti mūsų sielos reiškiniams ir paskui
netgi išplėsti mūsų žinioms apie šį subjektą dar ir už
bet kokio patyrimo ribų (sielos būviui po mirties), pasi­
rodo esanti protui labai patogi, bet kartu visiškai gadi­
na ir griauna visą jo patyrimais pagrįstą taikymą gam­
tai. Antai dogmatinis spiritualistas bet kokioje būvių
kaitoje išliekantį nepakitusį asmenybės vienumą aiški­
na mąstančiosios substancijos, kurią jis tiki betarpiškai
suvokiąs savajame Aš, vienumu; domėjimąsi dalykais,
turinčiais įvykti tik po mūsų mirties, jis aiškina rem­
damasis mūsų mąstančiojo subjekto nematerialios pri­
gimties supratimu ir t. t. ir atleidžia save nuo šių mūsų
vidinių reiškinių atsiradimo iš fizinių pagrindų bet ko­
kio gamtamokslinio tyrimo ir, tarsi transcendentinio
proto įsakytas, apeina imanentinius patyrimo pažinti­
nius šaltinius savo naudai, tačiau bet kokio supratimo
nenaudai. Sis žalingas padarinys dar aiškiau krinta į
akis mūsų aukščiausiosios inteligencijos idėjos dogma­
tizme ir ja klaidingai pagrįstoje gamtos teologinėje sis-
* Senovės dialektikai šitaip vadino sofizmą, kuris skamba taip:
jei likimo tau skirta išgyti nuo šios ligos, tai šitai įvyks, nesvarbu,
ar kreipsiesi į gydytoją, ar nesikreipsi. Ciceronas sako, jog šis išva­
dos darymo būdas tokį pavadinimą gavęs dėl to, kad, jo laikantis,
visai nelieka proto taikymo gyvenime. Dėl šios priežasties grynojo
proto sofistinį argumentą aš žymiu tuo pačiu pavadinimu. 483
skaitiniai.org
temoje (fizioteologijoje). Juk čia visi gamtoje atsisklei­
džiantys ir dažnai mūsų pačių išgalvoti tikslai tarnauja
tik tam, kad palengvintų mums tirti priežastis, būtent
užuot ieškoję jų bendruosiuose materijos mechanizmo
dėsniuose, mes tiesiogiai remiamės ištyrimui nepriei­
namu aukščiausiosios išminties nuosprendžiu ir proto
pastangas tada laikome užbaigtomis, kai atsipalaiduo­
jame nuo jo taikymo, kuris tačiau kelrodį randa tik
ten, kur mums jį pateikia gamtos tvarka ir kitimų pa­
gal vidinius ir visuotinius dėsnius eilė. Šios klaidos ga­
lima išvengti, jei mes ne tik traktuosime tikslų požiūriu
kai kurias gamtos dalis, pavyzdžiui, sausumos pasi­
skirstymą, jos sandarą, savybes ir kalnų padėtį arba
netgi tik augalijos ir gyvūnijos struktūrą, bet ir šį sis­
teminį gamtos vienumą aukščiausiosios inteligencijos
idėjos atžvilgiu pripažinsime vi si škai visuoti-
n i u. Juk tada mes pagrindu imame tikslingumą pa­
gal visuotinius gamtos dėsnius, nuo kurių nenukrypsta
nė viena atskira sąranga, tik šis tikslingumas mums pa­
sirodo daugiau ar mažiau pastebimai; tada turime teleo­
loginio ryšio sisteminio vienumo reguliatyvųjį princi­
pą; tačiau šio ryšio mums nevalia apibrėžti iš anksto,
mes tik, jo laukdami, tiriame fizikinį-mechaninį ryšį
pagal visuotinius dėsnius. Tik šitokiu būdu tikslingo
vienumo principas visada gali išplėsti proto taikymą
patyrimui, niekada jam nepadarydamas žalos.
Antra klaida, atsirandanti dėl minėto sisteminio vie­
numo principo neteisingo aiškinimo, yra iškreipto proto
(perversa ratio, r a x e Q a v jiqo teqov rationis) klaida. Sis­
teminio vienumo idėja kaip reguliatyvusis principas
turi pasitarnauti tik tam, kad būtų ieškoma šio vienumo
daiktų ryšyje pagal bendruosius gamtos dėsnius ir, kiek
jį galima aptikti empiriškai, būtų tikima, kad priartėta
prie jo taikymo išsamumo, nors, žinoma, jis niekada ne­
bus pasiektas. Vietoj to viskas iškreipiama ir pradeda­
ma nuo to, kad tikslingo vienumo principo tikrumas
grindžiamas jį hipostazuojant, tokios aukščiausiosios in­
teligencijos sąvoka apibrėžiama antropomorfiškai, nes
484 ji pati savaime visiškai neprieinama tyrimui, ir paskui
skaitiniai.org
prievarta bei diktatoriškai gamtai primetami tikslai,
užuot jų ieškojus, kaip derėtų daryti, fizikiniais tyri­
mais. Taigi ne tik teologija, kuri turėtų tik papildyti
gamtos vienumą pagal bendruosius dėsnius, dabar vei­
kiau jį pašalina, bet ir pats protas dar nepasiekia savo
tikslo —tokios protingos aukščiausiosios priežasties eg­
zistavimą įrodyti pagal bendruosius dėsnius, remian­
tis gamta. Juk jei aukščiausias tikslingumas gamtoje
nenumatomas a priori, t. y. kaip priklausantis jos esmei,
tai kaipgi jo ieškoti ir gamtos pakopomis artėti prie kū­
rėjo aukščiausiojo tobulumo kaip besąlygiškai būtino,
taigi a priori pažįstamo tobulumo? Reguliatyvusis prin­
cipas reikalauja besąlygiškai, taigi kaip išplaukiantį iš
daiktų esmės, numatyti sisteminį vienumą kaip gam­
tos vi enumą, kuris pažįstamas ne tik empiriškai,
bet ir a priori, nors dar neapibrėžtai. Bet jei aš iš anks­
to imu pagrindu aukščiausiąją sutvarkančiąją esybę, tai
gamtos vienumas faktiškai pašalinamas. Juk jis daiktų
prigimčiai visai svetimas bei atsitiktinis ir taip pat ne­
gali būti pažintas iš jos bendrųjų dėsnių. Iš to kyla
ydingasis ratas įrodymuose, nes juose tariama tai, ką
faktiškai reikėjo įrodyti.
Gamtos sisteminio vienumo reguliatyvųjį principą
laikyti konstitutyviu ir kaip priežastį hipostazuoti tai,
kas tik idėjoje imama darnaus proto taikymo pagrin­
du,—vadinasi, tik supainioti protą. Gamtos mokslas
eina savo keliu, vadovaudamasis vien tik gamtinių
priežasčių pagal jų bendruosius dėsnius grandine, tiesa,
pagal kūrėjo idėją, tačiau ne tam, kad tikslingumą, ku­
riuo jis visur seka, išvestų iš kūrėjo, bet kad kūrėjo
egzistavimą pažintų iš šio tikslingumo, kurio ieškoma
gamtos daiktų esmėje ir, kiek tai įmanoma, taip pat visų
daiktų apskritai esmėje, taigi kad tą egzistavimą pažin­
tų kaip besąlygiškai būtiną. Nesvarbu, ar tai pavyks,
ar ne —idėja visada lieka teisinga, lygiai kaip lieka
teisingas ir jos taikymas, jei jis apribojamas grynai re-
guliatyvaus principo sąlygomis.
Užbaigtas tikslingas vienumas (traktuojamas besąly­
giškai) yra tobulybė. Jei mes jo nerandame daiktų, su- 485
skaitiniai.org
darančių visą patyrimo objektą, t. y. visą mūsų objek­
tyvią reikšmę turintį pažinimą, esmėje, taigi neranda­
me jo visuotiniuose ir būtinuose gamtos dėsniuose, tai
kaipgi mes norime iš jų tiesiai daryti išvadą apie aukš­
čiausiosios ir besąlygiškai būtinos pirminės esybės —vi­
so priežastingumo šaltinio —tobulumo idėją? Didžiau­
sias sisteminis, taigi ir tikslingas vienumas yra mokyk­
la ir netgi didžiausio žmogaus proto taikymo galimybės
pagrindas. Vadinasi, šio vienumo idėja neatskiriamai su­
sijusi su mūsų proto esme. Taigi kaip tik ši idėja mums
turi įstatymų leidimo galią, ir todėl visai natūralu tar­
ti esant ją atitinkantį įstatymų leidimo galią turintį pro­
tą (intellectus archetypus), iš kurio reikia išvesti visą
gamtos, kaip mūsų proto objekto, sisteminį vienumą.
Tirdami grynojo proto antinomiją, mes sakėme, kad
į visus grynojo proto keliamus klausimus besąlygiškai
turi būti galima atsakyti ir kad teisintis mūsų pažinimo
ribotumu, kuris daugelyje gamtos problemų toks pat
neišvengiamas, kaip ir teisingas, čia neleistina, nes čia
mums klausimus pateikia ne daiktų prigimtis, bet vien
tik proto prigimtis ir jie liečia išimtinai jo vidinę są­
rangą. Šį iš pirmo žvilgsnio drąsų teiginį mes dabar ga­
lime patvirtinti dviejų klausimų, kuriais grynasis protas
labiausiai domisi, atžvilgiu ir tuo visiškai užbaigti savo
grynojo proto dialektikos tyrimą.
Tad jei klausiama (turint omenyje transcendentalinę
teologiją)*, pirma, ar egzistuoja kas nors skirtinga
nuo pasaulio, kas yra pasaulio tvarkos ir jo sąryšio pa­
gal visuotinius dėsnius pagrindas, tai atsakymas toks:
be abej onės. Juk pasaulis yra reiškinių suma,
vadinasi, turi egzistuoti transcendentalinis, t. y. galimas
mąstyti tik grynuoju intelektu, jo pagrindas. Antra,
jei klausiama, ar ši esybė yra substancija, pasižyminti
didžiausiu realumu, būtinumu ir t. t., tai aš atsakau,
* Tai, ką aš jau anksčiau sakiau apie psichologinę idėją ir jos
tikrąją paskirtį kaip proto grynai reguliatyvaus taikymo principą,
atpalaiduoja mane nuo būtinybės skyrium išsamiai nagrinėti trans­
cendentalinę iliuziją, dėl kurios visos vidinio jutimo įvairovės sis­
teminis vienumas įsivaizduojamas hipostazuotai. Metodas čia labai
486 panašus į tą, kurio kritika laikėsi teologinio idealo atžvilgiu.
skaitiniai.org
kad šis kl aus i mas net ur i j oki os reikš­
mės. Juk visos kategorijos, kurias pasitelkęs aš ban­
dau susidaryti tokio objekto sąvoką, taikomos tik empi­
riškai ir neturi jokios prasmės, jei jos taikomos ne ga­
limo patyrimo objektams, t. y. ne jutimais suvokiamam
pasauliui. Už šios srities jos tėra pavadinimai sąvokų,
kurias galima tarti esant, bet kuriomis nieko negalima
suprasti. Pagaliau, trečia, jei klausiama, ar mes gali­
me bent mąstyti šią nuo pasaulio skirtingą esybę pagal
anal ogi j ą su patyrimo objektais, tai atsakymas
toks: žinoma, bet tik kaip objektą idėjoje, o ne
realybėje, būtent tik kiek jis yra mums nežinomas pa­
saulio sąrangos sisteminio vienumo, tvarkos ir tikslin­
gumo, kuriuos protas turi padaryti savo gamtos tyrimo
reguliatyviuoju principu, substratas. Dar daugiau, mes
galime be baimės ir nenusipelnydami priekaištų tarti
šioje idėjoje tam tikrą antropomorfiškumą, naudingą
minėtajam reguliatyviajam principui. Juk tai visada yra
tik idėja, tiesiogiai susijusi ne su nuo pasaulio skirtinga
esybe, bet su pasaulio sisteminio vienumo reguliaty­
viuoju principu, ir tai tik per jo schemą, būtent per
aukščiausiosios inteligencijos, sukūrusios šį vienumą
pagal išmintingus sumanymus, schemą. Dėl to negalima
mąstyti, kas šis pasaulio vienumo pirminis pagrindas
yra pats savaime, bet galima tik mąstyti, kaip mes tu­
rime pasinaudoti juo arba veikiau jo idėja sisteminiame
proto taikyme pasaulio daiktams.
Bet ar, šiuo keliu eidami (toliau mūsų klaus), mes
vis dėlto gal i me tarti esant vienintelį išmintingą ir
visagalį pasaulio kūrėją? Be j oki os abej onės;
ir ne tik galime, bet ir pri val ome tarti esant tokį
kūrėją. Bet ar tada mes savo pažinimą išplečiame už
galimo patyrimo srities? Vi sai ne. Juk mes tik ta­
rėme esant kažką, kieno sąvokos —kas tai yra pats
savaime (grynai transcendentalinis objektas) —neturi­
me; tačiau visatos sisteminės ir tikslingos tvarkos, ku­
rią mes turime numatyti tirdami gamtą, atžvilgiu tą
mums nežinomą esybę mes mąstėme tik pagal ana­
l ogi j ą su tam tikra inteligencija (empirinė sąvoka), 487
skaitiniai.org
t. Y- ja grindžiamų tikslų ir tobulumo požiūriu jai pri­
skyrėme kaip tik tas savybes, kuriose, pagal mūsų pro­
to sąlygas, gali glūdėti tokio sisteminio vienumo pagrin­
das. Vadinasi, ši idėja mūsų proto t ai kymo pasau­
liui poži ūri u yra visiškai pagrįsta. Bet jei mes
norėtume jai priskirti besąlygiškai objektyvią reikšmę,
tai pamirštume, kad mūsų mąstoma esybė yra esybė
tik idėjoje, ir šiuo atveju, pradėję nuo pagrindo, visai
negalimo apibrėžti pasaulio tyrimu, mes netektume ga­
limybės naudotis šiuo principu pagal empirinį proto
taikymą.
Bet (paklaus toliau) ar, šiuo keliu eidamas, protin­
gai aiškindamas pasaulį, aš vis dėlto galiu naudotis
aukščiausiosios esybės sąvoka ir prielaida? Taip, tuo
tikslu, tiesą sakant, ši idėja proto ir buvo priimta pag­
rindu. Tačiau ar aš turiu teisę atrodančias tikslingas
sąrangas laikyti sumanymais, išvesdamas jas iš dieviš­
kosios valios, nors ir tarpininkaujant ypatingiems šiuo
tikslu pasauliui suteiktiems įrenginiams? Taip, jūs ga­
lite tai daryti, tačiau taip, kad jums būtų vis tiek, ar
kas sakys, kad dieviškoji išmintis viską taip sutvarkė
dėl savo aukščiausių tikslų, ar kad aukščiausiosios
išminties idėja yra gamtos tyrimo reguliatyvusis princi­
pas ir sisteminio bei tikslingo jos vienumo pagal visuo­
tinius gamtos dėsnius principas netgi ten, kur mes šio
vienumo nepastebime; t. y. ten, kur jūs šį vienumą su­
vokiate, jums turi būti visiškai vis tiek, ar sako, kad
Dievas taip išmintingai šito panorėjo, ar kad tai gamta
taip išmintingai sutvarkė. Juk didžiausias sisteminis ir
tikslingas vienumas, kurį jūsų protas reikalavo imti vi­
so gamtos tyrimo pagrindu kaip reguliatyvųjį principą,
buvo kaip tik tai, kas jums davė teisę imti pagrindu
aukščiausiosios inteligencijos idėją kaip reguliatyviojo
principo schemą; ir kiek jūs pagal šį principą randate
tikslingumą pasaulyje, tiek jūs turite savo idėjos teisė­
tumo patvirtinimą; bet kadangi minėto principo tikslas
buvo ne kas kita, kaip ieškoti būtino ir kuo didesnio
gamtos vienumo, tai —kiek šį vienumą pasiekiame —
488 mes, tiesa, dėl to esame dėkingi aukščiausiosios esybės
skaitiniai.org
idėjai, tačiau negalime, neprieštaraudami patys sau, ap­
eiti bendrųjų gamtos dėsnių (nes tik juos turėdami ome­
nyje mes ir ėmėme pagrindu idėją) ir gamtos tikslingu­
mą laikyti atsitiktiniu ir antfiziniu savo kilme; juk
mes neturėjome teisės tarti esant virš gamtos esybę,
pasižyminčią minėtomis savybėmis, o tik turėjome tei­
sę gamtos pagrindu imti tos esybės idėją, kad pagal
analogiją su priežastiniu apibrėžtumu reiškinius laiky­
tume sistemingai vienas su kitu susijusiais.
Kaip tik dėl to mes taip pat turime teisę pasaulio
priežastį mąstyti idėjoje ne tik suteikdami jai subti­
laus antropomorfiškumo (be kurio apie ją nieko nebūtų
galima mąstyti), būtent kaip esybę, kuriai būdingas in­
telektas, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas, taip pat
juos atitinkantys troškimas bei valia ir t. t., bet ir pri­
skirti jai begalinį tobulumą, taigi žymiai pranokstantį
tą tobulumą, kurį tarti mums duoda teisę pasaulio tvar­
kos empirinis žinojimas. Juk sisteminio vienumo regu-
liatyvusis principas reikalauja, kad mes gamtą tirtume
taip, t ar yt um visur be galo aptiktume sisteminį ir
tikslingą vienumą, esant kuo didesnei įvairovei. Nors
mes įžvelgiame arba atskleidžiame tik mažą šio pa­
saulio tobulumo dalį, vis dėlto mūsų proto įstatymų
leidimui būdinga visur jo ieškoti ir jį tarti; mums vi­
sada turi būti naudinga ir niekada negali būti žalinga
gamtą traktuoti pagal šį principą. Tačiau iš tokio pag­
rindu paimtos aukščiausiojo kūrėjo idėjos vaizdinio taip
pat yra aišku, kad aš pagrindu imu ne tokios esybės
egzistavimą ir jos žinojimą, bet tik jos idėją ir kad iš
esmės darau išvadas ne iš šios esybės, bet tik iš jos idė­
jos, t. y. iš pasaulio daiktų prigimties pagal tokią idėją.
Taip pat atrodo, kad tam tikras, nors ir neišvystytas,
šios mūsų proto sąvokos teisingo taikymo įsisąmonini­
mas visais laikais buvo kuklios ir tikslios filosofų kalbos
šaltinis, nes jie apie gamtos išmintingumą bei įžval­
gumą ir apie dieviškąją išmintį kalba kaip apie lygia­
reikšmius pasakymus; maža to, jei kalbama tik apie spe­
kuliatyvųjį protą, jie teikia pirmenybę pirmajam pasa­
kymui, nes jis sulaiko nuo pretenzijų tvirtinti daugiau, 489
skaitiniai.org
negu mes turime teisę tvirtinti, ir kartu sugrąžina protą
į jam būdingą sritį —gamtą.
Tad grynajame prote, kuris iš pradžių mums žadėjo,
kaip atrodė, nei daugiau, nei mažiau kaip išplėsti žinias
už visų patyrimo ribų, yra, jei mes jį teisingai supran­
tame, tik reguliatyvūs principai, kurie, tiesa, reikalauja
didesnio vienumo, negu gali pasiekti empirinis intelek­
to taikymas; bet kaip tik dėl to, kad jie taip toli nukelia
tikslą, prie kurio reikia artėti, dėl sisteminio vienumo
jie šio intelekto taikymo derinimąsi su pačiu savimi pa-
kylėja iki aukščiausio laipsnio. O jei jie klaidingai su­
prantami ir laikomi transcendentinių žinių konstituty-
viaisiais principais, tai jie, tiesa, puikia, bet apgaulin­
ga regimybe sukuria įtikimumą ir tariamą žinojimą,
tačiau tuo sukuria amžinus prieštaravimus ir ginčus.
* *
*

Tad kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda nuo

stebimų, nuo jų eina prie sąvokų ir baigia idėjomis.
Nors visų trijų elementų atžvilgiu jo žinojimo šaltiniai
yra aprioriniai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nepai­
santys bet kokio patyrimo ribų, vis dėlto nuodugni kri­
tika mus įtikina, kad joks protas, taikomas spekuliaty­
viai, niekada negali su šiais elementais išeiti už galimo
patyrimo srities ir kad šio aukščiausio pažintinio suge­
bėjimo tikroji paskirtis yra naudojimasis visais meto­
dais ir jų pagrindiniais teiginiais tik tam, kad gamtą iki
pat jos gelmių ištirtų pagal visus galimus vienumo prin­
cipus, iš kurių svarbiausias yra tikslų vienumas, bet
niekada neperžengtų gamtos ribų, už kurių mums tė­
ra tuštuma. Iš tiesų visų teiginių, galinčių išplėsti mūsų
pažinimą už tikrojo patyrimo ribų, kritinis tyrimas
transcendentalinėje analitikoje pakankamai mus įtiki­
no, kad šie teiginiai niekada negali vesti prie ko nors
daugiau negu galimas patyrimas; ir jei nebūtų nepatik­
liai žiūrima net į aiškiausius abstrakčius ir bendrus tei­
ginius, jei viliojančios ir klaidingos perspektyvos ne-
490 skatintų mūsų nusimesti patyrimo jungą, tai mes, aišku.
skaitiniai.org
galėtume išsivaduoti nuo visų dialektinių liudytojų,
kuriems transcendentalinis protas liepia pasisakyti gi­
nant jo pretenzijas, varginančios apklausos; juk mes jau
iš anksto visiškai tikrai žinojome, kad visi jų parodymai,
nors galbūt ir su garbingais ketinimais, turi būti besą­
lygiškai negaliojantys, nes jie lietė žinias, kurių žmogus
niekada negali įgyti. Tačiau kalboms niekada nėra ga­
lo, jei neatskleista tikroji regimybės, galinčios apgauti
netgi protingiausią žmogų, priežastis, ir viso mūsų trans­
cendentinio žinojimo suskaidymas į jo elementus (kaip
mūsų vidinės prigimties tyrimas) pats savaime turi ne­
mažą reikšmę, o filosofui yra netgi pareiga; todėl ne
tik buvo būtina išsamiai ištirti visą šį, nors ir tuščią,
spekuliatyviojo proto darbą iki pat jo pirmųjų šaltinių,
bet ir —kadangi dialektinė regimybė čia ne tik apgau­
linga sprendiniuose, bet ir patraukli dėl šių sprendinių
čia sukeliamo susidomėjimo ir visada yra ir bus natūra­
li—buvo naudinga sudaryti tarsi išsamius šio proceso
aktus ir padėti juos į žmogaus proto archyvą, kad būtų
užkirstas kelias būsimiems panašaus pobūdžio suklydi­
mams.
skaitiniai.org
II. TRANSCENDENTALINĖ METODO
TEORIJA

Jei grynojo ir spekuliatyviojo proto visų žinių visumą

laikau pastatu, kurio bent jau idėją turime, tai aš galiu
sakyti, kad transcendentalinėje pradų teorijoje mes
sudarėme statybinių medžiagų sąmatą ir nustatėme, ko­
kiam pastatui, kokio aukščio ir patvarumo jos tinka.
Tiesa, pasirodė, kad nors mes ir svajojome apie bokštą
iki debesų, tačiau medžiagų atsargos pakako tik gyve­
namajam namui, pakankamai erdviam mūsų veiklai pa­
tyrimo srityje ir pakankamai aukštam, kad ją apžvelg­
tume; bet šis drąsus sumanymas turėjo nepavykti dėl
medžiagos trūkumo, jau nekalbant apie kalbų sumai­
šymą, kuris neišvengiamai turėjo sukiršinti darbininkus
vieną su kitu dėl plano ir išsklaidyti juos po visą pasau­
lį, idant kiekvienas statytų skyrium pagal savo projek­
tą. Dabar mums rūpi ne tiek medžiagos, kiek planas, ir,
įspėti nesiryžti bet kokiam aklam projektui, kuris gal­
būt galėtų pranokti visus mūsų sugebėjimus, mes, ne­
galėdami atsisakyti tvirto būsto statymo, vis dėlto su­
darome pastato sąmatą pagal medžiagų atsargą, kurią
turime ir kuri kartu atitinka mūsų poreikius.
Tad transcendentalinę metodo teoriją aš suprantu
kaip grynojo proto išsamios sistemos formalių sąlygų
nustatymą. Tuo tikslu mes aptarsime grynojo proto
di sci pl i ną, kanoną, archi t ekt oni ką,
pagaliau jo i s t or i j ą ir transcendentaliniu požiūriu
492 įvykdysime tai, ko pr akt i nės l ogi kos pavadi-
skaitiniai.org
nimu mokyklose ieškoma intelekto apskritai taikymui,
bet nesėkmingai, nes bendroji logika, neapribota jokia
atskira intelektinio žinojimo rūšimi (pavyzdžiui grynuo­
ju žinojimu) ir apibrėžtais objektais, negali duoti, nesi-
skolindama žinių iš kitų mokslų, nieko daugiau, kaip
tik pavadinimus gal i mi ems met odams ir tech­
niniams terminams, kurie įvairiuose moksluose varto­
jami sisteminimui, taigi mokinys iš anksto supažindina­
mas su pavadinimais, kurių reikšmę ir taikymą jis turi
žinoti tik ateityje.

TRANSCENDENTALINĖS METODO TEORIJOS

P I R MA S S KY R I US

GRYNOJO PROTO DISCIPLINA

Sprendiniai, kurie yra neigiamieji ne tik savo logine
forma, bet ir turiniu, žmogaus smalsumo nėra itin ger­
biami; jie veikiau laikomi mūsų nepaliaujamo siekimo
plėsti pažinimą pavydžiais priešais, ir reikia kone apo­
logijos, kad jie būtų bent toleruojami, o juo labiau
kad jiems būtų reiškiamas palankumas ir pagarba.
Nors bet kuriuos teiginius galima l ogi škai iš­
reikšti neigiama forma, tačiau mūsų pažinimo apskritai
turinio atžvilgiu —priklausomai nuo to, ar jį tam tikras
sprendinys išplečia, ar apriboja —neigiamieji teiginiai
turi savitą užduotį —tik sul ai kyt i nuo sukl y­
dimo. Todėl neigiamieji teiginiai, kurie turi sulaikyti
nuo klaidingo žinojimo ten, kur joks suklydimas nieka­
da negalimas, nors ir labai teisingi, vis dėlto yra tušti,
t. y. visai neatitinkantys savo tikslo ir kaip tik dėl to
dažnai juokingi, kaip, pavyzdžiui, ano mokyklinio ora­
toriaus teiginys, kad Aleksandras be kariuomenės ne­
būtų galėjęs užkariauti jokios šalies.
Bet kur mūsų galimo pažinimo ribos labai ankštos,
o paskata spręsti didelė, kur iškylanti regimybė labai
apgaulinga, o suklydimo daroma žala žymi, ten pamo­
kymo negat yvumas, tarnaujantis tik apsaugoti 493
skaitiniai.org
mus nuo klaidų, yra kur kas svarbesnis negu kiti pozi­
tyvūs pamokymai, dėl kurių mūsų pažinimas galėtų pa­
didėti. Pri evart a, kuri apriboja ir pagaliau išnaiki­
na pastovų polinkį nukrypti nuo tam tikrų taisyklių,
vadinama di sci pl i na. Ją reikia skirti nuo kul t ū­
ros, kuri turi teikti tik įgudimą, nepašalindama
kito, jau turimo įgudimo. Vadinasi, talento, kuris jau
pats savaime linkęs pasireikšti, lavinimo disciplina turi
negatyvią*, o kultūra ir doktrina —pozityvią reikšmę.
Kad temperamentui, taip pat talentui, kurie (kaip
vaizduotė ir nuovoka) mielai leidžia sau laisvai ir ne­
ribotai judėti, kai kuriais atžvilgiais reikalinga discipli­
na —su tuo kiekvienas lengvai sutiks. Bet kad protui,
kuris iš esmės turi nurodyti savo discipliną visiems ki­
tiems siekiams, pačiam dar reikalinga disciplina —tai,
žinoma, gali atrodyti keista; ir iš tikrųjų jis iki šiol to­
kio pažeminimo išvengė kaip tik dėl to, kad dėl iškil­
mingumo ir tvirtos laikysenos, kaip protas pasirodo,
niekas lengvai negalėjo jo įtarti vietoj sąvokų lengva­
būdiškai žaidžiant vaizduotės padariniais ir vietoj daik­
tų —žodžiais.
Empiriškai taikant protą, kritika nereikalinga, nes
jo pagrindiniai teiginiai nuolat tikrinami patyrimo kri­
terijumi; lygiai taip pat ji nereikalinga ir matematikoje,
kur sąvokos tuojau turi būti pavaizduotos in concreto
grynuoju stebėjimu ir dėl to bet koks nepagrįstumas ir
savivalė iš karto išaiškėja. Bet ten, kur nei empirinis,
nei grynasis stebėjimas proto nelaiko matomose vėžėse,
būtent jo transcendentaliniame taikyme vien tik sąvo­
kų pagrindu, protui labai reikalinga disciplina, kuri
tramdytų jo polinkį išeiti už ankštų galimo patyrimo
ribų ir sulaikytų jį nuo nesaikingumo ir suklydimo,
* Aš gerai žinau, kad mokyklinėje kalboje terminas discip­
lina paprastai vartojamas kaip lygiareikšmis terminui ,,pamoky­
mas". Betgi yra tiek daug kitų atvejų, kai pirmasis terminas dr aus­
minimo prasme rūpestingai skiriamas nuo pamokymo, ir
pati daiktų prigimtis taip pat reikalauja šiam skyrimui išsaugoti vie­
nintelius tinkamus terminus, tad aš pageidaučiau, kad žodis „discip­
lina" niekada nebūtų vartojamas jokia kita reikšme, kaip tik nega-
494 tyvia.
skaitiniai.org
tad visa grynojo proto filosofija ir turi reikalą tik su šia
negatyvia nauda. Kai kuriuos suklydimus galima paša­
linti cenzūra, o jų priežastis —kritika. Tačiau ten,
kur, kaip kad grynajame prote, aptinkama ištisa tarpu­
savyje gerai susijusių ir pagal bendruosius principus
sujungtų iliuzijų ir fikcijų sistema, atrodo, reikalingas
visiškai savitas ir būtent negatyvus įstatymų leidimas,
kuris di s ci pl i nos pavadinimu iš proto prigimties
ir jo grynojo taikymo objektų sukurtų tarsi atsargumo
priemonių ir savikontrolės sistemą, prieš kurią jokia •
klaidinga sofistinė regimybė negali atsilaikyti ir tuč­
tuojau turi būti demaskuojama, nepaisant visų jos gra-
žinimosi motyvų.
Tačiau reikia pažymėti, kad šioje antrojoje trans­
cendentalinės kritikos dalyje grynojo proto discipliną
aš kreipiu ne į turinį, bet tik į pažinimo grynuoju pro­
tu metodą. Pirmoji užduotis jau atlikta pradų teori­
joje. Bet proto taikymas, kad ir kokį objektą jis lies­
tų, apima tiek daug bendra ir —kiek jis turi būti trans­
cendentalinis —kartu turi taip esmingai skirtis nuo bet
kurio kito taikymo, kad be įspėjančiosios negatyvios
teorijos specialiai tam skirtoje disciplinoje negalima
užkirsti kelio klaidoms, neišvengiamai turinčioms atsi­
rasti dėl netinkamo sekimo tokiais metodais, kurie ki­
tur tinka protui, bet tik ne čia.

PIRMO SKYRIAUS
P I R MA S S KI R S NI S
DOGMATIŠKAI TAIKOMO GRYNOJO PROTO DISCIPLINA
Matematika yra puikiausias pavyzdys grynojo pro­
to, sėkmingai besiplėtojančio savaime, be patyrimo pa­
galbos. Pavyzdžiai užkrečiantys, ypač tam pačiam su­
gebėjimui, natūraliai meilikaujančiam sau, kad ir kitais
atvejais jį lydės tokia pati sėkmė, kokia lydėjo vienu
atveju. Todėl grynasis protas tikisi transcendentalinia­
me taikyme galėsiąs taip pat sėkmingai ir nuodugniai
išsiplėsti, kaip jam šitai pavyko matematiniame taiky- 495
skaitiniai.org
me, ypač jei ten jis taikys tą patį metodą, kuris mate­
matikoje buvo taip akivaizdžiai naudingas. Tad mums
labai svarbu sužinoti, ar metodas pasiekti apodiktiniam
tikrumui, pastarajame moksle vadinamas mat ema­
tiniu, tapatus tam metodui, kuriuo to paties tikrumo
siekiama filosofijoje ir kuris joje turėtų būti vadina­
mas dogmat i ni u.
Fi l osof i ni s pažinimas yra paži ni mas
prot u sąvokomi s, o matematinis —kons t ­
r uoj ant sąvokas. Bet kons t r uot i sąvoką —
vadinasi, pateikti a priori ją atitinkantį stebinį. Vadi­
nasi, sąvokai konstruoti reikalingas neempi r i ni s
stebinys, kuris, kaip stebinys, yra v i e n i n i s objek­
tas, bet vis dėlto kaip sąvokos (bendrojo vaizdinio)
konstravimas turi išreikšti vaizdinyje tai, kas bendra
visiems galimiems stebiniams, priklausantiems tai pa­
čiai sąvokai. Antai aš konstruoju trikampį, šią sąvoką
atitinkantį objektą pateikdamas arba vien tik vaizduote
grynuoju stebiniu, arba taip pat ir popieriuje empiri­
niu stebimu, bet abiem atvejais visiškai a priori, neim­
damas tam pavyzdžio iš jokio patyrimo. Atskira nu­
braižyta figūra yra empirinė, ir vis dėlto ji išreiškia
sąvoką be jokios žalos jos visuotinumui, nes šiame em­
piriniame stebinyje visada turima omenyje tik veiks­
mas konstruojant sąvoką, kuriai daugelis apibrėžimų,
pavyzdžiui, kraštinių ir kampų dydžio, visiškai nesvar­
būs, ir todėl nuo šių skirtingumų, nepakeičiančių tri­
kampio sąvokos, abstrahuojamasi.
Vadinasi, filosofinis pažinimas atskirybę traktuoja
tik bendrybėje, o matematinis žinojimas bendrybę
traktuoja tik atskirybėje, netgi vienyje, tačiau a prio­
ri ir protui padedant, tad panašiai kaip šis vienis yra
apibrėžtas tam tikromis bendrosiomis konstravimo są­
lygomis, lygiai taip pat sąvokos, kurią šis vienis ati­
tinka tik kaip jos schema, objektas turi būti mąstomas
bendrąja apibrėžta forma.
Vadinasi, esminis skirtumas tarp šių dviejų pažini­
mo protų rūšių glūdi šioje formoje, o ne remiasi jų
4Q
6 materijos, arba objektų, skirtingumu. Tie, kurie ketino
skaitiniai.org
filosofiją atskirti nuo matematikos tuo, jog apie pirmąją
teigė, kad jos objektas tėra kokybė, o antrosios ob­
jektas —tik ki ekybė, padarinį laikė priežastimi.
Matematinio pažinimo forma yra priežastis to, kad šis
pažinimas gali būti susijęs tik su kiekybe. Juk tik dy­
džio sąvoką galima konstruoti, t. y. pateikti a priori
stebimu, o kokybes galima pavaizduoti ne kitaip, kaip
empiriniu stebimu. Todėl jas pažinti protu galima tik
per sąvokas. Antai realybės sąvoką atitinkantį stebinį
galima išgauti tik iš patyrimo, bet jo niekada negalima
išgauti a priori iš paties savęs ir iki empirinio jos įsisą­
moninimo. Kūgio pavidalo figūrą galima padaryti aki­
vaizdžią vien tik remiantis sąvoka, be jokios empirinės
pagalbos, bet šio kūgio spalva turi būti iš anksto duota
vienu ar kitu patyrimu. Priežasties apskritai sąvokos aš
niekaip kitaip negaliu parodyti stebiniu, kaip tik pavyz­
džiu, kurį man teikia patyrimas, ir t. t. Beje, filosofija
taip pat tiria ir dydžius, kaip ir matematika, pavyzdžiui,
totalumą, begalybę ir t. t. Matematika taip pat tiria ir
linijų bei paviršių, kaip skirtingos kokybės erdvių, skir­
tumus, tįsumo tolydumą kaip vieną iš jo kokybių. Bet
nors tokiais atvejais jų objektas bendras, vis dėlto bū­
das, kuriuo jį protas tiria, filosofiniuose ir matemati­
niuose tyrimuose visiškai skirtingas. Filosofija laikosi
tik bendrųjų sąvokų, o matematika vien tik sąvokomis
nieko negali pasiekti ir tuojau skuba pereiti prie ste­
bimo, kuriame sąvoką ji nagrinėja in concreto, tačiau
ne empiriškai, o tik tokiame stebinyje, kurį ji pateikia
a priori, t. y. kurį sukonstravo ir kuriame tai, kas iš­
plaukia iš bendrųjų konstravimo sąlygų, taip pat turi
galioti ir konstruojamos sąvokos objektui.
Duokite filosofui trikampio sąvoką, ir tegul jis sa­
vaip suranda, koks yra jo kampų sumos santykis su sta­
taus kampo dydžiu. Jis turi tik figūros, apribotos trimis
tiesėmis, sąvoką ir tokio paties kampų skaičiaus sąvo­
ką. Jis gali kiek tik nori mąstyti apie šią sąvoką, bet
neišgaus nieko nauja. Tiesės arba kampo, arba skai­
čiaus „trys" sąvoką jis gali skaidyti ir padaryti aiškią,
bet nesuras kitų savybių, kurių šiose sąvokose visai nė- 497
skaitiniai.org
ra. Tačiau tegul šio klausimo imasi geometras. Jis tuo­
jau pradės konstruoti trikampį. Žinodamas, kad du sta­
tūs kampai kartu yra lygiai tokio paties dydžio, kaip ir
visi gretutiniai kampai, nubrėžti iš vieno taško ir esan­
tys vienoje tiesėje, jis pratęsia vieną savo trikampio
kraštinę ir gauna du gretutinius kampus, kurie abu kar­
tu lygūs dviem statiems kampams. Išorinį iš šių kampų
jis padalija nubrėždamas priešingai trikampio kraštinei
lygiagrečią liniją ir mato, kad dėl to atsiranda išorinis
gretutinis kampas, lygus vidiniam kampui ir t. t. Taip,
visą laiką vadovaudamasis stebiniu, jis išvadų grandi­
ne prieina visiškai akivaizdų ir kartu visuotinį klausi­
mo išsprendimą.
Tačiau matematika konstruoja ne tik dydžius (quan­
ta), kaip daroma geometrijoje, bet ir patį dydį (quanti­
tatem), kaip daroma algebroje, visiškai atsyjančioje nuo
objekto, kurį reikia mąstyti pagal tokią dydžio sąvoką,
savybių. Ji pasirenka tam tikrą žymėjimą visiems dy­
džių apskritai (skaičių) konstravimams —sudėčiai, at­
imčiai, šaknies traukimui ir 1. 1.; ir, pažymėjusi bendrąją
dydžių sąvoką jų skirtinguose santykiuose, ji pagal tam
tikras bendrąsias taisykles stebinyje atvaizduoja visas
operacijas, sudarančias ir keičiančias dydį; kur vienas
dydis turi būti kito dydžio padalytas, ji sujungia jų
ženklus pagal žymimąją dalybos formą ir t. t. ir šitaip
simboline konstrukcija, kaip geometrija parodomąja,
arba geometrine (pačių objektų), konstrukcija, taip pat
gerai pasiekia tai, ko diskursyvus pažinimas vien tik
sąvokomis niekada negalėtų pasiekti.
Kokia gali būti priežastis šios tokios skirtingos abie­
jų proto menininkų padėties, kai vienas iš jų renkasi
savo kelią, vadovaudamasis sąvokomis, o kitas —rem­
damasis stebiniais, kuriuos jis parodo a priori pagal
sąvokas? Ta priežastis aiški iš anksčiau išdėstytos trans­
cendentalinės teorijos pagrindų. Čia kalbama ne apie
analitinius teiginius, kuriuos galima sudaryti vien tik
skaidant sąvokas (tokiu atveju filosofas, be abejo, būtų
pranašesnis už savo varžovą), bet apie sintetinius tei-
498 ginius, būtent tokius, kurie turi būti pažinti a priori.
skaitiniai.org
Juk aš turiu kreipti dėmesį ne į tai, ką aš iš tikrųjų
mąstau savąja trikampio sąvoka (tai ne kas kita, kaip
tik trikampio apibrėžimas),—veikiau aš turiu išeiti už
jos prie savybių, kurių nėra šioje sąvokoje, bet kurios
vis dėlto jai priklauso. Tai galima tik tuo atveju, jei aš
savo objektą apibrėžiu arba pagal empirinio stebėjimo,
arba pagal grynojo stebėjimo sąlygas. Pirmasis būdas
teiktų tik empirinį teiginį (išmatuojant trikampio kam­
pus), kuriame nebūtų visuotinumo ir dar mažiau —būti­
numo, ir apie tokius teiginius čia nekalbama. O antra­
sis būdas yra matematinis, čia —geometrinis, konstra­
vimas, kuriuo aš grynajame stebėjime, lygiai kaip ir
empiriniame, prijungiu įvairovę, priklausančią trikam­
pio apskritai schemai, taigi jo sąvokai; taip, žinoma,
turi būti sudaromi bendrieji sintetiniai teiginiai.
Vadinasi, aš veltui filosofuočiau apie trikampį, t. y.
mąstyčiau diskursyviai, negalėdamas eiti toliau už api­
brėžimą, nuo kurio man iš teisybės reikėjo pradėti. Tie­
sa, yra transcendentalinė sintezė, gaunama vien tik iš
sąvokų, kuri vėlgi pavyksta tik filosofui, bet ji visada
liečia tik daiktą apskritai, [kai klausiama], kokiomis są­
lygomis jo suvokimas gali priklausyti galimam patyri­
mui. Bet matematikos problemose nei apie tai, nei ap­
skritai apie egzistavimą visai neklausiama, o klausiama
apie objektų savybes pačias savaime tik tiek, kiek jos
susijusios su jų sąvoka.
Pateiktame pavyzdyje mes stengėmės tik aiškiai pa­
rodyti, koks didelis skirtumas tarp proto diskursyvaus
taikymo pagal sąvokas ir jo intuityvaus taikymo konst­
ruojant sąvokas. Natūraliai kyla klausimas, dėl kokios
priežasties toks dvilypis proto taikymas tampa būtinas
ir iš ko galima pažinti, ar yra tik pirmasis, ar taip pat ir
antrasis proto taikymas.
Visas mūsų pažinimas vis dėlto galų gale liečia gali­
mus stebimus, nes vien tik jais pateikiamas objektas.
Apriorinėje sąvokoje (neempirinėje sąvokoje) arba jau
glūdi grynas stebinys, ir tada ji gali būti sukonstruota,
arba joje yra vien tik galimų stebimų, kurie a priori ne­
duoti, sintezė, ir tada šia sąvoka galima spręsti sintetiš- 499
skaitiniai.org
kai ir a priori, bet tik diskursyviai pagal sąvokas ir
niekada intuityviai —konstruojant sąvoką.
Iš visų stebinių aprioriškai duota vien tik reiškinių
forma —erdvė ir laikas, ir jų, kaip quantis, sąvoką ga­
lima a priori atvaizduoti stebinių, t. y. konstruoti, arba
kartu su jų kokybe (jų figūra), arba vien tik jų kieky­
bę (gryna vienarūšės įvairovės sintezė) skaičiumi. Bet
reiškinių materija, dėl kurios mums duoti dai kt ai
erdvėje ir laike, gali būti atvaizduota tik suvokime, tai­
gi a posteriori. Vienintelė sąvoka, a priori atvaizduo­
janti šį reiškinių empirinį turinį, yra dai kt o apskri­
tai sąvoka, ir apriorinis sintetinis daikto žinojimas gali
teikti tik to, ką suvokimas gali duoti a posteriori, sinte­
zės taisyklę, tačiau niekada negali a priori teikti rea­
laus objekto stebimo, nes toks stebinys būtinai turi būti
empirinis.
Sintetiniai teiginiai apie daiktus apskritai, kurių nie­
kada negalima stebėti a priori, yra transcendentaliniai.
Todėl transcendentaliniai teiginiai niekada negali būti
duoti sąvokų konstravimu, bet jie duoti tik pagal sąvo­
kas a priori. Juose yra tik taisyklė, pagal kurią reikia
empiriškai ieškoti to, kas negali būti akivaizdžiai pa­
vaizduota a priori (suvokimų), tam tikro sintetinio
vienumo. Bet nė vienos savo sąvokos jie jokiu būdu
negali parodyti a priori, o daro tai tik a posteriori,
tarpininkaujant patyrimui, kuris tampa galimas tik tų
sintetinių pagrindinių teiginių pagrindu.
Jei apie sąvoką reikia spręsti sintetiškai, tai turime
išeiti už tos sąvokos ribų ir imtis stebimo, kuriuo ji
duota. Juk jei sustotume prie to, kas yra sąvokoje, tai
sprendinys būtų tik analitinis, jis būtų minties aiškini­
mas pagal tai, kas tikrai glūdi sąvokoje. Bet aš galiu
nuo sąvokos pereiti prie ją atitinkančio grynojo arba
empirinio stebinio, kad jame sąvoką apmąstyčiau in
concreto ir sužinočiau a priori arba a posteriori tai, kas
būdinga jos objektui. Pirmasis būdas yra racionalus ir
matematinis pažinimas konstruojant sąvoką, o antrasis
būdas tėra empirinis (mechaninis) pažinimas, kuris nie-
500 kada negali teikti būtinų ir apodiktinių teiginių. Antai
skaitiniai.org
aš galėčiau suskaidyti savo empirinę aukso sąvoką, ta­
čiau tai tebūtų išvardijimas viso to, ką aš iš tikrųjų
mąstau šiuo žodžiu; tiesa, nuo to mano pažinimas lo­
giškai patobulėtų, bet neišsiplėstų arba nepasipildytų.
Tačiau aš imu materiją, žymimą šiuo žodžiu, ir gaunu
suvokimus, kurie man teikia įvairius sintetinius, bet
empirinius teiginius. Aš sukonstruočiau, t. y. pateikčiau
stebiniu a priori, matematinę trikampio sąvoką ir šitaip
įgyčiau sintetinį, bet racionalų žinojimą. Tačiau jei man
duota transcendentalinė realybės, substancijos, jėgos ir
t. t. sąvoka, tai ji nežymi nei empirinio, nei grynojo
stebimo, o žymi tik empirinių stebimų (kurie, vadinasi,
negali būti duoti a priori) sintezę; ir kadangi sintezė
negali a priori pereiti prie ją atitinkančio stebinio, tai
iš jos taip pat negali atsirasti joks apibrėžiantis sinte­
tinis teiginys, o gali kilti tik galimų empirinių stebiniu
sintezės* pagrindinis teiginys. Vadinasi, transcenden­
talinis teiginys yra sintetinis pažinimas protu vien tik
pagal sąvokas ir, aišku, diskursyvus, nes tik dėl jo ir
galimas bet koks empirinio pažinimo sintetinis vienu­
mas, tačiau joks stebinys juo neduotas a priori.
Tad yra du proto taikymo būdai, kurie, nepaisant pa­
žinimo visuotinumo ir jo apriorinės kilmės, bendrų
jiems abiem, vis dėlto plėtojasi labai skirtingai būtent
dėl to, kad reiškinyje, kuriuo mums pateikiami visi ob­
jektai, yra du dalykai: stebėjimo forma (erdvė ir lai­
kas), kuri gali būti pažinta ir apibrėžta visiškai a priori,
ir materija (tai, kas fiziška), arba turinys, kuris reiškia
kažką, kas randama erdvėje ir laike, taigi tai, kame
glūdi egzistavimas ir kas atitinka pojūtį. Dėl turinio,
kuris apibrėžtai gali būti duotas tik empiriškai, tai mes
negalime a priori turėti nieko kita, kaip neapibrėžtą ga­
limų pojūčių sintezės sąvoką, kiek pojūčiai priklauso
* Priežasties sąvoka aš tikrai išeinu už empirinės įvykio (tof
kas vyksta) sąvokos ribų, tačiau ne prie stebinio, priežasties sąvo­
ką atvaizduojančio in concreto, bet prie laiko apskritai sąlygų, ku­
rias galima surasti patyrime pagal priežasties sąvoką. Vadinasi, aš
veikiu tik pagal sąvokas ir negaliu veikti konstruodamas sąvokas,
nes sąvoka yra suvokimų, kurie nėra grynieji stebimai ir todėl ne­
gali būti pateikti a priori, sintezės taisyklė. 501
skaitiniai.org
apercepcijos vienumui (galimame patyrime). Dėl for­
mos, tai mes savo sąvokas galime apibrėžti stebiniu a
priori, vienarūše sinteze susikurdami erdvėje ir laike
pačius objektus ir traktuodami juos tik kaip quanta.
Pirmasis proto taikymas vadinamas taikymu pagal są­
vokas, jame mes galime pasiekti tik tai, kad reiškinius
pagal jų realų turinį pajungiame sąvokoms, todėl reiš­
kiniai gali būti apibrėžti ne kitaip, kaip empiriškai, t. y.
a posteriori (bet pagal minėtas sąvokas, kaip empirinės
sintezės taisykles); antrasis proto taikymas yra jo tai­
kymas konstruojant sąvokas, ir kadangi šios sąvokos
jau a priori nukreiptos į stebinį, tai kaip tik dėl to jos
gali būti apibrėžtai pateiktos grynuoju stebiniu a priori
ir be jokių empirinių data. Aptarti visa, kas egzistuoja
(daiktas erdvėje arba laike), ar tai yra kiekybė, ar ne
ir kokiu mastu yra kiekybė, ar tuo reikia įsivaizduoti
egzistavimą, ar egzistavimo nebuvimą, kiek šis kažkas
(užpildantis erdvę arba laiką) yra pirmasis substratas
arba tik apibrėžimas, ar jo egzistavimas susijęs su kuo
nors kitu kaip priežastis arba padarinys ir pagaliau ar
tai izoliuota nuo kitų daiktų, ar yra su jais tarpusavio
priklausomybėje egzistavimo požiūriu, aptarti šio egzis­
tavimo galimybę, tikrumą ir būtinumą arba jų priešy­
bes,—visa tai priklauso paži ni mui pr ot u sąvo­
komis, kuris vadinamas filosofiniu. Bet a priori
apibrėžti stebinį erdvėje (figūrą), dalyti laiką (trukmę)
arba pažinti tik bendrybę ko nors vieno ir to paties sin­
tezėje laike ir erdvėje ir iš to atsirandantį stebinio ap­
skritai dydį (skaičių) —tai pr ot o veikla, atlieka­
ma konstruojant sąvokas ir vadinama mat emat i ne.
Didelė proto sėkmė matematikai padedant visai na­
tūraliai sukelia viltį, kad jei ne pačiai matematikai, tai
bent jos metodui pasiseks taip pat ir ne dydžių srityje,
nes ji visas savo sąvokas paverčia stebiniais, kuriuos
gali pateikti a priori ir kuriais ji, taip sakant, įvaldo
gamtą; tuo tarpu grynoji filosofija su diskursyviomis
apriorinėmis sąvokomis madaruojasi gamtoje, negalė­
dama savo sąvokų realumo padaryti a priori stebimo
502 ir kaip tik dėl to tikro. Taip pat atrodo, kad matemati-
skaitiniai.org
kos meno meistrams netrūksta pasitikėjimo savimi, o
visuomenė deda daug vilčių į jų meistriškumą, jei tik
jie kada nors pamėgintų šito imtis. Kadangi jie vargu
ar kada nors filosofavo apie savo matematiką (sunkus
darbas!), tai specifinio skirtumo tarp dviejų proto taiky­
mo rūšių jie neįsisąmonina, ir jis visai neateina jiems
į galvą. Paplitusias ir empiriškai taikomas taisykles, ku­
rias jie skolinasi iš įprastinio proto, jie laiko aksiomo­
mis. Iš kur gali atsirasti erdvės ir laiko sąvokos, kurio­
mis jie operuoja (kaip vieninteliais pradiniais dy­
džiais),—tai jiems visai nerūpi, ir lygiai taip pat jiems
atrodo nenaudinga tirti grynųjų intelektinių sąvokų
kilmę ir tuo atskleisti jų galiojimo sritį; jie [apsiriboja}
jų vartojimu. Ir čia jie elgiasi visai teisėtai, jei tik ne­
peržengia jiems nurodytų ribų, būtent gamt os ribų.
Priešingu atveju jie iš juslumo srities nepastebimai
pereina į netvirtą grynųjų ir netgi transcendentali­
nių sąvokų dirvą, kur pagrindas (instabilis tellus, inna­
bilis unda) jiems neleidžia nei stovėti, nei plaukti, kur
galima tik žengti lengvus žingsnius, kurių laikas neiš-
saugo nė menkiausio pėdsako, tuo tarpu matematikoje
jie tiesia platų kelią, kuriuo patikimai gali eiti netgi
tolimiausi palikuonys.
Kadangi mes laikome savo pareiga tiksliai ir visiškai
tikrai apibrėžti grynojo proto ribas transcendentalinia­
me taikyme, o tokio pobūdžio siekimas turi tą ypatybę,
kad, nepaisant primygtiniausių ir aiškiausių įspėjimų,
vis dar turima vilties, kol galutinai neatsisakoma keti­
nimo, išeiti už patyrimo ribų į viliojančias intelektualu­
mo sritis,—tai būtina iš fantazijos kupinos vilties atimti
tarsi paskutinį inkarą ir parodyti, kad sekimas matema­
tiniu metodu šioje pažinimo rūšyje negali teikti nė ma­
žiausios naudos, nebent tik tai, kad juo aiškiau atsi­
skleidžia jos pačios silpnosios pusės —nors geometrija
ir filosofija paduoda viena kitai ranką gamtos moksle,
vis dėlto jos yra du visai skirtingi dalykai, taigi nie­
kada negali perimti viena kitos metodų.
Matematikos pagrįstumas paremtas apibrėžimais, ak­
siomomis, demonstracijomis. Aš pasitenkinsiu parody- 503
skaitiniai.org
damas, kad nė vieno iš šių dalykų ta prasme, kurią jie
turi matematikoje, filosofija negali nei pasiekti, nei per­
imti; kad geometras savo metodu filosofijoje stato ne
ką kita, kaip kortų namelius, o filosofas savo metodu
gali matematikoje sukelti tik plepalus; tuo tarpu filoso­
fijos uždavinys kaip tik yra žinoti savo ribas, ir netgi
matematikas, jei tik jo talentas neapribotas iš prigim­
ties ir nesuvaržytas jo profesijos, filosofijos įspėjimų
negali nei atmesti, nei ignoruoti.
1. Apie api brėži mus. Api br ėžt i —kaip
jau matyti iš paties termino —tai iš esmės pateikti pir­
minę išsamią daikto sąvoką jo ribose*. Pagal šį reika­
lavimą, empi r i nės sąvokos visai negalima apibrėž­
ti, ji gali būti tik paai ški nt a. Kadangi empirinėje
sąvokoje mes turime tik kai kuriuos tam tikros rū­
šies jutimų objektų požymius, tai niekada nesame tikri,
ar tą patį objektą žyminčiu žodžiu nemąstoma vienu
atveju daugiau jo požymių, o kitu atveju —mažiau.
Antai aukso sąvoka, be svorio, spalvos, kalumo, vie­
nas gali dar mąstyti savybę, kad auksas nerūdija, o ki­
tas apie tai galbūt nieko nežino. Tam tikrais požymiais
naudojamasi tik tol, kol jie pakankami skyrimui; tuo
tarpu nauji pastebėjimai vienus požymius pašalina ir
prideda kitus, taigi sąvoka niekada nesti pastoviose ri­
bose. Ir kam gi turėtų pasitarnauti tokios sąvokos de­
finicija, jei, pavyzdžiui, kalbėdami apie vandenį ir jo
savybes, mes nesustojame prie to, kas mąstoma žodžiu
,,vanduo", bet imamės bandymų, ir žodis su tuo nedau­
geliu požymių, kuriuos su juo siejame, tėra tik žymė­
jimas, o ne daikto sąvoka, taigi pateikiamas apibrė­
žimas yra ne kas kita, kaip žodžio apibrėžimas. Antra,
a priori duotos sąvokos, pavyzdžiui, substancija, prie­
žastis, teisė, teisingumas ir t. t., griežtai kalbant, negali
būti apibrėžtos. Juk aš niekada negaliu būti tikras, kad
* Išsamumas yra požymių aiškumas ir pakankamumas;
ribos yra tikslumas ta prasme, kad požymių yra ne daugiau, negu
jų reikia išsamiai sąvokai; pirminė reiškia, kad šis ribų apibrėži­
mas iš niekur neišvedamas ir, vadinasi, jo nereikia įrodyti, antraip
tariamas paaiškinimas negalėtų būti visų sprendinių apie objektą
504 priešakyje.
skaitiniai.org
duotos (dar pakrikos) sąvokos aiškus vaizdinys išsamiai
išplėtotas, išskyrus tą atvejį, kai aš žinau, jog jis adek­
vatus objektui. Kadangi objekto sąvokoje, kokia ji
duota, gali glūdėti daug neaiškių vaizdinių, kuriuos
analizėje mes apeiname, nors visada jais naudojamės
taikyme, tai mano sąvokos analizės išsamumas visada
yra abejotinas, ir tik daugeliu patvirtinančių pavyzdžių
ją galima padaryti t i kėt i ną, bet niekada —a p o-
di kt i škai tikrą. Vietoj termino ,,definicija“ aš ver­
čiau vartočiau terminą ekspozi ci j a, kuris visada
yra atsargesnis, ir, vartodamas šį pavadinimą, kritikas
gali tam tikru mastu laikyti galiojančia definiciją, kartu
išsaugodamas abejonę dėl jos išsamumo. Tad jei ne­
galima pateikti nei empiriškai, nei a priori duotų sąvo­
kų definicijos, tai lieka tik laisvu pasirinkimu mąsto­
mos sąvokos, su kuriomis galima bandyti atlikti šį fo­
kusą. Šiuo atveju aš visada galiu pateikti savo sąvo­
kos definiciją; juk aš vis dėlto turiu žinoti, ką norėjau
mąstyti, nes aš pats sąmoningai sudariau sąvoką ir jos
man nedavė nei intelekto prigimtis, nei patyrimas; bet
aš negaliu sakyti, kad tuo aš pateikiau tikro objekto de­
finiciją. Juk jei sąvoka priklauso nuo empirinių sąlygų,
kaip, pavyzdžiui, laivo laikrodžio sąvoka, tai objektas
ir jo galimybė šia laisvai pasirinkta sąvoka dar neduoti;
iš tokios sąvokos aš netgi nežinau, ar ji apskritai turi
objektą, ir mano aiškinimas veikiau turi būti vadinamas
deklaracija (mano sumanymo), o ne objekto definicija.
Vadinasi, nelieka jokių kitų definicijai tinkamų sąvokų,
išskyrus tas, kuriose glūdi laisvai pasirinkta sintezė, ga­
lima konstruoti a priori: taigi definicijas turi tik mate­
matika. Juk ji mąstomą objektą parodo taip pat a priori
stebiniu, ir šiame objekte tikrai negali būti nei mažiau,
nei daugiau negu sąvoka, nes objekto sąvoka čia pir­
mapradiškai pateikiama aiškinimų, t. y. aiškinimas iš
niekur neišvedamas. Terminams ekspozi ci j a, e k s-
pl i kaci j a, dekl ar aci j a ir defi ni ci j a
vokiečių kalba turi tik vieną žodį —Erklärung, ir todėl
mes turime jau šiek tiek nukrypti nuo reikalavimo
griežtumo, nes atsisakėme būtent filosofiniams aiškini- 505
skaitiniai.org
mams duoti garbingą definicijų vardą ir visą šią pasta­
bą norime apriboti tuo, kad filosofinės definicijos
kuriamos tik kaip duotų sąvokų ekspozicijos, o mate­
matinės—kaip pirmapradiškai sudarytų sąvokų kons­
trukcijos; pirmosios sudaromos tik analitiškai —skai­
dant (skaidymo užbaigtumas nėra apodiktiškai tikras),
antrosios —sintetiškai ir, vadinasi, s ukur i a pačią są­
voką, tuo tarpu pirmosios ją tik a i š k i n a.
Iš to išplaukia:
a) kad filosofijoje negalima, sekant matematika,
pradėti nuo definicijų, nebent galima tik pabandyti.
Kadangi definicija yra duotų sąvokų suskaidymas, tai
šios sąvokos, nors dar tik neaiškiai, yra pirmesnės [už
skaidymą], ir neišsami ekspozicija yra ankstesnė už iš­
samią, tad iš kelių požymių, kuriuos gavome iš dar
neužbaigto skaidymo, mes jau daug ką galime išsampro-
tauti anksčiau, negu pasieksime išsamią ekspoziciją,
t. y. definiciją; žodžiu, filosofijoje definicija, kaip at­
seikėtas aiškumas, darbą veikiau turi užbaigti, o ne jį
pradėti*. Tuo tarpu matematikoje iki definicijos mes
neturime jokios sąvokos, nes sąvoka tik ir pateikiama
definicija; vadinasi, matematika turi ir visada gali pra­
dėti nuo definicijos;
b) matematinės definicijos niekada negali būti
klaidingos. Kadangi matematikoje sąvoka pirmiausia
pateikiama definicija, tai ji apima kaip tik tai, ką de­
finicija numato ja turint būti mąstoma. Bet nors turi­
nio požiūriu joje negali būti nieko neteisinga, vis dėlto
kartais, nors tik retai, galima padaryti klaidą formoje
(kuria ji apvilkta), būtent tikslumo požiūriu. Antai vi­
suotinai priimto apskritimo aiškinimo —kad jis yra
* Filosofijoje knibžda klaidingų definicijų, ypač tokių, kuriose,
tiesa, iš tikrųjų yra elementų definicijai, bet dar ne visi. Jei su
sąvoka nebūtų galima nieko daryti, kol dar nepateikta jos definicija,
tai būtų blogai visam filosofavimui. Bet kadangi, kiek pakanka ele­
mentų (skaidymo), juos visada galima gerai ir patikimai taikyti, tai
ir nepakankamos definicijos, t. y. teiginiai, kurie iš esmės dar ne
definicijos, tačiau yra teisingi ir todėl artimi definicijoms, gali būti
labai naudingai taikomi. Matematikoje definicija priklauso ad esse,
filosofijoje —ad melius esse. Prieiti definiciją —puiku, bet dažnai la-
506 bai sunku. Teisininkai teisės sąvokos definicijos iki šiol tebeieško.
skaitiniai.org
krei vė, kurios visi taškai vienodai nutolę nuo to pa­
ties taško (centro), —trūkumas tas, kad į jį be reikalo
įvestas kr ei vumo apibrėžimas. Juk turi būti at­
skira, iš definicijos išvedama ir lengvai įrodoma teore­
ma, kad kiekviena linija, kurios visi taškai vienodai
nutolę nuo to paties taško, yra kreivė (nė viena jos da­
lis nėra tiesi). Tuo tarpu analitinėse definicijose klaidų
gali būti įvairiausių arba dėl to, kad įvedami požymiai,
kurių iš tikrųjų nėra sąvokoje, arba dėl to, kad joms
trūksta išsamumo, sudarančio definicijos esmę, nes ne­
galima būti visiškai įsitikinusiam savo skaidymo už­
baigtumu. Todėl matematiniu definicijų sudarymo meto­
du filosofijoje negalima sekti.
2. Apie aksi omas. Jos yra aprioriniai sintetiniai
pagrindiniai teiginiai, kiek jie betarpiškai tikri. Sąvo­
kos negalima sintetiškai ir vis dėlto betarpiškai sujung­
ti su kita sąvoka, nes tam, kad mes galėtume išeiti už
sąvokos ribų, reikalingas koks nors trečias, tarpinis ži­
nojimas. Kadangi filosofija yra tik pažinimas protu pa­
gal sąvokas, tai joje neaptinkama jokio pagrindinio
teiginio, kuris nusipelnytų aksiomos pavadinimo. Tuo
tarpu matematika gali turėti aksiomų, nes konstruoda­
ma sąvokas ji gali objekto stebinyje a priori ir betarpiš­
kai susieti jo predikatus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje,
kad trys taškai visada guli vienoje plokštumoje. O sin­
tetinis pagrindinis teiginys, sudarytas remiantis vien
tik sąvokomis, niekada negali būti betarpiškai tikras,
pavyzdžiui, teiginys ,,Visa, kas vyksta, turi savo prie­
žastį", nes aš turiu ieškoti kažko trečia, būtent apibrėži­
mo pagal laiką sąlygos patyrime, ir tokio pagrindinio
teiginio negalėjau pažinti tiesiogiai, betarpiškai vien tik
iš sąvokų. Vadinasi, diskursyvūs pagrindiniai teiginiai
yra kažkas visai kita negu intuityvūs, t. y. aksiomos.
Pirmieji visada reikalingi dar dedukcijos, pastarieji vi­
siškai gali apsieiti be jos; ir kadangi kaip tik dėl to in­
tuityvūs pagrindiniai teiginiai yra akivaizdūs, o filoso­
finiai pagrindiniai teiginiai, nepaisant viso jų tikrumo,
vis dėlto niekada negali pretenduoti į akivaizdumą, tai
be galo daug trūksta iki to, kad koks nors grynojo ir 507
skaitiniai.org
transcendentalinio- proto sintetinis teiginys būtų toks
akivaizdus (kaip paprastai atkakliai tvirtinama), kaip
teiginys dukar t du yra keturi. Tiesa, analiti­
koje, [aptardamas] grynojo intelekto pagrindinių teigi­
nių lentelę, aš užsiminiau ir apie tam tikras stebėjimo
aksiomas; tačiau ten pateiktas pagrindinis teiginys ne­
buvo aksioma, bet pasitarnavo tik tam, kad pateiktų
aksiomų apskritai galimybės principą, ir pats jis buvo
tik pagrindinis teiginys, išvestas iš sąvokų. Juk trans­
cendentalinėje filosofijoje netgi matematikos galimybė
turi būti parodyta. Tad filosofija neturi jokių aksiomų
ir niekada negali primesti savo pagrindinių teiginių a
priori taip besąlygiškai, bet turi stengtis nuodugnia de­
dukcija pagrįsti savo teisę į juos.
3. Apie demonst r aci j as . Tik apodiktinis įro­
dymas, kiek jis intuityvus, gali būti vadinamas de­
monstracija. Patyrimas mus neabejotinai moko, kas
egzistuoja, bet jis nemoko, kad tai, kas egzistuoja, ne­
galėtų būti kas nors kita, negu yra. Todėl empiriniai
argumentai negali teikti apodiktinio įrodymo. O iš ap­
riorinių sąvokų (diskursyviniame žinojime) niekada ne­
gali kilti akivaizdus tikrumas, t. y. akivaizdumas, kad ir
kokiu mastu sprendinys būtų apodiktiškai tikras. Va­
dinasi, tik matematikoje yra demonstracijos, nes ji savo
žinias išveda ne iš sąvokų, bet iš jų konstravimo, t. y.
iš stebimo, kuris gali būti duotas a priori kaip atitin­
kantis sąvokas. Netgi algebros veiksmai su lygtimis, iš
kurių ji redukcijos būdu gauna tiesą kartu su įrodymu,
yra nors ir ne geometrinis, bet vis dėlto būdingas konst­
ravimas, kuriame sąvokos, ypač dydžių santykio, iš­
reikštos stebinyje ženklais ir, jau nekalbant apie euris­
tinį momentą, visos išvados apdraustos nuo klaidų tuo,
kad kiekviena iš jų parodoma akivaizdžiai. Tuo tarpu
filosofinis pažinimas turi netekti šio pranašumo, nes jis
bendrybę visada turi nagrinėti in abstracto (sąvokomis),
o matematika bendrybę gali tirti in concreto (vleninia­
me stebinyje) ir vis dėlto grynuoju vaizdiniu a priori,
508 be to, kiekvienas klaidingas žingsnis tampa akivaizdus.
skaitiniai.org
Todėl pirmuosius įrodymus, kadangi jie atliekami tik
žodžiais (mąstant objektą), aš linkęs vadinti akro-
a ma t i n i a i s (diskursyviais) įrodymais, o ne
demonst r aci j omi s, kurios, kaip rodo jau
pats terminas, plėtojasi objekto stebėjime.
Iš viso to išplaukia, kad filosofijos prigimčiai, ypač
grynojo proto srityje, visai nedera atkakliai laikytis
dogmatizmo ir puoštis matematikos titulais bei pasižy­
mėjimo ženklais —matematikos, kurios ordinui ji vis
dėlto nepriklauso, nors ir turi visus pagrindus tikėtis
susijungti su ja kaip su seserimi. Tokios tuščios preten­
zijos niekada negali išsipildyti, priešingai, turi kliudyti
jos tikslui atskleisti savo ribų nematančio proto iliuzi­
jas ir mūsų sąvokų pakankamu išaiškinimu spekuliaci­
jos savimaną nukreipti į kuklų, bet nuodugnų savęs
pažinimą. Vadinasi, savo transcendentaliniuose bandy­
muose protas negalės žvelgti į priekį taip tvirtai, tary­
tum jo nueitas kelias vedė tiesiai į tikslą, ir savo pa­
grindais imtomis prielaidomis negalės taip drąsiai pa­
sikliauti, kad nereikėtų dažnai gręžtis atgal ir kreipti
dėmesį į tai, ar samprotavimo eigoje neatsiskleidžia
klaidos, kurios buvo praleistos principuose ir verčia
arba tiksliau apibrėžti principus, arba juos visai pa­
keisti.
Visus apodiktinius teiginius (jie gali būti įrodomi
arba ir betarpiškai tikri) aš skirstau į dogmas ir
maternas. Sintetinis teiginys, tiesiogiai gautas iš są­
vokų, yra dogma; tuo tarpu sintetinis teiginys, gau­
tas konstruojant sąvokas, yra m a t e m a. Analitiniai
sprendiniai iš esmės mums neteikia daugiau žinių apie
objektą, negu jų jau yra mūsų jo sąvokoje, nes jie ne-
išplečia žinojimo už subjekto sąvokos ribų, o tik šią
sąvoką paaiškina. Todėl jų negalima vadinti dogmomis
tikrąja šio žodžio prasme (šį žodį turbūt galima versti
nus t at yt i t ei gi ni ai (Lehrsprüche). Bet iš mi­
nėtų dviejų apriorinių sintetinių teiginių rūšių, pagal
įprastinę kalbos vartoseną, taip gali būti vadinami tik
filosofiniam pažinimui priklausantys teiginiai, ir vargu
ar būtų galima dogmomis vadinti aritmetikos arba geo- 509
skaitiniai.org
metrijos teiginius. Tad ši žodžių vartosena patvirtina
mūsų pateiktą aiškinimą, kad tik iš sąvokų išvesti, o
ne jų konstravimu pagrįsti sprendiniai gali būti vadi­
nami dogmomis.
Visoje vien tik spekuliatyviai taikomo grynojo pro­
to srityje nėra nė vieno sintetinio sprendinio, gauto
tiesiogiai iš sąvokų. Juk protas nesugeba, kaip mes
parodėme, idėjų pagrindu sudaryti nė vieno sintetinio
sprendinio, turinčio objektyvią reikšmę; tiesa, iš in­
telektinių sąvokų jis sudaro patikimus pagrindinius tei­
ginius, bet ne tiesiogiai iš sąvokų, o visada tik netie­
siogiai, remdamasis šių sąvokų santykiu su kažkuo vi­
sai atsitiktina, būtent su gal i mu pat yri mu; jei
numatomas patyrimas (kas nors kaip galimo patyrimo
objektas), tai jie, žinoma, apodiktiškai tikri, bet patys
savaime (tiesiogiai) jie negali netgi būti pažinti a prio­
ri. Antai teiginio ,,Visa, kas vyksta, turi savo prie­
žastį" niekas negali nuodugniai suprasti tik iš šių
duotųjų sąvokų. Todėl jis nėra dogma, nors kitu požiū­
riu, būtent vienintelėje savo galimo taikymo srityje,
t. y. patyrimo srityje, jis visiškai gali būti įrodytas
apodiktiškai. Bet, nors jis ir turi būti įrodytas, jis vis
dėlto vadinamas pa gr i ndi ni u t eiginiu, o ne
teorema, nes turi tą ypatingą savybę, kad tik jis
daro galimą patį savo įrodymo pagrindą, būtent patyri­
mą, ir visada turi būti jame tariamas.
Jei grynojo proto spekuliatyviniame taikyme visai
nėra dogmų taip pat ir turinio požiūriu, tai kiekvienas
dogmat i ni s metodas, ar jis būtų perimtas iš mate­
matikos, ar sukurtas savarankiškai, pats savaime jam
netinkamas. Juk jis tik slepia trūkumus ir klaidas ir
apgauna filosofiją, kurios tikrasis ketinimas yra ryš­
kiausia šviesa nušviesti visus proto žingsnius. Vis dėl­
to [filosofijos] metodas visada gali būti si st emi ni s.
Juk mūsų protas (subjektyviai) pats yra sistema, bet
taikomas grynai, vien tik sąvokų pagrindu, jis yra tik
tyrimo sistema, pagrįsta vienumo, kuriam medžiagą te­
gali teikti pat yri mas, pagrindiniais teiginiais. Bet
šio apie savitą transcendentalinės filosofijos metodą čia
skaitiniai.org
nieko negalima pasakyti, nes mums čia rūpi tik savo
sugebėjimų kritinis įvertinimas —ar mes apskritai ga­
lime statyti ir kokio aukščio pastatą galime pastatyti iš
turimos medžiagos (iš grynųjų apriorinių sąvokų).
PIRMO SKYRIAUS
A N T R A S S KI RS NI S
GRYNOJO PROTO DISCIPLINA
JO POLEMINIO TAIKYMO ATŽVILGIU
Visuose savo sumanymuose protas turi paklusti
kritikai ir jokiu draudimu negali pažeisti jos laisvės,
nepadarydamas žalos pats sau ir neužsitraukdamas ne­
gero įtarimo. Čia nėra nieko tokio svarbaus dėl savo
naudingumo ir tokio švento, kad galėtų išvengti šio
patikrinimo ir apžiūros, nepripažįstančių jokio asmens
autoriteto. Šia laisve remiasi netgi proto, neturinčio
jokio diktatoriško autoriteto, egzistavimas, ir jo nuo­
sprendis visada yra ne kas kita, kaip laisvų piliečių
sutikimas —piliečių, iš kurių kiekvienas turi turėti ga­
limybę nevaržomas išreikšti savo abejones ir netgi sa­
vo veto.
Nors protas niekada negali at mest i kritikos, vis
dėlto jis ne visada turi pagrindą jos baimintis.
Bet dogmatiškai (ne matematiškai) taikomas grynasis
protas nėra taip įsisąmoninęs tiksliausio savo aukš­
čiausių dėsnių laikymosi, kad nesidrovėdamas, dar
daugiau, visiškai atmesdamas bet kurį prisiimtą dog­
matinį autoritetą, pasirodytų aukščiausio ir teisiančio
proto kritinei akiai.
Visai kitaip yra tada, kai jis turi reikalą ne su tei­
sėjo cenzūra, bet su savo bendrapiliečio pretenzijomis
ir nuo jų turi tik gintis. Kadangi šios pretenzijos lygiai
taip pat nori būti dogmatinės, nors [tik] kaip neigimas,
kaip kad jo paties —kaip teigimas, tai jis save patei­
sina xar' avÜQcojtov, o tai apsaugo nuo bet kokios žalos
ir suteikia teisę į nuosavybę, kuri gali nesibaiminti
svetimų pretenzijų, nors ji pati ir negali būti pakanka­
mai įrodyta xcrc' cdųfteiav. 511
skaitiniai.org
Poleminiu grynojo proto taikymu aš laikau jo tei­
ginių gynimą nuo jų dogmatinio neigimo. Čia svar­
bu ne tai, kad jo tvirtinimai galbūt taip pat klaidingi,
bet tik tai, kad niekas niekada negali apodiktiškai tik­
rai (nė netgi tik su didesne regimybe) tvirtinti priešin­
gai. Juk mes vis dėlto valdome nuosavybę ne iš kieno
nors malonės, kai, nors mes neturime į ją pakankamai
teisių, vis dėlto esame visiškai tikri, kad niekas nieka­
da negali įrodyti mūsų nuosavybės neteisėtumo.
Liūdna ir slogu, kad apskritai turi egzistuoti grynojo
proto antitetika ir kad protas, kuris vis dėlto yra
aukščiausias tribunolas spręsti visiems ginčams, turi
ginčytis su pačiu savimi. Tiesa, anksčiau mes turėjome
prieš akis tokią tariamą antitetiką, bet pasirodė, kad
ji rėmėsi nesusipratimu, nes, pagal visuotinį prietarą,
reiškiniai buvo laikomi daiktais pačiais savaime ir pas­
kui buvo reikalaujama absoliutaus jų sintezės išsamu­
mo viena ar kita forma (kuri tačiau ir viena, ir kita
forma buvo vienodai negalima), o betgi to visai negali­
ma laukti iš reiškinių. Vadinasi, tada nebuvo jokio tik­
ro pr ot o pr i e š t a r avi mo sau pačiam teigi­
niuose: ,,Reiškinių pači ų savai me eilė turi abso­
liučiai pirmąją pradžią" ir „Ši eilė egzistuoja absoliučiai
ir pat i savai me be jokios pradžios"; juk abu
teiginiai visai suderinami, nes rei ški ni ai savo eg­
zistavimu (kaip reiškiniai) pat ys savai me yra
niekas, t. y. jie yra kažkas prieštaringa, ir todėl jų prie­
laida natūraliai turi sukelti prieštaringas išvadas.
Bet negalima, prisidengus tokiu nesusipratimu, už­
baigti proto ginčą, jei, pavyzdžiui, būtų teistiškai tvir­
tinama: „Aukšči ausi oj i esybė egzi st uo­
ja" ir, priešingai, ateistiškai tvirtinama: „Aukš­
či ausi oj i esybė neegzistuoja"; arba jei
psichologijoje būtų tvirtinama: „Visa, kas mąsto, yra
absoliučiai pastovus vienumas ir, vadinasi, skiriasi nuo
bet kurio laikino materialaus vienumo", o kitas teigtų
priešingai: „Siela nėra nematerialus vienumas ir negali
būti išskirta iš to, kas laikina, srities". Juk klausimo
512 objektas čia laisvas nuo visko, kas svetima ir priešta-
skaitiniai.org
rauja jo prigimčiai, ir intelektas čia turi reikalą tik su
dai kt ai s pači ai s savaime, o ne su reiš­
kiniais. Vadinasi, čia būtų tikras prieštaravimas, jei tik
grynasis protas neigiančiosios pusės naudai turėtų pa­
sakyti ką nors, kas būtų artima tvirtinimo pagrindui;
juk pateikiančiojo dogmatinius tvirtinimus argumentų
kritiką visiškai galima pripažinti neatsisakant šių tei­
ginių, kurių naudai vis dėlto kalba bent proto intere­
sas, o priešininkas juo visai negali remtis.
Aš nesu tos nuomonės, kurią taip dažnai pareikšda­
vo žymūs ir galvoti žmonės (pavyzdžiui Zulceris94),
jausdami ankstesniųjų įrodymų silpnumą,—kad galima
tikėtis, jog kada nors dar būsią išrasti akivaizdūs mūsų
grynojo proto dviejų kardinalių teiginių —,,Dievas
yra", ,,Pomirtinis gyvenimas yra" —įrodymai. Veikiau
aš esu tikras, kad to niekada nebus. Juk iš kur protas
imtų pagrindą tokiems sintetiniams tvirtinimams, kurie
nesusiję su patyrimo objektais ir jų vidine galimybe?
Bet taip pat apodiktiškai tikra, kad niekada neatsiras
žmogaus, kuris galėtų nors su menkiausia [tikrumo] re­
gimybe, o juo labiau dogmatiškai tvirtinti pr i eš i n­
gus teiginius. Kadangi jis tai galėtų įrodyti tik gry­
nuoju protu, tai jis turėtų imtis įrodyti, kad aukščiau­
sioji esybė ir mumyse mąstantis subjektas, kaip gryna
inteligencija, negalimi. Bet iš kur jis imtų žinias, ku­
rios jam duotų teisę taip sintetiškai spręsti apie daik­
tus už bet kokio galimo patyrimo? Todėl mes galime
visai nesibaiminti, kad kas nors kada nors mums įrodys
priešingus teiginius; taigi dėl to mums nereikia sugal­
voti taisyklingų įrodymų, mes visada galime priimti
tuos teiginius, kurie visiškai derinasi su mūsų proto
spekuliatyviuoju interesu empiriniame taikyme ir, be
to, yra vienintelė priemonė sujungti jam su praktiniu
interesu. Priešininkui (kurį čia reikia laikyti ne tik kri­
tiku) mes visada turime parengtą mūsų non liquet, ku­
ris neišvengiamai turi jį sutrikdyti, tuo tarpu mes ne­
kliudome jam šį argumentą nukreipti prieš mus, nes
mes visada kaip atramą turime subjektyvią proto mak­
simą, kurios priešininkas stokoja ir kurios saugomi 513
skaitiniai.org
mes galime ramiai ir abejingai stebėti visas jo tuš­
čias atakas.
Tad iš esmės nėra jokios grynojo proto antitetikos.
Juk vienintelis mūšio laukas jai galėtų būti grynosios
teologijos ir grynosios psichologijos sritis; bet ši dirva
neišlaiko nė vieno kariauninko su visa amunicija ir
ginklu, kurio reikėtų bijoti. Jis gali pasirodyti tik su
pajuoka arba pagyrūniškumu, o tai galima išjuokti kaip
vaikišką žaidimą. Tai paguodžianti pastaba, protui vėl
suteikianti drąsos; antraip kuo gi jis galėtų pasikliauti,
jei, pašauktas vienas pašalinti visus suklydimus, pats
būtų vidujai suskaldytas, negalėdamas tikėtis taikos ir
ramaus nuosavybės valdymo?
Visa, ką sutvarko pati gamta, yra gera kokiam nors
tikslui. Netgi nuodai pasitarnauja įveikti kitiems nuo­
dams, susidarantiems mūsų pačių kūno sultyse, ir todėl
jų neturi trūkti pilname gydomųjų priemonių rinkinyje
(vaistinėje). Prieštaros dėl mūsų spekuliatyviojo proto
įsikalbėjimų ir savimanos pateiktos pačios šio proto
prigimties ir, vadinasi, turi turėti gerą paskirtį ir tiks­
lą, kurių nereikia ignoruoti. Kodėl apvaizda kai ku­
riuos objektus, nors ir susijusius su mūsų aukščiausiais
interesais, iškėlė taip aukštai, kad mums bemaž leista
tik aptikti juos neaiškiu ir mums patiems abejonę ke­
liančiu suvokimu, o dėl to tiriantis žvilgsnis yra vei­
kiau sudirginamas, o ne patenkinamas? Ar, esant to­
kioms perspektyvoms, naudinga ryžtis įžūliems apibrė­
žimams—tai bent jau abejotina, o galbūt netgi žalinga.
Bet visada ir neabejotinai naudinga tiriančiam ir kont­
roliuojančiam protui suteikti visišką laisvę, kad jis ne­
kliudomas galėtų patenkinti savo interesą, o tam pade­
da ir tai, kad protas apriboja savo žinias, ir tai, kad jis
jas išplečia; o jo interesai visada nukenčia, kai įsimaišo
svetimos rankos, kad, priešingai jo natūraliam keliui,
nukreiptų jį į jam primestus tikslus.
Todėl leiskite savo priešininkui sakyti tik tai, kas
protinga, ir įveikite jį tik proto ginklu. Beje, nesirūpin­
kite dėl gėrio (praktinio intereso), nes į grynai speku-
514 liatyvų ginčą jis niekada neįpainiotas. Tada ginčas ne-
skaitiniai.org
atskleis nieko kita, kaip tik tam tikrą proto antinomi­
ją, kuri —kadangi ji glūdi jo prigimtyje —būtinai tu­
ri būti išklausyta ir ištirta. Ginčas plėtoja antinomiją,
jos objektą nagrinėdamas dviem aspektais, ir proto
sprendinį ištaiso tuo, kad jį apriboja. Ginčytinas čia
yra ne dalykas, bet tonas. Juk, nors ir turite atsi­
sakyti ži noj i mo kalbos, jums lieka dar pakanka­
mai, kad kalbėtumėte griežčiausio proto akivaizdoje
pateisinama tvirto t i kėj i mo kalba.
Jei šaltakraujį Deividą Hiūmą, tarytum sukurtą pu­
siausvyrą išlaikantiems sprendiniams, paklaustume:
kas jus paskatino sunkiai išmąstytomis abejonėmis pa­
kirsti žmogų taip guodžiantį ir naudingą įsitikinimą,
kad jo proto įžvalgumo pakanka tvirtinti aukščiausia­
jai esybei ir jai apibrėžtai suprasti? —tai jis atsakytų:
niekas kitas, kaip tik ketinimas pastūmėti protą jo sa­
vęs paties pažinime ir kartu tam tikras nepasitenkini­
mas prievarta, kurią norima protui taikyti, kai juo gi­
riamasi ir kartu jam kliudoma atvirai prisipažinti savo
silpnybes, išaiškėjančias jam tikrinant patį save. Tuo
tarpu jei paklausite Pristlį95, atsidavusį išimtinai proto
empi r i ni o taikymo pagrindiniams teiginiams ir ne­
palankų bet kokiai transcendentinei96 spekuliacijai,
kokius jis turėjo argumentus sugriauti dviem pagrindi­
niams kiekvienos religijos stulpams —mūsų sielos lais­
vei ir nemirtingumui (tikėjimas pomirtiniu gyvenimu
jam tėra prisikėlimo stebuklo laukimas), tai jis, pats
būdamas dievobaimingas ir uolus religijos skelbėjas,
negalėtų atsakyti nieko kita, kaip tik kad toks yra pro­
to interesas, kuriam padaroma žala, kai norima kai ku­
riuos objektus išimti iš materialios gamtos —vieninte­
lės, kurią mes galime tiksliai pažinti ir apibrėžti,—
dėsnių sferos. Atrodo neteisinga jį, mokėjusį savo
paradoksalų tvirtinimą susieti su religijos tikslais, kone­
veikti ir įskaudinti doramintį žmogų dėl to, kad jis
negali orientuotis, kai tik palieka gamtotyros sritį.
Bet tokio palankumo taip pat nusipelno ir ne mažiau
geramintis bei visu doroviniu charakteriu nepriekaiš­
tingas Hiūmas, kuris negali atsisakyti savo abstrakčios 515
skaitiniai.org
spekuliacijos dėl to, jog teisėtai mano, kad jos objek­
tas yra už gamtos mokslo ribų, grynųjų idėjų srityje.
Ką čia reikia daryti, ypač dėl pavojaus, kuris, at­
rodo, gresia visuotiniam gėriui? Nėra natūralesnio ir
teisingesnio sprendimo už tą, kurį jūs šiuo klausimu
turite priimti. Leiskite šiem žmonėms daryti [ką jie
nori]; jei jie parodys talentą, jei atliks gilų ir naują
tyrimą, žodžiu, jei tik jie kalbės protingai, tai protas
[iš to] visada laimės. Jei jūs griebiatės kitų priemonių
negu laisvo proto priemonės, jei šaukiate apie valsty­
bės išdavimą, jei tarsi gaisrui gesinti sušaukiate pa­
prastus žmones, visai nieko nesuprantančius apie
tokius subtilius dalykus,—tai apsijuokiate. Juk čia kal­
bama visai ne apie tai, kas visuotiniam gėriui naudin­
ga ar žalinga, bet tik apie tai, kiek toli protas gali
nuvesti savąja nuo bet kokio intereso abstrahuota spe­
kuliacija ir apskritai ar galima ja nors kiek pasikliau­
ti, ar geriau visai jos atsisakyti praktiškumo sumeti­
mais. Vadinasi, užuot mosavę kardu, geriau iš saugios
kritikos buveinės ramiai stebėkite šį ginčą, kuris ko-
vojantiesiems turi būti varginantis, o jums —įdomus
ir, neabejotinai pasibaigęs be kraujo, jūsų pažiūroms
turi būti pravartus. Juk beprasmiška laukti iš proto
paaiškinimo ir vis dėlto jam iš anksto nurodyti, kieno
pusėje jis būtinai turi būti. Be to, protas jau savaime
yra to paties proto taip pažabotas ir įspraustas į rėmus,
jog jums visai nereikia šauktis sargybos, kad visuo­
menės pasipriešinimą priešpriešintumėte tai pusei, ku­
rios susirūpinimą kelianti persvara jums atrodo pavo­
jinga. Šioje dialektikoje nebūna pergalių, kurios jums
galėtų kelti susirūpinimą.
Toks ginčas protui netgi labai reikalingas, ir būtų
pageidautina, kad jis būtų įvykęs anksčiau ir neribotu
viešuoju leidimu. Juk tuo anksčiau būtų išsivysčiusi
brandi kritika, kuriai pasirodžius visi šie ginčai turi
savaime išnykti, nes besiginčijantys mokosi įžvelgti
savo apakimą bei prietarus, juos išskyrusius.
Žmogaus prigimtyje yra tam tikras nesąžiningumas,
516 kuriame galų gale, kaip ir visame tame, kas kyla iš
skaitiniai.org
gamtos, vis dėlto turi glūdėti polinkis geriems tiks­
lams, būtent polinkis slėpti savo tikruosius jausmus ir
rodyti kitus, laikomus gerais ir girtinais. Be abejo, dėl
šio polinkio ir slėpti prigimtį, ir suteikti sau naudin­
gesnį pavidalą žmonės ne tik c i v i 1i z a v o s i, bet
ir palaipsniui tam tikru mastu moral i zavosi , nes
niekas negalėjo prasiskverbti pro padorumo, garbingu­
mo ir dorovingumo grimą; vadinasi, kiekvienas rasda­
vo sau tobulėjimo mokyklą tariamuose tikruose gėrio
pavyzdžiuose, kuriuos matė aplink save. Tačiau šis po­
linkis rodyti save geresnį, negu esi iš tikrųjų, ir reikšti,
jausmus, kurių neturi, tik l ai ki nai pasitarnauja iš­
vesti žmogui iš laukiniškumo ir priversti jį pirmiausia
bent išsiugdyti jam žinomo gėrio mani eras; juk
paskui, kai tikrieji pagrindiniai teiginiai jau išplėtoti
ir įėjo į mąstymo būdą, su šiuo melu turi būti palaips­
niui kovojama, nes antraip jis užnuodija širdį ir ge­
riems jausmams neleidžia pakilti iš po gražiai atrodan­
čio piktžolyno. ^
Man gaila, kad tą patį nesąžiningumą, apsimetimą ir
veidmainystę pastebiu netgi spekuliatyviojo mąstymo
būdo apraiškose, nors čia žmonėms pasitaiko žymiai
mažiau kliūčių atvirai bei aiškiai, kaip ir dera, atverti
savo mintis, ir nėra jokios naudos elgtis kitaip. Juk kas
pažinimui gali būti žalingiau už tai, kad netgi pačios
mintys vieno kitam pranešamos iškreiptai, nuslepia­
mos mūsų pačių tvirtinimuose jaučiamos abejonės ar­
ba suteikiama aiškumo regimybė argumentams, kurie
mūsų pačių nepatenkina? Bet kol tik asmeninė tuštybė
sukelia šias slaptas intrigas (taip paprastai esti speku­
liatyviuosiuose sprendiniuose, kurie neverti specialaus
dėmesio ir nelengvai įrodomi apodiktiškai tikrai),
vi ešam pr i t ar i mui joms priešinasi kitų tušty­
bė, ir pagaliau pasiekiamas toks rezultatas, koks būtų
buvęs pasiektas, nors žymiai anksčiau, doriausiais
jausmais ir nuoširdumu. Bet tais atvejais, kai paprasti
žmonės mano, kad klastingi gudreivos brandina mintį
išklibinti visuomeninės gerovės pamatus, jiems atrodo
ne tik protinga, bet taip pat leistina ir netgi girtina 51?
skaitiniai.org
verčiau padėti geram reikalui tariamais argumentais,
negu numanomam gėrio priešininkui palikti nors tik
tą pranašumą, kad jis mūsų toną nužemina iki vien tik
praktinio įsitikinimo lygio ir priverčia mus prisipažinti
stokojant spekuliatyviojo bei apodiktinio tikrumo. Ta­
čiau aš manau, kad su ketinimu ginti gerą reikalą sun­
kiausia pasaulyje suderinti klastingumą, veidmainystę
ir apgaulę. Kad, apsvarstant proto argumentus gryno­
joje spekuliacijoje, viskas turi būti garbinga —tai ma­
žiausia, ko galima reikalauti. Bet jei būtų galima tvirtai
pasikliauti bent jau šiuo minimumu, tai spekuliatyviojo
proto ginčas svarbiais klausimais dėl Dievo, nemirtin­
gumo (sielos) ir laisvės arba būtų seniai išspręstas, ar­
ba būtų labai arti išsprendimo. Taip neretai dori jaus­
mai atvirkščiai proporcingi paties reikalo gerumui, ir
šis reikalas galbūt turi daugiau nuoširdžių ir garbingų
priešininkų negu šalininkų.
Taigi tardamas, jog yra skaitytojų, kurie nenori
teisingą reikalą ginti netinkamu būdu, aš laikau nu­
spręsta, kad, pagal mūsų kritikos pagrindinius teigi­
nius, kai žiūrima ne to, kas vyksta, bet to, kas iš teisy­
bės turėtų vykti, iš esmės neturėtų būti jokios grynojo
proto polemikos. Juk kaip du asmenys gali ginčytis dėl
daikto, kurio realumo nė vienas iš jų negali parodyti
tikru arba bent tik galimu patyrimu,—dėl daikto, kurį
jie mąsto tik kaip idėją, kad iš jos išgautų kažką dau­
gi au negu idėją, būtent paties objekto tikrumą? Ko­
kiomis priemonėmis jie nori išbristi iš ginčo, jei nė
vienas iš jų savo teiginių tiesiog negali padaryti su­
prantamų ir tikrų, o gali tik pulti savo priešininko tei­
ginius ir juos paneigti? Juk toks visų grynojo proto
teiginių likimas: kadangi jie išeina už bet kokio gali­
mo patyrimo sąlygų, be kurių niekur negalima rasti
jokio tiesos patvirtinimo, bet vis dėlto turi naudotis
intelekto dėsniais, kurie skirti tik empiriniam taikymui,
tačiau be kurių negalima žengti nė žingsnio sinteti­
niame mąstyme, tai jie nuolat priešininkui rodo silp­
nąsias puses ir, atvirkščiai, gali pasinaudoti savo prie­
sts šininko silpnybėmis.
skaitiniai.org
Grynojo proto kritiką galima laikyti tikru visų jo
ginčų tribunolu; juk į šiuos ginčus, tiesiogiai liečian­
čius objektus, ji neįpainiota, bet skirta apibrėžti proto
teisėms apskritai ir spręsti apie jas pagal jo pirmosios
instancijos pagrindinius teiginius.
Be kritikos protas yra tarsi gamtinėje būklėje ir sa­
vo teiginius bei pretenzijas gali padaryti galiojančius
arba juos garantuoti ne kitaip, kaip karu. Tuo tarpu
kritika, visus išsprendimus imanti iš savo pačios įstaty­
mo, kurio autoritetu niekas negali suabejoti, pagrindi­
nių taisyklių, mums sukuria teisinės būklės ramybę —
būklės, kurioje visi mūsų ginčai turi vykti ne kitaip,
kaip tik kaip pr ocesas. Gamtinėje būklėje ginčus
užbaigia pergal ė, kuria giriasi abi pusės ir po ku­
rios dažniausiai būna tik netvirta taika, kurią įveda
įsikišusi vyresnybė; teisinėje būklėje ginčus užbaigia
nuosprendi s, kuris, liesdamas čia patį ginčų šal­
tinį, turi laiduoti amžinąją taiką. Grynai dogmatinio
proto nesibaigiantys ginčai galų gale priverčia ieškoti
ramybės kokioje nors paties šio proto kritikoje ir ja
pagrįstame įstatymų leidime. Antai Hobsas teigia, kad
gamtinė būklė yra neteisėtumo bei prievartos būklė ir
būtinai reikia ją apleisti, kad paklustume teisėtai prie­
vartai, kuri vienintelė mūsų laisvę apriboja tiek, kad
ji galėtų egzistuoti kartu su kiekvieno kito laisve ir
kaip tik dėl to kartu su visuotiniu gėriu.
Šiai laisvei priklauso taip pat laisvė skelbti viešam
svarstymui savo mintis ir abejones, kurių pats negali
išspręsti, ir nebūti už tai apšauktam neramiu ir pavo­
jingu piliečiu. Ši laisvė glūdi jau žmogaus proto, nepri­
pažįstančio jokio kito teisėjo, išskyrus vėlgi patį bend-
ražmogišką protą, kuriame kiekvienas turi balsą, pa­
grindinėje teisėje; ir kadangi iš šio proto turi kilti
kiekvienas pagerėjimas, kuris galimas mūsų būklėje, tai
tokia teisė yra šventa ir negali būti apribota. O ir la­
bai neprotinga apšaukti pavojingais kai kuriuos drą­
sius teiginius arba įžūlias atakas prieš tas pažiūras, ku­
rioms jau pritaria didžioji ir geriausioji visuomenės
dalis; juk tai reiškia panašiems teiginiams suteikti tokią 519
skaitiniai.org
svarbą, kokios jie visai neturi turėti. Kai aš girdžiu,
kad koks nors neeilinis protas siekia paneigti žmogaus
valios laisvę, pomirtinio gyvenimo viltį ir Dievo buvi­
mą, tai aš trokštu perskaityti jo knygą, nes tikiuosi, kad
autoriaus talentas išplės mano žinojimą. Aš jau iš
anksto esu visiškai tikras, jog jis neįvykdys savo užda­
vinio, ne dėl to, kad manyčiau jau turįs nepajudinamus
šių svarbių teiginių įrodymus, bet dėl to, kad trans­
cendentalinė kritika, atskleidusi man visas mūsų gry­
nojo proto atsargas, visiškai mane įtikino, jog pana­
šiai kaip protas visiškai nepakankamas skelbti teigia­
miems teiginiams šioje srityje, lygiai taip pat ir dar
labiau jis negali į šiuos klausimus atsakyti neigiamai.
Juk iš kur tariamasis laisvamanis gali paimti, pavyz­
džiui, savo žinojimą, kad nėra jokios aukščiausiosios
esybės? Šis teiginys yra už galimo patyrimo srities ir
todėl taip pat už bet kokio žmogiškojo pažinimo ribų.
Gero reikalo dogmatinio gynėjo nuo šio priešo aš visai
neskaityčiau, nes iš anksto žinau, jog tariamus prieši­
ninko argumentus jis atakuos tik dėl to, kad padarytų
kelią savo paties argumentams, be to, eilinė iliuzija vis
dėlto neteikia tiek daug medžiagos naujoms pastaboms,
kiek jos teikia neįprasta ir sumaniai sugalvota iliuzija.
O religijos priešininkas, būdamas savaip dogmatikas,
mano kritikai duotų pageidautą užsiėmimą ir paskatin­
tų pataisyti jos pagrindinius teiginius, neteikdamas jo­
kio pagrindo nuogąstauti.
Bet ar dėl panašių kūrinių nereikia bent įspėti jau­
nimą, kuris pasitiki akademiniu mokymu, ir sulaikyti
jį nuo ankstyvo susipažinimo su tokiais pavojingais
teiginiais, kol jo sprendimo galia nesubrendo arba,
veikiau, kol mokslas, kurį jam norima įdiegti,, neįsi­
šaknijo jame taip tvirtai, kad ryžtingai atremtų visus
priešingus įtikinėjimus, nors ir iš kur jie kiltų?
Jei grynojo proto klausimais visada reikėtų laiky­
tis dogmatinio metodo ir jei susidorojimas su prieši­
ninku turėtų būti iš esmės poleminis, t. y. toks, kad
į mūšį būtų stojama apsiginklavus argumentais už prie-
520 šingus teiginius, tai, žinoma, nebūtų nieko tikslinges-
skaitiniai.org
nio šiuo moment u, bet kartu nieko tuštesnio ir
nevaisingesnio ateiči ai, kaip tam tikram laikui
jaunimo protą paimti globon ir bent šiuo laikotarpiu
apsaugoti jį nuo pagundos. Bet jei vėliau smalsumas
arba amžiaus mada įduos jam į rankas tokius kūrinius,
ar tada jaunatviški įsitikinimai atsilaikys? Tas, kuris
atsineša tik dogmatinius ginklus atremti priešininko
atakoms ir nemoka išplėtoti paslėptos dialektikos, glū­
dinčios jo paties krūtinėje ne mažiau negu priešininko
krūtinėje, mato, jog susiduria tariami argumentai, tu­
rintys tą pranašumą, kad jie nauji, ir jiems priešingi
tariami argumentai, jau netekę šio pranašumo ir vei­
kiau keliantys įtarimą, kad piktnaudžiavo jaunimo pa­
tiklumu. Tada jaunimas mano negalįs geriau parodyti,
kad išaugo iš vaikiško amžiaus, kaip nekreipdamas
dėmesio į tuos geranoriškus įspėjimus, ir, įpratęs prie
dogmatizmo, jis dideliais gurkšniais geria nuodus, dog­
matiškai griaunančius jo pagrindinius teiginius.
Akademiniame mokyme turi įvykti kažkas tiesiog
priešinga tam, kas čia rekomenduojama, bet, žinoma,
tik su sąlyga, kad nuodugniai mokoma grynojo proto
kritikos. Juk kad kaip galima anksčiau būtų pritaikyti
jos principai ir parodytas jų pakankamumas didžiausios
dialektinės regimybės atžvilgiu, būtina dogmatikui to­
kias baisias atakas nukreipti prieš nors dar silpną, bet
kritikos apšviestą protą ir leisti jam pagrindiniais tei­
giniais žingsnis po žingsnio patikrinti nepagrįstus prie­
šininko tvirtinimus. Jam visai nesunku išsklaidyti juos
kaip miglą, ir šitaip jis anksti pajunta savo jėgą visiš­
kai apsisaugoti nuo panašių žalingų iliuzijų, kurios jam
galų gale turi netekti bet kokios [teisingumo] regimy­
bės. Tiesa, tie patys smūgiai, kurie sugriauna priešinin­
ko pastatą, turi būti tokie pat pražūtingi ir jo paties
spekuliatyviesiems statiniams, jei tik jis sugalvotų ką
nors panašaus statyti; vis dėlto tuo jis visiškai nesirū­
pina, neturėdamas poreikio juose gyventi,—jam atsi­
veria vaizdas į praktinę sritį, kur jis pagrįstai gali ti­
kėtis surasti tvirtesnį pagrindą, kad ant jo sukurtų savo
protingą ir išganingą sistemą. 521
skaitiniai.org
Tad grynojo proto srityje nebūna tikros polemikos.
Abi pusės mosuoja kardais ore ir kaunasi su savo še­
šėliais, nes jos išeina už prigimties ribų, kur nėra nie­
ko, ką savo dogmatiniais veiksmais galėtų sučiupti ir
išlaikyti. Tegul sau kovoja į sveikatą: jų perkertami
šešėliai akimirksniu vėl suauga kaip herojai Valhalo­
je 97, kad iš naujo galėtų linksmintis bekraujėmis ko­
vomis.
Betgi taip pat nėra grynojo proto leistino skeptinio
taikymo, kurį būtų galima vadinti neutralumo visuo­
se jo ginčuose pagrindiniu teiginiu. Kurstyti protą prieš
jį patį, tiekti ginklus abiem jo pusėms ir paskui ramiai
bei su pajuoka stebėti jų karščiausią mūšį —dogmati­
niu požiūriu tai neatrodo gera, bet yra piktdžiugiškumo
ir klastingumo pasireiškimas. Tačiau jei mes pastebime
gudreivų neįveikiamą apakimą ir didžiavimąsi, kurio
negalima sutramdyti jokia kritika, tai mes neturime
jokios kitos išeities, kaip vienos pusės gyrimuisi prieš­
priešinti kitos pusės gyrimąsi, besiremiantį tomis pa­
čiomis teisėmis, kad priešo pasipriešinimu protą bent
suglumintume, sukeltume jam kai kurių abejonių dėl
jo pretenzijų ir priverstume jį išklausyti kritiką. Ta­
čiau visiškai pasitenkinti šiomis abejonėmis ir tuo
apsiriboti, o įsitikinimą ir savo nežinojimo pripažinimą
ketinti rekomenduoti ne tik kaip vaistą nuo dogmatinės
savimanos, bet kartu ir kaip būdą užbaigti proto ginčui
su pačiu savimi —tai visiškai bergždžias kėslas ir jo­
kiu būdu negali būti tinkamas protui nuraminti; jis yra
tik priemonė pažadinti protui iš jo saldaus dogmatinio
miego, kad jo būklė būtų rūpestingai ištirta. Tačiau
šis skeptinis būdas atpalaiduoti save nuo nemalonios
proto veiklos atrodo tarytum trumpiausias kelias pa-.
siekti pastovią filosofinę ramybę, bent jau šiuo išvaikš­
čiotu keliu noriai eina tie, kurie mano suteiksią sau
filosofišką išvaizdą visų tokio pobūdžio tyrimų pašie­
piamu niekinimu; todėl aš manau esant būtina šį mąs­
tymo būdą pavaizduoti jo tikroje šviesoje.
522
skaitiniai.org
Apie vidujai suskaidyto grynojo proto
skeptinio pasitenkinimo negalimybę
Savojo nežinojimo (jei jis kartu nepažįstamas kaip
būtinas) įsisąmoninimas, užuot užbaigęs mano tyrimus,
veikiau yra juos skatinanti priežastis. Kiekvienas neži­
nojimas yra arba daiktų nežinojimas, arba pažinimo
paskirties ir ribų nežinojimas. Jei nežinojimas atsitikti­
nis, tai jis turi skatinti mane pirmuoju atveju dog­
mat i škai tirti daiktus (objektus), antruoju atve­
ju —kr i t i š kai tirti mano galimo pažinimo ribas.
Bet tai, kad mano nežinojimas besąlygiškai būtinas ir
todėl atpalaiduoja mane nuo bet kokio tolesnio tyri­
mo,—tai galima nustatyti ne empiriškai s t e b ė j i-
mu, bet tik kritiškai, į si gi l i nant į pirmuosius
mūsų pažinimo šaltinius. Vadinasi, mūsų proto ribas ga­
lima apibrėžti tik remiantis aprioriniais pagrindais; o
proto apribojimas, kuris yra tik niekada visiškai ne­
pašalinamo nežinojimo neapibrėžtas žinojimas, gali
būti pažintas ir a posteriori, remiantis tuo, ką mums bet
kurio žinojimo atveju visada dar lieka pažinti. Taigi
tas tik paties proto kritika galimas savojo nežinojimo
žinojimas yra mokslas, o pastarasis savojo nežinoji­
mo žinojimas yra ne daugiau kaip suvoki mas, apie
kurį negalima pasakyti, kiek toli gali siekti iš jo padary­
ta išvada. Jei aš Žemės paviršių įsivaizduoju (pagal jus­
linę regimybę) kaip lėkštę, tai aš negaliu žinoti, kiek
toli ji plyti. Bet patyrimas mane moko, jog, kad ir kur
aš eičiau, visada apie save matau erdvę, kurioje aš ga­
lėčiau eiti toliau; taigi aš pažįstu savo kiekvienu atveju
tikro žinojimo apie Žemę ribotumą, bet ne viso galimo
Žemės aprašymo ribas. Bet jei aš pažengiau taip toli,
kad žinau, jog Žemė yra rutulys ir jos paviršius yra
rutulio paviršius, tai aš ir iš mažos jos dalies, pavyz­
džiui, iš vieno laipsnio dydžio, galiu apibrėžtai ir pagal
apriorinius principus pažinti skersmenį, o per jį ir vi­
sas Žemės ribas, t. y. jos paviršių; ir nors aš nieko ne­
žinau apie šiame paviršiuje galinčius būti objektus, vis
dėlto aš žinau jo apimtį, dydį ir ribas. 523
skaitiniai.org
Visų galimų mūsų pažinimo objektų visuma mums
atrodo esanti plokštuma, turinti savo tariamą horizon­
tą, būtent tai, kas aprėpia ją visą, ir tai mūsų buvo pa­
vadinta besąlygiško totalumo proto sąvoka. Empiriškai
jos įgyti negalima, o visi bandymai ją apibrėžti a prio­
ri pagal tam tikrą principą buvo veltui. Tuo tarpu visi
mūsų grynojo proto klausimai liečia tai, kas gali būti
už šio horizonto arba bent ant jo ribos.
Garsusis Deividas Hiūmas buvo vienas iš šių žmo­
gaus proto geografų, manęs visų tų klausimų visiškai
atsikratyti iškeldamas juos už šio horizonto, kurio ta­
čiau jis nesugebėjo apibrėžti. Jis daugiausia sustojo
prie priežastingumo pagrindinio teiginio ir dėl jo vi­
sai teisingai nurodė, kad jo teisingumas (maža to, net­
gi veikiančiosios priežasties apskritai sąvokos objekty­
vi reikšmė) nesiremia jokia įžvalga, t. y. aprioriniu ži­
nojimu, ir kad dėl to visą šio dėsnio reikšmę sudaro
visai ne jo būtinumas, bet tik visuotinis jo pritaikomu­
mas patyrime ir iš to kylantis subjektyvus būtinumas,
kurį jis vadina įpročiu. Iš mūsų proto nesugebėjimo
suteikti šiam pagrindiniam teiginiui taikymą, išeinantį
už bet kokio patyrimo ribų, Hiūmas padarė išvadą apie
apskritai visų proto pretenzijų išeiti už empiriškumo
ribų nepagrįstumą.
Tokį būdą patikrinti proto faktus ir pagal nuožiūrą
juos peikti galima pavadinti proto cenzūra. Nėra
abejonės, kad ši cenzūra neišvengiamai skatina abe­
jot i bet kuriuo transcendentiniu pagrindinių teiginių
taikymu. Tačiau tai tėra antras žingsnis, toli gražu vis­
ko neužbaigiantis. Pirmas žingsnis, sprendžiant grynojo
proto klausimus, žymintis jo vaikišką amžių, yra dog­
matizmas. Ką tik minėtas antras žingsnis yra
skept i ci zmas; jis rodo patyrimo pamokytos
sprendimo galios atsargumą. Tačiau reikalingas dar
trečias žingsnis, įmanomas tik brandžiai ir drąsiai
sprendimo galiai, kurios pagrindą sudaro tvirtos ir savo
visuotinumo požiūriu išbandytos maksimos — būtent
kad ne proto faktai, bet pats protas vertinamas visų jo
524 sugebėjimų ir tinkamumo grynosioms apriorinėms ži-
skaitiniai.org
nioms požiūriu. Tai ne proto cenzūra, bet kritika, ku­
ria ne tik numatomi, bet ir, remiantis principais, įrodo­
mi ne tik proto rėmai, bet tam tikros jo r i b o s, ne
tik nežinojimas vienoje ar kitoje srityje, bet nežinoji­
mas visais galimais tam tikros rūšies klausimais. Tad
skepticizmas yra atvangos vieta žmogaus protui, kur
jis gali apmąstyti savo dogmatinę klajonę ir apmesti
vietovės, kurioje yra, planą, kad tolesnį kelią būtų ga­
lima pasirinkti daug tikriau; bet tai nėra nuolatinė gy­
venamoji vieta, nes tokią vietą galima rasti tik ten,
kur pasiektas pačių objektų arba ribų, kuriomis ap­
rėžtas visų mūsų objektų pažinimas, pažinimo visiškas
tikrumas.
Mūsų protas nėra kažkokia neapibrėžtai toli ply­
tinti lyguma, kurios ribos žinomos tik apskritai; vei­
kiau jį reikia lyginti su rutuliu, kurio spindulį galima
surasti iš lanko jo paviršiuje kreivumo (iš apriorinių
sintetinių teiginių prigimties), o iš to tiksliai apibrėžti
taip pat jo turinį ir ribas. Už šio rutulio (patyrimo sri­
ties) protui nėra objektų; netgi klausimai dėl tokių nu­
manomų objektų liečia tik santykių, kurie gali būti tarp
intelektinių sąvokų šio rutulio ribose, išsamaus apibrė­
žimo subjektyvius principus.
Mes tikrai disponuojame aprioriniu sintetiniu pa­
žinimu, kaip matyti iš intelekto pagrindinių teiginių,
anticipuojančių patyrimą. Jei kas negali suprasti jų
galimybės, tai, tiesa, gali iš pradžių abejoti, ar jie tik­
rai mums būdingi a priori, bet dar negali šito laikyti
negalimybe juos [įgyti] vien tik intelekto jėgomis, o
visus proto žingsnius šia kryptimi —neturinčiais reikš­
mės. Jis tegali sakyti: jei mes įžvelgtume jų kilmę ir
tikrumą, tai galėtume apibrėžti mūsų proto apimtį ir
ribas; o kol šitai nepasiekta, visi proto tvirtinimai iš­
sakyti aklai. Ir šitaip visuotinis abejojimas bet kuria
dogmatine filosofija, einančia savo keliu be proto kri­
tikos, būtų visai gerai pagrįstas; tačiau dėl to nebūtų
galima visiškai uždrausti protui šitaip žengti į priekį,
jei tai būtų parengta ir laiduota geresniu pagrindimu.
Juk, pirmiausia, visos sąvokos ir netgi visi klausimai, 525
skaitiniai.org
kuriuos mums pateikia grynasis protas, glūdi ne paty­
rime, bet vėlgi tik pačiame prote, ir todėl juos turi būti
galima išspręsti ir suprasti jų reikšmingumo arba nepa­
grįstumo atžvilgiu. Mes taip pat neturime teisės at­
mesti šių problemų, tarytum jų išsprendimas iš tikrųjų
glūdėtų pačioje daiktų prigimtyje, ir atsisakyti jų to­
lesnio tyrimo mūsų nesugebėjimo dingstimi, nes vien
tik pats protas savo gelmėse sukūrė šias idėjas ir todėl
jis turi pateikti ataskaitą apie jų reikšmę arba dialek­
tinę regimybę.
Kiekviena skeptinė polemika iš esmės nukreipta tik
prieš dogmatiką, kuris, nereikšdamas nepasitikėjimo
savo pradiniais objektyviais principais, t. y. be jų kri­
tikos, oriai eina toliau savo keliu; tokios polemikos
tikslas —tik išvesti dogmatiką iš pusiausvyros ir padė­
ti jam pažinti patį save. Pati savaime ši polemika to,
ką mes žinome ir ko, priešingai, negalime žinoti, atžvil­
giu visai nieko nereiškia. Visi nepavykę dogmatiniai
proto bandymai yra faktai, kuriuos visada naudinga
atiduoti cenzūrai. Bet tai neteikia galimybės spręsti
apie proto viltis, kad ateityje jo pastangos susilauks
didesnės sėkmės, ir apie jo pretenzijas į tai; todėl pati
cenzūra niekada negali užbaigti ginčo dėl žmogaus
proto teisių.
Kadangi Hiūmas yra turbūt įžvalgiausias iš visų
skeptikų ir, be abejo, įtakos, kurią jo metodas gali tu­
rėti proto nuodugnaus tyrimo sužadinimui, požiūriu
jis pats žymiausias, tai tikrai verta pasidarbuoti sie­
kiant pavaizduoti, kiek tai atitinka mano planą, šio
supratingo bei vertingo žmogaus samprotavimų ir su­
klydimų, kurie iš pradžių vis dėlto buvo tiesos kelyje,
eigą.
Himnui galbūt atėjo į galvą, kad tam tikros rūšies
sprendiniuose mes išeiname už savosios objekto sąvo­
kos ribų, nors šios minties jis niekada nuodugniai neiš­
plėtojo. Tokius sprendinius aš pavadinau sinteti­
niais. Jokios abejonės nekelia tai, kokiu būdu aš
galiu patyrimu išeiti už savo sąvokos, kurią turėjau
526 anksčiau, ribų. Pats patyrimas yra tokia suvokimų sin-
skaitiniai.org
tezė, kuri mano sąvoką, turimą dėl suvokimo, pratur­
tina kitomis pridedamomis sąvokomis. Tačiau mes ma­
nome, kad galime taip pat a priori išeiti už savo sąvo­
kos ribų ir išplėsti savo pažinimą. Tai mes bandome
padaryti arba grynuoju intelektu to, kas bent jau gali
būti pat yr i mo obj ekt as, atžvilgiu, arba netgi
grynuoju protu daiktų tokių savybių arba taip pat
tokių objektų, kurių niekada nebūna patyrime, egzis­
tavimo atžvilgiu. Mūsų skeptikas neskyrė šių dviejų
sprendinių rūšių, nors privalėjo tai padaryti, ir tokį
sąvokų savaiminį turtėjimą ir, taip sakant, mūsų inte­
lekto (kartu su protu) savaiminį gimimą be apvaisini­
mo patyrimu laikė negalimu; todėl visus numanomus
jų apriorinius principus jis laikė įsivaizduotais ir manė,
kad jie yra ne daugiau kaip iš patyrimo ir jo dėsnių
kylantis įprotis, taigi kad jie —empirinės, t. y. pačios
savaime atsitiktinės, taisyklės, kurioms mes priskiria­
me tariamą būtinumą ir visuotinumą. Siam keistam
teiginiui patvirtinti jis rėmėsi visuotinai pripažintu
priežasties ir padarinio santykio pagrindiniu teiginiu.
Kadangi joks intelektinis sugebėjimas negali mūsų nuo
daikto sąvokos vesti prie ko nors kito, kas šia sąvoka
būtų duota visuotinai ir būtinai, egzistavimo, tai dėl to
jis manė esant galima daryti išvadą, kad be patyrimo
mes neturime nieko, kas galėtų praturtinti mūsų sąvo­
kas ir suteiktų mums teisę į tokį a priori savaime besi­
plečiantį sprendinį. Kad vašką apšviečiantys saulės
spinduliai jį kartu tirpdo, o molį kietina —to joks in­
telektas negali atspėti remdamasis šių daiktų sąvoko­
mis, kurias mes anksčiau turėjome, o juo labiau negali
dėsningai daryti išvados, ir tik patyrimas mus gali pa­
mokyti tokio dėsnio. Tuo tarpu transcendentalinėje lo­
gikoje mes matėme, kad, nors betarpiškai mes niekada
negalime išeiti už duotos sąvokos turinio ribų, vis dėl­
to mes galime visiškai a priori, bet ko nors trečio, bū­
tent gal i mo patyrimo, atžvilgiu, taigi vis dėlto a
priori pažinti daiktų ryšio vienas su kitu dėsnį. Tad
jei anksčiau buvęs kietas vaškas tirpsta, tai aš galiu
a priori sužinoti, kad pirmiau turėjo būti kažkas (pa- 527
skaitiniai.org
vyzdžiui, saulės šiluma), po ko tirpimas ėjo pagal pa­
stovų dėsnį, nors, tiesa, be patyrimo ir jo pamokymo
aš negalėčiau api br ėžt ai a priori nei iš padarinio
pažinti priežastį, nei iš priežasties —padarinį. Vadina­
si, Hiūmas iš mūsų apibrėžimo pagal dėsnį atsi­
tiktinumo klaidingai darė išvadą apie paties dėsni o
atsitiktinumą, ir perėjimą nuo daikto sąvokos prie ga­
limo patyrimo (vykstantį a priori ir sudarantį objekty­
vų sąvokos realumą) jis suplakė su tikro patyrimo ob­
jektų sinteze, kuri, žinoma, visada empirinė; bet tuo
jis artimumo principą, kurio buveinė —intelektas ir
kuris nustato būtiną ryšį, pavertė asociacijos taisykle,
kuri randama tik imituojančioje vaizduotėje ir tegali
atvaizduoti atsitiktinius, o ne objektyvius ryšius.
Bet šio šiaip jau labai įžvalgaus filosofo skeptiniai
suklydimai daugiausia atsirado dėl trūkumo, bendro
jam ir visiems dogmatikams, būtent dėl to, kad jis sis­
temiškai neapžvelgė visų sintezės, intelekto atliekamos
a priori, rūšių. Juk tada jis būtų atradęs, pavyzdžiui
(kitų čia neminėsime), past ovumo kaip tokio pa­
gr i ndi nį teiginį, kuris, lygiai kaip ir prie­
žastingumo pagrindinis teiginys, anticipuoja patyrimą.
Tuo jis būtų galėjęs nužymėti apibrėžtas ribas taip pat
a priori besiplečiančiam intelektui ir grynajam protui.
Bet kadangi jis tik s usi aur i na mūsų intelektą,
nenus t at ydamas jo ribų, ir sukelia visuo­
tinį nepasitikėjimą, neduodamas jokių apibrėžtų žinių
apie mums neišvengiamą nežinojimą; kadangi Hiūmas
kai kuriuos intelekto pagrindinius teiginius atiduoda
cenzūrai, kritiškai nenagrinėdamas visų intelekto su­
gebėjimų, ir, neigdamas jo atžvilgiu tai, ko šis iš tik­
rųjų negali atlikti, eina toliau ir ginčija jam bet kokį
sugebėjimą plėstis a priori, nors ir neduoda viso šio
intelekto sugebėjimo įvertinimo,—todėl Hiūmą ištinka
tai, kas visada sugriauna skepticizmą, būtent juo pačiu
imama abejoti, nes jo priekaištai remiasi tik atsitikti­
niais faktais, o ne principais, kurie galėtų sąlygoti
neišvengiamą atsisakymą nuo teisės į dogmatinius tvir-
528 tinimus.
skaitiniai.org
Kadangi Hiūmas taip pat nedaro jokio skirtumo tarp
pagrįstų intelekto reikalavimų ir dialektinių proto pre­
tenzijų, prieš kurias daugiausia nukreipti jo išpuoliai,
tai protas, kurio visiškai savitas polėkis dėl to nė kiek
nebuvo sutrikdytas, o tik susidūrė su kliūtimi, jaučia,
kad erdvė jo plėtotei atvira ir kad jo niekada negalima
visiškai nukreipti į šalį nuo jo bandymų, nors jį tai čia,
tai ten žnaibo. Juk prieš išpuolius organizuojama gy­
nyba ir dar atkakliau keliama galva, kad būtų įvykdy­
ti reikalavimai. O išsami visų savo sugebėjimų sąmata
ir iš to kylantis įsitikinimas nedidelių valdų tikrumu
bei aukštesnių pretenzijų tuštumu nutraukia bet kokį
ginčą ir skatina taikiai tenkintis ribota, tačiau neginči­
jama nuosavybe.
Nekritiškam dogmatikui, neišmatavusiam savo in­
telekto sferos, taigi neapibrėžusiam pagal principus
savo galimo pažinimo ribų ir todėl dar iš anksto neži­
nančiam, ką jis gali, o manančiam tai sužinoti vien tik
bandymais, tokie skeptiniai išpuoliai ne tik pavojingi,
bet netgi pražūtingi. Juk jei jis suklups prie vieninte­
lio teiginio, kurio negali pagrįsti, o jo iliuziškumo taip
pat negali atskleisti principų pagrindu, tai įtarimas
krenta visiems jo teiginiams, kad ir kokie jie būtų
įtikinami kitais požiūriais.
Taigi skeptikas yra dogmatinio gudreivos auklėto­
jas, [vedantis jį] prie sveikos intelekto ir paties proto
kritikos. Jei jis tai pasiekė, tai jau gali nesibaiminti
jokių užpuolimų, nes tada savo nuosavybę jis skiria
nuo to, kas yra visiškai už jos ribų, į ką jis nepreten­
duoja ir dėl ko negali būti įveltas į ginčus. Tad skepti-
nis metodas pats savaime, tiesa, nėra pat enki na-
m a s atsakymas į proto klausimus, bet vis dėlto jis
yra par engi amas i s pratimas, siekiant su­
žadinti proto apdairumą ir nurodyti nuodugnias prie­
mones, kurios gali laiduoti jo teisėtą nuosavybę. 529
skaitiniai.org
PIRMO SKYRIAUS
T RECI AS S KI RS NI S

GRYNOJO PROTO DISCIPLINA HIPOTEZIŲ ATŽVILGIU

Kadangi dėl mūsų proto kritikos pagaliau žinome,

kad grynuoju ir spekuliatyviuoju proto taikymu mes
faktiškai nieko negalime pažinti, tai ar ji neturi atverti
platesnės sferos hi pot ezėms, nes jei jau nieko ne­
tvirtiname, tai mums bent leistina ką nors išgalvoti ir
turėti nuomonę?
Jei vaizduotė turi ne svaj ot i , bet kurt i
griežtoje proto priežiūroje, tai visada turi pirmiau eg­
zistuoti kažkas visiškai tikra, o ne prasimanyta arba
tik nuomonė, ir tai, kas tikra, yra paties objekto gali­
mybė. Tada dėl objekto tikrumo mums leistina laiky­
tis nuomonės, kuri tačiau, kad nebūtų nepagrįsta, turi
būti kaip aiškinimo pagrindas susieta su tuo, kas tikrai
duota ir, vadinasi, tikra; tokia nuomonė vadinama hi­
poteze.
Kadangi apie dinaminio ryšio galimybę mes negali­
me aprioriškai susidaryti jokios sampratos ir grynojo in­
telekto kategorijos pasitarnauja ne išgalvoti tokiam
ryšiui, o tik jam suprasti ten, kur jis aptinkamas paty­
rime, tai mes negalime iš pradžių išgalvoti nė vieno
objekto su naujomis ir empiriškai neprieinamomis sa­
vybėmis pagal šias kategorijas ir juo grįsti leistiną
hipotezę, nes tai reikštų vietoj daiktų sąvokų protui
pakišti tuščias fikcijas. Antai neleistina išgalvoti kokių
nors naujų pirminių jėgų, pavyzdžiui, intelekto, suge­
bančio savo objektą stebėti be jutimų pagalbos, arba
traukos jėgos, veikiančios be jokio sąlyčio, arba naujos
substancijos rūšies, pavyzdžiui, substancijų, kurios, ne­
būdamos nepralaidžios, būtų erdvėje, vadinasi, negali­
ma išgalvoti ir substancijų bendravimo, skirtingo nuo
bet kurio kito bendravimo, apie kurį mes žinome iš pa­
tyrimo, negalima įsivaizduoti kokio nors buvimo ki­
taip negu erdvėje ir kokios nors trukmės kitaip negu
530 laike. Žodžiu, mūsų protas gali tik naudotis galimo pa-
skaitiniai.org
tyrimo sąlygomis kaip daiktų galimybės sąlygomis, bet
jokiu būdu negali kurti sau kitų sąlygų visai nepri­
klausomai nuo galimo patyrimo sąlygų, nes tokios są­
vokos, nors ir neprieštaringos, vis dėlto neturėtų ir ob­
jekto.
Kaip sakyta, proto sąvokos yra tik idėjos ir, žino­
ma, neturi objekto jokiame patyrime, bet dėl to žymi
ne prasimanytus ir kartu laikomus galimais objektus.
Jos mąstomos tik problemiškai, kad jų (kaip euristinių
fikcijų) atžvilgiu būtų pagrįsti intelekto sisteminio tai­
kymo patyrimo srityje reguliatyvieji principai. Už šio
taikymo jos tėra mintimi sukuriami objektai, kurių ga­
limybė neįrodoma ir kurie dėl to negali būti imami pa­
grindu, tikroviškus reiškinius aiškinant hipoteze. Žino­
ma, leistina sielą mąst yt i esant paprastą, kad pagal
šią i dėj ą mūsų jos vidinių reiškinių svarstymo prin­
cipas būtų visiškas ir būtinas visų sielos jėgų vienu­
mas, nors jo ir negalima įžiūrėti in concreto. Bet t a r-
t i sielą esant paprastą substanciją (transcendentinę
sąvoką) reikštų išsakyti teiginį, kuris būtų ne tik ne­
įrodomas (kaip ir daugelis fizinių hipotezių), bet ir
visiškai savavališkas bei aklai surizikuotas, nes papras­
tumas visiškai negali būti aptinkamas patyrime, ir jei
substancija čia laikomas pastovus juslinio stebėjimo
objektas, tai papr as t o r ei ški ni o galimybė vi­
sai negali būti įžvelgta. Protas neturi jokios pagrįstos
teisės priimti kaip nuomonę galimų vien tik mąstyti
esybių arba jutimais suvokiamo pasaulio daiktų galimų
vien tik mąstyti savybių egzistavimą, nors jis taip pat
negali dogmatiškai jų neigti remdamasis tariamai ge­
resniu supratimu (kadangi neturima jokių jų galimy­
bės ar negalimybės sąvokų).
Duotiems reiškiniams paaiškinti negalima pateikti
jokių kitų daiktų ir aiškinimo pagrindų, o tik tuos, ku­
rie susiję su duotais reiškiniais jau žinomais reiškinių
dėsniais. Todėl t r a ns c e nde nt a l i nė hipotezė,
kurioje gamtos daiktams aiškinti būtų pavartota gry­
noji proto idėja, nebūtų joks paaiškinimas, nes tai,
kas nepakankamai suprantama, remiantis žinomais 531
skaitiniai.org
empiriniais principais, būtų aiškinama tuo, kas visai
nesuprantama. Tokios hipotezės principai tarnautų iš
esmės tik protui patenkinti, o ne pagerinti intelekto
taikymui objektams. Tvarka ir tikslingumas gamtoje
savo ruožtu turi būti aiškinami remiantis gamtiniais
pagrindais ir pagal gamtos dėsnius, ir čia netgi lauki-
niškiausios hipotezės, jei tik jos fizinės, lengviau pa­
kenčiamos negu antfizinės, t. y. rėmimasis dieviškuo­
ju kūrėju, numatomu šiam tikslui. Juk vienu kartu pra­
eiti pro visas priežastis, kurių objektyvų realumą, bent
jau jų galimybės požiūriu, galima pažinti tęsiant paty­
rimą, ir nurimti vien tik protui labai patogioje idėjo­
je,—tai tingaus proto (ignava ratio) principas. O dėl
aiškinimo pagrindo absoliutaus totalumo priežasčių ei­
lėje, tai pasaulio objektų atžvilgiu šitai nesudaro jokio
sunkumo, nes šie objektai tėra reiškiniai ir niekada ne­
galima tikėtis kokio nors jų sąlygų eilių sintezės už­
baigtumo.
Proto spekuliatyviojo taikymo transcendentalinių
hipotezių ir laisvės naudotis antfiziniais pagrindais
vietoj trūkstamų fizinių aiškinimo pagrindų negalima
leisti iš dalies dėl to, kad protas tuo visai nepažengia
pirmyn, bet veikiau užkerta kelią visam tolesniam sa­
vo taikymui, o iš dalies dėl to, kad dėl šio leidimo jis
netektų visų savo dirbamos dirvos vaisių, būtent pa­
tyrimo. Juk jei aiškinti gamtą kartais darosi sunku, tai
mes nuolat po ranka turime transcendentinį aiškinimo
pagrindą, atpalaiduojantį mus nuo to tyrimo, ir mūsų
paieškos baigiasi ne supratimu, bet principo, kuris jau
anksčiau buvo sugalvotas taip, kad jame glūdėtų to,
kas absoliučiai pirma, sąvoka, visišku nesupranta­
mumu.
Antroji hipotezės priimtinumo sąlyga yra jos pa­
kankamumas aprioriškai apibrėžti visiems duotiems
sekmenims. Jei šiam tikslui reikia dar pagalbinių hi­
potezių, tai kyla įtarimas, kad jos tėra prasimanymas,
nes kiekviena iš jų pati savaime reikalinga tokio pa­
grindimo, kokio reikėjo pagrindu paimti minčiai, ir
532 todėl negali būti solidus liudytojas. Jei, tarus egzis-
skaitiniai.org
tuoj ant beribiškai tobulą priežastį, netrūksta pagrindų
paaiškinti bet kokiam pasaulyje aptinkamam tikslingu­
mui, tvarkai ir dydžiui, tai, kadangi bent jau pagal mū­
sų sąvokas yra nukrypimų ir blogio, toji hipotezė rei­
kalinga naujų hipotezių, kad būtų galima apsisaugoti
nuo nukrypimų kaip nuo prieštarų. Jei paprastas žmo­
gaus sielos savarankiškumas, sudarantis jos reiškinių
pagrindą, ginčijamas dėl sunkumų, kuriuos sukelia jos
reiškinių panašumas į materijos pakitimus (augimą ir
mažėjimą), tai į pagalbą reikia šauktis naujas hipote­
zes, kurios, tiesa, turi [teisingumo] regimybę, bet vis
dėlto neturi jokio patvirtinimo, išskyrus tą, kuris joms
teikia pagrindiniu argumentu laikomą nuomonę, kurią
jos juk turi ginti.
Jei čia pavyzdžiu pateikti proto teiginiai (nekūniš­
kas sielos vienumas ir aukščiausiosios esybės egzista­
vimas) turi būti laikomi ne hipotezėmis, bet a priori
įrodytomis dogmomis, tai tada apie jas čia nėra ko
kalbėti. Bet tokiu atveju reikia žiūrėti, kad įrodymas
turėtų demonstracijos apodiktinio tikrumo galią. Juk
noras tokių idėjų tikrumą parodyti tik t i kėt i ną
būtų beprasmis, lygiai kaip ir tada, jei kas kurį nors
geometrijos teiginį ketintų įrodyti tik tikėtinai. Nuo
bet kokio patyrimo atskirtas protas viską gali pažinti
tik a priori ir kaip būtina arba visai nieko nepažįsta;
todėl jo sprendinys niekada nėra nuomonė, jis yra ar­
ba susilaikymas nuo bet kokio sprendinio, arba apodik-
tinis tikrumas. Nuomonės ir tikėtini sprendiniai apie
tai, kas būdinga daiktams, gali būti tik pagrindai aiš­
kinti tam, kas tikrai duota, arba empiriniais dėsniais
pagrįstos išvados iš to, kaip tikra sudaro pagrindą, tai­
gi jie gali būti tik patyrimo objektų eilėje. Už šios sri­
ties manyt i —vadinasi, žaisti mintimis, išskyrus
nebent tą atvejį, kai tik laikomasi nuomonės, kad gal­
būt pavyks surasti tiesą nepatikimame sprendimo ke-
lyje.
Nors vien tik spekuliatyviuose grynojo proto klau­
simuose nėra hipotezių grįsti teiginiams, vis dėlto jos
visiškai leistinos, reikalui esant, jiems apginti, t. y. 533
skaitiniai.org
ne dogmatiškai, bet polemiškai juos taikant. O gynimu
aš laikau ne savo tvirtinimo įrodymo pagrindų daugini­
mą, bet vien tik tariamų priešininko žinių, turinčių pa­
daryti žalą mūsų tvirtinamam teiginiui, paneigimą.
Tačiau visi grynojo proto sintetiniai teiginiai turi tą
ypatumą, jog nors tas, kuris tvirtina tam tikrų idėjų
realumą, niekada nežino tiek daug, kad užtikrintų šio
savo teiginio teisingumą, jo priešininkas, kita vertus,
gali žinoti per mažai, kad tvirtintų priešingą teiginį.
Ši žmogaus proto dalios lygybė spekuliatyviajame pa­
žinime nepadeda nė vienai iš pusių, ir todėl čia yra
tikra niekada nesibaigiančių ginčų arena. Tačiau vė­
liau pamatysime, kad pr akt i ni o t ai kymo at­
žvilgiu protas vis dėlto turi teisę tarti esant kažką, ko
grynosios spekuliacijos srityje jis jokiu būdu neturi
teisės tarti be pakankamų pagrindų įrodymui, nes vi­
sos tokios prielaidos daro žalą spekuliacijos tobulumui,
kuriuo praktinis interesas netgi visai nesirūpina. Tad
praktikos srityje protas turi valdas, kurių teisėtumo jis
neturi, o iš tikrųjų ir negalėtų įrodyti. Vadinasi, įrody­
ti turi priešininkas. Bet kadangi priešininkas, siekiantis
įrodyti objekto, kuriuo abejojama, nebuvimą, apie jį
žino tiek pat mažai, kaip ir tas, kuris tvirtina jo tikru­
mą, tai pranašesnis čia tas, kuris kažką tvirtina kaip
praktiškai būtiną prielaidą (melior est conditio possi­
dentis). Juk jam leidžiama, tarsi būtinos savigynos tiks­
lu, ginant savo gerą reikalą naudoti tas pačias prie­
mones, kurias priešininkas naudoja prieš jį, t. y. grieb­
tis hipotezių, kurios turi ne sustiprinti įrodymą, bet tik
parodyti, jog priešininkas per mažai žino apie ginčo
objektą, kad galėtų puikautis savo spekuliatyvaus ži­
nojimo pranašumu.
Vadinasi, grynojo proto srityje hipotezės leistinos
tik kaip karinis ginklas ne grįsti tam tikrai teisei, bet
tik jai ginti. O priešininko mes čia visada turime ieš­
kot savyje pačiuose. Juk transcendentaliai taikomas
spekuliatyvusis protas yra pat s savai me dialek­
tinis. Prieštaros, kurių reikėtų baimintis, glūdi mumyse
534 pačiuose. Mes turime jų ieškoti kaip senų, bet ne ne-
skaitiniai.org
tekusių galios dėl senaties pretenzijų, kad jas sunai­
kindami sukurtume amžinąją taiką. Išorinė ramybė tė­
ra regimybė. Žmogaus proto prigimtyje glūdintis ginčų
šaltinis turi būti išnaikintas su šaknimis; bet kokiu bū­
du mes norime jį išnaikinti, jei neduodame jam laisvės,
netgi maisto išauginti piktžolėms, kad jos atsiskleistų,
o paskui jas išrautume su šaknimis? Todėl patys sugal­
vokite prieštaras, kurių dar joks priešininkas neaptiko,
ir netgi paskolinkite jam ginklus arba užleiskite jam
patogiausią vietą, kokios tik jis gali panorėti. Čia nė­
ra ko baimintis, užtai galite tikėtis, kad susikursite
valdas, kurios ateityje jau niekada nebus ginčijamos.
Prie jūsų visos ginkluotės priklauso ir grynojo proto
hipotezės, kurios, nors jos tėra švininiai ginklai (nes
jokiu patyrimo dėsniu jie nepaverčiami plieniniais), vis
dėlto visada išgali tiek pat, kiek ir tie ginklai, kuriuos
priešininkas gali panaudoti prieš jus. Todėl jei dėl pri­
imtos (kokiu nors kitu, nespekuliatyviu požiūriu) prie­
laidos apie nematerialią ir nepajungtą kūniškiems pa­
kitimams sielos prigimtį kyla sunkumas, kad patyrimas
tarytum įrodo ir mūsų dvasinių jėgų pakilimą bei jų
nuosmukį esant tik mūsų organų skirtingas modifikaci­
jas, tai šio įrodymo galią jūs galite susilpninti pripa­
žindami, kad mūsų kūnas yra ne daugiau kaip pamati­
nis reiškinys, su kuriuo kaip su savo sąlyga susietas
dabartiniame būvyje (gyvenime) visas juslumo suge­
bėjimas ir kartu visas mąstymas. Atsiskyrimas nuo kū­
no būtų šios jūsų pažintinės galios juslinio taikymo pa­
baiga ir intelektinio jos taikymo pradžia. Vadinasi,
kūnas būtų ne mąstymo priežastis, bet tik jį apribojanti
sąlyga, tiesa, teikianti juslinį ir gyvūnišką gyvenimą,
bet juo labiau kliudanti grynajam ir dvasiniam gyveni­
mui, ir juslinio bei gyvūniško gyvenimo priklausymas
nuo kūno ypatumo dar neįrodo viso gyvenimo priklau­
somybės nuo mūsų organų būklės. Bet jūs galite eiti
dar toliau ir atradinėti visai naujas, dar neiškeltas arba
nepakankamai išplėtotas abejones.
Ž m ogau s g im im o atsitik tin u m as, k a ip ir n ep ro tin g ų
b ū tybių , p rik la u sa n tis n u o a tsitik tin ių a p lin k y b ių ir 535
skaitiniai.org
dažnai taip pat nuo maisto, nuo valdžios užgaidų ir su­
manymų, o dažnai netgi nuo ydų, sudaro didelį sun­
kumą priimti pažiūrai apie amžiną trukmę būtybės,
kurios gyvenimas prasidėjo tokiomis nereikšmingomis
ir visiškai nuo mūsų priklausančiomis aplinkybėmis.
Visos [žmonių] giminės pratęsimo atžvilgiu šis sun­
kumas mažai reikšmingas, nes atsitiktinumas atskiry-
bėje vis dėlto pajungtas taisyklei bendrybėje; bet
kiekvieno individo atžvilgiu tikėtis tokios stiprios to­
kių menkų priežasčių įtakos atrodo, žinoma, abejotina.
Tačiau prieš tai jūs galite pasiūlyti transcendentalinę
hipotezę —kad visas gyvenimas iš esmės tėra galimas
vien tik mąstyti, visai nesubordinuotas kitimams laike
ir neprasideda gimimu bei nesibaigia mirtimi; kad že­
miškasis gyvenimas tėra reiškinys, t. y. gryno dvasinio
gyvenimo juslinis vaizdinys, ir kad visas jutimais su­
vokiamas pasaulis yra tik vaizdas, kuris vaidenasi mū­
sų dabartiniam pažinimo būdui ir tarsi sapnas pats sa­
vaime neturi objektyvaus realumo; kad, jei turėtume
stebėti daiktus ir pačius save tokius, koki e jie
egzi st uoj a, tai mes išvystume save pasaulyje
dvasinių esybių, vienintelis teisingas bendravimas su
kuriomis neprasidėjo gimimu ir nepasibaigs kūno mir­
timi (nes gimimas ir mirtis tėra reiškiniai) ir t. t.
Nors viso to, ką mes čia hipotetiškai pasakėme gin­
damiesi nuo puolimo, visai nežinome ir rimtai netvir­
tiname ir nors visa tai yra netgi ne proto idėja, o tik
apsigynimui i š gal vot os sąvokos, vis dėlto mes
čia elgiamės visai protingai: priešininkui, kuris mano
panaudojęs visas galimybes, o tuo tarpu jų empirinių
sąlygų nebuvimą klaidingai pateikia kaip to, kuo mes
tikime, visiškos negalimybės įrodymą, mes tik parodo­
me, kad jis lygiai taip pat negali vien tik patyrimo dės­
niais apimti visos galimų daiktų pačių savaime srities,
kaip mes už patyrimo srities negalime ko nors pagrįstai
įgyti savo protui. Kas tokias hipotetines apsaugos prie­
mones nukreipia prieš įžūliai neigiančio priešininko
pretenzijas, to nereikia laikyti norinčiu šias priemones
536 perimti kaip savo teisingas pažiūras. Jis jų atsisako,
skaitiniai.org
kai tik nusikrato priešininko dogmatinės savimanos.
Juk, nors atrodo kuklu ir nuosaiku, kai kas nors tik
priešinasi svetimiems teiginiams ir juos neigia, vis dėl­
to, jei tik jis šiuos savo priekaištus nori paversti prie­
šingybės įrodymais, tai tokia pretenzija visada yra ne
mažiau išdidi ir pasipūtusi, tarytum jis prisijungtų prie
teigiamuosius teiginius skelbiančios pusės.
Iš to matyti, kad, spekuliatyviai taikant protą, hi­
potezės reikšmingos ne kaip nuomonės pačios savaime,
bet tik ryšium su priešingomis transcendentinėmis pre­
tenzijomis. Juk galimo patyrimo teiginių išplėtimas
daiktų apskritai galimybei yra toks pat transcendenti­
nis, kaip ir tokių sąvokų, kurių objektus tegalima ras­
ti už bet kokio galimo patyrimo ribų, objektyvaus rea­
lumo tvirtinimas. Tai, apie ką grynasis protas sprendžia
asertoriškai, turi būti arba būtina (kaip ir visa, ką pro­
tas pažįsta), arba visai yra niekas. Todėl grynasis pro­
tas iš tikrųjų neturi jokių nuomonių. O minėtosios
hipotezės tėra probleminiai sprendiniai, kurie bent
jau negali būti paneigti, nors, žinoma, jie niekuo negali
būti ir įrodyti ir, vadinasi, tėra privačios nuomonės, be
kurių tačiau negalima apsieiti (netgi vidujai nusiramin­
ti) ginantis nuo kylančių abejonių. Šiuo pavidalu jas
reikia išsaugoti ir netgi rūpestingai sergėti, kad jos ne­
pasirodytų kaip patys savaime patvirtinti ir tam tikrą
absoliučią reikšmę turintys teiginiai ir kad nepaskan­
dintų proto prasimanymuose bei iliuzijose.

PIRMO SKYRIAUS
K E T V I R T A S S KI RS NI S

GRYNOJO PROTO DISCIPLINA JO ĮRODYMŲ ATŽVILGIU

Nuo visų apriorinio sintetinio pažinimo įrodymų

transcendentalinių ir sintetinių teiginių įrodymai ski­
riasi tuo, kad juose protas savo sąvokomis negali tie­
siai eiti prie objektų, bet pirmiau turi įrodyti objekty­
vią sąvokų reikšmę ir jų apriorinės sintezės galimybę. 537
skaitiniai.org
Tai yra ne tik būtina atsargumo taisyklė, bet ir liečia pa­
čių įrodymų esmę bei galimybę. Jei aš turiu a priori iš­
eiti už objekto sąvokos ribų, tai šitai neįmanoma be
specialios už šios sąvokos ribų esančios nukreipiančios
gijos. Matematikoje tai —apriorinis stebėjimas, vado­
vaujantis mano sintezei, ir joje visos išvados gali būti
betarpiškai gautos iš grynojo stebėjimo. Transcendenta­
liniame pažinime, kol jam rūpi tik intelektinės sąvokos,
tokia nukreipiančioji gija yra galimas patyrimas. Įro­
dymas čia kaip tik neparodo, kad duotoji sąvoka (pa­
vyzdžiui to, kas vyksta) tiesiogiai veda prie kitos są­
vokos (priežasties sąvokos), nes toks perėjimas būtų
šuolis, kuris visai negali būti pateisintas; jis parodo,
kad pats patyrimas, taigi ir patyrimo objektas, be to­
kio ryšio būtų negalimas. Vadinasi, įrodymas kartu tu­
rėtų nurodyti galimybę sintetiškai ir a priori pasiekti
tam tikrą daiktų pažinimą, kurio nebuvo jų sąvokoje.
Be šio apdairumo įrodymai, tarsi vanduo, kuris pragrau­
žė krantus, audringai veržiasi tiesiai ten, kur juos at­
sitiktinai neša slaptų asociacijų srautas. Įtikinamumo
regimybė, pagrįsta subjektyviomis asociacijų priežas­
timis ir laikoma natūralaus artimumo įžvelgimu, negali
atsverti abejonės, kuri iš teisybės turi kilti dėl tokių
rizikingų žingsnių. Todėl ir visi bandymai įrodyti pa­
kankamo pagrindo principą, kaip visuotinai pripažįsta
išmanantys žmonės, buvo veltui; ir kol neatsirado
transcendentalinė kritika, filosofai, negalėdami atsisa­
kyti šio pagrindinio teiginio, veikiau buvo linkę atkak­
liai remtis sveiku žmogaus protu (prieglobstis, visada
rodantis, kad proto reikalas atsidūrė beviltiškoje pa­
dėtyje) negu ieškoti naujų dogmatinių įrodymų.
Bet jei teiginys, kurį reikia įrodyti, yra grynojo
proto tvirtinimas ir aš noriu vien tik idėjomis išeiti už
savo patyrimu pagrįstų sąvokų ribų, tai įrodyme dar
labiau turėtų glūdėti tokio sintezės žingsnio (kiek jis
apskritai galimas) pateisinimas kaip jo įrodomosios
galios būtina sąlyga. Todėl kad ir koks tikėtinas atro­
dytų mūsų mąstančiosios substancijos paprastos pri-
538 gimties tariamas įrodymas, grindžiamas apercepcijos
skaitiniai.org
vienumu, vis dėlto kaip priešprieša jam neišvengiamai
kyla abejonė, kad, kadangi absoliutus paprastumas vis
dėlto nėra sąvoka, kuri gali būti betarpiškai priskirta
suvokimui, bet turi būti tik išvesta kaip idėja, tai ne­
galima suprasti, kokiu būdu pati sąmonė, kuri yra arba
bent gali būti bet kur i ame mąst yme, nors šia
prasme ji yra paprastas vaizdinys, turi atvesti prie įsi­
sąmoninimo ir žinojimo daikto, kur i ame tik ir
gali glūdėti mąstymas. Juk jei aš įsivaizduoju kokio
nors kūno jėgą judėjime, tai šiuo požiūriu tas kūnas
man yra absoliutus vienumas ir manasis jo vaizdinys
yra paprastas; todėl šį vaizdinį aš galiu išreikšti taip
pat taško judėjimu, nes kūno apimtis čia niekuo dėta
ir, nesumažinant jėgos, ją galima mąstyti kiek nori ma­
žą, taigi taip pat ir esančią viename taške. Tačiau iš
to aš nedarysiu išvados, kad jei man duota tik kūno
judinančioji jėga, tai kūnas gali būti mąstomas kaip
paprasta substancija, nes jo vaizdinys abstrahuotas
nuo bet kurio apimties dydžio ir, vadinasi, yra papras­
tas. Tuo aš atskleidžiu paralogizmą, nes paprastumas
abstrakcijoje visiškai skirtingas nuo paprastumo ob­
jekte, ir Aš, kuris, imamas pirmąja reikšme, neapima
jokios įvairovės, antrąja reikšme, kai jis žymi pačią
sielą, gali būti sudėtinė sąvoka, būtent j oj e gali
glūdėti ir ji gali žymėti labai daug ką. Tačiau kad iš
anksto nujaustume paralogizmą (juk be tokio išanksti­
nio numatymo nekiltų jokio įtarimo dėl įrodymo), bū­
tinai reikia turėti po ranka tokių sintetinių teiginių,
kurie nori įrodyti daugiau, negu gali duoti patyrimas,
galimybės pastovų kriterijų; tokį kriterijų sudaro tai,
kad įrodymas į reikalaujamą predikatą būtų vedamas
ne tiesiogiai, bet tik tarpininkaujant galimybės princi­
pui, reikalaujančiam išplėsti mums duotą apriorinę są­
voką iki idėjos ir ją realizuoti. Jei šio atsargumo visa­
da laikomasi, jei prieš bandant įrodyti pirmiau apdai­
riai pasitariama su savimi, kaip ir kokiu pagrindu
galima tikėtis tokio išplėtimo grynuoju protu ir iš kur
tokiu atveju ketinama paimti šias žinias, kurios negali
būti išplėtotos iš sąvokų ir anticipuotos galimo paty- 539
skaitiniai.org
rimo atžvilgiu,—tai galima atpalaiduoti save nuo dau­
gelio sunkių ir vis dėlto nevaisingų pastangų, nereika­
laujant iš proto nieko, kas aiškiai pranoksta jo galią,
arba, veikiau, protą, kuris nenoriai leidžia apriboti sa­
vo užgaidą spekuliatyviai plėstis, pajungiant nuosaiku­
mo disciplinai.
Taigi pi r moj i taisyklė yra ši: nebandyti kurti
jokių transcendentalinių įrodymų, pirmiau neapgalvo­
jus ir, vadinasi, neįsitikinus, iš kur norima imti pagrin­
dinius teiginius, kuriais remiantis ketinama tokius įro­
dymus sukurti, ir pagal kokią teisę galima iš jų tikėtis
sėkmės darant išvadas. Jei tai intelekto pagrindiniai tei­
giniai (pavyzdžiui, priežastingumo pagrindinis teiginys),
tai būtų veltui bandyti per juos prieiti grynojo proto
idėjas, nes jie galioja tik galimo patyrimo objektams.
Jei tai turi būti iš grynojo proto išvesti teiginiai, tai
vėlgi visos pastangos veltui. Juk nors prote glūdi pa­
grindiniai teiginiai, bet kaip objektyvūs pagrindiniai
teiginiai jie visi yra dialektiniai ir gali turėti reikšmę
daugių daugiausia tik kaip sisteminančio taikymo paty­
rimui reguliatyvūs principai. O jei tokie tariami įrody­
mai jau yra, tai apgaulingam jų įtikinamumui prieš­
priešinkite jūsų brandžios sprendimo galios non liquet;
ir nors jūs dar negalite įžvelgti jų iliuziškumo, vis dėlto
jūs turite visišką teisę reikalauti juose vartojamų pa­
grindinių teiginių dedukcijos, kuri niekada negali būti
pateikta, jei jie turi kilti vien tik iš proto. Taigi jums
visai nereikia išryškinti ir paneigti kiekvienos nepa­
grįstos regimybės, ir jūs galite iš karto atmesti visą
dialektiką ir jos begalines vingrybes kritinio proto,
reikalaujančio dėsnių, tribunolo akivaizdoje.
Ant r as transcendentalinių įrodymų savitumas
tas, kad kiekvienam transcendentaliniam teiginiui ga­
lima surasti tik vi eną įrodymą. Jei aš turiu daryti
išvadą, remdamasis ne sąvokomis, bet sąvoką atitin­
kančiu stebiniu, nesvarbu, ar tai grynasis stebinys, kaip
matematikoje, ar empirinis, kaip gamtos moksle, tai
pagrindu imamas stebinys man teikia įvairią medžiagą
540 sintetiniams teiginiams, kurią aš galiu derinti įvairiais
skaitiniai.org
būdais ir, išeidamas iš skirtingų taškų, galiu tą patį
teiginį prieiti skirtingais keliais.
Bet kiekvienas transcendentalinis teiginys kyla tik
iš vienos sąvokos ir išsako objekto galimybės sintetinę
sąlygą pagal šią sąvoką. Vadinasi, įrodymo pagrindas
gali būti tik vienas, nes be šios sąvokos čia nėra nie­
ko, kuo objektas galėtų būti apibrėžtas, ir todėl įro­
dymas gali apimti tik objekto apskritai apibrėžimą
pagal šią sąvoką, kuri taip pat nėra viena. Pavyzdžiui,
pagrindinį teiginį „Visa, kas vyksta, turi priežastį"
transcendentalinėje analitikoje mes išvedėme iš to, kas
apskritai vyksta, sąvokos objektyvios galimybės vie­
nintelės sąlygos —iš to, kad įvykio apibrėžimas laike,
taigi šio įvykio priklausymas patyrimui, būtų negali­
mas, jei jis nebūtų subordinuotas tokiai dinaminei
taisyklei. Tai —vienintelis galimas argumentas, nes
pateiktas įvykis turi objektyvią reikšmę, t. y. yra tei­
singas, tik dėl to, kad sąvokos objektą apibrėžia prie­
žastingumo, dėsnis. Tiesa, buvo bandyta dar kitaip įrody­
ti šį pagrindinį teiginį, pavyzdžiui, remiantis atsitiktinu­
mu; tačiau, atidžiau įsižiūrėjus į šį įrodymą, negalima
surasti kito atsitiktinumo požymio, išskyrus įvykį,
t. y. egzistavimą, už kurį ankstesnis objekto neegzistavi­
mas, taigi visada vėlgi grįžtama prie minėto argu­
mento. Juk jei reikia įrodyti teiginį „Visa, kas
mąsto, yra paprasta", tai sustojama ne prie mąstymo
įvairovės, bet laikomasi tik sąvokos Aš, kuri yra pa­
prasta ir su kuria susijęs visas mąstymas. Lygiai taip
pat yra ir su transcendentaliniu Dievo buvimo įrody­
mu, kuris remiasi vien tik realiausios ir būtiniausios
esybės sąvokų tarpusavio ryšiu ir kurio niekur kitur
negalima ieškoti.
Ši įspėjanti pastaba proto teiginių kritiką labai su­
siaurina. Kur protas savo užduotis atlieka vien tik są­
vokomis, ten galimas tik vienas įrodymas, jei tik jis
apskritai galimas. Todėl jei matome dogmatiką patei­
kiantį dešimtį įrodymų, tai galima būti tikram, kad jis
neturi nė vieno. Juk jei jis turėtų vieną įrodymą, kuris
(kaip turi būti grynojo proto klausimuose) būtų apo- 541
skaitiniai.org
diktiškai tikras, tai kam jam būtų reikalingi kiti? Jo
tikslas toks pat, kaip parlamento advokato: vieną ar­
gumentą skirti vieniems, kitą —kitiems, kad pasinau­
dotų silpnumu savo teisėjų, kurie, nesigilindami į rei­
kalą ir siekdami greičiau juo nusikratyti, griebiasi
pirmo geresnio argumento, kuris jiems krinta į akis,
ir pagal jį nusprendžia.
Tr eči oj i grynajam protui, kai jis transcenden­
taliniuose įrodymuose subordinuotas disciplinai, būdin­
ga taisyklė teigia: grynojo proto įrodymai niekada ne­
gali būti apagogi ni ai , bet visada turi būti osten-
siniai. Bet kurioje pažinimo rūšyje tiesioginiu, arba
ostensiniu, vadinamas toks įrodymas, kuriame įsitikini­
mas teisingumu kartu siejamas su jo šaltinių įžvelgi­
mu; tuo tarpu nors apagoginis įrodymas ir gali sukurti
tikrumą, tačiau negali sukurti tiesos suprantamumo, kai
kalbama apie jos ryšį su jos galimybės pagrindais. To­
dėl apagoginiai įrodymai yra veikiau pagalba sunkiais
atvejais negu metodas, išpildantis visus proto ketinimus.
Tačiau jie tiesioginius įrodymus pranoksta akivaizdumu,
nes prieštaravimas visada yra ne toks aiškus, kaip glau­
džiausias sąryšis, ir juo labiau priartėja prie parodomojo
įrodymo (einer Demonstration) akivaizdumo.
Apagoginių įrodymų taikymo įvairiuose moksluose
tikroji priežastis ši. Jei pagrindai, iš kurių turi būti
išvestos tam tikros žinios, per daug įvairūs arba per gi­
liai paslėpti, tai bandoma nustatyti, ar jų negalima pri­
eiti per jų sekmenis. Bet modus ponens, kai apie žinoji­
mo teisingumą sprendžiama remiantis jo sekmenų tei­
singumu, leistinas tik tada, kai visi galimi jo sekmenys
teisingi, nes tada galimas tik vienas šių sekmenų pagrin­
das, kuris, vadinasi, taip pat teisingas. Bet šis būdas
neįmanomas, nes surasti visus kurio nors priimto teigi­
nio galimus sekmenis viršija mūsų jėgas; tačiau šiuo iš­
vedimo būdu naudojamasi, nors, žinoma, su tam tikra
nuolaida, kai kas nors turi būti įrodyta tik kaip hipotezė,
sutinkanti ir su išvada pagal analogiją: jei tiek daug pa­
tikrintų sekmenų visiškai suderinami su priimtu pagrin-
542 du, tai ir visi kiti galimi sekmenys taip pat bus su juo
skaitiniai.org
suderinami. Todėl hipotezės šiuo būdu niekada negali­
ma paversti įtikinamai parodoma tiesa. Samprotavimų
modus tollens, kai iš sekmenų sprendžiama apie pagrin­
dus, įrodo ne tik visiškai griežtai, bet ir visai lengvai.
Juk jei iš teiginio išvedamas nors vienas klaidingas sek-
muo, tai toks teiginys klaidingas. Todėl užuot peržiū­
rėjus visą pagrindų eilę ostensiniu įrodymu, kuris gali
vesti prie žinojimo teisingumo visišku jo galimybės
įžvelgimu, pakanka tarp iš priešingo teiginio išplaukian­
čių sekmenų surasti vieną klaidingą sekmenį, ir tada šis
priešingas teiginys klaidingas, taigi žinojimas, kurį rei­
kėjo įrodyti, teisingas.
Betgi apagoginis įrodymo būdas leistinas tik tuose
moksluose, kur to, kas objektyvu, būtent to, kas yra
objekte, žinojimo negalima pakei s t i tuo, kas sub­
jektyvu mūsų vaizdiniuose. Kur šis pakeitimas papli­
tęs, ten dažnai turi atsitikti, kad tam tikram teiginiui
priešingas teiginys arba prieštarauja tik subjektyvioms
mąstymo sąlygoms, o ne objektui, arba abu teiginiai
vienas kitam prieštarauja tik esant subjektyviai sąly­
gai, kuri klaidingai laikoma objektyvia; ir kadangi są­
lyga klaidinga, tai abu teiginiai gali būti klaidingi —
vieno klaidingumas neleidžia daryti išvados apie kito
teisingumą.
Matematikoje toks pakeitimas negalimas; todėl ji —
tikroji apagoginių įrodymų vieta. Gamtos moksle, ka­
dangi jame viskas grindžiama empiriniais stebimais,
tokiam pakeitimui, tiesa, daugeliu atvejų galima už­
kirsti kelią daugelio stebėjimų palyginimu; tačiau šis
įrodymo būdas gamtos moksle daugeliu atvejų vis dėl­
to nereikšmingas. Bet visi transcendentaliniai grynojo
proto bandymai vyksta pačioje dialektinės regimybės
sferoje, t. y. subjektyvumo, kuris protui siūlosi arba
netgi primeta save kaip objektyvumą jo prielaidose,
sferoje. Todėl sintetinių teiginių atžvilgiu visiškai ne­
leistina savo tvirtinimus grįsti to, kas priešinga, panei­
gimu. Juk arba toks paneigimas yra ne kas kita, kaip
vien tik nurodymas nesutarimo tarp priešingos nuomo- 543
skaitiniai.org
nės ir suprantamumo mūsų protui subjektyvių sąlygų,
o tai visai neįgalina atmesti paties dalyko (pavyzdžiui,
besąlygiško tam tikros esybės egzistavimo būtinumo
mes niekaip negalime suprasti ir todėl s ubj ekt y­
vi ai teisėtai nesutinkame su jokiu būtinos aukščiau­
sios esybės [egzistavimo] spekuliatyviuoju įrodymu,
tačiau neteisingai nepripažįstame tokios pirminės esy­
bės pači os savai me galimybės); arba abi pusės,
tiek teigiančioji, tiek neigiančioji, apgautos transcen­
dentalinės regimybės, ima pagrindu negalimą objekto
sąvoką, ir tada galioja taisyklė: non entis nulla sunt
praedicata, t. y. ir teigiantis, ir neigiantis tvirtinimas
apie objektą yra neteisingi, todėl apagogiškai, panei­
giant tai, kas priešinga, tiesos pažinimo pasiekti nega­
lima. Antai, pavyzdžiui, jei tariama, kad jutimais su­
vokiamas pasaulis duotas pat s savai me kaip to­
talus, tai klaidinga tvirtinti, kad jis turįs būti erdvėje
arba begalinis, arba baigtinis ir aprėžtas, nes abu
teiginiai klaidingi. Juk reiškiniai (kaip vien tik vaizdi­
niai), kurie būtų duoti vis dėl t o pat ys savai ­
me (kaip objektai), yra kažkas negalima, ir šios įsi­
vaizduojamos visumos begalybė būtų, tiesa, besąlygiš­
ka, bet prieštarautų (nes reiškiniuose viskas sąlygota)
nesąlygotam dydžio apibrėžimui, kuris vis dėlto sąvo­
koje numatomas.
Apagoginis įrodymo būdas yra taip pat ta tikroji
iliuzija, kurios leidosi suviliojami mūsų dogmatinių
gudreivų nuodugnumo gerbėjai; šis būdas yra tarsi
kovotojas, savo vienminčių garbę ir neginčijamą teisę
norįs įrodyti tuo, kad pasirengęs grumtis su kiekvienu,
kuris tuo suabejotų, nors tokiu pagyrūniškumu dėl da­
lyko nieko nelaimima, o tik parodoma santykinė prie­
šininko jėga, ir tai tik agresyviai nusiteikusios pusės.
Matydami, kad kiekvienas iš eilės būna tai nugalėto­
jas, tai nugalėtasis, žiūrovai dažnai linkę skeptiškai su­
abejoti pačiu ginčo objektu. Betgi tam jie neturi pa­
grindo, ir pakanka jiems sušukti: non defensoribus
istis tempus eget. Kiekvienas turi ginčytis pateikdamas
544 įteisintą įrodymą, pagrįstą transcendentaline argumentų
skaitiniai.org
dedukcija, t. y. tiesiogiai, kad būtų matyti, kiek jo pre­
tenzijos pačios savaime protingai pagrįstos. Juk jei jo
priešininkas remiasi subjektyviais pagrindais, tai, žino­
ma, jį paneigti lengva, bet ne naudai dogmatiko, kuris
paprastai taip pat laikosi subjektyvių sprendimo pa­
grindų ir lygiai taip pat priešininko gali būti suriestas
į ožio ragą. Tačiau jei abi pusės įrodinėja tik tiesiogiai,
tai arba jos pačios pastebės, kad sunku ar netgi ne­
įmanoma pagrįsti jų tvirtinimus, ir pagaliau galės rem­
tis tik senaties teise, arba kritika lengvai atskleis dog­
matinę regimybę ir privers grynąjį protą atsisakyti
besaikių pretenzijų spekuliatyviajame taikyme ir grįžti
į savo valdų ribas, būtent į praktinių principų sritį.
TRANSCENDENTALINĖS METODO TEORIJOS
A N T R A S S KY R I US

GRYNOJO PROTO KANONAS

Žmogaus protą žemina tai, jog savo grynajame tai­
kyme jis nieko nepasiekia ir netgi nereikalingas dar dis­
ciplinos, kad pažabotų savo nenuosaikumą ir apsisau­
gotų nuo iš to kylančių iliuzijų. Bet, kita vertus, jį vėl­
gi išaukština ir žadina pasitikėjimą pačiu savimi tai, kad
jis gali ir turi pats naudotis šia disciplina, nepripažin-
damas jokios kitos cenzūros, taip pat tai, kad ribos,
kurias jis priverstas nubrėžti savo spekuliatyviajam
taikymui, kartu apriboja kiekvieno jo priešininko
bergždžiai išvedžiojančias pretenzijas, tad visa, kas dar
jam liktų iš jo perdėtų reikalavimų, gali būti apsaugota
nuo visų puolimų. Todėl didžiausia ir galbūt vienintelė
bet kurios grynojo proto filosofijos nauda yra tik ne­
gatyvi, nes ji yra ne organonas riboms išplėsti, bet
disciplina joms apibrėžti, ir, užuot atskleidusi tiesą, ji
turi kuklų nuopelną —apsaugo nuo suklydimų.
Betgi turi kur nors būti pozityvių žinių, priklausan­
čių grynojo proto sričiai ir galbūt tik dėl nesusipratimo
sąlygojančių suklydimus, o iš tikrųjų sudarančių proto
pastangų tikslą, šaltinis. Juk antraip kokia dar priežas- 545
skaitiniai.org
timi galima paaiškinti nenumalšinamą proto troškimą
įsitvirtinti kur nors visiškai už patyrimo ribų? Jis nu­
jaučia objektus, keliančius jam didelį susidomėjimą.
Kad prie jų priartėtų, jis stoja į grynosios spekuliacijos
kelią; bet jie nuo jo bėga. Reikia manyti, kad didesnės
laimės jis gali tikėtis vieninteliame dar jam likusiame
kelyje, būtent pr akt i ni o taikymo kelyje.
Kanonu aš laikau tam tikrų pažintinių sugebėjimų
apskritai teisingo taikymo apriorinių pagrindinių tei­
ginių visumą. Antai bendrosios logikos analitinė dalis
yra kanonas intelektui ir protui apskritai, bet tik for­
mos požiūriu, nes ji abstrahuojasi nuo bet kokio tu­
rinio. Antai transcendentalinė analitika buvo grynojo
i nt el ekt o kanonas, nes tik grynasis intelektas gali
teikti teisingas apriorines sintetines žinias. O ten, kur
negalima teisingai taikyti pažintinio sugebėjimo, nėra
ir kanono. Pagal visus iki šiol pateiktus įrodymus, bet
koks sintetinis spekuliatyviai taikomo grynojo pr ot o
pažinimas visiškai negalimas. Taigi nėra jokio grynojo
proto spekuliatyviojo taikymo kanono (nes toks taiky­
mas visiškai dialektinis), o visa transcendentalinė logi­
ka šiuo požiūriu tėra disciplina. Vadinasi, jei apskritai
egzistuoja teisingas grynojo proto taikymas,—tokiu
atveju turi egzistuoti ir jo kanonas, —tai šis kano­
nas lies ne spekuliatyvųjį, bet pr akt i nį prot o
tai kymą, kurį mes dabar ir tirsime.

GRYNOJO PROTO KANONO

P I R MA S S KI RS NI S

APIE MŪSŲ PROTO GRYNOJO TAIKYMO GALUTINĮ TIKSLĄ

Savo prigimties polinkio protas skatinamas išeiti už

savo taikymo patyrime ribų, kad savo grynajame tai­
kyme vien tik idėjomis išdrįstų pasiekti kraštutines bet
kokio pažinimo ribas ir rastų ramybę tik užbaigęs savo
kelią tam tikroje savarankiškai egzistuojančioje siste-
546 minėje visumoje. Ar šis siekimas pagrįstas tik spekm-
skaitiniai.org
liatyviuoju, ar veikiau vien tik ir išimtinai praktiniu
proto interesu?
Aš dabar palieku nuošalyje grynojo proto sėkmės
spekuliatyviuoju požiūriu klausimą ir tiriu tik tas pro­
blemas, kurių išsprendimas yra jo galutinis tikslas, ne­
svarbu, ar jis jį pasieks, ar ne, ir kurio atžvilgiu visi
kiti tikslai tėra priemonė. Turint galvoje proto prigimtį,
šie aukščiausi tikslai savo ruožtu turi pasižymėti vie­
numu, kad suvienyti paremtų tą žmonijos interesą, ku­
ris nesubordinuotas jokiam aukštesniam interesui.
Galutinis tikslas, į kurį galų gale nukreipta trans­
cendentaliai taikomo proto spekuliacija, susijęs su tri­
mis objektais: valios laisve, sielos nemirtingumu ir Die­
vo buvimu. Jų visų trijų atžvilgiu grynai spekuliatyvus
proto interesas labai nežymus, ir dėl šio intereso vargu
ar būtų imtasi varginančio, nuolat susiduriančio su kliū­
timis transcendentalinio tyrimo darbo, nes iš visų atra­
dimų, kurie čia galėtų būti padaryti, vis dėlto negalima
sukurti jokio taikymo, kuris įrodytų savo naudą in con­
creto, t. y. tiriant gamtą. Tegul valia ir laisva, bet tai
gali būti susiję vis dėlto tik su galima vien tik mąstyti
mūsų norėjimo priežastimi. Juk dėl valios pasireiškimo
fenomenų, t. y. poelgių, tai, pagal nepažeidžiamą pa­
grindinę maksimą, be kurios negalime naudotis protu
empiriniame taikyme, mes turime visada juos aiškinti
taip pat, kaip ir visus kitus gamtos reiškinius, būtent
pagal nekintamus gamtos dėsnius. Antra, nors sielos
dvasinę prigimtį (kartu ir jos nemirtingumą) ir būtų
galima suprasti, tai vis dėlto to negalima laikyti nei
šio gyvenimo reiškinių, nei būsimo būvio ypatingo po­
būdžio aiškinimo pagrindu, nes mūsų nekūniškos pri­
gimties sąvoka yra tik negatyvi ir nė kiek neišplečia
mūsų pažinimo bei neteikia reikalingos medžiagos iš­
vadoms, išskyrus tas, kurios tinkamos tik prasimany­
mams, bet filosofijoje neleistinos. Trečia, jei aukščiau­
siosios inteligencijos egzistavimas būtų įrodytas, tai
mes, tiesa, galėtume suprasti tikslingumą pasaulio są­
rangoje ir jo tvarką apskritai, bet visai neturėtume
teisės iš to išvesti kokią nors ypatingą sąrangą ir tvar- 547
skaitiniai.org
ką arba drąsiai apie jas samprotauti ten, kur jos nesu­
vokiamos, nes proto spekuliatyviojo taikymo būtina
taisyklė reikalauja, jog mes neišleistume iš akių gam­
tinių priežasčių ir neatsisakytume to, ko galime pasi­
mokyti patyrimu, kad tai, ką žinome, išvestume iš to,
kas visiškai pranoksta visą mūsų žinojimą. Žodžiu, šie
trys teiginiai spekuliatyviajam protui visada lieka
transcendentiniai ir jiems nebūdingas joks imanentinis,
t. y. leistinas patyrimo objektams, taigi tam tikru mas­
tu mums naudingas, taikymas; tačiau tiriami patys sa­
vaime, jie —visai nenaudingos ir kartu nepaprastai
sunkios mūsų proto pastangos.
Todėl jei šie trys kardinaliniai teiginiai mūsų ži­
noj i mui visai nereikalingi ir vis dėlto mūsų protas
juos primygtinai rekomenduoja, tai jų svarba iš esmės
turi būti susijusi tik su tuo, kas praktiška.
Praktiška yra visa tai, kas galima dėl laisvės. Bet
jei mūsų laisvos valios įgyvendinimo sąlygos empiri­
nės, tai protas čia gali būti taikomas tik reguliatyviai
ir tarnauja tik sukurti empirinių dėsnių vienumui. Pa­
vyzdžiui, išmintingumo teorijoje visų tikslų, kuriuos
mums įteigia mūsų polinkiai, suvienijimas į vieną 1a i-
mės tikslą ir priemonių jam pasiekti suderinimas yra
visas proto, kuris dėl to gali teikti tik pr agmat i ­
ni us • laisvo elgesio dėsnius pasiekti jutimų mums
duotiems tikslams ir, vadinasi, negali teikti grynųjų
visiškai a priori apibrėžtų dėsnių, uždavinys. Tuo tar­
pu grynieji praktiniai dėsniai, kurių tikslą protas pa­
teikia visiškai a priori ir kurie ne empiriškai sąlygoti,
bet prisakomi absoliučiai, būtų grynojo proto produk­
tas. Tokie yra mor al ės dėsniai; taigi tik jie susiję
su grynojo proto praktiniu taikymu ir leidžia [nusta­
tyti] kanoną.
Tad visas proto aparatas tiriant tai, ką galima va­
dinti grynąja filosofija, iš tikrųjų nukreiptas tik į tris
minėtas problemas. O pačios šios problemos vėlgi turi
tolesnį tikslą, būtent nustatyti, kas privalu daryti, jei
valia laisva, jei egzistuoja Dievas ir pomirtinis pasau-
548 lis. Kadangi tai liečia mūsų elgesį aukščiausiojo tikslo
skaitiniai.org
atžvilgiu, tai, organizuojant mūsų protą, išmintingai
mumis besirūpinančios gamtos galutinis tikslas iš esmės
yra tik tai, kas moralu.
Tačiau kreipdami dėmesį į objektą, svetimą trans­
cendentalinei filosofijai*, turime būti atsargūs, kad
nenukryptume į detales ir nepažeistume sistemos vie­
numo, o kita vertus, kad šia naująja tema nepasakytu­
me per mažai ir nepaliktume neaiškumo ar neįtikimu­
mo. Vieno ir kito aš tikiuosi išvengti tuo, kad laiky­
siuosi kaip galima arčiau transcendentalumo ir paliksiu
nuošalyje tai, kas čia galėtų būti psichologiška, t. y.
empiriška.
Čia pirmiausia reikia pasakyti, kad dabar aš laisvės
sąvoką vartosiu tik praktine reikšme ir palieku nuo­
šalyje, kaip jau ištirtą anksčiau, laisvės sąvoką trans­
cendentaline reikšme, kurios negalima numatyti em­
piriškai kaip reiškinių aiškinimo pagrindo ir kuri pati
protui yra problema. Viena valia yra būtent grynai
gyvul i š ko pobūdžio (arbitrium brutum) ir gali būti
apibrėžta ne kitaip, kaip juslinėmis paskatomis, t. y.
pat ol ogi škai . O toji valia, kuri gali būti api­
brėžiama nepriklausomai nuo juslinių paskatų, taigi
motyvais, kuriuos įsivaizduoja tik protas, vadinama
l ai sva val i a (arbitrium liberum), ir visa, kas su
ja susiję kaip pagrindas arba sekmuo, vadinama pr ak­
tiška. Praktinė laisvė gali būti įrodyta patyrimu. Juk
žmogaus laisvę sąlygoja ne tik tai, kas dirgina, t. y.
betarpiškai veikia jusles; mes turime sugebėjimą to,
kas netgi iš tolo naudinga arba žalinga, vaizdiniais
įveikti įspūdžius, sukeliamus mūsų jusliniams polin­
kiams; bet šie samprotavimai apie tai, kas visam mūsų
būviui pageidautina, t. y. yra gera ir naudinga, remiasi
* Visos praktinės sąvokos susijusios su pasitenkinimo arba ne­
pasitenkinimo, t. y. malonumo ir nemalonumo, objektais, taigi bent
netiesiogiai susijusios su mūsų jutimo objektais. O kadangi jutimas
nėra sugebėjimas įsivaizduoti daiktus, bet yra už viso pažintinio
sugebėjimo ribų, tai mūsų sprendinių sudedamosios dalys, kiek jos
susijusios su malonumu arba nemalonumu, taigi praktinių sprendi­
nių sudedamosios dalys, nepriklauso transcendentalinės filosofijos,
kurią domina vien tik grynosios apriorinės žinios, visumai. 549
skaitiniai.org
protu. Todėl protas pateikia taip pat dėsnius, kurie
yra imperatyvai, t. y. objektyvūs l ai svės dės­
niai, ir pasako, kas t uri įvykti, nors galbūt
niekada neįvyksta; tuo jie skiriasi nuo gamt os d ė s-
n i ų, kuriuose kalbama tik apie tai, kas vykst a;
todėl laisvės dėsniai taip pa/t vadinami praktiniais dės­
niais.
Bet ar paties proto šiuose poelgiuose, kuriais jis nu­
stato dėsnius, vėlgi nesąlygoja kitos įtakos ir ar tai, kas
juslinių paskatų atžvilgiu vadinama laisve, aukštesnių
ir labiau nutolusių veikiančiųjų priežasčių atžvilgiu
nėra vėlgi gamta —šis klausimas mums neiškyla prak­
tinėje sferoje, kur mes protą pirmiausia klausiame el­
gesio nuost at os, o minėtas klausimas yra grynai
spekuliatyvus ir mes galime jį apeiti, kol mums rūpi,
ką mes turime ar neturime daryti. Vadinasi, patyrimu
mes pažįstame praktinę laisvę kaip vieną iš gamtinių
priežasčių, būtent kaip proto priežastingumą sąlygoj ant
valią, o transcendentalinė laisvė reikalauja paties šio
proto (jo priežastingumo, pradedančio reiškinių eilę,
atžvilgiu) nepriklausomybės nuo visų jutimais suvo­
kiamo pasaulio sąlygojančių priežasčių; ir ta prasme
ji, atrodo, yra priešinga gamtos dėsniui, taigi ir visam
galimam patyrimui, ir todėl lieka problema. Tačiau pro­
tui praktiniame taikyme ši problema neegzistuoja; va­
dinasi, grynojo proto kanone mums iškyla tik du klau­
simai, kurie susiję su grynojo proto praktiniu interesu
ir kurių atžvilgiu turi būti galimas jo taikymo kano­
nas,—ar yra Dievas? ar yra pomirtinis gyvenimas?
Transcendentalinės laisvės klausimas liečia tik speku­
liatyvųjį žinojimą, ir jį mes galime palikti nuošalyje,
nes jis mums visiškai nerūpi, kai kalbama apie tai, kas
praktiška, ir, be to, jis jau pakankamai išnagrinėtas
550 grynojo proto antinomijoje.
skaitiniai.org
GRYNOJO PROTO KANONO
A N T R A S S KI RS NI S
APIE AUKŠČIAUSIOJO GĖRIO IDEALĄ KAIP PAGRINDĄ
APIBRĖŽTI GRYNOJO PROTO GALUTINIAM TIKSLUI

Spekuliatyviai taikomas protas mus vedė per pa­

tyrimo sritį, ir kadangi joje proto niekada negalima
visiškai patenkinti, tai iš čia jis mus vedė prie speku­
liatyviųjų idėjų, kurios tačiau galų gale mus vėl sugrą­
žino į patyrimą, ir, vadinasi, savo tikslą įgyvendino
tikrai naudingai, betgi visai kitaip, negu mes tikėjo­
mės. Dabar mums lieka dar vienas bandymas, būtent
pažiūrėti, ar grynasis protas yra taip pat ir praktinia­
me taikyme, ar čia jis veda prie idėjų, siekiančių aukš­
čiausius grynojo proto tikslus, kuriuos ką tik nusakėme,
ir, vadinasi, ar jis savo praktinio intereso požiūriu ne­
gali duoti to, ką visiškai atsisako duoti spekuliatyviojo
intereso požiūriu.
Visi mano proto interesai (ir spekuliatyvieji, ir prak­
tiniai) susijungia šiuose trijuose klausimuose:
1. Ką aš gal i u žinoti?
2. Ką aš pr i val au daryti?
3. Ko aš gal i u tikėtis?
Pirmas klausimas yra grynai spekuliatyvus. Mes
aptarėme (aš viliuosi) visus galimus atsakymus į jį ir
pagaliau suradome tokį, kuris, tiesa, turi protą paten­
kinti ir kuriuo, jei jis nenukreiptas į tai, kas praktiška,
protas turi taip pat ir pagrindą būti patenkintas. Ta­
čiau nuo dviejų didžiųjų tikslų, į kuriuos iš esmės
buvo nukreiptos grynojo proto pastangos, mes likome
lygiai tiek pat nutolę, tarytum mes iš pat pradžių savo
ramybės dėlei būtume atsisakę imtis šio darbo. Vadi­
nasi, jei kalbama apie žinojimą, tai bent jau yra tikra
ir nustatyta, kad šių dviejų problemų atžvilgiu žinoji­
mo niekada negalima pasiekti.
Antras klausimas yra grynai praktinis. Kaip toks jis,
tiesa, gali priklausyti grynajam protui, bet tada jis
vis dėlto ne transcendentalinis, o moralinis, taigi mūsų
kritika pati savaime negali jo svarstyti. 551
skaitiniai.org
Trečias klausimas, būtent: „Jei aš darau tai, ką
privalau daryti, tai ko aš tada galiu tikėtis?" yra kartu
praktinis ir teorinis, ir tai, kas praktiška, veda tarsi
kelrodis prie atsakymo į teorinį klausimą, o jei eisime
dar aukščiau—į spekuliatyvųjį klausimą. Juk bet kuri
vi l t i s siekia laimės ir praktinio bei dorovės dėsnio
atžvilgiu yra visiškai tas pat, kas yrą žinojimas ir gam­
tos dėsnis daiktų teorinio pažinimo atžvilgiu. Pirmoji
galų gale veda prie išvados, kad kažkas egzi s­
t uoj a (kas apibrėžia galutinį galimą tikslą), nes
kažkas t uri įvykti; antrasis veda prie išva­
dos, kad kažkas egzistuoja (kas veikia kaip aukščiau­
sioji priežastis), nes kažkas vyksta.
Laimė yra visų mūsų polinkių patenkinimas (ir
extensive jų įvairovės, ir intensive jų laipsnio, ir pro-
tensive jų trukmės požiūriu). Lai mės motyvu besi­
remiantį praktinį dėsnį aš vadinu pragmatiniu (išmin­
tingumo taisykle); o dėsnį, jei toks dėsnis yra, kurio
motyvas tik būt i ver t am laimės, vadinu mora­
lės (dorovės) dėsniu. Pirmasis pataria, kas darytina, jei
mes norime būti laimingi; antrasis prisako, kaip mes
privalome elgtis, kad būtume tik verti laimės. Pragma­
tinis dėsnis remiasi empiriniais principais, nes be pa­
tyrimo aš negaliu žinoti, kokius poreikius reikia pa­
tenkinti ir kokios natūralios priežastys gali juos paten­
kinti. Moralės dėsnis abstrahuojasi nuo polinkių bei
natūralių jų patenkinimo priemonių ir tiria tik protin­
gos būtybės apskritai laisvę ir būtinas sąlygas, vien
tik kuriomis ji suderinama su laimės paskirstymu pagal
principus ir, vadinasi, gali bent jau remtis vien tik
grynojo proto idėjomis ir būti pažinta a priori.
Aš tariu, kad tikrai egzistuoja grynieji moralės dės­
niai, kurie visiškai a priori (neatsižvelgiant į empirinius
motyvus, t. y. į laimę) sąlygoja tai, ką mes turime ar
neturime daryti, t. y. protingos būtybės apskritai lais­
vės taikymą, ir kad šie dėsniai nurodo b e s ą 1y g i š-
k a i (ne tik hipotetiškai, numatant kitus empirinius
tikslus) ir, vadinasi, visais atžvilgiais yra būtini. Šį tei-
552 ginį aš teisėtai galiu imti kaip prielaidą, remdamasis ne
skaitiniai.org
tik labiausiai apsišvietusių moralistų įrodymais, bet ir
kiekvieno žmogaus, jei jis siekia aiškiai mąstyti tokį
dėsnį, doroviniu sprendiniu.
Vadinasi, grynasis protas, tiesa, taikomas ne spe­
kuliatyviai, bet praktiškai, būtent, moralės atžvilgiu,
apima pat yr i mo gal i mybės, būtent tokių po­
elgių, kurie gal ėt ų pasitaikyti žmogaus i st or i ­
j oj e pagal dorovės nuostatas, principus. Kadangi
grynasis protas prisako, kad tokie poelgiai turi įvykti,
tai turi būti galimybė jiems įvykti ir, vadinasi, turi
būti galimas ypatingas sisteminis vienumas, būtent
moralinis, tuo tarpu sisteminio gamtos vienumo nebuvo
galima įrodyti r emi ant i s s pekul i at yvi ai ­
siais proto principais, nes prote, tiesa, glūdi prie­
žastingumas laisvės apskritai atžvilgiu, bet ne visos
gamtos atžvilgiu, ir moraliniai proto principai, tiesa,
gali sukelti laisvus poelgius, bet ne gamtos dėsniai. Tai­
gi grynojo proto principams jo praktiniame, o ypač
moraliniame, taikyme būdingas objektyvus realumas.
Pasaulį, kiek jis atitiktų visus dorovės dėsnius
(koks jis gali būti pagal protingų būtybių l ai svę ir
koks jis turi būti pagal būtinus dor ovės dėsnius)
aš vadinu mor al i ni u pasaul i u. Sis pasaulis
mąstomas tik kaip inteligibilus, nes jame abstrahuoja-
masi nuo visų sąlygų (tikslų) ir netgi nuo kliūčių mo­
ralumui (žmogaus prigimties silpnumas arba ydingu­
mas). Vadinasi, šia prasme jis yra tik idėja, tačiau
praktinė, kuri tikrai gali ir turi daryti įtaką jutimais
suvokiamam pasauliui, kad padarytų jį, kiek tai įma­
noma, atitinkantį idėją. Todėl moralinio pasaulio idė­
jai objektyvus realumas būdingas ne [ta prasme], tary­
tum ji būtų susijusi su inteligibilaus stebėjimo objektu
(tokių objektų mes visai negalime mąstyti), bet ta, kad
ji susijusi su jutimais suvokiamu pasauliu, tačiau kaip
praktiškai taikomo grynojo proto objektu ir kaip jame
[esančių] protingų būtybių corpus mysticum, kiek jų
laisvai valiai moralės dėsnių atžvilgiu būdingas visiš­
kas sisteminis vienumas tiek su pačia savimi, tiek su
kiekvieno kito laisve. 553
skaitiniai.org
Atsakymas į pirmąjį iš dviejų grynojo proto klau­
simų toks: daryk tai, dėl ko tampi vertas būti laimin­
gas. Antrasis klausimas toks: jei elgiuosi taip, kad nesu
nevertas laimės, tai ar galiu tikėtis, kad dėl to būsiu
laimės dalininkas? Norint atsakyti į šį klausimą, svar­
bu žinoti, ar grynojo proto principai, a priori prisakan­
tys dėsnį, ir šią viltį būtinai susieja su dorovės dėsniu.
Todėl aš teigiu, kad, kaip moraliniai principai būti­
ni, protą taikant prakt i škai , lygiai taip pat tai­
kant jį t eor i š kai būtina tarti, kad kiekvienas turi
pagrindą tikėtis laimės tokiu mastu, kokiu jis savo
elgesiu save padarė jos vertą, ir kad, vadinasi, doro­
vės sistema neatskiriamai susijusi su laimės sistema, bet
tik grynojo proto idėjoje.
Galimame vien tik mąstyti, t. y. moraliniame, pasau­
lyje, kurio sąvokoje mes abstrahuojamės nuo visų kliū­
čių dorovei (nuo polinkių), tokią su moralumu susiju­
sios proporcingos laimės sistemą galima mąstyti būtiną,
nes laisvė, dorovės dėsnių iš dalies skatinama, iš dalies
jų apribojama, pati būtų visuotinės laimės priežastis,
vadinasi, protingos būtybės, vadovaujamos tokių prin­
cipų, pačios būtų savo ir kartu kitų žmonių tvirtos ge­
rovės kūrėjos. Bet ši save apdovanojančio moralumo
sistema yra tik idėja, kurios įgyvendinimas remiasi są­
lyga, kad ki ekvi enas daro tai, ką jis pr i va l o
daryti, t. y. kad visi protingų būtybių poelgiai vyksta
taip, tarytum jie kiltų iš vienos aukščiausiosios valios,
apimančios arba pajungiančios sau visas asmenines va­
lias. Bet kadangi moralės dėsnio privalomumas lieka
galioti kiekvienam atskiram laisvės taikymui, net jei
kiti ir nesielgtų pagal šį dėsnį, tai nei pasaulio daiktų
prigimtis, nei pačių poelgių priežastingumas ir jų san­
tykis su dorove neapibrėžia, kaip jų padariniai bus
susiję su laime; ir pateiktas būtinas vilties būti laimin­
gam ryšys su nepaliaujamomis pastangomis padaryti
save vertą laimės protu negali būti pažintas, jei pagrin­
du imama tik gamta; to galima tik tikėtis, jei aukš­
či ausi as i s protas, prisakantis pagal moralės
554 dėsnius, bus imamas pagrindu ir kaip gamtos priežastis.
skaitiniai.org
Inteligencijos, kurioje moraliai tobuliausia valia,
susijusi su aukščiausia palaima, yra bet kokios laimės
pasaulyje priežastis, kiek ši laimė yra tiksliai susijusi
su dorove (kaip vertumu laimės), idėją aš vadinu
a ukš či aus i oj o gėri o idealu. Vadinasi,
grynasis protas tik aukščiausiojo pi r mi ni o gėrio
ideale gali rasti aukščiausiojo išvestinio gėrio, būtent
galimo vien tik mąstyti, t. y. moral i ni o, pasaulio,
abiejų elementų praktiškai būtino ryšio pagrindą. Ka­
dangi mes būtinai turime protu įsivaizduoti save pri­
klausančius tokiam pasauliui, nors jutimai mums ne­
teikia nieko, išskyrus reiškinių pasaulį, tai mes turėsime
tarti galimą vien tik mąstyti pasaulį esant mūsų elgesio
jutimais suvokiamame pasaulyje padarinį, o kadangi ju­
timais suvokiamame pasaulyje tokio ryšio nėra, tai
turėsime tarti moralinį pasaulį esant pomirtinį pasaulį.
Vadinasi, Dievas ir pomirtinis gyvenimas yra dvi prie­
laidos, pagal grynojo proto principus neatskiriamos
nuo privalėjimo, kurį mums nustato kaip tik šis protas.
Dorovė pati savaime sudaro sistemą, o laimė —ne,
jei tik ji nepaskirstoma tiksliai pagal moralumą. Bet
toks atitikimas galimas tiktai galimame vien tik mąs­
tyti pasaulyje, esant išmintingam kūrėjui ir valdytojui.
Protas priverstas arba tarti esant tokį kūrėją kartu su
gyvenimu tokiame pasaulyje, kurį mes turime laikyti
pomirtiniu, arba moralės dėsnius laikyti tuščiomis iliu­
zijomis, nes šių dėsnių būtinas padarinys, kurį tas pats
protas su jais susieja, be šios prielaidos turėtų atkristi.
Todėl kiekvienas moralės dėsnius laiko pri esakai s,
o jais jie negalėtų būti, jei su savo taisykle a priori
nesusietų ją atitinkančių sekmenų ir, vadinasi, jei juose
nebūtų pažadų ir grasi ni mų. Tačiau to jie ne­
galėtų padaryti, jei neglūdėtų būtinoje esybėje kaip
aukščiausiame gėryje, kuris vienintelis gali padaryti
galimą tokį tikslingą vienumą.
Pasaulį, kiek jame kreipiamas dėmesys tik į protin­
gas būtybes ir į jų ryšį pagal moralės dėsnius, valdant
aukščiausiam gėriui, Leibnicas vadino gai l es t i n­
gumo vi e š pa t i j a ir ją skyrė nuo gamt os 555
skaitiniai.org
vi ešpat i j os, kurioje, tiesa, šios būtybės paval­
džios moralės dėsniams, bet iš savo elgesio laukia tik
padarinių, atitinkančių prigimties vyksmą mūsų juti­
mais suvokiamame pasaulyje. Vadinasi, regėti save
gailestingumo viešpatijoje, kur mūsų laukia visokia lai­
mė, jei tik mes patys savo laimės dalies neapribojame
tuo, kad esame neverti laimės, yra praktiškai būtina
proto idėja.
Praktiniai dėsniai, kiek jie kartu tampa subjekty­
viais poelgių motyvais, t. y. subjektyviais pagrindiniais
teiginiais, vadinami maksi momi s. Dorovė jos gry­
numo ir padarinių požiūriu į ver t i nama pagal
idėjas, o l ai kymasi s jos dėsnių —pagal
ma ks i ma s .
Būtina, kad visas mūsų gyvenimo būdas būtų pa­
jungtas dorovės maksimoms; betgi tai neįmanoma, jei
su moralės dėsniu, kuris yra tik idėja, protas nesusieja
veikiančiosios priežasties, kuri pagal šį dėsnį apibrėžia
mūsų elgesio padarinį, tiksliai atitinkantį mūsų aukš­
čiausius tikslus, nesvarbu, ar šiame, ar kitame gyveni­
me. Vadinasi, be Dievo ir be dabar mums nematomo
pasaulio, į kurį betgi dedame viltis, puikiausios dorovės
idėjos, tiesa, kelia pritarimą ir nuostabą, tačiau jos nėra
ketinimo ir jo įgyvendinimo akstinas, nes neįvykdo
viso tikslo, kiekvienai protingai būtybei natūralaus bei
būtino ir to paties grynojo proto apibrėžimo a priori.
Vien tik laimė mūsų protui toli gražu nėra visas
gėris. Protas jai nepritaria (kad ir kaip polinkis mus
prie jos trauktų), jei ji nesusieta su laimės vertumu,
t. y. doroviškai geru elgesiu. Tačiau pati dorovė ir kar­
tu su ja vien tik laimės ver t umas taip pat dar toli
gražu nėra visas gėris. Jam užbaigti reikia, kad tas,
kuris savo elgesiu nebuvo laimės nevertas, galėtų tikė­
tis, jog ji bus jo dalia. Netgi nuo bet kokio privataus
tikslo laisvas protas negalėtų spręsti kitaip, jei jis, ne­
atsižvelgdamas į savo interesą, save pastatytų vietoj
esybės, kuri turėtų išdalyti laimę kitiems, juk prakti­
nėje idėjoje abu dalykai esmingai susiję, nors taip, kad
556 tik moralinė nuostata kaip sąlyga įgalina dalyvauti lai-
skaitiniai.org
meje, o ne priešingai —ne laimės viltis sukuria mora­
linę nuostatą. Pastaruoju atveju nuostata nebūtų mo­
rali ir, vadinasi, nebūtų verta visiškos laimės, kuri pro­
to, požiūriu nepripažįsta kito apribojimo, išskyrus tą,
kuris kyla iš mūsų pačių nedoro elgesio.
Vadinasi, tik laimė, tiksliai proporcinga protingų
būtybių dorovingumui, dėl kurio šios būtybės yra jos
vertos, yra aukščiausias gėris pasaulyje, į kurį mes,
pagal grynojo, bet praktinio proto nuostatas, būtinai
turime persikelti ir kuris, žinoma, tėra galimas vien tik
mąstyti pasaulis, nes jutimais suvokiamas pasaulis
mums nežada, kad toks sisteminis tikslų vienumas kiltų
iš daiktų prigimties; šio vienumo realumas negali būti
grindžiamas niekuo kitu, kaip tik aukščiausiojo pirmi­
nio gėrio prielaida, nes savarankiškas protas, apdova­
notas aukščiausiosios priežasties visišku pakankamumu,
sukuria, išsaugo ir įgyvendina visuotinę, nors jutimais
suvokiamame pasaulyje nuo mūsų giliai paslėptą, daik­
tų tvarką pagal tobuliausią tikslingumą.
Ši moralinė teologija tuo savitai pranašesnė už spe­
kuliatyviąją teologiją, kad ji neišvengiamai veda prie
vi eni ngos, visų t obul i aus i os ir pro­
t i ngos pirminės esybės sąvokos, kurios netgi ob­
jektyvių pagrindų spekuliatyvioji teologija n e n u r o-
d o, jau nekalbant apie tai, kad ji negali mūsų tuo į t i-
kinti. Juk nei transcendentalinėje, nei natūralinėje
teologijoje, nesvarbu, kiek toli protas gali mus į jas
nuvesti, mes nerandame kokio nors reikšmingo pagrin­
do manyti esant tik vienintelę esybę, kurią mes turė­
tume pakankamą pagrindą statyti visų gamtinių prie-
žasčių priešakyje ir kartu jas padaryti visais atžvilgiais
nuo jos priklausomas. Tuo tarpu jei mes dorovinio vie­
numo, kaip būtino pasaulio dėsnio, požiūriu apgalvosi­
me priežastį, kuri vienintelė šiam dėsniui gali suteikti
atitinkamą veiksmingumą, taigi ir mums privalomą ga­
lią, tai toji priežastis turi būti vieninga aukščiausioji
valia, apimanti visus šiuos dėsnius. Juk kaip mes, esant
skirtingoms valioms, surastume tobulą tikslų vienumą?
Aukščiausioji valia turi būti visagalė, kad jai būtų pa- 557
skaitiniai.org
valdi visa gamta ir jos santykis su dorove pasaulyje;
visa žinanti, kad pažintų galvosenų gelmę ir jų mora­
linę vertę; visur esanti, kad būtų betarpiškai artima
bet kuriam poreikiui, kurio reikalauja aukščiausias gė­
ris pasaulyje; amžina, kad niekada netrūktų šio gam­
tos ir laisvės sutarimo, ir t. t.
Bet šis mąstančių būtybių tikslų sisteminis vienumas
šiame pasaulyje, kuris, tiesa, kaip vien tik gamta, gali
būti pavadintas tik jutimais suvokiamu pasauliu, o kaip
laisvės sistema —galimu vien tik mąstyti, t. y. mora­
liniu, pasauliu (regnum gratiae), neišvengiamai veda
taip pat prie tikslingo vienumo visų daiktų, pagal vi­
suotinius gamtos dėsnius sudarančių šią didžiulę visu­
mą, panašiai kaip sisteminis tikslų vienumas susidaro
pagal visuotinius ir būtinus dorovės dėsnius ir praktinį
protą sujungia su spekuliatyviuoju protu. Pasaulį būti­
na įsivaizduoti kaip kilusį iš vienos idėjos, jei jis turi
derintis su tuo proto taikymu, be kurio mes patys save
laikytume proto nevertais, būtent su jo moraliniu tai­
kymu, kuris visiškai remiasi aukščiausiojo gėrio idė­
ja. Todėl bet kuris gamtos tyrimas krypsta į tikslų sis­
temos formą ir labiausiai išplėtotas tampa fizioteologija.
Bet kadangi fizioteologija pradėjo vis dėlto nuo doro­
vinės tvarkos kaip vienumo, pagrįsto laisvės esme, o
ne atsitiktinai nustatyto išoriniais priesakais, tai ji gam­
tos tikslingumą suveda į pagrindus, kurie turi būti a
priori neatskiriamai susiję su daiktų vidine galimybe,
ir tuo veda į t r a ns c e nde nt a l i nę t e o 1o g i-
j ą, kuri aukščiausio ontologinio tobulumo idealą lai­
ko sisteminio vienumo principu, visus daiktus susie­
jančiu pagal visuotinius ir būtinus gamtos dėsnius, nes
jų visų šaltinis —vienintelės pirminės esybės absoliu­
tus būtinumas.
Kokį t ai kymą mes galime surasti savo intelek­
tui netgi patyrime, jei sau nekeliame tikslų? Bet aukš­
čiausi yra moralumo tikslai, ir jų pažinimą gali teikti
tik grynasis protas. Iškėlę šiuos tikslus ir jais vado­
vaudamiesi, mes netgi gamtos žinojimo negalime tiks-
558 lingai taikyti pažinime ten, kur pati gamta nenustatė
skaitiniai.org
tikslingo vienumo; juk be šio vienumo mes patys ne­
turėtume netgi proto, nes neturėtume jam mokyklos ir
kultūros, [įgytos] dėl objektų, kurie tokioms sąvokoms
teiktų medžiagą. Bet pirmasis nurodytas tikslingas vie­
numas yra būtinas ir pagrįstas pačioje valios esmėje,
vadinasi, antrasis vienumas, kuriame glūdi pirmojo tai­
kymo in concieto sąlyga, turi būti toks pat; tad mūsų
pažinimo protu transcendentalinis plėtimasis būtų ne
priežastis, o tik praktinio tikslingumo, kurį mums nu­
stato grynasis protas, padarinys.
Todėl žmogaus proto istorijoje mes matome, kad, kol
moralės sąvokos nebuvo pakankamai apvalytos bei api­
brėžtos ir kol nebuvo įžvelgtas sisteminis tikslų vienu­
mas pagal šias sąvokas, būtent būtinų principų pagrin­
du, tol gamtos pažinimas ir netgi žymiu mastu proto
kultūra daugelyje kitų mokslų galėjo sukurti tik gru­
bias ir padrikas dievybės sąvokas, o kita vertus, šiam
klausimui apskritai rodė nuostabą keliantį abejingumą.
Dorovės idėjų visapusiškesnis tyrimas, kuris pasidarė
būtinas dėl nepaprastai gryno mūsų religijos dorovės
dėsnio, atkreipė proto dėmesį į šį objektą, sužadinęs
suinteresuotumą, privertusį protą jo imtis; ir nors nei
išsiplėtusios žinios apie gamtą, nei teisingos ir patikimos
transcendentalinės pažiūros (jų visada buvo stokojama)
prie to neprisidėjo, šios dorovinės idėjos sukūrė dieviš­
kosios esybės sąvoką, kurią mes dabar laikome teisinga
ne dėl to, kad spekuliatyvusis protas mus įtikina jos
teisingumu, bet dėl to, kad ji visiškai derinasi su mo­
raliniais proto principais. Taigi galų gale tai tik gry­
nojo proto, tačiau tik praktiškai taikomo, nuopelnas,
kad jis pažinimą, apie kurį gryna spekuliacija gali tik
spėlioti, o ne padaryti jį galiojantį, susiejo su aukščiau­
siais mūsų interesais ir tuo pažinimą pavertė, tiesa, ne
akivaizdžiai įrodyta dogma, bet vis dėlto besąlygiškai
būtina prielaida savo esmingiausiems tikslams.
Bet pasiekęs šią aukštumą, būtent vienintelės pirmi­
nės esybės kaip aukščiausiojo gėrio sąvoką, praktinis
protas visai neturi teisės įsivaizduoti iškilęs virš visų
savo taikymo empirinių sąlygų ir tiek pakilęs iki betar- 559
skaitiniai.org
piško naujų objektų žinojimo, kad, remdamasis šia są­
voka, iš jos išvestų pačius moralės dėsnius. Juk kaip tik
šių dėsnių vi di ni s praktinis būtinumas mus atvedė
prie savarankiškos priežasties arba išmintingo pasaulio
valdovo prielaidos, kad moralės dėsniai taptų veiks­
mingi, todėl mes po viso to negalime jų laikyti vėlgi
atsitiktiniais ir išvestais tik iš valios, ypač iš tokios va­
lios, kurios sąvokos visai neturėtume, jei jos nesusida­
rytume pagal nurodytus dėsnius. Kiek praktinis protas
turi teisę mus vesti, poelgius laikysime privalomais ne
dėl to, kad jie yra Dievo priesakai, bet juos laikysime
dieviškaisiais priesakais dėl to, kad mes vidujai priva­
lome juos vykdyti. Laisvę mes tirsime kaip tikslingą
vienumą pagal proto principus ir tik tiek tikėsime save
atitinkant dieviškąją valią, kiek laikome šventu doro­
vės dėsnį, kurio mus protas moko pačių poelgių prigim­
ties pagrindu, ir manome, jog šiam dėsniui tarnaujame
tik tuo, kad remiame tai, kas pasaulyje geriausia mu­
myse ir kituose. Vadinasi, moralinė teologija taikoma
tik imanentiškai, būtent atlikti savo paskirčiai čia, pa­
saulyje, kad prisiderintume prie visų tikslų sistemos,
o ne fanatiškai arba netgi nusikalstamai atmestume nu­
rodymus proto, teikiančio mums moralės dėsnius geram
gyvenimo būdui, idant betarpiškai susietume jį su aukš­
čiausiosios esybės idėja, o tai mus atvestų į transcen­
dentinį [teologijos] taikymą, kuris tačiau, lygiai kaip ir
grynosios spekuliacijos taikymas, turėtų iškreipti ir su­
žlugdyti galutinius proto tikslus.

GRYNOJO PROTO KANONO

T RECI AS S KI RS NI S
APIE NUOMONĘ, ŽINOJIMĄ IR TIKĖJIMĄ

Ko nors pripažinimas teisingu vyksta mūsų intelek­

te ir gali remtis objektyviais pagrindais, bet taip pat rei­
kalauja subjektyvių priežasčių sieloje to, kuris spren-
560 džia. Jei sprendinys galioja kiekvienam, kas tik turi
skaitiniai.org
protą, tai jo pagrindas objektyviai pakankamas, ir tada
jo teisingumo pripažinimas vadinamas į si t i ki ni mu.
Jei jo pagrindas yra tik ypatingas subjekto savitumas,
tai jis vadinamas į s i k a l b ė j i mu 98.
Įsikalbėjimas tėra regimybė, nes sprendinio pagrin­
das, esantis tiktai subjekte, laikomas objektyviu. Todėl
tokio sprendinio reikšmė tik individuali, ir jo teisingu­
mo pripažinimo negalima perteikti [kitiems]. Tuo tarpu
tiesa remiasi atitikimu objekto, kurio atžvilgiu kiek­
vieno intelekto sprendiniai turi, vadinasi, derintis tar­
pusavyje (consentientia uni tertio consentiunt inter se).
Tad išorinis kriterijus, ar teisingumo pripažinimas yra
įsitikinimas, ar tik įsikalbėjimas, yra galimybė jį per­
teikti ir nustatyti, kad tą teisingumą pripažįsta kiekvie­
nas žmogiškasis protas; juk tada yra bent prielaida, kad
visų sprendinių sutarimo pagrindas, nepaisant subjektų
skirtingumo, turės bendrą pamatą, būtent objektą, su
kuriuo jie dėl to visi derinsis ir tuo įrodys sprendinio
teisingumą.
Taigi įsikalbėjimo nuo įsitikinimo subjektyviai, tie­
sa, negalima atskirti, jei subjektas teisingumo pripaži­
nimą laiko tik reiškiniu savo sieloje; bet bandymas su
kitų intelektu, norint nustatyti, ar mums reikšmingi
sprendinio pagrindai ir svetimam protui sukelia tą patį
padarinį, kaip ir mūsiškiui, vis dėlto yra tam tikra, nors
tik subjektyvi, priemonė, tiesa, ne sukelti įsitikinimui,
bet vis dėlto atskleisti tiktai individualiam sprendinio
reikšmingumui, t. y. tam jame, kas yra tiktai įsikalbė­
jimas.
Jei, be to, galima išryškinti subjektyvias sprendinio
pri ežast i s, kurias mes laikome objektyviais jo
pagri ndai s, ir, vadinasi, klaidingą sprendinio tei­
singumo pripažinimą paaiškinti kaip įvykį mūsų sieloje,
neatsižvelgiant į objekto pobūdį, tai mes atskleidžiame
regimybę ir daugiau jau nesiduodame klaidinami, nors
tam tikru mastu ji vis dar bando mus patraukti, jei re­
gimybės subjektyvi priežastis būdinga mūsų prigimčiai.
Tvi rt i nt i , t. y. išsakyti kaip kažką būtinai reikš­
minga kiekvienam sprendiniui, aš galiu tik tai, kas su- 5^1
skaitiniai.org
kelia įsitikinimą. Įsikalbėjimą galiu pasilaikyti sau, jei
jis mane patenkina, bet aš negaliu ir neturiu jo laikyti
reikšmingu kitiems žmonėms.
Teisingumo pripažinimas arba sprendinio subjekty­
vus reikšmingumas įsitikinimo (kuris kartu turi objek­
tyvią reikšmę) atžvilgiu turi tris pakopas: tai nuomo­
nė, t i kėj i mas ir žinojimas. Nuomonė
yra sąmoningas, i r subjektyviai, i r objektyviai ne­
pakankamas, teisingumo pripažinimas. Jei teisingumo
pripažinimas pakankamas tik subjektyviai ir kartu lai­
komas objektyviai nepakankamu, tai jis vadinamas
t i kėj i mu. Pagaliau ir subjektyviai, ir objektyviai
pakankamas teisingumo pripažinimas vadinamas ž i-
n o j imu. Subjektyvus pakankamumas vadinamas įsi­
t i ki ni mu (man pačiam), objektyvus pakankamu­
mas—t i kr umu (kiekvienam). Aš nesustosiu prie
tokių lengvai suprantamų sąvokų aiškinimo.
Aš niekada negaliu ryžtis manyti, neži no­
damas bent kažko, dėl ko pats savaime probleminis
sprendinys susiejamas su tiesa, kuri, nors ir nevisiška,
vis dėlto yra kažkas daugiau negu savavališkas prasi­
manymas. Be to, tokio ryšio dėsnis turi būti tikras. Juk
jei dėl tokio dėsnio aš turiu tik nuomonę, tai viskas
tėra vaizduotės žaismas, neturįs nieko bendra su tiesa.
Grynojo proto sprendiniuose manyt i visiškai neleis­
tina. Kadangi šie sprendiniai nesiremia patyrimo pagrin­
dais, bet turi būti pažinti a priori, kur viskas būtina,
tai ryšio principas reikalauja visuotinumo ir būtinumo,
taigi visiško tikrumo —priešingu atveju juose nėra
nieko, kas vestų prie tiesos. Todėl grynojoje matema­
tikoje beprasmiška manyti —joje reikia žinoti arba su­
silaikyti nuo bet kokio sprendinio. Tas pat pasakytina
apie dorovės pagrindinius teiginius, kur negalima ryžtis
poelgiui, remiantis tik nuomone, kad kas nors leisti-
n a, bet reikia tai žinoti.
Tuo tarpu transcendentaliniame proto taikyme nuo­
monės, žinoma, per maža, bet žinojimo—per daug.
Vadinasi, grynai spekuliatyvia prasme mes čia apskritai
562 negalime išsakyti sprendinių, nes sprendinio pripažini-
skaitiniai.org
mo teisingu subjektyvūs pagrindai, kaip, pavyzdžiui,
tie, kurie gali sukelti tikėjimą, spekuliatyviuosiuose
klausimuose nenusipelno pritarimo, nes be empirinės
pagalbos jų negalima nei turėti, nei tokiu pačiu mastu
perteikti kitiems.
Betgi kiekvienu atveju, tačiau tik pr akt i ni u po-
žiūriu, teoriškai nepakankamas teisingumo pripaži­
nimas gali būti pavadintas tikėjimu. Šis praktinis po­
žiūris liečia arba mokėj i mą, arba dorovę: pir­
mąjį—bet kokiais ir atsitiktiniais tikslais, o antrąją —
besąlygiškai būtinais tikslais.
Jei tikslas jau pasirinktas, tai sąlygos jam pasiekti
hipotetiškai būtinos. Šis būtinumas subjektyvus, tačiau
tik santykiškai pakankamas, jei aš nežinau jokių kitų
sąlygų, kuriomis tikslas būtų pasiekiamas; bet jis besą­
lygiškai ir kiekvienam pakankamas, jei aš tikrai žinau,
kad niekas negali žinoti kitų sąlygų, kurios vestų į pa­
sirinktą tikslą. Pirmuoju atveju mano prielaida ir tam
tikrų sąlygų teisingumo pripažinimas tėra atsitiktinis
tikėjimas, o antruoju atveju —būtinas. Dėl pavojuje
esančio ligonio gydytojas turi kažką daryti, bet nežino­
damas ligos, jis stebi jos apsireiškimus ir, jei neranda
nieko labiau tinkama, sprendžia, kad tai džiova. Jo ti­
kėjimas netgi jo paties sprendinyje tėra atsitiktinis,
kitas galbūt galėtų geriau nustatyti ligą. Tokį atsitiktinį
tikėjimą, kuris tačiau sudaro priemonių tam tikriems
veiksmams tikrojo taikymo pagrindą, aš vadinu pr ag­
mat i ni u t i kėj i mu.
Lažybos yra įprastinis kriterijus sužinoti, ar
koks nors teiginys yra tik įsikalbėjimas, ar bent jau
subjektyvus įsitikinimas, t. y. tvirtas tikėjimas tuo, ką
kas nors tvirtina. Neretai žmogus savo teiginius išsako
su tokiu pasitikinčiu ir nepalenkiamu atkaklumu, kad,
atrodo, jis visiškai atsikratė baimės suklysti. Lažybos jį
suglumina. Kartais pasirodo, jog įsikalbėjimo jam pa­
kanka, kad jį būtų galima įvertinti vienu dukatu, bet
nepakanka įvertinti jam dešimtimi dukatų, nes rizikuoti
vienu dukatu jis dar ryžtasi, bet tik tada, kai statoma
dešimt dukatų, jis mato tai, ko anksčiau nepastebėjo, 563
skaitiniai.org
būtent kad visai gali būti, jog jis suklydo. Jei mintimis
įsivaizduosime, kad statoma suma yra viso mūsų gyve­
nimo laimė, tai triumfuojantis mūsų sprendinio tonas
žymiu mastu išnyksta, mes daromės labai baikštūs ir pa-
*matome, kad mūsų tikėjimas ne toks tvirtas. Tad prag­
matinis tikėjimas yra tik tam tikro laipsnio, kuris pri­
klausomai nuo to, kokie interesai dalyvauja žaidime,
gali būti didesnis arba mažesnis.
Nors kai objekto atžvilgiu mes nieko negalime im­
tis, taigi teisingumo pripažinimas tėra teorinis, vis dėlto
daugeliu atvejų mes galime mintimis imtis sumanymo
ir jį įsivaizduoti manydami, kad jam turime pakanka­
mus pagrindus, jei tik būtų priemonė nustatyti dalyko
tikrumą; antai grynai teoriniuose sprendiniuose yra
pr akt i ni ų s pr endi ni ų analogas; tokiems
teisingumo pripažinimo atvejams žodis „t i kėj i mą s"
tinka, ir tokį tikėjimą mes galime vadinti dokt r i ni ­
niu. Aš būčiau linkęs lažintis iš visko, ką turiu, kad
bent jau kurioje nors iš mūsų matomų planetų yra
gyventojų, jei tai būtų galima nustatyti patyrimu. To­
dėl aš sakau, kad mintis apie kitų pasaulių gyventojų
egzistavimą yra ne tik nuomonė, bet ir tvirtas tikėjimas
(dėl kurio teisingumo aš rizikuočiau daugeliu gyvenimo
gėrybių).
Turime pripažinti, kad mokymas apie Dievo buvimą
yra doktrininis tikėjimas. Juk nors teoriniame pasaulio
pažinime aš ne di s ponuoj u niekuo, kas būtinai
įteigtų šią mintį kaip pasaulio reiškinių manojo aiški­
nimo sąlygą, ir veikiau privalau savo protu naudotis
taip, tarytum viskas yra tik gamta,—tai vis dėlto tiks­
lingas vienumas yra tokia svarbi proto taikymo gamtai
sąlyga, kad aš negaliu pro jį praeiti, juo labiau kad
patyrimas man teikia gausybę jo pavyzdžių. Bet aš ne­
žinau jokios kitos šio vienumo sąlygos, kuri jį man pa­
darytų kelrodžiu tiriant gamtą, išskyrus prielaidą, kad
kažkokia aukščiausioji inteligencija viską taip sutvar­
kė pagal išmintingiausius tikslus. Vadinasi, išmintingo
pasaulio kūrėjo prielaida yra sąlyga atsitiktinio, bet
564 vis dėlto svarbaus tikslo, būtent kad tiriant gamtą būtų
skaitiniai.org
kuo vadovautis. Mano tyrimų rezultatas taip pat gana
dažnai patvirtina šios prielaidos tinkamumą ir prieš ją
nieko negalima įtikinamai pasakyti, tad aš pasakyčiau
per mažai, jei savo prielaidą vadinčiau tik nuomone:
netgi šiuo teoriniu atžvilgiu galima sakyti, kad aš tvirtai
tikiu Dievu, tačiau tada šis tikėjimas, griežtai kalbant,
ne praktinis, bet turi būti vadinamas doktrininiu tikė­
jimu, kurį būtinai turi visur sukelti gamtos t e o 1o g i-
j a (fizioteologija). Kaip tik šios išminties atžvilgiu,
atsižvelgiant į puikią žmogaus prigimties sąrangą ir
taip jos neatitinkantį gyvenimo trumpumą, lygiai taip
pat sėkmingai galima surasti pakankamą pagrindą dokt­
rininiam tikėjimui busimuoju žmogaus sielos gyvenimu.
Tikėjimo išraiška tokiais atvejais obj ekt yvi u
požiūriu yra kuklumo išraiška, bet kartu tvirto pasiti­
kėjimo išraiška s ubj e kt yvi u požiūriu. Jei aš čia
grynai teorinę prielaidą pavadinčiau tik hipoteze, kurią
priimti turėčiau teisę, tai tuo aš jau pretenduočiau tu­
rėti didesnį supratimą apie pasaulio priežasties pobūdį
ir pomirtinį gyvenimą, negu iš tikrųjų galiu parodyti;
juk to, ką aš priimu tik kaip hipotezę, savybes aš turiu
žinoti, bent jau tiek, kad galėčiau numanyti ne jo
sąvoką, bet tik jo egzi st avi mą. O žodis
„tikėjimas" susijęs tik su kelrodžiu, kurį man teikia
idėja, ir su objektyvia įtaka mano proto veiklai pa­
remti, verčiančia mane laikytis šios idėjos, nors speku­
liatyviu požiūriu aš nepajėgus pateikti apie ją ata­
skaitą.
Bet grynai doktrininiame tikėjime yra kažkas ne­
tvirta; dėl spekuliacijoje iškylančių sunkumų dažnai
nuo jo nutolstama, nors neišvengiamai visada vėl prie
jo grįžtama.
Visai kitoks yra mor al i ni o t i kėj i mo pobū­
dis, nes čia besąlygiškai būtina, kad kažkas įvyktų, bū­
tent kad aš visais atžvilgiais laikyčiausi dorovės dėsnių.
Tikslas čia nustatytas neišvengiamai, ir, kaip aš supran­
tu, galima tik viena sąlyga, kuriai esant šis tikslas yra
susijęs su visais kitais tikslais ir dėl to turi praktinę
reikšmę,—būtent kad yra Dievas ir pomirtinis gyveni- 555
skaitiniai.org
mas; aš taip pat esu visiškai tikras, kad niekas nežino
kitų sąlygų, vedančių prie to paties tikslų vienumo, vei­
kiant moralės dėsniui. Bet kadangi dorovės priesakas
kartu yra mano maksima (nes protas to reikalauja), tai
aš neišvengiamai tikėsiu Dievo egzistavimu ir pomirti­
niu gyvenimu ir esu tikras, kad šio tikėjimo niekas ne­
gali išjudinti, nes tuo būtų sugriauti patys mano doro­
viniai principai, kurių aš negaliu atsisakyti netapdamas
savo paties akyse vertas paniekos.
Tad sužlugus visiems proto, besiveržiančio už bet
kokio patyrimo ribų, ambicingiems sumanymams, mums
dar lieka pakankamai, kad turėtume pagrindą būti juo
patenkinti praktiniu požiūriu. Tiesa, niekas negalės gir­
tis žinąs, kad yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas;
jei kas nors tai žino, tai jis yra kaip tik tas žmogus,
kurio aš seniai ieškojau. Bet kurį žinojimą (kiek jis lie­
čia tiktai proto objektą) galima perteikti, ir, vadinasi,
aš galėčiau taip pat tikėtis išvysti savo žinojimą taip
nepaprastai praturtėjusį dėl jo pamokymų. Ne, šis įsi­
tikinimas yra ne loginis, bet mor al i ni s tikru­
mas, ir kadangi jis remiasi subjektyviais (moralinės
nuostatos) pagrindais, tai aš negaliu netgi sakyti: yra
moraliai tikra, kad Dievas egzistuoja ir t. t., bet galiu
tik sakyti: aš esu moraliai tikras ir t. t. Tai reiškia,
jog tikėjimas Dievu ir pomirtiniu pasauliu taip susipy­
nęs su mano moraline nuostata, kad kaip man negresia
pavojus šios nuostatos netekti, lygiai taip pat aš ne­
būgštauju, jog šis tikėjimas kada nors iš manęs gali
būti atimtas.
Vienintelis čia esantis abejotinas momentas yra tai,
kad šis proto tikėjimas remiasi moralinės nuostatos prie­
laida. Jei šią prielaidą atmesime ir imsime žmogų, kuris
būtų visiškai abejingas dorovės dėsniams, tai proto
iškeltas klausimas tampa tik spekuliacijos uždaviniu ir
gali, tiesa, tada būti dar paremtas tvirtais pagrindais
pagal analogiją, tačiau ne tokiais, kuriems pasiduotų
netgi atkakliausias skepticizmas *. Betgi šiais klausimais
* Žmogaus sielos interesas moralumui (aš tikiu, kad tai būtinai
566 būdinga kiekvienai protingai būtybei) yra natūralus, nors jis nėra
skaitiniai.org
nė vienas žmogus nėra laisvas nuo bet kokio intereso.
Juk, nors dėl gerų jausmų (Gesinnungen) stokos žmogus
galėtų ir neturėti moralinio intereso, vis dėlto ir šiuo
atveju lieka pakankamas pagrindas, kad jis j aus t ų
bai mę Dievo egzistavimo ir pomirtinio gyvenimo
akivaizdoje. Tam tik reikia, kad jis bent jau negalėtų
prisidengti į si t i ki ni mu, jog tokios esybės ir po­
mirtinio gyvenimo nėra; o kad turėtų tokį įsitikini­
mą, kadangi tai turi būti įrodyta grynuoju protu, taigi
apodiktiškai, jis turėtų įrodyti ir tokios esybės, ir po­
mirtinio gyvenimo negalimybę —be abejo, joks protin­
gas žmogus to negali padaryti. Tai būtų ne gat yvus
tikėjimas, kuris galėtų sąlygoti, tiesa, ne moralumą ir
gerus jausmus, bet vis dėlto jų analogą, būtent galėtų
gerokai suturėti blogų jausmų prasiveržimą.
Tačiau, pasakys kas nors, ar tai yra viskas, ką pa­
siekia grynasis protas, atskleisdamas horizontus už pa­
tyrimo ribų? Nieko, išskyrus du tikėjimo atvejus? Tiek
tikrai galėtų pasiekti ir įprastinis intelektas, nesikreip­
damas patarimo į filosofus.
Aš čia nenoriu liaupsinti filosofijos nuopelno žmo­
gaus protui, kurį ji pasiekia sunkia savo kritikos
pastanga, netgi jei jis galų gale pasirodytų esąs tik nega­
tyvus; apie tai dar kai kas bus pasakyta kitame skirs­
nyje. Bet nejaugi jūs reikalaujate, kad žinojimas, lie­
čiantis visus žmones, pranoktų įprastinio intelekto jė­
gas ir jį jums turėtų atskleisti tik filosofai? Kaip tiktai,
ką jūs smerkiate, yra geriausias išsakytų teiginių teisin­
gumo patvirtinimas, nes atskleidžia tai, ko iš pradžių
nebuvo galima numatyti, būtent kad negalima smerkti
gamtos už šališką savo dovanų paskirstymą ten, kur lie­
čiami visi žmonės be skirtumo, ir kad aukščiausia filo­
sofija esminių žmogaus prigimties tikslų atžvilgiu nega­
li pasiekti daugiau, negu tai įmanoma vadovaujantis
tuo, ką gamta nustatė pačiam įprasčiausiam intelektui.
vienintelis ir praktiškai vyraujantis. Stiprinkite ir didinkite šį inte­
resą, ir jūs įsitikinsite protą esant labai mokytą ir netgi apsišvietusį
spekuliatyviajam interesui sujungti su praktiniu. Bet jei jūs iš anks­
to nepasirūpinsite žmones padaryti bent kiek geresnius, tai niekada
jų nepadarysite nuoširdžiai tikinčiais žmonėmis! 567
skaitiniai.org
TRANSCENDENTALINĖS METODO TEORIJOS
T REČI AS S KY R I US

GRYNOJO PROTO ARCHITEKTONIKA

Ar c hi t e kt oni ka aš laikau sistemos sukūrimo
meną. Kadangi sisteminis vienumas yra tai, kas tik ir
padaro įprastinį žinojimą mokslu, t. y. paprastą žinių
sankaupą paverčia sistema, tai architektonika yra mūsų
pažinimo apskritai moksliškumo teorija, ir, vadinasi, ji
būtinai įeina į metodo teoriją.
Valdomos proto, mūsų žinios apskritai negali suda­
ryti fragmentų, bet turi sudaryti sistemą, kurioje jos tik
ir gali palaikyti esminius proto tikslus bei jiems padė­
ti. O sistema aš laikau įvairių žinių, pajungtų vienai
idėjai, vienumą. Idėja yra kurios nors visumos formos
sąvoka, kiek ji a priori apibrėžia ir įvairovės apimtį, ir
dalių vietą viena kitos atžvilgiu. Vadinasi, mokslinėje
proto sąvokoje yra visumos tikslas ir jį atitinkanti vi­
sumos forma. Dėl tikslo vienumo, su kuriuo susijusios
visos dalys ir kurio idėjoje jos susijusios taip pat ir
viena su kita, kiekvienos dalies trūkumas gali būti jau­
čiamas pažįstant kitas dalis ir nėra jokio atsitiktinio
priedėlio nei neapibrėžto dydžio tobulybės, kuri neturė­
tų a priori nustatytų ribų. Vadinasi, visuma yra suskai­
dyta (articulatio), o ne suversta į krūvą (coacervatio);
ji, tiesa, gali augti iš vidaus (per intus susceptionem), o
ne išoriškai (per appositionem)f kaip gyvulio kūnas, ku­
ris auga ne prisidedant vis naujiems organams, bet, ne­
sikeičiant proporcijoms, kiekvienam organui tampant
vis stipresniam ir tinkamesniam jo tikslams.
Idėjai įgyvendinti reikalinga schema, t. y. tikslo
principo pagrindu a priori apibrėžta esminė dalių įvai­
rovė ir tvarka. Schema, nubrėžta ne pagal idėją, t. y.
ne remiantis pagrindiniu proto tikslu, bet empiriškai,
pagal atsitiktinius tikslus (kurių kiekio negalima žinoti
iš anksto), teikia t echni nį vienumą; o schema, su­
daryta tik pagal idėją (kai protas a priori nurodo tiks-
568 lūs, o ne empiriškai jų laukia), sukuria archi t ekt o-
skaitiniai.org
n i n į vienumą. Tai, ką mes vadiname mokslu, gali
atsirasti ne techniškai dėl įvairovės panašumo ar žino­
jimo atsitiktinio taikymo in concreto įvairiausiems iš­
oriniams tikslams, bet architektoniškai dėl giminingumo
ir kilimo tik iš vieno aukščiausio bei vidinio tikslo, tik
ir darančio visumą galimą; mokslo schemoje turi būti
visumos apybraiža (monogramma) ir visumos skaidy­
mas į narius pagal idėją, t. y. a priori, tiksliai ir pagal
principus šią visumą skiriant nuo visų kitų visumų.
Niekas nebando sukurti mokslo, kurio pagrindo
nesudarytų idėja. Tačiau formuojant mokslą, schema
ir netgi iš pradžių pateikiama mokslo definicija labai
retai atitinka mokslo idėją, nes ji glūdi prote kaip ge­
malas, kurio visos dalys dar labai neišsivysčiusios ir vos
galimos atpažinti stebint per mikroskopą. Todėl moks­
lus, kadangi jie juk beveik visi išgalvoti tam tikro
bendro intereso požiūriu, reikia aiškinti ir apibrėžti ne
pagal aprašymą, pateikiamą jų pradininko, bet pagal
idėją, kurią dėl jo sudarytų dalių natūralaus vienumo
randame pagrįstą pačiame prote. Juk paaiškėja, kad
pradininkas, o dažnai ir jo vėlesni sekėjai klaidžioja
aplink idėją, kurios jie patys neišsiaiškino ir todėl ne­
gali apibrėžti mokslo tikrojo turinio, suskirstymo (sis­
teminio vienumo) ir ribų.
Blogai, kad tik po to, kai mumyse slapta glūdinčios
idėjos nurodymu mes ilgai fragmentiškai rinkome dau­
gelį su ja susijusių žinių kaip statybinę medžiagą ir net­
gi po to, kai ilgai šią medžiagą techniškai sudarinėjome,
pasidaro galima idėją išvysti aiškesnėje šviesoje ir ar­
chitektoniškai apmesti visumos kontūrus pagal proto
tikslus. Atrodo, kad sistemos —tarsi kirminai —atsira­
do generatio aequivoca būdu iš paprastos surinktų są­
vokų sankaupos, iš pradžių deformuotos, bet ilgainiui
visiškai išvystytos, nors visų jų schema kaip pradinis
gemalas buvo dar tik besiplėtojančiame prote; todėl ne
tik kiekviena sistema pati savaime suskaidyta pagal
idėją, bet ir visos jos vėlgi tikslingai sujungtos į vieną
žmogiškojo pažinimo sistemą kaip visumos dalys ir da­
ro galimą viso žmogiškojo žinojimo architektoniką, ku- 509
skaitiniai.org
rią ne tik būtų galima, bet netgi ir ne taip jau sunku
sukurti mūsų laikais, kai jau surinkta arba iš senų pa­
statų griuvėsių gali būti paimta tiek daug medžiagos.
Čia mes pasitenkiname užbaigdami savo uždavinį, bū­
tent apmesdami iš gr ynoj o pr ot o kylančią bet
kokio žinojimo archi t ekt oni ką, ir pradedame
tik nuo to taško, kuriame mūsų pažintinės galios bend­
roji šaknis dalijasi ir sudaro du kamienus, iš kurių vie­
nas yra protas. Betgi protu aš čia laikau visą aukš­
tesnįjį pažintinį sugebėjimą ir todėl racionalumą prieš­
priešinu empiriškumui.
Jei aš abstrahuojuosi nuo objektyviai traktuojamo
žinojimo viso turinio, tai subjektyviai bet kuris žinoji­
mas yra arba istorinis, arba racionalus ". Istorinis žino­
jimas yra cognitio ex datis, o racionalus —cognitio ex
principiis. Kad ir iš kur žinojimas kiltų iš pradžių, tam,
kuris pažįsta, jis yra istorinis žinojimas, jei jis pažįsta
tik tokiu mastu ir tiek, kiek žinojimas jam duotas iš
kitur, nesvarbu, ar jis duotas betarpiško patyrimo, ar
pasakojimo, ar mokymo (bendrųjų žinių). Todėl tas,
kuris iš esmės i šmoko kurią nors filosofijos sistemą,
pavyzdžiui Volfo sistemą, nors jis ir turėtų galvoje vi­
sus pagrindinius teiginius, paaiškinimus ir įrodymus
kartu su viso teorinio pastato skirstymu ir viską galėtų
suskaičiuoti ant pirštų, vis dėlto tik išsamiai i s t o r i š-
k a i žino Volfo filosofiją: jis žino ir sprendžia tik tiek,
kiek jam buvo duota. Nuginčykite jam vieną definiciją,
ir jis nežino, iš kur imti kitą. Jis lavinosi pagal svetimą
protą, bet sugebėjimas mėgdžioti nėra kūrybinis suge­
bėjimas, t. y. jo žinojimas kilo ne iš proto, ir, nors
objektyviai tai, žinoma, buvo žinojimas protu, vis dėlto
subjektyviai tai tėra istorinis žinojimas. Jis gerai su­
prato ir išsaugojo, t. y. išmoko, ir yra gyvo žmogaus
gipsinis atspaudas. Protu pagrįstos žinios, turinčios ob­
jektyvų pobūdį (t. y. galinčios iš pradžių kilti tik iš
žmogaus nuosavo proto), tik tada šiuo vardu gali va­
dintis taip pat ir subjektyviu požiūriu, jei jos gautos iš
570 bendrųjų proto šaltinių, t. y. iš principų, iš kurių gali
skaitiniai.org
atsirasti taip pat kritika ir netgi to, kas išmokta, at­
metimas.
Bet koks protu pagrįstas pažinimas kyla arba iš są­
vokų, arba iš sąvokų konstravimo; pirmasis pažinimas
vadinamas filosofiniu, antrasis —matematiniu. Apie jų
vidinį skirtingumą aš jau kalbėjau pirmame skyriuje.
Pagal tai žinojimas gali būti objektyviai filosofinis ir
vis dėlto subjektyviai istorinis, kaip kad daugumos moki­
nių ir visų tų, kurie niekada nepažvelgia už mokyklos
sienų ir visą gyvenimą lieka mokiniais. Bet pažymėtina,
kad matematinis žinojimas, toks, kokio jo išmokta, vis
dėlto ir subjektyviai gali būti pažinimas protu, ir čia
nėra to skirtingumo, kuris yra filosofiniame pažinime.
Priežastis čia ta, kad pažinimo šaltiniai, iš kurių vien
tik ir gali semti mokytojas, yra ne kas kita, kaip esmi­
niai ir tikri proto principai, ir, vadinasi, mokinys negali
nei iš kur kitur jų gauti, nei nuginčyti, ir būtent dėl to,
kad čia protas taikomas tik in concreto, nors ir a priori,
būtent grynajame ir todėl neklaidingame stebėjime, pa­
šalinant bet kokią apgaulę ir suklydimą. Tad iš visų
proto mokslų (apriorinių) galima išmokyti tik matema­
tikos, o filosofijos —niekada (išskyrus istorinį jos pa­
žinimą); o dėl proto, tai geriausiu atveju jį galima iš­
mokyti tik fi l osofuot i .
Bet kokio filosofinio pažinimo sistema yra fi l oso­
fija. Ją reikia imti objektyviai, jei ji suprantama kaip
visų bandymų filosofuoti vertinimo pirmavaizdis, turin­
tis tarnauti įvertinti kiekvienai subjektyviai filosofijai,
kurios pastatas dažnai toks įvairus ir kintantis. Šia
prasme filosofija yra tik galimo mokslo idėja, kuri nie­
kada neduota in concreto, bet prie kurios bandoma
priartėti įvairiais keliais, kol nebus surastas vienintelis,
labai apaugęs juslumu takelis ir kol —kiek tai žmogui
leista —nepasiseks iki šiol nepavykusios kopijos pada­
ryti lygios originalui. Iki tol filosofijos mokyti negali­
ma; juk kurgi ji, kieno ji nuosavybė ir pagal ką ją ga­
lima atpažinti? Galima mokyti tik filosofuoti, t. y. tam
tikrais turimais bandymais lavinti proto talentą laikytis
bendrųjų jo principų, tačiau visada išsaugant proto 571
skaitiniai.org
teisę tirti pačius šių principų šaltinius ir šiuos principus
patvirtinti arba atmesti.
Bet kol kas filosofijos sąvoka yra tik mokykl i nė
sąvoka, būtent sąvoka žinojimo sistemos, kurios
siekiama tik kaip mokslo tik vienu tikslu —šio žinoji­
mo sisteminio vienumo, taigi žinojimo l ogi ni o to­
bulumo tikslu. Bet yra dar pas aul i nė sąvoka
(conceptus cosmicus), kuri visada sudarė termino ,,filo­
sofija" pagrindą, ypač kai šią sąvoką tarsi personifikuo­
davo ir jos pavyzdį pateikdavo filosofo idealu. Šiuo po­
žiūriu filosofija yra mokslas apie bet kokio pažinimo
santykį su esminiais žmogaus proto tikslais (teleologia
rationis humanae), ir filosofas yra ne proto virtuozas,
bet žmogaus proto įstatymų leidėjas. Vadinti save fi­
losofu šia reikšme ir pretenduoti prilygti pavyzdžiui,
esančiam tik idėjoje, būtų labai pagyrūniška.
Matematikas, gamtininkas, logikas yra vis dėlto tik
proto virtuozai, kad ir kaip sėkmingai pirmieji žengtų
į priekį protu pagrįstame pažinime, o pastarasis —ypač
filosofiniame pažinime. Yra dar mokytojo, kuris jiems
visiems pateikia [užduotis] ir naudoja juos kaip įran­
kius padėti [pasiekti] esminiams žmogaus proto tiks­
lams, idealas. Tik šį mokytoją turėtume vadinti filoso­
fu; bet kadangi tokio mokytojo niekur nėra, o jo įsta­
tymų leidimo idėja aptinkama visur, kiekviename žmo­
gaus prote, tai mes laikysimės vien tik šios idėjos ir
tiksliau apibrėšime, kokį sisteminį vienumą tikslų po­
žiūriu filosofija nustato pagal šią pasaulinę sąvoką *.
Esminiai tikslai dar nėra aukščiausi tikslai; aukš­
čiausias tikslas gali būti tik vienas (esant tobulam sis­
teminiam proto vienumui). Todėl jie yra arba galutinis
tikslas, arba subordinuotieji tikslai, būtinai susiję su
pirmuoju kaip priemonės. Galutinis tikslas yra ne kas
kita, kaip visa žmogaus paskirtis, ir ją tirianti filosofija
vadinama moralės filosofija. Dėl šio moralės filosofijos
* Pasauline čia vadinama sąvoka, liečianti tai, kas kiekvieną
būtinai domina; taigi mokslo tikslą aš apibrėžiu pagal mokykl i ­
nes sąvokas, jei jis laikomas tik vienu iš mokėjimų pasiekti
572 tam tikrus laisvai pasirinktus tikslus.
skaitiniai.org
pranašumo prieš visus kitus proto siekius jau senovėje
filosofu visada ir pirmiausia vadino moralistą; netgi ir
dabar protu pasiekiamos savitvardos išorinis vaizdas
duoda dingstį ką nors pagal tam tikrą analogiją vadinti
filosofu, nors jo žinojimas būtų ribotas.
Žmogaus proto įstatymų leidimo (filosofijos) objek­
tai yra du—gamta ir laisvė, ir, vadinasi, jis apima ir
gamtos dėsnį, ir dorovės dėsnį, iš pradžių dviem atski­
romis, o paskui vienintele filosofine sistema. Gamtos
filosofija liečia viską, kas yra, o moralės filosofija —
tik tai, kas t uri būti.
Bet kiekviena filosofija yra arba pažinimas grynuo­
ju protu, arba pažinimas protu, grindžiamas empiriniais
principais. Pirmasis vadinamas grynąja, o antrasis —
empirine filosofija.
Grynojo proto filosofija yra arba propedeut i -
ka (pasirengimas), tirianti proto sugebėjimą bet kokio
grynojo apriorinio žinojimo atžvilgiu, ir vadinama k r i-
t i k a, arba ji yra grynojo proto sistema (mokslas) —
visas (teisingas ir tariamas) filosofinis pažinimas gry­
nuoju protu, susietas į sistemą,—ir vadinama met a­
fizika; beje, šiuo terminu galima vadinti taip pat
visą grynąją filosofiją, įskiriant ir kritiką, kad apimtu-
me ir viso to, kas kada nors gali būti pažinta a priori,
tyrimą, ir išdėstymą to, kas sudaro tokio pobūdžio gry­
nųjų filosofinių žinių sistemą, skirtingai nuo bet kokio
empirinio, taip pat ir nuo matematinio, proto taikymo.
Metafizika skirstoma į grynojo proto s pekul i a­
t yvaus ir pr akt i ni o taikymo metafiziką ir, va­
dinasi, yra arba gamt os metafizika, arba
papr oči ų metafizika. Pirmoji apima vien tik
iš visų daiktų teorinio pažinimo sąvokų gautus (taigi be
matematikos) visus grynuosius proto principus, o antro­
ji—principus, a priori apibrėžiančius bei darančius bū­
tina tai, ką mes t ur i me ar net uri me
daryti. Moralumas yra vienintelis poelgių dėsningu­
mas, kuris gali būti išvestas visiškai a priori iš principų.
Todėl papročių metafizika yra iš esmės grynoji moralės
filosofija, kurios pagrindas visai nėra antropologija 573
skaitiniai.org
(empirinė sąlyga). O spekuliatyviojo proto metafizika
yra tai, ką įprasta vadinti metafizika s i aur ąj a
prasme. Bet kadangi grynasis dorovės mokslas vis
dėlto priklauso ypatingam žmogiškojo, būtent filoso­
finio, iš grynojo proto gauto pažinimo kamienui, tai
mes norime išsaugoti jam tą pavadinimą, nors jį čia pa­
liekame nuošalyje kaip dabar nesusijusį su mūsų
tikslu.
Nepaprastai svarbu i zol i uot i vieną nuo kitos
žinias, kurios skiriasi savo pobūdžiu ir kilme, ir rūpes­
tingai sergėti, kad jos nesusilietų į vieną mišinį su ki­
tomis žiniomis, su kuriomis jos paprastai esti susijusios
taikant. Ką chemikas daro skaidydamas medžiagas, ką
matematikas daro savo grynajame dydžių moksle, tam
dar labiau turi atsidėti filosofas, kad galėtų tiksliai api­
brėžti specialios pažinimo rūšies dalį, savitą vertę ir
įtaką įvairiapusiame intelekto taikyme. Todėl žmogaus
protas nuo tada, kai jis pradėjo mąstyti arba, veikiau,
susimąstyti, niekada negalėjo apsieiti be metafizikos,
bet kartu negalėjo jos pakankamai apvalyti nuo visų
svetimybių. Tokio mokslo idėja tokia pat sena, kaip ir
spekuliatyvusis žmogaus protas; o kuris protas nespe­
kuliuoja, nesvarbu, ar mokykliškai, ar populiariai? Ta­
čiau reikia pripažinti, kad mūsų pažinimo dviejų ele­
mentų, iš kurių vienas visiškai a priori yra mūsų val­
džioje, o kiti gali būti tik a posteriori gauti iš patyrimo,
skyrimas netgi profesionaliems mąstytojams liko labai
neaiškus ir todėl niekada negalėjo padėti nustatyti ribų
atskiroms pažinimo rūšims, taigi ir realizuoti mokslo
tikrosios idėjos, kuri taip ilgai ir taip labai rūpėjo žmo­
gaus protui. Sakydami, kad metafizika yra mokslas apie
pirmuosius žmogiškojo pažinimo principus, pabrėždavo
ne visai atskirą pažinimo rūšį, bet tik jos bendrumo
laipsnį, todėl jos nebuvo galima aiškiai atskirti nuo to,
kas empiriška, nes ir tarp empirinių principų yra bend­
resnių ir todėl aukštesnių už kitus. Kur tada tokios
substancijos (kurioje tai, kas pažįstama visiškai a prio­
ri, neskiriama nuo to, kas pažįstama tik a posteriori)
574 eilėje reikia nubrėžti ribą, skiriančią pi rmą dalį ir
skaitiniai.org
aukščiausius eilės narius nuo pas kut i nės dalies
ir subordinuotų narių? Ką pasakytume, jei chronologija
pasaulio epochas tegalėtų žymėti taip, kad jas suskirsty­
tų į pirmuosius amžius ir po jų einančius amžius? Tada
reikėtų klausti, ar penktas, dešimtas ir t. t. amžiai taip
pat priklauso prie pirmųjų amžių. Lygiai taip pat ir aš
klausiu: ar tįsaus kūno sąvoka priklauso metafizikai?
Jūs atsakote: taip! Na, o kūno sąvoka? Taip! O skysto
kūno sąvoka? Jūs sugluminti, nes jei tai šitaip tęsime
toliau, tai viskas priklausys metafizikai. Iš to matyti,
kad vien tik subordinacijos (atskirybės bendrybei) laips­
nis negali apibrėžti mokslo ribų, o mūsų atveju —vi­
siško nevienodumo ir kilmės skirtingumo. Kita vertus,
pagrindinę metafizikos idėją užtemdė dar tai, kad ji,
kaip apriorinis pažinimas, tam tikru mastu vienarūšė su
matematika, kuri jai gimininga apriorinės kilmės po­
žiūriu; bet dėl filosofijai būdingo pažinimo sąvokomis
būdo, palyginti su matematikai būdingu būdu spręsti
a priori vien tik sąvokų konstravimo pagrindu,—tai at­
siskleidžia toks griežtas filosofinio ir matematinio paži­
nimo skirtingumas, kuris, tiesa, visada tarsi buvo jau­
čiamas, bet niekada jo nebuvo galima įvertinti aiškiais
kriterijais. Todėl ir atsitiko taip, kad filosofijos plėtoji­
mas negalėjo turėti apibrėžto tikslo ir patikimo vado­
vavimo. nes patys filosofai neteisingai plėtojo savo
mokslo idėją; kadangi filosofai savavališkai sudarinėjo
planą, nežinojo kelio, kuriuo reikia eiti, ir visada gin­
čijosi dėl atradimų, kuriuos kiekvienas norėjo padaryti
savo kelyje, jų mokslą iš pradžių ėmė niekinti kiti, o pa­
galiau netgi jie patys.
Vadinasi, kiekvienas grynasis apriorinis pažinimas
dėl specialaus pažintinio sugebėjimo, kuris tik ir gali
būti jo buveinė, sudaro ypatingą vienumą, ir metafizika
yra toji filosofija, kuri tą pažinimą turi išdėstyti kaip
sisteminį vienumą. Jos spekuliatyvioji dalis, kuri pir­
miausia pasisavino šį pavadinimą, būtent toji, kurią
mes vadiname gamt os met af i zi ka ir kuri aprio­
rinių sąvokų pagrindu tiria viską tiek, kiek tai egzi s­
t uoj a (o ne tai, kas turi būti), skirstoma taip. 575
skaitiniai.org
Vadinamąją metafiziką siaurąja prasme sudaro
t r a ns c e nde nt a l i nė filosofija ir gryno­
jo proto fi zi ol ogi j a. Pirmoji tiria tik i nt el ek­
tą ir patį protą visų sąvokų ir pagrindinių teiginių, lie­
čiančių objektus apskritai, sistemoje, neatsižvelgdama
į objektus, kurie būt ų duot i (ontologia); antroji
tiria gamtą, t. y. duot ų objektų visumą (nesvarbu,
ar jie duoti pojūčiais, ar, jei norite, kitu stebėjimo bū­
du), ir todėl ji yra f i zi ol ogi j a (nors tik rationa­
lis). O proto taikymas šiame teoriniame gamtos tyrime
yra arba fizinis, arba antfizinis, tiksliau sakant, arba
i manent i ni s, arba t ranscendent i ni s.
Pirmasis liečia gamtą tiek, kiek jos pažinimas gali būti
pritaikytas patyrime (in concreto), antrasis liečia tokį
patyrimo objektų ryšį, kuris išeina už bet kokio patyri­
mo ribų. Todėl šios t r a ns c e nde nt i nė s fizio­
logijos objektas yra arba vidinis, arba i šori ni s
sąryšis, bet jie abu išeina už galimo patyrimo ribų;
pirmuoju atveju ji yra visos gamtos fiziologija, t. y.
t r a ns c e nde nt a l i ni s pasaul i o pažini­
mas, antruoju atveju —visos gamtos ryšio su gamtą
pranokstančia esybe fiziologija, t. y. t r a ns c e nde n­
t al i ni s Di evo pažinimas.
Tuo tarpu imanentinė fiziologija tiria gamtą kaip
visų jutimų objektų visumą, taigi taip, kaip jie mums
duoti, bet tik tomis apriorinėmis sąlygomis, kuriomis jie
mums apskritai gali būti duoti. O jos objektai tėra dve­
jopi: 1) išorinių jutimų objektai, taigi jų visuma, kū­
ni škoj i gamta; 2) vidinio jutimo objektas, siela
ir, pagal pagrindines jos sąvokas, mąst ant i pri ­
gimtis. Kūniškosios gamtos metafizika vadinama f i-
z i k a, bet kadangi joje turi būti tik gamtos apriorinio
pažinimo principai, tai ji yra t eor i nė fizika.
Mąstančios prigimties metafizika vadinama psi cho­
logija, ir dėl anksčiau nurodytos priežasties čia ją
reikia suprasti tik kaip jos t eor i nį paži nimą.
Tad visą metafizikos sistemą sudaro keturios dalys:
1) ontologij a, 2) t eor i nė fiziologija,
576 3) t eor i nė kosmol ogi j a, 4) t eor i nė te o-
skaitiniai.org
log i ja. Antrojoje dalyje, būtent grynojo proto gam­
tos moksle, yra du skyriai: physica rationalis* ir psy-
chologia rationalis.
Grynojo proto filosofijos pirminė idėja pati nurodo
šį skirstymą; vadinasi, pagal esminius proto tikslus jis
yra ar chi t ekt oni ni s , o ne tik techninis,
atliktas remiantis atsitiktinai suvoktais giminingumais
ir tarsi laimei išbandyti, ir kaip tik dėl to yra nekinta­
mas ir turintis įstatymų leidimo pobūdį. Bet čia yra kai
kurių punktų, kurie galėtų sukelti abejonę ir susilpninti
įsitikinimą šio skirstymo dėsningumu.
Pirma, kaip aš galiu tikėtis apriorinio pažinimo, tai­
gi objektus liečiančios metafizikos, kiek jie duoti mūsų
jutimams, taigi a posteriori? Kaip galima pažinti daiktų
prigimtį pagal apriorinius principus ir prieiti t eor i nę
fiziologiją? Atsakymas toks: mes iš patyrimo imame tik
tai, kas būtina, kad mums būtų duot as iš dalies išo­
rinio, iš dalies vidinio jutimo objektas. Pirma pasiekia­
ma vien tik materijos sąvoka (nepralaidus negyvas tį­
sumas), antra —mąstančios būtybės sąvoka (empirinia­
me vidiniame vaizdinyje: aš mąstau). Beje, visoje šių
objektų metafizikoje mes turime visiškai susilaikyti nuo
visų empirinių principų, kurie galėtų prie sąvokos pri­
dėti dar kokį nors patyrimą, kad tuo pagrindu kas
nors būtų sprendžiama apie šiuos objektus.
Antra, kurgi lieka empi r i nė psi chol ogi -
j a, kuri visada tvirtino savo vietą metafizikoje ir iš
kurios mūsų laikais tiek daug tikėtasi metafizikai pa­
aiškinti, netekus vilties ką nors tinkama pasiekti ap­
rioriškai? Atsakau: ji pereina į tą sritį, kurioje turi
būti tikrojo (empirinio) gamtos mokslo vieta, būtent į
* Nereikia manyti, kad ja aš laikau tai, kas paprastai vadinama
physica generalis ir kas yra veikiau gamtos matematika, o ne gamtos
filosofija. Juk gamtos metafizika visiškai atsyja nuo matematikos ir
toli gražu negali taip išplėsti žinių, kaip matematika, bet ji vis dėl­
to labai svarbi gamtai taikomo grynojo intelektinio pažinimo ap­
skritai kritikai; be šios kritikos netgi matematikai, laikydamiesi kai
kurių įprastinių, tačiau faktiškai metafizinių sąvokų, gamtos mokslą
nepastebimai apsunkino hipotezėmis, kurios dėl šių principų kri­
tikos išnyksta nepadarydamos nė mažiausios žalos matematikos tai­
kymui šioje srityje (kuris visiškai neišvengiamas). 577
skaitiniai.org
t ai komos i os filosofijos sritį, kuri, tiesa, turi būti
susijusi su grynąja filosofija, apimančia jos apriorinius
principus, tačiau su ja nesuplakta. Vadinasi, empirinė
psichologija turi būti visiškai išvyta iš metafizikos ir
jau visiškai pašalinta iš jos pačia metafizikos idėja. Vis
dėlto pagal mokyklinę vartoseną jai vis dar reikės pa­
likti vietelę metafizikoje (nors tik kaip epizodui), bū­
tent ekonomijos sumetimais, nes ji dar nėra tokia tur­
tinga, kad viena sudarytų studijų objektą, ir vis dėlto
per daug svarbi, kad ją reikėtų visiškai pašalinti arba
priskirti kur nors kitur, kur ji galėtų rasti dar mažiau
giminingumo negu metafizikoje. Vadinasi, ji tėra atėjū­
nas, kuriam tam tikram laikui suteikiamas prieglobs­
tis—tol, kol jis galės susikurti nuosavą buveinę išsa­
mioje antropologijoje (panašioje į empirinį gamtos
mokslą).
Tad tokia yra bendroji metafizikos idėja, iš kurios
iš pradžių tikėtasi daugiau, negu iš tiesų buvo galima
reikalauti, kurį laiką mėgaujantis maloniais lūkesčiais,
ir kuri galų gale tapo visų paniekinta pastebėjus, kad
viltys nepasiteisino. Visa mūsų kritikos eiga pakanka­
mai įtikina, kad, nors metafizika negali būti religijos
pamatas, vis dėlto ji visada turi likti jos tvirtove ir kad
žmogaus protas, kuris jau savo prigimtimi yra dialek­
tinis, niekada negalėtų apsieiti be tokio mokslo, paža-
bojančio jį ir moksliniu bei visiškai aiškiu savęs pažini­
mu apsaugančio nuo nuniokojimų, kuriuos priešingu
atveju moralėje ir religijoje neišvengiamai sukeltų įsta­
tymų netekęs spekuliatyvusis protas. Todėl galima būti
tikram, jog, kad ir kaip rafinuotai ar niekinamai į me­
tafiziką žiūrėtų tie, kurie mokslą vertina ne pagal jo
prigimtį, bet tiktai pagal jo atsitiktinius rezultatus, vi­
sada bus prie jos grįžtama kaip prie su mumis susipy-
kusios mylimosios, nes protas, kadangi čia paliesti jo
esminiai tikslai, turi be atvangos dirbti, kad arba įgy­
tų nuodugnias pažiūras, arba sugriautų jau turimas ge­
ras pažiūras.
Vadinasi, ir gamtos, ir papročių metafizika, ypač pa-
578 siryžusi savo sparnais skristi pa r e ngi amoj i (pro-
skaitiniai.org
pedeutinė) proto kritika, sudaro iš esmės tai, ką mes
galime vadinti filosofija tikrąja prasme. Ji viską susieja
su išmintimi, bet mokslo keliu —vieninteliu, kuris, kar­
tą nutiestas, niekada neužželia ir nepripažįsta suklydi­
mų. Matematika, gamtos mokslas, netgi empirinės žmo­
gaus žinios turi didelę vertę kaip priemonės daugiausia
atsitiktiniams tikslams, bet galų gale vis dėlto būtiniems
ir esminiams žmonijos tikslams, tačiau tik tarpininkau­
jant protiniam pažinimui vien tik sąvokų pagrindu, ku­
ris, kad ir kaip jis būtų vadinamas, yra iš esmės ne
kas kita, kaip metafizika.
Kaip tik dėl to metafizika yra ir visos žmogaus proto
kul t ūr os neišvengiamas užbaigimas, netgi jei jos,
kaip mokslo, įtaka tam tikriems apibrėžtiems tikslams
apeinama. Juk ji tiria protą pagal jo elementus ir aukš­
čiausias maksimas, kurios turi būti kai kurių mokslų
pačios gal i mybės ir visų mokslų t ai kymo pa­
grindas. Kaip gryna spekuliacija, ji daugiau tarnauja
sulaikyti nuo klaidų negu plėtoti pažinimui, bet tai ne­
daro žalos jos vertei, o veikiau suteikia jai orumą ir
autoritetą kaip cenzūrai, užtikrinančiai visuotinę tvarką
ir santaiką ir netgi gerovę mokslo pasaulyje ir suturin-
čiai jo drąsų bei vaisingą plėtojimą, kad jis nenukryptų
nuo pagrindinio tikslo —visuotinės laimės.
TRANSCENDENTALINĖS METODO TEORIJOS
KETVI RTAS SKYRIUS
GRYNOJO PROTO ISTORIJA
Ši antraštė čia pavartota tik pažymėti vietai, kuri
lieka sistemoje ir turi būti užpildyta ateityje. Aš pasi­
tenkinu, grynai transcendentaliniu požiūriu, būtent gry­
nojo proto prigimties požiūriu, prabėgomis mesdamas
žvilgsnį į ligšiolinių tyrimų, kurie man, žinoma, atrodo
esąs pastatas, bet virtęs griuvėsiais, visumą.
Pakankamai nuostabu, nors, suprantama, kitaip ir
negalėjo būti, kad filosofijos vaikystėje žmonės pra­
deda nuo to, kuo mes dabar veikiau linkę užbaigti, bū- 579
skaitiniai.org
tent nuo Dievo pažinimo ir anapusinio pasaulio vilties
arba netgi to pasaulio pobūdžio tyrimo. Kad ir kokios
grubios buvo religijos sąvokos, įvestos senovės papro­
čių, užsilikusių dar iš pirmykštės tautų būklės, vis dėl­
to tai nekliudė apsišvietusiai [visuomenės] daliai atsidė­
ti laisvam šio objekto tyrimui, ir jiems buvo nesunku
pastebėti, jog doras gyvenimo būdas yra nuodugniau­
sias ir patikimiausias būdas įsiteikti nematomai jėgai,
valdančiai pasaulį, kad taptum laimingas bent kitame
pasaulyje. Todėl teologija ir moralė buvo dvi paskatos
arba, veikiau, du traukos taškai visų abstrakčių proto
tyrimų, kuriems paskui visada buvo atsidedama. Teolo­
gija iš esmės buvo tai, kas grynąjį spekuliatyvųjį protą
palaipsniui įtraukė į tyrimus, kurie vėliau taip išgarsėjo
metafizikos pavadinimu.
Aš dabar neketinu išskirti laikotarpių, kuriais meta­
fizikoje įvyko vieni ar kiti pakitimai, bet paskubomis
atliktoje apybraižoje tik nusakysiu skirtingumus idėjo­
je, kurie metafizikoje sukėlė svarbiausias revoliucijas.
Aš manau, kad žymiausi pakitimai šioje ginčo arenoje
įvyko trimis atžvilgiais.
1. Bet kokio mūsų protu pagrįsto pažinimo obj e
to at žvi l gi u vieni filosofai buvo tik sensua-
1i s t a i, kiti —tik i nt el ekt ual i st ai . Epikūrą
galima laikyti žymiausiu juslumo filosofu, Platoną —
žymiausiu intelektualistu. Bet šis mokyklų skirtingumas,
nepaisant jo subtilumo, atsirado jau ankstyviausiais lai­
kais ir ilgai be pertrūkio išsilaikė. Pirmosios krypties at­
stovai tvirtino: tikri tik jutimų objektai, o visi kiti ob­
jektai yra vaizduotės produktas; tuo tarpu antrosios
krypties atstovai teigė: pojūčiai teikia tik regimybę,
tiesa pažįstama tik intelektu. Pirmieji neginčijo intelek­
tinių sąvokų realumo, bet jie jį laikė tik 1o g i n i u, o
antrieji —mi st i ni u realumu. Pirmieji i nt el ek­
t i nes sąvokas laikė galimomis, bet pripažino tik
jutimais suvokiamus obj ekt us. Antrieji reikalavo,
kad tikrieji objektai būtų galimi tik mąstyti,
580 ir pripažino s t ebėj i mą grynuoju intelektu, laisvu
skaitiniai.org
nuo jutimų, kurie, jų nuomone, grynąjį intelektą tik
supainioja.
2. Grynuoju protu pagrįsto pažinimo ki l mės at­
žvilgiu: ar jis kyla iš patyrimo, ar nepriklausomai
nuo patyrimo jo šaltinis yra prote. Aristotelį galima lai­
kyti empi ri kų, o Platoną —nool ogi s t ų va­
dovu. Lokas, kuris naujaisiais laikais sekė pirmuoju, ir
Leibnicas, sekęs antruoju (nors jis buvo pakankamai to­
li nuo jo mistinės sistemos), vis dėlto šio ginčo dar
negalėjo išspręsti. Bent jau Epikūras buvo daug nuo­
seklesnis savo sensualistinėje sistemoje (nes jis savo
išvadomis niekada neišeidavo už patyrimo ribų) negu
Aristotelis ir Lokas (ypač pastarasis), kuris, visas sąvo­
kas ir pagrindinius teiginius išvedęs iš patyrimo, jas tai­
kydamas eina taip toli, kad tvirtina, esą Dievo buvimą
ir sielos nemirtingumą (nors abu objektai yra visiškai
už galimo patyrimo ribų) galima įrodyti taip pat aiš­
kiai, kaip kokią nors matematikos teoremą.
3. Met odo at žvi l gi u. Jei kas nors turi būti
vadinama metodu, tai šitai turi būti veiksena pagal p a-
gr i ndi ni us t ei gi ni us. Šiuo metu šioje tyrimų
srityje viešpataujančius metodus galima skirstyti į na­
t ūr al i s t i ni us ir moksl i ni us. Grynojo proto
nat ūr al i s t as pagrindiniu teiginiu laiko mintį, kad
įprastiniu protu (kurį jis vadina sveiku protu) be moks­
lo galima pasiekti daugiau, sprendžiant didingiausius
klausimus, sudarančius metafizikos uždavinį, negu spe­
kuliacija. Vadinasi, jis tvirtina, kad Mėnulio dydį ir
nuotolį iki jo galima tiksliau nustatyti iš akies negu
aplinkiniu matematiniu keliu. Tai yra gryna neapykanta
mokslui, paversta principu, ir —o tai absurdiškiausia —
visų sukurtų priemonių nepaisymas, išgiriamas kaip
speci al us met odas išplėsti savo pažinimui.
Natūralistų, kurie tokie yra dėl gilesnio supratimo sto­
kos, nėra pagrindo kaltinti. Jie seka įprastiniu protu,
nesigirdami savo nežinojimu kaip metodu, kuriame tu­
rėtų glūdėti tiesos ištraukimo iš gilaus Demokrito šuli­
nio paslaptis. Quod sapio, satis est mihi; non ego curo,
esse quod Arcesilas aerumnosique Solones (Persi-
skaitiniai.org
jus) 100—štai jų šūkis, su kuriuo jie gali gyventi paten­
kinti ir verti aplodismentų, nesirūpindami mokslu ir
nesukeldami jame painiavos.
Moksl i ni o met odo šalininkams tenka pasi­
rinkti: veikti arba dogmatiškai , arba skep­
tiškai, bet visais atvejais jie turi veikti si st e­
mingai. Jei aš iš pirmųjų čia paminėsiu garsųjį
Volfą, o iš antrųjų —Deividą Hiūmą, tai dėl mano da­
bartinio tikslo kitų galiu jau nevardyti. Tik kr i t i ni s
kelias dar lieka atviras. Jei skaitytojas maloningai ir
kantriai nuėjo šį kelią mano draugė, tai dabar jis
gali spręsti, ar negalima, jei jis panorėtų prisidėti, šio
tako paversti plačiu vieškeliu ir dar iki šio šimtmečio
pabaigos pasiekti tai, ko negalėjo padaryti daugelis am­
žių, būtent visiškai patenkinti žmogaus protą dėl to, kas
visada, bet iki šiol tuščiai, žadino jo žinių troškimą.
skaitiniai.org
PAAIŠKINIMAI

„Grynojo proto kritikos" pasirodymo aplinkybėms ir sunkumams,

kylantiems skaitant veikalą, skirta gausi literatūra (žr. Vorländer K.
Immanuel Kants Leben.—Leipzig, 1911; Cassirer E. Kants Leben und
Lehre.—Berlin, 1921; Cohen H. Kommentar zu I. Kants Kritik der
reinen Vernunft.—Leipzig, 1925; Weldon T. D. Kant's Critique of
Pure Reason.—London, 1958). Sunkumus, su kuriais susiduria „Gry­
nojo proto kritikos" vertėjai, detaliai išdėsto R. Ingardenas veikalo
lenkiškojo vertimo pratarmėje. Vieni iš tų sunkumų yra dalykinio,
kiti —kalbinio pobūdžio.
Dalykinio pobūdžio sunkumai kyla dėl to, kad I. Kantas kėlė
labai sudėtingas problemas, kurias tirdamas turėjo įveikti daugelį
keblumų, susijusių su problemų analize ir sąvokinio aparato tai
analizei atlikti kūrimu. Dalies teorinių situacijų prasmė pačiam
I. Kantui iki galo nebuvo aiški, todėl atsirado painūs įrodymai ir
nelanksčios sąvokų schemos, neretai užgožiančios pačią problemą.
Rengdamas antrąjį „Grynojo proto kritikos" leidimą, I. Kantas jo
pratarmėje pats tai pripažino ir, kiek įstengė, veikalą pakoregavo.
Tačiau ir antrajame veikalo leidime liko ne visai aiškių vietų, ro­
dančių, kad tyrimas tebėra pradinėje stadijoje. Vėliau tos ne iki
galo aiškios vietos I. Kanto sekėjų buvo įvairiai interpretuojamos.
Skirtingą atskirų veikalo vietų sampratą lėmė ir sunki, schemiš­
ka kalba, kuria „Grynojo proto kritika11 parašyta. Dėl veikalo para­
šymo aplinkybių egzistuoja kelios versijos. Viena, kartojama dauge­
lio filosofijos istorikų, teigia, esą vienuolika metų tyręs transcen­
dentalinės filosofijos problemas, I. Kantas, raginamas draugų ir uni­
versiteto vadovybės, „Kritiką" parašęs per tris mėnesius. Dėl to ir
atsiradę kalbos nelygumai—I. Kantas tiesiog neturėjęs laiko ramiai
peržvelgti visą tekstą ir pašalinti kalbos bei stiliaus nelygumus, kliu­
dančius suprasti atskiras vietas. Betgi ši versija neįtikina. Tokiu
atveju, turint galvoje didžiulę veikalo apimtį, tegul ir po parengia­
mojo darbo, I. Kantas būtų turėjęs rašyti 9 puslapius kasdien. „Kri­
tikos" struktūra, jos skyrių ir skirsnių išdėstymas bei būdas, kuriuo
jie parašyti, perša mintį, kad veikalas veikiau buvo parengtas ki­
taip. Tikriausiai I. Kantas 11 metų pagal tam tikrą planą rašė sau
parengiamuosius darbus arba ir atskirus skirsnius, tačiau nenuosek­
liai. Pareikalavus veikalą paskelbti, jis per tuos tris mėnesius vei­
kiausiai tiesiog sujungė į visumą tą medžiagą, kurią jau turėjo 583
skaitiniai.org
parengęs, čia bei ten pataisydamas ir papildydamas, trūkstamas jun­
giamąsias dalis čia pat parašydamas. Galutinei literatūrinei redakci­
jai laiko neužteko.
Lyginant „Kritiką" su ikikritiniu laikotarpiu I. Kanto parašytais
veikalai5, krinta į akis pastarųjų preciziškas stilius, netgi literatūri­
niai pranašumai ir „Kritikos" sintaksinės struktūros masyvumas bei
schemiškumas. Turėjo įtakos ir ta aplinkybė, kad I. Kantas jau ėmė
senti, jo stilius pakito, gramatinės konstrukcijos pasidarė griozdiš­
kos, komplikuotos, pasakymai kategoriški —veikale dažniausiai ap­
tinkami žodžiai ,,tik", „vien tik".
„Grynojo proto kritiką" verčiant į lietuvių kalbą, susidurta su
sunkumais, kurie kilo ir kitiems vertėjams. Didžiausią keblumą su­
daro I. Kanto taip dažnai vartojami įvardžiai, kartais neaišku, su
kuriuo daiktavardžiu įvardis sietinas. Lietuviškajame vertime būti­
nais atvejais gausūs įvardžiai keičiami atitinkamais daiktavardžiais,
siekiant išvengti galimų dviprasmybių. Betgi kiek galima stengtasi
išlaikyti autentišką veikalo stilių, savitą jo sakinių formą. Tik būti­
niausiais atvejais sakinys pertraukiamas, suskaidomas į kelis sakinius.
Pirmajame ir antrajame „Kritikos" leidimuose liko sakinių, ku­
rie, tyrinėtojų nuomone, prasmės požiūriu turėtų skambėti kitaip.
Dar I. Kantui tebegyvenant, prasidėjo „Kritikos" antrojo leidimo
teksto „apvalymas", trukęs visą XIX a. ir nuėjęs taip toli, kad galų
gale patys taisymai pasirodė esą ydingi. „Grynojo proto kritikos"
leidimas, parengtas Prūsijos Karališkosios mokslų akademijos, paša­
lino daugumą tų taisymų, sugrąžino veikalui autentiškumą. Origina­
las—1781 m. išėjęs pirmasis „Kritikos" leidimas —yra Lietuvos
mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje; verčiant juo naudotasi.
Vertėjai bei tyrinėtojai ir dabar nurodo „Kritikos" kai kurių
sakinių neaiškias vietas. Tačiau jie ne visuomet sutaria, kaip tos
vietos turėtų skambėti. Tokios labiausiai abejotinos vietos nurodytos
šiuose paaiškinimuose.
Į lietuvių kalbą verčiant, naudotasi dar tokiais šio veikalo ver­
timais:
1. Frydricho Borno atliktu vertimu į lotynų kalbą: Immanuelis
Kantii Opera ad philosophiam criticam. Volumen primum, cui inest
Critica rationis purae. Latine vertit Fredericus Gottlob Born.—Lipsiae,
1796. Tai paties Kanto peržiūrėtas vertimas. Jis vertingas dar dėl
to, kad nemaža I. Kanto vartojamų vokiškų filosofijos terminų yra
lotyniškųjų terminų vertimai. Kita vertus, vertime į lotynų kalbą
gausūs originalo įvardžiai palikti nepakeisti atitinkamais daiktavar­
džiais; šia prasme jis nepadeda, verčiant tokias neaiškias vietas.
2. Normano Kempo Smito atliktu vertimu į anglų kalbą: Imma­
nuel Kant's Critique of Pure Reason. Translated by Norman Kemp
Smith. Unabridged edition.—New York, 1965. Tai vienas iš geriau­
siai apgalvotų vertimų, visuotinai pripažintas ir vertinamas.
3. Romano Ingardeno atliktu vertimu į lenkų kalbą: Kant L
Krytyka czystego rozumu. Z oryginalu niemieckiego przrfožyl oraz
opatrzyl wstępem i przypisami Roman Ingarden, tom 1—2, Krakow,
1957. Tai vieno iš žymiausių Lenkijos Respublikos filosofų ir pui­
kaus I. Kanto filosofijos žinovo kompetentingai atliktas ver­
timas. R. Ingardenas detaliai komentuoja neaiškias „Kritikos" vie­
tas, lygina įvairius jų vertimus. Tai padėjo, verčiant veikalą į lie-
584 tuvių kalbą.
skaitiniai.org
4. Vertimu į rusų kalbą: Kam H. KpHTHKa HHCToro pa3yMa.—
CoHHHeHHH b niecra TOMax. M., 1964, t . 3. Tai taip pat apgalvotai,
dalykiškai, remiantis geriausiais veikalo vertimais į kitas kalbas
parengtas vertimas. Jo pagrindu paimtas dar 1915 m. išleistas N. Los-
kio „Kritikos“ vertimas.
Taip pat naudotasi šia „Grynojo proto kritikai“ skirta literatūra:
Vaihinger H. Kommentar zu Kants Kritik der reinen Vernunft.—
Stuttgart, 1922, Bd. 1—2; Ratke H. Systematisches Handlexikon zu
Kants Kritik der reinen Vernunft.—Leipzig, 1929; Eisler R. Kant-
Lexikon.—Berlin, 1930.

1 „Beikonas Verulamietis. Didysis atnaujinimas. Pra­

tarmė. Apie save tylime: tačiau dėl dalyko, apie kurį kalbama, tai
norime, kad žmonės jį laikytų ne nuomone, bet darbu, ir būtų įsiti­
kinę, kad dedame ne kokios nors sektos ar doktrinos, bet žmonijos
naudos ir didingumo pagrindus. Paskui, kad jie ... bendrai rūpin­
tųsi savo gerove ... ir patys dalyvautų darbuose, kuriuos reikės
atlikti. Be to, kad jie turėtų gražių vilčių ir šio mūsų atnaujinimo
nesuvoktų ir neįsivaizduotų kaip kažko, kas neturi ribų ir pranoksta
mirtingųjų jėgas, nes iš tikrųjų jis yra begalinio klaidžiojimo dės­
ninga pabaiga ir riba“.
Moto savo „Grynojo proto kritikai“, I. Kantas paėmė ištrauką
iš anglų filosofo Fransio Beikono (Bacon, 1561—1626) veikalo „Nau­
jasis Organonas“ („Novum Organum“) pratarmės. Šis veikalas pirmą
kartą (1620 m.) išėjo lotynų kalba kaip „Didžiojo atnaujinimo" antra
dalis.
2 Cedlicas, Karlas Abrahamas (Zedlitz, 1731—1793) —Prūsijos
ministras, kurio žinioje buvo švietimas (1771—1788). Globojo moks­
lus, labai vertino I. Kantą ir kelis kartus jam siūlė filosofijos ka­
tedrą Halės universitete, kuris to meto Vokietijoje buvo vienas iš
garsiausių. I. Kantas, sėslaus gyvenimo būdo žmogus, pasiūlymo
nepriėmė.
3 Terminas „metafizika“ buvo sudarytas dirbtinai. Aleksandrijos
bibliotekininkas Andronikas Rodietis ('Avöqovixoc;, I a. pr. m.
e.), tvarkydamas Aristotelio raštus, tas jo knygas, kuriose gvilde­
namos būties problemos, išdėstė po fizikos traktatų ir pavadino įiera
ra ęvoina, t. y. „po fizikos“ (sen. graikų k. Įiera —po, ęvcnxa —
gamtos dalykai). Tai, kas šiose knygose buvo dėstoma, pats Aristo­
telis vadino „pirmąja filosofija“, tuo pabrėždamas ontologinės tema­
tikos reikšmę visai filosofijai. Po to, kai Andronikas Rodietis taip
sutvarkė Aristotelio raštus, įsigalėjo terminas „metafizika“. Vidur­
amžių filosofijos klestėjimo laikotarpiu, atgavus Aristotelio veikalus,
metafizika, kaip bendriausių būties problemų tyrimas, tapo filosofijos
disciplina greta logikos, fizikos, arba gamtos filosofijos, ir etikos.
Naujųjų amžių filosofijoje terminas „metafizika“ dažnai‘buvo varto­
jamas ir kaip filosofijos sinonimas. Taip buvo ir I. Kanto laikais,
kai metafizikos terminas tebebuvo vartoj amas vadinamosios pirmo­
sios filosofijos, t. y. mokslo apie antempirinius būties pradus, pras­
me. Jame vyravo idealistinės spekuliacijos, atitrukusios nuo tikrovės
ir patyrimo. I. Kantas pasisakė prieš tokią metafizikos sampratą. 585
skaitiniai.org
4 Ištisai šios Ovidijaus eilės skamba taip:
< . . . > modo maxima rerum
Tot generis natisque potens nuribusque viroque
Nunc trahor exui, inops < . . . > .
< . . . > Dar vakar valdovė,
Taip giminės sūnumis, marčiom įtakinga ir vyru,
Šiandien gi velka mane ištremtin < . . . > .
(Ovidijus. Metamorfozės, XIII, 508—510)
I. Kantas pateikia eilutes iš romėnų poeto Ovidijaus (Publius
Ovidius Naso, 43 pr. m. e.—17 m. e. m.) „Metamorfozių", kuriose
Hekabė —graikų sugriautos Trojos karaliaus Priamo žmona —pri­
simena buvusią didybę ir skundžiasi ją ištikusia vergės dalia.
5 Naujaisiais laikais terminu „fiziologija" (sen. graikų k.
ęvoię —gamta, loyoę —mokslas) filosofijoje buvo vadinama bendro­
ji gamtos teorija. Žmogaus intelekto fiziologija I. Kantas vadina in­
telekto struktūros sampratą, kurią Dž. Lokas (Locke, 1632— 1704)
pateikė veikale „Žmogaus proto tyrinėjimas" („An Essay Concerning
Human Understanding", 1690).
6 Dogmatizmas, pasak I. Kanto, yra tokia filosofo pozicija, kai
jis mano, kad žmogaus protas, vadovaudamasis tam tikrų principų
ir teiginių sistema, gali pažinti visą tikrovę, visą būtį. Tačiau toks
filosofas dogmatikas visai nekelia klausimo dėl jo vartojamų pa­
žinimo priemonių tikrumo, netiria vartojamų principų ir teiginių
pažintinės vertės ir apskritai nekelia klausimo, ar tikrovė galima pa­
žinti tiktai protu ir kokios yra tokio pažinimo ribos. Šios problemos
iškėlimą ir išsprendimą I. Kantas laikė „Grynojo proto kritikos" pa­
grindiniu tikslu. Dogmatikų pastangas jis vertina visiškai neigia­
mai. Jo nuomone, dogmatinė metafizika neįrodė nė vieno logikos,
psichologijos ar kosmologijos teiginio.
7 Aliuzija į senovės graikų filosofijos priešistorės vaizdinius.
Hesiodo kosmogonijoje pasaulio pradu laikomas Chaosas, Homero
kosmogonijoje vienas iš pradų —Naktis.
8 Skirtumą tarp intelekto ir proto, kaip teorinio mąstymo būdų,
bandyta nustatyti jau antikinėje filosofijoje. Terminu čiavoia Plato­
nas žymėjo grynąjį sąvokinį mąstymą. Antikinėje filosofijoje forma­
vosi samprata, kad intelektu pažįstami baigtiniai dydžiai, tai, kas
žemiška ir yra santykiška, tuo tarpu protas (vovę) atskleidžiąs abso­
liutumą, begalybę, tai, kas dieviška. Viduramžių filosofijoje buvo
plėtojama ši žemesniojo ir aukštesniojo teorinio pažinimo lygmenų
samprata, šiems lygmenims žymėti buvo vartojami terminai intellec­
tus ir ratio. Terminas intellectus yra sen. graikų k. žodžio vovę ver­
timas į lotynų kalbą. Scholastika samprotavo apie intelektą kaip apie
pažintinę galią, pakylančią virš jutimų, kuriai rūpi galimos vien tik
mąstyti tiesos, kaip apie „dieviškąjį protą" (intellectus divinus).
Terminu ratio daugiausia buvo žymimas žemesnysis teorinio pažini­
mo lygmuo. Gijomas Konšietis (Guillaume de Conches, apie 1080—
apie 1154) rašė, kad ratio yra „sielos sugebėjimas, kuriuo žmogus
sprendžia apie daiktų savybes ir jų skirtingumus". Tomas Akvinietis
pabrėžė vieną termino ratio reikšmę, naujaisiais laikais žymimą ter­
minu „protas": ratio yra principų dedukavimas iš išvadų. Renesanso
586 ir naujųjų amžių filosofijoje žemesnysis teorinio pažinimo lygmuo
skaitiniai.org
kartais jau žymimas terminu intellectus. Ypač ryžtingai tai padarė
I. Kantas, nurodęs, kad jo vartojamas terminas Verstand ir įvairūs
jo vediniai yra lotyniškojo termino intellectus vertimas. F. G. Borno
parengtame „Grynojo proto kritikos" vertime į lotynų kalbą Ver­
stand verčiama intellectus, o Vernunft —ratio. Verstand kyla iš to
paties šaltinio, kaip ir juslumas, jis yra sugebėjimas mąstyti jusli­
nio stebėjimo objektą, sukurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, for­
muluoti taisykles. Verstand yra kategorijų šaltinis, dėl kategorijų jis
yra bet kokio patyrimo formalus ir sintetinis principas. Aukštesniu
pažintiniu sugebėjimu už Verstand I. Kantas laiko protą —Vernunft.
Teoriškai plačiąja prasme I. Kantas jį supranta kaip sugebėjimą
aprioriškai pažinti, sugebėjimą, teikiantį apriorinio pažinimo princi­
pus. Siaurąja prasme teorinis protas yra sugebėjimas dedukuoti,
ieškoti to, kas besąlygiška, iš bendrybės išvesti atskirybę ir ją trak­
tuoti pagal principus kaip būtiną; kaip Verstand pranokstantis su­
gebėjimas, protas visiems intelekto veiksmams suteikia būtiną siste­
minį vienumą; protas sukuria metafizines idėjas, siekia pažinti daik­
tus pačius savaime, tačiau yra tam nepajėgus ir lieka intelekto ri­
bose.
Atsižvelgiant į visa tai, I. Kanto filosofijos terminą Verstand
visai pagrįstai galima perteikti terminu „intelektas". „Grynojo proto
kritikos" vertimuose į kitas kalbas terminai Verstand ir Vernunft
perteikiami taip: understanding —reason (anglų k.), entendement —
raison (prancūzų k.), intelletto —ragione (italų k.), intelekt —rozum
(lenkų k.), paccygoK —paayM (rusų k.).
Šiuolaikinė filosofija išsaugojo istoriškai paveldėtą intelekto
ir proto, kaip dviejų teorinio mąstymo būdų, skyrimą. Remdamasis
intelektu, turimomis apibrėžtomis ir sisteminėmis žiniomis, kūrybi­
nis protas atskleidžia esmę, kuria naujas idėjas ir teorijas. Šiuolai­
kinėje psichologijoje bendriausia prasme terminas „intelektas" var­
tojamas kaip mąstymo, žmogaus protinio vystymosi sinonimas. Zoo-
psichologijoje aukštesniųjų gyvūnų intelektu laikomas sugebėjimas
perimti patyrimo pamokas, vienos situacijos uždavinio sprendimą
perkelti Į kitą situaciją.
9 Nurodomi pirmojo „Grynojo proto kritikos" leidimo pusla­
piai. Šios knygos žr. p. 126—127.
10 Išsamiausiai šias dvi aiškumo rūšis I. Kantas aptaria „Logiko­
je". Skirtumą tarp jų jis grindžia juslumo ir intelekto savitumais.
Intuityvus aiškumas —betarpiškas, jo pagrindą sudaro stebėjimai,
teikiantys akivaizdumą, konkretumą. Diskursyvus aiškumas —tarpiš-
kas, abstraktus, gaunamas dėl intelekto loginės veiklos, taisyklingais
samprotavimais. Tradicinėje formaliojoje logikoje pagrindinis vaid­
muo buvo skiriamas sąvokoms, jų taisyklingiems ryšiams, o ne tei­
giniams. Samprotavimų teorija daugiausia buvo žinoma kaip silo-
gistika, o pastarojoje išvados gaunamos iš sąvokų taisyklingų ryšių.
Todėl I. Kantas kalba apie sąvokų, o ne apie teiginių aiškumą.
11 Terasona^, Žanas (Terrasson, 1670—1750) —prancūzų moksli­
ninkas, senovės graikų filosofijos profesorius. Prancūzijos akademi­
jos narys. Garsus antikos palikimo tyrinėjimais. I. Kantas remiasi po
Ž. Terasono mirties išleisto jo veikalo „Filosofija, pritaikoma vi­
siems dvasios ir proto objektams" („La Philosophie applicable ä
tous les objets de l'esprit et de la raison", 1754) vertimu į vokie­
čių k. „Philosophie- nach ihrem Einflüsse auf alle Gegenstände des
Geistes und der Sitten", 1761, S. 17). 587
skaitiniai.org
12 „Pabūk su savimi, ir sužinosi, koks menkas esi savo dvasia"
(Persijus. Salyros, IV, 52).
Persijus (Aulus Persius Flaccus, 34—62) —romėnų poetas ir sa­
tyrikas, epikūrietis. Šią jo ketvirtosios satyros eilutę anksčiau yra
citavę savo raštuose ir kiti XVIII a. filosofai.
13 T. y. „Grynojo proto kritika".
14 Tr. šios knygos p. 323—341.
15 Terminas Gemüt sunkiai išverčiamas ne tik į lietuvių kalbą.
I. Kantas šiam terminui suteikė platų turinį, juo žymėjo sąmonę
apskritai, protavimą, o kartu šį terminą vartojo šalutine empirine
psichologine prasme žymėti juslumui. Vienuose vertimuose skirtu­
mas tarp Seele ir Gemüt perteikiamas, pastarąjį verčiant žodžiais
mind (anglų k.), esprit (prancūzų k.), animo (italų k.), umysl (len­
kų k.). Lotyniškajame I. Kanto autorizuotame „Kritikos" vertime
Seele verčiama anima, Gemüt —animus. Rusiškajame vertime ver­
čiama vienodai: gyuia.
16 Turimas galvoje Vaško da Gamos (Vasco da Gama, 1469—
1524) 1497—1498 m. atrastas kelias į Indiją, apiplaukiant Gerosios
Vilties kyšulį.
17 Diogenas Laertietis (Aioyevųę Aaeętioę, III m. e. a. I pusė) —
graikų filosofijos istorikas. Jo veikalas „Apie garsiųjų filosofų gy­
venimą ir pažiūras”, nepaisant jo kompiliacinio pobūdžio, yra vie­
nintelė išsami antikinė graikų filosofijos istorija.
18 I. Kantas skiria įrodymą (Beweis) nuo demonstracijos (De­
monstration), pastarąją suprasdamas kaip būtiną (apodiktinį) in­
tuityvų įrodymą.
19 Talis (0a^ųę, apie 624—547 m. pr. m. e.) —pirmasis tikras se­
novės graikų filosofas, Mileto (Mažoji Azija) filosofinės mokyklos
įkūrėjas, vienas iš septynių graikų išminčių.
20 Stalis, Georgas Ernstas (Stahl, 1660—1734) —vokiečių chemi­
kas ir medikas, daręs metalų oksidacijos bandymus. Tais laikais
kalkėmis buvo vadinamas kalcio ir deguonies junginys —kalcio ok­
sidas (CaO). Jį paveikus vandeniliu, vėl buvo gaunamas grynas
kalcis (Ca0 + H2= H20+ Ca).
21 Terminui Erscheinung I. Kantas, pagal vokiečių kalbos dvasią,
suteikia ir tą prasmę, kurią atitinka lietuvių k. žodis „pasireiškimas".
Tokios prasmės suteikimas svarbus aiškinant I. Kanto teoriją: eg­
zistuoja daiktai patys savaime, kurie pasireiškia pažįstančiam sub­
jektui.
22 Originalo sakinio dalis „das sie nach jenen ausdachte" ne­
aiški, žodis „jenen" gali būti siejamas su reiškiniais arba su princi­
pais; tai atsispindi ir skirtinguose šios frazės vertimuose į kitas
kalbas. Vis dėlto įtikimiau „jenen" sieti su reiškiniais.
23 Ne visai aišku, su kuo sietinas originalo žodis „sie”. Vie­
nuose vertimuose jis siejamas su grynuoju protu. Tokia interpre­
tacija galima, tačiau lietuviškajame vertime laikytasi lotyniškojo
teksto, kuriame „sie" siejamas su protu.
24 Neaišku, su kuo sietinas originalo žodis „jene" —su kritika
ar su principais. įtikimiau sieti su principais.
25 Gamtos mechanizmą I. Kantas supranta kaip būtiną griežtai
588 priežastingai sąlygojamą gamtos reiškinių nuoseklumą.
skaitiniai.org
2(3 Mokykline filosofija, apie kurią „Kritikoje" atsiliepiama vi­
sada ironiškai, I. Kantas vadina iš viduramžių scholastikos perimtą
metodą mokytis ir filosofuoti pagal griežtai nustatytas taisykles.
Tokio filosofavimo būdo apraiška buvo Ch. Volfo (Wolff, 1679—
1754) sistema. Sausa ir pedantiška, su išpuoselėtomis definicijomis
Ch. Volfo filosofavimo maniera buvo paplitusi tuometinės Vokietijos
universitetuose, savo veiklos pradžioje ir I. Kantas buvo jos įtakoje.
Jos atsikratęs, I. Kantas kritinį metodą, atveriantį kelią ieškoji­
mams, priešpriešino mokyklinės filosofijos dogmatizmui, neneigda­
mas pačios idėjos suteikti metafizikai griežtą, tvarkingą ir sistemiš­
ką išraišką.
27 Terminą „estetika" (sen. graikų k. aio&rjoię —jutimas, pojū­
tis) į filosofiją įvedė vokiečių filosofas A. Baumgartenas veikaluose
„Filosofiniai apmąstymai kai kuriais poetinį kūrinį liečiančiais klau­
simais" (,.Meditationes philosophicae de nonnulis ad poema perti­
nentibus", 1735) ir ypač „Estetika" („Aesthetica", t. 1, 1750; t. 2,
1758). Estetika A. Baumgartenas vadino mokslą apie juslinį pažini­
mą, kuris suvokia bei sukuria grožį, priešingai logikai —mokslui
apie intelektinį pažinimą. Tad estetika —juslinio pažinimo gnoseolo­
ginė teorija. I. Kantas estetikos terminą vartoja keliomis prasmė­
mis. „Grynojo proto kritikoje" estetika jis vadina mokslą apie ap­
riorines juslumo formas —erdvę ir laiką (transcendentalinė esteti­
ka), tuo tarpu transcendentalinė logika tirianti apriorines intelekto
formas ir jų ryšį su juslumu. Rėmimasis A. Baumgartenu čia aki­
vaizdus. Veikale „Sprendimo galios kritika" terminui „estetika"
I. Kantas suteikia visai kitą prasmę: estetika čia suprantama kaip
kritinis grožio bei meninės kūrybos tyrimas.
28 Psichologijos skirstymas į empirinę ir teorinę įsigalėjo dėl
Ch. Volfo įtakos, pastarajam išleidus veikalus „Psychologia empirica"
(1732) ir „Psychologia rationalis" (1734). Empirinė psichologija ti­
rianti tai, ką apie sielą galima sužinoti patyrimu. Pastarosios teori­
nius pagrindus išaiškinanti ir patyrimu įgytas žinias apie sielą pa­
grindžianti teorinė psichologija.
29 Nurodomas pirmojo „Grynojo proto kritikos" leidimo pusla­
pis. 2r. šios knygos p. 251.
30 Hiūmas, Deividas (Hume, 1711—1776) —anglų filosofas idea­
listas, psichologas ir istorikas. Filosofijoje —skeptikas ir agnostikas.
I. Kantas čia nurodo D. Hiūmo pažiūrą, išdėstytą veikaluose „Trak­
tatas apie žmogaus prigimtį" („A Treatise on Human Nature",
Books 1—3, 1739—1740) ir „Žmogiškojo pažinimo tyrinėjimas" („An
Enquiry Concerning Human Understanding"). Pastarasis veikalas pir­
mą kartą buvo išleistas pavadinimu „Philosophical Essays Concer­
ning Human Understanding" (1748).
31 Spekuliatyvusis pažinimas (lotynų k. speculor —stebiu) —
teorinis pažinimas, kai reflektyviai apmąstomi ir įprasminami būties
pradai. Spekuliatyvusis žinojimas esąs virš betarpiško patyrimo, jis
nesiremiąs fizikiniu pasaulio pažinimu. Naujųjų amžių filosofijoje
spekuliatyvusis pažinimas tebesudarė metafizikos, kaip filosofinės dis­
ciplinos, pagrindą. I. Kantas šią metafiziką ir jos spekuliacijas pei­
kė, jas laikė dogmatinėmis ir nevaisingomis. Tačiau jis manė, kad
spekuliatyviųjų žinių siekimas protui imanentiškai būdingas ir kad
spekuliatyvusis pažinimas turi vertę, kai jis grindžiamas kritinės 589
skaitiniai.org
filosofijos principais. Pastaroji apibrėžianti spekuliatyviojo pažinimo
ribas, nustatanti galimo patyrimo ryšį su mąstymo kategorine struk­
tūra, su pradinėmis teorijos sąvokomis bei principais.
32 Zėgneris, Johanas (Segner, 1704—1777) —vokiečių matemati­
kas, veikalo „Aritmetikos, geometrijos <...> pagrindai" („An­
fangsgründe der Arithmetik, Geometrie <...>") autorius.
33 Originale „mit sich selbst", o sakinio veiksnys yra „die
Wissenschaft", t. y. proto kritika. Pažodžiui verčiant, išeitų, kad
kritikai rūpi ji pati. R. Ingardenas mano, kad) I. Kantas čia apsiri­
kęs: vietoj „mit ihr selbst", t. y. „mit der Vernunft selbst" parašęs
„mit sich selbst", mąstydamas, kad protas, naudodamasis proto kri­
tika, užsiima „mit sich selbst".
34 Čia daroma istorinė aliuzija. „Organonu" (sen. graikų k.
ogyavov —priemonė, instrumentas) buvo pavadinti logikos ir pažini­
mo tema parašyti Aristotelio veikalai. Naujaisiais laikais F. Beikonas
„Naujajame Organone" išdėstė indukcijos teoriją kaip naują pažini­
mo priemonę. I. Kantas tokia pažinimo priemone laiko grynojo proto
kritiką.
35 Originalo sakinio dalį „sofern diese a priori möglich sein
soll" galima suprasti ir taip, kad žodis „diese" siejamas su pažinimu.
Tada ji skambėtų taip: „kiek šis pažinimas turi būti galimas a priori".
Pirmajame „Kritikos" leidime I. Kantas rašė: „sonder mit unseren
Begriffen a priori von Gegenständen überhaupt beschäftigt".
36 Baumgartenas, Aleksandras (Baumgarten, 1714—1762) —vo­
kiečių filosofas, vienas iš žymesniųjų Ch. Volfo sistemos šalininkų,
vokiečių idealistinės estetikos pradininkas. I. Kantas A. Baumgarteną
labai vertino, naudojosi jo filosofijos vadovėliu „Metafizika" („Me-
taphysica", 1739), perėmė ir jo pateiktą estetikos termino sampratą.
37 Senovės graikų k. aioüuxa xai vorjra —juntamas ir protu
mąstomas. Senovės graikų filosofijoje buvo skiriami dvejopi pažini­
mo objektai: jutimais suvokiami materialaus pasaulio daiktai ir vien
tik protu mąstomi objektai kaip grynai minties padariniai. Jų prieš-
priešinimas ypač ryškus Platono filosofijoje: dvi būties rūšis —
daiktui ir idėjas —atitinkančios dvi pažinimo rūšys —juslinis ir
vien tik protu įgyjamas pažinimas.
38 Originale „der irgend von einer Erfahrung abgezogen wor­
den" I. Kanto raštų tyrinėtojai šią vietą siūlo skaityti „von irgend
einer Erfahrung"; atitinkamai pakeista ir vertimuose į kitas kalbas.
39 Originale „kontradiktorisch-entgegengesetzt". Tuo I. Kantas
nurodo, kad prieštaringumas gali būti išreikštas ir kaip prieštaravi­
mas (A ir ne-Aj, ir kaip priešingumas (A ir B, kai jie nesuderi­
nami).
40 Originale „Vorstellung". Sis terminas čia vartojamas labai
plačia reikšme, jį reikėtų suprasti kaip įsisąmonintą išgyvenimą.
41 Vieni tyrinėtojai mano, kad čia I. Kanto nepastebėta korek­
tūros klaida —vietoj „Realität" turėtų būti „Idealität". Kiti mano,
kad „Realität" reikia suprasti kaip „empirische Realität".
42 Originalo „der gesunde Verstand" atitinka lietuvių k. varto­
jamas terminas „sveikas protas".
43 Originale „dessen Gültigkeit". Neaišku, su kuo sietinas „des­
sen"—su organonu, teorija ar hipoteze. „Kritikos" vertėjai šį sakinį
590 interpretuoja įvairiai.
skaitiniai.org
44 1610 m. G. Galilėjus (Galilei, 1564—1642) pirmą kartą ste­
bėjo Saturno žiedus, tačiau dėl teleskopo netobulos konstrukcijos
jis negalėjo šių planetos priedėlių išaiškinti. Planetos kraštuose ma­
tomas žiedo dalis G. Galilėjus palaikė Saturno palydovais. Tik
1659 m. K. Heigensas (Huygens, 1629—1695), stebėjęs žymiai tobu­
lesniu teleskopu, aprašė Saturno žiedus, o netrukus Dž. Kasinis
(Cassini, 1625—1712) dar patikslino K. Heigenso stebėjimus.
45 Prigimtinė teologija (theologia naturalis) —naujųjų laikų fi­
losofijos disciplina, filosofiniais argumentais aiškinusi Dievo ir jo
kūrinių santykį, siekusi atpalaiduoti Dievą nuo atsakomybės už pa­
saulyje esantį blogį. Kartu su ontologija ir psichologija prigimtinė
teologija sudarė naujųjų laikų metafiziką.
46 Intelekto ir proto kanonu (sen. graikų k. xawv —taisyklė,
matas) I. Kantas vadina pažintinių intelekto ir proto sugebėjimų tei­
singo taikymo principų visumą.
47 Originale „Kathartikon". Šį terminą I. Kantas perėmė iš sen.
graikų kalbos (xatiaguxov).
48 T. y. nejuslinės kilmės.
49 Šios originalo vietos antrajame „Kritikos" leidime nėra, ji
buvo įterpta Prūsijos Mokslų akademijos parengtame „Kritikos"
leidime.
50 Topika (tojuxa) dar antikoje imta vadinti diskusijos, tikėtinų
samprotavimų teoriją. Tokią teoriją išdėstė Aristotelis traktate „To-
pika". Jame jis nagrinėjo ginčo pagrindus, mokė, kaip reikia pasi­
rengti diskusijai, kaip dialektikas savo samprotavimams gali suteikti
didžiausią tikėtinumą ir įveikti sofistus.
51 „Kritikos" komentatoriai nurodo, kad I. Kantas dažnai varto­
ja frazę „auf Begriffe zu bringen", tačiau niekur nepaaiškina, ką
tai reiškia.
52 Čia vartojama dar viduramžių filosofijoje buvusi savarankiško
egzistavimo (subsistentia) sąvoka ir terminas (Subsistenz). Ši sąvoka
žymėjo atvejį, kai objekto egzistavimui nereikalingas kito objekto
buvimas. Antai koks nors Petras egzistuoja nepriklausomai nuo to,
ar Jonas yra, ar ne.
53 Čia I. Kantas nukrypsta nuo tradicijos. Viduramžių lotyniškoje
filosofinėje literatūroje predikabiliais (praedicabilia) buvo va­
dinamos Aristotelio veikalo „Kategorijos" komentatoriaus Poriirijo
(IToQ(puQioę, 232 ar233 —tarp 301 ir 304 m.) nagrinėtos penkios są­
vokos: giminė (genus), rūšis (species), skiriamasis požymis (diffe­
rentia), savybinis požymis (proprium), atsitiktinis požymis (accidens).
54 Kai kuriuose „Kritikos" vertimuose K. Faihingerio siūlymu
originalo žodis „matematisch" pakeičiamas „systematisch".
55 Originalo sakinys „Woraus erhellet, daß diese logischen
Kriterien der Möglichkeit der Erkenntnis überhaupt die drei Kate­
gorien der Größe, in denen die Einheit in der Erzeugung des Quan­
tum durchgängig gleichartig angenommen werden muß, hier nur in
Absicht auf die Verknüpfung auch ungl ei char t i ger Erkennt­
nisstücke in einem Bewußtsein durch die Qualität eines Erkennt­
nisses als Prinzip verwandeln" neaiškus. „Kritikos" komentatoriai
ir vertėjai siūlo įvairias kitas šio sakinio konstrukcijas bei įvairias
interpretacijas, nors pažymi, kad nėra visiškai tikri, jog aptiko pa­
ties I. Kanto mintį. 591
skaitiniai.org
56 Kai kurie „Kritikos" komentatoriai abejoja dėl termino „sin­
tetinis vaizdinys" (synthetische Vorstellung), kurio I. Kantas niekur
kitur nevartoja, ir siūlo žodį „sintetinis" praleisti.
57 Originale „durch die es nämlich zu einem Bewußtsein
überhaupt gebracht wird". Neaišku, kokią funkciją šiame sakinyje
atlieka nežymimasis įvardis prie žodžio „Bewußtsein", todėl vie­
nuose vertimuose šio sakinio pabaiga verčiama „įvedama į vieną
sąmonę apskritai", kituose—„įvedama į sąmonę apskritai". Panašūs
atvejai „Kritikoje" nereti.
58 Originale „Intelligenz". Šį terminą I. Kantas perėmė iš anks­
tesnės naujųjų laikų filosofijos, o pastaroji —iš viduramžių tradi­
cijos. Intelligentia scholastinėje filosofijoje —tai intelektualumas,
pažinimas protu, proto aktas, mąstymo veikla. Viduramžių gamtos
filosofijoje inteligencijomis buvo vadinamos esmės, esą judinančios
planetas, t. y. angelai.
59 Originale „Apprehension". Terminas apprehensio lotyniškoje
filosofinėje literatūroje reiškė suvokimą. Tačiau I. Kantas skiria
suvokimą (Wahrnehmung) ir pagavą (Apprehension). Jis nurodo,
kad pagava yra betarpiškas suvokimo metu atliekamas veiksmas,
įvairovės stebėjimas, kurį sintezė paverčia suvokimu.
60 Turimas galvoje Renesanso epochos prancūzų filosofo ir lo-
giko, humanisto Pjero Rame (Pierre de la Ramėe: lot. Petrus Ra­
mus, 1515—1572) veikalas „Dvi dialektikos knygos. Antra knyga.
Apie sprendinį" („Dialecticae libri duo. Liber secundus. De iudicio",
1556). Pirmojoje knygoje, pavadintoje „Atradimas" („Inventio"), ti­
riamas mąstymo kūrybiškumas, antrojoje knygoje —sprendiniai, su­
gebėjimas spręsti. I. Kantas šią tematiką „Kritikoje" realizavo visai
kitaip.
61 Originale „Gängelwagen" —įtaisas, kuriuo naudojasi vaikai,
kai mokosi vaikščioti, stovynė.
62 Originalo sakinio dalis „die, die Kategorie ausdrückt" neaiški
ir negalima išspręsti gramatiškai. Neaišku, su kuo sieti pirmąjį
„die" —su sinteze, taisykle ar sąvoka. Todėl vertėjai šį sakinį aiš­
kina ir verčia nevienodai.
63 Sen. graikų k. ngofajipię, lotynų k. anticipatio —užbėgimas
įvykiams už akių, iš anksto susidaryta pažiūra. I. Kanto filosofijoje
suvokimo anticipacija yra apriorinis suvokimo objekto pažinimas
grynais erdvės ir laiko stebiniais dar iki paties suvokimo akto, iki
patyrimo. Kai kuriuose komentaruose nurodoma, kad rėmimasis Epi­
kūru čia nepagrįstas, nes pastarojo prolepsis buvo siejamas su pa­
tyrimu.
64 Šis sakinys, tikriausiai dėl spaustuvės kaltės, yra neaiškus,
ypač sakinio pabaiga: nežinia, ar tą formulę I. Kantas vadino pa­
grindinio teiginio formule, ar kategorijos formule. Todėl ir verti­
muose sakinio pabaiga įvairuoja.
65 Čia turimi galvoje tie ginčai filosofijoje, kai požymis būdavo
atskiriamas nuo objekto ir laikomas savarankiškai egzistuojančiu.
Šie ginčai ypač klestėjo viduramžiais.
66 Skliaustuose esantį įtarpą „von dem, was man vom Gegen­
stände nennen wollte" komentatoriai aiškina įvairiai, todėl jis įvai­
riai ir verčiamas.
67 Šis originalo sakinys ne visai aiškus, todėl įvairuoja ir jo
592 vertimai.
skaitiniai.org
68 T. y. drauge gali egzistuoti priešingi būviai dviem skirtin­
gais momentais.
69 Originale „weil der Raum allein beharrlich bestimmt". Kai
kurie komentatoriai siūlo sakinio pabaigą skaityti ,,<...> bestimmt
ist". Atsižvelgiant į šį siūlymą, verčiama: ,,nes vien tik erdvė pa­
stoviai apibrėžta".
70 Amiibolija (sen. graikų k. ap(pißo?ua—dviprasmybė) —logi­
nė klaida, kai dėl sakinio gramatinės struktūros neaiškumo ar dau-
giaprasmiškumo jis tame pačiame samprotavime vartojamas skirtin­
gomis reikšmėmis.
71 Noogonija (sen. graikų k. voog, vooę —protas, yovevoj —gim­
dau) —taip Dž. Loko pažiūras I. Kantas vadina dėl to, kad Dž. Lo-
kas tvirtino sensualizmo principą —nieko nėra prote, ko anksčiau
nėra buvę jutimuose, ir manė, jog protą gimdo jutimai.
72 Brukeris, Johanas Jakobas (Brucker, 1696—1770) —vokiečių
filosofijos istorikas, šviečiamosios filosofijos atstovas. Parašė vieną
iš pirmųjų Vokietijoje filosofijos istorijos veikalų—„Kritinė filoso­
fijos istorija nuo pasaulio pradžios iki mūsų dienų" („Historia critica
philosophiae a mundi incunabulis ad nostram usque aetatem de­
ducta", t. 1—5, 1742—1744). Platono filosofiją J. Brukeris aptaria
veikalo pirmo tomo antrojoje dalyje.
73 Originale „von der kopeylichen Berachtung". Komentatoriai
ir vertėjai žodį „kopeylichen" įvairiai aiškina, kai kada ištaiso jį
į „kopieliche" —iš „Kopie" („kopija"). Lotyniškajame vertime ši
vieta išversta „a contemplatione ectypa".
74 Originale „die rationale Seelenlehre". Cia I. Kantas laikosi
psichologijos skirstymo į empirinę ir teorinę, tačiau empirinės psi­
chologijos nelaiko tikru mokslu dėl joje vartojamo savistabos metodo
nepakankamumo ir kitų jos trūkumų. Teorinė psichologija, kuriama
remiantis aprioriniais pažinimo principais, nors nepajėgi teikti sin­
tetines žinias, vis dėlto gali būti laikoma mokslu: ji turinti įrodyti
su patyrimu nesusijusio žinojimo negalimybę.
75 Mendelsonas, Mozė (Mendelssohn, 1729—1786) —vokiečių fi­
losofas, G. Leibnico ir Ch. Volfo mokyklos atstovas, I. Kanto drau­
gas. Išgarsėjo veikalu „Faidonas, arba apie sielos nemirtingumą"
(„Phädon oder über die Unsterblichkeit der Seele", 1767).
76 Eutanazija (sen. graikų k. ev&avaoia) —lengva, rami mirtis.
77 Nomotetika (sen. graikų k. vopotiet ixrj) —mokėjimas leisti
įstatymus.
78 Naujaisiais laikais fizika tebebuvo vadinama gamtos filoso­
fija (philosophia naturalis). Tad I. Kantas čia turi omenyje eksperi­
mentinę fiziką.
79 Ketvirtajame, 1794 m. (taigi I. Kantui gyvam esant) išėjusia­
me „Kritikos" leidime vietoj „laike" rašoma „pasaulyje".
60 Meranas, Žanas Žakas (Mairan, 1678—1771) —prancūzų fizi­
kas ir matematikas. Matyt, I. Kantas turi galvoje jo veikalą „Fizikos
ir istorijos traktatas apie Šiaurės pašvaistę" („Traitė physique et
historique de L'Aurore Borėale", 1733).
81 Lambertas, Johanas Heinrichas (Lambert, 1728—1777) —vo­
kiečių matematikas, gamtininkas ir filosofas, kilimo prancūzas. Fi­
losofijoje rėmėsi G. Leibnico ir Ch. Volfo, taip pat Dž. Loko pažiū­
romis. I. Kantas čia turi omenyje J. H. Lamberto veikalą „Nauja­
sis Organonas, arba mintys apie tiesos tyrimą bei žymėjimą ir jos 593
skaitiniai.org
skyrimą nuo klaidos ir regimybės" („Neues Organon, oder Gedan­
ken über die Erforschung und Bezeichnung des Wahren und dessen
Unterscheidung von Irrthum und Schein", 1764).
82 Originale „denn dadurch würde eine* bloße Idee der abso­
luten Totalität, die lediglich in ihr selbst geschaffen ist, einen Ge­
genstand denken, der in keiner Erfahrung gegeben werden kann,
indem einer Reihe von Erscheinungen eine von der empirischen
Synthesis unabhängige objektive Realität erteilt würde". Šio saki­
nio dalis „die lediglich in ihr selbst geschaffen ist" neaiški —nežinia,
su kuo sieti „die": ar su idėja, ar su totalumu. Komentatoriai netgi
siūlo keisti tekstą. Lietuviškajame vertime neapibrėžtumo nebuvo ga­
lima išlaikyti dėl žodžių „idėja" ir „totalumas" skirtingos gramatinės
giminės.
83 Originale „als eines konstitutives Gründsatzes der Erschei­
nungen an sich selbst hinlänglich dargetan worden". Pagal I. Kanto
filosofijos principus, reiškiniai patys savaime negalimi. Todėl ko­
mentatoriai mano čia esant korektūros klaidą —vietoj „Erscheinun­
gen" turėtų būti „Dinge" arba „Gegenstände", kaip rašoma kituose
„Kritikos" leidimuose, išskyrus Prūsijos Mokslų akademijos leidimą.
Jame palikta ši klaida, atsiradusi dar pirmame „Kritikos" leidime.
84 Originale „kosmologischen Ideen". Tačiau komentatoriai siū­
lo versti „idėja", remiantis vienaskaitiniu šio žodžio vartojimu visa­
me devinto skirsnio kontekste.
85 Čia I. Kantas žodį „patologiškai" vartoja ne šiuolaikine, bet
senąja, pradine prasme, kurią šis žodis turėjo sen. graikų k.
{jta'&oę —poveikių patyrimas, Xoyoę —mokslas); patologiška yra tai,
kas priklauso nuo jutimų, yra jų determinuota. Juslinių paskatų są­
lygotas žmogaus elgesys —patologinis, lygiai kaip patologinė yra
gyvulių elgsena.
86 Pirmajame „Kritikos" leidime, o ir vėlesniuose leidimuose
rašoma phaenomenon. Ir tik 1853 m. leidime ištaisyta į noumenon.
Ištaisyta pagrįstai, noumenon priešpriešinant causa phaenomenon.
Šiuolaikiniuose „Kritikos" vertimuose vieni vertėjai šią vietą ištaiso,
kiti neištaiso, laikydamiesi nuomonės, kad jei čia yra I. Kanto lapsus
calami (rašybos klaida), tai vis dėlto reikia išsaugoti originalą. Lie­
tuviškajame vertime paliekama phaenomenon, kaip palikta ir E. Ka-
syrerio parengtame „Kritikos" leidime.
87 Originale „gedachten hundert Taler". Šią frazę nedera versti
„mąstomų šimto talerių". Juk kalbama apie realius talerius, egzis­
tuojančius už sąvokos.
88 Originale „daß sie uns in Ansehung der Möglichkeit eines
mehreren belehrte". Neaišku, su kuo sieti „eines mehreren". Šią
vietą vertėjai perteikia įvairiai. Lietuviškajame vertime nenutolta
nuo originalo.
89 Haleris, Albrechtas (Haller, 1708—1777) —šveicarų gamtinin­
kas ir rašytojas, žymiausias XVIII a. fiziologas. Kaip rašytojas —švei­
carų šviečiamosios krypties atstovas. I. Kantas čia daro aliuziją
į A. Halerio eilėraštį „Apie amžinybę" („Über die Ewigkeit").
90 Sąvoka „tarytum" (als ob) svarbi ir dažnai vartojama I. Kan­
to filosofijoje. Nagrinėdamas dievybės ir pasaulio santykį, I. Kantas
nurodo, kad pasaulis, kaip aukščiausiojo proto ir aukščiausiosios va­
lios kūrinys, negali būti įrodytas racionaliais, t. y. moksliniais, ar-
594 gumentais. Kita vertus, pagal transcendentalinę filosofiją pasaulį vis
skaitiniai.org
dėlto reikia įsivaizduoti taip, tarytum jis būtų aukščiausiojo proto
ir aukščiausiosios valios kūrinys. Bet tai tegalima įsivaizduoti, o ne
pažinti.
91 Neaišku, su kuo sieti originalo žodžius ,,so gar viele <.. .>
gleichartige". Vienuose vertimuose jie siejami su substancijomis, ki­
tuose—su galiomis.
92 Čia I. Kantas nurodo paprastumo principą, formuluotą vidur­
amžių scholastikos ir žinomą ,,Okamo skustuvo" pavadinimu. Nau­
jaisiais laikais jį kartojo filosofai ir gamtininkai. Antai I. Niutonas
paprastumo principą formulavo kaip pirmąją gamtos tyrimo meto­
dologinę taisyklę. ^
92 Bone, Šarlis (Bonnet, 1720—1793) —šveicarų gamtininkas ir
filosofas. Plėtojo preformistinę organizmų teoriją. Jo veikalas
„Samprotavimai apie gamtą" („Contemplations de la nature", 1764)
buvo išverstas į vokiečių kalbą („Betrachtung über die Natur").
94 Zulceris, Johanas Georgas (Sulzer, 1720—1779) —vokiečių fi­
losofas, estetikas ir pedagogas. Nuo 1775 m. vadovavo Berlyno
Mokslų akademijos filosofijos klasei. Buvo Ch. Volfo filosofijos įta­
koje. Vokiečių ir prancūzų kalbomis išleido daug darbų iš estetikos,
atskirų meno sričių, filosofijos. I. Kantas su J. Zulceriu buvo artimai
pažįstamas ir čia turi galvoje jo darbą „Apie kai kuriuos galimus
Dievo buvimo įrodymus".
95 Pristlis, Džozefas (Priestley, 1733—1804) —anglų chemikas
(deguonies atradėjas), filosofas ir visuomenės veikėjas. Rašė psicho­
logijos ir psichofiziniais klausimais, plėtodamas materialistinio aso-
ciatyvizmo koncepciją. Filosofijoje —deistas. Vienas iš svarbiausių
veikalų—„Materijos ir dvasios tyrinėjimai" („Disquisitions Relating
to Matter ant Spirit", 1777).
96 Originale „aller transzendenten Spekulation abgeneigten
Priestley". Kai kurie vertėjai mano šiame sakinyje įsibrovus korektū­
ros klaidą ir žodį „transzendenten" ištaiso į „transzendentalen" (taip
darė ir lotyniškojo vertimo autorius F. G. Bornas). Kituose vertimuo­
se (angliškajame, lenkiškajame) nuo originalo nenukrypstama.
97 Valhala (sen. skandinavų k. Valhalla, Valhöl —mirusiųjų
pilis). Skandinavų mituose —vyriausiojo dievo Odino dvaras, į kurį
patenka kritę mūšyje kariai ir jame vėl herojiškai gyvena.
98 Originale „Überredung". Pasak I. Kanto, Überredung šaltinis
yra tame pačiame subjekte, kuriame Überredung vyksta, todėl lietu­
viškas atitikmuo —„įsikalbėjimas".
99 Originale „so ist alles Erkenntnis subjektiv, entweder histo­
risch oder rational". Atrodo, kad terminą „die rationale Erkenntnis"
I. Kantas vartoja teorinio pažinimo prasmė. Naujųjų laikų lotyniš­
koje filosofijos literatūroje cognitio rationalis reiškė „teorinis paži­
nimas". Vertimas „racionalinis pažinimas" būtų ne toks tikslus.
100 Pakanka man to, ką žinau; visai nesistengiu
Panėšėti į Arkesilają arba susimąstymo prislėgtą Soloną.
(Persijus, Satyros, III, 78—79)

595
skaitiniai.org
LOTYNIŠKI IR SENOSIOS GRAIKŲ KALBOS
ŽODŽIAI BEI POSAKIAI

A contingentia mundi —iš pasaulio atsitiktinumo

A parte posteriori —aposterioriniu požiūriu
A parte priori —aprioriniu požiūriu
Ad esse —egzistavimui
Ad melius esse —geresniam egzistavimui
Accidens —atsitiktinis požymis
Actio —veiksmas
Adjective —formaliai
Anima —siela
Antecendens —antecedentas, pirmesnysis
Arbitrium brutum, liberum, sensitivum —gyvuliškoji, laisva, juslinė
valia
Articulatio —skaidymas į dalis
Assertio —tvirtinimas
Casus datae legis —turimo įstatymo galiojimo atvejis
Casus in terminis —atvejis ribose
Causa phaenomenon —reiškinio priežastis
Coacervatio ■—dėjimas į krūvą
Cogito, ergo sum —mąstau, vadinasi, egzistuoju
Cognitio —pažinimas
Cognitio ex datis —pažinimas, remiantis duomenimis
Cognitio ex principiis —pažinimas, remiantis principais
Commercium —bendravimas
Communio —bendrumas
Communio spatii —vietos bendrumas
Comparatio —palyginimas
Compositio —sudėtis
Compositum —sudėtinis
Compositum ideale —idealus sudėtinis
Compositum reale —realus sudėtinis
596 Conceptus communis —bendroji sąvoka
skaitiniai.org
Conceptus comparationis —palyginamoji sąvoka
Conceptus cosmicus —pasaulinė sąvoka
Conceptus iatiocinantes —bergždžiai išvedžiojančios sąvokos
Conceptus ratiocinati —teisingai išvestos sąvokos
Conceptus rationalis —proto sąvoka
Conclusio —išvada
Conditio sine qua non —būtina sąlyga
Coniunctio —junginys
Consentientia uni tertio consentiunt inter se —derantys su trečiuo­
ju derinasi ir tarpusavyje
Consequens —konsekventas, paskesnysis
Consequentiae immediatae —tiesioginės išvados
Continuum specierum (formarum logicarum)—rūšių (loginių formų)
tolydumas
Corpus mysticum —mistinis kūnas
Cosmologia rationalis —teorinė kosmologija

Dabilis —tai, kas gali būti duota

Data —duomenys; tai, kas duota
Datur continuum formarum —yra formų tolydumas
Decompositio —dalių dalijimas
Dictum de omni et de nullo —visa, kas teigiama (neigiama) apie vi­
sus klasės objektus, teigiama (neigiama) ir apie kiekvieną tos kla­
sės objektą
Directe —tiesiogiai

Ectypa — kopija
Ens entium — visų esybių esybė
Ens extramundanum — esybė, esanti už pasaulio ribų
Ens imaginarium— vaizduotės sukuriamas objektas
Ens originarium — pirminė esybė
Ens rationis — protu (mintimi) sukuriamas objektas, tuščia sąvoka be
objekto
Ens rationis ratiocinatae — proto samprotavimais sukurta esybė
Ens realissimum —realiausioji esybė
Ens summum — aukščiausioji esybė
Entia praeter necessitatem non esse multiplicanda— esmių nereikia
dauginti be reikalo
Entia rationis ratiocinantis —bergždžiai išvedžiojančio proto sukur­
ti objektai
Entium varietates non temere esse minuendas — objektų skirtingumų
nereikia neapgalvotai mažinti
Essentialia — sudedamosios dalys, esminės dalys
Expositio — aptartis
Focus imaginarius — įsivaizduojamas taškas
Formaliter —formaliai 597
skaitiniai.org
Generatio aequivoca —savaiminis atsiradimas
Gigni de nihilo nihil, in'nihilum nil posse reverti —iš nieko niekas
neatsiranda ir negali j nieką pavirsti
In abstracto —abstrakčiai
In antecedentia—į antecedentą, į pirmesnįjį
In consequentia —į kon.ekventą, į paskesnįjį
In concreto — konkrečiai
In indeiinitum — į neapibrėžtumą, iki neapibrėžtumo
In individuo — individualiai
In inlinitum —į begalybę, iki begalybės
In mundo non datur casus; non datur fatum; non datur hiatus; non
datur saltus — pasaulyje nėra atsitiktinumo, nėra aklo būtinumo,
nėra prarajos [tarp daiktų], nėra šuolių
In terminis —ribose
Ignava ratio —samprotavimas, paraližuojantis valią
Ignoratio elenchi —tezės ignoravimas, pakeitimas
Indemonstrabilia —neįrodomi
Indirecte —netiesiogiai
Instabilis tellus, innabilis unda —netvirta dirva, neperplaukiama
banga
Intellectus archetypus —intelektas pirmavaizdis
Intelligibilia —galimi vien tik mąstyti objektai
Interne — vidujai
Intuitus derivativus — išvestinis stebėjimas
Intuitus originarius — pirminis stebėjimas
Intuitus vel conceptus — stebinys arba sąvoka
Judicia communia — bendrieji sprendiniai
Judicium singulare — vieninis sprendinys
Lapsus judicii — klaida sprendinyje
Lex continui in natura — tolydumo dėsnis gamtoje
Major — didžioji premisa
Materialiter — materialiai
Melior est conditio posidentis — turintysis yra pranašesnis
Merito fortunae — palankiu atveju
Metaphysica naturalis — natūralinė metafizika
Minor —mažoji premisa
Modus ponens — teigiantysis modusas
Modus tollens — neigiantysis modusas
Molecularum — mažiausiųjų
Monas — vienetas, monada
Motus — judėjimas
Mundus intelligibilis —galimas vien tik mąstyti pasaulis
Mundus phaenomenon —reiškinių pasaulis
598 Mundus sensibilis — jutimais suvokiamas pasaulis
skaitiniai.org
Natura iormalitei spectata —gamta, imama formaliai
Natura materialiter spectata —gamta, imama materialiai
Negatio —neigimas
Nervus probandi —įrodymo centras
Nexus —ryšys
Nexus effectivus —veikiantysis ryšys
Nexus finalis —tikslingas ryšys
Nihil negativum —neigiamas niekas —tuščias objektas be sąvokos
Nihil privativum —niekas, netekęs visko —tuščias sąvokos objek­
tas
Nihil ulterius —nieko daugiau
Nii actum reputans, si quid superesset agendum —neatmetanti nė
vieno veiksmo, jei kas nors dar liko padaryti.
Non datur vacuum formarum —nėra formų tuštumos, nėra pertrūkio
formų kaitoje
Non defensoribus istis tempus eget —ne tokių gynėjų laikas reika­
lauja
Non entis nulla sunt praedicata —nėra jokių nebūties požymių
Non est infinitus —ne begalinis
Non liquet •—neaišku
Notio —sąvoka
Numerica identitas —skaitinė tapatybė
Numero diversa —skirtingais skaičiais
Numero eadem —tuo pačiu skaičiumi
Numerus est quantitas phaenomenon, sensatio realitas phaenomenon,
constans et perdurabile rerum substantia phaenomenon, aeternitas
necessitas phaenomenon —skaičius yra reiškinių kiekybė; pojū­
tis—reiškinių realumas; tai, kas daiktuose pastovu ir išlieka, yra
reiškinių substancija; amžinybė yra reiškinių būtinumas
Omnitudo —visetas
Omnitudo realitatis —realybės visetas

Passio ■—kentėjimas
Per accidens —apribojant
Per appositionem —prisidedant
Per disparata —skirstymu
Per episyllogismos —episilogizmu
Per hypothesin —hipoteze
Per intus susceptionem —vidujai priimant
Per prosyllogismos —prosilogizmu
Per sophuma figurae dictionis —išraiškos būdo sofizmu —klaidingu
samprotavimu, kai tas pats žodis prielaidose imamas skirtinga
prasme
Per thesin —teze
Perceptio —įsisąmonintas vaizdinys, percepcija
Perversa ratio, vovegov jigoregov rationis —iškreiptas protas
skaitiniai.org
Petitio —pretenzija
Phaenomenon —reiškinys, fenomenas
Physica generalis —bendroji fizika
Physica pura —grynoji fizika
Physica rationalis —teorinė fizika
Principium causalitatis —priežastingumo principas
Principium identitatis indiscernibilium —neatskiriamųjų tapatybės
principas
Principium vagum —neapibrėžtas principas
Prius —pirmiau
Progressus in indefinitum —žengimas į neapibrėžtumą
Progressus in infinitum —žengimas į begalybę
Protensive —tįsiai, tęsiamai
Prototypon — pirmavaizdis
Psychologia rationalis —teorinė psichologija
Quaestionem facti —fakto klausimą
Quaestiones domesticae —tam tikros rūšies klausimai, vietinės reikš­
mės klausimai
Qualitas et quantitas —kokybė ir kiekybė
Quando —kada (laikas)
Quanta —dydžiai
Quanta continua —tolydūs (nediskretūs) dydžiai
Quantum discretum —diskretus (netolydus) dydis
Quid facti —faktinis aspektas
Quid juris —teisinis aspektas
Quod mecum nescit, solus vult scire videri —ko nežino, kaip ir aš,
tai apsimeta, kad tik jis vienas žino
Quodlibet ens est unum, verum, bonum —bet kuri būtis yra vienu­
mas, teisingumas, gėris
Ratiocinatio polysyllogistica —polisilogistinis samprotavimas
Rationalis — teorinis, racionalus
Realitas noumenon —noumenų realumas
Realitas phaenomenon —reiškinių realumas
Reflexio —refleksija
Regnum gratiae —gailestingumo karalystė
Regressus in indefinitum —žengimas atgal į neapibrėžtumą
Regressus in infinitum —žengimas atgal į begalybę
Remissio —sumažėjimas
Repraesentatio —vaizdinys
Requisita —tai, kas reikalinga
Sensatio —pojūtis
Simui —kartu, vienu metu
Situs —padėtis
Subdivisio —dalių dalijimas
600 Substantia noumenon —noumenų substancija
skaitiniai.org
Substantia phaenomenon —reiškinių substancija
Substantive —substancialiai
Sum cogitans —aš esu mąstantis
Summa intelligentia —aukščiausioji inteligencija
Suppositio absoluta —absoliutinė prielaida
Suppositio relativa —santykinė prielaida
Synthesis intellectualis —intelektinė sintezė
Synthesis speciosa —figūrinė sintezė
Systema assistentia —pagalbinė sistema
Teleologia rationis humanae —žmogaus proto teleologija
Theologia naturalis, rationalis, revelata —prigimtinė, teorinė, ap­
reiškimu grindžiama teologija
Thesis cum antithesis —tezė ir antitezė
Totum —visuma
Totum substantiale phaenomenon —substanciali reiškinių visuma
Ubi —kur (vieta)
Universalitas —visuotinumas
Universitas —visybė
Ve/ suaveolens vel non suaveolens —arba skaniai kvepia, arba ska­
niai nekvepia
xat' av&Q(onov —žmogaus požiūriu
xat' aXriüeiav —tiesos požiūriu
peraßaoig eię a/J.o yevoę —perėjimas į kitą sritį [samprotavime]
jtgohrjipię —užbėgimas įvykiams už akių, iš anksto susidaryta pa­
žiūra
skaitiniai.org
PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Aleksandras Makedonietis 493 90, 229, 245, 246, 248, 249, 250,
Aristotelis 35, 117, 118, 247, 275, 251, 252, 255, 327, 330, 429,
581 431, 470, 555, 581
Arkesilajas 581 Lokas, Džonas 28, 125, 130, 249,
Baumgartenas, Aleksandras 74 581
Beikonas, Fransis 25, 37—38
Berklis, Džordžas 95, 217 Meranas, Žanas Žakas 341
Bone, Sarlis 470 Mendelsonas, Mozė 300
Brukeris, Johanas Jakobas 277
Niutonas, Izaokas 240, 241
Cedlicas, Karlas Abrahamas 26
Ciceronas, Markas Tūlijus 483 Ovidijus, Publijus Nazonas 28
Dekartas, Renė 217, 218, 305 Persijus, Flakas Aulas 34, 581
Demokritas 581 Platonas 60, 275, 276, 277, 278,
Diogenas Laertietis 37 368, 409, 580, 581
Pristlis, Džozefas 512
Epikūras 178, 350, 580, 581
Solonas 581
Galilėjus, Galileo 38
Stalis, Georgas Ernstas 38
Haleris, Albrechtas 436
Himnas, Deividas 57, 66, 130, Talis 37
515, 526, 528, 529, 582 Terasonas, Žanas 33
Hobsas, Tomas 519 Toričelis, Evandželistas 38
Kopernikas, Mikalojus 40, 42, 43, Volfas, Christianas 50, 90, 250,
240 570, 582
Lambertas, Johanas Heinrichas Zėgneris, Johanas 66
355 Zenonas Elėjietis 368, 396
602 Leibnicas, Gotfrydas Vilhelmas Zulceris, Johanas 513
skaitiniai.org
DALYKINĖ RODYKLĖ

Absoliutus grynojo proto 311—407

apibrėžimas 282 matematinė 386
(žr. besąlygiška, laikas, patyri­ keturi transcendentalinių idėjų
mas, eilė, visuma) konfliktai 323—408
Agregacija 174 Antitetika (grynojo proto) 320—
Agregatas 121 323, 512, 514
Aiškumas (Deutlichkeit) 32, 301 Antropologija 36, 397, 573, 578
Akcidencija 190, 316, 329, 330 Antropomorfizmas 453, 484, 487,
apibrėžimas 191 489
(žr. substancija) Apercepcija 145
Aksiomos 173, 186, 225, 372, 374, kaip savęs paties įsisąmonini­
503, 507, 508 mas 94
matematinės 267 sintezė 150
stebėjimo 174—177 skirtingai nuo vidinio jutimo
Algebra 498, 508 145—146
Amžinybė, amžinumas (Ewigkeit) (žr. vienumas)
70, 71, 116, 323, 327, 368, 438, Apibrėžimas (Bestimmung) 504—
454 507
Analitika 102, 104 A priori 31, 36, 39, 41, 55—60,
apibrėžimas 107 77, 135, 141, 152—153, 171,
skirstymas 107 185, 186—187, 537, 538
kaip transcendentalinės logikos apibrėžimas 56, 165
dalis 105—262 sąvokos 58, 499, 501
Analizė stebėjimo formos 75, 76, 78, 81
kaip pagrindinis teiginys 426 sintetiniai sprendiniai (teiginiai)
kaip skaidymas 107 57—58, 62, 86, 91, 96—97,
metafiziko atliktoji 42 211—212, 235, 299, 507, 526—
Analogija 527
filosofijoje ir matematikoje 186 matematikos pobūdis 63—64,
patyrimo 184—212 77
Anticipacija 173, 181, 183, 186
apibrėžimas 178 pažinimas fizikoje 65, 82, 151—
principas 177 152
Antinomija pažinimas logikoje 99—100,
apibrėžimas 291 107, 157 603
skaitiniai.org
Apribojimas (Einschränkung, Be-
gränzung) 117
apibrėžimas 120
sąvokos 239
sprendiniai 112
Aptartis (Erörterung, Exposition)
apibrėžimas 120
transcendentalinė 77
Architektonika 352
grynojo proto 568—579
Asociacija 130, 137, 538
dėsniai 139, 145
taisyklė 528
Astronomas 265
Astronomija
teorinė ir kontempliatyvioji 240
Aš (Ich) 146, 295, 300, 303—304,
305—306
apercepcijos Aš 207
kaip apercepcijos vienumas 304
kaip mąstanti būtybė 292—293,
296, 298, 309
kaip paprasta substancija 297,
332
kaip psichologijos objektas
292—293
Ateizmas 49, 512
Atomistika
transcendentalinė 331
Atsitiktinumas; atsitiktinis (Zufäl­
ligkeit, Zuiall, zufällig)
apibrėžimas 343
beribis juslinės eilės sąlygų
406—407
empirinis 342, 343, 449
galimas vien tik mąstyti 343
dėsnis 404
Begalybė (Unendlichkeit)
matematinė sąvoka 327
transcendentalinė sąvoka 327
erdvės 76, 359
laiko 81
pasaulio 323—325, 359, 369—
370, 380
iki begalybės daloma visuma
382
Bendravimas (Gemeinschaft) 117,
119, 120, 121, 207, 212, 228—
229, 234
apibrėžimas 120, 209
dinaminis 209
schema 163
604 Besąlygiška; tai, kas besąlygiška
(Unbedingt, das Unbedingte) 41,
273, 317—318, 357, 359—360,
373, 383
patyrime neaptinkama 313, 374,
406
rūšys 281
(žr. absoliutus)
Būtinumas (Notwendigkeit) 22,
225, 437—438
apibrėžimas 120, 213
absoliutus (besąlygiškas) 282,
319, 419, 436
gamtinis 221, 319, 390—402
loginis 114, 424
materialus ir formalus 221
neišvedamas iš patyrimo 130—
131
schema 163
Daiktas pats savaime (Ding an
sich selbst, Ding an sich; Sache
an sich selbst, Sache an sich)
41, 42, 45, 78—80, 86, 232, 237,
239, 252, 308, 370, 413, 513
galimas mąstyti 45
nepažinus 84, 194, 240, 252—
253, 268, 363—365
priešingas reiškiniui 84—86,
177, 195, 253—254, 513
Leibnico sistemoje 248—252
(žr. reiškinys)
Daiktas sau (Ding für sich) 92—
93 (Mehrheit, Vielheit) 117
Daugis
Dedukcija 31, 51, 190, 225, 356,
540
empirinė 124—125
metafizinė 149
transcendentalinė 124, 126, 130
transcendentalinė intelektinių
sąvokų 124—154
Loko ir Hiūmo pažiūrose 130—
131
Definicija 505—506
(žr. apibrėžimas)
Deistas 447, 448
Deizmas 453
Demonstracija 508—510, 533, 542
Dėsnis (Gesetz)
artimumo 463
asociacijos 139, 145
empirinis 211, 389, 394, 548
dinaminis 221
gamtos 45, 360, 387, 393, 486
skaitiniai.org
moralės 307, 449, 548, 552, 554, intensyvus 177—179, 180
560 tekamasis 180
pragmatinis 548, 552 (žr. kiekybė)
praktinis 552, 556 Dogma 509—510, 559
priežastingumo 145, 221, 360 Dogmatikai 28, 48, 50, 521, 528,
specifikacijos 462, 463, 464 529, 541, 545
vienarūšiškumo 464, 465 Dogmatizmas 28, 47, 50, 347, 380,
Dialektika 42, 47, 356, 486, 516, 534
540 grynojo proto 347
kaip organonas 104 nekritinis 529
kaip transcendentalinės logikos Doktrina 304
dalis 263—491 Dorovė (Sittlichkeit) 278, 559
kosmologinė 362 dėsniai 552, 553, 554
protui natūrali 47, 266, 273, 470 sistema 554, 555
transcendentalinė 51, 155, 222, (žr. moralė)
263—491, 266, 273, 477
Dichotomija 120 Egzistavimas (Dasein, Existenz)
Dievas (Gott); aukščiausioji esy­ 294, 298, 299, 300, 303, 305,
bė; pirminė esybė; aukščiausio­ 308, 427
ji inteligencija; besąlygiškai mano paties 218—219
būtina esybė; pasaulio kūrėjas; materialus būtinumas 221
pasaulio priežastis 46, 59, 229, Eilė (Reihe) 287, 288, 291, 315,
«290, 339—344, 346, 360, 415, 316, 319
416, 419, 420, 441—443, 444, kylanti ir žemyn besileidžianti
445, 446, 447, 448, 474, 481, 286
487, 488, 489, 554, 557 regresyvi 364
kaip metafizikos objektas 290 progresyvioji ir regresyvioji
tikėjimas Dievu 47, 564—565 sintezė 314
deistinė sąvoka 474 reiškinių 335, 341, 344
Dievo buvimo įrodymai 418— sąlygų 272, 378
447, 541 totalumas 289, 317, 318
(žr. įrodymas) Eksperimentas 41
Dinamika, dinaminis grynojo proto 42
kategorijos 120 filosofija 323
dinaminiai ir matematiniai pa­ Empirinis 98
grindiniai teiginiai 173—174 (žr. dedukcija, dėsnis, eilė, prie­
trys dinaminiai laiko santykiai žastingumas)
210 Empirizmas 347, 348
Disciplina (grynojo proto) 305, dogmatinis 350
492, 493—545 Erdvė (Raum) 75—80, 88, 89, 142,
apibrėžimas 494 149, 207—210, 228, 323—328,
dogmatinis taikymas 495—511 330—331, 362—365, 381, 500
poleminis taikymas 511—529 grynas stebinys 76
hipotezių atžvilgiu 530—537 gryna stebėjimo forma 126
įrodymų atžvilgiu 537—545 (žr. realumas)
skirtingai nuo kultūros 494 Estetika 141
Diskursyvus 32 apibrėžimas 99
pagrindiniai teiginiai 507 termino prasmė 74
pažinimas 109, 499 transcendentalinė 73—97, 105,
sąvoka 76, 331 115, 135, 142, 149, 166, 218,
(žr. tikrumas) 332, 362
Dydis (Größe) 162, 179, 180, 216
apibrėžimas 233 Fanatizmas 49
ekstensyvus 180, 182 Fantazija 218
skaitiniai.org
Fatalizmas 49 absoliuti 282
Fenomenas 164, 327, 395 loginė 114, 234, 426
ir noumenas 230—242 reali 234
(žr. reiškinys) postulatas 212, 213, 214
Filosofija 30, 51, 509, 570—573, schema 163
575, 577—579 (žr. galimas vien tik mąstyti)
apibrėžimas 571, 572, 579 Gamta (Natur) 41, 151, 319, 349,
uždavinys 47 444, 532
grynoji ir empirinė 573 empirine prasme 211
spekuliatyvioji 350 mąstanti ir kūniška 480
taikomoji 577—578 mechanizmas 46, 48
transcendentalinė 70—72, 96, produktai 444
122, 145, 146, 158, 181, 353, tikslingumas 489
354 viešpatija 556
ir matematinis pažinimas 495— (žr. priežastingumas, tikslas)
511, 571 Gamtos mokslas (Naturwissen-
(žr. pažinimas) schalt) 485, 540, 543, 577, 579
Fizika 37, 38 bendrasis 130, 181
kūniškosios gamtos metafizika grynasis 65, 67
576 vystymasis 37, 38
empirinė 67 ir filosofija 503—504
grynoji teorinė 67, 574 Geometrija 64, 77, 126, 146, 149,
Fiziokratija 336 175, 177, 498, 510, 533
Fiziologija 576 Gėris (Gut) 551, 555, 556, 559
gydomoji 482
imanentinė 576 Harmonija 480
teorinė grynojo proto 576 iš anksto nustatvta 251
transcendentinė 576 Hipotezė 31, 32, *91, 435, 479,
vidinio jutimo 296 532, 533, 534, 535, 537
žmogaus intelekto Loko sukur­ apibrėžimas 530
toji 26 kriterijus 123
Forma priimtinumo sąlyga 531, 532,
grynoji juslinio stebėjimo 74, 534
151 fizikinė 531
logikoje 100, 103—104, 411 grynojo proto 536
reiškinio 74, 187 transcendentalinė 531—532
ir materija 125, 243, 246—247,
444 Idealas 409, 410
(žr. patyrimas, stebėjimas) pirmavaizdis 409, 411, 414—415
Funkcija 109—115 grynojo proto 292, 436
apibrėžimas 109 juslumo 410
kategorijos kaip grynos logi­ transcendentalinis 411—417,
nės funkcijos 117 435
sprendiniuose 110—115 Idealizmas 36, 49, 217, 383
dogmatinis 217
Galimas vien tik mąstyti (Intelli- empirinis 362
gibel) 237, 240, 242, 258, 390, formalusis 362
407, 408, 580 materialusis 362
apibrėžimas 390 probleminis 217
(žr. noumenas, pasaulis, prie­ psichologinis 52
žastis) transcendentalinis 362—365
Galimybė (Möglichkeit) 223, 224, paneigimas 217—218
225, 234 Idealumas
606 apibrėžimas 212 erdvės ir laiko 79, 84
skaitiniai.org
reiškinių transcendentalinis
37i_372
Idėja 274—279, 472, 478
proto sąvoka 283
dinaminė 384, 385, 386
kosmologinės 313—320, 361,
387, 407
matematinė 384—385
Platono 275, 276
praktinė 284
psichologinė 479
transcendentalinė 274, 280, 288,
289, 290
transcendentinė 407
Imlumas (Rezeptivität) 73, 78, 164
apibrėžimas 98
Imperatyvas
kaip objektyvus laisvės dėsnis
550
Indukcija 57, 128, 198, 267
Intelektas (Verstand) 72, 136, 155
prigimtis ir funkcija 99, 110,
117, 135
santykis su protu 266—269, 313,
348, 371—373, 381, 385, 463,
468
foima 151, 223
grynasis 60, 105, 106, 118
įprastinis, visuotinis 56, 190,
351, 430, 538
spekuliatyvusis 430
pagrindiniai teiginiai 158, 268,
540;
jų sistema 165—230
loginis taikymas 109—110
negali stebėti 99
(žr. apercepcija, juslumas)
Intelektualistai 580
Inteligencija 408, 418, 487
(žr. Dievas)
Inteligibilus
(žr. galimas vien tik mąstyti)
Įrodymas (Beweis)
akroamatinis 509
apodiktinis 306
apagoginis 542
diskursyvus (žr. apagoginis)
dogmatinis 190, 206, 212, 380,
538
ostensinis 542
spekuliatyvusis 306
transcendentalinis 182, 437, 540
Dievo buvimo transcendentali­
niai: kosmologinis 422, 430—
437; ontologinis 422, 423—429;
fizioteologinis 422, 440—447
Įsikalbėjimas (Ūbeįiedung) 561,
563
Įsitikinimas (Überzeugung) 561,
562
Išsamumas (Vollständigkeit) 317—
318
Įvairovė (Mannigfaltigkeit, das
Mannigfaltige) 115, 466
reiškinių 74, 194
sintezė 115, 137, 143, 415
stebėjimo, stebimo 115, 116,
133, 134—137, 139, 140, 271
vaizdinių 131, 133, 134
vienumas 117, 132, 184
Juslumas (Sinnlichkeit) 72, 89,
99, 119, 253, 580
apibrėžimas 73, 98
dėsnis 200, 342
Jutimas (Sinn)
išorinis 219
vidinis 169, 174, 219
Jutimais suvokiamas objektas
(Sinnenwesen) 236
(žr. pasaulis, reiškinys)
Kanonas 70, 104, 106, 155, 156
apibrėžimas 547
grynojo proto 492, 545—546
intelekto ir proto 100
Kategorijos 115—123, 149, 226,
233
apibrėžimas 131, 151
dinaminės 120
matematinės 120
lentelė 117
patyrimo galimybės sąlyga 129,
150
taikymai jutimų objektams
143—147
transcendentalinė dedukcija
126—154
(žr. a priori, funkcija, intelek­
tas, sąvoka)
Kiekybė (Quantität) 244
kategorija 122
Kitimas (Veränderung, Wechsel)
188, 192, 193
Kokybė (Qualität) 184, 244
kategorija 117
Konfliktas (Widerstreit) 313, 321,
369 607
skaitiniai.org
keturi transcendentalinių idėjų 225, 267, 276, 349, 498
konfliktai 323—344 grynoji 63, 67, 130
(žr. nesutarimas) kaip apriorinis mokslas 59
Kosmologija 309, 313 sintetinis pobūdis 63, 177
teorinė 576 vertingumas 346
(žr. idėja) (žr. filosofija, metodas, pažini­
Kriterijus mas, sintezė)
tiesos 103, 104, 167 Materialistas 302
loginis 346 Materializmas 49, 304, 305
mąstymo, pažinimo 122, 123 Materija 67, 183, 220, 227, 252,
Kūnas (Körper) 58, 61—62, 74, 298, 308, 316, 330, 500, 501
375, 382—383 sąvoka 245—246, 439
(žr. materija) ir forma 246—247
Mechanika 250
Laikas (Zeit) 80—88, 159, 160, Metafizika 27—28, 36—41, 65—
162, 169, 174, 188, 192, 218, 67, 6 8 , 575, 576, 578, 579, 580
362—365, 381 objektas 573—574
Leibnico sistemoje 246—247, gamtos 573
251 papročių 573
modusai 185, 189 Metodas
Laimė (Glückseligkeit) 548, 552, apibrėžimas 581
557 dogmatinis 496, 510, 582
Laisvė (Freiheit) 47, 59, 276, eksperimentinis 38
334—339, 349, 360, 387, 444, kritinis 582
548, 549, 553 natūralistinis ir mokslinis 581,
minties laisvė 519 582
transcendentalinė 335 sintetinis 42
ir gamta, gamtos mechanizmas, skeptinis 322, 372, 529
gamtinis būtinumas 46, 334— matematikoje 496, 503, 504
339, 402, 519 Modalumas
(žr. valia) kategorijos 213, 227
Logika 35—36, 98—101, 115, 134, pagrindiniai teiginiai 213, 222,
155, 427, 546 225
bendroji 99—100, 105, 157, 493 sprendinių 111, 113—115
grynoji ir taikomoji 99—100 Mokslas (Wissenschatt) 35—38,
praktinė 492 41, 46, 51, 290, 523, 569
transcendentalinė 9 8 —490, Monada 246, 251, 256
101—102, 115; apibrėžimas 102; Monadistai 330, 331, 332
skirtingumas nuo bendrosios lo­ Monadologija 251, 332
gikos 115, 155, 157, 168 Monoteizmas 422
ribos 36 Moralė 46, 348, 559, 580
apibrėžimas 569
Maksima 347, 469, 472, 513, 556 grynoji 101
apibrėžimas 468 ir religija 347, 348
Mąstymas (Denken) 73, 126, 237, ir filosofija 572, 573
245, 246, 259, 296, 299, 479 (žr. dėsnis, dorovė, pasaulis)
apibrėžimas 110, 235 Moralumas 558, 573
empirinis, jo postulatai 1 0 1 , 2 1 2
grynasis 101 Neigimas (Negation) 162
ir pažinimas 45, 46, 141, 152— Nemirtingumas (Unsterblichkeit)
153, 169 47, 59, 290
ir stebėjimas 141 sielos 547
Matema 509 Nesutarimas (Widerstreit) 245,
608 Matematika 37, 158, 175, 176, 250—251
skaitiniai.org
Nomotetika 322
Noogonija 249
Noologistai 581
Noumenas 239—240, 259
neigiama ir teigiama prasme
238, 239
kaip daiktas pats savaime 239,
242
galimas vien tik mąstyti 237,
240
ir fenomenas 230—242
(žr. daiktas pats savaime)
Nuomonė (Meinen) 530, 533, 537,
560—562
apibrėžimas 562
Nuoseklumas (Folge) 163, 185,
188, 193—207
objektyvus 196
subjektyvus 196
Objektas (Gegenstand, Objekt)
94, 95, 146, 148, 194, 238, 254,
259, 296, 297
apibrėžimas 136, 364
jutimų 417
mintimi sukuriamas 407, 531
transcendentalinis 364
Ontologija 235, 576
Ontoteologija 448
Organonas 69, 99, 104, 545
Pagava (Apprehension) 179, 189,
194, 195—197
sintezė "150, 152, 195, 201
Pagrindiniai teiginiai (Grundsätze)
analitinių sprendinių aukščiau­
sias 166—168
apriorinių pagrindinių teiginių
apibrėžimas 165
dinaminiai ir matematiniai
173—174, 467
diskursyvus ir intuityvūs 507
grynojo proto 272, 468
sintetinių sprendinių aukščiau­
sias 168—171
(žr. intelektas, principas)
Pakankamo pagrindo principas
(dėsnis) (Prinzip, Satz des zurei­
chenden Grundes) 201, 538
Paprasta; tai, kas paprasta (das
Einfache) 251, 256, 303, 316,
319, 328—334, 360, 539
Paralogizmas 300
grynojo proto, arba transcen­
dentalinis 292—307, 539
loginis 292
psichologinis 307
Pasaulis (Welt) 319
visų reiškinių visuma 288, 370
galimas vien tik mąstyti, inte­
lektu mąstomas 240, 310, 555
jutimais suvokiamas 405, 407,
475, 476, 477, 553
moralinis 553—554
priežastis 360
riba 319, 323— 328
ir daiktas pats savaime 370
ir gamta 319
(žr. begalybė, Dievas)
Pastovumas (Beharrlichkeit) 162,
185, 192— 193, 218, 220, 233
pagrindinis teiginys 528
substancija 188— 193
(žr. siela)
Patyrimas (Erfahrung) 41, 45, 47,
53, 55, 59, 142, 152, 170, 189,
223, 350, 380, 526—527
analogijos 184
forma 125, 170, 235
galimybė 170, 171, 184, 235—
236, 472
galimybės aprioriniai principai
229, 230, 231
kriterijus 2 2 0
objektas 129, 130
tikrumas 58
Patologiškai 388, 549
Pažinimas (Erkenntnis) 45, 136,
155, 546
apriorinis 36, 40, 133, 154
diskursyvus 109
empirinis 55
filosofinis 496, 502
grynasis 55
intuityvus 109
iš principų 267
matematinis 496— 498
praktinis 36, 448
protu pagrįstas 36, 571
teorinis 36, 448, 449
trys elementai 490
(žr. mąstymas, žinojimas, ži­
nios)
Pirmavaizdis (Urbild) 414—415
Platono respublika 277
Pneumatizmas 312
Pojūtis (Empfindung) 73, 98, 162,
177— 184, 215, 225 609
skaitiniai.org
apibrėžimas 73, 279
kokybė 183
Postulatas
daiktų galimybės 213
empirinio mąstymo 173, 212—
217
loginis 366
grynojo intelekto 224, 225
matematikos 224, 225
praktinio proto 449
Praktiška; tai, kas praktiška 548,
549
Predikabilis 118
Predikamentas 118—119
Prieštaravimas (Widerspruch)
214, 250, 424—426
dėsnis 63, 167
ir laikas 82
Priežastingumas (Kausalität) 193—
207, 316, 387
aukščiausias 418
empirinis 394
galimas vien tik mąstyti 390
laisvas 334—339, 387
pagal gamtos dėsnius 334—339,
360
dinaminiai dėsniai 222, 223
schema 163
subjektas 203
(žr. dėsnis)
Priežastis (Ursache) 121, 126, 501
apibrėžimas 127
galima vien tik mąstyti 364,
394, 402
kategorija 309, 310
Principas 267
sintezės 71
pažinimas iš principų 267, 268
vienumas 271
(žr. protas)
Privalėjimas (Sollen) 396
Propedeutika 69
Protas (Vernunit) 69, 399, 458
apibrėžimas 69, 267, 570
įprastinis, sveikas 89, 430
grynasis taikymas 270—273
grynojo proto: eutanazija 312;
epigenezė 153; galutinis tikslas
345; idealas 436; pagrindiniai
teiginiai 272; sąvokos 273—
274, 281, 283; sistema 69, 510
bendrasis uždavinys 66—69
konstitutyvusis principas 373,
610 440
loginis taikymas 284
reguliatyvusis principas 372,
373, 400, 404, 440
(žr. kanonas)
Proto cenzūra (Zen ur der Ver­
nunft) 524
Proto kritika (Kritik der Ver­
nunit) 50, 54, 6 8 , 69, 71, 522,
525, 582
Proto kultūra (Kultur der Ver­
nunit) 47, 559, 579
ir disciplina 494
Psichologija
vidinio jutimo fiziologija 296
dialektinė 312
empirinė 293, 577—578
teorinė 288, 293, 299, 304—
305, 309, 577
transcendentinė 308
Racionalistas 302
Realumas; realybė; tai, kas realu
(Realität, das Reale) 162, 181—
182
apibrėžimas 162
aukščiausias 416
objektyvus 169, 170, 212, 215,
226
subjektyvus 199
empirinis erdvės 79
empirinis laiko 84
reiškinyje 179, 183, 188
Refleksija
apibrėžimas 242
loginė 244, 254
transcendentalinė 243, 244
Refleksinių sąvokų amfibolija
242—260
Regimybė (Schein) 94, 437
empirinė, arba juslinė 264, 532
loginė 265
transcendentalinė, arba dialek­
tinė 106, 263, 264, 265, 266
Reiškinys (Erscheinung) 94, 174,
176, 230—242, 388
apibrėžimas 73
kaip agregatas 175
kaip empirinis objektas 232
kaip jutimais suvokiamas ob­
jektas 236
absoliutus realumas 389
dinaminė ir matematinė reiški­
nių sintezė 365—366
skaitiniai.org
forma 74, 187 Sensualistai 580
(žr. daiktas pats savaime, eilė, Siela (Seele, Gemüt) 75, 112,
realumas) 292—294, 478, 479, 531, 533
Religija 47, 515, 559, 580 substancija 294
ir metafizika 578 nematerialumas 294
paprasta prigimtis 46
Sąmonė, savimonė, įsisąmonini­ pastovumo įrodymo paneigimas
mas (Bewußtsein, Selbstbewu­ 300—305
ßtsein) 177, 178, 183—185, (žr. nemirtingumas)
301 Sintezė
empirinė 133 apibrėžimas 115, 132
intelektinė 52 agregacijos ir koalicijos 174
objektyvus vienumas 137 apercepcijos 134, 150
pradinis vienumas 137 empirinė 152, 208
subjektyvus vienumas 137 figūrinė 144
transcendentalinis vienumas grynoji 115, 116
133 intelektinė 152
tapatybė 134 kuriančiosios vaizduotės 180
Samprotavimas (Schluß) 269, 271, matematikoje 502
273, 287, 311 pagavos 149, 152, 208
apibrėžimas 267 progresyvioji 314
hipotetinis 270, 311 regresyvioji 314, 359
kategoriškasis 270, 311 stebimų 280, 499, 451
skirstytinis 270, 311 transcendentalinė 163, 499
Sankaupa (Aggregation) 107, 180, vaizdinių 134
183, 316, 331, 373, 415, 469 Sistema 568—579
ir eilė 315 apibrėžimas 568
ir sistema 458 metafizikos 576
ir vienumas 319, 568 Volfo 570
Santykis (Verhältnis, Relation) Skepticizmas 49, 322, 524, 525,
mąstymo sprendiniuose 112 — 528, 529
113 Sofizmas, sofistika 291, 483
sprendinivf skirstymas pagal Spekuliacija 60, 67, 69, 346, 422,
santykį 111 547
trys dinaminiai 2 1 0 abstrakti 322
Sąvoka (Begriff) 41, 129, 214 spekuliatyvusis grynojo proto
apibrėžimas 279 taikymas 510
diskursyvi 76 Spiritualizmas 587
empirinė 98, 213, 279, 408 Spontaniškumas, savaveiksmišku-
euristinė 471 mas 94, 98, 131—132, 133, 338
grynoji 98, 279 mąstymo 109, 115
intelektinė 108, 122, 141—143, pažinimo 98
279, 313, 408 Sprendimo galia (Urteilskraft) 29,
kosmologinė 312 155, 235, 524
parodomoji 471 apibrėžimas 156
transcendentalinė, arba gryno­ transcendentalinė doktrina
jo proto 273, 283, 313 158—262
analitika 108 Sprendinys, teiginys (Urteil, Satz)
formalus ir loginis ryšio būti­ apibrėžimas 109
numas 22 1 analitiniai ir sintetiniai 61—63
galimybė 234 apodiktiniai 114
schema, schemiškumas 158— aprioriniai sintetiniai gamtos
165 moksle 65; metafizikoje 65—
taikymas 235 66; 611
skaitiniai.org
matematikoje 63—65 ' Suvokimas (Wahrnehmung) 141,
asertoriniai 114 173, 181, 184, 186, 193, 194,
dinaminiai 2 2 2 195—196, 217
hipotetiniai 113, 114 apibrėžimas 177
patyrimo 61 sintezė 163
probleminiai 113—114
skirstytiniai 113 Tapatybė (Identität, Eineileiheit)
intelektinė forma 110 61, 169, 244
kiekybė 111 to, kas neatskiriama 245
lentelė 111 sprendinio 421
loginė forma 138—139 ir analitiniai sprendiniai 61
modalumas 113—115 ir skirtingumas 244—245
(žr. sprendimo galia) Teisė (Recht) 89
Stebėjimas, stebinys (Anschau­ Teistas 447, 448
ung) 99, 141 Teleologija 485, 572
apibrėžimas 73, 81, 89, 93, 133 Teologija
apriorinis (grynasis) 74, 76, 89, objektas 288, 445, 447
91, 98, 499 fizioteologija 448, 484, 558
empirinis 73, 89, 90, 91, 92, 93, grynoji 514
98, 141—144 kosmoteologija 448
intelektinis 52 moralinė 448, 557, 560
išorinis 83, 92 ontoteologija 448
juslinis 44, 81, 139, 141—144, prigimtinė 95, 448
152 spekuliatyvioji, jos kritika
vidinis 83 447—454
būdas 94, 95, 96 transcendentalinė 447, 448, 453,
forma 92, 93, 94 454, 486, 558
forma ir materija 501 Teorema 510
objektas 95 Tetika 320
reguliatyvusis principas 467 Tiesa (Wahrheit) 102, 166, 167,
vienumas 139 201, 230, 263
(žr. aksiomos, mąstymas, sin­ apibrėžimas 103, 195
tezė) transcendentalinė 164
Subjektas 146, 309, 391, 392 kriterijus 103, 104, 167, 346
mąstantis (mąstantis Aš) 146, ir tikimybė 263
288, 299, 303, 305—306, 333 Tikėjimas (Glaube) 47, 350, 442,
tapatybė 298, 303 515, 563, 565
transcendentalinė sąvoka 291 atsitiktinis 563
ir predikatas 424—425 doktrininis 565, 584—585
(žr. Aš) moralinis 585
Substancija 121, 163, 164, 228, negatyvus 567
229, 331, 332 pragmatinis 563
apibrėžimas 188 Tikimybė (Wahrscheinlichkeit)
mąstanti 538 263
paprasta 297, 298, 328—334, Tikrumas (Gewißheit, Wirklich­
531 keit) 31, 225
sudėtinė 328—334 apibrėžimas 2 1 2
pastovumas 188—193 apodiktinis 166, 443
sąveika 207—210 intuityvus ir diskursyvus 173
schema 162—163 loginis 114
ir akcidencija 329 moralinis 566
ir veikimas 203—205 schema 163
(žr. kitimas, pasaulis, siela) ir galimybė 225
612 Suklydimas (Irrtum) 263, 264 pažinimas 216
skaitiniai.org
Tikslas (Zweck) 307, 345, 563, Vienalaikiškumas, vienalaikis eg­
564 zistavimas (Zugleichsein) 93,
gamtoje 464 163, 185, 188, 207—210
grynojo proto galutinis 546— Vienumas (Einheit)
560, 572 absoliutus (besąlygiškas) 109,
Tikslingumas (Zweckmäßigkeit) 312, 485
gamtos, pasaulio 307, 441—442, apercepcijos 135, 138, 144, 185
489, 532, 547 architektoninis 568—569
Tolydumas (Kontinuität) 180— erdvės ir laiko 149—150, 185
181, 184, 222 intelektu pasiekiamas 2 2 2 , 271,
Topika 283
loginė 247—248 įvairovės 116, 132, 184
transcendentalinė 247—248 kolektyvus 417
Totalumas 120, 123, 280, 316, mąstančio subjekto 288
318 objektų 288
apibrėžimas 120 patyrimo 171, 2 2 2
absoliutus (besąlygiškas) 289, protu pasiekiamas 271, 273,
312, 313, 315, 317, 355—357, 283
480, 532 reiškinių 185, 198, 222
sąlygų 314 sąlygų 288, 292
sintezės 314 sąmonės 134, 296, 299
(žr. eilė) savimonės 133
Transcendentalinis sisteminis 474
apibrėžimas 69 skirstomasis 417
skirtumas nuo transcendentinio stebėjimo 139
264—265 vaizdinių 287
(žr. estetika, dedukcija, dialek­ Visybė, visuma, visetas (das Gan­
tika, filosofija, idealizmas, idė­ ze, Inbegriff) 51, 53, 325
ja, logika, pažinimas, sprendi­ absoliuti 357
mo galia, teologija) dinaminė 319
Transcendentinis matematinė 319
apibrėžimas 264, 265 Visuotinumas (Allgemeinheit) 57,
skirtumas nuo transcendentali­ 63, 91, 280
nio 265 t
Žinios (Erkenntnise) 135—136,
Vaizdinys (Vorstellung) 198, 199 141, 568
apibrėžimas ir rūšys 74, 279 apriorinės 40, 55—60, 71, 82
asociacija 137 empirinės 56, 101
Vaizduotė (Einbildungskraft) 116, protu pagrįstos 102
152, 194, 216, 219, 232 sintetinės 8 6 , 91
apibrėžimas 144 (žr. pažinimas)
atkuriančioji 138, 145 Žinojimas (Wissen) 116, 178, 350,
grynoji apriorinė 161 568, 569
imituojanti 528 apriorinis 178
išorinė 219 istorinis 570
kuriančioji 145, 161, 176, 180 racionalus 570
sintezė 144, 160, 161, 163, 175, transcendentalinis 102
180, 193 ir tikėjimas 47
Valia (Wille) 397, 444, 560
laisvė 48, 101, 336, 352, 547
skaitiniai.org
skaitiniai.org
TURINYS

R. Plečkaitis. Imanuelio Kanto opus magnum ...................... 5

G R Y N O J O PROT O KR I T I KA

Pirmojo leidimo pratarmė ................................................. 27

Antrojo leidimo pratarmė ................................................. 35
ĮVADAS ................................................................... 55
I. Apie skirtumą tarp grynojo ir empirinio pažinimo ....... 55
II. Mes turime tam tikrų apriorinių žinių, ir netgi įprastinis
intelektas niekada be jų neapsieina ............................ 56
III. Filosofijai reikalingas mokslas, kuris apibrėžtų visų apriori­
nių žinių galinfybę, principus ir apimtį ...................... 58
IV. Apie analitinių ir sintetinių sprendinių skirtingumą .... 61
V. Visuose protu pagrįstuose teoriniuose moksluose kaip prin­
cipai glūdi aprioriniai sintetiniai sprendiniai ................ 63
VI. Bendrasis grynojo proto uždavinys ............................ 66
VII. Specialaus mokslo, vadinamo grynojo proto kritika, idėja
ir skirstymas .......................................................... 69
I. TRANSCENDENTALINE PRADŲ TEORIJA
Transcendentalinės pradų teorijos pirma dalis. TRANSCEN­
DENTALINE ESTETIKA .............................................. 73
§ 1 73
Transcendentalinės estetikos pirmas skirsnis. Apie erdvę
§ 2. Metafizinė šios sąvokos aptartis ......................... 75
§ 3. Transcendentalinė erdvės sąvokos aptartis ............. 7 7
Išvados iš minėtųjų sąvokų ........................................ 78
Transcendentalinės estetikos antras skirsnis. Apie laiką
§ 4. Metafizinė laiko sąvokos aptartis ......................... 80 615
skaitiniai.org
§ 5. Transcendentalinė laiko sąvokos aptartis ............. 82
§ 6 . Išvados iš šių sąvokų ..................................... 82
§ 7. Paaiškinimas ................................................. 85
§ 8 . Bendrosios pastabos dėl transcendentalinės estetikos 88
Transcendentalinės estetikos baigiamoji išvada ............. 96
Transcendentalinės pradų teorijos antra dalis. TRANSCEN­
DENTALINĖ LOGIKA ................................................. 98
Įvadas. Transcendentalinės logikos idėja ...................... 98
I. Apie logiką apskritai ......................................... 98
II. Apie transcendentalinę logiką ............................... 101
III. Apie bendrosios logikos skirstymą į analitiką ir dia­
lektiką ............................................................. 102
IV. Apie transcendentalinės logikos skirstymą į transcen­
dentalinę analitiką ir dialektiką ......................... 105
Transcendentalinės logikos pirma dalis. TRANSCENDEN­
TALINE ANALITIKA ................... 107
Transcendentalinės analitikos pirma knyga. SĄVOKŲ
ANALITIKA ....................................................... 108
Sąvokų analitikos pirmas skyrius. Apie visų grynųjų
intelektinių sąvokų atradimo būdą ...................... 108
Transcendentalinio visų grynųjų intelektinių sąvokų
atradimo būdo pirmas skirsnis. Apie loginį intelekto
taikymą apskritai ........................................... 109
Visų grynųjų intelektinių sąvokų atradimo būdo ant­
ras skirsnis .................................................... 110
§ 9. Apie intelekto loginę funkciją sprendiniuose .. 110
Visų grynųjų intelektinių sąvokų atradimo būdo
trečias skirsnis .................................. . ............. 115
§ 1 0 . Apie grynąsias intelektines sąvokas, arba ka­
tegorijas .............................................. 115
§ 11 119
§ 12 ............................................................. 122
Sąvokų analitikos antras skyrius. Apie grynųjų intelek­
tinių sąvokų dedukciją ................... 124
Pirmas skirsni; ................................................. 124
§ 13. Apie transcendentalinės dedukcijos apskritai
principus .............................................. 124
§ 14. Perėjimas prie transcendentalinės kategorijų
dedukcijos ........................................... 128
Grynųjų intelektinių sąvokų dedukcijos antrai skirs­
nis. Grynųjų intelektinių sąvokų transcendentalinė
dedukcija 131
§ 15. Apie ryšio apskritai galimybę ................... 131
§ 16. Apie pradinį sintetinį apercepcijos vienumą .. 133
616 § 17. Apercepcijos sintetinio vienumo pagrindinis
skaitiniai.org
teiginys yra aukščiausias intelekto bet kokio
taikymo principas .................................. 135
§ 18. Kas yra objektyvus savimonės vienumas --- 137
§ 19. Visų sprendinių loginę formą sudaro juose
esančių sąvokų apercepcijos objektyvus vienu­
mas .................................................... 138
§ 20. Visi jusliniai stebimai subordinuoti kategori­
joms kaip sąlygoms, vien tik kuriomis jų įvai­
rovė gali jungtis vienoje sąmonėje ............. 139
§ 21. Pastaba ................................................. 139
§ 22. Pažįstant daiktus, kategorijai nebūdingas joks
kitas taikymas, išskyrus taikymą patyrimo ob­
jektams ................................................... 141
§ 23 ............................................................. 142
§ 24. Apie kategorijų taikymą jutimų objektams ap­
skritai ................................................. 143
§ 25 ............................................................. 147
§ 26. Grynųjų intelektinių sąvokų bendrojo galimo
taikymo patyrime transcendentalinė dedukcija 149
§ 27. Šios intelektinių sąvokų dedukcijos rezultatas 152
Glausta šios dedukcijos santrauka ...................... 154
Transcendentalinė>analitikos antra knyga. PAGRINDINIŲ
TEIGINIŲ ANALITIKA ........................................... 155
Įvadas. Apie transcendentalinę sprendimo galią apskritai 156
Sprendimo galios transcendentalinės doktrinos (arba pa­
grindinių teiginių analitikos) pirmai skyrius. Apie gry­
nųjų intelektinių sąvokų schemiškumą ..................... 158
Sprendimo galios transcendentalinės doktrinos (arba pa­
grindinių teiginių analitikos) antras skyrius. Visų gry­
nojo intelekto pagrindinių teiginių sistema ............... 165
Grynojo intelekto pagrindinių teiginių sistemos pir­
mas skirsnis. Apie visų analitinių sprendinių aukš­
čiausią pagrindinį teiginį .................................... 166
Grynojo intelekto pagrindinių teiginių sistemos ant­
ras skirsnis. Apie visų sintetinių sprendinių aukš­
čiausią pagrindinį teiginį .................................... 168
Grynojo intelekto pagrindinių teiginių sistemos tre­
čias skirsnis. Visų grynojo intelekto sintetinių pagrin­
dinių teiginių sisteminis išdėstymas ..................... 171
1. Stebėjimo aksiomos.......................................... 174
2. Suvokimo anticipacijos .................................... 177
3. Patyrimo analogijos ....................................... 184
A. Pirmoji analogija. Substancijos pastovumo pa­
grindinis teiginys ....................................... 188
B. Antroji analogija. Nuoseklumo laike pagal prie­
žastingumo dėsnį pagrindinis teiginys ............ 193 6 /7
skaitiniai.org
C. Trečioji analogija. Vienalaikio egzistavimo pa­
gal sąveikos, arba bendravimo, dėsnį pagrindi­
nis teiginys .......................................................... 207
4. Empirinio mąstymo apskritai postulatai............... 212
Paaiškinimas .............................................................. 213
Idealizmo paneigimas ................................................... 217
Bendroji pastaba dėl pagrindinių teiginių sistemos 226
Sprendimo galios transcendentalinės doktrinos (pagrin­
dinių teiginių analitikos) trečias skyrius. Apie visų ob­
jektų skirstymo į fenomenus ir noumenus pagrindą .. 230
Priedas. Apie refleksinių sąvokų amfiboliją, atsirandan­
čią dėl intelekto empirinio ir transcendentalinio taiky­
mo supainiojimo ................................................. 242
Pastaba dėl refleksinių sąvokų amfibolijos ........ 247
Transcendentalinės logikos antra dalis. TRANSCENDENTA­
LINĖ DIALEKTIKA .................................................... 263
Įvadas ................................................................ 263
I. Apie transcendentalinę regimybę ......................... 263
II. Apie grynąjį protą kaip transcendentalinės regimy­
bės buveinę ....................................................... 266
A. Apie protą apskritai ..................................... 266
B. Apie loginį proto taikymą ............................... 269
C. Apie grynąjį proto taikymą ............................ 270
Transcendentalinės dialektikos pirma knyga. APIE GRY­
NOJO PROTO SĄVOKAS ..................................... 273
Transcendentalinės dialektikos pirmos knygos pirmas
skirsnis. Apie idėjas apskritai ............................ 274
Transcendentalinės dialektikos pirmos knygos antras
skirsnis. Apie transcendentalines idėjas . , ............. 280
Transcendentalinės dialektikos pirmos knygos trečias
skirsnis. Transcendentalinių idėjų sistema .......... 287
Transcendentalinės dialektikos antra knyga. APIE GRY­
NOJO PROTO DIALEKTINES IŠVADAS ................ 290
Transcendentalinės dialektikos antros knygos pirmas
skyrius. Apie grynojo proto paralogizmus ............. 292
Mendelsoniškojo sielos pastovumo įrodymo paneigi­
mas ............................................................. 300
Psichologinio paralogizmo išsprendimo užbaigimas 307
Bendroji pastaba dėl perėjimo nuo teorinės psicholo­
gijos prie kosmologijos ..................................... 309
Transcendentalinės dialektikos antros knygos antras
skyrius. Grynojo proto antinomija ......................... 311
Grynojo proto antinomijos pirmas skirsnis. Kosmolo­
618 ginių idėjų sistema ....................................................... 313
skaitiniai.org
Grynojo proto antinomijos antras skirsnis. Grynojo
proto antitetika ................................................. 320
Grynojo proto antinomijos pirmasis transcendenta­
linių idėjų konfliktas ..................................... 323
Grynojo proto antinomijos antrasis transcendenta­
linių idėjų konfliktas ..................................... 328
Grynojo proto antinomijos trečiasis transcendenta­
linių idėjų konfliktas .................................. 334
Grynojo proto antinomijos ketvirtasis transcenden­
talinių idėjų konfliktas .................................. 339
Grynojo proto antinomijos trečias skirsnis. Apie proto
interesą šiame jo konflikte ............................... 345
Grynojo proto antinomijos ketvirtas skirsnis. Apie
grynojo proto transcendentalines problemas, kiek jas
besąlygiškai turi būti galima išspręsti ................ 353
Grynojo proto antinomijos penktas skirsnis. Kosmolo­
ginių klausimų skeptinis išdėstymas visomis ketu­
riomis transcendentalinėmis idėjomis ................... 358
Grynojo proto antinomijos šeštas skirsnis. Transcen­
dentalinis idealizmas kaip raktas išspręsti kosmolo­
ginei dialektikai................................................. 362
Grynojo proto antinomijos septintas skirsnis. Proto
kosmologinio ginčo su pačiu savimi kritinis išspren­
dimas .......................................................... 366
Grynojo proto antinomijos aštuntas skirsnis. Grynojo
proto reguliatyvusis principas kosmologinių idėjų
atžvilgiu ....................................................... 372
Grynojo proto antinomijos devintas skirsnis. Apie
proto reguliatyviojo principo empirinį taikymą vi­
soms kosmologinėms idėjoms ............................ 377
I. Visatos reiškinių sudėties totalumo kosmologinės
idėjos išsprendimas ..................................... 378
II. Stebėjimu duotos visumos dalijimo totalumo kos­
mologinės idėjos išsprendimas ...................... 381
III. Pasaulio įvykių išvedimo iš jų priežasčių totalu­
mo kosmologinės idėjos išsprendimas ............. 387
IV. Reiškinių priklausomybės totalumo jų egzistavi­
mo apskritai atžvilgiu kosmologinės idėjos iš­
sprendimas .............................................. 403
Baigiamoji pastaba dėl visos grynojo proto antinomi­
jos ................................................................ 407
Transcendentalinės dialektikos antros knygos trečias
skyrius. Grynojo proto idealas ...................... 408 619
skaitiniai.org
Pirmas skirsnis. Apie idealą apskritai...................... 408
Trečio skyriaus antras skirsnis. Apie transcendentali­
nį idealą .......................................................... 411
Trečio skyriaus trečias skirsnis. Apie spekuliatyviojo
proto argumentus įrodyti aukščiausiosios esybės eg­
zistavimui ....................................................... 418
Trečio skyriaus ketvirtas skirsnis. Apie negalimybę
ontologiškai įrodyti Dievo buvimą ...................... 423
Trečio skyriaus penktas skirsnis. Apie negalimybę
kosmologiškai įrodyti Dievo buvimą ...................... 430
Trečio skyriaus šeštas skirsnis. Apie fizioteologinio
įrodymo negalimybę.............................................. 440
Trečio skyriaus septintas skirsnis. Bet kurios speku­
liatyviaisiais proto principais grindžiamos teologijos
kritika ............................................................. 447
Tr anscendent al i nės di al ekt i kos prie­
das ................................................................... 454
Apie grynojo proto idėjų reguliatyvųj į taikymą --- 454
Apie natūralios žmogaus proto dialektikos galutinį
tikslą ............................................................. 470

II. TRANSCENDENTALINĖ METODO TEORIJA

Transcendentalinės metodo teorijos pirmas skyrius. Gry­
nojo proto disciplina ........................................... 493
Pirmo skyriaus pirmas skirsnis. Dogmatiškai taikomo
grynojo proto disciplina .................................. 495
Pirmo skyriaus antras skirsnis. Grynojo proto discip­
lina jo poleminio taikymo atžvilgiu .................... 511
Apie vidujai suskaidyto grynojo proto skeptinio
pasitenkinimo negalimybę ............................... 523
Pirmo skyriaus trečias skirsnis. Grynojo proto discip­
lina hipotezių atžvilgiu ..................................... 530
Pirmo skyriaus ketvirtas skirsnis. Grynojo proto dis­
ciplina jo įrodymų atžvilgiu ............................... 537
Transcendentalinės metodo teorijos antras skyrius. Gry­
nojo proto kanonas .............................................. 545
Grynojo proto kanono pirmas skirsnis. Apie mūsų
proto grynojo taikymo galutinį tikslą ................ 546
Grynojo proto kanono antras skirsnis. Apie aukščiau­
siojo gėrio idealą kaip pagrindą apibrėžti grynojo
proto galutiniam tikslui .................................. 551
Grynojo proto kanono trečias skirsnis. Apie nuomonę,
620 žinojimą ir tikėjimą........................................... 560
skaitiniai.org
Transcendentalinės metodo teorijos trečias skyrius. Gry­
nojo proto architektonika ..................................... 568
Transcendentalinės metodo teorijos ketvirtas skyrius.
Grynojo proto istorija ........................................ 579
Paai ški ni mai ....................................................... 583
Lotyniški ir senosios grai kų kalbos žodžiai
bei posakiai .......................................................... 596
Pavardži ų rodykl ė .............................................. 602
Dalykinė rodykl ė ................................................. 603
skaitiniai.org

Serija ,,Iš filosofijos palikimo“

Immanuel K A N T
GRYNOJO PROTO KRITIKA
Meninis redaktorius Romas Dubonis
Techninė redaktorė Danutė Navickienė
Korektorės: Marijona Rėzienė, Aleksandra Gobienė

*,'
SL 255. 1996 11 11. 35,15 apsk. 1. Tiražas 2600 egz. Užsakymas 619. „Minties*
leidykla, Z. Sierakausko 15, 2600 Vilnius
Spaudė Poligrafinių paslaugų įmonė, A. Strazdelio 1, 2600 Vilnius
Kaina sutartinė A , s\ m-t
1
skaitiniai.org
Kant, Immanuel
Ka334 Grynojo proto kritika.— 2-asis leid.—Vil­
nius : Mintis, 1996.— 621 p., potr. lap.: faks.—
(Iš filosofijos palikimo)
Kn. taip pat: Imanuelio Kanto opus magnum
/ Romanas Plečkaitis, p. 5—21.—Bibl. įv. str.
išnašose ir paaišk.—Pavardžių ir dalyk, r-klės:
p. 602—613.
ISBN 5-417-00736-6
I. Kanto (1724—1804) veikale dėstoma filosofinė teorija, turė­
jusi didelę reikšmę visos filosofijos raidai. Tiriamos pažinimo prob­
lemos, formuluojamas transcendentalinis metodas, intelekto ir pro­
to, patyrimo ir kitos koncepcijos, atskleidžiamas prieštaringas žmo­
giškojo pažinimo pobūdis. Skiriama mokslo darbuotojams, tiriantiems
filosofijos istoriją, pažinimo problemas, taip pat studentams ir vi­
siems, besidomintiems filosofija.
UDK 101.9Kantas
Ka334
skaitiniai.org
iS FILOSOFIJOS PALIKIMO
skaitiniai.org

Šioje SERIJOJE IŠLEISTA:

1. Dekartas R. Rinktiniai raštai, 1978

2. Ruso 2. 2. Rinktiniai raštai, 1979
3. Platonas. Valstybė, 1981
4. Kantas L Grynojo proto kritika, 1982
5. Fojerbachas L. Krikščionybės esmė, 1985
6. Marksas K. Ankstyvieji filosofijos raštai, 1986
7. Seneka L. Laiškai Lucilijui, 1986
8. Kantas I. Praktinio proto kritika, 1987
9. Aristotelis. Rinktiniai raštai, 1990
10. Hėgelis G. Filosofijos istorija, 1990
11. Kantas I. Sprendimo galios kritika, 1991
12. Nyčė F. Rinktiniai raštai, 1991
13. Heidegeris M. Rinktiniai raštai, 1992
14. Makiavelis N. Rinktiniai raštai, 1992
15. Vitgenšteinas L. Rinktiniai raštai, 1995