1. K.DONELAITIS.

ŠVIEČIAMASIS AMŽIUS (Švietimo amžius, racionalizmas ir sentimentalizmas) – literatūros ir

meno srovė, susiformavusi XVIII a. Prancūzijoje. Tai kova prieš feodalinę santvarką, prieš viduramžių pasaulėžiūrą.
Formavosi kapitalizmas, buvo kovojama prieš feodalizmą (1789 m. Prancūzijoje įvyksta buržuazinė revoliucija).
BRUOŽAI:
1. Kritikuojama baudžiavinė sistema, viduramžiais viešpatavusios pažiūros,
ginami visų feodalizmo prispaustų visuomenės sluoksnių interesai, visų žmonių
laisvės ir lygybės idėja.
2. Iš prigimties visi žmonės lygūs, ir kiekvienam žmogui turi būti suteiktos
galimybės išsikovoti vietą visuomenėje.
3. Buvo manoma, kad, panaikinus feodalinius įstatymus ir privilegijas, ims
viešpatauti tikra visuomeninė gerovė.
4. Kritikuojama bažnyčia ir religija už tai, kad mulkino liaudį, paneigiamas
bažnyčios mokymas apie dievą, nemirtingą sielą, pomirtinį gyvenimą. Religija
yra tamsumo padarinys ir ji išnyks, žmonėms apsišvietus ir išsimokslinus.
5. Švietėjai rėmėsi ne tik protu, bet ir žmogaus prigimtimi. Jie teigė, kad iš
prigimties visi žmonės lygūs, o feodalinės privilegijos ir luominė nelygybė
atima iš žmogaus pačios gamtos jam suteiktas teises.
6. Dievinama gamta: manyta, jog natūrali gamta gimdo natūralų žmogų (Ž.Ž.
Ruso šūkis „Atgal į gamtą!“).
Švietimo epochoje dar buvo „Audros ir veržimosi“ judėjimas ir sentimentalizmas (lot. sentiment – jausmas), kurie
išaukštino jausmą, paprastumą, kvietė grįžti „į gamtą“. Sentimentalizmas pirmumą teikė ne protui, o jausmams,
aukštino melancholišką (= liūdną) nuotaiką. Daug kalbėjo apie laisvę, bet, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo.
Maištaudavo, bet dažniausiai atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove.
Sentimentalizmo ir „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio bruožai:
1. Nerimstantis, maištingas žmogus („genijus“), išsiskiriantis iš aplinkos.
2. Literatūros herojus – veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies
atitrūkusi asmenybė.
3. Kaip ir švietėjai, taip ir audrininkai tokio herojaus ieškojo antikoje (Prometėjas),
viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje
(Šilerio Karlas Moras, Getės Verteris ir kt.).
4. Pripažino rašytojo kūrybinę laisvę, jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba –
plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes.
5. Domėjosi liaudies kūryba (tautosaka), sėmėsi iš jos nemaža motyvų bei siužetų,
panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.

Žymiausi kūrėjai – Johanas Volfgangas Getė (1749-1832); jo draminis kūrinys „Faustas“(I dalis), K. Donelaitis
(1714-1780) ir poema „Metai“.
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo
įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės
literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuviai 18 a. Mažojoje Lietuvoje. 18 a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių
apgyvendinta teritorija priklausė Prūsijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva, o Didžioji
Lietuva įėjo į Lenkijos-Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma
Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai. Taigi istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių
raštijos tradicijas – protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo 16 a. vystėsi paraleliai. Lietuvių skaičių labai sumažino
1709-1710 m. maras. Ištuštėjusiose sodybose karalius apgyvendino kolonistus, atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos,
Prancūzijos. Tarp senųjų krašto gyventojų ir naujai atvykusių brendo nesantaika. Pastarieji tapdavo daugiausia laisvais
ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai – baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą daug kalbama ir
kūrinyje.
K. Donelaičio biografija. Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas.
Kristijonas liko našlaičiu turėdamas 7 metus. Motina visgi sugebėjo išleisti į mokslus vaikus: sūnus Pričkus tapo
žinomu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos, fizikos instrumentų bei laikrodžių dirbėju. Kiti broliai taip pat pasižymėjo
nagingumu. Kristijonas irgi buvo gabus mechanikas, mėgo dirbti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, bet pasirinko
kunigo kelią – studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Ten jis papildomai mokėsi klasikinių kalbų, poetikos
meno, lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis,
mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra.

1
1740 m. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių
choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias
galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams ( pasakėčių pradžia- antika, Ezopas).
1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis
pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namus. Pastoriaus pareigos padėjo jam gerai pažinti valstiečių buitį,
apskritai kaimo padėtį. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį gyventojų. Maišantis
tautybėms, nyko senieji papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos.
Kūryba. 1. Tolminkiemyje Donelaitis atsidėjo ir literatūriniam darbui: vertė į lietuvių kalbą religines giesmes, rašė
pasakėčias ( išliko 6), apie 1765-1775 m. sukūrė epinę poemą “Metai” (2968 eilutės). Išliko keli vokiečių kalba rašyti
eilėraščiai. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių- ratelis,
šeimininkas skaitydavo poeziją, skambindavo savo darbo fortepijonu.
2.Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai
būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar
linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos
sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius
naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.
Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia
žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų,
spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai
galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui
kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos vaizdų, kurie
gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes ( alegorija- perkeltinė reikšmė. Jomis konkrečiu
vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz., apie tuščiažodžiavimą pasakoma- “žodžiais kailinių nepasiūsi”.
Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti). Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi
pamokantis apibendrinimas- moralas.
3. Būrų ir ponų santykiai. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir
nepriteklių grėsmę, Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką
vokiečių ponų ir vachmistrų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai yra peikiami už tinginystę, girtavimą,
nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, bet apie jų ydas kalbama gana atlaidžiai. Tuo tarpu ponai smerkiami kur kas
kategoriškiau, jiems neatleidžiama jų neteisybė, savivalė. Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir
bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad jie laikomi doresni už ponus, vien dėl savo gyvenimo verti ne paniekos, o pagarbos. Kai
kada būrai guodžiami ne visai įprastu būdu: įrodinėjama, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus –
daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturį ir poniškų ligų kentėti.
Pasakojimo būdas. Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui.
Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. ( Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia
savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai
pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą
žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas
perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu.
Veikėjai. Kaip minėta, “Metų” veikėjai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Visi jie lietuviai kaimiečiai, kitų tautybių būrai ( jų
tuomet Donelaičio Tolminkiemyje gyveno apie 50 proc., nes per marą mirė apie 40 proc. gyventojų)- vokiečiai,
prancūzai, šveicarai, lenkai- tik paminimi. Iš viso poemoje veikia apie 50 veikėjų (34 vyrai,16 moterų) būrų, dar minimi
keli ponai ir jų tarnai, bet jie vardų neturi.
Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal
jų moralę skirstomi į teigiamus (“viežlybuosius”) ir neigiamus (“nenaudėlius”) . Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas,
Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda.
Pričkus. Jis yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo seniūnas.
a) Kol dar nebuvo šaltyšius, nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet taip sumaniai, kad sargai jo niekada
nepagaudavo.
b) Būdamas šaltyšiumi, stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai sekasi, nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir
mušdavo.
c) Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir
sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių.
d) Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį pamatęs turėjo išsivemti.
e) Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į tuos, kurie lietuviškai kalba, Lietuvą garbina.
f) Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia. Tačiau ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai
vykdo ponų nurodymus : skraidydamas su kuinu pats skuba ir kitus skubina. Arba: štai girgžteli durys, jose pasirodo
Pričkus ir liepia ruoštis mėšlavežiui. Skubėjimas, judrumas ypač būdingas scenos pabaigai:

2
... kūliais pro duris iššoko
ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,
skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.
Net ir senas, pražilęs, liguistas būdamas, gavęs įsakymą jis į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,/ Amstroto javelius
iškultus su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai. Pats toks uolus, stropus, Pričkus to paties reikalauja ir iš kitų – juos
nuolat ragina, moko, skubina, o tinginį Slunkių giriasi ne kartą mušęs.
g) įspūdinga tokia jo smalsumo scena: rūpi pamatyti, ką valgo ponai. Įteikęs ponui laišką jis tyčia įlenda į atvirą virtuvę.
Pamatęs kulinarines baisybes ( kaip Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, kaip kitas, su nagais draskydamas ištisą
zuikį,/ Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė, kaip trečias Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų), jis, pro duris
iššovęs, pradeda vemti, bet nepasako, dėl ko jam taip bloga pasidarė, nes bijo, kad iš jo nesijuoktų, nemuštų. Pamatęs,
kad ponai be poterių pradeda valgyti, jis baisiausiai piktinasi, bet tik tyliai. Čia akivaizdžiai prasikiša poetas pastorius.
h) Pričkaus taktika- tylėti, kai tau muša per ausį, laikyti savo snukį, kad kalboj nepariktų, nepūsti prieš vėją, nes būras ir
ponas- tai kaip žvirblis ir erelis, kaip varlė ir liūtas.
i) Pričkus mėgsta daug šnekėti ( apie penktadalį poemos sudaro Pričkaus žodžiai), išvedžioti, politikuoti, patarinėti..
j) Pričkus nesulaukė ramios senatvės. “Žiemos rūpesčiuose” matome jį sugrįžusį iš Karaliaučiaus dūsaujantį, liguistą.
Jau “Rudens gėrybėse” jis skundėsi, kad jo likimas panašus į kuino- abu nuvaryti baudžiavos.ir iš tikro, jis pono taip
sumušamas, kad po 3 dienų miršta.
Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai
paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis
ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu,
darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai
matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas
pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus.
Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas.
Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą:
Mes ( taip pons, kaip būrs), lopšy verkšlendami bėdžiai,
Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.
Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta
pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiau prilygsta žydinčioms ir
krintančioms žolelėms.
Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug
lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui
ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų
dešras ir lašinius, niekina lietuvius.
Selmas yra religingas: namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Labai piktinasi keikūnais, ant kurių liežuvio vis velniai
šokinėja. Selmui apmaudu, kad žmonių netraukia bažnyčia, poteriai, kad jiems visa tai smirdi. Jo lūpose nuolat skamba
žodžiai: bažnyčia, pekla, velnias, Šventas Raštas, ponas Kristus. Vestuvių puotoje jis kalba, kad greit pasaulio pabaiga.
Jam labai nepatinka naujos mados- batai, kurpės, klumpės. Jis labai nusiteikęs prieš kolonistus ir norėtų, kad lietuviai
būtų pranašesni už kitataučius, gėrisi, kai Lietuvą giria, perspėja, kad nereikia persiimti kitataučių papročiais. Jis
piktinasi ir ponais, nes Dievas neleidęs ponams kitų skriausti. Tačiau ponai parsidavė velniui ir nežiūri teisybės, tad
grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties.
Enskys dažnai vadinamas dabita. Štai jis ruošiasi į Krizo dukters vestuves. Savo šimelį lyg žmogų prausia, pabalnoja,
kilpas prisega, išrėdo visą nugarą. Pats užsimauna svodbiškus sopamus ir kulšis nauju diržu surakina. Svečiuose pilnas
iniciatyvos- savo peiliu padalija mėsas. Bet prisirijęs jau nebenumanė mandagiai elgtis: su nagais tvėrė lašinius. Jis
geras organizatorius: mėgsta judrumą, todėl organizuoja šokius. Kai vestuves nekviesti atsibastė Slunkius su Pelėda,
visi apstulbsta: Krizienė gumbu suserga, muzikantai po suolu pasislepia, svotams pypkės iš dantų iškrenta, jaunimas
nustoja šokęs. Visi kaso galvas nežinodami ką daryti, tik vienas Enskys iš papykio beržinį pagriebęs, nenaudėlių šonus
išskalbė ir už plaukų nutvėręs išmetė juos laukan. Taip jis padarė efektą, kaip ir savo peiliu dalydamas mėsas. Tačiau ir
jis ne be nuodėmės: vagia mišką, kad galėtų užmokėti mokesčius.
Slunkius ir Pelėda yra kaimynai, kurie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai, apsileidėliai, nevalos. Kartu jų šonus
skalbia, bet jie vienas kitą užstoja, vienas kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui
sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje- kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi,
apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Be to, jis yra smaguris ir
girtuoklis. Ne dėl kitų priežasčių jis nekviestas ir į vestuves atvyksta, o mugėje pasirodo girtas ir primuša Krizą. Bet
svarbiausias jo bruožas- tingumas. Tai perimta iš tėvų ir senelių ir tą jis moka įrodyti, taigi yra savotiškas filosofas, beje,
kalbantis ne tik savo, bet ir mūsų vardu: Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom. Su tokia filosofija negali susitaikyti
žmona, gal tai pavirsta ir barniais, bet prieš vyrą atvirai stoti ji nedrįsta. Ji, matyt, įsitikinusi, kad vyro nepakeis niekas ir
tyliai kenčia. Slunkius jaučiasi prieš žmoną kaltas, todėl stengiasi ją paveikti švelnumu, pats būdamas įsitikinęs, kad
toks jau moterų būdas: amžinas niurzgėjimas, nepasitenkinimas, joms viskas negerai. Jis vadina ją močiute, ramina

3
laiko gausybe, užtikrindamas, kad viską spės atlikti. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis visiems lietuviams darąs
gėdą. Savo pažiūras jie geriausiai išreiškia epitetais, kuriais į jį kreipiasi ar jį apibūdina: šūdvabali, kiaule, šelmis,
smirdas, valkata, neprieteliau skarots. Už tokį elgesį Pričkus ir vakmistras jį muša, bet kai kada ir Slunkius pakelia
ranką prieš kaimynus.
Plaučiūnas irgi yra vadinamas nenaudėliu. Ypač jis išryškėja per darbymetį – šienapjūtę ir rugiapjūtę. Tas vaizdelis yra
kontrastas gerųjų būrų gyvenimui, darbui ir elgesiui. Pagrindinis bruožas- nerūpestingumas, atsilikimas nuo
bendruomenės. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nepajudintas. Pasirodo, kad ir jo dalgis šukėtas, o kuinas- ne
kuinas, o vienausis kuinpalaikis. Plaučiūnas turėjo naują pūstyklę, bet ją kartu su dalgiu pragaišino pasigėręs. Tik po
metų susizgribo Karaliaučiuje nusipirkti naują, bet žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą ir net arklioką pragėrė, todėl
pievą pjovė su pjautuvu. Ir per rugiapjūtę jis pavėlavo – javai buvo tušti. Viso to priežastis- girtavimas. Girtas jis per
savo vaiko krikštynas primuša pačią su vaikais.
Dočio charakteristika.
Jis pirmąkart pamatomas tokioje buitinėje scenoje:
Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą
Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;
Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį
Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.
Poetas parodo 3 Dočio veiksmus. Kokius? ( snaudžia pas kakalį; zūbus laižo; ėdesio tyko);
Kaip tai charakterizuoja Dočį? ( tingumas, ėdrumas, smaližius);
Taip nusiteikęs ir pats poetas, vadindamas jį nenaudėliu.
Dočys per Krizo dukters vestuves ( Rg, 193-196):
koks bruožas vėl pakartojamas ( ėdrumas);
koks naujas bruožas išryškinamas? ( girtuokliavimas);
prisigėrimą geriau padeda įsivaizduoti prisisiurbti ir palyginimas su paniekinamu lenkišku žaku ( maišu);
labai išraiškingos prisigėrimo pasekmės: nupuolė taip, kad visi išsigando, taigi, nebevaldė savęs, buvo be sąmonės;
kaip jis pajuokiamas? ( sudaroma iškilminga ceremonija su kopėčių atnešimu. Tai prilygsta išmetimui iš vestuvių).
Kūlimo scena (Rg,651-661):
tai groteskinė scena. Skubėjimas iškulti javus paryškinamas netikėtais realybės ir fantastikos sugretinimas;
surandami spalvingi, netikėti veiksmažodžiai: žemė virpėti pagavo, svečiai kūliais išsirito, pelės kribždėti nedrįso;
didžiulė intriga, įtampa kas eilutė auga, nes pasakojama apie vis baisesnius dalykus, kol sužinome, kas visa tai tik
juokas- kuliami žirniai.
Tęsiama scena (Rg,662-680):
vaizdas plėtojamas, pasakojant, kaip Dočys ir anksčiau gąsdinęs svietą. Suraskite vaizdingus veiksmažodžius.
vaizdai čia ištęsti, bet viską atperka gyvumas, vaizdingumas;
pasakojama Lauro ir kitų kaimynų lūpomis;
humoristinę nuotaiką žadina netikėtas veiksmažodžių ( kiek girių ir kalnų parmetė), vaizdingų posakių ( sulaukęs rudenį
riebų), kaimynų apkalbų ( kiek viežlybų kaimynų, butus palikę, rudenį ant laukų šaltų klydėdami slapos).
Dočio skubėjimas kuo greičiau iškulti grūdus pasidaro pajuokos, visokių istorijų šaltinis. Kodėl taip yra? (Rg,681-690):
pirmiausia skuba pragerti. Taip atsiskleidžia visas šių hiperbolizuojamų veikėjo poelgių beprasmiškumas;
pasikeičia vaizdavimas: pereinama nuo fantastikos prie realybės: Dočys taip ištroškęs gerti, kad laižos ir vis į karčemą
žiūri, prisikošt į karčemą bėga.
c) Tą skubėjimą parodo veiksmažodžiai ( prisikošti, gurkšnoti) ir neįprasta prasme pavartoti veiksmažodžiai ( vargina
skūnę, kelias eiles nustekenęs);
Išvada: taip Donelaitis netikėtais realybės ir fantastikos kontrastais, hiperbolizavimu, humoru, veikėjo poelgių analize
parodė, kad Dočys yra girtuoklis. Jam kompaniją palaiko ir žmona (691-694).
Paskui analizuojamas Dočio vidinis pasaulis, vaizduojant susikirtimus su kaimynais ir namiškiais:
koks pasirodo Dočys krikštynose pas Plaučiūną (Rg,739-746)? ( nešvankiai rėkavo, kalbėjo apie bjaurius kiaulstaldžius,
ima nešvankiai koliotis, susimuša);
šioje scenoje daug konfliktų, judesių. Kaimynai priešiški Dočiui, palygina jį su pikčiausiu dvaro tarnu- pilvotu
dumčiumi. Net ir pasakotojas jį vadina nešvankėliu (715), komiškai apibūdina sumušimą ( pagadino), gabenimą į
namus( lovyj vos parnešė gyvą).
Gydymo scena ( Rg,747-773): į moterų meilumą atsako grubumu, įniršiu; poetas jį vadina smirdu.
Varnų šaudymo ir teismo scena (Žr,300-357): kalboje teisme atsispindi būro skurdas, pusbadis gyvenimas. Bet kas dėl
to kaltas? Donelaitis tesime jį vadina žmogumi, nurodo būseną- dūsaujantis;
Dočio kalbėjimo būdas: iš pradžių prašo susimilti, o užbaigia monologą vėl maištingu tonu.
Donelaitis leidžia būrams susimąstyti apie jiems daromas skriaudas. Šaltyšiai pripažįsta, kad dėl to kaltas badas,
vadinasi, pateisina Dočį.

4
Kodėl Dočio charakteris sudėtingas ir prieštaringas? ( Engė sunki baudžiava, bet ne visi buvo tokie apsileidėliai).
Kaip kuriamas charakteris? Dočys vaizduojamas buityje, darbe, pokyliuose, konfliktuose su šeimos nariais, kaimynais,
dvaro žmonėmis; Apie jį sužinome iš pokalbių, kitų veikėjų pasakojimų, monologo, bet daug pasako ir paties poeto
nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, palyginimu, hiperbole, grotesku, satyra, humoru ( pasakotojas vadina
nenaudėliu, neprieteliumi, savavalninku- Pričkus, smirdu - Krizas).
Svarbiausios būrų charakterio savybės (santrauka). Vertinamos šios moralinės savybės:
Pričkaus: darbštumas (V15-45), stropumas (V148), nuolankumas: ponai jį muša, būrai iš jo senatvėje juokiasi (R 485-
513,520; Ž403), panieka ponams (V278), nuoširdumas, paprastumas, pamokymų nešykštėjimas (P628-660),
dorovingumas (P455-467), guvumas, nuotaikingumas, jautrumas, tautiškumas (V5); skelbia būrišką išmintį, brangina
būriškas dorybes, papročius.
Krizas: darbštus, nagingas, sumanus, tinkamai laiko samdinius, bet ir reiklus; vaišingas;
Enskys: nekenčia apsileidimo, nevalyvumo, pajuokia ir smerkia apsileidėlius;
Lauras: filosofas, kuris moko saikingumo, saugo būrų moralę, nekenčia vokiečių kolonizatorių (V68-95);
Selmas: moka skaityti, jo trobelė švari, religingas, pasisako už tautiškumą (R773), piktinasi keikūnais;
Dočys: drąsumas kalbėti ponams ir jais piktintis.
Smerkiamos moralinės savybės:
Dočys: girtuoklis, linkęs vaidytis, peštis;
Plaučiūnas: girtuoklis, apsileidėlis, bastūnas ( V449; R733);
Slunkius: tinginys filosofas (P418-454);
Pelėda: nusigyvenęs nevalyvas būras.
Dvaro žmonės: apie juos kalbama būrų arba pasakotojo lūpomis. Amstrotas labai šykštus, kiti- girtuokliai, veltėdžiai,
rijūnai, labai žiaurūs ( vakmistras, Diksas).
Kokiais būdais kuriamas charakteris: aprašomi poelgiai, sprendžiame iš kitų veikėjų pokalbių, girdime veikėjų
monologus; paties pasakotojo nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, aplyginimu, hiperbole, grotesku, humoru ir
satyra.
Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą): Svarbiausia savybė- darbštumas, nes darbas yra pirmučiausia žmogaus
reikmė, jis daro žmogų fiziškai tvirtą. Reikalaujama taupumo, saikingumo. Tuo pačiu smerkiamas tingumas.
Tautiškumas. Seniau būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis, bet buvo daug geresni lietuviai. Nors nėjo į
mokyklą, bet labiau mylėjo Dievą. Dabar gi, nors kalba lietuviškai, bet elgiasi kaip vokiečiai ( vokiškai dainuoja,
keikiasi, geria, pusnuogiai ant apjuoko rėplinėja suvalgo greit visą zopostą)
Moralumas. Krizui moralu tai, kas seniau buvo lietuviška ir kuklu ( vyžos, margi sijonai, kisielius su pienu, košė su
lašiniais). Todėl jis klausia, ar būtini dabar auliniai batai, suknelės, geras maistas, doleriai.
Labai piktinamasi girtuoklyste, bedievyste.
Ugdomas žmogiškasis orumas. Tai ypač ryšku, kai per vestuves kalba senyvi būrai.
Būrai barami dėl nemandagaus elgesio, bet paskui pasakotojas susimąsto, kad ponai dar nemandagesni ( Pričkus stebi,
ką ir kaip valgo ponai, pasakoja, kad jie net nepersižegnoja).
Keliama visuotinė žmonių lygybė. Sakoma, kad ponai ir būrai gimsta lygūs, nes gimsta nuogi, tik gyvenimas juos
išskiria.
Užtariamas vogimas, nes vagia iš pono miško ir ne sau, bet kad galėtų užmokėti mokesčius. Bet tie būrai, kurie vogs iš
kitų, bus siunčiami šunims šėko pjauti.
Raginama bijoti ir klausyti ponų, nusižeminti jiems.
Būrų gyvenimo vaizdavimas. Būrų gyvenimas nuolat sukasi apie tą patį: darbas, valgis, miegas. Jokių aukštesnių
polėkių, skaidresnių valandėlių, dvasinių interesų- darbas ponui ir sau taip iškankina, kad tesinori tik sočiau pavalgyti ir
pailsėti. Botagas ir alkanas pilvas- būro gyvenimo variklis. Sodybos vaizdo nei iš vidaus, nei iš lauko nėra. Tik Enskys
pasakoja savo įspūdžius apie Pelėdos namus ( R 605-618). Aišku, vaizduojama hiperbolizuotai. Kitokiuose namuose
gyvena Selmas. Jo troba irgi prasta, bet jos vidus ypatingas:
Selmo namus, kad kartais juos lankyt užsigeisi,
Lygiai kaip bažnyčią kokią rasi rėdytus.
Stalas jo nei švents altorius tav pasirodys,
Ant kurio knygelės šventos guli padėtos.
Selmo ir drabužis paprastas- tik pasiūti trinyčiai ( ilgi drobiniai marškiniai).
Apie namų buitį nekalbama. Apie ją galima įsivaizduoti tik iš pavasario vaizdo, kad visi pašaliai kribždėti pagavo
musėmis, vabalais, blusomis, vorais. Šie vabzdžiai priimami natūraliai, netgi džiaugiamasi, kad ir ponus įgels.
Ką valgo ir geria, kaip rengiasi, šoka, groja, dainuoja labiausiai aiškėja iš Krizo dukters vestuvių aprašymo ir Bleberio
tarno kalbos ( R 341-353):
kuo velkasi vestuvėms: Stepas su Martynu nusiperka naujas kurpes, Jonas su Lauru nusipina dailias vyžas. Enskys
užsimauna svotbiškus batus, susijuosia nauju diržu. Moterys irgi lietuviškai apsivelka: ant galvų užsideda kykus
(moterų galvos skara su lankeliu; tokia kepuraitė), apsisiaučia nuometus, skraistes (didelė apsisiaučiama skara), o
merginos užsideda vainikus.

5
Kuo Krizas vaišina: degtine, alumi. Degtinę geria daugiausia vyrai, bet Krizienė merginoms pasiūlė degtinės, dėl ko
moterys labai stebėjosi. Vėliau Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė slapčia gėrė degtinę ir pasigėrė. Valgo svečiai
blynus, kepsnius, jautieną, riebią kiaulieną, žąsieną, plaučius, kepenis, nes vestuvėms buvo papjauta 3 karvės bei avys,
2 jaučiai, be skaičiaus kiaulių, avių, žąsų ir vištų.
Pavalgę ir atsigėrę linksminosi šitaip: “Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė”; Lauras dambrelį (pasagos
pavidalo pučiamasis gnaibomasis muzikos instrumentas) skambino pūsdamas, Jokūbas čirškino smuiką; atsiradus
muzikantams visi vestuvininkai ėmė šokti lietuviškai (“ spardės”).
Būro gyvenimo kelias nuo nerūpestingos vaikystės iki apgailėtinos senatvės. Vaikesčiai savo vasarą švenčia, ant
ūlyčių krūvon susibėgę žaidžia. Taigi vaikystė, kaip visada, nerūpestinga.
Paaugęs vaikas jau piemenauja ir tada:
... kita prova, kad piemenio skrandą
jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji
ar kad dargana su lytum pluk nugarą skalbia.
Kai jau pusbernis ir koktu dūšelei pasidaro:
kad jau akėčias reik sekinėti
Ar kad Margis su laukiu nenori rėplinėti.
( laukas- su balta kakta ar baltu snukiu).
Dar sunkiau, kai sukuriama šeima, kai:
jau gyvos randasi lėlės
ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.
Visas būro gyvenimas prabėga bevargstant, skubinai bedirbant sunkiausius nepabaigiamus darbus. Štai taip
apžvelgiama būro darbų visuma (R 356-361). Ir tuoj pat apibūdinama, kokiomis sąlygomis tie darbai būdavo dirbami (R
362-370). Prošvaistės gyvenime labai retos . Tik Pričkus kai kada pasidžiaugia gerais būrų darbais: sveikindamas su
vasaros pradžia, pagirdamas moteris už gerą darbą žiemą ir kt. Bet pagrindinis malonus dalykas, visa paguoda ir
džiaugsmas- skanus valgis ir gėrimas. Gal todėl jie džiaugiasi vasaros pabaiga, nes tuoj turės iki soties pavalgyti, gal
todėl visi su didžiausiu noru vyksta pas Krizą į vestuves.
Poemos stilius. 18 a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje buvo ginčijamasi, kokia turėtų būti lietuviškų raštų kalba. Vieni
siūlė remtis senąja religinių raštų kalba, kiti- vartoti šnekamąją liaudies kalbą. Buvo siekiama, kad per pamokslus ir
knygas skleidžiamas Dievo žodis būtų suprantamas paprastiems žmonėms. Donelaitis gerai mokėjo kasdieninę lietuvių
kalbą ir šia kalba jis aprašė būrų gyvenimą. Jo kalba labai turtinga, lanksti, bet nenudailinta. Galima sakyti, kad
Donelaitis buvo pirmasis lietuvių rašytojas, taip plačiai pasinaudojęs kasdieninės žmonių kalbos turtais.
Poema turėjo būti suprantama valstiečiui, bet kartu turėjo neprieštarauti ir to meto išsilavinusių žmonių skoniui. Viena
vertus, poetas nevengia vartoti netgi vulgarių žodžių, o bardamasis jis netgi valstietiškai išsiplūsta. Kita vertus, poema
parašyta antikine eilėdara- hegzametru, kuris buvo vartojamas aprašyti herojiškų žygių vaizdams. Be to, hegzametras
reikalauja preciziškai laikytis nustatyto eilutėje skiemenų skaičiaus ir kirčiuotų skiemenų tvarkos. Taigi poemoje
susiduria du dalykai: apie paprastų valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniška jų kalba, bet šiam pasakojimui
pasirenkama iškilminga, epiniams kūriniams būdinga antikinė eiliavimo sistema, kuria parašytos ir Homero poemos.
Tokia eiliavimo forma pakylėja aprašomus būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius. Visa tai sukuria
savitą poemos stilių.
Literatūros epochų atgarsiai poemoje. Donelaičio stiliui įtakos turėjo keletas epochų. Baroko pėdsakų randame
stiliuje, leksikoje (vartojami grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai). Taip pat barokinis yra gyvenimo trumpumo motyvas,
gąsdinantys pragaro, šienaujančios giltinės vaizdai. Su klasicizmu galima sieti: keturių metų laikų formą (kompozicija),
b) hegzametrą, c) veiksmo vietos bei personažų pastovumą d) poemos didaktiškumą- pasakotojo siekimą pamokyti.
Griežti moraliniai vertinimai poemoje perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti gyvenimo reiškinių priežastis,
patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su švietimo idėjomis reikia sieti ir lietuviškumo gynimą.
Kuo “Metai” buvo originalūs? Poetas su didele meile ir pagarba kalbėjo apie valstiečius, patekusius į vokiečių feodalų
jungą.
Vienas pirmųjų Rytų Europoje iškėlė iš Ruso skolintą prigimtinio žmonių lygiateisiškumo idėją, kuri visuotinai
suskambėjo tik Prancūzijos revoliucijos metu (1789-1794). Sodriai realistiškai pavaizdavo savo amžiaus buitį ir
papročius, sukurdamas gyvą 18 a. gyvenimo enciklopediją.
Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė. Didžiulė poemos nacionalinė reikšmė. Pirmiausia- tai pirmasis tokio
dydžio grožinis kūrinys, kuriame su didele užuojauta kalbama apie būrus, meniškai aprašoma gamta ir veikėjai.
Pirmasis poemos leidimas pasirodė tik 1818 m, praėjus 38 m. nuo poeto mirties. Leidimą parengė lietuvių literatas ir
folkloristas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Jis ir sugalvojo poemos dalims pavadinimus.
Lietuvoje poema buvo išleista tik 1914 m. Poema įrašyta į Europos literatūros geriausių kūrinių ( šedevrų) sąrašą, kurį
sudarė 1977 m. tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ( UNESCO).
Poema išversta į beveik 20 užsienio kalbų.
************************************************************************************************
************

6
2. MAIRONIS (1862-1932). ROMANTIZMAS. Atsiradimo veiksniai: atsiranda kaip priešprieša klasicizmui dėl
proto padiktuotų principų: taisyklingumo, aiškumo, simetriškumo, nuosaikumo. Kai 19 a. visoje Europoje pavergtieji
kraštai ėmė priminti pavergėjams apie save, ir Lietuvoje praūžė du sukilimai: 1831 m. ir 1863-1864 m. Problemos:
realaus ir įsivaizduojamo pasaulio priešybė. Romantikai nesitenkina esama tikrove ir bėga į svajonių, idealų pasaulį, nes
tikrovė nehumaniška, priešiška žmogaus prigimčiai, slopinanti jo polėkius. Romantikams svetimas daiktų kultas.
Pasaulyje turi vyrauti ne materialiosios vertybės, o dvasinės. Tad iškeliamas nuoširdumas, tyrumas, meilė. Gyvenimo ir
pasaulio principai ir normos: ypač patraukli pasakos erdvė, nes ji sujungia realųjį pasaulį su fantastiniu. Kūryboje
daug dvasių ir demonų: iš kalnų plyšių išlenda nykštukai ir naminėliai, bangose teškenasi laumės, po žemę slankioja
numirėliai, šiurpus ir baisus velnių ir vaiduoklių pasaulis skverbiasi į gražų gyvenimą. Reikalauja vaizduotės, jausmo,
kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo. Filosofija pabrėžia nebe proto pirmenybę, bet jausmą ir intuiciją.
Literatūroje vertinama tai, kas fantastiška, neįprasta, egzotiška, o ne tai, kas paprasta, kasdieniška. Visuomeninė
situacija: prancūzų revoliucija (1789-1794). Napoleono karai, tautiniai sąjūdžiai. Įsiviešpatauja nebe pono, bet pinigo
valdžia, todėl žlunga viltys, kurias sukėlė kapitalizmas: geriau, teisingiau gyventi. Laikas: romantikus žavi pietų ir rytų
kraštai, utopinės šalys, kur egzistuoja idealizmas. Nuostabūs laikai - viduramžiai, kai valdė Vytautas. Blogi laikai - caro
valdoma Lietuva. Erdvė: nerasdami vietos dabartyje, veikėjai dažnai perkeliami į įsivaizduojamą pasaulį: tolimus
viduramžius, pasakų šalis, ateitį. Nuostabi erdvė - Lietuvos glūdūs miškai. Bloga erdvė - plyni laukai. Veikėjai:
nepatenkinti savo aplinka, todėl dažnai gyvena svajonių pasaulyje. Neeilinis, kartais keistas, kitų nesuprastas žmogus.
Galingos valios, didelių siekių, stiprių aistrų, labai protingas ir fiziškai stiprus. Jausmai ir išgyvenimai taip pat stiprūs.
Dažnai už įstatymo ribų esantis asmuo: plėšikas, valkata, visuomenės laikomas nusikaltėliu, tačiau iš tikrųjų kilnus ir
nesavanaudiškas, linkęs aukotis. Dažnai nusivylęs visu pasauliu, netiki visais žmonėmis, laimės buvimu, todėl nutraukia
ryšius su kitais žmonėmis, užsisklendžia savy, būna be galo vienišas. Jei myli - tai taip stipriai, kad nuo meilės galios
ledynai ištirptų; jei nekenčia - neapykanta tokia stipri, kad gali išeiti iš proto. Išdidumas neleidžia pasiduoti kasdienybei,
bet likimas gramzdina į neviltį ir haliucinacijas. Tiek stiprus, kad gali tvarkyti visatą, ir tiek silpnas, kad nuolatos
kenčia. Veikėjas – tėvynės žmogus. Gamta: gamta turi būti didinga, paslaptinga, lemti veikėjų nuotaikas. Todėl vilioja
šėlstantys vandenynai, snieguotos kalnų viršūnės, gilūs ir niūrūs tarpekliai, tankūs miškai, mėnesienos burtai ir t.t.
Tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinės, neįžengiamos girios - viskas turi būti paslaptinga, gūdu, šiek tiek grėsminga.
Idealas: tai - asmeninė ir politinė laisvė. Iškeliama tautiškumas samprata. Romantikai palaiko po Napoleono
pralaimėjimų pasipylusius tautinius judėjimus: Graikija kovoja prieš Turkijos priespaudą, Lietuva - Rusijos; neramu
Ispanijoje, Austrijoje. Kai kurie romantikai patys dalyvauja šiose kovose: Baironas, Mickevičius, Petefis, Maironis.
Todėl viena dažniausių romantikų temų - laisvė. Svarbiausias idealas - ginti lietuvių kalbą, kelti iš kapo jos istoriją,
žadinti sutryptą savigarbą. Parodyti, kokia galinga praeity, Didžiųjų kunigaikščių laikais, buvo Lietuva ir kas iš jos
beliko dabar, caro laikais. Labai išaukštinama visa, kas lietuviška: kalba, daina, papročiai, kaimas, pakelės Rūpintojėlis.
Sudaromas vaizdas, kad mano tėvynė - mano absoliutas. Būdingi stiliaus (rašymo) bruožai: laisva kompozicija.
Stilius fragmentiškas, emocionalus, pabrėžiamas ekspresyvumas, ironija. Būdingi paslapties, fatališkos meilės, siaubo,
mirties motyvai. Sekama tautosaka. Pasakotojas subjektyvus. Būdingi žanrai: lyrikos: baladė, eilėraštis, daina, lyrinė
draminė poema, eiliuotas romanas. Epo: istorinis ir psichologinis romanas, fantastinė novelė, romanas. Dramos:
romantinė tragedija. Garsiausi lietuvių realistai: S.Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.
Bendras realizmo ir romantizmo bruožas – kova prieš klasicizmą (griežtas meno taisykles, prieš gamtos ir
visuomenės tvarką pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius, prieš tai, kad tik protu viską galima suprasti, kad
logika – neginčijama tiesa). Menas turi kalbėti apie amžininkus ir kelti aktualios dabarties problemas, o ne sekti antika.
Skirtingas realizmo ir romantizmo bruožas: realizmas kritikuoja už per didelį svajingumą, atitrūkimą nuo realybės,
per didelį žmogaus dvasingumą, o romantizmas dievina svajingumą, žmogaus dvasingumą, nepripažįsta realybės.
ROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje
ir XIX a. pirmojojje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos idealams.
BRUOŽAI:
1. Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai,
fantazija.
2. Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
3. Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
4. Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
5. Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos,
sąlygiškų (= neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių
gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas
piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo
tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug
romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama
jausmingai).
6. Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
7. Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.

7
 Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip pat „Krymo sonetai“,
„Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“.
Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių
poetas.
Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų
ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 - 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 - 1888 m.
mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę
akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 - 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos
profesorius, po to iki mirties - Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m. buvo
Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės
teologijos katedrai, 1923 - 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios
titulus.
1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas", 1895 m. išėjo pirmas
eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko
visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui
dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje sukūrė
klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis
dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 - 1930), Vytautas pas
kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas - karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau
gyvenimo saulėlydžio vaisiai.
Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos
darbų.
Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.
Kūryba. Maironis parašė palyginti nedaug eilėraščių. Pirmajame „Pavasario balsų“ leidime (1895 m.) jų buvo 45.
Autoriui gyvam esant, pasirodė šeši „Pavasario balsų“ leidimai. Per tą laiką poetas šį savo eilėraščių rinkinį papildė
trigubai.
Lyrika yra vertingiausia Maironio kūrybos dalis. Joje atsispindėjo liaudies svajonės, lūkesčiai ir viltys. Su
ankstyvąja Maironio lyrika į lietuvių literatūrą atėjo naujas romantiškų užmojų herojaus – karštas nacionalinio
išsivadavimo, patriotinio pakilimo šauklys, laisvės ir šviesos skelbėjas. Tai buvo uždegantys posmai, kuriuos platūs
skaitytojų sluoksniai priėmė kaip savo širdies balsą.
Maironis su didele talento jėga išreiškė bendrą carizmo pavergtų tautų nacionalinio judėjimo patosą, būdingą
ypač XIX a. pabaigos Vidurio Europos bei Balkanų kraštų literatūroms. šis patosas konkretizavusi išorinės praeities
poetizavimui, gimtosios kalbos, liaudies kūrybos kėlimui, visuomeninio kūrybingumo propagavimu. Ankstyvajai
Maironio poezijai būdingas platus, tribūniškas mostas, išreiškiąs nacionalinio pakilimo, šios, anot poeto, „nesulaikomos
upės“ veržlumą, gąsdinusį oficialiosios tvarkos šalininkus:

Nebeužtvenksi upės bėgimo,

Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
„Nebeužtvenksi upės“
Be bendro maištingumo motyvų, ankstyvojoje Maironio poezijoje yra ir konkretesnių, pozityvistinių raginimų
eiti į mases, kelti krašto kultūrą, švietimą. Šiuos programinius laiko šūkius poetas taip pat išreiškė aforistiškai glaustais
ir emocinės įtaigos kupinais posmais:

Į darbą, broliai, vyrs į darbą,

Šarvuoti mokslu atkakliu,
Paimsim arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
„Užtrauksime naują giesmę“
Šitie optimistiški Maironio posmai, alsuojantys A. Mickevičiaus „Odės jaunystei“ dvasia, atitiko tuometinės
lietuvių jaunuomenės veržimąsi į šviesą, kultūrinę pažangą.
Žadindamas tautinę sąmonę, Maironis poetizavo Lietuvos senovę, siekė ją iškelti prieš skurdžią dabartį. Šis
motyvas jau turėjo tvirtas tradicijas lietuvių literatūroje. Pagonybės laikus vaizdingai aprašė S. Daukantas „Būde
senovės lietuvių“: praeities girių ir dabarties „kalnų kelmuotų“ kontrastu grindžiamas A. Baranausko „Anykščių šilelis“.
Žila senovė romantiniais atspalviais dominuoja ir ankstyvojoje Maironio lyrikoje. Vienais atvejais poetas apgailestauja,
kad nebėra legendinių praeities didvyrių („Miškas ūžia“), kitais – poetizuota lietuvių kovas su kryžiuočiais, aukština
herojines praeities tradicijas. Daugelis dainų, folkloro įvaizdžiais bei stilistika pagrįstų šios tematikos eilėraščių („Oi

8
neverk, motušėle“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“) puikiai išreiškė ano meto visuomenės patriotines nuotaikas ir veikiai
virto populiariomis dainomis.
Eilėraščiuose praeities tematika Maironis kūrybiškai pasinaudojo poetine liaudies dainos išraiška. Tačiau kai
kada nevengė ir konkretesnio literatūrinio įvaizdžio, kuriame, kaip lęšyje, susikryžiuoja praeities ir dabarties kontrastai.
Kaip vizija iškyla senoji Lietuvos sostinė Vilnius, dengiamas nakties, t. y. carinės priespaudos, ir liūdintis „amžius
didžius atminęs“ („Vilnius“), stūkso griūvančios Lietuvos pilys, dabar „apleistos ir vienos“, tačiau kadaise mačiusios
„Vytauto didžio galybę“ („Trakų pilis“) ir kt.
Praeities ir dabarties kontrastai sudaro Maironio eilėraščių dramatiškąjį branduolį, artimą jo pamėgtų lenkų
romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, V. Polio kūrybai. Čia nėra pasyviajam romantizmui būdingos rezignacijos.
Poetą, žvelgiantį į herojiškos praeities griuvėsius, nušviestus kraupios mėnesienos, ima slėgti liūdesys, kurį jis tuoj pat
sutramdo: „Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės ašara krinta graudi?“ ir jau su didvyrišku pasiryžimu bei tikėjimu žvelgia į
ateitį:
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka,
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -
Nušvis kiti
Lietuvai , mūsų tėvynei.
„Vilnius“
Kaip visų atbundančių tautų poetų, taip ir Maironio lyrikoje iškyla nacionalinio savitumo ir tautos nemarumo
motyvas. „Garbingos praeities“ turinį sudaro ne tik kovų heroika, bet ir gimtosios kalbos, tautodailės, tautosakos
gyvybingumas. Poetas norėtų „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų
laikų“ („Aš norėčiau prikelti“). Caro priespauda užtrenkė „aukso skrynią tėvynės dainų malonių“ („Tėvynės dainos“),
tačiau tautos etninė-kultūrinė individualybė tveria amžius. Vienas ankstyvosios Maironio poezijos tipažų yra jauna
lietuvaitė, apsirengusi tautiniais rūbais, šukuojanti geltonas kasas ir dainuojanti senas tautines dainas („Kur bėga
Šešupė“). Maironio poezijoje ši romantizuota figūra – tai savotiškas tautos išliekamumo simbolis, praeities tradicijų ir
ateities idealų jungtis.
Maironis sukūrė panoraminį Lietuvos peizažą su charakteringais kraštovaizdžio, gyvenimo būdo, tautos
psichikos bruožais. Jis įvedė į peizažą Nemuną, Nerį, Nevėžį, Baltijos jūrą, piliakalnius, rūtų darželius, pakelių
rūpintojėlius, „brolius artojus“, „geltonplaukes sesutes“. Gimtojo krašto gamtos motyvus poetas jungė su bendrąja savo
lyrikos problematika bei romantinio maištingumo nuotaika. Šiuo atžvilgiu ypač įspūdinga Baltijos jūros stichijos ir
jaunatviškos sielos nerimo paralelė, perteikiama vykusiai parinktu ritmu:
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
„Nuo Birutės kalno“
Tai vienas Maironio poezijos šedevrų. Menine jėga jam nenusileidžia ir trumpas eilėraštis „Užmigo žemė“.
Kai žemė, globiama nakties sutemų, miega, budi žvaigždės. Taip ir poeto „širdies troškimų“ niekas nenustelbs, kaip
„neužmigdys naktis žvaigždės“. Gili poetinė emocija ir klasikinė šio eilėraščio struktūra (trys keturpėdžiai posmai)
sudaro darnią meninę vienovę.
Daugeliu atvejų gamtos vaizdai yra kaip palyginimas sunkiai lietuvių tautos buičiai carizmo priespaudoje
pavaizduoti. Pavyzdžiui, perteikdamas slogią spaudos draudimo meto nuotaiką, poetas lietuvį lygina su nebylia žaliąja
giria: abu jie tyli, ir „tik kad žmonės jų nemato, birt jiems ašaros paprato, lyg kad rasos sidabrinės“ („Lietuvis ir giria“).
Kai kada, priešingai, tapoma šviesi gimtojo krašto gamtos panorama, atspindinti liaudies gyvybingumą ir optimizmą
(„Už Raseinių ant Dubysos“). Apskritai Maironio poezijoje iš vienos kitos labai saikingai panaudotos gamtinės detalės
ryškiai jaučiama gimtojo krašto visuma: Lietuvos miškai, upės, žvaigždėtas nakties dangus, žydinčių darželių
kvepėjimas. Gamtą poetas traktuoja liaudies žmogaus požiūriu. Net piešdamas neįprastą Šveicarijos peizažą, jis
svajonėmis grįžta į gimtojo krašto lygumas, „ten, kur Dubysa mėlyna juosia banguoja plati“. Tokiomis paralelėmis tarp
Alpių ir Lietuvos gamtos yra pagrįsti lyriški Maironio eilėraščiai „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“.
Gamta Maironiui yra ne tik emocinių pajautų, bet ir filosofinių apmąstymų pagrindas. Eilėraštyje „Uosis ir
žmogus“ poetas originaliai plėtoja medžio ir žmogaus gyvenimo paralelę, vesdamas ją per vaikystės, jaunystės ir
senatvės etapus:
Iš kamieno tiesaus
Dročiai karstui išpjaus
Lentų, nes tėvai susenėjo;
O viršūnę tašys:
Vygė bus ir lopšys,
Nes kūdikis klykti pradėjo.

9
 Šiame kūrinyje, menine koncepcija primenančiame F. Šilerio „Dainą apie varpą“, gamtos motyvai ne tik
darniai susipina su žmogaus likimo etapais, bet tiesiog liete liejasi į vientisą poetinį išgyvenimą, aprėpiantį ir gamtą, ir
integralinę jos dalį – žmogų. Šiuo atveju Maironis ne tik pratęsė, bet ir giliai filosofiškai įprasmino liaudies monistinį
pasaulio supratimą bei poetinio paralelizmo tradiciją.
Maironio lyrikoje nuolat juntamas poetas – tribūnas, liaudies dvasinis vadovas. Šitokį visuomeninį kūrėjo
vaidmenį dažnai jis deklaravo ir tiesioginiu būdu. Poetas – tai kovotojas dėl savo tautos teisių. Jo širdis bandys pavilioti
daug žemės „gražių dukterų“, bet vienintelė jo didžioji meilė – tai „numylėta tėvynė“ („Taip niekas tavęs nemylės“).
Poetas „be atilsio nori kariauti“, ir tiktai tada, „kai sušvilpia žaibai“, jis gali „krūtine atsigauti“ („Nenoriu sparnų“).
Skelbdamas veiklumo, aukojimosi visuomenės labui idėjas, Maironis negalėjo nesusidurti su jaunos lietuvių
buržuazijos savanaudiškumu. Tokie reiškiniai kėlė poetui daug vidinių prieštaravimų, įnešė į jo kūrybą tragiškų gaidų.
Dar ankstyvojoje kūryboje pasigirdo, o vėliau ir labiau sustiprėjo abejojimo ir nusiminimo intonacijos. Įtikėjęs
nacionalinės buržuazijos ir plačių tautos masių tapatybe, poetas neretai pasijusdavo svetimas, vienišas, nesuprastas su
savo aukštais idealais buržuazijos aplinkoje („Ko siekiu ir alkstu“). Ši nuotaika prasiveržė vienu tragiškiausių Maironio
eilėraščių „Išnyksiu kaip dūmas“:
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl, kaip mane, ji apgaus!
Maironio poetizuota tautinė vienybė gyvenimo tikrovėje virto partinėmis rietenomis, karjerizmu, prabangos
siekimu. Tatai skatino poetą griebtis satyros. Kandžioje satyroje „Spjauki, drauguži, į viską!“ Maironis nupiešė tipišką
lietuviško buržujaus portretą: „iš grašių sermėgio nutukęs“, jis „vargšo drovėsis namų“, o jaunystės pasiryžimai ir
entuziazmas jam taps jokio vertu „sapnu“. Satyromis poetas skaudžiai plakė buržuazijos sumiesčionėsimą („Vintas“),
abejingumą pažangai ir liaudies kultūrai („Ašaros tarp juokų“). Jose pasigirsta skaudi poeto rezignacija:
Giedojau meilę, jauną viltį,
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai.
„Skausmo balsas“
Visuomenės piktžaizdes Maironis buvo linkęs laikyti atskirų žmonių ydomis. Jis nesiliovė tikėjęs nacionalinio
judėjimo, tautos vienybės idealais, kurie neleido jam įžiūrėti naujųjų visuomenės jėgų. Vėliau, 1905 – 1907 m.
revoliucijos ir po jos sekusios reakcijos laikotarpiu, Maironio izoliacija ir vienišumas didėjo. Gilėjanti visuomenės
diferenciacija galutinai sužlugdė „tautos vienybės“ viltis. Kultūriniame gyvenime pasireiškęs modernizmas buvo dar
vienas susiskaldymo reiškinys, svetimas tautos atbudimo pranašui ir tribūnui.
Maironio porevoliucinio laikotarpio lyrika – jo naujieji eilėraščiai, išspausdinti 1913 m. ir 1920 m. „Pavasario
balsų“ leidimuose – mažiau beturi visuomeninių motyvų. Poetas tik retkarčiais prisimena skaudų visuomeninį patyrimą.
Jis jaučiasi negalįs nemylėti „apleistos tėvynės“, o tuo tarpu tautiečiai – „veikėjai“ jo kilniausius jausmus „paspiria kaip
pinigą seną“ („Taip atsilyginta“). Maironis bando kovoti ir antrame fronte – šmaikščiu satyros botagu nuplaka poetus
dekadentus, tuos „giedančius svirplius“, kurių eilėraščiuose „nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros“, o poezijos – „nė
lašo“ („Mūzos pavojuje“). Užtat šio laikotarpio Maironio lyrikoje pagausėjo eilėraščių individualiais motyvais.
Žymi dalis Maironio lyrinių eilėraščių, reiškiančių asmeninius išgyvenimus, turi didelę meninę vertę. Juose
įspūdingai perteikiami bendražmogiški meilės ir draugystės jausmai, apdainuojamas gamtos grožis. Tokių eilėraščių
posmai liejasi su puškiniška plastika ir muzikalumu:
Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų,
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo ir vargų,
Laivelis supa mus.
„Ant Drūkšės ežero“
Tiesa, eilėraščių meilės temomis „Pavasario balsuose“ nėra daug. Poetas buvo linkęs asmeninių jausmų
atsisakyti visuomeninių idealų vardan. Vėliau, kai prieštaringa gyvenimo tikrovė atšaldė karšto visuomenininko
polėkius, išryškėjo naujas konfliktas: tarp asmeninių prigimties troškimų ir dvasininko padėties. Moteriai, kurios „veido
marmuras išbalęs oi daugel, daugel pasakys“, poetas skausmingai prisipažįsta: „bet skirta eit man, mano miela, kitu
gyvenimo keliu“ („J. St“). Meilės motyvą Maironio lyrikoje lydi liūdesio nuotaika, mintys apie greit bėgantį laiką,
senatvės artėjimą. Gyvenimas poetui atrodo praėjęs nejučia, kaip gęstantys žaibai („Senatvė“). Vietoje pavasario, aušros
motyvų, būdingų ankstyvajai Maironio poezijai, įsivyrauja rudens („Rudens dienos“), vakaro („Saulei leidžiantis“)
motyvai. Ši nuotaika kai kuriuose eilėraščiuose perauga ir į neviltį („Skurdžioj valandoj“). Tačiau ir tragiškiausius
būties motyvus liesdamas, Maironis liko aiškaus, giliaminčio, visuomeniškai įprasminto eilėraščio kūrėjas. Lietuvių
lyrikoje jis pirmasis pavaizdavo nepakartojamai individualią asmenybę, sukūrė sudėtingą jos dvasinės raidos istoriją.

10
 Paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu Maironio lyrikoje vėl pastebimas visuomeninių motyvų stiprėjimas.
Pirmasis pasaulinis karas, pergyventas gimtajame krašte, sukrėtė poetą savo baisumu. Eilėraščiuose „Nevėžis per karą“,
„Lietuva Didžiojo karo metu“ Maironis nupiešė šiurpų kaizerinės okupacijos valdžią: „viešpats Berlyno“, tas
„audražygis baisus“, „ko neišplėšė, tai sunaikino“... šiuose eilėraščiuose vėl atgyja jaunajam Maironiui būdingas
optimizmas, tikėjimas ateitim: „Laikas ir tuosius karo galiūnus, kaip perėjūnus nušluos!“ pranašaudamas germaniškojo
imperializmo galą, poetas kaizerines užmačias siejo su teutonų agresija praeityje.
Buržuazinės Lietuvos valstybės įsikūrimą Maironis pasveikino programiniu eilėraščiu. Tačiau netrukus krašto
gyvenime ėmė kilti į paviršių neigiami reiškiniai: valdančiųjų sluoksnių savanaudiškumas, partinės rietenos; aštrėjo
klasių kova. Gyvenimo tikrovė privertė Maironį dar kartą griebtis satyriko plunksnos. Perfrazuodamas tuometinį
Lietuvos himną, nusivylęs poetas rašė:
Lietuva – didvyrių žemė...
Mūsų giedama seniai,
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.
Maironis matė gilėjančią turtinę nelygybę, valdančiųjų karjerizmą. Į valdžios postus smelkėsi, poeto žodžiais,
„siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja, diplomuotų valizų vežikai“. Kai kurie „tautos vadai“ pasirodė esą į tautos „kūną
nuodais isisiurbus giją“ („Kai kam“). Maironį ypač skaudino tautos vienybės griuvimas „demokratinių“ pokarinės
Lietuvos seimų laikais. Eilėraštyje „Skausmo skundas“, kurį poetas leido paskelbti tik po savo mirties, sako jauciąsis
„be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj“, kur „vien tik partijų partijoms dirva plati“. Kaip ankstesnėmis, taip ir šio
laikotarpio satyromis Maironis tarėsi kovojąs prieš perėjūnus, prisiplakėlius, stiprinąs idėjinius-moralinius valstybės ir
tautos pamatus, tačiau objektyviai šie kūriniai įgijo daug bendresnę prasmę, atliko reikšmingą vaidmenį plačiosios
visuomenės sąmonėjime.
Senstantis Maironis retkarčiais lietė ir bendrąsias būties temas. Kai kurie šios tematikos eilėraščiai giliai
perjausti, rodo neišsekusį poeto talentą. Maironio lyrikoje suskambėjo dainingas, Rytų motyvą primenantis meilės
duetas („Duetas“), šviesių vasaros naktų ilgesio daina („Vasaros naktys“), jautrus atsisveikinimo atodūsis („Sudieu“) ir
kt. Stambesniems eilėraščiams meniškumu nenusileidžia ir kai kurios šio laikotarpio lyrinės miniatiūros („Seniai aš
laukiu“, „Suolelis miške“, „Laiškai“).Filosofiniu susimąstymu ir gyvenimo pereinamumo nuotaika dvelkia vienas
paskutiniųjų poeto eilėraščių „Vakaro mintys“.
Maironis savo lyrikos tematika bei motyvais buvo ir liko artimas romantizmui, tačiau menine išraiška niekur
nenukrypo nuo klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Maironio eilėraščiai visi lengvai suprantami,
dauguma atvejų priartėja prie liaudies dainos poetinio paprastumo ir skaidrumo. Jų tekstais mėgo pasinaudoti
kompozitoriai. Maironis ir pats sąmoningai rėmėsi tautosaka. Kartais jis tik šiek tiek perkuria tautosakinį motyvą; toks
yra, pavyzdžiui, eilėraštis „Tupi šarka“. O kartais savo originalią poetinę mintį išreiškia tautosakiniais įvaizdžiais. Antai
eilėraštyje „Daina“ lyrinio herojaus vienatvės liūdesiui išsakyti vykusiai panaudojamas folklorinis gegutės motyvas;
„Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne! gegutė kūkuoja „ku-kū“ miške“. Dar kitais atvejais kūrinys tampa ištisai liaudiškas
plačia savo esme: tematika ir išraiškos priemonės susilieja į vienovę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Mano gimtinė“
romantiškieji senovės girių, apleistų pilių motyvai nepastebimai susilydo du daininga tautosakine pasikartojančių
stilistinių struktūrų sistema: „Ten močiutė užlingavo raudomis mane“; „Ten užaugau iškentėjau aš kančias visas“. Tokio
pat tipo kūriniai yra „Už Raseinių ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Oi neverk, matušėle“, „Milžinų kapai“. Tai patys
populiariausi Maironio eilėraščiai: jie iki šiol tebėra dainuojami.
Apskritai daugumai Maironio eilėraščių būdinga darni paralelinė struktūra. Labiausiai ji išryškėja siužetinio
lyrinio tipo kūriniuose („Uosis ir žmogus“). Tokiais atvejais abi paralelės šakos – žmogus ir gamta – išplėtojamos
maždaug vienodai; kitais – eilėraštyje vyrauja poeto skelbiamos idėjos bei asmeniniai išgyvenimai, ir gamtinė paralelė
pasireiškia vos vienu kitu palyginimu („Ko siekiu ir alkstu“, „Nebeužtvenksi upės“) arba, priešingai, išplėtojami gamtos
vaizdai, o žmogaus tema išsakoma vienu kitu posmu („Pavasaris“, „Rigi Kulm“).
Maironis nėra subjektyvių emocinių asociacijų, nutylėjimų poetas. Jo eilėraščio išraišką valdo racionalus
pradas, nepakenčiąs nei kompozicinio fragmentiškumo, nei poetinės frazės logiškumo. Maironio eilėraščio struktūra –
darni, nuosekli, išbaigta. Poetas mėgsta vadinamąją žiedinę kompoziciją: analogiškus posmus kūrinio pradžioje ir
pabaigoje, motyvų pasikartojimą. Savo eilėraščius Maironis grindžia aiškiais tezės – antitezės, kontrasto ar paralelės
principais. Jo poetinės emocijos visuomet pajungiamos griežtiems strofikos, ritmo, stiliaus dėsniais.
Maironiui lyrikui būdingas ir asmeninių jausmų bei emocijų išsakymas: „Giedojau meilę, jauną viltį“, „man
buvo liūdna ir sunku keliaut gyvenimo taku“ ir pan. jo eilėraščiuose, ypač visuomenine tematika, vyrauja ne aprašomoji
vaizduojamoji, o retorinė emocinė išraiška. Savo emocijų turinį poetas mėgsta išsakyti tiesiai ir viešai, tarsi minios
akivaizdoje. Tokiais atvejais prabylama su šauklio, tribūno pakilimu: „Kas mums praeitį grąžintų, ir jos garsą, ir jos
galią?“; „Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užsivilko svetimi!“; „inkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Maironio lyrikai
būdingos retorinės figūros: klausimai, atsakymai, kreipiniai, šūksniai.
Maironis – klasikas ir eilėraščio strofos atžvilgiu. Skirtingai nuotaikai bei išgyvenimams reikšti jis dažnai
naudoja vienodą posmų struktūrą. Daugelyje poeto kūrinių vyrauja ketureiliai, kryžmiškai rimuoti posmai, nors yra ir
penkiaeilių, šešiaeilių ar dar sudėtingesnės struktūros posmų („Vilnius“, „Milžinų kapai“).kartais įvedamas priedainis

11
(„Užtrauksime naują giesmę“). Maironis parašė ir vieną kitą sonetą („Praeitis“, „Saulei tekant“). Užtat eilėraščių ritminę
struktūrą poetas puikiai suderina su turiniu bei nuotaika: pavyzdžiui, jaunatvišką kovingumą jis išreiškia keturpėdžių ir
dvipėdžių-tripėdžių šešiaeilių priedainių jambiniu ritmu („Užtrauksime naują giesmę“), banguojančios jūros sukeltą
nuotaiką perteikia monotonišku anapestu („Nuo Birutės kalno“) ir kt. Ritminį Maironio lyrikos įvairumą praplečia ritmo
melodika, susidaranti natūraliai, ne pagal pėdas, kirčiuojant skaitomo eilėraščio žodžius. Tokiais atvejais monotonija,
kuri galėtų atsirasti dėl taisyklingo vienodų pėdų kartojimosi, išnyksta.
Maironis lietuvių poezijoje galutinai įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą. Po silabinės eilėdaros vyravimo tatai
buvo naujas žingsnis. Šiuo atžvilgiu Maironį teigiamai veikė klasikinė A. Puškino, M. Lermontavo poezija, taip pat kai
kurie silabine-tonine eilėdara pagrįsti lenkų poetų kūriniai.
Pradėjęs rašyti tuo metu, kai lietuvių literatūrinė kalba dar tik formavosi, Maironis tapo vienu poetinės lietuvių
kalbos kūrėjų. Jo sukurta poetinė frazeologija taip pat buvo ne mažas lietuvių poezijos laimėjimas. Vykusiai
panaudodamas stilistines-kalbines išraiškos priemones, Maironis pasiekė didelio poetinės frazės tikslumo, aforistinio
taupumo ir kartu paprastumo. Nors ir mėgdamas retorinius periodus, apimančius ištisus eilėraščio posmus, užbaigtą
gramatinę periodo dalį jis dažniausiai sutalpina į vieną eilutę, todėl posmai yra sklandus, lengvai skaitomi ir suvokiami.
Maironis buvo priešingas „poetinei laisvei“ – kalbos morfologijos bei sintaksės normų laužymui ritmo ar rimo
sumetimais.
Maironis buvo jautrus ir reiklus savo kūrinių poetinei išraiškai, kalbos taisyklingumui ir skambumui, žodyno
atrankai. Nors jo žodynui būdingos romantinio simbolinio atspalvio sąvokos (širdis, troškimai, pančiai, viltis, žvaigždė,
žaibai, milžinas, verpetai ir pan.), tačiau poetas atidžiai sekė šnekamosios ir ypač literatūrinės kalbos evoliuciją,
stengėsi neatitrūkti nuo jos pažangos. Per metus Maironis parašydavo nedaug, bet užtat nuolat savo eilėraščius
taisydavo ir gludindavo. Kiekvienas naujas „Pavasario balsų“ leidimas poeto buvo rūpestingai redaguojamas. Maironio
kūrinių autoriniai taisymai atspindi jo gyventojo meto literatūrinės kalbos, stilistinės kultūros raidą.
Nuo pat savo kūrybos pradžios, kartu su lyriniais eilėraščiais, Maironis rašė poemas. Pirmoji išspausdinta
poemas buvo „Tarp skausmų į garbę“ (1895 m.). tai autobiografinio pobūdžio kūrinys. Pagrindinis poemos veikėjas
Juozas Vilaitis atsižada dvarininkaitės meilės, tampa kunigu, įsitraukia į lietuvių nacionalinį judėjimą. Maironis labai
vertino šią savo poemą, skyrė ją besimokančiam jaunimui, tikėdamasis, kad kūrinį pamėgs „ir rūmai, ir pilka sermėga“.
Tačiau šios poeto viltys nepasitvirtino.
Poema „Tarp skausmų į garbę“, prašokusi ano meto lietuvių poezijos lygį eiliavimo lengvumu, lyrinių
digresijų poetiškumu, susilaukė prieštaringų kritikos vertinimų. Dešinioji spauda džiūgavo dėl sau artimų idėjų iškėlimo
poemoje. Pažangieji kritikai (S. Matulaitis ir kt.) griežtai smerkė klerikalines autoriaus tendencijas. Kūrinio idėjinį
vienpusiškumą, personažų neįtikinamumą pripažino net Maironiui idėjiškai artimi rašytojai – Šatrijos Ragana,
Vaižgantas.
Paveiktas kritikos, Maironis ėmėsi taisyti savo kūrinį. Po keliolikos metų parengė gerokai platesnį poemos
variantą, pavadintą „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.). taip gimė stambi, devynių giesmių poema, geriausiais Maironio epinis
kūrinys. „Jaunajai Lietuvai“ pasirodžius, poetas prašė skaitytojus „Tarp skausmų į garbę“ laikyti juodraščiu ir užmiršti.
Naujojoje poemos redakcijoje Maironis pagrindinį veikėją Juozą Rainį padarė pasauliečiu inteligentu, žymiai
praplėtė tematiką, nors kūrinio idėjinė kryptis, apskritai imant, nedaug tepakito. Juozas Rainys, nustelbęs asmeninius
jausmus ir atsisakęs dvarininkaitės Jadvygos Goštautaitės meilės, tampa lietuvių nacionalinio judėjimo veikėju, už
draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą patenka į kalėjimą, suserga džiova ir miršta užsienyje. Rainio pavyzdys
sulenkėjusius dvarininkus Goštautus „atverčia į lietuvybę“: jaunasis Goštautas veda pasiturinčių Rainių dukterį. Taigi
poemoje pabrėžiama tradicinė visų luomų vienybė, kaip nacionalinio atgimimo laidas.
Labiausiai pavykusios yra pirmos penkios „Jaunosios Lietuvos“ giesmės. Čia užsimezga ir plėtojasi aštrus
konfliktas tarp romantiškos Juozo ir Jadvygos meilės ir feodalinio Goštautų užsisklendimo. Kitose keturiose giesmėse
autorius pameta šią pagrindinę siužetinę liniją ir imasi plačiai aprašinėti įvairius ano meto Lietuvos gyvenimo
reiškinius: pirmojo lietuvių laikraščio („Aušros“) steigimą, įvairių kultūrinių draugijų veiklą ir pan. Tik retkarčiais
teužsimenama apie Rainio ištrėmimą, jo gydymąsi bei mirtį Šveicarijoje. Panašiai išblėsta ir Jadvygos paveikslas.
Pradžioje išryškėjusi kaip jautri, mylinti ir tėvo despotizmą kenčianti siela, vėliau ji nebetenka individualių charakterio
bruožų, tampa veikėja kultūrininke apskritai. Įdomiai poemoje pabrėžtas Goštauto sūnaus Motiejaus paveikslas. Tai
liberalių pažiūrų jaunuolis, mėgstąs pašiepti kunigus, luominius savo tėvo prietarus, tačiau tik filosofuojąs ir nieko
konkrečiai neveikiąs. Kiti antraeiliai veikėjai, kaip religinius pamokymus barstąs Jonas Glinskis ar staiga atlietuvėjęs
dvarininkas Goštautas, yra gana schematiški. Beje, kai kuriuos epizodinius poemos veikėjus Maironis pavadino
tikromis žinomų to meto Lietuvos kultūrininkų pavardėmis (poetas Jakštas, inžinierius Tumas ir kt.). Kritikuodamas
iliustratyvias poemos personažų charakteristikas, Vaižgantas rašė, jog tai „tik manekenai idėjoms palaikyti, kaip
telegrafo stulpai vieloms: per juos eina srovė; o ne jie sroves leidžia“.
„Jaunojoje Lietuvoje“ Maironis stiprus pirmiausia kaip lyrikas. Lyrinėmis emocijomis poema alsuote alsuoja,
jos yra atskirų siužetinių epizodų pagrindas. Su romantiniu pakilimu ir patosu čia apdainuojami ir platūs visuomeniniai
to meto Europos reiškiniai. Alegoriniais vaizdais, lozunginiu aforistiniu stiliumi pasižymi poemos veikėjų dainuojama
daina apie carizmo pavergtųjų tautų nacionalinį atgimimą:

12
 Jau slavai sukilo. Nuo Juodmargio krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais...
„Jaunojoje Lietuvoje“ nestinga meilės lyrikos, puikių gamtos vaizdų, sudarančių paralelinį ar kontrastišką foną
veikėjų išgyvenimams. Šio pobūdžio emocijos dažniausiai reiškiamos lyrinėmis digresijomis, kurios virsta beveik
savarankiškais eilėraščiais („Iš aukšto švietė jaunam keleiviui žvaigždė ant dangaus“; „Kame mano brangūs jaunystės
sapnai“).kai kurias poemos giesmes Maironis pradeda ar baigia lyriniais posmais, pagrįstais arba tautosakiniu motyvu
(„Trys sesutės grėbia šieną“), arba stipriai išjaustu gamtos vaizdu („Malonios ir puikios pakalnės Dubysos“; „Ir kas do
naktis, dega žvaigždės aukštai“). Šie lyriniai poemos intarpai meniniu įtaigumu prilygsta geriausiems Maironio
eilėraščiams; dalį jų, kaip savarankiškus kūrinius, autorius įdėjo į „Pavasario balsų“ rinkinį.
Epiniuose „Jaunosios Lietuvos“ epizoduose atsispindėjo daugelis ano meto visuomeninių reiškinių, perėjusių
per autoriaus ideologijos prizmę. Poemoje atskleidžiamas augantis plačiųjų lietuvių visuomenės sluoksnių
nepasitenkinimas carine priespauda („Lietuvoj ne tik žodis ir raštas/- lietuviškas vardas užginta“). Neapykantos
carizmui augimą autorius pastebi ypač rusų – japonų karo metu, kada „nuo Volgos ir Dono / lig Sibiro sniegų ir
Kitajaus geltono, / nuo to karo valstiečiai suvargę žegnojos“. Maironis, nors ir be ironijos, priverstas pripažinti, jog
„socialistais net knibžda takai“. Kai kurios detalės poemoje atskleidžia socialinę nelygybę; antai ir bažnyčioje ponus
prie altoriaus veda „šveicorius..., daužydamas sermėgiams kupras“. Poemoje gana plačiai paliestos buržuazinių veikėjų
rietenos (pvz., „Aušrą“ steigiant), jų visuomeninės veiklos smulkmeniškumas, tuščia pompastika ir kt. pasitaiko
poemoje ir nacionalistinių bei antisocialistinių aliuzijų ar replikų. Apskritai visuomeninis fonas „Jaunojoje Lietuvoje“
turi ne tiek meninę, kiek istorinę pažintinę vertę.
Nepaisant aprašomųjų publicistinių digresijų, Maironio „Jaunoji Lietuva“ – reikšmingas kūrinys žanro raidos
požiūriu. Po ramių, epinių K. Donelaičio „Metų“, po lyrinių gamtos aprašymų A. Baranausko „Anykščių šilelyje“
Maironis pirmasis į poemą įvedė lyrinį-dramatinį pradą, leisdamas jam atlikti svarbų struktūrinį vaidmenį. Taigi
Maironis nemažai praplėtė žanrinės poemos galimybes.
Kartu su „Jaunąja Lietuva“ Maironis sukūrė dar porą mažesnių poemų. Viena jų – „Nuo Birutės kalno“,
parašyta lenkų kalba („Z nad Biruty“, 1904 m.) ir skirta sulenkėjusiems to meto Lietuvos dvarininkų sluoksniams.
Poemoje tam tikru mastu atgyja dvaro buitis (Palangos grafo rūmai, arklių lenktynės, kelionės po Šveicariją ir kt.),
tačiau pagrindinės veikėjos, dvarininkaitės Celinos, pamilusios lietuvį poetą, atsivertimas į lietuvybę ir įsijungimas į
lietuvių nacionalinį judėjimą nėra nei naujas tematiniu, nei pagrįstas psichologiniu atžvilgiu. Kūrinys pasižymi lengvu
eiliavimu ir palyginti sklandžia kalba.
Antroji poema „Raseinių Magdė“ (1909 m.), - satyrinis alegorinis kūrinys, nukreiptas prieš Liublino uniją,
apribojusią feodalinės Lietuvos savarankiškumą. Poemoje pasakojamas padavimas apie raseiniškę bajoraitę Magdę, kuri
vienintelė iš lietuvaičių sutikusi tekėti už lenko Zbignevo ir tuo pagreitinusi Lietuvos-Lenkijos feodalų suartėjimą.
„Lenkomanė“ Magdė šiuo atveju primena A. Sumarokovo, D. Fonvizinio komedijos išjuoktus rusų „prancūzomanus“.
Tačiau įvaizdį „Raseinių Magdė“, lietuvių liaudyje tapusį nacionalinio nepastovumo simboliu, Maironis savo poemoje
taiko pažangaus inteligento Baltraus Bandūros asmeniui. Pastarasis, kaip personažas, poemoje apmetamas ryškiais
bruožais, tačiau gana tendencingai vaizduojamas kaip atitrūkėlis nuo „nacionalinių šaknų“. „Raseinių Magdėje“
prasismelkia nacionalinės Maironio pažiūros.
Paskutinė stambi Maironio poema „Mūsų vargai“ (pradėta 1911 m., baigta 1920 m.) idėjiniu tematiniu turiniu
bei formos ypatybėmis yra tarsi „Jaunosios Lietuvos“ tęsinys, tik mažiau nusisekęs. Poemoje lyg kronikoje aprašomas
lietuvių inteligentijos kelias nuo 1905 – 1907 m. revoliucijos iki buržuazinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Istoriniai
įvykiai traktuojami klerikaliniu požiūriu, nevengiant reikšti priešiškumo socializmo idėjoms. Poema turi ir pažintinę
vertę: atskleidžia buržuazijos bailumą, jos sandėrius su carizmu, vėliau su kaizeriniais okupantais, Vatikano kišimąsi į
politinius įvykius Lietuvoje ir kt. „Mūsų vargams“ Labiau, negu kitoms Maironio poemoms, trūksta siužetinio
nuoseklumo ir aiškumo. Atskiros giesmės neturi glaudesnio kompozicinio ryšio: meninius vaizdus dauguma atvejų
nustelbia sausas, kronikinis įvykių atpasakojimas.
Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos) taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies
dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje" poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant
Maironio pamėgto F.Schillerio sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva tikrovė", o ją
persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika -
besimeldžianti, juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo A.Klemento ir A.Strazdo iki
A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu
moderniosios lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė poezija - dainiška, ne visai
atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją
dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių" vargo žmonėms eiliuotojas.
Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo
žodžiais. Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo", o ypač „Lietuva brangi" posmai su
J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol pagaliau

13
Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip
A.Strazdo ar A.Vienažindžio dainos.
Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali
lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens
vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.
Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros
žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti
socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi
literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa, netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio
kelią - kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius,
vėliau Kunigų seminarijos rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius. Siekia vyskupo
mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad
poetinei kūrybai, istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais,
bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis, tarsi
viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo
gavai"; „Maironis bus giesme garsus"); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo žiedo, jis taria išdidų žodį:
Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..
                                                                        „Taip atsilyginta"
Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<...> mūsų pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės" („Nutrūko -
nesumegsi"). Net pačios mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus").
Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos
įsijungimą į romantizmo tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų. Tai A.Mickevičiaus
Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip pat Konrado Valenrodo, kur dainius - Vaidila yra tautos atminties
saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo dirva.
Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali", išskirtinumas („Poezija"). Tai kilnių džiaugsmų,
paslaptingo, nežemiško grožio, „stebuklingų žodžių" kelias:
Bet kas pažino įkvėpimą,
Jo aukštus, dangiškus jausmus,
Kas gavo brangų atminimą,
Tas čia našlaičiu nebebus.
                                                          „Taip maža paramos"
Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui. Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas
<...> tarp žmonių neras širdies,
Bet nemylėt jų nemokės.
                                                          „Taip maža paramos"
Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <...>.
                                                           „Skurdžioj valandoj"
Kam širdį Aukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.
                                                          „Nenoriu sapnų"
Kūryba - atpirkimo auka:
Patsai ramumo nepažinęs,
Kitiems išganymą nešu.
                                                          „Poeta"
Poetas - kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir
skausmą atperka nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai nutils!" (Jaunoji Lietuva). Kūryba
yra paslaptis, jos kančios slepiamos po kauke:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus <...>.
                                                             „Ar aš kaltas"
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!

14
                                                             „Skurdžioj valandoj"
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai <...>.
                                                           „Pasitikėjimas savimi"
Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir
išskirtas, jis tokiu ir jaučiasi - dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi Aukščiausiojo akivaizdoje,
jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu, šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių
vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja, palaimina tautos būtį, kovas, siekius.
Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra dieviškasis, sakralumo sferai priklauso
pagrindinės jo išpažįstamos vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau juos sudaro ne
religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje nėra daug ir kurie nėra įspūdingi - nebent populiarioji „Marijos
giesmė", kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.
Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir
žmogiškojo likimo Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią nulemia kentėjimo, mirties ir
prisikėlimo paslaptis:
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
                                                             „Jaunoji Lietuva"
Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus
laimėjimus. Jo pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.
Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualios egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta
žmogaus gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir siaura, trapia žemiškąja būtimi
nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos
dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios desperacijos:
Išplėšk man širdį kruvinai,
Kad jos negundintų ta žemė,
Kur vienos kovos, kur sapnai
Galų gale tik kančią lemia.
                                                    „Kam širdį davei?"
ir viltingo pasitikėjimo:
Aukščiausi, davei širdį man begalinę,
Ją vienas suprasti gali;
Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,
Kad kryžkeliais žūna baili.
                                                     „Jei žemė širdį viliojo"
Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji, kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o
yra nugrimzdusios į sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį, kai žmogus įvairiausiose
situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės, praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.
Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių metaforomis. „Užmigo žemė", „Nuo Birutės
kalno", „Vasaros naktys", „Pavasaris" - šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi giliausi ir
intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su didžiausia poetinio žodžio energija.
Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu",
„Išvažiuojant", „Draugo liūdesys"), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero", žavinčiame klasikinės darnos,
taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai - ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname
kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir vaidmenį vyro gyvenime. Moters
idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies dainų
dvasia.
Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironio kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio
poezijoje - pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų istorija. Iš čia kiekvienos
tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas. Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į
kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų
jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui - ne vien sava tauta. Visų tautų
pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią - Amžinosios Teisybės ir Meilės -
sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos,
pakylančios šalys!" (Jaunoji Lietuva).

15
 Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos
džiaugsminga tonacija jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio istorijos pulsas, sutampąs
su savosios tautos istorijos tėkme:
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.
Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš
pasaulio istorijos vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės, apsisprendimo, lygybės principų
visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų likimo
bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai
ypatingą atsakomybę.
Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje
atsiveria trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo", „apmirimo" amžiai ir yra
atgimimo laikas.
Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa
lakonišką ir įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas leido duoti tautai senovės
mitologiją - Gedimino, Kęstučio, Birutės Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus
nuveikęs piktus", kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo", kur „mūsų tėvynė ir buvo, ir bus" („Kur bėga Šešupė"). Tai
Lietuva, plytinti mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų Lietuvos" („Tėvynės dainos"). Šių
vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su gyvenamuoju
metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis:
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš diemantų pina".
                                                    „Oi neverk, matušėle!"
Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir
politiniu būdu. Ji sukūrė valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir totorių. Kultūros
sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe
vadino „poezijos perlu". Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje.
Pragaištingą vaidmenį atliko tai, kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum perblokšta, mirtinai
nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti". Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio
savarankiškumo. Ji tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo.
Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties ir prisikėlimo mitologija - tiek bibline, tiek ir senosios
agrarinės kultūros. Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės, vargai, nes atgimimas,
prisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje
palaidotas grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas, po Gavėnios liūdesio ateina
Velykų džiaugsmas:
Palaimintas laikas, kada vėversys,
Į dangų iškilęs, viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą <...>.
 
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
                                                              „Jaunoji Lietuva"
Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio metaforos.
Idealus pasaulio būvis poetui - laisvų tautų bendrija. Galutinių istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų
pavergimas yra nusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms", ir už jį baudžia pati istorija:
Bet amžių baisi Nemezidė užslinks!
Ji eina kaip Dievo rūstybė.
Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:
Prieš ją krito Romos galybė.
                                  „Tarp skausmų į garbę"
Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinė sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis.
Su juridinės veiklos sritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo paties daktaro disertacija yra
„Paskaitos apie teisingumą ir teisę". Visoms tautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos:
Tauta tai nėra savastis

16
 Karalių! Josios ateitis,
Ir jos valdžia, ir jos likimas
Tur prigulėt nuo jos Žmonių.
Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, tai sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės
neistorinės būties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorija suvokiama kaip nukreipta į ateitį, jis
duoda tautai naujus laiko matmenis ir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku.
Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūros prado silpnas reiškimasis - tokia Maironiui
svarbiausioji Lietuvos istorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros kūrybai - vien tai laiduoja
gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stipri kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina ankstyviausiuose
kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinės istorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos,
A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas didžiausiu atbundančios Lietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo
reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės vertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų", „didvyrių" figūros, dabar
didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, o kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasios
regionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme.
Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas - toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis
akmuo. Aukščiausioji kultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, bet visa kūryba atskleidžia
jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių ir metaforų, tokį žodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo
išsakyti visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių ištarti ir pavadinti niekas iki jo
nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė svarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti kultūros
kalba. Čia jis matė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosios savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m.
rašė būgštaująs, kad jo skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki", ir toliau tęsė:
„Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar
neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies."
Maironio poezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savo kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine
norma.
Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Ja lietuvių šviesuoliai rūpinosi nuo seno, rašydami teologinius,
filologinius tekstus. Maironis rungėsi su kalbine medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos savo „Paskaitas apie teisingumą
ir teisę", stengdamasis turtinti filosofijos ir teisės terminiją. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mokyklose, ir kai tik po
1905 metų tautinės revoliucijos atsirado galimybė įvesti lietuvių kalbą bent kaip atskirą dėstomąjį dalyką, jis dalyvauja
sudarant lietuvių kalbos pirmąją programą. Džiaugdamasis 1920 m. steigiama aukštąja mokykla (būsimuoju
universitetu), jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia bus kuriamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo
platesnės intelektualinės veiklos sritys atsivers lietuvių kalbai, juo ji taps reikalingesnė tautos gyvenime.
Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros tautinis savitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps
ateinančiai menininkų kartai. Jam lietuvių kultūra remiasi neabejotinu etniniu valstietišku pagrindu:
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai.
                                                                               „Jaunoji Lietuva"
Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos - visa tai, pakelta į aukštesnį sąmoningumo lygį, susieta su istorinio
tęstinumo mintimi, su pilietine ir politine savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą, kurią jis reiškia ir aukština
poetinėmis emblemomis. Jo santykio su tautos kultūra poetinė glausta išraiška yra Raseinių Magdės įžangos pirmieji
posmai:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę.
---------------------------------------
Mylėk jos kalbą, senovės būdą.
---------------------------------------
Mylėk prabočių kapus garbingus.
Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas, bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui
uždaroje ir apribotoje erdvėje, o yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau - jos egzistavimo prasmė ir pateisinimas yra
jos įnašas į tą kultūrą, dalyvavimas visuotinės pasaulio tautų kultūros kūrime.
Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su augimo ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra
norėjimas, rūpestis ir pastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią prasmę, taptų žmonijos kultūros dalimi.
Istorijos vyksmas. Tautos gyvenimas istoriniame laike nėra sklandus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be
karionės": jis yra grumtynės tarp istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasis ir drauge augimas,
tobulėjimas yra esminis istorijos slinkties ypatumas. Toks požiūris kyla iš krikščioniškos eschatologijos: pasaulis eina
Dievo Karalystės link, grumdamasis su pagunda ir nuodėme, ir gėrio, teisingumo pergalė šioje grumtyje yra
išpranašauta ir pažadėta („Juk kryžius gyvatą žadėjo"). Kita vertus, tokį pasitikėjimą ateitimi rėmė ir pozityvistinė
progreso idėja, kuria neabejojo besibaigiantis XIX amžius ir kuri tvyrojo visoje ano meto intelektualinio gyvenimo
atmosferoje, Maironiui savoje dar nuo Kauno gimnazijos laikų, o paskui stiprėjo Varpo idėjų veikiama. Tikėjimas, jog
darbas, visuomeninis pasišventimas pagaliau atneš geidžiamų vaisių, buvo visuotinis.

17
 Žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškoma būtybė, užtat Maironio kūryboje, ypač poemose,
svarbi yra tautinio apsisprendimo situacija. Ji susieja individą su pasaulio istorijos eiga, rodo žmogaus priaugimą arba
nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorijos proceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra
vien intelektualinis aktas, jis Maironiui susijęs su etinėmis pareigos ir atsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota
kitokio buvimo, kaip buvimas tautoje. Tradicinėje kultūros fazėje šis būvis natūralus, instinktyvus, nereflektuojamas
(„Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane <...>", „Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas <...>"). Bet vėlyvesnėse
ir dinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampa problematiška, ji reikalauja sąmoningo
identifikavimosi su viena ar kita tauta; reikalauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo; reikalauja neužsisklęsti
bemintėje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiems savanaudiškumo ir servilizmo potraukiams. Žmogus atsistoja prieš
išdavystės arba ištikimybės dilemą. Išsižadėti savo tautos Maironiui - tai išduoti motiną. „Išgamos", „tautos pabėgėliai"
Maironio smerkiami piktose satyrose. Priešingai - žmogaus sutapimas su savąja tauta aukštinamas ir poetizuojamas. Ši
žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypač pabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje būtent Maironį
suvokiame kaip iškiliausią žmogaus ir tautos ryšio reiškėją.
Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo meto istoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogaus
paskirties ir lemties situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kuo nors didesniu ir bendresniu.
Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios būties reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir
įtampos dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir tvirtina viltingas, gyvybingas tautos
jėgas, taip ir žmogaus gyvenime kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją ir kūrybingumą:
Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,
Kad audra paleidžia upes,
Išlauždamas spragą - kastinę akmens,
Krantus, rodos, savo pames.
 
Bet audra prabėgo; nušvito dangus;
Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;
Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,
Ir miltais išeina rugiai.
                                                               „Tarp skausmų į garbę"
Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąs vidinio sielos balso, skatinančio kurti naujas
gyvenimo formas. Esamybė niekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam - Tiesos ir Meilės principai. Gyventi pagal
tiesos reikalavimą - tai visomis savo dvasios pajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame.
Meilė. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti
jėga. Ką žmogus daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:
Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpdys.
                                                              „Užtrauksime naują giesmę"
Meilė - universali jėga, jungianti žmogų ir pasaulį:
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!
                                                               „Pavasaris"
Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausias būties akimirkas:
Man ranką padavei jautriai
Ir jauną širdį atdarei
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis -
Jaučiu ašai už du.
                                                         „Ant Drūkšės ežero"
Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma - tėvynės meilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė
deklaracija, o pavergia ypatingu poetiniu temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiam sielą į
grožio ir gėrio sferas. Maironio talento prigimtis, jausenos pobūdis lėmė tai, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir
mylimoji susilieja viename vaizde, Tėvynė personifikuojama moters idealizuota figūra. Šitaip yra ne tik jo ankstyvojoje
poezijoje, bet ir vėlesnio laikotarpio kūryboje.
Aptardamas Maironio poeziją 1924 m. jam skirtų paskaitų cikle, J.Tumas yra kalbėjęs, retoriškai kreipdamasis į poetą:
„Jaunas būdamas, tu skaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską, gamtą ir žmones. Iš erotizmo gi kilo ir

18
veiksmai, tie pranašavimai, ta ugnis, kuri lyg elektros srovė badė ir žadino kitus į veiksmą." Tai viena tiksliųjų
Vaižganto įžvalgų.
Liaudies ir tautos kultūra. Nuo XIX a. pradžios buvo suvokta, kad liaudies žmogus savo kultūros pagrindu turi kilti į
rašto kultūros aukštį. Tai rodo Vilniaus universiteto studentų būrelio orientacija ir jos poetinė raiška S.Stanevičiaus
„Šlovėje Žemaičių", taip pat A.Tatarės, M.Valančiaus, A.Baranausko atveriamos perspektyvos. Bet Maironis kalba ne
literatūrinės didaktikos forma, o kuria vizionierišką pasaulio vaizdą, figūras ir situacijas, su poetine įtaiga teigiančias ne
švietimo, kultūros poreikį apskritai, o būtent valstietišką lietuvių kultūros pagrindą ir iš jo kylančias modernios,
šiuolaikiškos kultūros sąmonę ir jos formas. Tautinio sąjūdžio iškelta tautos kultūros idėja skleidžiasi poemoje Tarp
skausmų į garbę, punktyriškai nužymėta fabuloje, gyvybę gavusi dėlei kūrinio lyrinės ekspresijos. Šios poetinės idėjos
įkūnytoja yra moters figūra - Vilaičių Anusė. Ji dukart pasirodo poemos vaizduojamame pasaulyje. Pirmąkart poetas ją
įkomponuoja (IV giesmėje) į apibendrintą ir idealizuotą Lietuvos peizažą („Malonios ir puikios pakalnės Dubysos")
kaip liaudies kultūros reprezentante, pirmąją iš dainuojančių mergelių pulko („Tarp jų Vilaitučė pirmobalsį veda, / Ir
skamba nuo giesmių laukai"). Antrąsyk (VIII giesmėje) ji svečiui - tautinio atgimimo veikėjui Vaičiui - gieda giesmę
Vytautui Didžiajam pagerbti („Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, / O balsas skardžiai taip skambėjo"). Jai baigus,
Vaičius „<...> suprato, / Jog Juozo sesuo tai tikra! / Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato! / Ir kaip dar lietuvė
karšta..." Toje pat aplinkoje ji vaizduojama deklamuojanti Donelaitį, tą „tikrą Homerą", skanduojanti jo hegzametrus,
gėrintisi Anykščių šileliu ir jo kalbos grožiu; ji prašo, kad Vaičius papasakotų ką nors apie brolio Juozo mylimą
Schillerį; ji skaito naują poemą apie tautinį atgimimą ir ateities šviesias pranašystes (IX giesmėje). Taip Anusė, šeimos
židinio saugotoja, iškyla ir kaip aukštesnės dvasinės lietuvių kultūros puoselėtoja. Ji atstovauja iš liaudies kilusiai
kultūros pakopai, su kuria Maironis sieja tautos ateitį.
XX a. pradžioje ši liaudies ir tautos kultūros problematika taps viena centrinių kultūrologinėje refleksijoje.
Susiformuos programa kurti ne „skaitymėlius liaudžiai", o tautos literatūrą; poeziją ugdyti iš įsijautimo į liaudies dainos
dvasią; profesinę muziką remti liaudies muzikos intonacijomis. Tai toji pati tautos kultūros koncepcija, kuri, išplėtota ir
suprobleminta, skleisis Pragiedruliuose; vaizduojamųjų menų raidoje ji bus „arsininkų" programos pagrindinė gairė.
Maironis bene pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio vaizdavimo objektu. Menininkai ir mokslininkai yra
jo poemų veikiantieji asmenys (epizodiniai). Pirmoji jo poema aukština talentingą biologą Ažukalnį, kuris „paslaptis
mėgsta gamtos", Klimą, kuris yra „filosofas, draugas tiesos, / Tautų apgynėjas smarkus". Paskutinėje giesmėje iškyla
trokštamos ateities regėjimas, kur lietuviai mokslininkai yra įgiję pasaulinį garsą. Savo muzikinį kompozitorės talentą
Lietuvos atgimimui paskiria Jaunosios Lietuvos svarbiausioji moters figūra Jadvyga Goštautaitė, o Tarp skausmų į
garbę Marinė dar garsėja ir Europoje kaip pianistė. Jaunosios Lietuvos kultūrinė potencija skleidžiasi įvairialyte
kultūrinių draugijų menine veikla („Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, / <...> taip mūsų draugijos / Auga Vilniuje
naujos kas dieną ir žydžia <...>"). Himną Vytauto Didžiojo garbei repetuoja choras, kuriam diriguoja į poemos fiktyvųjį
pasaulį savo tikruoju vardu įėjęs Naujalis. Vytautui Didžiajam lietuvių visuomenė pastato paminklą Pilies kalne, o
Mūsų vargų Danutė pasirodo Daivos vaidmenyje Vydūno misterijoje.
Tačiau pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje daug kartų aukštinama jo garbinga paskirtis, o
poemoje Z nad Biruty (Nuo Birutės kalno) jis yra pagrindinis herojus.
Mokslo vaidmuo. Mokslo, realizuojančio aukštas pažinimo ir tiesos vertybes, vieta Maironio tautos kultūros sistemoje
svarbi, ir mokslo šlovinimo motyvas jam būdingas: jis aptinkamas lyrikoje („Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, / Šarvuoti
mokslu atkakliu"), Jaunojoje Lietuvoje („Daugiau mokslo vyrų!"), Raseinių Magdėje („O, mokslas daug gali: / Jis
vargstančią šalį / Išpančios iš amžių skriaudos"). Jau buvo nurodytas šis motyvas poemoje Tarp skausmų į garbę.
Kadaise A.Baranauskas Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva teigė mokslo teikiamų gėrybių iliuzoriškumą ir skatino
remtis vien tikėjimu, o Maironis į mokslinį pažinimą žvelgia kaip į abejonių nekeliančią vertybę. Toks buvo jau
pozityvizmo įtvirtintas požiūris, kuris Maironiui, šios epochos vaikui, buvo visiškai savas. Panašiai tuo metu mąstė ir
kiti Maironio pasaulėžiūros žmonės (A.Jakštas, J.Tumas). Maironis nemato mokslo ir tikėjimo supriešinimo galimybių
ten, kur jos buvo akivaizdžios A.Baranauskui, nes per jų kūrinius skiriantį laiką - antrąją XIX a. pusę - daug kas
pasikeitė katalikiškos visuomenės mentalitete, pasikeitė ir Bažnyčios pozicija: ji atsivėrė mokslo pažangai, popiežius
atidarė Vatikano archyvus mokslininkams, buvo atgaivintas dar patristikos laikais teigtas požiūris, kad mokslas ir
religija yra viena kitą papildančios žmogaus dvasinės veiklos sritys. Po ketvirčio amžiaus Maironis sveikino Kaune
steigiamus Aukštuosius kursus (nuo 1922 m. universitetas), matydamas čia ir senos vilties išsipildymą, ir naujos ateities
pažadus: „Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasi aukštoji Lietuvos mokykla. Juo aukštesnis mokslas,
juo arčiau einame į tiesą <...>."
Bet Maironis nepasidavė scientizmo iliuzijoms - nuo to jį saugojo bendras pasaulėvaizdis ir jame viešpataujanti
vertybių hierarchija. Jam aišku, kad mokslo vertybių negalima suabsoliutinti, kad žmogaus buvimas kelia problemų,
kurios yra ne mokslinių svarstymų kompetencijoje. Poetinėje dramoje Kame išganymas herojus išsako karčią refleksiją:
O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys:
Jis moka nuodais tik apduot kaip žaltys;
Kas šventa ir aukšta, jis viską naikina;
Kiek protą apšviečia, tiek širdį marina;
Jis moka išjuokti jaunystės sapnus,

19
 O pelno nežino iš to ar bebus;
Jis moka vien griauti, o nieko nestato;
Ką apčiupi rankomis, tą ir temato.
Nesunku čia išgirsti Fausto pirmojo monologo atgarsį. Cituotą tiradą išnašoje palydi toks autoriaus komentaras:
Kai kurie šaunūs kritikai, pasisavinę sau monopolį mokslo apgynėjų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, kad jis
pasirodąs mokslo priešu. Najiviški vyrai! Zonius dar ne pats autorius. Pats Zonius klaidžiodamas ir tikro kelio dar tik
ieškodamas, jei meilę, sociališką klausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūri vienpusiškai, per tas
pasėkmes, kurios su anais dalykais per žmonių atkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta.
Tautos kultūra, jos ugdymas ir perspektyvos yra Maironiui centrinė gyvenimo ir kūrybos problema. Tačiau šios
kultūros jis netraktuoja kaip uždaros, vien į save pačią orientuotos sistemos. Ji suvokiama kaip neatskiriamas pasaulio
kultūros komponentas. Beje, atvirumas pasaulio kultūrai būdingas ne tik Maironio poetinėms vizijoms, bet ir jo
literatūrinei veiklai. Peterburgo dvasinės akademijos studentas, jis kovoja dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime
ir kaip tos teisės realizaciją skaito lietuviškai paskaitą apie Dantę Alighierį. Gyvenimo pabaigoje jis verčia Rigvedos
himnus, rašo visuotinės literatūros istoriją. A.Mickevičiaus, F.Schillerio, J.W.Goethe's poezija įeina į jo kūrybos
pavaizduotąjį pasaulį, drauge su rusų klasikine poezija formuoja jo paties literatūrinę sąmonę. Jį domina Europos
tautinių sąjūdžių kultūrinis aspektas. Naują Lietuvos istorinę egzistenciją, visų pirma kultūrinę, jis sieja su Europos
tautų bendrija.
Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Šiame kontekste Maironis mato ir Lietuvos krikšto problemą. Religiniu
požiūriu jam krikščionybė, savaime aišku, užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė. Bet yra
dar kultūrinis atžvilgis, kurio istorinis procesas pasirodo nevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas yra
būtinas žingsnis, atveriąs galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja, Lietuvai jis vyko
nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlė esminių negatyvių padarinių. Lietuvių tauta, sukūrusi savitą
pagonišką kultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūros progreso, o tai savo ruožtu lėmė tautinės
tapatybės dalinį praradimą:
Lietuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo tikėjimo, jautė kariaują už savo būvį, už tautos
gyvybę, ir jų sąmonėje ilgainiui krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos priešas, o savo,
stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir jos nepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, lenkų atneštas,
galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta savo kovoje pasijuto tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko
pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti.
Tai, kad neįsitvirtino Mindaugo krikštas, sužlugdė prielaidas tautai išlaikyti pilną socialinę struktūrą ir naują
mąstyseną, naujas vertybes ir naujas civilizacijos formas integruoti į tautos paveldėjimą:
Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai
didžių ir Lietuvai naudingų išdavų <...>.
Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiais lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau
prisidėjusi prie kultūringųjų vakarinės Europos valstybių kaip lygiateisė karalija, ir tai be lenkų tarpininkavimo;
pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų krašte ramus kultūros darbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų,
žmonių! Būtų buvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone. Patys prūsai būtų susilaukę nemaža
paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi išlikę nuo pražūties.
Krikšto vertinimas - tai ryšio su Europos kultūra vertinimas ir drauge atsakymas į klausimą, ar lietuvių savitai,
tradicinei kultūrai būtų buvę labiau pageidautina ir prasminga likti atsiribojusiai ir izoliuotai nuo Europos tautų kultūros
proceso, ar savo ateities ir gyvybingumo labui įsijungti į jį.
Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis sieja su tautiniu atgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti
kadaise nutrukusį procesą. Lietuvių kultūra per penketą šimtmečių išliko liaudies, žemdirbių kultūra (tai Maironio
požiūris, su kuriuo šiandien nelinkstama visiškai identifikuotis). Ją turi apvaisinti šiuolaikiškos europinės kultūros
impulsai. Maironis įsijungia į tą kultūrologinės refleksijos kryptį, su kuria siejasi Vydūno, V.Mykolaičio-Putino, bet
ypač S.Šalkauskio vardai. Artimiausias jis pastarojo idėjinėms nuostatoms. Vydūnui visų pirma rūpi individo ir tautos
santykio filosofiniai aspektai, Putinui - meno egzistavimas tautoje ir jo galimybė pakilti iki visuotinių vertybių,
S.Šalkauskio filosofijoje brėžiamas bendriausias tautos ugdymo tikslas: tapti nacija, apibrėžiant pastarąją kaip tautą,
„kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kūryba yra laimėjusi nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje", kuri savo
tautines ir kultūrines galimybes yra išvysčiusi iki aukščiausio laipsnio ir pajėgia aktyviai dalyvauti sprendžiant
universalias kultūros problemas. Šis idėjų ratas yra giminingas Maironio pasaulėvaizdžiui. S.Šalkauskio filosofinių
formuluočių abstraktų bendrumą atitinka ekspresyvūs poetiniai šūkiai, neapsunkinti konkretybe, įtaigūs lyrinio jausmo
energija:
Į eilę stok, sena tauta!
Europai buvus kitada
Prieš turkus siena iš granito!
Iš naujo auki pagarboj,
Kurios nepaprastoj kalboj
Girdėtis atbalsiai sanskrito!

20
 Į eilę stok greta kitų
Europoj valdančių tautų
Ir nešk kultūrai savo dalį!
Tiek vyrų davus praeity
Didvyrių, - amžių paslapty
Parodysi, ką sūnūs gali.
Dar paskutinės paslapties
Nepasakei! Dar kibirkšties
Tos neišskėlei iš krūtinės,
Kuri ne vargo apmaudais -
Švies savo genijų vardais
Ir vyrais valios geležinės!
                                                             „Mūsų vargai"
Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais", yra Maironiui vienintelė pastangų verta istorinė perspektyva.
Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Šiame kontekste labai svarbus yra sulenkėjusios dvarininkijos klausimas. XIX
a. pabaigoje jis rūpėjo visam tautiniam sąjūdžiui, nors ne visi jam teikė vienodą reikšmę. Labiausiai jis rūpėjo
konservatyviajam sparnui. Sąjūdžio iniciatoriai, be abejonės, buvo valstiečių vaikai, pirmoji karta po baudžiavos, ir
žvilgsnis į visuomenę, kultūrą, tautos ateitį ir problemas buvo jų.
Tarsi iš kapo kėlėsi kultūra, kuri buvo laikoma jau palaidota ar bent pasmerkta pasilikti „po šiaudiniu stogu". Ji jautėsi
galinti dalyvauti modernėjančios visuomenės procesuose, suvokė savo istorines teises ir perspektyvas. Bet ji jautė ir
iškylančių uždavinių sunkumą, dairėsi galimų sąjungininkų, ir žvilgsnis krypo į bajoriją, dvarą. Čia tų sąjungininkų ir
radosi - tai bajorijos dalis, daugiausia smulkesniosios, kuri nebuvo praradusi ryšio su lietuvių kalba ir istorine tradicija,
vienas kitas ir iš aukštesniųjų sluoksnių. Radikalesnieji buvo įsitikinę, kad sąjūdžio hegemonai gali būti tik nekilmingoji
inteligentija, o įsijungiantieji besąlygiškai turėtų priimti jos programą, konservatyvesnieji buvo linkę „dvarponiams"
palikti privilegijų, nesiekti radikalesnių pasikeitimų su viena sąlyga: jie turi vartoti lietuvių kalbą, dalyvauti lietuvių
kultūros kūrime, kovoje už šios kultūros teises. Maironis identifikavosi su pastarąja kryptimi.
Atgimimui pritarė kai kas iš jaunosios bajorijos, tos pačios kartos, kaip ir sąjūdžio dalyviai, demokratiškai nusiteikęs
jaunimas. Bet dauguma žiūrėjo priešiškai, o to priešiškumo šaknys buvo dvejopos ar, tiksliau, dvilypės. Pirmiausia tai
priešiškumas dar vakar buvusių baudžiauninkų vaikams, kurie ėjo į viešumą su savais siekimais, su savarankiškomis
kultūrinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Antra, tai iki kaulų smegenų įsismelkusi unijinė ideologija, kuri žiūrėjo į
„separatizmą" kaip į Rusijos intrigą.
Sąjūdžio dalyviai savo ruožtu į juos žvelgė irgi priešiškai, kaip į žmones, tarpstančius Lietuvos žemėje,
užsisklendusius savo kastos interesuose, svetimus jos žmonėms ir jų poreikiams, švaistančius jų tėvų, dar tik vakar
buvusių baudžiauninkų, uždirbtus turtus, socialiniu požiūriu jiems tolimus, priešiškus, svetimus kultūriškai. Suartinanti
grandis buvo klebonija, vienintelė vieta, kur valstiečio sūnus galėjo su ponu jaustis kaip lygus su lygiu. Suprantama,
kad šioje terpėje ir radosi geidimas atlietuvinti dvarininkus, patraukti juos į savo pusę. Tad jauni pasauliečiai
inteligentai - V.Kudirka, P.Višinskis - traukė į lietuvių veikėjų gretas demokratiškai nusiteikusias jaunas dvarininkaites
bajoraites, o jauni kunigai siekė patraukti bajoriją, stambius dvarininkus, nesikėsindami į jų socialines privilegijas,
pripažindami visuomenės hierarchiją.
Maironio poezijoje santykis su visu šiuo problemų kompleksu yra ambivalentiškas: jis gana aiškiai matyti, pasekus
satyros „Tautos pabėgėliams" evoliuciją. Pirmąkart ji paskelbta 1895 m., o galutinį pavidalą įgavusi 1920 m.:
„Oičizna" jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.
 
Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!
 
Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę štai geležinę
Dabar jums metu į akis!
Tai vis posmai iš galutinės redakcijos, kuri skiriasi nuo pirmosios kai kuriais papildymais ir stilistiniu paredagavimu,
taip pat antrašte: pirmoji buvo „Dėl išrinktųjų", kuri, nors ironiška, vis dėlto dar lyg pripažįsta adresato aukštą
visuomeninį statusą; paskutiniajame variante - „Tautos pabėgėliams", konstatuojanti, kad adresatas atsidūręs už tautos
bendruomenės ribų. Tačiau itin pažymėtina 1895 m. varianto pabaiga, kurios vėlesniame tekste nebėra:

21
 Štai užbaigiau raudą, ir skausmas suspaudė
Krūtinę erškėčiais baisiais;
Nes giesmę rūstingą kaimynai išgaudė,
Ir džiaugias iš jos pašaliais.
 
Kam ranką pakėliau ant savo akies?
Aptemusios... bet gi vis savo!
Dėl ko? Ar ant jos neturėjau širdies?
Ar mano ji meilę užgavo?
 
Gailiuos! Tai ligonis! Jam reikia sakytį,
Jog serga... Vienok patyliu!..
Bet žodžiai ištrūko, ir jų sulaikyti
Nenoriu, ar jau negaliu.
Čia dar esama jausmo, kad anoji dvarininkija yra savosios tautos dalis, tik išsigimusi, skaudžiai išduodanti bendrą
tėvynę. Pro skaudžią rūstybę čia dar švysteli lyg ir vilties kibirkštis. Labai būdinga 1895 m. pastaba eilėraščio
pabaigoje:
Sergėk mane, Dieve, kad norėčiau pažeminti ir atstumti diduomenę! Gerai suprantu jos morališką intėkmę ir galę: ne
esmi iš principo jos priešu. Eilės man bėgo pačios, nenoromis.
Vėliau šių išlygų nebelieka. Dvarininkija jau buvo apsisprendusi lenkiškosios tapatybės naudai. Antagonizmas ėmė
įgauti vis aštresnį pobūdį (kovos bažnyčiose, intrigos Vatikane), pagaliau jis perėjo į karinę plotmę kuriantis
nepriklausomai Lietuvos valstybei, prieš kurią dvarininkai pakėlė ranką. Ir tuomet Maironis tarė jau ne satyros, o kovos
šūkio žodį:
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!
                                                 „Želigovskiui Vilnių pagrobus"
Toks buvo istorinio kelio finalas. Bet grįžkime į XIX a. pabaigą, į satyros „Dėl išrinktųjų" parašymo laikus.
Dvarininkijos lenkėjimas ir atsimetimas nuo Lietuvos buvo jau labai toli pažengęs, ir Maironis tai matė. Bet A.Jakštas
dar parengia kreipimąsi į kilmingąją jaunuomenę ir gauna ryžtingą atsakymą „Niekados!" Ir vis dėlto Maironio
poemose šis motyvas vis dar sugrįžta - Jaunojoje Lietuvoje, Z nad Biruty. Šalutinėje siužeto linijoje jis traktuojamas
satyriškai, bet pagrindiniuose poemos veiksmo mazguose iškyla vis tuo pačiu pavidalu, kaip buvo poemoje Tarp
skausmų į garbę: valstiečių kilmės jaunuolis, Atgimimo veikėjas, pamilsta didiko dukterį ir yra jos pamilstamas, bet
juos išskiria luominiai barjerai, paskui - herojaus mirtis. Bet taip laimimas aristokratų giminės ir kilmingosios
mylimosios atlietuvėjimas. Dvasioje glūdėjusi svajonė, turinti pakankamai apčiuopiamą autobiografinį pagrindą
(emocinis ryšys su grafaite Marija Tiškevičiūte), maitina poetinę vaizduotę tuo, kas realybėje išgyventa nepilnai ir
netobulai ir kas mene iškyla labiausiai geidžiamais pavidalais. Kalba kaip kultūrą integruojantis veiksnys poetinėje
vizijoje yra nenuneigiama sąlyga. Lietuviškai kalbantys ponų rūmai įsijungtų į lietuvių kultūros visumą su savo
puošniais pastatais, aristokratiška buitimi ir vakarietiška civilizacija, su turtais ir ryšiais imperijos aukštuomenėje - visa
tai atpirktų istorinę diduomenės praradimo skriaudą ir pastatytų lietuvių tautą viename lygmenyje su kitomis Europos
tautomis. Tokiomis idealinėmis vizijomis baigiasi trys minėtos poemos. Tačiau netrukus vis dėlto atėjo prablaivėjimas.
Dar kartą prie sulenkėjusios bajorijos grįžtama Raseinių Magdėje (1909), bet čia ji traktuojama tik pašaipiai, tik
konstatuojant bajorijos istorinį kelią, vis tolstantį nuo lietuvių tautos atgimimo, savarankiškos, modernios istorinės
būties. Poemos pabaigoje galutinai atsisveikinama su nuklydusia tautos dalimi:
Dabar jų tėvynė -
Ne mūsų tėvynė!
Jų norai - ne mūsų sapnai!
Į valstybingumą jau eina valstietiška tauta, neieškanti sąjungininkų kituose luomuose (Mūsų vargai, 1920). Herojaus
mylimoji Danutė Staigvilaitė, nors ir bajoraitė, neteikia savo kilmei jokios reikšmės ir dalyvauja grynai valstietiškos
tautos programoje.
Maironio meninis pasaulėvaizdis aprėpia svarbias žmogaus ir tautos buvimo sferas. Poetas suvokia jas savame
istoriniame laike, o kartu praskleidžia jų universaliąsias prasmes. Maironio poezija toli prašoka savojo laiko prozos
prasmių lauką, apimdama dramatišką žmogaus dvasios gyvenimo visumą, o jai išsakyti suranda tinkamus literatūrinius
pavidalus, kurie buvo nauji jo kūrybos laiku ir reikšmingi tolimesnei lietuvių literatūros plėtotei.
Lyrikos formos. Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų
repertuaras, kuriuo naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija (K.Nastopka). Jis sukūrė klasikinių sonetų,
gražiausių baladžių, mūsų literatūroje irgi turinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Tą patį galima pasakyti apie satyras -
juvenališką satyros tipą, kur kalbantysis aš sarkastiškai aptaria adresatą - adversarijų. Su Maironiu siejasi galutinis
lietuvių eilėdaroje silabotonikos įsigalėjimas ir ištobulėjimas, metrinių formų įvairovės sukūrimas (J.Girdzijauskas).
A.J.Greimas čia dargi įžvelgia „savotišką kultūrinę revoliuciją, atsiskyrimą nuo lenkų kultūros nebe ideologinėje, o

22
formų pakopoje". Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių, atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir
pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra ryškiausias Maironio stiliaus bruožas,
kurio fone didelio ryškumo įgauna retkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai.
Poemos. Labai ilgam į lietuvių literatūrą įėjo Maironio sukurtas lyrinės poemos modelis, geriausiai realizuotas
Jaunojoje Lietuvoje (1907). Jos pirmasis variantas buvo Tarp skausmų į garbę (1895). Tai romantinė poema, tačiau ne
baironiška, vaizduojanti ne egzotišką ir romantiniu nepaprastumu apgaubtą pasaulį, bet poeto gyvenamąjį metą, jo
žmones, siekius ir problemas. „Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o ne kuriuos dalykus gyvai iš man žinomų
atsitikimų", - rašoma poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje. Poemos parašytos jau visuotinai įsigalėjusio realizmo
epochoje, bet realistinė proza labiausiai domėjosi kritišku požiūriu į savąjį laiką, o Maironį įkvėpė stiprėjančios tautinės
kultūros reiškiniai, tautos atgimimo idealai ir jų realizavimo pastangos. Poemų centrinės figūros - jaunoji inteligentija,
„moksliškai apšviesta jaunuomenė", poemos protagonistas - „tautų pavasario" veikėjas, sąmoningai gyvenantis
dabartyje taip, kad ji subrandintų trokštamą ateities vaisių. Romantinį pobūdį šiai figūrai suteikia heroizavimas, veiklos
ir išgyvenimų nepaprasto intensyvumo, reikšmingumo, sprendimų dorovinės vertės pabrėžimas. Herojus vaizduojamas
tik iškiliausiais gyvenimo momentais, kai atsiskleidžia jo emocijų jėga, valios tvirtybė arba polėkių kilnumas. Tačiau
herojaus veikla ir išgyvenimai dar neišsemia jo charakterio turinio, kurį papildo peizažai, įterptinės giesmės, liepsningi
autorinės kalbos aforizmai. Poemos herojus subjektyviai labai artimas autoriui - negalima išskirti herojaus iš viso
lyrinio poemos srauto, kur jo monologai susipina su paties poeto svarstymais, o gamtos vaizdais pagrįstos metaforos,
charakterizuojančios herojaus būsenas, susilieja su bendru gamtovaizdžių ūpu. Bet ir kiti veikėjai beveik ištirpsta
poemos lyrizme - tematomi jų kontūrai, vienas kitas portreto ar aplinkos bruoželis, vos nužymėta situacija, pasigirsta
retkarčiais tariama replika. Jų vidinė esmė atsiskleidžia tik visos poemos peizažų, himnų, lyrinių refleksijų kontekste.
Poemos kompozicinio vientisumo pagrindas yra bendras visam kūriniui lyrinis impulsas, kuriam pajungti ir veikėjų
išgyvenimai, ir probėgomis nubrėžti fabulos įvykiai, ir gamtos vaizdai. Gyvą emocinę įvairovę jungia viena - mažorinė
- tonacija. Jausmas auga ir skleidžiasi visados ta pačia kryptimi: iš kančios į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, o akcentai
krinta į šviesiuosius vaizdus; emocinis poemos turinys susilieja su jos idėjine prasme, kalbančia apie tautos kelią „per
skausmus į garbę" - taip yra be išlygų pirmojoje Maironio poemoje. Jos romantinį modelį praturtino naujasis variantas -
Jaunoji Lietuva, iškiliausioji Maironio poema. Joje kiek sustiprėjęs epiškumas: meninė erdvė prisipildė detalių,
sustiprėjo fabulos rišlumas, veikėjai tapo reljefiškesni, aiškiau išsiskyrė iš bendrosios lyrizmo tėkmės. Stilius pakito
mimetinio vaizdingumo linkme, prislopo atviras, viską persmelkiantis emocingumas, įvairesnis tapo eiliuotinės kalbos
metrinis piešinys.
Tokia pati žanro charakteristika iš esmės tinka ir kitoms poemoms - Raseinių Magdei, Mūsų vargams, taip pat
lenkiškajai Z nad Biruty.
Dramos (per egzaminą dramų neduos). Tris istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921 - 1930; Vytautas pas
kryžiuočius, 1926; Didysis Vytautas - Karalius, 1930) Maironis sukūrė paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu,
sukaupęs jose žinias ir idėjas, kurios klostėsi nuo pat jaunystės ir kurios jam visados buvo brangios ir reikšmingos.
Dramose yra keli gražūs lyriniai fragmentai, bet šiaip jos po Krėvės istorinių dramų ir B.Sruogos Milžino paunksmėj
lieka lietuvių literatūros periferijoje kaip anachronizmas. Toks pat ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės.
Istorinėmis dramomis Maironis pabaigė, galutinai išsėmė tą kryptį, kurią pradėjo A.Fromas-Gužutis, ištobulino
M.Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje ir kurios tąsa trečiajame dešimtmetyje nebebuvo prasminga.
Kitoks yra Maironio pirmasis draminis kūrinys - Kame išganymas? (1895). Autorius jį pavadino libretu, bet muzikos
jam niekas nesiėmė rašyti, išskyrus kelias A.Kačanausko arijas. Atrodo, kad šis libretas nelabai atitiko žanro kanoną:
per sunkus jo racionalumo ir loginių konstrukcijų svoris. Greičiau kūrinys vadintinas poetine filosofine drama, kuri
problematikos ir prasmės universalumu neturi sau lygių to meto lietuvių literatūroje (žmogaus gyvenimo prasmė, meilės
prigimtis, teisingumas, visuomenės sutvarkymo keliai, mokslinio pažinimo ribos, tikėjimo prasmė ir galia...). Deja,
turiniui nesurasta adekvačios poetinės išraiškos, ir jis didele dalimi liko racionalių išprotavimų lygmenyje.
Poeto lemtis. Maironio realioji biografija tęsėsi ilgiau negu jo literatūrinė epocha, pasibaigusi antrosios
Nepriklausomybės išvakarėse. Teisybė, po to dar parašyti keli iškilūs eilėraščiai („Lietuva brangi", „Draugo liūdesys",
„Vakaro mintys"), talentingai sukurtos satyros. Bet svarbiausi literatūriniai įvykiai, vardai, tekstai jau buvo kiti: atėjo
pomaironinė karta, - taip ją pavadino K.Binkis Vainikuose 1921 m. Atsiribojimą žymėjo neigimo, patyčių, parodijavimo
banga. Tačiau netrukus viskas atsistojo į savo vietą. Maironis jau seniai lietuvių literatūroje suvokiamas kaip klasikinis
poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą, kuriam svetima tai, kas liguista, ekscentriška ir paradoksalu. Jo kūryba
gali būti apibrėžta klasikinio grožio idealu („taurus paprastumas ir kilni ramybė"). Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties
poetiškumo simbolis ir kaip poetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius, kuriais tauta mąsto save.
Tai retas ir aukštas literatūrinis likimas, kurį nulemia talento ir laiko dermė.
MAIRONIO EILĖRAŠČIŲ NAGRINĖJIMO PAVYZDŽIAI: “Trakų pilis”: žanras - eilėraštis. Tai vienas
žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir
naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai
posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc).
Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada. Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė

23
opozocija yra – aukštai, žemai. Laikas teka į dabartį, žemai. Aukštai (praeitis), pilis – garbinga, aukšta, valdovai –
aukštūs, milžinai; žemai (dabartis), pilis – pelėsiai, kerpės nuvirsta žemyn, griūvančios sienos, valdovai – užmigdė
kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratoriškai, iškilmingais žodžiais.
Dabarties ženklas – kapai. Pamažu eilėraštyje ryškėja praeities – dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti.
Išplėtoto audringo ežero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės
(amžiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis “aš” neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje užsiminta, kad
griūvančios sienos “griaudina” jautrią širdį.
Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas – pilis. Adresantas kalba “mes” vardu. Posmą sudaro retoriniai
sušukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo – vien retoriniai sušukimai ir
klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas – “Vytauto didžio” amžius. Epitetai – garsi, brangi pabrėžia praėjusių
laikų didybę, “aukštumą”.
“IŠNYKSIU KAIP DŪMAS”: Eileraštis pasižymi ne jausmo veržlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas
turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia vis naują vaizdą. Be abejo, elėraštis nenuteikia linksmai. Perskaitęs jį
nejučia ir pats pagalvoji, kad kada nors ir pats numirsi, išnyksi… Ir anksčiau ar vėliau būsi visai užmirštas. Iš tiesų -
išnyksi “kaip dūmas”. Eilėraštyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie
ateitį. Nuo eilėraščio pradžios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus,
Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės “Kurims nebužilgo - kapai”. Tada Maironis pradeda rašyti apie ateitį apie kitus
poetus kurie ateis po jo, kad jį užmirš. Kad žmonės kaip “bangos ant marių”- atsiranda, iškyla ir išnyksta. Ir taip be
perstojo, be galo. Eilėraštis kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką. Nevengė
Maironis ir kitų meninių priemonių.
“Seniai aš laukiu išsiilgęs…” Jau eilėraščio pirmoji eilutė sutelkia klausimus - ko? Pagauti bėgantį, nesustabdomą
laiką? Išgyventi pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtį?
Lyrinis subjektas spinduliuoja tauriu liūdesiu: ilgisi prarasto kūrybinio įkvėpimo (“seniai aš laukiu...” , “sugrįžki,
valanda...”). Kūrėjas trokšta tų ypatingų akimirkų, “kai žėrė jaunas įkvėpimas”. Ar pavyks susigrąžinti tą būseną?
Vidinis noras gilus, sudvasintas: “Daţnai meldţiuos karđta malda...” Mintimis lyrinis “aš” grįžta į tas dienas, kuomet
širdies daina liejosi eilėmis. Ta būsena neužmirštama, ją širdy nešiojasi iki šiol: “paliesiu lyrą kaip tada...” Įspūdį itin
sustiprina pavartotas veiksmažodis - “žėrė” (pakylėjo, įkvėpė, paliko toje ypatingoje akimirkoje...). Prisiminimai
išsilieja apibendrinimui - (lyros) “balsui pritarė jaunimas”. Žodis gilus, todėl reikalingas, artimas - jis susieja jaunų
širdžių troškimus, idėjas (“balsui pritarė jaunimas”). Eilėraštyje įtaigiai išsakytas lyrinio subjekto noras išsiverţti iš
pilkos erdvės į pakylėtas (metafizines) erdves. Taip suvokiamas gyvenimas, jo pilnatvė.
NAGRINĖDAMAS MAIRONIO EILĖRAŠTĮ (JEI BUS PER EGZAMINĄ), REMKIS ŠIOMIS PLANŲ
DALIMIS:
1. Kada eilėraštis parašytas? Kas jį sudaro?
2. Koks eilėraščio motyvas? Kokia tema?
3. Kokia žmogaus būsena? santykis tarp žmogaus ir gamtos?
4. Kur slypi eilėraščio paslaptingumas?
5. Kaip keičiasi laikas ir erdvė eilėraštyje? Pavadinimo prasmė.
6. Apibūdink lyrinį subjektą: ko ieško? kas jaudina? Ko tikisi?
7. Kokiais aspektais gretinami gamtos ir žmogaus pasauliai?
8. Raskite širdies ir jūros paralelę. Nurašyk ir pakomentuok.
9. Kokius romantinės pasaulėjautos bruožus atskleidžia šis eilėraštis (ne mažiau kaip tris)? Pagrįsk.
10. Kaip nusakytumei eilėraščio tipą – oratorinis, meditacinis, dainiškasis? Argumentuok.
1. Bendras eilėraščio įvertinimas (įspūdžiai):
a) parašymo aplinkybės;
b) eilėraščio struktūra (posmai, rimas, motyvas ir pan.);
2. Eilėraščio tema, kalbėjimas, nuotaikos.
3. Meilės lyrikos elementai eilėraštyje (meilės idealizavimas, jausmo dievinimas).
4. Mylimosios paveikslas (neapibrėžtumas, mumylėtosios ypatingumas ir nepaprastumas, mylimosios
galios).
5. Kompozicijos fragmentiškumas (stiprus išgyvenimas, lyrinis išsipasakojimas, vidiniai impulsai).
6. Laikų kaita (kas jau įvyko praeityje, kas vyksta, tęsiasi, jaučiama dabartyje ir kas nuspėjama ateityje).
7. Kokiais žodžiais Maironis kalba apie meilę, kuri keičia žmogaus gyvenimą?
8. Nuotaikų kaita (mylimosios ir jos įkvėpto jausmo ryšys su skausmu, kančia).
9. Lyrinio subjekto paskirtis (lyrinė išpažintis, atviras savo dvasios paslapčių išsakymas).
10. Retorinės priemonės ir jų funkcija tekste.
11. Subjektyvumo ir objektyvumo supynimas.
************************************************************************************************
************

24
3. JONAS BILIŪNAS (1879-1907). REALIZMAS (2) [lot. realis – tikras, daiktiškas] – literatūros srovė (pažangos
amžius ir jo idėjos), susiformavusi apie 1850 m. daugelyje Europos šalių.
BRUOŽAI:
1. Visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus
kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis.
2. Objektyviai (= dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius
aplinkos ir visuomenės bruožus.
3. Grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema.
Žymiausias kūrėjas – Jonas Biliūnas (1879-1907) ir jo apsakymai („Joniukas“, „Kliudžiau“, „Lazda“, „Žvaigždė“,
„Laimės žiburys“, „Brisiaus galas“, “Tikėjimas“), apysaka „Liūdna pasaka“.
J. Biliūnas savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į
skriaudos bedugnę būti su visais. J.Biliūno novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos
kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų
egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo
supratimo ir atlaidumo dvasia.
REALIZMAS. Atsiradimo veiksniai: nepasitenkinimas atsiradusia socialine nelygybe ir iš to kylantys streikai,
sukilimai, 1848 m. revoliucijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje. Dideli gamtos ir istorijos mokslų
laimėjimai (Darvino teorija, diskusijos apie gyvūnų kovą dėl būvio; suvokimas, kad istoriją lemia asmenybė, liaudis,
ekonominės sąlygos). Problemos: rašytojams iškyla naujos problemos: Ar gamtos mokslų dėsnius galima taikyti
žmogui ir visuomenei? Kokią įtaką žmogui daro aplinka? Nuo ko priklauso žmogaus charakteris, elgesys, psichologija?
Ar aplinka atspindi žmogaus charakterį? Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme. Gyvenimo ir pasaulio
principai ir normos: aprašant gyvenimą būtina pateikti daug kruopščiai aprašytų detalių. Materialiuose aplinkos
daiktuose rašytojai įžvelgia savo personažų jausmų ir charakterio savybių atspindžius. Žmogiškąją būtį sudaro ne tik
minčių pasaulis, bet ir žmogų supanti aplinka: jo namų baldų forma ir išdėstymas, pasirinkti drabužiai, jų spalvos ir t.t.
Romane ar apsakyme turi būti charakteris, kurį lemia aplinka. Charakterį kuria: a) fizinė išvaizda; b) veido bruožai; c)
drabužiai; d) gyvenamoji aplinka; e) elgesys. Šis žmogus turi būti individas: pasižymėti specifiniais bruožais,
atitinkančiais jo visuomeninę padėtį ir aplinką. Kartu šis žmogus privalo turėti tipo savybes. Gyvenimą reikia vaizduoti
tokį, koks jis yra. Jei visuomenės gyvenimas sugedęs, realistas turi tik tokį ir vaizduoti. Todėl realistai dažnai vaizduoja
žemesnius visuomenės sluoksnius ir asocialias žmonių grupes: įtartinus asmenis, vagis, laisvo elgesio moteris ir pan.
Konfliktai: socialiniai (populiariausi), psichologiniai, moraliniai, buitiniai. Laikas: dabartis. Laikas nusakomas labai
tiksliai. Jaučiama ir ateitis laiko perspektyva. Istorinis linijinis. Erdvė (veiksmo vieta): nusakoma labai tiksliai
(išsamiai) ir plačiai aprašoma. Vieta turi būti tiksli. Veiksmas aprašomas chronologiškai, vienas įvykis sąlygoja kitą.
Erdvė - istorijos, kultūros, kurios kūrėjas yra pats žmogus. Vientisa, apibrėžta erdvė. Pasakojimas ir pasakotojas:
paprastas, dažniausiai III a. (J.Biliūno pasakotojas – veikėjas - dažnai kalba I asmeniu, dėl to lengviau parodyti žmogaus
vidinius išgyvenimus). Pasakotojas visažinis. Vaizduojamais daiktais, reiškiniais, įvykiais, žmonėmis nesidomima
savaime, jie priklauso nuo pasakojančio asmens ir nuo jo keliamų problemų. Pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre
ir tik jis vienas suvokia ir nustato daiktų vertę. Gausu dialogų. Veikėjai: tai mąslaus ir jautraus žmogaus paveikslas.
Tai žmogus, kuris svarsto, ieško tiesos, sugeba suprasti greta esančio skausmą ir pajusti jam užuojautą. Kito žmogaus
skausmas primena, padeda įsisąmoninti ir išreikšti savąjį. Biliūno veikėjas nuolat eina, bręsta, vertina pasaulį ir savo
ryšį su kitu žmogumi. Gamta: mažai vaizduoja gamtą, kurioje žmogus užsimiršta, jaučia paslaptį, nes užvis svarbiau
yra žmogus. Gamta – tik fonas. Ji teikia sveikatos, yra moralinis fonas (paprastai tai tėviškė, turinti etinę reikšmę).
Idealas: Tobula visuomenė, kurioje visi žmonės lygūs, nėra išnaudojimo. Svarbiausia vertybė - žmogiškieji santykiai,
paremti Dekalogu. Visuose kūriniuose jis moko, kaip įveikti moralinį blogį (retai - socialinį). Esminė kūrybos
ypatybė: užuojauta ir meilė kitam. O visas žmogaus gyvenimas - tai moralinis tobulėjimas. Tą kelią žmonija eina nuo
priešistorinių laikų iki dabarties ( = nuo tamsos į šviesą). Kontekstas: pagal idėjas artimiausias kontekstas yra Biblija.
Kaip ir krikščionybė, J. Biliūnas propaguoja lygybę. Aukojimasis taip pat yra slaptas krikščionybės tikslas: juk ir
Kristus miršta iš meilės ir užuojautos. Temos: skriauda ir aukojimasis dėl kitų laimės. Pasakodamas apie
skriaudžiamus, siekia sužadinti žmogaus sąžinę. Ji leidžia matyti, jausti, užjausti šalia esantį. Rašytojo žvilgsnis visada
nukreiptas į šalia esantį. Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis. Būdingi stiliaus bruožai: paprastumas ir aiškumas,
objektyvumas, konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. Būdingi žanrai: epo: socialinis romanas, apysaka,
novelė.
Dramos (rečiau): – drama. Garsiausi lietuvių realistai: pirmosios rašytojos - Žemaitė, Lazdynų Pelėda, G.
Petkevičaitė-Bitė. Daug realizmo elementų V. Kudirkos prozoje. Jų apsakymams, apysakoms, pjesėms būdinga tamsaus
pobaudžiavinio Lietuvos kaimo ir satyrinis caro valdininkų vaizdavimas. J. Biliūnas tradicinę tematiką papildė
psichologiškumu, krikščioniškąja tematika, kalbėjimu I asmeniu. A. Vienuolis, V. Krėvė, Vaižgantas, derinę savo
kūryboje su neoromantizmo elementais, ėmė subtiliau vaizduoti žmogaus vidinį pasaulį. Nuo XX a. 4-o dešimtmečio
vis daugiau rašoma realistinių romanų (V. Mykolaitis-Putinas, J. Grušas, Jonas Marcinkevičius, I. Simonaitytė, P.
Cvirka, J. Baltušis).

25
J.Biliūnas savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į
skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame
gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo
teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir
atlaidumo dvasia.

************************************************************************************************
************
4. BALYS SRUOGA ().
Ar sunku būti karaliumi? (pagal B. Sruogos “Milžino paunksmė”).
Karalius – tai aukščiausias valstybės žmogus, valdantis visą karalystę. Jis gyvena prabangiuose rūmuose, apsuptas
dvariškių. Jam nieko netrūksta, kiekvienas karaliaus noras yra tuoj pat vykdomas. Atrodytų idealus karaliaus gyvenimas
B. Sruogos dramoje nužvelgiamas iš visiškai kitos, tamsiosios pusės, parodomi tokio gyvenimo trūkumai, bėdos,
intrigos.
Vyriausias karaliaus sūnus, sosto įpėdinis, nuo pat gimimo yra laikomas būsimu karaliumi. Nuo pat mažens jam rodoma
ypatinga pagarba, jį moko geriausi šalies mokytojai. Užaugęs jis būna gerai išsimokslinęs, susipažinęs su valstybės
padėtimi ir pasiruošęs perimti tėvo sostą.
B. Sruogos aprašytame Jogailos gyvenime viskas buvo kitaip. Jis buvo tarsi prirakintas prie karaliaus sosto ir su juo
kaip su marionete žaidė visi, kas panorėjo. Jį “ištrėmė” iš tėvynės į svetimą, širdžiai nemielą šalį, apgaulingai suteikus
jam garbingą karaliaus titulą, uždėjus aukso karūną, kuri jam neatnešė garbės, o tik gėdą. Jis buvo tarsi žaisliukas
milžino rankose: jis nebuvo savarankiškas, visus spremdimus už jį priimdavo kiti. “Tau įsakys, ką tu turi daryti. Kalbėti
ką. Mylėti. Vesti…”. Jo ketvirtoji žmona Sonka jam buvo neištikima, nes jie vienas kito nemylėjo. ”Sutuoks tave.
Vaikų tau prigimdys”,”Šeima manoji… Dieve, kam mane taip rūsčiai nubaudei!”. Dauguma aplinkinių jam
veidmainiavo, melavo, “laiške ne tai parašo, ką tau skaito, ir skaito man ne tai, kas parašyta!”. Jogaila jautėsi nesavas
lenkų kompanijoje. Jis ilgėjosi tėvynės Lietuvos, tačiau buvo įkalintas Lenkijoje iki gyvos galvos ir net norėdamas
negalėjo pasirinkti norimų kalėjimo sargų-patarėjų.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siekė karaliaus titulo. Tas titulas nebūtų nieko pakeitęs, o tik suteikęs jam
daugiau šlovės. Jis ir toliau būtų vadovavęs savo gimtajai šaliai, į kurią jis įaugęs nuo pat šaknų. Jis buvo valdingas
žmogus, sugebantis vadovauti didžiulei valstybei. Todėl jam, savarankiškam ir nuo nieko nepriklausančiam žmogui,
būti karaliumi nebūtu sunku.
Mūsų pasaulyje, kuriame kiekvienas gyvas padaras viską daro tik tam, kad išpeštų naudos sau, karaliumi būti yra sunku.
Tiktai ypatingai tvirtam ir valdingam žmogui, apsuptam ištikimų ir dorų žmonių, gali pavykti įgyvendinti tai, ką padarė
per savo valdymo metus Vytautas. Tokiam asmeniui kaip Jogaila, įstatytam į karaliaus sostą ir labai priklausančiam nuo
aplinkinų, karaliauti nėra nei lengva, nei malonu, nei garbinga.

************************************************************************************************
***********************
5. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967). SIMBOLIZMAS – XIX ir XX a. sandūros (= susikirtimo)
literatūros ir meno srovė, kuri simboliais pažino pasaulį, simboliais grindė individo nuojautą, emocinius išgyvenimus.
BRUOŽAI:
1. Realybė (tikrovė) tėra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis (=
sudvasintas, atitinkantis tikrovę, bet realiai neegzistuojantis,
įsivaizduojamas) pasaulis.
2. Neatspindi matomos tikrovės; ji tik nujaučiama kaip ir visas pasaulis.
Skverbiamasi į pasaulio paslaptis, kurios slypi už tikrovės, nematomame
pasaulyje.
3. Kūrybos žmogus – gyvenimo paslapčių ieškotojas, beveik pranašas. Jis
neanalizuoja kasdienybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties
vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.
4. Simboliais aiškinami akiai nematomi reiškiniai ar pasaulio sandara. Žodis
yra tam tikras ženklas ar simbolis, išreiškiantis Dievo ir Gamtos sukurtą
harmoningą (= vieningą) ir vientisą (= nedalomą) kosmosą.
5. Mąstoma apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmogaus gyvenimo
tėkmę, gilinamasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą.

26
 Žymiausi kūrėjai – Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) ir jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, kuriame
iškyla idealo ir tikrovės priešprieša, dramatiški vidiniai prieštaravimai, veržimasis į laisvę ir laimę, asmenybės dvasinė
nepriklausomybė, vergiškumas (sunki našta, kai nerandama išeities ar atsakymo į iškilusius gyvenimo klausimus). Beje,
jo psichologinis realistinis romanas „Altorių šešėly“ nėra simbolistinis, o grynai realistinis kūrinys, kuriame iškyla
kunigo-poeto-žmogaus problema, ekskunigio (= buvusio kunigo) problema, Liudo Vasario dvasinė evoliucija (= atskiri
gyvenimo etapai). Todėl šį romaną siekite su realizmu, o ne su simbolizmu.
Dvasinio išsivadavimo kelias romane “Altorių šešėly”: V.Mykolaitis - Putinas - mūsų literatūros klasikas, didelis
žmogaus vidiniopasaulio žinovas. Jo romanas “Altorių šešėly” - tai sudėtingo žmogaus ėjimo į šviesą, į gėrį, į tiesą
atspindys. Kūrinyje galima išskirti kelias temas: pagrindinio veikėjo paveikslas, veikėjo vidinio konflikto raida,
klierikalizmo bei dvasininkijos kritika. Tačiau šalia šių temų Putinas savo romane “Altorių šešėly” sprendė ir poeto,
poezijos bei kūrybinės laisvės problemą.
Pagrindinis kūrinio veikėjas - Liudas Vasaris. Vasaris - drovus, užsidaręs šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino
gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti
Lietuvos labui. ir nežino Vasaris svarbiausio: kiekvienas žingsnis mūsų gyvenime yra lemtingas. pagyvenęs keletą
mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis
seminarijos studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis gyvena. Vasariui kyla
daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to
nenujausdamas, parašė bendriausios prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato
išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti - juk seminarijos vadovybės akyse jis yra nepriekaištingos
reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau
gyvena kaip gyvenęs, tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir poetą - gerą
kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno
seminarijos kampelio. Poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko
artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras,
kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus, kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet
Liudas tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir teisėjas, ir gynėjas. Liudas
norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų - atosogų
dienos. jis susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei su kunigų luomu.
Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę. Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi
galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu.
Liucija buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą, skinant
gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo
vienintelė moteris. Jis sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso
mudviejų tolimesnis likimas”.
Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima viršų; poetas pradeda pasitikėti
savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir
apsigyvenęs kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį sukūrė Dievas, o kunigu
padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad
būdamas poetu, jis būna savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis kūrybinėmis
jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti savimi). todėl Vasaris ir ištaria: “Kaip kunigas,
aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimas prieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus.
Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas, nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių.
Didelės įtakos Vasario kūrybiniams siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į
Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo karta gyveno dviejose epochose.
Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia moterimi buvo Auksė, tačiau ji
neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali
suteikti dvasinę pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs kunigystės, jis bus
smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau
kunigystės atsisakymas neišlaisvins jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri
žmogiškoji prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą vyskupystės kurijai...
Žmogaus dalia - aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas - taurinantys žmogų jausmai.
Svarbiausia žmogui yra laisvė, todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš žmogaus
pažeminimą ir suvaržymą.
Asmenybės laisvės ir kūrybos problema V.Mykolaičio-Putino psichologiniame romane "Altorių šešėly": romanas
"Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės, kūrybos problemas. Jo
pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo,
ieškodamas kelio į asmeninę laisvę.
Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Joje sužinome dėl kokių priežąsčių Liudas įstojo į
seminariją: dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai. Pirmųjų dienų seminarijoje

27
metu jis stengiasi vykdyti užsibrėžtą tikslą: uoliai atlikinėja pareigas, stengiasi gerai mokytis, būna paklusnus. Tačiau
Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios "Dievo kibirkšties". Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę,
tačiau teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti.
Šis asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos
sugniuždymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja,
kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą
ir gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir
jis sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: "Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus". Norą tapti laisvu žmogumi
padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi
sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.
Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: " Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne
kunigas. " Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes Vasaris priima
šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis. Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano
dalis "gyvenimas eina". Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis
supranta jų beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip
atsiliepia : "kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas." Liudui
Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: " Griešyk, bet neapostazuok". Kiudas supranta, kad kunigų
luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę,
kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti. Didelę įtaką Vasario asmenybei turėjo ir
baronienės knygos, kuriomis jis kartais žavėjosi, kartais bjaurėjosi. Iš to mes matome Liudo charakterio nepastovumą.
Išsilaisvinti iš kunigystės varžtų Vasarį pastūmėjo ir kunigo Laibio žodžiai. Pastarasis pastūmėjo jį kaip poetą, liepė
jam nesivaržyti ir viską mesti. Veikdamas šių veiksnių Liudas bando kovoti dėl savo laisvės. Tai pasireiškia jo
kūryboje, kur jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo simboliais. Kaip maištą prieš dvasios varžymąsi mes galime
suprasti ir pasivaikščiojimą vėjuotą naktį. Bet yra ir tokių veiksnių, kurie traukia jį į kunigavimą, susivaržymą. Vikaras
Ramutis bando Vasarį pasukti į doros kelią, jį persekiodamas, skatindamas skaityti religinio turinio knygas. Trečiąjį
etapą atitinka trečioji romano dalis "Išsivadavimas". Antrosiosios dalies pabaigoje aprašytas bažnyčios bokšto
nugriovimas lyg ir simbolizuoja Vasario atitolimą nuo bažnyčios. Jis toldamas nuo kaimo mato kaip griūna bažnyčios
bokštas - jis tolsta nuo Dievo, nuo tikėjimo, jausdamas, kad viduje taip pat griūna meilė Dievui, prisirišimas prie jo.
Liudas Vasaris, pamatęs didmiesčių gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi, bet dar nemeta kunigavimo
ir aiškinasi taip: " fatali dilema: jei eisiu į kairę, pats pražūsiu, jei eisiu į dešinę, pražudysiu savo talentą." Taigi Vasaris
bijo, kad atsisalęs kunigavimo, jis neturės apie ką rašyti, nes baigsis jo vidiniai konfliktai, o jokios kitos temos jo
nedomina. Mano manymu, didžiausią įtaką Vasario išsivadavimui turėjo meilė Auksei ir noras tapti visiškai laisvu
žmogumi. Daugiausia kliūčių , dvasinių svyravimų ir vidinių konfliktų Liudas Vasaris patyrė ir išgyveno paskutinėje
dalyje "Išsivadavime", todėl galima teigti, kad paskutinė dalis - dramatiškiausia dalis.
Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklas "VERGAS": Būtiškai suvokta laisvės problema tapo kertine V.
Mykolaičio - Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru žmogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, "laisvė
ir humanizmas šia prasme yra sinonimai". Taigi V. Mykolaitis -Putinas iškyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto
ciklas "Vergas" taip pat interpretuotinas ryškinant dvasios laisvės problematiką - žmogaus problematiką. Žmogaus
dramatiškumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėžtume, kaip žmogaus, laisvo nuo bet kokių
įžadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik žmogumi galėtų psichologiškai pagrįsti vidinio maišto, kaip kelio į laisvę
motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio - Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo
konfliktas su "galingu ir didžiu" pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Uždarytas kunigų seminarijos
mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: žmogus yra tik "viešpaties" vergas, o žemė - tik menka visatos
dulkė. Vergo įvaizdžiu cikle išreikštas dramatiškas suvaržyto lyrinio herojaus jutimas. "Vergo" pradžioje patenkame į
architektūrinę erdvę. Uždari rūmai turi ir atviros erdvės požymių: "šviesūs rūmai", "Pažiūrėsi - temsta akys nuo
žydrumo, / Palytėsi - skamba tūkstančiais aidų", esama rysio su atvira erdve: " visur atverti vartų vartai". Tie "viešpačio
namai" tai ne tiek išoriniai varžtai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, širdy tūnąs
dvylipumas, paradoksalus likimo prieštaringumas: "Visur atverti vartų vartai, bet išeit į plačią laisvę negaliu". Galime
manyti, kad išorinis spindesys yra susijęs su katalikišku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau išoriškai
tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį iš vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti iš laisvės trokštančios žmogaus
prigimties.
Savyje pačiame iš pradžių gyvenęs kaip rūmuos - žmogus pasijunta visiškai svetimas ankštame ir tamsiame kalėjime:
"Gyvenu aš viešpačio namuose, nepažįstamas, užklydęs pakeleivis". įviesūs rūmai kaip išorinio ekstensyvumo metafora
supriešinami su asketišku "negaliu": "...išeit į plačią laisvę negaliu", "negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždžių". Tai
minties, žmogaus būties ženklintojos, negalimybė: "Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto - / Būsi vergas ir vergausi
amžinai". Vergas yra savo uždaros būties vergas ir sargas, pats "prie savo laimės angos pastatytas". įia eilute pasakoma,
kad žmogaus dvasia - kalinė, kurią reikia išlaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė - tarsi tik žmogaus valioje. Pirmiausia
kelio į laisvę motyvas reiškiamas ilgesiu artimos nakties: "Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis / Aš einu prie savo
bokšto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius užtraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu". L.Forestjė

28
straipsnyje "Simbolinis vaizdas" teigia, kad rūmuose visada rasime bokštą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris
nelaisvėje sukelia nerimą ("mano mintys kaip žaruojančios žarijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė"), pasyvumą,
neviltį ("ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą: / ¹ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės"). Taigi per I dalies siužetą,
įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa - tai išorinio veiksmo
grįžimo į vidinį būties intensyvumą.
Antroji "Vergo" dalis turi faustiško sandėrio žymių - už nepasotinamą alkio lūkesį žmogus užmoka lemtingais
draudimais, būdingais baladei: "...nebregėsi šitos žemės...", "...nepaliesi savo pirštais jokio žiedo...". Paslaptingoji
moteriškė nori tarsi išplėšti lyrinį herojų iš "ėdėjų" pasaulio, grąžinti jį į žemę. Meilė - bandymas sutaikyti dvi žmogaus
puses. Meilė - paklusimas žemiškam pradui. Faustišku sandėriu su paslaptingąja moteriške jis laimi žmoniškumą ir
pažinimą, bet tampa baladiškai nelaisvas: " Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs / Ir
geismais į savo širdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu". įi strofa parodo, kad vienpusiškumas žaloja žmogų
kaip visumą. Vien žemiška būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, "naujos būties ir gyvasties kūrėjas", trokšta kitos
buities, "kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia". Sielvartą dėl savo
vergiškos menkystės jis malšina laisvės iliuzijomis apie aukštesnį "dvasios pasaulį", prilygstantį visatos didingumui: "Ir
prabilo didis balsas į mane: / - Būki sveikas, mūsų amžinas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios
septynios puošė žvaigždės". Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, išgyvenimai pažadina dramatiškas
refleksijas. Kulminacinis širdgėlos prasiveržimas išreiškiamas šia strofa: "Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad,
tariau, pabirs po kojų šaltos plytos / Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai". Todėl
širdį toliau graužia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis
herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: "Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs / Tų pašviečių ir tų žvaigždžių
septynspalvių". Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai
prieštaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidžia ir kaip kūrybinė individualybė,
apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis iš vergų, kuris nešioja saldų vyną svečiams, įpildamas į "kiekvieną tuščią
taurę" "ir savo širdgėlos po lašą"). Lyrinis herojus pasineria žemės vilionėse ir chaotiškuose geismuose, tikisi, kad
regėto sapno viešnia sugrąžins jo "prarastą tėvynę". Tačiau visos žmogiškos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal
paskutinio jaunystės užsimiršimo midaus, dūžta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.
Taigi poetas perkirto priklausomybės ryšį tarp dievybės ir žmogiškosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko
nepriklauso, yra didžioji vertybė. Sukilusio vergo šūkis: "Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!" - tai žmogiškumo,
ištrūkusio iš religinių dogmų nelaisvės, iš slopinančių žemės varžtų, triumfas. Pasaulio ir namų priešprieša turi savitą
prasmę: išeiti iš namų, uždaros erdvės, reiškia patirti kosmoso begalybę. Sąlygiškai susikurti rūmai yra priešingi
išsiilgtai erdvei, jie yra artimi žemei, o erdvė - giliajam dangui. Vergo maištas dvigubas: ir prieš nuo jo nepriklausančią
tvarką, ir prieš savo buities uždarumą - lyrinis herojus eina į "naujos buities nežinomą kelionę". Į šią metaforiškai
apibrėžiamą nežinomybės gelmę gali leistis tik žinojimo, minties viršūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik "dvasios
laisvūnas" gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, išgyvenimų atoslūgį, poetas išreiškia įspūdingais gestais,
kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: "Užeis ant kalno, - / Rankas į viršų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą aukštą
dangų. / Nužengs pakalnėn, - / Bučiuoja apkabinęs pilką žemę - / Ir laime dega jo veidai". Tokie platūs "Vergo" judesiai
("rankas į viršų kelia" ir "bučiuoja apkabinęs pilką žemę") labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir
šviesiame finale.
Taigi aforistinė formulė "Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus!" išreiškia sąmoningą individo apsisprendimo aktą.
Žmogaus laisvėjimo kelyje poetas vienodai atmeta vergišką savimonės letargą, "merdinčią širdį" ir karališką savivalę,
jėgą; jam nepriimtinas ir pataikūnas, ir antžmogis. Laisvės siekis, neatskiriamas nuo vertybių, ir lemia tai, jog ir tarp
nelaisvės sienų žmogus geba išsaugoti dvasios laisvę arba priešingai - būti nelaisvas išorinėje laisvėje ("bet kokią mintį
slepia jis krūtinėj, nežino niekas..."). Laisvė - tai vidinis įsipareigojimas prieštarauti blogiui ir teigti gėrį, gėrį ne tik sau,
bet ir kitiems. Be šio turinio ji virsta savo priešybe, tampa anarchija arba prievarta ir ironija. Būti laisvam Putinui reiškė
būti atsakingam žmoniškumui: "Ir eina vergas, eina kloniais - / Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. / Didžių
nebodamas, mažų neliesdamas, - / Visus šypsniu pasveikina taikingu, / O džiaugsmas spindi jojo akyse". Tapus tikruoju
Dvasios vergeta, visai ištrynus asmeninę istoriją - palydimas arba užuojautos, arba paniekos šypsnio, vienodai su meile
laiminant ir aukštą dangų, ir pilką varganą žemę, - keliauti... Kur? "Bet kokią slepia mintį jis krūtinėj / Nežino
niekas...". Ir kaip čia neprisiminus Mokytojo Ekharto pamokslo apie dvasingus vargdienius. "Kai aš išėjau iš Dievo,
tvariniai sakė: "Jis yra Dievas". Tačiau tai nesuteikia man palaimos, tai tik rodo, kad aš esu tvarinys. Kai aš pareisiu
atgal, aš būsiu laisvas Dievo valioje, todėl laisvas ir nuo Dievo valios, nuo visų jo darbų, netgi nuo paties Dievo, aš
pakilsiu viršum visų tvarinių, aš būsiu nei Dievas, nei tvarinys, tik tas, kas kažkada buvau, kas dabar esu ir amžinai
būsiu. Parėjęs atgal aš atrasiu, kad Dievas ir Aš esame Viena... Tačiau čia Dievas negali rasti "vietos" žmoguje, nes
skurdo pagalba žmogus pasiekia būtį, kuri visada buvo jo ir liko jo amžinai. ¹ia Dievas yra identiškas dvasiai, o tai ir
esti didžiausias įmanomas buvimas dvasios vargdieniu".
Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje: Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus,
vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų
jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose
jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose - poetų kūryboje ypač

29
aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties
vaizdiniai A.Baranausko "Anykščių šilelyje" lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio
eilėraštyje "Užmigo žemė" tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams
dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties
vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje.
Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis - tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa
siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje "Užuojauta žmogui":
Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa
apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių - tai baimė, skausmas, sielvartas,
kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šešėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa,
džiaugsmu, meile. Skausmas, sielvartas naktį aplanko sapnais, kuriuose gali nykti viskas, net tai, ko net lakiausia
vaizduotė nesugebėtų sugalvoti, todėl kartais dienų nelaimės, perkeltos į sapnus, dar labiau kankina, graužia.
V.Mykolaičio-Putino poezijoje yra ir maironiškos struktūros eilėraščių apie naktį, kai jos ramybė ir tyla priešinama
dvasios maištui, šėlsmui. Tai tarsi meniškai sustiprina eilėraščio žmogaus išgyvenimus. Dar vienas tradiciškas nakties
vertinimas yra jos lyginimas su mirtimi, tiksliau, mirties vadinimas nakties vardu. Tai todėl, kad mirtis žmonėms siejasi
su nežinomybe, paslaptimi ir tamsa. Eilėraštyje "Tavęs nerandu" mirtis metaforiškai vadinama begaline mirtimi. Ar
kaip tylūs vidurnakčio meto aidai
Pastebėjau, jog dažnai Putino eilėse akcentuojamas žodis `vidurnaktis`. Dažnai jis padeda sudaryti gan slogią, mistišką
nuotaiką. Vidurnakčio minėjimas atveria duris tarp ano ir šio pasaulio, mitologizuoja jį. Dvasios supa žmogų, bendrauja
su juo, leidžia pasijusti ne tokiu vienišu būties platybėse.
Eilėraštyje "Pasikalbėjimas" susitinka du žmonės ir kalbasi apie šviesą ir tamsą. Abu sutaria dėl šviesos reikalingumo,
tačiau dėl nakties jų nuomonės išsiskiria. Vienas nesupranta kito: kodėl šis sėdi naktį prie kelio, ar ne geriau būtų nuėjus
pailsėti. Bet pastarasis atsako tokiais žodžiais. Nors pirmasis ir gąsdino nakties ramybėje knibždančiomis baisybėmis,
antrasis nenusileidžia: jam naktis - tai "anga į erdvių visatos bekraštybę ir į beribę laiko amžinybę". Putiną sužavėjo
naktinės gamtos grožybės: nemažai dėmesio jis skiria žvaigždėtiems skliautams, erdviems laukams, nakties vėsai
eilėraštyje "Rugpjūtis" arba paukščių čiulbėjimui "Birželyje". Jų trelės žmogui primena smuikus, fleitas, visą simfoniją.
Visa tai naktyje atrodo kaip keisti burtai, norisi ilgiau užtrukti, mėgautis.
Pirmajame sonete iš šešėlių ir tamsos išnyra "trapus mergaitės siluetas". Tamsa išryškina mylimosios grožį,
paslaptingumą, tačiau vyriškis jau nebenori grąžinti jos atgal į naktį, nori laikyti ją jau šviesoje, realybėje. Panašiai ir
eilėraštyje "Priešinga" - pas merginą naktį apsilanko jaunikaitis, atnešdamas laimę ir džiugesį. Nakties ramybėje
kiekvienas daiktas sušvinta savo individualybe, ryškumu, nuskamba ir ištirpsta erdvėje.
Keliuose eilėraščiuose naktis vaizduojama kaip kelias į rytą, į šviesą, kituose - ėjimas į naktį - tai ėjimas į
nusiraminimą. O kartais naktis - kelionė į nežinią, į ateitį. Naktis laukia priešais, o už nugaros lieka šviesi diena - tai,
kas aišku.
Eilėraštyje "Prieš rytą" iš ciklo "Krintanti žvaigždė" naktis virsta priedanga, užuovėja nuo gyvenimo, ji tarsi įkūnija
Fausto frazę "sustok, akimirka žavinga". Kituose eilėraščiuose begalinė naktis simbolizavo mirtį, o šiame ji sustoja ir
sulaiko gyvenimą ir džiaugsmą savyje. Lyriniam subjektui norisi, kad ji truktų kuo ilgiau. Klajodamas naktyje Vinco
Mykolaičio-Putino žmogus išgyvena daugybę jausmų, naktis jį žavi ir gąsdina, traukia į save ir stumia ryto link, užpildo
širdį naujais pastebėjimais, nuramina. Naktis - daugialypė kaip ir visa šiame pasaulyje, ji neturi baigtinės prasmės.
Viskas priklauso tik nuo to, kokią reikšmę mes jai parinksime.
V. M. Putino “Parafrazės”: Bene vienas didžiausių vėlyvosios V.Mykolaičio-Putino poezijos kūrinys – lyrinis ciklas
“Parafrazės”. Jis išleistas 1957 metais. Parašytas, parafrazuojant L. Bethoveno muzikines temas bei įvaizdžius, plėtojant
vokiečių kompozitoriaus mintį apie žmogaus išsivadavimą iš sielvarto. Ši tema, skambėjusi daugelyje jo kūrinių
(“Septynios dienos”, “Krintanti žvaigždė”), poeto gyvenime įgavo didžiausią reikšmę, nes aprėpė visą žmogiškosios
būties esmę. Kaip sakė Eduardas Mieželaitis: ”Parafrazės” – tai “ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių
ieškojimų apoteozė” (E. Mieželaitis. Čia Lietuva. V., 1986, p.204.).
Sielvartas yra viena svarbiausių Mykolaičio-Putino temų. Aukštai iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją,
menininkas tikėjo gyvenimo idealais. Visada kūrybinis darbas ir jo vaisiai pasiekiami per skausmingą vidinę kovą,
klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas ne pesimistinis ar religinis. Jis visur yra dvasinės stiprybės ir pažinimo galios
išraiška. Tik per sielvartą žmogus išsprendžia savo prieštaravimų mįsles, ištrūksta iš išorinės ir vidinės priespaudos
varžtų, siekia tiesos, gyvenimo prasmės, aukštesnių idealų, kol “skausmas džiugesio garsais prabyla”. V.Mykolaičio-
Putino lyrikoje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus. Poetas skausmingos būsenos nevengia ir
nebijo. Jo eilėse skausmas apvalo širdį nuo kasdienybės, ramaus pasitenkinimo, sukrečia, net atgaivina, priverčia eiti į
priekį ir tapti tobulesniu.
Tai klasikinių humanizmo tradicijų išpuoselėta sielvarto filosofija. “Parafrazėse” sielvarto tema vystoma labai plačiai.
Cikle išryškėja plati laiko perspektyva, poeto vidinių išgyvenimų vystymasis ir gyvenimo veiksmas.
Kūrinys susideda iš devynių dalių, kurių kiekviena turi po du skirtingus skirtingos struktūros poskyrius. Viename jų
dažniausiai kalbama apie buitį, kai kur piešiama gyvenimo diduma, vaizduojamos aukštos erdvės, vandenynų gelmės.
Kitame skamba intymesnis lyrinis monologas, švelniai skamba tyli sielos rauda ar meilės kuždesys. Per visą kūrinį

30
plėtojami priešpriešiniai dalykai – gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir sielvartas, gyvybė ir mirtis. Visi
šie dalykai tarsi pinasi į harmoningą gyvenimo paveikslą.
“Parafrazių” struktūroje ryškūs muzikiniai dėsniai. Kaip pastebėjo A. Sluckaitė (Aušra Sluckaitė, Kritikos štrichai. V.,
1963, p. 43.), kompozicija artima sonatinei formai. Kiekviena ciklo dalis susideda tarsi iš “ekspozicijos ir reprizos
(reprizà [pranc. reprise – atnaujinimas, kartojimas] - muzikos kūrinio padalos pakartojimas iš karto arba po tam
tikro laiko; pakartota muzikos kūrinio padala), pakartojančios temos šalutinį motyvą pagrindinėje tonacijoje” (A.
Sluckaitė).
Pirmoji ciklo dalis “Appassionato” yra tarsi viso kūrinio uvertiūra, kurioje dramatiškai ir didingai skamba visos būties
prieštaringumo tema. Gražiai skamba ciklo pradžia. Vaizduotę užlieja didingas banguojančios jūros vaizdas:

Riedėkite, neramios jūros bangos,

Laisvai, plačiai!
Nuo akmenio krantų i begalinį tolį
Nėra jums užtvankų nei kliūčių, nei ribų.

Bet čia pat iš vandenyno gelmių išnyra rūsčios audros jėgos. Jos suardo “bangų ritmingą žaismą”, paskandina laivus,
žvejo baltaburę valtį, net dangui klykiančią žuvėdrą. Tada poetas puola tarsi į depresiją. Tarsi atlikdamas lyrinę išpažintį
poetas pasakoja, kaip grumiasi jo siela: “kaip titanas” už savo laisvę, laimę ir “aukštumų skambias erdves”.
Tolimesnėje ciklo raidoje suskamba romantiška jaunystės, gyvenimo džiaugsmo ir laimės tema (“Tolimai mylimajai”),
kuri tampa dramatišku kontrastu vienatvei. Šie konfliktuojantys motyvai auga iki emocinio sprogimo. Tada suskamba
graudi ir maištinga šrdies aimana (“Patetico”). Čia sielvartas susilieja su aitria pagieža piktam likimui, kuris įstūmė
lyrinį herojų i neviltį, “mėlyno skliauto ir dangaus” pavydėjo:

Aš meilės ir džiaugsmo ilgėjaus,

Į laisvę kaip paukštis veržiausi,
Bet greitai i akmenio sieną
Sudužo troškimai drąsiausi.

Po to vėl kančia. Apninka dar didesnė sielos depresija. Gedulas išsiskiria ketvirtojoje ciklo dalyje “Marcia funebre”.
Matyti ryšys su L.Bethoveno “Herojiškosios” simfonijos maršui ir sonatai “ Marcia funebre sulla morte d’un eroe”. Čia
skausmas bei vienatvė pasiekia kulminaciją. Pakvimpa laidotuvėmis. Lyrinis herojus laidoja meilę. “...miršta meilė,
uždusus griaučių ankštame narve...”.
Tačiau gedule nėra pralaimėjimo. Lyrinis subjektas drąsiai žvelgia į juodžiausių savo sielos išgyvenimų gelmes. Iš to
gimsta nauja dvasinė galia. Po gedulo maršo kaip vulkanas prasiveržia galingas “Eroico”. Trenkia kovos trimitai,
skelbiamas išsivadavimas ne tik lyriniam subjektui bet ir visam pasauliui:

Jaučiu ir aš krūtinėj naują jėgą,

Kaip tas padangių laisvas paukštis,
Kaip audros vėjas, keliantis bangas.

Ši ciklo dalis skirta laisvei. V. Mykolaičio-Putino herojus kovoja už teisę pačiam valdyti savo gyvenimą. Vyrauja
džiaugsmas. Smerkiama priespauda. Atrodo kad pats poetas kaunasi su savais priešais. Jis meta drąsų iššūkį likimui.
Pergalė...

Aš jį nugalėjau. Išėjo rūstus

Pro būstinės mano atkeltus vartus.
Septynetas užraktų dulkėse liko,
Ir tekančią saulę varpai pasitiko.

Kitoje ciklo dalyje ”Scherzando” kovą vėl sudrumsčia juodos mintys, naujos aplinkybės bei nuotaikos. Aplinkui laimė,
šokiai, linksmybės. Lyrinis herojus stovi vienas, susižavėjęs seka džiaugsminga minią. Nori pats apsvaigti šia laime. Bet
kažkas negerai? Atrodo, kad juodas šešėlis sekioja iš paskos, žadina niūrias mintis, senatvės negalią, mirties baimę.
Abejonių, nerimo situacijoje suskamba švelnūs lyriški posmai:

Išnyko laiko ir erdvės riba,

Širdies pilnybėje tu visas atgyji
Ir visa, ką buvai patyręs vakar,
Šią valandą iš naujo gyveni.

31
 Iškyla romantiškas nakties sutemų paveikslas (“Quasi una fantasia”), prabyla jautriausios širdies stygos. Toje nakties
fantazijoje herojaus širdį ima gaivinti naujos laimės, atgimstančios jaunystės jausmai.
Septintojoje ciklo dalyje (”Sielvartui”) vyksta lemtingas dvasinio lūžio etapas. I skausmą lyrinis herojus žiūri ne kaip į
priešą, bet kaip į draugą. Jo dėka žmogus nugali negalią, mirties baimę, trupina “vienatvės idiržusį kiautą”, atveria širdį
“meilei ir džiaugsmui”.
Paskutinioji ciklo dalis – “Džiaugsmui”. V.Mykolaičio-Putino “Parafrazių” finale didingai banguoja juros bangos,
iškyla gimtosios žemės panorama. Visoje šioje harmonijoje tarpu visu aukščiausiai iškyla žmogus – savo gyvenimo
šeimininkas:

Antai žmogus –
Vienur per bekraštę jūrą irias,
Kitur į žemę rausias,
Kitur i baltąją viršūnę stiebias.
Ir spindi viltimi jo akys,
Ir plaka džiugesiu širdis.

Šiame gyvenimo aidėjime poetas atsisveikina su vienatve. Skambant laisvės, gyvenimo garsams, išnyksta praeities
šešėliai, lyrinis herojus susijungęs su minia tampa galingas ir neįveikiamas.
“Parafrazės” daug kuo primena “Vergą”, “Viršūnes ir gelmes” bei kitus ankstesnės V. Mykolaičio-Putino poezijos
kūrinius. Čia vyrauja sielvartas , vienatvė, meilės ilgesys, kova prieš priespaudą, juntamas herojaus veržimasis į gėrį,
grožį, laisvę, meilę. Čia tarsi praeina visas žmogaus gyvenimo kelias, vingiuotomis viršūnių ir gelmių peripetijomis
vingiuoja ištisa sielos istorija. Joje juntame laiko tekėjimą, erdvę, naujųjų laikų dvasią. Tam, be abejo, pasitarnauja ir
poeto atrama - L. Bethoveno muzika.

************************************************************************************************
************
6. SALOMĖJA NĖRIS. NEOROMANTIZMAS (atsinaujinantis romantizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios
literatūros ir meno kryptis, kuri į romantizmą žiūri naujai, ją papildo ir sieja su impresionizmu (= trumpalaikiais
pojūčiais ir įspūdžiais, intymiais išgyvenimais, kurie paremti ne mintimis, o nuotaika, spalvomis, garsais, žodžio
niuansais), simbolizmu (= simboliais grindžiama žmogaus nuojauta, žmogaus patirtis), su realizmu (= siekimas tikslo,
gebėjimas skaitytis su faktais ir konkrečia tikrove; vaizduoja įvykius, žmones, daiktus ir gamtą tokius, kokie jie yra iš
tikrųjų). Pastaba. Kiekvienam rašytojui ir jo kūriniams būdingi kai kurie atskiri bruožai.
BRUOŽAI:
1. Puoselėja emocingumą (= jausmingumą), dramatizmą (= ryškų
konfliktiškumą kaip dramoje, aplinkybių bei situacijų sudėtingumą,
pagrįstą priešingų interesų susidūrimą).
2. Keliamos žmogaus egzistavimo problemos, vaikų ir tėvų santykiai,
vienatvė, meilė.
3. Domimasi istorija, remiamasi faktais: vaizduojamos maištingos, išdidžios
tragiško likimo istorinės asmenybės (pareigos ir jausmo, valdovo ir
žmogaus psichologiniai dalykai).
Žymiausi kūrėjai – Vincas Krėvė – Mickevičius (1882-1954) ir jo istorinė drama „Skirgaila“. Salomėja Nėris ir jos
eilėraščių rinkiniai „Diemedžiu žydėsiu“ (motinystės, Lietuvos likimo, žmogaus egzistencijos problemos), „Prie
didelio kelio“ (tautos likimo kryžkelės, skausmo, nusižeminimo ir atsparos motyvai, namai, tėvynės ilgesys, tautos ir
žmogaus gyvenimo dramatizmas).
Biografija ir kūrybos apžvalga: Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno
aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga
minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės
komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai.
Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime
(dabartinis Vilkaviškio rajonas). Augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje. 1919-1924 metais mokėsi
literatūrinėmis tradicijomis garsėjančioje Vilkaviškio gimnazijoje; čia parašė ir pirmuosius eilėraščius. Pirmuosius
eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. - Salomėjos Nėries slapyvardžiu Gimnazijoje
pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Šios organizacijos leidinyje ,,Ateitis“ 1923
metais išspausdintą eilėraštį ,,Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapvardžiu Nėris. 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto
Didžiojo universitetą. Teologijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą bei
pedagogiką. Čia įsitraukė į ,,Šatrijos“ – studentų ateitininkų meno draugijos veiklą. Tai buvo pirmoji literatūrinė poetės
mokykla. ,,Šatrijos“ nariai organizuodavo susrinkimus (dažnai jie vykdavo poeto Vinco Mykolaičio-Putino bute),

32
kuriuose skaitydavo ir aptardavo literatūrinę kūrybą, klausydavo muzikos, studijuodavo dailės kūrinius. Daugeliui
šatrijiečių buvo artima romantinė pasaulėjauta. 1927 metais Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po
kurio iš karto sulaukė pripažinimo. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas jaunystės svajonių, jausmų išsakymas. Poetinis
vaizdas supina polinkį į pasakiškumą ir iš simbolizmo paveldėtas abstrakcijas (tokias kaip baltoji gulbė, sutemų viešnia,
juodasis svečias). Poetė kuria grakštų, melodingą lyrinį eilėraštį, atsiremiantį į įvaizdžių sistemą, paveldėtą iš
tautosakos, visų pirma liaudies dainos. Šis bruožas išlieka ir vėlesnėje Nėries kūryboje. Ryškų pėdsaką ir poetės
biografijoje,ir kūryboje paliko nelaiminga meilė germanistikos profesoriui Juozui Eretui, su kuriuo susipažino taip
pat ,,Šatrijos“ draugijos susirinkimuose. Už ,,nelegalią“ meilę ištekėjusiam vyrui Nėris buvo ,,nubausta“ – 1928-aisiais
ji išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Gyveno neseniai mirusio poeto Motiejaus Gustaičio
kambaryje, kuris jai priminė krstą, ir dienoraštyje taip išsakę savo savijautą:,,Mano jaunos dienos čia palaidotos. Mano
jaunystė čia uždaryta, kaip jaunas paukštelis blaškos ir ilgais vakarais suokia šiurpią vienumos dainą.“ Iki 1931 metų
Lazdijų gimnazijoje ji dėstė vokiečių kalbą, o 1931-aisias grįžo į Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais
pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo
ir miesčioniškos visuomenės priestata (eil. ,,Sudeginkit mane“, ,,Be bažnyčios“, ,,Paspausiu šaltą plieną“). Kaip ir
pirmojoje knygoje rški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė“, ,,Paskutinė Donžuano meilė“, ,,Baisus tavo Dievas“).
Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė...“ poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą:
...nueitą kelią nulaužiau
Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.
Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam,
Kur garbinta meilė ir amžinos pasakos,
Ir tiltą į praeitį visą sudeginau.
Iš tikro tais pačiais metais Nėris bandė žengti radikalų žingsnį. Kairiosios ideologinės pkaripos
avangardistiniame žurnale ,,Trečias frontas“ (Nr.5) ji paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė ankstesnias katalikiškas
savo pažiūras ir pažadėjo kurit tokią poeziją, kuri išreikštų ,,išnaudojamųjų masių“ interesus. Manoma, kad pareiškimo
tekstą parašė tuomet aktyvus trečiafrontininkas Bronys Raila, o Nėris jį pasirašė. Tokio žingsnio priežastys buvo
greičiau emocinės (noras atkeršyti ir konkrečiam asmeniui, ir visuomenei) nei politinės. Tame pačiame žurnalo
numeryje buvo publikuoti keli avangardistine maniera parašyti naująsias revoliucines idėjas deklaruojantys poetės
eilėraščiai. Tačiau šioji stilistika visiškai neatitiko poetės talento prigimties.
1934-1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties
pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu
Buču ir 1937-aisiais apsigyveno Palemone. Iki 1940-ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus ir
Girėno atminimui skirtą leidinį ,,Per lūžtantį ledą“. Jame esama akleto trečiafrontininkiškos dvasios deklaratyvių
eilėraščių, tačiau ryškiausia pasiaukojimo poetizacija. Grįžtama ir prie ankstesnio lytinio, tik jau labiau dramatizmo
ženklu pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ (1938), apdovanotas Valstybės premija.
Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tma – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su
žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. Pasinaudota ir
poetės populiarumu – ji parašė posovietines poemas ,,Bolševiko kelias“, ,,Keturi“ ir ,,Poemą apie Staliną“. Pastarosios
ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, Kremliuje, kai buvo ,,prašoma“ Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išleido rinkinį ,,dainuok, širdie, gyvenimą“, kuriame,
be privalomų keiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąją žeme teigimas. Po
karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos
(eil. ,,Maironiui“, ,,Tolimas sapnas“), teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parngtas
rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išleistas pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). ,,Prie didelio kelio“
išleistas tik 1994-aisiais.
Nėris po sunkios ligos mirė1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos
muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
Salomėja Nėris – gryniausia lyrinė poetė (,,Aš esu lyrikė“), ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų
neromantikų. ,,Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantike ir mirsiu“, - rašė poetė dienoraštyje. Poeziją ji matuoja
emocijų tikrumu ir stiprumu (,,Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poeziją, nes nėra lig šiol pasauly tokios
kokybės rašalo, kuris pavaduotų kraują“). Nei vakarų kultūros įvaizdžiai (nors vieną kitą galime rasti – Don Žuanas,
Karmen, bet jie dažniausiai naudojami romantiniam dramatizmui sustiprinti), nei avangardo poetikos palikimas (nors
bandyta save ,,perlaužti“), nei miesto kultūra (nors esama sotaus, nuodėmingo miesto temos – eil. ,,Vienos
bare“, ,,Dvidešimtį sū“) nesuvaidino esminio vaidmens Nėries kūryboje. Pagrindinis jos poetikos motyvas – liaudies
dainos lyrizmas.
Kūryba:
1923 m. – išspausdinamas pirmasis S. Nėries eilėraštis periodinėje spaudoje.
1927 m. – pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“.
1931 m. – antrasis eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“.
1938 m. – eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“.

33
1940 m. – poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“.
1943 m. – eilėraščių rinkinys ,,Dainuok širdie gyvenimą“.
1945 m. – lyrikos rinkinys ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.
1994 m. – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“. Leidimui jis buvo paruoštas dar karo metais, tačiau vietoj jo
išleistas ,,Lakštingala negali nečiulbėti“.
Kontekstai.
Biografinis:
-Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo.
-Pamatyta jūra palieka didelį įspūdį. Jūros paveikslas nuolat kartojasi jos lyrikoje.
-Draugavo su Pijum Glovackiu, kuris buvo ilgą laiką kalinamas. Eilėraštis ,,Laiškas į kalėjimą“ skiriamas jam.
-Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę. Todėl meilė visokia: kantri, veržli, pikta,
įžeidžiama, aštri.
-Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, papratso ryšio su artimais žmonėmis motyvai.
-Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu.
Literatūros:
-Dangaus motyvas dažnas to laikmečio poetų kūryboje.
-Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą.
-Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje.
-Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės.
Epochos:
Potės kūryboje ypač svarbūs prieškario, karo meto įvykiai:
-Išsiskyrimas us vyru, santykiai su sūnum išryškėjo jos eilaraščiuose.
-Aprašė to laikotarpio žmonių išgyvenimus.
-Parodoma meilė tėvynei, jos ilgesys.
-Aprašė motinų likimą, kurių sūnūs išėjo į karą.
Srovės:
-Yra šiek tiek simbolistinės kūrybos bruožų: gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, gyvenimo ir idealų
prieštaravimas; karo metų lyrikoje yra realizmo srovės bruožų.
-Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ reiškiasi kaip romantikė.
-Ypač ryškus neoromantizmas: pabrėžiamas gamtos grožis, lyrinis subjektas atviras, artimas gamtai. Derinamos
realistinės detalės ir simboliai (,,Diemedžiu žydėsiu“), ryškūs tautosakos ženklai ir motyvai.
Tautosakos:
-Panaudojami tautosakos siužetai.
-Tautosaka stilizuojama.
-Naudoja konkrečios pasakos motyvus, simboliką (,,Eglė žalčių karalienė“).
-Naudoja realiai egzistuojančius mitologinius simbolius.
-Namų, ugnelės, kraujo motyvai.
-Vaizduojami etnografiniai objektai.
-Žmogaus ir gamtos vienybė.
-Ryški tautosakinė poetika.
-Kaimo ir miesto priešprieša.
Filosofinis:
-Keliami filosofiniai laisvės, kalbos, žmogaus ir tautos likimo klausimai.
-Poetės kūryba kontekstuali egzistencializmo filosofijai, kurios pagrindinis tikslas – išsiaiškinti žmogaus būseną, jo
vietą ir svarbą pasaulyje.
-S. Nėrį paveikė vyravęs individualizmas, pagrįstas iliuzija, kad gyvenimas priklauso nuo gražių idėjų apskritai ir
žmogaus egzistencijos svarbiausių idėjų.
Kūrybos bruožai:
 Kūrybos centre – žmogaus dvasių pasaulis, kuris vaizduojamas atvirai ir jausmingai.
 S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai.
 Fantazijai, įsivaizdavimui nėra ribų, intensyviai jaučiama kūrybos laisvė.
 Galima rasti gražų jaunystės ir ankstaus ryto atitikmenį.
 Rinkinyje ,,Pėdos smėlyje“ gyvenimo meilė, šviesus gyvenimo geismas susiduria su tikrovės negailestingumu.
 Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras, beatodairišką jausmą – mąslesnė intonacija,
kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę.
 Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaidaus šviesumo.
 Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ išlieka ta pati gyvenimo kryptis: nuo gamtos į save, nuo savęs į pasaulį. Po
kojomis lūžtantis ledas atitinka ėjimą bedugnių pakraščiais, rizika trikštant patirti džiaugsmą.

34
  Rinkinyje ,,Diemedžiu žydėsiu“ gilesnis įsiklausymas į žmogų ir gamtą iškėlė amžinąjį gyvenimą ir mirties
klausimą.
 S. Nėries lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas. Apskritai kūryboje dažnas
motinos, moters motyvas. Moters dvasia valdo taikingumu, telkimu, jungimu.
 Kūryboje pabrėžiamasžydėjimas, kuris įprasmina amžinybę, leidžiačią išgyventi laimingumą – skausmingą
pertrūkį harmoningoje gamtoje, o kūrėjui išlaikyti kūrybiškumą, išlikti amžinai.
 Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo
motyvas.
 Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta, iš kurios išeinama į pasaulį ir vėliau balsui šaukiant
sugrįžtama.
 Gamta personifikuojama, absoliutinama. Ji neatsiejamai susijusi su žmogumi. Išskirtinis laikas yra pavasaris,
ypatingai įtakojantis žmogų.
 S. Nėries sakinys laisvas, rimtai natūralus, tropai poetiški ir kartu gyvenimiški.
 Literatūros kritikų išskirti pagrindiniai bruožai: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo
džiaugsmo, jaunystės pojūtis.
Lyrikos žmogus:
 Antrojo pasaulinio karo išvakarėse stiprėjo žmogaus – našlaičio nuotaika, reiškiama poetei būdinga
žmogaus ir gamtos paralelė.
 Miestai, civilizaciniai procesai tolina žmogų nuo gamtos, tačiau ji lyg motina, iš jos žmogus išeina ir į ją
sugrįžta.
 Subjektas kupinas herojinio ryžto, netskiriamo nuo sielvarto ir mirties.
 Daugelyje eilėraščių žmogus ilgisi artimųjų, tėvynės.
 Subjekto išdidumas, gyvenimo šviesos teigimas lieka nepalaužiami.
 Žmogaus jausmas tebėra visagalis, priešiškas bet kokioms kitų primestoms formoms.
 Senelė yra rūpesčio, globos, atsakomybės simbolis, ji turi visais pasirūpinti.
 Moteris gimdydama, maitindama, augindama vaikus, natūralaus gamtos ciklo nepažeidžia, netgi yra
išaukštinama.
 Išreiškia paprastų žmonių skausmą ir sielvartą karo metu.
 Žmogus tėra menkutė gamtos dalis ir žemė turi kęsti žmonių klaidas.
 Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ jaučiamas prigimtinis žmogaus ir žemės ryšys.
 Rinkinyje ,,Atnešti rytą“ lyrinis žmogus yra optimistiškas, geros nuotaikos.
 Rinkinyje ,,Diemedžie žydėsiu“ žmogus – jautri ir trapi asmenybė, linkusi į melancholišką švelnumą,
elegišką imtymumą, individualių išgyvenimų savitumą.
 Mėgstamiausia subjekto erdvė – vakaro sutemos, mėnesėtas dangus, žvaigždės, joje žmogus jaučiasi
atsipalaidavęs, pasitikintis savimi.
 Kūrybos žmogus bando išspręsti egzistencinius klausimus: stengiasi išsiaiškinti žmogaus prigimtį, ryšį su
gamta.
Bendra S.Nėries eilėraščių rinkinių charakteristiku: Brandžiausias eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“
išleistas 1983 m. Už šį rinkinį Salomėja Nėris tais pačiais metais gavo Valstybinę literatūros premiją. Rinkinį sudaro
keturiasdešimt keturi eilėraščiai. Eilėraščiai parašyti 1936 – 1938 m. S. Nėris šiuos eilėraščius parašė būdama Paryžiuje,
Palemone ir Panevėžyje. Eilėraščių rinkinio ,,Diemedžiu žydėsiu“ emocinei būdinga istorijos perspektyva, rūpestis dėl
žmogaus likimo. Autoanalizė eilėraščiuose jungiama su aktyvia demokratinia antimilitarine ideologine pozicija,
peizažas – būties beribiškumo nuojauta, aforistinė mintis – su impresionistiniu vaizdo fragmentiškumu.
Temos

 Laikinumas (gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu
žydėsiu“, ,,Alyvos“, ,,Saulės kelias“, ,,Aš nenoriu mirti“, ,,Baltas takelis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Ant laukinio žirgo“.
 Meilė (,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių. <...> Meilės viešnios išvažiavo-- / Kam tą
vakarą nūdien miniu?“): ,,Mažoji mano geiša“, ,,Motutės ašaros“, ,,Naktį nykią“.
 Motinystė (,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių –“. ,,Tai baltaplaukis mano vaikelis! / Kur tu
iries?“)
 Tėvynė: ,,Atlanto nugalėtojui“, ,,Tu nubusi“, ,,Sūnus palaidūnas“.
 Vienišumas: ,,Keleivis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Amžinas keleivi“, ,,Pavasaris kalėjime“, ,,Ledinėj dykumoj“.
 Jaunystė: ,,Saulės kūdikėlis“, ,,Nepažįstamai draugei“, ,,Ant laukinio žirgo“.
 Laisvė: ,,Bangų barami“, ,,Visur aš ją matau“, ,,Ledinėj dykumoj“.

35
 1927 m. Salomėja Nėris išleido pirmąjį 37 savo eilėraščių rinkinį (iki tol jau buvo parašiusi apie 200), kurį sudarė 6
ciklai. Iš karot po šio rinkinio poetė sulaukė pripažinimo: pirmojo leidimo 1000 egzempliorių buvo greitai išparduoti,
leidimas pakartotas dar tais pačiais metais; rinkinį recenzavo žymūs to meto literatai (L. Gira, V. Mykolaitis – Putinas).
„ANKSTI RYTĄ" (1927). Šio rinkinio dominantė - džiaugsminga emocija. Džiaugiamasi savo jaunyste ir
atsivėrusiu pasauliu. Svaigina viskas: žiedai, dienos „saulėtais žvelgimais", naktys „žvaigždėtais sapnais", myluojančios
bangos, glamonėjantis vėjas. Iš tokio visą asmenybę apėmusio džiaugsmo parašyti eilėraščiai „Jūra, jūra", „Vėjas". Visa
gamta puošia lyrinio subjekto jaunystės takus („Kur einu - margi drugeliai mane lydi. / Kur sustoju - man lelijos baltos
žydi."). Kalbančioji bendrauja su gamtos gaivalais, pasiekia žvaigždes, laukia ateinant sutemų viešnios, nardo bangose.
Gyvenimo ir meilės dovana priimama džiaugsmingai ir patikliai („Man žuvėdros nepavydi / Nei svajonių, nei dainų").
Pasaulis atrodo harmoningas, vientisas ir jaukus („Pasauli, - tavo glaudžios rankos, - / Mane kaip kūdikį laikai.").
Pasaulio paslaptis intriguoja, žadina fantaziją: ežero dugne dainuoja undinės, iš miško glūdumos aplanko sfinksas, iš tamsos
išnyra likimo ženklai - balta gulbė, neprašyta viešnia. Eilėse dera vaikystės (pasakiškas pasaulis) ir ankstyvos jaunystės
(bundantis meilės jausmas) pasaulėjauta. Meilės svajonių objektas svajojamas („Ar jis ateis / Iš mano sapno baltos
pilies?"), adoruojamas, idealizuojamas. Kaip atvira širdimi priimama gyvenimo ir jaunystės dovana, taip visa esybe
dovanojamas ir meilės jausmas („Aš surinksiu lauko žiedus / Tau manam"; „Tau pirmą pavasario dainą aukoju. / Tau
žiedus žibučių sudėsiu po kojų. - "). Eilėraščiai - meilės svajonės, o ne meilės išgyvenimai. Vienatvėje svajojama apie meilę,
kalbama ne tiesiai su Tu, o per tarpininkus: gėlių žiedus, jūrą, dainą („Amžius kartosiu ilgesio dainą, / Kurią tu vakar jūrai
kalbėjai."). Pagrindinės lyrinio subjekto būsenos - svajos, sapnai ir dainos.
Trokštama išsiveržti iš kasdienybės - į jausmų dangų, „į baltas viršūnes". Lyrinį subjektą traukia nežinomi toliai, vilioja
kelionė į nepatirtas sritis, laisvė, skrydis, meilė. Kelionė iš namų į plačias lankas, į bekraštes jūras, į tolius tampa
pasikartojančiu motyvu. Vieni gražiausių šios temos eilėraščių „Iš namų", „Alpėse".
Rinkinio eilėraščiai - daina jaunystei, jos pagarbinimas („Tu viena, kaip saulių bangos, / Šviesius burtus dalini.").
Pagrindinę temą rodo ir rinkinio sandara: pradžioje sudėti svarbiausi, gal net programiniai eilėraščiai: „Anksti rytą", „Tau
jaunam", „Jaunystė", o rinkinį užskliaudžia eilėraštis „Žvaigždė - jaunystė" (nors jis ir nėra paskutinis, po jo dar įdėti
penki romansiniai eilėraščiai apie žiaurią likimišką meilę ir ašaras).
TEKSTO ANALIZĖ. „Anksti rytą“. Tai pirmasis pirmojo Nėries rinkinio eilėraštis. Kadangi jo pavadinimas
„atiteko" ir visam rinkiniui, eilėraštį galima laikyti programiniu, t.y. išreiškiančiu autorės estetines pozicijas, vertybes,
tikslus.
Eilėraščio centre - dramatizmo dar nepaliestas, šviesus subjekto įžengimas į gyvenimą („aš su saule ateinu"), pasiryžimas
pažinti tai, kas dar nepažįstama („versiu knygą neskaitytą"), savosios vertės suvokimas („Rytą auksu parašytą / Savo
vardą aš randu").
Eilėraštyje esančios laiko (anksti rytą) ir erdvės (nuo rytų lig vakarų, žemė) nuorodos nėra konkrečios. Tai greičiau
simbolinio, romantinį maksimalizmą įkūnijančio vaizdo pagrindas. Dauguma eilėraščio žodžių ar žodžių junginių turi
kraštą, ribą, didelį kiekį, kitaip tariant, maksimalumą žyminčią reikšmę: „anksti rytą", „daug naujų skambių vardų",
„daug auksinių valandų", „jauna būti amžinai". Tai liudija romantinę subjekto pasaulėjautą. Ją patvirtina ir subjekto,
kalbančiojo aš išskirtinumas. Eilėraštyje dominuoja aš ir tiesiogiai neįvardintų kitų priešstata: Pirmojoje strofoje
„parašyta / Daug naujų skambių vardų", o paskutinėje išskiriamas tik vienas, pažymėtas tradiciniu išskirtinumo
požymiu (auksu): „Rytą auksu parašytą, / Savo vardą aš randu." Antrojoje strofoje aš ir kiti vėl atsiduria skirtingose
pusėse: vienoje - žemės pavergti (t.y. sustabdyti) keleiviai be sparnų (sparnai - tipiškas romantinio herojaus
atributas), kitoje - aš, lydimas saulės. Žemiškosios ir dangiškosios sferos priešstata būdinga ro mantizmui. Trečiojoje
strofoje aš iš kitų išskiriamas laumių burto, taigi amžina jaunystė - išrinktojo likimas.
Verta atkreipti dėmesį į garsinę eilėraščio organizaciją. Subjekto veržimąsi į pasaulį tarsi patvirtina r aliteracija, ryški
visame eilėraštyje. Ją papildo l pasikartojimas, atsirandantis antrojoje strofoje ir, papildytas m pasikartojimo, do-
minuojantis trečiojoje („baltos laumės / Laimę lėmė"). Būtent šioje strofoje subjektas ne pats atranda savo išskirtinumą -jis
užfiksuoja, kad dovana gauta iš aukštesnės jėgos.
Beje, pirma eilėraščio eilutė, o ir pats pavadinimas verčia prisiminti Juozo Tysliavos eilėraštį „Auksu lyta" iš to paties
pavadinimo rinkinio (1925): „Šiandie rytą auksu lyta". Ta pati saulėto ryto metafora, pasirodanti Nėries eilėraščio
paskutinėje strofoje („Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų").
Rinkinys ,,Anksti rytą“ priklauso ankstyvajam S.Nėries kūrybos etapui, kuriam būdinga ryški romantinė stilistika,
pasaulėjautos maksimalizmas, nuotaikų kraštutinumas. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas, optimistiškas jaunystės
svajonių, jausmų bei vizijų išsakymas. Poetė kuria grakštų skambų, melodingą eilėraštį, atsiremiantį į tautosakinių
įvaizdžių sistemą. Šis bruožas išlieka ir visoje vėlesnėje S. Nėries kūryboje.
Lyrinis subjektas
 Atvirai išsakomi jausmai, įvardijamos emocijos, kalbama I-uoju asmeniu: ,,Man baugu ir šalta“, ,,Aš apsvaigus
tyliu“.
 Į save žvelgiama iš šalies, atsitraukus, tarsi į dalį savęs, atskirtą nuo visumos, jausmų ir minčių.
 Eilėraščių kalbantysis kai kur – maksimalistas, ieškantis ir trokštantis patirti kuo daugiau, gauti tai, kas
gražiausia arba tai, kas tamsiausia. Kraštutiniai pojūčiai bei norai – lyg viršūnių ir gelmių priešstata: ,,Ak,
iškelk mane į saulę ar nutrenki į gelmes“.

36
  Nuotaikų prieštaravimai, kraštutinumai pasitaiko ir tarp atskirų eilėraščių, pvz. ,,Vėjas“ ir ,,Geltonos vėliavos“.
Viename dominuoja pakilios, jausmingos, maksimalistinės nuotaikos: meilė, jaunystės džiaugsmas, judėjimas,
gyvybė, kitame jau – rimtis, susimąstymas, mirties nuojauta, ,,žemė alsuojanti gedulu“.
 Eilėraščiuose vyrauja svajinga, pakili nuotaika, šviesios emocijos: lyrinis subjektas džiaugiasi jaunyste, ilgisi
meilės, puselėja ateities vizijas, gyvena sapnų ir svajonių pasaulyje.
 Lyrinis subjektas siekia, amžinybės, tobulumo, idealizuoja meilę, jaunystę ir grožį, nors tuo pat metu suvokia
aplink tvyrantį laikinumą, savo paties bejėgiškumą prieš laiką ir gyvenimą: ,,Man žadėjao žvaigždė jaunystė
niekad negesti“, ,,Ar ten <...> dar liepsnos jaunystė nauja ugnim?“
Meninė kalba
 Įvaiždžiai, perimti iš tautosakos ir neoromantizmo, kartojasi beveik visuose eilėraščiuose, jais išsakoma
ypatinga vidinė būsena, kuriama savotiška paralelė tarp tikrojo personažo (lyrinio subjekto) ir nerealaus,
pasakiško pasaulio.
 Personifikacija poetizuoja tekstą, kuria naują – poetinę – tikrovę, padeda išsakyti jausmus ir būseną, susieja
gamtą ir žmogaus vidinį pasaulį, tarsi naikina ribas tarp jų: ,,Mano languose vijokliai kalba su naktim“.
 Retoriniai sušukimai išreiškia aiškias ir atviras emocijas, retoriniai klausimai keliami tarytum pačiam sau, jais
trokštama atspėti savo ateitį tai taip pat yra žmogiškosios būties klausimai, egzistenciniai svarstymai:,,Ar ten,
kur jau gęsta / pašvaistė ugninė,/ dar liepsnos jaunystė / nauja ugnim?“
 Metaforos naudojamos laikui, erdvei nusakyti (,,Žemė gedulu alsuoja“- ruduo), epitetais ir tropias išreiškiama
mirties nuojauta (,,viešnia neprašyta“). Jie kuria poetinį tekstą ir suteikia eilėraščiui savotišką paslapties šydą,
kaukę. Metaforomis bei lengva ironija (,,rymo juodas kiparisas, nekalbėti pasiryžiąs“, ,,Šią naktį pabučiuos
mane mirtis“) sušvelninamos mirties nuojautos, kančia, liūdesys ir išlaikoma pakili viso rinkinio nuotaika.
 Gyvenimiški vaizdai, žmonės lyginami, beveik tapatinami su gamta ir jos reiškiniais: ,,Ir kaip jūra mano siela
verks“, ,,Mano jaunystė – lyg žaibas jaunas“. Pojūčiai, rodos, įprasminami, iš kultūrinės, civilizuotos erdvės
pereinama į gamtą, natūralią erdvę.
Laikas
 Kadangi tai pirmasis S. Nėries eilėraščių rinkinys, tai dažnai pasitaikantis laikas – rytas, simbolizuojantis
pradžią: ,,Anksti rytą parašyta“, ,,Tyla – rytinio džiaugsmo maldos“.
 Rikinio ,,Anksti rytą“ vyrauja įvairių metų sezonų laikas: pavasaris (,,Kai jūra lingavo, pavasario vėjas/
Žibuoklėmis dvelkė plačiaisiais laukais“ arba ,,Pavasario plati padangė“); ruduo (,,Ar girdi, kaip žemė gedulu
alsuoja?“); vasara (,,Sužydėjo pievų gėlės“); žiemos metas atskleidžiamas erdvės figūromis (,,Keliu snieguotu
ir nepramintu.-“).
 Būdingas, taip neoromantikų mėgstamas, vakaro, makties laikas: ,,Žaižarom nuraudęs/ dangau vakarinis“.
Vėlus paros metas kuriamas žvaigždžių – dangaus erdnės figūrų pagalba: ,,Žvaigždės danguje dainuoja./ Už tų
žvaigždių tolimųjų.“).
 Naudojami įvairūs laikai: esamasis ,,Lyg vilnys liūliuoja likimo laivelį“, būsimasis ,,Veltui budėsiu ilgąją
naktį“, ir būtasis ,,Pražydo sodas žiedų žiedais“.
 Yra ir akimirkos laikas (,,Vieną akimirką mano jaunystė,“), ir amžinumo (,,Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė/
Niekad negesti.“) bei cikliškumo (,,Grakščios palmės, baltos gėlės/ Žydės, vys ir vėl žydės.“).
Erdvė
 Atvirą ir plačią erdvę išryškina gamtos figūros: jūra, ežerai, jų gelmės (,,Jūroj supas, jūroj žydi.“) – t.y.
vandens motyvai; pieva, laukai, giria, miškas, lanka, medžiai (,,Gėlėm kvatojasi laukai!“), dangus, padangė
(,,Padangių ašaros skambina į langą.-„), kalnai, toliai, tolumos – nepasiekiamos erdvės (,,Ir šaukia toliai
mėlyni.“) – romantizmo bruožas.
 Tik nedaulyje S. Nėries eilėraščiuose erdvė yra susiarinama , pvz., ,,Balti rūmai vienuolyno/ ir alėjos kaip
naktis“.
 Egzistuoja ir lyrinio subjekto vidinė erdvė: ,,Sieloje baltos gėlės žydi./...Sieloj...dainuoji tu“.
 Ypač dažnai minimas ,,kelias“ ir jo bendrašakniai bei panašios reikšmės žodžiai – kryžkelė, alėja (takas).
 Į gamtos erdvę įsiterpia kultūrinė bei tautosakinė erdvė (,,Namus tuos sutemos užslinko.“, ,,Miestas užkeiktas
skendi dugne“).
 Kai kurių eilėraščių erdvė turi ribą, pvz., ,,Vakaro vėjas pučia nuo kranto“.
„PĖDOS SMĖLY" (1931): Rinkinyje vyrauja meilės išgyvenimai (ilgesys, erotiniai potyriai, laiško
laukimas, neviltis). Išskleidžiami įvairiausi meilės pavidalai: meilė, nepaisanti taisyklių; maištaujanti; pražūtinga;
našlaitiškoji; ištikimoji; likimiškoji. Meilė - pagrindinė emocija. Į ją sutelkta visa būties esmė. Tokiu jausmu pagrįsti
eilėraščiai „Pabučiavimas", „Sudeginkit mane", „Gyvenimo giesmė".
Rinkinio eilėraščių poetinė emocija labai stipri, labai atvira. Tuo visiškai atviru jausmu Nėris išsiskiria iš kitų
neoromantikų. Jausmai išsakomi tiesiai, karštai; išrašomi lyg manifestas ar testa mentas. Nėries eilėraščių lyrinis
subjektas neturi ir ironiško santykio su savo išpažintimi, nemeluoja savo jausmų, neapsimeta („Aš nieko neėmiau -
už viską sumokėjau / Širdies krauju - nemirštama daina."). Eilėraštį skaitome visiškai pasitikėdami jame išsakomu
jausmu, pozicija.

37
Nėries poezijoje jausmai ne slopinami, o, atvirkščiai, sustiprinami, hiperbolizuojami. Tokiu emocijų sutirštinimu kai
kurie eilėraščiai primena nepriklausomoje Lietuvoje dainuotus jausmingus roman sus apie nelaimingą meilę, apviltą
džiaugsmą. Nėries eilėse veikia romanso personažai (elgeta, demonas, čigonė), išplėtojamos romanso situacijos
(išsiskyrimai, išdavystės, pažadas mylėti amžinai, kerštas, nežinomas likimas), vartojamas romanso stilius (hiperbolės,
jausmingos intonacijos). Romansas Nėries poezijoje veikia kaip ryški literatūrinė forma, intertekstas, kurį poetė
panaudoja estetiškai, subtiliai. Romanso poetiką ji taiko romantinės asmenybės ir aplinkos konfliktui išreikšti, stipriai
išjausto gyvenimo tėkmei išsakyti. Romanso poetika pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas", „Raudona rožė", „Per
greit prarasta".
Antrojo rinkinio eilėse vyrauja rudeniška nuotaika (pirmojo rinkinio - pavasariška). Jaunystė čia trumpa kaip vasara.
Rudeniškieji eilėraščiai kalba apie praradimą, liūdesį. Pajuntama ne tik laiko tėkmės galia, bet ir meilės patirties
svarba. Meilė sustiprina pojūtį, kad kiekviena išgyventa akimirka labai svarbi ir vertinga („Kada manęs nebus").
Sielos gyvybingumu vertingas visas gyvenimas. Jautrumas, mokėjimas reaguoti, liūdėti, tikėtis, ryžtis Nėriai yra
svarbiausios žmogaus savybės.
Eilėraštyje nepasakojama jausmų istorija, nesipainiojama prieštaringuose jausmuose. Lyrinio subjekto jausmai vientisi ir
skaidrūs. Eilėraščiu išskleidžiama viena vienintelė mintis, kilusi iš staigaus sprendimo, supratimo. Nėris kalba taupiai ir
taikliai. Jos eilėraštis - vienos minties, vienos nuotaikos, vieno jausmo išsakymas. Jis grindžiamas dažnai vienu,
fragmentišku, bet ryškiu vaizdu. Lakoniškumas - Nėries lyrinio eilėraščio savybė.
1929-1933 m. poetė patiria keletą skaudžių dvasinių lūžių. Jos pasitikėjimas pasauliu, jausmo visagalybe sudūžta į šipulius.
Nusivylusi tais, kuriuos mylėjo ir kuriuos idealizavo, atstumta katalikiškosios visuomenės, Nėris, mėgstanti kraštutinumus,
atsižada tos visuomenės, pereina į kairiosios ideologijos rašytojų grupę. 1931 metais „Trečio fronto" bendradarbiai parašo
jos vardu manifestą, po kuriuo Nėris pasirašo. Ji deklaruoja naujas ideologines pažiūras ir pareiškia ieškosianti naujos
meninės kalbos.
„PER LŪŽTANTĮ LEDĄ" (1935). Rinkinyje kalbama iš nuskriaustųjų ir pažemintųjų pozicijos (ujama marti,
našlaitis, vargstanti moteris), šiurkštoku žodžiu. Daugėja realistinių detalių, rudeniško liūdesio. Greta matome priešingą
laikyseną - žygio, ryžto motyvus. Juos pažadina herojiškas ir tragiškas JAV lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydis per
Atlantą (kurių atminimui ir skirtas rinkinys). Skrydžio, sakalų vaizdiniai, jūros nugalėjimas, perėjimas į „kitą krantą"
tampa simboliniais šio rinkinio vaizdais. Į „kitą krantą" pereina ir eilių lyrinis subjektas. Ši dramatiška asmenybės situacija
poetiškai išsakoma eilėraščiu „Per lūžtantį ledą".
„DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU" (1938). Tai svarbiausias poetės rinkinys. Už jį Nėris 1939 metais gavo Valstybės
premiją. Rinkinyje matome pasikeitusį poetinį pasaulėvaizdį ir pasikeitusius lyrinio subjekto išgyvenimus.
Čia daug iš socialinio jautrumo kilusių eilių, didmiesčio (Pa ryžiaus) ir jo kultūros paveikslų. Solidarizuojamasi su
visuomenės atstumtaisiais, kalbama MES vardu. Vis dėlto Nėriai netinka piktokas tonas, rašymas ne iš AŠ situacijų, ne iš
emocinių viršūnių. Šiuose eilėraščiuose nėra naujo, per vieną akimirką atrasto patyrimo. Įsileisti nauji vaizdai (žmogus
darbininkas, grandinės) neturi šaknų jos poezijoje. Gražiausi šios temos eilėraščiai - „Mažoji mano geiša", „Dvidešimti su".
Su poetės pasaulėjautos šerdimi itin susiję iš nuoskaudos, našlaitiškumo, konflikto su visuomene kilę savo trapaus ir
pasmerkto gyvenimo vertę teigiantys eilėraščiai („Benamės varnos", „Varnos", „Dėdės", „Šį rudenį").
Greta šių rūstokų eilėraščių - skaidrūs gyvenimo išminties etiudai. Jaunystės džiaugsmus ir nuoskaudas jau pakeitė ramybė
ir supratimas. Dabar pajuntamas begalinis gerumas gyventi: vidury nakties nubudus klausytis miško vėjų, žiūrėti į saulę, į
vakarą, į alyvų žiedus. Jausmą, kad ESI, suteikia pati gyvenimo tėkmė. Gyvenimo meilė šiame rinkinyje rami ir džiugi.
Žmogaus laikinumo, mirties artumo ir gamtos amžinybės suvokimą lydi šviesus graudulys.
Eilėraščio vaizdas be smulkmenų, skaidrus: atrinktos tik kelios detalės, į jas nukreipiama visa minties energija.
Rugiagėlė, alyvos žiedas labiausiai atitinka žmogiškosios būties pajautą - gyvenimas gražus, bet ir trapus, nepastebimas,
praeinantis, „nuvystantis".
Nėries lyrikoje apie laiko tėkmę nefilosofuojama abstrakčiai - laiko tėkmė patiriama konkrečiai, mąstant apie save
laike. Jaunystės lyrikos emocingas šūksnis dabar virsta atodūsiu, šauktukų retėja, daugėja daugtaškių, brūkšnių.
Charakteringi eilėraščiai „Alyvos“, „Diemedžiu žydėsiu“, kuriuose, atrodo, kalbama apie pavasarį , bet eilėraštis iš
tikrųjų ne apie jį, o apie lyrinį subjektą. Apie žmogiškąją situaciją pradedama kalbėti nuo aplinkos. Tik po to itin
taupiai (kiekviename posme - tik po vieną eilutę!) užsimenama apie save, apie tai, kaip lyrinis subjektas pasijunta
patyręs staigų atradimą.
Viena eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ mintis yra ta, kad vienąkart MANĘS nebebus. Bet lygiai tuo pačiu metu
(eilėraščio radimosi metu) kalbantįjį ištinka ir kita mintis - mintis apie pavasario galią pažadinti gyvybę. Atjojęs
pavasaris savo žvilgsniu prikels subjektą gyventi kitu pavidalu - žydėti diemedžiu. Tad eilėraštis ne tik apie mirtį, bet
ir apie gyvybės stebuklą. Todėl tokia šviesi melancholija.
Žemė - vieta žmogui gyventi ir mirti. Ir vieta augti diemedžiu ir žydėti. Žemės figūra, „įsiterpusi" tarp lyrinio subjekto ir
pavasario, šiame eilėraštyje leidžia išspręsti būties-nebūties rūpestį.
Nėries eilėraštis artimas liaudies dainai, mena piršlybų dainų motyvą - bernelio jodinėjimą pas mergelę. Tik eilėraštyje ši
situacija šmėsteli ne iš bernelio, o iš mergelės pozicijų - tarsi apversta. Nėris neimituoja liaudies dainų, perima iš jų vaizdo
skaidrumą, žmogaus ir gamtos paralelę, personažus. O šiuo atveju ir raudose išsakytą tikėjimą pražysti po mirties žiedu.

38
Rinkinyje itin stiprus motinystės patyrimas, motiniškas žvilgsnis į pasaulį: rūpestis, noras priglausti, paguosti. Klajūno, keleivio,
našlaitės motyvai plėtojami taip pat iš motiniškosios perspektyvos („Tur namus erelis ir mažytė sraigė. - / Mielas klajūnėli,
kur sustosi tu?"; O kas našlaitei kelią parodys, / Kur ta ugnelė gimtojo židinio?"). Ir atvirkščiai, bandoma suvokti vaiko ir
motinos santykį, lemties skirtą atitrūkimą nuo namų, sudėtingą laisvo individo santykį su namais.Nėries poezijos balsas
ypač gyvas, natūralus, įvairialypis, pulsuojantis tai jauduliu, tai nuoskauda, tai džiugesiu, tai pagaila. Nėries poezija laikosi
emocijos banga, šūksniu, maloniniu žodžiu, pastoviais iš eilėraščio į eilėraštį plėtojamais motyvais. Iš simbolistinės
poezijos Nėris perėmė dėmesį formai, skambumui, kalbėjimo magijai, ritmui, rimui, aliteracijoms. Poetės turėta
nepaprasta vidinė klausa. Girdime suvalkietišką tarseną: ilgieji balsiai muzikaliai kaitaliojasi su trumpaisiais, priegaidės
išdainuojamos ryškiai ir tęsiamai. Subtiliai intonuojamas kalbėjimo srautas: sklandi frazė, melodingas ritmas. Jos eiles gera
skaityti garsiai.
Nepaprastai sklandžiai sueiliuotos pasakos „Eglė žalčių karalienė", „Našlaitė". Eilėraščių cikle M. K. Čiurlionio paveikslų
motyvais Nėris, panaudodama paveikslų simbolinius vaizdus, apmąsto žmogaus gyvenimo trapumą ir vertingumą.
Žinomiausiuose eilėraščiuose „Skrenda neganda juoda", „Pienė" išreikšta globa ir rūpestis trapia vaiko bei augalo būtimi.
„PRIE DIDELIO KELIO" (1945). TAI PATS SVARBIAUSIAS RINKINYS. Sovietams okupavus
Lietuvą, Nėris, kaip ir Krėvė, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, L. Gira, dalyvauja Maskvoje visos Sovietų Sąjungos
delegatų suvažiavime jau kaip sovietinės Lietuvos atstovė, pagal užsakymą parašo „Poemą apie Staliną" bei kitas
poemas.
m. naciams užpuolus Sovietų Sąjungą (ir Lietuvą), Nėris su sūneliu bėga iš Lietuvos į Rusiją. Ten, atskirta nuo gimtinės,
suvokia savo gyvenimo dramą. Grįžta į Lietuvą po antrosios sovietų okupacijos, 1944 m. rudenį. Miršta 1945 metais.
Karo metais Sovietų Sąjungoje Nėris išleidžia rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą" (1943).
1945 m. parengtas naujas karo metų eilių rinkinys. Jame poetė itin išryškina skaudų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos,
artimųjų ilgesį. Kaip neatspindintis didvyriškos sovietinio žmogaus laikysenos, jis išardomas ir be poetės valios sudaromas
kitoks, ideologiškai angažuotas rinkinys „Lakštingala negali nečiulbėti" (1945). Abu išleistieji rinkiniai - neautentiški,
sudaryti veikiant ideologiniam spaudimui. Juose namų ilgesio emocija pinasi su privalomo optimizmo ir privalomų temų
eilėraščiais (fronto, keršto, kovos motyvai). Autentiškasis, pačios poetės sudarytasis rinkinys „Prie didelio kelio" išgulėjo
archyvuose apie penkiasdešimt metų. Išleistas 1994 metais.
DIALOGO POEZIJA. Atskirta nuo gimtinės Nėris glaudžiasi prie jos kultūros: išsirašo į sąsiuvinį liaudies dainas,
įsiklauso į jų intonacijas. Prisiima raudotojos poziciją. Raudai būdingas kreipimasis į prarandamą objektą, į amžiną ir
guodžiančią gamtą - vėją, paukštį, medžius, žemę. Tokiu dialogu pagrįsta ir Nėries poezija. Dialogas yra ir kontakto
ieškojimas su savo namais ir sava kultūra. Nėries eilėse kalbinama saulė, lakštingala, juodas varnas; prašoma, kad jie
arba padėtų įveikti atstumą, arba nuneštų (parneštų) žinią, arba globotų gimtinėje pasilikusius.
Į dialogą įveda pirmasis rinkinio eilėraštis „Maironiui". Atskirtume, atstūmime („Sako: mirdamas mane tu keikei")
ieškoma ir bendrystės. Ji matoma visame rinkinyje: nuo įsijautimo į Maironio poeziją iki poetinių laikysenų
perėmimo. Poetė tarsi atsiprašydama, tarsi ieškodama pasiteisinimo perima Maironio poezijos užduotį - išsakyti
meilę Lietuvai, toli likusios tėvynės ilgesį, kalbėti apie lietuvių ir prūsų kovas Viduramžiais. Eilėraštyje „Maironiui"
ne tik kreipiamasi į autoritetą, bet ir apmąstomas savas kelias.
Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir bandymas pasiteisinti, ir meilė. Panašus santykis ir su
tėvyne (eilėraštis „Tėvynei"): „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!" Daugelyje eilėraščių išsakoma
kaltės, beteisės savijauta („Akys man temsta nuo ašarėlių - / Tokia beteisė..."). Širdį gildo savos kaltės suvokimas.
Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje „Tolimas sapnas"; jame kuriama krikščioniško nusižeminimo, atgailos ir atleidimo vil-
ties situacija.
Eilėse nuolat primenamas savos kaltės pripažinimas ir meilės išpažinimas leidžia tikėtis atleidimo, tikėtis, kad gimtinė ir
gimtoji kultūra neatstums, priglaus. Su viltimi sumišusi baimė ir nedrąsa - ar priims tėvynė, ar žiburėlis lauks? Prisiimama pati
nuolankiausia pozicija: į tave pareičiau keliais, gerčiau iš avinėlio pėdos, būčiau slieku tavo arimuos - tik atleisk ir priimk.
Reikia turėti labai tvirtą dvasią, kad sugebėtum šitaip nusilenkti, nusižeminti. Ir reikia labai mylėti.
Suspausta širdis, liūdesys išsakomas vienu Nėries poezijai būdingu žodžiu „širdgėla". Ankstyvojoje lyrikoje ji labiau
siejama su įsijautimu į gamtą, su vasaros grožio ir gyvybės nykimu gamtoje („širdgėla rudenė", „begalinė širdgėla - ruduo");
dabar - visos emocijos ir viso gyvenimo patyrimas suteka į vieną vienintelę būseną - širdgėlą. Širdį gelia ne tik dėl savos
kaltės, bet ir dėl karo siaubo, dėl daugelio suluošintų gyvenimų. Labai skaudžiai apie tai susimąstoma eilėraščiuose „Prie
didelio kelio", „Vėlinės".
Karo ugnyje Nėries eilių lyrinis subjektas ieško to, kas stiprintų, padėtų gyventi.
Eilėraščio „Dainuok, širdie gyvenimą" pavadinimas mena ankstyvąją lyriką - į antraštę iškeliami raktiniai žodžiai daina, širdis,
gyvenimas. Dainuojanti širdis - neoromantinės lyrikos poetinė klišė. Šiame rinkinyje balsas nuo širdgėlos beveik
užgniaužtas, daina nutrūkusi. Eilėraštyje širdis prašoma dainuoti ne jaunystę, o gyvenimą. Kaip gyvenimo prašymą šį
eilėraštį yra perskaitęs poetas Marcelijus Martinaitis. Širdies daina yra ir poezija, kūryba, vidinių galių išraiška.
Eilėraštyje kuriama antitezė: skaudanti, dainuojanti gyva širdis -ir akmenėjanti širdis. Akmens semantika negatyvi:
akmuo šaltas, negyvas, bejausmis („Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu...").
Akmens prasmių skalė šiame rinkinyje labai plati. Jis yra ir peizažo detalė (akmenėlis, kaip ir grumstas, yra žemės
metafora), ir nuoroda į biblines situacijas („Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus."). Prie kelio

39
mindomas akmenėlis primena mažą žmogų ir mažą tautą prie didžio istorijos kelio. Akmenėlis yra ir našlaitiško skurdumo,
paskutinės žemiškos globos (ar kliūties) ženklas („Kam paguldei tu jauną galvelę / Ant kieto akmenėlio?"), ateinąs iš
našlaičių ir karo dainų.
NAMAI, TĖVYNĖS ILGESYS. Tai - labiausiai išplėtota tema. Lyrinis subjektas namų netekimą išgyvena kaip likimo
skriaudą. Eilėse atsiveria tuštuma, vienišumas, svetimos aplinkos nejaukumas. Tėvynė ir kalbančioji panašios: abi
apiplėštos, pažemintos, našlaitiškos. Nėries eilėse nepaprastai sustiprėja našlaitystės jausmas, kuris iškyla į eilių paviršių
pasąmonėje girdima našlaičių daina „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle". Eilėraštyje „Dideliame name" ši daina cituojama,
parafrazuojama. Iš našlaičių dainų į Nėries eiles ateina ir saugumo, globos, pagalbos prašymas. Eilėraštyje „Kur baltas mies-
tas" kalbančioji, kaip ir pasakų našlaitė, kaip nuskriaustoji gulbelė, prašo numesti vieną sparną, kad galėtų nuskristi pas
artimuosius. Tik kreipiamasi ne į gulbių pulką, o į juodąjį varną - karo dainų personažą. Nėries eilėse besikartojantis
prašymas numesti sparną, atpūsti žodelį, pakartoti kadaise girdėtą paukščio giesmę, pamoti spinduliu - kai žinome šios
lyrikos gyvenimiškąjį kontekstą - skamba kaip malonės prašymas.
Kita vertus, šioje našlaitystės situacijoje pats lyrinis subjektas sugeba globoti mylėti, užjausti. Eilėraščio „Dagilėlis“
pradžioje žiūrima į dagilėlį - suvargusį paukštį giesmininką. Su juo kalbama, jis guodžiamas, jam rodoma meilė ir gailestis.
Intonacija, iš pradžių gana rami, santūri, krinta vis graudyn ir graudyn, kol užlūžta paskutinėse dviejose eilutėse. Staiga
susivokiama, iš anksto netiesiant jokios paralelės atpažįstama sava padėtis. Skausmas dar didesnis, kad paties subjekto
niekas taip švelniai nekalbina ir negloboja. Visa eilėraščio esmė sutelkta į staiga užplūstantį jausmą: „Dagilėli, nebturiu
namelių, / Svetima padangė mane dengia".
Ir kituose poetės eilėraščiuose lyrinis subjektas ne iš karto, ne tiesiai išlieja savo jausmus, o nutolina išpažinimą: kalba
apie gamtą, namus, kol įtampa pasiekia kulminaciją. Švelnus, myluojantis žodis prityla - ir pratrūksta užspausta rauda,
prisipažinimas. Toks jausmo kelias matyti eilėraštyje „Ateik!", kur tik pabaigoje išsprūsta skaudus prisipažinimas:
„Tėvynės oro man trūksta, / Saulelės tavo akių."
Namų ilgesys ne tik sunkus (ilgesys iki ligos: „Jei nepagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau."), bet ir šviesus.
Trokštama būti tėvynės dalimi, nors ir menkiausia jos gyvasties apraiška: tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle
rugiuos, rykšte, linguojančia vėjy, pakopa prie slenksčio, paukščiu. Šis troškimas grindžiamas meile („Kaip tave
mylėtau"), tėvynės vertės suvokimu („Už gyvybę tu brangesnė"). Iš ilgesio ir meilės kyla skaidrūs gimtinės regėjimai:
Širvinta, sodas, žydintys medžiai, dūzgianti bitė, šulinys su svirtim, kregždė, lakštingala, varteliai, žydinti šilagėlė,
Nemuno juosta... Gimtinės peizažo detalių vardijimas - kaip glostymas žodžiu, mintimis. Eilėse namai nusakomi
metonimiškai: žiburėlis, ugnelė. Pasaulis kalbinamas mažybiniais žodžiais - taip išreiškiamas pagailėjimas,
pasigrožėjimas. Poezijos intonacijos bei leksika priartėja prie liaudies dainų poetikos. Nėris įsigyvena į liaudies dainų
pasaulėvaizdį, persiima liaudies damose išsakytąja pasaulėjauta.
Atgaivą suteikia įsiklausymas į amžiną gyvybės ritmą („Kodėl tyli žemė"), šeimos meilės patirtis. Siekiama prisiminti motinos,
močiutės jausmų pasaulį ir šių jausmų aurą. Suvokiama, ką reiškė gyventi globojamai, mylimai („Močiutė"). Rinkinyje iškyla
ryškios ir svarbios artimųjų figūros. Suvokiama šeimos vertė, akcentuojamas motinos ir vaiko ryšys. Šeimos svarba išryškinta
kontrasto būdu - našlaitiškumo pajautoje ir šeimos meilės prisiminimuose (eil. „Ateik!", „Namo", „Tėvelis"). Eilėraštyje
„Kaip tave mylėtau" stiprus meilės jausmas išraudamas laikantis bendriausių raudojimo formulių. Trokštama atkurti
(sukurti) jaukią aplinką: iš šeimos narių, artimųjų, savos istorijos ženklų, kalbos, kultūros.
Kalbančioji prisiima šios kultūros moterų pavidalus: raudotoja, gedėtoja, našlaitė, globotoja, laukiančioji, klajūnė „Odisėja",
biblinė atgailautoja, sužeista vilkė...
Rinkinyje orientuojamasi į moteriškąją liaudies kūrybos dalį: į dainą, raudą, lopšinę. Subtili žanro pagava stiprioms emocijoms
suteikia estetinę formą. Nėries karo lyrikos esmė - moters balsas, meilės ir gerumo gestas, o ne kieti, „plieniniai"
eilėraščiai.
PAVYZDYS. TEKSTO ANALIZĖ. „Troškulys“:
Tipas
Eilėraštis priskirtinas intymiosios lyrikos tipui.
Pavadinimas
Troškulys gali būti aiškinamas dviem prasmėmis: fizine ir dvasine. Eilėraštyje minimas fizinio poreikio tenkinimas, tačiau
pagrindinis dėmesys sutelkiamas į dvasinę žmogaus būseną.
Tema
Tėvynės nostalgija (ši tema atspindi pačios poetės situaciją karo metu. Kūrinys datuotas 1944 m.).
Problema
Kokią vietą žmogaus gyvenime užima jo gimtinė, tėvynė? Kas padeda tai suvokti?
Struktūra
Eilėraštis sudarytas iš aštuonių (moteriškumą reiškiantis skaičius) posmų. Tekstą pagal tematiką galima padalyti į
keturis segmentus:
Dvasinės būsenos nusakymas (I posmas);
Dvasinio troškulio numalšinimo sąlygos (II posmas);
Prisiminimų tema (III-IV posmai);
Apmąstymų tema (V-VIII posmai).

40
Dvasinės būsenos tema
Lyrinio žmogaus skausmas, tėvynės ilgesys nusakytas metaforiškai („troškulys"), dvasinę jo prasmę patvirtina ir
susiformavimo vieta - daiktavardis „krūtinėj". Šis nostalgiškas jausmas neturi didelės ekspresyvios jėgos, tačiau
paženklintas monotoniškumu, ilgalaikiškumu („skaudžia, maudžia"). Lyri nio „aš" skausmas prilyginamas žaizdai,
išdegintai žarijomis. Toks palyginimas orientuoja meninį vaizdą į u g n i e s stichiją. Skausmingos būsenos ne -
gatyvumą pabrėžia ir posme esanti ryški aliteracija: skauDŽia, mauDŽia, troškulys, ŽaizDa, iŠDeginta, Žarijom.

Troškulio numalšinimo tema

Antrajame posme dominuojantys tariamosios nuosakos veiksmažodžiai („jei atrasčiau", „galėčiau") nusako
geidžiamą veiksmą, realybėje nesančias sąlygas. Eilėraščio žmogus nurodo tokias dvasinio skausmo išgijimo aplinky-
bes, kurios labiau primena pasakiškąjį pasaulį nei realybę. Jam pakaktų gurkštelėti (aliuzija į v a n d e n s stichiją) iš
avinėlio pėdos, tulpelės žiedo. Mažas vandens kiekis turi ypatingą galią, nes jis susijęs su gimtuoju kraštu, su jaukia,
intymia erdve, kur vaikščiota, bėginėta vaikystėje, jaunystėje. Daugtaškis sa kinio pabaigoje tarsi nuoroda į
atgimstančius lyrinio žmogaus prisiminimus apie tėviškę. Tautosakinis avinėlio pėdos motyvas turi pakitusią reikšmę:
kitoks negu lietuvių liaudies pasakose žmogus, kenčiantis stiprų nostalgijos skaus mą, visiškai nesibaimina dėl
galimo transformacijos pavojaus - pavirsti avinėliu. Buvimas gimtoje erdvėje (nesvarbu kokiu pavidalu) - pagrindinis ir
vienintelis lyrinio „aš" troškimas, kurio išsipildymas reikštų harmonijos, dvasinės ramybės savyje suradimą.
Tulpelės žiedo įvaizdis suteikia meniniam vaizdui jaukumo, šilumos.
Prisiminimų tema
Apie eilėraščio žmogaus praeitį, prisiminimus liudija būtojo kartinio laiko veiksmažodis „buvo". Prieveiksmis „ten" rodo, jog
yra opozicija „čia", vadinasi lyrinio „aš" nėra gimtinėje, gal net Lietuvoje. (Nenorom tenka prisiminti pačios poetės gyvenimą ir
dvasinę būseną karo metu svetimoje Rusijoje.) Kūrinio žmogaus prisiminimuose atgyja atviros erdvės, gamtos pasaulio vaizdai:
„kalneliai, pievos, miškas", asocijuojantys su laisvės pojūčiu, išblyškusios rudens aušra.
Ketvirtame eilėraščio posme lyrinį „aš" pakeičia lyrinis „mes" (tai rodo veiksmažodžio forma „sėmėm"), nes gimtuosiuose
namuose žmogus nėra vienišas: jį visada supa šeimos nariai, kaimynai... Gyvenimas „ten" nuo seniausių laikų lietuviui teikė
fizinę ir dvasinę gyvastį (apie tai kalba didesnioji visų rašytojų, prievarta ar sava valia palikusių Tėvynę, kūryba). Tą vitališkumą
pažymi vandens iš šaltinio (gyvybę teikiančių jėgų buvimo vieta) įvaizdis. Epitetas žalias dar labiau sustiprina gyvybės gėrimo
teikiamą galią. Lyrinio „aš" prisiminimuose iškyla ir berželio (dvejopos - džiaugsmo ir skausmo -reikšmės medis mūsų
kultūroje) - vaizdas. Džiugus vandens sėmimas pažymėtas ilgesingo rudens metų ženklu.
Kaip matome, visi eilėraščio žmogaus prisiminimai liudija apie jo harmoniją ir vienovę su aplinkiniu pasauliu - žmonėmis ir
gamta.
Apmąstymų tema
Refleksija - tai nerūpestingos lyrinio „aš" praeities sąsaja su skausminga dabartimi. Jos esmė - tik būdamas toli nuo tėvynės,
nublokštas į svetimą kraštą, žmogus pradeda suvokti, kokia ji jam brangi ir artima. Eilėraščio kalbančiojo apmąstymuose iš fizinio
patyrimo pereinama į dvasinę plotmę. Pasikartojantis akcentas „tada" tik sustiprina priešpriešą tarp „t o" ir „š i o" laiko.
Retorinis kreipinys („o širdgėla juodoji") suteikia apmąstymams pakilumo. Epitetas, nukeltas po pažymimojo žodžio,
paryškina kamuojančio skausmo niūrumą, o šauktukas sakinio gale žymi vidinių išgyvenimų stiprumą, intensyvumą.
Lyrinis „aš" ne tik ilgisi tėviškės, artimųjų, bet ir viliasi („rodos"), jog ten jo irgi pasigendama. Trokštama abipusio ryšio.
Tolimesniame tekste išryškėja pavojaus, mirties ženklai, kurie užpildo lyrinio „aš" vizijos erdvę. Girdimas motutės
dūsavimas - tai bandymas kalbėti be žodžių. Žmonėms, gyvenantiems „ten", irgi sunku, dvasinis skausmas nuslopino
žodžius, kurie nepajėgūs išreikšti apėmusio jausmo. Dūsaujant „saulėlydžiu" tarsi sugrįžtama prie pirmapradės būties,
kai žmogus ir gamta buvo vienas kūnas. Minimas ribinis laikas (vaka ras, rytas) pabrėžia situacijos dramatiškumą.
Pesimistines nuotaikas sustiprina gervių, skrendančių į dausas, motyvas. Dausos - tai senovės lietuvių pomirtinis
pasaulis, gervės - lyg mirusiųjų vėlės. Baltutė šalna pakanda gyvastį, sustingdo gyvybę. Antrąkart pavartotas berželio
įvaizdis įgyja jau kitą priešingą reikšmę. Nusvirusios medžio šakos simbolizuoja sielvartą, kančią. Verkiančio berželio
personifikacija patvirtina žmogaus ir gamtos pasaulio vienovę.
Paskutinis eilėraščio dvieilis skamba kaip visų lyrinio „aš" apmąstymų išvada. Daugiskaitinės veiksmažodžio
(„gėrėm") formos liudija dvasinę sąjungą su likusiais „ten", Lietuvoje. Matyt, jokie atstumai nepajėgūs išskirti
artimųjų. Netikėtas veiksmažodžio būtojo kartinio laiko formos pavartojimas -tarsi aliuzija į praeitį, kai buvo
ieškoma dvasinės stiprybės, jėgų gamtoje.
Vertybės ir pagrindinė idėja
Žmogaus gyvenime viena iš svarbiausių vertybių yra gimtinė, jos gamta, artimieji. Išsiskyrimas su jais skaudus ir
nepakeliamas, bet tik netekęs jų, tai suvoki.
„Rudenio arimuos“

Iš pradžių pažvelkime į gamtos vaizdą. Jis nėra panoramiškas ir apibendrintas — aiškiai apibrėžtas metų laiko
(ruduo) ir vietos (Širvinta). Vaizdas kintantis — trys jo nuotaikos spalvos atitinka tris strofas. Pirmoji —
rudenio ramybė, šviesa, giedra - baltas, nurimusios upės žaismingai žarstomas smėlis, rymanti ramunė. Pastebimai

41
dominuojantys r junginiai su balsiais, išsidėstę visoje strofoje. Lengvas, raiškus, be pastangų kalbėjimas tarsi
atitinka gamtos harmonijos pajautimą.
Antrosios strofos įspūdis — rudenio giedra ir ramybė laikina —„Viesulai padaužos/ Jau sparnus pakėlę". Dar ne
realybė, bet ir ne nuojauta, o aiškus žinojimas — „tai blaškys ir laužys/ Lauko ramunėlę". Apibendri nimo štrichas
— ir pirmoji užuomina į žmogų — „blaškys" ir „laužys"—per „dideli" mažai, liaunai lauko ramunėlei. Ir
„viesulai" yra ne tik atšiauriosios gamtos jėgos, nesiskaitančios su vargše silpna ramunėle, bet ir žmogaus
negandų simbolis. Ne vėjas, ne audra, liūtis,— viesulas, sūkurys, į save įtraukiantis. Laužys ne tik lankstų gėlės
stiebelį, bet ir vienišą žmogų, užkluptą ne tik rudenio arimuose, tuščiuose laukuose, bet ir trapioje vienatvėje.
Paskutinė strofa sujungia abi eilėraščio plotmes (fiksuojamą gamtos, jaučiamą žmogaus) ir abi realybes — vaizdo
ir intonacijos. „Kam viena likai tu"—yra ir klausimas, ir sušukimas, ir kreipinys — ne tik į ramunėlę, bet ir į žmo-
gų. Eilutė darosi paslanki prasmės atžvilgiu — loginį akcentą gali turėti visi jos žodžiai, neišskiriant ir „tu",
kuris, tik įjungtas į sudėtinio rimo (likai tu — skaito) sistemą, įeina į bendrąją metro schemą. Ant roji
paskutiniosios strofos eilutė, sutampanti su pavadinimu, po staigaus intonacijos pakilimo ir sintaksinio perkėlimo
nuskamba tyliai, lyg prie pagrindinės minties ką priduriant, nors formalioji visam eilėraščiui būdinga atskiros
frazės, apimančios dvi eilutes, jungtis ir nesuardoma. Užtat taip lengvai, tarsi ratu grįžtama į pradžią — pabaiga
yra pirmosios eilutės nežymi moduliacija: „Akmenėlius skaito/ Širvinta nurimus". Gamta akimirkai atsiliepia į
žmogaus nerimą, jį tildo, bet visada lieka tokia pat, pastovi ir amžina...
Labai paprasta, aiški kompozicija: visas eilėraštis yra tarsi vienas įvykis, kurį galima iš eilės papasakoti. Kiekvienas
posmas iš naujo ir vis stipriau atskleidžia liūdną kontrastą tarp vargšės ramunėlės ir jos skriaudėjų. Ypač prasmingas III
posmas. Į užjaučiantį lyrinio subjekto klausimą ramunėlei („Kam viena likai tu rudenio arimuos?“ – jis yra kulminacinė
vieta) atsako nėra, tik aiški atomazga – „akmenėlius kaito Širvinta nurimus“.
Apibrėžtą kūrinio laiką ir erdvę atitinka tikslios eilėraščio parašymo koordinatės: Palemonas, 1937.X. 14.
Įžvelgiame sukūrimo laiko ir nuotaikos atitik menį — ruduo, paaštrinantis tylų išnykimo liūdesį. Su
vienišumo, rudeniško graudulio gaida (kokia talpi eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį" metafora: „Begalinė
širdgėla—ruduo"!) susijęs poetinio vyksmo ir parašymo vietos kontrastas. Širvinta — gimti nė: „Tikrai
neužeičiau pasaulyje poetiškesnio kampelio. Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia
smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Ir mano
gyvenimas, ir būdas daug nuo tos vietos priklauso",— rašė poetė dienoraštyje. Palemone įsikūrė tik 1937
metų vasarą — čia dar negalėjo būti artimumo, savumo, jaukumo — pastogė, dar ne namai. Ramybė tarsi likusi
ten — kur Širvinta. Rudenio nuotaika, vienišumo, liūdesio, iš pradžių tarsi „prisitvirtina" tėviškės gamtos
vaizde, randa jame save ir atramą. Atsiveria subtiliu punktyru nu žymėta paralelė: vienišas žmogus pasaulyje —
vieniša ramunėlė rudenio arimuos. Tėviškės gamta ramina ir guodžia („Čia motulė žemė — čia man bus
ramu"— eil. „Klajūnėlis"). Ateina dvasios pusiausvyra — po įtempto paskutiniosios strofos klausimo vėl
grįžtama į ramią ir lygią gamtos kontempliaciją, pridengiančią vidinės nerimasties ir gamtos ramybės kontrastą.
Taip į visumą, nedalomą ir neskaidomą, susilieja tai, kas yra objektyvu (gamta, erdvė, laikas), ir tai, kas
subjektyvu (nuotaika, išgyvenimai, mintys, jausmai). Viskas eilėraščiui yra reikšminga: parašymo laikas, vieta,
aplinkybės, apie kurias maža težinome — po devynių dienų gimė sūnus...
Kūrinyje nieko negalima pakeisti, pajudinti, nes kiekvienas jo elementas yra tik vienintelis toks, nepakartojamas
ir nepakeičiamas. Tą struktūros organiškumą ir unikalumą galima pajusti bet kuriuo aspektu. Strofos išorinė
struktūra jau motyvuota. Pažvelkime dar į vidinį jos motyvą. Pabandykime fra zės dalis, sutampančias su
eilutėmis, sukeisti vietomis pagal labiau įprastą sakinio sintaksinę normą — pirma veiksnio grupė, paskui —
tarinio: „Širvinta nurimus/ Žarsto baltą smėlį". Nepažeisdami rimų, turime pakeisti ir antrąją frazę: „Rudenio
arimuos/ Rymo ramunėlė". Visa strofos medžiaga liko ta pati, o kaip pakito jos intonacija, susijusi su
betarpiškuoju eilėraščio turiniu! Vietoj rudenio ramumo, susimąstymo nuotaikos — pagreitėjęs mechaniškai
skanduojamas ritmas. Kodėl? Matyt, itin svarbi eilėraščiui yra pradžia — ji tiksliausiai intonuoja, labiausiai
individualizuoja metrą, tarsi nustato kalbėjimo tempą. Ir metrinėje schemoje tepakinta I ir II eilutės santykis.
Tačiau pradžioje atsiradusi anakrūzė, trumpi skiemenys tarsi pagreitina kalbėjimą, ardydami susimąstymo,
kontempliacijos nuotaiką. Antrojoje frazėje pagrindinis akcentas vėl tenka pradžios žodžiui „rymo". Intonacijai
svarbu, kad abu frazių pradžios žodžiai yra dviskiemeniai, su pirmu kirčiuotu skiemeniu — iš karto pajuntamas
chorėjas. ,,Rymo" išskyrimas svarbu ir semantiškai. Tai nėra visai įprastas, kasdieniškas, neutralus žodis,
ramunėlei jis taikomas tik perkeltine prasme, nes reiškia susimąstymą, rimtį, atskirais atvejais — liūdesį. (Pri-
siminkime liaudies dainas — „Ko rymai ant rankelių?"). Patekęs į frazės pabaigą, žodis „rymo" nebetenka
išskirtinumo, pabrėžtumo, kuris turi atkreipti dėmesį ir į perkeltinės reikšmės buvimą — nuorodą į žmogų.
Suprantama, tai tik aspektas, bet ir jis patvirtina pagrindinį tobulo eilėraščio dėsnį — nepažei džiama, vientisa,
organiška ir unikali struktūra. Ji unikali ir vienintelė konkrečiu meniniu įkūnijimu. Kartu ji bendra kaip
menininko patirtis, nepakartojama, bet ir neišnykstanti, kitokiomis išorinėmis ir vidinėmis aplinkybėmis galinti
įgauti skirtingą eilėraščio pavidalą ir skirtingą tobulumo apraišką. Salomėjai Nėriai buvo lemta vieną tobulumo
formą keisti kita, tačiau tokia pat individualia ir autentiška. (Pagal: V. Daujotytė. „Kas tu esi, eilėrašti?)
„Prie šaltinio“

42
Pirmiausia žvilgtelėkime, ką duoda eilėraščiui antraštė - „Prie šaltinio". Neatrodo, kad ji nusakytų situaciją, kurioje
atsiskleidžia lyrinio „aš" išgyvenimai: eilėraštyje minimos tulpės, obelys greičiau skatina įsivaizduoti sodybą, namų
aplinkumą - gal sodą ar darželį, o ne miško tankmę, paupį ar paežerę, kur trykšta šaltiniai. Ir šaltinio vaizdas tik
neilgam šmėkšteli pirmajame posme.
Tad gal antraštė įveda į vieną pagrindinių eilėraščio vaizdinių motyvų: nuo šaltinio, iš medžių ir krūmų tankmės
sklindančią lakštingalos giesmę, pažadinusią ilgesį? Gali būti ir taip. Bet labiausiai čia norėtųsi matyti aliuziją - tegul
poetės sąmoningai ir nedaromą - į patį eilėraščio pobūdį. Pro negilų, tyrą šaltinio vandenį lengva įžiūrėti jo dugną: čia
tarsi nėra paslapčių. Bet iš tikrųjų šaltinio vandenys trykšta iš tamsių, neregimų žemės gelmenų... Taip ir šis eilėraštis
- paprastas ir vaiskus - kyla iš giliausių sielos klodų. Jo vaizdai – tai tik išgyvenimų nuotrupos, tai tik maža, regimoji jų
dalis, tik gairės, nužyminčios emocijų tėkmę, kurios didžioji dalis lieka tarp eilučių - neišsakoma, tik atspėjama.
Vaizdų ryšys šiame eilėraštyje atspindi ne tiek objektyvius laike ir erdvėje egzistuojančius daiktų santykius, kiek
išgyvenimų dinamiką. Didesni ar mažesni regimybės fragmentai čia susipina su tiesiogiai reiškiama emocija.
Eilėraštis prasideda lyg atsitiktinai pastebėtomis gamtovaizdžio detalėmis: Žydi tulpės, ir dilgėlės želia. Dėl kontrastingumo
(gėlių žydėjimas - piktžolių kerojimas) šis sugretinimas iš karto įgyja apibendrinamąją reikšmę. Taip pabrėžtas disonansas
gamtoje perkelia mintį į kitas būties sritis, verčia galvoti apie gėrį ir blogį, heroizmą ir niekšybę, didybę ir menkystę.
Šitokią refleksijų kryptį dar pabrėžia antrosios eilutės invokacija: Kas uždraus, kas uždraus?, kurioje nežinia ko
daugiau esama: ar kankinamo nerimo, ar skaudžios rezignacijos, ar protesto.
Bet štai žvilgsnis nukrypsta kitur, pastebėdamas gamtoje ne tik disonansus: Susipynė žilvičiai, berželiai /Prie šaltinio
skaidraus. Ūksminga medžių, krūmų tankmė ir gyvas skaidrus šaltinio vanduo, šešėliai ir šviesa - jų švelni dermė
nebeturi nieko kankinamo ir skaudaus.
Dar giliau į gamtos ramybę nugramzdina antrasis posmas:
Šiltas vakaras, obelys klausos –
Nekuždėk, nekuždėk!
Tyli vėjas. Padangė nublausus
Sumirgėjo žvaigždėm.

Vaizdas čia kuriamas taip, jog suvokiame, kad žodžiais ne viskas pasakyta. Įvaizdžiui „obelys klausos" iš tikrųjų
reikėtų papildymo: ko klausos? Kokių - gal tolimų ir vos girdimų šio tylaus vakaro garsų? Gal kuždesio tų, kurie gėrisi
šio šilto vakaro žavesiu? Juk antroji eilutė yra: Nekuždėk, nekuždėk! Tai kam gi skirti šitie žodžiai? Ar eilėraščio
kalbančioji ne viena šioje vakaro tyloje? O gal jie ištarti vien mintyse pačiai sau juntant guodžiančią, raminančią šilto
vakaro tylą? Šie neaiškumai taip ir lieka neišsklaidyti: nepasakyti visko, palikti erdvės nuspėti - šio eilėraščio stilius.
Šitoks kalbėjimo būdas visiškai apvaldo tretįjį posmą:

Taip ramindavo mane sesutė...

Ilgesy, ilgesy!
Gal ir tu ne pilkoji lakštutė?
Gal seselė esi?
Šio posmo pradžia dar gali būti suprasta kaip antrasis palyginimo narys: šiltas ir tylus pavasario vakaras guodžia ir
ramina, lyg kadaise sesuo. Bet jau be jokių loginių ryšių su kontekstu yra paskutinis dvieilis: iš kur čia lakštutė? Juk apie
ją anksčiau nebuvo nė užsiminta! Ką reiškia: ir tu? Po kokiais dar pavidalais eilėraščio „aš" įžvelgė sesutę, jeigu
sakoma: Gal ir tu... seselė esi? Tas pats ir ketvirtajame posme: Nuostabų trelį I Pakartok, pakartok! Bet juk anksčiau
apie jokią lakštingalos giesmę nebuvo nė užsiminta, tad kodėl prašoma pakartoti? Nutrūkstantis, tarsi neužbaigtas yra
ir eilėraščio pabaigos vaizdas - tuo efemeriškesnis, kad minimas kaip egzistuojantis ne realybėje, o tik sąmonėje. Man
akyse balta obelėlė /Išpavasario to... Jis formaliai lyg ir apibrėžtas (...iš pavasario to..., kur pažymimasis įvardis
rodytų, jog kalbama apie žinomą dalyką), bet iš tikrųjų labai neapibrėžtas, nes juk nežinome, koks pavasaris turimas
mintyje. Šį neužbaigtumo įspūdį stiprina ir tai, jog įvardis stovi neįprastoje vietoje, ir frazė dėl to įgauna tarsi
abejojančią, delsiančią, svajingą intonaciją, grafiškai išreikštą daugtaškiu. Lieka erdvės kiekvienam šį vaizdą savaip
konkretizuoti ir pratęsti pasiūlyta emocine tonacija, kuri gaubia trapų, švelnų baltos obelėlės vaizdą, išaugantį į tolimos,
išsiilgtos tėviškės paveikslą...
Visa, kas čia pasakyta apie eilėraščio vaizdų pobūdį, patvirtina, jog iš tikrųjų vaizdas konstruojamas taip, kad žodžiais
išreiškiama tik jo dalis, kad sąmoningai paliekama kai kas dar neaišku, galutinai neišsakyta. Tai jau nėra kiekvienam
meniniam vaizdui būdingas vienpusiškumas, „schematiškumas", kurį matėme ir Maironio eilėraščiuose, o tam tikras
stiliaus požymis, būdingas daugeliui naujausiųjų laikų poezijos atstovų ir taip besiskiriąs nuo to paties Maironio
lyrikos apibrėžtumo ir tikslumo.
Aptariamojo Nėries eilėraščio emocinio turinio raiškos priemonių sistemoje ypač didelis vaidmuo tenka intonacijai -
sintaksiniams, ritminiams ir fonetiniams kalbos ypatumams.
Eilėraštis parašytas anapestu (kirtis krinta ant 3, 6 ir 9 skiemens pirmosiose ir trečiosiose eilutėse, ant 3 ir 6 - antrosiose
ir ketvirtosiose), bet metras juntamas gana silpnai - tik antrosiose posmų eilutėse (išskyrus pirmąjį posmą) jis akivaizdus: /

43
uu - / uu - /. Be to, didžioji dalis eilučių turi kirčiuotą pirmąjį skiemenį (pagal anapesto metrą kirčio toje vietoje neturėtų
būti): tai dar labiau. nustelbia anapestinį eilėraščio skambesį.
Salomėjos Nėries eilėraštis „Prie šaltinio" prasmės bei vaizdo subtilumu ir trapumu, kalbėjimu užuominomis, nutylėjimais,
švelniu jausmo bangavimu daro didelio muzikalumo įspūdį. Ta pačia kryptimi veikia dar ir eufoninės kalbos ypatybės,
ausiai malonūs garsų deriniai. Galima atkreipti dėmesį kad ir į tokius sąskambius: klausos - nublausus, nekuždek -
žvaigždėm, nuostabų trelį - mano akyse balta obelėlė; pakartok - pavasario to. Arba, pavyzdžiui, dviejų paskutinių
posmų instrumentacija paremta tais pačiais garsų deriniais kaip tautosakinis lakštingalos giesmės mėgdžiojimas („Jurgut,
Jurgut! Kinkyk, kinkyk! Paplak, paplak! Važiuok, važiuok" ir: sesutė -lakštutė, ilgesy - ilgesy, pakartok - pavasario to,
balta). Beje, ir pats baltos obelėlės įvaizdis eilėraščio pabaigoje susisieja su liaudies daina „Vai žydėk, žydėk, balta
obelėle", padvelkdamas anos dainos švelniu ir vaiskiu grauduliu.
Visa tai nėra smulkmenos: tobulo grožio kūrinyje tobula ir reikšminga viskas: ir vaizdų sandara, ir ritmas, ir
skambėjimas. Tik šių išraiškos priemonių visuma leidžia pajusti turinio pilnatvę, kitokia forma nenusakomą ir
neišreiškiamą. (pagal : V. Zaborskaitė. Eilėraščio menas)
S. NĖRIES POEZIJOS APIBENDRINIMAS
S. Nėries kūryba - itin vienalytė, tačiau joje galima išskirti bent tris ryškesnės kaitos etapus: pirmasis - ankstyvoji,
jaunystės, pakiliai jausminga, daininga romantinių įvaizdžių lyrika (rinkiniai: „Anksti rytą", „Pėdos smėly", „Per
lūžtantį ledą"), antrasis - vėlesnioji, brandesnių jausmų, realistiškesnių įvaizdžių meditacinė lyrika (rinkinys
„Diemedžiu žydėsiu") ir trečiasis - karo meto lyrika (rinkiniai: „Dainuok, širdie, gyvenimą", „Prie didelio kelio").
Pirmojo etapo lyrika pasižymi ryškesne emocijų palete, aiškia romantine stilistika, pasaulėjautos maksimalizmu ir
nuotaikų kraštutinumu. Rinkinys „Anksti rytą" liudija džiugų ir optimistinį požiūrį į pasaulį, o „Per lūžtantį ledą" -jau
dramatišką, vietomis net tragišką.
Antrojo etapo lyrika emociškai santūresnė, nors eilėraščiuose poetė svarsto esminius gyvenimo ir meilės, gyvenimo ir
amžinybės klausimus (garsūs eilėraščiai- „Diemedžiu žydėsiu", „Tu nubusi", „Alyvos"). Šiai lyrikai būdingas
objektyvesnis, be romantinio patoso, realistiškesnis eilėraščio vaizdas ir jį persmelkianti bū ties vienovės, sutaikančios
savo gelmėj visus kraštutinumus, pajauta.
Karo meto lyrika pažymėta gilių prieštaravimų - šalia menkaverčio propagandinio pobūdžio eiliavimo („Poema
apie Staliną", „Bolševiko kelias") esama tikros, sukrečiančios ligi sielos gelmių lyrikos (eilėraščiai - „Sakalai broleliai",
„Dainuok, širdie, gyvenimą", „Grįšiu"). Joje vyrauja itin skaudžios ir sudėtingos gyvenimo ir mirties temos,
realistiškesnis vaizdas, subtiliai naudojami tautosakiniai motyvai (rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą", karo metų
rinktinė - „Prie didelio kelio").
*******************************************************************************************
**********
7. HENRIKAS RADAUSKAS. EGZISTENCIALIZMAS (lot. existentia – egzistavimas, buvimas) – II-ojo pasaulinio
karo išvakarėse atsiradusi literatūros kryptis.
BRUOŽAI:
1. Siekė atskleisti žmogaus buvimo, jo vietos pasaulyje, laisvo pasirinkimo ir
atsakomybės, asmenybės vienišumo problemas.
2. Pasaulis vertinamas antikinio mito akimis, o mitas kaip tikrovė.
3. Iškyla moralinės kultūros (= žmonių elgesį reguliuojančios normos ir
principai) žmogus, aistra gyvenimui mirties pavidalu.
4. Išgyvenimas ir refleksija (= savo psichikos stebėjimas ir mąstymas).
5. Svarbiausios žmogiškosios galios: klausa, regėjimas ir sąmonė.
6. Jausmas – nereikšmingas dalykas.
7. Dvilypis žmogus – vienišas, apimtas liūdesio, ir linksmas, ironiškas,
ciniškas (grubus).
8. Gyvenimas – žaidimas, spektaklis, kuriame tik dalyvaujama; kasdienybė –
mirtis.
9. Nemažai mitologijos (požeminis pasaulis, žemė ir dangus). Pasakos ir relios
tikrovės konfliktas (ypač H. Radausko eilėraštyje „Pasaka“, kur lyrinis
subjektas su kauke).
Žymiausias kūrėjas – Henrikas Radauskas (1910-1970) ir jo eilėraščių rinkiniai „Fontanas“, „Strėlė danguje“.
H.Radausko eilėraščio „Pasaka“ analizė
H.Radauskas - lietuvių poetas išeivis. Jis tapo ryškiu grynosios poezijos kūrėju lietuvių literatūroje.
Nepriklausomoje Lietuvoje poetas išleido tik vieną rinkinį "Fontanas", dar tris knygas išleido emigracijoje: "Strėlė
danguje", "Žiemos daina", rinktinę "Eilėraščiai". Menas, poetinė kūryba H.Radauskui buvo patikimiausia dvasios
atrama visose gyvenimo negandose. Poetas visur ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Grožis - aukščiausia
vertybė, gilioji kūrinio prasmė. Žavi poeto eilėraščių vaizdai, tobula konstrukcija, kalba.
Bendroji poeto nuostata išreikšta programiniame eilėraštyje "Pasaka". Eilėraštyje matome būdingąsias H.Radausko
poezijos ypatybes. Pirmiausia tai - poeto kelionė iš tikrovės į pasaką. Pasaulis žiaurus, šaltas, klastingas, jis tyčiojasi iš

44
žmogaus svajonių, jo kančių: "Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą". Žiauriai tikrovei priešinasi Pasaka. Joje viskas
galima, ji - laisvė. Nusivylęs pasauliu, poetas pasineria į Pasaką: "Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu". Eilėraštyje į Pasaką
keliaujama per civilizaciją ir gamtą. Civilizacija gniuždo žmogų, todėl poeto įkvėpimo versmė - gamta. Pasaką poetas
randa gamtoje. Labai griežta eilėraščio kompozicija: yra 3 loginės dalys. Pirmoji išreiškia vyksmo visuotinumą, antroji
dalis įprasmina Pasaką, jos motyvus, trečioji dalis (paskutinė strofa) yra išvardinė, išreiškianti atvirkščius tikrovės ir
Pasakos santykius. H.Radauskui svarbiau eilėraščio estetinė pusė, nes menas jam buvo absoliutus pasaulio centras.
Eilėraštis parašytas silabo-tonine eilėdara, rimas tikslus. Yra eilėraštyje gražių epitetų (karšta ašara, šaltas žiburys,
beprotiškai geltonas), palyginimų (Pasaka gieda kaip lakštingala), metaforų (mirga margas spindulių lietus),
personifikacijų (kalba akmuo, medis nebylys, pasaulis juokiasi). Pasaka - tai simbolis grožio, svajonės, dvasingumo.
Gamtai ir menui skirta daugiausia poeto eilėraščių. Jei grožis - didžiausia vertybė, tai gamta - grožio šaltinis. Poetas į
gamtą žvelgia lyg dailininkas, išgyvena ją. Gamta H.Radausko lyrikoje universali, neturi konkretaus krašto žymių.
Henriko Radausko eilėraščio ”Rytas geležinkelio stoty’’ interpretacija: H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks,
kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti
konkrečiai srovei.
H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”.
Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos H.Radausko idėjos, jo filosofija.
Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama permainų, naujovių, laisvės dvasia. Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio
gimimas, veržlus naujovių atėjimas. Bet visos šios naujovės - tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas.
Juk H.Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje. Jo manymu, visas šis pasaulis sukurtas
žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu. Taip ir eilėraštyje po truputi ryškėja vaizdas, kontūrai, nors dar ir tolimi,
neryškūs:
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Visos šios naujovės, šie pakitimai šluoja sau nuo kelio visą senąją tvarką su visais jos šalininkais, nors tai kai kam irgi
sukelia skausmą:
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Bet tai neišvengiama, visų permainų metu yra joms besipriešinančių, nepatenkintų. Ta
senosios tvarkos stoiška ramybė, idiliškas pasaulėlis vaizduojama trečioje strofoje:
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę,
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.
Bet ir čia jau įsisuko permainų vėjas, kurį simbolizuoja virš lovos kabantis laikrodis, rodantis nesustabdomą laiką ir
pranešantis apie artėjantį rytą, atnešantį naują gyvenimą.
Galutinai šioms naujovėms konkretus pavidalas suteikiamas paskutinėje strofoje:
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą.
Inkilas - tai naujos gyvybės, pavasario, džiugių permainų ir pasikeitimų simbolis. Žydra spalva sukuria aukštą, didžiulę
erdvę, kurioje nėra ribų svajonėms, siekiams ir troškimams. Permainos daromos tikintis viską pakeisti į gerąją, o ne į
blogąją pusę, todėl joms ir suteikiama žydra - svajonių ir vilties - spalva. Kitoje eilutėje dar labiau ryški - kontrastas tarp
senosios tvarkos ir ateinančių naujovių. Šis kontrastas sukuriamas naudojant dvi priešingas spalvas:
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Gamtoje, tarp žalių beržų, niekada nerasi ryškiai raudonos spalvos. Būtent šis nenatūralus derinys ir pabrėžia
priešingybę nusistovėjusiai tvarkai.
Negali poetas pamiršti ir kitos šios revoliucijos pusės. Tai ta visuomenės dalis, kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir
kvailai pešasi dėl materialių dalykų, pamiršdama aukštesnes vertybes. Jiems rūpi tik savi reikalai, tik juos liečianti
materialioji šio perversmo pusė:
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
Bet kad ir kaip tai būtų žema - tai neišvengiama, nes visada atsiras žmonių, kuriems jie patys yra svarbesni už bendrus
visuomenės interesus.
Skaitant H.Radausko kūrybą, niekada nebūna nuobodu. Savo netikėtais pasakymais ir sugretinimais poetas neleidžia
monotonijai paimti viršų. Kadangi visi šie įdomūs sąskambiai dar yra įvilkti ir į nuostabaus rimo rūbą, skaityti poeto
kūrybą yra tikras malonumas. Bet tai nereiškia, kad jo kūryba neturi minties. Mintis yra, tik ji paslėpta po viršutine
puikių sąskambių plotme. Neretai, norint ją užčiuopti, reikia iššifruoti daugybę simbolių, bet tai tik „padaro“ eilėraščio
skaitymą įdomesniu. Todėl drąsiai galime teigti, jog H.Radauskas - ne tik vienas originaliausių, bet ir vienas įdomiausių
lietuvių poetų.
************************************************************************************************
************
8. ANTANAS ŠKĖMA. „SĄMONĖS SRAUTO“ literatūra. Akcentuojamas žmogaus sąmonės tuštumas ir mirtis,
žmogaus suirimas ir beviltiškumas. Daug meditacijos ir trancendentinio pasaulio (= anapusinio pasaulio, neprieinamo

45
patyrimui; pažįstamo tik nuojauta) vizijų (= regėjimų, tariamų vaizdų, svajonių), kurios slypi už pažinimo ribų.
Žymiausias kūrėjas – Antanas Škėma (1911-1961) ir jo romanas „Balta drobulė“ (pavadinimas aiškinamas kaip
Kristaus įkapių drobulė).
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės.
Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių
scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė",
apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo
stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir
dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato
vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose
vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko
išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar
kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas,
romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku
sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai
šviečia ir istorinio laiko rodyklė.
"Pabudimas" pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per
baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir
nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistencinės žmogaus likimo traktuotės.
Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei
sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios.
"Pabudime" beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.
Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai
formuoja iracionalią įtampą. Visos A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas
atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa
bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos
paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į
kitą.
A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio
išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai.
A.Škėma stengiasi, kad ir jie "vaidintų", dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę.
Pvz."Pabudime', tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar "buržuaziniais laikais", kvepiantį praeitimi", tuo tarpu
Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito "saldaus birzgalo" ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro
kaltinimas, kad Pijus yra tik "literatūrinis svajotojas", kad jam toli iki besielio "visiško objektyvumo", į kurį Pijus taip
nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir
klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat
kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose
yra esminė veiksmo dalis. "Pabudime" "La Cumparsita", Elenos ir Kazio meilės "tema" su skaudžia ironija
transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir
jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo
mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. "Pabuvime" kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui,
žvaigždėms, medžiams-visai visatai "būk mano žmona", onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame,
kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis
kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.
A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir
jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos - lyg "tardytų mylėdamas". "Pabudime"
žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers,
kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į "meilės trikampį", Pranas yra paprastas besielis
karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas. Kazys ir Elena - du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o
pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo
vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali
Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas - NKVD tardytojas - jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį
pavienį žmogų. "Aš negaliu pralaimėti", sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas - besielė griaunanti jėga,
kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną ("Aš nenoriu keršyti"), o prieš žmogiškumo
principą, įsikūnijusį jų asmenyse.
Kaip pats A.Škėma sako apie "Pabudimą", kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris
išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir
būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie
bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir "banalus" momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje

46
įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. "Pabudimas' parašytas prisimenant milojinus
nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.
"Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs "Pabudimo" herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią
ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris.
Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis
žingsnis."
Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens
atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies
nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas. Išorinis romano veiksmo laikas
tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo
atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į
pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir
silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas,
žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be
atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę,
kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia. Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo
problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą
trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”,
viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar
kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į
tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui
gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo)
galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė. Daiktai romano
protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio
reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur žodžiai žymi
daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas
liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos
krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs,
nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, - mąsto Garšva apie senutę, cituojančią eilėraštį lifte.
Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes
jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas
romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą
kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net
neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspektyva:
nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs,
objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas
mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos
vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys
vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia
nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus
atskleidimui daugiau padeda negu kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais
epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant
keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių
epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai
bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja
metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis
(priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau
negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga
formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo
eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.
Škėmos kūrybos savitumas, poetika. Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų
ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus
pasimirė.
Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu
reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas,
ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis
intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į
keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu,
naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados - jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios

47
epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn
gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir
žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir
filosofiją. Jo kūryba - tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o
visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo
išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir
pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis - kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą
susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos
įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po
įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Ber˛as ir ˛mogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir
polinkis savo herojais iliustruoti vieną ar kitą abstrakčią situaciją. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei
danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko
primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaoką”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių
detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste.
Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinę ašį. Šie principai
lemia neišbaigtą, fragmentišką, koliažišką teksto struktūrą. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėmą rašė: “Išeivijos
lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti kokią nors išaiškinančią ar pamokamą
tiesą, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę arba būtinai atvaizduoti tos
prasmės ieškojimą ar atradimo procesą. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio
dėsningumo”. Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys
fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo
gyvenimo istoriją jis aprašinėjo kaip teatrališką likimo žaislą, kaip paradoksalią grotesko ir tragizmo samplaiką. Visoje
jo kūryboje pasklidęs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė -
ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio
destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionalią įtampą. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė,
nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės,
kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės
gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvę. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš
nepermaldaujamą nežinomybę. Logiškai reikėtų Škėmą vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje
kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas
pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O
literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui
NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti
tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo,
tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.
Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir i veržimąsi i meilę. Todėl apskritai galbūt
nepatartina į Škėmos kūrybą žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko
darbus skaitant yra daug svarbiau tai, ką žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų,
skaitytojų, sielose atbalsį, ar ne.
Pasaulis, kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”). Nuo pat JAV susikūrimo visa jų gyventojų veikla
skirta savo gerovei. Viskas matuojama pinigais ir nauda sau. Gyvenimas pagal principus: pinigai kvapo neturi ir kas
turtingesnis - tas gudresnis. Tuo tarpu Lietuvoje, ypač kaime, ryškios tautiškos tradicijos, paremtos draugiškumu,
tarpusavio pagalba. Nėra įpročio už viska reikalauti piniginio atlygio. Žmogui tokiam kaip A. Škėma arba jo „Baltos
drobulės” veikėjui A. garšvai sunku prisitaikyti visiškai kitoje aplinkoje, priprasti prie kitokio gyvenimo būdo. Škėma
pristato veikėją Antaną Garšvą, žinomą lietuvių poetą, emigravusį į JAV ir dirbantį liftininku, kurio vardas ir pavardė
tik 87 numeris. Liftas viso Antano gynenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Šiame gyvenime nereikia mąstyti,
nereikia kurti - reikia dirbti. Antano vidinio pasaulio jėgą rodo nepritapimas prie gyvenimo lifte. Jis kuria eilėraðčius
sau. Eilėrašciai - tai Garšvos saugiklis, kuris neleidžia prarasti europietiškos progimties. Kūryboje ir prisiminimuose
Garšva priešinasi erdvę ribojančiam liftininko pasauliui. Prisiminimų sarutas - prieštara realybei. Iš prisiminimų
sužinome, kad Antanas nepripažysta kišimosi į asmeninį gyvenimą ir kūrybą. Dėl to ir pasaulis, supantis Antaną, dažnai
jo nesupranta. Garšva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todėl nukenčia. Jis lieka nesuprastas ir DP
pabėgėlių stovykloje. Antano nesupranta ar neįvertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik Stenlis, kurį irgi
kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusižudyti, sugeba įsigilinti į Antano išgyvenimus. Ryškiausi Garšvos
atsiminimai ir išgyvenimai susiję su moterim. Su jaunystės Jone Antanas pažįsta gyvenimo malonumus, išmoksta
apgaudinėti, meluoti, sužino apie savo psichikinę ligą, dėl kurios atsisako vesti Jonę. Amerikoje Antanas susitinka
Eleną, kuri buvo jo eilėraščių skaitytoja, draugė. Ir vėl Garšva atsisako mylimos moters dėl savo ligos. Antanas palieka
moteris, supratęs, kad jis gali tapti joms našta. „Laimėjau Jonę jos atsisakęs”, - taip savo poelgį motyvuoja Garšva. Jonė
lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas. Pasaulis gniuždo Antaną ir morališkai, ir fiziškai. Motinos
išprotėjimas, liga, Simučio teroras ir priverstinė emigracija - aplinkos smūgiai, smarkai paveikę Garšvą, privedę prie

48
išprotėjimo. Didelę įtaką turi ir „šinšiliškas” gyvenimas išeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik nuolankiai dirbti.
Škėma „Baltoje drobulėje” vaizduoja žmogų supantį pasaulį, kuris trukdo pasireikšti žmogaus asmeniui, individualybei,
kuriame vertinamos išorinės savybės, o ne žmogaus intelektas ir jo kūryba. Tokiame pasaulyje kūryba - tai kančia ir
sistemingas savęs naikinimas. Teisus T. Manas, kuris teigia, kad „tas, kuris gyvena, tas nekuria. Tad reikia numirti, kad
taptum tikru kūrėju.” Garšva panašiai ir pasielgė - nusižudė.
A. Škėmos romano “Balta drobulė” pasaulis: “B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja.
Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”. Taip prasideda A. Škėmos
romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos
paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir
pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas. Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vieną parą. Bet per tas 26
valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau
užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pasąmonės gelmes, kur randa seniai užmirštus
nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas permąsto dabartį,
pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat
kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo
spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia.
Garšvos stebėjimus, mąstymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis.
Dabarties pasaulį susiskaldžiusi sąmonė stebi dvejopai, kalbėjimą trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens
perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse
išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienokią ar kitokią prasmę) dalimi. Pasaulis skaitomas
kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinklą ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas
minties apie kokį nors dalyką išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis
bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo
būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė.
Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių
figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai - žodžių simboliai (priešingai klasikinei sąmonei, kur
žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys.
Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva
vėl išgyvena kūrybos krizę, o gal ir trečiąjį savo kaip poeto gimimą. “Aš dar neesu gimęs. Dar neparašiau geros knygos.
O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo, - mąsto Garšva apie senutę,
cituojančią eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsimą mirtį.
Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių
grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais
liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kančią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai
veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotumą
diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia,
išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra
pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus
sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda
ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas
žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu,
personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.
“Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine
tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su
inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto
ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos
stovyklų aplinkoj.
Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinę dimensiją (išėjimą už literatūros
ribų), atveria naujos rašysenos perspektyvą. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta
drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik
naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis
įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykęs, nes
atskleidė mums gyvą ir autentišką žmogų.
A.Škėmos novelė “Žilvinėėli”. Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje.
Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų.
Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris,
likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana
egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias
asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys

49
sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena
skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis
(anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas
susipykęs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę
skylę… Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du: “Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į
Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta,
sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.
Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina
jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš
meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”.
************************************************************************************************
************
9. VYTAUTAS MAČERNIS. Žemininkų kūryba. Vytautas Mačernis. Dalis literatų, pradėjusių reikštis literatūroje
dar prieš karą, susitelkė išeivijoje. Ne tik poetai, bet ir prozininkai, dramaturgai, kritikai. Pats ryškiausias šios kartos
susitelkimo atvejis – poezijos antologija “Žemė”. Ji išėjo Los Andžele 1951 metais. “Žemės” autoriai: J.Kėkštas, Kazys
Bradūnas, Alfonsas Nyka – Niliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis. V.Mačerniui svarbiausia vidinio
pasipriešinimo formulė-išlikti didžiam ir laisvam. Ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti
užgriuvusią nežinią. Dominuoja kančia, kaip būties turinys, alkis, kaip sielos būsena, dvasios ir intelekto įtampa.
Vizijos-regėjimų grandinė. Subjektas-gyvenimo stebėtojas, paženklintas dvasios nuovargiu, aštriai jaučiantis
pereinamumą, riba tarp sąmonės ir pasąmonės yra sąlygiška, gyvenimo esmė-gyvenimo esmės ieškojimas.
Tai tautinė poezija. Tautiškumo apstu visoje žemininkų kūryboje. Taip pat ir idėjinė (minties) poezija. Jausmo atviro
nėra. Racionali forma. Poezija į gylį (filosofiją). Nebe laimės prasmės rūpestis persunkęs juos, o greičiau prasmės
rūpestis. Meninkui kūrybos prasmės rūpestis yra esminis gyvenimo rūpestis. Šioje antologijoje dalyvaujančių kūryba –
tai žmogaus prasmės žemėje poezija.
Pagrindinės temos: žmogaus likimas, tiesos ieškojimas. Prasmingas dalykas kūryba. Ji prilyginama prasmingam
gyvenimui. Žemininkų kūryboje mirtis siejama su kūryba. Filosofiškai kalbama apie kūrybos prasmę. Suvokiama, kad
šis gyvenimas nėra beprasmis. Prasmė ne randama, o sukuriama. Laimė siejama su kūryba.
Bendras “Žemės” pamatas yra gimtosios žemės, jos praradimo ir ilgesio temos. Prisiminimai, išsinešti iš gimtinės, -
svarbiausia poetinių vaizdų versmė. Lietuviškumas įgyja gilesnį matą, nes žodis skverbiasi ne tik į istoriją, bet ir į
tautosaką, mitologiją. Be to, lietuviškumas ima reikštis ne uždarumu, o atvirumu pasauliui, nuolat jausdamas įtampą,
kylančią iš pasaulio alternatyvos.
“Žemės” vardo pasirinkimas liudijo natūralų lietuvišką įsišaknijimą, palikusį iš atminties ir pasąmonės jau
nebeištrinsimuose vaikystės išgyvenimuose.
Šios poetų kartos atramos: vaikystės išgyvenimai gimtinėje, prigimtinių gyvybės šaltinių pojūtis, lietuviškos
gamtojautos natūralumas. Savosios žemės praradimas jiems reiškė ir pirminių kūrybinių šaltinių netekimą. Todėl
kūryboje tokia stipri gimtosios žemės susigrąžinimo idealioji pastanga. Visa, ką žmogus tebeturi atmintyje, jausmuose,
ne tik neprarasta, o ir susigrąžinta.
Rimtis ir nerimas Mačernio “Vizijų” cikle: Rimtis ir nerimas “Vizijose” yra tarpusavyje susiję. Ramumą atitinka
tyla, susimąstymas, šviesios spalvos, palaima, rimtis. Lyrinis “aš” ramus tik tada, kai prisimena savo gimtus namus,
vaikystę, jaunystę, tėviškę. Rimtis, tyla labiau būdinga vakaro, nakties laikui “Vakaro rimty,…” Tačiau ramybė
jaučiama ir dieną. Net garsai, kurie iš pirmo žvilgsnio keltų triukšmą, sklindantys iš praeities iš gimtųjų laukų, sukuria
ramią atmosferą. Didelė palaima prisimenant save laukuose, sode. Iš dalies ta tyla skaudi, nes ji yra ne dabartinėje
realybėje. Nors viskas jau seniai palikta savo žemėje, tačiau tiksliai prisimenamos detalės. Ramybės simbolis – laukai –
personifikuoti. Prisimenama vasara.
Nerimas – pateikiamas per gamtos dalis (upė, paukštis), per lyrinio “aš” išgyvenimus. Nerimas jaučiamas naktį, vakarą.
Jaučiamas ir vienam paros laikui keičiant kitą. Juoda spalva, niūrumas, raistai, pelkės, miestai, tamsios dienos – visa tai
nerimas. Nurimsta lyrinis “aš” tik radęs savo gyvenimo tikslą. Pabaigoje jis irgi nerimauja. Tik nerimo prasmė yra
kitokia. Nerimo erdvė – miestas. Atitrūkimas nuo žemės, žemdirbiui irgi sukelia nerimą.

************************************************************************************************
10. ANTANAS VAIČIULAITIS. Biografija. Antanas Vaičiulaitis gimė 1906m. birželio mėn. 23d. Didžiųjų Šelvių
kaime ,netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties ,gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką.
1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į
Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką ir
psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai , prancūziškai , angliškai. Dalyvavo “Šatrijos” būrelio
veikloje, visus stebino apsiskaitymu. 1934 – 1935m. baigęs universitetą dėstė Kauno jėzuitų gimnazijoje. Deja,
mokytojo darbas netraukė. 1935 – 1938m. studijas gilino Grenoblio ir Sarbonos universitetuose . Iš Prancūzijos 1938 –
1940m. grįžo į Lietuvą ir dirbo Eltoje (ELTA), dėstė Kauno universitete naujosios literatūros kursą. 1940m. išvyksta
dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Italijoje(Lietuvos Ambasada Romoje). 1940m. gruodžio mėn. Persikelia į JAV. 1941 –

50
1945m. dėstė lietuvių kalbą Marianapolio koledže , dirbo periodikoje. 1947 – 1951m. profesoriavo Skrantono
universitete ,dėstė prancūzų kalbą. 1950 – 1964m. redagavo “Aidų” žurnalą. Nuo 1951m. perėjo dirbti į “Amerikos
balsą”. Gyveno Niujorke , vėliau Vašingtone. Išėjęs į pensiją , atsidėjo tik kūrybiniam darbui ir Lietuvos recepcijos
prancūzų tyrinėjimui. Mirė 1992m. JAV. Charakterio bruožai. Vaikystėje buvo intravertiško charakterio vaikas.
Jaunystėje nemėgo kompanijų, nelakstė po vakarėlius, visada atrodė susikaupęs, bendravo su klierikais. Tėvai norėjo,
kad jis taptų kunigu. Subtilaus charakterio: ramus, įsiklausantis, tolerantiškas, nelinkęs nei ko stebinti, nei ką neigti,
kritikuoti. Tai jungiančio, telkiančio žmogaus bruožai, kuriam svetimas kito neigimas, žeminimas. Tvirtai eina savo
keliu, nekliudydamas kitų. Suvalkietiško būdo: tvarkingas, pareigingas, korektiškas, savikritiškas, kuklus, šiek tiek
asketiškas žmogus. Kūryba. Pirmieji A.Vaičiulaičio pasirodymai spaudoje buvo eilėraščiai ir pasakojimai. Prieš karą
A.Vaičiulaitis buvo plačiai žinomas kaip modernios ,bet kartu dvasiškai paprastos , elegantiškos prozos kūrėjas,
įžvalgus kritikas, talentingas vertėjas. Studijų metais galutinai susiformavo A.Vaičiulaičio pasaulėžiūra, subrendo jo
estetinis pažiūros ir skoniai. Tada pasirodė jo novelių rinkiniai:
1932 m. “Vakaras sargo namelyje”. Tai pirmoji A.Vaičiulaičio knyga, kuri skirta vaikams (adresatas – sesers dukra
Ijolė). Šis rinkinys tik iš dalies skirtas vaikams, nes savo turiniu jis prašoka tikslus, keliamus tradicinėms vaikiškoms
knygoms. Autorius stilizuoja pasaulį ne pagal meninę konvenciją “aš esu vaikas”, o “aš esu buvęs vaikas”. Patyrusio
žmogaus akys.
1933 m. “Vidudienis kaimo smuklėj”.
1936 m. “Mūsų mažoji sesuo” - apysaka.
1936 m. “Valentina” – romanas (1951 m. paredaguotas).
1937 m. “Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio” – kelionių įspūdžių knyga.
1939 m. “Pelkių takas” – apsakymų rinkinys.
Augusto Raginio slapyvardžiu išspausdino nemažą recenzijų ir straipsnių “Židinyje”, “Ateityje”, “Naujojoje
romuvoje”, “Literatūros naujienose”, “Dienovidyje”. 1936 m. išleido studiją “Natūralizmas ir lietuvių literatūra”.
1947 m. išeivijoje išleido novelių knygą “Kur bakūžė samanota”.
1949 m. “Italijos vaizdai” – kelionių knyga.
1955 m. “Pasakojimai” – apysakų rinkinys.
1957 m. “Auksinė kurpelė” – pasakų rinkinys.
1966 m. “Gluosnių daina” - padavimų rinkinys.
(Dviejuose paskutiniuose rinkiniuose atsiranda daugiau sentimentalumo, egzaltacijos. Žodis nebetenka pirmykščio
sodrumo ir spalvingumo).
1980 m. “Ir atlėkė volungė” – poezijos rinkinys.
1986 m. “Vidurnaktis prie Šeimenos” – novelių rinkinys.
A.Vaičiulaitis rašė ne tik prozą, bet ir literatūros kritiką “Knygos ir žmonės” (1922 m.) Taip pat rašė apybraižas,
recenzijas, straipsnius.
Kūrybos bruožai. Pagrindinis A.Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus ir pastovius dalykus,
nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai pasakytina ir apie moralines, dvasines vertybes – meilę,
supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų,
elegantišką stilių.
A.Vaičiulaičio proza nuskaidrinta tauraus humanizmo, paženklinta subtilaus psichologizmo.
Kūrybai būdingas estetiškumas, stiliaus sklandumas, bendražmogiškos problemos, universalumas, lengvumas.
Pagrindinės vertybės yra žmonių santykių idiliškumas, poelgių spontaniškumas, naivumas.
Už lakoniško, paprasto aprašymo slepiasi sudėtingi daiktų ir reiškinių ryšiai.
Paslapties, likimo, nežinomybės momentai.
Abstraktūs samprotavimai, potekstė.
Tekstui būdinga: švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis
autoriaus pastabumas, psichologinė nuotaka, racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek
bendroje meninio pasaulio sąrangoje.
Spalvos, atspalviai, tonai, pustoniai.
Antanas Vaičiulaitis - XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesia humanistine
pasaulėvoka ir dėmesiu estetiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo
humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, gretintinas su tokiais XX a. prancūzų ir italų literatūros meistrais kaip Andrė
Morua (Andre Maurois), Fransua Moriakas (Francois Mauriac), Džiovanis Papinis (Giovanni Pappini). Stilistine
kultūra, vakarietiška kūrybine orientacija jis primena Jurgį Savickį ir Henriką Radauską, kaip ir jie, atstovauja
brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai.
Biografija
Antanas Vaičiulaitis priklauso lietuvių rašytojų kartai, išaugusiai jau laisvoje Lietuvoje, lietuvių kultūros pakilimo
metu. Yra gimęs Suvalkijoje, Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi toje pačioje Vilkaviškio
gimnazijoje, kur ir Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, kiek vėliau - Kazys Bradūnas. Lietuvos universitete (vėliau
pavadintame Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūras, pedagogiką,

51
psichologiją; mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1935-1938 m. studijas gilino Prancūzijoje, Grenoblio ir Sorbonos
universitetuose. Grįžęs iš užsienio dirbo Eltos naujienų agentūroje, skaitė paskaitas VDU, 1940 m. išvyko dirbti į
Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pakviestas dėstyti į Jungtines Amerikos
Valstijas, dirbo „Amerikos balso" radijuje, redagavo lietuvišką kultūrinę spaudą.
Kūryba.
1.Kaip rašytojas Vaičiulaitis yra pirmiausia novelistas, išleidęs šešis šio žanro kūrinių rinkinius. Iš jų
svarbiausi prieškaryje išleisti „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933), „Pelkių takas" (1939), išeivijoje pasirodę
„Kur bakūžė samanota" (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos" (1986).
2.Rašytoją ypač išgarsino „Valentina" (1936) - vienas gražiausių lietuviškų meilės romanų. 3.
Vaičiulaitis yra ir puikus literatūros kritikas, recenzavęs daugelį to meto rašytojų kūrinių, parašęs įtaigių apžvalgų
(literatūros kritikos knyga „Rašytojai ir knygos", 1992), taip pat mokslinių straipsnių autorius, eseistas; kartu su
kitais jaunais Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais parašė iki šiol populiarų vadovėlį gimnazijoms „Visuotinė
literatūra" (I leidimas 1932).
4. Taip pat sukūrė novelių ir apysakų vaikams, puikių literatūrinių pasakų (knygos „Vakaras sargo namely", 1932;
„Mūsų mažoji sesuo", 1937; „Auksinė kurpelė", 1957).
5. Vaičiulaitis priklausė tiems naujos kartos XX a. pirmosios pu sės lietuvių intelektualams, kurie jau nebemokėjo
rusų ir lenkų kalbų, - buvo išaugęs visiškai vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Vaičiulaičio estetinė mokykla -
subtilūs XX a. prancūzų prozininkai, senoji lietuvių raštija, žavėjusi šiurkštoku, nenudailintu raiškumu. Jau
gimnazijoje susidomėjo lietuvių kilmės prancūzų poetu Oskaru Milašiumi, yra vienas geriausių jo kūrybos vertėjų į
lietuvių kalbą.
6. Vaičiulaičio pasaulėžiūrą formavo katalikiškojo atgimimo sąjūdis, pasiryžęs senuosius krikščionybės idealus
pritaikyti šiandieniniam pasauliui. Lietuvoje šios pasaulėžiūros krypčiai atstovavo moksleivių žurnalas „Ateitis",
studentų meno draugija „Šatrija", kuriuose Vaičiulaitis aktyviai veikė. Literatūroje šios krypties atstovai siekė su-
derinti idealistines krikščioniškąsias vertybes ir modernią raišką.
Novelistikos bruožai
Išėjus iš spaudos A. Vaičiulaičio novelių rinkiniams „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933) ir „Pelkių takas"
(1939), recenzentai gana sutartinai kartojo: „autorius stovi nuošaliai mūsų gyvenimo, mūsų dabartinės
tikrovės" ; „rašytojas nieko nemoko, niekuo nesijaudina, nieko nebara, nieko negiria" ; „autoriui terūpi tik
estetinis grožis" ; novelėse matyti tik „noras pasigėrėti grynuoju žo džio menu". B. Brazdžionis tiesiai pasakė:
„estetas par excellence " [ypatingai, labiausiai, tikrąja žodžio prasme“].
Galima išskirti tokius A. Vaičiulaičio novelistikos bruožus:
1.Vaičiulaitis savo prozoje teikė pirmumą ne logikai, protui, o emocijai, kvietė labiau pasitikėti intuicija, tikrovę regėti
„dvasios akimis".
2. Jam artimos moderniojo meno tendencijos, tačiau svetimas tuščias eksperimentavimas, kai ieškoma tik formos
naujoviškumo. Jis siekė atsiriboti nuo grynojo realizmo, natūralizmo, tačiau taip pat vengė vaizduoti ir prieštaringos
jausenos ir mąstymo žmones.
3.Vaičiulaitis nerodė žmogaus „iš vidaus", nesistengė narplioti painių vidinių žmogaus išgyvenimų. Veikėjai
neskirstomi į gerus ar blogus. Jie dažnai patiria didelius sukrėtimus, tačiau rašytojas tai vaizduoja santūriai ir, anot
Jono Griniaus, niekada nepraveria plačiai ir netaktiškai durų į jų vidinį gyvenimą, nerodo tiesmukai kraujuojančios
žaizdos (tai estetizmo požymis), bet suranda tokių žmogaus elgesio detalių, kad įžvalgiam skaitytojui darosi aišku, kas
dedasi vaizduojamo veikėjo viduje. Kūno poza, veido išraiška, žvilgsnis, rankos judesys – šios detalės daugiau pasako nei
ištarti žodžiai (realizmo požymis).
4. Novelės forma klasikinė: susikoncentruojama į vieną įvykį, kurio atomazga dažnai netikėta, per įtampą atsiskleidžia
veikėjo charakteris, kiekviena konflikto detalė lemtinga.
5.Tokią novelės struktūrą modeliuoja pasakotojas, kuris neleidžia nei laisvai tekėti ir šakotis įvykiams, nei
daugiažodžiauti. Gyvi ir natūralūs dialogai, taupūs aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjų nuotaika.
Vaičiulaičiui užtenka išorinių priemonių - taiklaus žodžio ir gesto, kad susidarytų veikėjo išgyvenimų vaizdas.
6. Pasakotojas visažinis: jis stovi anapus vaizduojamo pasaulio, nesmer kia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir
mato už juos kur kas daugiau. Pasakotojas tarsi sako, kad žmogaus išmintis, gudrumas, norai ne nuo paties žmogaus
priklauso, kad yra galia, kuri veda, ir žmogus neperpras tos išminties, jeigu neįsiklausys į gamtą ir save, neišmoks skai-
tyti jam siunčiamų ženklų. Įsiklausys - eis savo keliu ir patirs santarvę su pasauliu; bus aklas ir kurčias - pralaimės,
likimas jam iškrės piktą pokštą (atsiųs nelaimę ar mirtį). Ypač pabrėžiamas veikėjų gerumas.
7. Novelėse su tragiškais finalais (ir romane „Valentina") ypač meistriškai kuriama įtampa. Žmogaus ėjimą į mirtį
pranašauja daug ženklų, kuriuos pastebi akylas skaitytojas, bet ne veikėjai. Pasakotojas praskleidžia veikėjų likimus ir
leidžia skaitytojui pajusti tai, ko veikėjai dar nenujaučia. O jei ir nujaučia, tai išsiduoda tik gestu ar žvilgsniu. Gal todėl
Vaičiulaitį galima vadinti vienu iš subtiliausių lietuvių prozininkų, ugdančių skaitytojo atidaus įsiskaitymo į kūrinį
įgūdžius.
8. Novelėse dažnai atsiribojama nuo tautinių dalykų: lietuviškų tradicijų, tautinio cha rakterio paieškų, veiksmas
kartais perkeliamas net į Alpių kalnus ar Romos gatves. Rašytojui ne taip svarbu veikėjo tautybė, kiek

52
bendražmogiški, universalūs dalykai: žmogaus sielos paslaptingumas, nenuspėjami likimo žaidimai, pasaulio
absurdiškumas.
9.Vaičiulaitis išsiskyrė iš gausios ano meto literatūros, kuri nuolat skelbė socialinių, politinių ar moralinių idėjų
programas, nes siekė atsiriboti nuo aktualijų ir tikrovės aprašymo. Aprašinėti faktą, auklėti ar vertinti jam buvo atgrasu.
Prasmingas toks menas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų, - sakė rašytojas apie literatūrą. Jis stengėsi
peržengti ribą tarp fakto ir vaizduotės, todėl ne viena jo novelė grindžiama poetinių įsivaizdavimų logika: prasidėję
skaitytojo atpažįstamoje tikrovėje, novelės įvykiai pereina į fantazijos sritį. Taip supinami skir tingi pasakojimo planai:
realistinis, pasakos, filosofinis.
10. Novelės, kuriose ypač veikia vaizduotės galios, išsiskiria puošniu stiliumi. Stilizuojami ne tik veikėjų dialogai, bet
ir autorinė kalba. Kartais galima išgirsti senosios psalmės ar pamokslo intonacijas, aptikti puošnių metaforų ar
hiperbolių. Veikėjai, apie kuriuos šitaip pasakojama, nesikeičia, neišgyvena didelių dramų, jų sieloje nėra paslapties, ku-
rią turėtų atskleisti veiksmas. Tai pasakojimas apie santarvę su pasauliu ir savimi.
11. Taip vaizduodamas žmogų, Vaičiulaitis pradėjo naują kryptį lietuvių literatūroje. Jis kūrė stilizuotą pasakojimą,
tačiau rėmėsi ne tautosaka, kaip tuo metu buvo įprasta, o rašytinės literatūros šaltiniais. Jo apsakymuose, kuriems taip
būdingas pasakos, fantazijos „perteklius", kaimo žmogaus gyvenimas, gamtos pasaulis siejamas su krikščioniškosios
Vakarų kultūros idėjomis ir vaizduote.
12. Todėl jo prozai apibūdinti tinka sąvoka, kurią jis pats vartojo, kalbėdamas apie savo mėgstamą
tuometinę prancūzų literatūrą - magiškasis realizmas. Paprastumo ir subtilumo dermė, šviesi idealistinė
pasaulėvoka leidžia Vaičiulaičio kūrybą apibūdinti ir kaip estetinį realizmą, neorealizmą.
„Vidudienis kaimo smuklėj“. „Vidudienis kaimo smuklėj" - Vaičiulaičiui būdingo išoriškai nesudėtingo, netgi
anekdotiško siužeto novelė: du keliautojai susitinka užeigoje miško viduryje, draugiškai pasižodžiaudami užkanda, pra-
laukia audrą ir, įveikę nedideles kliūtis, sėkmingai pasiekia kelionės tikslą. Jau pirmosios teksto nuorodos kuria nuo
realybės pakylėto, šiek tiek pasakiško veiksmo aplinką („Kaip vakar, kaip šiandien, taip ir anuomet..."; prie grandinės
prirakinta lapė...). Novelėje panaudojamas pluoštas kelionės motyvų (topų), kurie skaitytojui sužadina tam tikrų įvykių
lūkestį: smuklė miške, juodabarzdis smuklininkas primena vokiečių romantikų pasakas apie plėšikus (smuklininkas
turėtų būti jų bendrininkas); pirklys, keliaujantis vienuolis - nuolatiniai Viduramžių ir Renesanso liaudiškos literatūros
veikėjai. Tačiau novelė programiškai nekonfliktiška ir visus šiuos lūkesčius savotiškai paneigia: smuklininkas nerezga
jokios klastos, pirklys dosniai vaišina savo bendrakeleivį, jųdviejų ginčas (tarsi nuotaikinga Viduramžių teologinių
ginčų parodija) nevirsta barniu; net gaidys, kurį šeimininkas kėsinosi patiekti savo smuklės svečiams, lieka sveikas.
Tokią darnią nuotaiką paryškina epigrafas, nurodantis litera tūrinio siužeto šaltinį. L. da Vinčio tekstas - tipiškas
renesansinis anekdotas su moraline potekste: smerkiamas godumas ir aukštinamas buklaus vienuolio gudrumas.
Vaičiulaičio tekste visi neiginiai pakeisti teiginiais: net maudynės upelyje pirkliui nesibaigia sausgėla. Skaidrus,
humoristinis Vaičiulaičio pasakojimas švyti tarsi tobula estetinė pasaulio vizija. L. da Vinčio siužetas subtiliai
perkelia į renesansinės pasaulėvokos dvasią, į Lietuvos praeitį. Tokį estetizmą ypač paryškina nugludinta kūrinio
stilistinė raiška - tekstas subtiliai stilizuotas, išryškinantis situacijai ar veikėjams būdingus bruožus (smuklininkas
giria savo valgius, vaikosi gaidį „dviem pirštais suėmęs barzdos žiupsnį"...).
Kodėl Vaičiulaitis taip daro? Atplėšęs kūrinio fabulą nuo kasdienybės, jis privalėjo ieškoti ir stili zuoto
žodžio, pakylėto virš įprasto natūralumo.
Prozininkas visada kalba ne tik savo balsu — jis turi pamėgdžioti svetimų balsus, taikydamasis prie personažų
socialinės kilmės, išsilavinimo, amžiaus, charakterio. Lietuvių prozininkai (Žemaitė, A. Vienuolis,
Vaižgantas) mokėjo meistriškai imituoti valstiečių kalbos būdą, perduodami net tarmines intonacijas. Gyvieji
žmonių pasakojimai ir tautosaka — patarlės, mįslės, piršlių oracijos — buvo įtakingi meninės stilizacijos
šaltiniai. Ieškota, kaip formuoti ir derinti kūrinio personažų — kaimo žmonių — balsus, kaip nuspalvinti
liaudiškomis spalvomis autorinę kalbą (V. Krėvės ,,Bobulės vargai", P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“).
Tautosakos versmės A. Vaičiulaičiui pasirodė per daug nuengtos. Europinės kultūros žmogus nebenorėjo kurti
„kaimietiškos, liaudiškos" prozos, išjuoktos J. Herbačiausko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis pradeda naują
stilizacijos etapą, pagrįstą rašytinės literatūros bei kultūros (pirmiau sia bažnytinės) šaltiniais.
Apsakyme bajoro kalbos iškilnūs kreipiniai, mandagumo gestai, pilni fanaberijos, vingri puošnių periodų
intonacija primena Valančiaus „Palangos Juzę", retorikos pratybas arba aristokratiškas O. Milašiaus pasakas, bet ne
senųjų šimtmečių pakeleivių šneką:
— Dievo tarnas! Malonu, nes tokiam asmeniui nesigirdamas galiu prisipažinti, kad esu Severinas Šendriškis,
dabar gyvenu Kaune, bet esu ir svetur buvojęs. Turiu mieste mūrus, dukterį ir iš žmonos pusės giminiuojuosi
su šviesiuoju Žemaičių vyskupu, išminties, geru mo ir kitų dorybių paveikslu, kuris mane, kai apsilankau
Varniuose, kiekvieną sykį pavaišina taboka iš sidabrinės dėžutės, papuoštos trimis rubinais, ir patapšnoja
man per petį, sakydamas: „A, mano mielas".,.
Kito personažo, keliaujančio vienuolio, kalba pilna maldos formulių, iškilmingų litanijų kreipinių ir nusižeminimo gaidos
iš vienuolynų regulų :
Šokau gelbėti ir prisiekiau, jei pasiseks, aplankyti Aušros vartuose šv. Panelę, kuri aukštam soste sėdi, į mūsų kraštą
veizdi, skaito žmonių vargus ir iš ašarų varsto angelams rožančius.

53
Du stilizuotos kalbos tipus, imituojančius praėjusio laiko kultūrinę savimonę, A. Vaičiulaitis suguldo į dialogą, kuriame
užsimezga kontrastų žaismė. Į tą žaismę įsiterpia tarsi visai tarp kitko epikūrinio ir asketinio gyvenimo sampratų dvikova.
Vienuolis laiko moterį „piktosios dvasios pinklėmis dorai sielai sugauti, indu, žudančiu jaunikaičius", o kūningam
bajorui „moteris įdomi tik pavieniui ir konkrečiai". Autorius gėrisi savo personažų guviais atkirčiais ir smagiomis
replikomis, įpina smulkų komišką nuotykį (nepavykęs gaidžio gaudymas pietums), pašaipiai suveda visą ginčą į
lygiagrečius dogmatinius sprendimus (bajoras vienuoliui: tu nusidėjai regulai, nes valgei kartu su manim mėsą;
vienuolis bajorui: aš tave metu nuo savo kupros viduryje upės, nes tu turi pinigų, o vienuolis negali nešti
pinigų). Rašytojas kuria judrią ir džiugią nuotaiką: piligrimai keliau ja į savo didžiąją šventę padėkoti
Viešpačiui už stebuklingas malones.
Virš gudragalviškų argumentų, smulkių ydų ir kasdieniškumo, nuspalvin to atlaidžia pašaipa, iškeliama
gamta, poetiškai išjausta („Kregždės lyg juodi skuteliai, klykda mos lėkė pavėjui"), nepasidavusi
bažnytinio baroko traukai.
Šis kūrinys nesprendžia kokių nors kasdienio gyvenimo klausimų, kaip būdinga klasikinei realizmo literatūrai, jis yra
savotiška priešprieša, alternatyva pilkai buičiai, gyvenimo rutinai. Stilistinė elegancija, žaismė, šviesi pasaulio
jausena šią humoristinę istoriją paverčia meno kūriniu, kuris gyvuoja tarsi pats savaime, remdamasis ne gyvenimo
rūpesčiais, bet grožio dėsniais.
„Rogės". „Rogės" - vienas juvelyriškų Vaičiulaičio kūrinių, išoriškai nesudėtingais, nuotaikingais, net naivokais
vaizdais išreiškiančių gilų filosofinį, religinį santykį su tikrove. Veiksmas nukeltas į tolimą praeitį - į Medininkų
(senojo Žemaičių vyskupijos centro) vyskupų, Didžiųjų kunigaikščių valdymo laikus. Nors veiksmo aplinka grįsta
konkrečiomis istorinėmis užuominomis (provaizdžiu rašytojui greičiausiai buvo kunigaikščių Giedraičių giminės
Žemaičių vyskupai, kurių net kelios giminės garsėjo krikščioniškuoju apaštalavimu), kūrinys nėra dokumen -
tiškas; nuoroda į „Gaurės parapijoje, klebonijos aukšte" dūlantį pergamentą greičiau primena legendą. Istorinė
užuomina rašytojui reikalinga atsitraukti nuo kasdienybės.
Novelės centre - „auksinės sielos" vyskupas Kristupas. Jis api būdinamas didžiausio krikščioniško nusižeminimo ir
tarnystės artimam įvaizdžiais („kuklus lyg pienė šalia kelio", „sulinkęs nuo gerų darbų"), tačiau nėra rūstus,
atsiribojęs nuo gyvenimo. Dievą jis geriausiai girdi kūrinijoje, giriose, „tarp <...> kuplių liepų ir lieknų klevų". Meilės
gyvenimui ir žmogui kupinas visas vyskupą supantis pasaulis: džiūgauja vienuoliai atvažiavus ilsėtis vyskupui;
mąstydamas, ką čia padovanojus gerajam seneliui, tylų žiemos vakarą sode vaikštinėja vienuolyno viršininkas;
lenkdamas midų ir taršydamas zuikieną, didžiojo kunigaikščio medžioklėmis gėrisi „linksmas ir galingas kunigas"
Ksaveras; linksmai dainuodamas kūju mosuoja broliukas kalvis. Net kalvelė, į kurią grįždamas iš girių kopia vysku-
pas, nučiužinėta broliukų - lyg vaikų! Apie linksmumą ir džiaugsmą, kaip didžiausias Dievo dovanas, kalbasi
vyskupas su vienuolyno viršininku. Tokio džiaugsmingo, meile pagrįsto būties išgyvenimo simbolis novelėje yra
rogės, skirtos vyskupui, kad jam lengviau būtų Dievą garbinti ir bendrauti su paprastais žmonėmis. Šią jauseną
patvirtina ir Dangus, neleidžiantis išsipildyti gal pernelyg pasaulietiškam vienuolyno viršininko sumanymui, tačiau
su džiūgavimu priimantis į dangų žengiančią auksinę vyskupo Kristupo sielą.
Pamėgęs ornamentuotą pasakojimą, A. Vaičiulaitis ėmė stilizuoti ne tik dialogus, bet ir auto rinę kalbą.
Apsakyme „Rogės" atskamba iš „Postilių" nusižiūrėti įmantrūs palyginimai, pažyminiai, sakinio ritmika:
Kaip obelis po žieduoto pavasario ir brandžios vasaros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta
tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų.
Autorinis pasakojimas nusagstytas hiperbolėmis, sugretinimais, epitetais („auksinės sielos Medininkų vys-
kupą"). Jis darosi puošnus, kaip ir tos vyskupui dirbamos rogės, kurios „žvilgės kaip provinciolo tabokinė".
Atsiranda net retorinis kreipinys į skaitytoją („čia betgi kalbėsime ne apie stirnas, tetervinus ar meškas").
Ataidi senoviškų panegirikų bei pamokslų gražbylystė, žinoma, subtiliai harmonizuota („gera jo dvasia
pasibeldė į dangų ir ten buvo su dideliu rykavimu priimta, giedant angelams ir šlovinant Viešpatį
patriarchams").
Vyskupas Motiejus, smilkomas gražių žodžių smilkalais tartum šventasis, yra ,,kuklus lyg pienė šalia kelio".
Kasdien eina į girią „pasiklausyti Dievo". Ir pasako vienuolyno viršininkui paprastus žodžius: „Tėve,
linksmam būti sunkiausia".
Tai šio kūrinio etinis ir estetinis credo. Pagaliau visos stilistinės žaismės tikslas — sukurti giedrumo nuotaiką,
bylojančią apie žmogaus santarvę su pasauliu ir savimi. Įsigali pastoralinis ramybės ir pasigėrėjimo santykis,
priimantis daiktus ir žmones kaip išbaigtus dydžius, jau nebesiekiančius ir nebeturinčius paslapties, kurią
turėtų išaiškinti veiksmas. Vidinis tokių kūrinių branduolys neskyla ir nesidaugina, o lieka statiškas. Sti-
lizacijos žaismė čia neišplaukia iš idėjų įtampos ir neatsiremia į intelektualines konstrukcijas kaip H.
Hesse's romane „Žaidimas stiklo karoliukais", ir nėra valdoma egzistencinės ironijos kaip J. Sa vickio
novelėse.
Tokia džiaugsminga pasaulėvoka, teigianti Dievą gamtoje ir evangeliškai paprastoje žmonių tarpusavio meilėje, turi
atitikmenį XX a. pirmosios pusės populiarioje krikščionybės atsinaujinimo kryptyje, kurios idealas buvo šv.
Pranciškaus asmuo ir jo veikla. Šis Asyžiaus (Prancūzijoje) šventasis, pasak legendų, gyveno ne tarp vienuolyno sienų,
o tarp žmonių, paprastai, net naiviai giedojo giesmes „seseriai Saulei", sakė pamokslus paukščiams. Juo sekantis

54
pranciškonų ordinas išsiskiria evangelišku paprastumu, tarnavimu pasauliečiams. XX a. pirmosios pusės
katalikiškoje Europoje šv. Pranciškus buvo labai populiarus, išleista nemažai jo biografijų, skirta meno kūrinių; juo
domėjosi katalikiškų pažiūrų lietuvių intelektualai rašytojai ir filosofai (ryškiausias šv. Pranciškui skirtas
lietuviškas filosofinis kūrinys yra Antano Maceinos „Saulės giesmė", išleista išeivijoje 1954 m.). Pranciškoniška
pasaulėvoka turėjo didesnę ar mažesnę įtaką daugeliui Vaičiulaičio novelių (iš ypač artimų dar galima paminėti
„Čipsintį žvirbliuką"). Tobulo pranciškoniško pasaulėvaizdžio ir gyvensenos kūrėjas lietuvių literatūroje buvo
Vaižgantas.
„ Tavo veido šviesa“
ĮŽANGA. Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Ji yra biliūniška pagal konfliktą
(dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten amžinai užmiega,taigi – reikalingumo-nereikalingumo konfliktas,
iškylantis aps.„Brisiaus galas“), bet savita savo stiliumi. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi
priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių. Artimiausių žmonių santykių tamsa, bet kažkur girioje yra
žentas Vincas, kuris užtaria senąją. Kelyje senoji susitinka vyrą, kuris išklauso jos aimanas: „Jis kalbėjo moteriai gerus ir
senus žodžius, kurie smelkėsi tiesiai į širdį". O aplinkui — žemėje ir danguje (tamsoje ir šviesoje) — vyksta savaiminiai
procesai: šniokščia vėjas, žioruoja pašvaistė, prieš vėją skrenda du varnai, užsidega kaimo žiburiai. Kas yra svarbiausia?
Namai, — tarsi atsako rašytojas.
PAVADINIMAS. Pavadinimas - kaip ir pats tekstas - akcentuoja šviesą, kurią suvokiame dvejopai:
a) tiesiogine prasme: namuose židinys, pypkė nušviečia veidą;
b) metaforiškai: žento skleidžiama gerumo šviesa, Dievo šviesa, kuri apšvies mus visus.
Tavo nusako artimą, intymų vertintojo, suvokėjo-pasakotojo, veikėjos ir skaitytojo - santykį su šviesos šaltiniu: tavo
kreipiamasi kalbantis, meldžiantis ar panašiai artimai bendraujant; veido apibūdina adresatą kaip asmenį.
Kas novelėje tasai tu, kieno veidas nutvieskia šiaip nesvetingą, tamsos ir vėjo pilną fizinę novelės erdvę kitokia šviesa?
Gal Vincas, kurio sugrįžtančio Teresė laukia, kurio ieškoti išeina į Didžiagirę? Gal Jurgis, jos vyras, kuris su vaikeliais ją
pasitinka, žengiant į Anapus? O gal žmogus, kurį močiutė pakeliui susitinka, kuris mėgina tamsoje prisidegti pypkę -
šviesa turėjo akimirkai nušviesti jo veidą? O gal ir jos pačios?.. Tekste niekas nėra įvardytas kaip tu.
Pabaigoje juntame dar vieną Veidą, Tą, kurio akivaizdoje klostosi lemtingoji senutės kelionė, iš kurio atsklinda paskutinę
jos valandą užliejanti šviesa... Taigi pavadinimas akivaizdžiai orientuos į būties problemas.
TEKSTO ŽENKLAI. Ir tekstas nuo pirmųjų žodžių pilnas apibendrinančių nuorodų bei ženklų, kalbančių apie ėjimą į
mirtį ir būties amžinybę. Tamsa, eglė- šie ženklai kalbės apie mirtį. Kasdieniški daiktai nušvinta žemdirbiška būties
amžinybės simbolika (ąžuolas, ugnis, verpstė, užraugtos duonos kubilaitis), blyksteli laikinumo užuomina (žarija,
kibirkštis), intymių psichinių būsenų, prisiminimų atšvaitais (rakandai, tolimi ir nauji lyg vaikystėje). Tamsa, vėjas ir
veikėjos klausą, ir suvokėjo sąmonę nukelia anapus buities - į didžiųjų kosmoso gaivalų erdvę („...vėjas ūžė ir šiurpino
stogą, toks galingas, lyg norėtų jis perplėšti žemės plutą..."). Darosi akivaizdu, kad toks stilius „realistiniu" vadintinas tik
labai sąlygiškai. (Iš kitų lietuvių rašytojų panaši stilistika dar būdinga Broniui Radzevičiui.)
TEMA. A. Vaičiulaičio novelės pasaulėvokoje ištisai vyrauja vertikalioji, būtiška perspektyva. Sociologinė plotmė
novelėje nereikšminga: į buitinius konfliktus (barnis su dukterimi) nekreipiama dėmesio, kūrinys sutelkiamas į viena -
išėjimą ir artėjančio Anapus ženklus. Palikdama namus, veikėja atsiskiria nuo atpažįstamo, kasdieniško pasaulio ir įžengia
į atvirą, žemiškų orientyrų nustojusią erdvę:
Vėjas draskėsi dar rūstesnis. Jis šniokštė pilnas jėgos ir ėjo nuo žemės galo iki galo. /.../ Valandėlę senelė
glūdėjo ties sąspara, bijodama įeiti į vėją. /.../ Baimingai apsidairė, lyg klausiusi: kur aš dabar esu? Ji norėjo
išvysti ką nors pažįstama: ar medį, ar kryžių, ar bent žemės klodą po kojomis. Ji nerado nieko artimo.
Taigi tema- atsisveikinimas su gyvenimu (arba: kelionė į amžinuosius namus).
PROBLEMA. Veikėja atsiduria vienumoje, nežinioje, didžiosios paslapties ir didžiojo nerimo akivaizdoje. Tik sutikto
kely žmogaus širdis - ar veidas? - žioruoja atšiaurioje pasaulio vėtroje. Ateina mirtis. KODĖL ŽMOGUS LIEKA
VIENIŠAS IR VIENAS, TOLIMAS PASAULIUI IR SAVO PATIES NUGYVENTAM GYVENIMUI? Tai
egzistencialistinė ribinė situacija.
VEIKĖJAI. Teresė apibūdinama kaip senelė („Sukiodamasi aplink krosnį, senelė žarstė į krūvą skiedras..."), kaip
močiutė. Nuo verpstės prie ugnies, nuo jos prie pelargonijos, - toks yra senosios Teresės dėmesio kelias,
įprastai moteriškas. Bet tą įprastumą perkerta neįprastumas: senosios nekenčia duktė, pas kurią ji gy vena, tad
paniekinta yra jos senatvė. Nėra ramaus, harmoningo pasikeitimo vietomis. Jos kreipiasi viena į kitą „mama" ir
„dukrele", bet dukters lūpose kreipinys yra formalus, o motinos — beviltiškas: „Ko tu manęs taip nekenti, dukrele?"
— „Ko čia nekęsti, — šiurkščiai kalbėjo Agnė, — bet painiotis po kojų nesipainiok". — „Neilgai aš čia būsiu". —
„Niekas tavęs, mama, nė nelaiko". Tai motinos ir dukters pokalbis, po kurio senoji išeina iš namų.
Šis pokalbis sako, kad irsta tradicinė trijų kartų šeima, nes moterys ima painiotis viena kitai po kojų.
Išskirtiniau, kad ne marti yra skriaudžiančioji, o savoji - duktė, vienintelė likusi gyva iš visų sūnų ir dukterų.
Tai išimtis, ne taisyklė. A. Vaičiulaitis bando užlopyti šią žmonių santykių spragą — žentas Vincas yra geras,
gina senąją nuo dukters. Senelė yra išlaikiusi ryšį ir su vaikaičiais - jie jos pasigenda, su jais ir atsisveikina, išeida -
ma į Didžiagirę. Vienas vaikas pravirksta.

55
Senoji Teresė išeina į vakaro tamsą, ir jos jausenoje stiprėja vaikiškumas: vaikiška nuoskau da, vaikiškas noras
susirasti Didžiagirėj dirbantį žentą. „Sustojusi ir susirietusi, ji kosėjo pridusdama, kosėjo su tokiu baisiu
atsižviegimu kaip kokliušu susirgę kūdikiai". Priešais pasirodo žmogus, kuris kal ba iš lėto, lyg gailėdamasis.
Senelė pasakoja jam savo gyvenimą: „Ir kokia senatvė! Diegliai, kosulys, o mirtis vis gaišta... Ir pastogės nė ra...
Žmogus klausėsi atidžiai. Jis kalbėjo moteriai gerus ir senus žo džius, kurie smelkiasi tiesiai į širdį". Geri ir seni
žodžiai. Nėra nieko svarbiau už juos, už šviesą, iš jų sklindančią.
Senoji mąsto apie namus. Ir įėjusi į girią pasijunta lyg kokiame name. Ir, atrodo, kad senosios širdyje atsiliepia
gilioji lietuvio dvasios patirtis, susijusi su miškais ir medžiais - ir per S. Daukantą, A. Baranauską: „Medžiai
ošė ir gaudė taip didžiai, kad senelei darėsi ilgu ir šiurpu. Ji mąstė, kad visi plačių girių žvėrys snūduriuoja
dabar savo urvuose ir klausosi pušų ir liepų balso, kuris yra nuo amžių ir niekados neišblės". Bet yra dar
atskiras gamtos balsas moters pasąmonėje, kuris iškyla ypatingais momentais, kai ji šliejasi prie medžio,
pirmiausia prie liepos, - kaip prie artimo žmogaus. „Jau norėjau šlietis prie medžio. Priglausti galvą prie tos
kuplios liepos ir rymoti. Ilgai, ilgai rymoti, kol nutils audrotis, kol liausis pušys siūravę ir patekės aušra, tokia
rami ir gera". Ir eglių baimė, nes eglė ne šiaip sau medis, iš amžių glūdumos atsišaukia senojoje mito paslaptis,
nuojauta, kad po eglės šakomis „glūdi ar žvėris, ar žmogus, ar kokia dvasia".
Giria priglobia atstumtąją: didelė šakų kupeta kaip klėtis. „Pagaliau ir aš namie", - šnabžda ji. Užgesdama senoji
regi visą savo gentį, jaučia, kad jai gera, jos rankos sunertos ant krūtinės kaip meldžiantis. Gera, rami mirtis:
su namų jausmu, su prieš akis iškilusiais artimaisiais, vyru ir vaikais, sunėrus rankas ant krūtinės.
Daugiausia apie gyvenimą pasako mirtis. Dukters atstumta, gero žodžio nesulaukusi senoji išeina ne iš namų, tik
iš pirkios, iš pastogės. Namams priklauso ir kelias, kuriuo ji eina, ir geras, nepažįsta mas žmogus, sakantis
senus, guodžiančius žodžius, ir giria, priglaudžianti ją kaip vaiką, raminanti, leidžianti numirti palaimintosios
mirtim, nepabundant.
Veikėjų individualios charakteristikos, jų priešistorė, buitiškos poelgių aplinkybės novelėje apskritai neturi didesnės
reikšmės, yra neišplėtotos ir naudojamos tik minimaliai veiksmo motyvacijai. Kodėl veikėjos duktė pikta? Kodėl
užteko kelių žodžių, kad močiutė leistųsi į kelią?
Veikėjai iš esmės nedaro įtakos ir siužeto slinkčiai: senutę pastūmėjusi, pradinė, buitiška jų grupė (duktė, Vincas, jų
vaikai) visiškai dingsta ir pamirštama; kelyje sutiktas žmogus yra tarsi iš niekur ir pranyksta tamsoje (jis tiesiog
Žmogus, Kitas); kelionei baigiantis, veikėją pasitinka nauja veikėjų grupė: palankūs medžiai (kamienai švelnūs lyg
vaikų delniukai), mirusi gentis. Taip dėmesys sutelkiamas į tas būties jėgas, kurios žmogui nepavaldžios. Teresė yra tik
Lemties, didžiųjų Dėsnių akivaizdoje.
SIUŽETO POBŪDIS, ERDVĖ, LAIKAS. Su anapusybe susijusį novelės pasaulėvaizdį bei egzistencinę jos proble-
matiką aiškiausiai rodo siužeto pobūdis, erdvė ir laikas. Siužetas simboliškas: kelionė į mirtį. Iš namų, iš uždaros, saugios
erdvės veikėja išeina į lauką, į tamsą, į vėją, toliau į mišką (vis svetimesnės erdvės ženklai), kur pamažu ima vertis nauja,
jau nebe fizinė erdvė, artėjama prie amžinųjų Namų (nutolsta vėtra, miškas tampa jaukiu prieglobsčiu, pasirodo
artimieji...). Ir gęstančią žemiškųjų namų židinio ugnį apgaubia visiška kelionės tamsa, nu tvieksdama tik sutikto
žmogaus [širdies] šviesos blyksnio; artinantis prie kelionės tikslo, Teresę vėl pasitinka šviesa, bet jau kita
(„Smilkiniuose lyg švito...")- Toks pat simboliškas ir kelionės laikas- rudens naktis. Čia irgi galime įžiūrėti
egzistencinį laiką- žmogus keliauja iš tamsos (namų) į šviesą ( dangiškąjį, pomirtinį gyvenimą).
IDĖJA. Taip abstrakčių teksto ženklų išdėstymu formuojama kūrinio prasmė. Ji, kaip dabar akivaizdžiai matome,
esmingai susijusi su kai kurių pasaulėvokos dalykų, egzistencinės jausenos, o tam tikra prasme ir etinės pasaulio traktuotės
nuorodomis. Būtis yra gera, sako Vaičiulaitis. Blogis nereikšmingas, nevertas apibendrinimo (jei piktybės motyvu laikysime
Teresės dukterį). Būtis yra saugi, gaubiama globos ir santaikos dvasios (prisiminkime, kaip Teresė liečia medžių kamienus,
kaip su ja kalbasi pakeliui sutiktas žmogus). Tai, kas persmelkia žmogiškos vienatvės begalybę, galbūt yra meilė (į meilę
juk- pas Vincą - iškeliauja naktį senoji; „gerus ir senus žodžius" jai sako vėjy sutiktasis; meilės nutvieksti, susiėmę už
rankų, ją pasitinka artimieji...). o gyvenimas yra tarsi vieniša kelionė per atšiaurią naktį ir vėją, tik kartais- tarsi senutės
sutikto keleivio pridegamos pypkės šviesoje- nušvinta artimo žmogaus širdis (veidas).
KOMPOZICIJA Paskutinę senosios akimirką pasirodo jos miręs vyras, mirę sūnūs ir dukterys. Ir jai gera. Jos rankos
sunertos ant krūtinės — kaip meldžiantis. „Ir daugiau ji nepabudo" — paskutinis sakinys. O prasideda novelė prabudimu
ar sąmonės atgavimu. Trumpas laiko tarpas nuo lovos pirkioje, nuo piktų dukters žodžių iki namų rudens naktį girioje, iki
nepabudimo.
STILIAUS YPATYBĖS. Pasakotojui visiškai nerūpi socialinis skriaudos vertinimas, jis stoja si greta nelaimingos
būtybės, apimtas krikščioniško gailesčio, neklausinėdamas, kas kaltas, kodėl, kaip.
1. Autorinė kalba dažniausiai perteikiama ramiais sakiniais, o kai kada pereinama į tiesioginę menamąją kalbą;
kartais trūkinėja kalbėjimo ritmas, nes norima parodyti senutės susijaudinimą:,,Taip, grįš Vincas, ras ją čia.
Pasiskųs jam, taip, ji pasiskųs. Užtars ją. Pabars tikra jos duk ra." Toliau vėl eina informuojantis pasakotojo
sakinys, tarsi visai iš šalies pasakytas: „Ant aukš to, brazdėdamos ir cypdamos, nubėgo žiurkės."; „Ji
norėjo išvysti ką nors pažįstamą: ar medį, ar kry žių, ar bent žemės klodą po kojomis. Ji nerado nieko
artimo. O juk aš čia gimiau ir augau. Aštuoniasdešimt metų. Ir dabar..."

56
2. Atsiranda sentimentalumo, įsijaučiama į svetimą vidinį balsą su atvirai plūstančia užuojauta, perimta tarsi iš
A. Vienuolio „Paskenduolės": „Jau norėjo šlietis prie medžio. Priglausti galvą prie tos kuplios liepos ir
rymoti. Ilgai, ilgai rymoti, kol nutils audrotis, kol liausis siūbavę pušys ir patekės aušra, tokia rami ir gera."
PABAIGA. Tai tipiškas Vaičiulaičio kūrinys - iki smulkmenų nugludintas estetiškai, bet visų pirma perteikiantis
esmingiausias būties tiesas, kupinas dramatizmo, tačiau ir vilties (dar plg. noveles „Kriokininkų Ievutė", „Popiežiaus
paukštė"). Jame nesunkiai įžvelgiame ketvirto dešimtmečio katalikiškojo humanizmo bruožus. Vaičiulaitis nesigilina į
piktą vienintelę dukterį (jam įdomesnis svetimo pakeleivio gerumas), jis veda seną moterį tamsiu keliu, keistai blykčiojant
šviesoms, tarsi grąžindamas ją tam prieglobsčiui, iš kurio ji ir buvo išėjusi. Senosios mirtis neatrodo dramatiška, ji natūrali,
lyg apšviesta amžinosios šviesos. Į mirtį, gamtiškai beskausmę, ją palydi liepa, balti beržai, kurių žievė švelni lyg vaiko
delniukas. Baltas, šviesus — svarbūs A. Vaičiulaičio žodžiai. Su jais susijęs ir novelės pavadinimas — „Tavo veido šviesa".
Apibendrinimas. A. Vaičiulaičio kūryba šiandien gali pasirodyti kiek netikėta pabrėžtina darna, programiškai atsiribojusi
nuo avangardistinių eksperimentų. Ji kalba apie santaikos su savimi ir būtimi kupiną žmogaus pasaulį, pasaulį, kuris XX a.
katastrofas išgyvenusiam žmogui gali atrodyti negrįžtamai prarastas. Tačiau ar tokia kūryba nėra geriausias liudijimas, kad
darnus žmonių, daiktų, gamtos sugyvenimas tebėra įmanomas?
Kaip naujos epochos pranašu A. Vaičiulaičiu žavėjosi jau XX a. vidurio jaunieji rašytojai (tarp jų ir Vytautas Mačernis),
Vaičiulaičio taku suko ne vienas subtilus XX a. antrosios pusės lietuvių prozos kūrėjas (pvz., Juozas Aputis). Naujausioje
mūsų literatūroje taip pat yra ženklų, rodančių, kad grįžimas prie patikrintų idealų yra priimtinas ne vienam kūrėjui.

************************************************************************************************
************
11. ROMUALDAS GRANAUSKAS. PROZA. NOVELISTIKA. (XX a. antroji pusė) (1971-1988 m.). Tai
stagnacijos metais literatūroje įsitvirtinusi nauja kūrėjų karta – J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius, R. Šavelis ir
kiti. BRUOŽAI: 1. Istorinė-kultūrinė tematika (pokaris, sovietizacija ir žmogus). 2. Žmogiški santykiai,
žmogaus gerumas, dvasios jautrumas ir teisybės ilgesys. 3. Veikėjai – pokario žmonės su savo rūpesščiais ir
nepritekliais. 4. Kasdieniška kaimo, o ne miesto, aplinka ir žmogaus-kaimiečio gyvenimas. 5. Dabarties ir
praeities priešprieša, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. 6. Kaimo ir miesto kultūra (girtuoklystės priežastys ir
jos pasekmės; kolektyvizacija (kaimų draskymas, kolūkių steigimas)). 7. Pagonybės ir krikščionybės
supriešinimas, maldos svarba, Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime). 8. Amžinybės ir laikinumo, žmogiškųjų
vertybių išsaugojimo ir pervertinimo (degradavimo) klausimai. 9. Senosios ir jaunosios kartos santykiai, jų
priešprieša; senųjų tradicijų ir papročių naikinimas ir mirtis (jų priešpriešos: kūryba – griovimas, gyvenimas –
mirtis, atmintis – užmarštis, meilė – neapykanta, ištikimybė – išdavystė, nuopuolis – prisikėlimas). Žymiausi
kūrėjai – Juozas Aputis (g. 1936- ) ir jo apsakymai (novelės) „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Tik tik tik“ ir kiti.
Romualdas Granauskas (1939-1999) ir jo apysaka „Gyvenimas po klevu“, novelės „Veršio akis“, „Žolė“, „Duonos
valgytojai“ ir kiti. Vanda Juknaitė ir romanas „Šermenys“, novelės „Stiklo šalis“ ir „Stotis“.
R.Granauskas – prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Pagrindiniai kūriniai: “Gyvenimas po klevu”, “Duonos
valgytojai”, “Jaučio aukojimas”, “Geltonas namas”. Kontekstai: istorinis (kaimų draskymas, kolūkių steigimas,
kryžiaus žygiai); etnokultūrinis-tautosakinis (senasis kaimas, kaimo tradicijos, papročiai: duonos kepimas, laidotuvių
apeigos); simbolistinis (mintys perteikiamos per simbolius: mirties simbolis – juodas varnas); buitinis (vaizduojama
žmogaus buities kasdienybė); filosofinis (veikėjai mąsto, vertina savo poelgius; jaučiama mirtis ir lemtis, klevo
įvaizdis); religinis (maldos svarba, pagonybės ir krikščionybės supriešinimas, Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime).
Veikėjai: 1) seni kaimo žmonės, kurie laikosi tradicijų, bijo kartų ryšio pabaigos, ateitis. Jie tikisi anūkams įkūnyti
egzistencijos nenutrūkstamumą; 2) jauni žmonės, kurie kuria ateitis planus, jaučia neišvengiamą atitolimą nuo senesnės
kartos žmonių. Jie praranda svarbiausias vertybes: meilę žemei, darbo prasmę, prieraišumą šeimai, namams, gamtai. 3)
žyniui (“Jaučio aukojimas”) svarbūs visuotiniai dalykai – jo genties tragiška lemtis. Jis suvokia, jog jo dievų laikas
praeity, ir nedvejodamas atlieka savo paskutinę pareigą. Jame įsikūnija svarbūs tautiniu charakterio bruožai – istorinis
aktyvumas, savigarba, pasipriešinimo dvasia.
Kūrybos bruožai, motyvai: 1) supriešinama praeitis ir dabartis; 2) gilus konfliktas tarp skirtingų kartų; 3) dažna
dviejų priešybių kova; 4) harmoningas gamtos ir žmogaus sąlytis; 5) kartų ryšys teigiamas kaip vienintelė kultūros
tęstinumo galimybė;
6) svarbiausias rūpestis – tautos lemtis; 7) praeitis išlaikiusi mitinio pastovumo matmenis, o dabartis visada chaotiška,
agresyvi, bedvasė; 8) dažnas seno žmogaus vidinis monologas, aukojimas; 9) skaudus tėvų ir vaikų santykis (vaikai
gėdijasi savo tėvų); 10) svarbus gamtos grožis.
Pasakotojas: kalba paprasto žmogaus lūpomis, jausdamas jo mąstyseną, kalbėjimo būdą; kalba paprasta ir atvira;
išlaikomas atstumas tarp pasakotojo ir veikėjo; stebi veikėją ir seka kiekvieną jo žvilgsnį, jo mintis, tačiau leidžia
veikėjui pačiam veikti.
R.GRANAUSKO novelių rinkinys „Duonos valgytojai” (1975) atsispindi kasdieniški kaimo žmogaus darbai, kurie
įgyja sakralinę reikšmę. Darbais žmogus prisitaiko prie amžinosios pasaulio tvarkos, savo gyvenimą suvokdamas kaip
pareigą žemei ir žmonėms. Senosios kartos žmonėms būdingas sakralizuotas veiksmas: duonos auginimas, jos kepimas

57
ir bendras valgymas, tačiau naujoji karta šiame rituale nebedalyvauja. Iš gyvenimo besitraukiančius senuosius kaimo
žmones lydi širdgėlos ir skausmo akimirkos matant, kaip jaunoji karta vengia išsaugoti tautos, šeimos tradicijas ir
papročius. Senajai kartai toks vaikų požiūris primena laidotuves ir atsisveikinimą. Rinkinyje „Duonos valgytojai”
išryškėja svarbiausi R.Granausko kūrybos bruožai, kurie sudaro tam tikrą priešpriešą: tada-dabar, sena-nauja,
amžina-laikina. Vaizduojamo pasaulio centre – senas kaimo žmogus, kuris ištikimas tradiciniam gyvenimo būdui:
svarbi kasdieninė aplinka, senoviški buities rakandai (duonkepis, ližė, senoviška kanikė pienui supilti), trobos slenkstis,
takas, šulinys, tvartas, kiemas, keliukas į miestelį. Tai senam žmogui labai brangu. Senam žmogui sunku atsispirti
naujiems gyvenimo vėjams. Senoji karta, skirtingai nei jaunoji, įvykius ir gyvenimą vertina iš praėjusio (prabėgusio)
laiko pozicijų. Namai užtikrina žmogaus saugumą, leidžia pasitikėti savimi ir gyvenimu.
Didžiulį skausmą senimui sukelia jaunimas (vaikai), kuris nesupranta ar nenori suprasti išeinančios kartos gyvenimo
prasmingumą. Todėl R.Granauskas siekia įrodyti, kad bendruomenės gyvenimas neturi prarasti ryšio su tautos
tradicijomis, turi būti abipusis senosios ir jaunosios kartų (tėvų ir vaikų) supratimas. Kūrinyje figūruoja dvi erdvės:
namai ir pasaulis už kiemo vartų. Jos sudaro priešpriešą – panašią kaip ir dvi novelėje vaizduojamos žmonių kartos.
Erdvė ir laikas susipynę tarpusavyje, nebetekę savarankiškos reikšmės, nes jie pateikiami kaip atspindys žmogaus
sąmonėje. Erdvė ir laikas nepasižymi nuoseklumu. Supinama praeitis, dabartis ir ateitis. Senieji Rimkai mistifikuoja
žemę ir duoną, o jaunieji nemato joje gilesnės prasmės. Dalyvauja dvi poros: senieji Rimkai ir jų duktė su žentu. Tai dvi
dabartinio kaimo žmonių kartos, sunkiai besuprantančios viena kitą. Per moralines priešpriešas atsiskleidžia dvi
gyvenimo koncepcijos, du vertybių matai, du žmogiškųjų santykių modeliai.
Senieji Rimkai dažnai dairosi atgal, nes į priekį baugu žiūrėti,- ten tik vienatvė ir mirtis. Iliuzijos jauniesiems svetimos,
nes reikia gyventi ne praeitimi, o dabartimi: užsidirbti duoną, statytis namus, gimdyti vaikus. Senimui ir jaunimui
dominuoja skirtingi erdviniaivaizdiniai. Vieniems laikas skuba į priekį, o kitiems laikas sustojęs.
R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu”. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą,
jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik
žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis,
kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis.
“Gyvenimas po klevu” - tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje
pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima.
Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes,
gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia
kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią
marčią Antosę. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų,
gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė - gyva
moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji
išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o
suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku
nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos.
Moteris apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988). Autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas
nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau
aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne
tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” - tai trumpos
apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į
gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį
sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė - gyva
moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji
išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o
suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku
nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos. Senoji
Kairienė – užsispyrusi ir kilni kaimietė, vienintelė išdraskyto kaimo gyventoja, gyvenimo po klevu senų kapinaičių
pašonėje saugotoja. Miręs senasis kaimas tebegyvena jos vidiniame pasaulyje. Su pasigailėjimu jai nebesuprantama,
kaip galima gyventi gyvenvietėj be vardo, pilkoj nuasmenintoj dvasinėj dykumoj, kur žmogaus balsas nustelbtas mašinų
triukšmo. Skaudžiau tai, kad žmonės nebemoka dirbti. Monikos vyras sunkiai dirbo laukuose, bet jis mylėjo darbą.
Konstantinui darbas buvo vertybė savyje, davė jo gyvenimui rėmus, vientisumą, prasmę. Jos anūkas Darius dirba kiek
galima greičiau, kad tik to darbo atsikratytų. Jam darbas – našta, jame jis nemato jokios prasmės, išskyrus atlyginimą.
Moniką įskaudina pagarbos žmogui išnykimas jo aplinkoje. Kenčia ji alkį, šaltį, didžiausias malonumas jai pieno
puodelis. Kenčia sūnaus ir anūko žmonų moralinį smurtą, kenčia nuovargį ir tylą, kurioje girdisi tik laikrodžio
tiksėjimas ir jos pačios pasenęs alsavimas. Kenčia begalinį vien į mirtį vedantį vienišumą. Monika tragiška todėl, kad ji
atliekamas, nereikalingas žmogus, kurio balso niekas nebegirdi. Jos artimieji mato ją užsispyrusia, šykščia sene,

58
slepiančia pinigus, kurie jai, jų manymu, nereikalingi. Jie visai nesupranta Monikos noro pastatyti paminklą mylimiems
mirusiems. Kairienė nemaldauja ir nesižemina, ji bus palaidota ne iš artimųjų malonės. Ji nelaukia pritarimo ar
pasigailėjimo, o jos troba po klevu, atitolusi nuo bevardės gyvenvietės, yra senosios Kairienės nepriklausomumo nuo
kitų tvirtovė. „Kas nejaučia šventumo, tą pražudo kasdienybė. Kas nesirūpina mirusiais, tas nemyli ir gyvųjų“ (V.
Daujotytė).
Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo
jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau
šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai
rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba,
vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” - tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė.
Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje
neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias
gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą. Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė
susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei
ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos pinigus
pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O
Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, už
kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno. Kairienės kelionė - tai trys etapai į miestą. Pirmasis etapas - tai namų erdvė,
kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste praleidžiamas tik pusiaudienis, o po klevu visas
Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji
pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį jau buvusi žmona seniai pamiršo, nebelanko jo kapelio, nesutvarko
kryžiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios ssenajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą. Antrasis
etapas - tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę išmuša iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į
kelkraštį. Trečiasis kelionės etapas - tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne
mediniai, todėl Kairienei vissa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti. Kelione
Kairienė negali pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės
maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų
sūnus Ignulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir
mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą. Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią
antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip
sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: “Ta
pati Antosė išvarys vieną dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji,
motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį”. Susipyksta Kairienė su
Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo),
gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosė patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, “kaip karalienę
vedžioja”. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: “Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose
akyse, kol ilsinosi stovėdama”. Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau džiaugiasi, kad nė
kartelio marčia nepavadino: “Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė? Tiek metų nugyveno, argi nė kibirkštėlės
nieko ir nebeliko?..”
Kairienės kelias į gyvenvietę - tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia
natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiame pasaulyje. Kairienė
kapų kalnelyje tarsi dvasiškai apsivalo, atsisveikina su savo žmogumi ir sūnumi, nes žino, kad jau greitu laiku ji neturės
pakankamai drąsos ir jėgos užlipti ant šio kalnelio.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva kairienė - gyva
moters ir motinos pareiga šeimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius žmones, užsiriša juodą skarelę ir keliauja
per gyvenimą viena. gedi ji prarastų žmonių, paklydusiųi vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės,
užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senoji kaimo likučius, ji
nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę
ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jos jau nebus
mylinčios žmonos, nei đvelnios motinos.
************************************************************************************************
************
12. JUSTINAS MARCINKEVIČIUS. ŠIANDIENINĖ LIETUVIŲ LITERATŪRA. DRAMATURGIJA.
BRUOŽAI:
1. Atsakomybės prieš tautą, atminties tema, kerštas, pavydas, intrigos, motinos
ir sūanaus, tėvo ir sūnaus santykiai.
2. Istorija ir istorinės asmenybės (Mažvydas, Barbora Radvilaitė ir kt.).
3. Pilietinės pareigos klausimas.

59
 Žymiausias kūrėjas – Justinas Marcinkevičius (g. 1930) ir jo draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“,
„Katedra“ (jums skaityti reikia antrąją trilogijos dalį – poetinę dramą „Mažvydas“). „Mažvyde“ vaizduojamas
pirmosios lietuviškosios knygos autorius, jis yra kaip istorijos didvyris ir kankinys.
Just.Marcinkevičiaus kūryboje ryškiausi kontekstai : 1. Tautosakinis (gimtinės, namų, gamtos vaizdai; pagarba,
meilė žemei, darbui, protėviams). 2. Biblinis (Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus, Pažinimo medžio, Trijų
Karalių, kovos tarp gėrio ir blogio regėjimai). 3. Filosofinis (žmogus pavaldus laikui, sprendžiamos individo ir
tautos egzistencijos problemos). 4. Kultūrinis (moralinės vertybės, tėvynės, kalbos meilė, auka, dori žmonių
santykiai, miesto ir kaimo kultūros ryšiai, Vydūno nuopelnai tautai). 5. Biografinis (sūduvių gamta, nueito
gyvenimo išgyvenimai, apmąstymai, draugų portretai, mirusios motinos atminimas).
Poezijoje lyrinis subjektas jaučia amžinybę ir erdvę, myli žmogų, gamtą, žemę, tėvynę, jos kalbą. Gerbia Dievą,
kupinas jaunatviško gerumo, aukština tyrumą, nori panaikinti blogybes, melą, ydas. Tai jausmingas ir nuoširdus
žmogus, kalbantis apie meilę žmogui, tėvynei, gamtai, gimtinei, susirūpinęs jų likimu. Kūrybos žmogus tarsi
ištremtas iš namų – gamtos, nuolat jos ilgisi, kenčia. Viduje žmogus yra ryžtingas, veržlus, trokšta išdalinti save
visiems, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę. Tai drąsi, harmoninga asmenybė, ieškanti vienovės tarp proto ir
jausmo. Žavisi pasauliu, trokšta patirti kančią ir džiaugsmą, per tėvynę atranda save.
Draminės trilogijos „Mindaugas.Katedra.Mažvydas“ mintis – atskleisti tautos kūrybingumo prasmę. „Mindauge“
(1968) atskleidžiamas Lietuvos valstybės kūrimas, „Katedroje“ (1971) – gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealai,
„Mažvyde“ (1976) – rašto ir knygos kūrimas. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ (trijų dalių giesmė) išryškinamas idealo
ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas – istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas
Mažvydas. Just.Marcinkevičiaus trečiojoje trilogijos dalyje Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis
žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Svarbiausios temos – pareiga tėvynei, meilė,
kalba, kaltė, atgaila. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia
nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties
darbą, kuris ir yra gyvenimo esmė. Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir
krikščionybės sankirta, protestantų ir katalikų konfliktas. Simbolinę prasmę turi ąžuoliuko ir Nemuno įvaizdžiai:
ąžuoliukas – tai dvasinės stiprybės ženklas, jo sodinimas atkartoja paties Mažvydo likimą, o Nemunas („pykčio upė“)
perskiria Lietuvą į dvi dalis, nors viename ir kitame krante gyvena tos pačios tautos žmonės. Mažvydas savo darbu –
knygomis – tikisi sujungti abu Nemuno krantus.
Just.Marcinkevičius, žinodamas, kad apie M.Mažvydo gyvenimą bei veiklą nedaug duomenų išlikę, bando remtis XVI
a. kultūra ir buitimi, atkuria socialinius, religinius, tautinius ir kitus vaizdinius. Restauruodamas epochą ir žmones,
dramaturgas remiasi nuojauta, fantazija. Jam svarbi ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė. Mažvydas įprasminamas
kaip nacionalinės pareigos idėja.
„Mažvydas“ - poètinė dramà – scenai skirtas kūrinys, kuriame išorinė forma (teatriškumas) derinama su vidine,
kalbine (jausmų, išgyvenimo). Poetinė drama dažniausiai eiliuota, monologuose ryškėja lyrinis, jausminis vaizduojamų
žmonių santykis su tikrove.
Turinys. „Mažvydas“ sudarytas iš kelių dalių. I-oje – špitolninkai mokosi vargonininko Milkaus sudėtos
giesmės, Šv.Martyno dieną norėdami pasveikinti Mažvydą. Vėliau visi sodina šventoriuje Nemuno atplukdytą
ąžuoliuką. Mažvydas skirsto darbus špitolninkams, kalbasi su žmona Benigna, sprendžia jos brolio Kristupo
likimą. Kristupas ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Jis perduoda Mažvydui savo motinos Marijos žiedą,
kuriame išgraviruoti žodžiai: „Dabar ir visados.Martynas“. II-oje dalyje Milkaus giesmė grąžina į praeitį – į
Vilnių, į Rotušės aikštę. Čia jaunas Mažvydas ateina pasižiūrėti didaktinio vaidinimo, kuriame demaskuojami
visi, mintantys iš valstiečio darbo, taip pat Bažnyčia. Mažvydas kaip eretikas uždaromas Domininkonų
(dominikõnai - katalikų vienuolių ordinas; jį 1215 m. Prancūzijoje įkūrė ispanų vienuolis Domininkas (lot.
Dominicus) Gusmanas kovai su eretikais) vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja Liuterio pasekėjų globėjas
kunigaikštis Radvila ir Marija, Mažvydo mylimoji. Po to iš Mažvydo prisiminimų grįžtama į kleboniją
Ragainėje. Mažvydas kartu ir mąsto, ir kalba, ir meldžiasi. Pokalbis su Kasparu: Kasparas perduoda Mažvydui
žiedą ir paskutinius savo motinos Marijos žodžius: „Mylėjau.Dabar ir visados“. Mažvydas sužino, kad Kasparas
yra jo sūnus. III-oje dalyje Kristupas bando išgauti Kasparo paslaptį. Mažvydas apeina šventoriuje prie stulpų
pririštus nusikaltėlius, po to kalbasi su vienu iš lietuvių raštijos kūrėju Vilentu. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą,
o Kasparas nesutinka. Pasirodo kareiviai, atvykę suimti Kasparo, kuris, keršydamas už žiaurią motinos mirtį (ji
buvo apkaltinta raganavimu), nužudė Ariogalos tijūną. Kasparas išvedamas. Mažvydas antrąkart suklumpa prie
kryžiaus. Baigiamojoje dalyje (epiloge) Mažvydas moko skaityti iš katekizmo.
Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o jo, kaip dvasinės kultūros
darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją
prisodrina etinio turinio, įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių špitolninkų tarpą,
ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį. Kai Tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas dėl
parduoto Cicerono tomo, Mažvydas pripuolęs kelia:
Ką tu čia, Tirva, saugalvojai? Kelkis!
Sakau tau, kelkis! Pamanyk, knyga!

60
 Žmogus brangesnis nei knyga.O
Ypač,
Kai jis iš purvo kelias… Kai žydi
Gražiausia jo šaka…
Šitokia pažiūra į žmogų, kaip į didžiausią vertybę, būdinga visai Justino Marcinkevičiaus kūrybai, šiame kūrinyje ypač
akivaizdi, pastoviai orientuota į konkretų žmogiškumo pasireiškimą, gerais darbais paremta meile, iškelta prieš
abstraktų humanizmą.
Centriniai trilogijos personažai daug kuo artimi, konstantiški. Sieja juos meilė tėvynei, noras aukotis dėl jos, istorinės
visuomeninė būties poveikis individui, skaudus pažinimo kelias, kurį kiekvienam lemta nueiti. Mažvydo pastangos
suvienyti kraštą žodžiu panašėja į vienijimą kalaviju. Mažvydas prieš pareigą teisus – jis privalėjo ginti žodį, suteikti
Lietuvai balsą, nesiduoti įveikiamas nehumaniškų istorinių aplinkybių. Bet nusižengta etiniams principams - moters,
Tėvynės meilei; išdavystė atsigręžia tragiškais likimais. Tokių kolizijų pasirinkimą bus lėmusi istorinė medžiaga bei
pats Justino Marcinkevičiaus santykis su Mažvydu, kaip etinė ir estetinė realybė. Mažvydo asmenybė ypač žmogiška,
sutaurinta, netgi idealizuota.
Jei Mindaugas, Laurynas rėmėsi į liaudišką išmintį, Mažvydas jau tiesiogiai atstovauja liaudiškiems pradmenims,
iškyla kaip geriausių liaudies dvasinių jėgų išraiška. Nėra principinio skirtumo tarp jo ir varguolių, tikėjimas žmogumi
atgaivina sielas, jausmus ima reikšti posmais. Mažvydas traktuojamas kaip esminių liaudiškumo raiškos momentų –
tėvynės, kalbos, liaudies, darbo, gamtos – gynėjas, aukštintojas. Jo visuomeninis idealas švietėjiškas; kova už jį
Mažvydui – kova už istorijos ir žmogaus tobulėjimą. “Mažvydas” – savotiška žmogaus filosofija. Žmogaus
egzistencijos esmė atsiveria Mažvydo monologuose – dvasinio išgyvenimo akimirkose. Mažvydas giliau ir skaudžiau
pajunta individualios egzistencijos esmę. Kankinantys klausimai – “kas aš?” “kam aš?”. Šie klausimai išplukdo
tiesioginį savo ryšio su istorija pajautimą, pareigos įsisamonimą:
…aš turėjau
ateiti į čia privalėjau
prakalbinti jų sielas
suteikt amžinybėje balsą
tai žemei
tai Lietuvai
Aš jos liežuvis
Kurs šaukia
Istorijos tamsai ir vėjui :
Aš čia aš čionai
Mano meilė
Malda ir tikėjimas mano
Žaizda vis negyjanti mano
Gyvenimas mano ta žemė
Po dievo dangum
Lietuva …
Mažvydo, kaip pirmosios lietuviškos knygos kūrėjo, misija neeilinė, kryžiuojantis skirtingomis religijomis ir idėjomis
Rytų Prūsijoje augant lietuvių nutautinimo grėsmei. Mažvydo pilietiškumą, pasiryžimą ginti gimtąjį žodį išaugino ne
vien etinis orumas, bet ir tikėjimas kūrybinėmis galiomis:
Giesmė – tai mūsų šauksmas tamsoje,
Tai mūsų žvilgsnis į tenai, kur einam…
Mažvydas – monodramos principu parašytas kūrinys, duodant pasireikšti centriniam personažui.
Nors “Mažvydas” labiausiai “koncepcinis”, grįstas humanizmo idėjomis ir vidinių išgyvenimų raida, bet būtent ši
trilogijos dalis sceniškai sodriausia. Kūrinys polifoniškas, vyrauja filosofinis pradas, vaizdo daugiaplaniškumas.
Situacijos, vaizdai, vietos ir laiko atributika itin mobilūs, išraiškingi, susiejantys istoriją ir dabartį, objektyvius ir
subjektyvius momentus.
Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a. pabaigoje, priėmus krikščionybę, bet originalių lietuviškų tekstų ar vertimų
būta labai nedaug, tik patys reikalingiausi tikybiniai tekstai. XVI a. mums paliko maždaug 20 lietuviškų religinių
knygų. Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniuje lietuvių humanistams. Tam įtakos turėjo
Vokietijoje prasidėjusi Reformacija. Jos šalininkai reikalavo, kad apeigos bažnyčioje būtų atliekamos ne lotynų, o
krašto žmonių kalba. Reformacijos pradininkas - Martynas Liuteris.
Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A.Kulvietis, S.Rapolionis, J.Zablockis ir
M.Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pasiryžo leisti knygas.
Pirmasis lietuviškas knygas pradėjo leisti M.Mažvydas. Karaliaučiuje 1547m. išleista M.Mažvydo parengta pirmoji
lietuviška knyga "Katekizmas". Tai 79 puslapių religinio turinio knyga. Ją sudaro 3 dalys: katekizmas, elementorius ir
giesmynas. "Katekizme" glaustai išdėstomi svarbiausi krikščionybės teiginiai, krikščioniškosios dorovės pagrindai,

61
elementoriuje M.Mažvydas pirmasis paskelbė lietuvišką abėcėlę, o giesmyne įdėjo 11 giesmių su gaidomis. Pirmoji
lietuviška knyga buvo reikalinga ne tik bažnyčiai. Mokykloje ji buvo naudojama kaip vadovėlis, iš jos mokoma skaityti.
Žymus Renesanso iškeltas rašytojas - Jonas Bretkūnas, kilęs iš Mažosios Lietuvos. Svarbiausias jo darbas "Postilė"
(1591 m., Karaliaučius). Tai pirmas spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys. Didžiausias J.Bretkūno darbas - Biblijos
vertimas - nebuvo išleistas.
1599m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistas M.Daukšos darbas - "Postilė" pelnęs jam literatūrinę šlovę. Tai
pamokslų rinkinys, verstas iš lenkų kalbos. Reikšmingiausia jo prakalba. "Prakalboje į malonųjį skaitytoją" autorius
smerkia bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą. Ji parašyta lenkiškai, kad suprastų dvasininkai ir didikai.
Kitas žymus senosios lietuvių literatūros atstovų yra K.Sirvydas. Jis buvo pirmasis kalbininkas - žodynininkas. Jis dėjo
pagrindus literatūrinei kalbai ir literatūriniam stiliui. Nemaža jėgų K.Sirvydas skyrė pamokslų santraukoms "Punktams
sakymų". Jie išleisti dviem kalbom - lietuviškai, o paraleliai lenkiškai. Lenkiškas tekstas yra lietuviškojo vertimas. Tai
pirmas toks atvejis lietuvių kultūros istorijoje.
Pagrindinis dramos "Mažvydas" konfliktas - tai pareigos ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Kiek daug Mažvydas
iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtų įvykdyti savo pareigą tėvynei, įduoti jai pagrindinį kultūros įrankį -
raštą.
Martynas Mažvydas dėl savo įsitikinimų buvo išguitas iš Lietuvos ir dabar gyvena kitoje Nemuno pusėje. Mažvydo
širdį graužia ilgesys, bet jis negali grįžti į Lietuvą, kadangi dėl to jis turėtų išsižadėti savo tikėjimo, gyvenimo tikslo.
Meilė Lietuvai - ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį,
kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, jis turėjo tapti dvasininku ir
“priimti ir savo pirmtako šeimyną”, t.y. vesti jo buvusią žmoną. Visą gyvenimą jis nemylėjo nieko labiau už Mariją, bet
ir jos meilę paaukojo lietuviškam žodžiui. Gal jis ir nebūtų to padaręs, jei būtų žinojęs, kad turi sūnų. Bet apie sūnų jis
sužinojo tik tada, kai šis perduoda savo motinos Marijos žiedą ir paskutiniuosius jos žodžius: “Mylėjau. Dabar ir
visados”. Mažvydas vėl kankinasi, bando teisintis prieš sūnų, bet mato, kad šis laiko jį nevertu savo motinos.
Mažvydas nebeturi nieko: gyvena svetimoj žemėj, svetimoj šeimoj, netenka sūnaus ir mylimosios. Bet jam lieka
tikėjimas, kurio jis nepraranda niekada, - tikėjimas žodžio reikalingumu. Juk jis tiek daug iškentėjo ir pasiaukojo tam,
kad suteiktų Lietuvai šviesą, išmokytų ją rašto.
Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą, pradeda mokyti špitolninkus rašto. Ir pirmasis jų sudėtas žodis yra
LIETUVA. Mažvydas įvykdo savo pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, bet ar ne per brangia kaina?
JUST.MARCINKEVIČIAUS poezija. Lopšinė žodžiui ir kalbai Just. Marcinkevičiaus kūryboje: Lopšinė... Kas
tai yra? Visi žinome, kad lopšinė - tai daina, kupina meilės ir švelnumo. Ji skirta kūdikiui. Pirmąjį kartą išgirstame
lopšinę iš motinos lūpų. Tai kas yra lopšinė šiuo atveju? Ar tai tik metafora? Vis dėlto tai yra lopšinė,tik ją dainuoja ne
motina kūdikiui. Just. Marcinkevičius dainuoja lopšinę ne vaikui, o gimtajai kalbai. Jis tik tęsia kitų pradėtą tradiciją.
Kas pradėjo šią seną ir gražią tradiciją sunku pasakyti. Labai gražia lopšinę kalbai yra sukūręs aušrininkas A.Vištelis-
Lietuvis "Lietuviška kalba":
O, brangi lietuviškoji,
Šventa kalba prigimtoji!
Už žemčiūgus Tu brangesnė
Ir už viską meilingesnė...
Kaip Just.Marcinkevičius parodo meilę mūsų kalbai ir žodžiui? Jog jam svarbiausia gimtoji kalba rodo tai, kad
daugelis jo kūrinių yra skirti būtent kalbai. " Dienoraštyje be datų" poetas galvoja ir mąsto apie kalbą, primena jau
visiems žinomą tiesą,jog kalba - svarbiausias tautos požymis,tai ji yra tautiškumo formuotoja ir palaikytoja. Just.
Marcinkevičius apie kalbą mąsto ir filologiškai, ir filosofiškai. Juk žmogus, jo egzistavimas, poezija ir kalba - visa tai
be galo glaudžiai ir tampriai susiję. Jie lyg vienas kita paaiškina ir papildo. Šiame kūrinyje kalbos samprata yra vientisa
ir originali. Skaitant "Dienoraštį be datų" juntamas žodžio ribotumas, bejėgiškumas: “Žmogus mąsto ir jaučia kur kas
daugiau, negu jis moka ir gali pasakyti.” Tačiau šiuo atveju žodžio ribotumas, tai nėra kaltinimas kalbai. Anaiptol,
ribotumas yra todėl, kad žmogus dar nesubrendęs iki tokio lygio, kad galėtų laisvai reikšti savo mintis žodžiais. Kai jis
bus pajėgus tai išsakyti ne tik jausmais, tada atsiras ir žodis. Kalba mums atskleidžia daugiausia žmogaus ir pasaulio
paslapčių: “Nei garsu, nei spalva nepasakysi tiek daug, kiek žodžiu”. Juk poetinio žodžio daugiareikšmiškumas ir
įvairiaspalviškumas kyla iš mūsų kasdieninės kalbos. Just. Marcinkevičiaus kalboje gausu nebūtų žodžių, ar jų
reikšmių. Gausybė kalbiškai nesuderinamų žodžių junginių.
Kita ne ką menkesnė poeto poema yra “Publicistinė poema”. Tai poema apie žodžius-paprastus, didelius ir kartu
labiausiai “atšimpančius” ir “nusinešiojančius:
Jeigu žodžiai yra žmonių kūnai,
Tai dar daugiau jie yra žmonių sielos
Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi
Žodžiai, kaip ir daiktai,-
Atšimpa ir nusinešioja.
Juos reikia galąsti, o prieš ištariant,
Dulkes nušluostyt.

62
 “Publicistinėje poemoje” poetas kalba lyg iš aukščiausios tribūnos, jo žodžiai tarsi būtų skirti miniai ar net visam
pasauliui:
O kaip aš laukiau šio žodžio
spindinčio, didelio ir visagalio.
Laukiau ilgai - nuo akimirkos
kai išgirdau, kad toks žodis yra
Atsistok visu ūgiu, žodi!
Pasitempkite jūs, kur norit praeiti pro jį
(Meile)
Pats rašytojas kurdamas šią poemą, pasakė, jog tai bus filosofinio “sukirpimo” poema.Jis nustatė griežtus
kompozicinius rėmus. Kūrinį sudaro devyni skyriai, kiekvienas jų turi tarsi po “raktažodį”: Motina, Tėvynė,
Revoliucija, Darbas, Taika, Duona, Saule,Žemė,Meilė. Iš jų susidėsto trys poemos dalys. Jos tarsi sąlygiškai atkartoja
žmogaus ir minties vystymosi periodus: Vaikystė – Jaunystė - Subrendimas. Just. Marcinkevičius atėjo į poeziją, kaip
skambių eilių poetas, bet tapo vienu iš laisvojo eiliavimo pradininkų. Jis atsisakė skambaus rimo ir pradėjo kurti
laisvasias eiles. “Publicistinė poema” rašyta daugiausiai laisvomis eilėmis - vadinamuoju “verlibru”. Dar viena be galo
mums svarbi poema “Siena”. Tai - naujoviška poema, ir ji naujoviška ne savo problematikos platumu, bet ir kalbinėmis
išraiškos priemonėmis. “Siena” - tai ne šiaip lengvai skaitomas kūrinys. Poemos stilius yra intelektualinis. Kalboje
negausu tarptautinių žodžių, sakiniai paprasti, nors kartais ir ilgi, bet aiškūs. Poetas griežtai logiškai pereina nuo
dabarties iki praeities ir atvirkščiai. Poemoje žodžiai vartojami ne tik buitiškąja reikšme. Jų konkretumas nepririša prie
buitiškumo. Pavyzdžiui, žodžiai “siena” ir “dinozauras” reiškia konkretų daiktą, turi ir kitą reikšmę, netiesioginę
“simbolinę”. Tarp konkrečiosios ir tiesioginės reikšmių rašytojas griežtos ribos nenubrėžia. Jos tarsi susilieja. Be sienos
ir dinozauro per visa poema eina ir kiti įvaizdžiai: “vėliavos”, “kojų” ir kt. Nors įprastinė šių žodžiu reikšmė yra
konkreti ir aiški, bet jais reiškiami įvaizdžiai yra platūs ir daugiareikšmiai. Poemoje taip pat yra ir daugiau išplėstos
reikšmės įvaizdžių, kurie iš vieno konkretaus žodžio išauga iki filosofinių apibendrinimų. Beje, skaitant galima suprasti,
jog poemoje vyrauja ne emocijos, o logika ir intelektas. Vietomis skambiais žodžiais prabyla “Mažvydo” autorius, o
kitur staiga pradedama mąstyti abstrakčiai. Dažniausiai vartojami abstrakčios reikšmės žodžiai: Meilė, Neapykanta,
Baimė... Juos autorius pabrėžia ir akcentuoja įvairiai. Vietomis rašytojas labai dažnai vartoja įvardžius, kurie jau
nebesuteikia tokio didelio įspūdžio: “Jinai gerai žinojo, ką TAI reiškia, ir buvo pasiruošusi sutikti, priimti ir suprasti
TAI, kas buvo ir yra anapus šiltos sienos. Ji nežinojo žodžio “dinozauras” ir galvojo, jog TAI, kas ...”
Norėdamas išryškinti ir atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus, autorius rašo žodžius didžiosiomis raidėmis( MEILĖ,
NEAPYKANTA, TAI...),tik didžiąja raide pradeda Siena, Baimė, Tas ir kitus. Taip pat yra gausu sakinio dalių ir žodžių
pakartojimų. Tai padeda pabrėžti svarbiausia: “nes aš dar nežinau, tikrai aš nežinau”. “Ir niekur, o niekur tu neišsiversi
ir neišeisi".
Dar galima būtų kalbėti apie daugelį kitų išskirtinų dalykų, kurie yra šioje poemoje, tačiau tuo privalo įsitikinti
kiekvienas, perskaitęs šį kūrinį.
Čia paminėjome tik keletą svarbių Just. Marcinkevičiaus kūrinių iš jo didelio kūrybinio palikimo. Ar mažai pateikėme
įrodymų apie jo kūrybą, kaip "Lopšinę mūsų gimtajai kalbai ir žodžiui? Taip jis dainavo gražią “lopšinę” mūsų kalbai.
Jis vienas pirmųjų rašytojų lietuvių poezijoje labiau išryškino ir žodžio problematiką. Nuo "aukščiausių žodžių"
poetikos iki žodžio ištarimo, jo buvimo jausmo ir meditacijos. Jo gilus pasitikėjimas kalba, artimas filologinei minčiai.
Pasak Just. Marcinkevičiaus nieko nėra poezijoje, ko nėra kalboje. Jis parodo stipria ir išlavinta lietuviško žodžio
istorija. Juk pirmas lietuviškas tekstas cituojamas "Pažinimo medyje" (Mažvydas, Sirvydas, Donelaitis ir kt.) rašytojo
labai stipri apibendrinanti poezijos galią, taip pat ir žodžio filosofiją. Poetas stengiasi parodyti žodžio praeitį ir dabartį,
jo biologija ir dvasia. Kalba yra kalbėjimo džiaugsmas. Taigi galima tvirtai teigti jog Just. Marcinkevičius yra atsidavęs
mūsų kalbai, ir jo “lopšinės” tikrai neliko nepastebėtos.
************************************************************************************************
************
13. JUDITA VAIČIŪNAITĖ. ŠIUOLAIKINĖ POEZIJA (XX a. septintasis dešimtmetis).
BRUOŽAI:
1. Kultūra ir grožis.
2. Miesto kultūros ženklai.
3. Žmogaus gyvybė ir dvasios gyvybė, jautrumas, gailestis.
4. Tautosakiškumas (dainos, sakmės, raudos, pasakos motyvai).
5. Istorinės asmenybės (K. Donelaitis, A. Strazdas, A. Vienažindis, P. Vaičaitis ir
kiti).
6. Praeities liūdesys, praradimai ir atradimai.
7. Kalbos grožis, ilgesys, praradimo liūdesys, nuoskauda, vienatvė, begalinė
ištikimybė ir skaudžiai žeidžiantis sielos išdidumas.
8. Didelės gyvenimo meilės žmogus, arčiau prie gyvenimo kasdienybės.

63
 9. Regimi, matomi įspūdžiai, spalvų, simetrijos ir asimetrijos architektūra,
magiškas kalbėjimas, malda.
10. Dvasios, sielos paslapties nuojauta.
11. Žemės darbai, moraliniai praradimai.
12. Lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas.
13. Istorijos tema (apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, Kęstutaičius, Vilniaus
universitetą, Kernavę) (J. Vaičiūnaitės lyrikoje).
Žymiausi kūrėjai – poetai Marcelijus Martinaitis (g. 1936) ir jo eilėraščių rinkiniai „Akių tamsoj, širdies šviesoj“,
„Saulės grąža“, „Debesų lieptai“, „Toli nuo rugių“, „Atmintys“ ir kiti. Judita Vaičiūnaitė (1937- ) ir jos
eilėraščių rinkiniai „Pilkas šiaurės namas“ ir kiti.
J.Vaičiūnaitė atgaivino romantinį meilės-aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės-išgyvenimą. Tik meilė išlaisvina
žmogų. Pagrindinis vaidmuo-poetinio jutimo galiai.

************************************************************************************************
************
14. J.APUTIS. PROZA. NOVELISTIKA. (XX a. antroji pusė) (1971-1988 m). Tai stagnacijos metais literatūroje
įsitvirtinusi nauja kūrėjų karta – J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius, R. Šavelis ir kiti.
BRUOŽAI:
1. Istorinė-kultūrinė tematika (pokaris, sovietizacija ir žmogus).
2. Žmogiški santykiai, žmogaus gerumas, dvasios jautrumas ir teisybės ilgesys.
3. Veikėjai – pokario žmonės su savo rūpesščiais ir nepritekliais.
4. Kasdieniška kaimo, o ne miesto, aplinka ir žmogaus-kaimiečio gyvenimas.
5. Dabarties ir praeities priešprieša, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai.
6. Kaimo ir miesto kultūra (girtuoklystės priežastys ir jos pasekmės;
kolektyvizacija (kaimų draskymas, kolūkių steigimas)).
7. Pagonybės ir krikščionybės supriešinimas, maldos svarba, Dievo dalyvavimas
žmogaus gyvenime).
8. Amžinybės ir laikinumo, žmogiškųjų vertybių išsaugojimo ir pervertinimo
(degradavimo) klausimai.
9. Senosios ir jaunosios kartos santykiai, jų priešprieša; senųjų tradicijų ir
papročių naikinimas ir mirtis (jų priešpriešos: kūryba – griovimas, gyvenimas
– mirtis, atmintis – užmarštis, meilė – neapykanta, ištikimybė – išdavystė,
nuopuolis – prisikėlimas).
Žymiausi kūrėjai – Juozas Aputis (g. 1936- ) ir jo apsakymai (novelės) „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Tik tik tik“ ir
kiti. Romualdas Granauskas (1939-1999) ir jo apysaka „Gyvenimas po klevu“, novelės „Veršio akis“, „Žolė“,
„Duonos valgytojai“ ir kiti. Vanda Juknaitė ir romanas „Šermenys“, novelės „Stiklo šalis“ ir „Stotis“.
BIOGRAFIJA. Gimė 1936m Raseinių rajone. Prozaikas: 1960m baigė VU, literatūrą. Dirbo “literatūra ir menas”,
“girios” redakcijose. Pradėjo spausdinti 1960m. rinkiniai: “žydi bičių duona”, “rugsėjo paukščiai”, “keleivio novelės”,
“horizonte bėga šernai”.
Lėtoko, ramaus pasakotojo detalei skirtas ypatingas vaidmuo. Šykštokas poetinėms puošmenoms. Mėgsta šnekamosios
klabos žodžius, posakius, intonacijas. Nesibijo pavartoti viena kitą barbarizamą, laiko padiktuotą naujadarą. Sėkmingai
naudojasi “ne savo vietoje atsidūrusio žodžio efektu”. Ironija - retas svečias, bet blyksteli laiku ir vietoj. Tenkinasi
pačiu menkiausiu epitetu, mažybinėm, maloninėm formom. Nuotaikos (pirmiausiai liųdnos) meistras. Tematikos
atžvilgiu - kaimo rašytojas. Savotiša atsvara kompromisui su sąžine, žmogaus susmulkėjimui, per visas Apučio knygas
eina žmogaus orumo, savo vertės jutimo, eukštesnių, ne visada aiškiai suvokiamų ir įvardijamų dvasinių siekių idėja.
Idėjinę, estetinę įtaigą ir reikšmę lemia autoriaus saikas ir taktas. Giliausią įspūdį palieka nuolat stiprėjanti tolstančios
vaikystės, pauglystės, ankstyvosios jaunystės gaida.
Išvados. Taupus, tikslus, efektyvus poetinių raiškos priemonių vartojimas yra svarbi Apučio prozos ypatybė.meninė
kūryba be kitų savo ypatybių turi dar ir tą, kad pro nepakartojamai individualų reikšinį, pro nepamėgdžiojamai
savitą`kūrėjo likimą visada prasišviečia ir universalesni dėsningumai, visuotinenė patirtis. Aputis filosofiškai sprendžia
žmogiškąsias problemas. Rašo ne sau, bet žmogui ir apie žmogų (stengiasi užčiuopti jautriausias stygas, sužadinti norą
matyti, girdėti vienas kitą). Dominuoja kaimo tema, autobiografinė tema, grįžimo į vaikystę, tėvu namus.
ATOSTOGAUJANČIO ŽMOGAUS POTYRIAI J. APUČIO NOVELĖJE „ŠVIEČIANČIOS VILKO AKYS“:
Novelėje „Šviečiančios vilko akys“ ryški blogio idėja. Žmogus nesugeba įveikti savo baimių ir pasiduoda blogiui,
blogis lieka tūnoti žmogaus sieloje kaip menkavertiškumo jausmas, kaip baimė, nerimas ir rūpestis. Tik sukaupęs valią
žmogus geba apginti savo principus, išsaugoti žmogiškąjį orumą. Blogio jėgos žmogų gali sužlugdyti ir sustiprinti jo
dvasią – viskas priklauso nuo paties žmogaus dvasios pastangų. Žodžiu, kūrinyje pasakojama apie tai, kaip blogis
provokuoja žmogaus išbandymus. . Novelėje prieštaringas šviesos šaltinio ir pavojingo plėšrūno santykis. Tai
akivaizdiai apibrėžta opozicinė pora: vilkas (homo homini lupus est) ir brolis – žudantysis ir gelbstintysis. Jų jungtis

64
nėra negalima. Kuo sunkesnius išbandymus įveikia žmogus, tuo jis stipresnis. Įveiktas vilkas tampa lygiaverčiu
partneriu ar net geradariu. Autorius kalba lyg apie kokį vilką (prigimties baimės) prisijaukinimo, sutramdymo (ne
nugalėjimo, ne sunaikinimo!) procesą. Brolio (vaiko-vyro) motyvas, ryšys su vilku: Novelė prasideda mintimi – „gera
vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas“. „Gera vienam“ – tai būti laisvam, stipriam, savarankiškam, nepriklausomam, o „esi
ne vienas“ – būti nelaisvam, silpnam. Bėgdamas nuo vienišumo, silpnasis tenkinasi nuvalkiotais, įprastais sąlyčiais
(kontaktais) su pasauliu, o stiprusis bėga nuo tokių sąlyčių, jam reikia tik esmingų vidinių ryšių bei atramų. Vaiko
gyvybinė atrama – brolis novelėje išauga iki visuotinio brolybės ir meilės apibendrinimo: „Svarbiausia juk – viltis: tave
pasitiks! Viltis, kad prie tavęs kas nors prieis, kai pailsęs išroposi ant smėlio kranto!“. Vyras ramus plaukia toli į jūrą,
nes žino, kad moteris ant kranto laukia jo. Senutė atidžiai stebi savarankišką savo vaikaitį, kuris drąsiai nardo, nors jam
„trauk mėšlungis kuoji“...). („Nieko daugiau nereikia, tik broliškos meilės“ – nėra tilto, jungiančio su kitu krantu, kur
vaikšto žmonės, broliai, seserys). Vieno ir vienišo pažiūrų riba: Prarasti žmogiškieji ryšiai. Vyrauja susvetimėjimas,
nesusikalbėjimas. Tai užuomina apie draudimų laiką, tautos dirbtinę baimę, izoliuotą viena nuo kitos, nesusikalbėjimą:
„kad mokėtų kokią bendrą kalbą“. Tačiau svarbesnis ir tikresnis dvasiškas, dieviškas nenuvalkiotas susikalbėjimo
būdas. Negalėdamas realybėje įveikti „raudonuojančių vilko akių“, herojus savo vizijoje pasiekia kitą krantą: „Koks
džiaugsmas, kad pagaliau suėjome visi, kuriuos kadaise sutvėrė Dievas, išmokydamas galvoti ir pašnibždėjęs, kaip
reikia tarti žodžius...“. Ten senutės vedasi vaikaičius į bažnyčias, ten gaudžia vakaro varpai... Tik toks – sakralumo,
visuotinių ryšių, amžinųjų vertybių ir žmogiškumo matmenų nepraradęs pasaulis yra būtiškas, vertas žmogaus, jo
svajonių ir ilgesio. Tačiau novelės herojus nemato jėgos, kuri įveiktų horizontą saugančias „raudonas pasiutusio vilko
akis...“ Ir herojus palieka krantą, jausdamas, kaip jam į nugarą sminga tos raudonos vilko akys. Vis dėlto aname krante
Dievas yra... Gelbstinti turėtų būti ta vertikaliosios patirties nuojauta – dieviškųjų aukštybių ir tamsiųjų pasąmonės
gelmių (sapno) tiesa. Dedikuojama „Broliui Pranui“. Laiko bei erdvės santykis, jų pagrįstumas. Gimtųjų namų ir
pasaulio erdvės (dabarties horizontalė, Baltijos krantas; dabarties laikas yra visų novelės apmąstymų laikas. Vaikystės
prisiminimai ir namų erdvė įsiterpia tik kaip atskaitos taškas nueitam keliui įvertinti. Daug turėta vilčių ir svajonių,
klampojant purvinais takais ir keliais 8 km į mokyklą ir jau sutemus grįžtant iš jos: „Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis
aiškiai bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo norime įsiveržti į kitą gyvenimą?“. Gimtųjų
namų erdvė saugi, bet ribota, nes atostogaujančiajam nepavyko įgyvendinti savo didžiųjų svajonių ir pateisinti
veržimosi iš namų: „tiktai vaikystėje ir jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų...“; „Padarysiu, nuveiksiu!
Graudžiai gėda“. Tik akimirką trunka herojų apėmusi neviltis: „Gal grįžti atgal, pasilypėti ant tilto turėklų ir švystelėti į
vandenį...Ne – jokių kalbų apie turėklus!“). (Pasaulis nepasiūlo jokių vertybių, dėl kurių derėtų pamiršti senąsias
prigimtines, natūralias ir amžinas kaip pati gamta). (Vaikystės išbandymų kelias vedė per mišką. Suaugusiam tokia
miško erdve tampa jūra). Atostogaujančio žmogaus santykis su pasakotoju: Atostogaujantis „jis“ labai artimas
pasakotojui – pasakojimas kartais persilieja į vidinį monologą, todėl natūraliai atsiranda „aš“. Vilko simbolis: vilkas
simbolizuoja mirtiną pavojų, baimę. Vilkas – tai atostogaujančiojo sapnų simbolis. Vilkas ir herojus: vilkas kaip
baimės, blogio idėja verčia herojų išgyventi; baimės išgyvenimas įrėžia žymę herojaus pasąmonėje ir lieka joje visą
likusį gyvenimą, porą kartų per metus iškildamas sapnuose. Baimė neįveikiama, kaip neįveikiamas gyvybės instinktas.
Tačiau žmogaus dvasia, jo valia, jo pasirinkimas suteikia stirpumo už bet kokį instinktą: „Tai kad čia visiems aišku –
žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuos...“. Sapnų vilkas atostogaujantį žmogų, nušokusį nuo
cementinio kranto į gūdžią sūkuriuojančią vandens gelmę, išmeta į dobilieną. Išėjimo iš namų situacija: Vos tik
pabudusį sąmoningam gyvenimui žmogų veja pasaulio pažinimo („ilgėjausi tolybių“), dvasios erdvių, savirealizacijos
/savo idėjos įgyvendinimo/, prasmingo gyvenimo troškulys („Kad aš padarysiu, kad nuveiksiu...“). Brolio (vaiko-vyro)
motyvas, ryšys su vilku: Novelė prasideda mintimi – „gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas“. „Gera vienam“ – tai
būti laisvam, stipriam, savarankiškam, nepriklausomam, o „esi ne vienas“ – būti nelaisvam, silpnam. Bėgdamas nuo
vienišumo, silpnasis tenkinasi nuvalkiotais, įprastais sąlyčiais (kontaktais) su pasauliu, o stiprusis bėga nuo tokių
sąlyčių, jam reikia tik esmingų vidinių ryšių bei atramų. Vaiko gyvybinė atrama – brolis novelėje išauga iki visuotinio
brolybės ir meilės apibendrinimo: „Svarbiausia juk – viltis: tave pasitiks! Viltis, kad prie tavęs kas nors prieis, kai
pailsęs išroposi ant smėlio kranto!“. Vyras ramus plaukia toli į jūrą, nes žino, kad moteris ant kranto laukia jo. Senutė
atidžiai stebi savarankišką savo vaikaitį, kuris drąsiai nardo, nors jam „trauk mėšlungis kuoji“...). („Nieko daugiau
nereikia, tik broliškos meilės“ – nėra tilto, jungiančio su kitu krantu, kur vaikšto žmonės, broliai, seserys).
ŠEIMOS GYVENIMAS NOVELĖJE “DOBILĖ. 1954 M. NAKTĮ”. Vaizduojamas paprastos kaimo šeimos
gyvenimas. Tai sunkūs pokario ir šaltojo karo laikai – baimės, netikrumo ir sumaišties metai, kai žmogus turėjo
išgyventi tik savo jėgomis, nesitikėdamas jokios pagalbos iš pasaulio. Tuo metu tautas išvargino praūžęs Antrasis
pasaulinis karas, represijos, karo sumaištis, lietuvių tautos okupacija. Nuošalioje kaimo vietoje gyvena kukli šeima, kuri
rūpinasi įprastais ūkio darbais, tačiau ją slegia sunki ir vargana dalia: nėra tėvo – globėjo ir vyriškos jėgos, kuri galėtų
pasirūpinti šeima. Nežinomos ir tėvo mirties aplinkybės. Karas viską sumaišė. Novelės centre – berniukas Martynas
(Marčius), jo sunkiai serganti motina. Martynui tenka sunkus išbandymas – tėvo vaidmuo šeimoje. Jis priverstas
pamirštu savo vaikiškas svajones ir imtis globėjo vaidmens. Vienintelis Martyno pagalbininkas – šuo, ištikimai lydintis
mažąjį šeimininką didžiausia išbandymo metu. Marčius rūpinasi sergančia motina, laukia eilėje duonos, ieško naktį
audroje pasiklydusios karvės, kuri vienintelis šeimos narys ir maitintoja. Ieškodamas pasiklydusios karvės Martynas

65
dvasiškai sustiprėja, suvyriškėja. Jis nuolat kreipiasi į tėvą, prisimena jo žodžius. Imituodamas tėvo kalbą, jis drąsina ir
save, ir motiną. Martynas įveikia savo silpnumą ir baimes, sustiprina valią ir tikėjimą nepasiduoti sunkumams.
J. APUČIO NOVELĖS „ŠUNELIS ALKSNIO VIRŠŪNĖJE“ INTERPRETACIJA. Apsakymas prasideda
autoriaus – pasakotojo dvejonėmis: „Bet kam visa tai pasakoti?“. Ilgoka ištrauka, bet joje išreikšta estetinė bei etinė
menininko programa ar kai kurie jos momentai. „Mažutėlaitis bereikšmis krislelis prie pažinimo krito“, „mažas mažytis
taškas“ – štai kaip autorius apibrėžia savo objektą. J. Aputis tenkinasi krisleliu, kuris šiuo atveju yra objektas. Ir tas
„krislelis“ pasako daug ką apie visą „pažinimo luitą“. Vasaros vakaras, kai ką tik nusileidusi saulė, dar pagaunama „iš
namo ar tvarto pastogės“ šmėkštelėjusių kregždžių, valstiečio troba su praviromis virtuvės durimis, pro kurias sėlina
savų užmačių turįs katinas, vakarienę ruošianti motina, gyvulius pargenąs tėvas ir vaikas – pasakotojas, vienu metu
atsidūręs dviejose nutolusiose laiko koordinatėse: suaugęs žmogus prisimena stipriai sukrėtusį ir neišdildomai atmintin
įstrigusį vaikystės epizodą. Kai nebe pirmą kartą skaitai tą kūrinį, kai stabteli prie detalės, kai nejučiom pasiduodi
prisiminimams ir asociacijoms, kyla nerami mintis, o juk tai jau paskutiniai tokie vaizdai, mūsų vaikų širdyse jų
nebebus. Ir tik nuo meninio žodžio įtaigos priklausys, ar vienos kartos emocinė patirtis meniniu atspindžiu bus perteikta
kitai kartai. Faktas „tėvas po alksniu pakorė kalę“ mūsų pasaulio pažinime iš tiesų jau tėra krislelis. Apučiui pavyksta
čia viską smulkiai papasakoti, nors tai reikia nemažos kūrėjo drąsos. Autorius nuo pirmųjų eilučių kuria kažkokį
dviplanį paveikslą, kurį sąlygiškai pavadintume matomos idilės ( vaizdelio) ir juntamos grėsmės vienove. Pirmose
eilutėse suskambėjęs motyvas „liūdnai gera“ plėtojasi ir stiprėja: gera, žiūrint į katiną, krečiantį juokus, į kumelę, kuri
„darė lūpomis visokias išdaigas, prunkštė ir, žvelgdama į tėvą gudriomis akimis, beveik juokėsi“, į motiną, metančią į
puodą bulvinius pyragiukius, gera, „miglotai jaučiant, koks dar yra mažas ir visų mylimas“ ir liūdna, nes „tėvas buvo
kažko piktas“, nes „paskui tėvo vedamą Myrtą šunys bėga, tokie nusiminę ir maldaudami pasigailėjimo“, nes įtartinas
tėvo ir motinos pokalbis. Ir pagaliau – baisus suvokimas: Myrtos nebėra. Ir dinamiškai perteikta vaiko reakcija, ir
bekompromisinis nuosprendis: „-Žmogžudys“ Tai jau ne „krisleliui“, o visam „pažinimo luitui“ tinkanti išvada, kad „ir
mažiausia kirminėlio tiesa sujudina milžinus, kai jie nori tiesą paslėpti po kokia nors kita, viešai pasakyta“. Tačiau
novelė tuo nesibaigia. Nuo pat pradžios smulkiomis detalėmis, neryškiomis užuominomis buvo ruošiamas dar vienas
meninis sudvejinimas, kuris atsiranda nuo neaiškaus tėvo pykčio, nuo tylaus praėjimo pro vaiką („jis nieko nesakė“),
nuo vėliau vaiko suprasto jo balso drebėjimo, paskui nuolat stiprėja, kai vaikas pamato, kaip „lyg kokie krumpliaračiai
atskišę keliai“ varo tėvą prie namų, kad jis „eina kažkoks pastiręs“, kad prie stalo „jo ranka truputį dreba“, o „jis kramto
pamažu ir niekur nežiūri“, kol pagaliau virsta pagrindiniu vaizdu, kai sužinome, kad „tai buvo 1947 metų birželio 9
dieną“. Mėnuo ir diena čia nurodyti tik dėl novelės diktuojamo meninio ritmo, bet pasako daug. Prišlietas prie didesnio
„pažinimo luito“, „krislelis“ teigs didelę ir skaudžią tiesą. Šitaip menas patvirtina savo galimybių neišsemiamumą,
detalės galią keisti seniai žinomų, pasikartojančių siužetų ir istorijų prasmę, duoti joms naują gyvybę. J. Apučio lėtoko,
ramaus pasakotojo detalei čia skirtinas ypatingas vaidmuo. Mat, tai giliai užgauna tik sinchronizavus savo jausmų ritmą
su autoriaus diktuojamu pasakojimo ritmu.
************************************************************************************************
************

NAGRINĖDAMAS (-A) BET KOKIĄ TEKSTO IŠTRAUKĄ REMKIS PLANU:

1. Apie rašytoją ir jo kūrybą.
(Kokius kitus kūrinius žinai? Kokios literatūrinės krypties šis kūrinys: realistinis? romantinis? modernistinis
(impresionistinis, ekspresionistinis, simbolistinis ar kt.).
Kokios pagrindinės temos kūryboje, kas ypatinga to poeto (rašytojo) kūryboje?
2. Kokia šio teksto tema (tematika) (apie ką?). Kuriais teksto ar savais žodžiais galėtum išreikšti?
3. Kokia šio teksto idėja (ką nori svarbiausia pasakyti, pamokyti ar atkreipti demesį rašytojas tame tekste)?
4. Iš kelių pastraipų (prozos kūrinyje) ar strofų (eilėraštyje) susideda šis tekstas? Kokia mintis vienija kūrinio (teksto)
pradžią ir pabaigą?
5. Koks (kokia) šio teksto pagrindinis herojus (apibūdinti jį) ir kurie šalutiniai veikėjai? Koks jų santykis, ką jie
sprendžia tarpusavyje tekste? Charakterizuodamas veikėją, lyrinį subjektą (ar lyrikos žmogų) įrodyk citatomis ar tik
atskirais žodžiais.
6. Kokia nuotaika vyrauja tekste (rami, triukšminga, nerami, liūdna, linksma ir t.t.), kaip ji keičiasi, kai vyksta
veiksmas? Kokiais žodžiais iš teksto (citatomis) tai galėtum įrodyti? Gal žinai menines priemones (epitetas,
palyginimas, sinonimas, metafora, simbolis, hiperbolė ir kt.), kuriomis išreiškiama nuotaika, veikėjų charakteris ir pan.
7. Koks teksto laikas? (pavasaris, vasara, ruduo, žiema? Rytas, vakaras, naktis; kosminis laikas? Ar kitoks? Įrodyk
citatomis, meninėmis priemonėmis. Kaip jis susijęs su veikėjo (veikėjų) nuotaikomis, veiksmu, veikėjų elgesiu? Gal
rasi esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio, būsimojo laiko formas, kurios rodo laiką?
8. Kokia teksto erdvė (vieta)? (plati, siaura, begalinė, kosminė, vidinė ar kt.). Kokios citatos, atskiri žodžiai tą erdvę
rodo? Ar atitinka veiksmas vieta? Kaip, kodėl?
9. Kokia teksto kalba? (liaudiška, konkreti, lyriška, grubi, gal yra tarmiškų žodžių?) Ar kalba atspindi veikėjo elgesį,
charakterį?

66
10. Kokie kontekstai (istorinis, mitologinis, etnokultūrinis, literatūrinis, geografinis, religinis ar kt.) ryškūs tame
kūrinyje (tekste)? Įrodyk citatomis arba savais žodžiais. Kaip aš vertinu tą įvykį, išgyvenimą, kuris vaizduojamas
tekste? Kokios herojų dvasinės vertybės iškeliamos, kurios jų man artimos? (dora draugystė, rūpinimasis artimiausiais,
užuojauta, meilė žmogui, gamtai, Tėvynei, pasiaukojimas, darbštumas, rūpinimasis gimtąja kalba, tiesos, gėrio
ieškojimas, tiesos sakymas, drąsa, narsa, ilgesys ir t.t. 0 gal išdavystė, melas. tinginystė, dvasios purvas, apgavystė,
neišsiauklėjimas ir t.t.?
Eilėraščio analizė ir interpretacija
Planas
 
I.      Eilėraščio kontekstas:
1. Autoriaus biografija, kūryba. Eilėraščio vieta rinkinyje, parašymo laikas.
2. Literatūrinė srovė, žanras ir t.t.
II.      Eilėraščio sandara-prasmė:
1. Konkreti eilėraštyje esanti situacija (išorinio pasaulio kontūrai ar jų nebuvimas, laikas, erdvė, spalvos, veikiančios
figūros).
2. „Aš” pasirodymo formos (atviras, besislepiantis „aš”, „aš” ir gamtos bei kultūros paralelės, nuotaika, mintis…).
3. Eilėraščio kompozicija (išorinio pasaulio elementų kaita, nuotaikų ir minčių slinktis, „aš” pavidalų kaita, eilėraščio
formos kaita).
4. Kultūros kontekstai eilėraštyje (realybė, pasaka, Biblija, mitologija, istorija).
5. Eilėraščio kalba (skambėjimas, melodija, žodžio prasmė, garsinės, leksinės ir sintaksinės figūros).
6. Eiliavimo sistema.
Šios dalys pasako už eilėraščio esančius dalykus bei priartina prie eilėraščio. Kiekvienoje skyrium dalyje nesurasi
galutinio atsakymo, ieškok įvairias dalis derindamas. Ne išvardink, kad kas yra, o galvok, kodėl, jei yra, ką suteikia
kitiems elementams ir visam eilėraščiui.
Lėtas ir įdėmus eilėraščio skaitymas – svarbiausia analizės bei interpretacijos sąlyga.
Analizuodamas atmink, kad:
Eilėraštis – uždaras pasaulis. Jis prasideda pirmuoju žodžiu ir baigiasi paskutiniuoju. Konkretus tekstas yra toks, koks
yra.
Nuolat stebėk:
-         ar neperžengi eilėraščio ribų,
-         ar nepriskiri eilėraščiui to, ko jame nėra,
-         ar nepradėjai kalbėti apie save, pamiršęs eilėraščio tekstą.
Kalbėdamas apie kūrinį nefantazuok! Nuolat grįžk prie eilėraščio teksto! Atsargiai interpretuok!
Tekstas ir kontekstas
Kiekvienas tekstas turi kontekstą. Kontekstas – tai teksto aplinka, iš kurios jis išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste.
Kontekstas paaiškina, papildo teksto prasmę.
Kontekstas gali būti:
-         autoriaus autobiografija (parašė jaunystėje, senatvėje, Lietuvoje, emigracijoje ir pan.)
-         epocha,
-         tradicijos, kultūra,
-         literatūros srovė, žanras (autobiogr., modern. rom., baladė, elegija, odė…)
-         ir t.t.
Atskiri eilėraščio elementai taip pat yra maži tekstai, nes jie turi savo prasmę, todėl jiems kontekstas – pats eilėraštis).
Modernus eilėraštis tampa vis mažiau savarankiškas. Jis remiasi įvairiais kontekstais, iš jų išauga, pats yra kokio nors
konteksto dalis. Kuo daugiau eilėraštyje pabirų vaizdų, tuo daugiau reikia ieškoti užuominų į kitus kontekstus – ieškoti
kodų, kad suvoktum e i l ė r a š č i o p r a s m ę . Kodai gali būti mitų, sakmių, pasakų, Biblijos ir kt. vaizdiniai.

Eilėraščio prasmė yra išaugusi iš visų teksto elementų, kiekviena eilutė eilėraščio prasmę vis praplečia.
Svarbiausia užčiuopti, kaip konkreti smulkmena (prasmė, žodis ir t.t.) siejasi su kitais elementais.
-         Eilėraštyje mes aptinkame realią aplinką, erdvę, vietą, laiką ir per ją atpažįstame dvasinę „aš” būseną.
-         Pradėk vaizdą aiškintis nuo paprasčiausių reiškinių.

67
-         Įsižiūrėk, iš kokios tikrovės ateina į eilėraštį vaizdai. Vaizdai į eilėraštį ateina tiesiogine reikšme ir ją išsaugo
išlaikydami laiko bei erdvės kontūrus, spalvas, formas. Tačiau vaizdas gali atitikti ne kasdienišką, o mitologinę,
pasakos, vizijų tikrovę.
-         Eilėraštis kalba ne atskirais vaizdais, o visuma vaizdų, kurių reikšmė gali būti papildoma perkeltine reikšme –
metaforizuojama.
-         Išorinį pasaulį nusako pasakojantysis „aš”. Eilėraštyje kalbėjimas nenukreiptas į konkretų skaitytoją. Tekstas
kalbasi ne su mumis, bet su kažkuo kitu. „aš” kalba su savimi, su „tu”, su… ar tiesiog galvoja.
-         Svarbu pajusti fizinę „aš” padėtį (kur jis yra, ką veikia, ką mato, kam kalba) ir dvasinę būseną.
-         Ne visuose eilėraščiuose yra ryškūs erdvės ir laiko kontūrai. Ne visur jie atvirai siejasi su „aš” nuotaika.
Lyrinio „aš” atsivėrimas
Poezijoje autorius – lyrinis pasakotojas – „aš”, „tu”, „mes”, „aš” ≠ poetas, „aš” ≠ tu, „aš” ≠ niekam konkrečiam.
Lyrinio „aš” jausmų, nuotaikų atsivėrimas, pats „aš” buvimo būdas eilėraštyje sukuria lyrinį vyksmą. Lyrinis
vyksmas gali būti „aš” nuotaikų, išgyvenimų kaita, minties slinktis, emocinio santykio su kokiu nors objektu reiškimas.
Pvz., Maironio „Nuo Birutės kalno” pradžioje „aš” išsako savo santykį su jūra, o paskui ir su žmogiškuoju pasauliu
(„trokštu draugo arčiau…”). Dažniausiai pasitaikantys išgyvenimo raiškos būdai yra vaizdai ir emocijos.
Teksto pobūdis:
1. Ką rodo pirmieji teksto ženklai: grafinė forma, pavadinimas, pirmosios eilutės?
2. Ar aišku kokio žanro, tipo kūrinys?
3. Kokia problematika, kalbėjimo kryptis (apie tai ypač daug pasako pavadinimas, jei yra, paantraštė, epigrafas)?
4. Koks teksto pradžios ir pabaigos vaidmuo kūrinio reikšmės struktūroje (“Pradžia duoda kodą, pabaiga - mitą”
(Lotmanas))?
5. Koks teksto statusas (programinis eilėraštis ar juodraštinis variantas, klasika ar debiutas, tipiškas rašytojui, srovei,
laikotarpiui ar išimtis)?
6. Kokia pasaulėžiūra, vertybių sistema ryškėja iš teksto. Kas jo autoriui labai svarbu?
Struktūra:
1. Kas tekste kalba, kam tekstas adresuojamas, ar galima “apčiuopti” teksto teritoriją?
2. Koks pasakotojas (lyrikoje - subjektas) - neutralus, visažinis (būtina atskirti pasakotoją ir autorių)?
3. Ar įvykiai atpasakoti tokia tvarka, kaip jie įvyko?
4. Kokia teksto kompozicija?
5. Koks laikas (fabulos ir pasakojimo) - istorinis ar neapibrėžtas ir pan.?
6. Teksto erdvė: tikroviška - sąlygiška (fantastinė - mitinė), vertikalioji - horizontalioji, atvira - uždara, abstrakti -
konkreti.
7. Atlikėjai (veikėjai, personažai, herojai): subjektas - objektas, priešininkas - pagalbininkas, adresantas (lėmėjas:
dievas, likimas, istorija, aistros) - adresatas (nebūtina ieškoti visų).
8. Koks pasakotojo, kalbančiojo santykis su kitais veikėjais, aplinka?
9. Koks teksto siužetas, veiksmas, jo etapai?
10. Kokios temos (pagrindinės ir šalutinės), idėjos, neišsakytos potekstės?
11. Ar galima tekstą skaidyti, kas vyksta kiekviename epizode, fragmente atskirai?
12. Ką tekstui duoda kalbinė raiška, kokie kalbos niuansai glūdi lyrikoje, metaforikoje?

Interpretuojame:
1. Teksto prasmė nuo konteksto, tikslų, su kuriais skaitoma.
2. Ar autoriaus ir skaitytojo kultūrinis kontekstas skiriasi: kuo, lengva ar sunku suprasti tekstą, kodėl.
3. Ar nesikartoja įvaizdis, situacija, metafora, motyvas? Gal tai būdinga rašytojui, laikmečiui, literatūrinei krypčiai, su
kuo gali palyginti.
4. Ar regimi tekste kokie topai, kultūros ženklai: istorijos, literatūros, pasaulėžiūros (kultūros ženklų mokomės visą
gyvenimą - per grožinę literatūra, dailę, viso meno istoriją).
5. Kokia šio teksto vieta kūrinyje, rašytojo kūryboje, biografijoje, literatūros istorijoje?
6. Kokia teksto šiandieninė prasmė: ką tai gali reikšti mums ir kodėl, ką tai reiškia man?
Žodynėlis:
Adresantas - siuntėjas, siunčiąs asmuo.
Adresatas - gavėjas, gaunantis asmuo.

68
Aliuzija (darau užuominą) - posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (istorijoje, mitologijoje, literatūroje: veikėjas,
įvykis, vaizdinys) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio literatūrinio pobūdžio reiškiniais.
Analizė (skaidymas) - visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.
Antitezė (priešprieša) - priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui
sustiprinti.
Aspektas (žvilgsnis, išraiška) - atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.
Fabula - epinio, epinio - lyrinio ar dramos kūrinio įvykių, išdėstytų chronologine ir priežastine seka, visuma.
Figūra (išvaizda, pavidalas) - esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.
Interpretacija (tarpininkas) - aiškinimas, reikšmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu.
Kodas (rašymo eilutė, įrašas) - bet kokia ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri pranešimai.
Kontekstas (surištas) - prasmės atžvilgiu išbaigta teksto ištrauka, leidžianti tiksliai suprasti į ją įeinančio žodžio, posakio
ar sakinio reikšmę, kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybes, sąlygas, aplinką.
Kritikia (sprendimas) - kokybės aptarimas, vertinimas.
Modelis (matas) - pavyzdžiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.
Motyvas - elementarus, vaizduojamojo pasaulio vienetas, įvykių, daiktų, situacija. Tai smulkiausias, daugiau nedalomas
aprašymo ar pasakojimo elementas.
Segmentas (atkarpa) - teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.
Semantika - žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės.
Semiotika (ženklas, požymis) - mokslas, tiriantis ženklus ir jų sistemas.
Sintezė (sujungimas, sudarymas, derinys) - įvairių dalių prijungimas į visumą.
Struktūra (sujungimas, sudėjimas) - teksto elementų tarpusavio ryšiai.
Subjektas - pasakotojas, žmogus kuris pasakoja objektyviai pažindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.
Tezė - teiginys, kuris turi būti įrodytas.
Topas (vieta) - pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, išreiškiantis tam tikrą kokio nors
dalyko sampratą, vertinimą.
Metafora perkelia žodžio reikšmę nuo vieno dalyko į kitą, siekiant antrąjį apibūdinti. Daiktai ar reiškiniai gretinami
pagal savybes (laivo nosis). Paprastai metaforą sudaro du nariai, kurie priklauso skirtingiems kontekstams. Metafora dar
vadinama paslėptu palyginimu ( laivo priekis kaip nosis). Dažniausiai gretinami nutolę, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro
neturintys dalykai, arba pasitelkiama analogija ( senatvė- gyvenimo vakaras).
Personifikacija, arba įasmeninimas. Tai viena metaforos atmainų, kai žmogui būdingų savybių suteikiama negyvam
daiktui ar reiškiniui: “Bralei seserys, imkiet mani ir skaitykiet”; “Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos
šaltos triūsus pargriaudama juokės””; “Akmenėlis turi šaltą širdį/ Ir mažos našlaitės nesupras”.
Alegorija- metaforiškas reikšmės perkėlimo būdas. Jomis konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz.,
apie tuščiažodžiavimą pasakoma- “žodžiais kailinių nepasiūsi”. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti.
Simbolis. Jis taip pat turi perkeltinę reikšmę, bet nuo alegorijos skiriasi tuo, kad jo turinys nėra aiškiai apibrėžtas.
Hiperbolė- perkeltine reikšme vartojamas žodis ar jų junginys, kuriuo vaizduojamo daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės
yra padidinamos, perdedamos.
Litotė- vaizduojamo reiškinio savybės sumažinamos.
Ironija- paslėptą patyčią reiškiantis tropas, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei: gudrus
kaip avinas, drąsus kaip kiškis.
Stilistinės figūros. Čia kalbama ne apie perkeltinę reikšmę, bet apie žodžių tvarką:
pakartojimas yra tada, kai du ar daugiau kartų žodis ar jų grupė kartojamas tam tikroje teksto atkarpoje.
Anafora- žodžiai ar jų grupės kartojamos kelių eilučių, strofų, sakinių pradžioje: “Vėjas linguoja topolį juodą-/ Vėjas
pravirkdė plieno vilnis”.
Epifora-žodžiai ar jų grupės kartojami eilučių, strofų, gretimų sakinių pabaigoje: “Mano mintys, mano svajos – tai vis
tu./ Mano dainos, mano sapnas- tai vis tu.”
Simploka- žodžiai ar jų grupės kartojami ne tik vienos eilutės, strofos, sakinio pabaigoje, bet ir kito pradžioje: “ Bet
Karalius tylėjo, tylėjo ir Karalienė”.
Paralelizmas- dviejų dalykų, dviejų reiškinių sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant. Labai dažnai paralelizme
žmogaus gyvenimas gretinamas su gamtos reiškiniais: “neužmigdys naktis žvaigždės,/nenuramins širdis troškimų”.
Antitezė- paralelizmo rūšis, kur gretinami nariai turi priešingą reikšmę: “darbas- ne vargas, tinginystė- ne laimė”.
Laipsniavimas- žodžių išvardijimas, kai sąvokos išskaičiuojamos silpnėjančios arba stiprėjančios reikšmės tvarka:
“Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės”.
Inversija- įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje: “Avelės tavo juodosios/ Baltoj lankelėj miega”

69
Kartais kalbantysis kreipiasi į kokį nors objektą (realią ar antgamtinę būtybę, gamtos reiškinį, augalą ir kt.) ir taip
netiesiogiai išsisako. Kartais sulaukia atsako. Vyksta lyrinis dialogas.
Laikas
-         Įsižiūrėk į tekstą: apie kokį laiką kalbama (apie tai, kas yra, kas buvo ar kas bus?).
-         Kokiame laike yra pats kalbantysis?
Jei jis galvoja apie praeitį – l a i k o r e t r o s p e k t y v a .
Jei jis galvoja apie ateitį -  l a i k o p e r s p e k t y v a .
Galvojimas dabartyje bei įsigyvenimas į ateitį suartina laikus: šios akimirkos meditacija apie ateitį susilieja su būsimos
akimirkos nuotaikomis. Taip gali vykti ir su praeities atsiminimais.
Meditacija – apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena (būdinga V.Mačernio „Vizijoms” ir
kt.).
Erdvė ir judesys
-         Stebėk, kas lemia eilėraščio erdvės vientisumą, o kas ją dalija.
-         Kas yra „čia” ir kas yra „ten”.
-         Nubrėžk žvilgsnio-minties kelią.
Mintis visada atsiremia į kokį nors išorės reiškinį, daiktą, įvykį, judesį, spalvą ir t.t., iš jų iškyla.
Apie tai, ko poetas nesako tiesiai (ar užuomina), nereikia ir kalbėti. Svarbu stebėti, kas pasakoma ir kaip pasakoma.
-         Kiekvieną naujai išryškėjusią eilėraščio mintį siek su ankstesnėmis – jos viena kitą paaiškins.
-         Eilėraštis išauga iš konkrečios situacijos, bet joje nesutelpa: jame kalbama apie bendresnius dalykus. Realūs
vaizdai įgauna papildomų prasmių – tampa metaforomis, pagrįstomis reiškinių gretinimu. Todėl analizuodami mes
interpretuojame, aiškinamės eilėraščio prasmę, idėją, kaip mes tai suvokiame.
Svarbiausia nenutolti nuo teksto.
1. Mūsų mintyse, kaip ir eilėraštyje, gali vykti tai, ko realybėje niekada nebuvo ir nebus.
2. Eilėraštis – atskiras pasaulis, ir jam negalioja realybės dėsniai. Eilėraštyje tikrovė yra sukurta, padaryta (nereali,
netikroviška).
3. Eilėraščio prasmė sudaryta iš visų teksto elementų – žodžių, garsų, pauzių, vaizdų, erdvės, laiko išsidėstymo bei
sąsajų – kaip vitražas iš stiklo gabaliukų.
4. Svarbu rasti įvairių minėtų dalykų logiką – raktą.
5. Vidinė sąranga – pakartojimai arba tų pakartojimų trūkumai – tarsi architektūros statinys.
6. Eilėraštis daugiaprasmis! Turi kelias prasmes. Tai, kas tau svarbu, yra tau atsiverianti prasmė.
7. Eilėraštis kaip ir žmogus – panašus į kitus, bet kartu vienintelis.
8. Eilėraščio situacija – erdvė, laikas, vieta (konkreti), reali aplinka. Per ją mes atpažįstame dvasinę „aš” būseną (kur
yra, ką veikia, ką mato, kam kalba).
9. Eilėraščio situacijos suvokimas – analizės pradžia.
10. Eilėraščio struktūra: vaizdai, spalvos, mintys – kalba jų visuma.
11. Būtinos opozicijos (žmogus – gamta, neaiškūs jausmai – griežtas jų išdėstymas, aš – pasaulis ir t.t.).

70