SKIRGAILA - TRAGIŠKA ASMENYBĖ

(pagal V. Krėvės dramą „Skirgaila")

Skirgaila — ne itin ryški figūra senųjų Lietuvos kunigaikščių

plejadoje. Istorikai dažniausiai jį vaizduoja kaip agresyvaus būdo asmenybę
ir negatyvų politinį veikėją, įsivėlusį į tamsias intrigas prieš Kęstutį bei
Vytautą.
Rašytojas Vincas Krėvė šį valdovą pavaizdavo kaip dramatiškiausią
asmenybę, kuriai buvo lemta skausmingai pereiti iš pagonybės į
krikščionybę, ginti krašto šlovę ir matyti prasidėjusį jo žlugimą. Tų
priešingybių sandūroje V. Krėvės dramos „Skirgaila" herojus sudega kaip
politikas ir kaip žmogus.
Skirgaila — viduramžių epochos Lietuvos valdovo simbolis. Jis —
kietas užsispyrėlis, geležinės valios, pereinančios į atkaklumą, užsidaręs
savyje, šykštus žodžių, galingas vidaus išgyvenimais žmogus. Su visomis
teigiamomis ir neigiamomis ,,kieto" žmogaus savybėmis. Valdovas dažnai
esti uždaras, šiurkštus, rūstus, bet niekad jame nesislepia klasta. „Aš žinau,
ką aš žinau, ir tu kol kas neprivalai tai žinoti", — mėgiamas Skirgailos
posakis, apibūdinantis jį kaip žmogų ir valdovą. Kunigaikštis, anot jo, — ne
moteris, kad galėtų savo išgyvenimus žodžiais, o ne darbais reikšti. Išdidus
jis, kaip tik lietuviai gali būti, bet ne moteriškas, kad tuščios garbės trokštų.
Skirgaila žino, kad valdovo žodis — plieninė valia, kad tai yra toks žodis,
kuris ir gyvybės kaina turi būti ištesėtas. Jis, duodamas žodį, žino, ką daro ir
su kuo susiriša. Kartais labai jaučiamas valdovo per didelis savęs vertinimas
santykiuose su kitais žmonėmis. „Čia nėra kitos valios, jei aš savo
pasakiau!" — kaip kirviu nukerta kunigaikštis. Skirgaila nesako to, ko savo
darbais nepateisintų. Jo žodžiai trumpi ir aiškūs, jo mintis niekada nėra
miglota ir neišbaigta. Jam rūpi tik tai, kad Lietuva būtų nesudraskyta ir kad
joje gyventi visiems gera būtų. „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis
niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jeigu aš
žinočiau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleisčiau jiems savo
vietą. Bet kol kas aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nė vienos pėdos.
Aš gero noriu tiems, kur čia gyvena". Šiais žodžiais Skirgaila praveria savo
sielos paslaptį: jis pasirengęs ant galingos valstybės aukuro paaukoti ne tik
save, bet ir greta esančius.
Kita opi problema, su kuria buvo lemta susidurti Skirgailai, — tai
religijų kaita. Kunigaikščio sieloje gyvai reiškiasi praeities kartų dvasinė
patirtis su senaisiais lietuvių papročiais, pagoniškuoju tikėjimu, atvirumu,
gėrio ir blogio samprata. Kartu gyvenimas jį verčia keisti savo pažiūras ir
įsitikinimus, taikytis prie naujų istorinių aplinkybių. Atkakliai ieškodamas
savo kraštui naujų kelių, V. Krėvės herojus nėra įsitikinęs, kad tie keliai
teisingi, nes, keičiant vienus dievus kitais, įsigali veidmainystė, klasta ir
apgaulė. Atsidūręs kryžkelėje, „tarp dviejų pasaulių", Skirgaila yra pri-
verstas daryti ne tai, ką norėtų. Nors netikėjo krikščionybe, jis susitaiko su
ta mintimi, jog savo pilyje priims pasiuntinius, atvykusius iš krikščioniškųjų
kraštų. Jis buvo per daug išdidus ir kilnus, kad tikėtų tuo dievu, kurį atnešė
plėšrieji kryžiuočiai ir lenkai, o tikėjimas senaisiais dievais jam nešė
nusivylimą po nusivylimo. Stardui, senųjų dievų vaidilai, nepaliaujančiam
skelbti pagoniškąjį tikėjimą, Skirgaila atrėžia: „Žinokis, vaidila, su savo
dainomis ir mūsų darbuosna nesikišk. Nekalbėk man apie dievus: jie nustojo
galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti..." Tačiau valdovas nėra toks
žiaurus, kaip bando atrodyti. Giliai širdyje jis grožisi Stardu, apdainuojančiu
senuosius laikus ir protėvių žygdarbius. Tačiau Stardas miršta, pakrikštytas
kunigo Skarbeko, ir Skirgaila palūžta: „Ech, Starde, Starde! Tik dėlei tavęs
aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau... Na, visa tu pasmaugei
mano sieloje... Tu buvai kaip visi, ar gal aš vienas klystu?" Žlugus
stipriausiai pozicijai, Skirgaila pasilieka vienui vienas pasauly, o lemtingas
klausimas „Gal aš vienas klystu?" jį galutinai prislegia. Nustojęs
pasitikėjimo visais, Skirgaila visgi turi dar mažą, giliai širdyje paslėptą
vilties kibirkštėlę — senelį Skurdulį. Valdovas tikėjosi, kad senasis krivis jį
nuramins, paguos. Deja, Skirgaila išgirsta tai, ko visiškai nesitikėjęs buvo
išgirsti: „Ar ne vis tiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės gerbia?.." Senelis
pasako didelę ir gražią tiesą, kad Dievas ne danguje, ne žemėje, ne
šventuosiuose ąžuolynuose, o kiekvieno širdyje.
Skirgaila lieka visiškai vienas, nusivylęs dievais ir žmonėmis. Tačiau
jis nesuglemba, pasilieka kaip buvęs, rūstus ir didus, atkaklus ir užsidaręs,
prieš jokius dievus daugiau nebesilenkiantis.
 Atrodo, kad Skirgailos tragizmas tuo ir apsiriboja. Toli gražu... Taip
būtų, jei „Skirgaila" būtų tik religinė drama.
Skirgaila — ne tik politikas ir valdovas, jis dar ir žmogus, vyras.
Kūrinyje atskleidžiamas ir jo asmeninis gyvenimas, santykiai su moterimis.
O tie santykiai buvo savanaudiški: „Aš nežinojau, kas toji moteriškės meilės
ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man
priklausytų". Tačiau kieta valdovo širdis sudreba, kai jo gyvenime pasirodo
Ona Duonutė. Tiesa, jis veda merginą prievarta, žinodamas, kad jos širdis ir
ranka priklauso kitam, tačiau vėliau suvokia, kad jo siela trokšta atilsio. O
tokį atilsį gali suteikti tik moteris. Jis gėrisi merginos šypsena ir tiki, jog
pasibaigus rūstiems politiniams žaidimams „tik tu viena ten būsi su manimi
ir tokia šypsena, kaip šiandien, šypsosies man..." Štai taip prabilo žiaurusis
valdovas, moters meilės niekad nepažinęs, niekad svetimai valiai
nenusilenkęs.
Deja, atsako į savo jausmus Skirgaila nesulaukia. Jis nusižemino prieš
moterį, o toji, pasirinkdama kitą, jį įžeidė ir paniekino. Ir čia Skirgaila
pasielgia visiškai skirgailiškai: pažada atnešti jai meilužio galvą. Baisiausia,
kad savo pažadą, kaip visada, jis ištesėjo: Onos Duonutės sužadėtinį jis
palaidoja gyvą. Matydamas moters kančias, jis lieka visiškai šaltas ir ramus.
Baigiasi drama. Išeina Skirgaila, savo gilią sielos paslaptį
nusinešdamas amžinybėn... Išdidus ir nemielaširdingas, kaip visi dievai ir
žmonės visą gyvenimą buvo jam. Nusivylęs meile, pralaimėjęs viską, netgi
savo idealus, bet ištesėjęs savo žodį. . .
11 klasė