Šiandien mano kalbėjimo tema yra Mindaugo paveikslas J.

Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“

Mindaugas – Lietuvos vienytojas ir vienintelis jos karalius. Jis valdė šalį apie dvidešimt septynerius metus. Viena iš
istorikų keliamų hipotezių teigia, jog būtent jis ir sukūrė Lietuvą. Jo valdymas lyginant su to meto kitų šalių
valdovais nebuvo išskirtinis, tačiau tikrai reikšmingas Lietuvai. Unikalūs Mindaugo asmenybės bruožai bei svarba
Lietuvos istorijai skatino ir vis dar skatina menininkų susižavėjimą ir sudidomėjimą juo. Bene geriausiai žinomas
veikalas, atskleidęs monarcho vidinį pasaulį, yra J. Marcinkevičiaus poema „Mindaugas“. Taigi, šiandien savo
kalboje norėčiau apžvelgti karaliaus paveikslą J. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ ir įvertinti jo charakterio
dvilypiškumą.

Nuo senųjų laikų, dar prieš Kristų gyvęnę valdovai nemėgo rodyti savo jautriosios pusės, kalbėti apie šeimos
santykius ar asmeninius reikalus. Dramoje „Mindaugas“ karalių matome kaip valdovą, pasiryžusį aukoti savo
asmeninę laimę dėl Leituvos. Bet ši auka skaudi. Mindaugas supranta, kad turi būti ne tik teisingas, bet kartais ir
žiaurus. Jis sako: „Ar aš prašiau juos garbinti mane?/ Ar aš liepiau? <…> Ak žmonės!/ Jūs norite mane matyti tokį,/
Kokio aš pats savęs matyt nenoriu. /Vadinasi, aš privalau toks būti. /Kitaip aš ne vyriausias.” Iš šios citatos matome,
kad valdovas aukojasi dėl Lietuvos, kad taptų tokiu, kokio šaliai reikia. Karalius trokšta „sulipdyti“ Lietuvą: „Aš
Lietuvą lipdau po gabalėlį <...> Aš padarysiu Lietuvą. Sukursiu / Ją iš ugnies, iš molio ir vandens.“ Tai valdovo
didžiausias noras ir troškimas. Jis sako, jog „Nėra daugiau dievų. / Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas. /Žiaurus,
negailestingas ir... teisus./ Aš juos išmokysiu pažint šį dievą/ Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis.“ Taip sakydamas jis
iškelia Lietuvą aukščiau dievų ir nori įrodyti, kad tik pasiaukojimas dėl Tėvynės yra kelias, vedantis į tautos
susivienijimą. Nors poemoje karalius vaizduojamas kaip pilietiška asmenybė, tačiau jis nepamiršta ir savo šeimos.
Santykiai su broliu yra ypač šilti. Kai Daugsprungas ateina į Mindaugo pilį, valdovas jį pastinka labai maloniai:
„Garbė dievams, kad šiandien/ Vėl pamačiau tave aš – gyvą, sveiką!“ Panašiai karalius elgiasi ir bendraudamas su
savo žmonaMorta. Jiedu kalbasi labai atvirai apie tai, kaip paaukojo savo gyvenimus dėl aukštenio tikslo: „Kodėl
mes negalėjom būt laimingi?/ A, mes galvojome apie tėvynę!/ Ir ištekėdami, ir vesdami,/ Mes vienijome, jungėm
ją. <...> Kodėl, sakyk, ji mūsų nesujungė?“ Mindaugas nuogąstauja dėl negalėjimo būti kartu su savo mylimąja, būti
laisvais, rinktis tai, ko nori. Meilė padeda karaliui prisitaikyti prie naujo titulo ir priimti svarbius sprendimus. Taigi
matome, kad Mindaugas yra dramatiška asmenybė, besikankinanti tarp asmeninės laimės ir svarbiausio tikslo –
suvienytos Lietuvos.

Kita vertus, valdovo asmenybės bruožai tokie kaip žiaurumas ir despotiškumas kartais jį užvaldo ir verčia priimti
neapgalvotus sprendimus. Karalius poemoje atsiskleidžiamas kaip nuožmus valdovas, kuris „žudo, degina ir pl ėšia.“
Žmonės, nors ir garbina valdovą, bet kartais abejoja jo sprendimais. Mindaugas matydamas, jog tauta jo
nebepalaiko, pradeda nepasitikėti net savo broliu – jį pasikviečia į savo rūmus, o tuo metu įsako savo kariams
užimti Dausprungo pilį ir įkalina jo šeimą. „Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali/ Žudyti, degint, plėšti./ Kaip atskirti,/
Kur tikras pranašas, o kur netikras?“ Šie karaliaus brolio žodžiai išprovokuoja monarcha ir jis prašo Daugsprungo
palikti jį ramybėj. Brolis lieka įskaudintas ir sako : „Ant nepasitikėjimo sukūrei/ Valstybę savo. Pamatas ne tas./
Kaip aš dabar galiu tavim tikėti?/ Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.“ Su sielvartu širdyje karalius atsisveikina su
broliu, bet vėliau padaromos tik dar didesnės klaidos ir įvykiai, atskleidžiantys despotišką valdymą. Mindaugas,
skirdamas Baltąjam metraštininkui bausmę, aiškiai demonstruoja, jog monarchas nenori girdėti tiesos ar prisiminti
savo skaudžių nuopolių. Karalius paklausia, ką metraštinikas, kuris nagrinėja žmonių jausmus, parašė šiandien? :
„Aš parašiau <...> Kad Vilikailą ištrėmėt, kad brolį/ Apgavot negražiai. Kad savo dukrą/ Jėga už vyro varote. Kad jūs
Valstybę savo grindžiate apgaule/ Ir nepasitikėjimu...“. Valdovas įsiutęs liepė sargybai pasodint „šitą vyrą/ Kelioms
dienoms ant duonos ir vandens!“ Tokie valdovo poelgiai išties skaudina artimuosius, kenkia šalies veidui, smugdo
jo paties, kaip karaliaus, įvaizdį. Taigi, Lietuvos monarcho neigiami charakterio bruožai lėmė ne tik padarytas
klaidas kuriant valstybę, bet ir žmonių mirtis, net ir jo paties...

Apibendrindama, galiu teigti, jog J. Marcikevičiaus poemoje „Mindaugas“ yra atskeidžiamas karaliaus charakterio
savybių dvilypiškumas. Valdovas yra mylintis savo šeimą bei šalį, tačiau dažniau remiasi logika, o ne jausmais. Jis
teisingas, bet žiaurus. Nepaisant pagrindinio veikėjo kovos su savimi, autoriaus tikslas buvo pristatyti ir atskleisti
kokia buvo to meto atmosfera ir valdovų ideologiją Lietuvoje.