Meilės tėvynei išraiška Justino Marcinkevičiaus dramoje ,, Mindaugas“

Literatūra - tai viena iš ryškiausių ir svarbiausių meilės tėvynei išraiškų. Šia tema rašė įvairių epochų kūrėjai, bet ypač tai
savo lyrikoje atskleidė XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje kūrę lietuvių poetai. Vienas iš jų garsus lietuvių rašytojas Justinas
Marcinkevičius, o jo trilogija ,,Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ skatino tautiškumą ir domėjimasi Lietuvos istorija ir kultūra
tiek sovietmečiu, tiek ir dabar. „ Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais –
sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį“ – šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai puikiai apibūdina pirmosios trilogijos dalies
herojų Mindaugą, stiprų, galingą, Lietuvą suvienijusį valdovą. Trilogijoje atskleidžiami idėjų, sąvokų konfliktai,kurių ašis, pagal
kurią ir rikiuojasi personažai, - Tėvynė. Būtent Lietuva ir yra visų įvykių bei konfliktų galutinė tiesa. Dramoje „Mindaugas“
išsakyta ši ir lyrikai svarbi tėvynės ir žmogaus samprata: „O kas gi ta tėvynė?

Mindaugas - tai drama, nukelianti mus į Lietuvos valstybės kūrimo pradžią, į XIII a. Lietuvą. Karaliaus Mindaugo
paveikslu autorius atskleidžia žmogaus – valdovo tragediją, taip pat iškelia daugybę etinių bei moralinių problemų, akcentuoja
prieštaringumus, su kuriais tenka susidurti pagrindiniam veikėjui – asmenybei, draskomai stipriausių aistrų: meilės ir žiaurumo,
šlovės ir kančios. Mindaugas siekė būti geras, rūpestingas valdovas. Tik valdovui, kuriam rūpi jo valstybė, gali būti suteiktas gero
valdovo vardas. Jis – žiaurus, tačiau teisingas: teigė, jog valdžia ne meile laikosi, o baime. Taip pat Mindaugas ne tik dosnus, bet
ir žiaurus garbėtroška: tik akimirkai netekęs savitvardos jis iššsiduoda: ,,Jūs dar sugrįšit! Jūs prieš mane / Ant kelių šliaužiosit...“.
Svarbu paminėti ir tai, kad valdovas apsukrus bei gudrus: pasinaudojęs vyresniojo brolio Daugsprungo neryžtingumu,
Mindaugas pasiskelbė Lietuvos karaliumi. Pagrindinis valdovo siekis buvo suvienyti valstybę bet kokia kaina. Mindaugas begalo
mylėjo Lietuvą, garbino ją, norėjo, kad visi žmonės pripažintų ją lyg Dievą, aukojosi bei atidavė jai visą save: visą savo meilę,
širdį, protą, džiaugsmą, svajones bei laimės ilgesį. Taigi, drąsiai galima teigti, jog Mindaugas teisingas bei atsidavęs valdovas,
norintis pasiekti savo tikslą – padaryti Lietuvą vieninga valstybe.

Mindaugas turėjo rūpintis ir valstybe, kuriai atiduodavo visą savę. Meilė ir valdžia čia iškyla kaip du nesuderinami
dalykai. Valdovo asmeninei laimei iškilo grėsmė, kai reikėjo priimti sprendimą dėl Lietuvos, pasirenkant tarp jos ir dukters
laimės. Visgi karalius, nekreipdamas dėmesio į dukters ašaras, pasirenka tėviškę ir meilę Lietuvai, versdamas dukterį pasiaukoti
dėl Lietuvos tekant už nemylimo vyro. Mindaugas laimingas kaip žmogus, pasiekęs tikslą. Savo džiaugsmu jis bando paversti
visos valstybės triumfu. Lietuvos suvienijimo metu pralieta ne tik žmonių, artimųjų kraujo išlieta, bet ir paties Mindaugo.
Pasigirsta ir artėjančios mirties nuojauta. Valdovas nebijo jos, nes tikslas pasiekta - Lietuva sukurta. Mindaugas tvirtina, kad
atidavė Lietuvai viską: „ protą, širdį, visą meilę, džiaugsmą ir svajones.“ Mindaugas skaudžiai apmąsto savo ir visos Lietuvos
likimą. Jis, nujausdamas artėjančią mirtį suveda sąskaitas su sąžine. Valdovas su skausmu turi pripažinti, kad visi, gyvenę greta,
buvo nuskriausti, nes nejuto jo meilės. Tėvai, žmona, net vaikai buvo užmiršti. Net paskutiniąsias gyvenimo akimirkas valdovas
galvoja apie Lietuvą. „Kas dabar suvienys ją ir sulipdys?“ Kaip ir kiekvienas mirtingasis, jis trokšta apsivalyti ir išpažįsta visas
didžiąsias savo nuodėmes, turėdamas tik vieną pasiteisinimą: „Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną...“ Mindaugo veiksmai įrodo jo
stiprią meilę gimtinei.

Apibendrinant, galima drąsiai teigti, kad Mindaugas - Lietuvos karalius, kuris mylėjo savo valstybę labiau už savo
gimines ir paaukojo savo gyvybę jos labui. Vienintelė jo laime, tai jo valstybe ir niekas negalėjo jam, nei žodžio tarti kažką
netinkamo apie ją. Taigi Valdovui neretai sunku pasirinkti, kas yra svarbiau - asmeninė laimė ar valstybė - kadangi jis įvairiausiais
būdais siekia suderinti šiuos du aspektus. Laimės siekimas persipina su valstybės reikalais ir siekiais, kuriais rizikuojama prarasti
asmeninę laimę visam laikui.