Ar kvaileliai būtinai kvaili? (M.

Martinaitis, Vaižgantas)

Pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, egzistuoja tūkstančiai kalbų ir tautų. Kiekvienas išpažįstame vieną iš tikėjimų,
priklausome vienai iš trijų rasių bei dviejų lyčių. Turime savus įsitikinimus, siekius, vertybes. Visi esame skirtingi, todėl
natūralu, kad visuomenėje atsiranda ir mažiau už kitus protingų žmonių – vadinamų kvaileliais. Tačiau ar iš tikrųjų visi
kvaileliai yra verti tokios jiems lipdomos etiketės? Juk kartais jiems tenka tokiais apsimesti tam, kad galėtų išgyventi
nežmoniškoje santvarkoje. Be to, dažnai kvaileliais vadinami individai yra tik visuomenės nesuprasti žmonės.

Visų pirma, kvailumas padeda žmonėms išgyventi santvarkoje, kurioje išskirtinis individo elgesys nėra suprantamas ir
toleruojamas. Geriausias tokios sistemos pavyzdys yra Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga. Šis režimas buvo grįstas
vienos ideologijos dominavimu visose gyvenimo srityse, žmonių mąstymo, elgsenos ir gyvenimo formavimu pagal
komunistinę ideologiją, už kitonišką elgesį žmonių laukdavo bausmė. Taigi norėdami jos išvengti individai apsimesdavo
kvaileliais, nesuprantančiais tikrosios padėties ir aklai vykdančiais viską, ką jiems pasakydavo. Kvailelio kaukės pavyzdį
galime rasti XX a. lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtose „Kukučio baladėse“. Eilėraštyje „Kaip Kukutis protą
atgavo“ vaizduojamas staigus tautosakinio personažo Kukučio pasikeitimas patyrus bausmę: „O kai mane pakorė,/ tuoj
atėjau į protą:/ atsižadėjau žemės,/ dangaus ir Lietuvos...“ Anksčiau dirbęs savo gimtajai žemei Lietuvai Kukutis buvo
nubaustas, nes toks elgesys prieštaravo sovietinei santvarkai, kurioje individai turėjo būti atsidavę tik jai. Tad nubaustasis
Kukutis ironiškai sako, kad „atėjo į protą“, iš tikrųjų jis tapo kvaileliu, išsižadėjusiu Lietuvos ir aklai paklūstančiu nemielai
sovietinei sistemai. Juk „iš pradžių reikia būti blogu piliečiu, kad vėliau taptum geru vergu“ (Š. Monteskjė). Na, o kad
Kukučiui nekiltų klausimų, kaip dera elgtis sovietinėje santvarkoje, jam tai suprasti padėjo „Instrukcija Kukučiui,
paleistam iš daboklės“, kurioje parašyti nurodymai: „a) negalvojant galvoti ko nereikia galvoti/ b) nematant matyti ko
nereikia matyti...“. Tarybinėje santvarkoje žmonės buvo laikomi kvaileliais, už kuriuos galvodavo ir matydavo tai, ką
reikia, šį režimą valdantieji. Tačiau žmonės tokiais apsimesdavo patys, žinodami, kad atrodo kvailai, o jeigu žmogus
supranta, kodėl tai daro, tuomet jis nėra kvailys. Kaip rusų rašytojas F. Dostojevskis yra pasakęs: „Kvailys, prisipažinęs,
kad yra kvailys, jau nebe kvailys“. Dar vienas pavyzdys, kad tik apsimesdami kvaileliais individai gali išgyventi
nežmoniškoje santvarkoje, yra anglų rašytojo Džordžo Orvelo sukurta satyrinė tarybinio totalitarizmo alegorija „Gyvulių
ūkis“. Kūrinyje aprašoma diktatūrinė sistema (vaizduojama Sovietų Sąjunga), kuriai buvo būdinga nelygybė,
diskriminacija, agresija. Gyvuliai matė, kad su tais, kurie nepritarė valdančiosioms kiaulėms ar kitaip nusikalsdavo, buvo
negailestingai susidorojama, todėl pasirinko būti kvaileliais – negalvojant daryti tai, ką jiems liepia. Tik pasirinkę tokį kelią
jie turėjo šansą išgyventi. Taigi kvailumas kartais yra tik kaukė, padedanti išlikti nežmoniškoje santvarkoje.

Kita vertus, dažnai kai kurie individai kitiems atrodo kvaileliai tik dėl to, kad jie turi savus įsitikinimus ir tikslus, kurių
visuomenė nesupranta. Žmonės teisia tokius individus, juokiasi iš jų ir vadina kvailais, nors iš tikrųjų kvailai atrodo patys
teisiantieji dėl to, kad nesupranta kito žmogaus siekių. Juk ne veltui rusų rašytojas A. Čechovas yra pasakęs: „Protingas
mėgsta mokytis, o kvailas - mokyti“. Tokį nesuprastą kvailelį galime rasti lietuvių rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto
apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Dauguma juokėsi iš Mykoliuko, trečią dešimtį perkopusio dėdės, neturinčio nei šeimos,
nei namų, tad gyvenančio pas brolį. Ir niekas nesuprato, jog šis kvailys Mykoliukas nevedė mylimosios Severjos tik todėl,
kad tuomet nebūtų kam prižiūrėti ir auginti dukterėčių ir sūnėnų, brolis netektų tokio reikalingo darbininko, be kurio
pagalbos neišsiverstų. Tai, kad žmonės nemylėjo ir negerbė Mykoliuko už jo nagingumą bei gerą širdį, kvailiais darė juos
pačius, o ne šį nelaimingą dėdę. Nesuprastas individas aprašytas ir amerikiečių realisto romantiko Ernesto Hemingvėjaus
apysakoje „Senis ir jūra“, už kurią rašytojas buvo apdovanotas Nobelio premija. Žmonės į pagrindinį veikėją senį žiūrėjo
kaip į kvailį, kai jis net aštuoniasdešimt keturias dienas kiekvieną dieną žvejodavo savo laivelyje, nors žuvies nė karto
nepagavo. Niekas nesuprato, kad jis norėjo pagauti tokią žuvį, kuria pasisotinti galėtų visas kaimas, be to, turėjo mokinį
berniuką, kuriam jautė pareigą įrodyti, kad norint pasiekti tikslą negalima pasiduoti ir klausyti tavo jėgomis netikinčių
žmonių. Berniuko tėvams senis atrodė tik gaištantis laiką kvailys, tačiau senis niekad nepasidavė kitų žmonių nuomonei
ir tęsė savo žvejybą tol, kol pagavo milžinišką žuvį, o berniukui įrodė, kad „valia gali pakeisti net ir mūsų delnų linijas“
(Žanas Kokto). Taigi visuomenės vadinami kvaileliai dažniausiai būna tik nesuprasti žmonės, o tikrieji kvaileliai yra tie,
kurie jų nesupranta.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad kvaileliai ne visada būna kvaili. Kartais kvailumas yra tik kaukė, būtina išgyventi
nemieloje santvarkoje, išvengti agresijos bei bausmės. Taipogi kvaileliais vadinami žmonės turi visuomenei nebūdingus
įsitikinimus bei tikslus, tačiau tai kvailiais daro ne tuos keistuolius, o jų nesuprantančius žmones. Juk ne veltui vokiečių
rašytojas D. K. Lichtenbergas yra pasakęs: „Apie žmones spręskite ne pagal jų pažiūras, bet pagal tai, kuo jie tapo dėl
savo pažiūrų“.