Kam pasauliui reikia maištininkų?

(Balys Sruoga, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė - Mickevičius)

Visų pirma išsiaiškinkime, kas yra maištininkas, kokie jo siekiai, dėl ko jie egzistuoja ir
kam jie reikalingi. Maištininkas – žmogus, kuris priešinasi nusistovėjusiai tvarkai, kelia naujas
idėjas. Vieni sako, kad maištininkai pasauliui nereikalingi, o kiti priešingai – jie yra labai svarbūs
mūsų gyvenime. Aš sutikčiau su ta nuomone, kad maištautojai pasauliui yra labai svarbūs, nes jie
skatina pasaulio progresą, tobulėjimą. Maištas — tai pasipriešinimas esamai tvarkai, nebijojimas
išsakyti savo nuomonės ir ryžtas kovoti už ją. Žmonės, kurie sugeba gaivališkai sukilti ir išreikšti
nepasitenkinimą, yra vertinami, nes tai itin drąsūs individai. Pasauliui jie reikalingi tam, kad
kovotų prieš despotizmą, keltų tautos moralę ir neleistų jsigalėti visuotiniam blogiui.
Maištas neretai tampa viena iš vidinių jėgų, neleidžiančių pasiduoti, stumiančių pirmyn
net pačiose absurdiškiausiose situacijose. Tylus dvasinis protestas ir nesusitaikymas su tikrove
individui padeda nepalūžti, išlikti stipriam ir tokiu būdu išlaikyti savigarbą. Tai galime matyti ir
Balio Sruogos memuarų knygoje ,,Dievų miškas“. Kūrinio pasakotojas – inteligentas, rašytojas,
patyręs fašistinio lagerio siaubą. Nepaprasta rašytojo nuojauta: mintys, emocijos tarsi generuoja
tai, kas dar bus – tą košmarišką realybę, kurią teko patirti rašytojui 1943m., karo metais, Štuthofo
koncentracijos stovykloje. Patyręs skaudžių išgyvenimų, patyręs daug sveikatos sutrikimų,
kamuojamas artimų žmonių ilgesio, Balys Sruoga, besigydydamas Birštono sanatorijoje, per du
mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Šiame žymiame kūrinyje dokumentaliai
aprašoma lietuvių inteligentų kasdienybė, santykiai ir gyvenimas Štuthofo mirties lageryje. Balys
Sruoga 1943 – 1945 m. kalėjo toje pačioje koncentracijos stovykloje, todėl romano pasakotojas
žvelgia į pasaulį beteisio kalinio, bet humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio inteligento
akimis. „Dievų miško” pasakotojas, kaip ir B.Sruogos romano veikėjas, yra kūrėjas, kurio
asmenybės laisvė yra naikinama aplinkos. Nuolatinės bausmės, maisto stygius, gyvenimas
mirties akivaizdoje paniekina ne tik pamatines vertybes, bet ir patį gyvenimą. Žmogus lageryje
tampa bejausmis gyvulys, kuriam neberūpi niekas. Tačiau romano pasakotojas, matydamas visus
šiuos žiaurumus, ironizuoja. Ironija – svarbiausia stilistinė romano pasakojimo priemonė.
Esesininkai kūrinyje vadinami „karžygiais”, „narsuoliais”, prižiūrėtojo Majerio skonis šalia
Kalėdų eglutės statyti kartuves vadinamas„pavyzdingu”. Šia antifraze valdžia tampa pajuokos
objektu ir yra visiškai pasmerkiama. Vartojamos deminutyvinės formos „banditėliai”,
„galvažudėliai” tik dar labiau pabrėžia pasmerkimą. Šypseną pasakotojui kelia beprasmiska
kalinių siekis prisitaikyti, jis juokiasi ir iš savęs, inteligento menininko, priversto dirbti lageryje
ir pamiršti kūrybą. Ironija romane tampa pasaulio vertinimo ir savisaugos priemone, kuri gal ir
nesuteikia laisvės gyventi pagal savo vidines nuostatas, tačiau neleidžia pasiduoti asmenybę
niveliuojančiam lagerio poveikiui.„Dievų miško” pasakotojas susiduria su grėsme prarasti ne tik
save, bet ir gyvybę. Todėl jam dar sunkiau išsaugoti žmoniškumą nacistiniame lageryje, kuriame
asmenybės laisvė praktiškai neegzistuoja. Taigi, maištininkai vienija žmones, veda į sąmoningą
pasipriešinimą neteisybei ir smurtui. Maištininkai siekia geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir
kitiems. Už svarbiausius pokyčius dažniausiai atsakingas yra maištaujantis žmogus, kuris savo
veiksmais tikisi iškovoti geresnį rytojų. Maištaujantis žmogus yra laisvas žmogus, nebijantis
kovoti už savo tiesą, nepaisantis pavojų, norėdamas pasiekti tikslą. Tokio žmogaus svarbą aprašo
XIX a. pabaigos XX a. pradžios rašytojas, lyrinės psichologinės prozos pradininkas Jonas
Biliūnas apysakoje ,,Liūdna pasaka”. ,,Liūdna pasaka” mažai kuo ir panaši į tą pasaką, kokią
įsivaizduojame. Juozapota ir Petras Baniai yra besąlygiškai vienas kitą mylintys žmonės,
svajojantys apie laimingą ateitį drauge. Jie abu labai troško gražesnio gyvenimo, nes moteris
svajojo apie darnią šeimą, o Petras pynė iš balanų lopšį ir pats tikėjo kitokio gyvenimo vizija:
„Vyras klausės tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti.“ Svarbu tai, kad
Petrui buvo reikšminga ir pamatinė žemę dirbančio lietuvio laimė: sava žemė ir namai. Jis troško
ne tik vaikų ir namų, bet jam reikėjo ramiai dirbti ir gyventi. Petrui laisvė ir lygybė buvo labai
svarbios ir reikalingos vertybės, o norėdamas geresnio gyvenimo jis tampa savanoriu ir išeina
kartu su sukilėliais. Būtent 1863-iųjų metų sukilimas buvo didelių vilčių ir kančių laikas, turėjęs
pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau sunaikinęs daugelio žmonių likimus ir svajones. Taip pat ir
Petras Banys ėjo į sukilimą tikėdamas geresnio gyvenimo galimybe sau ir savo šeimai. Petras
paaukoja savo gyvenimą dėl geresnio gyvenimo troškimo ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Taigi,
pasauliui reikalingi maištininkai tam, kad kovotų ne tik už save, bet ir už kitus, siekiant geresnio
gyvenimo. Maištaujančios asmenybės yra reikalingos pasauliui, nes drįsta pasipriešinti esamai
tvarkai, nebijo išsakyti savo nuomonės ir ryžtasi už ją kovoti. Maištaujančią asmenybę,
kenčiančią širdies ir balso konfliktą, vaizdavo ir Lietuvos prozininkas ir dramaturgas Vincas
Krėvė - Mickevičius istorinėje dramoje ,,Skirgaila“. Dramoje vaizduojami Lietuvos viduramžiai
– vienas iš sudėtingiausių laikotarpių, nes Lietuva buvo atsidūrusi tikėjimo kryžkelėje. Skirgaila
– reali, istorinė asmenybė, LDK kunigaikštis, Jogailos paliktas valdyti LDK. Skirgaila - tragiška
asmenybė, nes norėdamas valdyti Lietuvą nuolat klysta, tiksliai nežinodamas, ar viskas, ką jis
daro, yra teisinga. Dramoje XIV a. Jogailos paskirtas savo vietininku Lietuvoje, Skirgaila
susiduria su sunkia situacija: Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, bendradarbiaujama su
kryžiuočių ordinu, tačiau dauguma lietuvių vis dar tiki senaisiais dievais – yra pagonys. Kūrinio
aplinkybės dramatiškos, kadangi herojus suvokia, jog jei grįš prie pagonybės, pasmerks visą savo
tautą pražūčiai, tačiau, visgi, pripažinus krikščionybę, gyvenimas būtų remiamas melu ir panieka
buvusių kovų aukoms. Kaip bebūtų, Skirgaila, labai dėl to išgyvendamas, nutaria priimti naująjį
dievą, tačiau su iškelta sąlygą sau - jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila aplinkui mato tik blogį, todėl pasaulis jam yra niūrus. Proto ir jausmų kova kamuoja
Skirgailą nuo pat kūrinio pradžios, kai reikia pasirinkti kelią, kuriuo toliau eis Lietuva, vėliau
konfliktas gilėja, kai per prievartą veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad svetimiems
neatitektų Lietuvos žemės. Kulminacija pasiekiama, kai Skirgaila, atstumtas kunigaikštytės, ima
keršyti ir užkasa gyvą riterį Kelerį. Nepaisant to, Skirgaila ant savo pečių nešasi visos tautos
naštą ir mano, jog tik jis gali padaryti teisingą sprendimą : „Bet kol aš to nežinau, aš niekam
neužleisiu čia nei pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.” Nors ir
kunigaikštis patiria vidinį konfliktą ir nežino, ką pasirinkti: krikščionybę ar pagonybę, jis
nepasiduoda. Taigi, pasauliui reikalingos maištaujančios asmenybės, nes jos drįsta pasipriešinti
esamai tvarkai, nepasiduoda ir ryžtingai kovoja. Taigi, apsvarsčius maišto naudą ir vertę įvairiais
požiūriais, galima teigti, kad be maištininkų pasaulis negali išsiversti. Kai nusistovėjusi tvarka
ima žlugdyti gyvenimus, maištininkai reikalingi tai tvarkai sugriauti. Kai iš silpnesnio atimamos
gėrybės, maištininkai turi jas grąžinti. Kai išsišokėliai pasikėsina į pamatines gyvenimo normas,
maištininkai privalo jas apginti. Svarbu, kad maištininkų vardai ir žygdarbiai neišdiltų iš naujų
kartų atminties, kad maišto dvasia neapleistų žmonijos, kad maištininkų nuolat atsirastų, nes jie
turi paskirtį – imtis visų įmanomų veiksmų pasaulio tęstinumui palaikyti.
Tačiau ar vis dar maištaujama ir šiais laikais? Kodėl to reikia pasauliui? Manau, žmonės,
kurie nebijo nepaklusti ir laužyti nusitovėjusias visuomenės taisykles, ne tik tampa dvasiškai
stiprūs ir laimingi, bet ir pakeičia kitų požiūrį į gyvenimą, o kartais net ir sustiprina savo tėvynę.
LITERATŪROS ŠALTINIAI:
1) http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Balys_Sruoga._Dievų_miškas.LHL300.pdf
2) http://lkiis.lki.lt/dabartinis
3) Alijauskienė N. Vienu smūgiu pasirenk lietuvių kalbos valstybiniam egzaminui. - Kaunas:
Dakra, 2012.
4) Dilienė R., Šervenikaitė N., Žukas S. Lietuvių literatūros konspektas 12 kl. abiturientui. -
Vilnius: Baltos lankos, 2003.
5) G. Liaudinskienė. Lietuvių kalba prieš egzaminą.- Kaunas: Šviesa, 2013