Istorinies patirties liudijimas Balio Sruogo romane ,,Dievų Miškas”

1939m. Rūgsėjo 1 diena. Nacistinė Vokietija užpuola Lenkija. Prasideda Antrasis pasaulinis karas, o
kartu su juo kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo ribos. Prasidėjus karui
Lietuva dar lydėjo pokario metai, išaiškėjo kad visos gyvenimo normos ir morales griūva. Tai kas
ankščiau atrodytu nesamonė beprotybė tampa realybė. Kaip žmonės taip pat ir literatūra atsidurė
tarp karo ugnies, tragiškų patirčių ir ateitės nežinia. XXa. Vydurije atsirado katastrofų literatūra kuri
ieškojo budu paliudyti ir suprasti tai, kas žodžiais paprastais buvo neimanoma išreikšti. Vienas iš
rašytoju tu laiku buvo Balys Sruoga poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir
prozos tyrinėtojas. Gimė Biržų rajone, ūkininkų šeimoje. Baigė mokslus Panevėžio mokykloje po to
Petrogado, Maskvos ir Miuncheno institutus. 1924m. Gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuva
dėstė Lietuvos universitete po to Vilniaus universitete. 1943m. Balys Sruoga buvo suimtas ir išvežtas į
Stuthofo koncetracijos stovyklą netoli Gdansko. Grįžęs 1945m. jis parašė memuarini romana ,,Dievų
Miškas“kuriame jis papasakojo apie savo patirti, įvykius ir tai kaip jam pavyko išgyventi. Remiantis
Balio Sruogo romanu norėčiau išanalizuoti kokia patirti patyrė autorius ir kaip jam pavyko išgyventi
nežmogiškoje situacijoje.

  Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į prievartos pasaulį. „Čia žmogų nukankindavo, čiulpte
iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado“-sakė Balys Sruoga. Per visą istorija
Stuthofo koncetracijos stovyklos buvo laikomi oficealiai 110000 žmonių iš jų ten žuvo oficealiai apie
85000 žmonių, o 1943 metais pradėjo žudyti ir dujų kameruose.  Koncentracijos stovyklų sistema buvo
pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę, bet kokį padorumą, pats žudytų kitus,
norėdamas išlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmės.  Čia žmonėms neduodavo normaliai
išsimiegoti: tekdavo miegoti taip susispaudus, kad negalėdavai ant kito šono apsiversti, langai buvo
išdaužyti, todėl tekdavo miegoti šaltyje, vykdavo įvairiausi naktiniai reidai, keltis tekdavo ketvirtą
valandą ryte. Valgyti kaliniai gaudavo labai mažai - per dieną kelį gabalėliai duonos, puodelis kavos ir
lėkštė sriubos. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkų beprasmišką darbą kaip kelmų rovimas ar rąstų
tampymas. Šis darbas išvargindavo tiek fiziškai ,tiek psichologiškai. Dar daugiau, valdžia kiekviena
proga mušdavo kalinius, o žaizdos gydavo labai lėtai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kalinys lageryje
nebuvo laikomas žmogumi. Su juo buvo galima daryti ką nori. Galėjai likti visiškai nenubaustas už
kalinio nužudymą, bet smarkiai atkentėti už bulvės ar morkos vagystę. Taigi Balys Sruoga matė kaip
žmonės miršdavo gatvėse ir kaip žudydavo kailinius už tai kad jie yra banaliai žmonės, pridedant
salygų gyventi ten nebuvo. Kylą klausimas o kaip jam pavyko tai viska išgyventi ir likti gyvų?

Išgyventi padėjo Baliui Sruogai viltis, ironija ir juodas humoras tai buvo vienintelis būdas, leidęs
minimaliai atsitverti nuo nacionalizuotos žmonių naikinimo sistemos. Lageryje visų baisiausia yra
žmogaus psichinė būklė, nes čia žmonės apsipranta su mirties perspektyvą. Mirties čia ne bijojo tai
buvo viena iš išeičių, kaip pabaigti kančias. Memento mori (verčiant iš japonų kalbos-prisimink apie
mirti) tokia buvo kiekvieno kailinio praleista dieną, nes kiekvieną dieną galėjo buti paskutinę ju
gyvenime. Balys Sruoga naudojosi ironija, dėl to, nes tai buvo tarsi skydas, kuris jį saugojo nuo
mirties. Ji padeda nepasiduoti naikinančiam lagerio gyvenime. Tik dvasiškai ir psichologiškai stiprus
kaliniai galėjo išgyventi tokias žmogiškumą naikinančias normas. „Išlikę gyvi buvo nepaprasti žmonės,
be išimties perėję ugnį ir vandenį tiesiogine prasme – speigus ir pragarišką karštį. Tai buvo žmonės
didelės fizinės jėgos ir atkaklios valios,“- sakė Balys Sruoga. Ironija tampa vienintelė viltis, kuri padeda
apsisaugoti kenčiantiems, padeda suprasti kitų kančias, taip yra apsisaugoma nuo žvėriškų
instinktų.Taigi ypač viltis ir ironija padėjo išgyventi Baliui Sruogai nežmogiškoje situacijoje.
 Apibendrindama norėčiau teigti, kad Balys Sruoga perejo ugni ir vandieni kancetracijos stovyklose,
bet jam pavyko išgyventi tam liudiejimui turim kūrinį ,,Dievu Miškas“ ir istorinius faktus. Tokia buvo
Štuthofo koncentracijos stovykla. Tai yra pamoka visai žmonijai. Jeigu mes iš to nepasimokysime,
pasaulis bus apgaubtas naktimi. Bet Dievo gailestingumo dėka mes, dabar gyvenantys, tai
pasisavinsime.