Rašytojas – žmogiškojo jautrumo mokytojas

Žmogiškumo tema buvo ypač jautri XX amžiuje, kai visuomenė susidūrė su Antrojo pasaulinio
karo prievarta. Viena pusė žmonijos pavirto žvėrimis, kurie pamiršo visas žmogiškąsias savybes, o kita –
bejėgiais, silpnais objektais. Rašytojas, tai žmogus, kuris savo kūryba padeda nepamiršti pasaulio tragedijų,
jautriais įvykiais priverčia skaitytojus susimąstyti. XX amžiaus lyrikė Salomėja Nėris jautriai, subtiliai,
moteriškai perteikė pasaulio jautrumą, o istorinės poezijos pradininkas Balys Sruoga įamžino koncentracijos
stovyklos istoriją.
Dramaturgas, teatrologas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų Miškas“ parodė kaip
svarbu neprarasti žmogiškumo, kai griūna nusistovėjusios visuomenės normos. Šis romanas, tai
dokumentinė knyga apie autoriaus išgyvenimus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. B. Sruogos
atsiminimai, tai liudijimas apie žmogaus niekinimą, virsmą žvėrimi ir pagrindinių žmogiškųjų vertybių
užmirštį. Žiaurių, prieštaraujančių žmogiškumo normoms, įvykių kupiname romane gausu ir ironijos.
Autorius teigia: „Jeigu aš būčiau be ironijos rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs. Tokie šiurpūs dalykai! Ironija buvo
tarsi skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Istorinės literatūros pradininkas įrodė, kad
susidūrus su brutaliomis aplinkybėmis yra svarbu susirasti dalyką, kuris būtų kaip skydas, apsauga nuo
supančio absurdiškumo, tačiau svarbu išlikti ir jautriam, kad nepavirsti žvėrimi. Romane gausu
koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų aprašymų, kurie vykdė brutalius įsakymus – mirtis, kankinimus, juos
aprašant autorius nepamiršo šmaikštumo. Kalinių vadovas Traugotas Majeris apibūdinamas taip: „Majerio
dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo“. Taip pat autorius išdrįso nusilpusius,
nebepanašius į žmones kalinius įvardinti klipatomis: „Tai – lagerių klipatų komanda. Ji – taip pat darbo
komanda! <..> Nemažėjanti, nenykstanti.“ Dėl neįprastos drąsos aprašant fašistinės ideologijos žiaurius
kankinimus su ironija bei šmaikštumu B. Sruogos romanas „Dievų miškas“ buvo ilgai kritikuojamas ir
išleistas tik po dešimties metų. Šis romanas neaplenkė ir kalinių mirčių aprašymų. Mirties simboliu
memuariniame romane tapo krematoriumo kaminas: „Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą
kaminą išlėksime“. Balys Sruoga buvo pasipiktinęs vyraujančia ideologija, kurioje nebuvo teisybės, lygybės,
buvo tik ideologija griaunanti visas nusistovėjusias normas. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu žmogaus
gyvybė nieko nereiškė, individas buvo tik darbo įrankis, kurio vertybės nieko nedomino, asmuo turėjo pats
apsisaugoti nuo absurdiškos padėties. Tad, Balys Sruoga romane „Dievų miškas“ moko, kad brutaliame
pasaulyje yra svarbu atrasti jautrumą ir juo remtis kovoje už gyvybę.