Balys Sruoga Memuarinis romanas „Dievų miškas“

Antrojo pasaulinio karo metais B. Sruoga kalėjo nacių koncentrancijos lageryje. Lietuvių areštai buvo
nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į SS dalinius.

B. Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys - Dievų miškas. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo
koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus,
sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia
neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima
beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje
prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai
vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas
ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš
protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį.

Dievų miškas atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės
apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo
pragare, ypač Sibire.

Ironija: aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti

koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; Ironija memuarų knygoje veikia kaip
skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio.

Nužmoginanti totalitarizmo sistema: Dirbdamas koncentracijos stovyklos raštinėje, galėdamas prieiti

prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko medžiagą savo būsimam romanui. Jam buvo ypač svarbu
suvokti, kaip nužmoginimo sistema veikė žmones: tiek tikruosius nusikaltėlius, tiek belaisvius. Pati
populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinį greitai paverčia pusgyviu klipata, kurio „laukia“
nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, ne
veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos
žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Tai skausminga kultūros žmogaus reakcija į totalitarinės sistemos
absurdą.

Uniforma ir numeris. Būtent uniforma tik ir skiria nacių kariškius nuo nusikaltėlių. Jei ne ji, manytum, jog
darbuojasi aršiausi nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „puošia“ numeris. Skaičiais
pažymėti net numirę kaliniai. Taip pabrėžiama, kad totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus
praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi.