Visų pirma, žmogui padeda apsaugoti orumą žiūrėjimas į viską ironiškai.

„Visi žmonės gimsta laisvi ir

lygūs savo orumu ir teisėmis“, šitaip prasideda „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ pirmasis
straipsnis, tačiau šis dokumentas tebuvo priimtas tik po Antrojo pasaulinio karo. Iki tol žmonėms
teko kęsti dehumanizuojančios lagerių, gulagų sistemos gyvenimą ir patiems ginti savo orumą.
Šitokias absurdiškas katastrofų laikų gyvenimo sąlygas parodė XX amžiaus I pusės lietuvių poetas ir
prozininkas Balys Sruoga memuarų romane “Dievų miškas”. Balys Sruoga romane įamžino savo
prisiminimus iš koncentracijos stovyklos, kurioje praleido du metus ir grįžo sunkiai sirgdamas bei
visiškai sugniuždytas. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas
ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės
laikomas „pavyzdingu“. Tokie apibūdinimai perkeltine prasme išreiškia pašaipą ir pasmerkimą.
Ironiškas požiūris išreiškiamas ne tik prižiūrėtojams, bet ir patiems kaliniams ir sau. Autorius gailiai
kalba apie beviltišką žmonių bandymą prisitaikyti prie žmogaus orumą paniekinančių lagerio sąlygų,
kaip išgyvenimo būdą. Ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo priemonė, ir savisaugos priemonė, ji
padeda nepasiduoti lagerio orumo stokai. Šis autoriaus pasirinktas pasakojimo būdas autorių
apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą. Taigi, Balys Sruoga savo
romanu parodė, kad žmogus nuo orumo stokos dehumanizuojančiomis sąlygomis, gali apsisaugoti
ironija.