„Erčia, kur gaivus vanduo“ analizė – interpretacija

Juozas Aputis – iškiliausias sovietmečio moderniosios psichologinės novelės ir apysakos autorius,

kurio prozoje tikroviškai bei meniškai vaizduojama žmogaus socialinė aplinka, kaimo buitis, tačiau
didžiausią dėmesį rašytojas sutelkia į žmogaus psichologinę būseną, jo išgyvenimus ir samonės procesus.
Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ atskleidžiamas sunkus žmogaus gyvenimo tarpsnis – gimtųjų
namų palikimas, kartu ir šeimos dalelės atsiskyrimas. Suaugusi dukra išvažiuoja mokytis ir palieka tris
šeimos narius. Novelėje kalbama apie sunkų išsiskyrimo graudulį, kurį kiekvienas personažas išgyvena
kitaip.
Erčia – tai iškirsta miško laukymė, kurioje stovi sodyba. Novelės pavadinime erčios, kaip tuščios
vietos įvaizdį, nustelbia vandens – gyvybės ir energijos šaltinio realija, kurią dar pagyvina epitetas
„gaivus“. Miško laukymė – tai saugi ir jauki vieta, kurioje verda visas šeimos gyvenimas, todėl novelės
personažams ji yra ypatingai svarbi. Dukrai išvykstant erčioje atgyja visi svarbiausi prisiminimai, čia
susiduria du laiko klodai – praeitis ir dabartis. Vaikštant po įsimintinas vietas, šeimos nariams atgyja
seniai išgyventos emocijos, šviesiausios akimirkos („tėvas po daugelio metų buvo vėl jaunas“).
Novelės erdvės centras – sodyba erčios viduryje, kurioje praleistas visas gyvenimas, pažįstamas
kiekvienas kampelis. Pradžioje vaizduojama uždara namų erdvė („motina užlipo ant aukšto“), kurią nuo
išorinės erdvės sieja langas. Motina savo žvilgsniu kartu sujungia ir šias erdvės ir laiko klodus, regi savo
dukras mažas lakstančias kieme ir jau paaugusias, einančias prie užtvankos. Noveles erdvė plečiasi iš
kambario persikeliant į miško laukymę, kurioje tėvas apmąsto savo praeitį, motina ganykloje gniaužia
išaugtinę dukters suknelę, o vyresnioji dukra apmąsto savo išėjimą. Nors visi žmonės su savo
išgyvenimais išsiskirstę po visą erčią, juos atgal sugrąžina bendras tikslas – meilė ir pagarba artimui – visi
jie sugrįžta atgalios į sodybą.
Pagrindinis novelės įvykis – tai vyresniosios dukters išvykimas, tačiau šioje scenoje svarbiausia ne
veiksmas, o emocijos, kurias jis sukelia kiekvieno šeimos nario sieloje. Dukrą išlydi visa šeima – tėvas,
motina, mažoji sesutė – ir netgi augintinis šuniukas. Išsiskyrimo epizode išryškėja kiekvieno jų jausena
bei charakterio savybės.
Svarbią poziciją novelėje užima pasakotojas, kuris ne tik stebi visus personažus, bet ir iki sielos
gelmių įsiskverbia į juos, nujaučia jų veiksmus bei vertina elgesį („iš reikalo paklausė sesuo“, „tėvas po
daugelio metų vėl buvo jaunas“).
Patiriantiems liūdesį dėl iškeliaujančios dukters šeimos nariams, jų sielose mezgasi konfliktas, kaip
sutramdyti išsiskyrimo graudulį. Nors visi jie išgyvena kitaip, šis jausmas vienija šeimą – niekas nenori
skirtis, tačiau tarsi drovėdamiesi vieni kitų išsibarsto po visą miško erčią („įvairiose miško erčios vietose
buvo keturi žmonės“).
Nuo pat ryto namuose tvyro nerimastinga nuotaika („visi buvo liūdnai ramūs“). Šeimos galva –
tėvas – išgyvena dėl dukters išvykimo, tačiau stengiasi to neparodyti užsiimdamas kasdiene ruoša, kuri
jam neįprastai nesiseka („ploniausią alksnį tėvui dabar reikėjo kirsti kelis kartus“). Bėgdamas nuo
šeimynos ir nenorėdamas atskleisti savo jaudulio, tėvas vaikštinėja po vietas, kurios inspiruoja
prisiminimus („ten buvo didžioji eglė“). Visas gyvenimas jam prabėgo pro akis – nuo pat tolaiko, kai
miške iškirto erčią, užtvekė upelį, pastatė pirtie pamatus.Prisiminimai, draskantys krūtinę, stiprų vyrą
privertė palūžti.
Motina -priešingai nei tėvas – toli nuo namų neina. Ji stengiasi visa savo esybe dar pajusti dukters
buvimą šalia, todėl jai už akių užkliūva išaugta dukters suknelė, kuri primena nerūpestingas vaikystės
dienas („duktė apsivilkus trumpą suknelę pasilenkdavo žemuogių“). Mama išgyvena ypač didelę emocinę
įtampą, kurią išduoda jos nenuspėjami judesiai ir veiksmai: ji vaikšto po kambary nerasdama sau vietos,
glosto suknelę, tačiau neišsiduoda tiesiogiai („slėpdama suknelę lipo žemyn“). Mama išlydėdama dukterį
kartu prisimena ir savo išėjimą iš namų, kuris jos skausmą padaro du kartus aštresnį („motiną nupurtė šis
liūdnas dukters jautimas, jos pačios jau išgyventas“).
Vyresnioji duktė su sesute išeina prie upelio paskutinį kartą išsimaudyti. Ji susijaudinusi ir rimta, o
tai atskleidžia šaltas elgesys su mažąja („toji šįsyk su ja nebežaidė“). Vyresnioji duktė savo išvykimą
išgyvena kitaip nei tėvai. Jauna mergina maudosi vandenyje nuoga, tarsi norėdama nuplauti praeitį, kurios
jau nebesugrąžinsi ir verčiau atsiduoti jėgai, pamažu įsupančiai merginą į savo verpetą („toji jėga ją jau
mato ir jos siekia“). Savo atsiskyrimą ji laiko atspirties tašku į naują gyvenimą ir naują pradžią. Ateitis
vilioja merginą, tačiau nežinios jausmas ir baugina („graudžiai viliojantis nujautimas supa ją, sėlino
kažkas nebaugaus, bet vis dėlto keliantis virpulį“). Vyresnioji duktė, nepaisydama jaudulio, laukia naujojo
gyvenimo pradžios, nes žino, kad ji būtinai ateis („ji matė didelę, gražią jėgą, kuriai būtinai reikės
paklusti“).
Iš visų šemos narių mažiausiai jaudinasi jaunėlė duktė, nes ji dar maža ir nesupranta tikrojo
išsiskyrimo jausmo. Mažoji krykštauja ir juokauja,tarsi tai būtų eilinė diena. Mergaitė netgi pavydi
seseriai („tau gerai, tu išvažiuoji, o aš turiu pasilikti“). Tačiau ir mažos mergaitės sieloje įžvelgiama
kruopelytė baugaus nujautimo, kad gyvenimas pasikeis ir nebebus toks, koks buvo iki šiol („Mažoji
pasiliko kitoje griovio pusėje, nusisuko ir visai nežiūrėjo“).
Atėjus atsisveikinimo mometui, visus šeimos narius užvaldo liūdesys dėl kurio jie pasimeta ir ima
šnekėti visa, kas pirmiausia papuola į galvą iš praeities dienų.: tėvas – apie žaibo pertrenktą ąžuolą, mama
– apie šerno sudraskytą šuniuką. Šioje novelės vietoje pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas, kuriame
išryškėja pagrindinė novelės mintis išsakyta merginos žodžiais: „prabėgs laikas, nepajusi“. Ji atskleidžia,
kad praėjęs laikas nusineša visa, kas graiausia, tačiau tik šios netektys išmoko branginti ir saugoti tai, ką
gyvenimas pateikia.
Juozas Aputis novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ išaukštino meilę tėvams ir gimtinei, pagarbą ir
tarpusavio supratimą.