Jurgis Savickis

Skiriasi nuo kitų tuo, kad naudoja labai daug ironijos, rašo ne apie kaimo, o apie miesto gyvenimą,
priklauso ekspresionizmui, nes kūryboje yra daug kontrastų, ryškių spalvų.

Novelė „Ad astra“

1. Kaip pasakotojas pristato ūkininką Dalbą? Kokias jo savybes akcentuoja?

Pasakotojas Dalbą pristato palyginimais: „lyg pionierius“, „kaip bankininkas“ ir iš pradžių susidaro
Dalbos, kaip tikro kataliko ir uolaus ūkininko, vaizdas. Tai galima pagrįsti pirmosiomis novelės eilutėmis,
kuriose rašoma, kad Dalba ruošiasi eiti į bažnyčią ir yra apimtas „kažin kokio noro reformuoti visą savo
gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkėje.“ Tačiau vėliau paaiškėja, jog tai tebuvo Dalbos kaukė –
jis iš tiesų buvo veidmainis. Prisidengdamas uolaus krikščionio ir apskritai gero žmogaus kauke, Dalba
nužudo savo šunį.

2. Kokios detalės rodo, kad pasakotojas juokiasi iš savo „herojaus“?

Pasakotojas juokiasi iš savo veikėjo sutelkdamas dėmesį į ūkininko išvaizdą. Pavyzdžiui, scenoje prie
eketės, kuomet ūkininkas norėjo prisikviesti šunį, pasakotojas ironizuoja: „Saldučiu, cukriniu balsu
pavadino šunį į save. Atkišęs gyslotą ranką rodė šuniui aketę, tarytum joje butų pilna visokių gėrybių,
šuniui pageidaujamų. Ūkininko veidas, nuo vėjo pamėlynavęs ir keliose vietose skustuvo suraižytas,
išsitempė kaip gero aktoriaus kaukė į linksmučio žmogaus šypseną.“

Taip pat kaip atgailą už savo darbą ūkininkas pasirinko tris dienas nevalgyti ir pasakotojas lyg juokiasi,
nes ūkininkas tokią menką sau bausmę „kaipo aukščiausią atgailą pasirinko…“

3. (4 klausimas) Aptarkite, kaip pasakojamas ūkininko skendimo epizodas? Kas pasakojimą daro
komišką?

Pasakojama komiškai, rodos, pasakotojas juoktųsi iš Dalbos, nes sako: „Tarytum dar sunkių kailinių ir
savo užsispyrimo tyčia velkamas.“

Skęstant Dalbai, pasakotojas jį pavadina dideliu kamuoliu.

Pasakotojas pasijuokia ir bando „įkąsti“ Dalbai akcentuodamas, kad: „Šuva ne tik nenuskendo, bet, radęs
atramos žmogaus dideliame kamuolyje, iššoko aikštėn, brėžtelėjęs šlapia ir aštria letena žmogaus
skruostan, ir iššokęs čia pat pradėjo purtytis, aptaškydamas žmogų šaltais lašais.“

„Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti.“ – pasakotojas sumenkina ūkininko įvaizdį, vertindamas ne
kaip žmogų, bet kaip dviejų valakų vertą ūkininką.

Pasakotojo Dalba skendimo metu vaizduojamas kaip menkysta, bandydama išsigelbėti iš pavojaus:
„Žemės nesiekdamas ir bijodamas mirties, Dalba, įsikibęs ledan, pradėjo plumpnoti batais ir šaukti
gvoltais pagalbos.“

4. (5 klausimas) Kaip vertinate Dalbos troškimą pasidaryti geresniu žmogumi?

Tai buvo tik kaukė, nes Dalba – veidmainis. Geresniu žmogumi negali tapti, jei esi nužmogėjęs. Dalba
menkas ir neryžtingas – jis verčiau nužudo šunį, kad kažką įrodytų kaimynams, vietoj to, kad jiems
pasakytų, kad nemindžiotų jo kiemo. Tik baimės ir mirties akivaizdoje Dalba sake norintis tapti geresniu
žmogumi, bet iškart po bažnyčios, eidamas namo, jis nužudė šunį. Be to, menką Dalbos norą pasikeisti ir
tapti geresniu žmogumi rodo ir tai, kad galvodamas apie tapimą geresniu žmogumi, Dalba dar tada
netikėjo, kad jis apskritai buvo blogas žmogus.

5. (6 klausimas) Pasakojimas, kaip nuskandinęs šunį Dalba grįžta namo, leidžia mums pajusti, kad
kaži kas vis dėlto krusteli energingo ūkininko sieloje. Kokios detalės išduoda jo sutrikimą?

Pirmiausia, rašo, kad grįžęs namo Dalba nieko nesakė piemenims, nors paprastai pabardavo juos už ne
vietoje padėtus apynasrius.

Jis jau buvo sugalvojęs, kaip pasiaiškins Dalbienei už suplėšytą kailinių rankovę, tačiau neišėjo ištarti nė
žodžio. „Jo vaidentuvėje blikstelėjo girtas girininkas su žalia valdžios kepure, įsėdęs į nedažytas rogutes ir
girtai kreveizojęs po miestelį. Jis užkabino jį rogutėmis ir suplėšė jam kailinius.“

6. (7 klausimas) Kaip pasakotojas vertina Dalbą? Ar tiki jo pasikeitimu?

Netiki. Priešpaskutinis apsakymo sakinys išsklaido bet kokias iliuzijas dėl ūkininko sąžinės graužaties.
Pokalbis apie plačią politiką- štai kas svarbiausia! Dieną apvainikuoja ant aukštai iškeltos lėkštės
garuojantis skilandis. „Ad astra“ – aukštyn. Dvasios aukštumą ir taurumą, į ką orientavo pavadinimas,
keičia soti vakarienė. Diena praėjo keičiant pirmykščią tvarką, bet beprasmiškai. Nebuvo čia nei
užuojautos, nei gailestingumo. Tik rūsti gyvenimo komedija.