Mamatė – šviesios sielos asmenybė

• Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos.
Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta
pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos
per atlaidus. Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar
negali viso ko suprasti. Bet vaikai tai juk aš pati. Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti
nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius.
Tai pasikalbėjimas su savim.
• Nurodykite, kodėl mamatė rašo užrašus. Remdamiesi šia ištrauka ir kūrinio kontekstu
paaiškinkite, kodėl ji negali išlieti sielos savo vaikams, vyrui. Rašo nes ji neturi kito
išsiliejimo šaltinio. Jos vaikai dar per jauni, kad suprastų jos, suaugusios moters,
problemas. Taip pat ji negali apie savo problemas kalbėti su vyru, nes jis kūrinyje dažnai
rodydavo savo nesusidomėjimą jos darbu ar jos vidiniu pasauliu (kai jis išpeikė jos darbą
padedant kaimo žmonėm ir nekreipė dėmesio į jos priežąstis, kodėl ji tai daro).
1.2. Įvardykite, kuriuos mamatės charakterio bruožus atspindi šie žodžiai: „Taip drovu būtų
rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.“ Drovumą, užsidarymą savyje.
1.3. Nurašykite citatą, įrodančią, kad mamatė labai myli savo vaikus. "Bet vaikai tai juk aš
pati"
1.4. Paaiškinkite, kodėl mamatė savo rašymą apibūdina kaip pasikalbėjimą su savimi.
Įvardykite, kurį jos charakterio bruožą atspindi rašymas, ir nurodykite „užrašų“ žanrą.
Nusakykite, kaip praturtina kūrinį tokia pasakojimo forma.

• Gražios dabar naktys, mėnesiena. Be galo mėgstu tokias naktis. Mėgstu, atsisėdus ant
prieangio laipsnių, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn. Ir
eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių
šešėlių pasaulį ir eina, amžinybės ištroškusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur
vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, kur perkūnas netrupina medžių nei širšių... Eina ten, į
grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.
Aš žinau, kad visa tai yra, ir žinau, kad kuomet nors tai paregėsiu, ir žinau, kad kuomet
nors tai išgirsiu. Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, – ir ilgis ilgis
tomis tyliomis, šiltomis, sidabrinėmis naktimis... Ir žavi mane mirtis...

Nes ji rašo dienoraščio forma, ji išsilieja natūraliai, tiesiog rašo savo mintis kaip jos ateina ir kada
ateina. Kadangi jos yra skirtos tik jai, tai ir galime tai vadinti pasikalbėjimą su savimi, nes mintys
neperžiangia į kitą
pasaulį (jos šeimą, kitus žmones). Čia atsispindi charakterio bruožas kurį galime pavadinti droviu
nuoširdumu
nes ji nuoširdi ir kūrybinga tik ten kur ji tai gali saugiai daryt be kitų teisimo. Toks pasakojimas
praturtina kūrinį vaizdingumu, natūralumu, improvizacija nes mintys nevaldomos, teka laisvai
ir natūraliai ant popieriaus.
2.1. Išsamiai apibūdinkite ištraukos pradžioje nurodytą veiksmo laiką. Įvardykite bent
vieną rašytoją, kurio kūryboje svarbus šis laikas, ir literatūros srovę, kuriai priskiriama
jo kūryba.
Naktis. Viljamas Šekspyras, dramaturgas
 2.2. Pamąstykite, kas dominuoja ištraukoje, – objektyvus tikrovės vaizdavimas ar
subjektyvus, svarbesnis išorinio (realybės) pasaulio vaizdas ar vidinio (žmogaus
išgyvenimų). Suformuluokite ir parašykite išvadą. Pagrįskite ją pateikdami dvi citatas.
Tikrovės vaizdavimas yra subjektyvus ir svarbesnis yra vidinis pasaulis. Subjektyvumą
parodo ,,Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn." Vidinį pasaulį nurodo
pasisakymas ,,Ir eina tuo keliu mano siela. "
2.3. Nurodykite, kas yra šio teksto pasakotoja. Charakterizuokite ją įvardydami bent
tris asmenybės bruožus. Argumentuokite perfrazuodami citatas.
Teksto pasakotoja yra Mamatė. Svajotoja, kūrybinga, užsidariusi savyje. Jinai svajoja
apie nebūtus romantizuotus dalykus, kaip aukso kelias, ir rodo savo kūrybingumą bei
vidinio pasaulio gyvenimą kalbėdama apie savo sielos kelionę tuo keliu.
2.4. Paaiškinkite, ką galėtų reikšti „ilgas ilgas aukso kelias“. Pakomentuokite, kokią
sąsają tai turi su lyrine apysakos įžanga (preliudija).
Tai gali būti mėnesienos atspindys ant žvirkelio ar iš smėlio supilto takelio dvaro
teritorijoje. Tai labai romantizuotas jos gyvenimo atvaizdas.
2.5. Nurodykite, kas yra ir kuo vilioja pasakotoją paslaptinga „grožio tėvynė“. Laiko
nebūvimas, nes rožės nevysta ir išsilaiko laiko nepaveiktas amžinas grožis. Grožio
tėvynė yra mirtis.
2.6. Paaiškinkite, kodėl ištariama, kad „didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir
silpną aidą tėra sugavę“. Pakomentuokite, kaip ši citata susijusi su apysakos epigrafu
(citata iš J. Gėtės „Fausto“ II dalies, „Mistiškojo choro“ žodžiais).
Nes kalbama apie anapusinį pasaulį, kurio niekas negali pilnai patirti kol dar yra gyvi,
jie pirma turi numirti. Todėl ir siejama su Gėte, nes jis praleido savo kėlionę kūrinyje
bandydamas viską suprasti, bet jam nepavyko.
2.7. Tekstas tarsi išdainuojamas, primena eiles. Apibūdinkite jo foniką ir paaiškinkite,
kokią nuotaiką ji sukuria.
Tekstas sukuria svajingumo, nerealybės, sapnų įvaizdį.
2.8. Nusakykite, kokia pasakotojo būsena išryškėja paskutiniame ištraukos sakinyje.
Remdamiesi literatūriniu kontekstu įrodykite, kad tai – svarbus neoromantinio kūrinio
bruožas.
Pasakotoja yra susižavėjusi anapusiniu pasauliu, mirtimi, tai gali reikšti kad pasakotoja
nėrs tvirtai prisirišusi prie tikrovės ir kasdieninių darbų, nori ištrūkti. Dažnai
neoromantikai kalbėdavo apie mirtį ir kitas būsenas, kurios ištrauktų žmogų iš
kasdienybės banalumo.
2.9. Remdamiesi Šatrijos Raganos biografiniu kontekstu įrodykite, kad šiame tekste
atsispindi ir pačios rašytojos pasaulėjautos bruožai.

2.10. Suformuluokite ir parašykite pagrindinę mintį. Atėjus galui, atsiras tikroji laisvė,
kurios nesužlugdys nei tragedijos nei realaus pasaulio įvykiai. Anapusinis pasaulis yra
sielos laisvė būti apsuptai amžinu grožiu.

• Turbūt nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies
kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia
panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie kalba lenkiškai! Kas nori studijuoti lietuvišką stilių,
tas tesiklausai jų lenkiškos kalbos. Kaip jie prijuokino mane vakar per vestuves klebonijoje.
 Bet, tiesą sakant, tai yra juokai per ašaras. Gaila man jų. Gaila man visų juokingų žmonių.
Kodėl tie mūsų bajorai yra tokie juokingi? Daugiausia dėl to, kad taip kalba lenkiškai.
Tepametie jie tą lenkų kalbos karikatūrą, teimie kalbėti žemaitiškai – ir tuojau nustos
mažiausiai pusės to savo komiškumo. Bet ką jie kalti, kad seka ponus? Juk kiekvienas
stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.

3.1. Nurodykite, kurios negatyvios „proto ir širdies kultūros“ apraiškos paminimos tekste.
Panieka gimtai kalbai, esą ji barbariška, neišprususių žmonių kalba. Sava kultūra pamirštama,
o svetima laisvai priimama.
3.2. Paaiškinkite, kodėl mamatė pasako, kad toks elgesys yra „juokai pro ašaras“? Įvardykite
pasakotojos charakterio bruožą, kurį atspindi toks požiūris. Juokai pro ašaras, nes
apsimetama kad tai nerimta, nuleidžiama juokais, bet ašaros sielos viduje byra dėl prarasto
kultūrinio paveldo, susvetimėjimo. Tai puikiai atspindi ir pasakotojo pagrindinį bruožą -
užsidarymą savyje ir vaidinimą kad viskas gerai.
3.3. Remdamiesi Šatrijos Raganos biografiniu kontekstu pateikite bent du argumentus,
įrodančius, kad ji
buvo aktyvi patriotė. Ji įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kai prasidėjo
Pirmasis pasaulinis karas atsisakė pasitraukt į saugesnę Rusiją ir kaip tik persikėlė į Žemaitiją
ten dirbti.
3.4. Suformuluokite ir parašykite problemą, atsispindinčią šioje ištraukoje. Įvardykite dar
vieną kūrinį, kuriame ji taip pat buvo svarbi. Nurodykite jo autorių ir literatūros srovę, kuriai
kūrinys priskiriamas.
K.Donelaičio ,,Metai", Apšvietos epocha
• Vestuvėse buvo vienas vaistininkas iš Maskvos. Padeklamavo lietuviškas patriotiškas
eiles, girdėjau jį lietuviškai kalbant su draugu, dėl to suinteresavo jis mane, ir kalbėjau su
juo. Pasakojo, kad Maskvoje esąs susidaręs lietuvių patriotų būrelis. Kaip tat gražu!
Atsimenu puikias Jokajaus apysakas apie vengrų atgimimą. Kodėl ir Lietuva negalėtų
atgimti? Kodėl neturėtų kartą pasibaigti tas anormalus stovis, kad bajorija išsižadėjo
savo kalbos ir priėmė svetimąją? Juk pasibaigė Vengruose, pasibaigė Čekuose. Nors pati
užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais
apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų
žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.
Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos
man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmonė. Geriausiai ją
moki žmogus, pripratai prie jos, prisirišai, net pamylėjai, tačiau, atminus senutę motiną,
apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių slaptingų siūlų,
rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja. Kiek sykių skaitau
Kraševskio „Litwa“ ar „Kunigą“ 201, ar „Valenrodą“ 202, ar „Vitolio raudą“, visuomet
graudu man ir liūdna, tarsi kas mylimas būtų miręs. Bet kituose tie siūlai jau seniai
nutraukti. Štai buvome vardinėse pas ponus Tarvydus. Vakare šeimyna ėmė dainuoti
sodne, sveikindama poną. Bet tos bėdinos vargo dainelės tesukėlė tiktai pasibjaurėjimo
ir paniekos aristokratiškuose ponų Tarvydų sūnuose ir marčiose. L’Asie! Barbarie!203 –
 sakė jie vienas kitam. Kad gyvenčiau Maskvoje, prisidėčiau prie to būrelio. Bet čia,
užkampyje, be jokio kontakto su plačiuoju pasauliu, ką žmogus darysi? Tik eik, žiūrėk,
kad kiaulės būtų gerai pašertos, kad mergos pieno nevogtų – štai ir viskas! Norėčiau, kad
bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo – visos tos mano brangiausios
galvelės, visos tos manos sielos sielelės. Lietuvninkai mes esam gimę, Lietuvninkai mes
turim būti... Tvirtai esu įsitikinus, kad žmogus tuomet tegali būti tikrai naudingas savo
tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kultūros. Svetimų kultūrų turtai, renkami jo iš
visur, turi lyg grūdai kristi į savą žemę. Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia
girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei
žmogus nepasisavins visa tai, tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.

4.1. Įvardykite, kokia situacija prisimenama ištraukos pradžioje. Nurodykite, ar svarbiau ją

pačią aprašyti, ar ji yra akstinas gilesniems apmąstymams. Vestuvės, ji tik akstinas
gilesniem apmąstymam, nebūtina pilnai aprašyt, kad naudot kaip pavyzdį minčiai išdėstyti.
4.2. Paaiškinkite, kuo sudomina mamatę vaistininkas. Jo gebėjimas ir noras kalbėti
lietuviškai, deklamauoti eiles lietuviškai, jo pasakojimas apie lietuvių patriotų sanbūrį
Maskvoje.
4.3. Nusakykite, kuo žavisi, apie ką svajoja veikėja pirmoje ištraukos pastraipoje.
Įvardykite, kas įkvepia mamatę apie tai mąstyti. Nurodykite, kuriomis raiškos priemonėmis
perteikiamas jos emocinis pakilumas. Jos pakilumas yra perduodamas naudojant retorinius
klausimus ir replikas. Klaustukai ir šauktukai perduoda susijaudinimą ir smalsumą.
Pasakotoja žavisi tuo, kad kitos tautos sugebėjo atgimti. Visa tai mąstyti įkvėpė pokalbis su
vaistininku.
4.4. Nurodykite, kas sudaro kontrastą antroje ištraukos pastraipoje. Atsakymą pagrįskite
perfrazuodami
citatas. Kontrastą sudaro tai, kad pereinama iš realybės į svajones apie ateitį. Nuotaika
tampa liūdnesnė, nes kalbama apie realias problemas ir kaip pasakotojos svajonės gražios,
bet negali pilnai išsipildyti, nes ji negaili imt ir išvykt į Maskvą, prisidėt prie būrelio
veiklos, ji turi realių rūpesčių namie. Pasakotoja tegali linkėt, kad jos vaikam geriau
pasisektų tas svajones išpildyt.
4.5. Išvardykite priežastis, kurios mamatę skatina mylėti gimtąją kalbą. Pakomentuokite,
kurio rašytojo
kūrinius primena šie žodžiai ir kas yra panašu. Įvardykite, kurios kultūrinės epochos kūrėjai
tai išaukštino. Kalbos kultūrinis paveldas, jos senumas ir pati reikšmė lietuvių kutūrai.
Panašiai kalbėjo ir Martynas Mažvydas ,,Katekizme" bei Vincas Kudirka savo
eilėraščiuose. Renesanso ir Apšvietos epochos
4.6. Remdamiesi kūrinio ir istoriniu kontekstu nurodykite priežastis, kodėl gimtoji kalba
pavadinama „užmirštąja,paniekintąja“. Remdamiesi tekstu nusakykite, kas rodo, kad
mamatė nepritaria žmonėms, paniekinusiems gimtąją kalbą. Spaudos draudimas,
sulenkėjimas, kultūros paveldo neigimas. Ji tam aiškiai nepritaria sakydama "kad žmogus
tuomet tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kultūros".
4.7. Suraskite citatą, atskleidžiančią, kad mamatė nėra patenkinta savo kasdienybe.
Remdamiesi kūrinio kontekstu paaiškinkite, kieno žodžiai ir kuris epizodas čia
prisimenami. "Tik eik, žiūrėk, kad kiaulės būtų gerai pašertos, kad mergos pieno nevogtų –
štai ir viskas!" Čia prisimenami jos vyro žodžiai ir epizodas, kur viena iš melžėjų vogė pieną
iš dvaro.
4.8. Suformuluokite ir parašykite išvadą, kokį konfliktą išgyvena mamatė. Nurodykite bent
vieną rašytoją
ir kūrinį, kuriame atsispindėtų panašus konfliktas. Jinai išgyvena vidinį konfliktą tarp to ko
ji nori ir tarp realybės, kas iš jos yra tikimasi, kaip iš dvaro ponios.
4.9. Išvardykite kūrinius, kuriuos skaito mamatė. Nurodykite, kokie tai kūriniai ir kas jų
autoriai. Suformuluokite ir parašykite išvadą, ką apie žmogų galima spręsti iš jo
pasirenkamos skaityti literatūros. Kraševskio „Litwa“, „Kunigą“, „Valenrodą“, „Vitolio
raudą"
4.10. Remdamiesi šia ištrauka ir kūrinio kontekstu nurodykite, kas suteikia stiprybės
mamatei pakelti likimo
skirtą naštą. Jos svajonė, kad bent jos vaikai užaugs su lietuviška kūryba, supras savo
kultūrinį paveldą, nepamirš jo.
4.11. Įvardykite, kieno dvieilis cituojamas šiame tekste. Paaiškinkite, kaip tai susiję su
ištraukos pradžioje nuskambėjusia tautiškosios veiklos tema. Atskleiskite, kaip ji susijusi
su labai apysakoje išryškinta prasmingo gyvenimo samprata. Remdamiesi kūrinio
kontekstu pateikite konkrečių pavyzdžių, kad ir mamatė prisideda prie tautinės kultūros
puoselėjimo. Mamatė finansiškai remia knygnešius ir kitus kultūros puoselėtojus, kaip tas
vyras kur paveikslus vežioja ir tas kitas, kur mylėjo muziką ir jos kūrybą. Ji duoda tokiem
kūrėjam reikiamą prieglobstį ir ramstį, kad jie testų savo veiklą.
4.12. Nurodykite, kurios svarbios pedagoginės idėjos paminimos ištraukos pabaigoje.
Remdamiesi rašytojos biografiniu kontekstu pateikite porą pavyzdžių, įrodančių, kad ir
gyvenime Šatrijos Ragana, kaip mokytoja, vadovavosi šiomis idėjomis. Vaikai yra mūsų
ateitis, todėl privaloma juos mokyti nuo mažens, nelaukti kol jie bus pažeisti svetimos
įtakos ar klaidingų ir net žalingų idėjų.

Papildomi klausimai:
• Įvardykite keturias dorybes, kurias puoselėja mamatė. Atsakymą pagrįskite konkrečiais
kūrinio faktais.
• Palyginkite „Mamatės užrašų“ pasakotojo pasaulėžiūrą, santykį su aplinka su K.
Donelaičio poemos „Metai“ pasakotoju. Įvardykite bent du panašumus ir du skirtumus.
Argumentuokite remdamiesi biografiniu arba kūrybos kontekstu.
• Šatrijos Raganos apysakoje svarbus praeinamumo motyvas. Įvardykite rašytoją, kurio
kūryboje ryškus gyvenimo nepastovumo motyvas. Pateikdami konkrečių pavyzdžių
įrodykite, kad ir Šatrijos Ragana, ir šis rašytojas žavisi trapiu realybės grožiu.