J.

Tumas – Vaižgantas

„Dėdės ir dėdienės“

1. Įvadas
Aprašomos dėdės ir dėdienės, jų vaidmuo šeimoje.
2. Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė
a) Veikėjų apibūdinimai
Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos panaikinimą. Mykolas yra trisdešimtmetis vaikinas, kuris gyvena su savo broliu ir jo
šeima. Brolis turi vaikų, todėl Mykolas yra dėdė. Mykolas savo dukterėčiai ir sūnenui dažnai duoda saldumynų ir kitokių vaišių,
tačiau šeimoje jis yra nevertinamas. Kaime, Mykoliukas buvo laikomas gan taikus žmogus, niekada su niekuo nesipešdavo ir buvo
daugelio mėgiamas. Mykoliukas turi smuiką, su kuriuo jis dažnai griežia. Jo mėgstamiausia melodija yra „Kai noriu, rimtai dirbu, kai
nenoriu, tinginiauju“. Tačiau jis jaučiasi liūdnas, kadangi neturi nei merginos, nei motinos jau nebeturi ir pas ką prisiglausti negali.
Kaimas jo liūdėsio nesupranta. Mykoliuko muzika pagyvėja, kai minioje jo besiklausančioje yra Severiutė ir tyliau griežia, kai
Severiutės nėra, nors jis pats to nesuprato. Severija buvo grybų rinkėja, todėl net vaikščiodavo visuomet galvą nuleidusi. Ji turėjo labai
baltą ir lygią odą.

Geišė buvo tijūnas, kuris mėgo susirinkimus ir plepėti su kitas bei kuo daugiau pasakotis. Jis buvo labai ištikimas savo ponui tijūnas,
griežtas ir atsidavęs darbui. Jam labai pradėjo patikti Severija. Geišė net užmiršinėjo savo darbus ir eidavo žiūrėti, kur čia dar Severija
būtų galima sutikti. Geišė manė, kad Severija niekuomet už jo netekėtų ir tai būtų net nevisai tinkama, kadangi jis buvo 30 metų
vyresnis už ją.
b) Mykolas ir Rapolas - abu myli Severiją.
Buvo karšta vasarą. Mykoliukas jau bagia 3 dešimtį metų eiti ir mato, kaip jo draugai ir artimieji tuokiasi, susilaukia vaikų ir pan. O jis
tik eina dėdės pareigas, kai jo sūnėnai ir dukterėčia vis prašo iš jo žaislo ar riestainio kai tik jis ateina. Pasakotojas apibūdina liūdna
galima ateiti, kaip Mykolas liks vienas ir gal net nesutars su savo giminaičiais. O jei jis ir susirastų antrą pusė, tai jo brolis ir žmona
turbūt neįsileistų jų į tą pačią trobą gyventi. Mykolas vis prisiminė ir pajuto, kad jam labai artima yra Severiutė, tad nusprendė, kad be
jos jam gyvenimas – ne gyvenimas. Severja išgirdusi Mykoliuko giesmes ėjo kartu su drauge pasiklausyti jo. Abudu jie ėjo ir atsidurė
pakalnėjė, Mykolas jau nebegriežę, bet bendravo su Severiute, vėliau tik sedėjo nieko vienas kitam nesakantys. Daisia ėjo susirasti
Severiutė, nes jam nepatiko, kad ji ten viena sėdi kaip pora su Mykolu. Mykolas į Rapolą žiūrėjo kaip į tijūna, pono akį, o Geišė į
Mykolą žiūrėjo kaip į vergą, kuriam vadovauja. Tad Mykolas jautėsi pavergtas: namie - brolio ir jo šeimos, darbuose – tijūno Geišės.
Daisia kalbėjo su Severiute apie ją ir jos darbus, klausinėjo ar nebijo miško, nes ten yra daug gresmių mergaitei. Daisia sako, kad nei
Severiutė nei Mykolas nenorėtų grybauti lušių gyvenamuose vietose. Mykolas sutiko, o Severiutė susilažino su Geiše iš jos sutikimo
tuoktis, kad ji ateitų į vieną miško vietą.

Severija savo pirkios taip nepuošė ir nedabojo kaip kiti. Jai pirkia buvo tik ruošos ir darbo vieta. Ji ją retai tetvarkydavo. Pas Severiją
neretai atbėgdavo draugės ar kaimynės prašyti iš jos grybų, nes Severija juos labai skaniai paruošdavo.
c) Severijos pasirinkimas ir vestuvės.
Severija išėjo grybauti ir nueiti į tą vietą, kur sutarė su Geiše. Gražiai pasipuošė ir tiesiai per šlaitą nuvyko į lušių miškus. Ten sutiko
Geišę ir net suklykė jį pamačius, tačiau vėliau nusiramino. Geišė ramino Severiutė šnekėjo su ja ir vedė, vis priglausdavo prie savęs.
Tada Severiutė bėgo greitai namo atgal ir net nėjo į bažnyčią tą dien. Ji vis negalėjo pamiršti Geišės ir mąstė tik apie jį, svarbu buvo
tik jis. Tad ji svarstė iš ko rinktis: Mykoliuko ar Geišės, nesuprato, kuri meilė yra tikra. Tuomet kitą dieną Geišė atėjo ir pasipiršo
Severiutei. Rapolas nieko neprašė iš tėvų už santuoką – nei žemės, nei gyvulių nei dar ko tad šie sutiko. Mykoliukas išgirdo apie jų
santuoką, tačiau nieko padaryti nebegalėjo dėl to. Geišė dažnai lankydavo Severija, bet tik bučiuotis ir glamonėtis su ja. Severija
nujautė, kad Mykolas ją mylėjo, o jam buvo labai sunku ištverti visas jos piršlybas. Severija atėjo pas Mykolą pasakyti, kad tuokiasi ir
pamatė jį merdinti. Už tai ėmė atsiprašinėti už jos keliamą skausmą ir bučiuoti jį. Mykoliukas vėl patapo laimingas ir nusprendė
Severiutei per vestuves pagroti, prieš tai jai padekojęs už viską patį paskutinį kartą. Per vestuves jis griežė ne vesutvininkams, o jai ir
griežė jis iki kol stygos trūko, tuomet dingo.
3. Dzidorius artojas – dėdė Mykolas.
Aprašomas vasaros galas ir kaimo apylinkės. Pasakojama apie artojo lauko darbus su jaučiais laukuose. Tas artojas- Mykolas po
trisdešimties metų. Sodžiuje vadinamas Šiukštų dėde, o apylinkėje žinomas kaip Dzidorius artojas. Mykolas vis dar yra vienišas ir
labai pasikeitęs, nei kad ankščiau buvo. Mykolo rolė keitėsi, kai jo sūnėnai pradėjo augti ir pastumdelio darbai perėjo kitiem. Šituo
metu, baudžiava jau panaikinta ir Aužbikų šeima gerokai praturtėjusi. Mykolas jiem arė pūdymą ir vasarojų. Ėjo metai ir mirė jo brolis
su žmona, tačiau Mykolas vis dar liko dėdė, vos pakenčiamas. Brolis iš baudžiavos paleistas praturtėjo, tačiau niekuomet neklausdavo
Mykolo nuomones tvarkant reikalus. Mykolą dažnai užgauliodavo, tačiau jis neparodydavo, jog jam tai svarbu. Nors tai buvo svarbu,
jis tai slėpė, nekalbėjo apie tai. Šiukštų dėdė pats šiek tiek praturtėjo ir net turėjo savo gyvenamą vietą. Kambaryje turėjo savo senąjį
grojimo instrumentą ir seną žalią šaliką. Tai jam priminė laimingesnes jaunystes dienas. Jis dažnai lankydavosi bažnyčioje. Namuose
taip pat meldėsi, priklaupęs ir dėkodamas Dievui už gerą dieną ir jaunystę. Dažnai save peikdavo ir kunigui sakydavo, kad daug
nuodemių pridarė. Labai mėgo savo jaučius ir dažnai juos glostė, šėrė ir kitaip rūpinosi, taip atgailaudamas jei kada užvoždavo.
Jaučiai prie jo taip pat buvo labai prisirišę. Mykolui ėjo jau 70 metai.
4. Laimingoji dėdienė Rapolienė
Mykolas dažnai matydavo Severija bažnyčioje, tačiau niekada nekalbindavo jos. Severija atsikrausčiusi pas Rapolą sukėlė šurmulį jo
gyvenvietėj. Daug kas ėjo jos pažiūrėti ir apkalbinėjo. Pas ją į namus užsunka jos kaimynė, Severija jai paruošia savo kremblių. Jos
grybai labai sužavėjo kaimynę, kaip seniau sužavėdavo dar kai gyveno pas tėvus. Severija turėjo dukrą, kurią labai mylėjo ir gerėjosi.
Rapolas taip pat labai džiaugėsi tiek savo dukra, tiek žmona. Net nepastebėdavo, kaip ji viską sutvarkydavo ir sudarydavo. Dažnai
girdavo savo žmoną kitiem ir dėl to kitos moterys pradėjo nemėgti jos iš pavydo. Severija dažnai grįždavo pas tėvus, tačiau Mykolo
niekuomet nelankydavo ir stengėsi jį pamiršt. Pasakojamu laikotarpiu buvo aišku, kad baudžiava turės būti panaikinta. Tijūno net
baudžiauninkai beveik nebeklausė. Daisia prieš panaikinant baudžiava jautė baimė, bijojo, kad kils baudžiauninkų revoliucija. Kaip tik
tuo metu jiem ir gimė dukra ir visos nemalonios mintys trumpam pranyko. Tačiau atėjus laisvei, Geišė neturėjo ką dirbti, pasijautė
senas ir silpnas. Neilgai trukus, naujas bajoras atėjo ir paėmė visą Geišės turtą bei išvarė jį ir jo žmoną lauk. Neturėdami kur eiti, jie
nuvyko pas Rapolo brolį Dovydą, kuris atsisakė priimti jį ir jo šeimą į jo namus. Tačiau tuomet Rapolas užšaukė ant savo brolio ir
pasakė, kad atims puse valako iš jo, jeigu jis nepriims jo šeimos pas juos. Tada Dovydas davė broliui gyventi viename iš pastatų šalia
jų namo, nors jo žmona daug dėl to skundėsi.
5. Karšinčius – dėde Rapolas
Rapolas labai susibendravo su savo sūnėnu Adomu. Per velykas, Adomukas nuėjo pirmiausia mušti kiaušinių su Rapolu. Rapolas
paruošė Adomą eiti prašyti kiaušinių iš kitų kaimo vietų. Adomas bando kopijuoti savo dėde ir eis kiaušiniauti pasiramsčiuodamas.
Daugelį dalykų Adomas ir Rapolas darė kartu. Rapolas jau nedirbo, tačiau buvo pasiilgęs darbo. Neretai pykdavosi su brolio Dovydo
žmona, kuri dažnai jį varinėdavo ir skūsdavos, kad jis nieko nedaro. Dažnai erzina Severiute dėl jos vyro ir prikaišioja tai, kad mirė
Severijos ir Rapolo dukra, į ką Severija labai agresyviai reaguodavo. Vėliau, Severija pradėjo apsiimti daugeliu darbų namuose ir
Dovydienei nebeliko nieko veikti, tapo vos ne ponia. Dovydas su Rapolu jau nebesipyko, net ir kai Rapolas nebuvo labai veiklus.
Sodiečiam jis taip pat patiko ir buvo jų gerbiamas. Tik kartais jiem nepatiko, jog jis darbų nedirbo, nors nebuvo visai susenęs. Rapolas
dažnai patarinėdavo sodiečiam kaip darbus dirbti. Severija Rapolą laikė žuvančių. Senasis jos gyvenimas jai atrodė miglotas, it sapnas.
Rapolas Severijai buvo it praeities relkikvija, laimingesnių laikų prisiminimas. Rapolas pasidarė Adomuko auklė, labiausiai kalbėjęs
su juo. Ir Adomui Rapolas po truputi pradėjo patikti vos ne daugiau nei jo motina. Rapolas Adomui dovanų neduodavo, tačiau
sekdavo pasakas ir su juo rimtai kalbėdavo, kas vaikam labai patinka. Dėdienė irgi buvo maloni Adomui. Apklodavo prieš einant
miegoti ir rytais iškepdavo pirmam valgyti. Dėdė dažnai lepindavo savo sūnėną šeimininkės bulvėm su sviestu. Tačiau kartą bevalgant
jam pasidarė bloga ir jis mirė, netyčia pavalgęs žiurkių nuodų. Atėjo kunigas į namus ir buvo pasodintas užstalėj. Tačiau nieko
nevalgė ir Dovydienė mąstė, ko jis čia vis sėdi. Dovydienė vis vaidino gedinti. Atėjo ir Adomukas bei priėjo prie kunigo. Labai
susigraudino ir pradėjo verkti, kunigas net pašoko. Pasakė, kad Adomui vienam dėdės gaila ir Rapolas tik jam tenorėjo sudiev tarti.
Tuomet išėjo kunigas. Kitą dieną, Rapolas buvo išveštas palaidoti. Rapolienė po laidotuvių negrįžo namo, tik po savaitės. Kai grįžo,
jau nebedirbo už 2 ar 3. Po dėdės mirties, barniai namuose liovėsi. Severija pradėjo eiti miegoti pikta ir net dažnai nesimelsdavo jau.
6. Tas vienas nusiraminimas
Aprašomas žmonių ėjimas į bažnyčia ir džiaugsmas ja. Dėde Mykolas taip pat džiaugiasi bažnyčia ir ten giedomis giesmėmis. Severija
kiek kitokia. Ji netapo tipiška našle dėdiene. Bažnyčioje nepatirdavo tokios vienybės ir nirvanos, kaip Mykolas, tačiau vis tiek ten
jautėsi patenkinta. Žmonės dažnai po bažnyčios eina pirktis alkoholio ir švesti visi. Rapolienė taip pat ten nueina ir visi girtuokliai
šūkauja, kad esą už ją. Tačiau jai pasidaro blogą nuo viso kvapo ir kitko. Karčemoje ji iš dalies pasijaučia sava, nes ją ten užtaria ir
visi už ją, ko ankščiau nebūdavo. Dovydas su žmona jau žinojo apie jos gėrimą. Baigdama senti, Rapolienė pradėjo siusti dėl savo
gėrimo. Kartą dingo Dovydo pinigai ir jie nusprendė kaltinti Severija, nes ji nusigėrusi pagal juos. Tačiau niekas tiesiai jos neklausė, o
ji ir tylėjo, nieko nesakė. Tai dar labiau juos įtikino dėl vagystės. Po kiek laiko, pinigai sugrįžo, o Severija pasidarė tokia pat nieko
nereikalaujanti ir rami, kaip Mykolas, su vienu Dievu tebendraujanti.