DĖDĖS IR DĖDIENĖS

Mykoliukas Šiukštas – jaunas vyras, ,,dėdė“ – gyvena brolio šeimoje ir už pragyvenimą dirba darbus bei
linksmina kaimą savo grojimu; • Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą,
vienam girdimą. • Mykoliuko muzika sukviečia žmones draugėn – jie klausosi, kalbasi, šoka. Ir kaip pačios
gamtos liepiamos viena į kitą palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys. • Prarasdamas mylimąją, Mykoliukas
nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu. •Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame
gyvenime atrodo bereikšmis, kiekvieno pastumiamas. Tačiau susikaupimo valandomis bažnyčioje jis
išsiskiria iš kitų. •Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek
savarankiškumo, kiek jo turi kiti baudžiauninkai. •Socialinės sąlygos įpratino ir patį Mykoliuką laikyti save
mažu.• Visų ujamas ir stumdomas, ir dvare, ir namie išnaudojamas Mykoliukas paguodą ir atilsį randa
gamtoje •Turtingas savo dvasia, bet užguitas kasdienybėje. •Mykoliukas – svajotojas, „sodžiaus artistas“,
„romantinė siela“, kuri neišsitenka šiukščioje realybėj, nors ir nedrąsiai, bet kažkur veržiasi, siekia
dvasingumo. •Mykoliukas groja iš meilės. Kai nebėra kam groti, stygos nutrūksta. Jis kenčia egzistenciją.
•Dirbu, tinginiauju rodo gyvenimo kaitą, darbą ir malonumą.

Severja Pukštaičia – mergina, mylinti Mykoliuką, tačiau ištekėjusi už Rapolo Geišės. Labai darbšti, švari ir
tvarkinga; •Severjos charakteriu sujungtos priešpriešos. Iš savo namų, ypač klėtelės, mylėtojos ir sergėtojos,
Severja patenka į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta mylinčia ranka, ir pagaliau tampa „vergė - dėdienė,
svetimų namų inventorius“. •Po vyro mirties ji „buvo nebe ta“. Rapolienė nebe namų, nebe šventos gamtos
prieglobstyje, ji karčemoje. Bet ta reakcija trumpalaikė. Severja „galutinai pavirto tokia dėdiene, kaip
Mykoliukas dėde“. •Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį: panaikinus baudžiavą, Geišėms nebeliko
vietos dvare. Griūva jų ekonominis ir gyvenimo pamatas. • Ji pajaučia skirtingus jausmus. Su Mykoliuku jai
gera, šviesu. Perspektyva – tik dvasinis pasaulis su juo. Su Geiše tamsu • Severja stipri tol, kol turi už ką
kovoti. Kai nebėra kuo rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Severja netenka pusiausvyros. Jos
maištavimas trumpas ir beprasmis, o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia.

Rapolas Geišė – pagyvenęs vyras, nemėgstantis darbo, tačiau priimamas dvarą dirbti tijūnu; •Netipiškas
dvaro prievaizdas. Savitą jį daro gerumas baudžiauninkams, būdo švelnumas. •Geišė nemoka būti kitoks –
tik valdyti. Stiprus, galingas, turintis gaivališkos jėgos. Sudvariškėjęs. Paprastų baudžiauninkų prižiūrėtojas,
darbų organizatorius, jį visi gerbia ir net myli, nepiktai pravardžiuodami –„mūsų Daisia“.Tinginiavimas –
nemėgo fizinio dvaro. Greit susensta ir virsta karšinčium – našta ir Severjai, ir visiems aplinkiniams. Palūžta
vengia bet kokio darbo. Meilė jį darė geresnį.

Siužetas
Veiksmas vyksta Lietuvos kaime – Aužbikiuose, Aukštaitijoje, vaizduojamas Saveikių dvaras. Mykoliukas
nuolat dirba, o kai ilsisi groja visam kaimui vien išmoktą melodiją. Visi jo klausosi, tačiau labiausiai jo muzika
patinka Severjai, kuri nuolat ateina pasėdėti prie Mykolo. Jie pažįstami nuo vaikystės, tačiau tik dabar
vienas kitą įsimylėjo ir vis dėlto, vis tiek nerodo vienas kitam dėmesio. Tuo metu, Rapolas Geišė, jau
pagyvens vyras yra spaudžiamas vesti ir jis pasirenka Severiutę. Žinodamas, kad ji rytais
krembliauja(grybauja), pakviečia susitikti miške ir sutikęs aistringai bučiuoja. Severja sutrinka ir nesupranta,
kas svarbiau ar meilę Mykolui ar aistra Geišei. Geišė ilgai nedelsęs ateina piršlyboms pas Severją. Severja
ateina pas Mykoliuką paprašyti, kad šis jai pagrotų per jos vestuves, ir tuo pačiu pasinaudodama paskutine
proga, j išbučiuoja. Per vestuves Mykolas grojo Severjai paskutinį kartą, tačiau nutrūko styga ir nuo to laiko
jo dainelė dingo iš vis akiračio. Severja ir Rapolas išsikraustė dvarą ir kur laiką laimingai gyveno, susilauk
dukrelės, kuri dar visai mažutė būdama mirė. Mykolas atsimainė, tapo kaimo artoju dzidoriumi ir per dienas
dirbo laukuose, vis savo pyktį ir nirš perteikdamas gyvuliams. Visuomenėje –perversmas. Panaikinama
baudžiava. Geišė nebetenka savo pareigų ir išvejamas iš dvaro. Kartu su savo pačia, prieglobsčio prašo savo
brolio Dovydo, kur vaikystėje vertė dirbti, šeimos. Vargais negalais apsigyvena jų namuose. Severiute per
dienas dirba už du (mat Rapolas jokio darbo neišmanė ir nesugebėjo dirbti) ir be jokio atlygio. Pastarasis
susibendravo su Dovydo sūnumi Adomuku. Senatvė, ligos, Geišė miršta. Labiausiai tai paveikia Adomuką. Po
vien šventadienio miši Severiutė užeina smuklėn čia išgeria su vyrais. Po keletos dienų iš Dovydo šeimos
dingsta keletas kapeikų, niekas nežino, kas jas paėmė, tačiau akivaizdu, jog Severiutė, visą gyvenimą Dovydo
šeimoje dirbusi veltui. Tačiau pinigėliai atsiranda ten, iš kur ir buvo paimti, o Severiutė po Geišės mirties
dirba žymiai mažiau Dovydo šeimoje, jai nebėra jokių tikslų.

Dovydienė per mažai laiko skirdavo vaiko priežiūrai, todėl tuo užsiimdavo senukas. Jie mėgdavo
pasukčiauti ir išsikepti bulvių ant laužo, pasivogdami sviesto iš spintelės. Iš pat pradžių motinai
buvo pikta dėl tokio jų elgesio, tačiau kai ji viską suprato, apsimetė, kad tai nieko nereiškia jai.
Deja, vieną dieną Rapolas buvo nunuodytas. Dovydienė apsimetė, kad jai labai tai skaudi žinia ir
bandė parodyti, kaip jai visko gaila, tačiau kunigas, atėjęs suteikti ligoniui patepimą, suprato, jog
vienintelis Adomukas gaili dėdės.
Mykoliukas dažnai dar pagalvodavo apie Severją, tačiau pamažu suprato, kad niekas jau nepasikeis
ir jog jam lemta numirti vienam. Jis lankėsi bažnyčioje ir taip bandė praskaidrinti savo sielą. O
Severja taip pat ten eidavo, tačiau jausdavosi ten negerai ir po vyro mirties ėmė lankytis
karčemoje, kur visi vyrai jos gailėdavo dėl tokio likimo. Atėjo šios žinios iki Dovydienės ir ji tik
pradėjo įtarinėti Severją, nes ši slėpė. Tačiau vėliau ir nebesislėpė, ir net pavogė daiktų iš namų ir
Dovydaičiai suprato, kad ir jie neteisingai elgėsi nieko jai neduodami. Ji tapo tokia pati kaip
Mykoliukas.

Pavadinimo reikšmė
Šiuo pavadinimu norėta pasakyti, apie ką bus šis kūrinys. Pasakojimo esmė yra dėdžių ir dėdienių
gyvenimo pasikeitimai ir likimas, todėl pavadinimas tai puikiai atspindi.

Problemos
Kodėl Severja nekovoja dėl mylimo žmogaus? Kodėl mergina pasirenka Rapolą? Ar teisinga buvo
tai, kad ji pabučiavo Mykoliuką ir po to ištekėjo už kito žmogaus? Kodėl moterys taip dažnai žaidžia
vyrų jausmais? Taip pat buvo iškeliama ir sąžinės problema. Kodėl Dovydienė nunuodija savo vyro
brolį ir po to dėl to gailisi? Kodėl žmonės dažnai pirmiausia kažką padaro, o paskui pagalvoja, ar tai
buvo geras pasirinkimas? Kodėl viso to pasekmė buvo žmogaus mirtis? Į šiuos klausimus kūrinyje
nebuvo atsakyta.
„Dėdė“, „dėdienė“ – tai sąvokos, rodančios socialinius santykius
Apysakoje pamažu atskleidžiama, kad po pastumdėlio ir vienišo, kitų nesuprantamo žmogaus
išore, slypi ištisas daugeliui nematomas pasaulis, kuriam suvokti reikia visai kitokio vertybių mato.
Mykoliukas - gamtos vaikas. Gamtoje išgyvena nuoskaudas, tylų meilės džiaugsmą