• Kokius

„deimančiukus“
įdėtumėte į šią
skrynutę?

• Kas jums yra

„deimančiukai“?
Vaižgantas.
Dėdės ir
dėdienės
 Uždaviniai
• Savarankiškai studijuojant nurodytą literatūrą,
išsirašyti svarbiausius teiginius apie kompoziciją,
laiką ir erdvę bei gebėti žodžiu rišliai pristatyti.
• Remiantis tekstu, aptarti Mykoliuko, Severiutės ir
Rapolo Geišės paveikslus.
• Nagrinėjant personažus, išskirti nacionalinius
charakterio bruožus bei gebėti įvardyti
problemas.
 Įvadiniai klausimai
• Kas labiausiai krinta į akis, kai skaitome
Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“?
• Kokius tikslus turėjo Vaižgantas ateidamas į
literatūrą?
• Kokius socialinius tipus užsibrėžia pavaizduoti?
(Įžangos analizė)
 Kokius tikslus turėjo rašytojas ateidamas į

literatūrą? Ko siekė savo kūryba?

• „Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą
lietuvių tautos „deimančiukus“, kurių yra pilkame jų
gyvenime“ (Vaižgantas)

• „<...> rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus prigimties

turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias,
liaudies etinių principų aukštumą, tą „būdo švelnumą ir širdies
gerumą“, kuris, Vaižganto manymu, sudaro būdingiausią
lietuvių etninio charakterio bruožą“ (V.Zaborskaitė)
 Kokius socialinius tipus užsibrėžia
pavaizduoti?
• Apie tokius dėdes ir dėdienes, kuriais galima
pasididžiuoti, pas kuriuos malonu pasisvečiuoti, ir
apie kitokius – tam tikrą socialinį vienetą šeimoje.
• Vaižgantas „dėdes ir dėdienes“ vadina socialiniais
tipais šeimoje (jie tarsi samdiniai, negaunantys
algos; savi – todėl blogesnė ne tik jų situacija
šeimoje, bet ir ekonominė padėtis).
 Namų darbų aptarimas
• Mykoliuko portretinė charakteristika.
o Kokias charakteringas detales Vaižgantas
paryškina? Kaip jos atskleidžia Mykoliuko
dvasinį pasaulį?
o Kokia jo išorė, kokiomis meninėmis
detalėmis ji vaizduojama).
• Severjos portretinė charakteristika.
 Mykoliukas
• Išorė

• Vidinis pasaulis

• Kokia Mykoliuko vieta kasdieniame

pasaulyje?
 Mykoliukas
• „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten.
• „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
• „Mykoliukas šypsos kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja
kitiems neregimu būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia“.
• „Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu, nesiliaudamas čirškia
jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigraužęs.“
• „Niekur Mykoliukas nėjo, niekur nesikišo, niekuo nesisielojo,
<...> jo nelaikė rimtu darbininku.“
• „Ak, jis tik Mykoliukas, ne Mykolas tai ir reikalai jo maži.“
• „Tik jau toks jo buvo būdas: ne prieštarauti, ne ginti, ne
pretenzija kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis: juo
skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe“.
 Mykolas-Mykoliukas (1)
• Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam
matomą, vienam girdimą.
• Mykoliuko muzika sukviečia žmones draugėn – jie klausosi,
kalbasi, šoka. Ir kaip pačios gamtos liepiamos viena į kitą
palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys.
• Mykoliuko širdyje meilė išjudina pačius pamatus, suardo
ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: kas kaltas?
Už ką? Kuriomis teisėmis? Bet ar gali palikti brolį, jo vaikus,
suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai, ne!“
• Mykoliukas traukiasi į save, pasiryžęs aukai.
• Visą amžių liko laimingas, kad tos akimirkos, tų rūmų neišmainė
į ką nors pigesnį. Prarasdamas mylimąją, Mykoliukas
nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu.
 Mykolas-Mykoliukas (2)
• Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame gyvenime atrodo
bereikšmis, kiekvieno pastumiamas. Tačiau susikaupimo
valandomis bažnyčioje jis išsiskiria iš kitų. (psl. 63)
• Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį
jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi kiti
baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas – pats
ryžtasi aukai.
• Vidinis pasiryžimas atrodo kaip neryžtingumas, pasyvumas
Bet žmogaus dvasia bręsta iš vidinių apsisprendimų.
 Mykoliuko portretas
Buitinė plotmė Vidinio pasaulio plotmė

• Pagal šią lentelę parinkti ištraukų iš teksto

Mykoliuko charakteristikai ir parašyti
apibendrinančias išvadas.
 Mykoliuko portretas
Buitinė plotmė
Niekieno nevertinamas.
Priklauso žemiausiai socialinei
pakopai.
Pats save laiko „mažu“.
Dzidorius Artojas.
Gyvenimas praėjo pro šalį.
Šeimoje atliekamas, vos
pakenčiamas.
Nepakeičiamas darbininkas.
„toks keiksmininkas, toks pikčiurna,
surumbėjęs senas jaunikis storžievis.
Apgižo senas vienišas, nes
gyvenimas nevienišo jo nepadarė“
Dėdės klėtelė
Vidinio pasaulio plotmė
Liaudies menininko pasaulio turtingumas (šypsosi,
žvilgsnis atgręžtas į save, „žmonių jis nebuvo
reikalingas“).
Artimas gamtai, susilieja su ja (lyg žiogas groja saulei,
miškui, pievai, dirvos motinėlės atsišliejęs).
Stiprių jausmų.Turi moteriškai jautrią širdį („Visą savo
tikrai moteriškai jautrią širdį dabar atidavinėjo savo
vargo bendrams jauteliams...“).
Save įprasmina darbe, kuris, pakylėtas į poetines
aukštumas, tampa moraline vertybe.
Įgyja ištvermės gyventi, galios viską iškęsti.
Meilės jausmas neišblėsta, o suteikia atsparumo
gyvenime, vidinio orumo, išugdo vertingumo jausmą
(juosta, smuikelis, lankymasis bažnyčioje).
Rezignacija. Sielvartingas susitaikymas. Pasyvumas.
 Mykoliuko portretas. Išvados
• Socialinės sąlygos įpratino ir patį Mykoliuką laikyti save mažu.
• Visų ujamas ir stumdomas, ir dvare, ir namie išnaudojamas Mykoliukas
paguodą ir atilsį randa gamtoje. Taigi Mykoliukas – žmogus be socialinės
vertės, jo sąmonė pavergta. Kaip žmogus, jis įgyja reikšmę gamtoje.
• Mykoliuko galia auga gamtoje (jo melodija stipri). Visas kaimas eina
paskui jį. Visi sukasi magiškame rate.
• Turtingas savo dvasia, bet užguitas kasdienybėje.
• Mykoliukas – svajotojas, „sodžiaus artistas“, „romantinė siela“, kuri
neišsitenka šiukščioje realybėj, nors ir nedrąsiai, bet kažkur veržiasi, siekia
dvasingumo.
• Mykoliukas groja iš meilės. Kai nebėra kam groti, stygos nutrūksta. Jis
kenčia egzistenciją.
• Dirbu, tinginiauju rodo gyvenimo kaitą, darbą ir malonumą.
 Diskusiniai klausimai
• Išgirdęs apie Severiutės užsakus.
Mykoliukas tarsi išgyvena dvasinę mirtį,
tačiau kodėl jis išlaiko dvasinio gyvenimo
visavertiškumą iki senatvės?

• Kaip Dzidorius Artojas sugeba įprasminti

savo gyvenimą?

• Kodėl Mykoliukas negalėjo būti laimingas?

 Severjos paveikslas
• Panagrinėkite Severiutės portretinę
charakteristiką.
• Kas sąlygoja dėdienės Severjos dvasinį
palūžimą ir jos rezignaciją.
 Severjos paveikslas
• Severja, turtingiausia Vaižganto moters charakteris, aprėpia visus svarbiausius
moteriškumo variantus: mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą,
fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą,
moters vienišės dalią.
• Neišplėtojant, bet labai tiksliai fiksuoja motinos ir dukters ypatingumą: „Du
instinktu, motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu susipynė iš bailės ateinančios
audros viesulo, kurs pagaus vieną jų, pasuks pasuks ir nublokš į kažin kokią
nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi be žodžių.“
• Severjos charakteriu sujungtos priešpriešos. Iš savo namų, ypač klėtelės,
mylėtojos ir sergėtojos, Severja patenka į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta
mylinčia ranka, ir pagaliau tampa „vergė-dėdienė, svetimų namų inventorius“.
• Po vyro mirties ji „buvo nebe ta“. Rapolienė nebe namų, nebe šventos gamtos
prieglobstyje, ji – karčemoje. Bet ta reakcija trumpalaikė. Severja „galutinai
pavirto tokia dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“.
• Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį: panaikinus baudžiavą, Geišėms
nebeliko vietos dvare. Griūva jų ekonominis ir gyvenimo pamatas.
 Severjos paveikslas
• Mykoliukas žiūri jai į pakaušį, o Geišė – į kojas. Ji pajaučia
skirtingus jausmus. Su Mykoliuku jai gera, šviesu.
Perspektyva – tik dvasinis pasaulis su juo. Su Geiše tamsu...
• Mergina traukė kaimo vyrus. Ji – erotiška moteris.
• Pasyvi patriarchalinės baudžiauninkų bendruomenės
gyvenimo normų ir įstatymų vykdytoja.
• Net piršlybų valandą yra vien impulso, instinktyvaus jausmo
valdoma: „Ji nieko negalvojo, Griaustis ar gailestis jai dar
nebuvo ko, o ateities ji dar nematė.“
• Severja stipri tol, kol turi už ką kovoti. Kai nebėra kuo
rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Severja
netenka pusiausvyros. Jos maištavimas trumpas ir beprasmis,
o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia.
• Severjos maištas.
 Rapolas Geišė
• Netipiškas dvaro prievaizdas. Savitą jį daro gerumas
baudžiauninkams, būdo švelnumas.
• „Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė
visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro
darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas
beraštis ir nematyto sąžiningumo. “
• Geišė nemoka būti kitoks – tik valdyti.
 Rapolas Geišė
KUO PATRAUKLUS KUO ATSTUMINATIS
 Rapolas Geišė
KUO PATRAUKLUS KUO ATSTUMINATIS
Stiprus, galingas, turintis gaivališkos Sudvariškėjimas
jėgos (scena miške, Severiutės
įvardijimas).
Paprastų baudžiauninkų prižiūrėtojas, Tinginiavimas – nemėgo fizinio dvaro.
darbų organizatorius, jį visi gerbia ir
net myli, nepiktai pravardžiuodami –
„mūsų Daisia“.
Netrūksta artistinių sugebėjimų. Greit susensta ir virsta karšinčium –
našta ir Severjai, ir visiems
aplinkiniams. Palūžta vengia bet kokio
darbo.
Meilė jį darė gesenį.
 Kodėl nesurado laimės
Mykoliukas ir Severiutė?
Kaip pati gamta liepė, palinksta • Kas buvo bendro
viena į kitą Mykoliuko ir tarp Mykoliuko ir
Severiutės širdys. Severiutės?
„Mykoliukas nenusimanė Severjai • Severiutė išdavė
griežęs; Severja nenusimanė tai Mykoliuką?
jaučianti ir atliepianti. Jis ir ji buvo
tik gamtos akordas, dar vienas • Socialinės
visoje jos harmonijoje.“ aplinkos įtaka.
• Geišės vaidmuo.
 Kodėl nesurado laimės
Mykoliukas ir Severiutė?
• Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau
nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra
gyvenimo praradimas.
• Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės
egoizmui, neleidžia rungtis.
• Severja atitenka kitam – stipresniam, tijūnui Geišei.
Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu.
• Mykoliukas rezignuoja – skaudžiai liūdėdamas susitaiko
su viskuo. (Vaižganto nuomone, tai lietuvio bruožas: „Tokiam
dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje
širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas“.)
 Apie meilę pagal Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“
• Fatališkas meilės trikampis.
• Meilė išjudina pačius pamatus, suardo ramybę, iškelia klausimų, į
kuriuos sunku atsakyti: kas kaltas? Už ką? Kuriomis teisėmis?
• Vyro meilę priima kaip gamta:
o „Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą
ar aušros šilumą...“
o „Geišė jai buvo tik gamtos pajėga, pasinaudojusi tik jo rankom jai
spaudžioti ir glostyti, lūpomis jai bučiuoti.“
• Meilė skatina kurti.
• Vedybos ne iš meilės, bet iš utilitarinių ūkio reikalų sumetimo,
vadovaujantis principu: pagyvensi – apsiprasi – susimylėsi, vadinasi,
meilė atsiranda iš įpratimo.
• Dvasinė ir fizinė meilė.
• Meilės daina.
• Likę meilės ženklai – šalikas, skripkelė su nutrūkusia styga.
• Trijų veikėjų meilės apraiškos (veikėjų šeimyniškumas lemia meilės
jausmo pobūdį) – kūniškumas ir dvasingumas iš esmės visų trijų
apysakos herojų meilėje yra neatskiriami.
 Mykoliuko meilė
• Mykoliuko meilė Severjai yra tarsi šeimos jausmo modifikacija.
• Tai ne meilė „iš pirmo žvilgsnio“, pačiam sau netikėta, staigi ir akla.
Severją Mykoliukas pažino dar mažą, mylėjo kaip seserį. Ir dvidešimtį
metų brendęs ryšio jausmas natūraliai perauga į troškimą matyti Severją
savo žmona.
• Severiutę Mykoliukas suvokia ne kaip mylimąją, o kaip būsimą žmoną,
neatskiriamą savo paties dalį, antrąją pusę.
• Atsisveikinimo scenoje mylimos ir mylinčios Severjos glamonės sužadina
pačius tauriausius jausmus.
• Jam pažįstamas ir fizinis potraukis (psl. 53). Kaip tik kūniškas Severjos
artumo pajautimas padeda atgauti dėl mylimosios vestuvių prarastą vidinę
pusiausvyrą ir ramybę.
• Mykoliuką meilė pažadina kad ir trumpalaikiam susimąstymui apie savo
likimą.
 Severijos meilė
• Iš pirmo žvilgsnio atrodo nenuosekli, dvilypė: dvasiška
Mykoliukui ir kūniška – Geišei.
• Geišė, senas, arti penkiasdešimties metų kavalierius, pažadina
Severjos moterišką prigimtį.
• Pamilusi Mykoliuką daugiau kaip brolį, Severja prieš vedybas
su Geiše pastarojo pažadintą kūnišką aistrą nukreipia į savo
vaikystės draugą (atsisveikinimo scena).
• Iš pradžių pavergta fizinės Rapolo aistros ir glamonių, Severja
po vedybų, ypač apsigyvenus Dovydų namuose, labai
kilniadvasiškai rūpinasi savo nusenusiu vyru. Tai jau ne
kūniška meilė, net ne tiek žmonos jausmas vyrui, kiek dukters
meilė tėvui.
 Rapolo Geišės meilė
• Ūmus, aistringas meilės prasiveržimas yra priešybė ir
Mykoliuko, ir Severjos jausmams.
• Tai lemia ne tik Geišės charakterio savybės, bet ir išskirtinė
socialinė padėtis – tijūno meilė, sustiprinta galingojo teisės
turėti ir valdyti, įgyja realų, kūnišką pavidalą. Tačiau Rapolas
nėra vien tik fizinės aistros valdomas – jis trokšta šeimos, nors
iki Severjos apie vedybas ir negalvojęs, visas moteris
kvailėmis tepavadinęs.
• Po vedybų Rapolo meilė įgyja dvasingumo: ji „gėrėjosi
Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukrele“.
• Žmona lieka vienintelis džiaugsmas ir paguoda: „Žiūrėjo į ją
maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį...“
Parenkite tezes rašiniams:
• „Mykoliuko meilės daina“
• „Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas“.
• Severja – duktė ir dėdienė.
 Namų darbai
• Pasiruošti citatų pamokai: ką būtinai
cituotumėte kalbėdami apie Vaižganto
apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kaip
pritaikytumėte.

• Gebėti komentuoti (kaip jas panaudotumėte

rašinyje, kodėl šios rašytojo mintys atrodo
labai svarbios).
 Nacionalinio charakterio bruožai
• Trijų veikėjų – Mykoliuko, Severjos, Geišės –
ryšys su gamta.
• Stiprus šeimos jausmas.
• Kūrybiniai ir meniniai sugebėjimai, estetinis
jausmas, pasaulėjautos svajingumas.
• Religingumas, pamaldumas.
Sukurti ne mažiau kaip 100 žodžių
pastraipą
• Gamta kuria žmogumi.
• Kokius nacionalinius charakterio bruožus
Vaižgantas atskleidžia kurdamas Mykoliuko
paveikslą?
• Kodėl Mykoliuko gyvenimas nebuvo
laimingas?
 APIBENDRINIMAS
• Kokius nacionalinio charakterio bruožus
atskleidžia Vaižgantas „Dėdėse ir dėdienėse“?
• Kokius „deimančiukus“ surado Vaižgantas?
• Įrodykite, kad Vaižganto apysaka „Dėdės ir
dėdienės“ yra ne įvykių, o išgyvenimų apysaka.
• „Dėdės ir dėdienės“ – amžinas ar tik tam
laikotarpiui būdingas problemas kelianti
apysaka?
• Palyginkite „Dėdes ir dėdienes“ bei „Liūdną
pasaką“.
• Rapolas Geišė – kaip Don Kichotas – liūdno
veido. Jūsų opožiūris.
 Pabaikite sakinius
• Rašytojas vaizduoja Mykoliuką kaip...
• Vaižgantas poetizuoja...
• Apysakoje akcentuojama
• Rašytojas gilinasi į...
• Žmogaus dvasinis grožis atskleidžiamas...