J.

Tumas-Vaižgantas
(linų dievas)
(1869-1933m.)
Kontekstas:
Carinės Rusijos priespauda, draudė lietuvišką spaudą. Tai paskatino lietuvius tapti knygnešiais ir
toliau platinti lietuvišką žodį.
J.Tumas-Vaižgantas buvo lietuvių literatūros prozininkas, publicistas, literatūros istorikas ir
kritikas, geriausiuose savo kūriniuose spalvingai pavaizdavęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios
lietuvių visuomeninį gyvenimą, atskleidęs būdingus žmonių psichologijai bruožus, atkūręs
buitinį - etnografinį krašto vaizdą. Jis gimė rytų Lietuvoje, netoli Svėdasų, Malaišių kaime,
ūkininko šeimoje. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi didelę reikšmę turėjo graži gimtųjų
apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai. Padėjo platinti lietuviškas knygas..
Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus
savivaldybę.1929 m. suteiktas garbės daktaro laipsnis. „Diemančiukų“ ieškotojas. Nacionalinio
charakterio kūrėjas.

Kūriniai:

 ,,Pragiedruliai"- epopėja-lietuvių kultūrinis atgimimas;Vidmantai ir Šešiavilkiai, Napalys.

 ,,Dėdės ir diedienės "-apysaka.

Veikėjai (,,Dėdės ir diedienės "):

Rapolas Geišė - dvaro tijūnas, vedęs Severiutę. Panaikinus baudžiavą neteko darbo ir
apsigyveno pas brolį Dovydą. Bendravo su brolio sūnumi Adomėliu ir tapo išlaikytiniu,
„karšinčium“.
Severija Pukštaičia -palepinta, nedirbo dvare, meniškos prigimties, tvarkinga, švari, graži, išteka
už Rapolo. Prisitaiko visur. Pas Dovydus dirba už du. Kai vyras miršta, pradeda gerti. Vėliau
meta gerti ir tampa ,,Dėdiene- daro tai, ką reikia.
Mykoliukas- uždaras, darbštus, bailus, paklusnus, nuolaidus, prisitaikantis, artimas su gamta.
Apysakoje vaizduojamos trijų žmonių – Rapolo Geišės, Mykoliuko ir Severjos gyvenimo
istorijos, Mykoliuko drama, žmogus ir baudžiava bei meilė. Istorinis laikas – XIX a., baudžiava
ir jos panaikinimas, veikėjų gyvenimas po 30 metų. Pagrindinė mintis – net sunkiausiose,
nepalankiausiose gyvenimo situacijose žmogus turi išlikti savimi, neprarasti savo vertės. Žmogus
gali būti nelaimingas, tačiau jokia nelaimė ir jokios sąlygos negali išstumti teigiamų žmogaus
pradų. Rapolas Geišė geidžia Severjos, net neįtaria, kad ji ir Mykoliukas myli vienas kitą.
Mykoliukas Šiukšta – stiprus, darbštus, tačiau nuolankus, susitaikantis su pralaimėjimu. Jam
labai artima gamta, smuikavimas yra kaip bendravimo su kitu pasauliu būdas. Kaimo
pastumdėlis, neša kaimo ir namų baudžiavos naštą, pamažu virsta ,,dėde''. Myli Severją, tačiau
jos neveda, nes gyvenimas jiems nežada prasmingos ateities. Per mylimosios vestuves jis griežia
smuiku, kol nutrūksta stygos. Severja Pukštaitė – gamtos padaras, kuris aprėpia visus
svarbiausius moteriškumo variantus. Kupina jaunystės žavesio, jautrumo. Ji neabejinga
Mykoliukui, tačiau išteka už Rapolo Geišės. Ji nebejaučia darbo prasmės ir tampa
niekinama ,,dėdiene'', pradeda lankytis karčemoje su kitais vyrais, tačiau tai tik laikinas maištas.
Vėliau ji ramybę randa maldoje. Vaižgantas pabrėžė lietuvio bruožą – susitaikymą su viskuo.
Temos: tvirtybė, darbštumas, Tėvynė, gamta. likimas, namai . Išgyvenimai žmogaus, kurios
galimybės labai ribotos, žmonių pasiaukojimas. Moteriškumas .Meilė.
Problemos : baudžiava, sielos liūdesys. Kokia tikroji meilė : ar dvasinė, ar kūnų? Kas lemia žmogaus
likimą? Neryžtingumas kovoti. Socialiniai santykiai šeimoje. Mylimosios praradimas.