Juozas Tumas - Vaižgantas Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

XX a. pr. rašytojas neoromantikas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių.
Vaižgantas dar gyvas tapo, anot Vinco Mykolaičio – Putino, ,,šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda".
Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius
bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje.

Kūrybos tikslas: Literatūrologė Vanda Zaborskaitė teigia: ,,Rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus
prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą,
būdo švelnumą ir širdies gerumą, kuris, anot Vaižganto, sudaro būdingiausią ,,lietuvių etninio charakterio
bruožą." Taigi, Vaižgantas kūryboje siekė atskleisti tautos dvasią, tautos charakterį.

Idėja: žmogų gražų daro meniška prigimtis, glaudus ryšys su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl
artimųjų.

Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius
prie esamų brolių šeimų. Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai yra susiję
lietuviams būdingais bruožais.

Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už tris.“),
mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Daugybę jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas, o už darbą
jam užteko tik menko atlygio. Jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,,niekas to nepamato, niekas jam už tai
ačiū nepasako". Jis buvo švelnus ir jautrus – su brolienės vaikais elgdavosi moteriškai. Mykoliukas nuolat
grojo tą pačia melodiją savo pasidarytu smuiku, buvo meniškos sielos. Jis turėjo artimą ryšį su gamta –
grojo gamtoje tarsi žiogas. Buvo uždaro būdo, vienišas liūdnas, retai su kuo kalbėdavosi. Tačiau Mykoliuko
gyvenime viską pakeitė meilė Severjai. Nejučia meilė jį vertė šypsotis, groti su triumfu ir ūpu, tačiau meilę
jis tik išgyveno, jautė, bet jos nesuprato. Mykoliukas staiga supranta, kad jo gyvenimas panašus į pragarą
– jis jau yra 30-ties, tačiau neturi ūkio, vaikų, yra nevedęs. Vis dėlto, jis palieka viską taip, kaip yra,
nesiryžta kovoti dėl meilės, nes vertina šeimą ir negali apleisti brolio vaikų, yra prisirišęs prie gimtinės, be
to, dėl savo socialinės padėties nieko neturi. Vėliau Mykoliukas tampa Mykolu – Dzidoriumi Artoju. Nors
iš pažiūros jis - ,,keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis", kuris neprieštaraudamas dirba
visus darbus, vidus – visiškai kitoks. Nors nebegrojo smuiku, jis buvo švelnus, ramus, išmintingas bei giliai
tikintis, tad savo jautrią širdį išliedavo bažnyčioje. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose,
nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti.

Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi Mykoliuku, tačiau

pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo
gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė
Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir
nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties
keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios
ir daugiau nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui.

Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo skirtasis, o
suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po baudžiavos panaikinimo,
apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo
jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi
nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas
mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją.

Meilės tema: Severja ir Mykoliukas įsimyli vienas kitą, tačiau Severją vilioja ir Geišė, kuris yra vyriškas,
ryžtingas, iš aukštesnio socialinio sluoksnio (tijūnas). Viso to trūksta Mykoliukui. Severja išteka už Geišės,
patiria fizinę aistringą meilę, nors Mykoliukui jautė dvasinę meilę. Tačiau jos abi svarbios vienodai, nes
nuo abiejų galima įsimylėti. Nors Severja dvasinės meilės Rapolui nejautė, bet ištekėjusi buvo laiminga,
mylėjo vyrą kūniška meile. Mykoliukas savo meilę Severjai išsaugo visą gyvenimą, jis idealizavo mylimąją
(romantikams buvo svarbesnis dvasinis ryšys negu kūniškas).

Konfliktas tarp miesto ir kaimo gyvenimo: Apysaka pabrėžia kontrastą tarp miesto ir kaimo gyvenimo
būdo bei vertybių. Tai išryškinama per pagrindinių personažų, dėdės ir dėdienės, skirtingus požiūrius ir
vertinimus. Mieste pavydomas materialinis turtas ir modernumas, tuo tarpu kaime vertinamas
paprastumas, gamta ir tradicinės vertybės. Šis konfliktas padeda nagrinėti ir svarstyti miesto ir kaimo
gyvenimo privalumus ir trūkumus.
gyvena kaime ir atstovauja paprastumo, natūralumo ir tradicinių vertybių. Ji gyvena kaime, kur gamta ir
tradicija yra svarbiausios. Dėdienė vertina laimę ir laimę, kurios kyla iš tarpusavio santykių, artumo su
gamta ir gyvenimo džiaugsmo. Ji nepaiso materialinio turto ar socialinės padėties ir gerbia tradicijas bei
tautosakoje perduotas vertybes.
Gyvenimo prasmė ir laimės paieška: Apysakoje daug dėmesio skiriama gyvenimo prasmės ir laimės
paieškai. Pagrindiniai personažai ieško tikros laimės ir gyvenimo savybės, kuri nėra priklausoma nuo
materialinio turto ar socialinės padėties. Per jų patirtis autoriaus siekia pabrėžti, kad tikroji laimė slypi
tarpusavio supratime, meilėje, atvirume ir sąmoningame gyvenime.

Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą
gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos
tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir
Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi
baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir
dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.