Juozas Tumas – Vaižgantas

19a. pabaigos – 20a. pradžios rašytojas:

 Gimė Rytų aukštaitijoje
 Baigė kunigų seminariją.
 Tryliką metų buvo vaikomas po įvairiausius žemaitijos užkampius, todėl šie metai vadinami savotiška
gyvenimo odidėja. Pražilo 30 m.
 Dirbo su Prūsijoje leidžiamais lietuviškais laikraščiais, jous slapta gabeno per sieną.
 1904m. sulaukė spaudos grąžinimo, ėmė organizuoti lietuviškas mokyklas.
 Vaižgantas pasižymi itin didele tolerancija, pasitikėjimu, niekada nebuvo nusistatęs prieš kitos tautybės
žmones, todėl norėjo visus sutaikyti ir dirbti tėvynės labui. Per Pirmąjį pasaulinį karą. Bolševikams užgrobus
Vilnių, niekur nebėgo ir pagal galimybes bandė dirbti kultūrinį darbą.

Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės“

,,Dėdė“ arba ,,dėdienė“ – tai žmogus (įnamis), kuris gyvena savo giminaičių(dažniausiai brolio ar
sesers) namuose, turi savo varganą kampą, minimaliai drabužių, dirba už maistą.
Pasakotojas: džiagiasi, jog malonu turėti artimų giminaičių, bet tuo pačiu nuogąstauja, kad bus
pasakojama apie gimines, nepatyrusius šeimos šilumos, santarvės ir meilės, o tapusius įnamiais: vienas nesukūrė savo
šeimos, kita liko našlė.
Pasakotojas yra kitos epochos žmogus nei pasakojimo laikas. Jo humoro jausmas ir netikėtos išvados
daro kūrinį patrauklų. Jis nesitapatina su veikėjais, išlaiko atstumą, dėl to daugiau žino ir išmano nei jie. Kalba apie
baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš biblijos, kartais lygina veikėjus su europos literatūros
personažais, kartais nukrįpsta į didmiesčio gatves ir nebijo įpinti tarptautinių žodžių. Tokio pasakotojo iki Vaižganto
Lietuvių literatūroje nebuvo .
Kūrinio laikas:
a. Istorinis laikas – 19a. pabaiga, baudžiava ir jos panaikinimas.
b. Biografinis – žmogaus gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės.
Erdvė:
a. Kultūros – žmogaus gyvenimas
b. Natūros - laukinė gamta.
Abi erdvės neišskiriamos. Erdvė gana ribota(klėtis, sodžius, karčiamas)

Veikėjai: menkai save suvokiantys, pasiduodantys aplinkybėms, paisantys stipresnių(brolių, bažnyčios)

– visi šie dalykai daro tris pagrindinius veikėjus labai panašius. Kūriny dominuoja pasyvumas, kalbėdamas apie
veikėjus, pasakotojas nulat primena: ,,nenusimano“, ,,nežinojo“, ,,nesumesdavo“. Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas
Geišė atrodė aukštesnės savimonės, bet ir jį pasakotojas vadina ,,garbingu beraščiu“. Bene didžiausią įtaką veikti daro
jų socialinė padėtis(jie tampa įnamiais). Jų pasirinkimus lemia ir kaimo bendruomenės požiūris ir noras kitokio
gyvenimo, troškimai išsiveržti iš savo socialinio sluoksnio – baudžiavos charakterio ir temperamento.
Mykoliukas Šiukšta: jautrios ir pasiaukojančios sielos žmogus. Kūrinio pradžioje pristatomas jo
portetas, atskleidžiama jo sveikata ir jėga: ,,gražiai išaugęs, storas juosmenyje, daugiau kiap vidutinio ūgio‘‘. Dirba
neprieštaraudamas ir nesiskūsdamas. Bet tarp žmonių visada vienas ir į save nugrimzdęs, jo akys šypsosi ,,kitam
pasauliu, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu.<...>tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių
Mykoliukas nebuvo reikalingas“. Jam nereikėjo nei brangių rūbų, nei maisto, bet labiausiai brangino savo skripkelę ir
Severiją. ,,Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę“, - dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, o
ypač vesti nedrįso. Į kokius namu sją parsivežtų, jei pats yra kampininkas ir glaudžiasi pas brolį. Žinia, kad Severija
išteka už Rapolo atima visas jėgas, tik Severijos glamonė, atėjus prašyti groti per jos vestuves, Mykoliuką prikelia
gyventi:,,Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visa savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs
jam paragauti savo saldybių“. Šią akimirką jis prisimena visą gyvenimą jau tapęs Dzidorium Artoju. Praėjus 20-30m.
jis nebevadinamas Mykoliuku, o Mykolu. Šis veikėjas nepalūžta, bet sutvirtėja. Po daug metų, pasipuošęs severijos
dovanotu šaliku, dėdė Mykolas ,,laikėsi ne kiek ne menkiau už pačius didžiausius, pačius turtingiausius
ūkininkus<...>- net rimčiau ir didesniu savo vertybei jautimu už patį kleboną“. Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas,
padeda jam nesugiužti, atlaikyti gyvenimo negandas ir jaustis laimingu.
Severija Paukštaičia: tai darbšti mergina, ,, verta nemenko likimo“, tačiau jos ,,gyvenimas kitaip
pasuko savo ratą“. Nepatenkinta tėvų aplinka, ji susikuria savo pasaulį:,,jos klėtis iš tolo kvepia švara, džiovintomis
žolėmis ir raugintai grybais(krembliais). Ji labai puoselėja savo buitį: ,,sienas puošia paveikslais, o balduos puošia
arba išraižo gėlėmis“. Iš viso kaimo jaunimo, jai mieliausias Mykoliukas, nes su juo gera būti kartu. ,,Dievas juos
buvo besurenkąas į dvejetą, bet gyvenimas išskyrė“. Dėl šios moters susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi katyvesni,
labiau savimi pasitikintis Rapolas. Bučiniais ir glamonėm jsi pažadina severijos moterišką prigimtį – noras sukurti
šeimą ir auginti vaikus. Ištekėjusi už baro tijūno, mylima ir lepinama, ji patiria moteriškos laimės pilnatvę, yra
vaišinga šeimininkė, gera žmona, laiminga mama, tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės darbas
vyro brolio šeimoje, kuri dirba už du, lemtis. Ji yra bejėgė už kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimą, vyras
jai nepadeda, o jam mirus ji neberanda vietos nei Geišių namuose, nei savo jaunystės aplinkoje, todėl dažnai pradeda
lankytis bažnyčioj ir karčiamoj.
Rapolas Geišė: iš išvaizdos stiprus ir rūstus dvaro ,,prižiurna“, bet ištikro jautrus ir atlaidus kaimo
žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems neišmoko dirbti pats. Tijūnavimas buvo tikrasis jo pašaukimas, todėl tarnavo
dvarui su ,,nematytų teisingumu ir ištikimybe“. Žmonės gerbė Geišę: ,,Nei jis mušęs, nei jis keikęs, nei ką piktino“.
Svarstydama, kodėl vienaip ar kitaip susiklostė veikėjų likimas, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių instinktų
šaltinį, tad Geišė - ,,galingas gamtos epizodas“ Severijos gyvenime. Geišė ,,sutraukė Severijos giminės ryšius<...>ir
pasiemė ją sau, kaip jam skiriama, kaip gyvenimo kovos grobį<...> Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi“.
Vedęs Severiutę, Rapolas ,,perkiale ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas, didžius darbus tvarkė
kaip koks inžinierius“. Tačiau ,,lūžus verbuvei, lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu“.
Panaikinus baudžiavą, jis visą laiką skiria brolio vaikui Adomukui: seka pasakas, pasakoja įvairias istorijas, moko
atpažinti augalus ir gyvūnus. Taip jis tampa vieninteliu vaiko mokytoju, patarėju, draugu, o Adomas – jo klausytoju.

,,Diemančiukai“
Lietuvių literatūroje Vaižgantas vadinamas ,,diemančiukų ieškotoju“. Apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ tai
Mykoliuko jautrumas, meilė brolio vaikams, svajingumas, Severijos darbštumas, švaros ir grožio siekimas net
skurdžioje aplinkoje, Rapolo pasakojimai ir gebėjimas paverkti vaiko sielą, pasakotojui šie žmonės gražūs kai dirba,
ilsisi ir mldžiasi, jam svarbu išryškinti as yra gera patrialchaliniame kaime – darbštumas, patvari šeima, religingumas.
Tačiau be ,,diemančiukų“ randama ir pilko gyvenimo užuominų – tai požiūris į šeimos narių, kaip socialinį vienetą,
tinginystė, apsileidimas(Severijos tėvų pirkia primena Žemaitės kūrinius) ir dvasios nuopolius (girtuoklystė,
nesąžiningumas).

Idealizuoti tautos bruožai

Pirmiausia rašytojai vaizduoja stiprius, sveikus, tvirtus bei ištvermingus žmones, kurie ,,tikrai dirba už
du, už tris“. Tai tipiškas lietuvis vyras, o moterys pristatomos ,,sveikosios ir riebiosios lietuvaitės“, ,,kresnos ir
storagalės‘, kurios mėgsta apsisegti keliais sijonais, kad atrodytų stambesnės. Riebumas yra vienas svarbiausių
lietuvių portretinės charakteristikos bruožų. Jei sakoma ,,gražus“, tai vadinasi riebus. Net žiūrėdama į Mykoliuką,
Severiutė sakydavo: ,,Kad nebūt toks blogas, būt gražus“.
Kitas lietuviams būdingas bruožas – darbštumas. Kūriny nekartą minimas Mykoliuko ir Severijos
judrumas, nesikratymas betkokio darbo, Severija dirba net nektį( grybaują, kad šeima turėtų ką žiemą valgyti ir turėtų
kuo pavaišinti svečius). Pasak kritikų, darbštumas šiektiek hiperbolizuojamas , tačiau Vaižgantas neleidžia susidaryti
nuomonės, kad lietuviai visi tokie, pvz. Geišę, irgi lietuvį, kuris vengia mažiausio darbelio, pavadina iškrypeliu, o jo
tingėjimą laiko pirmykščiu, paveldėtą iš protėvių. Dėl to Geišės gyvenimą vadina tautiniu tingėjimu. Taigi, pasak
Vaižganto, lietuvis – tingus padaras, o Mykoliuko ir Severijos darbštumas greičiau ne tipiškas, o išskirtinis bruožas ir
kiekvienasm sektinas pavyzdys.
Tačiau kalbėdamas apie lietuvių charakterį, Vaižgantas turi kuo pasidžiaugti, pirmiausia sielos
paveikslu. Melancholija ir liūdesys – būdinga lietuvio savijauta :,, Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms
dramoms pergyventi, tik melancholijai liūdesiui reikšti“. Šiuo klausimu komplikuodamas Severijos charakterį, jos
išvaizdą, dabrštumas, tvarkingumas dera bendrame ,,lietuviško paveikslo fone“. Bet aistros, noras išsiversti ir iš
aplinkos, gebėjimas provokuoti, kuri sau palankią aplinką (būdama su Mykoliuku, skiria pasimatymą Geišei) ir tarsi
paneigia, tokie pasyvus ir melancholiški.

Kūrybos reikšmė (bendrai)

Svarbiausias rašytojo kūrybos šalitnis – lietuvių etninės charakteris ir tautinė savimonė. Pasak jo,
kaimo moraliniai pamatai (būdo švelnumas, širdies gerumas) yra didžiausia lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė, kaip
ir Vincas Krėvė, Vaižgantas kūrė lietuvių tautos charakterio mitą, kuriuo pats tikėjo ir gynė jį.