JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS

APTARIAMOS TEMOS: meilė, darbas, šeimų santykiai, menas.

BIOGRAFIJA

 Gyveno 1869–1933 m., neoromantizmo / realizmo epochoje

 Ryškiausias XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojas, publicistas, lietuvių prozos klasikas

Baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai, įsitraukė į draudžiamos
lietuviškos spaudos platinimą. Bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto. Įsteigė,
redagavo ir leido kelis laikraščius, juose stengtasi jungti įvairių pažiūrų autorius, priešintasi
rusifikacijai, rūpintasi švietimu.
Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu: „Man
visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo
tikslu laikė tarnystę tautai.
Lietuvių literatūroje Vaižgantas vienas pirmųjų pavaizdavo atviresnių meilės scenų. Tačiau jokių
įtarimų dėl skaistumo niekam nekėlė, o paklaustas, iš kur tiek visko žino apie meilės dalykus, atskleidė,
jog medžiagos tokiems epizodams semiasi per išpažintis.
Pas Tumą-Vaižgantą lankytojų namuose netrūkdavo: pinigų prašytojai, jauni patarimų norintys
literatai, kultūrinio darbo bičiuliai, be to, dažnai čia apsistodavo ir koks jo į mokslus leidžiamas
giminaitis. „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“, – sakė apie save rašytojas.
Nuotraukoje matome Vaižgantą su savo ištikimu draugu - taksų veislės šuneliu Kauku. Kitoje
nuotraukos pusėje kunigas parašė: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingas tapau pats.“ Pasak muziejaus
vedėjo, šiame sakinyje atsispindi visa Vaižganto, kaip žmogaus, esmė.
Vaižganto mirtis sukrėtė visus ir dezorientavo (sutrikdė) minią. Vaižgantas buvo visuomenės žmogus,
jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats ne kartą yra sakęs. Jonas Aistis ant rašytojo kapo pasakė:
„Graudu ne tai, kad Tumas mirė, graudu, kad nieko neliko.“ Vadinasi, neliko idealizmo ir
maksimalizmo.

KULTŪRINIS-SOCIALINIS KONTEKSTAS

Vaižgantas – XIX a. pabaigos religinės visuomenės modernėjimo atspindys. Jo veiklai lietuvių

tautiniame judėjime įtakos turėjo prolietuviška seminarijos dvasia, dalyvavimas slaptose klierikų
draugijose, bendradarbiavimas katalikiškoje nelegalioje spaudoje.
Pasirinkdamas Vaižganto slapyvardį, Juozas-Tumas gal nejučia išreiškė, o kartu atspėjo savo talento
pobūdį ir kūrybos kryptį. Vaižgantas lietuvių mitologijoje yra viena svarbiausių žemės dievybių,
gaivališkojo prado reiškėjas. Bet kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp gamtos ir kultūros. Toks yra ir
Juozas Tumas-Vaižgantas – žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu ir dvasinio prado, žmogiškosios
kūrybos, tautos kultūros aukštintojas. Gamtos ir žmogaus, tautos santykis yra nuolatinių jo apmąstymų
tema.
Vaižgantiškoji meilė – globojanti, suprantanti, atjaučianti ir skatinanti kiekvieną žmogiškumo,
pilietiškumo ir kūrybiškumo apraišką.

APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“

Siužetas. Vaižgantas apysakoje sukūrė vieną savičiausių meilės studijų lietuvių literatūroje. Pagr.
herojus Mykoliukas pamilsta Severiutę, bet gyvenimo aplinkybės jį nuo jos atskiria, todėl šis tampa
tikru „dėde“ – šeimai dirbančiu, bet nieko savo neturinčiu asmeniu. Mykoliuko personažas įprasmina
dėl kitų pasiaukojusio ir taip laimę radusio asmens būtį.

Vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykoliuko ir Severiutės bundanti meilė. Abu veikėjai
susitaikę, kad jų laimei nėra lemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, o
Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu už jo išteka. Beteisė soc. padėtis,
menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms stipresniųjų (tėvo, kaimo
bendruomenės, Bažnyčios instinktų) valiai yra pagrindiniai šių veikėjų bruožai, nulemiantys likimą.
(Pasakotojas daro išvadą: nors primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą.)

Veikėjai:

 Mykolas Šiukšta. Jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Žmonių būryje visada atsiskyręs. Jo
akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu“. Meilė
Mykoliukui teikė kilnumo, orumo ir šventumo: „akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus
turiniu, kuris kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip
 meldžiasi tikrieji dvasininkai“. Mykoliukas labiausiai brangino paties pasidirbtą skripkelę ir
Severją. Jis „jauste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro“,
tačiau užkalbinti, o tuo labiau vesti net svajoti nedrįso. Gandas, kad Severja išteka už Geišės,
atėmė iš Mykoliuko visas jėgas – „nebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime,
nei rankos besitiesė ko paimti“. Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl
prikelia jį gyventi. Šią valandą jis prisimena visą gyvenimą. Žinojimas, kad mylėjo ir buvo
mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas: „Ir buvo tiek laimingas <...> jog
ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau negalintį duoti.“
 Severja Pukštaičia. Greta Mykoliuko kuriamas gyvybingos Severiutės portretas. Tradicinį
lietuvės moters portretą Vaižgantas praturtina aistros potėpiais, pastūmėja personažą į
nuopuolio išbandymą ir ieško kelių į moralinį atgimimą. nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji
susikuria savo pasaulį: jo klėtelė švari, kvepia žolynais, ji gražina savo buitį. Iš kaimo jaunimo
jai artimiausias Mykoliukas. „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė“.
dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, labiau savimi pasitikintis
Rapolas. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina merginos moteriškąją prigimtį – norą sukurti
šeimą. Ištekėjusi už dvaro tijūno, mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės
pilnatvę. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės
vyro brolio šeimoje, lemtis. Ji bejėgė prieš kasdienybės nuobodulį, po vyro mirties ji neberanda
sau vietos Geišių namuose. „Jai kažin ko viduje trūksta ir šalta“.
 Rapolas Geišė. Geišės paveiksle pabrėžiamas kūniškasis pradas, polinkis į praktinę, viešąją
veiklą, bet ir būdo švelnumas ir gerumas, traukiantis prie jo vaikus, o jį – prie vaikų. Tijūnas
rodosi esąs aukštesnės savimonės, bet ir jį pasakotojas vadina „protingu beraščiu“. Žmonės
gerbė Geišę, mat „nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino“. Pasakotojas, svarstydamas,
kodėl vienaip ar kitaip susiklostė veikėjų likimai, ne kartą pamini gamtą kaip stiprių instinktų
šaltinį. Ir Geišė – „galingas gamtos epizodas“ Severjos gyvenime.

STILISTIKA

Kūrinyje yra svarbus žmogaus gebėjimas atsisakyti savo norų ir troškimų, atsižvelgiant į kitų žmonių
gyvenimą, svarbu kantrumas, pasiryžimas nelaužyti įsitvirtinusių socialinio gyvenimo pavidalų dėl
savo asmeninės laimės, jeigu ji kenktų kitų žmonių laimei. Dėdė Mykolas savo maldomis dėkoja
Dievui, kad leido širdyje patirti meilės jausmą, kuris jam brangesnis už potencialią šios meilės
realizaciją vedybose.

Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus yra tik pasakotojas – jis žino ir supranta daugiau
nei veikėjai. Apie veikėjų savimonę beveik nieko negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena:
„nenusimanė“, „nežinojo“. Tam, kad siela ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio ar atramos, reikia
refleksijos – gebėjimo suprasti ir matyti save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi.
Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą (paprastumą), nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu.
Nesitapatina su jais, kartais vertina ironiškai.