I užduotis: perskaitykite Just.

Marcinkevičiaus straipsnį ir atsakykite į klausimus:

Apie Adomo Mickevičiaus. „Vėlinių“ IV dalį

Tucanovičiai, Vereščiakų dvaras. Senas, ūksmingas parkas, kurį poetas vėliau vadins vienintele
laimės vieta pasaulyje. Čia 1819 m. vasarą A. Mickevičius, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, susipažino su
Marile Vereščakaite, grafo Lauryno Putkamerio sužadėtine.
Kokia tai buvo vasara! Pasivaikščiojimai, įvairios pramogos, fortepijonas, o svarbiausia – bendri
knygų skaitymai įpūtė tokią ugnį, kad jos atšvaitai IV „Vėlinių“ dalyje jausmo galingumu ir šiandien užima
kvapą. Romantizmo amžiaus pirmagimis, jaunas poetas veržėsi į idealiosios meilės sferą, skrido paskui odę
jaunystei, traukydamas tradicijų, papročių ir luominių nustatymų saitus. Argi jis nenujautė dramatiško
sugrįžimo į žemę, į tikrovę, o gal apsvaigęs nuo meilės ir poezijos nektaro galvojo dievams esąs lygus? Užtat
labai skaudus buvo išvijimas iš rojaus. Marilė ištekėjo už grafo – deja, mūza pirmoji palietė žemę, o gal
niekada ir nebuvo pakilusi. Tuo tarpu prirūkytame kambarėlyje blaškėsi kruvinai sužeista širdis, šauklė
atstumta ir nepasotinta meilė, duso pirmą kartą su realybe susidūrusi svajonė. Poetas jautė kažkokį keistą
malonumą, kasdien vis labiau grimzdamas savo skausme ir vis labiau toldamas nuo pasaulio. Draugas J.
Čečiotas apie poetą Mickevičių kitiems bičiuliams rašė: „Įsimylėję žmonės gyvena taip, tartum ne pasaulyje
šiame būtų. Kas su juo darosi? Jis visą laiką tarsi nenormalus, sveikata vis blogėja, pypke, nemiga, sunkiu
darbu jis galutinai žudo save“.
Tačiau išsigelbėjimas atėjo su IV „Vėlinių“ dalimi. Rašė, savo meilę ir kančias perkeldamas į
Atsiskyrėlio – Gustavo širdį. Gustavas vėlinių vakarą įsiveržia į Kunigo namus su eglės šaka ant pečių, savo
keista apranga ir dar keistesne kalba išgąsdindamas vaikus. Aistringas jo monologas – tai skausmingas
pasakojimas apie nežemišką meilę, apgaulingas viltis ir paniekintas svajones. Dar kartą išgyvendamas savo
dramą, Gustavas dabar ją supranta ją kaip asmenybės ir aplinkos konfliktą, kaip skaudų idealų ir tikrovės
neatitikimą, kuris yra ne tik kančios, bet ir visos žmogaus veiklos, kartu ir kūrybos akstinas. Taip poetas
sukuria prielaidas didžiajai Gustavo metamorfozei, kuri įvyks III poemos dalyje. Bet ir II dalis kupina karčių
ir teisingų žodžių apie luomų ir turtų nulemtą santuoką, apie šykštuolius ir lupikautojus, kurių dvasia kartu
su pinigais guli stalčiuje, apie šviesos persekiotojus kvailus cenzorius, nuo kurių rankų pajuosta gražiausios
meno gėlės, apie netalentingus rašeivas, kurie kaip skėriai puola ten, kur parodo pono ranka, apie
dvasininkus, draudžiančius švęsti Vėlines. Tačiau, kaip ir dera romantikui, poetas visą dėmesį sutelkia
herojaus širdies istorijai, leisdamas jai pakilti prie rojaus vartų ir čia pat kristi į juodą nusivylimo ir kančios
pragarą.
Prisiminę nebylų vaiduoklio pasirodymą II dalies pabaigoje ir atkaklų tylėjimą, dabar suprantame,
kad Gustavo išpažinčiai buvo reikalinga kita aplinka ir kiti klausytojai. Per tris valandas Kunigo namuose,
gęstant iš eilės trims žvakėms – meilės, liūdesio ir įspėjimo – žvakėms jis iki dugno išgeria savo kartaus
gyvenimo taurę ir nusižudo. Savižudybė čia simbolizuoja herojaus mirtį šiam pasauliui, jo romantinių iliuzijų
galą, o galbūt pranašauja ir naujo herojaus gimimą. Gustavas išnyksta palikęs savo gyvenimo išvadą ir
perspėjimą:
Kas dar gyvas buvo danguje,
Tas negreitai jį numiręs randa.
Kas pakliūna į genijaus šviesos ratą, tas ir lieka amžinybėje. Taip atsitiko ir su vilniškiais filaretais,
nors tų jaunuolių žygiai ne tokie ir dideli. Bet poetas į juos žvelgė kaip į nacionalinius didvyrius ir viršum jų
galvų matė kankinių aureoles. IV „Vėlinių „ dalyje, laikrodžiui mušant vidurnaktį, Gustavas išnyko nakties
tamsoje, palikęs mums savo nelaimingos meilės istoriją. Pakilus III dalies uždangai, matome jį kalėjimo
sienoje rašant: „Gustavas mirė. Čia gimė Konradas“. Gustavo „mirtis“ buvo neišvengiama: dabar, praėjus
beveik dešimčiai metų, herojus su eglės šaka ant pečių ir Amūro perverta širdimi galėjo atrodyti juokingas –
tūkstančiai ėjo į mūšį su šautuvais ant pečių ir mirė nuo tikrų žaizdų. Gustavas nebūtų pajėgęs pakelti visos
tautos kančių, nes jis visas buvo paskendęs tik savo kančioje: mat meilės tragediją išgyventi gali visi, tautos
tragediją – nedaugelis.
Justinas Marcinkevičius
 Klausimai

1. Kodėl tekstas apie „Vėlines“ pradedamas nuo Marilės Vereščiak?

Mickevičius buvo aistringai, bet nelaimingai įsimylėjęs Marilę Vereščiak.

2. Kuo Adomas Mickevičius pats panašus į romantinį herojų?

IV dalis atskleidžia skaudų autoriaus svajonės ir tikrovės neatitikimą. Savo kūryboje jis
perteikia meilės Marilei išgyvenimus. Gyvenimo ir kūrybos suartinimas būdingas
romantikams.

3. Kas, teksto autoriaus nuomone, padeda žmogui išsivaduoti iš kančios? Atsakymą .

argumentuokite.
Iš meilės kančios išsivaduoti padeda mirtis. Nes mirtis nelaimingą įsimylėjelį išlaisvina
iš meilės kančių.

4. Iš trečiosios pastraipos išrinkite romantinio herojaus bruožus.

Eglės šaka ant pečių, keista apranga, aistringas monologas.

5. Gustavo savijauta mylint apibūdinama antiteze. Raskite ją, išrašykite ir apaiškinkite.

Gustavas nebūtų pajėgęs pakelti visos tautos kančių, nes jis visas buvo paskendęs tik
savo kančioje mat meilės tragediją išgyventi gali visi, tautos tragediją – nedaugelis.

6. Baroko poetas M. K. Sarbievijus rašo savo odėse apie saiką, apie viską lemiančią lemtį
ir ramų žmogaus susitaikymą su šia tiesa. A. Mickevičius savo kūriniais teigia
beprotišką aistrą, kančią, kūrybą, gyvenimą prilygina audrai ar ugniai. Kurio poeto
pozicija jums priimtinesnė ir kodėl?
Man priimtinesnė A. Mickevičiaus kūryba, nes jis rašė apie meilę, kuri yra svarbi
kiekvienais laikais ir kiekvienam žmogui. Kilni meilė taurina žmogų ir suteikia jo
gyvenimui prasmės.

II užduotis: perskaitykite A.Mickevičiaus IV ,,Vėlinių‘‘ dalies ištraukas ir atlikite užduotis.

IV dalis (ištraukos)

Jaunystės mano kančios ir svajonės!

Tai jūs užlaužėte į viršų man sparnus,

Kad jau nebegaliu sugrįžt žemyn pas žmones:

Aukštų padangių aš – ne žemumų – sūnus!

Sapnus ir svajones, ir miražus aš mėgau,

Bodėjaus tvariniais kasdieniškos gamtos,

Aš nuo įgrisusios buities kažkur vis bėgau34,

(34 Aš nuo įgrisusios buities kažkur vis bėgau... – Bodėjimasis gyvenimu, bėgimas nuo kasdienybės
– būdingas XVIII a. pabaigos bei XIX a. pradžios jaunuomenės pasaulėjautos momentas, madinga
epochos liga. Ją vadino įvairiai – Anglijoje splinu (spleen - apmaudas), Vokietijoje – veltšmercu
(Weltschmerz – pasaulio sielvartas),pagaliau verterizmu (pagal J. V. Gėtės romano herojų).
Gustavo splino ištakos veikiau literatūrinės, vargu ar jas galėjo nulemti ano meto Lietuvos istorinė
tikrovė. Antra vertus, bėgimas „nuo įgrisusios buities” charakterizuoja ir patį Gustavą, ir jo meilę.)

Ieškojau meilės, ak! nežemiškos, šventos,

Kokios dar nieks lig šiol pasauly nepažino –

Ji atplaukė tiktai vaizduotės bangoje,

Aistros alsavimas padidino man ją,

O geiduliai savom gėlėm ją padabino.

Bet kai to idealo niekur neradau,

Iš dabarties į aukso amžių nuskridau.

Klajojau danguje, sukurtame poeto,

Vijaus be paliovos, čia greitai, čia iš lėto.

Ir, veltui tiek šalių aplakstęs tolimų,

Pavargęs malonumų upėj grimzt imu.

Grimztu ir vis dairaus, tarytum ko ieškočiau!

Ir pagaliau ją pamačiau!

Aš priėjau prie jos arčiau,

Taip, suradau aš ją... kad amžinai nustočiau!

Vėl susijungsim mes, suradus sielai sielą,

Nes čia abu netekome vilties,

Nes čia aš amžinai praradęs savo mielą!

(Po pauzės)

Atsiskyrimą tą kaip šiandien aš menu.

Ruduo... ir vėsuma... ir vakaras vėlyvas.

Prieš išvažiuodamas per sodą aš einu,

Paskendęs mintyse, nei miręs, anei gyvas!

Bijojau, kad švelni širdis neišlaikys,

Kai paskutinįkart pažvelgs ji į akis.

Tad klaidžiojau sode, kur vedė akys, kojos.

Kokia puiki naktis! Prisimenu aš ją:

Prieš valandas kelias, lietučiui nukrapnojus,

Žolė ir medžiai maudės rasoje.

O lygumas tylias kaip sniegas dengė rūkas,

Ir debesis rūstus artėjo iš rytų,

Išblyškusi delčia jau yrėsi skliautu,

Ir žvaigždės virš galvos įsižiebė netrukus.

Aušrinė jau seniai spindėjo danguje, –

Ir nuo tada kasdien aš sveikinuos su ja!

Apsidairiau aplink... Ir kraujas subangavo.

Išvydau ją ties altana!

Tarp medžių tamsoje suknelė jos baltavo,

Sustingo vietoje kaip kapo kolona,

Paskui pribėgo it lengvutis ryto vėjas,

Nuleidusi akis... O aš priėjęs

Jos baltą veidą pamačiau.

Paskui pasilenkiau arčiau, –

Mačiau, kaip ašaros nukrito.

„Aš išvykstu, – tariau, – iš ryto!” –

„Lik sveikas! – tyloje vos pasiekė ausis. –

Užmirški!..” Ar galiu – užmiršt nelengva būna!

Šešėliui įsakyk užmiršt sekioti kūną –

Mieloji, tu manai, kad jis tavęs klausys!..

Bepigu pasakyt:
Užmirški!

(Dainuoja)

Neraudoki taip liūdnai,

Išsiskirti mums telieka.

Atsiminsiu...

(nutraukia dainą)

amžinai,

(linguoja galvą)

(dainuoja)

Bet nebūsiu tavo niekad!

Tik atsimint?.. Rytoj, rytoj aš išvykstu!

Imu jos rankeles ir prie širdies dedu.

(Dainuoja)

Iš visų mergelių ji gražiausia

Jos veideliai skaisčiai dyvini

Tarsi saulės, kai ji nusiprausia

Žydrame upelio vandeny.

Bučinys – tai dangiškas nektaras!

Lyg ugnis, naikinanti, baisi,

Lyg dvi stygos užgautos gitaros,

Susijungę džiaugsmo skambesy.

Dega lūpos, liečia veidą brangų,

Susilieja sielos dvi staiga...

Ir sumaišo pragarą ir dangų

Įsiūbuota mudviejų banga!

O kunige, meldžiu, suprask ir išklausyki!

Tu lūpų mylimos nebučiavai nė sykį!

Ir nors visi mylės ir nusidės vogčia,

Bet tavo siela liks gamtos šauksmams kurčia.

Buvau, o mylima, prie rojaus vartų,

Kai bučiavau tave į lūpas pirmą kartą!

(Dainuoja)

Bučinys – tai dangiškas nektaras!

Lyg ugnis, naikinanti, baisi,

Lyg dvi stygos užgautos gitaros,

Susijungę džiaugsmo skambesy.

(Gustavas prisimena, kaip, paslapčia pro langą pamatęs mylimosios vestuvių puotą, apalpo)

GUSTAVAS Lyg kad lavonas koks, matyt, ilgai gulėjau

Ir ašaras karčias į juodą žemę liejau.

Tai meilė ir kančia dar grūmėsi piktai!

Nubudęs pamačiau, kad rausta jau rytai.

Minutę laukiau dar. Tylu, tamsu aplinkui.

Ak, ta minutė! Ji kaip amžinybė slinko!

Turbūt kita tokia dangaus teisme tebus.

(Po pauzės, iš lėto)

Aš angelo mirties iš rojaus išvarytas! ( šitokia metafora poetas kalba apie Gustavo savižudybę).

KUNIGAS Suerzina žaizdas lytėjimas grubus.

Nors ir seniai, tačiau protingai pasakyta,

Kad kas įvyko, to pakeisti nevalia –

Tokia, matyt, yra aukščiausiojo valia.

GUSTAVAS (liūdnai) O ne! Viena lemtis man paskirta su ja,

Viena žvaigždė mums gimstant švietė danguje (abudu buvo gimę „po ta pačia žvaigžde”, vadinasi,
vienmečiai)

Mes lygūs, nors abu tokie skirtingi, rodos,

Panašūs iš veidų, ir amžius mūs vienodas,

Nešiojom panašias mintis mes ir jausmus,

Ir ta pačia ugnim liepsnojo širdys mūs.

O saitais būsimais jau buvo mūs rytojai

Aukščiausio surišti,

(su didžiausiu liūdesiu)

o tu juos sukapojai!

(Garsiai, piktai)

O moterie! Menka lyg pūkas tu esi!

Nors angelai pavydi tavo grožio,

Bet siela, ak, kokia baisi!..

Ir auksas tau akis užgožia! (Gustavo mylimoji ištekėjo už turtingo ir kilmingo vyro.)

Esi garbės taurė, graži, vienok tuščia!

Tad viskas, ką lieti, tegu pavirsta auksu – (šitaip, pasak graikų mitologijos, dievai nubaudė karalių
Midą už godumą.)

Kiek lūpom ir širdim pasieksi paslapčia,

Bučiuok ir glamonėk tą šaltą auksą!

Jei priklausytų viskas nuo žmogaus,

Tai ir merginą nuostabiausią,

Kokios dar neparodė mums aukščiausias,

Gražesnę net už angelus dangaus

Ir už visų poetų įkvėpimą,

Net už tave... aš atiduočiau ją

Už vieną tavo pažvelgimą!

Net jeigu kraitis jos, beje,

Būt visas auksas Tacho upės, (Tachas – upė Pirėnų pusiasalyje, įtekanti į Atlanto vandenyną.
Senovėje jos vagoje buvo randama aukso smilčių.)

Jei tektų pasirinkt: dangus ar tu,

Aš nusilenkčiau tau parklupęs!

Nerastų manyje jausmų karštų,

Jei net už auksą, grožį nematytą

Lašelio meilės paprašytų

Ir bent dalelės gyvasties jinai,

Kurią aš visą tau paskyręs dovanai!

Jei metų vienerių maldautų

Ar pusmečio, arba dienos,

Ar bent akimirkos vienos –

Ne, meilės iš manęs nė tiek jinai negautų.

(Rūsčiai)

O tu ramia širdim pro šalį nueini

Ištarus mano pražuvimo žodį,

Uždegusi tokias ugnis many,

Kurių jau neiškęstų nieks, atrodė,

Kurios lyg pragaras tarp mūsų vis liepsnos.

Aš niekada ramybės neturėsiu, –

Tu nužudei mane. Dangus nedovanos

Tau, suvedžiotoja!

Klausimai ir užduotys

1. Kokius Gustavo jaunystės išgyvenimus atskleidžia ši ištrauka? Kuo romantiškas jo santykis

su pasauliu?
Jis išgyvena mylimosios išdavystę, veiksmas vyksta sode, jausmus sustiprina naktis,
žvaigždės.
2. Kodėl Gustavui išsiskyrimas su mylimąja – didžiulė kančia? Kaip poetas atskleidžia šio
jausmo stiprumą?

Nes mylimoji pasirenka žemiškus turtus, o ne meilę ir pražudo jo sielą:

Aš niekada ramybės neturėsiu, – /Tu nužudei mane. Dangus nedovanos/Tau, suvedžiotoja!

3. Kokie prieštaringi jausmai audrina Gustavo širdį? Kas lėmė jo nusivylimą mylimąja?
Meilė ir neapykanta, jis nusivilia mylimąja, dėl jos pasirinkimo.
4. Remdamiesi ištrauka, atsakykite, kuo ypatinga romantinė meilė. Kodėl tai išskirtinis
jausmas?
Romantinė meilė yra kilni, o kilni meilė taurina žmogų, suteikia jo gyvenimui prasmės.
Meilei reikia laisvės neįmanoma mylėti per prievartą.

5. Sukurkite 100 žodžių tekstą „Ar reikalingi šiuolaikinei visuomenei romantiniai herojai?“
Romantizmas atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, o suklestėjo XIX a. Poetai ir rašytojai pasirodė
su tam tikru protestu prieš kasdienišką mastymą, sukeldami naują kultūros kryptį - romantizmą.
Pagrindinė jo idėja buvo stiprių jausmų ir aistrų šlovinimas. Jausmai neturėjo būti kilnūs ir
malonūs, svarbiausia, kad jie būtų stiprūs. Romantinis herojus- pasinėrusi į save dramatiška
asmenybė, individualistas, skausmingai išgyvenantis konfliktus su aplinka, pasižymi jausmų ir
išgyvenimų stiprumu, emocionalumu ir neįprastai giliu vidiniu pasauliu. Bet, ar šiuolaikinei
visuomenei reikalingi tokie žmonės? Manau, kad ne. Šiuolaikinių žmonių psichologija labai
pasikeitė, suvokimas apie pasaulį ir save – taipogi. Jau nekalbant apie elgesio normas.
Šiuolaikinėjė visuomenėje romantizmas - užsidegimas, viso pasaulio niekinimas ir bet kokia
auka dėl aistros - būtų smerktinas, nes romantiniai herojai pažeidžia visuomenės normas ir
elgiasi iššaukiančiai bei ekstravagantiškai, todėl, manau, šiuolaikinei visuomenei tokie herojai
nereikalingi.