Julija Zigmantaitė, 12b

Ar pasauliui reikia maištaujančių žmonių?

(V. Mykolaitis-Putinas, A. Kamiu)

,,Aš esu niekas, tik literatūra ir negaliu ir nenoriu būti kuo nors kitu…” – taip Francas Kafka
išreiškia savo norą būti rašytoju, o ne eiliniu darbuotoju draudimo agentūroje. Visuomenėje
žmogus neretai bijo išreikšti savo nepasitenkinimo darbu, gyvenimo padėtimi, visi pripratę
paklusti seniai nusistovėjusiai tvarkai, tad pasipriešinti ir išsiskirti iš kitų atrodo neteisinga ir
nepriimtina. Tačiau, būtent žmonių maištavimas, prieš jiems nepatinkančią santvarką, padeda
keisti bei gerinti visuomenę ir savo asmeninį gyvenimą.
Maištaujančių žmonių pasauliui reikia, nes pasipriešindamas ir padarydamas gyvenimą
palankesniu sau, žmogus tampa laimingesnis. Tokie žmonės yra labiau naudingi visuomenei: jiems
norisi įsitraukti į pilietišką veiklą, tobulinti savo aplinką bei tampa labiau veiklūs. Kaip yra sakęs
pagrindinis J. V. Gėtės veikėjas Faustas: ,,Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi.” Labiau
žmogumi pasijautė Vinco Mykolaičio-Putino romano ,,Altorių šešėly” XX amžiaus pagrindinis
veikėjas Liudas Vasaris, kuomet ilgai svarstęs dėl kunigo ir poeto kelio, pasirenka savo tikrąjį norą
– kūrybą. Nors pats V. Mykolaitis-Putinas nebuvo aktyviai maištaujantis žmogus, jis visą
gyvenimą buvo uždaras, tačiau visi aplinkiniai žinojo jo požiūrį į tuometinę santvarką ir kad jis
maištauja tyliai. Kaip ir V. Mykolaitis-Putinas, Liudas Vasaris taip pat atsisakė kunigystės, taip
pasipriešindamas tiek tėvams, tiek nusistovėjusiai tų laikų nuomonei, kad sėkmingiausi žmonės
yra kunigai. Romano antrojoje dalyje ,,Eina gyvenimas”, Vasaris matydamas, kad kunigų
gyvenimo būdas nėra visiškai dvasingas, jis dar labiau užsisklendžia savyje bei pasineria į kūrybą.
Maištauti jam padeda jį supančios moterys: baronienė Rainakienė paskatina Vasarį atviriau spręsti
kunigo ir poeto problemą, o trečiojoje dalyje ,,Išsivadavimas” sutikta Auksė galutinai tampa jo
vedle į išsivadavimą nuo kunigystės. ,,Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos” – taip
maištaudamas tiek prieš save, tiek prieš visuomenę, Liudas Vasaris pagaliau suvokia save kaip
poetą ir suranda savo gyvenimo prasmę. Dažnas šiuolaikinis žmogus gyvenimo prasmės neranda
būtent dėl savo netinkamo gyvenimo būdo ir neteisingai pasirinkto gyvenimo kelio. Dėl to
maištavimas ne tik prieš santvarką, bet ir prieš save yra naudingas, nes tai gali garantuoti asmeninį
tobulėjimą bei didesnį pasitenkinimą savo gyvenimu.
Gyvenant vartotojiškoje visuomenėje, kurioje pilna absurdo ir neveiklaus gyvenimo būdo,
maištavimas yra būtinas. Šiame skubančiame pasaulyje žmogus dažnai net nepastebi, kiek jo
gyvenime yra keistenybių, kiek jis yra priklausomas nuo kitų nuomonės, kiek jis paklūsta sistemai.
Egzistencializmo absurdas ir pačių egzistencialistų kūryba yra dažnai palyginami su nyderlandų
dailininko Hieronimo Boscho paveikslais, kuriuose pilna chaoso, nesuprantamų dalykų, absurdo.
1942 m. išleistame Albero Kamiu kūrinyje ,,Svetimas” yra tiksliai pavaizduojamas absurdiškų
žmonių elgesys, kuomet Merso kaltinamas ne dėl arabo nužudymo, o dėl to, kad neverkė per
mamos laidotuves. Anot egzistencialistų, absurdo visuomenėje maištavimas ir pasipriešinimas yra
būtinas, norint netapti nesąmoningos sistemos dalimi. Tad kūrinio pabaigoje matomas Merso
išsiliejimas ir vidaus išlaisvinimas. Merso prisipažįsta, kad nenori vesti savo mylimosios Mari,
neverkė per mamos laidotuves ir kad jam apskritai viskas yra ,,tas pats”. Vaizduojama jo
pasaulėžiūra, kad visi aplinkui, tiek kapelionas, tiek aplinkiniai yra numirėliai: ,,Jis netgi nėra
tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis”, o maištaudamas Merso yra gyvesnis ir tikresnis
už tuos, kurie paklūsta sistemai: ,,esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad
gyvenu.” Šiais laikais dažnai būname priklausomi nuo kitų nuomonių, pavyzdžiui, kad per
laidotuves reikia verkti ir visada parodyti savo emocijas ir jausmus. Maištaujant įrodoma, kad
nevisi žmonės yra jautrūs, nevisi nori gyventi nuobodų, sumaterialėjusį gyvenimą absurdiškai
vartotojiškoje visuomenėje. Taigi, maištas padeda kovoti su pasyviais žmonėmis, kurie pasaulyje
skundžiasi ir įrodinėja savo tiesas.
Apibendrinant galiu teigti, kad tiek XX amžiaus, tiek dabartiniam žmogui yra svarbu maištauti,
kad būtų įmanoma pasiekti asmeninių aukštumų, geresnio gyvenimo, tobulesnės visuomenės. Taip
pat svarbu pasipriešinti santvarkai paklusniems žmonėms, kad netaptume tokių žmonių dalimi.