Kodėl laimės neranda XXa. žmogus?

„Dauguma žmonių yra tiek laimingi, kiek pasiryžta tokie būti“ – Abraomas Linkolnas. Visais laikais
žmonėms tikrąją laimę surasti buvo sudėtinga. Vieniems pasisekdavo, jei laimę atrasdavo jau
jaunystėje, tačiau yra žmonių, kurie tikrą laimė patyrė tik vėlyvoje senatvėje. Yra begalė priežasčių,
kodėl žmonės nepajaučia laimės. Vieni žmonės laimės neranda dėl savo gyvenimo pasirinkimų, kiti
dėl aplinkybių ar kitokių priežasčių. Tačiau kodėl laimės neatrado ir žmonės, gyvenę XX a.?

Visų pirma, žmogus nepaisantis visuomenės nustatytų normų nebus lamingas. Kiekvienas iš mūsų
nori savo gyvenime bent kartą patirti laimę. Atskiri individai laimę suvokia skirtingai. Vieni tampa
laimingi būdami su artimais žmonėmis kitus daro laimingus gyvūnai, trečius dar kiti gyvenimo
malonumai. Ne išimtis ir XX amžiaus žmogus. Alberas Kamiu – alžyriečių kilmės filosofas, absurdo,
egzistencializmo, moderniosios literatūros atstovas. Kamiu suprato, kad gyvenimas yra beprasmis,
bet yra akimirkų, kurios gali būti prasmingos. Rašytojas yra parašęs esė, romanų ir sukūręs keletą
kitų kūrinių. Vienas iš jo žymiausių kūrinių yra filosofinis romanas „Svetimas“. Kūrinyje nagrinėjami
žmogaus egzistencijos ir absurdo klausimai, svarstoma apie visuomenės normoms nepaklūstančio
vyro gyvenimą. Romane žmogus teisiamas už tai, kad norėjo elgtis, kaip jam atrodė tinkama, nors
aplinkiniams tai atrodė nepriimtina. Pagrindinis kūrinio veikėjas Merso yra nutolęs nuo žmonių,
jaučiasi jiems lyg svetimas. Nepaisė aplinkinių nuomonės, elgėsi taip, kad būtų laimingas, o kadangi
aplinkiniai jį dėl šios priežasties teisė, jis negalėjo patirti visavertės laimės jausmo savo gyvenime.
Taigi XX a. žmogus negali būti laimingas, nes patiria būties beprasmybę, kuri kyla iš santykių su
visuomene.

Visų antra, žmogus, kuris gailisi savo praeities, neranda laimės. Visi žmonės per savo gyvenimą
pridaro įvairiausių klaidų. Dažnai individai padarę klaida yra linkę sielvartauti, gailėtis dėl to ir tai
neleidžia jiems jaustis laimingiems. Puikus to pavyzdys XX a. neoromantikė, poetė ir viena žymiausių
lietuvių lyrikių Salomėja Nėris. 1940 m. Sovietų Sąjungai į Lietuvą įvedus Raudonąją armiją S. Nėris ir
dar keli lietuvių rašytojai buvo išrinkti į vadinamąjį Liaudies Seimą ir turėjo vykti į Maskvą
parvežti ,,Stalino saulės‘‘. Tuo metu Salomėja pritarė Sovietų Sąjungos idėjai, bet laikui bėgant
suprato, kad tai buvo didelė klaida. Atgailą galima pastebėti viename iš poetės eilėraščių ,, Savęs aš
gailiuos‘‘. Skaitant eiles galima suprasti, kad eilėraščio lyrinio subjekto situacija primena poetės
situaciją. Yra pasakojama, kaip lyrinis ,, aš “ yra išsigandęs, pavargęs, bėga nuo karo sunkumų. Be
galo ilgisi Tėvynės bei gailisi dėl to ką padarė ,,Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos‘‘, – rašė poetė. S.
Nėris. Ji nujaučia, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta, nes dar prieš karą buvo pareikšta kritiškų jos
politinės klaidos ir poemos apie Staliną vertinimų. Nuojautos pasitvirtino, nes Lietuvoje S. Nėris buvo
vadinama tautos išdavike. Iš XX a. žmonių galima pasimokyti, kad visada prieš priimant svarbius
sprendimus reikia gerai pagalvoti, atsižvelgti į aplinkybes pagalvoti apie pasekmes, nes gali tekti daug
gailėtis. Taigi XXa. žmogus negali būti laimingas dėl praeityje padarytų klaidų, kurios verčia jausti
kaltę prieš kitus.

Apibendrinant galima teigti, jog laimės XXa. žmogus neranda dėl visuomenės spaudimo elgtis
stereotipiškai ir dėl klaidų, už kurias visuomenė taip pat neatleidžia ir verčia jausti kaltę.