Vytautas Mačernis ,,Ketvirtoji vizija‘‘

Vytautas Mačernis – sudėtingai suprantamas ir tragiškos lemties poetas. Visame jo likime, jo

poezijoje – tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų
poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Mačernis yra priskiriamas
žemininkų kartai. Su žemininkais jį sieja jo kūrybos problematika: tiesos, gyvenimo prasmės
ieškojimas, namų vaidmuo. Vytautas Mačernis parašė poezijos rinktines „Žmogaus
apnuoginta širdis“, „Po ūkanotu nežinios dangum“, eilėraščių ciklus „Metų sonetai“,
„Vizijos“.
„Vizijos“ – vienintelis baigtas didesnės apimtiems Mačernio kūrinys. Tai septynių eilėraščių,
pavadintų vizijomis, ciklas su jį įrėminančiomis „Įžanga“ ir „Pabaiga“. „Vizijas“ galima būtų
pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su
senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais,
peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Kiekvienoje „vizijoje“, kaip ir nagrinėjamoje ketvirtojoje lyrinis subjektas patiria įvairias
dvasines būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir
nuobodulio.
Šioje nagrinėjamoje „vizijoje“ palaimą ir džiaugsmą lyrinis subjektas patiria vaikystėje. Jis tai
prisimena, kai „supamoj kėdėj sėdėdamas“, ilgai stebėjo „saulės langą grindyse“. Šios
„vizijos“ laikas yra vaikystė: “Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios
vaikystės metų“. Erdvė – siaura, nekasdieniška, didelis kambarys: „Didžiajam kambary, prie
stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto, Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi“.
Lyrinis „aš“ pasineria į vaizdines vizijas: „Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais“. Šio mažo
vaiko mintyse viskas gražu ir gera, kol staiga „į langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis“.
V. Mačernis į šį paveikslą tartum įkūnija tikrą gyvenimą, kuris ne visada yra gražus, jį
aptemdo kažkieno šešėliai, ir tada mes, kaip ir „vizijos“ lyrinis „aš“, norime pasislėpti
kažkieno saugiame glėbyje. Galėdami jausti ir žinoti, išgirsti, kad esame ne vieni, kad mus
gina, „galime svajot, tikėt ir džiaugtis“. Štai šioje „vizijoje“ lyrinio veikėjo dvasios atrama ir
supratingumas įkūnijamas senolės vaidmenyje.

Vytautas Mačernis vienas žymiausių XXa. Lietuvių rašytojų,kurio kūryboje atsispindi

egzistencinė filosofija. Pagrindinis jo kūrybos bruožas kalbėti ne apie laimę,o apie gyvnimo
prasmę,tai atsispindi ir analizuojamame kūrinyje „Vizijos“.
Ketvirtąją viziją sudaro dvi dalys,kuriose įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje. Kaip
žinome iš konteksto pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios vizijos“
pirmoje dalyje dominuoja šviesa (namų vaizdas). Tačiau antroje dalyje šviesa pralaimi,o tuo
tarpu tamsa persmelkia antrąją dalį,suteikdama niūrumo įvaizdį.
Pirmosios dalies pirmasis posmelis,lyrinį subjektą perkelia į praeitį,kuomet dar buvo vaikas
„Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės“.Antroje eilutėje galime
įžvelgti konkretizuotą savaitinį laiką-sekmadienis ir sezoninį metų laiką-vasarą „Tą tylų
vasaros sekmadienį,keliavusį pro mus“. Sekmadienis tai sakrali diena,kuomet itin svarbus
apmąstymų metas. Pasakymas „Tylus vasaros sekmadienis“ dar labiau sustiprina
sekmadienio sakrališkumą.Toliau pasirodo itin svarbi veikėja-senolė,kuri atlieka svarbų
vaidmenį lyrinio subjekto gyvenime „Kai ašen ir senolė-dviese-/Palikę buvom saugot ir dabot
namus“.
Antrame stulpelyje,konkretizuojama namų erdvė,kuri yra šilta,saugi,uždara bei artima
lyriniui subjektui „Didžiajam kambary,prie stalo,pievų,ežerų,pelkynų,gėlėmis
papuošto“.Toliau galime įžvelgti lyrinio subjekto pagarbą senolei,kadangi jis nepertraukia jos
maldų „Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi,atsidūsėdama slapčia/Ir ašėn,supamoj kėdej
sėdėdamas/Ilgai stebėjau saulės langą grindyse“. Tai pat galime teigti jog tai religingi
namai.Senolė tarsi tikėjimo simbolis,kuri namų erdvę paverčia religinga.
Trečiame posmelyje pereinama į atvirą pažįstama erdvę-laukus „Laukuos girdėjau vasaros
vidudienio kvėpavimą“. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena,o vėliau tas prisiminimas
pereina į sapną

Vytautas Mačernis – vienas talentingiausių 20a. pirmosios pusės kūrėjų. Gyvenęs tik 23-ejus
metus, jis nuveikė daug svarbių darbų ir parašė reikšmingų kūrinių. Šis tragiško likimo
rašytojas priskiriamas žemininkams, nors nebuvo išeivis. Besitraukiantį į Vakarus Mačernį
kliudė atsitiktinė skeveldra. Nepaisant jauno amžiaus, šis kūrėjas išsiskyrė dvasine branda,
savita pasaulėjauta bei vertybių samprata. Bene geriausiai Mačernis žinomas kaip poetas,
kurio vienintelis užbaigtas kūrybos ciklas – „Vizijos“. Jį sudaro septynios dalys, pradžia ir
pabaiga. „Vizijos“ – tai ypatingi dvasios regėjimai, kuriuose juntama tampri poeto sąsaja su
lyriniu „aš“, taigi ryškus autobiografinis kontekstas. Mano nagrinėjama ketvirtoji Vizija ypati
tuo, kad čia susipina būdingiausi Mačernio kūrybos bruožai, išryškėja filosofinio
egzistencializmo prasmė ir dualistinio pasaulio suvokimo principas. 
Ketvirtoji Vizija jungia dvi priešingos erdvės, laikus ir vidinius išgyvenimus. Juos išskaido
kūrinio kompozicija. Viziją sudaro dvi dalys, kuriuose, kaip minėjau, išryškėja dvi priešingos
pasaulėjautos ir kitoniški lyrinio „aš“ išgyvenimai.
Vizijos priešprieša kuriama laiko kitimo perspektyva. Pirmoje dalyje yra tik viena nuoroda į
esamąjį laiką: „Šiandien prisiminiau“. Toliau jį užgožią praeities motyvai – vaikystės
fragmentas. Svarbus epitetas – „bundančios vaikystės“. Tai gali reikšti ne tik iš prisiminimų
kertės atslenkantį bene šviesiausią ir giedriausią gyvenimo tarpsnį, bet ir lyrinio subjekto
troškimą pažadinti vaikystę kaip saugų ir prasmingą laiką dabarčiai, sukurti savą, šviesią,
vidinę erdvę. Prisiminimuose – vasara, sekmadienis: „Tą tylų vasaros sekmadienį“. Laikas
spalvingas, o drauge sakralus kupinas ramybės, susikaupimo, itin šventiškas. Ateinantis
vidudienis – vienas svarbiausių laiko ženklų visose „Vizijose“. Tai prašviesėjimo vidinės
harmonijos, būties pilnatvės simbolis: „Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą“. Šį
skaidrų metą netikėtai užtemdo tamsos motyvas: „paukščio išskiestų sparnų šešėlis“. Tamsa
kėsinasi į vidudienio šventumą ir besąlyginės laimės pojūtį. Tai aliuziją į ateitį, pranašiškas
nelaimės ženklas. I-oje dalyje tamsą ir negandas nuveja senolė, sakralumas, išmintis, dvasios
šviesa nugali pesimizmą ir skausmą.
Antroje vizijos dalyje vyrauja dabartis, kurios slogumas kontrastuoja su praeitimi. Senolės
mirtis numaldo tikėjimą, ir laikas prisipildo nebūties: „Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
neliko nė ženklų“. Juodasis nevilties paukštis vis dažniau aptinka lyrinį „aš“. Dvasios
užtemimai tampa neatsiejama būties dalimi: „Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo
vidurin“. Optimizmą žymintį laiką – vidudienį – išstumia vakaro motyvai – nevilties,
pesimizmo metas. O saulės langas – vilties spinduliai – sužimba vis rečiau: „Ir aš matau, kaip
bunda vakaras“.
Vizijos erdvę kompozicija taip pat dalija į dvi opozicines alis. Erdvės ir laiko sintezė paremia
prieštarų motyvą ir lyrinio „aš“ pasaulėvaizdžio skilimą. Taigi atskirai aptarsiu ir abiejų
vizijos dalių erdves.
Pirmoje dalyje tiek uždara, tiek atvira erdvės sudaro darnią sintezę ir harmoniją. Vyrauja
uždara erdvė – tai namas. Tačiau į ją savitai įsipina atviros erdvės motyvai: „Prie stalo, pievų,
ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto...“. Šventiškumo, pakilumo nuorodos kuria jaukumo įspūdį.
Namai – ypač sakrali erdvė, senolės maldos tarsi pašventina, palaimina visą aplinką. Tai –
nebylūs vidinės erdvės ženklai – dvasios gestai: „Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi“.
Atvira erdvė – laukai, kuriuose net nebūdamas, lyrinis „aš“ junta vidudienio kvapą. Ši
nuoroda dar kartą patvirtina, kad nėra kontrasto tarp erdvių: uždaros artėjimas į atvirą lemia
harmonijos sklaidą visame kame: „Jaučiu, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris“. I-oje
ketvirtosios vizijos dalyje rasime ir priešingų erdvių suartėjimų: „Saulės langas grindyse“.
Dangiško motyvo atsiradimas žemėje – palaimos ženklas. Giedra išorinė erdvė kuria ir vidinį
optimizmą, energiją, šviesias spalvas. Jas mėgina nustelbti tamsos paukščio motyvas –
nesaugumo, tamsos elementas – tikėjimo susvyravimo simbolis: „Ji sakė man, kad galima
svajot, tikėt ir džiaugtis“. Senolės vidinės erdvės stiprybė vėl praskaidrina išorinę ir šviesa
pasilieka.
Antroje dalyje išorinės erdvės šviesa sunyksta, nebelieka prisiminimų erdvės elementų:
„Neliko kambary gelių, neliko nė maldaknygių senų. Sakralumo nuorodos taip pat sunyksta.
Mirus senolei, erdvę aptemdo neviltis, nustelbiamas optimizmas, tikėjimas ir šviesa: „Ir meta
didelių sparnu šešėlį“. Erdvių sintezė skyla. Netgi laukai nebespindi gyvybę – pasitraukus
vidudieniui apmiršta gamta: „Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės“.
Išorinė ir vidinė erdvė labai susietos su vizijos veikėjomis ir lyrinio „aš“ būsenomis. Vizija
atsiranda iš prisiminimų, lyginimo dabarties su praeitimi, galbūt stebint kambarį, kur
anksčiau lyrinis „aš“

būdavo su senole. Senolės svarba juntama abiejose kūrinio dalyse. Ji lyrinio „aš“ dvasios
stiprybės pagrindas, asmenybės formavimosi stimulas. Kol gyva senolė, tol lyrinis subjektas
jaučiasi saugus ir tvirtas. Ši veikėja gina lyrinį „aš“ nuo juodojo nevilties paukščio, skatina
pagrindinių vertybių – tikėjimo, vilties ir meilės – įsitvirtinimą sieloje: „Nušluostė ašaras ir
pažadėjo gint mane nuo paukščio“. Laukai, šviesa, sakrali namų aplinka – tai senolės išorinė
sąsaja su vidine erdve. Jau minėjau, kad ši veikėja atlieka vidinius gestus, dvasios, laiminimo
ritualus, apsaugančius, paremiančius, raminančius. Lyrinis „aš“ regi ir junta ir kitoniškus
laiminimo ženklus, kuriuos atlieka personifikuotas vidudienis – šviesos motyvas: „ Ir lyg
sapne matytos karalaitės pirštais lengvai paliečia kaklą, lūpas ir akis“. Karalaitė - svajų
išsipildymo, moteriškumo simbolis. Laiminimo ženklai sakralūs, kuriantys religinį kontekstą
– pamaldose skaitant evangeliją tikintieji daro panašius
apsivalymo, nuolankumo ženklus.
Antroje kūrinio dalyje pagrindinės sielos – šviesos saugotojos – senolės mirtis nulemia
lyrinio „aš“ vidinės erdvės tamsą. Ją sustiprina kitos veikėjos, priešingos senolei, trumpas
paminėjimas: „Kaip motinos – mirties šaltom, kaulėtom rankom“. Šaltumas, abejingumas,
skausmas – štai ką atneša „motina mirtis“. Todėl šį motyvą galime sieti su biografiniu
kontekstu. 
Erdvių ir laiko plotmėje atskleidžiama kūrinio tema. Tai žmogaus ieškojimų, būties pilnatvės,
ryšio su žeme, sava ir artima aplinka plėtoti. Problematiką lemia filosofinio egzistencializmo
klausimai: „Kas lemia harmoniją, kur slypi gyvenimo prasmė, kodėl sunyksta vidinės
atspirties taškai, kodėl toks svarbus ryšys su artima, savo aplinka ir žeme, kaip susitaikyti su
mylimo žmogaus netektimi?“. Daug klausimų išryškina ir filosofinį kontekstą – gyvenimo
prasmės ieškojimas skatina lyrinio „aš“ mąstymą ir filosofinės pasaulėjautos įtvirtinimą. 
Kūrinio vertybių skalę orientuota į pastoviąsias ir tikrąsias vertybes: tikėjimą, meilę, viltį,
artimų žmonių ir aplinkos ryšį, nenutrūkstančią kartų grandį, kurią jungia žemė – visas
lyrinio „aš“ žmogiškasis pasaulis apskirtai.
Ketvirtoji vizija ypatinga tuo, kad vykstant gėrio – blogio susidūrimui, gėris pralaimi.
Tikrosios vertybės pralaimi, telieka antivertybės – neviltis, skausmas, nutolimas nuo savęs ir
visa griaunanti tamsa. Kyla klausimas, kodėl lyrinis „aš“ pasidavė paukščio nešamai
nevilčiai, negi senolė neįskiepijo jam dvasios stiprybės pagrindų?... Įskiepijo, skatino,
globojo ... ir išėjo į Amžinosios Saulės šalį... Tik šykščiu saulės spinduliu jos atminimas
nušvinta subjekto sieloje... Skausmas, praradimas, egzistencija suskaido ir naikiną kurtą
savojo „aš“ modelį...
Juk kartais, kai prarandame artimiausią žmogų, būna labai sunku atsitiesti ir nugalėti tamsos
paukščius... Mus įveikia dabarties niūrumas, o vidinės atspirties taškai nyksta ir gęsta vilties
šviesos...
.... nes kartais žmogus tvirtybė mėgsta parodyti jo silpnumą, nes kartais tamsa nugali švies

Svarbus epitetas – „bundančios vaikystės“. Tai gali reikšti ne tik iš prisiminimų kertės
atslenkantį bene šviesiausią ir giedriausią gyvenimo tarpsnį, bet ir lyrinio subjekto troškimą
pažadinti vaikystę kaip saugų ir prasmingą laiką dabarčiai, sukurti savą, šviesią, vidinę erdvę.
Antroje dalyje išorinės erdvės šviesa sunyksta, nebelieka prisiminimų erdvės elementų:
„Neliko kambary gelių, neliko nė maldaknygių senų. Sakralumo nuorodos taip pat sunyksta.
Mirus senolei, erdvę aptemdo neviltis, nustelbiamas optimizmas, tikėjimas ir šviesa.
Senolės svarba juntama abiejose kūrinio dalyse. Ji lyrinio „aš“ dvasios stiprybės pagrindas,
asmenybės formavimosi stimulas. Kol gyva senolė, tol lyrinis subjektas jaučiasi saugus ir
tvirtas. Ši veikėja gina lyrinį „aš“ nuo juodojo nevilties paukščio, skatina pagrindinių vertybių
– tikėjimo, vilties ir meilės – įsitvirtinimą sieloje: „Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
nuo paukščio“. Laukai, šviesa, sakrali namų aplinka – tai senolės išorinė sąsaja su vidine
erdve.