2.1. Apibūdinti angliavandenių įvairovę (monosacharidai, disacharidai ir
Tai visi virškinimo
polisacharidai) ir susieti su angliavandenių funkcijomis: energetine
(gliukozė, sacharozė), kaupimo (krakmolas, glikogenas) ir statybine
(celiuliozė).
Angliavandeniai Kur yra aptinkama šių medžiagų. Jų reikšmė
Monosacharidai. Gliukozės ir fruktozės randama vaisiuose, meduje.
Sudaryti iš 1 monomero. Galaktozės aptinkama piene.
Pvz.: gliukozė, fruktozė, Pagrindinė funkcija – energetinė. Tai organizmuose greitai
galaktozė. sunaudojamos energijos šaltinis. Vykstant ląstelėse jų
oksidacijai viduląstelinio kvėpavimo reakcijos metu išsiskiria
didelis kiekis energijos. Monosacharidai yra tirpūs
vandenyje, todėl organizmai jų kaupti, kaip atsarginių maisto
medžiagų, negali.
Disacharidai. Sudaryti iš Sacharozės gausu augalų vaisiuose, cukriniuose
dviejų sujungtų runkeliuose, cukranendrėse. Laktozės aptinkama žinduolių
monomerų – pieno liaukų išskirtame piene. Maltozė susidaro virškinant
monosacharidų. Pvz.: krakmolą virškinamajame trakte, taip pat fermentuojantis
sacharozė, laktozė, alkoholiui arba dygstant sėkloms, kai skaidomas krakmolas.
maltozė. Organizmuose atlieka energetinę funkciją. Labiau tinkami
transportuoti.
Polisacharidai. Sudaryti Krakmolo randama augalų ir fotosintetinančių protistų, o
iš daugelio monomerų – glikogeno – gyvūnų organizme. Jie atlieka rezervinę funkciją
monosacharido (kaupiami, kaip ilgalaikės energijos šaltinis). Abiejų
gliukozės molekulių, molekulės gali glaudžiai susisukti ir užima nedaug vietos
sujungtų į ilgas ląstelėje. Jie netirpūs vandenyje. Krakmolo daug randama
grandines. Pvz.: bulvių stiebagumbiuose, javų grūduose. Glikogenas
krakmolas, glikogenas, kaupiamas kepenų ir raumenų ląstelėse.
celiuliozė. Celiuliozės skaidulos yra tvirtos ir atsparios spaudimui –
atlieka struktūrinę (statybinę) funkciją. Iš celiuliozės
sudarytos augalų ląstelių sienelės. Jos gausu linuose,
kanapėse, medvilnėje ir medienoje.
Disacharidai susijungia kondensacijos reakcijos metu. Kondensacijos metu
susidaro glikozidinis ryšys, atskyla H2O.
Augaluose sacharozė padeda pernešti gliukozę rėtiniais indais iš lapų iki m.m.
kaupimo vietos. Monosacharidai ir disacharidai tirpūs, todėl jie nekaupiami, o jei
kauptų, tai pakeistų ląstelės homeostazę. Angliavandeniai kaupiami centrinėje
vakuolėje, kurioje angliavandeniai izoliuojami nuo citoplazmos.
Disacharidai gali būti suskaldyti į monosacharidus hidrolizės metu.
Kondensacijos ir hidrolizės reakcijos nevyksta savaime, jos katalizuojamos
fermentų.
Hidrolizė – vandens naudojimo reakcija, medžiaga skaidoma į monomerus
prisijungiant vandenį (baltyme nutraukiami peptidiniai ryšiai). Pvz., pepsinas
nutraukia peptidinius ryšius (baltymai) ir prisijungia vandens molekulę, amilazė
nutraukia glikozidinius ryšius (angliavandeniai) ir prisijungia vandens molekulę.
Hidrolazė – fermentai katalizuojantys hidrolizę (skilimą).
fermentai.
Laktozė → galaktozė + gliukozė
Maltozė → gliukozė + gliukozė
Sacharozė → gliukozė + fruktozė
Glikogeno ir krakmolo funkcija – kaupti medžiagas, nes abu netirpūs ir kaupiami
citoplazmoje.
Krakmolas sudarytas iš amilo pektino ir amilazės, glikogenas tik iš amilo
pektino. Dėl amilazės nebuvimo lemia reakciją su jodu (krakmolas nusidažo),
nes jodas įstringa amilazės struktūroje ( ). Stebėti reikia pro mikroskopą,
nes kitaip neįmanoma pamatyti ar nusidažė tikrai krakmolas.
Krakmolo pavidalu kaupiamos medžiagos, nes jos kompaktiškos, netirpios ir
lengvai paverčiamos cukrumi.
Gyvūnai kaupia medžiagas glikogeno pavidalu raumenyse ir kepenyse.
Celiuliozė – statybinė, struktūrinė funkcija (pagrindinė augalo sienelės dalis). Tai
pluoštinė struktūra. Visiškai netirpi, celiuliozę skaidančius fermentus gamina tik
bakterijos ir grybai. Susijungusi vandeniliniais ryšiais.
Chitinas – grybų ląstelių sudedamoji dalis, apsauginė funkcija (nariuotakojų
egzoskeletas, dažnai su baltymas – minkštas, su neorganinėmis medžiagomis –
kietas). Natūraliai gamtoje nerandamas.
Bakterijų sienelė sudaryta iš peptidoklikano.
Monosacharidų funkcija – jungtis, sudaryti ryšius, nes tirpūs. Energetinė –
gliukozė (oksiduojama greičiau nei riebalai). Stambesnių molekulių monomeras.
Lengvai patenka iš vienų ląstelių į kitas. Heksozės (6) – gliukozė, galaktozė,
fruktozė, pentozės (5) – ribozė ir deoksiribozė.
Disacharidų funkcija- transportinė (ne visi). Tirpūs, ištirpsta kraujyje arba
vandenyje ir keliauja iš vienos vietos į kitą.
Polisacharidų funkcija – kaupti medžiagas, statybinė, apsauginė. Polisacharidai
jungiasi su kitais polisacharidais ir sudaro pluoštinę struktūrą, kuri puikiai atlieka
apsauginę – statybinę funkcijas. Kaupiamosios molekulės labai kompaktiškos.
Krakmolo nustatymas atliekant jodo reakciją
Tikslas Aptikti krakmolą atliekant jodo reakciją.
Hipotezė Jodo tirpalas krakmolą nudažo mėlyna spalva.
1. Paruošiami 4 mėgintuvėliai, į kuriuos įpilama po 4 ml
skirtingų tirpalų: I mėgintuvėlis – 1 % krakmolo vandeninio
Kaip atlikti
tirpalo, II mėgintuvėlis – 10 % gliukozės vandeninio tirpalo, III
bandymą
mėgintuvėlis – 1 % albumino (kiaušinio baltymo) vandeninio
tirpalo, IV mėgintuvėlis – gryno vandens (kontrolinis).
1
 Tirpalas Spalva prieš tyrimą Spalva po tyrimo
I Šiek tiek balzgana Tamsiai mėlyna
Rezultatai II Skaidrus Gelsvas
III Skaidrus Gelsvas
IV Skaidrus Gelsvas
Įlašinus 3 lašus jodo spiritinio tirpalo į mėgintuvėlius su 10 %
gliukozės vandeniniu tirpalu, 1 % albumino vandeninio tirpalu
ir su grynu vandeniu, tirpalų spalva pasikeitė – tapo gelsva.
Reakcija nevyko, bet jodas buvo praskiestas ir tirpale jo
Rezultatų
koncentracija maža, todėl mėgintuvėlių turinys nusidažė
analizė
gelsvai. Įlašinus jodo spiritinio tirpalo į su 1 % krakmolo
vandeninio tirpalu, įvyko reakcija. Jodas reagavo su krakmolu
ir tirpalas pamėlynavo. Mėgintuvėlis su grynu vandeniu buvo
kontrolinis mėginys – skirtas palyginti.
Ką supratome Atliekant tyrimą tapo aišku, kad jodas yra indikatorius
tirdami atpažinti krakmolui it tik šią medžiagą nudažo mėlynai.
Išvada Jodo tirpalas tik krakmolą nudažo mėlyna spalva.
2.2. Nurodyti baltymus kaip iš aminorūgščių sudarytas organines
medžiagas, atpažinti peptidinį ryšį. Atpažinti baltymų struktūras (pirminę,
antrinę, tretinę ir ketvirtinę). Remiantis pavyzdžiais apibūdinti baltymų
funkcijas organizme: hemoglobinas atlieka dujų pernašos funkciją,
virškinimo fermentai katalizuoja maisto medžiagų skaidymo reakcijas,
antikūnai jungiasi su antigenais ir juos nukenksmina.
Baltymai – polimerinės medžiagos, sudarytos iš monomerų – aminorūgščių.
Natūraliai gyvuose organizmuose randama 20 aminorūgščių, kurios sudaro
visus jų baltymus. Susijungia kondensacijos reakcijos metu. N – nebūdingas
angliavandeniams, bet jį turi visos aminorūgštys.
Susijungiant aminorūgštims susidaro peptidinis ryšys, dėl kurio formuojasi
junginys – baltymas (polipeptidas). Peptidinis ryšys susidaro tarp
karboksigrupės vienoje aminorūgšties molekulėje ir aminogrupės – kitoje,
atskylant vandens molekulei. Baltymų sintezė vyksta ribosomose – ląstelėse.
Baltymų funkcijos:
• Medžiagų pernašos funkcija. Ląstelių ar organelių membranose esantys
baltymai nešikliai naudodami ATP perneša kai kurias molekules ir
jonus. Pro kanalo baltymus, esančius plazminėje membranoje, vyksta
pasyvioji pernaša nenaudojant ATP. Kraujo baltymas hemoglobinas
perneša deguonį (mioglobinas kaupia O2).
• Katalizinė funkcija. Biologiniai katalizatoriai – fermentai – ląstelėse ir
organizme aktyvina sintezės ir skaidymo reakcijas. Pvz., virškinimo
fermentai (amilazė, pepsinas ir tripsinas) katalizuoja m.m. skaidymo
reakcijas.
• Statybinė (struktūrinė) funkcija. Baltymai įeina į visų ląstelės bei ląstelės
organelių membranų sudėtį. Kolagenas yra jungiamojo audinio,
tarpląstelinės medžiagos, sausgyslių, kremzlių sudedamoji dalis.
Keratinas sudaro odos, nagų, plaukų, plunksnų pagrindą (visi antrinės
struktūros).
• Apsauginė funkcija. Patekus į organizmą svetimų medžiagų – antigenų
– baltosios kraujo ląstelės (limfocitai) gamina baltymus antikūnus, kurie
jungiasi su antigenais ir juos sunaikina. Kraujo baltymas fibrinogenas
dalyvauja kraujui krešant ir apsaugo organizmą, kad jis neprarastų daug
kraujo.
• Homeostazė – visi tirpūs baltymai – buferiniai, stabilizuojantys pH.
• Reguliacinė – hormonai (insulinas, glikogenas).
Nuo to kaip ir kokios aminorūgštys susijungia priklausys baltymo sandara
(forma) ir funkcija. Genai lemia kokia tvarka aminorūgštys jungiasi į polipeptidą.
Aminorūgštys skiriasi šoninėmis grupėmis, nuo jų priklauso aminorūgščių
cheminės savybės, krūvis, dydis, tirpumas. Hidrofobinės aminorūgštys blogiau
tirpsta vandeny, hidrofilinės – geriau.
Sudėtiniai baltymai – prie polipeptidinių grandinių prisijungus nukleorūgštims,
angliavandeniams, lipidams, metalo jonams..
Baltymai gali turėti 4 struktūrinius lygmenis:
• Pirminė baltymo struktūra. Aminorūgštys, susijungusios peptidiniais
ryšiais, sudaro grandinę. Pirminės struktūros baltymai labai įvairūs, nes
skiriasi aminorūgščių skaičiumi, išsidėstymo seka. Pirminė baltymo
struktūra lemia kitus lygius, neturi funkcijų.
• Antrinė baltymo struktūra susidaro, kai polipeptidas susisuka į
polipeptido spiralę ir susirango, suformuodamas klostes.
Netirpūs, vandelininiai ryšiai tarp amino grupės H ir karboksi O (šoninės
grupės vandenilinių ryšių susidaryme nedalyvauja).
Kai kurie antrinės struktūros baltymai atlieka struktūrines funkcijas.
• Tretinė baltymo struktūra susidaro, kai polipeptido spiralės ar
klostės toliau susisuka ar susilanksto ir sudaro kompaktišką globulę
(kamuoliuką), būdingą tik tam tikram baltymui. Tretinė struktūra lemia
baltymų funkcijas. Globulę suformuoja vandeniliniai ryšiai, hidrofobinė
sąveika, joniniai ryšiai, disulfidiniai ryšiai (koks ryšys priklauso nuo
radikalų – šoninės grandinės).
• Ketvirtinė baltymo struktūra susidaro kelioms polipeptidų globulėms
susijungus ir sudarius kompleksą. Būtent tokios struktūros fermentai
gali sudaryti aktyvųjį centrą, prie kurio jungiais substratas. Pvz.,
hemoglobinas sudarytas iš 4 susijungusių polipeptidų.
Hemas – C atomas hemoglobino globulėje.
Visi baltymai yra hidrofiliški, kad galėtų atlikti savo funkciją.
2
Baltymai pagal savo struktūras skirstomi į globulinius ir fibrilinius (lygiagrečiai
išsidėsčiusios polipeptidinės grandinės). Globuliniai – susisukusios
aminorūgštys, kurios turi hidrofobinių R grupių, atsisuka į globulės vidų, tos,
kurios turi hidrofilinių grupių lieka išorėje, todėl globuliniai baltymai tirpsta
vandenyje.
Fibriliniai baltymai: Globuliniai baltymai:
• Atspari struktūra • Neatspari struktūra
• Netirpūs • Tirpūs
• Suteikia tvirtumo, • Dalyvauja medžiagų
struktūrinė funkcija apykaitos reakcijose
• Siūlinė struktūra • Globulinės struktūros
• Kalogenas, keratinas • Fermentai, antikūnai, insulinas,
hemoglobinas
Veikiant aplinkos sąlygoms gali pakisti baltymo erdvinė struktūra – denatūracija
(suardomos II, III, IV struktūros). Veikiant karščiui ir sunkiesiems metalams
baltymas denatūruoja negrįžtamai (struktūros denatūracija).
2.3. – 2.4. Apibūdinti riebalus kaip energetines ir atsargines medžiagas.
Susieti riebalų savybę netirpumą vandenyje su kaupimo funkcija. Aptarti
cholesterolio reikšmę žmogui: cholesterolis yra biologinių membranų
sudedamoji dalis, iš cholesterolio odoje susidaro vitaminas D, lytinėse
liaukose – lytiniai hormonai, cholesterolio perteklius kaupiasi arterijose ir
sukelia aterosklerozę.
Lipidai – tai gyvųjų organizmų išskiariamos medžiagos netirpios arba mažai
tirpios vandenyje, tačiau tirpios organiniuose tirpikliuose: eteryje, benzine,
chloroforme. Viename riebalų rūgšties molekulės gale yra karboksi grupė, prie
kurios prisijungusi ilga anglies atomų grandinė suteikia hidrofobinių savybių.
Juose žymiai daugiau energijos negu kitose molekulėse.
Lipidai:
• Riebalai (trigiceridai). Susidarant riebalų molekulėms jungiasi glicerolis
ir 3 riebalų rūgštys. Organizmuose atlieka energetinę funkciją. Skylant
riebalų molekulėms išsiskiria daugiau energijos nei skylant
angliavandenių ar baltymų molekulėms. Netirpūs.
• Fosfolipidai – nuo riebalų skiriasi tuo, kad jų sudėtis – fosfatinė grupė ir
2 riebalų rūgštys. Netirpūs.
• Vaškai – nėra glicerolio, 1 riebalų rūgštis ir ilgos alkoholio grandinės.
• Steroidai – 4 žiedai, sudėtyje nėra glicerolio ir riebalų rūgščių (labiausiai
paplitęs cholesterolis – vitaminas D yra cholesterolio darinys).
Visos riebalų rūgštys skiriasi C atomų skaičiumi.
Rūgštys (skiriasi angliavandenilinės grandinės ilgiu ir molekulės prisotinimu):
• Sočiosios – prisotintos vandenilio (tik viengubieji ryšiai tarp C)
• Nesočiosios – mažiau vandenilio, tarp anglies atomų dvigubieji ryšiai
(suteikia mažesnį tankį).
Riebalų savybės priklauso nuo sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių santykio, nes
riebaluose yra abiejų. Kuo daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių, tuo riebalai
kambario temperatūroje skystesni. Jei daugiau sočiųjų, tai greičiau stingsta.
Augaliniuose riebaluose vyrauja – nesočiosios, gyvuliniuose – sočiosios riebalų
rūgštys (šaltakraujų gyvūnų riebalai skysti, šiltakraujų – kieti). Skysti riebalai
padeda palaikyti paukščių ir žinduolių pastovią kūno temperatūrą, nes gali
kompaktiškai išsidėstyti poodyje.
Sočiosiose riebalų rūgštyse tik viengubieji ryšiai tarp C atomų. Riebalai
virškinami dvylikapirštėje žarnoje ir virškina lipazės, kurias gamina kasa (riebalai
limfos pagalba pasiekia poodį, kur yra kaupiami, kaupiami ir apie organus).
Nesočiosios riebalų rūgštys skatina junginių, reguliuojančių kraujo krešumą ir
kraujospūdį, gamybą, palaiko imunitetą, būtinos gerai endokrininės sistemos
liaukų, ypač antinksčių ir skydliaukės, veiklai. Kai jų trūksta, išsausėja oda,
gleivinės, gali atsirasti dermatitas, egzema, susergama tulžies pūslės
akmenlige, sunkiau susidorojama su nervine įtampa, kamuoja slogi nuotaika.
Riebalų funkcija:
• Struktūrinė – fosfolipidai ir glikolipidai susijungę su baltymais sudaro
membranas, kurios gaubia ląsteles ir organeles, cholesterolis svarbi
membranų dalis. (bitės iš vaško gamina korius)
• Energetinė. Riebalų molekulėse kaupiama energija.
• Apsauginė – apsaugo nuo šiluminio ar fizinio poveikio, vaškas – nuo
vandens.
• Reguliacinė – vitaminas D, hormonai lemia antrinius lytinius požymius.
• Termoizoliacinė
• Leidžia gyvūnams laikytis vandens paviršiuje be raumenų darbo
• Ilgalaikis energijos kaupimas lašeliais kepenų ląstelėse (neribotai)
• Amortizacija (dengia organus ir apsaugo)
Organizmuose jie naudojami kaip ilgalaikis energijos šaltinis – kaupiami kaip
atsarginės maisto medžiagos. Kaupiamąją funkciją gali atliki, nes yra netirpūs
vandenyje. Žmogaus ir gyvūnų organizme jie kaupiami daugiausiai poodyje,
riebaliniame audinyje. Augalų sėklose sukaupti riebalai (aliejus) naudojami kaip
energijos šaltinis sėklai dygti tol, kol daigas pats sau pasigamina maisto
medžiagų vykdydamas fotosintezę.
Augalinius riebalus įsisavinti paprasčiau, nes jie skysti, o transriebalų mes
įsisavinti negalime. 1 gyvūnų riebalų molekulė turi 2 kart daugiau energijos negu
1 glikogeno molekulė (pagal svorį energijos riebaluose net 6 kartus).
3

Vaškai kambario temperatūroje būna kieti, nes lydimosi temperatūra labai
aukšta, atsparūs vandeniui ir ilgai nesuyra.
Vašką gamina ne tik bitės, bet visi, pvz., žmonės – ausyse, tai apsauga,
vandens paukščiai vašku integruoja plunksnas, gyvūnai – kailį, augalų lapai turi
kutikulę – vaško sluoksnį (apsaugo nuo vandens ir parazitų įsiskverbimo į lapą,
augalų tarpuląsčiai skirti dujoms, jei patektų vandens augalas supūtų). Vaško
funkcija – sudaryti apsauginę dangą.
Fosfolipidai – 2 riebalų rūgštys + glicerolis + fosfato grupė, kurioje dar yra azoto,
ši grupė sudaro polinę molekulės dalį (galvutę). Hidrofobinė uodegėlė ir
hidrofilinė galvutė. Vandenyje labai mažas kiekis išsidėsto atskirai galvelėmis į
apačia, mažas kiekis sukrenta į lašiukus, o didelis suformuoja membraną.
Membranose fosfolipidai išsidėsto dviem sluoksniais, tarp jų yra cholesterolio ir
baltymų. Fosfolipidai ir hidrofobiniai, ir hidrofiliniai.
Steroidai – 4 susijungę anglies žiedai, kurie vienas nuo kito gali skirtis funkcine
grupe, netirpsta vandenyje, bet tirpsta daugelyje organinių tirpiklių. Žmogaus
organizme steroidai susidaro iš cholesterolio.
Cholesterolis gaminamas kepenyse, jis gyvybiškai svarbus žmogui, nes jis yra
biologinių membranų sudedamoji dalis. Jis sutvirtina plazminę membraną –
suteikia jai stangrumo, stabilumo, mažina membranos pralaidumą, fosfolipidų ir
baltymų judrumą joje. Cholesterolio yra gyvūninėse ląstelėse, o augalinėse jo
aptinkama retai. Jis dalyvauja vitamino D sintezėje, kuris veikia kalcio ir fosforo
druskų apykaitą organizme bei kaulėjimo procesus. Be cholesterolio negali vykti
tulžies rūgščių sintezė, o šios rūgštys svarbios smulkinant riebalus. Jis taip pat
hormonų – progesterono, androgeno, estrogeno – sintezės pirmtakas. Ypač
reikalingas galvos smegenų ir nervų sistemos ląstelėms, nes įeina į neuronų
aksonų dangalo, mielino, sudėtį.
Prie steroidų priskirimas cholesterolis įeina į vitamino D, gaminamo odoje
veikiant UV saulės spinduliams, bei lytinių liaukų gaminamų hormonų
(estrogeno ir testosterono) sudėtį.
Suvartojant didelį kiekį gyvūninių riebalų cholesterolio perteklius kaupiasi arterijų
sienelėse sudarydamas cholesterolio plokšteles, kurios susiaurina kraujagyslių
spindį ir trikdo kraujo pratekamumą – susergama ateroskleroze.
2.5. Schemose (paveiksluose) atpažinti DNR ir RNR. Apibūdinti DNR ir
RNR sandarą (nukleotidų sandara ir įvairovė, polinukleotidinių grandinių
skaičius).
Yra dvi nukleorūgščių rūšys: deoksiribonukleorūgštis (DNR) ir ribonukleorūgštis
(RNR). Tai polimerai, kurie sudaryti iš monomerų – nukleotidų. Tai didelės
molekulinės masės polimerinės medžiagos, sudarytos iš monomerų nukleotidų,
kurie sujungti kovalentiniu ryšiu.
RNR sudėtis DNR sudėtis
Fosfatas (fosfato rūgšties liekna)
Angliavandenis ribozė Angliavandenis deoksiribozė
Azoto turinčios bazės: adeninas
Azoto turinčios bazės: adeninas (A), guaninas
(A), guaninas (G), citozinas (C),
(G), citozinas (C), timinas (T).
uracilas (U).
DNR grandinę sudaro dvi polinukleotidinės
RNR sudaro viena polinukleotidinė grandinės, panašios į spiralinius laiptus. Šios
grandinė. Ji nesusiveja į spiralę. grandinės jungiasi vandelininiais ryšiais, kurie
susidaro tarp komplimentarių azotinių bazių.
DNR aptinkama eukariotinės ląstelės
RNR aptinkama eukariotinės
branduolyje, o prokariotinės – citoplazmoje.
ląstelės branduolyje ir citoplazmoje,
o prokariotinės – citoplazmoje.
Taip pat yra žiedinės DNR chloroplastuose ir
mitochondrijose.
A su T (U) jungiasi 2 vandeniliniais ryšiais, o G su C – 3 vandeniliniais ryšiais.
RNR yra trijų rūšių (iRNR, tRNR ir rRNR), kurios skiriasi sandara ir atliekamomis
funkcijomis:
• iRNR nukopijuoja ir koduoja informaciją apie baltymo struktūrą nuo
DNR ir nuneša iki citoplazmoje esančių ribosomų. iRNR ląstelėje
susidaro tiek, kiek ląstelėje sintetinama baltymų, kokio ilgio iRNR
priklauso nuo baltymo dydžio.
• tRNR prisijungia aminorūgštis, esančias citoplazmoje, ir jas nuneša iki
ribosomų. tRNR labai kompaktiškos, turi savus genus branduolėlyje. 3‘
gale yra nukleotidų seka CCA, prie kurios jungiasi aminorūgštis.
• rRNR sudaro ribosomas, kurios vykdo baltymų sintezę (gamina
baltymus iš aminorūgščių), struktūrinė funkcija.
Yra dvi azotinių bazių grupės – purinai (A, G) – didelės dviciklės, ir pirimidinai
(U, T, C) – mažos, vienciklės.
DNR saugo paveldimąją informaciją apie aminorūgščių išsidėstymą baltymo
(polipeptidinėje) grandinėje. DNR dalis, koduojanti biologiškai aktyvaus produkto
sintezę, vadinama genu. Jo produktas – baltymas arba RNR.
Kuo daugiau vandenilinių ryšių tarp G ir C, tuo molekulė stabilesnė ir geriau
atlaiko temperatūrą.
Baltymas + DNR = chromosoma
Nukleorūgštys – linijinis polimeras, sudarytas iš daug nukleotidų. Šie nukleotidai
išsidėsto nuosekliai ir sudaro polinukleotidinę grandinę. Vienas jos galas, prie
kurio prisijungusi fosforo rūgštis, vadinamas 5‘ galu, o kitas – 3‘ galu.
4
Yra trys išsidėstymo lygmenys: pirminė (nukleotidų išsidėstymo seka Ląstelės
Augalų ląstelės sienelė iš
Tvirta, sudaryta iš peptoglikano mureino
grandinėje), antrinė (grandinės, susijungusios vandeniliniais ir hidrofobiniais celiuliozės, grybo iš chitino,
sienelė (gliukozė ir amino rūgštis).
ryšiais, išsidėstymas spiralėje), tretinė (antrinės struktūros išsidėstymas erdvėje gyvūnų neturi.
– chromosomos, žiedinė DNR) struktūros. Kai kurios turi, apsauginė funkcija,
Kapsulė Neturi.
sudaryta iš mureino.
Turi daug membraninių
DNR grandinės komplimentarios. Komplimentarumas – pastovus jungimasis A
organelių: mitochondrijos,
su T ir G su C, taip užtikrinamas stabilumas. Vienciklės bazės jungiasi su Neturi membraninių organelių. Turi
chloroplastai, Goldžio
dviciklinėmis, tarp azotinių bazių vandeliniai ryšiai. Grandinės antiparalelinės – Organelės ribosomas, kurių nedengia plazminė
kompleksas, endoplazminis
priešingos krypties. membrana
tinklas, lizosomos. Ir
ribosomos.
2.6. Apibūdinti vandens reikšmę ląstelei ir susieti ją su organizmo
gyvybinėmis funkcijomis: ištirpusių medžiagų pernaša, fotosinteze, Ir eukariotinės ir prokariotinės ląstelės turi plazminę membraną, citoplazmą ir
virškinimo reakcijomis, homeostaze (termoreguliacija). ribosomas, bet tik eukariotinėje ląstelėje yra branduolys ir membraninės
organelės.
Vandens reikšmė ląstelei ir organizmams:
• ląstelėse vanduo dalyvauja cheminėse reakcijose (fotosintezė, 3.2. Apibūdinti eukariotinės ląstelės struktūras (branduolį, citoplazmą,
hidrolizė). plazminę membraną, ląstelės sienelę, mitochondrijas, ribosomas,
• vanduo yra geras tirpiklis. Ištirpusias medžiagas (gliukozę, chloroplastus, endoplazminį tinklą, Goldžio kompleksą, lizosomas,
aminorūgštis, neorganines medžiagas) transportuoja organizmuose. vakuoles), atpažinti jas paveiksluose ir schemose, apibūdinti jų funkcijas
• Vandeniniuose tirpaluose vyksta cheminės reakcijos. Dalelės būdamos ląstelėje: branduolys – informacijos saugojimas; endoplazminis tinklas –
netirpios vandenyje sukibtų ir negalėtų katalizuoti reakcijos. susintetintų baltymų pakavimas į pūsleles ir pernaša; Goldžio komplekse
• Vanduo sąveikauja su daugeliu organinių molekulių. Sumažėjus susidaro virškinimo fermentai ir lizosomos; lizosomos dalyvauja
vandens kiekiui pasikeičia fizinės ir cheminės ląstelės savybės – viduląsteliniame virškinime; vakuolėse saugomos tirpių medžiagų
sutrinka organizmo homeostazė, todėl vandens kiekis turi būti pastovus. atsargos, turgorizuotos ląstelės suteikia žoliniams augalams ir lapams
• Turi didelę šiluminę talpą. Organizmo viduje palaikoma pastovi atramą.
temperatūra. Pvz. augalai save aušina vykdydami transpiraciją
(garindami vandenį pro lapų žioteles), žmogus vėsinasi prakaituodamas Augalo ląstelės turi centrinę vakuolę, sienelę ir chloroplastus, to gyvūno ląstelė
(palaikoma organizmo homeostazė) – termoreguliacija. neturi. Grybo ląstelė panaši į augalo, tik neturi chloroplastų ir didelės centrinės
• Vanduo atsparus slėgiui, sunkiai spaudžiamas, todėl organizmai gali vakuolės, bet turi keletą vakuolių ir branduolių.
gyventi giliai po vandeniu.
• Ledo tankis mažesnis nei vandens, todėl ledas laikosi ežerų paviršiuje, Plazminė mebrana – plazmolema - reguliuoja medžiagų patekimą į ląsteles ir
ežeras neįšąla iki dugno, todėl organizmai gali išgyventi. transportavimą iš jos – pro membraną į ląstelės vidų patenka jonai ir smulkios
molekulės, taip pat palaiko ryšį audiniuose tarp ląstelių, turi receptorius
3.1. Palyginti prokariotines ir eukariotines ląsteles (visos ląstelės turi (glikoproteinai), priima siganlus. Riboja gyvūninės ląstelės turinį.
plazminę membraną, citoplazmą, ribosomas) ir nurodyti pagrindinius jų
skirtumus (prokariotinėse ląstelėse nėra branduolio ir membraninių Gleivinė kapsulė – patogeninių bakterijų apsauga nuo išdžiūvimo (glikokaliksas).
organelių). Žiuželiai, blakstienėlės – judėjimas.
Fimbrijos – jomis prisitvirtina prie paviršių.
Augalai, gyvūnai, grybai ir Monerų karalystės atstovai: Pilės – jomis susijungia dauginimosi būdu, apsikeičia genetine informacija.
protistai (dumbliai ir heterotrofinės ir autotrofinės Mezosoma – plazmolemos išsikišimai į ląstelės citoplazmą, kurie atlieka
pirmuonys) bakterijos (melsvabakterės) funkcijas, pvz. kvėpavimas (prokariotai).
Branduolio membranų Nukleoidas – žiedinė DNR, kuri atsakinga už ląstelės funkcijas (prokariotai).
Nėra branduolio, ves vienintelė
Branduolys
apgaubtame branduolyje yra
chromosoma sudaryta iš žiedinės DNR, Plazmidė – atsakinga už ląstelės atsparumą, jose yra genų.
siūliškų chromosomų, Medžiagų granulės – kaupia maisto medžiagas.
kurios negaubia branduolio apvalkalas.
sudarytų iš DNR
Plazminė Turi plazminę membraną. Ji reguliuoja medžiagų patekimą į ląstelę ir
membrana transportavimą iš jos.
5
Bakterijos sudaro sporas – skirtos išlikimui, išgyvenimui. Joje sumažėja
vandens (anabiozės būsena), stori, atsparūs apvalkalai. Bakterijos gali tapti
sporomis, kai sąlygos išgyvenimui nepalankios ir iš sporų virsti bakterijomis, kai
sąlygos tampa palankios.
Augalų ląstelių sienelė sudaryta iš celiuliozės, todėl yra tvirta ir palaiko
ląstelės formą, saugo mebraną bei citoplazmą nuo išorės poveikio. Yra laidi, pro
ją praeina ląstelei reikalingos mitybinės medžiagos. Joje esantys citoplazmos
siūleliai – plazmodezmos – leidžia augalų ląstelėms jungtis tarpusavyje ir
keistis maisto medžiagomis.
Celiuliozinė sienelė sudaryta iš daugybės mikrofibrilių, kurios sudarytos iš
tūkstančių celiuliozės molekulių, o ji sudaryta iš gliukozės molekulių.
Grybo ląstelės sienelės pagrindinė sudedamoji dalis – chitinas.
Branduolys saugo paveldimąją informaciją ir kontroliuoja ląstelėje vykstančius
medžiagų apykaitos procesus. Branduolyje yra DNR, kuri kartu su histoniniais
baltymais sudaro chromosomas. DNR užkoduota genetinė informacija apie
sintetinamus baltymus.
Branduolio turinį (nukleoplazma su chromatinu) gaubia branduolio apvalkalas,
sudarytas iš dviejų membranų, kurios sudaro branduolio poras. Pro jas baltymai,
nukleorūgštys ir kitos medžiagos atnešamos į branduolį ir pašalinamos iš jo.
Branduolėlyje kaupiasi ribosominės RNR, kurios susijungusios su baltymais
suformuoja ribosomas. Baltymai sintetinami citozolyje ir pernešami į branduolį.
Susidarę ribosomų subvienetai išnešami iš branduolio į citozolį, kur vyksta
baltymų sintezė.
Citoplazma – tirpalas, kurį sudaro vanduo ir jame ištirpę jonai, aminorūgštys,
nukleotidai, ištirpusios dujos, vitaminai. Joje išsidėsčiusio ribosomos ir
mebraninės organelės. Citoplazmoje nuolat vyksta medžiagų apykaitos
reakcijos (glikolizė, sintetinamos riebalų rūgštys, nukleotidai). Ji aktyviai juda ir
transportuoja medžiagas.citoplazma jungia branduolį ir organeles į bendrą
visumą, užtikrindama jų sąveiką. Citplazma be organelių – citozolis.
Mitochondrijos sintetina ATP, vykdo viduląstelinio kvėpavimo reakcijas, kurių
metu sintetinama ATP ir gamina šilumą. Jos savarankiškos organelės, kurias
gaubia dvi membranos, turi savo DNR ir ribosomų. Daugiau mitochondrijų būna
tose ląstelėse, kurioms reikia daug energijos. Jų skaičius priklauso nuo ląstelės
paskirties bei amžiaus, organizmo rūšies.
Kristos – vidinės membranos įlinkiai, ant kurių yra grudelių gaminančių ATP.
Matriksas – užpildas, kuriame vyksta krebso ciklas.
Chloroplastai vykdo fotosintezę, turi savo ribosomų. Juose yra chlorofilo
pigmento, kuris augalus nudažo žaliai (taip pat ir kitų spalvų pigmentų). Šaknų ir
šakniagumbių leukoplastuose (bespalviai, nes neturi fermentų) sintetinamas bei
kaupiamas krakmolas. Chloroplastus gaubia dvi membranos, vidinė gaubia
stromą, kurioje išsidėsčiusios granos, sudarytos iš tilakoidų. Chlorofilo
molekulės, kaupiančios šviesos energiją, išsidėsčiusios tilakoidų membranoje.
Endoplazminio tinklo membrana susijungusi su išorine branduolio membrana
iki pat plazmodesmos, todėl jais medžiagos išnešiojamos po visą ląstelę. Prie
šiurkščiojo endoplazminio tinklo yra prisijungusių daug ribosomų, kurios
sintetina baltymus, o šie patenka į endoplzminio tinklo vamzdelius.
Endoplazminiai tinklai sudaro pernašos sistemą medžiagoms išnešioti po visą
ląstelę. ŠET transpotuoja baltymus, LET – lipidus, šiame tinkle jie yra ir
sintetinami. Endoplazminiuose tinkluose kaupiamos, saugomos ir paskirstomos
medžiagos. Gali pagamintus baltymus ir lipidus supakuoti į mebranines
pūsleles.
Kepenų LET funkcija – nukenksminti į organizmą patekusias nuodingąsias
medžiagas. Kepenų LET skaidomas alkoholis ir jis yra kalcio jonų saugykla,
jiems išėjus iš ET, susitraukia raumenys.
Goldžio komplekse susidaro lizosomos, virškinimo fermentai, kurie
supakuojami į mebranines pūsleles. Šios pūslelės atlieka sekrecinę funkciją –
transportuoja į jas supakuotas medžiagas. Į Goldžio aparatą pernešami ir
saugomi lipidai, jis išskiria angliavandenius, iš kurių susidaro augalinių ląstelių
sienelės ir vabzdžių kutikulė, taip pat iš angliavandenių ir baltymų jame susidaro
glikoproteinai. Taip pat jis rūšiuoja baltymus, vieni jo membraninėse pūslelėse
išnešti beltymai patenka į plazminę membraną, kiti į lizosomas, kai kurios
pūslelės susilieja su plazmine membrana ir baltymai sekretuojami už ląstelės
(egzocitozė).
Centrinę vakuolę gaubia mebrana (tonoplastas), jos vidus užpildytas ląstelės
sučių, kuriose gausu tirpių angliavandenių, aminorūgščių, druskų, pigmentų ir
vandenyje ištirpusių nereikalingų cheminių junginių ar netgi toksinų. Dėl didelės
ištirpusių medžiagų koncentracijos į vakuolę nuolat veržiasi vanduo. Dėl
susidariusio turgorinio slėgio ląstelės tampa įtemptos būsenos – tai suteikia
atramą žoliniams augalams ir lapams - palaiko ląstelės tūrį.
Vakuolėse kaupiamos m.m. atsargos, ji surenka susidariusias atliekas,
vakuolėse esantis pigmentas suteikia spalvą.
Grybų ląstelės centrinės vakuolės neturi, tačiau turi kelias mažas.
Plazmolizė – plazmolemos atsitraukimas nuo sienelės dėl vandens trūkumo.
Lizosomos – mažos vienmebraninės pūslelės, pripildytos fermentų.
Lizosomose skaidomi baltymai, nukleorūgštys, angliavandeniai ir lipidai.
Pvz.,fagocitai turi daug lizosomų, todėl gali virškinti mikroorganizmus vykdydami
fagocitozę. Taip pat lizosomose suskaidomos pasenusios ar pažeistos
organelės. Lizosomos gali padėti susinaikinti ląstelei – autolizė – kai plyšta
lizosomos membrana ir išsiskyrę fermentai suvirškiną visą ląstelės turinį.
Peroksisomos – nedidelės membraninės organelės, kuriose kaupiamos ir
oksiduojamos nuodingosios medžiagos. Vykstant oksidacijai susidaro vandenilio
6
peroksidas, kuris gali oksiduoti baltymus, lipidus, nukleorūgštis. Peroksisomose
esantį vandenilio pereoksidą skaido fermentas katalazė.
Ribosomos sintetina baltymus. Tai rRNR ir baltymo kompleksas. Ribosoma
susideda iš dviejų subvienetų, didžiajame esanti rRNR katalizuoja peptidinio
ryšio susidarymą.
Ląstelės viduje yra ląstelės griaučiai (citoskeletas). Jie padeda ląstelei palaikyti
formą ir judėti organelėms citozolyje.
Centriolės reikalingos ląstelės dalijimuisi, padeda jusėto chromosomoms.
Ameba dauginasi dalydamasi pusiau. Ameba dauginasi nelytiškai ląstelės
branduoliui dalijantis mitozės būdu. Branduolys, padvigubėjus jo genetinei
informacijai, ištįsta ir pasidalija. Tada dalijasi citoplazma – susidaro jos
sąsmauka ir ląstelės atsiskiria. Susiformuoja dvi genetiškai identiškos amebos.
Esant nepalankioms gyvenimo sąlygoms (atšalus orui, išdžiuvus vandens
telkiniui) ameba liaujasi maitintis ir jos medžiagų apykaita sustoja. Ameba
apsitraukia standžiu apvalkalu ir virsta cista. Taip išgyvena nepalankų laikotarpį.
Pasikeitus sąlygoms cistos apvalkalas plyšta ir ameba vėl pradeda maitintis bei
vykdyti visas gyvybines funkcijas.

3.3. Palyginti augalų, gyvūnų ir grybų ląsteles, apibūdinant jų panašumus Prokariotai – nesudėtingos struktūrinės ląstelės, kurių medžiagų apykaita vyksta
ir skirtumus (augalų ląstelės turi celiuliozines, grybų ląstelės – chitinines citoplazmoje.
sieneles, o gyvūnų ląstelės sienelės neturi. Tik augalų ląstelėse yra
chloroplastų). 3.5. Paveiksluose ir schemose atpažinti audinius: augalų – vandens ir
rėtinius indus, statinį mezofilį, gyvūnų – kraujo, epitelinį, nervinį ir susieti
Lyginamieji elementai Gyvūnų Augalų Grybų šiuos audinius sudarančių ląstelių sandarą su audinių funkcijomis.
Plazminė membrana Yra Yra Yra
Ląstelės sienelė Nėra Yra (celiuliozė) Yra (chitininė) Augalo organizmas sudarytas iš ląstelių. Panašios sandaros ir panašią funkciją
Branduolys Yra Yra Yra atliekančios ląstelės sudaro audinius, o šie augalo organus (organų sistemų
Mitochondrijos Yra Yra Yra nesudaro).
Chloroplastai Nėra Yra Nėra
Endoplazminis tinklas Yra Yra Yra Diferenciacija – ląstelių prisitaikymas atlikti tam tikrą funkciją.
Goldžio aparatas Yra Yra Yra
Ribosomos Yra Yra Yra Medienoje yra išsidėstę vandens indai ir tracheidės. Vandens indai sudaryti iš
Centrinė Mažos, bet gali negyvų sumedėjusių ląstelių. Galinės indų sienelės sunykusios, todėl sudaro
Vakuolės Nėra tuščiavidurius vamzdelius. Vandens indais teka vanduo ir jame ištirpusios
vakuolė būti ir didelių
mineralinės medžiagos iš šaknų per stiebą į lapus, žiedą ir vaisius, nes vandens
potencialas lapuose mažesnis nei šaknyse.
3.4. Amebos pavyzdžiu apibūdinti vienaląsčio organizmo prisitaikymą
vykdyti gyvybines funkcijas – virškinimą ir dauginimąsi.
Karnienoje išsidėstę rėtiniai indai ir lydimosios ląstelės. Rėtinių indų ląstelės
gyvos, bet neturi branduolio, todėl šių ląstelių gyvybinius procesus kontroliuoja
Ameba – tai judrus vienaląstis protistas, pagal mitybos tipą – heterotrofas.
lydimųjų ląstelių branduoliai. Rėtinių indų skersinės pertvarėlės nėra visiškai
Gyvena vandenyje arba kituose organizmuose. Kai bakterija ar vienaląstis
sunykusios ir sudaro rėtines plokšteles. Jais visomis kryptimis teka organinių
dumblis prisiliečia prie plazminės membranos, ši įlinksta ir ameba
medžiagų tirpalai.
pseudopodijomis apglėbia auką. Pseudopodijos susidaro liejantis citoplazmai
viena kryptimi.
Centriniame velene (žvaigždės forma) skerspjūvyje yra mediena, o aplink ją
karniena.
Bakterija, supakuota į membraninę pūslelę, patenka į citoplazmą, ten ji susiduria
su lizosoma, pripildyta virškinimo fermentų. Susiliejus membraninei pūslelei su
Statiniame ir puriajame mezofilyje vyksta fotosintezė, bet statiniame intensyviau,
lizosoma, susidaro virškinamoji vakuole, kurioje bakterija suvirškinama.
nes jame daugiau chloroplastų nei puriajame. Statinis mezofilis gauna ir
Suvirškintos maisto medžiagos patenka į citoplazmą. Nesuvirškintos yra
daugiau saulės šviesos, ląstelės didelės ir kompaktiškos, todėl statinis mezofilis
pašalinamos egzocitozės būdu pro plazminę membraną bet kurioje kūno vietoje,
geriau pritaikytas vykdyti fotosintezę.
vandens perteklių iš ląstelės pašalina pulsuojančioji vakuolė. Prisipildžiusi ji
priartėja prie membranos, pašalina vandenį ir pradeda pildytis iš naujo.
Purusis mezofilis gauna mažiau saulės šviesos, todėl mažiau vykdo fotosintezę,
tačiau dėl didelių tarpuląsčių, vykdo dujų difuziją: O2, CO2 ir vandens garai. CO2

7
keliauja pro žioteles, pro tarpus iki statinio mezofilio. Puriuoju mezofiliu
atkeliauja susintetintos organinės medžiagos nuo statinio mezofilio iki rėtinių
indų (iš ląstelės į ląstelę).
Gyvūnai yra daugialąsčiai organizmai, sudaryti iš ląstelių. Ląstelių grupės
sudaro audinius, audiniai – organus. Bendrą darbą atliekantys organai – organų
sistemas, o šios – visą organizmą. Gyvūnų audiniai yra skirstomi į epitelinius,
jungiamuosius, raumeninius ir nervinius.
Jungiamasis audinys – sujungia, apgaubia ir palaiko įvairias kūno struktūras,
sudaro apie ląsteles užląstelinį užpildą. Atlieką atraminę arba pernašos
funkcijas. Jungiamieji audiniai – kraujas, kremzlinis, riebalinis.
Kraujas yra skystas jungiamasis audinys. Jis sudarytas iš kraujo plazmos ir
kraujo ląstelių. Kadangi skysta, atlieka ištirpusių m.m. pernašą, padeda
organizmui pašalinti medžiagų apykaitos produktus.
Vienasluoksnis epitelinis audinys dengia kai kurių vidaus organų paviršių, todėl
galima teigti, kad jis savotiškai atlieka apsauginę funkciją. Ląstelės
išsidėsčiusios vienu sluoksniu, todėl toks paviršius yra plonas, gali vykti dujų
difuzija (plaučių alveolės). Epitelines ląsteles labai tvirtai jungia plazminės
membranos baltymai (glaudžios jungtys, sutvirtina ir nepraleidžia medžiagų tarp
ląstelių). Epitelinės ląstelės sudaro atrankųjį barjerą, kuris reguliuoja molekulių
pernašą.
Liaukinis epitelinis audinys sudaro endokrinines liaukas (skydliaukę,
antinksčius) ir egzokrinines liaukas (prakaito, virškinimo). Endokrinines liaukas
sudarantis liaukinis epitelis išskiria tik hormonus tiesiai į kraują, o sudarantis
egzokrinines išskiria įvairias medžiagas (prakaitą, fermentus, pieną) pro latakėlį.
Virpamasis epitelinis audinys atlieka apsauginę funkciją. Taurinės ląstelės
išskiria gleive, kurios pedengia kvėpavimo takų paviršių. Į gleives įklimpta
mikroorganizmai, dulkės, o virpamieji plaukeliai gleives su teršalais išstumia iš
kvėpavimo takų. Turi daugiau mitochondrijų, nes judėdami plaukeliai naudoja
daug ATP.
Daugiasluoksnis epitelinis audinys sudaro daugumos gyvūnų viršutinį odos
sluoksnį. Jis dengia ir apsaugo kūno paviršių, iškloja gleivines bei tuščiavidurių
organų ertmes. Šis audinys saugo audinius nuo mechaninių pažeidimų,
išdžiūvimo ir kad į juos nepatektų mikroorganizmų.
Raumeninis audinys būtinas judėjimui. Jis susitraukia judinant kaulus. Pailgos
cilindro formos ląstelės, kad galėtų susitraukti. Daug mitochondrijų, nes reikia
daug energijos, visada yra glikogeno, kad nepritrūktų energijos. Raumeminės
ląstelės išsidėsčiusios lygiagrečiai, kad susitrauktų ir sukurtų judesius.
Raumeninės ląstelės pilnos aktino ir miozino (baltymai), dėl kurių susitraukia
raumuo, kuo daugiau šių baltymų, tuo raumuo stipresnis.
Nervinis audinys sudarytas iš nervinių ląstelių – neuronų - ir pagalbinių
neuroglijos ląstelių. Šio audinio paskirtis – sukurti, perduoti ir priimti nervinius
signalus. Neuronai turi trumpąsias ataugas dendritus, kuriais perduoda
nervinius signalus į ląstelės kūną, ir ilgąsias – aksonus, jais nerviniai signalai
perduodami iš ląstelės kūno į centrinę nervų sistemą, raumenis ar liaukas.
3.6. – 3.7. Remiantis duota informacija apie šviesinio ir elektroninio
mikroskopų didinimą ir skiriamąją gebą ir nuotraukomis, palyginti šiais
mikroskopais matomas ląstelių struktūras ir jų dydžius. Remiantis įgytais
praktiniais gebėjimais atlikus burnos epitelio, svogūno epidermio,
elodėjos lapo ląstelių tyrimus šviesiniu mikroskopu ir duota informacija
apie šviesinio ir elektroninio mikroskopų didinimą bei jais matomų ląstelių
nuotraukomis su nurodytu masteliu, palyginti ląstelių struktūras ir jų
dydžius.
Mikroskopas – optinis prietaisas, sukuriantis padidintą mažų objektų atvaizdą.
Bendras mikroskopo didinimas yra lygus objektyvo didinimo ir okuliaro didinimo
sandaugai. Pvz., jei okuliaras didina 10x, o objektyvas – 20x, tai vaizdas,
matomas pro okuliarą, bus padidintas 200 kartų. Kuo daugiau mikroskopas
didina, tuo aiškiau matomas ląstelių struktūros ir kaip jos išsidėsčiusios
audiniuose.
Žmogaus akis sudaro tam tikrą optinę sistemą, kuri turi atitinkamą gebą – tai
mažiausias atstumas nuo stebimo objekto elementų, kur tie elementai dar gali
būti skiriami vienas nuo kito. Taigi skiriamoji geba – tai mažiausias atstumas
tarp dviejų taškų, kuriam esant šiuos taškus matome kaip atskiras.
Ypatybės Šviesinis mikroskopas Elektroninis mikroskopas
Spindulių šaltinis Regimosios šviesos spinduliai Elektronų pluoštas
Didinimas X 2000 X 500 000
Skiriamoji geba 200 nm 1nm
Vaizdo fokusavimas Stiklo lęšiais Elektromagnetais
Tiriamasis objektas Gyvas arba negyvas Negyvas
Mikroskopo dydis Mažas Labai didelis
Per šviesinį negalima pamatyti virusų, baltymų, aminorūgščių, atomų.
Šviesiniu mikroskopu matomas branduolys, centrinė vakuolė ir chloroplastai.
Dydžių santykis = mėginio atvaizdo dydis/ realus mėginio dydis.
Burnos epitelio, svogūno epidermio, elodėjos lapų ląstelių tyrimai su
šviesiniu mikroskopu
Tikslas Pro mikroskopą stebėti svogūno lukšto epidermio, elodėjos ir burnos
gleivinės epitelio ląsteles bei atpažinti jų struktūras.
Hipotezė Stebint su šviesiniu mikroskopu bus galima pamatyti tam tikras
8
 ląstelių struktūras ir jas atpažinti.
Kaip atliekame Paruošiamas burnos epitelio preparatas: dantų krapštuku
tyrimą perbraukiama per burnos vidinės skruosto pusės gleivinę. Ant
objektinio stiklelio užlašinamas lašas NaCl (0,95%) tirpalo ir lašas
mėlio tirpalo (galima lašinti ir praskiestą jodo spiritinio tirpalo lašą,
tiktai tada ląstelės nusidažys šviesiai rusva spalva). Į paruoštą lašą
įdedama burnos epitelio gleivinės ląstelių. Uždengiama dengiamuoju
stikleliu ir stebima pro mikroskopą.
Paruošiamas svogūno epidermio preparatas. Ant objektinio stiklelio
pipete užlašinamas vandens lašelis. Perpjovus svogūną paimamas
gabalėlis plėvelės (svogūno lukšto epidermio audinio) ir dedamas ant
objektinio stiklelio toje vietoje, kur prieš tai buvo užlašintas vandens
lašelis. Ant svogūno plėvelės viršaus užlašinami keli lašeliai
praskiesto spiritinio jodo tirpalo. Uždengiama dengiamuoju stikleliu ir
stebima pro mikroskopą.
Paruošiamas elodėjos lapelio preparatas. Lapelis perplėšiamas (jei
įmanoma, įstrižai). Ant objektinio stiklelio užlašinamas lašas vandens
ir lapelis dedamas į jį. Uždengiama dengiamuoju stikleliu ir stebima
pro mikroskopą.
Rezultatų Patariama mėginius pirmiausia stebėti pro mažiausiai kartų
analizė didinančius mikroskopo okuliarą ir objektyvą. O suradus mėginio
ląsteles objektyvas pakeičiamas galingesniu, kuris didina daugiau
kartų. Burnos epitelio gleivinės ir svogūno epidermio ląstelės
dažomos. Tada išryškėja jų struktūros, nes nedažytų ląstelių
struktūros yra beveik skaidrios ir jas sunku pamatyti. Stebint elodėjos
lapelio mėginį svarbu surasti patį ploniausią ląstelių sluoksnį – būtų
puiku aptikti lapo fragmentą, kuriame matyti tik vienas ląstelių
sluoksnis (plėšiant lapelį audinys gali atplyšti taip, kad lieka būtent
toks sluoksnis).
Ką supratome Burnos epitelis, svogūno epidermis ir elodėjos lapelis sudaryti iš
tirdami ląstelių, šios – iš organelių. Lyginant ląstelių dydžius, pastebima, kad
gyvūnų ląstelės mažesnės nei augalų.
Išvada Stebint pro šviesinį mikroskopą matomos ir atpažįstamos šios
struktūros:
• Burnos epitelio gleivinės preparate – citoplazma, plazminė
membrana, branduolys.
• Svogūno epidermyje – centrinė vakuolė, ląstelės sienelė,
branduolys, citoplazma.
• Elodėjos lapelyje – ląstelės sienelė, centrinė vakuolė,
chloroplastai, citoplazma, branduolys.
4.1. - 4.2. Paveiksluose atpažinti ir pavaizduoti piešiniu ląstelių plazminę
membraną ir ją sudarančius fosfolipidus ir baltymus. Apibūdinti plazminę
membraną sudarančių fosfolipidų bei membranos baltymų savybes ir
susieti jas su medžiagų pernaša: per fosfolipidus pereina mažos,
hidrofobinės, krūvio neturinčios dalelės, o hidrofiliniai baltymų kanalai
praleidžia jonus ir hidrofilines medžiagas.
Plazminė membrana gaubia ląstelę ir membranines organeles. Gyvūninės
ląstelės plazminė membrana skiria jos turinį nuo aplinkos, o augalinės, grybų,
protistų ir bakterijų ląstelių tiesiogiai neskiria, nes išorės ląsteles dengia sienelė.
Tačiau ji visose ląstelėse ir organelėse reguliuoja medžiagų patekimą į
organeles ir transportavimą iš jų. Membraninė ląstelėje ir jos organelėse
reguliuoja būtinų medžiagų apykaitos produktų bei susintetintų medžiagų
(sekretų) šalinimą, riboja kenksmingųjų medžiagų patekimą, be to, jungia
ląsteles ir audinius.
Membranas sudaro – lipidai (fosfolipidai, glikolipidai ir cholesterolis – reguliuoja
laidumą), baltymai (paviršiniai ir integraliniai) ir angliavandeniai. Hidrofilinės
galvutės (fosfatas ir glicerolis) į išorę, o hidrofobinės uodegėlės į vidų.
Uodegėlės traukia viena kitą, todėl membrana nesuyra.
Membranų funkcijos:
• Ląstelę ar organelę atskiria nuo aplinkos, sudaro užtvarą medžiagoms.
• Atrankusis laidumas – reguliuoja viduląstelinę medžiagų koncentraciją
• Mitochondrijų, chloroplastų ir bakterijų membranų fermentai vienos
rūšies energiją paverčia kitos rūšies (fotosintezėje dalyvaujantys
baltymai yra chloroplastų membranose).
• Membranų baltymai receptoriai priima išorės ir vidaus signalus.
• Ant nervinių ląstelių membranų susidaręs jonų gradientas perduoda
nervinį impulsą.
Kambario temperatūroje membranos yra skystos (maždaug aliejaus
koncentracija), todėl lengvai lankstosi ir įgauna įvairias formas. Pagrindinės
membranos sudedamosios dalys yra lipidai, baltymai (globuliniai), cholesterolis.
Membrana nėra simetriška, nes prie vidinė membranos prisitvirtinęs
citoskeletas.
Baltymai lemia atrankiąją medžiagų pernašą, membranose vykstančias
fermentines reakcijas, siganalo priėmimą ir perdavimą:
• Integraliniai baltymai – įsiterpę į membraną – yra tiek hidrofiliški, tiek
hidrofobiniai.
• Periferiniai baltymai – nepanirę į membraną – lengvai pašalinami iš
membranos, pakitus pH ar druskų koncentracijai.
Glikoproteinai – prie baltymo prisitvirtinę polisacharidai (baltymai +
angliavandeniai). Glikolipidai – polisacharidai ir fosfolipidai. Funkcija – įsijungti
ląsteles į audinį.
Glikokaliksas – glikoproteinai ir glikolipidai, svarbūs atpažįstant ląsteles, jie
nulemia žmogaus kraujo grupę. Funkcija – sukabinti ląsteles, kad susidarytų
audiniai.
Pagrindinė visų membranų struktūra – du lygiagretūs fosfolipidų sluoksniai.
Išorėje yra išsidėsčiusios fosfolipidų hidrofilinės galvutės, o į vidų nukreiptos
hidrofobinės uodegėlės. Dėl šių savybių membrana vandeniniame tirpale sudaro
9
fosfolipidų dvisluoksnį, todėl membranos traukiamos viena prie kitos ir laikomos
kartu. Fosfolipidų struktūra lemia membranų savybę praleisti medžiagas
atrankiai.
Augalų plazmolemoje nėra cholesterolio ir mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei
gyvūnų membranoje.
Membranų lipidai ir baltymai judrūs, jie plaukioja dvisluoksnio paviršiuje – šoninė
difuzija. Kanalų baltymai gali būti perkeliami kitur ir gali keisti formą, būti
atrankiai pralaidi.
Per fosfolipidų membraną lengvai pereina lipiduose tirpstančios, hidrofobinės,
krūvio neturinčios medžiagos (steroidiniai hormonai, lipiduose tirpūs vitaminai,
kai kurie vaistai), vanduo, dujos (O2, CO2, N2), mažos molekulinės masės
polinės molekulės (etanolis, karbamidas, glicerolis). Šios medžiagos tirpsta
fosfolipidų dvisluoksnyje ir prasiskverbia pro membraną iš didelės
koncentracijos tirpalo į mažesnės – difuzija.
Hidrofilinėms medžiagoms (aminorūgštims, angliavandeniams, jonams,
nukleorūgštims – lipiduose netirpioms) fosfolipidų dvisluoksnis yra nelaidus – jas
perneša specialūs membranų baltymai (baltymai nešikliai ir kanalo baltymai) –
palengvintoji difuzija. Kai medžiaga pernešama pagal koncentracijos
gradientą – pasyvioji pernaša (gali būti palengvintoji arba paprasta difuzija).
Pro kanalo baltymą vyksta pasyvioji pernaša, kurios metu ATP nenaudojama.
Medžiagos juda difuzijos būdu. Tirpios vandenyje, nes pro fosfolipidų
dvisluoksnį pereiti negali.
Baltymas nešiklis (integralinis baltymas) atrankiai sąveikauja su tam tikromis
molekulėmis ar jonais, todėl juos perneša pro membraną. Baltymai nešikliai
pernašai naudoja ATP (aktyvioji pernaša), nes kinta baltymo forma. Medžiagos
gali būti pernešamos ir pagal koncentracijos gradientą, ir prieš jį.
Kiekvienas baltymas gali pernešti ir susijungti tik su tam tikra medžiaga.
Aktyvioji perneša vyksta nervinio impulso perdavime, raumens susitraukime,
aminorūgščių įsiurbime, baltymų sintezėje, šlapalo šalinime inkstuose.
4.3. – 4.4. Remiantis pavyzdžiais paaiškinti osmoso (vandens įsiurbimas
šaknimis) ir difuzijos (dujų apykaita) bei nurodyti egzocitozės (fermentų
išskyrimas) ir endocitozės (bakterijų įtraukimas į fagocitą) reikšmę
organizmui. Organizme vykstančius procesus susieti su pernašomis
vykstančiomis per ląstelės plazminę membraną: osmosu, difuzija,
egzocitoze, endocitoze ir aktyviąja pernaša. Remiantis įgytais praktiniais
gebėjimais atlikus plazmolizės tyrimą, paaiškinti osmoso reiškinį.
Difuzija – tai molekulių arba jonų judėjimas ir didelės koncentracijos į mažesnę.
Difuzija intensyviai vyksta tol, kol išlieka koncentracijos gradientas, nebelikus
koncentracijų skirtumo, molekulės maišosi pasyviai.
Difuzijos greitis priklauso nuo membranos, difunduojančių dalelių savybių
ir aplinkos veiksnių:
• Koncentracijos gradientas (kuo didesnis, tuo greičiau)
• Smulkesnės dalelės difunduoja greičiau nei didelės.
• Mažas atstumas – greitesnė difuzija
• Kuo didesnis paviršiaus plotas, tuo greičiau
• Kylant temperatūrai difuzija greitėja, nes dalelės turi daug kinetinės
energijos
Jei dalelės tirpios riebaluose gali praeiti pro fosfolifidų dvisluoksnį greičiau.
Dėl difuzijos į ląsteles keliauja deguonis ir maisto medžiagos, o iš jų – anglies
dioksidas. Plaučiuose dujų mainai vyksta difuzijos būdu.
Osmosas – tai vandens judėjimas pro atrankiai laidžią membraną iš mažesnės
medžiagų koncentracijos tirpalo didesnės koncentracijos link. Osmosas svarbus
palaikant pastovų vandens ir druskų santykį organizmo skysčiuose.
Izotoninis tirpalas – tirpalas, kuriame medžiagų koncentracija tokia pat kaip ir
ląstelės citoplazmoje, todėl kiek vandens į ją pateks, tiek ir pasišalins.
Hipertoninis tirpalas – tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija
didesnė nei ląstelės citoplazmoje, todėl vanduo keliauja iš ląstelės.
Esant hipertoninėms sąlygoms vyksta plazmolizė – gyvūninė ląstelė susitraukią,
o augalinės ląstelės plazminė membrana atsitraukia nuo sienelės, nes
citoplazmoje ir centrinėje vakuolėje esantis vanduo pasišalina iš ląstelės.
Hipotoninis tirpalas – tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra
mažesnė nei ląstelėje, todėl vanduo veržiasi į ląstelę.
Dėl hipotoninių sąlygų vanduo veržiasi į augalinę ląstelę ir plazminė membrana
prisispaudžia prie sienelės, tačiau ląstelės forma nepakinta ir ląstelė
nesprogsta, nes sienelė yra tvirta. Tokia ląstelės sienelės įtempta būsena,
atsiradusi dėl osmosinio slėgio, vadinama turgoru.
Šakniaplaukio ląstelės centrinėje vakuolėje taip pat didelė ištirpusių medžiagų
koncentracija, todėl į augalą iš dirvožemio patenka vanduo. Osmosinis slėgis
augalų ląstelėse – turgorinis slėgis. Jis padeda išlaikyti stiebo ar lapų formą bei
padėtį. Netekusios vandens ląstelės suglemba. Nebėra tvirtos ir negali būti
atrama, todėl augalai nuvysta.
.
Osmoso reiškinio tyrimas
Tikslas Ištirti osmoso reiškinį nevirtoje ir virtoje bulvėje.
10
Hipotezė Osmosas nevirtose bulvėse vyks, o virtose nevyks.
Kaip Pasirenkamos dvi vidutinio dydžio bulvės (bulvių stiebagumbiai).
atliekamas Viena nelupta bulvė įdedama į verdantį vandenį ir verdama 5 min.
tyrimas Kol viena bulvė verda, kita nulupama ir perpjaunama skersai į dvi
dalis. Kiekvienos dalies centre išpjaunama duobutė (atsargiai,
stengiantis neperpjauti jos kiaurai). Išvirta bulvė nulupama,
perpjaunama skersai ir abejose bulvės pusėse centre išpjaunama
duobutė. Nevirtos bulvės puselės dedamos į A ir B lėkšteles, o
virtos bulvės puselės – į C ir D lėkšteles. Į A ir C lėkšteles bei B ir
D bulvių duobutes įpilama distiliuoto vandens. Į B ir D lėkšteles
bei A ir C bulvių duobutes įpilama druskos tirpalo. Rezultatai po
paros.
Rezultatai Virtoje bulvėje niekas nepakito, niekas nevyksta. A bulvėje
vandens padaugėjo, lėkštelėje vandens kiekis sumažėjo. B
bulvėje vandens sumažėjo, o lėkštelėje vandens kiekis padidėjo.
A ir B nevirta bulvė.
Rezultatų Nevirtose bulvės pusėse vyko osmosas, nes jų ląstelės gyvos, o
analizė plazminės membranos nesuirusios. A bulvės duobutė prisipildė
vandens, o lėkštelėje vandens sumažėjo. B bulvės duobutėje
vandens sumažėjo, o lėkštelėje – padaugėjo. Vanduo judėjo iš
didelės koncentracijos vietos link mažesnės. Virtoje bulvėje
osmosas nevyko, nes verdant ląstelių membranos suyra ir negali
reguliuoti vandens judėjimo. Jei kartais bulvė paverdama ilgiau ir
labai suyra ląstelės, tiek druskos tirpalas, tiek distiliuotas vanduo
gali ištekėti į lėkštelę dėl Žemės traukos jėgos.
Ką Osmosas vyksta tik nevirtos bulvės nepažeistose ląstelėse. Jei
supratome aplinkoje vandens molekulių yra daugiau negu ląstelės viduje, jos
tirdami juda į ląstelės vidų. Jeigu druskos tirpale vandens molekulių
mažiau negu ląstelės citoplazmoje ir vakuolėje, jis skverbiasi į
išorę.
Išvada Nevirtose bulvėse vykstant osmosui vanduo juda iš mažesnės
koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą, o virtose
tirpalų koncentracija įtakos neturi, nes verdant suirusios
membranos negali kontroliuoti vandens judėjimo.
Augalų ląstelių plazmolizės tyrimas
Tikslas Ištirti, ar raudonojo svogūno ląstelių plazmolizė priklauso nuo
sacharozės tirpalo koncentracija.
Hipotezė Raudonojo svogūno ląstelių plazmolizė priklauso nuo sacharozės
tirpalo koncentracijos.
Kaip Paruošiamas vieno molio sacharozės tirpalas (100 ml vandens
atliekamas ištirpinama 32,4 g sacharozės). Vieno molio sacharozės tirpalas
tyrimas skiedžiamas distiliuotu vandeniu skirtinguose mėgintuvėliuose
skirtingu santykiu ir paruošiami skirtingų sacharozės koncentracijų
tirpalai (0,2 M, 0,4 M, 0,6 M, 0,8 M, 1 M). Jie supilami į
mėgintuvėlius. Skalpeliu perpjaunamas raudonasis svogūnas ir
atplėšiami 6 gabaliukai plėvelės (svogūno lukšto epidermio
audinio). Svarbu, kad šio audinio ląstelėse būtų pigmento.
Paruošti audiniai kelioms minutėms pamerkiami į distiliuotą
vandenį. Tada 5 audiniai išimami iš distiliuoto vandens ir po vieną
gabalėlį įdedami į mėgintuvėlius su skirtingos sacharozės
koncentracijos tirpalu. Iš likusio audinio gabalėlio paruošiamas
preparatas ir stebimas pro mikroskopą. Po 20 min audiniai
išimami iš kiekvieno mėgintuvėlio , ruošiami audinio preparatai,
stebima pro mikroskopą ir skaičiuojamos plazmolizuotos svogūno
ląstelės.
Rezultatai Raudono svogūno ląstelės po to, kai pabuvo distiliuotame
vandenyje yra turgorizuotos. Palaikytos vieno molio sacharozės
tirpale jo plazmolizuotos – citoplazma atsitraukus nuo sienelės.
Rezultatų Pradedant tyrimą visi svogūno epidermio audinio gabalėliai
analizė sudedami į distiliuotą vandenį tam, kad visos ląstelės būtų
turgorizuotos (suvienodintos tyrimo sąlygos). Distiliuotame
vandenyje plazmolizė nevyksta. Iš distiliuoto vandens svogūno
epidermio audinius dedame į skirtingos koncentracijos
sacharozės tirpalus. Po 20 min ruošiami svogūno audinių
preparatai. Audiniai imami iš skirtingų koncentracijų sacharozės
tirpalų. Stebint preparatus matoma, kad didėjant sacharozės
koncentracijai tirpale plazmolizuotų ląstelių skaičius didėja. Vieno
molio sacharozės tirpale visos ląstelės būna plazmolizuotos.
Vykstant osmosui vanduo juda iš ten, kur jo daug (citoplazmos),
ten, kur jo mažai (į sacharozės tirpalą).
Ką Stebėdami preparatus įsitikinome, kad distiliuotame vandenyje
supratome plazmolizavusių ląstelių nėra, 0,2 M koncentracijos tirpale – taip
tirdami pat arba pastebimi nedideli plazmolizės pokyčiai pavienėse
ląstelėse, 0,4 M – aptinkamos kelios plazmolizavusios ląstelės,
0,6 M – apie pusę stebėtų ląstelių yra plazmolizuotos, 0,8 M –
beveik visos, 1 M – visos. Todėl galima teigti, kad kuo didesnė
sacharozės koncentracija tirpale, tuo plazmolizė vyksta
intensyviau.
Išvada Kuo didesnės koncentracijos tirpalas, tuo daugiau ląstelių
plazmolizuojasi.
Transpiracija – vandens garinimas pro lapus.
Gyvūninės ląstelės neturi sienelės, todėl patekusios į hipotonines sąlygas jos
sprogsta – neatlaikiusi osmosinio slėgio plyšta plazminė membrana
Aktyvioji pernaša – tai procesas, kurio metu medžiagos gali būti
transportuojamos prieš arba pagal koncentracijos gradientą, bet yra naudojama
ATP, kuri reikalinga baltymo konfigūracijai.
11
Endocitozės ir egzocitozės metu stambios dalelės (baltymai, polisacharidai) yra
supakuojami į membranines pūsleles ir vykstant pernašai naudojama ATP.
Egzocitozės metu dalelės keliauja iš ląstelės, o endocitozės metu dalelės
pernešamos iš išorės į vidų. Endocitozės metu membrana panaudojama, o
egzocitozės metu atstatoma.
Endocitozė būna dvejopa: fagocitozė ir pinocitozė. Fagocitozės metu
pernešamos kietos dalelės, o vykstant pinocitozei – skysčio lašeliai su
medžiagomis. Fagocitozės membraninės pūslelės didelės, tačiau kelios, o
pinocitozės daug, bet mažų.
Fagocitozė būdinga ameboms, fagocitams. Amebos fagocituodamos maitinasi.
Žinduolių organizme fagocitai praryja bakterija ar susidėvėjusias organizmo
ląsteles. Vykstant fagocitozei bakterija prisiliečia prie plazminės membranos – ši
įlinksta ir apgaubia išorėje esančią bakteriją. Bakterija, supakuota į membraninę
pūslelę, patenka į citoplazmą ir susilieja su lizosoma. Lizosomose esantys
fermentai ją suvirškina. Tokiu būdu žinduolių organizmas kovoja su ligas
sukeliančiomis bakterijomis.
Fagosoma – membraninė pūslelė, kai joje kažkas yra.
Vykstant pinocitozei plazminė membrana įlinksta į vidų ir supakuoja skysčio
lašelį su ištirpusiomis medžiagomis. Taip maisto medžiagas gauna kiaušialąstė.
Inkstų kanalėlio, kraujo ar augalų šaknų ląstelės tokiu būdu apsirūpina
skystomis medžiagomis.
Vykstant egzocitozei medžiagos išskiriamos į ląstelės išorę. Nuo goldžio
komplekso atsiskiria sekrecinės pūslelės, kuriose pernešamos stambios
molekulės (pvz., baltymai). Kai sekrecinė pūslelė pasiekia ląstelės plazminę
membraną, membranos susilieja ir medžiagos patenka į ląstelės išorę. Taip pat
egzocitozės būdu išskiriami virškinimo fermentai, pvz., kasos gaminami
fermentai: tripsinas, lipazė, kasos amilazė.
Palengvintoji difuzija – pernaša, kurios metu smulkios molekulės keliauja pro
kanalo baltymus nenaudojant ATP.
Pasyvioji pernaša – procesas, kurio metu medžiaga pro membraną pernešama
pagal koncentracijos gradientą.
5.1. Apibūdinti fermentus kaip biologinius katalizatorius, sumažinančius
reakcijoms pradėti reikalingos energijos kiekį.
Fermentai (baltymai) – tai biologiniai katalizatoriai, kurie spartina chemines
reakcijas, bet patys nesusinaudoja. Kad molekulės tarpusavyje reaguotų, reikia
jas tam tikru būdu suaktyvinti. Energijos kiekis, kurio reikia, kad molekulės
tarpusavyje imtų reaguoti, vadinamas aktyvacijos energija (tarsi barjeras).
Molekules aktyvinant fermentais aktyvacijos energijos sunaudojama kur kas
mažiau.
5.2. Remiantis žmogaus virškinimo fermentais (amilaze, pepsinu ir lipaze),
apibūdinti fermentų veikimo specifiką.
Organizmuose vykstant medžiagų apykaitos procesams vyrauja dviejų tipų
cheminės reakcijos – skaidymo ir sintezės.
Metabolizmas – medžiagų apykaita – visos organizme vykstančios reakcijos.
Katabolizmo reakcija – stambesnės molekulės skaidomos į smulkesne.
Anabolizmo reakcija – sintezė – smulkios dalelės sujungiamos į stambesnes ir
sudėtingesnes (fotosintezė).
Vienu metu ląstelėje vyksta daug metabolizmo reakcijų.
Fermentams būdinga tretinė struktūra. Polipeptidas molekulėje taip susisuka ir
susilanksto, kad susidariusioje globulėje lieka aktyvusis centras, kuriame vyksta
reakcija. Prie jo prisijungusi pradinė medžiaga – substratas, skyla ar susijungia į
produktus. Susidaro fermento – substrato kompleksas. Įvykus cheminei reakcijai
nuo fermento aktyviojo centro atsiskiria produktas. Visi fermentai yra specifiški,
todėl prie fermento aktyviojo centro gali jungtis tik tam tikras substratas – jie
atitinka „spynos ir rakto“ modelį.
Vykstant fermentinėms reakcijoms fermentai nesusinaudoja, todėl jų visada
reikia mažiau nei substratų.
Fermentai – greitai veikiantys junginiai. Sakoma, kad jų didelis kaitos skaičius –
per laiko vnt. jie gali pakeisti daug substrato molekulių.
Daugelis fermentų gali veikti tik tada, jeigu yra tam tikrų cheminių junginių –
kofaktorių (HCl yra pepsino kofaktorius). Kofaktorius prisijungia prie aktyviojo
centro, kad suteiktų tam tikrą formą ir fermentas galėtų atlikti savo funkciją.
12
Fermentų katalizuojamas reakcijas gali lėtinti ir net visiškai sustabdyti cheminiai
junginiai – inhibitoriai. Inhibitoriai – svetimos organizmui medžiagos:
• Konkurentiniai – jungiasi prie aktyviojo centro (jie gali imituoti „rakto“
formą)
• Nekonkurentiniai – jungiasi prie fermento, bet ne per aktyvųjį centrą
(keičia „spynos“ formą ir reakcija visiškai stoja, jei jų koncentracija
didesnė nei substrato)
Alosteriniai fermentai turi du aktyviuosius centrus, vienas substratui, kitas
inhibitoriui. Laikinai fermentas praranda savo funkciją. Pasireiškia per
nekonkurentinį būdą, nes alosterijos metu taip pat pasikeičia „spynos“ forma.
Cheminės reakcijos greitėja didėjant substrato koncentracijai – iš pradžių labiau,
vėliau mažiau, kol pasiekiamas nekintamas greitis (Vmaks.). Kai substrato
koncentracija didelė, visos fermento molekulės susijungia su jo molekulėmis,
todėl fermentinės reakcijos vyksta greitai. Dar didinant substrato koncentraciją
fermentinių reakcijų greitis nekis, nes laisvų fermentų molekulių jau nebebus.
Buferinė funkcija – globuliniai baltymai geba prisijungti arba atiduoti H+
(priklauso nuo terpės: šarminėje prisijungia, rūgštinėje – atiduoda).
Denatūracija – tai baltymo molekulės erdvinės struktūros pakitimas nutrūkus
cheminiams ryšiams.

Inhibicijos būdu ląstelėje kontroliuojamas reakcijos greitis (kai ląstelė pati Virškinamojo Liauka,
Temperatūra
trakto Fermentas gaminanti Substratas Produktas
gaminasi inhibitorius). Taip pat tarpiniai produktai gali pristabdyti jungdamiesi organas fermentus
ir pH
prie alosterinių fermentų. Disacharidai
Seilių Seilių Polisacharidai Apie 37 oC,
Burna (maltozė,
amilazė liaukos (krakmolas) 7,1 pH
Spynos ir rakto teorija: sacharozė)
Skrandžio Apie 39-40
• Fermentai – stambios molekulės, substratai žymiai mažesni. Skrandis Pepsinas
liaukos
Polipeptidai o
C, 2 pH
Peptidai
• Su substratu jungiasi tik nedidelė fermento dalis – aktyvusis centras. Kasos Monosacharidai
Disacharidai
• Aktyviojo centro struktūrą atitinka substrato molekulės struktūra Dvylikapirštė
amilazė
Apie 39-40
(gliukozė)
(susijungus laikinai susiformuoja fermento ir substrato komplektas). Tripsinas Kasa Peptidai Aminorūgštys
žarna o
C, 8 pH
Glicerolis ir
Lipazė Riebalai
riebalų rūgštys
Yra fermentų, kurie jungiasi su keliais substratais, tada fermentas prisitaiko prie
substrato. Erdvinę baltymo struktūrą ardo:
• pH pokyčiai (rūgštys).
5.3. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus fermentų aktyvumo
• Temperatūros kėlimas.
tyrimą, paaiškinti, kaip fermento aktyvumas priklauso nuo temperatūros,
• Sunkiųjų metalų druskos.
pH ir substrato koncentracijos. Susieti fermento aktyvumo sumažėjimą su
denatūracija – baltymo molekulės erdvinės struktūros pakitimais. • UV arba rentgeno spinduliuotė.

Fermentų aktyvumas priklauso nuo temperatūros ir pH (kiekvienas fermentas
aktyvus tik esant tam tikrai temperatūrai ir terpėje, kuri pasižymi rūgštinėmis ar
šarminėmis savybėmis), taip pat priklauso nuo substrato koncentracijos (kuo
daugiau substratų, tuo dažniau fermentai su jais sąveikauja ir fermentinės
reakcijos vyksta greičiau, bet, kai fermentų aktyvieji centrai substrato
prisotinami, reakcijos greitis stabilizuojasi).
Esant žemai temperatūrai fermentinės reakcijos vyksta lėčiau, nes molekulės
juda lėtai. Keliant temperatūrą iki tam tikros ribos (optimalios temperatūros), jų
greitis didėja, nes molekulės juda greičiau, dažniau susiduria ir reaguoja
tarpusavyje. Vėliau reakcijų greitis mažėja, nes fermentai pradeda denatūruoti –
pasikeičia aktyviojo centro forma, todėl negali prisijungti substratas.
Kiekvienas fermentas veikia optimaliai esant tam tikram terpės pH. Jei pH
tampa netinkamas, fermentai denatūruoja ir nebegali atlikti savo funkcijos.
(pepsinas veikia rūgščioje terpėje)
Baltymų denatūracija būna dvejopa: grįžtamoji (suardoma antrinė, tretinė,
ketvirtinė struktūra, bet pirminė išlieka, todėl baltymas gali renatūruoti – erdvinė
struktūra gali atsinaujinti) arba negrįžtamoji (suardoma pirminė baltymo
struktūra, baltymo molekulės erdvinė struktūra neatsinaujina).
Fermento aktyvumo priklausomybės nuo temperatūros ir pH tyrimas
Tikslas Nustatyti, kokią įtaką kiaušinio baltymą skaidančių fermentų aktyvumui
turi temperatūra ir pH.
Hipotezė pH ir temperatūra turi įtakos kiaušinio baltymą skaidančių fermentų
aktyvumui.
Kaip Paruošiamas acidinpepsino tirpalas: dvi acidinpepsino (pepsino) tabletės
atliekamas ištirpinamos 50 ml H2O (tirpalo pH – apie 2 ir 20 oC – kambario
tyrimas temperatūra). Tirpalas tolygiomis dalimis supilamas į 2 kolbutes. Vienos
kolbutės turinys pašarminamas 10% NaOH (tirpalo pH apie 8).
Paruošiami 6 mėgintuvėliai, kurie sugrupuojami po du ir pipete įlašinama
po 0,5 ml kiaušinio baltymo tirpalo (pasiruošiama tyrimui taip, kaip
parodyta paveiksle). Visų trijų grupių (vienas iš poros) mėgintuvėliai
sudedami į stiklinę su 40 oC vandeniu (tyrimo metu temperatūra turi išlikti
13
 pastovi). Visų grupių (antras iš poros) mėgintuvėliai paliekami kambario
temperatūroje – 20 oC. Po 30 min visi mėgintuvėliai sudedami į verdantį
vandenį ir kaitinami 5 min.
3 grupės mėgintuvėlių, vienas iš jų 40 oC, kitas 20 oC. Visi su kiaušinio
baltymu. Pirma grupė mėgintuvėlių (A) kontroliniai (su vandeniu), antra
grupė (B) su acidinpepsino (pH 2) tirpalu, trečia (C) su acidinpepsino (pH
8).
Rezultatų A grupės mėgintuvėliuose baltymas nesuskaidytas – ant mėgintuvėlių
analizė sienelių iškrito baltos nuosėdos. Taip atsitiko, nes tirpale nebuvo
fermento. Kiaušinio baltymas nebuvo suskaidytas ir kaitinant
denatūravosi.
B grupės mėgintuvėlyje (40 oC) baltymas buvo suskaidytas, nuosėdos
neiškrito. Taip nutiko todėl, kad kiaušinio baltymas esant 2pH ir 40 oC
buvo suskaidytas iki aminorūgščių ir kaitinant denatūruoti negalėjo.
B grupės mėgintuvėlyje (20 oC) baltymas nesuskaidytas – ant
mėgintuvėlio sienelių iškrito baltos nuosėdos. Taip nutiko, nes nors tirpalo
pH yra 2, bet temperatūra buvo per žema. Fermentai buvo neaktyvūs ir
pakaitinus baltymas denatūravo.
C grupės mėgintuvėlyje (40 oC) baltymas nesuskaidytas – ant
mėgintuvėlio sienelių iškrito baltos nuosėdos. Taip nutiko, nes fermentas
neveiklus, kai tirpalo pH lygus 8, kiaušinio baltymas nebuvo suskaidytas
ir kaitinant denatūravo.
C grupės mėgintuvėlyje (20 oC) baltymas nesuskaidytas – ant
mėgintuvėlio sienelių iškrito baltos nuosėdos. Taip nutiko, nes tirpalas,
kurio pH 8, yra netinkama terpė fermentui veikti, taip pat per žema
temperatūra. Fermentai buvo negatyvūs ir pakaitinus baltymas
denatūravo.
Ką Baigus tyrimą visi mėgintuvėliai kaitinami verdančiame vandenyje tam,
supratome kad sužinotume, kuriame iš jų kiaušinio baltymas buvo suskaidytas, o
tirdami kuriuose ne. Paaiškėjo, kad jis geriausiai skaidomas 40 oC temperatūrai ir
terpėje, kurios pH 2.
Išvada Kiaušinio baltymas aktyviausiai skaidomas fermento acidinpepsino esant
40 oC temperatūrai terpėje, kurios pH 2.
Kepenų fermento katalazės aktyvumo priklausomybės nuo substrato
koncentracijos tyrimas
Tikslas Ištirti, kokį poveikį kepenų fermento katalazės aktyvumui daro substrato
koncentracija.
Hipotezė Substrato (vandenilio peroksido) koncentracija turi įtakos fermento
katalazės aktyvumui.
Kaip Į tris mėgintuvėlius įdedama kiaulės ar jaučio kepenų gabalėlių, kurių
atliekame masė vienoda – 20 g (gabalėliai labai smulkiai supjaustyti, beveik košė). Į
kiekvieną mėgintuvėlį paeiliui pilama vandenilio peroksido (5 ml, 10 ml,
15ml). Liniuote matuojamas per tą patį laiką juose pakilusių putų lygis.
Rezultatai Kuo daugiau vandenilio peroksido buvo mėgintuvėlyje, tuo daugiau putų
pakilo per tą patį laiko vnt.
Rezultatų Fermentas katalazė yra kepenų ląstelėse. Jis skaido substratą –
analizė vandenilio peroksidą. Vyksta cheminė reakcija, kurios metu perodksidas
skyla į vandenį ir deguonį. Kuo substrato daugiau, tuo reakcija vyksta
greičiau. Tai matoma iš susidariusio putų kiekio (deguonis).
Išvada Kuo substrato koncentracija didesnė, tuo reakcija vyksta greičiau.
6.1. Apibūdinti ATP kaip universalų energijos nešiklį ir susieti ATP
gamybą ląstelėje su jos naudojimu organizme.
Adenozintrifosfatas (ATP) yra monomerinė medžiaga, vadinama nukleotidų.
Nukleotidai nesusijungia į grandines, kaip kad tai daro DNR ir RNR.
ATP sudaro: azotinė bazė adeninas (A), angliavandenis ribozė, trifosfatas (3
fosforo rūgšties liekanos.
ATP molekulė yra visų ląstelių universalus energijos šaltinis (visų organizmų
naudojamas ir įvairiose reakcijose). Atskilus paskutinei fosforo rūgšties liekanai
ATP tampa ADP. Skylant išsiskiria didelis kiekis energijos. Energija ląstelėse
naudojama cheminiam darbui atlikti (vykstant sintezės ir skaidymo reakcijoms),
pernašai (aktyvioji pernaša), mechaniniam darbui (raumenų ląstelėms
susitraukti).
Makroerginiai ryšiai – ryšiai, kuriems nutrūkus išlaisvinama energija. Tarp
fosforo rūgšties liekanų.
ATP atsargos ląstelėje yra ribotos, todėl šios molekulės nuolat sintetinamos jų
mitochondrijose prie ADP prisijungiant fosforo rūgšties liekaną.
ATP prarandama negrįžtamai, kai virsta šilumos energija, nes šilumos energija
nepanaudojama.
6.2. – 6.3 Apibūdinti viduląstelinį kvėpavimą kaip kontroliuojamą procesą,
kurio metu oksiduojant gliukozę išsiskiria energija, reikalinga ląstelės
gyvybinei veiklai. Apibūdinti ląstelių citoplazmoje vykstančią glikolizę,
susieti ją su mitochondrijose vykstančiais kvėpavimo etapais: Krebso
ciklu ir elektronų pernašos grandine, nurodyti jų reikšmę ATP sintezei.
Visų gyvųjų organizmų ląstelių veiklai reikalinga energija. Jos reikia raumenų
ląstelėms susitraukti, aktyviajai pernašai, cheminėms reakcijoms vykti,
chromosomoms pasiskirstyti mitozės ir mejozės metu. Energijos negalima
perduoti iš ląstelės ląstelei, audiniams ar organams, todėl kiekvienoje ląstelėje
vyksta kvėpavimo reakcijos, kurių metu pagaminama ATP. Viduląstelinio
kvėpavimo reakcijos yra genetiškai kontroliuojamas procesas, todėl vienos
ląstelės, kurios atlieka didesnį darbą, ATP pagamina daugiau. Energija
išskiriama palaipsniui – išsiskiria tokiu greičiu, kokiu organizmas geba ją
įsisavinti.
Medžiagų apykaitos reakcijos ląstelėse, kurių metu skaidant angliavandenius
(dažniausiai gliukozę, kurios molekulinė formulė C6H12O6) ar kitus apykaitos
produktus susidaro ATP, vadinamos ląsteliniu kvėpavimu. Gliukozės molekulė,
kuri turi 6 C anglies atomus, vykstant fermentinėms grandininėm reakcijoms
suskaidoma iki junginių, kurie turi tik vieną anglies atomą (CO2). Kiekvieną
reakciją katalizuoja vis kitas fermentas.
14
Viduląstelinis kvėpavimas gali būti aerobinis (reikalingas deguonis) ir Pagal tai, kokie produktai susidaro aerobinio kvėpavimo metu, skiriamas
anaerobinis (rūgimas). Energijos šaltinis – organinės molekulės. pienarūgštis ir alkoholinis rūgimas.

Aerobinis kvėpavimas – procesas, kurio metu gliukozė suskaidoma ląstelėje Pienarūgštis rūgimas Alkoholinis rūgimas
naudojant deguonį iki vandens ir anglies dioksido. Kur vyksta Citoplazmoje
C6H12O6 + 6O2 → 6CO2 + 6H2O + 36ATP Medžiagos, nuo
Gliukozė ir kiti organiniai junginiai
kurių prasideda
Aerobinio kvėpavimo etapai: Deguonis Nenaudojamas
Produktai Pieno rūgštis (laktatas) Alkoholis ir CO2
• Glikolizė. Vyksta citoplazmoje. Gliukozė skyla į 2 piruvato molekules.
Kokių
Susidaro 2 ATP. organizmų Gyvūnų ir bakterijų Grybų (mielių) ir augalų
• Krebso ciklas. Vyksta mitochondrijų matrikse. Reakcijos vyksta ratu. ląstelėse vyksta
Baigiama skaidyti gliukozės molekulė išsiskiria 4 CO2 molekulės, kurios Reikšmė
iškeliauja į ląstelės aplinką. Susidaro 2 ATP. Bakterijos skaido cukrų ir gamina pieno rūgštį, todėl yra Alkoholinis rūgimas svarbus
• Elektronų pernašos sistema. Vyksta mitochondrijų kristose. Į pernašos naudojamos pienui, kopūstams, agurkams, grybams vyno, alaus, spirito, duonos
sistemą atkeliavę elektronai turi daug energijos. Baltymai nešikliai, rauginti. Susidariusi pieno rūgštis riboja puvimo bakterijų gamybos pramonėje. Mielės
esantys kristų membranoje, elektronus, paimtus iš gliukozės molekulės, dauginimąsi, todėl rauginti produktai ilgiau negenda. skaidydamos cukrų
perduoda vienas kitam, kol juos prisijungia deguonis. Judėdami Gyvūnų raumeninio audinio ląstelės didelio fizinio krūvio pagamina alkoholį, kuris yra
metu sunaudoja daug O2, todėl kartais jo pritrūksta ir alkoholinių gėrimų
pernašos sistema elektronai atpalaiduoja energiją, kuri naudojama ATP
tada gliukozė skaidoma anaerobiškai. Tačiau šio proceso sudedamoji dalis. Duonos
sintezei. Šis procesas dar vadinamas oksidaciniu fosforilinimu. metu susidaro tarpinis medžiagų apykaitos junginys – arba pyragų tešla iškyla, nes
Fermentai, esantys kristose, energiją atpalaiduoja pamažu. Jos netekę pieno rūgštys, kuri toliau skaidoma į laktozę ir vandenilio mielių fermentai skaidydami
elektronai jungiasi su deguonimi. Deguonis reaguoja su H+ jonais ir jonus. Būtent dėl H+ jonų pagausėjimo audiniuose (dėl to cukrų išskiria CO2, kuris ją
susidaro H2O. Susidaro 32 arba 34 ATP. sumažėja pH) jaučiamas raumenų skausmas, o laktozė išpučia.
toliau dalyvauja cheminėse reakcijose kaip energijos
Anaerobinis kvėpavimas – procesas, kurio metu organinis junginys (pvz., šaltinis. Deguonies kiekis, naudojamas susidariusiai
gliukozė) suskaidomas ląstelėje nenaudojant O2 ir susidaro pieno rūgštis arba pieno rūgščiai suskaidyti, vadinamas deguonies
etilo alkoholis. Atsipalaiduoja 2 ATP molekulės. įsiskolinimu. Susidariusią pieno rūgštį kraujas nuneša į
kepenis, ten ji skaidoma intensyviausia.
6.4. Remiantis supratimu apie mielių alkoholinį rūgimą ir pieno rūgšties
Aerobinis kvėpavimas Anaerobinis kvėpavimas
susidarymu raumenyse, apibūdinti anaerobinį kvėpavimą kaip kvėpavimą
Kur vyksta Citoplazmoje ir mitochondrijose Citoplazmoje
be deguonies ir susieti šį energijos gavimo būdą su organizmų
Medžiagos,
prisitaikymu apsirūpinti energija trūkstant deguonies. Palyginti aerobinį ir nuo kurių Gliukozė ir kito organiniai junginiai
anaerobinį kvėpavimą. prasideda
Vykstantys Glikolizė, Krebso ciklas, elektronų
Vykstant anaerobiniam kvėpavimui/rūgimui dažniausiai naudojama gliukozė, bet Glikolizė
etapai pernašos grandinė
gali būti skaidomi ir alkoholiai ar organinės rūgštys. Deguonis nenaudojamas. Deguonis Naudojamas Nenaudojamas
Anaerobinio kvėpavimo pirmasis etapas glikolizė. Tai bendra gliukozės skilimo Produktai CO2 ir vanduo Alkoholis ir CO2, pieno rūgštis
reakcijų seka, būdinga abiems ląstelinio kvėpavimo būdams. Glikolizės metu iš Kokių
Visų gyvųjų organizmų ląstelėse, Alkoholinis rūgimas – mielių ir
vienos gliukozės molekulės atsipalaiduoja tik 2 ATP molekulės. Nors energijos organizmų
išskyrus anaerobines bakterijas ir augalų, pienarūgštinis – gyvūnų ir
susidaro nedaug, bet jos išgavimo būdas labai svarbus evoliuciniu aspektu. ląstelėse
kai kuriuos endoparazitus bakterijų
Formuojantis gyvybei pirmykštėje Žemės atmosferoje dar nebuvo deguonies, vyksta
36 -38 ATP, nes gliukozė 2 ATP, nes gliukozės molekulė
todėl tuo ankstyvuoju gyvybės raidos laikotarpiu gyvenančios bakterijos energiją
suskaidoma iki neorganinių suskyla iki organinių junginių,
iš organinių junginių išgaudavo juos skaidydamos anaerobiškai. Ir dabar ATP kiekis
galutinių produktų, kuriuose lieka kuriuose lieka dar daug
egzistuoja bakterijos, kurios apsirūpina energija skaidydamos organinius mažai energijos nepanaudotos energijos
junginius anaerobiškai. Yra bakterijų, kurios gali prisitaikyti prie deguonies
koncentracijos aplinkoje pokyčių – kvėpuoti aerobiškai ir anaerobiškai.
15
6.5. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus mielių fermentacijos
tyrimą, paaiškinti temperatūros įtaką reakcijos greičiui.
Mielių fermentų aktyvumas priklauso nuo temperatūros. Jis didėja keliant
temperatūrą iki 40 oC, o jai didėjant reakcija lėtėja, nes fermentai pradeda
denatūruoti – pasikeičia jų aktyviojo centro forma, todėl negali jungtis
substratas.
Temperatūros įtakos mielių fermentacijos greičiui tyrimas
Tikslas Ištirti tešlos kilimo greičio priklausomybę nuo temperatūros.
Hipotezė Temperatūra turės įtakos mielių fermentų veikimui.
Kaip Suminkome tešlą iš miltų, vandens, įdedame cukraus ir sausų mielių.
atliekame Gautą tešlą padalijame į tris lygias dalis ir sudedame į tris matavimo
cilindrus. Vienas (A) matavimo cilindras pastatomas į šaldytuvą, kitas (C) į
dubenį su 40 oC temperatūros vandeniu, o trečias (B) paliekamas kambario
temperatūroje (20 oC). Pusę valandos kas penkias minutes stebime, kaip
tešla kyla cilindruose, užrašome jos tūrio pokyčius.
Rezultatai C cilindre tešla kilo greičiausiai, B cilindre po truputi, o A cilindre kilo labai
lėtai iki 20 minutės ir tada nustojo.
Rezultatų A matavimo cilindre, kuris buvo 5 oC temperatūroje, tešla iš pradžių
analizė šiek tiek kilo, kol atvėso ir mielių fermentai tapo neaktyvūs. B
matavimo cilindre visas 30 min mielių fermentai lėtai skaidė cukrų į
alkoholį ir CO2 – tešla lėtai kilo. C cilindre tešla pakilo labiausiai, nes
mielių fermentai buvo aktyviausi esant 40 oC temperatūrai ir
išsiskyrė daugiausiai CO2 dujų, kurios kėlė tešlą.
Ką Po tyrimo aišku, kad mielių fermentų aktyvumas priklauso nuo temp. Mielių
supratom fermentai aktyviausi esant 40 oC, o temperatūrai krintant jų aktyvumas
e mažėja. Dar didinat aktyvumas mažėtų dėl denatūracijos.
Išvada Mielių fermentai aktyviausi esant 40 oC temperatūrai, o temperatūrai
krintant jų aktyvumas mažėja.
6.6. Apibūdinti mitochondrijos sandarą ir susieti jos dydį ir vidinės
membranos paviršiaus plotą su mitochondrijoje vykstančiais procesais.
Mitochondrija turi didelį paviršiaus
plotą, tai užtikrina sparčią dujų
difuziją (kuo didesnis, tuo daugiau
ATP). Išorinė membrana nelaidi
vandenilio jonams. Vidinė
membrana turi didesnį paviršiaus
plotą taip pat ant jos išsidėstę
svarbūs baltymai: elektronų
pernašos ir baltymų kompleksai –
ATP sintazės.
Tarpas tarp dviejų membranų yra labai siauras, jo funkcija kaupti vandenilio
jonus (H+ konc. gradientas didesnis nei matrikse). Vandenilio jonų srautas –
energija naudojama ATP sintezei.
Mitochondrijose esantis DNR atsakingas už visu baltymus ir reakcijas (žiedinėje
DNR yra genų). Mitochondrijai reikalingi baltymai sintetinami mitochondrijos
ribosomose.
Mitochondrijų kiekis ląstelėje priklauso nuo ląstelės paskirties, amžiaus,
organizmo rūšies. Jų funkcija – ATP sintezė.
Daug mitochondrijų yra raumeninio audinio ląstelėse (raumenims susitraukti),
neuronuose (nerviniam impulso perdavimui), spermatozoiduose (žiuželiui
judėti).
Sandaros prisitaikymai atlikti funkciją:
• Didelis paviršiaus plotas tūrio atžvilgiu.
• Tarpas tarp dviejų membranų siauras, todėl greit prisipildo H+ jonais.
• Išorinė membrana nelaidi H+ jonams todėl jie kaupiasi tarpe.
• Vingiuota vidinė membrana padidina paviršiaus plotą, daug kritų.
• Matriksas užpildytas tam tikra terpe, kurioje gali vykti Krebso ciklas. Yra
fermentų ir substratų.
6.7. Apibūdinti fotosintezę kaip augalų ląstelėse vykstantį procesą, kurio
metu šviesos energija naudojama organinėms molekulėms sintetinti.
Susieti organinių molekulių naudojimą su augalo augimu ir didesnio
derliaus gavimu: naujų ląstelių susidarymu (statybinė medžiaga –
celiuliozė), viduląsteliniu kvėpavimu (energetinė medžiaga – gliukozė) ir
medžiagų kaupimu (atsarginė medžiaga – krakmolas).
Fotosintezė – procesas, kurio metu augalai, naudodami anglies dioksidą,
vandenį ir sugertą šviesos energiją gamina organinius junginius. Ji gali vykti ne
tik augaluose, bet ir organizmuose, kurie turi chlorofilo (dumbliai,
melsvabakterės).
Augaluose fotosintezė vyksta augalo organe – lape, audinyje – mezofilyje,
ląstelių organelėse – chloroplastuose.
Intensyviai vykdydami fotosintezę jie pagamina daug gliukozės, kurią vykstant
kvėpavimo reakcijoms sunaudoja mitochondrijos. Išskirta energija augalo
organizme naudojama augalui augti. Augalo ląstelės intensyviai dalijasi mitozės
būdu (mitozės procesui reikalinga energija).
Celiuliozė sintetinama iš gliukozės molekulių. Didelis ir stiprus augalas
pagamina daugiau gliukozės, todėl vaisių išaugina daugiau.
16
Gliukozės perteklių augalai verčia krakmolu. Augant naujam augalui, krakmolas
skaidomas į gliukozę, o ši suskaidoma kvėpavimo reakcijų metu. Rezultatas –
išsiskiria daug energijos, kuri naudojama tol, kol daigas išlenda iš dirvožemio ir
gali vykdyti fotosintezę.
6.8. Apibūdinti, kaip chloroplastas yra prisitaikęs vykdyti fotosintezę:
tilakoiduose esantis chlorofilas sugeria šviesos energiją, panaudojamą
organinių medžiagų sintezei.
Fotosintezė vyksta visose augalo dalyse, kuriose yra ląstelių, turinčių
chloroplastų. Daugiausia jų yra asimiliacinio/statinio mezofilio ląstelėse.
Kiekvieną chloroplastą gaubia dvi membranos. Stromoje išsidėsčiusios granos,
kurios vienos su kitomis susijusios fotosintetinčiomis membranomis.
Chloroplastai prisitaikę vykdyti fotosintezę, nes jų granos sudarytos iš smulkių
membranos įlinkių – tilakoidų, kurių membranose yra chlorofilo pigmentų,
sugeriančių saulės šviesos energiją (naudojama organinėms medžiagos
sintetinti).
6.9. Susieti nuo šviesos priklausančias ir nuo šviesos nepriklausančias
fotosintezės reakcijas, nurodant reakcijos vietą, šviesos, CO2 ir vandens
naudojimą bei deguonies ir organinių medžiagų susidarymą.
Fotosintezės reakcijos lygtis:
Yra dvi fotosintezės fazės:
• Nuo šviesos priklausančios (tilakoiduose)
• Nuo šviesos nepriklausančios (stromoje)
Nuo šviesos priklausomos (šviesinės) reakcijos vyksta tilakoidų membranose.
Joms vykti reikalinga šviesa. Chlorofilas sugeria šviesos energiją. Gavęs
papildomos energijos jo elektronas sužadindamas. Elektronų akceptorius
(atomas, prisijungiantis elektronus) elektronus perduoda į elektronų pernašos
sistemą. Ja keliaudami elektronai atpalaiduoja energiją, kuri saugoma
vandenilio jonų gradiento pavidalu, o vėliau ji naudojama ATP molekulių
sintezei. Tam sunaudojama H2O molekulė – ji skaidoma (vyksta fotolizė) į
laisvąjį deguonį ir vandenilio jonus. Suskaidžius dvi vandens molekules,
susidaro viena deguonies molekulė. Deguonis išskiriamas į aplinką pro lapų
žioteles. Vandenilio jonus prisijungia nukleotidas NADP+, kuris virsta redukuotu
NADPH.
Sunaudojama: H2O
Susidaro: O2, ATP ir NADPH
Nuo šviesos nepriklausomos (tamsinės) reakcijos (Kalvino ciklas) vyksta
chloroplasto stromoje. Šioms reakcijos vykti saulės šviesos nereikia, tačiau gali
vykti ir šviesoje, ir tamsoje. Susidarius tam tikrai ATP ir NADPH koncentracijai iš
aplinkos sugertas CO2 įjungiamas į C6H12O6 sudėtį. Tamsinės fazės vyksta 3
etapais. Pirmojo etapo metu fiksuojamas CO2. Antrojo – ATP ir NADPH
molekulės, naudojamos CO2 redukuoti. Vykstant trečiajam etapui susidaro
tarpinis junginys PGAL, kuris naudojamas gliukozės ir kitų organinių medžiagų
sintezei (pvz., sacharozei, krakmolui, celiuliozei bei aminorūgštims ir riebalų
rūgštims gaminti.
Sunaudojama: CO2, ATP ir NADPH
Susidaro: gliukozė
ATP sintezė vyksta ir chloroplastuose ir mitochondijose. Mitochondrijose ATP
susidaro Krebso ciklo metu ir elektronų pernašos grandinėse ir yra galutinis
ląstelinio kvėpavimo produktas. Chloroplastuose ATP susidaro tik elektronų
pernašos grandinėse ir yra iškart sunaudojamas Kalvino reakcijose.
Panašumai: elektronų pernašos grandinė sukuria H+ gradientą, kuris
naudojamas kaip ATP sintazės judėjimo energija.
Skirtumai: chloroplastuose energijos šaltinis šviesa, o mitochondrijose –
organiniai junginiai. Mitochondrijose ATP sintezė vyksta matrikse ir kristų
membranose, o chloroplastuose tilakoidų membranose.
6.10. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus fotosintezės tyrimą,
paaiškinti fotosintezės reakcijos greičio priklausomybę nuo šviesos
intensyvumo.
Fotosintezės reakcijos greičio priklausomybė nuo šviesos intensyvumo
Tikslas Nustatyti fotosintezės greičio priklausomybę nuo apšvietimo
intensyvumo.
Hipotezė Fotosintezės greitis priklauso nuo apšvietimo intensyvumo.
Kaip Nupjaunama elodėjos šakelė ir viršūnėle, prie kurios pritvirtintas svarelis,
atliekame žemyn pamerkiama į aukštą mėgintuvėlį. Mėgintuvėlis įstatomas į stiklinę
su 25 oC vandeniu ir įdedamas termometras. Temperatūra nuolat
kontroliuojama stebint jo parodymus. Stiklinė su elodėja padedama prie
lempos 10 cm atstumu ir skaičiuojama, kiek dujų burbuliukų išsiskiaria iš
augalo tarpuląsčių per laiko vienetą. Skaičiuojama 3 kartus ir išvedamas
vidurkis, kad būtų tikslesni rezultatai. Stiklinė stumiama nuo lempo ties 20
cm liniuotės padala ir vėl skaičiuojami dujų burbuliukai. Tyrimas tęsiamas
tol, kol stiklinė su elodėja nutolinama per 60 cm nuo lempos.
Pastaba. Norint padidinti fotosintezės efektyvumą, galima įdėti sodos, ji
17
 bus anglies dioksido šaltinis.
Rezultatai Daugiausiai burbuliukų išsiskyrė augalui buvus arčiau lempos, kuo labiau
tolo, tuo mažiau burbuliukų išsiskyrė. Nubraižomas grafikas. Tiesė
leidžiasi žemyn.
Rezultatų Atlikus tyrimą tris kartus (tikslesni duomenys), išvedus vidurkį ir
analizė nubraižius grafiką matosi, jog didėjant šviesos intensyvumui arba
mažėjant atstumui nuo šviesos šaltinio, elodėja deguonies burbuliukų
išskyrė daugiau.
Ką Didėjant šviesos intensyvumui, fotosintezės greitis didėja. Tačiau, jei
supratome šviesos šaltinis būtų galingesnis, rezultatai būtų kitokie. Pasiekus tam
tikrą šviesos intensyvumo ribą burbuliukų skaičius pradėtų mažėti, o
vėliau stabilizuotųsi. Iš to galima spręsti, kad šviesa fotosintezės greičiui
įtakos turi iki tam tikros ribos, o vėliau neturi.
Išvada Didėjant šviesos stiprumui fotosintezės greitis didėja. Didėjant atstumui
iki švies šaltinio fotosintezės intensyvumas mažėja ir atvirkščiai.
Fotosintezės greitis priklauso nuo:
• Apšviestumo – šviesos intensyvumui didėjant, fotosintezės vyksta
sparčiau iki tam tikros ribos, kai nebeužtenka fotosistemų.
• CO2 kiekio aplinkoje – kuo daugiau, tuo greičiau.
• Temperatūros – iki tam tikros temperatūros reakcija greitėja, tačiau
pakui denatūruoja fermentai.
• Vandens kiekio ląstelėje – turi būti optimalus, nes naudojamas šviesos
reakcijoms vykti. Stingant vandens žiotelės nebūtų maksimaliai
atidarytos, todėl sutriktų CO2 patekimas į lapą.
6.11. Apibūdinti fotosintezės reikšmę, susiejant šį procesą augaluose su
gliukozės ir deguonies naudojimu kitų organizmų ląstelėse.
Fotosintezės reikšmė:
• Augalai fotosintezės metu pasigamina gliukozės, kurią skaidydami
kvėpavimų reakcijų metu apsirūpina energija.
• Deguonies perteklius yra išskiriamas į atmosferą. Deguonis reikalingas
visiems gyviems organizmams kvėpuoti.
• Heterotrofai maitinasi augalų pagamintomis maisto medžiagomis, kurias
skaidydami kvėpavimo reakcijų metu apsirūpina energija.
• Augalai fotosintezės metu sugerdami CO2, mažina jo kiekį atmosferoje.
Taip joje palaikoma pastovi CO2 koncentracija.
7.1. – 7.2. Apibūdinti DNR kaip chromosomų sudedamąją dalį ir genetinės
informacijos nešėją. Apibūdinti geną kaip genetinės informacijos vienetą
ir kaip DNR atkarpą, kurioje yra informacijos reikalingos atitinkamam
baltymui sintetinti. Apibūdinti genetinį kodą ir paaiškinti jo universalumą.
DNR yra chromosomos dalis. Ji kaupia, saugo genetinę informaciją ir ją
perduoda iš kartos į kartą. Chromosomos randamos eukariotinių ląstelių
branduolyje. Chromosomą sudaro viena DNR molekulė. Dvivijė DNR molekulė
susideda iš nukleotidų, kurie tarpusavyje susijungę komplementiniu principu.
Chromosomos sutankėja ir tampa įžiūrimos prie ląstelės dalijimąsi. Tada
chromosoma būna sudaryta iš dviejų siūlų – chromatidžių, kurie jungiasi
viename taške – centromeroje.
Genas yra DNR molekulės atkarpa. Genuose užkoduota informacija apie tai,
kaip bus išsidėsčiusios aminorūgštys polipeptidinėje (baltymo) grandinėje.
Genetinio kodo universalumas: Įvairių organizmų ląstelių baltymai sudaryti iš
aminorūgščių, kurių yra 20. Kiekvienas baltymas susideda iš skirtingų
aminorūgščių, jų skaičius ir išsidėstymo seka kiekviename baltyme yra skirtinga.
Kokiu būdu užkoduojama informacija apie aminorūgščių seką baltymo
molekulėje lemia tam tikra seka, vadinama genetiniu kodu.
Genai sudaryti iš nukleotidų. DNR molekulėje iš eilės einantys trys nukleotidai
koduoja vieną aminorūgštį. Trijų nukleotidų informacija nuo DNR yra perrašoma
į iRNR ir pagal ją ribosomose aminorūgštys jungiamos į baltymo grandinę.
Genetinis kodas yra universalus visiems gyviesiems organizmams ir egzistuoja
beveik nepakitęs milijonus metų. Genetinio kodo savybės paaiškina, kaip DNR
molekulės užkoduota genetinė info realizuojama vykstant baltymų sintezei.
Genetinio kodo savybės:
• Genetinis kodas yra tripletinis. Vieną aminorūgštį koduoja trys
nukleotidai – tripletas(kodonas).
• Kiekvienas kodonas turi tik vieną reikšmę ir nukleotidų seką DNR ir
RNR molekulėje nuskaitoma viena kryptimi – iš kairės į dešinę.
• Genetinis kodas laikomas išsigimusiu, nes daugumą aminorūgščių
koduoja daugiau negu vienas tripletas. Ši genetinio kodo savybė
padeda patikimiau perduoti genetinę info, apsaugo nuo mutacijų.
• Turi vieną baltymo sintezės pradžios kodoną (AUG), kuris žymi baltymo
sintezės pradžią ir koduoja aminorūgštį metioniną. Turi tris baigmės
kodonus (UAA, UGA, UAG), kurie žymi baltymo sintezės pabaigą ir
nekoduoja jokios aminorūgšties.
• Kiekvienas kodonas turi tik vieną reikšmę.
• Genetinis kodas universalus. Visuose organizmuose tie patys iRNR
kodonai koduoja tas pačias aminorūgštis.
7.3. Apibūdinti, kaip perduodama informacija vykstant baltymų sintezei.
Nurodyti geno ir polipeptidinės grandinės ryšį. Paaiškinti polipeptidinės
grandinės susidarymą.
DNR ----- transkripcija --> iRNR ----transliacija ---> susintetinamas baltymas iš
aminorūgščių
18
Transkripcija – procesas, kurio metu nuo DNR grandinės komplimentarumo
(komplementiniu) principu informacija nurašoma į iRNR. Naudojama ATP.
iRNR molekulėje nėra T (timino), todėl vykstant iRNR sintezei vietoj T bazės
jungiasi U (uracilas). Eukariotinėje ląstelėje transkripcija vyksta branduolyje.
Transliacija – baltymo molekulės sintezė ribosomose pagal iRNR genetinę info.
Naudojama ATP.
Transkripcijos etapai:
• Prie DNR prisitvirtinęs fermentas RNR polimerazė išskiria DNR vijas,
nes nurašyti informaciją vienu metu galima tik nuo vienos DNR
grandinės.
• RNR polimerazė, prisitvirtinusi prie matricinės DNR vijos (tos, nuo
kurios bus nurašoma genetinė informacija), komplimentarumo principu
jungia į iRNR laisvuosius nukleotidus, esančius branduolyje.
• Komplimentarumo principu sintetinama iRNR vija ilgėja (C traukia G,
bet A traukia U, o ne T)
• Kai RNR polimerazė nuslenka tolyn, DNR grandinės vėl susijungia.
• Susintetinta iRNR iškeliauja pro branduolio poras į citoplazmą.
esančio A centre. tRNR atneša aminorūgštį valiną (Val). Kai tRNR
palieka P centrą, jos atneštoji aminorūgštis Met prisijungia prie Val,
esančios A centre. Tarp aminorūgščių susidaro peptidinis ryšys, tam
naudojama ATP. Tada ribosomas pasislenka per vieną iRNR kodoną. P
centre atsiduria tRNR, prie kurios prisijungęs dipeptidas yra sudarytas iš
dviejų aminorūgščių – Met ir Val, o A centras lieka laisvas. Į A centrą
atkeliauja kita tRNR, kurios antikodonas AAG komplimentarus iRNR
kodonui. Ši tRNR atneša aminorūgštį fenilaniną (Phe). Procesas
kartojasi iš naujo ir susidaro tripeptidas.
• Baltymo sintezė baigiasi taip: ribosoma, slinkdama iRNR grandine,
priartėja prie iRNR esančio vieno iš baigmės kodonų (UAA, UGA,
UAG). Baigmės kodonas nekoduoja jokios aminorūgšties. Čia
prisitvirtina fermentas (atsipalaidavimo veiksnys), kuris suardo visą
kompleksą. Iš P centro iškeliauja tRNR, prie kurios buvo prisijungęs
visas susintetintas polipeptidas (baltymas). Ribosoma suskyla į
subvienetus ir atpalaiduojama iRNR. Suskilęs baltymo sintezės
kompleksas vėliau vėl gali susijungti ir sintetinti naują baltymą –
polipeptidą.
7.4. Apibūdinti genų ir chromosomų mutacijas ir jų atsiradimo priežastis.

Transliacija vyksta ribosomose, kurios yra ant šiurkščiojo endoplazminio tinklo
ar tiesiog ląstelės citoplazmoje. Transliacijos procese dalyvauja tRNR, kuri
atneša į ribosomas koduojamas aminorūgštis (tam tikra tRNR atgabena tam
tikrą aminorūgštį) iš citoplazmos. Ši molekulė panaši į trilapio dobilo lapą, nes
nukleotidai, jungdamiesi tarpusavyje komplimentarumo principu, sudaro tokio
pavidalo figūrą.
tRNR prie savo aminorūgšties prisijungia esant ATP ir savitam fermentui.
Mutacija – organizmo genetinės medžiagos pakitimas, lemiantis naujų
organizmo požymių atsiradimą. Mutacijos atsiradimo procesas – mutagenazė –
gali būti gamtinis (spontaninė – ji organizmuose vyksta savaime) ir dirbtinė (ją
specialiai sukelia žmogus). Pagal genotipo pokyčius mutacijos skirstomos į
genų arba taškines, chromosomų (pasikeičia chromosomų sandara) ir genomo
(pasikeičia chromosomų rinkinys). Mutacijos, įvykusios lytinėse ląstelėse –
paveldimos, o įvykusios somatinėse – nepaveldimos.

Antikodonas – tRNR sritis, kuri jungiasi su iRNR kodonu komlementarumo Mutagenai – aplinkos veiksniai, kurie gali pakeisti DNR struktūrą. Dėl jų
principu. atsiradusios mutacijos sukelia genetinės medžiagos pakitimus. Kuo intensyviau
veikia mutagenai, tuo didesnė tikimybė pasireikšti mutacijoms.
DNR kodonui komplimentarus iRNR kodonas, o šiam – tRNR antikodonas. Pvz.
DNR kodonas – TAT, iRNR kodonas – AUA, o tRNR antikodonas – UAU. Rūšis Mutagenas Padariniai
Rentgeno spinduliai, UV
spinduliai, įvairių dažnių
Transliaciją sudaro 3 etapai. Fiziniai UV spinduliai gali pažeisti odos
elektromagnetinių bangų
• Baltymo sintezė prasideda, kai prie mažojo ribosomos subvieneto mutagenai ląsteles ir sukelti odos vėžį.
spinduliuotė, karštis, šaltis,
prisijungia iRNR ir prie iRNR pradmės kodono (AUG) prisijungia tRNR, jonizuojantys spinduliai.
kurios antikodonas komplimentarus iRNR kodonui (UAC). Ši atneša Nitrozaminai – medžiagos,
aminorūgštį metioniną (Met). Didysis ribosomos subvienetas prisijungia Cheminiai esančios trąšų sudėtyje, rūkalų
Jie gali sukelti vėžį ir apsigimimus.
mutagenai dūmuose, pesticidai, sunkiųjų
prie mažojo ir užbaigia ribosomos formavimąsi. Ribosomoje yra du metalų druskos, dervos.
centrai – P, taip vadinamas pagal peptidą, ir A, pagal aminorūgštį. Šio Žmogaus papilomos virusas sukelia
etapo pabaigoje P centre yra tRNR, kuri atnešė aminorūgštį metioniną gimdos kaklelio vėžį, hepatito B
Biologiniai
(Met), o A centras laisvas. Virusai, antikūnai virusas – kepenų vėžį. Raudonukė
mutagenai
• Jungiant aminorūgštis į baltymo grandinę procesai vyksta taip: tRNR, didina tikimybę motinai susilaukti
apsigimusio vaiko.
kurios antikodonas yra CAG, prisijungia prie iRNR kodono GUC,
19
Genų, arba taškinės, mutacijos pakeičia DNR arba iRNR nukleotidų seką. Tai
dažniausiai atsitinka DNR replikacijos ar iRNR transkripcijos metu. Pvz. vykstant
DNR replikacijai vieną azotinę bazę pakeičia kita arba į geną įsiterpia nauja
bazių seka, padvigubėja kuris nors geno fragmentas arba prarandami vienas ar
keli nukleotidai.
Įvykus genų mutacijoms pasikeičia baltymų sintezė ląstelėse. Pvz., pasikeitus
nukleotidui susidaro baigmės kodonas iRNR molekulėje. Susintetinamas ne
visas baltymas, todėl jis yra neveiklus ir negali atlikti savo funkcijos. Jeigu
įvyksta dominuojančioji geno mutacija, organizme ji pasireiškia fenotipiškai, o jei
recesyvinio – gali fenotipiškai likti nepastebima. Tačiau organizme susitikus
dviem mutavusiems recesyviniams genams, lemiantiems tą patį požymį,
mutacija fenotipiškai pasireiškia. Pvz., kai susintetinamas pakitęs baltymas
hemoglobinas ir sutrinka O2 pernaša organizme, pasireiškia siklemija.
Chromosomų mutacijos keičia chromosomų sandarą. Šių mutacijų dažniausiai
atsiranda sutrikus krosingoverio mechanizmui mejozės pirmoje profazėje:
• Inversija – kai nutrūkusi chromosomos dalis prie jos vėl prisijungia, bet
pasisukusi 1800 kampu.
• Translokacija – įvyksta kai nehomologinės chromosomos pasikeičia
atkarpomis.
• Iškrita (delecija) – tam tikros chromosomos fragmento atitrūkimas.
• Dvigubėjimas (duplikacija) – chromosomos atkarpos padvigubėjimas.
Genomo mutacijos įvyksta padvigubėjus chromosomoms ląstelei nepasidalijus ir
susidarius polipeptidiniui chromosomų rinkiniui. Poliploidija vyksta tada, kai
organizmo chromosomų skaičius kinta ištisais kartotiniais, tokie organizmai
vadinami poliploidais.
Poliploidai taip pat gali susidaryti dėl chromatidžių neišsiskyrimo mejozės metu.
Taip įvyksta dėl to, kad nesusidaro dalijimosi verpstė. Poliploidija paplitusi
augalų pasaulyje, gyvūnams pasireiškia retai. Chromosomų skaičius ląstelės
branduolyje pakinta, jei sutrinka mejozės I arba II dalijimasis- gali neišsiskirti
bivalentai arba chromatidės. Taip lytinėse ląstelėse susidaro viena chromosoma
per daug arba per mažai. Tada, įvykus apvaisinimui, zigotoje irgi susidarys
nenormalus chromosomų skaičius. Pvz., 21-osios chromosomų poros trisomija,
kurie lemia Dauno sindromą.
7.5. Apibūdinti genomą kaip genų rinkinio visumą, būdingą visai biologinei
rūšiai.
Genomas – gyvybės kodas. Kiekvienas organizmas turi genomą, kuriame yra
visa jo gyvybinėms funkcijoms suformuoti ir palaikyti reikalinga biologinė
informacija. Ši informacija užkoduota deoksiribonukleorūgšties (DNR)
grandinėje. Genomas – taip haploidinis/ viengubasis genų rinkinys, būdingas
rūšiai. Kiekvienos biologinės rūšies genomas skiriasi savo dydžiu (nukleotidų
skaičiumi DNR molekulėse), todėl visos rūšys yra skirtingos.
Viruso genomas yra DNR arba RNR molekulėje. Jį sudaro labai nedaug genų –
nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Prokariotų genomo genai išsidėstę žiedinėje
DNR ir plazmidėse. Eukariotų genomą sudaro labai daug genų. Žmogus turi ir
mitochondrijos, ir branduolio genomą. Žmogaus genomas sudarytas iš 23
chromosomų porų.
8.1. – 8.2 Apibūdinti ląstelės ciklą kaip procesą, kurio metu susidaro
vienodą genetinę informaciją turinčios ląstelės. Apibūdinti ląstelės ciklo
etapą – interfazę kaip DNR replikaciją. Paveiksluose ir schemose atpažinti
ir pavaizduoti komplementarumą, apibūdinti jo reikšmę replikacijai.
Somatinės ląstelės (turinčios 2n – diploidinį – chromosomų rinkinį) gyvenimo
ciklas susideda iš dviejų pasikartojančių etapų: interfazės ir mitozės. Pasidalijusi
ląstelė auga, subręsta, branduolyje dvigubėja genetinė informacija ir ji vėl
dalijasi pusiau. Interfazės periodas užtrunka ilgiau, nes šiuo metu vyksta keletas
sudėtingų procesų, o mitozės vyksta trumpiau.
Interfazės stadijos:
• G1 stadijos metu ląstelė auga – joje daugėja organelių (mitochondrijų,
ribosomų). Mitochondrijos intensyviai gamina ATP, reikalingą ląstelės
medžiagų apykaitos reakcijoms, ribosomos sintetina struktūrinius
baltymus, kurie reikalingi ląstelės augimui. Augalinėje ląstelėje
pagausėja chloroplastų, kad galėtų vykti fotosintezė, būtų gaminama
gliukozė ir ją būtų galima naudoti kaip energijos šaltinį.
• S stadijos metu vyksta DNR replikacija (padvigubėjimas).
• G2 stadijos metu ląstelė ruošiasi dalytis. Intensyviai sintetinami baltymai
ir ATP, padvigubėja centriolės.
DNR replikacija - DNR kopijavimo procesas:
Pirmiausia fermentas girazė išvynioja DNR grandinę. Fermentas helikazė
nutraukia vandelinius ryšius, esančius tarp azotinių bazių. DNR grandinės
išsiskiria (išsivynioja). Tada kiekviena senoji grandinė tampa motinine
(matricine) naujos grandinės sintezei. Prie kiekvienos atskirtos DNR grandinės
tvirtinasi DNR polimerazės ir komplementariuoju principu (prie T jungiasi A, o
prie C tik G) jungia laisvuosius nukleotidus, esančius nukleoplazmoje.
Pasibaigus DNR replikacijai fermentas ligazė sujungia DNR grandines į dvigubą
DNR grandinę. Tokia DNR replikacija vadinama pusiau koncervatyvi, nes
kiekvienoje naujai susidariusioje DNR spiralėje yra viena visa nukleotidinė
grandinė iš pirminės DNR molekulės.
Kadangi matricinės DNR grandinės turi identišką genetinę informaciją, tokią
turės ir naujai susidariusios seserinės chromatidės. Po DNR replikacijos
kiekvieną chromosomą sudaro dvi chromatidės, kurias tarpusavyje laiko
centromera.
20
8.3. – 8.4. Piešiniuose ir schemose atpažinti mitozės fazes. Apibūdinti,
kaip genetinė informacija (seserinės chromatidės) po replikacijos tolygiai
pasiskirsto į naujas ląsteles. Susieti ląstelių dalijimąsi su daugialąsčių
organizmų augimu, audinių atsinaujinimu, nelytiniu dauginimusi.
Mitozė – ląstelės ciklo etapas, kurio metu dalijasi branduolys (vyksta
kariokinezė) ir chromosomos tiksliai pasiskirsto tarp dukterinių ląstelių.
Mitozė vyksta augimo ir nelytinio dauginimosi metu.
Profazė – chromatinas sutankėja, išryškėja chromosomos, sudarytos iš dviejų
chromatidžių. Iš centriolių mikrovamzdelių susidaro dalijimosi verpstė –
struktūra, lemianti tikslų chromosomų pasiskirstymą tarp dukterinių ląstelių,
chromosomų netempimą į skirtingas dukterines ląsteles. Išnyksta branduolėlis,
suyra branduolio apvalkalas, chromosomos ląstelės citoplazmoje pasiskirsto
netvarkingai.
Metafazė – chromosomos išsidėsto ląstelės pusiaujyje ir susiformuoja
metafazinė plokštelė. Verpstės siūlai prisitvirtinę prie chromosomų centromerų.
Chromosomos ryškios, aiškiai matomos pro mikroskopą.
Anafazė – verpstės siūlai traukia seserines chromatides į priešingas ląstelės
puses – centromera pasidalija. Iš kiekvienos chromosomos, turinčios dvi
seserines chromatides, susidaro po dvi vienodas dukterines chromosomas,
turinčias po vieną chromatidę. Į priešingus ląstelės polius nukeliauja du tapatūs
dukteriniai chromosomų rinkiniai.
Telofazė – verpstės siūlai išnyksta. Aplink kiekvieną dukterinį chromosomų
rinkinį formuojasi branduolio apvalkalas. Chromosomos išsivynioja ir virsta
chromatinu. Kai branduolys pasidalija, pradeda dalytis citoplazma (vyksta
citokinezė). Formuojais citoplazmos sąsmauka – citoplazma pasidalija.
Citokinezės metu gyvūninėse ląstelėse susidaro dalijimosi vagelė, kai ji gilėja,
abiejų ląstelės plazmolemos susijungia ir susidaro dvi ląstelės. Augalinėse
ląstelėse citokinezė vyksta kitaip. Pirmiausia pusiaujo plokštumoje susirenka
Goldžio komplekse susidariusios pūslelės. Jos susilieja ir suformuoja skiriamąją
plokštelę, tada ji išplatėja ir tampa tarpine plokštele, kurios abejose pusėse ima
formuotis naujų ląstelių celiuliozinės sienelės.
Po mitozės abi dukterinės ląstelės turi identišką genetinę informaciją, būdingą
motininėms ląstelėms, nes įvykus DNR replikacijai susidaro seserinės
chromatidės turinčios identišką genetinę informaciją. Mitozės anafazės metu
seserinės chromatidės išskiriamos ir verpstės siūlai jas nutempia į skirtingas
ląsteles.
Mitozės reikšmė:
• Susidaro dukterinės ląstelės, kurių genetinė informacija identiška
motininės ląstelės turimai informacijai. Taip užtikrinamas tos pačios
genetinės informacijos perdavimas iš vienos kartos kitai. Jei motininėje
ląstelėje chromosomų rinkinys buvo 2n (diploidinis), tai ir dukterinės
ląstelės turės tokį patį.
• Ląstelėms dalijantis mitozės būdu organizmai auga, užgyja žaizdos,
atsinaujina audiniai.
• Vienaląsčiai protistai, pvz., ameba, klumpelė, žalioji euglena ir
vienaląsčiai grybai, mielės, dauginasi nelytiškai, ląstelės branduoliui
dalijantis mitozės būdu.
8.5. Nurodyti, kur susidaro žmogaus gametos. Palyginti vyriškąsias ir
moteriškąsias lytines ląsteles: haploidinis chromosomų skaičius, ląstelių
dydis, spermatozoidų prisitaikymas judėti ir prasiskverbti į kiaušialąstę,
kiaušialąstės prisitaikymas būti apvaisintai tik vieno spermatozoido.
Žmogaus ląstelėse yra 46 chromosomos – 23 poros. Tai diploidinis
chromosomų skaičius (2n). Gametose (lytinėse ląstelėse) yra tik pusė
chromosomų – haploidinis chromosomų skaičius. Todėl po apvaisinimo
susidariusi zigota yra diploidinė.
Lytinės ląstelės – spermatozoidai ir kiaušialąstė – vadinamos gametomis.
Spermatozoidai susidaro vyriškose lytinėse liaukose sėklidėse, o kiaušialąstė –
moteriškose lytinėse liaukose kiaušidėse.
Kiaušialąstės ir spermatozoido sandaros palyginimas:
• Kiaušialąstė, palyginti su spermatozoidu, yra labai didelė, nes turi
atsarginių medžiagų, o spermatozoidas yra mažas, nes atsarginių m.m.
jis neturi.
• Kiaušialąstė nejudri, o spermatozoidas judrus, nes turi žiuželį.
• Kiaušialąstė ir spermatozoidas savo branduoliuose turi haploidinį
(viengubąjį) chromosomų rinkinį.
Lytinės ląstelės (gametos) dalyvauja apvaisinimo procese, todėl spermatozoidai
savo sandara yra prisitaikę apvaisinti, o kiaušialąstės – būti apvaisintos.
Spermatozoido prisitaikymas apvaisinti kiaušialąstę:
• Turi žiuželį, su kurio pagalba nukeliauja iki kiaušintakio ir ten apvaisina
kiaušialąstę.
• Vidurinėje jo srityje yra daug mitochondrijų, kurios gamina ATP,
reikalingų žiuželiui judėti.
• Akrosomoje (pūslelė, esanti galvutės priekyje) yra fermentų, kurie
pratirpdo kiaušialąstės apvalkalą, todėl spermatozoido branduolys gali
susilieti su jos branduoliu.
21
 • Galvutėje po mejozės yra susidaręs haploidinis branduolys.
Apvaisinimo metu susiliejus lytinių ląstelių haploidiniams branduoliams
vėl susidaro kiekvienai rūšiai būdingas diploidinis chromosomų rinkinys.
Kiaušialąstės prisitaikymas būti apvaisintai spermatozoido:
• Spermatozoidų akrosomos fermentams tirpdant kaišialąstės apvalkalą
skaidrioji sritis sukietėja, todėl į kiaušialąstę patekti ir ją apvaisinti gali tik
vienas spermatozoidas.
• Kiaušialąstėje yra atsarginių m.m., reikalingų po apvaisinimo
susidariusio gemalo mitybai.
• Kiaušialąstėje po mejozės yra susidaręs haploidinis branduolys.
Apvaisinimo metu susiliejus lytinių ląstelių haploidiniams branduoliams
vėl susidaro kiekvienai rūšiai būdingas diploidinis chromosomų rinkinys.
8.6. – 8.7. Susieti lytinių ląstelių susidarymą su mejoze. Apibūdinti I ir II
mejozės etapus, kurių metu susidaro haploidinį chromosomų skaičių
turinčios ląstelės.
Mejozė –tai pirminių lytinių ląstelių, turinčių diploidinį chromosomų rinkinį,
dalijimasis, kurio metu susidaro lytinės ląstelės – kiaušialąstės ir
spermatozoidai. Ji svarbi kuriantis naujiems genotipams, dėl jos atsiranda naujų
genetinių variacijų.
Mejozei būdingi du dalijimaisi, abiem pasidalijimams būdingos tos pačios fazės.
Prieš I dalijimąsi vyksta interfazė, o prieš II – trumpa interkinezė, kurios metu
DNR replikacija nevyksta.
Mejozės interfazės metu vyksta tapatūs procesai kaip ir mitozės: ląstelė auga,
replikuojasi DNR, sintetinami ATP ir baltymai.
I profazė – chromatinas sutankėja, išryškėja chromosomos, sudarytos iš dviejų
chromatidžių. Iš centriolių mikrovamzdelių susidaro dalijimosi verpstė.
Branduolio apvalkalas suyra, chromosomos ląstelės citoplazmoje pasiskirsto
netvarkingai. Suartėja homologinės chromosomos (chromosomos, panašios
dydžiu, centromeros padėtimi ir genetinės medžiagos išsidėstymu), susidaro
homologinių chromosomų poros – bivalentai. Vyksta krosingoverio procesas –
homologinių chromosomų neseserinės chromatidės kryžiuojasi ir apsikeičia
genetinės medžiagos fragmentais (vyksta rekombinacija).
I metafazė – bivalentai atsitiktinai išsidėsto ties ląstelės pusiauju, susidaro
metafazinė plokštelė. Verpstės siūlai prisitvirtina prie bivalentų chromosomų
centromerų.
I anafazė – verpstės siūlai traukia chromosomas į priešingus ląstelės polius –
bivalentai išskiriami. Atsitiktinumas lemia, kuri chromosoma iš homologinės
chromosomų poros keliaus į vieną iš ląstelės polių. Į priešingus ląstelės polius
keliauja chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių.
I telofazė – kiekvienoje iš būsimų ląstelių formuojasi branduolio apvalkalas.
Kiekviename branduolyje susidaro haploidinis rinkinys, bet kiekviena
chromosoma lieka sudaryta iš dviejų chromatidžių. Susidaro citoplazmos
sąsmauka – pasidalija citoplazma.
II profazė –branduolio apvalkalas sutrūkinėja ir išnyksta. Susiformuoja dalijimosi
verpstė. Ląstelėse yra po vieną chromosomą, gautą iš homologinės
chromosomų poros.
II metafazė – chromosomos išsidėsto metafazinėje plokštelėje. Prie
chromosomų centromerų prisitvirtina verpstės siūlai.
II anafazė – verpstės siūlai seserines chromatides tempia į priešingus ląstelės
polius. Kiekviena chromatidė tampa dukterine chromosoma.
II telofazė – telofazės pabaigoje apie chromosomų rinkinius susiformuoja
branduolio apvalkalas. Išnyksta dalijimosi verpstė. Susidaro citoplazmos
sąsmauka – pasidalija citoplazma. Susidaro keturios ląstelės, turinčios
haploidinį chromosomų rinkinį.
Gametogenezė – procesas, kurio metu pirminėms lytinėms ląstelėms (2n)
dalijantis mejozės būdu susidaro lytinės ląstelės. Spermatozoidų susidarymas
vadinamas spermatogeneze, o kiaušialąsčių – oogeneze.
8.8. Nurodyti atsitiktinį lytinių ląstelių susiliejimą kaip kombinacinio
kintamumo priežastį. Susieti lytinių ląstelių susidarymą (atsitiktinis lytinių
chromosomų porų išsiskyrimas ir krosingoveris) ir apvaisinimą su tos
pačios rūšies organizmų genetinės įvairovės atsiradimu.
Lytinis dauginimasis garantuoja genetinę įvairovę, nes jo metu pasireiškia
kombinacinis kintamumas – tai naujų genų, chromosomų derinių
susidarymas, organizmams įvairiais būdais keičiantis genetinėmis struktūromis
arba jų dalimis. Tai gali pasireikšti dėl:
• Krosingoverio metu homologinių chromosomų neseserinės
chromatitidės apsikeičia fragmentais, todėl lytinėse ląstelėse
(gametose) susidaro skirtingi genų rinkiniai.
• Atsitiktinio homologinių chromosomų pasiskirstymo dukterinėse
ląstelėse, kurį lemia tai ,kad per I mejozės dalijimąsi homologinių
chromosomų poros (bivalentai) metafazinėje plokštelėje ir išsidėsto, ir
išsiskiria atsitiktinai. Tai reiškia, kad išsiskyrus chromosomų poroms,
dukterinėse ląstelėse gali susidaryti įvairūs chromosomų deriniai.
• Atsitiktinio lytinių ląstelių susiliejimo metu tik atsitiktinumas lemia, kuris
spermatozoidas kurią kiaušialąstę apvaisins. Todėl lytiškai
besidauginančių organizmų genetinė įvairovė nuolat didėja, nes po
22
 apvaisinimo zigotoje homologines chromosomų poras sudaro viena
moteriškojo individo chromosoma, o kita- vyriškojo. Kiekvienai Veislė ir kamienas – tai dirbtinės, žmogaus sukurtos populiacijos, turinčios tam
chromosomai būdingi to organizmo genai (dominuojantieji arba tikrų paveldimųjų savybių, šio mokslo pagrindiniai metodai – atranka ir
recesyvinai) ir zigotoje susidarius homologinių chromosomų poroms hibridizacija (kryžminimas).
kartu susidaro ir naujos genų kombinacijos, lemiančios individo savitus
požymius. 9.1. Apibrėžti genotipą ir fenotipą. Apibūdinti genų ir chromosomų
vaidmenį susidarant homozigotiniams ir heterozigotiniams organizmams
8.9. Apibūdinti lytinio dauginimosi ir mutacijų reikšmę evoliucijai bei ir susieti su požymių paveldėjimu.
selekcijai.
Genotipas – tai genų visuma organizmo nelytinėje arba nepradėjusioje bręsti
Selekcija – mokslas apie kultūrinių augalų, naminių gyvulių naujų veislių bei pirminėje lytinėje ląstelėje. Genų visuma paveldėta iš tėvų.
mikroorganizmų kamienų išvedimą arba jau esamų tobulinimą.
Fenotipas – organizmo išorinių ir vidinių požymių visuma (sergantis, spalva..)
Lytinio dauginimosi reikšmė evoliucijai Lytinio dauginimosi reikšmė selekcijai
1. Vykstant mejozei formuojasi 1. Vykstant mejozei formuojasi Aleliniai genai – genai, esantys homologinėse chromosomose ir lemiantys tą
kiaušialąstės ir spermatozoidai (vyksta kiaušialąstės ir spermatozoidai (vyksta patį požymį. Šiose chromosomose jie išsidėsto vienas prieš kitą. Skirtingi
krosingoveris). Susidaro genetiškai krosingoveris). Susidaro genetiškai variantai.
skirtingos gametos – tai lemia rūšinę skirtingos gametos – tai lemia rūšinę
įvairovę. įvairovę – turi įtakos naujų veislių
2. Apvaisinimo metu zigotoje susidarys požymiams pasireikšti.
Kiekvienoje ląstelės chromosomoje yra genų. Dominuojantieji genai žymimi
homologinių chromosomų poros – tarp 2. Apvaisinimo metu zigotoje susidarys didžiąja raide, o recesyviniai – mažąja.
alelinių genų susidarys naujos genų homologinių chromosomų poros – tarp
kombinacijos, kurios padidins rūšies alelinių genų susidarys naujos genų Homozigotinis genotipas – tai toks genotipas, kai alelinių genų porą sudaro du
populiacijos genofondo įvairovę. kombinacijos, kurios padidins rūšies dominuojantieji arba du recesyviniai aleliai.
3. Esant didelei genofondo įvairovei visada populiacijos genofondo įvairovę. Esant Heterozigotinis genotipas – tai toks genotipas, kai alelinių genų porą sudaro
atsiras organizmų, kurių genotipe esančios didelei genofondo įvairovei visada atsiras vienas dominuojantysis, o kitas recesyvinis.
genų kombinacijos leis jiems prisitaikyti individų, turinčių žmogaus norimų požymių
prie kintančių aplinkos sąlygų. (derlingumas, vislumas...), kuriuos
9.2. – 9.3. Paaiškinti alelių sąveiką per nevisišką dominavimą. Nagrinėti
Neprisitaikiusieji žus dėl vykstančios selekcininkai atrinks.
gamtinės atrankos, o populiacijoje 3.Atrinktus individus kryžmins tarpusavyje
genetiniais simboliais pavaizduotas kryžminimo schemas, spręsti
įsivyraus stipriausi ir geriausiai prisitaikę ir taip kartos daugelį kartų – tokiu būdu genetikos uždavinius: monohibridinio, dihibridinio, analizuojamojo
tos rūšies individai, kurie paliks daugiausia įtvirtins norimus veislės požymius. kryžminimo, su lytimi sukibusių požymių ir kraujo grupių paveldėjimo.
palikuonių ir taps vyraujantys.
Monohibridinis kryžminimas – tai toks kryžminimas, kai tarpusavyje
Mutacijų reikšmė evoliucijai Mutacijų reikšmė selekcijai kryžminasi individai skiriasi viena alternatyvių genų pora, lemiančia vieną
1. Natūralioje gamtoje daugiausia vyksta 1. Selekcininkai taiko gamtines mutacijas, požymį. Todėl atliekant šį kryžminimą paveldimas tik vienas kuris požymis.
gamtinės mutacijos, kurios yra susijusios o kartais sukelia ir dirbtines (taikydami
su DNR arba RNR pokyčiais. Chromosomų spinduliuotę arba chemines medžiagas) Panagrinėkime genetinio uždavinio sprendimo tvarką ir kaip jis yra užrašomas.
ir genų pokyčiai lemia naujas organizmų tam, kad sukurtų didesnę rūšies
Uždavinio sąlyga: mėlynakis vyras susituokė su rudake moterimi, kurios tėvas
savybes. genofondo įvairovę.
2. Mutacijos gali būti teigiamos arba 2. Esant didesnei genetinei įvairovei buvo mėlynakis. Kokia tikimybe šeimoje susilaukti vaikų, paveldėjusių rudą akių
neigiamos. Dėl neigiamų mutacijų selekcininkai atrenka individus, turinčius spalvą?
organizmas negalės išgyventi savo norimų požymių, ir toliau juos kryžmina Uždavinio sprendimas:
aplinkoje ir žus, o dėl teigiamų – tarpusavyje. Pažymime genus: A - genas, lemiantis rudą akių spalvą, o a - alelinis genas,
organizmai prisitaikys prie kintančių sąlygų, Taip kartojant daugelį kartų įtvirtinami lemiantis mėlyną akių spalvą.
paliks daugiau palikuonių ir laikui bėgant norimi požymiai ir sukuriamos naujos Nustatomi tėvinių individų genotipai.
gali tapti vyraujančiais. veislės. Vyriškis yra mėlynakis (nustelbiamasis požymis - jis gali pasireikšti tik
3. Mutacijos – galimybė įgyti naujų požymių homozigotinės būsenos), todėl jo genotipas aa. Moteris vieną alelinį geną (a),
organizmams, kurie dauginasi nelytiškai.
Dėl mutacijų jie gali evoliucionuoti.
23
lemiantį mėlyna akių spalvą, yra paveldėjusi iš tėvo, o kitą, lemiantį rudą akių
spalvą, iš motinos (A), todėl jos genotipas yra heterozigotinis - Aa.
• Uždavinio sąlygoje nurodyti skirtingų lyčių individai - taigi užrašydami
genotipus užrašome ir lyčių ženklus. Kryžminimo ženklas žymimas - x.
• Eilutė, kurioje nurodomi tėviniai genotipai, žymima P raide: P aa x Aa.
• Tėvinių individų lytinėse liaukose vykstant mejozei subręsta lytinės ląstelės
(spermatozoidai ir kiaušialąstės). Po mejozės lytinėse ląstelėse chromosomų, o
jos sudarytos iš genų, lieka perpus mažiau. Lytinės ląstelės žymimos G raide.
• Užrašoma eilutė, kuria sužymimos lytines ląstelės: G a, a: A, a.
Tada Peneto gardelėje (lentelėje) įrašomos lytinės ląstelės ir F, - pirmos kartos
palikuonių genotipai.
A a
a Aa aa
a Aa aa
Atsakymas. Tikimybė susilaukti rudakio vaiko yra 50 %.
Nevisiškasis, arba tarpinis, dominavimas
Nevisiškojo genų dominavimo atveju organizmai, kurių genotipas
heterozigotinis, turės tarpinį požymį, bet jų lytinėse ląstelėse (gametose) tarpinis
dominavimas neatsispindės, nes į šias ląsteles genai patenka „gryni" - A arba a.
Kodėl atsiranda tarpinis požymis?
Kiekvienas dominuojantysis genas koduoja baltymą fermentą, kuris dalyvauja
pigmento sintezėje. Tarkime, augalus raudonžiedes vakarutes (AA)
sukryžminame su baltažiedėmis vakarutėmis (aa) ir F1 kartoje gausime visas
rausvažiedes (Aa). F1 kartos palikuonius kryžminame tarpusavyje ir gauname
tokius rezultatus: raudonžiedžių AA, rausvažiedžių Aa ir baltažiedžių aa. Esant
genotipui AA du genai koduoja fermentus ir jų susidaro dvigubai daugiau -
žiedai raudoni, esant genotipui Aa tik vienas alelinis genas koduoja fermentą,
todėl pigmento susidaro perpus mažiau ir žiedas tampa rausvas, o esant
genotipui aa - fermentas nekoduojamas, todėl nepagaminamas pigmentas ir
žiedai yra balti. Įdomu tai, kad kryžminant individą, turintį tarpinį požymį (Aa), su
individu, turinčiu genotipą AA arba aa, F1 kartoje abiem atvejais fenotipų
santykis bus 1:1.
Analizuojamasis kryžminimas yra taikomas tada, kai norima ištirti individo
genotipą: ar jis dominuojantysis homozigotinis AA tiriamojo požymio atžvilgiu
(grynaveislis), ar heterozigotinis Aa. Norint individą ištirti, reikia sukryžminti su
individu, pagal tą patį požymį turinčiu nustelbiamąjį homozigotinį genotipą aa.
Jei F1 kartoje visų palikuonių fenotipas bus dominuojantysis, tai tiriamojo
individo genotipas yra AA, o jei F1 kartoje palikuonių fenotipai išsiskiria santykiu
1:1, tai tiriamojo individo genotipas yra heterozigotinis Aa. Analizuojamąjį
kryžminimą galima atlikti ir sprendžiant dihibridinio kryžminimo uždavinius,
taikant tuos pačius kryžminimo principus, bet jei tiriamojo individo genotipas
buvo AaBb, tai fenotipų santykis F1 kartoje išsiskirs santykiu: 1:1:1:1.
Dihibridinio kryžminimo metu tarpusavyje kryžminami individai skiriasi dviem
alternatyvių genų poromis, kurios lemia du skirtingus požymius. Todėl atliekant
šį kryžminimą stebimas dviejų kurių nors požymių paveldėjimas. Kryžminant
homozigotinį pagal du dominuojančiuosius požymius individą, turintį genotipą
AABB, su homozigotiniu pagal nustelbiamuosius požymius individu, turinčiu
genotipą aabb, kiekvienas iš abiejų požymių paveldimas nepriklausomai vienas
nuo kito: visi palikuoniai F1 kartos yra vienodo genotipo AaBb, kuris lemia
dominuojantįjį fenotipą. Jei šie pirmos kartos palikuoniai toliau kryžminami
tarpusavyje, tai F2 kartos palikuonių požymiai gali išsiskirti ir susidarys keturių
skirtingų fenotipų palikuonių grupės santykiu: 9:3:3:1. Palikuonių požymių
išsiskyrimas tokiu santykiu galimas tiko dideliam palikuonių skaičiui.
Lyties paveldėjimas
Vaiko lytis nulemiama apvaisinimo metu. Vykstant spermatogenezei susidaro
50% spermatozoidų, turinčių X chromosomą ir 50%, turinčių Y chromosomą,
todėl galima teigti, kad lytį nulemia vyriškosios lytinės X ir Y chromosomos.
Kiekvienas spermatozoidas turi lygias galimybes apvaisinti kiaušialąstę.
Su lytimi „sukibusių“ požymių paveldėjimas
Tokie požymiai, kuriuos lemia aleliai (skirtingi geno variantai), esantys lytinėse
chromosomose, kartais dar vadinami „sukibiusiais“ sulytimi. Tokiu būdu
paveldimos ligos – hemofilija (kraujo krešėjimo sutrikimas), daltonizmas (spalvų
neskyrimas), raumenų distrofija (raumenų nykimas), o jas lemiantys recesyviniai
genai yra X chromosomoje. Šie požymiai „sukibę“ su lytimi tik dėl to, kad jų
genai išsidėstę X chromosomoje. Y chromosomoje alelinių genų nėra, todėl
vyriškosios lytie atstovui pakanka vieno alelio, kad požymis pasireikštų
fenotipiškai. Su X chromosomas „sukibusių“ požymių genus rašome prie X
chromosomos XH – normalus kraujo krešėjimas, Xh – hemofilija.
Kraujo grupių paveldėjimas
Kraujo grupes lemia trys aleliniai genai – i, IA, IB. paveldint kraujo grupes
pasireiškia genų sąveika, kai abu aleliniai genai IA, IB dominuoja trečiojo alelinio
geno atžvilgiu ir atsidūrę individo genotipe kartu sudaro ne tarpinį požymį (kaip
tarpinio paveldėjimo atveju), o abu yra veiklūs ir koduoja baltymus. Genas IA
koduoja eritrocituose esantį A agliutinogeną, o genas IB – eritrocitų B
agliutinogeną, o i nekoduoja eritrocituose jokio agliutinogeno.
Rezus faktoriau paveldėjimas
Apibūdinant kraujo grupę nusakomas ir rezus faktorius. Rezus faktorius, tai kitas
baltymas, esantis eritrocituose. Jei šis baltymas yra, tai kraujo grupė – Rh+
(teigiama), jei nėra – Rh- (neigiama). Rh- recesyvinis genas. Rezus kraujo
grupių sistema paveldima nepriklausomai nuo kraujo grupės.
24
9.4. Analizuoti ir sudaryti genealoginio medžio schemas.
Genealoginis tyrimo metodas taikomas šiais atvejais:
• Norint nustatyti požymio pobūdį – paveldimas ar nepaveldimas
• Paveldėjimo tipui išsiaiškinti
• Šeimų ligoms prognozuoti
(žmonių kryžminti tarpusavyje negalima, todėl požymių paveldėjimas tiriamas
natūraliomis sąlygomis)
Genealoginių medžių vaizduojančių autosominį dominuojantįjį, autosominį
recesyvinį požymį ir su X chromosoma „sukibusio“ požymio paveldėjimo
nagrinėjimas ir analizė.
Autosominis dominuojantysis paveldėjimas pasireiškia tada, kai sutrikimą
lemiantis genas yra autosomose (nelytinėse chromosomose). A – serga, a –
neserga.
Autosominių dominuojančiųjų požymių atpažinimas genealoginiame
medyje:
• Sergančių vaikų vienas iš tėvų taip pat serga.
• Heterozigotiniai individai serga.
• Abu sergantys tėvai gali susilaukti sveiko vaiko.
• Abu sveiki vaikai negali susilaukti sergančiojo vaiko.
Autosominis recesyvinis paveldėjimas pasireiškia tada, kai sutrikimą lemiantis
genas yra autosomose (nelytinėse chromosomose). A – neserga, a – serga.
Autosominių nustelbiamųjų požymių atpažinimas genealoginiame medyje:
• Dauguma sergančių vaikų turi sveikus tėvus.
• Heterozigotinių tėvų fenotipas yra normalus.
• Abu sergantys tėvai susilaukia tik sergančių vaikų.
• Sergantys individai su homozigotiniu sveiku partneriu pagal tą patį
požymį susilauks sveikų vaikų.
• Artimi giminės turės daugiau galimybių susilaukti sergančių palikuonių.
Su lytimi „sukibusių“ recesyvinių požymių atpažinimas genealoginiame
medyje.
• Vyrams pasireiškia dažniau nei moterims.
• Sergančio sūnaus tėvai gali turėti normalų fenotipą.
• Kad moteriai pasireikštų toks požymis, jį turi turėti abu tėvai arba motina
turi būti nešiotoja.
• Požymiai dažnai „peršoka“ kartą ir senelių perduodami anūkams.
• Jei moteris turi tokį požymį, visi jos sūnūs turės jį taip pat.
10.1. Pateiktoje informacijoje atpažinti augalų nelytinį dauginimąsi ir
pateikti pavyzdžių. Susieti augalų vegetatyvinį dauginimąsi su požymių
pastovumu ir dauginimąsi sėklomis su požymių kintamumu.
Gamtoje yra du dauginimosi būdai – nelytinis ir lytinis.
Nelytinis dauginimasis Lytinis dauginimasis
1. Organizmams daugintis reikalingos dvi skirtingos
1. Organizmui daugintis reikalinga lytinės ląstelės – vyriškoji (spermatozoidai) ir
viena motininė ląstelė. moteriškoji (kiaušialąstės).
2. Organizmo ląstelės dalijasi 2. Lytiškai subrendusiame organizme formuojasi
mitozės būdu. lytinės ląstelės (gametos), kurios susidaro vykstant
3. Gyvenimo ciklo metu būdinga mejozei. Po apvaisinimo ląstelės dalijasi mitozės
tik diploidinė stadija (2n). būdu.
4. Dauginimasis vyksta 3. Gyvenimo ciklo metu vyrauja diploidas (2n), bet
palankiomis gyvenimo sąlygomis. turi ir haploidinę stadiją (gametos – n).
5. Per trumpą laikotarpį susidaro 4. Dauginasi nepalankiomis ir palankiomis
daug motininiam organizmui gyvenimo sąlygomis.
genetiškai identiškų palikuonių, 5. Per ilgesnį laikotarpį susidaro mažiau, bet
todėl vykstant evoliucijai motininiam organizmui genetiškai skirtingų
pasikeitus aplinkos sąlygoms palikuonių, todėl vykstant evoliucijai pasikeitus
arba visi žūsta, arba visi išlieka. aplinkos sąlygoms dėl genetinių skirtumų vieni
6. Energijos išeikvojama mažiau organizmai prisitaiko ir išlieka, o kiti žūsta. Vyksta
(pvz., nereikia ieškoti partnerio, gamtinė atranka.
brandinti lytinių ląstelių). 6. Energijos išeikvojama daugiau (pvz., reikia ieškoti
lytinio partnerio, brandinti lytines ląsteles..)
Augalai gali daugintis nelytiniu būdu – vegetatyviškai – ir lytiniu būdu –
sėklomis. Augalų dauginimasis ir dauginimas šaknimis, stiebais, lapais,
pumpurais (vegetatyviniais augalo organais) – vegetatyvinis. Vegetatyvinio
dauginimosi metu apvaisinimas nevyksta, o ląstelėms dalijantis mitozės būdu
organizmas auga. Dauginant augalą vegetatyviškai dukteriniai organizmai yra
genetiškai identiški motininiam. Tai svarbu įtvirtinant veislės požymius.
25
Dauginant augalus sėklomis palikuoniai jau bus genetiškai skirtingi, nes susilies
genetiškai skirtingos lytinės ląstelės – gametos (dėl krosingoverio ir atsitiktinio
bivalentų išsidėstymo bei išsiskyrimo). O apvaisinimo metu dukteriniame augale
susidarys naujos genų kombinacijos, kurios nulems kitus organizmo požymius.
Naujų požymių atsiradimas sudaro galimybių augalams prisitaikyti prie kintančių
aplinkos sąlygų. Geriau prisitaikę organizmai subrandins daugiau sėklų ir paplis
didesniame areale. Dauginant sėklomis – lytiškai – neišsaugomos veislės
savybės.
10.2. Apibūdinti apdulkinimo ir apvaisinimo reikšmę augalų įvairovės
atsiradimui, susieti sėklų platinimo būdus su augalų išplitimu. Apibūdinti
žiedą kaip augalų dauginimosi organą (kuokeliai ir piestelės), kuriame
bręsta vyriškosios ir moteriškosios lytinės ląstelės ir formuojasi vaisius.
Žiediniai augalai prisitaikę daugintis lytiškai:
• Jie subrandina vyriškąsias ir moteriškąsias lytines ląsteles.
• Vabzdžių apdulkinami žiedai prisitaikę juos privilioti ryškia spalva arba
kvapniu nektaru.
• Vykstant apdulkinimui tarp žiedų pasikeičiama lytinėmis ląstelėmis.
• Įvykus apvaisinimui zigotojo susidaro naujos genų kombinacijos.
• Subrandina sėkla, kurių gemalus apsaugo apyvaisis ir sėklų luobelės
nuo išdžiovimo.
• Sėklose yra atsarginių maisto medžiagų, kurios būtinos jų dygimui ir
naujam daigui formuotis.
• Išplatina sėklas naujuose plotuose.
Kas susidaro ir žiedo dalių:
• Vienas spermis (n) + kiaušialąstė (n) → zigota (2n)
• Iš zigotos vystosi gemalas, kuriam vystantis išauga daigas.
• Antras spermis (n) + 2 poliniai centrinės ląstelės branduoliai, turintys po
(n) chromosomų rinkinį → endospermo branduolys (3n).
• Iš endospermo branduolio vystosi endospermas, kuriame kaupiamos
sėklos atsarginės maisto medžiagos.
• Iš mezginės sienelių ir pagalbinių žiedo dalių, kurios sustorėja, išsivysto
apyvaisis.
• Iš sėklapradžio vystosi sėkla.
• Iš mezginės vystosi vaisius.
Vaisius – tai subrendusi mezginė, kurioje sėklų skaičius priklauso nuo
sėklapradžių skaičiaus. Kiek bus sėklapradžių, tiek vaisiuje bus sėklų. Yra
vienaskilčiai (maisto medžiagas kaupia sėklos endosperme) ir dviskilčiai (kaupia
sėklaskiltėse) augalai. Sėklos luobelė apsaugo nuo išorinių poveikių.
10.3. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus sėklų dygimo tyrimą
ir tyrimo rezultatais, paaiškinti, kaip sėklų dygimas priklauso nuo
deguonies, drėgmės ir temperatūros.
Sėklų dygimo priklausomybės nuo drėgmės, temperatūros ir deguonies
tyrimas
Tikslas
Ištirti, kaip sėklų dygimas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės
ir deguonies.
Sėklų dygimui turi reikšmės aplinkos sąlygos – drėgmė, temperatūra, ir
Hipotezė
deguonis.
Pasirenkamos tokios sėklos, kurios greitai dygsta (pvz., pipirinės,
ridikėliai). Jos turi būti nepažeistos, gyvybingos. Paimamos 50 sėklų ir
padalijama į 5 lygias dalis. Paruošiami 5 indeliai – petri. Į I ir III – įdedama
Kaip
sausos vatos, o į II ir IV vata sudrėkinama. V indelis pilnas pripilamas
atliekame
vandens. Į kiekvieną įdedama po 10 sėklų. I ir II indelis įdedamas į
šaldytuvą, o III, IV, V laikomi kambario temperatūroje (ne mažiau kaip 20
oC).
Sėklos sudygo IV lėkštelėje, kur vata buvo drėgna ir temperatūra buvo
Rezultatai optimali, kitos nesudygo.
5 dienas stebima, kaip dygsta sėkla ir užrašomi rezultatai. Tyrimo metu
pastebima, kad jau antrą dieną sėklos pradėjo dygti IV lėkštelėje, nes čia
buvo pačios palankiausios tam sąlygos: pakako drėgmės, reikalingos
sėkloms išbrinkti, šiluma buvo tinkama fermentams – jie tapo aktyvūs ir
Rezultatų pradėjo katalizuoti viduląstelinio kvėpavimo reakcijas. Deguonis pateko iš
analizė aplinkos ir jo pakako viduląstelinio kvėpavimo reakcijoms vykti. I, II, III, V
lėkštelėse sėklos nesudygo, nes joms dygimo sąlygos nebuvo palankios:
I ir III trūko drėgmės, II buvo per maža temperatūra, V per vandens
sluoksnį iš oro nepateko deguonis, todėl sėklos negalėjo kvėpuoti ir
pradėjo pūti.
Ką Sėklos dygsta tik tada, kai joms pakanka drėgmės, deguonies, o
supratome temperatūra (šiluma) yra optimali.
Išvada Sėkloms dygti reikalinga drėgmė, šiluma ir deguonis.
10.4. Palyginti vidinį ir išorinį gyvūnų apvaisinimą, tiesioginį ir netiesioginį
poembrioninį vystymąsi.
Gyvūnams būdingas išorinis ir vidinis apvaisinimas.
Išorinis apvaisinimas vyksta vandenyje. Jis būdingas gyvūnams, gyvenantiems
vandenyje, arba grįžtantiems į jį veistis, pvz., žuvims ir varliagyviams. Patelių
kiaušidėse subręsta kiaušialąstės, o patinėlių sėklidėse spermatozoidai. Jie yra
labai judrūs, nes turi žiuželius, todėl pakankamai greitai plaukia prie
kiaušialąsčių ir jas apvaisina. Apvaisinami ne visi kiaušinėliai, nes apvaisinimo
tikimybė priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Vidinis apvaisinimas yra būdingas daugeliui sausumos gyvūnų, pvz., ropliams,
paukščiams bei žinduoliams. Spermą su spermatozoidais patinai išlieja į patelės
lytinius takus. Judrūs spermatozoidai keliauja lytiniais takais, kol pasiekia
kiaušialąstę ir ją apvaisina. Apvaisinimo tikimybė labai didelė, todėl patelės
organizmas gamina nedaug kiaušialąsčių. Žinduolių apvaisintas kiaušinėlis
vystosi motininio individo viduje (gimdoje), o roplių ir paukščių zigotą nuo
26
išdžiūvimo saugo kiaušinio odiškas arba kietas lukštas. Žinduolių kiaušialąstė
neturi daug atsarginių medžiagų, nes gemalo ir vaisiaus mityba vyksta pro
placentą ir vystymuisi reikalingos medžiagos gaunamos iš motinos organizmo.
Paukščių ir roplių kiaušiniuose yra daug trynio – atsarginių maisto medžiagų,
kurių turi pakakti jaunikliui išsivystyti, kol išsiris iš kiaušinio.
Poembrioninis vystymasis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinio
apvalkalų arba jam gimus.
Netiesioginis vystymasis:
• Lytiškai subrendusios žuvys išneršia ikrelius (subrendusias
kiaušialąstes), o patinėliai į vandenį išleidžia pienius (žuvų patinų sėkla).
Vanduo lytines ląsteles, o vėliau ir besivystantį gemalą apsaugo nuo
išdžiūvimo. Žuvys išneršia daug ikrelių, nes neršto (žuvų veisimosi
laikotarpis) metu ne visi jie bus apvaisinti. Apvaisinimo tikimybė
priklauso nuo lytinių produktų koncentracijos tam tikroje vietoje,
vandens srovės (kuo vanduo mažiau juda tuo tikimybė apvaisinti
didesnė), vandens temperatūros (šiltame fermentai aktyvesni) ir pH
(netinkamas pH gali paveikti fermentus ir šie pradės denatūruoti).
Ikrai → lerva (turi trynio maišelį) → mailius → jauna žuvis → žuvis
• Varliagyvių gyvenamoji aplinka yra gėlas vanduo ir sausuma. Tačiau
veistis jei būtinai keliauja į vandens telkinius. Patinėliai poravimosi metu
suspaudžia patelę ir ši išskiria kiaušialąstes, kurių dangalai vandenyje
labai išbrinksta. Tokių išbrinkusių kiaušialąsčių sankaupos – kurkulai.
Patinėliai ant kiaušialąsčių išleidžia skystį su spermatozoidais.
Apvaisinimo tikimybė yra didesnė nei žuvų, nes varlės dažniausiai
veisiasi stovinčiuose vandens telkiniuose, bet jų kiaušinėliais ir
besivystančiais palikuonimis taip pat maitinasi kiti gyvūnai.
Kiaušinėlis → lerva (buožgalvis) → suaugėlis.
Buožgalviai kvėpuoja žiaunomis. Vykstant metamorfozei sunyksta
uodega – išsivysto galūnės, sunyksta žiaunos – išsivysto plaučiai. Varlių
išgyvenimo požiūriu yra svarbu tai, kad buožgalviai maitinasi augalinės
kilmės maistu – dumbliais, o suaugusios varlės yra plėšrūnės, taip pat
palikuoniai ir suaugėliai gyvena skirtingose aplinkose.
Vabzdžiams būdinga nepilna metamorfozė ir visiška metamorfozė. Esant
nepilnai būdingos trys stadijos: kiaušinėlis → lerva → suaugėlis. Nėra lėliukės
stadijos. Lėliukė – tai ramybės fazė, kurios metu organizme vyksta dideli
pokyčiai: jis persitvarko ir susiformuoja suaugęs vabzdys. Daugelio vabzdžių
lervos ir suaugėliai maitinasi skirtingu maistu – mažėja vidurūšinė konkurencija,
didesnis organizmų išgyvenimo procentas.
Tiesioginis vystymasis būdingas tiek bestuburiams, tiek stuburiniams. Roplių
embrionas vystosi odišku dangalu padengtame kiaušinyje, o paukščių –
padengtame tvirtu kalkiniu lukštu. Kiaušinio trynyje yra daug atsarginių maisto
medžiagų gemalui maitintis. Žinduolių gemalai ir vaisius vystosi patelės gimdoje
ir maisto medžiagas pro placentą gauna iš motinos organizmo, todėl
kiaušialąstės neturi sukaupusios daug atsarginių maisto medžiagų. Paukščiai ir
žinduoliai rūpinasi savo palikuoniais, todėl jų vados jauniklių nebūna daug.
10.5. Apibūdinti žmogaus gemalo vystymąsi iki implantacijos (zigotos
dalijimasis mitozės būdu ir gemalo įsitvirtinimas gimdoje).
Apvaisinimo metu kiaušialąstė baigia bręsti, atkuriamas dvigubasis (2n)
chromosomų rinkinys, užtikrinama genetinė įvairovė ir nulemiama lytis.
Susidarius zigotai prasideda individualus organizmo vystymasis – ontogenezė.
Ji skirstoma į embrioninį ir poembrioninį laikotarpį. Embrioninio laikotarpio metu
išskiriamos gemalo vystymosi stadijos: zigota, morulė, blastocista, gastrulė. Nuo
pat zigotos susidarymo toliau ląstelės dalijasi mitozės būdu. Po apvaisinimo
zigota dalijasi pusiau tol, kol susidaro 16-32 ląstelių kamuolėlis (morulė). Šios
ląstelės mažos, nediferencijuotos, todėl savo dydžiu morulė nelabai kuo skiriasi
nuo zigotos. Laikotarpis, kurio metu ląstelė neauga, o tik didėja jų skaičius,
vadinama skilimu. Vėliau jos pradeda slinkti į pakraščius – susidaro tuščiaviduris
ląstelių kamuolėlis (blastocista). Gastrulės stadijos metu ląstelė slenka taip,
kad susiformuoja tys jų sluoksniai: išorinis – ektoderma, vidinis – endoderma,
vidurinis – mezoderma. Tai trys gemaliniai lapeliai, iš kurių formuojasi gemalo
audiniai, o vėliau organai, iš išorinio blastocistos ląstelių sluoksnio išsivysto du
dangalai: amnionas ir gaurelinis dangalas – chorionas. Amnionas virsta
vandemaišiu, kuriame yra vaisiaus vandenys ir plaukioja gemalas. Choriono
gaureliai skverbiasi į gimdos gleivinę – vyksta gemalo implantacija, ir toje vietoje
ateityje formuojasi placenta. Implantacijos procesas moters organizme sukelia
hormoninių pakitimų, todėl tuo metu atliekant nėštumo testą galima sužinoti, ar
moteris nėščia.
Embrioninis laikotarpis tęsiasi nuo apvaisinimo iki aštuntos savaitės pabaigos.
27
 Alkoholio poveikis vaisiui:
10.6. Apibūdinti žmogaus placentos vaidmenį vaisiaus vystymuisi ir • Paveikia spermatozoidų ir kiaušialąsčių kokybę iki apvaisinimo.
remiantis duota informacija apie motinos mitybą, žalingus įpročius Sutrikdo testosterono, kuris skatina spermatozoidų vystymąsi, sintezę.
(rūkymą ir alkoholio vartojimą) įvertinti jų poveikį vaisiaus vystymuisi. • Gemalas neturi alkoholį skaidančių fermentų, todėl pakenkiama
vaisiaus kepenims, apnuodijamas organizmas.
Vaisius vystosi motinos gimdoje, formuojasi ir auga organai – auga pats vaisius • Alkoholio skilimo tarpinis produktas (acetaldehidas) trikdo audinių
ir ruošiasi gimimui. Toje vietoje, kur gemalas prisitvirtina prie gimdos sienelės, aprūpinimą deguonimi, slopina DNR, RNR, baltymų sintezę.
susidaro placenta. Ji vystosi iš gimdos gleivinės ir gemalą gaubiančių dangalų.
Placentą sudaro chorinas su gimdos gleivinės audiniais. Placenta galutinai Alkoholio padariniai:
susiformuoja maždaug trečiąjį nėštumo mėnesį. Joje ir gimdos sienelėje gausu • Didina persileidimų, vaisiaus mirties, priešlaikinio gimdymo riziką.
kraujagyslių/kapiliarų. Vaisiaus ir motinos kraujotakos sistemos yra atskiros, • Lėtina vaisiaus judesius.
todėl kraujas niekada nesimaišo. Po ketvirto nėštumo mėnesio placenta • Mažina vaisiaus svorį (blokuojamas gliukozės patekimas).
sintetina hormoną progesteroną, kuris reikalingas normaliam nėštumui palaikyti, • Įgimti defektai: šlapimo išskyrimo, širdies, kaulų sistemų.
o nėštumo pabaigoje – estrogenus, kurie skatina gimdos raumenų
• Regos, klausos sutrikimai.
susitraukimus. Placenta yra laikinas organas motinos organizme. Gimus kūdikiui
ji taip pat pašalinama.
10.7. Apibūdinti testosterono ir estrogeno vaidmenį mergaičių ir berniukų
brendimui bei vyriškųjų ir moteriškųjų lytinių ląstelių susidarymui.
Nėščiosios mityba turi būti tinkama ir gerai subalansuota. Savo valgiaraštį ji turi
Remiantis duota informacija apie moters organizme mėnesinių ciklo metu
papildyti tokiu maistu, kuriame yra visų vaisiui vystytis reikalingų medžiagų.
vykstančius pokyčius apibūdinti kiaušialąstės brendimą ir organizmo
Kasdien reikėtų valgyti daržovių, grūdų, mėsos ir pieno produktų. Su maistu
pasirengimą apvaisinimui.
privalo gauti daugiau kalcio, geležies, vitaminų ir baltymų. Augant vaisiui didėja
energijos poreikis. Nėščioji per parą turėtų gauti apie 2500 kcal. Jos paros
Lytinio brendimo metu suaktyvėja lytinių liaukų (sėklidžių ir kiaušidžių) veikla, jos
maisto kaloringumas turi būti 300 kcal didesnis negu to paties amžiaus moters.
pradeda gaminti lytinius hormonus. Mergaičių kiaušidės aktyviai pradeda
Rekomenduojama rinktis ekologiškus maisto produktus.
gaminti estrogeną ir progesteroną, o berniukų sėklidės – testosteroną.
Rūkymo poveikis vaisiui:
Testosterono vaidmuo berniukų organizme:
• Nikotinas siaurina virkštelės kraujagysles, todėl mažiau patenka kraujo
• Skatina sėklidžių ir kitų lytinių organų brendimą.
su maisto medžiagomis ir deguonimi, lėčiau transportuojami šalintini
• Skatina vyriškųjų antrinių lytinių požymių vystymąsi – raumenų augimą,
vaisiaus produktai.
būdingą plaukuotumą, vyriško balso tembrą, vyriškų kūno dalių
• Nikotinas slopina kvėpavimo fermentus, todėl lėčiau vyksta ATP
formavimąsi.
sintezė.
• Stimuliuoja vyriškuosius lytinius instinktus, didina fizinį ir psichinį
• Anglies monoksidas jungiasi su hemoglobinu ir neleidžia prisijungti
pajėgumą, aktyvumą.
deguoniui.
• Aktyvina spermatogenezę ir lytinę potenciją, skatina lytinį potraukį.
• Anglies monoksidas sunaikina vaisiaus B12 vitaminų atsargas, todėl gali
sutrikti eritrocitų formavimasis ir nervų sistemos veikla.
Estrogenų vaidmuo mergaičių organizme:
• Cianidas, esantis cigarečių dūmuose, sutrikdo vaisiaus audinių ląstelių
• Skatina kiaušidžių ir kitų lytinių organų brendimą.
kvėpavimą.
• Skatiną antrinių lytinių požymių vystymąsi – pieno liaukų augimas,
riebalų kaupimąsi poodyje, dubens, šlaunų ir sėdmenų srityse,
Rūkymo padariniai:
moterims būdingą plaukuotumą.
• Gimsta mažesnio svorio/sulėtina vaisiaus augimą.
• Turi įtakos menstruacijų ciklui, apvaisinimui ir gemalo implantacijai į
• Rūkymas gali sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą, apsigimimus.
gimdos gleivinę.
• Rūkančiųjų naujagimiai turi polinkį sirgti kvėpavimo takų infekcinėmis
• Skatina gimdos gleivinės ląstelių vešėjimą, ląstelių dalijimąsi, paruošia
ligomis, astma.
gimdos gleivinę gemalui įsitvirtinti.
• Žadina lytinius instinktus.

28
Progesterono vaidmuo mergaičių organizme:
• Stimuliuoja ovuliaciją kiaušidėse.
• Būtinas apvaisinimui. Sutrikus šio hormono gamybai, nėštumas tampa
neįmanomas.
• Skatina gimdos gleivinės vešėjimą antroje mėnesinių ciklo pusėje,
ruošia ją priimti apvaisintą kiaušialąstę.
• Slopina gimdos ir kiaušintakių lygiųjų raumenų susitraukimą.
• Būtinas normaliai nėštumo eigai, skatina pieno liaukų vystymąsi ir
pieno išskyrimą (laktaciją).
• Didelė koncentracija slopina ovuliaciją, todėl nėštumo metu, kai
organizme gaminama daug progesterono, ovuliacija nevyksta.

Pasmegeninė liauka išskiria hormoną FSH, kuris skatina vystytis ir bręsti

folikulus. Kaip atsaką į šį hormoną kiaušidės išskiria estrogeną, kuris skatina
gimdos gleivinės vešėjimą ir (neigiamuoju grįžtamuoju ryšiu) slopina FSH
išsiskyrimą bei skatina LH išsiskirimą. LH – liutenizuojantis hormonas, kuris
skatina ovuliaciją. Jeigu moters menstruacijų ciklas yra 28 dienos, tai apie 13
dieną LH hormono koncentracija kraujyje tampa didžiausia, tada po paros (14
dieną) įvyksta ovuliacija – kiaušinėlio patekimas kartu su folikuliniu skysčiu iš
kiaušidės į kiaušintakį, kiaušialąstės bręsta folikuluose ir jų brendimo metu
vyksta mejozė. Įvykus ovuliacijai LH skatina folikulo vietoje susiformuoti
geltonąjį kūnelį – laikiną vidaus sekrecijos liauką, kuri gamina progesteroną.
Progesteronas skatina gimdos gleivinės vešėjimą ir reguliuoja FSH ir LH
išskyrimą hipofizėje. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonasis kūnelis suyra,
progesteronas neišsiskiria, gimdos gleivinė atsisluoksniuoja ir prasideda
mėnesinės. Jei kiaušialąstė apvaisinam, geltonasis kūnelis toliau gamina
progesteroną (svarbus normaliam nėštumui) tol, kol jį pradeda gaminti placenta.
Šis hormonas svarbus normaliam nėštumui palaikyti.

29
11. 1 Dauno sindromo pavyzdžiu paaiškinti, kaip žmogaus gemalo
genetiniais tyrimais diagnozuojami genetiniai sutrikimai iki gimimo.
Apibūdinti žmogaus genomo tyrimą kaip svarbų šiuolaikinės genetikos
pasiekimą ir pateikti pavyzdžių, parodančių jo reikšmę diagnozuojant ar
gydant genetines ligas.
Dauno sindromas – 21 chromosomų poros trisomija – pasireiškia sutrikus
mejozės mechanizmui, kai neišsiskiria bivalentai I mejozės dalijimosi metu arba
chromatidės II mejozės dalijimosi metu. Dauno sindromą paveldėjęs asmuo turi
viena chromosoma per daug savo kariotipe (chromosomų rinkinys somatinėje
ląstelėje), tai reiškia, kad jo organizmo visos somatinės ląstelės turi 47
chromosomas. Šis sindromas lemia žmogaus psichinį ir fizinį atsilikimą.
11.2. – 11.3. Nurodyti rekombinantinės DNR svarbą genų technologijoms.
Remiantis duota informacija apie genų inžinerijos pasiekimus, įvertinti galimą
genetiškai modifikuotų (transgeninių) organizmų poveikį aplinkai.
Rekombinantinė DNR yra sudaryta iš dviejų skirtingų DNR. Jos gamybai
reikalingas vektorius (priemonė, padedanti rekombinantinę DNR įvesti į ląstelę
recipientę). Dažnai vektorius būna bakterijos plazmidės (mažos žiedinės DNR,
galinčios savarankiškai replikuoti).
Svetimai DNR įterpti į vektoriaus DNR reikia dviejų fermentų:
• Restriktazės/ restrikcijos endonukleazės – tai specialūs fermentai, kurie
gali perkirpti (nutraukti) DNR grandines tam tikrose vietose. Skirtingos
restriktazės gali iškirpti skirtingus DNR fragmentus. Šie fragmentai – tai
genai, koduojantys baltymus, kurie žmogui labai svarbūs (pvz.,
insulinas).
• DNR ligazės, įterpiančios svetimą DNR į tarpą, kurį atvėrė restriktazės.
Ligazė gali sujungti svetimos DNR ir plazmidės „lipniuosius galus“
(laisvus nukleotidus), jei galuose esančios bazės bus komplimentarios.
Kad taip įvyktų, tereikia svetimą DNR perkirpti to paties tipo restriktaze.
Rekombinantinės DNRsvarba genų technologijoms:
• Fermento restriktazės naudojimas leido sukurti rekombinantinę DNR.
• Rekombinantinės DNR technologija leidžia įterpti genus į vektorius,
kurie gali pernešti juos į skirtingas ląstelėse esančias DNR vietas. Šis
metodas dar vadinamas genų terapija ir taikomas, kai reikia pernešti
sveikus genus į ląsteles, turinčias pažeistus, ligas sukeliančius genus.
• Rekombinantinė DNR naudojama kurti kenkėjams atsparius augalus
arba siekiant, kad jie turėtų genus, kurie gamina proteiną, lėtinantį
nokimo procesą ir ilginantį sandėliavimo laiką.
• Konstruojant rekombinantinę DNR galima naudoti įvairių organizmų
norimus genus, kurie koduoja žmogų dominančius baltymus (tai aktualu
maisto ir farmacijos pramonėje), pavyzdžiui, įterpus karvėms žmogaus
insuliną koduojantį geną, jų piene pasigamina daug insulino.
• Modifikavus kiaules (į jų genomą įvedus rekombinantinę DNR) būtų
galima įveikti daug organų transplantacijos problemų.
Organizmai, į kuriuos dirbtinai įterpta svetima DNR, stabiliai susijungia su lytinių
ląstelių branduolio DNR ir yra perduodama tų organizmų palikuoniams,
vadinami genetiškai modifikuotais arba transgeniniais organizmais.
Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) reikšmė:
• GMO mikroorganizmai labaratorijose gamina hormonus (insuliną,
somatropiną), fermentus, įvairias vakcinas (pvz., nuo galvijų snukio ir
nagų ligų bei kitus medikamentus, pvz., interferoną (virusinėms ligoms).
• GMO bakterijos naudojamos biologinio valymo darbams. Valo buitines
nuotekas ar netgi išsiliejusią naftą.
• GM augalai (sojos, vilnamedis, liucerna, ryžiai, bulvės, pomidorai,
kukurūzai) yra atsparūs kenkėjams, kai kurioms virusinėms ligoms,
herbicidams, insekticidams, atšiaurioms aplinkos sąlygoms. Tokie
augalai užaugina didesnį derlių. Jų atsparumas kenkėjams padeda
tausoti aplinką, nes nereikia purkšti įvairiais chemikalais.
• GM augalai išaugina gausesnį derlių, turi didesnę maistinę vertę, gali
pagaminti medžiagų, reikalingų vitamino A sintezei. Taip buvo išspręsta
problema atogrąžose, kur vaikams trūko vitamino A.
• Kuriant GM gyvūnus tikimasi gauti didesnį mėsos prieaugį, iš vištų –
daugiau kiaušinių.
• Kuriami atsparesni ligoms ir ištvermingesni gyvūnai.
GMO galima žala:
• Ūkininkai augindami GM kultūrinius augalus, atsparius herbicidams, į
laukus išbarsto didelius jų kiekius, nes nori kuo efektyviau išnaikinti
piktžoles. Didelis herbicidų kiekis sutrikdo mitybos grandines.
• GM augalai gamtinėse populiacijose gali sukelti genetinę taršą, nes
kryžmindamiesi su giminingomis rūšimis jie gali perduoti svetimus
genus.
• GM augalai, giminingi vietinėms rūšims, gali būti daug atsparesni
nepalankioms aplinkos sąlygoms, todėl, atsitiktinei GM augalo sėklai
išdygus natūralioje ekosistemoje, augalas gali ir toliau plisti, jei jis bus
atsparus ir užimti kitų augalų ekologines nišas.
• Maždaug 12-5 proc. GM augalų pasėlių sudaro augalai gaminantys Bt
toksiną. Tai daugiausiai kukurūzai ir medvilnė. Kukurūzų žiedadulkės
kenksmingos vabzdžiams.
• GM augalai yra žalingi daugeliui „gerųjų“ vabzdžių, dirvožemio
bakterijoms, bitėms ir net paukščiams.
• Maisto produktuose, pagamintuose iš GM augalų, yra svetimų žmogui
baltymų, todėl gali atsirasti alerginių reakcijų.
• Nerimaujama, kad dėl didelis pakitusių medžiagų kiekio vartojimas GM
maiste, gali neigiamai atsiliepti žmogaus sveikatai, sukelti naujas vėžio
formas, kitas nežinomas ligas.
30
12.1. Apibūdinti vienaląsčių ir žuvų prisitaikymus (didelis paviršiaus
plotas tūrio atžvilgiu, plonas ir drėgnas paviršius) vykdyti dujų apykaitą
vandenyje.
pasisavina 2/3 O2. Žiemodami upių ar ežerų dugne kvėpuoja tik oda. O2 ištirpęs
Daugelis vienaląsčių organizmų, tokie kaip protistai (ameba, klumpelė), gyvena vandenyje lengvai prasiskverbia pro ploną odą ir difuzijos būdu patenka į jos
vandenyje ir kvėpuoja vandenyje ištirpusiu O2 bei šalina CO2. Jų paviršiaus kapiliarus. Kadangi varliagyviai yra šaltakraujai gyvūnai, tai žemoje
ploto ir tūrio santykis yra didelis. Tai reiškia, kad membranos paviršiaus plotas temperatūroje organizmo poreikiams užtenka pro odą patekusio O2.
yra didelis ir tokio paviršiaus pakanka vykdyti dujų mainams tarp vienaląsčio
organizmo ir aplinkos. Dujos iš ir į protistų organizmą patenka difuzijos būdu pro Buožgalviai vandenyje
Varliagyvių
ploną membraną. Todėl jų membrana visada drėgna. Varlės odos sandara kvėpuoja išorinėmis
plaučiai
žiaunomis
Plaučiuose yra Oda plona, laidi dujoms ir
Žuvys –stuburiniai gyvūnai, prisitaikę gyventi vandenyje. Kadangi jų kūno danga vandeniui. Turi liaukų, kurios Žiaunos labai šakotos – didelis
tankus kapiliarų
nelaidi, pro ją negali vykti dujų mainai. Žuvų kvėpavimo organai – žiaunos – turi išskiria gleives, oda nuolat paviršiaus plotas. Jos
tinklas, plonos
labai didelį paviršiaus plotą, kurio pakanka aprūpinti deguonimi didelį tūrį turintį drėgnos, nes skalaujamos
sienelės ir jie drėkina. Gleivėse ištirpęs O2
organizmą ir iš jo pašalinti CO2. Iš išorės žiaunas dengia žiaunų dangteliai. vandens. Žiauninių lapelių
visada drėgni, todėl lengviau difunduoja į kraują sienelės plonos ir juose gausu
difuzija vyksta kapiliaruose. Oda tankiai jais kapiliarų.
intensyviai. išraizgyta.

12.3. Paaiškinti, kaip vabzdžių kvėpavimo sistema užtikrina tinkamą dujų

apykaitą sausumoje.

Vabzdžių kraujyje (hemolimfoje) nėra hemoglobino, todėl O2 pernaša krauju

neįmanoma. Vabzdžių organizme išsivystė trachėjų sistema, kuri kūno audinius
aprūpina deguonimi ir pašalina CO2. Kvėpavimo sistemą sudaro: trachėjos,
tracheolės ir kvėptukai. Kvėptukai atsiveria vabzdžio viso kūno šonuose. Juose
yra sklendės, galinčios atsiverti ir užsiverti. Nuo kvėptukų atsišakoja trachėjos –
ploni, tvirti chitininiai vamzdeliai, kurie šakojasi į dar mažesnius vamzdelius –
tracheoles. Susidaro visas trachėjų tinklas, turints didelį paviršiaus plotą.
Kiekviena kūno ląstelė turi sąlytį su tracheole – tai užtikrina jų aprūpinimą O2.

Kvėptukai atsidaro ir užsidaro, kad vabzdys neprarastų drėgmės.

Žuvys rydamos vandenį pakelia žiaunų dangtelius ir vandens srovė skalauja
Trachėjų ir tracheolių paviršius yra didelis – taigi gali aprūpinti kiekvieną ląstelę
gležnas žiaunas. Ant žiauninių lankų išsidėstę labai daug žiauninių lapelių, kurie
O2. Sienelės plonos (vienasluoksnė) ir vidinis paviršius plonas – efektyvi
padidina paviršiaus plotą, o kuo didesnis paviršiaus plotas, tuo intensyviau
difuzija.
vyksta dujų mainai. Žiauninių lapelių sienelė plona – efektyvi difuzija. Žiaunos
visada drėgnos, nes tik taip gali vykti dujų mainai. Žiauninių lapelių paviršiumi
12.6. Apibūdinti, kaip žmogaus kvėpavimo organai dėl virpamojo epitelio
nuolat teka vanduo, o kapiliarais priešinga kryptimi kraujas. Dėl priešpriešinės
yra prisitaikę apsaugoti plaučius nuo pažeidimų ir infekcijų.
srovės principo nuolat išlieka CO2 ir O2 dujų koncentracijos gradientas, todėl
difuzija vyksta efektyviau.
Nosies ertmėje oras sudrėkinamas ir sušildomas. Čia yra nosiplaukių,
sulaikančių su įkvėpiamu oru patekusius nešvarumus. Kvėpavimo takų vidinės
12.2. Paaiškinti, kaip varlių kvėpavimo sistema užtikrina tinkamą dujų
sienelės išklotos virpamuoju epiteliniu audiniu. Šio audinio liaukinės/taurinės
apykaitą vandenyje ir pereinant gyventi į sausumą.
ląstelės išskiria gleives į epitelio paviršių – virš plaukelių. Į jas įklimpsta dulkės,
mikroorganizmai. Plaukeliai ritmiškais judesiais stumia gleives į viršutinius
Varliagyviai – tai stuburiniai gyvūnai, prisitaikę gyventi vandenyje ir sausumoje.
kvėpavimo takus. Kai nešvarumai/gleivių sankaupos dirgina trachėją, kosima, o
Sausumoje jie kvėpuoja oda ir plaučiais. Tačiau varliagyvių plaučiai neišsivystę
kai nosies ertmę – čiaudima. Kosulio ir čiaudulio metu pašalinami gleivėmis
(panašūs į kapiliarų apraizgytus maišelius, nesudaryti iš alveolių), jie turi mažą
sulipinti nešvarumai kartu su mikroorganizmais.
paviršiaus plotą, todėl pro plaučius gali pasisavinti tik 1/3 reikalingo O2, bet toks
kiekis nepakankamas. Jo stoką kompensuoja kvėpuodami drėgna oda, pro kurią
31
13.1. - 13.2. Paaiškinti, kaip augalų lapai prisitaikę padidinti fotosintezės
efektyvumą (forma, paviršiaus plotas ir išsidėstymas erdvėje). Apibūdinti
augalo žiotelių išsidėstymą dengiamajame lapo audinyje. Paaiškinti dujų
apykaitos procesą lape.
Lapai – tai augalo organai, sudaryti iš lapkočio ir lapalakščio. Juose vyksta
fotosintezės procesas, kurio metu būtina šviesa, nes jie prisitaikę sugerti kuo
daugiau šviesos, kad fotosintezė būtų efektyvesnė:
• Augalo lapai reaguoja į šviesos šaltinį ir gali pasisukti į jo pusę, taip
sugeriama daugiau šviesos.
• Didelis lapalakščio paviršiaus plotas.
• Lapai išsidėsto mozaika – maži viršūnėse, dideli apačioje. Taip pat jie
kryžiuojasi, kad vieni kitiems neužstotų šviesos.
Sausumos augalų lapų žiotelės dažniausiai yra išsidėsčiusios apatinėje lapo
pusėje, taip augalas apsaugomas, kad neprarastų daug vandens. Paunksmę
mėgstančių augalų (papartis) žiotelės būna abejose lapo pusėse, nes jie auga
drėgnose vietose ir vandens netaupo. Vandens augalų žiotelės viršutinėje lapo
pusėje, nes, jeigu jos būtų apačioje, negalėtų vykdyti dujų mainų. Augalai, kurie
nuolat vandenį tausoja, žioteles turi tik apatinėje lapo dalyje tam tikrose
įdubėlėse. Šiose ilgiau laikosi transpiracijos metu išgarintas vanduo – taip
sumažinamas augalo audinių ir aplinkos vandens koncentracijų skirtumas, todėl
transpiracija vyksta lėčiau.
Augalai kvėpuoja ir dieną ir naktį. Tačiau dieną kvėpuoti reikalingą deguonį jie
ima iš tarpuląsčių, kuriuose šis susikaupia po fotosintezės reakcijos, o po
kvėpavimo susidariusį CO2 ląstelės sunaudoja fotosintezės procesui. Naktį O2
pasiima iš aplinkos.
13.3. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus vandens ir jame
ištirpusių medžiagų judėjimo augalo stiebu tyrimą ir šio tyrimo
duomenimis, paaiškinti apytakos audinių išsidėstymą stiebe ir medžiagų
judėjimo kryptis augale. Paaiškinti, kaip žinios ir supratimas apie augalo
apytakos audinius yra panaudojamos sodininkystėje: skiepijant ir
apsaugant sodinukų stiebus nuo nugraužimo.
Apytakos audiniai susideda iš medienos (vandens) ir karnienos. Šaknys
šakniaplaukiais siurbia vandenį ir mineralines medžiagas. Vanduo iš dirvožemio
pro šakniaplaukių plazminę membraną juda iš tos vietos, kur vandens
potencialas yra didesnis į vietą, kur jis dėl osmosinio yra mežesnis. Taip vanduo
keliauja augalo ląstelėmis, kol pasiekia šaknyje esančius vandens indus.
Medienoje esančiais vandens indais, vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis
medžiagomis juda viena kryptimi.
Vandens judėjimą iš šaknų į lapus kryptį lemia:
• Šakninis slėgis – dėl kosmoso vanduo nuolat iš dirvožemio juda į
šaknies ląsteles, o pasiekęs vandens indus sukuria slėgį, kuris vandenį
stumia aukštyn.
• Transpiracija – išgaravus vandens molekulėms vandens srautas
nenutrūksta ir dėl kohezijos (vandens molekulių sukibimo) yra
tempiamas aukštyn. Susidaro nenutrūkstamas vandens judėjimas
augalu, vadinamas transpiracijos srove. Mineralinės medžiagos,
ištirpusios vandenyje, į šaknies ląsteles patenka dviem būdais: difuzijos
(jei yra koncentracijų gradientas) arba aktyviosios pernašos (jei
mineralinių medžiagų konc. Dirvožemyje didesnė).
Karnienoje yra rėtiniai indai, kuriais organinių medžiagų (gliukozės,
aminorūgščių, hormonų) tirpalai keliauja į visus augalo organus visomis
kryptimis. Fotosintezės metu pasigaminusi gliukozė naudojama viduląsteliniam
kvėpavimui, bet jos perteklius aktyviosios pernašos būdu iš statinio mezofilio
ląstelių patenka į rėtinius indus ir transportuojamas į šaknis. Šaknyse
kaupiamas krakmolo pavidalu.
Vandens ir jame ištirpusių medžiagų judėjimo augalo stiebu tyrimas
Ištirti, kuria stiebo dalimi teka vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis
Tikslas
medžiagomis.
Hipotezė
Vanduo ir jame ištirpusios mineralinės medžiagos augalo stiebu judės
medienoje esančiais vandens indais.
Pasirenkame augalą, turintį mėsingą stiebą (pvz., salierą). Nupjauname
Kaip su vienodus lapus. Paruošiame du indus: į abu įpilame vienodą kiekį
atliekame vandens iš čiaupo. Vieno indo vandenį nudažome mėlynu rašalu. Į indus
įmerkiame po saliero lapą. Laikome vienodą laiko tarpą.
Perpjovę dažytame vandenyje laikyto augalo stiebą skersai, matome, kad
tam tikros jo vietos nusidažė mėlynai. Tai medienoje esantys vandens
indai. Tada perpjauname stiebą išilgai ir matome, kad tam tikri ilgi melsvi
ruoželiai tęsiasi iki lapo gyslų – tai rodo, kad dažytas vanduo kilo iki lapo
Rezultatai
audinių vandens indais. Kito augalo, kuris buvo pamerktas nedažytame
vandenyje, išilginiame ir skersiniame pjūviuose nusidažiusių sričių
nematome tik todėl, kad vanduo buvo skaidrus. Tai buvo kontrolinis
tirpalas, palyginimui.
32
 Šis tyrimas įrodo, kad vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis
Ką
medžiagomis keliauja augalo stiebu į lapus medienoje esančiais vandens
supratome
indais.
Vanduo ir jame ištirpusios mineralinės medžiagos augalo stiebu juda
Išvada
medienoje esančiais vandens indais.
Skiepijimas – tai augalų vegetatyvinio dauginimosi būdas, taikomas norint
išsaugoti vertingąsias veislės savybes. Skiepyti geriausia pavasarį, tada lieka
daugiau laiko įskiepiui sutvirtėti.
Skiepijant svarbu, kad neapdžiūtų įskiepis ir poskiepis (augalas, į kurį
skiepijamas įskiepis) bei kuo geriau sujungti jų žievę. Gerai sujungus žievę
suaugs joje esantys rėtiniai indai, taip pat ir po žieve medienoje esantys
vandens indai. Rėtiniais indais įskiepis gaus organinių medžiagų, reikalingų
viduląsteliniam kvėpavimui, kurio metu išlaisvinama energija naudojama
pumpurams vystytis ūgliui augti. Vandens indais į jį atkeliauja vanduo ir
mineralinės medžiagos – negavus pakankamai H2O ląstelėse sutriks visos
biocheminės reakcijos.
Įskiepio ir poskiepio lietimosi vieta apvyniojama specialia juosta, o jei jos nėra,
tinka ir izoliacinė polietileno juosta. Patepama sodo tepalu, kad apsaugotų nuo
dehidratacijos, tiesioginių saulės spindulių ir kenksmingų mikroorganizmų.
Medelius reikia apsaugoti nuo žvėrelių, kurie gali nugraužti žievę. Ją nugraužus
pažeidžiami karnienoje esantys rėtiniai indai, todėl šaknys negauna organinių
medžiagų ir augalas žūsta. Žinant tai, svarbu jaunus medelius aptverti tvorele
arba apgaubti graužimui atspariu tinkleliu arba pavienius galima aprišti
eglišakiais.
13.4. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus vandens garinimo
pro lapus tyrimą ir šio tyrimo rezultatais, paaiškinti lapo paviršiaus ploto ir
aplinkos sąlygų (temperatūros, vėjo ar drėgmės), įtaką vandens pernašai
augaluose.
Pro žioteles yra garinamas vanduo – transpiracija. Kiekviena žiotelė sudaryta iš
dviejų varstomųjų ląstelių ir taro jų esančio plyšio. Nuo žiotelių skaičiaus augalo
epidermyje priklauso išgarinto vandens kiekis, nes daug erdvės vandeniui
išgaruoti. Žiotelės varstosi, todėl vandens garinimas gali būti kontroliuojamas.
Žiotelių plyšio vartymąsi lemia turgorinis slėgis.
Lapo paviršiaus ploto įtakos vandens pernašos greičiui tyrimas
Tikslas Nustatyti, ar augalo lapų skaičius turi įtakos vandens garinimui.
Hipotezė Vandens garinimas pro lapus priklauso nuo jų skaičiaus.
Paruošiami trys vienodi mėgintuvėliai ar kiti aukšti ir siauri indeliai ir į
Kaip visus tiksliai pamatavus įpilamas vienodas kiekis vandens. Paimamos
atliekame vienos rūšies augalo dvi šakelės su skirtingu lapelių skaičiumi. Ir
pamerkiamos į du mėgintuvėlius. Į visus įlašinamas vienodas kiekis
aliejaus, kad vandens paviršiuje susidarytų jo plėvelė. Mėginiai laikomi 5
paras vienodomis aplinkos sąlygomis.
Po 5 parų mėgintuvėlyje, kuriame buvo pamerkta šakelė su trimis
lapeliais, vandens kiekis šiek tiek sumažėjo. Mėgintuvėlyje, kuriame buvo
šakelė su 5 lapeliais, vandens kiekis sumažėjo gerokai. Mėgintuvėlyje be
Rezultatai augalo jis nepakito. Augalai garino vandenį tik pro lapų žioteles, nes
garuoti savaime vanduo negalėjo dėl aliejaus. Šakelė su 3 lapeliais turėjo
mažesnį bendrą žiotelių plyšių plotą, todėl išgarino mažiau vandens, nei
šakelė su 5.
Kuo daugiau lapų, tuo didesnis bendras jų paviršiaus plotas, tuo daugiau
jame žiotelių. Kuo daugiau žiotelių, tuo didesnis bendras plyšių plotas ir
Ką
transpiraciją pro didesnį paviršių vyksta greičiau. Kuo greičiau, tuo
supratome
intensyviau šaknimis išurbiamas vanduo ir greičiau augalo stiebu vyksta
vandens pernaša.
Išvada Kuo daugiau augalas turi lapų, tuo daugiau vandens jis išgarina.
Vėjo ir aplinkos drėgmės įtakos vandens garinimui pro žioteles tyrimas
Nustatyti, ar vėjas ir aplinkos drėgmė turi įtakos vandens garinimui pro
Tikslas
lapų žioteles.
Hipotezė Vandens garinimas pro lapų žioteles priklauso nuo vėjo ir drėgmės.
Paimamas lenktas vamzdelis, į jį įstatomas graduotas cilindras. Ši
konstrukcija pritvirtinama prie metalinio stovo. Į vamzdelio galą įmerkiama
augalo šakelė su palais ir užsandarinama plastilinu. Įpilama vandens tiek,
kad augalas galėtų jį siurbti ir kad vandens lygis siektų sugraduoto
cilindro viršų. Į cilindro atvirąjį galą įlašinama keletas lašų aliejaus, kad
Kaip
vanduo pasyviai negaruotų. Paruošiami trys tokie mėginiai su vienos
atliekame
rūšies ir vienodą lapų skaičių turinčiais augalais. Vieną augalą
apgaubiame polietileno maišeliu ir užrišame jo apačią. Kito augalo
neveikiame jokiais aplinkos veiksniais – paliekame kambario
temperatūroje. O į trečią nukreipiame šaltą orą pučiantį ventiliatorių ar
plaukų džiovintuvą. Visi mėginiai laikomi vienodą laiko tarpą.
Tyrimo metu augalas buvo laikytas kambario temperatūroje – kontrolinis
mėginys, skirtas palyginti. Augalas, apgaubtas polietileno maišeliu garino
vandenį, bet garai negalėjo išsisklaidyti aplinkoje, kondensavosi ir šakelė
visą laiką buvo drėgname ore. Aplinkoje ir augalo tarpuląsčiuose vandens
Rezultatai koncentracija buvo panaši, todėl transpiracija vyko labai lėtai. Augalas į
kurį buvo pučiama išgarino daugiausiais vandens, nes į jį buvo pučiama
oro srovė. Vėjas transpiraciją sustiprina, nes atsiranda sąlygos susidaryti
dideliam vandens koncentracijos gradientui (išgarintivandens garai iš po
lapo nupučiami į šoną).
Ką
Transpiracija vyksta intensyviausiai, kai vėjuota. Drėgnas oras – mažina.
supratome
Kuo labiau vėjuota ir oro drėgmė mažesnė, tuo transpiracija vyksta
Išvada
intensyviau. O
Transpiracijos greitis priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir vėjo greičio.
33
16.1. Remiantis duota informacija analizuoti užkrečiamųjų ir produktui vartojimo trukmę, saugo trukmę, saugodami nuo
neužkrečiamųjų ligų paplitimą ir apibūdinti jų atsiradimo priežastis. spalvą arba ją nuo mikroorganizmų gedimo, oksidacijos (pvz.,
atgaivina. sukeliamo gedimo. oksiduodamiesi riebalai
Užkrečiamos ligos (infekcinės) – tai ligos, kuriomis susergama, kai jų sukėlėjų apkarsta ir pakeičia spalvą).
(bakterijų, virusų, grybelių, pirmuonių) patenka į organizmą ir jame dauginasi. Saldikliai Emulsikliai Aromato ir skonio stiprikliai
Užsikrečiama tiesiogiai nuo kitų organizmų (segančių arba ligos nešiotojų), Becukrės Padeda susidaryti dviejų
kartais nuo užkrėstų daiktų arba išskyrų. Užkrečiamų ligų paplitimas pasaulyje medžiagos, tarpusavyje
priklauso nuo gyvenimo sąlygų, higienos, medicinos lygio. Sustiprina maisto produkto
suteikiančios nesimaišančių skysčių
aromatą ir (arba) skonį.
maistui saldų emulsijai ir ją
Užkrečiamos ligos gali būti perduodamos įvairiais būdais: skonį. stabilizuoja.
• Kontaktinis būdas: liečiantis per odą, gleivines. Pvz., po kontakto su
sergančiuoju ar jo daiktais galima užsikrėsti grybelinėmis odos ligomis. Lietuvoje vartoti leidžiamus maisto produktus išvardija higienos normos. Įvairių
Grybelinėms infekcijoms plisti ypač tinkamos sąlygos per prakaitą. šalių leidžiamų maisto priedų sąrašai skiriasi. Sprendimas leisti juos naudoti
• Oro lašelinis būdas: sukėlėjai iškosimi arba iškvėpiami. Pvz., taip galime nėra galutinis. Jei išaiškėja, kad maisto priedas nėra saugus, jis gali būti
užsikrėsti turbekuliozės bakterija. Tikimybė ja užsikrėsti didėja dėl išbrauktas iš leidžiamų vartoti sąrašo. Visus maitos priedus, naudojamus maisto
prastų gyvenimo sąlygų, prastos mitybos, didelio darbo krūvio, žalingų gamyboje, gamintojas privalo nurodyti produkto etiketėje. Jeigu koncentracijos
įpročių, badavimo. ne didesnės negu leidžiamos, priedai neturėtų kenkti sveikatai. Poveikį sveikatai
• Per kraują ar kitus organizmo skysčius (spermą, makšties išskyras). Per gali turėti net ir neutralūs maisto priedai, jeigu jų per parą suvartojama daugiau
kraują užkratą gali platinti vabzdžiai, pvz., maliarinį plazmodijų perneša nei leidžiama. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė. Paskelbiama vis naujų tyrimų
uodai. duomenų, įrodančių, kad ilgalaikis maisto priedų vartojimas gali sukelti alergijas,
• Per virškinamąjį traktą: mikroorganizmams patekus su maistu ar slogą, bronchinę astmą, migreną, virškinimo sutrikimus, pykinimą, kasos, inkstų
vandeniu. Pvz., salmonelės bakterijomis per maistą. Jos gali patekti nuo ligas, vaikų elgesio sutrikimus (hiperaktyvumą). Kai kurie maisto priedai gali
paviršių ar įrankių, kuriais buvo dorota žalia mėsa. turėti mutageninį ir kancerogeninį poveikį.

Neužkrečiamos ligos – ligos, kurias sukelia ne mikroorganizmai, o pats žmogus.
Dažniausia priežastis – alkoholio, narkotikų, kitų psichotropinių medžiagų
vartojimas. Prie šių ligų priskiriamos padidėjusio kraujospūdžio, nepakankamo
fizinio aktyvumo, nesveikos mitybos bei rūkymo sukeltos ligos. Taip pat ir
paveldimos (daltonizmas), psichikos (depresija), medžiagų apykaitos (cukraligė)
ligos. Šių ligų paplitimas kiekvienoje valstybėje skirtingas dėl ekonominių,
socialinių ir politinių veiksnių.
17.3. Remiantis duota informacija apie maisto priedus, žymimus raide E,
kritiškai vertinti jų poveikį sveikatai.
18.1. Remiantis supratimu apie atramos ir judėjimo sistemą, paaiškinti
taisyklingos laikysenos ir aktyvaus gyvenimo būdo reikšmę žmogaus
sveikatai.
Taisyklinga laikysena – tokia žmogaus padėtis, kai jis neįtempdamas raumenų
geba tiesiai laikyti liemenį ir galvą. Esant taisyklingai laikysenai yra taisyklinga ir
vidaus organų padėtis: širdis, plaučiai, kepenys, skrandis ir žarnynas veikia
normaliai, jie neužspaudžiami. Netinkama laikysena trukdo normaliai veikti
vidaus organams, vėliau atsiranda nugaros skausmai, dažnai kankina
nuovargis, yra trikdoma širdies ir kvėpavimo sistemų veikla.

Maisto priedai – tai natūralios ar sintetinės cheminės medžiagos, kurios nėra Fizinis aktyvumas – tai griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos atliekant
maisto sudedamosios dalys, bet jų dedama gaminant maistą, siekiant išlaikyti, naudojama energija. Tinkamas fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių
sustiprinti ar susilpninti tam tikras produkto savybes arba suteikti papildomų – gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą ir gerinančių
skonį, kvapą, išvaizdą. gyvenimo kokybę. Aktyvus judėjimas teigiamai veikia žmogaus organizmą,
gerina jo organų darbą.
Europoje maisto priedai skirstomi į grupes. Jų pavadinimai sudaromi iš E raidės,
kuri reiškia – ES, ir 3 skaičių. Taisyklingos laikysenos ir fizinio aktyvumo reikšmė sveikatai:
• Padidėja plaučių tūris, jie išsiplečia, taip pat stiprėja išsiplėsti
Kai kurios maisto priedų grupės padedantys raumenys. Didėjant plaučiams įkvėpiama daugiau
Dažikliai Konservantai Antioksidantai deguonies ir kraujas ląstelėms jo tiekia daugiau (svarbus energijai
Suteikia maisto Ilgina maisto produkto Ilgina maisto produkto vartojimo gauti).
34
 • Kaulai tampa tvirtesni. Kaulų tankiojoje medžiagoje kaupiasi daugiau
kalcio ir fosforo druskų. Juose daugėja mineralinių medžiagų, bet
organinių nemažėja, todėl sportuojančių žmonių kaulai tvirtėja.
Sustorėja tankioji kaulinė medžiaga, ypač tų kaulų, kuriems tenka
pagrindinis krūvis. Antkaulis taip pat storėja, tampa tvirtesnis,
stangresnis, jame daugėja kraujagyslių.
• Didėja sąnarių paslankumas. Sąnarių kremzlės storėja, todėl gerėja jų
amortizacinės savybės ir mažiau spaudžiamas kaulas. Kinta ir sąnario
kapsulės struktūra – ji stangresnė, turi daugiau puraus jungiamojo
audinio, tankesnį kraujagyslių tinklą, todėl sąnarys geriau aprūpinamas
deguonimi ir maisto medžiagomis. Stiprėja sąnarių raiščiai.
• Didėja raumenų apimtis ir jėga. Aplink raumenų skaidulas didėja
kapiliarų tinklas. Raumeninėse ląstelėse daugėja miofribrilų ir
mitochondrijų, aktyvėja ATP ir baltymų sintezė, didėja fermentų
aktyvumas, daugėja glikogeno.
• Stiprėja širdies raumuo, gerėja kraujotaka. Širdis, rečiau
susitraukinėdama per minutę, išstumia daugiau kraujo. Yra palaikomas
normalus kraujospūdis ir kraujas lengviau grąžinamas atgal į širdį.
18.3. Remiantis pulso matavimo duomenimis, apibūdinti pulso dažnio
priklausomybę nuo fizinio krūvio.
Pulso dažnio priklausomybė nuo fizinio krūvio
Tikslas Ištirti, ar pulso dažnis priklauso nuo fizinio krūvio.
Hipotezė Pulso dažnis priklauso nuo fizinio krūvio.
Ramiai sėdint suskaičiuojama, kiek yra pulso tvinksnių per minutę. 1 min
daromi intensyvūs fiziniai pratimai (pvz., pritūpimai). Po fizinio krūvio
Kaip
suskaičiuojama, kiek yra pulso tvinksnių per minutę. Paskui ilsintis pulsas
atliekame
skaičiuojamas kas minutę, kol vėl tampa toks, koks buvo ramybės
būsenos.
Rezultatai Po pratimų pulso dažnis didžiausias, paskui mažėja. Braižomas grafikas.
Iš grafiko matyti, kad atlikus fizinius pratimus pulso dažnis padidėjo, o
Rezultatų
vėliau pradėjo po truputį mažėti. Atliekant šį tyrimą praėjus maždaug 6
analizė
min pulso dažnis grįžo į pradinę padėtį.
Pulso dažnis priklauso nuo fizinio krūvio, nes atliekant fizinius pratimus
Ką
reikia daugiau energijos. Energijai gauti reikia daugiau deguonies. Todėl
supratome
padažnėja kvėpavimas, širdis ima plakti greičiau.
Išvada Pulso dažnis dėl fizinio krūvio padidėja.
Pulsas – tai kraujagyslėmis tekanti širdies kairiojo skilvelio išstumto kraujo
banga, kuri paveikia jų sieneles ir sudaro savitą staigaus išsiplėtimo įspūdį.
Kiekvienas pulso tvinksnis atitinka vieną širdies skilvelio susitraukimą.
Pulso dažnis, esant ramybės būsenai, yra geras žmogaus fizinės būklės
rodiklis. Širdis per minutę išpumpuoja tokį patį tūrį kraujo, bet rečiau
susitraukdama. Jeigu palygintume sportuojančio ir nesportuojančio žmogaus
pulso dažnį, tai pastebėtume, kad sportuojančio žmogaus, esant ramybės
būsenos, jis yra retesnis ir po fizinio krūvio greičiau nei nesportuojančio tampa
toks, koks buvo prieš jį.
19.1. Susieti baltųjų kraujo ląstelių prisitaikymus ginti organizmą nuo ligas
sukeliančių organizmų su natūralia organizmo gynyba. Apibūdinti, kaip
žmogaus oda, kvėpavimo takų gleivinė, kraujas, skrandžio rūgštis
apsaugo nuo žalingo mikroorganizmų poveikio.
Ligas sukelia mikroorganizmai – patogenai – bakterijos ir virusai. Ligas taip pat
gali sukelti grybeliai ir pirmuonys. Ligos yra užkrečiamos (infekcinės), jeigu jų
patogenus žmogus (ar gyvūnas) gali perduoti kitam žmogui (gyvūnui).
Dažniausiai užsikrečiama nuo tos pačios rūšies atstovų, tačiau yra ligų, kuriomis
serga kelios rūšys (maru užsikrečiama nuo žiurkių).
Užsikrėsti galime: oro lašeliniu būdu (gripas, vėjaraupiai), vartodami
salmoneliozės bakterijomis užkrėstą maistą ir vandenį, lytinių santykių metu
(sifilis, gonorėja), pro virškinamąjį traktą, per sąlytį su ligoniu. Kai kurias ligas
perduoda užkrato nešiotojai (maliariniai uodai maliariją, maliarinis plazmodijus
maliariją, žiurkės marą) – iš kraujo į kraują.. Užkrečiamųjų ligų plitimas dažnai
priklauso nuo gyvenimo sąlygų, higienos laikymosi.
Ligos:
• Virusinės – sukelia virusai. Apsauga: skiepai ir antivirusiniai vaistai.
• Bakterinės – sukelia bakterijos. Gydoma antibiotikais.
• Grybelinės – sukelia grybeliai. Gydoma preparatais nuo grybelio.
• Pirmuoninės – sukelia pirmuonys. Gydoma vaistais. (amebiazė)
• Parazitinės – sukelia gyvūnai parazitai (kirmelės, erkės). Gydoma
vaistais, padeda jų išvengti higiena.
Baltieji kraujo kūneliai – leukocitai – gaminasi kaulų čiulpuose. Pagrindinė
funkcija – fagocitozė (gebėjimas ryti ir skaidyti į organizmą patekusius
mikroorganizmus. Sveiko žmogaus audiniuose leukocitai juda netvarkingai, o
patekus bakterijoms ima irtis link jų. Neutrofilai jas stabdo arba naikina, ardo
pažeistas audinio ląsteles, o patys žūsta uždegimo vietoje ir kartu su audinių
irimo produktais sudaro pūlius.
Organizmo gynybinę sistemą sudaro 3 etapai:
• Pirmoji gynybos linija – oda, gleivinė, natūrali mikroflora.
• Antroji gynybos linija – fagocitai – įgimtas imunitetas.
• Trečioji gynybos linija – antikūnai, T ir B limfocitai – įgytas imunitetas.
Jeigu organizmas natūraliai neapsigintų, mes nuolat sirgtume. Natūrali
organizmo gynyba – pirmoji gynybos linija būna įvairi:
• Fizinė gynyba. Oda yra fizinė kliūtis, neleidžianti mikroorganizmams
patekti į kūną. Jos liaukos išskiria įvairių cheminių medžiagų,
slopinančių patogenų plitimą: ašarų liaukų išskiriamos ašaros išplauna
35
 mikroorganizmus iš akių, riebalinių liaukų išskyrose yra mikrobus
naikinančių riebalų rūgščių, kvėpavimo organuose esančios gleivės ir
blakstienėlės, nosiplaukiai (filtruoja orą) išstumia įstrigusias bakterijas ir
kitas daleles.
• Cheminė gynyba. Ašarose, prakaite ir seilėse yra cheminių medžiagų,
kurios naikina mikroorganizmus. Ašarose, nosies ertmės gleivėse ir
seilėse esantis fermentas lizocimas ardo bakterijų sieneles, sudaro
antibakterinį barjerą. Skrandžio rūgštys užmuša beveik visus į jį
patekusius mikroorganizmus. Makštyje yra gerųjų bakterijų, kurios
angliavandenius verčia pieno rūgštimi, o ši naikina patogenines
bakterijas.
• Biologinė gynyba. Kai kurie mikroorganizmai yra geri (nesukelia ligų), jie
mūsų organizme slopina patogeninių organizmų dauginimąsi ir atlieka
kitus gerus darbus.
Žmogaus organizme apie 500-1000 įvairių gerųjų bakterijų (probiotikai), kurios
stiprina organizmą, nes su blogosiomis konkuruoja dėl vietos ir maisto.
Svarbiausi jų atstovai yra laktobakterijos ir bifidobakterijos. Laktozę ir kitus
angliavandenius verčia pieno rūgštimi, neleidžia žarnyne augti blogosioms
bakterijoms. Probiotikai padeda atnaujinti užkrato pažeista žarnų gleivinę ir
stiprina imunitetą. Vartojant antibiotikus žūsta ne tik blogosios, bet ir gerosios
bakterijos.
19.2. Apibūdinti bakterijų dauginimuisi įtakos turinčius veiksnius
(temperatūra ir maisto kiekis). Nagrinėjant duotus pavyzdžius, paaiškinti
mikroorganizmų panaudojimą biotechnologijose.
Iki gimimo vaisiaus žarnynas sterilus, po gimimo jis tarsi užsėjamas žarnyno
bakterijomis. Dirbtinai maitinamo kūdikio žarnyno mikroflora labai nepastovi, joje
daugiau patogenų nei pas kūdikį, maitinamą motinos pienu.
Bakterijos ląstelės dauginimosi ir raidos ciklą sudaro augimas ir dalijimasis.
Augant jos masė didėja, bet palyginti lėčiau negu paviršius. Kai pasiekiamas
tam tikras tai rūšiai būdingas masės ir paviršiaus ploto santykis, bakterija
nustoja augti ir pasidalija pusiau. Pirmiausia padvigubėja (replikuojasi)
nukleoidas chromosomos, kurioje sukaupta visa genetinė informacija. Ląstelėje
DNR molekulių padvigubėja, jos tolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės
ląstelės, kurių DNR yra tokia pati kaip ir motininės. Atsiranda pertvarėlė, įvyksta
citokinezė ir susidaro dvi bakterijos.
Bakterijų dauginimuisi įtakos turi:
• Temperatūra. Daugumai bakterijų, tarp jų ir patogeninėms,
optimaliausia – 20 – 40 0C temperatūra (mezofilai). Yra tokių bakterijų,
kurioms optimali aukštesnė temperatūra – jos gyvena karštuosiuose
šaltiniuose (šilumamėgės, termofilai), taip pat esama ir tokių, kurioms
tinka žemesnė, todėl jos puikiai prisitaikiusios gyventi net šaldytuvuose
ir šaldikliuose (kriofilai). Esant palankioms sąlygoms bakterijos
dauginasi labai greitai, pvz., sergamumas per maistą plintančiomis
užkrečiamosiomis bakterinėmis ligomis ypač padidėja vasarą.
• Maisto medžiagos. Bakterijos minta organinėmis medžiagomis. Kuo
maisto medžiagų daugiau, tuo sparčiau jos dauginasi. Svarbiausi
cheminiai elementai, būtini bakterijoms augti, - tai anglis, vandenilis,
deguonis, azotas, siera ir fosforas. Pvz., azotas, reikalingas baltymų
sintezei.
• Drėgmė. Bakterijos be drėgmės negali daugintis.
• Deguonis. Jis yra reikalingas aerobinėms bakterijoms kvėpuoti.
• pH. Daugumos bakterijų fermentai lemia, kad jos geriausiai auga esant
neutraliai pH terpei. Labai nedaug bakterijų pekelia mažesnį nei 4 pH.
Sveikos odos paviršiaus vidutinis pH yra apie 5,5, gilesnių jos sluoksnių 7,4.
Išorinis rūgštinis sluoksnis atlieka apsauginę funkciją, sudarydamas nepalankias
sąlygas patogeninėms bakterijoms plisti ir palankias natūraliai odos florai
daugintis. Organizmas reguliuoja odos paviršiaus pH, neutralizuodamas odos
šarmus ir rūgštindamas terpę.
Liga atsiranda tada, kai bakterijų yra daug ir sąlygos jom gyventi palankios.
Mikroorganizmų naudojimas biotechnologijoms:
1. Pieno rūgšties bakterijos naudojamos:
• Maisto pramonėje gaminant rūgpienį, kefyrą, jogurtą ir kitus produktus
• Odos ir tekstilės pramonėje išdirbant odas, kailius, tada oda tampa
minkštesnė, elastingesnė
• Gyvulininkystėje ruošiant pašarus gyvuliams – siloso gamyboje
2. Daugelis mikroorganizmų naudojami genų inžinerijoje, pvz., transgeniniai
mikroorganizmai labaratorijose gamina hormonus, fermentus, įvairias vakcinas.
3. Mikroorganizmų pagaminti fermentai naudojami maisto pramonėje (pvz.,
fermentas pektinazė – spaudžiant vaisių sultis) ir kaip aktyvūs fermentai
„biologinių“ skalbimo miltelių gamyboje.
4. Mikroorganizmai naudojami daugeliui atliekų fermentuoti bedeguonėje
aplinkoje – paverčia jas metanu.
5. Mielės (grybai) suraugina tešloje ir alaus misoje esančius cukrus ir išskiria
alkoholį bei anglies dioksidą.
19.3. Nagrinėti viruso sandarą ir ŽIV pavyzdžiu paaiškinti virusų
dauginimąsi ir plitimą.
ŽIV plitimo būdai:
• Lytinių santykių metu dėl kontakto su skysčiais, kuriuos išskiria
žmogaus lytiniai organai.
• Per kraują: naudojantis užkrėstais švirkštais ar adatomis, perpilant
kraują, naudojant užkrėstus instrumentus, darant tatuiruotes.
36
 • Užsikrėtusi motina gali užkrėsti vaiką nėštumo, gimdymo ar maitinimo
krūtimi metu.
19.4. Remiantis supratimu apie antigenus ir antikūnus, apibūdinti skiepų
paskirtį. Susieti antikūno ir antigeno sąveiką su imuniteto susidarymu.
Susidarant ląsteliniam imunitetui dalyvauja dviejų tipų baltieji kraujo kūneliai – T
ir B limfocitai. Svarbiausi yra T limfocitai. Šios ląstelės paviršiuje turi specialių
receptorių, kurie padeda atpažinti antigenus, todėl lengvai prie jų prisitvirtina ir
juos sunaikina. Taip pat svarbūs ir makrofagai, kurie gali praryti šimtus bakterijų
ir virusų. Kai kuriuose audiniuose, ypač jungiamajame, makrofagų būna nuolat,
jie suardo žuvusias ląsteles, negyvo audinio gabalėlius ir kitas atliekas.
Ląstelinis imunitetas veikia taip:
• Makrofagas praryja patogeną, kuris turi antigeną
• Tam tikri T limfocitai atpažįsta molekulinę antigeno struktūrą ir prie jo
prisijungia
• T limfocitai suaktyvėja ir pradeda greitai daugintis, iš jų pasigamina
daug vienodų ląstelių, galinčių atpažinti antigeną kaip svetimą. Visos tos
ląstelės sudaro didelį kloną, klono ląstelės diferencijuojasi į skirtingų tipų
T limfocitus, kurie atlieka skirtingus darbus (naikina užkrėstas ląsteles,
aktyvina B ir T limfocitus gaminti daugiau antikūnų, kiti stipriai
dauginasi).
Humoralinio imuniteto veiklą lemia B limfocitai, kuriuos sužadina antigenai,
prilipę prie makrofago membranos, taip pat, kad jie gamintų daugiau antikūnų,
aktyvina T limfocitai.
B limfocitai, gamindami antikūnus, puola ir naikina ant mikroorganizmų ir kitų
svetimų medžiagų paviršiaus esančius antigenus. Visi vienos ląstelės pagaminti
antikūnai yra specifiški vienam antigenui.
B limfocitų sužadinimas. Kitaip nei T limfocitų, jų paviršiaus antikūnai gali
atpažinti laisvus, neprisijungusius prie patogenų, antigenus. Nesutikę antigeno,
B limfocitai cirkuliuoja kraujyje ir limfoje kelias dienas, paskui žūsta. Jei prie jų
receptoriaus (antikūno) prisijungia antigenas, tada B limfocitai yra sužadinami.
Atpažintas antigenas suskaidomas į peptidus.
B limfocitai yra kelių tipų: vieni gamina antikūnus (plazminiai), kiti įsimena
antigenus ir greitai reaguoja į pakartotinius užkratus (atminties), treti
dalydamiesi gamina daugiau B limfocitų.
Humoralinio imuniteto etapai:
• Makrofagas praryja svetimkūnį ir jo antigenus, įstrigusius makrofago
membranoje, atpažįsta B limfocitai.
• B limfocitai susijungę su antigenu suaktyvėja.
• Sužadinti limfocitai arba virsta plazminiais limfocitais, arba dauginasi ir
sudaro atminties limfocitų kloną.
• Antikūnai susijungia su svetimkūniais ir juos sunaikina (raktas-spyna).
• Jeigu vėl patenka tų pačių patogenų, visa įvykių grandinė kartojasi, nes
organizme yra daug atminties B limfocitų klonų, jie gali greitai suaktyvėti
21.3. Naudojantis pateiktais duomenimis apie šlapimo sudėtį, paaiškinti,
kaip šlapimo sudėties pokyčiai: gliukozės, baltymų ir kraujo ląstelių
atsiradimas šlapime, gali būti naudojami sutrikimams diagnozuoti.
Jeigu šlapime įprastų sudedamųjų dalių yra per daug, per mažai ar randama
tokių, kurios jam nebūdingos, galima diagnozuoti organizmo sutrikimus.
Pokytis Sutrikimas
Baltymų molekulės didelės, tad filtracijos metu į šlapimą jų
nepatenka, o jei jie aptinkami, tai rodo inkstų pažeidimus (pvz.,
sergant inkstų uždegimu ar dėl cukrinio diabeto pažeistų inkstų
Yra baltymų kapiliarų kamuolėlių), sutrinka pralaidumas. Baltymų šlapime
gali būti ir dėl fiziologinių priežasčių (suvalgius labai daug
baltymų turinčio maisto, po intensyvaus raumenų darbo,
karščiuojant, nėštumo metu), tačiau tada jų padaugėja neilgam.
Eritrocitų atsiranda dėl šlapimo sistemos organų uždegimų,
inkstų cistų, navikų ir inkstų arba šlapimtakių mechaninių
pažeidimų (pvz., esant akmenų – pažeidžia kapiliaro sienelę).
Yra kraujo
Jeigu jų nedaug, galima pastebėti tik pro mikroskopą, nes
kūnelių
šlapimo jie nenudažo. Sveiko žmogaus šlapime gali būti
pavienių eritrocitų po sunkaus fizinio darbo. Leukocitų perteklius
šlapime rodo inkstų, šlapimtakių, šlaplės uždegimą.
Pagrindinė gliukozės atsiradimo šlapime priežastis – cukrinis
diabetas. Gali būti ir dėl inkstų ligų (pvz., sutrikus gliukozės
įsiurbimui kanalėliuose). Dėl fiziologinių priežasčių gliukozės
Yra
kiekis gali padidėti suvalgius daug lengvai virškinamų
gliukozės
saldumynų, nėštumo metu, dėl didelio emocinio streso,
karščiuojant, apsinuodijus, tačiau pašalinus pagrindinę priežastį,
gliukozės šlapime nerandama.
21.5. Dykumos ir vandens žinduolio pavyzdžiu paaiškinti, kaip skirtingoje
aplinkoje gyvenantys gyvūnai yra prisitaikę reguliuoti vandens ir druskų
pusiausvyrą organizme.
Žinduoliams palaikyti vandens ir druskų pusiausvyrą organizme padeda inkstai.
Svarbiausias prisitaikymas yra nefrono (Henlės) kilpa – kuo ji ilgesnė, tuo
šerdyje susidaro didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija, dėl to
reabsorbuojama daugiau vandens ir šlapimas tampa koncentruotesnis. Todėl,
pvz., dykumų žinduoliai turi storą inkstų šerdį. Tų žinduolių, kuriems vandens
taupyti nereikia, nefrono kilpa trumpa.
37

Dykumų žinduoliai – šalina šlapimo rūgštį. Dykumose trūksta vandens, todėl
dauguma čia gyvenančių žinduolių prisitaikę išsiversti visiškai negerdami – jie
gauna pakankamai drėgmės su maistu ir naudodami ląstelinio kvėpavimo metu
išsiskyrusį vandenį (pvz., kupranugaris, kengūrinis šoklys).
Dykumos žinduoliams palaikyti nepakitusią vidaus terpę (reguliuoti vandens ir
druskų pusiausvyrą) padeda inkstai ir kiti fiziologiniai prisitaikymai ar elgsena.
Šių gyvūnų nefrono kilpa ilga, giliai įsiterpusi į inksto šerdį, todėl joje įsiurbiama
daugiau vandens ir šlapimas tampa labiau koncentruotas. Išmatos sausos –
visas maiste esantis vanduo žarnyne yra įsiurbiamas atgal į kraują. Kad
neprarastų vandens vėsindamiesi, jie turi storą kailį, kuris sulaiko drėgmę ir
apsaugo kūną nuo kaitros, turi dideles ausis, pro kurias pašalina šilumos
perteklių, yra veiklūs naktį, o dieną slepiasi žemėje iškastuose urvuose,
kuriuose oras drėgnesnis ir vėsesnis.
Vandens žinduoliai – šalina NH3. Jūrose gyvenantiems žinduoliai, kaip ir
dykumos, reikia taupyti gėlą vandenį. Pagrindiniai gėlo vandens šaltiniai –
maistas ir vanduo, išsiskyręs ląstelinio kvėpavimo metu. Tiems jūrų žinduoliams,
kurie minta žuvimis (ruoniai), gali pakakti vien tik iš maisto gaunamo vandens, o
augalais ir bestuburiais mintantieji (kai kurie banginiai) su maistu gauna tokį patį
kiekį jūros druskų, koks yra ir jūros vandenyje, taigi šios rūšys susiduria su
druskų šalinimo problema. Išlipantys į krantą jūrų žinduoliai (jūrų vėpliai) savo
gėlo vandens atsargas papildo laižydami sniegą. Nors jūros žinduolius supančio
jūros vandens druskingumas yra tris kartus didesnis negu kūno skysčių, druskos
kiekis jų organizmo skysčiuose mažai skiriasi nuo sausumoje gyvenančių
žinduolių turimo kiekio. Išlaikyti nepakitusią vidaus terpę (reguliuoti vandens ir
druskų pusiausvyrą) padeda inkstai. Jūros žinduolių, palyginti su gyvenančių
sausumoje, inkstai yra stambūs, jų paviršius nelygus, gruoblėtas. Šių gyvūnų
inkstuose yra daugiau nefronų nei sausumos gyvūnų. Todėl santykinai jų plotas
yra didesnis, gali išfiltruoti daugiau kraujo ir taip pašalinti druskų perteklių. Kaip
ir dykumos, jūrose gyvenantys žinduoliai turi ilgesnę Henlės kilpą, todėl jų
šlapimas yra labiau koncentruotas negu sausumos žinduolių. Taip šių gyvūnų
organizmas taupo vandenį. Žinduoliams, gyvenantiems gėlame vandenyje,
vandens taupyti nereikia, todėl jų Henlės kilpa yra trumpa.
22.4. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus reflekso laiko tyrimą,
apibūdinti nugaros smegenų vaidmenį nevalingų refleksų susidarymui.
Nugaros smegenys perduoda impulsus iš periferijos į galvos smegenis ir atgal
bei vykdo refleksines reakcijas. Jos refleksiškai valdo daugumą nesąlyginių
refleksų, kurie vyksta automatiškai, nedalyvaujant mūsų sąmonei.
Laikas nuo dirginimo pradžios iki atsako į dirginimą – reflekso lankas.
Reflekso laiko tyrimas
Tikslas Nustatyti reflekso laiką.
Hipotezė
Reflekso laikas priklauso nuo nervinio impulso kelio reflekso lanku /
lytėjimo reflekso kelias skiriasi nuo regos reflekso.
Tyrimas atliekamas dirbant poromis. Tiriamasis atsisėda tiesiai ir ranką
padeda ant stalo taip, kad ant jo būtų alkūnė, o už jo išsikišta tik plaštaka.
Kai tyrimas atliekamas atmerktomis akimis, liniuotė įstatoma tarp
tiriamojo pirštų taip, kad jų neliestų ir kad nulinė padala būtų nykščio
aukštyje. Tyrėjęs neįspėjęs paleidžia liniuotę, tiriamasis ją turi kuo
greičiau sugauti. Sugavus liniuotę užrašoma, ties kuria padala ji sučiupta.
Kaip Tai pakartojama 5 kartus ir apskaičiuojamas vidutinis dydis. Nustatomas
atliekame reakcijos greitis (pagal formulę ar naudojantis tam parengtomis
lentelėmis). Toliau pakeičiamos sąlygos – tam pačiam tiriamajam
užrišamos akys, leidžiama, kad liniuotė liestų tik nykštį, ir bandymas
kartojamas 5 kartus. Vėl apskaičiuojamas vidutinis dydis. Palyginami
rezultatai. Tada pasikeičiama vaidmenimis ir tyrimas kartojamas.
Palyginami visų tiriamųjų gauti rezultatai. Liniuotė – įvertinimo įrankis ir
dirgiklis.
Palyginę to paties tiriamojo bandymų rezultatus (atmerkta ir uždengta)
matome, kad jie yra skirtingi t.y. skirtingas reflekso laikas – reakcija
greitesnė liniuotę gaudant užmerktomis akimis, nes tada dalyvauja tik
nugaros smegenys. Kai akys yra atmerktos, dalyvauja ir galvos
Rezultatų smegenys, reflekso kelias pailgėja, be to nervinis signalas turi įveikti
analizė daugiau sinapsių. Visų mokinių rezultatus galima pavaizduoti stulpeline
diagrama. Palyginę visų mokinių rezultatus matome, kad jie skiriasi, todėl
galima teigti, kad reflekso laikas priklauso nuo kiekvieno žmogaus
reakcijos greičio. O šiam greičiui turi įtakos ir tokie veiksniai kaip
nuovargis, bloga savijauta ar psichotropinės medžiagos.
Kiekvieno žmogaus reakcijos laikas yra skirtingas ir priklauso nuo
Ką individualių jo savybių. Reakcijos greitis priklauso nuo reflekso kelio (kuo
supratome daugiau sinapsių reikia įveikti, tuo reakcija lėtesnė). Jeigu dalyvauja tik
nugaros smegenys, reflekso kelias yra trumpesnis.
Kuo reflekso kelias trumpesnis, tuo trumpesnis laikas iki atsako. Lytėjimo
Išvada
reflekso kelias trumpesnis negu regos reflekso.
22.8. Nurodyti žmogaus organizmo vidaus sekrecijos liaukas (hipofizę,
skydliaukę, antinksčius, kasą, lytines liaukas) ir jų funkcijas. Paaiškinti,
kuo skiriasi nervinis ir humoralinis reguliavimas (reakcijos greičiu,
veikimo trukme).
Hipofizė paauglystės pradžioje pradeda išskirti hormonus (LH, FSH), kurie
skatina lytinį brendimą – veikia kiaušides arba sėklides, stimuliuoja lytinį
hormonų gaminimą, kiaušinėlio ir spermatozoidų brendimą. Gamina augimo
hormoną (somatotropiną) – reguliuoja augimą, medžiagų apykaitą ir kūno
sudėjimą.
Skydliaukė gamina hormonus (pvz., tiroksiną), kurie reguliuoja kūno augimą,
medžiagų apykaitą, palaiko kūno temperatūrą, gyvybingumą, bendrą savijautą,
skatina organizmo energinius procesus. Išskiria hormonus, kurie organizme
reguliuoja kalcio apykaitą. Jie mažina kalcio ir fosforo kiekį kraujyje, slopindami
38
šių medžiagų išskyrimą iš kaulų, kuriuose jos kaupiamos. Nuo skydliaukės
hormonų kiekio priklauso žmogaus psichikos raida ir atmintis, todėl, jei
ankstyvoje kūdikystėje jų trūksta, žmogus tampa protiškai neįgalus.
Antinksčiai išskiria adrenaliną, kuris:
• Skatina širdies veiklą (sustiprėja ir padažnėja širdies susitraukimai)
• Didina kraujospūdį (siaurina kraujagysles, išskyrus tik širdies ir
smegenų, todėl pakyla kraujo spaudimas)
• Didina gliukozės kiekį kraujyje (skatina gliukogeno skaidymą į gliukozę
kepenyse bei raumenų ląstelėse), todėl išsiskiria daugiau energijos
• Atpalaiduoja lygiuosius raumenis (bronchuose) ir pagerina organizmo
aprūpinamą deguonimi.
Adrenalino susidarymą organizme skatina stiprios emocijos, sunkus fizinis
darbas, šaltis. Patyrus stresą jo gaminama daugiau, o šiam praėjus gamyba
sumažėja ir organizmo veikla tampa normali.
Kasos pagrindiniai hormonai yra insulinas ir gliukagonas. Šie hormonai padeda
palaikyti pastovią gliukozės koncentraciją kraujyje. Insulinas išskiriamas tada,
kai pvalgius gliukozės kraujyje padaugėja, ir jos koncentracija mažina
skatindamas kepenų, raumenų ir riebalines ląsteles pasisavinti ląsteles arba
stimuliuoja jos virtimą gliukogenu kepenyse ir raumenų ląstelėse. Gliukagonas
priešingai – didina gliukozės kiekį kraujyje, kai jos sumažėja, skatina glikogeno
skaidymą kepenyse ir taip atkuria gliukozės koncentraciją.
Lytinės liaukos:
• Vyriškosios lytinės liaukos – sėklidės – gamina hormoną testosteroną
(šiek tiek jo gaminama ir moters kiaušidėse), kuris skatina lytinį
brendimą: sėklidžių ir kitų lytinių organų vystymąsi, lytinių ląstelių
susidarymą (spermatogenezę), antrinių lytinių požymių atsiradimą
(raumenų masės didėjimą ir jų vystymąsi, vyriškajai lyčiai būdingų
griaučių kaulų, žemo balso tembro formavimąsi, plaukų dangą), didina
fizinį bei psichininį pajėgumą, skatina lytinį potraukį ir lytinę potenciją.
• Moteriškosios lytinės liaukos – kiaušidės – išskiria progesteroną ir
estrogenus (maži jų kiekiai gaminami ir vyrų organizme).
Estrogenai skatina mergaičių lytinį brendimą: lytinių organų vystymąsi,
antrinių lytinių požymių atsiradimą (moterims būdingą plaukuotumą ir
kūno formas, poodinio riebalinio sluoksnio formavimąsi, pieno liaukų
augimą), žadina lytinį potraukį, paruošia gimdos gleivinę gemalui
įsitvirtinti, reguliuoja menstruacijų ciklą.
Progesteronas reikalingas apvaisinimui, paruošia gimdą priimti
apvaisintą kiaušialąstę. Nėštumo metu slopina ovuliaciją, skatina pieno
liaukų vystymąsi ir laktaciją.
Nervinis reguliavimas Humoralinis reguliavimas
Reakcijos greitis Labai didelis Palyginti mažas
Reakcija greitai prasideda Gali trukti kelias valandas ir
Veikimo trukmė
ir greitai baigiasi dienas
23.3. Susieti gamtinės atrankos formas: stabilizuojančioji
(stabilizuojamoji), kryptingoji (kreipiančioji) ir išskiriančioji (skaldančioji)
su naujų rūšių susidarymu.
Stabilizuojančioji atranka vyksta tuo atveju, jeigu populiacijos genofondas iš
kartos į kartą nekinta. Tai gali būti tik tada, kai gyvenamoji aplinka beveik
nesikeičia. Atranka šiuo atveju palaiko vyraujantį fenotipą – tuos individus, kurių
požymiai būna mažiausiai nukrypę nuo rūšiai būdingo požymio. Ši atrankos
forma suteikia gamtai stabilumo.
Pavyzdys – didžiausią išgyvenimo tikimybė būdinga vidutinio svorio kūdikiams, o abi
kraštutinės svorio grupės atrankos nėra skatinamos – jų gebėjimas išgyventi yra
mažesnis. Taip kiekvienoje kartoje mažėja tų, kurie, kai gimė, buvo pernelyg mažo ar
didelio svorio.
Kryptingoji atranka vyksta, kai aplinka keičiasi kuria nors kryptimi, pvz., didėja
oro tarša ir organizmai priversti prie jiems naujos aplinkos prisitaikyti. Tokiais ir
panašiais atvejais vieną vyraujantį fenotipą ilgainiui keičia kitas vyraujantis.
Pavyzdys – pirmą kartą herbicidais paveikti augalai dažniausiai masiškai žūsta.
Išgyvena vienetai – atsitiktinai dėl mutacijos įgijusieji atsparumo herbicidams geną. Jei
šie išgyvenę vienetai susikryžmina, tarp jų atsiranda individų, turinčių abu atsparumo
herbicidams genus (kombinacinis kintamumas). Jie tampa dar atsparesni herbicidui.
Vykstant atrankai šie genai išplatinami, o jautrumo genai šalinami. Taip iš kartos į kartą
atsparumas ir gebėjimas išgyventi didėja ir herbicidas tampa neveiksmingas. Tas pats
vyksta ir atsirandant bakterijų antibiotikams atsparumas.
Išskiriančioji atranka vyksta tada, kai dalis populiacijos gyvena vienoje aplinkoje,
o kita dalis kitoje ir jų gyvenimo sąlygos gerokai skiriasi. Ši atranka pasireiškia
tada, kai nė viena tos rūšies organizmų grupė neturi didelio pranašumo kovoje
dėl būvio. Tokia atranka neigiamai veikia tarpinį požymį turinčius individus, o
pirmenybė teikiama dviem ar daugiau kraštutinių fenotipų.
Pavyzdys – šilasraigė gyvena tiek laukuose, tiek ir miškuose. Miškuose geriau prisitaiko
sraigės, turinčios kriaukles su tamsesniais dryžiais, o pievose mažiau pastebimos tos,
kurių kriauklės yra šviesios. Tarpinį požymį turinčios nyksta, nes tinkamos jiems aplinkos
šiuo atveju nėra. Taigi šiuo atveju turime du vyraujančius fenotipus, po vieną kiekvienai
aplinkai.
39

23.4. Paaiškinti, kaip naujos rūšys atsiranda dėl populiaciją padalijusių
fizinių barjerų ir dėl atsiradusios biologinės izoliacijos.
Naujos rūšys paprastai susidaro dviem būdais.
• Dėl fizinių barjerų, padalijusių populiaciją (alopatrinis rūšių susidarymo
būdas)
• Dėl biologinės izoliacijos rūšies viduje (simpatrinis rūšių susidarymo
būdas)
Naujos rūšys susidaro, kai populiacijos individus atskiria fizinės kliūtys: upės
kalnai, ledynai, žmogaus sukurti barjerai. Procesas prasideda nuo to, kad
pradinė populiacija suskyla į dvi ar daugiau atskirų populiacijų.
Pavyzdys – vieną augalų populiaciją į dvi padalija žmonių iškastas laivybinis kanalas.
Šis barjeras neleidžia tos pačios rūšies individams kryžmintis tarpusavyje. Ilgainiui,
veikiant paveldimajam kintamumui ir genetinei atrankai, tarp atskirų populiacijų atsiranda
dauginimosi organų ar gyvenimo ciklo skirtumų. Jie neleidžia rūšių genofondams susilieti
net jeigu jų arealai vėl persindengia. Taigi tampa atskiromis rūšimis.
Tokia įvykių eiga ypač tikėtina tada, kai kiekvieną iš populiacijų veikia skirtingos tiek
biotinės, tiek abiotinės aplinkos sąlygos.
Atsiradęs barjeras → paveldimas kintamumas → gamtinė atranka
Simpatrinio rūšių susidarymo metu nauja rūšis atsiranda toje pačioje vietovėje.
Tai įmanoma, jeigu, pvz., palyginti nedideliame plote esama skirtingų sąlygų
arba populiacijos individai prisitaiko prie čia pat esančio kitokio maisto.
Mutacijos.
Pavyzdys – daugelis vabzdžių geba gana greitai persimesti prie kitos, neįprastos augalų
rūšies kaip maisto šaltinio. O jeigu naujos augalų rūšies vegetacijos laikas skiriasi, tai ir
vabzdžiai turi prisitaikyti daugintis tuo laiku, kai jų lervoms bus pakankamai maisto.
Ilgainiui, veikiant paveldimajam kintamumui ir gamtinei atrankai, čia pradeda vystytis
nauja populiacija, kurią išskiriančioji atranka paverčia nauju porūšiu, o dar vėliau –
rūšimi. Galutinai jos atsiskiria tada, kai naujoji populiacija nebegali kryžmintis su senąja
arba, nors apvaisinimas galimas, bet palikuoniai nėra gyvybingi.
23.5. Remiantis įgytais praktiniais gebėjimais atlikus tyrimą medžio lapų
ilgio variacinei kreivei nubraižyti ir gautais rezultatais apibūdinti
modifikacinį kintamumą kaip atsaką į pasikeitusias aplinkos sąlygas.
Modifikacinis kintamumas – tai nepaveldimi fenotipo pokyčiai, kuriuos sukelia
aplinkos veiksniai. Genotipas išlieka nepakitęs. Modifikacijas gali sukelti pakitusi
aplinkos temperatūra, maisto medžiagų, šviesos, drėgmės kiekis..
Pvz., du vienodo dydžio tos pačios bulvės stiebagumbius pasodinus į skirtingo
derlingumo dirvą, iš jų išaugę augalai fenotipiškai skirsis, nors jų genotipai vienodi.
Derlingoje dirvoje augs stambesni, vešlesni, o nederlingoje – skurdesni augalai.
Paprastai paveldimas ne konkretus požymis, bet organizmo gebėjimas,
atsiradęs jį veikiant tam tikromis sąlygomis, sukurti tam tikrą fenotipą. Dėl
aplinkos sąlygų organizmų požymiai kinta, bet tik iki tam tikros ribos. Požymio
modifikacinio kintamumo ribos – reakcijos norma. Reakcijos norma yra
paveldima, o atsiradę konkretūs modifikaciniai požymio pokyčiai nepaveldimi.
Reakcijos norma gali būti plati ir siaura, tai priklauso nuo genotipo plastiškumo.
Plati reakcijos norma gali turėti svarbią reikšmę rūšies išsilaikymui ir
suklestėjimui, nes leidžia lengviau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų,
priešingai nei siaura reakcijos norma.
Aplinkos veiksnių įtakos požymiui pasireikšti (variacinės kreivės) tyrimas
Nustatyti, kaip varijuoja vyšnių lapų ilgis (vyšnių lapų modifikacinio
Tikslas
kintamumo reakcijos normą).
Veikiant skirtingiems aplinkoms veiksniams vienodą genotipąturinčių lapų
Hipotezė
ilgis skirsis.
Vyšnių lapų modifikacinio kintamumo reakcijos normos riboms nustatyti
Kaip išmatuojama virš 100 medžio lapų. Lapai skinami būtinai nuo vieno
atliekame medžio (kad visi turėtų vienodą genotipą), jų nesirenkant ir įvairaus
medžio aukščio vietose.
Išmatavę nuo vieno vyšnios medžio nuskintų lapų ilgį, pamatytume, kad
jis gana įvairus. Šis kintamumas – lapų vystymosi ant medžio šakų
įvairiomis sąlygomis rezultatas. Jeigu išdėstytume tiriamus lapus nuo
mažiausio iki didžiausio, gautume požymio kintamumo eilę – variacinę
Rezultatų eilutę. Kuo vienodesnės augimo ir vystymosi sąlygos, tuo variacinė eilė
analizė trumpesnė ir atvirkščiai. Jeigu suskaičiuotume variacinės eilės lapus,
pamatytume, kad dažniausiai pasikartoja viduriniai jos nariai. Kaip
variantai pasiskirsto variacinėje eilėje, galima akivaizdžiai parodyti
grafiku. Požymio kintamumo grafinė išraiška – variacinė kreivė. Jeigu
tyrimas atliktas tinkamas tai variacinės kreivės forma primena varpą.
Tokio lapų ilgio pasiskirstymo priežastis yra ta, kad per visą vystymosi
laikotarpį kiekvieną lapą veikia įvairiausi aplinkos veiksniai (apšvietimas,
Ką drėgmė, mineralinės medžiagos) ir šios sąlygos kiekvienam iš jų gali būti
supratome skirtingos. Kad užaugtų ilgiausias lapas, visų veiksnių suma turi būti
palankiausia iš visų galimų aplinkos sąlygų derinių. O kadangi visi
veiksniai vienas kitą kompensuoja, tai dažniausiai susidaro vidutinės
40
 augimo sąlygos ir todėl daugiausia vidurinių variacinės eilės variantų.
Išvada Daugiausiai yra vidutinio ilgio lapų.
24.3. Remiantis duota informacija apie stuburinio gyvūno kilmę,
apibūdinti, kaip paleontologiniai, lyginamosios anatomijos ir
embriologijos duomenys įrodo evoliucijos procesą.
Paleontologiniai įrodymai. Jie grindžiami fosilijomis – iškastinėmis,
suakmenėjusiomis, suanglėjusiomis, sušalusiomis ar kitaip išsilaikiusiomis
organizmų liekanomis, atspaudais ar kitokiais gyvybinės veiklos pėdsakais.
Identifikavus fosilijas randama organizmų, užimančių tarpinę padėtį tarp dabar
žinomų formų. Tai įrodo, kad sudėtingesni organizmai išsivystė iš paprastesnių.
nesiskiria vienas nuo kito. Tik vėliau išryškėja žuvims ir varliagyviams būdingi
požymiai, o roplių, paukščių ir žinduolių bruožai išryškėja dar vėliau.
Pvz., archeopterikso fosilijos įrodo, kad paukščiai kilo iš roplių – turėjo tiek ropliams
(dantys, uodega sudaryta iš slankstelių), tiek paukščiams (sparnai, plunksnos) būdingų
požymių. Aptikta taip pat žuvų ir varliagyvių, varliagyvių ir roplių, roplių ir žinduolių
tarpinių formų. Remiantis fosilijų amžiumi, įrodyta, kad žuvys atsirado anksčiau už
varliagyvius, šie – anksčiau už roplius, o ropliai – anksčiau už paukščius ir žinduolius.
Kartais fosilijos padeda ištirti kokio nors vieno organizmo, pvz., dabartinio arklio istoriją –
kaip nuo maždaug šuns dydžio jis evoliucionavo iki tokio, koks yra dabar.
Lyginamosios anatomijos įrodymai. Remiasi įvairių stuburinių gyvūnų atskirų
organų lyginimu. Palyginę įvairių stuburinių priekinių galūnių kaulus matome,
kad jie yra panašiai išdėstyti, nors visų jų funkcijos skiriasi. Tokie organai
vadinami homologiniais, jie byloja tai, kad šie organizmai turi bendrus protėvius.
Apie evoliuciją byloja ir rudimentai – liekanos organų, kurių organizmas
nenaudoja, bet tolimųjų protėvių jie buvo normaliai išsivystę ir funkcionavo.
Pvz., kai kurių gyvačių iki šių dienų yra išlikę dubens juostos kaulai ir netgi kojų liekanos,
nors jos yra praradusios savo pirmykštę funkciją. Žmogus turi uodegikaulį, kuris primena,
kad esame kilę iš uodegotųjų protėvių. Evoliucijos eigą rodo ir atavizmai – tolimų protėvių
požymiai ir savybės, vykstant evoliucijai išnykę ir vėl atsirandantys kai kuriems
individams. Pvz., tankūs žmogaus kūno plaukai (kailis), žmogus su keliomis poromis
spenelių ar su uodega. Jie atsiranda dėl to, kad kai kurie gemaliniai dariniai, paprastai
išnykstantys vaisiui vystantis, išlieka ir vystosi toliau.
Homologiniai organai
Lyginamosios embriologijos įrodymai. Remiasi stuburinių gyvūnų įvairių
vystymosi stadijų gemalų lyginimu. Palyginus įvairių vystymosi stadijų gemalus,
kad stuburinių gemalai (embrionai) ankstyvose vystymosi stadijose beveik
nesiskiria vienas nuo kito. Tik vėliau išryškėja žuvims ir varliagyviams būdingi
požymiai, o roplių, paukščių ir žinduolių bruožai išryškėja dar vėliau.
Pvz., žmogaus gemalas vienu metu būna panašus į žuvį, turi netgi žiaunų plyšius, kurie
vėliau išnyksta. Turi ir buožgalviams būdingų požymių, pvz., uodegą. Dar vėliau gemalas
pasidengia kailiu, kuris kaip ir uodega išnyksta, kol galiausiai gemalas tampa panašus į
žmogų. Taigi individualus vystymasis (ontogenezė) tarsi pakartoja jo rūšies evoliuciją
(filogenezę) pradedant nuo pačių tolimiausių protėvių. Toks gemalų panašumas įrodo
bendrą stuburinių kilmę. Gemalui vystantis pasikartoja protėvių sandaros požymiai.
27.4. Remiantis pavyzdžiais, apibūdinti mutualizmą.
Mutualizmas – tai tokie santykiai, iš kurių abi sąveikaujančios rūšys turi naudos.
Mutualistiniai santykiai padeda išvengti plėšrūnų, apsirūpintimaistu, gali suteikti
buveinę, todėl turi teigiamos įtakos populiacijos gausumui.
Pavyzdžiai:
• Grybų mutualistinė sąjunga su augalais (mikorizė arba grybšakė).
Grybienos hifai apipina tankiu rezginiu augalų šaknis, tokiu būdu
padidindami jų siurbiamąjį paviršių. Aprūpindamas augalą vandeniu,
azotu ir kitomis mineralinėmis medžiagomis, grybas gauna augalo
ląstelėse susintetintų angliavandenių.
• Augalų sąjunga su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Labiausiai paplitę
ankštiniai augalai (žirniai, pupelės), kurių šaknų gumbeliuose ir gyvena
šios bakterijos. Augalai iš bakterijų gauna amonio jonus, o joms tiekia
angliavandenius, iš kurių bakterijos gauna fiksacijos reakcijai reikalingos
energijos. Taip pat augalai suteikia bakterijoms buveinę.
• Vienaląsčių šarvadumblių ir koralų sąjunga. Dumbliai sintetina
organines medžiagas ir didžiąją jų dalį, taip pat deguonies perteklių
atiduoda šeimininkui (koralui), o šis dumbliui yra patikima prieglauda ir
medžiagų apykaitos atliekų (neorganinių maisto medžiagų) tiekėjas.
• Žiedinių augalų sąjunga su vabzdžiais apdulkintojais. Vabzdžiai
perneša žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito, o augalas „atsilygina“
pačiomis žiedadulkėmis ar nektaru.
28.6. Apibūdinti azoto apytakos reikšmę gamtai ir žmogui.
Anglies ciklas yra tiesiogiai susijęs su deguonies ciklu. Svarbi fotosintezė ir
ląstelinis kvėpavimas.
Fotosintezės metu augalai pasisavina anglį iš oro anglies dioksido dujų pavidalu
ir įjungia į organinių junginių sudėtį bei išskiria į atmosferą didžiulį kiekį
deguonies, kurį organizmai naudoja kvėpavimui.
41
Į atmosferą anglis grąžinama organizmams kvėpuojant. kur mažai deguonies,
skaidytojai negali visko skaidyti – tokiu atveju anglis lieka žemėje ir galiausiai
virsta akmens anglimi, nafta arba gamtinėmis dujomis.

Deginant Žemės gelmių (iškastinį) kurą sunaudojama daug deguonies ir

išsiskiria anglies dioksido junginiai, kurių sudėtyje yra anglies.

Reikšmė:
• Anglis būtina visiems organizmams, nes įeina į visų organinių junginių
sudėtį.
• Deguonį organizmai naudoja kvėpavimo reakcijoms, kurių metu
išsiskiria energija, reikalinga visiems gyvybiniams procesams.
• Deguonis svarbus visuose medžiagų cikluose vykstant oksidacijos ir
redukcijos reakcijoms.

42
Augalų grupės Samanos
Apytakos
Neturi apytakos audinių.
audiniai
Neturi nei tikrų lapų, nei stiebų, nei
Sandara šaknų. Prie substrato prisitvirtina
Vegetatyviniai
plonomis išaugomis –rizoidais.
organai
Primityvios samanos organų
nesudarantis gniužulas.
Dauginasi sporomis.
Dauginimasis
Lytinis
Samanų lytiniuose dauginimosi
organuose susiformuoja lytinės ląstelės:
anteridžiuose – spermatozoidai, o
archegonėse – kiaušialąstės.
Spermatozoidai pasiekia kiaušialąstę
tik per vandenį. Po apvaisinimo ant
gametofito išauga sporofitas – kotelis ir
sporinė, kurioje subręsta sporos. Sporos
susidaro mejozės būdu ir yra
haploidinės. Iš jų išauga prodaigis, iš
kurio išsivysto samana (gametofitas).
Nelytinis Gniužulo dalimis, lapų išaugomis.
1. Vykdo fotosintezę – gamina
organines medžiagas ir deguonį sau ir
kitiems organizmams.
2. Sulaiko drėgmę miško paklotėje,
saugo nuo išdžiūvimo grybieną.
3. Iš pelkėse augančių samanų – kiminų
Reikšmė – susidaro durpės.
4. Yra prieglobstis ir maistas įvairiems
organizmams.
5. Pievose rūgština dirvožemį, skatina jų
pelkėjimą, slopina kitų augalų augumą.
6. Išskirdamos rūgštį ardo uolienas,
todėl yra svarbios dirvodarai.
Paparčiai
Turi apytakos audinius: medieną ir karnieną. Medienoje yra vandens indai, kuriais juda
vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, o karnienoje – rėtiniai indai.
Turi šaknis, stiebą (Lietuvoje
augantys paparčiai turi pakitusį
stiebą – mėsingą šakniastiebį,
kuriame kaupia atsargines maisto
medžiagas) ir lapus.
Dauginasi sporomis.
Paparčio lapų apačioje
esančiuose soruose susidaro
sporos. Jos susidaro mejozės
būdu ir yra haploidinės. Iš sporų
išauga polaiškis (gametofitas).
Gametofito anteridžiuose susidaro
spermatozoidai, archegonėse –
kiaušialąstės. Apvaisinimui
būtinas vanduo. Po apvaisinimo
iš zigotos vystosi sporofitas, o
gametofitas sunyksta.
Šakniastiebis, kero dalimis
1. Vykdo fotosintezę – gamina
organines medžiagas ir deguonį
sau ir kitiems organizmams.
2.Yra prieglobstis ir maistas
įvairiems organizmams.
3. Daugelio rūšių paparčiai turi
įvairių gydomųjų savybių (kelminis
papartis).
4. Dekoratyviniai paparčiai
auginami kaip želdiniai, namuose,
naudojami floristikos darbams.
Žiediniai augalai
Turi šaknis, stiebus ir lapus.
Dauginasi sėklomis.
Dauginimosi oragani yra žieduose. Kuokelių
dulkinėse subręsta žiedadulkės (mikrosporos). Po
apdulkinimo sudygusioje žiedadulkėje išsivysto 2
spermiai – vienam susiliejus su subrendusia
kiaušialąste, kitam su poliniais branduoliais vystosi
sėkla. Sėklai sudygus vystosi naujas augalas.
Apvaisinimui vanduo nereikalingas.
Gali daugintis šakniastiebiais, stiebagumbiais,
atlankomis, šakniniais, stiebiniais ūgliais, ūsais,
lapais, svogūnais.
1. Vykdo fotosintezę – gamina organines
medžiagas ir deguonį sau ir kitiems organizmams.
2.Yra prieglobstis ir maistas įvairiems
organizmams.
3. Augalus ar jų dalis žmogus naudoja maistui.
4. Iš pluoštinių augalų pluošto audžiami audiniai
(linai).
5.Vaistiniai augalai naudojami ligoms gydyti arba jų
profilaktikai (liepų žiedai).
6. Dekoratyviniai augalai auginami kaip želdiniai,
namuose, naudojami floristikos darbams.
7. Sumedėjusių augalų mediena naudojama
statyboje, baldų gamyboje, popieriaus pramonėje.
43
 Gyvūnų Prisitaikymas gyventi tam tikroje aplinkoje
grupė Atstovas. Kur
Mityba Reikšmė
(tipas, gyvena Judėjimas Vystymasis Kūno danga
klasė)
Sėsli, mažai judri. Juda Plėšrūnė. Grobį gaudo
čiuoždama savo pagrindu čiuptuvais, jį paraližuoja
Hidra. Gyvena Epidermis. Jame yra 1. Reguliuoja savo aukų (pvz.
arba kūlversčia – Tiesioginis (nėra lervos dilgiosiomis ląstelėmis. Pro
vandenyse, nervinių, raumeninių ir smulkių vėžiagyvių) populiacijos
Duobagyvių raumeninių ląstelių stadijos) –iš apvaisinto burnos ertmę maistas
prisitvirtinusios dilgiųjų (skirtos gynybai gausumą.
tipas skaidulos susitraukia vienoje kiaušinėlio išsirita maža patenka į virškinamąją
prie augalų ar ir grobiui sugauti) 2. Maistas kitiems vandens
pusėje, ji palinksta ir verčiasi hidra. ertmę, ten liaukinės
akmenų. ląstelių. gyvūnams.
ant čiuptuvų, po to vėl ant ląstelės išskiria virškinimo
pagrindo. sultis.
Planarija. Judri. Juda susitraukinėjant Plėšrūnė. Apsivynioja visu
Kūnas apaugęs 1. Reguliuoja savo aukų (pvz.
Gyvena gėluose raumeninio audinio kūnu aplink grobį arba jis
blakstienėlėmis, smulkių bestuburių) populiacijos
vandens ląstelėms, stambesnės iriasi Tiesioginis – iš kiaušinėlio įklimpsta gleivėse. Pro
epidermyje yra gausumą.
telkiniuose ir ir blakstienėlėmis. Taip pat išsirita maža kirmėlė. burną iškiša ryklę laukan,
daugybė liaukučių, 2. Maistas kitiems vandens
drėgnose miško išskiria gleivių, kuriomis atplėšia maisto gabalą ir
išskiriančių gleives. gyvūnams.
paklotėje kūnas gali slysti. praryja.
Netiesioginis (yra lervos
stadija). Vystymuisi
1. Parazituoja žmogų, šunis,
Plokščiųjų reikalingas tarpinis
kates...
kirmėlių šeimininkas. Kiaušinėliui Endoparazitas. Maisto
2. Organizme išskiria nuodingųjų
tipas Nejudrūs, prie šeimininko patekus į tarpinį medžiagų gauna iš savo
medžiagų, todėl sutrinka žarnyno
Kaspinuotis. organų prisitvirtina šeimininką išsirita lerva, Turi specializuotą kūno šeimininko, todėl neturi
veikla, gali išsivystyti
Gyvena kabliukais ir siurbtukais, kad kuri kraujagyslėmis dangą, kuri atspari virškinimo sistemos.
mažakraujystė.
žarnose. jų neišneštų žarnynu keliauja į raumenis, ten virškinimo sultims. Maisto medžiagas
3. Sukelia savo aukų organizmo
slenkantis maistas. virsta cista. Suvalgius pasisavina visu kūno
funkcijų silpnėjimą, kartais žūtį –
tokios mėsos iš cistos paviršiumi.
reguliuoja aukų populiacijos
išsirita lerva, ji prisitvirtina
gausumą.
prie žarnos sienelės ir
išauga kaspinuotis.
Netiesioginis. Jos vystosi
dažniausiai tame pačiame 1. Parazituoja žmogų, šunis,
šeimininke, nurijus kates...
kiaušinėlį (gali patekti su 2. Organizme išskiria nuodingųjų
Endoparazitas. Minta
Askaridė. Prie kūno sienelės turi neplautomis daržovėmis, medžiagų, todėl sutrinka žarnyno
Apvaliųjų Turi specializuotą kūno žarnų turiniu ir gleivinės
Gyvena prisitvirtinusius išilginius vaisiais). Išsilaisvinusios veikla, lervoms keliaujant galimi
kirmėlių dangą atsparią epiteliu. Maistas patenka
plonojoje raumenis, tad juda lervos iš žarnyno plaučių pažeidimai.
tipas virškinimo sultims. per burną, virškinamas
žarnoje. rangydamosi kraujagyslėmis keliauja į 3. Sukelia savo aukų organizmo
žarnyne.
plaučius, ten jos neriasi. Su funkcijų silpnėjimą, kartais žūtį –
skrepliais ar seilėmis reguliuoja aukų populiacijos
(atsikosėjus) vėl patenka į gausumą.
žarnyną ir ten išauga.

44
 1. Dalyvauja skaidymo procese –
sukaido žuvusių organizmų
Drėgna, gleivėta, liekanas.
Juda pakaitomis sutraukdami
Tiesioginis – kiaušinėliai apsauganti nuo Skaidytojas. Minta lapais ir 2. Dalyvauja dirvodaros procese –
Sliekas. žiedinius ir išilginius raumenis
vystosi kokone, o iš jo išdžiūvimo (svarbu kita organine medžiaga, rausdami urvus pureną dirvą,
Gyvena ir atsiremdami šereliais. Taip
iššliaužia jau susiformavę dujų difuzijai, kuri kurią kartu su žeme todėl geriu patenka vanduo ir
dirvožemyje. pat judėti padeda išskiriamos
maži sliekai. vyksta visu kūno praryja. oras, reikalingas augalams.
gleivės.
paviršiumi) oda. 3. Naudojami biohumuso
Žieduotojų gamyboje.
kirmėlių 4.Yra maistas kitiems (kurmiams)
tipas 1. Yra vandens užterštumo
Ektoparazitas. Minta indikatoriai (gyvena tik švariame
Plaukia banguojamaisiais skysčiais (krauju). Tvirtais vandeny).
Drėgna gleivėta
judesiais, pasitelkdamos Tiesioginis – iš žandais prisisiurbia dviem 2. Parazituoja paukščius, žuvis,
Dėlė. Gyvena (svarbu dujų difuzijai,
žiedinius ir išilginius raumenis. kiaušinėlių išsirita mažos siurbtukais. Kad nekrešėtų žinduolius.
vandenyje. kuri vyksta visu kūno
Šliaužioja ir juda suaugėlių kopijos. kraujas, seilėse yra 3. Naudojamos medicinoje
paviršiumi) oda.
sprindžiuojamaisiais judesiais. krešėjimą stabdančios įvairioms ligoms gydyti.
medžiagos – hirudino. 4.Maistas kietiems (kai kurioms
žuvims).
Turi lengvą, bet kietą
Ropoja kojomis lėtai į priekį, dangą, sudarytą iš Visaėdžiai, minta augalais 1. Yra vandens užterštumo
bet kadangi turi tvirtus pilvo Tiesioginis – iš angliavandenio chitino. ir gyvūnais, be to, gali ėsti indikatoriai (gyvena tik švariame
Vėžys. Gyvena
raumenis ir uodegą, sugeba kiaušinėlių išsirita mažos Ji sudaro išorinius gyvą ir negyvą grobį. Jį vandeny).
vandenyje.
greitai plaukti (plaukia tik suaugėlių kopijos. griaučius (egzoskeletą), sučiumpa žnyplėmis ir 2.Maistas kietiems (tarp jų ir
Nariuotakojų atbuli). kuris apsaugo ir yra jomis perduoda į burną. žmogui).
tipas, atrama raumenims.
vėžiagyvių Turi lengvą, skaidrią
klasė. 1. Yra maistas kitiems
dangą, sudarytą iš Planktoninis gyvūnas.
Dafnija. organizmams, mintantiems
Plaukia šokinėjančiais Tiesioginis – iš angliavandenio chitino. Minta augaliniu planktonu
Gyvena planktonu (žuvų mailiui).
judesiais (todėl vadinamos kiaušinėlių išsirita mažos Ji sudaro išorinius ir bakterijomis,
gėluose 2. Naudojamos vandens kokybės
vandens blusos). suaugėlių kopijos. griaučius (egzoskeletą), plaukiojančiomis
vandenyse. tyrimams – nuodingosioms
kuris apsaugo ir yra vandenyje, filtravimo būdu
medžiagoms nustatyti.
atrama raumenims.
Plėšrųnas. Minta 1. Reguliuoja savo aukų
dažniausiai vabzdžiais – populiacijos gausumą.
musėmis, uodais. Grobį 2. Maistas kitiems (zylėms).
Voras.
Nariuotakojų Turi kietą chitininę gaudo voratinkliais, 3. Naikina kenksmingus
Gyvena Tiesioginis – iš
tipas, dangą, kūnas įkliuvusiai aukai suleidžia vabzdžius, todėl reguliuoja žemės
sausumoje – Ropoja 4 poromis kojų. kiaušinėlių išsirita mažos
voragyvių padengtas smulkiais nuodų, kurie veikia kaip ūkio kenkėjų populiacijos
medžiuose, suaugėlių kopijos.
klasė plaukeliais. virškinimo sultys – aukos gausumą.
namuose.
kūnas virsta tyrele ir voras 4. Kai kurių vorų įkandimai
jį iščiulpia (išorinis sukelia sunkias ligas, kartais
virškinimas). mirtis.
45
 Dauguma parazitai, minta 1. Gali platinti ligas (erkinis
Kūnas dengtas
krauju. Seilėse yra kraujo encefalitas, Laimo liga).
chitininiu dangalu
Erkė. Gyvena Nepilna metamorfozė. krešėjimą stabdančių, 2. Mažina savo aukų
(egzoskeletas). Pilvelį
sausumoje, Lėtai vaikščioja 4 poromis Kiaušinėlis, lerva, nimfa, nuskausminančių gyvybingumą, reguliuoja
dengia minkšta danga,
dirvožemyje, kojų. suaugusi erkė. Visų stadijų medžiagų. Dirvožemio populiacijos gausumą.
dėl to jų kūnas
vandenyje pavojingos. erkės – skaidytojos. 3. Dirvožemio erkės skaido
siurbiant kraują gali
Vandenyje gyvenančios organines medžiagas, dalyvauja
didėti.
daugiausia plėšrios. susidarant dirvožemiui.
Visaėdžiai. Jaunos lervos
Užpakalinės kojos tvirtos, Nepilnos metamorfozės. minta augalais, suaugėliai
Žiogas. 1. Reguliuoja savo aukų
ilgos, pritaikytos Kiaušinis, lerva (nimfa), Turi tvirtą chitininę gali apgriaužti kietesnies
Gyvena populiacijos gausumą.
šokinėjimui. Neblogai suaugęs vabzdys. Lerva dangą (egzoskeletą). augalų dalis, minta
sausumoje. 2.Maistas kitiems (zylėms).
skraido. panaši į suaugėlį. smulkiais vabzdžiais
(amarai, musės).
Užpakalinės kojos Pilna metamorfozė. Vabalai ir lervos plėšrūs.
1. Reguliuoja savo aukų
Dusia. Gyvena pritaikytos plaukioti Kiaušinėlis, lerva (gyvena Turi tvirtą chitininę Minta uodų ir kitų
populiacijos gausumą.
vandenyje. vandenyje, bet vaikšto ir tik vandeny), lėliukė, dangą (egzoskeletą). vandenyje gyvenančių
2.Maistas kitiems (ešeriai).
sausumoje, skraido ore. suaugėlis. vabzdžių lervomis.
Turi aštrius kojų nagelius, Augalėdžiai. Lervos minta 1. Suaugėliai apgraužia lapus,
Pilna metamorfozė.
Grambuolys. todėl vikriai laipioja augalų šaknimis, silpnėja fotosintezė.
Kiaušinėlis, lerva (gyvena Turi tvirtą chitininę
Gyvena medžiais, lygia vieta ropoja suaugėliai lapais. 2. Lervos apgraužia šaknis, žūsta
tik dirvožemyje), lėliukė, dangą (egzoskeletą).
Nariuotakojų sausumoje. lėtai, krypuodamas. Geba Skirtingas maistas leidžia augalai.
suaugėlis.
tipas, skristi. išvengti konkurencijos. 3. Maistas kitiems (kurmiams.)
vabzdžių 1. vienas iš pagrindinių augalų
klasė Turi ypač tvirtus krūtinės apdulkintojų.
Pilna metamorfozė. Minta žiedadulkėmis,
Bitė. Gyvena raumenis, prie kurių Turi tvirtą chitininę 2. Kai kuriems gali kelti alergijas,
Kiaušinėlis, lerva, lėliukė, nektaru, žiemą – sukauptu
sausumoje. prisitvirtinę sparnai ir kojos dangą (egzoskeletą). šoką.
suaugėlis. medumi.
– gerai skraido ir ropoja. 3. Bičių produktai naudojami
maistui, vaistams, kosmetikai.
1.Maistas kitiems (meletoms)
2. Rudosios skruzdėlės reguliuoja
savo aukų populiacijos gausumą.
Skruzdėlė. Ropoja. Skraido tik veisimosi Pilna metamorfozė. 3. Naudojamos vaistų gamyboje,
Turi tvirtą chitininę Visaėdžiai. Vabzdžiais,
Gyvena metu, vėliau motinėlės Kiaušinėlis, lerva, lėliukė, hemeopatijoje – iš jų gaunama
dangą (egzoskeletą). vorais, sėklomis, nektaru...
sausumoje. sparnus numeta suaugėlis. skruzdžių rūgštis, eterinis aliejus.
4. Namuose gyvenančios
faraoninės skruzdėlės gadina
maisto produktus, medieną.

46
 1. Apdulkina augalus.
Dauguma augalėdžiai – vikšrai 2. vikšrai maitinasi augalų lapais,
Pilna metamorfozė. Turi tvirtą chitininę minta lapais, suaugėliai – prastesnis derlius.
Drugys. Gyvena
Ropoja. Skraido Kiaušinėlis, lerva (vikšras), dangą nektaru. Yra vikšrų kurie 3.Kandžių vikšrai gadina maisto
sausumoje.
lėliukė, suaugėlis. (egzoskeletą). graužia augalinės kilmės produktus, drabužius, kilimus.
medžiagas – vilną, plunksnas. 4. Šilkverpių vikšrai nudojami
šilko gamybai.
Uodas. Lervos Lervos minta negyvomis
gyvena vandeny, Turi aštrius kojų nagelius, augalų liekanomis ir smulkiais
Pilna metamorfozė. 1. Platina įvairias ligas (maliariją).
suaugėliai todėl vikriai laipioja Turi tvirtą chitininę vandens gyvūnais. Suaugėliai
Kiaušinėlis, lerva (gyvena 2. Uodų lervos – vertingas
sausumoje. medžiais, lygia vieta dangą patelės – parazitai – siurbia
tik vandeny), lėliukė, akvariumo žuvelių maistas.
Veisiasi stovinčio ropoja lėtai, krypuodamas. (egzoskeletą). kraują duriančiu, siurbiančiu
suaugėlis. 3. Puola gyvulius ir žmones.
vandens Skraido. straubliuku, patinėliai minta
telkiniuose. nektaru.

Chordinių tipo Prisitaikymas gyventi tam tikroje aplinkoje

stuburinių
Judėjimo būdas
gyvūnų klasės
Turi pelekus, pritaikytus
plaukti. Dauguma plaukia
Kaulinės
vinguriuodamos uodegos
žuvys. Gyvena
peleku į šonus. Pelekai
vandenyje
padeda ir palaikyti
pusiausvyrą, ir laviruoti.
Varlės ir rupūžės sausumoje
šokuoja, atsispirdamos
ilgesnėmis užpakalinėmis
Varliagyviai.
galūnėmis, priekinėmis jos tik
Gyvena
pasiremia. Vandenyje iriasi
vandenyje ir
pritraukdamos ir ištiesdamos
sausumoje.
užpakalines galūnes, plaukti
padeda tarpupirščiuose
esančios plėvės.
Juda ropodami kūno šonuose
Ropliai. išsidėsčiusiomis kojomis, o
Gyvena gyvatės ar bekojai driežai
sausumoje. šliaužia vingiuodami visu
kūnu.
Apvaisinimas ir vystymasis
Būdingas išorinis
apvaisinimas: patelės išneršia
į vandenį ikrus, o patinai ant
jų išleidžia spermą (pienius).
Vystymasis netiesioginis.
Ikras, lerva, mailius, suaugėlis.
Išorinis apvaisinimas.
išsivysčiusius plaučius.
Vystymasis netiesioginis.
Kiaušinėlis, lervos
(buožgalvis), suaugėlis.
Vidinis apvaisinimas –
vaisinimas įvyksta patelės
kūne. Deda kiaušinius kietu
odišku lukštu, toks lukštas
išsivysčiusiais plaučiais.
apsaugo nuo išdžiūvimo.
Vystymasis tiesioginis – išsiritę
ropliai panašūs į tėvus.
Reikšmė
Kvėpavimas Kūno danga
Kūnas padengtas žvynais, 1. Maistas kitiems (ūdra).
kuriuos dengia gleivių sluoksnis 2. Plėšrios žuvys reguliuoja savo aukų
– tai mažina trintį ir apsaugo populiacijos gausumą.
Kvėpuoja vandenyje žuvį nuo bakterijų. Vandens 3. Gali būti tarpiniais šeimininkais
ištirpusiu deguonimi. pasipriešinimą sumažina žmogaus parazitams (kaspinuočiui).
aptakus verpstės formos kūnas. 4. Augintiniai.
Kūno spalva susilieja su aplinka 5. Žuvų produktai naudojami
– apsauga. farmacijos, kosmetikos pramonėje.
Kvėpuoja vandenyje
ištirpusiu deguonimi.
Kūnas padengtas plika, plona, 1. Maistas kitiems (gandrams).
Turi silpnai
drėgna oda, todėl vyksta dujų 2. Minta vabzdžiais, lervomis,
difuzija. Odoje yra liaukų, reguliuoja savo aukų populiaciją.
Daugiausiai kvėpuoja
išskiriančių gleives, kurios 3. Varlės naudojamos mokslinio tyrimo
per drėgną ir ploną
drėkina paviršių ir neleidžia jam labaratorijose biologijos ir medicinos
odą. Buožgalviai –
išdžiūti. bandymams.
išorinėmis šoninėmis
žaunomis.
Oda stora, padengta tvirtais
1.Maistas kitiems (gyvatėmis minta
vienas su kitais suaugusiais
gandrai).
raginiais žvynais, nelaidi
2. Driežai minta vabzdžiais.
Kvėpuoja gerai vandeniui ir orui, todėl dujų
3. Gyvačių nuodai naudojami
difuzija pro ją nevyksta. Tokia
medicinoje, kosmetologijoje.
danga gerai apsaugo nuo
4. Gyvačių įkandimai gali būt mirtini.
išdžiūvimo, pažeidimų, parazitų.
5. Roplių oda naudojama galanterijoje.
Ropliai neriasi ir jos.
47

Priekinės galūnės virtusios
sparnais, dauguma skraido.
Atsispirti ir sušvelninti
nusileidimą padeda
užpakalinių galūnių suaugę
kaulai, sudarydami papildomą
kojos dalį – pastaibį. Dauguma
Paukščiai
neskraidančių paukščių greitai
bėgioti (vištų), kitų gimsta akli
bėgioja ir turi stiprias kojas,
padedančias pasprukti nuo
plėšrūnų. Vandens paukščiai
tarp pirštų turi plėves –
padeda plaukti, pingvinų
sparnai virtę plaukmenimis.
Galūnės – kojos –
prisitvirtinusios prie kūno iš
apačios. Jos pritaikytos eiti,
Žinduoliai.
bėgti, šokinėti. Vandenyje
Gyvena
gyvenančių žinduolių galūnės
sausumoje ir
virtusios plaukmenimis.
vandenyje
Šikšnosparnių priekinės
galūnės virtusios sparnais,
todėl jie skraido.
Vidinis apvaisinimas.
Tiesioginis vystymasis. Kai
kurių paukščių jaunikliai
išsiritę iš kiaušinių iškart gali
ir pliki, reikalaujantys tėvų
priežiūros (paukštvanagis).
Vidinis apvaisinimas.
Tiesioginis vystymasis.
Jaunikliai gimsta visiškai
išsivystę arba kurį laiką akli,
pliki priklausomi nuo tėvų.
Jaunikliai maitinami pienu.
Turi nedidelius
plaučius ir oro
maišus. Skrendant Oda plona ir sausa, dėl to
dėl oro maišų oras skrydžio metu lengvai juda 1. Maistas kitiems (lapė).
pro plaučius juda raumenys. Kūnas padengtas 2. Vabzžialesiai paukščiai naikina
viena kryptimi. raginiais dariniais – lengvomis, augalų kenkėjus.
Įkvėpiant jis srūva į tvirtomis plunksnomis. 3. Plėšrieji paukščiai naikina smulkius
oro maišus, Plunksnoms persidengiant graužikus, ligų platintojus.
iškvėpiant – pro gaunamas aptakus paviršius – tai 4. Lesdami skirtingų kultūrų augalus,
plaučius. Orui sumažina oro pasipriešinimą skraidydami su išmatomis platina
keliaujant viena skrendant ir padeda išlaikyti kūno sėklas.
kryptimi, prisotintas šilumą. Vandens paukščių gerai 5. Daugelis laukinių paukščių
O2 oras nesimaišo su išsivysčiusi pasturgalio liauka, medžiojami maistui.
jau iškvėpiamu. Tai kurios riebalinėmis išskyromis jie 6. Paukščių išmatos turi daug azoto,
padeda geriau sutepa plunksnas ir šios fosforo, todėl naudojamos kaip trąšos.
apsirūpinti O2, o neperšlampa.
kartu ir gerai vėdinti
plaučius.
Kūnas padengtas plaukais.
Kvėpuoja gerai
Trumpi, minkšti plaukai (pavilnė) 1. Maistas kitiems.
išvystytais plaučiais.
sulaiko kūno šilumą, todėl 2. Platina augalų sėklas (voverė).
Plaučiais kvėpuoja ir
apsaugo nuo išorinės 3. Graužikai pridaro žalos grūdinių
vandenyje
temperatūros svyravimų. kultūrų derliui, gadina maitą.
gyvenantys
Šiurkštūs ir tvirti plaukai (akuotai) 4. Kai kurie auginami ir medžiojami
žinduoliai, todėl jie
apsaugo pavilnę ir odą nuo kaip kailiniai gyvūnai (lapė).
kartais turi išnirti į
sužalojimų. Odoje yra įvairių 5. Graužikai gali platinti ligas (žiurkė).
paviršių.
liaukų.
48