Vienaląsčių dujų apykaita

Vienaląsčiai organizmai yra sudaryti iš vienos ląstelės. Jų ląstelė atlieka visas organizmui būdingas
gyvybines funkcijas, t. y. kvėpuoja, maitinasi, šalina, juda, auga, dauginasi, žūsta.

Amebo
s sandara

1. Virškinančioji vakuolė.
2. Branduolys.
3. Plazminė membrana.
4. Pulsuojančioji vakuolė.
5. Citoplazma.

Vienaląsčiai organizmai yra maži, gyvena vandenyje arba drėgnoje aplinkoje. Jų organizme dujų
apykaita vyksta visu kūno paviršiumi, dažniausiai per plazminę membraną. Į ląstelę iš aplinkos
difuzijos būdu juda deguonis, o iš ląstelės į aplinką – anglies dioksidas. Membrana yra ne tik plona,
bet ir palaiko tarp aplinkos bei ląstelės vidaus dujų koncentracijos gradientą.
 Vie
naląsčiai organizmai

Vienaląsčių organizmų paviršiaus plotas yra daug didesnis, palyginti su jų kūno tūriu. Didelis,
plonas (membrana) ir drėgnas (nuolat būna vandenyje) paviršiaus plotas užtikrina greitą dujų
apykaitą.
 Žuvų žiaunos pritaikytos kvėpuoti vandenyje

Žuvys yra stuburiniai gyvūnai, tiek išorine, tiek vidine sandara prisitaikę gyventi
vandenyje.

Žuvys yra stuburiniai gyvūnai, tiek išorine, tiek vidine sandara prisitaikę gyventi vandenyje.

Lynas

1. Žiaunų dangtelis.

Organizmams, kurių kūno danga nelaidi dujoms ir turi mažą paviršiaus plotą, palyginti su jų tūriu,
išsivystė dujų apykaitai pritaikyti organai. Kvėpavimo organams, o kartu ir dujų apykaitos
paviršiams būdinga: didelis paviršiaus plotas, plonumas ir drėgnumas. Žuvų kvėpavimo organas
vadinamas žiaunomis.
Žuvies ir tuno žiaunos

1. Žiaunų lankai.
2. Žiaunų lapeliai.

Deguonies kiekis ore ir vandenyje labai skiriasi. Deguonis blogai tirpsta vandenyje, todėl ore jo yra
santykinai daugiau. Žiaunos sudarytos taip, kad kuo daugiau pasisavintų deguonies iš vandens,
pratekančio pro žiaunų lapelius į kraują.

Žiaunas sudaro keturios poros žiaunų lankų, ant kurių dviem eilėmis prisitvirtinę žiaunų lapeliai.
Prie žiaunų lapelių per visą ilgį iš abiejų pusių prisitvirtinusios plonos žiaunų plokštelės. Žiaunų
lapeliai ir žiaunų plokštelės yra išraizgytos tankaus kapiliarų tinklo. Kadangi žiaunų lapelių yra
daug (sudaro didelį plotą), jie ploni ir nuolat drėgni, tai užtikrina efektyvią dujų apykaitą tarp
vandens ir žiaunomis tekančio kraujo.

Žuvis kvėpuodama ryja vandenį, o šis veikiamas slėgio teka pro ryklės šonuose esančius žiauninius
plyšius ir skalauja žiaunų lapelius. Vanduo pro žiaunų lapelius ir kraujas lapelių kapiliarais teka
priešinga kryptimi. Tai vadinama priešpriešinės srovės principu.

Trūkstant drėgmės žiaunų lapeliai sulimpa ir negali pasisavinti deguonies. Todėl žuvis sausumoje,
nors ore ir yra daug deguonies, uždūsta.
 Varliagyvių dujų apykaita vandenyje ir sausumoje

Evoliucijos metu varliagyviai išsivystė iš senovinių žuvų, kurios galėjo kvėpuoti ne

tik žiaunomis, oda, bet ir nesudėtingais plaučiais.

Tokios žuvys mėsingais pelekais perropodavo iš vieno džiūstančio vandens telkinio į kitą.

Dvikvapė žuvis

Rudoji varlė
Varliagyvių lervos vystosi vandenyje, kvėpuoja oda ir išorinėmis žiaunomis. Beveik visiems
suaugusiems varliagyviams žiaunos išnyksta ir išsivysto nesudėtingi plaučiai.

Buožgal
vis

Sausumoje varliagyviai kvėpuoja oda ir nesudėtingos struktūros plaučiais, vandenyje dujų apykaita
vyksta tik per odą. Varliagyvių oda yra prisitaikiusi vykdyti dujų apykaitą ne tik vandenyje, bet ir
sausumoje, nes:

 yra plona, laidi dujoms ir vandeniui;

 turi liaukų, kurių išskirtos gleivės palaiko odos drėgmę sausumoje;
 drėgnose gleivėse ištirpęs deguonis greičiau difunduoja į kraują kapiliaruose;
 oda tankiai išraizgyta plonų kapiliarų tinklo.

Varlių plaučiai panašūs į du oro maišelius, kurių plonos sienelės tankiai apraizgytos kapiliarų.
Tokių plaučių paviršiaus plotas per mažas, kad viso organizmo ląstelės būtų aprūpintos deguonimi.
Per plaučius varlių organizmas gauna tik 1313 reikiamo deguonies kiekio, o kitus 2323 gauna per
drėgną odą.

Varliagyviai neturi krūtinės ląstos, todėl orą į plaučius įkvepia savotiškai (nuryja):

 burnos dugnui nusileidus, joje oro slėgis sumažėja,

 iš aplinkos pro praviras šnerves oras patenka į burnos ertmę,
 šnervės užsidaro,
 burnos dugnas pakyla į viršų,
 oro slėgis burnoje padidėja,
 oras spaudžiamas į plaučius.

Iškvepiant varliagyviams orą iš plaučių:

 burnos dugnas nusileidžia,

 oras iš plaučių juda į burnos ertmę, kur oro slėgis mažesnis,
 burnos dugnui kylant, oras pro praviras šnerves išstumiamas lauk.