Salomėja Nėris

Eilėraštis „Kur Baltas miestas“

Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos,
Pučia ir pučia vėjas iš stepės…
Pustė supustė pusnynų kalnus.

Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?

Pavasarėlio kaip besulaukti?
Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį!

Dieną ir naktį – tartum šešėlis

Skrisiu ir skrisiu – niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.

Ufa, 1942.1.9.
Eilėraštis yra iš rinkinio „Prie didelio kelio“. Kaip ir visi kiti šios rinktinės eilėraščiai, taip ir
šis, yra parašytas poetei esant užsienyje. Dėl sudėtingos karinės situacijos rašytoja su sūnumi
iš Lietuvos privalėjo trauktis į Rusiją.
Eilėraščio „Kur baltas miestas“ pavadinimas atskleidžia tam tikrą nuorodą apie baltą miestą:
balta spalva simbolizuoja šviesą, gyvybę, gėrį, sėkmę, viltį, pergalę prieš piktąsias dvasias,
taigi baltas miestas siejasi su teigiamomis emocijomis, o nuoroda „kur“ nurodo lyrinio
subjekto ilgesį.
Pirmame posmelyje užsimenama apie viltį – „Vilties gėlelė į saulę stiepės“. Viltis
nepalaužiama ir stipri – „Jos nepakando rudenio šalnos“ . Net ir ištveriant sudėtingas sąlygas,
eilėraščio žmogus nepraranda vilties.
Taip pat, pasitelkiant gamtos vaizdus, sugretinimus bei priešpriešas atskleidžiama lyrinio subjekto emocinė būsena,
išsakomi jausmai esant svečiame krašte. Stepių vėjas yra svetimas, o pusnynų kalnai tampa tarsi siena neleidžianti
sugrįžti į gimtąją žemę: „Pustė supustė pusnynų kalnus.“
Gimtasis kraštas siejamas su pavasariu, atgimimo, naujų vilčių simboliu. Priešingai nei tėvynė, svetima šalis
gretinama su šalta, atšiauria žiema, sukelenčia skausmą ir kančią.
Tėvynės ilgesio ir troškimo grįžti į gimtąjį kraštą tema plėtojama pasitelkiant tautosakinį motyvą.
Eilėraštyje kalbančioji kaip ir pasakų našlaitė, prašo numesti sparną, kad galėtų nuskristi pas
artimuosius: „Juodasai varne, vėjo broleli,/Duok savo sparną, juodą sparnelį!“ Tik kreipiamasi ne į
gulbių pulką, kaip įprasta tautosakos pasakose, o į juodąjį varną-karo dainų personažą.
Paskutiniame posmelyje S. Nėris rašo: „Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,/ Ten aš nutūpsiu,
ten pailsėsiu.“ S.Nėris yra pats kalbantysis, lyrinis subjektas. Išryškėja kad baltas miestas tai
Lietuva, gimtoji žemė, į kurią lyrinis subjektas nori grįžti.
Eilėraštis rašytas Rusijoje, todėl jame jaučiamas begalinis troškimas grįžti į Lietuvą, tėvynę,
kur širdžiai gera ir miela,- „Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.“
Darbą atliko: Domantas Ramanauskas IVG