Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?

Tėvynė – tai tauta, tam tikroje teritorijoje einanti savo istoriniu keliu. Gimdamas
žmogus negali pasirinkti, kuriai tautai jis priklausys, nes tai yra nulėmę mūsų protėviai, jų
šaknys. Vis dėlto tėvynė yra ta vieta, kur miela ir gera, kur norisi sugrįžti ir kur yra šiltų
prisiminimų. Keista, kad ne visi žmonės savo tėvynę pakankamai vertina. Labai dažnai jie
pamiršta, kad turi pareigą pasitarnauti jos labui. O juk ji vienintelė tokia. Čekų rašytojas
Jaroslavas Hašekas yra pasakęs: „Tėvynė, kaip mylimoji, – žmogui tik viena.“ Tad
įsipareigoti galima ne tik mylimam žmogui, bet ir tėvynei. Bet ką gi iš tiesų reiškia susieti
savo gyvenimą su tėvų žeme?

Visų pirma, įsipareigoti tėvynei – tai domėtis savo šalies praeitimi. Nuo to prasideda
meilė ne tik savam kraštui, bet ir visai lietuvių tautai. Tik domėdamiesi šalies istoriniu
palikimu, galime susidaryti gan aiškią nuomonę apie tai, kas buvo būdinga mūsų protėviams.
Lenkų rašytojas Česlovas Milošas eilėraštyje išsako mintį, kad „tėvynė be praeities yra
niekas“. Maironio, lietuvių tautinio atgimimo dainiaus, poezijoje istorinis kontekstas ypač
ryškus. Ko gero, svarbiausias vaizduojamas praeities herojus – LDK kunigaikštis Vytautas
Didysis. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ prisimenami jo laikai: „Čia Vytautas didis garsiai
viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus...“ Maironis apie Lietuvos praeitį kalba
primindamas garbingus valdovo poelgius. Apie tai jo poezijoje liudija mūsų tautiečių
gebėjimas išsilaikyti sunkiose kovose, apginti kitus („Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių
gynė...“). Manau, kad istorinė praeitis neatsiejama nuo laisvės troškimo. Maironis – bene
pirmas poetas, kuris taip jautriai išgyveno bėgančio laiko tėkmę ir didelius pasikeitimus, kai
tauta iš priespaudos ir pasyvumo keliasi naujai, prasmingai ir laisvai būčiai. Drįstu teigti, kad
Lietuvą gynę bei jos laisvės troškę piliečiai buvo įsipareigoję tėvynei. Tad ir šiais laikais
nesidomėdami krašto istorija, negalime vadinti savęs jai įsipareigojusiais piliečiais.

Be kita ko, labai svarbu laikytis savo tautos tradicijų ir papročių, kalbėti gimtąja kalba
ir puoselėti ją. Lietuvių kalba visame pasaulyje vertinama kaip viena iš archajiškiausių
indoeuropiečių kalbų. Be to, ji yra tapusi viso pasaulio mokslininkų tyrinėjimo objektu. Tai
tik kelios iš daugelio priežasčių ja didžiuotis. Ne mažiau svarbūs ir papročiai, perimti iš mūsų
senolių. Vis dėlto, manau, kad didžiausias įsipareigojimas tėvynei – ginti, mylėti ir puoselėti
gimtąją kalbą. Šviesių pažiūrų Renesanso humanistas, lietuviškų knygų autorius Mikalojus
Daukša teigė, kad „kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna potraukį į savąją kalbą – ją
mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“ Tai yra įgimtas dalykas, kuriuo negalima nustoti
rūpintis. Su laiku keičiasi ir grėsmės, kurios gali kilti kalbai. Šiomis dienomis Lietuvoje
matyti visuomenės abejingumas lietuvių kalbai. Netyla diskusijos dėl to, ar nereikėtų į savo
kalbą įsileisti lenkams taip rūpimų rašmenų. Patys piliečiai kaip į grėsmę žiūri į Valstybinės
lietuvių kalbos komisijos veiklą, smerkiama ir „kalbos policija“, kuri, kaip jiems atrodo, nori
tik bausti, o ne užtikrinti, kad būtų vartojama tik taisyklinga kalba. Naujosios technologijos, į
visas gyvenimo sritis besiskverbianti anglų kalba taip pat daro įtaką kalbos taisyklingumui.
Tačiau kalbos būklė pirmiausia priklauso nuo piliečių nusiteikimo. Įsipareigodami tėvynei,
įsipareigojame ir gimtajai kalbai, kurios jokiu būdu negalima apleisti.

Be abejo, nereikėtų pamiršti ir moralinių vertybių. Nuo seniausių laikų lietuviai

laikomi santūria, darbščia, mylinčia gamtą tauta. Žmogus, kuris yra įsipareigojęs tėvynei,
negali nuklysti nuo tautiečiams būdingų svarbiausių vertybių. Žinoma, nuo tų vertybių,
kurios garsino mūsų tautą praeityje, o ne tų, kurias perimame integruodamiesi į kitas tautas.
Štai Maironis savo poezija skatina išlaikyti Lietuvos savitumą. Jo kūryboje įtaigiai kalbama
apie tikėjimą, įkvėpimą kurti, darbštumą. Eilėraštyje „Nebeužtvenksi upės“ tautos dainius
drąsina žmones nepasiduoti svetimiems: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Be viso to,
Maironis ragina žmones dirbti: „Stokim į darbą kaip milžinai!“ Poeto kūryboje nesvetima ir
gamtos tema. Gamta – geriausias įkvėpimo šaltinis, ne veltui dauguma šio poeto eilėraščių
parašyti stebint nuo kalno atsiveriantį vaizdą, būnant prie vandens telkinių. Kiekvienas
žmogus privalo tausoti aplinką, tik tuomet jis gali vadintis visateisiu šalies piliečiu. Taigi
įsipareigoti tėvynei galime ne tik fiziškai ją gindami, bet ir laikydamiesi moralinių vertybių,
kurios neatsiejamos nuo mūsų protėvių būdo.

Viską apibendrinant galima pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi tik tą vienintelę
tėvynę, kurios jam niekas negali atstoti. Būdami visateisiai jos piliečiai, privalome stengtis
jos labui bei įsipareigoti. O įsipareigojimas tėvynei – tai ne kas kita, kaip domėjimasis jos
istorija, meilė gimtajai kalbai, papročių ir tradicijų laikymasis. Be to, labai svarbios ir
kiekvieno žmogaus dvasinės vertybės. Tik dvasiškai stiprūs ir aukštą moralę turintys žmonės
sudaro tautos, kuriai jie priklauso, pamatą.

Ačiū už dėmesį :)

Informaciniai šaltiniai:

Jaroslavo Hašeko mintis. Prieiga internete: <http://mintys.lt/aforizmai/zmogus-brangina-

tevyne>.

Maironio poezija. Prieiga internete: < http://www.ltvirtove.lt/eilerasciai.php?

autorius=maironis>.

Mikalojus Daukša. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Prieiga internete: < http://www.xn--

altiniai-4wb.info/files/literatura/LD00/Mikalojus_Dauk%C5%A1a._Prakalba_
%C4%AF_malon%C5%B3j%C4%AF_skaitytoj%C4%85.LD0600.pdf>.