Moralinės sąmonės permainos J. Biliūno ir J.

Apučio kūryboje

Vienas žymiausių Antikos filosofų Aristotelis teigė: „Kas žygiuoja į priekį moksle, bet
atsilieka dorovėje, tas labiau eina atgal negu į priekį.“ Iš tiesų žmogiškos moralės klausimas labai
keblus. Atrodytų, kad vieningai sutariama, jog moralė yra vertingas dalykas ir privalu laikytis tam
tikrų nuostatų. Jos leidžia žmonėms bendrauti tarpusavyje bei kurti tiek visuomeninį, tiek asmeninį
gėrį. Istorijoje gausu tokių žmogiškosios moralės išbandymų, kurie kėsinosi visiškai sugriauti
dorovės nuostatas. Suprantama, kad visa tai pakeitė žmogaus supratimą apie pasaulį, patį save ir
supančią jį aplinką. Žinoma, kad kažkada tai buvo rizikingas individo sprendimas kovoti už tiesą ir
gėrį. Taip kartais būna ir dabar. Visa tai atsispindi ir kūrėjų darbuose. Aptarsiu, kokios moralinės
sąmonės permainos aptinkamos skirtingų epochų kūrėjų – Jono Biliūno ir Juozo Apučio – kūryboje.
Žmogus, padaręs ką nors neleistino ar blogo, visą gyvenimą gali praleisti kankinamas
sąžinės priekaištų. Nesvarbu, ką jis bedarytų, bet jo atmintyje visada bus atminimas apie padarytus
nusikaltimus ar skriaudas. Visa tai žmogui suteikia begalines dvasines kančias. Apie žmogaus
moralę rašė ir vienas žymiausių XX a. kūrėjų Jonas Biliūnas, kuris sakė, kad: „Kriterijus mano
darbams-sąžinė“. Jono Biliūno novelėje „Vagis“ veikėjas Jokūbas neranda sau ramybės. Jokūbas –
darbštus ir sėkmingas ūkininkas, tik ką atradęs sau tinkamą moterį į žmonas. Atrodytų, kad jam
tereikia kurti šeimą ir džiaugtis gyvenimu. Bet ne. Herojų kamuoja didžiulė nuodėmė, padaryta
praeityje prieš daugelį metų. Nors Jokūbo ir niekas neteisė, bet žmogus visą gyvenimą jaučia
sąžinės graužatį. Susiklosčius aplinkybėms Jokūbas nužudė arkliavagį, kuris kėsinosi pavogti
mylimiausią jo arklį. Dabar, kad ir ką jis bedarytų ir kad ir kiek gerų darbų būtų padaręs kitiems, šis
poelgis nuolatos iškyla vyro prisiminimuose. Suprantama, kad jis gailisi ir bando nuraminti savo
širdį ir sąžinę. Nutikimą jis pamena labai puikiai. Tiesa, Jokūbas dar lyg ir bando įtikinti save, kad
kitos išeities nebuvo: „Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeities neturėjau, jeigu nenorėjau pats
būti užmuštas... „ Akcentuojama, kad vagis turėjo ginklą su savimi, todėl iš tikrųjų buvo pavojingas.
Apie šią nelaimę Jokūbas drįsta prisipažinti tik kunigui išpažinties metu. Visi kiti, netgi artimiausi
žmonės, apie tai nežino. Svarbu yra dar ir tai, kaip vietos bendruomenė sutiko šią žinią apie vagies
mirtį. Anot pasakotojo, radus lavoną buvo nesunku suprasti, kodėl žmogus sulaukė tokio galo: ant
jo galvos buvo paliktas apynasris kaip ženklas to, kuo jis užsiėmė. Panašu, kad aplinkiniams atrodė
aišku ir suprantama, kad už bandymą vogti turėjo būti atlyginta. Net ir policija mažai dėmesio skyrė
šiam įvykiui ir netrukus kalbos nutilo lyg nieko nė nebūtų buvę. Tai, žinoma, suteikė šiek tiek
drąsos ir pasitikėjimo vargšui Jokūbui. Žinoma, Jokūbas ne kartą norėjo prisipažinti ką yra padaręs,
bet kalėjimo baimė jį sulaikydavo. Pagal jį, kalėjime jis būtų ne nuraminęs savo dvasią, o tik dar
labiau ją subjaurojęs. Ši psichologinė drama – tikras moralės išbandymas. Neabejojama, kad
gyvybės atėmimas tuo metu buvo neišvengiamas, bet toks suvokimas tikrai nepalengvina
gyvenimo. Iš esmės apie tą patį- apie šūvį į save, į savo žmogiškumą, Biliūnas kalba ir apsakyme
„Brisiaus galas“. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo. Bėga nušovęs ištikimą namų sargą,
pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Jaunas Brisius kaip ir jaunas žmogus, priklauso namų
stipriesiems. Bet stiprieji ir silpnieji keičiasi vietomis- toks gyvenimo dėsnis. Todėl rašytojui itin
svarbus senatvės ir jaunystės, silpnumo ir stiprumo kontrastas. Stiprieji negailestingi silpniesiems.
Tačiau Biliūnas atveda stiprųjį prie lemtingos akimirkos. Jo viduje lyg kažkas atsitinka.
Nusikalsdamas gyvybei, neatjausdamas kito, žmogus praranda savo stiprumą, teisumą. Teisus lieka
silpnasis. Ką padarai blogo kitam, pirmiausia sau tai padarai. Taigi žmogus yra priverstas visada
atsižvelgti į moralinės sąmonės nuostatas tam, kad išvengtų pačios didžiausios bausmės už
padarytus darbus, tai yra, sąžinės graužimo, priekaištų, nerimo.
Žmogus privalo išsaugoti dvasines vertybes net sunkiausiu momentu. Daug kalbama
apie asmens laisvę, pabrėžiant, kad žmogus yra laisvas priimti sprendimus. Tiesa, negalima pamiršti
tų istorinių momentų, kai žmogaus gerovė atsidurdavo valdžios rankose, kuri visiškai nesistengė
skatinti žmogaus norą viską daryti savarankiškai. Būtent XX amžiaus viduryje laisvės sąvoka įgijo
didelę vertę ir buvo labai vertinama. Šalį okupavus Sovietų Sąjungai atsirado daugybė varžymų.
Sistema stengėsi, kad žmogus nebegalvotų apie didingą praeitį, nebeprisimintų laisvės dienų,
nebenorėtų jų atkurti. Kūrėjams teko nelengva dalia priminti tautai, kaip svarbu turėti teisę veikti
nevaržomai ir savarankiškai. Kardinalių apribojimų sistema atsiskleidžia XX a. II pusės modernios
psichologinės prozos kūrėjo Juozo Apučio novelėje „Autorius ieško išeities“. J. Aputis kreipiasi į
pilietinę savimonę. Novelėje aprašoma niūri sovietmečio kasdienybė. Novelėje pasakojama apie
vasaros darbus kolūkyje. Veiksmas prasideda darbininkų pietų pertraukos metu. Įdomu, jog
daugeliui veikėjų nėra suteikiami vardai – juos pakeičia šmaikštūs epitetai: „storasprandis“,
„skylėtagalvis“, „sudžiūvėlis“, galiausiai yra studentas. Pietaujant įsiplieskęs konfliktas tarp dviejų
darbininkų sulaukia studento reakcijos – šis stengiasi susipykusius sutaikyti, nors yra už juos
fiziškai menkesnis. Pažymėtina, kad studentas pasižymi ne tik intelektualumu, bet ir dvasinėmis
vertybėmis. Jis drąsiai stoja ginti darbininko, kurį užsipuolė vyresnis traktoristas. Aiškiai
suvokiama, kad vyresniųjų darbininkų vienybė sunkiai įveikiama jaunam vaikinui, tačiau to
nesibaiminama. Save studentas mato kaip tą, kuris gali kažką pakeisti. Retoriškai mintyse
klausiama: „Ką dabar galiu padaryti?“ Novelės siužeto baigtis, galima sakyti, laiminga. Konfliktas
išsprendžiamas taikiai. Bene įdomiausia, ką siūlo autorius skaitytojui, yra kartu su juo pasvarstyti,
kaip buvo galima pasielgti studento vietoje. Kitaip tariant, skaitytojas įgauna teisę ir galimybę kartu
priimti sprendimus, analizuoti situaciją ir į ją pažvelgti iš asmeninės pozicijos. Visas siužetas gali
būti suvoktas ir perkeltine prasme. Studentas iš tiesų kovoja ne su darbininkais, o su nužmogėjimo
sistema. Tokioje sistemoje vyrauja nepasitikėjimas, agresija, nepagarba ir abejingumas. Tokia kaip
studento drąsa ir ryžtas – svarbūs moralės pokyčiai. Taip pat vertybių kaita analizuojama ir J.
Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija
atliekama ramiai, viešai, net demonstratyviai. Ne taip kaip Biliūno laikų kaime. Autorius tarsi
teigia, kad gyvenime ima viešpatauti brutali jėga. Silpnesnieji jai pataikauja, bijodami patys tapti tos
jėgos aukomis.
Taigi tiek Jono Biliūno, tiek Juozo Apučio kūryba parodo, kad kritinėse situacijose
atsiskleidžia žmogaus moralinės nuostatos. Visų pirma, individas turi veikti taip, kad nekenktų nei
sau, nei kitam. J. Aputis ir J. Biliūnas yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Kadaise Biliūnas kreipėsi į
žmogaus sąžinę, o Aputis į pilietinę savimonę. Apučio novelėse tartum atgimsta biliūniška dvasia.
Abu rašytojai savo kūriniuose nagrinėja žmogaus moralines nuostatas skirtingais laikotarpiais.
Žiūrima, kiek toli žmogus gali nueiti su turimomis nuostatomis. Keičiantis laikams, keičiasi ir
požiūris bei moralinės sąmonės nuostatos. Kuo toliau, tuo labiau pasaulyje ima įsivyrauti brutali
jėga.