Kūrybos reikšmė ir priežastingumas A.Garšvai A.

Škėmos romane „Balta

drobulė“

Antanas Škėma – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, katastrofinio

modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje. Pagrindinis A. Škėmos kūrinys –
„Balta drobulė“. Romane fragmentiškai vaizduojamas poeto Antano Garšvos gyvenimas bei kelias į
išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus bei kūrybinius
klystkelius. Šis romanas, kaip ir visa autoriaus kūryba, labai autobiografiškas: pagrindiniame
herojuje dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus bei atpažinti A. Škėmos biografijos detales.
Visame tame atsispindi autobiografiški autoriaus išgyvenimai sudėtingų istorinių aplinkybių
akivaizdoje, kurie neatsiejamai padarė įtaką jo kūrybai. Todėl ir pagrindinio romano „Balta
drobulė“ herojaus Antano Garšvos kūryba neatsiejama nuo retrospektyviai romane vaizduojamų
išgyvenimų. Nuo to neatsiejama kūrybos reikšmė jo gyvenime bei priežastingumas.

Kūryba - Antano Garšvos gyvenimas. Daug momentinių prisiminimų paremti būtent

kūryba, jos atsiradimo aplinkybėmis. A.Garšva gyveno kūrimu ir rašė beveik nuolatos (recenzijas
straipsnius ir kt.), tačiau vertingiausia ir prasmingiausia kūryba , poezija, atsirasdavo aukščiausios
emocinės įtampos taškuose. Romaną galima suskirstyti į tris segmentus, remiantis laiku, erdve ir
tematika, tačiau juose visuose galima rasti kūrybos pėdsakų – tai liudija kūrybos svarbą A.Garšvos
gyvenime. Iš esmės, tai buvo jo gyvenimo prasmė, per kurią galima pajusti gyvenimo pilnatvę.
Netgi ryškiausi išgyvenimai nebuvo pilnavertiški, jei jie nebuvo lydimi kūrybos, įkvėpimo: „ aš
žūstu didelėje ramybėje“.

Dėl didžiulės reikšmės, teikiamos kūrybai, jos atsiradimas tapo komplikuotas.

A.Garšva siekė natūralaus kūrybos atsiradimo – jis kūrė tik įkvėpimo apimtas, kai nebegalėjo
nekurti, jis kūrė dėl pačios kūrybos, o ne dėl susikurto herojinio tikslo. Garšvos eilėraščiai būdavo
išlaukti, turėdavo savo priešistorę, įvykius, kurie paskatino poetą sukurti tuos modernius ar net
avangardinius eilėraščius. Žinoma, buvo ir dirbtinių bandymų: Garšva mėgino kurti eilėraščius
mechaniškai, nesulaukęs mūzos įkvėpimo, tačiau tai nebuvo sėkmingi bandymai. Romane šie
kūrybiniai bandymai vaizduojami kaip nuviliantys, ir bemaž visuomet sunaikinami. Tai vienas
pirmųjų tokių bandymų: “Rankoje laikiau plunksnakotį. Kiekvienu momentu buvau pasirengęs
priimti į save kraterinę Mūzą. Ji turėjo apakinti, persmeigti, apdovanoti mane. Tuščias popieriaus
lakštas laukė. <...> Žinojau, kad įkvėpimas staigiai neįšoka į poeto sielą. Stebėjau mėnulio
kraterius, klausiausi žadintuvo, laukiau. Bet Mūza nesiteikė atskristi. <...> Šaltai pradėjau rašyti. Po
geros valandos baigiau eilėraštį. Sunku dabar jį tiksliai prisiminti. Berods, ant nykių liepos šakų
lingavo trys ar keturi pakaruokliai. Pūtė žvarbus vėjas. Mergaitė, išsidraikiusiom kasom, raudojo
apkabinusi gražiausiojo pakaruoklio kojas. Ir poetas begaliniai liūdėjo, nes kiti (du ar trys) neturėjo
taip jausmingai raudančios mergaitės. Pabaigoje švietė mėnuo, klaikia rezignacija reaguodamas į šią
tragediją.“ Kadangi Garšva teikė tokią svarbą kūrybiniam įkvėpimui bei kurdavo pasiekęs visišką
gyvenimo pilnatvę, emocinę kulminaciją, todėl jis kūrė iš esmės labai trumpai ir parašė labai
nedaug tikrų, sau pačiam vertingų kūrinių. Nepaisant to, kūryba yra viena ašinių šio romano
prasminių motyvų bei A.Garšvos gyvenimo plotmių.

Vienas ryškiausiai vaizduojamų kūrybinių įkvėpimų - eilėraščio rašymas po 14

skyriuje vaizduojamų senutės laidotuvių. Šiame momentiniame siužete atsispindi A.Garšvos
požiūris į kūrybą, jo pagarba literatūrai kaip menui, jo noras kūryboje būti nuoširdžiam ir atviram, o
ne apsimestinai moraliam. Kūrybinį įkvėpimą ir laukimo tragizmą geriausiai atspindi šio skyriaus
ištrauka, parašyta paties A.Garšvos vardu: „    Aš rašiau. Ilgomis eilutėmis. Mano smegenų
grioviuose sruveno komplikuotas kokteilis.<...> Vedžiojau strofą po strofos, mačiau puldinėjančias
raides<....> . Savo vaizduotėje pasistačiau totemą. Nežinomas kareivis, murkdoma senutė statulišku
griežtumu koregavo mano žodžius. <....>Aš ilgai ieškojau paslėptų durų purkštoje sienoje. Daug
gumburėlių buvo joje. Per daug. Taip, buvau sąžiningas ir ilgai graibaliojau sieną, ieškodamas
mygtuko. Bet aš jo neradau ir nusilpau. Aš sustirau prie užmaskuotų durų, ir man beliko aprašinėti
monotonius gauburėlius, abstraktų, pasikartojantį reljefą. Numirė naivi stovyklėlės senutė, mėgusi
maldas ir pasaulėlio santvarką. Ir ją pašarvojo, įgrūdo į karstą dažytoje suknioje ir ją vežė lietuje,
abuoją ir šlampančią. Švabiškų laukų pilkumoje, groteskiškoje laidotuvių eisenoje man buvo leista
krūptelti ir atsigręžti. Nekalta senutė spustelėjo jai vienai težinomą gauburiuką, ir durys prasivėrė.
Dėkingumo nereikalaująs totemas ištiesė ranką rodyklę, ir aš paklusniai įėjau savo puldinėjančių
raidžių lydimas.“ Groteskiškas senutės laidotuvių vaizdas ir dirbtinis iškilmingumas, kaip vienas iš
kūrybinio įkvėpimo kulminacinių momentų, sukelia A. Garšvai norą rašyti – „durys prasivėrė“.

Idėjinius A.Garšvos kūrybos motyvus ir priežastis dar labiau pabrėžia šiame skyriuje
vaizduojama konfrontacija su poetu Vaidilioniu. Čia atsiskleidžia tradicinių vertybių A.Garšvai
žlugimas, kuriam įtaką padarė istoriniai bei asmeniniai tragiški išgyvenimai. Nors šiame kontekste
romano herojaus kūryba vaizduojama nihilistiškai, tačiau teigiamas kūrybinis sąžiningumas –
vienas svarbiausių A.Garšvos kūrybinių bruožų. Šios konfrontacijos metu įgauna prasmę anksčiau
aprašyti gyvenimo įvykiai, išryškėja jų padaryta įtaka A.Garšvos asmenybei ir kūrybai. Čia galima
rasti ir 11 skyriuje aprašyto siaubingo vaikystės išgyvenimo atspindžius, be abejo, turėjusius
milžiniškos įtakos A.Garšvos kūrybai, pirmosios mokytojos, motinos, paliktus pėdsakus, ir kūrybai
pašvęstą gyvenimą, ir lengvo, idiliško gyvenimo atsisakymą, principingai nesutinkant kurti
socializmą aukštinančius eilėraščius dėl ko herojui teko patirti smurtą ir prievartą bei nuolat herojų
lydintį folkloro atsiminimą. Šie tragiški biografiniai faktoriai išugdė kūrybinį stoiškumą ir nulėmė
tokią didelę kūrybai teikiamą svarbą.

Bemaž geriausiai A.Garšvos kūrybą ir iš ko ji kyla apibūdina jo paties eilėraščio

atpasakojimas: „Jis jau turėjo užtikti mano beviltišką klampojimą molėtu keliu, dūdų žviegimą,
purviną Chopiną, lietų ir ramią, šlapią, išjuodintą senutę. Tolimoje šiaurėje - ėjo Kauno pastatai.
Soboro drambliškos kojos mindė sprunkančius į šalis Šančių namelius. Šniokštė garvežiu
raudonplytė Katedra. Ties Pažaislio vienuolynu styrojo sala. Joje stovėjo mano motina. Jos rankose
- purvinas drobės gabalas, išsiuvinėtas kryžiukais, ir virš jos - angelai ir archangelai. Angelų
kariuomenė virš prarastojo Kauno. Naktį angelai byrėjo žiežirbomis, šviesios plaštakės įsmukdavo į
Laisvės Alėjos žibintus, ir nuo jų sparnų nutįsdavo ilgi šešėliai ant užledėjusio cemento. Ir ėjo
nebylus dūdų orkestras. Blizgėjo mėnulio iššveistos dūdos, orkestrą vedė velnias, prie aksominių
kelnių prisisiuvęs juodai nudažytą virvę. Ir paskui orkestrą lingavo karstas, jį nešė keturi švyturio
sargai, ir karste sėdėjo besišypsanti senutė. Plaukė pilnatis, mano motina, Chopino mezginiai, žalias
Nemunas, besišypsanti senutė.“

Visas gyvenime patirtas tragizmas ir destruktyvizmas nulėmė A.Garšvos kūrybinę

sampratą bei kūrybos reikšmingumą. Kiekviena akimirka padėjo savo potėpį jo asmenybės
paveiksle, kuris buvo tapomas vardan kūrybos. Dėl to kūryba A.Garšvos gyvenime tai ne pomėgis,
tai ne darbas ir net ne užsiėmimas, tai aukščiausia būties išgyvenimo forma. Tačiau kūrybos
priežastingumas sunkiai apibrėžtinas tiksliomis sąvokomis, nes A.Garšvos kūryba apjungia bemaž
viską - kai viskas susijungia i vieną ir pasiekia zenitą, tada jis ir pradeda kurti. Truputis meilės,
truputis netekties, graži gamta, tinkamas požiūris į gyvenimą, baltas bilietas kišenėje - ligos
išgyvenimas, teigiamas ar neigiamas gyvenimo darnos ar chaoso pojūtis ir iš viso šito sintezės
gimsta eilėraštis. Galbūt pasaulio prieštaringumo pajautimas ir yra tiksliausias A.Garšvos kūrybos
priežasties nusakymas. Tai patvirtina ir autoriaus pagrindinio romano veikėjo kaip pasimetusio,
gyvenimo esmės ieškančio ir nerandančio žmogaus vaizdavimas: „Žinau. Ir prieštarauju pats sau. Ir
pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti,
mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos."