11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas

2013- 2014 m.m.

Eil. Autorius Epocha, srovė Kūriniai Veikėjai (vardai) Pagrindinės temos Užuominos, citatos, trumpas turinys Ryšys su kitais
nr. kūriniais
(gyvenimo Biografinis kontekstas (nurodyti rūšį ir (eil. lyr. (teminiu
metai, žanrą) subjektas) pagrindu)
laikotarpis)

4. Motiejus Barokas. „LEMTIES ● Stoiška Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra
Kazimieras ŽAIDIMAI“ asmenybės bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi
Vienas žymiausių lotyniškai laikysena vietoje.
Sarbievijus rašiusių XVII a. Europos
poetų, Lietuvos jėzuitų ● Žmogaus ir „Krispai, nuolatos atsimink, kol
(1595 – 1640) auklėtinis, Vilniaus Eil. „Kristupui visuomenės gyvas:
Levinijui“ Nėra aiškiai
universiteto profesorius. netobulumas
įvardintas, Greitai pasibaigs maloni jaunystė.
Gimė Lenkijoje, bet gyveno kalbama „mes“ ● Žmogaus dora Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai –
ir kūrė daugiausia Lietuvoje. vardu Laikas nestovi.“
Ištyrinėjo antikinės Romos ● Saikas
kultūrą. Popiežius Urbonas ● Mirtis/
VIII paskelbė jį – poeta
laureatus. Netvarumas
Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it
● Žmogaus lemtis sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai
Lyrinis aš
Eil. „Telefui leidžia tėkštis žemėn.
įvardintas, ● Tikėjimas/
Likui“ kalbama „mes“ “Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris
vardu. Dievas
atgal.
● Dvasinio pasaulio
Šitaip išlekia kamuolys,
turtingumas
Sviestas rankos lengvos,
pasišokėdamas:
● Savęs ieškojimas
Čia jis siekia dangaus skliautus,
 Čia į žemę skaudžiais smūgiais
atsimuša”

Doras žmogus vengia didžiavimosi,

buvimo dėmesio centre.

“Dorybė vengia, net jei verta yra,

Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių

toliau, Tuo mus rečiau pasieks
Lyrinis aš
pavydas:”
įvardintas,
Eil. „Janui kalbama I
Libinijui“ asmeniu.
Teigiama, kad meilė staiga aplanko
kiekvieną žmogų, tačiau kartą
pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą –
dvasinį žmogaus skausmą.

„Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos

Lyrinis aš užkliudyti:
įvardintas,
Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo
kalbama I
žaizda.“
Eil. „Pauliui asmeniu.
Kozlovijui“

5. Kristijonas Apšvieta. Epinė poema Teigiami ● Tautinė tapatybė „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą
Donelaitis „Metai“ („viežlybieji") jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl
Evangelikų būrai: ● Tauta ir gamta vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl
(1714 – 1780) liuteronų kunigas, Mažosios Pričkus (kaimo pamaži prasidėjo.”
Lietuvos lietuvių grožinės seniūnas), Seimas ● Stoiška
literatūros pradininkas, (paskutiniai asmenybės
pietistas. žodžiai jo), laikysena
Lauras, Krizas „Tau, žmogau, mielsdievs daugių
Gimė Mažojoje Lietuvoje, (turtingasis ● Tvarkos idėja daugiaus dovanojo.“
laisvųjų valstiečių šeimoje. būras), Enskys
Mokėsi Karaliaučiaus ● Darbo etika
universitete, mokytojavo. Neigiami būrai
(„nenaudėliai"): ● Žmogaus dora Pasaulio tvarka nulenta Dievo.
Nuo 1743 m. buvo
Slunkius
Tolminkiemio parapijos ● Socialinis „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir
(tinginys), Pelėda,
pastorius. teisingumas budavodams,
Plaučiūnas, Dočys
(teisme išdrįsta ● Tikėjimas/Dievas Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido
apkaltinti ponus)
● Harmoningas Ir kožnam savo valgį bei gyvatą
pasaulis paskyrė.“

● Žemdirbio
gyvenimo
vertė/etika „O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu
sotin.“
● Moters tema

● Saikas
Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo
nauda žmogui: dirbdami būrai yra
sveiki ir neserga ligomis.

„Rods sveiks kūns, kurs vis

šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana

Dievo.”

Atsispindi tautinio ir kultūrinio

pasipriešinimo idėjos.

„Tu prancūziškas žioply su šveisteriu

storu

Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą

 vargyt“

Skelbiamos visuotinumo,
bendruomeniškumo idėjos.

„O vei vos ašma diena po tam

pasirodė,

Štai visi kaimynai svodbiškai

pasirėdė“

6. Adomas Romantizmas. Eil. Mergaitė, lyrinis ⚫ Meilė tėvynei Mergaitė labai gedi mirusio savo V. Kudirka
Mickevičius „Romantika“ subjektas mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant eilėraščiai
Žymus lenkų romantikas, ⚫ Įsipareigojimas šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia
(1798 – 1855) kurio kūriniai persmelkti tėvynei nesupranta mergaitės, nes mergaitė J. Aistis
lietuviškos dvasios. gyvena savo romantiniame pasaulyje, eilėraščiai
⚫ Žmogaus ir
vadovaujasi jausmais, o minia yra
Gimė netoli Naugarduko, visuomenės
paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką
kilęs iš senos lietuviškos netobulumas
aiškiai mato.
bajorų giminės. Filomatų
draugijos įkūrėjas. Buvo ⚫ Skriauda
Pasaulis romantikams atrodo negyvas,
suimtas, kalinamas, ištremtas bejausmis, jie mato širdimi, o realistai
⚫ Žmogaus dora
į Rusiją. – akimis.
⚫ Žmogaus
santykis su kitu „Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai,
žmogumi Smulkmenas jis teįstengia patirti;
Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia!
⚫ Socialinis Širdį turėk, žvelk į širdį.“
teisingumas

⚫ Gyvenimo
prasmės
paieškos
 ⚫ Gyvenimo
pilnatvė

⚫ Mirtis/Netvarum
as Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti
vieningiems, kartu imtis didžių darbų,
⚫ Savęs paieška ir stoti į kovą prieš nedorus poelgius,
pažinimas siekti sukurti gražią, patrauklią šalį.
Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas
⚫ Laimės ryžtas.
sąvoka/paieškos
“Be dvasios, be širdies – tai griaučių
⚫ Jauno žmogaus minios!
Eil. „Odė Lyrinis aš siekiai
jaunystei“ įvardintas. O, duok, jaunyste, man sparnus!
⚫ Meilė
Jausmingas,
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
siekiantis idealų, ⚫ Gerumo
trokštantis kurti teigimas Pakilsiu rojun, į kraštus,
visuomenės labui.
⚫ Žmogaus Kur įkvėpimas kuria stebuklus,”
orumas

⚫ Asmens
vienišumas Lyrinis subjektas keliauja nežinoma
kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės.
⚫ Moters tema Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą
šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo
⚫ Liūdesio tema niekas nelaukia.

“Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę

braukia.

Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų

Lyrinis subjektas
aiškiai įvardintas. Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks
Svajingas, nešaukia.”
Ciklas „Krymo nuliūdęs,
sonetai“ jaučiantis
Sonetas nostalgiją.
„Akermano
stepės“

Antroje dalyje per Vėlinių apeigas

iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas
atskleisdamos svarbiausius žmogaus
gyvenimo principus.

„Kas šios žemės vargų nepatyrė,

Tas saldybių dangaus neragaus.”

Angelėlis (brolis
ir sesuo)

Šmėkla (buvusio “Kas nepalietė žemės nė sykį,

Romantinė pono vėlė)
poema Tam į dangų įeit nevalia.”
„Vėlinės“ (II ir Varnas
IV dalis) (baudžiauninko
vėlė)
“Kas nebuvo žmogum niekados,
Pelėda
(baudžiauninko Tam žmogus ir padėti negali.”
vėlė)

Mergina Tai trys maksimos, kurios aprėpia

žmogaus gyvenimą, atskleidžia
moralinę pareigą būti žmogiškam,
gyventi ne vien sau. Taip A.
Mickevičius išaukština socialinio
teisingumo, atsakomybės už savo
gyvenimą, žmoniškumo idėjas.
 Visa ketvirta poemos dalis –
atsiskyrėlio Gustavo monologas,
kuriame jis apmąsto dramatišką savo
likimą, meilės ir kančios istoriją: jis
ieškojo idealios meilės, rado ją, bet
mylimoji pasirinko žemiškus turtus.

Gustavas Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a.

pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į
vaikystės žemę, tapomas senosios
bajorijos paveikslas, aprašoma buitis,
papročiai, piešiamas įspūdingas
Lietuvos peizažas. Kūrinyje
rutuliojama dviejų bajorų šeimų
nesantaikos tema: atskleidžiama Tado
ir Zozės meilės istorija. Kūrinio
pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys
atskurti valstybę stiprėja, Tadas
paleidžia kaimiečius iš baudžiavos.
Poema persunkta petriotinių motyvų,
drąsos, kilnumo, teisingumo.
Tadas
“Kur Nemunas plačiai banguoja
Zozė
mėlynasis;

Į tuos laukus derlingus, pasėliais

Poema „Ponas spalvotus,
Tadas“
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių
 plotus…”

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas

pamato…”

7. Antanas Romantizmas. Romantinė Lyrinis subjektas ● Meilė tėvynei Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno V. Krėvė
Baranauskas poema aiškiai didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir „Skerdžius“
Lietuvos poetas, kalbininkas, „Anykščių neįvardintas, ● Asmuo ir gamta nykimo laikotarpius. Atskleidžiamas
(1835 – 1902) Seinų vyskupas. šilelis“ kalbama „tu“ lietuvių ryšys su mišku, supriešinama
● Tauta ir gamta
vardu. idealizuota praeitis su niūria dabartimi.
Gimė Anykščiuose M. Katiliškis
● Skriauda Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos
pamaldžių ir darbščių „Miškais ateina
atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis
valstiečių šeimoje. Gyva ruduo“
● Žmogus ir iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui –
anykštėnų šnekta, giesmės ir visuomenės dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali
liaudies dainos, pasakojimai netobulumas erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo
brandino poetinį Baranausko
rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga J. V – Tumas
talentą. Pažintis su Karolina ● Dvasinio pasaulio
tautos būtį sauganti jėga. „Dėdės ir
Praniauskaite paskatino kurti turtingumas dėdienės“
lietuviškai. Studijavo Sankt “Miškan, būdavo, eini – tai net akį
Peterburgo dvasinėje ● Liūdesio tema
veria;
akademijoje, Miuncheno,
● Įsipareigojimas
Romos universitetuose. Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies
tėvynei
Gyvenimo pabaigoje nutolo tveria,
nuo lietuvybės. ● Tikėjimas/Dievas
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą
● Žmogaus ir dūmojai:
gamtos ryšys
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar
● Dvasinė pilnatvė rojuj?!”

● Tėvynės likimas
 “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?”

8. Vincas Romantizmas (proza – Himnas, giesmė Lyrinis aš ● Meilė tėvynei Skatinama dirbti tėvynės ir žmonių Maironis
Kudirka realizmas). „Tautiška neįvardintas naudai, išlaikyti vienybę, būti savo eilėraščiai
giesmė“ ● Tautinė tapatybė šalies patriotais.
(1858 – 1899) Lietuvos gydytojas,
prozininkas, poetas, ● Įsipareigojimas „Tegul Tavo vaikai eina
publicistas, kritikas, vertėjas, tėvynei
laikraščio „Varpas“ redaktori Vien takais dorybės
● Darbo etika
us, vienas iš lietuvių tautinio Tegul dirba Tavo naudai
sąjūdžio ideologų. Lietuvos ● Žmogaus dora
himno autorius. Ir žmonių gėrybei.
● Pasiaukojimas
Gimė Vilkaviškio r., dar
būdamas vaikas pasižymėjo ● Jauno žmogaus
gabumais. Nepakluso tėvams siekiai Tegul meilė Lietuvos
ir Seinų kunigų seminariją
● Darbas Tėvynei Dega mūsų širdyse,
iškeitė į literatūros ir
medicinos studijas. ● Laisvė Vardan tos Lietuvos

Skatino lietuvybę, nors Vienybė težydi!“

pačiam labai sunku buvo
atsikratyti lenkų kalbos ir
kultūros.

Žmonės, ypač inteligentija, skatinami

pradėti veikti, dirbti tėvynės labui.
Eil. „Varpas“
Lyrinis aš “Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
neįvardintas
 Ant tavo balso prie darbo teimas!

O kur atrasi tinginį miegalį,

Tegul neliaudams jį budin

gaudimas…”

Teigiama, kad darbas žmogų padaro

stipriu, žmogus turi laikytis idealų,
siekti tik doro.
Lyrinis aš nėra
aiškiai įvardintas „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Eil. „Labora“ Kur traukia prie darbo ir duoda tiek
vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant
nieko!“

“Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu… jų
išsižadėsi…”

Įsigalėjus lenkų kalbai, žmonės,

kalbantys lietuviškai, buvo laikomi
prastais, atsilikusiais. Daugelis žmonių
norėjo pasirodyti kilmingesniais,
labiau išprususiais, todėl kalbėjo
lenkiškai. Ilgainiui subrendo lietuvių
tautinė savimonė, žmonės suprato, kad
ir lietuvių kalba nėra prastesnė už
lenkų.

„Kas dedasi, numanyti ir išreikšti

negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda
atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač
 bauginausi, kad draugai nepatirtų,
jogei aš moku lietuviškai.

...stengiausi kalbėti nors blogai, bet

lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie
atvažiuodavo
manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo,
jeigu tik patėmydavau...

Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau

man per ankšta… Pajutau save didžiu,
Pasakotojas galingu: pasijutau lietuviu esąs…“
susitapatinęs su
Memuarai „Iš veikėju
mano
atsiminimų“

9. Jonas Romantizmas. Eilėraščių ⚫ Tauta ir gamta Aukštinama, idealizuojama Lietuvos V. Kudirka

Mačiulis - rinkinys gamta, praeitis, galybė. Lyrinis eilėraščiai
Maironis Lietuvių romantikas, „Pavasario ⚫ Meilė tėvynei subjektas gaili prabėgusių amžių, kai
kunigas, profesorius. balsai“ (1895) tėvynė klestėjo.
(1862 – 1932) ⚫ Laisvė
Gimė Raseinių r., valstiečių Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos
šeimoje. Poetas augo kaimo ⚫ Tautinė tapatybė
žaliuoja
aplinkoje. Pagarba – Eil. „Kur bėga ⚫ Įsipareigojimas
mokslui, knygai. Mokėsi Šešupė“ “Ir mūsų sesučių dabina kasas,
tėvynei
Kauno gimnazijoje, pabaigęs Lyrinis subjektas
įstojo į Kijevo universitetą, Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
numanomas. ⚫ Asmuo ir gamta
vėliau į Kauno kunigų Ten mūsų sodybas keleivis atras.
seminariją. 1909 m. tapo ⚫ Asmuo
Kauno kunigų seminarijos istorijos/politikos Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba
rektoriumi.  1894–1909 m. – verpetuose gegutė,
Peterburgo dvasinės
⚫ Gyvenimo Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena
akademijos profesorius;
prasmės paieškos močiutė.”
nuo 1903 m. – teologijos
daktaras. ⚫ Tėvynės istorija,
Jaunystėje Maironis – guvus, gamta, kultūra Lyrinis subjektas nerimauja, kad liks
siekiantis savų tikslų, vėliau, nesuprastas, neįvertintas, žmonės jo
paskutiniais gyvenimo ⚫ Tautinės neatmins.
dešimtmečiais, pasijaučia vis išsilaisvinimo
Eil. „Išnyksiu idėjos “Ir kas ta garbė, giesmėmis
labiau nepritampantis, širdyje kaip dūmas“ apdainuota?
kaupėsi nusivylimas. Lyrinis „aš“ ⚫ Kūryba
įvardintas Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota

Išblyško kaip ryto aušra!”

Reiškiamos tautinio atgimimo idėjos.

„Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai

didžiavyrių
Užmigdyti tarp girių,
Eil. „Aš Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,
norėčiau Be idėjos, be vado.“
prikelti“ Lyrinis „aš“
įvardintas

Įkvėpimą teikia Tėvynės gamtos

grožis, didybė, stiprūs išgyvenimai

„Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu,
Eil. „Nuo
Baltija!“
Birutės kalno“
Lyrinis „aš“
įvardintas
Tonas džiaugsmingas, pakilus.
Atgimimas siejamas su pasaulio
 tvarka, bundančia gamta.

„Gailiesi, amžius didžius atminęs? 

Praeitį brangią liūdi? 
Eil. „Vilnius Žiūrėk, rytuose aušra jau teka; 
prieš aušrą“ Pabudę paukščiai pagiriais šneka; 
Lyrinis „aš“
Laikai juk mainos: slėgė pikti, - 
neįvardintas
Nušvis kiti 
Lietuvai, mūsų tėvynei.“

10. Jonas Realizmas. Apysaka Petras ir ● Meilė tėvynei Juozapota labai mylinti, rūpestinga
Biliūnas „Liūdna pasaka“ Juozapota Baniai moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji
Lietuvos rašytojas, ● Įsipareigojimas puoselėja gražios šeimos idealus,
(1879 – 1907) publicistas, lyrinės ir tėvynei siekia laimės, šviesios ateities. Banių
psichologinės lietuvių K. Donelaitis
prozos pradininkas, politinis ● Žmogus ir šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos, „Metai“,
laimingai gyventi. Tačiau jos vyras
veikėjas. visuomenės
Petras Banys, trokšdamas laisvės,
netobulumas
išeina į 1863 m. sukilimą ir nebegrįžta.
Gimė Anykščių r.
● Atjauta Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o J. Savickis
pasiturinčių ūkininkų
jos likimas tragiškas – Juozapota „Fleita“
šeimoje. Buvo ugdomas ● Skriauda išprotėja.
krikščioniško tikėjimo
dvasia, tėvai norėjo, kad jis ● Sąžinė
taptų kunigu. Mokėsi pas
daraktorių, vėliau pasirinko ● Žmogaus dora
Liepojos gimnaziją, čia
● Žmogaus Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai
formavosi jo pasaulėžiūra,
santykis su kitu stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą
ten subūrė slaptą lietuvių
žmogumi vagį, bandžiusį pavogti jo arklį.
moksleivių lavinimosi būrelį.
Novelė „Vagis“ Jokūbas Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta
Studijavo literatūrą Liepcigo ● Socialinis
universitete. niekam prisipažinti. Iš tikrųjų
teisingumas
pavogiama jo vidinė ramybė: Jokūbas
● Laisvė išgyvena didelį dvasinį skausmą,
sąžinės graužatį, negali susitaikyti su
 ● Gyvenimo lemtimi.
pilnatvė

● Laimės sąvoka

● Pasiaukojimas

● Tikėjimas/
Dievas Vaizduojami žmonių santykiai
baudžiavos laikais, atskleidžia
● Heroizmas skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą,
pabrėžia atleidimo motyvą.
● Meilė
Dambrauskas – dvaro prižiūrėtojas. Po
● Gerumo baudžiavos panaikinimo tampa
teigimas nebereikalingu ir yra priverstas
glaustis pas buvusius baudžiauninkus.
● Dvasinio
pasaulio
turtingumas

Novelė „Lazda“ Dambrauskas ● Žemdirbio

gyvenimo vertė/
etika
Sūnaus iš namų išvarytas tėvas Petras
● Asmens Sabaliūnas, kuris viską aukojo savo
vienišumas vaikui, ateina pas kaimynus. Jaunasis
kaimynas iš pradžių Petro Sabaliūno
● Moters tema neatpažįsta, duoda bent duonos riekę,
prisiima dalį kaltės, kad negali daugiau
● Liūdesio tema
pagelbėti vargstančiam žmogui.
● Gailestis

● Skausmas

● Kaltė

● Moralinė
 vertybės

Novelė Petras Sabaliūnas

„Ubagas“

11. Juozas Neoromantizmas. Apysaka „Dėdės Mykolas Šiukšta ● Įsipareigojimas Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus J. Savickis
Tumas- ir dėdienės“ tėvynei statusas, kai jis tampa niekam „Fleita“
Vaižgantas Lietuvos rašytojas, spaudos Severja nebereikalingas.
darbuotojas, literatūros ● Žmogaus
(1869 – 1933) istorikas, kritikas, Rapolas G nereikalingumas Mykoliukas yra be galo darbštus,
visuomenės veikėjas, nuolankus, malonus, gyvenantis J. Biliūnas
pedagogas, kunigas. ● Asmuo ir gamta savame pasaulyje. Kiti žmonės jį „Ubagas“
išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į
Gimė Anykščių r. darnioje, ● Darbo etika
tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį
gausioje šeimoje. Baigęs eišė ● Žmogaus ir galima laikyti savotišku benamiu.
Kauno kunigų seminariją visuomenės
pačiais sunkiausias spaudos Mykoliukas pažadina Severjos
netobulumas
draudimo metais ėmėsi moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka
lietuviškosios raštijos darbo: ● Skriauda „stipresnį“ ir turtingesnį - dvaro tijūną
redagavo („Viltis“, „Rygos Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos
garsas“) ir leido („Tėvynės ● Žmogaus panaikinimo taip pat kaip Mykolas
sargas“) laikraščius, platino santykis su kitu tampa niekam nereikalingu „dėde“.
uždraustą spaudą, vertė, telkė žmogumi Tačiau Mykoliukas, praradęs
bendram darbui ir kunigus, ir mylimąją, nepraranda meilės,
● Socialinis
pasauliečius. Buvo nušviečiančios jo veidą prakilnumu,
teisingumas
persekiojamas, vaikomas po ryžtasi aukai ir įgauna vidinės
tolimiausius užkampius. ● Gyvenimo stiprybės.
pilnatvė
Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su
● Laimės gamta: jis griežia tik pievoms,
sąvoka/paieškos miškams ir laukams, bet ne žmonėms
ar Serverjai.
● Dramatiška
pasirinkimo
situacija
„Taip Mykolas Šiukšta pamažu
● Jausmo ir proto pamažu virto „dėde“, tuo senovės
 kova šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria,
akėja, viską dirba, dvarą atlieka,
● Pasiaukojimas namie berną atstoja, tuo būtinuoju
ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų
● Meilė
ne ūkis ir šeimininkas gautų išeitų
● Gerumo elgetautų.”
teigimas

● Žmogaus
orumas

● Dvasinio
pasaulio
turtingumas

● Žemdirbio
gyvenimo
vertė/etika

● Asmens
vienišumas

● Moters tema

● Liūdesio tema

● Asmuo
istorijos/politiko
s verpetuose

12. Vincas Krėvė Neoromantizmas. Istorinė drama Skirgaila ● Meilė tėvynei LDK Valdovas Skirgaila išgyvena V. M. Putinas
– Mickevičius „Skirgaila“ sunkią pasirinkimo dramą: norėdamas
Lietuvos prozininkas, ● Įsipareigojimas atstovauti tautos interesams, jis privalo „Altorių šešėly
(1882 – 1954) dramaturgas, lietuvių tėvynei atsisakyti naujojo Dievo, tačiau taip
 literatūros klasikas, Keleris (riteris) ● Žmogaus ir pasmerktų savo šalį pražūčiai.
profesorius, politinis visuomenės Priešingu atveju, jis nuviltų savo šalies
veikėjas. netobulumas gyventojus. Skirgaila yra palūžęs, nori
būti mylimas ir mylintis, neranda
Gimė Varėnos r. Įstojo į Stardas (vaidila) ● Gyvenimo išeities, tačiau kaip valdovas nemoka.
Vilniaus kunigų seminariją, pilnatvė Jis užkasa gyvą vokiečių riterį Kelerį,
iš kurios buvo pašalintas. pasižymėjusį drąsa neišduodant Onos
Studijavo Kijevo universitete ● Dramatiška
Daugaila Duonutės. Skirgaila taip parodo savo
filosofiją ir filologiją. pasirinkimo
(bajoras) kaip valdovo jėgą, tačiau kaip žmogus
Gilinosi į orientalistiką, vertė situacija
jis pralaimi vidinę kovą.
iš sanskrito į rusų kalbą ● Jausmo ir proto
klasikos kūrinius,
Henrikas kova
mokytojavo Baku (ten parašė
Mazovietis „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku
pirmuosius kūrinius). Grįžęs ● Heroizmas
(Jogailos jo pasiekti“
į Lietuvą, dirbo Kauno
pasiuntinys) ● Meilė
universitete, ėjo aukščiausias
politines ir valstybines
● Išmintis
pareigas. Antrojo pasaulinio „Ką aš manau, kad yra gera, visuomet
karo metais slapstėsi nuo Ona Duonutė ● Žmogaus pasirodo, kad pikta, ir todėl
nacių, pasitraukė į užsienį, (Lydos orumas prisiminimas mane graužia, ir todėl aš
dėstytojavo Pensilvanijos kunigaikštytė) geriu“
universitete, jautėsi vienišas, ● Moters tema
nereikalingas.
● Asmuo
istorijos/politiko „Aš matau, kad bloga gyvent pasauly,
s verpetuose bet kas tuo kaltas, aš nenumanau“

● Valdovo drama

13. Šatrijos Neoromantizmas, Apysaka Mama Marija ⚫ Moters tema Dvaro gyvenimas regimas Irutės (8
Ragana impresionizmas. „Sename dvare“ metų mergaitės) ir jos motinos akimis:
⚫ Žmogaus santykis jos apmąsto dvaro buitį, namiškių
(1877 – 1930) Romantinės pasaulėjautos, su kitu žmogumi pokalbius, santykius su kaimiečiais,
krikščioniškosios Dukra Irutė
giminaičių vizitus. Motina Marija
pasaulėžiūros kūrėja. ⚫ Jausmo ir proto
suidilintos aplinkos atstovė:
Gimė Plungės r. bajorų
šeimoje. Vaikystę praleido
dvaruose, apsupta knygų,
gamtos, paveikslų, visa tai
suformavo būsimos rašytojos
pasaulėjautą ir kūrybą.
Mokėsi Peterburgo
gimnazijoje, studijavo
Varšuvoje, Šveicarijoje.
Vėliau mokytojavo, dirbo
visuomenės labui.
kova jausminga, religinga, muzikali,
jaučianti gamtos grožį, dorai auklėjanti
⚫ Pasiaukojimas vaikus. Ji užrašuose rašo apie pareigas,
meilę, atminimą, gailestį, gamtą,
⚫ Tikėjimas/Dievas
tėvynę. Rodoma iš dvaro sklindanti
⚫ Mirtis/ knygos ir rašto šviesa, atskleidžiamas
dvasinio pasaulio turtingumas;
Netvarumas teigiama laimingos šeimos idėja, kur
tėvų ir vaikų santykius sieja meilė ir
⚫ Atjauta
prisirišimas, aukštinamas motinos
⚫ Meilė vaidmuo dorovingai auklėjant vaikus.
⚫ Gerumo teigimas
⚫ Dvasinio pasaulio „Rodos man vis, kad tikras
turtingumas pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk
norėjau pasirinkti - gailestingosios
⚫ Asmens sesers.”
vienišumas
⚫ Liūdesio tema
„Tuomet imu plunksną ir rašau tuos
lapelius. Tai pasikalbėjimas su
savimi.”
„Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų,
ilgesio.”
„<...>mano vaikai<...>visos tos mano
brangiausios galvelės, visos tos
mamos sielos sielelės.”

14. Vincas Simbolizmas (lyrika).
Mykolaitis- Modernizmas (proza).
Putinas
 XX a. pradžios Lietuvos
(1893 – 1967) poetas ir prozininkas.
Gimė Kauno r. religingų
valstiečių šeimoje. Baigė
Seinų kunigų seminariją,
studijavo Sankt Peterburgo
dvasinėje akademijoje.
Šveicarijoje studijavo
filosofiją, meno istoriją,
Miuncheno – literatūrą.
Dėstytojavo Kaune, vėliau
Vilniuje. 1935 m. oficialiai
atsisakė kunigystės, nes
negalėjo suderinti kunigo
pareigų su kūryba.
„Kokia stebuklinga yra sapnų šalis!
Paslaptingas, neįžvelgiamas
pasaulis.”
Romanas Liudas Vasaris ● Individo Liudas Vasaris – jaunuolis, skatinamas
(Intelektualinis egzistencijos tėvų ir aukštų idealų dirbant tėvynės
psichologinis) Auksė prasmės labui, įstoja į kunigų seminariją.
„Altorių šešėly“ klausimas; Liudas Vasaris nuolat save analizuoja,
mąsto, ar pasirinkęs teisingą gyvenimo
● Pasirinkimo kelią. Jo draugai jam sukelia abejonių,
Bajorienė
klausimas; o jaunatviškas maksimalizmas ir
Rainakienė
meniška siela netelpa tarp kunigų
● Pareiga;
seminarijos sienų. Liudas Vasaris
● Meilės tema; pajunta, kad jo vidinis gyvenimas
Liucė
nesutampa su išoriniu, tyliai maištauja.
● Individo Jaunuolis nuo mažens jaučia stiprų ryšį
vadavimasis su gamta, atsiskleidžia jo poetinis
Variokas iš dogmų; talentas. Vis dėlto, jis pabaigia kunigų
seminariją, tačiau kunigo darbas jam
● Poeto laisvės
nepatinka. Jam sunku suderinti kunigo
tema;
Petryla ir poeto kelius. Didelę įtaką Liudo
● Konfliktas su Vasario gyvenime padaro 3 jo moteris
visuomene; (Liucė, Auksė, Rainakienė), kurios
įvairiapusiškai padeda atsiskleisti jo
Varnėnas ● Kūrybinės asmenybei. Nors ir po daugelio metų
savirealizacij svarstymų ir abejonių, Liudas Vasaris
os tema; išsprendžia vidinį konfliktą ir
Stripaitis pasirenka poeto kelią.
● Savęs
pažinimo
problema
Išreiškiama žmogaus, atsidūrusio
kosmoso begalybės akivaizdoje,
 patirtis, veržimasis iš pilkos
kasdienybės į paslaptingą romantinį
svajonių pasaulį, neramios širdies
skundas aiškiai nusako būseną („be
galo liūdna“). Tokią būseną lemia
nuskambėjęs pasaulio nepažinumo
motyvas: „Tarp dviejų aušrų pasaulis
kaip pasaka“, o „tavo paties būtis“
bejėgė.

Eilėraštis „Tarp
dviejų aušrų“

Sakalams suteikiama žmogaus

dvasinių savybių: jie paniekina žemės
sapnus, kelia žemei sąlygas, siekia
saulės. Tos savybės maištingos ir
dramatiškos. Sakalai įprasmina
konfliktą tarp žmogaus dvasios
žemumų (žemės) ir aukštumų
(dangaus). Margi skalai tampa
konflikto tarp žemės ir dangaus
simboliu. Tai ir žmogaus dvasios
konfliktas – tarp žemiškųjų vilionių ir
aukštųjų idealų.

„Paniekinę žemės vylingus sapnus

Padangėje ištiesė savo sparnus.“

Eilėraštis
 „Margi sakalai“ Lyrinis subjektas
neįvardintas.

15. Jurgis Modernizmas Novelė „Ad Dalba ● Meilės tema Ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo F. Kafka
Savickis (ekspresionizmas). astra“ buities vaizdus, plėtojama nenauja „Metamorfozės
● Jauno lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns
(1890 – 1952) Lietuvių diplomatas ir žmogaus tema. Pagrindinis veikėjas ūkininkas
modernistinės krypties brendimas Dalba, reformatoriškų nuotaikų
rašytojas. apimtas, nenustygstantis („Energijos
● Žmogaus
buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“).
Gimė netoli Ariogalos, tėvai vienišumas
Taigi Dalba pasiryžta atsikratyti seno
nebuvo kilmingi. Studijavo
● Žmogaus būtis šuns. Regimas žiaurus, gėdos, orumo ir
Maskvoje, Krokuvoje,
sąžinės netekęs nuniokoto kaimo
Peterburge. Dirbo Lietuvos ● Žmogiški atstovas. Nors šuo išgelbėja
atstovu Skandinavijos šalyse, ryšiai šeimininkui gyvybę, tačiau pastarasis
nuo 1940 m. gyveno Pietų
neatsisako savo idėjos.
Prancūzijoje. Buvo ● Žmogaus
visapusiškai išsilavinęs, kančia
mokėjo daug kalbų, domėjosi
Europos kultūra. ● Kultūros,
meno tema
Atskleidžiama žmogaus brendimo,
● Miesto ir žmogiškųjų vertybių išbandymo,
kaimo būties nevienareikšmiškumo problema.
santykis Vaikas išlaisvina vagį, kuris jam
asocijuojasi su kankiniu Kristumi.
● Vertybių kaita
Vaikas jaučiasi pasielgęs kilniai,
paskui tampa abejingas. Teigiama, kad
moralė tikrovėje – tik veidmainystė.
Novelė „Vagis“
Vaikas Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs
ir egoistiškį, už gera dažnai atsimoka
blogu.

Vagis

Vaizduojamas išmintingas nelaimingas

vaikas, trokštantis, kad jo šeima būtų
 normali, kad jo tėvas būtų toks pat
„kaip ir kiti“, o ne „paprastas
girtuoklėlis“, kad „mamanka“ nebūtų
tokia graži. Aprašoma vaiko kova už
motiną ir už savo gyvenimą.
Parodomos vaiko ateities perspektyvos
– blogio pergalė.

Vaizduojamas negailestingas pasaulis,

o žmogus jame – tarsi marionetė.
Tragiška bejėgio fleitininko Žiogo
Novelė „Kova“ Vaikas
mirtis atskleidžia žmonių
susvetimėjimą, godumą, abejingumą,
nesaugumą.
Motina

Novelė apie sėkmingai karjeros

laiptais lipantį vyrą. Autorius kelia
naudos ieškojimo, apsimetinėjimo
problemas, atskleidžia miesto
gyvenimo rutiną, moters ir vyro
santykių netvarumą.

Veikėjas yra tuščiagarbis, veidmainis.

Jis mėgsta pasišaipyti iš kitų, bet pats
elgiasi neatsakingai – leidžiasi į
Novelė „Fleita“ Žiogas
lengvabūdišką meilės istoriją
 Novelė
„Mėnesiena“

Novelė „Jono
Graužos Jonas Grauža
nuotykiai“

16 Jonas Aistis Neoromantizmas. Eil. „Peizažas“ Lyriniam „aš“ ● Meilė Tėvynei Išsakomas glaudus Tėvynės ir S. Nėris
būdinga žmogaus ryšys, meilė gimtajai šaliai, eilėraščiai
(1904 – 1973) Vienas žymiausių lietuvių liūdnumo, tuo kurią įkvepia gamtos grožis,
poetų neoromantikų, lyrinio, ● Vaikystės
pačiu ir savita prisiminimai.
eleginio eilėraščio kūrėjas. laimės nuotaika. prisiminimai
„Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Gimė netoli Rumšiškių, augo ● Gamtos grožis,
kalvio šeimoje. Tikroji Šilo juosta mėlyna,
ilgesys
pavardė – Aleksandravičius.
Baigė Kauno „Aušros“ Debesėlių tankus ižas
● Asmuo ir gamta
gimnaziją, bendradarbiavo su
Antanu Miškiniu, Kaziu ● Žmogaus Ir graudi graudi daina.“
Binkiu. Iki 1940 m.
pasirašinėjo Kossu – išpažintis <...>
Aleksandravičiumi ir Kuosa
● Kūrybos ir „Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
Aleksandriškiu. VDU
studijavo lituanistiką, gyvenimo sankirta Sušlamės daina klevuos...
Grenoblio universitete
(Prancūzijoje) – prancūzų ● Skausmas Gera čia gyvent ir mirti!
kalbą ir literatūrą, apgynė
Gera vargt čia, Lietuvoj!..“
disertaciją. Vėliau dirbo ● Kančia
Paryžiaus nacionalinėje
bibliotekoje, 1946 m. ● Tautos likimas
persikėlė gyventi į JAV.

Lyrinis subjektas Juntamos katastrofinės XX a. vidurio

įvardintas. nuotaikos, gilios 1940 m. įžvalgos ir
Eil. „Džiazas“ jos meninis apibendrinimas:
patriotiniai pažadai liko netesėti.
Tėvynės likimo atspindžiai.

„Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu

Drauge su merdinčia, su mirštančia

Europa“

Emigracijoje sukurta poezija skiriasi

nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės
meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl
Lyrinis subjektas paliktos ir negintos tėvynės jausmas.
įvardintas.
„Be tėvynės brangios, be draugų ir be
Eil. „Be tėvynės
brangios“ nieko

Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos,

Nykdama savyje nė žymės nepalieka,

O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot.“

Distancija kuriama pasitelkiant

spektaklio logiką, polinkį į vaizdo
teatrališkumą rodo pasikartojantis
kaukės ir tikro veido motyvas.

„Atėjo vakaras, suraukęs antakius.

Kaip žmogžudys, krauju rankas

sutepęs...“
Eil. „Atėjo
vakaras“ <...>
„Tai vakaras netikras – mano
sukurtinis“

Poetas atveria naivų, skaidrų ir trapų

jausmą, jam svarbu perteikti įspūdį,
sukrėtimą – gražu, graudu, liūdna.

„Švelni rugpjūčio vėsuma,

O širdis net ritmą lėtina...“


17. Henrikas Modernizmas.
Radauskas
Lietuvių poetas, vertėjas,
(1910 – 1970) estetas.
Gimė Krokuvoje. Studijavo
Vytauto Didžiojo
universitete, buvo įvairių
kultūros įstaigų tarnautojas.
1944 m. pasitraukė į
Vakarus, ilgą laiką dirbo
fizinį darbą, o paskutinį
gyvenimo dešimtmetį –
Kongreso bibliotekoje
Vašingtone. Radauską
galima apibūdinti kaip knygų
ir kultūros žmogų, „menų
alkoholiką“.
Eil. „Rugpjūčio
naktis“
Eil. „Pasaka“ Lyrinis subjektas● Gamtos grožis (kaip Regimas tikrovės, atsidūrusios karo
įvairdintas. įkvėpimas kūrybai) šešėlyje, ir pasakos susidūrimas.
Atmetama tikrovė, tėvynės gamta,
● Kūryba, kūrėjas (jo asmeniniai išgyvenimai, lyrinis
misija) subjektas remiasi menu, mitu, poetinio
žodžio galimybėmis tarsi iš nieko
● Priešprieša
sukuria savitą pasaulį.
neoromantizmui
„Klausau, ką Pasaka man gieda kaip
● Meilė
lakštingala,
● Atsiribojimas nuo
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
realybės
● Pasakiškosios
tikrovės kūrimas
● Mirtis
Atskleidžiamas poeto požiūris į
kūrybą, apolitiškumas. Pateikiama
kitokia kūrybos samprata,
įprasminama Radausko koncepcija
Lyrinis subjektas „menas menui“, kūrybos estetinė vertė.
Eil. „Dainos įvairdintas.
gimimas“ „Aš nestatu namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“
 Mirties ir gyvybės priešprieša.
Gyvenimo tėkmė, kontrastai.

„Stambiais geltonais lapais liepos

verkia.
Nėra lyrinio Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
subjekto.
Eil. „Fontanas“ O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,

Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.“

Išreiškiamas žmogaus būties

apmąstymas, jo santykis su būtimi,
vyrauja vaikiškas pasigėrėjimas,
nostalgija. Kalbama apie naujųjų laikų
žmogaus pasitikėjimą savimi, drąsius
užmojus. Pateikiama savijauta
žmogaus, praradusio senųjų vertybių
atramą.
Lyrinis subjektas
įvardintas. „Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas
Eil. „Stėlė
baltą obelį žaliam pajūry,“
danguje“

„Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir

jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę“

„Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,

Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.“

Gamtos ir daiktų pasaulis. Daiktai

netenkina įprastų savybių ir įgauna
nebūdingų bruožų.

„Balti malūnai mala laiką,

Ir laikas byra ant kalnų“

 Nėra lyrinio „aš“

Eil. „Balti
malūnai“

18. Salomėja Neoromantizmas. Eilėraščių ● Tėvynės ilgesys

Nėris rinkinys „Prie
Lietuvių poetė lyrikė. didelio kelio“ ● Meilė tėvynei
(1904 – 1945)
Gimė Vilkaviškio r. ● Įsipareigojimas
pasiturinčių ūkininkų tėvynei
šeimoje. Studijavo Kauno Eil. „Už gyvybę
universitete lietuvių ir tu brangesnė“ ● Klaidų
Lyrinis subjektas apmąstymas Išsakoma meilė Lietuvai, prarastai
vokiečių filologiją. Kelerius įvardintas, labai Tėvynei.
metus mokytojavo Lazdijų lyriškas, ● Asmeninis
gimnazijoje, šį laikotarpį „Už gyvybę tu brangesnė,
jausmingas, pasaulis
vadino tremtimi. stipriai
Bendradarbiavo su ● Žmogaus ir Širdyje kur plaka.
išgyvenantis.
„trečiafrontininkais“, parašė gamtos ryšys Tas tegali pasigesti,
kelias prosovietines poemas,
pasitraukė gyventi į Rusiją. ● Moters likimas Kas tavęs neteko“
● Meilė

Eil. „Maironiui“
Lyrinis subjektas jaučia stiprius
sąžinės priekaištus dėl padarytų klaidų.
Atgailaujama, bausmė, kančia turi
suteikti apsivalymą.

„Sako, mirdamas mane tu keikei,

 O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:“

„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus“

Eil. „Dideliame Lyrinis „aš“ jaučiasi svetimas. Suvokia

name“ savo kaltę, bet nori ją atitaisyti, grįžti į
savo tikruosius namus. Paralelė tarp
žmogaus ir gamtos.

„Tu sausa žydėki, be lapelių!

O kaip man žydėt užmirštuolėlei?

O kaip man sugrįžt tokį kelią?“

Jaučiamas stiprus liūdesys,

Kalbama „mes“
išgyvenimai, nostalgija, nusivylimas
Eil. „Prie vardu, lyrinis
esama situacija, žmogaus
didelio kelio“ subjektas
bejėgiškumas istorinių situacijų
numanomas.
verpete.

„Ir gluosniais mes virtom prie didelio

kelio,

Beržais svyrūnėliais prie stepės

 plačios.

Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,

Ir veria mus speigas lig šerdies

pačos.“

Vaizduojamas dramatiškas žmogaus

ryšys su gimtąja žeme, juntami
žmogaus trapumo, prisiminimo
motyvai.

„Dainuok, širdie, gyvenimą,

Eil. „Dainuok,
Padangę saulėtą ir gryną“
širdie,
gyvenimą“

19. Vytautas Egzistencialistinė, filosofinė Pavasario ● Žmogaus

Mačernis pasaulėjauta, modernizmas, sonetai iš ciklo gyvenimo
katastrofų literatūra. „Metai“ prasmės paieška
(1921 – 1944)
Intelektualiosios poezijos
kūrėjas.
3 sonetas Lyrinis subjektas ● Žmogaus,
Gimė Plungės r. Nuo aiškiai įvardintas. žmonijos misija Atgimsta dvasia, juntama žmogaus
vaikystės išsiskyrė kaip Žemėje vienkartinio gyvenimo didybė.
minties ir proto žmogus. Žmogaus pažinimas ateina per patirtį.
Vytauto Didžiojo ir Vilniaus
universitetuose studijavo „Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
● Skausmas,
anglų kalbą ir literatūrą, neapykanta
paskui – filosofiją. Daug pasaulyje Kasdien suduždamas, bet išdidus“
skaitė, rengėsi būsimoms
studijoms užsienyje, mokėsi
kalbų (mokėjo 7). 1944 m. Rudens sonetai ● Tėvų žemė,
žuvo nuo atsitiktinės iš ciklo „Metai“ namai
artilerijos sviedinio
skeveldros.

7 sonetas ● Gimtinės svarba

Lyrinis subjektas patiria būties
vienatvę, suvokia savo individualumą,
vis klausia apie savo gyvenimą, trokšta
● Tiesos ieškojimas pažintis save, suvokti žmogaus
egzistenciją. Siekia suprasti žmogui
skirto gyvenimo ir mirties klausimus.
● Praeities ir
„Vidunaktį dažnai
dabarties
priešprieša Aš pabundu,“

● Kūryba „Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų“

Lyrinis subjektas siekia kopti į dvasios

viršūnes, vienatvėje auginti sielą.

21 sonetas „Mano siela šiandien sunkiai serga,

Degdama vienatvė liūdesio karščiu.“

 Žmogaus noras pažinti. Žmogaus
gyvenimo nežinomybė, beprasmybė.

„Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,

25 sonetas
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės“

Žmogaus vilties praradimas, absurdas,

Žiemos sonetai paviršutiniškas pasaulio suvokimas
iš ciklo „Metai“ žmogui teikia laimę, o nuolatinis
atsakymų ieškojimas – kančią.

„Man patiko tik vandenys gilūs.

4 sonetas
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.“

Pagrindinė tema – lyrinio subjekto

santykis su namais, su juose
gyvenusiomis kartomis. Regėjimuose
išryškėja, kad jaunas žmogus negali
suprasti savo gyvenimo prasmės, kol
nesuvokia ryšio su gimtinės žeme,
protėviais. Tada supranta savo užduotį
„Vizijos“ – įamžinti namus kūryboje – ir savo
kūrybingo gyvenimo svarbą.
20. Bronius Poetas, pokario Lietuvos Eil. „Dovydas ● Egzistencija Juntama katastrofą patiriančio asmens
Krivickas partizanas. prieš Galijotą“ širdgėla, girdimas sąmoningo piliečio
● Gyvenimo balsas – kalbančiajam gėda, kad „visoj
(1919 – 1952) Gimė Pasvalio r. Vytauto tikslas tautoj jau nėr kas gina / Vardą vieno iš
Didžiojo ir Vilniaus visų dievų“
universitetuose studijavo ● Laisvė
lietuvių literatūrą. Tuo metu ● Mirties riba
rašė kritikos straipsnius,
noveles, dramas. Domėjosi ● Veikiantis ir
teatru, redagavo žurnalą kenčiantis
„Ateitis“. Partizanaudamas žmogus
vertė Gėtės poeziją, pats rašė Sunkaus laiko žmogaus likimas
eilėraščius. ● Garbė apmąstomas gretinant gamtą ir kultūrą.
Eil. „Rudens Į rudenį žvelgiantis žmogus linkęs į
● Tėvynė
melodija“ egzistencinius apmąstymus: „Jau
● Pasiryžimas laikas paskutinis!“ ir sąmoningai
kovoti suvokia savo likimą: „Turėsi nešti tu
tą skaudžią taurę“
● Partizanų
gyvenimas

● Likimas

21. Balys Sruoga Modernizmas. Romanas Vacekas Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio E. M. Remarka
(memuarinis) veikėjas, lagerio kalinys, kaip ir kiti
(1896 – 1947) Lietuvos poetas, prozininkas, „Dievų miškas“ patiriantis pažeminimų, paniekinimų. „Vakarų fronte
dramaturgas, teatrologas, Pasakodamas jis stengiasi padėties nieko naujo“
literatūros Hopė
nevertinti dramatiškai, kad skausmas
 ir tautosakos tyrinėtojas. nebūtų toks atviras. Tragiški dalykai
vaizduojami komiškai, su ironija.
Gimė Biržų r. Literatūrą Chimnicas Knygoje parodomi du pasauliai –
studijavo Sankt Peterburgo, konclagerio realybė ir jos ironiškas
Maskvos universitetuose, Arno Lėmanas
atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad
domėjosi moderniąja griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir
literatūra. Studijavo apsaugotų. Tai yra kultūros ir
Miuncheno universitete, Fricas Zelionkė nekultūros, žmonių ir nežmonių,
Kauno, Vilniaus humanistinių vertybių ir žvėriškų
universitetuose dėstė rusų, instinktų sankirta. Lagerio kaliniai –
vokiečių literatūrą, teatro beginklės ir nuolankios aukos – iš
Vacekas
istoriją. Rašė istorines paskutiniųjų stengiasi išlikti
Kozlovskis
poetines dramas, pasižymėjo žmonėmis. Į smurtą jie gali atsakyti
kaip kandus kritikas. 1943 – vieninteliu savisaugos būdu – susikurti
1945 m. buvo kalinamas tam tikrą psichologinį gaubtą iš
Štuthofo koncentracijos kultūros vertybių, dorovės, atjautos.
stovykloje. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti
katastrofų košmarams.

22. Antanas Modernizmas. Romanas Antanas Garšva ● Žmogaus Apmąstoma skaudžių XX a. įvykių V. M. Putinas
Škėma (filosofinis, egzistencija nulemta emigranto patirtis. Romane „Altorių šešėly
lietuvių išeivijos rašytojas, psichologinis, vaizduojama Antano Garšvos
(1911 – 1961) prozininkas, dramaturgas, intelektualinis) ● Emigracija (jos gyvenimo istorija, bet į ją žvelgiama
literatūros kritikas, aktorius, Jonė poveikis
„Balta drobulė“ įvairiais požiūriais. Kūrėjo gyvenimo
režisierius, modernizmo žmogui) pabaiga tragiška: jis išprotėja.
atstovas, didžiausias
novatorius lietuvių ● Kūryba Šis veikėjas:
literatūroje. ● Kančia ● Individualybę praradęs
Gimė Lenkijoje, vėliau keltuvininkas numeris 87
● Meilė
gyveno Rusijoje, Ukrainoje.
Studijavo Lietuvoje mediciną ● Kasdienybei besipriešinantis
● Susvetimėjimas
ir teisę, bet studijų nebaigė. poetas, pasirinkęs modernaus
Buvo Kauno, vėliau Vilniaus ● Absurdas meno kelią
dramos teatrų aktorius,
● Mirties baimė ● Ligos priepuolius patiriantis,
režisierius. 1944 m. tikėjimo krizę išgyvenantis,
 pasitraukė į Vokietiją, vėliau
į JAV. Dirbo įvairius fizinius
darbus, vaidino ir režisavo
išeivijos teatro trupėse,
dalyvavo literatūriniuose
sambūriuose. 1961 m. žuvo
autoavarijoje.
23. Justinas Modernizmas.
Marcinkevi-
čius Lietuvos poetas,
dramaturgas, vertėjas,
(1930 – 2011) partinis bei visuomenės
veikėjas.
Gimė Prienų r. Vilniaus
universitete studijavo lietuvių
kalbą ir literatūrą. Dirbo
žurnalų redakcijose
(„Genys“), Lietuvos rašytojų
sąjungos valdyboje, buvo
Lietuvos mokslų akademijos
tikrasis narys, Sąjūdžio
iniciatyvinės grupės narys,
● Asmenybės pasaulio katastrofų slegiamas
susiskaldymas nevykęs žemės gyventojas
● Laisvė ● Vyras, romantiškai žvelgiąs į
meilę, bet dėl įvairių
● Darbas aplinkybių jos išsižadąs.
● Žmogaus
likimas
katastrofų
laikotarpiu
● Gyvenimo
prasmė
Drama Martynas ● Meilė tėvynei. Pagrindinis veikėjas – pirmosios V. M. Putinas
„Mažvydas“ Mažvydas Įsipareigojimas lietuviškos knygos autorius Martynas „Altorių šešėly
tėvynei Mažvydas. Jis gyvena ir dirba
Ragainėje, bet nuolat prisimena Vilnių.
● Lietuvos istorija Jaunystėje jis pamilo merginą Mariją,
Marija
išvadavusią Mažvydą nuo inkvizicijos
● Tėvynės likimas
teismo. Mažvydas persikelia į kitą
● Gamta Nemuno krantą, tampa pastoriumi,
Kasparas pamiršta Mariją. Dabar jam svarbu
● Meilė knyga, raštas, visuomeniniai reikalai.
Po 20 metų atplaukia, kaip paaiškėja,
● Darbas
Vilentas jo sūnus ir praneša, kad motina
● Kūryba, kūrėjas apkaltinta raganavimu ir nukankinta,
sūnus išsižada tėvo. Mažvydas pajunta
● Knyga, raštas savo kaltę: kodėl užmiršęs mylėtą
Kristupas
moterį, kodėl paaukojęs asmeninę
● Atsakomybė
laimę didžiai pareigai. Išryškėja
● Pareiga tragedija – pareigos ir asmeninės
Benigna laimės konfliktas.
● Asmuo
 istorijos/politikos
verpetuose

● Atsiminimai/atmi
ntis

● Kalba Žmogaus atvirumas pasauliui, jo baimė

būti paniekintam, įskaudintam.
● Tautinė tapatybė
„Šiandieną širdį pasivaikščioti
● Gailestis išleisiu.

Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.

Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“

Lyrinis subjektas
ryškus, įvardintas.
Eil. „Šiandieną Gimtinė, tėvynė ir motina yra
širdį neatsiejamos viena nuo kitos.
pasivaikščioti
išleisiu“ „Vienų namie mylėta, 
kitų svetur vadinta — 
mamos skara gėlėta, 
muziejuj pakabinta.“ 

Eil. „Lopšinė
gimtinei ir
motinai“
24. Marius Modernizmas. Romanas Tilius ● Prieškario kaimo Romano ašis – miškas ir lietuvis. J. T. Vaižganta
Katiliškis „Miškais ateina gyvenimas
Vienas žymiausių XX a. ruduo“ Miško vaizdai įspūdingiausiai rodo „Dėdės ir
(Albinas vidurio lietuvių prozininkų, ● Žmonių metų laiką, plėtoja romano veiksmą, dėdienės“
Marius išeivijos rašytojas. Monika tarpusavio ryšiai atskleidžia veikėjų paveikslus.
Vaitkus) Skaudus miško naikinimas, tragiški
Gimė Šiaulių r., gyveno ● Gyvenimo žmonių likimai rodo, kokia sumaištį
(1914 – 1980) Katiliškių kaime, kuris tapo prasmės paieškos R. Granauskas
Agnė tenka patirti kuriant naujas gyvenimo
tikraisiais namais. Baigęs formas, kaip brangiai tenka mokėti už
● Meilė „Gyvenimas po
Žagrės progimnaziją tarnavo išėjimą iš „miško lanko“ į civilizuotą klevu“
kariuomenėje, dirbo Pasvalio visuomenės kelią.
● Karas
bibliotekoje, pirmuosius Doveika
apsakymus skelbė „Naujojoje ● Gamtos ir Agnė ir Tilius priklauso miško žmonių
Romuvoje“. Aukštojo žmogaus paralelė poliui, o Monika ir Doveika –
mokslo nebaigė, kūryboje Petras civilizacijos poliui. Visus keturis
rėmėsi unikalia valstietiškos ● Darbas rašytojas patikrina mišku. Tilius yra
lietuvių kultūros atmintimi, kryžkelės žmogus, išeivis iš senojo
● Žmonių
puikiu kalbos jausmu, kaimo, iš gamtos, tačiau psichologiškai
tarpusavio ryšiai
apsiskaitymu. dar nepasirengęs permainoms, atviram
● Žmonių ir pasauliui.
gamtos
priklausomybė

● Kaimo žmonių
gyvenimas
prieškariu

● Gimtosios
 žemės, Tėvynės
ilgesys

25. Juozas Aputis Modernizmas. Iš rinkinio ● Kaimas Romualdas

„Keleivio Granauskas
(1936 – 2010) Lietuvos prozininkas, novelės“ ● Laikas „Gyvenimas po
vertėjas, redaktorius. klevu“, „Duono
● Žmogaus
valgytojai“
Gimė Raseinių rajone. Baigė vienišumas
Vilniaus universitetą, lietuvių
kalbos ir literatūros studijas. ● Gyvenimo
Dirbo įvairių literatūros prasmė Jonas Biliūnas
laikraščių ir žurnalų „Brisiaus galas
„Šūvis po ● Išėjimo iš namų
redakcijose, buvo Lietuvos Marazyno
rašytojų sąjungos narys. Vinculis praradimo tema Samprotaujama apie moralines
ąžuolu“
Vėliau gyvenimą didmiestyje sąmonės permainas kaimo
iškeitė į vaizdingą kaimą ● Svetimumas bendruomenėje ir visuomenėje
Dzūkijoje. Kūrybai įtakos apskritai. Biliūno apsakyme
Pienininkas ● Sovietinis laikas
turėjo gimtieji Balčiai, šeimininkas, nušovęs šunį, lyg ir
Viduklė, Dzūkijos grožis. Ne mėgina pasislėpti nuo sąžinės balso.
● Lietuvių tautos
viena novelė sukurta Apučio laikų pokariniame kaime
likimas
prisiminus vaikystėje, nebenaudingo šuns egzekucija
jaunystėje girdėtas gyvenimo ● Žmogaus atliekama ramiai, viešai,
istorijas, kalboje ryškūs jautrumas (baimė demonstratyviai. Teigiama, kad
žemaičių pasakymai. įžeisti) gyvenime ima viešpatauti jokių
dorovinių skrupulų neturinti brutali
● Kūrybos proceso jėga, o silpnieji jai pataikauja,
slopindami savo jausmus, tarytum
Ribinės gyvenimo
bijodami patys tapti aukomis.
sitacijos
 Prabylama apie amžinąsias vertybes –
meilę, rūpestį, pagarbą, pasiaukojimą,
priverčiama skaitytojus susimąstyti
apie save ir artimus žmones, gyvenimo
tikslus. Kūrinyje pateikiamos trijų
žmonių mintys apie šias vertybes,
teigiama, kad kiekvienas ieško būdų
„Įveikti save“ įveikti save, nepasiduoti sunkumams,
išlikti savimi sunkiu laikotarpiu.

„Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas

Mokytojas
tavo paties noras. Jei jį turėsi ir
užsispyręs jo laikysies, viskas
pasiseks“, - pataria tėvas sūnui.

Aprašomas vaikas, kuris per vieną

dieną, veikiamas sunkios užgulusios
naštos ir atsakomybės, suauga („jau
niekada taip nebebus“) ir perima tėvų
naštą.

Novelėje „Vieniša sodyba“ keliamas

dar vienas jautrumo aspektas –
sugebėjimas ištikus baisiai

asmeninei nelaimei nepasiduoti

niekingam kitų kaltės ieškojimui,
„Vakarėjant
kuriuo kartais – kaip priešinga emocija
gražios
– bandome amortizuoti slegiantį

26. Sigitas Geda Modernizmas.
(1943 – 2008) Poetas, dramaturgas,
scenaristas, literatūros
kritikas, vertėjas, eseistas.
Gimė Lazdijų rajone.
Vilniaus universitete
studijavo lituanistiką, dirbo
įvairių laikraščių redakcijose.
Universalios mitinės
atminties poetas.
Modernizavo lietuvių
poeziją: išplėtė mitologinės
vaizduotės galimybes, sukūrė
unikalų meninį pasaulį,
kuriame susilydė mitas,
dobilienos“ Vaikas skausmą ar neviltį, kitaip sakant,
palengvinti dalią, perkėlus jos
gabaliuką ant kito pečių. Novelės
Tėvas pasakotojas norėdamas atsilyginti
bendrakeleivei už atvirumą ir padėti
jai iškentėti netektį (daugelyje novelių
vis kas nors paaiškėja kelyje, gal iš čia
ir knygos pavadinimas),
„Vieniša sufantazuoja tokį prasmingą atsitikimą.
sodyba“
(Albertas Zalatorius „Žmogiškumas
kaip pilies akmenys.“)
Eil. „Buvau į Lyrinis subjektas ● Priešistorės ir Kupina pašėlusio, džiaugsmingo Marcelijus
Lietuvą išėjęs“ aiškiai įvardintas šiandienos ryšys gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos Martinaitis
laisvės.
● Mitinė atmintis poezija
● Istorija (per
mitologiją) „Buvau į Lietuvą išėjęs
● Poeto, tautos Ten paukščiai, moterys ir vėjas“
likimas
● Kasdieninis ir
mitinis pasauliai Žemė, žmogus, vista nėra vienas nuo
kito atskirti, viskas tarsi sumaišyta.
● Kūrėjo Pavasario ritmas, atgimimo stichija
problema valdo eilėraštį. Visa taip intensyvu,
kad suabejojama tikrove.
● Pasaulio
gyvastingumas,
religija, kultūra, literatūra, nuolatinis
gamta, istorija ir žmogaus atsinaujinimas
kasdienybė. „Ar aš buvau, ar nebuvau

Ar molio sapną sapnavau?“

Suvokti poemą padeda poeto mintys:

„Strazdas man ne tik istorinė ar
poetinė asmenybė. Tai <...>
pagonybės reliktas.
Poema
„Strazdas“

Pirma poemos dalis – „Suartėjimas“

„Kai Žmogus į Paukštį grįžo

Paukštis gi – į Žmogų ėjo.“

Antros dalies „Žemės arimas“

pagrindas yra metafora

„Iškėtojęs sparnus,

Strazdas Lietuvą aria“

Dalyje „Karčema“ vaizduojama

paukščio ir žmogaus, arba gamtos ir
kultūros, dvikova.

Dalyje „Moteris“ regima moteris –

gyvybės prado nešėja.

„Raudos“ šungalviai simbolizuoja

tamsą, prievartą, griovimą.

Koks yra Lietuvos likimas klausiama

dalyje „Erdvių atsidarymas“, o dalyje
„Tardymas“ atsakoma, kad Lietuva –
Didžiosios Būties dalyvė.

„Pabudimas“ – teisybės ir laisvės

ieškojimas.

„Epilogas“ yra poetinis apibendrinimas

– grįžimas prie pirminio klausimo
(„Buvo paukštis – nebuvo...“). Viena
aišku: buvo Paukščio – Žmogaus
Giesmė.

Tai poeto bandymas susikalbėti,

pirmiausia, žinoma, su kitais – gyvais
ir mirusiais žmonėmis, civilizacijomis
ir kultūromis.

Nuolatinis akcento – „žmogus iš

Lietuvos“ – pakartojimas rodo
žmogaus vietą tautoje. Pasaulio medis
tas pats, kas ir pasaulio ašis, - tai
simbolis, reiškiantis, kad visata,
 kosmosas, žemė yra susiję, kad dangų,
žemę ir požemius jungia viena linija.
Baltų mitologijoje medžiui tenka
svarbiausias pasaulio ašies vaidmuo.
Eil. „Giesmė
apie pasaulio
medį“

Tradicinę lietuvišką patirtį padeda

atverti įvairūs kontekstai

„per Europą visą, staugdamos tūtuoja

rausvos jo [vokiečio] mašinos:

žmonės, kelio, kelio

kas iš tavo lauko ir laukų kvietkelio?!“

Lyriniam subjektui telieka atsidusti:

„vienas Niekas plasta, žmogų

pasivožęs,
Eil. „Himnas
kas iš tavo skausmo, kas iš tavo
laukų krosnelei“
grožio,

kas iš tavo vieno liūdno pamišimo? –

 kai ateis Velykos, kalsis iš kiaušinio

kitas poetėla, verks tave apvogęs,

kad neturi nieko – Dievo, nei

pastogės,“

27. Marcelijus Modernizmas. Eil. „Daina, kad ● Vaikystė / Su valstietiška pasaulėjauta poeto
Martinaitis neišnyktų A. tėviškė santykis dviprasmis: jai reiškiama
Poetas, eseistas, vertėjas, Baranausko akivaizdi simpatija ir drauge
(1936 – 2013) visuomenės veikėjas. lakštingalos“ ● Valstietiška / suvokiama, kaip nesugrąžinamai ji
žemdirbių nykstanti.
Gimė Paserbentyje (tai tarsi kultūra
asmeninis mitologizuotas
vietovardis, šmėstelėjęs ne ● Tautosaka
viename poeto eilėraštyje ir „Neišnyk, lakštingala,
nurodantis vaikystės, ● Mitologinis
jaunystės laiką), Raseinių mąstymas poetų vienų nepalik tu“
rajone. Vilniaus universitete ● Senosios,
baigė lituanistiką, dirbo archajiškos
laikraščių ir žurnalų pasaulėjautos
redakcijose. Aktyviai susidūrimas su
dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Kukutis yra keistuolis, kuriam nutinka
moderniu
1998 m. apdovanotas sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Jis
pasauliu ir
Lietuvos nacionaline kultūros savaip suvokia įvairiausias situacijas
žlugimas
ir meno premija. ir, anot autoriaus, „ bet kurioj
Baladžių poema situacijoj, pačioj pavojingiausioj, jis
„Kukučio gali tiesiog pajuokauti“ Kukutis
baladės“ Kukutis minimas žemaičių tautosakoje, ir pats
Kūrybai būdinga valstietiška žemaitis kartais pavadinamas kukučiu.
pasaulėjauta, saviti Veikėją galima vadinti kvaileliu
tautosakos motyvai, išminčiumi, užsidedančiu vis kitokią
tautosakos žanrų stilizacija, kaukę. Kukučio kalba – vienas
bandymai atkurti mitologinį ryškiausių ezopinės kalbos variantų.
mąstymą.
„Didžiausias mano gyvenimo nuotykis
buvo „Kukučio baladės“, - teigia
poetas. – Tas absurdiško veikėjo, kurio
veiksmų buvo beveik neįmanoma
cenzūruoti, dalyvavimas įvairiose to
meto situacijose. Tai buvo tiek
sovietinės sistemos komentaras, tiek
savotiško mitinio personažo, kilusio iš
folkloro, veikimas, atpažįstamas ne
vien lietuvių tradicinėje kultūroje.“
Kukutis tapo mitinės, archajinės
sąmonės simboliu. Per jį prabyla
išmintis, gerumas, nuoširdumas ir
gailestis

Eilėraščio prasmė – gailestis,

žmoniškumas, viltis. Eilėraščio
vyksmas pagrįstas kreipimusi į ašarą –
raginančiu, prašančiu, liepiančiu,
perspėjančiu.

„Susimilk ant mūsų –

ant luošų,

ant laimingų...“
 Eil. „Ašara, -
dar tau anksti...“
Martinaičio eilėraščiai dažnai išreiškia
dvasinę būseną žmogaus, esančio „toli
nuo rugių“, tolstančio nuo gimtinės,
kurios jau nebėra, nuo prigimtos
kultūros. Todėl ypač svarbūs namai,
prisiminimai, kurie susieja, paaiškina
gyvenimo prasmes, tampa suaugusio
eilėraščio žmogaus patirties atsvara,
skatina neprarasti vilties per istorinį
sukrėtimą, išlikti oriam beprasmių
smulkmenų pasaulyje. Brandaus,
„sunokusio“ pasaulio „kad pravirkt
gali“ ir nuolat prie jo besilenkiančio
dalgio, kuris „pjauna širdį tarsi
dobilą“, vaizdinys atskleistas
eilėraštyje „Kai sirpsta vyšnios
Suvalkijoj“

Eil. „Kai sirpsta

vyšnios
Suvalkijoj“

28. Česlovas Modernizmas. Eil. „Mano Lyrinis subjektas ● Tėvynė ir Tėvynės gamtos grožis. Žmogaus ir A. Mickevičius
Milošas tėvynėje“ įvardintas. tapatybė tėvynės ryšys yra labai stiprus, žmogus sonetai
Lenkų poetas, prozininkas, be tėvynės negali būti.
(1911 – 2004) eseistas, gyvenęs Lietuvoje. ● Abejingumas
„Ežeras girioj be galo platus
Gimė Kėdainių r., senelių ● Dvasinio ir tyvuliuoja,
dvare. Studijavo Vilniaus intelektinio Viską regiu stebuklingai, sakytum,
universitete. 1937 m. Milošas santykio su sapnuoju,
persikėlė į Varšuvą. Po pasauliu Debesys grėsliai nuostabūs sklaidosi
Antrojo pasaulinio karo dirbo ieškojimas dryžiais“
Lenkijos diplomatinėse
atstovybėse JAV ir ● Skausminga „Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano
Prancūzijoje. 1951 m. istorinė atmintis baimė. Jau supratau,
apsigyveno Prancūzijoje. Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir
● Proto laisvė tars: jau viską tu įvykdei.“
Nuo 1961 m. Kalifornijos
universiteto slavų kalbų ir ● Moralės
literatūros katedros apmąstymai
profesorius. 1980 m. jam
skirta Nobelio literatūros ● Žmogaus santykis
premija. Suteiktas Pasaulio su istorine tiesa Abejingumas, istorinė atmintis. Nėra
tautų teisuolio vardas. dabarties be praeities, skirtingos
● Artimo meilė epochos.
● Tikėjimas ir viltis „Ir tų, kur žūva vienatvėj,
Pasaulis jau nebemato,
● Vertybių
Pati jų kalba ataidi
nykimas.
Iš negyvos planetos.
Eil. „Campo de Senosios
Kol viskas virs į legendą.
Fiori“ kultūros
Ir tąsyk, po daugel metų,
naikinimas
Naujajam Campo di Fiori
● Kūrėjo misija Maištą įžiebs poetas.“
pasaulyje

● Vilniaus ilgesys

● Žmogaus laisvė
Modernėjant pasauliui paminami
● Ilgesio tema papročiai, garbė, dorovės principai,
žmogui sunku pripažinti padarius
● Tėvynės tema nuodėmę, klaidą.

„Abejingas garbei ir gėdai, didybei ir

šlovei,
Nes visa tai buvo ir spėjo pavirsti
Paminklais, kurie nežinia ką
 vaizduoja“

„O iš savo sunkiųjų nuodėmių vieną

menu geriausiai:
Eil. „Rue Kartą eidamas miško taku prie
Descartes“ upokšnio
Mečiau didelį akmenį į susivijusį
žolėje vandens žaltį.“

Gamtos vaizdai, praeities ir dabarties

kontrastas, ilgimasi praeities, ji
idealizuojama.

„Nėra namų, tik parkas, nors senieji

medžiai iškirsti
ir tankumynas gožia kadainykščio tako
žymę.
Nugriautas svirnas, baltas, su
spynom,“

Lyrinis subjektas grįžęs į gimtinę

patiria ypatingą grožio akimirką,
prisiminimai iš praeitimi suteikia
gyvenimui laimės.

„Pro primerktus vokus siurbiau tą

Eil. „Sodyba“ šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks
žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš
 laimės.“

Eil. „Lanka“

29. Judita Modernizmas.
Vaičiūnaitė
XX a. antrosios pusės
(1937 – 2001) lietuvių miesto
poetė modernistė ir vertėja.
Gimė Kaune, augo tarp
intelektualių, kūrybingų
žmonių. Vilniaus universitete
studijavo lituanistiką.
Gyveno Vilniuje, dirbo
įvairių žurnalų redakcijose,
vertė, rašė vaikams. Apie
save poetė rašė, kad jos
biografijos reikia ieškoti
eilėraščiuose.
Eil. „Barbora Lyrinis subjektas ● Miesto kultūra Eilėraštyje kuriamas ne tik
Radvilaitė“ įvardintas renesansinis Barboros įvaizdis, bet ir
● Meilė renesansinis miesto vaizdas. Vilnius
prigesintas, drėgnas, spindi bokštai, bet
● Kūryba
svarbiausias yra išganingas lietus, nes
● Kasdieninis jis prikelia, atgaivina, suteikia
gyvenimas galimybę gyventi amžinai („Ne
karūnavimui išvežę, bet ištrėmę / vėl
● Vilniaus parvežė. / Ir prisikėliau, žemės
vaizdiniai prisilietus“). Už karūnos spindesio –
trapi, emocinga, graži, savo kraštą
● Būties
mylinti moteris.
šventumo
jausmas
● Laiko tėkmė

● Miestas /
 architektūra

● Kitokia gamta Eilėraštyje paukščiai tampa reikšmingu

vaizdiniu. Lietuvių pasaulėjautoje
● Istorija paukščiai simbolizuoja kosmoso
dinamiškumą, gyvybės
nenutrūkstamumą, o gulbės yra
susijusios su žmogaus dalia, likimu, su
pasirinkimu. Ir skaičius trys yra
Eil. „Trys Lyrinio „aš“ nėra ypatingas, magiškas. Vaičiūnaitės trys
gulbės“ gulbės tarsi įveikia laiko ribą,
perskrenda į kitą tūkstantmetį („virš
pievų, / virš vandens sparnus
išskėtusios / plasnoja gulbės trys/ į
kitą tūkstantmetį.“) Žmonės jautriai
reaguoja į laiko sandūras, jos
sustiprina žmogaus likimo apmąstymą.

Eilėraštyje kalbama apie jaunystės

miestą. Saulėgrąža, tarsi kilminga
dama, iškyla virš to meto griuvėsių,
nuolaužų, „išmėtytų plytų“ ir suteikia
jam žavesio. Visuomet atsisukusi į
saulę, sugerianti jos spindulius,
netemdoma sukilusių dulkių debesų,
saulėgrąža tarsi perima saulės funkciją.
Ji – saulės simbolis žemėje, šviečianti,
skleidžianti tą šilumą, kurią jaučia ir
eilėraščio žmogus.

30. Aidas Postmodernizmas.
Marčėnas
Lietuvių poetas,
(g. 1960) kritikas, Lietuvos rašytojų
sąjungos narys, Nacionalinės
premijos laureatas (2005).
Gimė Kaune. Mokėsi
Vilniuje, studijavo Lietuvos
konservatorijoje. Poetas
Eil. „Saulėgrąža Lyrinis subjektas
įvardintas.
Eil. „Erškėčių Lyrinis subjektas ● Kūryba, kūrėjas Žaismingu stiliumi autorius atskleidžia
krūmas dūzgia“ įvardintas. slapčiausius pasaulio sąryšius,
● Poezija – minties „būtiškuosius gaudesius“
ir mirties
vienuma
● Harmonija, „erškėčių krūmas dūzgia
dieviškoji tvarka
pilnas tavęs ir tekančios saulės
● Šiuolaikinio
žmogaus
bendradarbiauja periodinėje pasaulėjauta
spaudoje, skelbia eseistinius
ir kritinius straipsnius, ● Vertybių krizė mano laikas teka greičiau
recenzijas. ● Vienišumas nei turėčiau kalbėti
Marčėnas autobiografijoje ● Gyvenimo
rašė: „Nuo 1982 metų džiaugsmas,
galutinai apsisprendžiau todėl nežinau“
prasmė
tapti poetu, ir tada mano
gyvenimas pasibaigė.“

Kūrybos kaip misijos

deklaravimas Marčėną
išskiria iš kitų šiuolaikinių
kūrėjų. Poetas sieja save su Eil. „Pasaulis Poezija yra pasaulio tapsmas žodžiu;
poezija, išpažįstą kūrybą kaip grįžta į žodį“ prie to poetas tik prisideda, jis to
žmonėms ir tautai reikšmingą neinicijuoja.
veiklą.

Lietuvių poezijoje atgaivino

soneto žanrą. Derina „pasaulis grįžta į žodį: žiūrėk
tradicinę ir moderniąją
kaip tampa žodžiu šitas vakaras
poetinę kalbą.
šitas ruduo kurio pauzėje

tu ir aš tampame žodžiais“

Lyrinis subjektas su užsidegimu, vos

Eil. „Gimimo ne aistringai kalba apie mirtį.
diena“

„jauna mirtis ji vaikščioja po sodą

 jos veidas lyg viduramžių madonos

ji liečia astrą ir drugelį Dieve

kiek daug šviesos su manimi ją sieja“

Kritikuojami žmonės dėl tautiškumo

praradimo, nesipriešinimo kitoms
Eil. „Maironio kultūroms, prisitaikėliškumo, Tėvynės
prisikėlimas“ apleidimo.

„pirmąsyk nekenčiu nes turiu kažkaip

pasakyti
jums kur priesaikas krankiat nagais
įsikibę į Vytį
jums kur mykiate garsiai kaip mylite
brangią tėvynę
užu marių neriat vos pievoj į mėšlą
įmynę
jums kur spiritus sanctus išmainot į
spirt pitjavoi
tai tokių degradantų paleidot gražioj
Lietuvoj
ei vergai ubagai atsisagstę prieš
vakarus rytus
jei atjotų totoriai dabar jus kaip bandą
varytų
jei atjotų koks vokietys kaip gaidys
tarpe vištų
rištų jūsų dukras jūsų moterys pačios
atkištų
avinėliai vilkai narsiai kriuksintys
paršai prie lovio
o jei dirbs koks arklys po žeme jam
namai ir gerovė
kiauliagalvių puota velniui dūšią
pardavę lietuviai
jūs ne mano tauta čia tik protėviai
mano dar guli
koks jūs laukia rytojus pralojus tėvynę
aure tai
prasivogusiems rojus pragare
teprasmenga poetai“

Poezija – tai tiltas, nutiestas tarp

mirusių ir gyvųjų. Tai tarsi laikinųjų
pokalbis su amžinybe. Amžinybė įeina
į poeto sąmonę ir išsklaido laikinumo
baimę.

„per naktį aš nebijosiu galvot apie

žolę

kurios baltos šaknys apraizgys mano

kūną

ir apie žolę kuri užžels

dabar klestinčių miestų griuvėsius“

 Eil. „Per naktį
aš nebijosiu
galvot apie
žolę“

31. Jurgis Postmodernizmas. Romanas „Tūla“ Tūla ● Nesuprasto Neįmanoma meilės istorija, atsiradusi Judita
Kunčinas menininko iš beribio sielos alkio, rašyta poeto Vaičiūnaitė
Poetas, eseistas, vertėjas, tragedija ranka. Ši istorija apie paprastą, tačiau poezija (miesto
(1947 – 2002) vienas žymiausių lietuvių subtilią merginą Tūlą, kurią prisimena tematika)
prozininkų po Lietuvos Klajoklis valkata ● Sovietinis ir apie kurią pasakoja pagrindinis
nepriklausomybės atgavimo. laikotarpis romano veikėjas: „Kartais man
● Meilė atrodo, kad tave, Tūla, aš pats
Gimė Alytuje. Vilniaus ● Vidiniai susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė
universitete studijavo žmogaus nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens,
vokiečių filologiją. Rašė pasaulis, dumblių, žiežirbos ir negarsaus
literatūrinės kritikos jausmai grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba:
straipsnius, satyras, esė,
esu dėkingas, kad tik vieną savaitę
radijo pjeses, kino scenarijus. ● Kūryba
mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė
Jo kūryba apdovanota
● Žmonių atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus
įvairiomis premijomis, 1993
prisitaikymas metus...“ Romane pinasi Vilniaus
m. romanas „Tūla“ išrinktas
prie laikotarpio senamiesčio, sovietmečio realijų
geriausia metų knyga.
● Miestas, Vilnius vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių
● Laisvė pasaulis.
● Bohema
Ryški sovietinių laikų inteligento
● Kasdienybės valkatystės tema. Romane valkatos
tėkmė gyvensena apibūdinama labai
vaizdžiai: „Turi susilieti su gatve,
● Istorija
rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio
 plyta, su garu, dūmais, derva,
keiksmažodžiais ir sausu dulkių
sūkuriu virš priemiesčio dykynės...“

Romano veikėjas – laisvamanis,

girtuoklis, pabuvęs ir kalėjimuose, ir
ligoninėse, nuolat geriantis, išgėręs
arba ketinantis gerti. Vilnius yra jo
namai.

„J. Kunčino vaizduojamas personažas

nėra visiškas valkata – jis dar visada
išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo
nenutrūkstančius saitus su sociumu, su
tvarkinguoju pasauliu – su tais
žmonėmis, kurie turi pagrindą po
kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau
pripažindami jo socialines teises, jam
neretai padeda – gelbsti iš sunkių
situacijų, nors kartais ir nusigręžia“

Skaudžiai atvirai rodomos XX a.

pabaigos Lietuvos gyvenimo pusės:
puolusių žmonių likimai, laisva meilė,
sutrūkinėję žmonių santykiai, tautos
bohemos gyvenimas, priešinimasis
visuomenės normoms. Tokioje erdvėje
natūraliai kyla žmogiškumo, pilietinės
atsakomybės, žmogaus įsipareigojimo
klausimų, kurie skatina mąstyti, ar
išties postmodernizmo epochoje nyksta
vertybių prigimtis ir palengva įsigali
sumaištis.

32. Marius Postmodernizmas. Trijų veiksmų Kazimieras ● Istorinis laikas Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas Justinas
Ivaškevičius pjesė
„Madagaskaras“
(g. 1973) Lietuvių poetas,
kritikas, Lietuvos rašytojų
sąjungos narys, Nacionalinės
premijos laureatas.
Gimė Molėtuose. Vilniaus
universitete baigė lietuvių
filologijos studijas. Dirbo
laikraščių redaktoriumi,
žurnalistu, režisieriumi.
Jauniausios lietuvių rašytojų
kartos atstovas, prozininkas
ir dramaturgas. Autorius ir
pats režisavo ne tik savo
pjeses, bet ir kelis
dokumentinius filmus.
Pats autorius rašo: „Užaugau
blogio sistemoje, tačiau ji
manęs dar nespėjo
suluošinti. Pačiu laiku atėjo
„teisingi“ laikai ir kone
vienu metu su brandos
atestatu „gavau“ išėjimą į
laisvę. Tai buvo tarsi
dviguba laisvė, išėjimas į
savarankišką gyvenimą
visuotinai ir privačiai.“
Pokštas (Kazys sukuria lietuvybės išsaugojimo planą – Marcinkevičius
Pakštas (1893 – perkelti šalį į Madagaskaro salą ir ten „Mažvydas“
1960) – ● Kūryba sukurti atsarginę tėvynę. Pokšto
geografas, vizijoje tautiškumas susijęs su pačia
● Tautinė
keliautojas, žeme, teritorija, vieta, klimatu, ir todėl
tapatybė, jos
geopolitikas ir siūlymas išsikelti, pakeisti šalies vietą,
praradimas ir
visuomenės kad išlaikytum tautiškumą, tarsi
paieškos
veikėjas) perbraukia jo svarbą. K. Pokštas teigia:
● Emigracija „Tautą augint vertikaliai. Išrankiokim
iš palovių užmestą lietuvybę. Išveskime
● Globalumas naują gentkartę iš mūsų mišrių
Salė (Salomėjos
veislių.“ Jei J. Marcinkevičiaus
Nėries prototipas) ● Žmogaus,
lūpose ,,Lietuva“ skamba kaip malda,
piliečio vieta
kaip priesaika tautai ir tėvynei, tai M.
pasaulyje
Ivaškevičiaus kūrinyje šiame žodyje
Steponas vien pašaipa ir ironija: „Lie“ - tai
kuomet žmogus pradeda pratartį apie
lietų, bet užbaigti negali. „Tu“ - tai
Stasys kuomet mes kreipiamės į draugą,
taipgi į priešą bei į juodašiknius. „Va“
- tai nustebęs šūksnius regintis senąjį
svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį
Frenkas
nužymės“.
Neįgyvendinamos veikėjo idėjos tarsi
Gerbutavičius atskleidžia gražesnio, ramesnio
pasaulio ilgesį. Bandoma pabėgti nuo
ideologijos gniaužtų, įteisinti amžinųjų
vertybių neliečiamumą.
Remiantis šiuo kūriniu galima
padiskutuoti apie dabartinį lietuvių
veržimąsi į išsvajotuosius Vakarus,
norą pabėgti nuo savo šaknų, savęs
niekinimo sindromą, nekritišką Vakarų
vertinimą. Provincialumas anaiptol ne
geografinė samprata – žmogus pats
apie save kuria tą pasaulį, kurį nori
matyti. Provincialumas pasireiškia
nesugebėjimu mąstyti globaliai, o
veikti lokaliai, nesugebėjimu įvardyti
ir įvertinti savo norų ir galimybių. Ar
nesuklumpame ir mes, kaip suklupo
Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai,
daug žinantis, išsilavinęs, tačiau
nesuvokiantis, kad gerovę galima kurti
ir čia Lietuvoje.