1944-1953 m.

laikotarpis Lietuvoje iš kolūkiečio pozicijos

Po karo sovietams vėl užėmus Lietuvą pirmasis kolūkis buvo įkurtas 1947 m. Tol, kol vyko aktyvus
partizaninis pasipriešinimas, kolūkių kūrimas vyko gana lėtai. Valstiečiai vengė atiduoti savo
nuosavybę valstybei. Valdžia tokius žmones vadino buožėmis, liaudies priešais. Į kuriamus
kolūkius valstiečiai nenorėjo stoti, todėl sovietų valdžia pasitelkusi ginkluotų aktyvistų būrius, varė
valstiečius į steigiamuosius kolektyvinių ūkių susirinkimus ir vertė juos pasirašyti narystės
pareiškimus. Naktimis ginkluoti partizanai grasindavo bausmėmis, jeigu jie tokius pareiškimus
pasirašys. Taip valstiečiai atsidūrė tarp dviejų ugnių. Kita priemonė buvo žemės ūkio produktų
prievolės ir mokesčiai, už kurių nevykdymą grėsė griežtos bausmės, tarp jų ir kalėjimas.
Neišsigalint atsiskaityti, likdavo vienas kelias - stoti į kolūkius, nes tokiais atvejais skolos būdavo
nurašomos ir prievolių normos labai sumažėdavo.
1949-1951 metais Lietuvos kaimas, taikant prievartos metodus, buvo kolektyvizuotas. Dauguma
kaimų gyventojų, ūkininkų ir jų šeimos nariai buvo priversti dirbti kolūkiuose. Lietuviai buvo prisirišę
prie savo žemės, individualus ūkininkavimas buvo jų gyvenimo pagrindas. Visa tai buvo sugriauta,
todėl žmonės buvo palaužti ir paveikti dvasiškai. Kaip ir visoje Tarybų sąjungoje, kolūkiečiai
pirmiausiai privalėjo beveik už dyką kolūkyje atidirbti darbadienius. Prievartinis darbas atimtoje
žemėje buvo nenašus, smuko ne tik kolūkių gamybiniai rodikliai, bet ir visi Lietuvos žemės ūkio
pasiekimai. Paskui palaipsniui gyvenimas kolūkiuose gerėjo. Jau 1951 m. Lietuvoje buvo 2923
kolūkių. Kolūkiečiams buvo mokama labai mažai, dažnai mokama grūdais, bulvėmis, šienu, ir
kapeikomis.
Lietuva daugiausiai specializavosi gyvulininkystėje, taip pat plačiai sėjo javus kombinuotiems
pašarams. Didelė dalis gyvulių buvo užauginama kolūkiečių asmeniniuose ūkiuose. Pašarus jiems
parduodavo kolūkis. Kolūkietis negaudamas daug užmokesčio badaudavo ir skursdavo, nes jie
buvo alinami sunkiu darbu, prievolėmis ir visokiais mokesčiais. Kolūkiečiai beveik neturėjo jokių
turtų, gyveno su didelėmis šeimomis. Darbas pirmaisiais kolūkio gyvavimo metais buvo labai
sunkus, viską reikėjo nudirbti rankomis. Savos technikos kolūkis neturėjo. Kolūkiečiai buvo priversti
užauginti tam tikrą skaičių produktų, kurie buvo vežami dažniausiai į SSRS, jeigu to nepavykdavo,
jie būdavo baudžiami.
Tarybų sąjungoje vadovaujant Chruščiovui buvo vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Po Tarybų
sąjungos vadovo vizito į JAV, buvo nurodyta visoje Lietuvoje plačiai sėti kukurūzus, kurie Lietuvoje
nespėdavo subręsti. Lietuvos Tarybų sąjungos vadovybė, vadovaujama Sniečkaus ėmėsi
gudrybės: buvo nurodyta laukus apsėti grūdais, o ataskaitose buvo nurodyta, kad pasėti kukurūzai.